Įvairių valstybių, šalių ir visuomenių vystymesi būna politinių- ekonominių krizių, o po jų seka mokslinės- techninės bei ekonominės revoliucijos. Toks banguotas vystymasis būdingas ir technikos raidai. Kiekvienos rūšies technikos istorijoje galima išskirti tam tikrus vystymosi etapus.

Inžinerija  Referatai   (14 psl., 76,84 kB)

Įmonės veikla orientuosis į įmones norinčias turėti savo puslapį, talpinti reklamas, kurti elektroninius paštus, bei gauti išsamią konsultaciją. Taipogi bus orientuota ir į pavienius klientus norinčius turėti savo svetainę, ją patalpinti ar gauti visapusišką konsultaciją. Įmonė pranašesnė už kitas tuo, kad jos kainos bus daug patrauklesnės klientui, bei teikti kokybiškesnes paslaugas kiekvienam klientui.

Vadyba  Projektai   (21 psl., 52,75 kB)

Praktikos darbo tikslas yra susipažinti su įmonės veikla, jos pobūdžiu bei pritaikyti Vilniaus kolegijoje įgytas teorines žinias. Tyrimo metu buvo siekiama atsakyti į šiuos klausimus: Sužinoti pirkėjų nuomonę apie parduotuvę; Išanalizuoti įmonės asortimento atitikimą vietai; Įvertinti prekių asortimento atitikimą paklausai; Sužinoti, kaip parduotuvėje formuojamas prekių asortimentas; Įvertinti pirkėjų pasitenkinimą parduotuvės siūlomu prekių asortimentu.

Rinkodara  Analizės   (22 psl., 43,07 kB)

Jau nuo senų laikų žmonės burdavosi į grupes, kad pasiektų tai, ko negalėjo pasiekti pavieniui. Tą daryti vertė aplinkybės ir elementarus siekis išgyventi. Poreikis priklausyti tam tikrai grupei neišnyko iki šių dienų. Žmonės priklauso šeimai, draugų ratui, darbo kolektyvui ir t.t.

Darbo ir civilinė sauga  Analizės   (18 psl., 309,28 kB)

Darbo užduotis. Išmokti įvertinti elektrinių dydžių matavimo sistemines paklaidas.

Fizika  Uždaviniai   (3 psl., 17,79 kB)

Teisingai pasirinkta verslo forma – tai vienas sėkmingiausių verslo garantų. Tačiau praktikoje nėra taip lengva priimti sprendimą, kurią verslo formą: individualią įmonę, kooperatinę bendrovę, komandinę ūkinę bendriją, uždarąją akcinę bendrovę ar akcinę bendrovę pasirinkti. Todėl šiuo darbu siekėme aptarti akcinei bendrovei būdingus elementus. Darbo tikslas – aptarti akcinės bendrovės teisinį reglamentavimą.

Vadyba  Kursiniai darbai   (21 psl., 28,29 kB)

Urbanizacija - socialinis ir kultūrinis procesas - miestų augimas, jų gausėjimas; gyventojų kėlimasis į miestus, virtimas miestiečiais. Pasak archeologų, žmonija šioje planetoje jau gyvena milijonus metų. Palyginti su tuo, miestai, kurie šiandien mums atrodo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, yra gana naujas išradimas – jie atsirado maždaug prieš 7-9 tūkstantmečius. Jų socialinio, ekonominio bei kultūrinio dominavimo žmonijos gyvenime istorija dar trumpesnė. Iš kitos pusės, miestas yra neatskiriama civilizacijos dalis. Karų, architektūros, meno istorija, beveik visi didieji žmonijos triumfai ir tragedijos, pakilimai ir nuosmukiai susiję su miestu bei jame gyvenančiais žmonėmis.

Kalbos kultūra  Kalbėjimo temos   (4 psl., 10,55 kB)

Ekonominiai pastarųjų metų pokyčiai skatina naujų komercinės veiklos sričių iškilimą ir plėtrą. Viena tokių sričių - draudimas. Buvęs valstybės monopoliu, dabar jis vis labiau tampa privačių bendrovių, dirbančių draudimo rinkoje, sėkmingos veiklos sritimi (Girdzijauskas S. 2002, p. 5). Dar ne taip seniai, vos prieš 16 metų, draudimo verslas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Šiandien galima teigti, kad Lietuvoje yra moderniais principais veikianti, sparčiai besivystanti draudimo rinka bei pažangius tarptautinius standartus atitinkanti draudimo priežiūros sistema (Draudimas Lietuvoje 2006, p. 5).

Finansai  Diplominiai darbai   (33 psl., 188,08 kB)

Šio verslo plano tikslas – naujo, neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinio asmens, individualios įmonės „Siuvėjas“, įsteigimas. Didelę darbo patirtį turinti įmonės steigėja steigs įmonę, kuri vartotojams siūlys drabužių siuvimo ir taisymo paslaugas. Potencialūs įmonės klientai pagrinde moterys iki 45 m. amžiaus, kuri karts nuo karto perka patinkančio modelio, bet ne visai tinkamo dydžio rūbus. Taip pat pas siuvėjas lankosi ypatingą tvarkingumą mėgstančios moterys, kurioms nepatinka nešioti per ilgas rūbus, dažniausiai džinsus, taip pat asmenys, kurių kūno sudėjimas yra specifinis. Tie klientai, kurie visgi nueina pas profesionalų siuvimo amato meistrą nori, kad gaunat siuvimo paslaugas būtų subalansuotas kainos ir kokybės santykis.

Finansai  Analizės   (26 psl., 1,65 MB)

Šiame darbe yra nagrinėjamos dvi temos susijusios su vadyba: Pirma tema būtų įmonė kaip socialinė ekonominė sistema. Prie šios temos plačiau yra aptariama įmonė kaip sistema, įmonių tipai, įmonių tikslų sistema, įmonės ekonominė pusiausvyra. Bei antroji tema yra tiesioginio netiesioginio poveikio aplinka. Nagrinėjant šią temą bus aptarta tiesioginio bei netiesioginio poveikio aplinkos elementai.

Vadyba  Referatai   (19 psl., 59,39 kB)

Apskaitininkai savo darbe vartoja daug terminų, suprantamų tik jiems patiems. Dėl apskaitos informacijos visuotinio reikšmingumo, todėl ir plataus jos rodiklių vartojimo, nemažai bendrinės kalbos žodžių finansinėje apskaitoje įgyja kitą reikšmę. Pvz.: žodis “kasa”, bendrinėje kalboje dažniausiai reiškiantis tam tikrą šukuoseną, įmonėse pirmiausia asocijuojasi su vieta, kurioje saugomi, priimami ir išmokami pinigai. Todėl kiekvieną kartą būtina labai dėmesingai išsiaiškinti konkrečias ekonomikos terminų reikšmes.

Apskaita  Konspektai   (10 psl., 25,64 kB)

Sąvoka „ ryšiai su visuomene“ per paskutinius kelerius metus tapo itin madingas, tačiau ryšių su visuomene specialistai pastebi, kad anaiptol ne visi, net tokiomis paslaugomis pasinaudojusieji žino, kas tai yra. Dažniausiai ryšiai su visuomene suprantami, kaip ryšiai su žiniasklaida ir organizacijos reklama, nes būtent šie veiklos elementai yra matomi, o kita ryšių su visuomene veikla yra nematoma.

Administravimas  Referatai   (15 psl., 26,14 kB)

Telšių miškų urėdija - tai valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą miškų urėdijos įstatuose numatytą veiklą.

Vadyba  Analizės   (5 psl., 20,06 kB)

Kodėl domimasi sutrikusios psichikos žmonėmis?Turbūt dažnai juose matome kažką panašaus į save.Mes visi tam tikromis akimirkomis jaučiame,mąstome ar elgiames taip,kaip visą laiką jaučia,mąsto ar elgiasi sutrikusios psichikos žmonės.Mes taip pat galime būti nerimastingi, prislėgti, uždari, įtarūs, klaidingi kuo nors įsitikinę ar net antisocialūs,nors tai pasireiškia silpniau ir trumpiau.Kartais,tyrinėdami psichikos sutrikimus,galime atpažinti save,tai išryškina mūsų pačių asmenybės varomąsias jėgas.,, Geriausias būdas suprasti tai,kas normalu – tyrinėti nenormalumus, “ – teigė Williamas Jamesas.

Socialinis darbas  Referatai   (17 psl., 27,14 kB)

Atsargų apibūdinimas, jų rūšys, vaidmuo įmonėje. Atsargų apskaitos būdai. Periodiškai apskaitomų atsargų būdas. Nuolat apskaitomų atsargų būdas. Atsargų įkainojimo metodų rūšys ir jų taikymo ypatumai. FIFO metodas. LIFO metodas. Vidutinių kainų metodas. Konkrečių kainų metodas. Atsargų apskaitos metodų palyginimas. AB „Vilniaus kailiai“ atsargų apskaitos metodų taikymas. Įmonės aprašymas. Taikomi atsargų apskaitos būdai ir metodai.Išvados ir siūlymai.Literatūros sąrašas.

Finansai  Kursiniai darbai   (29 psl., 61,62 kB)

Ligos priežastys. Rūkymas, alkoholizmas, dažni peršalimai, buvimas dulkėtoje aplinkoje. Simptomai. Dusulys; Apetito stoka; Deformuota krūtinės ląsta; Kūno masės mažėjimas; Kosulys; Skrepliavimas; Nežymus karščiavimas; Silpnumas; Nuovargis; Pelenų spalvos oda.


Medicina  Pateiktys   (45 psl., 406,02 kB)

Šiame darbe pateikiama trumpa ir vidutinės trukmės makroekonomikos modelis Lietuvos ekonomikos LITMOD. Lietuva yra maža atvira ekonomika ir yra viena iš šalių, kurios prisijungė prie ES 2004 m. gegužės 1 dieną. Laikotarpį, analizuojama ir naudojama modelio kalibravimas pirmojo 1995 m. ketvirčio iki 2002 m. antrąjį ketvirtį, t.y. laikotarpį prieš pat įstojimo į ES, ir laikotarpis, būdingas perėjimo forma planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, kad yra, ekonominį liberalizavimą, keičiant dėmesys iš Rytų į Vakarų Europos ekonomiką ir didelių struktūrinių pokyčių.

Ekonomika  Namų darbai   (18 psl., 266,92 kB)

Fizika kaip mokslas, pagrindinės sąvokos ir formulės.

Fizika  Konspektai   (3 psl., 8,83 kB)

Žmogiškųjų veiksnių (ergonomikos) specialistai apie sąsają mąsto bihevioristinės teorijos terminais: sąsaja turėtų būti kažkoks mechanizmas, kuriame atsispindėtų galimybės sukelti vartotojo veiksmus (reakcijas) ir būtų nustatomas atitinkamas grįžtamasis ryšys. Sąsaja turi būti tinkama vartotojo užduotims spręsti (ieškoti reikiamos informacijos, skaityti tekstą, stebėti iliustracijas ir pan.). Grafinės sąsajos dizaineriams - tai estetiškai ir suprantamai pateiktas informacijos srautas. Informacijos turinio specialistams - tai išsami dalykinė informacija, pateikta įvairiomis priemonėmis. Vartotojo sąsajos modelis Vartotojo sąsaja yra sudaryta iš tokių elementų: Koncepcinis vartotojo modelis (angl. conceptual model) - kaip vartotojas supranta savo užduotį ir ko jis siekia. Čia yra užkoduotas žmogaus individualus kompiuterinės sistemos vertinimas - kaip pasinaudodamas šia sistema žmogus galės pasiekti savus tikslus. Šis koncepcinis modelis dar vadinamas žmogaus elgesio schema. Informacijos pristatymas (arba ženklų kalba), kurį žmogus mato kompiuterio ekrane (angl. presentation language) - kaip žmogus bendrauja su informacija; Žmogaus veiksmų kalba (angl. action language) - kokius veiksmus, norėdamas išspręsti užduotį, atlieka žmogus. Informacijos valdymo metodus programos kūrėjas jau yra numatęs iš anksto - tai yra interaktyvumą skatinančios priemonės. Ši kalba - tai bus žodžiai ar komandos, kurias vartotojas įves iš kompiuterio klaviatūros, rinksis iš meniu, ar pasirinks kokius nors objektus su pele. Įdiegimo modelis (angl. implementation model). Šia dalimi domisi kompiuterių mokslo specialistai. Objektinė vartotojo sąsaja Objektinė vartotojo sąsaja - tai naujausias būdas, kuriuo vartotojo koncepcinis užduoties vaizdas yra perkeliamas į kompiuterinę terpę. Objektinę vartotojo sąsają apibūdina persidengiantys langai, meniu, piktogramos, mygtukai ir kita (WIMP sąsaja - windowed, iconed, mouse, pull-down menu). Kuriant tinkamą vartotojo sąsają, joje siekiama imituoti tuos veiksmus, kuriuos žmogus su objektais atlieka realioje kasdieninėje aplinkoje. Vartotoją, kaip žmogų, apibūdinantys teiginiai: Vartotojai reaguoja į objektus ir taip suvokia aplinką; Vartotojai klasifikuoja objektus; Vartotojo elgesio kontekste (atsižvelgiant į tuos tikslus, kurių siekia vartotojas), visi objektai susijungia į vieningą visumą. Išsišakojantys keliai ir sintetinės erdvės Interakcinėje literatūroje reikia rašyti ne tai, kas įvyko. Gausybė variantų “kas įvyktų jeigu atsitiktų” išpučia viso informacijos turinio apimtį ir autoriaus užduotį padaro nežmoniška (sudėtingumas išauga eksponentine linkme). Interaktyvumas gali būti suprastas kaip išsišakoję keliai, kurių kiekvienas turi būti parašytas ir susietas su likusiais. Kuo daugiau pasirenkamų kelių, tuo žaismingesnis skaitymas, tuo sudėtingesnis ir daugiau darbo autoriui. Istorijos tinklas sudėtingėja įtraukiant naujus interaktyvumo taškus. Autoriui tenka daryti esminį sprendimą - skirti laiką, kuris būtų sunaudotas pasakojimo literatūriniam išbaigtumui, interaktyvumo sukūrimui. Kiek reikia interaktyvumo, kas istorija taptų interaktyvia? Interaktyvumui sukurti išsišakojančių kelių skaičius gali būti didinamas, kol skaitytojas patirs tam tikrą laisvę pačiame tekste. Šios laisvės ribos yra apibrėžtos - tai tam tikra fikcinė erdvė, kurioje skaitytojas gali kažkaip pasielgti. Čia akivaizdus interaktyvumo ir turinio turtingumo konflikto sprendimas (atsisakoma vieno, kad būtų sudarytos sąlygos egzistuoti kitam). Interaktyvaus pasakojimo kūrimas yra techniškai sudėtingas darbas, tačiau yra dar viena problema. Kokia reprezentacijos forma yra interaktyvi reprezentacija. Pasikeitimas iš tiesinio į daugiatiesinį ar erdvinį-laikiną modelį, yra pasikeitimas reprezentacijose. Interaktyvioje istorijoje nėra esminių pasakojimo elementų. Dėl pasakojimo pabaigos čia reikia kovoti (jei pasakojimas bus trumpas ir nereikšmingas, tuomet skaitytojas nepatirs pasitenkinimo). Skaitytojo uždavinys - pasiekti, kad pasakojimas ir veiksmas užsibaigtų reikšminga ir patenkinančia pabaiga. Pasakojimas kuriamas tik per asmenines identifikacijas, kurias žiūrovas sukuria, remdamasis momentine informacija.

Informatika  Konspektai   (40,56 kB)

Anksčiau buvo manoma, jog funkciškai orientuotas projektavimas yra pasenęs ir gali būti pakeistas objektiškai orientuotu projektavimu. Tačiau daug organizacijų buvo išvystę metodus ir standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija ir todėl nenorėjo pripažinti palankumo objektiškai orientuotam projektavimui. Naudojant funkcinį metodą buvo sukurta daug sistemų. Todėl funkcinis projektavimas yra ir bus plačiai praktikuojamas. Šio metodo strategija leidžia išskaidyti sistemą į aibę sąveikaujančių funkcijų su centralizuota sistemos būsena, paskirstyta šių funkcijų. Funkciškai orientuotas projektavimas paslepia algoritmo detales funkcijose, bet sistemos būsenos informacija nėra paslėpta. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būseną taip, kaip nesitiki kitos funkcijos. Funkcijų pakeitimai ir tai, kaip jos naudoja sistemos būseną, gali sukelti nenumatytą sąveiką su kitom funkcijom. Todól funkcinio projektavimo būdas yra labiausiai vykęs, kuomet sistemos būsenos apimtis yra minimizuota ir informacijos paskirstymas yra apibrėžtas. Duomenų srauto diagramos Duomenų srauto diagramos rodo kaip įvesti duomenys yra transformuojami rezultatų išvedimui per eilę funkcinių transformacijų. Diagramos - intuityvus ir naudingas kelias aprašant sistemą, bet jos nesuprantamos be papildomo mokymosi. Pirmas funkciškai orientuoto projektavimo etapas turėtų būti sukurti, vystyti sistemos srautų diagramas. Šios diagramos paprastai neįtraukia valdymo informacijos, bet jos gali dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srauto diagramos yra projektavimo metodų sudedamoji dalis ir CASE priemonės paprastai palaiko duomenų srauto diagramų kūrimą. Žymėjimai, naudojami skirtinguose metoduose, yra panašūs ir perėjimas nuo vieno žymėjimo prie kito yra tiesioginis. Čia naudojama žymėjimų sistema buvo pasirinkta todėl, kad ji tinka piešti naudojant PC diagramų redagavimo sistemą. Šioje žymėjimo sistemoje naudojami simboliai reiškia : 1.Apvalių kampų stačiakampiai. Jie vaizduoja transformacijas, kuriose įvedimo duomenų srautas yra transformuojamas į išvedimo. Transformacija yra anotuojama ( užrašoma ) apibrėžimo vardu. 2.Stačiakampiai. Vaizduoja duomenų talpą ( dydį ). Užrašomi apibrėžimo vardu. 3.Apskritimai. Vaizduoja vartotojo santykį su sistema. Šie santykiai gali palaikyti įvedimą ar gauti išvedimą. 4.Rodyklės. Rodo duomenų srauto kryptį. Jos gauna vardą, apibrėžiantį duomenis, kurie "teka" nurodyta kryptimi. 5.Raktiniai žodżiai 'and' ir 'or'. Čia jie turi įprastines reikšmes, kaip ir loginėse išraiškose. Jie naudojami sujungti duomenų srautus, kuomet daugiau nei vienas srautas gali būti įvestas ar išvestas iš transformacijos. 6.Lanko simbolis, jungiantis duomenų srautus. Jis naudojamas tik konjunkcijoje su 'and' ir 'or', ir naudojami indikuoti skliaustus. Iš esmės 'and' turi prioritetą prieš 'or', bet tai gali būti pakeista, sujungiant tinkamus duomenų srautus. Žymėjimo sistema iliustruota paveiksle 12.3. Ji aprašo ataskaitų generatoriaus sistemos, naudojamos konjunkcijoje kartu su projektavimo redaktoriumi, loginį projektavimą. Ataskaitų generatorius priima projektavimą ir pagamina ataskaitą apie kiekvieną objektą, naudojamą projektavime. Vartotojas įveda projekto vardą ir ataskaitų generatorius randa visus vardus, naudojamus šiame projektavime. Duomenų žodynas suteikia informacijos apie projektavimo objektus ir daromas ataskaitas. Informacija ataskaitoje yra pateikiama pagal tai, kuris iš dviejų objektų yra mazgo tipo ar jungties tipo. Duomenų srautų diagramų nauda yra ta, kad jos rodo transformacijas, nedarydamos prielaidų kaip tos transformacijos realizuotos. Pvz., taip apibrėžta sistema gali būti realizuota kaip atskira programa, naudojanti programinius modulius tam, kad realizuoti kiekvienątransformaciją. Ir atvirkščiai, tai gali būti realizuota kaip skaičius susisiekiančių uždavinių arba, galbūt, realizacija gali būti šių metodų sujungimas. 2.Funkcinis projektavimas Funkcinis projektavimas yra programų sudarymo metodas, kai programasusideda iš aibės tarpusavyje bendaujančių vienetų, kurie turi tiksliai apibrėžtą funkciją. Funkcujos turi lokalų būvį, bet padlintas sistemos būvis yra centralizuotas ir prieinamas visoms funkcijoms. Funkcinis projektavimas buvo naudojamas nuo tada, kai prasidėjo programavimas. Bet tik šešto dešimtmečio gale septinto dešimtmečio pradžioje išgarsėjo. Daugelis laikraščių ir knygų, iš kurių labiausiai žinomos Virto (1971, 1976) Buvo publikuota būtent šio metodo pagrindu. Buvo teigta, kad funkcinis projektavimas yra pasenęs ir turi būti pakeistas objektiškai orientuoto priėjimo. Tačiau daug organizacijų išvystė standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija. Daug projektavimo priemonių ir susiję CASE įrankiai yra funkciškai orientuoti. Todėl funkcinis projektavimas turi būti pačiai taikomas. Funkicinis projektavimas naudoja duomenų srautų diagramas, kurios aprašo loginių duomenų apdorojimą, struktūrų diagramų, kurios parodo programinės įrangos struktūrą ir PDL aprašymą, kuris aprašo detaliai projektavimą. Duomenų srautų žymėjimo sistema buvo modifikuota, kad padaryti ją labiau tinkama automatizuoto diagramų sudarymo sistemos naudojimui, ir yra naudojama truputi skirtinga struktūros diagramų forma, kuri neįtraukia valdymo informacijos. Funkcinio programų projektavimo strategija pasikliauna sistemos dekompozicija į aibę iteraktyvių funkcijų.Funkcijos galipalaikyti lokalios būsenos informaciją, bet tik jų vykdymo metu. Funkcinis projektavimas paslepia algoritmo detales savyje, bet sistemos būsenos informacija nėra slepiama. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būvi tokiu būdu, kokio kitos funkcijos nenumato. Pakeitimai funkcijoje ir būdas, kuruo jos naudoja sistemos būseną gali sukelti nenumatytų sąveikų su kitomis funkcijomis. Funkcinis projektavimas vis dėl to yra sekmingiausias kai sistemos būvio informacijos gausa yra minimizuojama ir informacijos dalijimas yra apibrėžtas. Kai kurios sistemos, kurios reaguoja į pavienius poveikius ar duomenų įvedimą ir nereaguoja į įvedimo istoriją, yra funkciškai orientuotos. Geras tokios sistemos pavyzdys yra ATM sistema. Šiame projektavime funkijos gali būti identifikuojamos taip, kad įvykdytų sisteminius veiksmus. Sistemos būvis yra minimalus. Operacijos yra nepriklausomos ir nereaguoja į anksesnes vartotojo užklausas. Iš tikrųjų objektiškai orientuotas projektavimas negali labai skirtis nuo šio (išskyrus sintaksiškai) ir objektiškai orientuotas priėjimas tursbūt nesibaigia vien projektavimu Duomenų srautų diagramos Duomenų srautų diagramos parodo kaip įvedami duomenys yra transormuojami į išvadamus rezultatus per eilę funkcinių transformacijų. Jos yra naudingas ir intuitvus sistemos aptanavimo būdas, be to diagramos suprantamos be specialių žinių. Pirma funkcinio projektavimo stadija turi sukurti sisteminių duomenų srautų diagramas. Šios diagramos neturi normaliai įtraukti valdymo informacijos, bet turi dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srautų diagramos yra sudėtinė projektavimo metodų ir CASE priemonių dalis ir dažniausiai palaiko duomenų srautų diagramų kurimą Pažymėjimai naudojami skirtinguose metoduose yra panašūs ir lengai transformuojami nuo viemų pažymėjimų prie kitų. Duomenų srautų diagramų pranašumas yra tas, kad jos parodo transformacijas, bet nerodo, kaip transformacijos įgyvendinamos. Pavyzdžiui, sistema, parašyta šiuo budu gali būti įgyvendinama kaip viena programa, naudojant programų vienetus, įgyvendinančius kiekvieną transformaciją. Kaip alternatyva gali būti ygyvendintos keliois komunikuojančios užduotys arba gali būti realizuota kaip šių metodų junginys. Struktūrinės diagramos Struktūrinės diagramos yra grafinės priemonės, parodančios sistemos komponentų struktūros hierarchiją. Jos parodo, kad duomenų srauto elementų diagramos gali būti realizuotos kaip programų dalių hierarchija. Struktūrinės diagramos gali būti naudojamos vaizdininiam programų atvaizdavimui su svarbia informacija. Struktūrinės diagramos čia naudojamos tik statiniam projektavimo organizavimo atvaizadavimui. Struktūrinėje diagramoje funkcinis elementas vaizduojamas kaip stačiakampis. Struktūrinėje diagramoje hierarchija vaizduojama sujungiant stačiakampius linijomis. Įėjimai ir išėjimai į komponentes vaizduojami naudojant rodykles. Rodyklė, įeinanti į figūrą, imituoja įėjimą, kitas linijos galas imituoja išėjimą. Duomenų saugykla vaizduojama kaip stačiakampis užapvalintais kampais, o vartotojo įėjimai kaip apskritimai. Kad sutaupyti diagramos vietą, kai kurie įėjimai ir išėjimai lieka nepažymėti. Problema, kuri kyla programinės įrangos inžinieriui, yra kaip gauti geriausios struktūros diagramą iš duomenų srauto digramos. Kad iliustruoti tai, išnagrinėkime tas programinės įrangos sistemas, kurios gali būti šiuolaikinės aviacijos dalimi. Struktūrinės diagramos gavimas Ankstesniame skyrelyje buvo nagrinėta, kaip struktūrinės diagramos yra sudaromos iš duomenų srautų diagramų, tačiau nieko nebuvo pasakyta apie tai, kaip geriau tai pdaryti. Projektuotojai turi suprojektuoti objektą, kuriame programos blokai yra aukštame lygyje surišti viduj ir žemame lygyje susieti su kitais blokais. Toks apibūdinimas gali būti supaprastintas, jeigu blokai turi ryšius su vienu iš keturių duomenų tipų: 1. Įėjimas. Šis programos blokas atsakingas už duomenų priėmimą iš žemesnio struktūrinės diagramos lygio, modifikavimą ir perdavimą į aukštesnį lygį. 2. Išėjimas. Šis blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio ir perduoda juos į žemesnį lygį. 3. Transformacija. Programos blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio, keičia juos ir grąžina juos atgal. 4. Valdymas. Blokas kontroliuoja ir valdo kitus blokus. Pirmas žingsnis duomenų srauto diagramų konvertavimo į strukūrinę diagramą yra identifikuoti aukščiausius įėjimo ir išėjimo blokus. Šis žingsnis neįtraukia visų transformacijų, tačiau įtrauktosios vadinamos pagrindinėmis. Aukščiausio lygio įėjimo ir išėjimo blokų nustatymas priklauso nuo projektuotojų patyrimo. Vienintelis galimas būdas išspręsti šią užduotį yra trasuoti įėjimus tol, kol bus rasta tokia transformacija, kurios išėjimas nepriklauso nuo įėjimo. Procesai, kurie validuoja įėjimus ar prideda jiems informacijos dar nėra vadinami pagrindiniais transformuotojais; jais vadinami tokie procesai, kurie rūšiuoja ar filtruoja duomenis. Panašiais kriterijais remiantis nustatomos ir aukščiausio lygio išėjimo transformacijos. Pirmas struktūrinės diagramos projektavimo lygis sudaromas įėjimo ir išėjimo vienetus pažymint atskirais apskritimais ir kiekvieną atskirą pagrindinę transformaciją pažymint kaip atskirą stačiakampį. Stačiakampis, esantis struktūrinės diagramos viršuje vadinamas koordinuojamu bloku. Sudarymo procesas turi būti vykdomas tol, kol kol bus atvaizduoti visi duomenų srautų judėjimai. Kiekvienas mazgas gerai suprojektuotoje struktūrinėje diagramoje turi turėti nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Jei mazgas turi tik vieną sau pavaldų mazgą, vadinasi to mazgo programos blokas turės žemo lygio susietumą su kitais blokais. Jei mazgas turi daug sau pavaldžų mazgų, vadinasi programos projektavimas buvo vystomas žemo lygio fazėje. Informacija, esanti duomenų srautų diagramose, paprastai naudojama projektuojant struktūrines diagramas, tačiau kiti į struktūrinę diagramą įtraukiami komponentai, kurių nebuvo duomenų srauto diagramoje, nėra tiesiogiai susiję su duomenų transformacija. Struktūrinių diagramų sudarymas yra dviejų lygių procesas. Projektuojant duomenų srautus, apibrėžiamos pirminės projektavimo aprašymo struktūros, į kurias įeina valdymo informacija ir funkcijos. Struktūrinės diagramos turi būti modifikuojamos, įtraukiant papildomus valdymo komponentus. Pagrindinės išvados: * Duomenų srauto diagramos yra priemonė dokumentuoti sistemos duomenų srautus. * Struktūrinės diagramos yra vienas iš būdų atvaizduoti sistemos hierarchinę organizaciją. Svarbu, kad kiekvienas funkcinis mazgas struktūroje turėtų nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Duomenų žodynai Duomenų žodynai yra labai naudingi ne tik tai tam, kad palaikyti sistemos specifikacijas, bet ir tiek pat naudingi projektavimo procese. Kiekviena nustatyta esybė diagramoje turi turėti duomenų žodyno įėjimą, duodantį informaciją apie jo tipą, jo funkcijas ir, galbūt, logišką išaiškinimą jo priklausymui. Tai kartais yra vadinama minispekuliacija, pasitenkinant trumpu komponentų f-jos aprašymu. Duomenų žodyno įėjimas turėtų būti komponento tekstinis aprašymas arba turėtų būti labiau išsamesnis aprašymas, išdėstytas projektavimo aprašymo kalba. Duomenų žodynai yra atitinkamas būdas sujungti aprašomojo ir diagraminio projektavimo aprašymus. Ši schema parodo išnykstantį langą, aprašydama pažymėtą transformaciją slenkančių duomenų schemoje. Kai kurie CASE įrenginių išdėstymai aprūpina automatinį sujungimą tarp slenkančių duomenų schemos ir doumenų žodyno. Konkuruojančių sistemų projektavimas Kaip ir objektinis projektavimas, f-nis panašumas projektavimui neužkerta kelio šio projektavimo, kaip eilės lygiagrečiai sąveikaujančių procesų, realizavimui. Iš tikrųjų, slenkančių duomenų diagramos aiškiai pašalina valdymo informaciją ir standartinė įgyvendinimo technika realaus laiko sistemoms yra paimti slenkančių duomenų diagramą ir įvykdyti jos transformacijas kaip skirtingus procesus. Vietinės informacijos grąžinimo sistema galėtų būti projektuojama naudojant konkuruojančius procesus. Komandos įvedimas, vykdymas, būsenos ataskaita-visosyra vykdomos kaip atskiros užduotys. Get_command užduotis tęsiamai traukia pelę ir kai komandos plotas yra pažymėtas, pradedamas komandos vykdymo procesas. Taip pat komandos vykdymo procesas pateikia būsenos pranešimus, kurie yra perdirbti išėjimo užduočių. Darbo aplinkos sukūrimas taip pat vykdomas kaip lygiagreti užduotis ir autorius yra priimtas ar nušalintas priklausomai nuo to ar kursorius yra darbo lange, ar ne. Šis pavyzdys iliustruoja, kad projektavimo lygiagretumas dažnai yra pasirinkimo teisė, prieinama projektuotojui. Kai kurie sistemų tipai yra paprastai vykdomi kaip lygiagrečių procesų rinkiniai kartu su procesu, susijusiu su kiekvienu sistemos techninės įrangos įrenginiu. Kaip bebūtų, problemomis dažnai tampa ir lygiagretaus, ir nuoseklaus projektavimo sprendimai, o skuboti projektavimo sprendimai turi būti anuliuojami.

Informatika  Kursiniai darbai   (44,11 kB)

Anksčiau buvo manoma, jog funkciškai orientuotas projektavimas yra pasenęs ir gali būti pakeistas objektiškai orientuotu projektavimu. Tačiau daug organizacijų buvo išvystę metodus ir standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija ir todėl nenorėjo pripažinti palankumo objektiškai orientuotam projektavimui. Naudojant funkcinį metodą buvo sukurta daug sistemų. Todėl funkcinis projektavimas yra ir bus plačiai praktikuojamas. Šio metodo strategija leidžia išskaidyti sistemą į aibę sąveikaujančių funkcijų su centralizuota sistemos būsena, paskirstyta šių funkcijų. Funkciškai orientuotas projektavimas paslepia algoritmo detales funkcijose, bet sistemos būsenos informacija nėra paslėpta. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būseną taip, kaip nesitiki kitos funkcijos. Funkcijų pakeitimai ir tai, kaip jos naudoja sistemos būseną, gali sukelti nenumatytą sąveiką su kitom funkcijom. Todól funkcinio projektavimo būdas yra labiausiai vykęs, kuomet sistemos būsenos apimtis yra minimizuota ir informacijos paskirstymas yra apibrėžtas. Duomenų srauto diagramos Duomenų srauto diagramos rodo kaip įvesti duomenys yra transformuojami rezultatų išvedimui per eilę funkcinių transformacijų. Diagramos - intuityvus ir naudingas kelias aprašant sistemą, bet jos nesuprantamos be papildomo mokymosi. Pirmas funkciškai orientuoto projektavimo etapas turėtų būti sukurti, vystyti sistemos srautų diagramas. Šios diagramos paprastai neįtraukia valdymo informacijos, bet jos gali dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srauto diagramos yra projektavimo metodų sudedamoji dalis ir CASE priemonės paprastai palaiko duomenų srauto diagramų kūrimą. Žymėjimai, naudojami skirtinguose metoduose, yra panašūs ir perėjimas nuo vieno žymėjimo prie kito yra tiesioginis. Čia naudojama žymėjimų sistema buvo pasirinkta todėl, kad ji tinka piešti naudojant PC diagramų redagavimo sistemą. Šioje žymėjimo sistemoje naudojami simboliai reiškia : 1.Apvalių kampų stačiakampiai. Jie vaizduoja transformacijas, kuriose įvedimo duomenų srautas yra transformuojamas į išvedimo. Transformacija yra anotuojama ( užrašoma ) apibrėžimo vardu. 2.Stačiakampiai. Vaizduoja duomenų talpą ( dydį ). Užrašomi apibrėžimo vardu. 3.Apskritimai. Vaizduoja vartotojo santykį su sistema. Šie santykiai gali palaikyti įvedimą ar gauti išvedimą. 4.Rodyklės. Rodo duomenų srauto kryptį. Jos gauna vardą, apibrėžiantį duomenis, kurie "teka" nurodyta kryptimi. 5.Raktiniai žodżiai 'and' ir 'or'. Čia jie turi įprastines reikšmes, kaip ir loginėse išraiškose. Jie naudojami sujungti duomenų srautus, kuomet daugiau nei vienas srautas gali būti įvestas ar išvestas iš transformacijos. 6.Lanko simbolis, jungiantis duomenų srautus. Jis naudojamas tik konjunkcijoje su 'and' ir 'or', ir naudojami indikuoti skliaustus. Iš esmės 'and' turi prioritetą prieš 'or', bet tai gali būti pakeista, sujungiant tinkamus duomenų srautus. Žymėjimo sistema iliustruota paveiksle 12.3. Ji aprašo ataskaitų generatoriaus sistemos, naudojamos konjunkcijoje kartu su projektavimo redaktoriumi, loginį projektavimą. Ataskaitų generatorius priima projektavimą ir pagamina ataskaitą apie kiekvieną objektą, naudojamą projektavime. Vartotojas įveda projekto vardą ir ataskaitų generatorius randa visus vardus, naudojamus šiame projektavime. Duomenų žodynas suteikia informacijos apie projektavimo objektus ir daromas ataskaitas. Informacija ataskaitoje yra pateikiama pagal tai, kuris iš dviejų objektų yra mazgo tipo ar jungties tipo. Duomenų srautų diagramų nauda yra ta, kad jos rodo transformacijas, nedarydamos prielaidų kaip tos transformacijos realizuotos. Pvz., taip apibrėžta sistema gali būti realizuota kaip atskira programa, naudojanti programinius modulius tam, kad realizuoti kiekvienątransformaciją. Ir atvirkščiai, tai gali būti realizuota kaip skaičius susisiekiančių uždavinių arba, galbūt, realizacija gali būti šių metodų sujungimas. 2.Funkcinis projektavimas Funkcinis projektavimas yra programų sudarymo metodas, kai programasusideda iš aibės tarpusavyje bendaujančių vienetų, kurie turi tiksliai apibrėžtą funkciją. Funkcujos turi lokalų būvį, bet padlintas sistemos būvis yra centralizuotas ir prieinamas visoms funkcijoms. Funkcinis projektavimas buvo naudojamas nuo tada, kai prasidėjo programavimas. Bet tik šešto dešimtmečio gale septinto dešimtmečio pradžioje išgarsėjo. Daugelis laikraščių ir knygų, iš kurių labiausiai žinomos Virto (1971, 1976) Buvo publikuota būtent šio metodo pagrindu. Buvo teigta, kad funkcinis projektavimas yra pasenęs ir turi būti pakeistas objektiškai orientuoto priėjimo. Tačiau daug organizacijų išvystė standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija. Daug projektavimo priemonių ir susiję CASE įrankiai yra funkciškai orientuoti. Todėl funkcinis projektavimas turi būti pačiai taikomas. Funkicinis projektavimas naudoja duomenų srautų diagramas, kurios aprašo loginių duomenų apdorojimą, struktūrų diagramų, kurios parodo programinės įrangos struktūrą ir PDL aprašymą, kuris aprašo detaliai projektavimą. Duomenų srautų žymėjimo sistema buvo modifikuota, kad padaryti ją labiau tinkama automatizuoto diagramų sudarymo sistemos naudojimui, ir yra naudojama truputi skirtinga struktūros diagramų forma, kuri neįtraukia valdymo informacijos. Funkcinio programų projektavimo strategija pasikliauna sistemos dekompozicija į aibę iteraktyvių funkcijų.Funkcijos galipalaikyti lokalios būsenos informaciją, bet tik jų vykdymo metu. Funkcinis projektavimas paslepia algoritmo detales savyje, bet sistemos būsenos informacija nėra slepiama. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būvi tokiu būdu, kokio kitos funkcijos nenumato. Pakeitimai funkcijoje ir būdas, kuruo jos naudoja sistemos būseną gali sukelti nenumatytų sąveikų su kitomis funkcijomis. Funkcinis projektavimas vis dėl to yra sekmingiausias kai sistemos būvio informacijos gausa yra minimizuojama ir informacijos dalijimas yra apibrėžtas. Kai kurios sistemos, kurios reaguoja į pavienius poveikius ar duomenų įvedimą ir nereaguoja į įvedimo istoriją, yra funkciškai orientuotos. Geras tokios sistemos pavyzdys yra ATM sistema. Šiame projektavime funkijos gali būti identifikuojamos taip, kad įvykdytų sisteminius veiksmus. Sistemos būvis yra minimalus. Operacijos yra nepriklausomos ir nereaguoja į anksesnes vartotojo užklausas. Iš tikrųjų objektiškai orientuotas projektavimas negali labai skirtis nuo šio (išskyrus sintaksiškai) ir objektiškai orientuotas priėjimas tursbūt nesibaigia vien projektavimu Duomenų srautų diagramos Duomenų srautų diagramos parodo kaip įvedami duomenys yra transormuojami į išvadamus rezultatus per eilę funkcinių transformacijų. Jos yra naudingas ir intuitvus sistemos aptanavimo būdas, be to diagramos suprantamos be specialių žinių. Pirma funkcinio projektavimo stadija turi sukurti sisteminių duomenų srautų diagramas. Šios diagramos neturi normaliai įtraukti valdymo informacijos, bet turi dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srautų diagramos yra sudėtinė projektavimo metodų ir CASE priemonių dalis ir dažniausiai palaiko duomenų srautų diagramų kurimą Pažymėjimai naudojami skirtinguose metoduose yra panašūs ir lengai transformuojami nuo viemų pažymėjimų prie kitų. Duomenų srautų diagramų pranašumas yra tas, kad jos parodo transformacijas, bet nerodo, kaip transformacijos įgyvendinamos. Pavyzdžiui, sistema, parašyta šiuo budu gali būti įgyvendinama kaip viena programa, naudojant programų vienetus, įgyvendinančius kiekvieną transformaciją. Kaip alternatyva gali būti ygyvendintos keliois komunikuojančios užduotys arba gali būti realizuota kaip šių metodų junginys. Struktūrinės diagramos Struktūrinės diagramos yra grafinės priemonės, parodančios sistemos komponentų struktūros hierarchiją. Jos parodo, kad duomenų srauto elementų diagramos gali būti realizuotos kaip programų dalių hierarchija. Struktūrinės diagramos gali būti naudojamos vaizdininiam programų atvaizdavimui su svarbia informacija. Struktūrinės diagramos čia naudojamos tik statiniam projektavimo organizavimo atvaizadavimui. Struktūrinėje diagramoje funkcinis elementas vaizduojamas kaip stačiakampis. Struktūrinėje diagramoje hierarchija vaizduojama sujungiant stačiakampius linijomis. Įėjimai ir išėjimai į komponentes vaizduojami naudojant rodykles. Rodyklė, įeinanti į figūrą, imituoja įėjimą, kitas linijos galas imituoja išėjimą. Duomenų saugykla vaizduojama kaip stačiakampis užapvalintais kampais, o vartotojo įėjimai kaip apskritimai. Kad sutaupyti diagramos vietą, kai kurie įėjimai ir išėjimai lieka nepažymėti. Problema, kuri kyla programinės įrangos inžinieriui, yra kaip gauti geriausios struktūros diagramą iš duomenų srauto digramos. Kad iliustruoti tai, išnagrinėkime tas programinės įrangos sistemas, kurios gali būti šiuolaikinės aviacijos dalimi. Struktūrinės diagramos gavimas Ankstesniame skyrelyje buvo nagrinėta, kaip struktūrinės diagramos yra sudaromos iš duomenų srautų diagramų, tačiau nieko nebuvo pasakyta apie tai, kaip geriau tai pdaryti. Projektuotojai turi suprojektuoti objektą, kuriame programos blokai yra aukštame lygyje surišti viduj ir žemame lygyje susieti su kitais blokais. Toks apibūdinimas gali būti supaprastintas, jeigu blokai turi ryšius su vienu iš keturių duomenų tipų: 1. Įėjimas. Šis programos blokas atsakingas už duomenų priėmimą iš žemesnio struktūrinės diagramos lygio, modifikavimą ir perdavimą į aukštesnį lygį. 2. Išėjimas. Šis blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio ir perduoda juos į žemesnį lygį. 3. Transformacija. Programos blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio, keičia juos ir grąžina juos atgal. 4. Valdymas. Blokas kontroliuoja ir valdo kitus blokus. Pirmas žingsnis duomenų srauto diagramų konvertavimo į strukūrinę diagramą yra identifikuoti aukščiausius įėjimo ir išėjimo blokus. Šis žingsnis neįtraukia visų transformacijų, tačiau įtrauktosios vadinamos pagrindinėmis. Aukščiausio lygio įėjimo ir išėjimo blokų nustatymas priklauso nuo projektuotojų patyrimo. Vienintelis galimas būdas išspręsti šią užduotį yra trasuoti įėjimus tol, kol bus rasta tokia transformacija, kurios išėjimas nepriklauso nuo įėjimo. Procesai, kurie validuoja įėjimus ar prideda jiems informacijos dar nėra vadinami pagrindiniais transformuotojais; jais vadinami tokie procesai, kurie rūšiuoja ar filtruoja duomenis. Panašiais kriterijais remiantis nustatomos ir aukščiausio lygio išėjimo transformacijos. Pirmas struktūrinės diagramos projektavimo lygis sudaromas įėjimo ir išėjimo vienetus pažymint atskirais apskritimais ir kiekvieną atskirą pagrindinę transformaciją pažymint kaip atskirą stačiakampį. Stačiakampis, esantis struktūrinės diagramos viršuje vadinamas koordinuojamu bloku. Sudarymo procesas turi būti vykdomas tol, kol kol bus atvaizduoti visi duomenų srautų judėjimai. Kiekvienas mazgas gerai suprojektuotoje struktūrinėje diagramoje turi turėti nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Jei mazgas turi tik vieną sau pavaldų mazgą, vadinasi to mazgo programos blokas turės žemo lygio susietumą su kitais blokais. Jei mazgas turi daug sau pavaldžų mazgų, vadinasi programos projektavimas buvo vystomas žemo lygio fazėje. Informacija, esanti duomenų srautų diagramose, paprastai naudojama projektuojant struktūrines diagramas, tačiau kiti į struktūrinę diagramą įtraukiami komponentai, kurių nebuvo duomenų srauto diagramoje, nėra tiesiogiai susiję su duomenų transformacija. Struktūrinių diagramų sudarymas yra dviejų lygių procesas. Projektuojant duomenų srautus, apibrėžiamos pirminės projektavimo aprašymo struktūros, į kurias įeina valdymo informacija ir funkcijos. Struktūrinės diagramos turi būti modifikuojamos, įtraukiant papildomus valdymo komponentus. Pagrindinės išvados: * Duomenų srauto diagramos yra priemonė dokumentuoti sistemos duomenų srautus. * Struktūrinės diagramos yra vienas iš būdų atvaizduoti sistemos hierarchinę organizaciją. Svarbu, kad kiekvienas funkcinis mazgas struktūroje turėtų nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Duomenų žodynai Duomenų žodynai yra labai naudingi ne tik tai tam, kad palaikyti sistemos specifikacijas, bet ir tiek pat naudingi projektavimo procese. Kiekviena nustatyta esybė diagramoje turi turėti duomenų žodyno įėjimą, duodantį informaciją apie jo tipą, jo funkcijas ir, galbūt, logišką išaiškinimą jo priklausymui. Tai kartais yra vadinama minispekuliacija, pasitenkinant trumpu komponentų f-jos aprašymu. Duomenų žodyno įėjimas turėtų būti komponento tekstinis aprašymas arba turėtų būti labiau išsamesnis aprašymas, išdėstytas projektavimo aprašymo kalba. Duomenų žodynai yra atitinkamas būdas sujungti aprašomojo ir diagraminio projektavimo aprašymus. Ši schema parodo išnykstantį langą, aprašydama pažymėtą transformaciją slenkančių duomenų schemoje. Kai kurie CASE įrenginių išdėstymai aprūpina automatinį sujungimą tarp slenkančių duomenų schemos ir doumenų žodyno. Konkuruojančių sistemų projektavimas Kaip ir objektinis projektavimas, f-nis panašumas projektavimui neužkerta kelio šio projektavimo, kaip eilės lygiagrečiai sąveikaujančių procesų, realizavimui. Iš tikrųjų, slenkančių duomenų diagramos aiškiai pašalina valdymo informaciją ir standartinė įgyvendinimo technika realaus laiko sistemoms yra paimti slenkančių duomenų diagramą ir įvykdyti jos transformacijas kaip skirtingus procesus. Vietinės informacijos grąžinimo sistema galėtų būti projektuojama naudojant konkuruojančius procesus. Komandos įvedimas, vykdymas, būsenos ataskaita-visosyra vykdomos kaip atskiros užduotys. Get_command užduotis tęsiamai traukia pelę ir kai komandos plotas yra pažymėtas, pradedamas komandos vykdymo procesas. Taip pat komandos vykdymo procesas pateikia būsenos pranešimus, kurie yra perdirbti išėjimo užduočių. Darbo aplinkos sukūrimas taip pat vykdomas kaip lygiagreti užduotis ir autorius yra priimtas ar nušalintas priklausomai nuo to ar kursorius yra darbo lange, ar ne. Šis pavyzdys iliustruoja, kad projektavimo lygiagretumas dažnai yra pasirinkimo teisė, prieinama projektuotojui. Kai kurie sistemų tipai yra paprastai vykdomi kaip lygiagrečių procesų rinkiniai kartu su procesu, susijusiu su kiekvienu sistemos techninės įrangos įrenginiu. Kaip bebūtų, problemomis dažnai tampa ir lygiagretaus, ir nuoseklaus projektavimo sprendimai, o skuboti projektavimo sprendimai turi būti anuliuojami.

Informatika  Konspektai   (9,24 kB)

LCD monitorius Skystųjų kristalų monitoriaus struktūrinė schema. 1. Vertikalus įeinančios šviesos poliarizatorius. 2. Plonas stiklo sluoksnis padengtas indžio oksidu (elektrodas). 3. Susuktas nematinis skystasis kristalas 4. Plonas stiklo sluoksnis padengtas indžio oksidu (elektrodas). 5. Horizontalus filtras skirtas šviesai praleisti arba ne. 6. Atspindintis paviršius skirtas pasiūsti šviesą atgal - stebėtojui. Skystųjų kristalų monitorius (ang. Liquid Crystal Display) arba skystųjų kristalų vaizduoklis yra plonas, lygus monitorius, sudarytas iš daugybės spalvotų arba vienspalvių taškų, išdėstytų prieš šviesos šaltinį. Skystųjų kristalų monitoriai populiarūs nešiojamuose įrenginiuose dėl mažo elektros energijos vartojimo kiekio. Spalvoti LCD monitoriai Spalvotuose monitoriuose kiekvienas taškas yra padalintas į tris ląsteles (papildomus taškus), kurios, pasitelkiant filtrus virš jų, yra paverčiamos raudona, žalia ir mėlyna. Taškai gali būti kontroliuojami nepriklausomai, tokiu būdu perteikiant milijonus skirtingų atspalvių kiekviename iš jų. Senesni CRT monitoriai naudoja tokį patį metodą spalvom vaizduoti. CRT monitorius CRT. 1 – elektronų šaltinis, 2 – elektronų srautai (po vieną kiekvienai pagrindinei spalvai), 3 – elektronų pluoštelis, 4 – fluorescuojantis ekranas, 5 – fluorescuojančių taškų matrica spalvoto ekrano paviršiuje. CRT (Cathode Ray Tube) monitoriai – monitoriaus tipas, kuriame fosforescuojančiame ekrane vaizdą kuria elektronų pluoštelis (elektronus anksčiau vadindavo katodiniais spinduliais – cathode ray). Tokį monitorių sudaro didelė vakuuminė kolba, kurios gale yra elektronų šaltinis (srovės kaitinamas siūlas). Kolboje sukuriami elektriniai ir magnetiniai laukai elektronus įgreitina ir sufokusuoja į pluoštelį, kuris greitai „bėga“ kitoje kolbos pusėje esančiu ekrano paviršiumi. Ekrano paviršius iš vidaus padengtas medžiaga, kuri švyti į ją atsitrenkiant pagreitintiems elektronams. Privalumai • Tokį prietaisą palyginti nesunku pagaminti – jie buvo plačiai naudojami dar prieš pasirodant plokštiesiems LCD monitoriams. • Gerai atkuria spalvas ir atspalvius. • Šviečia gana ryškiai (LCD monitoriai paprastai šviečia silpniau). • Turi platų apžvalgos kampą. Trūkumai

Informatika  Rašiniai   (116,4 kB)

RTY klaviatūros išdėstymas yra artimas rašomosios mašinėlės klaviatūros išdėstymui. Ji, kaip ir rašomosios mašinėlės klaviatūra, turi tik du lygius. Dėl to į ją nepateko daugelis kompiuterio vartotojui reikalingų ženklų: raidės Q, W ir X, ženklas @ ir kt. Dėl to ši klaviatūra yra nepilnavertė ir gali būti vartojama tik kaip papildoma priemonė lietuviškiems rašto ženklams surinkti greta kurios nors kitos valstybės klaviatūros. Ergonominėje klaviatūroje raidės išdėstytos atsižvelgiant į jų dažnius bei gretimumus lietuviškame tekste. Tačiau ji turi taip pat tik du lygius ir dėl to joje nėra daugelio kompiuterio vartotojui reikalingų ženklų. Ji praktiškai nenaudojama. Ženklų aibė Svarbiausi skyrybos ženklai dėstomi viršutinės eilės pirmajame lygyje. Daugelis kompiuterio klaviatūrų turi skaitmenų sritį, esančią dešinėje pusėje .Ši dalis imituoja skaičiuotuvo klaviatūrą, kuria galima rinkti skaičius ir aritmetinių operacijų su jais ženklus. Vadinamąjį QWERTY klaviatūros klavišų išsidėstymą pasaulis pirmąkart išvydo prieš daugiau nei 130 metų - 1873 metais pagamintoje pirmojoje spausdinimo mašinėlėje. Įdomu, kad po šitiek laiko mygtukų išsidėstymas pasikeitė minimaliai - atsirado keliolika klavišų specifinėms kompiuterio funkcijoms valdyti. Originalioji QWERTY klaviatūra buvo tyčia sukurta taip, jog prilėtintų teksto rinkimą. Šios savybės dėka spausdinimo mašinėle dirbančiam žmogui mažėjo grėsmė padaryti klaidų, kurias ištaisyti - sudėtingiau, nei dabartinių kompiuterių klaviatūroje spustelėti "Backspace". 5 Ženklų sritis 5.1 Ženklų sritį sudaro pagrindinė klaviatūros dalis ir valdymo klavišai. 5.2 Pagrindinėje klaviatūros dalyje grafiniams ženklams įvesti skirti 47 klavišai, o tarpo ženklui – vienas klavišas. 5.3 Klavišų išdėstymo ir identifikavimo schema pateikta paveiksle. Klavišų eilės žymimos iš apačios į viršų – A eilė, B eilė, C eilė, D eilė ir E eilė, o klavišai eilėse – nuo 00 iki 12. Klavišo padėtį klaviatūroje apibūdina eilės ir stulpelio, kurių sankirtoje yra klavišas, žymenys. Šie du žymenys yra klavišo identifikatorius. PASTABA. Klavišas B00 gali būti E13 pozicijoje.

Informatika  Pagalbinė medžiaga   (9,41 kB)

Tinklo valdymo sistemos komponentai: Interneto tinklo valdymo sistema daugeliu aspektu atkartoja valdymo struktūrą, kurią mes galime pamatyti darbe: yra direktorius ir grupė dirbančiųjų, atsiskaitančių jam. Yra tam tikros taisyklės ir normos, valdančios ryšį tarp direktoriaus ir jo darbuotojų. Tinklo valdymo sistemą taipogi sudaro menedžeris (manager), grupė agentų (agents), valdymo protokolas menedžeriui “bendrauti “ su agentais ir valdymo informacinė bazė (MIB), kurioje saugoma informacija apie valdomus tinklo elementus. Tinklo valdymo procesai: tinklo valdymo procesas gali būti inicijuotas tiek menedžerio, tiek agento, tačiau jis gali būti užbaigtas tik dalyvaujant tiek menedžeriui, tiek agentui. Visi SNMP valdymo procesai gali būti suskirstyti į tris bendras kategorijas: • Užklausimo procesas: menedžeris užklausia agentą informacijos apie tinklo elemento būklę. • Nustatymo procesas: menedžeris pareikalauja, kad agentas pakeistų informaciją savo MIB bazėje apie to tinklo elemento būseną. • Pranešimas apie įvykį: agentas praneša menedžeriui apie įvykusį “nenormalų” (abnormal) įvykį. Interneto valdymo informacijos bazė (MIB): MIB tikslas yra programiškai atvaizduoti valdomus tinklo elementus, tokius kaip maršrutizatorius, darbo stotis ir pan. Tinklo valdymo stotis tiesiogiai nesąveikauja su valdomais tinklo elementais, o sąveikauja netiesiogiai per valdomus objektus. MIB pateikia žodyną menedžerio ir agento ryšiui. Tad tiek menedžeris, tiek agentas turi turėti MIB. Menedžerio ir agento MIB yra dinaminiai. Teoriškai, menedžerio MIB turėtų apjungti visų agentų, su kuriais susiriša menedžeris, MIB, kadangi menedžeris privalo žinoti visų agentų žodynus, kad galėtų su jais komunikuoti. Tačiau dažniausiai menedžerio MIB sudaro tik dalies agentų MIB, t.y. tų agentų MIB, su kuriais tuo metu yra “dirbama”. Interneto tinklo valdymo protokolai: Tinklo valdymo protokolai nusako būdą kaip pasiekti ir gauti standarto nustatytas reikšmes iš skirtingų gamintojų pagamintų įrenginių, ir kaip jas panaudoti tinklo valdyme. Valdymo protokolai teikė priemones informacijos iš tinklo įrenginių gavimui, instrukcijų šiems įrenginiams perdavimui, bei surinktos informacijos panaudojimui. SNMP tinklo valdymo protokolas: SNMP protokolas naudojamas pranešimams perduoti iš vieno objekto į kitą. Protokoliniai duomenys (PDU) formuojami pagal ASN.1 struktūrą ir tada perduodami autentifikatoriui kartu su vartotojų grupės vardu bei siuntėjo ir gavėjo adresais. Autentifikatorius patikrina, ar siuntėjas bei gavėjas gali apsikeisti pranešimais. Tokio patikrinimo rezultatas - autentifikavimo neįvykimas arba ASN.1 objektas yra išsiunčiamas atgal į PE (Protocol Entity). Jei pranešimo autentifikavimas įvyko, formuojamas pranešimas naudojant BER (Basic Encoding Rules) ir jis išsiunčiamas gavėjui. SNMP protokolas reikalauja transportinio ir tinklo lygmenų. Transporto lygmuo atlieka multipleksavimo ir demultipleksavimo paslaugas. Tai leidžia sudaryti visi-visi ryšius tarp SNMP objektų. Taipogi transportinis protokolas numato kontrolinę sumą, taip užtikrinant perduodamų duomenų patikimumą. Tinklo lygmuo numato maršrutizavimo tarp tinklų galimybes. Be to šis lygmuo numato skirtingo dydžio paketų, perduodamų per tinklą, fragmentavimą ir surinkimą. SNMPv2 tinklo valdymo protokolas: SNMP nebuvo išvystyta informacijos apsauga. Dėl šio trūkumo buvo išleista SNMP antroji versija (SNMPv2). Išleidus ją, kilo daug diskusijų dėl administravimo ir saugumo schemos. Vienas iš pirmųjų nusiskundimų - sudėtingumas; tinklo administratoriams tapo sunku naudoti administravimo ir apsaugos schemą. SNMPv3 tinklo valdymo protokolas: SNMPv3 yra SNMPv2 struktūros išplėtimas. Jį sudaro naujas SNMP pranešimo formatas, saugumo pranešimai ir prieigos kontrolė. Pirminiai SNMPv3 tikslai buvo saugumo ir valdymo struktūros formavimas, panaudojant kiek galima daugiau idėjų ir darbų iš SNMPv2. SNMPv3 standartai apima RFC 2271 - 2275. CMIS/CMIP tinklo valdymo protokolas: CMIS/CMIP (Common Management Information Services/Common Management Information Protocol). Tai OSI tinklo valdymo protokolas, apibrėžiantis pagrindines priemones, teikiamas kiekvienos tinklo komponentės valdymui. Lyginant su SNMP, nurodo valdomam įrenginiui atlikti daug daugiau užduočių. CMIS/CMIP paskirsto valdymą gan tolygiai visiems įrenginiams. ICMP tinklo valdymo protokolas: Interneto darbą stebi maršrutizatoriai. Kai tik atsitinka kas nors neįprasta, apie tai pranešama pagal ICMP (Internet Control Message Protocol). Jis naudojamas ir Interneto testavimui. ICMP protokolas nusako >20 pranešimų tipų. Svarbiausi pateikti lentelėje. Kiekvienas pranešimas patalpinamas IP pakete.

Informatika  Konspektai   (10,36 kB)

ĮVADAS 1. Atvykę į Pamario kraštą išvysite unikalią Nemuno deltą su savo pagrindinėmis atšakomis Atmata ir Skirvyte ir jų apsupta sala Rusne. Šį kraštovaizdį kuriantis vanduo – tai įvairiapusis susipynusių upių, ežero – lagūnos Krokų lankos ir daugybės kitų mažesnių ežerų žaidimas. Šalia esti dar ir senų upių vagų, pelkių ir liūnų. Ypač didelių pavasarinių potvynių metu regioninis parkas suteikia nepamirštamų įspūdžių. Dideli apsemtų pievų plotai atrodo įspūdingai, be to čia galima išvysti retų vandens paukščių. 2. Nemuno deltos regioninio parko teritorija, išsiskiria savo geomorfologine, hidrografine, botanine ir zoologine verte, nuo 1993 m. įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą. 3. Zoologine prasme Nemuno delta ypač vertinga ornitologiniu ir ichtiologiniu atžvilgiais. Nemuno delta yra viena svarbiausių vandens paukščių susitelkimo vietų visame Baltijos jūros regione. Nemuno protakos yra svarbiausi žuvų migraciniai koridoriai, kuriuos turi praeiti lašišos, šlakiai, žiobriai, kad pasiektų kitus Lietuvos vandens telkinius. Kniaupo įlanka, Kuršių marių pakrantės parko ribose yra pagrindinės marių žuvų (karšių, sterkų) neršto ir maitinimosi vietos. 4. Rekreacinę parko dalį sudaro miško parkai ir rekreacinių įstaigų teritorijos. Rekreacinės teritorijos išskirtos Nemuno pakrantėse priešais Rusnės miestą ir poilsio stovyklų kompleksas žemiau Veižo žiočių. Nemuno deltos regioniniame parke yra įrengti du pažintiniai takai: Aukštumalės botaninis-zoologinis ir Žalgirių botaninis – istorinis, įrengta vandens turizmo trasa Pakalnės upe, apžvalgos bokšteliai. Darbo tikslas: apibūdinti Nemuno Deltos Regioninio Parko struktūrą. Uždaviniai: 1. Apibūdinti parko teisinę aplinką 2. Apibūdinti gamtinę aplinką ir jos išteklius. 3. Apibūdinti kultūrinę aplinką. 4. Apibūdinti šventes. 1. TEISINĖ APLINKA Nemuno deltos regioninis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės rajone, Kuršių marių pakrantėje. Parko teritorijos plotas 28,8 km2. Nemuno deltos regioninis parkas įkurtas 1992 m. Nemuno deltos botaniniame-zoologiniame draustinyje. Nuo 1997 m. suformuota parko direkcija, kurios tikslas – išsaugoti unikalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Išsaugoti Nemuno deltos protakų (Atmata, Pakalnė, Skatulė, Skirvytė, Vytinė, Vorusnė ir kt.) sistemą, Rusnės salos, Ventės rago bei Žalgirių kraštovaizdį; senvaginius ežerus - žiogius; lagūninės kilmės Krokų Lankos ežerą; Nemuno žemupio užliejama” pievas. Išsaugoti Rusnės miestelio senąją dalį, Minijos kaimą, unikalų Uostadvario švyturį, senosios vandens kėlimo stoties inžinerinį kompleksą ir senuosius polderių inžinerinius įrengimus. Išsaugoti Nemuno deltos gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, svarbias vandens paukščių susitelkimo vietas, Kuršių marių pakrantes, marių žuvų neršto ir maitinimosi vietas, žuvų migracinius koridorius. Atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus. Atlikti mokslo tyrimus ir kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse. Sudaryti sąlygas rekreacinei veiklai, visų pirma plėtojant pažintinį turizmą, sudaryti sąlygas poilsiavimui tam skirtose zonose bei vietose, numatytose regioninio parko planavimo schemoje. Reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą. Propaguoti gamtosaugos idėjas, materialinės ir dvasinės kultūros palikimą.

Geografija  Referatai   (23,51 kB)

Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.

Geografija  Referatai   (30,07 kB)

Geologai 1918-1940 metų Juozas Dalinkevičius – geografas, geologas, minerologas. Pateikė pirmą Lietuvos kvartero stratigrafinę schemą, sudarė detalų geologinį Lietuvos žemėlapį. Česlovas Pakuckas – geologas, paleontologas. Baigė Vienos universitetą, buvo Lietuvos tarnybos viršininkas. Mykolas Kaveckis – mokslininkas, geologas, minerologas (hydrogeologas). 1958 išrinktas TSRS mokslų akademijos Karsto komisijos nariu. Geografai Tads Ivanauskas – gamtininkas, biologijos daktaras , ornitologas.1937 m. įkūrė „Žuvinto“ rezervatą.Parašė 37 knygas ir brošiūras. Viktoras Ruokis – paleogeografas, kvarteto geologas. Steponas Kolupaila - Hidrologijos ir hidraulikos specialistas, tyrinėjo ežerus ir upes. Kazys Pakštas - Lietuvos geografų draugijos prezidentas, politinės ir pilietinės geografijos įkūrėjas. Stasys Žeiba - Lietuvos karinis veikėjas, mokslininkas geologas. Domėjosi paleontologija ir stratigrafija bei paleogeografija. Paskelbė per 80 mokslinių straipsnių, yra kelių monografijų bendraautorius. Okupacijos metų geografai (1940-1990) Alfonsas Basalykas – geomorfologas, tyrinėjo gamtinį kraštovaizdį. Stanislovas Tarvydas – tyrinėjo gyventojų, ekonominę, gyvenviečių geografiją. Česlovas Kudaba – gamtos mokslų tyrinėtojas, kraštotyros d-jų tarybos narys, (Nepriklausomybės akto signataras) Už nuopelnus ekologijos ir gamtosaugos srityje 1994 m. apdovanotas V. Adamkaus vardo premija. Stasys Vaitekūnas – domėjosi gyventojų geografija ir demografija, politinė geografija ir geopolitika, regionų geografija, Europos Sąjungos geografija. V. Tomskis – tyrinėjo termiką ir ežerų hidrodinamiką. Kazimieras Bieliukas – limnologas, geografijos mokslų daktarasežerų ir pelkių tyrinėtojas. Paskirtas Geologijos ir geografijos instituto direktoriumi. 1957 m. jo iniciatyva suorganizuota Lietuvos geografų draugija, išrinktas šios draugijos pirmininku. Keliautojai Matas Šalčius – keliautojas, žurnalistas, rašytojas, visuomenės veikėjas. Dėl viešų pasisakymų prieš carinę valdžią ištremtas iš Lietuvos. Aktyviai propagavo turizmą. Knygos „Svečiuose pas 40 tautų“ autorius. Vladas Vitkauskas – alpinistas, pirmasis pasaulyje iškėlė Lietuvos vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse: Everesto (8848 metrų, Eurazija, 1993 m. gegužės 10 d.) (antrąkart lipo aukštyn – nuleisti žuvusios Nepalo alpinistės kūno.) , Makinlio (Šiaurės Amerika), Vinsono (Antarktida), Kilimandžaro (Afrika), T. Kosciuškos (Australija), Akonkagvos (Pietų Amerika).

Geografija  Paruoštukės   (8,38 kB)

Padengimo fondo sudarymas, kai įnašai kinta pagal geometrinę progresiją. Skolos padengimas kintančiais periodiniais mokėjimais Y (periodiniai mokėjimai pasirenkami kiekvienam periodui skirtingi).

Finansai  Namų darbai   (11 psl., 68,16 kB)

ŽIV tai - žmogaus imunodeficito virusas, kuris yra mažesnis už bakteriją, gyvena tik žmogaus organizmo ląstelėse ir yra artimas beždžionės imunodeficito virusui (BIV). ŽIV – retrovirusų šeimos atstovas, kuriems būdinga atvirkštinė transkripcija.

Istorija  Projektai   (10 psl., 35,02 kB)

Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau ir sienos.Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni. 16a. vieni Lietuvos miestai buvo valstybės, kiti feodalų žinioje. Per Valakų reformą visi miestai, neturintys Magdeburgo savivaldos teisių, buvo perplanuoti ir rekonstruoti. Jau 16a. viduryje pradėta pereiti nuo savaime susidariusios radialinės miestų planavimo struktūros prie stačiakampio aikščių ir gatvių plano, perimto iš Vakarų Europos. Iš anksto sudaryta miestų plano schema tapo būdinga renesansui. “Kuriamų ir plečiamų miestų kompozicijos centre tapo ištęsta stačiakampė arba beveik kvadratinė turgaus aikštė”. Tokių kuriamų miestų būdingas planavimo pavyzdys yra Virbalis, statytas 16a. viduryje ir antroje pusėje pagal iš anksto sudarytą planą. Į kvadratinės turgaus aikštės kampus suėjo po dvi statmenas lygiareikšmes gatves, sudarančias pagrindinių gatvių tinklą. Nė viena jų nepabrėžė miesto ryšio su dvaru, esančiu už miesto. Vienaaukščiai mediniai namai, statyti galais arba šonais prie gatvių ir aikštės pakraščių, sudarė Lietuvos miesteliams būdingą gatvių bei aikščių išklotinę. Aikštėje ir prie aikštės renesanso laikotarpiu ir vėliau rikiavosi svarbieji miestelio pastatai – Domininkonų vienuolynas, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, rotušė. Jie formavo miesto centro erdvę. Taigi 16a. ir 17a. pirmoje pusėje daug naujų miestų ir miestelių buvo kuriama pagal stačiakampį planą. “Tačiau šalia tokio plano 17a. pirmoje pusėje formavosi ir linijinės struktūros miesteliai, kurie išaugo po 1557m. Valakų reformos iš gatvinių rėžimų kaimų”. Juose sodybos spietėsi prie didžiosios gatvės, kuri iš tikrųjų būdavo kelias tarp gyvenviečių. Panašiai linijiniu būdu formavosi ir miesteliai tarp ežerų ir balų. Kartais nuo didžiosios gatvės eidavo kitos šalutinės gatvelės, kai kur prie jos glausdavosi stačiakampė aikštė. Ginybinės rezidencinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidaudavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui ir gynybai. “Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartileriniai gynybai”. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilių aplinką. Nuo 16a. vidurio kuriami sodai-parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinć dalį. Lietuvoje plito daugiausia itališko tipo simetrinės ašies kompozicijos parkai su alėjomis, terasomis dekoratyviniais tilteliais ir vandens efektais. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu įėjo į madą olandiški parkai, kurių svarbiausias elementas – dekoratyviniai tvenkiniai. Biržų Radvilų parkas buvo Širvenos ežero saloje, Raudonės pilies parkas, iš pradžių juosćs ją iš pietų ir rytų palaipsniui išaugo iki 25ha. Gynybinės rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: Ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; Kitos – atviro tipo tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Pastarosios jau darėsi panašios į rūmus. Viena aukščiausių ir žymiausių primosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinų sienų buvo įvairios paskirties ne vieno meto pastatų kompleksas, kuriame dominavo renesanso stiliaus rūmai. Pietinis rūmų fasadas buvo trijų aukštų. Apatinis aukštas dengtas rustika, kiti tinkuoti. “Kiekviename aukšte buvo skirtingo dydžio, kampuoti, su vis kitokiais apvadais renesansiniai langai, pabrėžiantys sienų lygumą. Rūmai turėjo atiką, sukaidytą gotikinio skliautimo arkučių ir šaudymo angų “ . ( Lietuvos atikai skiriasi nuo Lenkijos atikų, nes baigiasi horizontalia linija, o ne dantytu viršumi). Didžiojo rūmų kiemo korpusų fasadai pagal italų renasanso tradicijas greičiausiai buvo su londžomis, iš kurių buvo žiūrimi muzikantų pasirodymai, vaidinimai, karnavalai, turnyrai, žaidimai. Antrosios grupės rezidencines pilys pradėtos statyti 16a. pabaigoje – 17 a. pradžioje. Juose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdingu landšalfu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. “Prie tokių pilių skirtina buvusi Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviniais žuvų tvenkiniais”. Iš šio tipo pilių išliko tik Aušėnų ir Panemunės pilių griuvėsiai bei restauruota Raudonės pilis. Šios grupės pilių sienos buvo plonesnes negu ankstesnių pilių ir bokštai sipnesni. Jas dar juosė nedideli pylimai. Gynybiniai grioviai kaip ir dekoratyviniai tvenkiniai – skirti landšalfo paįvairinimui ir gynybai. Rūmų architektūroje vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Tik kampuose liko išsikišę šešiakampiai bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais. Jie buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo. Kiemo ir lauko fasadų paviršiai lygūs, tinkuoti, langai pusapskričių saramų. Durų angos buvo panašios kaip langų arba stačiakampės. Nuo 16a. vidurio didikai be rezidencinių pilių miestuose ir savo dvaruose ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius rūmus. Jie daug mažesni už pilis, dažniausiai be vidaus kiemo, vieno stačiakampio korpuso. Jei ir būdavo tradicinių gynybinių bokštų, tai jie pritaikyti gyventi. Rūmai tapo centru dvaro sodybos, kurioje vyravo mediniai ūkiniai pastatai. Neramiais laikais sodybos buvo apjuosiamos plačiais gynybiniais grioviais arba aptveriamos stačiakuolių tvoromis. Nemažai dar buvo statoma ir perstotama dvarų medinių rūmų, kuriuose atsispindėjo senos, liaudiškos tradicijos. Šitoks medinės sodybos pavyzdys yra 1610m. inventoriuje aprašytas Ukmergės maršalkos kunigaikščio A.Žilinsko Raguvos dvaro kompleksas. Taigi renesansiniams rūmams Lietuvoje būdingas formų įvairumas, darni jungtis su aplinka. Miestiečių pastatai palyginti su didikų ir kitų feodalų rūmais atrodė kukliai. Beveik iki 16a. vidurio miestiečių gotikiniai namai buvo pertvarkomi pagal naujus reikalavimus. Tačiau, plečiantis miestams, jų gyventojai ir įvairios bendruomenės ėmė statydintis ir renesanso stiliaus namus. Kartais sujungti du seni gotikiniai namai buvo pertvarkyti į renesansinius. Jų planai ir forma priklausė nuo savininko netingumo, užsiėmimo, namo paskirties ir vietos. ”Nepakeistų namų išliko mažai; jie buvo vieno, dviejų, kartais trijų aukštų, statyti prie pat gatvės, galais ar šonais į ją, kaip ir gotikoje, besikaitančiais fasadais įvairino gatvės išklotinę”. Namų planai nesudėtingi, neretai skersinėmis sienomis suskirstyti į mažesnes patalpas. Lauko durys į prekybines patalpas įrengiamos iš gatvės, kitos – iš kiemo pusės. Namų išvaizdą lėmė stogo ir sienų aukščio proporcijos, langų ir durų santykiai, jų simetrinis ar asimetrinis išdėstymas. Vartai, durys, langai būdavo su pusapskritėmis, segmentinėmis arkomis arba stačiakampėmis sąramomis. Renesansinė apdaila gan saikinga. Puošniausi fasadai išeidavo į gatvę; 16a. įvairios namų detalės – karnizų brankos, langų apvadai – darytos iš tinko ar profilinių plytų. Horizontaliai skaidyta iškištomis ar kampu pasuktomis plytomis, kurios sudarydavo reljefines juostas. Angų briaunos įvairaus piešimo ir profilinių plytų. Pagal šiaurės manierizmo principus apvadai ir atbrailos buvo baltai tinkuojamos arba dažomos šviesiomis spalvomis. “Nuo 16a. antrosios pusės namų fasadai dažniausiai tinkuojami, jų plokštumos skaidomos įgaubtomis ar iškilomis horizontaliomis juostomis, vertikaliais plokščiais piliastrais, sienos viršuje apjuosiamos frizais, karnizais”. Stačiakampiai langai puošiami apvadais. Vartų angos skliaudžiamos pusapskritimėmis arkomis, dekoruojamos piliastrais su ablementais, stogeliais, vartų skliautai dekoruojami renesansinio rašto ir profilio tipo brankomis. Pagal planą miestiečių namus galima skirstyti į stačiakampio plano, kampinio (L raidės) plano su pusiau arba visai uždarais kiemais namus. Kompleksiniai kelių korpusų pastatai dažnai būna baigti ne vienu metu. Rūmų ir gyvenamųjų namų interjerai turėjo daug ką bendro. “Iš testamentų ir kitų šaltinių matyti, kad anais neramiais laikais interjerai buvo paprasti. Tik 16a. pabaigoje daugiau dėmesio imama kreipti į jų tvarkymą. Kiekvienos patalpos forma, aukštis ir architektūrinių elementų išdėstymas atitiko paskirtį ir estetines reikmes. Pastatų patalpas dengdavo skliautai, tačiau daug dažniau medinės lubos ant sijų. Tai leido kiek paaukštinti patalpas, išlaikyti vidaus proporcijas. Kartais visos lubos būdavo dažomos, o sijos drožinėjamos. Sienos būdavo tinkuojamos ir baltinamos, jų viršutinć dalį puošdavo ornamentinis frizas. Iškilmingesnės patalpos būdavo dekoruojamos herbais, groteskine, kai kada siužetine tapyba, lipdyba. Mūrines sienas labiau linkta dengti kilimais, kailiais, spalvotu ormanentu, oda rūmuose, kurie palaikydavo šilumą. Grindis grįsdavo pušinėmis arba eglinėmis lentomis, kartais keraminėmis plytelėmis. Langai būdavo stačiakampiai ąžuoliniais ar uosiniais rėmais. Langų išdėstymas formavo vidaus kompoziciją. “Interjero išraiškai daug reikšmės turėjo spalvingi, dekoratyvūs židiniai ir koklinės krosnys”. Baldai dažniausiai būdavo primityvūs, uždendti dekoratyviniais audiniais, kailiais, spalvota oda. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupć, išlikusią iki šiol. “Renesansinė kulto architektūra labiau negi pasaulietinė atspindėjo socialinius prieštaravimus, nes bažnyčios buvo kovojančių katalikų ir reformatų įsitvirtinimo postai. Per šias kovas dalis ankstyvojo renesanso paktų buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, Gėluvos (Raseinių raj.) evangelikų reformatų mūrinė bažnyčia kelis kartus buvo katalikų sugriauta ir sunaikinta. Katalikai 16a. pirmoje pusėje dar kurį laiką propagavo gotiką. Tačiau 16a. viduryje labiau įsigalėję protestantai statė daugiausia renesansines bažnyčias. Katalikų bažnyčių renesansinį stilių skatino fundatoriai, kurie kulto pastatuose statėsi renesansines tribūnas, koplyčias, ložes. Daug didikų šeimų buvo Vilniaus katedroje ir kitose bažnyčiose. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje išliko renesansinių formų Šv. Mykolo koplyčia, statyta Vilniaus kašteliono M. Hlebavičiaus. “Renesansinės bažnyčios kartais buvo statomos ir kaip Didžiojo kunigaikščio ar feodalų šeimų mauzoliejai (Šv.Onos – Šv.Barboros bažnyčia Vilniuje – Žygimanto Augusto mauzoliejus, Šv. Mykolo – Sapiegų mauzoliejus)”. Įvairių konfesijų renesanso stiliaus bažnyčios mažai kuo skirėsi. Jos buvo nesudėtingų tūrių, dažniausiai pailgo stačiakampio plano, su bokštais, o jų konstrukcija, fasadų struktūra ir kompozicija renesanso pradžioje panaši į gotikos. Vyravo aukšti statūs stogai, smailios angų arkos. Pamažu pradėjo keistis konsrukcijos ir architektūriniai elementai, pereinama prie paprastesnės, lankstesnės konstrukcijų sisitemos. Plinta renesansiški karnizai, sandrikai, angų apvadai. Labiau akcentuojamos sienų plokštumos, jos tinkuojamos, iš tinko pradėta daryti visus profilius, tinkas teikė sienoms savito dekoratyvumo. Pakito ir pastatų planas. “Siekiant erdvumo trinavėse bažnyčiose pradėjo vyrauti vidurinė nava; halinė erdvė renesansinėse bažnyčiose neteko vertikalumo atskirų elementų formos”. Altoriaus dalis nuo visos erdvės nebeatskiriama arka. Navos pridengimas cilindriniais su linnetėmis arba kryžminiais skliautais, papuoštais renesansui būgingomis dekoratyvinėmis geometrinio rašto tinko brankomis. Interjeras puošiamas buvo katalikų bažnyčiose ir unitų cerkvėse. Protestantų bažnyčių interjerai buvo kuklūs. “Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos 16a. pabaigoje – 17a. pradžioje”. Juose kitaip interpretuojamos renesansinės formos. Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos. Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo – įsigalėjo aukšti frontonai su dekoratyviniais obeliskais arba kitais Šiaurės Europos motyvais. Įvairūs puošnūs apvadai būdingi portelams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Interjeruose piliorai buvo skaidomi piliastrą. Lietuvos renesansinio kulto architektūroje vienu metu plito kelios tūrinės formos. Jos sudaro tris grupes: 1) įvairaus plano bažnyčios su gynybinio plano bokštais kampuose; 2) vienavės ir trinavės bažnyčios su stačiakampiu bokštu pagrindiniame fasade; 3) vienavės ir trinavės bebokštės bažnyčios. Anksčiausiai pasirodė ir plito visą renesanso laokotarpį bažnyčios su gynybiniais bokštais, būdinga religinių kovų epochai. Jų tradicija prasidėjo gotikos laikotarpiu. Gynybinius bokštus turi Vilniaus Bernardinų bažnyčia, Šv. Trejybės cerkvė ir kt. Bokštai pritaikyti flanginei gynybai. Įvairus tų bokštų aukštis ir skersmuo, visi jie cilindriniai, nevienodai išdėstyti. “Jų viduje būdavo laiptai, sienose šaudymo angos, tinkamos ir apšvietimui”. Seniausia išlikusi renesansinė Simno bažnyčia (1520m.) yra su dviem bokštais pagrindinio fasado kampuose. Kitą grupć sudaro vienavės ir trinavės. Bažnyčios su masyviu stačiakampiu bokštu pagrindinio fasado viduryje. Dažniausiai jas statė evangelikai reformatai. Šitai grupei skirtinos Videniškių, Kelmės, Deltuvos bažnyčios. Nuo Lietuvos gotikinių bažnyčių su bokštu pagrindiniame fasade, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo Kaune, jos skiriasi ne tik planu, bet ir paprastesnėmis formomis. “Evengelikai reformatai sudemokratinć savo religines apeigas ir bažnyčių meninei išraiškai stengėsi suteikti paprastumo”. Šis bažnyčios tipas paplito ir dabartinės Baaltarusijos teritorijoje. Paskutinć grupć sudaro įvairios bebokštės frontoninės bažnyčios. Jų Lietuvoje nedaug. Ankstyviausia ir pati paprasčiausia – Pašušvio bažnyčia. Ji nedidelė vienavė. Taigi didžiausia architektūrinis to meto pakilimas yra įvairių tikėjimų bažnyčios. Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai – mokyklos, rūmai, miestiečių namai.

Dailė  Referatai   (13,19 kB)