Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rasta 810 rezultatų
Užsienio politikos nesėkmės – Šiaurės karas
2009-09-04
Karlovicų sutartis užbaigė Europos karus su turkais. Respublika atgavo turkų užgrobtas pietines žemes. Augustas II sumanė atsiimti Livoniją ir ją paversti paveldima Saksų valda. 1699 metais Augustas II ir Livonijos bajorai, kurie buvo nepatenkinti švedų valdymu, sudarė slaptą globos sutartį. 1698–1699 metais tarp Augusto II ir Rusijos buvo paruošta antišvediška sutartis. Caras Petras I sutartimi buvo suinteresuotas, nes siekė gauti išėjimą į Baltijos jūrą.
Lietuvos valdovų rūmai
2009-09-04
Dabartinė katedros aikštė, Gedimino kalno aplinka, kur stovėjo didingi Lietuvos valdovų rūmai – Žemutinė pilis – labai skiriasi nuo XIII–XIV a. šioje vietoje buvusio reljefo. XIII a. pilis šioje vietoje pradėta statyti pelkėtame, klampiame Vilnios slėnyje. Ji išaugo ant 160 m ilgio iškyšulio – rago. Jo plotis buvo apie 40 m, o šlaitai iki 6–8 m aukščio. Taigi pilis, o ir iki tol čia nuo VI a. buvusi senovės gyvenvietė kūrėsi labai gerai gamtos apsaugotoje vietoje.
Lietuvos mūrinės pilys
2009-09-04
Pilis viduramžiais – uždaras gynybinis ir gyvenamasis kompleksas. Viduramžių Lietuvoje mūrinių pilių buvo tik keletas ir jos žiedu apjuosė teritoriją nuo Kauno link Gardino, Lydos, Krėvos, Medininkų, o ją uždarė Trakų bei Vilniaus pilių kompleksai. Čia nepaminėta Klaipėdos pilis, kurią pastatė ir naudojo Livonijos bei Vokiečių ordinai. Viduramžių mūro pilis ne tik galingiausias to meto įtvirtinimas, bet ir šalies valdovų, didikų rezidencija. Jų statyba ir gynyba reikalavo daugelio žmonių pastangų ir didelių lėšų.
Ūkio ir visuomenės raidos kryptys Lietuvoje
2009-09-04
Archeologiniai, rašytiniai ir kiti istorijos šaltiniai liudija, kad XIV a. Lietuvoje stiprėjo individualus valstiečio ir bajoro ūkis. Tobulėjant žemdirbystei, atsirado trilaukis ir našesni geležiniai darbo įrankiai. Buvo pagaminama vis daugiau žemės ūkio produktų, didėjo visuomenės turtinis ir socialinis susisluoksniavimas. Išplito prekyba su svetimais kraštais –atsirado muitai, plito lietuviškos monetos, susidarė lietuviškų matų ir saikų sistema. Iš kaimyninių kraštų ekonomiškai sustiprėjęs bajoras vežėsi ginklus, audinius, druską ir prabangos reikmenis.
Lietuvos miestai ir miesteliai
2009-09-04
XIII–XIV a. Lietuvos visuomenė dar tebebuvo kaimiška, valstiečiai gyveno daugiausia nedideliais kaimais, susispietę į kelioliką sodybų. Vienijant valstybę, dauguma pilių atsidūrė valdovo žinioje bei tapo administraciniais centrais. Pilėnus aptarnaujantys žmonės kūrėsi papiliuose. Būtent čia ir ėmė kurtis pirmieji miestai. Miesto tipo gyvenviečių XIV a. Lietuvoje dar buvo mažai, jos buvo nedidelės ir neįtvirtintos
LDK gyventojai
2009-09-04
Nuo XV amžiaus vidurio maždaug 80 000 kv. km ploto etninėje Lietuvoje sparčiai daugėjo gyventojų. Skaičiuojama, kad XV a. viduryje šiose žemėse galėjo gyventi nuo 300 000 iki 500 000 žmonių. Gana didelis tais laikais natūralusis gyventojų prieaugis – apie 0,8% per metus – užtikrino, kad iki XVI a. vidurio gyventojų skaičius išaugo iki 750 000, o galbūt net ir iki 1 milijono. Vidutinis gyventojų tankumas etninėse Lietuvos žemėse buvo 8–9 žmonės vienam kvadratiniam kilometrui. Intensyviausio ūkininkavimo zonose 1 kv. km galėjo gyventi net 20 žmonių.
Kitatikiai Lietuvos valstybėje
2009-09-04
1387 Jogailos ir 1413 metų Horodlės privilegijomis naujakrikščiai lietuvių bajorai katalikai gavo plačias teises ir privilegijas. Stačiatikiams bajorams atėjo rinkimosi metas – ar likti ištikimais protėvių tikybai ir bažnyčiai, ar, priėmus katalikybę, gauti privilegijas ir teisę į prestižines, gerai atlyginamas valstybines tarnybas. Dilema iškilo ir pačiai LDK stačiatikių bažnyčiai. Ji per visą pagoniškos Lietuvos gyvavimo laikotarpį taip ir neįgijo didesnės įtakos valstybėje.
Lietuvos studentai užsienio universitetuose
2009-09-04
XIV amžiaus pabaigos šaltiniai mini ir pirmuosius lietuvius studentus užsienio universitetuose. Tai 1389 metais Prahos universitete imatrikuliuoti („įvaikinti“) lietuviai Baltramiejus Kęstutaitis ir Mikalojus Kirsmantas. Prahoje studentų metai iš metų daugėjo. 1397 metais karalienės Jadvygos rūpesčiu Prahoje buvo įsteigta pirmoji lietuvių kolegija, kurioje iš Lietuvos atvykę jaunuoliai galėjo apsigyventi ir gaudavo materialinę paramą. Nuo XV a. pradžios Lietuvos studentų traukos centru pasidarė Jogailos atnaujintas ir pagal Paryžiaus Sorbonos universiteto pavyzdį pertvarkytas Krokuvos universitetas.
Klasicizmas, remdamasis garsiais antikos meno bei literatūros kūriniais, siekė meninei kūrybai grąžinti racionalų harmoningą plastinį pavidalą, kuris buvo nustumtas į antrą planą teatrališkos, ekspresyvios ir spalvingos baroko kultūros. Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.
Lietuviškos spaudos draudimas 1863–1905 m.
2009-09-04
Iki XIX a. pabaigos lietuvių raštija neturėjo bent apyvienodės rašybos. Nebuvo ir lietuvių bendrinės literatūrinės, ką jau kalbėti apie šnekamąją, kalbos. Didžiojoje Lietuvoje vyravo raštai žemaičių tarmėmis, daugiausia laikytasi lenkiškų rašybos tradicijų. Dar 6 dešimtmečio pabaigoje Kazanėje dirbusiam žemaičiui Andriui Ugenskiui (1816–1878), lietuvių tautinio kultūrinio sąjūdžio šalininkui, kilo mintis pritaikyti lietuvių rašybai slaviškąjį (rusiškąjį) raidyną.
Bajorų luomo nuosmukis Lietuvoje
2009-09-04
Po prijungimo prie Rusijos visų Lietuvos gyventojų sluoksnių padėtis vienaip ar kitaip pablogėjo. Bajorai, netekę savo valstybės, iš piliečių, galinčių dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus, virto tik privilegijuotais Rusijos caro valdiniais. Tiesa, stambiųjų dvarininkų ekonominė padėtis, atsivėrus bekraštei Rusijos rinkai, netgi ėmė gerėti. Žinoma, dėl to teko dar labiau išnaudoti valstiečius. Smulkiųjų bajorų privilegijos sumenko, o greitai, valdžiai pradėjus tikrinti bajorystę, daugelis jų jas visai prarado.
Miestų ir miestiečių raida Lietuvoje
2009-09-04
Nors darbo jėgos užteko, tačiau stambioji pramonė menkai tesiplėtojo. Trūko kapitalo. Dvarininkai sukauptus pinigus dėjo daugiausia į žemės ūkį, dvaro pastatus, nemaža jų išleisdavo prabangai ir malonumams. Lietuvos miestų pramonės plėtrą sunkino užsienio šalių, Lenkijos Karalystės, Rusijos „vidinių“ gubernijų ir vietos dvarų pramonės konkurencija, dideli miestiečių bei pirklių įmonių mokesčiai. Iki amžiaus vidurio bemaž sužlugo miestų degtinės varyklos ir alaus daryklos, nesiplėtė malūnai.
Pobaudžiavinio ūkio raida
2009-09-03
Nors 1863 m. Rusijos valdžia leido Lietuvos (be Užnemunės) valstiečiams palankesnėmis sąlygomis išsipirkti skirtinę žemę, dėl ginčų su dvarininkais išpirkos aktai buvo tvirtinami ilgai. Ligi 1870 m. buvo patvirtinta 91,5 Vilniaus gubernijos skirtinės žemės aktų ir tik 47,7 Kauno. Ligi XX a. pradžios baigti tvirtinti visi Vilniaus gubernijos išpirkimo aktai, tačiau ir 1914 metais 352 Kauno gubernijos gyvenviečių aktai dar nebuvo patvirtinti. Jų valstiečiai tebemokėjo dvarininkams činšą, o ne išperkamuosius mokesčius.
Rusijos politika: 1812–1831 m.
2009-09-03
Po Napoleono I sutriuškinimo geopolitiniu požiūriu vėl pakito vadinamojo lenkų klausimo ir Lietuvos padėtis. Vienos kongresas nutarė iš didžiosios dalies Rusijos okupuotų buvusios Varšuvos Kunigaikštystės žemių (taip pat ir lietuviškosios Užnemunės) sudaryti Lenkijos Karalystę ir atiduoti ją valdyti Rusijos imperatoriams. Ji netapo integralia Rusijos imperijos dalimi. Aleksandro I patvirtinta Lenkijos Karalystės konstitucija (jos autorius – A. J. Čartoriskis) numatė jai palyginti plačią vidaus politinę autonomiją, panašią į tą, kurią buvo gavusi Suomija.
Rusijos politika: 1905–1915 m.
2009-09-03
Nors po 1905 m. Rusijoje atsirado parlamentinės konstitucinės santvarkos elementų, .t. y. dviejų rūmų parlamentas (Valstybės Taryba ir Valstybės Dūma), caro „dovanoti“ Pagrindiniai įstatymai, arba konstitucijos prototipas, bet caro rankose liko visi pagrindiniai bemaž neribotos valdžios svertai. Tik įstatymus caras turėjo leisti kartu su Valstybės Dūma. T. y., kai veikė dūma, ji priiminėjo visus įstatymus, bet jie įsigaliodavo tik Valstybės Tarybos ir caro patvirtinti.
Prijungus Lietuvą prie Rusijos, pasikeitė ir Katalikų bažnyčios padėtis. Nesikišdama į jos dogmas, Rusijos valdžia ėmė pertvarkyti bažnyčios organizaciją, siekdama pajungti šią bažnyčią, kaip buvo padariusi su Stačiatikių bažnyčia, ir kuo labiau atskirti ją nuo Vatikano. 1795 m. Jekaterina II be Vatikano žinios sujungė Vilniaus ir Kuršo katalikų vyskupijas į vieną, pavadindama ją Livonijos vardu.
Mokslai Vilniaus universitete
2009-09-03
Po 1812 m. Rusijos valdžios požiūris į Vilniaus švietimo apygardą apskritai nepakito. Iki trečiojo dešimtmečio vidurio truko Vilniaus universiteto klestėjimo laikotarpis. Universitetą siejo glaudūs ryšiai su Rusijos imperijos ir daugelio Europos šalių universitetais. Ne vienoje mokslo ir studijų srityje jis pasiekė geros Europos lygio aukštosios mokyklos rezultatų. Tuomet čia dirbo įžymių mokslininkų, profesorių.
Žiniasklaida Lietuvoje
2009-09-03
Laurynas Ivinskis (1810–1881) 1846 m. savo lėšomis Vilniuje pradėjo leisti lietuviškus kalendorius arba „Metskaitlius“. Tai buvo pirmasis Lietuvos (neskaitant Mažosios Lietuvos) lietuvių periodinis leidinys, sutelkęs ir nuolatinių autorių būrelį. Kalendoriuose buvo pateikiama astronomijos, gamtos mokslų, istorijos, etikos, liaudies medicinos, veterinarijos, žemės ūkio žinių, praktinių patarimų valstiečiams, skelbiami Žemaitijos turgų ir mugių sąrašai.
Nepriklausomos Lietuvos heraldika
2009-09-03
Lietuvos raitelis, vadinamas Vyčiu, yra vienas iš seniausių valstybės herbų Europoje. Ir vienas iš nedaugelio, kurio simbolika buvo perimta ne iš dinastinių herbų, kaip buvo daugumoje Europos kraštų, bet iš kunigaikščių portretinių antspaudų. Neatsitiktinai XVI a. pradžioje Lietuvos metraštininkas rašė, kad Lietuvos herbas reiškiąs subrendusį valdovą, galintį kalaviju apginti savo Tėvynę.
Lietuvos valstybingumo pripažinimo klausimas labai glaudžiai buvo siejamas ne tik su Rusijos klausimo sprendimu, bet ir su Lenkijos valstybės plėtimo ir stiprinimo problemomis. Naujosios Lenkijos žymiausias veikėjas maršalas J. Pilsudskis buvo išsakęs frazę: „Stipri Lenkija kartu su Gudais, Ukraina ir Lietuva“. Stiprios Lenkijos pageidavo ir Prancūzija, kuri šioje valstybėje matė savo sąjungininką prieš Vokietiją rytuose.
Lietuva ir Vatikanas
2009-09-03
Lietuvos Tarybai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus politinę Lietuvos nepriklausomybę, krašte buvo trys vyskupijos: Vilniaus, Žemaičių ir Seinų. Karui tarp Lietuvos ir Lenkijos 1920 m. pasibaigus, didelės Vilnijos ir Seinijos dalys liko lenkų okupuotos, o Žemaičių vyskupija apkarpyta. Iš didelės Vilniaus vyskupijos, kurią valdė vysk. Jurgis Matulaitis, Lietuvos respublikoje liko tik 5 dekanatai su 63 bažnyčiomis, 82 kunigai ir apie 215 000 katalikų. Šiai daliai iš Kaišiadorių valdyti Vilniaus vyskupas 1922 m. kovo 3 d. paskyrė vilnietį tremtinį kanauninką Juozapą Kuktą.
Vienas iš svarbiausių birželio 15 d. pavakarę į Kauno atvykusio Kremliaus emisaro V. Dekanozovo uždavinių buvo sudaryti marionetinę vyriausybę, kuri maskuotų komunistų įsiviešpatavimą ir surengtų „savanoriško“ Lietuvos prisijungimo prie SSRS spektaklį. Svarbiausias V. Dekanozovo patarėjas formuojant naują vyriausybę buvo SSRS pasiuntinys N. Pozniakovas, gerai orientavęsis vietos gyvenime, asmeniškai pažinojęs daugelį visuomenės veikėjų, inteligentų.
Lietuva I pasaulinio karo metais
2009-09-03
1914 metų rugpjūčio mėnesį prasidėjus karo veiksmams, Lietuva jau pirmomis dienomis atsidūrė karo veiksmų teatre. Rusijos kariuomenė užėmė Mažąją Lietuvą iki Karaliaučiaus, Įsruties, Gumbinės, tačiau netrukus vokiečių buvo išstumta. Vokietijos kariuomenė įsiveržė ir į Didžiąją Lietuvą – Suvalkiją. Karo veiksmai nuniokojo kraštą, atsirado daug pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio Vilniaus krašte. Šiems pabėgėliams bei tremtiniams remti Vilniuje 1914 m. lapkritį buvo įsteigtas Centralinis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, turėjęs didelę reikšmę ir atkuriant Lietuvos valstybę.
Užsienio Lietuviai
2009-09-03
Pirmasis pasaulinis karas laikinai sustabdė lietuvių emigraciją į kitas užsienio šalis. Karo išvakarėse jau 70 tūkst. lietuvių gyveno Rusijos imperijos miestuose, už etninės Lietuvos ribų; oficialiai buvo teigiama, kad JAV lietuvių kiekis siekia apie 750 tūkst. Tiksliai žinoma, kad 1899–1914 m. 252 594 lietuviai emigravo į JAV; D. Britanijoje gyveno apie 6–7 tūkst. lietuvių. Karo metais iš Lietuvos į Rusijos gilumą pasitraukė dar apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų. Taigi, pirmosios lietuvių emigracijos bangos centras buvo JAV.
Lietuvos švietimo sistema iki 1940 metų
2009-09-03
Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Sąlygos švietimo raidai tuo metu buvo itin nepalankios. 1918–1920 m. tebevyko kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, daugelis mokyklų Pirmojo pasaulinio karo metu buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau nepaisant visų sunkumų, darbas švietimo baruose vyko nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės gyvavimo dienų. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.
1922 metų žemės reforma Lietuvoje
2009-09-03
Žemės ir žemės ūkis naujai susikūrusiai Lietuvos valstybei tapo jos ekonomikos pagrindas. 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvos žemės ūkyje buvo užimta 76,6% visų savarankiškų gyventojų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 100 tūkst. bežemių ir 115 tūkst. mažažemių valstiečių. 1919 m. Žemės reformos komisija suorganizavo specialią apklausą išsiaiškinti, kiek jų norėtų gauti žemės. Apklausa parodė, kad 55 532 bežemiai ir 39 108 mažažemiai pageidavo žemės.
Svarbi grandis žemės ūkio politikoje buvo kooperatyvai arba jų sąjungos. Tai buvo konkrečios ekonominės veiklos organizacijos, užsiimančios prekyba, gamyba arba kreditinėmis operacijomis. Lietuvoje kooperatyvų ir valstybės tikslai dažnai sutapdavo – ekonominės organizacijos daugiausia siūlydavo įvairias žemės ūkio politikos priemones, o valstybė tas priemones paversdavo valdžios nutarimais ar įstatymais.
Lietuviai Vokietijos kariuomenėje
2009-09-03
Kovoje su besitraukiančiais sovietų Raudonosios armijos daliniais vokiečiams padėjo ne tik 1941-ųjų birželio sukilėliai – lietuviai. Jau pirmosiomis karo dienomis vokiečių kariuomenės – Wermachto gretose kovėsi nemažai lietuvių ar lietuvių kilmės karių. Šitaip, Lietuvos karo istorijos tyrinėtojo Henrio L. Gaidžio duomenimis, vokiečių karinė žvalgyba – Abveras (vokiškai – Abwehr) slaptoje stovykloje šalia Karaliaučiaus parengė apie 200 buvusių Lietuvos kariškių, karo pradžioje kovojusių Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) gretose.
Antinacinė rezistencija
2009-09-03
Pasipriešinimas nacistinei Vokietijai prasidėjo nuo pat Lietuvos Laikinosios vyriausybės darbo pradžios. Birželio sukilimą organizavęs Lietuvos Aktyvistų Frontas 1941 m. rugsėjo 20 d. įteikė memorandumą, protestuodamas prieš vokiečių civilinės valdžios veiksmus ir už tai buvo netrukus buvo uždarytas, o LAF-o įgaliotinis L. Prapuolenis išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą.
1944 m. birželį sovietų Raudonoji armija (kurioje I Pabaltijo fronto sudėtyje buvo ir 16-oji lietuviškoji divizija) pradėjo didelį puolimą Baltarusijoje. Jau liepos 3 d. sovietai užėmė Minską ir likvidavo į rytus nuo jo apsuptą vokiečių grupuotę. Artėjant frontui, daugelis lietuvių, bėgdami nuo sovietinio teroro, pasitraukė į Vakarus. Didelę dalį iš 60 000 pabėgėlių, sudarė lietuvių inteligentai – kunigai, mokslininkai, mokytojai, menininkai.
