Referatą pasirinkau rašyti šia tema, nes ji man pasirodė įdomi. Informaciją rinkti buvo sunku, nes internete ar knygose jos beveik nėra. Ši tema yra aktuali man ir visiems mano bendraamžiams, nes kasdien parduotuvėje, kirpykloje, ligoninėje, mokykloje ar draugo namuose matome žurnalus. Mano tikslas supažindinti ir pačiai susipažinti su Lietuvoje siūlomais žurnalais paaugliams bei išnagrinėti kai kurias jų skiltis.

Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 556,19 kB)

Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa¬nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (20 psl., 42,23 kB)

Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.

Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)

Kiekviena tauta savaip graži, bet mums lietuviams, turbūt užvis gražiausia ir brangiausia lietuvių tauta. Dabar mūsų tautą sudaro lietuviai, gyvenantys mūsų respublikos teritorijoje, ir išvykėliai gyvenantys svečiose šalyse. Dalis jaunosios kartos nori gyventi arba bent studijuoti užsienyje. Išsibarstę po visą pasaulį, žmonės palaipsniui užmirštų tai vienus, tai kitus dalykus, o svarbiausia lietuvių kalbą.. Jei išorinė aplinka labai stipri, net ir “didžiausi” lietuviai gali pamiršti ar visai nebeatminti gimtosios kalbos.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 3,39 kB)

Šiuolaikinės globalizacijos, informacinės arba žinių visuomenės sąlygomis jauno žmogaus paruošimas gyvenimui yra svarbiausias uždavinys ir labai sudėtingas procesas. Mokinius reikia paruošti gyventi naujomis sąlygomis, kai labai svarbi tampa bendra veikla, sugebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti. Mokykla – viena iš svarbiausių vaiką ugdančių institucijų, todėl visiems puikiai suprantama, kad mokytojai ir mokiniai beveik pusę savo aktyvaus laiko praleidžia ugdymo institucijoje. Mokyti jaunuomenę yra labai svarbus ir sudėtingas uždavinys, todėl didelę reikšmę turi tai, kad mokyklose dirbtų kvalifikuoti ir savo darbą mylintys pedagogai. Nepakanka, kad mokytojai būtų mokiniams geri ir juos mylėtų nei kad mokytų, remdamiesi vien intuicija, asmeniniais polinkiais arba tradicinia išmintimi.

Pedagogika  Referatai   (13 psl., 20,83 kB)

Šiuo metu reklama tampa neatsiejamu mūsų gyvenimo palydovu. Be jos neįsivaizduojame ne tik prekybos, paslaugų teikimo, bet ir apskritai daugelio ekonominių sričių egzistavimo. Aktyvios rinkos sąlygomis, kai prekių tiekimas didėja sparčiau negu jų perkamoji galia, reklama tampa vienu svarbiausių faktorių norint pritraukti kuo daugiau klientų. Kartu reklama tampa ir viena veiksmingiausių konkurencijos priemonių prieš konkuruojančias įmones, kurios teikia panašias paslaugas ir siekia panašių rezultatų. Reklamos apibūdinimas yra gana sudėtingas. Nagrinėdami jos sąvoką, randame susipynusius ekonomikos, sociologijos, psichologijos ir estetikos klausimus. Ji padeda vartotojui išsirinkti prekę. Reklama taip pat padeda formuotis interesams, papročiams, požiūriams, įveikti klaidas, tarnauja kultūriniam, politiniam, normaliam ir estetiniam žmonių auklėjimui.

Vadyba  Referatai   (12 psl., 44,77 kB)

Visais laikais mus supo aplinka, kuri niekada nebuvo suprantama žmogui iki galo,visada išlikdavo paslapčių, kurios didindavo smalsumą ir priversdavo elgtis ne taip,kaip liepia protas. Smalsumo vedini žmonės padarydavo viską, kad tik gautų informaciją apie tai,kas juos domina. Žymus XVIII – XIXa. vokiečių rašytojas Gėtė parašė kūrinį „Faustas“ būtent tokį, kuriame ir atskleidžia vieno tokio veikėjo vidinį pasaulį.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 5,54 kB)

Šiame darbe analizuojama Molėtų rajono turizmo verslas, jo ištekliai bei perspektyvos. Molėtų rajonas, esantis rytinėje Lietuvos dalyje yra gausiai apdovanotas turizmo ištekliais. Ypatingai turistus į šį regioną traukia gamtiniai resursai – 227 ežerai, įspūdingi miškų masyvai. Rajone yra 5 draustiniai, 2 regioniniai parkai, jis yra puikioje geografinėje padėtyje. Visos šios priežastys lemia geras Molėtų rajono perspektyvas turizmo plėtrai ateityje.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (33 psl., 526,15 kB)

Kaulai. Uždegiminiai pažeidimai. Osteomielitas. Infekcinė uždegiminė kaulų liga. Procesas prasideda kaulų čiulpuose ir jau antriniai persimeta į kaulus. Etiologija ir patogenezė: dažn.sukelia bakterijos (staph.aureus!), retai grybeliai ar virusai. Gali patekti: tiesiogiai (egzogeninė f., 2k. dažn.), netiesiogiai iš kraujotakos (endogeninė f.) Skiriama: potrauminis osteomielitas, apribotas osteomielitas (dažn.žandikaulyje), hematogeninis osteomielitas (2-16 m.,dažn. ilgųjų kaulų metafiz.).

Medicina  Konspektai   (17 psl., 25,46 kB)

Narkomanijos epidemija - naujas ir sudėtingas šių dienų pasaulio reiškinys. Jis meta iššūkį senajam pasaulio supratimui apie sveikatą ir žmonijos vystymąsi, reikalauja naujų darbo formų bei glaudesnės ir labiau integruotos įvairių institucijų veiklos. Narkomanija į pirmą vietą iškelia svarbias etines ir moralines sąvokas, iš kurių daugelį dar reikia įvardyti ir suvokti.

Sociologija  Referatai   (23 psl., 37,68 kB)

Pažintinę verslo praktiką atlikau įmonėje MAXIMA LT , UAB - tai nuolat auganti privati Lietuvos įmonė, didžiausio Baltijos šalyse mažmeninės maisto produktų ir pramonių prekių prekybos tinklo operatorė.

Vadyba  Ataskaitos   (12 psl., 20,96 kB)

Įsikūrimas Pirmieji užgrobimai prasidėjo XI a., ko pasekoje Čingischanas (Temudžinas) 1206 m. įkurė Mongolų imperiją suvienijęs mongolų – tiurkų gentis. Ši imperija tapo didžiausia vienalyte imperija pasaulio istorijoje. Užkariavimai Daugybės užkariavimų, prasidėjusių Vakarų žemės šiaurės Kinijoje bei Chvarezmidų imperijos Persijoje užgrobimu, dėka imperija nusidriekė išilgai Eurazijos žemyno. Klestėjimo metu ji apėmė didžiąją dalį teritorijų nuo Pietryčių Azijos iki Centrinės Europos Čingischanas Čingischanas gimė 1162 metais kilmingo bordžigų klano vado šeimoje. Tikrasis jo vardas buvo Temudžinas. Legenda pasakoja, kad, gimus berniukui, ant jo delno buvo kraujo krešulys – ženklas, pranašaujantis, kad vaikas taps didvyriu. Kai berniukui buvo vos dešimt metų, varžovai nunuodijo jo tėvą. Pagal genties paveldėjimo įstatymus Temudžinas buvo paskelbtas klano vadu. Tačiau gentis jį paliko vieną likimo valiai. Kitus trejus metus Temudžinas turėjo kovoti už savo išlikimą vienas. Paliktas Mongolijos stepėse, jis neretai ieškojo augalų šaknų, kad prasimaitintų. Berniukas turėjo tik septynias avis. Tų laikų Mongolijoje galvijai buvo ne tik pagrindinė valiuta, bet ir garbės simbolis. Septynios avys reiškė, kad Temudžinas yra skurdžius ir atstumtasis.

Istorija  Analizės   (11,46 kB)

Graikų dievai Graikų dievai – graikų garbinti dievai. Jie buvo vaizduojami kaip turintys ypatingų galių ir esantys nemirtingi. Graikų dievai buvo nemirtingi laiko atžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi. Jie galėjo transformuoti gyvus padarus, įtakoti žmonėms nepavaldžius dalykus, buvo personifikuotos stichijos, kaip meilė, saulė, kerštas, jūros gelmė ir kt. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sferą. Išskirtinai daug dievų turėjo vandens stichija: Okeanas, upių dievai, nimfos, jūros dievybės, kadangi Graikija – jūrinė valstybė. Pasaulį valdančių dievų elitą sudarė trys dievų generacijos. Pirmoji karta buvo pirmapradžiai dievai: Gaja, Uranas, Erotas, Erebas ir kt. Antroji generacija titanai, kurie nuvertė pirmąją. Trečioji Olimpo dievai analogiškai antrajai nuvertė trečiąją ir įsigalėjo pasaulyje. Olimpo dievų periode pasirodo didvyriai, įveikiantys pabaisas. Persėjas užmuša Medūzą, Belerofontas – Chimerą, Melagras – Kalidono šerną ir t.t. Ne tik mirtingieji kovoja su pabaisomis, tą patį daro ir dievai. Pats Dzeusas kovoja su įvairiomis pabaisomis, įveikia titanus, kiklopus, Tifoną, gigantus įkalina Tartare. Moteriškos dievybės, kildinamos iš deivės Motinos senovinio pavidalo, įgauna naujų funkcijų. Hera tampa santuokos ir monogamijos deive, Demetra globoja žemdirbystę ir t.t. Dievai ir didvyriai mituose įgauna naują pavidalą. Ankščiau buvę grėsmingomis ir nesutramdomomis jėgomis, tampa daugiau orientuoti į žmogų ir harmoningesni. Graikų dievų sąrašas 1. Acheloja – menka mėnulio dievybė. 2. Adikija – neteisybės deivė. 3. Adefagija – apsirijimo deivė. 4. Adranas – dievas, garbintas Sicilijoje ir atlikęs panašias funkcijas kaip Dzeusas ir Hefaistas. 5. Adonis – augimo dievas, Afroditės mylimasis. 6. Aega – menka saulės dievybė, Helijo ir Gajos dukra. 7. Aetonas – bado dievas. 8. Aidos – kuklumo ir pagarbos personifikacija. 9. Agatodemonas – žemdirbystės, sėkmės, sveikatos dievas. 10. Agdistis – hermafroditinė dievybė, Dzeuso ir Kibelės vaikas. 11. Aglaja – Hefaisto žmona, Asklepijo ir Epionės duktė. 12. Afroditė – meilės ir grožio deivė. 13. Afaja – deivė, identifekuota su Atėne ar Artemide. 14. Akeso – gydymo deivė, Asklepijo ir Epionės dukra. 15. Akratas – nemaišyto vyno dievas. 16. Alastoras – šeimyninių vaidų personifikacija. 17. Alatėja - tiesos ir nuoširdumo deivė. 18. Alfėjus – upės dievas, Okeano ir Tetijos sūnus. 19. Alektrona – senovinė deivė, laikyta saulės dukra. 20. Amfitritė – jūrų dievo Nerėjo ir Doridės dukra, Poseidono žmona. 21. Anankė – likimo personifikacija, morių motina. 22. Anemojos vėjai: 1. Notas – pietų vėjo dievas; 2. Borėjas – šiaurės vėjo dievas; 3. Euras – rytų vėjo dievas; 4. Zefyras – vakarų vėjo dievas. 23. Anteras – netrokštamos meilės, meilės paniekinimo personifikacija, Arėjo ir Afroditės sūnus. 24. Antėja – daržų, gėlių deivė. 25. Aonas – Poseidono sūnus. 26. Apatė – apgaulės personifikacija, gimė iš Niktės. 27. Apolonas – menų, grožio ir šviesos dievas. 28. Aretė – dorybės deivė, Praksidikės dukra. 29. Arėjas – karo dievas. 30. Aristėjas – menkas dievas, Apolono ir Kirenės sūnus. 31. Argija – tingumo personifikacija. 32. Artemidė – medžioklės deivė. 33. Asklepijas – gydytojų ir gydymo meno dievas. 34. Astraja – tiesos deivė, Dzeuso ir Temidės duktė, pavirtusi Mergelės žvaigždynu. 35. Atė – pažeminimo, gėdos personifikacija. 36. Atėnė – išminties, teisingumo ir karo deivė. 37. Azija – titano Japeto žmona. 38. Bentesikimė – Poseidono ir Amfitritės dukra. 39. Bija – galios personifikacija, Palanto ir Stiksės dukra. 40. Brizo – jūreivių ir žvejų globėja. 41. Charitės – geranoriškos, malonios ir linksmos deivės. 42. Charonas – Hado keltininkas, Niktės ir Erebo sūnus. 43. Chaosas – pirmykštė beformė tuščia erdvė, iš kurios atsirado pirmieji dievai. 44. Chronas – amžinas laikas. 45. Chloridė – pavasario deivė. 46. Deimas – baimės personifikacija, Arėjo ir Afroditės sūnus. 47. Demetra – žemdirbystės deivė. 48. Dionisas – vyndarystės, ekstazės dievas.

Istorija  Rašiniai   (28,48 kB)

Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.

Istorija  Konspektai   (40,45 kB)

Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi. Įvadas Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Požiūris į mirtį Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų - juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša. O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”. Laidojimo papročiai Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima spręsti iš laidojimo papročių, būtent, iš kapuose randamų įkapių. Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pab. kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvuku). Tačiau labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi tik žalvario a. (II-I t-metyje p. m. e.), o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a. Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą. Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės specialiai buvo laužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau tai ne taupumas: anapus jis taps sveiku. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Galima atsekti ir dar vieną “atvirkštinio” pasaulio požymį. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais. Lietuviai žinojo dar vieną pasaulį su tik jam būdinga laiko samprata. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas. Folklore dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui arba tūkstantmečiui. Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį. Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą. Būdinga, kad šie trys laidojimo būdai (laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje, deginimas) atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi, arba, kitaip sakant, žmogaus perėjimas į “kitą pasaulį” įsivaizduojamas šių trijų elementų tarpininkavimo dėka. Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Baltų ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad “aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais - 2 mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir jie lieka nesudeginti. Ir visą laiką, gulint lavonui viduje, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis būdavo sudeginamas. Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų: - Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti. - Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi. - Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam. - Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį. - Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai į kapines žiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi. Išvados V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Baltų požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Tikėjimas,kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia yra labia senas. Labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi žalvario a. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose buvo mažiausiai paplitęs paprotys. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Baltai manė, kad kitame pasaulyje viskas yra atvirkščiai. Apie XI a. įsivyrauja kūnų deginimas. Kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Baltų ceremonijoje galima atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”.

Istorija  Referatai   (19,96 kB)

Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio - Johano Nepomuko - namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų I Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į Braunan miestelį. Johanas sūnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią klaidą, oficialiai isisūnyjas Aloizą, Hitlerio pavarde. 1885m. sausio 7d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko Chidlerio anūkė - Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889m. Balandžio 20d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas. Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas Hitleris. Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos - jis pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo. Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė ir motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia, vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į harmoningą visumą. Jis pradeda domėtis - bet dar neiškildamas viešumon politiniais klausimais. Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydiją, galima suvokti vidinius ir tuo būdu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijos ketinimus”. Po tų naudingų, bet kartu sunkių metų Vienoj Adolfas Hitleris pajuto ilgesį: gyventi vokiečiu vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko į Miuncheną. Su visu uolumu jis pradėjo studijuoti architektūrą, o tuo tarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus. Tarp artėjo 1914m. rugpjūčio 2d, kurią tamsiame politikos horizonte susibūrė audros debesys. Vokiečių jaunimas susibūrė į savanorių ir rezervo batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarų pulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam - karo metu - teko tarnauti senoj vokiečių kariuomenėj. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos paleistas iš ligoninės jis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžta į frontą. Jis gauna eilę pažymėjimo ženklų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jam suteikiama pirmos klasės geležinis kryžius. 1918m. spalio mėnesį dalinys pietų fronte pateko į pragarišką anglų patrankų ugnį. Tada priešas pirma kartą panaudojo nuodingąsias dujas. Adolfas šiaip taip pasiekė tikslą ir perdavė savo pranešimą. Tai buvo paskutinis jo pranešimas kare. Paskui jį, apakusį, paguldė į ligoninę. Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjo vis besiplečiantis irimas. Pasirodė grėsmingi perversmo šešėliai. Kielio jūreivių sukilimas buvo jo prologas. O lapkričio 9d. buvo ta diena, kai viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien Wilhelmo II galingasis reichas, bet kartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė. Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augti nesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Kartu jam pasidarė aiškus tas uždavinys, kuriam jį pašaukė likimas. Tą dieną Adolfas Hitleris nusprendė tapti politiku. 1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jie pavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jų mintyse buvo neaiški ir neapibrėžta mintis - pastatyti prieš marksistines darbininkų partijas nacionalistinę. Be abejo jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūko reikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Ši šešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis jos narys nebūtų jai likimo padovanotas vadas. Netrukus po gegužės 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas komisijon revoliuciniams įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškia Adolfo Hitlerio politinės veiklos pradžią. Kariuomenėje buvo ruošiami kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti.. Ten Adolfui Hitleriui vienu debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo: po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vieną Miuncheno pulką. Vieną dieną jo vadovybė pavedė jam susipažinti su tuo metu visiškai dar nežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. Adolfas buvo prašomas jon įstoti. Hitleris jau prieš keletą metų turėjo sumanymą kurti socialrevoliucinę partiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą, nes šioje draugijoje jis matė nors ir silpnus savo būsimo darbo ir savo minčių bei planų realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvyko pirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos” programą. Komunistus, mėginusius aną susirinkimą sužlugdyti, išvaikė salės apsauga. Čia pirmą kartą pasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomonė, kad su marksistų teroru reikia kovoti ne vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumščio jėgos. 1920m. gruodžio mėn. Partija įgavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar ji turėjo tikrą savąjį organą. 1923m. pradžioje jis virto dienraščiu, o tų pat metų rugpjūčio mėn. Jis išeidavo jau didelio šių dienų formato. A. Hitleris, dar nebūdamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m. liepos gale generalinis grupės narių susirinkimas pavedė jam visą partijos vadovavimą, nauju statutu suteikdamas jam ypatingų įgaliojimų.Pašalinamas komitetinis šeimininkavimas kartu su savo nutarimų nuostatais ir balsavimais ir jo vieton buvo pastatytas atsakingumo principas. Nuo to laiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovautojas, kuris atsako už visą partijos vadovavimą. Tuo pat metu padedami pagrindai vėlesniajam SA, kuris iš pradžių buvo tik tvarkai palaikyti skirtas dalinys, o nuo 1921m. lapkričio 4d. pavadinamas “smogiamuoju daliniu”. Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didėjo. Čia centrinis asmuo buvo bavarų reichsvero viršininkas generolas von Lossowas. Penktų revoliucijos metinių sukaktuvių dieną komercijos patarėjas Zentras sušaukė susitikimą, kuriame Kakras tautinių draugijų sluoksniams turėjo išdėstyti savo ateities politiką. 15min. prieš 9h. savo kovos dalinių priešaky atvyko A. Hitleris. Jis pareiškė kad reichstago vyriausybė atstatydinama ir paskelbė vokiečių nacionalinę vyriausybę. Dabar A. Hitleris pasiryžo kraštutiniam žingsniui. Lapkričio 9d. jo vyrai išžygiavo į miestą. Jų priešakyje ėjo pats Hitleris su Liudendorffu ir ir kiti tautiniai vadai. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo: kariuomenės daliniai iššovė į vokiečius laisvės sąjūdžio žygiuotojus, kurių priešaky ėjo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistras Liudenforffas. Kraujas ėmė lietis. A. Hitleris automobiliu išvyko į aukštutinę Bavariją. Po kelių dienų draugų viloj Wifinge jis buvo suimtas ir nuvežtas į Lansbergo prie Lecho tvirtovės kalėjimą. Jau lapkričio 9d. generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad NSDAP uždaroma ir kad bet koks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis. Bandymas nuslėpti kitų kelių penkerius metus slėgusį likimą nepavyko. 1918m. lapkričio 9d. sistema liko nepaliesta. Bet vis dėlto A. Hitlerio darbas nebuvo nevykęs… Šiuo metu bendros depresijos dar nebuvo, vis dėlto kritiškieji sąjūdžio metai buvo dar priekyje. 1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradėjo bylą prieš “Hitlerį ir draugus”. Hitlerį nuteisė 5 metams tvirtovės arešto, kur, atsėdėjus tolesnius 6 mėn. Bausmės, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A. Hitleris pasirodė kaip vadas. Jis perėmė atsakomybę už viską, kas buvo įvykę, ir nė įsivaizduoti negalima, kiek padėjo savo bendradarbiams ir draugams. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Ebertą ir Scheidemanną tautos išdavimu, kadangi jie kalti dėl tautos susmukimo. Marksizmo sunaikinimą jis pažymi kaip savo tikslą. Tai esanti būtina tautos išlaisvinimo sąlyga. Teismo procesas Adolfo Hitlerio vadą išgarsino toli už Bavarijos ribų. Kadangi tik jis galėjo būti siela darbų, kurių tikslas - pašalinti nevykusį penkerių metų šeimininkavimą Vokietijoje. Vaizdus šios nuotaikos padarinys buvo 1924m. balandžio 6d. Bavarijos seimelio rinkimų daviniai: SDP 6 040 000 Vokiečių nacionalistai 5 778 313 Centras 3 920 000 Komunistai 3 746 000 Vokiečių liaudies partija 2 640 000 Tautinė vokiečių partija 1 924 000 Vokiečių demokratinė partija 1 657 000 Bavarų liaudies partija 946 000 ir kt. Šie balsavimai Bavarijoj reiškė žingsnį atgal. Tautinės vokiečių laisvės partijios, kartu su generolu Ludendorffu, bandymai sujungti į savo vadovybę paimti nacionalsocialistines mases, kurių vadai daugiausia buvo suimti, į vieningą organizaciją, atsimušė į opoziciją tų sluoksnių, kurie pasisakė tik už Adolfą Hitlerį. Tas bandymas privedė prie to, kad Adolfas Hitleris būdamas Landsbergo tvirtovėje, atsisakė toliau bet kokia forma vadovauti sąjūdžiui, kurio vadu jis ir NSDAP uždarymo metu buvo numatytas. 1924m. gruodžio 20d. įsigaliojo A. Hitleriui bandomasis terminas. Hitleriui buvo aišku, kad jis nesugebės remtis nei viena iš esančių tautinių organizacijų, bet tik turės būt atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subūrė apie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomame Miuncheno Bugerbau rūsyje paskelbė kalbą kuria siūlė vėl visus elementus suburti po viena vadovybe. Jis vėl tuo parodė savo, kaip vado, didžiulę asmenybę. Atėjo jaunajam sąjūdžiui sunkūs metai, gal būt sunkiausi. Visko trūko. Nereto susvyravo tikėjimas sąjūdžiu ir jo vadu. Be to, dar prasidėjo įstaigų priespaudos ir priekabės, laukinis kairiųjų teroras gatvėse ir įmonėse, o ekonominiame gyvenime - boikotas. Bet dėl to, kad taip buvo, partija pasidarė švaresnė. Kadangi partija buvo iš pagrindų atnaujinama, visi priklausę jai prieš 1923m. lapkričio 9d. turėjo iš nauj persiregistruoti. Organizacija buco griežtai centralizuota. Nario bilietus išduodavo centro vyriausybė Miunchene. Vėliau, 1926m. gegužės 22d., partija vėl atgauna juridinį pagrindą. Politinės A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksčiau, buvo aiškių aiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likimą susiartinti su prancūzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A. Hitleris už Vokietijai naudingą sąjungų politiką. Anglija ir Italija, natūraliai būdamos priešingos prancūziniam imperializmui, pirmiausia galėjo būti Vokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmo sunaikinimą ir dėl politinės galios krašto viduje, kaip būtinos galios vesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai. Kas šiose grumtynėse pastodavo jam kelią, tapdavo priešu. Uždraudimas sakyti kalbas davė progą A. Hitleriui galutinai baigti savo veikalą “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turėjo reikiamo laiko ir medžiagos būdamas tvirtovės arešte. Bet ir šiuo metu Hitleris skleidė masėms savo idėjas. Organizacija nuolat buvo vis labiau plečiama. Vis gausesnis kalbėtojų būrys be perstojo važinėdavo po Vokietiją ir A. Hitlerio mintis lėkė į masių galvas ir širdis. Susibūrus Hitlerio jaunimui, sąjūdis padidėjo jaunuomenės organizacija, kuri greit subūrė ypač darbo masių vaikus. Studentai sudarė “Vokiečių studentų nacionalsocializmo sąjungą”. 1926m. birželio mėn. A. Hitleris paskelbė Weimane partijos suvažiavimą. Dabar pirmą kartą plačiau buvo parodyta, kad sąjūdis nėra - kaip jo priešai buvo linkę manyti - miręs, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patys partijos nariai, kurie šį suvažiavimą išgyveno, sėmėsi naujos jėgos ir tikėjimo ateities kovoms. Gal būt, pats sunkiausias sąjūdžio laikotarpis buvo praėjęs. 1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovybėn perėjo vokiečių Austrijos nacionalsocialistinė partija. Pagaliau 1927m. Bavarijoje atsaukiamas niekuo nepagrįstas draudimas Hitleriui kalbėti. Netrukus Vokietijoj atsirado daug įvairioms stovykloms priklausiusių žmonių, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sąjūdis reiškė ne tik tautinės minties centrą, bet ir vienintelį išsigelbėjimą iš ūkinio susmukimo. Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvo iškėlusi, siekdama paimti į rankas politinę galią Vokietijoje. 1930m. sausio mėn. Partija įėjo į Thuringijos koalicinę buržuazinę vyriausybę. Čia partija pastatė savo pirmąjį ministrą - Dr. Wilhelmą Fricą. Tuo tarpu gatvėse marksistinis teroras virto tiesiog raudonųjų išprovokuotu pilietiniu karu. 221 žuvusių ir 25000 sužeistų - tai skaičiai nacionalsocialistų kovotojų, kurie dėl bailaus priešo užpuolimų turėjo tapti idėjos kankiniais. SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. rudenį nuo pareigų pasitraukus, SA vadovavimą perėmė pats Hitleris. Tuo tarpu organizacija išaugą į milžinišką kūną. Po galio perėmimo ją sudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichinė partijos vadovybė. Artėja naujo prezidento rinkimai. Tai lėmė, kad A. Hitleris iškart tapo centru nuodugnių pasitarimų su reicho vyriausybe. Bruhuingo pastangos, kad A. Hitleris pasisakytų už prezidento kadencijos pratesimą parlamentiniu keliu, nepavyko. Nauji rinkimai turėjo būti rengiami 1932m. vasario 26d. Braunschweigo vyriausybė kviečiasi A. Hitlerį vyriausybės patarėju. Tuo būdu pastarasis įgyja vokietijos pilietybę ir gali išstatyti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Jei 1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitlerį balsavo 11,3mln, už Kindensburgą 18,6mln, tai šis tariamas pralaimėjimas iš tiesų buvo nepaprastas laimėjimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metų - skaitant nuo reichstago rinkimų - savo balsus padidino beveik dvigubai. Nors Kindesburgas ir buvo išrinktas be vargo, bet Reicho vyriausybė niekada nesitikėjo tokios A. Hitlerio sėkmės. Ji buvo nustebinta. Dabar ji griebėsi kritiškų priemonių. Balandžio 13d. dekretiniu įsakymu panaikinama SA, SS, Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakūnų kuopos.Bet krašto rinkimai Prūsijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste rinkimai aiškiai parodė, kad šios priemonės nepajėgė sulaikyti smarkiai besiverženčio sąjūdžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija. Pagaliau gegužės 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš 46-24 mandatus, o 8 dienom vėliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30 vietų iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma. Hitlerio kova dėl galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karo ministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reicho vyriausybe ir kancleriu vėl nedavė vaisių. Hitleris negalėjo sutikti su sprendimais, kurie neįstengė pašalinti Vokietijos krizės visiems laikams. A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos. 1933m. sausio 30d. Reicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti naują kabinetą. Be Reicho kanclerio iš pradžių į kabinetą skiria tik du savo ministrus. Sudarius naują Reicho vyriausybę ir panaikinus dualizmą Reichas - Prūsija, Vokietijos tautinei politikai pirmą kartą padedamas pagrindas ir kartu galutinai sustabdomas tautos priešų darbas. Dabar prasideda antroji milžiniškos sąjūdžio kovos pusė - atsakingas valstybės atstatymo darbas po dvylikos metų trukusios opozicijos. Hitleriui paėmus valdžią į savo rankas, pagaliau nukrito pančiai, varžę nacionalsocialistinę agitaciją. Dabar jo užsidegančios kalbos radio bangomis pasklisdavo į tolimiausias vietoves. Kovo 5-oji atvežė laimėjimą, prašokantį visas viltis. 17,3mln. Balsavusių, t.y 44%, pasisakė už A. Hitlerį, kuris visuose rinkimų apygardose buvo nacionalsocialistinio sąjūdžio sąrašų pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288 atstovus. Savo šalininkų daugybės dievinamas, priešų nekenčiamas ir bijomas, savo visos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaip žmogus, visiems geras ir kiekvieną suprantąs - taip stovi A. Hitleris savo sukurtojo sąjūdžio priešakyje: vokiečių tautos Fiureris prie naujųjų laikų slenksčio. Nežinomas, bevardis išdrįso sviesti sistemai po kojų kovos pirštinę. A. Hitleris turėjo pakankamai drąsos tikėti, kad jis pašauktas pakelti Vokietiją iš paniekos ir suteikti jai naują galią ir didybę. Jo organizacija stovi tvirta ir nepajudinama. Jokios audros neįstengė priversti rudąjį frontą svyruoti. Jis yra tas granito ramstis, ant kurio statoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžių vėl tiki Vokietijos prisikėlimu, tiki viso sugriuvusio pasaulio pasveikimu. Kad taip įvyko - tai daugelio metų dėtų pastangų A. Hitlerio vaisius. Šios ryškios istorinės asmenybės gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurus negailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpinę visą pasaulį. 1945m. rusų armija buvo apsupusi Berlyną. Generolai prašė fiurerio tučtuojau išvykti į Berchtesgadeną, tačiau jis tik purtė galvą ir pasakė, kad savo galą pasitiks čia, Berlyne. Po eilinio pasitarimo jis prisiekė likti Berlyne. “Aš turiu nusilenkti likimui - kapitonas skęsta drauge su savo laivu”,-užbaigė jis. Hitleris neleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi būti visiškai užtikrintas, kad nepateks priešininkui gyvas… Vakariniame pasitarime Berlyno komendantas Veidlingas pranešė Hitleriui apie rusų pasistūmėjimą į priekį. Visi šaudmenų ir maisto sandėliai buvo arba priešų rankose arba smarkiai apšaudomi jų artilerijos. Po poros dienų šaudmenys baigsis ir kariuomenė nebegalės priešintis. Himlerio išdavystė padarė galą paskutinėms Hitlerio dvejonėms. Fiureris prisipažino kad atėjo laikas ruoštis blogiausiam. Jis išsikvietė savo sekretorę Traudę Jungę. “Mano paskutinis politinis testamentas”, - ištarė fiureris. Drebančia ranka sekretorė ėmė užsirašinėti. Tai buvo vien tik kaltinimai ir priekaištai. Hitleris tvirtino, kad nei jis, nei niekas Vokietijoje nenorėjo karo. Karas buvo “išprovokuotas be išimties tų tarptautinių veikėjų, kurie tarnavo žydų interesams”. Balandžio 29d. atėjo pranešimas, kad Musolinis ir jo meilužė sušaudyti partizanų, o jų kūnai pakabinti žemyn galva prie degalinės Milane. Ši žinia pastebimai paveikė Hitlerį. “Aš nepateksiu į priešo rankas nei gyvas, nei miręs - pareiškė jis. Po mirties mano kūnas bus sudegintas ir dėl to niekada nebus surastas”. Liepos 30-osios pusiaudienį sovietų kariuomenė užėmė Tigarteną, o priešakiniai jų daliniai pasirodė gatvėje šalia bunkerio. Sunku pasakyti kaip tai paveikė Hitleri. Per pietus Hitleris pasikvietė pas save keliatą žmonių. Hitleris pavedėjo į šalį savo adjutantą Giunšę ir pasakė kad su žmona jie tuojau nusižudys, ir nori kad jų kūnai būtų sudeginti. Spausdamas ranką savo asmeniniam pilotui Braunui Hitleris tarė - “Reikia turėti drąsos atsakyti už pasekmes - liksiu čia! Aš žinau, rytoj milijonai mane keiks. Na, ką gi, toks likimas”. Likusi viena Hitlerių pora atsisėdo ant sofos Svetainėje. Hitlerio žmona Eva mirė pirmoji išgėrusi nuodų. 15:30 Hitleris išsitraukė savo “valterį”. Jis pridėjo pistoleto vamzdį prie dešinio smilkinio ir paspaudė gaiduką… Pasitarimų salėje buvę Gebelsas, Bormanas, Aksomanas ir Giunšė atvėrę kambario duris išvydo ant sofos fiurerio figūrą be gyvybės ženklų, jo galva buvo nusvirusi ant žemo staliuko. Greta gulėjo sustingusi Eva, su išbalusiomis nuo nuodų lūpomis. Lingė ir daktaras Štumpfegeris suviniojo Hitlerio kūną į tamsiai rudą kareivišką apklotą ir nunešė savo nešulį į viršų. Paskui juos nusekė Bormanas, nešęs Eva. Kūnus išnešė į sodą. Rusai vėl pradėjo šaudyti. Sviediniai sproginėjo visai greta. Kemplie pamatė Hitlerio kūną, paguldytą už trijų metrų nuo įjėjimo į bunkerį.. Eva gulėjo iš dešinės nuo jo. Kemplie čiupo kanistrą su benzinu ir nubėgo prie kūnų. Jis kanistrą po kanistro pylė benziną į sviedinio išmuštą įdubą, kol ji tapo pilna. Šoveris uždegė skudurą ir numetė jį ant kūnų. Susirinkę su siaubu akyse regejo, kaip ugnis apėmė sutuoktinių poros palaikus. Tai buvo žmonės, kurie dar taip nesenai priiminėjo jų sveikinimus… Žmogus, įžiebęs pasaulinį gaisrą, pradingo pragaištingoje liepsnoje. Drauge su juo į nebūtį nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tūkstantmetis reichas”.

Istorija  Referatai   (15,45 kB)

Šia tema, būtent Antano Smetonos asmeniu ir jo vykdoma politika valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokinų ar šaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A. Eidinaitį kurio net dvi knygas naudoju rašydamas šį referatą, tai “Antanas Smetona” ir “Lietuvos Respublikos prezidentai”. XIX a. pabaigoje Lietuvos politinė situacija buvo liūdna - pasaulis žinojo Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijas, bet negirdėjo apie lietuvą, lietuvių kalba uždrausta, rašto darbų spausdinimas lotyniškuoju šriftu (lietuvišku raidynu) po pralaimėto 1863 m. sukilimo uždraustas, iš dvarų sklido lenkinimo bangos, iš valdžios, administracijos - rusinimo politika. Atrodė, tauta, spaudžiama kaimynų kultūrinės įtakos, tuoj pat uždus svetimybėse. Tačiau lietuvių kalba dar ruseno daugelyje valstiečių pirkių, ja pradėjo domėtis žymūs pasaulio mokslininkai. Nors ir lėtai, spartėjo kapitalistinių santykių raida žemės ūkyje ir ekonomikoje. Antanui Smetonai buvo septyneri, kai pasirodė J. Šliūpo ir J. Basanavičiaus “Aušra”, penkiolika, kai 1889 m. pradžioje suskambo V. Kudirkos “Varpo” garsai: “Kelkite, kelkite, kelkite …” Iš paprastų valstiečių gryčių kilę negausūs lietuvių inteligentai, neturėdami teisės (išskyrus teisininkus ir kunigus) gauti darbo Lietuvoje, žadino atgimstančią tautą naujam, savitam gyvenimui. Smetona - jau antros kartos lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo atstovas, vienas iš nedaugelio sugebėjęs įgyti aukštąjį išsimokslinimą ir įsidarbinti Vilniuje, Lietuvoje. Kaip ir kiti to meto lietuvių šviesuoliai, ne iš rūmų ar dvaro, o iš paprastos sodžiaus pirkios jis išėjo į gyvenimą. Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai ir, matyt, Smetona, anot M. Biržiškos, bus “iš ten paveldėjęs pagarbos jausmą Radviloms, bet branginęs ir kitus dvarininkus, kiek šie nesikirto su lietuvybe. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugeliu, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktų tvirtumu ir ryžtingumu”. Antano Smetonos senelis Kazimieras turėjo valaką (apie 20 ha.) žemės ir septynetą vaikų. Seneliui mirus, Smetonos tėvas Jonas, kaip vyriausias sūnus, paveldėjo vieną dūminės pirkios galą ir 5 ha žemės. Prieš pat baudžiavos panaikinimą jis vedė iš Kartanų sodžiaus Julijoną Kartanavičiūtę, būsimą Antano Smetonos motiną. Darbšti Smetonų šeima truputį prasigyvenusi pirko dar 3 ha žemės, mirus broliui, prisijungė jo dalį ir jau turėjo 10 ha. Viskas, kas buvo namuose, kaip ir daugumos to meto Lietuvos valstiečių, buvo pelnyta sūriu prakaitu, plušant laukuose. Jonas Smetona buvo raštingas, mėgo skaityti, tiesa, daugiausia religinę literatūrą, o ypač Motiejaus Valančiaus knygas. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė niekur neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą, už 12 kilometrų nuo namų, tačiau piktas mokytojas vaiką nuo mokyklos atbaidė. 1885 m., mirus tėvui, Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, Kartanus, kur vaikus mokė vietos šlėktelė Rapanavičius. Po metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs kitą, entuziastingą ir vaikus mylintį mokytoją Trofimovą, jaunasis Smetona kibo į mokslus ir pirmą kartą tapo šiokiu tokiu viršininku - buvo paskirtas vaikų bendrabučio vyresniuoju. Mokyklą baigė 14 metų. Šeima nutarė Antaną leisti mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją (į ją priimdavo nuo 12 metų). Rengėsi Ukmergėje, čia gerai išmoko lenkų kalbą ir 1892 m. išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos trečiąją klasę. Mokėsi labai gerai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. 1893 m. progimnaziją baigia ir, šeimos patariamas, išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją. Tačiau kunigo luomui Smetona pašaukimo nejautė. Pergalvojęs savo sprendimą, tęsia mokslą Mintaujos gimnazijoje. Gimnazijoje lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, globojęs lietuvių valstiečių vaikus. Gabus lotynų ir graikų kalboms Antanas Smetona patraukė jo dėmesį. Mintaujos gimnazijoje Smetona sueina į pirmą konfliktą su caro administracija, o tiksliau - su biurokratine ir rusifikacine carizmo švietimo sistema. Gimnazijos vadovybė versdavo mokinius katalikus prieš pamoką kalbėti maldą rusiškai. Šiems tai daryti atsisakius, 1896 m. rudenį Smetona ir dar penkiolika mokinių iš gimnazijos pašalinami. Su Jurgiu Šlapeliu ir kitais jis vyksta į Peterburgą, pas Rusijos švietimo ministrą, ir prašo leidimo baigti mokslą.Prašymas buvo patenkintas, ir Smetona 1897 m. baigia Peterburgo IX gimnaziją. Smetoną labiau traukė istorija ar filologija, bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Čia tarp lietuvių studentų jau veikė nemaža lietuviškų draugijų, tad Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja Č. Sasnausko chore, su V. Sirutavičiumi slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių kalbos gramatiką, kurią išdalija norintiems gerai išmokti kalbėti ir rašyti lietuviams studentams. Universitete, matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsisprendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai, pasisakė prieš marksizmą, nors nuo bendrų studentų reikalų neatsiribojo. 1899 m. už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių varžymų (valdžia išvaikė studentų eitynes) buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Tiesa, po mėnesio caro administracija leido jam tęsti mokslus universitete. Dalyvavimą lietuvių nacionaliniame judėjime pastebėjo žandarai. Už lietuviškų knygelių laikymą 1902 m. Antanas Smetona vėl suimamas ir pasodinamas į tvirtovę, tačiau po dviejų savaičių, trūkstant įkalčių bylai sudaryti, paleidžiamas. Tais pačiais metais jis baigia studijas ir, kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių inteligentų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžta į Lietuvą. Vilniuje Smetona, kiek padirbėjęs advokato padėjėju, susiranda ramią, nors menkai (50 rub. Per mėnesį) apmokamą tarnyba Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių visuomeninę veikla; verčia (P. Vileišio paskatintas) knygeles į lietuvių kalbą, dalyvauja lietuvių demokratų partijos (LDP) renginiuose ir keliuose jų suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą. Jų namai tampa daugelio to meto Vilniaus veikėjų susirinkimų, susitikimų vieta. Griežtai atsisakęs dalyvauti socialistiniame judėjime, priešiškai nusiteikęs jo internacionalistinėms idėjoms, Smetona ir Vilniaus lietuvių visuomeniniame judėjime propaguoja “ramią” kultūrinio gyvenimo plėtrą, net Demokratų partijoje užima dešiniąją poziciją. Bręstant visoje Rusijos imperijoje revoliucinei situacijai ir 1905 m. prasidėjus revoliucijai, Smetona iškyla šalia P. Višinskio, J. Vileišio, J. Šaulio, F. Bortkevičienės, J. Bagdono ir K Griniaus kaip vienas žymesniųjų Lietuvos demokratų partijos veikėjų, nors iki tol jo pavardė buvo mažiau Lietuvoje žinoma.1 Išaugusį A. Smetonos autoritetą Lietuvos demokratų partijoje ir apskritai lietuvių visuomeniniame gyvenime rodo ir jo išrinkimas į suvažiavimo prezidiumą. Jį beveik visi siūlė seimo pirmininku. Be LDP atstovavusio A. Smetonos, į suvažiavimo prezidiumą buvo išrinkti: nuo nepartinių - dr. J. Basanavičius, nuo LSDP - S. Kairys, nuo LKDS - prof. Kun. P. Bučys, nuo ūkininkų - J. Stankūnas. Faktiškai Seimui pirmininkavo tik J. Basanavičius, S. kairys ir A. Smetona. Sprendžiant iš glaustų Didžiojo Vilniaus seimo aprašymų, A. Smetona mažai dalyvavo ne visuomet diskretiškuose Seimo dalyvių ginčuose. Tikrai žinoma, kad Seimo metu jis pasakė dvi kalbas, nors galimas dalykas, kad pasakė ir trečią kartą (ne daugiau, nes kalbų trukmė ir skaičius buvo griežtai reglamentuojamas). M. Biržiška teigia, jog A. Smetonos kalbos pasižymėjo “minties nuotakumu ir argumentavimo logika. Savo pasakymuose A. Smetona neakcentavo vien LDP interesų, o daugiau dėmesio skyrė bendriems tautos reikalams. Pirmoje kalboje jis aptarė Lietuvos autonomijos lietuvių etnografinėse ribose reikalą. Konkrečių duomenų, kaip jis tada suprato tas ribas, stokojama, tačiau sprendžiant iš to, kad jam pritarė ir P. Višinskis, reikia manyti, jog A. Smetonos mintys nesiskyrė nuo demokratų partijos programos ir suvažiavime priimtų nutarimų (t.y. Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, su didesne Vilniaus gubernijos dalimi Lietuvai, prie kurios galėjo prisijungti ir to pageidaujančios Gardino gubernijos teritorijos). Antroje Seime A. Smetonos pasakytoje kalboje yra _________________________________________________1 A. Eidinaitis. Antanas Smetona. V., 1990. p 11-16 įdomi detalė. J. Basanavičius nurodė, kad A. Smetona pripažino “apart ginkluotos kovos - kultūriškąją kovą”. P. Višinskis taip pat teigia, jog A. Smetona kalbėjęs, kad “reik ginklų ir pinigų” ir kad “partijos nesipeštų”.2 2 Revoliucijai pralaimėjus, carizmui puolant, A. Smetonai per daug revoliucinga atrodė ir Lietuvos demokratų partija. Jis pasitraukė ir “Lietuvos ūkininko” bendradarbių ir jau 1907 m. kartu su J. Tumu - Vaižgantu ragino plėtoti daugiau kultūrinę veiklą. Tačiau ši grupė prie “Vilniaus žinių “ redakcijos taip ir nesusitelkė, nes laikraščio savininkas P. Vileišis perdavė jį LDP ir socialdemokratų atstovų grupei. Taip nutrūko pirmasis A. Smetonos sumanytas bendradarbiavimas su katalikų kunigais, kuris vėl atgijo 1907 m. spalio mėnesį, pradėjus leisti tris kart per savaitę laikraštį “viltis”. Pagrindinę “Vilties” kryptį nusakė žodžiai “Mūsų viltis vienybėje”. “Nebūdama dvasišku laikraščiu, nors dvasiškai žymiai palaiko, “Viltis” krikščionybę laikė ir laikys stipriausiu lietuvių gyvenimo veikiniu, kuris reikia išnaudoti kultūros ir tautybės sustiprinimui”, - pabrėžta viename vedamųjų straipsnių. Viltininkai teigė dirbantys nepartinį darbą ir, derindami kraštutines sroves, siekė aprėpti bendrus lietuvių tautos reikalus. Tačiau pirmiausia skaitytojų ieškojo tarp pasiturinčių sluoksnių: “Malonėtume, kad nei viena raštinė, mokykla, dvaras nebūtų nesusipažinę su “Viltimi”. “Viltyje” išsiskyrė dvi plunksnos - emocinga ir gyva J. Tumo - Vaižganto bei ramiai polemiška A. Smetonos. Pastarasis stengėsi remti lietuvių katalikų spaudą, gindamas _________________________________________________2 Eidinaitis A. Lietuvos respublikos prezidentai. K., 1991. P 10 nuo kovingos kairiųjų kritikos, aukštino kunigų kultūrinį darbą, kritikavo A. Bulotos aktyvumą Rusijos visuomeniniame - politiniame gyvenime, nurodymams, jog rusų visuomenės problema nėra lietuvių reikalas, todėl nereikia į jas kištis. A. Smetona teigė, jog carinėje Dūmoje caro valdžios atžvilgiu nereikia blokuotis nuo rusų ar lenku politinėmis partijomis, o daugiau domėtis lietuvių reikalais. A. Smetonos straipsniai pamažu telkė inteligentus apie “Viltį”. Taip susidarė tautiškoji srovė, nesitikinti nieko daugiau iš caro valdžios iškovoti, pasitenkinusi tuo, kas jau buvo iškovota (spauda ir mokyklos), vadinamoji vidurio srovė. Antanas Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: “Aušros” knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, “Ryto”, Lietuvių dailės draugijose, “Žiburėlyje” ir kitose, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose Vilniaus gimnazijose, buvo vienas pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų. 1914 m. pradžioje, pasitraukęs iš “Vilties” leidėjų tarpo, A. Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų dvisavaitinį žurnalą “Vairas”, kuris tęsė “Vilties” idėjas, formavo tautiškumo ideologiją, suaugusią su katalikiškojo tikėjimo postulatais: “mus visus jungia tautinės kultūros pagrindas, ant kurio mes stovime ir ant kurio norėtume matyti kitus stovint, bendra sielos kultūra, auklėjama krikščionybės principais”. Kodėl “Vairas”? 1913 m. spalio 2 d. laiške A. Voldemarui A. Smetona aiškino, jog lietuvių inteligentijos kaip ir nėra, “ji klaidžioja po pasaulio jūrą, svetimomis ideologijomis vaduodamos, savo pažiūrą į lietuvių visuomenę ir politiką remdama ant svetimų idėjų skeveldrų”. Nepatenkintas ideologinių lietuvių inteligentijos margumynu, A. Smetona užsimoja sutelkti ją tik tautiniu pagrindu: “Mūsų žurnalo tikslas suburti vienon krūvon viska, ką lietuviai šiuo metu turi geresnio ir sveikesnio, sutelkti vienon draugėn rimtąsias mūsų inteligentų pajėgas. Tada turėsime laivą lietuvių jūroje ir jį ves “Vairas”. Taigi “Vairas” turėjo telkti aktyviausiąją tautinės pakraipos lietuvių inteligentiją, kurios uždavinys - vadovauti tautos gyvenimu, o A. Smetona, be abejo, turėjo būti pačiu vairininku. Įvykdyti tokį planą, žinoma, buvo be galo sunku, tad A. Smetona, jau iš “Vilties” patyrimo pasimokęs, telkia į vieną stovyklą lietuvių krikščionys demokratai (minėtame laiške A. Voldemarui jis rašo, kad žurnalo “Vairas” steigimui pritaria ir šeši kunigai, tik “prašė slaptoje laikyti jų pavardes”). Apskritai Tautininkiškosios ideologijos pagrindu jis 1917 - 120 m. sugebėjo suvienyti katalikų veikėjus ir kitus dešiniuosius ir vykdyti savo politines nuostatas.3 3 Nepriklausomybės, arba Vasario 16 d., aktas atsirado itin sudėtingomis tarptautinėmis ir vidaus sąlygomis. Iki šiol istorikai dokumentaliai šio proceso neaprašė, nes trūko svarbių Lietuvos Valstybės Tarybos protokolų . <…> Tačiau jie mažai kalbėjo apie akto atsiradimo istoriją ir peripetijas arba rašė gana skirtingai. <…> Tokie nesutapimai atsiminimuose yra natūralūs, tačiau, kaip matome, prieštaringi. Lietuvos TSR centriniame valstybiniame archyve saugomi Lietuvos Tarybos protokolai liudija kiek kitaip. Tiesa, rasti protokolai nėra rankraštiniai, sekretoriaus nepasirašyti, kol kas turimos kopijos mašinėle (kai kurių protokolų yra po kelis nuorašus, tačiau jų tekstai sutampa). _________________________________________________3 Eidinaitis A. Lietuvos Respublikos prezidentai. K., 1991. P 11 - 15 Kadangi šalia protokolų įsteigti rankraštiniai Tarybos narių rašyti pareiškimai (su parašais), protokolų tikrumu vargu ar verta abejoti. <…> Taigi būsimo Vasario 16 d. akto autoriai, keturi išstojusieji, pasiūlo savo projektą - deklaruoti Lietuvos nepriklausomybę nuo visų šalių. Rašto originale, šalia praleistos vietos, skliausteliuose paraštėje įrašyta - “Rusijos, Vokietijos”. Kaip matyti, trys asmenys, tarp jų ir Smetona, susilaiko balsuojant - jie už gruodžio 11 d. akto formuluotę, nes bijo, kad vokiečiai neišvaikytų tarybos. Aktą pasirašius, Tarybos pirmininku vėl išrenkamas Smetona. Tarybos dauguma aiškiai neturėjo geresnio kandidato. Keturi kairieji Tarybos nariai pareiškia dėl Smetonos išrinkimo protestą, apkaltina P. Klimą juos apgavus ir atsisako įeiti į Tarybos prezidiumą. Taryboje ir vėl, pasak P. Klimo, “prasidėjo tąsymasis, kuriame realizmas kovėsi su radikalizmu sunkioje karo konjunktūroje”. Vasario 16 d. aktas buvo nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo, išspausdintas vokiečių laikraščiuose “Das Nue Litauen”, “Vosische Zeitung” ir “Tagliche Rundschau”. Tačiau Lietuvoje jis nepasirodo, nes vasario 19 d. “Lietuvos aido” 22 - asis numeris su jo tekstu okupacinės valdžios buvo konfiskuotas. Žinoma, Vasario 16 d. aktas Lietuvos valstybės nesukūrė. Tačiau Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto įgyvendinimo, t.y. deklaruotos Lietuvos valstybės sukūrimo. Net ir tuo atveju, jei šis aktas būtų likęs tik popieriuje, jis būtų svarbus ano meto lietuvių visuomeninės politinės orientacijos dokumentas. Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, tarp jų ir kompromiso verčiamas Smetona, šuo dokumentu išreiškė lietuvių tautos troškimą nutraukti konvencijas ir “amžinus ryšius” su imperalistine Vokietija. Tad Vasario 16 d. aktas buvo nemažas žingsnis į priekį.4 4 1917m. balandžio 4d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko Lietuvos prezidentu. Dienotvarkė buvo griežta: keldavosi 9 val., po valandos pusryčiaudavo, tuo pat metu išklausydamas adjutanto parengtą informaciją.po pusryčių - darbo kabinrtas. Nuo 11 iki 13 val. priiminėdavo lankytojus: ministrus, valdininkus, kaimų ir ūkininkų delegacijas. Po to vykdavo pasivaikščioti į Karmėlavos mišką ar į Aukštąją Panemunę. Po pasivaikščiojimo - pietūs, po kurių kiek numigdavo. Paskui vėl darbo kabinetas. 20 val. paprastai vakarieniaudavo su šeima ir prezidentūros karininkais. Prieš miegą ilgai skaitydavo, daugiausia filosofijos veikalus, versdavo iš lotynų ir graikų kalbų. Pokalbiuose su užsienio atstovais kalbėdavo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų ir lenkų kalbomis, domėjosi ir rūpinosi lietuvių k. reikalais. Priėmimus prezidentūroje rengdavo esant reikalui, tačiau labai taupiai. Iš reprezentacijai skirtų lėšų aukodavo visuomeninėms organizacijoms. žinoma, tarp viso to būdavo šventės, priėmimai, teatras, simfoniniai koncertai. Vasarodavo Palangoje su visa šeima. Švenčiant Smetonos 60 metų jubiliejų tautininkų komitetas nupirko jo tėviškėje Užulėnio palivarką ir jam padovanojo. Tuomet jis atostogaudavo ten. 1926 m. pabaigoje Seime krikščionių demokratų ideologas ir jų atstovas M. Krupavičius sveikino Smetoną, _________________________________________________4 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990. P 56 - 65 išrinktą prezidentu. “Ištiesus jam ranką, ministeris pirmininkas prof. A. Voldemaras juodviejų draugiškai suglaustas rankas spaudė savąja ranka, lyg simboliškai jungdamas didžiam tėvynės darbui jų asmenyse tautininkų ir krikščionių demokratų visuomenes, lyg suburdamas tas dvi tautiškąsias krašto jėgas viename pasiryžime. Tačiau įsitvirtinti valdžioje Smetonai ir tautininkams trukdė Seimas. Todėl jau 1927 m. sausio tautininkų spauda kėlė reikalavimus suteikti Smetonai diktatoriaus teises, buvo rašoma, “jog plačioji visuomenė nori, kad rinkimų visai nebūtų ir kraštą valdytų tautos vadas. Paleidus Seimą, Smetona nebuvo ramus. Smetona toliau aiškino, jog stipri valdžia bus tiktai tada, kai prezidentas turės daugiau galios ir kai bus renkamas ne partijų atstovų Seime, o visuotinių gyventojų balsavimu. 5 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990, p. 107 - 109 1944m. sausio 9d. JAV, Klivlende, medinio namelio rūsyje staiga kilo gaisras. Namo gyventojai iš apatinių aukštų spėjo išbėgti, bet liepsna greitai pasiekė trečiąjį, kuriame gyveno Smetona. žmona išbėgo paskutinę minutę tik su chalatu, o Smetona kiek užtruko ir to užteko, kad žūtų. Jo kūnas rastas virtuvėje - užsidengęs galvą kailiniais, matyt, gelbėjosi nuo troškinančių dūmų. Atvykę į nelaimės vietą gaisrininkai nieko įtartino nerado, tačiau išeivijos spaudoje pasipylė įtarimai, buvo nuomonių, jog Maskvai į karo pabaigą tapo itin nepatogu turėti du Lietuvos prezidentus, kad slaptieji sovietų agentai per name dirbusią tarnaitę specialiai sukėlė gaisrą ir panašiai. Labai gedėjo tautininkai ir jų spauda, ypač “Dirva”. Velionis buvo pašarvotas sausio 13d. šv. Jono katedroje. Palaidotas Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau jo palaikai perkelti į Nolvudo mauzoliejų. Įvertinti Smetonos gyvenimą ir darbus yra gana sunku, bet ne dėl to, kad tai buvo kontroversinė asmenybė. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai smerkė Smetoną už jo autoritarinės diktatūros įvedimą po valstybės perversmo 1926m., jie visi ir dalis tautininkų - už išvykimą į užsienį 1940m. vasarą, už Lietuvos Respublikos žlugimą, socialdemokratai - už darbininkų politinių laisvių ir organizacijų varžymą, valstietijos interesų nepaisymą ir turtingųjų protegavimą, biurokratinę-politinę valdymo sistemą, besiremiančią kariuomene ir saugumu, dešiniąsias politines pažiūras apskritai, ir galop komunistai - už jų persekiojimus, areštus ir administracines nuobaudas, kalėjimus, Varnių ir Dimitravo stovyklas kitaip manantiems, kitaip įsivaizduojantiems Lietuvos politinę ir socialinę sistemą, santvarką. Ir visi kaltino Smetoną pagrįstai - jis nebuvo demokratas. Nors ir buvo siekta, tačiau sukurti Smetonos asmens kultą Lietuvoje nepavyko, jo ir negalėjo būti - per daug sudėtinga buvo ekonominė daugumos krašto gyventojų padėtis, gilėjo socialinė diferenciacija, režimas nieko konkretaus nežadėjo darbininkams, mažažemiams bei bežemiams valstiečiams, nedaug ką dėl jų ir padarė, tiesa, ne todėl, kad paprasčiausiai to nenorėjo. Negarbino aklai Smetonos ir inteligentija, nors jis neprievartavo inteligentų ir meno žmonių kurti tik režimo labui, tenkinti tik tautininkų ideologinius poreikius. Išeivijos atstovai daugiausia kaltina Smetoną, kad jo politika leido sunaikinti Lietuvos Respubliką, dalis jų teigia, jog Smetona turėjo parodyti ryžtingumo ir priešintis Tarybų Sąjungai įvedant jai papildomus neribotus Raudonosios armijos kontingentus 1940m. birželio 15d., kiti, labiau realistai, mano, jog Smetonos pasirinktas neutraliteto kelias sudėtingomis tarptautinėmis 1939-40 m. aplinkybėmis buvo pats teisingiausias. Antano Smetonos visuomeninė-kultūrinė veikla lietuvių tautiniame judėjime vaidino pažangų vaidmenį iki 1917m. revoliucijų Rusijoje, po to jis tampa vienu iš konservatyviausių asmenų Lietuvos Taryboje, kurį laiką pasisakiusiu (taktiniais sumetimais) net prieš Vasario 16d. akto formuluotę, nepriklausomos Lietuvos valstybės šalininku, pagrindusiu ir įdiegusiu Lietuvos Taryboje kardinalų posūkį lietuvių politinėje orientacijoje nuo Peterburgo-Maskvos į Berlyno, o vėliau - Londono ar apskritai Vakarų pusę. Smetona kaip valstybės vadovas ir politikas buvo stiprios, diktatūrinės, vieno asmens valdžios šalininkas, siekęs realizuoti savo politines nuostatas po 1926m. gruodžio 17d. karinio valstybės perversmo. Kaip valstybės vadovas, Smetona galutinai perorientavo Lietuvos kultūrinį, materialinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito Lietuvos gyvenimo, savų politinių tradicijų sukūrimo. Užsienio prekybai praradus imlią Rytų rinką, nedidelei valstybei teko brangiai mokėti už tai, o nepasiturintiems sluoksniams kęsti nemažus materialinius nepriteklius, kai Lietuvos bekonas ir sviestas atsimušdavo į Vokietijos ar Anglijos negatyvią poziciją importo iš Lietuvos atžvilgiu. Smetona vadovavo Lietuvos valstybiniam atgimimui, o vėliau ir įsisvyravusiai reakcijai ir ilgiausiai - nepriklausomai Lietuvai ir todėl pozityvusis šio laikotarpio įnašas yra valstybingumas ir pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Antanas Smetona - pirmasis ir paskutinysis Lietuvos Respublikos prezidentas. Absurdiška būtų priskirti jam visus nepriklausomos valstybės susidarymo nuopelnus arba kaltinti jį tos pačios valstybės žlugimu. Kaip politinis veikėjas, jis rodė nemaža įžvalgumo ir sugebėjimų, laviruodamas tarp opozicinių jėgų krašte ir kaimyninių valstybių interesų užsienio politikoje. Esame negausi tauta nedidelėje teritorijoje, o politiką daro ir lemia didžiosios ir stipriosios. Mažos tautos, kaip jau įprasta, dažniausiai ir lieka tik istoriniame fone, kaip ir visi jų vadovai. Tačiau ir mažųjų valstybių vadovai, jų gyvenimas ir veikla toms mažosioms yra įdomūs ir savaip reikšmingi. Kad ir kokie jie būtų. Nes jie joms yra istorinės asmenybės. “O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? - Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę”.

Istorija  Referatai   (17,46 kB)

Įsikūrimas Pirmieji užgrobimai prasidėjo XI a., ko pasekoje Čingischanas (Temudžinas) 1206 m. įkurė Mongolų imperiją suvienijęs mongolų – tiurkų gentis. Ši imperija tapo didžiausia vienalyte imperija pasaulio istorijoje. Užkariavimai Daugybės užkariavimų, prasidėjusių Vakarų žemės šiaurės Kinijoje bei Chvarezmidų imperijos Persijoje užgrobimu, dėka imperija nusidriekė išilgai Eurazijos žemyno. Klestėjimo metu ji apėmė didžiąją dalį teritorijų nuo Pietryčių Azijos iki Centrinės Europos Čingischanas Čingischanas gimė 1162 metais kilmingo bordžigų klano vado šeimoje. Tikrasis jo vardas buvo Temudžinas. Legenda pasakoja, kad, gimus berniukui, ant jo delno buvo kraujo krešulys – ženklas, pranašaujantis, kad vaikas taps didvyriu. Kai berniukui buvo vos dešimt metų, varžovai nunuodijo jo tėvą. Pagal genties paveldėjimo įstatymus Temudžinas buvo paskelbtas klano vadu. Tačiau gentis jį paliko vieną likimo valiai. Kitus trejus metus Temudžinas turėjo kovoti už savo išlikimą vienas. Paliktas Mongolijos stepėse, jis neretai ieškojo augalų šaknų, kad prasimaitintų. Berniukas turėjo tik septynias avis. Tų laikų Mongolijoje galvijai buvo ne tik pagrindinė valiuta, bet ir garbės simbolis. Septynios avys reiškė, kad Temudžinas yra skurdžius ir atstumtasis.

Istorija  Analizės   (11,46 kB)

Graikų dievai Graikų dievai – graikų garbinti dievai. Jie buvo vaizduojami kaip turintys ypatingų galių ir esantys nemirtingi. Graikų dievai buvo nemirtingi laiko atžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi. Jie galėjo transformuoti gyvus padarus, įtakoti žmonėms nepavaldžius dalykus, buvo personifikuotos stichijos, kaip meilė, saulė, kerštas, jūros gelmė ir kt. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sferą. Išskirtinai daug dievų turėjo vandens stichija: Okeanas, upių dievai, nimfos, jūros dievybės, kadangi Graikija – jūrinė valstybė. Pasaulį valdančių dievų elitą sudarė trys dievų generacijos. Pirmoji karta buvo pirmapradžiai dievai: Gaja, Uranas, Erotas, Erebas ir kt. Antroji generacija titanai, kurie nuvertė pirmąją. Trečioji Olimpo dievai analogiškai antrajai nuvertė trečiąją ir įsigalėjo pasaulyje. Olimpo dievų periode pasirodo didvyriai, įveikiantys pabaisas. Persėjas užmuša Medūzą, Belerofontas – Chimerą, Melagras – Kalidono šerną ir t.t. Ne tik mirtingieji kovoja su pabaisomis, tą patį daro ir dievai. Pats Dzeusas kovoja su įvairiomis pabaisomis, įveikia titanus, kiklopus, Tifoną, gigantus įkalina Tartare. Moteriškos dievybės, kildinamos iš deivės Motinos senovinio pavidalo, įgauna naujų funkcijų. Hera tampa santuokos ir monogamijos deive, Demetra globoja žemdirbystę ir t.t. Dievai ir didvyriai mituose įgauna naują pavidalą. Ankščiau buvę grėsmingomis ir nesutramdomomis jėgomis, tampa daugiau orientuoti į žmogų ir harmoningesni. Graikų dievų sąrašas 1. Acheloja – menka mėnulio dievybė. 2. Adikija – neteisybės deivė. 3. Adefagija – apsirijimo deivė. 4. Adranas – dievas, garbintas Sicilijoje ir atlikęs panašias funkcijas kaip Dzeusas ir Hefaistas. 5. Adonis – augimo dievas, Afroditės mylimasis. 6. Aega – menka saulės dievybė, Helijo ir Gajos dukra. 7. Aetonas – bado dievas. 8. Aidos – kuklumo ir pagarbos personifikacija. 9. Agatodemonas – žemdirbystės, sėkmės, sveikatos dievas. 10. Agdistis – hermafroditinė dievybė, Dzeuso ir Kibelės vaikas. 11. Aglaja – Hefaisto žmona, Asklepijo ir Epionės duktė. 12. Afroditė – meilės ir grožio deivė. 13. Afaja – deivė, identifekuota su Atėne ar Artemide. 14. Akeso – gydymo deivė, Asklepijo ir Epionės dukra. 15. Akratas – nemaišyto vyno dievas. 16. Alastoras – šeimyninių vaidų personifikacija. 17. Alatėja - tiesos ir nuoširdumo deivė. 18. Alfėjus – upės dievas, Okeano ir Tetijos sūnus. 19. Alektrona – senovinė deivė, laikyta saulės dukra. 20. Amfitritė – jūrų dievo Nerėjo ir Doridės dukra, Poseidono žmona. 21. Anankė – likimo personifikacija, morių motina. 22. Anemojos vėjai: 1. Notas – pietų vėjo dievas; 2. Borėjas – šiaurės vėjo dievas; 3. Euras – rytų vėjo dievas; 4. Zefyras – vakarų vėjo dievas. 23. Anteras – netrokštamos meilės, meilės paniekinimo personifikacija, Arėjo ir Afroditės sūnus. 24. Antėja – daržų, gėlių deivė. 25. Aonas – Poseidono sūnus. 26. Apatė – apgaulės personifikacija, gimė iš Niktės. 27. Apolonas – menų, grožio ir šviesos dievas. 28. Aretė – dorybės deivė, Praksidikės dukra. 29. Arėjas – karo dievas. 30. Aristėjas – menkas dievas, Apolono ir Kirenės sūnus. 31. Argija – tingumo personifikacija. 32. Artemidė – medžioklės deivė. 33. Asklepijas – gydytojų ir gydymo meno dievas. 34. Astraja – tiesos deivė, Dzeuso ir Temidės duktė, pavirtusi Mergelės žvaigždynu. 35. Atė – pažeminimo, gėdos personifikacija. 36. Atėnė – išminties, teisingumo ir karo deivė. 37. Azija – titano Japeto žmona. 38. Bentesikimė – Poseidono ir Amfitritės dukra. 39. Bija – galios personifikacija, Palanto ir Stiksės dukra. 40. Brizo – jūreivių ir žvejų globėja. 41. Charitės – geranoriškos, malonios ir linksmos deivės. 42. Charonas – Hado keltininkas, Niktės ir Erebo sūnus. 43. Chaosas – pirmykštė beformė tuščia erdvė, iš kurios atsirado pirmieji dievai. 44. Chronas – amžinas laikas. 45. Chloridė – pavasario deivė. 46. Deimas – baimės personifikacija, Arėjo ir Afroditės sūnus. 47. Demetra – žemdirbystės deivė. 48. Dionisas – vyndarystės, ekstazės dievas.

Istorija  Rašiniai   (28,48 kB)

Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.

Istorija  Konspektai   (40,45 kB)

Antanas Baranauskas, įžymaus XIX a. vidurio lietuvių poeto ir kalbos tyrinėtojo, vėliau matematiko, asmenybė- viena prietaringiausių bei dramatiškiausių visoje mūsų literatūros istorijoje. Tai pirmasis stambus lietuvių romantizmo reprezentantas, patriotinių liaudies nuotaikų reiškėjas, didelių kūrybinių polėkių ir stiprių vidaus prieštaravimų asmenybė, kurios likime atsispindi nemaža sudėtingų nacionalinės kultūros formavimosi momentų.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 18,35 kB)

Gimė 1879-04-11 Anykščių rajone. Augo rūpestingų valstiečių Juozo ir Zuzanos Biliūnų šeimoje. Iš prigimties buvo jautrus ir jausmingas, atsiliepdavo į kito žmogaus išgyvenimus. Juos norėjo aprašyti vaikystės atsiminimų knygoje ,,Kūdikystės sapnai”. Nebaigė. Namuose Biliūnai turėjo knygų. Jos buvo slaptai gaunamos iš knygnešių. Tėvai stengėsi vaikus mokslinti, netgi dukterį skatino eiti pas daraktorių, nors mergaičių raštingumu mažai kas domėjosi. Kaimo vaikams pradėjus šaipytis, J. Biliūno sesutė Uliūtė prašė tėvelį nebeleisti mokytis. O vėliau džiaugėsi mokėdama perskaityti brolio parvežtas knygas. Motina mokėjo daug liaudies dainų, dainuodavo dirbdama, meilę muzikai įkvėpė ir sūnui.

Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 45,3 kB)

Vienas svarbiausių žmonių prisidėjusių kuriant pasaulio istoriją yra Kristupas Kolumbas. Jo kelionės į Naująjį pasaulį nebuvo pirmosios, tačiau 1492 metais buvo pradėtas rašyti naujas pasaulio istorijos knygos lapas. Europai atsivėrė naujos durys tyrinėjant Žemę, praturtėjo Ispanija ir Portugalija, jos tapo galingiausiomis Europos valstybėmis, atgabentos bulvės, tabakas ir kiti dalykai be kurių dabartinis žmogus sunkiai išsiverstų. Į Europą buvo atvežtos baisios ligos, europiečiai pasėjo nesantaiką naujoje žemėje, prasidėjo nenuilstanti koove su užkariautojais, buvo išžudyta begalė žmonių. Beto manau, Kristupas Kolumbas yra vienas paslaptingiausių istorinių asmenybių.

Istorija  Kursiniai darbai   (29 psl., 48,41 kB)

Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)

Kiekviena tauta savaip graži, bet mums lietuviams, turbūt užvis gražiausia ir brangiausia lietuvių tauta. Dabar mūsų tautą sudaro lietuviai, gyvenantys mūsų respublikos teritorijoje, ir išvykėliai gyvenantys svečiose šalyse. Dalis jaunosios kartos nori gyventi arba bent studijuoti užsienyje.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 3,39 kB)

Kenkėjas (parazitinis organizmas) - organizmas, kurį žmonės laiko žalingu ar nepageidaujamu. Parazitai užkrėčia tiek žmones, tiek augalus. Mes užsikrėčiame įvairiausiomis ligomis, tokiomis kaip amebiazė , bruceliozė, maliarija, kokcidiozė, niežai ir t.t. Jas sukelia parazitai tokie kaip spirochetos, erkės, tripanosoma, balantidija bei žmoginės askaridės ir pan. Augalų ligos tai bakteriozė, grybinės augalų ligos, virusinės ligos... Augalų ligų išoriniai požymiai būna įvairūs: dėmės, puvimas, vytimas, chlorozė, deformacija, išaugos, apnašos, pūslelės, žaizdos. Augalų ligos gali pažeisti visą augalą arba tik atskirus jo organus: lapus, vaisius, šaknis, žiedus, stiebus.Visos ligos yra žalingos ir jų reikia saugotis.

Biologija  Referatai   (14 psl., 42,85 kB)

Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui. Dažnas mato tik momentinius pakitimus - “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”. Tačiau mažai kas susimąsto, kokį iš pat pradžių nematomą, tačiau fatališką poveikį alkoholis daro jo organizmui, kad alkoholio vartojimas gal būt atsilieps senatvėje, sutrumpins gyvenimą.

Maistas, sveikata, higiena  Pateiktys   (20 psl., 66,05 kB)

Commedia dell‘arte - taip pat žinoma kaip „Italija komedija“, tai buvo humoristinių vaidinimų pateikimas, vaidinant profesionaliems veikėjams, kurie keliaudavo trupėse per visą Italiją XVI amžiuje.
 Commedia dell'arte“ (itališkai: „profesionalų teatras“) buvo populiari improvizacinio teatro forma, kilusi XV amžiaus pradžioje. Improvizacinis teatras buvo bene populiariausia aristokratų pramoga iki XVIII amžiaus, vis dar propaguojama ir šiandien.
 Jame kasdienio gyvenimo scenas vaidindavo profesionalūs aktoriai, pasipuošę Venecijos kaukių karnavalo kostiumais.


Teatras, kinas  Pateiktys   (15 psl., 501,81 kB)

Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.

Lietuvių kalba  Analizės   (12 psl., 25,48 kB)

Šia tema rašė: lenkų rašytojas Ignacas Kraszewskis („Lietuva“); Gintaras Beresnevičius („Senovės baltų kultūra“, „Kultūros istorijos tyrinėjimai“, „Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija“ ir kt.); Konstantinas Balmontas, mitologijos tema rašęs poeziją. Taip pat lietuvių mitologija domėjosi Jonas Basanavičius. Daugiausia šiame referate remtasi laisvosios enciklopedijos „Vikipedija“ tinklalapio informacija.

Kita  Referatai   (10 psl., 157,53 kB)