Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rasta 6020 rezultatų
Lenkiškieji valdovai Respublikos soste – Mykolas Kaributas Višnioveckis ir Jonas Sobieskis
2009-09-04
Paskutinysis valdovas iš Vazų dinastijos Respublikoje Jonas Kazimieras 1668 metų rugsėjo 16 d. atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją. Neturint Vazų dinastijos atstovo prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Jo pradžioje kandidatais buvo trijų užsienio valstybių valdovai ar kunigaikščiai. Prancūzijos kandidatus – Neuburgo kunigaikštį Pilypą Vilhelmą ir kunigaikštį Konde – rėmė Radvilos, Pacai ir Lenkijos didysis etmonas Jonas Sobieskis. Habsburgų kandidatu buvo Lotaringijos kunigaikštis Karolis. Iškėlė savo kandidatūrą ir Rusija – pats caras ar caraitis Aleksejus.
Užsienio politikos nesėkmės – Šiaurės karas
2009-09-04
Karlovicų sutartis užbaigė Europos karus su turkais. Respublika atgavo turkų užgrobtas pietines žemes. Augustas II sumanė atsiimti Livoniją ir ją paversti paveldima Saksų valda. 1699 metais Augustas II ir Livonijos bajorai, kurie buvo nepatenkinti švedų valdymu, sudarė slaptą globos sutartį. 1698–1699 metais tarp Augusto II ir Rusijos buvo paruošta antišvediška sutartis. Caras Petras I sutartimi buvo suinteresuotas, nes siekė gauti išėjimą į Baltijos jūrą.
1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija
2009-09-04
1791 metų gegužės 3 d. konstitucija nustatė XVIII a. europinę koncepciją atitikusius valstybės santvarkos organizavimo principus. Juos įgyvendinus, bajorų respublika su renkamu valdovu turėjo tapti konstitucine luomine monarchija. Tačiau ji neišsprendė visų valstybės santvarkos reorganizavimo problemų. Konstituciją sudarė 11 straipsnių. Pirmasis straipsnis pavadintas „Viešpataujanti tikyba“. Konstitucija katalikybę skelbė valstybine religija, draudė katalikams pereiti į kitus tikėjimus. Kitų religijų atstovams garantavo laisvę ir teisę, nepažeidžiant įstatymų, išpažinti savo tikybą.
1795 m. spalio 24 d. Peterburge Rusija, Austrija ir Prūsija pasirašė III Peterburgo konvenciją. Įvyko trečiasis Respublikos padalijimas. 1795 m. lapkričio 25 d. Stanislovas Augustas Poniatovskis atsisakė sosto. Abiejų Tautų Respublika buvo išbraukta iš Europos valstybių sąrašo.
Lietuvos Statutai
2009-09-04
LDK visuomenėje nuo XV a. pirmosios pusės vidurio iki XVI a. pradžios smarkiai kito teisės būklė. Greta paprotinės teisės atsirado ir išsiplėtojo rašytinė teisė. Tuo metu rašytiniai įstatymai neturėjo vieningos teisyno ar įstatymų rinkinio formos. Jie buvo išmėtyti įvairių metų privilegijose, didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos sprendimuose. Tos pačios teisinės normos įvairiose privilegijose neretai buvo skirtingai suformuluotos.
Lietuvos miestų ir kaimo plėtra
2009-09-04
XIII–XIV amžiuose Lietuvos visuomenė tebebuvo kaimiška. Jos gamyba ir buitis buvo itin glaudžiai susijusi su žeme. Intensyvėjantis žemės ūkis aprūpino maistu, žaliava buities reikmenims, darbiniais arkliais ir karo žirgais. Ekstensyviai gamtos turtus naudojančios ūkio šakos – žvejyba, medžioklė, drevinė bitininkystė, gausinusios maisto ir žaliavų išteklius, tapo pagalbinėmis ūkio šakomis. Svarbios jos buvo tik užsienio prekybai, nes XIV a. iš Lietuvos daugiausia buvo išvežami kailiai ir vaškas.
Ūkio ir visuomenės raidos kryptys Lietuvoje
2009-09-04
Archeologiniai, rašytiniai ir kiti istorijos šaltiniai liudija, kad XIV a. Lietuvoje stiprėjo individualus valstiečio ir bajoro ūkis. Tobulėjant žemdirbystei, atsirado trilaukis ir našesni geležiniai darbo įrankiai. Buvo pagaminama vis daugiau žemės ūkio produktų, didėjo visuomenės turtinis ir socialinis susisluoksniavimas. Išplito prekyba su svetimais kraštais –atsirado muitai, plito lietuviškos monetos, susidarė lietuviškų matų ir saikų sistema. Iš kaimyninių kraštų ekonomiškai sustiprėjęs bajoras vežėsi ginklus, audinius, druską ir prabangos reikmenis.
Lietuvių kalba valstybėje XVI–XVII amžiuose
2009-09-04
XVI amžiuje ir XVII a. pirmojoje pusėje LDK plėtojosi 2 prieštaringi ir vienalaikiai procesai. Viešame valstybės gyvenime sustiprėjo lenkų kalbos vartojimas. Kartu tuo pat metu pradėti spausdinti ir lietuviški raštai, daugėjo jų rengėjų, stengtasi lietuvinti net sulenkėjusią bažnyčią. Tiek protestantai, tiek katalikai pasirūpino bažnytinei praktikai būtinomis knygomis lietuvių kalba. Lietuvių kalbos puoselėjimo židiniu LDK tapo Jėzuitų ordino rankose buvęs Vilniaus universitetas. Mokymo, mokslo ir literatūros kalba – lotynų kalba – nekonkuravo su lietuvių kalba.
Bažnytinė Bresto unija
2009-09-04
Kontrreformacija sukūrė naują religinę (konfesinę) situaciją ir LDK stačiatikių pasaulyje. XVI a. antrojoje pusėje suaktyvėjusi katalikų bažnyčia smarkiau skverbėsi į stačiatikių bažnyčios įtakos zoną. Vėl atgijo nuo Jogailos ir Vytauto laikų puoselėta LDK stačiatikių bažnyčios pajungimo popiežiaus valdžiai idėja. 1439 metais Florencijos unijos nuostatose ši idėja buvo suformuluota, tačiau liko neįgyvendinta. XVI a. pabaigoje bažnytinės unijos idėją rėmė Respublikos valdovas katalikas Zigmantas Vaza ir LDK kancleris Leonas Sapiega.
Baroko epochos žmogus ir jo aplinka
2009-09-04
Renesanso ir baroko, dviejų didžiųjų naujųjų laikų Europos stilių ir ištisų epochų, tėvynė buvo Italija. Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje dar nebuvo išblėsusi gotika, o Italijoje prasidėjo nauja epocha, suklestėjo jai būdingas menas, laiko ir erdvės centru laikantis žmogų. Renesansas ir reformacija, nors ir stipriai išjudino XVI a. Lietuvos visuomenę ir intelektualųjį gyvenimą, netapo tokiu ilgai trunkančiu veiksniu kaip gretimose protestantų valstybėse. LDK architektūroje ir menuose taip ir nesusiformavo aiškesnis, visuotinis Renesanso stilius.
Švietimo epocha ir Lietuva
2009-09-04
XVII amžiaus Europoje kilusios ir labiausiai XVIII a. paplitusios švietimo idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Švietimo idėjoms buvo būdingas tikėjimas mokslo ir proto galia, racionalizmas. Pasaulis ir jo sandara buvo aiškinamas ne Dievo, o proto kriterijumi. Švietimo epocha siekė aktyviai pertvarkyti pasaulį ir įsivyravusius visuomeninius santykius. Tam siekta kuo daugiau plėsti švietimą – steigti mokyklas, kuriose būtų dėstomi dalykai, susiję su praktinių žinių panaudojimu, gamyba.
Klasicizmas, remdamasis garsiais antikos meno bei literatūros kūriniais, siekė meninei kūrybai grąžinti racionalų harmoningą plastinį pavidalą, kuris buvo nustumtas į antrą planą teatrališkos, ekspresyvios ir spalvingos baroko kultūros. Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.
Miestų ir teismo reforma Lietuvoje
2009-09-04
Po prijungimo prie Rusijos dauguma mažesnių miestų neteko savivaldos teisių. Juos tvarkė dvarų administracija, o kai kurie buvo atiduoti dvarininkams, t. y. miestelėnai faktiškai tapo nelaisvais žmonėmis. Rusijos miestų įstatymų teteikiamą ribotą savivaldą išlaikė tik Vilnius, Kaunas, gavę gubernijos miestų statusą, ir kai kurie apskričių centrai, kuriems buvo pripažintos dar mažesnės apskrities miesto teisės.
Rusijos carai ir Lietuva iki 1812 metų
2009-09-03
Pagrindinis Rusijos tikslas buvo išsaugoti prisijungtas buvusios Lenkijos ir Lietuvos Valstybės žemes, pasiekti, kad jų padėtis būtų stabili. Tikslo buvo siekiama įvairiomis priemonėmis bei būdais. Valdžia atsižvelgdavo į konkrečią padėtį. Be to, valdymo metodai priklausė ir nuo to, kaip tą padėtį vertindavo Rusijos valdovai bei jų pasitikėjimą turintys aukštieji pareigūnai.
Rusijos politika: 1812–1831 m.
2009-09-03
Po Napoleono I sutriuškinimo geopolitiniu požiūriu vėl pakito vadinamojo lenkų klausimo ir Lietuvos padėtis. Vienos kongresas nutarė iš didžiosios dalies Rusijos okupuotų buvusios Varšuvos Kunigaikštystės žemių (taip pat ir lietuviškosios Užnemunės) sudaryti Lenkijos Karalystę ir atiduoti ją valdyti Rusijos imperatoriams. Ji netapo integralia Rusijos imperijos dalimi. Aleksandro I patvirtinta Lenkijos Karalystės konstitucija (jos autorius – A. J. Čartoriskis) numatė jai palyginti plačią vidaus politinę autonomiją, panašią į tą, kurią buvo gavusi Suomija.
Rusijos politika: 1831–1863 m.
2009-09-03
Pirmoji ir, Rusijos valdžios logikos požiūriu, natūrali reakcija po 1831 m. sukilimo nuslopinimo buvo jo dalyvių ir aktyvių rėmėjų represijos. Dar 1831 m. paskelbtas įstatymas dėl sukilėlių dvarų konfiskavimo. Iš pradžių pareikalauta papildomų mokesčių ir ištikimybės. Sukilimo dalyviai buvo atiduodami į rekrutus, o jų vaikai – į kariūnų mokyklas. Sukilimo dalyviai bajorai neteko politinių teisių. Jie negalėjo būti priimami į valstybinę tarnybą.
1917 m. Lietuvos Taryba
2009-09-03
Po 1917m. vasario mėn. Rusijos revoliucijos lietuviai suprato, jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės. Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija, bet ir Vokietija, 1915 m. okupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti jos interesus.
Švietimas aukštosiose mokyklose
2009-09-03
Po prijungimo prie Rusijos neįvyko jokių esminių švietimo pokyčių. Tiesa, Lietuvos švietimo sistemą ėmė kontroliuoti generalgubernatorius, bet ir tiesiogiai į švietimo reikalus jis nedaug tesikišo. 1797 m. buvo įkurta Lietuvos edukacijos komisija, pirmininkaujama paeiliui tai Vilniaus, tai Žemaičių vyskupų. Lietuvos vyriausioji mokykla (taip nuo 1795 m. vadinosi universitetas) buvo pavadinta Vilniaus vyriausiąja mokykla. Edukacinė komisija turėjo tą patį, iš Tautos edukacijos komisijos laikų paveldėtą, Vilniaus aukštosios mokyklos ir Lietuvos vidurinių mokyklų finansavimo šaltinį.
Mokslai Vilniaus universitete
2009-09-03
Po 1812 m. Rusijos valdžios požiūris į Vilniaus švietimo apygardą apskritai nepakito. Iki trečiojo dešimtmečio vidurio truko Vilniaus universiteto klestėjimo laikotarpis. Universitetą siejo glaudūs ryšiai su Rusijos imperijos ir daugelio Europos šalių universitetais. Ne vienoje mokslo ir studijų srityje jis pasiekė geros Europos lygio aukštosios mokyklos rezultatų. Tuomet čia dirbo įžymių mokslininkų, profesorių.
Lietuvių liaudies kostiumas
2009-09-03
Šalia kitų žmogaus egzistencijai būtinų veiklos sričių svarbi vieta tenka drabužių gamybai. Ilgus šimtmečius trunkančios istorijos bėgyje drabužių pobūdis ir kokybė rodė, kokiam socialiniam sluoksniui (valstiečių, miestiečių ar diduomenės) priklauso žmogus. Apranga daugeliui tautų buvo tarsi simbolis išreikšti tautinius, etninius savitumus, pasaulėjautą, teritorinę ir socialinę priklausomybę, būdą, gyvenimo ypatybes, papročius ir tradicijas. Minėtas savybes atspindi būtent mūsų tautos senieji valstiečių drabužiai.
Vokietija ir Lietuvos nepriklausomybė
2009-09-03
1918 m. vasario 16 d. aktas stipriai supykdė Vokietijos vyriausybę. Laiške, datuotame vasario 21 d., Vokietijos kancleris grafas Hertlingas pareiškė: „Imperijos vyriausybė buvo pasirengusi pripažinti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos rezoliuciją ir garantuoti jai Vokietijos imperijos globą ir pagalbą naujai valstybei kurti. Po 1918 m. vasario 16 d. Tarybos rezoliucijos nebeliko pagrindo Imperijos vyriausybės numatytai paramai.“
Lietuvos valstybingumo pripažinimo klausimas labai glaudžiai buvo siejamas ne tik su Rusijos klausimo sprendimu, bet ir su Lenkijos valstybės plėtimo ir stiprinimo problemomis. Naujosios Lenkijos žymiausias veikėjas maršalas J. Pilsudskis buvo išsakęs frazę: „Stipri Lenkija kartu su Gudais, Ukraina ir Lietuva“. Stiprios Lenkijos pageidavo ir Prancūzija, kuri šioje valstybėje matė savo sąjungininką prieš Vokietiją rytuose.
Lietuvos Respublikos vidaus santvarka
2009-09-03
Lietuvos Respublikos valstybės santvarkos organizacijos procesas dėl tarptautinių aplinkybių ir nepriklausomybės kovų buvo palyginti ilgas ir nelengvas. Jau 1917 m. vasarą Vokietijos reichstago politinės partijos pradėjo svarstyti galimybę kaip po karo Vokietijos įtakoje ir valdžioje išlaikyti jų okupuotus kraštus, tarp jų Kuršą ir Lietuvą. Buvo nutarta prie vokiečių okupacinės administracijos iš vietos gyventojų sukurti Pasitikėjimo tarybas, kurios padėtų krašto valdymo reikalus tvarkyti. Lietuviams buvo leista sušaukti konferenciją.
Lietuvos švietimo sistema iki 1940 metų
2009-09-03
Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Sąlygos švietimo raidai tuo metu buvo itin nepalankios. 1918–1920 m. tebevyko kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, daugelis mokyklų Pirmojo pasaulinio karo metu buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau nepaisant visų sunkumų, darbas švietimo baruose vyko nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės gyvavimo dienų. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.
Mokslas Vilniaus universitete
2009-09-03
Atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje buvo rengtasi 1832 m. uždarytą Vilniaus universitetą atkurti kaip svarbiausią Lietuvos mokslo ir švietimo įstaigą. 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos valstybės taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą, kuriame buvo skelbiama, jog universitetas atgaivinamas nuo 1919 m. sausio 1 d. Tačiau 1919 metais, lenkams užėmus Vilniaus kraštą, Lietuva neteko ir Vilniaus universiteto. Jį atkūrė lenkų valdžia, sykiu suteikdama Stepono Batoro vardą – tuo norėta pabrėžti, jog universitetas yra lenkiškas, įkurtas lenkų karaliaus.
Žemės ūkis Lietuvoje
2009-09-03
Lietuvoje vyravęs vidutinis ir smulkus ūkis pasižymėjo gana dideliu pajėgumu. Žemės ūkis padarė pažangą, lyginant su tuo, kas buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Išnyko trijų laukų sistema, o jos vietoje įvesta nuo 6 iki 10 laukų sistema su racionalia sėjomaina, pagerintas žemės dirbimas ir jos tręšimas, pradėta vartoti geros kokybės selekcinė sėkla, išauginta savo krašte. Lietuva pasidarė ne vien javų, bet ir gyvulių auginimo kraštas. Dėl tos priežasties laukuose pradėta auginti dideliais kiekiais pašariniai augalai.
1940–1941 m. Sovietų Sąjungai naikinant Lietuvos politinį savarankiškumą, tuo pat metu buvo keičiama ir nusistovėjusi visuomenės gyvenimo sankloda. Tuos radikalius prievartinius pokyčius viena pirmųjų patyrė šalies pramonė ir jos dirbantieji. Tuo metu buvo paskelbta, kad Lietuvoje bus sukurta socialistinė pramonė. Tai reiškė: įmonių nacionalizavimą, privačios gamybos priemonių nuosavybės suvalstybinimą, pramonės sustambinimą bei daugiausia sunkiosios pramonės vystymą, nedarbo panaikinimą.
Švietimo sistema Lietuvoje 1940–1990 m.
2009-09-03
Sovietų Sąjungos kariuomenei 1940 m. vasarą okupavus Lietuvą, prasidėjo jos sovietizacija. Naujieji krašto šeimininkai nedelsiant ėmėsi pertvarkyti ir švietimo sistemą – siekė sugriauti nepriklausomybės laikais nusistovėjusią tvarką, pertvarkyti ją Sovietų Sąjungos pavyzdžiu. Švietimo pertvarka buvo patikėta naujai vadovybei: švietimo ministru (vėliau liaudies komisaru) paskirtas rašytojas A. Venclova, jo pavaduotojais – pedagogas J. Žiugžda ir poetas L. Gira. Naujai valdžiai ištikimi žmonės į vadovaujantį švietimo darbą atėjo ir apskrityse.
Žemės nacionalizavimas Lietuvoje
2009-09-03
1940 m. vasarą okupuotoje Lietuvoje Sovietų Sąjunga pradėjo šalies ekonominio gyvenimo sovietizavimą. Sovietų Sąjungoje nebuvo privačios pramonės, gamybos priemonių, nekilnojamojo turto, žemės nuosavybės, tad jos privalėjo nelikti ir Lietuvoje. 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies seimas“ priėmė Žemės nacionalizavimo deklaraciją. Ji paskelbė, kad visa žemė, jos gelmės, visi miškai ir naudmenys tampa valstybės nuosavybe, tai yra žemė negali būti nei perkama, nei parduodama. Lietuvos ūkininkai pasidarė žemės naudotojais, kaip buvo skelbiama, žemė perduota „amžinam valstiečių naudojimuisi“.
Pramonės inkorporavimas į SSRS sistemą
2009-09-03
Inkorporuojant Lietuvos pramonę į Sovietų Sąjungos sistemą, reikėjo nacionalizuoti Lietuvos pramonę, likviduoti privačią gamybą, suvalstybinti visas gamybos priemones. 1940 m. antroje pusėje iš esmės tai buvo padaryta, nes likusi smulki, nenacionalizuota pramonė sudarė nedidelę dalį. Nacionalizuojant pramonę buvo sukurtos analogiškos Sovietų Sąjungai pramonės valdymo ir planavimo institucijos. Ėmė veikti pramonės liaudies komisariatai, Plano komisija, sudarinėti ketvirtiniai ir metiniai pramonės vystymo planai.
