Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rasti 905 rezultatai
XX a, pradzios moteru kuryba
2011-04-29
Šeima – tai unikali socialinė grupė, susidedanti iš šeimos narių : drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių , pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais. Jos nariai tvarko bendrą ūkį , o tarpusavio santykius grindžia dorovine atsakomybe , savitarpio supratimu ir pagarba. Tačiau, neretai susiduriama su šeimos problemomis: meilės nebuvimu, nesupratingumu bei nepagarba. Tada iškyla šeimos problematika- problemų visuma. Šeimos problematika vyrauja XXa . pradžioje lietuvių rašytojų Šatrijos Raganos bei Žemaitės kūryboj. Taigi norėčiau pagrįsti šį teiginį konkrečiais šių rašytojų kūriniais.
"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.
Kokia meiles esme lietuviu literaturoje
2011-04-11
Kokia meiles esme lietuviu literaturoje.
Tarpukario Lietuva (datos)
2009-11-13
Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriuo skelbė su Vokietija susietos ir nuo kitų šalių nepriklausomos Lietuvos vyriausybės atkūrimas. Lietuvą ir Vokietiją sies kariniai ryšiai ( LT savarankiška kariuomenė), komunikacijos (su savarankiškumu administracijose), muito bei pinigų bendrumas. Jis sukėlė didelį nepasitenkinimą visuomenėje, kilo Politinė krizė, kurios metu atsistatydino 4 Tarybos atstovai.
Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei?
2009-11-10
Daugelis tautų turi ilgą ir turtingą istoriją, kurioje yra įamžinami svarbūs faktai, turėję didelės įtakos tų valstybių formavimuisi nuo pat jų aušros. Tuose literatūros ir istorijos puslapiuose yra minimi žmonės, kurie atidavė visą savo esybę brangios tėvynės aukštinimui bei garsinimui. Ne išimtis ir Lietuva, išauginusi aibę piliečių, pasiryžusių telktis bei kovoti prieš bet kokį agresorių, keliantį grėsmę mylimos tėvynės laisvei ir savitumui.
Stebuklinių pasakų veikėjai
2009-11-01
Pasakos – tai pasakojamosios tautosakos rūšis. Jų pagrindą sudaro pramanyti įvykiai, veikėjai, kurie patinka ir mažiems, ir dideliems. Lietuvių liaudies pasakos labai įvairios: stebuklų, žvėrių, legendų, kvailo velnio, juokų, melų, pasakos be galo. Jos skiriasi veikėjais, kompozicija, temomis, stiliumi, bet visas jungia tai, kad viskas, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra.
Tautinis atgimimas ir katalikų bažnyčia
2009-09-03
Bene žymiausias kovos, dėl Katalikų bažnyčios ir apskritai katalikų teisių, ypač pasipriešino rusinimui, organizatorius buvo Telšių (Žemaičių) vyskupas M. Valančius. Kai M. Valančius tapo Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi, vėliau ir Žemaičių vyskupu, Varniuose ėmė kurtis lietuvybės puoselėjimo centras. M. Valančius telkė potencialius lietuvių raštijos kūrėjus, skyrė juos dvasinės seminarijos dėstytojais ar vyskupijos kurijos tarnautojais, kartais parūpindavo ir kitokio darbo.
1941 liepos 17 d. Adolfas Hitleris pasirašė dekretą, kuriuo įkūrė administracinį vienetą – Ostlandą, sudarytą iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos teritorijų. Lietuvos generalinės srities generaliniu komisaru buvo paskirtas A. Rentelnas. Lietuva buvo suskirstyta į Kauno miesto, Kauno krašto, Vilniaus miesto, Vilniaus krašto, Šiaulių ir Panevėžio apygardas. Okupacinė valdžia grąžino Laikinosios vyriausybės panaikintus bolševikų nacionalizacijos įstatymus ir automatiškai tapo „teisėtais“ bolševikų nacionalizuoto Lietuvos turto paveldėtojais.
20a. pradžioje lietuvių rašytojų gretas papildo garsiosios moterys: Žemaitė, G.Petkevičūtė-Bitė, Lazdynų Pelėda, M.Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana. Trys talentingos žemaitės ir panevėžietė Bitė kilusios iš bajorų šeimų, gavusios atitinkamus išsilavinimus. Moterys švietėjos.Visas jas literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo vingiais lydėjo Povilas Višinskis. Nors ir savo vaikystę praleidusios bajoriškoje aplinkoje, auklėjamos lenkiška dvasia, šios rašytojos turėjo didelę gyvenimišką patirtį, matė daug vargo ir skausmo. Savo kūryboje jos ypatingai daug dėmesio skyrė moterims.
Begalinės skaičių aibės
2009-07-09
Sąvoka aibė yra pirminė, todėl ji neapibrėžiama, o tik paaiškinama. Žymus Lietuvos poetas A. Baranauskas, taip pat garsėjęs kaip neblogas matematikas mėgėjas, savo atsiminimuose rašė, kad iki dvidešimties metų jo matematikos žinios apsiribojo tuo, kad valsčiaus mokykloje per tris žiemas išmoko skaičiuoti iki bilijono, sudėti, atimti ir dauginti. Algebros pagrindus jam teko krimsti kur kas vėliau, jau įstojus į dvasinę akademiją. Štai tada ir sužinojo, kad skaičių yra be galo daug, kad bilijonas nėra paskutinis skaičius.
Logika
2009-07-09
Logika – termino kilmė graikiška (logikė), nuo žodžio l o g o s – žodis, sąvoka, tvarka, persmelkianti ir būtį ir žmogaus sąmonę. Šia prasme terminą Logika pradėjo vartoti dar Herakleitas (apie 544 – 483 m. pr. Kr). Taigi etimologiškai – logiškas, vadinasi sąmoningas, atsakingas prieš Būtį, žmogaus mąstymas. Mąstymas tik tuomet logiškas, kai savimi išreiškia didžiąją Kosminę pasaulio tvarką, Būties tvarką. Taigi Herakleitas logikos kaip filosofinio termino autorius suteikia šiai sąvokai ontologinį turinį.
R. Granauskas „Gyvenimas po klevu“
2009-07-09
XX a. prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas yra menininkas lyg dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. „Gyvenimas po klevu“ (1988) – pats svarbiausias ir įdomiausias R.Granausko kūrinys, kuriame vaizdingai ir jausmingai nušviesti sovietinės santvarkos padariniai lietuvių tautai. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį.
Eutanazijos problema
2009-07-09
Medicina – mokslas, kurio tikslas padėti žmogui įveikti fizinius, psichinius negalavimus. Nežiūrint į šiuolaikinės medicinos plačias galimybes, tinkamai padėti žmogui kartais būna sunku. O skausmas, kančia, beprasmė egzistencija dažnai gąsdina net visko mačiusius medikus.
Antanas Maceina (1908-1988) ir Juozas Girnius (1915-1994) – vieni žymiausių lietuvių išeivijos filosofų. Susiklosčiusios gyvenimo sąlygos, aplinka ir gyventas laikotarpis lėmė jiems būti krikščioniškojo egzistencializmo atstovais. Nors abiejų filosofija persmelkta katalikiškų pažiūrų, tačiau skiriasi.
Elekroninė muzika
2009-07-09
XX a. elektroninės muzikos sąvoka apibūdinamos kaip „akademinės“ muzikos, taip ir „populiariosios“ muzikos kpyptis. Kas gi yra toji elektroninė muzika, kuri Juriju Cholopovu įvardinama kaip vienas radikaliausių pasaulio muzikos istorijos atradimų? Šios muzikos susiformavimo amžiumi nominuojame praeitą šimtmetį, tačiau jos idėjos užuominų galima įžvelgti jau Renesanso epochoje.
Gintaras - Lietuvos auksas
2009-07-09
Gintaras - stebuklingas gamtos kūrinys, savo grožiu ir paslaptingumu dar gilioje senovėje viliojęs žmogų. Gintaras ir Baltija, gintaras ir Lietuva, gintaras ir Palanga… Tai prasmės, kurios neatskiriamos. Gintaras – tai kartu ir mūsų protėvių baltų, visos lietuvių tautos kultūros dalis. Jis apdainuotas dainose, išgarsintas Antikos poetų bei mokslininkų, apipintas legendomis. Laikas eina, o jis vis traukia ir domina. Gintaras savyje yra užkonservavęs ir išsaugojęs prieš 37-45 mln. metų egzistavusios smulkiosios faunos ir floros pavyzdžius.
Socialinė gerovė
2009-07-09
Socialinė gerovė tapo begaline, įvairia ir kompleksiška institucija. Kai gerovės politikoje ir programose vyksta pokyčiai, jie paliečia milijonus žmonių ir net specialistai turi sunkumų nepakankamai įvertindami plačiai plintančius pokyčius nuo iš pirmo žvilgsnio reliatyviai mažų pakeitimų tiksluose, metoduose ar veikloje.
Jaunimo emigracija Lietuvoje
2009-07-09
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitus politinei sistemai, Lietuvos ekonominė būklė patyrė daug nuosmukių. Daugeliui žmonių tampa vis sunkiau rasti darbą, kurio užmokestis, darbo sąlygos ir socialinės garantijos tenkintų jų poreikius. Todėl pastaruoju metu Lietuvoje labai opia problema tampa jaunų žmonių emigracija į užsienį.
1990-1991 metai buvo ilgas lietuvių tautos kovos už laisvę rezultatas. Beveik per penkiasdešimt okupacijos metų buvo keli mėginimai, pasinaudojant bent kiek palankesne tarptautine padėtimi, atkurti Lietuvos Respublikos nerpriklausomybę. Lietuvos atstovams važiuoti į Maskvą 1990-1991 metais teko net septynis kartus, stengiantis išsivaduoti iš SSRS priespaudos.
Vilnius – tai gyvas, skaistus tautos atminimas apie nužygiuotą amžių kelią – tai mūsų autobiografija, išdėstyta meno paminklų kalba. Daugelį amžių Vilnius skaudžiai kentėjo nuo gaisrų, piktų priešų iš rytų, vakarų ir šiaurės. Jie padarė didelę žalą miestui, negailestingai griaudami, degindami ar gadindami mūsų gotikos, baroko ir renesanso paminklus.
Barokas Lietuvoje
2009-07-09
Barokas - meno stilius (XVI a.vid.- XVIII a.) , kuriam būdinga pompastika, puošnumas, įspūdingi ornamentai, išraiškingumas. Pirmiausia paplito Europoje ir Lotynų Amerikoje. Pradėjo formuotis Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. Istorinis kontekstas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, daugiatautėje valstybėje, baroko epocha sujungė skirtingus etninius ir konfesinius pradus.
Justino Marcinkevičiaus trilogija
2009-05-25
“Mindaugas”. “Mažvydas”. “Katedra”. Drama "Mindaugas" pradedama dviejų metraštininkų - juodojo ir baltojo, dialogu. Jie diskutuoja apie istoriją ir kokią ją reikia rašyti. Juodasis atsižvelgia tik į faktus, o baltasis metraštininkas jaučia didžiulę atsakomybę rašydamas istoriją, atsižvelgia į jausmus. Jam rūpi žmonės, o ne faktai. Baigus kalbėti metraštininkams, veiksmas vyksta Vismanto pilyje, kur susitinka kunigaikščiai. Diskutuoja apie neramumus Lietuvoje ir kaip užpuldinėjamos jų pilys. Mindaugas sako, ką Lietuvai reikia žmogaus, kuris paimtų viską į savo rankas, suvienytų Lietuvos valstybę. Visi nusprendžia, kad tą darbą geriausiai galėtų atlikti Mindaugas.
Baltai
2009-05-25
Indoeuropiečių šeimos baltų šakai priklauso lietuviai, latviai ir jau išnykusieji prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai. Senovėje šios gentys bendro pavadinimo neturėjo. Romėnų istorikas Tacitas savo veikale “Germanija“ juos pavadino aisčiais. Šį vardą vartojo ir mūsų kalbininkai Jaunius ir Būga. Pirmasis baltų vardą pavartojo kalbininkas Neselmanas. Baltų vardas išverstas iš Baltijos jūros pavadinimo, jis išstūmė aisčių vardą. Baltų vardu kartais vadinamos visos tautos, gyvenančios prie Baltijos jūros: lietuviai, latviai, estai, suomiai. Tiktai kalbos moksle baltais vadinami lietuvių, latvių ir prūsų protėviai.
Lietuvių šventės
2009-05-25
Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga. Kūčios ir Kalėdų šventės senajame liaudies kalendoriuje buvo senųjų metų palydėjimas ir naujųjų sutikimas. Gruodžio 24 - osios naktis pati ilgiausia, o nuo 25- osios dienos ima ilgėti, sugrįžta saulė. Kūčias lietuviai šventė dar iki krikščionybės įvedimo. Šios šventės vardas kilęs iš ritualinio patiekalo pavadinimo. Yra gramatinių klaidų, nerodo lietuviškų raidžių.
Lietuvių tautosaka
2009-05-25
Tautosaka - tai poetinė liaudies kūryba. Žmonės nuo neatmenamų laikų mėgsta dainuoti dainas, sekti pasakas, minti mįsles, savo kalbą paįvairina patarlėmis, priežodžiais. Tokie kūriniai vadinami tautosaka. Kartais jie vadinami folkloru ( iš anglų kalbos - liaudies išmintis, liaudies žinios). Tautosakos kūriniai veikia vaizduotę, žadina mintis, jausmus. Svarbiausias tautosakos bruožas yra kolektyviškumas. Yra gramatinių klaidų.
Pirmoji lietuviška knyga
2009-05-25
Lietuvoje švietimo užuomazgų reikia ieškoti dar 14 a. Vytauto valdymo laikais valstybiniai raštai, seniausi Lietuvos raštijos paminklai- metraščiai buvo rašomi senąja slavų kalba. Lietuvoje nebuvo jokio švietimo, tęsėsi religinės kovos. Reikėjo ruošti apsišvietusius žmones, mokančius lotynų kalbą ir raštą. Jogaila 1397 m. įsteigė 1-ąją dvasinę seminariją lietuviams Prahoje. Panašiu metu Krokuvoje buvo įkurta dvasinė seminarija, kurioje nemokamai mokėsi neturtingų lietuvių vaikai. Yra gramatinių klaidų.
A. Škėmos kūrybos analizė
2009-05-22
Pasaulis, kuriame gyvena A. Škėmos žmogus („Balta drobulė”). Škėmos kūrybos savitumas, poetika. Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu "Balta drobulė", apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių 20A. vidurio veikalų.
Tragiškasis Granauskas
2009-05-22
R.Granauskas parašė romaną "Duburys", Rašytojų sąjungos leidykla išleido. Nuo septinto dešimtmečio (rašytojas debiutavo 1969 m.) jo kūryba buvo lietuvių prozos dėmesio centre. Su pasigėrėjimu skaitėme jo noveles, apysakas, dramą, eseistiką. Šį rašytoją laikėme ir laikome vienu pačių pajėgiausių kelių pastarųjų dešimtmečių prozininku. Romano pratarmėje autorius atsigręžia į labiausiai pamėgtą savo kūrybos herojų - seną, suvargusį kolūkietį. Seni žmonės mėgsta pasiguosti: "Ooo!.. Jeigu kas surašytų mano gyvenimą - į tris knygas nesutilptų!.." Jau beveik patikime, kad ir šis romanas bus apie tokį žmogų. Tačiau greitai tampa akivaizdu, kad ši užuomina - tik rašytojo būdas suformuluoti savo estetines nuostatas, esminį atspirties tašką, nuo kurio bus žengiama į dar neišbandytą prozos žanrą.
Broniaus Radzevičiaus romanas “Priešaušrio vieškeliai” yra vienas iš originaliausių ir reikšmingiausių kūrinių lietuvių literatūroje. Romanas yra savitas ne vien savo pasakojimo forma, kada charakteriai atskirai sukuriami, o pavaizduoti atskirų įvykių, aplinkos detalių dėka, bet yra įdomūs ir patys veikėjai, jų gyvenimai, mintys. Beveik pusė romano veikėjų yra vaikai - besiformuojančios, augančios asmenybės. Jų charakterių raidą nulemia vyresnieji žmonės - jų tėvai, giminės, kaimynai. Dar augančiam vaikui yra svarbu viskas, ką jis mato aplink save. Kas nėra aktualu suaugusiam žmogui, tas dažniausia užsifiksuoja jį stebinčio mažo vaiko pasąmonėje. Tai būna pačios smulkiausios detalės, įvykiai.
Ant kuklaus knygos pavidalo jos antkapio Marijampolės kapinėse iškaltas paprastas, bet labai prasmingas užrašas: “Liaudies rašytoja Žemaitė”. Tokiu vardu vadinti Žemaitę turime visišką teisę: ji iš tiesų taip sutapusi su liaudimi, su jos gyvenimu, kasdieniniais rūpesčiais ir kova už šviesesnę ateitį, kaip joks kitas lietuvių rašytojas. Iš jos kūrinių iškyla anuometinis etnografinis kaimas, niūrios tamsos ir giedros šviesos reiškiniai, išnyra nacionaliniai žmonių tipai su savo rūpesčiais ir lūkesčiais.
