Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol. 1880 metais apie 24 tūkstančiai žydų gyveno Palestinoje. 1882-1903 Pirmasis Aliya (stambaus masto imigracija), pagrinde iš Rusijos. Įkvėpti sionistinės ideologijos ir persekiojami žydai rytų Europoje pradėjo imigruoti į Palestiną. Žydų visuomenė jau tada buvo remiama labdaringų užsienio organizacijų. Daugelis naujųjų imigrantų ieškojo galo žydų priklausomybei nuo labdaros ir kūrėsi Palestinoje, kad galėtų dirbti žemę. Pirmoji žydų migracijos banga – Pirmasis Aliyah. Aliyah yra hebraiškas žodis, reiškiantis kėlimasi, jis liečia tik tuos žydus, kurie keliasi į Izreaelį. 1878 metais grupė žydų ortodoksų iš Jeruzalės nusipirko žemės ruožą Šarono slėnyje, kuris yra šešios mylios nuo Jafos. 26 šeimos pasistatė lūšneles ir pavadino savo žemdirbystės bendruomenę Petach Tikvah, išvertus iš žydų kalbos tai reiškia vilties vartus. Maliarija, alkis ir tvanai iš šalia esančios Jarkono upės paskatino pirmuosius pionierius atsisakyti savo idėjų, nutraukti kūrimasi ir grįžti į Jeruzalę. Po kelių metų atvykėliai iš Europos dar kartą pabandė įsikurti šiuose “vilties vartuose” ir jau 1888 metais jie pradėjo gauti finansinę paramą iš Barono Edmondo de Rotšildo, legendinio prancūzų – žydų filantropo, kuris buvo vienas iš pagrindinių geradarių, padėjusių įsikurti žydų žemės ūkio bendruomenei Palestinoje. Tarp 1882 ir 1903 metų 25 tūkstančiai žydų persikėlė į Palestiną. Priešingai nei pirmieji žydų pionieriai, kurie kėlėsi į Palestiną dėl socialinių priežasčių, žydų jemenitų banga plūstelėjo į Palestiną dėl grynai religinių priežasčių. 1897 Teodoras Herzlas sušaukia pirmąjį Sionistų Kongresą Baselyje, Šveicarijoje. Įkurta Sionistų Organizacija. TEODORAS HERZLAS – Sionizmo tėvas (1860-1904) Teodoras Herzlas, sionizmo pradininkas, gimė Budapešte 1860 metais. Jis buvo auklėjamas vokiškai žydiška dvasia ir mokomas būti pasaulietiniu žmogumi. 1878 metais jo šeima persikėlė į Vieną ir 1884 metais Herzlui buvo suteiktas teisės daktaro laipsnis Vienos Universitete. Jis tapo rašytoju, dramaturgu ir žurnalistu. Paryžiaus korespondentas įtakingo liberalaus Vienos laikraščio “Neue Freie Presse” (nauja laisva spauda) buvo ne kas kitas kaip Teodoras Herzlas. Pirmą kartą Herzlas susidūrė su anti-semitizmu (anti žydiškas judėjimas) besimokydamas universitete. Būtent anti-semitizmas suvaidino labai didelį vaidmenį dvidešimto amžiaus žydų istorijoje. Jis išleido dramą “Geto” (“The “Gettho”) 1894 metais, vildamasis, kad ji privers žmones pamąstyti apie žydus ir pagaliau rasti abipusiai naudingą spendimą tarp krikščionių ir žydų. Herzlas teigė, jog anti-semitizmas yra pastovus ir nesikeičiantis faktorius. Jis ginčijosi, kad žydų problema yra ne individuali, o tarptautinė, tuo mes patys dabar galime įsitikinti. Sionizmo tėvas pasisakė, kad žydai nebus priimti pasaulyje, kol nenustos būti tautine anomalija. Jis sakė, kad žydai yra vieninga tauta ir jų sunki padėtis gali būti pakeista į teigiamą jėgą, įkūrus žydų valstybę. Jis matė, kad žydų klausimas turi būti sprendžiamas tarptautiniu mąstu. Herzlas pasiūlė praktinę programą, pagal kurią turi būti sukurta organizacija, kuri priklausys jos akcininkams ir dirbs renkant kapitalą iš žydų visame pasaulyje. Ši organizacija, kai buvo įkurta, buvo pavadinta Sionistų Organizacija. Jis įsivaizdavo žydų valstybę modernią, Europietiško modelio, kurios gyventojai būtų apsišvietę. Ji turėjo būti neutrali ir siekianti taikos, deja, ši sionizmo tėvo svajonė neišsipildė. Herzlo idėjos buvo sutinkamos su entuziazmu rytų Europoje, tačiau žydų lyderiai nebuvo tokie užsidegę. Vis dėlto buvo surengtas pirmąsis Sionistų kongresas Basle, Šveicarijoje, Rugpjūčio 29-31 1897 metų dienomis. Tai buvo pirmas tarptautinis žydų susirinkimas nacionaliniais ir pasaulietiniais tikslais. Delegatai priėmė Herzlo sugalvotą programą, žydų migracijos programą ir pasisakė, jog “Sionizmas ieško kelio kaip įkurti namus žydų žmonėms Palestinoje, apsaugotus viešaisiais įstaymais”. Šiame kongrese Sionistų Organizacija buvo įforminta kaip politinis žydų ginklas, o Herzlas išrinktas pirmuoju prezidentu. Tais pačiais metais jis įkūrė savaitinį žurnalą “Die Welt” (pasaulis) ir pradėjo imtis priemonių, kad gautų privilegijų žydų įsikūrimui Palestinoje. Po pirmojo kongreso, judėjimas buvo sušaukiamas kasmet. Herzlas matė poreikį padrąsinti pačius žydus, parodant jiems tikrą jų tikslą. Jis keliavo į Izraelio žemę ir Istambulą, kad susitiktų su Vokietijos kaizeriu Wilhelmu II ir Osmanų imperijos sultonu. Jo pastangos buvo bergždžios, tada jis susitiko su J.Čamberlenu, britų kolonijų sekretoriumi. Vienintelis konkretus dalykas, buvo pasiūlymas įsikurti žydams rytų Afrikoje, Ugandoje. 1903 metų Kišiniovo pogromas privertė Herzlą susimąstyti ir jis šeštajame sionistų kongrese pasiūlė Rusijos žydams keltis į britų Ugandą, tai būtų jiems buvęs laikinas prieglobstis. Kol Herzlas bandė įrodyti, kad ši programa nepakeis pagrindinio sionistų tikslo, žydų visuomenė Izraelio žemėje vos nesusiskaldė į dvi dalis. Ugandos programa buvo galutinai atmesta septintajame sionistų kongrese 1905 metais. Herzlas mirė 1904 metais nuo plaučių uždegimo ir silpnos širdies, nusilpusios dėl persidirbimo sionizmo naudai. Tik po 50 metų sionizmas privedė prie nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimo. 1904-14 Antrasis kėlimasis, pagrinde iš Rusijos ir Lenkijos. Po pirmosios migracijos sekė dar keturios. Antroji migracija įvyko dėl žydų persekiojimo Rusijoje. Apie 40 tūkstančių žydų atvyko į Palestiną per tą laikotarpį. Nors pirmosios bangos imigrantai kūrėsi žemės ūkyje, tik 5 tūkstančiai iš 25 gyveno kaimuose. Žydų įsikūrimas smarkiai sumažėjo per antrąją migraciją. 1909 Įkurtas pirmasis kibucas (žydų kolektyvas). Įkurtas pirmas modernus žydų miestas - Tel Avivas. 1914 Palestinoje iš viso gyveno 700 000 gyventojų. Iš jų 88% Arabų ir 12% žydų. 1917 Britų užsienio reikalų ministras Balforas pasižada pagalbėti žydams kuriant "Žydų nacionalinius namus Palestinoje". 1917, per pirmąjį pasaulinį karą, Didžioji Britanija išleido Balforo deklaraciją, kuri išreiškė Britanijos pagalbą žydams, kuriant jų namus Palestinoje. Britanija kovojo su Osmanų Imperija, dėl Palestinos valdymo. Britai tikėjosi, kad deklaracijos dėka žydų vadai ateis į pagalbą britų karinėms pajėgoms. Tuo pačiu metu, Britanija pažadėjo nepriklausomybę įvairioms arabų grupėms Viduriniuosiuose Rytuose, tikėdama, kad gaus jų pagalbos kovojant su Osmanų Imperija. Pažadai buvo migloti, bet arabų vadai manė, kad nepriklausomybę gaus ir Palestina. Balforo Deklaracija buvo britų vyriausybės dokumentas, kuris sprendė žydų namų sukūrimą Palestinoje. Britų užsienio reikalų ministras Arturas Džeimsas Balforas (Arthur James Balfour) išleido ją 1917 metais. Šios deklaracijos esmė buvo skirtingai traktuojama arabų ir žydų, jie kėlė pretenzijas dėl Palestinos regiono. Dokumentas privedė prie aštrių ginčų, kurie davė pradžią didiesiems konfliktams tarp arabų ir Izraelio Artimuosiusoe Rytuose. Balforo deklaracijoje teigiama: “Jos didenybė vyriausybė žiūri su palankumu į nacionalinių namų sukūrimą žydų žmonėms Palestinoje ir dės didžiausias savo pastangas, kad įgyvendintų šį siekį. Yra aiškiai suprantama, kad nieko nebus padaryta, kas galėtų padaryti žalą civiliams žmonėms ar religinėms teisėms ne žydiškoms bendruomenėms Palestinoje arba žydų teisėms ir jų politiniam statusui bet kurioje kitoje valstybėje.” Britanija norėjo kontroliuoti Palestiną dėl jos netolimos padėties nuo Sueco kanalo, kuris veda į Viduržemio ir Raudonąją jūras. Žydai, kurie padėjo Izraelio sukūrimui, tikėjo, kad Balforo deklaracija garantuos Britanijos pagalbą jų siekiams įgyvendinti. Bet didėjančio arabų nacionalizmo judėjimo lyderiai Palestinoje pareiškė, kad deklaracija leidžia žydams kurti namus tik jei arabai su tuo sutinka. 1919-23 Trečioji migracija, žmonės migravo daugiausia iš Rusijos. 1920 Įkurta žydų darbo federacija, gynybos organizacija, nacionalinė taryba vadovaujanti žydų reikalams. 1922 Britanija sutiko su Palestinos mandatu, paskelbtu Tautų Lygos. 1924 Technionas, pirmasis technologijos institutas įkurtas Haifoje. 1924-32 Ketvirtoji migracija, daugiausia iš Lenkijos. 1925 Jeruzalės Hebrajų Universitetas. 1931 Įkurta Žydų pogrindinė organizacija. 1933-39 Penktoji migracija, pagrinde iš Vokietijos. Labai daug Europos žydų kėlėsi į Palestiną 1930 metais, kad pabėgtų nuo nacistinio persekiojimo. 1933 metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, žydų emigracija pastebimai išaugo. Keliaudami daugiausia iš centrinės Europos, šie žydai išsivežė daug kapitalo, o su juo ir išsilavinimą, patirtį pramonėje, mokslą, bankininkystę, mediciną, teisę ir tarptautinę komerciją. 1936 metais, žydų populacija Palestinoje buvo arti 400 000. 1936-39 Anti-žydiškas maištas, kurstomas Arabų karininkų. 1939 Žydų imigracija žiauriai ribojama Britų baltųjų popierių. 1939-45 Holokaustas Europoje. 1944 Žydų brigada įteisinta kaip britų karinės pajėgos. 1947 Jungtinės Tautos pasiūlo įkurti arabų ir žydų valstybes. 1948 Britai atsitraukė iš Palestinos. Tuo pačiu metu, žydai seniau išrinktoje teritorijoje įkūrė Izraelį, nepaisydami arabų opozicijos. Arabų – Izraelio ginčas Palestinoje šį regioną pasaulio rūpesčių tašku.

Istorija  Paruoštukės   (177,49 kB)

Jų skaičius lėmė magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia - tradicijų pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mūsų erą kaip tik šį septynetą kažkas paskelbė esant stebuklų etalonu, žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jūrą, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vieną kitą pataisą. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikė Koliziejų, kiti - Aleksandrijos biblioteką, dar kiti - Pergamo altorių. Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas nebūtų pamatęs visų septynių. O iki mūsų dienų išliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visų seniausias, būtent Egipto piramidės. Egipto piramidės - žinomiausi Žemės statiniai. Įžymesnių nerasi. Be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus(Cheopso) ir Chafros(Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai, tačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebėra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai. Šiandien, sakydami, jog 1889 m. Cheopso piramidė nustojo būti aukščiausias pasaulio pastatas ir pirmenybę užleido Eifelio bokštui, mes, gretindami abstrakčius negyvus skaičius, tiesiog nutylime, kad šie statiniai nepalyginami. Aukštis - tik viena iš piramidės charakteristikų. 137 metrų milžinas (anksčiau piramidė buvo 147 metrų, tačiau jos viršūnė nugriuvo) sukrautas iš 2 300 000 kruopščiai aptašytų klintinių luitų, kurių kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas. Tiesiog be jokių mechanizmų, vien pleištais ir kūjais. Luitai būdavo iškertami akmens skaldyklose kitapus Nilo, vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens, perplukdomi, atitempiami į statybos aikštelę ir su piramide augusios kalvos nuožulniu šlaitu užtempiami į viršų. Herodotas tvirtina, kad ši piramidė buvo statoma dvidešimt metų, vienu laiku statyboje dirbo 100 000 žmonių, kurie būdavo pakeičiami kas trys mėnesiai, ir kiek jų per šiuos tris mėnesius likdavo gyvų, galėjo pasakyti tik faraono raštininkai - mes nebežinome, kiek gyvybių reikėjo paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno žmogaus kapu. Į tamsiąją mirties karalystę faraonas išsivedė dešimtis, greičiausiai šimtus tūkstančių valdinių. Užtat gerai žinoma, kad šiame dvidešimt metų trukusiame tautos žygdarbyje, kuris, atrodo, beprasmiškas, tačiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik egiptiečiai ir vergai iš gretimų šalių. Kiekvieną statybos etapą užfiksavo dailininkai, o mūsų dienomis patvirtino archeologai. Prireikus šią piramidę būtų galima pastatyti iš naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojų veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusinių lynų, kuriais iš ten būdavo išvelkami luitai, ir akmenskaldžių įrankių. Mes žinome, kuo vardu buvo ir netgi kaip atrodė tasai genijus, ko gero pirmasis žmonijos istorijoje paminėtas genijus. Jį pripažino gyvą ir neužmiršo tūkstančius metų po mirties. O jeigu taip, tai ir mums reikia žinoti jo vardą - Imchotepas. Leonardas da Vinčis turėjo didį pirmtaką. Kabantieji Babilono sodai jaunesni už piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta “Odisėja” ir statomi Graikijos miestai. Ir vis dėlto sodai kur kas artimesni senovės Egipto pasauliui negu Graikijos. Sodai ženklina Asirijos-Babilonijos valstybės, senovės Egipto amžininkės ir jos varžovės, saulėlydį. Kai į Babiloną įžengė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, jis nebebuvo didelės valstybės sostinė, nes užkariautojai persai jį buvo padarę vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir nesukūrė nė vieno iš pasaulio stebuklų, vis dėlto jis yra žmogus, sudrebinęs visus Rytus ir padaręs didesnę ar mažesnę įtaką didiesiems praeities paminklams, jų sukūrimui arba žuvimui. Įrengti šiuos sodus Babilonijos karalių Nabuchodonosarą paskatino kilnus despoto įgeidis. Nabuchodonosaras mylėjo savo jauną žmoną - Medijos princesę, kuri dulkiname ir visai neturinčiame augmenijos Babilone ilgėjosi tyro oro ir medžių ošimo. Babilono karalius neperkėlė sostinės prie žaliųjų Medijos kalvų, o padarė tai, ko neįstengtų kiti mirtingieji. Čia, karšto slėnio centre, jis sukūrė tų kalvų iliuziją. Statyti sodų - karalienės prieglobsčio - buvo sutelktos visos senosios karalystės pajėgos, visas jo statytojų ir matematikų patyrimas. Babilonas visam pasauliui įrodė, kad gali sukurti pirmąjį istorijoje paminklą meilei. Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai. Aukštų skliautus rėmė 25 metrų aukščio kolonos. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktų į žemesnį aukštą. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemės - tokio storumo, kad čia galėtų augti dideli medžiai. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis. Dėl Efeso Artemidės šventyklos jau seniai painiava, todėl nelabai aišku, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę. Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, netiksliai įsivaizduoja, ką gi sudegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia ir turtingiausia graikškojo pasaulio, čia dar praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davė drąsių jūreivių ir kolonistų, kurie keliavo į Juodąją jūrą ir prie Afrikos krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventyklą Same, Apolono šventyklą Didimuose, netoli Mileto, Artemidės šventyklą Efese… Paskutinė šventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenę suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per dažnokus žemės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai deivei pastatyti didingą buveinę, negailint nei lėšų, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės pažadėjo remti tokį didelį sumanymą. Liūdnas ankstesnių statybų Efese patyrimas vertė architektą Chersitroną pasukti galvą, ką padaryti, kad šventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo drąsus ir nekasdieniškas: pastatyti šventyklą pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per būsimus žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio - padaryta kelių metrų storio pagalvė. Ši pagalvė iš tikrųjų pateisino architekto viltis - šventykla stovėjo daugelį amžių. Tiesa, ne šita , o kita… Šią pirmąją šventyklą, siekdamas nemirtingumo, atlikęs nusikaltimą, sudegino Herostratas. Bet šventyklą efesiečiai nutarė pastatyti iš naujo. Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas, įžymus išradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdinį helenistinio pasaulio miestą Aleksandriją ir buvo iškėlęs idėją iš Afono kalno padaryti statulą, vaizduojančią Aleksandrą Makedonietį, laikantį indą, iš kurio išteka upė. Naujoji šventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. Ją dviem eilėmis supo 127 dvidešimties metrų aukščio kolonos, be to, kai kurios jų buvo raižytos, su įžymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais…Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatę pelkėje šventyklą, viską apskaičiavo tiksliai. Šventykla išstovėjo dar pusę tūkstantmečio. Kada Efesą ėmė valdyti krikščioniškoji Bizantija, prasidėjo tolesnis šventyklos žūties etapas. Marmurinė apdaila buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos, jų nuolaužos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo šventyklą nuo pražūties. O dar po kelerių dešimtmečių dumble ir upės sąnašose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamažu pamiršta. Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statė ir puošė tie patys meistrai. Šis mauzoliejus - taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidės šventyklos ir kitų panašių Mažosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytų daugelio graikiškų tradicijų ir statybos metodų ryški Rytų Architektūros įtaka. Graikų architektūroje jis neturi prototipų, užtat pasekėjų susilaukė daug - panašūs mauzoliejai vėliau buvo statomi įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalpą architektai pastatė beveik kvadratinę. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietė. Iš lauko pusės ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrų aukščio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštėmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršų juosė frizas - helenų kova su amazonėmis - didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stogą sudarė piramidė, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių pakinkytame vežime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir šuoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė penkiolika dorėninių kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės - jonėninės. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todėl greitai užmirštos. O originalas taip išgarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas dideles laidojimo patalpas. Rodo kolosas - jaunesnysis mauzoliejaus ir Artemidės šventyklos amžininkas. Idėja jį sukurti kilo 304 m. pr. Kr. pavasarį , kada Mažosios Azijos pakrantėje esančios nedidelės salos gyventojai, stovėdami ant ilgos apsupties nusiaubtų sienų, žiūrėjo, kaip jūros tolybėse nyksta vieno iš Aleksandro Makedoniečio valstybės paveldėtojų, Priešakinės Azijos ir Sirijos valdovo sūnaus Demetrijaus Poliorketo laivai. Po nepavykusios apsiausties išvykdamas iš salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusią heleopolidę(apsiausties bokštą) - irgi tam tikra prasme pasaulio stebuklą. Po pergalės mieste susirinkę pirkliai pasiūlė perką heleopolidę “metalo laužui” ir už geležį davė 300 talentų - tais laikais pasakišką sumą. Pažymint miesto išgelbėjimą ir už pinigus, gautus pardavus bokštą, buvo nutarta pastatyti Rodo globėjo Helijo statulą. Rodiečiai tikėjo, kad jų sala iškilusi iš jūros dugno, šiam dievui paprašius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys. Trisdešimt šešių metrų aukščio statulos pagrindas buvo trys masyvūs akmeniniai stulpai, pečių aukštyje sutvirtinti geležinėmis sijomis. Stulpų pamatai buvo statulos kojose ir skraistėje. Pečių aukštyje ir per juosmenį stulpus jungė skersinės sijos. Ant stulpų ir sijų buvo pritvirtintas geležinis karkasas, apdengtas kaltiniais bronzos lakštais. Kolosas kilo uosto krante ant baltu marmuru išklotos dirbtinės kalvos. Dvylika metų statulos niekas nematė, nes, karkasą apdengus viena bronzos lakštų juosta, tuoj pat būdavo paaukštinamas kolosą supąs pylimas, kad meistrams būtų patogiau kilti aukščiau. Tik tada, kai pylimas buvo pašalintas, rodiečiai pamatė savo globėją dievą su spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Spindintis dievas buvo matyti daug kilometrų nuo Rodo, ir netrukus žinia apie jį pasklido visame antikos pasaulyje. Tačiau jau po pusės amžiaus stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs Rodą, parvertė kolosą ant žemės. Silpniausia statulos vieta pasirodė keliai. Iš čia ir kilo pasakymas: milžinas molio kojomis. Rodiečiai bandė kolosą pakelti. Tačiau nieko neišėjo. Taip ir gulėjo kolosas įlankos pakrantėje - svarbiausia turistinė salos įžymybė. Tūkstantį metų išgulėjo perskilęs kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabų vietininkas, kuriam reikėjo pinigų, jį pardavė vienam pirkliui. Prieš gabendamas kolosą perlydyti, pirklys supjaustė jį dalimis ir bronza pakrovė 900 kupranugarių. Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijęs su Aleksandro Makedoniečio vardu, yra Aleksandrijos švyturys. Aleksandrija, įkurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal vieningą planą. Aleksandrijoje stovėjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, čia taip pat buvo musejonas - mūzų buveinė, menų ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo nepatogus. Nilas plukdo gausybę dumblo, seklumose išlaviruoti tarp akmenų ir seklumų galėdavo tik suamnus locmanas. Siekiant užtikrinti jūrų laivybos saugumą, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturį. 285 m. pr. Kr. sala buvo sujungta su žemynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ėmėsi darbo. Švyturys iškilo 120 mertų aukščio - trijų aukštų bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžių “varžovas”. Jo pamatas buvo kvadratas su 30 metrų kraštinėmis. Pirmas 60 metrų aukštį siekęs bokšto aukštas buvo išmūrytas iš akmens plokščių, ant jo stovėjo 40 metrų aukščio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Trečiame aukšte, apvaliame, kolonų apsuptame bokšte visą laiką degė milžiniškas laužas, kurio šviesą atspindėdavo sudėtinga veidrodžių sistema. Malkos laužui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plačiais, kad jais į viršų, į šimto metrų aukštį, užvažiuodavo asilų traukiamos vežėčios. Švyturys buvo ir tvirtovė - Aleksandrijos forpostas, ir stebėjimo punktas. Bokšte buvo daugybė sudėtingų technikos prietaisų: vėjarodžių, astronominių aparatų. Žlugus Romos imperijai, jis užgeso, apgriuvo per šimtmečius sunykęs viršutinis bokštas, tačiau dar ilgai stovėjo apatinio aukšto sienos, kurias sugriovė žemės drebėjimas XIV amžiuje. Senovės švyturio griuvėsius panaudojo turkai, statydami savo tvirtovę, ir jie iki šiol tebėra joje. Olimpijos Dzeuso statula - vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Elados šventykla graikams netrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos vietą, o tik viduje stovėjusią statulą. Dzeusas buvo labai artimai susijęs su Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį Kroną, tikrą savo tėvą, kuris, bijodamas, kad sūnūs neatimtų valdžios, pradėjo juos ryti. Olimpinės žaidynės kaip tik buvo rengiamos šiam įvykiui pažymėti ir prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė 64 metrus, plotis - 28; vidinė patalpa apie 20 metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus - aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežė statulą į Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikščionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeusą. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvolėliai liko iš Fidijo kūrinio. Taip žuvo ir septintasis pasaulio stebuklas. *** Jeigu suskaičiuotume visus įžymius senovės paminklus, tai pasirodytų, kad iki mūsų dienų vargu ar išliko vienas iš šimto. Laimė, žmonės dėl to niekada nesiliovė statyti, lipdyti, tašyti, piešti - didžiu menu išreikšti save ir savo laiką. Ir tas nedaugelis paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, įgalina įsivaizduoti, koks buvo Rytų menas, leidžia didžiuotis įžymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie būtų kūrę - Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje…

Istorija  Referatai   (13,8 kB)

Pagaliau Jogaila ir Vytautas suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo prieš ordiną nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Jogaila įvertinęs situaciją pasirinko Lenkiją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai dideles viltis siejo su Jogaila, nes tikėjosi jog vedęs Jadvygą ir tapęs karaliumi jis priklausys nuo Lenkijos politikų, o didžiulės LDK žemės taps atviros Lenkams. Svarbu ir tai jog Lietuva buvo traktuojama kaip svarbi sąjungininkė kovoje su Ordinu. Lietuvos būklė, Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška, jo brolis Andrius nutarė pasiduoti Livonijos ordino šakos magistrui. . Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę, o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. Jadvyga vainikuota Lenkijos karaliene, o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją, kuriai vadovavo Skirgaila. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas, pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Bet ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais? Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Ordinas nerimsta, mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą ,be to, tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Įvyko jungtuvės po to vykdant Krėvos unijos sąlygas Jogaila nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi ir kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Krėvos sutartis (vidaus ir užsienio situacija)Unija ar sutartis? Tai didžiųjų pokyčių laikotarpis, Jogailos Lietuva. Tai buvo periodas- ieškojęs naujų būdų sumažinti Ordino grėsmę. Po Mirties 1377m. Algirdas Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą paliko savo sūnui Jogailai. Nors jį pradžioje ir rėmė Kęstutis (Algirdo brolis) ,praeityje glaudžiai bendradarbiavęs su Algirdu, tačiau išlaikyti duotąją valdžią Jogailai nebuvo lengva. Vyresnieji broliai buvo nepatenkinti naujojo kunigaikščio valdžia. 1377-1378 m. žiemą vienas iš brolių, Andrius, pasitraukė į Pskovą, o vėliau – į Maskvą. Jis tikėjosi su jos pagalba užimti Jogailos vietą. Panašiai elgėsi ir kitas vyresnis Jogailos brolis, Dimitras Algirdaitis. Jis perėjo į Maskvos pusę, pastarajai užėmus jo valdytą Sversko žemę. Jogailos padėtį lengvino tik tai, kad Maskva nesugebėjo suteikti pabėgėliams efektyvios pagalbos, nes buvo daug silpnesnė už Lietuvą. Ordinas vis labiau buvo grėsmingesnis Lietuvai ir jos valdovui, nei Maskvos kunigaikštystė ir maištaujantys Gediminaičiai. Nuolatinė kova su šia vienuolių valstybe jau tęsėsi apie šimtą metų . Matydami kad ordino grėsmę senosioms priemonėms, kurios reiškė nuolatinę ir bekompromisę kovą, labai sunku panaikinti ,ar bent ženkliai sumažinti, Lietuvos valdovai ėmė mąstyti apie naujus bendravimo su Ordinu būdus, kurie reiškė politinio susitarimo paiešką. 1379 m. eilinį kartą iškilus Ordino grėsmei, Jogailos brolis Skirgaila buvo pasiųstas į Ordino žemes, kur aptarti abiejų valstybių santykiai ir krikšto galimybės. Po šių derybų pasirašyta kelios sutartys: 1379 m. rudenį Trakuose Jogaila ir Kęstutis sudarė su Ordinu sutartį, 10 metų apsaugančią Kęstučio gudų valdas. 1380 m. žiemą Jogaila vienas sudarė su Livonijos Ordinu laikiną sutartį dėl LDK šiaurinių žemių apsaugos nuo puolimų. Netikėčiausias Jogailos žingsnis buvo 1380 m. pavasarį, kai jis ir Ordinas slapčia nuo Kęstučio Dovydiškėse sudarė sutartį, kuria Jogaila apsaugojo savo žemes nuo puolimų ir įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų. Kęstučio ir Jogailos konfliktas prasidėjo, kai Kęstutis sužinojo apie prieš jį nukreiptą Ordino ir Jogailos Dovydiškių sutartį. 1381 m. jis užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio sostą. Nuverstas Jogaila gavo valdyti Krėvą ir Vitebską. Kęstutis per trumpą laiką įsigalėjo Lietuvoje. Bet dalis visuomenės palaikė Jogailą, ieškojusį politinio Kryžiuočių ordino problemos sprendimo. Dėl šios priežasties 1382 m. vasarą sukilę Vilniaus miestiečiai įsileido Jogailos kariuomenę į Vilnių. Jogaila atgavo didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostą, o po kiek laiko užėmė ir Trakus. Kęstutis, surinkęs kariuomenę, norėjo priešintis Jogailai, tačiau, suėjus priešininkų kariuomenėms, lemiamo mūšio taip ir nepradėjo. Kęstutis matydamas, kad Jogailą remia Ordinas ir kad žemaičiai nenori dalyvauti tarpusavio kovose, sutiko derėtis. Pasinaudojęs klasta, Jogaila suėmė Kęstutį ir jo sūnų Vytautą ir įkalino Krėvos pilyje. Po kiek laiko Kęstutis čia buvo rastas negyvas. 1382 m. rudenį Vytautui pavyko pabėgti iš kalėjimo ir pasiduoti Ordino globai. Vytautas Ordino prieglobsčiu naudojosi trumpai. Pradžioje jis išplėtojo aktyvią karinę bei diplomatinę veiklą prieš Jogailą. Aplink jį būrėsi šalininkai iš Lietuvos, nepatenkinti Jogailos valdžia Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vytautas visaip rodė remiąs Ordiną ir 1384 m. net užrašė jam Žemaitiją iki Nevėžio upės, tačiau nenustojo palaikyti slaptų ryšių su Jogaila. Galiausiai 1384 m. pabaigoje, sugriovęs tris svarbias Ordino pilis Lietuvos pasienyje prie Nemuno, grįžo į Lietuvą, pasidavė Jogailai ir atgavo visas Kęstučio valdas, išskyrus Trakus. Jogailos ir Kęstučio konfliktas kilo dėl kelių priežasčių. Pirma, Jogaila troško būti vienvaldžiu Lietuvoje, todėl Kęstučio, tuo metu Lietuvoje turėjusio labai didelę įtaką, bei jo sūnaus Vytauto nušalinimas buvo vienas iš pagrindinių jo tikslų. Antra, pagal nusistovėjusią tradiciją Kęstutis siekė žūtbūtinai kovoti su Ordinu, neieškodamas jokių kompromisų. Jogaila, matydamas tokios kovos beprasmiškumą, kitaip negu jo pirmtakai, ėmė siekti taikos su Ordinu ir kalbėti apie krikštą, tuo susilaukdamas Lietuvos visuomenės, pavargusios nuo nuolatinių karų, paramos. Svarbu pabrėžti net ir tai, kad Vytautas, pradžioje kartu su Kęstučiu priešinęsis Jogailai, galiausiai pritarė jo vykdomai politikai. Taip naujoji Lietuvos politikų karta galutinai pakeitė savo politinę orientaciją Ordino atžvilgiu. Jie suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Krikštas buvo efektyviausia priemonė sumažinti Ordino grėsmę. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Pradžioje buvo labiausiai tikėtina, kad Lietuva krikštą priims iš Ordino. Šia kryptimi buvo pažengta labiausiai, tačiau tai buvo pats pavojingiausias kelias, stumiantis Lietuvą į priklausomybę nuo Vokiečių ordino. Jogaila 1382 m. Dubysos sutartimi su Ordinu įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visą kraštą. Vytautas savo ruožtu žengė dar radikalesnį žingsnį pasikrikštydamas Vygandu 1383 m., tačiau jau 1384 m. Jogaila su Vytautu atnaujino karą su Ordinu atsisakydami iš jo priimti krikštą ir pakliūti tokio pavojingo priešo įtakon. Manoma kad 1383 m. laikotarpiu Jogaila veikiamas savo motinos stačiatikės Julijonos ir jos šalininkų stačiatikių, svarstė krikščionybę priimti iš Maskvos. Galvota net apie vedybas su Maskvos kunigaikščio Dimitro Doniečio dukterimi Sofija tačiau šio plano atsisakyta, nes bijota per didelės Maskvos įtakos. Manyta kad tai nesutrukdys ordino agresijos, nes stačiatikiai kaip ir pagonys vakaruose buvo laikomi kitatikiais. Iš trijų pretendentų Jogaila krikštijimuisi pasirinko Lenkiją. Lenkija ir Lietuva tuo metu turėjo daug bendro, ypač užsienio politikoje. Visų pirma abi valstybes puldinėjo kryžiuočiai, tad atsirado puiki galimybė Lenkijai ir Lietuvai sudaryti karinę sąjungą prieš kryžiuočius. Ši valstybė buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos valstybingumui. Be to, ji galėjo būti naudinga sąjungininkė prieš Maskvą prisijungiant rusiškas žemes. Lenkija turėdama senesnes valstybines diplomatijos tradicijas t.y. gerai žinodami to meto tarpvalstybinę teisę nutarė prijungti Lietuvą panaudodami uniją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Be to 1382m. mirė Lenkijos karalius Liudvikas pirmasis ,po jo mirties kilo didžiausia netvarka. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripažintas dukterims. Jis paliko dvi mažametes dukras: (1374m. Jadvyga) ir (1376m. Marija), tik dabar ėjo ginčas kuriai būtent jį pavesti. Galop po dviejų metų suiručių, sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei vos vienuolikos metų Jadvygai, tik su sąlyga kad vyrą jai išrinks lenkų ponai; jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių kuris būtų naudingas Lenkijai. Jos abi buvo jau susižiedavusios, kadangi sostas turėjo atitekti Jadvygai, tai jos susižiedavimas su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu, labai neramino Lenkijos feodalus( Ištikrųjų kandidatų buvo ne maža. Be Vilhelmo pretendavo dar nemaža savų lenkų kunigaikščių. Kai kurie iš jų bandė net jėga įsigalėti) Mat austrai rėmė kryžiuočių ordiną. Dėl šios priežasties Vilhelmui tapus Lenkijos karaliumi, tapo neaiškios santykių perspektyvos tarp Lenkijos ir kryžiuočių. Dar lenkams buvo labai svarbu gauti priėjimą prie Juodosios jūros tai yra gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas žemes. Todėl lenkai mielai pradėjo derybas 1384m. su Lietuva.Taip pasibaigė nuo 1370 m. trukusi šių dviejų valstybių, Austrijos ir Lenkijos unija. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Lenkijos sosto paveldėtoja buvo paskelbta mažametė jaunesnioji Liudviko pirmojo duktė Jadvyga. Lenkų rungtynės su Lietuva Dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje Haličiuje Podolėje) išėjo jiems į nenaudą. Liudvikui valdant, jie prarado ir Haličių kuris atiteko Vengrijai. Tačiau lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. Dabar jiems atrodė, kad geriausia jiems būtų padaryti Lenkijos karaliumi Jogailą- Lietuvą sulieti su Lenkija, tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies kuri susiejo su ginčijamomis žemėmis. Tai buvo ponai iš pietinės Lenkijos arba iš vadinamosios Mažosios Lenkijos. Šiaurės Lenkijoje arba Didžiojoje Lenkijoje į sostą buvo savų pretendentų bet ir čia Jogaila daug kam atrodė tinkamas karalius nes vieno valdovo valdoma Lenkija- Lietuva sugebėtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną- kryžiuočius. Be to Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo jog tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti kaip Lietuvos krikštytojai. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. Jiems drauge susitarus ir buvo išrinktas Jogaila 1384 m. abi pusės apsisprendė ir pradėjo derybas dėl Jogailos vedybų su Jadvyga ir Lietuvos krikšto. Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška. Jo vyriausiasis brolis Andrius kuris tuojau po tėvo mirties buvo pradėjęs organizuoti sąjungą prieš Jogailą jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką tačiau visai neketino klausyti Jogailos. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Polocką kaip jo vasalas. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. 1383 m. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. Šitų naujų perspektyvų akivaizdoje Jogaila pirmiausia susitaiko su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių. 1384 m. kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Lenkijos karaliene ,o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją kuriai vadovavo Skirgaila. Toji delegacija pirmiausia susitarė su lenkais Krokuvoje, o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją ( Iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Jogaila) . Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti, nes ji tebuvo mergaitė, kuri buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės, tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Sugrįžo Jogailos delegacija ,o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krėvos pilyje. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duotus pažadus specialiu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu. ( Nuo 14 a. pab. iki pat 19 a. pr. Niekas nežinojo apie šį svarbų Lietuvos ir Lenkijos istorijai dokumentą. Krėvos aktas archyvuose surastas palyginus visai neseniai tik 1837 m. jį paskelbė Lenkų istorikas M. Wiszniewski. 19 a. vid. Lenkijos istorikai ėmė jį naudoti rašydami Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Nuo to laiko, Krėvos aktas yra minimas visose Lietuvos ir Lenkijos istorijos knygose. Toks vėlyvas Krėvos akto pasirodymas istorikų darbuose, privertė Lietuvos išeivijos istoriką J. Dainauską suabejoti jo tikrumu. Jis sudvejojo ar Krėvos aktas ištikrųjų buvo surašytas 14 a. pab. ir atsakė neigiamai. Anot jo, Krėvos aktas buvo daug vėliau sufabrikuotas lenkų, troškusių įrodyti, jog Lietuva jau nuo 14 a. pab. priklausė Lenkijai. Savo išvadą istorikas parėmė daugybe argumentų. Čia galima paminėti, jog jo surinktais duomenimis amžininkai nieko nežinojo apie šią sutartį, ir ji nebuvo minima jokiuose tarpvalstybiniuose Lietuvos ir Lenkijos dokumentuose. Aktas surašytas ne pagal viduramžių dokumentų rašymo formas ir labiau primena kronikinį pasakojimą, nei tarpvalstybinį dokumentą. Be to Vytauto vardas ant antspaudo bei Jogailos titulas kitokia nei įprasta forma. Sunku pasakyti kiek šį J. Dainausko hipotezė yra teisinga. Nors ji sukėlė daug istorikų diskusijų, tačiau dar nėra galutinai atsakyta ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais. ) Šiuo dokumentu, Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi įsipareigojo, pasikrikštyti pats su savo broliais ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to Jogaila pažadėjo sugražinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Tą aktą patvirtino pats Jogaila jo broliai Skirgaila Lengvenis Kaributas ir Vytautas. Jogaila sutiko kliūčių bežengdamas į Lenkų sostą . Viena iš jų- nepatenkintas vokiečių ordinas. Mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą be to tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Todėl ordinas bandė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu kai Jogailai reikėjo vykti į Krokuvą 1386m. Jogaila su savo broliu Skirgaila, Kaributu, Vytautu pusbroliu, nuvyksta į Krokuvą, čia jie visi apsikrikštija. Jogaila gauna Vladislono pirmojo, o Vytautas-Aleksandro, tačiau Vilhelmas nenuleidžia rankų, jis aiškina, kad mylys Jadvygą. Išlipimas Dancinge, ir pradeda žygį į Krokuvą, tačiau šis žygis sustabdomas ir Vilheljmas turi vykti iš Lenkijos. Šioms vedyboms priešininkų buvo ir pačioje Lenkijoje valdovų Krokuvos Vavelio pilyje. Norint sutrukdyti vedybas, buvo paskleistos kalbos dėl Jogailos išvaizdos ( Buvo paleisti gandai kad Jogaila baisiai panašus į mešką ), kurios labai gąsdino Jadvygą, tada Jadvyga pasiuntė savo ištikimą tarną Zuvišą, kuris išsiaiškintu kaip ištikro atrodo Jogaila. Tik Zavišai nuraminus Jadvygą, vedyboms nebeliko kliūčių. 1386m. Krokuvoje įvyko vedybos. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, Jadvyga karaliene. Vykdant Krėvos unijos sąlygas, Jogaila su savo broliais, bei Vytautu, lenkų kunigais, bei kariauna nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. Krikšto apeigos vyko prie vandens telkinių, upių, kada masiškai lįsdavo ir išlipę gaudavo Šventojo vardą, apsikrikštiję gaudavo dovanų, drobinius marškinius, todėl atsirado žmonių, kurie norėjo krikštytis antrą kartą, šis faktas neparodo lietuvių gobšumo, bet pažymi pačio krikšto proceso valdiškumą, tai buvo tik politinis aktas, o ne pasaulėžiūros esminis pokytis. Juk ir Vytautas per 4 metus du kartus, darė tai tik iš politinių paskatų. Krikštas į lietuvių sąmonę kaip pasaulėžiūros pokytis įsivyravo tik 17 a. Po krikšto lenkų kariuomenė ėmė naikinti pagonybės simbolius. Jie sugriovė didįjį aukurą prie Nevėžio taip pat Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje nuo amžių buvusi šventykla buvo sunaikinta, kirto šventus miškus bei gojus liepta išmušti namuose laikomus žalčius. Tačiau po šios akcijos aukurai atsirasdavo kiemuose, o ir juos uždraudus, aukurai buvo perkeliami į namų vidų, tačiau svarbiausios krikšto pasekmės tai buvo 3 Jogailos priimtos privilegijos. Įkurtos pirmosios septynios parapijos : Ukmergėje Nemenčinėje Medininkuose Krėvoje Ainoje Obolcuose ir Maišiagaloje. Buvo statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Pagal privilegiją, suteiktą Vilniaus vyskupystės vyskupui ,Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto valsčių ir dvarų. Bažnyčios žemės dydis pranoko bet kurio žemvaldžio valdas. Naujai besikuriančios bažnyčios buvo aprūpinamos materialiai ir atleidžiamos nuo visų prievolių ir mokesčių valdovui. Be to, bažnyčia buvo apsaugota nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus. Bajorams katalikams atliekantiems karinę tarnybą, suteikta privilegija nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, tėvonijoms, bei tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos, atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą, bei remontą. Tačiau jos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismams. Privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Pagal Vilniaus miestiečiams skirtą privilegiją Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Šios trys 1387 m. Jogailos suteiktos privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Abiejų šalių feodalus, artino siekimas išlaikyti prisijungtas slavų žemes ir nugalėjus ordiną, plėsti ekspansiją į Rytus. Lenkijos ponai pasinaudodami Krėvos sutartimi, norėjo likviduoti Lietuvos suverenumą ir valstybingumą. Šias jų pastangas sužlugdė Vytauto vadovaujami bajorai. Lenkų dvasininkai norėjo išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Lietuvoje ir stačiatikių kraštuose. Sutartis sudarė sąlygas politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui , spartino LDK feodalizaciją, įgalino suvienyti LDK ir Lenkijos karalystės prieš Kryžiuočių ordiną( tomis jungtinėmis jėgomis 1410 m. pasiekta pergalė Žalgirio mūšyje). Krėvos aktas turėjo ir neigiamų LDK padarinių. Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, susieta tik asmenine unija, tačiau teikė Lenkijos feodalams galimybę LDK laikyti Lenkijos dalimi, kelti naujus žemių inkorporavimo arba visiško LDK ir Lenkijos integravimo į vieną valstybę projektus. Teisės ir privilegijos suteiktos Lietuvos katalikams bajorams ir dvasininkijai suartino juos su Lenkų feodalais, o kartu spartino lietuvių feodalų nutautėjimą, didino politinius, socialinius ir religinius prieštaravimus tarp LDK slavų ir lietuvių žemių. Taip pat silpnino didžiojo kunigaikščio valdžią. Išvados Mano nuomone, Krėvos aktas -tai ne unija, ne tarptautinė sutartis; tai tik siūlymas, kokiomis sąlygomis gali įvykti Jogailos ir Jadvygos vedybos, ir kokiomis sąlygomis Jogaila gali tapti Lenkijos karaliumi. Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo principai Krėvos sutartyje nebuvo aptarti, o išreikšti tik vienu lotynišku žodžiu APPLICARE, ką reiškė prijungti arba prišlieti, lenkų istorikai panaudodami šio žodžio reikšmę bandė įrodyti, kad Krėvos sutartis, tai yra Lietuvos prijungimo prie Lenkijos unija, tačiau tolesni istoriniai įvykiai rodo, jog jokio susijungimo nebuvo, dviejų Lenkijos ir Lietuvos dinastijų susijungimas. Krėvos unija tai ne VALSTYBIŲ, bet DINASTIJŲ unija. Tokia dinastinė dviejų valstybių jungtis tais laikais buvo normalus dalykas. Krėvos sutarties aktas buvo Jogailos priešvedybinių pasižadėjimų rinkinys suteiktas Lenkijos ponams juo norėta vadovautis užmezgant naujus LDK ir Lenkijos karalystės santykius. Dėl šios priežasties ir paskutinis akto sakinys kalbantis apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją išliko tik pažadu. 14 a. pab. Lietuvoje nebuvo jėgų suinteresuotų LDK ir Lenkijos karalystės susijungimu. Tai patvirtintų ir faktas kad iškarto po Jogailos išvykimo karaliauti į Lenkiją Vytautas gan lengvai gavo Lietuvos bajorų paramą tapti visateisiu nepriklausomos Lietuvos valdovu. Lenkija tuo metu dar nebūtų galėjusi absorbuoti daug didesnio ploto visiškai kitokios tautiniu kultūros ir valstybės organizavimo atžvilgiu Lietuvos. Krėvos sutartis ir Jogailos išrinkimas Lenkijos karaliumi pradėjo naują Lietuvos valdovo titulo formavimosi etapą. Lietuvos valdovas, nuo šiol ir Lenkijos karalius, sujungė Lietuvos valdovo titulą su Lenkijos karaliaus titulatūra ir išvyko į Krokuvą. Lietuvai, kurios valstybingumą tuo metu, kol nebuvo susiformavusių kitų valstybinių ir luominių institucijų, įkūnijo monarcho asmuo, grėsė pavojus netekti valstybingumo. Jogaila veikė kaip Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet pirmiausia jis atstovavo Lenkijos interesams, nors niekuomet neatsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą. Lietuvos valstybė neteko vienintelės savo valstybingumą įkūnijančios institucijos - savarankiško valdovo. Tad ir Lietuvos valdovo titului grėsė pavojus likti tik priedu Lenkijos karaliaus titulatūroje. Kartais yra sakoma, kad Jogaila Krėvos aktu Lietuvą dovanojąs Lenkijai (Krėvos sutartis su Lenkija buvo pirmasis lūžis, kuriame „gabius karvedžius bei parazituojančius vadybininkus” Lenkijos elitas apgavo pasiūlydamas karūną mainais į kai kurias išoriškai formalias nuolaidas (vienas valdovas, sprendimų priėmimas ). Pradiniame LDK plėtros etape po klajoklių puldinėjimų apsilpę slavai (Kijevo Rusia, Novgorodas) buvo lengvas karo grobis, tad daliai diduomenės Lenkija taip pat galėjo pasirodyti lengvas grobis. ) Be abejo tai netiesa. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. Jogaila, gaudamas naują valstybę galėjo tik džiaugtis , nes turėjo pasidaryti galingesnis. Tam pritarė ir jo broliai, nes valstybės stiprybė visiems lygiai rupėjo. Krėvos aktą surašė lenkai, o Jogaila su broliais jį patvirtino. Akte buvo pažymėta, kad Lietuva prijungiama prie Lenkijos karalystės. Mat anais laikais valdovų gracijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium, tad karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. Be to Lenkija buvo katalikiška , tad negalėjo būti prijungta prie pagoniškosios Lietuvos. Pačiam Jogailai buvo vistiek katra valstybė prie katros bus prijungta, jam tebuvo svarbu kad abi valstybės bus jo valdomos; žadėdamas Lietuvą prijungti prie Lenkijos, jis turėjo galvoje kad pasižada Lietuvos niekam neatiduoti, bet būdamas Lenkijos karaliumi , valdyti ją pats.

Istorija  Kursiniai darbai   (16,56 kB)

Per pirmuosius amžius po Kr. Baltai pasiekė tai ką Vakarų Europa buvo pasiekusi prieš kelis šimtus ar net 1000 metų.Tai rodo didžiulį atsilikimą, bet per trumpą laiką jis buvo sumažintas.Pirmasis žinomas Baltus aprašantis šaltinis-Tacito “Germanija”.O pirmoji metraščiuose minima Lietuvos vietovė-Apuolė 853m.1 tūkst.po Kr. Tarp baltų genčių vyksta turtingųjų išsiskyrimo procesas, t.y.visuomenės diferenciacija (skaidymasis).Diduomenės išsiskyrimą lėmė pastovesnių ir stambesnių teritorinių junginių susidūrimą, o tai reiškė, kad išsiskiria labiau apibrėžtas baltų etninis sluoksnis.Pirmąsias baltų gentis šaltiniai nurodo II-IIIa.(Galindai, Sūduviai, Sėliai).Lietuvių genties lopšiu reikia laikyti Lietuvos žemę siaurąją prasme.Tai Lietuvos teritorija tarp Nemuno, neries ir Merkio.Baigiantis 1 tūkst.po Kr.dabartinės Lietuvos teritorijose kūrėsi žemių konfederacijos.Ekonominę konfederacijų raidą ankstyvaisiais viduramžiais lėmė 2 veiksniai: 1. ariamoji žemdirbystė 2. balų rūda paremta geležies metalurgija. Pradeda išsiskirti visuomenės žemės nuosavybė-ribotas alodas (didysis odalis).Pamažu alodas plinta ir tarp bendruomenininkų.Lietuvoje susidarė individualių šeimų ir ūkių alodinė visuomenė.tai buvo labai svarbus pasiekimas.Lietuvoje užsimezgė tas pats visuomeninis modelis iš kurio prasidėjo ir feodalinė viduramžių Europos raida.Atskirų ūkių atsiradimas spartina ir amatų raidą.XII-XIIIa.Lietuvoje gyventojų daugumą sudaro eiliniai bendruomenininkai (laukininkai).Bendruomenės struktūrą ėmė lemti ne giminystė, bet gyvenamoji vieta ir susiklosto teritorinė bendruomenė.Paveldima valdžia nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios susikoncentravimas jų rankose-kunigaikščiais.Atskiros iš laukų susidedančios žemės virto kunigaikštystėmis.Pradeda kurtis atskirų kunigaikštysčių sąjungos kurias sustiprina vedybiniai ryšiai.XIIa.pab. Lietuvoje įsivyrauja viena kunigaikščių grupė.Šiems kunigaikščiams buvo priversti paklusti ir kiti kunigaikščiai.Būtent tokiu būdu ir susidarė Lietuvos žemių konfederacija. IKIKRIKŠČIONIŠKOS LIETUVOS IR KRIKŠČIONIŠKOSIOS EUROPOS SUSIDŪRIMAS Istorijos subjektu Lietuva tampa tada kai susiduria su krikščioniškąją Europa.Nuo XIIa. Pradeda reikštis Vokietijos kolonizacija.Baltijos regione jie pasirodo XIIa.pab.Toli pažengusi Vokietijos visuomenė nepripažino pagonių valdovų teisės patiems priimti krikštą.Į šiuos kraštus Vokietija žiūrėjo kaip į nukarevimo ir valdymo objektą, o krikštas šiuos naujus santykius turėjo tik įteisinti.1201m.Livonijos vyskupas Albertas pastato Rygos pilį.Čia perkeliama ir vyskupo rezidencija.1202m.Albertas įsteigia kalavijuočių ordiną. 1207m.Albertas Livoniją įformina kaip Vokietijos imperijos Leną.Netoli Lietuvos atsirado pavojingas politinis darinys nešęs kryžiaus karus ir europinės organizacijos kolonizacinę ekspanciją. Per I-ąjį XIIIa.dešimtmetį Livonija išstūmė Lietuvos kariaunas iš Padauguvio.Lietuviai pirmą kartą susidūrė su sunkiai šarvuotais riteriais ir toli šaudančiais arbaletais, kai tuo tarpų lietuvių pagrindinis ginklas buvo ietis.Lietuva pajuto Vokietijos pranašumą.Kovos su Livonija nutraukė natūralų Lietuvos genčių jungimąsį į valstybinį procesą.Šių kovų metu 1219m. rusų metraštis pirmą kartą pamini Mindaugo vardą įvardindami jį kunigaikščiu vyresniuoju.Plintant vokiečių kolonijų teritorijai ir didėjant jų savarnkiškumui popiežiai stengėsi įtvirtint užkariautose srityse savo tiesioginę valdžią. 1236m.vasario 19d. popiežius Grigalijus IX savo bule paskelbė kryžiaus žygį į Pabaltyjį žemaitijos kryptimi.Mūšis įvyksta 1236m.09 22 ties Saule.Mūšį laimi Žemaičiai.Saulės mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvikiu.Kalavijuočių ordinas buvo sutriuškintas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti.Vokietijos valdžia Livonijoje susvyravo.Išsivaduoja Kuršiai, tačiau lietuvių kariaunų politikai visiškai šios pergalės nesugebėjo išnaudoti.Tai leido atsikvošėti kalavijuočių ordino likučiams ir jie pradėjo ieškoti galimybių susijungti su kryžiuočių ordinu.Tai buvo padaryta 1237m.Įvykiai susiklostė nepalankiausia lietuviams linkme.Istorinė žemaičių pergalė tik pagreitino Vokietijos ordinų susijungimą.Štai tokiomis nepalankiausiomis tarptautinėmis galimybėmis vyko paskutinis Lietuvos susivienijimo etapas. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS 1235m.rusų metraštininkas mini Mindaugo Lietuvą.O tai reiškia, kad būta ir ne Mindaugo Lietuvos.Apie 1245-1246m.vokiečių kronininkas Mindaugą pavadina aukščiausiuoju karaliumi.Tai liudija, kad Lietuva jau buvo suvienyta.Vadinasi Mindaugas kaip pirmasis valdovas iškyla apie 1240m. XIIIa. penktame dešimtmetyje.Didžiojo kunigaikščio Mindaugo valdžia dar nebuvo tvirta.Jis tiesiogiai valdė ne visą Lietuvą, o tik pietinę jos dalį su svarbiausia Vorutos pilimi. Ekonomiškai ir politiškai reikšmingesnė buvo šiaurėinė Lietuvos žemės dalis su Vilniaus pilimi, kuri priklausė Mindaugo broliui Dausprungui.Tačiau jis miršta prieš 1235m. ir tai leidžia Mindaugui suvienyti Lietuvą.Mindaugo valstybę sudaro tokių kategorijų žemės: 1. didžiojo kunigaikščio domunas(karaliaus valda duodanti daugiau pajamų). 2. realiai pavaldžios Mindaugui kunigaikštystės (dabartinė aukštaitija). 3. nominaliai pavaldžios Lietuvos žemės (Žemaitija). 4. vasalinė periperija (Naugardukas). Vienas valdovas Lietuvoje iškilo tuomet kai Rusiją pajungia mongolai- totoriai 1237-1240m.(Kulikovo mūšis).Tai leido Mindaugui pradėti grobti žemes.Aleksandras Nevskis atėmė Lietuvos ekspanciją.Tačiau Lietuvos valstybė pietų siena gerokai pasistūmėjo įjungdama Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. Mindaugo nukarevimai ir jo valdžios stiprėjimas nepatiko kaikuriems kunigaikščiams.Prieš Mindaugą susikuria koalicija.Prasideda vidaus karai 1249-1250m.Karai baigiasi tuo jog Mindaugas pažada Livonijai Žemaitiją, o ši pdade Mindaugui priimti krikštą.1251m.Mindaugas krikštijasi.Iš žemaitijos pasitraukus Livonijos ordinui antimindauginė koalicija ėmė irti.Lietuvos durys į Europos politinę sistemą atsivėrė tuo metu kai popiežiai įveikė Vokietijos imperatorius.Lietuva buvo paskelbta krikščioniška šalimi ir tapo šv.Petro lensu(žeme). 1253m.liepos 6d.Mindaugas karūnuojamas Lietuvos karaliumi.Karūnacijos metu Livonijos ordinui buvo duoti raštai patvirtinantys didelės žemaitijos dalies perleidimą Livonijai.Krikšto priėmimas reiškia jog Lietuva gavo tarptautinį pripažinimą.Mindaugo pastangos buvo vaisingos.Jis apsivainikavo karaliumi, apvainikavo savo sūnus tuo garantuodamas valdžią savo įpėdiniams.Tačiau visa tai buvo pasiekta brangia kaina, paaukojant žemaitiją.Žemaičiai taip lengvai Livonijai nepasidavė, todėl vokiečiai buvo priversti ruoštis lemiamam mūšiui.Kryžiaus ordinas planavo susivienyti Klaipėdą ir lygumoje kautis, tačiau žemaičiai nusprendė kitaip.Kovai jie pasirinko klampią vietą prie Durbės ežero, netoli Liepojos.Kautynės įvyksta 1260m. 07 13 ir baigiasi visiška žemaičių pergale.Ši pergalė pakeitė visą politinę padėtį pabaltyje.Tais metais prasideda didysis Prūsų sukilimas vadovaujamas Herkaus Manto ir tęsiasi 14m.Po Durbės mūšio žemaičių prašymu ir atsižvelgiant į politines nuotaikas karalystėj, Mindaugas sutiko žemaičius priimti į savo karalystę ir pradeda kariauti su kryžiuočiais.Senatvėje Mindaugas padaro didžiulę klaidą.Mirus žmonai Mortai 1262m. iš kunigaikščio Daumanto pagrobia jo jaunesniąją seserį atvykusią į sesers laidotuves.Šis poelgis labai supykdė Nalšios kunigaikštį Daumantą ir jis ryžtasi atkeršyti.1263m. rudenį Mindaugas buvo nužudytas kartu su sūnumis Rupliu ir Rupeikiu.Didžiausias Mindaugo nuopelnas-Lietuvos suvienijimas.Mindaugas jau buvo tiek pasiekęs, kad net ir jį nužudžius nebuvo kalbos apie valstybės išdraskymą.Tačiau su Mindaugo nužudimu Lietuvoje laimėjo pagonybė.Tai buvo didžiulis žingsnis atgal.Po sūnaus Vaišelgos nužudymo Lietuva neteko ir karalystės statuso.Todėl tapo žemesne už kita valstybes turėjusias karalystės statusą. KARINĖS LIETUVOS MONARCHIJOS SUSIDARYMAS XIIIa.pab.-XIVa.pr. Lietuva apgynė savo savarankiškumą ir atnaujino aktyvią politiką tuo metu kai Vokiečių ordinas dar nebuvo galutinai įveikęs Prūsų ir Žiemgalių. Pirmasis reikšmingesnis po Mindaugo nužudymo valdovas buvo Traidenis.Talentigas strategas ir organizatorius sugebėjo tikslingai pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis ir vykusiai derint taktinius veiksnius.Jo valdymo laikotarpiu Livonijos ordinas ima tiesiogiai puldinėti Lietuvą.Visą XIIIa. devintą dešimtmetį Lietuva atrėminėjo Livonijos ordino puldinėjimus.Užimtose baltų žemėse Lietuva dar nepajėgi statyti pilių ir laikyti įgūlų.Jos strategija bei politika tebelėmė nedidelę žemėvaldą turinčios diduomenės grobio įgyjimo tradicijas. Nuolatiniai karai su Vokietijos ordinu lemia tai, kad Lietuvoje formuojasi karinės monarchijos modelis.Kai vokiečiai pasiekė Nemuną, lietuviai juos sustabdė ir prasidėjo ilgas pozicinis šimtmečio karas.Ordinas puolė, o Lietuva gynėsi.Beveik tuo pačiu metu prasideda intensyvus rusų žemių jungimo prie Lietuvos procesas.Nuo XIIIa. 9 dešimtmečio rašytiniai šaltiniai išryškina naują valdančiąją dinastiją-Gediminaičius.Pirmasis šios dinastijos atstovas-Butigeidis.Jo laikais Vilnius iškyla kaip nuolatinė sostinė (anksčiau sentrai buvo Kernavė ir Senieji Trakai).Sostinė išryškėjo su galutiniu didžiojo kunigaikščio ir submonarcho (valdovo brolio) iškilimų virš kitų valdančiosios dinastijos narių.Tokia struktūra žymėjo kur kas stipresnes didžiojo kunigaikščio pozicijas lyginant su Mindaugo ar Traidenio laikais.XIVa.pirmoje pusėje Vilnius išryškėja kaip monarcho, o Trakai kaip submonarcho rezidencijos.Valdovų žemėse susiformuoja nuolatinių pilių bei kiemų tinklas.Pilys ir kiemai tampa administraciniais centrais.Pilių seniūnai tampa vietininkais(terit.vald.), teisėjais ir karo vadais.Susiklosčiusi prievolių sistema aprūpina pilių ūkį duoklėmis.Į Nemuno pilių sistemą atsimuša Prūsijos kryžiuočių ekspancija.Lietuvos ir Vokietijos pasienio pilių įgulos nuolat rengdavo išpuolius, siaubdavo priešo pilių apylinkes.Šie trumpi išpuoliai vadinami reizais.Vakaruose Lietuva gynėsi nuo Vokietijos, o rytuose vykdė rusų žemių prisijungimo politiką.Tai tapo kertiniu valstybės politikos akmeniu.Lietuva įsitvirtina kaip pabaltijo regiono politinis vienetas sutrukdęs Vokiečių ekspancijai užvaldyti visą baltijo rytų pakrantę.Karinė monarchija neatsisakydama ekonominių siaubiamųjų žygių reikšmės organizavo juos kur kas plačiau ir darė valstybine strategijos sudėtine dalimi.Tokiomis sąlygomis įsitvirtina gediminaičių dinastija.Po Butigeidžio valdymo žymesniu valdovu tampa Vytenis (1295-1316m.).Jis buvo geras karo vadas ir diplomatas.Svarbiausius klausimus jis svarstė su kilmingųjų taryba.Sustabdęs Livonijos ordino antpuolius į Lietuvą vytenis surengė 11 karo žygių į kryžiuočių valdas ir taip apgynė nuo jų žemaitiją.Po Vytenio mirties valdovu tampa Gediminas (1316-1341m.) Gediminas išgarsėja kaip karvedys ir diplomatas.Jis sukūrė Lietuvos galybę ir panaudojo ją prieš ordiną.1325m.gediminas sudarė su lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka I sutartį prieš ordiną ir ištekina savo dukterį Aldoną už karaliaus sūnaus Kazimiero.1322m.Gediminas laiške popiežiui Jonui XXII pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę.Tačiau iškelia sąlygą, kad ordinas turi nutraukti agresiją prieš Lietuvą ir oficialaiai pripažinti Lietuvos valstybę.1323m.sausio 25d. laiške Liubeko ir kitų miestų gyventojams, o 1323m.gegužės 26d. pranciškonams bei domininkonams Vokietijoj ir vokiečių Hanzos miestams pranešė, kad kreipsis į popiežių dėl krikšto ir ragino vyskupus bei kunigus vykti į Lietuvą ir platinti katalikų tikėjimą.Laiškais jų išsiųsta 6.Jis norėjo įtikinti vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai , o užkariautojai.Atvykus popiežiaus pasiuntiniams Gediminas atsisakė krikštytis motyvuodamas tuo jog ordinas netęsėjo savo pažadų, suiminėjo jo pasiuntinius, kurstė žemaičius, keldamas pagonis prieš tėvų tikėjimo išdaviką Gediminą.Jis bijojo pagonių ir stačiatikių opozicijų, nebuvo tikras, kad krikštas suvaldys ordino agresiją.Gediminas lietė Lietuvos teritoriją į pietryčius.Prijungtose srityse buvo paliekama senoji tvarka, tik reikalaujama vasalinės priklausomybės, kariuomenės ir duoklių.Lietuva pasidaro viena didžiausių Europos valstybių ir Gediminas ėmė tituluotis Lietuvos ir rusų karaliumi. Svarbę reikšmę valstybėje įgyja “rusiškas elementas”.Gedimono sūnūs valdydami rusų žemes tapo stačiatikiais ir priėmė rusų kultūrą.Gediminas buvo labai tolerantiškas tikėjimo dalykuose. Nuolatine sostine valdant Gediminui tampa Vilnius (1323m.)Nuo Gedimino laikų kas valdė Vilnių, tas turėjo didžiąją kunigaikštystės valdžią.Be didžiojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių:antspaudų laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. 1336m.įvyksta Pilėnų gynyba.(Manoma, kad pilis stovėjo prie Nemuno žemupio). Visa pilies įgula, kartu su moterimis ir vaikais žuvo. Po Gedimino mirties LDK valdovu tampa jauniausias jo sūnus Jaunutis kuris valdė 1341-1345m.Silpna jo valdžia vyresniuosius brolius privertė jį nuversti.Valdžią pasidalino Kęstutis ir Algirdas.Algirdas valdo Vilnių ir tampa didžiuoju kunigaikščiu (1345-1377m.)Kęstutis valdo Trakus ir didžiuoju kunigaikščiu tampa tik po Algirdo mirties Jogailai išdavus Kęstutį kryžiuočiams (1381-1382m.)Abu kunigaikščiai suprato, kad tik sutardami gali išlaikyti stabilią valstybę.Algirdas lietė Lietuvos teritoriją į rytus, o Kęstutis gynė vakarines Lietuvos sienas ir rengė karo žygius į ordino valdas. 1363m.įvyksta didžiulis mūšis prie mėlinųjų vandenų.Algirdas sumuša mongolus-totorius ir pasiekia Juodąją jūrą. Grobdamas rusų žemes Algirdas surengia 3 žygius į Maskvą.Pirmasis buvo 1368m., antrasis-1370m., trečiasis-1372m.Užimti Maskvos jam nepavyko.Gyventojai gynė Maskvą. Algirdas dvigubai padidino LDK teritoriją ir sukūrė galingą Lietuvos valstybę, kurioje svarbiausias vaidmuo teko vakariniams rusams. Stiprėjanti ir besiplečianti Maskvos didžioji kunigaikštystė ėmė vienyti ir tas rusų žemes, kurios buvo Lietuvos valdžioje.Algirdo rytų politika įgalino Vokiečių ordiną plėtoti agresiją į Lietuvą ir dėl to buvo žalinga.LDK kariaujami karai aiškiai parodė, kad valstybė nepajėgi vienu metu kariauti 2 frontais-su Vokiečių ordinu ir su didžiąją Maskvos kunigaikštyste. 1377m. mirus Algirdui LDK prasideda vidaus kovos.Didžiuoju kunigaikščiu tampa jo sūnus Jogaila.Kęstučiui paliekami valdyti Trakai.Tačiau Jogaila nenori dalintis valdžia su Kęstučiu.1380m.Jogaila slapta nuo Kęstučio sudaro Dovydiškių sutartį su kryžiuočiais, kuria psižada nekariauti Kęstučio pusėje jei Lietuva pultų kryžiuočius.Kęstutis sužino apie sutartį visai atsitiktinai.Pasinaudojęs jogailos išvykimu iš vilniaus 1381m. užima Vilnių ir pasiskielbia LDK didžiuoju kunigaikščiu. 1382m.Jogailos ir Kęstučio aremijos stoja viena prieš kitą.Jogaila klasta iškviečia į stovyklą tartis Kęstutį ir jo sūnų Vytautą.Kai jie atvyko juos suėmė ir nugabeno į krėvos pilį (dabartinė Baltarusijos teritorija).Kęstučio kariams paaiškinama, kad pasirašyta taikos sutartis ir jie gali išsiskirstyti. 1385m.rugpjūčio 15d. Krėvos pilyje Kęstutis pasmaugiamas. Kęstutis tai tas didysis kunigaikštis, kuris tvirtai ir nuosekliai gynė Lietuvą nuo Vokičių agresijos.Atrėmė apie 70 vokiečių ordino ir apie 30 Livonijos ordino įsiveržimų į Lietuvą.Jis liko ištikimas Lietuvos papročiams ir buvo paskutinis LDK didysis kunigaikštis, kuris buvo palaidotas pagal pagonių papročius. Vytautas pabėga.Jis bando bėgti pas savo seserį, Lenkijos kunigaikščio žmoną.Tačiau pastarasis nepriima jo.Vytautas bėga pas kryžiuočius.1382m. Vytautas pasirašo su kryžiuočiais Dubysos sutartį.Nubėgęs pas kryžiuočius Vytautas apsikrikštyja ir gauna Vygando vardą.Sužinojęs apie tai Jogaila nutraukia santykius su kryžiuočiais ir Vytautas su ordinu užpuola Jogailos valdas.Jogailai nelieka nieko kito kaip tikėtis paramos iš rusų.Jis supranta, kad sąjunga su rusais sustiprins stačiatikių kunigaikščių ir bajorų įtaką valstybėj.Priėmus stačiatikybę nebūtų liovusis kryžiuočių agresija, nes kryžiuočiai stačiatikius (sekizmatikus)siekė išnaikinti kaip ir pagonius.Todėl apsvarstęs šias galimybes Jogaila nusprendžia kreiptis pagalbos į katalikiškąją Lenkiją.Jis puikiai suprato, kad Vytauto santykiai su kryžiuočiais laikini, todėl 1384m. jo pasiuntiniai pradeda derybas su Vytautu.Vytautui pažadamos jo tėvo Kęstučio žemės.1384m. pabaigoj pusbroliai vytautas ir Jogaila pradeeda kurti ordiną, tačiau išlieka neišspręstas lietuvos krikšto klausimas. 1384m. miršta lenkijos karalius ir karalaite paskelbiama jo 14 metų dukra jadvyga, kuri vaikystėje buvo sužieduota su austrijos princu Viljamu hbsburgu.Tačiau lenkų šlėktos nenorėjo turėti reikalų su austrų princu.Kitu vyru jie nusižiurėjo Jogailą.Santuoką turėjo sustiprinti Krėvoje pasitašyta sutartis kuri numatė vedybas, o paskui Lietuvos krikštą.Krėvos unijos priežastys: 1. reikės įvesti krikščionybę ir atimti iš ordino pretekstą toliau niokoti kraštą. 2. Noras sujungti LDK ir Lenkijos jėgas prieš Vokiečių ordino grobikišką politiką bei prieš mongolų-totorių antpuolius. 3. Lenkų noras įsiviešpatauti LDK žemėse. 4. Abiejų šalių pirklių interesai. 1385m.08 14 Krėvos pilyje pasirašoma sutartis.Jogaila pasižada vesti Jadvygą ir apkrikštyti Lietuvą. 1386m.02 15 įvyksta Jogailos krikštas, o kovo 14d. karūnacija.Taip atsiranda Europos politiniame žemėlapyje pati didžiausia ir galingiausia valstybė.Kartu su Jogaila krikštyjasi ir Vytautas ir gauna Aleksandro vardą. 1387m.vasario 17d.priimamas Lietuvos krikšto dokumentas.Ta proga Jogaila paskelbia kelias privilegijas: 1. Vilniaus vyskupui-ši privilegija reiškia, jog Lietuvoje atsiranda bažnytinė žemėvalda, nes vilniaus vyskupas buvo gausiai apdovanotas žemėmis, o bažnyčios ir vienuolynai atleisti nuo visų valstybės privilegijų. 2. Apsikrikštijusiems bajorams-bajoro turtas, žemė ir ją dirbantys valstiečiai buvo pripažinti tėvonine nuosavybe, o tai reiškia jog Lietuvoje atsiranda valstiečių įbaudžiavimo procesas. 3. Vilniaus miestui-Vilniui suteikiamos Magdeburgo teisės (dalinis savarankiškumas).Miestas turi teisę turėti atskirą nuo bajorų teismą, tačiau miestiečiai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir karo tarnybos valstybei.Ši privilegija davė pradžią Lietuvos miestiečių luominei savivaldai atsitrasti.Pradeda formuotis luomai. Nebuvo išleista privilegija valstiečiams.Apie juos krikšto dokumentuose nieko nekalbama. Jogaila įsteigia Lietuvoje pirmąsias 7 parapijas ir pastatė bažnyčią.Vilniuje pastatyta Šv.Stanislovo katedra ir įsteigta vyskūpija.Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo paskirtas pranciškonas Andrius. Žemaitija, kuri tuo metu buvo ordino valdžioje, nebuvo pakrikštyta.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau.Valstybinės krikščionybės religijos įvedamas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau. Valstybinis krikščioniškosios religijos įvedimas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę: a) Per mokyklą ir raštą krikščionybė platino tai kas buvo sukaupta antikos pasaulyje ir viduramžiais. b) Sudarė sąlygas tarptautiniam bendravimui. c) Europos šalys pripažino Lietuvą, ją rėmė Šv.Romos imperija ir Romos katalikų bažnyčia. Ne ordinas, o Lietuva tapo katalikybės atrama rytuose.Vokietijos feodalizmo agresija neteko savo ideologinio pagrindo.Nepripažinusi krikšto Vokiečių ordino vadovybė toliau puldinėjo Lietuvą.1403m.popiežius Bonifacas IX uždraudė ordinui kariaut su krikščioniškąja Lietuva.Todėl ordino vadovybė rašė ilgus pasiaiškinimus dėl nesibaigiančių puldinėjimų: 1. Lietuva nepripažino ordino teisių į jų pačių ordinui užrašytą žemaitiją. 2. Jų krikštas netikras, nes jie jau daug kartų buvo atsimetę nuo krikščionybės. 3. Riteriai tik ginasi nuo lietuvių, puldinėjančių ordino žemes. 4. Lietuva pereina į stačiatikių tikėjimą ir vienijasi su rusais. VYTAUTO VALDYMAS 1392m. rugpjūčio 4d. Astravos sutartimi tarp Jogailos ir vytauto buvo padarytas galas vidaus kovoms Lietuvoj, nes sutartis pripažino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Jogaila nebetenka Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo ir lieka tik Lenkijos karaliumi.Oficialiai LDK kaip atskira nuo Lenkijos valstybė buvo pripažinta 1401m. Vilniaus Radomo aktais.Šie aktai skelbia Lietuvos egzistavimą tik iki Vytauto mirties.Po Vytauto mirties Lietuvos sostas turėjo vėl atitekt Jogailai ir jo įpėdiniams.Tapęs Lietuvos didžiuiju kunigaikščiu Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą, atėmė valdžią iš atskiras sritis valdžiusių Gediminaičių į jų vietas pasiųsdamas sau ištikimus bajorus.Tokiu būdu rusų kunigaikštystės tapo LDK sritimis. VYTAUTO UžSIENIO POLITIKA Vytautas tęsia Algirdo Prūsų žemių nukarevimo planą todėl turėjo eiti į sandorius su ordinu.1398m. Salyno ir 1404m. Racionžo sutartimis Vytautas ordino naudai atsisako žemaitijos, kad turėtų laisvas rankas rytuose.1399m. Vytautas pralaimi didžiulį mūšį prieš mongolus-totorius ir jam tenka atsisakyti planų dėl žemių priklausiusių aukso ordai.1406-1408m. Vytautas kariauja su Maskva dėl Pschovo ir Naugarduko.1409m. jis sudaro taiką su šiais miestais ir kovoja su ordinu.Žemaičiai gavę Vytauto paramą išveja iš Žemaitijos ordiną.Ordinas paskelbia Vytautui ir Jogailai karą. 1409m.gruodžio mėn. susitikę Poreste Jogaila ir Vytautas sudaro strateginį karo žygio planą.Galutinis jo tikslas užimti ordino sostinę , pakeliui sutriuškinant ordino kariuomenę. Vytauto pu;kus sudarė lietuviai, gudai, ukrrainiečiai ir rusai.Jogailos ir Vytauto armijos surinko 29 000 karių, o ordinas 21 000.Vytauto ir Jogailos kariuomenės susijungė ties Červinsku 1410m. liepos 3d.Mūšis prasidėjo liepos 15d.Jame žuvo visa ordino vadovybė.Žalgirio mūšis buvo istorinis posūkis tautų istorijoje, palaidojęs ordino nenugalimumo mitą.Mūšis lėmė ordino žlugimą, gražino Lietuvai žemaitiją ir sužlugdė Vokietijos planus užvaldyti baltų ir slavų kraštus. 1411m. pasirašoma Torsinės taika.Ordinas atsisako savo teisių į žemaitiją ir už išpirką jam buvo grzažintos sąjungininkių užimtos pilys. 1413m. atsinaujina konfliktai su ordinu.Ginčą tarp ordino ir Lietuvos sprendžia Konstancos bažnytinis susirinkimas.Žemaitijoje įvedama krikščionybė ir įsteigiama žemaičių vyskūpija. 1415m. popiežius Jonas XXIII panaikina ordino teises į Lietuvą.tačiau Šv.Romos imperija palaiko ordiną ir šis ruošiasi naujam karui su Lietuva.1422m.įvyksta mūšis kurį Vokietija pralaimi.Melno taika panaikina imperatoriaus sprendimą dėl žemaitijos ir ji visiems laikams atitenka Lietuvai, išskyrus Klaipėdos kraštą.Sugražina Klaipėdą tik 1923m.Lietuva vistiek turi priėjimą prie jūros per Šventąją. Taip baigiasi pusantro 100 metų trukusios Lietuvos kovos dėl žemaičių. VYTAUTO VIDAUS POLITIKA Tarpvalstybiniuose Lietuvos ir lenkijos santykiuose išryškėjo 2 tendencijos: 1. Lenkų noras prisijungti LDK. 2. Lietuvių bajorų siekis sulygint savo teises ir privilegijas su lenkais. Šiuos klausimus buvo mėginta spręsti 1413m. Horotlės unijos metu (į pietus nuo Bresto miesto).Vytautas ir Jogaila pareiškia, kad siekdami apsisaugoti nuo ordino jie amžinai prijungia LDK prie Lenkijos.Lenkijos pavuzdžiu Lietuvoje buvo įvesta administracinė savivalda.Atsirado vaivadijos.Be to, Lietuvos bajorai gauna lenkų bajorų herbus. Visos LDK tarnybos bus teikiamos Lenkijos karaliaus bajorams katalikams iki gyvos galvos.Po Vytauto mirties LDK bajorai negalės rinkti didžiojo kunigaikščio.Jį skirs Lenkijos karalius pasitaręs su Lietuvos ir lenkijos bajorais. Taigi, šis sprendimas nors ir dalinai, bet užtikrino LDK atskirumą ateičiai įvedant Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigybę.Tuo tarpu 1401m. Vilniaus radomo aktai akcentavo Lietuvos priklausomumą Lenkijai po Vytauto mirties. 1429m. Luckos suvaževime imperatorius Zigmantas pasiūlo Vytautui karūnuotis.Lenkija su tuo nesutinka, nes Lietuva taptų karalyste ir būtų tokia kaip Lenkija.Lenkai nesutiko ir paliko suvaževimą.Nežiūrint to Vytauto karūnavimo data buvo paskelbta 1430 09 08.Karūna pavogė lenkai todėl karūnacijos ceremonija buvo nutraukta.1430m. spalio 27d. Vytautas Trakuose miršta. Vytautas konsolidavo (suvienijo) Lietuvos valstybę ir tapo Lietuvos valdovu tolygiu Lenkijos karaliui. ALGIRDO ASMENYBĖ Algirdas 32 metus valdė valstybę.Jis buvo tvirto charakterio, valdingas ir labai darbštus.Nemėgo tuščių pasilinksminimų, nevartojo alkoholio, net midaus ir rūgštokos giros.Labai mokėjo saugoti paslaptį.Niekas nežinodavo kam renka kariuomenę ir kur žygiuos.Mokėjo daug kalbų.Išgyveno 81m. ir visą amžių išbuvo pagoniu manydamas jog ši religija vienija lietuvius ir yra taurių papročių šaltinis.Rusai teigia, kad Algirdas buvo priėmęs provoslavų tikėjimą.Tačiau nenurodo iš kur šią informaciją gavo.Kelis kartus jam buvo siūlytą priimti katalikybę.Jis lyg ir sutikęs, tačiau tokios sąlygos kurios buvo iškeltos jam buvo nepriimtinos.Jis buvo vedę du kartus.Pirmoji žmona buvo iš Vitepsko ir žinių apie ją mažai.Jos vardas Marija.Visi šios žmonos sūnūs valdė rusų žemes.Antra žmona-Julijona, Tveres kunigaikštytė.Gyveno kartu su Algirdu Vilniuje.Lietuvos reikalais nesidomėjo.Ji norėjo visus savo sūnūs pavadinti rusiškais vardais, bet Algirdas neleido.Vaikai augo pagal pagonių tradicijas.Mylimiausias sūnus buvo Jogaila.Bet su motina santykiai buvo prasti.Dar labiau pablogėjo kai Jogaila tapo kataliku.Jis nebuvo motinos laidotuvėse.Algirdas mirė 1377m. pavasarį.Iškilmingai palaidojamas pagal pagonių papročius.Kartu su juo buvo sudeginta 18 žirgų. KĘSTUTIS Kęstutis-paskutinysis LDK valdovas pagonis.Jis susprato, kad krikščionybė pranašesnė už pagonybę tuo jog vienija tautas.Tačiau suprato ir tai, kad lietuviai atkakliai gina protėvių tikėjimą todėl pagonybės laikysis.Būdamas pagoniu jis gerai sutarė su kitų tikėjimų žmonėmis.Pirmoji žmona rusė.Vaikų vardai pagoniški.Visi anksti mirė.Antroji žmona Birutė.Žemaičių bajoro dukra.Turėjo 3 sūnus:Vytauta, Tautvyla ir Žygimantą.Dukros:Marija, Danutė ir Ringailė.Šeima buvo labai darni.Miršta Birutė apie 1389m. ir pasak legendos palaidota Palangoje ant Birutės kalno.Vytautas labai mylėjo savo motiną ir kai vienas vokiečių riteris įžeidė jo motiną jis jį nužudė. Kęstutis mokėjo ne vieną kalbą, labai domėjosi vokiečių karo technika ir pilių griovimo mašinomis.Reikalavo iš kryžiuočių , kad jie laikytųsi Vakarų Europos taisyklių.Nepuldinėtų iš pasalų, iš anksto įspėtų apie mūšį, nežudytų beginklio kario. Kęstutis buvo karingas, bet teisingas.Visada laikėsi duoto žodžio ir reikalavo to iš kitų.Todėl žuvo ir pats, Nes Skirgaila duotą žodį sulaužė.Kęstutis miršta 1382m. Po Kęstučio ateina nauja valdanti karta užbaigusi pagonybės epochą ir atvedusi Lietuvą į krikščioniškąją epochą. VYTAUTAS Pirmoji Vytauto žmona-Ona buvo lietuvė.Ištekėjo 1370m.Ji buvo išsilavinusi moteris.Mokėjo skaityti ir labai domėjosi politika.Kartu su Vytautu dalyvavo pasirašant Stranos ir Salyno sutartis.Su ja Vytautas turėjo vieną dukrą-Sofiją, kuri ištekėjo už Maskvos kunigaikščio.Miršta 1418m. liepos mėn. ir palaidojama Vilniaus katedroje.Vytautas prašė, kad būtų paladota šalia žmonos. Antroji žmona-Julijona.Su ja turėjo sūnus Joną ir Jurgį, bet juos nužudė kaip įkaitus.Vytautas buvo labai įtaigus savo kalba.Jis buvo geras diplomatas.Jo valdomoj LDK įsigalėjo santarvė, vienybė ir drausmė.Metraščiuose rašoma, kad prieš Vytautą kariai drebėdavo iš baimės.Griežtas buvo karo žygio metu.tačiau už karinę tarnybą jis kariams gerai atsilygindavo.Buvo žemas, švelnių, moteriškų veido bruožų, temperamentingas ir judrus.Niekada negerdavo vyno, mėgo medžioti ir žaisti šachmatais.Mėgo juokdarius.Mokėjo rusų, lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbas.tačiau labai kaltinamas dėl to, kad pardavė žemaitiją kryžiuočiams ir nesugebėjo palikti palikuonio.Istorikas Glukošas pasakė: “Yra tikras dalykas, kad su Vytautu Lietuvos didybė iškilo ir su jo mirtimi pasibaigė.” Lietuvių bažnyčioms padovanojo daug žemių, ypač daug atseikėjo Vilniaus katedrai, kad iš jų pelno amžinai būtų laikomos pamaldos už jo ir žmonų vėles.Iki XVIa. Taip ir buvo elgiamasi. JOGAILA Jogaila ypač išryškėja kaip naujos politinės pakraipos valdovu.Pirmas jo nuopelnas jog apkrikštijo lietuvius ir atėmė dingstį kariaut su Lietuva.Iš pradžių konfliktavo su Vytautu, paskui susitaikęs nemažai prisidėjo prie Lietuvos išaukštinimo.40m. jie kartu valdė.Konstancos bažnytiniam susirinkime buvo sakoma jog jis turėjo vieną širdį ir vieną sielą.Tačiau Jogailai istorikai dažnai prikiša Krėvos sutartį, tačiau vidurio Europoje toks žingsnis buvo suprantamas ir normalus, nes monarchinę valstybę laikė paveldima nuosavybe ir elgtis galėjo kaip norėjo.Tačiau Jogaila buvo veidmainis, melagis, netęsėdavo pažadų, laužydavo sutartis, mėgo intrigas. Jogaila buvo silpnavalis ir lengvai pasiduodavo kitų įtakai.Iš tėvo Algirdo nepaveldėjo valdingumo.Per krikštą gavo Vladislovo vardą.Nieko negėrė, kukliai maitinosi ir nemėgo prabangos.Buvo labai tvarkingas.Būdamas karalium bendravo su mokytais žmonėmis todėl rėmė mokslą.Jogaila ypač daug nusipelnė Lenkijai išplėsdamas jos teritoriją.Be Lenkijos karaliaus jis turėjo Moldavijos bei Besarabijos gaspadoriaus titulą.Lenkai Jogailą laiko didžiausiu valdovu.Jis labai norėjo sūnaus, bet gimdavo tik mergaitės.Po Jadvygos mirties veda Oną, Lenkijos karaliaus Kazimiero anūkę.Susilaukia dukters Jadvygos kuri anksti miršta.1437m. vedė trečią kartą Elžbietą.Bajorai nenorėjo avantiūristės.išgyveno 2 metus, bet vaikų neturėjo.Paskutinė santuoka buvo laimingiausia-vedė Sofiją.jai buvo 17 metų.Susilaukė 2 sūnų- Vladislovo ir Kazimiero, kuris tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Miršta 1434m. sulaukęs 84 metų.

Istorija  Referatai   (33,87 kB)

Šiame straipsnyje siekiama išskirti veiksnius, kurie svarbūs valdymui pokyčių kontekste. Šiuolaikiniame pasaulyje akivaizdus valstybių ir visuomenių suartėjimas. Kalbant apie pokyčius, neišvengiamai kyla klausimų apie mūsų ateitį. Teisingas pokyčių ir jų padarinių numatymas dar šiandien leistų organizacijų vadovams keisti strategijas ir pasirengti rytdienai. Tai garantuotų konkurencinį pranašumą ir sėkmingą organizacijų veiklą. Pagrindinių kaitos poveikio sričių nustatymas yra viena svarbiausių šiandienos vadybos mokslo problemų.

Ekonomika  Tyrimai   (7 psl., 31,14 kB)

Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų. Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, ir atostogas, teisinį apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo atveju; suteiktų lygias galimybes darbui gauti, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties, seksualinės orientacijos, ar kitų individualių, su darbo rezultatais nesusijusių savybių, griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises, užkirstų kelią nelegaliam ir priverčiamam darbui. Todėl darbo teisės šaka nustato visuomeninius santykius, reguliuojamus darbo teisės normų, ir teisinio reguliavimo tikslus.

Vadyba  Referatai   (11 psl., 16,7 kB)

Kursinio projekto užduočiai įgyvendinti pasirinkau suprojektuoti UAB ,,Ritmas” verslo organizavimo procesą. Šį verslą t.y. sporto centro organizavimo projektavimą pasirinkau todėl, kad šitokio pobūdžio centras manau bus populiarus Palangos mieste, nes tai yra žmonių laisvalaikio praleidimo, atsipalaidavimo vieta. Daugelis žmonių pradeda daugiau rūpintis savimi, bei savo vaikų sveikata. Dėl užteršto oro bei nesubalansuotos mitybos ir sėslaus gyvenimo būdo, daugėja susirgimų dėl nejudraus gyvenimo būdo, o tai labai atsiliepia sveikatai. Atlikta analizė parodė, kad Palangoje (kur steigiame šią įmonę) yra tik du sporto paslaugas teikiantys klubai. Konkurentų paslaugos nėra aukšto lygio ir nepakankamos paslaugų pasiūlos.

Administravimas  Ataskaitos   (32 psl., 151,7 kB)

Karjera apibūdina pasisekimą gyvenime, bei sėkmingą veiklą. Asmeninę karjerą pasiekti sudėtinga, todėl būtina ją planuoti ir vystyti. Karjeros vystymas, kaip visą gyvenimą trunkantis procesas, žinių visuomenėje tampa ypač aktualus dėl darbo rinkos kaitos, gebėjimų prisitaikyti bei tobulinti profesinius gebėjimus. Už savo karjerą atsakingas kiekvienas žmogus, tačiau organizacija taip pat dalyvauja savo darbuotojų karjeros planavimo procese. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje dar tik pradedama plačiau diskutuoti apie asmeninės karjeros planavimo ir vystymo galimybes, bei atsirandančias problemas, koncentruojant dėmesį į klausimą, ar reikia, kokia iš to nauda?

Vadyba  Kursiniai darbai   (27 psl., 68,94 kB)

Elektroninis paštas - viena plačiausiai naudojamų interneto paslaugų. Pagrindiniai jo privalumai yra operatyvumas ir patogumas. Elektroninis paštas gali būti perskaitytas ir išsiųstas bet kokiu patogiu laiku. Tyrimai parodė, kad respondentai dažniau atsako į elektroninį laišką negu į tradiciniu būdu parašytą laišką.
Tai svarbu, jei jūsų dažnai nėra namuose, esate užsiėmęs žmogus, o pažįstami norėtų su jumis pabendrauti. Elektroniniu paštu jūs galėsite bendrauti su pažįstamais ir palaikyti draugystės ryšius, taip pat galėsite tvarkyti svarbius darbo reikalus.

Informatika  Pateiktys   (30 psl., 1,11 MB)

F.Nietzsche’ė ( 1844 - 1900 ) - veinas žymiausių vokiečių filisofų. F.Nietzsche’ė rašė asmeniškai atskleisdamas savo būtį, kaip esantis, gyvenantis joje. Todėl ir kiekvienam esančiam ir gyvenančiam nėra svetimi klausimai, kankinę didįjį filosofą. Skaitant ir priimant asmeniškai, nesunku pasiduoti informuojančiam F.Nietzsche’ės kalbėjimui ir tapti nekritišku. Pasirinkau F.Nietzsche’ės veikalą “Tragedijos gimimas”, kadangi buvo įdomu pažiūrėti, kaip Naujųjų laikų (19a.) mąstytojas žvelgia, kaip interpretuoja neišsemiamus senovės istorijos lobius. “Tragedijos gimimas” - F.Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus, beje ir po jo šis klausimas lieka atviras, tad naujųjų kartų filosofai savo mąstymo lygiu gali plėtoti šią problemą.

Lietuvių kalba  Analizės   (9 psl., 14,11 kB)

Kiekviena tauta savaip graži, bet mums lietuviams, turbūt užvis gražiausia ir brangiausia lietuvių tauta. Dabar mūsų tautą sudaro lietuviai, gyvenantys mūsų respublikos teritorijoje, ir išvykėliai gyvenantys svečiose šalyse. Dalis jaunosios kartos nori gyventi arba bent studijuoti užsienyje.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 3,39 kB)

Etinis pokalbis, vedamas su 5-10 klasės moksleiviais.

Pedagogika  Referatai   (8 psl., 17,93 kB)

Nuo senų laikų Kauno Laisvės alėja buvo ir tebėra kaip viena gražiausių, įspūdingiausių gatvių ne vien Kaune, bet ir, ne vieno specialisto nuomone, visoje šalyje. Praėjusiame amžiuje, keliasdešimt metų, čia veikė dviejų krypčių transporto eismas. Žymioji alėja jungia miesto Senamiestį su Nepriklausomybės aikšte, Vytauto parku, iš jos šakojasi gatvės į lygiagrečias Kęstučio ir S.Donelaičio gatves. Vidurinę alėjos gatvę puošia kuplios liepos – vienas išskirtinių jos elementų. Dar – fontanas, įdomūs šviestuvai, abipus išsirikiavusios senos ir naujesnės parduotuvės, kavinės, kavinukės, daug prieškariu ir dar anksčiau statytų namų. Tikriausiai visi gidai miesto svečius būtinai atveda į šią Kauno širdį. Turistams (ir ne tik jiems) patinka fotografuotis prie fontano, pasidairyti į parduotuvių vitrinas, pasėdėti kavinėse.

Kalbos kultūra  Analizės   (7 psl., 16,76 kB)

Infliacija yra laikoma viena opiausių makroekonomikos problemų. Norint išnagrinėti šią problemą, visų pirma reikia išsiaiškinti daugelį dalykų. Šio mano darbo objektas yra ‘Infliacija, jos priežastys, atmainos ir antiinfliacinė politika Lietuvoje”, todėl iš pradžių šioje mano temoje bus nagrinėjama infliacijos esmė, jos tempai, formos, matavimo būdai. Toliau aptariamos infliacijos priežastys ir pereinama prie infliacijos ir nedarbo ryšio bei infliacijos pasekmių aiškinimo. Ir galiausiai pereinama prie infliacijos mažinimo būdų. Kyla klausimas, ar infliaciją galima “pažaboti” ir kontroliuoti? Kadangi infliacija yra laikoma problema, turi būti ir jos sprendimo būdai ir kaip bandoma ją įveikti ir su ja kovoti.

Ekonomika  Referatai   (26 psl., 130,03 kB)

Tai tarpdisciplininė taikomojo mokslo ir technologijų šaka, apimanti darbą su mažomis medžiagų dalelėmis - nanodalelėmis, matuojamomis nanometrais (viena milijardinė metro dalis) bei jų pritaikymą technologijose. Nanotechnologijos apima medžiagas ir objektus ne didesnius nei apytiksliai 100nm. Nanotechnologijos istorija. 1959 m. R. Feynman paskaita „Ten, apačioje, yra daug vietos“ („Plenty of Room at the Bottom“).

Fizika  Pateiktys   (15 psl., 215,27 kB)

Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.

Lietuvių kalba  Analizės   (12 psl., 25,48 kB)

Kalbos vienetai. Fonema. Morfema. Žodžių junginys. Sakinys. Pagrindiniai žodžio požymiai. Ženklas. Ženklų rūšys. Žymiklis. Žyminys. Žodžio forma. Žodžio variantai. Jungimo funkcija. Žodžių funkcija.

Literatūra  Paruoštukės   (1 psl., 13,04 kB)

Terminas „Migracija“ (lot. migratio: keliavimas) turi keletą reikšmių. Sociologijoje migracija plačiąja prasme – ilgalaikė gyvenamosios vietos kaita (wikipedia.lt). Ji daro poveikį gyventojų pasiskirstymui, skaičiui, sudėčiai. Sociologinės migracijos teorijos žmogų laiko socialiu individu, kuris sprendimus keisti darbo ir gyvenamąją vietą priima veikiamas aplinkinių įtakos – teigiama, jog migraciją skatina įvairios formalios ir neformalios organizacijos, ypač giminių ir draugų tinklas svetimoje valstybėje, ne tik padedantis surasti naują darbovietę ar gyvenamąją vietą, bet ir palengvinantis kultūrinę adaptaciją.

Sociologija  Rašiniai   (10 psl., 15,75 kB)

Žmogus visada norėjo būti gražus ir sveikas. Nuo atsiradimo momento šioje žemėje jis ėmė rūpintis savimi, švarintis, gražinti kūną ir veidą. Skamba keistai, bet dekoratyvinę kosmetiką pirmieji pradėjo naudoti vyrai. Iš pradžių jie puošė ir dažė visą kūną ritualiniais, kariniais ir kitais tikslais, o vėliau jiems buvo atidarytos ir pirmosios kirpyklos. Moterys amžių amžius savo išvaizda rūpinosi tik namuose. Ir tik mūsų dienomis dekoratyvinė kosmetika - moterų prerogatyva. Kosmetika jau antikos laikais ėmė vystytis dviem kryptimis: odos priežiūra ir odos gražinimas, siekiant paslėpti trūkumus ir išryškinti privalumus. Pirmasis takoskyrą pastebėjo senovės Romos gydytojas Galenas, nuspelnęs „grožio mokslui“ ne mažiau, nei filosofijai.

Istorija  Referatai   (13 psl., 23,41 kB)

Šiuolaikinėje gamyboje darbo sąlygos būna labai įvairios ir sudėtingos. Nepaisant darbų saugos bei technologijos reikalavimų, užtikrinančių darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo aplinka neretai būna ne tik nepalanki dirbančiųjų sveikatai, bet kenksminga ir net pavojinga. Pavyzdžiui, darbo vietose išsiskiria daug šilumos, drėgmės, dulkių, kenksmingų ir nuodingų medžiagų, susidaro intensyviai cirkuliuojantys oro srautai, didelį triukšmą sukelia įvairūs mechanizmai, mašinos, staklės, presai, dirbančiuosius gali veikti rentgeno, radioaktyvūs spinduliai, elektromagnetinis, elektrostatinis laukas. Patalpose kartais gali susidaryti sąlygos, keliančios gaisro arba sprogimo pavojų.

Administravimas  Referatai   (28 psl., 116,1 kB)

Vertybių problema domino daugybę filosofų ir mokslininkų atstovavusių įvairias mokyklas ir pozicijas. Vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, moralines normas, tradicijas, savireguliaciją, vaizduotę ir visuomeninę nuomonę, o taip pat dar ilgesnį sąrašą labiau objektyvių ir materialių dalykų. Vertybės lydi mus kiekvieną dieną – padeda atskirti gėrį nuo blogio, viską įvertinti pagal savo vertybių sistemą, kurią suformavo tėvai, kuri keliavo ilgą laiką formuodamasi įvairiose sistemose ir režimuose. Vertybių pagalba mes judame pirmyn, planuojame, kuriame savo ateitį.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 6,73 kB)

Vaikai nuo seno auklėjami palyginti griežtai. Labai dažnai tėvai tam, kad nuslopinti neleistina savo vaikų elgesį, taiko fizinę bausmę. Yra tėvų, kurie mano, kad fizinė bausmė esant geriausią ir vienintelę auklėjimo priemonė, nepagalvodami apie pasekmes. Dažniausiai, atsitinka taip, kad fizinė bausmė daugiau gadina vaikus, negu taiso, nes panaudotas smurtas prieš vaikus gimdo smurtą.

Komunikacijos  Referatai   (4 psl., 6,17 kB)

Skaitymo nauda yra neišmatuojama, skaitymas ugdo kūrybinį ir kritinį mąstymą, skatina protinę veiklą, kalbos įgūdžius, padeda ugdyti demėsio koncentraciją. Knygos praturtina ir teikia gausybę informacijos. Dabar galime rasti daug įvairiu rušių bei žanrų literatūros kūrinių. Kiekvienas iš jų yra savitas ir ypatingas. Tad norėčiau aptarti savo asmeninį knygų dešimtuką.

Literatūra  Kalbėjimo temos   (2 psl., 7,16 kB)

Šiandien Lietuvoje dažnai kalbama apie patriotizmo stoką. Konservatyviai nusiteikę intelektualai ir politikai vis dar kartoja pasenusią giesmę apie Lietuvoje beišblėstančius patriotinius sentimentus. Apie tai neva byloja didėjanti emigracija ar menkas tautiečių pilietinis aktyvumas. Praeitą dešimtmetį kartoti konservatorių lozungai apie tautos vienybę šiandien tebesitęsia ne itin rafinuotais samprotavimais apie šalkauskišką tautos ir valstybės darną.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (3 psl., 11,34 kB)

Religija – savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas. Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiamos bent penkios versijos. Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.

Kita  Referatai   (14 psl., 115,91 kB)

Kultūra (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas) žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (7 psl., 39,02 kB)

Patriotizmo potemė su įžanga, dėstymu ir pabaiga. Patriotizmas šaliai kai stengiamasi išlaikyti lietuviškas tradicijas švenčių metu – tokių kaip Kalėdos, Velykos, Joninės, krikštynos, santuokos, taipogi išsaugoti papročius. Patriotizmas ugdomas per švietimo sistema, žiniasklaidą,ir religines institucijas, valstybinių ir tautinių švenciu metu, patriotinės organizacijas - Skautai, Ateitininkai, Šauliai, karių savanorių susivienijimai ir kt., kurios vadovaujasi šukiu - „Dievui ir Tevynei“ ar pan. Patriotizmu persmelkti valstybiniai himnai.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 5,7 kB)

Vienas žymiausių Renesanso epochos dramaturgų Viljamas Šekspyras per savo gyvenimo metus sukūrė daugybę dramos kūrinių bei sonetų. Pasaulio istorijoje V.šekspyras žinomas kaip tragedijų autorius. Šis dramaturgas savo kūriniuose parodo blogio kovą prieš gėrį, nusivilima žmogumi, bet kartų sukuria itin drasius ir garbingus charakterius. Vienas iš garsesnių Šekspyro kūrinių yra „Hamletas“.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,05 kB)

1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.

Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)

Savivaldybėse politinė ir vykdomoji valdžia nėra atskiros, merą renka politinių partijų "balsavimo mašina". Profesinės ir asmeninės mero, kaip vadovo, politinio lyderio, savybės tampa politikų manipuliacijų objektu, jis tampa politinės rinkiminės sistemos įkaitu. Tokioje savivaldoje sprendimus priima, juos vykdo, administruoja bei kontroliuoja tie patys žmonės. Ypatinga sistema gimdo korupciją, suinteresuotų grupių, asmenų sprendimus ir kitas ydas.

Teisė  Referatai   (12 psl., 20,4 kB)