Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rasti 1044 rezultatai
Pastaruoju metu pastebėta, kad vartojama labai daug informacinių technologijų anglų kalbos skolinių. Todėl nusprendėme sukurti kompiuterinių žargonų žodyną, kuris padėtu orientuotis vyresnio amžiaus žmonėms, bei padėtu pažengusiems vartotojams parašyti rašto darbus taisyklinga lietuvių kalba.
Projekto tikslai:
1. Sukurti kompiuterinių terminų žargonų duomenų bazę.
2. Žargonų išvedimas pagal abėcėlę.
3. Sukurti paiešką pagal vartotojo įvestus simbolius.
4. Sukurti galimybę vartotojui papildyti žargonų duomenų bazę.
5. Duomenų bazės peržiūrą pagal kategorijas: žargonai – lietuviški terminai arba lietuviški terminai – žargonai.
6. Sukurti funkciją kuri leistu vartotojui atsispausdinti norimus žargonus ir jų vertimą.
UAB "Šiltukas" verslo plano sudarymas
2010-12-20
UAB “Šiltukas” teiks langų sandarinimo, įvairaus remonto ir apdailos (plytelių, metlako klijavimas, pakabinamų lubų montavimas, parketo klijavimas, kalmias dailylentėmis, tapetavimas ir pan.) paslaugas.Ši veikla yra perspektyvi, nes Mažeikių mieste vis daugiau namų yra renovuojami, o visi gyventojai nori turėti šiltus, tvarkingai ir kokybiškai suremontuotus namus.Įmonė savo veiklą pradės tik tada, kai bus ištirta rinka, išanalizuotos vartojo savybės, nustačius potencialią rinką, paskaičiavus prognozuojamą savikainą ir prognozuojamą pelną, bei įvertinus galimus rizikos faktorius. Tikimasi gauti iš banko paskolą, už kurią bus pirkti reikalingi įrankiai, įrenginiai. Jau yra numatytos patalpos išsinuomojimui strategiškai patogioje vietoje – Gamyklos gatvėje. Ši vieta patogi, nes yra geras privažiavimas, patogi vieta efektyviai reklamai, nes ši gatvė yra ganėtinai judri, todėl bus matoma daugeliui potencialių klientų. Paskolą tikimasi atiduoti dalimis kiekvienais metais, mokant palūkanas.
Kas yra prekė? Literatūroje pateikiami tokie prekės apibrėžimai: „Prekė – tai marketingo komplekso elementas, apimantis sprendimus ir veiksmus, susijusius su pardavimo objekto kūrimu ar keitimu; Prekė yra visa tai, kas gali tenkinti vartotojų norus ir poreikius, būti siūloma rinkoje pirkėjų dėmesiui, pirkimui ir vartojimui ar naudojimui; Prekė yra produktas skirtas mainams. Marketinge apibrėžiant prekę, akcentuojamas vartotojų poreikių patenkinimas, todėl išsamiausią prekės apibrėžimą marketinge pateikia Ph. Kotleris: Prekė yra visa tai, kas gali patenkinti vartotojų poreikius, ir tai, kas siūloma rinkai, siekiant pritraukti vartotojų dėmesį, plėtoti vartojimą, įskaitant fizinius objektus, paslaugas ir idėjas.“ [3,p.21].
Rinkimų sistemos ir jų politinės pasekmės
2010-09-23
Temos aktualumas. Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, tautos politinės valios išraiška. Rinkimai vaidina svarbų vaidmenį šalies politiniame gyvenime. Jie užtikrina faktinį piliečių dalyvavimą sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus” . Taigi, rinkimų paskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės valdžios institucijų suformavimas.
Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo.
Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija .
Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję.
Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų.
Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI.
Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas.
Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą.
Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją.
Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai.
1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių.
Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą.
1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją":
l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda.
2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui.
3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos.
5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo.
9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią.
10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas.
12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta.
Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai.
1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams.
Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes
Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika.
Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi.
Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”.
Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai.
1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti.
1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos".
Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės.
1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą.
Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai.
Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus.
Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams.
"Banginio ir liūto kova"
Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė.
Prancūzijos karas su nauja koalicija
Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija.
Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose.
Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją.
Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse.
Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas.
Kontinentinė blokada
1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija.
1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją.
Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga.
Briumero 18-oji
Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis.
Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.
Napoleonas - žmogus
2010-06-03
Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį.
Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais.
Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui...
Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”.
Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis.
I. Napoleono Bonaparto jaunystė
“Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...”
Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą.
Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus.
Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai.
Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams .
Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas.
Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas .
Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno.
Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų.
Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų.
1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais .
Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas.
Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais.
Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais .
Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų.
„Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“
Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija.
Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai.
Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“
Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai .
II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai
Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais.
Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas.
Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis.
Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ .
Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją.
Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.
Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo.
Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija .
Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję.
Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų.
Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI.
Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas.
Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą.
Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją.
Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai.
1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių.
Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą.
1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją":
l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda.
2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui.
3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos.
5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo.
9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią.
10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas.
12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta.
Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai.
1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams.
Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes
Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika.
Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi.
Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”.
Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai.
1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti.
1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos".
Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės.
1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą.
Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai.
Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus.
Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams.
"Banginio ir liūto kova"
Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė.
Prancūzijos karas su nauja koalicija
Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija.
Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose.
Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją.
Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse.
Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas.
Kontinentinė blokada
1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija.
1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją.
Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga.
Briumero 18-oji
Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis.
Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.
Napoleonas - žmogus
2010-06-03
Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį.
Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais.
Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui...
Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”.
Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis.
I. Napoleono Bonaparto jaunystė
“Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...”
Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą.
Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus.
Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai.
Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams .
Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas.
Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas .
Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno.
Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų.
Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų.
1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais .
Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas.
Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais.
Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais .
Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų.
„Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“
Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija.
Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai.
Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“
Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai .
II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai
Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais.
Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas.
Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis.
Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ .
Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją.
Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.
Kūrybiškumas, tai asmens sugebėjimas atrasti kažką nauja, priversti save stengtis perlipti per save patį ieškant naujų idėjų, kuriant genialias mintis, sumąstymus, darbus ar sprendžiant užklupusias problemas... Problemų sprendimo efektyvumas priklauso ne tiek nuo žinių ar įgūdžių, kiek nuo ypatingo sugebėjimo užduotyse esančią informaciją panaudoti greitai ir įvairiais būdais. Siekiant rezultato neišvengiamai tenka naudotis jau turimomis žiniomis, tačiau svarbu, kad galiausiai būtų gautas naujas ar netikėtas derinys, o ne turimų žinių visuma. Dažniausiai kūrybiškumas apibrėžiamas kaip žmogaus gebėjimas atrasti naujus ir originalius sprendimus, daryti ką nors unikalaus, atrasti naujus darinius, naudotis platesne nei duota informacija, valdyti situacijas, tobulinti ar keisti pasaulį, kad šis geriau atitiktų žmonių poreikius ar panašiai.
Pagrindinės kompiuterio dalys: atmintis, įvedimo įrenginys, išvedimo įrenginys, aritmetinis-loginis įrenginys, valdymo įrenginys. Sveikieji skaičiai kompiuteryje vaizduojami dvejetainiu kodu, skaičiui skiriant kažkokį kiekį baitų, priklausomai nuo to, kokiam tipui priskiriamas skaičius. Norint pavaizduoti neigiamus skaičius, reikalingas papildomas kodas. Jis reikalingas tam, kad būtų galima atimtį išreikšti sudėtimi. Norint užrašyti neigiamą dvejatainį skaičių, reikia žinoti, kiek bitų skiriama teigiam skaičiui.
UAB “Prie Luksto” marketingo plano analizė
2009-07-09
Šiame darbe nagrinėjamos UAB "Prie Luksto" marketingo plano dalys. Šiandieninėje verslo literatūroje vis daugiau kalbama apie paslaugų marketingą, kadangi paslaugų sfera yra viena perspektyviausių, sparčiai besiplėtojančių ūkio sferų. Tokią tendenciją nulėmė daugelis priežasčių. Paslauga yra specifinė prekė, nors ir turi daugelį paprastos prekės požymių. Ji nėra pirmo būtinumo prekė – poreikių tenkinimo piramidėje yra aukštesniame lygmenyje nei maistas, būstas ar drabužiai.
Faktoringas
2009-07-09
Šimtai tūkstančių pasaulio įmonių, sudarydamos pirkimo - pardavimo sandorius, naudojasi faktoringo kompanijų paslaugomis. Faktoringas leidžia pritraukti papildomų lėšų prekybai finansuoti, užtikrina stabilius pinigų srautus bei palengvina jų planavimą, sumažina valdymo ir administracines sąnaudas, gali eliminuoti riziką, susijusią su blogais debitoriniais įsiskolinimais, todėl įmonės daugiau išteklių gali skirti savo pagrindinei veiklai.
Politikos mokslas - socialinis mokslas
2009-07-09
Politikos mokslas nuo kitų socialinių mokslų skiriasi tuo, kad vis dar bandoma atsakyti į tokius klausimus kaip: "Kokia yra politinių mokslų, kaip atskiros disciplinos, apimtis ir kokie šios disciplinos moksliniai tikslai?". Ir kas keisčiausia: "Ar politiniai mokslai iš viso yra mokslai, jei taip, tai kuria prasmė?".
Opertyvioji atmintinė RAM
2009-07-09
RAM atmintis – kompiuterio darbinė atmintis, laisvai skaitoma iš bet kurios vietos. Cache - tarpinę, arba buferinę, atmintis L1 atmintis - pirmine tarpine atmintimis SRAM - statinė atmintis. Kaip ir seka iš jos pavadinimo, gali saugoti informaciją statiniame režime – t.y. kiek norima ilgai kai nėra kreipimosi (bet esant maitinančiai įtampai).
Platonas (-428/427-348-347m.p.m.e.) sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų.Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygą, Demokritui sukūrus alomizmo teoriją. Taip atsirado Platono ir Demokrito linijos filosofija, kurios iki šiol išreiškia kovą tarp materializmo ir idealizmo. Platonas gimė tada, kai Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs savo viršūnę. Jo tėvai buvo turtingi ir kilmingi žmonės, todėl Platono kūrybai buvo sudarytos visos sąlygos.
Platono idealios valstybės modelis
2009-07-09
Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 pr. m. e.) - graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Platonas - objektyvinio idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją. Parašė apie 30 filosofinių dialogų, sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Dialoguose konfrontuodamas ir derindamas nuomones, stengėsi atskleisti filosofijos sąvokas.
Pensijų reforma Lietuvoje
2009-07-09
Referato tema „Pensijų reforma Lietuvoje“ šiuo metu yra labai aktuali tema, kadangi nuo 2001 m. Lietuvoje vyksta pensijų sistemos reforma, kuri pagal Pensijų sistemos reformos įstatymą, priimtą 2002 m. gruodžio 3 d., dar vyks iki 2007 m. Ši reformą palietė ir palies ne tik pensijinio amžiaus žmones, bet ir, mus, jaunus žmones. Todėl pabandysiu paanalizuoti šį procesą ir pateikti išvadas.
Įmonės marketingo makroaplinka
2009-07-09
Bet kokia žmogaus veikla gyvenime yra sąlygojama jo nepasitenkinimo esama ar būsima padėtimi. Jo norą veikti skatina noras pakeisti, patobulinti ir kurti aplinką, užtikrinti sau ir savo šeimynykščiams gerą pragyvenimą. Kad žmogus galėtų tinkamai save realizuoti ir užsitikrinti sau normalų gyvenimą, o ne tik egzistavimą, jis drauge su kitų individų pagalba steigia įvairias organizacijas. Organizacijos narių įsivaizduojami ar mąstomi veiksmai kaip keisti tą aplinką yra vadinami tikslais.
Gamybos marketingas
2009-07-09
Marketingo tarnybos veikla įmonėje yra labia svarbi, nes pirkėjas yra įmonės šeimininkas. Marketingo uždavinys yra ne tik surasti klientą, bet ir jį išlaikyti. Marketingo tarnybai keliamo reikalavimai- sistemos lankstumas, mobilumas, sugebėjimas greitai prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Rinkos sąlygomis tikslai įmonėse labia greitai kinta, todėl sprendimai turi būti labai operatyvūs, atlikti konkretiems uždaviniams spręsti. Todėl kiekvienas darbuotojas turi savo tarnybines pareigas., kur turi būti reglamentuotos jo teisės.
Savivaldybės finansai
2009-07-09
Viena iš demokratijos pasireiškimo formų yra savivalda. Vietos savivalda - "tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius".
Valiutų valdybos modelis
2009-07-09
Valiutos kursas su bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išsilaikyti palūkanų normas bei infliaciją valiutų valdybos šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau išimtys pasitaiko šalyse, pakeičiančiose centrinio banko sistemą su didele infliacija į valiutų valdybos sistemą. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse.
Obligacijos
2009-07-09
Obligacija – tai skolos vertybinis popierius, arba, paprasčiau tariant, tai yra tarsi investuotojo paskola bendrovei. Investuotojas skolina bendrovei tam tikrą pinigų sumą iš anksto nustatytomis sąlygomis ir sutartam laikotarpiui. Pasibaigus nustatytam laikui, bendrovė grąžina investuotojui pasiskolintą pinigų sumą (išperka obligaciją) ir už leidimą naudotis pinigais sumoka investuotojui.
Politines teorijos
2009-07-09
Kas tai yra politika? Politika yra labai sudėtinga ir sunkiai apibrėžiama sąvoka. Suvokti politika yra labai problematiška dėl jos įvairiapusiškumo ir turinio platumo, kadangi egzistuoja įvairios politikos sakos. Daugelis politologu skirtingai apibudina politikos terminą, tačiau iš jų visu galime išskirti dvi politikos sampratos grupes. Pirmajai priklauso tie, kurie politika sieja su valstybes arba vyriausybes veikla.
Interneto istorija
2009-07-09
Kompiuterijos ir interneto laikotarpių klasifikacija paremta JAV nekomercinės žiniasklaidos susivienijimo PBS (www.pbs.org) sudarytu „Gyvenimo internete“ modeliu. Superkompiuterinio tinklo pradžia (1962 – 1969). JAV gynybos departamento agentūra ARPA pradėjo projektuoti nedidelį superkompiuterinį tinklą „Arpanetą“.
Darbas įvertintas puikiai dešimtuku. Tikslas – susipažinti su apsaugos priemonėmis nuo mechaniko, padegamojo ginklo ir elektromagnetinio poveikio. Uždaviniai: - trumpai apibūdinti mechaninio poveikio, padegamojo ginklo ir elektromagnetinio poveikio charakteristikas; - trumpai aprašyti jų poveikį žmonėms ir įvairiems įrenginiams; - aprašyti apie apsisaugojimo galimybes ir apsaugos priemones nuo jų. >Pasaulyje atsitinka daug skaudžių dalykų. Tačiau apie tai susimąstome tik tada kai jau viskas įvykę.
Pensijų sistema
2009-07-09
Europoje socialinis draudimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje kaip pramoninės revoliucijos padarinys. Lietuva ilgai buvo agrarinė valstybė. Socialinis draudimas buvo įteisintas tik 1926 m., bet jis nebuvo visuotinis. Veikė tik atskiros draudimo rūšys. 1940 m. sovietų okupacija nutraukė dar nespėjusias susiklostyti socialinio draudimo tradicijas.
Internetas
2009-07-09
Referatas istotijai apie interneto atsiradimą. Internetas - tai pasaulinis kompiuterių tinklas. Atskiri iki kelių kilometrų nutolę kompiuteriai yra jungiami į vietinius tinklus, vietiniai tinklai įvairiomis ryšio priemonėmis jungiami tarpusavyje. Taip kuriamas tarptautinis kompiuterių tinklas - internetas.
Paslaugos samprata ir savybės
2009-06-29
Paslaugų savybės. Tradicinio ir paslaugų marketingo skirtumai pagal J. Shaw. Paslaugų ir prekių skirtumai pagal Christopher H. Lovelock. Paslaugų ir gaminių (prekių) marketingo paskirties palyginimas (iš Lietuvos ūkio žurnalo). Paslaugų ir gaminių (prekių) marketingo tyrimų skirtumai. Esminiai paslaugų ir fizinių prekių skirtumai. Paslaugų ir materialiųjų prekių skirtumai.
Mokslinio tiriamojo darbo "Lietuvs prekių bei paslaugų eksporto analizė, jos plėtros ir skatinimo strateginių krypčių parengimas" ataskaita
Sistemos su eile
2009-06-04
Markovo procesai sistemoje su neribota eile. Paprastasis paraiškų srautas, aptarnaujamas sistemos, esant ribotam laukimo laikui eilėje. Litlo formulė. M/M/1 sistema. Markovo procesų naudojimas procesams daugiakanalėse sistemose su eilėmis analizuoti. Paprastojo paraiškų srauto aptarnavimas daugiakanale sistema su eile. Primityviojo paraiškų srauto aptarnavimas daugiakanale sistema su eile. Primityvusis paraiškų srautas, aptarnaujamas visiško pasiekiamumo linijų pluoštu su eilę paliekančiomis paraiškomis. Sistemų su nuostoliais ir eile, aptarnaujančių paprastąjį paraiškų srautą su pakartojamomis paraiškomis, imitacinis modelis.
