Gyvendami technologiniame amžiuje, galime lengvai pastebėti kaip spartėja mūsų gyvenimas, kaip vystosi inovacijos, kokią neigiamą ar teigiamą įtaką tai turi Lietuvos ūkiui ir jo vystymuisi. Lietuvos ūkis ir jo struktūra yra neatsiejama šalies dalis, todėl yra labai svarbu skirti atitinkamą dėmesį ūkiui ir jo plėtrai.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (31 psl., 598,79 kB)

Sąvoka „ ryšiai su visuomene“ per paskutinius kelerius metus tapo itin madingas, tačiau ryšių su visuomene specialistai pastebi, kad anaiptol ne visi, net tokiomis paslaugomis pasinaudojusieji žino, kas tai yra. Dažniausiai ryšiai su visuomene suprantami, kaip ryšiai su žiniasklaida ir organizacijos reklama, nes būtent šie veiklos elementai yra matomi, o kita ryšių su visuomene veikla yra nematoma.

Administravimas  Referatai   (15 psl., 26,14 kB)

Valentino Garavani gimė 1932 m., Milane, vienoje iš mados ir stiliaus sostinių, kur savitumas, originalumas ir tendencingas asmenybės išskirtinumas verčia suktis visa, kas gali būti svarbu. Nežinia, kas formavo Valentino skonį ir kūrybos stilistiką, tačiau dar būdamas mokykloje, jis atsiskleidė kaip asmenybė, tiksliai žinanti savo kelią – kelią link mados aukštumų. Šiame žodžių žaisme, tuomet dar jaunajam Valentino, tilpo keli pasauliai: stiliaus, žaismo, aistros, moteriškumo, gyvybingumo ir energijos, charizmos ir kūrybinės laisvės. 
Ankstus, tačiau tikslingas ir aiškus jaunojo Valentino pašaukimo supratimas, septyniolikmetį paauglį nuvedė į mados šventyklą – Prancūziją, Paryžių. Po kelerių metų kruopštaus darbo „Jean Desses“ ir „Guy Laroche“ mados namuose, atėjo laikas Valentino vardui suskambėti individualiai ir laisvai – taip 1960 m. pradžioje, Romoje, duris atvėrė asmeninė kūrėjo ateljė.

Architektūra ir dizainas  Projektai   (28 psl., 3,18 MB)

Visu savo gyvenimu ir darbais įrodęs ištikimybę savo tėvynės žemei, pagal poetinės kūrybos kredo žemininkų grupuotei priskiriamas poetas2007m. vasario 9 d. atgulė Antakalnio kapinių žemelėj amžinojo poilsio. Mirtis pasiėmė šį visai mūsų tautai brangų žmogų belikus tik 2 dienom iki 92-ojo gimtadienio (poetas gimęs 1917-02-11). Kad jo kūryboje deklaruojama ištikimybė gimtajai žemei nėra tik tušti žodžiai, labiausiai turbūt byloja poeto grįžimas iš JAV į Lietuvą 1995-aisiais – labai nedaug žmonių, pagyvenusių Vakarų civilizacijos pasaulyje, ryžtasi su šeimomis sugrįžti.

Literatūra  Projektai   (1 psl., 148,97 kB)

Gripo istorija neatsiejamai susijusi su epidemijomis. Pirmą kartą gripas buvo paminėtas dar Hipokrato, tačiau jo istorija prasidėjo 1889 metais, kai buvo aprašyta pirmoji infekcijos epidemija. Pirmąjį smūgį gripas smogė 1918 metais, kai prasidėjo gripo pandemija “ispanka’, kuri tęsėsi 4 metus ir tada gripu persirgo 500 milijonų žmonių ir mirė apie 20 milijonų žmonių.

Medicina  Referatai   (7 psl., 19,71 kB)

Kontracepcija - tai šeimos planavimas, priemonės išvengti pastojimo ir nėštumo. Pagrindinis kontraceptikų tikslas – apsaugoti nuo nėštumo. Tam yra daugybė skirtingų būdų bei kontraceptinių priemonių. Indikacijos: kontracepsija Kontraindikacijos: nėštumas, kepenų funkcijos sutrikimas, širdies, kraujagyslių (taip pat ir smegenų) bei tromboembolinėmis ligomis, taip pat moterims kurių giminėje buvę vėžiniai susirgimai, sunki hipertenzija, sunkus cukrinis diabetas, otosklerozė, sutrikęs lipidų metabolizmas, dėl neaiškios priežasties kraujuoja iš makšties.

Medicina  Referatai   (8 psl., 24,45 kB)

The mass media plays very important role in our life. It helps us to learn what is happening in the world very fast. Mass media includes newspapers, magazines, radio and television. Nowadays there are so many newspapers a. magazines, radio station a. TV channels that we have to be very selective a. choose the best of them.

Anglų kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 7,67 kB)

Salomėja Nėris gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų šeimoje. Šeimoje ji buvo vyriausias vaikas, turėjo du brolius - Bronių ir Viktorą, bei seserį Onutę. Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms.

Lietuvių kalba  Referatai   (7 psl., 52,54 kB)

Pasirinkta tema yra labai aktuali ir įdomi mūsų visuomenėje, ypač jaunimo tarpe. Jauno žmogaus branda, jo klystkeliai, nuosmukiai ir kilimas kartais priverčia praeiti ne vieną ,,gatvės universitetą,. Žodis ,,subkultūra,, daugeliui iš mūsų beveik nieko nesako ir gal būt mes net nesuprantame jo reikšmės ir prasmės. Bet ,,subkultūra,, egzistuoja mūsų kasdienybėje, tarp mūsų pačių, čia ir dabar.

Psichologija  Referatai   (16 psl., 41,17 kB)

Viskas prasidėjo 1744 kai James‘as Watt‘as paleido savo pirmąjį garo variklį Soho dirbtuvėse, Anglijoje. Tai buvo ekonomikos ir žmogaus civilizacijos vystymosi pradžios variklis, kuris davė atspyrį olimesniam progresui. Deja garo variklis sunaudojo tik apie 10% degimo metu išskiriamos energijos, tad žmonies reikėjo efektyvesnio energijos panaudojimo būdo. Čia buvo prisiminta 1680 metais Huyghens‘o ir Papin‘so pirmieji vidaus degimo variklio bandymai su paraku.

Fizika  Referatai   (5 psl., 288,99 kB)

Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz. : Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).

Literatūra  Konspektai   (12 psl., 26,14 kB)

Nors dažnas lietuvis apgailestauja dėl savo tėvynės geologinių turtų stygiaus, esą Lietuva tėra vienas didelis mėlio karjeras, tenka pripažinti, kad jis didžiai klysta. Nepaisant to, kad Lietuva turi kur kas mažiau naudingųjų iškasenų, negu mūsų kaimynė Rusija, nuo kurios teikiamų žemės gelmių turtų yra dalinai ar net visiškai priklausoma, mūsų šalis turi įvairių naudingųjų iškasenų, kurių jai pakanka patenkinti ir vidaus rinkai, ir eksportuoti. Lietuvoje daugiausia išgaunama statybinių medžiagų, taip pat durpių ir naftos.

Geologija  Referatai   (11 psl., 714,48 kB)

Kai dauguma tinklo mazgų yra terminalai, centrinis greitaeigis didysis kompiuteris (mainframe), vadinamas valdančiuoju kompiuteriu (host computer). Kai tinklo mazgai yra asmeniniai kompiuteriai, centrinis kompiuteris paprastai esti mikrokompiuteris, turintis didelės talpos diskus, kurie naudojami mazgų informacijai saugoti. Tokio tipo centrinį kompiuterį galima vadinti bylų baze (file server). Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai vienu metu gali naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jeigu jo darbas dėl kurių nors priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes tinklos mazgai tiesiogiai tarpusavyje sujungti. Iš kelių pavienių žvaigždinių tinklų sudarius vieną kelių lygių sistemą, gaunamas vadinamasis hierarchinis tinklas (hierarchical network). Tokiom tinklo aukštesniojo lygio mazgai yra žemesniojo lygio kompiuteriai. Magistralinis tinklas dauguma vietinių tinklų yra magistraliniai arba žiediniai. Visi magistralinio tinklo kompiuteriai sujungiami viena magistrale - susuktų laidų pora, koaksialiniu arba optiniu kabeliu. Magistralėje vienu metu gali būti tik vieno kompiuterio siunčiama informacija. Galimi du kompiuterio prijungimo prie magidtralės būdai: centralizuotas ir laisvas. Pirmuoju būdu, kuris yra tipiškas vietiniams tinklams, vienas tinklo kompiuteris išskiriamas kaip vedantysis (boss computer), kuris pagal nustatytą algoritmą sprendžia ir duoda nurodymus, kada ir kas gali jungtis prie magistralės. Antrojo, dar vadinamo “tuščio lango” jungimo būdo (CSMA/CD - Carrier Sense Multiple Access with Colosion Detection) esmė yra tokia: 1) kiekvianas kompiuteris per magistralę gali “girdėti” visus kitus tinklo kompiuterius. 2) jeigu magistralėje yra “tuščias langas”, t.y. niekas nesiunčia informacijos, galima pradėti siųsti savąją. Jeigu magistralė užimta, reikia laukti, kol “tuščias langas” atsiras. 3) vienu metu “tuščią langą” gali užfiksuoti keli kompiuteriai, todėl tuo pačiu metu magistralėje gali atsirasti duomenys, keliaujantys iš kelių šaltinių. 4) informacija siunčiama porcijomis, po kiekvienos jų “išklausant” magistralę: jeigu joje yra tik siunčiama informacija, galimasiųsti sekančią porciją, jeigu magistralėje informacijos yra daugiau, negu buvo išsiųsta, vadinasi, tuo pačiu metu dirbo ne vienas siuntėjas, ir anksčiau siųstą porciją reikės pakartoti užfiksavus kitą “tuščią langą”. Vienas iš plačiau naudojamų magistralinių tinklų yra Ethernet. Tai JAV kompanijų Dec, Intel ir Xerox idėjų, paiūlytų dar 1974 m., relizacija, kuriai labai artimas ISO DIS 8802.3 standartas, nustatantis mechanines ir elektrines fizinio informacijos perdavimo charakteristikas. Kad įvairių gamintojų sukurti įrenginiai galėtų dirbti drauge Ethernet tinkle, jiems nustatyti gana griežti reikalavimai ir apribojimai: 1) perdavimo greitis - 10 Mbps 2) kompiuteriai nuo magistralės gali būti ne toliau, kaip už 50 metrų. 3) magistralė gali būti sudaryta iš atskirų segmentų, kurių kiekvieno ilgis neviršija 2500 metrų. 4) tarp bet kurių tinklo kompiuterių gali būti ne daugiau 5 magistralės segmentų. 5) viename tinkle gali būti iki 1024 kompiuterių. 6) tinkle galima naudoti vieną iki 1000 metrų ilgio ryšio liniją su signalų stiprintuvais abiejuose galuose, jeigu bendras šios linijos ir prijungtos magistralės ilgis neviršija 2500 metrų. Žiedinis tinklas Tokio tinklo magistralėje kiekvienas kompiuteris yra įjungtas taip, kad galėtų ne tik siųsti ir priimti jam skirtą informaciją, bet ir retransliuoti toliau tą jos dalį, kuri adresuota ne jam. Tam, kad, dugedus kuriam nors kompiuteriui, žiedinis ryšys nenutrūktų, retranslaivimo stiprintuvai paprastai atskiriami nuo paties kompiuterio. Paprasčiausiu atveju žiediniame tinkle būtų galima dirbti “tuščio lango” būdu. Tačiau tik tol, kol kuris nors siuntėjas apsirikęs nurodys tinkle nesančio gavėjo adresą. Tuomet informacija keliaus ratu - kiekvienas kompiuteris ją vis perdavinės sekančiam. Šis atvejis rodo, kad tokiame tinkle reikalingas tam tikras centralizuotas valdymas - kažkas turi sekti ir pašalinti “niekieno” informaciją ir pranešti apie tai siuntėjui. Praktikoje naudojami keli žiedinio tinklo variantai. Populiariausieji jų - tai Kembridžo žiedas (Cambridge ring) ir žymėtasis žiedas (Token ring). Kembridžo žiedo esmė yra ta, kad tinkle keliauja tik vienas fiksuoto dydžio informacijos minipaketas, atliekantis voko vaidmenį. Kiekvienas žiedo kompiuteris, gavęs tokį voką, patikrina nurodytą gavėjo adresą. Jeigu informacija adresuota jam, ji perskaitoma. Jeigu tas kompiuteris turi siunčiamos informacijos, ji “įdedama” į voką ir “užrašomas” naujas gavėjo adresas, jeigu ne - žiedo kaimynui perduodamas tuščias vokas. Visais atvejais informaciją galima persiųsti tik turint tuščią voką. Voko judėjimą kontroliuoja specialus kompiuteris, vadinamas monitoriumi, kuris ir pašalina “niekieno” laiškus, informuodamas apie tai siuntėjus. Žymėtasis žiedas sukurtas apie 1986 metais IBM kompanijoje ir skirtas asmeniniams kompiuteriams. Tokiame žiede keliauja ne vokas, o žymė - leidimas perduoiti informaciją. Tik gavus šią žymę, informacija gali būti siunčiama gavėjui. Aišku, kad siunčiant “nesiklausom” magistralės, nes žiede yra tik viena žymė, o tai reiškia, kad tuo pačiu metu informaciją gali siųsti ttik vienas tinklo abonentas. Perdavus visus duomenis, žymė siunčiama žiedo kaimynui. Panašiai kaip Kembridžo žiede, vienas kompiuteris čia seka žymės judėjimą bei naikina nesančių adresatų informaciją. Kadangi žiediniuose tinkluose vienas kompiuteris turi atlikti centralizuoto valdymo funkcijas, tinklų darbo patikimumą lemia monitorių darbas. Globalinis tinklas Šį tinklą sudaro mažesnių (vietinių) tinklų visuma. Vietiniai tinklai (toliau jie vadinami globaliojo tinlko sistemomis) tarpusavyje gali skirtis technine bei programine įranga. Todėl labai svarbu užtikrinti vienodą informacijos supratimą visose tinklo sistemose. Du nutolę vartotojai gali bendrauti dviem būdais: persiųsti informaciją tiesiogiai sujungtomis fizinio ryšio grandinėmis arba perduodami ją atskiromis porcijomis per tarpines tinklo sistemas. Pagal tai globalieji tinklai skirstomi į komutuojamųjų grandinių tinklus (Circuit Switched Networks) ir komutuojamųjų paketų tinklus (Packet Switched Networks). Ryšio seansas komutuojamųjų grandinių tinkle yra tapatus telefoniniam dviejų abonentų pokalbiui. Linijos naudojimo intensyvumas ir ja perduodamos informacijos turinys priklauso tik nuo dialogo dalyvių. Aišku, kad abiejų galų siuntimo ir priėmimo įranga turi būti suderinta, o abonentai turi abiem suprantama kalba. Didžiausias tokio tinklo privalumas yra duomenų perdavimo operatyvumas, nes nėra informacijos keitimų. Trūkumai yra šie: gali bendrauti tik identiškų tinklo sistemų abonentai, ryšio linija gali būti neefektyviai naudojama. Ryšį komutuojamųjų paketų tinklu galima palyginti su abipusiu telegramų siuntinėjimu. Perduodant duomenis turi būti žinomas gavėjo adresas. Skirtingos tinklo sistemos gali naudoti skirtingas adresavimo formas ir duomenų vaizdavimo pavidalus. Tačiau kiekvienoje sistemoje tai turi būti suderinta, pakeičiant gaunamą informaciją į sistemoje priimtą išraišką. Šias funkcijas atlieka tarp skirtingų sistemų esančios sąsajos (gateway). Visa perduodama informacija yra skaidoma į atskirus blokus, vadinamus paketais (iš čia kilęs ir tinklo pavadinimas). Kiekviename jų yra gavėjo adresas ir suomenys. Visuose tinklo mazguose tikrinami paketų adresai, pagal kuriuos nustatoma, kuris paketas į kurį mazgą turi būti perduotas. Tokiu būdu paketai gali keliauti per sistemas tol, kol pasieks adresatą. Pagrindinis komutuojamųjų paketų tinklo privalumas yra tas, kad jame gali bendrauti visiškai skirtingų tinklo sistemų abonentai. Be to, tinklo įranga užtikrina efektyvų ryšio kanalo naudojimą, nes jis užimamas tik tuomet, kai perduodami duomenys. Natūralu, kad informacija tokiame tinkle bus perduodama lėčiau negu komutuojamųjų grandinių tinkle, nes, persiunčiant per skirtingas tinklo sistemas, ją reikia transformuoti. Komutuojamųjų paketų tinklai yra paplitę visame pasaulyje: JAV - tinklai Telenet, Tymnet; Europos Sąjungoje - tinklas Euronet; Skandinavijoje - tinklai Datapak, Telepak, Finnpak. 1992 metais. Šioje srityje lietuviai neatsiliko - 1992 metais buvo pradėtas kurti akademinių organizacijų tinklas Litnet, metų pabaigoje jungęs tris vietinius tinklus - Mokslų Akademijos, Kauno technologijos universiteto ir Vilniaus universiteto. Kaip taisyklė, tokie tinklai turi sąsajas su kitais globaliniais tinklais. Internet Absoliučiai didžiausias pasaulyje kompiuterinis tinklas yra Internet, kurio abonentais yra per 50 milijonų abonentų visame pasaulyje. Lietuvoje 10000 gyventojų tenka 5 kompiuteriai, prijungti prie Internet’o. Latvijoje šis skaičius yra 23, Estijoje - 55. Kalbant apie Internet’ą, dažniausiai turimi galvoje ne visi kompiuteriniai tinklai. Tačiau Internet’o apibrėžimas yra ne vienareikšmis. Pvz. Internet’ui paprastai nepriskiroiami komerciniai tinklai, t.y. ta dalis pasaulio kompiuterių tinklo, kurioje informacija ir kitos paslaugos perkamos ir pasrduodamos. Tai lyg ir biblioteka, kurioje skaitytojo mokestis priklauso nuo perskaitytų (arba pasineštų namo) knygų skaičiaus ir laiko, praleisto bibliotekoje. Tačiau komercinių tinklų vartotojai gali patekti į Internet’ą ir tapti jo vartotojais. Ir priešingai, Internet’o vartotojas, sumokėjęs uč komercinio tinklo paslaugas, gali iš Internet’o patekti į komercinį tinklą. Į Internet’ą įsijungęs kompiuterių tinklas arba tiesiog atskiro kompiuterio šeimininkas kuria savo bibliotekas ir kitas paslaugas, jas dalija savo ir apskritai viso Internet’o vartotojams. Savo ruožtu šio tinklo (ar pavienio kompiuterio) vartotojai nemokamainaudojasi kituose tinkluose sukaupta informacija. Tiesa, reikia mokėti už naudojimąsi telefono linijomis, taip pat - už kompiuterių tinklą aptarnaujančios organizacijos darbą. Tačiau pati informacija, kaip ir jos apdorojimo bei paieškos sistemos, yra nemokama. Internet’as - tai beveik visas pasaulio šalis apimantis reiškinys, turintis tik sąlyginį vadovavimą. Lietuvoje taip pat yra tarnybinės stotys - Internet’o paslaugų tiekėjai. Tai “Aiva sistema”, “Elneta”, “Omnitel”, “Nerisena”, “Penki kontinentai” ir kt.

Informatika  Konspektai   (9,45 kB)

1. Įvadas. Maisto pramonės reikšmė Maistas yra bet kuri substancija, vartojama gyvų organizmų kaip pagrindinis energijos ir maistingų medžiagų šaltinis ir dažniausiai yra augalinės arba gyvulinės kilmės. Vartotojams vis labiau rūpi, ką jie valgo ir geria. Maisto pramonė – viena iš seniausių ir labiausiai paplitusių pramonės šakų. Žaliavą jai teikia daugiausia žemės ūkis, medžioklė, žvejyba. Maisto pramonė nuolat keičia ir plečia savo produkcijos asortimentą. Vartotojui patenka vis mažiau neapdirbtų žemės ūkio produktų. Perdirbti produktai yra ne tik maistingesni, labiau vitaminizuoti, bet ir ilgiau išsilaiko. Žemės ūkis atlieka labai svarbią ekonominę, socialinę, gamtosauginę ir etnokultūrinę funkciją. Kaimas vis labiau vertinamas kaip šalies infrastruktūra, gerinanti ir miesto žmonių gyvenimo kokybę. Lietuvos žemės ūkis pajėgus aprūpinti šalies gyventojus visais svarbiausiais maisto produktais ir turi potencialias galimybes dalį jų eksportuoti. 1998-2000 metais pridėtinė vertė, sukurta žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje, sudarė 8,7% šalies BVP, o pridėtinė vertė, sukurta maisto ir gėrimų pramonėje, - 5,2%. Per šį laikotarpį žemės ūkio ir maisto prekės sudarė 12,7% Lietuvos eksporto pajamų. 2000 metais žemės ir maisto ūkio sektoriuje dirbo 24% šalies dirbančiųjų. Sparčiai besikeičianti visuomenė kelia naujus reikalavimus žemės ūkio žaliavoms ir maisto produktams. Ypač didėja aukštos kokybės, sveikų, ekologiškų maisto produktų poreikis. Produktų kilmė, kokybė, asortimentas, prekinė išvaizda, jų vartojimo patogumas atveria naujas rinkos galimybes. Auga visuomenės susidomėjimas kaimo atnaujinimu ir kraštovaizdžio išsaugojimu. Kyla nauji gyvulių gerovės reikalavimai. Maisto ūkis radikaliai keičiasi, jis labiau integruojamas į pasaulinę ekonomiką. 2. Maisto pramonės šakos: 1) Mėsos ir jos produktų pramonė Mėsos pramonės produkcija – tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją, Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsygyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose. 3) Pieno pramonė Pienas – tai greitai gendantis produktas. Kad būtų galima iš pieno gaminti labai gerą sviestą, fermentinius sūrius, pieno konservus, jį reikia greitai atvėsinti ir perdirbti, todėl šie produktai daugiausią gaminami kaimiškuose rajonuose. Didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra Biržuose, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, fermentinių sūrių – Rokiškyje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pieno konservai gaminami Marijampolės bei Kauno pieno perdirbimo įmonėse

Geografija  Referatai   (11,18 kB)

Vietos gyventojai Kuršių Neriją yra vadinę Kopomis, Randavomis, Pajūriais, žemaičiai pajūriečiai- Užmariu. Nerijos vardu iš pradžių buvo vadinami tik Aistmarių nerija. Pažyminys ,,kuršių” turėjo pabrėžti priklausomybę Kuršo vyskupijai. Ordino XV a. dokumentuose atsirado lytis ,,Neringa”. Svarbiausios gyvenvietės(iš į pietus): Juodkrantė,Pervalka,Preila, Nida(visos-LTSR; 1961 sujungtos į Neringos miestą), Morskojus (Pilkopa), Rybačis (Rasytė), Lesnojus (Šarkuva; RTFSR Kaliningrado sritis). Gamta Jūros krantas lygus, marių krante yra ragų. Didesnieji ragai:Rasytės, Grobšto, Bulvikio ir Žirgų (Birštvyno). Visoje nerijoje (aukščiau jūros lygio) susitelkę 2 km smėlio, kurio diduma sudaro kopas. Išilgai Kuršių Nerijos tęsiasi skirtingo reljefo ruožai: pajūryje yra jūros papludimys ir prieškopės (apsauginis paplūdimio kopagūbris), toliau marių link- palvė,kupstynė,didžiųjų kopų gūbrys, pamario palvė ir marių aplūdimys. Jūros papludimys yra 10-50 m pločio, Prieškopės- tai 4-12 m aukščio,30-150 m pločio apsauginės paplūdimio kopos. Daugelyje Kuršių Nerijos vietų jos buvo žmonių sukurtos, kad sulaikytų vėjo pustomą smėlį. Už prieškopių plyti palvė- kauburiuota arba plokščia lyguma,apaugusi žole, krūmais arba medžiais. Ji pakilusi virš jūros lygio 5-6 m. Kai kur palvėje didžiųjų kopų papėdėje (į pietvakarių nuo Nidos ir kitur) matomos vėjo išpustytų senųjų kopų liekanos, vadinamos kupstais. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių Nerijos reljefo elementas- didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km, nuo Smiltynės iki Lesnojaus. Kopagūbrio plotis 0,3-1 km; plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių Nerijos viduryje. Smiltynės-Juodkrantės, Pervalkos-Nidos, Morskojaus- Rybačio atkarpose kopos apželdintos, kitur- pustomos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50-60 m, pavyzdžiui, Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio (1983), Senosios Smuklės kopa (į pietus nuo Preilos) 67,4 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 m. Marių paplūdimys siauras, o kai kur kopos yra prie pat marių. Grobšto, Bulvikio, Pervalkos raguose yra pamario palvė, apaugusi žole ir krūmais. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, 3 mažos lagūnos ir 1 ežeras- Žuvėdrų liūnas (Rybačyje), susidaręs iš Kuršių marių įlankos; užaugantis. Pelkės: Briedžių raistas (ties Preila) ir Šventlunka (Šventliūnis; prie Zelenogradsko). Kuršių Nerijos geologinį pamatą sudaro ledyninės kilmės nuogulos-moreninis priemolis,smėlis, žvyras, aleuritas ir juostuotasis molis. Jos slūgso ant kreidos sistemos pagrindinių sluoksnių. Didžiausi pleistoceno nuogulų storiai pragręžti ties Pilkopa, Nida (91 m), Pervalkos rage, Smiltynėje. Daug kur slūgso juostuotasis molis; jis greičiausiai susidarė prieledyniniame baseine, atsitraukus ledynui nuo Rasytės- Ventės rago-Priekulės-Klaipėdos galinių morenų ruožo. Pleistoceno darinių didžiausias 50-70 m . Ant pleistoceno nuogulų slūgso holoceno nuogulos: ežerų smėlis ir dumblas, sapropelis, durpės, ant jų-jūrinis smėlis su gargždu ir žvirgždu, dar aukščiau- eolinis smėlis, kurio sluoksnio storis kopose siekia 70 m . Holoceno nuosėdų komplekso didžiausias storis >100 m . Holoceno nuosėdose išskiriami preborealiniai, Anciliaus laikotarpio ežerų, Litorinos jūros ir politorininio amžiaus sluoksniai. Klimatas Jūrinis. Pavasaris joje vėlyvesnis, negu kitur Lietuvoje. Šilčiausias mėnuo- rugpjūtis( vidutinė temperatūra 17 C), o šalčiausi- sausis ir vasaris (-2,5 C). Nerijoje daugiau kaip visoje Lietuvoje giedrų, saulėtų dienų. Kritulių per metus iškrinta 700-760 mm (daugiausia rudenį). Sniego danga nepastovi, dažni atodrėkiai. Vyrauja šiaurės vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis per metus 4-5 m/s. Rudenį ir žiemą pasitaiko stiprių audrų (vėjo greitis 25-30 m/s, kartais ir daugiau). Dirvožemiai Susidarę ant jūrinio ir eolinio smėlio, o Rybačyje ir Kuršių Nerijos pietuose- ant moreninio priemolio. Pustomo smėlio ruožuose dirvožemio nėra. Visai menkas jis ir apželdintose kopose. Palvėje, apaugusioje mišku, dirvožemiai jauriniai šilaininiai, velėniniai jauriniai, velėniniai jauriniai glėjiški. Kopose randami 3-4 horizontai smėlio užneštų senojo miško dirvožemių. Geobotaniniu landšaftiniu požiūriu Kuršių Neriją galime suskirstyti į 4 išilgines juostas:jūros paplūdimį bei prieškopes, palvę, didįjį kopagūbrį, pamarį. Jūros ir marių paplūdimuose augalų nėra. Prieškopės apaugusios psamofitinėmis (smėlyje augančiomis) žolėmis, sulaikančiomis pustomą smėlį. Be to, auga nemaža karklų ir kadagių. Palvėje daugiausia auga miškai. Vyrauja pušynai, daug mažiau yra juodalksnynų, beržynų.Diduma didžiojo kopagūbrio LTSR dalyje apželdinta kalninėmis pušimis. Juodkrantėje ir Nidoje senosios kopos apaugusios natūraliu pušynu su plačialapių medžių (ąžuolų, liepų, guobų) priemaiša. Pustomų kopų pašlaitėse auga psamofitinės žolės, vietomis karklai. Pamaryje (išskyrus paplūdimį) vyrauja žolinė augalija su nedidelėmis beržų ir juodalksnių giraitėmis bei alksnių krūmais. Iš introdukuotų Kuršių Nerijos augalų, be kalninės pušies, paminėti: Bankso, juodoji ir veimutinė pušis, baltoji eglė, europinis ir sibirinis maumedis, glaustašakis paprastasis kadagys, kazokinis kadagys, raudonlapis paprastasis bukas, grakščioji liepa, dyglialapė mahonija, skiautėtalapis šermukšnis, kininė liepa,kininė tuopa. Iš žolinių augalų, retai pasitaikančių Lietuvoje, paminėta pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, pajūrinis pelėžirnis (šie 3 auga tik prieškopėse), pajūrinė zunda, smėlinė guboja. Kuršių Nerijoje yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, barsukų, pasitaiko, usūrinių šunų, miškinių kiaunių, ūdrų. Per Kuršių Neriją eina svarbus paukščių pavasarinės ir rudeninės migracijos kelias. Pro neriją per metus praskrenda iki 15 milijonų paukščių. Jie stebimi ir žieduojami Kauno zoologijos muziejaus ornitologijos stotyje (5 km į šiaurę nuo Pervalkos) ir Rybačio biologijos stotyje. Nerijoje sužieduojama apie 50% visoje TSRS sužieduojamų paukščių. Miškuose prie Juodkrantės yra garnių kolonija (>100 lizdų).Karo metais jie išnaikinti. Vėl apsigyveno 1955. Istorija Kuršių Nerijos geologinė raida susijusi su Kuršių marių raida. Maždaug prieš 6-5 tūkstančius metų dabartinės Baltijos vietoje buvusioje Litorinos jūroje susidarė įlankos, kurių viena telkšojo dabartinėje Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Jos krantas nuo Rasytės per Ventės ragą, Priekulę tęsėsi Klaipėdos link. Tuo metu šiaurės rytų kryptimi nuo Sembos šiaurinio kranto iki Šarkuvos (Lesnojaus) jūroje kyšojo pusiasalis (iš moreninio priemolio), ties Rasyte- sala, o Nidos apylinkėse būta povandeninės seklumos. Slūgstant Litorinos jūrai, srovės ir bangos iš pradžių suformavo pietinę Kuršių Nerijos atkarpą nuo Lesnojaus iki Nidos, o vėliau, nerijai tįstant į šiaurę, buvo atitverta Litorinos jūros įlanka. Iš pradžių Kuršių Nerija buvo toliau vakaruose. Jūros bangoms ardant krantą, jis traukėsi į rytus, o vėjas pustė jūros išmestą smėlį marių link. Kuršių Nerija pamažu stūmėsi iš vakarų į rytus. Iš bangų išskalaujamo smėlio vėjas formavo kopas. Susidariusios parobalinės kopos ir jų grandys ėmė slinkti į rytus.Ilgainiui iš jų susidarė ištisas kopynas, kuris prieš 5-4 tūkstančius metų apaugo iš pradžių žole ir krūmais, o netrukus ir mišku. Senosios kopos buvo apaugusios pušynais su didele šilumamėgių lapuočių- ąžuolų, liepų ir guobų- priemaiša. Vėliau, klimatui atvėsus, padaugėjo alksnių, beržų, tačiau net iki pastarųjų šimtmečių daugelyje vietų kopos tebebuvo apaugusios šimtametėmis liepomis ir ąžuolais (Juodkrantėje, Nidoje, Grobšto rage). Per gaisrus kopų miškai vietomis išdegdavo, bet greitai ir vėl ataugdavo. Nuo XV amžiaus pradėta mišką kirsti. XIX amžiaus pradžioje visa Kuršių Nerija, išskyrus nedidelius plotus ties Rasyte, Nida, Juodkrante, virto pustomo smėlio dykra. Iškirtus mišką , vėjas ėmė formuoti naujas kopas. Didžiųjų kopų gūbryje, ties tarpkopių raguvomis, pro kurias smėlis buvo intensyviausiai vėjo genamas į marias, susidarė ragai. Dabartinį pavidalą ragams suteikė marių bangos ir srovės. Vietoj senojo parabolinių kopų reljefo susidarė didysis išilginis kopagūbris, nutįsęs Kuršių marių pakrante. Kopas ir palvę ties Nida 1825 pradėjo apsodinti Dovydas Gotlybas Kuvertas su sūnumi Jurgiu Dovydu. XIX amžiuje buvo planingai ir sparčiai tvirtinti ir želdinti greičiausiai slenkančių Kuršių Nerijos kopų ruožai. Dabartinis Kuršių Nerijos gamtovaizdis susidarė per pastaruosius 150-200 metų ir iš esmės yra žmonių sukurtas. Apie pusę viso didžiojo kopagūbrio apželdinta kalninėmis pušimis. Pirmieji gyventojai nerijoje pagal archeologų duomenis apsigyveno neolite.Ankstyviausia yra vidurinio neolito(III tūkstantmetis prieš mūsų erą) Narvos kultūros gyvenvietė į pietus nuo Juodkrantės,Klampsmėlyje (Dzimzake), kopagūbrio vakarinėje papėdėje. Narvos kultūrai priklauso ir dalis gintaro dirbinių, iškastų iš Kuršių marių prie Juodkrantės. Kiti gintaro dirbiniai daugiausia vėlyvojo neolito. Šio laikotarpio (III tūkstantmečio pabaiga- II tūkstančio pradžia) Pamarių kultūros gyvenviečių liekanų rasta prie Juodkrantės, Grobšto rago, Nidos, Alksnynės (Meškos galvos) ir Rasytės. Gyventojai vertėsi žvejyba, medžiokle ir žemės ūkiu. Prie Juodkrantės ir Gobšto rago vakariniuose senųjų kopų šlaituose rasta ankstyvajam žalvario amžiui būdingos keramikos, ornamentuotos skersinėmis juostelėmis. Tam laikotarpiui priklauso ir prie Pilkopos rastas žalvarinis atkraštinis kirvis. Vėlyvojo žalvario amžiaus radinių aptikta nedaug. Juodkrantėje rastas ietigalis, o Nidoje- įmovinis kirvelis. Tarp Šarkuvos ir Kuncų kapinyne rasta senojo geležies amžiaus (I-II amžius) dirbinių. Nemaža pavienių radinių iš įvairių nerijos vietų priklauso I tūkstantmečio pabaigai- II tūkstantmečio pradžiai.Ypač gausu XIV-XV amžiaus paminklų. Iki XIII amžiaus Kuršių Nerijos pietuose (maždaug iki Nidos) gyveno prūsai- sembai, šiaurėje- žemaičiai, kuršiai. XIII amžiaus neriją užėmė Kryžiuočių ordinas. Tuo metu išilgai Kuršių Nerijos ėjo kelias, jungęs ordino žemes su Ryga. Per Kuršių Neriją kryžiuočiai žygiavo į Lietuvą. LDK kariuomenė- į kryžiuočių nukariautas prūsų žemes. Apsigynimui nuo lietuvių kryžiuočiai nerijoje pastatė pilių (Rasytės, Pilkopos). XIV amžiuje minimos Rasytės, Nidos gyvenvietės. Apie XVI amžių į Kuršių Neriją atsikėlė žvejų iš Kuršo (kuršininkų). Jų ir lietuvių, kurie gelbėjosi nuo baudžiavos ir karinės tarnybos, atsikeldavo ir vėliau. Kuršininkai (latviai) išlaikė savo kalbą. Latviškai išmoko ir namuose kalbėjo ir žmonės, kilę iš kitų vietų. Kuršių Nerijoje žvejų latvių kalba labai paveikta lietuvių ir vokiečių kalbų. Senieji kuršininkai savo kalbą išlaikė tik Kuršių Nerijos šiaurėje. Čia buvo kiek mažesnė vokiečių kalbos įtaka, gyventojai aktyviai bendravo su lietuviais. Lietuviai nuolat į Kuršių Neriją atsikeldavo ir vedybų keliu. Lietuvių kalba iki pat I pasaulinio karo buvo vartojama ir Kuršių Nerijos bažnyčiose. Iškirtus didumą Kuršių Nerijos miškų (ypač per Septynerių metų karą, 1756-1763), vėjas ėmė pustyti kopas ir jos slinkdamos užpustė keliolika Kuršių Nerijos žvejų kaimų. XVI amžiuje užpustyti Kuncai, XVII amžiuje- Senieji Nagliai (Agila), Senoji Nida, Senoji Pilkopa, XVIII amžiuje- Senoji Juodkrantė, Karvaičiai ir Lotmiškis( po 2 kartus), Naujieji Nagliai, Nida, Priedinė, Šarkuva, XIX amžiuje- Smiltynė (2 kartus), Naujoji Pilkopa. Sumažėjo nerijos gyventojų: 1541 jų buvo 810, o XVII amžiuje vidutiniškai 365. XIX amžiuje sutvirtinus kopas, gyventojų padaugėjo (1885 metais buvo 2740 gyventojų). Dauguma Kuršių Nerijos gyventojų buvo lietuviai, dalis jų vėliau suvokietėjo. Juodkrantės parapijoje 1848 lietuviškai kalbėjo 83% gyventojų, Nidoje- 90 %, 1912 metais jau tik 29% ir 35%. Daugiau lietuvių gyveno Kuršių Nerijos šiaurėje, kuri 1923-1939 priklausė Lietuvai. Per II pasaulinį karą hitlerininkai traukdamiesi išsivarė nemažai Kuršių Nerijos gyventojų, tik nedaugelis jų grįžo atgal. LTSR priklausančioje Kuršių Nerijos dalyje gyvena daugiausia lietuviai, RTFSR dalyje- rusai. Kuršių Nerijos miškai Užima 97% LTSR priklausančio Kuršių Nerijos pusiasalio, išskyrus Nidos, Preilos, Juodkrantės, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietes. Plotas 9503 ha, mišku apugę 6900 ha. Priklauso Kuršių Nerijos miško parko Smiltynės (2318 ha), Juodkrantės (2775 ha), Preilos (2613 ha) ir Nidos (1798 ha) girininkijoms. 13,7% Kuršių Nerijos ploto dirvodavos procesų nepaliesta, 2,6% pelkėta ir silpnai nujaurę jauriniai smėliai (26%). Kuršių Neriją suskirstyta į šias zonos: 56% yra draustinių teritorija, 23% resreacinė zona, 21% rezervatinė zona. Kultinės kilmės medynų 65%. Pušynų yra 79% (iš jų 38% sudaro kalninės pušies medynai), beržynų 16%, juodalksnynų 3%, eglynų ir Bankso pušies medynų po 1%. Yra daugelio introdukuotų augalų ir šių nedidelių plotelių, grupių ir pavienių egzotinių augalų. Jaunuolynai sudaro 25%,pribręstantys 47%, brandūs 11%. Medienos vidutinis amžius 50 metų. Per metus ugdomaisiais ir sanitariniais kirtimais iškertama vidutiniškai 0,5m/ha. Pagrindinio naudojimo kirtimai uždrausti. Miškuose yra 8 paminkliniai, 27 kraštotyriniai objektai(Meilės, Mirties slėniai, Raganų, senosios smuklės kalnai ir kt.) 2 augalų rūšys- tyrulinė erika ir pajūrinė zunda. Įtrauktos į LTSR, tyrulinė erika ir į TSRS raudonąją knygą.

Geografija  Referatai   (13,71 kB)

Galime teigti jog teisingumas yra pagrindas valstybėje, o teisė - viena iš svarbiausių priemonių valstybės uždaviniams vykdyti. Teisė susideda iš tam tikrų taisyklių (normų), nustatytų ar sankcionuotų valstybės, ir reguliuojančių visuomenės santykius, siekiant įtvirtinti, apsaugoti bei vystyti visuomeninę tvarką. Šių taisyklių laikymasis, esant reikalui, užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis. Taigi viena iš teisės šakų - administracinė teisė.

Teisė  Referatai   (27 psl., 44,95 kB)

Vadyba yra empiriškai stebimas organizacijos valdymas bei specialioji (konkrečioji arba praktinė) disciplina, nagrinėjanti organizacijos valdymą ir kontrolę. Socialinų - ekonominių (taip pat ir gamybinių) sistemų valdymas pirmąkart buvo pradėtas vadinti vadyba (angl. management kildinamas iš ital. maneggiare (išlaikyti rankose – ypač arklį), kas savo ruožtu kyla iš lot. manus (ranka) Mary Parker Follett (1868-1933) darbuose.

Inžinerija  Pateiktys   (14 psl., 472,04 kB)

Situacija Lietuvoje. Aplinkos ministerijos duomenimis (www.am.lt), atvejų, kai planuojama ūkinė veikla gali daryti žymų poveikį aplinkai ir kurioms pagal LR Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą taikomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, kasmet daugėja.

Aplinka  Paruoštukės   (3 psl., 70,99 kB)

Realizmas Rusijoje užėmė gana atkaklią nesitaikstymo, visuomenės kaltinimo poziciją. XIX a. antrojoje pusėje čia dirbo pažangūs dailininkai, kurie norėjo, kad jų kūryba aktyviai veiktų to meto visuomenę. Dailės kritinės tendencijos buvo nukreiptos į visuomenės socialines negeroves: nelygybę, sunkų valstiečių ir darbininkų gyvenimą. Tačiau dailininkai savo kūryboje ne tik akcentavo socialines negeroves, – jie išaukštino paprastos rusų liaudies išmintį ir moralinį tyrumą, atskleidė Rusijos gamtovaizdžio grožį. Jie siekė, kad menas aktyviai veiktų visuomenę, todėl stengėsi jį populiarinti, rengdami kilnojamas parodas. Grupė jaunų dailininkų 1870 m. sukūrė „Kilnojamųjų dailės parodų draugiją“. Jos narius imta vadinti peredvižnikais. Draugija gyvavo penkiasdešimt metų ir suvaidino svarbų vaidmenį rusų mene, ypač pirmaisiais veiklos metais. Įvairiuose Rusijos miestuose buvo suorganizuota apie pusšimtį parodų. Peredvižnikai atmetė akademinį meną. Jie siekė perteikti gyvenimo tikrovę žiūrovui suprantamomis formomis. Savo kūryboje rėmėsi kritinio realizmo principais, propagavo atkaklią nesitaikstymo su lemtimi poziciją. Peredvežnikai vaizdavo paprastų žmonių buitį, tapė peizažus, portretus, istorines scenas. Draugijos dvasiniu vadovu ilgai buvo Ivanas Kramskojus (1837 – 1887), daugiausia tapęs valstiečių ir kultūros veikėjų portretus. Žymiausi žanrinio stiliaus tapytojai buvo Vasilijus Perovas, Grigorijus Miasojedovas, Nikolajus Jarošenka, Konstantinas Savickis, Abramas Archipovas, Nikolajus Kasatkinas ir kiti. Lyriška nuotaika pasižymi Aleksejaus Savrasovo, Vasilijaus Polenovo ir ypač Isaako Levitano peizažai. Spygliuočių miškas vasarą ir rugių laukas – mėgstamiausi Ivano Šiškino motyvai. Puikūs portretistai buvo Ivanas Kramskojus, Nikolajus Jarošenka, Nikolajus Gė ir Ilja Repinas. Didelių daugiafigūrių istorinių paveikslų sukūrė Vasilijus Surikovas (1848 – 1916). Jis pasirinkdavo dramatiškus lūžio momentus iš Rusijos istorijos, vaizdavo stiprias istorines asmenybes ir liaudies masių judėjimą. Dailininkas nesistengė kaip romantikai dailinti praeities, bei vaizdavo ją tikroviškai, siekdamas atskleisti tikrą istorinių įvykių prasmę. Pasakų siužetus tapė Viktoras Vasnecovas (1848 – 1898), kuris, kaip dailininkas, pradėjo nuo buitinio žanro. Žymiausi jo kūriniai – „Alionuška“, „Karžygiai“ ir kiti. Vis dėlto labiausiai peredvižnikus viliojo buitinis žanras. Daugiausia dėmesio jie skyrė siužeto veiksmui. Spalvos jų paveiksluose neretai tamsios ir dulksvos. Kaip ir pats neturtingas, pilkas valstiečių gyvenimas, kurį jie vaizdavo. Kur kas spalvingesni ir gaivesni žymiausio rusų realisto Iljos Repino (1844 – 1930) paveikslai. Jis tapė buitines, istorines, mitologines scenas ir portretus. Iš istorinių dailininko drobių populiariausia „Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui“, o iš to meto siužetų – „Burliokai prie Volgos“. Pastarojoje kompozicijoje apibendrintai vaizduojama rusų liaudis. Ne taip ryškiai realizmas atsispindėjo skulptūroje, nes skulptoriai labiau negu tapytojai priklausė nuo užsakovų. Nepaisant to, belgas Konstantinas Menjė (Constantin Meunier, 1831 – 1905) sukūrė įspūdingus fabrikų darbininkų ir šachtininkų tipažus. Jo kūriniai atskleidžia darbo žmogaus jėgą ir dvasinę didybę. Dauguma jo skulptūrų ir šiandien stovi Belgijos aikštėse. Du Menjė reljefai atsirado ir Taline. Šiandien jie puošia pramonės įmonės, esančios Merė bulvare, vartus. Rusų meno galerija Rusų meno galerija įsikūrė jaukiame Senamiesčio kampelyje 1992 m. Ji buvo Rusų kultūros centro sumanyta kaip rusų kultūros židinys, kaip Namai tiems, kurie jaučiasi esą rusų dailininkai. Galerijoje nuolat rengiamos tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, akvarelės, tradicinės rusų tautodailės parodos. Galerija suteikia savo patalpas tiek nusipelnusiems, pripažintiems meistrams, tiek jauniems, savo pirmuosius žingsnius mene žengiantiems dailininkams. Dažnai rengiamos užsienio meistrų parodos. Galerijoje savo darbus eksponavo Kalugos, Maskvos, Sankt-Peterburgo, Minsko, Kaliningrado, Jekaterinburgo, Kijevo, Ivanovo menininkai. Įsigyti Rusų galerijoje paveikslai iškeliauja į Rytų bei Vakaru Europos, Skandinavijos, Amerikos šalių kolekcijas. Be tapybos ir skulptūros kūrinių Jūs visuomet rasite galerijoje tradicinių rusų suvenyrų, tautodailės dirbinių: gžel, chochloma, finift, lakinių miniatiūrų, Pavlovo Posado bei Orenburgo skarų, bei daug kitokių įdomių dalykų. Nikolajus Konstantinovičius Rerichas Rusų dailininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą tarnavęs grožiui ir žinioms. "Širdingumas, išmintis, darbas ir kantrybė – principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N. Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija – tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N. Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet tuo pačiu metu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į ateitį” Taip apie savo tėvą kalbėjo Sviatoslavas Rerichas Nikolajus Konstantinas Rerichas gimė 1874 m. spalio 9d.( rugsėjo 27d.) Peterburge žymaus notaro Konstantino Fiodorovičiaus Rericho šeimoje. 1897 metais baigė Peterburgo dailės akademiją, o po metų – ir Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Jau 1890-aisiais menininkas ėmė domėtis senovės temomis, gilinosi į senosios Rusios istoriją, skandinavų ir baltų mitologiją, tyrinėjo Rytų kultūrą. Pirmajame Peterburgo kūrybos etape jis jau buvo pripažintas tapytojas ir ypač mėgstamas scenografas. Po revoliucijos nuo 1918 iki 1923 metų N. Rerichas su šeima gyveno Europoje ir Amerikoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose menininkas įsitraukė į aktyvų visuomeninį gyvenimą: jo iniciatyva įkurtos kelios kultūrinės organizacijos. 1923-iaisiais išsipildė Rericho gyvenimo svajonė – jis nuvyko į Indiją, kur pradėjo gilintis į šio krašto kultūrą. 1925–1928 m. jis organizavo ekspediciją po Centrinę Aziją ir jai vadovavo. Į ekspedicijos maršrutą įėjo Himalajai, Tibetas, Mongolija ir kiti kraštai. Nuo 1929 metų iki gyvenimo pabaigos menininkas su šeima gyveno Vakarų Himalajuose, Kulu slėnyje. Būtent čia N. Rerichas įsteigė mokslinį institutą ir jam vadovavo. Čia jis parengė Taikos pakto projektą. Himalajuose jis labai daug tapė, rašė apžvalgas ir keliaudavo. 1930-aisiais užsimezgė jo glaudūs ryšiai su Latvija – protėvių žeme. Kaip ir kitose šalyse, taip ir Baltijos valstybėse (Latvijoje – nuo 1930 m., Lietuvoje – nuo 1935 m.) aktyviai veikė Rericho draugijos. Jų svarbiausias tikslas buvo populiarinti kultūros apsaugą. Latvijos Rericho draugijos lyderiai aktyviai susirašinėjo su Nikolajumi Rerichu. Taip gimė mintis įkurti jo dailės muziejų. Įgyvendindamas šį sumanymą, Nikolajus Rerichas iš Indijos keletą kartų specialiai Latvijos sostinėje kuriamam muziejui atsiuntė atrinktus paveikslus. Net visi rėmai, kuriuose mes šiandien matome paveikslus, buvo padaryti 1930 m. Rygoje pagal paties autoriaus aprašymą. Pirmieji šeši paveikslai buvo gauti 1932-aisiais. Didžiausią siųstų paveikslų dalį, įskaitant ir dailininko sūnaus Sviatoslavo Rericho kūrinius, draugija gavo 1937 m. Tų pačių metų spalyje buvo atidarytas muziejus. Tai sutapo su Nikolajaus Rericho kūrybinės veiklos penkiasdešimtmečiu ir Baltijos šalių Rericho draugijų pirmojo kongreso pradžia. Įkurtasis muziejus išaugo į reikšmingą Rygos kultūros gyvenimo židinį. Jame buvo eksponuojami 55 abiejų Rerichų darbai bei 10 latvių, lietuvių, estų, rusų ir suomių dalininkų kūrinių. 1940 m. sovietų režimas draugiją uždarė, o Rerichų kūriniai pateko į Rygos miesto dailės muziejų (dabar – Latvijos valstybinis dailės muziejus). Rusų dailininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą tarnavęs grožiui ir žinioms. "Širdingumas, išmintis, darbas ir kantrybė – principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N. Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija – tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N. Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet tuo pačiu metu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į Ateitį” Nikolajus Rerichas pasaulyje labiausiai žinomas kaip dailininkas – neprilygstamasis “kalnų maestro”, kaip mąstytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis buvo daugelio pažangių kultūrinių iniciatyvų autorius, švietimo, mokslo bei meno įstaigų ir susivienijimų steigėjas. Isakas Levitanas Gimė 1861 m. Kibartuose Kauno gubernijoje,. Mokėsi Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Jo “Simono vienuolynas” buvo vienas geriausių darbų 1879 metų moksleivių parodoje. Lankė Savrasovo peizažo studiją. Paveikslas, kurį jis pateikė klasinio dailininko vardui gauti, nebuvo pripažintas vertas medalio; kito paveikslo jis pateikti nenorėjo ir 1884 metais paliko mokyklą. Netrukus ėmė eksponuoti darbus Maskvos meno mėgėjų draugijos parodose, 1886 metai pirmąsyk eksponuoja “Pavasarį” pas peredvižnikus. Nuo 1898 metais dalyvauja S. Diagilevo surengtoje “Rusų ir Suomių dailininkų” parodoje, 1899 ir 1900 – “Meno pasaulio” parodose. 1898 eksponuoja savo darbus Miunchene “Secession” parodoje, 1900 – pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1898 metais jam suteikiamas akademiko vardas ir jis ima dėstyti Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Mirė 1900 birželio 22 Maskvoje. V. PEROVAS. STUDENTĖS ATVYKIMAS PAS AKLĄ TĖVĄ XIX amžiaus žymus rusų dailininkas Vasilijus Perovas (1833-1882) aklųjų tematika yra nutapęs ne vieną drobę. Paveiksle "Studentės atvykimas pas aklą tėvą" dailininkas meniškai perteikia švelnius tėvo ir dukters jausmus. Duktė, grįžusi aplankyti namiškių, paskubomis nusimetė apsiaustą ir suklupo prieš seną, aklą, krėsle sėdintį savo tėvą. Išblyškusio veido vyriškis basomis kojomis įsispyręs į šlepetes ir užsimetęs ilgą, storą chalatą – matyt, neseniai pakilo iš ligos patalo. Jis jaudindamasis švelniai liečia mylimos dukters veidą. Suprantama, dailininkas, kaip ir daugelis reginčiųjų, neišvengė stereotipo "aklieji žiūri rankomis" ir savo paveiksle vaizduoja, kaip tėvas "apžiūri" dukters veidą, nors gyvenime dauguma neregių niekad šito nedaro. Dukters veidas spindi švelnumu, meile, gailesčiu. Gracingos merginos ilga suknia krinta lygiomis klostėmis. Kambario kampe stovi senoviškas laikrodis, sieną puošia paveikslas. Prie durų šnekučiuojasi dvi senyvo amžiaus moterys. Galbūt viena iš jų – neregio žmona. Vienos moters figūros dailininkas nebaigė tapyti. Ji palikta kaip eskizo, atlikto pieštuku, variantas. Šiandien sunku pasakyti, kodėl V. Perovas nebaigė šios drobės. Galbūt įtikinamai atskleidęs šių dviejų žmonių nuoširdžius, subtilius išgyvenimus ir jausmus, dailininkas neteikė reikšmės antraeiliams paveikslo personažams, o gal jam gimė kito darbo idėja, ir jis skubėjo ją įgyvendinti. Galbūt. I. TVOROŽNIKOVAS. SENELĖ IR ANŪKĖ Devynioliktojo šimtmečio rusų dailininkas Ivanas Tvorožnikovas (1848-1919) nuėjo nelengvą gyvenimo kelią. Gimė neturtingoje valstiečių šeimoje. Dar būdamas mažas jis pėsčiomis eidavo į tolokai nuo kaimo statomą cerkvę, kur valandų valandas stebėdavo, kaip dailininkai dekoruoja šventyklos sienas. 12 – 13 metų jis iškeliavo uždarbiauti į Peterburgą. Įstojo į meno skatinimo draugijos vidurinę meno mokyklą, kurioje savo kūrybinę karjerą pradėjo tokie įžymūs dailininkai, kaip antai: I. Kramskojus, V. Surikovas, I. Repinas, F. Vasiljevas, V. Vereščiaginas, M. Vrubelis ir kiti. 1870 metais I. Tvorožnikovas buvo priimtas į Meno akademiją, kurioje vėliau dirbo profesoriumi, o 1906 metais jam buvo suteiktas akademiko vardas. Nors turėjo garbingų vardų, dailininkas visą gyvenimą kentė nepriteklių, o senatvėje jau silpnai matydamas tiesiog skurdo. Todėl neatsitiktinai daugelyje jo kūrinių – bedaliai žmonės. Minėtini tokie jo darbai: "Skausmas", "Berniukas elgeta su krepšiu" ir kiti. 1888 metais dailininkas nutapė nuoširdumu dvelkiančią drobę "Senelė ir anūkė". Gilaus rudens peizažo fone, pirmame plane, dvi figūros – senutės ir šešerių – septynerių metų mergaitės. Kokia neganda išvijo jas iš namų? Galima tik spėti, kad mergaitė našlaitė ir galbūt vienintelis likęs artimas žmogus – senelė. Nepriteklius, alkis, ko gero, badas privertė jas užsidėti elgetų krepšelius. Matyt, senutė pavargo ir valandikei stabtelėjo pailsėti. Dešinioji jos ranka vis dar nepaleidžia anūkės peties. Matyt, taip jos ir keliavo. Kita nepirštinėta, ligos išsukiotais sąnariais, sukryžiuota ant krūtinės ranka taip ir likusi. Metų slegiami senutės pečiai nuleisti, o pati ji, lyg sena obelis, palinkusi į priekį. Ilgas, rusvas, beveik žemę siekiantis sijonas, gerokai išlindęs iš po tamsaus, lopyto ir perlopyto, lietaus, saulės ir vėjo nugairinto apsiausto. Močiutė apsigaubusi tamsiai rusva skara. Mergaitė iš padilbų žvelgia tiesiai į žiūrovą. Ji irgi be pirštinių, todėl rankas nuo vėlyvo rudens dvelksmo slepia suplyšusio drabužio rankogaliuose. Keliauninkės galbūt galės sutrumpinti savo kelią eidamos žvilgančiu pirmuoju ledu, ant kurio lyg vaiduokliai tvyro du šešėliai – vienas didelis, kitas mažas. Drobė nutapyta aliejumi, saugoma Rusų muziejuje, Sankt Peterburge.

Dailė  Referatai   (78,07 kB)

Kermikos tradicijos lietuvoje labai senos.koklius gaminti lietuvoje pradėta XIV amžiuje.Gamybos patirtis atėjo iš vakarų.Manoma,kad VIII amžiaus pusėje koklius pradėjogminti ir naudoti vokiečiai.Vėliau jų gamyba persikėlė į pabaltijį.Patys ankstyvieji kokliai buvo apvalūs,kiek vėliau ketyrkampių puodeliųapvalūs ir mūryti dugneliu į kruosnies vidų.XVI amžiuje atsirado keturkampiai (dėžiniai) kokliai.Jie buvo skirtingų formų-tiesus,kampiniai,karniziniai. 1951 metais Jašiūnuose pradėjo veikti maža plytinė.ji išaugo ir tapo keramikos gamykla,kurioje įsteigtas ir metalo konstrukcijų cechas.Ši įmonė –vienintėlė Lietuvoje,gaminanti įvairiausias plytas,čerpes,koklius,apdailos plyteles ir kitus senovinių formų dirbinius. 1970 etais keramikos gamykla gamino dekorativines plyteles Lietuvos operos ir baleto teatro statybai.Išorės sienos,žiūrovų salė,foje ir ložių apdaila buvo pagaminta kombinate.1974 metais kombinatas tampa Dvarčionių statybinių medžiagų kombinatu. Pagal Respublikos kultūros paminklų reastauravimo planą,kombinatas gamino plytas ir plyteles istoriniams architekturos paminklams restauruoti.Reastauravimo darbai buvo pradėti Trakų pilyje,kauno senamistyje,jūrų muzejuje ir kt.Gamybos technologijos buvo labai aukštos:galėjo patenkinti individualius užsakovų pageidavimus. 1978 metais Jašiūnų dvračionių keramikos gamykla Nr.2 tampa Jašiūnų bandomąja gamykla.Cechai yra restauruojami,pastatomas naujas pastatas.Keramikos gaminiai buvo parduodami visoje TSRS.1991 metais po nepriklausomybės paskelbimo Keramikos gamykla tapo UAB „Termolita“,kuri dar neblogai laikėsi iki 1992 metų.Tačiau sumažėjus produkcijos paklausai labai sumažėjo apyvarta ir 1995 metai „Termolitos“ paskelbė bankrotą. Šiuo metu šiuose pastatuose įsikūrusios dvi privačios įmonės:UAB „Polivektras“ ir UAB „Jašiūnų keramika“.UAB „Polivektras“ perdirba įvairius plastiko įvairius plastiko gaminius į granules,kurios eksportuojamos į užsenį.UAB „Jašiūnų keramika“ gamina keramikinius restauracinius gaminius.

Dailė  Rašiniai   (3,45 kB)

I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas. Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija,rel. kovos, reakciją prieš renesanso kultūrą vid. amžių tradicijų gaivinimas.Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feod. visuomenės pasaulėžiūrą ir pasau lėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos. ARCITEKTŪRA: Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Pušniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių.Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia pastatyta 1575, Dž. da Vinjola ir Dž. dela Porta; šv. Petro bazilikos fasadas, pastatyta 1614, architektūros K. Maderna; šv. Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655, architektūros Dž. L. Berninis; šv. Karolio bažnyčia, 1667, architektūros F. Borominis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682,architektūros B. Longena), Turine (Karinjanų rūmai, 1678, architektūros G. Gravinis).Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus, plitusio 1600-50, pastatuose. Ispanijos barokas turėjo įtakos Lot. Amerikos šalių baroko architektūrai.Šių šalių pastatai įvairesnės kompozicijos, puošnesnio dekoro. ~1~ Vokietijoje XVII a. pab. - XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Š. Vokietijos baroko architektūra taisiklingesnė, vad.prūsiškojo stiliaus (Karalių rūmai Berlyne, 1706, architektūros A. Šliuteris). P. Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje; 1723, architektūros L. Hildebrantas; vyskupų rezidencijaViurcburge, 1753, architektūra B.Noimanas). Italijos ir kitų V. Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos architektūrai (šv. Onos bažnyčia Krokuvoje, 1704, Kraciskių rūmai Varšuvoje, 1682, abiejų architektūros Tilmanas von Gameraenas). Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko ir achitektūros kompleksų (Maskvoje - Golicyno rūmai, 1690; Pokrovo cerkvė Filiuose, 1693, architektūra P. Potapovas). Lietuvos architektūroje barokas atsirado XVII a. pr., veikiamas Romos barokas. Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600 - 50) Vilniuje pastatyta kulto pastatų, kuriemsbūdingos pereinamosios nuo vėlyvojo renesanso prie baroko formos; kupolinė šv. Kazimiero bažnyčia (1618, abiejų architektūros K. Tenkala). Brandžiojo baroko laikais (1650 - 90) pastatyta puošnių didikų rūmų (Vilniuje - Sapiegų, Sluškų, Pacų), kulto pastatų ansamblių (Vilniaus šv. petro ir Povilo bažnyčia, 1678, architektūros J. Žaoras; Pažaislio architektūros ansamblis, 1712, architektūros L. Fredas ir P. Putinis). vėlyvajam baroko (1690 - 1765) būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios (Vilniaus - šv. Kotrynos, 1744, Misionierių, 1753, abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno - Jėzuitų, 1725, ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais. DAILĖ: baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas. Italijoje barokinių kūrinių nutapė Bolonijos dailės akademijos įkūrėjai broliai Anibalė, Ludovikas ir t.t. Dominuoja religinės, mitologinės ir alegorinės kompozicijos, paradiniai portretai. XVII a. savita baroko tapybos m-la susiformavo Flandrijoje. P.P. Rubensas, A.van Deikas, J.Jordansas ir kt. nutapė didelio formato religinių mitologinių ir buitinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų. Flamandų tapytojų kūriniuose gausu ir buities motyvų, relistinių elementų. Vertingi ir austiniai kilimai - špaleriai su figūrinėmis kompozicijomis religiniais ir mitologiniais motyvais, medžioklės scenomis. ~2~ Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.XVIII a. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius, įmantrių formų servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles. Lietuvojos baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug relistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P.Dankersas, skulptoriai P.Petris, P.Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižinių. LITERATŪRA: Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo - su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija. Įv. šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokas atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje - gongorizmas, kultizmas, Anglijoje - metafiziniai poetai. Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lot. kalba rašiusio M.Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII - XVIII a. liet. panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.

Dailė  Konspektai   (8,33 kB)

Lietuvoje biodujų energetika plėtojama nuo 1994 metų ir šiuo metu veikia šešios biodujų jėgainės, perdirbančios miestų nuotekų dumblą (Kauno ir Utenos), maisto pramonės atliekas (AB “SEMA” ir AB “Rokiškio sūris”) ir gyvulių mėšlą (ŽŪB Vyčia ir UAB Lekėčiai). Pastarosiose dviejose jėgainėse kartu su mėšlu perdirbamos maisto pramonės įmonių atliekos. UAB Lekėčiai savo veiklą pradejo 2003 m. Biodujų jėgainė pastatyta, naudojant nuosavas lėšas ir pasitelkus Lietuvos specialistus bei projektuotojus. Jėgainėje perdirbamas kiaulių mėšlas, tiekiamas iš šalia esančiųfermų, ir maisto bei pašarų įmonių. Įmonė turi gyvūninės kilmės atliekų perdirbėjo statusą. Joje rengtas atliekų terminio apdirbimo įrenginys – autoklavas, kuriuo galima termiškai apdoroti antros ir trečios kategorijų gyvūninės kilmės atliekas. Šių atliekų perdirbimas yra komplikuotas – dėl nestabilios ir didelės baltymų arba riebalų koncentracijos, būna biologinio proceso sutrikimų. Biodujos. Anaerobinio apdorojimo technologijos yra viena efektyviausių organinių atliekų utilizavimo priemonių, kuri tiesiogiai susijusi su aplinkos teršimo mažinimu. Greta svarbiausios biodujų jėgainės paskirties – mažinti aplinkos teršimą skystomis organinėmis atliekomis,yra labai svarbu tai, kad jos naudojimas prisideda prie kitų ES Parlamento ir Tarybos direktyvų rekomendacijų vykdymo pagaminti elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojant organines atliekas ( skystą mėšlą, maisto pramonės atliekas). Biodujų reaktorius susideda: 1. Srutų surinkimo saugykla. 2. Skysto mešlo bei organinių atliekų maišymo talpykla. 3. Autoklavas. 4. Masės pašildymo talpykla. 5. Vrtikalus cilindrinis reaktorius. 6. Dujų surinkimo talpykla. Biodujų reaktoriaus veikimo principas Pirmame paveiksle pavaizduota technologinė biodujų gamybos scema. Skystas mėšlas bei kitos organinės atliekos maišyklėmis sumaišomas talpykloje ir siurbliais periodiškai tiekiamos į bioreaktorių. Prieš patektama visa sumaišyta masė yra pašildoma. Biodujų reaktoriuje įrengtas atliekų terminio apdirbimo įrenginys – autoklavas, kuriuo galima termiškai apdoroti antros ir trečios kategorijų gyvūninės kilmės atliekas. Pagrindinė autoklavo paskirtis sterilizuoti organines maisto medžiagas kuriomis bus maitinamas biodujų reaktorius. Reaktorius kasdien papildomas po 15-20 m šviežios masės. Reaktoriuje įrengtos mechaninės maišyklės, kurios palaiko masę ir neleidžia jai sluoksniuotis. Gerai maišant sunkiosios nuosėdos nesikaupia reaktoriaus dugne, o slenka prie šalinimo angų. Anaerobinio proceso metu išsiskyrusios biodujos kaupiasi viršutinėje reaktoriaus dalyje ir veikiant slėgiui, patenka į dujų saugyklą. Dujos valomos nuo priemaišų ir sieros junginių. Biodujų atsarga kaupiama saugykloje, kuri pagaminta iš uždaro ant vandens plaukiančio metalinio cilindro.

Chemija  Analizės   (315,23 kB)

Švedija-viena iš seniausių Šiaurės Europos valstybių(susikūrė VI m. e. a.).Kadaise ji valdė visą Skandinavijos pusiasalį.Norvegija Švedijai priklausė nuo 1814m. iki 1905m.,o Suomija-nuo XI a. iki 1809m.Patogi ir saugi geografinė padėtis turėjo nemažą reikšmę jos politinei ir ekonominei istorijai.Livonijos,taip pat Šiaurės karų laikotarpiu(1700-1721m.)Švedija buvo užėmusi Estiją,Latviją ir Lietuvą.Švedija nuo XIX a. pradžios nedalyvavo karuose.Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu buvo paskelbusi neutralitetą. Valdymo sistema Švedijoje-konstitucinė monarchija,parlamentinė demokratija.Pagal 1974m. Konstituciją karalius dalyvauja įvairiose ceremonijose ir atlieka atstovavimo šaliai funkcijas.1979m. buvo pataisytas Įpėdinystės įstatymas,suteikiantis vyriškos ir moteriškos lyties karaliaus šeimos nariams lygias teises į sostą. Pagal statistikos duomenis Švedija yra iš tų pasaulio šalių,kurios skaito daugiausia laikraščių.Kiekvienas švedas reguliariai skaito daugiau negu 3 periodikos leidinius. Šiandien iš 8,8 mln.Švedijos gyventojų beveik 1 mln.sudaro imigrantai arba bent vienas iš jų tėvų yra imigrantas. Šiuolaikinę Švedijos geopolitinę padėtį lemia patogi jūrinė transporto padėtis,tai,kad ji yra Šiaurės Europos Tarybos narė,nedalyvauja jokiose karinėse organizacijose.Be to,ji kaip stambiausia Baltijos valstybė,suinteresuota turėti gerus kaimyninius,politinius,ekonominius,kultūrinius ryšius ir su vakarinių Baltijos jūros krantų valstybėmis-buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis bei su Lietuva,Latvija ir Estija.Švedija turi nemažą ekonominę ir politinę reikšmę Baltijos regionui.Jai tenka 12,1% viso Baltijos regiono gaminamo visuminio vidinio produkto kiekio. Švedijos dalis pasaulyje: pagal gyventojų skaičių-0,16%,pagal teritorijos dydį-0.30%,pagal bendrąjį produktą-1,01%,pagal eksportą-1.54%. BENDRA ŪKIO APŽVALGA Švedija-viena iš šiuolaikinių industrinių pasaulio ir Vakarų Europos šalių. Šiandien Švedijos žemės ūkyje dirba mažiau nei 3% visų dirbančiųjų,nors prieš 100m. Ši šalis buvo beveik agrarinė.Pagal pasaulio visuminio produkto gamybos vertę užima 30-ą ,o pagal jo dalį,tenkančią vienam gyventojui-12-ą vietą pasaulyje.Virš 80% Švedijos pramonės įmonių priklauso privačiam sektoriui.Likusios įmonės-valstybės ar kooperatyvų.Valstybinis sektorius tiekia socialinę infrastruktūrą,iš dalies infrastruktūrą pramonei,didžiają energijos ir komunikacijų dalį.Bendras vidaus produktas 1993m. Buvo 216 mlrd. JAV dolerių,o nacionalinis produktas vienam gyventojui-24800 JAV dolerių(6-a vieta pasaulyje,5-a vieta Europoje).Švedija turi didžiausią ekonominį potencialą tarp Šiaurės Europos šalių.Tai lemia tai,kad šalis nedalyvauja karuose,turi pakankamai gamtinių,mineralinių,o taip pat kvalifikuotų darbo resursų,gamyboje efektyviai panaudojamos mokslo ir technikos naujovės,patogi geografinė padėtis. Kai XIX a. Europoje sparčiai vystėsi industrializacija,Švedija buvo pajėgi tiekti geležies rūdą,medieną ir kitas žaliavas,mašinų gamybai bei fabrikų ir gyvenamųjų namų statybai.Švedijos ketaus ir miško pramonei buvo labai paranki pigi šalies vandens energija.Vėliau patobulinta ketaus ir plieno gamybos technologija ir įsisavinti nauji cheminiai procesai medieną paversti celiulioze sudarė geras sąlygas šios pramonės šakoms sparčiai augti.Daugelį metų ši pramonė vyravo šalies ūkyje.Švedijoje didelis dėmesys visuose ekonomikos sektoriuose skiriamas nuolatiniam metodų tobulinimui ir produktų kokybės gerinimui.Maždaug 3% BNP išleidžiama moksliniams tyrinėjimams ir vystymo programoms.Daugiausia lėšų skiriama mašinų konstravimo ir telekomunikacijų srityse. Švedija pagal elektros energijos ir popieriaus gamybą(1 gyv.) užima 2-ą vietą, automobilių gamybą(1000 gyv.)-4-ą vietą,celiuliozės ir kartono gamybą-5-ą vietą,pramoninių robotų-7-ą vietą pasaulyje.Švedijai yra būdingi gana pastovūs ekonominio augimo tempai.Dėl didelių atsiskaitymų iš įmonių pelno socialiniam fondui,gyventojų reikmėms tenkinti ir padidėjusių Švedijos kapitalinių investicijų užsienyje pastebima lėtėjimo tendencija. Švedijos BVP 1997m. sudarė 1.739mlrd.kronų ir išaugo 1,8%.,palyginti su 1996m. 1997m. BVP vienam gyventojui sudarė 25,626 JAV dolerių. DARBO RESURSAI. DARBO RINKA Pagal 1999m. duomenis Švedijoje dabar gyvena 8.86mln. gyventojų.Gyventojų tankis: 20žm./km2.Geri rezultatai yra socialinėje sferoje:vidutinė gyvenimo trukmė vyrų-77,1metai,moterų-81,9metai,mažas vaikų mirtingumas(2-a vieta pasaulyje),geras aprūpinimas butais,pensijomis. Iš 8,86mln. Švedijos gyventojų 4,3mln. Yra dirbantys,iš jų 50% yra moterys.Profsąjungos narių skaičius didelis,nors nuo 1986m. jis sumažėjo iki 81%.Dauguma privačių darbdavių priklauso Švedų darbdavių konfederacijai(SAF).Dėl darbo užmokesčio tarpusavyje tariasi darbdavių konfederacijos ir profsąjungos arba kompanijos administracijos su dirbančiųjų atstovais.Profsąjungos ir darbdaviai itin stengiasi pagerinti darbo saugumą ir aplinką. Siekdama garantuoti darbą visiems žmonėms,Švedijos vyriausybė jau seniai aktyviai rūpinasi darbo rinkos klausimais.Bedarbių skaičius Švedijoje palyginti su kitomis šalimis yra mažas,nors nuo 1990m. bedarbystė šiek tiek padidėjo. Nedidelis vidutinis metinis gyventojų prieaugis.Tai galima paaiškinti tu,kad Švedijoje yra mažas natūralus gyventojų prieaugis bei pastebimas gyventojų senėjimas(didžiausia pasaulyje senų žmonių dalis,neskaitant mikrovalstybių-per 60metų-22,5% gyventojų)Gimstamumo rodiklis 1000 gyventojų(1999m.):gimė-10,0,mirė-10,7,metinis prieaugis- -0,7,suminis gimstamumo rodiklis-1,50.Vis mažiau gyventojų kuria šeimas(vedybų koeficientas 1980m.-2,4, 1987m.-2,2).Vidutinis šeimos dydis Švedijoje-2,2 žmogaus(mažiausios šeimos pasaulyje).Susidarė gana kebli demografinė situacija,sumažėjo jaunų, padaugėjo pensijinio amžiaus žmonių,daug nesantuokinių vaikų.Ne santuokoje gimę kūdikiai 1991m. sudarė 48% visų gimusių kūdikių(pasaulyje daugiau tik Islandijoje).Valstybė buvo priversta leisti dirbti daugeliui užsieniečių(pramonėje apie 10%). 4/5 gyventojų gyvena miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse.Didžiausi miestai yra Stokholmas(685 tūkst.žmonių),Geteborgas(434 tūkst. žmonių) ir Malmė(237 tūkst. žmonių).Didžiausios miestų aglomeracijos:Stokholmo-1,67mln. žmonių,Geteborgo-0,78mln. žmonių ir Malmės-0,48mln. žmonių.Šios trys aglomeracijos sudaro 1/3 visų šalies gyventojų.Iš visų aktyvių žmonių pramonėje dirba maždaug 29%,žemės ir miškų ūkyje-4%,prekyboje,transporte ir kitose paslaugų sferos šakose-67%. GAMTINIAI IR MINERALINIAI RESURSAI Svarbiausi Švedijos gamtiniai resursai- tai dideli miškų masyvai, hidroenergetiniai ištekliai(beveik 100 000 ežerų), durpės. Miškai užima apie 55% šalies teritorijos.Iš Europos šalių tik Suomijoje jų yra daugiau. Spygliuočių miškai sudaro 9/10 visų medienos išteklių,o lapuočiai auga tik šiaurinėje dalyje.Vidaus vandenys (ežerai,upės,bet ne pelkės) sudaro 9% visos teritorijos.Upės Švedijoje yra trumpos, vandeningos ir gana slenkstėtos. Per metus galima pagaminti maždaug 85mlrd. KW/h elektros energijos.4/5 visų šalies vandens išteklių yra šiaurinėje dalyje.1996m. Švedija pagamino vidutiniškai elektros energijos vienam gyventojui 15850 kilovatvalandžių. Ji buvo 4-oje vietoje tarp 25 daugiausia elektros energijos pagaminančių valstybių. Švedija yra turtinga metalų rūdų, bet beveik neturi mineralinio kuro išteklių. Švedija yra viena iš tų valstybių, kurios daugiausia išgauna geležies rūdos.1996m. Švedija išgavo 21 milijoną tonų geležies rūdos. Geležies rūdos gavyba ir atsargomis Vakarų Europoje Švedija užima 2-ąją vietą (po Prancūzijos). Svarbiausi rūdynai-Kirūnos (50% visų išteklių), Jelivarės(Gallivare). Svarbiausi tarptautiniai geležies rūdos srautai yra iš Švedijos (taip pat ir Brazilijos) į Vakarų Europą. Per 1996m. Švedija išeksportavo 15 milijonų tonų geležies rūdos.XVII a. 40% pasaulio geležies gamino Švedija. 1995m. Švedija užėmė 8-ą vietą tarp daugiausia nerūdijančio plieno gaminančių valstybių (0,6 milijonų tonų). Švedija turtinga ir spalvotųjų metalų rūdos. Pagal vario gavybą ji užima 2-ąją,o pagal švino-3-ąją vietą Vakarų Europoje.Pagal rafinuoto vario vartojimą vienam gyventojui (kilogramais) 1995m. pirmavo ir Švedija.1996m. Švedija pateko į daugiausia švino rūdos išgaunančių valstybių sąrašą. Ji išgavo 99 tūkst. tonų ir sudarė 33% pasaulio dalies.1996m. Švedija išgavo 161 tūkst. tonų cinko rūdos ir sudarė 2,2% pasaulio dalies. Europos valstybėms tenka tik vienas procentas pasaulio aukso gavybos.Daugiausia aukso Europoje išgaunama Švedijoje,Prancūzijoje ir Ispanijoje. 1997m. Švedija išgavo 0,29 tūkst. tonų sidabro ir sudarė 1,8%dalį pasaulyje. Be metalų rūdų, Švedija turi degiųjų skalūnų, gausius durpių ir nedidelius akmens anglies ir naftos išteklius.Be to, Švedijoje yra nemažai urano rūdos. PRAMONĖ Pramonė- svarbiausia Švedijos ekonomikos šaka.Jai tenka apie 21% šalies visuminio produkto gamybos vertės.Eksportuojama maždaug 45% bendros pramonės produkcijos. Šiame amžiuje,remiantis švedų mokslo išradimais ir patobulinimais, panaudojant pažangiausią technologiją,sukurta daug naujų pramonės šakų.Paskutiniu metu labai suklestėjo farmacijos įmonės.Didesnės investicijos buvo skiriamos mašinų, chemijos,metalurgijos bei paslaugų sferos šakoms.Todėl pramonės struktūroje vyrauja dvi pramonės šakų grupės- mašinų ir kalnakasyba su metalurgija bei medžio apdirbimo,celiuliozės ir popieriaus.Joms tenka 65% bendros pramonės gamybos vertės,2/3 visos pramonės darbuotojų ir 80% šalies industrijos eksporto vertės. Šiuo metu svarbiausia pramonės šaka- mašinų gamyba,kuriai tenka daugiau kaip 45% visų pramonės darbuotojų ir 37% metinių kapitalinių įdėjimų..Šalies mašinų pramonė labiausiai sukoncentruota Vidurio Švedijoje.Stambiausi centrai-Stokholmas,Geteborgas, Malmė, priemiesčiai Sedertelė ir Niuneshamnas, Šiovolė,o didžiausi automobilių gamintojai- “Volvo” ir “Saab – Scania”.1929m. buvo įkurta bendrovė “Volvo”.Švedija yra viena iš tradicinių lengvųjų automobilių pardavėjų(taip pat Italija, D.Britanija, Ispanija),tenkinanti Europos rinką( gamina 5% Vakarų Europos mašinų praminės kiekio)..1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių sunkvežimių gamintojų pasaulyje(65 tūkst.vienetų “Volvo” sunkvežimių).Nors pagal 2001m. “Volvo” pelnas sumažėjo:sunkvežimius ir statybų įrangą gaminanti Švedijos bendrovė “Volvo” pranešė pernai iš pagrindinės veiklos gavusi 6,154 mlrd. SEK pelno- 1,572 mlrd. SEK mažiau nei 1999m.(“Verslo žinios” vasario 2d.,2001m.).Mašinų pramonės vaidmuo pasaulio laivų statyboje smarkiai sumažėjo, tačiau ji ir toliau lieka svarbiu vidutinių tanklaivių, ryšių priemonių ( ypač telefonų), elektroninių skaičiavimo mašinų, navigacinių įrengimų, elektros generatorių, įrengimų celiuliozės ir popieriaus pramonei, guolių gamintoju.Mašinų pramonė ir metalo gaminiai duoda 40% eksporto vertės, 50% pagamintos produkcijos eksportuojama. Keleiviniai ir karo lėktuvai gaminami Linčiopinge, Malmėje, Trolhetane, o didžiausias lėktuvų gamintojas- “Saab- Scania” ( konsorciumas JAS ). Tradicinės Švedijos pramonės sritys – prietaisų, instrumentų, įrankių, metalo gaminių – guolių ( SKF – didžiausias guolių gamintojas pasaulyje) gamyba, staklės ( “Sandvik”), įrenginiai pieno pramonei ( “Alfa – Laval” – vienas didžiausių pieno separatorių gamintojų pasaulyje), įvairūs prietaisai ir automatai( “Atlas Corco” – didžiausias pasaulyje rotacinių kompresorių gamintojas, pneumatika; “Gambro” – instrumentai, kontrolės ir matavimo prietaisai; “Arenco AB” – didžiausias pasaulyje įrangos degtukų pramonei gamintojas). Švedijos naujosios elektronikos ir elektrotechnikos šakos – tai buitiniai elektros prietaisai ( “Elektrolux”- didžiausia Europos buitinės technikos gamintoja, ypač dulkių siurblių ir viryklių,kuriai tenka apie ketvirtadalis jos rinkos Švedijoje su savo didžiausiais padaliniais “AEG Hausgerate” ir “Juno”( Vokietija ), “Fridgidaire” ( JAV), “Zanussi” ( Italija), “Lehel” ( Olandija), “Corbero” ( Ispanija)), telekomunikacijos ( “Ericson” – vienas didžiausių pasaulyje mobiliojo ryšio sistemų gamintojų,kuri 1995m. sudarė 8% dalį pasaulio ryšių priemonių rinkoje), elektrotechnologijos ir įrenginiai atominei energetikai ( “Asea”- 50% Švedijos ir Šveicarijos koncerno “ABB Asea Brown Boveri” akcijų); ginklų gamyba ( “Bofors”).Viena žymiausių robotus gaminančių bendrovių Švedijos ir Šveicarijos “ABB Robotics”. Švedijos ir Šveicarijos technologijų grupė ABB pranešė savo grynąjį pelną padidinusi 6%, nors pardavimai tiek pat procentų sumažėjo. Įplaukų sumažėjimą ABB aiškino vangia paklausa kai kuriose pagrindinėse rinkose, tačiau pabrėžė, kad užsakymų apimtys didėjo visuose sektoriuose ir per metus išaugo 6%, iki 25,440 mlrd. USD. ABB prognozuoja , kad įplaukos augs po 6% per metus, o pajamos, neišskaičius palūkanų ir mokesčių, - 15% per metus iki 2005-ųjų. 1995m.personalinių kompiuterių tankumas Švedijoje kiekvienam 1000 gyventojų – 193. Švedija yra pripažinta informacinių technologijų lydere, ypač bevielių komunikacijų, elektroninės komercijos, specializuotos programinės įrangos, interneto bei naujųjų komunikacijų srityse. Remiantis pasauliniu indeksu, skirtu informacinėms visuomenėms vertinti ( ISI ), 2001m. Švedija toliau išlieka pasaulio informacinių visuomenių lydere. ISI indeksas atspindi šalių sugebėjimą gauti ir įsisavinti informaciją bei informacines technologijas. Indeksas taip pat įvertina šalies technologinę pažangą ir kaip šios technologijos naudojamos visuomeniniame gyvenime. ISI sudaromas remiantis keturiomis kategorijomis: kompiuteriais, informacija, internetu ir visuomenine infrastruktūra. 1997m. Švedija priklausė Europos staklių gamintojų asociacijų komitetui ( ESGAK). Neturėdama pakankamai savo kuro išteklių(nors nemažai Švedijos kapitalo investuota į Norvegijos naftos pramonę),šalis kuro išteklius importuoja iš užsienio( apie 24 mln.t naftos ir 3,5 mln. t akmens anglies). Švedija garsėja pasaulyje gerai išvystyta elektroenergetika.Šiame sektoriuje pirmauja šiluminės elektrinės,kurenamose naftos produktais(tenka 9%),nors hidroelektrinėms( kaskadai Lulelveno, Ongermahelveno, Indalselveno upėse) tenka apie 39%, o atominėms( Ringhalsas, Oskarshamnas, Forsmarkas)-52% visos šalyje gaminamos elektros energijos.1996m. Švedijoje vidutiniškai energijos suvartota vienam gyventojui- 15850 kilovatvalandžių.1995 m.Švedijoje elektros energijos pagaminta 148 milijardai kilovatvalandžių ir tai sudarė 1,1% dalį pasaulio elektros energijos gamyboje(Švedija buvo 18-oje vietoje tarp 20-ties pasaulio šalių.O 1996m. Švedija atsidūrė 19-oje vietoje pagal elektros energijos gamybą pasaulyje:140 milijardų kilovatvalandžių elektros energijos ir 1,1% dalis pasaulio elektros energijos gamyboje.1998m. Švedijoje buvo 12 veikiančių branduolinių reaktorių, iš kurių 10,5 galia yra 1000 megavatų(pagal IAEA).Šalyje naujų atomonių elektrinių daugiau nestatoma. Kalnakasybos pramonė kasa ir sodrina geležies( apie 20 mln. tonų), cinko( apie 346 tūkst. tonų),vario(235 tūkst. tonų) ir švino rūdas.Šiaurinėje Švedijos dalyje (Kirūnos baseine) gaunama ¾ visos geležies rūdos,o spalvotųjų metalų rūdų daugiausia vidurinėje Švedijoje. Švedija dabar gamina aukštos kokybės nerūdijantį, karščiui ir rūdims atsparų plieną.Iš svetur atvežamas metalo laužas.Plieno lydymui naudojamos šiuolaikinės, švarios technologijos.Elektrokrosnyse yra gaunama 2/3 visos produkcijos.Vidurio Švedijoje yra pagrindinės juodosios metalurgijos gamyklos- Avesta,Hagforsas, Hoforsas, Sanavikenas.Juodoji metalurgija specializuota lydyti ne ketų, bet specialų plieną.Spalvotoji metalurgija tenkina tik vietinės rinkos poreikius, lydo šviną, varį (Šaleftijas), aliuminį ( Sundsvalis).Švedija užima 1-ą vietą pasaulyje pagal arseno gamybą, 2-ą vietą Europoje pagal aukso (Bolidenas) ir sidabro gavybą. Tradicinė Švedijos pramonės šaka – miško, medžio apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės pramonė.Pagal joje dirbančiųjų skaičių ( 14% ) ir gaminamos produkcijos mąstą ( 14,3%) ji užima antrąją vietą pramonės struktūroje.Švedija tapo stambiausiu šios pramonės produkcijos tiekėju Vakarų Europoje.Miško pramonė sudaro 25% šalies eksporto vertės.Kasmet Švedijoje iškertama ir išvežama apie 54 mln. kietmetrių medienos ( 8-oji vieta pasaulyje ir 1-oji – Vakarų Europoje).Pusė šio kiekio yra sunaudojama medienos masės ir celiuliozės gamybai.Devintajame dešimtmetyje pagerėjo medienos panaudojimo struktūra.Daugiau gaminama ne medienos masės, kartono ir vyniojamo popieriaus, o celiuliozės, geros kokybės rašomojo ir poligrafinio popieriaus.Švedija pagal popieriaus gamybą užima 8-ą vietą pasaulyje ( 3% pasaulio), pagal popieriaus ir kartono eksportą – 2-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio), pagal laikraštinio popieriaus gamybą – 4-ą vietą pasaulyje, o pagal eksportą – 2-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio).Didelė dalis pjautos medienos, medžio drožlių, medžio plaušo plokščių bei baldų produkcijos eksportuojama.Švedijoje kasmet pagaminama apie 53 mln. kub.m. medienos.Pagal tai šalis užima 9-ą vietą pasaulyje ( 1,5% pasaulio).Pagal miško produkcijos eksporto vertę užima 1-ą vietą Europoje ir 3-ią vietą pasaulyje ( 9% pasaulio), pagal celiuliozės gamybą – 1-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 6% pasaulio), o pagal celiuliozės eksportą – 1-ą vietą Europoje ir 3-ą vietą pasaulyje ( 10% pasaulio).Švedija yra pirmoje vietoje pasaulyje pagal degtukų, kurie gaminami iš importuojamos drebulės medienos, gamybą.Miško pramonės rajonai daugiausiai susiformavo Šiaurės, o celiuliozės ir popieriaus bei medžio apdirbimo pramonė – Vidurio ir Pietų Švedijoje.Svarbiausi popieriaus ir celiuliozės gamybos centrai yra Botnijos įlankos pakrantėje ir prie upių: Sundsvalis, Ernšioldsvikas, Burlengė, Jelvė.Šalies pietuose Klipane ( Klippan) yra seniausias pasaulyje veikiantis popieriaus fabrikas,pastatytas 1573m.Svarbiausios miško pramonės bendrovės: “Svenska Cellulosa”, “Stora”, “MoDo”, “Korsnas”, “AssiDoman”. Chemijos pramonė orientuota vietinei rinkai tenkinti.Ji gamina produkciją celiuliozės ir popieriaus pramonei bei žemės ūkio reikmėms tenkinti – sieros rūgštį, natrio šarmą, mineralines trąšas. Vystoma organinės chemijos pramonė – plastikų, sintetinio ir dirbtinio pluošto bei naftos chemija. Švedijoje taip pat yra ir keletas didžiausių vaistų gamintojų pasaulyje: “Astra” (1996m. – 4,7 mlj. JAV dolerių ), “Pharmacia and Upjohn” (1996m. – 4,0 mlj. JAV dolerių).1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių vaistų eksportuotojų – 3,0 milijardai JAV dolerių. Lengvoji pramonė – tekstilės, siuvimo, odų, avalynės – dirba tenkindama vietinę rinką.Eksportuojama dalis kailių pramonės produkcijos.Didžiausias Švedijos drabužių gamintojas yra “Hennes & Mauritz”. 1998m. kompanijos III finansinių metų ketvirčio pelnas išaugo 71%, nes padidėjo įmonės pardavimai visose rinkose. Dėl šaltos tų metų vasaros visi šalies drabužių pardavimai per rugpjūčio mėnesį išaugo 43%, palyginti su 1997m. tuo pačiu metu. Kompanija taip pat plėtė savo tinklą Europoje. Stambiausios maisto pramonės šakos – pieno ir mėsos. Eksportuojama dalis sūrių ir sviesto. Švedijos pramonės produkcija ŽEMĖS ŪKIS Švedijoje vyrauja vidutinių platumų jūrinis klimatas su švelnia žiema ir vėsia vasara pietuose ir pereinantis iš jūrinio į žemyninį viduryje bei subarktikos šiaurėje. Drėkinimas yra perteklinis, o švelninančiai klimatą veikia Baltijos ir Golfo srovės. Sniego danga būna 5-7 mėnesius per metus, o vidutinis sniego dangos storis 40-60 cm. Švedija yra produktyvaus žemės ūkio šalis. Žemės ūkyje dirba 4% ekonomiškai aktyvių gyventojų. Šalies žemės ūkis pagamina 3% BVP vertės. Nors sąlygos nėra palankios, tačiau padidėjus žemės ūkio produktyvumui ir parlamentui priėmus palankius sprendimus, Švedija sugeba pasigaminti daugiau kaip 80% jai reikalingų maisto produktų. Žemės ūkio naudmenos sudaro 8% šalies teritorijos ir yra sukoncentruotos pietinėje dalyje, kur gamtinės sąlygos ir klimatas labai panašus į Lietuvos. Žemės ūkyje smarkiai mažėja nedideli ūkiai ( iki 10 ha), o daugėja vidutinių ir stambių ( iki 50 ha). Vidutiniai ūkiai ( iki 20 ha) dabar valdo 2/3 dirbamos žemės ir pagamina 2/3 prekinės žemės ūkio produkcijos. Geri gamybos rodikliai pasiekiami dėl to, kad žemės ūkis yra gerai mechanizuotas, naudojama nemažai trąšų, naudojamos pažangios intensyvios agrotechninės priemonės. Svarbiausia žemės ūkio šaka – pieno ir mėsinė gyvulininkystė. 31% pasėlių plotų užsėjama pašarinėmis žolėmis, o iš auginamų grūdinių kultūrų – 42% tenka miežių ir 27,5% - avižų pasėliams. Pagal avižų eksportą Švedija užima 3-ią vietą pasaulyje ( 18% pasaulio). Koncentruotus pašarus šalis importuoja iš kitų šalių.Vidutinis grūdinių kultūrų derlingumas Švedijoje yra mažesnis nei Vakarų Europoje. Skonės pusiasalyje auginami cukriniai runkeliai, Smolando aukštumoje – bulvės. Norlando plynaukštėje yra brangiakailių žvėrelių fermos, šiaurėje auginami elniai. Gyvulininkystėje vyrauja pieno ūkis. Laikoma nemažai galvijų ir bekoninių kiaulių. Švedijoje kasmet sugaunama apie 250 tūkst. tonų žuvų. Daugiausia žvejojama Baltijos jūroje. RYŠIAI SU PASAULIU UŽSIENIO POLITIKA Pasibaigus šaltajam karui ir politiniam Europos susiskaldymui, Švedijos užsienio politikai atsivėrė naujos perspektyvos, atsirado naujų galimybių dalyvauti Vakarų Europos vienijimosi procese. Tuojau po dramatiškų pasikeitimų – subyrėjus Rytų Europos struktūroms – Švedija užėmė aktyvią poziciją Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje ir Europos Taryboje, kurios stengiasi užtikrinti viso kontinento demokratijos procesus ir naujas saugumo struktūras. Švedija į Europos Sąjungą įstojo 1995m. sausio 1d. Kaip pilnateisė šios organizacijos narė, Švedija dalyvauja ES sprendimų priėmimo procese ir gali daryti didesnę įtaką bei prisidėti prie tolesnės Europos integracijos plėtros. Po dramatiškų permainų Centrinėje ir Rytų Europoje, Švedija aktyviai dalyvavo įtvirtinant demokratiją ir naujas saugumo struktūras visame žemyne. Be to, stebėtojo teisėmis ji dalyvauja ir Vakarų Europos Sąjungoje ( angl. WEU). Švedija taip pat dalyvauja programoje “Partnerystė taikos labui” bei yra prisidėjusi prie IT taikdariškos misijos (UNPROFOR) ir Tarptautinių taikos įgyvendinimo pajėgų (IFOR) buvusioje Jugoslavijoje. Švedija aktyviai įsijungusi ir į regioninio bendradarbiavimo skatinimą, pvz., Baltijos jūros šalių taryboje ir Barenco jūros Euro-Arkties taryboje. Švedijos politinė nuostata nesijungti į karines sąjungas išlieka nepakitusi. Švedijos strateginė padėtis tarp Šiaurės Atlanto bloko šalių ir Šiaurės Vakarų Rusijos – vienas iš faktorių, apsprendžiančių Švedijos saugumo politiką. Stipri ir savarankiška nacionalinė gynyba laikoma pagrindine Švedijos saugumo politikos dalimi. Gynybai iš biudžeto skiriama apie 3% BNP. Švedija aktyviai dalyvauja tarptautiniame politiniame gyvenime. Stipri parama Jungtinėms Tautoms – jos užsienio politikos kertinis akmuo. Kiti esminiai dalykai yra žmonių teisių gynimas, tarptautinio nusiginklavimo siekimas ir geresnis aplinkos kūrimas. Švedija garsėja savo pasiekimais aplinkosaugos technologijų srityje. Švedijos įmonės pelnė tarptautinį pripažinimą atliekų perdirbimo, vandenvalos, pramoninės taršos kontrolės ir oro valymo srityse. Švedijos pramonės įmonėse įgyvendinamuose aplinkosaugos projektuose plačiai taikomi naujausi produktai ir technologijos. Švedija skiria 1% savo nacionalinių pajamų besivystančioms pasaulio šalims remti. Švedija yra ir daugelio kitų tarptautinių organizacijų, kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos ( OECO), ir Pasaulio banko, narė. Baltijos milijardo fondai – tai svarbi Švedijos politikos Baltijos jūros regione dalis. Projektą sudaro Pirmasis ir Antrasis fondai ( viso 2 mlrd. SEK ), skirti Švedijos ekonomikos augimo, užimtumo bei užsienio prekybos skatinimui. Pagrindinis projekto tikslas – stiprinti Švedijos įmonių pozicijas Baltijos jūros regione bei skatinti jas kartu su partneriais dalyvauti regioninės plėtros programose. RYŠIAI TARP ŠVEDIJOS IR PABALTIJO Kontaktai su pabaltiečiais buvo svarbūs per visą Švedijos istoriją. Formalus Baltijos valstybių atsiskyrimas nuo Tarybų Sąjungos ir nepriklausomų respublikų atkūrimas 1991m. sudarė visiškai naujas sąlygas santykiams tarp Švedijos ir Baltijos šalių plėtotės. Tais pačiais metais Švedija pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Prasidėjo bendradarbiavimas daugelyje sferų, į kurį įsijungė ir valstybė, ir municipalitetai, ir pramonininkai ir visuomenės organizacijos. Švedų ir suomių koncernui “Stora Enso” priklausanti Kauno įmonė UAB “Stora Enso Packaging” pirmąjį 2001m. mėnesį beveik dvigubai padidino pardavimus. Augimą įmonės vadovai aiškina išaugusia naujo dizaino kartono pakuotės paklausa. Įmonė sausio mėn. pardavė produkcijos už 1,22 mln.Lt., arba 96% daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, tada įmonės apyvarta siekė 0,62 mln. Lt. Švedijos bankas “Skandinaviska Enskilda Banken” ( SEB ) pareiškė manąs, jog 2001m. Baltijos valstybių regiono ūkio plėtrą lems Estijos ir Latvijos ekonomikos raida, tuo tarpu Lietuvos ekonomika augs lėčiau. 2000m. SEB įsigijo po beveik 100% Estijos “Uhispank”, Latvijos “Unibanka” ir Lietuvos Vilniaus banko akcijų. Keletą metų Lietuva iš Švedijos pirko daugiau negu pardavė, tačiau 2000m. Švedijos ir Lietuvos prekybos balansas išsilygino. Per paskutinius 4-5 m. Lietuvos ir Švedijos prekybos balansas buvo neigiamas, bet pernai jis išsilygino. Į Švedija daugiausia parduodama tekstilės gaminių ( 31% viso eksporto ), popieriaus ( 16% ), mašinų įrenginių ( 9% ), įvairios medienos žaliavų ( 38% ). 2000m. rugsėjo mėn. Lietuvos ekonominės plėtros agentūros duomenimis, Švedija – didžiausia užsienio investuotoja Lietuvoje ( užregistruota per 130 įmonių). UŽSIENIO PREKYBA Švedijos ekonomika daug priklauso nuo užsienio prekybos, o jos pramonė labai susijusi su pasauline pramone. Prekių ir paslaugų eksportas sudaro apie 1/3 šalies bendrojo nacionalinio produkto. Šiandien Švedija daugiausia eksportuoja pagamintas prekes.Per XX a. 9-ąjį dešimtmetį eksporto struktūra gerokai kito: mašinos ir įrengimai sudaro apie 40%, miško pramonės produkcija – 20%, metalai – 6% viso eksporto vertės.Svarbiausios eksportuojamos prekės – įvairi pramonės produkcija (ESM, navigaciniai prietaisai), transporto priemonės (automobiliai, laivai), celiuliozė, medienos masė, popierius, metalai.Importuojama nafta, medvilnė, mašinų pramonės produkcija. Patrauklus švedų eksporto produktas – švedų technologijos žinios, ypač aplinkos apsaugos srityje. Švedijoje veikia Švedijos eksporto taryba. Pagrindiniai šios tarybos uždaviniai yra skatinti ir plėtoti Švedijos prekybą bei investicijas. Švedijos eksporto taryba yra Švedijos vyriausybinė institucija, pavaldi Švedijos Užsienio reikalų ministerijai. Biuras Vilniuje veikia nuo 1993m. Daugiausia Švedija prekiauja su Vakarų Europos šalimis. Joms tenka daugiau nei 73% eksporto ir 77% importo. Didžiausia prekių apyvarta su Vokietija, D.Britanija, Šiaurės Europos šalimis. Eksporto struktūra pagal šalis procentais yra tokia: Vokietija 15, D.Britanija 10, Norvegija 8, JAV 8, Prancūzija 6; o importo – Vokietija 20, JAV 9, D.Britanija 9, Danija 8, Norvegija 7. Pagrindinis Švedijos tarptautinės ekonominės politikos bruožas yra parama laisvajai prekybai. Siekdama stiprinti ir plėtoti laisvosios daugiašalės prekybos sistemą, Švedijos vyriausybė aktyviai skatina prekybos liberalizaciją tarp GATT/TWO narių. Švedijos užsienio politikos ir prekybos pagrindinis bruožas – laisvoji prekyba ir dar didesnė ekonomikos integracija į Europą. Būdama Europos Sąjungos narė Švedija prisijungė ir prie ES muitų sąjungos. Pagal naujas taisykles prekės, pervežamos per Švedijos ir kitų ES narių valstybių sienas, nebetikrinamos pasienio muitinėse. Švedija turi laisvosios prekybos statusą su Baltijos šalimis. PASKUTINIO DEŠIMTMEČIO POKYČIAI ŠVEDIJOS EKONOMIKOJE Paskutinio XXa. amžiaus dešimtmečio pradžioje Švedijos ekonomikos padėtis buvo sunki. 1991 – 1992 m. pramonės gamyba buvo nukritusi beveik 10%, o bendras vidaus produktas buvo sumažėjęs 5%. Labai ženkliai, labiausiai per paskutinę pusę amžiaus, išaugo nedarbo lygis. 1993 m. pabaigoje Švedijos ekonomikoje buvo pastebėtas pagyvėjimas. Pirmą kartą nuo 1990 m., 1994 m. pradėjo augti bendri kapitalo įdėjimai. Tačiau vidaus paklausa vystėsi vangiai. Pagrindiniu augimo veiksniu buvo eksportas. Nors 1997 m. pirmąjį pusmetį pastebėtas nedidelis nuosmūkis, ekonomikos augimas tęsėsi jau ketverius metus. Nuosmūkio priežastis – vyriausybės taikytos priemonės valstybinio sektoriaus deficito sumažinimui. Tuo pačiu metu privačiame sektoriuje tęsėsi augimas. Pagrindinis augimo veiksnys buvo prekių ir paslaugų eksporto padidėjimas. 1997m. jis išaugo beveik 11%. Tačiau, skirtingai nuo ankstesnių metų, importas aplenkė eksportą. Todėl eksporto indėlis į ekonomikos tempus pradėjo mažėti. Po vangaus vystymosi pirmaisiais praeito dešimtmečio metais pradėjo augti pramonės gamybos tempai. Ypač greitai išsiplėtė telekomunikacijos priemonių gamyba, kuriai tenka 14% visos apdirbimo pramonės pridėtinės vertės. Didesni negu vidutiniai buvo transporto mašinų gamybos, miško ir farmacijos pramonės vystymosi tempai. Gamybos galingumo panaudojimo laipsnis 1997m. birželį išaugo iki 88,5% ir priartėjo iki rekordinio lygio – 90,4%, kuris buvo pasiektas 1995m. birželio mėnesį. Rudenį šis rodiklis vis augo ir tai liudijo, kad gamybos augimo rezervai beveik išeikvoti. Ekonomikos augimą sąlygojo ne tik eksportas, bet ir vidaus paklausa. Bendrai per metus asmeninis suvartojimas padidėjo 2%. Išaugo ilgalaikio naudojimo prekių paklausa. Ypač pastebimai, 25%, išaugo naujų automobilių pardavimas, o taip pat išvykos į užsienį – 10%. Toliau augo darbo užmokestis. Tačiau , didėjant mokesčiams, realios turimos pajamos sumažėjo. Todėl asmeninis suvartojimas augo, mažėjant gyventojų santaupoms. Greitai išaugo nekilnojamojo turto kainos. Asmeninio suvartojimo augimą stabdo taip pat ir aukštas nedarbo lygis. Paskutiniame XX a. dešimtmečio viduryje svarbiu ekonominio augimo veiksniu buvo investicijų paklausa. Tačiau 1996m. kapitalo įdėjimų apimtis vis dar neviršijo to dešimtmečio pradžios lygio. 1997m. pasikeitė paskutinių metų tendencija ir bendri kapitalo įdėjimai sumažėjo 1,6%, iš kurių pramonės – 4,7%. Ypač pastebimai sumažėjo investicijos į pastatus ir statinius. Gyvenamųjų namų statyba per metus sumažėjo 20-25%. Iš teigiamų reiškinių galima paminėti įmonių kapitalo įdėjimus į mašinų ir įrengimų gamybą: po buvusio įmonių atsargų sumažėjimo 1996m., 1997m. jie šiek tiek išaugo. Per paskutinius dešimtmečius kainų kilimas 1996 – 1997m. buvo pats mažiausias. Mažus infliacijos tempus 1997m. lėmė staigus procentinių kvotų sumažėjimas. Nežiūrint į 1997m. pabaigos finansinę Azijos krizę, Stokholmo fondų birža per metus pasiekė didelių laimėjimų: jos akcijų vertė išaugo 26%. Kiekvienais metais brangstant akcijoms, per penkerius metus bendras augimas sudarė 229%. Neaukšti ekonominio augimo tempai 1997m. sąlygojo užimtumo sumažėjimą 1,1% arba maždaug 50 tūkst. žmonių. Dėl besitęsiančio valstybės išlaidų mažėjimo sumažėjo gyventojų, dirbančių švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose, skaičius. Taip pat darbo vietų sumažėjo ir statybose ir pramonėje. Darbo jėgos paklausa išaugo tik privačiame paslaugų sektoriuje. Nedarbas buvo neįprastai aukštame Švedijai lygyje ir viršijo 8% ( dvigubai aukštesnis palyginus su bet kuriais metais nuo pokario iki praeito dešimtmečio pradžios ), o neoficialus nedarbo lygis sudarė dar 4,5%. 1997m. užimtumas apdirbimo pramonėje sumažėjo beveik 1%. Todėl, dėl ženklaus išleidžiamos produkcijos kiekio padidėjimo, pakilo darbo našumas. Švedijos bendrame vidaus produkte labai didelę dalį sudaro valstybės išlaidos ir pajamos:1996m. atitinkamai 68% ir 53%. 1993-1994m. daugelis ekonomistų pranašavo šaliai greitą valstybės finansų žlugimą. 1994m. rudenį netikėtai atsirado perspektyvų sumažinti biudžeto deficitą. Taip atsitiko dėl konjunktūros kilimo ir po 1994m. įvykusių rinkimų vyriausybės priimtos griežtos finansų stabilizavimo programos. Kartu, pagerėjus konjunktūrai, pradėjo mažėti valstybės skolinimosi poreikis. 1996m. rugsėjo mėn. Finansų ministras pareiškė, kad vyriausybė išsprendė pačią sudėtingiausią paskutinių metų problemą – valstybės finansų restruktūrizaciją. 1995m. vyriausybė pristatė vadinamą “konvergencijos programą”, kurioje buvo kalbama apie vykdymą sąlygų, būtinų narystei Europos valiutų sąjungoje. 1997m. valstybinio sektoriaus santykinis deficitas sumažėjo iki 1,2%, kas atitinka Mastrichto sutarties kriterijus. Tačiau Švedijos valstybės skola prieštarauja šiems kriterijams – 60% bendrojo vidaus produkto. 1994m. skola pasiekė maksimalų lygį – 79% BVP ir iki 1997m. sumažėjo iki 75%. 2000m. Švedijos valstybės skola sudarė 64%. 1997m. buvo sumažintas procentinių kvotų lygis. 1998m. sausį ji sudarė: 10 metų laikotarpio obligacijoms – 5,5% ( per 1997m. vidutiniškai – 6,64%), o 3 metų laikotarpiui – 4,4%( per 1997m. vidutiniškai – 4,12%). Ekonomistai manė, kad procentinės kvotos sumažėjimas susijęs su Azijos finansų krize. Dėl to investitoriai perėjo nuo akcijų prie paskolų obligacijų. Todėl obligacijų kainos pakilo, o procentinės kvotos nukrito. 1997m. gruodį Riks bankas pirmą kartą per paskutinius dvejus metus pakėlė refinansavimo kvotą, kad sulaikytų infliacijos poveikį ekonomikai. Vienas pagrindinių ekonominės politikos aspektų – Švedijos galimybė dalyvauti EVS ir jos dalyvavimas, palaikant valiutų kursus ES nustatytuose rėmuose. 1997m. tapo konsolidacijos metais finansiniame Švedijos gyvenime. Kontroliuojamas Valenbergų šeimos “Skandinaviska enšilda banken” bankas rudenį paskelbė apie susiliejimą su antrąja pagal dydį Švedijos draudimo kompanija “Trieg – Hanza”, prisiėmęs sau jos įsiskolinimus 17 mlrd. Kronų. Naujoji kompanija, turinti 12,7 tūkst. darbuotojų, vertinama daugiau nei 8 mlrd. Kronų ir tapo vienu stambiausių tokio tipo susivienijimų Skandinavijoje. 1997m. pradžioje įvyko “Svenska sparbanken” ir “Fefeningsbanken” susijungimas. Naujame banke dirba 13 tūkst. žmonių. O tų pačių metų pabaigoje buvo paskelbta, kad jungiasi ketvirtas pagal dydį Švedijos bankas “Nordbanken” ir stambus suomių bankas “Merita”. Pirmas pilnavertis tarptautinis bankų susivienijimas Š.Europoje pavadinimu “Nordbanken – Merita” tapo antru pagal dydį regione. “Nordbanken” veiksmai užbaigė stambiausių bankų susivienijimų susidarymą Švedijoje ir atspindėjo bendraeuropietiškas finansinių institucijų tendencijas. Švedijos pramonę apėmė pesimizmas.Švedijos pirkimo vadybininkų indeksas (PMI ) 2000m. gruodį sumažėjo dar 2,9 punkto, iki 50 punktų, pranešė indeksą skaičiuojanti bendrovė I&L ir bankas “ForeningsSparbanken”. Indekso vertė mažiausia nuo 1999m. vasario mėn., tačiau, I&L ir “ForeningsSparbanken” teigimu, smukimui nemažai įtakos turėjo sezoniniai pokyčiai. Mažesnė nei 50 punktų indekso vertė reiškia, jog aktyvumas apdirbamojoje pramonėje mažėja, o didesnė nei 50 punktų – liudija aktyvumo didėjimą. Infliaciją atspindintis kainų subindeksas gruodį smuko net 7,9 punkto, iki 63,5 punkto. Švedų mažmeninė prekyba 2000m. gruodį išaugo 0,7%.Atsižvelgiant į kalendorinius ir sezoninius veiksnius, Švedijos mažmeninės prekybos apimtys gruodžio mėn. išaugo 0,7% ir buvo 3,7% didesnis nei prieš metus, pranešė Švedijos statistikos biuras. Augimas buvo 0,4 punkto mažesnis nei vidutinė rinkos prognozė. Nespecializuotų parduotuvių ir specializuotų maisto parduotuvių pardavimai, palyginti su 1999m. lapkričiu, išaugo 0,4% ir buvo 1%didesnė nei prieš metus, o kitų specializuotų parduotuvių pardavimai per mėnesį sumažėjo 0,3% ir buvo 4,2% didesnė nei prieš metus.Mažmeniniai pardavimai, palyginti su spaliu, išaugo 0,2%.( Bridge News – BNS ) SEB įsteigė naują investicinį fondą. Švedų finansinė grupė “Skandinaviska Enkskilda Banken” (SEB), viena iš didžiausių Skandinavijoje, plečia investicinę veiklą ir įsteigė fondą “SEB Lux Equity Fund – Global Chance/ Risk”. Fondas investuoja į akcijas visame pasaulyje. Numatoma, kad investicijos bus nukreiptos į 20-40 bendrovių, tai yra maždaug perpus mažiau nei paprastai tokie fondai investuoja. Mažesnis investavimo objektų skaičius atskleidžia, kad šio SEB fondo investicijos bus aukštesnės rizikos, o potencialus uždarbis didesnis. Fondas galės investuoti į įvairiausių pramonės sektorių įmonių VP, taip pat jam nebus apribojimų dėl pasirinktų bendrovių geografinės padėties. Vienas stambiausių SEB strateginių prioritetų – elektroninė bankininkystė. Šiandien tokias paslaugas internetu SEB teikia 740 tūkst. savo klientų šešiose Europos valstybėse: Švedijoje – 500 tūkst., Vokietijoje – 130 tūkst., Danijoje – 5 tūkst., Estijoje – 72 tūkst., Latvijoje – 23 tūkst., Lietuvoje ( Vilniaus bankas ) – 11 tūkst. Be to, 2000m. pabaigoje SEB Švedijoje pristatė banko paslaugas mobiliuoju telefono ryšiu ( WAP ), kuriuo naudojantis galima tvarkyti investicijas, atlikti atsiskaitymus ir gauti naujienas. Šiandien Baltijos valstybių regione konkuruoja dviejų didelių Švedijos bankų grupės – SEB ir Swedbank. Šiuo metu SEB užima stipriausią padėtį Lietuvos rinkoje ( sausio 24d. ). “Ericsson” atsisako mobiliųjų telefonų gamybos. Trečia pagal dydį pasaulyje mobiliųjų telefonų gamintoja Švedijos kompanija “Ericsson” pareiškė perduodanti mobiliųjų telefonų gamybą JAV bendrovei “Flextronics International”. Taip pasielgti “Ericsson” pastūmėjo nuostoliai iš prekybos mobiliaisiais telefonais. Jie pernai sudarė 1,68 mlrd. USD. Švedija neskatina verslo. Ištyrus dešimt išsivysčiusių pasaulio šalių, paaiškėjo, kad Švedija yra mažiausiai palanki verslui šalis. Iš dešimties tirtų pasaulio šalių Švedija buvo įvertinta nepalankiausiai, kai buvo nagrinėjamos verslo plėtros ir darbo vietų kūrimo sąlygos konkrečioje šalyje. Švedija atsidūrė sąrašo pabaigoje, gavusi 34 balus – kaip nepalankiausias Vakarų pasaulio kraštas verslui. EKONOMINIAI GEOGRAFINIAI RAJONAI Švedija skirstoma į tris tradicines istorines geografines dalis. Vidurio Švedija. Tai stambiausias šalies ekonominis rajonas. Čia gyvena 2/3 šalies gyventojų, gaminama apie 2/3 mašinų ir 4/5 plieno pramonės produkcijos. Stambiausias šio rajono centras – sostinė Stokholmas. Tai stambiausias visos Švedijos mokslo, kultūros, taip pat pramonės centras. Pietų Švedija ( teritorija į pietus nuo Veterno ežero). Tai svarbiausias žemės ūkio rajonas (jam tenka 1/3 šalies dirbamos žemės, 2/3 gaminamos žemės ūkio produkcijos). Sukoncentruota apie ¼ pramonės produkcijos ( laivų statyba, popieriaus ir celiuliozės, rutulinių guolių gamyba, tekstilė). Svarbiausi rajono centrai – uostai Geteborgas ir Malmė. Šiaurės Švedija. Nors šis rajonas ir užima 2/3 šalies teritorijos, čia gyvena tik 1/7 šalies gyventojų. Svarbiausia šios šalies dalies ūkinė funkcija – hidroenergetika, kalnakasyba, medienos paruošos bei šių žaliavų ir pusfabrikačių transportavimas. Čia sukoncentruota apie 90% valstybės hidroelektroenergijos, 4/5 geležies rūdos gavybos ir ½ medienos paruošų. Todėl svarbiausi šio regiono socialinės ir gamybinės traukos centrai susikūrė kalnakasybos rajonuose (Kirūna), prie geležinkelių ir Baltijos pajūryje ( Lulėjas, Šeleftėjas).

Ekonomika  Referatai   (42,95 kB)

O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Užimtumas 1.1. Gyventojų užimtumo kriterijai Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: • asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; • gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); • darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; • apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; • apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; • gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami - padedantiems šeimos nariams. 1.2. Nelegalus užimtumas Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: • Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančias, šešėlinėse ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. • Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. • Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita, dažnai įgauna atvirą reketo formą). • Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką “ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. 2. Nedarbas Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. 2.1. Nedarbo tipai Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių; kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų; treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą ar grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina, plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių, ar metų, ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose, statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime apskaičiuoti taip: U = U + U + U ; 2.2. Natūralusis nedarbo lygis Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E ) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui, nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos, ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U ) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U ) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis, su šalies darbo jėga: U = ; čia U - natūralusis nedarbo lygis; U - laikinasis nedarbas; U - struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF - darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U = U - U ; čia U - faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U - ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N , o realusis darbo užmokestis w . Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis lygis susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki 1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų. Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. 2.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 3. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarąjai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau, negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. 4. Infliacija ir nedarbas Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad jie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos - parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių. 3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2 paveiksle. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši problema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų). Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema: AD P Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį. 3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4 paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko. Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. 3.3 Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius, nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia ateities prognozė, paremta visa turima informacija. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už numatytą, tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu, pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E , esančiame ant ilgojo laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U = 5%, o infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC , ir taške E ji kerta PC kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir natūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc., tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E į tašką E . nedarbo lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir sieks, sakykime, tik 3 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo lygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E į tašką E . Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos, prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba sumažina nežymiai ir neilgam. Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų. ir užimtumo problemos Lietuvoje Daugelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau nagrinėdami skurdo problemas, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600 tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc. Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu, Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. Ypač aukštas nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir Šalčininkuose (15,5 proc.). Manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje sudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis). Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas, kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys. 5. Užimtumo politika Lietuvoje Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones. Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. 1 lentelė Programos pavadinimas Dalyvavo iš viso Pasirengę darbo rinkai Nepasirengę darbo rinkai Užregistruota bedarbių iš viso: 47223 197461 Iš jų dalyvavo aktyviose programose: 75676 7199 68477 Iš jų pagal atskiras programas: Profesinio mokymo programoje: 12557 1272 11285 Grupinės darbo paieškos programoje: 32767 3392 29375 Įgijo patentą(iki 3 mėn.)savar. verslui: 9033 1573 7460 Laikinai įdarbinti (iki 1 metų): 18923 4670 14253 Užimtumo rėmimo programose: 27207 2562 24645 Iš jų: Bedarbių individualaus verslo rėmimo: 47 11 36 Viešųjų darbų programoje: 21637 1591 20046 Remiamų darbų programoje: 4256 732 3524 Naujų darbo vietų steigimo programoje: 906 *Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiaus sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose programose. Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7 proc., tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc.. Iš pasirengusių darbo rinkai bedarbių, aktyviose užimtumo programose dalyvavo 15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y. pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių laikotarpiui, visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai. 5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas 1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto šiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas; • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje; • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinis mokymas - per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo centrų, apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją bedarbių, mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus. Profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos suteiktos 50 tūkst. asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas grupėse vyko pagal tikslines programas, atskiroms asmenų grupėms. Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo, tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja beveik 3 tūkst.. Beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas – bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet turi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo, darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės reabilitacijos sunkiausiai sergantiems asmenims, iki informacijos suteikimo profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos. Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, - yra labiausiai išplėtota, o kai kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą. Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius. Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų, bei neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą, vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis, klausimų. Patvirtinus “Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius. Tai 156 pirmo, bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų registro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų, bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų tarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas; • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas; • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas; • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas; • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas; • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas; • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas. 2000 m. tęsiamas nuoseklus darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo centrų, teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams, darbuotojams. Ryšiai su visuomene. Informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą, kuriant jos įvaizdį, nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai, specialistai, dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų užimtumas”. 5.2. Viešieji darbai Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūras. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais, bedarbiai skeptiškai žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių galimybes dalyvauti šioje programoje, šiais metais teritorinės darbo biržos siųs viešiesiems darbams apie 30 tūkst. bedarbių. Per šiuos metus, viešuosiuose darbuose dirbo 21 tūkst. asmenų. Pirmiausia stengiamasi padėti socialiai pažeidžiamiausiems asmenims. Viešuosius darbus dirbo 4 tūkst. asmenų, kurių šeimose abu maitintojai – bedarbiai. Atsižvelgiant į augantį bedarbių poreikį dalyvauti viešuosiuose darbuose, Užimtumo fondo lėšos šiai programai kasmet yra didinamos. Užimtumo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, net 16 aukščiausio nedarbo teritorijose ( Šiauliuose, Druskininkų, Akmenės, Joniškio, Jonavos, Jurbarko, Pasvalio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų, Ignalinos, Tauragės, Pakruojo, Rokiškio, Marijampolės, Švenčionių rajonuose) leista taikyti atskiriems projektams padidintą finansavimą. Šių teritorijų darbo biržos įgijo galimybę suteikti laikiną užimtumą papildomai 3 tūkstančiams bedarbių ir sušvelninti nedarbo padarinius. Viešieji darbai – ne tik pragyvenimo šaltinis daugeliui bedarbių, laikina jų užimtumo forma, bet ir padeda plėsti vietos socialinę infrastruktūrą. Daugelyje miestų, gyvenviečių, aplinkos, parkų, kapinių priežiūros darbai atliekami bedarbių jėgomis. Štai Vilniaus mieste AB “Vilniaus zunda” įdarbino per 100 bedarbių, kurie apsodina gėlėmis bei tvarko Lukiškių, Savivaldybės, prie Operos ir baleto teatro esančias aikštes, Sereikiškių ir Vingio parkus, Rokantiškių ir Antakalnio kapines. Įvertinus viešųjų darbų organizavimo rezultatus per keletą metų, galima padaryti išvadą, kad išryškėjo šių darbų didelė socialinė nauda vietinei bendruomenei. Bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos skyriais, beveik 2 tūkst. bedarbių visoje šalyje teikė paslaugas vienišiems, neįgaliems asmenims. Vien Šiauliuose, šioje sferoje dirba 360 bedarbių: Ugdymo ir globos centre teikia pagalbą neįgaliems vaikams, Šiaulių globos ir palaikomojo gydymo ligoninėje slaugo ligonius, prižiūri vienišus asmenis. Ypač didelis dėmesys skiriamas gamtosaugos ir ekologijos projektams, atsižvelgiant į artimiausiu laiku Lietuvoje įsigaliosiančias, aplinkos srityje veiklą apibrėžiančias, Europos Sąjungos direktyvas: tvarkomi šalies nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, valomi vandens telkiniai, plečiami miškų plotai. Siekiant sumažinti nedarbą kaime, vis daugiau į viešųjų darbų organizavimą įtraukti ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Šiais metais per 300 tūkst. darbdavių įdarbins apie 3 tūkst. kaimo bedarbių. Prioritetas dalyvauti šioje programoje skiriamas ūkininkams, teikiantiems labdarą žemės ūkio produktais vaikų ir senelių globos namams, padedantiems vienišiems asmenims dirbti žemę. Dažnai viešųjų darbų plėtrą riboja jų finansavimo problemos. Viešųjų darbų programai 2002 metams savivaldybės skyrė apie 10 mln. Lt., t.y. 3 mln. Mažiau, nei praėjusiais metais. Atskiros savivaldybės, nepaisydamos lėšų stokos biudžetuose, ieško galimybių finansuoti didesnį viešųjų darbų mastą. Respublikinė darbo birža parengė medžiagą Savivaldybių asociacijai dėl inicijavimo savivaldybių vadovus didinti lėšas viešiesiems darbams, vykdyti ilgalaikius, didelę socialinę naudą turinčius projektus, pasitelkiant į pagalbą nevyriausybines organizacijas. 5.3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas Lietuvos darbo birža pradėjo įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų bandomuosius projektus, didžiausio nedarbo teritorijose. Jie turėtų padėti sutelkti vietos bendruomenės socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Vietinių užimtumo iniciatyvų programos projektais tikimasi padėti labiausiai socialiai pažeistiems asmenims. Iniciatyviesiems – 101 mln. litų projektams vykdyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa, šiems metams skyrė 1,2 mln. litų, 2002 – 2004 metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 100 mln. litų. Vietinėms užimtumo iniciatyvoms didelį dėmesį skiria savivaldybės, kurios projektams įgyvendinti taip pat numato skirti nemažas lėšas. Šiais metais pirmieji vietinių užimtumo iniciatyvų projektai bus įgyvendinami didžiausio nedarbo teritorijose – Akmenės, Pasvalio, Pakruojo, Jurbarko, Joniškio, Šiaulių, Šakių ir Širvintų rajonuose bei Druskininkų mieste. Dalyvauti projektų atrankoje valstybės finansinei paramai gauti gali įmonės, įstaigos ir organizacijos (išskyrus išlaikomas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų) bei fiziniai asmenys. Viena iš sąlygų – projektų pateikėjų lėšos, kartu su rėmėjų lėšomis, turi sudaryti ne mažiau kaip 35 procentus visos projekto vertės. Vienai darbo vietai finansuoti gali būti skiriama iki 17 tūkstančių litų. Pinigai bus kontroliuojami. Dideli pinigai įpareigoja sukurti gerai funkcionuojantį jų panaudojimo kontrolės mechanizmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarką, Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus įsakymu, patvirtintas visas kompleksas priemonių, užtikrinančių šios programos realizavimą. Prieš tai Respublikinės darbo biržos buvo sudarytas projektų priežiūros komitetas. Šiame komitete atstovaujamos ne tik valstybinės bei savivaldos institucijos, bet ir profesinės sąjungos, verslininkų organizacijos. Komitetas vertins teritorinių darbo biržų pateiktus projektus ir teiks pasiūlymus skirti valstybės finansinę paramą jiems įgyvendinti. Prie teritorinių darbo biržų, kurios įgyvendins bandomuosius projektus, sudarytos vietinių užimtumo iniciatyvų projektų vykdymo komisijos. Jos atrinks projektus ir vertins, ar jie atitinka vietos darbo rinkos poreikius, svarstys ir teiks pasiūlymus projektų plėtrai, bei jų įgyvendinimo tobulinimui. Efektyviausių projektų paieška. Atrenkant bei vertinant projektus, bus atsižvelgta į nustatytus kriterijus, projektų įtaką nedarbo lygiui toje teritorijoje, perspektyvių užimtumo didinimo požiūriu, ekonominių veiklų plėtojimą. Bus atsižvelgta, kiek sumažės socialinių pašalpų gavėjų, kiek išplės socialinės paslaugos. Prioritetą numatoma teikti projektams, kuriuos finansiškai rems keli vietiniai arba užsienio partneriai, įgyvendinant projektą bus sudaryta galimybė darbuotojams kelti kvalifikaciją. Taip pat atsižvelgiama, kaip projektą remia savivaldybė – ar skiria lėšų, patalpas, ar žada taikyti mokesčių lengvatas. Savivaldybių parama labai padidins projekto sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Svarbus kriterijus yra galimybė tęsti projektą pasibaigus jo finansavimui, projekto plėtros galimybės. Darbo biržos, bendradarbiaudamos su projektų vykdytojais, pasirengusios, jei reikės, organizuoti bedarbių, kuriuos numatoma siųsti į steigiamas darbo vietas, profesinį mokymą ir suteikti jiems papildomas kvalifikacijas. Šios programos įgyvendinimas buvo pavestas darbo biržoms, jos jau turi patirtį įgyvendinant PHARE programos paremtus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose bei Varėnoje. Įgyvendinant šiuos projektus buvo sukurta daugiau nei 50 darbo vietų, projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį įgijo savivaldos institucijos bei kiti socialiniai partneriai. 6. Darbo biržos 1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais. Darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, 1997 m. įdarbino 73,0 tūstančius nedirbančiųjų asmenų, 13,5 tūkst. įsigijo ar pakeitė profesiją ir 52,2 tūkst. buvo įtraukti į kitas užimtumo programas. Respublikinė darbo birža, remdamasi analizės duomenimis, iškilusiais uždaviniais ir galimybėmis, kiekvieniems metams numato naujus veiklos tikslus ir būdus jiems siekti. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamas visuomeniniais pagrindais veikiančios Trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų), darbdavių (verslininkų asociacijos) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus darbui trišalėse komisijose skiria minėtos organizacijos, o valstybės atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės. Darbo birža atlieka šias funkcijas: • Analizuoja ir prognozuoja darbo paklausos ir pasiūlos pakitimus; • Registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • Ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • Organizuoja bedarbių ir darbuotojų profesinį mokymą; • Tarpininkauja piliečiams įsidarbinant šalyje ir užsienyje; • Nustatyta tvarka disponuoja Užimtumo fondo lėšomis ir viešai skelbia, kur jas panaudojo; • Rengia gyventojų užimtumo programas; • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; • Kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus; • Skiria bedarbio pašalpą. Trišalės komisijos teisės: Teikti pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos ir socialinės pagalbos bedarbiams, prioritetų. Teikti pasiūlymus gyventojų užimtumo programų tobulinimui, nedarbo ribojimo priemonių taikymui, bedarbio mokymo ir konsultavimo tvarkos, bei kitais klausimais. Svarstyti darbo biržos veiklą ir Užimtumo fondo lėšų naudojimą. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos 1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje. Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką; ● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas. Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas: Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti. ● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą: Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas. Sudaromų įsidarbinimo planų

Ekonomika  Referatai   (73,77 kB)

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsirado daug naujų paslaugų, kurios tenkina vartotojų poreikius.Šiame rašinyje bandysiu apžvelgti agentūrų ieškančių darbo paslaugas. Mūsų šeimoje su įdarbinimo agentūros veikla teko susidurti mano broliui.Jis baigęs mokyklą ir igyjęs specialybę,nerado darbo, nes neturint patirties, darbdaviai nenori įdarbinti.Todėl jis kreipėsi i privačią įdarbinimo agentūrą “Noriu”. Ši agentūra padeda žmonėms neturintiems darbo, rasti darbą.Darbdaviai kuriems reikia specialistų irgi kreipiasi i šią agentūrą pranešdami, apie laisvas jų įmonėse darbo vietasĮdarbinimo agentūra teikia šias paslaugas: • Ieško darbo baigusiems aukštąjį ir specialų vidurinį. • Ieško darbo turintiems specialybę ir ilgą darbo stažą. • Ieško darbo neturintiems specialybės. • Padeda surasti darbą užsienyje. • Padeda surasti darbą neigaliesiems. Ši darbo agentūra yra privati, todėl už teikiamas paslaugas ima mokestį.Sumokejus 30Lt. mokestį, agentūra įsipareigoja per trijų mėnesių laikotarpį surasti darbą.Jei jai nepavyksta tai įvykdyti, darbo paieškos terminas pratęsiamas, papildomo mokesčio moketi nereikia. Žmogus, kuris kreipiasi i tokią agenturą, turi naudą, jam surandamas darbas.Žmogui nereikia vaikščioti is įstaigos i įstaigą, skambinti telefonu beieškant darbo.Agentūra žmogui pasiūlo net kelias įmones, kuriose reikalingi darbuotojai, tos specialybės, kurios prašo atejęs žmogus i agentūrą.Žmogus neturintis darbo, issirenka jam labiausiai patinkanti darbą.Žinoma, jis atsižvelgia i darbo valandas,darbo krūvį, atlyginimą, atstumą nuo namų iki darbo. Darbo agentūra yra įsikūrusi Kauno miesto centre, patogioje klientui vietoje.Agentūros darbo valandos irgi yra pritaikytos klientū patogumui.Ji dirba nuo aštuntos valandos ryto iki aštuonioliktos valandos vakaro.Agentūroje dirba su žmonemis mokantys bendrauti darbuotojai.Jie maloniai išklauso klientų pageidavimus, sudaro su jais darbo paieškos sutartį, informuoja klientus apie rastas laisvas darbo vietas. Kad agentūros darbas gerai klostytūsi, kad į ją kreiptusi kuo daugiau ieškančiu darbo, agentūra turi daug reklamuotis.O jeigu žmonems pavyksta surasti darbą, kurį suranda ši agentūra, tai žmonės ir kitiems savo pazįstamiems pasiūlo šią agentuūra, kaip patikimą. Agentūros darbo rezultatas – žmogui surastas darbas.Kadangi ši agentūra padėjo ir mano broliui susirasti darbą, tai manau, kad ji kokybiškai teikia paslaugas.Daug girdėjau ir apie kitų agentūrų darbą, ne vien tik iš geros puses.Būna, kad agentūroms sumoketi pinigai dingsta, o žmonės negavę darbo ir nusivylę, turi kreiptis i kitas agentūras.Be to dauguma kitų agentūru is žmonių už darbo ieškojimą ima didesnę sumą pinigų.Agentūrose kartais dirba nemalonūs žmonės, kurie su žmonėmis, kuriems reikia darbo kalba nemandagiai, kartais net įžūliai. Manau, kad Lietuvoje gyvenimas greitai pagerės.Todėl ieškančiu darbo žmonių sumažės ir išliks tik pačios geriausios įdarbinimo agentūros.

Ekonomika  Rašiniai   (5,83 kB)

Automobilizacijos problema XX amžius neabejotinai yra automobilių amžius. Jų ekspansija stulbinanti. 1900-aisiais visame pasaulyje automobilių buvo tik 11 tūkstančių, 1940-aisias – 46 milijonai, 1980-aisiais apie 300 milijonų, o dabar jau apie pusę milijardo. Neabejotinas automobilizacijos lyderis yra JAV: 1000 gyventojų tenka per 650 automobilių. Dar 20-tyje šalių automobilių skaičius 1000 gyventojų viršija 300. Šias šalis sparčiai vejasi iš socializmo pabėgusios Rytų ir Vidurio Europos valstybės, jų tarpe ir Lietuva. Per šimtmetį automobiliai esmingai pakeitė žmogaus gyvenimą ir jo aplinką. Susiformavo ištisos industrijos šakos, nes jiems reikia ne tik labai daug kuro, metalo, plastmasių, elektronikos, tankaus automobilių kelių tinklo, stovėjimo aikštelių bei garažų, bet ir aptarnavimo, remonto, apsaugos, reklamos, tyrimo, projektavimo, prekybos, utilizavimo ir t. t. Automobilizuotose šalyse automobilis tapo būtinu atributu, nes taip organizuota aplinka ir veikla. Tai labai paranku automobilių pramonei. Gausėjant automobilių, vis dažniau juntamos automobilizacijos pasekmės. Štai keturios automobilio neigiamos savybės: • Aplinkos teršimas ir neigiamas jo poveikis sveikatai, gamtai, statiniams; • Kraštovaizdžio nuskurdinimas, kultūros paveldo naikinimas; • Autoavarijų pasekmės; • Nesveikas gyvenimo būdas. Automobilių tarša tai: kenksmingi kuro degimo produktai, kuro nutekėjimai, nugaravimai, atitarnavę tepalai, agregatai bei atliekos po aptarnavimo, padangų ir kelių dangos nusidėvėjimo dulkės, triukšmas. Didžioji teršalų dalis atsiranda iš kuro degimo. Automobilio variklyje, sudegant apie 1 kg benzino, kartu sudega apie 14 kg oro, o į atmosferą išmetama apie 15 kg įvairių dujų mišinio. Vadinasi, vienas automobilis, per metus nuvažiuodamas 10 000 km ir sunaudodamas po 7 kg benzino 100 km, išmeta apie 10 tonų įvairių dujų mišinio. Išmetamų toksinių medžiagų kiekis bei sudėtis priklauso nuo variklio tipo, kuro rūšies, važiavimo rėžimo, degimo sureguliavimo. Įvertinant įvairių tyrimų rezultatus ir mūsų automobilių parko nusidėvėjimą bei vairavimo kultūrą, galima teigti, kad vidutinis šalies automobilis, sudegindamas vieną toną kuro, išmeta vidutiniškai 600 kg anglies monoksido, 75 kg angliavandenilių, 30 kg azoto oksidų, 15 kg aldehidų. Vadinasi kasmet Lietuvos automobiliai išmeta apie 400 tūstančių tonų pavojingų teršalų. Be jų, yra dar ir nepageidaujamas anglies dioksidas, kurio gausa atmosferoje kelia realų „šiltnamio efekto“ pavojų visam pasauliui. Vertinant toksinių medžiagų poveikį gamtai ir žmogaus sveikatai, pas mus dažniausiai minimas švino poveikis. Gerai tai, kad jo mažėja. Tačiau švinas nėra pavojingiausias. Pavyzdžiui, benzpirenas (vienas iš keliolikos automobilio išmetamųjų policiklinių angliavandenilių) yra gerokai toksiškesnis. Didžiausia leistina jo koncentracija ore yra viena milijoninė miligramo dalis (švino 300 kartų didesnė). Pasak vokiečių mokslininkų, benzpirenas sukelia ir skatina piktybinius plaučių ir gerklės auglius. Lietuvos Fizikos instituto duomenimis, benzpireno koncentracijos Lietuvoje prie intensyvaus eismo magistralių viršija didžiausias leistinas normas 15-20 kartų, o kur bloga ventiliacija, dar daugiau. Daržovių užterštumas benzpirenu net už 60-70 metrų nuo Vilniaus-Kauno magistralės keliolika kartų viršija didžiausias leistinas koncentracijas. Lietuvoje automobilių taršumas paprastai vertinamas tik pagal išmetamo anglie monoksido kiekį. Kitų 60 toksinių komponentų kiekis lieka nežinomas. O žinoti šių medžiagų kiekį ir sudėtį labai svarbu, nes jų neigiamas poveikis ne tik individualus, bet kartais ir sumuojasi. Atmosferoje formuojasi nauji junginiai – fotooksidantai. Pavyzdžiui, azoto oksidai formuoja rūgštų lietų, nuo kurio labiausiai kenčia gamtinė aplinka, kultūros paveldo objektai. JAV laikraščio „The New York Times“ pateiktais duomenimis, Los Andžele yra arti 4,5 milijonų automobilių. Jie kasdien išmeta į orą apie 1000 tonų azoto oksidų, 1500 tonų angliavandenilių ir 7000 t anglies monoksido. Be to, mieste dažnai vyksta temperatūros inversijos – iki 260 dienų per metus. Inversijos sluoksnis būna 300-900 m storio, ir, esant dideliam Saulės radiacijos intensyvumui, nuo išmetamųjų dujų susidaro labai nuodingas fotocheminis debesis. Šiandien tokie debesys susidaro virš eilės didžiųjų pasaulio miestų.

Aplinka  Rašiniai   (14,75 kB)

Lietuviškas maistas: tradicijų ir pokyčių sankryžoje Petras Rimantas Venskutonis Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, Maisto produktų technologijos katedros vedėjas. Gimė 1953 m. Kaišiadoryse. Maisto produktų inžinieriaus technologo specialybę įgijo KTU 1976 m., Kijevo maisto pramonės institute apsigynė disertaciją 1986 m. Mokslinio darbo sritis  natūralių maisto priedų chemija ir technologija. Paskelbė per 200 mokslinių darbų. Tradicinis maistas, nacionaliniai mitybos ypatumai yra būdingi kiekvienai pasaulio valstybei, tautai ar netgi etninei grupei. Iš kitos pusės, sparčios globalizacijos, ekonominės integracijos ir gyventojų migracijos sąlygomis maistas bei mitybos įpročiai kinta. Karu su tradiciniais nacionaliniais maisto apibūdinimais vartotojų lūpose vis dažniau skamba tokie terminai, kaip “greitas maistas”, “hamburgeris”, ”pica”, “traškučiai” ir kt. Tokiems pokyčiams poveikį taip pat turi didelį mokslo ir technologijų vystymasis, žemės ūkio ir maisto pramonės industrializavimas, prekybos geografijos išsiplėtimas. Kokie pagrindiniai tradicinio lietuviško maisto atributai? Tai  tikriausiai, natūralumas, geras (pilnas, natūralus) skonis ir aromatas, labai ribotas maisto priedų naudojimas. Visi šie atributai kuria teigiamą lietuviškų maisto produktų įvaizdį. Atkūrus nepriklausomybę 1991 m., vyko spartūs pokyčiai. “Geležinės sienos” likvidavimas ir spartus integravimasis į Europos erdvę yra bene svarbiausi tokių pokyčių veiksniai. Vis tik, šiuo metu dar galime tvirtinti, kad Lietuvoje tebegaminami tradiciniai lietuviški maisto produktai. Ypač tai pasakytina apie tradicinius duonos, mėsos ir pieno gaminius. Per pastarąjį dešimtmetį vyko tiek teigiami, tiek ir neigiami maisto gamybos ir vartojimo pokyčiai. Žymiai pagerėjo padėtis maisto saugos valdymo ir užtikrinimo srityje, įdiegiamos šiuolaikiškos technologijos, plečiasi eksportas į vakarų valstybes. Vienas iš pagrindinių tradicinio lietuviškojo maisto natūralumo priešų yra įvairūs ekonominiai veiksniai. Naudojant vien tradicines, natūralias žaliavas gana sunku konkuruoti laisvojoje rinkoje, nes tokios žaliavos yra dažniausia brangios. Todėl, ypač mėsos gaminių sudėtyje, vis daugiau naudojama pigesnių netradicinių žaliavų (sojų produktų, kitos kilmės baltymų koncentratų) bei sintetinių maisto priedų (fosfatų, nitritų ir kt.). Apibendrinat galima teigti, kad Lietuvoje vyksta sudėtingi žemės ūkio, maisto pramonės, viešojo maitinimo ir mitybos pokyčiai. Reikia pripažinti, kad jie nėra tradicinio lietuviško maisto naudai. Ar lietuviškas maistas visiškai praras savo pozicijas? Parodys ateitis. Reikia tikėtis, kad geroji lietuviško maisto tradicija visada turės savo pozicijas ne tik Lietuvoje, bet ir išsikovos tam tikrą nišą ir kitose valstybėse. Lithuanian food: on the crossroad of traditions and changes Petras Rimantas Venskutonis Professor of Kaunas University of Technology (KTU), Head of Department of Food Technology. Born in 1953 in Kaišiadorys. Diploma of Food Engineer obtained in 1976 from KTU, PhD in 1986 from Kiev Institute of Food Industry. Research area  chemistry and technology of natural food additives. Published more that 200 research papers. Traditional food, national dietary habits are characteristic to every country, nationality or even ethnic group. On the other hand, under conditions of a rapid globalization, economical integration and migration of the population food and nutrition undergo considerable changes. Together with traditional national food attributes more and more frequently consumers use in their everyday life such terms as “fast food”, “hamburger”, “pizza”, “chips”, etc. Development of science and technology, industrialization of agriculture and food production, expansion or trade geography also cause quite rapid changes in food production and dietary habits of the population. The above-mentioned processes are also characteristic to Lithuania which has had deep national food and dietary traditions. The influence increased after reestablishment of independence in 1991. Abolishment of “iron curtain” and integration into the EU are the most important factors for all these changes. What are the most characteristic features of the Lithuanian food? Most likely, it is “naturalness”, good flavor, and limited use of food additives. Both, positive and negative changes can be observed in food production and dietary habits in Lithuania. Improvements in hygienic conditions, application of modern equipment and technologies, expansion of the market are very positive developments, while the use of non-traditional, often inferior quality raw materials, synthetic food additives can be regarded as a negative side of the story. Anyway, in the course of unavoidable changes it can be expected that good traditions of Lithuanian food will be preserved inside the country and moreover will find their niche in other places of the world.

Anglų kalba  Rašiniai   (5,48 kB)

Good morning, today I`m going to speak about ‘Mass media’. To start with, the mass media play an important part in our lives. Newspapers, radio and especially TV inform us of what is going on in this world and give us wonderful possibilities for education and entertainment. They also influence the way we see the world and shape our views. Of course, not all newspapers and TV programmes report the events objectively but serious journalists and TV reporters try to be fair and provide us with reliable information. It is true that the world today is full of dramatic events and most news seems to be bad news. But people aren't interested in ordinary events. That is why there are so many programmes and articles about natural disasters, plane crashes, wars, murders and robberies. Good news doesn't usually make headlines. Bad news does. To my mind say that journalists are given too much freedom. They often intrude on people's private lives. They follow celebrities and print sensational stories about them which are untrue or half-true. They take photos of them in their most intimate moments. The question is — should this be allowed? The main source of news for millions of people is television. People like TV news because they can see everything with their own eyes. And that's an important advantage. Seeing, as we know, is believing. Besides, it's much more difficult for politicians to lie in front of the cameras than on the pages of newspapers. As far as can see, many people prefer the radio. It's good to listen to in the car, or in the open air, or when you do something about the house. In addition, other scours of information are newspapers. The best known are `Lietuvos rytas` and citizens  of Kaunas read `Kauno diena`. These concern themselves, as far as possible, with factual reports of major national and international news stories, with the world of politics and business and with the arts and sport. Newspapers don't react to events as quickly as TV, but they usually provide us with extra detail, comment and background information. The Internet has recently become another important source of information. It is believed that in the year of 2010 there will be at least 500 million people on the system enjoying virtual reality. It means that more and more people use Internet for searching the news instead of reading newspapers or watching news on Tv. Its main advantage is that news appears on the screen as soon as things happen in real life and you don't have to wait for news time on TV. Thanks to Internet now news are easy of access. To sum up, mass media reach very large numbers of people. For this reason it plays a significant role in our lives. More than even before, mass media offers us a window to the world and it depends only on you which scours of information to choose.

Anglų kalba  Rašiniai   (5,11 kB)

Kiekvienas stilius turi kažką savito, tuo pat metu kiekvienas jų, bėgant amžiams, perima tam tikras, tariamai buvusio stiliaus detales, pritaikydamas, renovuodamas, išgaudamas kažką naujo. Niekada nebuvo taip, kad galima būtų pasakyti, jog štai šis laikotarpis tęsiasi nuo vienų ligi kitų metų. Viskas yra persipynę, perduota bei kopijuojama. Iš kiekvieno stiliaus gimsta ar išsirutulioja kažkas naujo. XVIII amžius, – laikmetis, apimantis revoliucijos metus, direktoriją ir ampyrą, yra vienas iš nedaugelio periodų kostiumo istorijoje, kai politika tiesiogiai įsiveržia į madą, ir kostiumas tampa audringų visuomeninių įvykių veidrodžiu.

Kita  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,95 kB)

Aplinkos veiksnių poveikio ypatumai Bet kurio aplinkos ekologinio veiksnio poveikis organizmui dažniausiai yra vaizduojamas varpo formos kreive, kurioje yra trys svarbiausi taškai, pavyzdžiui temperatūros atžvilgiu: 1-žemutinė kritinė temperatūra, 2-viršutinė kritinė temperatūra, 3-optimali, arba komfortinė temperatūra, (1 pav.). Įvairiems organizmams būdingos nevienodos optimalios ir kritinės temperatūros. Norint teisingai suprasti aplinkos poveikį organizmams visada reikia prisiminti ekologinių veiksnių veikimo dėsningumus, kuriuos lengviausia(paprasčiausia) paaiškinti remiantis tolerancijos schema

Medicina  Referatai   (8 psl., 17,16 kB)