Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rasta 1550 rezultatų
XVI a. pirmoje pusėje Vidurio ir Rytų Europos regione į politinį gyvenimą įsiveržė dvi agresyvios jėgos – turkai ir Maskva. Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo metais LDK užsienio ir vidaus politiką labiausiai veikė santykiai su Maskva. Antroji tuo metu LDK priešiška karinė jėga – totoriai – darė didžiulius materialinius nuostolius, bet nekėlė didesnių politinių problemų.
LDK teritorija ir sienos po Liublino unijos
2009-09-04
Žygimantas Augustas Liublino unijos išvakarėse atplėšė nuo LDK Palenkę, Volynę, Kijevą ir Podolę. Tačiau net ir tada LDK teritorija siekė apie 297 000 kv. km plotą. LDK siena su Prūsija vakaruose liko nepakitusi. Kaip ir anksčiau, Lietuva Baltijos pajūrį siekė tik ties Palanga ir Šventąja. Dažnai besikeičianti buvo LDK rytinė siena su Rusijos valstybe. Livonijos karas ir XVII a. siautę karai stumdė šią sieną tai į vakarus, tai į rytus. Svarbiausias ginčų objektas buvo Smolenskas. Po XVII a. pradžios karų jis sugrįžo į LDK sudėtį, tačiau po XVII a. vidurio karų galutinai atiteko Rusijai.
Jono Kazimiero Vazos valdymas
2009-09-04
Naujojo valdovo rinkimuose į Respublikos sostą 1648 metais pretendavo du Vladislovo Vazos broliai – Jonas Kazimieras ir Karolis Ferdinandas. Rinkimai, kaip ir prieš tai buvę, buvo greiti. 1648 metais sukilę Ukrainos kazokai grasė Lenkijai ir LDK. Valdovu buvo išrinktas Jonas Kazimieras Vaza. Tam, beje, pritarė ir kazokų vadas Bogdanas Chmelnickis.
Lietuvos Valstybės herbas
2009-09-04
Lietuvos raitelis, vadinamas Vyčiu, yra vienas iš seniausių valstybės herbų Europoje. Ir vienas iš nedaugelio, kurio simbolika buvo perimta ne iš dinastinių herbų, kaip buvo daugumoje Europos kraštų, bet iš kunigaikščių portretinių antspaudų. Neatsitiktinai XVI a. pradžioje Lietuvos metraštininkas rašė, kad Lietuvos herbas reiškiąs subrendusį valdovą, galintį kalaviju apginti savo Tėvynę.
Lietuvos miestų herbai XIII – XVIII amžiuose
2009-09-04
Herbai – viduramžių kultūros padarinys. Jie Vakarų Europoje atsirado XII a. karyboje kaip riterių skiriamieji ženklai. Riterių herbai buvo vaizduojami matomiausiose vietoje – riterio vėliavoje, skyde, ant šalmo, apsiausto. Kiek vėliau juos pradėjo naudoti miestai, universitetai, amatininkų cechai, bažnyčios, vienuolynai. Lietuvoje pirmieji kunigaikščių ir bajorų herbai žinomi nuo XIV a. pabaigos, o seniausieji miestų herbai – nuo XV a.. Jų iki pat XVI a. dar buvo nedaug. Jei kalbėsime apie miestus, herbus dažniausiai turėjo tie, kurie įgydavo savivaldos teises.
Lietuviškoji piniginė sistema
2009-09-04
Lietuvos gyventojai svetimų kraštų pinigus pažino gana anksti – dar prieškristiniais laikais. Tai buvo senovės Graikijos žalvarinės ir sidabrinės monetos. Jos pasiekė mūsų kraštą prekybos gintaru dėka. Pirmaisiais amžiais po Kr. į kraštą pateko ir gana daug romėniškų monetų. Lietuvoje rasta apie 1500 bronzinių (žalvarinių), sidabrinių ir auksinių monetų. Vėlyviausios romėniškos monetos datuojamos IV–V amžiais. Tačiau šios svetimų kraštų monetos nepadėjo sukurti vietinės piniginės sistemos.
Kitatikiai Lietuvos valstybėje
2009-09-04
1387 Jogailos ir 1413 metų Horodlės privilegijomis naujakrikščiai lietuvių bajorai katalikai gavo plačias teises ir privilegijas. Stačiatikiams bajorams atėjo rinkimosi metas – ar likti ištikimais protėvių tikybai ir bažnyčiai, ar, priėmus katalikybę, gauti privilegijas ir teisę į prestižines, gerai atlyginamas valstybines tarnybas. Dilema iškilo ir pačiai LDK stačiatikių bažnyčiai. Ji per visą pagoniškos Lietuvos gyvavimo laikotarpį taip ir neįgijo didesnės įtakos valstybėje.
Jėzuitų ordinas Lietuvoje ir švietimas
2009-09-04
Jėzuitus į Lietuvą iš Lenkijos 1569 metais pasikvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. 1598 metais iš Lenkijos jėzuitų provincijos buvo sudaryta Lietuvos viceprovincija. Greitai ji savo dydžiu praaugo Lenkijos jėzuitų provinciją. Pradžioje Lietuvos provinciją sudarė 7 kolegijos ir rezidencijos, 3 misijų stotys ir 284 vienuoliai. Šis disciplinuotas ir veiklus ordinas Lietuvoje nepaprastai sparčiai augo. Praėjus 40 metų jis turėjo jau 16 kolegijų ir rezidencijų tinklą visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o vienuolių skaičius pasiekė 599.
Lietuviškos spaudos draudimas 1863–1905 m.
2009-09-04
Iki XIX a. pabaigos lietuvių raštija neturėjo bent apyvienodės rašybos. Nebuvo ir lietuvių bendrinės literatūrinės, ką jau kalbėti apie šnekamąją, kalbos. Didžiojoje Lietuvoje vyravo raštai žemaičių tarmėmis, daugiausia laikytasi lenkiškų rašybos tradicijų. Dar 6 dešimtmečio pabaigoje Kazanėje dirbusiam žemaičiui Andriui Ugenskiui (1816–1878), lietuvių tautinio kultūrinio sąjūdžio šalininkui, kilo mintis pritaikyti lietuvių rašybai slaviškąjį (rusiškąjį) raidyną.
Po 1831 m. toliau plėtojosi amžiaus pradžioje prasidėjęs domėjimosi krašto praeitimi, liaudies (lietuvių ir baltarusių) kultūromis, arba apskritai kraštotyros, sąjūdis. Darbų šia tematika pasirodė gerokai daugiau nei per pirmąjį XIX a. trečdalį. Akademiniu, profesionalaus mokslo, lygiu LDK istorijos tyrimą tęsė buvę Vilniaus universiteto profesoriai: įvairiuose Rusijos universitetuose ir kitose institucijose dirbęs I. Danilovičius, Sankt Peterburge gyvenęs I. Ž. Onacevičius, į pensiją išėjęs ir savo krašte likęs J. Jaroševičius.
Pirmosios lietuvių parodos
2009-09-03
1906 m. pavasarį „Vilniaus žiniose“ skulptorius Petras Rimša pakvietė lietuvių dailininkus burtis, skleisti dailės idėjas visuomenei, o „Vilniuje, mūsų sostapilyje“ – surengti lietuvių dailės parodą. Į kvietimą atsiliepė dauguma dailininkų, tuo metu studijavusių svetimuose kraštuose, nes Lietuva carinės priespaudos metais savo dailės ugdymo įstaigų neturėjo. Vilniuje buvo sudarytas parodos rengimo komitetas (pirmininkas dr. Jonas Basanavičius). Pirmoji lietuvių dailės paroda buvo iškilmingai atidaryta 1907 m. sausio 9 d. Vilniuje.
Lietuvos ir Latvijos sienų klausimas
2009-09-03
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įsisiūbavus lietuvių ir latvių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, ryšiai tarp abiejų tautų gerokai sustiprėjo. Plito baltų vienybės idėja, buvo keliama mintis sukurti bendrą valstybę su respublikos santvarka. Respublikos idėja labiausiai išpopuliarėjo per Pirmąjį pasaulinį karą tarp JAV lietuvių. 1918 m. J. Šliūpas Stokholme išleido knygelę „Lietuvių–latvių respublika ir Šiaurės tautų sąjunga“. Joje ir buvo išdėstytas konkretus bendros respublikos sukūrimo planas.
Vilniaus kraštas 1920–1939 metais
2009-09-03
1920 m. spalio 9 d. J. Pilsudskio slaptu įsakymu generolo L. Želigovskio vadovaujama divizija, pasivadinusi „lietuviška–baltarusiška maištininkų divizija“, įžengė į Vilnių, sulaužydama Suvalkų sutartį. Jau kitą dieną L. Želigovskis savo įsakyme Nr. 1 skelbė apie „Vidurinės Lietuvos“ valstybės organizavimą. Vykdomąją valdžią L. Želigovskis perdavė jo paties sudarytai Laikinajai valdymo komisijai. Vidurinės Lietuvos teritoriją sudarė Vilniaus, Ašmenos, Švenčionių apskritys ir dalis Trakų apskrities (apie 13 000 kv. km ir apie 500 000 gyventojų).
Lietuvos Respublikos vidaus santvarka
2009-09-03
Lietuvos Respublikos valstybės santvarkos organizacijos procesas dėl tarptautinių aplinkybių ir nepriklausomybės kovų buvo palyginti ilgas ir nelengvas. Jau 1917 m. vasarą Vokietijos reichstago politinės partijos pradėjo svarstyti galimybę kaip po karo Vokietijos įtakoje ir valdžioje išlaikyti jų okupuotus kraštus, tarp jų Kuršą ir Lietuvą. Buvo nutarta prie vokiečių okupacinės administracijos iš vietos gyventojų sukurti Pasitikėjimo tarybas, kurios padėtų krašto valdymo reikalus tvarkyti. Lietuviams buvo leista sušaukti konferenciją.
Aukštieji kursai ir Kauno universitetas
2009-09-03
Kai lenkai 1920 metais užėmė Vilnių, Lietuva neteko ir Vilniaus universiteto, galėjusio tapti svarbiausia Lietuvos Respublikos mokslo bei švietimo įstaiga. Naujuoju mokslo, švietimo ir kultūros centru tapo laikinoji Lietuvos sotinė – Kaunas. Čia 1920 m. spalio 27 dieną buvo įkurta ir pirmoji aukštojo mokslo įstaiga nepriklausomoje Lietuvoje – Aukštieji kursai. Juose buvo mokomasi pagal universitetų nuostatus ir programas.
Mokslas Vilniaus universitete
2009-09-03
Atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje buvo rengtasi 1832 m. uždarytą Vilniaus universitetą atkurti kaip svarbiausią Lietuvos mokslo ir švietimo įstaigą. 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos valstybės taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą, kuriame buvo skelbiama, jog universitetas atgaivinamas nuo 1919 m. sausio 1 d. Tačiau 1919 metais, lenkams užėmus Vilniaus kraštą, Lietuva neteko ir Vilniaus universiteto. Jį atkūrė lenkų valdžia, sykiu suteikdama Stepono Batoro vardą – tuo norėta pabrėžti, jog universitetas yra lenkiškas, įkurtas lenkų karaliaus.
Laisvamanybė Lietuvoje
2009-09-03
Laisvamaniškos pažiūros Lietuvoje ėmė plisti XIX a. Jos sklido kartu su materialistinės minties stiprėjimu Vilniaus universitete ir po jo likusiose aukštojo mokslo įstaigose bei buvo atsivežamos to meto Lietuvos bajorų ir inteligentų elito iš Vakarų Europos. Tai liudija mokslininkų materialistų veikalai ir jų veikla. Tas reiškinys kėlė katalikų bažnyčios susirūpinimą. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius savo 1875 m. testamente dvarininkams perspėjo juos, kad Vakarų Europoje plinta bedievystė ir laisvamanybė, kad silpnėja tikėjimas.
Lietuviai SSRS kariuomenėje
2009-09-03
Prasidėjus II pasauliniam karui į SSRS gilumą pasitraukė dauguma sovietinių aktyvistų. Taip pat savo noru ar buvo priversti pasitraukti ir apie 3 tūkstančiai lietuvių karių iš 29-ojo teritorinio šaulių korpuso, į kurį po sovietinės okupacijos 1940 m. buvo pertvarkyta Lietuvos kariuomenė. Prie jų prisijungė ir per 350 kursantų (iš 1000) iš Vilniuje buvusios sovietų pėstininkų karo mokyklos. Iš šių bei kitų karinių dalinių likučių, pasitraukusių sovietinių aktyvistų bei kitų pabėgėlių, taip pat net 1918–1919 m. Lietuvoje bolševikų pusėje kovojusių veteranų, 1941-ųjų pabaigoje – gruodžio 18 d. ir buvo pradėtas formuoti „lietuviškiausias“ sovietų Raudonosios armijos dalinys – 16-oji lietuviškoji šaulių divizija.
Antinacinė rezistencija
2009-09-03
Pasipriešinimas nacistinei Vokietijai prasidėjo nuo pat Lietuvos Laikinosios vyriausybės darbo pradžios. Birželio sukilimą organizavęs Lietuvos Aktyvistų Frontas 1941 m. rugsėjo 20 d. įteikė memorandumą, protestuodamas prieš vokiečių civilinės valdžios veiksmus ir už tai buvo netrukus buvo uždarytas, o LAF-o įgaliotinis L. Prapuolenis išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą.
Kolūkinės santvarkos diegimas
2009-09-03
Jau pirmaisiais sovietų okupacijos mėnesiais tarp Lietuvos ūkininkų kilo baimė, kad krašto žemės ūkis bus pertvarkytas pagal Sovietų Sąjungos modelį – bus kuriami kolūkiai. Jų baimė buvo tokia stipri, kad jau rinkiminės kampanijos į „Liaudies seimą“ metu naujojo režimo ideologams teko meluoti ir teigti, kad „kolchozų nebus“. 1940 m. rudenį aiškėjo tendencijos, kurios palaipsniui vedė į kolektyvizaciją. Buvo nutrauktas skirstymasis į vienkiemius, pradėtos kurti grupinės sodybos, galėjusios virsti brigadų centrais.
Švietimo sistema Lietuvoje 1940–1990 m.
2009-09-03
Sovietų Sąjungos kariuomenei 1940 m. vasarą okupavus Lietuvą, prasidėjo jos sovietizacija. Naujieji krašto šeimininkai nedelsiant ėmėsi pertvarkyti ir švietimo sistemą – siekė sugriauti nepriklausomybės laikais nusistovėjusią tvarką, pertvarkyti ją Sovietų Sąjungos pavyzdžiu. Švietimo pertvarka buvo patikėta naujai vadovybei: švietimo ministru (vėliau liaudies komisaru) paskirtas rašytojas A. Venclova, jo pavaduotojais – pedagogas J. Žiugžda ir poetas L. Gira. Naujai valdžiai ištikimi žmonės į vadovaujantį švietimo darbą atėjo ir apskrityse.
Vienuolijų atsikūrimas Lietuvoje
2009-09-02
Lietuvos vienuolijų istorija labai marga bei kupina dramatiškų permainų. Ypač tai pasakytina apie XIX–XX amžius. Sunku tvirtai atsakyti, kada Lietuvą pasiekė pirmieji vienuoliai. Atrodo, XIII amžiuje Lietuvos teritorijoje būta pavienių vienuolių, o po oficialaus Lietuvos krikšto čia pradėjo kurtis ir pirmosios bendruomenės. Laikotarpį iki pat paskutinio Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo galima vadinti nuoseklios vienuolijų plėtros epocha.
Lietuvos baltų gentys VI–X amžiuose
2009-09-02
Vidurinis geležies amžius kelia daug klausimų. Pirmiausia įdomu, kada jis prasidėjo ir kada baigėsi. Anksčiau buvo sakoma, kad tai laikotarpis tarp V ir IX a., dabar amžiaus pradžia siejama su V a. po Kr. viduriu. Kaip tik tuo metu visoje Lietuvoje pakito materialinės kultūros bruožai. Kebliau nusakyti laikotarpio pabaigą. Čia vieningos nuomonės nėra. Daugelis manė, kad tai turėtų būti VIII ir IX a riba. Pastaraisiais metais A. Tautavičius teigia, kad pokyčiai, rodantys kito laikotarpio pradžią, ima ryškėti tik X a. viduryje.
Etnoso ir populiacijos istorijos pažinimas nebus pilnas, jei nenagrinėsime praėjusių epochų gyventojų biologijos arba fizinės antropologijos. Etnoso istorijai pažinti svarbūs duomenys apie gyventojų tankumą, jų gyvenimo trukmę, bendruomenės dydį, žmonių ūgį, išvaizdą, jų maistą ir sveikatą, apie migracijos kelius ir jos atspindžius genuose. Tad šiame straipsnyje ir paliečiami kai kurie iš minėtų klausimų.
Jaunimo problemos rašytojus jaudino jau seniai. Antikos herojus Ikaras nepaklausė tėvo perspėjimų ir žuvo. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykius gvildeno ne tik O.Balzakas romane ,,Tėvas Gorijo“. Tai amžina problema. Lietuvių rašytojus domino jauno žmogaus vieta visuomenėje. Jaunimo tema rašė V.Bubnys (,,Žalios sūpuoklės“, ,,Baltas vėjas“ ir kt.), A.Zurba (,,Integralas“, ,,Šimtadienis“), J.Grušas (,,Meilė, džiazas ir velnias“), J.Glinskis (,,Kingas“) ir daugelis kitų.
V.M.P. romanas "Altorių šešėly" yra psichologinio pobūdžio. Čia autorius nagrinėja žmogaus asmeninės laisvės , kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į žmogaus laisvę. Galima išskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, ieškodamas kelio į asmeninę laisvę. Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį - "Bandymų dienos". Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano dalis "gyvenimas eina". Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis "Išsivadavimas"
Pasaulio istorinių įvykių datos
2009-08-31
Pasaulio istorių datų rinkinys nuo 40 000 m. pr. Kr. iki 2001 metų.
Justinas Marcinkevičius yra žymus lietuvių poetas bei dramaturgas. Svarbiausias rašytojo kūrybos motyvas – tautos ir jos kultūros išlikimas. Nacionalinę savimonę ypač gaivino Just. Marcinkevičiaus sukurta poetinių dramų trilogija, kurioje atskleidžiama valstybės, rašto ir meno puoselėjimo svarba. Antroji draminės trilogijos dalis pavadinta „Mažvydas“. Šio kūrinio centre – pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jis dramoje vaizduojamas ir kaip tautos vertybių saugotojas, ir kaip kenčianti, besiaukojanti asmenybė.
Parlamentarizmo įtvirtinimas 1922m. konstitucijoje. Konstitucijos kūrimą įtakoję veiksniai. Pagrindinių konstitucijos nuostatų esmė. Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės organų sistema. Plačios įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyvos. Vykdomosios valdžios kompetencijos ribojimas. 1928m. konstitucija - posūkis į autoritarizmą. Konstitucijos atsiradimo priežastys. Konstituciniai politinės valdžios organai. Susiaurintos konstitucinės Seimo funkcijos. Stiprios Prezidento institucijos įtvirtinimas.
Salomėjos Nėries gyvenimo kelias
2009-08-24
Salomėja Nėris – viena talentingiausių lietuvių poečių. Ji - mūsų tautos lakštingala. S. Nėries kūryba - tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardo. S. Nėries poeziją galima pavadinti daina. Žinoti jos gyvenimo kelią turėtų būti kiekvieno, besidominčio jos kūryba, savigarbos reikalas. Taigi pasekime poetės likimo pėdsakais.
