Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rasti 1039 rezultatai
Lietuvių protėviai
2009-09-04
Kalbant apie lietuvių protėvius, visada reikia skirti lietuvius kaip atskirą baltų gentį ir lietuvius – būsimosios Lietuvos valstybės kūrėjus ir lietuvių tautybės pradininkus. Priešistorės tyrinėtojai pateikia dvi pagrindines lietuvių kaip genties atsiradimo versijas. Niekas neabejoja, kad lietuvių protėviai kilę Rytų Lietuvos pilkapių kultūros žmonių (V–IX a.). Ginčijamasi dėl kitko: iš kur jie Rytų Lietuvoje atsirado.
Baltai vikingų žygių laikais
2009-09-04
Svarbūs Europos istorijos veikėjai nuo 650 metų buvo vikingai. Pradžioje jie vadinosi Svear arba Sver, vėliau žinomi švedų vardu. Vikingų gimtinė senosios Upsalos žemėje, prie Melaro ežero. Kiek vėliau vikingų kunigaikštystės įsikūrė ir Danijos teritorijoje. Vikingai per Suomijos įlanką ir Rusios upes pasiekė Juodąją jūrą. Čia įkūrė savo kolonijas ir naujųjų kolonistų dėka, kuriuos vadino variagų („varangians“) vardu, įkūrė mažas valstybes. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad būtent variagai 840 metais įkūrė Kijevą, o 850 m. – Novgorodą.
Gediminaičių dinastijos pradžia: Vytenis
2009-09-04
Pirmasis šaltiniuose minimas Gediminaičių dinastijos valdovas Pukuveras valdė XIII a. pabaigoje. Dinastijai vardą davė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316–1341). Nors jo brolis ir pirmtakas Vytenis valdė anksčiau (1295–1316), tačiau Gedimino palikuonių šaka pasirodė vaisinga ir ilgaamžė. Lietuvos metraščiai Gediminaičių dinastiją sieja su Žemaitija. Lietuvos kaimynai ir priešai sukūrė jos žemos, negarbingos kilmės versijas. Visa tai nepasitvirtino ir dabar sutariama, kad Gediminaičiai bus kilę iš Lietuvos žemės.
LDK Rytų politika ir santykiai su Aukso Orda
2009-09-04
Rytų politikoje Vytautas siekė dar Algirdo užsibrėžtų tikslų – visa Rusia turi priklausyti Lietuvai. Lietuvos valdovas jau buvo paveldėjęs Polocką, Vitebską, Smolenską, Brianską Podolę, Volynę, tačiau likusią Rusią valdė totoriai. Net Maskvos kunigaikščiai nuo pat XIV a. pabaigos gaudavo iš totorių jarlyką – teisę rinkti totoriams duoklę iš visos Rusios.
Iki mūsų dienų išlikusiuose amžininkų liudijimuose galime rasti labai skirtingų, vienas kitam prieštaraujančių Vytauto ir Jogailos vertinimų. Prieštaringai vertinami jų nuveikti darbai – nuo beatodairiško garbinimo iki visiško sumenkinimo. Tai lėmė skirtinga rašiusiųjų tautinė valstybinė ir politinė orientacija, nes Gediminaičių valdymas paliko gilius pėdsakus kelių bendru likimu susietų tautų ir valstybių istorijoje.
Čartoryskiai ir valstybės reformos
2009-09-04
Augusto III Respublikoje įsitvirtino dvi politinės didikų grupuotės. Viena iš jų – respublikonų. Lenkijoje respublikonų grupuotei vadovavo Potockiai, o Lietuvoje – Radvilos, Sapiegos, Višnioveckiai. Tai senamadiškų pažiūrų didikai, propagavę bajorų laisves ir teises, renkamą valdovą ir jo valdžios apribojimą, „liberum veto“ ir pasipriešinimą valstybės reformoms. Kita didikų grupuotė vadinosi „Familija“. Jai vadovavo iš Gediminaičių save kildinanti Čartoryskių giminė. Ši sena giminė į stipriausiųjų gretas iškilo Augusto II laikais.
1794 metų sukilimas
2009-09-04
Gardino seimas 1793 metų rudenį perdavė valdžią Nuolatinei tarybai ir baigė darbą. Jo atkurtoji valstybės vidaus tvarka gyvavo vos keletą mėnesių. 1794 metų kovo mėnesį Lenkijoje prasidėjo išsivaduojamasis sukilimas. Jį parengė emigracijoje susitelkę Ketverių metų seimo šalininkai. Ginkluoto pasipriešinimo Targovicos konfederatams ir Rusijos valdymui sumanymas gimė dar 1792 metais. Politiniai emigrantai Leipcige (Saksonijoje) sukūrė organizacinį sukilimo centrą. Sukilimo organizatoriai tikėjosi revoliucinės Prancūzijos paramos prieš bendrus priešininkus – Rusiją, Prūsiją, Austriją.
Lietuvos valstybė ir jos sostinės klausimas
2009-09-04
Kur buvo seniausioji Lietuvos sostinė, valdant karaliui Mindaugui (1236–1263), rašytiniai šaltiniai nenurodo. Galbūt Lietuva, kaip ir daugelis ankstyvųjų feodalinių Europos valstybių, tokios nuolatinės sostinės ir neturėjo. Nors archeologų radiniai Gedimino kalne, jo papėdėje ir dabartinėje Vilniaus Arkikatedroje lyg ir leidžia teigti, kad Mindaugo karalystės sostinė buvo Vilnius.
Lietuvos valdovų rūmai
2009-09-04
Dabartinė katedros aikštė, Gedimino kalno aplinka, kur stovėjo didingi Lietuvos valdovų rūmai – Žemutinė pilis – labai skiriasi nuo XIII–XIV a. šioje vietoje buvusio reljefo. XIII a. pilis šioje vietoje pradėta statyti pelkėtame, klampiame Vilnios slėnyje. Ji išaugo ant 160 m ilgio iškyšulio – rago. Jo plotis buvo apie 40 m, o šlaitai iki 6–8 m aukščio. Taigi pilis, o ir iki tol čia nuo VI a. buvusi senovės gyvenvietė kūrėsi labai gerai gamtos apsaugotoje vietoje.
Amatai ir amatininkų cechai
2009-09-04
Negausiose ir nedidelėse XIV a. Lietuvos miestiečių gyvenvietėse gyveno asmeniškai laisvi amatininkai ir pirkliai. Jie valdovui atlikdavo specifines miestietiškas prievoles – mokėjo turgaus mokesčius, prekybos muitus. XIV amžiaus Lietuvos amatininkų gaminiai darėsi geresni. Amatininkai labiau specializavosi ir dar labiau atitrūko nuo žemės ūkio. Didžiausią pažangą amatininkai padarė ten, kur tuo buvo suinteresuota valstybė. Jau XIII a. viduryje Vilniuje buvo pastatyta mūrinė karaliaus Mindaugo katedra. XIII–XIV a. sandūroje Lietuvoje jau statė didelės mūrinės pilis.
Lietuvos ir žemaičių krikštas
2009-09-04
Lietuva galėjo pasirinkti tris kelius – priimti krikštą iš Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Viduramžiais priimti krikštą iš kažkurios šalies rankų nebuvo paprastas formalumas. Krikštą gavusi šalis būdavo, kad ir moralinėje, tačiau tam tikroje priklausomybėje nuo krikštą davusios šalies. Derybose dėl krikšto santykiai su Ordinu buvo pažengę toliausiai. Iš pradžių Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila ir jo brolis Skirgaila Dubysos upės žiočių saloje 1382 m. spalio 31 d. sudarė sutartį su Kryžiuočių ordinu.
Pirmosios lietuviškos knygos
2009-09-04
Pirmosios lietuviškos knygos atsiradimas susijęs su dviem spaudos židiniais Prūsijos kunigaikštystėje, Karaliaučiuje ir Vilniuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sostinėje. Pirmasis lietuviškos knygos židinys – Karaliaučius. 1547 metais Karaliaučiuje buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Pirmoji lietuviška knyga yra religinio mokymo vadovėlis.
Viduramžių miesto kultūrinis gyvenimas
2009-09-04
Sulyg pirmaisiais Lietuvos miestais atsirado ir nauja muzikinė kultūra. XIII–XIV amžiuose šalia liaudies muzikos ėmė rastis pilių muzika. Pradžioje, kaip ir senaisiais laikais, kunigaikštį ir jo šeimyną linksmino vienas kitas gabesnis kaimo muzikantas. Tačiau palaipsniui ėmė rastis labiau išsilavinusių, tobulesniais instrumentais grojančių, dažnai iš kitur atvykusių muzikantų. Jie palengva ėmė stumti vietinius talentus. 1387 metų Lietuvos krikštas tai dar labiau išryškino. Kartu su krikštu bažnyčia atsinešė naują, iki tol Lietuvoje nežinomą, muzikinę kultūrą.
Lietuvių ir lenkų santykiai XX a. pradžioje
2009-09-04
Vis dėlto ne tik Rusijos politika buvo kliūtis lietuviams, kurie istorinėje etnografinėje Lietuvos teritorijoje siekė valstybingumo. Ne mažesnė kliūtis buvo ir lenkų veiksnys. Jeigu caro valdžia ir rusų nacionalizmas Lietuvai iš esmės buvo išorinis (okupacinis) veiksnys, tvirtesnės atramos čia taip ir neįgijęs, tai lenkų nacionalizmas buvo tam tikru mastu ir vidinė, t. y. su vidine Lietuvos istorijos raida susijusi, politinė ir socialinė jėga. Bendro su Lenkija valstybingumo, arba bendros istorinės raidos, tradicijos neišnyko.
Miestų ir miestiečių raida Lietuvoje
2009-09-04
Nors darbo jėgos užteko, tačiau stambioji pramonė menkai tesiplėtojo. Trūko kapitalo. Dvarininkai sukauptus pinigus dėjo daugiausia į žemės ūkį, dvaro pastatus, nemaža jų išleisdavo prabangai ir malonumams. Lietuvos miestų pramonės plėtrą sunkino užsienio šalių, Lenkijos Karalystės, Rusijos „vidinių“ gubernijų ir vietos dvarų pramonės konkurencija, dideli miestiečių bei pirklių įmonių mokesčiai. Iki amžiaus vidurio bemaž sužlugo miestų degtinės varyklos ir alaus daryklos, nesiplėtė malūnai.
Pramoninė revoliucija Lietuvoje
2009-09-03
Po baudžiavos panaikinimo, kol persitvarkė dvarai, manufaktūrų ir fabrikų gamyba smuko ir kurį laiką negalėjo atsigauti. Dėl vidaus rinkos didėjimo ir ekonominių ryšių su kitais regionais plėtojimosi ji ėmė augti nuo 8 dešimtmečio pradžios. Iki amžiaus pabaigos gamyba didėjo nesparčiai, dargi buvo kelis kartus pertraukta ekonominių krizių. Tik per paskutiniuosius septynerius XIX a. metus pramonė sparčiai plėtojosi. Į amžiaus pabaigą pagal dirbančiųjų skaičių į pirmą vietą iškilo metalo apdorojimo pramonė. Ji aplenkė iki tol pirmavusią maisto pramonę.
Politinių partijų raida 1906–1915 m.
2009-09-03
1906–1915 m. toliau plėtojo veiklą visos iki 1905 m. įsikūrusios lietuvių politinės grupuotės. Tiesa, formaliai kaip partijos veikė tik dvi: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos demokratų partija (LDP). Abidvi buvo nelegalios. Negausios Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP) raiška 1906 m. prislopo. Nerasdami nišos savarankiškai politinei veiklai, šios srovės šalininkai tenkinosi savo laikraščiu.
Žiniasklaida Lietuvoje
2009-09-03
Laurynas Ivinskis (1810–1881) 1846 m. savo lėšomis Vilniuje pradėjo leisti lietuviškus kalendorius arba „Metskaitlius“. Tai buvo pirmasis Lietuvos (neskaitant Mažosios Lietuvos) lietuvių periodinis leidinys, sutelkęs ir nuolatinių autorių būrelį. Kalendoriuose buvo pateikiama astronomijos, gamtos mokslų, istorijos, etikos, liaudies medicinos, veterinarijos, žemės ūkio žinių, praktinių patarimų valstiečiams, skelbiami Žemaitijos turgų ir mugių sąrašai.
Fotografijos gimimas
2009-09-03
Fotografija – vienas didžiausių XIX a. išradimų. Dažnai galvojama, kad fotografiją išrado vienas žmogus – Louisas Jacques Mandé Daguerre, kurio vardu buvo pavadintas 1839 m. sausio 7 d. Prancūzijoje paskelbtas fotografinis būdas. Dar 1822 m. vienam iš fotografijos išradėjų prancūzui Josephui Nicéphore Niepce po ilgų bandymų nusišypsojo sėkmė – jis sukūrė heliografiją, fotomechaninį atvaizdų dauginimo būdą, o anglas Williamas Henry Fox Talbotas 1835 m. padarė negatyvinį atvaizdą ant popieriaus.
Versalio taika ir Lietuva
2009-09-03
Pirmojo pasaulinio karo rezultatus įvertinti ir pasaulio žemėlapį pertvarkyti turėjo tarptautinė Taikos konferencija Paryžiuje. Ji tęsėsi metus – nuo 1919 m. sausio 18 iki 1920 m. sausio 21 dienos. Svarbiausias jos tikslas – pasirašyti taiką su nugalėta Vokietija. Ryškiausią vaidmenį konferencijoje vaidino „didžioji ketveriukė“ – JAV prezidentas V. Vilsonas, Prancūzijos premjeras Ž. Klemenso, D. Britanijos premjeras Dž. L. Džordžas ir Italijos premjeras V. Orlando.
Lietuvos–RSFSR taikos sutartis
2009-09-03
1918–1920 m. laikotarpiu jaunai besikuriančiai Lietuvos valstybei buvo labai svarbu gauti tarptautinį pripažinimą. Didžiosios Vakarų valstybės, būdamos tos nuomonės, kad Lietuva nepajėgi savarankiškai egzistuoti, prognozavo jai menką alternatyvą – arba likti jų norimos atkurti „vieningos ir nedalomos” kolčiakinės Rusijos sudėtyje arba būti prijungtai prie Lenkijos. Antantės valstybes Lietuva daugiausia domino tik kaip bendro antibolševikinio fronto sudėtinė dalis.
Vienas iš svarbiausių birželio 15 d. pavakarę į Kauno atvykusio Kremliaus emisaro V. Dekanozovo uždavinių buvo sudaryti marionetinę vyriausybę, kuri maskuotų komunistų įsiviešpatavimą ir surengtų „savanoriško“ Lietuvos prisijungimo prie SSRS spektaklį. Svarbiausias V. Dekanozovo patarėjas formuojant naują vyriausybę buvo SSRS pasiuntinys N. Pozniakovas, gerai orientavęsis vietos gyvenime, asmeniškai pažinojęs daugelį visuomenės veikėjų, inteligentų.
1941 metų trėmimai iš Lietuvos
2009-09-03
Iki 1941 m. birželio 14 d. NKVD ir NKGB, vietinių kolaborantų aktyviai talkinami, baigė ruoštis trėmimams. Ši genocido akcija jau buvo kruopščiai suplanuota ir parengta, buvo parengtos išsamios trėmimų vykdymo instrukcijos, jų vykdymo grupės aprūpintos transportu ir apsauga. Kiekvienoje apskrityje NKGB turėjo parengtus detalius trėmimų vykdymo planus. Trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos Lietuvos SSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, aktyvūs kolaborantai (vadinamasis sovietinis ir partinis aktyvas).
Nepriklausomybė ir etninės Lietuvos žemės
2009-09-03
1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis vykusi konferencija, J. Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, sutvarkytą demokratiniais principais ir etnografinėse sienose. Tuo metu dar nebuvo galutinai aiškios Lietuvos valstybės etnografinės sienos ir jas dar reikėjo nustatyti. Bendresnio pobūdžio teritorijų suvokimas, suprantama, buvo. Jis siekė XIX a. paskutinio ketvirčio tautinio atgimimo laikmetį.
Lietuvos buržuazija ir inteligentija
2009-09-03
Nuo viduramžių Lietuvos inteligentija formavosi, kaip ir kituose kraštuose, daugiausia iš miestų buržuazijos. Krašte gyveno nemažai atvykėlių iš kitų šalių – žydų, vokiečių, rusų ir kitų tautybių gydytojų, finansininkų, menininkų, universiteto profesorių bei kitų specialistų. Tačiau reikia pažymėti, kad mūsų inteligentijos formavimosi istorijoje buvo ir tam tikrų išimčių. Labai anksti į mokslus, pirmiausiai katalikų bažnyčios kunigų seminarijas, savo vaikus ėmė leisti mokytis, apeidami visus viduramžiškus ir carizmo įvestus suvaržymus, lietuviai valstiečiai, laisvieji ir baudžiauninkai.
Lietuvos ūkis ir ekonomikos reformos
2009-09-03
Nors Lietuva carizmo pavergimo metais ūkio ir kultūros lygiu lenkė metropoliją ir dėl to mes istoriografijoje nelaikome savojo krašto kolonija ar pusiau kolonija, tačiau Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė paveldėjo neaukšto gamybos lygio ir labai karo metais nualintą bei išgrobtą dviejų okupantų žemės ūkį ir pramonę.Rusai išsivežė ištisas gamyklas bei kitą turtą atsitraukdami, o vokiečiai ne tik apkrovė didelėmis prievolėmis krašto gamintojus, bet ir grobė viską, kas tik pakliuvo po ranka.
Sovietinės Lietuvos valdžios aparato kūrimas
2009-09-03
1944 m. birželį Raudonajai Armijai pradėjus puolimą Baltarusijoje, frontas visiškai priartėjo prie Lietuvos. I-oji Pabaltijo fronto kariuomenė (vadas – generolas I. Bagramianas) ir III-oji Baltarusijos fronto kariuomenė (vadas – generolas I. Černiachovskis) įsiveržė į Lietuvą. Liepos 13 d. Vilnių užėmė raudonarmiečiai ir Gedimino kalne iškėlė LSSR vėliavą. Išstumiant vokiečius iš Žemaitijos, kovose dalyvavo 16–oji lietuviškoji divizija (vadas – generolas F. Baltušis-Žemaitis). 1944 m. pradžioje divizijoje buvo 32,3% lietuvių, 39,9% – rusų, 22% – žydų.
Lietuvos kaimas pirmuosius priverstinės sovietizacijos pokyčius pajuto nuo pat reokupacijos pradžios. Nustotas vartoti terminas „ūkininkas“, kuris asocijavosi su privačiu ūkiu ir savarankišku darbu jame, o imtas plačiai vartoti žodis valstietis. Kaimo žmonės pradėti skirstyti į vargingus, darbo valstiečius ir buožes. Pastarieji būdavo įtraukiami į „buožių sąrašus“ ir tai reikšdavo neišvengiamą tremtį.
Ekstensyvi gamyba ir socialiniai padariniai
2009-09-03
1944 m. antroje pusėje Lietuva buvo reokupuota sovietinės kariuomenės, atkuriamos sovietų valdžios ir valdymo institucijos, represinis aparatas. Pramonės įmonės buvo atstatomos, sutvarkoma gamyba, kuri 1952 m. pasiekė ikikarinį lygį. Tačiau pramonė buvo atkuriama ne naujais, našesniais įrengimais, bet suremontavus senus, atvežant iš Vokietijos demontuotų gamyklų stakles, variklius bei mašinas. Tuo metu kito kelio ir nebuvo, bet pramonės atkūrimas 4-ojo dešimtmečio technika kūrė bazę ekstensyviai gamybai, konservavo pramonę mašininės gamybos lygyje, sunkino naujų technologijų diegimą.
Lietuvių etnogenezės istorija
2009-09-02
Dažnai Lietuvos žmonės kelia sau klausimus: iš kur ir kada atėjome, kas buvome, kokie buvome. Ilgame visuomeninio bendravimo kelyje mes tapome baltai ir pagaliau lietuviai. Seniausios mūsų istorijos pažinimo keliai sudėtingi. Ilgą laiką įvairių mokslo šakų – antropologijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir kalbotyros – mokslininkai tyrinėjo Lietuvos priešistorę tarsi iš „savojo kampo“. Archeologai, pasitelkę jiems vieniems būdingus tyrimų šaltinius – praėjusių epochų paminklus – mėgino atskleisti seniausios Lietuvos visuomenės vystymosi dėsningumus, jos materialiąją ir, kiek leido jėgos bei galimybės, dvasinę senosios baltų visuomenės gyvenimo pusę.
