Žmonės - tai svarbiausioji informacinės sistemos dalis. Nors šis faktas turėtų būti akivaizdus, tačiau jis dažnai nepakankamai vertinamas. Išvardinsime keletą būdų, kuriais žmonės valdo kompiuterines sistemas: • kompiuterių profesionalai kuria techninę ir programinę kompiuterių įrangą; • profesionalūs kompiuterių operatoriai prižiūri ir valdo kompiuterinių sistemų veiklą; • profesionalūs kompiuterių tarnautojai ir vartotojai kiekvieną dieną įveda didžiulius kiekius duomenų, kurie vėliau bus apdorojami ir paverčiami informacija; • vartotojai kuria savo specializuotą programinę įrangą; • vartotojai analizuoja informaciją, gautą kompiuteriu, kad galėtų priimti efektyvius verslo sprendimus; • vartotojai ir kompiuterių profesionalai priima sprendimus, naudoja ir valdo kompiuterines sistemas, kurios gali turėti įtaką mūsų saugumui ir sėkmingam gyvenimui. 3. INFORMACINIŲ SISTEMŲ PASKIRTIS Informacinėje sistemoje yra vykdomos 4 pagrindinės procedūros: • duomenų įvedimas; • duomenų apdorojimas; • informacijos išvedimas; • informacijos saugojimas. Įvesdami duomenis žmonės atlieka tokius veiksmus: • surenka duomenis; • nurodo kompiuteriui, kad jis pradėtų įvedimą; • įveda duomenis į kompiuterį, kuris juos konvertuoja į jam tinkamą formą; • prižiūri duomenų surinkimo ir įvedimo procesą. Neautomatizuotas žmonių atliekamas procedūras dalinai "prižiūri" kompiuteris. Jis nurodo, ką, kada ir kaip daryti. Visi dokumentai, iš kurių vyko įvedimas, turi būti saugomi, kad būtų galima patikrinti, ar visi duomenys yra įvesti. Kompiuterizuotos procedūros yra reikalingos, norint: • koordinuoti duomenų įvedimą ir apdorojimą sistemoje; • tikrinti įvedamų duomenų teisingumą; • saugoti duomenis kompiuterine forma; • formuoti įvestų duomenų kontrolines ataskaitas. Duomenų įvedimui dažniausiai naudojama klaviatūra ir pelė. Pats įvedimo procesas stebimas monitoriuje. Naudojama programinė įranga priklauso nuo organizacijos poreikių. Apdorojimo fazės metu duomenys paverčiami informacija. Pagrindinį darbą atlieka kompiuteris, o žmogus tik koordinuoja jo veiklą, nurodydamas, kokias procedūras reikia atlikti. Dažniausiai naudojama techninė įranga yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis. Išvedimo procedūros pateikia vartotojui visą norimą informaciją, kuri gali būti skirta tiesioginiam panaudojimui arba tolimesniam saugojimui informacinėje sistemoje. Informacijos pateikimo forma priklauso nuo poreikių. Ji gali būti pateikta popieriuje, kompiuterio ekrane ir kt. Pirmoji forma yra naudojama ataskaitose. Informacinė sistema saugo ir atnaujina duomenis, informaciją ir programas. Žmonių dalyvavimas šioje fazėje yra minimalus. Jie nustato, kaip dažnai reikia daryti esamų duomenų kopijas, kada galima pašalinti senus duomenis iš sistemos. Duomenys ir informacija. Duomenys tėra "žali", neįvertinti faktai. Kiekvieną dieną mes gauname didžiulius kiekius duomenų. Informacija gaunama surinkus duomenis ir juos prasmingai apdorojus. Kompiuteriai yra puiki priemonė duomenų įsisavinimui, rūšiavimui ir naudingos informacijos pateikimui. Pavyzdžiui, kai jums trūksta grynųjų pinigų ir jūs sustojate prie bankomato, visus duomenis, kuriuos įvedate, tiesiogiai apdoroja banko kompiuterinė sistema. Ši sistema manipuliuoja įvestais ir saugomais joje duomenimis ir pateikia jums norimą informaciją. Tradiciškai mes pirmiausia galvojame apie skaitinius ir tekstinius duomenis (pinigų sumos, pavardės ir pan.). Informacinių technologijų pažanga atvėrė duris į kitus duomenų formatus ir naujas jų apdorojimo formas (pvz., vaizdų ir garsų atpažinimas, distancinis mokymas ir pan.). Kompiuterių skaičius pasaulyje sparčiai didėja. Kartu auga jų galimybės. Sunku net įsivaizduoti, kokių naujų programų bus sukurta netolimoje ateityje. 4. INFORMACINIŲ SISTEMŲ TIPAI Informacinių sistemų tikslas-užtikrinti efektyvų inf-jos panaudojimą organizacijoje, aprūpinti ją tikslia ir pilna informacija, užtikrinančia įmonės reikmes priimant valdymo sprendimus. Galima išskirti kelis informacinių sistemų tipus, priklausomai nuo jų įtakos (teikiamos pagalbos), įmonės funkcionavimo: 1. Duomenų apdorojimo sistema (DAS). DAS- tai informacijos sistema, apdorojanti didelius informacijos kiekius, atspindinčius elementarius organizacijoje vykstančius procesus. 2. Informacinė valdymo sistema (IVS). IVS-išplėsta DAS. Jos tikslas ne tik registruoti ir kaupti informaciją, bet ir aprūpinti reikiama informacija vadybininkus bei kitus tam tikrų procesų valdymą užtikrinančius asmenis. Ši informacija dažniausiai būna labiau struktūrizuota, apibendrinta, pateikiama abstraktesnėje formoje. Pvz.: elementari pagamintos produkcijos apskaita (DAS). Jei DAS atlieka elementarią atlyginimų apskaitą, tai IVS pateikia statistinę informaciją apie vidutinį atlyginimo per laikotarpį, kvalifikacijos kėlimo rezultatus ir pan. IVS turi pateikti informaciją apie organizacijos veiklos vystymosi tendencijos nukrypimus nuo siekiamų tikslų. 3. Sprendimų priėmimo sistema (SPS). SPS-tai išplėsta IVS. Ji turi išvystytas analizės ir sprendimų priėmimo priemones. Pvz.: SPS gali turėti optimizavimo priemones priimant tam tikrus sprendimus, tačiau ir visais atvejais galutinį sprendimą priima žmogus. 5. INFORMACIIŲ SISTEMŲ FUNKCINĖ STRUKTŪRA Funkciniu požiūriu IS yra veiklos valdymo proceso grandis, kurią galima pavaizduoti tokia blokinė schema: 6. ĮMONĖS INFORMACINĖ SISTEMA Įmonės darbe naudojami tiek vidiniai, tiek ir išoriniai informacijos šaltiniai. Dažnai būna sunku nubrėžti ribą tarp vidinės ir išorinės aplinkos, o tuo pačiu ir tarp vidinių bei išorinių informacijos šaltinių. Formuluojant organizacijos strategiją ar veiklos perspektyvas yra labai svarbu nuspręsti, kas egzistuoja organizacijos viduje, o kas už jos ribų. Kadangi vidinė organizacijos aplinka yra neatskiriama išorinės aplinkos dalis, todėl pokyčiai pastarojoje beveik visuomet įgauna atgarsį organizacijos viduje. Esant greitiems išornės aplinkos pokyčiams (pvz., perėjimas nuo planinės prie laisvos rinkos sąlygų, rinkos poreikių pasikeitimas ir t.t..) kartais tampa sunku efektyviai organizuoti informacinį aprūpinimą. 7. INFORMACINIO APRŪPINIMO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE Kiekvienas informacijos poreikis yra patenkinamas informacijos šaltiniu- vidiniu ar išoriniu. Šio darbo tikslas- išorinės informacijos patekimo ir pasklidimo įmonėje analizė, todėl toliau bus nagrinėjami tik tie išoriniai informacijos šaltiniai ir jų resursai. Pagrindinis būdas, kuriuo išoriniai informacijos šaltiniai pasiekia įmonę- prenumerata. Be visų prenumeruojamų leidinių įmonės savo veikloje dažnai naudoja informaciją apie standartus bei patentus, įvairias technologinio pobūdžio knygas, žinynus bei informaciją gaunamą iš kitų įmonių. 7.1. Teisinės informacijos šaltiniai Informaciniai šaltiniai pirmiausia patenka sekretorei. Ji, priklausomai nuo tame leidinio numeryje esančios informacijos turinio, gali pasielgti dvejopai: 1) pranešti apie informaciją konkretiems vartotojams (paprastai- padalinių viršininkams, įmonės vadovui; šie apie tai informuoja savo pavaldinius; kai kada net pasirašytinai 2) jei leidinio informacija naudinga tik kažkuriam vienam darbuotojui ar padaliniui- perduoti jį tam žmogui ar padalinio viršininkui. Pavyzdžiui, jei leidinyje pateikiama svarbi mokesčių informacija, leidinys perduodamas vyr. finansininkui. Vėliau leidinys grąžinamas sekretorei saugoti (patenka į archyvą). 7.2. Kiti šaltiniai Yra resursai, skirti ne visiems įmonės darbuotojams. Tai spaudos leidiniai (katalogai, specializuoti laikraščiai, žurnalai) bei informacija iš kitų įmonių. Kaip matyti, informacija darbuotojus pasiekia per sekretorę 7.3. Įmonės informacinio aprūpinimo schema 1 priede pateikiama daugelio įmonių informacinio aprūpinimo schema. Kaip matyti šioje schemoje, į įmonę patenkantys informacijos šaltiniai sugrupuoti į dvi dalis- spaudą ir pirminius dokumentus. Spauda čia suprantama kaip visa spausdintinė informacija- Vyriausybės, Seimo, ministerijų ir pan. įstatymai, nutarimai bei potvarkiai, žiniasklaidos leidiniai (laikraščiai, žurnalai), spausdintinės reklamos priemonės (direct mail), informaciniai leidiniai (katalogai, telefonų knygos) bei technologiniai reikalavimai (standartai, patentai ir pan.). Pirminiai dokumentai- įvairūs įmonių veikloje naudojami verslo dokumentai, jie atsiranda veiklos procese. Kaip matyti šioje schemoje, informacijos paieškos priežastimi yra abonento pateikta užklausa. Paieška atliekama panaudojant įmonėje bei kitose įstaigose esančią informaciją. Po to seka atrinktos informacijos įvertinimas bei dokumentų įforminimas. Informacija abonentams dažnai pateikiama be papildomos užklausos. Tai pirmiausia įvairūs įstatymai, nutarimai bei taisyklės, apie kuriuos informuojami bemaž visi įmonės darbuotojai. Dažniausiai įmonėse funkcionuoja du informacinio aprūpinimo tipai: einamasis ir diferencijuotas. Einamasis informacinis aprūpinimas apima visus įmonės darbuotojus. Pagal šį modelį jiems suteikiama visa kasdieniniam darbui reikalinga informacija- planai, užsakymai, ataskaitos ir pan. Diferencijuotas inf. aprūpinimas apima tik vadovaujančius asmenis. Darbuotojai žino abonentų informacinius poreikius ir pagal tai siunčia jiems informaciją. Abonentai savo ruožtu kreipiasi į juos su savo užklausomis. INFORMACINĖS SISTEMOS KŪRIMO GALIMUBIŲ ANALIZĖS REZULTATAI IR JŲ PANAUDOJIMAS PROJEKTO PLANAVIMUI. Sistemos kūrimo galimybių analizės rezultatai. Šis etapas sudėtingas todėl, kad dauguma klausimų negali būti tiksliai atsakyti dėl nepakankamo probleminės srities žinojimo. Vienas iš faktorių, lemiančių IS kūrimo sekmę yra informacinės sistemos projektuotojų komandos pasiruošimas darbui. Jis nėra analizuojamas pakankamai. Šio etapo metu tyrimas atliekamas apytiksliai ir greitai, atmetant pasiūlymus, neatitinkančius organizacijos vystymosi strategijos, techniniu požiūriu neįmanomus, duodama nauda nepateikiant išlaidų, bei vartotojui nesant pasiruošiusiam (nusiteikusiam) naudoti šios sistemos. Šį etapą vykdo sistemos analitikai, diskutuojantys su vartotojais bei analizuojantys dokumentaciją. Jie paruošia ataskaitą, kurioje pateikiama: 1 .bendri funkciniai reikalavimai; 2. svarbiausi nefunkciniai reikalavimai (pvz.: saugumas); Ataskaitoje turi būti apžvelgti visi 4 informacinės sistemos kūrimo galimumo aspektai. Taip pat gali būti priimtas vienas iš sistemos kūrimo variantų: 1. Sistema kūriama savo jėgomis. 2. Sistema užsakoma kitoje organizacijoje. 3. Perkamas jau sukurtas paketas. Sistemos kūrimu gali būti išskirti keli etapai: sukūriamas pilotinis projektas, kuris paskui išplėčiamas, išvystant funkcines galimybes. Projekto planavimas. Atlikus sistemos kūrimo galimumo analizę, galima sudaryti informacinės sistemos kūrimo planą. Jis apima finansavimo poreikius, laiko ir projektuotojų poreikius. Projekto planas yra hierarchijos struktūros, kuriame sistemos kūrimo etapai detalizuojami, numatant jų turinį ir atliekamus darbus, gaunamus rezultatus, reikalavimus kokybei ir būdus (taškus). 9. INFORMACINĖS SISTEMOS REIKALAVIMŲ ĮGIJIMO PASKIRTIS IR METODAI. Reikalavimų įgijimas. Patvirtinus sistemos kūrimo galimumą, toliau detalizuojami vartotojo poreikiai. Nustatomi naudojant: 1. Stebėjimą. Jo metu stebimas tam tikro probleminės srities aktoriaus elgesys darbo metu ir jo darbo aplinka. Stebint jo vietą nustatoma: a) jo funkcijos ir vieta sistemoje; b) pagrindiniai naudojami informacijos šaltiniai, pateikiami rezultatai ir informacijos pobūdis. Stebint aktoriaus darbo aplinką nustatomi jo poreikiai informacijai bei galimybės išplėsti jo veiklą, pagerinant darbo aplinkos informacinę infrastruktūrą. Šis metodas naudojamas tuomet, kai kitų poreikių šaltiniai duoda prieštaringus rezultatus arba kitų šaltinių nėra. Stebėjimas gali būti atliekamas betarpiškai, dalyvaujant ar jam nedalyvaujant. 2. Esamo sistemos dokumentacijos (informacijos srautų) analizę. Ji atliekama tiriant esamoje sistemoje naudojamus duomenis : kiekybinio ir kokybinio tipo. Kiekybiniai- ataskaitų formos, pirminiai dokumentai, veiklos instrukcijos ir t.t. Kokybiniai (jie leičia organizacijos veiklos kultūrą)- reklama, skelbimų lentos pranešimai, atmintinės. Papildomai galima nustatyti: pvz.: organizacija, turinti daug dokumentų, pasirašytų vadovaujančio personalo ir reglamentuojanti veiklos taisykles yra daugiau centralizuota negu organizacijos, kuriose paplitę pranešimai skelbimų lentoje ar kiti laisvo pobūdžio dokumentai. Tai leidžia nuspręsti ar kuriamos IS ataskaitos apie organizacinę veiklą, reikia orientuoti vadovams ar daugiau žemesniam personalui. 3. Kūriamosios sistemos dokumentacijos analizę. Tai pastabos apie vartotojo poreikius ir apribojimus kuriamai sistemai, pateiktos ankstesniu naujosios sistemos kūrimo etapo metu. Tai daugiausia bendri reikalavimai, pateikti organizacijų strateginiame plane, problemos apibrėžimo ataskaitoje bei sistemos kūrimo galimumo pagrindime. 4. Interviu ir anketavimą. Dažniausiai naudojamas poreikių įgyjimo metodas-interviu. Jis leidžia vartotojui savarankiškai ir betarpiškai pareikšti pageidavimus sistemai. Interviu reikia pasiruošti. Išskiriami žingsniai: a) susipažinti su bazine informacija; b) pagrįsti interviu tikslus; c) pasirinkti tinkamą probleminės srities specialistą; d) sudaryti interviu struktūrą; e) numatyti klausimų tipus ir sudėtį. 9.1. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai Kyla dėl prielaidos, kad reikalavimai-tai objektyvus faktų rinkinys, jie gerai žinomi nuo informacinių sistemų kūrimo pradžios, jie nekinta. Kita prielaida, kad projektavimo resursai gali būti įvertinti iš anksto, pakankamai tiksliai. Poreikiai kinta dėl šių priežasčių: 1. Vartotojai keičia savo nuomonę dėl: a) įsigilinimo į problemą, informinių technologijų galimybes, plečiant sistemos galimybes; b) vartotojų tarpusavio prieštaravimų, ypač projektavimo pradžioje, didelio suinteresuotų probleminės srities specialistų skaičiaus; vyraujanti nuomonė gali pasikeisti likvidavus prieštaravimus. 2. Išorės faktoriai gali įtakoti pokyčius (organizaci. gali pakeisti veiklos pobūdį, atsirasti modeernistinė įranga, pasikeisti įstatymais). 3. Diegimas neįvedus pakeitimų gali būti neįmanomas (jo metu gali paaiškėti, kad tam tikri nefunkciniai reikalavimai netenkinami, pvz.: sistemos realizacijos greitis. Tuomet gali tekti grįžti į reiklavimų nustatymo fazę). 4. Komplikuotas ir nepakankamas projekto valdymas (sudėtinga įvertinti projektavimui reikalingus resursus: projektavimo kaina, programinės ir techninės įrangos įsigyjimo kaina, projektuotojų kiekį ir kvalifikaviją, projektavimo trukmę). Projekto valdymas remiasi personalo patirtimi ir intuicija. Užsakovai siekia trumpinti projektavimo trukmę ir mažinti kainą. Dėl to dažnai resursų įvertinimas yra optimistinis. Poreikių nustatymas yra reliatyvus procesas ir tai padidina projekto kainą. Kokybės sunkumai: 5. Analizės metodai neįvertina specifinių žinių apie probleminę sritį, kurios reikalingos nustatyti poreikius. 6. Analizės metodai remiasi netinkamais metodais ir priemonėmis inf-os poreikiams specifikuoti. Dažnai pasikliaunama vien tik analitikų intuicija. Kuo didesnė sistema, tuo daugiau šansų, kad poreikių specifikacijoje bus daug klaidų, ypač naudojant vientik intuityvų metodą.

Informatika  Referatai   (17,5 kB)

Viena iš akivaizdžių tendencijų - informacijos technologijų ir telekomunikacijų susiliejimas. Anksčiau būdavo aiškiau, kas skirta kompiuterių, o kas telekomnikacijų sritims. Pastaruoju metu ribos nebe tokios aiškios. Paprastame telefono aparate atsiranda vartotojo sąsaja, labiau panaši į ,,Windows” darbalaukį. O naujieji rankiniai kompiuteriai dažnai turi nebe klaviatūrą, o tik kelis mygtukus ir įprastinį pieštuką. Organizacijos telefono skambučių komutavimas bei faksų siuntimas ,,Intranetu” jau nėra naujovė. Integracija vyksta ir kitose įrangos srityse. Vienas iš dažniau pasitaikančių derinių - mažam namų biurui (SOHO) skirtas kopijavimo aparatas (jame ir skeneris, ir spausdintuvas, ir faksas). Informacijos technologijos ir telekomunikacijos (ITT) jau pradedamos vadinti informacijos ir komunikacijos technologijomis (ICT - Information and Communication Technologies). Tai natūralu, nes kompiuteriai paskutiniu metu sunkiai beįsivaizduojami be telekomunikacijų teikiamų galimybių. Vienas iš pavyzdžių - ,,Interneto” telefonija.(3) Asmeniniai kompiuteriai Istorija Dabar retas kuris prisimena, kaip atrodė pirmieji kompiuteriai ir kokie jie buvo dideli, kad užimdavo visą didelį kambarį. Vėliau atsirado ,,mini” kompiuteriai - sulig didele spinta. O prieš keliolika metų sukurti pirmieji AK atrodė tikras pasaulio stebuklas - tokie kompaktiški ir galingi. Nors AK buvo pradėti konstruoti dar 1973 metais, dauguma autorių linkę pirmuoju laikyti firmos MITS (Model Instrumentation Telemetry Systems) sukurtą kompiuterį ,,Altair 8000”. Taip yra, nes tai buvo pirmasis AK kurio nuotrauka buvo įdėta į žurnalo viršelį(1975metais). Šis kompiuteris neturėjo nei klaviatūros, nei ekrano. Informacija buvo įvedama jungikliais, o išvedama į spinduolių (LED) skydelį. ,,Altair 8000” kompiuteriui buvo sukurta pirmoji ,,Basic” programavimo sistema. Tikroji aštuonių bitų buitinių kompiuterių era prasidėjo tik 1977 metais, kai firma ,,Tandy” pagamino AK ,,TRS-80”. Pirmasis ,,TSR-80” modelis turėjo pastoviąją atmintį (ROM) su firmos ,,Microsoft” Beisiku ir RAM, kurią galima buvo išplėsti iki 16KB. Visa tai, kartu su klaviatūra buvo viename bloke, prie kurio buvo galima prijungti nespalvinį displėjų, du magnetofonus, diskelių kaupiklį ir spausdintuvą.(6;7) Asmeniniai kompiuteriai dabar Vis daugiau žmonių įsigyja kompiuterį namams. Kompiuteris namuose dažnai naudojamas įvairiems raštams parengti, žaidimams ir darbui ,,Internete”. Tačiau ne visi žino, kad be šių darbų, turint kompiuterį, atsiveria daug kitų galimybių. Bazinėje kompiuterio namams konfigūracijoje turėtų būti audio-adapteris ir akustinė sistema - tai nedaug padidina kompiuterio kainą, tačiau išplečia jo galimybes. Įsigijus bazinės konfigūracijos kompiuterį, galima juo išmokti dirbti, žaisti, rengti įvairius raštus. Tačiau nepatogu iš diskelių įrašinėti naujus žaidimus ir programas - trūksta kompaktinių diskų įrenginio CD ROM, daug vargo sukelia ieškojimai kur atsispausdinti parengtus kompiuteriu raštus - trūksta spausdinimo įrenginio, norėtųsi susirasti draugų ,,Internete” ir susirašinėti su jais elektroniniu paštu - trūksta fakso-modemo. Šiuos kompiuterio priedus geriausia įsigyti iš karto su kompiuteriu.(8) Asmeninio kompiuterio priedai CD ROM įrenginys Įsigijus kompaktinių diskų įrenginį (CD ROM) atsiveria dar viena galimybė - kompiuteris gali tapti aukštos klasės muzikiniu centru. Galima klausytis muzikinių kompaktinių diskų, įsirašyti mėgiamas dainas į kompiuterio atmintį. Taip pat kompiuteris pavirsta į videomagnetofoną - įsigijus kinofilmų kompaktiniuose diskuose galima juos matyti kompiuterio ekrane.(8) Vaizdo plokštė Dabar galima įsigyti vaizdo plokštę, kuri šiuolaikinį AK paverčia tikra videofilmų montažine, galinčia apdoroti visą ekraną užimančius S-VHS ar Hi8 kokybės vaizdus. Sumontuotą ir įgarsintą filmą galima įsirašyti vaizdo juostoje, o atskirus jo kadrus atspausdinti fotospausdintuvu. Vaizdo kameros ar vaizdo magnetofono videosignalas yra analoginis ir perduoda labai daug informacijos. Kompiuteriu šią informaciją galima apdoroti tik pavertus ją skaitmenine, suglaudinus ir įrašius į diskinį kaupiklį.(9) Spausdintuvas Spausdintuvas tampa būtinas, jei kompiuterį norite naudoti vietoj spausdinimo mašinėlės. Tačiau kai kurie spausdintuvai jau gali atlikti ir kitų informacijos technologijų funkcijas (kartais pagrindinė to įrenginio funkcija net nėra spausdinimas). Naujasis kompanijos ,,Hewlett Packard” daugiafunkcinis įrenginys ,,HP LaserJet 3100” atlieka lazerinio spausdintuvo, fakso, kopijavimo aparato ir skenerio funkcijas. Fotoskeneris Turint kokybišką spausdintuvą galima įsirengti namuose kompiuterinę fotolabaratoriją. Tam reikia įsigyti fotoskenerį (jei turimas spausdintuvas neatlieka fotoskenerio funkcijos). Jo pagalba iš turimų skaidrių ir nuotraukų galite atspausdinti ant specialaus popieriaus nuotraukų albumą kartu su šių nuotraukų aprašymais. (8) Radijo imtuvas-adapteris Dirbti kompiuteriu - pavyzdžiui, rašyti laiškus, linksmiau, jei groja muzika. Įsigijus radijo adapterį AK pavirsta radijo imtuvu. Muzikos ir žinių galima klausytis tiek dirbant kitus darbus su AK, tiek ilsintis.(8) Televizinis imtuvas-adapteris Televizija - vaizdo perdavimas per nuotolį. Viena svarbiausių masinės informacijos ir propagandos priemonių, perduoti informaciją audiovizualinėmis priemonėmis. Jei AK galima klausytis muzikos, tai kodėl jo nepavertus ir televizoriumi? Tai bus nesunku padaryti, jei įsigijus televizinį adapterį. Daugelis mano, kad TV tiuneris tinka tik naujienų stebėjimui, bet tai nėra tiesa. AK tampa ir videomedžiagos redagavimo įrankiu. Telefonai Visi žinome, kas yra telefonas. (Jį 1874 metais išrado Aleksandras Gremas Belas (Alexander Graham Bell). Telefonas - prietaisas siunčiantis ir priimantis balso žinutes, o kitais žodžiais - nedidelio galingumo radijo siųstuvas-imtuvas, kuris informaciją perduoda ir priima elektromagnetinėmis bangomis. Atsižvelgiant į paskirtį telefonus galima skirstyti į laidinius, stacionariuosius, automobilinius ir nešiojamuosius. Nešiojamieji vadinami tiesiog mobiliaisiais telefonais. Mobiliųjų telefonų pasiūla yra gana didelė. Didėjant konkurencijai, gamintojai siūlo mažesnius, lengvesnius, turinčius daugiau funkcijų telefonų aparatus. Jau atsirado ir mobiliųjų telefonų mados. Telefonus namuose turi apie 94% JAV gyventojų. Laidinių telefonų būna atliekančių įvairias papildomas funkcijas: autoatsakovų, atpažįstančių skambinančiųjų numerius, juos įsimenančių ir kt. Bet kai buvo sugalvotas skaitmeninis duomenų užrašymo ir perdavimo būdas, jį tuojau pat imta taikyti ir telefonui, tuo išplečiant šio išradimo galimybes iki protu sunkiai besuvokiamos ribos. Jeigu nėra laidinio telefono, arba jį įsivesti labai brangu, patogu naudoti stacionarųjį telefoną. Pagrindiniai tokio telefono privalumai - greitas įrengimas, paslaugų įkainiai mažesni nei mobiliojo ryšio, aukšta pokalbių kokybė.(13;4) Videotelefonai Tai tokie telelefonai, kurie perduoda pašnekovo atvaizdą taip pat kaip ir jo balsą. Jau senai apie juos kalbama, bet jie dar nėra labai populiarūs. Kolkas tai brangus telefonas.(4) Videokonferencijų įranga Videokonferensijų įranga, tai nedidelė videokamera, adapteris, mikrofonas ir programos. Įsigiję videokonferencijų įrangą galėsite ne tik kalbėtis ,,Internetu” kaip telefonu, bet ir matyti pašnekovą, kur jis bebūtų.(8) Telefono pokalbių registravimo priemonė Telefono pokalbių registravimo priemonė ,,Teltonika TN-1057” skirta telefono numeriui, pokalbio trukmei, laikui ir datai registruoti. Prijungus prie laidinio telefono, galima kaupti informaciją apie pokalbių trukmę, o LCD ekrane - peržiūrėti visą telefono skambučių sąrašą.(14) Radijo ieška Radijo ieška (,,paging”) - naujas terminas lietuvių kalboje. Radijo ieška (RI) -informacijos perdavimas radijo bangomis į specialius radijo imtuvus - pranešimų gaviklius. Tai mobilus ryšys, skirtas žmonėms, kuriems svarbu gauti pranešimą bet kur ir bet kada. Pirmieji pranešimų gavikliai buvo didžiuliai radijo imtuvai, naudojantys daug elektros energijos. Jie buvo montuojami tik automobiliuose ar kitose transporto priemonėse. Atsižvelgiant į priimamų pranešimų tipą, pranešimų gavikliai skirstomi į toninius, balso, numerinius ir tekstinius. Toninis gaviklis Gali priimti vieną arba kelis toninius signalus. Juos išgirdęs, abonentas žino, kokį veiksmą reikia atlikti (paskambinti į darbą, važiuoti į namus ir t.t.). Balso gaviklis Veikia panašiai kaip vienpusio bevielio ryšio telefonas. Prieš gaudamas pranešimą abonentas išgirsta signalą. Po to - trumpas, iki 20 sekundžių, balsinis pranešimas. Numerinis gaviklis Turi skystųjų kristalų ekraną. Į gaviklį gali būti perduota iki 20 simbolių skaitmeninės informacijos (telefono numeris, susitikimo laikas ir kt.). Šios rūšies gavikliai prisimena iki 20 paskutiniųjų pranešimų. Tekstinis gaviklis Turi matricinį skystųjų kristalų ekraną. Jo atmintyje yra iš anksto užprogramuoti simboliai, kurie pagal gautą kodą tam tikra tvarka surikiuojami ekrane. Taip gaunamas pranešimo tekstas. Naujausi tekstinių gaviklių modeliai gali prisiminti iki 250 pranešimų, saugoti iki 1000 vieno pranešimo ženklų. Radijo ieškos sistema Ją sudaro operatorių centras, terminalas, kodavimo, kontrolės ir siuntimo įrenginiai ir pranešimų gavikliai. Toniniu telefonu, kompiuteriu per modemą arba telefonu per operatorių centrą perdavus pranešimą jis patenka į radijo ieškos terminalą. Čia patikrinamas abonento numerio galiojimas bei veikimo zona, o duomenų bazėje surandamas gaviklio adresas (,,cap code”), šis adresas yra unikalus, leidžiantis nusiųsti pranešimą tik vienam konkrečiam gavikliui. Toliau gaviklio adresas ir pranešimas yra verčiami į tam tikro protokolo signalą. Užkoduotas signalas per paskirstymo sistemą yra perduodamas į bazines stotis. Kontroleriai atskiria tarnybinę informaciją nuo tos, kurią reikia išsiųsti, o siųstuvai nustatyto dažnio moduliuotą signalą per anteną perduoda į eterį. Visi pranešimų gavikliai, kurie veikia bazinės stoties dažniu ir yra siųstuvo veikimo zonoje, gauna radijo signalą. Gaviklis, kuris dekoduoja savo adresą, priima pranešimą ir signalizuoja apie jo gavimą. Pranešimų gaviklis - tai dažninės moduliacijos (FM) radijo imtuvas, suderintas tokiam pačiam dažniui, kaip ir bazinės stoties siųstuvas. Radijo ieškos sistemose pranešimai gali būti siunčiami per operatorių centrą arba automatiškai.(15) Skeneriai Padorų skeneri šiandien galima įsigyti už 500-700 litų. Anksčiau skenerio reikalingu namie ar kontoroje galima buvo smarkiai abejoti, o dabar atsirado dešimtys veiklos sričių, kur jį galima pritaikyti. Nežinote, kada gali prireikti spalvotos iliustracijos pačių sukurtam šventiniam sveikimui, firmos blankui, vizitinei kortelei ar kuriam tinklapiui. Jei skeneriai prie sistemos jungiami paraleline (LPT) jungtimi, tai parsinešus pirkinį namo net kompiuterio korpuso nereikia atidaryti. Rankinių skenerių kategorija, nuolat pingant planšetiniems stalo skeneriams, beveik baigia išnykti, tačiau ir jiems dar randamas koks pritaikymas. Įdomybės iš skenerių ,,gyvenimo” Skenerio "Primax MusicReader" koncepcija labai įdomi - šis mažylis yra skirtas skenuoti natas popieriuje ir paversti jas skaitmenine muzika. JAV firmos ,,Storm Technology Inc” skeneris ,,ImageStudio VF” - ko gero, pirmasis turintis integruotą televizinio vaizdo digitalizavimo modulį. Prie jo galima prijungti televizijos kamerą ar vaizdo magnetofoną, įrašyti į diską pavienius kadrus ar ištisus vaizdo siužetus. Prie kompiuterio lygiagretaus (LPT) arba USB prievado jungiamą skenerį galima naudoti ir vaizdo konferencijoms. ,,Protingesni” skeneriai Įsivaizduokite, kad visą knygą reikia perkelti į ,,Internetą” ar norite kompiuteriu analizuoti keliolikos puslapių duomenų lentelę, kurią gavote atspausdintą rašomąja mašinėle. Tikriausiai teks daugelį valandų barbenti klaviatūra svajojant, kad AK galėtų skaityti. Tačiau jūsų svajonė gali kaipmat išsipildyti, jei įsigysite skenerį ir OCR (Optical Character Recognition) programą, kuri sugebėtų skeneriu perskaitytą dokumento tekstą paversti redaguoti tinkamu formatu. Jau yra tokių OCR, kurios ,,supranta” ir lietuvių kalbą. Skaičiams nustatytas atskiras atpažinimo režimas. Galima nurodyti, kad būtų išsaugota atpažinto teksto skirsnių struktūra ir eilučių atitraukimai. Deje, tinkamai apdorojami tik nesudėtingi puslapiai. Programa daro klaidas, kurių kiekis priklauso nuo originalo kokybės ir šrifto tipo. Tačiau klaidų skaičius nebūna didesnis, negu skubiai įvedinėjant tekstą klaviatūra.(16) Modemai Žodis ,,modemas” yra jo dviejų pagrindinių funkcijų sutraukimas: ,,modiliacija” ir ,,demoduliacija”. Modemas (moduliatorius-demoduliatorius) - įtaisas informacijos pavidalui keisti, tinkantis konkrečiai ryšio linijai; signalus moduliuojantis ir demoduliuojantis funkcinis įtaisas. Plačiajuostinis modemas – tai plataus dažnių intervalo, leidžiančio perduoti duomenis ryšio linijomis dideliu greičiu (nuo 40 iki 230.4 KB/s) modemas. Toninis modemas - sąsajos su telefoninio ryšio linija modemas, formuojantis garsinio dažnių intervalo signalus. Įprastinis modemas persiunčia dokumentą garsinio signalo pavidalu. Galima sakyti, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau modemų funkcijų, jų vaidmuo kompiuterių pasaulyje vis didėja. Modemai apima vis daugiau veiklos sričių, informacijos perdavimo greitis vis didėja. Modemų suteikimos galimybės Kiek informacijos jūs būtumėte sukaupę (AK ir įvairiose informacijos laikmenose), jos niekad nebus per daug (kalbama apie naudingą informaciją), reikia ir kai ko daugiau. O senas kaip pasaulis failų pernešimo disketėse būdas labai nepatogus ir pasenęs. Lakstymo su disketėmis išvengimas - tai tik maža dalis to, ką suteikia modemas. Daugybė žmonių iš viso pasaulio, didžiausi informacijos lobynai, nerealus greitis ir komunikacijos patogumas, naujienos, istorija, mitai ir literatūra - visa tai tinklas. Modemas pastaruoju metu tampa neatsiejama kompiuterio dalimi. Įsigiję ir prisijungę modemą jūs tarsi atrandate naują pasaulį. Modemas suteikia galimybę jums neišeinant iš namų prieiti bazes duomenų, kurios gali būti labai toli, galite patalpinti skelbimą elektroninėje skelbimų lentoje pasiekiamoje ir kitiem vartotojam, galite iš tos pačios skelbimų lentos atsisiųsti jums reikiamus failus. Taip pat galima integruoti namų kompiuterį į savo biuro tinklą ir taip atsiranda galimybė dirbti biuro tinkle, galima naudotis elektroniniu paštu, globaliaisiais tinklais. Globaliuosiuose tinkluose jūs galite ne tik naudotis elektroniniu paštu, bet ir dalyvauti konferencijose, rasti žinias, naujienas bet kuria jums rūpima tema. Jei modemas turi galimybę dirbti ir ,,balso modemo” (voice modem) režimu, tai dirbdamas tokiu režimu jis, turi ir paprasto telefono funkcijų.(2;4) Faksas-modemas Šiais laikais modemų būna pačių įvairiausių: nuo paprasčiausio 300bit/sek informacijos perdavimo greičio iki sudėtingų faksų-modemų, įgalinančių jus siųsti iš savo kompiuterio faksą ar garsinį laišką į bet kurią pasaulio vietą. Faksas-modemas ne tik leis naudotis visomis nuostabiomis ,,Internet” paslaugomis. Jis suteiks ir kitų galimybių - pavers kompiuterį telefoniniu autoatsakovu ir fakso aparatu. Taip pat galite jį išbandyti telefoniniams pokalbiams ,,Internete”. Tai žymiai pigiau nors ryšio kokybė kol kas ne tokia gera. Faksai-modemai gali padėti tada, kai jums skubiai reikia perduoti dalykinį laišką ar kitą dokumentą tam, kas turi faksimilinį aparatą. Gavus faksimilę galimą ją peržiūrėti vaizduoklio ekrane ar atsispausdinti spausdintuvu. Bet dirbti su tokiu tekstu jūs neįmanoma, nes tai tik atvaizdas. Bet jau yra ir tokių faksų-modemų kurie gali faksimilę paversti į duomenis su kuriais galima dirbti. MP3 grotuvai Visi seniai įprato prie nešiojamų kasetinių ir kompaktinių diskų grotuvų, tačiau tarp jų turėtų atsirasti dar vienas grojantis kišeninis įtaisas - nešiojamasis MP3 formato muzikos rinkmenų grotuvas. Bendrovė ,,Saehan Information Systems” šį, jos teigimu, pirmąjį pasaulyje tokio tipo gaminį pristatė šių metų pavasarį vykusioje parodoje ,,CeBIT`98”. Į šį delne telpantį įtaisą iš kompiuterio galima įrašyti iki 64MB įvairių melodijų. Jį taip pat galima naudoti didelės apimties byloms pernešti, o prie vienos šio produkto versijos galima prijungti 2-2,5 GB talpos diskinį kaupiklį. Iš kompiuterio bylos į grotuvą perkeliamos 500 KB/s sparta. Kompanijos teigimu, vienas iš šio įtaiso privalumų yra tas, kad jame nėra judančių ar besisukančių dalių. Todėl jis nebijo vibracijos ar panašių trikdžių.(17) Skaitmeniai fotoaparatai Sparčiais tempais besivystanti skaitmeninė technika palietė ir tradicinę cheminę fotografiją, egzistuojančią jau daugiau kaip 150 metų. 1981 metais buvo pagamintas pirmas elektroninis fotoaparatas. Tačiau jie kolkas yra brangūs. Bet vis plintant kompiuteriams daugelis jų vartotojų suvokia skaitmeninių fotoaparatų privalumus. Skaitmeninės vaizdo kameros Skaitmeninė vaizdo kamera judančius vaizdus fiksuoja apie 25 kadrų per sekundę greičiu. Kiekvieną kadrą sustabdžius, gaunamas aiškus vaizdas, todėl kamerą galima naudoti kaip skaitmeninį fotoaparatą. Garsas įrašomas skaitmenine forma 16 bitų ilgio žodžiais. Įrašytą vaizdą galima peržiūrėt kompiuteryje.(14) ,,Keli viename” ,,Interneto” telefonija Viena iš parodos ,,CeBIT`98” naujovių buvo - interfonai (,,Screen Phones”) tai telefono aparatas, atliekantis ir ,,Interneto” terminalo funkcijas. Kai kuriuose iš jų yra ištraukiama klaviatūra ir elektroninės kortelės (,,smart card”) skaitymo įtaisas. Taigi šiuo įtaisu galima ne tik pasiekti ,,Internetą”, peržiūrėti svetaines 7,6 colio įstrižainės ekrane, bet ir kortele užmokėti už paslaugą. Interfono ekranas reaguoja į prisilietimą, todėl naršyklę galima valdyti ir klaviatūra, ir bakstelėjimais į ekraną. Interfono atmintinėje galima saugoti per tūkstantį telefono numerių. Toks interfonas jau turėtų pasirodyti prekyboje. Kai kurių firmų interfonams pagaminta nuotolinio ryšio klaviatūra.(5) Mažieji kompiuteriai Žmonės vis daugiau keliauja, o laikas darosi vis brangesnis ir brangesnis. Nebegalima veltui leisti minučių ir valandų sėdint automobilyje ar lėktuve. Kaip prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių situacijų, vis spartėjančio gyvenimo tempo ir būtinybės visur suspėti? Dabar, kai visi duomenys - tiek oficialūs dokumentai, tiek ir asmeniniai užrašai - saugomi kompiuteriuose, atsiranda būtinybė pasiekti ir naudoti tuos duomenis bet kuriuo metu iš bet kurios pasaulio vietos. Tam jau nebereikia su savimi nešiotis puse lagamino užimančio ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterio. Tiesiog greta mėgiamo parkerio į švarko kišenę įsimeskite naująją ,,Casio Cassiopeia” - ir visas pasaulis kišenėje (jis keletą kartų mažesnis ir lengvesnis už įprastinius ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterius)! ,,Laptop”, ,,notebook”, ,,palmPc” - kompiuteriai vis mažėja, o ankstesnis vartotojų nepasitikėjimas šiais ,,žaisliniais” kompiuteriais nyksta.(6) Skaitmeninė užrašų knygelė Jos idėja sena kaip kaliukuliatorius. Dar visai nesenai, atrodė, kišeninės užrašų knygelės buvo tik pasiturinčių elektronikos entuziastų žaislai, o šiandien šiuos prietaisėlus parduoda milijonais. Priešingai nei ankstesnės užrašų knygelės, kišeniniai kompiuteriukai (KK) nelaikytini atskirais, nepriklausomais prietaisais. KK yra tarsi paprasto AK atskiriama ir nešiojama dalis su šiek tiek savo proto ir kai kuriais unikaliais sugebėjimais. Idėja tokia: kol dirbate prie kompiuterio, KK tupi prie jo prijungtame lopšelyje ir ilsisi: išeidami iš darbo ar namų, kišeninį pagalbininką sinchronizuojate su AK ir, išėmę iš lopšio, pasiimate su savimi. Sinchronizacija yra paprasčiausias duomenų ir/ar programų perkėlimas iš AK į KK ar atvirkščiai. Programinė įranga pati atsirenka, kur ir kokių duomenų trūksta, ir papildo failus AK duomenimis, kuriuos įvedėte į kišeninį pagalbininką kelionėje, arba į KK perkelia kompiuteryje įvestus adresus, telefonus ir t.t. Nebeturėtų atsitikti taip, kad namie aptikote darbe ant stalo palikę lapuką su svarbiu šiam vakarui telefonu. Visa informacija visada bus šalia jūsų. Kišeniniai kompiuteriukai dar tik pradeda savo gyvenimą, todėl, žinia, serga visomis būdingomis vaikystės ligomis: funkcionalumas ribotas, ekranai nespalvoti ir nelabai įskaitomi, rašto atpažinimas ne tobulas, atmintis sekli ir pan. Žinoma visa tai keisis.(10) Telekompiuteris KK ir mobilieji telefonai jau pradėti jungti į vieną įrenginį. ,,Hibridui” pavadinti vartojami įvairūs terminai - ,,smartphone”, ,,telecomputer” ir kt. Tai kišeninių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų simbiozės rezultatas. Tokį įrenginį turėdami, bet kur ir bet kada galėtume gauti faksą, peržiūrėti jį, ir, paskambinę telefonu, baigti tvarkyti reikalą. Galėtume gauti ir išsiųsti elektroninį paštą, naršyti po ,,Internetą”, duoti nurodymus tinklo serveriui - naudojimo sritys išties yra neribotos. Jau ir Lietuvoje pasirodė naujas mobiliojo ryšio įtaisas ,,NOKIA 9000 Communicator”. Šį kišeninį aparatą sudaro telefonas ir komunikatorius. Šis įrenginys panašus į kitus nešiojamuosius įtaisus, tik mikrofonas ir garsintuvas yra kitoje negu įprasta pusėje. Klavišais galima pasirinkti įvairias funkcijas, perjungti į raidžių arba skaičių režimą, reguliuoti garso stiprumą. Atidarius aparato dangtelį, automatiškai įsijungia komunikatorius, turintis savo klaviatūrą ir displėjų, kuriame rodomos darbinės (aktyvios) programos ir kita informacija. Per GSM ryšio korinį tinklą komunikatoriumi galima siųsti trumpas žinutes, faksogramas, elektroninius laiškus, naudotis ,,Internetu” ar užmegzti ryšį su toli esančiu kompiuteriu. Kai dangtelis uždaromas, komunikatorius išjungia displėjų, įsimena duomenis ir sustabdo visas programas. Taip pat jame yra skaičiuotuvas, laikrodis, rodantis vartotojo šalies laiką ir datą. Komunikatoriaus atmintis - keturi megabaitai. Joje saugomos programos ir dokumentai. "NOKIA 9000 Communicator" matmenys yra 173 x 64 x 38 mm, svoris - 397 gramai. ,,NOKIA” jau pristatė ir ,,NOKIA Communicator 9110”. Komunikatorius prilygsta mobiliam biurui kišenėje, nes yra mobiliojo telefono ,,Nokia 2110” dydžio ir atlieka daug funkcijų: siunčia faksus, elektroninius laiškus, "naršo” "Internetą", iš skaitmeninės kameros perduoda vaizdus. Naujoji ,,komunikatoriaus” versija sustiprinta daugeliu naujų funkcijųjų. GSM mobilųjį telefoną, nedidelį asmeninį kompiuterį ir ryšio su ,,Internetu” įtaisą ,,Alcatel” kompanija sudėjo į vieną 230 gramų sveriantį įrenginį ,,One Touch COM”. Klaviatūra arba rašikliu jautriame ekrane galima užsirašyti pastabas, žinutes, kompiuteryje yra laikrodis, adresų knygelė, tekstų tvarkymo priemonės.(11;12) Skirtumas tarp mažesnių ir didesnių nešiojamų kompiuterių Vis dar aiškus skirtumas tarp kišeninių (,,handheld”, ,,palmtop”) ir knygos dydžio (,,notebook”) kompiuterių. Pastarieji pasižymi dviem akivaizdžiais pranašumais - didesniu ekranu ir ,,normalaus” dydžio klaviatūra. Kišeninis kompiuteris (,,palmtop”) daugeliui vartotojų gali būti patogesnis už nešiojamąjį (,,laptop”, ,,notebook”). Abiejų tipų kompiuterių parametrai nedaug tesiskiria. Mažesnį nešiotis patogiau, bet rašyti maža klaviatūra reikia įprasti iš naujo. Tai suprasdami mažųjų įtaisų gamintojai stengiasi parengti alternatyvius duomenų įvedimo būdus: padiktuoti balsu, užrašyti jautriame ekrane pieštuku, perkelti inf, iš stacionariųjų komp.(13;5) Informacijos technologijų naujovės ,,C Technologies AB” neseniai pradėjo pardavinėti ,,C Pen” - storoko žymeklio dydžio aparačiuką, talpinantį visą kompiuterijos arsenalą: miniatiūrinę vaizdo kamerą, mažytį kompiuterį su optiniu teksto atpažinimo (OCR) programa bei skystųjų kristalų ekranėliu ir infraraudonųjų spindulių sąsaja. Šiuo ,,tušinuku” braukomos teksto eilutės tuojau pat konvertuojamos iš grafinio į tekstinį pavidalą ir gali būti kaupiamos ,,C Pen” atmintyje arba perduodamos į kompiuterį arba mobilųjį telefoną. Suradai knygoje ar laikraštyje nežinomą anglų kalbos žodį, brūkštelėjai per jį ,,Ouicktionary” įtaiso galu su dviem ratukais ir po kelių sekundžių skystųjų kristalų ekrane perskaitai žodžio vertimą į, pavyzdžiui, rusų kalbą. Nereikia nei elekrtos tinklo, nei kompiuterio, nei kokių nors priedų. ,,Ouicktionary” atmintinėje įrašyta apie pusės milijono žodžių vertimai, o šiek tiek brangiasneme trikalbiame žodyne netrukus bus sutalpinta per milijoną žodžių. Jau pagaminti dešimties kalbų porų įtaisai.(5) Penktojoje informacijos technologijų , telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių parodoje ,,Infobalt`98” UAB ,,Ericsson Lietuva” pristatė dviejų diapazono dažnių mobilųjį telefoną ,,SH 888”, kuris turi įmontuotą modeminę plokštę ir gali perduoti duomenis infraraudonaisiais spinduliais. Bet kur atidarius nešiojamąjį kompiuterį užtenka padėti šalia ,,SH 888” aparatą ir trumpos žinutės, faksogramos ar elektroninis laiškas bemat pasieks adresatą ,,Internetu”.(11;12) Norvegijos firma ,,Animax” jau gamina asmeniniams kompiuteriams skirtą nuotolinio (distancinio) valdymo pultą ,,Multimedia Magic”. Jis yra puikiai pritaikytas valdyti kompiuterinius televizijos ir radijo tiunerius, CD-ROM bei DVD įrenginius, modemus, ,,Interneto” naršykles ar prezentacijai skirtas programas.

Informatika  Referatai   (26,49 kB)

Viruso veikimo principas Kompiuteris, užkrėstas virusu, kuris plinta elektroninių paštu kaip taisyklė būna prijungtas prie interneto. Populiariausias viruso plitimo būdas – siųsti laiškus su juose prisegtais viruso failais žmonėms, kurie yra įvesti į adresų knygelę. Virusas pakeičia siuntėjo el. pašto adresą, todėl viruso gavėjas nemato tikrojo siuntėjo ir dažnai apkaltina visai nekaltą žmogų. Neskubėkite daryti išvadų, jei iš draugo gavote virusą, tikrasis siuntėjas gali būti ir ne jis. Išsiaiškinti kas yra tikras siuntėjas nesunku, tereikia pažiūrėti laiško papildomą informaciją (header) ir ten galima rasti IP adresą, iš kurio siųstas laiškas su virusu. Pasitaiko atvejų, kai gavėjas gauną virusą pats nuo savęs, pasižiūrėjus papildomą laiško informaciją bus nesunku įsitikinti, kad laiškas siųstas ne iš jūsų kompiuterio. Jei viruso siuntėjas turi jūsų pašto adresą savo adresų knygelėje, jis apsimetė jumis. Kovoti su šiomis blogybėmis nėra labai pigu, bet namų sąlygomis galima išvengti piniginės tuštinimo pasinaudojus nemokamais antivirusais namams, pvz.: AVG (www.grisoft.com). Taip pat galima atsargiau atidarinėti prisegtus failus prie laiškų pasinaudojant šiais patarimais: • Neatidarinėkite failų su plėtiniais: exe, pif, bat, com, vbs, hta. • Neatidarinėkite failų, kurie atsiųsti iš nežinomo adresato, arba to failo jūs nelaukėte. Dažnai siuntėjas parašo ką jis siunčia, kitu atveju yra didelė tikimybė, kad tai virusas. • Jei turite antivirusinę programą, pradžioje patikrinkite failą ar jis „švarus“. • Laiškai su virusais dažniausiai būna angliški, būkite budrūs. • Jei laiškas tuščias arba jame prirašyta neaiškių frazių, prie laiško prisegtas failas, o siuntėjas nežinomas – greičiausiai tai laiškas su virusu. Kiekvienas žinome, kad norint apsisaugoti nuo virusų reikia turėti gerą antivirusinę programą, o dar svarbiau yra ją atnaujinti. Įsitikinkite, jog ji yra atnaujinta. Atnaujinimas reikalingas papildyti naujų virusų sąrašus, kad jie būtų atpažinti. Jei viruso sukūrimo data bus naujesnė nei jūsų antiviruso atnaujinimas – tikėtina, kad jo nepastebės antivirusas ir jūsų kompiuteris bus užkrėstas. Požymiai, kurie rodo, jog jūsų kompiuteris apkėstas: • Neveikia antivirusinė programa arba ji negali atsinaujinti. • Sulėtėjo kompiuterio darbas. • Neveikia kai kurios operacinės sistemos funkcijos. • Kompiuteris ilgai kraunasi arba pats išsijunginėja. • Interneto greitis žymiai sulėtėjęs. Nemokami ONLINE antivirusai Jei neturite antivirusinės programos ir nenorite jos instaliuoti, galite pasinaudoti ONLINE antivirusu. Šis antivirusas atsisiunčiamas per puslapį ir leidžia patikrinti jūsų kompiuterio failus. Šio antiviruso privalumai – nereikia instaliuoti jo į kompiuterį, kiekvieną kart juo naudojantis esi tikras, kad jis yra atnaujintas. Minusai – netikrina jūsų elektroninio pašto- ir failų realiuoju laiku. Jis virusą aptinka ne tada kai jis bando „įlysti“ į kompiuterį, bet kada jau yra įlindęs. Online Antivirusas dažnai neveikia, jei kompiuteris yra jau apkrėstas. Šiuo antivirusu galite pasinaudoti čia: • housecall.trendmicro.com – gana spartus ir patogus antivirusas, deja dažnai pasitaikydavo, kad jis neveikdavo. • www.pandasoftware.com/activescan - geras ir patogus antivirusas. • www.ravantivirus.com/scan - turbūt sparčiausias iš čia išvardintų. SPAM`as – nepageidaujami laiškai Be virusų, jūsų elektroniniame pašte dažnai papuola reklaminiai laiškai (SPAM), jie būna ne tik angliški, lietuviški, bet ir kiniški ar kitos kalbos. Klausimas – iš kur reklamos siuntėjas gavo jūsų el. pašto adresą? Dažniausiai el. pašo adresai gaunami iš: • Jūsų internetinio puslapio, kur paskelbti kontaktai. Šiuo atveju rekomenduojame neskelbti elektroninio pašto adreso tekstiniu būdu. Rodykite savo adresą kaip piešinėlį, tokiu atveju nepavyks adresų rinkėjams automatiškai pamatyti jūsų adreso. • Registravotės įvairiose internetinėse svetainėse, dažniausiai loterijose, nemokamose pramogose. Apsisaugoti šiuo atveju galite turėdami dvi pašto dėžutes – vieną skirtą tokios registracijoms, kur bus siunčiamas SPAM`as ir kurią tikrinate retai, bei dėžutę, kuria naudojatės dažnai. • Naujienų konferencijose, diskusijose nurodę tikrąjį savo el. pašto adresą. Šiuo metu paplitęs apsisaugojimo būdas – į savo el. pašto adresą įvedant papildomų simbolių, pvz. vardas#@takas.lt, jei žmogus, dalyvaujantis diskusijoje norės jums parašyti laišką, jis ištrins nereikalingus simbolius ir laiškas pasieks jus. • Iš trečių rankų. PVZ. Jūs pranumeravote žurnalą internetu, kur buvote nurodęs savo el. pašto adresą. Žurnalo redakcija už tam tikrą mokestį perdavė adresus savo partneriams. Apsisaugojimui nuo SPAM`o yra sukurtos specialios programos, kurios pagal sukurtas taisykles filtruoja gaunamus laiškus ir juos suskirsto. Tiesa sakant išbandęs jų tris - nusivyliau, nei viena tinkamai neapsaugojo manęs nuo šiukšlių. Dažnai geras laiškas buvo palaikytas SPAM`u, o SPAM`as – geru laišku. Tad bent jau kol kas nerekomenduoju naudoti antiSPAM programų – sumokėsite daug, o naudos bus mažai. Viena labiausiai man patinkančiu antiSPAM sistemų yra įdiegta google mail sistemoje (www.gmail.com), ji gan teisingai nuspėja kur yra SPAM`as ir 90% jų nepraleidžia. Didelis pliusas, kad šis el. paštas yra nemokamas ir didelės talpos. SPYWARE, ADWARE Kas tai yra Spyware? („spy“ – iš anglų kalbos „sekti“). Interneto kenkėjiškų programų pavadinimų yra tiek daug, jog nesunku pasimesti (spyware, adware, parasites, malware, scumware, worms, trojans, keyloggers), dėl to sunku atrinkti kas yra kas. Spyware - tai programa, kuri seka jūsų veiklą, paspaudimus, slaptažodžius, kreditinių kortelių numerius ir kt. ir dažnai siunčia šią informaciją Spyware`o sukūrėjams. Kūrėjų tikslas – kuo daugiau sužinoti apie vartotoją, kartais sužinoti slaptą informaciją, kad vėliau ja galėtų pasinaudoti. Dažniausiai informacija renkama statistikai rinkti, kad galima būtų analizuoti interneto rinką ir vartotojų elgesį. Kas tai yra Adware? („Advertising-supported software“ iš anglų kalbos – reklamą palaikanti programinė įranga). Tai programa, kuri skirta reklamuoti tam tikrus produktus ar paslaugas. Adware pastebėti nesunku, jų yra kelios rūšys: • Iššokinėjantys langai su reklamomis (dažnai pasitaiko ir erotinėmis). • Papildomi mygtukai interneto naršyklėje (BUY, SEARCH ir kt.). Šių papildomų funkcijų kūrėjai teigia, kad jos yra naudingos vartotojui. Iš tikrųjų yra atvirkščiai, tokių mygtukų pagalba rasite tik pasiūlymus pirkti ir visai ne to ko jūs ieškote. • Pradinis interneto naršyklės puslapis nustatomas į visai jums neįdomų, o pakeisti jo neišeina. • Per prievartą siūlomos interneto svetainės pagal tematiką. PVZ surenkate adresą BMW.COM, o jums atidaro BUYCARS.COM svetainę. Spyware ir Adware plinta tuo pačiu būdu: • Kartu su nemokamomis programomis, kurias atsisiunčiate iš interneto ir galvojate, kad jos tikrai nemokamos. Iš tikrųjų jos mokamos – jūs už jas sumokate savo nervais ir laiku – atsiranda aukščiau aprašytos problemos. • Vaikštant po warez (piratų), porno ir kt. puslapius. Yra du būdai „prisiveisti“ nepageidaujamų programų, o kartais ir virusų: 1. Norint pamatyti nuotraukas, filmukus ar kitą jus dominančia informaciją siūloma instaliuoti papildomus modulius, kurie leis jums pasiekti tikslą. Neapsigaukite ir niekada nesutikite su šiais siūlymais. 2. Turint neatnaujintą operacinę sistemą ar interneto naršyklę, kenkėjiškos programos gali pasinaudoti jos skylėmis ir instaliuotis į jūsų kompiuterį net nepaklaususios. Šiuo atveju rekomenduojama naudoti nemokamą MOZILLA FIREFOX (www.mozilla.org) interneto naršyklę, nes ji nėra tokia populiari kaip Internet Explorer, o dauguma kenkėjiškų programų kaip tik ir yra kuriamos populiariausiai interneto naršyklei. Kaip matome, Spyware ir Adware yra pakankamai kenkėjiškos programos, kurios gali atimti daug laiko ir nervų. Yra nemažai būdų kovoti su jomis. Paprastam vartotojui geriausia naudoti nemokamas antiSpyware programas, pvz. „Spy-bot search and destroy“ (http://security.kolla.de), „Ad-aware“ (www.lavasoftusa.com). Tereikia jas instaliuoti, atnaujinti ir patikrinti kompiuterį. Deja jos neišvalo kompiuterio 100%, bet tikrai padeda atsikratyti bent dalies šiukšlių. Yra sukurtas įrankis daugiau išmanantiems vartotojams, vadinamas HijackThis (www.spywareinfo.com/~merijn), su juo galima 100% išvalyti kompiuterį pasirenkant kokius komponentus reikia ištrinti, bet tai ne visi žino ir gali sugadinti sistemą, dėl to nerekomenduojamas, jei nesate tikras, kad žinote ką darote. Šis aprašymas sudarytas naudojantis mano patirtimi. Galite rasti neaiškumų ar netikslumų, iš anksto atsiprašau. Tikiuosi jums ši informacija bus naudinga ir palengvins kompiuterinį gyvenimą!

Informatika  Straipsniai   (12,56 kB)

Citologijos savarankiškas darbas.

Kita  Referatai   (6 psl., 11,51 kB)

Neoklasikinė sintezė. Po kelerių metų „Bendrosios teorijos" teiginiai pakeitė makroekonomiką. Ne visi ekonomistai atsivertė į naująjį tikėjimą, tik keli sutiko su visomis naujomis idėjomis, tačiau dauguma diskusijų sukosi apie tuos klausimus, kuriuos iškėlė Keynesas. Praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio pradžioje, po to, kai Keyneso naujoves pavyko sujungti su ankstesnių ekonomistų idėjomis, sutarimas iš esmės buvo pasiektas. Sis sutarimas pavadintas neoklasikine sinteze.

Ekonomika  Namų darbai   (16 psl., 69,91 kB)

Mitologija. Aukščiausiasis Dievas. Deivės pragimdytojos Lada ir Lela. Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis. Velinas. Laima. Giltinė — mirties deivė. Skirtingos mitinės būtybės: laumės, aitvarai, raganos, kaukai. Tautosaka. Pasakojamoji tautosaka. Dainuojamoji tautosaka. Smulkioji tautosaka. Pasaulio medis lietuvių tautosakoje ir mitologijoje.

Lietuvių kalba  Referatai   (11 psl., 24,13 kB)

Bibliografijos teorijos samprata ilgą laiką buvo siejama su visa bibliografine veikla. Bibliografijos objektu buvo laikomas dokumentas ir žinios apie jį. Bibliografinės žinios buvo pavienės, neapjugtos į visumą, todėl joms trūko vidinių loginių ryšių. Bibliografijos teorijas kūrė ne viena smokslininkas. Šiuo metu egzistuoja kelios bibliografijos teorijos koncepcijos, kurios viena kitą papildo naujomis idėjomis ir požiūriais ir leidžia bibliografijos teorijai kaip mokslo sričiai vytytis toliau.

Socialinis darbas  Rašiniai   (6 psl., 8,09 kB)

Hormonas Hormonas – cheminis junginys gyvame organizme, kuris perneša informaciją (signalus) iš vienos ląstelės į kitą arba į ląstelių grupes. Visi daugialąsčiai organizmai (įskaitant augalus) gamina hormonus. Hormono molekulės yra išskiriamos tiesiai į kraują, kitus kūno skysčius arba gretimus audinius. Pagrindinės hormonų funkcijos: organizmo vystymosi ir elgsenos reguliavimas (pvz., augimas, seksualumas), organizmo prisitaikymas prie besikeičiančių aplinkos sąlygų (pvz., stresas), fiziologinių organizmo reakcijų reguliavimas (pvz., gliukozės kiekis kraujyje)

Chemija  Pateiktys   (252,39 kB)

Tikslai 1.Sužinoti kuo daugiau apie virusą ŽIV. 2.Sužinoti kaip yra perduodamas ŽIV, keliantis virusas. 3.Sužinoti kokie ŽIV simptomai. 4. Sužinoti kokios dar infekcijos gali lydėti AIDS. Ivadas XX amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje pasirodžius ŽIV, plačioji visuomenė sužinojo apie imuninę sistemą daugiau negu ankstesnės kartos kada nors svajojo sužinoti. ŽIV - žmogaus imunodeficito virusas - tai virusų grupė, kuri perduodama apsikeičiant kūno skysčiais. ŽIV tiesiogiai nenužudo; jis nužudo suardydamas savo šeimininko imuninę sistemą ir tuo pačiu sudaro sąlygas ligas sukeliantiems mikrobams paplisti organizme. Nepažeistą imuninę sistemą turintys individai paprastai patys apsigina nuo grybelinių infekcijų, bakterijų ir netgi išsigimusių kūno ląstelių. Infekuoti ŽIV to padaryti negali, todėl jie pasiduoda žalingiems įsibrovėliams. Efektyvi imuninė sistema yra būtina visoms rūšims. Homeostazė būtų neįmanoma, jei neegzistuotų būdai atsilaikyti prieš galimą parazitų ir (arba) toksinų įsigalėjimą. Imunitetui priklauso visi įmanomi savigynos būdai, tarp jų ir limfinės sistemos teikiama parama. Žinduolių limfinei sistemai priklauso viena kryptimi limfagyslėmis tekanti limfa, limfmazgiai ir keletas kitų organų. Be apsauginės reikšmės, limfinei sistemai priklauso ir kelios kitos gyvybinės funkcijos. Ji užtikrina, kad į audinius pratekėję skysčiai būtų grąžinti atgal į kraujotaką. Ji taip pat plonosiose žarnose sugeria riebalus ir perneša juos į širdies ir kraujagyslių sistemą. Šio viruso perdavimo būdai aiškiai nustatyti. Jis perduodamas per kontaktą su užsikrėtusio žmogaus krauju; per kontaktą su tam tikrais skysčiais, kuriuos išskiria žmogaus lyties organai (sėkla ir makšties sekretu); per placentą vaisiui; per motinos kraują gimdymo metu; maitinant krūtimi. Kalbant apie lytinę elgseną, pavojingiausi yra analiniai santykiai., nes per tokį lytinį aktą lengva pažeisti tiesiosios žarnos gleivinę. Dėl tos pačios priežasties pavojinga ir heteroseksualinis aktas - lengva pažeisti makšties gleivinę. Per įplyšimą virusas gali patekti iš vieno žmogaus kraujo į kito žmogaus kraują. Be to, makštyje gali būti žaizdelių ar opų, sukeltų kitų lytiniu būdu plintančiu ligų, apie kurias moteris gali ir nežinoti. Visos šios žaizdelės, opos, įplyšimai duoda virusui galimybę pereiti iš vieno organizmo į kitą. Mažiausiai pavojingas, bet vis dėlto rizikingas yra oralinis seksas. Virusas gali prasiskverbti pro žaizdeles ar opas burnoje. Kalbant apie lytinius santykius, svarbu pažymėti, kad kai du žmonės lytiškai santykiauja, tai reiškia, kad jie santykiauja su visais ankstesniais vienas kito partneriais ir tų partnerių partneriais, turėtais per pastaruosius 10 – 12 metų! Kodėl? Todėl, kad kuris nors iš visų šių žmonių galėjo perduoti virusą kitam asmeniui, o šis dar gali būti nesusirgęs, vadinasi, ir nežinoti, kad yra užsikrėtęs. Ligos požymiai gali pasireikšti po 10 ar 12 metų, nors virusas visą laiką gyvena žmogaus organizme. Ir žmogus gali perduoti jį kam nors kitam. Bet koks kontaktas su ŽIV nešiotojo krauju kelia grėsmę užsikrėsti šiuo virusu. Tai gali atsitikti bendrai naudojantis adatomis ar kitais panašiais daiktais, per kontaktą su mėnesinių krauju ar sužeisto žmogaus krauju. Vis dar egzistuoja pavojus užsikrėsti ŽIV perpilant kraują (tam kuriam kraujas pilamas). Įsidėmėtina, kad žmogus užsikrečia ŽIV dėl savo poelgių, o ne dėl vienokių ar kitokių savo ypatybių. Tai reiškia, kad kiekvienas , kieno elgesys kelia pavojų susidurti su virusu, gali juo užsikrėsti. Nesvarbu, ar tas žmogus vyras ar moteris, senas ar jaunas, heteroseksualus ar homoseksualus. Žmogus negali užsikrėsti ŽIV per uodų ar kitų vabzdžių įgėlimus; per tualeto sėdynę; gerdamas vandenį iš fontanėlio; liesdamas infekuoto žmogaus ašaras ar prakaitą; kasdamas tą patį sumuštinį; gerdamas iš tos pačios stiklinės, iš kurios gėrė infekuotas asmuo, ar naudodamasis su juo tuo pačiu rankšluosčiu – nebent ant šių daiktų būtų šviežio kraujo. Įmanoma, bet mažai tikėtina užsikrėsti ŽIV bučiuojantis. Tam būtinas kontaktas su krauju. Kartais žmonės baiminasi, kad gali užsikrėsti sportuodami – jeigu palies kieno nors kraujo. Rašant šias eilutes tokių atvejų dar nebuvo dokumentiškai užfiksuota. Ore virusas greitai žūsta – kraujui uždžiūvus, jis jau būna nustojęs gyvuoti. Kraują galima nuvalyti 10% chlorkalkių tirpalu.

Biologija  Referatai   (33,79 kB)

NARKOTIKAI - tai organinės ar neorganinės kilmės vaistinė medžiaga, vartojama gryna ar kaip sudėtinė preparatų dalis. Toks narkotikų apibrėžimas pateikiamas žodyne, tačiau jis dar ne visas. Narkotikai vadinama chemine medžiaga, veikianti jūsų organizmą, galinti keisti nuotaiką, elgesį, klausos ir regos pojūčius bei kitus jutimus. Medžiaga paprasta, bet jos poveikis tikrai nepaprastas! Narkotinės medžiagos – cheminės medžiagos, sukeliančios centrinės nervų sistemos intoksikaciją ar panašų psichinių funkcijų pokytį. Narkotinės medžiagos apima plačią preparatų skalę, įskaitant narkotikus, psichotropines medžiagas, vaistus, anestetikus, lakiuosius tirpiklius, dopingines medžiagas ir priemones, alkoholį ir tabaką. Narkotinių medžiagų sąvoka įvairiose šalyse gali skirtis, priklausomai nuo įstatymų ir profesinių tradicijų. Narkotikais tarptautinėje bendruomenėje apibrėžiamos cheminės medžiagos, kurias kontroliuoja vienintelė Jungtinių Tautų narkotikų konvencija (United Nations Single Convention on Narcotic Drugs), pasirašyta 1961 metais. Visos jos vadinamos narkotikais, nors kai kurios, pavyzdžiui, kanapės ar kokainas, neturi “narkotinio” poveikio, nes nesukelia sąstingio ir mieguistumo. Dėl šios priežasties terminu “narkotikai” tarptautiniuose įstatymuose apibrėžiamos specialiai kontroliuojamos narkotinės medžiagos, nepaisant jų pirminio poveikio psichikai. Pagal šią konvenciją, daugiau nei 100 medžiagų yra priskiriamos narkotikams: kanapės ir kanapių derva, opiumas, morfijus, heroinas ir visa eilė natūralių ir sintetinių opiatų, kokos medžio lapai ir kokainas. Visos narkotinės medžiagos, tarptautinėje bendruomenėje priskiriamos narkotikams, turi būti kontroliuojamos atskirų šalių, ratifikavusių vienintelę Jungtinių Tautų narkotikų konvenciją (t.y. daugumos pasaulio šalių), vyriausybių. Tai kas tada yra narkotikai? Kas jums pirmiausia ateina į galvą, kai pagalvojate apie narkotikus? Heroinas, kokainas, kanapės, "Extasy"? Narkotikų yra įvairiausių pavidalų, formų ir spalvų. Jų tokia daugybė, o kai kurių net neįtartumėt, kad tai narkotikai. Pavyzdžiui, namų vaistinėlėje pilna narkotinių medžiagų: aspirinas ir paracetamolis, mikstūra nuo kosulio ir vaistai nuo peršalimo. Net kavos ar arbatos puodelyje yra narkotinių medžiagų - kofeino, stimuliuojančio nervų sistemą, kad jaustumėtės žvalesni ir energingesni. Alkoholis ir tabakas taip pat yra narkotikai. Medžiagos, kurias vadintumėte tikrais narkotikais - heroiną, kokainą ir "Extasy" - labai skirtingos. Laikydami ar vartodami tokius narkotikus, pažeisite įstatymą, galite net mirti. Prie tokių medžiagų galite priprasti ir be jų negalėsite normaliai jaustis. Jus gali įsukti uždaras ratas: įsigyjate narkotikų, vartojate, valandėlė geros ( ar blogos ) savijautos, pristingate narkotikų, vėl perkate ir šitaip be galo. Narkotikai brangūs, dažnai pinigų jiems tenka prasimanyti nusikalstamais būdais. Jūs rizikuojate dar ir todėl, kad niekada negalite žinoti, kaip tam tikras narkotikas paveiks. Yra žmonių, kuriems pakanka vieno karto. Mirusieji negali kalbėti. Liūdna, b Psichotropinėmis med˛iagomis tarptautinėje bendruomenėje apibrė˛iamos med˛iagos, kurias kontroliuoja 1971 metų Jungtinių Tautų psichotropinių med˛iagų konvencija (United Nations Convention on Psychotropic Substances). Pagal šią konvenciją, psichotropinėms priskiriamos virš 100 med˛iagų: amfetaminas, fenmentrazinas (phenmentrazine) ir panašūs sintetiniai centrinės nervų sistemos stimuliatoriai, barbitūratai, benzodiazepinai (benzodiazepines), ecstasy, LSD ir kiti sintetiniai haliucinogenai, chloro hidratas ir daugelis kitų med˛iagų. Kai naujos narkotinės med˛iagos tampa plačiai naudojamos ne medicinos rinkoje, jos gali būti tarptautiniu mastu kontroliuojamos, įtraukiant į Psichotropinių med˛iagų konvencijos sąrašus. Tokį sprendimą priėmė Jungtinių Tautų narkotikų komisija. Psichotropinių med˛iagų sąrašai yra atnaujinami beveik kiekvienais metais. Visos narkotinės med˛iagos, tarptautinėje bendruomenėje priskiriamos psichotropinėms, turi būti kontroliuojamos atskirų šalių, ratifikavusių Jungtinių Tautų psichotropinių med˛iagų konvenciją (t.y. daugumos pasaulio šalių), vyriausybių. Kitos med˛iagos Medicininiai vaistai yra naudojami ligų profilaktikai, diagnozavimui ir gydymui. Juos gali išrašyti gydytojai specifiniams tikslams, receptų išrašymas yra grie˛tai kontroliuojamas. Sąvoka “tinkamas medicininis gydymas” įvairiose šalyse gali skirtis. Kai kurie medicinoje naudojami vaistai, pavyzd˛iui, morfijus, gali būti kontroliuojami kaip narkotikai; kiti, pavyzd˛iui, amfetaminas, kaip psichotropinės med˛iagos. Sintetinių “sukurtų narkotinių med˛iagų” (“Designer drugs”) poveikis panašus į narkotikų ar psichotropinių med˛iagų. Jos “kuriamos” specialios cheminės struktūros ir daro stiprų poveikį psichikai, nepaisant to, daugelyje šalių yra nekontroliuojamos. Kai šios med˛iagos patenka į rinką, paprastai dar nebūna administracinių ir baud˛iamųjų priemonių, draud˛iančių jų gamybą, platinimą arba vartojimą. Šiai grupei priklauso tūkstančiai med˛iagų. Kai kurios jų ilgainiui gali tapti valstybės kontroliuojamomis. Catha edulis ir kiti intoksikuojančių savybių turintys augalai nekontroliuojami tarptautiniu lygiu, tačiau kontroliuojami kai kuriose valstybėse, pavyzd˛iui, Prancūzijoje ir Švedijoje. Kai kurie grybai, turintys psichotropinių med˛iagų psilocibino (psilocybine) ir psilocino (psilocine) kai kuriose šalyse nekontroliuojami. Tolerancijos išsivystymas – tai apsauginė organizmo reakcija į nuodingą, pakartotinai vartojamą narkotinę medžiagą. Dėl šios priežasties susilpnėja įprastos dozės sukeliamas poveikis. Narkomanas pajunta, kad gali “pakelti” daugiau narkotiko; norėdamas patirti ankstesnį poveikį, jis turi suvartoti daugiau. Abstinencijos ar susilaikymo simptomai – stiprios organizmo ir smegenų adaptacinės reakcijos, narkomanui išblaivėjus po pakartotinio narkotinių medžiagų vartojimo. Jos gali trukti kelias dienas (kai kuriais atvejais net savaites), kartais neapsieinama be gydytojų pagalbos. Kai kuriais atvejais abstinencijos simptomai gali kelti grėsmę gyvybei. Piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) apibrėžimą, - bet koks kontroliuojamos medžiagos vartojimas ne medicinos tikslais, t.y. ne pagal receptą arba priešingai medicininėms rekomendacijoms. Priklausomybė nuo narkotikų – nekontroliuojamas troškimas patirti narkotinės medžiagos sukeliamą psichinį poveikį. Priklausomybė gali išsivystyti skirtingu greičiui, priklausomai nuo narkomano asmenybės, narkotinės medžiagos poveikio, vartojimo intensyvumo ir kitų veiksnių. Priklausomybė turi didelę įtaką narkomano elgesiui; priklausomą narkomaną sunku gydyti. Medikamentai – sintetinės arba natūralios medžiagos, kuriomis galima gydančiai paveikti žmogaus kūno ar psichikos būsenų savybes, būklę ar funkcijas. Kas medikamentus vartoja priverstinai ir nepaliaujamai, dėl jų psichinio poveikio yra priklausomas. Dažnai su (vėliau tampančia) narkotine medžiaga susipažįstama gydytojui paskyrus, ir vartojimas kad ir savarankiškai tęsiant atrodo „legalus“. Medikamentinė priklausomybė paprastai ilgai lieka negydoma. Kaip priklausomybės potencialas apibūdinama narkotikų savybė palenkti žmogaus elgesį nenorimai dažno vartojimo linkme. Kuo pozityvesnis narkotikų poveikis ir kuo betarpiškiau ir stipriau prasideda svaigulio potyris, tuo stipresnis yra priklausomybės potencialas. Stiprų priklausomybės potencialą turi tokie narkotikai kaip heroinas ir kokainas, labai stiprų – krekas, nikotinas – vidutinį, alkoholis ir kanapės (marihuana, hašišas) – silpnesnį. Sąvoką „įžengimo narkotikai“ išrutuliojo abstinencijos gynėjai, norėdami sulaikyti jaunuolius ir nuo narkotikų su nedideliu priklausomybės potencialu vartojimo. 8-ame dešimtmetyje buvo teigiama, kad hašišas esąs įžengimo narkotikas. Kiekvienas, kuris pradeda kanapėmis, vėliau esą griebiasi ir stiprių narkotikų. Tačiau didelis marihuanos rūkalių skaičius palyginti su santykinai negausiu priklausomų nuo opiatų būreliu nuo pat pradžių padarė šią tezę neįtikimą. Už tos hipotezės glūdi įsitikinimas, kad narkotikų vartotojai negali valdyti savo elgesio; kad pabandę (nelegalių) narkotikų, jie pasmerkti eiti iš anksto nulemtu keliu nuo švelnių prie stipresnių narkotikų. Jei taip būtų, bet koks šviečiamasis darbas, bet kokia terapija būtų beprasmiški. 4 tarpsnių modelis Pasak Wille’o, priklausomybė nuo narkotikų praeina keturias fazes: pradinėje stadijoje dominuoja euforizuojantis poveikis, negatyvūs padariniai neįvertinami. Elgesys remiasi skatinančia vienminčių grupės laikysena. Narkotikų veikiamas asmuo jaučia laisvę nuo baimės ir padidėjusį savigarbos jausmą. Antroje stadijoje, kritinėje pripratimo fazėje, pozityvus narkotikų poveikis iš lėto mažėja, norint pasiekti tą patį poveikį reikia didinti dozę. Aštrėja konfliktai darbe ar mokykloje. Socialiniai kontaktai vis labiau siaurėja ligi kontaktų su kitais priklausomais (nuo narkotikų). Problemos neigiamos ir perkeliamos į išorę. Išryškėja koncentracijos, sugebėjimo reaguoti ir atminties sutrikimai. Trečiąją fazę, vadinamąją priklausomybės stadiją, charakterizuoja smarkus dozės didinimas, kontrolės praradimas, santykių nutraukimas ir profesinio lygio smukimas. Dažnai čia įžengiama į nusikalstamumą arba prostituciją. Dirglumas, agresyvumas ir savigaila yra taip pat tipiški kaip ir fizinio bei dvasinio pajėgumo mažėjimas. Ketvirtoje priklausomybės nuo narkotikų stadijoje, chroniškoje nykimo stadijoje, aiškiai suprastėja narkotikų asimiliavimas. To pagrindas – prasidedantis organų pažeidimas. šioje fazėje narkomanai paprastai tampa benamiai, vieniši ir beglobiai. Vis labiau šlyja kūno funkcijos.

Biologija  Konspektai   (132,23 kB)

Ląstelės yra išsidėsčiusios tarpląstelinėje medžiagoje, kuri joms teikia mechaninio tvirtumo. Visų vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų ląstelės yra panašios savo sandara, chemine sudėtimi, svarbiausiais gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymiais. Pagal sandarą jos yra skirstomos į dvi grupes: tai ikibranduolinės ląstelės (prokariotai) ir branduolinės ląstelės (eukariotai). Kiekvieno organizmo ląstelė yra vieninga gyva sistema. Kiekvienos ląstelės pagrindinės dalys yra šios: apvalkalėlis, citoplazma ir branduolys. Citoplazmoje – pusiau skystoje vidinėje ląstelės terpėje – išsidėsčiusios smulkiausios struktūros – organoidai. Ląstelės pagrindiniai organoidai:  Endoplazminis tinklas  Ribosomos  Mitochondrijos  Lizosomos  Goldžio kompleksas  Ląstelės centras  Membrana Šie pagrindiniai ląstelių organoidai, panašiai kaip ir kūno organai, atlieka tam tikras gyvybinės veikos funkcijas. Be šių organoidų yra dar ir kiti, kurie yra tik gyvūninėse ar augalinėse ląstelėse. Ląstelių apvalkalėlis yra sudėtingos sandaros. Jį sudaro išorinis sluoksnis ir po juo esanti plazminė membrana. Gyvūnų ir augalų ląstelės skiriasi išorinio sluoksnio sandara. Augalų, taip pat bakterijų, melsvadumblių ir grybų ląstelių paviršių dengia standus apvalkalėlis. Daugumos augalų ją sudaro ląsteliena. Ląstelės sienelė labai svarbi: ji yra išorinis karkasas, apsauginis apvalkalėlis, suteikiantis augalinėms ląstelėms stangrumą. Pro sienelę į ląstelės vidų gali patekti vanduo, druskos, daugelio organinių medžiagų molekulės. Gyvūnų ląstelių paviršiaus sluoksnis, skirtingai negu augalų ląstelių, labai plonas ir elastingas. Šį sluoksnį sudaro polisacharidai ir baltymai. Viršutinis gyvūnų ląstelių sluoksnis vadinamas glikokaliksu. Jis pirmiausiai atlieka gyvūnų ląstelės tiesioginio kontakto su aplinka, su visomis ją supančiomis medžiagomis funkciją, bet jis nėra apsauginis, kaip augalų ląstelių. Po glikokaliksu ir ląstelės sienele yra plazminė membrana, kuri gaubia citoplazmą ir kurią sudaro baltymai ir lipidai. Jie tvarkingai išsidėstę ir tarp jų vyksta cheminės reakcijos. Plazminė membrana atlieka daug svarbių funkcijų, nuo kurių priklauso ląstelių gyvybinė veikla. Ji sudaro užtvarą tarp ląstelės terpės ir aplinkos. Pro plazminės membranos kalanalus į ląstelę patenka vanduo, atskirų jonų pavidalo druskos, neorganinės ir organinės molekulės. Taip pat pro ją pašalinami į aplinką susidarę produktai. Medžiagų transportavimas – viena svarbiausių plazminio tinklo funkcijų. Ši membrana jungia ląsteles, sudarančias daugialąsčių gyvūnų audinius. O augalų ląstelės susijungia kanalais, pripildytais citoplazmos ir apsuptais plazmine membrana. Citoplazma, kurią nuo aplinkos skiria plazminė membrana, yra pusiau skysta vidinė ląstelių terpė. Eukariotinių ląstelių citoplazmoje glūdi branduolys ir įvairūs organoidai. Branduolys yra citoplazmos centre. Čia pat glūdi įvairūs intarpai – ląstelės veiklos produktai, vakuolės, smulkučiai vamzdeliai ir siūleliai. Čia vyksta svarbiausi medžiagų apykaitos procesai, ji jungia branduolį ir visus organoidus į bendrą visumą ir užtikrina jų sąveiką kaip vieningos gyvos sistemos veiklą. Kiekvienoje vienaląsčių ir daugialąsčių gyvūnų bei augalų ląstelėje yra branduolys. Jo dydis ir forma priklauso nuo ląstelės dydžio. Dauguma ląstelių turi vieną branduolį, todėl jos vadinamos vienbranduolinėmis. Bet yra ir daugiabranduolinių ląstelių (kepenų, raumenų, pirmuonių). Branduolio sandara ir funkcijos įvairiais ląstelės gyvenimo periodais nevienodos. Nesidalijančios ląstelės branduolį sudaro: a) branduolio sultys b) branduolio apvalkalėlis c) branduolėlis d) chromosomos. Branduolio apvalkalėlis skiria branduolį nuo citoplazmos. Jis susideda iš išorinės ir vidinės membranų (atitinka plazminės membranos sudėtį), tarp kurių yra pusiau skystos medžiagos pripildyta ertmė. Apvalkalėlyje yra daugybė smulkių porų. Branduolio sultys – pusiau skysta medžiaga – vidinė branduolio terpė. Čia yra branduolėliai ir chromosomos. Branduolėlis – standus apvalus kūnelis, kurio dydis gali kisti. Jų skaičius įvairiais ląstelės bei organizmų gyvybinės veiklos periodais irgi kinta. Jame yra RNR ir baltymų. Taip pat branduolėliai susiję su chromosomomis; juose sintetinamos RNR. Chromosomos – svarbiausia brnaduolio sudėtinė dalis. Jos išsidėsčiusios branduolio sultyse ir susipynusios tarpusavyje. Itin svarbus procesas, susijęs su chromosomomis, vykstantis interfazės metu - DNR sintezė, kuomet kiekviena chromosoma padvigubėja. Visą vidinę citoplazmos zoną užpildo smulkūs kanalai ir ertmės. Šie kanalai šakojasi, jungiasi vienas su kitu ir sudaro tinklą, vadinamą endoplazminiu tinklu. Endoplazminis tinklas būna dviejų tipų – grūdėtasis ir lygusis. Ant membranų kanalų ir grūdėtojo tinklo ertmėse yra daugybė mažų apvalių kūnelių ribosomų, kurios suteikia membranoms gruoblėta vaizdą. Lygiojo endoplazminio tinklo membranos neperneša ribosomų savo paviršiumi. Endoplazminis tinklas atlieka daugelį įvairių funkcijų. Svarbiausioji grūdėtojo endoplazminio tinklo funkcija – dalyvavimas baltymų sintezėje, kuri vyksta ribosomose. Ant lygiojo endoplazminio tinklo membranų sintetinami lipidai ir angliavandeniai. Visi šie sintezės produktai kaupiasi kanaluose ir ertmėse, o paskui transportuojami į įvairius ląstelės organoidus, kur jie naudojami arba kaupiasi citoplazmoje kaip ląstelių intarpai. Endoplazminis tinklas susieja visus pagrindinius ląstelės organoidus. Ribosomos aptiktos visų organizmų ląstelėse. Tai maži kūneliai, sudaryti iš mažos ir didesnės dalies. Jų vienoje ląstelėje būna daug tūkstančių, išsidėsčiusių ant grūdėtojo endoplazminio tinklo membranų ar citoplazmoje. Ribosomų funkcija – baltymų sintetinimas. Tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ne viena ribosoma, o jų grupė. Tokia grupė vadinama polisoma. Endoplazminis tinklas ir ribosomos, esančios ant jo membranų, yra vieningas baltymų biosintezės ir transportavimo aparatas. Daugumos gyvūnų ir augalų ląstelių citoplazmoje yra smulkių kūnelių – mitochondrijų, kurių vidinė sandara yra ištyrinėta elektroniniu mikroskopu. Mitochondrijos apvalkalėlį sudaro dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, neturi jokių raukšlių, nukreiptų į mitochondrijos ertmę. Vidinės membranos raukšlės vadinamos kristomis. Įvairių ląstelių mitochondrijos turi nevienodą kristų kiekį. Jų gali būti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Mitochondrijų svarbiausia atliekama funkcija – adenozintrifosforo (ATF) sintezė. ATF sintetinama visų organizmų ląstelių mitochondrijose ir yra universalus energijos šaltinis, palaikantis ląstelės ir viso organizmo gyvybinę veiklą. Naujos mitochondrijos susidaro dalijantis ląstelėje jau esančioms mitochondrijoms. Goldžio aparatas yra ir augalų, ir gyvūnų ląstelėse, jo sandara panaši, nors skirtingos formos. Goldžio aparatą sudaro: membranų atskirtos ir grupėmis išsidėsčiusios ertmės, stambios ir smulkios pūslelės, esančios ertmių galuose. Visi šie elementai sudaro vieningą aparatą. Goldžio aparatas atlieka daug svarbių funkcijų. Į jį transportuojami ląstelės susintetinti produktai – baltymai, riebalai, angliavandeniai. Šios medžiagos iš pradžių kaupiasi, paskui patenka į citoplazmą, kur jų turinys arba sunaudojamas, arba pašalinamas. Ant goldžio aparato membranų sintetinami riebalai ir angliavandeniai, kurie sunaudojami ląstelėje ir kurie įeina į membranos sudėtį. Goldžio aparato dėka atsinaujina ir auga plazminė membrana. Plastidžių yra visų augalų ląstelių citoplazmoje. Gyvūnų ląstelėse jų nėra. Plastidės būna trijų pagrindinių tipų: žalios – chloroplastai, raudonos, rausvos ir geltonos – chromoplastai, bespalvės – leukoplastai. Chloroplastų yra augalų lapų ir kitų žalių organų ląstelėse, taip pat dumbliuose. Jie dažniausiai būna ovalūs. Žalia jų spalva priklauso nuo juose esančio chlorofilo. Chloroplastas – svarbiausias augalų ląstelių organoidas, kuriame vyksta fotosintezė. Chloroplastų sandara panaši į mitochondrijų. Nuo citoplazmos chloroplastą skiria dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, o vidinėje yra daug raukšlėtų išaugų, nukreiptų į chloroplasto vidų. Todėl chloroplaste labai daug membranų, kurios sudaro atskiras struktūras – granules. Granulių membranose yra išsidėsčiusios chlorofilo molekulės, todėl kaip tik čia vyksta fotosintezė. Chloroplastuose sintetinama ir ATF. Tarp vidinių jo sienelių glūdi DNR, RNR ir ribosomos. Chromoplastų būna įvairių augalų dalių – žiedų, vaisių, stiebų ląstelių citolpazmoje. Jie nudažo lapus, žiedus, vaisius. Leukoplastų, kurių forma įvairi, būna stiebų, šaknų, stiebagumbių citoplamoje. Chloroplastai, chromoplastai ir leukoplastai gali virsti vieni kitais. Pvz.: nokstant rudenį vaisiams chloroplastai virsta chromoplastais. Lizosomos nuo citoplasmos atskirtos membranomis. Jose yra fermentų, kurie gali skaidyti baltymus, riebalus, angliavandenius, nukleino rūgštis. Prie maisto dalelės, patekusios į citoplazmą, prisiartina lizosoma ir susilieja su ja; susidaro virškinamoji vakuolė. Virškinant maisto dalelę, susidariusios medžiagos patenka į citoplazmą ir yra ląstelės sunaudojamos. Lizosomos aktyviai virškina maisto medžiagas, dalyvauja šalinant gyvybinės veikos procese nunykstančias ląstelių dalis, visas ląsteles ir organus. Naujos lizosomos nuolat susidaro ląstelėje. Gyvūnų ląstelėse netoli branduolio yra organoidas, vadinamas ląstelės centru. Pagrindinę ląstelės centro dalį sudaro du maži kūneliai – centriolės, esančios sutirštėjusios citoplazmos dalelėje. Centriolės turi didelę reikšmę ląstelės dalinimuisi, jos padeda susidaryti dalinimosi verpstei. Ląstelės turi ir judėjimo organoidus. Pirmiausia tai blakstienėlės (infuzorijų judėjimo organai) ir žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai). Daugelis vienaląsčių organizmų ir gyvūnų ląstelių juda pseudopodijomis (amebos, leukocitai). Dar ląstelės turi ir intarpus – angliavandenius, riebalus ir baltymus. Visos šios medžiagos kaupiasi ląstelės citoplazmoje kaip įvairaus dydžio ir formos lašeliai bei grūdeliai. Jie periodiškai sintetinami ląstelėje ir suvartojami gyvybinėje veikloje. Taigi galima matyti, jog ląstelė yra sudėtingai sudaryta. Atrodytų, tokia maža dalelytė, bet kokia reikšminga. Kiekviena jos dalelė atlieka skirtingas funkcijas, o jos visos kartu leidžia laisvai funkcionuoti organizmams.

Biologija  Konspektai   (9,34 kB)

Galvos smegenys – encephalon Pailgosios smegenys – medulla oblogata Tiltas – pons Vidurinės smeganys – Mesencephalon Smegenėlės – cerebellum Tarpinės smegenys – diecephalon Didieji galvos smegenų pusrutuliai –hemispheria cerebri Didžioji smegenų jungtis – corpus collosum Nervų sistema formuojasi iš išorinio gemalinio lapelio – ektodermos. Iš ektodermos susidaro nervinė plokštelė. Užsilenkus plokštelės pakraščiams ir jiems susijungus susidaro pirminis nervinis vamzdelis. Jis nutįsta per visą embriono nugarą, nuo galvinio galo iki uodeginio, ir yra nugaros ir galvos smegenų užuomazga. Galvinis vamzdelio galas pasidalina į 3 pūsleles: Pagal buvimo vietą kamiene skiriama: 1) Viršutinioji dalis, kurią sudaro: • Keturkalnė • Dangtis • Smegenų burės • Smegenėlės 2) Vidurinė kamieno dalis: • 4-as smegenų skilvelis • Branduolių grupės priklausančios ekstrapiramidinei sistemai, tinkliniam dariniui • Visi kylantieji į galvos smegenų pusrutulius laidai • Kai kurie nusileidžiantieji laidai 3) Apatinė dalis: • Dalis tilto • Pailgosios smegenys • Nusileidžiantieji laidai – jungia galvos smegenis su nugaros smegenim • Skersinis tilto laidas – jungia tiltą su smegenėlėmis Smegenų kamieno funkcijos: 1) Prasideda didžioji dalis galvinių nervų 2) Randami centrai,kontroliuojantys daugelį vegetacinių ir virškinimo funkcijų 3) Dalyvauja skausmo suvokimo mechanizme 4) Reguliuoja raumenų tonusą ir refleksus, su kuriais susijusi kūno padėtis, pusiausvyros išlaikymas. 5) Smegenų kamiene išsidėstęs tinklinis darinys, miego ir būdravimo centrai Pailgosios smegenys Tai nugaros smegenų tąsa, kurios pagrindas atkreiptas į tiltą, o viršūnė be ryškios ribos pereina į nugaros smegenis. Tai vieta, jungianti galvos smegenis su nugaros smegenimis. Pailgosiose smegenyse randamos : • Priekinė vaga • 2šoninės vagos • Užpakalinė vaga

Biologija  Konspektai   (13,21 kB)

Fermentas – baltyminis katalizatorius, pagreitinantis gyvajame organizme vykstančias chemines reakcijas tūkstančius kartų. Be fermentų šios reakcijos nevyktų arba vyktų labai lėtai ir gyvasis organizmas negalėtų egzistuoti. Fermentai naudojami kaip vaistiniai preparatai, kaip reagentai ar biocheminiai rodikliai diagnozei nustatyti. Fermentų sudėtis ir savybės Šiuo metu ištirta apie 2000 fermentų. Kaip ir baltymai, fermentai turi sudėtingą erdvinę struktūrą. Gamtinė fermentų struktūra lemia didelę jų aktyvinančią funkciją. Įvairiais faktoriais ją suardžius, dingsta fermento aktyvumas. Fermentai, kaip visi katalizatoriai, reakcijos metu nėra nei sunaudojami, nei pagaminami. Jie nekeičia reakcijos pusiausvyros, o tik padidina reakcijos greitį. Tik fermentams būdinga tai, kad jie sąveikauja griežtai tik su tam tikrais substratais, yra stereo specifiški. Jie yra jautrūs temperatūros, terpės pH pokyčiams. Fermentų aktyvumas yra reguliuojamas modifikuojant (pvz.: fosforilinant, metilinant), veikiant inhibitoriais (bet kuri cheminė medžiaga mažinanti reakcijos greitį) ar aktyvatoriais, keičiant fermento kiekį (baltymai organizme po tam tikro laiko degraduojami; sintetinami tik esant induktoriui) ir kt. Fermentas yra aktyvus tik tam tikroje temperatūroje.Tai temperatūrai didėjant fermentas ima denatūruotis ir nebeatlieka savo funkcijos.Kylant temperatūrai reakcijos greitis greitėja ir yra didesnė galimybė substratui ir fermentui susidurti. reakcijų greitis priklauso nuo aktyvių fermentų kiekio.Jei yra pakankamai substrato ir tam tikra temperatūra ir pH tai rekcijos greitis bus proporcingas fermentų koncentracijai. Fermentai skirstomi į paprastuosius ir sudėtinguosius. Paprastieji fermentai susideda tik iš baltymų. Tai virškinimo sistemos fermentai: amilaze, pepsinas, tripsi-nas. Sudėtingieji fermentai susideda iš baltyminės dalies, vadinamos apofermentu, ir nebaltyminės, kuri vadinama kofaktoriumi. Kofaktoriai, kurie yra silpnai susiję su baltymine fermento dalimi, vadinami kofermentais. Jie gali lengvai pereiti nuo vieno fermento prie kito. Fermento katabolinį aktyvumą lemia ne visa jo molekulė, o tik nedidelė jos dalis, vadinama aktyviuoju centru. Be aktyviojo centro, daugelis fermentų turi reguliacinį centrą, dar vadinamą alosteriniu centru. Prie jo gali prisi-ungti mažamolekuliniai junginiai ir pakeisti jo struktūrą bei aktyvumą. Fermentai, turintys alosterinį centrą, dažniausiai yra metabolininų reakcijų grandinės pradžioje ir lemia jų vyksmo greitį. Tokie fermentai yra svarbiausi. Jiems priklauso anaerobinės apykaitos fermentas fosfofruktokinazė. Jo alosteriniai reguliatoriai yra AMP, ATP ir kitos medžiagos. Kofermentai pagal savo sudėtį yra skirstomi į dvi dideles grupes - vitamininiai ir nevitamininiai. Atskiri kofermentai įeina į sudėtį padidintos biologinės vertės produktų, kurie vartojami sportininkų mitybai, norint pagerinti energijos gamybos me-chanizmų veiklos atsigavimą, formuojant specifišką kūno konstrukcijos tipą. Fermentams būdingas didelis katalizinis aktyvumas, veikimo specifiškumas ir jų aktyvumo reguliavimas. Dėl didelio katalizinio aktyvumo kai kurių cheminių reakcijų greitis padidėja mili- jonus kartų. Pavyzdinė gali būti grįžtamoji angliarūgštės sintezės ir skilimo reakcija: CO2 + H2O = H2CO3. Viena eritrocitų karboanhidrazės molekulė gali suaktyvinti iki l05 CO2 molekulių per sekundę, todėl šios reakcijos greitis gali padidėti lO7 karto. Fermentų veikla yra specifiška, nes fermentas gali katalizuoti tik vieno tipo chemines reakcijas. Dėl to ląstelėje daug cheminių reakcijų vyksta vienu metu sava tvarką. Fermentai skirstomi į absoliutaus, santykinio, stereocheminio ir grupinio specifiškumo fermentus. Absoliutaus specifiškumo fermentai suaktyvina tik vieno substrato apykaitą. Santykinio specifiškumo fermentai katalizuoja tokias pačias skirtingų substratų reakcijas. Stereocheminis fermentų specifiškumas — pats didžiausias fermentų veiklos specifiškumas. Fermentas veikia tik vieną iš keleto substratų izomerų. Pvz., glikolizės fermentai katalizuoja tik gliukozės D-izoformas ir neveikia jos L-izoformų. Grupinio specifiškumo fermentai veikia substratus, turinčius vienodus ryšių tipus ir molekulių sandarą. Pvz., cholinesterazė skaido eterinį ryšį daugelyje substratų, kurie turi cholino. Fermentų aktyvumo pokyčiai lemia tikslesnį metabolinių procesų vyksmo grei- čio ir krypties reguliavimą.

Biologija  Referatai   (289,02 kB)

Žmogaus akis – žmogaus galvoje esantis organas, priimantis aplinkos informaciją matomoje elektromagnetinių bangų srityje ir transformuojantis ją į nervinius impulsus. Tai ištįsęs apie 2,5 cm skersmens rutulys. Skirtingai nuo daugelio gyvūnų akių, žmogaus akis sudėtingesnės sandaros, geriau skiria spalvotą vaizdą. Akį dengia trys sluoksniai arba dangalai: išorinis - odena, yra neperšviečiamas, baltas skaidulinis, dengiantis didumą akies paviršiaus; plonas vidurinis - gyslainė, kuriame daug kraujagyslių ir pigmento; vidinis - tinklainė, kuriame yra regos receptoriai. Akies dalys ir funkcijos Lęšiukas - laužia ir fokusuoja šviesos spindulius. Lęšiukas (lot. lens) - akies dalis. Skaidrus, minkštos konsistencijos kūnas, praleidžiantis spindulius į akį, juos suglaudžiantis ir dalyvaujantis akomodacijoje. Savo forma primena išgaubtą lęšį. Akyje lęšiukas yra už rainelės, užpakaliniu paviršiumi atsirėmęs į stiklakūnio priekinėje dalyje esantį įdubimą. Labiausiai iškilę priekinio ir užpakalinio lęšiuko paviršiaus taškai vadinami lęšiuko poliais. Abu polius jungia 3,6 mm ilgio lęšiuko ašis, ekvatorius, kurio skersmuo apie 9 mm. Prie lęšiuko ties ekvatoriumi prisitvirtinęs lęšiuko pasaitėlis. Lęšiuką dengia kapsulė - labai plona elastinga plėvelė. Priekiniame paviršiuje kapsulė storesnė. Lęšiukas auga visą gyvenimą, senosios jo dalys centre susispaudžia, lęšiukas storėja, sunkėja. Sulaukus 25-30 metų, jau išsiskiria lęšiuko branduolys, kuris, žmogui senstant, didėja ir kietėja. Kinta lęšiuko spalva. Naujagimio lęšiukas skaidrus, vėliau įgauna gelsvą atspalvį. Lęšiukas neturi nervų ir kraujo indų, jį difuziškai maitina vandeningas skystis, esantis akies kamerose.

Biologija  Referatai   (194,83 kB)

Šis darbas turi keturis pagrindinius skyrius: Pirmajame skyriuje nagrinėjama vertybinių popierių rinkos atsiradimo ir vystymosi istorija, jos vietą bendroje rinkos ekonomikos sistemoje. Antrajame skyriuje supažindindinama su dažniausiai sutinkamų vertybiniais popieriais jų charakteristikomis. Trečiajame darbo skyriuje aprašoma bendra vertybinių popierių rinkos struktūra, jos dalyvių funkcijas, bei tarpusavio sąveiką. Ketvirtame skyriuje nagrinėjama Lietuvos patirtis- vertybinių popierių rinkos Lietuvoje susiformavimas, rinkos dalyviai, jų funkcijos. Šioje dalyje taip pat aptariami kai kurie bendri klausimai, susiję su prekyba vertybiniais popieriais Užsienio ekonomistai įvairiai apibūdina vertybinių popierių rinkos sąvoką: iš dalies kaip potencialių mainų sferą, kaip instituciją ar mechanizmą, suvedantį atskirų prekių ir paslaugų pirkėjus( paklausos atstovus) ir pardavėjus(tiekėjus). Ši rinka skiriasi nuo visų kitų rinkų pirmiausia savo preke, kuria prekiauja. Ta prekė - vertybiniai popieriai (VP). Taigi, VP cirkuliacija lemia rinkos dalyvių sudėtį, jos vietos padėtį, funkcionavimo tvarką, reguliavimo taisykles ir t.t. Labai svarbu susieti VP rinką su tokiomis rinkų rūšimis kaip kapitalo rinka, finansų rinka, pinigų rinka ir t.t. Tradiciškai šiose rinkose ir prasideda piniginių išteklių judėjimas. Tarptautinėje praktikoje priimtoje terminologijoje: finansų rinka = pinigų rinka + kapitalo rinka. Pinigų rinkoje vyksta trumpalaikių - iki vieneriu metų santaupų, kapitalo rinkoje - vidutinių ir ilgalaikių (daugiau nei vienerių metų) santaupų judėjimai. VP rinka yra tiek pinigų rinkos, tiek kapitalo rinkos segmentas, apimantis bankų kreditų visumą, piniginių išteklių paskirstymą per draudimo sferą, firmų vidaus kreditus ir t.t. VP rinka yra būtent tas mechanizmas, kuris ekonomikoje paskirsto pinigines santaupas. Pakankamai svarbi yra VP rinkos sąveika su biudžetu ir kreditų rinka. Biudžetas, kreditų rinka ir VP rinka ne tik papildo vienas kitą, bet ir konkuruoja vienas su kitu, ir labai priklauso vienas nuo kito. Pvz., biudžeto didinimas, mokesčių augimas neišvengiamai ir lygiomis sąlygomis nulems piniginių išteklių, visuomenei ir ūkiui, sumažėjimą ir susiaurins bankų kreditų ir VP rinkas. Dažnai susiduriame su kitokiu VP rinkos pavadinimu - “fondų rinka”. Reiktų pabrėžti, kad sąvokos sutampa ir gali būti vartojamos kaip sinonimai. 1.2. Vertybinių popierių rinkos atsiradimo istorija Vertybinių popierių sąvoka buvo žinoma jau nuo vėlyvųjų viduramžių. Tuomet, didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu, atsivėrė plačios erdvės tarptautinei prekybai. Verslininkams prireikė didžiulio kapitalo, norint pasinaudoti puikiomis aplinkybėmis. Užjūrio rinkų įsisąvinimas ir prekiu pardavimas tapo neįmanomu pavieniams asmenims. Dėl šios priežasties atsirado akcinės bendrovės - anglų ir olandų kompanijos, prekiaujančios su Ost - Indija; jos ir tapo pirmaisiais VP emitentais. XVI- XVII amžiuje Anglijoje steigėsi akcinės bendrovės, finansuojančios anglies gavybą, kitas kapitalui imlias šakas. Tuo metu anglų brokeriai sudarinėjo sutartis tiesiog gatvėse arba kavinėse. Iš čia kilo “gatvės” rinkos pavadinimas. Prasidėjus pramonės perversmui ir susikūrus apdirbimo įmonėms, plačiai paplito akcijų prekyba. Tam tikslui Londono brokeriai 1773 m. išsinuomavo dalį karališkosios pinigų keityklos patalpų. Taip atsirado pirmoji pasaulyje Londono VP birža, o kartu su “gatvės” rinka pradėjo vystytis ir “organizuota” rinka. Pirmoji amerikietiška VP birža pradėjo veikti 1791 m. Filadelfijoje, o po metų- garsios Niujorko VP biržos pirmtakė. Pradžioje biržos prekiavo ne tiek akcijomis, kiek obligacijomis, kurias noriai leido vyriausybė ir geležinkelio kompanijos, kurioms reikėjo itin didelių lėšų`stambiai mašinų gamybos infrastruktūrai sukurti. Perėjimas prie akcinės nuosavybės XIX pabaigoje sąlygojo biržų specializaciją akcijų prekyboje, o obligacijų prekyba apsistojo “gatvės” rinkoje. 60 -ais XIX amžiaus metais Vokietijoje atsirado universalūs investiciniai bankai, apsiėmę vykdyti visas tarpines operacijas su VP. Eksplotuodami netradicinius kapitalo šaltinius ir formuodami vos ne ištisas pramonės šakas, jie turėjo didžiulę reikšmę pirmaujančių šalių (tokių, kaip JAV, Švedijos, Prancūzijos) pramonės vystyme. Iš šių šalių brokerinis verslas toliau plito po kitas pasaulio šalis. 2. VERTYBINIŲ POPIERIŲ PASKIRTIS, JŲ RŪŠYS IR SUTEIKIAMOS TEISĖS Norint sėkimingai aptarti VP rinkos funkcionavimą, būtina apžvelgti pačius VP. Egzistuoja daug požiūrių ir nuomonių dėl VP apibūdinimo: tai raštinis dokumentas, kaip korporacijos dalinis popierius (akcija), arba dokumentas liudijantis apie įsiskolinimą (obligacijos, notos, sertifikatai); tai akcijos arba obligacijos formą turinti investicija, tai dokumentai, keliantys reikalavimus realiems (fiziniams) aktyvams ir t. t. Bendru atveju VP suteikia nuosavybės titulą, t. y. tokie juridiniai dokumentai, kurie liudija apie jų savininko teisę į turtą ir pelną. Tuo atveju, kai sunku parinkti tikslų ir vienareikšmį apibrėžimą, tarptautinėje praktikoje priimta apibrėžti objektą pagal tas funkcijas, kurias jis atlieka ir pagal atskirus, jį sudarančius elementus. 2.1. Akcijos Akcija - tai vertybinis popierius patvirtinantis indėlį į akcinį kapitalą ir duodantis jo savinikui teisę gauti dividendą. Akcijos būna įvairių rūšių ir klasių: 1. Vardinės ir pareikštinės akcijos Vardinės akcijos negali būti nei laisvai perduodamos nei parduodamos. Jomis gali naudotis tik jų savininkas, kurio pavardė nurodyta pačiose akcijose ir kuriam šios akcijos buvo parduotos. Vardinės akcijos keičia saviniką tik tada, kai akcinėje bendrovėje įforminamas atitinkamas jų perdavimo įrašas. Pareikštinę akciją jų savininkai gali perduoti arba parduoti kitam asmeniui. Teisėmis, kurias suteikia šios akcijos, kaip ir pinigų atveju, toliau naudojasi jų nauji savininkai. Dividendas išmokamas faktiniam akcijų savinkui nepriklausomai nuo to, kas buvo pradinis jų savininkas. 2. Paprastos ir privilegijuotos. Visos akcinės bendrovės išleidžia paprastas akcijas. Paprastosios akcijos suteikia akcininkų susirinkime jų savininkams balsavimo teisę, leidžiančią dalyvauti bendrovės valdyme. Privilegijuotos akcijos paprastai nesuteikia jų savininkams balsavimo teisės akcininkų susirinkimuose. akcininkų susirinkimuose jie turi tik patariamo balso teisę. Privilegijuotos akcijos turi pirmumo teisę paprastų akcijų atžvilgiu gauti dividendą.

Ekonomika  Referatai   (36,87 kB)

Verslo praktinio mokymo firmos (toliau - PMF) - tai įmonės, kurios imituoja tikrų bendrovių veiklą, prekiauja tarpusavyje ir atspindi kitus tikroje bendrovėje vykstančius procesus. Praktinio mokymo firmos veikia Lietuvos mokymo institucijose, (valstybinėse ir privačiose kolegijose, profesinėse ir vidurinėse mokyklose, gimnazijose ir pan.), kurios rengia būsimuosius ekonominio ir verslo vadybos profilio specialistus. Užsienyje tokios firmos veikia ne tik mokymo institucijose bet ir darbo biržose, neįgaliųjų organizacijose, įvairiose moterų asociacijose, kuriamos prie stambių įmonių, kur mokomi savi darbuotojai. PMF tikslas - moksleivių ir studentų žinių įgijimas, įgūdžių formavimas bei įtvirtinimas verslo srityje. Kitaip tariant, tai teorinių žinių (marketingo, personalo vadybos, finansų, buhalterijos, pardavimų, darbo su tiekėjais, užsienio kalbos, informacinių technologijų naudojimo) pritaikymas praktikoje. 1. SIMULITH CENTO VEIKLA SimuLith centras yra Lietuvos verslo praktinio mokymo firmų centras, įsteigtas Lietuvoje 1994 m. kovo mėn. Danijos koledžų konsorciumo bei LR Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva. SimuLith centras priklauso tarptautinei EUROPEN asociacijai, kurios būstinė įsikūrusi Vokietijoje, Eseno mieste.Lietuvos SimuLith centras palaiko ryšius su įvairių šalių praktininio mokymo firmomis. SimuLith centre registruojamos visos lietuvos praktinio mokymo firmos. SimuLith centro adresas: Didlaukio 45-114, Vilnius 2057; [email protected]; www.sl.viko.lt SimuLith Bankas Praktinės mokymo firmos tarpusavyje atsiskaito per SimuLith Banką. SimuLith Banke kiekviena praktinio mokymo firma gali pervesti pinigus bet kuriai Lietuvos praktinio mokymo firmai, užsiregistravusiai centre arba bet kuriai užsienio praktinio mokymo firmai. Per SimuLith Banką PM firmos atsiskaito už komunalines paslaugas, telefoną, moka įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondą, moka baudas ir mokesčius. Kai praktinio mokymo firma nori atidaryti atsiskaitomąją sąskaitą ar gauti banko paskolą SimuLith Banke, ji turi pateikti verslo planą, kuris pateisintų prašomą kreditą. Steigiant praktinio mokymo firmą, rekomenduojama atidaryti 3 tipų sąskaitas: 1. Atsiskaitomoji sąskaita. 2. Darbuotojų atlyginimų sąskaita. 3. Kreditinė sąskaita. PM firma užpildo prašymą banko sąskaitai atidaryti. Atidarius sąskaitą, firma gauna pranešimą apie atidarytas sąskaitas, jų numerius. Lietuvos praktinio mokymo firmos tarpusavyje atsiskaito mokėjimo pavedimais, kurie registruojami SimuLith Banke. Bankinės operacijos apskaitomos kompiuterine programa. PM firmos už kiekvieną mėnesį gauna banko išrašus, taip pat kas mėnesį skelbiami SimuLith Banko valiutų kursai. Lietuvos praktinio mokymo firmų mugių metu yra naudojamas specialus mugės čekis, kurio pagalba visi mugės svečiai gali nusipirkti jiems patikusią prekę. Visa tai - fiktyvūs pinigai, kurie, pagal pareiškimą gryniesiems pinigams įnešti, gali būti įnešti į tos firmos atsiskaitomąją sąskaitą. Šiuo metu SimuLith Bankas palaiko ryšius su 25 simuliaciniais bankais 24-ose pasaulio šalyse. Tarptautiniams atsiskaitymams naudojamas pareiškimas tarptautiniam pavedimui, kurį pildo pačios firmos, taip pat SimuLith Banko atsiskaitomieji čekiai. SimuLith Banke naudojami dokumentai: 1. Prašymas banko sąskaitai atidaryti 2. Pranešimas apie sąskaitų atidarymą 3. Mokėjimo pavedimas 4. Pareiškimas tarptautiniam pavedimui 5. Pareiškimas gryniesiems pinigams įnešti 6. Mugės čekis 7. Atsiskaitomasis banko čekis 8. Banko ataskaita SimuLith Registras SimuLith Registras imituoja įmonių registrą. Kai įsteigiama praktinio mokymo firma, ji turi užsiregistruoti SimuLith Registre. Tuomet ji užpildo paraišką firmos registravimui, o SimuLith Registras, užregistravęs firmą, išduoda pažymėjimą. Užsiregistravusi firma gauna sąskaitą už firmos registraciją. Organizacijos tipas, labiausiai tinkantis praktinei mokymo firmai yra uždara akcinė bendrovė, turinti 10-20 darbuotojų. Šiuo metu SimuLith registre užsiregistravusi 43 uždarosios akcinės bendrovės, 5 akcinės bendrovės ir viena individuali įmonė. SimuLith Registras konsultuoja praktinių mokymo firmų steigimo, registravimo ir perregistravimo klausimais, išduoda įvairius pažymėjimus, turi teisę leisti arba neleisti keisti veiklos pobūdį. SimuLith Registre naudojami dokumentai: 1. Paraiška firmos registravimui. 2. Įmonės registravimo pažymėjimas. 3. Sąskaita už firmos registraciją SimuLith Mokesčiai SimuLith Mokesčiai imituoja mokesčių inspekcijos bei kitų valstybinių institucijų funkcijas. Fizinių asmenų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis, akcizai, kelių mokestis, įmokos į garantinį fondą, valstybinės rinkliavos turi būti pervedamos į SimuLith Mokesčių skyrių, įmonės kodas 5555222, atsiskaitomoji sąskaita 222 SimuLith banke, banko kodas 10001. SimuLith Mokesčiai skelbia įmokų kodus, skelbia delspinigių normos procentą visiems uždelstiems mokėjimams. SimuLith Mokesčiuose naudojami dokumentai: 1. PVM mokėtojo įregistravimo pareiškimas. 2. PVM mokėtojo pažymėjimas. 3. PVM deklaracija. 4. Prašymas grąžinti ( įskaityti ) mokesčio permoką. 5. Įmokų SimuLith mokesčiams kodų sąrašas. 6. Informacija apie SimuLith mokesčiams mokamus mokesčius ir kt. SimuLith SoDra SimuLith SoDra imituoja Valstybinio socialinio draudimo sistemą. Priima Valstybinio socialinio draudimo įmokas, kurios skaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią apdraustajam pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. 2003 metams patvirtinti tarifai: • draudėjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas - 31%; • apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas - SimuLith SoDroje naudojami dokumentai: 1. Apdraustojo priėmimą į darbą forma; 2. Apdraustojo atleidimą iš darbo forma; 3. Forma, pagal kurią kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos; 4. Finansinės ataskaitos forma; 5. Nemokamų atostogų suteikimo (nutraukimo) apdraustiesiems forma. Įmokos pervedamos į SimuLith SoDros atsiskaitomąją sąskaitą Nr 777 SimuLith banke, banko kodas 10001. SimuLith Paštas SimuLith Paštas imituoja komunikacijų pasaulį. Tai bendravimas tarp firmų laiškais, elektroniniu paštu, internetu, faksu. Praktinio mokymo firma surenka savo laiškus kitų šalių praktinėms firmoms bei SimuLith centro padaliniams ir siunčia juos į SimuLith Paštą. SimuLith Paštas rūšiuoja ir išsiunčia gautą korespondenciją kartą per savaitę. Kadangi visa tai - fiktyvūs užsakymai, prekės ir pinigai, visi tarptautiniai laiškai tarp praktinių mokymo firmų turi būti siunčiami uždaru SimuLith Pašto tinklu. Su kiekviena pašto siunta praktinio mokymo firma užpildo pašto paslaugų tarifų blanką, kuriame nurodo, kiek ir už kokią sumą siunčiama laiškų į užsienį bei į Lietuvos praktinio mokymo firmas, ir siunčia šį dokumentą į SimuLith Paštą. Pagal šį dokumentą SimuLith Paštas išrašo sąskaitą, kurią PM firma apmoka mokėjimo pavedimu. Kiekviena PM firma už SimuLith Pašto teikiamas paslaugas moka pagal galiojančius Lietuvoje pašto siuntų ir paslaugų tarifus ir perveda pinigus į SimuLith Pašto sąskaitą Nr. 111 SimuLith banke. Šiuo metu SimuLith Paštas aptarnauja 24 įvairias Lietuvos mokyklas, 10 Lietuvos miestų, kuriuose yra praktinio mokymo firmos, taip pat siunčia korespondenciją į 28 pasaulio šalis. Daugiausia laiškų tenka išsiųsti į Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Daniją, Čekiją, Austriją, Olandiją, Belgiją. SimuLith Pašte naudojami dokumentai: 1. SimuLith Pašto paslaugų tarifai. 2. SimuLith Pašto sąskaita už pašto paslaugas. SimuLith Mugė SimuLith Mugė imituoja rinką, kuri susideda iš vietinių ir užsienio praktinio mokymo firmų. Lietuvos praktinio mokymo firmų rinka šiuo metu susideda iš 49 tokių firmų, kurios parduoda įvairias prekes: suvenyrus ir dailės gaminius, aksesuarus ir įvairią galanteriją, maisto prekes bei gėrimus, įvairią techniką ir baldus, drabužius ir avalynę, sporto ir poilsio prekes, ir kt. Taip pat teikia turizmo ir poilsio, transporto bei pervežimų, viešbučių paslaugas, be to dekoruoja aplinką bei gėlių puokštes. SimuLith Mugė gali pirkti iš praktinio mokymo firmų prekių perteklių ir pardavinėti joms prekes, kurių negalima nusipirkti kitose praktinio mokymo firmose. SimuLith Mugės pagalba Lietuvos praktinio mokymo firmos išvengia bankrotų, nes šiai mugei galima parduoti ir iš jos nusipirkti būtent pačiai PM firmai palankiausiomis sąlygomis. Firma gali parduoti SimuLith Mugei užsigulėjusias prekes. SimuLith Mugė - tai praktinės mokymo firmos tiekėjai, o taip pat ir pirkėjai. SimuLith Mugei PM firmos moka mokesčius, pvz.: už biuro, sandėlio ar parduotuvės nuomą, mokestį už draudimą, taip pat mokestį už vandenį, šildymą ir kitas komunalines paslaugas. Kiekviena praktinio mokymo firma, pagal SimuLith Mugės pateiktą formą, užpildo ir atsiunčia į SimuLith Mugę apskaičiavimus už komunalines paslaugas. Tuomet SimuLith Mugė išrašo sąskaitą, kurią praktinio mokymo mokymo firma apmoka mokėjimo pavedimu ir pinigus perveda į SimuLith Mugės atsiskaitomąją sąskaitą SimuLith banke Nr. 333. SimuLith Mugėje naudojami dokumentai: 1. Apskaičiavimai už komunalines ir kitas paslaugas. 2. Sąskaita. SimuLith Info SimuLith Info du kartus per mėnesį leidžia laikraštį “SimuLith Žinios”, kuriame skelbiama naujausia ir aktualiausia SimuLith centro, praktinio mokymo firmų bei iš užsienio centrų ir užsienio praktinio mokymo firmų gaunama informacija, taip pat teikia reklamos paslaugas, atnaujina interneto svetainę. SimuLith Info kiekvienų mokslo metų pradžioje tikslina praktinio mokymo firmų adresus, telefonus, darbo grafikus, vadovų sąrašus, kitus rekvizitus. Apie visus pasikeitimus siunčia informaciją į visas Lietuvos praktinio mokymo firmas, taip pat į visus užsienio šalių centrus. Šio padalinio tikslas aprūpinti praktinio mokymo firmų tinklą išsamia informacija, reikalinga PMF veikloje. Viena iš laikraščio “SimuLith Žinios” teikiamų paslaugų – tai reklama. Reklama bus išspausdinta "SimuLith Žiniose" mėnesio laikotarpyje. Atsiųsti tekstai nėra koreguojami ar perrinkinėjami kompiuteriu. Todėl maloniai prašome paruošti estetiškus, aiškius, be klaidų ir geros kokybės tekstus ir piešinius. O geriausia reklamai paruoštą medžiagą siųsti elektroniniu paštu [email protected]. SimuLith Info, leidžianti “SimuLith Žinias”, turi atsiskaitomąją sąskaitą SimuLith banke Nr. 888, įmonės kodas 5555888, banko kodas 10001. Praktinio mokymo firmos turi teisę skelbtis, reklamuotis "SimuLith Žiniose", pagal paskelbtą skelbimų bei reklamos kainoraštį, pinigus pervedant į nurodytą sąskaitą pagal pateiktas sąskaitas-faktūras. SimuLith Info naudojami dokumentai: 1. Reklamos “SimuLith žiniose” kainoraštis. 2. Sąskaita-faktūra. 2. KAS YRA PRAKTINIO MOKYMO FIRMA Praktinio mokymo firmos (PMF) - tai įmonės, kurios simuliuoja tikrų bendrovių veiklą ir . prekiauja tarpusavyje per SimuLith centrą Lietuvoje ir EUROPEN tinkle pasaulyje. Taip pat verslo praktinio mokymo firma vadinama mokymo įstaiga, ,kurioje verslo praktinius įgūdžius gilina studentai. Praktinio mokymo firmoje gali dirbti ne tik studentai, bet ir bedarbiai, moterys, kurios nori po dekretinių atostogų vėl grįžti į profesinę veiklą, žmonės norintys pakeisti kvalifikaciją. Praktinio mokymo firmų nauda yra ta, kad jų pagalba moksleiviai ir studentai įgyja darbo verslo bendrovėje praktikos. Pagal individualias mokyklų mokymo programas studentai PM firmose dirba tam tikrą numatytą akademinių valandų skaičių per metus. Vienur studentams tai užskaitoma kaip atlikta praktika, kitur, moksleiviams - kaip fakultatyvas. PM firmų veiklai vadovauja kvalifikuoti pedagogai, kuriuos samdo mokymo institucijos. Praktinio mokymo firmos veikla labai artima tikrai verslo įmonei. Joje veikia trys tipiniai skyriai: personalo, marketingo ir finansų, bei priima ir atleidžia iš darbo darbuotojus, tvarko korespondenciją, veda susirinkimus, tiria rinką,ruošia katalogus, perka ir parduoda prekes ir paslaugas kitoms tokio tipo firmoms Lietuvoje bei užsienyje PM firmose viskas yra tikra (finansiniai dokumentai, sutartys, mokesčių tarifai, dirbama pagal g_liojančius LR.. įstatymus, Vyriausybės nutarimus, realius valiutų kursus ir pan.). Skirtumas tik toks, kad nėra tikrų materialių prekių (egzistuoja tik dokumentuose) ir pinigai yra netikri (jie vėl gi egzistuoja tik SimuLith banko įrašuose ir PMF buhalterinėse knygose). SimuLith tinklui priklauso 28 mokymo institucijos, kuriose veikia 48 PM firmų. 3. PMF “RAŠTMENA”APRAŠYMAS Viena iš SimuLith centre įregistruotų praktinio mokymo firmų yra 2001 m. įsteigta firma”Raštmena”. Ji 2001-12-19 buvo įregistruota “SimuLith” tinklo rejestre vadovaujantis LR įmonių rejestro įstatymu. Įmonės adresas puodžių g. 11, LT-3000 Kaunas. UAB “Raštmenai” buvo suteiktas įmonės kodas (5555556), taip patSimuLith identifikavimo kodas (LT-RAS) kuriuo “Raštmena” gali naudotis SimuLith tinkle. 2002 m. balandžio mėn. 1 d. UAB "Raštmena" tapo PVM mokėtoja ir jai buvo suteiktas PVM mokėtojos kodas (900005613). Tapus PVM mokėtoja UAB "Raštmenai” leidžiama nuo 2002-04-01 sąskaitose faktūrose bei kitose dokumentuose išskirti PVM ir iš apskaičiuotos prekių ir paslaugų pardavimo PVM sumos atskaityti prekių ir paslaugų pirkimo PVM sumą, o suteiktas PVM kodas turi būti nurodomas PVM deklaracijose, muitinės formose, išsiųstos produkcijos ir suteiktų paslaugų PVM sąskaitose faktūrose bei kitose dokumentuose. Firmos rūšis yra uždaroji akcinė bendrovė, kuri yra savarankiška akcinio kapitalo įmonė, kurios kapitalas padalintas į dalis akcijas. Bendrovė savo veikloje vadovaujasi LR Akcinių bendrovių įstatymu, kitais LR įstatymais bei norminiais aktais, regJamentuojančiais įmonių veiklą, o taip pat UAB “Raštmena" įstatais. Bendrovė yra juridinis asmuo turintis ūkinį. finansinį. teisinį ir organizacinį savarankiškumą, turi savo atsiskaitomąsias sąskaitas bankuose ir savarankišką finansinę atsakomybę. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės ir pagal savo veiklos prievoles ji atsako tik savo turtu. Bendrovė turi savo antspaudą, kuriame įrdyta: Lietuvos Respublika. Uždaroji akcinė bendrovė" Raštmena". Bendrovės jstatinis kapitalas yra 60 000 Lt, kuris yra padalintas į 600 paprastųjų vardinių akcijų ir vienos akcijos nominali vertė - 100 Lt. Bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. UAB" RaŠ1:mena" 2001 m. gruodžio mėn. 20 d. atidarytos šios sąskaitos: 1. Firmos atsiskaitomoJi sąskaita Nr. 12345056 2. Darbuotojų atlyginimų sąskaita Nr. 22345056 3. Kreditinė sąskaita Nr. 92345056 Studentai praktinio mokymo firmoje Raštmenatt dirba trijuose skyriuose t.y., finansų, marketingo ir personalo skyriuose. Studentai firmoje dirba, kaip atitinkamų skyrių darbuotojai, studijų programoje numatytą laiką. Jiems sudaroma galimybė susipažinti su pagrindinėmis verslo operacijomis. realiais dokumentais, naudojamais Lietuvoje ir tarptautinėje rinkoje, suprasti imonės tvarkymo procesų kompleksiškumą. PMF "Raštmena" veiklos pobūdis: gamyba, prekyba, paslaugos. Pagrindinės veiklos rūšys yra šios: Spausdinimas ir su juo susijusi paslaugų veikla; Raštinės reikmenų mažmeninė (didmeninė) prekyba; Vizitinių kortelių gamyba; Reklamos kūrimas ir jos išdėstymas PMF "Raštmena" kaip ir kiekviena firma turi savo tikslus ir strategiją, kaip tuos tikslus pasiekti. PMF “Raštmena” pagrindinis tikslas yra pritraukti kuo daugiau klientų, plėtojant savo veiklos rūšių sąrašą, parduodant kokybiškai pagamintas prekes ir teikiant profesionalias, nebrangias paslaugas. Siekiant i.gyvendinti šiuos tikslus mūsų firma taiko lanksčias nuolaidų sistemas. Svarbus tikslas dirbti kokybiškai, kruopščiai ir atsakingai, stengiantis ne tik neprarast esamų klientų, bet ir įgyti naujų, kurie pritaikę mūsų prekes savo reikmėms nenusiviltų ir liktų ištikimais mūsų firmos klientais 4.PMF 'RAŠTMENA" ANALIZĖ Stipriosios pusės: 1. kolektyvinis bendradarbiavimas; 2. jaunas, veržlus, energingas, draugiškas siekiantis tobulėti kole_ 3. mažai konkurentų; 4. pasirašyta daug pirkimo-pardavimo sutarčių; 5. efektyviai vykdoma veikla: a) efektyvi reklama; b) b) geros darbo sąlygos; c) bendravimas ir bendradarbiavimas su partneriais; Galimybės: 1. plėsti veiklą; 2. naujų klientų ieškojimas; 3. naujų investicijų ieškojimas; 4. rinkos užkariavimas; Silpnosios pusės: 1. mažai patyrę darbuotojai; 2. mažai laiko realizuoti visus sumanymus; 3. veiklos pradžioje netvarkinga dokumentacija; 4. dirba per daug darbuotojų - per maža apyvarta; Grėsmės: 1. ateitį dėmesio nekreipimas į nuostolį; 2. per dažnas darbo kolektyvo keitimąsis; 3. veiklos neplėtimas; 4. personalo neįsijautimas; 5. mažai reklamos; 6. nenaudingų sutarčių sudarymas; 5. MARKETINGO SKYRIAUS VEIKLOS ANALIZĖ Marketingo skyrius formuoja vartotojų nuomonę apie firmą ir jos prekę (paslaugą), organizuoja reklamos darbą. Taip pat marketingo skyrius atlieka rinkos tyrimus ir sudaro marketingo' planus, vadovauja kainų politikai, apskaičiuoja kainas, ruošia kainoraščius, sudaro pirkimo - pardavimo sutartis. Šis skyrius sujungia vientisą įmonės ir partnerių gamybinės, kanceliarinės veiklos valdymo startegiją ir taktiką, tenkinant tam tikrus vartotojų poreikius, organizuojant prekybą kanceliarinėmis prekėmis. Marketingo skyriaus darbuotojai yra tiesiogiai pavaldūs skyriaus vadovui, t.y. vyr. vadybininkui, kuris tiesiogiai pavaldus firmos vadovui. Marketingo skyriaus struktūra pavaizduota. 5.1 paveikslėlyje. 5.1 pav. Marketingo skyriaus struktūra. 5.1 lentelėje aprašysiu kuo vadovaujasi, kokias teises turi ir ką privalo mokėti marketingo skyriaus darbuotojai. 5.1 lentelė MARKETINGO SKYRIAUS DRABUOTOJAI SAVO VEIKLOJE VADOVAUJASI: PRIVALO MOKĖTI: TURI TEISĘ: Nuostatais Raštvedybos taisykles Tikrinti kainasbuhalteriniuose dokumentuose Vidaus darbo taisyklėmis Naudotis kompiuteriu Teikti vadovui pasiūlymus ir rekomendacijas komesciniais klausimais Lietuvos Respublikos įsytymais  Marketingo, įmonių ekonomikos pagrindus Pareiginiai nuostatai - tai darbuotojo veiklą organizacijoje reglamentuojantis normatyvinis dokumentas, apibūdinantis valdančiojo darbuotojo statusą, jo ryšius su kitais darbuotojais, sąlygojantis jo savarankiškumą, padedantis įvertinti asmeninį indėlį į organizacijos veiklos rezultatus ir garantuojantis interesų apsaugą. VYR. VADYBININKĖ: o Savo darbe vadovaujasi LR įstatymais, vidaus darbo taisyklėmis, marketingo skyriaus nuostatais ir pareiginėmis instrukcijomis o Sudarinėja marketingo planus; o Atlieka rinkos tyrimus; o Koordinuoja, planuoja ir kontroliuoja marketingo skyriaus veiklą ir pateikia ataskaitas apie šio skyriaus veiklą firmos direktoriui; o Turi teisė tikrinti skyriaus darbą, gauti iš skyrių reikalingą darbui informaciją; o Atsakinga už šio skyriaus darbo organizavimą, komercinės informacijos slaptumą, už savo skyriaus dokumentų perdavimą, už galutinius firmos veiklos rezultatus. Pirkimų-pardavimų vadybininkė : tiria firmai reikalingų žaliavų, įrangos, o taip pat firmos darbuotojams reikalingų prekių (paslaugų) poreikį, prekių atsargų kiekius ir vykdo užsakymus. Ji tiesiogiai pavaldi vyr. Vadybininkei. Pirkimų-pardavimų vadybininkė užsakinėja kitų firmų katalogus, registruoja pasiūlymus ir tvarko pirkimų dokumentus: registruoja visus pirkimus registracijos žurnale, sudaro su kitomis firmomis pirkimo-pardavimo sutartis ir jas registruoja žurnaluose. Taip pat organizuoja paslaugų ir prekių pirkimus, priima ir vykdo PMF ir fizinių asmenų užsakymus, darbuotojų užsakymus, taip pat juos užregistruoja atitinkamuose žurnaluose atlieka visas atsargų kontrolės operacijas; atsakinėja į gautus prekybinius laiškus; kontroliuoja gaunamas prekes; pildo muitinės importo dokumentus. Pirkimų-pardavimų vadybininkė pateikia vyr. Vadybininkei ataskaitą apie veiklos rezultatus, atlieka rinkos tyrimus, nustato konkurentus ir juos analizuoja. Pirkimų-pardavimų vadybininkė turi mokėti dirbti kompiuteriu ir kita orgtechnika, žinoti užsienio kalbą, raštvedybos taisykles, marketingo, vadybos, įmonių ekonomikos pagrindus. Jos pareiga organizuoti paslaugų ir gaminių pardavimus, sudaryti sutartis dėl gaminių realizavimo. Taip pat pirkimų-pardavimų vadybininkė atsako už komercinės informacijos slaptumą, už savo pareigų nevykdymą. Vadybininkė sudarinėja kainininką, tvarko pirkimų - pardavimų dokumentus, nustatinėja rinkos kainas, registruoja ir analizuoja pirkėjų skundus, kuria firmos įvaizdį ir pateikia jį rinkai, planuoja ir analizuoja reklamą. Kiekviena firma turi konkurentų. PMF "Raštmena" konkurentai - tai v isos firmos prekiaujančios raštinės reikmenimis. Firma stengiasi išsilaikyti konkurencinėje rinkoje taikydama įvairias nuolaidas, vykdydama akcijas. Gautus užsakymus iš klientų marketingo skyrius sega juos į klientų užsakymų priėmimo bylą. Bendradarbiavimas su kitomis firmomis vyksta nuolat, kartais yra atsiunčiami įvairūs pasiūlymai su katalogais. Įsigyti jų prekes ir naudotis jų paslaugomis gali ne tik PMF "Raštmena", bet ir jos darbuotojai. Tokiu atveju skyrius siunčia užsakymą, o gautą PVM sąskaitą faktūrą, kaip sutikimą parduoti, registruoja pirkimų r.egistracijos žurnale. Taip pat priiminėjo ir darbuotojų asmeninius užsakymus, tuo pačiu glaudžiai bendradarbiaudama su finansų skyriumi. Šiame skyriuje buvo atlikta pirkimo ir pardavimo funkcijos. Visi pardavimo dokumentai buvo segami į dokumentą ir registruojami, pvz.: sąskaitų - faktūrų registarcija, užsakymų registracija. Buvo gauta keletas užsakymų vizitinių kortekių gamybai. Buvome sudarę anketą ir išsiuntę įvairioms firmoms, kad sužinotume jų nuomonė apie mūsų firmos siūlomas prekes bei paslaugas. Tačiau ilgą laiką iš jų negavome jokių žinių ir anketa buvo atnaujinta. Marketingo skyriuje yra reklamos organizavimo dokumentų byla. Į šią bylą segama viskas, kas susiję su reklama: marketingo skyriaus darbuotojų pagaminti lankstinukai, vizitinės kortelės, koreguotas katalogas, skelbimai ir pan. Skyriaus darbuotojų iniciatyva buvo sukurta reklama (stendas) apie PMF firmą, kuris pritraukė klientus. Todėl galima teigti, kad firmos gyvavimas labai priklauso nuo marketingo skyriaus. 5.2 paveikslėlyje pateiksiu organizacijos įvaizdį: 5.2 pav. Organizacijos įvaizdis 6. FINANSŲ SKYRIAUS ANALIZĖ Finansų apskaitą tvarko savarankiška apskaitos tarnyba - finansų skyrius. Finansų skyriaus darbuotojai vadovaujasi finan_ų skyriaus nuostatais, LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu, LR vyriausybės, Finansų ministerijos patvirtintu pavyzdiniu sąskaitų planu. Finansų skyrius tvarko firmos apskaitą, remiantis teisingais, turinčiais juridinę galią dokumentais apskaitos srityse: pirkimų - pardavimų apskaita, darbo užmokesčio apskaita, ilgalaikio turto apskaita, atsiskaitymų apskaita. Finansų skyrius apskaičiuoja firmos veiklos rezultatus, sudaro tarpinę atskaitomybę ir pateikia duomenis vadovui, taip pat kontroliuoja firmos mokestinę drausmę. Finansų skyriaus darbuotojai privalo mokėti dirbti kompiuteriu ir naudotis telekomunikacijos priemonėmis. Finansų skyrius: • seka LR Vyriausybės nutarimus finansiniais klausimais; • tvarko didžiąją knygą ir apyvartos žurnalus; • fiksuoja ūkines operacijas pagrįstas pirminiais dokumentais; • veda skolų įmonei ir įmonės skolų korteles; • kontroliuoja mokėjimo terminus; • analizuoja pardavimus; • tikrina banko sąskaitas; • veda atsargų apskaitą; • tvarko ilgalaikio turto apskaitą; • pildo kasos pirminius dokumentus ir kasos knygą; • atlieka inventorizaciją. Finansų skyriuje visi dokumentai yra suskirstyti į pirminius ir antrinius. Pirminiai dokumentai tai: ilgalaikio turto apskaitos kortelė, ilgalaikio turto perdavimo - priėmimo aktas, ilgalaikio turto likvidavimo aktas, ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo žiniaraštis, atsargų apskaitos kortelė, medžiagų nurašymo aktas, skolų įmonei apskaitos kortelė, avanso apyskaita, atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis apskaitos žiniaraštis, kasos pajamų orderis, kasos išlaidų orderis, kasos pajamų ir išlaidų dokumentų registracijos žurnalas, mokėjimo pavedimai, tarptautiniai mokėjimo pavedimai, banko išrašai, įmonės skolų apskaitos kortelė, PVM sąskaita faktūra, asmens sąskaita, darbo užmokesčio žiniaraštis, pažyma ligos pašalpai skaičiuoti, krovinio važtaraštis, buhalterinės pažymos. Visi kiti dokumentai priskiriami antriniams dokumentams, pvz: bendrasis žurnalas, PMF "Raštmena" didžioji knyga ir pan. Finansų skyrius dirba su kompiuterine programa "STEKAS - apskaita". Buhalterinės apskaitos programa "STEKAS- apskaita" - tai lengvai įsisavinama programa, kurią naudojant galima pildyti pagrindinius buhalterinės apskaitos pirminius dokumentus ir gauti įvairias finansinių rodiklių ataskaitas, reikalingas įmonės finansinei veiklai atspindėti. Bendrasis žurnalas yra pildomas automatiškai įvedant pirminius duomenis. Tik reikia pasirūpinti, kad įvedami pirkimo dokumentai, išrašomi pardavimo dokumentai, kasos išlaidų orderiai bei kiti dokumentai būtų teisingai užpildyti. Labai svarbų vaidmenį programoje vaidina žodynai. Žodynai - tai pastovi įvairaus pobūdžio informacija, kuri įvedama vieną kartą ir pastoviai naudojama vedant pirminius dokumentus. Paprasčiausias pavyzdys - įmonės klientų sąrašas. Būtų didžiausias nepatogumas kiekvieną kartą į faktūrą, pavedimą vesti pilną kliento pavadinimą, banko rekvizitus. Vieną kartą yra suvedamas klientų sąrašas (žodynas). Darbo metu, reikalui esant, jis išsikviečiamas surandamas norimas klientas, ir visi reikiami jo rekvizitai automatiškai patenka į dokumentą. Žodyną galimą bet kada papildyti, ištrinti nereikalingus įrašus. Programa suskirstyta į atskirus modulius pagal darbo, vartotojo poreikių pobūdį. Didžiosios knygos modulis yra pagrindinis. Į jį "suplaukia" visos operacijos, užregistruotos kituose moduliuose. Didžiojoje knygoje gaunami patys svarbiausi įmonės finansinės veiklos duomenys: balansas, pelnas, sąskaitų apyvartos, likučiai, kiti rodikliai. Finansų skyriuje buvo vykdoma pinigų gavimo ir naudojimo apskaita, pildomi mokėjimo pavedimai, išrašinėjamos sąskaitos faktūros, fiksuojamas atsargų pasikeitimas atsargų apskaitos kortelėse. Vyriausioji finansininkė yra tiesiogiai pavaldi firmos direktoriui, taip pat ji turi turėti aukštąjį ekonominį išsilavinimą. Vyr. finansininkė organizuoja buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai; užtikrina, kad ataskaitiniai duomenys būtų teisingi. Taip pat ji turi teisę reikalauti, kad įmonės, filialų, padalinių, tarnybų vadovai ir atskiri darbuotojai pateiktų laiku ir kokybiškai pirminius ataskaitinius duomenis. Turi teisę nepriimti iš įmonės padalinių ar užsakovų klaidingų buhalterinių ir apskaitos dokumentų, nevykdyti ir neįforminti operacijų, neatitinkančių reikalavimus ir pažeidžiančių įstatymus. Vyr. finansininkė atsako: už savo pareigų nevykdymą, už pateiktos informacijos slaptumą ir teisingumą, už pavėluotą atsiskaitymą su biudžetu, valstybinio socialinio draudimo įstaiga, debitoriais, kreditoriais taip pat su įmonės darbuotojais. Buhalterė - kasininkė ir finansininkė yra pavaldžios vyr. finansininkei. Jos turi turėti aukštąjį išsilavinimą. Finansininkė - kasininkė ir finansininkė skiriama ir atleidžiama įmonės direktoriaus. Buhalterė - kasininkė ir finansininkė vykdo finansų skyriaus darbą, kaupia bei saugo buhalterinius duomenis ir informaciją, 1varko įmonės finansų apskaitą, darbq užmokesčio apskaitą, pirkimo - pardavimo apskaitą. Buhalterė privalo vykdyti: 1. Pagrindinių priemonių, prekių, materialinių vertybių, gamybos, sąnaudų, ir darbų realizacijos, ūkio bei finansų veiklos, atsiskaitymų su tiekėjais ir užsakovais 2. Griežtos atskaitomybės blankų apskaitą; 3. Sudaryti pajamų - sąnaudų suvestines; 4. Tvarkyti darbuotojų asmenines sąskaitas, nedarbingumo pažymėjimus draudimo Kasininkė yra tiesiogiai pavaldi vyr. finansininkei. Savo darbe kasininkė vadovaujasi firmos nuostatais, LR buhalterinės apskaitos pagrindų istatymu, finansų ministerijos patvirtintu pavyzdiniu sąskaitų planu. Kasininkė tvarko pirkimo - pardavimo apskaitą, darbo užmokesčio apskaitą, vykdo finansų skyriaus darbą, kaupia ir saugo buhalterinius duomenis, tvarko finansų skyriaus darbą. Kasininkė atsako už savo pareigų nevykdymą, už pateiktos informacijos teisingumą ir slaptumą, už pavėluotą atsiskaitymą su biudžetu ir t. t. Visų pirma, perimant firmos veiklą, naujųjų. finansų skyriaus darbuotojų užduotis buvo susipažinti su visais buhalterinės apskaitos dokumentais, paliktais ankstesniųjų darbuotojų. Finansų skyrius, kaip ir kiti du skyriai - personalo ir marketingo - turi savo nuostatus, 0 darbuotojai pareigines instrukcijas, todėl pirmiausiai mes ir susipažinome su finansų skyriaus nuostatais ir darbuotojų pareiginėmis instrukcijomis. Remiantis pirminiais dokumentais, duomenys apie ataskaitinio laikotarpio operacijas registruojami ir kaupiami apskaitos registruose. Apibendrintai firmos veikloje galima išskirti du pagrindinius ciklus: pirkimų ir pardavimų. Visų pirkimų operacijai vesti, skirti pirkimų skolon, pinigų mokėjimo specialieji žurnalai. Pirkimų skolon žurnalas yra skirtas atsargų, ilgalaikio turto, skirto perparduoti ir kito turto pirkimams, kreditams apskaityti. Jame pirkimų operacijos fiksuojamos remiantis pirminiais apskaitos dokumentais, kurių pagrindu tos operacijos buvo atliktos. Visi pirkimai segami i pirkimų dokumentų bylas. Kai firma perka prekes ir sumoka iš karto, finansų skyrius tai užregistruoja pinigų mokėjimo žurnale. Jei firma perka prekes skolon, tai užregistruojama imonės skolų apskaitos kortelėse. Taip pat ši operacija užregistruojama pi rkimų skolon žurnale. Finansų skyriaus darbuotojai rašo mokėjimo pavedimus. Mokėjimo pavedimas - tai pirminis dokumentas, kuriuo bankui pavedama pervesti nurodytą sumą iš firmos sąskaitos banke i kitos firmos sąskaitą. Visi mokėjimo pavedimai yra registruojami ir segami i bylą. Parduodant prekes, finansų skyrius klientui išrašo PVM šąskaitą faktūrą. PVM sąskaita faktūra rašoma dviem egzemplioriais, iš kurių pirmasis atiduodamas pirkėjui, antrasis lieka pardavėjui (šiuo atveju PMF "Raštmena") ir išsiunčia klientui, kad apmokėtų. Visi dokumentai, gaunami iš klientų, segami i atsiskaitymų su klientais dokumentų bylas. Visi dokumentai yra užregistruojami. Jei klientas perka skolon, tokia operacija registruojama pardavimų skolon žurnale ir skolos surašomos i skolų imonei apskaitos korteles. Skolų imonei analitinėse kortelėse, kurios detalizuoja Didžiosios knygos pirmosios ir antrosios sąskaitų plano klasės sąskaitas. Kiekvienam firmos skolininkui vedama atskira kortelė. Pardavimų skolon žurnalas skirtas prekių, žaliavų, ilgalaikio turto, skirto perparduoti, pardavimams skolon apskaityti. Pardavimų skolon žurnale fiksuojamos pačių pagamintos produkcijos bei perparduoti skirtų prekių pardavimo ir ilgalaikio turto perleidimo skolon, taip pat paslaugų suteikimo skolon operacijos. Klientai kartais atsi skaito iš karto ir tai užregistruojama pinigų gavimo žurnale. Reikia išrašyti ir kasos pajamų orderi. Užpildytas kasos pajamų orderis lieka firmoje, 0 jo kvitas atiduodamas asmeniui, kuris sumoka pinigus. Kasos išlaidų orderis - pirminis dokumentas, kiekvieną kartą išrašomas išmokant iš įmonės kasos grynuosius pinigus, nesvarbu, ar yra šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Kasos išlaidų ir pajamų orderiams yra atskira kasos dokumentų byla. Finansų skyriuje yra kasos knyga ir kasos pajamų bei išlaidų registracijos žurnalas. PMF "Raštmena" dirbantys darbuotojai turi savo asmenines sąskaitas. Jiems yra sudarytos atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis analitinės kortelės, kurios detalizuoja didžiosios knygos antros ir ketvirtos sąskaitų plano klasės sąskaitas. Šios kortelės yra skirtos apskaityti firmos darbuotojams išmokėtoms pinigų sumoms, už kurias šie vėliau privalės atsiskaityti. Dažniausiai tai komandiruočių avansai bei kitais tikslais išduotos pinigų sumos. Kiekvienam atskaitingam asmeniui skiriama viena kortelė. Šie dokumentai yra segami ijiems skirtus segtuvus. Taip pat darbuotojai turi asmenines sąskaitas, i kurias jiems yra pervedami pinigai, už kuriuos darbuotoj ai turi užsisakyti prekių iš kitų firmų. Šios sąskaitos yra finansų skyriuje. Mėnesio pabaigoje finansų skyrius išmoka atlyginimus. Tam yra skirtas darbo užmokesčio apskaitos dokumentų segtuvas. Šiame segtuve yra apmokėjimo už darbąžiniaraštis. Skaičiuojant atlyginimą, pirmiausia paskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis jis skaičiuojamas taip: pareiginis atlyginimas - neapmokestinamas pajamų dydis (pagrindinis NPD yra 290Lt) *33%=gyventojų pajamų mokestis. Taip pat skaičiuojamas socialinis draudimas - 3%, nuo pareiginio atlyginimo. Kai paskaičiuojami visi mokesčiai, iš pareiginio atlyginimo jie atimami ir išmokama darbuotojui suma, kuri lieka atskaičiavus visus mokesčius. Siunčiant mokėjimo pav.edimus ar kitus dokumentus, reikalingi vokai, pašto ženklai. PMF "Raštmena" fiansų skyrius veda ir turto apskaitą. Tam skyrius turi segtuvą, kuriame yra ilgalaikio turto apskaitos kortelės. Šios kortelės detalizuoja konkrečias didžiosios knygos pirmosios sąskaitų plano klasės sąskaitas. Kiekvienam ilgalaikio turto vienetui užvedama atskira kortelė, kurioje rašomas kiekvieno mėnesio turto nusidėvėjimas. Apskaitos žurnaluose sukaupti duomenys apie ataskaitinio laikotarpio ūkines operacijas sisteminami sąskaitose. Sąskaita atlieka pagrindinę duomenų klasifikavimo požymio funkciją. Didžiosios knygos sąskaitos yra sisteminiai registrai, kuriuose kaupiami duomenys apie imonės turtą, savininkų ir skolintą nuosavybę, pajamas ir sąnaudas per ataskaitinį laikotarpį. Kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje daromi koreguojantys ir uždaromieji irašai. Šiems irašams pagristi surašomos buha1terinės pažymas. Tai laisvos formos dokumentas, kuriame nurodoma atliekamos korespondencijos turinys, priežastys bei irašo vertinė išraiška. Mėnesio pabaigoje PMF "Raštmena" daro inventorizaciją. Visi inventorizacijos dokumentai segami i bylą "inventorizacijos dokumentai", pvz: atsargų inventorizacijos aprašas. Pats svarbiausias finansų skyriaus segtuvas yra finansų atskaitomybės dokumentų segtuvas. Jame dedama darbinė atskaitomybės lentelė, balansas bei pelno (nuostolio) ataskaita. Visa tai vadinama finansinės atskaitomybės rengimas - baigiamasis viso apskaitos ciklo etapas. PERSONALO SKYRIAUS VEIKLOS ANALIZĖ PMF "Raštmena" personalo skyrius, vienas iš trijų firmos skyrių. Personalo skyrius atsako už darbuotojų asmeninių dokumentų pildymo teisingumą ir už patikėtos informacijos slaptumą. . PERSONALO SKYRIUS TURI TEISĘ: o Tikrinti, kaip vykdomi firmos vadovo įsakymai; o Kontroliuoti, kaip laikomasi vidaus darbo tvarkos; o Teikti firmos vadovui pasiūlymus personalo klausimais; o Koreguoti bendrovės individualią bylų nomenklatūrą; o Tvarkyti priėmimo į darbą dokumentus; o Dirbti su kompiuterine programa "Stekas - Personalas"; o Vesti darbo laiko apskaitą, atvaizduojant dokumentuose; o Suformuluoti ir tvarkyti darbuotojų bylas; o Kurti verslo įmonės įvaizdį; o Organizuoti susirinkimus ir juos protokoluoti, o Tvarkyti gaunamą ir siunčiamą korespondenciją; o Tvarkyti atleidimo iš darbo dokumentus; o Parengti dokumentus archyviniam saugojimui. Atliekant praktiką personalo skyriuje dirbo: o Personalo vadovė; o Dvi inspektorės; o Administratorė. Darbo pradžioje susipažinome su reikalingais dokumentais ir darbo tvarka. Pradėdami darbą darbuotojai vadovavosi personalo skyriaus veiklos planu, nuostatais bei darbuotojų pareiginėmis instrukcijomis. Nuostatai - tai dokumentas, kuris nustato įstaigos ir jos struktūrinių padalinių steigimo ir darbo organizavimo tvarką, funkcijas, teises. Personalo skyriaus vadovė yra tiesiogiai pavaldi firmos direktoriui ir privalo vykdyti jo nurodymus. Ją skiria ir atleidžia įmonės vadovas. Personalo vadovė privalo: mokėti dirbti kompiuteriu, kompiuterine programa "Stekas - Personalas", mokėti užsienio kalbą, organizuoti susirinkimus ir juos protokoluoti, žinoti raštvedybos taisykles bei vadybos pagrindus taip pat turi išmanyti profesinį etiketą. Personalo vadovė turi teisę teikti pasiūlymus firmos direktoriui, susijusius su firmos veikla taip pat teikti pasiūlymus darbo sąlygų gerinimo klausimais. Ji atsako už savo pareigų nevykdymą, už skyriaus veiklą ir veiklos rezultatus, už tvarką ir discipliną savo skyriuje. Administratorė yra tiesiogiai pavaldi personalo skyriaus vadovei. Ją skiria ir atleidžia arba perkelia i kitas pareigas direktoriaus isakymu ir personalo vadovės siūlymu. Administratorė privalo: vykdyti personalo vadovės nurodymus, dirbti kompiuterine programa "Stekas - personalas" , tvarkyti darbuotojų asmens bylas. Ji taip pat gali teikti pasiūlymus imonės vadovui, susijusius su firmos veikla arba kanceliarijos tobulinimo kalusimais. Administratorė taip pat yra atsakinga už savo pareigų nevykdymą už skyriaus veiklą, veiklos rezultatus. Inspektorė kaip ir kiti personalo skyriaus darbuotojai yra tiesiogiai pavaldi personalo skyriaus vadovei. Ši darbuotoja turi mokėti dvi ar daugiau užsienio kalbas, žinoti raštvedybos pagrindus ir mokėti dirbti kompiuteriu. Inspektorė turi būti geranoriška, veikIi, dalykiška, punktuali. Inspektorė pildo ir išsiunčia socialinio draudimo dokumentus, parengia bylų nomenklatūrą, parengia dokumentus archyviniam saugojimui, atlieka darbo korespondencijos vertimus. Personalo skyriaus darbuotojai buvo atsakingi už darbuotojų darbo laiko apskaitą, kuri buvo registruojama darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Šis žiniaraštis buvo pildomas kiekvieną darbo dieną. Pagal ši žinairašti buvo skaičiuojamas darbuotojų darbo užmokestis. Dirbdama personalo skyriuje susipažinau su daug naujų dokumentų. Išmokau užpildyti darbo sutartis bei kitus dokumentus. Supratau, kaip svarbu yra dirbti ir bendradarbiauti draugiškoje, komunikabilioje komandoje. Išmokau tvarkyti firmos dokumentus, sistemingai juos suskirstyti imonės viduje. Personalo skyriuje darbuotojai registruoja prašymus dėl priėmimo i darbą, perkėlimo į kitą skyrių personalo veiklos klausimų žurnale. Taip pat kūrė darbuotojų darbo pažymėjimus. Personalo skyriuję esantys dokumentai yra suskirstyti i dvi grupes: personalo valdymo dokumentai bei raštvedybos ir dokumentų saugojimo. Valdymo veiklos dokumentavimas - tai nustatytos formos dokumentų, susijusių su kuria nors valdymo funkcija, rengimas. Dokumentai pildomi, kad būtų galima atlikti valdymo veiksmus, fiksuoti jų turinį kaupti, perduoti, naudoti ir saugoti informaciją tam tikrą laiką. Raštvedyba ir dokumentų saugojimas - šioje dalyje yra isakymų veiklos klausimais registracijos žurnalas, kuriame užregistruojami ivairūs su firmos veikla susiję įsakymai.\ Darbas personalo skyriuje man tikrai patiko. Šiame skyriuje dirbau administartore. Kiekvieną dieną tikrinome paštą ir gaunamą korespondenciją registravome gaunamų raštų registracijos žurnale, o siunčiama korespondencija registruojama siunčiamų raštų registracijos žurnale. Susirašinėjome su partneriais,iš Lietuvos ir segėme i susirašinėjimo su Lietuvos partneriais segtuvą. Iš užsienio partnerių taip pat gavome laiškų. Pildėme bylų perėmimo aktus. Personalo skyrius rūpinosi, kad visi dokumentai būtų tvarkingi, turėtų visus reikiamus rekvizitus, kad būtų sudėti i atitinkamas jiems skirtas bylas. Tai labai idomus, atsakingas, kruopštus, stiprios valios ir atidumo reikalaujantis darbas. IŠV ADOS Darbas PMF "Raštmena" man iš tiesų patiko ir buvo labai naudingas. Tai atsakingas, daug kruopštumo, kantrybės, punktualumo reikalaujantis darbas. Žinoma pati pradžia, kaip ir visiems pradedantiesiems buvo gan sunki, tačiau įdomi. Stengiausi kuo daugiau sužinoti apie firmą, kurioje dirbsiu, kuo ji užsiima ir ką gali pasiūlyti vartotojams bei klientams. Ir supratau, kad labai svarbu yra pasitikėti savimi ir savo kolegomis. Praktika padėjo įgyti organizavimo įgūdžių ir galimybę pritaikyti teorines žinias praktiškai. Tapau komunikabilesnė. Laikas praleistas atliekant praktiką padėjo man artimiau susipažinti su grupiokais, pasidarėme draugiškesni. Supratau, kad įmonės tikslas yra stengtis ne tik neprarasti esamų klientų, tačiau ir įgyti naujų. Todėl ji turi dirbti sąžiningai ir atsakingai.

Ekonomika  Ataskaitos   (32,25 kB)

Ankstyvaisiais savo vystymosi periodais, tarptautiniai santykiai išreiškiami dvišaliais susitarimais, kurie būdavo reikalingi gretimose arba netoli esančiose šalyse. Palaipsniui šie ryšiai plėtėsi, periodiškai atsirasdavo sąjungos ir koalicijos, kurios, dažniausiai, būdavo karinio pobūdžio. Dėl visuomenės vystymosi, stabilių organizacijų, kurios gintų daug didesnį valstybių skaičių, būtinumas išaugo. Tai buvo reikalinga tiek dėl politinių, tiek ir dėl ekonominių poreikių. Palaipsniui atsirasdavo ir tobulėjo tarptautinio bendravimo, elgesio taisyklės, kurių būdavo reikalaujama ne tik kurios nors vienos šalies diplomatams, bet ir visoms kitoms valstybėms. Žinoma, didžiausią vaidmenį tokiuose sprendimuose turėjo pačios galingiausios šalys. Dar žiloje senovėje, esant vergovinei santvarkai, tarp valstybių atsirasdavo įvairiausi susitarimai. Dėl to, vis dažniau šalių atstovų suvažiavimai buvo vadinami kongresais ir konferencijomis. Iš pradžių, konferencijos ir kongresai vykdavo kartas nuo karto, po to, visa tai peraugo į periodiškus tarptautinius pasitarimus, sudarytus iš mažiau ar daugiau pastovių institucijų, kurioms buvo skirtos kongresų ir konferencijų sušaukimo ir aptarnavimo užduotys, o kartais, esant pertraukoms tarp susirinkimų, jos turėjo vykdyti ir kitas funkcijas. Būtent šios institucijos ir tapo būsimų tarptautinių organizacijų užuomazga. Tarptautinių santykių istorija liudija, kad buvo bandoma sukurti kiek galima pastovesnes tarptautines organizacijas dar žiloje senovėje. Senojoje Graikijoje egzistavo religinės-politinės sąjungos, o Senojoje Romoje buvo netgi sukurta komisija dėl tarptautinių santykių su kitomis valstybėmis tvarkymo. Tarptautinių organizacijų susikūrimui didžiulę įtaka turėjo prekyba, o taip pat ir religija, pirmiausia katalikų bažnyčia, kuri turėjo plačius tarptautinius ryšius. Tarptautinių organizacijų sukūrimą lydėjo tai, kad buvo sukurti tarptautiniai-teisiniai papročiai ir konvencine tvarka sudarytos tarptautinės teisės įstatai, kurie buvo skirti reguliuoti tarptautinių konferencijų, o vėliau ir pačių organizacijų veiklą. Idėja sukurti daugiašalę, o kartais ir universalią sąjungą, buvo vystoma jau nuo labai senai, dar prieš tai, kai pradėjo kurtis pačios tarptautinės organizacijos. Vienu ar kitu būdu šias mintis išsakė mąstytojai. Yra žinoma daug krikščioniškųjų šalių ideologų projektų, pavyzdžiui, Augustino ir Tomo Akviniečio, kurie propogavo visų žmonių susivienijimą ir Romos popiežiaus valdymą. Ypač dažnai tarptautinių organizacijų planai buvo kuriami Europos žemyne. Pirmas, detaliai išbaigtas, planas, kuris buvo skirtas taikai palaikyti, priklauso čekų karaliui Jurijui Podebradui, gyvenusiam ir valdžiusiam XV amžiuje. Didžiosios prancūzų revoliucijos epochoje atsirado nemažai utopinių idėjų apie tarptautines organizacijas. Daugiau ar mažiau, šios idėjos yra išreiškiamos tokių ideologų kaip Žano-Žako Ruso, anglų moralisto I.Bentamo, vokiečių filosofo-idealisto I.Kanto ir kitų darbuose. XIX amžiaus pradžioje atsirado planai sukurti bendraeuropietišką organizaciją, kuriai vadovautų Prancūzija. Šio plano autoriumi buvo Napoleonas. Istorijos ironija buvo ta, kad tokia organizacija sukurta po to, kai buvo nuverstas Napoleonas ir sužlugdyta jo imperija. XVIII amžiaus viduryje įvairių utopinių projektų, dėl bendraeuropietiškos organizacijos, iškėlimas buvo lydimas eilės kongresų, kuriuose buvo aptarinėjami Europos Jungtinių Tautų Organizacijos variantai. Pirmųjų tarptautinių organizacijų susikūrimas Tarptautinės organizacijos, tokios, kokias mes jas įsivaizduojame dabar, atsirado palyginti neseniai-XIX amžiaus viduryje. Jos buvo sukurtos pirmiausia dėl pasaulinės rinkos vystymosi ir organizavimo. Šis procesas iš vienos pusės buvo lydimas vi aštrėjančių nesutarimų ir konkurencinės kovos, iš kitos pusės- reikalavo daugiau ar mažiau stabilaus reguliavimo, kuris remtųsi tarptautine teise. Didelį vaidmenį organizacijų kūrime suvaidino tuo metu atsiradusi, taip vadinama, darbininkų klasė, kuri turėjo pakankamai įtakos ne tik tarptautiniams santykiams, bet ir tarptautinei politikai ir diplomatijai. Būtent jų dėka buvo sukurta daug tarptautinių organizacijų. Būtina paminėti, kad tarptautinių organizacijų kūrimą palengvino tai, kad XIX amžiaus viduryje jau buvo sukurta daug institutų, kurie dirbo tarptautinės teisės srityje. Jie nagrinėjo pagrindinius principus ir tarptautinės teisės normas. Tarptautinės organizacijos sudarymas tam tikrose, specializuotose, srityse (transporto, ryšių, prekybos) reikalauja teisingo ginčijamų klausimų, kurie iškyla dėl valstybių įstatymų skirtumo, išsprendimo. Atskirų tarptautinių organizacijų atsiradimo istorija liudija apie tai, kad tarptautinių organizacijų, t.y. kuriose oficialiai dalyvauja valstybės ir vyriausybės, lydėjo tai, kad buvo kuriamos nevyriausybinės sąjungos, kurių nariais buvo arba tautinės organizacijos, arba fiziniai asmenys iš įvairių šalių. Tai aiškinama tuo, kad yra mažiau formalumų ir teisinių pasekmių, lengvina nevyriausybinius ryšius. Kas liečia tarpvalstybinį supratimą ir santykių reguliavimą, tai, šiuo atveju, bendradarbiavimui nuo pat pradžių buvo reikalingas tarpvyriausybinės organizacijos sukūrimas. Dažniausiai, viena iš pirmųjų tarptautinių organizacijų yra vadinamas tarptautinis susivienijimas, kuris buvo sukurtas 1840 m. dėl kovos prieš pasaulinę vergovę. Ši organizacija realiai nieko nenuveikė, nes tiktai 1956 m. Ženevos konferencijoje buvo priimtas papildomas nutarimas dėl vergovės pasmerkimo. XIX amžiaus viduryje ir iki Pirmo pasaulinio karo pradžios susikūrė apie 500 pastovių tarptautinių organizacijų; per tą patį laiką daugiau nei pusė iš jų dėl įvairių priežasčių nustojo egzistuoti. 1910-1914 m. buvo priskaičiuojama 212 organizacijų, iš kurių 192 buvo nevyriausybinės ir 20 buvo tarpvalstybinės. Oficialią tarptautinių organizacijų registraciją atlieka Tarptautinių Asociacijų Sąjunga, kuri buvo įkurta Briuselyje 1909 m.. Ši sąjunga savo tikslu laiko tarptautinių organizacijų registraciją ir jų veiklos koordinaciją, o taip pat informacijos apie jų veiklą teikimą, narystės įstatų leidmą. Palaipsniui atsiranda organizacijos su, taip vadinamais, maišytais nariais, t.y. jie pradėjo įtraukinėti valstybių atstovus, įstaigas, tautines sąjungas ir atskirus asmenis. Ypatingą vietą tarp tarptautinių organizacijų užėmė nevyriausybinės organizacijos, pradėtos kurti XIX amžiaus pabaigoje, ir, išplitusios pacifistiniuose Vakarų Europos sluoksniuose atsiradus planams dėl specialių organizacijų sukūrimo. Ši idėja įvairių šalių parlamentus privedė prie to, kad buvo įkurta nauja organizacija-Tarptautinė Konferencija. Nuo 1899 m. ji vadinama Tarpparlamentine Sąjunga. Trapvyriausybinis bendradarbiavimas visų pirma prasidėjo transporto srityje. Palaipsniui buvo įkurtos tarptautinės upių, geležinkelių transporto organizacijos . 1890 m. Berne buvo pasirašyta konvencija, kuri patvirtino Tarptautinę Geležinkelio Trasporto Sąjungą. Nuo pat pradžių tarpvyriausybinėse organizacijose didelę įtaką turėjo didžiosios ir galingiausios šalys, kurios vykdė ekspansinę politiką. Ši tendencija ypač išryškėjo kolonijų grobime. Būtent taip atsirado, taip vadinamos, graikų finansų kontrolės komisija ir kitos. Svarbu pabrėžti būdingiausius pirmųjų organizacijų susidarymo etapus. Pirmiausia atsiranda bendradarbiavimas tarp riboto skaičiaus valstybių, dažniausiai kaimyninių, o klausimai, kurių srityje yra bendradarbiaujama, daugiausiai yra finansinio pobūdžio. Vis tik jų santykiuose vyravo tam tikras feodalizmas, kadangi kiekviena šalis norėjo turėti absoliučias suvereniteto teises. Tai buvo įveikiama palaipsniui, o tarp šalių buvo pasiekiamas vis didesnis bendradarbiavimas dėka techninės bazės ir naujų teisinių priemonių., kurios leido sudaryti pakankamai stabilias tarptautines organizacijas įvairiose bendradarbiavimo srityse. Charakterizuojant tarptautinių organizacijų susidarymą ir pirmojo etapo vystymąsi XIX amžiuje, reikia pastebėti, kad jų kompetencija dažniausiai apsiribodavo specializuotomis problemomis ir tai buvo parašyta jų įstatuose. Organizacijos, turėjusios bendrą kompetenciją politikos, ekonomikos ir socialinėje srityse, atsirado tiktai XIX amžiuje. Galima konstatuoti, kad eilės tarptautinių organizacijų susikūrimas reiškė pažangą teisiniame tvarkyme kai kurių rūšių tarptautiniuose bendradarbiavimuose. Jų veikla, tam tikra prasme, praturtino patirtį valstybių bendradarbiavime specializuotose srityse. Ir nors tarptautinių organizacijų veiklos sritis buvo nedidelė, o jų narių skaičius apribotas, vien šių organizacijų atsiradimas reiškė žingsnį pirmyn tarptautiniuose santykiuose. Tarptautinių organizacijų teorija Šiuo metu tarptautinės organizacijos yra labai svarbios sprendžiant tarptautinius klausimus. Dauguma iš jų pakankamai efektyviai dirba politikos, ekonomikos, mokslo, kultūros, teisėsir religijos srityse. Kalbant apie teorinius tarptautinių organizacijų aspektus, reikėtų atsakyti į du klausimus: kokiai mokslinių tyrinėjimų sričiai priklauso tarptautinės organizacijos ir jų klasifikacija. Atsakant į pirmąjį klausimą, turime pasakyti, kad tai yra sudėtinis mokslas apie tarptautines organizacijas. Sudėtinis todėl, kad ir pačios organizacijos yra sukurtos spręsti tarptautinius klausimus ne vienoje srityje. Šis mokslas tiria šių organizacijų vietą ir vaidmenį tarptautiniuose klausimuose, analizuoja jų politinę ir valdymo sistemas, charakteringus bruožus ir tikslus, įstatus ir kitus aktus, institucijų struktūrą, jų kompetenciją, personalą ir kitus klausimus. Didelę reikšmę turi organizacijų įtakos tarptautiniams santykiams ir atskirų valstybių politikai tyrimas. Teoriniais tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų aspektais užsiima tarptautiniai teisėjai. Jie tiria tarptautinę organizaciją kaip vieną iš tarptautinės teisės institutų, analizuoja teisines šių organizacijų struktūras, jų institucijų kompetenciją, juridinę priimtų dokumentų, nutarimų galią, normas, reguliuojančias jų veiklą ir t.t.. Galime nevyriausybines organizacijas atskirti nuo tarpvyriausybinių. Tai nereiškia, kad mes sumažiname nevyriausybinių organizacijų įtaką, kadangi dauguma jų turi didelės reikšmės tarptautiniuose santykiuose. Šios organizacijos aktyviai dalyvauja ideologinėje ir politinėje kovoje. Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų negalima būtų įsivaizduoti be joms būdingų ir reikalingų institutų, jų kompetencijos, darbo procedūrų ir t.t.. Teisė, tame tarpe ir tarptautinė,asmeninė turi tiesioginę reikšmę šiose organizacijose. Todėl vienu iš svarbiausių mokslo, kuris tiria šias organizacijas, dalių yra teisė. Buvo tiriamas šių organizacijų poveikis tarptautinei teisei, jų struktūrų charakteristikos, priimami sprendimai. Mokslas apie tarptautinius santykius, paliečiant ir tarptautinių organizacijų problemas, tiria jų įtaką išorinei politikai ir santykius tarp valstybių, tarptautinės visuomenės nuomonę, tarptautinių organizacijų vaidmenį tarpvalstybiniuose santykiuose. Neretai tarptautinių organizacijų veikla padeda suteikti informacijos apie atskiras valstybes. Tarptautinių organizacijų specifika tame, kad yra būtinybė formuluoti bendrus veiklos principus įvairioms tarptautinėms organizacijoms, kurie tiktų valstybėms su skirtinga socialine struktūra ir t.t.. Kartais tarptautinėse organizacijose yra neatsižvelgiama į visų narių nuomonę ir klausimas išsprendžiamas stipriosios narės naudai. Pabandysime suformuluoti pagrindinius kriterijus, kuriais galime apibūdinti tarptautinę organizaciją. Taigi, tarptautinė organizacija-tai tarptautinių santykių stabili forma, kuomet yra įtraukiamos bent trys šalys , tarpusavyje aptarusios bendrus tikslus, veiklos kompetenciją, savo institucijas, o taip pat ir kitus organizacinius klausimus (įstatus, narystę, darbotvarkę, sprendimų priėmimą ir kt.). Bet kokios tarptautinės organizacijos tikslai ir veikla turi atitikti visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus. Labai retai pasitaiko organizacijų, kurios savo sudėtyje turi tik du narius. Pagrindas, kodėl tokia organizacija egzistuoja yra dvišalis susitarimas. Jeigu yra numatytas nuolatinės tarptautinės organizacijos sukūrimas su visomis jai priklausančiomis institucijomis, nėra jokio pagrindo laikyti tokią organizaciją netinkama. Pavyzdžiui, TSRS ir Mongolijos dvišalis susitarimas, pasirašytas 1930 m.; Tarptautinė Reino Komisija nuo 1871 m. iki 1918 m. buvo iš dviejų narių: Vokietijos ir Nyderlandų. Tarptautinės organizacijos tikslus gali įgyvendinti keletas šalių. Mokslininkų R.Rigso ir D.Plano nuomone, tarptautnę organizaciją dėl jos atliekamų funkcijų, galima prilyginti valstybei. Valstybės ir pačios didelę reikšmę teikia tarptautinėms organizacijoms. Tačiau prieš tai paminėtas tarptautinės organizacijos palyginimas su valstybe turi ir tam tikrų prieštaravimų, kadangi šalis turi suverenitetą, teritoriją, gyventojus ir t.t.. To negali turėti tarptautinė organizacija, kuri yra tik tarptautinių santykių forma. Galima paminėti ir kitas mintis apie tarptautinę organizaciją: anglas G.Brajerlis yra pasakęs: “Tarptautinė organizacija-tai sąjunga, turinti bendras institucijas ir to pasekoje sudaranti nutarimus.” M.Chadsonas: “Tai organizmas, sukurtas tam tikro skaičiaus valstybių ir turintis nuolatines institucijas, kurios turi įgaliojimus veikti jų kompetenciją atitinkančioje srityje.” amerikietis A.Rozenbergas: “Tai pastovi sudėtinga socialinių tarpusavio veiksmų, kurie įgyvendinami už tautinių valstybės ribų, sistema, jungianti mažiausiai tris šalis.” Tarptautinių organizacijų klasifikacija Kadangi dauguma tarptautinių organizacijų apsunkina jų tyrinėjimą, tai organizacijos yra klasifikuojamos. Klasifikacija reikalinga ir todėl, kad organizacijas galime suskirstyti į grupes, nes dauguma jų turi panašių bruožų. Tarptautinei Asociacijų Sąjungai prireikė daugiau nei 20 metų, kad įvesti šioje srityje šiokią tokią tvarką, t.y., sudaryti sąrašus ir suskirstyti į kategorijas visas daugiau ar mažiau žinomas vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas, kurios atitinka bent minimalius tarptautinei organizacijai būdingus bruožus. Įvertindamas tarptautinių organizacijų klasifikavimo sunkumus, amerikietis K.Igltonas rašė: “Klasifikuoti tarptautines organizacijas beveik neįmanoma: tai taip pat sunku, kaip ir klasifikuoti smiltis pajūryje.”. Klasifikuoti yra sunku ne dėl to, kad organizacijų yra daug, tačiau dėl to, kad klasifikuoti galima pagal daugelį kriterijų. Taigi, į organizaciją galima žiūrėti iš keleto taškų: laikina ji ar pastovi, specializuota ar universali ir t.t.. Todėl svarbu turėti pagrindinius klasifikacijos kriterijus, kurių dėka ji lengvesnė. Tarptautinių organizacijų klasifikacija visų pirma siūlo atsižvelgti į lygiateisiškumo kriterijų. Visoms organizacijoms turėtų būti būdinga jų veiklos kryptingumas: siekimas tarptautinio bendradarbiavimo (tarpvyriausybinio ir ne, įvairiose srityse). Būdingi turėtų būti ir veiklos principai, nepriklausomai nuo organizacijos struktūros, t.y., turėtų būti lygiateisiškumas tarp tarpvalstybinių ir nevyriausybinių organizacijų, o taip pat laikymasis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių principų. Šie reikalavimai yra skirti tam, kad užtikrinti taikos palaikymą ir tarptautinį saugumą, bendradarbiavimo vystymąsi. Tačiau egzistuoja daug organizacijų, kurios niekaip neatitinka šių kriterijų. Tai dažniausiai yra kariniai blokai. Taigi, klasifikacijos schemoje reikia atitinkamai išskirti ir šias organizacijas. Toliau reikėtų paminėti narystės kriterijų. Šiuo atžvilgiu organizacijos skirstomos į dvi pagrindines grupes: tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos. Pirmųjų narėmis gali būti valstybės, vyriausybės arba jų atstovai, antrųjų narėmis gali būti tautinės nevyriausybinės organizacijos, atskiri asmenys, o kai kada ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Tarptautinių organizacijų dalinimas į grupes pagal narystės kriterijų, neretai yra sutartinis. Egzistuoja organizacijos, kurias galima priskirti ir vienai, ir kitai grupei, kadangi jos turi maišytą narystę. Tai reiškia, kad vienos organizacijos gali jungti vyriausybes arba valstybes, kitos—tiktai tautines organizacijas arba atskirus asmenis, na o trečios savo sudėtyje gali turėti ir vienokių ir kitokių narių. Kartais į jas įeina tarptautinės organizacijos, dažniausiai to regiono, tuo pačiu metu esančios ir kitos organizacijos narėmis. Tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų grupę, savo ruožtu, galima suskirstyti smulkiau pagal įvairius kriterijus: socialinius—politinius ir formalius. Atsižvelgiant į socialinį—politinį kriterijų, galime išskirti tokias organizacijas: tarpvalstybinės socialistinių šalių organizacijos; tarpvalstybinės besivystančių šalių organizacijos; tarpvalstybinės organizacijos, į kurių sudėtį įeina skirtingų socialinių blokų šalys; tarpvalstybinės kapitalistinių šalių organizacijos. Svarbiausią vietą tarp tarptautinių organizacijų šiuo metu užima Jungtinės Tautos, kurios iki 1994 m. jungė 185 šalis. Daugelis kitų organizacijų yra vienaip ar kitaip susiję su pastarąja arba jos padaliniais. Tarpvalstybinės ir nevyriausybinės organizacijos nėra izoliuotos vienos nuo kitų. Pavyzdžiui, 1974 m. 589 nevyriausybinės organizacijos, oficialiais duomenimis, buvo susijusiossu tarpvyriausybinėmis. Prie tarptautinių nevyriausybinių organizacijų neretai yra priskiriamos ir monopolinio kapitalo organizacijos. Kai kurios iš jų yra susijusios su valstybiniais—monopoliniais susivienijimais, pavyzdžiui, Europos Laisvosios Rinkos Asociacija. Tarptautinė Asociacijų Sąjunga nevyriausybines organizacijas skirsto į 30--35 grupes. Galima paminėti keletą iš jų: politinės, ideologinės, jaunimo, moterų, šeimos ir vaikų apsaugos, mokslinės, spaudos, televizijos ir kitos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų skirstymo kriterijus yra jos charakteris, t.y., laikina ji ar pastovi. Pirmajai grupei priklauso tarptautinės konferencijos, pasitarimai, kongresai ir t.t.. Supratimas, kad viena ar kita organizacija yra laikina—ribotas. Dauguma tarptautinių organizacijų yra sukuriamos 10, 15 arba 20 metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas, jeigu organizacijos įstatuose yra numatyta šį klausimą atitinkanti procedūra. Laikina tarptautinė organizacija yra suprantama kaip tam tikros formos bendradarbiavimas, kuris yra paskaičiuotas neilgam laiko tarpui (dienoms, savaitėms, labai retai mėnesiams). Laikinos tarptautinės organizacijos visada buvo viena iš labiausiai paplitusių bendradarbiavimo formų. Pavyzdžiui, 1966 m. įvyko 2500 įvairių tarptautinių pasitarimų ir konferencijų, kuriose dalyvavo 2 milijonai delegatų. Charakterizuojant labiausiai būdingus šių tarptautinių organizacijų grupės bruožus, reikėtų pasakyti, kad jos turi tam tikrus tikslus, t.y., yra klasifikuojamos pagal savo pobūdį: taikos, politinės, ekonominės, diplomatinės, mišrios konferencijos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijus yra jų skirstymas pagal veiklos sritį. Organizacijas čia galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai priklauso organizacijos, kurios turi pakankamai platų klausimų ratą: politinio, ekonominio, socialinio bendradarbiavimo. Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos. Antroji turi specialią kompetenciją, apribotą pakankamai siauru ratu bendradarbiavimo klausimų. Organizacijos yra skirstomos ir pagal geografinį kriterijų. Yra pasaulinės organizacijos (universalios), kurios apima daugumą valstybių (Jungtinės Tautos, Tarptautinė Sveikatos Apsaugos Organizacija). Antrai grupei priklauso regioninės organizacijos, apjungiančios valstybes, kurios priklauso tam tikram geografiniam rajonui. Pastarųjų skaičius yra pakankamai žymus: pavyzdžiui, 1974 m. joms priklauso 80 procentų tarpvalstybinių ir 50 procentų nevyriausybinių organizacijų. Tokie yra pagrindiniai tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijai. Tuomet galime pateikti klasifikavimo schemą: 1. Tarptautinės tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės socialistinių šalių organizacijos. B. Tarptautinės besivystančių šalių organizacijos. C. Tarptautinės organizacijos, kurių sudėtyje yra šalys, turinčios skirtingą socialinę struktūrą: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijo;. b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. D. Tarptautinės kapitalistinių šalių organizacijos: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijos; b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. 2. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės demokratinės nevyriausybinės organizacijos. B. Kitos tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: a) socialinės—politinės ir ideologinės; b) mokslinės; c) moterų, šeimos ir vaikų apsaugos; d) jaunimo, švietimo; e) sportinės, turistinės; f) ekonominės, prekybos ir transporto; g) sveikatos apsaugos; h) kultūros, meno, spaudos, televizijos,radijo; i) religijos; Tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos Šių organizacijų reikšmė, visų pirma, priklauso nuo to, kiek valstybių ir vyriausybių jos apjungia, bei nuo jų sprendžiamų klausimų. Įstojimas į tarptautinę organizaciją daugumoje valstybių yra traktuojamas kaip vienas iš pagrindinių užsienio politikos klausimų. Savo ruožtu, įstojusi į organizaciją, valstybė ar vyriausybė prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Tarptautinių organizacijų kūrimasis vyksta todėl, kad valstybės ar vyriausybės stengiasi drauge spręsti iškilusias problemas. Amžiaus pradžioje susikūrusios tarptautinės organizacijos buvo vienalytės, t.y., jų narėmis tapdavo vienodos socialinės struktūros šalys. Organizacijos tuo metu buvo reikalingos išspręsti tik kai kuriuos tarptautinius klausimus arba buvo kaip papildoma priemonė politiniame bendradarbiavime. Po 1917 metų padėtis šiek tiek pasikeitė. Pradėjo atsirasti organizacijos, turinčios pakankamai didelę kompetenciją daugelyje sričių, kas buvo labai svarbu bandradarbiaujant valstybėms. Tarpvalstybinės organizacijos yra charakterizuojamos taip: tai turinčios pastovią formą ir, dažniausiai, pastovų skaičių suverenių valstybių, organizacijos, kurios yra sukurtos susitarimo dėka. Susitarime yra numatomi tikslai ir principai, nepažeidžiantys tarptautinės teisės. Organizacija yra pilnateisė tik tuomet, kai jos organizaciniai pagrindai, struktūra ir veikla atitinka anksčiau minėtus tarptautinės teisės principus. Visų tarptautinių organizacijų struktūra yra, galima sakyti, stereotipiška. Didžiausią kompetenciją turi institucijos, kurios yra sudarytos iš visų šalių—narių atstovų ir sušaukiamos į numatytas periodiškas sesijas arba konferencijas. Ši pagrindinė institucija dažniausiai formuoja kitas, jai pavaldžias institucijas, kurios apsiriboja veikla tam tikroje srityje. Dauguma tarptautinių tarpvalstybinių organizacijų turi savo vykdomąją instituciją, kurios juridinė galia dažniausiai būna pakankamai didelė, ir paskiria vadovą arba generalinį sekretorių, kuris ir atsakingas už vykdomąsias funkcijas ir vadovauja tarnautojams. Valstybė, įstodama į tarptautinę organizaciją, tuo pačiu išreiškia savo sutikimą su tos organizacijos įstatais. Tai patvirtinama tam tikru aktu, kuris ratifikuoja valstybės aukščiausiųjų institucijų sutikimą su organizacijos įstatais ir jų pataisymais. Susitarimuose dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo dažniausiai būna nurodomas jos egzistavimo laikotarpis. Yra žinoma daug atvejų, kuomet susitarimai nebūna nutraukiami, tačiau organizacija pradeda egzistuoti jau nauju pavadinimu arba pasikeičia jos struktūra, kompetencija. Visa eilė organizacijų paprasčiausiai nustoja egzistuoti po to, kai yra pasiekiami užsibrėžti tikslai. Vienas iš būdingiausių tokių organizacijų bruožų yra tas, kad šie susitarimai dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo lieka atviri, t.y., visos norinčios prisijungti valstybės yra priimamos. Daugumos organizacijų įstatuose natgi yra numatytas šalies—narės išstojimas iš organizacijos jai pageidaujant. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra visų pripažintas principas apie šalies—narės išsaugotą suverenitetą. Tarptautinis valstybių bendradarbiavimas yra neįmanomas be nuolaidų ir kompromisų. Tarptautinės organizacijos institucijų struktūra ir kompetencija turi tarptautinį charakterį: vykdomosios institucijos turi tarnauti visų valstybių interesams, neatiduodant pirmenybės kokiai nors šalių grupei. Dauguma tarptautinių organizacijų turi pakankamai didelį ratą taisyklių, kuris yra vadinamas “vidine teise”. Šios taisyklės vienaip ar kitaip apibūdina organizacijos vidinį gyvenimą. Visų organizacijų “vidinės teisės” yra panašios viena į kitą, kadangi tai tėra modifikuotas Jungtinių Tautų modelis. Ši teisė turi atitikti demokratinius reikalavimus ir užtikrinti organizacijos ir jos padalinių efektingą darbą. Paminėti galime keletą klausimų, susijusių su “vidine teise”. Svarbų vaidmenį organizacijos veikloje vaidina procedūros, kurios yra sukuriamos valdančiųjų institucijų ir turi didelę politinę ir ekonominę galią. Šios procedūros numato organizacijos veiklą daugeliu klausimų: balsavimo tvarka, pagrindinių ir pagalbinių institucijų veikla ir kt.. Skirtingai nuo laikinų konferencijų, tarptautinių organizacijų “vidinė teisė” yra pakankamai pastovi. Praktikoje dažnai naudojama teisė, kuri leidžia, esant reikalui, sudaryti papildomas institucijas (vieno ar kito klausimo nagrinėjimui reikalingus komitetus, administracines institucijas). Tokių padalinių kompetencija yra apribota juos sukūrusios institucijos nustatytomis funkcijomis. Kiti jų nutarimai gali turėti reikšmės tik jų pačių veiklai. Didelę reikšmę “vidinėje teisėje” užima taisyklės, apibrėžiančios tarnautojų statusą. Tai reikalinga norint užtikrinti efektingą organizacijos darbą, apibrėžti konkrečias tarnautojų pareigas ir sudaryti jiems geras darbo sąlygas. Visa tai būna patvirtinta specialiais dokumentais. Skirtingose organizacijose tarnautojų privilegijos gali skirtis. Daugeliu atvejų organizacijų “vidinė teisė” persipina su jų “išorine teise”. Pastarąja yra išreiškiama organizacijos vieta ir statusas, jos ryšys su valstybinėmis arba kitomis, tame tarpe ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Daug tokių dokumentų yra bendri, t.y., vienodi visose organizacijose, ir jais dažniausiai išreiškiamas tarptautinis bendradarbiavimas. Nevyriausybinės organizacijos Vienas iš būdingiausių nevyriausybinių organizacijų bruožų tas, kad jos yra viešos ir apie jų veiklą galima lengvai sužinoti. Savo populiarumą šios organizacijos didina rengdamos įvairius forumus, press—konferencijas, spausdindaami informaciją laikraščiuose, leisdami brošiūras ir knygas. Vienas iš bruožų, kuris atskiria nevyriausybinę organizaciją nuo tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės, yra tas, kad pirmoji neturi oficialios atstovybės. Nevyriausybinė organizacija yra laikoma tarptautine, jeigu jinai turi atstovybes bent trijose pasaulio šalyse. Šios organizacijos turi pakankamai daug galios paveiktitarptautinę arba atskirų valstybių politiką. Pavyzdžiui, didelę reikšmę turėjo Pirmasis pasaulinis taikos šalininkų kongresas ir kt.. Konsultaciniai ryšiai tarp nevyriausybinių ir tarpvyriausybinių organizacijų. Pirmasis bandymas buvo tuomet, kai Tautų Lyga bandė vadovauti ne tik tarpvalstybinėms, bet nevyriausybinėms organizacijoms. Tautų Lygos statute netgi buvo straipsnis, numatantis visa tai. Tačiau šiuo klausimu Tautų Lyga nieko nelaimėjo. Vietoj šios organizacijos įkūrus Jungtines Tautas, daugelis nevyriausybinių organizacijų su ja norėjo turėti tik tokius ryšius, kad galėtų įtakoti Jungtinių Tautų politiką taikos ir savo egzistavimo klausimais. Jungtinių Tautų įstatuose tai buvo įrašyta tiktai po konferencijos, vykusios San Franciske. Taigi, Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinys gavo įgaliojimus konsultuotis ir bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, turinčiomis kompetenciją šiose srityse. Po daugelio metų atsirado būtinybė nustatyti arba sudaryti tam tikrus ryšius tarp Jungtinių Tautų padalinių, užsiimančių politikos klausimų nagrinėjimu, ir įvairių nevyriausybinių organizacijų. Pastarųjų tikslai ir užduotys, kuriais ji nori konsultuotis, turi sutapti su tos tarptautinės organizacijos tikslais ir siekiais. Yra išskiriamos trys konsultacinio statuso kategorijos: I, II ir sąrašas tų, nevyriausybinių organizacijų, kurios palaiko ryšius su Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padaliniu, tačiau neturi konsultacinio statuso. Konsultantės statuso gavimas priklauso nuo Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio. Tai nulemia šios institucijos komitetas. Šis komitetas turi teisę konsultantės statusą organizacijai suteikti, laikinai sustabdyti arba ir visai atimti. I karegirijai priklauso nevyriausybinės organizacijos,kurios yra labiausiai susijusios su ekonominiu ir socialiniu gyvenimu jų atstovaujamuose regionuose. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo užregistruota 19. II kategorijai priklauso nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla liečia tik tam tikras Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio kompetencijos sritis. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo 181. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija, turinti konsultantės statusą, gali paskirti savo atstovus dalyvauti atviruose posėdžiuose. Organizacijos, turinčios I ir II kategorijas, gali pateikti raštiškus pareiškimus klausimais, kurie įeina jų kompetencijon. I kategorijos organizacijų atstovai netgi turi teisę pasisakyti Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio posėdžiuose. Vidinė nevyriausybinių organizacijų struktūra, narystė ir finansavimas. Visa tai turi didelę reikšmę apsprendžiant organizacijos vietą ir galimybes. Tai priklauso nuo atitinkamų sąlygų ir regiono, kuriame ši organizacija yra. Atkreipsime dėmesį į nevyriausybinių organizacijų struktūrą, kadangi ji leidžia nustatyti tam tikrus kriterijus, kurie apsprendžia šių organizacijų egzistavimo sąlygas. Šiuo atžvilgiu, didelę reikšmę turi organizacijų įstatai. Dauguma iš šių dokumentų bendrais bruožais apibūdina tarpvyriausybinių organizacijų įstatus. Nevyriausybinių organizacijų įstatuose suformuluoti jų tikslai, užduotys, veiklos principai, struktūra ir institucijų kompetencija, priėmimo į organizaciją taisyklės, o kartais ir pašalinimo iš jos sąlygos, sprendimų pateikimo tvarka, rekomendacijos, finansiniai ir kiti klausimai. Šių organizacijų priimami dokumentai turi nepalyginamai mažiau galios, nei dokumentai, priimami vyriausybių. Tačiau daugelis šių organizacijų yra plačiai pripažintos ir sulaukę populiarumo. Pagrindine daugumos nevyriausybinių organizacijų institucija yra viešieji susirinkimai, kurių periodiškumas yra numatomas įstatuose arba kituose dokumentuose. Ši institucija įvairiose organizacijose turi skirtingus pavadinimus: asamblėja, kongresas, konferencija ir t.t.. Vykdomoji institucija arba yra išrenkama tam tikram laikotarpiui pagrindinės institucijos, arba yra sudaroma iš nacionalinių organizacijų atstovų. Neretai organizacija turi keletą vykdomųjų institucijų su skirtingomis kompetencijomis. Jų pavadinimai taip pat gali būti įvairūs: vykdomoji taryba, vykdomasis komitetas, generalinė taryba, vadovų taryba ir kt.. Taip pat yra išrenkami ir atsakingieji asmenys: prezidentas, viceprezidentas, vykdomojo komiteto pirmininkas ir jo pagalbininkai, ir kt.. Didelę reikšmę turi narystė ir finansavimas. Daugumos organizacijų narystė yra stereotipinė: jų narėmis gali būti tautinės organizacijos arba atskiri asmenys, arba ir vieni, ir kiti. Atsižvelgiant į tai, nevyriausybines organizacijas galima suskirstyti į du tipus: susidedančios iš fizinių asmenų ir susidedančios iš nacionalinių nevyriausybinių organizacijų. Pasitaiko ir kitokių tipų. Yra, pavyzdžiui, organizacijos į kurias norint įstoti, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Tai gali būti moterų, religinės ar kitokios organizacijos. Kai kurios iš šių organizacijos neturi fiksuoto savo narių skaičiaus, o tiktai registracinius centrus įvairiuose miestuose ar šalyse. Nevyriausybinės organizacijos biudžetą sudaro nacionalinių organizacijų, atskirų žmonių, fondų, o kartais ir vyriausybinės lėšos. Dauguma organizacijų turi tvirtą ir pastovų biudžetą, kurį tvirtina ir peržiūri anksčiau paminėtos institucijos. Dažnai organizacijos pinigų gauna iš savo leidybinės veiklos, kai kurioms pagalbą suteikia tarpvyriausybinės organizacijos (pvz.: UNESKO). Jungtinių Tautų Organizacija Jungtinių Tautų Organizacijos kūrimasis Jungtinių Tautų Organizaciją dabar sudaro 185 šalys—beveik visos planetos valstybės, oficialiai įsipareigojusios bendradarbiauti, remdamos principus ir siekius, išdėstytus Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijoje. Tai įsipareigojimai panaikinti karą, saugoti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą, draugiškus santykius tarp tautų ir naudoti Organizaciją kaip centrą, padedantį šalims derinti savo veiksmus, kad galėtų įgyvendinti tikslus. Jungtinių Tautų Chartiją parengė 50 vyriausybių atstovai, susirinkę paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d.—birželio 26 d.. Chartija buvo sudaryta remianti spasiūlymais, kuriuos parengė JAV, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos atstovai, susirinkę 1944 m. rugpjūčio—spalio mėn. į pasitarimus Dumbartono Oaks Estate rūmuose, netoli Vašingtono. Jungtinių Tautų Chartiją priėmė ir pasirašė San Francisko konferencijoje dalyvavę 50 valstybių atstovai, o vėliau—ir konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51--oji valstybė—Lenkija. Įkūrus Jungtines Tautas, buvo sudaryta pavyzdžio neturinti žmonijos istorijoje pasaulinė tarptautinio bendradarbiavimo sistema, ir per penkis dešimtmečius šios organizacijos narių skaičius padidėjo trigubai. Tačiau dėl šaltojo karo prireikė daug metų, kol buvo galima visiškai išnaudoti Chartijoje numatytas tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Vis dėlto, net ir tuo laikotarpiu Jungtinės Tautos ir jos agentūros pasiekė nemažai laimėjimų. Jungtinės Tautos suteikė paramą ir pastogę milijonams karo pabėgėlių ir persekiojamųjų. Jos atliko katalizatoriaus vaidmenį šimtams milijonų žmonių išsivaduojant iš kolonijinės priespaudos ir tampant nepriklausomiems ir suvereniems. Stabdydamos karinius veiksmus ir padėdamos spręsti konfliktus, Jungtinės Tautos iki 1992 m. surengė 26 taikos palaikymo operacijas. Jos išplėtė ir susistemino tarptautinę teisę. Jungtinių Tautų Organizacijos struktūra NARYSTĖ Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima jų įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Valstybes į nares priima Generalinė Asamblėja, Saugumo Tarybai jas rekomendavus. Jungtinių Tautų Chartija taip pat numato, jog narės gali būti laikinai arba visiškai pašalintos iš Organizacijos už Chartijos principų pažeidimą, tačiau, oficialiais duomenimis, iki 1995 m. ši priemonė dar nebuvo taikyta. CHARTIJOS PATAISOS Chartijoje gali būti daromos pataisos, už jas balsuojant dviejų trečdalių Generalinės Asamblėjos narių daugumai ir jas ratifikavus dviem trečdaliams Jungtinių Tautų narių balsų. Taip pat ir visoms penkioms nuolatinėms Saugumo Tarybos narėms (JAV, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei, Kinijai, Prancūzijai ir Sovietų Sąjungai). Iki 1995 m. pataisų buvo tiktai trys. OFICIALIOS KALBOS Remiantis Chartija, oficialios Jungtinių Tautų kalbos yra anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba kaip oficiali Generalinės Asamblėjos, Saugumo Tarybos bei Ekonominės ir Socialinės tarybos kalba. PAGRINDINĖS INSTITUCIJOS Yra įsteigtos šešios pagrindinės institucijos: Generalinė Asamblėja. Tai pagrindinė svarstymo institucija. Ją sudaro visų valstybių—narių atstovai, ir kiekvienas iš jų turi vieną balsą. Sprendimai svarbiais klausimais, susijusiais su taika ir saugumu, naujų narių priėmimu ir biudžeto reikalais, priimami dviejų trečdalių balsų dauguma. Sprendimai kitais klausimais priimami paprasta balsų dauguma. Paminėsime keletą iš Generalinės Asamblėjos funkcijų ir įgaliojimų: svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimo, palaikant tarptautinę taiką ir saugumą, principus; skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas, siekiant remti tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą; teikti siūlymus, kaip taikiai išspręsti kiekvieną problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų; rinkti nuolatinius Saugumo Tarybos narius, Ekonominės ir Socialinės tarybos narius; ir kt.. Generalinės Asamblėjos eilinė sesija prasideda kasmet trečiąjį rugsėjo antradienį ir paprastai trunka iki gruodžio vidurio. Prasidedant kiekvienai eilinei sesijai, Asamblėja išrenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir Asamblėjos septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Asamblėja taipogi gali rinktis specialioms sesijoms, pareikalavus Saugumo Tarybai, daugumai Jungtinių Tautų narių ar vienai narei, jeigu dauguma kitų su tuo sutinka. Asamblėja svarstomus klausimus paskirsto savo šešiems pagrindiniams komitetams: • Pirmasis komitetas—nusiginklavimas ir su juo susiję tarptautinio saugumo klausimai. • Antrasis komitetas—ekonomikos ir finansų klausimai. • Trečiasis komitetas—visuomeniniai, humanitariniai ir kultūros klausimai. • Ketvirtasis komitetas—specialusis politinis ir dekolonizacijos klausimai. • Penktasis komitetas—administravimo ir biudžeto klausimai. • Šeštasis komitetas—teisės klausimai. Taip pat yra ir Generalinis komitetas, kurį sudaro Asamblėjos pirmininkas, 21 vicepirmininkas, šešių pagrindinių komitetų pirmininkai ir Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas. Saugumo Taryba. Pagal Chartiją Saugumo Tarybai tenka pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Tarybą sudaro 15 narių: penkios nuolatinės narės—Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija , ir dešimt narių, išrinktų Generalinės Asamblėjos dviejų metų laikotarpiui. Sprendimai darbotvarkės klausimais yra priimami pritariamai balsuojant devynioms iš 15 narių. Sprendimams esminiais klausimais priimti reikia devynių balsų, tarp jų—visų penkių nuolatinių narių pritariančių balsų. Pagal Chartiją, visos Jungtinių Tautų narės sutinka pripažinti ir vykdyti Saugumo Tarybos nutarimus. Kaikurios iš Saugumo Tarybos funkcijų ir įgaliojimų: palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą; rekomenduoti būdus, kaip kilusius ginčus sureguliuoti arba nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; sudarinėti planus, kaip sukurti ginkluotės kontrolės sistemą; paraginti nares imtis ekonominių sankcijų ir kitokių priemonių, išskyrus jėgos panaudojimą, kad būtų galima užkirsti kelią agresijai; rekomenduoti priimti naujas nares; ir kt.. Ekonominė ir Socialinė Taryba. Buvo įsteigta, vadovaujantis Chartija, kaip pagrindinė institucija, skirta koordinuoti Jungtinių Tautų ir specializuotų agentūrų bei institucijų ekonominę ir socialinę veiklą. Taryba turi 54 nares, atliekančias pareigas trejus metus, kasmet išrenkant po 18 naujų narių trejų metų kadencijai. Šioje Taryboje sprendimai priimami paprasta balsų dauguma, kur kiekvienas narys turi vieną balsą. Taryba turi ir savo pagalbines institucijas: devynias funkcines komisijas, keturis nuolatinius komitetus, daug nuolatinių ekspertų institucijų. Kaikurios iš jos funkcijų ir įgaliojimų: būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio ir tarpdalykinio pobūdžio ekonominiai ir socialiniai klausimai; kviesti tarptautines konferencijas ir rengti konvencijų projektus; vesti derybas su specializuotomis agentūromis dėl sutarčių, apibrėžiančių jų santykius su Jungtinėmis Tautomis; konsultuotis su nevyriausybinėmis organizacijomis klausimais, priklausančiais tarybos kompetencijai. Iki 1992 m. taryba konsultavo daugiau nei 1500 nevyriausybinių organizacijų. Globos Taryba. Jos uždavinys yra prižiūrėti, kaip administruojamos globojamosios teritorijos, perduotos globos sistemai. Svarbiausieji tikslai—skatinti šių teritorijų gyventojų pažangą ir jų nuoseklią raidą savivaldos arba nepriklausomybės link. Narių skaičių turėtų sudaryti vienodas tiek administruojančių globojamąsias teritorijas, tiek ir jų neadministruojančių valstybių atstovų skaičius. Dabar ją sudaro tik penkios narės: Jungtinės Valstijos (administruojanti valstybė) ir kitos nuolatinės Saugumo Tarybos narės (Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija). Balsuojama yra paprasta balsų dauguma. Taryba posėdžiauja kasmetinėse sesijose, kurios paprastai vyksta metų viduryje. Prireikus rengiamos nepaprastosios sesijos. Kai kurios funkcijos ir įgaliojimai: turi teisę nagrinėti ir svarstyti administruojančios valdžios pranešimus apie globojamųjų teritorijų tautų politinę, ekonominę, socialinę ir švietimo pažangą; nagrinėti iš globojamųjų teritorijų gaunamas peticijas ir siųsti ten reguliarias ir kitokias specialias misijas. Jungtinių Tautų egzistavimo pradžioje globos sistemai buvo perduota 11 teritorijų. Iki 1975 m. visos jos, išskyrus globojamąją Ramiojo vandenyno salų teritoriją, arba įgijo nepriklausomybę, arba buvo prijungtos prie kaimyninių valstybių ir sudarė nepriklausomas šalis. Tarptautinis Teismas. Tai pagrindinė teisminė Jungtinių Tautų institucija. Jos Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Teismas yra atviras visoms šalims, pripažįstančioms šį Statutą, kutis taikomas visoms Organizacijos narėms. Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba gali paprašyti Teismo išsakyti patariamąją nuomonę kiekvienu teisiniu klausimu, kitos Jungtinių Tautų institucijos ir specializuotos agentūros gali, Generalinei Asamblėjai leidus, prašyti Teismo išsakyti nuomonę teisiniais klausimais, iškylančiais jų veikloje. Teismą sudaro 15 teisėjų, kuriuos renka, balsuodamos nepriklausomai viena nuo kitos, Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba. Jie renkami atsižvelgiant ne į jų pilietybę, bet į kvalifikaciją, ir stengiamasi garantuoti, kad Teisme būtų atstovaujama pagrindinėms pasaulio teisinėms sistemoms. Teismas posėdžiauja Hagoje ir Nyderlanduose. Sekretoriatas. Jį sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Jis aptarnauja kitas Jungtinių Tautų institucijas ir vykdo jų nustatytas programas bei politiką. Jam vadovauja Generalinis sekretorius, kurį penkeriems metams skiria Generalinė Asamblėja Saugumo Tarybos siūlymu. Sekretoriato personalą sudaro daugiau negu 25000 tarnautojų iš daugiau nei 150 šalių.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (31,79 kB)

Ilgametė JAV stambių įmonių ūkinė veikla parodė, kad didinant gamybos mastus, didinant pačias įmones dažnai nepavykdavo pasiekti laukto efekto. Visa eilė atvejų rodo priešingą rezultatą, t.y., kad ji: • tampa sunkiai valdoma ar nebevaldoma; • inertiška; • biurokratiška organizacija; • atsilieka nuo rinkos ir mokslinio techninio progreso; • veda prie ryškaus darbo našumo augimo sumažėjimo ir kitų ekonominių nuostolių. Spartūs technologiniai pokyčiai žymiai sutrumpino produkcijos gyvavimo ciklą ir daugelis stambių įmonių paseno žymiai aukščiau numatytų terminų. Nepalankioje situacijoje atsidūrė stambios tradicinių pramonės šakų įmonės, visa eilė šiuolaikinių gamybų, tame tarpe ir buitinė elektronika. Kai kurie stambių įmonių vadovai teigia, kad šiuo metu netikslinga statyti stambias įmones, nes jos gali pasenti net nebaigus jų statybos. Jie jau 1980m. siūlė uždaryti stambias įmones su surinkimo linijomis, teikdami pirmenybę nedideliems automatizuotiems gamybiniams pajėgumams, kurie gali būti geriau valdomi. Žinoma tai nereiškia, kad nedideles įmones tikslinga kurti visose pramonės šakose.Tačiau visumoje galima išvadą, kad nuolatos yra ieškoma optimalių gamybinių ir valdymo struktūrų atskirų korporacijų viduje, kas atveda prie organizacinių formų įvairovės, grindžiant ir derinant stambią, vidutinę ir smulkią gamybą, didesnį vaidmenį suteikiant mažesnio dydžio įmonėms. 1.2 Didelės ir mažos įmonės hibrido organizavimas Kiekviena iš organizacinių valdymo formų (tiek funkcinė, tiek divizinė, tiek ir matricinė) pasižymi tam tikrais privalumais ir turi tam tikrų trūkumų. Funkcinė organizacinė struktūra efektyvi ir tinkama firmoms, kurios gamina pastovaus ir plataus vartojimo asortimento prekes. Tačiau ji nelabai skatina kūrybą ir naujoves, nelabai greitai prisitaiko prie aplinkos pokyčių, nelinkusi pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Divizinė organizacinė struktūra (pagal skyrius) gali gerai įgyvendinti pagrindinius verslo tikslus ir yra žymiai adaptyvesni už funkcinę. Tačiau laikui bėgant skyriai tampa labai dideli, o dideli skyriai visada kenčia nuo perdaug išaugusių struktūrų. Be to, panašios organizacijos dažnai patenka į centralizuotų ir decentralizuotų operacijų tinklą. Matricinė organizacinė struktūra atsirado kaip atsakas į įvairiapusius reikalavimus, kaip reakcija į perdaug sudėtingas struktūras su daugeliu autonominių skyrių.Tačiau iš kitos pusės, matricinė struktūra dažnai praranda polinkį įsisavinti tai kas naujo ir dažnai labai greitai. Jai esant ypač sunku įgyvendinti centrinės valdžios sprendimus visoje korporacijoje. Be to, ji nuolatos išsigimsta į anarchiją ir tampa biurokratine ir nekūrybinga. Ilgalaikė organizacijos vystymosi kryptis, esant matricinei struktūrai paprastai lieka neapibrėžta. Įvertindami šių organizacinių struktūrų trūkumus, 1980m. žinomi amerikiečių ekonomistai T. Pitersas ir R. Uotermenas pasiūlė hibridinę alternatyvą šioms trims struktūrų formoms, kuri pagal jų nuomonę, turi tenkinti šiuos tris pagrindinius reikalavimus: • efektyvumo reikalavimas verslo politikos pagrindų atžvilgiu; • nuolatinio reguliaraus atsinaujinimo reikalavimas; • profilaktiškumo reikalavimas, kuris užtikrina bent minimalų korporacijos jautrumą pagrindinėms grėsmėms. Organizacijos forma turi būti grindžiama trimis “stulpais” (pagrindais), kurių kiekvienas tenkina vieną iš trijų aukščiau paminėtų reikalavimų. Tam, kad tinkamai reaguoti į efektyvumo reikalavimą, yra “atsparumo stulpas”. 1.pav. parodyta, kad “atsparumo stulpas” grindžiamas kuo paprastesne organizacine forma, siekiant ilgalaikių tikslų. Paprastai organizacinei formai autoriai priskiria specializuotą skyrių konkrečiam produktui. Jų nuomone, organizacinė struktūra pagal “skyrius”, išlieka artimiausioje ateityje geriausia forma. Šie autoriai, palaikydami divizę organizacinę struktūrą aiškina, kad ką bekalbėtų kompanijų vadovai – apie produkto ir aptarnavimo (paslaugų) patrauklumą apie kokybę, apie darbo našumą ir aktyvų personalo įtraukimą – be abejonės, visa tai veda prie jų dėmesio sutelkimo į produktus ar rinkas. Toks požiūris yra paprastesnis, aiškesnis, betarpiškesnis. Antroji “atsparumo stulpo” charakteristika yra vidinė vertybių sistema, kuria tarpusavyje susieti yra korporacijos darbuotojai, kad įgyvendintų organizacijos tikslus. Pirmiausiai išskiriami pagrindiniai tikslai, po to jie detalizuojami į siauresnius, pastarieji dar gali būti smulkinami. Gali būti sudaromas tikslų “medis”, kuris parodo suformuluotų tikslų vienovę. “Perimamumo stulpo” pagrindu yra principas “nedidelis, mažas-puiku”. Esant tokiam požiūriui, mažas traktuojamas kaip būtina adaptyvumo išsaugojimo sąlyga. Dėl to kartais tenka paaukoti ir dalį ekonominio efektyvumo. Tai reiškia, jei išaugo padalinio apimtis, jį reikia skaidyti į naujus.Kitomis šio stulpo charakteristikomis yra tai, kad yra sudaryta ekonominių rodiklių sistema, kuri vertina atskirų padalinių ir korporacijos veiklą visumoje, ir kaip efektyviai panaudojamos korporacijos valdymo aparato atskiros grandys. Kai organizavimo forma paprasta ir nepriklauso nuo gremėzdiškų integruotų sistemų, tai galima išgyventi, panaudojant paprastesnes sistemas ir mažesnį valdymo aparatą. Gremėzdiškas centralizuotas aparatas visumoje naudingas, esant platiems koordinaciniams manevrams. Šiuo atveju, padalinys, skyrius gali prisiimti visas būtinas štabo funkcijas, pavyzdžiui, tiekimas, transportas, kadrų ir finansų valdymas. Trečias stulpas “senų įpročių laužymas” – apima pasiruošimą nuolatinei reorganizacijai, o taip pat reorganizacijai, grindžiamai konkrečių problemų sprendimui atitinkamu laiku. Praktiniu nuolatinės reorganizacijos pavyzdžiu galėtų būti “General Motors” projektinis centras, kuris siekė sumažinti automobilio gabaritus. Čia nuolatinė reorganizacija suprantama : • pasiruošimas nuolat kurti naujus padalinius, skyrius, kai senieji pasidaro per dideli ir per daug biurokratiniai; • pasiruošimas perskirstyti produktų gamybą ar jų asortimentą tarp padalinių (skyrių), tam kad pasinaudoti konkrečiais talentais valdymo srityje arba rinkos pertvarkyme; • sugebėjimas pritraukti talentus ir apjungti juos į projektines grupes, kurios sukuriamos pagrindinėm organizacinėm problemom spręsti, ar pagrindinei organizacinei funkcijai vykdyti, visada su ta sąlyga, kad toks skyrimas ( subūrimas) yra laikinas; • bendras pasiruošimas, esant reikalui reorganizuoti ir pertvarkyti gamybines ląsteles (tuo pat metu išsaugant nepriekaištingą organizacinę forma). Nuolatinė reorganizacija – tai būdas nugalėti laikinus besikeičiančius sunkumus, nesukuriant gremėzdiškų pastovių integruotų komisijų, kurios teoriškai (bet ne visada praktiškai) reguliuoja bet kurias problemas, pačiais įvairiausiais aspektais. Pateikti trys “stulpai” yra dalis atsakymų į teorinius klausimus, ieškant kelio į organizacinių struktūrų tobulinimą. Praktikoje, šios rekomendacijos pasireiškė 1990m. Ekspertų vertinimu, stambios ateities įmonės susidarys iš dešimties , o gal net ir šimto savarankiškai veikiančių padalinių, skyrių, kurių kiekvienas turės didelį autonomiškumo laipsnį, o veikla bus griežtai nukreipta į tam tikros rūšies produkto rinką, ar į tam tikrą vartotoją. Kai kas tokią organizaciją vadina didelės ir mažos įmonės hibridu. Toks hibridas suderina stambios (didelės) firmos privalumus - priėjimas prie stambaus kapitalo, galimybę didelėms investicijoms į fundamentalius tyrimus , galimybę pritraukti talentingus vadovus, mokslininkus ir inžinierius – su pagrindiniais mažo verslo privalumais – lankstumas, operacijų greitis ir griežtas veiklos kryptingumas. Tokios rūšies reorganizacija vyksta daugelyje stambių radioelektronikos firmų, pvz., “IMB”, “Simens”, “Mikrosoft”, o taip pat stambioje medicinos įrenginių firmoje “Johnson & Johnson”. Taip ši firma, užimanti 34 vietą tarp JAV stambiausių firmų (iš 500) ir apyvartoje turinti 12,4 milijardų dolerių buvo pertvarkyta į firmų tinklą. Į jį įeina 166 mažos nepriklausomos firmos, kurių kiekvienos apyvarta sudaro nuo 100 tūkstančių iki 1 milijono dolerių. Firmos centrinio valdymo aparatą sudaro tik 1,5% (nuo 82’700 dirbančiųjų ) šioje firmoje. Reorganizavimo idėja tame, kad dirbama ir vadovaujama kaip mažoje ar vidutinėje kompanijoje, tačiau firmą išlieka didelė. Statistika patvirtina, kad stambesnės firmos (iki tam tikros ribos), kaip taisyklė yra labiau pelningos (1.1 lentelė). Dar vienas aiškus kaip darbdavio didelių firmų privalumas yra jos stabilumas. Smulkus verslas, nors ir sukuria daug naujų darbo vietų, tačiau dažnai trumpam laikotarpiui. Be to, darbo užmokestis už tą patį darbą didelėse įmonėse vidutiniškai 85% didesnis nei mažose firmose. Visa tai, kalba apie stambių firmų privalumą, tačiau pasikeitimai pasaulio ekonomikoje reikalauja stambių firmų strategijos keitimo, tam, kad išlaikyti savo konkurencingumą. Konkurencijos padidėjimas didina lankstumo, reakcijos greičio svarbą. Tuo tarpu ekonomija, gaunama dėl gamybos, veiklos mastų (ankščiau buvusi pagrindiniu stambių įmonių privalumu) nebetenka tokios reikšmės. Tai paaiškinama tuo, kad gamyba pereina į lanksčias gamybines linijas, kuriose produkcija gaminama žymiai mažesnėmis partijomis, su visomis galimomis modifikacijomis. Didžiulės firmos – konglomeratai, besiverčiantys pačiu įvairiausiu verslu, taip pat dažnai nueina praeitin. Jų valdymo kaštai ir valdymo sudėtingumas dažnai viršija jų privalumus. Diversifikuotų firmų – konglomeratų pelnas vidutiniškai 30 mažesnis, nei firmose su siauresne, vieno tipo rūšies veikla. Firmos tampa mažiau diversifikuotos. Pvz., per 5 metus JAV stambių firmų skaičius su aukštu diversifikacijos laipsniu (veikiančių daugiau kaip 20 pramonės šakų) sumažėjo 37%, kai tuo tarpu firmų skaičius, dirbantis vienoje šakoje išaugo 54%. Be to, tęsiasi decentralizacijos procesas, atskiriant dukterines firmas nuo motininės korporacijos . Būtina pažymėti tris stambių firmų bendrus požymius ateityje: • minimali vertikali integracija; • didelis dėmesys pagrindinei veiklos produkcijai; • didelis dėmesys pagrindiniam vartotojui. Svarbu teisingai įvertinti vertikalios integracijos optimalų lygį. Firmai būtina susikoncentruoti į tokią veiklą, kuri yra pripažinta pagrindine.Visą kitą gali būti padaryta pigiau ir greičiau gretutinėmis firmomis, arba atitinkami padaliniai turi atsiskirti į savarankiškas firmas. Taip pat, amerikiečių ekspertų nuomone svarbu – neišdraskyti centrinio valdymo aparato. Centrinio aparato personalo skaičių turi apspręsti tokios jo vykdomos dvi pagrindinės funkcijos kaip: • firmos kapitalo paskirstymas, • talentingų darbuotojų pritraukimas. Šiuo metu, šiais principais vadovaujasi tokios firmos kaip “Siemens”, “Microsoft”, “Johnson and Johnson” ir kai kurios kitos. Paskirstydama kapitalą firma-štabas turėtų veikti pagal japonų bankų vaidmenį kairietsu sudėtyje, kur jie didžiąja dalimi yra pramoninių kompanijų bendrasavininkiais ir konkrečiai atstovauja jų veiklos finansinę pusę. Vienas iš stambių firmų privalumų yra jų galimybė labiau rizikuoti, staiga padidindama kapitalo įdėjimus į kurią tai savo mažą įmonę. Be teisingo kapitalo paskirstymo centriniam stambios firmos valdymo aparatui svarbu ir tinkamai parinkti skyrių, padalinių vadovus. Stambi firma gali pakviesti talentingus žmones iš viso pasaulio, o jei firmoje dirbs talentingi vadovai, tai jie pritrauks ir kitus talentus. Ir galų gale pats sunkiausias centralizuoto valdymo uždavinys - netrukdyti nepriklausomiems firmos padaliniams, skyriams veikti tikrai savarankiškai. 1.3 Įvairūs firmų susitarimai, siekiant jas didinti (apjungti) Lygiagrečiai su firmų vidaus skaidymu į atskirus savarankiškus padalinius, skyrius daugelis stambių kompanijų aktyviai veikia sudarydamos taip vadinamas stambinimo sutartis. Pvz., nuo 1988 m. iki 1990m. Vakarų Europoje buvo užregistruota 306 sutartys, kuriose dalyvavo 350 firmų (įmonės pirkimas, bendrų įmonių sukūrimas ir kt.), siekiant didinti pramonės kompanijas . Pirmą vietą čia užėmė Anglija, kuriai teko beveik 1/3 šių susitarimų pirkimų. Be to, beveik 2/3 susitarimų sudarė Vakarų Europos firmų pirkimai. Prieš baigiant sukurti vieningą Vakarų Europos rinką, vietinės firmos aktyviai investuoja lėšas už kontinento ribų: jos pirko 63 firmas t.y. tame tarpe 60 JAV, kai tuo tarpu Amerikos firmos už tą patį laikotarpį (1988-1990m.) Europoje pirko tik 8 įmones. Amerikos ir Japonijos pramoninkai per tą patį laikotarpį skyrė pagrinde lėšas čia jau esantiems gamybiniams pajėgumams plėsti. Be šių firmų atviro stambinimo būdų, daug stambių korporacijų pradėjo plačiau taikyti paslėptas koncentravimo formas, pajungdamos sau formaliai savarankiškas smulkias ir vidutines firmas, kurių skaičius gan didelis ir nuolat auga. Iš tokių firmų pirmiausiai išsiskiria taip vadinama kontraktų sistema, kuri pasireiškia kaip ilgalaikiai santykiai tiekimo srityje tarp stambios (vadovaujančios) kompanijos ir daugelio mažų siaurai specializuotų firmų, gaminančių gaminius palyginant nedidelėmis partijomis. Kontraktinė (sutarčių), subkontraktinė (subsutarčių) darbo sistema išvystyta pramonės šakose, kur dominuoja masiniai surinkimo gamybiniai procesai ir ypač būdinga firmoms, kurios gamina tiek konstruktoriniu, tiek ir technologiniu aspektu sudėtingą produkciją. Savotiška netiesioginio korporacijų stambinimo forma yra taip vadinama “frančizės”sistema, kada stambi korporacija sudaro sutartį apie išskirtinę teisę, realizuoti produkciją ar paslaugas jos vardu nedidelėms kompanijoms (veikiančioms ar naujai įkurtoms). Šis ūkininkavimo metodas paplito 1980-1985m. Šia forma net 1800 stambių Amerikos korporacijų tiekė savo prekes. Be to, jas tuo metu aptarnavo 481 tūkst. smulkių įmonių. Tai reiškia, kad vidutiniškai viena stambi korporacija savo veikloje bendradarbiauja su daugiau kaip 206 smulkių firmų. 1.4 Veiklos internacionalizavimas ir naudojamos organizavimo formos Daugianacionalinėmis korporacijomis, kaip taisyklė suprantama kompanijos, turinčios padalinius (ne tik tiekimo) keliose užsienio šalyse. Pelno dalis, gauta užsienio padalinių sąskaita, palyginti gan didelė ir jos finansinė padėtis daugelį atvejų priklauso nuo užsienio įmonių veiklos. Skiriamos trys pagrindinės užsienyje turinčios padalinius korporacijos formos: tarptautiniai padaliniai, globali organizacinė struktūra, matricinė struktūra. 1. Tarptautiniai padaliniai, poskyriai. Kaip taisyklė, tokie padaliniai sukuriami pirmame užsienio padalinių kūrimo etape, kai kuriamos jų bendros struktūros. Užsienio filialų direktoriai atsiskaito prieš generalinį padalinio direktorių, o jis savo ruožtu prieš firmos direktorių. Šio skyriaus viduje, poskyriai gali būti sukurti tiek regiono, tiek produkto, gaminio, daikto principu. Finansavimo ir kontrolės klausymai turi būti sprendžiami skyriaus lygyje, o už gamybą ir marketingą turi atsakyti patys filialai. 2. Globali organizacinė struktūra. Tai antras užsienio firmų integracijos etapas į vieningą firmų struktūrą. Globali struktūra gali būti sukurta pagal daiktą, produktą, regioną, ar mišrų principą. Esant daiktiniam principui, kuriant skyrius (1.2 pav.) ryšių ir kontrolės sistema prasiskverbia nuo apačios iki viršaus pagal hierarchiją. Atskirų produktų padalinių koordinavimas vykdomas centrinės korporacijos valdymo organų, tuo pat metu, kai kurių šalių regiono viduje, galimi neformalūs padalinių tarpusavio santykiai. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms diversifikuotoms daugianacionalinėms korporacijoms, su išvystytais firmų tarpusavio ryšiais, tiekimais, o taip pat daugianacionalinėmis korporacijomis, išleidžiančiomis mokslui imlią ir aukštos technologijos produkciją. Esant regioniniam sudarymo principui (1.3 pav.) regionų vadovai tampa aukštesnio lygio valdininkais, nes atsako prieš centrinę korporacijos valdžią. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms daugianacionalinės korporacijoms, kurios gamina ribotą produkcijos nomenklatūrą, o ne vieno pavadinimo gaminį. Jos turi nedidelę firmos vidaus tiekinių apimtį. Kaip taisyklė, tokių korporacijų išleidžiama produkcija yra skirta specialiai vietinei rinkai. Ryšium su tuo, ypatingą reikšmę įgyja (regioniniai) gamybos marketingo ir aptarnavimo (įsigijus prekę) valdymo organai. Taikant mišrų padalinių sudarymo principą (1.4 pav.) organizacijos globali struktūra apima abu aukščiau paminėtų struktūrų elementus: vienai produkcijos rūšiai – produkto principas, kitoms – regioninės. 1.4 pav. Mišri divizinė valdymo struktūra. 3. Matricinė struktūra. Ši organizacinė struktūra numato tuo pat metu panaudoti korporacijos valdyme abu principus (produkto ir regioninį). Tokiu būdu, kiekvienas vadovas tampa atsakingas prieš aukštesnio lygio vadovą dviem kryptimis – pagal produkto rūšį ir pagal tą šalį (regioną), kuriame yra ta firma (padalinys). Dėka matricinės struktūros universalumo, ji gali būti naudojama daugianacionalinėse korporacijoje, kurios yra bet kurio specializavimosi lygio. Priklausomai nuo organizacinės struktūros, keičiasi planavimo stilius ir forma, siekiant integruoti įvairių padalinių veiklą į vieningą korporacijos veiklą.Taip, korporacijose su globalia regionine struktūra ilgalaikis planavimas pasižymi dideliu decentralizavimo laipsniu, nacionaline (vietine) orientacija, prognozuojant ekonominius rodiklius. Tai atliekama kaip taisyklė, pradedant nuo apačios (žemutinių padalinių) į viršų (aukštesnio lygio padalinius). Padalinių vadovų paruošti planai perduodami į aukštesnį valdymo lygį, kad būtų pataisomi, patikslinami, atsižvelgiant į strateginius korporacijos siekius ir patvirtinami. Kai kada atskiri planai gali būti ir neapjungiami. Planavimas korporacijose su globalia daiktine struktūra, skiriasi savo centralizavimo lygiu, taip pat: planai, paruošti centriniam valdymo organe, perduodami daiktų padaliniams, kur išplatinami nuo aukščiausio valdymo lygio iki žemiausio su konkrečiomis užduotimis jiems (bet kurio lygio padaliniui). Žemutinės grandys dalyvauja pradiniame planavimo etape, kai renkama informacija apie kiekvieno padalinio galimybes. Matricinė ir mažesniu laipsniu, mišri organizacinė struktūra, charakterizuojama intensyviais tarpusavio veiksmais tarp valdymo grandžių tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Tai padeda tiek pasikeisti informacija, tiek ir koordinuoti visų padalinių veiklą. Galima teigti, kad planavimo procesas tokiose korporacijose vyksta abiem kryptim – tiek iš apačios į viršų, tiek iš viršaus į apačią. Planavimo procese dalyvauja tiek regioninės valdymo struktūros, tiek daiktinės, gaminio valdymo struktūros, o planų paruošimas (o paskui jų integracija) vyksta juos aptariant ir suderinant poskyrių (padalinių, skyrių) vadovų grupėse. Daugianacionalinės korporacijos pavyzdžiu, vykdančios aktyvią savo veiklos internacionalizaciją išlieka japonų “NEC” firma, gaminanti puslaidininkinius prietaisus, sistemas ir ryšio priemones ir elektroninę skaičiavimo technika: • 1970-1980 m. “NEC” internacionalizuoja gamybą pagrinde statydama ir įsigydama gaminių surinkimo įmones užsienyje. Kompanija ženkliai aplenkė kitus Japonijos radioelektronikos koncernus, plečiant gamybą ir organizuojant tiriamųjų darbų centrus arti vietinių rinkų ar jose. Ji dar 1978m. JAV įsigijo puslaidininkinių prietaisų ir integralinių schemų gamybos gamyklą, ir tokiu būdu tapo pirmuoju japonišku šių gaminių gamintoju JAV. (Ankščiau “NEC” kompanija organizavo analogišką gamybą Malaizijoje); • Dabartiniu metu užsienyje lygiagrečiai su pramonės įmonėmis, kompanija turi 18 centrų, kurie vykdo tyrimus puslaidininkinėje elektronikoje. 1988m. JAV įkūrė savo mokslinį-tyrimo institutą, kuris vertinamas kaip svarbus mokslinių-tiriamų ir bandymo konstruktorinių darbų internacionalizavimo veiksnys; • 1990m. užsienyje (25 šalyse), kompanija turėjo daugiau kaip 70 dukterinių įmonių ir 25 atstovybines. Kompanijos bendroje pardavimų apimtyje, užsienio filialų dalis sudarė 26%. Užsienio firmoms teko 39% visos kompanijos metinės gamybos apimties ir jis nuolat auga; • Detalių, mazgų ir medžiagų tiekimas firmos viduje iš vienų užsienio filialų kitiems, reguliuojamas pirkimų strateginio planavimo skyriaus pagalba. • Tobulindama valdymą kompanija organizuoja padalinių vadovams seminarus, vadovų ruošimą filialams, padaliniams kitose šalyse(daug dėmesio skiriant kompanijos valdymo strategijai, kai yra decentralizuota gamyba ir pramonės įmonės yra užsienio šalyse); • Svarbiu veiksniu, išlaikant “NEC” kaip vieningą organizaciją yra informacijos pasikeitimo galimybė (tiek technologijos, tiek ekonomikos ir administravimo srityse) tarp štabo, esančio Tokijuje ir jo filialų užsienio šalyse. Kompanija turi vidaus ryšio tinklą, kuris aptarnauja 71 kontorą Japonijoje ir 29 filialus užsienyje. Štabas pastoviai organizuoja telekonferencijas su savo filialais. 1.5 Transnacionalinių korporacijų formavimas Šiuolaikinės transnacionalinės korporacijos (TNK) žymiai skiriasi nuo daugianacionalinių firmų, kurios pasirodė 1960m. Daugianacionalinės kompanijos, ieškodamos pigios darbo jėgos, už savo šalies ribų atidarinėjo gamybines (pagrinde surinkimo) įmones, o mokslinius tyrimo, bandymo, konstruktorinius darbus ir gatavos produkcijos užbaigimą savo šalyje.Tokioms įmonėms vadovavo vieningas firmos centras. TNK charakterizuojamos tuo, kad kitose šalyse sukuria ne tik gamybines įmones, bet ir mokslinio tyrimo institutus, tiekimo ir marketingo skyrius, o taip pat ir tuo, kad firmos filialų vadovavimui skiriami (pritraukiami) atstovai iš įvairių šalių ir tautybių. Dėl to, labiausiai nuo pažangių technologijų centrų nutolusios šalys tampa lygiavertėmis naujausių mokslo ir technikos pasiekimų srityje, lyginant su labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis. Vis rečiau naudojama matricinė valdymo struktūra, kuriai esant regiono vadovas, vadovaujantis visoms regiono įmonėms ir gamybinės firmos vadovas, visumoje atsiskaito prieš aukštesnio firmos lygio vadovą, už suderintą mokslinio-tiriamojo ir bandymo konstruktorinių darbų, gamybos ir kitų darbų planavimą bei organizavimą. Naujomis sąlygomis tokia valdymo sistema kartais vertinama kaip per daug biurokratinė, lėta ir brangi. Firmos pradėjo dažniau suteikti užsienio filialams didesnį savarankiškumą, palikdami centriniams valdymo organams tik strateginių problemų, kadrų ir finansavimo sprendimą. Transnacionalinių korporacijų vadovų nuomone, jų korporacijų privalumai prieš tradicines firmas yra: • Galimybė įveikti prekybinius barjerus. Pvz., Kanados firma “Hozen Telecom”, išleidžianti ryšio priemones, nebūtų turėjusi galimybės eksportuoti įrenginius į Japoniją, nes pagal galiojančius japonų-amerikiečių prekybinius susitarimus, japonai pirmenybę suteikia tiekėjams iš JAV. Tačiau firmos “Hozen Telecom” filialai Šiaurės Karolinoje ir Kalifornijoje pasirodė kaip savarankiškos amerikiečių firmos ir kontraktai buvo gauti; • Galimybė sumažinti, sušvelninti konfliktines situacijas. TNK turi galimybę perkelti savo įmonę į bet kurį pasaulio tašką, jeigu sukelia neigiamą kai kurių judėjimų, partijų reakciją (pvz., ekologinę); • Galimybė įveikti įvairius valstybinius apribojimus firmų veikloje ( pvz., licencijavimo srityje). Taip, susiliejus europietiškai ir amerikietiškai firmoms, leidžia joms pasinaudoti savo teisėmis ir lengvatomis, numatytomis tiek JAV, tiek Europos Sąjungoje; • Galimybė įtraukti į darbo našumo didinimo programų realizavimą profesines sąjungas. Profesinės sąjungos, sunerimusios dėl to, kad įmonė gali būti iškelta į kitą šalį, ne tik neprieštarauja, bet dažnai ir aktyviai dalyvauja ruošiant naujus normatyvus, darbo sąlygų pakeitimus, įvedant naujas technologijas, realizuojant produkcijos kokybės didinimo programas; • Galimybė optimizuoti išlaidas ir pajamas. Kai kurios korporacijos vos ne kasdien keičia produkcijos išleidimo planus visoms savo įmonėms. Nustatę, kad Europoje krenta konkretus jų firmos išleidžiamo gaminio poreikis, ji sumažina tų gaminių gamybą vienoje kurioje nors įmonėje, esančioje Europos šalyje ir padidina kito gaminio gamybos apimtį, kurį ankščiau įveždavo iš JAV. To pasekoje, kiekviena įmonė dirba optimaliu apkrovimu, kas užtikrina pelno augimą bei kaštų mažėjimą; • Galimybė greitai paskleisti ir diegti naujas technologijas įvairiose šalyse. Pvz., dabartiniu metu “Xerox” firma Amerikos rinkai siūlo apie 80modelių kopijavimo mašinų, kurios buvo sukurtos ir pagamintos bendrose “Fuji Xerox” Japonijos įmonėse. Be to, tarptautinis darbo pasidalijimas leidžia sumažinti naujų gaminių kūrimo ir gamybos laiką bei kaštus. Dabartiniu metu daugiausiai transnacionalinių korporacijų sukurta europietiškų firmų, mažiausia – japonų. Tik pastaraisiais metais japonų firmos pradėjo steigti ne tik įmones už savo šalies ribų, bet ir mokslinius- tyrimo centrus. Daugelio atveju, visi sprendimai (net nereikšmingais klausimais) kaip ir ankščiau, priimami centriniuose valdymo organuose, kurie yra Japonijoje. Dažniausiai minimu pavyzdžiu, kai korporacija išauga iki transnacionalinio lygio yra amerikiečių firma “General Electric”. Nuosekliai vykdydama globalizacijos politiką, ši korporaciją sukūrė 22 šalių teritorijoje (neskaitant JAV) mokslinius-tyrimo, gamybinius, tiekimo skyrius, kuriuose dirba apie 17% visų firmos dirbančiųjų ir korporacijos pardavimai užsieniui sudaro ¼ bendroje pardavimų apimtyje. Be filialų, korporacija visose kontinentuose kuria bendras įmones su užsienio firmomis, sudaro techninio bendradarbiavimo, keitimosi licenzijomis sutartimis.

Ekonomika  Konspektai   (25,38 kB)

Pasaulio bankas buvo įkurtas 1944 metais besivystančių šalių ekonomikai skatinti. Pradžioje jo veikloje dalyvavo 44 šalys. Dabar sudėtyje yra net 180 pasaulio šalių. 1992 m. spalio mėn. ir Lietuvos Respublika tapo PB nare. Banką valdo jo akcininkai, bet jie nėra privatūs asmenys, o savarankiškos valstybės. Šalis norinti tapti Pasaulio banko nare, pirmiausia turi įstoti į Tarptautinį valiutos fondą. Todėl banko valdymas priklauso nuo šalies turimų PB akcijų ir kvotos Tarptautiniame valiutos fonde. Didžiausią akcijų skaičių (17 procentų) turi JAV, po jos eina Japonija, Vokietija, Prancūzija ir |Anglija. Įkurtą banką sudarė viena organizacija – Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB). Po to prisijungė dar trys organizacijos: Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymosi asociacija ir daugiašalė investicijų garantijų agentūra. TRPB yra pagrindinė paskolas teikianti organizacija. Šio banko lėšas kaupia ir šalys – banko narės. TRPB dažnai vadinamas Pasaulio banku. Be to lėšos gali būti pritraukiamos jas skolinant iš valiutų rinkos, taip pat iš banko pateikiant paskolas ir darant investicijas. Didesnę savo lėšų dalį bankas sukaupia parduodamas obligacijas ir kitus vertybinius popierius fondams, draudimo korporacijoms, kitiems bankams, taip pat ir individualiems asmenims. Vertybiniai popieriai yra patikimi ir vertinami pasaulyje. Banko investicijų reitingas kapitalo rinkose yra pats aukščiausias, žymimas “A-A-A” (labai patikimas skolininkas). Beje, PB teikia kreditus pačiomis palankiausiomis sąlygomis. Bankas skiria paskolą tiktai gamybos plėtotei. Kiekviena paskola tiekiama šalies vyriausybei. O jei ji suteikiama kokiai nors organizacijai, vyriausybė turi būti jos garantas. Paskola turi būti grąžinta per 15-20 metų. PB taip pat teikia techninę paramą ar konsultantų paslaugas šalims, savo narėms, padėdamas vyriausybėms plėtoti konkrečias ūkio šakas. Tarptautinė vystymosi asociacija (TVA), į kurią įeina 146 valstybės, rūpinasi tomis šalimis, kurių yra mažas kreditabilumas. Ji teikia paskolas be palūkanų pačioms neturtingiausioms pasaulio šalims, kurių metinės pajamos vienam gyventojui tesudaro 765 JAV dolerių arba net mažiau. Lietuva nėra šios organizacijos narė. TVA paskolą reikia grąžinti per 35-40 metų. Lėšos paskoloms gaunamos iš didžiausios Pasaulio banko organizacijos – Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, taip pat iš sugrąžintų TVA paskolų. Tarptautinė finansų korporacija (TFK), kitaip negu Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir Tarptautinė vystymosi asociacija, skolina pinigus be vyriausybės garantijų, bei veikia komerciniais pagrindais. Teikia paskolą tik privačiam sektoriui. TFK, beje, gali dalyvauti kompanijų, kurioms ji skolina pinigus, veikloje dalininkės teisėmis. Pati jauniausia Pasaulio banko organizacijos grupės narė yra Daugiašalė investicijų garantijų agentūra (DIGA). Jos narės yra 95 šalys. Agentūra skatina privačias investicijas besivystančiose šalyse ir apdraudžia jas nuo įvairių rizikos veiksnių, pvz., karo ar turto nacionalizavimo. 2. PAGRINDINĖS PASAULIO BANKO FUNKCIJOS Pasaulio banko paskirtis – kredituoti ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką. Beveik trys ketvirtadaliai visų kasmetinių paskolų tenka įvairių ekonomikos sričių investiciniams projektams (pramonės, transporto, žemės ūkio, energetikos, ryšių), kurių įgyvendinimui reikia, kad skolinanti šalis tarptautinėse rinkose pirktų ir prekes, ir paslaugas, taip pat užsakytų statybos bei montavimo darbus. Likusi paskolų dalis tenka nacionalinėms ekonomikos bei kitokioms reformoms, pavyzdžiui, mokesčių sistemos pertvarkymui, švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos tobulinimui, aplinkos apsaugai ir panašiai. Pasaulio bankas kasmet skiria 20-22 milijardus dolerių kreditų. Jis neskiria lėšų kariniams reikalams, prabangos daiktams, ekologiškai kenksmingoms medžiagoms bei gaminiams. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas duoda paskolas kreditus imti išsigalinčioms imti besivystančioms šalims, kurių vienam gyventojui tenkančios metinės pajamos neviršija 4095 JAV dolerių (perskaičiavus pagal biržose galiojantį nacionalinių valiutų kursą). Šio banko kredito palūkanų norma fiksuota, ji neviršija 0,5 procento vidutinių banko išlaidų, reikalingų kreditinėms lėšoms pirkti. Kreditas, įskaitant ir jo mokėjimo atidėjimą (3–5 metus), duodamas 12-15 metų. Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas. Tarptautinė plėtros asociacija – dukterinė TRPB įmonė – duoda kreditus ypač neturtingoms besivystančioms šalims, neišsigalinčioms grąžinti paskolų Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko nustatytais terminais. Minėta asociacija duoda kreditus palankesnėmis negu TRPB sąlygomis: 35-40 metų laikotarpiui, paskui atidedant mokėjimą dar dešimčiai metų. Tačiau kreditai duodami tik šalių vyriausybėms. Tarptautinė finansinė korporacija teikia finansines (kreditų) ir konsultacines paslaugas besivystančių šalių privačioms įmonėms, nereikalaudama iš jų vyriausybės garantijų, kad paskola bus grąžinta. Tarptautinė investicijų garantijų agentūra duoda su nekomercine rizika susijusias garantijas užsienio investitoriams tais atvejais, kai jie investuoja savo kapitalą į besivystančių šalių, šios agentūros narių, ekonomiką. Kalbant apie pasaulio banką, dažniausiai turima galvoje Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas bei tarptautinė plėtros asociacija. Įprasta šių institucijų neskirti, nes savo darbe jos naudojasi bendru personalu, tais pačiais standartais. Taigi ir toliau bus minimas vienas terminas – Pasaulio bankas. 3. PASAULIO BANKO VALDYMAS Jam vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba (paprastai tai būna šalių finansų ministrai). Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą. Penki didžiausi akcijų savininkai (JAV, Japonija, Vokietija, Prncūzija ir Anglija) skiria po vieną direktorių į valdybą. Kitos šalys susigrupavusios į 18 padalinių. Lietuva, Latvija ir Estija įeina į Šiaurės šalių grupę. Baltijos šalyse yra atidaryta Pasaulio banko atstovybė, kurios centras yra Rygoje. Pasaulio bankui vadovauja prezidentas. Pagal tradiciją jis yra iš Jungtinių Valstijų, renkamas penkeriems metams. Visus praktinius kreditų skyrimo reikalus tvarko Paskolų departamentas. Jame yra šeši skyriai, aptarnaujantys tam tikrus pasaulio regionus: • Ameriką, • Rytų Aziją ir Ramiojo vandenyno baseino šalis, • Pietų Aziją, • Europą ir Centrinę Aziją, • Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką, • Lotynų Ameriką ir Karibų baseino šalis. Kiekviename šių regionų veikia banko skyriai (biurai), kuriuose yra ir draudimo valdybos. 4. LĖŠŲ FORMAVIMAS Banko narių vyriausybės kuria PB kapitalą gana neįprastu būdu. Jos perka PB akcijas, faktiškai sumokėdamos tiktai nedidelę kiekvienos akcijos dalį. Šalis, pirkdama akcijas, tampa banko savininke, pinigai, atiduoti už akcijas, yra kaip įstojimo mokestis. Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai. Bankas paprastai apsidraudžia nuo galimų rizikos veiksnių, kad išsaugotų reputaciją kapitalo rinkoje. Tam jis gali pareikalauti įnešti visą akcijų vertės sumą, jei atsiranda problemų atsiskaitant su kreditoriais. Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso. 5. PASKOLOS GAVIMAS 5.1 Paskolos gavimo būdai Į Pasaulio banką gali kreiptis tik vyriausybės šalių, esančių jo nariais. Tuo tarpu konkrečiu skolininku gali būti ir pati vyriausybė, ir bet kuri vyriausybinė organizacija arba ir privati įmonė, jei ji gauna atitinkamas savo šalies vyriausybės garantijas. Pats paskolos gavimas – ilgai trunkantis (kartais iki dvejų metų) procesas, nes tai susiję su kruopščia projekto bei kitų aplinkybių ekspertize. Ją atlikus, oficialiai deramasi su būsimuoju skolininku, pasirašomas susitarimas. Jame numatomos finansinės sąlygos, PB skiriamų lėšų panaudojimas, planuojami pirkimai, auditas, pelno norma ir pan. Imantis paskolą visiškai atsako už projekto įgyvendinimą. Rengiamos projektams įgyvendinti reikalingų prekių ir paslaugų tarptautinės konkursinės mugės. Jose kasmet sudaroma apie 30 tūkstančių kontraktų. Apie 70 proc. jų tenka prekėms ir įrengimams, apie 20 proc. – statybos bei montavimo darbams ir tam tikroms paslaugoms (pavyzdžiui, gręžiniams, aerofotonuotraukoms, žemėlapiams sudaryti ir pan.), 10 proc. – konsultacinėms paslaugoms. Pasaulio bankas kasmet patvirtina daugiau kaip 200 naujų paskolų, tuo pat metu jau būna į gyvendinama apie 2000 jo finansuojamų projektų. 5.2 Šalys - konkursinių mugių dalyvės Tik šalys – Pasaulio banko narės. Mugėse siūlomos prekės ar paslaugos irgi turi būti iš tų šalių. Kitokių apribojimų dalyvauti tokioje konkursinėje prekyboje nėra. Stambiosios kompanijos, gaunančios generalinį kontraktą, gali sudaryti subkontraktus su mažesnėmis firmomis. Jei pirkinio vertė nedidelė, mugę galima rengti ir paskolą imančioje šalyje. Šitokioje prekyboje taip pat gali dalyvauti ir užsienio šalių firmos. Šioms tarptautinėms projektų įgyvendinimo mugėms reikalingą dokumentaciją rengia paskolą imanti šalis. Ji turi nurodyti visas reikalingų darbų ar paslaugų sąlygas, garantijų rūšis (paprastai skolinantysis avansu apmoka 10-15 proc. kontrakto vertės. O rangovas turi pateikti banko garantijas ar kitokį įsipareigojimą, kad kontraktas bus įvykdytas). Paprastai pretendentas konkursui pateikia banko garantijas, kurios sudaro nuo 1 iki 5 procentų būsimo kontrakto vertės. Tuo tarpu sudarant kontraktą reikalingos gerokai didesnės banko garantijos – 10 procentų kontrakto vertės. Šiuo atveju rangovas gali pasirinkti ir kitą variantą – pirkti Pasaulio banko akcijų (30-50 proc. kontrakto vertės). Konkursinei prekybai pateikiamus dokumentus gali gauti visi, kas tik panorės ir jeigu tai numatyta, sumokės tam tikrą rinkliavos mokestį. Paprastai visa šiai prekybai reikalinga dokumentacija rengiama viena iš tarptautinėje komercinėje praktikoje naudojamų kalbų – anglų, prancūzų ar ispanų. 5.3 Projektas - būtina paskolos gavimo sąlyga Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą. Bankas jį kruopščiai išanalizuoja. Per vienerius metus PB paprastai patvirtina daugiau kaip 200 projektų. Šalies, pageidaujančios gauti paskolą, vyriausybė nurodo prioritetines šakas ar sektorius, kuriems labiausiai reikia paramos. Jei bankas pritaria vyriausybės pageidavimams, prasideda darbas, pagrįstas "šešių pakopų metodika". Oficialiai ši metodika vadinama "Projekto įgyvendinimo ciklu": Pirmasis darbo etapas - projekto apibūdinimas (identifikavimas). Vyriausybė pasiūlo ir apibūdina jį. Išskiriama šaka, kuriai labiausiai reikalingos lėšos. Kartais projektą gali pasiųlyti PB specialistų grupė, ištyrusi kokį nors šalies sektorių. Projektas turi būti parengtas atsižvelgiant į prioritetines ūkio šakas. Pramonei plėtoti skirtas projektas, nors ir labai gerai parengtas, negalės būti sėkmingai įgyvendinamas, jei bus nustatyta, jog projektas žemės ūkiui yra svarbesnis. Aprobuotas projektas įtraukiamas į PB daugiametės paskolos programą. Antrasis etapas yra parengiamasis. Nors PB dažnai teikia konsultacinę paramą, šalis norint gauti paskolą, pati rūpinasi, kad būtų ištirti techniniai, ekonominiai, socialiniai ir ekologiniai sudaromo projekto aspektai. Numatomi ir kiti galimi projekto variantai bei kiekvieno jų įgyvendinimo galimybės, įskaitant išlaidas ir pajamas. Trečias darbo etapas - atestacija - yra svarbesnis PB, o ne šaliai skolininkei. Bankas dar nėra tvirtai apsisprendęs, ar finansuos projektą. Todėl jis pats įvertina jį. Tam tikslui atvyksta specialistų grupė, maždaug 150 misijų. Banko personalo ir konsultantų grupė atlieka techninį, organizacinį, ekonominį ir finansinį tyrimą. Vienas svarbiausių projekto ciklo etapų yra derybos ir projekto pristatymas valdybai. Derybose su skolininku pagrindinė medžiaga yra ataskaita apie projekto atestavimą. Joje yra apibendrintos paskolos suteikimo sąlygos. Prie bendro derybų stalo PB ir šalies, kuriai reikalingas kreditas, atstovai nagrinėja visus klausimus, iškilusius rengiant projektą ir atliekant jo įvertinimą. Visa medžiaga pateikiama tvirtinti Direktorių valdybai. Toliau bankas stebi, kaip projektas įgyvendinamas - tai projekto vykdymo ir kontrolės etapas. Banko personalas skiria per metus maždaug 10 darbo savaičių kiekvieno projekto vykdymo kontrolei. Kitaip nei komerciniai bankai, kurie patvirtina paskolą ir atiduoda ją skolininkui, PB neskiria lėšų tol, kol gauna įrodymus, jog skolininkas išleido pinigus pagal sutartyje nurodytus punktus. Ir paskutinis etapas - galutinis įvertinimas. Jame apžvelgiamas jau atliktas darbas, išaiškinami trūkumai bei klaidos ir nurodomi teigiami rezultatai. Už projekto įvykdymo rezultatų vertinimą atsakingas yra PB Operacijų įvertinimo skyrius. Jis atsiskaito tiesiogiai Direktorių valdybai ir banko prezidentui. 6. PASAULIO BANKAS IR LIETUVA Lietuvos ryšiai su PB užmegzti 1991 m. Lietuvos įstojimo į PB mokestis - apie 629,1 tūkst JAV dolerių ir pasirašytos 846 akcijos. Tuo metu buvo pradėtas įgyvendinti projektas - 60 mln. JAV dolerių vertės Pasaulio banko vadinamoji reabilitacijos paskola Lietuvai. Ji numaytyta pagal sutartį, kuri įsigalioja 1992 m. spalio mėn. PB atliko įmonių ir bankų sektorių analizę, kuria remiantis gauta išvada: įmonėms reikalinga nemaža restruktūrizacija, jei norima pritaikyti jas rinkos ekonomikos sąlygomis. PB numatė pasiūlyti Lietuvai paskolą tokiam projektui įgyvendinti. Šiame projekte numatytos trys dalys: 1. Kreditas, kuris būtų pervestas per atitinkamus Lietuvos komercinius bankus numatytoms įmonėms. PB ir Lietuvos Vyriausybė turi nustatyti paskolos pervedimo būdus ir komercinių bankų bei įmonių atrankos kriterijus. 2. Techninė pagalba, kuri numato padėti privatizuoti arba likviduoti negyvibingas įmones; gyvibingoms įmonėms parengti racionalius biznio planus. 3. Politinis komponentas, kuris patvirtintų Vyriausybės politiką bankų ir įmonių atžvilgiu. Pirmoji projekto dalis numato, kad per Lietuvos centrinį banką paskolos turi patekti į komercinius bankus, o šie jas teikti įmonėms. Antrojoje projekto dalyje Pasaulio banko atstovai siūlė sudaryti nedidelį techninės pagalbos padalinį. Jame dirbtų Ekonomikos ministerijos ir Verslininkų asociacijos darbuotojai. Šis padalinys turėtų pagelbėti įmonėms parengti biznio planus, veiklos perspektyvas ir jas pateikti komerciniams bankams. Tačiau komerciniams bankams sunku nuspręsti, kuriai įmonei duoti paskolą, o kuriai ne. vienas iš galimų sprendimų - vadinamieji bankai dvyniai. Šis būdas plačiai naudojamas kitose šalyse. Pvz. komerciniam bankui (Lietuvoje) surandamas partneris užsienyje. Abu šie bankai nuolat konsultuojasi, užsienio banko ekspertai padeda patarimais. PB reikalavo, kad ši paskola būtų skiriamaprivačioms, o ne valstybinėms įmonėms. Riziką dėl paskolos turi prisiimti komercinis bankas. Dar vienas reikalavimas: pritarimo ar nepritarimo įmonės projektui kriterijus - ar jis numato duoti pelno, nes PB paskola nėra skirta socialiniams tikslams. Trečioje projekto dalyje vadinamasis politinis komponentas numatė, kad Lietuvos Vyriausybės bus prašoma atlikti kai kuriuos pakeitimus ir pritaikyti savo politiką teikti paramai, kurią numato paskolos sąlygos ir projektų įgyvendinimas. Vyriausybei pasiūlyta sustiprinti bankų ir kitų institucijų kontrolę. Anot PB narių, šios priemonės turėtų būti geros pirmiausia Lietuvai, o ne Pasaulio bankui. Politinis komponentas suteikiant paskolą reikalingas tam, kad padėtų Vyriausybei priimti sunkius politinius sprendimus. Tačiau visus finansinius sprendimus turi daryti komerciniai bankai. Tai yra esminis skirtumas tarp rinkos ekonomikos bankų sistemos ir planinės ekonomikos bankų sistemos. Planinėje ekonomikoje bankai yra priemonė įgyvendinti vyriausybės sprendimus. Rinkos ekonomikoje visus sprendimus daro komerciniai bankai. Pasaulio bankas sutiko Lietuvai skirti ilgalaikę paskolą - 17 metų. Paskolą reikės pradėti grąžinti po penkerių metų. Metinės palūkanos gali būti apie 7,5 proc. PB pasisakė už tai, kad Lietuvos komerciniams bankams paskolas įmonės grąžintų per 5-7 metus. PB siekia padėti Lietuvos Vyriausybei įgyvendinti ekonomikos reformos programą. Kartu su šalies Vyriausybe jis numatė keletą veiklos sričių: a) Remti ekonomikos reformos eigą, t.y. palengvinti įgyvendinti makroekonominę politiką bei sistemines ar struktūrines reformas, būtinas ekonomikai stabilizuoti ir gamybai skatinti; b) Padėti sukurti socialinės apsaugos priemones lengvai pažeidžiamoms grupėms bei perorganizuoti jų darbą; c) Padėti sustiprinti ekonomikos valdymo institucijas; d) Remti specifines gamybinių pajėgumų pertvarkymo ar išplėtimo reformas ir didinti investicijas. Lietuvos bendradarbiavimas su PB tęsiasi. Lietuvos vyriausybė derasi su PB dėl galimų paskolų, projekte norinčios dalyvauti įmonės rengia biznio planus. Tačiau Pasaulio bankas paskolas teikia tik atlikus išsamius tyrimus, pateikus biznio planus ir, svarbiausia, gavus Vyriausybės garantijas. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, nes PB dalyvauja tik ilgalaikiuose projektuose. IŠVADOS PB - tai tarptautinė kredito organizacija jungianti keturias tarpusavyje labai glaudžiai susijusias finansines institucijas: Tarptautinę plėtros asociaciją, Tarptautinę finansinę korporaciją, Tarptautinę investicijų garantijų agentūrą, Tarptautinį rekonstrukcijos ir plėtros banką. Pasaulio bankas kredituoja ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką. • Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai. • PB vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba. Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Kiekvienas direktorių atstovauja tam tikrai šalių banko narių grupei. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą. • Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas. • Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso. • Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą, kurį Bankas kruopščiai išanalizuoja.

Ekonomika  Referatai   (34,56 kB)

Mažmeninei prekybai būdinga didžiulė įmonių rūšių įvairovė. Įmonės skiriasi viena nuo kitos dydžiu, realizuojamų prekių asortimentu, pirkėjų aptarnavimu ir kt. Labai dažnai įmonės, vienodos pagal vieną požymį, pavyzdžiui, asortimentą, skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, pirkėjų aptarnavimo forma. Todėl prekybos įmonėms apibūdinti ir nagrinėti neretai taikomas ne klasifikavimo (kai įmonės grupuojamos pagal vieną požymį), o tipologijos (kai įmonės skirstomo remiantis dviem ar daugiau požymių) metodas, vienas ar keli pagrindiniai požymiai derinami su keliais papildomais požymiais. Prekybos įmonių tipai skirstomi remiantis įvairiais požymiais, net antraeiliais. Dažniausi yra šie: prekių asortimentas (papildomi – jo platumas, gilumas), įmonės vieta, aptarnavimo forma, dydis, kainų lygis. Taigi prekybos įmonės tipas apibūdinamas ne tik kiekybiniais (kuriuos galima tiksliai apibrėžti), bet ir kokybiniais požymiais. Todėl kartais neišvengiama subjektyvumo, tam tikrų netikslumų. Nepaisant didžiulės mažmeninės prekybos įmonių rūšių įvairovės, taip pat ir atskirų šalių specifikos, mažmeninės prekybos tinklo struktūra daug kuo panaši, yra bendrų plėtojimosi tendencijų. Bet kurioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje pasitaikančius prekybos įmonių tipus galima sujungti į tokias grupes: 1) mišrių prekių parduotuvės, 2) specializuotos parduotuvės, 3) universalinės parduotuvės ir prekybos namai, 4) supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės, 5) pigesnių prekių parduotuvės, 6) siunčiamosios prekybos įmonės, 7) kilnojamosios prekybos įmonės, 8) filialinės įmonės. Mišrių prekių parduotuvės. Neskaitant išvežiojamosios bei išnešiojamosios prekybos, tai istoriškai anksčiausiai atsiradusios prekybos įmonės. Mišrių prekių parduotuvėse platus, bet negilus kasdieninės bei dažnos paklausos prekių asortimentas (maisto produktai, trikotažas, galanterija, namų apyvokos, ūkinės prekės ir pan.), nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Tokios parduotuvės liko tik kaimuose, taip pat retai gyvenamuose miestų pakraščiuose. Lietuvos kaimuose paplitusi kasdieninės paklausos prekių parduotuvė – būdingas šio tipo įmonės pavyzdys. Šio tipo šiuolaikiniu variantu miestuose galima laikyti JAV paplitusias budinčias (patogias) parduotuves (convienience store). Tai gyventojams patogioje vietoje esanti parduotuvė, kuri prekiauja daugiausia maisto prekėmis 200-300 kv.m prekybos plote. Ji dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Specializuotos parduotuvės atsirado iš mišrių ir pasižymi tuo, kad jų prekių asortimentą sudaro viena ar kelios prekių grupės arba tik dalis tam tikros prekių grupės. Todėl skiriamos siauros specializacijos, specializuotos, kombinuotos, kompleksinės parduotuvės. Specializuojant parduotuves, išryškėjo dvi kryptys: prekinė šakinė ir vartojimo kompleksų. Prekinis šakinis specializavimas remiasi prekių žaliava, jų kilme, gamybos specializavimu, pavyzdžiui, mėsa ir mėsos produktai, audiniai, avalynė, baldai ir t.t. Parduotuvėse, kurios specializuotos pagal vartojimo kompleksus, prekių asortimentas formuojamas remiantis prekių vartojimo, jų paklausos bendrumu, pavyzdžiui, vaikų prekės, kelionės reikmenys, dovanos ir t.t. Nors sparčiai daugėja kitokių prekybos įmonių, specializuotos parduotuvės šiuo metu – labiausiai paplitęs prekybos įmonių tipas. Parduotuvės specializavimas, t.y. jos veiklos apribojimas tam tikros prekių šakos, grupės ar pogrupio prekėmis, leidžia nedideliame prekybos plote pateikti įvairų prekių asortimentą, sudaryti pirkėjui geras prekių pasirinkimo galimybes. Specializuota, ypač siauros specializacijos, parduotuvė gali sėkmingai dirbti tik tada, kai pakankamai didelis jos aptarnavimo rajonas. Kuo asortimentas siauresnis, tuo rajonas turi būti didesnis. Rajono dydis labai priklauso ir nuo parduodamų prekių paklausos dažnumo (pvz., vienodo dydžio duonos ir šilkinių audinių parduotuvių veiklos rajonai labai skirtingi). Parduotuvės asortimentas turi didžiausią įtaką jų išdėstymui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios dažnos paklausos prekėmis, išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, o periodinės ir retos paklausos prekių – centrinėse miestų dalyse, prekybinėse gatvėse, prekybos centruose, t.y. parduotuvių susitelkimo vietose. Specializuotoms parduotuvėms tenka spręsti sudėtingas asortimento formavimo ekonomines problemas. Kuo siauresnis asortimentas, tuo didesnė parduotuvės veiklos rizika, susijusi su galimu paklausos pasikeitimu. Kad būtų įvairus asortimentas, didelės prekių pasirinkimo galimybės specializuotose, ypač siauros specializacijos, parduotuvėse tenka prekiauti ir lėtą apyvartumą turinčiomis prekėmis, o kad jų realizacija nebūtų nuostolinga, reikia didinti antkainį, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus kyla pavojus, kad pirkėją patrauks konkurentas. Todėl, pardavus kai kurias prekes, patiriamas nuostolis, kurį kompensuoti stengiamasi didesniu kitų prekių rentabilumu. Kadangi dauguma specializuotų parduotuvių, ypač nemaisto, taiko tradicinę prekių pardavimo formą, tai labai svarbu konsultuoti pirkėjus, taigi savo ruožtu reikia kvalifikuoto personalo ir nuolat jį mokyti. Prognozuojama, kad tradicinių specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės. Ši prognozė grindžiama tuo, kad tokios didelės prekybos įmonės, kaip prekybos namai, universalinės parduotuvės, supermarketai, pirkėjams sudaro palankesnes sąlygas prekėms įsigyti. Vartotojų apklausa rodo, kad jie labai vertina laisvą prekių pasirinkimą ir savitarną, taip pat tas sąlygas, kurias teikia didelės įmonės, parduodančios daugelį įvairių prekių “po vienu stogu”. Universalinės parduotuvės ir prekybos namai. Universalinės parduotuvės atsirado XIX amžiaus viduryje. Tai pirmosios didelės prekybos įmonės, kuriose pateikiamas platus ir gilus įvairių grupių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys ir paprastai maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, įskaitant kreditą, gausu reklamos. Jos pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu, pirkėjus daugiausia aptarnauja tradicine forma. Pagal Tarptautinės universalinių parduotuvių asociacijos reikalavimus, šių parduotuvių plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,5 tūkst. kv.m. Vidutiniškai jų prekybos plotas JAV – apie 10 tūkst. kv.m., Prancūzijoje – 8 tūkst.kv.m. Tačiau yra parduotuvių, turinčių iki 50 tūkst.kv.m. Didelių universalinių parduotuvių prekių asortimentas – daugiau kaip 2000 tūkst. prekių pavadinimų. Iš pradžių universalinės parduotuvės įsikurdavo miestų centruose, tačiau dėl žemės sklypų stokos ir jų brangumo vėliau joms teko kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, priemiesčių prekybos centruose. Dėl vietų stokos automobilių aikštelėse ir didelės jų sankaupos miestų centruose, čia esančios universalinės parduotuvės ėmė prarasti savo patrauklumą, jų vaidmuo prekių apyvartoje pradėjo mažėti. Pastaraisiais metais universalinės parduotuvės atsisakė pardavinėti labai platų prekių asortimentą ir ėmė tenkintis tokiomis prekių grupėmis, kaip madingi drabužiai, parfumerija, kosmetika, dovanos, poilsio, laisvalaikio prekės. Pirmiausia atsisakoma stambiagabaričių buitinių elektros prietaisų, baldų. Vis plačiau pradedamas taikyti atviras prekių išdėstymas ir savitarna. Šie pakitimai susiję su konkurencija, kurią sukėlė supermarketų atsiradimas ir jų spartus plėtojimasis, nemaisto prekių asortimento plėtimas juose, taip pat atsiradimas tokių supermarketų strategija ir taktika besiremiančių parduotuvių tipų, kaip superparduotuvės, hipermarketai ir kt. Daugelis universalinių parduotuvių atsisakė tradicinio prekinio šakinio skyrių formavimo principo ir perėjo prie asortimento paskirstymo pagal vartojimo kompleksus. Tokia ne tik universalinėms parduotuvėms būdinga asortimento formavimo evoliucija susijusi su pirkėjų elgsenos pasikeitimu: jie pasidarė išrankesni, paklausa – individualesnė. Prie didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių, turinčių senas tradicijas, priklauso ir prekybos namai. Šio tipo parduotuvės prekiauja viena ar keliomis didelėmis prekių grupėmis, daugiausia visomis aprangos prekėmis arba jų dalimi (drabužiais, avalyne), buto apstatymo reikmenimis. Jos skiriasi nuo universalinių parduotuvių tik prekių asortimento platumu. Universalinės parduotuvės pasižymi plačiu ir giliu asortimentu, o prekybos namai – siauru, bet giliu asortimentu. Į prekybos namus galima žiūrėti kaip dideles specializuotas parduotuves (daugiau kaip 1000 kv.m prekybos ploto). Prekybos namai pastaruoju metu susidūrė su panašiomis problemomis, kaip ir universalinės parduotuvės, ir jų veikloje pastebimi panašūs pokyčiai. Supermarketai. Prekybos istorijoje supermarketo, kaip iš principo naujo parduotuvės tipo, atsiradimas itin svarbus. Manoma, kad supermarketai sukėlė prekybos, pirmiausia maisto prekių, revoliuciją. Supermarketas – tai universalaus asortimento maisto prekių ir kasdieninės paklausos nemaisto prekių parduotuvė, turinti ne mažesnį kaip 400 kv.m prekybos plotą ir dirbanti savitarnos principu. Atsiradęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV, jis greit įrodė savo pranašumą, palyginti su kitais maisto prekių parduotuvių tipais, pirmiausia tuo, kad sudarė pirkėjams sąlygas “po vienu stogu”, t.y. vienoje parduotuvėje, įsigyti visas dažniausiai perkamas prekes ir sutaupyti daug laiko. Jis atsirado pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu, todėl jo populiarumui daug reikšmės turėjo mažesnės kainos. Vėliau, kai ekonominė padėtis ir gyvenimas sunormalėjo, gyvenimo lygis pakilo, pasikeitė supermarketų strategija, daugiausia dėmesio skiriam prekių įsigijimo sąlygoms, prekybos procesų modernizavimui. Supermarketus pradėjo steigti didžiosios firmos, kurios ėmė statyti specialius pastatus ir daugiau dėmesio skirti interjerui, reklamai. Tačiau praėjo beveik 20 metų, kol šis pažangus prekybos įmonių tipas atsirado Vakarų Europoje. Pirmieji supermarketai čia pradėjo steigtis tik penktajame dešimtmetyje, o sparčiau – dar po 10 metų, kai buvo sukurtos reikiamos organizacinės-techninės prielaidos ( priekių fasavimas, įpakavimas, specialūs įrengimai ir technika). Šiandien visose Vakarų Europos šalyse supermarketai atlieka svarbų vaidmenį gyventojų aprūpinime maisto prekėmis, nors savo didumu, parametrais ir atsilieka nuo JAV. Pavyzdžiui, JAV vidutinis supermarketo prekybos plotas – 1,7 tūkst.kv.m, o Vakarų Europoje – apie 600 kv.m, vidutinis prekių pavadinimų skaičius – atitinkamai 8 ir 5 tūkst. JAV supermarketuose realizuojama apie 70 proc.visų maistų prekių, o Vakarų Europoje – apie 30 proc. Vakarų Europoje supermarketai iš pradžių atsirado tik didžiuosiuose miestuose, vėliau papilto ir mažesniuose. Jų aptarnavimo spindulys – apie 1000 m, išsidėstę labai įvairiai – pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujuose miestų rajonuose. Daug šio tipo parduotuvių, mūsų krašte vadinamų universaliomis maisto prekių parduotuvėmis (“universamais”), 1971-1990 metais buvo pastatyta ir Lietuvoje, ypač didžiausių miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Visose išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, išryškėjo tendencija supermarketuose vis daugiau pardavinėti nemaisto prekių, universalizuoti jų asortimentą. Tai atvedė prie naujų parduotuvių tipų, įvairiose šalyse pasižyminčių tam tikrais ypatumais, atsiradimo. JAV atsirado superparduotuvės (superstore), Vokietijoje – savitarnos centrai (Verbrauchermarkt) ir savitarnos universalinės parduotuvės (SB-Warenhaus), Prancūzijoje – hipermarketai. Pigesnių prekių parduotuvės (discount stores). Kaip ypatingas prekybos įmonės tipas, šios parduotuvės JAV atsirado ketvirtajame dešimtmetyje. Svarbiausias jose buvo palankių pirkėjams kainų principas – gerai žinomos prekės buvo parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti prekių realizavimo kaštus, o juos sumažinti šioms parduotuvėms padėjo prekybos įmonių steigimas rajonuose, kur nedidelis patalpų nuomos mokestis; paprastas jų interjeras, nebrangių įrengimų panaudojimas; savitarna; pirkėjams teikiamų paslaugų ribojimas; ypatinga asortimento politika, kai į prekių asortimentą įeina tik nebrangios ir greito apyvartumo prekės, ne patys naujausi prekių modeliai, nebemadingos prekės ir pan. Tokia pat kainų politika, kaip šios parduotuvių grupės, ir minėtų savitarnos centrų, savitarnos universalinių parduotuvių ir hipermarketų. Siunčiamosios prekybos įmonės. Šios prekybos įmonės atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Pirmųjų siunčiamos prekybos įmonių asortimentas buvo gana ribotas, paprastai daug mažesnis negu daugelio parduotuvių. Pagrindinis šių įmonių veiklos principas – palengvinti prekių įsigijimą. Pirkėjas turi galimybę namuose, ramioje aplinkoje pasirinkti prekę ir apsispręsti dėl jos pirkimo. Jam nereikia gaišti laiko ir eikvoti pinigų kelionei į parduotuvę. Tačiau šios prekybos trūkumas yra tas, kad pirkėjas prieš pirkdamas negali savo pirkinio apžiūrėti, gauti papildomos informacijos bei konsultacijos. Be to, jam reikia laukti, kol prekę atsiųs. Būtina šios prekybos formos marketingo priemonė yra prekių katalogas, kuriame didelės universalios įmonės nurodo iki 45 tūkst. prekių pavadinimų. Jų spausdinimas, atnaujinimas (paprastai leidžiami du kartus per metus), kainų politika yra specifinės šių įmonių problemos. Jei katalogai siuntinėjami du kartus per metus, tai prekės kainos mažiausiai pusę metų negalima keisti. Neįkalkuliavus kainų padidėjimo, gali atsirasti nuostolių. Šios prekybos įmonės pajamoms nemažos įtakos gali turėti pašto tarifų pasikeitimas. Pastaraisiais metais siunčiamojoje prekyboje aktyvėja naujos ryšių su pirkėjais formos: užuot tradiciškai pateikę užsakymus paštu, pirkėjai paskambina telefonu arba pasinaudoja namuose esančiais personaliniais kompiuteriais. Užsakytas prekes firmos pristato ne paštu, o savo transportu arba per specializuotas transporto firmas. Tokia prekybos forma buvo pavadinta “distancine” prekyba. Prie šios prekybos priskiriama prekyba pagal užsakymus, kai prekės pristatomos į namus, taip pat ir prekyba pagal užsakymus kasdieninės paklausos prekėms – vadinamieji “supermarketai namuose”. Kilnojamoji prekyba. Ji apima įvairius išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos objektus. Tai viena iš ankstyvųjų ir primityviųjų prekybos formų, kurią prieš daugelį metų pradėjo taikyti “kromelnininkai”, arba preknešiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, iš namo į namą. Tačiau ir šiandien ši prekybos forma nepamiršta, ji gerokai modernizuota ir tapo nuolatiniu verslu, kuriuo kai kuriose šalyse verčiasi daug gyventojų. Net JAV yra apie 600 kompanijų, kurios verčiasi vien išnešiojamąja prekyba. Paplitusios ir kitos šios prekybos atmainos. Pavyzdžiui, prekyba gatvėse, kai tam tikroje vietoje, ypač ten, kur didelis pėsčiųjų srautas, tam tikru laiku atvyksta pardavėjai su vežimėliais, prekydėžėmis ir pan. Kita jos atmaina yra vadinamoji skrajojanti prekyba, kuri organizuojama laikinose paklausos susitelkimo vietose, pavyzdžiui, ten, kur vyksta sporto renginiai, masinės šventės ir pan. Filialinės įmonės. Tai vieno tipo parduotuvių (filialų) sistema (grandinė), kuriai vadovaujama iš vieno centro ir todėl ją reikia laikyti viena įmone. Tokias sistemas gali sudaryti įvairaus tipo (specializacijos) parduotuvės (pvz., supermarketai, universalinės parduotuvės). Filialine įmone laikoma tokia, kuri turi ne mažiau kaip 5, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ne mažiau kaip 10 vieno tipo parduotuvių. Yra firmų, kurios turi šimtus parduotuvių. Vakarų Europoje filialinės įmonės daugiausia jungia specializuotas parduotuves. JAV grandininėms (filialinėms) prekybos kompanijoms tenka daugiau kaip vienas trečdalis visos mažmeninės prekių apyvartos. Joms priklauso beveik visos universalinės parduotuvės. Šioms kompanijoms tenka daugiau kaip pusė visos maisto prekių apyvartos, Vokietijoje ši dalis artėja prie trečdalio. Bendras vadovavimas sudaro sąlygas filialinėse įmonėse standartizuoti prekių asortimentą ir technologiją, sudaryti vienodą aprūpinimo prekėmis sistemą, įsigyti pranašumą perkant ir sandėliuojant prekes (pirkti prekes dideliais kiekiais atsieina pigiau, centralizuotas prekių sandėliavimas leidžia optimizuoti prekių atsargas, sumažėja rizika ir prekių laikymo kaštai), efektyviau naudoti reklamą ir skaičiavimo techniką. Be pranašumų, centralizuotas filialų valdymas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, filialas negali greitai prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, nes trukdo griežta valdymo centralizacija. Šį trūkumą mėginama įveikti – filialų vedėjams suteikiam daugiau savarankiškumo. Tačiau tada firmos vadovybei reikia kontroliuoti filialų vadovus. Filialams nustatomi tam tikri planiniai ekonominiai rodikliai – apyvarta, pajamos ir kontroliuojami jų veiklos faktiniai rezultatai. Apžvelgti parduotuvių tipai gali būti savarankiškos, pavienės, nepriklausomos įmonės. Tačiau labi dažnai jos įeina į įvairaus pobūdžio junginius ar susivienijimus. Iš jų paminėtini: • prekybos centrai, • savanoriškos grandys, • jungtinės universalinės parduotuvės, • kooperuotos įmonės (pirkimo kooperatyvai), • frančizų (privilegijų) sistemos. Iš esmės visi šie junginiai yra prekybos įmonių kooperavimosi rezultatas. Prekybos centrai (shopping center). Tai funkciškai ir teritoriškai susijusių prekybos ir paslaugų įmonių kompleksas, išdėstytas viename sklype. Jį reikia skirti nuo natūraliai susiformavusių, miesto centrinėse dalyse iškilusių centrų. Pirmieji prekybos centrai atsirado JAV trečiajame dešimtmetyje. Jie buvo kuriami paprastai už miesto ribų, prie automagistralių susikirtimo, taip pat naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Vakarų Europoje ir kituose žemynuose jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Nors tapo neatskiriamu mažmeninės prekybos tinklo elementu, tačiau nepaplito kaip JAV, kur yra daugiau kaip 28 tūkst. prekybos centrų. Jiems, įvairių autorių duomenimis, tenka nuo trečdalio iki pusės visos mažmeninės prekių apyvartos. Prekybos centras – tai planinga mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonių koncentravimo forma. Atsižvelgiant į aptarnaujamo rajono dydį, paprastai skiriami trijų rangų centrai: vietinis (mikrorajono), kurio dauguma pirkėjų gyvena greta ir jame nusiperka kasdieninės (dažnos) paklausos prekes. Jo aptarnavimo rajone gyvena iki 20 tūkst. žmonių. Tokiame centre yra supermarketas, grupė specializuotų parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis iki 100 tūkst. gyventojų. Jo pagrindas – bent viena universalinė parduotuvė ir supermarketas, kuriuos papildo iki 50 įvairios specializacijos parduotuvių, taip pat grupė paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis teritoriją, kurioje gyvena 100-200 tūkst. žmonių. Iš pradžių pagrindinis objektas būdavo viena didelė universalinė parduotuvė, o vėliau – keletas. Šalia jų – 100 ir daugiau įvairių parduotuvių bei paslaugų įmonių. Didžiuosiuose centruose gali būti nuo kelių iki keliolikos vienodo profilio parduotuvių. Daugelyje tokių centrų parduotuves jungia dengtos galerijos. Atvažiavęs į tokį centrą, pirkėjas praleidžia keletą valandų. Jis gali aplankyti restoraną, kino teatrą, koncertų salę, plaukimo baseiną, dirbtinio ledo čiuožyklą ir pan. Tokiame centre vartotojas gali patenkinti visus prekių ir paslaugų poreikius, įsigyti prekių ir kartu maloniai praleisti laiką. Prekybos centrų statyba rūpinasi didelės nekilnojamojo turto kompanijos, bankai, draudimo firmos, kurios vėliau išnuomoja jų patalpas prekybos įmonėms. JAV prekybos centrų plėtojimasis stabilizavosi, manoma, kad jų skaičius jau pasiekė ribą. Vakarų Europoje prekybos centrai atlieka mažesnį vaidmenį. Jie daugiausia įsikūrė miestų centruose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje 64 proc.visų prekybos centrų yra miestų centruose. Prekybos centrams tenka apie 10 proc.viso parduotuvių prekybos ploto. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ir Lietuvoje didžiųjų miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo pastatyta nemaža vietinės reikšmės prekybos centrų. Prekybos centrai patrauklesni, kai šalia yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios dažniausiai nemokamos. Viena iš prekybos centrų problemų yra prisijungusių prie jo savarankiškų įmonių veiklos koordinavimas. Tuo rūpinasi centro administracija ir nuomininkų sąjunga, kurie organizuoja bendrus renginius – reklamą, parodas, planuoja specialias marketingo priemones, skatinančias prekių realizavimą. Jungtinės universalinės parduotuvės. Tai įvairaus dydžio savarankiškų specializuotų ir siauros specializacijos parduotuvių bei paslaugų įmonių teritorinis ir organizacinis susivienijimas. Tokia parduotuvė, imituojanti universalinę parduotuvę, įsikuria daugeliui parduotuvių susikooperavus į vieną vietą, po vienu stogu, kad galėtų pritraukti pirkėjų ir ekonomiškai efektyviai reikštis rinkoje kaip didelė įmonė. Prekiaujama ir paslaugos teikiamos viename pastate. Kadangi į parduotuves yra bendras įėjimas, tarp atskirų skyrių nėra pertvarų bei atskirų firmų ženklų, lankytojui susidaro vienos įmonės įspūdis. Šios parduotuvės steigiamos paprastai miesto centre, tokioje vietoje, kur galima įrengti pakankamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelę. Brangios statybinės medžiagos, patrauklus išorinis ir vidinis architektūrinis apipavidalinimas, patrauklios reklamos priemonės, patogios poilsio zonos ir pan. sukuria ypatingą atmosferą, tokioje įmonėje lankytis ir įsigyti prekes malonu, įspūdinga, tad pirkėjas tampa nuolatiniu klientu. Šių įmonių sėkmei labai padeda asortimento politika. Sutelkus įvairių šakų prekybos įmones, vartotojui po vienu stogu galima pateikti asortimentą, kuris prilygsta universalinių parduotuvių asortimentui. Įvairus asortimentas būdingas specializuotoms ir siauros specializacijos parduotuvėms, yra šių parduotuvių pranašumas, palyginti su tradicinėmis universalinėmis parduotuvėmis. Specifinė jungtinių universalinių parduotuvių problema – taip suderinti atskirų į ją įeinančių įmonių asortimentą, kad jis atitiktų parduotuvės aptarnaujamo rajono gyventojų paklausos struktūrą ir kartu sudarytų vientisumo įspūdį. Siekiant išsiskirti iš konkuruojančių įmonių, ypač universalinių parduotuvių, taip pat iš kitų kooperuotų prekybos objektų, jungtinėse universalinėse parduotuvėse pirkėjams teikiama labai daug paslaugų (prekės pristatomos į namus, pritaikomi drabužiai, atliekami prekių įrangos ir remonto darbai namuose, prižiūrimi vaikai, yra restoranas ir kt.). Parduotuvė turi savo centrinį valdymo organą, kurio funkcijos yra palaikyti ryšius tarp patalpų nuomininkų, organizuoti įvairias bendras priemones ir pan. Savanoriškos prekybos grandys. Tai vienos ar kelių didmeninės prekybos įmonių bendradarbiavimo su daugeliu mažmeninės prekybos įmonių forma, kuria siekiama bendrai pirkti ir parduoti prekes vartotojams vienos firmos vardu. Toks bendradarbiavimas leidžia didmenininkui užsitikrinti nuolatinius pirkėjus, o mažmenininkams – palankesnėmis kainomis pirkti prekes, gauti pagalbą asortimento formavimo, reklamos, personalo mokymo ir kt. srityse. Šie susivienijimai paprastai kuriami didmeninės prekybos įmonių iniciatyva ir reiškiasi kaip vertikali kooperacija dažniausiai vienoje šakoje (pvz., maisto prekių prekyboje). Tokie susivienijimai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu JAV, o vėliau susikūrė ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Olandijoje). Po Antrojo pasaulinio karo jie paplito ir kitose šalyse, ypač maisto prekių prekyboje. Kooperuotos prekybos įmonės (prekių pirkimo kooperatyvai). Tai mažmeninės prekybos įmonių susivienijimai, kurių tikslas – bendrai pirkti prekes ir kartu plėtoti veiklą. Tokius susivienijimus kuria smulkūs prekybininkai savanoriškais pagrindais, sujungdami dažniausiai vienos specializacijos parduotuves. Jie atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių susikūrę kaip pirkimo kooperatyvai, vėliau jie persitvarkė į vadinamąsias visiško aptarnavimo bendroves (full-service-organization). Šios bendrovės įsteigia centrinį organą, kurio uždavinys – vadovauti visai įmonių grupei. Labai dažnai visos parduotuvės naudojasi vienu firmos vardu. Veiklos planavimas, asortimento politika, prekių pirkimas paprastai pereina centrinio organo žinion, o parduotuvėms lieka tik prekių pardavimo funkcija. Tad išvengiama atsitiktinumo ir stichiškumo, kuris būdingas smulkioms parduotuvėms, suformuojama bendra prekių asortimento politika. Centralizuotas valdymas padeda taupyti išlaidas ir efektyviau ūkininkauti. Pastaruoju metu šalia įprastinių asortimento formavimo ir prekių pirkimo funkcijų centriniai organai imasi ir personalo rengimo bei jo perkvalifikavimo, taip pat įvairių marketingo politiko priemonių įgyvendinimo. Dėl to šie savanoriški susivienijimai vis labiau tampa panašūs į stambias prekybos firmas. Tačiau šis procesas sudėtingas ir prieštaringas. Smulkūs savininkai ne visada linkę lengvai atsisakyti nepriklausomybės, savarankiškumo. Todėl kyla nesutarimų, konfliktų. Kartais tokios įmonės pertvarkomos į akcines bendroves arba pereinama prie frančizo (privilegijų) santykių. Frančizų (privilegijų) sistemos. Tai dviejų juridiškai savarankiškų įmonių bendradarbiavimo kontraktas, kai už tam tikrą atlyginimą viena įmonė perduoda kitai įmonei teisę naudotis savo firmos vardu, realizuoti jos firmines prekes, įsipareigodama teikti pagalbą. Privilegiją teikti gali gamintojas, didmenininkas ir mažmenininkas. Frančizo kontraktai leidžia greitai ir sėkmingai plėtoti įmonės veiklą neįdedant į ją daug kapitalo ir nekuriant filialinės firmos. Frančizo gavėjas tam tikra prasme yra pusiau priklausomas asmuo, kuris į prekybos įmonę įdeda savo kapitalą, už tai frančizo teikėjas perteikia jam savo patirtį ir teikia techninę paramą. Už tai frančizo teikėjas gauna sutartą atlyginimą. Ši bendra schema praktikoje gali būti įvairių formų. Dažnai frančizo teikėjas imasi vadovauti asortimento politikai, prekių aprūpinimui, personalo rengimui ir kt. Kartais frančizo kontraktas labai riboja jos gavėjo teises, tačiau būna ir priešingai – jis gauna didelę autonomiją. Įvairiai gali būti paskirstomas ir gaunamas įmonės pelnas. Praktika rodo, kad įmonės, kurios veikia frančizo pagrindu, rečiau bankrutuoja negu nepriklausomi prekybininkai. Mažos nepriklausomos įmonės paprastai nusigyvena dėl dviejų priežasčių: nepatenkinamo vadovavimo ir finansinių išteklių stokos. Tuo tarpu frančizo teikėjai garantuoja kvalifikuotą vadovavimą, o finansinių išteklių negali stokoti vien dėl to, kad tada su frančizo teikėju niekas nesudarys kontrakto. Frančizo įmonės sėkmė priklauso nuo dviejų veiksnių: pagalbos, kurią teikia frančizo teikėjas, ir iniciatyvumo, gabumų bei suinteresuotumo, kuriuos reiškia jo gavėjas. Žinoma, niekas iš anksto negali garantuoti sėkmės. Tačiau kiekvienu atveju rizika mažesnė, nes frančizo teikėjas yra patyręs verslininkas. Be to, prieš suteikdamas frančizą, jis išsiaiškina, kokie jo gavėjo sugebėjimai.

Ekonomika  Referatai   (18,07 kB)

Viskas prasideda nuo to, kaip skirstomi žmonės ekonominiu požiūriu: į vartotojus ir gamintojus. Žmonės teikiantys paslaugas ir gaminantys prekes- gamintojai; vartotojai- tas prekes perkantys ir naudojantys tas paslaugas. Viskas atrodo paprasta, bet ar iš tikrųjų taip yra? Vėliau prasidėjo nauji dalykai, tokie kaip: išteklių rūšys, paklausa ir pasiūla, alternatyvieji kaštai, ekonomikos sistemos. Buvo ir žinomų dalykų, pvz.: eksportas ir importas. Eksportas- tai šalyje pagamintų prekių išvėžimas į užsienį; o importas- užsienyje pagamintų prekių įsivežimas į šalį. Tarptautiniai mainai gerina žmonių gyvenimą pasauliniu mastu. Pirmasis trimestras praėjo gana ramiai, pažymiai labai neblogi. Gerai, kas toliau? Man sunkiausia buvo suprasti apie rinkos pusiausvyros kaina ir kaip ji kinta: „Rinkos pusiausvyros kaina- tai kaina, už kurią gamintojai sutinka parduoti tam tikrą prekių kiekį, o vartotojai sutinka tą kiekį nupirkti. Jei prekės kaina mažesnė už rinkos kainą susidarys tų prekių stoka. Jei prekės kaina didesnė už rinkos kainą, susidarys šių prekių perteklius. Jei paklausa nesikeičia, o pasiūla mažėja, tai rinkos kaina didėja. Jei paklausa didėja, tai rinkos kaina mažėja. Jei pasiūla nesikeičia, o paklausa mažėja, tai rinkos kaina mažėja. Jei pasiūla nesikeičia, o paklausa didėja, tai rinkos kaina didėja.“ Labai įdomu buvo mokintis apie konkurenciją: tobulioji, oligopolija bei monopolija. Tobulioji konkurencija būna tada, kai daug gamintojų tiekia į rinką panašius produktus. Čia konkurencija pati didžiausia. Tokį verslą pradėti nesunku, nes nereikia daug pradinių lėšų. Dėl didelės konkurencijos pasiekiamas didelis pelnas. Oligopolija yra tada, kai keli stambūs gamintojai tiekia į rinką panašius produktus, čia konkurencija mažesnė nei tobulosios k. rinkoje. Čia verslą pradėti sunku, nes reikia didelių pradinių lėšų. Monopolija yra tada, kai tik vienas gamintojas tiekia į rinką produktą, kuris neturi pakaitalų. Štai ir antrasis trimestras pralėkė! Pagaliau, verslas ir jo ypatumai buvo ganėtinai įdomu. Pradedam nuo verslininko- tai žmogus, kuris nebijodamas imtis rizikos numato gamybinius išteklius, jų perdirbimą į prekę ar paslaugą, numato rinką ir iš viso to siekia uždirbti, o jie galvoja, kad žmogiškosios verslininko savybės yra atkaklumas, iniciatyvumas, komunikabilumas, novatoriškumas(sugebėjimas atrasti, sukurti naujus dalykus arba iš esmės patobulinti senus). „Verslus kuria idėjos, o geros idėjos pritraukia pinigus“- neprireikė daug laiko, kad suprasčiau, ką tai reiškia, bet paskui prasidėjo nauji dalykai, kuriuos jau reikėjo atsiminti: „Verslo organizavimo formos: individualioji( personalinė) įmonė- tai vieno asmens įkurtas ir organizuojamas verslas, kur visa atsakomybė tenka tam asmeniui, pelnas atitenka jam. Ūkinė bendrija- tai keletos asmenų įkurtas ir organizuojamas verslas, kur pradines lėšas surenka tie asmenys, jie visi vienodai turi galių valdyme ir teisiškai vienodai už viską atsako. Uždaroji akcinė bendrovė(UAB)- įsteigia ir pradinį kapitalą surenka grupė asmenų (akcininkų). Akcija- tai dokumentas, liudijantis apie turto dalies bendrovėje turėjimą. Už akciją iš bendrovės pelno yra mokami pinigai- dividendai. Akcininkai išrenka bendrovės valdybą, kuri priima visus valdymo sprendimus ir teisiškai už viską atsako. Valdyba neturi teisės savo nuožiūra paskirstyti bendrovės pelną, tai daro balsuodami akcininkai.“ Vėliau prasidėjo: įplaukos, pelnas, pastovieji, kintantys kaštai, palūkanos, biudžeto struktūra, „rinkos nesėkmės“, valstybės funkcijos, nedarbas ir kita. Taip eina į pabaigą ir trečias trimestras.

Ekonomika  Rašiniai   (5,28 kB)

Gali būti grynasis, tarpinis, galutinis, bendrasis. Tai 1)-ji makroekonominės sistemos rodiklių funkcionavimo grupė. 2)-ji kainų lygis ir skaičiuojami kainų indeksai. 3)-ioji rodiklių grupė- palūkanų norma 4)-ji rodiklių grupė - užimtumo rodikliai. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra skaičiuojamas 3 metodais a) pagal išlaidų srautą b) pagal pajamų srautą c) gamybos požiūriu BMP yra suminė visų pagamintų per metus galutinių prekių ir suteiktų paslaugų rinkos vertė. Pradinė vertė tai kainų skirtumas tarp gamintojo pagaminto produkto vertės ir išlaidų dėl tarpinių prekių įsigyjimo iš kitų firmų.Skaičiuojant pagal išlaidas ( a) metodu) yra sudedamos visos namų ūkio ir firmų išlaidos, o taip pat vyriausybės išlaidos galutinėms prekėms ir paslaugoms pirkti. Bendrasis nacionalinis produktas BNP=С; С- namų ūkių, firmų ir vyriausybės išlaidos. Imas dėmuo: Namų ūkis tai individai, šeimos nekomercinės organizacijos jų funkcijos svarbios ta prasme kad jie ekonomikoje atlieka dvigubą vaidmenį: yra galutinių prekių ir paslaugų pirkėjai ir gamybos veiksnių savininkai. Firma tai ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komercijos pagrindais, teikiantis paslaugas, gaminantis prekes. BNP=С+J; IItras dėmuo: J-investicijos naujų įmonių statybai įrenginių pirkimui gatavų prekių ir atsargų papildymui, gyvenamų namų statybos išlaidos. IIIias dėmuo G- vyriausybė. Tai valstybinių įstaigų bei organizacijų išlaidos vartojimo prekių bei galutinių paslaugų pirkimui, investicijos kelių tiesimui, mokyklų statybai t.t. IV-tas dėmuo NX-grynasis eksportastai šalies eksporto ir importo skirtumas NX=XZ; X-eksportas, Z-importas BNP=C+J+G+NX b) šiuo atveju yra sudedami tokie dydžiai: darbo užmokestis(W), renta arba nuoma(r), palūkanų procentas(i), pelnas(П), amortizacija(De), netiesioginiai mokesčiai(Ti) tai mokesčiai kurios vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms. Šie mokesčiai apima pridėtinės vertės mokesčius, akcizus. Turto ir licenzijų mokesčius. BNP=W+r+i+П+De+Ti c) metodu yra apskaičiuojant yra suskaičiuojama galutinių prekių bei paslaugų suma tokiu būdu iš bendros produkto bei paslaugų kainos visumos yra atimama kaina tarpinio produkto, kuris lieka gamyboje tolesniam perdirbimu. Grynasis produktas gaunamas iš bendrojo produkto atėmus amortizaciją. Tarpinis produktas tai firmų naudojami ištekliai kitų prekių gamybai ar paslaugų teikimui. Bendras vidaus produktas tai produktas sukurtas atitinkamos šalies teritorijoje. BVP=C+J+G+X. Galutinis produktas tai prekės ir paslaugos skirtos galutiniam vartojimui nepaisant kuriam ekonomikos sektoriuje šis vartojimas vyksta. Asmeninės pajamos tai visos atskirų asmenų pajamos uždirbtos ar gautos ir išleistos vartojimui, mokesčių mokėjimui arba sutaupytos. Disponuojamos pajamos likusios vartojimui ir taupymui po mokesčių sumokėjimo, prie šių pajamų yra priskaičiuojami ir mokesčiai iš biudžeto. KAINŲ LYGISbendrasis kainų lygis nusako plačios prekių grupės kainų lygį išmatuojamą pagal kainų indeksą, jis parodo kainų santykį bazinių ir ataskaitinių ir dabartinių. Kind=(Patskai/Pbazin)100%; Skaičiuojami kainų indeksai yra trijų rūšių 1) vartojimo prekių indeksai, 2)gamybinės paskirties prekių kainų indeksai, 3) BNP defliatorius Difl=(BNPnomin/BNPreal)100%; BNPrealtai produktas rodantis tikrąją produkto apimtį. Kainų indeksas yra naudojamas skaičiuojant infliacijos lygį. Infliacija Kind=((PdbarPpraėj)/Ppraėj)100%. Infliacijos kaip reiškinio charakteristika, priežastys, rūšys, jėgos. Infliacija, kaip reiškinys pasireiškia kainų bendru augimu ir piniginių vienetų cirkuliacijoje nuolatiniu gausėjimu. Dėl paklausos ir pasiūlos disbalanso ekonomikoje yra pažeidžiama pusiausvyra, ekonomikoje ir kainos nuolat keičiasi infliacijos sąlygomis jos kyla. (brėž.1) Defliacija yra reiškinys priešingas infliacijai pasireiškiantis kainų mažinimu. Šiuolaikiniame pasaulyje defliacijos reiškiniai yra žinomi, pvz.: TSRS po karo kainos mažėjo. Iš dalies tai susiję su vyriausybės vykdoma specialia kainų priežiūros politika. Pagrinddinės infliacijos priežastys: 1) infliacija yra organiškai būdinga rinkos ekonomikai. 2) 20a. metų įvykęs principinės finansų ir piniginės kreditinės sistemos pertvarkymas 3) Oligopolinės infliacijos formavimasis. Infliacijos rūšys: 1) atvira, kai matom, kad kainos kyla. 2) Paslėpta, kainos nekyla, tačiau tų prekių nėra, nors kainos ir nekyla. Tačiau esant paslėptai infliacijai, ir vykdoma griežta kainų kontrolė, neišvengiamai atsiranda juodoji rinka, o atvira infliacija neišvengiamai iškreipia rinkoje vykstančius procesus. Nežiūrint to, kad kainos yra neproporcingai padidėjusios, vis dėlto atviros infliacijos sąlygomis kaina išlieka kaip signalas rodantis kapitalo įdėjimo sferos pelningumą. Infliacijos tipai (atsižvelgiant į infliacijos tempus). 1)Nuosaiki arba šliaužianti (iki 10%); 2)garopo arba šuoliuojanti, (nuo 20~200%); 3)giper infliacija. 1)tipo infliacija nuosaiki šiuolaikiniame pasaulyje, yra traktuojama beveik kaip normali, dažnai yra teigiama kad ji aktyvina rinkoje vykstančius procesus, tuo tarpu 2)ir3) tipo infliacija turi neigiamą poveikį rinkai ir ekonomikai, tiesiog griaunamąjį, kadangi yra pažeidžiamos visos ūkio proporcijos, taip pat infliacija galima klasifikuot kaip laukiama ir nelaukiama (tikėtina ar ne). Tiek vyriausybė tiek ir valstybė infliacijos sąlygomis sprendžia rimtą makroekonominę problemą-dilemą, ar infliaciją nuslopinti ar prie jos prisitaikyti. Pagrindinės jėgos pasaulyje sukeliančios infliaciją: 1)valstybės monopolija ir atliekami veiksmai vykdant popierinę pinigų emisiją. 2)profsąjungų monopolija nustatanti darbo užmokesčio lygį, 3)stambių firmų monopolizmas. Svarbiausios infliacijos pasekmės: 1) dėl pinigų perkamosios galios smukimo mažėja realus darbo užmokestis, vadinasi smunka bendrasis gyvenimo lygis. 1) vyksta intensyvus turto persiskirstymas, kadangi mažėja pajamos iš darbo vadinasi didėja turto savininko pajamos. 3)dėl infliacijos pasekmių labiausiai nukenčia asmenys turintys fiksuotas pajamas, o laimi asmenys pasiskolinę ir nemažas sumas. Su infliacija yra kovojama vykdant fiskalinę ir monetarinę politika, paprastai yra indeksuojamas darbo užmokestis pagal infliacijos lygį ir mastą, tačiau ši priemonė nėra efektyvi ilgo periodo požiūriu, nes iš esmės darbo užmokesčio indeksacija tik tarnauja, kaip amortizatorius švelninantis socialinius ekonominius prieštaravimus priemonė. 3)-iasis rodiklis palūkanų forma, tai mokestis už pinigus paskolintus ar už gautus kreditus. Pinigai su ekonominiu turiniu yra ypatinga prekė, kuri iš vienos pusės tarnauja, kaip atiskaitymo tarp pirkėjų ir pardavėjų, arba kaip turto kaupimo priemonė. Bet viena iš svarbiausių socialinių ir kartu juridinių pinigų f-jų yra teisė į visuomeninio turto dalį, o tos teisės dydį nusako pinigų kiekis, kurį mes turime, ar laikinai perleidžiam savo nuožiūra. Palūkanų normos rūšių yra labai daug, todėl, kad: a) pati kredito rizika yra labai diferencijuota, priklausanti tirk nuo laikotarpio trukmės b) labai skirtingas norinčių pasiskolinti perkamasis pajėgumas. Palūkanų normos 1)nekilnojamo turto (10~11%); 2)ilgalaikio vartojimo prekėms (15~18%); 3)trumpalaikis kreditas (~36%). Yra skiriama palūkanų nominali ir reali norma. realinominaliinfliac.lygį. Palūkanų normą pirmos eilės reguliuoja centrinis bankas, o jau ją nustato valstybė administraciniu keliu. Ją ima centrinis faktas skolindamas bakams rezervus. 4)užimtumo – rodiklis. Šie rodikliai yra skaičiuojami labai įvairiai, kadangi analizė darbo jėgos panaudojimo galimybių yra atliekama detaliai. Pačiu bendriausiu užimtumo rodikliu yra santykis: suaugusių darbingų gyventojų skaičius su bedarbių skaičiumi. Skaičiuojant įvairius užimtumo rodiklius tokio santykio skaitiklis ir vardiklis gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo to kokio užimtumo ar nedarbingumo aspektą yra norima parodyti. Skaičiavimams yra reikalinga visuomet kaip taisyklė darbo jėgos sąvoka, tai bendras visų galinčių dirbti ir dirbančių bendras skaičius. Tarptautinė nedarbo organizacija skaičiuoja nedarbo normą, tai santykis visų bendradarbių skaičius su darbo jėgos skaičiumi. nedarbo norma=bedarbių skaičius/darbo jėga. Nedarbo rūšys: 1) frikcinis nedarbas 2)struktūrinis nedarbas 3) ciklinis nedarbas. Frikcinis nedarbas atsiranda dėl darbo pasiūlos ir darbo paklausos pokyčio vyksta objektyviai būtinas darbo jėgos judėjimas. Jo metu asmenys laisvanoriškai keičia darbo vietą dėl savo tam tikrų sumetimų. Struktūrinis nedarbas, kai darbo paklausa neatitinka darbo jėgos struktūros. Ciklinis nedarbas atsiranda tada tuomet, kai gamybos apimtis mažėja ir tuo pačiu didėja pretendentų į darbą skaičius. Visiško užimtumo pasiekti praktiškai neįmanoma, todėl, kad yra kalbama apie maksimalų užimtumo lygį. Jį galima pasiekti net esant frikciniam ir struktūriniam nedarbui. Ekonominės sistemos funkcionavimo dinamika: Ekonominis augimas, jo teritorija ir pagrindiniai veiksniai, ekonominė pusiausvyra. Ekonominio augimo ir ekonominės veiklos sąvokos ir tarpusavyje tampriai susijusios tačiau nėra tapatingos. Ekonominis augimas yra sudėtinė ekonominės raidos dalių teigiama jos dalis, kadangi visuomet pasireiškia dar ir ekonominės raidos neigiama dalis, tai yra prekybos kritimo ir nuosmukio dalis (periodas). pagrindiniai ekonominio augimo veiksniai yra: 1) daiktiniai- tai yra žemė įrengimai pastatai 2) nedaiktiniai- kurie savo ruožtu gali būti gyvieji t.y. asmeniniai ir negyvieji idealūs tai yra žinios informacija ir technologija arba pačia bendriausia sąvoka, galima apibūdinti kaip mokslo ir technikos pažanga. Jos įtaka ekonominiam augimui per visą XXa. nuolatos stiprėja, be šių minėtų veiksnių ekonominį augimą stimuliuoja visuotinė visuomenės paklausa, todėl galime visus ekonominio augimo veiksnius dar skirstyti kaip į paklausos veiksnius ir pasiūlos veiksnius. Ekonominis augimas gali būti matuojamas apskaičiuojant bendrą nacionalinį produktą ir jo kiekį tenkantį pvz: 1)gyventojų skaič. atitinkamoje valstybėje b) dirbančiųjų sk. ir reikia palyginti kiek padidėjo. E(BNPbaz/1gyv)(BNP/1gyv) gausis absoliutus ekonominis augimo dydis. Ekonominio augimo teritorijos tiria veiksnius užtikrinančius realaus nacionalinio produkto didėjimą, nagrinėja ekonominio augimo šaltinius ir stengiasi įvertinti ekonominio augimo kaštų dydį, o taip pat numatyti ekonominio augimo ribas. Analizė atliekama kuriant panaudojant įvairius ekonominio augimo moduliu, kuriuose yra priimama dėmesiu visi minėti gamybos veiksniai. Tokie kaip kapitalas darbas, technikos pažanga Ir kt. ekonominio augimo moduliuose kaip instrumentai svarbus vaidmuo tenka gamybos f-ja. 1899 metų pabaigoje amerikiečių ekonomistai Kobas Ir Duglas iki 1923 metų patyrinėję JAV apdirbamąją pramonę. Žiūrėjo kiek kapitalo, kiek darbo valandų ir kokia darbo produkcija. Pasiūlė gamybos fją: Y=KL ir patyrinėję konkrečius atvejus pasiūlė tokią ampyrinę formulę Y=1,01KL; =3/4; =1/4; Ekonominio augimo veiksnių indėlių į BNP prieaugį dėl darbo našumo 68%. Dėl švietimo ir profesinio parengimo 14% dėl gamybos masto ekonomijos 9% Dėl geresnio išteklių pasiskirstymo 8% 1929-1982 JAV visuomenės istorijoj XXa. antroje pusėje buvo labai populiari V Kostau augimo stadijoj teorija. ji išskyrė 5 augimo stadijas kurias įveikė visos šalys. 1. Tradicinės visuomenės.2. Pereinamosios visuomenės. 3. Pakilimo stadija. 4. Kelio į brandą stadija. 5. Masinio vartojimo. 1)Tradicinė visuomenė – tai visuomenė, besinaudojanti primityvia technologija, pagrįsta iki Niutono dėsnio, turint didelius žemės sektorius darbo našumas yra žemas ir visuomenėje įsigalėjusi hierarchinė struktūra. 2)Pereinamosios visuomenės. Jos metu yra sudaromos sąlygos pakilimui, panaudojant paskutinį mokslo žodį žemės ūkyje. Pasireiškia nacionalizmas, kaip atsakas į geriau išsivysčiusių šalių įtaką. Visa tai tampa varomaja jėga. 3)Pakilimo stadijoje ekonomika auga stabiliai ir tokioje visuomenėje atsiranda nors viena pramonės šaka, kurios dėka yra palaikoma ekonomika ir galima vykdyti pramonės pertvarkymą . Šioje stadijoje vyksta visuomenės organizavimas, o investicijų dalis BN produkte padidėja nuo 5 iki 10 proc. 4)Kelio į brandą stadijoje formuojama daugiašakė pramonės struktūra, atsiranda šiuolaikinės šakos- automobilių elektronikos, chemijos, sudėtingų mašinų. Investicijų dalis BMP padidėja iki 20 proc. Ši stadija paprastai trunka 60 metų. 5)Tai aukšto masinio vartojimo visuomenė. Joje keičiasi visa ekonomikos struktūra, paslaugų sferos ir techniškai sudėtingų ilgalaikio vartojimo reikmenų masinės gamybos naudai. Rostou išskiria 1921 metais 6 stadiją – gyvenimo kokybės paieškos stadija. Šalia kokybinio rodiklio dar yra kokybės rodiklis. Tai sudėtingas sintetinis rodiklis. Jis apskaičiuojamas įvertinant net 10 svarbiausių žmogaus gyvenimo sferų. Tokių kaip 1.materialinė gerovė. 2.socialinis stabilumas. 3.ekologinė aplinka. 4.socialinis aprūpinimas. 5.kriminogeninė aplinka. 6.informacijos objektyvumas ir prieinamumas. 7. demografinė situacija. Ekonominė pusiausvyra ekonominio augimo ir ekonominės pusiausvyros ryšys yra sudėtingas. Dielektrinis ir tokios absoliučios ekonominės pusiausvyros gyvenime mes sunkiai aptiksime, todėl kad pati visuomeninė sistema yra labai sudėtinga, apima daug žmogaus veiklos rūšių, todėl laukti ir tikėtis, kad visos visuomenės mastu nusistovės pusiausvyra vienu metu ir visur galima sunkiai tikėtis ir įsivaizduoti. Teoriškai makroekonominė pusiausvyrą galima apibūdinti kaip dalinių pusiausvyrų įvairiuose sferose visumą. Realiau ekonominiame pasaulyje vyksta nuolatinis ekonominio objektyvumo ir tuo pačiu ekonominio augimo svyravimas. Pačią pusiausvyrą galima traktuoti kaip visišką pirkėjų ir pardavėjų norų ir interesų atitikimą, kuriuos nenusistovėjimo požiūriu ir tuo pačiu galima teigti, kad pusiausvyros metu nei pirkėja, nei pardavėjas neturi stimulo keisti savo elgseną. Ekonominės pusiausvyros pagrindiniai veiksniai būtų tokie: 1.visuminė paklausos struktūra ir šis veiksnys visuminė paklausa kartu nusako vieną iš pagrindinių ekonominės pusiausvyros užtikrinimo sąlygų: DvisC+I; C–visuomenės poreikis; Iinvestavimas. Tačiau tai dar nėra visiškas pusiausvyros veiksnių išpildymas. Antram veiksnių formavimui ekonominė pusiausvyra : 2.nacionalinės pajamos ir tuo pačiu santykis, kuriuo visuomenė paskirsto nacionalines pajamas į nacionalinį vartojimą ir santaupas. Šias dvi sąlygas suderinti ar paneigti visuomenine pusiausvyra yra sunku. C+I=C+S, sąlyga, kad investicijos būtų lygios santaupoms yra sunkiai užtikrinama, kadangi praktiškai yra labai sunku . Firmų investavimo planus. tačiau valstybė turi specialius ekonominius administracinius svertus, kurių pagalba gali paveikti investavimo ir taupymo procesus ir tuo pačiu pasiekti tam tikru laipsnių ekonominę pusiausvyrą. (brėž.2) Investicijos priklauso nuo techninės pažangos nuo atskirų šakų raidos perspektyvų ir nuo tų šakų nestabilumo vad.valstybė gali tam tikru laipsniu iliuminuoti investavimo procesą ir užtikrintina nacionalinį pajamų padidinimą. per mokesčių sistemą valstybė gali veikti ir veikia ekonomini aktyvumą, ir jų polių investuoti vadinasi mikroekonominės pusiausvyros užtikrinimas iš esmės reikalautų investicijų kaip sudedamojo pusiausvyros komponento valdymo ir net jų pažabojimo. Multiplikatoriaus efektas ro|dantis kiek kartų padidėjo pusiausvyrą atitinkantys BNP padidėjus investicijoms vienam vienetui m=Y/I; Ekonominio augimo svarbiausi parametrai būtų BNP augimo ir prieaugio derinimui. Ekonominis augimas, jo tempai ir kokybė priklauso nuo visos valstybės ūkio pajėgumo nuo vyriausybės vykdomos ekonominės politikos, kurią sudaro pačių įvairiausių politikos rūšių derinys, tokių kaip: antikrizinė politika, antiinfliacija, monetarinė, fiskalinė politikos, be to ekonominis augimas žymiu laipsniu priklauso ir nuo užsienio ekonomikos ir politinių veiksnių, pvz.:žymesnius naftos kainų padidėjimus, pasaulyje XXa 8-tam deš. iš esmės pakeitė mokslo ir technologijos pažangos prioritetas. Daugelyje valstybių skatina kurti naujas technologijas tampančias energ. ir tuo pačiu neigiamai paveikia kapitalo grąžos dinamiką. Ekonominį augimą priimta vadinti pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimą per tam tikrą laikotarpį. Atskirais atvejais pvz.: krizės metu šio padidėjimo gali nebūti t.y. gali būti lygus arba netgi su minuso ženklu, o tai reiškia, kad gamybos apimtis mažėja. Ekonominį augimą priimta matuoti % absoliutiniais dydžiais ataskaitiniu laikotarpio atžvilgiu vieno produkto gamybos atveju ekonominį augimą galima matuoti fiziniais vienetais. Ekonominio augimo galutinis tikslas yra vartojimas ir jeigu ekon. augimo priemonės ir jo augimo veiksniai yra parinkti tinkamai tai tuomet visuomenė tą tikslą pasiekia.Ekon.augimo klasifikacija galima atlikti pagal įvairius požymius svarbiausi iš jų būtų:1.gamybos veiksnių pasinaudojimo pobūdis 2.pats tempų dydis 1.kiekybiniu požiūriu tai yra ekstensyviai arba didinant jų apimti ir pagaminant daugiau produkcijos, o galima pagaminti daugiau produkcijos naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas, tai yra intensyviai gaminti. Gyvenimas ekstensyvus ir intensyvus ekonominio augimo tipai yra sutinkami tiktai derinyje, kadangi visuomenė negali gaminti naudojamos tiktai ar daugiau ar geresnių gamybos veiksnių. Paprastai tam tikroje ekonominėje sistemoje gamyba vystosi ir ekonominis augimas vyksta tiek ekstensyviai, tiek intensyviai, paprastai dominuojant vienam iš šių tipų 2. Pagal tempų dydį galima klasifikuoti ekonominį augimą tokiu būdu : a) kaip aukšti tempai b) nulinio augimo tempai c) neigiamo augimo tempai d) optimalūs augimo tempai. Ekonominio augimo tempų veikimo tikslingumą aptariant pažymėkime tokius svarbiausius momentus: 1)jų naudingumas. Dideli augimo tempai yra galimi tik išpildant dvi sąlygas: a)jei gaminama kokybiška produkcija, b)jei gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų gyventojų poreikius. 2)nulinio augimo tempai. Šių tempų realizavimas per Y=0 trumpa laikotarpį labai neigiamų pasekmių neatneša todėl, kad gali būti pasiektas tiek didinant fondogrąžą (kapitalo atpirkimas), tiek mažinant sąnaudas karo reikalams Y=0; 3)neigiami ekonominio augimo tempai liudija apie krizę ekonomikoje Y<0 4) optimalūs ekonominiai augimo tempai. Ekonominio augimo tempų įvertinimai vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai tokie kaip vidutinė gyvenimo trukmė, laisvalaikio dydis ir t.t. Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia makroekonomine pusiausvyra šalyje ir tuo pačiu metu būti svarbiausia užtikrinimo sąlyga. Optimalūs augimo tempai neturi būti pernelyg aušti, kadangi kaip įrodo makroekonominiai procesai tai neišvengiamai sukelia infliaciją, kainų kilimą. Šiuo metu pasaulyje įvertinant augimo tempų dydį neretai kalbama apie nulinio augimo palaikymą, kadangi visuomenė dar nesugeba išspręsti tokių rimtų problemų, kurios neišvengiamai atsiranda plečiant gamybą ir nepakankamai rūpinantis gamybos ranga. Maža to, greta gamybos apsaugos sistemos antroje srityje gamtos turtų išsekimų problema, kuri šiuo metu neturi radikalaus sprendimo. Vadinasi norint sužinoti tikrą ekonominio augimo kainą, kaip kainą už komfortą, gyvenime reikia būtinai atsižvelgti į ekonominio augimo kaštus, kurie neišvengiamai yra susiję su aplinkos atliekomis, triukšmu, padidėjęs gyvenimo tempas. Verslo ciklas, jo esmė prigimtis ekonominių ciklų tipai, krizės antikrizės, politika ekonominio vystymosi cikliškumą, kaip ekonominį dėsnį gali neigti daugelis ekonomistų, tačiau gyvenimas rodo, kad visuomenė ir ekonomika vystosi cikliškai ir cikliškumas yra pažįstama pažangos raidos forma, todėl, kad patys šalies ūkio elementai funkcionuoja netolygiai ir patiria įvairiausią mokslo ir pažangos įtaka, cikliškumą galima apibūdinti, kaip judėjimą iš vienos makroekonomikos pusės į kitą. Ekonomikoje egzistuoja labai įvairūs ciklų tipai, kiekvienas iš jų turi savo bazes, jų bazių charakteristikos yra nepakartojamos savo konkrečiais rodikliais. kiekvienas konkretus ciklas ir jo bazė neturi dvynio. Ir jos yra originalios teik istoriniu, tiek teritoriniu požiūriu. Pagrindiniai ciklų tipai. Pagal ciklo pareiškimo sferą skirstysime ciklus tokiu būdu: 1.ekonominių tempų ciklai 2.kapitalinio įdėjimo arba investiciniai 3.inovaciniai ciklai 4.pramoniniai ciklai 5.politiniai ciklai Plačiau panagrinėsime pirmą tipą ,tai ekonominių tempų ciklas .Tai ilgosios bangos arba Kondratjevas. Šis asmuo ištyrė Europos šalių ekon. raidą per 100m pagal įvairius rodiklius (kainų indeksai, vertybiniai popieriai, nominalus darbo užmokestis, užsienio prekybos apyvarta, C ir Au gamyba, ketaus išlydimas ir panašiai). Jam pavyko nustatyti tokias ilgąsias bangas ekonomikoje. Pakilimas Nuopuolis 17891814 18141849 18491873 18731896 18961920 Didžiulis Kondratjevo nuopelnas buvo tas, kad jis stengėsi suformuoti teorinę socialinę ekonominę sistemą, kuri pati gali sugeneruoti ilgalaikius svyravimus. Vyko pasauliniai simpoziumai šiais klausimais: 1985.1987.1988.1992. Ilgosios bangos užtrunka keletą dešimtmečių, trunka maždaug apie 50m. Jei skaičiuojti nuo 1789m.turime 4 pilnus ciklus, kurie išreiškia pagr. ekonomin. tendencijai būdingas keletui šimtų metų. Be to galime išskirti normotuosius ciklus trunkančius 6-10m. jie vadinami didžiausiais, arba Žiuglaro ir mažieji trunkantys 2-3m.arba dar vad. Kitciro ciklu.Dar išskirsime trumpalaikius ir sezoninius ciklus nuo 1-30dien. trumpalaikiai –tai ciklai vykstantys atskiroje šakoje ir pasireiškiantys pvz.:atsargų, gyvenamų namų statybos, prekių pardavimo apimties svyravimais. Ekonominio cikliškumo priežąstigumo aiškinimas Galimi ekonominų svyravimų variantai: Pagr.rodiklis kuriuo męs operuosime yra BNP. Teoriniu požiūriu galimi tokio pobūdžio svyravimai:1.nuolatinis (proporcingastolydus) 2.netolydus a)lėtėjantis b)spartėjantis 3.klasikinis –jis jungia visus variantus. Klasikiniai svyravimai būdingi per visus laikotarpius.Cikliškumopriežąstys aiškinamos labai skirtingai tačiau męs galime išskirti 3 pagrindines kryptis:1.klasikinė liberalinė mokykla 2.neoliberalinė 3.markistinė analizė ji cikliškumą aiškina kaip nevykusį atsitiktinimą,dėl pačių žmonių elgsenos,pažeidžiančius naturalius ekonomikos reguliavimo mechanizmus.Šios mokyklos atstovai savo išvadas grindžia statiška ekonominės pusiausvyros santvarka ir labiausiai kaltina ne tik pačius žmones,bet ir valdžią. 1)Ji vienija įvairiausias teorijas,kurios grindžiamos ekonominio gyvenimo dinaminę analizę.Ieškant veiksnių,sukeliančių krizes ,buvo kuriamos įvairios anticiklinės politikos strategijos,kurias įgivendime praktikoje pavyko pasiekti visuomenei naudingų rezultatų pvz.:naudojant įvairias makroekonom. Reguliav. Priemones tokias kaip mokesčių svartai,poliramų normų kitimai,pinigų masės fiksavimas leido sušvelninti ekonominius svyravimo žymiu mastu ,labai pakeičia jų pasireiškimo formą.2)Marksas pagrindinę krizių priežąstį laikė nepakankamai plačiųjų masių vartojimą dėl to kad jie visuomenės produkto galime tiktai svo darbo jėgos vertės ekvivalentą.Pagal Markso teoriją prekės vertę sudaro 3dedamosios dalys: W –vertė, C –pastovus kapitalas ,V –kintamas kapitalas, m –pridedamoji vertė. C-daiktinis darbas;V-gyvasis darbas.Yra 3 priežąsčių aiškinimai :1.išorinės priežąsys(karai) 2.vidinės priežąstys 3.sukurtos.Dabartiniu metu yra galvojama , kad išoriniai veiksniaiduoda impulsą naujam ciklui,o vidinės priežąstys paverčia tuos impulsus (paklaus. ir pasiul. svyravimai, vartojim. išlaidos ir investicios apimties kitimas paverčia tuos impulsus į fazinus svyravimus . Taškas A vaizduoja žemiausią gamybos kritimo tašką kurį pasiekus toliau gamyba nebemažėja ,bet ir didėja tam tikrą laiko tarpą .Šiuo metu trunka vadinamus depresijos laikotarpius,kuomet gamyba nedidėja ir nebemažėja .Likvidavus gamybos atsargų,o tip pat ir prekių perteklių ir lygiagrečiai vykdant naujų investicijų poreikio realizavimai pradeda pagyvėjimas ekorinikoje ir pereiname į 2-ąją ciklo fazę augimo ,pakilimo. Jos metu paklausa pradeda veikti vis daugiau firmų ir ek-iko leidžia vis sparčiau ir esant situacijai panašiai į tobulos konkurencijos modelį didėja užimtumas tuo pačiu ir darbo užmokestis bei vartojimas . Taške B turime 2 ciklo kritinį tašką vaizduojantį pakilimo viršūnę. Antikrizinė valstybės politika Valstybė siekia paveikti ekonom. Ciklą ir iš dalies 20a.metu nemažai vypiausybių pavyko numažinti BNP svyravimą .Valstybė vykdo fiskalinę arba biudžeto politiką ir lygiagrečiai monetarinę politiką.Fiskalinė polit.tai yra mokesčių ir vyriausybės išlaidų panaudojimo principai bei praktika ,kuriais siekiame paveikti visuomeninį paklausos lygį . Vyriausybės biudžeto balansas gali būti subalansuotas (jei išlaidos sutampa su pajamomis)jis gali turėti perviršį ,jeigu pajamos viršija išlaidas ir gali būti būti deficitinis (išlaidos viršija pajamas)ir tokiu atveju galime konstatuoti valstybės skolą,tačiau šios skolos pobūdis ypatingas tuo,kad tai yra valst. Piliečių skoja pačiai.Valstybės skola yra padengiama leisdama vertybinius popierius tokius kaip išdo vekseliai ir obligacijos.Jos parduoda pagal normalią vertę ,obligacijos išleidžiamos iki 25m.galiojimo ir asmuo įgijęsjas kasmet gauna sumą atitinkančią nustatytą toms obligacijoms fiksuotą palūkanų normą. Tokiu būdu išleidžiant vertyb. Pop. Ir juos parduodant iš esmės yra lėšos pervedamos iš vieno sektoriaus į kią ir galima kontroliuoti naujų pinigų sukūrimą.vyriausybė naudoja savo polit. Tokias priemones ,kurias galime skirstyti į 2 grupes :1)stabilizatoriai raba automatinio savaiminio poveikio priemones.Jie pristato paklausos didėjimą ,kai e-ka. Plečiasi ir paklausa padidėja,kai prasideda e-kos. nuopolis Mokesčiai ,vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms ir vyriausybės piniginiai pervedimai –tai stabilizatoriai. 2)Specialios tikslinės.Jų imasi vyriausybė norėdama pakeisti apmokestinimą pertvarkydama visą išlaidų struktūrą ir pačią apimtį.Ji pakeičia pačius pinigus ,pervedimus ,mokesčių normas Šių priemonių naidojimas duoda poveikį e-kai. Labai greitai ,tačiau dėl tokio pokyčio intensyvumo labai svarbu tai special. Priemones laiku atšaukti.Vykdant monetarinę politiką vyriausybė parikiuoja veiksnių planą ,o tiesiogiai šią jos politiką vykdo bankų bankas-centrinis bankas reguliuodamas pinigų pasiūlą . Kai darbo ištekliai yra panaudoti nevisiškai tuomet vykdioma lengvų pinigų taktika tai yra skatinama palūkanų normos kritimą ir gyvėja investicinė veikla. Artėjant prie visko sunkiai prieinamų pinigų politika reiškianti palūkanų normos didinimą ir tuo pačiu kreditinių sąlygų menkinimą.

Ekonomika  Paruoštukės   (17,96 kB)

Aukštasis mokslas daugelyje skyrių vaidina lemiamą vaidmenį. Jis dar labiau tobulina aukšto intelekto žmonių mąstymą ir proto išteklius, įgalina paskleisti naujus mokslinius atradimus ir žinias, kurie tobulina ir palengvina mūsų gyvenimą, užtikrina būsimųjų kartų švietimą europiniame kontekste. Tokios funkcijos gyvybingai svarbios tolesnei Europos plėtrai, prie kurios prisideda kiekviena Europos valstybė. Šiuo metu galime pastebėti tendenciją, kaip didėja aukštojo mokslo tempai ir poreikiai, kaip žinios tampa lemiamomis, o pasikeitimai vyksta labai sparčiai. Be to, jie reikalauja, kad aukštojo mokslo sritis pasitelktų naujus metodus ir integruotųsi į mokymą ištisą gyvenimą, sugebėtų sudominti vis daugiau jaunų žmonių siekti aukštojo mokslo ir turėtų pripažinimą ne tik šalyje, kurioje gyvena, tačiau ir visoje Europoje bei už jos ribų. Šiame darbe išsiaiškinsime, ką reiškia integracijos sąvoka, kokį vaidmenį ji vaidina Lietuvos gyvenime ir Lietuvos aukštajam mokslui, kokios integracijos į Europos Sąjungą priežastys ir pasekmės. Taip pat čia trumpai apžvelgsime Europos Sąjungos programas, skirtas Europos Sąjungos valstybių - būsimų ir esamų narių – aukštosioms mokykloms, europines studijų institucijas, Lietuvos studentų galimybes studijuoti užsienyje, Lietuvos universitetų perspektyvas, organizuojant tarptautines studijas, tarptautinių ryšių plėtros perspektyvas, Europos Sąjungos bei Lietuvos mokslo, studijų, švietimo politiką bei Lietuvos universitetų integraciją į vieningą Europos aukštojo mokslo erdvę. Darbas apima puslapių 1. INTEGRACIJOS SĄVOKA Prieš pradedami kalbėti apie integracijos procesą, jo ypatumus, priežastis, priemones ir reikšmę, pirmiausiai turėtume apibrėžti pačią integracijos sąvoką. Integracija - procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Šis terminas plačiai taikomas beveik visose valstybės gyvenimo srityse nuo XX amžiaus vidurio, kai pradėjo veikti Europos Bendrija. Šio proceso esmė ta, kad valstybės savanoriškai keičia įprastinį tarptautinės teisės principais grindžiamą tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju yra sutariama ne tik dėl to, kokie bus valstybių tarpusavio santykiai, bet ir dėl to, kad kai kurie valstybių vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tam tikslui valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms padeda tvarkyti tuos reikalus, susitaria ir pačios tiesiogiai arba per tas institucijas leidžia bendrus teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse. Galutiniu integracijos proceso rezultatu galima laikyti atsiradimą naujos valstybės, kuri susiformuoja iš kelių atskirų valstybių. Kaip pavyzdį paimkime Europos Sąjunga, kuri yra dar nebaigtos (dalinės), tačiau labai ryškios integracijos pavyzdys. Svarbi integracijos proceso sąlyga – savanoriškas valstybių apsisprendimas dalyvauti joje, nes čia valstybių vyriausybės turi pasiryžti priimti ypatingą politinį sprendimą (tam tikra prasme, įveikti savo egoizmą) ir kai kuriuos savo tvarkytus reikalus perduoti tarptautinės institucijos žinion. Perduoti ne todėl, kad pačios nepajėgia tinkamai susitvarkyti, bet todėl, kad yra priežasčių manyti, jog taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. Pačios valstybės ne tik neišnyksta, bet, priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, konsoliduojasi, lengviau prisitaiko prie sparčiai besikeičiančios aplinkos. Integraciją lemia daugybė įvairiausių priežasčių ir veiksnių, joje dalyvauja daugybė veikėjų, pagaliau, ji plėtojasi daugelyje žmonių veiklos sričių ir kiekvienoje iš jų įgyja tam tikrą specifiką. Lietuvos bendradarbiavimo su Europos Sąjunga švietimo ir mokymo srityje tikslas – yra harmoningai plėtoti žmogiškuosius resursus ir kelti bendrą lavinimo, aukštojo ir profesinės kvalifikacijos lygį Lietuvoje tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, atsižvelgiant į Lietuvos prioritetus. Dėl to bandoma suvienodinti mokymo institucijų struktūras ir mokymo planus, atsižvelgiant į Europos mokymo fondą ir TEMPUS programą (plačiau apie ją žr. psl.). Bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skiriamas šioms sritims: švietimo ir mokymo sistemos reformai Lietuvoje; dėstytojų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui; universitetų bendradarbiavimui, universitetų ir firmų bendradarbiavimui; dėstytojų, studentų, pareigūnų bei jaunų žmonių judėjimui; mokymo atitinkamose Europos studijų institucijose rėmimui; studijų trukmės ir diplomų abipusiam pripažinimui; kalbų mokymosi Lietuvoje rėmimui, ypač gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms; distancinio mokymo bei naujų mokymo technologijų plėtojimui; aprūpinimui mokymo priemonėmis ir įranga. Integracijos į Europos Sąjungą sutartyje buvo numatytos tam tikros priemonės, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos, studentų, dėstytojų judėjimui, įtvirtinančios teisę gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat buvo sutarta dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, tačiau nėra sukurta mokyklų, akademijų ir universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. 2. ŠVIETIMO, MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA 2.1. LIETUVOS MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA Mokslo ir studijų sistemą, kaip ir bet kurią kitą sistemą, apibūdina šie pagrindiniai faktoriai: jai keliami tikslai; ekonominis jos veikimo pagrindas (finansavimas); valdymas ir savireguliacija; teisinė bazė; organizacinė struktūra. Naujosios mokslo ir studijų valstybinės politikos tikslas – iš esmės pakeisti šalies mokslo sistemos veiklos kokybę: padidinti mokslo ir studijų veiklos efektyvumą ir aktualumą, sudaryti sąlygas, kad mokslo potencialas kuo racionaliau būtų panaudojamas šalies ūkio, švietimo, kultūros bei socialinių reikmių tenkinimui, t.y. didinti mokslo ir studijų, mokslo ir ūkio (plačiąja prasme) integraciją. Siekiant išvardintų mokslo ir studijų politikos tikslų, numatoma vykdyti esminius pertvarkymus visomis kryptimis: tobulinti sistemos finansavimą; tikslinti teisinę bazę; optimizuoti organizacinę struktūrą; mokslo ir studijų politikos įgyvendinimui pasitelkti daugiau žmonių iš ne akademinės visuomenės (t.y. verslo, gamybos, kultūros ir kitų sričių). Šie pertvarkymai įvardijami mokslo ir studijų sistemos reforma. Ši sistema turi labai svarbių, sudėtingų ir esminių problemų, kurios trukdo jos optimaliam įgyvendinimui. 2.1.1. MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMOS PROBLEMOS Svarbiausios mokslo ir studijų sistemos problemos mokslo srityje: mokslas nedirba pramonei ir verslui, o dažnai atlieka tik sau svarbius, paties iškeltus uždavinius; nėra optimali institucinė struktūra; finansavimas menkai siejamas su veiklos efektyvumu; nėra parengta mokslo plėtros strategija; vis dar menka mokslo ir studijų integracija; menkas dalyvavimas tarptautinėse programose; praktiškai nevyksta bazės atnaujinimas. Svarbiausios mokslo ir studijų problemos aukštojo mokslo srityje: neužtikrinamas geras aukštojo mokslo prieinamumas; nestabilus aukštojo mokslo sistemos finansavimas; aukštojo mokslo finansavimas menkai siejamas su studijų ir mokslinių tyrimų kokybe; neefektyvi studijų kokybės užtikrinimo sistema; nėra įgyvendinama dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistema, blogai sprendžiamas kadrų ugdymas; nėra atnaujinamas dėstytojų personalas; vyksta „protų nutekėjimas“; dar nepakankamai stiprūs tarptautiniai studentų ir dėstytojų mainai; sukurta, tačiau nepakankamai gerai funkcionuoja „mokymosi visą gyvenimą“ sistema; praktiškai nevyksta studijų ir mokslinės bazės atnaujinimas; studijos neretai nėra grindžiamos geros kokybės moksliniais tyrimais; vyksta studijų programų smulkėjimas; studentai blogai parengiami praktikai; kai kurios studijos programos nesiūlo ir neorganizuoja studentams praktikos; vyksta bakalauro kvalifikacinio laipsnio devalvacija (vertės sumažėjimas, sumenkinimas); Problemų egzistuoja ir finansavimo srityje. Nors BVP (bendrasis vidaus produktas) nuolat didėjo, jo prieaugis mokslui ir studijoms buvo skiriamas nevienodai. Nuo 1999 metų valstybės skiriamų lėšų mokslui ir studijoms iš valstybės biudžeto ėmė mažėti. Be to, nors didėjo valstybės finansuojamų vietų skaičius, vieningo požiūrio į studentų, siekiančių aukštojo mokslo išsilavinimo Lietuvos universitetuose, skaičiaus augimą iki šiol nebuvo. Tokias tendencijas galime matyti iš, kitame puslapyje, pateiktų diagramų (žr. 1 ir 2 pav.) 1 pav. Valstybės skiriamos lėšos mokslui ir studijoms 2 pav. Studentų skaičiaus kaita 1970 – 2000 m. Siekiama, kad aukštasis mokslas būtų labiau prieinamas. Nors ir buvo laikomasi tendencijos, kasmet į valstybės finansuojamas vietas priimti po 5 proc. studentų daugiau negu prieš tai buvusiai metais, tačiau studentų skaičius augo neproporcingai. 1998 metais tokių studentų priimta 8 proc. daugiau negu 1997 metais, o 1999 metais priimta (19218 studentų), t.y. 10 proc. daugiau negu 1998 metais, o 2000 metais studentų į valstybės finansuojamas vietas priimta 3 proc. mažiau – 18700. (žr. 3 pav.). 3 pav. Studentų priėmimas į valstybės finansuojamas vietas 1996 – 2000 m. Be to, studentų skaičiaus augimas nebuvo siejamas su finansavimo kitimu, nes nuo 1998 metų jis sumažėjo. 2.2. EUROPOS SĄJUNGOS ŠVIETIMO POLITIKA Europos Sąjunga turi susikūrusi ne tik savo vieningą pinigų ar bendrosios rinkos sąjungą, tačiau ir savo vieningą švietimo politiką (angl. Education policy). Europos Sąjungos švietimo politika – tai Europos Sąjungos vykdomų priemonių, skatinančių Europos Sąjungos valstybes bendradarbiauti švietimo srityje, visuma. Nors švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė, Europos Sąjungos švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai. Švietimo sritis dar 1957 metais nebuvo įtraukta į Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartį. Vėliau su švietimo politika susijusios nuostatos buvo priimamos neprivalomų reglamentų arba išvadų forma. Vienas iš svarbesnių nutarimų – 1976 m. Švietimo ministrų tarybos patvirtinta rezoliucija dėl veiksmų švietimo srityje programos, kuri padėjo pamatus valstybių narių bendradarbiavimui šioje srityje. Bendradarbiauti švietimo srityje paskatino bendrosios rinkos programos nuostatų, susijusių su abipusiu aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, įgyvendinimas. Švietimo politikos nuostatos įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnyje. Čia teigiama, kad „Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir, prireikus, paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.“ Taigi matome, jog Europos Sąjungos švietimo politikos kūrimas prasidėjo dar Europos Bendrijos sutartimi, kurioje atsispindi atsargus Europos Sąjungos valstybių požiūris į galimybes švietimo reikalus perduoti Europos Sąjungos kompetencijai. Tame pačiame (149 str.) straipsnyje nurodyti švietimo politikos tikslai apriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis tuo metu buvo tik teikti rekomendacijas. Pasirašius Europos Sąjungos sutartį, komisijos paskirtis pasikeitė, nes šioje sutartyje nurodyti švietimo politikos tikslai skatina keitimuisi specialistais, dėstytojais, studentais, informacija, remiamas švietimo institucijų bendravimas, bandoma panaikinti kliūtis, trukdančias žmonėms, atvykusiems su mokslo tikslais, gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. 3. LIETUVOS STUDENTŲ GALIMYBĖS STUDIJUOTI UŽSIENYJE Vis daugiau studentų ir moksleivių mąsto apie galimas Europos studija. Besikeičianti Europos aplinka skatina ir naujų akademinių tyrimų bei studijų krypčių kūrimą. Į specializuotas Europos studijų kryptis senuosiuose Europos universitetuose studentai priimami daugiau nei dešimtmetį. Studentai dažnai ir patys susiranda universitetą pageidaujamojoje šalyje bei lėšų susimokėti už mokslą ir gyvenimo išlaidas. Paprastai tai vadinama laisvu studentų judėjimu. Vis daugiau ir daugiau studentų išvykta studijuoti savo lėšomis ir savo jėgomis. Svarbu pasirinkti akredituotą universitetą, t.y. tokį, kurio programos pripažintos. Įvertinimo procedūrą atlieka įvairios asociacijos. Finansinės paramos individualioms studijoms galima kreiptis į patį universitetą arba į įvairius vyriausybinius ir nevyriausybinius fondus. Renkantis universitetą, reikia pirmiausiai išsiaiškinti universitetų pavadinimus, struktūrą, įvertinti daugelį kitų svarbių faktorių arba dalyvauti universitetų pasikeitimų programose. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su daug Europos bei Amerikos universitetų. Glaudūs ryšiai sieja su Švedijos Lundo, Linčiopingo, Stokholmo, Giotenburgo universitetais, Vokietijos Karlsruhe ir Fraiburgo universitetais, Norvegijos Trondheimo universitetu, Prancūzijos D‘Anžero, Strasbūro, Savojos, Artois universitetais, Suomijos Mikelli politechnikos institutu, Danijos technikos universitetu, Roskildo, Aarhus universitetais. Jau keletą metų organizuojama atranka Džonsono fondo (Johson Foundation) stipendijai gauti. Stipendija, kurią skiria Švedijos Karališkasis technologijos institutas Stokholme (KTH), dengia kelionės, draudimo ir gyvenimo išlaidas. Pastaraisiais metais ji būdavo skiriama magistrantams ir doktorantams, vykstantiems dirbti mokslinio darbo. Gražios tradicijos sieja Mikelli Polytechnic ir Kauno technologijos universitetą. Ketverių metų telekomunikacijų, tarptautinės gamybos vadybos, aplinkotyros bakalauro programose mokėsi keletas Kauno technologijos universiteto studentų. Jų studijos ir gyvenimas Suomijoje finansuojami minėtos institucijos lėšomis. Trumpiems vasaros kursams kasmet išvažiuoja per 4-5 studentus. Pajutę tokių kursų naudą bei norą pabuvoti ir studijuoti užsienyje studentai patys užsimoka kelionės ir gyvenimo išlaidas. Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU – Norwegian University of Science and Technology) kviečia Kauno technologijos universiteto magistrantus ir būsimuosius diplomuotus inžinierius parengti jų magistro tezes arba diplominį darbą. Šią iniciatyvą remia Norvegijos Karališkosios švietimo ministerijos finansinės paramos programa Rytų ir Centrinės Europos šalių studentams. Studentams stipendija suteikiama penkiems mokslo metų mėnesiams. Bene efektyviausias ir šiuo metu plačiausiai naudojamas bei lengviausiai prieinamas būdamas tęsti studijas užsienyje yra Lietuvos ir kitų užsienio šalių vyriausybinių ir nevyriausybinių fondų finansinė parama. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra pasirašiusi kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Europos šalių. Remiantis šiomis sutartimis, Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę studijuoti bei stažuotis Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Olandijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos bei kai kurių kitų užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Šiuose konkursuose, kuriuos, gavus atitinkamos valstybės vyriausybės siūlymus, skelbia ir administruoja Švietimo ir Mokslo Ministerijos Mokslo ir studijų departamento Studijų skyriaus Tarptautinių studijų grupė, gali dalyvauti visų mokslo šakų Lietuvos aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentai bei absolventai. Pirmenybė teikiama tiems, kurie turi užmezgę ryšius su pasiūlymą pateikusios šalies mokslo ir studijų institucija. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra numačiusi atitinkamą finansinės paramos suteikimo tvarką šalies piliečiams, kurie, įgiję platesnį išsilavinimo laipsnį, grįžtų dirbti į Lietuvos mokslų ir studijų institucijas, arba į įstaigas ir organizacijas. Valstybinės stipendijos podiplominėms studijoms užsienyje gali būti skiriamos studijuoti tik į tas užsienio valstybių aukštąsias mokyklas vykstantiems, kurių diplomai yra pripažįstami Lietuvoje. Konkursai skelbiami kiekvienais metais viešai. Lietuvoje gerai žinomas Atviros Lietuvos fondas , įkurtas 1990 metais G. Sorošo. Viena iš įvairiapusės fondo veiklos sričių yra parama moksliniams tyrimams, grantai mokslininkams, dėstytojams, studentams, vykstantiems į tarptautines konferencijas ir pan. Didesnes galimybes studijuoti užsienyje turi pirmojo laipsnio (bakalauro) diplomą turintys studentai. 4. LIETUVOS UNIVERSITETŲ PERSPEKTYVOS ORGANIZUOJANT TARPTAUTINES STUDIJAS Europos Sąjunga, stengdamasi padėti mums parengti gerų vadybos, socialinių mokslų ir teisės sričių specialistų, įkūrė Eurofakulteto padalinį Vilniaus universitete. Norint plėtoti ryšius inžinerinėse studijose Kauno technologijos universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, šių universitetų rektoratų iniciatyva 1991 m. Kaune ir 1992 m. Vilniuje buvo įkurti Tarptautinių studijų centrai (TSC). Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinių studijų centre paskaitos skaitomos anglų kalba, o Kauno technologijos – anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Vilniečiai gali pasigirti didesniu specialybių, kur skaitomos paskaitos užsienio kalba, skaičiumi, o kauniečiai – užsienio kalbų, kuriomis skaitomos paskaitos, skaičiumi. Marketingo prasme TSC užėmė tas Lietuvos visuomenės poreikių studijoms tenkinimo nišas, kurios buvo arba visiškai tuščios, arba ne visai užimtos, tai yra: praplėtė vidurines mokyklas baigiančių moksleivių galimybes studijuoti užsienio kalba; sudarė sąlygas universiteto darbuotojams tobulinti užsienio kalbos žinias ir panaudoti užsienyje leistų vadovėlių žinias tiek užsienio kalba, tiek lietuviškai skaitomuose paskaitų kursuose; sudarė sąlygas priimti studijuoti užsienio šalių studentus, pakviesti dėstytojus iš užsienio; sukūrė prielaidas universitetui dalyvauti SOCRATES programose; galimybė studijuoti keliomis užsienio kalbomis pakėlė tarptautinį universitetų prestižą. Taip organizuoti studijas privertė gyvenimas, Lietuvos pramonės sunkumai, kadangi buvome įsitikinę, kad mūsų pramonę prikelti galės tik specialistai, laisvi nuo rytietiškų mąstymo stereotipų, gerai mokantys užsienio kalbas, studijuojantys iš vadovėlių, išleistų ten, kur tobula technika ir technologijos, galintys pasimokyti Vakarų Europos universitetuose anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Nemažą vaidmenį, organizuojant studijas užsienio kalbomis, suvaidino Prancūzijos ir Vokietijos ambasados Vilniuje, padėjusios įsigyti pirmuosius vadovėlius užsienio kalbomis. 4.1. DĖMESYS UŽSIENIO LIETUVIAMS Kultūriniai renginiai, organizuojami Lietuvoje, privertė susimąstyti ir apie ryšių su išeivija perspektyvą. Jau ir anksčiau ne kartą buvo kalbama, kad reikėtų skatinti bendrauti Lietuvos ir išeivijos jaunimą. Šiuo metu jau galime pakviesti studijuoti pas mus išeivijos jaunimą. Ir ne tik todėl, kad jauni žmonės, atvykę į Lietuvą, gali studijuoti TSC anglų, vokiečių arba kuria kita kalba ir mokytis lietuviškai, bet ir dėl to, kad išspręsti pilietybės klausimai, taip pat kad tebegalioja prieš keletą metų priimtas Lietuvos vyriausybės nutarimas dėl nemokamų išeivijos studijų. Didelį vaidmenį atlieka ir JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo bendroji komisija, kuriai pradėjus veikti, žymiai padaugėjo grįžtančiųjų į Lietuvą. Grįžusius neabejotinai retkarčiais aplankys ir anūkai, o nenorėdami prarasti laiko, pareikš norą vieną ar kelis semestrus pastudijuoti pas mus, juolab, kad Lietuva pasirašiusi visus dokumentus dėl išklausytų kreditų ar įgytų kvalifikacijų pripažinimo Europoje, kas leidžia užsienio universitetuose pripažinti pas mus įgytą išsilavinimą. Bus nemažai ir tokių, kurie norės pasimokyti tik lietuvių kalbos, o tokias galimybes ir patyrimą, naudojant šiuolaikinę kompiuterizuotą techniką, mes jau turime. Esame įsitikinę, kad, pramokę lietuvių kalbos, „atradę“ savo protėvių gimtinę, daugelis supras, kad erdvės ir perspektyvos veiklai Lietuvoje yra kur kas daugiau, negu išvystytose šalyse. Reikšmingesnėmis tampa ir studijos rusų kalba. Jos būtinos ne tik dėl to, kad Lietuva yra dviejų sistemų kryžkelėje, bet ir todėl, kad šiose grupėse yra studentų iš Lietuvos tremtinių šeimų. Gimę svetur, lankę nelietuviškas mokyklas, TSC jie per porą metų pramoksta lietuvių kalbos ir po to, trečiame kurse sėkmingai tęsia studijas lietuviškose grupėse. 4.2. TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS Atėjo laikas Lietuvos universitetams įsijungti į Europos Sąjungos institucijoms skirtas SOCRATES programas. Tuo tikslu Lietuvoje kuriamas SOCRATES biuras, kuris turėtų koordinuoti universitetų žingsnius, einant į šią programą. Kadangi SOCRATES – tai visų pirma abipusiai mainai, tad reikia įsidėmėti, kad kiek studentų ar moksleivių pasiųsime į Europos Sąjungos institucijas, tiek ir pas mus atvyks. Todėl manome, kad TSC yra ta vieta, kur galima priimti ir mokyti atvykusius vieną ar keletą semestrų. Tačiau šiaip ar taip reikia sudominti užsienio studentus studijų pas mus galimybe ir šalia specialybių mokumo programose numatytų kursų pasiūlyti specifinius, būdingus mūsų regionui. Pravartu būti daugelio universitetų partneriu. Kolegos iš Europos Sąjungos įsitikinę, kad pirmieji studentai SOCRATES programoje pas mus atvyks atlikti baigiamojo darbo, todėl turime stiprinti ir mokslinių tyrimų bazę jiems priimti, ir ryšius su pramone, mokslo tyrimo institutais. 4.3. EUROPINĖS STUDIJŲ INSTITUCIJOS Šiuo metu, integruojantis į Europos erdvę ir didėjant kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių poreikiui, sukuriamos Europinės studijų institucijos. Keletą jų trumpai aptarsime. 4.3.1. EUROPOS KOLEDŽAS Europos Koledžo pagrindinis tikslas – mokyti jaunus profesionalus tokiu būdu, kuris juos įgalintų išnagrinėti Europos integraciją visais atžvilgiais. Koledžas ruošia specialistus, kurie darbuosis Europos civilizacijos ir dinamiškumo vardan, vertins jos kultūros įvairialypiškumą. Studijų Koledže kokybė priklauso nuo intelektualinio atvirumo ir kiekvienos specifinės disciplinos supratimo. Tai susiję su Europos geografinio, kultūrinio ir filosofinio vystymosi visuma. Europos Koledžas – tai naujas Europos studijų antrosios pakopos (magistro ir tolimesnių studijų) institutas. Jis buvo sukurtas 1949 metais Belgijos mieste Brizgėje ir gali būti laikomas seniausia europinių studijų institucija ir profesionalų ruošimo vieta. Koledžas yra dviejų iniciatyvų, užsimezgusių tuojau po 1948 metų Hagos kongreso, rezultatas. Prie to prisidėjo Salvador de Madariaga – Kongreso kultūros komiteto prezidentas, Ispanijos valstybės žmogus, mąstytojas ir rašytojas, tremtyje daugelį metų svajojęs įsteigti Koledžą, kuriame iš skirtingų šalių universitetų absolventai galėtų studijuoti ir gyventi kartu. Dar Koledžo veiklos pradžioje buvo pasiūlyti kursai, artimai susiję su Europos integracija ir keliantys žmonių, dirbančių toje srityje, profesionalumą. Iš pradžių Koledžui svarbiausias buvo civilizacijos mokslas – sritis, kuri parodė Europos idealizmo ženklus. Koledžui būdingos unikalios savybės, susijusios su nepriklausomybe, dvikalbyste, mokymo personalo įvairumu, savo artumu kitoms Europos institucijoms. Kita Koledžo teigiamybė ta, kad studentai gali įsigyti patirties ir išbandyti save daugiakultūrinėje aplinkoje. Dėl greitai augančios Europos studijų paklausos Koledžas nusprendė 1990 metais išplėsti savo veiklą Rytų ir Centrinėje Europoje. Antroji Europos Koledžo stovykla įsteigta, Lenkijos vyriausybės kvietimu Varšuvos pietiniame pakraštyje Matoliu vietovėje. Ši aplinka yra palanki studentų gyvenimui. Nauja Koledžo programa pritraukia ir žmones iš Vakarų Europos, susidomėjusius Centrinės ir Rytų Europos studijomis, ir žmones iš Rytų Europos, norinčius specializuotis Europos studijose. 4.3.2. CENTRINĖS EUROPOS UNIVERSITETAS Centrinės Europos universitetas (CEU) pradėjo veikti, perversmų bangai 1989 m. praūžus per Centrinę ir Rytų Europą. Pati idėja suformuluota seminaruose rengtuose Sorošo fondo tinklo tarpuniversitetiniame centre Dubrovnike 1989 balandžio mėnesį. Įvairių tautybių mokslininkai, patyrę sovietinę sistemą, pajuto didelį norą dirbti kartu ir plėtoti naują sampratą, mokyti naują elitą, kuris būtų atsparus komunizmo ir nacionalizmo apraiškoms. Penkerių metų laikotarpis buvo numatytas įvesti tvarkai, kad po to Universitetas būtų pasiruošęs nuolatiniam studijų procesui. Jau po ketverių metų ši institucija įgavo vardą. Įsikūrimo laikotarpis, kartu su prezidento ir administracijos paskyrimu pranoko visus lūkesčius. Pagrindinėje Universiteto teritorijoje Budapešte ir kitose Universiteto dalyse Prahoje ir Varšuvoje studentai ir dėstytojai iš kitų šalių studijuoja ir atlieka mokslo tiriamuosius darbus anglų kalba. CEU šiuo metu siūlo ekonomikos, aplinkos mokslų, politikos mokslų ir sociologijos sričių programas. Dėstytojai daugiausia yra įgiję išsimokslinimą Vakaruose, bet yra ir vietinius universitetus baigusių mokslininkų. Studentai – talentingas, regioną plėtoti pasirengęs jaunimas. Universitetas greitai tapo kritiškos galvosenos ir pažangių studijų centru. Greta studijų programos, įkurti įvairūs tyrimų institutai, siekiantys išplėsti sampratą, apie unikalias šio regiono aplinkybes. Projektuose numatyti centrai, tiriantys privatizacijos procesą (nagrinėjantys tai kartu su krašto vyriausybėmis), nacionalizmą ir etninę priklausomybę ir aplinką (kartu su krašto politikais). Studijos CEU papildomos studijomis arba tiriamuoju darbu Vakarų universitetuose. Itin talentingi studentai iš Centrinės Europos (tame tarpe ir Lietuvos) ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kviečiami dalyvauti daugelyje CEU ir Vakarų institucijų jungtinių programų, arba jie nepriklausomai gali dalyvauti programose, kur galima tikėtis gauti stipendiją. Šiuo metu studentai turi galimybes tęsti mokslus Oksforde, Kembridže, Londono, Čikagos, Kolumbijos ir daugelyje kitų universitetų.

Ekonomika  Referatai   (290,18 kB)

Kreditas – tai ekonominiai piniginiai santykiai, susiję su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu, apmokėjimu ir grąžinimu. Kredito būtinumą lemia: 1. prekyba ir mainai 2. pinigai, kaip mokėjimo priemonė Kredito funkcijos : 1. perskirstomoji (kai laisvi pinigai laikinai parduodami iš vienų ūkio veiklos sričių į kitas) 2. trumpalaikio ūkio apyvartumo pagreitinimo (pagreitina trumpalaikio turto apyvartumą, padidinamas ir jo naudojimo efektyvumą) 3. kapitalo koncentracijos pagreitinimo (suteikia galimybę išplėsti gamybos apimtis ir gauti papildomo pelno) 4. prekių apyvartos aptarnavimo ( įtakoja prekių ir pinigų apyvartos pagreitinimą, išlaisvindamas grynuosius pinigus, jis supaprastina ir pagreitina ekonominių santykių mechanizmą vidaus ir tarptautinėse rinkose, kai nėra naudojami grynieji pinigai) 5. kontrolinė funkcija (kontroliuoja kredito įstaigos ar verslo subjektai , kurie suteikia komercinius kreditus. Padeda užtikrinti kredito grąžinimą laiku) Kredito sistema – ekonominių piniginių santykių, susijusių su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu, apmokėjimu ir gražinimu, įvairių metodų ir formų visuma. Kredito formos: 1. piniginė 2. prekinė Kredito klasifikavimo kriterijai: 1. susitarimo būdas 2. apdraudimo būdas 3. kreditų terminai 4. palūkanų rūšys 5. gavėjas ir skolinimosi tikslai 6. susidarymo vieta Piniginio kredito rūšys: 1. tiesioginis banko kreditas – tipinė banko paskola gyventojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms įvairiems poreikiams kredituoti; 2. kreditinė linija (palankumo kreditas) – suteikiamas įmonėms trumpalaikiam turtui kredituoti; suteikiamas klientams, kurių finansinė būklė stabili, kurie laiku grąžina paskolas ir sumoka palūkanas; 3. overdraftas (sąskaitos kreditavimas) – taikomas bankų tarpusavyje atsiskaitymams. Gali būti suteikiamaskai trūksta pinigų atsiskaitomojoje sąskaitoje, apmokant klientų mokamus dokumentus, išmokant grynais pinigais. Suteikiamas neterminuotai, palūkanos didesnės nei kredito. Gali būti nutrauktas banko be išankstinio įspėjimo 4. banko kortelė – debetinė – neįmanoma viršyti sąskaitos likučio; - kreditinė – banko suteikiama teisė naudoti banko paskolą prekėms ir paslaugoms apmokėti. 5. vekseliai – skolos vertybiniai popieriai, tai pirkėjo pasižadėjimas sumokėti tiekėjui už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Gali būti superkami faktoringo ir forfeitingo institucijų. 6. obligacijos – vertybiniai popieriai 7. faktoringas – tai trumpalaikių mokėjimo reikalavimų, kurių pagrindas prekių ir paslaugų pardavimas, pardavimas kredito institucijai.tai pirkėjų skolos superkimas. 8. forfeitingas – prekybos finansavimo metodas, kai kredito įstaiga superka iš tiekėjo garantiją turinčius vekselius ar kitus mokestinius reikalavimus. Bankui – tai įprastas vekselių pirkimas, kurio efektyvumas priklauso nuo diskonto formos ir vekselių skaičiaus.

Ekonomika  Paruoštukės   (7,4 kB)

Kadangi kreditas grąžinamas su procentiniais pinigais ir terminuotai, tai galima kredituoti tik laikinus poreikius. Laikinas laisvų lėšų kaupimas, jų paskirstymas, bei perskirstymas sudaro galimybes laksčiau ir ekonomiškai tikslingiau naudoti piniginius išteklius. Pereinamajame į rinką laikotarpyję Lietuvos respublikoje vyko daug pakitimų, vykdant kreditines operacijas. Pažymėtina, kad lyginant su rinkos ekonomikos šalimis, Lietuvoje kreditas dar neturi efektyvios įtakos ūkio subjektų finansinei veiklai ir bendriems krašto ekonominiams procesams. Remiantis Lietuvos respublikos kreditavimo sąlygomis ir užsienio praktika, kreditas gali būti skirstomas į šiais rūšis: trumpalaikis ir ilgalaikis. Lietuvoje paplitusi trumpalaikio ir ilgalaikio kredito atmaina – lengvatinis kreditas. Trumpalaikis kreditas teikiamas ūkio subjektams jų einamajai veiklai finansuoti pagal sustambintus kreditavimo objektus. Trumpalaikis kreditas leidžia racionaliau ir efektyviau bei operatyviai perskirstyti ir naudoti piniginias lėšas Lietuvos ūkyje, užtikrinant produkcijos gamybos ar paslaugų teikimo bei jų realizavimo nepertraukiamumą, ūkio subjektų finansinės padėties pastovumą, skatina apyvartinio kapitalo apyvartumą, taip pat svarbus jų formavimo šaltinis. Be to, teikiant kreditą bankams, kontroliuojama įmonės finansinė veikla bei jos rezultatai. Trumpalaikio kredito objektais gali būti apyvartinio kapitalo elementai, gamybos kaštų elementai: atsargos, gatavi gaminiai kelyje, išsiųsti dokumentai, gamybos kaštai pagal ekonominius elementus, iš jų darbo užmokesčiui mokėti ir kiti objektai. Pavyzdžiui, sutrikus tarpvalstybiniams atsiskaitymams su buvusios rublio zonos valstybėmis įvedus Lietuvos respublikoje laikinuosius pinigus talonus. Įmonėms ir organizacijoms buvo suteikiamas darbo užmokesčiui mokėti lengvatinis, trumpalaikis kreditas. Nuo 1992m spalio 8d. iki 1992 spalio 28d. imant palūkanas banko išlaidoms padengti, bet nedidesnes kaip 5% metinių palūkanų. Ilgalaikis kreditas teikiamas juridiniams ir fiziniams asmenims, jų ūkinės veiklos ir socialiniam vystimui pagal ilgalaikes investicines programas. Pažymėtina, kad dabartiniu metu Lietuvoje dėl infliacijos ir ekonominio nestabilumo ilgaaikio kredito apimtis santikinai mažėja. Dėl minėtų priežasčių komerciniai bankai suinteresuoti teikti ūkio subjektamas trumpalaikius kreditus. Užsienio šalyse, paplitusi specifinė bankinio kredito forma, taip vadinama “Kredito linija”. Pagal “Kredito linija” kreditas gali būti teikiamas šalies viduje ir užsienio valstybėms. “Kredito linija” yra juridiškai iformintas finansinių kreditinių įstaigų isipareigojimas teikti per tam tikrą laiką kredito subjektui kreditinius išteklius suderinto limito ribose, pavyzdžiui 1992m Lietuva galėjo, bet dėl atskirų valdininkų nerūpestingumo negavo 40 milijonų dolerių “Kredito linijos”. Ją atidaryti sutiko JAV eksporto importo bankas. Tai valstybinis bankas, kurio prezidentą paskyrė JAV prezidentas. Esant atidarytai “Kredito linijai” su minėta banko sankcija galima lengvai gauti tam tikros apimties kreditą iš bet kurio užsienio banko, nes eksporto importo bankas veikia kaip valstybinis garantas. Be to šie kreditai naudingi ir tuo, kad pasirašyta sutartis dėl kredito linijos neįpareigoja imti kreditą, tai yra nesant poreikio galima jo ir neimti. Už teikiamą kreditą kreditoriui yra mokamos palūkanos. Palūkanų norma yra atlyginimo už kreditą dydis, išreikštas procentais. Tai kredito kaina. Kredito kaina didina juridinių ir fizinių asmenų atsakomybę kuo efektyviau skolintas lėšas panaudoti. Palūkanų dydis priklauso nuo kredito rūšies, apinties ir termino, skolinamo kapitalo pasiūlos ir paklausos. Jei skolinamo kapitalo paklausa didėja, didėja ir pelno norma, nes šiuo atveju skolinamasis kapitalas yra kaip prekė. Palūkanų norma yra susijusi su pelno norma, o pastaroji dažnai apsprendžia skolinamo kapitalo pasiūlos bei paskolos santykį. Be to skolinamojo kapitalo palūkanų norma susijusi su pelnu ta prasme, kad skolinamojo kapitalo turėtoja atsisako jį pats sunaudotiir perleidžia kitam. Todėl kreditorius gali pretenduoti į skolinamojo gaunamą pelną. Šiuo atveju pelnas yra kreditos kainos ekonominis pagrindas. Rinkos ekonomikos sąlygomis palakūnos negali būti didesnės nei gaunamas pelnas skolinamąjį kapitalą investavus į ūkio šaką ir mažesnės nei vidutinė pelno norma. Tokiu būdu susiformuoja ekonomiškai pagrįstos palūkanų normos. Šis mechanizmas pilnai neveikia Lietuvos Respublikoje. Iki 1992m. rugsėjo 04d. Lietuvoje veikė Vyriausybės nutarimais griežtai reglamentuotos palūkanų normos. Pakeitus Lietuvos banko įstatymą, visos Lietuvos Respublikos kredito įstaigos palūkanų normas nustato savo nuožiura, įvertinant trumpalaikių ir ilgalaikių depozitų pasiūlą ir šių kreditų paklausą. Lietuvos bankas respublikos kredito įstaigoms nustato tik minimalias ir maksimalias palūkanų normas. Nepilnai veikiant rinkos santykiams, kredito įstaigų nustatomos kredito palūkanų normos didžia dalimi priklauso nuo šių įstaigų darbuotojų kompetencijos, patirties. Esant ekonominiam nestabilumui ir vis didėjant infliacijai net ir trumpam laikotarpiui sunku prognozuoti kreditinių santykių pakitimus. Laisvos rinkos šalyseskolinamo kapitalo palūkanų normos pilniau įvertinamos rinkos santykių dėsningumas. Pvz. JAV palūkanų normos sudedamosios dalys: 1. Reali be rizikos palūkanų norma; 2. Infliacijos priedas; 3. Lominali be rizikos palūkanų norma; 4. Įsipareigojimų nevykdymo rizikos priedas (priklauso nuo koorporacijos financinės padėties) ; 5. Likvidumo priedas (dažniausiai taikoma teikiant kreditą nelividžiam turtui įsigyti); 6. Mokėjimo termino rizikos priedas (taikomas teikiant ilgalaikius kreditus, nes kuo ilgesnės kredito grąžinimo laikotarpis tuo didesnė rizika, vyksta kainų svyravimai). Finansinės – kreditinės operacijos pagrindinai vykdomos bankuose, užsienio šalyse esant išvystitai bankų sistemai, bankai turi didelę įtaką kredituojamoms įmonėms bei jų finansinei veiklai. Bankai atidžiai seka klientų ekonominę padėtį ir atsiradus jų įmonėse problemoms, pavyzdžiui, tapus nemokiais, sustabdo naujų kreditų išdavimą, informuoja apie tai savo partnerius, kad šis imtusi priemonių mokėjimų išjieškojimui arba norėdami susigrąžinti išduotus kreditus, bankai gali patys paskelbti įmonių bankrotą. Įmonės, žinodamos bankų reikalavimus, iš anksto vertina savo veiksmus ir imasi skubių priemonių finansiniems sunkumams bei nemokumui šalinti. Kompanijoms su kuriomis bankai neturi pastovių ryšių arba kurių finansinė padėtis nestabili, užsienio bankai atsargiai išduoda kreditus. Šiuo atveju patys bankai labai kruopščiai atlieka paraiškų ir projektų ekspertizę ir reikalauja, kad nepriklausomi ekspertai atliktų komercinį bei techninį projektų pagrindimą. Kartu bankas reikalauja visiško kredito padengimo greitai- realizuojamu turtu, taip pat gali būti įkeičiamas nejudamas turtas. Bankams taip pat svarbu nesubankrutuoti. Bankų bankrotai šalies ekonomikai daro didesnę žalą, nei kredituojamų kompanijų bankrotai. Bankai bankrutavus nuostolius patiria ne tik akcininkai, bet ir indėlininkai, klientai. Taigi, teikiant kreditą, kreditoriui svarbu turėti garantiją, kad kreditas bus grąžinamas. Šis kredito dengimas plačiai taikomas ir Lietuvos praktikoje. Pvz, privati įmonė, norėdama gauti lengvatinį kreditą, smulkiam verslui, pateikia Finansų Ministerijai dokumentus, liudijančius , kad įregistruotas (apmokėtas) nuosavas kapitalas ar kitas nekilnojamas turtas, kuris gali būti užstatytas, yra didesnis už norimo gauti kredito dydį arba kredito grąžinimą garantuoja kita nevalstybinė įmonė turimu turtu. Teikiant lengvatinius kreditus Lietuvos gyventojams gyvenamiesiems namams ar butams statyti paskola apdraudžiama kredito gavėjo turtu, įskaitant kredituojamą objektą arba už jį laidavusio asmens turtu. Bankams lengvatinius kreditus iš bendrųjų kredito lėšų garantuoja Lietuvos Respublikos vyriausybė. Praktikoje paplitusios šios kredito dengimo formos: 1. Laidavimas. Vienpusiškoje sutartyje nurodoma, kad laiduotojas įsiparegoja apmokėti bankui skolintojo įsiskolinimą, jeigu jis negalės grąžinti kredito. 2. Garantija. Tai juridinio ar fizinio asmens įsipareigojimas laiku apmokėti paskolos dalį arba palūkanas (tam tikrą sumą skolintų lėšų). Garantijos dažniausiai išduoda savo klientams bankai. 3. Užstatas. Užstatu gali būti kilnojamas ir nekilnojamas turtas, kaip atsargos, pastatai, žemė ir kiti. Taip pat gali būti teisė gauti kompensaciją pardavus užstatytą turtą. Nuo 1992m spalio 06 dienos Lietuvoje veikia hipotekos įstatymas. Hipoteka – tai esamo ar busimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Kai skola laiku negrąžinam hipotekinis kreditorius turi teisę reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš viešųjų varžytinių ir iš gautų pinigų, sumokėta jam priklausanti suma. Įkeistas turtas negali būti perleistas hipoteksinio kretitoriaus nuosavybėn, taip pat negalima įkeisti valstybinį turtą. Hipotekos įstatymas tik privačiajam turtui. Turto įkeitimui sudaroma sutartis tarp kreditoriaus ir įkeičiamo turto savininko arba vietoje sutarties surašomas hipotekos lakštas. Turto įkeitimo iforminimu bei kitas hipotekos operacijas vykdo hipotekos įstaigos, kurių funkcijos yra registruoti hipotekas, išieškoti skolą kreditoriaus naudai, kaupti ir saugoti informaciją apie hipotekas, bei teikti ją suinteresuotiems asmenims. Įregistruotą hipotekoje informacija yra vieša ir ją gali gauti kiekvienas asmuo. Hipotekos įstaigos steigiamos Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu ir yra pavaldžios teisingumo ministerijai. Hipotekos įstaigoms gali vadovauti hipotekos teisėjai. Teisėjus skiria teisingumo ministras ir hipotekos teisėjai privalo turėti teisinį išsilavinimą. Šiuo metu bankai Lietuvoje vykdo aktyvias kreditavimo programas. Teikia paskolas gyventojams ir ūkio subjektams. Bankai remia kai kurias socialines valstybės programas, teikia paslaugas, reikalingas žmonių socialiniams poreikiams tenkinti. Viena iš programų - studentų kreditavimas. Studentai, besimokantys Lietuvos ar užsienio aukštosiose mokyklose, gali gauti ilgalaikę paskolą visam mokymosi laikotarpiui už labai nedideles palūkanas - 5 proc. Lietuvoje bankai suteikia įvairių rūšių paskolas lengvatinėmis sąlygomis: paskola būstui pirkti, lizingas, vartojiška paskola. PASKOLŲ SUTEIKIMO TVARKA Bankui reikia pateikti tokius dokumentus: • asmens pasą; • jei pagal LR įstatymus turite deklaruoti pajamas – LR gyventojo turto ir pajamų deklaracijos nuorašą; • pajamas patvirtinančius dokumentus (pažyma iš darbovietės ir kt.). Juose turi būti nurodomos grynosios pajamos (atskaičius visus mokesčius ir privalomus mokėjimus: socialinio daudimo, pajamų mokesčius, alimentus ir t.t.). Jei paskolą ketinate dengti, pardavę turimą turtą, reikia pateikti šio turto vertę patvirtinančius dokumentus, nurodytus kreditų eksperto; • jei esate įmonės akcininkas ir Jūsų pajamų šaltinis – dividendai, reikia pateikti šios įmonės paskutinių keturių laikotarpių finansines ataskaitas, patvirtintas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje: balansą, pelno/nuostolio ataskaitą, finansinių rezultatų, pelno/nuostolio paskirstymo ataskaitas; taipogi gerą šios įmonės veiklos perspektyvą patvirtinančius dokumentus: kontraktus, ketinimų protokolus, verslo planą ir kitus. Reikalingų dokumentų sąrašą nurodys kreditų ekspertas; • įkeičiamo turto savininko sutuoktinio notariškai patvirtintą sutikimą įkeisti turtą, jei turtas yra privataus asmens nuosavybė. Jei turtas priklauso juridiniam asmeniui – akcininkų susirinkimo, kuriame buvo nutarta įkeisti turtą, garantuojant už Jūsų paskolą, protokolą. Akcininkų susirinkimo protokolas turi būti pasirašytas trijų asmenų: pirmininko, sekretoriaus ir įgalioto akcininko. Protokolas turi turėti priedą - dalyvavusių akcininkų sąrašą su jų turimų akcijų skaičiumi bei šių akcininkų parašais; • nuosavybės teisę į užstatą liudijančius dokumentus: įsigijimo sutartį, inventorinę bylą, Žemės ir kito nekilnojamojo turto registro ir kadastro valstybės įmonės išduotus pažymėjimus ir/arba kitus kreditų eksperto nurodytus dokumentus.; • turto draudimo polisus; • užpildytas banko kreditų eksperto duotas formas: paraišką paskolai gauti ir kt.; • visas galiojančias Jūsų gautų paskolų ir išduotų laidavimų sutartis (raštus), turto įkeitimo dokumentus ir visus jų priedus; • kasos pajamų orderio kvitą (mokėjimo pavedimą), kad bankui sumokėti banko tarifuose numatyti mokesčiai už dokumentų analizę ir paruošimą paskolai ar garantijai gauti; • visus kitus bankui būtinus dokumentus, kuriuos Jums nurodys kreditų ekspertas. Atsakymas dėl paskolos (garantijos) suteikimo (nesuteikimo) duodamas per 14 kalendorinių dienų po visų banko nurodytų dokumentų pristatymo ir bankui reikalingos informacijos pateikimo. Sprendimą dėl paskolos (garantijos) suteikimo priima banko Paskolų komitetas. Norint, kad klausimas būtų svarstomas, turi būti sumokėti visi banko tarifuose numatyti mokesčiai. Nagrinėjant pateiktus dokumentus, iškilus papildomiems klausimams ar neaiškumams, bankas pasilieka teisę Kliento prašyti papildomų dokumentų ar informacijos. Pastaba. Gaunant paskolą (garantiją), kurios užstatas yra lėšos, esančios banke, procedūros yra paprastesnės. Gaunant paskolą (garantiją), reikia sumokėti mokesčius. 2. Bankas įvertina kliento finansinę būklę bei pateiktą verslo planą ir priima sprendimą dėl paskolos suteikimo. 3. Klientas sumoka bankui administravimo mokestį, sudarantį 0.3 - 1,5 % nuo suteikiamo kredito dydžio. 4. Prašant ilgalaikės paskolos klientas taip suderina su banku pirkimo/pardavimo kontrakto sąlygas, kad šios atitiktų finansavimo sąlygas. 5. Bankas su klientu sudaro paskolos ir turto įkeitimo sutartis. 6. Apmokant už importuojamas prekes akredityvu, klientas akredityvo išleidimui turi užpildyti prašymą, kuriame nurodoma suma išmokama užsienio eksportuotojui, nurodant apmokėjimo sąlygas. PASKOLOS BŪSTUI PIRKTI PASKOLOS SĄLYGOS : Paskola gyvenamajam būstui pirkti teikiama ir grąžinama JAV doleriais, kurie keičiami į litus taikant oficialų Lietuvos banko kursą keitimo operacijoms. Minimali paskolos suma - 15 tūkst. Lt ekvivalentas. Paskola suteikiama iki 70 procentų perkamo būsto vertės, kurią nustato banko turto vertintojai. Maksimali paskolos suma priklauso nuo Jūsų gaunamų pajamų. Maksimali paskolos trukmė - 10 metų. Palūkanos už paskolą nustatomos pagal paskolos sutarties pasirašymo dieną nustatytą vienerių metų Londono tarpbankinę vidutinę palūkanų normą (LIBOR) JAV doleriui, prie jos pridedant banko maržą. Banko marža, įvertinus riziką ir paskolos terminą, svyruoja nuo 3,5 iki 7,5 procentų. Palūkanos kintamos. Jos keisis kiekvienų metų kovo 1 d. priklausomai nuo LIBOR'o pasikeitimo. Prievolėms pagal paskolos sutartį užtikrinti, Bankas priima pirkto iš Banko paskolos būsto įkeitimą. Jeigu perkamas būstas negali būti įkeistas iki paskolos išdavimo, Bankas gali paprašyti laikinai užtikrinti prievolių įvykdymą, įkeičiant kitą turtą ar pateikti darbdavio laidavimą. KAIP PRADĖTI Jūs turite finansuoti ne mažiau 30 procentų perkamo būsto vertės. Apskaičiavę, kad mėnesio įmokos dydis (paskolos grąžinimas ir palūkanos) neviršija 40 procentų Jūsų ir Jūsų sutuoktinio (-ės) gaunamų pajamų, kreipkitės į Banko filialą. Gavę paraiškos paskolai gauti formą, atidžiai ją užpildykite atsakydami į visus pateiktus klausimus. Užpildytą formą pateikite Banko filialo kredito darbuotojui, kuris per savaitę informuos apie galimybę Jums suteikti paskolą. DOKUMENTŲ PATEIKIMAS Gavę pranešimą, kad paskola Jums gali būti suteikta, pateikite šiuos dokumentus: • savo ir savo sutuoktinio(-ės) pasų kopijas; • pažymas apie savo ir savo sutuoktinio(-ės) paskutinių 12 mėnesių gautą darbo užmokestį ant firminių darbdavių blankų arba kitas pajamas įrodančius dokumentus; • notariškai patvirtintą savo ir savo sutuoktinio sutikimą įkeisti iš Banko paskolos perkamą būstą; • jei turite finansinių įsipareigojimų kitoms finansų institucijoms, šių sutarčių kopijas; • jeigu turite vaikų iki 18 metų - pažymą iš vaikų teisių apsaugos tarnybos. Jei prievolėms užtikrinti laikinai įkeičiamas turimas būstas, papildomai pateikite: • notariškai patvirtintą būsto savininko ir jo sutuoktinio sutikimą laikinai įkeisti turimą būstą; • dokumentus, patvirtinančius įkeičiamo būsto nuosavybę (Inventorizavimo pažyma, kt.). Banko darbuotojai gali paprašyti pateikti ir papildomos informacijos. Pateikus visus reikalaujamus dokumentus, sprendimas dėl paskolos išdavimo bus priimtas per 7 dienas, išnagrinėjus Jūsų paraišką Banko filialo Paskolų komitete. Apie priimtą sprendimą būsite informuoti. Esant teigiamam sprendimui Jūs turėsite: • Banko naudai apdrausti savo gyvybę paskolos terminui ir sumai Bankui priimtinoje draudimo kompanijoje, ir pateikti draudimo polisą; • atsidaryti Banke sąskaitą, į kurią bus pervedamas Jūsų darbo užmokestis; • pasirašyti trišalę būsto pirkimo - pardavimo sutartį; • pasirašyti paskolos sutartį; • įregistruoti būsto pirkimo - pardavimo sutartį; • pasirašyti pirkto būsto įkeitimo Bankui sutartį; • Banko naudai apdrausti įkeistą būstą sumai, ne mažesnei kaip 135 procentai paskolos vertės Bankui priimtinoje draudimo kompanijoje, ir pateikti draudimo polisą. Jeigu iki perkamo būsto įkeitimo, prievolių vykdymui įkeičiamas turimas būstas ar kitas turtas, pasirašant paskolos sutartį kartu pasirašoma ir turto įkeitimo sutartis. PAPILDOMOS IŠLAIDOS Būtina įvertinti papildomas išlaidas, kurios padidins paskolos kainą: • gyvybės draudimo išlaidos; • įkeičiamo nekilnojamo turto draudimo išlaidas; • iš paskolos įsigyto būsto ar kito įkeičiamo turto įkeitimo sutarties tvirtinimo notariato kontoroje išlaidas; • per 30 dienų po paskolos išmokėjimo dienos, Jums reikės sumokėti vienkartinį paskolos administravimo mokestį, kuris sudaro 0,5 procento nuo paskolos sumos. PASKOLOS IŠDAVIMAS Pasirašius paskolos sutartį ir užtikrinus prievolės vykdymą įkeitimu, Bankas perveda paskolos lėšas į būsto pardavėjo sąskaitą. PASKOLOS GRĄŽINIMAS Paskolos grąžinimas ir palūkanų mokėjimas prasideda kitą mėnesį po paskolos išdavimo. Mokėjimai vykdomi lygiomis įmokomis kas mėnesį (anuitetas). Bankas kas mėnesį nurašys įmokos dydžio sumą nuo Jūsų sąskaitos Banke, į kurią pervedinėsite savo atlyginimą. Jūs turite užtikrinti, kad sutartyje nustatytą paskolos ir palūkanų mokėjimo dieną sąskaitoje būtų reikiama suma.

Ekonomika  Referatai   (22,76 kB)

O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Užimtumas 1.1. Gyventojų užimtumo kriterijai Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: • asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; • gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); • darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; • apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; • apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; • gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami - padedantiems šeimos nariams. 1.2. Nelegalus užimtumas Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: • Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančias, šešėlinėse ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. • Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. • Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita, dažnai įgauna atvirą reketo formą). • Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką “ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. 2. Nedarbas Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. 2.1. Nedarbo tipai Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių; kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų; treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą ar grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina, plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių, ar metų, ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose, statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime apskaičiuoti taip: U = U + U + U ; 2.2. Natūralusis nedarbo lygis Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E ) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui, nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos, ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U ) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U ) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis, su šalies darbo jėga: U = ; čia U - natūralusis nedarbo lygis; U - laikinasis nedarbas; U - struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF - darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U = U - U ; čia U - faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U - ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N , o realusis darbo užmokestis w . Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis lygis susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki 1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų. Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. 2.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 3. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarąjai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau, negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. 4. Infliacija ir nedarbas Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad jie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos - parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių. 3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2 paveiksle. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši problema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų). Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema: AD P Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį. 3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4 paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko. Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. 3.3 Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius, nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia ateities prognozė, paremta visa turima informacija. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už numatytą, tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu, pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E , esančiame ant ilgojo laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U = 5%, o infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC , ir taške E ji kerta PC kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir natūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc., tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E į tašką E . nedarbo lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir sieks, sakykime, tik 3 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo lygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E į tašką E . Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos, prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba sumažina nežymiai ir neilgam. Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų. ir užimtumo problemos Lietuvoje Daugelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau nagrinėdami skurdo problemas, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600 tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc. Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu, Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. Ypač aukštas nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir Šalčininkuose (15,5 proc.). Manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje sudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis). Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas, kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys. 5. Užimtumo politika Lietuvoje Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones. Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. 1 lentelė Programos pavadinimas Dalyvavo iš viso Pasirengę darbo rinkai Nepasirengę darbo rinkai Užregistruota bedarbių iš viso: 47223 197461 Iš jų dalyvavo aktyviose programose: 75676 7199 68477 Iš jų pagal atskiras programas: Profesinio mokymo programoje: 12557 1272 11285 Grupinės darbo paieškos programoje: 32767 3392 29375 Įgijo patentą(iki 3 mėn.)savar. verslui: 9033 1573 7460 Laikinai įdarbinti (iki 1 metų): 18923 4670 14253 Užimtumo rėmimo programose: 27207 2562 24645 Iš jų: Bedarbių individualaus verslo rėmimo: 47 11 36 Viešųjų darbų programoje: 21637 1591 20046 Remiamų darbų programoje: 4256 732 3524 Naujų darbo vietų steigimo programoje: 906 *Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiaus sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose programose. Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7 proc., tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc.. Iš pasirengusių darbo rinkai bedarbių, aktyviose užimtumo programose dalyvavo 15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y. pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių laikotarpiui, visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai. 5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas 1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto šiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas; • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje; • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinis mokymas - per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo centrų, apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją bedarbių, mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus. Profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos suteiktos 50 tūkst. asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas grupėse vyko pagal tikslines programas, atskiroms asmenų grupėms. Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo, tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja beveik 3 tūkst.. Beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas – bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet turi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo, darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės reabilitacijos sunkiausiai sergantiems asmenims, iki informacijos suteikimo profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos. Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, - yra labiausiai išplėtota, o kai kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą. Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius. Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų, bei neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą, vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis, klausimų. Patvirtinus “Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius. Tai 156 pirmo, bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų registro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų, bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų tarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas; • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas; • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas; • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas; • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas; • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas; • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas. 2000 m. tęsiamas nuoseklus darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo centrų, teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams, darbuotojams. Ryšiai su visuomene. Informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą, kuriant jos įvaizdį, nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai, specialistai, dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų užimtumas”. 5.2. Viešieji darbai Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūras. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais, bedarbiai skeptiškai žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių galimybes dalyvauti šioje programoje, šiais metais teritorinės darbo biržos siųs viešiesiems darbams apie 30 tūkst. bedarbių. Per šiuos metus, viešuosiuose darbuose dirbo 21 tūkst. asmenų. Pirmiausia stengiamasi padėti socialiai pažeidžiamiausiems asmenims. Viešuosius darbus dirbo 4 tūkst. asmenų, kurių šeimose abu maitintojai – bedarbiai. Atsižvelgiant į augantį bedarbių poreikį dalyvauti viešuosiuose darbuose, Užimtumo fondo lėšos šiai programai kasmet yra didinamos. Užimtumo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, net 16 aukščiausio nedarbo teritorijose ( Šiauliuose, Druskininkų, Akmenės, Joniškio, Jonavos, Jurbarko, Pasvalio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų, Ignalinos, Tauragės, Pakruojo, Rokiškio, Marijampolės, Švenčionių rajonuose) leista taikyti atskiriems projektams padidintą finansavimą. Šių teritorijų darbo biržos įgijo galimybę suteikti laikiną užimtumą papildomai 3 tūkstančiams bedarbių ir sušvelninti nedarbo padarinius. Viešieji darbai – ne tik pragyvenimo šaltinis daugeliui bedarbių, laikina jų užimtumo forma, bet ir padeda plėsti vietos socialinę infrastruktūrą. Daugelyje miestų, gyvenviečių, aplinkos, parkų, kapinių priežiūros darbai atliekami bedarbių jėgomis. Štai Vilniaus mieste AB “Vilniaus zunda” įdarbino per 100 bedarbių, kurie apsodina gėlėmis bei tvarko Lukiškių, Savivaldybės, prie Operos ir baleto teatro esančias aikštes, Sereikiškių ir Vingio parkus, Rokantiškių ir Antakalnio kapines. Įvertinus viešųjų darbų organizavimo rezultatus per keletą metų, galima padaryti išvadą, kad išryškėjo šių darbų didelė socialinė nauda vietinei bendruomenei. Bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos skyriais, beveik 2 tūkst. bedarbių visoje šalyje teikė paslaugas vienišiems, neįgaliems asmenims. Vien Šiauliuose, šioje sferoje dirba 360 bedarbių: Ugdymo ir globos centre teikia pagalbą neįgaliems vaikams, Šiaulių globos ir palaikomojo gydymo ligoninėje slaugo ligonius, prižiūri vienišus asmenis. Ypač didelis dėmesys skiriamas gamtosaugos ir ekologijos projektams, atsižvelgiant į artimiausiu laiku Lietuvoje įsigaliosiančias, aplinkos srityje veiklą apibrėžiančias, Europos Sąjungos direktyvas: tvarkomi šalies nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, valomi vandens telkiniai, plečiami miškų plotai. Siekiant sumažinti nedarbą kaime, vis daugiau į viešųjų darbų organizavimą įtraukti ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Šiais metais per 300 tūkst. darbdavių įdarbins apie 3 tūkst. kaimo bedarbių. Prioritetas dalyvauti šioje programoje skiriamas ūkininkams, teikiantiems labdarą žemės ūkio produktais vaikų ir senelių globos namams, padedantiems vienišiems asmenims dirbti žemę. Dažnai viešųjų darbų plėtrą riboja jų finansavimo problemos. Viešųjų darbų programai 2002 metams savivaldybės skyrė apie 10 mln. Lt., t.y. 3 mln. Mažiau, nei praėjusiais metais. Atskiros savivaldybės, nepaisydamos lėšų stokos biudžetuose, ieško galimybių finansuoti didesnį viešųjų darbų mastą. Respublikinė darbo birža parengė medžiagą Savivaldybių asociacijai dėl inicijavimo savivaldybių vadovus didinti lėšas viešiesiems darbams, vykdyti ilgalaikius, didelę socialinę naudą turinčius projektus, pasitelkiant į pagalbą nevyriausybines organizacijas. 5.3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas Lietuvos darbo birža pradėjo įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų bandomuosius projektus, didžiausio nedarbo teritorijose. Jie turėtų padėti sutelkti vietos bendruomenės socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Vietinių užimtumo iniciatyvų programos projektais tikimasi padėti labiausiai socialiai pažeistiems asmenims. Iniciatyviesiems – 101 mln. litų projektams vykdyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa, šiems metams skyrė 1,2 mln. litų, 2002 – 2004 metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 100 mln. litų. Vietinėms užimtumo iniciatyvoms didelį dėmesį skiria savivaldybės, kurios projektams įgyvendinti taip pat numato skirti nemažas lėšas. Šiais metais pirmieji vietinių užimtumo iniciatyvų projektai bus įgyvendinami didžiausio nedarbo teritorijose – Akmenės, Pasvalio, Pakruojo, Jurbarko, Joniškio, Šiaulių, Šakių ir Širvintų rajonuose bei Druskininkų mieste. Dalyvauti projektų atrankoje valstybės finansinei paramai gauti gali įmonės, įstaigos ir organizacijos (išskyrus išlaikomas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų) bei fiziniai asmenys. Viena iš sąlygų – projektų pateikėjų lėšos, kartu su rėmėjų lėšomis, turi sudaryti ne mažiau kaip 35 procentus visos projekto vertės. Vienai darbo vietai finansuoti gali būti skiriama iki 17 tūkstančių litų. Pinigai bus kontroliuojami. Dideli pinigai įpareigoja sukurti gerai funkcionuojantį jų panaudojimo kontrolės mechanizmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarką, Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus įsakymu, patvirtintas visas kompleksas priemonių, užtikrinančių šios programos realizavimą. Prieš tai Respublikinės darbo biržos buvo sudarytas projektų priežiūros komitetas. Šiame komitete atstovaujamos ne tik valstybinės bei savivaldos institucijos, bet ir profesinės sąjungos, verslininkų organizacijos. Komitetas vertins teritorinių darbo biržų pateiktus projektus ir teiks pasiūlymus skirti valstybės finansinę paramą jiems įgyvendinti. Prie teritorinių darbo biržų, kurios įgyvendins bandomuosius projektus, sudarytos vietinių užimtumo iniciatyvų projektų vykdymo komisijos. Jos atrinks projektus ir vertins, ar jie atitinka vietos darbo rinkos poreikius, svarstys ir teiks pasiūlymus projektų plėtrai, bei jų įgyvendinimo tobulinimui. Efektyviausių projektų paieška. Atrenkant bei vertinant projektus, bus atsižvelgta į nustatytus kriterijus, projektų įtaką nedarbo lygiui toje teritorijoje, perspektyvių užimtumo didinimo požiūriu, ekonominių veiklų plėtojimą. Bus atsižvelgta, kiek sumažės socialinių pašalpų gavėjų, kiek išplės socialinės paslaugos. Prioritetą numatoma teikti projektams, kuriuos finansiškai rems keli vietiniai arba užsienio partneriai, įgyvendinant projektą bus sudaryta galimybė darbuotojams kelti kvalifikaciją. Taip pat atsižvelgiama, kaip projektą remia savivaldybė – ar skiria lėšų, patalpas, ar žada taikyti mokesčių lengvatas. Savivaldybių parama labai padidins projekto sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Svarbus kriterijus yra galimybė tęsti projektą pasibaigus jo finansavimui, projekto plėtros galimybės. Darbo biržos, bendradarbiaudamos su projektų vykdytojais, pasirengusios, jei reikės, organizuoti bedarbių, kuriuos numatoma siųsti į steigiamas darbo vietas, profesinį mokymą ir suteikti jiems papildomas kvalifikacijas. Šios programos įgyvendinimas buvo pavestas darbo biržoms, jos jau turi patirtį įgyvendinant PHARE programos paremtus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose bei Varėnoje. Įgyvendinant šiuos projektus buvo sukurta daugiau nei 50 darbo vietų, projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį įgijo savivaldos institucijos bei kiti socialiniai partneriai. 6. Darbo biržos 1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais. Darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, 1997 m. įdarbino 73,0 tūstančius nedirbančiųjų asmenų, 13,5 tūkst. įsigijo ar pakeitė profesiją ir 52,2 tūkst. buvo įtraukti į kitas užimtumo programas. Respublikinė darbo birža, remdamasi analizės duomenimis, iškilusiais uždaviniais ir galimybėmis, kiekvieniems metams numato naujus veiklos tikslus ir būdus jiems siekti. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamas visuomeniniais pagrindais veikiančios Trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų), darbdavių (verslininkų asociacijos) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus darbui trišalėse komisijose skiria minėtos organizacijos, o valstybės atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės. Darbo birža atlieka šias funkcijas: • Analizuoja ir prognozuoja darbo paklausos ir pasiūlos pakitimus; • Registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • Ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • Organizuoja bedarbių ir darbuotojų profesinį mokymą; • Tarpininkauja piliečiams įsidarbinant šalyje ir užsienyje; • Nustatyta tvarka disponuoja Užimtumo fondo lėšomis ir viešai skelbia, kur jas panaudojo; • Rengia gyventojų užimtumo programas; • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; • Kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus; • Skiria bedarbio pašalpą. Trišalės komisijos teisės: Teikti pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos ir socialinės pagalbos bedarbiams, prioritetų. Teikti pasiūlymus gyventojų užimtumo programų tobulinimui, nedarbo ribojimo priemonių taikymui, bedarbio mokymo ir konsultavimo tvarkos, bei kitais klausimais. Svarstyti darbo biržos veiklą ir Užimtumo fondo lėšų naudojimą. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos 1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje. Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką; ● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas. Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas: Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti. ● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą: Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas. Sudaromų įsidarbinimo planų

Ekonomika  Referatai   (73,77 kB)

1940 metais Vilniaus miesto energetinį ūkį sudarė keturiasdešimt 6/0.4 įtampos transformatorinių pastočių. Elektros tinklus aptarnavo 30 žmonių. 1957 m., centralizavus energetikos ūkio valdymą, Vilniaus elektros tinklai buvo performuoti į savarankišką įmonę. Oficiali įmonės įkūrimo data - 1957 m. rugpjūčio 1-oji. Šiuo metu įmonėje dirba 1250 žmonių. Įmonės darbuotojai prižiūri 12 tūkst.km oro ir 3.308 km kabelinių elektros linijų, 290 tūkst. apskaitos prietaisų, 56 rajonines pastotes, 4254 transformatorines pastotes ir 9 tūkst. paskirstymo punktų. Vilniaus elektros tinklai yra Akcinės Bendrovės “Lietuvos energija” filialas. Vilniaus elektros tinklai nėra juridinis asmuo ir naudojasi bendrovės, kaip juridinio asmens, vardu. Vilniaus elektros tinklai veikia pagal Bendrovės įstatus ir jos valdybos suteiktus įgaliojimus. Vilniaus elektros tinklų steigėja yra Akcinė Bendrovė “Lietuvos energija”. Vilniaus elektros tinklai pagal bendrovės valdybos įgaliojimą valdo, naudoja ir disponuoja bendrovei priklausančio turto dalį ir kitas apyvartines lėšas, kurios apskaitomos Vilniaus elektros tinklų atskirajame balanse. Vilniaus elektros tinklų veiklos pobūdis: gamina, perduoda, per skirstomuosius elektros tinklus tiekia ir parduoda vartotojams elektros energiją pagal sudarytas sutartis; eksploatuoja, plečia aptarnaujamos Vilniaus zonos 0.38-10 kV įtampos skirstomąjį ir 35-330 kV įtampos perdavimo elektros tinklą; teikia paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims gamybinės bazės laisvų pajėgumų ribose. Bendrovės ilgalaikis turtas sudaro 73 % viso bendrovės turto. Pagrindinę ilgalaikio turto dalį sudaro materialusis turtas. Iš jo: 19% - pastatai; 69% - statiniai ir mašinos; 2% - transporto priemonės; 8% - nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai; 2% kiti įrenginiai, įrankiai ir kitas materialusis turtas. Trumpalaikio turto 62% sudaro per vienerius metus gautinos sumos (daugiausia – pirkėjų įsiskolinimas), 28% - atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, 9% - gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje. Vilniaus elektros tinklai yra pelno siekianti įmonė, tačiau kol kas bendrovės parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina bei kitos išlaidos viršija įmonės pajamas. Taigi, įmonė dirba nuostolingai. 2. Marketingo aplinkos analizė 2.1. Mikroaplinkos analizė Paprastai prie įmonės mikroaplinkos priskiriami pirkėjai (vartotojai), konkurentai, pardavimo tarpininkai, pardavimo pagalbininkai ir tiekėjai. Vilniaus elektros tinklai yra monopolinė įmonė, todėl konkurentai nėra priskiriami prie jos mikroaplinkos, todėl kad įmonė konkurentų paprasčiausiai neturi. Bent jau kol kas. Pirkėjai (vartotojai). Vilniaus elektros tinklai turi 290 tūkst. vartotojų. Iš jų 284 tūkst. vartoja elektros energija buities reikmėms, 6 tūst. – komercinėms, gamybinėms bei žemės ūkio reikmėms. Buitiniai vartotojai suvartoja apie trečdalį Vilniaus elektros tinklų parduodamos elektros energijos. Pardavimo tarpininkai. Pardavimo tarpininkai, perkantys elektros energiją iš Vilniaus elektros tinklų ir per savo balanse esančius elektros tinklus perparduodantys ją subabonentams, paprastai yra traktuojami kaip paprasti vartotojai. Tai specialios paskirties komunalinio ūkio bendrovės, gyvenamųjų namų, butų, garažų bendrijos, kai kurios kitos įmonės, per kurių elektros tinklus dėl techninių galimybių gauna elektros energiją kiti vartotojai. Pardavimo pagalbininkai. Įmonė turi tokių partnerių, kaip Elektros tinklų statybos įmonė ir kt., padedantys užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Tiekėjai. Vilniaus elektros tinklų materialinis aprūpinimas vykdomas rinkos sąlygomis, t.y. per Lietuvos Respublikos komercines tiekimo įmones, įmonę “Tena” bei tiesioginiais ryšiais su Lietuvos ir užsienio šalių gamintojais. Vilniaus elektros tinklai yra labai didele įmonė. Darbui su tiekėjais čia yra sukurtas atskiras Tiekimo skyrius, kurio pagrindinė darbo kryptis – ekonomiškas materialinių vertybių pirkimas ir gavimas. Pagrindinis uždavinys padalinių aprūpinimas medžiagomis, įrengimais, konstrukcijomis, spec. drabužiais ir pan., garantuojant įmonės ūkinę-komercinę veiklą, ekonomiškas medžiagų įsigijimas, gabenimas bei jų apsauga. 2.2. Makroaplinkos analizė Vilniaus elektros tinklai elektros energiją realizuoja tik Lietuvos Respublikoje, o tiksliau – tik Vilniaus regione, į kurį įeina Vilniaus, Trakų, Šalčininkų ir Širvintų rajonai. Įmonės marketingo makroaplinka apsiriboja Lietuvos ekonomine, socialine ir kultūrine, politine ir teisine, moksline ir technologine bei gamtine aplinka. Ekonominė aplinka. Lietuvoje netrukus baigsis ekonominių reformų dešimtmetis, prasidėjęs šalies nepriklausomybės atkūrimu ir visuomenės apsisprendimu įgyvendinti visuotinai priimtą demokratinę tvarką bei rinkos ekonomiką. Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 1999 metais pastebimas nedidelis bendrojo vidaus produkto ir gamintojų kainų indekso augimas. Nedarbo lygis nuo 1999 m. vidurio po truputį auga: 2000 m. viduryje jis sudarė 10.2, 2001 m. viduryje – 11.6, o 2002 m. viduriui prognozuojama 11.8 procento. Vidutinis darbo užmokestis šalyje auga. Laikotarpiui iki 2002 m. vidurio numatomas vos 3 proc. metinis neto darbo užmokesčio augimas, t.y., nuo 984 Lt/mėn. 2000 metų viduryje iki 1015 - 2001 metų viduryje. Namų ūkio pajamos kinta nedaug. Ekspertų nuomone, vidutinės namų ūkių pajamos vienam nariui 2001 metų viduryje sudarė 665, o 2002 metų viduryje sudarys 684 Lt/mėn., taigi, augimas nesiekia 3 procentų. Ekspertų nuomone, įmonių pelningumas bei nuosavybės grąža nuo 1997 m. tolydžio mažėja. Remiantis Vertybinių popierių biržos bei Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo duomenimis apie atskirų įmonių rezultatus šiuo periodu, galima teigti, kad vidutinio įmonių pelningumo mažėjimas yra sąlygotas didelių atskirų įmonių nuostolių. Artimiausių metų laikotarpiui ekspertai prognozuoja nedidelį vidutinio įmonių pelningumo bei nuosavybės grąžos augimą. Tai reiškia, kad rinkoje pradedama tikėtis teigiamų pokyčių. O kol kas, palyginus su praėjusiais metais, debitorinis elektros energijos vartotojų įsiskolinimas ir skolininkų skaičius yra žymiai padidėjęs. Socialinė ir kultūrinė aplinka. Įmonei svarbūs šie demografiniai rodikliai: Šeimų skaičiaus mažėjimas (santuokų skaičius mažėja, ištuokų didėja); ne šeimos pobūdžio namų ūkių didėjimas (vienasmenių namų ūkių – išsiskyrę sutuoktiniai, našliai(ės), atskirai gyvenantys, šeimos nesukūrę vaikai). Tai sąlygoja didesnį elektros energijos sunaudojamą kiekį. Išsilavinimo lygio kilimas ir technologinė pažanga. Namų ūkiuose daugėja įvairių elektros energijos imtuvų, tokių kaip personaliniai kompiuteriai, mikrobanginės krosnelės ir pan. Sumažėjęs gimstamumas, padidėjęs mirtingumas, padidėjusi gyventojų migracija į užsienio šalis. Tai sąlygoja gyventojų skaičiaus mažėjimą ir tuo pačiu elektros energijos vartojimo mažėjimą. Politinė ir teisinė aplinka. Vilniaus elektros tinklus, kaip monopolinę įmonę, be abejo veikia valstybinis reguliavimas. Ne tik įmonės steigimą, jos vidaus veiklą ir jos likvidavimą, įmonės santykius su pirkėjais, partneriais ir konkurentais, bet ir atskiras marketingo sritis reguliuoja įvairūs teisės aktai. Svarbiausi iš jų yra Energetinės veiklos ir išteklių kontrolės komisijos patvirtinti elektros energijos tarifai, Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kiti norminiai aktai, nustatantys atsiskaitymus už vartojamą elektros energiją ir kt. Mokslinė ir technologinė aplinka. Mokslo ir technikos pažanga turi didelės įtakos įmonės veiklai. Nuo 1957 m., kai buvo įkurti Vilniaus elektros tinklai energetikos ūkyje atsirado labai daug techninių naujovių, buvo pastatyta daug naujų pastočių, paskirstymo punktų nutiesta daug elektros energijos tiekimo linijų, medinės atramos keičiamos gelžbetoninėmis, įrengtos naujos dispečerinės su vis tobulesniais valdymo pultais, keičiami tinklai, naudojamos pažangesnės medžiagos ir įrengimai, įdiegiami daugiafunkcijiniai “Elgamos” skaitikliai. Visa tai leidžia sumažinti įmonės nuostolius, užtikrinti patikimesnį elektros energijos tiekimą vartotojams. Daug naujovių į Vilniaus elektros tinklų keturiasdešimties metų veiklos istoriją įnešė paskutinį dešimtmetį sparčiais tempais plintantis kompiuterizavimo procesas. Pirmasis uždavinys “6 ir 10 kV kabelinių linijų paso duomenys” buvo eksploatuojamas Energetikos valdybos skaičiavimo centre didele ESM EC tipo mašina, o elektros energijos realizavimo apskaita bei materialinių vertybių apskaita buvo atliekama centralizuotai. Įmonės kompiuterizavimo procesas pajudėjo į priekį kuomet 1990 m. buvo gauti pirmieji AT-286 personaliniai kompiuteriai. Tai buvo palyginti lėtaeigiai ir praktiškai be programinės įrangos kompiuteriai, todėl pirmoje eilėje buvo perprogramuoti kituose SC jau eksploatuojami uždaviniai. Tada buvo kompiuterizuota elektros energijos realizavimo apskaita, įdiegtos kitos apskaitos programos. Visa tai žymiai paspartino ir patobulino įmonės darbą. Didelių permainų įmonės kompiuterizavime turėtų įnešti platesnis Internetinio tinklo pritaikymas ir pasinaudojimas šio tinklo paslaugomis. Labai pasikeitė ryšių patikimumas. Pirmoji aukšto dažnio, radijo ryšių įrengimo karta buvo tik lempinė. Šiuo metu diegiama penktoji ryšių įrenginių karta – skaitmeninės technologijos įrenginiai, pradėta naudoti šviesolaidžius ir per juos veikiančius įrenginius. Tai atveria galimybes perduoti didelė informacijos kiekį bei panaudoti naujas pastočių valdymo ir kontrolės sistemas. Gamtinė aplinka. Lietuvos klimatinės sąlygos ne visada yra palankios Vilniaus elektros tinklų veiklai. Stiprių vėjų ir audrų kartais neatlaiko elektros energijos perdavimo linijos bei atramos, šaltu metų laiku yra sudėtinga tvarkyti, prižiūrėti bei atnaujinti elektros energijos tiekimo tinklus. 3. Marketingo tikslų nustatymas Vilniaus elektros tinklų misija yra užtikrinti nenutrūkstamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Pagrindinis įmonės veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus, kuriems pasiekti nukreipta visa įmonės veikla, taikomos priemonės, yra vartotojai. Įmonės tikslas yra vykdyti energetikos sistemos darbo efektyvumo didinimo ir plėtojimo programas. Šių programų įgyvendinimas atliekamas investicijų, nukreipiamų naujų energetikos objektų statybai arba esamų plėtimui ir modernizacijai, sąskaita. Įmonės marketingo tikslai įmonės tikslams pasiekti yra mažinti nuostolius elektros tinkluose, mažinti skolininkų už suvartotą elektros energiją skaičių ir bendrą debitorinį vartotojų įsiskolinimą. Nuostolių mažinimui dėl pasenusių, netikslių elektros energijos apskaitos prietaisų planuojama kasmet pakeisti 5 procentus apskaitos prietaisų. 4. Tikslinių rinkos segmentų parinkimas bei jų aprėpimo strategijos Vartotojai, kaip rinkos dalyviai, nėra vienalytė masė. Jie skiriasi savo poreikiais, preferencijomis, disponuojamomis piniginėmis pajamomis, įpročiais ir kt. Tačiau elektros energija yra tokia prekė, kurią naudoja praktiškai visi žmonės, tad Vilniaus elektros tinklams atlikti rinkos segmentavimą, norint nuspręsti, kuriuos rinkos segmentus įmonė aptarnaus ir kokią marketingo strategiją taikys, yra netikslinga. Taigi, įmonė naudoja nediferencijuotą marketingą. 5. Marketingo komplekso elementų apibūdinimas Įmonės marketingo kompleksas susideda iš elementų: prekė, kaina, paskirstymas ir rėmimas. 5.1. Prekės (paslaugos) charakteristika Elektros energija, palyginus su kitomis prekėmis, yra gan neįprasta prekė: ji neturi nei formos, nei išvaizdos, nei įpakavimo. Kaip pardavimo vienetai yra naudojami šie: kilovatvalandė (kWh) – aktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti, ir kvarvalandė (kvarh) – reaktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti. Elektros energija, skirtingai nei kitos prekės negali turėti asortimento, nei prekių linijos, nei asortimento pločio ar gylio. Pagal prekių klasifikaciją, elektros energija Lietuvoje yra laisvai parduodama prekė (tik ypatingais atvejais – dėl avarijų energetikos sistemoje ar pan. priežasčių elektros energija gali tapti deficitine preke). Elektros energija yra prekė, neturinti daiktinio pavidalo, nesandėliuojama ir netransportuojama. Tai yra tiek vartojimo (skirta asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti), tiek gamybinės paskirties prekė (skirta kitų prekių ar paslaugų gamybai), vienkartinio naudojimo. Skirtingais atvejais elektros energija gali būti ir viešojo naudojimo (tie, kurie nenori mokėti kainos už elektros energijos naudojimą, negali būti išskirti iš naudojimosi, pvz., gatvių, komunalinis bendro naudojimo patalpų apšvietimas). Vienarūšė. Kai kuriais atvejais dalinai pakeičiama (pvz., jei naudojama tik apšvietimui, elektros energiją gali pakeisti žvakės ar žibalinės lempos). Tai yra kasdieninio vartojimo prekė. Šiais laikais turbūt nei vienas iš mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be elektros energijos. Daugumoje sričių elektros energija yra nepakeičiama prekė, jos Vilniaus regione nesiūlo jokios kitos įmonės, tik Vilniaus elektros tinklai, todėl kol neatsiras Prekės gyvavimo ciklas. Elektros energija Vilniaus mieste atsirado tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Iš pradžių jos naudojimas buvo minimalus. Kaip ir kitos prekės, elektros energija praėjo įvedimo ir augimo gyvavimo ciklo stadijas. Kaip matome iš 1 pav. elektros energija yra pakartotinio gyvavimo cikle. 1 paveikslas. Elektros energijos gyvavimo ciklas (gamybos mastas, kWh). 5.2. Numatomos kainos Vilniaus elektros tinklai yra monopolistai. Tie, kurie nori pirkti monopolisto prekę, neturi pasirinkimo: jie arba perka prekę monopolisto diktuojama kaina, arba lieka nepatenkinę savo poreikio. Elektros energijos kainas reguliuoja valstybė. Elektros energijos kainų apskaičiavimo metodika ir elektros energijos kainų bei jų taikymo tvarka yra patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 12 22 nutarimais Nr. 132 ir 133 (1 priedas, 2 priedas). 5.3. Paskirstymo kanalo parinkimas Vilniaus elektros tinklai yra elektros energijos perdavėjai ir skirstytojai. Elektros energija pagaminama elektrinėse, paskui ji paaukštinama iki 330-110 kV ir perduodama į rajonines pastotes, kur pažeminama iki 35-10 kV. Paskui perduodama į paskirstymo tinklą, mažose transformatorinėse pastotėse pažeminama iki 0,4-0,22 kV, atitinkamai 380 V trifaze ar vienfaze 220 V sistema ji patenka į namo paskirstymo skydą, paskui pasiekia skaitiklį ir tik tuomet ją gauna vartotojas. Įmonėje prekės paskirstymas yra tiesioginis. Galutiniam etapui – elektros energijos patekimui į vartotojo elektros tinklus ir pinigų surinkimui kiekviename Vilniaus elektros tinklų rajone realizavimo tarnybos. Jos vykdo elektros energijos realizavimą (pardavimą) vartotojams pagal sudarytas sutartis, jų elektros apskaitos prietaisų veikimo kontrolę, išieško skolas iš suvartotos elektros energijos skolininkų, ieško beapskaitinių elektros energijos vartojimo faktų ir išieško tokio vartojimo pasekoje patirtus nuostolius, ieško sutrikusių elektros energijos apskaitų bei išieško tokiais atvejais patirtus nuostolius, analizuoja komercinių elektros energijos nuostolių 0,4-10 kV tinkle bei įgyvendina priemones jų mažinimui, nagrinėja vartotojų skundus, prašymus, ruošia atsakymus į juos. Pagrindinės realizavimo tarnybų funkcijos: Elektros energijos vartojimo sutarčių tarp Filialo ir vartotojų sudarymas. Atsiskaitymas su vartotojais už suvartotą elektros energiją. Vartotojų elektros energijos apskaitos prietaisų tikrinimas, keitimas ir teisingo jų eksploatacijos bei darbo kontrolė. Nuostolių elektros tinkle analizė ir priemonių nuostoliams mažinti diegimas. Nelegalaus elektros energijos vartojimo išaiškinimas ir įforminimas aktais. Medžiagos dėl žalos atlyginimo paruošimas ir perdavimas teismams kartu su Juridiniu skyriumi. Vartotojų informavimas jiems rūpimais elektros energijos tiekimo, efektyvaus vartojimo, atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, elektros energijos apskaitos prietaisų įsigijimo ir reikalavimo klausimais. Duomenų apie vartotojus, jų atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją , apie apskaitas ir jose sumontuotus prietaisus kaupimas ir saugojimas nustatytą laiką. 5.4. Rėmimo veiksmai Viena svarbiausių rėmimo užduočių – potencialiems pirkėjams perduoti reikalingą informaciją ir paskatinti juos pirkti. Elektros energija yra labai svarbi prekė ir jos praktiškai negalima pakeisti kitomis prekėmis, jos paklausa yra neelastinga, todėl reklama šiai prekei yra netikslinga, išskyrus vieną niuansą. Elektros energijos yra daugiau naudojama darbo dienomis nei savaitgaliais, todėl vartotojai yra skatinami daugiau pirkti poilsio dienomis bei naktimis, sudarant tam palankias sąlygas, t.y. nustatant mažesnę kainą. Vilniaus elektros tinklai, kaip ir visos įmonės stengiasi visuomenėje suformuoti teigiamą įvaizdį. Įmonės darbuotojai savo darbe vadovaujasi Moralės kodeksu: "Vartotojai yra vienintelė priežastis, dėl kurios egzistuoja bendrovės ir mano darbas. Mano pareiga yra greitai ir kvalifikuotai aptarnauti vartotoją, gerbti jo teises. Aš privalau: Greitai ir kvalifikuotai teikti vartotojams man priklausančias paslaugas ir papildomą informaciją. Jei negaliu atsakyti į vartotoją dominančius klausimus, aš jį siunčiu pas tą darbuotoją, kuris gali kompetentingai į jį atsakyti. Domėtis vartotoju ir jo problemomis. nuolatos tobulintis. naudotis bei teikti vartotojams pačią naujausią informaciją, kurią pateikti aiškiai ir suprantamai. Greitai reaguoti į susidariusias problemas, skundus, juos spręsti kūrybiškai, lanksčiai ir iki galo. Su vartotoju visada elgtis mandagiai ir kultūringai. Jei, mano manymu, vartotojas yra neteisus, aš turiu laikytis etikos reikalavimų ir nepažeisti vartotojo teisių. Sudaryti gerą įspūdį vartotojui tiek išvaizda, tiek elgesiu, nes aš esu bendrovės atstovas. Teikti tiktai teisingą ir palankią informaciją apie bendrovę. Savo veiksmus ir darbus derinti su savo skyriaus ir visos bendrovės politika. Nepažeisti Lietuvos Respublikos, bendrovės įstatymų, nedaryti žalos bendrovei."

Ekonomika  Namų darbai   (34,76 kB)

Darbas – tai visuomenės gyvenimo ekonominis pagrindas, žmogaus tikslinga veikla, jo fizinių ir protinių sugebėjimų įgyvendinimas siekiant sukurti tam tikras materialines ir nematerialines vertybes. Darbas atlieka auklėjamąjį vaidmenį, išugdo naudingus organizacinius, drausmės ir dalykinio bendradarbiavimo įgūdžius, suteikia kiekvienam žmogui galimybę save realizuoti, rasti savo vietą ir pripažinimą tarp kitų visuomenės narių.

Teisė  Namų darbai   (12 psl., 24,59 kB)

Nors pirmą teleskopą tikriausiai išrado olandai, Galilėjus pirmasis jį nukreipė į žvaigždes 17-ame amžiuje. Jis naudojo refraktorių (viršutinis), sudarytą iš dviejų lęšių. 18-o amžiaus teleskopu (vidurinis) gauti vaizdai būdavo neryškūs dėl įvairių lęšių neatitikimų. Apatinis teleskopas yra reflektorius, turintis du veidrodžius bei lęšį, kas pagerina spalvų kokybę ir nereikalauja ilgų “vamzdžių”. 2. Refraktorių veikla Teleskopai yra dviejų rūšių - refraktoriai ir reflektoriai. Ir vieni, ir kiti turi savo pranašumų, bet, deja, ir trūkumų. Refraktoriai buvo sukurti XVII a. I dešimtmetyje. Juos naudojo Galilėjas Galilėjus (1564-1642) ir jo amžininkai. Dangaus kūno šviesa krinta į tam tikros formos refraktoriaus lęšį, vadinamą objektyvu; jis fokusuoja šviesos spindulius. Gautas atvaizdas didinamas antruoju lęšiu, kuris vadinamas okuliaru. Kuo didesnis objektyvas, tuo daugiau šviesos surenka teleskopas: 15,2 cm refraktoriaus šviesos galia dukart didesnė negu 7,6 cm refraktoriaus. Objektyvo paskirtis - surinkti kuo daugiau šviesos, o atvaizdą didina okuliaras. Kiekvienas teleskopas turi kelis okuliarus, kuriuos prireikus galima keisti. Kokį okuliarą naudoti, lemia surinktos šviesos kiekis. Pavyzdžiui, 500 kartų didinantis okuliaras netinka 7,6 cm refraktoriui, nes taip smarkiai padidintas vaizdas bus labai blyškus ir neryškus. Toks okuliaras tinka tik tada, kai objektas didelis. Visi refraktoriai turi vieną bendrą trūkumą: jie sukuria netikrom spalvom nuspalvintą atvaizdą. Tai lemia šviesos prigimtis. Baltą šviesą sudaro įvairiausio spektro spalvos. Šviesos pluoštui sklindant pro objektyvą, skirtingo bangos ilgio spinduliai užlinksta nevienodai: ilgabangiai mažiau, trumpabangiai labiau. Dėl to raudonieji spinduliai fokusuojami toliau nei mėlynieji. Taip gaunamas spalvotas šviesulio atvaizdas, gražus pažiūrėti, bet astronomams nepageidautinas. Šio reiškinio išvengiama naudojant sudėtinius objektyvus iš kronstiklo (mažesnio optinio tankio) ir flintstiklo (didesnio optinio tankio), kurie turi skirtingus lūžio rodiklius ir panaikina atsiradusias spalvas. Jų taip pat išvengiama didinant lęšių skaičių (kaip fotoaparatuose), bet dėl to stebėtojo akį pasiekia mažiau šviesos. Ši dilema labai svarbi astronomijoje. 3. Reflektoriai Pirmą veikiantį reflektorių 1671 m. padarė Izaokas Niutonas (1642-1727). Reflektorius veikia visai kitokiu principu. Niutono sistemos teleskope šviesa pro atvirą vamzdį krinta į jo dugne esantį pagrindinį veidrodį. Šio veidrodžio paviršius yra įgaubto paraboloido formos. Nuo jo šviesa atsispindi atgal į pagalbinį plokščią veidrodį, pakreiptą 45 kampu. Pastarasis nukreipia šviesą į vamzdžio šoną; čia ji sufokusuojama, ir okuliare matomas padidintas atvaizdas. Plokščiasis veidrodis vamzdyje šiek tiek susilpnina šviesą, bet nuostolis nedidelis, be to, Niutono sistemos teleskope nėra kaip jo išvengti. Kadangi veidrodis vienodai atspindi visų spalvų spindulius, reflektoriaus objektyvas chromatinės aberacijos neturi: ji šiek tiek pasireiškia nebent okuliare. Šiuolaikiniai veidrodžiai gaminami iš specialaus stiklo ir dengiami plonu, šviesą gerai atspindinčios medžiagos, pavyzdžiui, aliuminio ar sidabro, sluoksniu. Niutono sistema - tik vienas iš reflektorių tipų. Kasegreno ar Gregorio sistemų reflektoriuose pagalbinis veidrodis yra išgaubtas ir surinktą šviesą atspindi atgal pro skylę pagrindiniame veidrodyje. Heršelio reflektoriaus pagrindinis veidrodis pakreiptas į šoną, o pagalbinio išvis nėra. Tačiau dėl to iškraipomas vaizdas (distorsija). Dabar Heršelio reflektoriai nebenaudojami. Ričio ir Kretjeno sistemos reflektoriai neturi sferinės aberacijos, komos, astigmatizmo. 4. HABLO KOSMINIS TELESKOPAS Hablo nuotrauka - Galalktika M100 Hablo kosminis teleskopas, skriejantis Žemės orbita, turi 10 kartų didesnę rezoliuciją nei kuris nors kitas Žemės teleskopas. Kadangi jam vaizdo neužstoja įvairios dujos bei nuolaužos, Hablo teleskopas gali “matyti” objektus nuo 10 iki 15 milijonų šviesmečių tolumos. 4.1 Kaip viskas vyko… 1962 m. - NASA rekomenduoja gaminti didelį kosminį teleskopą. 1972 m. - preliminarus HST darbų pradėjimas, debatai. 1977 m. - kongresas paskyrė lėšų HST projektui 1979 m. - astronautai pradėjo treniruotes su Neutral Buoyancy (neutralaus plūduriavimo) simuliatoriumi. 1981 m. - HST veidrodis užbaigtas. 1986 m. - po kosm. laivo Čallendžer katastrofos HST paleidimas atidėtas. Antžeminiai tyrimai tęsiami. 1990 m. - HST su laivu Discovery išvestas į Žemės orbitą. 1993 m. - HST suremontuotas: pakeista plačiaplotė planetų kamera, įmontuotas COSTAR ir pakeista saulės baterija. 1994 m. - pirmos visiškai tikslios Hablo nuotraukos. Hubble Space Telescope (HST) - pirmoji universali orbitinė observatorija. Pavadintas Amerikos astronomo Edvino P.Hablo vardu, Hablo Kosminis Teleskopas buvo paleistas 1990 metų balandžio 24 dieną. • HST daro nuotraukas matomame bei ultravioletiniame elektromagnetinio spektro dalyse. • Pagrindinis HST vaidrodis yra 240 cm skersmens, o teleskopo optinė sistema yra tokia tiksli, kad, tiriant matomąjį spektrą, jis gali išskirti astronominius objektus 0,05 arksekundžių kampo tikslumu. Tuo tarpu tradiciniai dideli Žemėje esantys teleskopai prie geriausių atmosferos sąlygų pasiekia tik 0,5 arksekundžių vaizdo rezoliuciją. • Iš pradžių HST turėjo penkis detektorius: plačialaukę planetinę kamerą, silpnų objektų kamerą, silpnų objektų spektografą, didelės rezoliucijos spektografą bei didelio greičio fotometrą. Taip pat tris tikslius vadovavimo sensorius, kurie naudojami tiksliems astronominiams matavimams, kaip žviagždžių atstumų nustatymas iš žemės. Kai HST buvo paleistas, mokslininkai atrado, kad jo pagrindinis veidrodis turi sistematinį nukrypimą, gamybos klaidos rezultatą. 1993 metų 12mėn. 02 d. su laivu Endeavor buvo išsiųsta “remonto brigada”. • Tikslus optinis prietaisas, buvo įstatytas į didelio greičio fotometro vietą, kuris buvo išimtas. Prietaisas vadinosi COSTAR - Corrective Optics Space Telescope Axial Replacement. • Taip pat buvo pakeista plačialaukė planetinė kamera, kurioje buvo įtaisytas korektorius dėl nukrypimams pagrindiniame veidrodyje kompensuoti. Taigi, ir dabar HST skrieja su “kreivu” veidrodžiu, kurį kompensuoja kiti prietaisai, taip pat specialiai pagaminti “kreivai”. Planetinę kamerą teko pakeisti todėl, kad ji turėjo atskirą optinį kelią į pagrindinį veidrodį ir vaizdas iš jos negalėjo eiti per COSTAR ir jo būti “sukreivintas”. Remonto misija, kurioje buvo daug sudėtingų procedūrų, buvo sėkmingai baigta. Netgi prieš pataisymą HST siuntė veringas nuotraukas, tokias kaip paslaptingų tamsių struktūrų spiralinėje M51 galaktikoje atvaizdai. Dabar, kai HST turi visą jam suteiktą galingumą, jis pajėgus tokiems darbams, kaip žymiam tempo skaičiavimo, kuriuo galaktikos traukiasi nuo Paukščių Tako, nuotolio funkcijos apskaičiavimo pagerinimui. Šios žinios gali būtip panaudotos visatos amžiui apskaičiuoti. 1994 liepą Amerikos mokslininkų grupė pranešė, kad HST pateikė pirmą patikimą egzistuojančios juodosios skylės įrodymą: dujų pagreitis apie M87 galaktikos centrą rodo objekto buvimą, kurio masė nuo 2,5 iki 3,5 milijonus kartų didesnė nei Saulės masė. Be to, HST pateikė vienus iš geriausių esamų vaizdų jupiterio planetos, kai ją bombardavo Šumecherio-Levio 9 kometos fragmentai 1994 metų liepą. HST detalūs kolizijų (susidūrimų) vaizdai suteikė mokslininkams duomenų spektrinei analizei Jupiterio cheminės atmosferos sudėties. 4.2 Teleskopo dydis ir elementai: HST sveria apie 11 340 kilogramus, yra 13 metrų ilgio ir 4,2 metrų skersmens plačiausioje vietoje. Tai maždaug geležinkelio cisternos dydžio objektas, t.y. du cilindrai, sujungti į vieną bei padengti medžiaga, panašia į aliuminio foliją. Abiejose pusėse yra saulės baterijos, styro antenos. Daugelis teleskopo komponentų yra sukurti kaip atskiri moduliai, juos lengva pakeisti kosmose. Nors ir kiti palydovai buvo aptarnauti erdvėje, HST - pirmasis tam pritaikytas. HST yra sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: energijos sistemos modulio, optinio teleskopo rinkinio ir mokslinių instrumentų. Energijos sistemos modulis: maitina visą teleskopą energija, apsaugo jį nuo aplinkos veiksnių. Visas HST yra padengtas tarsi folija, tai yra multisluoksninė izoliacinė medžiaga, kuri sulaiko karštį, kai HST pasiekia saulės spinduliai. Kai HST atsiduria už žemės, uždengusios saulę, prisireikia ir apšildymo - mažyčių šildytuvų, esančių daugelyje teleskopo komponentų. Energiją HST gauna iš saulės, saulės baterijų pagalba. Šie du “sparnai” susideda iš 48 000 saulės baterijų. Tamsiam periodui energija saugoma šešiuose akumuliatoriuose. Nors teleskopas orbita skrieja apie 27 353 kilometrų per valandą greičiu, tikslų nustatymą į objektą jis gali išlaikyti net 24 valandas, nenukrypstant daugiau nei 0,007 arksekundžių. Tam HST yra sudėtinga “nusitaikymo” ir stabilumo sistema. Taip pat jame yra kompiuteris, valdantis visas funkcijas bei gaunantis ir apdorijantis signalus iš žemės valdymo stoties, tuo pačiu nusiųsdamas atglal į Žemę duomenis.Yra ir apsaugos sistema - tam atvejui, jei nutruktų ryšys su Žeme. Daugelis HST komponentų yra lengvai pakeičiami - tai didelis privalumas ilgalaikiui aparatui, tokiam, kaip HST. Jam užtenka tik “ištraukti” vieną dalį ir “įkišti” kitą, kaip ir buvo padaryta jo remonto darbų metu 1993 bei 1997 metais. 4.3 TYRIMAI HST naudojamas galaktikos tyrimui, tai - geriausias kada nors turėtas teleskopas. Šiuo metu jis turi daug uždavinių. Jo pagalba tiriama, kas sudaro galaktiką - nes juk tik 10% galaktikos masės sudaro matomi šviesuliai, planetos. O kas tie likę 90%? Taip pat didelės reikšmės turi galaktikos susidarymo teorijos tyrinėjimai, naudojant kokybiškas HST nuotraukas. Tai ypač svarbu naujų galaktikų susidarymo tyrimui, kai reikalingi ypač jautrūs teleskopai - tokie, koks yra HST. Tai bene svarbiausias HST uždavinys - galaktikų, nepastebimų iš Žemės, tyrimas. Taip pat HST turi puikią galimybę tirti Saulės sistemos planetas, panaudodamas plačiaplotę planetinę kamerą. Tiriama planeta Vesta - ar tai tikrai buvusi šeštoji planeta, ar tik asterosidų sankaupa? Be to, didelis dėmesys skiriamas Marsui - nustatyta, kad jo klimatas nuo 1970 metų pasikeitė, tiriant ozono kiekį marso atmosferoje. Ištirta, kad temperatūra Marse smarkiai nukrito. Puikūs ir Jupiterio bei jo palydovo Io atvaizdai, padaryti Hablo teleskopu. Nuotrauka daryta 1996-07-24. Matosi Io šešėlis ant jupiterio. Nors Galileo laivo nuotraukos apie Jupiterį yra detalesnės, HST gali stebėtio Io ultravioletinių bangų diapazone, ko negali Galileo. Ši nuotrauka daryta violetinių spindulių siapazone su plačiaplote planetine kamera, PC formoj. Ateities HST planai - Veneros bei Marso stebėjimai. Ypač po to, kai buvo paskelbta apie gyvybę Marse. HST - naujos kartos teleskopas. Tai dar vienas didelis žingsnis, įsisavinant visatos platybes.

Astronomija  Referatai   (12,44 kB)

FINANSŲ VALDYMO FUNKCIJOS: 1)investavimo sprendimai 2)finansavimo sprendimai 3)veiklos sprendimai. FINANSŲ VALDYMO UŽDAVINIAI IR TIKSLAS: 1) tinkamai investuoti turimas lėšas 2) tinkamai parinkti lėšų šaltinius 3)efektyviaii/ tinkamai naudoti turimus išteklius. Visai tai galima apibrėžti kaip savininkų kapitalo pelningumo vertės maksimizavimą. FINANSŲ VALDYMO IR ANALIZĖS BENDRA APLINKA: verslo aplinka, duomenys, analizės metodai ir įrankiai( investavimo efektyvumas, fianansavimo efektyvumas, veiklos efektyvumas), rezultatai, sukurta verslo vertė. Balansas (trumpalaikis turtas+ ilgalaikis turtas+kitas turtas= visas turtas) Pinigų srautų ataskaita. Investicijos į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą (žinoma išskyrus grynus pinigus) mažina pinigų srautą; likviduojamas turtas didina pinigų srautą. Pelno ir nuostolio ataskaita (pardavimai- padruotų prekių savikaina-veiklos sąnaudos-finansinės sąnaudos-mokesčiai=grynasis pelnas) Teigiamas veiklos rezultatas (pelnas) didina pinigų srautą; nuostolinga viekla pinigų srautą mažina. Tinigų srautas koreguojamas įvertinant įvairias nepinigines sąnaudas ar pajamas (pvz.nusidėvejimas). Balansas (įsispareigojimai ir savininkų nuosavybė) (turmpalaikiai įsipareigojimai + ilgalaikiai įsipareigojimai + savininkų nuosavybė = visi įsipareigojimai ir savininkų nuosavybė.) Pelno paskirstyo ataskaita. (nepaskirstytasis pelnas metų pr. + grynasis pelnas+dividendai = nepaskirstytasis pelnas).Trumpalaikės ar ilgalaikės paskolos didina pinigų srautą. Dividendai ar grąžinamos paskolos pinigų srautą mažina. Finansinė analizės tikslas – įvertinti bendrovės finansinę būklę., t.y. nustatyti kaip sėkmingai bendrovė vykdo ūkinę, investicinę ir finansinę veiklą siekdama maksimalaus nuosavo kapitalo pelningumo. Finansinių rodiklių grupės:*likvidumo rodikliai, pinigu srauto rodikliai *ūkinės veiklos efektyvumo rodikliai *nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų struktūros rodikliai, finansinis svertas, mokumas *peningumo rodikliai *augimo rodikliai *rinkos rodikliai. 1.Likvidumo rodikliai.parodo įmonės sugebėjimą padengti trumpalaikius įsipareigojimus kurių trukmė yra iki vienerių metų. 1.1. bendrasis likvidumo rodiklis. Bendrasis mokumo rodiklis parodo kiek kartų įmonės trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus.pakankamai aukštas,kad bendrovė padengtų trumpalaikius įsipareigojimus, tačiau ne pernelyg aukštas. Bendrovė turi turėti jos veiklos pobūdį atitinkančią apyvartinio kapitalo struktūrą, t.y. aukštas rodiklis rodo tinkamai neišnaudotus finansinius išteklius, blogai surenkamas prekybos skolas ar dideles atsargas. Bendrasis likv. rodikl=trumpalaik.turt / trumpalaik.įsipareig. 1.2. skubaus likvidumo rodiklis. Parodo kiek kiek kartų įmonės trumpalaikis turtas atėmus atsargas viršija trumaplaikius įsipareigojimus. Skubaus likv.rod=trump turt-atsargos/trump įsip. 1.3. grynųjų pinigų rodikl. Yra patogus jei yra abejojama ar bendrovė pajėgs surinkti pirkėjų skolas. Gryn.pigin.rod.=pinigai+ trumpalaik. vertyb.popier./trump.įsipar. 1.4.grynasis apyvart.kapitalas. rodo, kokia suma trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareig. Grynasis apyv. kapit=trump.turt.- trump.įsip. 1.5.gryn.apyvart.kapitalo ir turto santykis. Lyginant su grynuoju apyvartiniu kapitalu, išreikštu absoliučia suma, šis rodiklis patogus tuo,kad leidžia palyginti įvairaus dydžio įmones. 2.pinigų srauto (gaunamo iš bendrovės ūkinės veiklos) rodikliai. Parodo įmonės sugebėjimą generuoti pinigų srautus; pinigų srautų analizė paprastai objektyviau atspindi įmonės likvidumą nei analizuojant kiek pinigų įmonė turėjo metų (ataskaitinio laikotarpio) pabaigoje. 2.1. pinigų srauto ir grynojo pelno santykis. Dėl nusidėvėjimo sąnaudų pinigų srauto santykis paprastai būna >1. pinigų srauto ir pelno santykis=veiklos pinigų srautas/ pelnas. 2.2.pinigų srauto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis. Parodo kiek kartų įmonės pinigų srautas gali padengti trumpalaikius įsipareigojimus. Pinig.sraut.ir trump.įsip.santyk=veiklos pinigų srautas/ trumpalaikiai įsipareigojimai 2.3.palūkanų dengimo rodiklis.parodo kiek kartų įmonė gali padengti palūkanas, mokamas už kreditorinį įsipareigojimą. Palūkanų dengimo rodiklis=veiklos pinigų srautas+palūkanos+ mokesčiai/palūkanos 2.4.pinigų srauto pakankamumo rodiklis. Ilgalaikėje perspektyvoje pajamos iš ūkinės veiklos turi padengti įmonės investicinius ir finansinius poreikius. Pinigų srauto pakankamumo rodiklis=veiklos pinigų srautas/ ilgalaikio turto įsigyjimas+ ilgalaikių skolų dengimas+ dividendai 3.turto valdymo efektyvumo. Veiklos rodikliai parodo kaip efektyviai įmonė valdo savo turimą trumpalaikį ir ilgalaikį turtą. 3.1.atsargų apyvartumas/ atsargų apyvartumas dienomis. Parodo kiek kartų per metus įmonė realizuoja savo atsargas arba per kiek dienų (vidutiniškai) įmonė realizuoja atsargas. atsargų apyvartumas=pardavimai/atsargos; atsarg.apyv.= parduotų prekių savikaina/ atsargos; atsarg.apyvart.= atsargos / (pardavimai / 360). 3.2. gautinų sumų apyvartumas/ GS apyvartumas dienomis. Parodo kiek kartų per metus įmonė likviduoja pirkėjų įsiskolinimą, arba per kiek dienų (vidutiniškai) pirkėjai padengia įsiskolinimą. GSA=pardavimai/gautinos sumos; GSA= gautinos sumos/pardavimai/365; 3.3.ilgalaikio turto apyvartumas. Parodo kiek litų pardavimų sukuria įmonė panaudodama vieną ilgalaikio turto litą. ITA= pardavimai/ ilgalaikis turtas. 3.4.viso turto apyvartumas. Parodo kiek litų pardavimų sukuria panaudodama visą turimą turtą. VTA=pardavimai/visas turtas. 4. pelningumo rodikliai. 4.1. bendrasis pelningumas. Parodo įmonės ūkinės veiklos pelningumą. BP=bendrasis pelnas /pardavimai; BP=pardavimai – parduotų prekių savikaina/ pardavimai. 4.2.veiklos pelningumas. Parodo kaip įmonė kontroliuoja veiklos sąnaudas. VP=veiklos pelnas/ pardavimai. 4.3. grynasis pelningumas. Parodo kiek pelno tenka vienam pardavimų litui. GP=grynasis pelnas/ pardavimai. 4.4. turto pelningumas (grąža). Parodo kiek grynojo pelno įmonė uždirba panaudodama vieną turto litą. TP=grynasis pelnas/ turtas. 4.5. nuosavo kapitalo pelningumas (grąža) (ROE). Parodo, kiek litų grynojo pelno tenka vienam nuosavybės litui. NKP= grynasis pelnas/ nuosavas kapitalas=(grynasis pelnas/pardavimai)*(pardavimai/ turtas)*(turtas/nuosavas kapitalas) 5. nuosavybės struktūros rodikliai.( skolų valdymo. *ar bendrovė turi tinkamą skolų nuosavo kapitalo santykį ir kodėl tai yra svarbu? *naudojant skolintą kapitalą galima padidinti nuosavo kapitalo pelningumą, tačiau taip pat auga bedrovės rizika- kreditoriai įgyja pirmumo teisę į uždirbtus pinigus. Tai dažnai vadinama finansiniu svertu. 5.1. turto ir nuosavo kapitalo santykis. Parodo kiek turto tenka vienam nuosavo kapitalo litui. TNKS=turtas/nuosavas kapitalas. 5.2. skolų ir turto santykis ( arba skolų rodiklis). Parodo kiek skolų tenka vienam įmonės litui. STS=skolos/turtas; trump.STS = trump.skol./ turtas; Ilg.STS=Ilgalaikės skolos/turtas. turtas= skolintas kapitalas+ nuosavas kapitalas NUOSAVO KAPITALO IR TURTO SANTYKIS-parodo kiek kapitalo tenka vienam įmonės turto litui. nuosavo kapitalo ir turto santykis=nusavas kapitalas / turtas. SKOLŲ- NUOSAVO KAPITALO SANTYKIS (Debt-Eguity Ratio). Parodo kiek skolų tenka vienam savininkų nuosavybės litui. skolų nuosavo kapitalo santykis=skolos/ nuosavas kapitlas. ĮMONĖS MOKUMAS - Erwardo Altmano Z įverčio modelis (1960)Z=0,717(x1)+0,847(X2) +3,11(x3)+0,420(x4)+0,998(x5) X1 parodo įmonės likvidumą. įmonės turinčios likvidumo problemų, turi didesnę tikimybę tapti nemokiomis, bankrutuoti. X1=grynasis apyvartinis kapitals/ visas turtas X2 rodiklis bus mažas bendrovėse, kuiros eilę metų dirbo nuostolingai ir nesugebėjo sukaupti rezervų(papildomo kapitalo) X2=nepaskirstytas pelnas/ visas turtas X3parodo įmonės pelningumą prieš palūkanas ir mokesčius (EBIT) jei šis rodiklis mažas, bendrovės nesugeba pelningai dirbti ir jos nemokumo tikimybė didėja X3=įm.pelningumas prieš mokesčius ir palūkanas (EBIT)/visas turtas X4kuo rodiklis mažesnis, tuo daugiau įsiskolinimų turi bendrovė, yuo didesnė bankroto tikimybė. X4=savinikų nuosavybė/ visi įsipareigojimai X5rodiklis bus mažas, jei bendrovė nesugeba efektyviai panaudoti turimo turto. X5= pardavimai/ visas turtas. jei Z<1,2- bendrovei gresia bankrotas; 1,2<Z<2,9- "pilka" zona; Z>2,9 viskas puiku 6. AUGIMO RODIKLIAI Parodo kaip per tam tikrą laikotarpį kito įm.turtas , įsipareigojimai, pardavimai ar pelnas. 6.1 PARDAVIMŲ AUGIMO R.parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės pardavimai PAR =grynasis pelas(metų pb)- pardavimai(metų pr.)/ pardavimai(metų pr.) 6.2 Grynojo pelno augimo rodiklis R. parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įm.turimas turtas. GPAR= grynasis pelas(metų pb)- grynasis pelnas(metų pr.)/ grynasis pelnas(metų pr.) 6.3 Pelno tenkančio akcijai (EPS) augimo rodiklis EPSaugimo rodiklis =EPS(metų pb)-EPS(metų pr)/ EPS(metų pr) 6.4 Turto augimo rodiklis parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės turimas turtas TAR =turtas(m pb)- turtas (m pr)/ turtas (m pr) 6.5 Nuosavo kapitalo augimo rodiklis parodo kaip per ataskaitinį laikotarpį kito įmonės nuosavas kapitalas NKAR=nuosavas kapitalas (m pb)-nuosavas kapitalas (m pr)/ nuosavas kapitalas (m pr) 6.6 Skolų augimo rodiklis - parodo kaip per atsaskaitinį laikotarpį kito įmonės skolintas kapitalas SAR=skolos(m pb)-skolos(m pr)/ skolos (m pr) trumplaikių SAR =trum.skolos(m pb)- trump.skolos(m pr)/ trump.skolos (m pr) ilgalaikių(tas pats kaip su trumpalaikėm- atsibodo jau rašyt). VERSLO SVERTAS operating leveragre-OL) verslo rizika- bendrovės pelno iki mokesčių ir finansinių (palūkanų) sąnaudų kaitumas (EBIT kaitumas). finansinės rizika- bendrovės pelno iki mokesčių (EBT) kaitumas. veiklos svertas (DOL)rodo, kiek kartų pakis bendrovės pelnas prieš mokesčius ir palūkanas (EBIT), pasikeitus bendrovės pardavimam, ir yra svarbus bendrovės pelno jautrumo bendrovės pardavimams rodiklis. veiklos svertas priklauso nuo fiksuotų bendrovės sąnaudų. (VRIEDAS ČIA KAŽKOS, BYBĮ DĖJAU ANT TOKIO MOKSLO). jei bendrovės turi aukštą OL (didelius fiksuotus kaštus ir mažus kintamus kaštus), augant pardavimams jos pelnas auga greitai, tačiau taip pat greitai auga jos nuostoliai jei pardavimai mažėja. jei bendrovės turi žemą OL (mažus fiksuotus kaštus ir mažus kintamus kaštus), augant pardavimams jos pelnas augalėtai, tačiau taip pat ji patiria mažesnius nuostoliusjei pardavimai mažėja. kredito rizika- investicinės obligacijos, spekuliacinės obligacijos. 7. RINKOS RODIKLIAI parodo kaip bendrovęs ( jos akcijas) vertina investitoriai. 7.1 Kapitalizacija - tai suma, kurią investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu laiko momentu. kapitalizaciaj =akcijų skaičius*akcijos rinkos kaina 7.2 Pelnas tenkantis vienai akcijai (EPS) PTA= grynasis pelnas- privel.akc.div./ akcijų skaičius- priv.akc.skaičius 7.3 Dividendas tenkantis vienai akcijai DPS=dividentai-priv.akc.div./ akcijų skaičius- priv.akc.sk. 7.4 Kainos ir pelno akcijai santykis (P-E) parodo, kiek unvestuotoja moka už vieną įmonės pelno litą. paprastai investuotokai moka didsenę kainą už akcijos tokiso įmonės, kurios pelnas turi tendenciją didėti. P-E =akcijos rinkos kaina/ pelnas tenkantis akcijai 7.5 Akcijos buhalterinė vertė parodo buhalterinę(teorinę) paprastosios akcijso vertę.ABV=nuosavas kapitalas/ akcijų skaičius 7.6 Kainos ir buhalterinės vertės santykis (P-B) parodo kiek investuotojas moka už vieną turto litą, kurį jis teoriškai gautų įmonei likviduojant. P-B akcijos rinkos kaina/ akcijos buhalterinės vertė 7.7 Dividendų pajėgingumas (grąža) dividentinį pajamingumą lyginant su bankų depozotu ar vyriausybės obligacijų palūkanomis, galima įvertinti investicijos į akcijas einamąjį pelningumą. DP= dividentas tenkantis akcijai/ akcijos rinkos kaina. 7.8 Dividendų mokėjimo koeficientas parodo kokia įmonės pelno dalis skiriama išmokėti akcininkams dividentais. DMK = dividentas tenkantis akcijai/ pelnas tenkantis akcijai. FIKSUORŲ PAJAMŲ VERTYBINIAI POPIERIAI obligacijos- skolos vertybiniai popieriai, kuriuos išleidusi institucija (valtybės, savivaldybė ar bendrovės) įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio palūkanas ir atėjus obligacijos išpirkimo terminui grąžinti paskolintą sumą- obligacijos nominalią vertę. pagrindinės obligacijų charakteristikos: • nominali vertė • išpirkimoterminas arba data; • kupono palūkanų norma. papildomos charakteristikos: • konvertavimas; • išpirkimas prieš terminą. OBLIGACIJŲ RŪŠYS pagal mokeėjimus obligacijos gali būti skirstomos - nulinio kupono diskontuotos obligacijos-emisijos metu pardudodamos už kainą, kuri yra gerokai mažesnė nei jų nominali vertė. šios oblogacijos nemoka periodinių kupono mokėjimų; atėjus išpirkimo terminui gauna vienkartinį mokėjimą, kurį sudaro paskolinta suma ir per obligacijos gyvavimo laikotarpį sukauptos palūkanos. - paprastosios(kupono) obligacijos- emisijos metu parduodamos už nominalią vertę(arba kainą artimą nominaliai vertei). paprastos obligacijos periodiškai(paprastai kas pusmetį) moka kupono mokėjimus, o atėjus išpirkimo terminui, išperkamos už nominalią vertę. - paskolą amortizuojančios oblogacijos- palūkanos ir paskolinta suma grąžinamos dalimis, t.y.investitorius gauna vienodo dydžio pariodinius mokėjimus. - neterminuotos obligacijos(konsolės)-neišperkamos, palūkanos mokamos vienodais laiko tarpais. taip pat gali būti skirstomos: - emitenta-valstybės, savivaldybių, bendrovių; - išpirkimo terminą-trumpalaikės, vidutinio termino, ilgalaikės; ragantijas- užtikrintos turtu(hipotetinės obligacijos), neužtikrintos turtu. PAPRASTŲJŲ OBLIGACIJŲ VERTĖS NUSTATYAMAS diskontuotų pinigų srautų metodas + obligacijos vertė lygi kupono mokėjimų (aniuteto) ir obligacijos nominalo gauto obligacijos išpirkimo metu (paprastaisiais mokėjimais)esamai vertei. + Vertė = kuponų mokėjimųPV(anuiteto)+obligacijų niminalo PV (oaorastasis pinigų srautas). + kai dikonto norma lygi obligacijos kupono palūkanų normai, obligacijos vertė lygi jos nominaliai vertei. + kai diskonto norma yra didesne nei abligacijos kupono palūkanų norma, obligacijos vertė mažesnė nei jos nominali vertė. + kai diskonto norma yra mažesnė nei oblogacijos kupono palūkanų norma, obligacijos vertė mažesnė nei jos nominali vertė. + artėjant obligacijos išpirkimo terminui, jos vertė artėja prie nominalios vertės;išpirkimo metu lygi nominaliai vertei. + obligacijos vertė ir palūkanų(diskonto)norma atvirkščiai proprcingi dydžiai: augant diskonto normai obligacijos vertė mažėja ir atvirkščiai. kodėl obligacijos kaina ir palūkanų norma (pelningumas) yra atvirkščiai proporcingi dydžiai? emisijos metu obligacijų kupono norma prilyginama palūkanų normai (atsižvelgiant į obligacijos kredito riziką) ir ji parduodama už kainą labai artimą jos nominaliai vertei. rinkos palūkanų normai svyruojant, išleistųobligacijų kupono norma pasidaro atitinkamai mažesnės arba didesnė už rinkos palūkanų normą. obligacijos kupono normai tapus mažesnei nei rinkos palūkanų norma, obligacijos kaina taip pat sumažėja, kad jos pelningumas atitiktų aukštesnę rinkos palūkanų normą: 1. rinkos palūkanų normai kylant, apyvartoje esančių obligacijų kainos krenta tol, kol šių obligacijų pelningumas padidėja iki išaugusio naujų obligacijų amisinių pelningumo. 2. rinkso palūkanų normai mažėjant, apyvartoje esančių obligacijų kainos kyla tol, kol šių obligacijų pelningumas sumažėja iki sumažėjusio naujai laidžiamų obligacijų pelningumo. OBLIGACIJŲ PENINGUMAS (YIELD) obligacijų pelningumas tai palūkanų norma, kurią jūs faktiškai uždirbate į obligaciją; pelningumas priklauso nuo kainos, kurią jūs mokate pirkdami obligaciją bei (kupono) palūkanų kurias jūs gaunate: - einamasis pelningumas (current yield) ie=kupono palūkanos (metinės)/ obligacijos kainos - pelningumas iki išsipirkimo (yield to Maturity) skaičiuojant pelningumą iki išsipirkimo įvertinami visi kupono mokėjimai, bei obligacijos padidėjimas (jei obligacija buvo pirkta už kainą mažesnę nei jos nominali vertė,) arba sumažėjimas (jei obligacija buvo pirkta už kainą didesnę nei jos nominali vertė) skaičiuojants pelningumą iki išpirkimo, daroma prielaida, kad oblogacija bus laikoma iki jos išpirkimo ir visi gauti kupono mokėjimai bus perinvestuoti su palūkanų normą lygią pelningumui iki išpirkimo. jei obligacija bus parduota anksčiau išpirkimo termino ir kupono mokėjimai bus perinvestuoti su palūkanų norma kuri bus didesnės ar mažesnė iki išpirkimo investitoriaus faktinis pelningumas kirsis nuo laukiamo pelningumo iki išpirkimo. • apytikrė palningumo reikšmė (neberašiau, nes čia irgi nesamonė) OBLIGACIJOS TERMINAS IR PELNINGUMAS Obligacijos į rinkos palūkanų pokyčius reaguoja nevienodai. Kuo ilgesnis obligacijos terminas, tuo didesnė tikimybė, kad laikui bėgant rinkos palūkanų normos svyravimui bus didesni, todėl investitoriai reikalauja didesnio atlygio už papildomą riziką. Palūkanų normos kreivė gali būti kylanti, lygi arba krintanti. Iždo vekselių pelningumo pagrindinės charakteristikos: pavadinimas, kupono palūkanų norma, išpirkimo terminas. Pelningumas: einamasis pelningumas(Interest Yield) ir pilnas arba išpirkimo termino pelningumas(Redemption Yield) AKCIJŲ/BENDROVĖS VERTĖS NUSTATYMAS.. Diskontuotų pinigų srautų metodo Problemos: 1. Būsimi pinigų srautai nėra žinomi iš anksto, 2. akcija yra nuosavybės vertybinis popierius, todėl investicijos trukmė yra begalinė, 3. diskonto norma nėra aiški. Vertė = ∑CFt / (1+r)t. Akcinio kapitalo vertinimo modelis(FCFE). Bendrovės vertė randama bendrovei tenkantį pinigų srautą, t.y. pinigų srautą, kuris lieka padengus visas veiklos sąnaudas ir mokesčius, tačiau prieš mokant palūkanas, diskontuojant bendrovės kapitalo kaina. Vertė = ∑CFt tenkantys akcininkams/ (1+ke)t Dividendų diskontavimo modelis(DDM) yar specialus akcinio kapitalo vertės nustatymo atvejis. Bendrovės vertinimo modelis (FCFF) Vertė = ∑CFt tenkantys bendrovei/(1+bendrovės kapitalo kaina) P.S. suma tei čia visos dalybos. Bendrovės vertė randama bendrovei tenkantį pinigų srautą, t.y. pinigų srautą, kuris lieka padengus visas veiklos sąnaudas ir mokesčius, tačiau prieš mokant palūkanas, diskontuojant bendrovės kapitalo kaina. GRYNASIS PINIGŲ SRAUTAS. Akcininkams tenkantis pinigų srautas: dividendai+akcijos likutinė(išpirkimo) vertė. ARBA grynasis pelnas+nusidėvėjimas-kapitalo sąnaudos(investicijos) * (1-D/E) + (grynasis apyvartinio kapitalo pokytis) * (1-D/E). Bendrovei tenkantis grynasis pinigų srautas: EBIT+Nusidėvėjimas-Kapitalo sąnaudos(investicijos)+Grynasis apyvartinio kapitalo pokytis. LAUKIAMAS AUGIMAS. Gali būti stabilus, spartus augimas bei pereinamasis laikotarpis tarp jų. Kurį augimo modelį pasirinkti? Augimo modelis tinka jei bendrovės pinigų srautas yra teigiamas. 1. Pastovaus augimo modelį renkamės, jei bendrovės augimas atitinka (+-1-2%) ūkio augimą. 2. Dviejų stadijų (spartaus augimas→stabilaus augimo) modelį renkamės, jei bendrovės augimo sparta yra aukštesnė nei vidutinė (pastovus +≈8%); 3. trijų stadijų (spartus augimas→pereinamasis laikotarpis→stabilus augimas) renkamės, jei bendrovės augimo sparta yra labai didelė (pastovus+daugiau nei ≈8%). MODELIO PARINKIMAS DIVIDENDŲ DISKONTAVIMO MODELIS Nulinio augimo modelis: bendrovė akcininkams išmoka visą pelną nepalikdama lėšų investicijoms; Privilegijuotosios akcijos. Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus (vidutinis) ir atitinka ūkio augimą; dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; dividendai atitinka FCFE; finansinis svertas yra pastovus. AKCININKŲ KAPITALO VERTINIMO MODELIS – FCFE Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus ir atitinka ūkio augimą; dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; dividendai neatitinka FCFE arba bendrovė nemoka dividendų; finansinis svertas yra pastovus. BENDROVĖS VERTINIMO MODELIS Pastovaus augimo modelis: bendrovės augimas yra pastovus ir atitinka ūkio augimą; finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). Nepastovus dviejų stadijų modelis: bendrovės augimas spartus (aukštesnis nei vidutinis); finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). Nepastovaus trijų stadijų modelis: bendrovė auga ypač sparčiai; finansinis svertas yra nepastovus (aukštas ir tikėtina kad ateityje keisis). DIVIDENDŲ DISKONTAVIMO MODELIS Nulinio dividendų augimo modelis Bendrovė akcininkams moka vienodo dydžio dividendus, t.y. D0=D1=Dn=D∞. Tuomet mes gauname begalinį mokėjimų srautą – perpetuitetą. Pastovaus dividendų augimo modelis Bendrovės dividendai kiekvienais metais auga pastoviu dydžiu g, t.y. D1=D0(1+g); D2=D1(1+g)… Nepastovaus (2 – stadijų arba n – stadijų) dividendų augimo modelis Akcijos vertę sudaro pinigų srautų gautų per įvairaus dividendų augimo etapus esamoji vertė. RIZIKA IR PELNINGUMAS Kadangi finansiniai ištekliai yra riboti, už galimybę jais naudotis mokame tam tikrą kainą (palūkanas). Kuo didesnis būsimo pinigų srauto neapibrėžtumas tuo didesnio atlyginimo reikalaujame. Investuotojo pageidaujama pelno norma=Nerizikingos investicijos pelningumas (RF)+Rizikos preidas (RP). VIDURKIO VARIACIJOS METODAS Rizika apibrėžiama kaip laukiamo ir faktinio pelningumo neatitikimas, t.y. faktinis investicijos pelningumas gali būti mažesnis (arba didesnis) nei laukiamas pelningumas. Apie investicijos rizikingumą galima spręsti pagal jos pelningumo tikimybių skirstinį. RIZIKA IR PELNINGUMAS Kadangi finansiniai ištekliai yra riboti, už galimybe jais pasinaudoti mokame tam tikrą kainą (palūkanas); Kuo didesnis būsimo pinigų srauto neapibrėžtumas tuo didesnio atlygio reikalaujame. Investuotojo pageidaujama pelno norma (diskonto norma) = Nerizikingos investicijos pelningumas (RF) + Rizikos priedas (RP) Kaip apibrėžti ir išmatuoti riziką? Kaip apskaičiuoti rizikos priedą? Rizika ne tik pavojus, bet ir galimybė. VIDURKIO – VARIACIJOS METODAS Rizika apibrėžiama kaip laukiamo ir faktinio pelningumo neatitikimas, t.y. faktinis investicijos pelningumas gali būti mažesnis (arba didesnis) nei laukiamas pelningumas. Apie investicijos rizikingumą galima spręsti pagal jos pelningumo tikimybių skirstinį. Pelningumas (laukiama vertė) Skirstinio laukiama vertė-labiausiai tikėtinas įvertis. Normaliojo skirstinio laikiama vertė lygi aritmetiniam vidurkiui Dispersija ir vidutinis kvadratinis nukrypimas (SD) Dispersija ir SD parodo atsitikitinio dydžio reikšmių išsibarstymą apie laukiamą vertę – kuo išsibarstymas didesnis tuo didesnė rizika. Dažniausiai mes turime praėjusių laikotarpių duomenis ir nežinome tikimybių. Tuomet darome prielaidą, kad kiekviena reikšmė (įvykis) vienodai tikėtinas ir jo tikimybė yra 1/N arba 1/(N-1) Variacijos koeficientas parodo kiek rizikos tenka vienam pelno vienetui. CV=σR/E(R) Išvados Variacija (dispersija arba kvadratinis nukrypimas) parodo bendrą vertybinio popieriaus riziką (total risk). Matuojant bendrą vertybinio popieriaus riziką neatsižvelgiama į galimybę sumažinti riziką diversifikuojant investicijų portfelį. PORTFELIO RIZIKA IR PELNINGUMAS Portfelio pelningumas Laukiamas portfelio pelningumas lygus jį sudarančių investicijų pelningumų svertiniam vidurkiui. Portfelio rizika nėra lygi jį sudarančių investicijų kvadratinių nukrypimų svertiniam vidurkiui. Portfelio rizika priklauso tiek nuo jį sudarančių vertybinių popierių rizikos, tiek nuo to kaip šių vertybinių popierių pelningumai tarpusavyje kinta laikui bėgant (koreliuoja ar ne koreliuoja). Cov ij – kovariacijos koeficientas KAPITALO VERTINIMO MODELIS (CAPM - The Capital Asset Pricing Model) arba RINKOS MODELIS Pagrindinės prielaidos - Variacija (dispersija, standartinis nuokrypis) kaip rizikos matas; - Teigia, kad dalies rizikos (variacijos) galima išvengti diversifikuojant investicijų portfelį, ir tik ta rizikos dalis kurios negalima išvengti yra atlyginama investitoriui; - Nediversifikuojamai (sisteminei) rizikai matuoti naudojamas Beta koeficientas; normalizuotas beta koef. = 1; - Beta koef. ir laukiamos pelno normos ryšys išreiškiamas: Laukiama pelno norma (diskonto norma) = Nerizikingos investicijos pelningumas (RF) Beta * Rinkos rizikos priedas(Rm) Diversifikavimas ir rizikos tipai Visą riziką pagal jos šaltinius galime skirstyti į riziką kuri yra būdinga konkrečiai bendrovei (Bendrovės arba nesisteminga rizika) ir riziką kuri yra būdinga visoms bendrovėms (rinkos arba sisteminga rizika), t.y. Visa rizika = Diversifikuojama rizika + Nediversifikuojama rizika, arba Visa rizika = Bendrovės rizika + Rinkos rizika, arba Visa rizika = Nesisteminga rizika + Sisteminga rizika. Rizikos tipai: - Produkto rizika - rizika, kad produkto pinigų srautai bus mažesni nei buvo tikimasi) - Konkurencijos rizika - rizika, kad bendrovės pinigų srautai dėl konkurencijos bus mažesni nei buvo tikimasi - Kredito (nemokumo) rizika – rizika, kad bendrovė nesugebės padengti įsipareigojimų; - Ūkio šakos rizika – rizika budinga tam tikrai ūkio šakai (streikai; aplinkos apsauga) - Valiutos rizika, šalies rizika – rizika susijusi su valiutų kurso svyravimu - Rinkos rizika – makroekonominiai veiksniai (ūkio ciklas, palūkanos, infliacija) Nesisteminga, rizika gali būti sumažinta arba visai eliminuota didinant investicijų į skirtingas bendroves skaičių (diversifikuojant). Sistemingos rizikos išvengti nepavyksta. Tai galima pagrįsti ekonomiškai arba statistiškai. Didinant investicijų skaičių, kiekvienos investicijos poveikis (teigiamas arba neigiamas) portfelio pelningumui arba rizikai bus vis mažesnis; Atskirų investicijų poveikis portfelio pelningumui gali būti tiek teigiamas tiek neigiamas. Augant portfelyje esančių investicijų skaičiui šis poveikis mažės (t.y. kiekvienai investicijai kurios pelningumas bus mažesnis nei buvo tikėtasi atsiras investicija, kurios pelningumas bus didesnis nei buvo tikėtasi). Kadangi nesistemingos rizikos galima išvengti investuojant į gerai diversifikuotą portfelį, investitoriui atlyginama tik sisteminga rizika (CAPM prielaida) CAPM - reikalingi duomenys *Nerizikingos investicijos pelningumas *Rizikos priedas; *Beta. Beta Daroma prielaida, kad investicijos (akcijos) pelningumas priklauso nuo veiksnių kurie įtakoja visų rinkoje esančių akcijų pelningumą, t.y. akcijos pelningumas gali būti išreikštas kaip šio veiksnio (ar veiksnių) funkcija Parastai beta gaunamas skaičiuojant akcijos pelningumo (Rij) ir rinkos (rinkos indekso) (Rmj) regresijos koeficientus, t.y. sprendžiant regresijos lygtį: SISTEMINGA (RINKOS) IR NESISTEMINGA (BENDROVĖS) RIZIKA Riziką galima išskirstyti: rinkos (sistemingą) riziką ; unikalią bendrovės (nesistemingą) riziką Determinacijos koeficientas R2 parodo kokia variacijos dalis tenkanti priklausomam kintamajam gali būti paaiškinta nepriklausomajo kintamojo variacija. INVESTAVIMO SPRENDIMAI (Kapitalo biudžetavimas) • Atsipirkimo laikotarpio metodas – Skaičiuojame per kiek laiko atsipirks (sugrįš) projektas pradinės išlaidos Sprendimo taisyklė: Projektą priimame jei atsiperka per nustatytą laiko tarpą. Privalumai: *Paprasta apskaičiuoti ir suprasti; *Atspindi faktą, kad tolimoje ateityje gauti pinigų srautai yra labiau neapibrėžti; *Prioritetą teikia projektams, kurie pasižymi likvidumu. Trūkumai: *Ignoruoja pinigų laiko vertę; *Ignoruoja pinigų srautus gautus po atsipirkimo laikotarpio; *Reikalauja pasirinkti atsipirkimo laikotarpį (priimant sprendimą); *Nepalankiai vertina projektus atsiperkančius per ilgą laiko tarpą. *Projekto NPV gali būti neigiama!!! • Diskontuotas atsipirkimo laikotarpio metodas – apskaičiuojame pinigų srautų esamą vertę ir tuomet žiūrime per kiek laiko atsiperka projektas. Sprendimo taisyklė: Projektą priimame jei atsiperka per nustatytą laiko tarpą. Privalumai: *Įvertina pinigų vertę. • Grynosios esamosios vertės metodas (NPV) – NVP tai projekto rinkos vertės ir jo sąnaudų skirtumas. Trys žingsniai: 1) Prognozuojame būsimus pinigų srautus; 2) Atsižvelgdami į projekto riziką apskaičiuojame reikalaujamą pelno normą; 3) Diskontuojame pinigų srautus ir atimame projekto pradines sąnaudas. Sprendimo priėmimo taisyklė: Jei NPV > 0 - projektą priimame; Jei NPV < 0 - atmetame; Jei NPV= 0 - (priimame arba atmetame) • Vidinės pelno normos metodas (IRR) – IRR tai pelningumas kuriam esant projekto NVP lygi nuliui. Sprendimo priėmimo taisyklė: Jei IRR > r - projektą priimame; Jei IRR < r - atmetame; Jei IRR= r - (priimame arba atmetame); r – reikalaujama pelno norma arba kapitalo kaina (Ke, Kd arba WACC). Privalumai (lyginanat su NVP) *Projekto pelningumas yra suprantamas ir patrauklus) rodiklis(jį mėgsta vadovai, jis suprantamas žmonėms nežinantiems projekto detalių); *Jei projekto IRR pakankamai didelė, reikalaujamos pelno normos galima neskaičiuoti (o ją apskaičiuoti nėra paprasta). Trūkumai (lyginanat su NVP) *Sudėtinga apskaičiuoti; *Jei susiduriame su neįprastais pinigų srautais (ženklas kinta daugiau nei kartą, lygtis turi daugiau nei vieną spr.) *Neįvertina projekto mąsto. • Pelningumo indeksas (PI) PI = visų būsimų srautų esamoji vertė/Investicijų vertė Sprendimo priėmimo taisyklė Jei PI>1 projektą priimame; Jei PI<1 projektą atmetame. Jei PI=1 indiferentiški Privalumų nebuvo rasta Trūkumas tik vienas-neįvertina projekto mąato. TARPUSAVYJE NESUDERINAMI IR NEPRIKLAUSOMI PROJEKTAI • Jei galime priimti (tikslinga priimti ) tik vieną iš kelių projektų – tokie projektai vadinami tarpusavyje nesuderinamais (pvz. sprendimas statyti tiltą ar pirkti keltus; sprendimas statyti skirtingo pajėgumo gamyklas ar įsigyti apskaitos sistemą ir pan.) Sprendimo priėmimo taisyklė: Projektus ranguojame (t.y. nustatome prioritetus pagal pasirinktus kriterijus, dažniausiai NPV) ir priimame geriausią. • Jei sprendimas įgyvendinti ar atmesti projektą neįtakoja sprendimo priimti ar įgyvendinti kitą projektą, tokie projektai vadinami nepriklausomais.

Apskaita  Paruoštukės   (33,24 kB)