Darbo tikslas – sudaryti marketingo programą, kuri padėtų UAB „Lino takas“ eksportuojamiems lininiams gaminiams įsiskverbti ir įsitvirtinti Prancūzijos rinkoje. Kad pasiektume nustatytą darbo tikslą iškelėm šiuos uždavinius: Pristatyti įmonę UAB „Lino takas“ ir jos gaminamus lininius gaminius; Sudaryti aplinkos veiksnių paieškos matricą; Išnagrinėti Prancūzijos makroaplinką; Išskirti eksportuojamų lininių gaminių tikslines rinkas; Darbo objektas – UAB „Lino takas“ gaminių Prancūzijos rinkoje marketingo programa.

Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 133,98 kB)

Justinas Marcinkevičius – vienas žinomiausių Lietuvos poetų ir rašytojų. Jis gimė ir užaugo Važatkiemio kaime ir visuomet gyveno apsuptas Lietuvos gamtos. Galbūt būtent dėl to, o gal dar ir dėl meilės tėvynei, beveik visi jo kūriniai buvo parašyti patriotinėmis temomis. J. Marcinkevičiaus kūriniai šlovina Lietuvą, aprašo jos nuostabią gamtą ir aukština lietuvių kalbą.

Literatūra  Analizės   (1 psl., 4,4 kB)

Jau XIVa. Pradžioje Lietuvoje buvo pradėtos statyti mūrinės pilys, kaip ir visoje Europoje. Tačiau tai buvo ne kulto, kaip kitose šalyse, o gynybos pilys, kadangi Lietuva dažnai patirdavo kaimyninių šalių agresiją. “Mūrinė pilis, be gynybinės, atliko ir kitas funkcijas: buvo kunigaikščio gyenamoji vieta, krašto arba tam tikros teritorijos administracinis ir ūkinis centras”. (3p.35) XVa. pradžioje pilims pulti pradėta naudoti artilerija, todėl šiuo laikmečiu dar labiau stiprinamos pilių sienos, statomi flanginiai bokštai, rekonstruojamos ir perstatomos senosios pilys. Nemažai naujovių į Lietuvos pilių architektūrą atnešė gotikos stilius, vyravęs XIVa. pabaigoje - XVIa. pradžioje. Mūrijimui pradėta naudoti daugiau plytų. Pilių architektūra išliko gana rūsti. “Dagiau dėmesio imta skirti fasadų proporcijoms ir formų tobulumui. Kunigaikščių gyvenamieji kambariai, reprezentacinės salės buvo dengiamos nerviūriniais skliautais, puoštiamos freskomis” (3p.94 - 95). VILNIAUS PILYS Apie Vilniaus pilis patikimų žinių atsirado tik XIVa., su vis dažnėjančiais kryžiuočių įsiveržimais į Lietuvą. “Tuo metu Vilniuje jau buvo trys pilys” (1p.27). Viena jų, vadinama Kreivoji, buvo medinė ir labai didelė. Tačiau ji buvo sudeginta ir nebeatstatyta, nes vėlesnieji rašytiniai šaltiniai jos nebemini. Jau XIVa. pabaigoje minimos Aukštutinė ir Žemutinė pilys. Jos buvo mūrinės. XVa. pradžioje gaisras smarkiai apgadino Aukštutinę pilį. Tačiau Vytauto įsakymu pilis buvo atstatyta ir patobulinta. Išlikę gotikinės pilies griūvėsiai, tikriausiai, yra XVa. pradžios Vytauto pilies liekanos. Aukštutinė pilis nebuvo pritaikyta karaliaus davarui. Žemutinė “pilis tapo karališkąja rezidencija” (1.p30). Vilniaus Aukštutinėje pilyje buvo šv.Martyno koplyčia. XIVa. viduryje plėtėsi karališkujų pastaų statyba. Geriausiai iš visų pilies statinių išliko vakarinis bokštas. Aukštutinės pilies bokšto sienos į viršų plonėja, bokštas aštuoniakampis. “Fasade vieną aukštą nuo kito skiria horizontalios perskyros. Visose sienose yra pusapskričiai arkiniai langai” (3p.96). Fasadų apdaila plytomis ir kitos formos būdingos gotikai. Pilies rūmai rekonstruoti irgi gotikos epochoje. Pirmame aukšte buvo keturios nešildomos ūkinės patalpos. Antrą aukštą užėmė didelė salė, į kurią vedė sraigtiniai laiptai. Salę dengė nerviūrinis skliautas. Rūmų fasadai buvo gana paprasti. “Vilniaus Aukštutinė pilis kartu su kalno papėdėje buvusia Žemutine pilimi XIVa. sudarė vientisą gynybos kompleksą.” (3p.96) KAUNO PILIS Nedaug žinių ir apie Kauno pilį. Žinomas vienas svarbus istorinis faktas: 1362m. Kauno pilis buvo sunaikinta, o 1368m. buvo atstatyta. Pirmosios pilies išliko tik “trečdalis pamatų ir virš jų 1 - 2,5m. aukščio sienos fragmentas. Sienos ir pamatai statyti iš horizontaliai eilėmis sukrautų akmenų. Į vieną išorę dėta plokščioji akmenų pusė, kai kurie akmenys skelti. Ant senųjų sienų išmūryti antrosios pilies pamatai” (1p.157). Jos kiemą supo aukštos gynybinės sienos, kampuose stūksojo keturi bokštai. “Pietryčių bokšte buvo du įėjimai: apačioje ir antrame aukšte. Nuo antro aukšto sienoje kilo į viršų srieginiai laiptai. Šalia bokšto, rytinės sienos apačioje, buvo vartai.” (3p.215) Atstatytoji pilis buvo pritaikyta tobulesnei karinei technikai. Keturkampis pietvakarių bokštas naudotas ūkio reikalams ir užlipti į gynybinių sienų galerijas. Keturkampis šiaurės rytų bokštas buvo skirtas aukštutinių vartų apsaugai. “Apskritas šiaurės vakarų bokštas, <…> buvo naudojamas ryšiui su gynybinėmis galerijomis, tačiau tiko ir flanginei gynybai.” (3p.95) XV amžiuje Kauno pilis buvo vėl rekonstruojama ir stiprinama. XVa. tobulinant pilį siena mūryta iš plytų kiautiniu būdu: viduje yra daug įvairaus didumo “akmenų, paviršiuje plytos rištos daugiausia gotikiniu būdu <…> Rytinėje sienos pusėje viršum pamato kyšojo plytų karnizas.” (3p.95) “Kauno pilis yra gotikinis gynybinis statinys, kuriame pakartotas antrosios aptvertinės pilies planas” (2p.216) Nors ji ir daug kartų rekonstruota, tačiau nepakito pirmykštis keturkampis aptvarinis planas. TRAKŲ PILYS “Trakų vardu vadinamos trys pilys: Senųjų Trakų - viena ir Naujųjų Trakų dvi: Pusiasalio ir salos.” (1p.89) Naujųjų Trakų viena pilis yra Galvės ežero saloje, kita - pusiasalyje. Pusiasalio pilis buvo įsiterpusi tarp Galvės ir Bernardinų (Lukos) ežerų. Galvės ežeras skalauja pilį iš šiaurinės pusės, o Bernardinų ežeras iš rytų ir pietyčių. “Pietvakarių ir šiaurės vakarų kraštu pilis rėmėsi į sausumą.” (1p.102) Pusiasalio pilį sudarė priekinė , aukštutinė ir žemutinė dalys. Manoma, kad XIVa. pusiasalio pilis turėjo šešis bokštus, iš kurių dviejuose buvo vartai. Pietryčių bokštas, stovėjęs Bernardinų ežero krante, buvo su kontraforsais. Trakų pilies plytų mūras dažniausiai gotikinio stiliaus, tačiau pasitaikydavo ir neaiškaus rišimo sistema. XVa. pradžioje Aukų kalne pastatyti keli gyvenamieji pastatai. Šių statinių atskiros dalys - aptvarinės sienos, bokštas ir rūmų išdėstymo schema labai primena gotikinio stiliaus pilis. XVa. viduryje nebuvo rūpinamasi šios pilies rekonstravimu ir ji gana greitai buvo sugriauta. “Trakų salos pilis statyta XIVa. - XVa. pradžioje “ (3p.103) jos padėtis ir architektūra gana savitos. Tyrinėjant pilies griūvėsius , nustatyta, kad pilis statyta dviem periodais. Kunigaikščių rūmų šiaurės vakarų korpuso patalpos statytos pirmuoju periodu, o dononas - antruoju. “Pilis buvo pritaikyta gynybai nuo parako patrankų. Tai liudija priešpilio gynybiniai bokštai.” (1p.123) Prieš pradedant statyti pilį, jos vietoje buvo trys mažos salos ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Kaip jau buvo minėta, pilis buvo statoma dviem pagrindiniais periodais. Tačiau galima paminėti ir trečią statybos etapą, kuris vyko maždaug XVa. pradžioje. Šiuo laikmečiu buvo suformuotas papilys, apsuptas gynybine siena su bokštais. “Kiek vėliau sumūryti vakariniai, o dar vėliau - rytiniai kazematai. Tuo pilies, kaip gynybinio ir rezidencinio objekto, statyba buvo baigta.” (3p.104) Salos pilies sienos buvo mūrijamos iš įvairaus dydžio lauko akmenų. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai ir patalpų vidus buvo dailinami plytomis, kurių rišimas buvo gotikinio stiliaus. Statant rezidencinius rūmus dar naudotos profiliuotos plytos. Pilį supo aukšta siena su trimis galingais bokštais, kurie apačioje buvo keturkampiai, o viršuje apskriti. Pietinėje sienoje stūksojo netaisyklingo keturkampio plano vartų bokštas. “Jo pirmame aukšte buvo įvažiavimas su sudėtinga uždarymo sistema - pakeliamu tiltu ir dvejais vartais.” (3p.105) Pirmasis pilies aukštas buvo dengtas sijine perdanga. Antrame aukšte, perdengtame žvaigždiniais skliautais, gyveno įgula. Pilies kiemas išgrįstas akmenimis ir jame buvo lietaus kanalizacija. Rūmų pietryčių korpuso antrame aukšte buvo didelė reprezintacinė salė, perdengta trijų travėjų žvaigždiniu skliautu . Šios salės sienos XIVa. pradžioje buvo ištapytos. “Salės ir kitų patalpų langai turėjo vitražus.” (3p.107) Trakų salos pilis - gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys. Pilies išorės architektūra gana paprasta ir santūri, o kiemo fasadai ir interjeras - puošnūs. Galima drąsiai teigti, jog ši pilis - vienas iš Lietuvos architektūros šedevrų. MEDININKŲ PILIS Medininkų pilis savo įrengimais, statyba ir pobūdžiu gimininga Lydos ir Krėvės pilims. Manoma, kad šios pilys statytos panašiu laikmečiu. “ Dabar Medininkai didelė, plotu didžiausia, pilis Lietuvoje.” (1p.169) Pilis išties stebina savo didumu. Jos mūrai užima beveik du hektarus. Medininkuų pilis tūrėjo keturis bokštus: vieną didelį ir tris mažus. Didysis bokštas - penkiaaukštis, kvadratinės formos statinys. Šiame bokšte buvo ir gyvenama, ir stebimos apylinkės, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Trijuose viršutiniuose aukštuose buvo smailiaarkiai langai. Visos keturios pilies sienos turėjo vartus. Medininkų pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. “Jų formos kuklios, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmeniu” (3p.41) Medininkų pilies siena mūryta iš lauko akmenų, sudėtų eilėmis. “Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių sienų ir plytų mūrytas apvalkalas. “ (1p.174) Iš tolo žiūrint atrodo, kad dvi pilies sienos statytos akmenų - plytų juostomis. Kitos dvi sienos apmūrytos plytomis ištisai. Pilies sienos vidus neturi apvalkalo. Tik sienos viršus mūrytas iš nevienodo dydžio plytų. “Medininkų pilis buvo pritaikyta tik frontalinei gynybai. Jos sienos be išsikišusių bokštų, iš kurių būtų galima apšaudyti priešą, prasiveržusį iki pat sienos.” (1p.175) Pagal savo paskirtį ir konstrukciją Medininkų pilį galima laikyti seniausiu pilies tipu viasame Pabaltyje KLAIPĖDOS PILIS Tarp visų kitų anksčiau paminėtų Lietuvos pilių, negalima pamiršti ir Klaipėdos pilies, kuri deja, neišliko iki šių dienų. Klaipėdos pilis buvo pastatyta XIIIa. viduryje kalavijuočių. “Pilis buvo pastatyta labai svarbioje strateginiu požiūriu vietoje - ties Danės žiotimis beveik prie Kuršių Nerijos šiaurinio galo.” (1p.277) Šiandien apie Klaipėdos pilies architektūrą yra labai mažai žinių, nes Klaipėdos pilis neturi savo istoriko. Visi žinomi faktai apie šią pilį yra gerai neišaiškinti ir ginčytini. Pirmoji Klaipėdos pilis buvo medinė. Antoji pilis - mūrinė. Dauguma tyrinėtojų mano, kad pastatytoji mūrinė pilis yra konvento tipo pilis, tai yra, pastatas su uždaru stačiakampiu ar kvadratiniu kiemu viduryje bei bokštais kampuose, apjuostais gynybine siena, kartais irgi su bokštais. Tačiau jau dabar pradedama abejoti, ar Klaipėdos pilis išties buvusi konventinė, nes tokiai piliai pastatyti prireiktų nemažai laiko, o pilis buvo išmūryta per gana trumpą laiką. Labiau tikėtina, kad pilis buvusi mūrinė aptvarinio tipo. Pilies sienos buvo tamsios, iš akmenų ir raudonų plytų . Jas “paįvairino pilki ir balti iš tašyto kalkakmenio mūryti langų ir durų rėmai.” (1p.290) Kalaipėdos pilis nuolat puldinėjama, todėl ją vis reikėdavo atstatinėti. XVa. viduryje pilis buvo vėl apardyta ir mažai betaisoma. XVIa. viduryje senus keturkampius pilies bokštus pakeitė modernesnieji apvalūs bokštai. Matyt, tada buvo pakeistos ir siauros aukštos gotikinių langų angos keturkampėmis, būdingomis renesanso epochai. KITOS PILYS Pakankamai žinoma Lietuvoje yra Merkinės pilis, pastatyta XVa. antroje pusėje Nemuno - Merkio - Stangės santakoje. “Tai buvo labai svarbus ne tik strateginis, bet ir ekonominis bei administracinis centrai.” (3p.28) Netoli Merkinės stovėjo Liškiavos pilis, kurios pietinis bokštas savo paskirtimi, sienų krovimo būdu, jų storiu, medine armatūra visai panašus į atstatytos po 1362m. sugriovimo Kauno pilies pietryčių bokštą.” (1p.243) Lydos pilis pastatyta XIVa. pradžioje. Pilis trapecinė, pietvakarių ir šiaurės rytų sienų kampuose pastatyti du keturkampiai bokštai. Vieno bokšto “kaiutinio mūro paviršius apdailintas plytomis.” (3p.38) Antro bokšto sienose buvo pusapskričių arkų langai. Lydos pilies rytinėje sienoje buvo dveji vartai: didieji - pusapskričiai ir mažieji - smailėjantys arkiniai. “Orginalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų, pusiau apskritų arkelių.” (3p.38) Krėvos pilis, pastatyta XIVa. pradžioje, turėjo du bokštus. “Bokšto fasadai apačioje buvo mūryti iš akmens, o viršuje iš plytų. Gardino pilis pastatyta Nemuno ir Gardynės santakoje. Pilies aptvare buvo penki masyvūs bokštai. “Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais.” (3p.99) Išlikę Gardino pilies skliautų pėdsakai ir fragmentai rodo ryškius gotikos stiliaus požymius. Lietuvoje būta ir daugiau pastatytų pilių, tačiau apie jas yra dar mažiau žinoma, arba jos yra mažiau reikšmingos. IŠVADOS Iš likusių Lietuvos pilių liekanų galime spręsti, jog jos dažniausiai būdavo gynybinio pobūdžio. Pilys buvo statomos tuo laikmečiu, kai mene vyravo gotika, todėl ir pilių architektūra yra dažniausiai gotikinio stiliaus. Jau XIVa. medinės pilys tapo mažiau reikšmingomis, todėl vietoje jų buvo statomos mūrinės. Be to, pilys nuo XVa. tapo teritorijos valdymo centrais, kunigaikščių būstinėmis. Nors ir ne visos pilys statytos XIV -XVIa., išliko iki šių dienų, tačiau jos yra didelis kultūrinis ir istorinis palikimas, stebinantis ir, tikriausiai, stebinsiąs ateinančias kartas.

Dailė  Referatai   (11,97 kB)

Vėliau, XVII a., pagrindiniais Lietuvos keliais karietos su paštu riedėjo į Maskvą, Lenkiją, Latviją, Prūsiją. XVIII a. pabaigoje, kada Lietuva tapo Rusijos imperijos sudėtine dalimi, buvo pakeistas pašto susisiekimas: pagrindiniuose traktuose privatus paštas pakeistas į valstybinį. Susisiekimas pagerėjo pirmoje XIX a. pusėje, kai per Lietuvą pradėjo tiesti kelius su skalda ir žvyru. Pirmasis toks traktas nutiestas 1830 - 1836 metais. Jis jungė Sankt Peterburgą su Varšuva ir ėjo per Kauną. Išvesti traktą pro Kauną, o ne pro Vilnių buvo nuspręsta todėl, kad čia buvo arčiausias kelias nuo imperijos sostinės Sankt Peterburgo į Lenkiją, o siena su Lenkija ir Prūsija tuo metu ėjo per Kauną, Nemuno upe. PAŠTO STRUKTŪRA Prieš tris metus, vykdant Lietuvos ryšių reformą, buvo įkurta Valstybinė įmonė “Lietuvos paštas”. Dabar “Lietuvos paštas” turi 51 filialą, kuriuose yra virš 970 paštų, dirba apie 10 000 darbuotojų. Vilniaus Centrinį paštą sudaro šie skyriai ir tarnybos: • Eksploatacijos skyrius (tikrina paštų darbą, dokumentacijos vedimą) • Kontrolės informacijos skyrius • Buhalterinės apskaitos skyrius • Ekonomikos skyrius • Personalo skyrius • Prenumeratos skyrius • Dispečerinė tarnyba • Ūkio ir gyvenamojo fondo skyrius • “ONEGOS” remonto grupė • Techninio aptarnavimo skyrius (atsako už pašto dėžutes) • Pašto mechanizavimo ir skaičiavimo technikos skyrius • Darbo apsaugos inžinierius • Apdraustų siuntų baras • Ženklų bazė • Perlaidų paruošimo cechas Smulkiau panagrinėsiu Kontrolės informacijos skyriaus darbą. KONTROLĖS INFORMACIJOS SKYRIUS Kontrolės informacijos skyrius nagrinėja asmenų ir organizacijų nusiskundimus dėl pasitaikančių nesklandumų pašto darbe ar darbuotojais. Įvykus kokiam nors nesklandumui, užfiksuojama nusiskundimo priežastis, pareiškėjo pavardė, adresas, data, kada pateiktas nusiskundimas, ir vykdytojo pavardė. Kai ieškovas yra žmogus, jis registruojamas 116 numeriu. 115 numeris reiškia, kad nusiskundimą pateikė kitas miestas ar tarpmiestiniai skyriai (reklamacija). Visa informacija fiksuojama kortelėse su spalvotais kištukais. 1. Pirmasis žymi asmens, pateikusio skundą, pavardės pirmas dvi ar vieną raidę. Jei nusiskundimas gautas iš kito miesto ar šalies, kištuku nurodomos jų pirmosios raidės. Pateiktame pavyzdyje pirmasis oranžinis kištukas žymi pirmąsias miesto - ieškovo raides, t.y. Blagoveščensk. 2. Antrasis kištukas reiškia data. Mūsų atveju raudona spalva žymi vasarį. 3. Trečiasis kištukas nurodo, dėl ko skundžiamasi: siuntinio, smulkaus paketo, spaudinio, laiško, telegramos ir t.t. dingimo ar netinkamo pristatymo. Registruotų ir neregistruotų daiktų spalvos taip pat skiriasi. Pavyzdyje skundžiamasi dėl dingusio siuntinio. Toliau kortelėje nurodomas paieškos rezultatas ir įvykdyto patikrinimo data. Kortelės saugomos trim metus. Spalvotų kištukų pagalba bendroje kartotekoje informacija patogiai užfiksuota, o tai labai palengvina darbą. Dabar Kontrolės informacijos skyriaus darbas kompiuterizuotas, t.y. visa informacija kaupiama ir fiksuojama kompiuteriuose. Tačiau darbuotojai skundžiasi, jog dar nepripratę prie darbo su kompiuteriu, daugeliui darbas su kartoteka priimtinesnis. Taip pat vedama pareiškimų suvestinė: Nuo datos: . . . . . Iki datos: . . . . . Vykdoma: 100% Forma Gauta Įvykdyta Neįvykdyta Pagrįstų Nepagrįstų Jei skundas pagrįstas, žymima “p” raidė, jei ne - “n”. PAŠTO DOKUMENTAI Pašto dokumentai - tai visiems žinomi pašto ženklai. Toliau seka: - vientisi pašto daiktai su atspausdintais pašto ženklais; - antspaudai, kuriais antspauduojamos siuntos bei lydimieji dokumentai; - pinigų persiuntimo dokumentai (blankai, lydintys raštai), siuntų įteikimo. atsiėmimo dokumentai, “ekspres”, “avia” bei kitos užklijos. VIENTISI PAŠTO LEIDINIAI Tai vokai, slaptukai, aerogramos, benderolių juostos, tarptautiniai atsakymo apmokėjimo kuponai, piniginių perlaidų ir telegrafo blankai, lydimieji adresai ir kiti pašto leidiniai su atspausdintais pašto mokos ženklais, kurie atlieka pašto ženklų paskirtį, t.y. nurodo, kad pašto periuntimo ir įteikimo paslaugos yra apmokėtos. Vientiso daikto kaina dažniausiai yra didesnė už atspausdinto pašto ženklo nominalą, nes reikia apmokėti ir už popierių, atspausdintą iliustracijq, tekstą. Vientisi daiktai antspauduojami taip pat,kaip ir pašto ženklai. VOKAS 1819m. Sardinijoje buvo išleistas laiškų popierius su atspausdintu pašto antspaudu, kuris patvirtindavo, kad pašto paslaugos jau apmokėtos. Lakštai buvo skirtingų verčių: 15, 25 ir 50 santimų. Naudoti iki 1836m. 1820m. Braitone (Anglija) buvo specialiai pagaminti laiško “įpakavimai”, o 1844m. Londone buvo sukonstruota vokų gamybos mašina. 1823m. Kinijoje buvo išleisti vokai vidaus ir užsienio korespondencijai: - ant voko vidaus korespondencijai buvo užrašyta, kad “trijų sapelių dėka šis laiškas gali keliauti per visas Kinijos provincijas iki šalies sienų bei jūros krantų. Ten jis bus sulaikytas”; - užsienio korespondencijai - kad “ sumokėjus 10 sapelių, laiškas keliaus per jūras ir kalnus”. 1845m. vokai panaudojami Rusijoje ir Suomijoje. 1877m. Anglijoje pradėta naudoti ženklinius vokus užsienio korespondencijai. ATVIRUKAI 1865m. atviruko idėją Vokietijos pašto kongresui pasiūlė Henrikas von Stephanas. Tačiau pasiūlymas nebuvo priimtas. 1869m. spalį atvirukai pradedami pardavinėti Austrijoje dviem kalbomis - vokiečių ir vengrų. 1875m. liepos 1d. Pasaulinė Pašto Sąjunga leido atviruką naudoti tarptautiniam susirašinėjimui. SLAPTUKAI Tai popieriaus lapas, kurio visos kraštinės (apie 5-7cm) su klijais ie perforuotos. Ant vienos lapo pusės parašomas laiškas ir perlenkus suklijuojamas. Laišką perskaityti galima tik nuplėšus perforuotus kraštus ir išskleidus lapą. Tokio leidinio projektą 1873m. pateikė K.Kohnas. Pirmasis slaptukas panaudotas 1879m. Prancūzijoje. AEROGRAMA “Aero” - graik. “oras”, “grama” - “raštas”. 1. Specialus blankas, ant kurio parašomas laiškas. Laiškas mikrofotografuojamas ir išsiunčiamas. 2. Palengvinto svorio vokai iš plono popieriaus. Įdedamas ir plono popieriaus lapelis laiškui. 3. Specialus plono popieriaus lapelis, atitinkamai sulankstomas ir iš trijų pusių suklijuojamas. Tekstas rašomas ant vienos lapo pusės ir sulanksčius atsiranda vidinėje pusėje. Išorinėjė pusėje rašomas adresas ir yra atspausdinamos emblemos, pašto mokos ženklai arba atitinkamai užrašai. Apmokėjimo tarifas pigesnis už “avia” laišką. BANDEROLIŲ JUOSTOS Juostos su atspausdintu pašto ženklu. Naudojamos laikraščių, žurnalų supakavimui ir siuntos apmokėjimui. TELEGRAMOS PRIĖMIMO IR PERSIUNTIMO APMOKĖJIMO KVITAS Specialus blankas su atspausdintu pašto ženklu. Pirmą kartą panaudotas Australijoje. TARPTAUTINIAI KUPONAI ATSAKYMUI Coupon-Response International. Kuponas keičiamas į tokį kiekį ženklų, koks reikalingas paprasto laiško frankiravimui. Yra ir regionalinių kuponų, kurie naudojami tam tikroje teritorijoje. PAŠTO FORMULIARAI Tai leidiniai be atspausdinto pašto ženklo, bet kurių persiuntimą reikia apmokėti pinigais arba pašto ženklais. SUDĖTINIAI VIENTISI DAIKTAI Tai vokai ar atvirukai su užklijuotais pašto ženklais, kitokiomis žymelėmis, vinjetėmis, anotaciniais užrašais, išsiuntimo ir gavimo vietų (taip pat pereinamaisiais, apsimainymo) antspaudais bei kitokiais pašto tarnybų antspaudais bei atžymomis (cenzūros, karantino). PERSPAUSDINIMAI 1. Žodžiai, skaičiai, simboliai, kurie papildomai atspausdinami ant jau esančių apyvartoje pašto mokos ženklų. Tai gali būti atlikta ir specialiu perforacijos būdu. 2. Įvairūs ženklai, įvairaus formato skylutės, raidės. 3. Perspausdinimai, atlikti rankiniais antspaudais. Dažniausiai daromi keičiantis pašto tarifams, politinei santvarkai, pašto ženklo paskirties pasikeitimo atveju. LAIŠKAI Laiškai būna registruoti, įvertinti ir paprasti. Paprasti laiškai yra tie, kuriuos mes, niekur neužregistravę, išsiunčiame, įmesdami į pašto dėžutę. Laiškai, pateikti registravimui, yra antspauduojami ir numeruojami didėjančia tvarka nuo 1 iki 999, po to vėl iš pradžių. Visi registruoti laiškai surašomi į “lakštą”. Jo apačioje parašoma, kiek laiškų iš viso išsiųsta, pasirašoma. Vietiniai ir laiškai į užsienį rašomi į atskirus “lakštus”. Po to visi laiškai surišami, dedami į maišus ir gabenami į Pašto pervežimo centrą. Jei laiške yra siunčiami vertybiniai popieriai, tai nustatoma jo vertė. Toks laiškas vadinamas įvertintu. Dingimo atveju suma bus padengta. Visi užrašai ant voko turi būti atlikti tam tikra tvarka kaip parodyta priede “Laiškų adresavimas”. SMULKŪS PAKETAI, SIUNTINIAI, SPAUDINIAI Siuntiniams būtina surašyti deklaracijas, taip pat patikrinti jų turinį. Juos siunčiant, be numatytų kainų, dar mokama ir už svorį. Į daiktaraščius (žr. pvz.) surašoma visa siuntinio sudėtis. Siuntėjas parašo savo siuntinio vertę. Visi siuntiniai dedami į maišus, kurie numeruojami ir gabenami ė Pašto pervežimų centrą. Į maišą taip pat įdedamas “lakštas” (žr.pvz.), kuriame surašyti visi maiše esantys siuntiniai. “Lakšto” kopija paliekama pašte, kad, esant reikalui, būtų lengva nustatyti, kur ir kas buvo išsiųsta. Taip pat siunčiami ir smulkūs paketai bei spaudiniai. Pridedamas lapas(“Banderolių, smulkių paketų ir siuntinių adresavimas”), kur norodyta, kaip teisingai užrašyti adresus ir kitas nuorodas. LIETUVOS PAŠTO LEIDINIAI 1993m. “Lietuvos paštas” užsakė paštams specialius lipdukus-žymeles: “Oro paštu. Par avion” - skirtas tarptautinėms oro pašto siuntoms. “Registruotas. Rekommande” - skirtas vidaus ir tarptautiniams atvirukams, laiškams, smulkiems paketams. “Įvertinta. Valeur declaree” - skirtas vidaus ir tarptautiniams įvertintiems laiškams, siuntiniams. “Smulkus paketas. Petit paquet” - skirtas vidaus ir tarptautiniams smulkiems paketams. “Spaudinys. Imprimes” - skirtas vidaus ir tarptautiniams spaudiniams. “Įteikti asmeniškai. A remettre en main propre” - skirtas tarptautinėms registruotoms pašto siuntoms ir įvertintiems laiškams. “Su įteikimo pranešimu. Avis de reception” - skirtas vidaus ir tarptautinėms registruotoms pašto siuntoms. “Atsargiai. Fragile” - užrašas ant dūžtančių daiktų. Lipdukus-žymeles buvo nutarta naudoti tam, kad siuntos turėtų gražesnį estetinį vaizdą bei palengvintų pašto darbuotojų darbą pakuojany siuntas.

Ekonomika  Referatai   (10,32 kB)

Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Jeigu ekonomikai būdingas nuosmūkis, t. y. faktinis nacionalinis produktas yra mažesnis už potencialųjį, vyriausybė įgyvendins fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintų priemonių derinimą. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė - biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti padengiamas iš dviejų šaltinių: vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų. Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybės paskolos lakštus - obligacijas. Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybės kreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą vyriausybės skola nuolat didėja: vyriausybė kuria naujus pinigus. Šis deficito finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Manoma, jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidina palūkanų normą. Pastarajai kylant dalis planuojamų investicijų tampa nuostolingomis, t. y. investicinės išlaidos mažėja. Todėl sakoma, jog vyriausybės išlaidos “išstumia” privačias investicijas. Tuo pačiu mažėja fiskalinės politikos skatonamasis efektas. Neigiamo poveikio investicinėms išlaidoms nebus, jei biudžeto deficitas bus finansuojamas, kuriant naujus pinigus. Jeigu ekonomika yra pakilimo fazėje, t. y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, abiejų priemonių naudojimą kartu. Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė - biudžeto pertekliaus atsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikispriklauso nuo to, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas iš apyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant. Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis poveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė išperka vertybinius popierius iš gyventojų. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžinamos į pinigų rinką. NEDISKRETINĖ FISKALINĖ POLITIKA Vyriausybės kišimasis į ekonomiką, keičiant vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydį, nėra vienintelis būdas ekonomikai stabilizuoti. Ekonominė sistema turi savaiminius stabilizatorius, kurie sušvelnina ciklinius svyravimus. Savaiminiai stabilizatoriai - tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomika nuosmukyje, ir pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika kyla. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriaiyra mokesčiai (asmeninis pajamų mokestis, firmų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis) ir transferiniai mokėjimai (nedarbo pašalpa, pensijos, kitos socialinės pašalpos). Mokesčių apimtis auga, didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme - kai ekonomika pakilimo fazėje, jie mažėja. Vyriausybės išlaidos nepriklauso nuo nacionalinio produkto apimties. Jų dydį kiekvienais metasi tvirtina parlamentas. Parlamentas nustato ir mokesčių normą. Esant tai pačiai mokesčių normai, surenkamų mokesčių dydis priklausys nuo šalyje pagaminto produkto apimties. Jei ekonomikoje pakilimas, didėja nacionalinės pajamos, tai automatiškai didėja ir vyriausybės biudžete surenkamų mokesčių apimtis. Tai sumažina vartotojų pajamasir pristabdo visuminės paklausos augimą. Vadinasi, augant nacionalinėms pajamoms, mokesčių įplaukosį biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja, ir susidaro biudžeto perteklius. Priešingai, jei ekonomikoje nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja. Tai savo ruožtu, pristabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmūkį. Vadinasi, mažėjant nacionaliniam produktui, mažėja mokesčių įplaukos, valstybės biudžeto perteklius mažėja ir susidaro biudžeto deficitas. Automatiškai atsirandančio biudžeto deficito arba pertekliaus apimtis priklausys nuo mokesčių normos dydžio. Kuo didesnė mokesčių norma, tuo ;abiau mokesčių apimtis reaguos į nacionalinio produkto kitimą, tuo didesnis bus biudžeto deficitas ar perteklius. Vadinasi, vyriausybės vykdomi mokesčių normos pakeitimai, kei ir automatinių stabilizatorių poveikį švelninant ekonomikos svyravimus. Savaiminių stabilizatorių panašumas, lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, jog jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau savaiminiai stabilizatoriai negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominių svyravimų amplitudę. Aišku tai, kad vykdant aktyvią fiskalinę politiką nuosmukio metu didėja biudžeto deficitas, o pakilimo metu - biudžeto perteklius. Todėl nesubalansuotas biudžetas visai pateisinamas, jei vyriausybė vykdo atitinkamą fiskalinę politiką. Tačiau būtų klaidinga manyti, jog remiantis valstybės biudžeto balansu galima spręsti apie vyriausybės vykdomą fiskalinę politiką. Savaiminiai stabilizatoriai sąlygos didėjantį biudžeto deficitą ekonomikos nuosmukio metu, netgi jei vyriausybėnesiims jokių priemonių ekonominiam augimui skatinti. Jeigu dėl kokių nors priežasčių nors priežasčių sumažės privačios investicijos, pusiausvyros nacionalinis produktas irgi sumažės. Esant nepakitusiai mokesčių sistemai ir tai pačiai vyriausybės išlaidų apimčiai, atsiranda biudžeto deficitas. Biudžeto deficitas, kuris atsiranda ekonomikai esant nuosmukio fazėje, vadinamas cikliniu biudžeto deficitu. Šis deficitas nėra valstybės vykdomos skatinančios fiskalinės politikos pasekmė, o sąlygotas savaiminių ekonomikos stabilizatorių. Jeigu biudžeto deficitą sąlygoja ne ekonominis ciklas, o vyriausybės vykdomos diskretinės biudžetinės politikos priemonės - toks biudžeto deficitas vadinamas struktūriniu. Todėl negalima, remiantis vien tik biudžeto deficito egzistavimo faktu, teigti, kad vyriausybė ėmėsi priemonių ekonomikai stabilizuoti. Konkretus biudžeto deficitas (ar perteklius) atspindi ne tik vyriausybės vykdomus išlaidų ar mokesčių pakeitimus, bet ir nacionalinio produkto pusiausvyros lygį. Ieškant kriterijaus, kuris padėtų įvertinti vyriausybės vykdomos fiskalinės politikos pagrįstumą, buvo atkurta pilno užimtumo biudžeto koncepcija. Pilno užimtumo biudžetas rodo, koks būtų biudžeto perteklius ar deficitas, jei ekonomika funkcionuotų esant pilnam užimtumui. Vyriausybės vykdomai politikai įvertinti, reikia nustatyti hipotetinį pilno užimtumo biudžetą. Reikia apskaičiuoti, koks būtų biudžeto balansas, jei ekonomiką veiktų esant natūraliam nedarbo lygiui, kai duotas vyriausybės išlaidų lygisir veikia dabartinė mokesčių sistema. Jeigu pilno užimtumo biudžetas bus perteklinis, tai akivaizdu, kad vyriausybė vykdo ne skatinančią, bet stabdančią fiskalinę politiką, kuri dar labiau pagilina ekonomikos nuosmūkį. Priešingai, jeigu pilno užimtumo biudžetas būtų deficitinis, tai rodytų, jog vyriausybė vykdo skatinančią fiskalinę politiką, padedančią įveikti ekonomikos nuosmūkį. FISKALINĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIMO PROBLEMOS Taikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama su daugeliu problemų. Pirmiausia, tai laiko problema: reikalingas laikas šalies ekonominei situacijai įvertinti. Pavyzdžiui, prireikia kelių mėnesių ekonomikos nuosmūkiui ar infliacijai konstatuoti. Taip pat reikalingas laikas atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Demokratinėse šalyse vyriausybės siūlomoms fiskalinės politikos priemonėms turi pritarti įstatymų leidžiamoji valdžia. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikos priemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliai pasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamomis. Praeina tam tikras laikas, kol priimtos finansinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją. Vyriausybės išlaidų didinimas, pavyzdžiui, tiesiant naujus kelius, statant užtvankas ir pan., reikalauja laiko statybos projektui parengti. Dar ilgesnį laikotarpį trunka pati statyba. Todėl, jei nuosmūkis ekonomikoje trunka neilgai (6-18 mėn.) vargu ar valstybės vykdomas visuomeninių darbų finansavimas gali būti efektyvia, ekonomikos augimą skatinančia priemone. Kadangi naujų mokesčių normų įvedimas neužima tiek daug laiko, todėl pastaroji priemonė dažniau naudojama įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką. Kita iš problemų, taikant fiskalinę politiką - politinės problemos. Būtina pažymėti, jog ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų, pavyzdžiui, užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukoti ekonomikos stabilumą. Klasikinis pavyzdys - karo metu vyriausybė didins išlaidas, nors pastarųjų augimas sukelia infliaciją. Šiuo atveju prioritetinis tikslas yra pergalė kare, o ne kainų stabilumo užtikrinimas. Manoma, kad politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančias fiskalines politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinima, tiek mokesčių mažinimas yra populiarus rinkėjų tarpe. Todėl politikai, norėdami būti perrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinės politikos priemonių net tuo atveju, jei to reikalauja ekonominė situacija šalyje (pavyzdžiui, didelė infliacija). Kai kurie ekonomistai netgi teigia, jog ekonominį ciklą apsprendžia politiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskaline politika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politika naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikos svyravimų priežastimi. Kai sunkiais laikais biudžetas savaime tampa deficitinis, neatsargiam politikui paspendžiami spąstai. Sakykim, kad kiekvienais metasi vyriausybė stengiasi subalansuoti biudžetą. Ekonominei situacijai pablogėjus, surenkama mažiau mokesčių, atsiranda deficitas. jeI politikai nusprendžia subalansuoti biudžetą, tai jie gali pasirinkti: mažinti vyriausybės išlaidas arba didinti mokesčių normas. Abiem atvejais visuminės išlaidos mažės ir padėtis dar pablogės. Keldama mokesčius arba mažindama išlaidas, vyriausybė atsvers savaiminius stabilizatorius, esančius mokesčių sistemoje. Pastangos kasmet subalansuoti biudžetą - tai politikos pinklės. Išlaidų ir mokesčių politikos tikslu turi būti visiškas užimtumas ir kainų stabilumas, o ne biudžeto subalansavimas. J. Keynes’as tvirtina, kad fiskalinė politika turi balansuoti ekonomiką, o ne biudžetą. Vyriausybei turi būti suteikta galimybė bei atsakomybė reguliuoti visuminę paklausą ir tokiu būdu užtikrinti nuolatinį šalies klestėjimą. NACIONALINĖ SKOLA Kai tik biudžetas tampa deficitinis, vyriausybė skolinasi, norėdama padengti savo išlaidas, viršijančias jos pajamas. Kai ji skolinasi, jos skola didėja. Taigi metinis deficitas padidina bendrą nacionalinę skolą. Nacionalinė skola yra visų metinių deficitų suma nuo šalies gyvavimo pradžios. Didelis vyriausybės biudžeto deficitas atsiranda karo metais. Karo našta teko daugiausia tų laikų žmonėms. Norint suprasti, kodėl taip yra, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia buvo ekonominė karo kaina. Jei šalis nori laimėti mūšius, tai jai reikia tūkstančių tankų, lėktuvų, milijoninės kariuomenės. Tam reikia milžiniškų išteklių, kurie jau negali būti panaudoti kitiems tikslams. Prisimenant karą, reikėtų kalbėti ne konkrečiai apie Lietuvą, bet apie buvusią Tarybų Sąjungą arba kitą savarankišką šakį, kuri taip pat dalyvavo kare. 1943 m. karinė pramonė klestėjo plataus vartojimo prekių sąskaita. Kai buvo gaminami tankai, ta gamykla tuo pačiu metu negalėjo gaminti naujų automobilių. Būtent 1943 m. žmonės turėjo išsiversti be naujų automobilių. Kaip tik jie kentėjo, mokėdami ne tik gyvybės kaina, bet ir atsisakydami plataus vartojimo prekių. Žinama, tik dalį karo išlaidų gali padengti mokesčiai. Kitą dalį vyriausybė gali dengti didindama skolą. Ši skola perduodama ateities kartoms. Antrojo pasaulinio karo skola taip ir nebuvo sumokėta. Tačiau, kai 1990 m. mokame šios skolos procentus, mes, aišku, nemokame tiems žmonėms, kurie gyveno 1943 m. Procentus moka vieni žmonės, gyvenantys 199 m., kitiems žmonėms, gyvenantiems irgi 1990 m. Tiksliau, vyriausybė surenka mokesčiusiš visų gyventojų ir dalį jų panaudoja mokėdama procentus obligacijų turėtojams. Taigi vyriausybės skola (iš tiesų bet kokia skola) paskirsto pagrindinius fondus tarp šiuo metu gyvenančių grupių. Ji neperduoda fondų, surinktų iš žmonių, gyvenančių dabar, žmonėms, gyvenusiems anksčiau. Tačiau deficitinės išlaidos ir šalies skolos kaupimas gali tapti našta ateities kartoms daugeliu būdų. Vyriausybės biudžeto deficitai gali stabdyti investavimą. Kai didindama savo išlaidas, vyriausybė sukelia biudžeto deficitą, ji naudoja išteklius, kuriuos būtų galima panaudoti investicijoms. Jeigu vyriausybė nefinansuoja investicijų projektų, pav., kelių tiesimo, elektrinių statybos, tai deficitinės išlaidos gali tapti našta ateities kartoms. Jos paveldės mažesnį pagrindinį kapitalą, negu kad galėtų. Deficitinės išlaidos nebūtinai visada sumažina investavimą. Tai priklauso nuo to, kaip toli ekonomika yra nuo visiško užimtumo būsenos. Jeigu ekonomika yra depresijoje ar nuosmukio fazėje, tai ji veikia savo gamybos galimybių kreivės ribojamo ploto viduje. Šiuo atveju, gaminant daugiau prekių, vyriausybei nereikia mažinti vartojimo ar investavimo. Priešingai, multiplikatoriaus dėka gaminama daugiau vartojimo prekių, skatinamas investavimas. Norint pagaminti daugiau automobilių ar šaldytuvų, verslininkams reikia papildomų įrengimų ar net fabrikų. Todėl deficitinės išlaidos deprasijos metu greičiau atneš naudą, o ne naštą ateities kartoms. Jos skatins plataus vartojimo prekių gamybą dabartinei kartai, paliekant didesnį pagrindinį kapitalą ateities kartoms. Kai vyriausybė renka mokesčius, norėdama sumokėti palūkanas už skolą, tada jų kaina būna visiškai kitokia: susidaro papildoma apmokestinimo našta. Kai uždedami mokesčiai, gyventojai pradeda keisti savo elgseną, stengdamiesi išvengti mokesčių. Be to jie savo santaupas paverčia investicijomis, kurios apsaugotos nuo mokesčių (tai investicijos, už kurias nereikia mokėti mokesčių arba tie mokesčiai būna nedideli). Todėl ekonomikos efektyvumas sumažėja. Papildoma mokesčių našta yra ekonomikos efektyvumo sumažėjimas, sąlygojamas žmonių elgsenos pasikeitimo, stengiantis išvengti mokesčių mokėjimo. Ją reikia skirti nuo pagrindinės naštos, kuri reiškia mokesčius, faktiškai žmonių sumokamus vyriausybei. Papildoma mokesčių našta sustiprina pasiūlos valdymo argumentą dėl mokesčių sumažinimo vienu būdu, o susilpnina jį kitu būdu. Aiškiausias pasiūlos gynėjo argumentas norint sumažinti mokesčius - tai ekonomikos efektyvumo kėlimas, t. y. šiandieninės papildomos mokesčių naštos sumažinimas. Tačiau jei žemesni mokesčiai šiandien reiškia didesnę skolą ir todėl didesnius mokesčius ateityje, mokant palūkanas, tai didesnis efektyvumas šiandien reiškia mažesnį efektyvumą ateityje. Vyriausybės poreikis mokėti palūkanas galbūt veda prie nepageidautino pajamų perskirstymo. Ar tai atsitiks, priklausys nuo to, kas mokės mokesčius ir kas gaus palūkanas. (Tai taip pat priklauso nuo to, ką mes laikome “pageidautinu” pajamų paskirstymu). Būtinybė mokėti palūkanas augant skolai taip pat gali sukelti infliaciją, jei vyriausybė finansuoja savo kylančių palūkanų mokėjimus, ne rinkdama didesnius mokesčius, bet skolindamasi ir todėl dar labiau didindama savo deficitą. Didėjantys deficitai dar labiau skatina visuminę paklausą ir didina infliacijos tempus. Infliacinis poveikis ypač stiprus, jei federalinis rezervas spausdina naujus pinigus ir skolina juos vyriausybei, norėdamas pagelbėti jai sumokėti palūkanas. Nacionalinė skola gali pati save “maitinti”. Didėjant skolai, vyriausybės moka didesnes palūkanas. Pastarosios yra vyriausybės išlaidų dalis ir todėl jai dar sunkiau valdyti deficitus. Pavojus, kad skola “pati save maitins”, ypač paaštrėja, ir mes galime prarasti galimybę panaudoti fiskalinę politiką ateities ekonominiams nuosmukiams likviduoti. Jeigu ūkinio klestėjimo metais mes turime didelį deficitą, tai kas atsitiks, kuomet mes energingai panaudosime fiskalinę politiką kovai su būsimais nuostoliais? Yra vienas atvejis, kada kiekviena nacionalinė vyriausybė gali neįvykdyti savo finansunių įsipareigojimų skolų atžvilgiu. Būtent tada, kai ji pasiskolina kitos šalies valiutą. Pavyzdžiui, daug šalių skolinasi JAV dolerius tarptautinėse finansinėse rinkose. Jos negali padengti šios skolos spausdindamos dolerius, nes gali spausdinti itk savo nacionalinius pinigus. Per paskutinį dešimtmetį daug JAV dolerių pasiskolinusių vyriausybių nebegali įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai, vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeigu vyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą. Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžeto deficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčių normos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilinti nuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybė siektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadangi nuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampa deficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius ar mažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamas dviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikia numatyti fiskalinės politikos kryptį Ši pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžia savaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžia vyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu, įvedant finansinį skatinimą. (Toks skatinimas, pavyzdžiui, mokesčio normų sumažinimas, pažeistų taisyklę, nes įstumtų visiško užimtumo biudžetą į deficitą). Taigi pastarosios taisyklės tikslas - vengti destabilizuojančių veiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką. Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politiką. Pagal šią taisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biudžetą ne kas metai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normos gali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visumines išlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamai biudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukio laikotarpiais. Dar vienas požiūris - tai riboti federalinės vyriausybės išlaidaskaip tam tikrą BNP dalį. PROBLEMŲ ANALIZĖ Lietuvos Respublikos vyriausybė 1999 m. prognozuoja 7 proc. ekonomikos augimą, planuoja, kad infliacija sieks 5,7 proc. Tokiu būdu, kartu su kainų augimu bendrojo vidaus produkto augimas numatomas apie 13-14 proc. Vadinasi, visų mūsų pajamos kitais metais turėtų padidėti panašiai. Tai reikėtų vertinti teigiamai. Matyt, reikėtų įvertinti, kad Rusijos krizė turės didelės įtakos Lietuvos ūkiui, nes mūsų šalies apyvarta su Rusija siekia 24,5 proc. ir yra didžiausia iš visų valstybių. Šiuo metu ši apimtis nukrito iki 21 proc. Todėl nederėtų būti optimistais ir ekonomikos augimą projekte sumažinti mažiausiai 2 proc. Sumažėtų BVP, tad nacionalinio biudžeto pajamos nuo to sumažėtų apie 160 mln. Lt. Įvertinus šią aplinkybę, reikėtų sumažinti biudžeto pajamas, jeigu jos mažėja, o einamųjų išlaidų biudžetas nedeficitinis, tai reikia perskaičiuoti ir biudžetą. Vyriausybė atsižvelgė į šį pasiūlymą ir sumažino biudžeto pajamas ir išlaidas. Tai viena problema. Antroji problema - susijusi su savivaldybėmis. Praėjusiais metais, priimant 1998 m. biudžetą buvo nustatyta, kad savivaldybės gaus 3,11 mlrd. Lt pajamų. Bet 1998 m. buvo gerai vykdomas pajamų planas, ir savivaldybių išlaidos tais metais siekė 3,47 mlrd. Lt. Tai žymiai daugiau negu planuota. 1999 m. savivaldybėms planuojama 3,34 mlrd. Lt pajamų. Vadinasi, savivaldybės faktiškai gaus mažiau negu 1998 m. Pažvelgę į biudžeto projektą, matome, kad jame nėra numatyta lėšų smulkiam ir vidutiniam verslui remti. Manyčiau, kad tai ypač aktualu, nes kai kuriuose miestuose labai aktuali užimtumo problema. Parama turėtų būti ne abstrakti, o konkretiems rajonams, kur nedarbo lygis didžiausias. Tai Telšių, Tauragės, Jurbarko, Jonavos rajonai. Labai vangiai šalyje sprendžiama ir būsto įsigijimo problema. Jeigu 1998 m. biudžete buvo numatyta 31 mln. Lt, o įsisavinta vos 3 mln. Lt, tai 1999 m. planuojama 11 mln. Lt. Reikėtų peržiūrėti šią poziciją ir būsto statybai skirti pakankamai lėšų. Kad galėtų statytis ne dešimtys, o keli tūkstančiai. Metinės palūkanos būsto statytojams galėtų būti 3-4 proc., o kita dalis būtų dengiama iš fondo. Tai būtų konkreti parama. Būstas galėtų būti statomas ir lizingo būdu. Dar viena problema - tai valstybės lėšų politikos skaidrumas. Turime nacionalinį biudžetą, kuris svarstomas, nagrinėjamas, apie kurį diskutuojama. Tačiau yra 24 įvairūs fondai, kuriuose sukaupta beveik 8 mlrd. Lt. Per valstybės biudžetą planuota paskirstyti 6,7 mlrd. Lt. Šių fondų išlaidų Seimas netvirtina, nors tai yra valstybės pinigai, ir visi jie turėtų būti apskaitomi šalies biudžete. Šiais metais Lietuva numato iš užsienio pasiskolinti 2,4 mlrd. Lt. Šios pajamos ir išlaidos nacionaliniame biudžete neatsispindi. Viskas labai supainiota. Pavyzdžiui, Investicijų programa, kurią tvirtina Seimas, vykdoma trijų šaltinių lėšomis - kreditai, biudžetas ir Privatizavimo fondas. Kai kada daromos intervencijos į fondus. Reikėtų Privatizavimo fondą tvirtinti Seime, o ne tik jo dalį. Labai daug lėšų iš biudžeto skiriama abejotiniems valstybės įsipareigojimams. Pavyzdžiui, valstybė garantavo už ūkio subjektų gaunamus kreditus, dabar pati turi juos grąžinti, nes ūkio subjektai to padaryti nepajėgūs. Tam skirta 100 mln. Lt. Skiriami pinigai išgrobstytų bankų skoloms padengti. Gerokai mažaiu lėšų skiriama žemės ūkio reformai. O ją reikėtų kuo greičiau užbaigti. Manyčiau, kuo mažaiu lėšų reikia skirti įvairioms tarpinėms struktūroms, įmonėms, o daugiau tiems, kas dirba žemę ir gamina produkciją. Be jokių tarpininkų. Dar du svarbūs įstatymai, kuriuos svarsto Ekonomikos komitetas tai: Viešųjų pirkimų įstatymas ir Konkurencijos įstatymas. Tinkamai priimti Viešųjų pirkimų įstatymą svarbu ir dėl to, kad juo vadovaujantis bus leidžiami valstybės biudžeto pinigai, o šioje srityje pasitaiko daug piktnaudžiavimo. Reikia pasiekti, kad biudžeto lėšos būtų naudojamos efektyviai. IŠVADOS Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Ar mokesčių mažinimas skatina raupymą ir investavimą? Kai, sumažinus mokesčius, žmonės turi daugiau grynųjų pajamų, skatinamas asmeninis taupymas. Tačiau nebūtinai padidėjus taupymui turi padidėti ir investavimas. Problema ta, kad mokesčių mažinimas stumia vyriausybę į didesnį biudžeto deficitą ir todėl ji priversta daugiau skolintis. Skolindamasi ji perima gyventojų santaupas ir galiausiai žmonės neinvestuoja. Kitaip sakant, gyventojų santaupos atsveriamos vyriausybės biudžeto deficitu. Kai ekonomistų prašo pasiūlyti ekonominę politiką, kuri skatintų augimą, dauguma rekomenduoja suvaržyti biudžetą. Kuo mažiau vyriausybė skolinsis, tuo mažiau ji perims gyventojų santaupų, tuo daugiau jų liks investicinių projektų finansavimui. Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų - legalių ar ne, kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimalius. Jei mokesčių normos sumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažaiu laiko ir pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi jie nešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to, mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nes investitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą ir neišsisukinėtų nuo mokesčių. Vyriausybės išlaidų padidėjimas sukelia pusiausvyros nacionalinio produkto padidėjimą. Mokesčių padidėjimas sumažina pusiausvyros nacionalinį produktą. Kai visuminės išlaidos yra mažos, o nedarbo lygis yra aukštas, fiskalinė politika turi būti skatinanti. Tai reiškia, kad vyriausybė turėtų padidinti išlaidas ar sumažinti mokesčių normas. Šie veiksniai didina vyriausybės deficitą. Šiandien Lietuvoje aktualiausias klausimas: valstybės ir savivaldybių biudžetų be deficito sudarymas. Pradžia biudžeto sandarai keisti ne tik nėra lengva, bet ir sudėtinga tiek teoriniu, tiek ir praktiniu aspektais. Staigus perėjimas prie valstybės biudžeto be deficito ir pastarojo sudarymas programų principu reikalauja naujų teorinių žinių ir papildomų praktinių priemonių. Reikalingos papildomos milijardinės lėšos, kad per trumpą laiką galima būtų pagal galimybes ryškiau sumažinti iš ankstesnių metų besitęsiančias užsienio bei vidaus skolas ir pradėti naujus biudžetinius metus su mažesne praeities našta. Tiesiogiai neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ekonomiką bei finansus sunki ekonominė ir finansinė padėtis, susidariusi kaimyninėse valstybėse. Jeigu vyriausybė stengsis subalansuoti faktinį biudžetą kasmet, tai ji pateks į ekonominės politikos pinkles ir imsis destabilizuojančių veiksmų. Ekonominiu aktyvumu nuosmukio metu, kai biudžetas savaime krypsta į deficitą, vyriausybė padidins mokesčius, siekdama subalansuoti biudžetą, ir dar labiau padidins nuosmukį. Pinklių galima išvengti, jeigu politikos tikslas yra visiško užimtumo biudžetas, o ne faktinis biudžetas. Visiško užimtumo biudžetas nelinkęs savaime krypti į deficitą nuosmukio laikotarpiais. Todėl jis klaidingai nesiūlo padidinti mokesčių. Visiško užimtumo biudžetas atlieka dvi pagrindines funkcijas: kaip fiskalinės politikos matas ir kaip fiskalinės politikos pagrindinis principas. Kad vyriausybės biudžetas stumtųsi link perteklinio, vyriausybė turėtų sumažinti išlaidas ar didinti mokesčių normas. Fiskalinė politka turi būti ribojama, kai per didelės visuminės išlaidos sukelia infliaciją. Pinigai, surinkti mokesčių pavidalu, padidėja savaime, kai padidėja nacionalinis produktas, ir sumažėja, kai sumažėja nacionalinis produktas. Taigi vyriausybės biudžetas savaime krypsta į deficitą nuosmukių metu ir į perteklių ekonominio pakilimo metu. Ši tendencija padeda sumažinti ciklinius svyravimus ir todėl ekonomikai suteikia stabilumo. Kadangi vyriausybės biudžetas savaime reaguoja į nacionalinio produkto pokyčius, faktiniu biudžetu negalima vertinti fiskalinės politikos veiksmų. Tinkamiausias šios politikos matas - visiško užimtumo biudžetas, kuris rodo, koks būtų perteklius ar deficitas, esant dabartiniams mokesčių ir išlaidų įstatymams, jei ekonomika būtų pasiekusi visišką užimtumą. Deficitas keičia bendros nacionalinės skolos sampratą. Nacionalinė skola yra nuo pat valstybės susikūrimo pradžios bendroji suma. Vyriausybės deficitai ir didelė nacionalinė skola gali sukelti daugybę problemų. Kai vyriausybė įsivelia į deficitinį išlaidavimą, ji gali naudoti išteklius, kurie priešingu atveju būtų buvę panaudoti kapitalo gaminimui. Taigi dideli deficitai gali reikšti mažesnį kapitalą ateities kartoms. Kol bus įsiskolinta užsieniui, žmonės savo šalyje mokės mokesčius, kad būtų galima sumokėti palūkanas užsieniečiams. Kai mokesčiai įvedami, kad būtų mokamos palūkanos už skolą, ekonominis efektyvumas mažės. Mat žmonės ieškos būdų, kaip išvengti mokesčių. Jei vyriausybė moka palūkanas skolindamasi, o ne apmokestindama, tai ji gali padidinti infliacijos tempus. Skola gali maitinti “pati save”. Didelei skolai reikia didelių palūkanų mokėjimų. Todėl darosi sunku išvengti ateities skolų, kurios dar padidina skolą. Kadangi didelė skola reikalauja didelių palūkanų mokėjimų, ji gali sukelti tokius didelius deficitus, kad vyriausybė gali pamanyti, jog prarado sugebėjimą kovoti su nuosmukiais, didindama deficitines išlaidas. Kai kurie vyriausybės išlaidų kritikai teigia, jog nerealu tikėtis, kad vyriausybės veiksmus galima suvaržyti taisyklėmis. Nesvarbu, kokią politiką skelbia vyriausybė, vis tik ji linkusi pasirinkti mažaiusio pasipriešinimo kelią: pasiduoda reikalavimams vykdyti didesnių išlaidų reikalaujančias programas ir mažinti mokesčius. Toks kelias padidina vyriausybės populiarumą gyventojų tarpe. Todėl kritikai teigia, kad vyriausybę reikia apriboti griežta taisykle, įrašant ją į Konstituciją ar kokį nors įstatymą.

Ekonomika  Referatai   (17,25 kB)

Emigrantų vaikai Šiais metais vieno mokinio krepšeliui valstybė skiria 2333 litus. Jeigu valstybė ryžtųsi pareikalauti, kad kiekvienas emigrantas, palikęs savo vaikus išlaikyti Lietuvos mokesčių mokėtojams, atseikėtų tokią sumą, už juos būtų galima padidinti mokytojams atlyginimus. Jeigu panaši suma būtų sumokama į ligonių kasas, pagerėtų medikų gyvenimas. Gyvų tėvų našlaičiai Iš pirmą kartą surengtos emigrantų vaikų ir pedagogų apklausos, kurią pernai atliko Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, paaiškėjo, kad maždaug 1 proc. emigracijos našlaičių gyvena vieni. Tiek pat nepilnamečių gali tikėtis tik tėvų draugų pagalbos. Lietuvoje yra 9031 vaikas, kurio bent vienas tėvų uždarbiauja užsienyje. Tačiau šis po apklausos pateiktas skaičius neatskleidžia realios padėties. Mat apklausoje dalyvavo tik 651 vaikų ugdymo įstaiga, o iš viso šalyje pernai jų buvo 1502. Todėl vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė mano, kad emigracijos našlaičių Lietuvoje yra daugiau nei 20 tūkst. Per apklausą net 78 vaikai nurodė gyvenantys visiškai vieni. Kuo vyresnis vaikas, tuo mažiau dėmesio ir pagalbos jis sulaukia. Atsakydami į klausimus emigrantų vaikai nurodė, kad likę vieni pradeda vėluoti į pamokas, nejunta atsakomybės dėl mokslo rezultatų, nesistengia paruošti pamokų. Dar didesnė problema – įžūlus, nedrausmingas elgesys, nuolatiniai konfliktai su bendraamžiais bei pedagogais. Pastebimų elgesio pakitimų iš viso patiria maždaug 36 proc. be tėvų likusių vaikų. Apklausus daugiau nei 11 tūkst. pedagogų paaiškėjo, kad apie 7 proc. mokytojų neturi informacijos apie tėvų paliktus vaikus. Štai vien Klaipėdos ugdymo įstaigas lanko beveik pusė tūkstančio vaikų, kurių tėvai yra emigravę į užsienį ir juos palikę globoti artimiesiems arba visiškai svetimiems, o dar blogiau – likimo valiai. Arti šimto šių vaikų turi vienokių ar kitokių sunkumų – nelanko mokyklos, prastai mokosi arba netinkamai elgiasi. Dar blogiau su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Neretai tėvai, išvykdami dirbti į užsienį, šių vaikų neleidžia į darželius ir palieka juos globoti artimiesiems. Tokie vaikai į jokius tyrimus nepatenka. Kai kurie iš užsienio sugrįžę gimdytojai patys pradeda gailėtis savo sprendimo palikti vaikus Lietuvoje. Mat pasitaiko, kad tėvai su paaugliu vaiku neberanda bendros kalbos, pajunta tarp jų atsiradusią sieną. Paauglės Vilijos istoriją gerai žino daugelis alytiškių. Negalėdama susitaikyti, kad mama išvyko dirbti į užsienį, mergaitė ne kartą bandė žudytis. Pirmąkart ant Nemunu plaukiančių ledo lyčių šokinėjančią paauglę iš mirties glėbio išplėšė žvejys. Vilija nebuvo apleistas vaikas. Ja rūpinosi močiutė ir toje pačioje laiptinėje gyvenantis tėvas, motina taip pat domėjosi, kaip jai sekasi. Per kelerius metus mergaitė dar ne kartą žudėsi – šoko nuo tiltų. Vaiko teisių apsaugos tarnyba keletą kartų kvietėsi mamą pasikalbėti, netgi baudė ją administracie nuobauda. Dabar Vilija su motina gyvena Londone. Alytaus apskrityje iš 1211 vaikų vienas ar abu tėvai yra emigravę. 11 vaikų gyvena visiškai vieni, 114 nuolat vėluoja į pamokas, 221 atmestinai mokosi. Tūkstančiai vaikų yra palikti likimo valiai, nes seneliai, dėdės ar tetos jiems negali atstovauti nei medicinos, nei ugdymo įstaigose. Mat nebūdami oficialūs globėjai jie negali perimti tėvų funkcijų. Valstybė turi imtis atsakomybės už gyvų tėvų be priežiūros paliktą našlaičių armiją. Idėja, verta diskusijų Seimo nario konservatoriaus Andriaus Kubiliaus nuomone, idėja apmokestinti emigrantus, kurie Lietuvoje paliko savo vaikus, verta rimto pasvarstymo. „Yra daug su tuo susijusių problemų. Tarkim, kaip vertinti faktą, kad daugelis išvažiavę dirbti į kitą šalį čia nemoka jokių mokesčių, bet grįžta gydytis. Tačiau yra ir kitas medalio pusė. Nereikia pamiršti, kiek tie emigrantai, kurie čia negali pragyventi, atsiunčia į Lietuvą pinigų. Tie pinigai sukasi apyvartoje, nuo jų imami įvairūs mokesčiai, taigi negalima teigti, kad emigrantai Lietuvos ekonominiame gyvenime nedalyvauja ir todėl juos privalu apmokestinti ar pareikalauti mokesčio už jų vaikų išlaikymą. Jie būtų priversti išsivežti vaikus ir ryšys su Lietuva dar labiau nutrūktų“, – mano A. Kubilius.

Ekonomika  Straipsniai   (3,36 kB)

Tačiau pažymėtina, kad audito atsiradimo užuomazgos, jo pradžia siejama ne su vyriausybine politika, o tiesiogiai su įmonės vadovų ir jų akcininkų tarpusavio santykiai. Greitai paaiškėjo, kad įsteigtų akcinių bendrovių vadovų, tiesiogiai valdančių įmonę, ir akcininkų, finansuojančių jų veiklą, interesai gerokai skiriasi. Pirmųjų pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrųjų - dividendus. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiuose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Tačiau galutinai kaip savarankiška praktinės veiklos sritis ir kaip savarankiškas mokslas auditas susiformavo tik XIX a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų bei privačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo firmos finansinės atskaitomybės tikrumą ir tikslumą. Tokias garantijas pradėjo teikti viešieji buhalteriai (public accountants), kurie vėliau buvo pavadinti auditoriais (auditors). Jie pradėjo kurti įvairias profesines apskaitos organizacijas, reikalauti šalių vyriausybes įteisinti jų veiklą. Galima skirti 3 svarbiausias tendencijas, kurios išryškėjo pasaulinėje audito raidoje ir yra būdingos daugeliui pasaulio šalių: Pirmaisiais dešimtmečiais auditas buvo traktuojamas tik kaip finansinių ataskaitų patikrinimas ir jų tikrumo ir tikslumo patvirtinimas. Tokioje stadijoje iš esmės yra visų buvusių socialistinių šalių dabartinė audito būklė. Nuo XX a. vidurio (praktiškai nuo 1969 m.) vis labiau akcentuojamas sisteminis - orientacinis audito pobūdis. Daug dėmesio skiriama įmonių valdymo sistemos, ypač vidinės kontrolės efektyvumui. Pastaraisiais metais labai daug dėmesio skiriama galimai audito rizikai ir galimybėms ją sumažinti. AUDITO APIBRĖŽIMAS Šiuo metu daugelyje audito knygų auditas apibrėžiamas vadovaujantis Didžiosios Britanijos audito standartuose pateiktu apibrėžimu: Auditas - įmonės finansinių ataskaitų nepriklausomas patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Nurodomi 6 audito elementai, nusakantys jo esmę: 1 TAS “Audito tikslai ir pagrindiniai principai” pateikiamas toks audito apibrėžimas: Auditas - tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas, užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimu. Panagrinėsime pagrindinius šio apibrėžimo teiginius. Nepriklausomumas - kad audito informacijos vartotojai pasitikėyų auditoriumi, jis turi būti nepriklausomas nuo tikrinamos įmonės. Jis privalo turėti faktinę nepriklausomybę ir ją parodyti savo elgesiu. Auditorius neturi eiti į kompromisus su administracija, turi būti laisvas nuo bet kokių finansinių interesų: akcijų, kreditų. Ne tik jis, bet ir šeimos nariai neturi būti suinteresuoti. Informacija apie autoriaus finansinius interesus firmose kaupiama nuo jo priėmimo į darbą. Tyrimas - pripažintų metodų panaudojimas, įgalinantis nustatyti valdymo sistemos efektyvumą ir vientisumą, taip pat buhalterinių įrašų teisingumą ir išsamumą. Tyrimo tikslas - įgalinti auditorių suformuoti nuomonę apie auditą. Nuomonė - nėra garantija. Tačiau prityrusio profesionalo auditas, atliktas pagal pripažintus standartus, turi būti patikimas. Dažniausiai auditoriaus nuomonė apima: įstatymų numatytų taisyklių laikimąsi; finansinių ataskaitų patikimumą ir bešališkumą. Išreiškimas - raštu, pridedamas prie finansinės atskaitomybės, sudėtinė dalis. Finansinė atskaitomybė rodo įmonės pelną (arba išlaidas, kai už jas atsiskaitoma), likvidinių lėšų judėjimą per ataskaitinį laikotarpį ir finansinę būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigai. Ją sudaro: pelno ir nuostolių ataskaita; piniginių srautų ataskaita; balansas. Įmonė. Labai svarbu nustatyti struktūros, apie kurią auditorius pateikia nuomonę, ribas. Gali būti - kompanija, transnacionalinis susivienijimas, gamybinis vienetas ar valstybės valdymo administracinis organas. Paskirtas auditorius. Skiria auditorių visuotinis akcininkų susirinkimas (jam auditorius ir atsiskaito). Suranda auditorių ir pateikia tvirtinimui įmonės administracija. Įstatymų nustatytos taisyklės. Savo veikloje auditorius privalo laikytis visųreguliatyvų, tiek reglamentuojančių jo profesionalią, tiek įmonės gamybinę - komercinę bei ūkinę - finansinę veiklą. AUDITO RŪŠYS Teoriniu požiūriu audito rūšių klasifikavimo problema išnagrinėta prasčiau negu apskaitos rūšių. Nepakankamai dėmesio skiriama kriterijams, pagal kuriuos turi būti klasifikuojamas auditas, nagrinėti. Dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal du kriterijus: pagal veiklos sferas ir funkcijas; pagal apimtį bei atlikėjus. Pagal veiklos sferas auditas skirstomas į šias rūšis: Finansinį arba finansų ataskaitų; Valdymo ir veiklos; Kompanijos politikos ir programos; Socialinį auditą. Valdymo auditas dažnai atliekamas atskirai nuo veiklos audito, kuris tiesiogiai siejamas su kompanijos politikos ir programų tyrimu. Todėl kai kurie auditoriai visiškai pagrįstai nurodo 3 audito rūšis: Finansinių ataskaitų; Valdymo; Veiklos auditą (žr. 1 schemą). 1. Finansinis arba finansinių ataskaitų auditas Jį atliekant, tikrinamas balansas, pajamų (arba pelno ir nuostolių), pinigų srautų, fondų judėjimo ataskaitos ir su jomis susijusios pažymos (pastabos). Daugelis autorių, apibūdindami audito esmę, pagrindu laiko finansinių ataskaitų auditą, labiausiai paplitusį įvairiose šalių kompanijose ir įvairiose veiklos srityse. Finansinio audito tikslas - nustatyti, ar visi finansiniai sandėriai ir ūkinės operacijos atitinka kompanijos politiką. Išnagrinėjus kompanijos finansines ataskaitas, galima susidaryti vaizdą apie jos finansinę būklę, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, išlaidų dydį ir rūšis, pelną ir rentabilumą, mokamąjį pajėgumą bei įsiskolinimus ir t.t. Valdymo ir veiklos auditas Dažnai ši audito rūšis vadinama ekonominio efektyvumo auditu. Tai tokia audito rūšis, kur auditorius daug dėmesio skiria kompanijos valdymo ir jos dabartinio biznio būklės kokybinei analizei. Tikrinamas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas ir produktyvumas. Dažnai įvertinamas naudojamų kontrolės sistemų efektyvumas. Atliekant valdymo auditą, nagrinėjamas valdymo organizavimas ir jo efektyvumas. Veiklos audito metu įvertinami galutiniai veiklos rezultatai, t. y. pajamos, išlaidos ir nuostoliai. Be to, nustatoma, ar objektyviai buvo naudojami visų rūšių ištekliai (atskleidžiamos neracionalaus jų naudojimo priežastys), ieškoma būdų produkcijos gamybai didinti bei kokybei gerinti, parengiami ir nagrinėjami alternatyviniai sprendimai veiklos efektyvumui didinti. 3. Kompanijos politikos ir programos auditas Ši audito rūšis neretai vadinama tvarkos ir drausmės, ekonominių įstatymų ir drausmės pažeidimų auditu. Jo pagrindinis tikslas - tikrinti, kaip kompanijoje laikomasi veiklos organizavimo nustatytos politikos įstatymų, procedurų, taisyklių ir nutarimų. Iš esmės, ši audito rūšis padeda nustatyti, kaip kompanijos personalas dirba, t. y. ar nepažeidinėjama pagrindinė darbo sistema. 4. Socialinis auditas Ši audito rūšis labai paplito pastaraisiais metais. Jo tyrimų objektas labai platus. Tai kompanijų gamtinės aplinkos ir ją lemiančių veiksnių tyrimai, tarnautojų ryšių ir įvairių bendrovių (sąjungų) veiklos analizė, vartotojų poreikių ir suinteresuotų kompanijų veikla asmenų interesų tyrimas. Šis auditas taip pat apima žmonių svaikatos, užimtumo, gamybos ir gamtos harmonizavimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo, darbo saugumo ir kitų svarbių šiuolaikinių visuomenės problemų tyrimą. Dažnai šis auditas vadinamas aplinkos, ekologijos, gamtos, “žaliuoju” ir pan. auditu. Pagal apimtį ir atlikėjus auditas skirstomas į: Išorinį (viešąjį); Vidinį; Vyriausybės (valstybės). Atitinkamai auditoriai skirstomi į: Išorinius (viešuosius)(public accountants, public auditors); Vidinius (internal auditors); Vyriausybės (governmental)(žr. 2 scemą). Taip dažniausiai skirstoma atliekant finansinį auditą. Išorinis auditas apibrėžiamas kaip nepriklausomas finansinių ataskaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Todėl viešų auditorių svarbiausia pareiga - atestuoti finansinių ataskaitų teisingumą, nors, savaime suprantama, jie, dirbantys pagal sutartis, atlieka ir įvairius kitus darbus. Išorinio (viešojo) auditoriaus veiklai daro įtaką daugybė veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į 3 svarbiausias grupes: veiksniai, kurie turi įtakos įmonių viduje; veiksniai, kurie turi įtakos už įmonės ribų; biurokratiniai veiksniai. Pirmos grupės veiksniai yra labiau asmeninio pobūdžio, pvz., tarpusavio ryšiai su kitais auditoriais ir įmonių narias (vadovybe, bendradarbiais ir pan.). Prie veiksnių, kurie turi įtakos už įmonės ribų, priskiriami tokie: visuomenės nuomonė, kitų auditorių laimėjimai, audito apskaitos literatūra, konferencijos, valstybės ekonominė politika, profesinės apskaitos organizacijos ir kt. Biurokratiniai veiksniai - tai tokie veiksniai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu reguliuoja visą darbo technologiją ir aplinką. Dažniausiai tai vadinama biurokratiniu popierizmu, be kurio neapsieinama ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Vidinis auditas yra nepriklausoma veikla (funkcija) įmonės viduje. Jo metu tikrinama įmonės kontrolės sistema, veiklos kokybė ir siekiama padėti vadovybei. Beveik visi vidinio audito apibrėžimai nurodo, kad auditas yra nepriklausoma funkcija (veikla), atliekama įmonės viduje, kad jo tikslai yra patikrinti ir įvertinti kitų kontrolės rūšių efektyvumą ir suteikti įmonei kitas atitinkamas paslaugas. Praktikoje vidinio audito metu tikrinama ne tik apskaitos ir kontrolės būklė, bet ir įmonės padalinių darbo efektyvumas bei jų veiklos atitikimas bendrą politiką. Vienas iš vidinio audito tikslų - padėti apsaugoti įmonės turtą nuo išeikvojimų, vagysčių ir neracionalaus naudojimo. Vidiniai auditoriai yra įmonės personalo nariai. Tai yra didelis vidinio audito privalumas, nes jie gerai žino įmonės padėtį, “jaučia jos pulsą”. Jie tarsi futbolo teisėjai prižiūri, kad įmonėje būtų “žaidžiama pagal taisykles”, t.y. kad būtų laikomasi įstatymų, standartų, vidinės tvarkos procedurų. Jų tikslas - padėti įmonės vadovybei, pateikti jai tyrimų duomenis, rekomendacijų, patarimų ir komentarų. Vidinis auditas reikalingas pasitaikančioms klaidoms atskleisti ir, svarbiausia, užkirsti kelią joms atsirasti. AUDITO BŪTINUMAS Audito būtinumą lemia rinkos santykiai. Tuomet susiklosto tokios aplinkybės, kuriose be audito negalima išspręsti kai kurių problemų. Svarbiausios yra tokios: Dirbant kolektyviai reikalingas tarpusavio pasitikėjimas ir garantija, kad visi kolektyvo nariai, o ypač tie, kurie disponuoja pinigais ir materialinėmis vertybėmis, sąžiningai ir teisingai vykdytų savo pareigas. Tokia garantija gali būti tuomet, kai, esant reikalui arba iš anksto nustatytais terminais, atliekamas patikrinimas. Sprendžiant turtinius ginčus tarp pačių įmonių arba tarp įmonių ir atskirų asmenų. Tokie ginčai paprastai vyksta tuomet, kai kuri nors pusė nevykdo įsipareigojimų arba kitokia veikla padaro materialinę žalą kitai pusei. Tada tenka nustatyti, kokių įsipareigojimų nebuvo paisoma, kokie veiksmai prieštarauja galiojantiems įstatymams ar sutartims ir kokia dėl to padaryta materialinė žala. Sprendžiant pasitikėjimo įmonių finansinėmis galimybėmis kalusimą. Kreditoriams, akcininkams yra svarbu žinoti, kokia finansinė būklė tų įmonių, į kurias jie įdėjo arba numato įdėti savo kapitalą. Be to, statistikos ir kitos valstybinės įstaigos, bankai turi turėti garantiją, kad įmonių ataskaitos yra teisingos. Ataskaitų teisingumą patikrinti ir paliudyti gali tik nepriklausomi nuo įmonės kontrolieriai. Vykdant įvairias operacijas, susijusias su turto padalijimu, naudojimu, prireikia objektyvios ir pagrįstos informacijos apie turto kiekį, kokybę, vertę. Praktiniame kasdieniame darbe audito aplinka smarkiai susiaurėja. Auditorius, rinkdamas ir apdorodomas informaciją, bendrauja tik su firmos valdymo personalu ir tarnautojais. Jo aplinką sudaro “užburtas ratas” (trikampis): auditorius - valdymo personalas - tarnautojai (žr. 4 schemą). APSKAITA AUDITO PROCESE Audito efektyvumas labai priklauso nuo apskaitos kokybės ir jos teikiamos informacijos tinkamo tinkamo panaudojimo audito metu. Vyrauja nuomonė, kad net pažangiausios audito metodikos bus neveiksmingos, jei apskaitos duomenys bus klaidingi, netikslūs, blogai susisteminti. Tokie apskaitos duomenys yra nepatikimi. Jais remiantis, negalima padaryti teisingų audito išvadų. Taigi audito procese apskaita atlieka svarbiausią vaidmenį. Kokia jos vieta audito procese, rodo 5 schema. Audito procese naudojami visų apskaitos rūšių duomenys, bet pirmiausia reikia valdymo ir finansinės apskaitos duomenų. Be valdymo ir finansinės apskaitos, naudojama vadinamosios išorinės ir auditoriaus generuotos apskaitos informacija. Išorinės apskaitos informacija - tai informacija, kuri gaunama iš trečiųjų asmenų. Auditoriaus generuota apskaita - tai informacija, kurią pats auditorius sukuria prieš atlikdamas auditą ir jo metu. Audito metu panaudojami visų rūšių dokumentai: pirminiai, suvestiniai, neoficialūs, pagalbiniai ir kiti. Patikimiausi yra pirminiai dokumentai, nes jie surašomi operacijos atlikimo metu (ar tuoj ją atlikus), turi visus privalomus rekvizitus ir kartu patvirtina ūkinę operaciją. Suvestiniai dokumentai surašomi pirminių dokumentų pagrindu. Neoficialūs dokumentai - tai tokie dokumentai, kuriuos surašo įmonės darbuotojai savo iniciatyva. Gauta iš šių dokumentų informacija nors ir nėra pakankamai patikima, tačiau neretai nurodo audito kryptį, t.y. kokiems klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio. Panašaus pobūdžio informaciją teikia ir pagalbiniai dokumentai, t. y. dokumentai, kurie atspindi konkrečių asmenų požiūrį į atitinkamus ekonominius reiškinius, įvykius, ūkines operacijas ir procesus. Prie šios grupės dokumentų priskiriami piliečių pareiškimai, skundai, pasiaiškinimai ir pan. Apskaitos informacija turi labai svarbią reikšmę audito rezultatui, t.y. audito išvados kokybei. Taigi apskaita ir auditas vienas kitą papildo, lemia, skatina plėtoti naujas jų formas ir metodus. Nuo apskaitos sistemos daug priklauso finansinių ataskatų audito apimtis. Finansinių ataskaitų audito apimtį (scope of an audit) dažniausiai nustato šalių profesinės apskaitos ir audito organizacijos, atitinkami nacionaliniai įstatymai, nuostatai ir nutarimai. Tačiau galioja bendra nuostata, jog auditas turi būti atliekamas taip, kad apimtų (kiek leidžia pateikta finansinė informacija) visas įmonės veiklos sritis. Auditorius turi nustatyti, ar informacija, pateikta dokumentuose, knygose ir kituose apskaitos registruose, yra patikima ir pakankama, kad ja remiantis būtų galima rengti finansines ataskaitas. Todėl auditorius turi gerai išnagrinėti įmonėje naudojamą apskaitos ir kontrolės sistemą. Tai, kaip nurodyta pirmame tarptautiniame audito standarte, padeda: identifikuoti reikšmingiausias klaidas finansinėse ataskaitose; nustati veiksnius, lemiančius klaidas; numatyti atitinkamas procedūras klaidoms atskleisti. Formuodamas finansinių ataskaitų patikimumo išvadą, auditorius privalo naudoti visas priemones, kad pagrįstai įsitikintų, jog finansinės ataskaitos pateikia tikrą ir teisingą vaizdą (true and fair view) pagal tarptautinių arba nacionalinių apskaitos standartų reikalavimus. AUDITO STADIJOS Audito darbo chronologinė seka gali būti suskirstyta į stadijas. Panagrinėsime plačiau Vakarų literatūroje siūlomą aštuonių stadijų variantą (žr. 6 schemą). Kiekvienai audito stadijai formuluojami savarankiški tikslai ir numatomos priemonės jiems pasiekti. Pirmojoje stadijoje, remiantis teoriniais pagrindais, numatoma bendroji audito veiklos sistema. Šioje stadijoje pravedama vadovybės apklausa; išaiškinamas verslo pobūdis ir jo įrašai; paruošiamos procedūrų instrukcijos; sudaromos organizacijos schemos; suformuluojamas auditoriaus pastabų sistemai projektas; gaunama pagalba iš palankiai nusiteikusių anksčiau dirbusių įmonėje auditorių. Antrojoje stadijoje numatoma praktinė veiklos sistema ir suplanuojami savarankiški stabėjimai ir ateitį liečiančios apklausos; parenkami “įėjimo kiaurai” (walk - through) testai apie tipinius sandorius; paruošiamos sistemos informacijos srautų diagramos (flow - diagrams). Pirmos dvi stadijos yra “neutralios”, susijusios su pradinės informacijos rinkimu. Trečiojoje stadijoje detaliai nušviečiami sistemos pranašumai ir trūkumai. Tai pasiekiama užpildant vidinės kontrolės anketą (visus skyrius), pritaikytą kliento įmonei; vadovaujant pasitikėjimo testams; paruošiant pastabas (memorande) apie silpnąsias vietas. Ketvirtojoje stadijoje įvertinamas silpnųjų vietų poveikis svarbiausioms sritims. Šis poveikis apsvarstomas atsižvelgiant į svarbą ir kitas kompensuojančias kontroles. Pabaigiama vidinės kontrolės įvertinimo lentelė ir ją pakomentuojant apsvarstomas silpnųjų vietų poveikis. Paruošiamas laiškas vadovybei apie svarbiausią jų poveikį. Penktojoje stadijoje patvirtinamas įrašų, kurių pagrindu ruošiamos baigiamosios sąskaitos, patikimumas. Čia ruošiamos detalios audito programos, kuriose smulkiai apibūdinami savarankiški testai apie sandorius ir sąskaitų likučius. Šioje stadijoje ir įvykdomos programos. Todėl svarbu padaryti atitinkamą atranką (kad testai būtų reprezentatyvūs). Šeštojoje stadijoje įsitikinama, kaip finansinės atskaitomybės projektas atitinka pagrindinius įrašus. Šiam tikslui auditorius ruošia savas detalias lentales (arba patikrina paruoštas kliento) pagal metų pabaigos duomenis. Balanso duomenys suderinami pagal kiekvieną straipsnį su ankstesnių ir einamųjų metų duomenimis ir padaromos nuorodos į sumavimo lentelę auditoriaus darbo dokumentuose. Septintoje stadijoje suformuojama nuomonė, ar sąskaitose pateikia teisingą ir bešališką vaizdą, ar laikomasi įstatymų ir kitų nustatytų reikalavimų. Šioje stadijoje iš vykdytojų vadovo gaunamas reprezentacinis laiškas, baigiamas turto ir įsiskolinimų patikrinimas (vertification) bei balanso audito programa. Taip pat yra pritaikomi patikrinimo lapai (checklists), kuriuose nušviečiami visi reikalingi iššifravimai. Paskutinis šios stadijos momentas - poauditinė apžvalga (įvairių programų, buhalterinių sąskaitų), kurią vykdo nepriklausomas partneris. Ji įgalina ne tik patikrinti audito duomenų teisingumą, bet ir išaiškinti audito veiklos trūkumus, kurių reikėtų išvengti ateityje. Aštuntoje stadijoje suformuojama audito nuomonė, išreiškiama ataskaitoje ir pateikiama vykdytojams, grupės nariams. Šioje stadijoje dažniausiai atliekami tokie darbai: sudaromas specialus patikrinimo lapas (checklist), kuriame nurodamas visas ataskaitos techninis turinys; daroma direktorių ataskaitos turinio apžvalga ir sulyginama su auditorių tyrimų rezultatais; apsvarstoma, ar yra reikalas kvalifikuoti auditoriaus išvadą; su bet kokiomis kvalifikacijomis supažindinami nepriklausomi partneriai; formuluojamas galutinis auditoriaus ataskaitos projektas, kuris bus įtrauktas (for inclusion) į atskaitomybę. TARPTAUTINIO AUDITO REIKŠMĖ Pastarajame dešimtmetyje pradėjo formuotis tarptautinio audito teorija ir praktika. Tai daugiausia susiję su multinacionalinių ir tarpnacionalinių kompanijų veiklos ir tarptautinių audito firmų tinklo plėtimu. Informacijos vartotojus labiausiai domina du dalykai: 1) informacijos turinys ir informacijos kokybė. Mat daugelis vartotojų be audito negali objektyviai įvertinti informacijos turinio, ypač jos kokybės. Todėl iškilo būtinybė organizuoti tarptautinį audutą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose. Atitinkamų šalių finansinėms ataskaitoms būdingos tam tikros ypatybės. Nemažai ypatybių yra ir atliekant auditą, nes šalys pirmiausia vadovaujasi nacionaliniais audito standartais, o jei jų nėra, savo teorine ir praktine patirtimi. Šią nuomonę patvirtino mokslininkų atlikti tyrimai. Pirmą kartą, 1978 m., Kanados prof. E. Stamp ir JAV prof. M. Moonitz atliko audito būklės palyginamąją analizę 9 pasaulio šalyse, t.y. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, VFR, Prancūzijoje, Olandijoje, Japonijoje ir Brazilijoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiausia bendrų dalykų atliekant auditą yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje, t.y. šalyse, turinčiose didelę istorinę audito patirtį. Vėliau L. Campbell atlikta palyginamoji audito analizė Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV parodė, kad atliekant auditą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose būtina vadovautis tarptautiniais audito standartais. Įvairiose šalyse audito, kaip ir apskaitos , aplinka yra įvairi. Pirmiausia jai daro įtaką teisinė, socialinė, ekonominė ir politinė sistemos bei daugelis kitų veiksnių (pvz.: kalba, kultūra, švietimas). Todėl iškyla nacionalinių audito standartų harmonizavimo problema. Tarptautinio audito moksliniai tyrinėjimai, palyginti su tarptautinės apskaitos, yra mažesnės apimties ir žemesnio lygio, nors, kaip žinoma, apskaita ir auditas yra labai artimai susiję sprendžiant įvairiausius įmonės veiklos klausimus, numatant jos ateities perspektyvas. Apskaita ir auditas yra artimausi kompanionai per visą įmonių egzistavimo istoriją. Šiuo metu besiformuojantis tarptautinio audito mokslas taip pat tiesiogiai susijęs su tarptautine apskaita. Iškilo klausimas, kokias įmones reikėtų audituoti tarptautiniu mastu. C. Chow 1982 m. iškėlė idėją, kad auditas būtinai turi būti siejamas su: a) firmos dydžiu, kapitalo struktūra ir skolų dydžiu bei skaičiumi. Audito poreikis yra didesnis didelėse, ypač multinacionalinėse ir transnacionalinėse korporacijose ir tose, kurios turi daug skolų. Pastaraisiais metais palito vadinamosios keliaujančios auditorių komandos (traveling team of audutors). Jos keliauja iš vienos šalies į kitą siekdamos patikrinti pirmiausia multinacionalinių irtransnacionalinių korporacijų finansinę veiklą. Tarptautinio audito reikšmė ateityje dar labiau didės, nes biznis tampa vis labiau internacionalizuotas, nuolat plečiasi kapitalo rinka, mažėja užsienio prekybos barjerų, steigiasi vis daugiau transnacionalinių kompanijų. TARPTAUTINIAI AUDITO STANDARTAI Auditorių darbe svarbią reikšmę turi tarptautiniai apskaitos standartai, kuriuos jie turi gerai išstudijuoti. Juk je savo išvadoje privalo nurodyti, ar apskaita tvarkoma pagal tarptautinių apskaitos standartų principus. Kaip žinoma, įmonių vadovai gali parengti finansines ataskaitas įvairiems savo tikslams įvairiais būdais. Tačiau, kada finansinės ataskaitos rengiamos kitiems (išoriniams) vartotojams (akcininkams, kreditoriams, vyriausybei, visuomenei), jos turi atitikti tarptautinius apskaitos standartus. Todėl kiekvienos pasaulio šalies vyriausybės ir jų profesinės apskaitos organizacijos reguliuoja finansinių ataskaitų sudarymą, o tai labai padeda kasdieniame auditorių darbe. Pasaulio banko misija, atlikusi kai kurių Lietuvos ekonomikos sričių būklės ekspertizę, kurios išvadas pateikė Lietuvos Respublikos vyriausybei 1992 m. sausio 30 d., nurodė, kad kaip galima greičiau reikia apskaitos standartus. Nemenkinant tarptautinių apskaitos standartų vaidmens praktiniame auditorių darbe, pažymėtina, kad svarbiausi jų veiklą reglamentuojantys dokumentai yra Tarptautiniai audito standartai. Tarptautiniai audito standartai - tai audito taisyklės ir procedūros, kurias pripažįsta ir taiko visų pasaulio šalių auditoriai. 1992 m. sausio 1 d. Patvirtinti šie tarptautiniai audito standartai: 1. Audito tikslai ir pagrindiniai principai. Audito raštas (laiškas). Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 1 standartą. Planavimas. Kito auditoriaus darbo panaudojimas. Rizikos įvertinimas ir vidinė kontrolė. Audito kokybės kontrolė. Audito pagrindimas. Dokumentavimas. Vidinio auditoriaus darbo naudojimas. Apgaulė ir klaida. Analitinės procedūros. Auditoriaus išvada dėl finansinių ataskaitų. Kita informacija finansinių ataskaitų audito dokumentuose. Auditas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis. Audito technika naudojant kompiuterius. Susieti padaliniai. Eksperto darbo naudojimas. Atranka atliekant auditą. Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 6 standartą. Auditoriaus išvados data. Įvykiai sudarius balansą. Faktų išaiškinimas paskelbus finansines ataskaitas. Vadovybės pateikta informacija. Besitęsianti veikla. Audito išvados specialūs rekvizitai. Klaidos reikšmingumas ir audito rizika. Įvertinimų apskaitoje auditas. Numatomos finansinės informacijos tyrimas. Auditas pirmaisiais metais - pradiniai likučiai. Kai kurie audito standartai buvo peržiūrėti ir patobulinti. Dėl to iš šio sąrašo iškrito 3 ir 20 audito standartai. Šiuo metu yra parengti keli nauji audito standartų projektai, kurie svarstomi. Kiekvienas rimtas auditorius turi gerai žinoti visus audito standartus, svarbiausias jų taisykles ir nuostatas. AUDITO FIRMOS IR JŲ VEIKLA Audito firmos labai įvairios. Jos skiriasi savo dydžiu ir veiklos sfera. Yra firmų, kuriose dirba 1 - 2 žmonės, ir multinacionalinių kompanijų, turinčių tūkstančius darbuotojų, o jų padaliniai įsteigti daugelyje pasaulio šalių. Kaip rodo praktika, audito firmų veikla gana plati. Didelės audito firmos ne tik auditą atlieka, bet ir teikia įvairias kitas paslaugas, pvz.: Konsultuoja klientus mokesčių klausimais. Teikia valdymo informacijos paslaugas. Organizuoja vidinės kontrolės sistemas. Moko, kaip kontrolei panaudoti kompiuterius. Atlieka paslaugas, susijusias su finansiniu planavimu. Atlieka įvairius užsakymus, susijusius su investicijomis, įmonių privatizavimu, likvidavimu ir t. t. Kitaip negu žinybinės kontrolės organai, firmos yra nepriklausomos nuo jokių ministerijų ir žinybų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų. Jos dirba ūkiskaitos pagrindais, t. y. atlieka visus sutartyse su įmonėmis nurodytus darbus, už kuriuos atitinkamai mokama. Įvairiose pasaulio šalyse audito firmų veiklą vyriausybiniai organai reguliuoja nevienodai. Pvz. JAV ir Didžiojoje Britanijoje audito firmos labai savarankiškos, jos pačios rengia auditorius, suteikia jiems kvalifikaciją, tikrina, ar sąžiningai ir kvalifikuotai jie atlieka savo darbą. O daugelyje kontinentinės Europos šalių audito firmų veiklą organizuoja ir kontroliuoja vyriausybiniai organai. TARPTAUTINIŲ AUDITO FIRMŲ “KARAS” Septintajame - aštuntajame dešimtmetyje ypač paaštrėjo vadinamasis Didžiojo aštuoneto (the Big Eight) audito firmų “karas”. Didijį aštuonetą sudarė šios audito firmos: Price Waterhouse, Arthur Andersen & Co, Coopers & Lybrand, Deloitte Haskins & Sells, Whinney & Ernst, Peat Marwick Mitchell, Touche Ross, Arthur Young. Šios firmos siekė pripažinimo, o kartu užkariauti naujas apskaitos teritorijas, įvairiose pasaulio šalyse įsteigti savo filialus. Vyko konkurencinė kova ne tik dėl to, kuri firma sukaups daugiau pajamų, bet ir dėl įtakos apskaitos ir audito metodologijai ir praktikai. Šios firmos, siekdamos savo tikslų, kūrė įvairias organizacines struktūras. Labiausiai paplitusios šios: 1) integruotos struktūros, Didžiojo aštuoneto audito firmos į išsivysčiusias Europos šalis įžengė 1921 - 1922 m., tačiau pagrindinis “karas” prasidėjo septintajame - aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu visos Didžiojo aštuoneto firmos įsitvirtino Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje ir Olandijoje. Pažymėtina, kad 1992 m. Arthur Andersen & Co firma užkariavo Lietuvą. Visos Didžiojo aštuoneto audito firmos, išskyrus Arthur Andersen & Co, įkurtos XIX a. Per šimtmetį jos labai sustiprėjo, daugelyje pasaulio šalių įkūrė savo filialus. Tai rodo 3 lentelė. TARPTAUTINĖS AUDITO FIRMOS LIETUVOJE Į Lietuvą tarptautinės audito firmos įžengė tuoj atkūrus nepriklausomybę. Pirmosios buvo “Arthur Anderson & Co”, “Price Waterhouse”, “Coopers & Lybrand” ir “KPMG” firmos. “Arthur Anderson & Co”. Ji yra viena iš pirmaujančių profesinių konsultacijų ir profesinių konsultacijų ir paslaugų teikimo organizacijų visame pasaulyje. Visas darbas atliekamas dviejuose veiklos centruose - “Arthur Andersen” ir “Andersen Consulting”. “Arthur Andersen” teikia įvairias paslaugas apskaitos, audito, mokesčių, finansiniais ir veiklos gerinimo klausimais. “Andersen Consulting” - didžiausia konsultacijų valdymo klausimais organizacija pasaulyje. Jos darbas apima platų sistemų ir konsultavimo paslaugų spektrą visuose funkciniuose veiklos vienetuose, apimančiuose finansus, operacijas ir personalą, visus ūkio sektorius bei vyriausybę. “Arthur Anderson & Co” firmos Lietuvos praktika remiasi vietiniais darbuotojais ir ekspertais iš Šiaurės šalių. Lietuvoje ši firma teikia daug paslaugų, apimančių auditą ir apskaitą, tarptautinį ir vietinį mokesčių planavimą, privatizaciją ir įvertinimus, pagalbą įsigyjant įmones, veiklos ir informacinių sistemų konsultacijas. “Price Waterhouse” firmoje šiuo metu dirba daugiau kaip 50 000 jos darbuotojų 115 šalių. 1994 m. sausio mėn. Atidarytas filialas Vilniuje. “Price Waterhouse” firmos atliekamas auditas - tai procesas, pagrįstas glaudžiu kompanijos vadovų ir jos auditorių benradarbiavimu. Ji taip pat teikia pagalbą pertvarkant Lietuvos apskaitos sistemą pagal Europinės apskaitos sistemos principus. Priklausomai nuo kliento rizikos ir poreikių firma siūlo platų spektrą paslaugų, susijusių su finansine kompanijų veikla. Ji konsultuoja mokesčių, nuosavybės įsigyjimo klausimais, teikia rekomendacijas kompanijoms, ieškančioms naujos programinės įrangos apskaitai tvarkyti, bei kompanijoms, kuriančioms savo finansinės informacijos sistemas. “Coopers & Lybrand” firma savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1992 m. Ji konsultavo korporaciją “Philip Morris”, kuri planavo įsigyti, o vėliau ir įsigijo Klaipėdos tabako fabriką. “Coopers & Lybrand” firmos klientai Lietuvoje yra “Kraft Jacobs Suchard”, “Master Foods” (kompanijos “Mars” dukterinė įmonė), “Elektrolux”, “Tetra Pak” ir kitos kompanijos. Vykdydami EEB programos dalį, ši firma atliko Latvijos, Lietuvos ir Estijos įstatymų ir normatyvinių aktų analizę, nurodė trūkumus, galinčius sulėtinti užsienio investicijų srautą, bei pateikė pasiūlymų, kaip pagerinti investicinį klimatą šiose šalyse. “KPMG” firma, neseniai Lietuvoje įsteigusi Vašingtono ir Danijos atstovybes, ketina teikti ne tik apskaitos ir audito paslaugas. Jos specialistai gerai išmano šalių, pereinančių iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, sunkumus ir problemas. Be didžiųjų tarptautinių audito firmų, daugelyje išvystytų pasaulio šalių dirba daug mažų, kurias sudaro 1 - 3 darbuotojai. Didelės audito firmos neretai išstumia mažas, nes bankai ir kiti klientai labiau pasitiki didelėmis. Klientai labiau linkę naudotis didelių audito firmų paslaugomis, nes jos turi geresnius specialistus, materialinę techninę bazę, didesnę praktinę ir metodinę audito patirtį. Tačiau ne visi klientai gali naudotis didelių, ypač tarptautinių audito firmų paslaugomis, nes jų kainos yra gerokai didesnės. Kadangi klientų veikla ir jų poreikiai yra labai įvairųs, tai visiškai pateisinama, kad šalia didelių tarptautinių audito firmų sėkmingai dirba ir mažos. AUDITAS IŠVYSTYTOSE RINKOS ŠALYSE Didžioji Britanija turi seniausias ir turtingiausias audito tradicijas. Visi DB auditoriai yra atitinkamų profesinių apskaitos organizacijų nariai. DB yra vienintelė pasaulyje šalis, kuri turi daugiausia profesinių apskaitos organizacijų. Didžiausios profesinės apskaitos organizacijos, turinčios seniausias ir turtingiausias veiklos tradicijas, kurios gerbiamos ir puoselėjamos, yra šios: Diplomuotų buhalterių priveligijuotoji asociacija (Chartered Association of Certified accountants), Priveligijuotas valdymo buhalterių institutas (Chartered Institute of Management Accountants), Anglijos ir Velso privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in England and Wales), Airijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Yreland), Škotijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Scotland), Valstybės finansų ir apskaitos privilegijuotas institutas (Chartered Institute of Public Finanse and Accountancy). Visos šios profesinės apskaitos organizacijos turi didelį tarptautinį pripažinimą, jos yra Tarptautinio standartų komiteto ir Tarptautinės buhalterių federacijos narės. Jos tira apskaitos ir audito būklę šalyje, nagrinėja apskaitos ir audito standartų naudojimą, dalyvauja rengiant apskaitos ir audito standartus, organizuoja mokymo kursus, norintiems tapti privilegijuotais buhalteriais (auditoriais); rengia privilegijuotų buhalterių (auditorių) egzaminus ir suteikia jiems šį titulą (charteres accountant), atlieka apskaitos ir audito mokslinius tyrimus, publikuoja mokslinę ir mokymo medžiagą ir kt. Visų profesinių organizacijų veiklą koordinuoja Profesinių apskaitos organizacijų konsultacinis komitetas (The Consultative Committee of Accountancy Bodies). Jo pagrindinis tikslas - teikti aprobuotus profesinių apskaitos organizacijų pasiūlymus vyriausybei įvairiais apskaitos ir audito klausimais. 1976 m. šis komitetas nusprendė sukurti savarankišką Audito praktikos komitetą (Auditing Practices Committes), kadangi DB labai išsiplėtė auditinė veikla. 1991 m. šis komitetas pavadintas Audito praktikos taryba (Auditing Practices Board). Pagrindiniai jos uždaviniai yra šie: rengti audito standartus, juos sistemingai tobulinti ir naudoti praktikoje, didinti audito vaidmenį visuomenėje, kelti audito profesijos prestižą, ieškoti būdų audito naudai ir efektyvumui didinti ir kt. Daug dėmesio Audito praktikos taryba skiria standartams rengti. DB naudojami du bendri ir 38 specialūs audito standartai, kurie vadinami audito gairėmis (Auditing guidelines). Audito standartai parengti vadovaujantis Tarptautiniais audito standartais ir 1985 m. Kompanijų įstatymu. 1989 m. Kompanijų įstatymas papildytas kai kuriomis nuostatomis dėl audito išvados surašymo didelėse kompanijose ir mažose įmonėse, pateikti detalesni nurodymai dėl neapribotos ir apribotos išvados surašymo. Pagrindiniai reikalavimai, keliami DB auditoriams, jų svarbiausios profesinės nuostatos išdėstytos Kompanijų įstatyme. DB profesinių apskaitos organizacijų praktika rodo, kad griežtos profesinės etikos taisyklės, dideli dalykiniai reikalavimai yra sėkmingo auditorių darbo pagrindas. DB ypač daug dėmesio skiriama auditorių nepriklausomybės klausimams. Siekiant garantuoti ir apginti auditoriaus nepriklausomybę, dažnai atliekama auditorių rotacija. Dažniausiai ji daroma tais atvejais, kai vienas ir tas pats auditorius nuolat, metai iš metų tikrina tą pačią firmą. Be to, DB gana sėkmingai dirba auditorių teismas. Jo pagrindinis uždavinys - užtikrinti kelią auditoriams netekti nepriklausomybės. Nors DB audito teorija ir praktika yra pasiekusios aukščiausią pasaulyje lygį, tačiau dar pasitaiko namažai įvairių sukčiavimų ir piktnaudžiavimo faktų tiek sudarant finansines ataskaitas, tiek jas tikrinant. Nemažai pasitaiko ir auditorių profesinės etikos normų pažeidimų. Naujos audito perspektyvos siejamos su vis platesniu kompiuterių panaudojimu apskaitos baruose. Kaip nurodo D. Taylor ir G. Glezen, įvairių kompiuterinių sistemų naudojimas skatino ir ateityje skatins naudoti naujas audito procedūras, testus ir techniką. Manoma, kad keisis vidinės vidinės kontrolės struktūra. Nors kompiuterių naudojimas palengvins ir pagreitins audito atlikimą, tačiau svarbiausias vaidmuo vis dėlto teks auditoriui, jo kvalifikacijai ir sąžinigumui. JAV auditas turi didelę patirtį. 1887 m. įkurtas Amerikos diplomuotų viešų buhalterių institutas (American Institute of Certified Public Accountants),kuris šiuo metu yra didžiausia profesinė apskaitos organizacija pasaulyje. 1896 m. Niujorko valstijos įstatymų leidybos organai priėmė įstatymo projektą, reguliuojantį auditinę veiklą. Dar 1900 m. nebuvo visuotinai pripažintos nuolatinės ir vienodos (standartizuotos) apskaitos ir audito praktikos. JAV tuo metu naudojo pažangią DB patirtį. 1902 m. Anglijoje įvyko diplomuotų buhalterių komiteto narių susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta standartizuoti apskaitą ir nustatyti jos tvarkymo bendruosius principus. JAV tuoj pat sukūrė Auditorių bendrijų federaciją, kurios tikslas buvo parengti federalinį apskaitos tvarkymo įstatymą. Tačiau toks federalinis įstatymas nebuvo priimtas. Vienas iš svarbiausių įvykių JAV audito raidoje buvo 1939 m. Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto pastangomis pradėti leisti Apskaitos tyrimo biuleteniai (Accounting Research Bulletins; 1939 - 1959 m. išleista net 51). Juose buvo publikuojami instituto oficialiai priimti apskaitos tvarkymo nuostatai ir audito proceėdūros. Pirmoje viešai paskelbtoje audito procedūrų ataskaitoje buvo pateiktos septynios pagrindinės nuostatos, kuriomis vėliau remtasi formuojant auditoriaus profesiją. Ši ataskaita padarė didelę įtaką tam, kad 1941 m. būtų įkurtas Amerikos vidinių auditorių institutas (American Institute of Internal Auditors). Šio instituto devizas: pažanga ir partnerystė. Šiuo metu jis turi daugiau kaip 35 000 narių, kurie dirba įvairiose verslo sferose. Vidinių auditorių institutas įkurtas siekiant geriau parodyti visuomenei vidinio auditoriaus profesijos svarbą, ją plėtoti, kelti vidinių auditorių kvalifikaciją, jų darbo kokybę, tobulinti profesinės etikos normas. Pažymėtina, kad Amerikos vidinių auditorių institutas, remdamasis Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto 1948 m. parengtais Bendraisiais audito standartais, parengė Vidinio auditoriaus taisykles. Pagal JAV įstatymus finansinių ataskaitų auditas privalomas visoms akcinėms bendrovėms, kurių akcijos užregostruotos vertybinių popierių biržoje. Be to, audituojamos didelės neakcinės bendrovės, ribotos atsakomybės įmonės, šeimyninės ir net vieno savinionko firmos. Audito atlikimo iniciatoriai dažniausiai būna bankai, kurie iškelia šią sąlygą prieš suteikdami kreditą. Be to, auditu suinteresuoti esami ir potencialųs investitoriai bei patys savininkai, besirūpinantys savo įmonės veiklos rezultatais. Pastaraisiais metais JAV ypač daug dėmesio pradėjo skirti vidinio audito metodikoms tobulinti ir apskritai jo prestižui kelti. Formuojasi naujos vidinio audito kryptys: vis dažniau audituojama veiklos organizavimas ir efektyvumas, valdymo struktūra, darbuotojų pareiginių instrukcijų vykdymas ir kt. Kadangi beveik visose JAV įmonėse apskaita kompiuterizuota, tai iškilo auditorių, sugebančių dirbti su kompiuteriais ir juos naudoti apskaitoje, rengimo problema. IŠVADOS Išvadoms apžvelgsiu audito situaciją Baltijos šalyse. Paskelbus nepriklausomybę ir formuojantis rinkos santykiams, pradėta galvoti apie auditinę kontrolę ir Baltijos valstybėse. Įsitikinta, kad, integruojant naujų nepriklausomų valstybių (Latvijos, Lietuvos, Estijos) ekonomiką į pasaulinę ir Europos rinką, būtina sukurti audito sistemą, atitinkačią tarptautinius reikalavimus. Pirmoji audito sistemos pagrindus pradėjo kurti Estija. 1990 m. vasario 19 d. Estijos Respublikos vyriausybė, siekdama garantuoti efektyvią kontrolę pereinamuoju į naujas rinkos ekonomikos sąlygas laikotarpiu ir reorganizuoti valstybinę kontrolę, patvirtino Auditinės veiklos Estijos Respublikos laikinuosius nuostatus. Latvija buvo viena iš pirmųjų buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, pradėjusių kurti nepriklausomo audito sistemą. 1991 m. kovo 25 d. Latvijos finansų ministerijos kolegija patvirtino Auditinės veiklos Latvijos Respublikoje nuostatus ir Auditinės veiklos tarybos nuostatus. Lietuvos Respublikos vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. Priėmė nutarimą “Dėl auditorių veiklos organizavimo”. Siekdama garantuoti įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinės informacijos patikimumą, ūkinių komercinių sandorių teisėtumą ir sudaryti įmonių savininkams sąlygas naudotis auditorių paslaugomis, Lietuvos Respublikoje nuostatus bei komisiją auditorių kvalifikacijai suteikti. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūriu. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarką, rezultatų įforminimą ir atsakomybę. Tačiau jis negali aprėpti visų keturių audito reglamentavimo krypčių, paplitusių Europos Bendrijos šalyse: 1) vietos įstatymai (kompanijos aktas), 2) EB 8 Direktyva, 3) nacionaliniai audito standartai, 4) tarptautiniai audito standartai. Todėl audito veiklos praktikoje iškyla neatidėliotinos informacijos įvairiais audito klausimais poreikis, ir auditoriams, ir jų klientams.

Ekonomika  Referatai   (58,58 kB)

Pesticido DDT sukūrimas buvo prilygintas stebuklui. Jo autoriui buvo įteikta Nobelio premija. Preparatą barstė ant kopūstų ir svogūnų, į dirvą ir vandenį, pagaliau… į lovas nereikalingiems vabalėliams naikinti. Per 30 metų pasaulyje jo pagaminta ir išbarstyta 1,5 milijono tonų. Po to daugumoje šalių jis uždraustas vartoti, nes nustatyta, kad DDT suyra tik per 70 metų, o visą tą laiką kaupiasi ir veikia panašiai kaip radioaktyvioji medžiaga. Dvi trečiosios pagaminto pesticido kiekio dar veikia gyvąjį pasaulį, nors pas mus jis uždraustas jau prieš du dešimtmečius. Per atmosferą ir sausumos vandenis pasaulio vandenyne jo susikaupė apie 40 procentų pagaminto kiekio - beveik 600 tūkstančių tonų. Pakankamai daug jo aptikta Grenlandijos ir Antarktidos leduose, pingvinų ir šiaurės elnių mėsoje. Vien Antarktidoje DDT susikaupė apie 2,5 tūkstančių tonų. “JAV gyvenančių motinų piene DDT yra tiek, kiek, vertinant jį pagal tarptautinius standartus kaip karvės pieną, reikėtų uždrausti vartoti”, - “The Orange disc” laikraštyje rašo amerikiečių biologas Kulis. DDT buvo sukurtas kaip nuodas augalams, o kaupdamasis žmogaus organizme, jis panašiai veikia ir žmogų. Kaip? Vargu ar šiandien medikai gali duoti išsamų atsakymą. Įvairiose šalyse nevienodai aktyviai DDT buvo barstomas. Todėl jo nevienodai sukaupė gyventojai. Žmogaus svorio kilogramui Indijoje ir Izraelyje tenka 19-24, Vengrijoje - 12,4, Lietuvoje - 1,2 miligramo DDT. Šiuo metu DDT nebenaudojamas, bet jį pakeitė kiti, gal ne tokie toksiški ar mutageniški nuodai. Oras Ozonas (gr. ózō - kvepiantis) - O3, yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Jo daugiausia susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba fotochemines reakcijas, veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams 20-30 kilometrų aukštyje, kai susidaro sąlygos atominiam deguoniui jungtis su molekuliniu deguonimi. Ozono apvalkalas aplink žemę primena pailgą kreivą pripūstą balioną: ties pusiauju jo bene mažiausia ir aukščiau kaip 15 kilometrų beveik nerandama, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60 kilometrų aukštį. Dėl intensyvaus Saulės spinduliavimo dar aukščiau ozonas yra, ir aukščiau kaip 80 kilometrų jo praktiškai nėra. Nuo sugeriančio Saulės ultrvioletinius spindulius ozono sluoksnio priklauso Žemės paviršiaus optimalus apšvietimas ir terminis težimas, tinkamas gyviems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Trečioji šių svarbių dujų savybė - sulaiko apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir kartu mūsų planetos šilumą. Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną. Šiandien jau neabejojama, kad ozono sluoksnis mažėja, kad yra vadinamoji “ozono skylė” Antarktidoje. Tai žmogaus neapgalvotos veiklos poveikis. Ozoną ardo freonai (daugiausia F-11 ir F-12). Sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be šaldytuvų, nuskausminimo priemonių chirurginių operacijų metu, putų gesintuvų, ypač aerozolinių kvepalų, kremų, dažų. Freonai padeda išskaidyti mums naudingas medžiagas. Jau ne kartą buvo siūloma uždrausti naudoti aerozolius. Aerozoliams sunaudojame apie 50% pagamintų freonų, o šaldytuvams - apie 28%. Pasaulyje freonų pagaminta daugiau kaip 8 milijardai tonų, o kasmet jų gamyba padidėja apie 10%. Freonai vandenyje netirpsta, netoksiški, nedega, apatiniame atmosferos sluoksnyje chemiškai nereaguoja, lietaus neišplaunami, todėl iki šiol didesnio dėmesio jiems neskirta. Bet jei žmogus nesumažins freonų naudojimo, tai iki 2000 metų ozono gali labai sumažėti. Žemė, netekusi apsauginio apvalkalo, atiduos kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšals. Keisis klimatas. Gali sutrikti baltymų sintezė augaluose, o dėl padidėjusios ultravioletinių spindulių skvarbos daugiau žmonių susirgs vėžinėmis odos ligomis. Be freonų, ozoną naikina fluoras, chloras, jodas ir kai kurie kiti junginiai. Dar viena ozono “skylės” atsiradimo hipotezė - dėl didelio išmetamų į atmosferą cheminių medžiagų kiekio galėjo aukštuose atmosferos sluoksniuose pasikeisti temperatūros režimas. Bet tai ne vienintelė žmogaus sukelta bėda. Daugiausia atmosfera teršiama anglies dioksidu (CO2), anglies monoksidu (CO), azoto dioksidu (NO2), sieros dioksidu (SO2), freonais, troposferos ozonu (O3). “Šiltnamio efektas” Per visą žmonijos veiklos laikotarpį iki XIX amžiaus antros pusės į atmosferą išmesta tik 70 milijardų tonų CO2. Šiandien toks kiekis CO2 į atmosferą patenka per 5 metus. Vidutinis metinis prieaugis sudaro 2-4%. Jeigu tempai nesikeis, tai 2000 metais CO2 bus išmetama 13 milijardų tonų per metus. Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +15°C. Buvusių atšilimų tarp ledynmečių laiku vidutnė temperatūra Žemės paviršiuje pakildavo tik +2-2,5°C aukščiau už dabartinę. Tuo laiku klimatas Europoje būdavo panašus į dabartinį Afrikoje. Antarktidoje iš 2 km gylio paimti ledo pavyzdžiai leido atkurti Žemės gamtos istoriją per pastaruosius 150 000 metų, atsekti vidutinės metinės temperatūros kaitą. Ištirta, kad minimalus CO2 kiekis buvo ledynmečių laiku ir maksimalus - atšilimų tarpsniu. Dabar pastaruosius 10 000 metų tęsiasi atšilimas. Užfiksuotas aiškus CO2 padidėjimas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Didelį neigiamą poveikį turėjo tropikų miškų kirtimas. Per pastaruosius 30 metų (iki 1987) iškirsta beveik 50% tropikų miškų. Planetos miškai nebesugeba sugerti viso susidarančio CO2. Dabar vandenyne CO2 yra 50 kartų daugiau nei atmosferoje. Tai tris kartus daugiau, negu vandenynas gali apdoroti! “Rūgštūs lietūs” Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%. Sieros dioksido dujos suyra per 4-5 paras ir neturėtų kelti nerimo, jei ne viena aplinkybė. Per trumpą savo gyvavimo laiką, veikiamos saulės spindulių, SO2¬ dujos jungiasi su oro deguonimi ir virsta sieros trioksidu (SO3¬), kuris gerai tirpsta vandenyje, vandens garuose bei vandens lašeliuose ir sudaro sieros rūgštį (H2SO4). Taip susidaro rūgštūs lietūs. Rūgštūs lietūs yra globalinė problema. Jie teršia paviršinius požeminius vandenis, dirvą, kenkia augalams, skatina metalų koroziją, jų veikiamos greičiau susidėvi besitrinančios mechanizmų dalys, apie 6 kartus greičiau suyra stogo dangos, statybinės medžiagos, metalinės konstrukcijos bei dažai. Bendri ekonominiai nuostoliai kasmet sudaro milijardus dolerių. Europoje susiformavo padidėjusio rūgštingumo kritulių zona, apimanti Didžiąją Britaniją, Olandiją, Daniją, dalį Vokietijos, Skandinavijos pietus, NVS šiaurės vakarų dalį, Lietuvą. Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai, nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Nuo tokių lietų žūva žuvų mailius ir jo maistas, migruojantis dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Rūgščių lietų per Baltijos jūrą atnešama ir į Lietuvą. Jie taip pat nepaprastai kenkia miškams. Dėl rūgščių lietų poveikio iš dirvožemio greičiau į vandeningąjį horizontą išsiplauna organinės medžiagos ir sunkieji metalai - užteršiamas gruntinis vanduo. Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą krečia “baltasis vėžys”. Byra Akropolis, Kelno katedra, Venecijos Šv.Morkaus katedra… nuo rūgščių litų ir didelės cheminių medžiagų koncentracijos ore. Užteršto oro poveikis žmogaus sveikatai Į atmosferą patenkantys teršalai sudaro įvairius junginius, kurių kitoks veikimo pobūdis ir objektas. Kai kurių iš jų kenksmingumas išryškėja po 5-7 ir daugiau metų. Medžiagų kancerogeniškumas visiškai nepriklauso nuo jų “leidžiamo kiekio” viršijimo. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, o ilgalaikis nedidelės dozės veikimas. Šiandien žinoma per kelis šimtus cheminių junginių, sukeliančių, skatinančių vėžines ligas. Iš jų ypač žalingas benzopirenas ir nitroaminai. Medikai neabejoja, kad automobilių išmetamas benzopirenas yra viena stipriausių plaučių vėžį stimuliuojančių medžiagų. Žmogaus organizmą nuodija automobilių išmetamas švinas. Kuo didesnė švino koncentracija aplinkoje, tuo daugiau jo atsiranda žmogaus kraujyje. Blogiausia tai, kad švinas iš organizmo ne pasišalina, o kaupiasi iki mirtinos dozės, panašiai kaip radioaktyviosios medžiagos. Kitą didelę teršalų grupę sudaro pramonės įmonių išmetamos kenksmingos dujos. Ištirta, kad ir nedidelės koncentracijos kancerogeninių medžiagų ilgalaikis kaupimasis žmogaus organizme yra vėžinių ligų priežastis. Pramonės miestuose žmonės dažniau negu kaime serga plaučių vėžiu. Miestuose susikaupia palyginti daug anglies dioksido. Šiomis dujomis apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Į padidėjusį CO2 kiekį ore ypač jautriai reaguoja širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai. Labai aktualus aplinkos užterštumas sieros dioksidu. Net maža jo koncentracija erzina akių ir nosies gleivinę, kvėpavimo takus, sukelia kosulį ir čiaudulį, vidutinė - gali būti kvėpavimo takų ligų priežastis, o 400-500 miligramų kubiniame metre kiekis - jau pavojingas gyvybei. Medikų duomenimis, per pastaruosius 15 metų gyventojų sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis padidėjo 4,5 karto, piktybiniais navikais - 30%, iš jų odos vėžiu - 47, plaučių, bronchų, trachėjos vėžiu - 69 procentais. Užterštas oras pražūtingai veikia žmogaus sveikatą. Visų atmosferą teršiančių įmonių aplinkos zonoje konstatuojamas didesnis specifinis gyventojų sergamumas. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų. Lietuvos vandenų būklė Per pastaruosius trisdešimt metų nitratų ir amonio paviršiniuose vandenyse padaugėjo 10 kartų, fosfatų - 5-10 kartų, ištirpusių organinių medžiagų - 2-3 kartus. Štai Žuvinto ežere, kuris yra rezervato teritorijoje, per 30 metų fosforo junginių padaugėjo 10 kartų. Panašių pavyzdžių yra nemažai. Kai kuriuose mažuose upeliuose amonio ir azoto koncentracija viršija žuvininkystės LDK 30-70 kartų! Sunku suprasti, iš kur ten dar yra žuvų. Verta priminti teršalų kaupimosi dėsningumus vandenyse. Kai vandens baseine cheminių medžiagų koncentracija būna vienetas, tai baseino dugno nuosėdose jų paprastai būna iki 70 kartų daugiau, moliuskuose - 100, fitoplanktone - 400-500, o žuvyse - net 400-1500 kartų daugiau. Kuršių marios su Nemuno delta užima svarbią vietą Lietuvos gamtiniame komplekse. Ypač marias teršia Sovetsko, Nemano ir Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinatai. Pagrindiniai teršalai yra ligninas ir sulfidai. Sunkieji metalai Tik pastaraisiais metais Lietuvoje imta plačiau kalbėti apie aplinkos teršimą sunkiaisiais metalais. Pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai dauguma nuodingųjų medžiagų, patekusių į galvaninės gamybos nutekamuosius vandenis, galiausiai pateko į Respublikos gamtinę aplinką. Vien paskutinius du dešimtmečius tuo “maršrutu” nukeliavo po kelis šimtus tonų chromo, nikelio, cinko, vario ir kiek mažiau kadmio. Iš ten su žemės ūkio produkcija (daržovėmis, mėsa ir pienu) sunkieji metalai pateko į žmogaus organizmą. Ypač pavojinga sunkiųjų metalų savybė yra geba kauptis žmogaus organizme. Pastaraisiais metais sunkiųjų metalų kiekis žuvininkystei nustatytą DLK Neryje žemiau Vilniaus viršija keliolika, Nemune žemiau Kauno - 20-30, Nevėžyje žemiau Panevėžio - 40-70 kartų, o Kulpėje žemiau Šiaulių vario ir chromo kiekis šimtus kartų viršija minėtą normą. Baltijos jūroje cinko ir vario junginių randama iki 1,5-3,5 miligramo litre, o leidžiama norma - tik 0,01 miligramo litre. Taigi viršijama iki 350 kartų! Jau ¼ Baltijos jūros dugno dėl didelio užterštumo virsta dykuma. Ten nebėra bentoso. Kuo gi maitintis dugninėms žuvims - plekšnėms, uotams? Dėl didelių organinių medžiagų sankaupų irimo deguonies Baltijos jūroje sumažėjo 2-2,5 karto. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai Daug metų teršdama aplinką, žmonija negalvojo, kad sau kasanti duobę. Į vandenį patekę teršalai žmogų veikia netiesiogiai ir tiesiogiai. Dėl užterštumo naftos produktais, sunkiaisiais metalais, fenoliais, trąšomis, pesticidais ir kitais teršalais pablogėja vandens kvapas, skonis ir kitos savybės. Ypač žmogaus sveikatai žalingas geriamas vanduo, kuriame padaugėję sunkiųjų metalų (švino, cinko, kadmio, nikelio, chromo, gyvsidabrio) druskų. Su vandeniu ir maistu į žmogaus organizmą patenka ir švino. Sunkiųjų metalų jonai yra nepaprastai toksiški, o didesni sunkiųjų metalų junginių kiekiai žmogaus organizmą veikia kancerogeniškai ir yra mutageniški. Kauno medicinos instituto duomenys: nikelio jonai yra ypač kancerogeniški, pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę; chromo jonai sukelia sunkias kraujagyslių sistemos ligas, neurologinius sindromus, navikus; cinko jonai dažnai sukelia chromosomines ligas, žaloja centrinę nervų sistemą, kepenis ir inkstus; kadmis žaloja inkstus, sutrikdo normalią jų funkciją. Sunkiaisiais metalais užterštą vandenį ypač pavojinga gerti nėščioms moterims, nes gali gimti nepilnaverčiai kūdikiai. Sunkiųjų metalų jonai sutrikdo itin svarbių žmogaus organizmo gyvybinių procesų reguliatoriaus - kalmodulino - veikimą. Mat ląstelės branduolyje kalmodulinas prisijungia kurio nors metalo joną, ir dėl to sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla, ištinka epilepsijos priepuoliai, paralyžius, atsiranda paveldimos ligos, protinis nepilnavertiškumas, vėžinės ligos ir kt. Kalmodulinas yra pastarųjų metų biologijos mokslo atradimas, o kiek dar užterštumo poveikio liūdnų rezultatų - nežinome. Padidėjus nitritų ir amonio junginių, susidaro nitroaminai, o jie sukelia vėžines ligas. Net ir nuo nedidelių nitratų dozių mažų vaikų kraujyje gali sutrikti deguonies cirkuliacija. Vanduo smarkiai teršiamas ir organinėmis medžiagomis. Dėl to yra didelis bakteriologinis vandens užterštumas. Patekę į palankią aplinką, įvairūs mikroorganizmai, grybeliai, kirmėlių kiaušiniai, virusai be galo greitai dauginasi ir sukelia dizenteriją, vidurių šiltinę, cholerą bei kitas pavojingas žarnyno ligas. Žmogus su vandeniu turi gauti tam tikrą kiekį mineralinių druskų ir mikroelementų. Žmogaus organizmui neretai jų labai trūksta, ypač druskų. Puikiai žinome, kad dėl fluoro trūkumo greičiau genda dantys, trūkstant jodo, susergama struma, o kai vandenyje yra per daug magnio ir kalcio, galima susirgti akmenlige. Dabar jau nėra kur pabėgti nuo teršalų. Beveik viskas ir visur užteršta. Užteršti ir mes patys. Jau po 10-30 metų veiklos rezultatus įvertinsime. Dar ir šiandien daugelis nežino, kaip teršalai kaupiasi gyvuose organizmuose. Sunkieji metalai žmogaus organizmą negailestingai ardo. Mineralinės trąšos, cheminės medžiagos, pesticidai nesuyra per 50-70 metų ir visą tą laiką aktyviai veikia. Šiuolaikinė medicina dar negali patikimai prognozuoti, kokie kiekiai teršalų, po kiek laiko, kaip veiks tą ar kitą organizmą. Tiesa, medikai nesėdi sudėję rankų, bet pavojus paskęsti srutose iškilęs jau 2-3 dešimtmečiai. Chemizavimas Teršalų dirvoje padaugėja ne vien dėl jos tręšimo. Dalis jų į dirvą patenka per atmosferą. Be to, piktžolės naikinamos herbicidais, kenkėjai - pesticidais. Žemės ūkis per daug chemizuojamas. Nitratai Azoto pertekliaus augalai neįsisavina, ir jis tampa teršalu. Kad nitratai kenksmingi, buvo žinoma jau prieš šimtą metų, bet šiandien dirva ir augalai dar labai užteršti nitratais. Nitratus žmogaus organizmas redukuoja į nitritus, o šie rūgščioje aplinkoje, reaguodami su antriniais aminais, sudaro nitroaminus - kancerogenines medžiagas. Nitritai iki 10 kartų toksiškesni už nitratus. Įvairiose šalyse nustatytos skirtingos leidžiamo suvartoti per parą nitratų kiekio normos. Gaila, kad Lietuvoje jos vis didinamos. Pavyzdžiui, bulvių kilograme 1985 metais galėjo būti iki 40 miligramų, vėliau - 80, 1987 metais - 240 miligramų nitratų. Pesticidai Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės. Pesticidai (lot. pestis - užkrata, cide - žudyti) - tai grupė cheminių medžiagų, kuriomis naikinami žemės ūkio ir miško kenkėjai, ligos. Pesticidų grupių pavadinimai ir paskirtis: akaracidai erkėms aboricidai medžiams, krūmams baktericidai ligų sukeliančioms bakterijoms defoliantai augalų lapams fungicidai ligas sukeliantiems grybams herbicidai piktžolėms insekticidai vabzdžiams nematocidai nematodoms (sliekams) zoocidai stuburiniams Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui. Lietuvoje herbicidai pradėti naudoti 1957 metais kaip pagalbinė priemonė. Pamažu ji virto pagrindine, ištaisanti visas žemės dirbimo klaidas. Purškimas herbicidais ėmė keisti ražienų skutimą, akėjimą, tarpueilių purenimą. Sunaikinus herbicidais piktžoles, grūdinių kultūrų derlius padidėja vos 2-3 centneriais iš hektaro, o nuo pesticidų žūva 20-70 procentų naudingų vabzdžių, nes kenkėjai yra atsparesni cheminėms medžiagoms. Medikai nuolat primena, jog net trąšos redukuojasi ir sudaro vėžį sukeliančius junginius. Pavyzdžiui, nuo 200-300 miligramų nitritų dozės galima sunkiai apsinuodyti, o 300-2500 miligramų dozė gali būti mirtina žmogui. Dėl didelio nitratų kiekio organizme sutrinka endokrininių ir kraujodaros organų, galvos smegenų veikla.

Aplinka  Referatai   (16,99 kB)

Atsidūrus sudėtingoje situacijoje, kai reikia priimti sunkius sprendimus, dažnai prisimenamos etikos teorijos, nurodančios tam tikras gaires. Nors etikos teorijos buvo sukurtos seniai, tačiau jos yra aktualios ir šiandien. Jomis vadovaujamės nagrinėdami ir vertindami žmonių elgesį. Etikos teorija – tai etinių principų visuma susidedanti iš trijų dalių: etinių standartų, etinių principų ir etinių vertinimų. Išskyrėme pagrindines etikos teorijas: deontologija, teleologija, utilitarizmas ir teisingumo teorija.

Teisė  Referatai   (30,58 kB)

Parduos tave kaip lėlę-tai frazė, kuri visom merginom kelia šiurpą, o kai kurioms ir pačius skaudžiausius jausmus, išgyvenimus, neviltį. Ši frazė primena mums, kad kažkur pasaulyje yra tūkstančiai verkiančių sielų, sugadintų protų, išnaudotų kūnų. Taip, kalbėsiu apie vieną iš skaudžiausių šių dienų temų-merginų pardavinėjimą bei jo priežastis.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 6,55 kB)

Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 37,24 kB)

Papuošalai – vienas svarbiausių kultūros veidrodžių, jis atspindi žmonių skonį, tikėjimus, požiūrį į pasaulį. Papuošalai, ankstyvuoju metalų laikotarpui, rasti Lietuvos teritorijoje daugiausia kauliniai. Taip yra tikriausiai dėl to, kad žalvaris buvo brangus ir jo nebuvo daug, o papuošalai buvo perlydomi (E. Grigalacičienė, 1995). Geležinių papuošalų taip pat labai nedaug, ir visi jie įvežtiniai(R. Rimantienė,1995).

Istorija  Referatai   (12 psl., 674,68 kB)

Visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė, kad savižudybė ir suicidinis elgesys yra labai retas tarp jaunimo. Tačiau statistiniai duomenys rodo ką kitą - savižudybė yra vyraujanti paauglių mirčių priežastis. Kasdien iš spaudos, radijo ir televizijos sužinome apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusius žmones. Pirmuose dienraščių puslapiuose matome nuotraukas iš asmeninių albumų, vos ne kas antro politiko kalboje girdime, kad pagal savižudybių skaičių Lietuva pirmauja pasaulyje. Tokį problemų sprendimo kelią vis dažniau renkasi jauni. Atrodo, kad savižudybė ima integruotis į mūsų gyvenimą kaip natūrali išeitis.

Socialinis darbas  Referatai   (9 psl., 13,68 kB)

Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, valstiečio šeimoje, kurioje augo su trimis broliais ir viena seserimi. Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. A. Baranausko, įžymaus XIX a. lietuvių poeto ir kalbos tyrinėtojo, vėliau matematiko, asmenybė – viena prieštaringiausių bei dramatiškiausių visoje mūsų literatūros istorijoje. Poetas labiausiai išgarsėjo savo kūriniu ,,Anykščių šilelis“.

Lietuvių kalba  Referatai   (8 psl., 12,91 kB)

Savižudybės sąvoka. Truputi istorijos. Psichologinės savižudybių priežastys. Socialinės savižudybių priežastys apibendrinimas. Aplinkos įtaka savižudybėms. Rizikos grupės. Mitai apie savižudybę. Savižudybė ir žiniasklaida. Prevencijos uždaviniai. Kaip padėti žmogui galvojančiam apie savižudybę. Vienas iš pagrindinių suicidinės elgsenos klausimų, kodėl žmogus nebenori gyventi? Šį klausimą bandoma išsiaiškinti jau daugelį dešimtmečių tačiau vieningą atsakymą surasti taip ir nepavyksta. Visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys.

Psichologija  Kursiniai darbai   (21 psl., 40,01 kB)

Prieš aštuoniasdešimt devynerius metus buvo įkurta Pašto valdyba. Šiandien AB „Lietuvos paštas“ yra viena didžiausių įmonių šalyje. Dabar, kai Lietuva gyvena didelių pasikeitimų laikotarpiu, - įstojo į ES, AB „Lietuvos paštas“ taip pat eina permainų keliu. Norėdami ir toliau išlikti pašto paslaugų lyderiu Lietuvoje, bendrovės vadovybė įdiegia šiuolaikinės technologijas, siūlo įvairias naujas paslaugas, didelį dėmesį skirdami klientams. Su kitų šalių paštais aktyviai sprendžia įvairius klausimus, tarp jų ir vieną pagrindinį – kokybės. Šiandien paštas turi būti greitas, labai greitas, klientas turi būti užtikrintas, kad gaus patikimą paslaugą.

Administravimas  Analizės   (27 psl., 102,16 kB)

A.Mickevičius – garsus poetas gimęs 1798 m. Zaosėje, rašęs lenkų kalba, tačiau jo gyvenimas yra glaudžiai susijęs su Lietuva. Jis - dviejų kultūrų, Lenkijos ir Lietuvos, atstovas, romantizmo epochos menininkas.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 7,47 kB)

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.

Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)

Terminas naujoji viešojo vadyba susiformavo todėl, kad viešojo valdymo teorija ir praktika pasiskolino ir perėmė nemažai veiklos formų, metodų ir procedūrų iš privataus verslo sektoriaus. Nors administracinių reformų visuma pradėjusi plisti praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje tapo žinoma kaip naujoji viešoji vadyba visame pasaulyje.

Politologija  Referatai   (15 psl., 27,91 kB)

Lietuvoje kokybės užtikrinimo sistemą reglamentuoja standartas, (buvęs LST EN ISO 9001:1995, nebegaliojantis nuo 2003-12-15), pakeistas į naują LST EN ISO 9001:2001 (išleidimo data 2001-02-01). Šiandien nuolat besiplėtojantys globalizacijos procesai tiesiogiai daro įtaką integracijos veiksniams Europoje, todėl šios problemos svarbios visuotinės kokybės raidai Lietuvoje, nes Lietuva jau yra bendroje Europos Sąjungos ir NATO erdvėje.

Vadyba  Analizės   (12 psl., 22,74 kB)

Lietuvoje 2004 m. užregistruota daugiau sergančiųjų ligomis, susijusiomis su rūkymu, alkoholio ar narkotikų vartojimu nei 2003 metais. Kaip pranešė Statistikos departamentas, praėjusiais metais Lietuvoje alkoholio suvartojimas padidėjo, o rūkymas - šiek tiek sumažėjo, tačiau ligų, susijusių su šiais žalingais įpročiais, užregistruota daugiau.

Etika  Projektai   (34 psl., 358,7 kB)

Senovėje oras buvo laikomas vienu iš pasaulį sudarančių elementų. Jau antikinio pasaulio išminčiai suvokė, kad oras, nors ir nematomas, yra tiek pat reali medžiaga kaip vanduo arba žemė. Iki XVIII a. manyta, jog oras – vientisa medžiaga, o šio amžiaus pabaigoje buvo teigiama, kad jis yra nevienalytis. Pirmiausia ore buvo rasta deguonies, vėliau – azoto ir kitų medžiagų. Svarbus įvykis žmonėms, suvokusiems oro meterialumą, buvo jo svarumo atradimas.

Chemija  Referatai   (7 psl., 17,77 kB)

Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.

Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)

Teorinėje dalyje trumpai apžvelgiamos tarptautinės ir nacionalinės Internet paieškos sistemos, jų galimybės, privalumai ir trūkumai. Detaliau išnagrinėtos viena tarptautinė (http://msdn.microsoft.com/) ir viena lietuviška (http://www.search.lt/) paieškos sistemos: vykdant paiešką pagal įvairiai suformuotus paieškos raktus atskleidžiamos jų teigiamos, neigiamos pusės, įvertinamas rezultatų tinkamumas. Analitinėje darbo dalyje pateiktas temos “Antivirusinės programinės įrangos analizė” aprašymas, remiantis surinkta interneto medžiaga. Taip pat keliamas tikslas išsiaiškinti ar galima išsiversti be antivirusinės programinės įrangos ir kokia antivirusine programa galima pasikliauti.

Informatika  Referatai   (14 psl., 20,79 kB)

Makroekonomikos rodikliai. Vartojimas ir taupymas. Investicijos. Atvira ekonomika. Valstybinis sektorius. Valstybės biudžeto deficitas. Valstybės skola. Ūkinės veiklos ciklai. Nedarbas, jo rųšys, pasekmės. Nedarbo mažinimo priemonės. Infliacija, jos atmainos, pasekmės ir priežastys. Ilgojo laikotarpio ekonomikos augimas. Pinigų funkcijos. Pinigų paklausa. Bankų sistema. Pinigų pasiūla ir pinigų politika. IS - LM modelis. MUNDELL - FLEMING modelis (visuomeninė paklausa atviroje ekonomikoje).

Ekonomika  Konspektai   (86 psl., 682,48 kB)

Žmonės dažnai dalijami į fizikus ir lyrikus. Fizikais vadinami tie, kurie labiau pasikliauja tikrove, lyrikai- svajonėmis, įsivaizdavimais. Literatūroje pirmieji vadinami realistais, antrieji- romantikais. Ir meno istorijoje skiriamas realistinis (tikroviškas) ir romantinis (vaizduotės) tipai. Romantizmas lietuvių ir lenkų literatūroje. Kas yra menas romantikams. Romantinės literatūros bruožai. Garsiausi romantizmo atstovai. Krypties ribos

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 8,53 kB)

Kryžiuočių ordinas iki XIII a. 9-ojo dešimtmečio nukariavo prūsų, jotvingių-sūduvių, nadruvių, skalvių žemes ir pasiekė Nemuno žemupį. Nukariautose prūsų žemėse ordinas sukūrė vokiečių feodalinę teokratinę valstybę. Jos naująją sostinę, Marienburgą, pradėjo statyti dar 1274-aisiais metais pelkėtoje vietovėje prie Nogato upės, kuri buvo netoli Baltijos jūros ir svarbiausių kelių, jungiančių kryžiuočių pilis.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,42 kB)

Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema. Jogaila savo vietininku Lietuvoje paliko Skirgailą. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila. Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių. Jam priklausė tik Jogailos suteikta vykdomoji valdžia. Žinoma, kad 1387 m. balandžio 28 d. aktu Jogaila pripažino jo faktišką pirmenybę prieš kitus Gediminaičius, bet nėra įrodymų, kad kiti kunigaikščiai jo klausė.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 3,83 kB)

Iki mūsų dienų išlikusiuose amžininkų liudijimuose galime rasti labai skirtingų, vienas kitam prieštaraujančių Vytauto ir Jogailos vertinimų. Prieštaringai vertinami jų nuveikti darbai – nuo beatodairiško garbinimo iki visiško sumenkinimo. Tai lėmė skirtinga rašiusiųjų tautinė valstybinė ir politinė orientacija, nes Gediminaičių valdymas paliko gilius pėdsakus kelių bendru likimu susietų tautų ir valstybių istorijoje.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 6,9 kB)

1506 metais mirė įpėdinio nepalikęs Aleksandras. LDK Ponų taryba 1506 m. spalio 20 d. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jo brolį Žygimantą Senąjį. Šitaip buvo pažeistas 1501 m. Melniko aktas dėl bendrų abejoms valstybėms valdovo rinkimų. Tiesa, Melniko aktas niekada nebuvo patvirtintas LDK seime. Lenkų didikai skubėjo išrinkti Žygimantą Augustą ir Lenkijos karaliumi bijodami, kad nenutrūktų asmeninė karalystės ir kunigaikštystės unija. 1506 m. gruodžio 8 d. Krokuvoje Žygimantas Senasis buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,81 kB)