Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rasti 1035 rezultatai
Lietuvos Ponų taryba LDK gyvenime
2009-09-04
XV a. viduryje susiformavusi Ponų taryba kilo iš didžiojo kunigaikščio patarėjų tarybos. Jau Vytauto valdymo laikais didysis kunigaikštis svarbiausiais klausimais tardavosi su savo artimiausiais patarėjais. Didikų tarybos reikšmė sustiprėjo Švitrigailos ir Kazimiero laikais, kai nuo jų paramos dažnai priklausydavo kam atiteks didžiojo kunigaikščio sostas. Ponų tarybos susidarymą nulėmė ir glaudūs kontaktai su Lenkija, kur jau seniai egzistavo panaši institucija – prie karaliaus buvęs senatas.
LDK ir Respublika Zigmanto Vazos laikais
2009-09-04
Zigmantas Vaza Respublikoje buvo sutiktas kaip Švedijos sosto įpėdinis, Jogailaičių ainis ir katalikas. Buvo tikimasi, kad Švedijos sosto įpėdinis bus sąjungos su Švedija prieš Rusiją garantas. Tokia sąjunga ypač svarbi buvo LDK. Lenkijos ponai tikėjosi išplėsti Respublikos valdas. Buvo manoma, kad pavyks prisijungti Švedijos valdomis tapusias Livonijos žemes šiaurinėje Estijoje. Zigmantas Vaza Respublikoje turėjo ir šalininkų, ir priešininkų. Susidūręs su daugumos didikų nenoru bendradarbiauti, valdovas nusivylė Respublikos sostu.
Lenkiškieji valdovai Respublikos soste – Mykolas Kaributas Višnioveckis ir Jonas Sobieskis
2009-09-04
Paskutinysis valdovas iš Vazų dinastijos Respublikoje Jonas Kazimieras 1668 metų rugsėjo 16 d. atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją. Neturint Vazų dinastijos atstovo prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Jo pradžioje kandidatais buvo trijų užsienio valstybių valdovai ar kunigaikščiai. Prancūzijos kandidatus – Neuburgo kunigaikštį Pilypą Vilhelmą ir kunigaikštį Konde – rėmė Radvilos, Pacai ir Lenkijos didysis etmonas Jonas Sobieskis. Habsburgų kandidatu buvo Lotaringijos kunigaikštis Karolis. Iškėlė savo kandidatūrą ir Rusija – pats caras ar caraitis Aleksejus.
Ketverių metų seimas
2009-09-04
1787 metais Rusija ir Austrija įsitraukė į karą su Turkija. 1788 metais Švedija pradėjo karą prieš Rusiją. Sąjungininkų – Rusijos ir Prūsijos – tarpe iškilo rimti prieštaravimai. Respublikai atsivėrė galimybė atsikratyti Jekaterinos II „globos“, ir valstybės reformų šalininkai skubėjo pasinaudoti palankia tarptautine situacija. 1788 m. spalio 6 d. prasidėjo neeilinio šaukimo Respublikos seimas. Jis istorijoje žinomas Ketverių metų seimo vardu. Tik susirinkę seimo deputatai pasidalijo į reformatorių ir konservatorių grupuotes.
Lietuvos valstybė ir jos sostinės klausimas
2009-09-04
Kur buvo seniausioji Lietuvos sostinė, valdant karaliui Mindaugui (1236–1263), rašytiniai šaltiniai nenurodo. Galbūt Lietuva, kaip ir daugelis ankstyvųjų feodalinių Europos valstybių, tokios nuolatinės sostinės ir neturėjo. Nors archeologų radiniai Gedimino kalne, jo papėdėje ir dabartinėje Vilniaus Arkikatedroje lyg ir leidžia teigti, kad Mindaugo karalystės sostinė buvo Vilnius.
Lietuvos miestų ir kaimo plėtra
2009-09-04
XIII–XIV amžiuose Lietuvos visuomenė tebebuvo kaimiška. Jos gamyba ir buitis buvo itin glaudžiai susijusi su žeme. Intensyvėjantis žemės ūkis aprūpino maistu, žaliava buities reikmenims, darbiniais arkliais ir karo žirgais. Ekstensyviai gamtos turtus naudojančios ūkio šakos – žvejyba, medžioklė, drevinė bitininkystė, gausinusios maisto ir žaliavų išteklius, tapo pagalbinėmis ūkio šakomis. Svarbios jos buvo tik užsienio prekybai, nes XIV a. iš Lietuvos daugiausia buvo išvežami kailiai ir vaškas.
Lietuvos miestai ir miesteliai
2009-09-04
XIII–XIV a. Lietuvos visuomenė dar tebebuvo kaimiška, valstiečiai gyveno daugiausia nedideliais kaimais, susispietę į kelioliką sodybų. Vienijant valstybę, dauguma pilių atsidūrė valdovo žinioje bei tapo administraciniais centrais. Pilėnus aptarnaujantys žmonės kūrėsi papiliuose. Būtent čia ir ėmė kurtis pirmieji miestai. Miesto tipo gyvenviečių XIV a. Lietuvoje dar buvo mažai, jos buvo nedidelės ir neįtvirtintos
Visuomenės polonizacija XVI–XVIII amžiuose
2009-09-04
Po Liublino unijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės gyvenimą stipriai veikė įsiveržusi lenkų kultūra. Lenkijos kultūra darė kur kas didesnę įtaką negu patys gyventojai lenkai, kurių po unijos LDK visuomenėje daugėjo palyginti lėtai. Lenkų kalba iš esmės pakeitė visą etnolingvistinę situaciją. LDK imta vis plačiau vartoti lenkų kalbą. XVII a. pabaigoje ne tik aukštieji LDK pareigūnai, bet ir eiliniai bajorai, geriau ar blogiau jau mokėjo lenkų kalbą. Tai leido Respublikos seimui 1697 m. įteisinti lenkų kalbą kaip oficialią LDK raštinių kalbą.
Lietuviai Prūsijoje
2009-09-04
Iki XVIII a. pradžios Mažosios Lietuvos teritorija ir jos gyventojai beveik nesikeitė. Čia klostėsi savita lietuvių kultūra, ir XVI bei XVIII amžiais Mažoji Lietuva kai kuriose lietuvių kultūros srityse net aplenkė metropoliją – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Kaip tik Prūsijoje, o ne Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1547 metais buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga –Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Čia Jonas Bretkūnas 1579–1590 metais pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė visą Biblijos tekstą.
Kitatikiai Lietuvos valstybėje
2009-09-04
1387 Jogailos ir 1413 metų Horodlės privilegijomis naujakrikščiai lietuvių bajorai katalikai gavo plačias teises ir privilegijas. Stačiatikiams bajorams atėjo rinkimosi metas – ar likti ištikimais protėvių tikybai ir bažnyčiai, ar, priėmus katalikybę, gauti privilegijas ir teisę į prestižines, gerai atlyginamas valstybines tarnybas. Dilema iškilo ir pačiai LDK stačiatikių bažnyčiai. Ji per visą pagoniškos Lietuvos gyvavimo laikotarpį taip ir neįgijo didesnės įtakos valstybėje.
Liaudies muzika Lietuvoje XIII–XVIII a.
2009-09-04
Pirmosios žinios apie lietuvių ir kitų baltų genčių tautosaką randamos senovės keliautojų raštuose, metraščiuose ir kronikose. Antai IX a. keliauninkas Vulfstanas aprašo baltų laidojimo papročius. X a. lietuvių dainas mini vienuolis Jonas Kanaparijus. Jo teigimu, vietiniai gyventojai, priešinęsi krikščionybės platintojams, nužudę misionierių ir „linksma daina garsindami savo piktadarystę, sugrįžę į savo gyvenvietes“.
Administracinės reformos Lietuvoje
2009-09-04
1795 m. prie Rusijos prijungtos buvusios LDK teritorijos – LDK žemių politinis branduolys – netrukus administraciniu požiūriu buvo pertvarkytos pagal tos autokratinės imperijos tvarką. 1795 m. pradžioje paskelbtas imperatorės Jekaterinos II manifestas, reikalaujantis, kad jai – Rusijos valdovei – krašto gyventojai prisiektų amžiną valdinystę ir ištikimybę. Kartu visiems valdiniams buvo pripažįstama tikėjimo laisvė, bajorams – Rusijos bajorų teisės, dvarininkams – žemės nuosavybės teisė, suteikianti ir teisę valdyti priklausančius valstiečius.
Lietuviškos spaudos draudimas 1863–1905 m.
2009-09-04
Iki XIX a. pabaigos lietuvių raštija neturėjo bent apyvienodės rašybos. Nebuvo ir lietuvių bendrinės literatūrinės, ką jau kalbėti apie šnekamąją, kalbos. Didžiojoje Lietuvoje vyravo raštai žemaičių tarmėmis, daugiausia laikytasi lenkiškų rašybos tradicijų. Dar 6 dešimtmečio pabaigoje Kazanėje dirbusiam žemaičiui Andriui Ugenskiui (1816–1878), lietuvių tautinio kultūrinio sąjūdžio šalininkui, kilo mintis pritaikyti lietuvių rašybai slaviškąjį (rusiškąjį) raidyną.
Lietuvių ir lenkų santykiai XX a. pradžioje
2009-09-04
Vis dėlto ne tik Rusijos politika buvo kliūtis lietuviams, kurie istorinėje etnografinėje Lietuvos teritorijoje siekė valstybingumo. Ne mažesnė kliūtis buvo ir lenkų veiksnys. Jeigu caro valdžia ir rusų nacionalizmas Lietuvai iš esmės buvo išorinis (okupacinis) veiksnys, tvirtesnės atramos čia taip ir neįgijęs, tai lenkų nacionalizmas buvo tam tikru mastu ir vidinė, t. y. su vidine Lietuvos istorijos raida susijusi, politinė ir socialinė jėga. Bendro su Lenkija valstybingumo, arba bendros istorinės raidos, tradicijos neišnyko.
1812 m. vėl ėmė veikti uždaros masonų ložės (Lietuvoje jų atsirado 1776 m., 1789 m. jų veikla buvo nutraukta). Jos įsikūrė Vilniuje, taip pat Raseiniuose bei Ukmergėje. 1818 m. Lietuvoje buvo apie 700 masonų. Įvairioms Lietuvos ložėms, turinčioms ryšių bent su savo pakraipos įvairių šalių aukštesnio rago ložėmis, priklausė žymi dalis universiteto profesorių, aristokratų, inteligentijos, net Katalikų bažnyčios hierarchų (nors masonų doktrina nelabai atitiko bažnyčios kanonus ir religijos dogmas), Rusijos valdžios pareigūnų.
Pobaudžiavinio ūkio raida
2009-09-03
Nors 1863 m. Rusijos valdžia leido Lietuvos (be Užnemunės) valstiečiams palankesnėmis sąlygomis išsipirkti skirtinę žemę, dėl ginčų su dvarininkais išpirkos aktai buvo tvirtinami ilgai. Ligi 1870 m. buvo patvirtinta 91,5 Vilniaus gubernijos skirtinės žemės aktų ir tik 47,7 Kauno. Ligi XX a. pradžios baigti tvirtinti visi Vilniaus gubernijos išpirkimo aktai, tačiau ir 1914 metais 352 Kauno gubernijos gyvenviečių aktai dar nebuvo patvirtinti. Jų valstiečiai tebemokėjo dvarininkams činšą, o ne išperkamuosius mokesčius.
Napoleonas I ir Lietuva
2009-09-03
1812 m. birželio 24 d. Napoleonas I pradėjo karą su Rusija. Jo Didžioji armija – apie 400 000 kareivių (dar 200 000 sudarė rezervą), apie ketvirtadalis jų – Varšuvos Kunigaikštystės pulkai, kuriuose tarnavo ir keli tūkstančiai lietuvių, – ties Kaunu ir kitose vietose persikėlė per Nemuną. Prancūzijos imperatorius planavo jau Lietuvoje sumušti pagrindines Rusijos armijos jėgas, užimti bei atskirti nuo Rusijos kai kurias jos valdomas teritorijas ir priversti carą pasirašyti taikos sutartį, atitinkančią jo, Napoleono, – lygių Europoje ir pasaulyje neturinčio valdovo, – ambicijas.
Rusijos politika: 1812–1831 m.
2009-09-03
Po Napoleono I sutriuškinimo geopolitiniu požiūriu vėl pakito vadinamojo lenkų klausimo ir Lietuvos padėtis. Vienos kongresas nutarė iš didžiosios dalies Rusijos okupuotų buvusios Varšuvos Kunigaikštystės žemių (taip pat ir lietuviškosios Užnemunės) sudaryti Lenkijos Karalystę ir atiduoti ją valdyti Rusijos imperatoriams. Ji netapo integralia Rusijos imperijos dalimi. Aleksandro I patvirtinta Lenkijos Karalystės konstitucija (jos autorius – A. J. Čartoriskis) numatė jai palyginti plačią vidaus politinę autonomiją, panašią į tą, kurią buvo gavusi Suomija.
Rusijos politika: 1831–1863 m.
2009-09-03
Pirmoji ir, Rusijos valdžios logikos požiūriu, natūrali reakcija po 1831 m. sukilimo nuslopinimo buvo jo dalyvių ir aktyvių rėmėjų represijos. Dar 1831 m. paskelbtas įstatymas dėl sukilėlių dvarų konfiskavimo. Iš pradžių pareikalauta papildomų mokesčių ir ištikimybės. Sukilimo dalyviai buvo atiduodami į rekrutus, o jų vaikai – į kariūnų mokyklas. Sukilimo dalyviai bajorai neteko politinių teisių. Jie negalėjo būti priimami į valstybinę tarnybą.
Rusijos politika: 1863–1905 m.
2009-09-03
1864 m. pavasarį daugiausia M. Muravjovo ir jo pakviesto Vilniaus švietimo apygardos globėjo Ivano Kornilovo pastangomis buvo parengta tolesnių pertvarkymų Šiaurės vakarų krašte „programa“, kurią jos šalininkai, remdamiesi anksčiau aptartąja rusifikatoriška LDK istorijos samprata, pavadino „rusų pradų atkūrimu“. Gegužės mėnesį, kada programai pritarė Vakarų komitetas, ją patvirtino ir caras Aleksandras II. Vakarų kraštas, taigi ir jam priklausančios etninės Lietuvos žemės, buvo paskelbtos „nuo amžių“ rusų žeme.
Nepriklausomybės žadintojai – „Aušra“
2009-09-03
Nuo 1879 m. Tilžėje veikė mokslinė Lietuvių literatūros draugija. Jos veikloje aktyviai dalyvavo Jonas Basanavičius (1851–1927); kuris 1879 m. baigė medicinos studijas Maskvos universitete ir apsigyveno Bulgarijoje, dirbo vienos jos provincijos ligoninės direktoriumi ir apygardos gydytoju, domėjosi lituanistika ir rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, rašė straipsnius į Mažosios Lietuvos lietuvninkų spaudą. Lietuvis esąs jis apsisprendė dar studijų metais perskaitęs T. Narbuto, J. I. Kraševskio ir kitų veikalus, dalyvaudamas lietuvių studentų būrelių veikloje.
Tautinis atgimimas ir katalikų bažnyčia
2009-09-03
Bene žymiausias kovos, dėl Katalikų bažnyčios ir apskritai katalikų teisių, ypač pasipriešino rusinimui, organizatorius buvo Telšių (Žemaičių) vyskupas M. Valančius. Kai M. Valančius tapo Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi, vėliau ir Žemaičių vyskupu, Varniuose ėmė kurtis lietuvybės puoselėjimo centras. M. Valančius telkė potencialius lietuvių raštijos kūrėjus, skyrė juos dvasinės seminarijos dėstytojais ar vyskupijos kurijos tarnautojais, kartais parūpindavo ir kitokio darbo.
Daraktorių mokyklos
2009-09-03
Lietuvoje jau buvo naminio grupinio vaikų mokymo tradicija, kuri, didėjant rašto poreikiui, plėtojosi ir per prievartinį rusinimą virto savotiška slapta mokykla. Žiemos metu daugelyje kaimų veikė dažniausiai kas savaitę iš trobos į trobą besikilnojanti mokyklėlė, kurioje vaikus tikėjimo pradžiamokslio, skaityti, rečiau ir rašyti gimtąja kalba, kartais ir skaičiuoti, taip pat lenkų ar net rusų kalbos mokė koks nors tėvų pasamdytas asmuo.
Po 1831 m. toliau plėtojosi amžiaus pradžioje prasidėjęs domėjimosi krašto praeitimi, liaudies (lietuvių ir baltarusių) kultūromis, arba apskritai kraštotyros, sąjūdis. Darbų šia tematika pasirodė gerokai daugiau nei per pirmąjį XIX a. trečdalį. Akademiniu, profesionalaus mokslo, lygiu LDK istorijos tyrimą tęsė buvę Vilniaus universiteto profesoriai: įvairiuose Rusijos universitetuose ir kitose institucijose dirbęs I. Danilovičius, Sankt Peterburge gyvenęs I. Ž. Onacevičius, į pensiją išėjęs ir savo krašte likęs J. Jaroševičius.
Romantizmas Lietuvoje
2009-09-03
1820–1860 m. vyraujanti Europos dailės kryptis buvo romantizmas. Romantikai išsiskyrė dėmesiu savo krašto istorijai, praeities epochoms, ypač viduramžiams. Mąstymo istorizmą ir retrospektyvizmą jie sėkmingai derino su individualumo, novatoriškumo ir originalumo siekiais. Romantikų šūkis – kuo geriau išreikšti savo laiko, savo tautos bruožus ir savo asmenybę. Jiems būdingas subjektyvus gamtos reiškinių išgyvenimas, įsiklausymas į savo jausmus, nuotaikas regėjimus. Romantikus domino paslaptingi, keisti, dramatiški, su žmogumi ir gamta susiję dalykai.
Nepriklausomos Lietuvos heraldika
2009-09-03
Lietuvos raitelis, vadinamas Vyčiu, yra vienas iš seniausių valstybės herbų Europoje. Ir vienas iš nedaugelio, kurio simbolika buvo perimta ne iš dinastinių herbų, kaip buvo daugumoje Europos kraštų, bet iš kunigaikščių portretinių antspaudų. Neatsitiktinai XVI a. pradžioje Lietuvos metraštininkas rašė, kad Lietuvos herbas reiškiąs subrendusį valdovą, galintį kalaviju apginti savo Tėvynę.
Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos
2009-09-03
Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos laikantis visų tarptautinės teisės normų, kaip nuo seno lietuvių gyvenama teritorija, kurios prisijungimo prie savo tėvynainių siekė daugiau kaip 500 metų Vokiečių ordino pavergti tautiečiai. Lietuvos atgimimo veikėjai, Lietuvos Taryba, o vėliau Lietuvos Respublikos vyriausybė savo uždaviniu kėlė visų etnografinių žemių sujungimą į vieną tautinę valstybę – Lietuvos Respubliką.
Lietuvos–Lenkijos santykiai 1938–1939 metais
2009-09-03
Lietuvos ir Lenkijos santykiai iš esmės pakito po to, kai Vokietija 1938 m. kovo 11 – 12 dienomis užgrobė Austriją. Lenkijai kilo realus pavojus iš Vokietijos pusės. Jai būtinai reikėjo garantuoti šiaurinių sienų saugumą. Tuo tarpu derybos dėl diplomatinių santykių nustatymo ar bent konsulinių ryšių užmezgimo su Lietuva buvo bevaisės. Lietuvos vyriausybė negalėjo sutikti su Lenkijos vykdomu lietuvių kultūrinės veiklos persekiojimu Vilniaus krašte ir nenorėjo atsisakyti savo istorinės sostinės. Normalių diplomatinių santykių su Lenkija atkūrimas būtų reiškęs, kad Lietuva atsisako Vilniaus.
Nuo 1939 m. pavasario vykusios slaptos SSRS–Vokietijos derybos baigėsi sėkmingai ir rugpjūčio 23 d. J. Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė Nepuolimo sutartį bei slaptuosius jos protokolus, pagal kuriuos Sovietų Sąjungos interesų sferai atiteko Suomija, Estija, Latvija, rumuniškoji Besarabija ir visa rytinė Lenkija iki Vyslos upės, o Vokietijai – likusi Lenkijos dalis ir Lietuva.
Pirmoji bolševikinė okupacija 1940 metais
2009-09-03
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Baltijos valstybėms iškilo tiesioginis arba Vokietijos, arba SSRS pavojus. Nacistinė Vokietija, turėdama karinių planų Vakarų Europoje ir nenorėdama be laiko konfliktuoti su SSRS, garsių 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Molotovo–Ribentropo paktų pagrindu perleido Maskvos valdžios įtakai Baltijos valstybes. Bolševikai galėjo užimti jas dar 1939 m. rudenį: Lenkija buvo okupuota, su Berlynu pasirašyta sutartis, D. Britanija ir Prancūzija kilus karui jau nebeturėjo jokios įtakos įvykių eigai Rytų Europoje.
