Mokomąją – informatikos praktiką atlikau UAB “RCH Retail” - parduotuvėje „Sarma“, kuri savo veiklą pradėjo 1991 m. didmenine ir mažmenine prekyba kosmetika. Nuo 1996 m. UAB „RCH Retail“ šalyje sparčiai plečia mažmeninės prekybos kosmetika ir parfumerija tinklą. Pagrindinė įmonės veikla – moteriškos ir vyriškos kosmetikos bei parfumerijos prekyba. Parduotuvės „Sarma“, kurioje atlikau praktiką, darbuotojų skaičius – 7 žmonės.

Kita  Referatai   (15 psl., 58,94 kB)

Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. Fiskalinė politika – valstybės veiksmai, darantys įtaką biudžeto formavimui, mokesčių koregavimui ar reguliuojantys valstybės skolą. Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas yra nedarbo arba infliacijos panaikinimas.

Ekonomika  Referatai   (16 psl., 30,2 kB)

Europos Sąjunga - tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.9 mln. kv. kilometrų, vienijanti 27 valstybes ir per 491 milijonus gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerumo užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (24 psl., 101,06 kB)

Šeima – pati mažiausia visuomenės ląstelė, todėl visos socialinės institucijos turėtų jai padėti. Juk šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomene suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima.

Socialinis darbas  Analizės   (13 psl., 17,96 kB)

Tinklo valdymo sistemos komponentai: Interneto tinklo valdymo sistema daugeliu aspektu atkartoja valdymo struktūrą, kurią mes galime pamatyti darbe: yra direktorius ir grupė dirbančiųjų, atsiskaitančių jam. Yra tam tikros taisyklės ir normos, valdančios ryšį tarp direktoriaus ir jo darbuotojų. Tinklo valdymo sistemą taipogi sudaro menedžeris (manager), grupė agentų (agents), valdymo protokolas menedžeriui “bendrauti “ su agentais ir valdymo informacinė bazė (MIB), kurioje saugoma informacija apie valdomus tinklo elementus. Tinklo valdymo procesai: tinklo valdymo procesas gali būti inicijuotas tiek menedžerio, tiek agento, tačiau jis gali būti užbaigtas tik dalyvaujant tiek menedžeriui, tiek agentui. Visi SNMP valdymo procesai gali būti suskirstyti į tris bendras kategorijas: • Užklausimo procesas: menedžeris užklausia agentą informacijos apie tinklo elemento būklę. • Nustatymo procesas: menedžeris pareikalauja, kad agentas pakeistų informaciją savo MIB bazėje apie to tinklo elemento būseną. • Pranešimas apie įvykį: agentas praneša menedžeriui apie įvykusį “nenormalų” (abnormal) įvykį. Interneto valdymo informacijos bazė (MIB): MIB tikslas yra programiškai atvaizduoti valdomus tinklo elementus, tokius kaip maršrutizatorius, darbo stotis ir pan. Tinklo valdymo stotis tiesiogiai nesąveikauja su valdomais tinklo elementais, o sąveikauja netiesiogiai per valdomus objektus. MIB pateikia žodyną menedžerio ir agento ryšiui. Tad tiek menedžeris, tiek agentas turi turėti MIB. Menedžerio ir agento MIB yra dinaminiai. Teoriškai, menedžerio MIB turėtų apjungti visų agentų, su kuriais susiriša menedžeris, MIB, kadangi menedžeris privalo žinoti visų agentų žodynus, kad galėtų su jais komunikuoti. Tačiau dažniausiai menedžerio MIB sudaro tik dalies agentų MIB, t.y. tų agentų MIB, su kuriais tuo metu yra “dirbama”. Interneto tinklo valdymo protokolai: Tinklo valdymo protokolai nusako būdą kaip pasiekti ir gauti standarto nustatytas reikšmes iš skirtingų gamintojų pagamintų įrenginių, ir kaip jas panaudoti tinklo valdyme. Valdymo protokolai teikė priemones informacijos iš tinklo įrenginių gavimui, instrukcijų šiems įrenginiams perdavimui, bei surinktos informacijos panaudojimui. SNMP tinklo valdymo protokolas: SNMP protokolas naudojamas pranešimams perduoti iš vieno objekto į kitą. Protokoliniai duomenys (PDU) formuojami pagal ASN.1 struktūrą ir tada perduodami autentifikatoriui kartu su vartotojų grupės vardu bei siuntėjo ir gavėjo adresais. Autentifikatorius patikrina, ar siuntėjas bei gavėjas gali apsikeisti pranešimais. Tokio patikrinimo rezultatas - autentifikavimo neįvykimas arba ASN.1 objektas yra išsiunčiamas atgal į PE (Protocol Entity). Jei pranešimo autentifikavimas įvyko, formuojamas pranešimas naudojant BER (Basic Encoding Rules) ir jis išsiunčiamas gavėjui. SNMP protokolas reikalauja transportinio ir tinklo lygmenų. Transporto lygmuo atlieka multipleksavimo ir demultipleksavimo paslaugas. Tai leidžia sudaryti visi-visi ryšius tarp SNMP objektų. Taipogi transportinis protokolas numato kontrolinę sumą, taip užtikrinant perduodamų duomenų patikimumą. Tinklo lygmuo numato maršrutizavimo tarp tinklų galimybes. Be to šis lygmuo numato skirtingo dydžio paketų, perduodamų per tinklą, fragmentavimą ir surinkimą. SNMPv2 tinklo valdymo protokolas: SNMP nebuvo išvystyta informacijos apsauga. Dėl šio trūkumo buvo išleista SNMP antroji versija (SNMPv2). Išleidus ją, kilo daug diskusijų dėl administravimo ir saugumo schemos. Vienas iš pirmųjų nusiskundimų - sudėtingumas; tinklo administratoriams tapo sunku naudoti administravimo ir apsaugos schemą. SNMPv3 tinklo valdymo protokolas: SNMPv3 yra SNMPv2 struktūros išplėtimas. Jį sudaro naujas SNMP pranešimo formatas, saugumo pranešimai ir prieigos kontrolė. Pirminiai SNMPv3 tikslai buvo saugumo ir valdymo struktūros formavimas, panaudojant kiek galima daugiau idėjų ir darbų iš SNMPv2. SNMPv3 standartai apima RFC 2271 - 2275. CMIS/CMIP tinklo valdymo protokolas: CMIS/CMIP (Common Management Information Services/Common Management Information Protocol). Tai OSI tinklo valdymo protokolas, apibrėžiantis pagrindines priemones, teikiamas kiekvienos tinklo komponentės valdymui. Lyginant su SNMP, nurodo valdomam įrenginiui atlikti daug daugiau užduočių. CMIS/CMIP paskirsto valdymą gan tolygiai visiems įrenginiams. ICMP tinklo valdymo protokolas: Interneto darbą stebi maršrutizatoriai. Kai tik atsitinka kas nors neįprasta, apie tai pranešama pagal ICMP (Internet Control Message Protocol). Jis naudojamas ir Interneto testavimui. ICMP protokolas nusako >20 pranešimų tipų. Svarbiausi pateikti lentelėje. Kiekvienas pranešimas patalpinamas IP pakete.

Informatika  Konspektai   (10,36 kB)

vadas XX – XXI amžiuje informacijai yra skiriamas ypatingas dėmesys, gal todėl šis laikotarpis dar yra vadinamas „informacijos arba informacinių technologijų amžiumi“. Šį procesą lemia naujos technologijos ir jų sukeltos globalinės inovacijos, kurios tiesiogiai įtakoja tiek individų, tiek pačios visuomenės ir galiausiai pačios valstybės ateities perspektyvas. Jau liko praeityje laikai, kada kompiuterizavimas buvo suprantamas kaip asmeninio kompiuterio įsigijimas. Įmonėse, įstaigose, valstybinėse institucijose sparčiai kyla naujų uždavinių bei auga vartotojų poreikiai. Juos sąlygoja informacijos gausa bei noras ją racionaliai tvarkyti. Pamažu visi pradedame įsisąmoninti, kad „informacinė visuomenė“ ne filosofų prasimanymas. Šiuolaikinė visuomenė tampa nebeįsivaizduojama be modernių informacijos apdorojimo, kaupimo ir perdavimo priemonių. [10] Internetą įvairių valstybių mokslininkai apibrėžia kaip daugybę elektroninio ryšio pagalba sujungtų kompiuterių, kurie gali keistis tarpusavyje duomenimis. Kiekvienas kompiuteris net ir laikinai prisijungęs prie šio tinklo tampa interneto dalimi.[10] Saugumas yra toks dalykas, kurio negalima planuoti post factum. Jis turi būti kiekvieno IT sprendimo dalimi jau nuo pat pradžios. Rinkos tendencijos rodo, kad dabar bendrovės gerai suvokia, kokios jos yra pažeidžiamos, ir sprendžia klausimus, kaip geriausiai apsisaugoti laikui bėgant. Įsilaužimo metodai tobulėja, todėl bendrovės, norėdamos apsiginti, turi būti per vieną žingsnį priekyje. Be to, IT saugumas yra „greitai gendanti prekė“, kuri turi būti nuolat atnaujinama. [23] Informacinio saugumo tikslai (ir bet kurios kitos rūšies saugumo) - žalos minimizavimas esant galimiems poveikiams, o taip pat tokių poveikių numatymas ir išvengimas. Informacinį saugumą sudaro: • objektų, galinčių sulaukti pavojaus, nustatymas; • jau esančių ir galimų pavojų išaiškinimas; • galimų pavojaus šaltinių nustatymas; • rizikos įvertinimas; • neigiamo poveikio šaltinio suradimo metodai ir priemonės; • gynybos nuo žinomų pavojų metodai ir priemonės; • reagavimo į incidentus metodai ir priemonės. [5] 1. Internetas ir pavojai jame Internetas padarė revoliuciją žmonių komunikacijoje. Globalus tinklas suteikia naujas galimybes kiekvienam žmogui, visai ekonomikai ir valstybės valdymui. Informaciniame amžiuje erdvė ir laikas praranda savo principinę reikšmę. Tuo tarpu mobilumas ir informacija tampa ryškiausiais verslo bruožais. Kiekvienas ūkio vienetas, nepriklausomai nuo savo dydžio ir finansinių galimybių, įgyja galimybę tapti „globaliu žaidėju“. Tapę interneto tinklo vartotojais, gauname prieigą prie šimtų tūkstančių kitų kompiuterių, tačiau ir mūsų kompiuteris tampa prieinamas tikrai ne mažesniam kompiuterių vartotojų skaičiui. [1] Internetas - tai vieta kur žmonės dalijasi informacija, dirba darbus, mokosi. Vis dėlto, tai taip pat yra vieta, kur žmonės sukčiauja, apgaudinėja ir vagia. Internete, kaip ir realiame pasaulyje, kyla grėsmė patirti vienokią ar kitokią žalą. Tačiau, čia Jūs galite būti pasiruošęs tokioms atakoms ir apsisaugoti nuo jų. Deja, to negalima padaryti tiesiog vieną kartą - reikia nuolat tobulėti. Nuolatinis mokymasis - pagrindinis informacinės visuomenės skiriamasis bruožas. Jei norime užtikrinti savo saugumą, turime domėtis naujausiomis programinės įrangos spragomis, bei pataisymais

Informatika  Referatai   (656,69 kB)

Darbo tikslai: 1. Pagilinti žinias apie mašinų ir metalo gaminių pramonės šaką 2. Mokintis naudotis literatūra ir kitomis informacinėmis priemonėmis 3. Ugdyti gebėjimą pateikti informaciją auditorijai Darbo uždaviniai: 1. Surinkti rašytinę ir vaizdinę medžiagą apie metalo ir mašinų pramonę. 2. Surinktą medžiagą apibendrinti ir pateikti pagal reikalavimus. Metalo ir mašinų pramonės istorija Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė ir jos išsivystymo lygis atspindi krašto mokslo ir technikos lygį. Lietuvoje šią pramonės šaką plėtoti padėjo ir objektyvios priežastys – buvo įkurta nemaža mokslo tiriamųjų institutų, konstravimo biurų, rengiami aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir darbininkai. Lietuvos mašinų pramonė yra pertvarkoma – kuriasi mažos ir vidutinės įmonės, tobulinama gamybos technologija, ieškoma partnerių užsienyje. Tačiau ir dabar, pereinant iš planinės į laisvosios rinkos ekonomiką, mašinų gamyba ir metalų apdirbimas yra svarbi pramonės šaka. Ypač svarbi modernių laivų statyba. Pramonės struktūroje pagal darbuotojų skaičių ji užima pirmąją (27%) vietą, o pagal gaminamos produkcijos vartę – antrąją (12%). Mašinų pramonės struktūroje primoji vieta atitenka mašinų ir įrenginių gamybai (dirba 31%visos šakos darbuotojų), antroji – radijo, televizijos ir ryšių įrenginių gamybai (22%), trečioji – metalo dirbinių gamybai (11%). Metalo ir mašinų pramonės šakų skirstymas Metalo ir mašinų pramonė skirstoma į: šaldytuvų ir šaldiklių gamybą, laivų ir lėktuvų statybą, elektrinių dulkių siurblių gamybą, metalo pjovimo staklių ir vamzdžių gamybą, traktorių ir mašinų taip pat ir jų detalių gamybą , radiatorių ir krosnelių gamybą, radijo, televizoriaus ir kineskopų gamybą bei į daug kitų šakų. Mašinų ir įrenginių gamybos įmonės gamina buitinius šaldytuvus ir šaldiklius (Alytus), jiems reikalingus kompresorius (Mažeikiai), buitinius el. dulkių siurblius (Vilnius), metalo pjovimo stakles (Kaunas, Vilnius, Šiauliai), kuro siurblius traktoriams (Vilnius). Eksportuojama apie 75% pagamintos produkcijos. Radijo, televizijos ir ryšių įrengimų gamybos įmonės gamina televizorius (Šiauliai, Kaunas), kineskopus (Panevėžys) ir mazgus jiems (Vilnius). 80% pagamintos produkcijos eksportuojama. Metalo dirbinių gamybos įmonės gamina šildymo radiatorius ir katilus, sutvirtinimo detales, kastuvus, peilius, šakutes ir t.t. 75% realizuojama vietinėje Lietuvos rinkoje. Nemaža Lietuvoje gaminama ir kitos mašinų pramonės produkcijos – Klaipėdoje statomi ir remontuojami jūriniai laivai, Vilniuje gaminamos automatinės telefono stotys, Utenoje – el. krosnys, Panevėžyje – variniai kabeliai, Kaune yra nemaža ketaus liejykla. Šiauliuose gaminami dviračiai, Mažeikiuose – dyzeliniai varikliai. Žemės ūkio mašinos gaminamos Rokiškyje, Radviliškyje, Garliavoje (surenkami traktoriai) ir Vilniuje. Stambiausi šalies mašinų pramonės ir metalo apdirbimo centrai yra Vilnius ir Kaunas.

Geografija  Referatai   (153,08 kB)

Marketingo tyrimai padeda organizacijai pažinti aplinką, surasti tinkamą regavimo į šią aplinką derinį, parengti sprendimų, priemonių ir veiklos variantų kompleksą. Atliekant marketingo tyrimus gaunama informacija padeda nustatyti veiklos rinkoje galimybes, strategijas ir problemas, ja remdamasi įmonė ne tik kuria, tobulina ir vertina marketingo programas, kontroliuoja marketingo veiklą, bet taip pat sprendžia investicijų, personalą, mokslinių tyrimų bei projektavimo klausimus.

Vadyba  Tyrimai   (13 psl., 230,19 kB)

Galime teigti jog teisingumas yra pagrindas valstybėje, o teisė - viena iš svarbiausių priemonių valstybės uždaviniams vykdyti. Teisė susideda iš tam tikrų taisyklių (normų), nustatytų ar sankcionuotų valstybės, ir reguliuojančių visuomenės santykius, siekiant įtvirtinti, apsaugoti bei vystyti visuomeninę tvarką. Šių taisyklių laikymasis, esant reikalui, užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis. Taigi viena iš teisės šakų - administracinė teisė.

Teisė  Referatai   (27 psl., 44,95 kB)

„Kaip rodo apskaičiavimai, vien Prancūzijoje, turėjusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventojų, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyčių ir beveik penki šimtai abatijų“ (John W.Baldwin „Viduramžių kultūra“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatinėti bažnyčias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip įsišėlo, kad iki XIII a. pabaigos tai galėjo rimtai pakenkti miestų ekonomikai. Šį XII a. statybos energijos proveržį lydėjo naujas meno stilius, kurį jo priešai vėliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujumą, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytų bažnyčių. Anglijoje neišliko saksų laikotarpių pastatų. Tačiau Anglijoje išsilaipinę normanai atsigabeno ir statybos stilių, kurį jų karta buvo sukūrusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus ėmėsi įtvirtinti savo galią, statydami vienuolynus ir prie jų bažnyčias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakarų Europoje - romaniniu. Klestėjo šis stilius daugiau kaip šimtmetį po normanų užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnyčias, kad jos ilgiau tarnautų. Vietoj medinių, ugniai neatsparių stogų jie statė akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikėjo masyvių mūro sienų. Dėl sienų storio buvo įmanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasienių varpinių lydimos romaninės bažnyčios stūkso lyg tvirtovės prieš Šėtoną ir jo kohortas – toks įvaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvūs romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko jų tikslus. Tvirtos bažnyčios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaubė altorių. Tamsoje vienuoliai, užsižiebę liturgines žvakes, olą primenančius skliautus pripildydavo sakralios giesmių ir maldų muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išorėje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulptūromis. Romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikinės kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio stiliaus bažnyčiose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi į masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių išorė, tiek jų vidus daro didžiulės jėgos įspūdį. Čia mažai puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnyčios - tai galingi, akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat Paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis. Visa, kas priklausė bažnyčiai, turėjo aiškią paskirtį ir reiškė tiksliai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios duktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esnčios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprtūros nė negali būti natūralios, grakčios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmonių sąmonę giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulptūros dera prie pastato didybės. Nors ir turėdamas regioninių bruožų tokiuose kraštuose kaip Šiaurės Italija, Pietų Prancūzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu įsiskvebė beveik į visą Vakarų Europą. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestų suklestėjimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karų laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksčiau, ir daugelis XII a. menininkų bandė imituoti Rytų bažnyčios įtakoje sukurtus didingus šventųjų atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartėjęs prie Rytų meno idealų, kaip tuomet, kai pačioje Europoje klestėte klestėjo romaninis stilius. Griežtai ir iškilmingai surikiuotos skulptūros - ta pati dvasia viešpatauja ir daugelyje rankraščių. Atsisakęs bet kokios erdvės iliuzijos ar dramatiško veiksmo, dailininkas galėjo sukomponuoti figūras grynai pagal ornamento principą. Taigi tapyba ėmė virsti rašymo paveikslėliais sistema, tačiau šis grįžimas prie paprastesnių vaizadavimo būdų suteikė meninkui laisvę eksperimentuoti – bandyti sudėtingus komponavimo (jungimo į visumą) būdus. Jei ne šie nauji metodai, Bažnyčios doktrina niekada nebūtų buvusi perteikta regimais pavidalais. Spalvos irgi buvo tvarkomos pagal tą patį principą kaip ir formos. Menininkai nė nemanė, kad kurdami iliustracijas turėtų studijuoti natūralių gamtoje esančių atspalvių perėjimus – jie laisvai pasirinkdavo spalvas, kurios jiems patiko. Spindinti auksinė ir dangiška mėlyna auksakalių dirbiniuose, intensyvios knygų iliustracijų, liepsningos raudonos ir gilios žalios vitražų spalvos liudija, kad viduramžių menininkai vykusiai pasinaudojo savo nepriklausomybe nuo gamtos. Ne kas kita, tik laisvė neimituoti gamtos pasaulio, suteikė jiems galios reikšti antgamtines jėgas. Romaninis stilius neišbuvo nė šimto metų. Vos spėjo menininkai išmokti skliautu uždengti bažnyčias ir naujai didingai surikiuoti skulptūras, švystelėjo nauja idėja, kurios fone romaninės bažnyčios atrodė grubios, neatitinkačios laiko dvasios. GOTIKA Gotikos stilius prancūziškos kilmės. Jis atsirado XII a. pirmoje pusėje, šimto mylių spinduliu aplink Paryžių regione, iki tol negarsėjusiame meno pasiekimais. Šioje tuštumoje gotika metė iššūkį romaninio stiliaus pirmavimui. Be to, jos pradžią galime susiaurinti iki vieno žmogaus įkvėpimo vienoje bažnyčioje. Nors naujasis stilius pirmąsyk pasirodė vienu metu trijose skirtingose vietose, geriausiai žinoma buvo karališkoji Šv. Dionyzo abatija į šiaurę nuo Paryžiaus. Abatas Sugeras, rūpinęsis bažnyčios vakarų fasado ir choro perstatymu 1137-1144 m., rodė Bažnyčios ir Kapetingų monarchijos bendradarbiavimo politikos pavyzdį. Šv. Dionyzo bei karaliaus sostą siejo glaudus ryšys. Karališkoji abatija buvo ne tik Prancūzijos karūnos saugotoja, bet ir savo bendravardžio šventojo Prancūzijos globėjo šventųjų relikvijų saugojimo vieta. Šv. Dionyzo abatijos vėliava, oriflama, buvo pripažinta visos Prancūzijos karalystės vėliava. Sugeras abatijos užmojus skatino visomis įmanomomis viešumo priemonėmis. Kaip sudėtines savo programos dalis, jis mecenavo epinę poeziją, gaivinusią senovės frankų karalių atgimimą, ir nauju architektūros stiliumi perstatė abatiją. 1144 m. užbaigus naująjį chorą, į jo iškilmingą atidarymą, tapusį nacionaliniu įvykiu, atvyko karaliaus šeima, svarbiausi baronai ir pagaliau devyniolika karalystės arkivyskupų bei vyskupų. Iš esmės Šv. Dionyzo konsekracija reiškė gotikos stiliaus krikštynas. Architektūros istorikai skirsto gotiką į dvi pagrindines fazes. Pradinis laikotarpis, pasibaigęs su XII a., vadinamas ankstyvąja gotika. Šiame tarpsnyje statytojai stengėsi rasti techniškai įvykdomus ir estetiškai patenkinamus sprendimus. Išsprendę šias pirmines problemas, XIII a. architektai pasiekė tobulumą ir meistriškumą; šis tarpsnis vadinamas didžiąja gotika. Gotikos stlius išplito po visą Europą su politiniais Prancūzijos laimėjimais. Gotikos sudėtiniai elementai nebuvo nauji. Tokias priemones, kaip briaunoti skliautai ir smailiosios arkos, laikytas būdingiausiais gotikos bruožais, dabar galime laikyti atėjusiomis iš pimtakų – musulmonų, burgundų ir normandų (romaninis stilius). Šiandien meno istorikai linksta svarbiausiu gotikinės architektūros bruožu laikyti langus. Priešingai negu romaninio pastato statytojas, mėgęs tamsos priedangą, gotikinės architektūros kūrėjęs visus savo techninius įgūdžius skyrė tam, kad bažnyčią užlietų šviesa. Jis lubas kėlė aukštyn. Norėdamas sugauti kiekvieną saulės spindulį, jis kiek įmanoma plonino sienas, atvėrė visą įmanomą erdvę ir ją įstiklino. Kur struktūra reikalavo sieną paremti, jis statė ją su kolonomis ir arkomis, kurdamas nėrinių sluoksnio įspūdį. Priešingai nei masyvus, uždaras ir izoliuotas romaninio sienų įspūdis, gotikos rūbas trapus, peregimas ir šviesus, apgaubiantis bažnyčią nepačiuopiama skraiste. Architektų idealas buvo dabar bažnyčia, statoma panašiai, kaip mes dabar statome šiltnamius. Tik jie neturėjo plieninių rėmų ir geležinių sijų – tekdavo daryti jas akmenines, o tam reikėjo daugybės kruopščių apskaičiavimų. Menininkai stengėsi, kad mes pajustume jų sumanymo drąsą ir džiaugtumės ja. Stovėdami po gotikinės katedros skliautais, privalome suvokti sudėtingą spaudimo ir tempimo sąveiką,, dėl kurios laikosi visas aukštai iškilęs skliautas. Čia nėra plikų sienų nei masyvių kolonų. Visas vidus atrodo iš plonyčių spindulių ir nerviūrų išpintas, jų audinys gaubia skliautą, paskui krinta navos sienomis žemyn, kol susirenka ties kolonomis, primenančiomis akmeninių vytelių ryšulį. Net langai apskleisti susipynusiomis kiauraraščio linijomis, vadinamomis ažūru. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos, nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kotemliaciją paniręs tikintysis pasijusdavo tarytum priartėjęs prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Gotikiniai meistrai kiekvienai skulptūrai įkvėpė gyvybės. Figūros tartum juda, oriai žvelgia viena į kitą, o jų drabužių klostės krinta taip, kad po jomis pajunti esant kūną.Kiekviena figūra buvo išraiškinga, skyrėsi nuo gretimos savo laikysena, savitu grožiu ir tik jai būdingu kilnumu. Visos skultūros, kaip ir anksčiau, reiškė bažnyčios doktriną. Gotikos meistrai norėjo įminti iš antikos paveldėtą drabužiais apgaubtų kūnų vaizdavimo formulę. Ir jie susigrąžino prarastą antikinio meno paslaptį, kaip parodyti po drabužio klostėmis esančio kūno formas. Dailininkai atsigręžė į gamtą – siekdami ne tiek ją pakartoti, kiek pasimokyti, kaip įtikimiau pavaizduoti žmogaus figūrą. Gotikos laikų menininkui šie metodai ir gudrybės buvo tik priemonės, o tikslas - kuo įtaigiau iliustruoti Biblijos pasakojimą, kad šis labiau jaudintų žiūrovą. Jam svarbu atskleisti pasakojimo prasmę, padėti tikinčiajam rasti jame paguodos ir pamokymų. Todėl Kristaus, žvelgiančio į mirštančią Švč. Mergelę, išraiška menininkui buvo neabejotinai daug svarbesnė už meistrišką jo kūno formų pavaizdavimą. XIII a. Šiaurės kraštų skulptoriai daugiausiai dirbo katedroms. To meto tapytojams dažniausiai tekdavo iliustruoti rankraščius, bet jų iliustracijų dvasia labai skyrėsi nuo romaninio stiliaus knygų puslapiuose viešpatavusios rimties. Meninkui svarbu perteikti savo veikėjų jausmus. Gilaus jausmo išraiška ir figūrų išdėstymas lape dailininui buvo svarbiau nei bandymas suteikti savo figūroms panašumo į gyvus žmones ar pavaizduoti tikrovišką sceną. Gotikos architektas už pradinį pasirengimą buvo dėkingas mokyklai. Architektūra neišvengiamai reikalavo mokytis, nes amatas apėmė sudėtingus techninius uždavinius. Akademinėje struktūroje architektūros menas buvo laikomas dalimi geometrijos, kurios taisyklės aprėpė jėgų linijas ir šviesos spindulius. Svarbiausia architekto norma buvo proporcingumo taisyklė, artimai susijusi su muzikos, laisvųjų menų samprata. Viduramžiais žmogų žavėjo skaitmeniniai santykiai, kūrę harmoniją muzikoje ir proporciją architektūroje. Proporcija net skulptūroje buvo svarbiausias gotikos stiliaus principas. Todėl skulptūrų grupės, kuriomis dekoruoti gotikos eksterjerai, teikia ramybės ir pusiausvyros įspūdį. Grožis yra skonio dalykas ir nuo Renesanso iki XIX a. gotikos menas buvo nemadingas (anot paties termino, gotikinis reiškia barbariškas). Dauguma meno kritikų sutinka, kad jai rūpėjo prasmė. Keistos romaninių bažnyčių figūros galėjo būti skulptoriaus užgaida, o gotikos architektas, skulptorius ar stiklius nesitenkindavo tik jausmų žavesiu, bet visada rūpestingai išreikšdavo prasmę ir mokydavo. Gotikos menas buvo mokymo forma. Nuomonės dėl architektūros labai skiriasi, užtat daugiau sutariam dėl skulptūros ir vitražo. Čia sutarimas įgalino Viduramžių ikonografijos, tyrinėjančios meno įvaizdžių prasmes, vystymąsi. Gotikinės bažnyčios išorę puošė stulbinanti skulptūrų gausa, ypač vakarų, šiaurės ir pietų fasadus, kur menininkas eilė po eilės dėstė šventuosius, pranašus, apaštalus, karalius, mergeles, valstiečius, žvėris ir dar daug ką. Bažnyčios viduje vitražai dar labiau gausino figūrų būrius. Pavyzdžiui, Šartro katedrą puošia daugiau negu 1800 skulptūrų ir dar daugiau stiklo atvaizdų, o kitose brandžiosios gotikos katedrose šie skaičiai dar įspūdingesni. Viduramžių dailininkai ir jų patarėjai teologai pervertė Senojo ir Naujojo Testamneto puslapius bei šventųjų gyvenimų aprašymus, ieškodami personažų ir istorijų, kuriuos galėtų atvaizduoti akmenyje ir stikle. Šie Biblijos siužetai ir šventųjų biografijos, papildantys temas iš teologijos, moralės, kasdienybės ir gamtos gyvenimo, suformavo atskirus ciklus ar grupes, paklūstančias savo tradicijoms. Šiuolaikinis meno istorikas gali išskirti vieną šių ciklų, tyrinėti jo įvaizdžius įvairiose bažnyčiose ir įžiūrėti prasmę, ir tai visame bažnytinio meno pasaulyje leido iš naujo atrasti bendrąją ikonografinę kalbą. Tam tikri atributai ir ženklai turėjo specialią prasmę. Pavyzdžiui, kryžius, uždėtas ant nimbo, žymėjo arba Kristų, arba Dievą Tėvą. Basa pėda rodė arba apaštalą, arba vieną iš Dievo asmenų. Apaštalas Petras paprastai vaizduotas tankiais plaukais, trumpa barzda, laikantis keletą raktų, o apaštalas Paulius – praplikęs ilgabarzdis ir paprstai laikantis kalaviją. Beraštis galėjo šiuos ženklus skaityti kaip raštų personažus ir suprasti katedrų skulptūrą bei vitražus. Ikonografija buvo kalba, kuria menininkai lotyniškajame krikščionių pasaulyje mokė žmones. Perteikti tikrąjį tikėjimą ir gerą elgesį buvo pagrindiniai tikslai, dėl kurių Viduramžių dailininkai kūrė savo personažus.Mokydami moralumo, gotikos dailininkai dažnai alegorizuodavo dorybes ir joms priešingas ydas bareljefų figūromis, kurias regime Paryžiaus, Amjeno ir Šartro katedrų vakarų fasaduose. Nugalėtojų dorybės ramiai pozuoja su atitinkamais simboliais, pavaizduotais ant skydų, o žemiau daug įdomesnės ydos vykdo savo vaizdžias piktadarybes. Paryžiuje, pavyzdžiui, šarvuota drąsa pasodinta aukštai su liūtu, išgraviruotu ant skydo, o bailumą vaizduoja riteris, išmetęs kardą bėgdamas nuo kiškio. Ydos buvo nusižiūrimos iš kasdieninio gyvenimo, kurį praeivis galėjo tuoj pat atpažinti. Taip Aistra žavisi savimi veidrodyje, Šykštumas sveria auksą, Nevltis persismeigia kardu, o Nesantaika pavaizduota vyro ir žmonos peštynėmis. Iš visų gotikos meno ciklų labiausiai išplėtota Paskutinio teismo tema. Ši jaudinanti scena, kurią galima rasti kiekvienoje gotikinėje katedroje, taip pat turėjo moralinį tikslą. Tokiomis teismo scenomis kaip Strasbūro katedros pietiniame portale kanonų teisės teisėjai naudodavosi kaip kulisine dekoracija, primenančia žemiškiesiems teisėjams ir priešininkams, kad jų sprendimus vieną dieną gali pakartoti aukščiausiasis Teisėjas. Gotikos mene, be aukštųjų religijos ir moralės temų, buvo vaizduojami ir kasdieninio gyvenimo užsiėmimai bei darbai. Daugelyje žymių bažnyčių galima rasti valstietį, dirbantį laukuose. Savotiškas metų laikų kalendorius pavaizduotas pagal Zodiako ženklus. Žmonių veikla apėmė ne tik rankų darbus, bet ir proto pastangas. Kadangi katedra dažnai buvo ir mokyklos suolas, tokių iškilių mokymo centrų kaip Paryžius, Šartras ir Laonas, katedrose galime tikėtis rasti septynių laisvųjų menų įvaizdžius. Atspindėdami Šartro pirmavimą XII a. pradžioje, dailininkai ten sukūrė pirmuosius ir geriausiai išplėtotus laisvųjų menų ciklus. Tuo pat metu, kai kancleris Teodorikas kūrė septyniųjų laisvųjų menų vadovėlį Heptateuchon, kurį paliko Šartro kapitulai, skulptoriai menus vaizdavo kaip moterų figūras, kurių kiekviena sėdi virš savo pagrindinio autoriteto: Dialektika laiko geliantį skorpioną, Retorika daro oratoriaus gestą, Geometrija brėžia skriestuvu lentelėje aplink savo kelius, Aritmetika skaičiuoja pirštais, Astronomija žvelgia aukštyn, o lengviausiai identifikuojama Muzika skambina varpeliais. Gramatika atvaizduota kaip garbi moteris, vienoje rankoje laikanti knygą, kitoje – legendinę rykštę. Akivaizdu, kad pedagoginė disciplina – amžina problema, nes vienas iš berniukų prie jos kojų peša kitą už plaukų. Autoritetai pavaizduoti kaip raštininkai, dirbantys prie stalų: Donatas po Gramatika, Ciceronas po Retorika, Aristotelis po Dialektika ir kt. Laono ir Paryžiaus dailininkai prie laisvųjų menų dar pridėjo aštuntą figūrą - Filosofiją, kurią pagal VI a. rašytojo Boecijaus pateiktą parašymą reprezentavo moteris. Laisvųjų menų, filosofijos ir Kristaus Mokytojo ciklai sugestijuoja artimus ryšius tarp mokslininkų ir gotikos dailininkų. Viduramžių dėstytojai ir studentai buvo linkę formuoti mąstymo mokyklas, kuriose dažnai sunku atskirti mokytoją nuo būrelio. Panašiai gotikos skultoriai steigdavo dirbtuves, kuriose prižiūrėdavo ir tobulindavo pagalbininkų amatą. Nuo XII a. Šartro skulptūroje, galima išskirti vieną pagrindinį ir keturis antraeilius dailininkus, kiekvieną su asistentais, o XIII a. Reimse vienas nežinomas genialus skultorius paliko žymę daugelio kitų darbuose. Mokyklos galėjo egzistuoti net architektūroje. Vilardo eskizų knyga irgi buvo gotikinės dirbtuvės produktas. Iš pradžių Vilardas nupiešė keletą piešinių iš kelionės į Vengriją, bet vėliau sąsiuvinį pavertė vadovėliu studentams. Jam mirus, eskizai liko atelier, ir juose pastabas ir piešinius padarė dar bent du nežinomi dailininkai. Niekada nerengti publikacijai, atsitiktinai išlikę eskizai teikia retą galimybę pažvelgti į Viduramžių dailininko kasdienybės pasaulį. XII a. daugelis gotikos architektų ir dailininkų liko nežinomi, bet per XIII a., ištobulėjus jų technikai, jie atsiskleidė ryškiau, todėl yra žinoma keleto architektų, dirbusių Reimseir Amjene, vardai. Būdingas šios klasės narys buvo Petras iš Montreuil, kurio svarbiausias darbas – Dievo Motinos katedros pietinis portalas; Petro antkapyje Šv. Germano bažnyčioje įrėžtas akademinis titulas: Mūrininkų magistras. Mokslininkai sprendė savo klausimus ir rezultatus surašinėjo į summae. Tokiu pat būdu gotikos arcitektai bei dailininkai savo meistriškumą tobulino ir įkūnijo bažnyčiose. Tad visai pagrįstai gotikinė katedra dažnai vadinta menine summa. Kaip teisės ir teologijos summa norėta apimti visą atitinkamo pažinimo visumą, taip skulptūroje ir languose Viduramžių dailininkai stengėsi sukurti krikščioniui būtino pažinimo įvaizdžius. Visi tikrojo tikėjimo ir gero elgesio niansai įgijo regimą pavidalą gausiuose ikonografiniuose cikluose, išreiškusiuose ne gryną profesionalaus teologo erudiciją, bet liaudžiai skirtų išsilavinimo pagrindų interpretaciją. Dailininkai ne visuomet dėstė gilius teologijos apmąstymus, daug dažniau – Biblijos ir šventųjų gyvenimų istorijas, šitaip padėdami teologams pasiekti žmones. BAIGIAMASIS ŽODIS Trumpu, bet skvarbiu žvilgsniu galima įžvelgti nesuvokiamą amžiaus temperamentą. Tam tikra prasme menas apčiuopia mūsų atvaizdą, mums patiems to nežinant. Kaip graikų skulptūra atspindi antikinės kultūros bruožus ir vystymąsi, taip gotikos akmuo ir stiklas teikia netiesioginį, bet skvarbų XIII a. vaizdą. Paskutinio teismo Kristaus figūroje ir Beau Dieu ramybėje slypi kai kas, kas atskleidžia savo jėgomis pasitikintį ir stabilumo apsaugotą amžių. Iškiliausioje Reimso skulptūroje šis pasitikėjimas virsta šypsena – tylaus pasitenkinimo šypsena puse lūpų. XIII a. buvo vienas iš retų šypsenos, kurią pateisina žmogaus pasiekimai, amžių. Jis dramatiškai kontrastuoja su deformuotu ateinančių amžių veidu, kai Kristus bus visiškai realistiškai vaizduojamas ant kryžiaus kenčiantis savo žmonijos agoniją ir nelaimes. Perėjimas nuo triumfuojančio Kristaus prie kenčiančio Jėzaus – tik vienas iš daugelio ateinančių vėlyvųjų Viduramžių tamsos ir nevilties ženklų.

Dailė  Referatai   (19,57 kB)

Tikslai 1.Sužinoti kuo daugiau apie virusą ŽIV. 2.Sužinoti kaip yra perduodamas ŽIV, keliantis virusas. 3.Sužinoti kokie ŽIV simptomai. 4. Sužinoti kokios dar infekcijos gali lydėti AIDS. Ivadas XX amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje pasirodžius ŽIV, plačioji visuomenė sužinojo apie imuninę sistemą daugiau negu ankstesnės kartos kada nors svajojo sužinoti. ŽIV - žmogaus imunodeficito virusas - tai virusų grupė, kuri perduodama apsikeičiant kūno skysčiais. ŽIV tiesiogiai nenužudo; jis nužudo suardydamas savo šeimininko imuninę sistemą ir tuo pačiu sudaro sąlygas ligas sukeliantiems mikrobams paplisti organizme. Nepažeistą imuninę sistemą turintys individai paprastai patys apsigina nuo grybelinių infekcijų, bakterijų ir netgi išsigimusių kūno ląstelių. Infekuoti ŽIV to padaryti negali, todėl jie pasiduoda žalingiems įsibrovėliams. Efektyvi imuninė sistema yra būtina visoms rūšims. Homeostazė būtų neįmanoma, jei neegzistuotų būdai atsilaikyti prieš galimą parazitų ir (arba) toksinų įsigalėjimą. Imunitetui priklauso visi įmanomi savigynos būdai, tarp jų ir limfinės sistemos teikiama parama. Žinduolių limfinei sistemai priklauso viena kryptimi limfagyslėmis tekanti limfa, limfmazgiai ir keletas kitų organų. Be apsauginės reikšmės, limfinei sistemai priklauso ir kelios kitos gyvybinės funkcijos. Ji užtikrina, kad į audinius pratekėję skysčiai būtų grąžinti atgal į kraujotaką. Ji taip pat plonosiose žarnose sugeria riebalus ir perneša juos į širdies ir kraujagyslių sistemą. Šio viruso perdavimo būdai aiškiai nustatyti. Jis perduodamas per kontaktą su užsikrėtusio žmogaus krauju; per kontaktą su tam tikrais skysčiais, kuriuos išskiria žmogaus lyties organai (sėkla ir makšties sekretu); per placentą vaisiui; per motinos kraują gimdymo metu; maitinant krūtimi. Kalbant apie lytinę elgseną, pavojingiausi yra analiniai santykiai., nes per tokį lytinį aktą lengva pažeisti tiesiosios žarnos gleivinę. Dėl tos pačios priežasties pavojinga ir heteroseksualinis aktas - lengva pažeisti makšties gleivinę. Per įplyšimą virusas gali patekti iš vieno žmogaus kraujo į kito žmogaus kraują. Be to, makštyje gali būti žaizdelių ar opų, sukeltų kitų lytiniu būdu plintančiu ligų, apie kurias moteris gali ir nežinoti. Visos šios žaizdelės, opos, įplyšimai duoda virusui galimybę pereiti iš vieno organizmo į kitą. Mažiausiai pavojingas, bet vis dėlto rizikingas yra oralinis seksas. Virusas gali prasiskverbti pro žaizdeles ar opas burnoje. Kalbant apie lytinius santykius, svarbu pažymėti, kad kai du žmonės lytiškai santykiauja, tai reiškia, kad jie santykiauja su visais ankstesniais vienas kito partneriais ir tų partnerių partneriais, turėtais per pastaruosius 10 – 12 metų! Kodėl? Todėl, kad kuris nors iš visų šių žmonių galėjo perduoti virusą kitam asmeniui, o šis dar gali būti nesusirgęs, vadinasi, ir nežinoti, kad yra užsikrėtęs. Ligos požymiai gali pasireikšti po 10 ar 12 metų, nors virusas visą laiką gyvena žmogaus organizme. Ir žmogus gali perduoti jį kam nors kitam. Bet koks kontaktas su ŽIV nešiotojo krauju kelia grėsmę užsikrėsti šiuo virusu. Tai gali atsitikti bendrai naudojantis adatomis ar kitais panašiais daiktais, per kontaktą su mėnesinių krauju ar sužeisto žmogaus krauju. Vis dar egzistuoja pavojus užsikrėsti ŽIV perpilant kraują (tam kuriam kraujas pilamas). Įsidėmėtina, kad žmogus užsikrečia ŽIV dėl savo poelgių, o ne dėl vienokių ar kitokių savo ypatybių. Tai reiškia, kad kiekvienas , kieno elgesys kelia pavojų susidurti su virusu, gali juo užsikrėsti. Nesvarbu, ar tas žmogus vyras ar moteris, senas ar jaunas, heteroseksualus ar homoseksualus. Žmogus negali užsikrėsti ŽIV per uodų ar kitų vabzdžių įgėlimus; per tualeto sėdynę; gerdamas vandenį iš fontanėlio; liesdamas infekuoto žmogaus ašaras ar prakaitą; kasdamas tą patį sumuštinį; gerdamas iš tos pačios stiklinės, iš kurios gėrė infekuotas asmuo, ar naudodamasis su juo tuo pačiu rankšluosčiu – nebent ant šių daiktų būtų šviežio kraujo. Įmanoma, bet mažai tikėtina užsikrėsti ŽIV bučiuojantis. Tam būtinas kontaktas su krauju. Kartais žmonės baiminasi, kad gali užsikrėsti sportuodami – jeigu palies kieno nors kraujo. Rašant šias eilutes tokių atvejų dar nebuvo dokumentiškai užfiksuota. Ore virusas greitai žūsta – kraujui uždžiūvus, jis jau būna nustojęs gyvuoti. Kraują galima nuvalyti 10% chlorkalkių tirpalu.

Biologija  Referatai   (33,79 kB)

Darbo tikslai: panagrinėti du ląstelių tipus, surasti jų panašumus ir skirtumus, pateikti konkrečių pavyzdžių, informaciją pateikti glaustai. Ląstelių skirstymas. Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys))2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)). Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei. Prokariotinės ląstelės sandara.•protoplazma (pusiau skaidri, klampi gyvoji ląstelės medžiaga; susideda iš karioplazmos ir citoplazmos su joje esančiais ląstelės organoidais). •plazmalema (plėvelė, dengianti ląstelės ir jos ataugų paviršių; ląstelės apvalkalas) ir jos dariniai: membranos įlinkiai, tilakoidai (smulkesni membranos įlinkiai), mezosomos (raukšlinė (klostinė) membranos struktūra), plazmidės (individualūs junginiai), branduolio ekvivalentas, citoplazma (pusiau skysta vidinė ląstelės terpė), matriksas (tarpląstelinė (tarpląstinė) medžiaga), ribosomos (baltymų gamybos vieta), mikrofilamentai (labai ilgos, siūliškos baltyminės struktūros), mikrovamzdeliai (tuščiaviduriai strypelio formos baltymai, kuriais juda kitų baltymų molekulės), žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai), paraplazminiai intarpai (granulės ir kt.), ląstelės sienelė

Biologija  Referatai   (107,09 kB)

Darbo tikslai •panagrinėti du ląstelių tipus •surasti jų panašumus ir skirtumus •pateikti konkrečių pavyzdžių •informaciją pateikti glaustai Ląstelių skirstymas Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys)) 2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)) Eukariotinės sudaro augalų, gyvūnų ir grybų organizmus. augalo ląstelė gyvūno ląstelė Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei. Prokariotinės ląstelės sandara •protoplazma (pusiau skaidri, klampi gyvoji ląstelės medžiaga; susideda iš karioplazmos ir citoplazmos su joje esančiais ląstelės organoidais) •plazmalema (plėvelė, dengianti ląstelės ir jos ataugų paviršių; ląstelės apvalkalas) ir jos dariniai: • membranos įlinkiai •tilakoidai (smulkesni membranos įlinkiai) •mezosomos (raukšlinė (klostinė) membranos struktūra) •plazmidės (individualūs junginiai) •branduolio ekvivalentas •citoplazma (pusiau skysta vidinė ląstelės terpė) •matriksas (tarpląstelinė (tarpląstinė) medžiaga) •ribosomos (baltymų gamybos vieta) •mikrofilamentai (labai ilgos, siūliškos baltyminės struktūros) •mikrovamzdeliai (tuščiaviduriai strypelio formos baltymai, kuriais juda kitų baltymų molekulės) •žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai) •paraplazminiai intarpai (granulės ir kt.) •ląstelės sienelė

Biologija  Referatai   (110,11 kB)

Tikslai: • daugiau sužinoti apie kūno dangą – odą; • išsiaiškinti žmogaus griaučių sandarą ir ją dengiančia raumenų sistemą; • sužinoti apie žmogaus organizme pulsuojančią kraujo sistemą; • išsiaiškinti kvėpavimo reikšmę organizmui; • daugiau sužinoti apie šalinimą ir šalinimo organus. I. Kūno danga 1.) Odos sandara ir funkcijos. Oda- pats didžiausias kūno organas ( jos paviršius yra 1,5- 2 m2 ). Oda atsinaujina iš vidaus ir nuolat keičiasi. Ją sudaro trys sluoksniai: epidermis, derma ir hipoderma. EPIDERMIS - tai danga, apsauganti tikrąją odą nuo kenksmingo aplinkos poveikio. Epidermyje nėra kraujagyslių, todėl jį maitina limfa, tekanti pro bazalinę membraną. RAGINIS SLUOKSNIS. Raginiame sluoksnyje ląstelės suplokštėjusios, negyvos. Sluoksnio storis apie 0,03 mm. BLIZGUSIS SLUOKSNIS. Labai plonas, jis yra tarsi siena tarp negyvų ir gyvų ląstelių. GRŪDĖTASIS SLUOKSNIS.Sudarytas ir iš gyvų, ir iš negyvų ląstelių. Šiame sluoksnyje vyksta ląstelių suragėjimo procesas. DYGLIUOTASIS SLUOKSNIS. Pats storiausias epidermio ląstelių sluoksnis. Sudarytas iš jaunų ląstelių. Per tarpląstelinius plyšius teka limfa, kuri ir atneša maisto medžiagų, o nusineša panaudotąsias. BAZALINIS SLUOKSNIS. Ląstelių sluoksnis, kur ląstelės energingai dalijasi. Bėgant metams, vykstant hormonų pokyčiams, patologiniams procesams, dalijimasis lėtėja. Tuomet sumažėja elastingumas ir atsiranda raukšlių. Šiame sluoksnyje yra melanino, kuris nulemia odos atspalvį. DERMA ( tikroji oda ). Ją sudaro tankiai persipynusios kolageninės ir elastinės skaidulos, kurios ir yra odos karkasas. Šiame sluoksnyje daug nervų galūnėlių ir didelis kapiliarų tinklas. Viršutinis dermos sluoksnis suformuoja reljefą (pirštų antspaudai). HIPODERMA. Poodinis ląstelynas, jungiamojo audinio sluoksnis. Įvairiose vietose nevienodo storio. Vokų, lūpų srityje, ant ausų jo nėra. Riebalinis sluoksnis atlieka šilumos reguliavimo funkcijas, yra maisto medžiagų sandėlys. Kaip tik čia susidaro celiulitas. ODOS FUNKCIJOS: 1. Apsauginė (nuo nepalankių veiksnių: mechaninių, cheminių, šiluminių, šviesos). 2. Kvėpavimo. 3. Oda atlieka kondicionieriaus vaidmenį (per parą oda išgarina 800g vandens garų). 4. Šalinimo 2.) Odos sužalojimai. Odos sužalojimai:  Įbrėžimai  Įpjovimai  Nubrozdinimai  Nuotrynos (tai pūslelės ar nedidelo odos sustorėjimai, susidarę dėl trynimo)  Nuospaudos (nedideli antodžio sustorėjimai ir suragėjimai.)

Biologija  Referatai   (612,89 kB)

Papraščiausią gyvą organizmą sudaro vienintelis struktūrinis vienetas - ląstelė. Sudėtingesnius organizmus - gyvūnus ir augalus - sudaro šimtai, net milijonai ląstelių; visi organizmai turi daug bendrų požymių, bet svarbiausias jų yra dauginimasis. Kiti požymiai yra judėjimas, reagavimas į aplinką, gebėjimas panaudoti sau aplinkos energijos šaltinius; tai priklauso nuo tam tikrų ląstelės molekulių - fermentų veiklos. Nors iš pažiūros gyvųnai ir augalai yra labai skirtingi, iš esmės jie skiriasi tik būdais, kuriais reiškiasi jų pagrindinė gyvybinė veikla. Gyvūnų judeėjimas akivaizdus, o augalų judėjimas reiškiasi tik jų ląstelių viduje. Gyvūnai turi sudėtingą nervų sistemą, kuri padeda orientuotis aplinkoje; augalai jautrūs šviesos ir sunkio poveikiui. Daugybės cheminių elementų sintezei augalai naudoja Saulės energiją; gyvūnų energijos šaltinis yra augalai, kuriais jie minta tiesiogiai arba medžiodami augalėdžius gyvūnus. Gyvybei palaikyti būtina pusiasvira tarp organizmo gebėjimo gamintis energiją ir visų energiją eikvojančių funkcijų - augimo, judėjimo ir ląstelės atgaminimo. Kiekviena augalo ar gyvūno fermentų sistema, gaminanti naujas molekules organizme, turi būti suderinta su molekules skaidančia ie energiją išskiriančia sistema. Organizmo medžiagų apykaita yra šių dviejų sistemų veiklos išdava. Nors formų ir sudėties įvairovė yra didelė, visi gyvi organizmai susideda iš tų pačių molekulių gaminimo blokų: baltymų, angliavandenių, nukleininių rūgščių ir riebalų. Nukleininės rūgštys saugo ir perduoda iš tėvų vaikams genetinę informaciją; baltymai yra svarbiausi organizmų struktūriniai elementai, be to, jie veikia ir kaip katalizatoriai (fermentai), spartinantys nesuskaičiuojamą daugybę cheminių reakcijų, būtinų gyvybei palaikyti; angliavandeniai ir riebalai yra energijos šaltiniai, be to, visų rūšių organizmų statybiniai blokai. Kokia buvo gyvybės pradžia ? Kad suprastume, kaip atsirado gyvybė, turime suvokti, kaip atsirado cheminiai elementai. Kosmose susidariusioje Žemėje iš pradžių gyvybės nebuvo. Nuodinga atmosfera ir nepaprastai aukšta temperatūra neleido organizmams gyvuoti. Net ir papraščiausioms gyvybės formoms įsitvirtinti besiformuojančioje Žemėje buvo būtinas vienas svarbiausias žingsnis - cheminių gyvybės elementų raida. Šis žingsnis ar greičiau nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe. Šioje terpėje jau buvo deguonies, anglies dioksido ir azoto. Angliavandeniai, baltymai, nukleininės rūgštys ir riebalai, matyt, susidarė pirmykštėje Žemėje įsivyravus palankioms cheminėms sąlygoms. Beveik tikra, kad šie junginiai negalėjo patekti į Žemę jau galutinai susidarę, kaip manė kai kurie Karalienės Viktorijos laikų mokslininkai; yra pakankamai įrodmų, kad pirmykštės Žemės atmosferoje buvo visos sudedamosios dalys, būtinos sudetingesnėms gyvų organizmų molekulės susidaryti. Mokslininkams pavyko laboratorijoje sudaryti sąlygas, kurios jų manymu, buvo pirmykštėje Žemėje. Pirmuosius svarbesnius bandymus 1953 metais Čikagos universitete atliko Stenlis Mileris (Miller; gimė 1930) ir Haroldas Jurėjus (Urey; gimė 1893). Savaitę jie ledo elektros išlydžius per “pirmykštę atmosferą”. Ištyrę gautą “sriubą”, atrdo gyvybės molekulių: keturias aminorūgštis, kurių visada yra baltymuose, keletą riebiųjų rūgščių ir dar vieną biologiškai svarbią molekulę - karbamidą. Vėliau ir visų kitų su gyvybe susijusių molekulių buvo rasta panašiuose mišiniuose, gaunamuose imituojant pirmykštes mūsų planetos sąlygas. Cheminę sintezę besiformuojančioje Žemėje lėmė natūralus energijos šaltinis - Saulės ultravioletinia spinduliavimas ir šiluma, žaibai, Pav. 1. veikiančių vulkanų karštis, radio-aktyvumas, didžiulis slėgis ir šiluma, išsiskyrusi milžiniškiems meteoritams sudužus į Žemės paviršių. Pav. 1: JAV mokslininkai Mileris ir Jurėjus imitavo pirmykštes Žemės sąlygas. Jie sumaišė vandenilio, amoniako ir metano dujas (1). Po to jas sumaišė su vandens garais (2) ir leido jas per elektros išlydį (3); susidaręs skystys (4) buvo kondensuojamas ir gražinamas į apatinę kolbą. Šiame skystyje rastos keturios amino rūgštys . dalyvaujančios visų baltymų sintezėje, keletas riebalų ir kitos gyvybės molekulės. Pirmykštė “sriuba” Daugelį milijonų metų pamažu gaminosi gyvybiškai svarbios medžiagos - riebalai, angliavandeniai, nukleininės rūgštys ir amino rūgštys. Šios medžiagos ir sudarė “pirmykštę sriubą”. Kad gyvybė galėtų atsirasti, jos dar turėjo turėjo tarp savęs susijungti. Gyvybės cheminės evoliucijos svarbiausias momentas buvo nukleininių rūgščių susidarymas, kadangi kaip tik šios molekulės geba dvigubėti. Šis gebėjimas lemiamas, be jo nebūtų gyvybės. Pav. 2: Pirmieji sudetingesni vienaląsčiai organizmai tikriausiai susidarė susijungus paprastesnėms struktūroms. Baltyminiam sferoidui atsitiktinai prarijus nukleino rūgščių ir fermenų (baltymų), galėjo susidaryti normalios ląstelės užuomazga. Tokioje paprastoje ląstelės užuomazgoje, matyt, galėjo vykti svarbiausios cheminės reakcijos, panašios į vykstančias gyvose ląstelėse. Didelį poslinkį turbūt sukėlė tai, kad šios pirminės ląstelės (2) gebėjo praryti kitas smulkesnes ląsteles ar jų užuomazgas, panašias į pirmykštes bakterijas (1) ar dumblius (3). Kai kurių mokslininkų nuomone, dešrelių pavidalo ląstelės struktūros - mitochondrijos (5), kurios dalyvauja daugelyje energiją atpalaiduojančių reakcijų, yra prarytų pirmykščių bakterijų palikuonės. Analogiškai augalų ląstelių žalieji chloroplastai (4) galėjo kadaise gyvuoti kaip dumbliai. Religinis požiūris : Pasaulio sutvėrimas. Visi mes žinome, kad asavaime niekas nesusikuria. Mus supantis pasaulis, sklidinas harmonijos ir grožio, byloja apie didį ir išminingą Kūrėją. <…> “Dievas tarė : “ Tegulžemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rušį ! ” Ir taipįvyko. Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą ir medžius, nešančius vaisių pagal jų rušį, kuriuose yra jų sėkla. Dievas matė, kad tai buvogera. Tai buvovakaras ir rytas - trečioji diena.” <…> “Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus erdvėje dienas nuo nakties atskirti, ir tebūnie jos ženklais pažymėti laikas, dienos ir metai. Jos težiba dangaus erdvėje ir apšviečia žemę !” Ir taip įvyko. Dievas padarė du didelius šviesulius: diddesnįjį - dienai ir mažesnįjį nakčiai valdyti ir žvaigždes. Dievas joms paskyrė vieta dangaus erdvėje, kad šviestų žemei, valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Dievas matė, kad tai buvo gera. Tai buvo vakaras ir rytas - ketvirtoji diena. Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais, ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!” Taip Dievas ir sutvėrė milžiniškus jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie gyveno vandenyse, ir visus paukščius. Ir Dievas pamtė, kad tai buvo gera. Dievas juos palkaimino: “Veiskitės, dauginkitės ir pripildykite vandenys jūrose, o paukščiai žemę”. Tai buvo vakaras ir rytas - penktoji diena Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų veislę: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris!” Ir taip įvyko. “ Dviejų požiūrių apibendrinimas Kaip atsirado gyvybė mokslininkai įrodė teoriškai ir eksperimentiškai. Deja, krikščionybės teigimas gyvybės atsiradimas yra tik spelionė. Bet ši spelione yra pagrįsta žmonių įsitikinimu ir tikėjimu Dievu. Jį labai sunku paneigti ar patvirtinti. Žinoma, teigimas, kad gyvybė atsirado iš Dievo malonės, labai prieštarauja mokslui. Tačiau, mokslininkai taip pat negali pasigirti, kad jų teigiama gyvybės atsiradimo hipotezė yra šimtaprocentinė, nes ji išdalies yra tokia pati paslaptinga, kaip ir Bažnyčios skelbiamas gyvybės atsiradimas. Mokslas negali tikslai atsakyti, kaip susidarė gyvybinės ląstelės, teigiama, kad tai buvo atsitiktinumas: “nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe”. Tuo tarpu Bažnyčia šį “atsitiktinumą” paaiškina labai lengvai - tokia buvo Dievo valia. Čia ir susiduria mokslas ir religija. Tampa labai paprasta paaiškinti “tikrąjį gyvybės atsiradimą” - kartą Dievas nusprendė, kad laikas sukurti gyvybę ir jis suveda visus pagrindinius gyvybės cheminius elementus į vieną krūvą, kaip teigiama Bažnyčios - įvyko stebuklas, o toliau viskas vystėsi kaip ir teigia mokslininkai.Tačiau nejaugi viskas taip lengvai paaiškinama? Vis dėlto, priimta laikytis kokios nors vienos nuomonės, o tuo tarpu mokslo ir religijos skelbiamos nuomonės yra visiškai priešingos, ir viena kitai prieštarauja. Bet yra ir vienas panašumas - nei religija, nei mokslas nesugeba paaiškinti iki galo savo teiginių apie religijos atsiradimą.

Biologija  Referatai   (176,61 kB)

Įvadas Rašau šį referatą norėdama, kad mono bendraamžiai daugiau sužinotų apie anoreksiją, jos gydimo būdus, nes tai tampa vis didesnė problema tarp paauglių. Referato tikslai: • Paaiškinti bendraamžiams kas yra anoreksija; • Paaiškinti ligos priežastis; • Supažindinti su anoreksijos gydimo būdais. Anoreksija (tiksliau, nervinė anoreksija) – tai mūsų civilizacijos liga, kasmet nusinešanti vis daugiau gyvybių visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Liga kyla dėl noro suliesėti, neadekvataus savęs vertinimo, kai žmogus mano esąs per storas. Sergantieji šia liga visiškai iškreiptai vertina savo išvaizdą (liesa, kaip skeletas mergina mano esanti stora), būdingi hormoniniai sutrikimai. Nervinę anoreksiją nulemia asmenybės vystymąsis, o šį įtakoja aplinka, santykiai su tėvais, giminaičiais. Yra teorija, kad paauglys, atsisakydamas maisto, stengiasi save kontroliuoti, bet daug dažniau jis siekia kontroliuoti artimiausius žmones, taip teigdamas: "Aš esu". Šis sutrikimas dažnai pasireiškia, po pirmojo lytinio akto ar pirmųjų mėnesinių. Anoreksikai nepripažįsta to, kad jie serga šia liga, todėl aplinkiniams gali būti sunku suprasti, kad jų tarpe yra anoreksija sergantis žmogus. Kai kuriems anoreksija sergantiems žmonėms atsiranda haliucinacijos, kurios pradeda stelbti realų pasaulį. Pirmieji ligos požymiai atrodo nepavojingi, tačiau ir į juos reikia atkreipti dėmesį: • žmogus vartoja labai daug daržovių, • pernelyg rūpinasi savo išvaizda , • vadovaujasi įvairiomis nesąmoningomis svorio formulėmis. Vėliau bando suliesėti bet kokia kaina – kamuoja save dietomis, geria actą, daro „iškrovos“ dienas (visiškai nieko nevalgo). Iš pradžių būna viena „iškrovos“ diena, po to dvi ar trys... vėliau prasideda „iškrovos“ savaitės ar net mėnesiai. Verta sunerimti, kai mergaitė: • liguistai ima bijoti sustorėti; • staiga netenka svorio; • jai sutrinka mėnesinių ciklas, lytinis brendimas; • pavalgiusi, kad nepriaugtų svorio, dirbtinai sukelia vėmimą; • piknaudžiauja vidurių laisvinamaisiais preparatais. Statistika Anoreksija yra gana dažna liga. Dažniausiai serga moterys (1-2 proc.), daug rečiau vyrai (0,1 proc.). Dažniausiai suserga 12-18 metų merginos, tačiau serga ir vyresnės moterys, taip pat vaikai, kurie prisižiūri filmų, juos paveikia kiti vaikai ar suaugusieji. Ypač jautrūs yra žmonės, kurių profesija susijusi su grakščiu kūnu (šokėjai, modeliai, atletai ir kt.) - 5-18 proc. Ligų baigiasi mirtimi. Jei nesigydoma, anoreksija tampa chroniška liga maždaug 40 proc. ligonių. 20-30 proc. pasveiksta savaime, t.y. svoris normalizuojasi, tačiau psichiniai ir socialiniai sutrikimai išlieka. Nuo septinto dešimtmečio ši liga diagnozuojama dažniau. Negalima vienareikšmiškai atsakyti kokios yra priežastys.

Biologija  Analizės   (10,49 kB)

1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (15,35 kB)

1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin

Ekonomika  Kursiniai darbai   (55,39 kB)

Ilgametė JAV stambių įmonių ūkinė veikla parodė, kad didinant gamybos mastus, didinant pačias įmones dažnai nepavykdavo pasiekti laukto efekto. Visa eilė atvejų rodo priešingą rezultatą, t.y., kad ji: • tampa sunkiai valdoma ar nebevaldoma; • inertiška; • biurokratiška organizacija; • atsilieka nuo rinkos ir mokslinio techninio progreso; • veda prie ryškaus darbo našumo augimo sumažėjimo ir kitų ekonominių nuostolių. Spartūs technologiniai pokyčiai žymiai sutrumpino produkcijos gyvavimo ciklą ir daugelis stambių įmonių paseno žymiai aukščiau numatytų terminų. Nepalankioje situacijoje atsidūrė stambios tradicinių pramonės šakų įmonės, visa eilė šiuolaikinių gamybų, tame tarpe ir buitinė elektronika. Kai kurie stambių įmonių vadovai teigia, kad šiuo metu netikslinga statyti stambias įmones, nes jos gali pasenti net nebaigus jų statybos. Jie jau 1980m. siūlė uždaryti stambias įmones su surinkimo linijomis, teikdami pirmenybę nedideliems automatizuotiems gamybiniams pajėgumams, kurie gali būti geriau valdomi. Žinoma tai nereiškia, kad nedideles įmones tikslinga kurti visose pramonės šakose.Tačiau visumoje galima išvadą, kad nuolatos yra ieškoma optimalių gamybinių ir valdymo struktūrų atskirų korporacijų viduje, kas atveda prie organizacinių formų įvairovės, grindžiant ir derinant stambią, vidutinę ir smulkią gamybą, didesnį vaidmenį suteikiant mažesnio dydžio įmonėms. 1.2 Didelės ir mažos įmonės hibrido organizavimas Kiekviena iš organizacinių valdymo formų (tiek funkcinė, tiek divizinė, tiek ir matricinė) pasižymi tam tikrais privalumais ir turi tam tikrų trūkumų. Funkcinė organizacinė struktūra efektyvi ir tinkama firmoms, kurios gamina pastovaus ir plataus vartojimo asortimento prekes. Tačiau ji nelabai skatina kūrybą ir naujoves, nelabai greitai prisitaiko prie aplinkos pokyčių, nelinkusi pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Divizinė organizacinė struktūra (pagal skyrius) gali gerai įgyvendinti pagrindinius verslo tikslus ir yra žymiai adaptyvesni už funkcinę. Tačiau laikui bėgant skyriai tampa labai dideli, o dideli skyriai visada kenčia nuo perdaug išaugusių struktūrų. Be to, panašios organizacijos dažnai patenka į centralizuotų ir decentralizuotų operacijų tinklą. Matricinė organizacinė struktūra atsirado kaip atsakas į įvairiapusius reikalavimus, kaip reakcija į perdaug sudėtingas struktūras su daugeliu autonominių skyrių.Tačiau iš kitos pusės, matricinė struktūra dažnai praranda polinkį įsisavinti tai kas naujo ir dažnai labai greitai. Jai esant ypač sunku įgyvendinti centrinės valdžios sprendimus visoje korporacijoje. Be to, ji nuolatos išsigimsta į anarchiją ir tampa biurokratine ir nekūrybinga. Ilgalaikė organizacijos vystymosi kryptis, esant matricinei struktūrai paprastai lieka neapibrėžta. Įvertindami šių organizacinių struktūrų trūkumus, 1980m. žinomi amerikiečių ekonomistai T. Pitersas ir R. Uotermenas pasiūlė hibridinę alternatyvą šioms trims struktūrų formoms, kuri pagal jų nuomonę, turi tenkinti šiuos tris pagrindinius reikalavimus: • efektyvumo reikalavimas verslo politikos pagrindų atžvilgiu; • nuolatinio reguliaraus atsinaujinimo reikalavimas; • profilaktiškumo reikalavimas, kuris užtikrina bent minimalų korporacijos jautrumą pagrindinėms grėsmėms. Organizacijos forma turi būti grindžiama trimis “stulpais” (pagrindais), kurių kiekvienas tenkina vieną iš trijų aukščiau paminėtų reikalavimų. Tam, kad tinkamai reaguoti į efektyvumo reikalavimą, yra “atsparumo stulpas”. 1.pav. parodyta, kad “atsparumo stulpas” grindžiamas kuo paprastesne organizacine forma, siekiant ilgalaikių tikslų. Paprastai organizacinei formai autoriai priskiria specializuotą skyrių konkrečiam produktui. Jų nuomone, organizacinė struktūra pagal “skyrius”, išlieka artimiausioje ateityje geriausia forma. Šie autoriai, palaikydami divizę organizacinę struktūrą aiškina, kad ką bekalbėtų kompanijų vadovai – apie produkto ir aptarnavimo (paslaugų) patrauklumą apie kokybę, apie darbo našumą ir aktyvų personalo įtraukimą – be abejonės, visa tai veda prie jų dėmesio sutelkimo į produktus ar rinkas. Toks požiūris yra paprastesnis, aiškesnis, betarpiškesnis. Antroji “atsparumo stulpo” charakteristika yra vidinė vertybių sistema, kuria tarpusavyje susieti yra korporacijos darbuotojai, kad įgyvendintų organizacijos tikslus. Pirmiausiai išskiriami pagrindiniai tikslai, po to jie detalizuojami į siauresnius, pastarieji dar gali būti smulkinami. Gali būti sudaromas tikslų “medis”, kuris parodo suformuluotų tikslų vienovę. “Perimamumo stulpo” pagrindu yra principas “nedidelis, mažas-puiku”. Esant tokiam požiūriui, mažas traktuojamas kaip būtina adaptyvumo išsaugojimo sąlyga. Dėl to kartais tenka paaukoti ir dalį ekonominio efektyvumo. Tai reiškia, jei išaugo padalinio apimtis, jį reikia skaidyti į naujus.Kitomis šio stulpo charakteristikomis yra tai, kad yra sudaryta ekonominių rodiklių sistema, kuri vertina atskirų padalinių ir korporacijos veiklą visumoje, ir kaip efektyviai panaudojamos korporacijos valdymo aparato atskiros grandys. Kai organizavimo forma paprasta ir nepriklauso nuo gremėzdiškų integruotų sistemų, tai galima išgyventi, panaudojant paprastesnes sistemas ir mažesnį valdymo aparatą. Gremėzdiškas centralizuotas aparatas visumoje naudingas, esant platiems koordinaciniams manevrams. Šiuo atveju, padalinys, skyrius gali prisiimti visas būtinas štabo funkcijas, pavyzdžiui, tiekimas, transportas, kadrų ir finansų valdymas. Trečias stulpas “senų įpročių laužymas” – apima pasiruošimą nuolatinei reorganizacijai, o taip pat reorganizacijai, grindžiamai konkrečių problemų sprendimui atitinkamu laiku. Praktiniu nuolatinės reorganizacijos pavyzdžiu galėtų būti “General Motors” projektinis centras, kuris siekė sumažinti automobilio gabaritus. Čia nuolatinė reorganizacija suprantama : • pasiruošimas nuolat kurti naujus padalinius, skyrius, kai senieji pasidaro per dideli ir per daug biurokratiniai; • pasiruošimas perskirstyti produktų gamybą ar jų asortimentą tarp padalinių (skyrių), tam kad pasinaudoti konkrečiais talentais valdymo srityje arba rinkos pertvarkyme; • sugebėjimas pritraukti talentus ir apjungti juos į projektines grupes, kurios sukuriamos pagrindinėm organizacinėm problemom spręsti, ar pagrindinei organizacinei funkcijai vykdyti, visada su ta sąlyga, kad toks skyrimas ( subūrimas) yra laikinas; • bendras pasiruošimas, esant reikalui reorganizuoti ir pertvarkyti gamybines ląsteles (tuo pat metu išsaugant nepriekaištingą organizacinę forma). Nuolatinė reorganizacija – tai būdas nugalėti laikinus besikeičiančius sunkumus, nesukuriant gremėzdiškų pastovių integruotų komisijų, kurios teoriškai (bet ne visada praktiškai) reguliuoja bet kurias problemas, pačiais įvairiausiais aspektais. Pateikti trys “stulpai” yra dalis atsakymų į teorinius klausimus, ieškant kelio į organizacinių struktūrų tobulinimą. Praktikoje, šios rekomendacijos pasireiškė 1990m. Ekspertų vertinimu, stambios ateities įmonės susidarys iš dešimties , o gal net ir šimto savarankiškai veikiančių padalinių, skyrių, kurių kiekvienas turės didelį autonomiškumo laipsnį, o veikla bus griežtai nukreipta į tam tikros rūšies produkto rinką, ar į tam tikrą vartotoją. Kai kas tokią organizaciją vadina didelės ir mažos įmonės hibridu. Toks hibridas suderina stambios (didelės) firmos privalumus - priėjimas prie stambaus kapitalo, galimybę didelėms investicijoms į fundamentalius tyrimus , galimybę pritraukti talentingus vadovus, mokslininkus ir inžinierius – su pagrindiniais mažo verslo privalumais – lankstumas, operacijų greitis ir griežtas veiklos kryptingumas. Tokios rūšies reorganizacija vyksta daugelyje stambių radioelektronikos firmų, pvz., “IMB”, “Simens”, “Mikrosoft”, o taip pat stambioje medicinos įrenginių firmoje “Johnson & Johnson”. Taip ši firma, užimanti 34 vietą tarp JAV stambiausių firmų (iš 500) ir apyvartoje turinti 12,4 milijardų dolerių buvo pertvarkyta į firmų tinklą. Į jį įeina 166 mažos nepriklausomos firmos, kurių kiekvienos apyvarta sudaro nuo 100 tūkstančių iki 1 milijono dolerių. Firmos centrinio valdymo aparatą sudaro tik 1,5% (nuo 82’700 dirbančiųjų ) šioje firmoje. Reorganizavimo idėja tame, kad dirbama ir vadovaujama kaip mažoje ar vidutinėje kompanijoje, tačiau firmą išlieka didelė. Statistika patvirtina, kad stambesnės firmos (iki tam tikros ribos), kaip taisyklė yra labiau pelningos (1.1 lentelė). Dar vienas aiškus kaip darbdavio didelių firmų privalumas yra jos stabilumas. Smulkus verslas, nors ir sukuria daug naujų darbo vietų, tačiau dažnai trumpam laikotarpiui. Be to, darbo užmokestis už tą patį darbą didelėse įmonėse vidutiniškai 85% didesnis nei mažose firmose. Visa tai, kalba apie stambių firmų privalumą, tačiau pasikeitimai pasaulio ekonomikoje reikalauja stambių firmų strategijos keitimo, tam, kad išlaikyti savo konkurencingumą. Konkurencijos padidėjimas didina lankstumo, reakcijos greičio svarbą. Tuo tarpu ekonomija, gaunama dėl gamybos, veiklos mastų (ankščiau buvusi pagrindiniu stambių įmonių privalumu) nebetenka tokios reikšmės. Tai paaiškinama tuo, kad gamyba pereina į lanksčias gamybines linijas, kuriose produkcija gaminama žymiai mažesnėmis partijomis, su visomis galimomis modifikacijomis. Didžiulės firmos – konglomeratai, besiverčiantys pačiu įvairiausiu verslu, taip pat dažnai nueina praeitin. Jų valdymo kaštai ir valdymo sudėtingumas dažnai viršija jų privalumus. Diversifikuotų firmų – konglomeratų pelnas vidutiniškai 30 mažesnis, nei firmose su siauresne, vieno tipo rūšies veikla. Firmos tampa mažiau diversifikuotos. Pvz., per 5 metus JAV stambių firmų skaičius su aukštu diversifikacijos laipsniu (veikiančių daugiau kaip 20 pramonės šakų) sumažėjo 37%, kai tuo tarpu firmų skaičius, dirbantis vienoje šakoje išaugo 54%. Be to, tęsiasi decentralizacijos procesas, atskiriant dukterines firmas nuo motininės korporacijos . Būtina pažymėti tris stambių firmų bendrus požymius ateityje: • minimali vertikali integracija; • didelis dėmesys pagrindinei veiklos produkcijai; • didelis dėmesys pagrindiniam vartotojui. Svarbu teisingai įvertinti vertikalios integracijos optimalų lygį. Firmai būtina susikoncentruoti į tokią veiklą, kuri yra pripažinta pagrindine.Visą kitą gali būti padaryta pigiau ir greičiau gretutinėmis firmomis, arba atitinkami padaliniai turi atsiskirti į savarankiškas firmas. Taip pat, amerikiečių ekspertų nuomone svarbu – neišdraskyti centrinio valdymo aparato. Centrinio aparato personalo skaičių turi apspręsti tokios jo vykdomos dvi pagrindinės funkcijos kaip: • firmos kapitalo paskirstymas, • talentingų darbuotojų pritraukimas. Šiuo metu, šiais principais vadovaujasi tokios firmos kaip “Siemens”, “Microsoft”, “Johnson and Johnson” ir kai kurios kitos. Paskirstydama kapitalą firma-štabas turėtų veikti pagal japonų bankų vaidmenį kairietsu sudėtyje, kur jie didžiąja dalimi yra pramoninių kompanijų bendrasavininkiais ir konkrečiai atstovauja jų veiklos finansinę pusę. Vienas iš stambių firmų privalumų yra jų galimybė labiau rizikuoti, staiga padidindama kapitalo įdėjimus į kurią tai savo mažą įmonę. Be teisingo kapitalo paskirstymo centriniam stambios firmos valdymo aparatui svarbu ir tinkamai parinkti skyrių, padalinių vadovus. Stambi firma gali pakviesti talentingus žmones iš viso pasaulio, o jei firmoje dirbs talentingi vadovai, tai jie pritrauks ir kitus talentus. Ir galų gale pats sunkiausias centralizuoto valdymo uždavinys - netrukdyti nepriklausomiems firmos padaliniams, skyriams veikti tikrai savarankiškai. 1.3 Įvairūs firmų susitarimai, siekiant jas didinti (apjungti) Lygiagrečiai su firmų vidaus skaidymu į atskirus savarankiškus padalinius, skyrius daugelis stambių kompanijų aktyviai veikia sudarydamos taip vadinamas stambinimo sutartis. Pvz., nuo 1988 m. iki 1990m. Vakarų Europoje buvo užregistruota 306 sutartys, kuriose dalyvavo 350 firmų (įmonės pirkimas, bendrų įmonių sukūrimas ir kt.), siekiant didinti pramonės kompanijas . Pirmą vietą čia užėmė Anglija, kuriai teko beveik 1/3 šių susitarimų pirkimų. Be to, beveik 2/3 susitarimų sudarė Vakarų Europos firmų pirkimai. Prieš baigiant sukurti vieningą Vakarų Europos rinką, vietinės firmos aktyviai investuoja lėšas už kontinento ribų: jos pirko 63 firmas t.y. tame tarpe 60 JAV, kai tuo tarpu Amerikos firmos už tą patį laikotarpį (1988-1990m.) Europoje pirko tik 8 įmones. Amerikos ir Japonijos pramoninkai per tą patį laikotarpį skyrė pagrinde lėšas čia jau esantiems gamybiniams pajėgumams plėsti. Be šių firmų atviro stambinimo būdų, daug stambių korporacijų pradėjo plačiau taikyti paslėptas koncentravimo formas, pajungdamos sau formaliai savarankiškas smulkias ir vidutines firmas, kurių skaičius gan didelis ir nuolat auga. Iš tokių firmų pirmiausiai išsiskiria taip vadinama kontraktų sistema, kuri pasireiškia kaip ilgalaikiai santykiai tiekimo srityje tarp stambios (vadovaujančios) kompanijos ir daugelio mažų siaurai specializuotų firmų, gaminančių gaminius palyginant nedidelėmis partijomis. Kontraktinė (sutarčių), subkontraktinė (subsutarčių) darbo sistema išvystyta pramonės šakose, kur dominuoja masiniai surinkimo gamybiniai procesai ir ypač būdinga firmoms, kurios gamina tiek konstruktoriniu, tiek ir technologiniu aspektu sudėtingą produkciją. Savotiška netiesioginio korporacijų stambinimo forma yra taip vadinama “frančizės”sistema, kada stambi korporacija sudaro sutartį apie išskirtinę teisę, realizuoti produkciją ar paslaugas jos vardu nedidelėms kompanijoms (veikiančioms ar naujai įkurtoms). Šis ūkininkavimo metodas paplito 1980-1985m. Šia forma net 1800 stambių Amerikos korporacijų tiekė savo prekes. Be to, jas tuo metu aptarnavo 481 tūkst. smulkių įmonių. Tai reiškia, kad vidutiniškai viena stambi korporacija savo veikloje bendradarbiauja su daugiau kaip 206 smulkių firmų. 1.4 Veiklos internacionalizavimas ir naudojamos organizavimo formos Daugianacionalinėmis korporacijomis, kaip taisyklė suprantama kompanijos, turinčios padalinius (ne tik tiekimo) keliose užsienio šalyse. Pelno dalis, gauta užsienio padalinių sąskaita, palyginti gan didelė ir jos finansinė padėtis daugelį atvejų priklauso nuo užsienio įmonių veiklos. Skiriamos trys pagrindinės užsienyje turinčios padalinius korporacijos formos: tarptautiniai padaliniai, globali organizacinė struktūra, matricinė struktūra. 1. Tarptautiniai padaliniai, poskyriai. Kaip taisyklė, tokie padaliniai sukuriami pirmame užsienio padalinių kūrimo etape, kai kuriamos jų bendros struktūros. Užsienio filialų direktoriai atsiskaito prieš generalinį padalinio direktorių, o jis savo ruožtu prieš firmos direktorių. Šio skyriaus viduje, poskyriai gali būti sukurti tiek regiono, tiek produkto, gaminio, daikto principu. Finansavimo ir kontrolės klausymai turi būti sprendžiami skyriaus lygyje, o už gamybą ir marketingą turi atsakyti patys filialai. 2. Globali organizacinė struktūra. Tai antras užsienio firmų integracijos etapas į vieningą firmų struktūrą. Globali struktūra gali būti sukurta pagal daiktą, produktą, regioną, ar mišrų principą. Esant daiktiniam principui, kuriant skyrius (1.2 pav.) ryšių ir kontrolės sistema prasiskverbia nuo apačios iki viršaus pagal hierarchiją. Atskirų produktų padalinių koordinavimas vykdomas centrinės korporacijos valdymo organų, tuo pat metu, kai kurių šalių regiono viduje, galimi neformalūs padalinių tarpusavio santykiai. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms diversifikuotoms daugianacionalinėms korporacijoms, su išvystytais firmų tarpusavio ryšiais, tiekimais, o taip pat daugianacionalinėmis korporacijomis, išleidžiančiomis mokslui imlią ir aukštos technologijos produkciją. Esant regioniniam sudarymo principui (1.3 pav.) regionų vadovai tampa aukštesnio lygio valdininkais, nes atsako prieš centrinę korporacijos valdžią. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms daugianacionalinės korporacijoms, kurios gamina ribotą produkcijos nomenklatūrą, o ne vieno pavadinimo gaminį. Jos turi nedidelę firmos vidaus tiekinių apimtį. Kaip taisyklė, tokių korporacijų išleidžiama produkcija yra skirta specialiai vietinei rinkai. Ryšium su tuo, ypatingą reikšmę įgyja (regioniniai) gamybos marketingo ir aptarnavimo (įsigijus prekę) valdymo organai. Taikant mišrų padalinių sudarymo principą (1.4 pav.) organizacijos globali struktūra apima abu aukščiau paminėtų struktūrų elementus: vienai produkcijos rūšiai – produkto principas, kitoms – regioninės. 1.4 pav. Mišri divizinė valdymo struktūra. 3. Matricinė struktūra. Ši organizacinė struktūra numato tuo pat metu panaudoti korporacijos valdyme abu principus (produkto ir regioninį). Tokiu būdu, kiekvienas vadovas tampa atsakingas prieš aukštesnio lygio vadovą dviem kryptimis – pagal produkto rūšį ir pagal tą šalį (regioną), kuriame yra ta firma (padalinys). Dėka matricinės struktūros universalumo, ji gali būti naudojama daugianacionalinėse korporacijoje, kurios yra bet kurio specializavimosi lygio. Priklausomai nuo organizacinės struktūros, keičiasi planavimo stilius ir forma, siekiant integruoti įvairių padalinių veiklą į vieningą korporacijos veiklą.Taip, korporacijose su globalia regionine struktūra ilgalaikis planavimas pasižymi dideliu decentralizavimo laipsniu, nacionaline (vietine) orientacija, prognozuojant ekonominius rodiklius. Tai atliekama kaip taisyklė, pradedant nuo apačios (žemutinių padalinių) į viršų (aukštesnio lygio padalinius). Padalinių vadovų paruošti planai perduodami į aukštesnį valdymo lygį, kad būtų pataisomi, patikslinami, atsižvelgiant į strateginius korporacijos siekius ir patvirtinami. Kai kada atskiri planai gali būti ir neapjungiami. Planavimas korporacijose su globalia daiktine struktūra, skiriasi savo centralizavimo lygiu, taip pat: planai, paruošti centriniam valdymo organe, perduodami daiktų padaliniams, kur išplatinami nuo aukščiausio valdymo lygio iki žemiausio su konkrečiomis užduotimis jiems (bet kurio lygio padaliniui). Žemutinės grandys dalyvauja pradiniame planavimo etape, kai renkama informacija apie kiekvieno padalinio galimybes. Matricinė ir mažesniu laipsniu, mišri organizacinė struktūra, charakterizuojama intensyviais tarpusavio veiksmais tarp valdymo grandžių tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Tai padeda tiek pasikeisti informacija, tiek ir koordinuoti visų padalinių veiklą. Galima teigti, kad planavimo procesas tokiose korporacijose vyksta abiem kryptim – tiek iš apačios į viršų, tiek iš viršaus į apačią. Planavimo procese dalyvauja tiek regioninės valdymo struktūros, tiek daiktinės, gaminio valdymo struktūros, o planų paruošimas (o paskui jų integracija) vyksta juos aptariant ir suderinant poskyrių (padalinių, skyrių) vadovų grupėse. Daugianacionalinės korporacijos pavyzdžiu, vykdančios aktyvią savo veiklos internacionalizaciją išlieka japonų “NEC” firma, gaminanti puslaidininkinius prietaisus, sistemas ir ryšio priemones ir elektroninę skaičiavimo technika: • 1970-1980 m. “NEC” internacionalizuoja gamybą pagrinde statydama ir įsigydama gaminių surinkimo įmones užsienyje. Kompanija ženkliai aplenkė kitus Japonijos radioelektronikos koncernus, plečiant gamybą ir organizuojant tiriamųjų darbų centrus arti vietinių rinkų ar jose. Ji dar 1978m. JAV įsigijo puslaidininkinių prietaisų ir integralinių schemų gamybos gamyklą, ir tokiu būdu tapo pirmuoju japonišku šių gaminių gamintoju JAV. (Ankščiau “NEC” kompanija organizavo analogišką gamybą Malaizijoje); • Dabartiniu metu užsienyje lygiagrečiai su pramonės įmonėmis, kompanija turi 18 centrų, kurie vykdo tyrimus puslaidininkinėje elektronikoje. 1988m. JAV įkūrė savo mokslinį-tyrimo institutą, kuris vertinamas kaip svarbus mokslinių-tiriamų ir bandymo konstruktorinių darbų internacionalizavimo veiksnys; • 1990m. užsienyje (25 šalyse), kompanija turėjo daugiau kaip 70 dukterinių įmonių ir 25 atstovybines. Kompanijos bendroje pardavimų apimtyje, užsienio filialų dalis sudarė 26%. Užsienio firmoms teko 39% visos kompanijos metinės gamybos apimties ir jis nuolat auga; • Detalių, mazgų ir medžiagų tiekimas firmos viduje iš vienų užsienio filialų kitiems, reguliuojamas pirkimų strateginio planavimo skyriaus pagalba. • Tobulindama valdymą kompanija organizuoja padalinių vadovams seminarus, vadovų ruošimą filialams, padaliniams kitose šalyse(daug dėmesio skiriant kompanijos valdymo strategijai, kai yra decentralizuota gamyba ir pramonės įmonės yra užsienio šalyse); • Svarbiu veiksniu, išlaikant “NEC” kaip vieningą organizaciją yra informacijos pasikeitimo galimybė (tiek technologijos, tiek ekonomikos ir administravimo srityse) tarp štabo, esančio Tokijuje ir jo filialų užsienio šalyse. Kompanija turi vidaus ryšio tinklą, kuris aptarnauja 71 kontorą Japonijoje ir 29 filialus užsienyje. Štabas pastoviai organizuoja telekonferencijas su savo filialais. 1.5 Transnacionalinių korporacijų formavimas Šiuolaikinės transnacionalinės korporacijos (TNK) žymiai skiriasi nuo daugianacionalinių firmų, kurios pasirodė 1960m. Daugianacionalinės kompanijos, ieškodamos pigios darbo jėgos, už savo šalies ribų atidarinėjo gamybines (pagrinde surinkimo) įmones, o mokslinius tyrimo, bandymo, konstruktorinius darbus ir gatavos produkcijos užbaigimą savo šalyje.Tokioms įmonėms vadovavo vieningas firmos centras. TNK charakterizuojamos tuo, kad kitose šalyse sukuria ne tik gamybines įmones, bet ir mokslinio tyrimo institutus, tiekimo ir marketingo skyrius, o taip pat ir tuo, kad firmos filialų vadovavimui skiriami (pritraukiami) atstovai iš įvairių šalių ir tautybių. Dėl to, labiausiai nuo pažangių technologijų centrų nutolusios šalys tampa lygiavertėmis naujausių mokslo ir technikos pasiekimų srityje, lyginant su labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis. Vis rečiau naudojama matricinė valdymo struktūra, kuriai esant regiono vadovas, vadovaujantis visoms regiono įmonėms ir gamybinės firmos vadovas, visumoje atsiskaito prieš aukštesnio firmos lygio vadovą, už suderintą mokslinio-tiriamojo ir bandymo konstruktorinių darbų, gamybos ir kitų darbų planavimą bei organizavimą. Naujomis sąlygomis tokia valdymo sistema kartais vertinama kaip per daug biurokratinė, lėta ir brangi. Firmos pradėjo dažniau suteikti užsienio filialams didesnį savarankiškumą, palikdami centriniams valdymo organams tik strateginių problemų, kadrų ir finansavimo sprendimą. Transnacionalinių korporacijų vadovų nuomone, jų korporacijų privalumai prieš tradicines firmas yra: • Galimybė įveikti prekybinius barjerus. Pvz., Kanados firma “Hozen Telecom”, išleidžianti ryšio priemones, nebūtų turėjusi galimybės eksportuoti įrenginius į Japoniją, nes pagal galiojančius japonų-amerikiečių prekybinius susitarimus, japonai pirmenybę suteikia tiekėjams iš JAV. Tačiau firmos “Hozen Telecom” filialai Šiaurės Karolinoje ir Kalifornijoje pasirodė kaip savarankiškos amerikiečių firmos ir kontraktai buvo gauti; • Galimybė sumažinti, sušvelninti konfliktines situacijas. TNK turi galimybę perkelti savo įmonę į bet kurį pasaulio tašką, jeigu sukelia neigiamą kai kurių judėjimų, partijų reakciją (pvz., ekologinę); • Galimybė įveikti įvairius valstybinius apribojimus firmų veikloje ( pvz., licencijavimo srityje). Taip, susiliejus europietiškai ir amerikietiškai firmoms, leidžia joms pasinaudoti savo teisėmis ir lengvatomis, numatytomis tiek JAV, tiek Europos Sąjungoje; • Galimybė įtraukti į darbo našumo didinimo programų realizavimą profesines sąjungas. Profesinės sąjungos, sunerimusios dėl to, kad įmonė gali būti iškelta į kitą šalį, ne tik neprieštarauja, bet dažnai ir aktyviai dalyvauja ruošiant naujus normatyvus, darbo sąlygų pakeitimus, įvedant naujas technologijas, realizuojant produkcijos kokybės didinimo programas; • Galimybė optimizuoti išlaidas ir pajamas. Kai kurios korporacijos vos ne kasdien keičia produkcijos išleidimo planus visoms savo įmonėms. Nustatę, kad Europoje krenta konkretus jų firmos išleidžiamo gaminio poreikis, ji sumažina tų gaminių gamybą vienoje kurioje nors įmonėje, esančioje Europos šalyje ir padidina kito gaminio gamybos apimtį, kurį ankščiau įveždavo iš JAV. To pasekoje, kiekviena įmonė dirba optimaliu apkrovimu, kas užtikrina pelno augimą bei kaštų mažėjimą; • Galimybė greitai paskleisti ir diegti naujas technologijas įvairiose šalyse. Pvz., dabartiniu metu “Xerox” firma Amerikos rinkai siūlo apie 80modelių kopijavimo mašinų, kurios buvo sukurtos ir pagamintos bendrose “Fuji Xerox” Japonijos įmonėse. Be to, tarptautinis darbo pasidalijimas leidžia sumažinti naujų gaminių kūrimo ir gamybos laiką bei kaštus. Dabartiniu metu daugiausiai transnacionalinių korporacijų sukurta europietiškų firmų, mažiausia – japonų. Tik pastaraisiais metais japonų firmos pradėjo steigti ne tik įmones už savo šalies ribų, bet ir mokslinius- tyrimo centrus. Daugelio atveju, visi sprendimai (net nereikšmingais klausimais) kaip ir ankščiau, priimami centriniuose valdymo organuose, kurie yra Japonijoje. Dažniausiai minimu pavyzdžiu, kai korporacija išauga iki transnacionalinio lygio yra amerikiečių firma “General Electric”. Nuosekliai vykdydama globalizacijos politiką, ši korporaciją sukūrė 22 šalių teritorijoje (neskaitant JAV) mokslinius-tyrimo, gamybinius, tiekimo skyrius, kuriuose dirba apie 17% visų firmos dirbančiųjų ir korporacijos pardavimai užsieniui sudaro ¼ bendroje pardavimų apimtyje. Be filialų, korporacija visose kontinentuose kuria bendras įmones su užsienio firmomis, sudaro techninio bendradarbiavimo, keitimosi licenzijomis sutartimis.

Ekonomika  Konspektai   (25,38 kB)

JAV pinigai yra dažnai apibrėžiami kaip valiutos (monetų ir banknotų) suma esanti cirkuliacijoje, reikalavimų depozitai (demand deposits), (einamosios sąskaitos (checking accounts) komerciniuose bankuose), keliautojų čekiai (travelers cheques) ir kiti einamieji depozitai (checkable deposits). Ši suma kartais dar vadinama siauru pinigų tiekimu; ji yra žymima M1. Kiekvienas M1 komponentas gali būti naudojamas kaip priemonė apsikeitimui. Kai prie siauro pinigų tiekimo pridedami tam tikri kiti depozitai, gaunamas platus pinigų tiekimas žymimas M2. Nors ir kalbama apie bepiniginę visuomenę, faktai rodo visai ką kita. 1960 metais buvo apie 160 dolerių vienam asmeniui. 1987-aisiais šis vidurkis buvo 805 doleriai. Iliustracija 1-1 rodo, kad pinigų pasiūla didėjo bėgant metams, tam kad patenkintų augančios ekonomikos reikmes. Taip pat iliiustracijoje matome, kad čekių pinigai su savo saugumu ir patogumu sudaro beveik 3/4 pinigų pasiūlos. Pinigų pasiūla turi žymų poveikį šalies ekonominiam gyvenimui ir jos žmonių geroveiovei. Jeigu yra nepakankamai pinigų, kyla depresija kartu atsinešdama ir nedarbą bei ekonominį skurdą bedarbiams bei nuo jų priklausomiems. Pernelyg daug pinigų reiškia infliaciją su pabėgusiomis kainomis ir ekonominiu skurdu tiems, kurių pajamos nesuspėja su kainomis. Pav 1-1 Pinigų pasiūla Šaltinis: 1989 Economic Report of The President, lentelės B-67, B-68 JAV pagrindinis instrumentas pinigų pasiūlos reguliavimui yra federalinė rezervų sistema (Fed), kuri buvo įkurta 1913 metais. Kontroliuodama paskolas ir kitas priemones Fed aprūpina valstybę elastinga pinigų pasiūla, kuri praplečiama arba sumažinama pagal žmonių poreikius. Fed bando atitaikyti besikeičiančius žmonių poreikius pinigams taip, kad palengvinbtų ekonomikos augimą, mažą ir mažėjantį nedarbo lygį, kainų stabilumą ir dolerio apgynimą tarptautinėje prekyboje ir investicijose. Kadangi šie tikslai gali nesutapti, dažnai kyla nesutarimai dėl pinigų pasiūlos ketimo dydžio ir dažnumo. Ekonomistai ginčijasi vienas su kitu. JAV prezidentas ir federalinės rezervų sistemos tarybos pirmininkas gali nesutarti dėl monetarinės politikos. 3-iame skyriuje finansų matematika yra naudojama pinigų pasiūlos pasikeitimų analizei. 1.2 Pinigų privertimas dirbti Pinigai jūsų kišenėje arba atsiskaitomojoje sąskaitoje yra visada paruošti mokėjimams, tačiau iš kitos pusės jie nedaug ką daro jums. Su didelėmis šiandieninėmis palūkanų normomis, pertekliniai grynieji pinigai yra pernelyg didelė prabanga.Išmintingi pinigų vadybininkai, tie kurie tvarko individualias sąskaitas ir tie, kurie turi reikalų su akcinių bendrovių lėšomis, turi bendrą tikslą: priversti neveiklius pinigus dirbti. Šitai gali būti pasiekta tampant skolintoju arba savininku. Skolintojai skiria lėšas, kad jos būtų grąžinamos su palūkanomis. Savininkai perka nuosavybę tikėdamiesi, kad akcinė bendrovė bus sėkminga ir gaus pelną. Bet kuriuo atveju dokumentai, vadinami pinigų rinkos instrumentais, būna išleidžiami tam, kad aprašytų investiciją. Kiekvienas turėtų žinoti, kaip pinigų rinkos instrumentų nuosavybė yra perduodama. Nešėjo (bearer) instumentai yra mokami turėtojui. Jie yra mokami bet kam, kas turi šiuos popierius. Dėl padidėjusių nešėjo instrumentų vagysčių, kai kurios institucijos reikalauja nuosavybės įrodymo prieš pirkdamos nešėjo vertybinį popierių. Net jeigu vagis turi parduoti nešėjo vertybinių popierių grobį su didele nuolaida, tikrasis šių popierių savininkas patiria visišką nuostolį, todėl nešėjo vertybiniai popieriai turi būti saugomi taip pat atidžiai kaip ir grynieji pinigai. Pav. 1-2 Ilgalaikių paskolų palūkanų normos Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71 Kiti laisvai keičiami (negotiable) instrumentai su fraze "mokėti pagal tokio ir tokio pareikalavimą" gali būti perduodami pasirašant kitoje dokumento pusėje. Laisvai keičiamas popierius turėtų būti labai saugomas, nes jo pakeitimas nauju gali būti brangus ir užimąs daug laiko. Yra dvi rinkos, kuriose finansiniai instrumentai yra parduodami. Naujai išleisti vertybiniai popierai pirmiausia parduodami pirminėje rinkoje (primary market). Paprastai, naujas leidimas (issue) yra pasirašomas investuojančio bankininko (investment banker), kuris perka visą leidimą ir suformuoja sindikatą, kad padėtų parduoti leidimą naujiems savininkams. Jau parduoti vertybiniai popieriai yra perparduodami kitiems investitoriams antrinėse (secondary or trading) rinkose. Antrinės rinkos sudarytos iš organizuotų biržų tam tikrose vietose, tokiose kaip New York ir Amerikos vertybinių popierių biržos.ir prekybos per-prekystalį. Prekyba per-prekystalį nėra organizuota biržose. Ji yra dažniausiai vykdoma įvairių dilerių, kurie bendrauja tarpusavyje telefonu, teletaipu, faksu arba elektroniu būdu. Finansiniai popieriai gali būti laisvai keičiami, tačiau neatinkanti rinkos (not marketable). Kad būtų atitinkantis rinką, vertybinis popierius turi būti greitai parduodamas su prienamais sandėrio kaštais. Neatitinkantys rinkos vertybiniai popieriai yra nelikvidūs. 1.4 Mūsų kreditais užpildyta ekonomika Dauguma asmenų ar šeimų gali nusipirkti namą vien dėl to, kad gali naudoti kitų žmonių pinigus. Verslai priklauso nuo pasiskoolintų pinigų tiek kasdienėms operacijoms tiek ilgalaikiam plėtimuisi. Valstybė visuose lygiuose taip pat skolinasi daug. JAV per 2 savo egzistavimo šimtmečius visada buvo skolose. Pats mažiausias taškas buvo 1836 metais 38000$, mažiau nei centas vienam žmogui. 1988 federalinės vyriausybės skola buvo apie 2.6 trilijono $, arba 10 564$ vienam žmogui. Nėra abejonės, kad federalinė vyriausybė kartu su daugybe valstijų, miestų ir akcinių bendrovių visuomet bus skolose. Tačiau dėl skolos jaudintis neverta tol, kol ji yra pasiskolinusiojo resursuose ir reikmėse. Kai žmogus pasiskolina pinigų, sukuriama skola, tačiau tuo pačiu sukuriamas ir turtas. Išmintingai naudojamas kreditas gali padėti tiek skolintojui, tiek paskolos gavėjui. Žmogus turintis perteklinių pinigų galėtų paslėpti juos čiužinyje. Pinigai visada bus prienami mokėjimams, tačiau neaugs. Kitu atveju, jei kam nors kitam būtų leista naudotis pinigais, tai skolintojas turėtų malonumą stebėti, kaip auga jo paskolinti pinigai. paskolos gavėjas, nors ir mokėdamas už pinigų naudojimą, taip pat gali gauti naudos. 1.5 Kredito kaina Kaina mokama už pinigų naudojimą yra palūkanų norma. Jei palūkanų norma yra 10 % per metus, tai skolintojas gauna 10 centų nuo kiekvieno paskolinto dolerio per metus. Pav. 1-3 Trumpalaikių paskolų palūkanų normos Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71 Palūkanų normos labai skiriasi. Bet kurioje šalyje, bet kuriuo laiku yra platus palūkanų normų spektras. Mažiausios palūkanos mokamos už beveik nerizikingus valstybinius vertybinius popierius. Federalinė vyriausybė leidžia 4 tipų vertybinius popierius: lakštus (bills), skolos sertifikatus (certificates of indebtedness), notos (notes), obligacijas (bonds). Paskolos lakštai paprastai būna 3-12 mėn. trukmės, sertifikatai būna 1 metų trukmės, notos 1-7 metų, o obligacijos daugiau nei 5metų trukmės. Žemiausia komercinė palūkanų norma yra pirminė palūkanų norma (prime rate) (~8,22% 1988), kurią bankai taiko didžiausiems ir patikimiausiems verslo klientams. Pirminė palūkanų norma yra norma kuria yra paremtos visos kitos palūkanų normos. Pirminės palūkanų normos pasikeitimai duoda gerą vaizdą apie tai, kaip pasikeitė palūkanų normos ir visiems kitiems. Norintys pasiskolinti ir turintys mažas bei abejotinas pajamas turi mokėti nuo 10 iki 42% ar net daugiau palūkanų iš legalių skolintojų. Nelegaliai skolintojai kartais prašo net 500% ar daugiau už savo paskolas. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti yra lengva, visos palūkanų normos yra linkusios sumažėti. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti pasidaro sunkiau, jos kyla. Pav. 1-2 ir 1-3 iš Economic Report of the President, rodo palūkanų normų skirtumus tarp įvairių aukštos kokybės arba mažos rizikos paskolų instrumentų. Paprastai trumpalaikių paskolų trukmė būna neilgesnė nei metai, o ilgalaikės paskolos būna metų ar daugiau. Kreditų prieinamumas ir jų kaina daro įtaką ne tik asmenims ir verslams, bet ir visai ekonomikai.Palūkanų normos turėtų būti pakankamai nedidelės, kad verslai norėtų skolintis ir investuoti šias lėšas būdais, kurie didintų darbo vietų skaičių augančiai darbo jėgai. Tačiau jei žemos palūkanų normos leidžia paklausai viršyti pasiūlą, greitai auganti skainų lygis gali reikšti žemesnį gyvenimo lygį daugeliui. Monetariniai pareigūnai stengiasi išvengti ir infliacijos ir defliacijos todėl jie keičia paskolų gavimo galimybes ir palūkanų normas. Papildomai situaciją komplikuoja tarptautinių mokėjimų balansas, kuris taip pat sąlygoja monetarinių pareigūnų pastangas pakeisti palūkanų normas. Pasirinkimas gali būti tarp palūkanų normų sumažinimo vidinės ekonomikos paskatinimui ir tarp palūkanų normų padidinimo rimto mokėjimų balanso deficito išvengimui. Dėl tarptautinio pinigų mobilumo, palūkanų normos turi nemažą įtaką pinigų srautams tarp tautų. Jei palūkanų normos yra aukštos vienoje valstybėje, tai investcijos linkusios plaukti į ten, nes investitoriai ieško didesnių pajamų. Šie tarptautiniai pinigų srautai gali paveikti įtrauktų šalių kainų struktūrą ir ekonominį augimą. Tam, kad pasaulio ekonomika vystytųsi sveikai, reikia, kad visos valstybės kreiptų dėmesį į savo palūkanų normų įtaką kitoms valstybėms taip pat kaip ir savajai. Paprastai laikoma, kad trumpalaikių paskolų palūkanų normos yra svarbesnės mokėjimo balanso reikalams, o ilgalaikių paskolų - įtakoja vidines investicijas. Nesvarbu ar valdysite namų ūkį, ar verslą, ar valstybės ekonomiką, jums rūpės kredito kaštai. Finansų matematikos uždavinių sprendimas geriausias būdas sužinoti kaip šie kaštai nustatomi. Šiame skyriuje mes aptariame paprastąsias palūkanas, metodą, paprastai naudojamą kredito kaštų nustatymui paskoloms, kurių trukmė yra metai ar mažiau. Kitas būdas suteikti kainą trumpalaikėms paskoloms yra bankų diskontas, aprašytas 2 skyriuje. 1.6 Paprastosios palūkanos (simple interest) Pasiskolintoji pinigų suma vadinama principalu (principal). Dolerių skaičius, kurį gauna paskolos gavėjas yra dabartinė paskolos vertė. Paprastosiose palūkanose principalas ir dabartinė vertė sutampa. Paskolos laikas yra laikotarpis, kurio metu paskolos gavėjas gali naudotis paskola ar jos dalimi. Paprastosios palūkanos yra skaičiuojamos nuo viso pradinio principalo. Sudėtinės palūkanos (3 skyrius) yra skaičiuojamos nuo principalo, kuris yra didinamas kiekvieną kartą, kai palūkanos yra gaunamos. Paprastųjų palūkanų paskolos kaina yra išreiškiama kaip palūkanų norma ir yra fiksuota principalo dalis už jo naudojimą. Paprastųjų palūkanų normos paprastai būna išreiškiamos procentais laiko vienetui. Paprastosios palūkano apibrėžiamos kaip principalo, palūkanų normos ir laiko sandaugai. Šis apibrėžimas nurodo mums paprastųjų palūkanų formulę. I=Prt I - palūkanos išreikštos piniginiais vienetais. P - principalas išreikštas piniginiais vienetais. r - palūkanų norma procentais laiko vienetui. t - laikas vienetais, atitinkančiais palūkanų normą. Šiame tekste dolerį mes turime omenyje kaip piniginį vienetą. Pastebėtina, jog r ir t turi būti išreikšti atitinkamai. Tai yra, jei palūkanų norma yra metinė, tai ir laikas turi būti išreikštas metais arba jei palūkanų norma yra mėnesinė, tai laikas turi būti išreikštas mėnesiais. Praktikoje paprastųjų palūkanų sandėriai sudaromi metiniu pagrindu. Kad išvengtume pasikartojimo, šioje knygoje palūkanų normos yra metinės, nebent uždavinys teigia kitaip. Kai palūkanų norma yra išreikšta procentais, ji turėtų būti paversta į trupmeną paprastųjų palūkanų formulėje. Jei 6 % palūkanų norma yra naudojama formulėje (1), tai r turėtų būti pakeista 0,06. Tai galima padaryti tiesiog perkeliant kablelį per du ženklus į kairę ir pašalinant % simbolį. Maži palūkanų normų skirtumai yra dažnai išreiškiami išeities taškais (basis points). Šimtas išeities taškų sudaro 1 %. Jei du vertybiniai popieriai yra kvotuojami 6,80 % ir 6,65 %, tai tarp jų yra 15 išeities taškų skirtumas. 7. Paprastųjų palūkanų pritaikymas Daugeliui žmonių pirmasis susidūrimas su paprastosiomis palūkanomis yra terminuoti indėliai (time deposit) banke. Terminuoti indėliai yra pinigai asmens ar firmos laikomi banke iš kurių bankas gali reikalauti išankstinio atsiėmimo rašto (advance notice of withdrawal). Yra trys terminuotų indėlių tipai: taupomosios sąskaitos (saving accounts), atvirosios sąskaitos (open accounts), indėlių sertifikatai (certificates of deposit). Taupomosios sąskaitos kartais gali būti išankstinio atsiėmimo dalyku. Tačiau praktikoje asmenys paprastai gali atsiimti pinigus pagal pareikalavimą. Taigi šios sąskaitos yra naudingos žmonėms, kurie nori pajamų nuo lėšų, kurios yra prienamos prisireikus. Apdraustos sąskaitos yra saugi vieta pinigams laikyti. Nors grąža yra nedidelė, tačiau taupomosios sąskaitos suteikia likvidumą, saugumą ir lankstumą, leisdamos įnešti ir paimti pinigus bet kada. Atvirosios sąskaitos paprastai moka didesnes palūkanas nei taupomosios sąskaitos dėl įnašų ir išėmimų apribojimų. Šios sąskaitos labai skiriasi laiku ir palūkanų normomis. Taupomieji sertifikatai turi minimalias sumas ir nustatytas subrendimo (maturity) datas.Investitorius, norintis atsiimti lėšas anksčiau subrendimo datos, turi pateikti raštišką prašymą atsiimti pinigus. Tokiam prašymui įvykdyti gali prisireikti nustatyto laiko tarpo. Neįprasta atviroji sąskaita yra palūkanų nemokantis Kalėdų klubas. Klubo nariai daro periodiškus įnašus ir jų sąžiningumas pripažįstamas pagal įrašus spec. knygelėje. Artėjant laikui daryti kalėdines dovanas, klubo nariai atgauna savo įnašus be palūkanų.Geri pinigų vadybininkai Kalėdoms taupo produktyvesniais būdais. Jei jums patinka kalėdų klubas, ieškokite tokio, kuris moka palūkanas. Indėlių sertikatai (CD) yra pinigų rinkos instrumentai su fiksuotomis sumomis, palūkanų normomis ir laiko periodais. Nelaisvai keičiami (nonnegotiatable), vartotojų tipo sertifikatai būna leidžiami 500 $ , 1000 $ , 2000 $ ir kitų apvalių sumų nominalais. Palūkanų normos paprastai būna didesnės nei taupomųjų sąskaitų. Yra šioks toks likvidumo praradimas kadangi pasikolinusi institucija neturi supirkti CD prieš jų subrendimą. Kai kuriais atvejais CD gali būti išperkamas anksčiau, tačiau prarandant palūkanas. Pasižadėjimo nota (promissary note) yra raštiškas pasižadėjimas išmokėti pinigus. Asmuo, kuris pasižada ir kuris pasirašo notą yra vadinamas steigėju (maker). Pasižadėjimo nota gai būti mokama įvardintam asmeniui arba nešėjui (bearer). Jei ateities suma nurodoma be palūkanų normos, tai reiškia, jog tai yra subrendusios obligacijos vertė. Taigi 3000$ po 6 mėnesių reiškia, kad po 6 mėn skolininkas turės sumokėti 3000 dolerių. Verslo pasaulyje mažiau nei po šešių mėnesių tokios obligacijos vertė bus mažesnė nei 3000$. Skirtingi pinigų kiekiai gali turėti vienodą vertę. 100$ dabar su 5 proc. palūkanomis yra lygus 105 $ po metų. Praktikoje tai reiškia, jog besiskolinantysis nori sumokėti 105$ po metų, kad 100 $ galėtų panaudoti dabar arba tai reiškia, kad skolintojas nori paskolinti 100 $ jei po metų gaus 5$ palūkanų. Skirtingų pinigų kiekių ekvivalentiškumas duoda pagrindą sudaryti verčių lygtims visoje finansų matematikoje. Uždaviniuose palūkanų norma paskoma iš karto, tačiau praktikoje ji yra sutariama abiejų šalių ir dažniausiai būna vidutinė to meto to tipo sandėrio toje vietovėje palūkanų norma. 9. Apvalinimas Piniginiai atsakymai finansų matematikoje yra apvalinami iki reikšmių, kurios gali būti išmokėtos naudojant standartines monetas ir banknotus. Šioje knygoje atsakymai yra apvalinami iki artimiausio cento (nebent nurodyta kitaip). Gautos reikšmės besibaigiančios puse cento ar daugiau yra apvalinamos į didesnę pusę. Žiūrėkite lentelę 1-1. Pastebėtina, kad paskutinis atvejis 0.6749 yra apvalinamas žemyn iki 0.67. Kadangi apvaliname iki artimiausio cento, būtų klaidinga pirmu žingsniu suapvalinti nuo 45.6749 iki 45.675, o antruoju suapvalinti iki 45.68. Vėliau nagrinėsime keletą apvvalinimo išimčių, tačiau dabar pateiksime porą iš jų. ipotekų ir kitų pastovių įnašų skolintojai apavalina į didesnę pusę bet kokią cento dalį. Taigi mėnesinis 85.142 $ mokėjimas bus suapvalintas iki 85.15 $. Jei cento dalis būtų nubraukiama, tai per daugelį mokėjimų susidarytų nemažas skirtuas, kuris būtų kompensuojamas didesniu paskutiniuoju mokėjimu, taip pat kai cento dalys apvalinamos į didesnę busę, tai kompensuojama mažesniu paskutiniuoju mokėjimu. Kai kurie skolintojai kartais suapvalina iki artimiausių dešimties centų. Taigi 112.125 $ bus apvalinama iki 112.20 $. Tačiau čia nėra neteisybės, nes paskutinis mokėjimas būna mažesnis. Skaičiuojant paprastąsias palūkanas, kaip ir visoje finansų matematikoje, abi pusės turi suprasti, kurie metodai yra naudojami. Šioje knygoje, kai laikas yra nurodytas dienomis, mes naudosime įprastas palūkanas ir tikslų laiką, nebent bus nurodyta naudoti kitą metodą. Šis metodas yra vadinamas bankininkų taisykle ir yra įprastas komercinėje praktikoje. Kai įsipareigojimas turi nustatytą laiką, reikia nustatyti mokėjimo datą. Jei laikas nurodytas dienomis, tai mokėjimo diena yra tiksliai nurodytas dienų skaičius po paskolos dienos. Jei laikas nurodytas mėnesiais, tai mokėjimo diena yra ta pati mėnesio diena, kaip ir paskolos pradžios diena, nebent paskolos pradžios data yra didesnė už paskutinę pabaigos mėnesio dieną. Kai taip nutinka, mes imame paskutinę mėnesio dieną kaip subrendimo (maturity) dieną.

Ekonomika  Referatai   (129,35 kB)

Ekonomika yra skirstoma į dvi dideles grupes: makroekonomiką ir mikroekonomiką. Makrekonomika tiria ir reguliuoja ekonomiką kaip visumą, dažniausiai valstybiniu lygiu. Ji analizuoja ekonomikos augimo, užimtumo ir infliacijos procesų santykius su žmonių vykdoma veikla. Makroekonomika dažniausiai koncentruojasi į politinius veiksnius, į visuomenės politiką ekonomikos atžvilgiu, užimtumą ir įplaukas, ir skatina socialinę gerovę. Mikroekonomika specializuojasi į smulkesniąją rinkos pusę - į konkrečių gamintojų - vartotojų rinkas. Visa ši sistema yra pagrįsta norų ir poreikių pagrindu. Šie dalykai gali būti tiek visuomeniniai, tiek asmeniniai. Visa ekonomikos sistema neleidžia nei vienai iš jos dalių dirbti atskirai. Visos ir mažiausios dalelytės yra stipriai integruotos į jos veiklą, tad žmonės tampa vienaip ar kitaip vienas nuo kito ekonomiškai priklausomi. Tam, kad geriau vienas kito poreikius suprastų ir galėtų efektyviau panaudoti savo galimybes, atsiranda poreikis tarpusavio bendravimui ir informacijos keitimuisi. Būtent ekonomika, kaip varomoji jėga sukūrė masinių komunikacijų priemones, kurios vėlgi labai stipriai integravosi į tos pačios ekonomikos veiklos sritį. Masinių komunikacijų funkcija ekonomikos sistemoje yra sujungti asmeninius bei asmeninius poreikius ir norus. Ši ekonomikos sritis yra naudinga tuo, kad vysto konkurenciją tarp tos pačios ir skirtingų masinės komunikacijos priemonių rūšių. Ši konkurencinė kova atsiranda ne tik tarp pačių firmų, organizacijų, bet ir tarp konkrečių suinteresuotų grupių. Komunikacijos apima keturių konkrečių grupių poreikius: 1) komunikacinių priemonių savininkus, asmenis ar akcininkus, kurie jas valdo; 2) auditoriją, kuri skaito, žiūri ar klauso jų turinio; 3) reklamos užsakovus, kurie apmoka visas laiko, eterio ir kitas su informacijos perdavimu susijusias išlaidas; 4) komunikacinių priemonių darbuotojus, kurie dirba tose organizacijose. Šių grupių interesai ir jų poreikiai gauti didesnę naudą yra pagrindinis komunikacijų ekonomikos variklis. Taigi aptarsime, kokie ypatumai yra komunikacijų ekonomikoje, kaip jos tarpusavy konkuruoja, kaip reklamdaviai ir vartotojai renkasi informacijos priemo-nes, kokie ekonominiai faktoriai nulemia jų pasirinkimą, kas nulemia produktyvumą, kaip vyriausybė veikia šią rinką, kas įtakoja darbo paklausą ir pasiūlą bei jo kainą. RINKOS VAIDMUO IR KONCEPCIJA Komunikacijų pramonė yra nepaprasta. Ji veikia taip vadinamoje dvigubo produkto rinkoje. Pirma, kurioje veikia ši pramonė, yra komunikacijos produkto rinka. Šios rinkos produktas yra informacija, kuri yra perteikta laikraščio, žurnalo, knygos, radijo, televizijos programų ar filmo pavidalu. Komunikacijos vaidmuo šioje rinkoje yra matuojamas įvairiais būdais. Pavyzdžiui, laikraščių ir žurnalų vaidmuo vertinamas juose spausdinamos informacijos ar parduotų egzempliorių kiekiu. Čia yra vertinamas kliento skiriamas laikas ir/arba pinigai šiam produktui įsigyti. Ne visos komunikacijos formos apsimoka pinigų pavidalų, tačiau visos jos reikalauja dėmesio. Knygos, laikraščiai, filmai, videokasetės reikalauja tiesioginių vartotojų išlaidų. Tačiau televizijos ir radijo transliacijos ir jų teikiamos paslaugos tiesioginių pajamų iš savo klientų dažniausiai negauna. Antroji yra reklamos rinka. Galima taip pat sakyti, kad komunikacijos parduoda reklamos laiką, tačiau tiksliau būtų galima apibūdinti šią rinką, kaip sėkmės į auditoriją pardavimą. Ši rinką apima ne visas komunikacijos formas. Dauguma nepelno siekiančių komunikacijos firmų ir organizacijų yra išlaikomos valstybės, fondų ar kitų labdaringų organizacijų ir reklamos laiko neparduoda, tad šiai rinkai absoliučiai visos komunikacijos priemonės nepriklauso. Visos informacijos priemonės tarpusavyje konkuruoja ir gali būti viena kitos pakaitalu tam tikrame lygyje. Visos jos konkuruoja tiekdamos rinkai informaciją ir pramogas. Taip pat kiekviena komunikacijų rūšis, užimdama savo rinkos dalį, gali visiškai nekonkuruoti su kitomis, nes jos užima auditoriją skirtingais būdais. Jos nėra visiškai pakeičiamos tarpusavyje kaip kad futbolas ir baletas žiūrėjimas, kaip maloni veikla. Tarpusavio skirtumai ir nulemia skirtingų veikimo tipų konkurentabilumą. Laikraščiai ir žurnalai daugiausiai perduoda informaciją, tačiau televizijos ir radijo trūkumas yra tas, kad jie šią informaciją pateikia tik tam tikru laiku, kuris ne visada sutampa su publikos galimybėmis skirti dėmesį. Taip kad televizija, radijas nesikerta su laikraščių ir žurnalų teikiama informacija, nes skiriasi jų naudojami formatai ir dažniai. Keičiantis technologijoms, atsirandant naujiems informacijos perdavimo būdams, žmonių nuostatos informacijos priemonių pasirinkimui labai keičiasi. Atsiradus naujai radijo stočiai, žmonės noriau perka radijo imtuvus, įsikūrus naujai įdomiai televizijai, dažniau įsigyja televizorius ir pan. Skirtingos informacijos priemonės skirtingai ir informaciją perduoda. Pavyzdžiui, audio-video komunikacijos (televizija, radijas) reikalauja pilno dėmesio sutelkimo. Tuo tarpu laikraščiai ir žurnalai nereikalauja priverstinio dėmesio sutelkimo, nes skaitytojas gali bet kuriuo jam tinkamu laiko momentu skirti norimą laiko kiekį informacijai perimti. Tačiau didelį vaidmenį priemonių pasirinkime atlieka finansai. Kuo didesnį konkretų mokestį už informaciją moka klientas, tuo labiau jis bus suinteresuotas šias informacijos priemones išnaudoti. Šie skirtumai lemia ir reklamos rinkos ypatumus. Nėra konkrečios nuomonės, kuri priemonė reklamai yra tinkamiausia. Ir tai nėra vien tik piniginų ir laiko klausimas. Čia didelį vaidmenį atlieka ir psichologiniai, geografiniai, demografiniai rinkos ir produkto ypatumai. Todėl tarp masinės informacijos priemonių reklamos rinkos nepasidalijimo problemų praktiškai nekyla. Didžiausia konkurencinė kova matyt visgi kyla tarp tos pačios rūšies masinės informacijos priemonių. Turėdamos vienodas galimybes ir dirbdamos toje pačioje rinkoje jos “trinasi” viena su kita ir todėl vienaip ar kitaip ieško būdų kaip galima būtų užimti didesnę auditorijos dalį ir kartu labiau pritraukti reklamdavius. Tačiau šioje kovoje kompanijos taip pat gana neblogai randa išeitį. Yra begalė faktorių, kuriuos keičiant ir prisitaikant prie esančių konkurentų galima sėkmingai dirbti toje rinkoje. Pavyzdžiui, auditorijos amžiaus pasirinkimas, programų tinklelio sudarymas, darbo pobūdžio pasirinkimas, darbo laiko ar trans-liavimo dažnio pasirinkimas ir t.t. Labai didelę reikšmę konkurencijai turi leidžiamo leidinio ar transliuojamos programos aprepiamos rinkos dydis. Vieni yra lokalios reikšmės, kiti apima gana didelę teritoriją. Didžiausią konkurenciją tarpusavyje, matyt, turi kasdieniniai laikraščiai ir dideles teritorijas apimančios televizijos ar radijo stotys. Dažniau išeinantys laikraščiai turi didesnę skaitytojų auditoriją, nes iš šių leidinių gaunama informacija yra naujausia ir žinios gaunamos greičiausiai. Tuo pačiu jie gauna didesnę reklamos užsakymų dalį. Transliuojamos priemonės tarpusavyje sudaro dar didesnę konkurenciją. Tarp jų beveik nėra laiko skirtumo, nes dirba tuo pačiu metu, dauguma dengia viena kitos auditoriją. Taip pat reklamos atžvilgiu, jos tampa mažiau skirtingos reklamos rinkai. Priklausomai nuo to, kiek firmų, kiek jų produktų ir kiek pirkėjų yra rinkoje ši yra skirstoma pagal keturis pagrindinius tipus: tikrąją konkurenciją, monopolistinę konkurenciją, oligopoliją ir monopoliją. Kiekviena masinės informacijos priemonė pagal jai charakteringus bruožus yra priskiriama prie vieno iš šių konkurencijos būdų. Praktiškai nei viena iš informacijos priemonių nėra tikrai konkurentabilios. Labiausiai šiai laisviausią konkurencijos formą atitinka televizijos programos, nes atsirado daugybė naujų ir skirtingų televizijos programų, kurios labai stipriai varžosi dėl žiūrovų. Filmų ir žurnalų industrija yra kiek mažiau konkurentabili ir priklauso monopolistinei konkurencijai. Televizija ir radijas yra oligopoliškos, o laikraščiai ir kabelinė televizija yra priskiriamos monopolinėms rūšims. VARTOTOJO PASIRINKIMAI IR RINKOS REAKCIJA Naudojimas ir kaina yra du labai svarbūs aspektai, kurie vienas nuo kito yra priklausomi ir turi didelę reikšmę vartotojų pasirenkamai informacijos priemonei. Tačiau jie nėra tiesiogiai vienas su kitu susiję. Kaina priklauso ne vien tik nuo to, kaip dažnai ta priemonė yra naudojama, bet ir nuo tos priemonės teikiamoms paslaugoms reikalingo darbo. Žmonės, įsigydami vieną ar kitą paslaugą, visada renkasi tarp dviejų ar kelių alternatyvų. Vartotojai kiekvieną dieną blaškosi ir daro sprendimus ką rinktis turėdami tūkstančius alternatyvų. Didėjant įsigijamų produktų kiekiui mažėja jo kaina. Taipogi kainai didelę reikšmę turi pateikiamos informacijos aplinkybės. Kuo didesnį malonumą gauna vartotojas už teikiamą paslaugą ar prekę, tuo jis daugiau gali tam skirti lėšų. Vartotojai visada nori gauti didžiausią naudą ir daugiausiai malonumų už mažiausią kainą. Tačiau sumuojant gaunamus malonumus yra tam tikrų specifinių charakteristikų. Iš esmės sumuojant gaunamą naudą, sudėjus du adekvačius malonumus sumoje turėsime dvigubą naudą, tačiau žvelgiant iš kitos pusės, malonumas, gaunamas iš vienodų malonumo šaltinių, nėra lygiai taip pat vertinamas turint jau vieną tokį. Kitaip sakant, ši didėjimo skalė kinta logaritmiškai. Todėl gaunamo malonumo kaina yra labai abstraktus dalykas ir priklauso nuo kiekvino vartotojų savybių. Paklausa yra apibūdinama kaip vartotojų gebėjimo pirkti atitinkamą kiekį produktų už tam tikrą kainą matmuo. Paklausa informacijos priemonių teikiamoms paslaugoms yra labai specifinė. Dienraščių paklausai, kaip rodo daugelio metų duomenys, beveik neturi įtakos jų kaina. Tačiau filmų demonstravimo industrijai ši taisyklė yra mažiau palanki. Filmų demonstravimo vieta, rodymo laikas, vieta labai veikia paklausą. Televizijos ir kabelinės televizijos paklausa yra priklausoma nuo konkurentų pakeičiamumo. Kuo lygiavertiškiau gali vartotojas pakeisti vieną televiziją kita, tuo sunkiau yra kelti kainas. Taigi atsirasti naujoms masinės informacijos priemonėms ar kelti jų kainas yra labai sudėtinga. Reklamos paklausa rinkoje visiškai nepriklauso nuo joje esančių reklamos galimybių. Atsiradus naujai stočiai, reklamos laiko padaugėja, tačiau besirekla-muojančių firmų ir reklamuojamų produktų nuo to nedaugėja. GAMINTOJO PASIRINKIMAI IR RINKOS REAKCIJA Gamintojai - tai yra tos firmos ar indivualūs žmonės, gaminantys prekes ar paslaugas, kurie nustato jų kainas ir sprendžia su jomis susijusius gamybos, pardavimo, investicijų klausimus. Gamintojų produkcijos procesas nusakomas sąnaudų ir produkcijos persiformavimu. Sąnaudos gali būti fiksuotos ir kintamos. Fiksuotos sąnaudos yra tos, kurių negalima keisti, kad padidinti ar sumažinti produkcijos kiekį, t.y. pastatai, įranga. Kintamų sąnaudų kiekis tiesiogiai nulemia produkciją, t.y. žaliavos, darbas. Masinių informacijos piremonių sąnaudos yra informacija, rankraščiai, videojuostos ir pan. Produkcija yra filmai, laikraščiai, įrašai, žurnalai ir t.t. Vienas didžiausių gamintojams kylančių klausimų yra kiek gaminti. Tai yra, kiek ir kaip reikia pagaminti produkciją, kad ją pilnai galima būtų realizuoti. Didinant kintamąsias sąnaudas didėja produkcijos kiekis. Tačiau, jeigu matuosime pridėtinį sąnaudų ir investicijų kiekį, visada yra aukščiausia šių dydžių santykių riba, ties kuria didinti investicijas tiesiog yra beprasmiška, nes nuo to produkcijos kiekis nedidės. Jei yra kuriama laida, tai nusamdžius daugiau įvairių dar-buotojų, ji bus įdomesnė ir turiningesnė, tačiau jei mes vienai laidai nusamdysime šimtą, tai išlaidos už darbą neatsipirks. Didėjantis Mažejantis Neigiamas pelnas pelnas pelnas VP Produkcija Sąnaudos VFP SFP Pelno kitimas viso produkto, vidutinio fizinio ir santykinio fizinio produktų atžvilgiu. Tolimesni pagrindiniai gamybos aspektas būtų pelnas. Jis yra didžiausias visos ekonomikos variklis. Kiekviena firma ar asmuo savo veikla siekia gauti kuo didesnį pelną. Pelnas - tai yra skirtumas tarp sąnaudų ir kainos. Sąnaudos, reikalingos pagaminti produktą ar paslaugą, yra skirstomos į ilgalaikes ir trumpalaikes. Trumpalaikės išlaidos dažniausiai sudaro didžiąją dalį visų išlaidų. Tai yra investicijos į darbą, žaliavas, laiką ir panašiai. Ilagaleikėmis vadinamos investicijos į nekilnojamą turtą, žemę, įrangą ir t.t., kurios atsiperka ne greitai. Ir vienos ir kitos turi didelę reikšmę gaminio ar paslaugos kainai. Tačiau ilgalaikės nėra tiesiogiai vieno gaminio ar vieno paslaugos kiekio kainos dalis. Jos įskaičuojamos ir dalinamos visoms prekėms ir paslaugoms ir šios lėšos grįžta per atitinkamą laiką, pavyzdžiui keleris metus. Visos išlaidos ir pelnas priklauso ne tik nuo gaminio kainos ir į jį investuotų pinigų kiekio,bet ir nuo produkcijos kiekio. Kainoms, produkcijos kiekiui ir į ją investuojamų pinigų kiekiui didelę reikšmę turi ir įvairios rinkos aplinkybės: gamintojų skaičius rinkoje, prekės ar paslaugos poreikis, technologijų pakitimai ir t.t. Masinių komunikacijos ekonomikoje laikraščiai, žurnalai, knygos, videoįrašai yra gamybinės ekono-mikos sritis, o televizija, radijas yra distributyvinės ekonomikos dalis. Pastaroji yra labiau specifinė. Transliuojome rinkoje dideli pelnai yra galimi tik didinant užimamą auditoriją ir jungiantis į grupes, tinklus. Augant auditorijos skaičiui, mažėja paslaugų kaina vienam žiūrovui. Šioje rinkoje vartotojai yra visuomeniniai, o ne individualūs. Taigi gaunant pelną ne tiesiogiai, o iš reklamos, ši skatina auditorijos plėtimą. Transliacijos kainos vienam žiūrovui yra nulinės. Jei kaina būtų didesnė, būtų prarasta didžioji dalis žiūrovų. Kabelinės televizijos, kinotetruose žiūrovų gerokai mažiau, nes paklausa stipriai reaguoja į tai, kad žiūrovai nori kuo mažesnės paslaugų kainos, kaip ir gamybinėje rinkoje. Kiekviena masinės informacijos priemonių rūšis savitai reaguoja į rinką. Tai priklauso nuo to, iš ko ji gauna pinigus: ar tiesiogiai iš klientų, ar iš reklamos. Gali būti, kad abiejais atvejais kartu. Dėl tos pačios priežasties televizija, transliuojama radijo bangomis, yra labiau mėgiama, negu kabelinė ar satelitinė, nes už jos rodomas programas nereikia mokėti. Taip pat pastebėta, kad laikraščių, kurių pinigų šaltinis yra reklama, kokybė yra prastesnė nei tų, kurie yra priklausomi nuo pirkėjų skaičiaus, mat pastarieji labiau suinteresuoti pirkėjų, nei kad reklamdavių skaičiumi MONOPOLIJA IR KONKURENCIJA Vartotojų pasirinkimas įsigyti vieną ar kitą prekę ar paslaugą nulemia rinkos vystymosi ypatumus. Prekių politika, kurią veda visos be išimties firmos, yra toks valdymo metodas, kai natūralių pasirinkimų keliu vartotojai nulemia prekių kokybę, jų spalvas, formas ir daugelį kitų darbo ir gamybos aspektų. Tai sudaro konkurencijos sąlygas. Firmos stengiasi kainų ar prekių politika nugalėti ir išstumti savo potencialias konkurentes. Tokios sąlygos atsiranda, kai laikraščiai pradeda svarstyti ar reikia platinti nemokamai laikraštį tam, kad neįsileisti į rinką paštu platinamos reklamos, kai video gamintojai spendžia ar pardavinėti aukštesnėmis ar žemesnėmis kainomis, kai žurnalas sprendžia ar reklamuotis televizijoje ir t.t. Esant tikrai konkurencijai, kainos yra nustatomos atsižvelgiant į produkcijos perkamumą, t.y. kainas nustato rinka. Tačiau nei viena komunikacijos pramonės sritis neatitinka tikros konkurencijos normų. Iš kitos konkurencijos spektro pusės yra tikroji monopolija. Tai tokia rinkos sistema, kai visą rinką reguliuoja vienas monopolistinis gamintojas, kai pakliūti į rinką kitiems gamintojams yra daug kliūčių, o šiam gamintojui nėra pakaitalo. Tokių gamintojų produkcijos kainos yra didelės, jų produkcijos gaminama labai daug, darbuotojų algos taip pat yra didelės. Nei viena masinių informacijos priemonių rinka nėra tikrai monopolistinė, tačiau ka kurios yra visai panašios. Galima būtų sakyti, kad kabelinė televizija yra arčiausiai šios konkurencijos formos. Tačiau ne visai, nes yra kai kurių pakaitalų. Jei miestelyje yra vienintelis kinoteatras galima sakyti, kad ir jis atitinka monopolistinę sistemą, tačiau žmonės gali pasirinkti kitą filmo žiūrėjimo būdą, pvz. televiziją. Ologopolija yra tarp šių dviejų rušių, arčiau monopolistinės. Čia rinkoje egzistuoja kelios firmos, kurios atsižvelgia į viena kitos poreikius, visa kita kaip ir monopolijoje. Daugelio masinių informacijos priemonių populia-rumą ir paklausą lemia žurnalistiniai standartai ir profesinės normos, nei kad ekonominiai faktoriai. Ganėtinai keistai rinkoje komunikacijos elgiasi kainų atžvilgiu. Laikraščiai, konkuruojantys tarpusavyje, už reklama yra nustatę didesnius mokesčius, nei kad tie, kurie yra monopolinėje struktūroje. Tai yra patvirtinta daugelio tyrinėtojų. Šiuos ypatumus nulėmė didelės gamybos ir realizacijos kainos, pasipriešinimas kainų augimui, dideli atlyginimai didesniuose miestuose ir kooperacinės oligopolijos struktūra. Taip pat buvo pastebėta, kad restruktūrizuojant nepriklausomus laikraščius ir juos įtraukiant į kokią nors vientisą grupę, kainų lygis gerokai šokteli. Įvairių komunikacijų atstovai labiau linkę dirbti su esamais konkurentais ir visiškai nenori į savo rinką įsileisti naujų varžovų. Tai galima pastebėti, kai televizijos stotys kreipiasi į vyriausybę, kad pastaroji pakeltų reikalavimus duodamiems naujiems dažniams ar kitaip pasunkintų naujų stočių atsiradimą. KOMUNIKACIJŲ VAIDMUO IR KAPITALO RINKA Komunikacijų vaidmuo ir jų galimybė įtraukti fondus į jų vystymąsi bei plėtimąsi yra svarbūs jų veiklos plėtimo faktoriai, tad vadovai turi suprasti kapitalo rinką. Fondai atsirado istoriškai vystantis ekonomikai. Anksčiau visuomenė turtą, kuris buvo nepanaudojamas, investuodavo į katedrų, rūmų statybą. Dabar atskirų individų ar jų grupių surinkti pertekliniai pinigai yra panaudojami daug platesnėms reikmėms. Šie pinigai yra vadinami kapitalu. Mažoms įmonėms, kurios, pavyzdžiui, užsiima smulkia leidybine veikla, lokalaus laikraščio leidimu ar video įrašų platinimu, dideli kapitalai nereikalingi, todėl sėkmingai šį verslą gali pradėti ir plėtoti pavieniai asmenys iš savo asmeninių santaupų. Vidutinės įmonės savo vystymuisi ir augimui reikalauja didesnių kapitalo investicijų, todėl čia gali tikti kelių asmenų ar jų grupės surinktas kapitalas. Tačiau didesnės apimties firmoms kurti, jų įrangai ir žaliavoms pirkti reikalingi gerokai didesni kapitalo kiekiai. Tam kapitalui surinkti istoriškai susiformavo ir įsikūrė kapitalo skolinimo įstaigos: bankai, kredito unijos ir kitos panašaus pobūdžio įstaigos, skolinančios reikiamą kapitalą. Kapitalą galima investuoti skolinantis arba plati-nant akcijas. Akcijas perka asmenys ar firmos, kurios tikisi, atsižvelgdamos į firmos finansinę padėtį ir kitus reikšmingus rinkos ypatumus, gauti daugiau pinigų už šias akcijas vėliau, kai po šio kapitalo investavimo firmos rinkos kaina padidės. Šis kapitalo gavimo būdas iš esmės padidino firmų galimybes. Dabar rinkoje atsirado tikrų kapitalo gigančių, kurios atsirado būtent tokio kapitalo judėjimo dėka. Televizijų ir kabelinių televizijų sistemos anksčiau buvo labai apribotos, kadangi joms plėstis reikia labai didelių investicijų į įrangą, instaliaciją ir kita. Tam reikalinga buvo didelė kapitalo akumuliacija. Taip vystant didelių investicijų programas daugelis masinių komunikacijų firmų tapo tarptautinio-pasaulinio lygio. VYRIAUSYBĖS ĮSIKIŠIMAS Į RINKĄ Vyriausybės įsikišimo tikslai dažniausiai yra socialinio pobūdžio. Ji sprendimais nustato atsa-komybės už padarytus veiksmus lygį, komunikacijos firmų konkurencijos normas, apsaugo jas nuo įvairių galimų ekonominių pasekmių. Vyriausybė taip pat apsaugo vartotojus ir piliečius nuo galimos intervencijos į jų teises. Vyriausybės įsikišimo ar ne politika yra pagrįsta visuomenine ekonomikos gerove. Ekonomikos gerovė orientuota į efektyvumo, tesingumo ir bendro vaizdo formavimo klausimus. Dažniausiai vyriausybiniai įsikišimai vyksta monopolistinėse sferose. Dažniau pasitaikančios kainų piknaudžiavimo problemos ir kitokie monopolistų nukrypimai nuo socialinių normų. Vyriausybė įsikiša, kai akyvaizdžiai yra nepaisoma efektyvumo ekono-mikoje, kai yra švaistomos visuomeninis turtas. Ypač tai yra aktualu masinės komunikacijos priemonėms, nes vyriausybė, esant demokratinei visuomenei, stengiasi kuo mažiau kištis į šią demokratiją simbolizuojančią ir skatinančią ekonomikos dalį, jos pačios taip pat nelabai mėgsta, kai vyriausybė pradeda reguliuoti jų darbą. Jei vyriausybė nutaria įskišti, ji tai dažniausiai daro keturiais būdais: reguliavimu, paramos, subsidijavimo ir apmokestinimo. Reguliavimas vykdomas trim būdais. Pirma, ji gali reguliuoti standartų ir kontrolės sistemas tam, kad užtikrintų konkurencingumą, kokybę ir saugumą. Antra, tai rinkos struktūros reguliavimas. Čia ji kontroliuoja gamintojų kiekį rinkoje išduodama ar ne licencijas. Trečia, ji stabdo įmonės veikla ar baudžia ją už žalingos veiklos visuomenei ar ekonomikai vystymą. Masinių komunikacijos priemonių viekla taip pat yra kontroliuojama vyriausybės sprendimais ir leidžiamais įstatymais. Televizija ir radijas yra apriboti dažnių licencijavimo politika. Ši reguliavimo rūšis yra vykdoma nuo penkto dešimtmečio. Šia politika siekiama reuguliuoti stočių kiekį bei jų lokalizaciją šalyje. Vėliau buvo pradėta ir programų kontrolė. Tai nėra tiesioginis visų laidų cenzūravimas, tačiau etikos sumetimais tai daryti netgi būtina, nors daugelis firmų to labai nemėgsta ir vadina jų demokratijos teisių pažeidimu. Kai kuriose valstybėse laikraščiai kontroliuojami pašto paslaugų kainomis. Už reklamą imami mokesčiai vyriausybės taip yra įvairiai apmokestinami. Dažniausiai mokesčiai yra mažinami siekiant didinti konkurenciją tarp informacijos šaltinių, visuomenei tuo suteikiant galimybę gauti kuo įvairiapusiškesnę informaciją ir kuo prieinamesnėmis kainomis. DARBAS RINKOJE Darbas yra labai svarbus rinkos faktorius. Masinės komunikacijos priemonės yra labai stipriai susijusios su žmonių darbu, todėl turi skirti daug dėmesio. Darbo kiekio poreikis rinkoje, algų dydis, darbo sąlygos, kaip darbas keičia produktyvumą - yra vieni svarbiausių komunikacijų ekonomikos ir menedžmento klausimų. Darbas yra brangiausias komunikacijų ekono-mikos kaštas. Šioje darbo rinkoje firmos tampa vartotojais. Čia, kaip ir kitose rinkose, viskas vyksta pagal ekonomikos dėsnius. Darbo pasiūla priklauso nuo gyventojų skaičiaus, nuo jų amžiaus. Vidutinio gyventojų amžiaus pasikeitimas taip pat sąlygoja darbo pasiūlą. Darbo dienos ilgumas daro įtaką reikalingo darbo kiekiui. Darbo kaina priklauso ne tik nuo pasiūlos, t.y. nuo galinčių dirbti žmonių skaičiaus, bet ir nuo jų sugebėjimų, kitaip sakant, nuo jų profesionalumo. Kad produktyvumas būtų didžiausias, savininkas ieškos darbininko, kuris galės geriausiai jį padidinti. Tačiau motyvacija dirbti gali turėti ir kitų socialinių aspektų. Žmogus visada trokšta gauti prestižinį darbą, kuris teiktų didesnį malonumą, kad jaustųsi darąs visuomenei gerą. Taip pat darbo vieta turi didelę reikšmę, juk darbininkas maloniau pasirinks reporterio darbą sostinėje, nei kad kokiame provincijos miestelyje. Keičiantis produktyvumui, gali keistis ir paklausa darbui. Tačiau atsiradus naujoms techninėms galimy-bėms šis poreikis gali gerokai sumažėti. Taigi darbo kaina tikros konkurencijos rinkoje yra nustatoma rinkos pasiūlos ir paklausos dėsniais. Kai kurios firmos yra linkusios mokėti daugiau, kad pritrauktų kvalifikuotesnius darbuotojus, kitos moka mažiau, nes pirma nori įsitikinti jų kvalifikacija. Taip pat užmokestis priklauso ir nuo darbuotojo patirties. Darbo kaina labai priklauso nuo nedarbo lygio šalyje, nuo tos profesijos darbininkų skaičiaus rinkoje, ar kitų esančių rinkoje darbdavių mokamų atlyginimų. Darbdavių sprendimams didelę įtaką turi ir profesinės sąjungos. Šių organizacijų pagrindinis tikslas yra dabruotojų darbo sąlygos, atlyginimų didinimas. Todėl algos rinkoje yra didesnės, nei kad būtų tik pasiūlos ir paklausos nulemtos. IŠVADOS Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje masinių komunikacijų ekonomika užima vis didesnę vietą. Labai sparčiai tobulėjant technologijoms, kiekvieną dieną mes vis dažniau susiduriame su masinėmis komunikaci-jomis. Civilizacija dabar jau nebeįsivaizduojama be šios rinkos dalies. Komunikacijos preimonės perduoda vis daugiau kasdien reikalingos informacijos, tačiau vienas mažiausiai vartotojus dominantis daugelio komunikacijos priemonių trūkumas yra begalinis reklamos srautas. Tai be abejo yra labai svarbus konkurentabilumo elementas, tačiau dažnai tai būna iškreipta informacija ir todėl klaidina vartotojus. Tai, manyčiau, yra vienas tų nepageidaujamų trūkumų. Mūsų šalyje, perėjus nuo planinės prie rinkos ekonomikos, komunikacijų vaidmuo taip pat tapo labai aktualus ir svarbus visuomenės gyvenimui. Plečiantis šiai rinkai ir vis didėjant konkurencinei kovai tarp komunikacijos priemonių, vartotojai, t.y. mes, Lietuvos piliečiai, gauna daugiau įvairesnės informacijos, pateikiamas platesnis vertinimų spektras. Daugėja masinės komunikacijos priemonių įvairovė. Informacijai perduoti yra sukurtas, mūsų amžiaus stebūklu vadinamas, Internet tinklas. Tai labai praplėtė galimybes keistis informacija. Kiekvieną dieną didėja šios informacijos vartotojų. Tai tikrai pagreitino galimybes vartotojui gauti reikiamą informaciją ir visa kas su ja susiję ne tik mažoje teritorijoje, pvz. mieste ar šalyje, bet ir visame pasaulyje taip pat operatyviai. Šis plėtimasis taipogi labai teigiamai įtakoja darbo vietų augimą, kas, be abejonės, kelia ir mūsų gyvenimo lygį. Todėl mūsų ekonomikos augimui masinių komunikacijų ekonomikos vystymasis yra labai svarbus ir gyvybiškai naudingas.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,31 kB)

Kreditas – tai ekonominiai piniginiai santykiai, susiję su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu, apmokėjimu ir grąžinimu. Kredito būtinumą lemia: 1. prekyba ir mainai 2. pinigai, kaip mokėjimo priemonė Kredito funkcijos : 1. perskirstomoji (kai laisvi pinigai laikinai parduodami iš vienų ūkio veiklos sričių į kitas) 2. trumpalaikio ūkio apyvartumo pagreitinimo (pagreitina trumpalaikio turto apyvartumą, padidinamas ir jo naudojimo efektyvumą) 3. kapitalo koncentracijos pagreitinimo (suteikia galimybę išplėsti gamybos apimtis ir gauti papildomo pelno) 4. prekių apyvartos aptarnavimo ( įtakoja prekių ir pinigų apyvartos pagreitinimą, išlaisvindamas grynuosius pinigus, jis supaprastina ir pagreitina ekonominių santykių mechanizmą vidaus ir tarptautinėse rinkose, kai nėra naudojami grynieji pinigai) 5. kontrolinė funkcija (kontroliuoja kredito įstaigos ar verslo subjektai , kurie suteikia komercinius kreditus. Padeda užtikrinti kredito grąžinimą laiku) Kredito sistema – ekonominių piniginių santykių, susijusių su įmonių, organizacijų ir gyventojų laikinai laisvų pinigų kaupimu, apmokėjimu ir gražinimu, įvairių metodų ir formų visuma. Kredito formos: 1. piniginė 2. prekinė Kredito klasifikavimo kriterijai: 1. susitarimo būdas 2. apdraudimo būdas 3. kreditų terminai 4. palūkanų rūšys 5. gavėjas ir skolinimosi tikslai 6. susidarymo vieta Piniginio kredito rūšys: 1. tiesioginis banko kreditas – tipinė banko paskola gyventojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms įvairiems poreikiams kredituoti; 2. kreditinė linija (palankumo kreditas) – suteikiamas įmonėms trumpalaikiam turtui kredituoti; suteikiamas klientams, kurių finansinė būklė stabili, kurie laiku grąžina paskolas ir sumoka palūkanas; 3. overdraftas (sąskaitos kreditavimas) – taikomas bankų tarpusavyje atsiskaitymams. Gali būti suteikiamaskai trūksta pinigų atsiskaitomojoje sąskaitoje, apmokant klientų mokamus dokumentus, išmokant grynais pinigais. Suteikiamas neterminuotai, palūkanos didesnės nei kredito. Gali būti nutrauktas banko be išankstinio įspėjimo 4. banko kortelė – debetinė – neįmanoma viršyti sąskaitos likučio; - kreditinė – banko suteikiama teisė naudoti banko paskolą prekėms ir paslaugoms apmokėti. 5. vekseliai – skolos vertybiniai popieriai, tai pirkėjo pasižadėjimas sumokėti tiekėjui už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Gali būti superkami faktoringo ir forfeitingo institucijų. 6. obligacijos – vertybiniai popieriai 7. faktoringas – tai trumpalaikių mokėjimo reikalavimų, kurių pagrindas prekių ir paslaugų pardavimas, pardavimas kredito institucijai.tai pirkėjų skolos superkimas. 8. forfeitingas – prekybos finansavimo metodas, kai kredito įstaiga superka iš tiekėjo garantiją turinčius vekselius ar kitus mokestinius reikalavimus. Bankui – tai įprastas vekselių pirkimas, kurio efektyvumas priklauso nuo diskonto formos ir vekselių skaičiaus.

Ekonomika  Paruoštukės   (7,4 kB)

Vadovavimo stiliaus įvertinimas Šiuolaikiniai vadybos mokslų tyrimai parodo, kad vadovavimo samprata kinta. Nėra vieno teisingo vadovavimo stiliaus, jis priklauso nuo pavaldinių ypatybių ir situacijos. Vadovai dabar yra laikomi ta grandimi, kuri ne tik generuoja viziją, misiją, rūpinasi harmonija ir organizacijos augimu, bet ir padeda atlikti darbuotojams patikėtas užduotis. Norint įvertinti vadovavimo stilių, reikia ir asmenybės, ir vadovo praktinės veiklos analizės. Mūsų naudojama metodika leidžia nustatyti šiuos vadovavimo stilius: • autokratinį; • konsultuojantį; • dalyvaujantį; • deleguojantį. Personalo įvertinimą atlieka psichologė – konsultantė Nomeda Ausmanienė. 1992 m. baigtas Vilniaus Universitetas, suteikta psichologo, psichologijos dėstytojo kvalifikacija. Nuo 1998 m. – VDU socialinių mokslų fakulteto doktorantė, Lietuvos psichologų sаjungos narė, vadovėlių „Psichologija studentui“, „Bendravimo psichologija“ bendraautorė. Nuo 1996 m. dirba personalo atrankos ir įvertinimo srityje. Per penkerius sėkmingos veiklos metus įgijome didelę patirtį ir daugelio firmų pasitikėjimą, surandant ir atrenkant darbuotojus. Jei ieškote darbo arba norite jį pakeisti, kviečiame kreiptis į Noriu personalo sprendimų grupės narį „Noriu darbo“. Taip pat mes padedame surasti darbą studentams, auklėms (namų šeimininkėms). Turėdami Jūsų anketinius duomenis, teiksime darbo pasiūlymus, atitinkančius Jūsų pageidaujamas sаlygas. Ieškantiems darbo siūloma: 1. Nemokamas dalyvavimas viešose atrankose. Skiltyje "viešos atrankos" rasite informaciją apie šiuo metu vykdomas atrankas Kaune ir Vilniuje: skelbiamas pareigas, darbo pobūdį, kandidatams keliamus reikalavimus ir kt. Norinčius dalyvauti ir atitinkančius pozicijai keliamus reikalavimus, prašome siųsti gyvenimo aprašymą (CV) atrankos skelbime nurodytais kontaktais bei nuorodą, į kurias pareigas pretenduojate. Neradus Jums tinkamos darbo vietos skelbiamose atrankose siųskite mums gyvenimo aprašymą, nurodykite pageidaujamas veiklas ir būsite pakviesti dalyvauti tolimesnėse atrankose. 2. Aktyvi darbo paieška - tai galimybė išgirsti kur kas daugiau ir įvairesnių darbo pasiūlymų nei skelbiama viešose atrankose. Ši paslauga skirta tiek bedarbiams, tiek dirbantiesiems, ieškantiems perspektyvesnio darbo. Darbo paieškos sąlygos: • atvykus, sudarius sutartį ir sumokėjus registracijos mokestį, darbo pasiūlymai teikiami 4 mėn., o neįsidarbinus šiuo laikotarpiu, darbo paieškos sutartis nemokamai tęsiama dar 2 mėnesiams; • neribotas darbo pasiūlymų skaičius. Informacija studentams: • nemokama registracija noriu darbo duomenų bazėje aukštojo mokslo absolventams nuo gegužės 1 d. iki birželio 30 d., magistratūros studentams – visus metus; • pastovaus, sezoninio ir dalinio užimtumo darbo pasiūlymai. Informaciją apie laisvas darbo vietas, rasite skiltyje "darbo pasiūlymai" . • Detalesni duomenys teikiami tik užsiregistravus PASIRUOŠIMAS POKALBIUI SU DARBDAVIU Bet kokio, net pirmo pokalbio privalote išmanyti apie organizacijos veiklą. Pasidomėkite apie organizaciją internete, įmonių, paslaugų kataloguose ir žinynuose, sužinokite apie jos finansinę padėtį, produkciją, paslaugas ir veiklos kryptis. Įsigilinkite į organizacijos ar pramonės šakos perspektyvas ir problemas. Pamėginkite išsiaiškinti, ar konkrečiai organizacijai negresia susijungimas arba pardavimas. Turėtumėte žinoti šios organizacijos ar įmonės ir konkurentų pelningiausius gaminius ir paslaugas. Daug ką galite sužinoti iš laikraščių ir žurnalų verslo skilčių. Praverstų išmanyti organizacijos hierarchiją ir skyriaus, kuriame pretenduojate dirbti, sudėtį. Neapsiribokite vien spaudiniais. Pakalbėkite su žmonėmis, kurie dirba jus dominančioje srityje. Kuo daugiau per pokalbį žinosite apie organizaciją, tuo didesnį įspūdį padarysite pašnekovui. Kuo įdomesnis ir sėkmingesnis bus pirmasis pokalbis, tuo daugiau galimybių, kad jums pasiūlys darbą. Iš anksto paruošti atsakymai į labiausiai tikėtinus klausimus padės atskleisti jūsų sugebėjimus, kvalifikaciją ir patirtį. Dažniausiai pateikiami klausimai Nors kiekvienas darbas ir darbdavio stilius skiriasi, pokalbio klausimai būna neįtikėtinai panašūs. “Papasakokit apie save” arba “Kaip jūs save apibūdintumėt?” Atminkite, kad darbdaviui neįdomu, ar jūs save laikot linksmu žmogumi, ar mėgstate sportuoti (nebent darbas susijęs su sportu). Jam terūpi, ar jūs tinkamas kandidatas tam tikram darbui. Pasinaudokite proga ir apibendrinkite savo sugebėjimus ir ankstesnio darbo patirtį. “Kokias darote klaidas? Ar turite silpnybių?” Į šį klausimą atsakykite truputį linksmiau, išryškindamas paskutinę silpnybę, kurią jau įveikėte. “Kodėl norite šio darbo?” Pašnekovas nori sužinoti, ar jūs rimtai nusprendėte ir organizacija turės naudos, jus pasamdžius. Dabar jums pravers surinkta informacija apie organizaciją. Atsakymą kuo išsamiau pagrįskite skaičiais, faktais. Savo kvalifikaciją susiekite su konkrečia organizacija ir konkrečiu darbu. Niekuomet nesakykite, kad domitės dideliu atlyginimu arba jums galima mažiau mokėti. Užsiminkite, kad jums paliko didelį įspūdį tai, ką skaitėte ir girdėjote organizaciją: jos vystymasis, darbo aplinka, vadovų savybės, įdarbinimo politika, moderni produkcija ar darbo stilius. “Kodėl turėčiau jus samdyti?” Darbdaviai dažnai taip paklausia, tikrindami jūsų reakciją į užduodamą klausimą. Stenkitės kalbėti apie savo įgūdžius pasitikėdamas savimi. Tokioje situacijoje nedera save nuvertinti, bet ir girtis nebūtina. Pavyzdžiui, paminėkite, kad esate laikomas patikimu darbuotoju, puikiai sugebate parduoti produkciją, kaip kiti darbuotojai įvertino jūsų sugebėjimą vadovauti. Tai palanki proga įterpti tokiа informaciją, kuri nebuvo paminėta jūsų gyvenimo aprašyme. “Kodėl jūs išėjote (kodėl jūs norite išeiti) iš dabartinio darbo?” arba “Už ką jus atleido?” Sakykite tiesą ir nekritikuokite buvusio ar dabartinio darbdavio. Jei jus atleido, nereikia teisintis. Jei tebedirbate, prisipažinkite pašnekovui, kad jūsų dabartinis vadovas ar darbdavys nieko nežino apie ieškomą darbą ir paprašykite, kad neprasitartų jūsų darbovietei anksčiau už jus pačius. Jei jus atleido ekonominiais sumetimais, užsiminkite, ką dar atleido ir kodėl, jei tai bus jums naudinga. Pavyzdžiui, kai kurios organizacijos pirmiausia atleidžia vėliausiai priimtus darbuotojus arba dėl biudžeto apribojimų mažina etatus. ”Kiek jūs uždirbdavote?” Sakykite atvirai. Pripažinkite, kad tikitės didesnio atlyginimo. “Kokio pageidautumėte atlyginimo?” Pokalbį apie užmokestį patartume atidėti, kol pasiūlys darbą. Derybos dėl atlyginimo - paskutinė ir bene sunkiausia užduotis, ieškant naujo darbo, tačiau yra būdų ją palengvinti. Įsidėmėkite pagrindinę derybų taisyklę: tegul darbdavys pirmas pasiūlo atlyginimą. Taip jis parodys, kad nori jus įdarbinti. Taip pat jūs sužinosite, ką organizacija galvoja apie pareigas, į kurias jūs pretenduojate. Niekada nediskutuokite apie pinigus, kol organizacija neįvardijo pirminės sumos. Jei pokalbis apie pinigus užsimegs prieš tai, pasakykite, kad jūs vis dar bandote išsiaiškinti, ką tiksliai jums reikės daryti, ir neapsisprendėte, kiek jūsų paslaugos galėtų būti vertos. Jeigu jie paklaus: ”O kiek jūs norėtumėte uždirbti?”, atsakykite klausimu: “Ar jūs man siūlote darbą?” Jeigu jie atsakys “Taip”, tada paklauskite, kiek sutiktų jums mokėti. Jeigu jie mėgintų išsisukinėti sakydami: “Jeigu mes pasiūlytume jums darbą, už kokį atlyginimą jūs sutinkate dirbti?, atsakykite: “Jeigu jūs siūlote man darbą, mes diskutuosime dėl atlyginimo”. Tuomet geriausia paklausti, kokį atlyginimą jums galėtų pasiūlyti. Išgirdę apytikslį dydį, pasiprašykite didžiausios siūlomos sumos. KAIP PARUOŠTI GYVENIMO APRAРYMĄ Gyvenimo aprašymas yra vienas iš svarbių dalykų, prisistatant darbdaviui. Gyvenimo aprašymą pradėkite nuo to, kas esate, koks jūsų išsilavinimas ir patirtis bei kokį darbą norėtumėte dirbti. Apibūdinkite savo ankstesnį darbą, pažymėkite, kas labiausiai ir mažiausiai patiko. Trumpai pristatykite, kokių įgijote žinių ir įgūdžių, pagalvokite, koks darbas jums idealiai tiktų, kokioje organizacijoje jums labiau patiktų dirbti - didelėje ar mažoje. Ruošdamiesi prisistatymui pamąstykite, kodėl siekiate karjeros, ką labiausiai norėtumėte veikti, kokie Jūsų planai po vienerių, dviejų, trejų ar net po penkerių metų? Gyvenimo aprašymas skirstomas į kelias dalis: biografinius duomenis, buvusios darbinės veiklos, įgytos patirties ir išsilavinimo apraрymą. Svarbiausia dalis yra Jūsų profesinio gyvenimo santrauka. BIOGRAFINIAI DUOMENYS Tai Jūsų vardas, pavardė, namų adresas ir telefonas. Net jeigu Jūsų dabartinis darbdavys žino, kad ieškote darbo, geriau nurodyti namų, o ne darbo telefono numerį. Jei namuose neturite autoatsakiklio, vertėtų jį įsigyti, kad siūlantys darbą galėtų palikti praneрimą. Nenurodykite savo fizinių duomenų: amžiaus, ūgio ar svorio. Jie nėra nereikalingi. Jei auginote vaikus ir dėl to buvo pertraukų Jūsų karjeroje, parašykite apie tai atskirai. TARNYBA IR PATIRTIS Ankstesnes darbovietes surašykite chronologine tvarka. Sаrašą pradėkite nuo paskutinės savo darbo vietos. Nurodykite įstaigų pavadinimus, adresus, pareigas ir įsidarbinimo laiką. Apibūdinkite savo veiklos sritį ir pasiekimus. Reikėtų nurodyti savanoriškus darbus ir kito pobūdžio veiklą. Nepamirškite parašyti, kokios užsienio kalbų žinios, ar dirbate kompiuteriu ir kontoros įranga. Nors dirbti su kompiuteriu privalo net ir aukščiausio rango tarnautojai, nurodykite šiuos įgūdžius tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai susiję su Jūsų darbu. Jeigu Jūsų darbas nebus susijęs su raštine, neminėkite sekretorei reikalingų įgūdžių, pavyzdžiui, kad mokate spausdinti mašinėle. Amerikiečiai mėgdavo kaitalioti darbus karjeros sumetimais. Tačiau dažnai darbus keičiantį žmogų gali palaikyti nepastoviu ar nekompetentingu darbuotoju. Jei Jūsų gyvenimo aprašyme darbo vietų sаrašas neįprastai ilgas, būkite pasiruošęs tai paaiškinti. Darbdaviai nelabai mėgsta darbuotojus, keičiančius darbą, kai kiti pasiūlo didesnį atlyginimą. Būtinai paaiškinkite, kad darbą keitėte karjeros ar asmeniniais, bet ne finansiniais sumetimais. IŠSILAVINIMAS Jei esate baigęs vidurinę mokyklа, nurodykite jos pavadinimą ir adresą. Jei turite aukštąjį išsilavinimą, nerašykit apie vidurinę, bet pradėkit nuo mokslinio laipsnio bei vardo ar mokslinio darbo. Į sаrašą galite įtraukti po aukštojo mokslo įgytas žinias ir laipsnius. Datas galite rašyti arba ne. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nuogąstauja, kad datos pabrėš jų amžių ir pakenks per pokalbį. Jeigu ką tik baigėte mokyklą, galite plačiau apžvelgti savo išsilavinimą: pažymių vidurkį (jei jis geras), dėstytas disciplinas, apdovanojimus ir pagyrimus bei papildomo ugdymo veiklą. Jei Jūs ką tik baigėte universitetą ir pakeitėte tik vienа ar dvi darbovietes, pirmiausia apibūdinkite savo išsilavinimą. KARJEROS TIKSLAI Jei turite konkrečių karjeros tikslų, gyvenimo aprašymo pradžioje apibūdinkite juos vienu-dviem sakiniais. Kita vertus, karjeros tikslų galite ir nenurodyti, nes tai gali Jus varžyti. Svarbiausia, niekuomet apie tikslus nekalbėkite miglotai, pavyzdžiui: “Pritaikyti vadybininko sugebėjimus” arba “Gilinti savo žinias (…) ir (…)”. REKOMENDACIJOS Jei Jūsų darbdavys sutinka parašyti rekomendaciją, nedvejodami sutikite. Kitais atvejais rekomendaciją gali parašyti žmogus, kuris puikiai Jus pažįsta: buvęs dėstytojas, kolega arba advokatas. Kaip ieškoti darbo Nors darbo ieškojimas galėtų būti nuostabus, nuotykių kupinas laikas, daugeliui šis procesas sukelia nemažą nervinę įtampą. Baisiausia, kad jus tirs ir vertins, gal net pripažins esant netinkamą, nesvarbu, ar praradote senаjį darbа, ar ką tik baigėte universitetą, ar tik ieškote naujų išmėginimų. Nerimas sumažės, jei rūpestingai suplanuosite savo veiksmus ir blaiviai vertinsit situaciją. Žinokite, svarbiausia - gerai save pažinti. Pamąstykite, kokių turite ypatingų gabumų, ką mėgstate veikti, kuo jūs rimčiausiai domitės ir, žinoma, ką geriausiai mokate. Susidarykite savo privalumų sаrašą ir tuomet ieškokite tokio darbo, kurį dirbdamas tuos gabumus galėtumėt pritaikyti. Dar labai daug žmonių jaučiasi nelaimingi dėl savo darbo, nes niekuomet nesusimąsto, ką jie norėtų veikti. Didelė klaida yra tapti teisininku vien todėl, kad tai jūsų tėvo profesija, arba viešbučio vadybininku, nes šias pareigas jums pasiūlė. Ieškodami darbo žinokite, kad jums reikės varžytis su kitais. Ne kiekvienas mėgsta konkurenciją ar protingai reaguoja. Užsitęsę ieškojimai įbaugina net labiausiai savimi pasitikinčius. Jeigu jūs organizuotas ir informuotas žmogus ir į šį procesą žiūrite kaip į kasdieninio gyvenimo dalį, mažiau bijosite konkurentų ir padidinsite galimybes gauti norimą vietą. Kai kurie žmonės mano, kad verslo pasaulis yra džiunglės, todėl keliа į virрūnę reikia išsiplėšti iltimis. Jiems atrodo, kad malonūs ir geraširdžiai nieko nepasieks. Tačiau draugiški ir jautrūs kolegoms žmonės moka puikiai bendrauti ir dirbti. Dažniausiai laimi principingi, ryžtingi ir darbštūs. Taigi darbo ieškojimą vertinkite ne kaip mūšį, bet kaip nuoseklias pastangas susirasti užsiėmimą, labiausiai atitinkantį jūsų gebėjimus ir patirtį. Sistemingos pastangos, išsamus gyvenimo aprašymas ir teigiamas požiūris į ateitį padės kalbėtis su bet kokiu darbdaviu. Šiandien darbdaviams rasti gerą darbuotoją taip pat sudėtinga, kaip ir žmogui – gerą darbą. Jei prieš dvejus metus darbo vietų paklausa stipriai viršijo pasiūlą, tai šiandien stebima atvirkštinė situacija: per dieną gaunama beveik dvigubai daugiau darbdavių užsakymų negu užsiregistruoja ieškančiųjų darbo. Šaltinis: Noriu personalo sprendimų grupė Norėdami rasti gerus darbuotojus laisvoms darbo vietoms užimti darbdaviai turi parodyti vis daugiau iniciatyvos ir išradingumo. Nors oficiali bedarbystė Lietuvoje gana didelė (12,6 %), tačiau reali situacija kiek kitokia, kadangi šį skaičių daugiausiai sudaro žemos kvalifikacijos darbininkai, tuo tarpu specialistų trūksta. Todėl vykdant aukštos kvalifikacijos darbuotojo paiešką, dažnai nepakanka pasinaudoti darbo biržos ir net įdarbinimo agentūros paslaugomis, o tenka kreiptis į specialistus, atliekančius profesionalią darbuotojų atranką bei turinčius informacijos apie kvalifikuotus įvairių sričių specialistus. 1 NORIU DARBO duomenų bazę sudaro užsiregistravę klientai, o ja naudotis darbdaviai gali nemokamai 2 CV duomenų bazė formuojama iš gaunamų gyvenimo aprašymų, o jos resursais darbdaviai gali pasinaudoti vykdant atranką. Vadybininkų paklausa rinkoje jau dabar viršija pasiūlą, o buhalterių, vadovų, kvalifikuotų darbininkų reikia daugmaž tiek, kiek ir yra ieškančiųjų tokio darbo. Bet tikriausiai kiekvienam susidūrusiam su personalo paieška aišku, jog iš vieno ar dviejų kandidatų atsirinkti tinkamą darbuotoją beveik neįmanoma...

Ekonomika  Referatai   (161,16 kB)

Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67% visoje šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažoz ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto. Italijoje yra santykiniai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi) ir kt. Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausiai veikiančios taip vadinamuosiuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartojiškas prekes: drabužius, avalinę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orentuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo glogalizaciją ir augancia konkurenciją. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomu vieningu pasaulietinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje). Investavimas. Kodėl turėtumė investuoti? Italija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, o taipogi ir pilnavertė bendrosios rinkos narė. italų požiūris į užzienio investuotojus yra labai palankus, jiems nėra taikomi griežti apribojimai. Italijos rinka pagal bendrąjį vidaus produktą gali būti sulyginama su Didžiąja Britanija. Gyvenimo standartai šiose šalyse yra taipogi panašūs, nors be abejo yra skirtumų tarp atskyrų regionų. Dažniausiai Italijoje steigiamos mažo sir vidutinės įmonės. Pietuose rinka yra mažiau išvystyta, joje yra susidariusios ilgalaikės struktūrinės problemos, tačiau yra pastebimas tamtikrų sektorių greitas plėtojimasis, pavyzdžiui uostai ir elektronika. Atsiranda vis naujų investavimo galimybių tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energijos, vandens, telekomunikacijų ir kituose. Didžioji Britanija jau yra viena iš pagrindinių investuotojų tokiose rinkos srityse kaip farmacija, chemijos pramonė ir inžinerija. Taipogi auga investicijos į aptarnavimo sektorių, į kurį įeina draudimo paslaugos, bankininystė, transportas ir t.t. Kompanijos, planuojančios investuoti Italijoje, turi būtinai gerai išnagrinėti vietinę rinką, atkreipti dėmesį į joje veikiančias firmas ir pasinaudoti gautomis žiniomis, kad suprasti, kaip pasiekti sėkmę. Taipogi versininkai turėtų surasti kuo daugiau medžagos skirtos potencialiems investuotojms Italijoje, kurią teikia firmos siūlančios pagalbą bei informaciją žmonėms ieškantiems jos. Užsienio investicijų reguliavimas Remiantis Italijos įstatymus užsienio investuotojai gali vykdyti Italijoje investicijas liromis ar kita užsienio valiuta. Taip pat užsienio investuotojai gali investuoti į Italijos koorporacijų akcijas, obligacijas išleistas Italijos kompanijų, bankų ir Italijos vyriausybės ir kitus vertybinius popierius. Užsienio investuotojams yra leidžiama eksportuoti investicijos atneštą pelną, tai yra palūkanas. Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Vietinių kompanijų reguliavimas. Kokios yra vietinės ir reguliavimo nuomonės? Kapitalas ir uždarbis gali būti nevaržomai repatrijuojami atsižvelgiant į Europos sąjungos nustatytas taisykles. Italija yra pasirašiusi Dvigubo mokesčio sutarį, kuri apsaugo pajamas ir pelną nuo mokesčių esančių daugiau nei vienoj teritorijoj. Tai reiškia, kad mokesčiai mokami tik toj teritorijoj, kurioje ir yra gaunamas pelnas. Italijoje nėra jokio įstatymo draudžiančio užsienio investicijas, o taipogi nėra ir jokių vietinių industrijų, kurios būtų uždarytos privačioms įmonėms. Firmų rūšys Italijoje: Ribotos atsakomybės bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis kapitalas 20 mln. lyrų. Bendrų akcijų bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Ribotos atsakomybės akcinė bendrovė - aktyvūs partneriai: nerybota atsakomybė; neaktyvūs partneriai: atsakingi tik už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Įmonės teisinės formos parinkimas Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai. Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų. Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu - tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei. Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu. Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį - paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją. Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas. Verslo papročiai Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus i visus paklausimus. Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl timkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams. Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonų, faksu ar elektroninių paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti. Neformaliuose susitikimuose italai įpratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitinės korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba. Verslo aplinkoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais (Dottore, maestro, Avvocato, etc.). visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę. Kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde. Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties. Todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Italijoje tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas ispėja apie susidomėjimo stoką. Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtu pasitarti su partneriu italu, ka pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės. Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italija valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moteris pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška. Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį. Italijoje geros temos pokalbiams yra kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį. Verslo sėkmės faktoriai Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių: • Verslininko gabumai. • Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė. • Vyriausybės skatinimas. • Pakankamas kapitalas. • Verslo galimybės. • Darbuotojų bendradarbiavimas. Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes: • didelis poreikis karjerai; • savarankiškumas; • poreikis būti nepriklausomam; • poreikis naujovėms; • kūrybingumas, • entuziazmas, • darbštumas. Verslo rizikos sėkmė Verslininkystės rizika - tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje: 1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą); 2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje; 3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai; 4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; 5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis. Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai. Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas: • Kriminogeninė rizika. • Politinė rizika. • Finansinė rizika. • Komercinė rizika. Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys - veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką. Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie: • išlaidų tikslingumo analizės; • ekspertinio įvertinimo metodas; • analitinis; • analogų panaudojimo. Verslo planas. Verslo sumanymas Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą - turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus. Kokia jūsų verslo prasmė? Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės. Esamos ir būsimos padėties analizė: 1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius? 2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai? 3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau - realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas. Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai. Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija - tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai - viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų. Trumpai tariant, verslo planas - tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas. Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais. Įmonės tikslai Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai. Įmonės analizė Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis. Prekės ir paslaugos analizė Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas? Rinkos analizė Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos? Išteklių nustatymas Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim. Veiklos programa Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai? Sunkumai ir uždaviniai Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus. Rizikos įvertinimas Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema "kas, jeigu", pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus. Įmonės įkūrimas. Koks yra geriausias būdas tai padaryti? • Naujos įmonės kūrimas yra pagrįstas Civiliniu Kodeksu. Dėl mokesčių palankumo užsienio investuotojai suinteresuoti steigti bendras įmones. Tam, kad susijungti su vietine įmone, turi praeiti mažiausiai 40 dienų laikotarpis, kad inkorporacija butų patvirtinta notaro bei vietinio tribunolo. Minimalus sujungimo mokestis yra 10 milijonų lyrų. • Privalu turėti tvarkaraštį bei planą. Taipogi reikia įsigyti identifikavimo kortelę, kuri bus reikalinga, atidarant bankų sąskaitas, pasirašant kompanijos dokumentus ar naujo skompanijos vardu atliekant tam tikras operacijas. • Sekantis žingsnis yra pasirinkti Įmonės rūšį. Ribotos atsakomybės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti 20 milijonų lyrų. Akcijos gali būti perduotos tik notaro patvirtintu dokumentu. Akcinių bendrovių įstatinis kapitalas yra virš 200 milijonų lyrų. • Priklausydami nuo pradinės investicijos ir reikalavimų dirbančiam kapitalui, daugelis naujų verslininkų pasirenka ribotos atsakomybės bendrovę, su palyginus aukštu įstatiniu kapitalu, virš 200 milijonų lyrų (tokiu atveju, jis turi buti revizuojamas įstatymų nustatyta tvarka). • Patartina būtų neskubėti gavus visa informacija kurti įmonę. Reikėtų pasitarti su profesionalais, kurie įmonės kūrimo metu, galėtų jus atstovauti. Profesionalus ir, be abejo, legalus verslo patarėjas, galės padėti surengti susitikimu ssu reikiamais žmonėmis, galų gale, galės atstovauti kompanijo sinteresams įvairių derybų metu. Verslo įmonių kūrimas. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka. Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą - verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį. Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius - teisinius, socialinius - kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius. Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos. Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos - pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis - tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse). Politiniai - teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį. Reikalavimai įmonės kūrėjams: Įmonės kūrimo etapai yra šie: 1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas; 2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas; 3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas; 4. įmonės juridinės formos parinkimas; 5. verslo organizavimo projekto parengimas; 6. įmonės steigimo dokumentų parengimas; 7. įmonės registravimas. Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos. Idėjos pagrindimas - tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas. Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau - dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau - dėl finansinių problemų. Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi. Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia - ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra - kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia - kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta - kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta - ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja. Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės - sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai. Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos keli dalykai: • asmeninės valdžios siekimo atkaklumas; • materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas; • įmonės pelno paskirstymo būdas; • įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis; • įmonės likimas ateityje. Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą. Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia - už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo - gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva. Smulkių firmų skiriamasis bruožas - jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas - ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis. Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama. Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis - penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų. Naujos įmonės valdymas Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas Išteklių vadybos tikslas - efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas? Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus. Veikla Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas. Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos. Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas. Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt. Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP - stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas. Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros. Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspectors); Pakavimas. Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai. Finansų sritys: Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai. Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė). Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės. Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai. Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema. Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus. Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas. Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus

Ekonomika  Referatai   (34,28 kB)

O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Užimtumas 1.1. Gyventojų užimtumo kriterijai Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: • asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; • gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); • darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; • apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; • apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; • gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami - padedantiems šeimos nariams. 1.2. Nelegalus užimtumas Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: • Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančias, šešėlinėse ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. • Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. • Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita, dažnai įgauna atvirą reketo formą). • Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką “ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. 2. Nedarbas Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. 2.1. Nedarbo tipai Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių; kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų; treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą ar grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina, plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių, ar metų, ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose, statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime apskaičiuoti taip: U = U + U + U ; 2.2. Natūralusis nedarbo lygis Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E ) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui, nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos, ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U ) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U ) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis, su šalies darbo jėga: U = ; čia U - natūralusis nedarbo lygis; U - laikinasis nedarbas; U - struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF - darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U = U - U ; čia U - faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U - ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N , o realusis darbo užmokestis w . Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis lygis susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki 1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų. Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. 2.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 3. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarąjai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau, negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. 4. Infliacija ir nedarbas Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad jie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos - parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių. 3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2 paveiksle. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši problema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų). Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema: AD P Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį. 3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4 paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko. Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. 3.3 Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius, nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia ateities prognozė, paremta visa turima informacija. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už numatytą, tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu, pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E , esančiame ant ilgojo laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U = 5%, o infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC , ir taške E ji kerta PC kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir natūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc., tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E į tašką E . nedarbo lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir sieks, sakykime, tik 3 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo lygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E į tašką E . Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos, prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba sumažina nežymiai ir neilgam. Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų. ir užimtumo problemos Lietuvoje Daugelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau nagrinėdami skurdo problemas, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600 tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc. Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu, Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. Ypač aukštas nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir Šalčininkuose (15,5 proc.). Manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje sudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis). Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas, kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys. 5. Užimtumo politika Lietuvoje Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones. Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. 1 lentelė Programos pavadinimas Dalyvavo iš viso Pasirengę darbo rinkai Nepasirengę darbo rinkai Užregistruota bedarbių iš viso: 47223 197461 Iš jų dalyvavo aktyviose programose: 75676 7199 68477 Iš jų pagal atskiras programas: Profesinio mokymo programoje: 12557 1272 11285 Grupinės darbo paieškos programoje: 32767 3392 29375 Įgijo patentą(iki 3 mėn.)savar. verslui: 9033 1573 7460 Laikinai įdarbinti (iki 1 metų): 18923 4670 14253 Užimtumo rėmimo programose: 27207 2562 24645 Iš jų: Bedarbių individualaus verslo rėmimo: 47 11 36 Viešųjų darbų programoje: 21637 1591 20046 Remiamų darbų programoje: 4256 732 3524 Naujų darbo vietų steigimo programoje: 906 *Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiaus sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose programose. Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7 proc., tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc.. Iš pasirengusių darbo rinkai bedarbių, aktyviose užimtumo programose dalyvavo 15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y. pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių laikotarpiui, visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai. 5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas 1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto šiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas; • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje; • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinis mokymas - per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo centrų, apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją bedarbių, mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus. Profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos suteiktos 50 tūkst. asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas grupėse vyko pagal tikslines programas, atskiroms asmenų grupėms. Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo, tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja beveik 3 tūkst.. Beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas – bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet turi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo, darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės reabilitacijos sunkiausiai sergantiems asmenims, iki informacijos suteikimo profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos. Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, - yra labiausiai išplėtota, o kai kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą. Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius. Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų, bei neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą, vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis, klausimų. Patvirtinus “Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius. Tai 156 pirmo, bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų registro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų, bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų tarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas; • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas; • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas; • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas; • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas; • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas; • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas. 2000 m. tęsiamas nuoseklus darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo centrų, teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams, darbuotojams. Ryšiai su visuomene. Informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą, kuriant jos įvaizdį, nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai, specialistai, dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų užimtumas”. 5.2. Viešieji darbai Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūras. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais, bedarbiai skeptiškai žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių galimybes dalyvauti šioje programoje, šiais metais teritorinės darbo biržos siųs viešiesiems darbams apie 30 tūkst. bedarbių. Per šiuos metus, viešuosiuose darbuose dirbo 21 tūkst. asmenų. Pirmiausia stengiamasi padėti socialiai pažeidžiamiausiems asmenims. Viešuosius darbus dirbo 4 tūkst. asmenų, kurių šeimose abu maitintojai – bedarbiai. Atsižvelgiant į augantį bedarbių poreikį dalyvauti viešuosiuose darbuose, Užimtumo fondo lėšos šiai programai kasmet yra didinamos. Užimtumo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, net 16 aukščiausio nedarbo teritorijose ( Šiauliuose, Druskininkų, Akmenės, Joniškio, Jonavos, Jurbarko, Pasvalio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų, Ignalinos, Tauragės, Pakruojo, Rokiškio, Marijampolės, Švenčionių rajonuose) leista taikyti atskiriems projektams padidintą finansavimą. Šių teritorijų darbo biržos įgijo galimybę suteikti laikiną užimtumą papildomai 3 tūkstančiams bedarbių ir sušvelninti nedarbo padarinius. Viešieji darbai – ne tik pragyvenimo šaltinis daugeliui bedarbių, laikina jų užimtumo forma, bet ir padeda plėsti vietos socialinę infrastruktūrą. Daugelyje miestų, gyvenviečių, aplinkos, parkų, kapinių priežiūros darbai atliekami bedarbių jėgomis. Štai Vilniaus mieste AB “Vilniaus zunda” įdarbino per 100 bedarbių, kurie apsodina gėlėmis bei tvarko Lukiškių, Savivaldybės, prie Operos ir baleto teatro esančias aikštes, Sereikiškių ir Vingio parkus, Rokantiškių ir Antakalnio kapines. Įvertinus viešųjų darbų organizavimo rezultatus per keletą metų, galima padaryti išvadą, kad išryškėjo šių darbų didelė socialinė nauda vietinei bendruomenei. Bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos skyriais, beveik 2 tūkst. bedarbių visoje šalyje teikė paslaugas vienišiems, neįgaliems asmenims. Vien Šiauliuose, šioje sferoje dirba 360 bedarbių: Ugdymo ir globos centre teikia pagalbą neįgaliems vaikams, Šiaulių globos ir palaikomojo gydymo ligoninėje slaugo ligonius, prižiūri vienišus asmenis. Ypač didelis dėmesys skiriamas gamtosaugos ir ekologijos projektams, atsižvelgiant į artimiausiu laiku Lietuvoje įsigaliosiančias, aplinkos srityje veiklą apibrėžiančias, Europos Sąjungos direktyvas: tvarkomi šalies nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, valomi vandens telkiniai, plečiami miškų plotai. Siekiant sumažinti nedarbą kaime, vis daugiau į viešųjų darbų organizavimą įtraukti ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Šiais metais per 300 tūkst. darbdavių įdarbins apie 3 tūkst. kaimo bedarbių. Prioritetas dalyvauti šioje programoje skiriamas ūkininkams, teikiantiems labdarą žemės ūkio produktais vaikų ir senelių globos namams, padedantiems vienišiems asmenims dirbti žemę. Dažnai viešųjų darbų plėtrą riboja jų finansavimo problemos. Viešųjų darbų programai 2002 metams savivaldybės skyrė apie 10 mln. Lt., t.y. 3 mln. Mažiau, nei praėjusiais metais. Atskiros savivaldybės, nepaisydamos lėšų stokos biudžetuose, ieško galimybių finansuoti didesnį viešųjų darbų mastą. Respublikinė darbo birža parengė medžiagą Savivaldybių asociacijai dėl inicijavimo savivaldybių vadovus didinti lėšas viešiesiems darbams, vykdyti ilgalaikius, didelę socialinę naudą turinčius projektus, pasitelkiant į pagalbą nevyriausybines organizacijas. 5.3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas Lietuvos darbo birža pradėjo įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų bandomuosius projektus, didžiausio nedarbo teritorijose. Jie turėtų padėti sutelkti vietos bendruomenės socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Vietinių užimtumo iniciatyvų programos projektais tikimasi padėti labiausiai socialiai pažeistiems asmenims. Iniciatyviesiems – 101 mln. litų projektams vykdyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa, šiems metams skyrė 1,2 mln. litų, 2002 – 2004 metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 100 mln. litų. Vietinėms užimtumo iniciatyvoms didelį dėmesį skiria savivaldybės, kurios projektams įgyvendinti taip pat numato skirti nemažas lėšas. Šiais metais pirmieji vietinių užimtumo iniciatyvų projektai bus įgyvendinami didžiausio nedarbo teritorijose – Akmenės, Pasvalio, Pakruojo, Jurbarko, Joniškio, Šiaulių, Šakių ir Širvintų rajonuose bei Druskininkų mieste. Dalyvauti projektų atrankoje valstybės finansinei paramai gauti gali įmonės, įstaigos ir organizacijos (išskyrus išlaikomas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų) bei fiziniai asmenys. Viena iš sąlygų – projektų pateikėjų lėšos, kartu su rėmėjų lėšomis, turi sudaryti ne mažiau kaip 35 procentus visos projekto vertės. Vienai darbo vietai finansuoti gali būti skiriama iki 17 tūkstančių litų. Pinigai bus kontroliuojami. Dideli pinigai įpareigoja sukurti gerai funkcionuojantį jų panaudojimo kontrolės mechanizmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarką, Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus įsakymu, patvirtintas visas kompleksas priemonių, užtikrinančių šios programos realizavimą. Prieš tai Respublikinės darbo biržos buvo sudarytas projektų priežiūros komitetas. Šiame komitete atstovaujamos ne tik valstybinės bei savivaldos institucijos, bet ir profesinės sąjungos, verslininkų organizacijos. Komitetas vertins teritorinių darbo biržų pateiktus projektus ir teiks pasiūlymus skirti valstybės finansinę paramą jiems įgyvendinti. Prie teritorinių darbo biržų, kurios įgyvendins bandomuosius projektus, sudarytos vietinių užimtumo iniciatyvų projektų vykdymo komisijos. Jos atrinks projektus ir vertins, ar jie atitinka vietos darbo rinkos poreikius, svarstys ir teiks pasiūlymus projektų plėtrai, bei jų įgyvendinimo tobulinimui. Efektyviausių projektų paieška. Atrenkant bei vertinant projektus, bus atsižvelgta į nustatytus kriterijus, projektų įtaką nedarbo lygiui toje teritorijoje, perspektyvių užimtumo didinimo požiūriu, ekonominių veiklų plėtojimą. Bus atsižvelgta, kiek sumažės socialinių pašalpų gavėjų, kiek išplės socialinės paslaugos. Prioritetą numatoma teikti projektams, kuriuos finansiškai rems keli vietiniai arba užsienio partneriai, įgyvendinant projektą bus sudaryta galimybė darbuotojams kelti kvalifikaciją. Taip pat atsižvelgiama, kaip projektą remia savivaldybė – ar skiria lėšų, patalpas, ar žada taikyti mokesčių lengvatas. Savivaldybių parama labai padidins projekto sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Svarbus kriterijus yra galimybė tęsti projektą pasibaigus jo finansavimui, projekto plėtros galimybės. Darbo biržos, bendradarbiaudamos su projektų vykdytojais, pasirengusios, jei reikės, organizuoti bedarbių, kuriuos numatoma siųsti į steigiamas darbo vietas, profesinį mokymą ir suteikti jiems papildomas kvalifikacijas. Šios programos įgyvendinimas buvo pavestas darbo biržoms, jos jau turi patirtį įgyvendinant PHARE programos paremtus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose bei Varėnoje. Įgyvendinant šiuos projektus buvo sukurta daugiau nei 50 darbo vietų, projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį įgijo savivaldos institucijos bei kiti socialiniai partneriai. 6. Darbo biržos 1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais. Darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, 1997 m. įdarbino 73,0 tūstančius nedirbančiųjų asmenų, 13,5 tūkst. įsigijo ar pakeitė profesiją ir 52,2 tūkst. buvo įtraukti į kitas užimtumo programas. Respublikinė darbo birža, remdamasi analizės duomenimis, iškilusiais uždaviniais ir galimybėmis, kiekvieniems metams numato naujus veiklos tikslus ir būdus jiems siekti. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamas visuomeniniais pagrindais veikiančios Trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų), darbdavių (verslininkų asociacijos) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus darbui trišalėse komisijose skiria minėtos organizacijos, o valstybės atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės. Darbo birža atlieka šias funkcijas: • Analizuoja ir prognozuoja darbo paklausos ir pasiūlos pakitimus; • Registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • Ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • Organizuoja bedarbių ir darbuotojų profesinį mokymą; • Tarpininkauja piliečiams įsidarbinant šalyje ir užsienyje; • Nustatyta tvarka disponuoja Užimtumo fondo lėšomis ir viešai skelbia, kur jas panaudojo; • Rengia gyventojų užimtumo programas; • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; • Kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus; • Skiria bedarbio pašalpą. Trišalės komisijos teisės: Teikti pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos ir socialinės pagalbos bedarbiams, prioritetų. Teikti pasiūlymus gyventojų užimtumo programų tobulinimui, nedarbo ribojimo priemonių taikymui, bedarbio mokymo ir konsultavimo tvarkos, bei kitais klausimais. Svarstyti darbo biržos veiklą ir Užimtumo fondo lėšų naudojimą. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos 1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje. Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką; ● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas. Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas: Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti. ● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą: Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas. Sudaromų įsidarbinimo planų

Ekonomika  Referatai   (73,77 kB)

Įmonių rūšys. Įmonė- tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra ūkine-komercine veikla. Svarbi įmonės charakteristika yra jos teisinė padėtis- juridinis statusas. Žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą, derybose ir pasirašyti įmonės steigimo bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsako už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius. Nuo įmonės teisinio statuso priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių paskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju. Teisėje įmonės savininkas ar valdytojas (įmonininkas) įvardijamas kaip fizinis arba juridinis asmuo. Fizinių asmenų statusą turi individualiosios (personalinės), tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos. Individualioji (personalinė) įmonė (IĮ) nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims (pvz. šeimos nariams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. IĮ turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę komercinei-ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Steigiant TŪB sudaroma “Bendrosios jungtinės veiklos sutartis”. Sudarytąją sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys, po to ji patvirtinama notariškai ir įteikiama kiekvienam nariui. Sutartyje turi būti numatyta: - bendrijos pavadinimas (TŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas narys); - veiklos pobūdis; - fizinių asmenų, kurie yra bendrijos tikrieji nariai, pavardės, vardai ir adresai; - tikrųjų narių teisės ir pareigos; - pinigų paėmimo asmeniniams reikalams iš bendrijos kasos tvarka; - bendros nuosavybės dalių dydis, nepiniginiai įnašai; - pajamų ir nuostolių paskirstymo tvarka. Ši forma patogi tada, kai bendrijos narių skaičius nesikeičia. Jei bent vienas narys išstoja ir reikia priimti naują, sutartį reikia įforminti iš naujo pas notarą ir vėl mokėti registravimo mokesčius. Komandinę (pasitikėjimo) ūkio bendriją (KŪB) sudaro bendras firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas tikrasis narys. Bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o tikrųjų narių neatskirtas. Taigi, komanditorius iš esmės yra jau akcininkas, o bendrija- pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Bendrijos neturi teisės išleisti vertybinių popierių, o tai jas skiria nuo akcinių bendrovių. Juridinis asmuo yra fiktyvus asmuo, kuriam suteiktas realaus asmens teisės ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti; veikia neribotą laiką, nesvarbu, kiek laiko gyvuoja jam atstovaujantys realūs fizikiniai asmenys; jo valia nepriklauso nuo atskirų jį sudarančių fizinių ir juridinių asmenų valios ir gali su ja nesutapti, jo turtas atskirtas nuo jį sudarančių realių (fizinių) asmenų turto; pats atsako už savo prievoles ir įsipareigojimus visada savo turtu; kaip ir realus (fizinis) asmuo gali būti ieškovas ir atsakovas teisme savo vardu ir sudaryti savo vardu. Juridinio asmens statusą turi: akcinės (AB) uždarosios akcinės bendrovės (UAB); kooperatinės bendrovės (KOB); valstybinės (savivaldybių) įmonės (VĮ), investicinės akcinės bendrovės (IAB); žemės ūkio bendrovės (ŽŪB). Akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės. Tai yra ribotas turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises, kurių įstatyminis (nuosavas) kapitalas yra padalytas į dalis akcijas. Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai)- tai grupinės fizinių asmenų arba ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. KOB yra juridinis asmuo, turi ribotą turtinę atsakomybę. Ją sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys. Juridinių asmenų skaičius negali būti didesnis už ½ visų narių skaičiaus, KOB steigiama, veiklos pagrindus, reorganizavimą ir valdymą, kapitalo formavimą, pelno paskirstymą bei likvidavimą reglamentuoja LR kooperacijos įstatymas, priimtas 1993m. birželio 1d. ir vėlesni jo pakeitimai. Neribota turtinė atsakomybė- kai už įmones skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako visu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė, kai už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu verslo kapitalu. Įmonės turi teisę užsiimti bet koke komercine veikla, jei LR įstatymai to nedraudžia. Kai kuriai veiklai reikalingos licencijos (pvz., eksploatuoti gamtinius išteklius, gaminti alų, nespirituota vyną, steigti mokymo įstaigas). Įmonei privaloma tvarka veda apskaitą turi teisę neviešinti savo komercinės veiklos dokumentų. Įmonę gali steigti vienas ar keli steigėjai. Įmonės steigimo dokumentai yra įstatai, leidimai (licencijos), kvalifikacijos atestatas, žemės sklypo suteikimo aktas, ar kiti įstatymais numatyti dokumentai. Įmonių registras. Kiekviena įmonė, prieš pradėdama ūkinę veiklą, privaloma tvarka įregistruojama. Įmonės įregistravimą reglamentuoja LR rejestro įstatymas nuo 1995m. registro tvarkytojas yra statistikos departamentas. Rejestro skyriai yra miestuose ir rajonuose. Rejestre įregistruotai įmonei išduodamas nustatytos formos pažymėjimas ir suteikiamas numeris. Už įregistravimą steigėjai moka mokesčius, pvz., AB, VAB moka 0,1 proc. įstatinio kapitalo sumos. Įmonės, priklausomai nuo veiklos pobūdžio, kartais gauti ir anksčiau nepaminėtus leidimus ar dokumentus. Pavyzdžiui, įmonės užsiimančios gamybine veikla, privalo turėti LR aplinkos apsaugos ministerijos išduotą leidimą- ekologinį pasą, užsiimančios komercine veikla- Valstybinės higienos inspekcijos išduotą leidimą- higienos pasą. Leidimui užsiimti ūkime veikla prilygsta įmonės įsteigimo sutarties ar įstatų įregistravimas vietos savivaldos institucijoje. Tokį leidimą vietos savivaldos institucija išduoda, kai gauna visus įmonės steigimo dokumentus. Visos įmonės turi vienodas teises, ekonomines ūkininkavimo sąlygas, tačiau valstybė reglamentuoja įmonių veiklos kontrolę (pvz., įmonė privaloma tvarka veda apskaitą). Ja remdamasi, įmonė valstybės institucijoms teikia informaciją įmonių apmokestinimo ir buhalterinės- finansinės apskaitos reikmėms.įmonių finansinės apskaitos tvarka nustatyta LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme. Įmonių veiklos nutraukimas. Įmonės likvidavimo pagrindu gali būti: - įmonės savininko sprendimas nutraukti įmonės veiklą; - - valstybės organų priimtas sprendimas atšaukti įmonės registravimą už teisės pažeidimus, nustatytus LR įstatymų; o laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) įmonėms- LR LEZ pagrindų įstatyme numatytais atvejais; - teismo arba kreditorių susirinkimo sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusią. Organas, priėmęs sprendimą nutraukti įmonės veiklą, paskiria įmonės likvidatorių, įmonė įgyja likviduojamos įmonės statusą, įmonės organai netenka savo įgaliojimų, įmonės organo funkcijas atlieka įmonės likvidatorius, įmonė gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie neprieštarauja likviduojamos įmonės veiklą reglamentuojantiems įstatymams. Likviduojama įmonė turi būti perregistruojama. Įmonių likvidavimo tvarką ir teisines pasekmes reglamentuoja LR įmonių, įmonių bankroto įstatymai, kiti įstatyminiai aktai ir įmonės steigimo dokumentai. Išregistruojant likviduojamą įmonę likvidatorius įmonių registro tvarkytojui turi pateikti: - prašymą išregistruoti įmonę; - įmonės likvidavimo aktą; - likviduojamos įmonės įregistravimo pažymėjimo ir įstatų originalus; - teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos išduotą atsiskaitymo su ja pažymą, nurodžius baudų ir delspinigių sumas, priskaičiuotas iki išregistravimo dienos. - valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (arba jos skyrius) išduotą atsiskaitymo su ją pažymą, nurodžius baudų ir delspinigių sumas, priskaičiuotas iki išregistravimo dienos; - aplinkos apsaugos ministerijos regiono departamento išduotą atsiskaitymo su juo pažymą, nurodžius baudų ir delspinigių sumas.; - teritorinės muitinės išduotą su jomis pažymą; - bankų išduotas pažymas apie sąskaitų uždarymą; - pažymą apie archyvinių dokumentų perdavimą toliau saugoti; - policijos komisariato išduotą kvitą, jog antspaudas sunaikintas. Įmonę likvidavus ar reorganizavus daromi atitinkami įrašai įmonių registravimo rejestre. Įmonei nutraukus veiklą, ją reikia nustatyta tvarka išregistruoti iš įmonių rejestro. DARBO UŽMOKESČIO FORMOS IR SISTEMOS. DARBO UŽMOKESČIO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami gauti pajamų, siekdami karjeros pripažinimo, norėdami bendrauti su kitais žmonėmis ir t.t. tačiau norėdami suvokti ekonomikos pagrindus, pakanka nagrinėti tik vieną iš jų- siekimą gauti pajamų.Didesnę dalį pajamų žmonės gauna už darbą, ir kaina, mokama už darbo jėgos panaudojimą, vadinama darbo užmokesčiu. Darbo užmokestis- pinigine forma išreikštas pajamų šaltinis, tai išmokos darbuotojams už darbo jėgos kaip gamybos veiksnio panaudojimą. Taigi, darbo užmokesčio lygis yra darbo jėgos, kaip gamybos veiksnio panaudojimo kaina, ir todėl darbo rinka daug kuo panaši į bet kurio kito produkto rinką. Darbo užmokesčio organizavimo principai. Darbo užmokesčio organizavimas pagrįstas tokiais pagrindiniais principais: - lygus apmokėjimas už lygų darbą; - didesnis užmokestis už kvalifikuotesnį darbą; - apmokėjimo lygiavos nebuvimas; - nuolatinis darbo apmokėjimo sistemų tobulinimas, atsižvelgiant į darbo pobūdį ir sąlygas. Dabartinėmis sąlygomis, esant aukštam darbuotojų kvalifikacijos, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygiui, didėja darbų tarpusavio kooperavimas ir darbuotojų tarpusavio bendradarbiavimas. Vis dažniau atsisakoma griežto pareigybių kvalifikavimo ir kiekvieno darbuotojo užmokesčio fiksavimo, t.y. skatinami ne pavieniai darbuotojai, o tie kurie atlieka įmonės veiklos plėtros strateginius tikslus atitinkančius darbus. Darbo užmokestis turi skatinti darbuotojų stabilumą.Vienas iš principų yra minimalaus darbo užmokesčio nustatymas. Šiuo metu Lietuvoje jis yra 550 litų. Šį principą remia ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr.131 “Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo mechanizmo tobulinimo”. Minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonominės galios. Šis uždarbis reguliuojamas įstatymiškai. Vakarų Europos šalyse svarbiausias darbo apmokėjimo kriterijus yra darbuotojo profesinis pasirengimas, kuriuo remiasi vertinant darbų sudėtingumą. Tradicinės darbo užmokesčio formos. Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Šios dvi darbo užmokesčio formas papildo įvairios sistemos, t.y atmainos. Vienetinė darbo užmokesčio forma yra viena seniausių. Naudojant šią darbo užmokesčio formą, darbo užmokestis didėja proporcingai pagamintam produkcijos kiekiui. Todėl aišku, kad vienetinė darbo užmokesčio forma racionali kai, visų pirma, akcentuojamas kiekybinis rezultatas. Tačiau šiai darbo užmokesčio formai reikalingos tam tikros prielaidos: - kai lengvai išmatuojamas darbas natūrine išraiška; - kai didelis darbo greitis neturi įtakos darbo kokybei; - kai didžiausią įtaką darbo rezultatams daro pats žmogus. Pasirinkus vienetinę darbo užmokesčio formą darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo nustatytos kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Vienetinė darbo užmokesčio forma taikytina tada, kai: - darbo apimtis matuojama kiekybiniais rodikliais, kurie tinkamai rodo darbininkų darbo laiko sąnaudas; - kai atlikto darbo kiekio pakitimas yra tik darbininkų veiklos rezultatas; - kai sudarytos sąlygos didinti darbo našumą nebloginant jo kokybės. Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis: plačiausiai paplitusi tiesioginė, progresyvinė (didelio darbo išdirbio), regresyvinė, diferencijuota (baudų), fiksuotų priedų, asmeninių priedų, netiesioginė ir akordinė darbo užmokesčio formos. Gryna vienetinė darbo užmokesčio forma taikoma retai, paprastai pasirenkamos kombinuotos vienetinio darbo užmokesčio formos. Laikinė darbo užmokesčio forma dažniausia Japonijoje, JAV, Prancūzijoje ar kitose išsivysčiusiose šalyse. Automatizuojant gamybą, kai produkcijos apimtis ir kokybė daugiau priklauso nuo gamybos technologijos ir įrengimų našumo, negu nuo darbininko pastangų, kai dažnai atnaujinant eksperimentinių darbų apimtis, laikinė darbo užmokesčio forma labai plinta. Laikinė darbo užmokesčio forma gali būti laikoma pagrindinių ir pagalbinių darbininkų darbo užmokesčiui organizuoti. Taikant laikinę darbo užmokesčio formą įvertinamas darbo laikas, neatsižvelgiant į pagamintą kiekį: L=A x F, Kur a- valandinis tarifinis atlygis Lt/val.; f- efektyvusis darbo laiko fondas, val. Yra keletas laikinės darbo užmokesčio formos atmainų: paprasta, su privaloma įvykdyti normuotą užmokestį, asmeninių prievolių, dviejų (arba kelių) atlygių, japonų tradicinė pagal amžių, japonų sintezuota pagal rezultatus, valgas automobilių gamyklos. (dėl mažos darbo apimties, nėra galimybės visas šias sistemas plačiau aptarti). Darbo užmokesčio tikslai. Pasirenkant darbo užmokesčio formas ir sistemas, reikia siekti šių pagrindinių tikslų: - padėti konkuruoti darbo rinkoje, nes nustačius, per mažą darbo užmokestį, įmonė nesugebės pritraukti ir išlaikyti reikiamų darbuotojų; - motyvuoti darbuotojus geriau atlikti darbus. Darbo apmokėjimo sistema vaidina skatinamąjį vaidmenį, ji turi būti teisinga, nešališka, nuosekli ir aiški. Darbo užmokestis turi būti užmokėtas laiku ir užtikrinti atgalinį ryšį su atliktu darbu. Be to, idealiu atveju turi remti individo veikla, o kur tai neįmanoma- visos komandos (brigados) darbu, t.y. kolektyviniu apmokėjimu. Darbo pajamos tiesiogiai veikia ne tik daugumos žmonių lygį, bet ir jų visuomeninę padėtį bei pripažinimą. Gaudami didesnį atlyginimą už darbą, jie gali įsigyti daugiau vartojimo reikmenų, o tai savo ruožtu garantuoja aukštesnį gyvenimo lygį ne tik patiems darbo žmonėms, bet ir jų šeimos nariams. Susidaro palankesnės sąlygos materialiai pripažinti šeimos, tenkinti jų kultūrines reikmes. Kylant darbuotojų ir jų, šeimos narių kultūriniam, intelektualiam lygiui, stiprėja jų valstybinis potencialas, taip pat didėja galimybės sparčiau didinti bendrąjį nacionalinį produktą, šalies ekonominę ir politinę galią. PELNAS IR JO FORMAVIMAS ĮMONĖJE. PELNINGUMO RODIKLIAI Pelnas, jo rodikliai ir ataskaitos. Pelnas- tai finansinė nauda, pajamų ir joms užsidirbti padarytų sąnaudų skirtumas, pajamų perviršis. Pelno optimatizavimu yra suinteresuotos visos gamybinės, komercinės, finansinės įmonės, kurios Lietuvoje turi bendrą pavadinimą- “pelno siekiančios įmonės”. Tačiau į pelno optimatizavimą nereikėtų žiūrėti labai kategoriškai. Būtina atsižvelgti į šias aplinkybes: 1. Maksimalus pelno siekimas gali nuvesti į nepagrįstai rizikingus valdymo sprendimus. 2. Sprendimų pasirinkimas tik pagal būsimą finansinę naudą dažnai nesuderinamas su kvalifikuotų darbuotojų praradimu, vienadieniu taupymu ateities sąskaita (pvz.,pažangių, bet brangių technologijų taikymo delsimu ir pan.). Pelno ekonominė ir finansinė samprata gali skirtis. Finansinėje apskaitoje yra pateikiami griežti jo sudėties apibrėžimai, o finansų valdyme pelnu dažnai yra vadinamas ne tik tradicinis uždirbtų pinigų perviršis, bet ir netradiciniai, palyginti neseniai priimti galutinius finansinius rezultatus apibūdinantys rodikliai). Šiuolaikinės įmonės pelną paprastai sudaro du komponentai. Pirmasis iš jų gaunamas iš pagrindinės įmonės veiklos, antrasis gaunamas todėl, kad: 1. Įmonė turi tam tikrą turtą (įrengimus, pastatus, sklypus, valstybinius popierius ir pan.) 2. Įmonės turtas dažnai brangsta, nors pasitaiko ir atvirkščiai (dažniausiai brangsta sklypai, nuoma, nematerialus turtas). Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pelno (nuostolio) ataskaita sudaroma pagal daugiapakopę sistemą, atskirai nurodant kiekvienos veiklos pajamas ir skirtingas sąnaudas. Skiriamos dvi veiklos sritys: įprastinė ir neįprastinė. Įprastinė veikla apima tą veiklą, kuria paprastai užsiima įmonė: - gamyba, paslaugų suteikimas, pardavimas (perpardavimas); - kita veikla, kurios pajamos gaunamos kaip nuoma, pajamos iš ilgalaikio turto, komisiniai, pajamos iš kitų šaltinių. Lietuvoje sąnaudoms priskiriami mokesčiai už gamtos išteklius, nekilnojamąjį turtą, žemės nuoma, muitai, turto draudimas. - finansinės ir investicinės veiklos pajamos- tai palūkanos, baudos, delspinigiai iš pirkėjų, diskontai, nuolaidos, kapitalo subsidijos ir pan. Neįprastinės veiklos esmę nusako ir šios veiklos pavadinimas, o jos rezultatai nepriklauso nuo įmonės valdytojų valios. Net ir gautas pelnas arba patirti nuostoliai dėl šios veiklos turi savo pavadinimus: pagautė ir netekimai. Įmonės pelno ataskaitoje pateikiami pelno rodikliai dar nerodo, kokia kaina šios grynosios pajamos gautos, t.y. kiek reikia parduoti gaminių arba suteikti paslaugų ir kiek įdėti lėšų, kad būtų galima užsidirbti pelną. Todėl plačiai taikomi santykiniai pelningumo rodikliai. Svarbiausi yra trys pelningumo rodikliai arba trys rodiklių variacijos, jei skaitiklyje imami skirtingi pelno rodikliai: bendrasis pelnas, veiklos pelnas, pelnas iki apmokestinimo, grynasis pelnas ir pan., o vardiklis atitinkamai keičiamas arba paliekamas tas pats).Šie rodikliai yra tokie: 1. Pardavimų pelningumo rodiklis arba marža (PM). 2. Turto pelningumo rodiklis arba grąža (ROA). 3. Akcinio kapitalo arba grąžos rodiklis (ROE). Verslininkui, įkūrusiam įmonę kartu su užsienio kapitalu, reikėtų žinoti angliškas rodiklių sampratas PM ROA ir ROE, nes jos yra labai plačiai taikomos verslo informacijoje. Pelno marža dažniausiai yra nustatoma bendrojo pelno pagrindu. Dabartinės apskaitos Lietuvoje sąlygomis ji yra skaičiuojama taip: Bendrasis pelnas (P-III)¹ Pardavimai ir paslaugos (P-I)¹ 1 Formulės skliausteliuose yra parodoma pirmoji lietuviškos ataskaitos raidė: P-pelno (nuostolių) ataskaita, B-balansas, PP- pelno paskirstymo ataskaita, taip pat tos ataskaitos straipsnio eilutės numeris (romėniškais skaitmenimis),t.y. taip pat, kaip ir parodyta Lietuvos finansinės atskaitomybės formose. Pelno maržos rodiklis parodo, ar yra pakankamas skirtumas tarp pardavimų bendros apimties, t y. jų kiekio, kainų ir savikainos ir ar ne per brangiai kainuoja produkcijos gamyba ir paslaugos. Bruto maržos didėjimas rodo teisingą kainų ir konkurencijos politiką, veiksmingą marketingą, produkcijos gamybos ir pardavimų rezultatyvumo augimą. 1. Ataskaitinių metų pelnas prieš apmokestinimą (P-XI); Pardavimai ir paslaugos (P-I) 2. Grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui (P-XIII). Pardavimai ir paslaugos (P-I) Abu šie rodikliai parodo įmonės visos veiklos: gamybinės, komercinės, finansinės ir kitos veiklos rezultatyvumą. Jei pirmasis apibūdina veiklos rezultatyvumą iki apmokestinimo, tai antrasis rodo galutinį visos gamybos, pardavimų ir kitos veiklos rezultatyvumą. Turto pelningumas Lietuvos sąlygomis apskaičiuojamas taip: Grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui (P-XIII) Turtas (B-C eilutė “iš viso turto”) Galimos įvairios šio rodiklio nustatymo variacijos. Užsienio šalyse yra populiariausias grynojo pelno ir viso turto santykinis rodiklis. Pagal šį rodiklį galima orientuotis į efektyvesnį turto valdymą, išsiaiškinti, kokie veiksniai lėmė nepatenkinamą turto pelningumo lygį. Akcinio kapitalo (nuosavybės) grąža- svarbiausias pelningumo rodiklis. Jis rodo, ar yra pakankamas akcininkų nuosavybės uždirbtas pelnas, ar nevertėjo geriau parinkti kitos investavimo srities, kuri duotų daugiau grynųjų pajamų. Nuosavybės grąžos rodiklis nustatomas taip: Grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui (P-XIII) Kapitalas ir rezervai (B-A), t.y.savininko nuosavybė Daug specialistų tvirtina, kad turto ir nuosavybės pelningumo rodikliai imtini ne tam tikrai datai, bet šių rodiklių metinis vidurkis. Bet lengviau naudotis balanse pateikiamais turto ir nuosavybės dydžiais tam tikrai datai. Pardavimų, turto ir nuosavybės pelningumo rodikliai yra universalūs ir verslininkui padeda: - atlikti finansinę analizę; - pagrįsti verslo strategiją; - parengti verslo prognozes ir planus. Pelningumo analizė. Pelnas, kaip ir kiti finansiniai rodikliai, analizuojamas taikant jo ataskaitose pateikiamus dydžius dvejopai: horizontaliai ir vertikaliai. Horizontali pelno analizė- tai jo ataskaitose parodytų tų pačių rodiklių apimties pasikeitimas, įvertintas kaip absoliutus nukrypimas arba procentinis dydis (lyginant su prognozėmis, planais, ankstesnių metų duomenimis ir pan.). tačiau nukrypimai patys savaime neatskleidžia pasikeitimų priežasčių, todėl naudotini ir kiti analizės metodai. Tendencijoms nustatyti taikytina horizontalios analizės atmaina- trendo analizė. Ji padeda įvertinti ilgalaikę pelno dinamiką lyginant ją su giminingos įmonės, šakos analogiška dinamika arba su kitais rodikliais, pvz., pardavimų ir sąnaudų kaita. Atliekant vertikalią analizę, kiekvienas atskaitos (plano) rodiklis lygintinai su kitu pasirinktuoju baziniu, pvz., pardavimų apimtimi, nepaskirstytu pelnu ir pan. Pelningumo analizės atraminis taškas yra grynasis, pelnas. Ekonomikos nestabilumas Lietuvoje verčia verslininkus monopolizuoti rinką, priversti vartotoją permokėti, užsiimti ne gamyba, o prekyba ar tranzitu, kur spartesnė apyvarta, dirbtinai mažinti apmokestinamojo pelno dalį ir t.t. Tačiau rinkos reguliavimo svertai tobulinami, vartotojų išrankumas didėja ir mažina lengvai užsidirbamo pelno galimybes. Išsivysčiusių šalių įmonės daugiausiai stengiasi taupyti bendrąsias ir administracines taip pat kitos išlaidos ir sąnaudos. Pelningumo rodikliai drauge su kitais įmonės finansiniais rodikliais rodo įmonės finansinį pajėgumą. Visi rodikliai įgauna ekonominę prasmę tik lyginant juos su analogiškais praėjusių metų arba dar ankstesnių metų rodikliais, šakos vidurkiais, kitų įmonių rodikliais arba rekomenduojamais orientaciniais dydžiais. Todėl atliktinas santykių analizės metodas, kuris yra ne tik įmonės finansinės analizės, bet ir viso finansų valdymo mechanizavimo pagrindas Pelninguosiuose išsivysčiusių pasaulio šalių kompanijose pelno marža sudaro 15-25 proc., turto pelningumas atitinkamai 17-20 proc. Kitos firmos dažniausiai pasitenkina žemesniais pelningumo rodikliais. Pavyzdžiui, Šveicarijos firmoms pateikiamas kontrolinis turto pelningumo lygis: labai geras- 20 proc., geras- 15 proc., priimtinas- 8 proc. Panašūs orientaciniai pelningumo lygiai taikomi ir kitose Europos šalyse. Pelno rodiklių universalumas nulėmė jų pritaikymą vertybinių popierių rinkos analizei. Rinkos rodiklių analizei pradedama nuo akcinių nuosavybės pelningumo ir grąžos. Įmonės akcijų emisijos rezultatyvumui įvertinti taikytini tokie finansiniai rodikliai: 1. vienai akcijai tenkantis akcininkų pelnas; 2. dividentams išmokamo pelno rodiklis; 3. akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios vertės santykis; 4. akcijos rinkos kainos ir vienai akcijai tenkančio pelno santykis. Vienai akcijai tenkanti akcininkų pelnas apskaičiuojamas pagal šią formulę: Vienai akcijai tenkantis _ akcininkams tenkantis pelnas akcininkų pelnas ¯ Vidutinis cirkuliuojančių akcijų skaičius Akcininkai visada suinteresuoti, kad šis rodiklis būtų kuo aukštesnis. Vienai akcijai tenkančio akcininkų pelno dinamika tam tikru mastu parodo įmonės finansinių pokyčių rezultatus. Tačiau šiam rodikliui būdingi nemaži svyravimai, todėl pagal jo dinamiką prognozuotina tik netolima įmonės perspektyva. Be to, vienai akcijai tenkantis pelnas ne visada lygintinas su analogiškų kitų šakos įmonių rodikliais, nes cirkuliuojančių akcijų skaičius atskirose įmonėse yra ir privalo būti skirtingas. Išmokamo dividendams pelno rodiklis nustatomas pagal formulę: Vienai akcijai tenkantis _ akcininkams tenkantis pelnas Akcininkų pelnas ¯ vidutinis cirkuliuojančių akcijų skaičius Akcininkai visada suinteresuoti, kad šis rodiklis būtų kuo aukštesnis. Vienai akcijai tenkančio akcininkų pelno dinamika, tam tikru mastu parodo įmonės finansinių pokyčių rezultatus. Tačiau šiam rodikliui būdingi nemaži svyravimai, todėl pagal jo dinamiką prognozuotina tik netolima įmonės perspektyva. Be to, vienai akcijai tenkantis pelnas ne visada lygintinas su analogiškų kitų šakos įmonių rodikliais, nes cirkuliuojančių akcijų skaičius atskirose įmonėse yra ir privalo būti skirtingas. Išmokamo dividentams pelno rodiklis nustatomas pagal formulę: Išmokamo dividentams _ dividendai Pelno dalis (proc.) ¯ akcininkams tenkanti pelnas Rodiklis parodo, kokia pelno dalis išmokama dividendų forma. Akcijos rinkos kainas ir jos nominaliosios vertės santykio rodiklis nustatomas pagal formulę: Akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios _ akcijos rinkos kaina vertės santykio rodiklis ¯ akcijos nominali vertė Rodiklis parodo, kokia pelno dalis išmokama dividendų forma. Akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios vertės santykio rodiklis nustatomas pagal formulę: Akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios _ akcijos rinkos kaina vertės santykio rodiklis ¯ akcijos nominali vertė Rodiklis parodo, kiek kartų akcijos rinkos kaina viršija jos nominaliąją vertę. Nors tai ir labai paprastai nustatomas rodiklis, tačiau jis labai gerai parodo bendrą įmonės finansinės veiklos rezultatyvumą ir perspektyvą. Analizės metodu dar galima nustatyti daugybę finansinės veiklos vertinimo kriterijų. Perkant akcijas, iš karto žinotina, ar įmonėje pirmenybė skiriama didelėms dividendams, ar plėtrai. Tada iš anksto žinosime, ar galima tikėtis naudos iš dividendų, ar akcijų kurso pokyčių.

Ekonomika  Konspektai   (18,77 kB)

Technologiniai pokyčiai: a) Našumo ir lankstumo galimybių didinimo susiformavimas; b) Žmonių pašalinimas iš technologinių procesų automatizuojant gamybą. Žmogus prižiūri automatus; c) galimybė varijuoti įmonės dydžiu; d) galimybė siekti efektyvumo ne tik masinėse gamybos įmonėse. Rinkos pokyčiai: a) Rinkos prisotinimas; b) kokybės augimo būtinumas; c) rinkos internacionalizavimas; Vadybos pokyčiai: a) Žmogaus veiksnio svarbos padidėjimas; b) gamybos humanizavimas; c) orientacija į kolektyvinį grupių darbą. 1.2 GAMYBOS PROCESO ESMĖ Kiekvienos įmonės paskirtis – gaminti gamybos priemones, vartojimo reikmenis arba atlikti patarnavimus. Visame gamybos procese galima išskirti 3 sudedamąsias dalis: 1) Darbas; 2) Darbo priemonės; 3) Darbo objektas. Darbas – tikslinga žmonių veikla. OPERACIJA – elementari gamybos proceso dalis, kurią darbininkas ar jų brigada, neperderindama įrengimų, atlieka toje pačioje darbo vietoje tiems patiems objektams. DARBO VIETA – gamybinio ploto dalis, aprūpinta būtinais įrengimais, įrangos kontrolės priemonėmis, kurie reikalingi planuojamai operacijai atlikti. Operacijos skirstomos į: 1) gamybines (pagrindines); 2) pagalbines; 3) transportines; 4) kontrolės; 5) sandėliavimo. Gamybos Operacijos: 1) rankinės; 2) mašininės; 3) mašininės rankinės (mišriosios); 4) automatinės; 5) operatinės; Natūralios operacijos vyksta gamtos energijos saskaita, darbininkui tiesiogiai nedalyvaujant, o tik kontroliujant. Gamybinių operacijų metu vyksta tiklingas darbo objektų fizinių ir cheminių savybių keitimas, siekiant juos paversti gaminiais. Gamybinių operacijų visuma sudaro pagrindinius gamybos procesus. Kartais gamybiniame procese gali vykti kelios operacijos vienu metu. Praėjimas, kurie skirstomi į veiksmus, o pastarieji – į judesius. Gamybos Procesas - sudėtinga struktūros visuma, kurią nagrinėjant, galima išskirti tarpusavyje saveikaujančius tam tikrus procesus. Priklausomai nuo paskirties bendrame gamybos procese skiriami 3 rūšių procesai: 1) pagrindiniai; 2) pagalbiniai; 3) aptarnavimo. Pagrindiniai procesai - tokie procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės: forma, matmenys, vidinė struktūra, cheminės savybės; atskirų darbo objektų padėtis vienas kito atžvilgiu. Rezultatas – gatavi gaminiai ir patarnavimai. Pagalbiniai procesai sudaro sąlygas be sutrikimų vykti pagrindiniams procesams. Produkcija nerealizuojama, tačiau naudojama įmonės vidaus reikalams: įrankių gamyba, staklių, įrengimų remontui. Aptarnavimo procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams, juos aptarnaujant: kokybės kontrolė, transporto sandėliavimo, darbo vietų aptarnavimas. Pagrindiniai gamybos procesai susideda iš 3 fazių: 1) paruošimo; 2) apdirbimo; 3) surinkimo. Paruošimo fazėje iš medžiagos gaminami ruošiniai tokie, kad jie savo forma ir matmenimis būtų kuo artimesni būsimų detalių konfigūracijai ir matmenims, tuomet vėlesniuose procesuose gaunama mažiau atliekų ir mažiau įdedama darbo (liejimas, štampavimas). Apdirbimo fazėje gaminamos detalės, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, tuomet surinkimo procese mažėja darbo imlumas. Surinkimo fazėje iš detalių gabalų gaminami surinkimo vienetai (mazgai). Gaminių išbandymas apdaila, ipakavimas. Jei įmonėje yra visos trys fazės – įmonė yra pilnos gamybos struktūros, jei bent bent vienos trūksta, tai nepilnos gamybos struktūros (ketaus liejykla). Gamybos proceso organizavimas – sistema priemonių, racionaliausiai derinančių gamybos procesus su darbo priemonių ir darbo objektų naudojimu. Šių priemonių sistema turi atsakyti: Kas? Ką? Kada? Kaip? Turi daryti, kad būtų įvykdyti įmonės uždaviniai (kuo didesnis pelnas ir kuo geresni veiklos rezultatai, kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius.Gamybos proceso organizavimas turi apimti visus įmonės veilkos etapus ir visas veiklos sritis. 1.3 Gamybos proceso organizavimo principai Sukauptas patyrimas leidžia suformuluoti principus, kurių laikomasi, organizuojant gamybos procesą. Tai: 1) proporcingumas, 2) nenutrūkstamumas, 3) ritmingumas, 4) specializavimas, 5) sroviškumas, 6) gamybos proceso lankstumas, 7) gamybos integravimas. Proporcingumas reikalauja, kad kiekviename gamybiniame bare, kur vyksta tam tikra pagrindinio proceso dalis, įrengimų kiekis, gamybinis plotas, darbininkų skaičius, būtų tarpusavyje suderinti ir atitiktų reikalaujamą darbo imlumą, taip pat užtikrintų nepertraukiamą darbą. Gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai (dažniausiai aparatiniuose procesuose). Jei negalima pasiekti visiško nenutrūkstamumo, gamybos procese atsiranda pertraukos. Pertraukos turi būti kuo trumpesnės, nes tuomet sutrumpėja gamybos ciklo trukmė ir nebaigtos gamybos likučiai. Ritmingumas. Jis pasiekiamas tada, kai kiekvienoje darbo vietoje bet kuriuo laikotarpiu pagaminamas vienodas, arba nuolat didėjantis produkcijos kiekis. Ritmingas darbas leidžia vienodai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, sudaro sąlygas produkcijos kokybei ir broko išvengimui. Gamybos specializavimas įmonės viduje priklauso nuo įmonės bendro specializavimo. Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės padaliniams ir atskiroms darbo vietoms. Priklausomai nuo požymių, skiriamos įvairios specializavimo formos: 1) daiktinė (jai būdinga tai, kad atskiri padaliniai specializuojami įvairiais įrengimais ir technologiniais procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus (gaminius, agregatus). Privalumai: a) supaprastina operacijų valdymą, padidina atskirų padalinių vadovų atsakomybę už gamybinių programų vykdymą. Čia nereikia daugelio transporto operacijų, todėl sutrumpėja gamybos ciklas. Padidėjęs darbo našumas sąlygoja prekių savikainos sumažėjimą. Trūkumai : tinka tik masinėje ir ir daugiaserijinėje gamyboje, o smulkiaserijinėje ir vienetinėje gamyboje negalima maksimaliai apkrauti įrengimų.. Technologinė specializavimo forma. Jai būdinga tai, kad kad atskiri padaliniai specializuojami apdirbti labai įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros panašios operacijos (liejyklos, kalvės). Ši forma naudojama vienetinėje ir smulkiaserijinėje gamyboje. Sroviškumas. Reikalauja, kad visi darbo objektai gamybiniame procese judėtų nuosekliai ir trumpiausiu keliu bei viena kryptimi. Pasiekiamas teisingai planuojant cechus ir atskiras darbo vietas. Užtikrina mažesnes transportavimo sąnaudas tarp atskirų darbo vietų ir prisideda prie savikainos mažinimo. Mechanizavimas ir automatizavimas. Mechanizuojant ir automatizuojant gamybinius procesus naudojama automatinė mašinų sistema, kai žaliavos ir medžiagos paverčiamos gatavais gaminiais, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Užtikrinamas didesnis darbo našumas, dėl to mažėja gaminių savikaina. Lankstumas. Su minimaliomis darbo sąnaudomis galima greitai performuoti darbo vietas, pertvarkant į naujų gaminių gamybą. Integravimas. Šiandien dar labai retai pasiekiamas, todėl prie jo stengiamasi pereiti palaipsniui (atskirais etapais automatizuojant atskirus gamybos procesus ir jungiant juos į vieną sistemą, valdomą ESM. 1.4 GAMYBOS TIPAI IR JŲ CHARAKTERISTIKOS Kiekvieną įmonę, galima priskirti prie tam tikro gamybos tipo: 1) vienetinė, 2) serijinė (daugiaserijine, vidutiniaserijinė, stambiaserijinė), 3) masinė gamyba. Masinė gamyba – kai pastoviai ilgą laiką vienu metu dideliais kiekiais gaminamas vienas gaminys. Masinėje gamyboje laikas nuo gaminių įleidimo ir išleidimo vad ritmu. Ritmas labai mažas ir sudaro valandos dalį. Gamybos tempas didelis ir siekia 10 iki 1000 vienetų per 1 val. Serijinė gamyba – platesnė nomenklatūra, gaminiai gaminami periodiškai (serijomis). Tam tikras vienodas dirbinių kiekis pradedama gaminti vienu metu ir pereina visus gamybos procesus ir baigiamas gaminti (sudaro partiją). Serijinė gamybą yra tarp vienetinės ir masinės. Vienetinė gamyba – gaminama labai daug skirtingo tipo gaminių ir gamybos apimtys bei kiekiai yra nedideli. Šios gamybos gaminiai per metus nesikartoja, o jei kartojasi, tai neperiodiškai. Naudojami universalūs įrengimai. 1.5 gamybos procesų organizavimas laike Gamybos ciklas – laikotarpis, nuo tam tikro gaminio ar detalės gamybos pradžios iki pabaigos Pagrindinė charakteristika – jo trukmė, kuri išreiškiama kalendorinėmis arba darbo dienomis (arba valandomis). Ciklo trukmė turi ypatingą vaidmenį. Sudėtingo proceso gamybos ciklą skirstome į tam tikrus elementus, kurie pavaizduoti schemoje Gamybos ciklą sudarančių elementų lyginamoji dalis priklauso nuo daugelio veiksnių, o labiausiai nuo gamybos tipo.Gaminio arba detalių ir jų partijos gamybos ciklą nulemia pasirinktas operacijų derinimo būdas. Operacijų derinimo būdai parodo detalių arba gaminių perdavimo būdus apdirbimo procese iš vienos operacijos į kitą Operaciujų derinimo būdai:1) nuoseklusis, 2) lygiagretusis, 3) mišrusis (lygiagrečiai nuoseklus). Gaminant N detalių partiją, nuoseklių operacijų derinimo būdu pirmiausia visoms detalėms atliekama pirma operacija, o vėliau visa detalių partija pergabenama į antrąją operaciją, atliekančią darbo vietą, kurioje, atlikus technologinį procesą, detalių partija pargabenama į trečią ir kitas operacijas. Taikant nuoseklų operacijų derinimo būdą, atskiros detalės ilgai užsiguli kiekvienoje operacijoje, laukdamos bendros apdorojimo pabaigos. Partijos apdirbimo trukmė gali būti apskaičiuojama pagal formulę : n – operacijų skaičius, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius Lygiagretus operacijų derinimo būdas. Derinant šiuo būdu, atlikus eilinę operaciją detalė iš karto, palaukiant, kol bus apdorotos kitos partijos detalės, kartu su visa partija perduodamos iš operacijos į operaciją taip vadinamomis transportinėmis partijomios. Tai leidžia sumažinti ar visiškai limituoti detalių užsigulėjimo laiką ir dėl to ciklo trukmė yra mažiausia. TLYGIAG=pni=1ti/si+(N-p)*( ti/si)max p –transportinės partijos dydis, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius , N – apdirbamų detalių skaičius. Mišrusis operacijų derinimo būdas. Apjungia minėtų būdų gerasias savybes t.y. gauname nepertraukiamumą ir lygiagretumą. Tmišr=N pni=1ti/si-(N-p) ni=1 ( ti/si)min p –transportinės partijos dydis, ti – laikas, reikalingas darbo vietoje, Si – darbo vietų skaičius, N – apdirbamų detalių skaičius. Jei po trumpesnės operacijos seka ilgesnė operacija, tai antrosios operacijos darbo pradžia yra užsibaigus pirmos operacijos pirmos transportinės partijos apdirbimu. Jei po ilgesnės operacijos seka trumpesnė operacija, tai fiksacijos laikas yra trumpesnės operacijos paskutinės partijos apdirbimo pradžia ir turi sutapti su ilgesnės operacijos paskutinės partijos užbaigimo trukme. Privalumai: užtikrinamas operacijų nepertraukiamumas, lengvai valdomas gamybos procesas ir lengva gamybos apskaita. Trūkumas: priklausomai nuo operacijų trukmių pailgėja bendra ciklo trukmė, lyginant su su lygiagrečiu operacijų derinimo būdu. Šis būdas taikomas serijinėje gamyboje. Parenkant transportinės partijos dydį, turi įtakos: 1)detalės svoris, 2) detalės gabaritai. Transportinės partijos dydis parenkamas kaip visos partijos racionalus dalmuo, suformuojant ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 7 transportines partijas. Efektyvios operacijų trukmės gali būti išsidėsčiusios taip: 1) idealiausia – visos operacijų trkumės vienodos, 2) pirma operacija ilgiausia, o kitos trumpėja, 3) pirma operacija trumpiausia, paskutinė ilgiausia, 4) vidurinė operacija ilgiausia, kitos trumpėja kitos trumpėja nuo jos į šalis, 5) išorinės ilgos, vidurinė trumpa. Išeinant iš gamybinio ciklo trukmės Optimalios sąlygos būtų: Rodikliai Oper.derinimo būdai Nuoseklus Lygiagr Mišrus Gamybinio ciklo max min vid trukmė Nenutrūkstamum max min max Lygiagretumas min max vid 1.6 Gamybos Ciklo Trukmės Apskaičiavimas Sudėtingo proceso gamybos ciklą galime apskaičiuoti dviem būdais: 1) analitiniu, 2) grafoanalitinis. Analitinis -jis taikomas tik preliminariuose gamybos ciklo trukmės apskaičiavimuose. Šiuo būdu apskaičiuojama pirmiausia apytiksliai parenkami keli gamybos ciklą lemiantys objektai, t.y. mazgai (surinkimo elementai) ar partijų detalės, kurių gamybos ciklai yra ilgiausi. Apskaičiuojant šių objektų gamybos ciklus tolimesniam skaičiavimui paliekami tik tie objektai, kurių ciklai yra ilgiausi. Visų gaminių gamybos ciklo trukmė apskaičiuojama pagal tokią schemą: detalių partijos ilgiausias ciklas, surinkimo partijos ilgiausias ciklas ir bendrojo surinkimo ciklas Grafoanalitinis.Jo pagrindas – gaminio surinkimo schemos (technologinis dokumentas) su kai kuriais papildymais, kurie remiasi anksčiau atliktais analitiniais skaičiavimais. Gautas grafikas vadinamas gaminio ciklograma. Ciklogramoje nebūtina atidėti visų detalių ir visų surinkimo vienetų ciklus, o galima apsiriboti tomis detalėmis ir tais surinkimo vienetais, kurie nulemia bendrą ciklo trukmę.Gamybinio ciklo trukmei apskaičiuoti ir sąnaudoms minimizuoti yra panaudojami tinklinio planavimo ir valdymo metodai , panaudojant ESM. 1.7 Gamybos Ciklo Trumpinimo Būdai Ciklo trumpinimo labai didelė ekonominė reikšmė, nes kai gamybos ciklas sutrumpinamas: 1) padidėja finansinio kapitalo apyvartumas (galima gauti didesnį pelną), 2) sumažėja nebaigtos gamybos sandėliuose atsargos (sumažėja apyvartinių lėšų poreikis), 3) pagerėja gamybos organizavimas, o tai atsiliepia dirbančiųjų psichologijai, o per ją ir ekonomikai. Gamybos ciklo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių, todėl ciklas trumpinamas šiais būdais: 1) ciklo technologijos dalis gali būti trumpinama, mažinant technologinių operacijų darbo imlumą. 2) natūralūs procesai būna ilgi, todėl jų negalima trumpinti. Jei leidžia sąlygos, juos reikia pakeisti dirbtiniais procesais. 3) Kontrolinės operacijos jei galima, turi būti atliekamos per technologinį procesą. 4) Transporto operacijos turi būti atliekamos be sutrikimų ir tik specialios įrangos pagalba. 5) Pamainingumo didinimas ir pertraukų trumpinimas: šioje srityje padeda geresnis valdymas ir savalaikis darbo vietos aprūpinimas medžiagomis, įranga, įrankiais ir gera įrenginių priežiūra. 1.8 srovinės gamybos organizavimas Bendriausios prielaidos srovinei gamybai organizuoti serijinėje ir vienetinėje gamyboje: 1) didelė gamybos apimtis 2) stabili produkcijos nomenklatūra 3) stabili gaminio konstrukcija ir mazgų bei detalių pakeičiamumas, 4) stabili ir pažangi technologija, 5) tobulas gamybos ir darbo organizavimas. Srovinės gamybos metodas pats pažangiausias. Svarbiausia gamybos efektyvumo sąlyga nenutrūkstamas procesas, kuris turi vykti be pertraukų. Šiai gamybai būdinga: 1) kiekviena darbo vieta organizuojama tam tikrai darbo operacijai ar ribotam skaičiui technologiškai panašių operacijų. 2) Kiekvienam gaminiui ar panašių gaminių grupei pagaminti, skiriama tam tikras darbo vietų skaičius. 3) Darbo vietos išdėstomos griežtai pagal technologinių procesų operacijų eilės tvarką ir sudaro srovinę liniją. 4) Gaminiai iš pirmos į antrą perduodami su mažesnėmis pertraukomis specialiomis transporto priemonėmis. 5) Visos darbinės operacijos laiko požiūriu turi būti tarpusavyje suderintos ir atliekamos laikantis srovinei linijai nustatyto takto arba ritmo. Svarbiausias srovinės linijos darbo parametras – taktas, kuris išreiškia darbo ritmingumą ir parodo laiką, tarp dviejų gretimų to paties gaminio paleidimo arba išleidimo gamybon. Taktas – dydis, atvirkščias srovinės linijos gamybiniam pajėgumui. r=Fef/G[min], r – taktas, Fef – efektyvinės srovinės linijos darbo laiko fondas planuojamam laikotarpiui, G – gaminių skaičių vienetais. Remiantis srovinės linijos takto ir ritmo apskaičiavimais, nustatomas reikalingų darbo vietų ir atlikėjų skaičius kiekvienai operacijai atlikti. S=tVNT/r, tvnt- operacijos trukmė, R – ritmas, S – darbo vietų skaičius Gautoji reikšmė apvalinama didinimo kryptimi ir laikoma priimtų darbo vietų skaičiumi. Srovinės linijos apkrovimo koeficientas: KQ=Sapsk/Spriimt; Sapsk – apskaičiuotų darbo vietų skaičius, Spriimt. – realiai egzistuojančių darbo vietų skaičius Jei ka ,95, tai galima organizuoti nepertraukiamą srovinę liniją. Srovinės linijos skirstomos : 1)Vienadaiktės (gaminamas vienas gaminys), 2) daugiadaiktės Daugiadaiktės: 1.kintamosios srovinės linijos. Šiose linijose gaminami vieni gaminiai, po to, perderinus įrengimus, kiti gaminiai. 2.grupinės srovinės linijos. Jos skirisi nuo kintamųjų srovinių linijų tuo, kad joms priskirti gaminiai gaminami neperderinant įrengimų darbo vietose. Pagal objekto judėjimą tarp operacijų charakterį, srovinės linijos gali būti: 1.nepertraukiamos, 2) pertraukiamos Pagal konvejerio darbo tipą : 1) su darbo konvejeriu, 2) su paskirstymo konvejeriu, Pagal darbo vietų išsidėstymą prie konvejerio: 1)vienpusiai, 2) dvipusiai, 3) zigzaginiai (šachmatiniai), 4) ovaliniai, 5) T formos, 5)  formos, 6) apskritiminiai. Pagal mechanizacijos laipsnį: 1)rankų darbo, 2) mechanizuotos, 3) kompleksiškai mechanizuotos, 4) pusiau automatinės, 5) automatinės, Pagal darbo ritmą: 1)laisvo ritmo, 2) pulsuojančio ritmo, 3) reglamentuotos 1.9 Nepertaraukiamos Srovinės Linijos Tai tokios srovinės linijos, kuriose technologinis procesas vyksta nenutrūkstamai ir visos operacijos atliekamos vienu metu darbo arba paskirstymo konvejeriuose. Norint tinkamai organizuoti srovinę liniją, ir racionaliai planuoti jos darbą, būtina apskaičiuoti pagrindinius parametrus, tokius, kaip taktą, darbininkų ir įrengimų skaičių, konvejerio greitį, konvejerio darbinės dalies ilgį ir ciklo trukmę. Konvejerio greitis: r – taktas, l - konvejerio žingsnis Konvejerio darbinės dalies ilgis: l – konvejerio žingsnis, Konvejerio juostos ilgis: Gamybinio ciklo trukmė, apskaičiuota darbo konvejeriui: Tai pat būtina apskaičiuoti ir detalių atsargas konvejeryje, nes pagal jų dydį yra apskaičiuojamos reikalingos apyvartinės lėšos. Atsargos: 1) technologinės, 2) transportinės, 3) draustinės 2.0 PERTRAUKIAMOS SROVINĖS LINIJOS Tiesiasrovių linijų pagrindas yra nepilnas operacijų sinchronizavimas. Šias srovines linijas apibūdina: 1) siekiant užtikrinti planingą linijos darbą, tarp nesinchronizuotų operacijų sudaromi detalių ar gaminių įdirbiai t.y. tarpoperaciniai apyvartiniai įdirbiai. 2) siekiant geriau išnaudoti laiką, nepilnai užimtam darbininkui paedama atlikti keletą operacijų. 3) siekiant sudaryti gamybos procesą nenutrūkstamą, sudaromas planas – standartas, kuris reglamentuoja srovinės linijos darbo režimą per tam tikrą laikotarpį. 2.1 SROVINĖS GAMYBOS EFEKTYVUMAS IR TRŪKUMAI Iki šiol buvo laikomasi nuomonės, kad srovinė gamyba – efektyvi gamybos proceso organizavimo forma, kuriai būdingai nemažai ekonominių privalumų. Srovinės gamybos bendras ekonominis efektas susideda iš atskirų srovinės linijos ekonominių efektų, kurių kiekis nustatomas pagal bendro ekonominio efekto apskaičiavimo metodiką. ekonominiai rodikliai: 1) sumažėjus darbo imlumui, geriau specializuojant darbo vietas, o taip pat sumažėjus darbo laiko nuostoliams transportuojant detales, padidėja darbo našumas, 2) sumažėjus darbo imlumui, transportavimo trukmei ir likvidavus pertraukas tarp operacijų, trumpėja gaminio gamybos ciklas, 3) sutrumpėjus gaminio gamybos ciklui, sumažėja nebaigtos gamybos likučiai ir reikia mažiau apyvartinių lėšų, 4) perorganizuojant į srovines linijas yra tobulinama technologija bei darbo organizavimas, dėl to sumažėja atskirų operacijų ir bendras gaminio darbo imlumas, 5) patobulinus technologiją ir darbo organizavimą, sumažėja broko ir pagerėja gaminio kokybė, 6) dėl šių aunksčiau minėtų veiksnių mažėja gaminių savikaina. Pertvarkant gamybą į srovinę liniją, reikalingos investicijos, kurios gana greit atsiperka. iki Gkr geriau taikyti pavienę gamybą, o po jo – srovines linijas. 2.2. LANKSČIOS AUTOMATIZUOTOS GAMYBOS ORGANIZAVIMAS Būtinumas dažnai atnaujinti gamybą iškelia lankstumo, mobilumo uždavinį ne tik gamyboje, bet ir projektavime. Šio šimtmečio viduryje įvairiose pramonės šakose, ypač mašinų gamyboje išryškėjo dideli prieštaravimai , būtent: automatinėse masinės gamybos linijose yra didelis našumas ir labai mažas lankstumas, o vienetinėje gamyboje atvirkščiai: didelis lankstumas, tačiau mažas našumas. Siekiant užtikrinti gamybos lankstumą ir mobilumą, teko grįžti prie universalių įrengimų mažesnio našumo sąskaita. Ilgą laiką pagrindinių procesų automatizavimui buvo skiriama daug dėmesio, o pagalbiniai procesai liko nuošalyje. Automatizuoti gamybą, išlaikant jos lankstumą ir mobilumą padėjo elektroninė skaičiavimo technika, kuri naudojama kartu su robotais ir kitais įrengimais. Tokiu būdu buvo pradėta kurti iš principo nauja gamybos organizavimo forma, turinti lanksčios gamybos sistemos pavadinimą. Ji šiuo metu labai paplitusi. LAG – lanksti automatizuota projektavimo ir gamybos sistema, apjungianti sistemiškai atskirus struktūrinius gamybos vienetus, skirtus projektuoti ir gaminti įvairius besikeičiančius darbo objektus bei technologinius procesus, valdomus kaip vieninga daugiaplanė tinklinė sistema. 1 etapas: 1712 – 1951 m. 1951 m. Pradėta srovinė gamyba. 2 etapas 1951 – 1980 m. Stadija su programiniu valdymu. 3 etapas 1980 – 2000 m. atsiranda LAGS. 4 etapas XXI a. Apims savaime atnaujinančios sistemos. Lankstus gamybinis modelis (LGM) arba automatizuotos darbo vietos (ADV) formuojasi pagal pagrindines technologines operacijas, taip pat gali būti formuojama pagal transporto, sandėliavimo ar kontrolės operacijas. Tada LGM ir ADV sujungti į kompleksą, turintį vieningą organizacinę ir valdymo sistemą, ir tampa arba LAK arba LATS (LAKS, LATYS). Valdymo tikslams naudojami mikroprocesoriai, arba ESM. Pereinant i LAG išnyksta gamybinės fazės ir proceso dalinimasį sudėtines dalis. Įvyksta esminiai pasikeitimai gamybiniame procese. Darbo vieta tampa tapatinga operacijai, nes įrengimo bendrumas ir žmogaus bendrumas išnyksta, todėl keičiasi darbo vietos apibrėžimas: ji tampa tapatinga operacijos apibrėžimui. Pagrindinio gamybinio proceso organizavimo principai: 1) lygiagretumas, 2) nepertraukiamumas, 3) standartizavimas. O 1) proporcingumas, 2) specializavimas, 3) automatiškumas, 4) tiesiasroviškumas, įvertinami projektuotojų projektuojant LAG sistemas ir priklauso nuo nuo gamybos organizavimo. Gamybinėje struktūroje pagrindinai pereinama į daiktinę, o tai reiškia, jad LGM ir ADV bus išdėstyti pagal technologinio proceso eigą. Esant LGM ir ADV operacijų derinimas lygiagretus, o pereinant į aukštesnį lygį gali būti ir mišrus. Bandymo požiūriu reikia atsisakyti apibrėžto hierarchinio valdymo. Taikomas horizontalus (nuoseklus) sprendimų priėmimas ir pereinam prie matricinės valdymo struktūros, kurioje orientuoti pagrindiniai tikslai bei platūs horizontaliniai ryšiai ir kiek įmanoma siauresni vertikaliniai ryšiai. Turi būti išlaikomas labai mažas hierarchinis valdymas su laisva horizontalia koordinacija visuose laisvės laipsniuose. Tokiai sistemai suformuoti reikia spec. ESM. Planavimo srityje įvedamas lankstus planavimas – gamybinė sistema programą detalizuojant iki darbo valandų garfikų ir atvaizduojama realiame laiko mastelyje, formuojant ištisinius grafikus. LAG efektyvumą JAV siūlo vertinti taip: 1) LAG techninės pasekmės (padidėja ar nepadidėja darbo našumas), 2) LAG organizacinės pasekmės (daugiau, greičiau, kokybiškiau), 3) LAG ekonominės pasekmės (savikaina ir kaina turi mažėti), 4) LAG socialinės pasekmės (formuojamas naujo tipo darbuotojas, kuriame nyksta fizinio darbo elementai, sumažėja darbo kenksmingumas ir pan.) Gamybos projektavimo ciklas, pereinant į LAG sistemas sutrumpėja 30 – 40 ciklų. Įrengimų išnaudojimo koeficientas pagerėja apie 2 kartus. Apdirbimo įrangos, įrankių kiekis sumažėja apie 5 – 6 kartus. Labai keičiasi gamybinės atsargos ( įdirbiai) darbo vietose ir sandėliuose. Konstravimo darbo našumas ( LAKS) išauga 2 kartus. Valdymo efektyvumas 4 kartus. Ekonominio efekto ir efektyvumo apskaičiavimams naudojamos tradicinės formulės ir gautų duomenų bazėje pagrindžiama, kada galima taikyti ir pereiti į LAG sistemas Iki 0.1 mln. vnt./ per metus – tikslinga pavienė gamyba, nuo 0.1 iki 10 – tikslinga LAG, daugiau nei 10 – tikslinga srovinė gamyba. 2.3 PAGALBINĖS GAMYBOS IR GAMYBOS APTARNAVIMO ORGANIZAVIMAS Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo tikslas – užtikrinti pagrindinių procesų nenutrūkstamumą, laiku ir kokybiškai minimaliomis sąnaudomis atlikti visus reikiamus pagalbinės gamybos ir aptarnavimo darbus siekiant didžiausio ekonominio ir socialinio efektyvumo. Pagalbinei gamybai ir gamybos aptarnavimui keliami reikalavimai: jie turi būti profilaktinio pobūdžio (numatyti galimus gamybos sutrikimus ir operatyviai juos šalinti), turi atitikti techninių – ekonominių, technologinių ir organizacinių darbų reglamentą, turi būti lankstūs, mobilūs ir turi būti pritaikyti prie mobilios pagrindinės gamybos ir sudaryti geras sąlygas gaminti aukštos kokybės produkciją su minimaliomis sąnaudomis pagrindinėje gamyboje. Proporcingos gamybos plėtrai reikia: 1) maksimalizuoti pagrindinės gamybos apimtį ir kokybę minimalizuojant gamybos kaštus, kartu užtikrinant tinkamą ir savalaikį pagrindinės gamybos aptarnavimą. 2) minimalizuoti pagalbinės gamybos apimtį ir kaštus kartu užtikrinant tinkamą ir savalaikį pagrindinės gamybos aptarnavimą. Jei laiku ir tinkamai neatliekami pagalbinės gamybos ir gamybos aptranavimo darbai - sutrikdoma pagrindinės produkcijos gamybos kokybė, todėl šie darbai svarbūs ir turi prilygti pagrindinės gamybos darbams. 2.4 ĮRANKIŲ ŪKIO ORGANIZAVIMAS Įrankių ūkis – skyriai, grupės, biurai, cechai, barai, kiti padaliniai, kurie tiekia įrankius ir technologinę įrangą, visa tai projektuoja, gamina ir remontuoja bei atnaujina, o taip pat organizuoja jų apskaitą, saugo, išduoda į cechus, barus ir darbo vietas bei iš jų priima atgal. Šio ūkio uždavinys – kuo mažiausiomis sąnaudomis be pertrūkių ir laiku aprūpinti cechus, barus bei darbo vietas geros kokybės ir reikiamos nomenklatūros įrankiais bei technologine įranga. Todėl reikia numatyti įvairių rūšių įrankių bei technologinės įrangos poreikį, stebėti, ar jis deramai tenkinamas, pagrįsti specialios įrangos projektavimo būtinumą, ją projektuoti, parinkti atitinkamas aprūpinimo įrankiais iš kitur ir savo gamybos formas, organizuoti įrankių tiekimą, apskaitą, sandėliavimą o taip pat jų gamybą, remontą, galandimą ir kt. Kadangi įrankių – daug rūšių, todėl pasunkėja jų planavimas, tiekimas, naudojimas, apskaita. Norint racionaliai organizuoti bei eksploatuoti įrankių ūkį, turima įranga ir įrankiai klasifikuojami ir indeksuojami atsižvelgiant į jų gamybinę technologinę paskirtį bei konstrukcinius ypatumus bei požymius. Klasifikavimas ir indeksavimas padeda suvienodinti įrankių ir įrangos pavadinimusir to pasekoje supaprastėja planavimas ir apskaita ir sudaromos kompiuterizavimo prielaidos. Pagal naudojimo vietą įranga skirstoma į: 1) pramoninę, 2) šakinę, 3) grupinę, 4) įmonės vidinę Pagal naudojimo pobūdį skiriami universalūs (standartiniai) ir specialūs įrankiai. Universalius įrankius tiekia specializuotos įmonės. Pagal paskirtį įrankiai skirstomi: 1) apdirbimo, 2) kontrolės, 3) matavimo 4) technologinę įranga. Kiekvieno skyriaus įrankiai gali būti skirstomi į klases, kurios skirstomos į poklases → į grupes → į pogrupius → rūšis → porūšius. Šiuo metu taikoma dešimtainė klasifikavimo sistema, kai kiekvienas klasifikavimo skyrius skirstomas į 10 grupių ir t.t. Skaitmeninės indeksavimo sistemos esmė: kiekvienam įrankiui priskiriamas konkretus numeris, susidedantis iš skaičių, rodančių kuriai klasei, poklasiui, pogrupiui, rūšiai, porūšiui jie priklauso. Indeksavimas gali būti raidinis taip pat ir mišrus, kuriuo vadovaujantis nustatomas kiekvieno įrankio bei įrangos kodas. Kiekvienoje įmonėje sudaromas klasifikatorius, kuriuo vadovaujantis nustatomas kiekvieno įrankioir įrangos kodas. Kad įrankių ūkis tinkamai funkcionuotų, reikia nustatyti optimalų įrankių ir įrangos kiekį, kurio pakaktų be pertrūkių planuojamai produkcijai pagaminti. Planuojant įrangos poreikį, nustatoma, kiek jos reikia gamybinei programai įvykdyti, o taip pat numatyti jos atsargą. Kad galima būtų be pertraukų gamybą aprūpinti įrankiais ir įranga, reikia turėti tam tikrą jų atsargą, kuri vadinama apyvartiniu įrangos fondu. Šį apyvartinės įrangos fondą sudaro atsargos (centriniam įmonės sandėlyje)ir atsargos cechiniuose sandėliuose. Atsargos nustatomos ir reguliuojamos max – min sistema, kurioje skiriami 3 įrangos atsargų lygiai: 1) minimali atsarga Nmin, 2) maksimali atsarga Nmax 3) užsakymo taškas Nuž tn – dienų skaičius, reikalingas įrankiams normaliai pristatyti ar pagaminti t.y. įrankių atsargų papildymo periodiškumas. tsk – įrankių pristatymo arba gamybos trukmė dienomis, Nmin ( minimali atsarga) – tai toks minimalus įrankių kiekis, kuris nuolat turi būti sandėlyje, kad įmonė galėtų ritmingai dirbti ir sutrikus normaliam įrankių tiekimui. Nmin =nd *tsk, nd – įrankių dienos poreikis. Ši minimali atsarga sudaro draustinę arba rezervinę įrankių atsargą. Užsakymo taškas Nuž – tai toks įrankių kiekis, kuriam esant reikia užsakyti eilinę įrankių partiją. Nuž =nd *tn. Maksimali atsarga – tai toks įrankių kiekis, kurį įmonei tikslinga ekonomiškai turėti, kad galėtų nuolatos tolygiai tenkinti gamybos poreikius. Nmax maksimali atsarga – tai toks maksimalus įrankių kiekis, kurį įmonei tikslinga ekonomiškai turėti, kad galėtų nuolatos tolygiai tenkinti gamybos poreikius. Nmax = Np + Nmin.. Np – gaunamų įrankių partijos dydis. Gaunamų įrankių partija – sudaro einamąją įrankių partiją, kuri normalaus tiekimo laikotarpiu nuolat mažėja nuo maksimalios atsargos iki minimalios atsargos. Cecho apyvartinių įrankių fondą sudaro įrankių atsargos cecho įrankinėje ir darbo vietose, o taip pat remontuojami bei galandami įrankiai. Įrankius iš centrinio įrankių sandėlio (CIS) gauna įrankinės, juos sandėliuoja, atlieka jų apskaitą ir išduoda į darbo vietas bei priima iš jų atgal; tikrina įrankius, netinkamus naudoti atiduoda taisyti, o sudilusius nurašo. Įrankiai gaunami pagal varžtaraščius – reikalavimus, arba pagal limitines korteles. Įrankiai ir įranga darbuotojams išduodami bei iš jų paimami atgal centralizuotai ar decentralizuotai. Centralizuotai – darbo vietos įrankiais aprūpinama masinės gamybos sąlygomis. Decentralizuotai - įrankiai išduodami įrankinėse, kada pasiima ir gražina patys darbuotojai. Naudojama vienetinėje gamyboje. 2.5 REMONTO ŪKIO ORGANIZAVIMAS (RŪ) Tai visuma įmonės padalinių, kurie organizuoja įrengimų remontą, bei techninį jų aptarnavimą, o taip pat numato nesavalaikius įrengimų gedimus ir imasi priemonių tiems gedimams pašalinti. Rmonto ūkio užtikrina racionalų ūkio eksploatavimą su minimaliomis sąnaudomis. Tai pasiekiama sprendžiant šiuos remonto ūkiui keliamus uždavinius: 1) planinio remonto bei techninio aptarnavimo vykdymas, 2) naujai įsigytų įrengimų montavimas, derinimas, reguliavimas, 3) eksploatuojamų įrenginių modernizavimas, 4) nesavalaikio įrengimų nusidevėjimo nustatymas, 5) techninio darbo, kuriam priskiriami techniniai ir remonto darbai planavimas ir šių darbų apskaita, 6) atsarginių mazgų detalių savalaikis užsakymas iš šalies arba jų gamyba pas save, o taip pat jų saugojimas ir tinkamas panaudojimas. Įmonės remonto ūkio sudėtis prilauso nuo daugelio veiksnių: įmonės dydžio, įrengimų kiekio, jų sudėtingumo ir panašiai. Parastai įmonės RŪ vadovauja vyr. Mechanikas. Kai įrengimus remontuoja pati įmonė, gali būti taikoma viena iš dviejų remonto sistemų: 1) vientisa įrengimų planinio – profilaktinio remonto (PPR) sistema, 2) racionalaus eksploatavimo sistema (RES). PPR – tai visuma organizacinių ir techninių priemonių, skirtų įrengimams planingai bei profilaktiškai apžiūrėti, aptarnauti ir remontuoti. Šio PPR turinį sudaro: 1) įrengimų priežiūros darbai, 2) transportinis aptarnavimas( įrengimų darbo bei būklės stebėjimas, gedimų šalinimas ir įrengimų reguliavimas. Šiuos darbus atlieka budintis personalas. Šie darbai vykdomi nestabdant gamybos proceso ( ne darbo metu)), 3) periodinės remonto operacijos ( jas atlieka įmonės remonto tarnybos darbuotojai pagal iš anksto sudarytus planus bei grafikus) po kiekvieno planinio remonto didinamas įrengimų tikslumas. Planinės abžiūros daromos tarp planinių remontų. PPR sistemoje pagal darbų turinį ir apimtį skiriami trijų rūšių remontai: 1) mažasis, 2) vidutinis, 3) kapitalinis. Pagrindiniai PPR normatyvai: remonto sudėtingumo kategorija, remonto vienetas, remonto ciklas, remonto struktūra, laikotarpio tarp remontų trukmė ir darbo bei medžiagų ir atsarginių detalių imlumo normatyvai. RES (racionalaus eksploatavimo sistema) (tipinė techninio patarnavimo ir remonto sistema – visuma susijusių nuostatų ir normatyvų, sąlygojančių įrengimų aptarnavimą ir remonto darbų organizavimą, siekiant nustatyti ir palaikyti nustatytą įrengimų darbo našumą bei kitus rodiklius, kurie numatyti techninėje įrengimo dokumentacijoje. RES skirstoma į: 1) techninį aptarnavimą, 2) remonto grupę (priskiriama visi darbai , kurie užtikrina įrengimų darbo būklę bei jų sumontavimą (įdiegimą). Įmonės įrengimų remontą vykdo atskiros remonto tarnybos ir priklausomai nuo remonto centralizavimo laipsnio, skiriami 3 remonto būdai: 1) centralizuotas (šioje formoje visi planiniai remontai vykdomi cecho viduje įmonės jėgomis), 2) decentralizuotas ( visi darbai atliekami atskirų cechų tarnybų, vadovaujant cechų mechanikams) , 3) mišrus (darbai, turintys didelį darbo imlumą atliekami remonto ceche, o visi mažesni defektai taisomi vietoje. Stengiamasi pereiti prie vakarietiškos remonto formos( perdavimo serviso forma - remontas ir aptarnavimas visiškai priklauso nuo įrengimų gamintojų. Įrengimų serviso įdiegimas turi tokius privalumus: 1) didėja specializacija, o tai atpigina patarnavimų kainą , 2) galima taikyti pažangias remonto formas, 3) užtikrina grižtamąjį ryšį su vartotoju: ištiriama rinka, nuolat žinomi poreikiai, išryškėja defektai. Jei įrengimai brangūs – jie neparduodami, o tik nuomojami (lizingo sąlygomis). Lizingas - ypatingos rūšies nuoma, finansuojanti įrengimų įsigijimą ir naudojimą. Lizingo gavėjas gauna įvairias paslaugas: 1) technines (įrengimų eksploatacija), 2) techninio aptarnavimo ir remonto, 3) konsultacijos (mokesčių mokėjimo). 2.6 ENERGETIKOS ŪKIO ORGANIZAVIMAS (EŪ) Įmonės energetinis ūkis – visuma gamybinių ir cechinių padalinių ( skyriai, cechai), kurie organizuoja energijos tiekimą iš šalies ir kai kurių rūšių energijos gamybą įmonėje. EŪ tikslas kuo mažesnėmis sąnaudomis aprūpinti įmonės padaliniusvisų reikiamų rūšių energija. Siekiant šio tikslo, įmonės energetinis ūkis sprendžia tokius uždavinius: 1) nustatyti, kurių rūšių energiją įmonė gaus iš šalies ir jos poreikį, 2) kurių rūšių energiją įmonė gamins ir organizuos jos gamybą., 3) racionaliai naudoti visų rūšių energiją įmonės padaliniuose, įskaitant paruošimą, gaminimą ir savalaikį pristatymą į darbo vietas, 4) organizuoti, bei planuoti tinkamą eksploatavimą. EŪ sudėtis priklauso nuo gamybos masto, produkcijos pobūdžio energijos atžvilgiu, naudojamo technologinio proceso, regiono aprūpinimo sąlygų ir pan. EŪ paprastai vadovauja įmonės energetikos skyrius. Jei įmonė didelė, į energetinę tarnybą įeina: 1) energetikos skyrius su įvairiais padaliniais, 2) šiluminis ūkis su katilinėmis ir kompresorinėmis, 3) garo ir suslėgto oro tinklas, 4) vandens tiekimas, kanalizacija, 5) naftos produktų tiekimo tinklas, 6) dujų ūkis su dujų tinklais, 7) šaldymo įrenginiai, 8) elektros stotys su pastotėmis bei elektros tinklai, 9) ryšiai. 2.7 MEDŽIAGŲ IR TRANSPORTO ŪKIO ORGANIZAVIMAS Medžiagų ūkis sprendžia: 1) aprūpinti medžiagomis darbo vietas ir atlikti jų sandėliavimą bei valdymą. Šiuos uždavinius bandoma spręsti logistikos pagalba. Logistika negali būti traktuojama kaip tiekimo, gamybos bei realizavimo priedėlis, o turi būti nagrinėjama kaip vientisa medžiagų apdirbimo funkcija t.y. visas prekių apdorojimas, sandėliavimas ir judėjimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai, o turi būti susietas su įmonės informacine sistema, kuri užtikrina prekių srautų kontrolę ir valdymą. Logistikos elementai: 1) transportas ( išorinis, vidinis įmonės transportas), 2) sandėliai (visos vietos, kuriose saugomos atsargos), 3) kompiuterijos (savalaikis užsakymas) Logistikos sistemos plėtrą įtakoja: 1) prekių gamybos garantas, 2) greitumas ir lankstumas, 3) sistemos patikimumas, 4) projektavimo ir įrengimo laikas. Logistikos sistemas gali būti įvertinta tik įgyvendinus šiuos veiksnius ir tada būtų sukurta patikima, bet brangi sistema. Medžiagų ūkis gali būti organizuojamas : 1) funkcinis (užtikrinamas nustatant poreikį,sudarant sutartis, terminus ir kitas funkcijas), 2) objektinis (įgyvendinamas išskiriant gaunamus objektus). Medžiagų ūkio organizavimas apima: 1) aprūpinimas, poreikio apskaičiavimas, pirkimas ir įėjimo kontrolė, 2) valdymą (sandėlių valdymas, vidinis transportas), 3) paskirstymas (išorinis transportas, regioniniai sandėliai, pristatymo tobulinimas). Sandėliai klasifikuojami pagal tokius požymius: 1) aptarnavimų sritį (cechų ir įmonės centrinis), 2) specializacijos lygį (universalūs, specializuoti), 3) mechanizavimo ir automatizavimo lygį ( nemechanizuoti, mechanizuoti, automatizuoti), 4) vaidmenį gamybinėje ir ūkinėje veikloje (tiekimo ir realizavimo), 5) techninę sandėlių būklę (atviri, uždari, specialūs), 6) pagal saugomų objektų rūšis (medžiagų, pusfabrikačių, įrankių, įrengimų ir atsarginių dalių, tinkamos produkcijos, atliekų). Pagrindinis sandėlių valdymo uždavinys yra stebėti ir tvarkyti visas saugomas medžiagas, o tai apima: 1) atsargų valdymą, 2) atsargų papildymą, 3) medžiagų išdavimą į darbo vietas, 4) medžiagų apskaitą. 2.8 VIDAUS TRANSPORTO ORGANIZAVIMAS Įmonės transporto ūkis – visuma įmonės padalinių, kurie organizuoja žaliavų, medžiagų, kuro, pusgaminių, detalių gatavos produkcijos, gamybos atliekų ir kitų krovinių gabenimą, jų pakrovimą bei iškrovimą įmonės teritorijoje ir prie jos esančiuose keliuose, panaudojant transporto bei pakrovimo ir iškrovimo priemones. Transporto ūkis turi minimaliomis sąnaudomis nenutrūkstamai ir laiku pristatyti reikiamu krovinius į cechus, barus ir darbo vietas. Šiuo tikslu įmonės transporto ūkis sprendžia šiuos uždavinius: 1) nustato gabenamų krovinių apimtį, kuri išreiškiama krovinių apyvarta, o ši nustatoma pagal krovinių srautus. Krovinio srautu vadinamas krovinių kiekis, kuris gabenamas iš vienos vietos į kitą per tam tikrą laiką. Krovinių srauto lygis paprastai išreiškiamas tonomis, kilogramais. Skiriamos išorinis ir vidinis krovinių srautas. Krovinių apyvarta – bendras krovinių kiekis, per tam tikrą laiko vienetą (pamainą, parą, mėnesį, metus), išreiškiamas natūriniais rodikliais: tonomis, m3, vienetais ir t.t. ji pagrindžia tinkamiausių transporto priemonių poreikį esamomis sąlygomis,tinkamai organizuoja krovinių transportavimą, mechanizuoja ir automatizuoja transporto operacijas bei šalina dėl transportavimo defektų pasitaikančias prastovas. Įmonės transporto ūkio sudėtis ir dydis priklauso nuo gamybos tipo, įmonės dyžio, jos gamybos struktūros, gabenamų krovinių kiekio, gaminamos produkcijos matmenų, masės ir pan. Transporto priemonės skirstomos pagal: 1) rūšis (oro, geležinkelio, vandens, nebėginiai mechanizmai), 2) aptarnavimo sritį (įmonės išorinis, idinis, tarpcechinis, cecho vidinis, tarpoperacinis, sandėlių vidinis), 3) darbo režimą (nepertraukiamo veikimo, periodinio veikimo(automobiliai, šilumvežiai)), 4) judėjimo kryptį (horizontalios, vertikalios, mišrios (liftai, elevatoriai)), 5) mechanizavimo ir automatizavimo lygį (rankinės, mechanizuotos, automatizuotos) Priklausomai nuo krovinių srautų intensyvumo, krovinių pervežimai gali būti vienkartiniai ar pastovūs. Yra praktikuojamos dvi mašrutinės krovinių pervežimo sistemos: švytuoklinė ir žiedinė. Parenkant vieną ar kitą sistemą, reikia atsižvelgti į transportavimo, pakrovimo, iškrovimo darbų technologiją ir pasirinkti ekonomiškiausią pagal išlaidas transporto savikainai. Švytuoklinė sistema naudojama vienodam krovinių srautui gabenti tarp dviejų punktų. Švytuoklinė sistema gali būti: 1) vienpusė, 2) dvipusė, 3) vėduoklinė: Žiedinė sistema naudojama kroviniams vežioti tarp keleto ar eilės pastovių punktų, tarp kurių yra vienodi krovinių srautai (didėjantys arba mažėjantys). Žiedinė sistema: 1) tolygi, 2) su didėjančiu krovinių srautu, 3) su mažėjančiu krovinių srautu, 4) ciklinė.

Ekonomika  Paruoštukės   (214,88 kB)

1940 metais Vilniaus miesto energetinį ūkį sudarė keturiasdešimt 6/0.4 įtampos transformatorinių pastočių. Elektros tinklus aptarnavo 30 žmonių. 1957 m., centralizavus energetikos ūkio valdymą, Vilniaus elektros tinklai buvo performuoti į savarankišką įmonę. Oficiali įmonės įkūrimo data - 1957 m. rugpjūčio 1-oji. Šiuo metu įmonėje dirba 1250 žmonių. Įmonės darbuotojai prižiūri 12 tūkst.km oro ir 3.308 km kabelinių elektros linijų, 290 tūkst. apskaitos prietaisų, 56 rajonines pastotes, 4254 transformatorines pastotes ir 9 tūkst. paskirstymo punktų. Vilniaus elektros tinklai yra Akcinės Bendrovės “Lietuvos energija” filialas. Vilniaus elektros tinklai nėra juridinis asmuo ir naudojasi bendrovės, kaip juridinio asmens, vardu. Vilniaus elektros tinklai veikia pagal Bendrovės įstatus ir jos valdybos suteiktus įgaliojimus. Vilniaus elektros tinklų steigėja yra Akcinė Bendrovė “Lietuvos energija”. Vilniaus elektros tinklai pagal bendrovės valdybos įgaliojimą valdo, naudoja ir disponuoja bendrovei priklausančio turto dalį ir kitas apyvartines lėšas, kurios apskaitomos Vilniaus elektros tinklų atskirajame balanse. Vilniaus elektros tinklų veiklos pobūdis: gamina, perduoda, per skirstomuosius elektros tinklus tiekia ir parduoda vartotojams elektros energiją pagal sudarytas sutartis; eksploatuoja, plečia aptarnaujamos Vilniaus zonos 0.38-10 kV įtampos skirstomąjį ir 35-330 kV įtampos perdavimo elektros tinklą; teikia paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims gamybinės bazės laisvų pajėgumų ribose. Bendrovės ilgalaikis turtas sudaro 73 % viso bendrovės turto. Pagrindinę ilgalaikio turto dalį sudaro materialusis turtas. Iš jo: 19% - pastatai; 69% - statiniai ir mašinos; 2% - transporto priemonės; 8% - nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai; 2% kiti įrenginiai, įrankiai ir kitas materialusis turtas. Trumpalaikio turto 62% sudaro per vienerius metus gautinos sumos (daugiausia – pirkėjų įsiskolinimas), 28% - atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, 9% - gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje. Vilniaus elektros tinklai yra pelno siekianti įmonė, tačiau kol kas bendrovės parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina bei kitos išlaidos viršija įmonės pajamas. Taigi, įmonė dirba nuostolingai. 2. Marketingo aplinkos analizė 2.1. Mikroaplinkos analizė Paprastai prie įmonės mikroaplinkos priskiriami pirkėjai (vartotojai), konkurentai, pardavimo tarpininkai, pardavimo pagalbininkai ir tiekėjai. Vilniaus elektros tinklai yra monopolinė įmonė, todėl konkurentai nėra priskiriami prie jos mikroaplinkos, todėl kad įmonė konkurentų paprasčiausiai neturi. Bent jau kol kas. Pirkėjai (vartotojai). Vilniaus elektros tinklai turi 290 tūkst. vartotojų. Iš jų 284 tūkst. vartoja elektros energija buities reikmėms, 6 tūst. – komercinėms, gamybinėms bei žemės ūkio reikmėms. Buitiniai vartotojai suvartoja apie trečdalį Vilniaus elektros tinklų parduodamos elektros energijos. Pardavimo tarpininkai. Pardavimo tarpininkai, perkantys elektros energiją iš Vilniaus elektros tinklų ir per savo balanse esančius elektros tinklus perparduodantys ją subabonentams, paprastai yra traktuojami kaip paprasti vartotojai. Tai specialios paskirties komunalinio ūkio bendrovės, gyvenamųjų namų, butų, garažų bendrijos, kai kurios kitos įmonės, per kurių elektros tinklus dėl techninių galimybių gauna elektros energiją kiti vartotojai. Pardavimo pagalbininkai. Įmonė turi tokių partnerių, kaip Elektros tinklų statybos įmonė ir kt., padedantys užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Tiekėjai. Vilniaus elektros tinklų materialinis aprūpinimas vykdomas rinkos sąlygomis, t.y. per Lietuvos Respublikos komercines tiekimo įmones, įmonę “Tena” bei tiesioginiais ryšiais su Lietuvos ir užsienio šalių gamintojais. Vilniaus elektros tinklai yra labai didele įmonė. Darbui su tiekėjais čia yra sukurtas atskiras Tiekimo skyrius, kurio pagrindinė darbo kryptis – ekonomiškas materialinių vertybių pirkimas ir gavimas. Pagrindinis uždavinys padalinių aprūpinimas medžiagomis, įrengimais, konstrukcijomis, spec. drabužiais ir pan., garantuojant įmonės ūkinę-komercinę veiklą, ekonomiškas medžiagų įsigijimas, gabenimas bei jų apsauga. 2.2. Makroaplinkos analizė Vilniaus elektros tinklai elektros energiją realizuoja tik Lietuvos Respublikoje, o tiksliau – tik Vilniaus regione, į kurį įeina Vilniaus, Trakų, Šalčininkų ir Širvintų rajonai. Įmonės marketingo makroaplinka apsiriboja Lietuvos ekonomine, socialine ir kultūrine, politine ir teisine, moksline ir technologine bei gamtine aplinka. Ekonominė aplinka. Lietuvoje netrukus baigsis ekonominių reformų dešimtmetis, prasidėjęs šalies nepriklausomybės atkūrimu ir visuomenės apsisprendimu įgyvendinti visuotinai priimtą demokratinę tvarką bei rinkos ekonomiką. Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 1999 metais pastebimas nedidelis bendrojo vidaus produkto ir gamintojų kainų indekso augimas. Nedarbo lygis nuo 1999 m. vidurio po truputį auga: 2000 m. viduryje jis sudarė 10.2, 2001 m. viduryje – 11.6, o 2002 m. viduriui prognozuojama 11.8 procento. Vidutinis darbo užmokestis šalyje auga. Laikotarpiui iki 2002 m. vidurio numatomas vos 3 proc. metinis neto darbo užmokesčio augimas, t.y., nuo 984 Lt/mėn. 2000 metų viduryje iki 1015 - 2001 metų viduryje. Namų ūkio pajamos kinta nedaug. Ekspertų nuomone, vidutinės namų ūkių pajamos vienam nariui 2001 metų viduryje sudarė 665, o 2002 metų viduryje sudarys 684 Lt/mėn., taigi, augimas nesiekia 3 procentų. Ekspertų nuomone, įmonių pelningumas bei nuosavybės grąža nuo 1997 m. tolydžio mažėja. Remiantis Vertybinių popierių biržos bei Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo duomenimis apie atskirų įmonių rezultatus šiuo periodu, galima teigti, kad vidutinio įmonių pelningumo mažėjimas yra sąlygotas didelių atskirų įmonių nuostolių. Artimiausių metų laikotarpiui ekspertai prognozuoja nedidelį vidutinio įmonių pelningumo bei nuosavybės grąžos augimą. Tai reiškia, kad rinkoje pradedama tikėtis teigiamų pokyčių. O kol kas, palyginus su praėjusiais metais, debitorinis elektros energijos vartotojų įsiskolinimas ir skolininkų skaičius yra žymiai padidėjęs. Socialinė ir kultūrinė aplinka. Įmonei svarbūs šie demografiniai rodikliai: Šeimų skaičiaus mažėjimas (santuokų skaičius mažėja, ištuokų didėja); ne šeimos pobūdžio namų ūkių didėjimas (vienasmenių namų ūkių – išsiskyrę sutuoktiniai, našliai(ės), atskirai gyvenantys, šeimos nesukūrę vaikai). Tai sąlygoja didesnį elektros energijos sunaudojamą kiekį. Išsilavinimo lygio kilimas ir technologinė pažanga. Namų ūkiuose daugėja įvairių elektros energijos imtuvų, tokių kaip personaliniai kompiuteriai, mikrobanginės krosnelės ir pan. Sumažėjęs gimstamumas, padidėjęs mirtingumas, padidėjusi gyventojų migracija į užsienio šalis. Tai sąlygoja gyventojų skaičiaus mažėjimą ir tuo pačiu elektros energijos vartojimo mažėjimą. Politinė ir teisinė aplinka. Vilniaus elektros tinklus, kaip monopolinę įmonę, be abejo veikia valstybinis reguliavimas. Ne tik įmonės steigimą, jos vidaus veiklą ir jos likvidavimą, įmonės santykius su pirkėjais, partneriais ir konkurentais, bet ir atskiras marketingo sritis reguliuoja įvairūs teisės aktai. Svarbiausi iš jų yra Energetinės veiklos ir išteklių kontrolės komisijos patvirtinti elektros energijos tarifai, Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kiti norminiai aktai, nustatantys atsiskaitymus už vartojamą elektros energiją ir kt. Mokslinė ir technologinė aplinka. Mokslo ir technikos pažanga turi didelės įtakos įmonės veiklai. Nuo 1957 m., kai buvo įkurti Vilniaus elektros tinklai energetikos ūkyje atsirado labai daug techninių naujovių, buvo pastatyta daug naujų pastočių, paskirstymo punktų nutiesta daug elektros energijos tiekimo linijų, medinės atramos keičiamos gelžbetoninėmis, įrengtos naujos dispečerinės su vis tobulesniais valdymo pultais, keičiami tinklai, naudojamos pažangesnės medžiagos ir įrengimai, įdiegiami daugiafunkcijiniai “Elgamos” skaitikliai. Visa tai leidžia sumažinti įmonės nuostolius, užtikrinti patikimesnį elektros energijos tiekimą vartotojams. Daug naujovių į Vilniaus elektros tinklų keturiasdešimties metų veiklos istoriją įnešė paskutinį dešimtmetį sparčiais tempais plintantis kompiuterizavimo procesas. Pirmasis uždavinys “6 ir 10 kV kabelinių linijų paso duomenys” buvo eksploatuojamas Energetikos valdybos skaičiavimo centre didele ESM EC tipo mašina, o elektros energijos realizavimo apskaita bei materialinių vertybių apskaita buvo atliekama centralizuotai. Įmonės kompiuterizavimo procesas pajudėjo į priekį kuomet 1990 m. buvo gauti pirmieji AT-286 personaliniai kompiuteriai. Tai buvo palyginti lėtaeigiai ir praktiškai be programinės įrangos kompiuteriai, todėl pirmoje eilėje buvo perprogramuoti kituose SC jau eksploatuojami uždaviniai. Tada buvo kompiuterizuota elektros energijos realizavimo apskaita, įdiegtos kitos apskaitos programos. Visa tai žymiai paspartino ir patobulino įmonės darbą. Didelių permainų įmonės kompiuterizavime turėtų įnešti platesnis Internetinio tinklo pritaikymas ir pasinaudojimas šio tinklo paslaugomis. Labai pasikeitė ryšių patikimumas. Pirmoji aukšto dažnio, radijo ryšių įrengimo karta buvo tik lempinė. Šiuo metu diegiama penktoji ryšių įrenginių karta – skaitmeninės technologijos įrenginiai, pradėta naudoti šviesolaidžius ir per juos veikiančius įrenginius. Tai atveria galimybes perduoti didelė informacijos kiekį bei panaudoti naujas pastočių valdymo ir kontrolės sistemas. Gamtinė aplinka. Lietuvos klimatinės sąlygos ne visada yra palankios Vilniaus elektros tinklų veiklai. Stiprių vėjų ir audrų kartais neatlaiko elektros energijos perdavimo linijos bei atramos, šaltu metų laiku yra sudėtinga tvarkyti, prižiūrėti bei atnaujinti elektros energijos tiekimo tinklus. 3. Marketingo tikslų nustatymas Vilniaus elektros tinklų misija yra užtikrinti nenutrūkstamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Pagrindinis įmonės veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus, kuriems pasiekti nukreipta visa įmonės veikla, taikomos priemonės, yra vartotojai. Įmonės tikslas yra vykdyti energetikos sistemos darbo efektyvumo didinimo ir plėtojimo programas. Šių programų įgyvendinimas atliekamas investicijų, nukreipiamų naujų energetikos objektų statybai arba esamų plėtimui ir modernizacijai, sąskaita. Įmonės marketingo tikslai įmonės tikslams pasiekti yra mažinti nuostolius elektros tinkluose, mažinti skolininkų už suvartotą elektros energiją skaičių ir bendrą debitorinį vartotojų įsiskolinimą. Nuostolių mažinimui dėl pasenusių, netikslių elektros energijos apskaitos prietaisų planuojama kasmet pakeisti 5 procentus apskaitos prietaisų. 4. Tikslinių rinkos segmentų parinkimas bei jų aprėpimo strategijos Vartotojai, kaip rinkos dalyviai, nėra vienalytė masė. Jie skiriasi savo poreikiais, preferencijomis, disponuojamomis piniginėmis pajamomis, įpročiais ir kt. Tačiau elektros energija yra tokia prekė, kurią naudoja praktiškai visi žmonės, tad Vilniaus elektros tinklams atlikti rinkos segmentavimą, norint nuspręsti, kuriuos rinkos segmentus įmonė aptarnaus ir kokią marketingo strategiją taikys, yra netikslinga. Taigi, įmonė naudoja nediferencijuotą marketingą. 5. Marketingo komplekso elementų apibūdinimas Įmonės marketingo kompleksas susideda iš elementų: prekė, kaina, paskirstymas ir rėmimas. 5.1. Prekės (paslaugos) charakteristika Elektros energija, palyginus su kitomis prekėmis, yra gan neįprasta prekė: ji neturi nei formos, nei išvaizdos, nei įpakavimo. Kaip pardavimo vienetai yra naudojami šie: kilovatvalandė (kWh) – aktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti, ir kvarvalandė (kvarh) – reaktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti. Elektros energija, skirtingai nei kitos prekės negali turėti asortimento, nei prekių linijos, nei asortimento pločio ar gylio. Pagal prekių klasifikaciją, elektros energija Lietuvoje yra laisvai parduodama prekė (tik ypatingais atvejais – dėl avarijų energetikos sistemoje ar pan. priežasčių elektros energija gali tapti deficitine preke). Elektros energija yra prekė, neturinti daiktinio pavidalo, nesandėliuojama ir netransportuojama. Tai yra tiek vartojimo (skirta asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti), tiek gamybinės paskirties prekė (skirta kitų prekių ar paslaugų gamybai), vienkartinio naudojimo. Skirtingais atvejais elektros energija gali būti ir viešojo naudojimo (tie, kurie nenori mokėti kainos už elektros energijos naudojimą, negali būti išskirti iš naudojimosi, pvz., gatvių, komunalinis bendro naudojimo patalpų apšvietimas). Vienarūšė. Kai kuriais atvejais dalinai pakeičiama (pvz., jei naudojama tik apšvietimui, elektros energiją gali pakeisti žvakės ar žibalinės lempos). Tai yra kasdieninio vartojimo prekė. Šiais laikais turbūt nei vienas iš mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be elektros energijos. Daugumoje sričių elektros energija yra nepakeičiama prekė, jos Vilniaus regione nesiūlo jokios kitos įmonės, tik Vilniaus elektros tinklai, todėl kol neatsiras Prekės gyvavimo ciklas. Elektros energija Vilniaus mieste atsirado tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Iš pradžių jos naudojimas buvo minimalus. Kaip ir kitos prekės, elektros energija praėjo įvedimo ir augimo gyvavimo ciklo stadijas. Kaip matome iš 1 pav. elektros energija yra pakartotinio gyvavimo cikle. 1 paveikslas. Elektros energijos gyvavimo ciklas (gamybos mastas, kWh). 5.2. Numatomos kainos Vilniaus elektros tinklai yra monopolistai. Tie, kurie nori pirkti monopolisto prekę, neturi pasirinkimo: jie arba perka prekę monopolisto diktuojama kaina, arba lieka nepatenkinę savo poreikio. Elektros energijos kainas reguliuoja valstybė. Elektros energijos kainų apskaičiavimo metodika ir elektros energijos kainų bei jų taikymo tvarka yra patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 12 22 nutarimais Nr. 132 ir 133 (1 priedas, 2 priedas). 5.3. Paskirstymo kanalo parinkimas Vilniaus elektros tinklai yra elektros energijos perdavėjai ir skirstytojai. Elektros energija pagaminama elektrinėse, paskui ji paaukštinama iki 330-110 kV ir perduodama į rajonines pastotes, kur pažeminama iki 35-10 kV. Paskui perduodama į paskirstymo tinklą, mažose transformatorinėse pastotėse pažeminama iki 0,4-0,22 kV, atitinkamai 380 V trifaze ar vienfaze 220 V sistema ji patenka į namo paskirstymo skydą, paskui pasiekia skaitiklį ir tik tuomet ją gauna vartotojas. Įmonėje prekės paskirstymas yra tiesioginis. Galutiniam etapui – elektros energijos patekimui į vartotojo elektros tinklus ir pinigų surinkimui kiekviename Vilniaus elektros tinklų rajone realizavimo tarnybos. Jos vykdo elektros energijos realizavimą (pardavimą) vartotojams pagal sudarytas sutartis, jų elektros apskaitos prietaisų veikimo kontrolę, išieško skolas iš suvartotos elektros energijos skolininkų, ieško beapskaitinių elektros energijos vartojimo faktų ir išieško tokio vartojimo pasekoje patirtus nuostolius, ieško sutrikusių elektros energijos apskaitų bei išieško tokiais atvejais patirtus nuostolius, analizuoja komercinių elektros energijos nuostolių 0,4-10 kV tinkle bei įgyvendina priemones jų mažinimui, nagrinėja vartotojų skundus, prašymus, ruošia atsakymus į juos. Pagrindinės realizavimo tarnybų funkcijos: Elektros energijos vartojimo sutarčių tarp Filialo ir vartotojų sudarymas. Atsiskaitymas su vartotojais už suvartotą elektros energiją. Vartotojų elektros energijos apskaitos prietaisų tikrinimas, keitimas ir teisingo jų eksploatacijos bei darbo kontrolė. Nuostolių elektros tinkle analizė ir priemonių nuostoliams mažinti diegimas. Nelegalaus elektros energijos vartojimo išaiškinimas ir įforminimas aktais. Medžiagos dėl žalos atlyginimo paruošimas ir perdavimas teismams kartu su Juridiniu skyriumi. Vartotojų informavimas jiems rūpimais elektros energijos tiekimo, efektyvaus vartojimo, atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, elektros energijos apskaitos prietaisų įsigijimo ir reikalavimo klausimais. Duomenų apie vartotojus, jų atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją , apie apskaitas ir jose sumontuotus prietaisus kaupimas ir saugojimas nustatytą laiką. 5.4. Rėmimo veiksmai Viena svarbiausių rėmimo užduočių – potencialiems pirkėjams perduoti reikalingą informaciją ir paskatinti juos pirkti. Elektros energija yra labai svarbi prekė ir jos praktiškai negalima pakeisti kitomis prekėmis, jos paklausa yra neelastinga, todėl reklama šiai prekei yra netikslinga, išskyrus vieną niuansą. Elektros energijos yra daugiau naudojama darbo dienomis nei savaitgaliais, todėl vartotojai yra skatinami daugiau pirkti poilsio dienomis bei naktimis, sudarant tam palankias sąlygas, t.y. nustatant mažesnę kainą. Vilniaus elektros tinklai, kaip ir visos įmonės stengiasi visuomenėje suformuoti teigiamą įvaizdį. Įmonės darbuotojai savo darbe vadovaujasi Moralės kodeksu: "Vartotojai yra vienintelė priežastis, dėl kurios egzistuoja bendrovės ir mano darbas. Mano pareiga yra greitai ir kvalifikuotai aptarnauti vartotoją, gerbti jo teises. Aš privalau: Greitai ir kvalifikuotai teikti vartotojams man priklausančias paslaugas ir papildomą informaciją. Jei negaliu atsakyti į vartotoją dominančius klausimus, aš jį siunčiu pas tą darbuotoją, kuris gali kompetentingai į jį atsakyti. Domėtis vartotoju ir jo problemomis. nuolatos tobulintis. naudotis bei teikti vartotojams pačią naujausią informaciją, kurią pateikti aiškiai ir suprantamai. Greitai reaguoti į susidariusias problemas, skundus, juos spręsti kūrybiškai, lanksčiai ir iki galo. Su vartotoju visada elgtis mandagiai ir kultūringai. Jei, mano manymu, vartotojas yra neteisus, aš turiu laikytis etikos reikalavimų ir nepažeisti vartotojo teisių. Sudaryti gerą įspūdį vartotojui tiek išvaizda, tiek elgesiu, nes aš esu bendrovės atstovas. Teikti tiktai teisingą ir palankią informaciją apie bendrovę. Savo veiksmus ir darbus derinti su savo skyriaus ir visos bendrovės politika. Nepažeisti Lietuvos Respublikos, bendrovės įstatymų, nedaryti žalos bendrovei."

Ekonomika  Namų darbai   (34,76 kB)

Galima išskirti penkias bendradarbiavimo formas: • bendradarbiavimas įvairiais aspektais (licenzijų, įrengimų, bendros gamybos specializacijos pagrindu); • bendrų įmonių (AM) sukūrimas; • konsorciumų sukūrimas; • stambių firmų, kompanijų susitarimai apie novatoriškų mažų, smulkių įmonių “prarijimą”, siekiant įgyti naujas technologijas; • rangovinių santykių tarp medžiagų, gaminių ir komplektuojamų dirbinių tiekėjų (ilgalaikių sutarčių pagrindu) ir jų tiekinių vartotojų (t.y. prekybinio gaminio, skirto vartotojui, gamintojo-išbaigėjo) nustatymas. Bendrų įmonių bruožai: • bendras kapitalas sudarytas iš bendrų firmų-partnerių įnašų; • bendrai vykdoma ūkinė veikla; • bendras šalių dalyvavimas valdyme, pasidalijimas pelnu ir rizika. Pagal veiklos sritis bendros įmonės skirstomos: • materialinės gamybos BĮ ; • aptarnavimo BĮ. Tačiau dažnai jų veikla yra kompleksinė. BĮ partneriais gali būti tiek vyriausybė, tiek ir privačios kompanijos, tiek ir privatūs asmenys. Juridiškai, BĮ yra akcinės bendrovės, ar su ribota atsakomybe bendrovės. Statistikos duomenimis, 55% BĮ sukuriama kooperacijos pagrindu. Pagal kai kuriuos duomenis 40% JAV pramonės kompanijų, kurių pardavimų apimtys daugiau kaip 100 mln. dolerių, dalyvauja vienoje ar keliose bendrose įmonėse. Bendros įmonės, tai viena iš pagrindinių užsienio tarptautinių gamybos organizavimo monopolijų formų. Pagal šią formą organizuota apie 40% Amerikos ir Anglijos tarptautinių monopolijų firmų filialų. BĮ kūrimas ypač ryškus diversifikuotose monopolijose. Kuriant BĮ Japonijoje, pagrinde dominuoja du motyvai: • pirma – pažangios technologijos įsigijimas (43%) • antra – teisė įsigyti prekinį ženklą (24%). 1. Bendros įmonės, kaip gamybos internacionalizavimo įrankis BĮ gamybos srityje užima specifinę užsienio investicijų formą. BĮ augimas praeito šimtmečio 60-70 metais rodė intensyvų tarptautinių monopolijų formavimosi procesą. Būtent šiuo laikotarpiu išryškėjo šių užsienio gamybų firmų privalumai. Tarptautinėms monopolijoms vietinio partnerio pritraukimas, kurios užkariavo naujas tiekimo rinkas, ekonomiškai pasiteisino. Tokiu būdu jos įveikė protekcionistinius barjerus ir apribojimus užsienio kapitalo įsisavinimui. BĮ transnacionalinio monopolistinio kapitalo sistemoje pirmiausiai sudaromos pagal technologinį panašumą, poreikius t.y., tarp partnerių, bent vienas iš kurių turi naują technologiją, o kitam jos reikia. BĮ paprastai sukuriamos pradiniame etape įsiskverbiant į užsienio rinkas ir pasinaudojant vietinio partnerio privilegijomis. Naujų technologijų sukūrimo ir įdiegimo į gamybą greitis, pažangus gamybinio patyrimo įsisavinimo laikas, produkcijos atnaujinimo tempai tampa vis svaresniais veiksniais, apsprendžiančiais firmos konkurencinį pranašumą bei jos rentabilumą. Užsienio investitoriams BĮ panaudojimas, leidžia su partneriu pasidalinti kapitalinių indėlių rizika, suteikia galimybę pasinaudoti: • vietinė tiekimo rinka; • vietiniais finansavimo šaltiniais; • sutrumpinti naujo gaminio įsisavinimo laikotarpį; • sumažinti šių kaštų (naujų gaminių įsisavinimo) apimtis. Pastaruoju metu, nors ir auga užsienio gamybos apimtys, tačiau bendrų įmonių gamybos ir realizuojamos produkcijos apimčių lyginamoji dalis daugianacionalinių kompanijų veiklų apimtyje mažėja. Taip, tirtose 187 Amerikos tarptautinėse monopolijose šis rodiklis krito nuo 45% iki 16%. BĮ kūrimo tendencijos ypač ryškios diversifikuotose monopolijose. Taip 13 tarptautinių monopolijų, kurių veikla apsiriboja vienos pramonės šakos sritimi, BĮ lyginamoji dalis užsienio nuosavybėje sudarė 17,3% , o 42 monopolijose, veikiančiose dviejose šakose – 24,8% , ir 81 monopolijoje, kuri apima 3 pramonės šakas, bendrų įmonių dalis sudaro jau 32,3% . Tarptautinės monopolijos, dalyvavimas BĮ kūrime, kaip taisyklė, vadovaujasi strateginiais tikslais: • įsiskverbti į vieną ar kitą gamybos šaką; • užimti naujas rinkas, sukūrus BĮ, o po to ir visapusiškai jas valdyti. 2 Bendradarbiavimo problemos bendrose įmonėse Įvairių kompanijų bendradarbiavimas BĮ dažnai sukelia ir nemažai sunkumų. Daug įmonių taip bendradarbiaudamos patiria nesėkmę. Kai kuriais atvejais įmonė-partneris “praryja” savo firmą-partnerę. 1990 m. konsultacinė firma “Mckincey and CO” ištyrė 150 firmų veiklą . Pasirodė, kad ¾ šių įmonių buvo “prarytos” japoniškų partnerių. Specialistų nuomone, firmų partnerystė bendrų įmonių ribose yra “mokėjimo mokytis lenktyniavimas”. Firma, kuri mokosi labiau efektyviai, greičiau tampa dominuojančia bendroje įmonėje ir gali diktuoti savo sąlygas. Tokiu būdu BĮ gali tapti nauja konkurencijos forma. Japonijos kompanijų vadovai dažnai mokymosi procese sėkmingai aplenkia amerikiečius ir europiečius. Todėl, kai kurie konsultantai įspėja vakariečių firmas apie galimą pavojų sukūrus BĮ su japonais. Būna ir taip, kai stambios japonų firmos pasiūlo kurti BĮ ir ieško firmos-partnerio, taip faktiškai jie numato būsimą potencialią auką. 3 Smulkaus verslo bendros įmonės Smulkios ir vidutinės firmos paprastai turi galimybę savarankiškai funkcionuoti, kol joms suteikta laikina monopolinė galimybė naudotis nauja technologija. Tačiau, pereinant į naujas technologijas ir naujų gaminių masinę gamybą, neišvengiamai reikia žymiai daugiau kapitalo. Tai mažas ir vidutines įmones verčia susimąstyti, nes jos neturi tokio kapitalo. Jos turi parduoti savo naują specifinį kapitalą, produktą, technologiją, kurią sukūrė monopolijoms, arba pritraukti įvairius papildomus kapitalo šaltinius. Dažniausiai šiame etape stambios monopolijos įsigyja paminėtas firmas arba su jomis sukuria bendras įmones. Dažnai mažoms ir vidutinėms įmonėms trūksta kapitalo lėšų, norint organizuoti stambią serijinę gamybą. Iš kitos pusės yra užsienio monopolijų noras prieiti prie naujausių technologijų, naujausių gamybos organizavimo ir valdymo metodų. Tai dažnai verčia savininkus tam tikrą dalį mokslinės gamybinės kompanijos nuosavybės perleisti užsienio investitoriams, kurie stengiasi naujovių gamybą perkelti į savo šalis, arba pasinaudoti duotos šalies rinka. Tuo tikslu taip pat sukuriamos BĮ. Dabartinėmis sąlygomis, smulkus ir vidutinis kapitalas, pirmoje eilėje panaudojamas mokslui imlios vienetinės ir serijinės produkcijos gamyboje, o būtent: siaurai specializuotos ir nestandartinės produkcijos gamyboje, elektronikos ir kitose mašinų gamybos pramonės šakose. Tokios įmonės pagamina keletą, dažnai vieną ar du gan specializuotus (unikalius gaminius), kurie pagal paruoštą technologiją, gali būti gaminami mažomis, bet pasikartojančiomis partijomis ir pritaikytomis jas realizuoti skirtingose rinkose. Būtent mažos ir vidutinės įmonės, susikoncentravusios gaminti mokslui imlią produkciją, turi geriausias galimybes organizuoti gamybą užsienyje BĮ pavidalu. Įdėto kapitalo apimtis ir naujovių panaudojimo pobūdis apsprendžia, iš vienos pusės gan greitą vidaus rinkos prisotinimą atitinkama produkcija ir apriboja ypač rentabilios gamybinės produkcijos realizaciją vidaus rinkoje. Iš kitos pusės, aukšta produkcijos kokybė, jos unikalumas ir nauja technologija sudomina panašias užsienio įmones. Organizuojant gamybą užsienyje, pradiniame etape, smulkus ir vidutinis kapitalas stengiasi, panašiai kaip ir tarptautinės monopolijos, maksimaliai panaudoti vietinių partnerių privalumus, kad: • sumažinti investicijų riziką; • sutrumpinti įsisavinimo laikotarpį; • prieiti prie vietinių tiekimo rinkų; • prieiti prie finansavimo šaltinių. Be to, tokio smulkaus ir vidutinio kapitalo noras pritraukti vietinį partnerį žymiai didesnis, negu stambiose daugianacionalinėse kompanijose. Tai paaiškinama jų ribotomis ir savomis finansinėmis galimybėmis. Atlikti tyrimai rodo, kad 52% mažų ir vidutinių firmų filialai buvo BĮ, be to 20% iš jų – su mažesniu dalyvavimu (t.y. akciniam įmonės kapitale jos sudarė nuo 5% iki 50%). Tarptautinėms monopolijoms šio rodiklio santykis atitinkamai 39% ir 14%. Nežiūrint į tam tikrus sunkumus, smulkus ir vidutinis kapitalas kuriant BĮ, suteikia pirmenybę būtent tokiai užsienio gamybos organizavimo formai. Tai paaiškinama monopolistine galimybe valdyti nestandartinę technologiją, kurią jie stengiasi ne išplatinti tarp potencialių konkurentų, o perduoti per firmų vidinius ryšius. Išvystytose pramonės šalyse smulkus ir vidutinis verslas dažniausiai kuria BĮ su firmomis, turinčiomis panašią gamybinę struktūrą. 4 Stambių firmų-konkurenčių tarptautinių bendrų įmonių kūrimo tikslai Bendros įmonės (BĮ), savo veiklos istorijoje patyrė eilę pakitimų, privertusių jas tobulėti. Nuo 1980m. keičiasi tarptautinių BĮ kūrimo logika. Iki to laiko veikė tradicinės BĮ, kurios turėjo bendrą dviejų partnerių filialą, viena iš kurių buvo užsienio firma – kaip taisyklė, iš išsivysčiusios pramonės šalies, o iš kitos pusės - vietinė įmonė ar valstybės tarnyba. Tokios rūšies BĮ pagrinde apsiribodavo papildomų tiekimo rinkų atidarymu, o atskirais atvejais ir labiausiai dominančiu partnerio gamybos technologijų pasinaudojimu. Tačiau, vykstant rinkos internacionalizavimui, augant gamybos savikainai ir nuolatos tobulinant technologiją, atsirado partnerystės tendencijos.Jos gan dažnai pasireiškia tarp gan stambių konkuruojančių firmų išsivysčiusiose šalyse. Bendradarbiavimo tikslas – įveikti sunkumus bendroje rinkoje. Kuriant BĮ partneriai gali turėti skirtingus strateginius tikslus. Aišku, kad produkcijos įterpimas į partnerio rinką, ar atskirų galutinio (išbaigto) produktų sudedamųjų dalių, elementų bendra gamyba, ar bendras naujadaro kūrimas ir įsisavinimas tai ne tas pats, tai skirtingi dalykai. Jei panagrinėti “IBM” ir “Simens” firmų tarpusavio susitarimus, apie bendrą elektroninių komponentų gamybą, tai čia kalbama apie kritinę atskirų komponentų gamybos apimtį, ir išlaidų jos gamybai sumažinti ieškojimą, užsienio partnerių pagalba. Tačiau galutiniai gatavi gaminiai, kuriuos partneriai užbaigia gaminti savarankiškai, lieka konkurenciniais rinkoje. Tarptautinėje rinkoje yra ir tokia BĮ rūšis, tipas, kada užsienio partneriai bendrai kuria, gamina ir parduoda galutinį, gatavą produktą. Tokie susitarimai, kaip taisyklė sukuriami tarp stambių firmų, siekiant atsilaikyti prieš dar galingesnį konkurentą. Tokio tipo BĮ paplitusios tarp Vakarų Europos firmų gynybos ir kosmoso srityse. Šiandien, kaip rodo patirtis, galima išskirti tris pagrindinius tarptautinius BĮ tipus, kuriuos kuria stambios firmos-konkurentai: 1. BĮ tipas grindžiamas bendru marketinginio potencialo padidinimu partnerių sąskaita. Siekiama savo tiekimo rinką, kurioje dalyvauja kiekvieno produkto partneriai, komercializuoti. Šie produktai buvo sukurti ir pagaminti kitų partnerių, kurie yra jos konkurentai. Tokiu būdu, išvengiama konkurencijos tarp papildomų produktų ir pagrindinės masės produktų, tiekiamų partnerių-distribiutorių. Toks BĮ veiklos organizavimas pasireiškia tuo, kad sukuriamas bendras filialas produkcijos gamybai ir jos tiekimui. Tokie įmonių tipai būdingi automobilių ir ryšio priemonių gamybos pramonei. Čia dažniausiai minimos japonų-europiečių ir japonų-amerikiečių BĮ (Mitsubishi, Kraisler, Mazda, Ford, Toyota-Suzuki, General Motors). Jos leido Japonijos firmom įsiskverbti į amerikiečių rinką ir parduoti savo automobilius JAV su amerikiečių gamintojų ženklais. Be to, amerikiečių firmų produkcijos nomenklatūra pasipildė skirtingais nuo jų japoniškais automobiliais. 2. BĮ tipas grindžiamas tuo, kad konkuruojančios įmonės bendrai kuria ar gamina vieną iš gaminio produkto komplektuojamų detalių, o galutinį gaminį užbaigia gaminti kiekviena visiškai savarankiškai. Pagrindinis tikslais – pasiekti optimalią gamybos apimtį, ar produkcijos aukščiausią kokybę, nesikreipiant pagalbos į išorinį tiekėją. Be to, išlieka gatavos produkcijos konkurencija tarp partnerių. Tai pasiekiama pasidalijant produkto, gaminio kūrimo darbus tarpusavyje, o jo gamybai kuriamas bendras filialas. Šis BĮ tipas dažniausiai sutinkamas tarp JAV ir Vakarų Europos automobilių ir elektroninės technikos gamintojų. 3. Tarptautinių santykių tipas numato BĮ ar konsorciumų sukūrimą. Sudarius konsorciumą partneriai kartu kuria, gamina ir teikia bendrą produktą. Pagrindiniai tokio susivienijimo uždaviniai yra pasiekti duotam sektoriuje kritinį veiklos lygį, išvengiant pilno, visiško susiliejimo. Kaip taisyklė, tokie konsorciumai kuriami stambiems projektams vykdyti. Jie susideda iš kelėtos kūrimo ir gamybos etapų, darbų, kurių kiekvienam vykdyti priskiriamas konkretus partneris. Kartais sukuriamas bendras BĮ filialas gatavos produkcijos tiekimui. Tokio tipo susivienijimai būdingi Vakarų Europos kosminės ir karinės technikos gamintojams.

Ekonomika  Konspektai   (11,33 kB)

Įmonės teisinė forma. Konkurencija. Darbo užmokesčio diferenciacija. Aktyvų rinkos aspektai. Ekonominiai prioriteta. Regioninės politikos įtaką įmonėi. LR įstatymai reglamentuojančius įmonės veiklą. Įmonės veiklos organizavimo dokumentai. Įmonės veiklos organizavimo technologijos. Bendradarbiavimas su kolegomis. Įmonės ekonominis padėtis. Išvados.

Ekonomika  Referatai   (14 psl., 155,93 kB)