Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rasta 1015 rezultatų
Globalizacija ir kultūra
2010-01-15
XX-XXIa. sandūroje visuomenei iššūkį meta, anot Z.Bauman, “nepermaldaujama pasaulio lemtis, negrįžtamas procesas, veikiantis mus visus vienodu mastu ir tokiu pačiu būdu”, t.y. globalizacija. Būtent dėl to, kad globalizacija yra šiandieninis procesas, vystantis “čia ir dabar”, yra svarbu ją nagrinėti.
Archimedas
2010-01-11
Archimedas buvo įžymiausias senovės fizikas. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai.
asteroidai
2010-01-10
Be devynių didžiųjų planetų ir dar trijų nykštukinių planetų, aplink Saulę arti pagrindinės Saulės plokštumos skrieja daugybė mažųjų planetų, kitaip dar vadinamų asteroidais. Plika akimi jie nematomi, o žiūrint pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai. Tuo jie panašūs į žvaigždes. Šiuo metu mažosiomis planetomis (asteroidais) sutarta vadinti tik tuos Saulės sistemos kūnus, kurių skersmuo ne mažesnis kaip l km.
Romaninis stilius
2010-01-04
„Kaip rodo apskaiciavimai, vien Prancuzijoje, turejusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventoju, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyciu ir beveik penki šimtai abatiju“ (John W.Baldwin „Viduramžiu kultura“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatineti bažnycias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip isišelo, kad iki XIII a. pabaigos tai galejo rimtai pakenkti miestu ekonomikai. Ši XII a. statybos energijos proverži lydejo naujas meno stilius, kuri jo priešai veliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujuma, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytu bažnyciu. Anglijoje neišliko saksu laikotarpiu pastatu. Taciau Anglijoje išsilaipine normanai atsigabeno ir statybos stiliu, kuri ju karta buvo sukurusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus emesi itvirtinti savo galia, statydami vienuolynus ir prie ju bažnycias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakaru Europoje - romaniniu. Klestejo šis stilius daugiau kaip šimtmeti po normanu užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnycias, kad jos ilgiau tarnautu. Vietoj mediniu, ugniai neatspariu stogu jie state akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikejo masyviu muro sienu. Del sienu storio buvo imanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasieniu varpiniu lydimos romanines bažnycios stukso lyg tvirtoves prieš Šetona ir jo kohortas – toks ivaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvus romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko ju tikslus. Tvirtos bažnycios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaube altoriu. Tamsoje vienuoliai, užsižiebe liturgines žvakes, ola primenancius skliautus pripildydavo sakralios giesmiu ir maldu muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išoreje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulpturomis. Romanines bažnycios sudaro visai kitoki ispudi nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikines kolonos, i jas remesi tiesus antablementai. Romaninio stiliaus bažnyciose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi i masyvius stulpus. Tiek šiu bažnyciu išore, tiek ju vidus daro didžiules jegos ispudi. Cia mažai puošybos, nedaug net langu, tik tvirtos vienalytes sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnycios - tai galingi, aki režiantys akmeniniai murai, pastatyti neseniai iš pagoniu tikejimo atsivertusiu valstieciu ir kariu žemese; jos atrodo tarsi kovojanciosios bažnycios idejos isikunijimas, o ta ideja skelbia, kad bažnycios paskirtis žemeje – tai kova su tamsos jegomis ligi pat Paskutinio teismo diena ateisiancios triumfo valandos. Prancuzijoje romanines bažnycias imta puošti skulpturomis. Visa, kas priklause bažnyciai, turejo aiškia paskirti ir reiške tiksliai nusakomas idejas, susijusias su bažnycios duktrina. Ši stiliu išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnycios, esncios Arlyje, Pietu Prancuzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprturos ne negali buti naturalios, grakcios ir lengvos kaip antikiniai kuriniai. Bet iškilmingas ju masyvumas daro figuras tik ispudingesnes. Nereikia ne ilgai žiureti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmoniu samone giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulpturos dera prie pastato didybes. Nors ir turedamas regioniniu bruožu tokiuose kraštuose kaip Šiaures Italija, Pietu Prancuzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu isiskvebe beveik i visa Vakaru Europa. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestu suklestejimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karu laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksciau, ir daugelis XII a. menininku bande imituoti Rytu bažnycios itakoje sukurtus didingus šventuju atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartejes prie Rytu meno idealu, kaip tuomet, kai pacioje Europoje klestete klestejo romaninis stilius.
Renesanso periodai
2010-01-04
Proto renesansas
( XIII a.pab. – XIV a. ) Proto renesanso metu buvo atgaivinta tapyba: paveikslas tapo savarankisku meno vienetu, tapytojo asmenybė buvo išplėšta iš viduramžiško anonimiškumo. Architektūrinė ir peizažinė aplinka buvo kuriama kaip trys matavimus atspindinti erdvė. Nuo to prasideda viena svarbiausių renesanso dailės bruožų – jausmai ir veiksmas atskleidžiami veidų išraiška ir gestais. Žmonės žemiški, ryškių charakterių, figųros apvalios.
Nicollo Pisano (1220 – 1283 m.), jo žymiausi darbai: „ Pizos baptisterijos marmurinė sakykla“ (1260 m.); „Sienos katedros sakykla“ (1265 – 1268 m.).
Giotto di Bondone (1266 – 1337 m.), jo žymiausi darbai: Asyžiaus šv. Pranciškaus freskos (1290 – 1299 m.) ir Padujos Arenos koplyčios freskos „ Švč. M. Marijos ir Jėzaus gyvenimo scenos“. Žymiausios iš jų – „ Joakimo ir piemenų susitikimas“, „Kristaus apraudojimas“, „Judo pabučiavimas“.
Ankstyvasis renesansas (XV a.) Ankstyvojo renesanso laikotarpiu buvo atrasta centrinė perspektyva, pradėta kurti apvali – visatūrė, su architektūra nesusieta skulptūra. Plėtojant linijinės perspektyvos teoriją sienų tapyboje panaudota erdvinė perspektyva. Tapybai būdingos krikščioniškosios religijos ir antikinės mitologijos temos, aiškios banguojančios linijos, prailgintos trapios figūros, turtinga aplinka ir liūdni veidai. Filippo Brunelleschi (1377 – 1446 m.), jo žymiausi darbai: 1419 m. suprojektavo Pamestinkų prieglaudos namus Florencijoje.
Florencijos katedroje (1420 – 1436 m.) sukūrė žymiausią savo architektūrinį darbą – aštuonkampį kupolą (skersmuo 42 metrai).
Donatello (1386 - 1466 m.), jo žymiausi darbai: nuo 1404 m. dalyvavo puošiant Santa Marijos del Fore bažnyčią. „Dovydas“ – žymaiusias kūrinys (1430 m.). Paminklas Gatamelatai (1446 – 1447 m.).
Masaccio (1401 – 1428 m.), jo darbai: freskų ciklas Brankačių koplyčioje Florencijos S. Maria del Karmine bažnyčioje (1427 m.). Freska „Išvarymas iš rojaus“ – vienas pirmųjų realistinių aktų nuo antikos laikų.
Sandro Botticelli (1447 – 1510 m.), jo darbai: „Pavasaris“ (1478 m.); „Veneros gimimas“ (1485 m.).
Brandusis renesansas (XV a. pab. – XVI a.pr.) Tai harmonijos ir pusiausvyros laikotarpis visose meno srityse. Buvo siekiama tobulo meninės išraiškos priemonių įvaldymo. Tapomos figūros tarsi ištirpsta erdvėje. Formos ribos neištrinamos, tačiau sušvelninamos, panaudojant labai subtilų švieos ir šešėlių perėjimą, kai spalvos šviesėja ir išsisklaido tarsi dūminė uždanga (sfumatas)Įkūnyta žmogaus universalumo idėja, menas ir mokslas laikomi lygevertėmis gamtos pažinimo priemonėmis. Leonardo da Vinci (1452 – 1519 m.), jo žymiausi darbai: „Madona su gėle“(1478 – 1480 m.); „Madona uolose“ (1483 – 1485 m.); freska „Paskutinė vakarienė“ (1495 – 1498 m.); „Mona Liza“ (1503 m.)
Michelangelo Buonaroti (1475 – 1564), jo žymiausi darbai:
„Pieta“ (1498 m.); „Dovydas“ (1504 m.); Siksto koplyčios lubų freskos Biblijos ir mitologijos temomis; Popiežiaus Julijaus II antkapis su pranašu Moze, Romoje (1512 m.)
Raffaello Sanzio (1483 – 1520 m.), jo žymiausi darbai:
„Diskusija“; „Atėnų mokykla“; „Parnasas“; „Jurisprudencija“.
Šiaurės renesansas (XV-XVI a.) Nyderlanduose – dabartinėje Belgijoje ir Oladijoje anksčiausiai pradėtas kurti naujasis stilius. Ryškiausi bruožai: vėlyvosios gotikos tradicijos, realistinė vaizduosena, dėmesys gamtai ir žmogui. Figūrinėms kompozicijoms būdinga moralizuojanti potekstė. Kruopščiu juvelyririšku piešiniu, lokaliu spalvų koloritu siekta perteikti daigtų struktūrą, sukurti šviesos ir erdvės iliuziją. Architektūroje plėtota liepsnotosios gotikos stilistika. Susidomėta pasaulėtine tematika. Ėmė plisti žanrinė tapyba, portretas, peizažas. Religiniai siužetai dažnai vaizduoti kaip miestiečių gyvenimo epizodai. Broliai Jan van Eyck ir Hubert van Eyck (1380 – 1441 m.), pats žymiausias brolių kūrinys – pasaulinis meno šedevras – Gento altorius „Nusilenkimas avinėliui“ 1432 m.
Hieronymus Bosch (1450 – 1516 m.). Savo paveiksluose vaizdavo fantastines scenas ir šiurpius reginius. Jo kūryboje gausu pragaro ir rojaus vizijų: „šv. Antano gundymas“.
Pieter Bruegel (1525 – 1569 m.). Vienas iš garsiausių jo kūrinių – „Žiema“. Peizažų cikas „Metų laikai“
Lucas Cranach (1472 – 1553 m.). Jo portretai pasižymi gana šiukščia, bet realistiška maniera, tačiau mitologinės tematikos paveikslai yra subitilūs ir spalvingi.
Manierizmas (XVI a. vid. – XVII a. pr.) Dailės ir architektūros stilius – intelektualios, teatrališkos dvaro kultūros apraiška. Dailininkai linko į kraštutinumus, keistas alegorijas, neįprastas formas, susijusias su aristokratų didingumo, išskirtinumo idėjomis. Architektūroje klasikiniai elementai taikyti netradiciškai, mėgiami iliuziniai triukai, fasadai dekoratyvūs, su daugybe architektūrinių, skulptūrinių, ornamentinių detalių. Tapybos ir skulptūros kompozicijos netikėtos, fragmentiškos, gausu perspektyvos, šviesos efektų. Žmonių atvaizdai prailgintų proporcijų. Žymesni manieristai: Italijoje – architektas Bartolomėjus Amanatis, tapytojai Pantormas, Parmidžianinas, Bronzinas, Tintoretas, skulptorius Benvenutas Čelinis; Ispanijoje – El Grekas; Nyderlanduose – Janas van Skorelis.
Gotika
2010-01-04
Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius.
Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką.
Kai kurie architektai pastebėjo, jog, norint išlaikyti arkinių konstrukcijų lubas bei stogus, užtenka tvirtų kolonų, o sienos tarp jų gali būti žymiai lengvesnės. Siekiant dar labiau palengvinti pagrindinio pastato tūrio konstrukciją, buvo sukurti konstrukciniai elementai kontraforsai, perimantys didžiąją dalį spaudimo iš pagrindinių kolonų. Šie du išradimai leido gerokai paaukštinti bažnyčias bei smarkiai padidinti langų plotą.
Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės.
Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų.
Gynybinių įtvirtinimų architektūra vystėsi gerokai lėčiau bei nuosaikiau – ten išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo angos, svarbiausi pakitimai buvo dekoracijos bei smailių arkų atsiradimas.Žinomiausi gotikos architektūros paminklai – Dievo Motinos katedra Paryžiuje, Reimso katedra, Briugės miesto rotušė, Kelno katedra.
Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a. (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno namas Kaune), o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyvenamųjų namų architektūroje.
Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas – Trakų salos pilis.
Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių dydžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV-XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų.
Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose – geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas – šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis.
Šv. Mikalojaus bažnyčia yra viena seniausių bažnyčių ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji išsaugojo iki šių dienų beveik nepakitusius gotikos bruožus.
Šv. Onos bažnyčia — vienas gražiausių ir garsiausių Vilniaus statinių, pastatyta XV-XVI a. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kurį gaubia daugybė legendų.
Šalia esanti Bernardinų bažnyčia yra vienas didžiausių gotikinių sakralinių pastatų.
Gotikos architektūrinį stilių mena ir vakarinio Aukštutinės pilies bokšto, paprastai vadinamo Gedimino pilimi, raudonų plytų sienos.
Visi keturi minėti objektai — Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Mikalojaus bažnyčios ir Gedimino pilis — yra įtraukti į Baltijos jūros regiono programos projektą „Europos plytinės gotikos kelias“. Šiuo projektu siekiama pristatyti Europai Vilniaus gotikos paveldą, kalbėti apie jo išsaugojimą ir keistis patirtimi su užsienio partneriais.
Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.
Dailė xi-xx amžiuje
2010-01-04
Įvyksta perversmas tapyboje – meno kūriniai nevaržomai atspindi visuomenės netikrumą, demografinę plėtrą, mokslo revoliuciją: 1905 metais Enšteino paskelbta reliatyvumo teorija pakeičia ne tik žmogaus padėtį visatoje, bet ir pačią laiko bei erdvės sampratą, o vėliau, penktajame dešimtmetyje, pasaulis sužino apie taikomąją branduolinę fiziką. Frydricho Nyčės filosofija, Bergsono intuityvizmas ir psichoanalizė skverbiasi į naujas sąmonės sferas.
Marksistinės idėjos, įsitvirtinusios Sovietų Sąjungoje, visuotinai paplitęs atejizmas, kuris individualiai reiškėsi jau nuo XVII amžiaus, kraštutinių ideologijų – ir dešiniųjų, ir kairiųjų – plėtotė sužadino intelektinius rezervus. Kol siautėja bohema, menininkai skursta, daugybė muziejų bei įvairiausių kultūros centrų atvers duris tik XX amžiaus antrojoje pusėje ir tik tada meno kūriniai bus vertinami astronominėmis sumomis.
Industrinis menas, fotografija, kinas, televizija nustelbė tokius žanrus, kaip akademinis portretas, kuriam atstovavo paskutinysis grandas Žanas Ogiustas Domenikas Engras, išprovokavo diskusiją apie meno bei mokslo bejėgiškumą, jų priešpriešą ir įvairių meno disciplinų plėtotę; dailininkai kūrė poeziją, skulptūrą, teatrą, net architektūrą, iš kurios išsirutuliojo pieštinė architektūra. Jų vaizduotę žadino transporto, aviacijos, telefono, komunikacijos priemonių plėtra, padėjusi sušvelninti traumuojantį, klaikų XIX amžiaus industrializacijos mastą.
Nepaliaujamas dailės mokyklų, pasivadinusių įvairiausiais “izmais”, skaidymasis atspindėjo mąstymo maištingumą ir atšiaurumą kovojant su neskoningu, akademinio ir dekoratyvinio meno lėkštumu – egzaltaciją, plano bei spalvų keitimu stengiantis išlikti arba, atvirkščiai, skaidant ar ribojant formą ir iš dalies pašiepiant arba konstatuojant pralaimėjimą. Meno kūriniais būdavo pabrėžiamas arba maskuojamas pasitraukimas į fenomenologinį, egzistencialistinį būvį. Pirmą kartą istorijoje kilę pasauliniai karai, karas Ispanijoje iš kai kurių dailininkų pareikalavo didelės duoklės, jų kūrinių siužetuose atsispindėjo patirta trauma ir dichotomija.
Emancipatijos ir maišatvimo periodas, prasidėjęs po regreso periodo, keičiantis papročiams, reiškėsi estetinėmis permainomis. Šios permainos skatino visus intelektualus, taip pat ir dailininkus, duoti pasižadėjimus arba jų atsisakyti, bet stiprėjantis Europos, JAV ir Pietų Amerikos ryšiai pagyvino kolektyvinės sąmonės radimąsi. Kolonijinė ekspansija sutelkė kultūrinės visuomenės dėmesį į Artimuosius Rytus, Afriką ir Tolimuosius Rytus: afrikiečių ir japonų meno įtaka Vakarų šalių menui buvo labai svarbi.
Vaizdavimo krizės, XX amžiaus meno stereotipo atsiradimo priežastis lėmė postūmius mėginti spręsti kilusius prieštaravimus remiantis psichoanalize ir racionalumu. Kuriuo buvo pagrįstas tos epochos menas. Siurrealistai į pirmą planą iškėlė instinktų, o ne tik principų valdomą žmogų.
Abstraktusis menas, kaip ir poezija, buvo grindžiamas ženklų kalba, kurios atitikmenį galima rasti viename iš priešistorės periodų, kai civilizacija, priėjusi ieškojimų ribą ir pajutusi grėsmę, ėmė proteguoti įmantrybes. Prasidėjęs antikos laikais ir trukęs iki XVIII amžiaus posūkis į iracionalumą, primityvios sąmonės aukštinimas, griežtas abstrakčiojo meno vertinimas kėlė diskusijas supriešinant idealizmą ir natūralizmą; šis procesas nebuvo baigtinis.
Sprenžiant iš Polio Sezano gimimo ir mirties datos (1839-1906), jis buvo XIX amžiaus dailininkas, tačiau davė pradžią didiesiems XX amžiaus estetiniams pokyčiams, padarė revoliuciją portreto, natiurmorto ir peizažo mene. Dailę jis pastatė šalia kalbos ir algebros, eksperimentų sritį padarė naująją pasaulio vizija – priešingai nei klasikų vizijos nekintamumas. Tai atitiko koncepciją, kuriai pagrindus padės Enšteinas.
Sezano tapyboje mažėja šviesos ir tamsos kontrastų, jo kūryboje ima dominuoti “spalvų erdvė”. 1872 ir 1873 matais dirbant drauge su Kamiliu Pisaro Overe prie Uazos, Klodo Monė pamokos nenueina perniek. Tačiau divizionizmą jis atmeta, visą dėmesį sutelkdamas į mases, planus, perspektyvą, abstraktųjį mąstymą.
Kintamoje šiaurės šviesoje jį labiau traukia pietūs, ten šviesa stabilesnė. Visi statiški žmonos portretai (daugeliui jų teko pozuoti daugiau kaip šimtą kartų) pasižymi skaidrumo efektų, artimų akvarelei, gausa, o sodininko Veljė portrete formos šiek tiek iškreiptos, tik ne taip akivaizdžiai kaip kubistų kūriniuose.
Polis Sezanas, nepaisydamas principų, paveldėtų iš XV amžiaus, pritaria Moriso Deni formuluotei, pasak kurio, “paveikslas – tai plokštumoje tam tikra tvarka išdėstytų spalvų visuma”. Tačiau Sezanas savo kompleksinę spalvų moduliacijų sistema yra arčiau tikrovės. Polis Gogenas Sezanu žavėjosi, nors šis Gogeną niekino. Jo žodžiais tariant,”Gogenas – joks dailininkas, jis tik kiniškų paveikslėlių autorius”. Polis Sezanas Gogeną kaltinuo tuo, kad jo drobėms stinga darnaus spalvų perėjimo, kad figūros tapomos pernelyg ryškių spalvų potėpiais ir tarsi supriešinamos. Polis Sezanas gilus tuo, kad ieško sprendimų pereinamuose tonuose; atverdamas kelią šiuolaikiniams dailininkams, didžiausią dėmesį jis skiria vidinei spalvinės medžiagos kokybei. Jo manymu, piešinys ir forma yra susiję tarpusavyje, spalvos teikia formai išbaigtumo; ir net tuomet, kai nėra ryškių pereinamųjų spalvų bei formų ribų, galima sukurti įspūdingą kontrastą. Šio tapytojo paveikslų faktūrai būdingas subtilus grubių ir švelnių linijų bei spalvų susiliejimas; jokios improvizacijos, jokios empirikos, vien gilus susimąstymas.
Gyvenimo pabaigoje Polis Sezanas mėgdavo sakyti, kad jis yra savo ieškojimų kelio pradžioje ir tikisi, jog kiti dailininkai juo paseks – padės mene įsitvirtinti autentiškam, spalvomis perteikiamam realizmui. Nors 1895 metais Sezano paveikslus eksponavo A. Vojaras, 1904 metais – Paryžiaus Rudens salonas, šis menininkas visą gyvenimą buvo vienišas.
1907 metais Rudens salone to meto avangardas – fovistai, kubistai, Anri Matisas, Pjeras Bonaras, Kazimiras Malevičius – iš karto prisipažįsta esą Sezano pasekėjai. XX amžiaus antrojoje pusėje daugelis abstrakcionistų, tarp jų ir Žozefas Albertas, tęsė Polio Sezano pradėtus ieškojimus, įrodė, kad jo pamokos tebėra aktualios...
Impresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos dailės kryptis; dailininkai perteikdavo įspūdį, sukeltą jų matomų daiktų, reiškinių; žymiausi impresionistai – E. Manė, K. Monė, O. Renuaras, K. Pisaro.
Postimpresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dailėskryptis, atsiradusi Prancūzijoje po impresionizmo; paveiksluose siekiama vaizdo išbaigtumo, daiktų ir reiškinių esmės perteikimo; žymiausi postimpresionistai – P. Sezanas, P. Gogenas, V. Van Gogas, A. Tulūz-Lotrekas.
Modernas (secesija) [pranz. moderne – naujas, šiuolaikinas] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos ir JAV architektūros ir dailės stilius. Būdingas dinamiškumas, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrija, manieringumas.
Simbolizmas – tai idealistinės krypties meno judėjimas, susiformavęs kaip realizmo
ir impresionizmo priešprieša.
Retosios moliuskų rūšys Lietuvoje
2010-01-04
1979 metais įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į kurią įtrauktos 30 nykstančių augalų ir 42 gyvūnų rūšys. Įtraukta žinduolių, paukščių, roplių, amfibijų, silkiažuvių bei vabzdžių retos bei nykstančios rūšys, bet neįtraukta nei viena moliuskų rūšis.
1992 metų Lietuvos raudonoji knyga. 1992 metais išleistoje papildytoje Lietuvos raudonojoje knygoje jau įrašytos 4 moliusų rūšys, priklausančios pilvakojų (Gastropoda) ir dvigeldžių (Bivalvia) klasėms. Tai sausumos moliuskų Aukštaakių (Stylomatophora) būrio atstovai: Didysis arionas (Arion empiricum (Ferussac,1819)) ir Didysis šliužas ( Limax maximus (Linne 1758)). Taip pat Plokštėtažiaunių būrio (Eulamellibranchia) atstovai: Gėlavandenė perluotė (Margaritifera margaritifera( Linne, 1758)) bei Pleištinė geldutė (Unio tumidus
( Retzius, 1788)). Arion empiricum, Limax maximus bei Unio tumidus priskirtos 2 kategorijai, kuri reiškia, kad rūšis yra sparčiai nykstanti. Tuo tarpu Margaritifera margaritifera priskirta 0 kategorijai – kai manoma, jog rūšis greičiausiai yra išnykusi. Raudonojoje knygoje pateiktas šių rūšių paplitimas, biologija, biotopas, gausumas, apsauga. Arion empiricum nurodyta tik 1 radimvietė: Minijos slėnis, kairysis krantas prie Salantos žiočių. Rasta keli individai. Tačiau nėra pateikta papildomų duomenų apie pakartotiną radimą toje pačioje ar kitose Lietuvos vietų, kad galima būtų spręsti apie rūšies populiacijos gausumo pokytį laikui bėgant. Nurodyta, kad rūšis izoliuotomis populiacijomis paplitusi Latvijoje, Suomijoje, Anglijoje. Kaip apsauga rūšiai, nurodoma išsaugoti biotopą, miške prie Minijos atliekant tik rinktinius kirtimus. 1992 metais būtų buvę tikslingiau įtraukti šią rūšį prie ieškotinų Lietuvoje ( Šatkauskienė, 2001), nes nuo pirmųjų malakologinių tyrinėjimų ji buvo traktuojama kaip galima Lietuvos malakofaunai, bet nerasta ( Šivickis (1960) rūšies nerado, tik teigė, kad gali būti, nes arealas – Vakarų ir Vidurio Europoj). Knygoje teigiama, kad Limax maximus rastas 4 radimvietėse: izoliuotomis populiacijomis Juodkrantėje, Vilkijos apylinkėse, Kaune ir Vilniuje, kuriose šliužas neretas, bet jo populiacijos nedidelės, ir todėl visoje Lietuvoje jis negausus. Rūšies arealas apima didelę Europos dalį, Šiaurės Afriką, įvežtas į Š.Ameriką, Australiją, Naująją Zelandiją. Tačiau tai, kad rūšis negausi, dar neapsprendžia, kad ji sparčiai nyksta. Tad tikslingiau būtų buvę šią rūšį priskirti 4 kategorijai – retoms, nepakankamai ištirtoms rūšims, kurių dėl duomenų stokos negalima priskirti aukštesnei ( 1-3) kategorijai. Šivickio (1960) duomenimis, rūšis randama Vidurio Europoje, aptikta Estijoje, Latvijoje, taip pat teigia, kad ją rado Molendorfas ties Kaunu, tačiau pats profesorius nerado. Margaritifera margaritifera, spėjama, jau išnyko. 1992 metų Lietuvos raudonojoj knygoj (1992) teigiama, kad įrašyta į tarptautinę Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Lenkijos, Baltarusijos raudonąsias knygas. Paplitusi Baltosios ir Barenco jūros baseino vakarinėje dalyje, Baltijos jūros baseine, Atlanto baseino šiaurinėje ir vakarinėje dalyse. Lietuvoje šio šimtmečio pradžioje aptikta Verknės upelėje, o 1990 metais – Švenčionių rajone. Spėjama , kad anksčiau gyvenusi Mituvoje aukščiau Jurbarko. 1992 metų duomenimis buvo žinoma 1 populiacija. Nykimo priežastimi nurodyta vandenų teršimas buitinėmis, pramoninėmis atliekomis, intensyvus žemės ūkio chemizavimas. Galimas ir neigiamas ondatrų (Ondatra zibethicus) poveikis. Pagrindinis limituojantis veiksnys – tinkamų biotopų stygius. Profesoriaus Šivickio (1960) duomenimis, Margaritifera margaritifera buvo rasta ne tik Verknės upelyje, bet remiantis žmonių pasakojimais, aptikta Mituvoje, aukščiau Jurbarko. Jo manymu, ji galėtų būti ir Dubysoje, jos aukštupyje. Unio tumidus Retzius, Raudonosios Knygos (1992) duomenimis, paplitusi Europoje, išskyrus šiaurę ir šiaurrytinę dalį, o Lietuvoje randama Žeimenoje, Merkyje, Neries aukštupyje, Šventojoje, jų įlankose, kur silpna vandens srovė ir dumblas ant smėlėto dugno. Raudonojoje Knygoje rašoma, kad populiacijos dar pakankamai gausios, bet jų sparčiai mažėja. Kaip apsaugos priemonė nurodoma neužteršti upių pramoniniais ir buitiniais vandenimis bei reguliuoti ondatrų gausumą geldučių radimvietėse.
Biologinė įvairovė
2010-01-04
Biologinės įvairovės samprata sudaro visų gyvų organizmų rūšių, gyvenančių sausumos, paviršinių vandenų bei kitose ekosistemose, buveinių ir genetinė įvairovė. Sudaro žmogui gyventi, skatina funkcinę įvairovę gamtinėje aplinkoje ir palaiko jos atsparumą, prisilaikymą bei sugebėjimą atsistatyti, gamtinių sistemų produktyvumą. Išskiriami šie biologinės įvairovė lygiai: 1)genetinė įvairovė; 2)rūšinė; 3)ekosistemų.
Genetinė įvairovė tos pačios rūšies individai genetiškai skiriasi. Skirtumai tarp genų ir alelių lemia populiacinius skirtumus, t.y. atsparumą ligoms.
Rūšinė įvairovė. sutapatinama su biologine. Dabar Žemėje yra nuo 8 iki 80 mln. rūšių, iš kurių 1.4 mln. aprašytos. Iš jų apie 750000 yra vabzdžiai; 40000 stuburiniai; 250000 induočiai augalai ir samanos; Europoje skaičiuojama 215 000 rūšių.
Ekosistemų įvairovė. Ekosistemos skiriasi klimato, edafinėmis. topografinėmis bei biotinėmis savybėmis. Ekosistemų įvairovė užtikrina buveinę daugeliui rūšių. sunkiau įvertinti nei genetinę ar rūšinę įvairovę. Europoje skaičiuojama apie 25000 ekosistemų tipų
1Biologinės įvairovės praradimas. Žmogaus veikla skurdina biologinius išteklius ir sumažina biologinę įvairovę. Nuo 16a išnyko 484 gyvūnų rūšys. Prognozuojama, kad iki 2015 metų išnyks 2-8% visų faunos rūšių. Pagrindiniai veiksniai, mažinantys biologinę įvairovę: 1) buveinių praradimas ir jų fragmentacija. 2)per didelis naudojimas, 3)dirvožemio, vandens ir atmosferos tarša. 4)naujų rūšių introdukcija. 5)globaliniai klimato pokyčiai. 6)žemės ir miškų ūkio industrializacija.
1.3. Biologinės įvairovės konvencija pasirašyta Rio-de-Žancire 1992 m pasirašiusios šalys išskiria biologinės įvairovės komponentus, atlieka jų monitoringą bei apskaitą ir reguliuoja jiems neigiamą poveikį galinčią turėti veiklą, išsaugojimui in-silu, t.y. natūraliomis sąlygomis. Rekomenduojama kurti saugomų teritorijų sistemą, remti natūralių ekosistemų bei gyvybingų populiacijų išsaugojimą, atkurti degraduotas ekosistemas bei nykstančias rūšis, rengti biologinės gamtonaudos teisinius pagrindus, strategiją bei planus.
Lietuva 1995 įsipareigojo įgyvendinti jos reikalavimus - paruošti šalies biologinės įvairovės studiją, strategiją ir veiksmų planą. Tikslas - sudaryti prielaidas svarbiausioms ekosistemoms ir rūšims išsaugoti ateities kartoms, padėti pagrindus subalansuotam biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės naudojimui ir valdymui, Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas parengtas 10 metų, dauguma veiksmų yra konkretizuoti 5 metams.
2. Lietuvos biologinės įvairovės apžvalga
Augmenijos įvairovė, jos kaita ir ypatumai. Įvairovė. Lietuvos teritorijoje natūrali ir pusiau natūrali augalija užima 1/3 teritorijos. Lietuvos floroje inventorizuota 1796 augalų rūšių:gaubtasėkliai 1328; plikasėkliai 3; lapsamanės 320; Didžiausios šeimos yra astriniai (124 rūšys), migliniai (117 rūšių). Pagal gyvenimo formas rūšys pasiskirsto taip: medžiai - 20 rūšių, krūmai - 57 rūšys, žoliniai augalai - 1266 rūšys. Daugiausia rūšių auga miškuose (713 rūšių); pievose - 555 rūšys; pelkėse - 264 rūšys; vandens telkiniuose – 130, smėlynuose - 167 rūšys. Lietuvos arealo paribyje: šiaurinę ribą siekia kalninė arnika, šiaurės vakarinę - paprastasis sinavadas, vakarinę - juodadantė kulkšnė, rytinę - smiltyninė viksva, pietinę - trižiedis lipikas, Lietuvos floroje yra ledynmečio reliktų: beržas keružis, kupstinė kūlingė. Pietinėje dalyje auga endeminės ir subendeminės rūšys. Pietryčių smėlynuose auga Polesės smėlynų endemai: Gorskio putelis. Kaita Intensyvi ūkinė veikla sukelia kaitą: bendrijų struktūros ir rūšinės sudėties supaprastėjimą, fizionominius ir dinaminius pokyčius, sinantropizaciją. Per 45 metus į Lietuvos florą įsiskverbė 327 naujos rūšys. Šiuo metu iš 427 adventyvinių rūšių net 82 naturalizavosi bendrijose. Šis procesas aktyviausias smėlynų bendrijose.
Plotų mažėjimas sukelia bendrijų nestabilumą, jų struktūros ir rūšinės sudėties pokyčius: ima vyrauti kosmopolitinės kurios išstumia vienai ar kitai ekosistemai būdingas rūšis. Pelkių augalijos grėsmę kelia melioracijos, eutrofikacijos procesas, mineralizacija. Pievų ekotopų transformavimo į ūkio naudmenas pasekmė - visų žemyninių pievų sunaikinimas, plinta plačios ekologinės amplitudės rūšys, įsikuria menkavertės šluotsmilgynų bendrijos, adventyvinės ir kt. rūšys, Dirvos rūgšlėjimas mažina orchidinių šeima. Smėlynų augmenijai neigiamas apželdinimas miško želdiniais. Vandens telkinių augmenija kinta ūkinės veiklos poveikyje
Savitumai , Plyti borealinių spygliuočių ir plačialapių miškų juostų sandūroje. Lietuvoje praeina: skroblo paplitimo riba Augalija priskiriama Vidurio Europos plačialapių ir plačialapių-spygliuočių miškų regiono Rytų Baltijos provincijai, o pietryčių smėlėtoji lyguma -Centrinės Europos provincijai. Žoninis augalijos tipas - plačialapiai-spygliuočiai miškai. Pietinėje nedideli ploteliai skroblo-ąžuolo-liepos medynų su retomis rūšimis, Kuršių nerijoje Baltijos regionui miško tipo augavietės su charakteringa rūšimi tyruline erika. Pievų augalija išsivystė vietoj iškirstų miškų. Natūralesnės pievų bendrijos išlikusios tik didesnių upių šalpose.
Grybijos įvairovė, kaita ir ypatumai įvairovė Lietuvos grybai - plačialapių lapuočių ir borealinių spygliuočių, dalinai taigos atstovai, daugiausia aptinkami miškų 4000, pievų 600, laukų, vandenų biotopuose 200. Lietuvoje nustatyta virš 6000 grybų rūšių: grybšiai 2200; papėdgrybiai 2500; Didžiausios eilės agarikiečių - 1200. afiloforiečių - 500. Didžiausia įvairovė aptinkama miškuose. Mikromicetai ir makromicetai Lietuvoje ištirti nepilnai. Grybų karaliją sudaro 3.5-4.5 tūkst. makromicetų ir 8-12 tūkst. mikromicetų rūšių.Kaita susijusi su negrįžtama ekosistemų ir augalijos kaita. Intensyvios ūkinės veiklos -melioracijos ir chemizacijos įtakoje vyksta grybijos rūšinės sudėties kaita, įsivyrauja plačios ekologinės amplitudės rūšys, išstumdamos ekosistemoms būdingas grybų rūšis. grybų verslas daro neigiamą įtaką. Savitumaisiejasi su augmenija. retų makromicetų rūšių auga nedideliuose plačialapių-spygliuočių miškų plotuose, skroblo-ąžuolo-liepos medynuose,
Lietuvos pajūryje - baltųjų kopų mikobiota: kopinė jaunabudė. ir kt.Pievų bendrijose vyrauja mikromicetai (virš 300 rūšių). Yra ir makromicetų - žagarūnas, Parkų tipo miškapievėse didysis kukurdvelkis ir kt. Pievų makromicetai jautriai reaguoja į azoto trąšas. Pietryčių kontinentinių kopų smėlinguose pušynuose, reti Europoje- taškuotasis kazlėkas.
Pelkėse aptinkama apie 50 mikromicetų rūšių.
Batai
2010-01-04
„Apsiavęs žmogus įgyja greičio, jėgos ir vikrumo“
Senovės posakis
BATŲ ISTORIJA
Nuo priešistorinių laikų žmogui reikėjo apvynioti savo pėdas, kad apsaugotų jas nuo grublėtos žemės, akmenų, vabzdžių ir t. t., kai jis vaikščiojo, persekiojo žvėris. Manoma, kad pirmykštis žmogus, matydamas aplink gulinčias gyvūnų odas, nupjovė letenas, išgremžė mėsą ir kaulus ir įkišo savo pėdas į jas. Surišti su ilga, stipria augalo virkščia tokie „batai“ nenukrisdavo.
Žvėrių kailio apvyniojimas Akmens amžius iki 3000 m. pr. Kristų.
Pirmas žinomas apavo vaizdas yra 15 000 metų prieš Kristų senumo piešiniai Ispanijos olose. Juose pavaizduotas vyras odiniais batais ir moteris su batais iš kailio.
Seniausia archeologų surasta avalynė buvo iš Egipto. Senovės Egipte sandalus darydavo iš supintų palmių lapų, su dirželiais ties kulkšnimis ir pirštais.
Egiptietiški palmių lapų batai Geležies amžius, 1200-500 m. pr.Kristų.
Per maždaug 8000 metų rašytinės (oficialios) istorijos žmonija sukūrė neįtikėtiną avalynės įvairovę.
Graikų ir romėnų kultūrose avalynės stilius priklausė nuo avėtojo amžiaus ir socialinės padėties. Krikščioniška rengimosi koncepcija radikaliai skyrėsi nuo klasikinės. Remiantis krikščioniška morale, buvo nuodėminga rodyti kūną. Taigi, po VIII m. e. amžiaus batai, dengiantys pėdas, pakeitė iki tol avėtus sandalus.
Nuo XIV a., avalynė buvo pradėta puošti tekstile ir plona oda. Batai dėvimi norint išreikšti asmeninį statusą. Tai tapo aiškiu stiliaus ir elegancijos demonstravimu. Gimė mada!
XIV a. smailianosių batų mada pasklido po visą Europą. Buvo netgi išleistas įsakas, reglamentuojantis bato ilgį priklausomai nuo avėtojo turtingumo ir socialinio statuso.
Ilgiausio bato rekordas pasiektas viduramžiuose. Tada batas pasiekė 2 pėdų ilgį (1 pėda – 30,5 cm). Ilga bato nosis buvo nepatogi nešioti, žmonės krisdavo ant veidų, todėl smulki grandinėlė, pritvirtinta prie bato priekio ir prikabinta prie kojos, laikė bato priekį virš žemės.
Smailianosis batas ant stovo (medpadžio). Taip žmonės išvengdavo purvo.
Kai smailianosiai batai išėjo iš mados, XV a. pab. Šiaurės Europoje juos pakeitė batai plačiu priekiu.
Neįprasta moterų mada, buvo populiari XVI a. Venecijoje. Tai platforminės šlepetės. Aukščio rekordas priklauso Viduramžių ir Renesanso epochos batams, kurių pado aukštis siekė 30 colių aukštį (1 colis – 2,54 cm.). Moterys vaikščiojo su dviem tarnaitėm, kad galėtų pasiremti abiem rankom ir nenukristų. XVI a. Anglijoje, jeigu nuotaka suklastodavo savo ūgį avėdama batus storu padu, vyrui buvo suteikta teisė anuliuoti santuoką.
Su laiku ši mada atslūgo ir XVII a. pr. kulnai tapo ir vyriškos, ir moteriškos avalynės standartu.
XX amžius.
1920-ieji buvo audringiausias amžiaus laikotarpis. Masinė gamyba ir sintetinių medžiagų vystymasis kiekvienam suteikė galimybę įsigyti gražių rūbų ir avalynės. Kojos tapo svarbiausias dalykas madoje.
Batų stilius buvo įtakojamas Čarlstono, kuris pareikalavo saugiai sutvirtintų batų žemu kulnu ir uždaru priekiu. Vakariniai bateliai buvo smailianosiai, aukštu, ties viduriu susiaurėjusiu kulnu ir viena maža traukta saga. Taip pat populiarūs buvo iškirpti papuošimai, T-formos dirželis.
Naudojant ryškius audiniai ir žvilgančią oda – neretai ir metalo spalvos – buvo sukurti įdomiausi kada nors matyti batai. Batų gamybai buvo naudojama dauguma prabangių medžiagų: brokatas, satinas, šilkas, velvetas. Batai buvo puošiami metaliniais perdygsniavimais, siuvinėjimais ir ornamentais iš karoliukų. Kulnai dažnai buvo meno kūriniai. Jie buvo dekoruojami nėriniais, netikrais briliantais ir kitais gražiais, blizgiais dalykais.
Politiniai režimai
2010-01-04
Dažniausiai politinis rėžimas yra apibūdinamas kaip valstybinio vadovavimo bei valdymo pagrindinių metodų visuma. Politiniai rėžimai nusako daug daugiau nei valstybės valdymo forma, todėl svarbiau yra išsiaiškinti, koks yra valstybės politinis rėžimas nei valstybės valdymo forma. Taigi, mano darbo tikslas ištirti bei aprašyti politinius rėžimus, susisteminant mokslinę literatūrą bei panaudoti straipsnių analizę.
Žemės ūkis
2009-12-29
18.Žemės ūkio tipai ir ūkinikavimo formos. 1)Klajoklinė medžioklė ir rankiojimas-ši ūkininkavimo forma mažai kur dar išlikusi.Tuo daugiausiai vertėsi ankstyvosos bendruomenės,rinko uogas,riešutus,vaisius,medžiojo gyvūnus ir paukščius.2)Ekstensyvi klajoklinė gyvulininkystė-ja verčiamasi dėl nepalkių klimato sąlygų.Klajokliai gali neturėti pastovių maršrutų,taip pat gali neturėti pastovios gyvenamos vietos o tik laikiną.Gyvūliai yra klajoklių pragyvenimo šaltinis.3)Klajoklinė žemdirbystė-ši ūkininkavimo forma išlikusi silpnuose regionuose,šiam ūkiui naudojamos sąnaudos minimalios,o pinigai iš vis nanaudojami,produkcijos gaunama labai nedaug.4)Prekinis plantacijų ūkis-čia auginami veinos rūšies augalai, jų daugiausia tropinio klimato šalyse.Beveik visa plantacijų produkcija eksportuojama,todėl gaunama nemažai lėšų.5)Ekstensyvi prekinė gyvulininkystė-mažai pelninga,plėtojama mažai gyvenamuose rajonuose.6)Ekstensyvi prekinė laukininkystė-tai javų auginimas,grūdų paklausa yra labai jidelė,ji sąlygojo spartų gyventojų gausėjimą.7)Intensyvus prekinis įv žemės ūkis-į jį ekonomiškai stipriose šalyse labai daug investuojama,ypač į naujas technologijas.8)Įvairiašakis žemės ūkis mediterarinio klimato šalyse-jis būdingas viduržemio jūros regionui,svelnio drėgnos žiemos tinka javams ir ankstyvosioms daržovėms auginti,o karštos vasaros tinkamos sodininkystei..Čia pagaminma nemažai prekinės produkcijos.Čia labai svarbi vyndarystė.9)Drėkinamoji žemdirbystė.
19.Ūkio tipų paplitimas pasaulyje.Klajoklinė medžioklė paplitusi-kalahario dykumoj,c afrikoj,Brazilijos džiunglėse,truputį australijoje.Ekstensyvi klajoklinė gyvulininkystė paplitusiSacharoje,Kenijoje,skandinavijoje,V.Afrikoje.Įvairiašakis žemės ūkis būdingas vidržemio regionui.Intensyvus prekinis įv žemės ūkis būdingas Rytinej JAV ir šiaurės vakarų Europai.
20.ES bendroji žemės ūkio politika. ES žemės ūkio našumui padinti mokėjo subsidijas ir nustatė garantutas supirkimo kainas.Nuo Xxa.Es bando mažinti vidaus kainas,priartinti jas prie pasaulinių,ES išleido daugiausia pinigų pieno produktams.1988 m Es dėmesys nukrypo į javus:buvo susitarta mokėti javų augintojams po 200 svarų už ha neužsėtos žemės.Jautienos kalnų ir vyno upių eilė atėjo po 1989 metų.XX a pask dešimt pab ES,bandydama išlaikyti žemėnaudos ir ūkininkų užimtumo lygį nedidinant maisto produktų pertekliaus,skatino auginti ne maistines kultūras.
ES bendrąja žemės ūkio polotika siekiama:1)didinti žemės ūkio našumą ir ekonominę nepriklausomybę,2)išlaikyti kaime darbo vienas3)kelti darbininkų gyvenimo lygį;4)stabilizuoti rinkas;5)išlaikyti pastovias maisto produktų kainas..
21.Serviso revoliucija.Paslaugų apibūdinimas ir strūktūra Jav pavyzdžiu. Paslaugų struktūra:1)Bendrosios ūkinės paslaugos;2)Asmeninės paslaugos-teikiamos konkrečiam asmeniui.3)Dalykinės paslaugos;4)socialinės paslaugos.
23.Globalizacijos samprata ir ekonominiai aspektai. Globalizacija tai procesas reiškinys kuris nusako pokyčius pasaulio ir regionų ekonomikoje,kylančius dėl laisvojo kapitalo judėjimo.Rodikliai:1)ekonominiai-tarptautinė prekyba,užsienio investicijos ir migracija.2)technologijų sklaida-transporto kaštų mažėjimas,komunikacijų plėtra ir lengvėjantis prieinamumas.3)Įv narystės politinėse organizacijose.
Globalizacijos pasekmės:Teigiamos:mažėja prekių kainos,prekybos racionalizavimas,produktų įv didėjimas,poreikis plėsti socialines,švietimo,sveikatos apsaugos paslaugas.Neigiamos:žmonių susvetimėjimas,nyksta tradicinės verslo šakos,vyksta ekologinių problemų aštrėjimas,tautų suvienodėjimas.Globalizacijos veiksniai-1)tarptautinis konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties augimas;2)inovacijų kaupimas,vis didesnę reikšmę įgauna paslaugų kūrimas.3)Transnacionalizacija,kuri suteikia galimybę valstybei plėsti savo gamybą,kuriamas naujas darbo pasidalijimas.Globalumas-visa apimantis, pasaulinis.
Valdymo teorijos
2009-12-29
Šio darbo tikslas – supažindinti su ankstyviausia ir pirmąja – klasikine - vadybos mokykla, jos pagrindinėmis srovėmis, principais, žymiausiais atstovais, parodyti jų nuopelnus šiuolaikiniam vadybos supratimui, organizacijų valdymui, o taip pat pateikti kritišką požiūrį ir teorijos trūkumus. Rašant darbą buvo naudojamos įvairios autorinės knygos, mokomosios knygos bei internetiniai informacijos šaltiniai.
Klasikinės vadybos mokyklos idėjos buvo suformuotos ir pradėtos taikyti praktiškai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, vadovams grumiantis su industrinės revoliucijos sukeltais organizaciniais sunkumais. Tai istoriškai pirmoji valdymo teorijos tobulinimo kryptis (8, 30 p.).Organizacijos vis labiau plėtėsi ir darėsi sudėtingesnės, technologijos tobulėjo. Kartu su pokyčiais atsirado poreikis, kad vadovai kontroliuotų įrengimus ir gamybą, koordinuotų tvarkaraščius ir darbą, integruotų įvairias darbo sistemas, valdytų darbo jėgą. Tačiau buvo mažai informacijos, kuria vadovai galėtų vadovautis vykdydami šiuos veiksmus. Ankstesnių vadovų, ekonomistų, politikų ir filosofų idėjos ir patirtis nebuvo sukaupta, užrašyta ir paruošta padidėjusiems ateities organizacinio valdymo poreikiams. To nebuvo iki XIX a. – XX a. prad. kol nauja pramonės vadovų karta sąmoningai pradėjo vystyti organizacijų vadybos pagrindus ir ieškoti praktinių sprendimų problemoms, su kuriomis susidurdavo vadovai.
Klasikinės vadybos mokyklos teoretikai bandė rasti „vieną geriausią būdą“ valdyti sudėtingas pramonės organizacijas. Jų teorijos pirmiausia buvo sutelktos ties idėja, kad ekonominio racionalumo lygis priklauso nuo vadovų ir individualių darbuotojų elgesio bei priimamų sprendimų. Kitaip tariant, teoretikai darė prielaidą, kad žmonės, bandydami maksimizuoti asmeninę naudą, vykdo logiškus, racionalius sprendimus, remdamiesi darbo patirtimi. Jų vadybos teorijos buvo grįstos tikėjimu, kad racionalus, logiškas elgesys turėtų būti sutelktas ekonominei gerovei kelti. Klasikinės vadybos mokyklos teorijos pagrindas yra:
• Maksimalus darbo padalijimas, užtikrinant maksimalų darbų specializavimą;
• Vykdytojo darbo apribojimas kuo paprastesnėmis operacijomis;
• Maksimalaus darbo užmokesčio garantavimas;
• Darbininko veiklos sferos apribojimas tik darbo operacijomis, nereikalaujant iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų (8, 30p.).
Klasikinę vadybos teoriją sudaro trys jos pakraipos: 1) mokslinio valdymo teorija; 2) idealaus biurokratinio valdymo teorija ir 3) administracinio valdymo teorija (skirtinguose šaltiniuose dažnai nurodomos tik dvi pakraipos: mokslinio valdymo ir administracinio valdymo). Kiekvienoje pakraipoje išryškinami šiek tiek skirtingi aspektai.
1. MOKSLINIO VALDYMO TEORIJA
Ši teorija atsirado iš dalies dėl to, kad iškilo poreikis didinti darbo našumą. Mokslinės valdymo teorijos propaguotojai pirmiausia bandė padidinti darbo našumą kontroliuojant darbuotojų darbą organizacijoje technine prasme. Mokslinis valdymas iškėlė keletą vadybos teorijos ir praktikos veikėjų, kurie efektyvios vadybos technikos vystymui naudojo eksperimentus ir sistemiškus stebėjimus.
1.1 Mokslinio valdymo teorijos kūrėjai
Charles Babbage (1792-1871) buvo vienas iš ankstyviausių mokslinės valdymo teorijos kūrėjų. Jis teigė, kad organizacijos galėtų gauti kur kas didesnį pelną, jei darbuotojai būtų specializuoti tam tikroje srityje ir mokomi atlikti tik tam tikrą specifinį darbo veiksmą. Lygiagrečiai su klasikiniu ekonomistu Adam Smith, Ch. Babbage propagavo darbo pasidalijimą ir darbo projektavimą taip, kad kiekvienas darbuotojas vykdytų tik mažą kiekį paprastų užduočių. Vadovų užduotis – apmokyti darbuotojus atlikti kiekvieną užduotį taip efektyviai, kaip tik įmanoma ir įsteigti paskatinimus už jų atlikimą greitai ir efektyviai. Ch. Babbage buvo įsitikinęs, kad vadovai turėtų vykdyti tyrinėjimus, tam, kad būtų nustatyta kiek laiko turėtų užimti kiekvienos užduoties įvykdymas. Vadovai panaudodami tyrimų rezultatus galėtų nustatyti normatyvus darbo įvykdymo greičio lygiui ir apdovanoti darbuotojus pagal atitinkamą normatyvų įvykdymo laipsnį.
Frederick W. Taylor (1856-1915) yra geriausiai žinomas mokslinio valdymo teorijos atstovas. Su jo vardu apskritai susietas vadybos, kaip žinių sistemos apie organizacijų valdymą, atsiradimas. Jis pirmasis dar praėjusio šimtmečio pradžioje pradėjo sistemingai tirti darbo organizavimo ir vadybos problemas, naudoti analitinius metodus. Nors jo darbuose analizuojami ne visi vadybos aspektai (ypač šiuolaikiniu supratimu), tačiau tai buvo pirmasis bandymas kompleksiškai nagrinėti organizavimo klausimus. Pagal F. Taylor, vadybos pagrindas - teisingas tiek darbininkų, tiek vadovų darbo organizavimas. F. Taylor, inžinierius ir konsultantas, iš asmeninės patirties pastebėjo tai, ką laikė esant nedovanotinais darbo metodais tokiose organizacijose kaip „Midvale Steel“, „Simonds Rolling Machine“ ir „Bethlehem Steel“. Jo laikais pramonę kamavo nepakankamos kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos problemos. F. Taylor tvirtino, kad organizacijos naudoja esamus darbuotojus neefektyviai ir kad vadovai privalo imtis ryžtingų veiksmų darbo našumui pakelti. Jis pateikė daug priežasčių, kurios įtakojo per mažas gamybos apimtis ir neefektyvumą: darbuotojai dažnai į darbą atsinešdavo savo įrankius, kurie būdavo nepakankamai geri tinkamai atlikti užduotis; apmokymas buvo atliekamas atmestinai ir neorganizuotai, todėl darbuotojai patys dažnai nustatydavo jiems palankesnį mašinų greitį ir darbo tempą; vadovai veikdavo petys į petį su savo pavaldiniais, dažnai ignoruodami tokias vadybos pareigas kaip darbo planavimas ir organizavimas. Būtent į vadovus buvo nukreipta pagrindinė F. Taylor kritika. Jis tvirtino, kad vadovai turėtų vystyti ir įgyvendinti darbo „mokslą“ - pagrindinius nuostatus ar principus, kurie apspręstų įvairias darbo sritis. Darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį.
F. Taylor pritaikė savo įsitikinimus geležies pernešimo procese – elementarioje plieno pramonės darbo dalyje. Jis pastebėjo darbo neefektyvumą ir nereikalingą energijos švaistymą naudojamuose metoduose pernešti 20 kilogramų sveriančius geležies luitus nuo gamybos vietos iki geležinkelio vagonų. Jis buvo įsitikinęs, kad naudojant mokslinius principus galėtų nustatyti „vieną geriausią būdą“ pakelti 20 kilogramų geležies luitą, laikyti jį, eiti su juo ir nuleisti jį žemėn. Po laiko, judesių bei nuovargio tyrimų, F. Taylor nustatė „mokslišką“ geležies luitų pernešimo būdą. Tai leido vieno darbuotojo vidutiniškai perneštų geležies luitų kiekį padidinti nuo 12,5 tonos iki 48 tonų per dieną. Naudodamas tą patį metodą, F. Taylor sukūrė „moksliškus“ būdus anglių, geležies ir pelenų sėmimui. Jis ragino vadovus vystyti mokslinius visų organizacijos darbų techninius tyrinėjimus.
F. Taylor mokslinis valdymas buvo pagrįstas klasikine ekonomikos teorija: ir vadovai ir darbuotojai yra ekonomiškai motyvuoti. Vadovai nori padidinti pelną, o darbuotojai nori padidinti asmeninę ekonominę naudą. F. Taylor matė šį abipusį interesą kaip jungtį tarp vadovybės ir darbo jėgos, kuri paskatina juos dirbti kartu, kad būtų patenkinti abiejų poreikiai. Jo manymu, darbuotojai ir vadovai, norėdami pasiekti gerus organizacijos darbo rezultatus, turėtų laikytis tokių nurodymų:
1. Plėtoti mokslinį darbo organizavimą panaudojant laiko, judėjimo ir nuovargio veiksnių tyrinėjimus paties optimaliausio darbo atlikimo ir jo atlikimo lygio nustatymui.
2. Tvirtai laikytis darbo standartų, neleidžiant, kad kasdieninė, mokslinių tyrinėjimų nustatyta, gamybos apimtis būtų pakeista dėl kokio nors vadybininko ar darbuotojo savavališkos užgaidos.
3. Teisingai atrinkti ir perengti darbuotojus dirbti tam tikroje darbo vietoje, pavedant jiems atlikti užduotis, kurioms jie yra labiausiai tinkami ir suinteresuoti.
4. Įvesti finansinio paskatinimo sistemą, kuri paskatintų darbuotojus dirbti našiai ir efektyviai dėl su produkcija susieto darbo užmokesčio: maža gamyba įtakoja žemą užmokestį, didesnė gamyba – didesnį užmokestį.
5. Naudoti specializuotą funkcinį vadovavimą skiriant tam tikrą skaičių ekspertų prižiūrėti darbuotojus skirtingose jų darbo srityse. Tai efektingiau, nei vienas pagrindinis vadovas kuris vadovauja visam skyriui.
6. Palaikyti glaudžius ir draugiškus darbuotojų ir vadovybės santykius, nes bendradarbiavimas tarp darbdavio ir darbuotojo padeda užtikrinti noriai priimamą mokslinių darbo principų pritaikymą.
Nors F. Taylor teigė, kad realizuojant mokslinio valdymo teoriją, vadybos darbus dirbantys darbuotojai pagrindinį dėmesį turi skirti darbininkų darbo organizavimui ir jo tobulinimui, o kitas vadybinės veiklos sritis laikė beveik antraeilėmis, vienu svarbiausių jo indėlių į vadybos mokslo teoriją laikomas funkcinio valdymo ir vadybinio mokslo pasidalijimas. Jis pasiūlė atsisakyti grynai hierarchinio valdymo principo, norint gerai organizuoti darbą, ypač pabrėžė planavimo reikšmę, akcentavo, kad gamyklą turi valdyti ne tiek direktorius, kiek planavimo skyrius.
Nors F. Taylor metodai žymiai padidino darbo našumą ir atlyginimą daugeliu atvejų, tačiau darbininkai ir jų sąjungos ėmė priešintis tokiam požiūriui. Pastarieji bijojo, kad dirbdami sunkiau ir spartesniais tempais, jie išseks ir neišvengiamai bus atleisti iš darbo.
Be to, F. Taylor sistema iškėlė į svarbiausią vietą laiką. Tai kritikuojama dėl to, kad darbuotojai galėjo būti verčiami dirbti vis greičiau ir greičiau – taupyti laiką. Didelis dėmesys darbo našumui ir pelningumui leido kai kuriems vadovams išnaudoti tiek darbuotojus, tiek klientus. Rezultatas – daugiau darbuotojų įstojo į sąjungas ir šitaip sustiprino įtarinėjimus ir nepasitikėjimą, ištisus dešimtmečius temdžiusius administracijos ir darbuotojų santykius.
Vieni iš mokslinės valdymo teorijos pradininkų taip pat buvo Frank (1868-1924) ir Lillian (1878-1972) Gilbreth, kurie dirbo kaip vyro ir žmonos komanda. Frank Bunker Gilbreth daugiausia jėgų skyrė darbo metodų tobulinimui, gamybos ir našumo pakėlimui, o Lillian Moller Gilbreth, pasitelkdama psichologijos pagrindus ir vadybos žinias, į mokslinio valdymo teoriją žvelgė kaip į priemonę padėti darbuotojams įvykdyti savo potencialias galimybes.
F. ir L. Gilbreth derindami mikrochronometrą ir kino kamerą detaliai ištyrė judesius, panaudojamus darbo proceso metu, ir sudarė jų klasifikavimo schemą. Judėjimas buvo pavadintas terbligu (therblig). Į jų klasifikaciją buvo įtraukti tokie judesiai, kaip spaudimas, laikymas ir judėjimas. Judėjimo schema pažymėjo ryšius tarp atliekamų judesių tipų bei dažnumo ir darbuotojo nuovargio ir atkreipė dėmesį, kad nereikalingi veiksmai veltui švaisto energiją ir laiką. Atskirdami efektyvius judesius nuo neefektyvių, F. Ir L. Gilbreth padėjo didesnę darbuotojų energijos dalį panaudoti naudingam darbo atlikimui.
Frank Gilbreth kruopščiai tyrė ir tobulino mūrijime naudojamus metodus. Jis pastebėjo, kad skirtingi mūrininkai naudoja skirtingas būdus ir stebėjosi, kad vienas iš seniausių pasaulio amatų niekada nebuvo standartizuotas. Netgi be išsamesnių tyrimų mūrijimas akivaizdžiai atrodė ypač nenašiai atliekamas. Būdamas tvirtai įsitikinęs, kad mūrininkų našumas galėtų būti žymiai pagerintas, F. Gilbreth išanalizavo kino juostoje užfiksuotą mūrijimo procesą ir atrado, kad jame viduriniškai naudojama 18 skirtingų judesių. Jis išmatavo atskirų veiksmų užimamą laiką, ištyrė nuovargio faktorius ir pateikė alternatyvią procedūrą, kurioje atliekamų judesių skaičius buvo sumažintas nuo 18 iki 5. jis padalijo mūrijimą į dalis: vienas darbuotojas išnešioja plytas ir skiedinį, kitas darbuotojas tik kloja plytas. F. Gilbreth nurodymai pakėlė vidutinį vieno darbuotojo per valandą paklojamų plytų skaičių nuo 120 iki 250.
Lillian Gilbreth sveikatos apsaugos daktarės disertacija Brown Universitete buvo pavadinta „Vadybos psichologija“ ir išleista 1914 m. Ji buvo šiuolaikinės darbo jėgos vadybos pradininkė, ypač darbuotojų atrinkimo, paskyrimo ir apmokymų moksle. Kartu F. Ir L. Gilbreth domėjosi individualių darbuotojų lavinimu apmokymo programų būdu, darbo aplinkos tobulinimu ir pramonės psichologija.
Henry Gantt (1861-1919) mokslinio vadovavimo teorijai ir apskritai vadybos mokslui daugiausia nusipelnė sukurdamas dvi naujoves: Gantt grafikus ir minimaliu darbo užmokesčiu grįstą skatinimo sistemą. Bandydamas pagerinti vadovavimą planavimo, projektavimo ir kontroliavimo metodais, H. Gantt sukūrė Gantt grafikus, kurie naudojama dar ir dabar. Vadovai šį grafiką naudoja darbo veiksmų apibendrinimui ir nustatymui bei suklasifikavimui tų, kurie turėtų būti atlikti vienu metu ar nuosekliai. Kaip parodyta 5 pav. grafike, skirtame vienos JAV statybos įmonės rekonstravimo darbams, planai privalo būti nubraižyti anksčiau už bet kurios kitos veiklos atlikimą, bet pradiniai elektros darbai ir spintelių užsakymai gali būti pradėti kartu. Sienų apdaila gali iš dalies sutapti su kai kuriais galutiniais elektros darbais, bet spintelės negali būti pastatytos anksčiau nei bus baigta sienų apdaila. Be to, padedant darbų tvarkaraščiui, H. Gantt grafikas gali būti naudojamas kaip darbų kontroliavimo įrankis. Vadovai gali į grafiką įtraukti laiką, kurio iš tikrųjų reikia užduočiai užbaigti ir jį palyginti su laiku, kuris iš pradžių buvo suplanuotas.
H. Gantt skatino idėją, kad darbuotojai turėtų gauti minimalų dienos užmokestį, nepriklausomai nuo to, ar jie pasiekė nustatytas kasdieninio darbo apimtis. Jis taip pat siūlė, kad darbuotojams būtų išmokamos vienkartinės premijos viršijus šias apimtis. Be to, H. Gantt siūlė skirti premijas prižiūrėtojams kurių pavaldiniai pasiekė bendrą kasdieninę standartinę apimtį ir papildomas premijas, jei visi darbuotojai pasiekė savo tikslus, nes nujautė, kad tai paskatintų prižiūrėtojus efektyviai valdyti savo pavaldinius.
Ypatingai kuriant vadybos racionalizavimo metodus pasižymėjo Harrington Emerson (1853-1931). Jis išpopuliarėjo savo knyga „Dvylika našumo principų“ (išleista 1908 m.). Knygoje jis išdėstė požiūrių sistemą į gamybos racionalizavimą kaip priemonę prieš bet kokį išteklių švaistymą, neekonomišką jų panaudojimą. Skirtingai nei kiti F. Taylor pasekėjai, nagrinėję atskirų profesijų darbo organizavimą konkrečioje įmonėje, H. Emerson tyrinėjo darbinės veiklos principus apskritai, nepriklausomai nuo konkretaus jų turinio. Skaidant darbo organizavimo procesą į sudėtines dalis ir nagrinėjant kiekvieną atskirai, jo tikslas buvo sutekti dėmesį į teorinę nagrinėjamos problemos pusę (8, 33p.). Tokios analizės pagrindu jis ir suformulavo pagrindinius mokslinio vadovavimo teorijos principus, kurie aktualūs ir šiandien, ypač organizuojant gamybinių įmonių veiklą:
1. Aiškūs tikslai - racionaliai organizuoti veiklą galima tik teisingai pasirinkus ir suformulavus tikslus. To nepadarius, bet kokia organizacinė veikla netenka prasmės, nes ji būna chaotiška ir gali turėti ne tik teigiamas, bet ir neigiamas pasekmes.
2. Sveikas protas. Organizacijoje priimami sprendimai turi būti pagrįsti, optimalūs. Reikia drąsiai diegti naujoves, atsisakyti įsisenėjusių stereotipų.
3. Kompetentinga konsultacija. Vienas žmogus negali būti ekspertas visais su darbo našumu susijusiais klausimais. Todėl būtina konsultuotis su žmonėmis ir naudotis knygomis.
4. Darbo drausmė – sudėtinė bet kokios veiklos dalis, ji padeda išlaikyti gerą vidinę nuotaiką, gerus rezultatus. Ten, kur drausmė prasta, aukštų pasiekimų net geriausiomis sąlygomis pasiekti neįmanoma.
5. Kiekvienas darbuotojas turi tiksliai žinoti savo pareigas, jų atlikimo būdus. Tam būtina sudaryti standartines instrukcijas, siekti, kad visi jas įsisavintų ir dirbtų pagal jų reikalavimus.
6. Darbą būtina normuoti. Normos neturi būti nei didelės, nei mažos. Racionalus intensyvumas – efektyvumo pagrindas.
7. Teisingi santykiai su darbuotojais. Darbuotojas tik tada dirbs gerai, kai darbo turinys atitiks jo kvalifikaciją, sugebėjimus, polinkius irt.t labai svarbu atrinkti žmones į tam tikas darbo vietas, sudaryti sąlygas tobulintis.
8. Centralizuotas reguliavimas.
9. Atlyginimas už darbą privalo atitikti jo sudėtingumą ir bendrą apmokėjimo lygį, turėtų būti įdiegta skatinimo sistema..
10. Veiklos rezultatai turi būti nuolat apskaitomi ir įvertinami. tai reikalinga pasiekimams nustatyti ir ateities planavimui.
11. Darbą reikia nuolat dispečerizuoti - kontroliuoti ir koordinuoti. Kontrolė sudaro galimybes sekti gamybos proceso vyksmą ir išvengti neigiamų pasekmių, lengviau pastebėti galimus nukrypimus.
12. Darbo sąlygas būtina sudaryti tokias, kad darbas būtų ne tik našus, bet ir malonus. be to, būtina užtikrinti saugias darbo sąlygas.
Taikant praktikoje ir tikslinant mokslinio valdymo teoriją taip pat nusipelnė garsus pramonininkas Henry Ford (1863-1947). Pagal jo vardą buvo pavadinta ir jo sukurta nauja gamybos organizavimo sistema – fordizmas. Fordizmas – nuoseklus F. Taylor, F. Gilbreth ir kitų darbo organizatorių tyrimų tęsinys nepertraukiamos gamybos sąlygomis (7, 48p.). Pagrindinės našaus darbo sąlygos Ford manymu yra geras darbo pasidalijimas, detalių ir mazgų standartizavimas ir gamybos mechanizavimas. Šias sąlygas realizuoti lengviausia masinėje gamyboje, todėl H. Ford buvo aktyvus masinės gamybos propaguotojas, savo gamyklose darbą organizavo vadovaudamasis būtent šiais principais:
1. Vertikali visos įmonės struktūra (tai pagrindinis H. Ford gamybos organizavimo principas). H. Ford teigė, kad įmonė gali būti saugi ir nepriklausyti nuo konjunktūros svyravimų su automobilių gamyba susijusiose pramonės šakose ir apskritai tik viską pasigamindama pati. Ford automobilių koncernas jungė geležies rūdynus ir anglies kasyklas, metalurgijos gamyklas ir automobilių fabrikus, turėjo savą geležinkelį, upių garlaivių, kaučiuko plantacijų. Be to, H. Ford galėjo reguliuoti visas gamybos stadijas taip, kad pakankamai ir laiku būtų pateikta produkcija automobilių surinkimui.
2. Masinė gamyba, sudariusi sąlygas techniniams ir organizaciniams jos patobulinimams įgyvendinti.
3. Standartizavimas. H. Ford įmonėse buvo gaminas tik vienas gaminys, tik vienas važiuoklės tipas. Vien tik automobilių kėbulai buvo gaminami kelių tipų. Automobilio dalys jungtos tomis pačiomis tvirtinimo detalėmis, todėl jos būdavo gaminamos masiškai, su mažiausiomis sąnaudomis.
4. Visiškas gamybos mechanizavimas. H. Ford įmonėse rankų darbas buvo maksimaliai pakeistas mašininiu.
5. Visiškas darbo pasidalijimas. Kiekvienas žmogus atlikdavo tik vieną labai smulkią gamybos proceso dalį (7, 48p.).
1914 m. H. Ford įvedė 8 valandų darbo dieną ir apskritai įmonėse buvo sudarytos geros darbo sąlygos: švara, salės su krėslais poilsiui, įvairūs higienos patogumai, daili estetinė patalpų išvaizda ir pan. H. Ford įmonėse buvo toks didelis darbo intensyvumas, kad didesnis darbo užmokestis, trumpesnė darbo diena, geros darbo sąlygos buvo būtinos, kad fiziškai ir psichologiškai tas darbas būtų įmanomas. Visų mašinų ir mechanizmų sistema įtakojo labai didelę darbo spartą, be to, kiekvienas darbuotojas dirbo labai monotonišką darbą, pavyzdžiui tik užverždavo veržles. Tam nereikėjo kvalifikuotų darbuotojų: per 1-2 dienas, o kartais ir per kelias valandas tokios operacijos būdavo lengvai išmokstamos. Tai H Ford padėdavo išspręsti darbuotojų kaitos problemą, nes, nepakeldami pernelyg didelio intensyvumo, 50-60% darbuotojų kasmet iš jo įmonių išeidavo.
H. Ford veikla labai plati. Jis teigė, kad būtina pašalinti bet kokį jėgų švaistymą, netaupų jų naudojimą, ypač žemės ūkyje, iškėlė pastarojo industrializacijos idėją. Kartu su žemės ūkiu H. Ford nagrinėjo viso ūkio racionalizavimo problemas, kritikavo stichišką pramonės šakų atsiradimą Amerikoje, pateikė būtinybę atskiriems rajonams numatyti ekonomiškai tikslingas įmones. Šiais principais ir dabar vadovaujamasi daugelio pasaulio šalių pramonės įmonėse.
1.2 Mokslinio valdymo teorijos apibendrinimas
Mokslinio valdymo teorijos pasiekimai:
• Standartinių metodų išvystymas kiekvieno darbo procese;
• Darbuotojų atrinkimas pagal atitinkamus sugebėjimus kiekvienam darbui;
• Darbuotojų apmokymų standartizavimas;
• Darbuotojų darbo pagerinimas darbo planavimu ir trukdžių panaikinimu;
• Paskatinimo darbo užmokesčiu už padidintą gamybą įvedimas.
Mokslinio valdymo teorijos nuopelnai:
• Įrodė darbo pasidalijimo svarbą;
• Inicijavo kruopščius darbo elementų tyrimus;
• Įrodė darbuotojų atrinkimo ir apmokymų svarbą.
Mokslinio valdymo teorijos trūkumai:
• Neįvertino socialinės situacijos ir didesnių darbuotojų poreikių;
• Nepripažino individualių žmonių skirtingumo;
• Skatino vergišką požiūrį į darbuotojus, jų idėjų ir pasiūlymų ignoravimą (2, 47p.).
2. IDEALAUS BIUROKRATINIO VALDYMO TEORIJA
2.1 Max Weber biurokratinio valdymo teorija
Idealaus biurokratinio valdymo teorija – metodiškas požiūris, atsiradęs Europoje ir nusakantis organizaciją kaip vieną visumą. Ją paskelbė ir suformulavo vokiečių teisininkas ir sociologas Max Weber (1864-1920) beveik tuo pat metu, kai F. Taylor paskelbė savo mokslinio valdymo teoriją.
XIX a. pabaigoje dauguma Europos organizacijų buvo valdomos asmeninių santykių principu, į organizaciją buvo žiūrima, kaip į šeimą. Darbuotojai labiau paisė vieno vadovo ar lyderio autoriteto, nei organizacijos ar jos misijos apskritai. Tokio valdymo neigiamas padarinys buvo tai, kad ištekliai buvo naudojami individualių įgeidžių realizavimui, o ne organizaciniams tikslams. Rezultate, darbuotojai valdė organizacijas ir vartojo išteklius savo, o ne pirkėjų naudai. M. Weber biurokratinį valdymą traktavo kaip grupinės veiklos organizavimą, šią veiklą griežtai reglamentuojant taisyklėmis, standartais, instrukcijomis ir kt. (kai tuo tarpu politologai biurokratinį valdymą suprato kaip valdymą, panaudojant biurų sistemą). M. Weber biurokratinio valdymo teorijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti „nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas ar neprielankumas kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus.
M. Weber kėlė tokius biurokratinio valdymo tikslus:
• Greitis
• Tikslumas
• Hierarchiškumas
• Vienareikšmiškumas
• Tęstinumas
• Nuspėjamumas
M. Weber buvo įsitikinęs, kad yra tinkama našios ir efektyvios organizacijos konstrukcija ir plėtojo tokį racionalios organizacijos modelį:
Biurokratinio modelio struktūra:
• Darbo pasidalijimas grįstas funkcine specializacija;
• Egzistuoja tiksliai apibrėžta hierarchija ir valdžia;
• Taisyklių sistema tiksliai nusako darbuotojų teises ir pareigas;
• Taisyklių ir darbo instrukcijų sistema tiksliai nusako darbo situacijų sprendimo ir vykdymo metodus;
• Visuomeniniai kontaktai yra apibūdinami beasmenių visuomeninių santykių;
• Darbuotojų atranka pagrįsta jų kompetencija ir organizacijos poreikiais;
• Paaukštinimai darbe pagrįsti darbuotojo kompetencija ir išsamiu organizacijos pažinojimu, įgyjamu su patirtimi ir darbo stažu;
• Tarnyba turi atspindėti atsidavimą karjerai;
• Kilimas karjeros laiptais organizacijoje yra garantuotas to nusipelniusiems;
• Biuro valdymas susideda iš plačių organizacinių sandorių kūrimo ir palaikymo;
M. Weber idealioje organizacijoje, darbas turi būti padalintas pagal specializaciją, griežtai atitikti darbuotojų kvalifikaciją. Kiekvieno darbuotojo valdžia ir atsakomybė turi būti aiškiai apibrėžta kaip oficialios posto pareigos, bet ne kaip tam tikro to posto atstovo pareigos. M. Weber taip pat siūlė, kad tiksliai apibrėžta hierarchija turėtų būti įvesta tam, kad būtų eliminuoti dviprasmiškumai ir tam, kad būtų nustatytas santykių tarp darbų organizacijoje pobūdis. Organizacija, norinti sėkmingai veikti, privalo susiformuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama ji sieks numatomų rezultatų. Nežinant, ką nori pasiekti, veikla yra beprasmė.
Į M Weber idealios organizacijos viziją įtrauktas:
1) detalizuotas taisyklių kompleksas nustatantis darbuotojų teises ir pareigas;
2) detalizuotas taisyklių kompleksas nusakantis į kiekvieną darbo situaciją įtrauktas procedūras.
Šios taisyklės turėtų būti vienodai priimtos visoje organizacijoje. Dėl to M. Weber biurokratinis valdymas būtų nuasmenintas ir darbuotojai būtų valdomi be asmeninės įtakos ar siekiant individualių laimėjimų. Vadovai turi stengtis prisiderinti prie tokios nuasmenintos atmosferos ir vengti sprendimų paremtų pažintimis, jie privalo vadovauti remdamiesi formalizuotais reikalavimais, niekada nesivadovauti kokiomis nors emocijomis, jausmais, asmeniniu požiūriu. Taip jie turi elgtis tiek su organizacijos darbuotojais, tiek su klientais. Vadovas – biurokratas neturi siekti kokio nors populiarumo ar prielankumo, nusižengdamas taisyklėms, instrukcijoms, reglamentams (6, 28p.).
M. Weber buvo įsitikinęs, kad organizacija grįsta racionaliu administraciniu valdymu būtų efektyvesnė ir lengvai prisitaikanti prie pokyčių, nes tęstinumas yra užtikrinamas taisyklingos struktūros ir pozicijų geriau nei vieno kažkurio asmens, kuris gali išeiti ar mirti. Pasak M. Weber, racionalumas organizacijoje visų pirma reiškia darbuotojų atranką ir paaukštinimą grįstą kompetencija, o ne pažintimis (2, 51p.).
2.2 Idealaus biurokratinio valdymo teorijos apibendrinimas
Biurokratinio valdymo privalumai. Biurokratija duoda daug teigiamų rezultatų, bet tik tuomet, kai ši teorija vykdoma idealiai. Keletas iš teigiamų jos padarinių:
1. Darbuotojo elgesys yra nuoseklus dėl nustatytų polisų, procedūrų ir taisyklių;
2. Eliminuojami darbo pareigų sutapimai ar prieštaravimai, nes užduotys yra tiksliai apibrėžtos;
3. Elgesys yra nuspėjamas dėl hierarchijos valdyme;
4. Darbuotojų samdymas ir paaukštinimai pagrįsti nuopelnais ir/ar kompetencija;
5. Darbuotojai tobulėja, nes specializuojasi vienoje konkrečioje darbo sferoje;
6. Organizacijos veikla yra nuosekli, nes ji geriau apibrėžia poziciją, nei kažkoks asmuo (t.y., kai vienas žmogus palieka savo pareigas, jų imasi kitas).
Nors taisyklės ir nuostatai gali būti primesti per griežtai, jie reikalingi efektyvumui. Be to, jie suteikia pagrindą didelio skaičiaus vadovų ir darbuotojų koordinavimui. Yra daug biurokratinio valdymo privalumų, sunkumai dažniausiai kyla dėl paprasčiausių taisyklių nesupratimų ar netinkamo jų taikymo (5).
Didelis biurokratinio valdymo privalumas tai, kad užtikrinamas nuoseklus įstatymų reikalaujamas darbuotojų elgesys. Tikslūs darbo apibrėžimai garantuoja vadovui, kad visos būtinos užduotys bus atliktos. Vadovų hierarchija suteikia galimybę nuspėti visų organizacijos dalių veiklą. Du prižiūrėtojai turi atsiskaityti tam pačiam viršininkui, o galiausiai visi vadovai atsiskaito vienam asmeniui – direktoriui. Tokia kontrolė sukuriama nesuderinamumų tarp prižiūrėtojų prevencijai.
Paaukštinti asmenis pareigose motyvuojant nuopelnais ir kompetencija yra efektyvu (ypač jei pakilimas į aukštesnę hierarchijos vietą nėra labai komplikuotas ir priklauso tik nuo asmeninių pasiekimų). Specializuodamiesi savo darbo srityje darbuotojai tampa tos srities ekspertais, tuo būdu gali įvykdyti užduotis kur kas efektyviau. Galiausiai, organizacijos veikla nenutrūksta ją palikus kai kuriems žmonėms. Jei organizaciją palieka prezidentas, kitas žmogus paaukštinamas į jo vietą ir tęsia jo darbą be jokio sutrikdymų.
Biurokratinio valdymo trūkumai. Negatyvias biurokratinio valdymo puses iššaukia stipri didelių organizacijų kritika. Keletas tokių kaltinimų:
1. Per daug popierizmo;
2. Darbuotojai nesirūpina organizacija;
3. Darbuotojai yra nuasmeninami (to reikalauja taisyklės);
4. Griežtas reguliavimas iššaukia atitinkamą elgesį;
5. Aklas pasikliovimas taisyklėmis ir polisais slopina darbuotojų tobulėjimą (5).
Daugeliui žmonių kartais tenka patirti nemalonių išgyvenimų turint reikalų su organizacijomis, nes darbuotojai nenori laužyti taisyklių ar primesti asmeninio vertinimo. Jei problema nėra apibrėžta taisyklių, daugelis darbuotojų bijo daryti sprendimus ar imtis veiksmų jai išspręsti. Toks pasikliovimas taisyklėmis mažina kūrybiškumą, darbuotojo tobulėjimą ir iniciatyvą. Biurokratijos darbuotojai dažnai laikomi ne žmonėmis, o mašinomis. Tai gali lemti darbuotojo abejingumą organizacijai ir darbo vykdymui. Galiausiai, kiekvieno veiksmo raštiškas registravimas pagal taisykles yra sunkus darbas, švaistantis laiką, kuris galėtų būti panaudotas kur kas naudingiau.
Terminas „biurokratija“ šiuolaikinėse organizacijose yra įgavęs gana neigiamą reikšmę ir siejamas su begalinėmis, nesuskaičiuojamomis taisyklėmis ir popierizmu. Kiekvienas iš mūsų yra buvęs smarkiai suerzintas ilgo laukimo eilėse ar, rodos, beprasmiškų ir kvailų procedūrų vykdymo. Antra vertus, taisyklės ir kitos biurokratinės procedūros iš anksto paruošia standartinį elgesio su darbuotojais metodą. Kiekvienas turi lygias teises ir kiekvienas žino, kokios yra taisyklės. Daugeliui organizacijų tai suteikė galimybę tapti ypač efektyvioms.
3. ADMINISTRACINIO VALDYMO TEORIJA
Mokslinio valdymo teorija ir biurokratinio valdymo teorija apibūdino vienokius ar kitokius bendruosius veiklos organizavimo principus, tuo tarpu administracinio valdymo teorija nagrinėja visos organizacijos valdymą. Administracinio valdymo teorijos autoriai domėjosi organizacijos struktūra ir modeliavimo procesais, kurie padarytų jos operacijas racionalias, tvarkingas, nuspėjamas, našias ir efektyvias. Administracinio valdymo teorijos kūrėjai žiūrėjo į organizacijas kaip į gigantiškus mechanizmus, sukurtus tikslų pasiekimui ir tikėjo, kad gali būti elementarus universalių įstatų ar principų komplektas, kuris priverstų šiuos mechanizmus veikti efektyviai.
Vieningai pripažįstama, kad administracinio valdymo teorinius pagrindus suformulavo prancūzų mokslininkas Henri Fayol (1841-1925). Jis penkiasdešimt aštuonerius metus dirbo prancūzų geležies ir anglių apdorojimo organizacijoje Commentary-Fourchambault. Savo valdymo žinias ir patirtį H. Fayol sukaupė dirbdamas kasybos inžinieriumi. Jis savo sėkmę valdymo srityje priskyrė naudotiems metodams, o ne kokiam nors asmeniniam talentui. Jis jautė, kad kiti vadovai galėtų pasiekti tokių pat aukštumų vadyboje, jei vadovautųsi atitinkamais nurodymais organizacijų kompleksų valdyme.
Ypatingą svarbą tolimesniam vadybos mokslo vystymuisi turėjo H. Fayol suformuluotas vadovavimo (administracinės) veiklos etapų ciklas, kurį vėliau kiti tyrinėtojai pavadino bendrųjų valdymo funkcijų ciklu. Pagal H. Fayol, administruojant bet kokią veiklą, reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus (etapus):
1. Numatymas – apibrėžti, kokių rezultatų norima pasiekti;
2. Plano parengimas – sudaryti konkrečių veiksmų reglamentą;
3. Organizavimas – parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas, darbinius tarpusavio santykius;
4. Koordinavimas – realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus;
5. Kontroliavimas – lyginti planą su rezultatais, atlikus kiekvieną operaciją, įvertinti tai, kas padaryta.
Didelį dėmesį H. Fayol teikė vadybos veiksmams. Nors H. Fayol tikėjo, kad visi vadovai atlieka visas penkias jo paties nustatytas funkcijas – numatymą, planavimą, organizavimą, koordinavimą ir kontroliavimą, jis taip pat pripažino, kad vieno vadovo valdymo darbo pobūdis skiriasi nuo kito vadovo, priklausomai nuo tokių faktorių kaip organizacijos dydis ir vadovo užimama vieta hierarchijoje. H. Fayol aiškiai atskyrė kategoriją „įmonės valdymas“ nuo kategorijos „vadovavimo (administracinė) veikla“ (6, 30p.). Jis nustatė šešis pagrindinius įmonės valdymo veiksmus:
• Techniniai ir technologiniai veiksmai visų pirma reiškiantys gamybą ir apdirbimą;
• Komercinė veikla, tokia kaip pirkimas, pardavimas ir mainai, kuriems reikalingos žinios apie rinką ir konkurentus;
• Finansiniai veiksmai, reikalingi tirti ir vykdyti optimalų kapitalo vartojimą;
• Apsaugos veiksmai saugoti nuosavybę ir žmones nuo vagysčių, gaisro ir potvynio, taip pat streikų, nusikaltimų ir kitų socialinių trikdžių prevencijai;
• Apskaitos veiksmai, kurie kaupia ir aprūpina tvarkinga, tikslia informacija apie organizacijos ekonominę poziciją;
• Valdymo veiksmai, į kuriuos įtraukiamas organizacijos veiksmų numatymas, planavimas, organizavimas, koordinavimas ir kontroliavimas.
Akivaizdu, kad pateikdamas tokį suskirstymą, H. Fayol administravimą laiko specifine tam tikros darbuotojų grupės veikla, kurią atliekant reguliuojamas darbas visų vykdytojų, realizuojančių kitas penkias veiklos kryptis. Toks administravimo traktavimas siūlo išvadą, kad administracinė veikla – tai veikla, kurią atliekantys darbuotojai reguliuoja kitų darbuotojų darbą (6, 31p.).
H. Fayol daug dėmesio skyrė struktūros klausimams. Jis nagrinėjo įvairius galimus organizacijos struktūros variantus, parodydamas, kaip augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, tampa gremėzdiška, jos hierarchinių lygių skaičius negali būti begalinis. Atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą, įvesti patarėjus, konsultantus, referentus, suteikti jiems atitinkamas teises. H. Fayol pabrėžė, kad tai būdinga ne tik gamybinėms, bet ir kitokio pobūdžio organizacijoms. Taip jis davė pradžią bendrajai organizacijų teorijai. Kiekvieno struktūrinio padalinio vietą ir svarbą struktūroje apsprendžia būtent jo vykdomos funkcijos, todėl struktūrizavimas ir funkcijų paskirstymas yra vieningas, integruotas procesas. Analizuodamas hierarchiškumą, H. Fayol palygino organizaciją su medžiu iš kurio kamieno auga šakos, iš jų – plonesnės šakos ir t.t.
Be abejonės, H. Fayol teorijos pagrindų pagrindas yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant visas funkcijas ir kuriais jis pats vadovavosi:
1. Darbo pasidalijimas – kelti efektingumo lygį dėka specializacijos, mažinant mokymo laiką, darant mažiau veiklos pokyčių ir didinant įgūdžių ugdymą.
2. Valdžia – teisė duoti įsakymus visada turėtų reikšti ir atitinkamą pagal privilegijas atsakomybę.
3. Drausmė – priklauso nuo taisyklių, polisų ir susitarimų, kurie valdo organizaciją, gerbimo; drausmė turėtų būti įgyvendinama per sąžiningą ir teisingą visų susitarimų tarp organizacijos ir jos darbuotojų pateikimą.
4. Nurodymų vieningumas – kiekvienas darbuotojas yra atsakingas tik vienam viršininkui, taip išvengiama nesusipratimų ir konfliktų.
5. Vadovavimo vieningumas – vienas vadovas kiekvienam organizaciniam planui, ir vienintelis operacijų planas organizacijoje tų pačių tikslų įgyvendinimui. Vadovai privalo derinti savo veiksmus ir sprendimus, privalo būti vieningi, valdydami pavaldinius.
6. Individualių interesų pavaldumas bendrai gerovei – organizacijos viduje atsirandantys asmeniniai ir grupiniai poreikiai neturi pirmauti prieš visos organizacijos poreikius.
7. Atlyginimas – darbuotojų ir viršininkų atlyginimai turi būti teisingi ir tinkami. Už darbą turi būti atlyginama pagal jo rezultatus ir indėlį į bendrus pasiekimus.
8. Centralizavimas – būtina tiksliai apibrėžti kas organizacijoje atlieka atitinkamus administravimo darbus ir sprendimus kiekvienoje situacijoje, tačiau nėra idealaus kiekvienai situacijai centralizavimo ar decentralizavimo.
9. Valdžios linija – visų organizacinės hierarchijos lygių ir tikslių valdžios linijų tarpusavio pavaldumas turi būti neklystamai aiškūs ir jų turi būti visada tiksliai laikomasi.
10. Tvarka – viskam (ir kiekvienam) turi būti sava vieta ir viskas (kiekvienas) turi būti savoje vietoje. Kiekviena darbo vieta, kiekviena patalpa turi būti tvarkinga, tvarkingumas turi būti kiekvieno darbuotojo būtinai išsiugdyta savybė.
11. Lygybė – su darbuotojais turi būti elgiamasi geranoriškai ir teisingai, analogiškas pareigas užimantys darbuotojai veiklos prasme turi būti visiškai lygūs.
12. Pareigų stabilumas – nustatytų pareigybių sąrašas privalo būti pastovus gana ilgą laikotarpį, negalima kaitalioti pareigybių pavadinimų ir jų veiklos turinio. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti.
13. Iniciatyva – pavaldinių iniciatyva turi būti skatinama, kiekvienas darbuotojas privalo būti aktyvus, reikšti savo nuomonę, siūlyti veiklos gerinimo būdus.
14. Korporacijos dvasia – turėtų būti puoselėjamas ir išlaikomas komandinio darbo, vieningumo ir dvasinio bendrumo jausmas organizacijoje, bendri interesai turi būti suderinti su asmeniniais, galioti principas „visi už vieną, viens už visus“.
H. Fayol jautė, kad šių principų pritaikomumas turėtų būti pakankamai lankstus, kad tiktų kiekvienai specifinei administracinei situacijai: „Visų pirma aš pritaikysiu nustatytus principus, kol jie yra atskirti nuo bet kokių pasiūlymų apie jų griežtą taikymą. Nėra nieko griežto ar absoliutaus valdymo reikaluose, viskas priklauso nuo proporcijų. Mums retai tenka pritaikyti tą patį principą dukart identiškomis sąlygomis; reikia atsižvelgti į skirtingas besikeičiančias aplinkybes“ (1, 140p.).
Nepaisant to, kad H. Fayol ragino būti lankstiems, daug vadovų, kurie priėmė keturiolika principų, pritaikė juos labai griežtai. Tikslus H. Fayol principų pritaikymas charakterizuoja klasikinį požiūrį į organizacijos valdymą. Tačiau dėl to paties griežtumo korporacijos dvasios ir iniciatyvos principams nepavyko tapti neatskiriama klasikinio požiūrio į vadybos praktiką dalimi. Tuo tarpu pačiam H. Fayol lankstus šių keturiolikos principų pritaikymas padėjo netoli bankroto buvusiai Commentary-Fourchambault vėl suklestėti.
H. Fayol puikiai suprato, kad, administruojant organizaciją, šios veiklos kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovaujančio personalo. Todėl svarbi jo tyrinėjimų sritis – vadovų kvalifikacija, jų savybės, darbo organizavimo ypatumai. Nagrinėdamas šiuos klausimus jis daug dėmesio skyrė vadovų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sferai, siūlė organizuoti specialius administratorių kursus, akumuliuoti talentingų vadovų patyrimą, jį skleisti, kviesti juos dėstyti tokiuose kursuose, sudaryti jiems sąlygas išdėstyti savo patyrimą straipsniuose, traktatuose, referatuose (6, 34p.)
H. Fayol teorija labai greitai paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ją vienaip ar kitaip pradėjo naudoti įmonių vadovai įvairiose pramonės šakose. Didžiulį atgarsį ši teorija sukėlė ir organizacinės veiklos tyrinėtojų tarpe. Toliau administracinio valdymo teoriją vystė daug mokslininkų.
Didžiausią darbą vystant H. Fayol fundamentalias nuostatas atliko amerikiečių mokslininkai Luther Gulick ir Lyndall Urwick. Luther Gulick (1892-1992) analizuodamas administracinės veiklos etapų ciklą, padarė išvadą, kad šių etapų yra daugiau. Jis pasiūlė tokį administracinės veiklos suskirstymą:
1. Planavimas – jungia du pirmuosius H. Fayol pasiūlytus etapus: numatymą ir plano parengimą.
2. Organizavimas – darbų išdalinimas, funkcijų apibrėžimas, pavaldumo nustatymas.
3. Personalo komplektavimas – darbuotojų parinkimas, paskirstymas, darbo sąlygų sudarymas.
4. Vadovavimas – nuolatinis sprendimų priėmimas, įsakymų, nurodymų perdavimas.
5. Koordinavimas - realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus (analogiškas H. Fayol pasiūlytai funkcijai)
6. Atskaitomybė – informacijos apie darbų eigą nuolatinis pateikimas, jos įvertinimas.
7. Biudžeto sudarymas – finansinių planų parengimas, finansinė kontrolė.
Taip išdėstytą administracinės veikos ciklą L. Gulick pavadino POSDCORB (Planning, Organizing, Staffing, Directing, Co-ordinating, Reporting, Budgeting). Esminė naujovė – vadovavimo funkcijos išskyrimas, ją apibūdinant kaip sprendimų priėmimo ir jų perdavimo veiklą. Įvesdamas šią funkciją, L. Gulick pirmasis kitų vadybos specialistų tarpe aiškiai akcentavo, kad vadovo veiklos turinio esmė yra sprendimų priėmimas. Tai turėjo principinę įtaką tolesniems vadovų darbo apibūdinimo ir analizės tyrinėjimams (6, 35p.).
L. Gulick taip pat nurodo pagrindinius organizacijų struktūrų sudarymo principus. Jo nuomone, šie principai yra trys, o juos integruojant, vienaip ar kitaip jungiant, galima sudaryti įvairias specializavimo modifikacijas.
• Pirmasis principas – padalinių specializavimas ir jų tarpusavio ryšių nustatymas, vadovaujantis įmonės tikslais. Tikslus ir uždavinius grupuojant į giminingas grupes, galima nustatyti padalinius ir jų atliekamų funkcijų turinį.
• Antrasis principas – specializavimas, vadovaujantis operacijų turiniu. Analogiškas ir panašias operacijas priskiriant tam pačiam padaliniui, formuojama padalinių visuma.
• Trečiasis principas – geografinis padalinių išsidėstymas. Jei atskiros dalys išdėstytos keliose vietose, padalinius tikslinga specializuoti taip, kad giminingi padaliniai būtų vienoje teritorijoje.
Lyndall F. Urwick (1891-1983) buvo entuziastingas ir produktyvus rašytojas administravimo ir vadybos srityse. Jo idėjos buvo ypač stipriai įtakotos H. Fayol. Jis buvo įsitikinęs, kad vienintelis būdas šiuolaikiniam žmogui kontroliuoti socialines organizacijas yra taikant joms principus ar universalias taisykles. Vienam iš geriausiai žinomų jo darbų – „Administravimo elementai“ išleistam 1947 m. – jis išdėstė nemažai principų, kurie, jo manymu, galėtų būti pritaikyti organizacijose ir leistų joms efektyviai pasiekti tikslus. L. F. Urwick principus vystė savo paties dažnai pasitaikančių elementų ir procesų, kuriuos jis apibrėžė organizacijų operacijų struktūroje, interpretacijos pagrindu. Šiuo pagrindu, principai, jei jų tvirtai laikomasi, turėtų vesti į sėkmę administravime ar vadyboje.
1952 m. L. F. Urwick pateikė ir sutvirtino tokį pagrindinių dešimties principų sąrašą:
1. Tikslo principas – bendras tikslas yra kiekvienos organizacijos prasmė.
2. Specializacijos principas – viena grupė, viena funkcija!
3. Koordinacijos principas – užtikrinti koordinacijai visų pirma reikalingas organizavimo procesas.
4. Valdžios principas – kiekviena grupė turi turėti vyriausią vadovą su aiškiai apibrėžtais valdžios įgaliojimais kitiems grupės nariams.
5. Atsakomybės principas – viršininkas yra visiškai atsakingas už savo pavaldinių veiksmus.
6. Apirėžtumo principas – kiekvienas darbas, su savais reikalavimais ir atsakomybe turi būti aiškiai apibrėžtas.
7. Atitikimo principas – valdžia turi būti lygi su atsakomybe.
8. Kontrolės apimtis – niekas neturėtų būti atsakingas už daugiau nei 5-6 tiesioginius pavaldinius, kurių darbas yra sujungtas.
9. Pusiausvyros principas – kiekvienas organizacijos vienetas turi būti laikomas pusiausvyroje su kitais.
10. Tęstinumo principas – struktūra turėtų užtikrinti veiksmų tęstinumą (3, 24p.).
Kaip trumpą klasikinės administracinio valdymo teorijos išdėstymą, L. F. Urwick sąrašą būtų sunku patobulinti, koncentruojantis daugiausia ties struktūros klausimais. Palyginus su H. Fayol vadybos principais, L. F. Urwick sąrašas mažiau susijęs su tokiais klausimais kaip, pavyzdžiui, atlyginimas ir moralė.
Apskritai L. F. Urwick idėjos buvo populiarios tarp verslo organizacijų abiejose Atlanto pusėse dėl jų protingo patrauklumo organizacijų vadovams. Šiaip ar taip pastaraisiais dešimtmečiais L. F. Urwick tikslo ir struktūros pabrėžimas nebegali suteikti problemų, kylančių dėl visuomenės požiūrio ir staigiai kintančių technologijų, sprendimo būdų. Dabar jo idėjos yra kiek anachroniškos. Jos nurodo dalį, bet tik dalį to, kas yra reikalinga organizacijos klestėjimui. Vis dėlto jo įtaka šiuolaikiniam verslui yra milžiniška.
Mary Parker Follett (1868-1933) išmanė filosofijos ir politikos mokslus, ji reiškėsi įvairiose sferose įskaitant socialinę psichologiją ir vadybą. Ji rašė apie bendrų aukščiausių tikslų mažinant konfliktų skaičių organizacijose svarbą. Jos darbai buvo populiarūs tarp to laikmečio verslininkų, bet vadybos mokslo specialistai dažnai į juos žiūrėdavo iš aukšto. Nors ji buvo tarp teoretikų, kūrusių klasikinės mokyklos pagrindus, tačiau įvedė ir daug naujų elementų, ypač žmonių santykių ir organizacinės struktūros srityse. Ji numatė kryptis, kurias toliau plėtojo kylančios bihevioristinė (elgesio) ir vadybos mokslo mokyklos.
M. P. Follett buvo įsitikinusi, kad negalima tapti pilnaverte asmenybe, jei nesi grupės narys. Žmogus tobulėja bendraudamas organizacijoje su kitais žmonėmis. Todėl F. Taylor tvirtinimas, kad darbininkų ir administracijos, kaip tos pačios organizacijos narių, tikslai yra bendri, jai atrodė savaime suprantamas, tik, jos manymu, dirbtinis skirtumas tarp vadovų (duodančių įsakymus) ir pavaldinių (juos priimančių ir vykdančių) trukdo šiai natūraliai partnerystei. Ji nepaprastai tikėjo grupės galia, kur pavieniai asmenys gali sujungti įvairius gabumus į kažką didesnio. Be to, M. P. Follett atsižvelgė ne tik į individualias grupes, bet ir į tokių aplinkos veiksnių kaip politika, ekonomika ir biologija, poveikį (4, 36p.).
M. P. Follett idėjos tebėra aktualios, nes tinkamos pritaikyti ir šiuolaikiniams vadovams, nuolat susiduriantiems su staigiais pokyčiais dabartinėje valdymo aplinkoje. Jos požiūris i lyderystę pabrėžė žmonių svarbą labiau, nei inžinerinės technikos svarbą. M. P. Follet ėmėsi svarstyti tokias problemas, kurios yra savalaikės ir dabar: etika, galia, kaip skatinti darbuotojus, kad jie darbą atliktų taip gerai kaip tik gali ir pan.
M. P. Follet modelis buvo svarbus pirmtakas idėjos, kad valdymas reiškia daugiau, nei vien tai, kas vyksta konkrečioje organizacijoje. Į savo teoriją aiškiai įtraukdama organizacijos aplinką, ji pagrindė vadybos teorijai kelią, apėmusi platesnę santykių skalę – ir organizacijoje, ir už jos ribų. Šiuolaikinių vadybos teorijų įvairovė šiuo atžvilgiu reiškia M. P. Follett deramą pagarbą.
Chester I. Barnard (1886-1961) kaip ir M. P. Follett, į klasikinę teoriją įvedė teiginius, kurie buvo tobulinami vėlesnių mokyklų. Jis studijavo ekonomiką Harvardo universitete, tačiau negavo mokslinio laipsnio, nes nebaigė laboratorinio mokslo kurso. Jis pradėjo dirbti statistikos departamente AT&T, o 1927 m. tapo Niu Džersio kompanijos „Bell“ prezidentu ir panaudojo savo darbo patirtį bei didelį išprusimą sociologijos ir filosofijos srityse teorijoms apie organizacijas formuoti. Vienas iš žymesnių Ch. Barnard indėlių į vadybos mokslą buvo neformalios organizacijos sąvoka. Neformali organizacija egzistuoja visose formaliose organizacijose ir apima uždaras grupes ir natūraliai susikuriančius socialinius susivienijimus. Jo manymu, žmonės buriasi į formalias organizacijas norėdami pasiekti tai, ko negali įgyvendinti pavieniui. Tačiau, kai siekia organizacijos tikslų, jie turi patenkinti ir savo individualius poreikius. Kad pasiektų savo asmeninius tikslus formalioje organizacijoje, žmonės buriasi į neformalias grupes. Norėdama užtikrinti sėkmingą savo gyvavimą, organizacija turi efektingai panaudoti šias grupes, net jei jų tikslai kirstųsi su vadovybės tikslais. Taip Ch. Barnard priartėjo prie pagrindinio savo teiginio: įmonė gali efektyviai veikti ir išgyventi tik tuo atveju, jei organizacijos tikslai yra subalansuoti su jai dirbančių individų tikslais ir poreikiais. Ch. Barnard pripažino neformalios organizacijos svarbą ir universalumą, - tai ir yra jo pagrindinis įnašas į vadybą. Ch. Barnard tikėjo, kad galima pasiekti pusiausvyrą tarp individo ir organizacijos tikslų, jei vadovai suprastų savo pavaldinio abejingumo zoną, arba priėmimo zona, t.y. tai, ką pavaldinys galėtų padaryti neklausdamas vadovo leidimo. Žinoma, kuo daugiau veiklos sričių pakliūva į darbuotojo „priėmimo zoną“, tuo tolygesnė ir vieningesnė bus organizacija. Ch. Barnard teigė, kad vadovai turi pamažu išugdyti savo pavaldinių moralinio tikslo jausmą. Tam jie turi išmokti mąstyti plačiau negu jų pačių riboti savi interesai, ir morališkai įsipareigoti visuomenei. Nors Ch. Barnard akcentavo vadovų darbą, tačiau jis daug dėmesio skyrė ir darbuotojo, kaip „pagrindinio strateginio veiksnio organizacijoje“, vaidmeniui. Apibrėždamas organizaciją kaip kooperatyvią grupėmis dirbančių individų įmonę, jis žengė toliau ir paruošė dirvą šiuolaikiniam vadybiniam mąstymui (4, 38p.).
IŠVADOS
Nors klasikinė vadybos mokykla ir nedavė visuotinai bendro požiūrio į vadybą, galima rasti daug panašumų tarp idėjų, išreikštų Ch. Babbage, F. Taylor, F. Ir L. Gilbreth, H. Gantt, M. Weber, H. Fayol ir L. Urwick. Klasikinė vadybos mokykla labai plačiu mastu nurodė esmę: aprašė, kaip žmonės turėtų valdyti organizacijas. Taip, kaip inžinieriai nusako tinkamiausią būdą statyti tiltams, taip vadovai laikėsi racionaliausio požiūrio ir nustatė principus, kaip kurti ir valdyti organizacijas. Dėka jų pastangų nustatyti „vieną geriausią būdą“, organizacijų sistemos buvo plėtojamos ir vystomos, kas įtakojo smarkų organizacijų produktyvumo padidėjimą.
Kitas šių ankstyviausių vadybos pionierių įnašas yra tas, kad jų pastangos sukurti idealią organizaciją paskatino papildomus vadybos ir organizacinių sistemų tyrinėjimus. Nors įvairūs klasikinės vadybos mokyklos atstovai sutiko su dauguma svarstomų problemų – tokių, kaip darbo pasidalijimo svarba, hierarchija, standartinių darbo procedūrų vystymas ir valdžios centralizacija, taip pat buvo ir keletas nesutarimo sričių. Pavyzdžiui, buvo radikalių skirtumų tarp nuomonių apie viršininkus technine prasme. H. Fayol kalbėjo apie „komandos vieningumą“; F. Taylor skatino funkcinį valdymą. H. Fayol argumentavo, kad kiekvienas darbuotojas turėtų atsiskaityti ir būti pavaldus tik vienam viršininkui, kad būtų išvengta nesusipratimų ir konfliktų; tačiau F. Taylor tikėjo, kad darbuotojai turėtų turėti daug viršininkų tam, kad galėtų gauti naudingų, įvairių tipų specializuotų žinių.
Kita nesutarimų sritis tapo akivaizdi, kai vadovai klasikinės teorijos šalininkų nurodymus įdiegė praktiškai. H. Fayol patarė vadovams pritaikyti jo keturiolika principų lanksčiai, priderinant kiekvienai situacijai. Tačiau praktiškai klasikinis valdymas turėjo polinkį būti tikslus ir griežtas. Panašiai F. Taylor skatino draugiškus darbo valdymo santykius, bet klasikinis požiūris dažnai buvo šaltas, nuasmenintas ir priešiškas. Nelaimei, dauguma to laikmečio organizacijų tapo nelankstaus biurokratinių principų pritaikymo vergėmis ir rezultate tapo didelėmis bei vangiomis.
Klasikinės vadybos teorijos mokykla sulaukė ir nemažai kritikos. Buvo daug teigiančių, kad jos organizacinių narių aprašymas, kaip racionalių ir ekonomiškai motyvuotų, yra neužbaigtas. Šie kritikai tvirtino, kad, kai vadovai ignoruoja socialinius darbuotojų poreikius, organizacijos nesuteikia pakankamos motyvacijos. Jei vadovai traktuoja organizacijas kaip mašinas, o ne kaip socialines sistemas, tai jie darbuotojus laiko ištekliais, kuriais galima manipuliuoti. Rezultatas – susidūrimas tarp darbo ir vadovavimo, kai vadovai valdo ir kontroliuoja darbuotojus, darbo metodus ir organizacinių tikslų siekimą.
Kita klasicistų kritika sukasi apie jų pastangas apibrėžti universalius valdymo principus. Nors nemažai klasikinio valdymo principų gali būti tinkami organizacijoms, valdomoms paprastoje, ramioje atmosferoje, jie ne taip gerai tinka verslui vadovaujamam šiuolaikinėje nepastovioje ir nevienalytėje aplinkoje.
Ilgametė JAV stambių įmonių ūkinė veikla parodė, kad didinant gamybos mastus, didinant pačias įmones dažnai nepavykdavo pasiekti laukto efekto. Visa eilė atvejų rodo priešingą rezultatą, t.y., kad ji:
• tampa sunkiai valdoma ar nebevaldoma;
• inertiška;
• biurokratiška organizacija;
• atsilieka nuo rinkos ir mokslinio techninio progreso;
• veda prie ryškaus darbo našumo augimo sumažėjimo ir kitų ekonominių nuostolių.
Spartūs technologiniai pokyčiai žymiai sutrumpino produkcijos gyvavimo ciklą ir daugelis stambių įmonių paseno žymiai aukščiau numatytų terminų. Nepalankioje situacijoje atsidūrė stambios tradicinių pramonės šakų įmonės, visa eilė šiuolaikinių gamybų, tame tarpe ir buitinė elektronika. Kai kurie stambių įmonių vadovai teigia, kad šiuo metu netikslinga statyti stambias įmones, nes jos gali pasenti net nebaigus jų statybos. Jie jau 1980m. siūlė uždaryti stambias įmones su surinkimo linijomis, teikdami pirmenybę nedideliems automatizuotiems gamybiniams pajėgumams, kurie gali būti geriau valdomi.
Žinoma tai nereiškia, kad nedideles įmones tikslinga kurti visose pramonės šakose.Tačiau visumoje galima išvadą, kad nuolatos yra ieškoma optimalių gamybinių ir valdymo struktūrų atskirų korporacijų viduje, kas atveda prie organizacinių formų įvairovės, grindžiant ir derinant stambią, vidutinę ir smulkią gamybą, didesnį vaidmenį suteikiant mažesnio dydžio įmonėms.
1.2 Didelės ir mažos įmonės hibrido organizavimas
Kiekviena iš organizacinių valdymo formų (tiek funkcinė, tiek divizinė, tiek ir matricinė) pasižymi tam tikrais privalumais ir turi tam tikrų trūkumų.
Funkcinė organizacinė struktūra efektyvi ir tinkama firmoms, kurios gamina pastovaus ir plataus vartojimo asortimento prekes. Tačiau ji nelabai skatina kūrybą ir naujoves, nelabai greitai prisitaiko prie aplinkos pokyčių, nelinkusi pasinaudoti palankiomis galimybėmis.
Divizinė organizacinė struktūra (pagal skyrius) gali gerai įgyvendinti pagrindinius verslo tikslus ir yra žymiai adaptyvesni už funkcinę. Tačiau laikui bėgant skyriai tampa labai dideli, o dideli skyriai visada kenčia nuo perdaug išaugusių struktūrų. Be to, panašios organizacijos dažnai patenka į centralizuotų ir decentralizuotų operacijų tinklą.
Matricinė organizacinė struktūra atsirado kaip atsakas į įvairiapusius reikalavimus, kaip reakcija į perdaug sudėtingas struktūras su daugeliu autonominių skyrių.Tačiau iš kitos pusės, matricinė struktūra dažnai praranda polinkį įsisavinti tai kas naujo ir dažnai labai greitai. Jai esant ypač sunku įgyvendinti centrinės valdžios sprendimus visoje korporacijoje. Be to, ji nuolatos išsigimsta į anarchiją ir tampa biurokratine ir nekūrybinga. Ilgalaikė organizacijos vystymosi kryptis, esant matricinei struktūrai paprastai lieka neapibrėžta.
Įvertindami šių organizacinių struktūrų trūkumus, 1980m. žinomi amerikiečių ekonomistai T. Pitersas ir R. Uotermenas pasiūlė hibridinę alternatyvą šioms trims struktūrų formoms, kuri pagal jų nuomonę, turi tenkinti šiuos tris pagrindinius reikalavimus:
• efektyvumo reikalavimas verslo politikos pagrindų atžvilgiu;
• nuolatinio reguliaraus atsinaujinimo reikalavimas;
• profilaktiškumo reikalavimas, kuris užtikrina bent minimalų korporacijos jautrumą pagrindinėms grėsmėms.
Organizacijos forma turi būti grindžiama trimis “stulpais” (pagrindais), kurių kiekvienas tenkina vieną iš trijų aukščiau paminėtų reikalavimų. Tam, kad tinkamai reaguoti į efektyvumo reikalavimą, yra “atsparumo stulpas”.
1.pav. parodyta, kad “atsparumo stulpas” grindžiamas kuo paprastesne organizacine forma, siekiant ilgalaikių tikslų.
Paprastai organizacinei formai autoriai priskiria specializuotą skyrių konkrečiam produktui. Jų nuomone, organizacinė struktūra pagal “skyrius”, išlieka artimiausioje ateityje geriausia forma. Šie autoriai, palaikydami divizę organizacinę struktūrą aiškina, kad ką bekalbėtų kompanijų vadovai – apie produkto ir aptarnavimo (paslaugų) patrauklumą apie kokybę, apie darbo našumą ir aktyvų personalo įtraukimą – be abejonės, visa tai veda prie jų dėmesio sutelkimo į produktus ar rinkas. Toks požiūris yra paprastesnis, aiškesnis, betarpiškesnis.
Antroji “atsparumo stulpo” charakteristika yra vidinė vertybių sistema, kuria tarpusavyje susieti yra korporacijos darbuotojai, kad įgyvendintų organizacijos tikslus. Pirmiausiai išskiriami pagrindiniai tikslai, po to jie detalizuojami į siauresnius, pastarieji dar gali būti smulkinami. Gali būti sudaromas tikslų “medis”, kuris parodo suformuluotų tikslų vienovę.
“Perimamumo stulpo” pagrindu yra principas “nedidelis, mažas-puiku”. Esant tokiam požiūriui, mažas traktuojamas kaip būtina adaptyvumo išsaugojimo sąlyga. Dėl to kartais tenka paaukoti ir dalį ekonominio efektyvumo. Tai reiškia, jei išaugo padalinio apimtis, jį reikia skaidyti į naujus.Kitomis šio stulpo charakteristikomis yra tai, kad yra sudaryta ekonominių rodiklių sistema, kuri vertina atskirų padalinių ir korporacijos veiklą visumoje, ir kaip efektyviai panaudojamos korporacijos valdymo aparato atskiros grandys.
Kai organizavimo forma paprasta ir nepriklauso nuo gremėzdiškų integruotų sistemų, tai galima išgyventi, panaudojant paprastesnes sistemas ir mažesnį valdymo aparatą. Gremėzdiškas centralizuotas aparatas visumoje naudingas, esant platiems koordinaciniams manevrams. Šiuo atveju, padalinys, skyrius gali prisiimti visas būtinas štabo funkcijas, pavyzdžiui, tiekimas, transportas, kadrų ir finansų valdymas.
Trečias stulpas “senų įpročių laužymas” – apima pasiruošimą nuolatinei reorganizacijai, o taip pat reorganizacijai, grindžiamai konkrečių problemų sprendimui atitinkamu laiku. Praktiniu nuolatinės reorganizacijos pavyzdžiu galėtų būti “General Motors” projektinis centras, kuris siekė sumažinti automobilio gabaritus. Čia nuolatinė reorganizacija suprantama :
• pasiruošimas nuolat kurti naujus padalinius, skyrius, kai senieji pasidaro per dideli ir per daug biurokratiniai;
• pasiruošimas perskirstyti produktų gamybą ar jų asortimentą tarp padalinių (skyrių), tam kad pasinaudoti konkrečiais talentais valdymo srityje arba rinkos pertvarkyme;
• sugebėjimas pritraukti talentus ir apjungti juos į projektines grupes, kurios sukuriamos pagrindinėm organizacinėm problemom spręsti, ar pagrindinei organizacinei funkcijai vykdyti, visada su ta sąlyga, kad toks skyrimas ( subūrimas) yra laikinas;
• bendras pasiruošimas, esant reikalui reorganizuoti ir pertvarkyti gamybines ląsteles (tuo pat metu išsaugant nepriekaištingą organizacinę forma).
Nuolatinė reorganizacija – tai būdas nugalėti laikinus besikeičiančius sunkumus, nesukuriant gremėzdiškų pastovių integruotų komisijų, kurios teoriškai (bet ne visada praktiškai) reguliuoja bet kurias problemas, pačiais įvairiausiais aspektais. Pateikti trys “stulpai” yra dalis atsakymų į teorinius klausimus, ieškant kelio į organizacinių struktūrų tobulinimą.
Praktikoje, šios rekomendacijos pasireiškė 1990m. Ekspertų vertinimu, stambios ateities įmonės susidarys iš dešimties , o gal net ir šimto savarankiškai veikiančių padalinių, skyrių, kurių kiekvienas turės didelį autonomiškumo laipsnį, o veikla bus griežtai nukreipta į tam tikros rūšies produkto rinką, ar į tam tikrą vartotoją. Kai kas tokią organizaciją vadina didelės ir mažos įmonės hibridu. Toks hibridas suderina stambios (didelės) firmos privalumus - priėjimas prie stambaus kapitalo, galimybę didelėms investicijoms į fundamentalius tyrimus , galimybę pritraukti talentingus vadovus, mokslininkus ir inžinierius – su pagrindiniais mažo verslo privalumais – lankstumas, operacijų greitis ir griežtas veiklos kryptingumas.
Tokios rūšies reorganizacija vyksta daugelyje stambių radioelektronikos firmų, pvz., “IMB”, “Simens”, “Mikrosoft”, o taip pat stambioje medicinos įrenginių firmoje “Johnson & Johnson”. Taip ši firma, užimanti 34 vietą tarp JAV stambiausių firmų (iš 500) ir apyvartoje turinti 12,4 milijardų dolerių buvo pertvarkyta į firmų tinklą. Į jį įeina 166 mažos nepriklausomos firmos, kurių kiekvienos apyvarta sudaro nuo 100 tūkstančių iki 1 milijono dolerių. Firmos centrinio valdymo aparatą sudaro tik 1,5% (nuo 82’700 dirbančiųjų ) šioje firmoje. Reorganizavimo idėja tame, kad dirbama ir vadovaujama kaip mažoje ar vidutinėje kompanijoje, tačiau firmą išlieka didelė. Statistika patvirtina, kad stambesnės firmos (iki tam tikros ribos), kaip taisyklė yra labiau pelningos (1.1 lentelė).
Dar vienas aiškus kaip darbdavio didelių firmų privalumas yra jos stabilumas. Smulkus verslas, nors ir sukuria daug naujų darbo vietų, tačiau dažnai trumpam laikotarpiui. Be to, darbo užmokestis už tą patį darbą didelėse įmonėse vidutiniškai 85% didesnis nei mažose firmose.
Visa tai, kalba apie stambių firmų privalumą, tačiau pasikeitimai pasaulio ekonomikoje reikalauja stambių firmų strategijos keitimo, tam, kad išlaikyti savo konkurencingumą. Konkurencijos padidėjimas didina lankstumo, reakcijos greičio svarbą. Tuo tarpu ekonomija, gaunama dėl gamybos, veiklos mastų (ankščiau buvusi pagrindiniu stambių įmonių privalumu) nebetenka tokios reikšmės. Tai paaiškinama tuo, kad gamyba pereina į lanksčias gamybines linijas, kuriose produkcija gaminama žymiai mažesnėmis partijomis, su visomis galimomis modifikacijomis.
Didžiulės firmos – konglomeratai, besiverčiantys pačiu įvairiausiu verslu, taip pat dažnai nueina praeitin. Jų valdymo kaštai ir valdymo sudėtingumas dažnai viršija jų privalumus. Diversifikuotų firmų – konglomeratų pelnas vidutiniškai 30 mažesnis, nei firmose su siauresne, vieno tipo rūšies veikla. Firmos tampa mažiau diversifikuotos. Pvz., per 5 metus JAV stambių firmų skaičius su aukštu diversifikacijos laipsniu (veikiančių daugiau kaip 20 pramonės šakų) sumažėjo 37%, kai tuo tarpu firmų skaičius, dirbantis vienoje šakoje išaugo 54%. Be to, tęsiasi decentralizacijos procesas, atskiriant dukterines firmas nuo motininės korporacijos .
Būtina pažymėti tris stambių firmų bendrus požymius ateityje:
• minimali vertikali integracija;
• didelis dėmesys pagrindinei veiklos produkcijai;
• didelis dėmesys pagrindiniam vartotojui.
Svarbu teisingai įvertinti vertikalios integracijos optimalų lygį. Firmai būtina susikoncentruoti į tokią veiklą, kuri yra pripažinta pagrindine.Visą kitą gali būti padaryta pigiau ir greičiau gretutinėmis firmomis, arba atitinkami padaliniai turi atsiskirti į savarankiškas firmas.
Taip pat, amerikiečių ekspertų nuomone svarbu – neišdraskyti centrinio valdymo aparato. Centrinio aparato personalo skaičių turi apspręsti tokios jo vykdomos dvi pagrindinės funkcijos kaip:
• firmos kapitalo paskirstymas,
• talentingų darbuotojų pritraukimas.
Šiuo metu, šiais principais vadovaujasi tokios firmos kaip “Siemens”, “Microsoft”, “Johnson and Johnson” ir kai kurios kitos. Paskirstydama kapitalą firma-štabas turėtų veikti pagal japonų bankų vaidmenį kairietsu sudėtyje, kur jie didžiąja dalimi yra pramoninių kompanijų bendrasavininkiais ir konkrečiai atstovauja jų veiklos finansinę pusę. Vienas iš stambių firmų privalumų yra jų galimybė labiau rizikuoti, staiga padidindama kapitalo įdėjimus į kurią tai savo mažą įmonę.
Be teisingo kapitalo paskirstymo centriniam stambios firmos valdymo aparatui svarbu ir tinkamai parinkti skyrių, padalinių vadovus. Stambi firma gali pakviesti talentingus žmones iš viso pasaulio, o jei firmoje dirbs talentingi vadovai, tai jie pritrauks ir kitus talentus.
Ir galų gale pats sunkiausias centralizuoto valdymo uždavinys - netrukdyti nepriklausomiems firmos padaliniams, skyriams veikti tikrai savarankiškai.
1.3 Įvairūs firmų susitarimai, siekiant jas didinti (apjungti)
Lygiagrečiai su firmų vidaus skaidymu į atskirus savarankiškus padalinius, skyrius daugelis stambių kompanijų aktyviai veikia sudarydamos taip vadinamas stambinimo sutartis. Pvz., nuo 1988 m. iki 1990m. Vakarų Europoje buvo užregistruota 306 sutartys, kuriose dalyvavo 350 firmų (įmonės pirkimas, bendrų įmonių sukūrimas ir kt.), siekiant didinti pramonės kompanijas . Pirmą vietą čia užėmė Anglija, kuriai teko beveik 1/3 šių susitarimų pirkimų. Be to, beveik 2/3 susitarimų sudarė Vakarų Europos firmų pirkimai.
Prieš baigiant sukurti vieningą Vakarų Europos rinką, vietinės firmos aktyviai investuoja lėšas už kontinento ribų: jos pirko 63 firmas t.y. tame tarpe 60 JAV, kai tuo tarpu Amerikos firmos už tą patį laikotarpį (1988-1990m.) Europoje pirko tik 8 įmones. Amerikos ir Japonijos pramoninkai per tą patį laikotarpį skyrė pagrinde lėšas čia jau esantiems gamybiniams pajėgumams plėsti.
Be šių firmų atviro stambinimo būdų, daug stambių korporacijų pradėjo plačiau taikyti paslėptas koncentravimo formas, pajungdamos sau formaliai savarankiškas smulkias ir vidutines firmas, kurių skaičius gan didelis ir nuolat auga. Iš tokių firmų pirmiausiai išsiskiria taip vadinama kontraktų sistema, kuri pasireiškia kaip ilgalaikiai santykiai tiekimo srityje tarp stambios (vadovaujančios) kompanijos ir daugelio mažų siaurai specializuotų firmų, gaminančių gaminius palyginant nedidelėmis partijomis.
Kontraktinė (sutarčių), subkontraktinė (subsutarčių) darbo sistema išvystyta pramonės šakose, kur dominuoja masiniai surinkimo gamybiniai procesai ir ypač būdinga firmoms, kurios gamina tiek konstruktoriniu, tiek ir technologiniu aspektu sudėtingą produkciją.
Savotiška netiesioginio korporacijų stambinimo forma yra taip vadinama “frančizės”sistema, kada stambi korporacija sudaro sutartį apie išskirtinę teisę, realizuoti produkciją ar paslaugas jos vardu nedidelėms kompanijoms (veikiančioms ar naujai įkurtoms). Šis ūkininkavimo metodas paplito 1980-1985m. Šia forma net 1800 stambių Amerikos korporacijų tiekė savo prekes. Be to, jas tuo metu aptarnavo 481 tūkst. smulkių įmonių. Tai reiškia, kad vidutiniškai viena stambi korporacija savo veikloje bendradarbiauja su daugiau kaip 206 smulkių firmų.
1.4 Veiklos internacionalizavimas ir naudojamos organizavimo formos
Daugianacionalinėmis korporacijomis, kaip taisyklė suprantama kompanijos, turinčios padalinius (ne tik tiekimo) keliose užsienio šalyse. Pelno dalis, gauta užsienio padalinių sąskaita, palyginti gan didelė ir jos finansinė padėtis daugelį atvejų priklauso nuo užsienio įmonių veiklos.
Skiriamos trys pagrindinės užsienyje turinčios padalinius korporacijos formos: tarptautiniai padaliniai, globali organizacinė struktūra, matricinė struktūra.
1. Tarptautiniai padaliniai, poskyriai. Kaip taisyklė, tokie padaliniai sukuriami pirmame užsienio padalinių kūrimo etape, kai kuriamos jų bendros struktūros. Užsienio filialų direktoriai atsiskaito prieš generalinį padalinio direktorių, o jis savo ruožtu prieš firmos direktorių. Šio skyriaus viduje, poskyriai gali būti sukurti tiek regiono, tiek produkto, gaminio, daikto principu. Finansavimo ir kontrolės klausymai turi būti sprendžiami skyriaus lygyje, o už gamybą ir marketingą turi atsakyti patys filialai.
2. Globali organizacinė struktūra. Tai antras užsienio firmų integracijos etapas į vieningą firmų struktūrą. Globali struktūra gali būti sukurta pagal daiktą, produktą, regioną, ar mišrų principą.
Esant daiktiniam principui, kuriant skyrius (1.2 pav.) ryšių ir kontrolės sistema prasiskverbia nuo apačios iki viršaus pagal hierarchiją. Atskirų produktų padalinių koordinavimas vykdomas centrinės korporacijos valdymo organų, tuo pat metu, kai kurių šalių regiono viduje, galimi neformalūs padalinių tarpusavio santykiai. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms diversifikuotoms daugianacionalinėms korporacijoms, su išvystytais firmų tarpusavio ryšiais, tiekimais, o taip pat daugianacionalinėmis korporacijomis, išleidžiančiomis mokslui imlią ir aukštos technologijos produkciją.
Esant regioniniam sudarymo principui (1.3 pav.) regionų vadovai tampa aukštesnio lygio valdininkais, nes atsako prieš centrinę korporacijos valdžią. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms daugianacionalinės korporacijoms, kurios gamina ribotą produkcijos nomenklatūrą, o ne vieno pavadinimo gaminį. Jos turi nedidelę firmos vidaus tiekinių apimtį. Kaip taisyklė, tokių korporacijų išleidžiama produkcija yra skirta specialiai vietinei rinkai. Ryšium su tuo, ypatingą reikšmę įgyja (regioniniai) gamybos marketingo ir aptarnavimo (įsigijus prekę) valdymo organai.
Taikant mišrų padalinių sudarymo principą (1.4 pav.) organizacijos globali struktūra apima abu aukščiau paminėtų struktūrų elementus: vienai produkcijos rūšiai – produkto principas, kitoms – regioninės.
1.4 pav. Mišri divizinė valdymo struktūra.
3. Matricinė struktūra. Ši organizacinė struktūra numato tuo pat metu panaudoti korporacijos valdyme abu principus (produkto ir regioninį). Tokiu būdu, kiekvienas vadovas tampa atsakingas prieš aukštesnio lygio vadovą dviem kryptimis – pagal produkto rūšį ir pagal tą šalį (regioną), kuriame yra ta firma (padalinys). Dėka matricinės struktūros universalumo, ji gali būti naudojama daugianacionalinėse korporacijoje, kurios yra bet kurio specializavimosi lygio.
Priklausomai nuo organizacinės struktūros, keičiasi planavimo stilius ir forma, siekiant integruoti įvairių padalinių veiklą į vieningą korporacijos veiklą.Taip, korporacijose su globalia regionine struktūra ilgalaikis planavimas pasižymi dideliu decentralizavimo laipsniu, nacionaline (vietine) orientacija, prognozuojant ekonominius rodiklius. Tai atliekama kaip taisyklė, pradedant nuo apačios (žemutinių padalinių) į viršų (aukštesnio lygio padalinius). Padalinių vadovų paruošti planai perduodami į aukštesnį valdymo lygį, kad būtų pataisomi, patikslinami, atsižvelgiant į strateginius korporacijos siekius ir patvirtinami. Kai kada atskiri planai gali būti ir neapjungiami.
Planavimas korporacijose su globalia daiktine struktūra, skiriasi savo centralizavimo lygiu, taip pat: planai, paruošti centriniam valdymo organe, perduodami daiktų padaliniams, kur išplatinami nuo aukščiausio valdymo lygio iki žemiausio su konkrečiomis užduotimis jiems (bet kurio lygio padaliniui). Žemutinės grandys dalyvauja pradiniame planavimo etape, kai renkama informacija apie kiekvieno padalinio galimybes.
Matricinė ir mažesniu laipsniu, mišri organizacinė struktūra, charakterizuojama intensyviais tarpusavio veiksmais tarp valdymo grandžių tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Tai padeda tiek pasikeisti informacija, tiek ir koordinuoti visų padalinių veiklą. Galima teigti, kad planavimo procesas tokiose korporacijose vyksta abiem kryptim – tiek iš apačios į viršų, tiek iš viršaus į apačią.
Planavimo procese dalyvauja tiek regioninės valdymo struktūros, tiek daiktinės, gaminio valdymo struktūros, o planų paruošimas (o paskui jų integracija) vyksta juos aptariant ir suderinant poskyrių (padalinių, skyrių) vadovų grupėse.
Daugianacionalinės korporacijos pavyzdžiu, vykdančios aktyvią savo veiklos internacionalizaciją išlieka japonų “NEC” firma, gaminanti puslaidininkinius prietaisus, sistemas ir ryšio priemones ir elektroninę skaičiavimo technika:
• 1970-1980 m. “NEC” internacionalizuoja gamybą pagrinde statydama ir įsigydama gaminių surinkimo įmones užsienyje. Kompanija ženkliai aplenkė kitus Japonijos radioelektronikos koncernus, plečiant gamybą ir organizuojant tiriamųjų darbų centrus arti vietinių rinkų ar jose. Ji dar 1978m. JAV įsigijo puslaidininkinių prietaisų ir integralinių schemų gamybos gamyklą, ir tokiu būdu tapo pirmuoju japonišku šių gaminių gamintoju JAV. (Ankščiau “NEC” kompanija organizavo analogišką gamybą Malaizijoje);
• Dabartiniu metu užsienyje lygiagrečiai su pramonės įmonėmis, kompanija turi 18 centrų, kurie vykdo tyrimus puslaidininkinėje elektronikoje. 1988m. JAV įkūrė savo mokslinį-tyrimo institutą, kuris vertinamas kaip svarbus mokslinių-tiriamų ir bandymo konstruktorinių darbų internacionalizavimo veiksnys;
• 1990m. užsienyje (25 šalyse), kompanija turėjo daugiau kaip 70 dukterinių įmonių ir 25 atstovybines. Kompanijos bendroje pardavimų apimtyje, užsienio filialų dalis sudarė 26%. Užsienio firmoms teko 39% visos kompanijos metinės gamybos apimties ir jis nuolat auga;
• Detalių, mazgų ir medžiagų tiekimas firmos viduje iš vienų užsienio filialų kitiems, reguliuojamas pirkimų strateginio planavimo skyriaus pagalba.
• Tobulindama valdymą kompanija organizuoja padalinių vadovams seminarus, vadovų ruošimą filialams, padaliniams kitose šalyse(daug dėmesio skiriant kompanijos valdymo strategijai, kai yra decentralizuota gamyba ir pramonės įmonės yra užsienio šalyse);
• Svarbiu veiksniu, išlaikant “NEC” kaip vieningą organizaciją yra informacijos pasikeitimo galimybė (tiek technologijos, tiek ekonomikos ir administravimo srityse) tarp štabo, esančio Tokijuje ir jo filialų užsienio šalyse. Kompanija turi vidaus ryšio tinklą, kuris aptarnauja 71 kontorą Japonijoje ir 29 filialus užsienyje. Štabas pastoviai organizuoja telekonferencijas su savo filialais.
1.5 Transnacionalinių korporacijų formavimas
Šiuolaikinės transnacionalinės korporacijos (TNK) žymiai skiriasi nuo daugianacionalinių firmų, kurios pasirodė 1960m. Daugianacionalinės kompanijos, ieškodamos pigios darbo jėgos, už savo šalies ribų atidarinėjo gamybines (pagrinde surinkimo) įmones, o mokslinius tyrimo, bandymo, konstruktorinius darbus ir gatavos produkcijos užbaigimą savo šalyje.Tokioms įmonėms vadovavo vieningas firmos centras.
TNK charakterizuojamos tuo, kad kitose šalyse sukuria ne tik gamybines įmones, bet ir mokslinio tyrimo institutus, tiekimo ir marketingo skyrius, o taip pat ir tuo, kad firmos filialų vadovavimui skiriami (pritraukiami) atstovai iš įvairių šalių ir tautybių. Dėl to, labiausiai nuo pažangių technologijų centrų nutolusios šalys tampa lygiavertėmis naujausių mokslo ir technikos pasiekimų srityje, lyginant su labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis.
Vis rečiau naudojama matricinė valdymo struktūra, kuriai esant regiono vadovas, vadovaujantis visoms regiono įmonėms ir gamybinės firmos vadovas, visumoje atsiskaito prieš aukštesnio firmos lygio vadovą, už suderintą mokslinio-tiriamojo ir bandymo konstruktorinių darbų, gamybos ir kitų darbų planavimą bei organizavimą.
Naujomis sąlygomis tokia valdymo sistema kartais vertinama kaip per daug biurokratinė, lėta ir brangi. Firmos pradėjo dažniau suteikti užsienio filialams didesnį savarankiškumą, palikdami centriniams valdymo organams tik strateginių problemų, kadrų ir finansavimo sprendimą.
Transnacionalinių korporacijų vadovų nuomone, jų korporacijų privalumai prieš tradicines firmas yra:
• Galimybė įveikti prekybinius barjerus. Pvz., Kanados firma “Hozen Telecom”, išleidžianti ryšio priemones, nebūtų turėjusi galimybės eksportuoti įrenginius į Japoniją, nes pagal galiojančius japonų-amerikiečių prekybinius susitarimus, japonai pirmenybę suteikia tiekėjams iš JAV. Tačiau firmos “Hozen Telecom” filialai Šiaurės Karolinoje ir Kalifornijoje pasirodė kaip savarankiškos amerikiečių firmos ir kontraktai buvo gauti;
• Galimybė sumažinti, sušvelninti konfliktines situacijas. TNK turi galimybę perkelti savo įmonę į bet kurį pasaulio tašką, jeigu sukelia neigiamą kai kurių judėjimų, partijų reakciją (pvz., ekologinę);
• Galimybė įveikti įvairius valstybinius apribojimus firmų veikloje ( pvz., licencijavimo srityje). Taip, susiliejus europietiškai ir amerikietiškai firmoms, leidžia joms pasinaudoti savo teisėmis ir lengvatomis, numatytomis tiek JAV, tiek Europos Sąjungoje;
• Galimybė įtraukti į darbo našumo didinimo programų realizavimą profesines sąjungas. Profesinės sąjungos, sunerimusios dėl to, kad įmonė gali būti iškelta į kitą šalį, ne tik neprieštarauja, bet dažnai ir aktyviai dalyvauja ruošiant naujus normatyvus, darbo sąlygų pakeitimus, įvedant naujas technologijas, realizuojant produkcijos kokybės didinimo programas;
• Galimybė optimizuoti išlaidas ir pajamas. Kai kurios korporacijos vos ne kasdien keičia produkcijos išleidimo planus visoms savo įmonėms. Nustatę, kad Europoje krenta konkretus jų firmos išleidžiamo gaminio poreikis, ji sumažina tų gaminių gamybą vienoje kurioje nors įmonėje, esančioje Europos šalyje ir padidina kito gaminio gamybos apimtį, kurį ankščiau įveždavo iš JAV. To pasekoje, kiekviena įmonė dirba optimaliu apkrovimu, kas užtikrina pelno augimą bei kaštų mažėjimą;
• Galimybė greitai paskleisti ir diegti naujas technologijas įvairiose šalyse. Pvz., dabartiniu metu “Xerox” firma Amerikos rinkai siūlo apie 80modelių kopijavimo mašinų, kurios buvo sukurtos ir pagamintos bendrose “Fuji Xerox” Japonijos įmonėse. Be to, tarptautinis darbo pasidalijimas leidžia sumažinti naujų gaminių kūrimo ir gamybos laiką bei kaštus.
Dabartiniu metu daugiausiai transnacionalinių korporacijų sukurta europietiškų firmų, mažiausia – japonų. Tik pastaraisiais metais japonų firmos pradėjo steigti ne tik įmones už savo šalies ribų, bet ir mokslinius- tyrimo centrus. Daugelio atveju, visi sprendimai (net nereikšmingais klausimais) kaip ir ankščiau, priimami centriniuose valdymo organuose, kurie yra Japonijoje.
Dažniausiai minimu pavyzdžiu, kai korporacija išauga iki transnacionalinio lygio yra amerikiečių firma “General Electric”. Nuosekliai vykdydama globalizacijos politiką, ši korporaciją sukūrė 22 šalių teritorijoje (neskaitant JAV) mokslinius-tyrimo, gamybinius, tiekimo skyrius, kuriuose dirba apie 17% visų firmos dirbančiųjų ir korporacijos pardavimai užsieniui sudaro ¼ bendroje pardavimų apimtyje. Be filialų, korporacija visose kontinentuose kuria bendras įmones su užsienio firmomis, sudaro techninio bendradarbiavimo, keitimosi licenzijomis sutartimis.
Investicijos Italijoje
2009-12-29
Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67% visoje šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažoz ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto.
Italijoje yra santykiniai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi) ir kt.
Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausiai veikiančios taip vadinamuosiuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartojiškas prekes: drabužius, avalinę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orentuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo glogalizaciją ir augancia konkurenciją. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomu vieningu pasaulietinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje).
Investavimas. Kodėl turėtumė investuoti?
Italija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, o taipogi ir pilnavertė bendrosios rinkos narė. italų požiūris į užzienio investuotojus yra labai palankus, jiems nėra taikomi griežti apribojimai. Italijos rinka pagal bendrąjį vidaus produktą gali būti sulyginama su Didžiąja Britanija. Gyvenimo standartai šiose šalyse yra taipogi panašūs, nors be abejo yra skirtumų tarp atskyrų regionų. Dažniausiai Italijoje steigiamos mažo sir vidutinės įmonės. Pietuose rinka yra mažiau išvystyta, joje yra susidariusios ilgalaikės struktūrinės problemos, tačiau yra pastebimas tamtikrų sektorių greitas plėtojimasis, pavyzdžiui uostai ir elektronika. Atsiranda vis naujų investavimo galimybių tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energijos, vandens, telekomunikacijų ir kituose. Didžioji Britanija jau yra viena iš pagrindinių investuotojų tokiose rinkos srityse kaip farmacija, chemijos pramonė ir inžinerija. Taipogi auga investicijos į aptarnavimo sektorių, į kurį įeina draudimo paslaugos, bankininystė, transportas ir t.t.
Kompanijos, planuojančios investuoti Italijoje, turi būtinai gerai išnagrinėti vietinę rinką, atkreipti dėmesį į joje veikiančias firmas ir pasinaudoti gautomis žiniomis, kad suprasti, kaip pasiekti sėkmę. Taipogi versininkai turėtų surasti kuo daugiau medžagos skirtos potencialiems investuotojms Italijoje, kurią teikia firmos siūlančios pagalbą bei informaciją žmonėms ieškantiems jos.
Užsienio investicijų reguliavimas
Remiantis Italijos įstatymus užsienio investuotojai gali vykdyti Italijoje investicijas liromis ar kita užsienio valiuta. Taip pat užsienio investuotojai gali investuoti į Italijos koorporacijų akcijas, obligacijas išleistas Italijos kompanijų, bankų ir Italijos vyriausybės ir kitus vertybinius popierius. Užsienio investuotojams yra leidžiama eksportuoti investicijos atneštą pelną, tai yra palūkanas.
Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai.
Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas.
Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo.
Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai:
• Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu.
• Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą.
• Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą.
• Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose.
• Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus.
Vietinių kompanijų reguliavimas. Kokios yra vietinės ir reguliavimo nuomonės?
Kapitalas ir uždarbis gali būti nevaržomai repatrijuojami atsižvelgiant į Europos sąjungos nustatytas taisykles. Italija yra pasirašiusi Dvigubo mokesčio sutarį, kuri apsaugo pajamas ir pelną nuo mokesčių esančių daugiau nei vienoj teritorijoj. Tai reiškia, kad mokesčiai mokami tik toj teritorijoj, kurioje ir yra gaunamas pelnas.
Italijoje nėra jokio įstatymo draudžiančio užsienio investicijas, o taipogi nėra ir jokių vietinių industrijų, kurios būtų uždarytos privačioms įmonėms.
Firmų rūšys Italijoje:
Ribotos atsakomybės bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis kapitalas 20 mln. lyrų.
Bendrų akcijų bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų.
Ribotos atsakomybės akcinė bendrovė - aktyvūs partneriai: nerybota atsakomybė; neaktyvūs partneriai: atsakingi tik už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų.
Įmonės teisinės formos parinkimas
Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi.
Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai.
Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų.
Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu - tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu.
Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei.
Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu.
Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį - paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją.
Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas.
Verslo papročiai
Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus i visus paklausimus.
Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl timkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams.
Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonų, faksu ar elektroninių paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti.
Neformaliuose susitikimuose italai įpratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitinės korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba.
Verslo aplinkoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais (Dottore, maestro, Avvocato, etc.). visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę. Kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde.
Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties. Todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Italijoje tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas ispėja apie susidomėjimo stoką.
Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtu pasitarti su partneriu italu, ka pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės.
Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italija valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moteris pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška.
Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį.
Italijoje geros temos pokalbiams yra kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį.
Verslo sėkmės faktoriai
Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių:
• Verslininko gabumai.
• Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė.
• Vyriausybės skatinimas.
• Pakankamas kapitalas.
• Verslo galimybės.
• Darbuotojų bendradarbiavimas.
Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes:
• didelis poreikis karjerai;
• savarankiškumas;
• poreikis būti nepriklausomam;
• poreikis naujovėms;
• kūrybingumas,
• entuziazmas,
• darbštumas.
Verslo rizikos sėkmė
Verslininkystės rizika - tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą.
Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje:
1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą);
2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje;
3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai;
4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija;
5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis.
Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai.
Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas:
• Kriminogeninė rizika.
• Politinė rizika.
• Finansinė rizika.
• Komercinė rizika.
Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys - veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką.
Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie:
• išlaidų tikslingumo analizės;
• ekspertinio įvertinimo metodas;
• analitinis;
• analogų panaudojimo.
Verslo planas. Verslo sumanymas
Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą - turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus.
Kokia jūsų verslo prasmė?
Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės.
Esamos ir būsimos padėties analizė:
1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius?
2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai?
3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau - realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas.
Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai.
Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija - tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai - viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų.
Trumpai tariant, verslo planas - tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas.
Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais.
Įmonės tikslai
Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai.
Įmonės analizė
Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis.
Prekės ir paslaugos analizė
Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas?
Rinkos analizė
Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos?
Išteklių nustatymas
Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim.
Veiklos programa
Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai?
Sunkumai ir uždaviniai
Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus.
Rizikos įvertinimas
Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema "kas, jeigu", pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas.
Nauda
Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus.
Įmonės įkūrimas. Koks yra geriausias būdas tai padaryti?
• Naujos įmonės kūrimas yra pagrįstas Civiliniu Kodeksu. Dėl mokesčių palankumo užsienio investuotojai suinteresuoti steigti bendras įmones. Tam, kad susijungti su vietine įmone, turi praeiti mažiausiai 40 dienų laikotarpis, kad inkorporacija butų patvirtinta notaro bei vietinio tribunolo. Minimalus sujungimo mokestis yra 10 milijonų lyrų.
• Privalu turėti tvarkaraštį bei planą. Taipogi reikia įsigyti identifikavimo kortelę, kuri bus reikalinga, atidarant bankų sąskaitas, pasirašant kompanijos dokumentus ar naujo skompanijos vardu atliekant tam tikras operacijas.
• Sekantis žingsnis yra pasirinkti Įmonės rūšį. Ribotos atsakomybės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti 20 milijonų lyrų. Akcijos gali būti perduotos tik notaro patvirtintu dokumentu. Akcinių bendrovių įstatinis kapitalas yra virš 200 milijonų lyrų.
• Priklausydami nuo pradinės investicijos ir reikalavimų dirbančiam kapitalui, daugelis naujų verslininkų pasirenka ribotos atsakomybės bendrovę, su palyginus aukštu įstatiniu kapitalu, virš 200 milijonų lyrų (tokiu atveju, jis turi buti revizuojamas įstatymų nustatyta tvarka).
• Patartina būtų neskubėti gavus visa informacija kurti įmonę. Reikėtų pasitarti su profesionalais, kurie įmonės kūrimo metu, galėtų jus atstovauti. Profesionalus ir, be abejo, legalus verslo patarėjas, galės padėti surengti susitikimu ssu reikiamais žmonėmis, galų gale, galės atstovauti kompanijo sinteresams įvairių derybų metu.
Verslo įmonių kūrimas. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka.
Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą - verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį.
Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius - teisinius, socialinius - kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius.
Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos.
Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos - pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai.
Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis - tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse).
Politiniai - teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį.
Reikalavimai įmonės kūrėjams:
Įmonės kūrimo etapai yra šie:
1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas;
2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas;
3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas;
4. įmonės juridinės formos parinkimas;
5. verslo organizavimo projekto parengimas;
6. įmonės steigimo dokumentų parengimas;
7. įmonės registravimas.
Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos.
Idėjos pagrindimas - tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas.
Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau - dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau - dėl finansinių problemų.
Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi.
Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia - ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra - kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia - kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta - kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta - ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja.
Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės - sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai.
Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus.
Sprendimui turi įtakos keli dalykai:
• asmeninės valdžios siekimo atkaklumas;
• materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas;
• įmonės pelno paskirstymo būdas;
• įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis;
• įmonės likimas ateityje.
Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą.
Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas
Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia - už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo - gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva.
Smulkių firmų skiriamasis bruožas - jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas - ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis.
Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama.
Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis - penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų.
Naujos įmonės valdymas
Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas
Išteklių vadybos tikslas - efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas?
Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus.
Veikla
Gamybos procesai:
Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas.
Žaliavos:
Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos.
Patalpos:
Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas.
Kontoros įranga:
Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt.
Vadybos sistemos:
Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP - stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas.
Teisė ir draudimas:
Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros.
Paskirstymas:
Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspectors); Pakavimas.
Pardavimų administravimas:
Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai.
Finansų sritys:
Pardavimai:
Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai.
Debitoriai:
Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė).
Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės.
Mokesčiai:
Įvairūs įmonių mokesčiai.
Įsigijimai (pirkimai):
Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema.
Kreditoriai:
Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus.
Finansinės veiklos įrašai:
Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas.
Finansavimo šaltiniai:
Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas.
Nauda
Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus
Auditas
2009-12-29
Tačiau pažymėtina, kad audito atsiradimo užuomazgos, jo pradžia siejama ne su vyriausybine politika, o tiesiogiai su įmonės vadovų ir jų akcininkų tarpusavio santykiai. Greitai paaiškėjo, kad įsteigtų akcinių bendrovių vadovų, tiesiogiai valdančių įmonę, ir akcininkų, finansuojančių jų veiklą, interesai gerokai skiriasi. Pirmųjų pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrųjų - dividendus. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi rodikliai apskaičiuoti tiksliai.
Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiuose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Tačiau galutinai kaip savarankiška praktinės veiklos sritis ir kaip savarankiškas mokslas auditas susiformavo tik XIX a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų bei privačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo firmos finansinės atskaitomybės tikrumą ir tikslumą. Tokias garantijas pradėjo teikti viešieji buhalteriai (public accountants), kurie vėliau buvo pavadinti auditoriais (auditors). Jie pradėjo kurti įvairias profesines apskaitos organizacijas, reikalauti šalių vyriausybes įteisinti jų veiklą.
Galima skirti 3 svarbiausias tendencijas, kurios išryškėjo pasaulinėje audito raidoje ir yra būdingos daugeliui pasaulio šalių:
Pirmaisiais dešimtmečiais auditas buvo traktuojamas tik kaip finansinių ataskaitų patikrinimas ir jų tikrumo ir tikslumo patvirtinimas.
Tokioje stadijoje iš esmės yra visų buvusių socialistinių šalių dabartinė audito būklė.
Nuo XX a. vidurio (praktiškai nuo 1969 m.) vis labiau akcentuojamas sisteminis - orientacinis audito pobūdis. Daug dėmesio skiriama įmonių valdymo sistemos, ypač vidinės kontrolės efektyvumui.
Pastaraisiais metais labai daug dėmesio skiriama galimai audito rizikai ir galimybėms ją sumažinti.
AUDITO APIBRĖŽIMAS
Šiuo metu daugelyje audito knygų auditas apibrėžiamas vadovaujantis Didžiosios Britanijos audito standartuose pateiktu apibrėžimu:
Auditas - įmonės finansinių ataskaitų nepriklausomas patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas.
Nurodomi 6 audito elementai, nusakantys jo esmę:
1 TAS “Audito tikslai ir pagrindiniai principai” pateikiamas toks audito apibrėžimas:
Auditas - tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas, užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimu. Panagrinėsime pagrindinius šio apibrėžimo teiginius.
Nepriklausomumas - kad audito informacijos vartotojai pasitikėyų auditoriumi, jis turi būti nepriklausomas nuo tikrinamos įmonės. Jis privalo turėti faktinę nepriklausomybę ir ją parodyti savo elgesiu. Auditorius neturi eiti į kompromisus su administracija, turi būti laisvas nuo bet kokių finansinių interesų: akcijų, kreditų. Ne tik jis, bet ir šeimos nariai neturi būti suinteresuoti. Informacija apie autoriaus finansinius interesus firmose kaupiama nuo jo priėmimo į darbą.
Tyrimas - pripažintų metodų panaudojimas, įgalinantis nustatyti valdymo sistemos efektyvumą ir vientisumą, taip pat buhalterinių įrašų teisingumą ir išsamumą. Tyrimo tikslas - įgalinti auditorių suformuoti nuomonę apie auditą.
Nuomonė - nėra garantija. Tačiau prityrusio profesionalo auditas, atliktas pagal pripažintus standartus, turi būti patikimas. Dažniausiai auditoriaus nuomonė apima:
įstatymų numatytų taisyklių laikimąsi;
finansinių ataskaitų patikimumą ir bešališkumą.
Išreiškimas - raštu, pridedamas prie finansinės atskaitomybės, sudėtinė dalis.
Finansinė atskaitomybė rodo įmonės pelną (arba išlaidas, kai už jas atsiskaitoma), likvidinių lėšų judėjimą per ataskaitinį laikotarpį ir finansinę būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigai.
Ją sudaro:
pelno ir nuostolių ataskaita;
piniginių srautų ataskaita;
balansas.
Įmonė. Labai svarbu nustatyti struktūros, apie kurią auditorius pateikia nuomonę, ribas. Gali būti - kompanija, transnacionalinis susivienijimas, gamybinis vienetas ar valstybės valdymo administracinis organas.
Paskirtas auditorius. Skiria auditorių visuotinis akcininkų susirinkimas (jam auditorius ir atsiskaito). Suranda auditorių ir pateikia tvirtinimui įmonės administracija.
Įstatymų nustatytos taisyklės. Savo veikloje auditorius privalo laikytis visųreguliatyvų, tiek reglamentuojančių jo profesionalią, tiek įmonės gamybinę - komercinę bei ūkinę - finansinę veiklą.
AUDITO RŪŠYS
Teoriniu požiūriu audito rūšių klasifikavimo problema išnagrinėta prasčiau negu apskaitos rūšių. Nepakankamai dėmesio skiriama kriterijams, pagal kuriuos turi būti klasifikuojamas auditas, nagrinėti. Dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal du kriterijus:
pagal veiklos sferas ir funkcijas;
pagal apimtį bei atlikėjus.
Pagal veiklos sferas auditas skirstomas į šias rūšis:
Finansinį arba finansų ataskaitų;
Valdymo ir veiklos;
Kompanijos politikos ir programos;
Socialinį auditą.
Valdymo auditas dažnai atliekamas atskirai nuo veiklos audito, kuris tiesiogiai siejamas su kompanijos politikos ir programų tyrimu. Todėl kai kurie auditoriai visiškai pagrįstai nurodo 3 audito rūšis:
Finansinių ataskaitų;
Valdymo;
Veiklos auditą (žr. 1 schemą).
1. Finansinis arba finansinių ataskaitų auditas
Jį atliekant, tikrinamas balansas, pajamų (arba pelno ir nuostolių), pinigų srautų, fondų judėjimo ataskaitos ir su jomis susijusios pažymos (pastabos). Daugelis autorių, apibūdindami audito esmę, pagrindu laiko finansinių ataskaitų auditą, labiausiai paplitusį įvairiose šalių kompanijose ir įvairiose veiklos srityse.
Finansinio audito tikslas - nustatyti, ar visi finansiniai sandėriai ir ūkinės operacijos atitinka kompanijos politiką.
Išnagrinėjus kompanijos finansines ataskaitas, galima susidaryti vaizdą apie jos finansinę būklę, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, išlaidų dydį ir rūšis, pelną ir rentabilumą, mokamąjį pajėgumą bei įsiskolinimus ir t.t.
Valdymo ir veiklos auditas
Dažnai ši audito rūšis vadinama ekonominio efektyvumo auditu. Tai tokia audito rūšis, kur auditorius daug dėmesio skiria kompanijos valdymo ir jos dabartinio biznio būklės kokybinei analizei. Tikrinamas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas ir produktyvumas. Dažnai įvertinamas naudojamų kontrolės sistemų efektyvumas.
Atliekant valdymo auditą, nagrinėjamas valdymo organizavimas ir jo efektyvumas.
Veiklos audito metu įvertinami galutiniai veiklos rezultatai, t. y. pajamos, išlaidos ir nuostoliai. Be to, nustatoma, ar objektyviai buvo naudojami visų rūšių ištekliai (atskleidžiamos neracionalaus jų naudojimo priežastys), ieškoma būdų produkcijos gamybai didinti bei kokybei gerinti, parengiami ir nagrinėjami alternatyviniai sprendimai veiklos efektyvumui didinti.
3. Kompanijos politikos ir programos auditas
Ši audito rūšis neretai vadinama tvarkos ir drausmės, ekonominių įstatymų ir drausmės pažeidimų auditu.
Jo pagrindinis tikslas - tikrinti, kaip kompanijoje laikomasi veiklos organizavimo nustatytos politikos įstatymų, procedurų, taisyklių ir nutarimų.
Iš esmės, ši audito rūšis padeda nustatyti, kaip kompanijos personalas dirba, t. y. ar nepažeidinėjama pagrindinė darbo sistema.
4. Socialinis auditas
Ši audito rūšis labai paplito pastaraisiais metais. Jo tyrimų objektas labai platus. Tai kompanijų gamtinės aplinkos ir ją lemiančių veiksnių tyrimai, tarnautojų ryšių ir įvairių bendrovių (sąjungų) veiklos analizė, vartotojų poreikių ir suinteresuotų kompanijų veikla asmenų interesų tyrimas. Šis auditas taip pat apima žmonių svaikatos, užimtumo, gamybos ir gamtos harmonizavimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo, darbo saugumo ir kitų svarbių šiuolaikinių visuomenės problemų tyrimą. Dažnai šis auditas vadinamas aplinkos, ekologijos, gamtos, “žaliuoju” ir pan. auditu.
Pagal apimtį ir atlikėjus auditas skirstomas į:
Išorinį (viešąjį);
Vidinį;
Vyriausybės (valstybės).
Atitinkamai auditoriai skirstomi į:
Išorinius (viešuosius)(public accountants, public auditors);
Vidinius (internal auditors);
Vyriausybės (governmental)(žr. 2 scemą).
Taip dažniausiai skirstoma atliekant finansinį auditą.
Išorinis auditas apibrėžiamas kaip nepriklausomas finansinių ataskaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Todėl viešų auditorių svarbiausia pareiga - atestuoti finansinių ataskaitų teisingumą, nors, savaime suprantama, jie, dirbantys pagal sutartis, atlieka ir įvairius kitus darbus. Išorinio (viešojo) auditoriaus veiklai daro įtaką daugybė veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į 3 svarbiausias grupes:
veiksniai, kurie turi įtakos įmonių viduje;
veiksniai, kurie turi įtakos už įmonės ribų;
biurokratiniai veiksniai.
Pirmos grupės veiksniai yra labiau asmeninio pobūdžio, pvz., tarpusavio ryšiai su kitais auditoriais ir įmonių narias (vadovybe, bendradarbiais ir pan.).
Prie veiksnių, kurie turi įtakos už įmonės ribų, priskiriami tokie: visuomenės nuomonė, kitų auditorių laimėjimai, audito apskaitos literatūra, konferencijos, valstybės ekonominė politika, profesinės apskaitos organizacijos ir kt.
Biurokratiniai veiksniai - tai tokie veiksniai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu reguliuoja visą darbo technologiją ir aplinką. Dažniausiai tai vadinama biurokratiniu popierizmu, be kurio neapsieinama ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse.
Vidinis auditas yra nepriklausoma veikla (funkcija) įmonės viduje. Jo metu tikrinama įmonės kontrolės sistema, veiklos kokybė ir siekiama padėti vadovybei. Beveik visi vidinio audito apibrėžimai nurodo, kad auditas yra nepriklausoma funkcija (veikla), atliekama įmonės viduje, kad jo tikslai yra patikrinti ir įvertinti kitų kontrolės rūšių efektyvumą ir suteikti įmonei kitas atitinkamas paslaugas. Praktikoje vidinio audito metu tikrinama ne tik apskaitos ir kontrolės būklė, bet ir įmonės padalinių darbo efektyvumas bei jų veiklos atitikimas bendrą politiką. Vienas iš vidinio audito tikslų - padėti apsaugoti įmonės turtą nuo išeikvojimų, vagysčių ir neracionalaus naudojimo.
Vidiniai auditoriai yra įmonės personalo nariai. Tai yra didelis vidinio audito privalumas, nes jie gerai žino įmonės padėtį, “jaučia jos pulsą”. Jie tarsi futbolo teisėjai prižiūri, kad įmonėje būtų “žaidžiama pagal taisykles”, t.y. kad būtų laikomasi įstatymų, standartų, vidinės tvarkos procedurų. Jų tikslas - padėti įmonės vadovybei, pateikti jai tyrimų duomenis, rekomendacijų, patarimų ir komentarų.
Vidinis auditas reikalingas pasitaikančioms klaidoms atskleisti ir, svarbiausia, užkirsti kelią joms atsirasti.
AUDITO BŪTINUMAS
Audito būtinumą lemia rinkos santykiai. Tuomet susiklosto tokios aplinkybės, kuriose be audito negalima išspręsti kai kurių problemų. Svarbiausios yra tokios:
Dirbant kolektyviai reikalingas tarpusavio pasitikėjimas ir garantija, kad visi kolektyvo nariai, o ypač tie, kurie disponuoja pinigais ir materialinėmis vertybėmis, sąžiningai ir teisingai vykdytų savo pareigas. Tokia garantija gali būti tuomet, kai, esant reikalui arba iš anksto nustatytais terminais, atliekamas patikrinimas.
Sprendžiant turtinius ginčus tarp pačių įmonių arba tarp įmonių ir atskirų asmenų. Tokie ginčai paprastai vyksta tuomet, kai kuri nors pusė nevykdo įsipareigojimų arba kitokia veikla padaro materialinę žalą kitai pusei. Tada tenka nustatyti, kokių įsipareigojimų nebuvo paisoma, kokie veiksmai prieštarauja galiojantiems įstatymams ar sutartims ir kokia dėl to padaryta materialinė žala.
Sprendžiant pasitikėjimo įmonių finansinėmis galimybėmis kalusimą. Kreditoriams, akcininkams yra svarbu žinoti, kokia finansinė būklė tų įmonių, į kurias jie įdėjo arba numato įdėti savo kapitalą. Be to, statistikos ir kitos valstybinės įstaigos, bankai turi turėti garantiją, kad įmonių ataskaitos yra teisingos. Ataskaitų teisingumą patikrinti ir paliudyti gali tik nepriklausomi nuo įmonės kontrolieriai.
Vykdant įvairias operacijas, susijusias su turto padalijimu, naudojimu, prireikia objektyvios ir pagrįstos informacijos apie turto kiekį, kokybę, vertę.
Praktiniame kasdieniame darbe audito aplinka smarkiai susiaurėja. Auditorius, rinkdamas ir apdorodomas informaciją, bendrauja tik su firmos valdymo personalu ir tarnautojais. Jo aplinką sudaro “užburtas ratas” (trikampis): auditorius - valdymo personalas - tarnautojai (žr. 4 schemą).
APSKAITA AUDITO PROCESE
Audito efektyvumas labai priklauso nuo apskaitos kokybės ir jos teikiamos informacijos tinkamo tinkamo panaudojimo audito metu. Vyrauja nuomonė, kad net pažangiausios audito metodikos bus neveiksmingos, jei apskaitos duomenys bus klaidingi, netikslūs, blogai susisteminti. Tokie apskaitos duomenys yra nepatikimi. Jais remiantis, negalima padaryti teisingų audito išvadų. Taigi audito procese apskaita atlieka svarbiausią vaidmenį. Kokia jos vieta audito procese, rodo 5 schema.
Audito procese naudojami visų apskaitos rūšių duomenys, bet pirmiausia reikia valdymo ir finansinės apskaitos duomenų. Be valdymo ir finansinės apskaitos, naudojama vadinamosios išorinės ir auditoriaus generuotos apskaitos informacija. Išorinės apskaitos informacija - tai informacija, kuri gaunama iš trečiųjų asmenų. Auditoriaus generuota apskaita - tai informacija, kurią pats auditorius sukuria prieš atlikdamas auditą ir jo metu.
Audito metu panaudojami visų rūšių dokumentai: pirminiai, suvestiniai, neoficialūs, pagalbiniai ir kiti.
Patikimiausi yra pirminiai dokumentai, nes jie surašomi operacijos atlikimo metu (ar tuoj ją atlikus), turi visus privalomus rekvizitus ir kartu patvirtina ūkinę operaciją.
Suvestiniai dokumentai surašomi pirminių dokumentų pagrindu.
Neoficialūs dokumentai - tai tokie dokumentai, kuriuos surašo įmonės darbuotojai savo iniciatyva. Gauta iš šių dokumentų informacija nors ir nėra pakankamai patikima, tačiau neretai nurodo audito kryptį, t.y. kokiems klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio.
Panašaus pobūdžio informaciją teikia ir pagalbiniai dokumentai, t. y. dokumentai, kurie atspindi konkrečių asmenų požiūrį į atitinkamus ekonominius reiškinius, įvykius, ūkines operacijas ir procesus. Prie šios grupės dokumentų priskiriami piliečių pareiškimai, skundai, pasiaiškinimai ir pan.
Apskaitos informacija turi labai svarbią reikšmę audito rezultatui, t.y. audito išvados kokybei. Taigi apskaita ir auditas vienas kitą papildo, lemia, skatina plėtoti naujas jų formas ir metodus. Nuo apskaitos sistemos daug priklauso finansinių ataskatų audito apimtis.
Finansinių ataskaitų audito apimtį (scope of an audit) dažniausiai nustato šalių profesinės apskaitos ir audito organizacijos, atitinkami nacionaliniai įstatymai, nuostatai ir nutarimai. Tačiau galioja bendra nuostata, jog auditas turi būti atliekamas taip, kad apimtų (kiek leidžia pateikta finansinė informacija) visas įmonės veiklos sritis. Auditorius turi nustatyti, ar informacija, pateikta dokumentuose, knygose ir kituose apskaitos registruose, yra patikima ir pakankama, kad ja remiantis būtų galima rengti finansines ataskaitas. Todėl auditorius turi gerai išnagrinėti įmonėje naudojamą apskaitos ir kontrolės sistemą. Tai, kaip nurodyta pirmame tarptautiniame audito standarte, padeda:
identifikuoti reikšmingiausias klaidas finansinėse ataskaitose;
nustati veiksnius, lemiančius klaidas;
numatyti atitinkamas procedūras klaidoms atskleisti.
Formuodamas finansinių ataskaitų patikimumo išvadą, auditorius privalo naudoti visas priemones, kad pagrįstai įsitikintų, jog finansinės ataskaitos pateikia tikrą ir teisingą vaizdą (true and fair view) pagal tarptautinių arba nacionalinių apskaitos standartų reikalavimus.
AUDITO STADIJOS
Audito darbo chronologinė seka gali būti suskirstyta į stadijas. Panagrinėsime plačiau Vakarų literatūroje siūlomą aštuonių stadijų variantą (žr. 6 schemą). Kiekvienai audito stadijai formuluojami savarankiški tikslai ir numatomos priemonės jiems pasiekti.
Pirmojoje stadijoje, remiantis teoriniais pagrindais, numatoma bendroji audito veiklos sistema. Šioje stadijoje pravedama vadovybės apklausa; išaiškinamas verslo pobūdis ir jo įrašai; paruošiamos procedūrų instrukcijos; sudaromos organizacijos schemos; suformuluojamas auditoriaus pastabų sistemai projektas; gaunama pagalba iš palankiai nusiteikusių anksčiau dirbusių įmonėje auditorių.
Antrojoje stadijoje numatoma praktinė veiklos sistema ir suplanuojami savarankiški stabėjimai ir ateitį liečiančios apklausos; parenkami “įėjimo kiaurai” (walk - through) testai apie tipinius sandorius; paruošiamos sistemos informacijos srautų diagramos (flow - diagrams).
Pirmos dvi stadijos yra “neutralios”, susijusios su pradinės informacijos rinkimu.
Trečiojoje stadijoje detaliai nušviečiami sistemos pranašumai ir trūkumai. Tai pasiekiama užpildant vidinės kontrolės anketą (visus skyrius), pritaikytą kliento įmonei; vadovaujant pasitikėjimo testams; paruošiant pastabas (memorande) apie silpnąsias vietas.
Ketvirtojoje stadijoje įvertinamas silpnųjų vietų poveikis svarbiausioms sritims. Šis poveikis apsvarstomas atsižvelgiant į svarbą ir kitas kompensuojančias kontroles. Pabaigiama vidinės kontrolės įvertinimo lentelė ir ją pakomentuojant apsvarstomas silpnųjų vietų poveikis. Paruošiamas laiškas vadovybei apie svarbiausią jų poveikį.
Penktojoje stadijoje patvirtinamas įrašų, kurių pagrindu ruošiamos baigiamosios sąskaitos, patikimumas. Čia ruošiamos detalios audito programos, kuriose smulkiai apibūdinami savarankiški testai apie sandorius ir sąskaitų likučius. Šioje stadijoje ir įvykdomos programos. Todėl svarbu padaryti atitinkamą atranką (kad testai būtų reprezentatyvūs).
Šeštojoje stadijoje įsitikinama, kaip finansinės atskaitomybės projektas atitinka pagrindinius įrašus. Šiam tikslui auditorius ruošia savas detalias lentales (arba patikrina paruoštas kliento) pagal metų pabaigos duomenis. Balanso duomenys suderinami pagal kiekvieną straipsnį su ankstesnių ir einamųjų metų duomenimis ir padaromos nuorodos į sumavimo lentelę auditoriaus darbo dokumentuose.
Septintoje stadijoje suformuojama nuomonė, ar sąskaitose pateikia teisingą ir bešališką vaizdą, ar laikomasi įstatymų ir kitų nustatytų reikalavimų. Šioje stadijoje iš vykdytojų vadovo gaunamas reprezentacinis laiškas, baigiamas turto ir įsiskolinimų patikrinimas (vertification) bei balanso audito programa. Taip pat yra pritaikomi patikrinimo lapai (checklists), kuriuose nušviečiami visi reikalingi iššifravimai. Paskutinis šios stadijos momentas - poauditinė apžvalga (įvairių programų, buhalterinių sąskaitų), kurią vykdo nepriklausomas partneris. Ji įgalina ne tik patikrinti audito duomenų teisingumą, bet ir išaiškinti audito veiklos trūkumus, kurių reikėtų išvengti ateityje.
Aštuntoje stadijoje suformuojama audito nuomonė, išreiškiama ataskaitoje ir pateikiama vykdytojams, grupės nariams. Šioje stadijoje dažniausiai atliekami tokie darbai: sudaromas specialus patikrinimo lapas (checklist), kuriame nurodamas visas ataskaitos techninis turinys; daroma direktorių ataskaitos turinio apžvalga ir sulyginama su auditorių tyrimų rezultatais; apsvarstoma, ar yra reikalas kvalifikuoti auditoriaus išvadą; su bet kokiomis kvalifikacijomis supažindinami nepriklausomi partneriai; formuluojamas galutinis auditoriaus ataskaitos projektas, kuris bus įtrauktas (for inclusion) į atskaitomybę.
TARPTAUTINIO AUDITO REIKŠMĖ
Pastarajame dešimtmetyje pradėjo formuotis tarptautinio audito teorija ir praktika. Tai daugiausia susiję su multinacionalinių ir tarpnacionalinių kompanijų veiklos ir tarptautinių audito firmų tinklo plėtimu. Informacijos vartotojus labiausiai domina du dalykai: 1) informacijos turinys ir
informacijos kokybė.
Mat daugelis vartotojų be audito negali objektyviai įvertinti informacijos turinio, ypač jos kokybės. Todėl iškilo būtinybė organizuoti tarptautinį audutą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose.
Atitinkamų šalių finansinėms ataskaitoms būdingos tam tikros ypatybės. Nemažai ypatybių yra ir atliekant auditą, nes šalys pirmiausia vadovaujasi nacionaliniais audito standartais, o jei jų nėra, savo teorine ir praktine patirtimi. Šią nuomonę patvirtino mokslininkų atlikti tyrimai. Pirmą kartą, 1978 m., Kanados prof. E. Stamp ir JAV prof. M. Moonitz atliko audito būklės palyginamąją analizę 9 pasaulio šalyse, t.y. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, VFR, Prancūzijoje, Olandijoje, Japonijoje ir Brazilijoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiausia bendrų dalykų atliekant auditą yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje, t.y. šalyse, turinčiose didelę istorinę audito patirtį. Vėliau L. Campbell atlikta palyginamoji audito analizė Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV parodė, kad atliekant auditą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose būtina vadovautis tarptautiniais audito standartais. Įvairiose šalyse audito, kaip ir apskaitos , aplinka yra įvairi. Pirmiausia jai daro įtaką teisinė, socialinė, ekonominė ir politinė sistemos bei daugelis kitų veiksnių (pvz.: kalba, kultūra, švietimas). Todėl iškyla nacionalinių audito standartų harmonizavimo problema. Tarptautinio audito moksliniai tyrinėjimai, palyginti su tarptautinės apskaitos, yra mažesnės apimties ir žemesnio lygio, nors, kaip žinoma, apskaita ir auditas yra labai artimai susiję sprendžiant įvairiausius įmonės veiklos klausimus, numatant jos ateities perspektyvas. Apskaita ir auditas yra artimausi kompanionai per visą įmonių egzistavimo istoriją. Šiuo metu besiformuojantis tarptautinio audito mokslas taip pat tiesiogiai susijęs su tarptautine apskaita.
Iškilo klausimas, kokias įmones reikėtų audituoti tarptautiniu mastu. C. Chow 1982 m. iškėlė idėją, kad auditas būtinai turi būti siejamas su: a) firmos dydžiu,
kapitalo struktūra ir
skolų dydžiu bei skaičiumi.
Audito poreikis yra didesnis didelėse, ypač multinacionalinėse ir transnacionalinėse korporacijose ir tose, kurios turi daug skolų.
Pastaraisiais metais palito vadinamosios keliaujančios auditorių komandos (traveling team of audutors). Jos keliauja iš vienos šalies į kitą siekdamos patikrinti pirmiausia multinacionalinių irtransnacionalinių korporacijų finansinę veiklą.
Tarptautinio audito reikšmė ateityje dar labiau didės, nes biznis tampa vis labiau internacionalizuotas, nuolat plečiasi kapitalo rinka, mažėja užsienio prekybos barjerų, steigiasi vis daugiau transnacionalinių kompanijų.
TARPTAUTINIAI AUDITO STANDARTAI
Auditorių darbe svarbią reikšmę turi tarptautiniai apskaitos standartai, kuriuos jie turi gerai išstudijuoti. Juk je savo išvadoje privalo nurodyti, ar apskaita tvarkoma pagal tarptautinių apskaitos standartų principus. Kaip žinoma, įmonių vadovai gali parengti finansines ataskaitas įvairiems savo tikslams įvairiais būdais. Tačiau, kada finansinės ataskaitos rengiamos kitiems (išoriniams) vartotojams (akcininkams, kreditoriams, vyriausybei, visuomenei), jos turi atitikti tarptautinius apskaitos standartus. Todėl kiekvienos pasaulio šalies vyriausybės ir jų profesinės apskaitos organizacijos reguliuoja finansinių ataskaitų sudarymą, o tai labai padeda kasdieniame auditorių darbe. Pasaulio banko misija, atlikusi kai kurių Lietuvos ekonomikos sričių būklės ekspertizę, kurios išvadas pateikė Lietuvos Respublikos vyriausybei 1992 m. sausio 30 d., nurodė, kad kaip galima greičiau reikia apskaitos standartus.
Nemenkinant tarptautinių apskaitos standartų vaidmens praktiniame auditorių darbe, pažymėtina, kad svarbiausi jų veiklą reglamentuojantys dokumentai yra Tarptautiniai audito standartai. Tarptautiniai audito standartai - tai audito taisyklės ir procedūros, kurias pripažįsta ir taiko visų pasaulio šalių auditoriai.
1992 m. sausio 1 d. Patvirtinti šie tarptautiniai audito standartai:
1. Audito tikslai ir pagrindiniai principai.
Audito raštas (laiškas).
Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 1 standartą.
Planavimas.
Kito auditoriaus darbo panaudojimas.
Rizikos įvertinimas ir vidinė kontrolė.
Audito kokybės kontrolė.
Audito pagrindimas.
Dokumentavimas.
Vidinio auditoriaus darbo naudojimas.
Apgaulė ir klaida.
Analitinės procedūros.
Auditoriaus išvada dėl finansinių ataskaitų.
Kita informacija finansinių ataskaitų audito dokumentuose.
Auditas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis.
Audito technika naudojant kompiuterius.
Susieti padaliniai.
Eksperto darbo naudojimas.
Atranka atliekant auditą.
Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 6 standartą.
Auditoriaus išvados data. Įvykiai sudarius balansą. Faktų išaiškinimas paskelbus finansines ataskaitas.
Vadovybės pateikta informacija.
Besitęsianti veikla.
Audito išvados specialūs rekvizitai.
Klaidos reikšmingumas ir audito rizika.
Įvertinimų apskaitoje auditas.
Numatomos finansinės informacijos tyrimas.
Auditas pirmaisiais metais - pradiniai likučiai.
Kai kurie audito standartai buvo peržiūrėti ir patobulinti. Dėl to iš šio sąrašo iškrito 3 ir 20 audito standartai. Šiuo metu yra parengti keli nauji audito standartų projektai, kurie svarstomi. Kiekvienas rimtas auditorius turi gerai žinoti visus audito standartus, svarbiausias jų taisykles ir nuostatas.
AUDITO FIRMOS IR JŲ VEIKLA
Audito firmos labai įvairios. Jos skiriasi savo dydžiu ir veiklos sfera. Yra firmų, kuriose dirba 1 - 2 žmonės, ir multinacionalinių kompanijų, turinčių tūkstančius darbuotojų, o jų padaliniai įsteigti daugelyje pasaulio šalių. Kaip rodo praktika, audito firmų veikla gana plati. Didelės audito firmos ne tik auditą atlieka, bet ir teikia įvairias kitas paslaugas, pvz.:
Konsultuoja klientus mokesčių klausimais.
Teikia valdymo informacijos paslaugas.
Organizuoja vidinės kontrolės sistemas.
Moko, kaip kontrolei panaudoti kompiuterius.
Atlieka paslaugas, susijusias su finansiniu planavimu.
Atlieka įvairius užsakymus, susijusius su investicijomis, įmonių privatizavimu, likvidavimu ir t. t.
Kitaip negu žinybinės kontrolės organai, firmos yra nepriklausomos nuo jokių ministerijų ir žinybų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų. Jos dirba ūkiskaitos pagrindais, t. y. atlieka visus sutartyse su įmonėmis nurodytus darbus, už kuriuos atitinkamai mokama.
Įvairiose pasaulio šalyse audito firmų veiklą vyriausybiniai organai reguliuoja nevienodai. Pvz. JAV ir Didžiojoje Britanijoje audito firmos labai savarankiškos, jos pačios rengia auditorius, suteikia jiems kvalifikaciją, tikrina, ar sąžiningai ir kvalifikuotai jie atlieka savo darbą. O daugelyje kontinentinės Europos šalių audito firmų veiklą organizuoja ir kontroliuoja vyriausybiniai organai.
TARPTAUTINIŲ AUDITO FIRMŲ “KARAS”
Septintajame - aštuntajame dešimtmetyje ypač paaštrėjo vadinamasis Didžiojo aštuoneto (the Big Eight) audito firmų “karas”. Didijį aštuonetą sudarė šios audito firmos: Price Waterhouse, Arthur Andersen & Co, Coopers & Lybrand, Deloitte Haskins & Sells, Whinney & Ernst, Peat Marwick Mitchell, Touche Ross, Arthur Young.
Šios firmos siekė pripažinimo, o kartu užkariauti naujas apskaitos teritorijas, įvairiose pasaulio šalyse įsteigti savo filialus. Vyko konkurencinė kova ne tik dėl to, kuri firma sukaups daugiau pajamų, bet ir dėl įtakos apskaitos ir audito metodologijai ir praktikai. Šios firmos, siekdamos savo tikslų, kūrė įvairias organizacines struktūras. Labiausiai paplitusios šios: 1) integruotos struktūros,
Didžiojo aštuoneto audito firmos į išsivysčiusias Europos šalis įžengė 1921 - 1922 m., tačiau pagrindinis “karas” prasidėjo septintajame - aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu visos Didžiojo aštuoneto firmos įsitvirtino Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje ir Olandijoje. Pažymėtina, kad 1992 m. Arthur Andersen & Co firma užkariavo Lietuvą.
Visos Didžiojo aštuoneto audito firmos, išskyrus Arthur Andersen & Co, įkurtos
XIX a. Per šimtmetį jos labai sustiprėjo, daugelyje pasaulio šalių įkūrė savo filialus. Tai rodo 3 lentelė.
TARPTAUTINĖS AUDITO FIRMOS LIETUVOJE
Į Lietuvą tarptautinės audito firmos įžengė tuoj atkūrus nepriklausomybę. Pirmosios buvo “Arthur Anderson & Co”, “Price Waterhouse”, “Coopers & Lybrand” ir “KPMG” firmos.
“Arthur Anderson & Co”. Ji yra viena iš pirmaujančių profesinių konsultacijų ir profesinių konsultacijų ir paslaugų teikimo organizacijų visame pasaulyje. Visas darbas atliekamas dviejuose veiklos centruose - “Arthur Andersen” ir “Andersen Consulting”. “Arthur Andersen” teikia įvairias paslaugas apskaitos, audito, mokesčių, finansiniais ir veiklos gerinimo klausimais. “Andersen Consulting” - didžiausia konsultacijų valdymo klausimais organizacija pasaulyje. Jos darbas apima platų sistemų ir konsultavimo paslaugų spektrą visuose funkciniuose veiklos vienetuose, apimančiuose finansus, operacijas ir personalą, visus ūkio sektorius bei vyriausybę. “Arthur Anderson & Co” firmos Lietuvos praktika remiasi vietiniais darbuotojais ir ekspertais iš Šiaurės šalių. Lietuvoje ši firma teikia daug paslaugų, apimančių auditą ir apskaitą, tarptautinį ir vietinį mokesčių planavimą, privatizaciją ir įvertinimus, pagalbą įsigyjant įmones, veiklos ir informacinių sistemų konsultacijas.
“Price Waterhouse” firmoje šiuo metu dirba daugiau kaip 50 000 jos darbuotojų 115 šalių. 1994 m. sausio mėn. Atidarytas filialas Vilniuje. “Price Waterhouse” firmos atliekamas auditas - tai procesas, pagrįstas glaudžiu kompanijos vadovų ir jos auditorių benradarbiavimu. Ji taip pat teikia pagalbą pertvarkant Lietuvos apskaitos sistemą pagal Europinės apskaitos sistemos principus. Priklausomai nuo kliento rizikos ir poreikių firma siūlo platų spektrą paslaugų, susijusių su finansine kompanijų veikla. Ji konsultuoja mokesčių, nuosavybės įsigyjimo klausimais, teikia rekomendacijas kompanijoms, ieškančioms naujos programinės įrangos apskaitai tvarkyti, bei kompanijoms, kuriančioms savo finansinės informacijos sistemas.
“Coopers & Lybrand” firma savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1992 m. Ji konsultavo korporaciją “Philip Morris”, kuri planavo įsigyti, o vėliau ir įsigijo Klaipėdos tabako fabriką. “Coopers & Lybrand” firmos klientai Lietuvoje yra “Kraft Jacobs Suchard”, “Master Foods” (kompanijos “Mars” dukterinė įmonė), “Elektrolux”, “Tetra Pak” ir kitos kompanijos. Vykdydami EEB programos dalį, ši firma atliko Latvijos, Lietuvos ir Estijos įstatymų ir normatyvinių aktų analizę, nurodė trūkumus, galinčius sulėtinti užsienio investicijų srautą, bei pateikė pasiūlymų, kaip pagerinti investicinį klimatą šiose šalyse.
“KPMG” firma, neseniai Lietuvoje įsteigusi Vašingtono ir Danijos atstovybes, ketina teikti ne tik apskaitos ir audito paslaugas. Jos specialistai gerai išmano šalių, pereinančių iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, sunkumus ir problemas.
Be didžiųjų tarptautinių audito firmų, daugelyje išvystytų pasaulio šalių dirba daug mažų, kurias sudaro 1 - 3 darbuotojai. Didelės audito firmos neretai išstumia mažas, nes bankai ir kiti klientai labiau pasitiki didelėmis. Klientai labiau linkę naudotis didelių audito firmų paslaugomis, nes jos turi geresnius specialistus, materialinę techninę bazę, didesnę praktinę ir metodinę audito patirtį. Tačiau ne visi klientai gali naudotis didelių, ypač tarptautinių audito firmų paslaugomis, nes jų kainos yra gerokai didesnės. Kadangi klientų veikla ir jų poreikiai yra labai įvairųs, tai visiškai pateisinama, kad šalia didelių tarptautinių audito firmų sėkmingai dirba ir mažos.
AUDITAS IŠVYSTYTOSE RINKOS ŠALYSE
Didžioji Britanija turi seniausias ir turtingiausias audito tradicijas. Visi DB auditoriai yra atitinkamų profesinių apskaitos organizacijų nariai. DB yra vienintelė pasaulyje šalis, kuri turi daugiausia profesinių apskaitos organizacijų. Didžiausios profesinės apskaitos organizacijos, turinčios seniausias ir turtingiausias veiklos tradicijas, kurios gerbiamos ir puoselėjamos, yra šios:
Diplomuotų buhalterių priveligijuotoji asociacija (Chartered Association of Certified accountants),
Priveligijuotas valdymo buhalterių institutas (Chartered Institute of Management Accountants),
Anglijos ir Velso privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in England and Wales),
Airijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Yreland),
Škotijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Scotland),
Valstybės finansų ir apskaitos privilegijuotas institutas (Chartered Institute of Public Finanse and Accountancy).
Visos šios profesinės apskaitos organizacijos turi didelį tarptautinį pripažinimą, jos yra Tarptautinio standartų komiteto ir Tarptautinės buhalterių federacijos narės. Jos tira apskaitos ir audito būklę šalyje, nagrinėja apskaitos ir audito standartų naudojimą, dalyvauja rengiant apskaitos ir audito standartus, organizuoja mokymo kursus, norintiems tapti privilegijuotais buhalteriais (auditoriais); rengia privilegijuotų buhalterių (auditorių) egzaminus ir suteikia jiems šį titulą (charteres accountant), atlieka apskaitos ir audito mokslinius tyrimus, publikuoja mokslinę ir mokymo medžiagą ir kt.
Visų profesinių organizacijų veiklą koordinuoja Profesinių apskaitos organizacijų konsultacinis komitetas (The Consultative Committee of Accountancy Bodies). Jo pagrindinis tikslas - teikti aprobuotus profesinių apskaitos organizacijų pasiūlymus vyriausybei įvairiais apskaitos ir audito klausimais. 1976 m. šis komitetas nusprendė sukurti savarankišką Audito praktikos komitetą (Auditing Practices Committes), kadangi DB labai išsiplėtė auditinė veikla. 1991 m. šis komitetas pavadintas Audito praktikos taryba (Auditing Practices Board). Pagrindiniai jos uždaviniai yra šie: rengti audito standartus, juos sistemingai tobulinti ir naudoti praktikoje, didinti audito vaidmenį visuomenėje, kelti audito profesijos prestižą, ieškoti būdų audito naudai ir efektyvumui didinti ir kt. Daug dėmesio Audito praktikos taryba skiria standartams rengti. DB naudojami du bendri ir 38 specialūs audito standartai, kurie vadinami audito gairėmis (Auditing guidelines). Audito standartai parengti vadovaujantis Tarptautiniais audito standartais ir 1985 m. Kompanijų įstatymu. 1989 m. Kompanijų įstatymas papildytas kai kuriomis nuostatomis dėl audito išvados surašymo didelėse kompanijose ir mažose įmonėse, pateikti detalesni nurodymai dėl neapribotos ir apribotos išvados surašymo.
Pagrindiniai reikalavimai, keliami DB auditoriams, jų svarbiausios profesinės nuostatos išdėstytos Kompanijų įstatyme. DB profesinių apskaitos organizacijų praktika rodo, kad griežtos profesinės etikos taisyklės, dideli dalykiniai reikalavimai yra sėkmingo auditorių darbo pagrindas.
DB ypač daug dėmesio skiriama auditorių nepriklausomybės klausimams. Siekiant garantuoti ir apginti auditoriaus nepriklausomybę, dažnai atliekama auditorių rotacija. Dažniausiai ji daroma tais atvejais, kai vienas ir tas pats auditorius nuolat, metai iš metų tikrina tą pačią firmą. Be to, DB gana sėkmingai dirba auditorių teismas. Jo pagrindinis uždavinys - užtikrinti kelią auditoriams netekti nepriklausomybės. Nors DB audito teorija ir praktika yra pasiekusios aukščiausią pasaulyje lygį, tačiau dar pasitaiko namažai įvairių sukčiavimų ir piktnaudžiavimo faktų tiek sudarant finansines ataskaitas, tiek jas tikrinant. Nemažai pasitaiko ir auditorių profesinės etikos normų pažeidimų.
Naujos audito perspektyvos siejamos su vis platesniu kompiuterių panaudojimu apskaitos baruose. Kaip nurodo D. Taylor ir G. Glezen, įvairių kompiuterinių sistemų naudojimas skatino ir ateityje skatins naudoti naujas audito procedūras, testus ir techniką. Manoma, kad keisis vidinės vidinės kontrolės struktūra. Nors kompiuterių naudojimas palengvins ir pagreitins audito atlikimą, tačiau svarbiausias vaidmuo vis dėlto teks auditoriui, jo kvalifikacijai ir sąžinigumui.
JAV auditas turi didelę patirtį. 1887 m. įkurtas Amerikos diplomuotų viešų buhalterių institutas (American Institute of Certified Public Accountants),kuris šiuo metu yra didžiausia profesinė apskaitos organizacija pasaulyje. 1896 m. Niujorko valstijos įstatymų leidybos organai priėmė įstatymo projektą, reguliuojantį auditinę veiklą. Dar 1900 m. nebuvo visuotinai pripažintos nuolatinės ir vienodos (standartizuotos) apskaitos ir audito praktikos. JAV tuo metu naudojo pažangią DB patirtį. 1902 m. Anglijoje įvyko diplomuotų buhalterių komiteto narių susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta standartizuoti apskaitą ir nustatyti jos tvarkymo bendruosius principus. JAV tuoj pat sukūrė Auditorių bendrijų federaciją, kurios tikslas buvo parengti federalinį apskaitos tvarkymo įstatymą. Tačiau toks federalinis įstatymas nebuvo priimtas.
Vienas iš svarbiausių įvykių JAV audito raidoje buvo 1939 m. Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto pastangomis pradėti leisti Apskaitos tyrimo biuleteniai (Accounting Research Bulletins; 1939 - 1959 m. išleista net 51). Juose buvo publikuojami instituto oficialiai priimti apskaitos tvarkymo nuostatai ir audito proceėdūros. Pirmoje viešai paskelbtoje audito procedūrų ataskaitoje buvo pateiktos septynios pagrindinės nuostatos, kuriomis vėliau remtasi formuojant auditoriaus profesiją. Ši ataskaita padarė didelę įtaką tam, kad 1941 m. būtų įkurtas Amerikos vidinių auditorių institutas (American Institute of Internal Auditors). Šio instituto devizas: pažanga ir partnerystė. Šiuo metu jis turi daugiau kaip 35 000 narių, kurie dirba įvairiose verslo sferose. Vidinių auditorių institutas įkurtas siekiant geriau parodyti visuomenei vidinio auditoriaus profesijos svarbą, ją plėtoti, kelti vidinių auditorių kvalifikaciją, jų darbo kokybę, tobulinti profesinės etikos normas. Pažymėtina, kad Amerikos vidinių auditorių institutas, remdamasis Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto 1948 m. parengtais Bendraisiais audito standartais, parengė Vidinio auditoriaus taisykles.
Pagal JAV įstatymus finansinių ataskaitų auditas privalomas visoms akcinėms bendrovėms, kurių akcijos užregostruotos vertybinių popierių biržoje. Be to, audituojamos didelės neakcinės bendrovės, ribotos atsakomybės įmonės, šeimyninės ir net vieno savinionko firmos. Audito atlikimo iniciatoriai dažniausiai būna bankai, kurie iškelia šią sąlygą prieš suteikdami kreditą. Be to, auditu suinteresuoti esami ir potencialųs investitoriai bei patys savininkai, besirūpinantys savo įmonės veiklos rezultatais.
Pastaraisiais metais JAV ypač daug dėmesio pradėjo skirti vidinio audito metodikoms tobulinti ir apskritai jo prestižui kelti. Formuojasi naujos vidinio audito kryptys: vis dažniau audituojama veiklos organizavimas ir efektyvumas, valdymo struktūra, darbuotojų pareiginių instrukcijų vykdymas ir kt. Kadangi beveik visose JAV įmonėse apskaita kompiuterizuota, tai iškilo auditorių, sugebančių dirbti su kompiuteriais ir juos naudoti apskaitoje, rengimo problema.
IŠVADOS
Išvadoms apžvelgsiu audito situaciją Baltijos šalyse. Paskelbus nepriklausomybę ir formuojantis rinkos santykiams, pradėta galvoti apie auditinę kontrolę ir Baltijos valstybėse. Įsitikinta, kad, integruojant naujų nepriklausomų valstybių (Latvijos, Lietuvos, Estijos) ekonomiką į pasaulinę ir Europos rinką, būtina sukurti audito sistemą, atitinkačią tarptautinius reikalavimus.
Pirmoji audito sistemos pagrindus pradėjo kurti Estija. 1990 m. vasario 19 d. Estijos Respublikos vyriausybė, siekdama garantuoti efektyvią kontrolę pereinamuoju į naujas rinkos ekonomikos sąlygas laikotarpiu ir reorganizuoti valstybinę kontrolę, patvirtino Auditinės veiklos Estijos Respublikos laikinuosius nuostatus.
Latvija buvo viena iš pirmųjų buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, pradėjusių kurti nepriklausomo audito sistemą. 1991 m. kovo 25 d. Latvijos finansų ministerijos kolegija patvirtino Auditinės veiklos Latvijos Respublikoje nuostatus ir Auditinės veiklos tarybos nuostatus.
Lietuvos Respublikos vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. Priėmė nutarimą “Dėl auditorių veiklos organizavimo”. Siekdama garantuoti įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinės informacijos patikimumą, ūkinių komercinių sandorių teisėtumą ir sudaryti įmonių savininkams sąlygas naudotis auditorių paslaugomis, Lietuvos Respublikoje nuostatus bei komisiją auditorių kvalifikacijai suteikti. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūriu. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarką, rezultatų įforminimą ir atsakomybę. Tačiau jis negali aprėpti visų keturių audito reglamentavimo krypčių, paplitusių Europos Bendrijos šalyse: 1) vietos įstatymai (kompanijos aktas), 2) EB 8 Direktyva, 3) nacionaliniai audito standartai, 4) tarptautiniai audito standartai. Todėl audito veiklos praktikoje iškyla neatidėliotinos informacijos įvairiais audito klausimais poreikis, ir auditoriams, ir jų klientams.
Religinio gyvenimo formos
2009-12-29
Religija, daugelio supratimu, yra bendravimas su pačia giliausia ir paskutiniąja tikrove. Religija nėra žmogaus sudedamoji dalis, kurios jis galėtų atsisakyti; religija yra tai - iš ko jis kyla. Žmogus gali atsisakyti nebent religingumo, tačiau ne religijos. Įvairių religijų pasekėjai periodiškai švenčia su tikėjimu susijusius įvykius (šventes), studijuoja, gilinasi ir skaito šventuosius raštus, meldžiasi ir teikia vieni kitiems dvasinę bei kitokią pagalbą.
Žemė ir mėnulis
2009-12-23
Žemė. Trečioji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Žemė. Tai vienintelė Saulės sistemos planeta, kurioje egzistuoja gyvybė. Apie Žemės sandarą, paviršių ir atmosferą jau daug sužinojote mokydamiesi geografijos, fizikos, chemijos, todėl čia ją, kaip planetą, apibūdinsime glaustai.
Žemės rutulį sudaro keletas koncentrinių apvalkalų. Pačiame Žemės centre yra branduolys, dalijamas į vidinį ir išorinį. Vidinis yra kietas, sudarytas daugiausia iš geležies ir nikelio, o išorinis — skystas.
Žemės Šiaurės ašigalis yra 45 metrais toliau nuo Žemės centro negu Pietų ašigalis.
Iš dirbtinių Žemės palydovų atlikti matavimai parodė, kad kalnų ir duobių yra ir vandenynuose. Antai Indijos vandenyne yra beveik 40 m gylio duobė, o pietų Atlante — tokio pat dydžio vandens kalnas. Spėjama, kad Mėnulio vardas gali būti kilęs iš žodžio mainulis, t. y. nuolat besikeičiantis. Mėnulį nuo seno garbino daugelis tautų, tarp jų ir lietuviai. Nemažai Mėnulio kulto reliktų yra likę lietuvių tautosakoje. Užkalbėjimuose Mėnulis vadinamas dievaičiu, dangaus karalaičiu. Sakmėse jis kartais vaizduojamas kaip Saulės vyras. Beveik visada siejamas su derlingumu, vaisingumu, sveikata.
Saulė
2009-12-23
Kai kurie, ramieji protuberantai gali kyboti daug valandų, dienų ir net savaičių, pakilę virš Saulės paviršiaus dešimtis tūkstančių kilometrų. Kiti, aktyvesni protuberantai iškyla į viršų arkos pavidalu, kuri lėtai banguoja aukštyn žemyn. Panašūs, tačiau rečiau išsiveržiantys protuberantai pasirodo išmesdami karštų dujų čiurkšles nuo 700km/s iki 1300km/s greičiu į Saulės vainiką. Kai kurie protuberantai pasiekia 1mln. Kilometrų aukštį virš fotosferos.
Protuberantai dažnai susiję su stambiomis Saulės dėmių grupėmis. Laikosi tarp skirtingų magnetinių polių. Protuberantų išsiveržimas priklauso nuo Saulės vainiko aktyvumo. Protuberantai gali būti kaip simptomai neramumų, kurie vėliau įtakoja žemės magnetinį lauką.
Liepsnos
Pats įdomiausias įvykis Saulėje, tai Saulės blyksėjimai. Paprastai blykstelėjimas vyksta nuo 5 iki 10 minučių ir energijos išskiria sulyg milijonu vandenilinių bombų. Didžiausias blyksnis tęsiasi iki kelių valandų ir jo energijos užtektų aprūpinti elektros energija visas Jungtines Amerikos valstijas 100 000 metų.
Detaliai šis procesas nėra išnagrinėtas, tačiau manoma, kad tai sukeliama didelio energijos kiekio, kuris atsiranda dėl magnetinių laukų viršutiniuose Saulės sluoksniuose. Jau išanksto pastebimi maži blykstelėjimais kelis kartus per dieną, kur vyks dideli išsiveržimai. Didesni išsiveržimai gali vykti toje pačioje vietoje kartą per kelias savaites. Ir kas tai bebūtų, energijos išskiriama tiek, kad tai daro didelę įtaką žemei.
Blyksniai dažnai stebimi infroraudonųjų spindulių pagalba, tačiau matomas spinduliavimas yra tik dalelė to kas vyksta Saulės blyksnio metu. Sprogimo metu materija įkaista iki 107 K. Tokioje temperatūroje išmetamas didelis kiekis Rengeno spindulių ir labai trumpų ultravioleto bangų. Kartu išmetamos elektringos dalelės, pagrinde protonai ir elektronai, kurie išlekia į Saulės sistemą 500 -1000km/s greičiu.
Saulės blyksnių poveikis Žemei
Pats akivaizdžiausias poveikis Žemei, tai šiaurės pašvaistė. 1989m milžiniško blyksnio , kuris įvyko Saulės aktyvumo maksimumo metu, padariniai buvo matomi net Arizonoje (pietuose 320 ) - tai aiški
pašvaistė. Paprastai pašvaistė pasirodo Žemės poliuose, nes įkrautos dalelės linkusios patekti į atmosferą per magnetinius laukus ir prasiskverbia į žemiausią aukštį per polius. Tik kartais pašvaistės pasirodo JAV pietuse. Įkrautos dalelės sąveikauja su žemės magnetiniu lauku ir jį keičia. Žemės magnetinio lauko pasikeitimai priverčia keisti elektros srovę. Labiausiai tai įtakoja ilgus elektros laidus. Saulės blyksniai gali sukelti net ir gaisrą elektrinėse. Kaip tik dėl šios priežasties 1989 vasarį dalis Montrealo ir Quebeco provincijų liko be elektros energijos. Žmonės mato kartais ir dar keistenius įvykius: automatinės garažų durys atsidaro be priežasties, ar sutrinka telefono linija.
Padidėjas ultravioleto ir Rengeno spindulių kiekis gali pakenkti atmosferai (ypatingai jonosferos sluoksniui.). Radiobangų ir trumpųjų radiobangų perdavimas gali būti nutrauktas. Tais pačiais, 1989 metais radio ryšio nebuvo 24 valandas.
Trumposios radiacijos bangos išsiskyrusios blyksnio metu įkaitina išorinę atmosferos dalį. 1981m labai didelis blyksnis buvo pastebėtas šatlo “Columbia” skrydžio metu. Astronautai skrydžio metu atlikę bandymus nustatė, kad blyksnis, kuris vyko 3 valandas įkaitino žemės atmosferą 260 metrų aukštyje iki 2200 K, kai tuo tarpu normaliai temperatūra būna 1200K. To padariniai labai įvairūs. Įkaitus atmosferai ji išsiplėčia ir pasiekia skriejančius palydovus, kurie dėl padidėjusios trinties priartėja prie žemės, nusileidžia į žemesnį aukštį. Didelius nuostolius teko patirti 1989m. kai dėl atmosferos plėtimosi iš 19 000 objektų skriejančių aplink žemę neteko 11 000. Per tokius blyksnius ir atmosferos plėtimasį netenkama daug palydovų, kurie dėl šios priežasties nusileidžia į žemesnį aukštį kur jie sunaikinami dėl trinties į atmosferą.
Saulės aktyvumas yra kritinis faktorius skaičiuojant palydovų ir kitų skraidančių objektų tarnavimo laiką. Blyksniai taip pat gali pakenkti astronautams , jei jie tuo metu keliautų į Marsą. Akivaizdu, kad būtų naudinga nustatyti kada Saulė pasieks savo aktyvumo maksimumą, ir kada įvyks blyksnis. Astronomai skiria labai daug dėmesio tam, tačiau kaip bebūtų jiems nepavyksta tiksliai nustatyti kad tai įvyks.
Aktyvūs rajonai
Saulės dėmės, blyksniai ir šviesūs rajonai Saulės chromosferoje ir vainike pasirodo kartu. Visų jų ilguma ir platuma sutampa, tačiau jų aukščiai Saulės atmosferoje skirtingi. 1989m vasarą blyksnis pasirodė toje vietoje, kur buvo didelė grupė Saulės dėmių. Tokios nepaprastos vietos Saulėje vadinami aktyviais rajonais. Kol mes nežinome dėl ko susiformuoje tokie rajonai, mes nežinome, ar būtent tai sukelia stiprų magnetinį lauką. Saulės dėmių maksimumo metu, protuberantai , blyksniai ir stiprūs magnetiniai laukai pasirodo dažniau, jų pasirodymas yra pusiauregulerus ciklas - 22 metai. Saulės ciklas labai glaudžiai susijęs su magnetizmu Saulėje . Ir tik besikeičiantis Saulės magnetinis laukas apsaugo nuo daugelio kitų Saulės galimų veiksnių. Nors astronomai turi nemažzi žinių apie Saulės magnetinį lauką, vis dar lieka daug nežinomybės. Saulės magnetinis laukas
Ar Saulė yra kintanti žvaigždė?
Saulė yra vienas iš keleto tikrai pastovių objektų mūsų kasdieniniam gyvenime. Ji kyla tiksliai laiku, kurį galime tiksliai apskaičiuoti. Kiekvieną dieną ji išskiria pastovų energijos kiekį į Žemę šildydama ją ir palaikydama gyvybę. Bet ar iš tiesų Saulė pastovi? Diena iš dienos, metai po metų ir t.t.? O gal jos išskiriama energija kinta ? Ar šie kitimai yra pakankamai dideli, kad įtakotų žemės klimatą?
Mes jau žinome, kad visos Saulės išskiriamos energijos kiekio pakitimai, jeigu jie egzistuoja, bus nepastebimi, neapčiuopiami. Gyvybės egzistavimas žemėje rodo , kad paskutiniu metu nebuvo didesnių klimato pokyčių. Tačiau yra vis daugiau įrodymų, kad ilgalaikiai Saulės skleidžiamos energijos pokyčiai turi įtakos žemei.
Saulės dėmių skaičiaus kitimai
Astronomai ištyrė istorinius įrašus, kad nustatytų Saulės dėmių kitimą ilgesniais intervalais nei 11-12 metų ryšium su Saulės aktyvumo ciklu. Yra įrodymų , kad vidutinis Saulės dėmių skaičius buvo žymiai mažesnis 1645-1715m. negu dabar. Šį ypatingai žemo aktyvumo intervalą pirmas pastebėjo Gustav Sporer 1887m. ir E.W. Maunderis 1890m. ir dabar jis vadinamas Maunderio minimumu. Saulės dėmių skaičius per pastaruosius 4 amžius kito (13.20 pav.). Pagal paveikslėlyje pateiktus duomenis matosi, kad pirmoje pusėje 19 amžiaus Saulės dėmių skaičius taip pat buvo šiek tiek
mažesnis negu dabar. Šis periodas vadinamas mažuoju Maunderio minimumu.
Kai Saulės dėmių skaičius yra didelis, Saulė yra aktyvi ir daugeliu kitų atvejų, taip pat šis aktyvumas tiesiogiai veikia Žemę. Kaip matėme pašvaistes iššaukia įkrautos dalelės iš Saulės žemės magnetosferoje. Energetiškai įkrautos dalelės greičiausiai išmetamos iš Saulės, kai Saulė yra aktyvi ir dėmių skaičius yra didelis. Tarp Saulės dėmių skaičiaus ir pašvaisčių pasirodymo dažnumo yra stiprus ryšys. Istoriniai apskaičiavimai rodo, kad pašvaisčių aktyvumas buvo nenormaliai žemas keleto dekadų metu, Maunderio minimumo periode.
Geriausias kiekybinis ilgalaikių Saulės aktyvumo kitimų įrodymas ateina iš radioaktyvios anglies C14 izotopo tyrinėjimų. Žemė yra pastoviai bombarduojama kosminių spindulių, kurie yra didelę energiją turinčios dalelės, tame tarpe protonai ir sunkesniųjų elementų branduoliai. Kosminių spindulių apimtis iš kitų šaltinių (be Saulės) pasiekiančių viršutinius atmosferos sluoksnius priklauso nuo Saulės aktyvumo. Kai Saulė yra aktyvi, įkrautos dalelės lekia tolyn nuo Saulės į Saulės sistemą, nešdamos stiprų Saulės magnetinį lauką kartu su savimi.Šis magnetinis laukas saugo Žemę nuo ateinančių kosminių spindulių. Žemo aktyvumo metu, kai Saulės magnetinis laukas yra silpnas didesnis kiekis kosminių spindulių pasiekia Žemę.
Kai energetinis kosminių spindulių dalelės pasiekia viršutinę atmosferą, jos sukelia keleto skirtingų radioaktyvių izotopų atsiradimą (pasigaminimą). Vienas iš tokių izotopų yra C14 , kuris gaunamas kai azotas yra veikiamas didelės energijos- kosminių spindulių. C14 pasigaminimo laipsnis yra didesnis , kai Saulės aktyvumas yra mažesnis ir Saulės magnetinis laukas neapsaugo žemės nuo kosminių spindulių.
Dalis radioaktyvios anglies yra anglies dioksido molekulių sudėtyje, kurios galiausiai pereina į medžius fotosintezės metu. Matuojant radioaktyvios anglies kiekį medžių rievėse, mes galime apskaičiuoti istorinius Saulės aktyvumo lygius. Vizualinį Saulės dėmių skaičiaus skaičiavimų korialecija su anglies - 14 skaičiavimais per paskutinius 300 metų rodo, kad Saulės aktyvumas iš tikrųjų yra pagrįstas. Kadan gi anglies dioksido molekulės absorbavimas iš atmosferos ar vandenyno į augalus užtrunka apie 10 metų, tai ši technika negali duoti rezultatų apie 11 metų Saulės ciklą. Ji gali būti naudojama ilgalaikių (virš kelių dekadų) pokyčių saulės aktyvumo stebėjimui.
Anglies 14 kiekio matavimai medžių rievėse dabar pasiekė apie 8000 metų į praeitį. Šio laikotarpio eigoje buvo Saulės aktyvumo pokyčių ir Saulė tam tikru metu buvo tuo pat metu ir daugiau ir mažiau aktyvi negu yra dabar. Matavimai patvirtina, kad C14 kiekis buvo neįprastai didelis ir Saulės aktyvumas atitinkamai mažas, per abu : Maunderio minimumą ir Mažąjį Maunderio minimumą. Per paskutinius tūkstantį metų aktyvumas buvo taip pat žemas 1410-1530 metais ir 1280-1340metais. Tarp 1100 ir1250, Saulės aktyvumas galėjo būti net aukštenis negu yra dabar.
Saulės kitimai ir Žemės klimatas
Viso Saulės aktyvumo kitimai atrodo yra gerai ištyrinėti. Ar šie kitimai turėjo tiesioginį poveikį Žemei ar jos klimatui ? Ilgai buvo žinoma , kad Maunderio Minimumo laikotarpis buvo ypatingai žemų temperatūtų laikotarpis Europoje - tokių žemų, kad šis periodas aprašomas kaip Mažas Ledo Amžius. Temzės upė Londone užšalo mažiausiai 11 kartų per 17-tą amžių, ledas buvo atsiradęs vandenynuose ties pietrytiais Anglijos krantais ir žemos vasarų temperatūros lėmė trumpus augimo sezonus ir skurdžius derlius. Visas žemės klimatas buvo taip pat neįprastai šaltas nuo 1400m. iki 1510m. ir šis periodas buvo vienas iš žemų Saulės aktyvumo periodų taip pat.
Labiausiai tikėtinas Saulės ir Žemės klimato priklausomybės kelių yra - per Saulės ryškumo kitimus. Jeigu Saulė išspinduliuoja mažiau energijos , tuomet logišką būtų tikėti , kad žemėje šalčiau. Ar Saulė tampa šaltesne, mažesnio aktyvumo metu, kaip reikėtų paskaičiuoti Mažajam Ledo Amžiui ? Kai kas gali tikėtis priešingai atsitinkant. Labiausiai pastebimi pokyčiai didelio aktyvumo metu, kai yra Saulės dėmių skaičiaus padidėjimas ir Saulės dėmės yra šaltesnės nei jas supanti Saulės paviršiaus dalis. Tačiau yra dar vienas efektas. Saulės dėmių maksimumo metu atsiranda ir didelis kiekis blyksnių, karštų vietų, vadinamų pliažais. Kuris efektas yra svarbesnis ? Ar Saulės ryškumas sumažėja , kai ji yra aktyvi ir Saulės dėmės blokuoja dalį radiacijos? Ar Saulės ryškumas didėja dėl papildomos radiacijos iš karštų pliažų?
Ryšys tarp Saulės aktyvumo ir ryškumo buvo nustatytas tik neseniai iš matavimų, kuriuos atliko palydovai skriejantys apie Žemę.
Saulės ryškumo pasikeitimai yra per maži , kad būtų patikimai išmatuoti nuo Žemės. Dėl Saulės energijos, perduodamos Žemės atmosferos, paskaičiavimo nepatikimumo. Tikslūs matavimai iš kosmoso rodo, kad Saulės ryškumas kinta laiko ribose nuo savaičių iki mėnesių nuo 0.1% iki 0.5% ypatingais atvejais. Trumpalaikiai ryškumo pokyčiai (susiję su Saulės sukimusi) gali būti teisingai apskaičiuoti paprastai žinant kuri paviršiaus frakcija yra padengta dėmėmis. Saulė yr blankesnė, kai yra daugiau Saulės dėmių.
Matavimai taip pat rodo, kad yra laipsniškas bendras ryškumo mažėjimas, lydimas Saulės aktyvumo mažėjimo. Kitais žodžiais tariant, Saulės ciklo metu nuo Saulės dėmių maksimumo iki minimumo padidėjusi emisija, kuri yra dėl mažesnio Saulės dėmių skaičiaus yra didesnė už kompensuotą dėl sumažėjusios emisijos iš pliažų ir kitų šviesių vietų. Bendra energija išspinduliuota iš Saulės yra mažiausia, kai ji yra mažiausio aktyvumo.
Šie stebėjimai paremia idėją, kad Maunderio Minimumas iš tikrųjų susijęs su Mažuoju Ledo Amžiumi. Neįprastai šaltos temperatūros tuo metu reiškia Saulės ryškumo sumažėjimą apie 1%. Atrodo toks ryškumo sumažėjimas galėjo nulemti ilgą sumažinto Saulės aktyvumo periodą.
Tačiau yra daugybė kitų fenomenų, kurie taip pat veikia visą klimatą, tame tarpe ir Žemės orbitos formos kitimai, anglies dioksido kiekis atmosferoje ir atmosferos skaidrumo pokyčiai dėl ugnikalnių išsiveržimų metu išmetamų dulkių.
Dėl Žemės atmosferos cirkuliacijos, vietiniai objektai gali skirtis nuo globalių efektų. Taip pat gali būti dideli vasarų ar žiemų atšiaurumų skirtumai, kurie gali užmaskuoti ilgalaikes tendencijas. Mes dar esame labai toli nuo kiekybinio modelio, pagal kurį Saulės pasikeitimai parodytų Žemės klimato pokyčius.
Paukščių Takas
2009-12-23
Paukščių Tako susidarymas
Paukščių Takas susidarė, po Didžiojo Sprogimo praėjus kokiems 5 milijardams metų. Didžiulis vandenilio ir helio debesis dėl traukos jėgos poveikio pradėjo spaustis. Dujos centre telkėsi krūvon, kol sutankėjo tiek, kad galėjo pradėti formuotis žvaigždės. Ši proto galaktika pradėjo suktis, greičiui didėjant, išorinė zona susiplojo ir įgijo disko formą. Palaipsniui susiformavo pagrindinai Paukščių Tako dariniai, kaip antai kuokštuotos, į sruogas panašios vijos. Mokslininkai, tyrinėjantys kitų galaktikų atsiradimą, mano, kad tos kurios formuodamosi sukasi lėtai, tampa netaisyklingomis arba elipsinėmis galaktikomis.
Paukščių Tako struktūra
Giedrą naktį galima stebėti per visą dangų nusidriekusią blyškiai švytinčią juostą, vadinamą Paukščių Taku. Įvairiais metų laikais jo padėtis dangaus skliaute kinta, pavyzdžiui, žiemos danguje jis driekiasi per Kasiopėją, Persėją, Vežėją, tarp Dvynių ir Oriono Vienaragio ir Laivagalio link. Ši juosta buvo pavadinta Paukščių Taku dėl to, kad rudens ir pavasario vakarais driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius — maždaug sutampa su kryptimi, kuria rudenį išskrenda, o pavasarį parskrenda paukščiai. Tarptautinis Paukščių Tako pavadinimas yra Pieno Kelias (Milky Way). Pasak graikų mito, iš deivės Heros, nesutikusios maitinti Heraklio, krūtų ištryškęs pienas nusidriekė išilgai dangaus skliauto. Kas gi iš tikrųjų yra Paukščių Takas?
Jo prigimtį mėginta paaiškinti dar senovės Graikijoje, tačiau VI a. pr. Kr. pirmasis teisingai ją suprato Pitagoras (Pythagoras). Jis tvirtino, kad tai yra labai gausus silpnai šviečiančių žvaigždžių telkinys. 1609 m. išradęs teleskopą, G. Galilėjus patvirtino, kad Paukščių Takas sudarytas iš žvaigždžių. Galiausiai jo sandara buvo paaiškinta tik XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Paukščių Takas — tai ne tik milžiniškos žvaigždžių sankaupos vaizdas iš šios sankaupos vidaus. Kartu jis yra daugelio žvaigždžių projekcija dangaus sferoje. Erdvinė tų žvaigždžių sistema vadinama Galaktika (gr. galaktikos — pieniškas, pieninis). Ją sudaro apie 300 milijardų žvaigždžių. Panašių tolimesnių galaktikų, pasklidusių Visatoje įvairiomis kryptimis nuo jos, yra ir daugiau.
Jei pasisektų į mūsų Galaktiką žvilgtelėti iš šalies dideliu atstumu, tai ji atrodytų kaip didžiulis iškilas plonais pakraščiais lęšis, nuo kurio vieno krašto iki kito yra apie 120 000 šviesmečių. Pakraščiuose jo storis siekia vos kelis šimtus šviesmečių. Arti centro toks „lęšis“ sustorėja, virsta dideliu 3000—6000 šviesmečių spindulio kamuoliu.
Visą Galaktikos „lęšį“ gaubia apie 80 000 šviesmečių spindulio sferoidas — suplotas rutulys, kuriame susispietę tik 5 % visų Galaktikos žvaigždžių. Už šio sferoido dar yra 700 000 šviesmečių spindulio Galaktikos vainikas, sudarytas iš tolimų žvaigždžių sankaupų ir neišaiškintos kilmės nematomos medžiagos.
Kaip atrodytų mūsų Galaktikos nuotrauka iš išorės, galbūt galima įsivaizduoti pagal kaimyninių galaktikų nuotraukas.
28 000 šviesmečių atstumu nuo Galaktikos centro yra Saulė, kuri su visa savo sistema aplink šį centrą skrieja 220 km/s greičiu. Vieną ratą aplink Galaktikos centrą, esantį Šaulio žvaigždyno kryptimis, Saulė padaro per 230 milijonų žemiškųjų metų. Tiek trunka galaktiniai metai. Per savo gyvavimo 4.7 milijardo metų laikotarpį ji apskriejo Galaktikos centrą tik 20 kartų. Tuo laikotarpiu formavosi ir visa Saulės sistema. Taigi ir ji yra vos 4,7 galaktinių metų amžiaus.
Visos galaktikos, kurių struktūrą galima įžiūrėti, susideda iš žvaigždžių: tai liudija, kad žvaigždžių susidarymas dujų debesyje, medžiagai pasiekus tam tikrą tankį, yra labai tikėtinas. Jį, matyt, lemia smūginių bangų sukeliami sutankėjimai, kurie, tarsi nuo kalno besiritanti sniego gniūžtė, sužadina grandininį medžiagos sulipimo procesą - kuo labiau auga kosminio gniužulo masė, tuo stipresnė darosi jo trauka ir tuo daugiau jis pritraukia naujos aplinkinės medžiagos. O slegiamai medžiagai gniužulo centre smarkiai įkaitus, prasideda branduolinės reakcijos - žvaigždė įsižiebia.
Galaktika
2009-12-23
[Paukščių takas]: daugybės silpnų žvaigždžiųč nematomų pavieniuič telkinys /balzgana juosta nakties danguje, matoma tamsiomis be Mėnulio naktimis. Rudens vakarais driekiasi per visą dangų iš šiaurės rytų pietvakarių link (maždaug sutampa su migruojančių paukščių skridimo kryptimi). Tai milžiniškos disko pavidalo žvaigždžių sistemos-Galaktikos-projekcija dangaus sferoje Galaktiką sudaro šimtai milijardų žv. ,jų spiečių, tarpžvaigždinių dujų ir dulkių debesų-ūkų. Saulė su savo planetomis skrieja aplink Galaktikos centrą. Galaktikos žv. tankiausiai susispietusios disko formos erdvės dalyje(disko skersmuo~100000šm). Žv. tankis Galaktikoje nevienodas, o tarpžvaigždinėje erdvėje yra šviesą sugeriančių dulkelių debesų, todėl PT atrodo kaip šviesi juosta. PT siauriausias ir silpniausiai spindi žiemą ir pavasarį, o ryškiausias-vasarą ir rudenį. PT dangaus sferą dalija į dvi maždaug lygias dalis.
[Galaktikos sandara]: Galaktiką sudaro diskas ir jį supantis mažesnio tankio sferoidas. Šis truputi suplotas. Sferoido spindulys apie 80000 šm.Disko ir sferoido centrai sutampa.Disko žvaigždių tankis didėja artėjant prie Galaktikos centro.Centro link storėja ir diskas.Taip apie Galaktikos centrą susidaro centrinis žvaigždžių telkinys čspindulys apie 8000 šm.Jame žvaigždės susispietusois kelis kartus tankiau negu palei Saulę.Iš viso Galaktikoje yra apie 250 milijardų žv.Daugiausiai žv. yra diske.Galaktikos diską sudarančios žvaigždės ir ūkai skrieja aplink Galaktikos centrą apskritomis orbitomis.Saulės nuotoliu nuo Galaktikos centro greitis yra 220 mln.km/s,ji vieną kartą apskrieja aplink centrą per 230 mln. metų.Mūsų Galaktika yra spiralinė sistema.Jos diske didelės masės karštos žvaigždės ,supermilžinės ir dujų bei dulkių debesys išsidėstę spiralės formos vijomis.Galaktikos centro pusėje artimiausia yra Šaulio vija , o anticentro pusėje –Persėjo vija. Galaktikos sferoidą iš visų pusių gaubia Galaktikos vainikas ,kurio spindulys 700 000šm.
[Žvaigždžių spiečiai]: Spiečiai- vienodos kilmės erdvinės žvaigždžių grupės,susietos gravitacijos lauku.Pagal erdvinį tankį jie skirstomi:padrikieji ir kamuoliniai .Padrikuosius sudaro 10ir 100,o kamuolinius –1000 ir 100tūkst.žvaigždžių.Padrikųjų skersmuo yra 10-50 šm.eilės,o kamuolinių 3-4 kartus didesnis.Padr. daugiausiai yra Galaktikos diske,o kamuol.-sferoide ir centriniame telkinyje.Padr. spiečių ir disko pavienių žvaigždžių beveik apskritos.Kamuol. spiečiai skrieja aplink Galaktikos centrą ištęstomis elipsinėmis orbitomis.
[Tarpžvaigždinė medžiaga]: Galaktikos disko plokštumoje yra tarpžvaigždinės dujos sudaro 99 ir dulkės 1 tarpžvaigždinės medž. masės. dalis šios medž tolygiai pasiskirstę diskeč o kitadalis telkiasi į didesnio ar mažesnio tankio debesis spiralinėse vijose. Duju ir Saulės paviršiaus cheminė sudėtis labai panaši: 74vandenilio, 24helio, 2sunkesniųjų elementų. Dulkes susideda išmetalų ir jų oksidų, Si junginių ir grafito. Kaikurias jų dengia ledo ar sušalusio amonniako sluoksnelis. Dulkės sugeria ir išsklaido už jų esančių žv. šviesą, todėl žv. šviesumas susilpnėja ir jos atrodo raudonesnės. Kai dulkių debesis labai tankus gali visai užstoti toliau esančių žv. ir emisinių ūkų šviesą ir atrodyti kaip dėmės PT-ko ar ūko fone. Jei greta dulkių debesies esanti žv. apšviečia jo priekinę dalį, tai tamsus debesis virš šviesiu atspinžiu ūku.
[Visata]: Plija akimi lietuvoje matoma 1galaktika-Andromedos ūkas (Didysis ir Mažasis Magelano debesys-plika akimi matomi pietų pusrotuly) Pagal išvizdą galaktikos skirstomos į spiralines, elipsines, netaisyklingąsias, pekuliarines. Spiralinės (žymimos raide S) panašios į mūsų galaktiką. Pagal centrinio telkinio ir disko matmenų santykį spiralinės galaktikos skirstomos į Sa, Sb, Sc, Sd. Mūsų galaktika- Sb. Spiralinių galaktikų skersmuo 20.000-150.000šm. Elipsinės(žymim raide E) Žvaigždžių tankis didėja artėjant nuo pakraščių link centro Skersmuo-5.000-200.000šm. Netaisyklingosios (žymimos I) be jokios simetrijos, ašies arba centrinio telkinio Skersmuo-5.000-30.000šm. Pekuliarinės turi aktyvius branduolius, jose yra įv formos sprogiminių padarinių. Kvazarai- viena aktyvųjų galaktikos rūšių.daugelis- l. tolimi visatos objektai nutolę per milijardus šv. Jie yra l. stipriai spinduliuojantys galaktikų branduoliai. Spinduliavimo negalim paaiškinti jokiu žinomu energijos šaltiniu, netgi termobranguolinėmis reakcijomis.
[Galaktikų grupės ir spiečiai]: apie 30 įvairaus dydžio ir įv. tipų galaktikų nutolusių nuo mūsų galaktikos per 6.5mln. šv sudaro Vietinę galaktikų grupę. Galaktikų grupės, debesys ir pavienės galaktikos sudaro galaktikų spiečius(jie susideda iš 100ų ir 1000čių galaktikų).
[Visatos plėtimasis]: greitis tiesiog proporcingasnotoliui r Shy dėsnį nusako Hablo dėsnis: r=v/H; H=75km/s*Mpc. Kai galaktikos tolimo v<50.000km/s v=cz (c=3x108m/s; z=**/*0-raudonasis poslinkis) Visatos amžius –laikas nuo visatos plėtimosi pradžios. Visų tolimųjų galaktikų spektro linijos pasislinkusios į raudonąją spektro pusę (tai rodo, kad galaktikos tolstanuo mūsų dideliu v).
[NEW]: Reliatyvistinė astrofizika tiria kosminius reiškinius, susijusius su greičiais arimais šviesos greičiui. Visi galaktikų spiečiai ir paskiros galaktikos, visa, ka tik aprėpia danguje galingiausi pasaulioteleskopai, vadinama –Metagalaktika
Oras, jo tarša ir apsauga
2009-12-22
Oro sudėtis
Grynas, švarus oras – tai dujų ir įvairiausių dalelyčių mišinys. Žemės atmosferoje daugiausia yra azoto dujų – 78%. Be azoto ore yra deguonies (21%), anglies dioksido (0.04%), argono ir kitų cheminių elementų. Tarp dalelių, kurios dažnai padaro orą matomą, nuspalvina dangų ir debesis, yra mažyčių vandens lašelių (iš jų susidaro rūkana, rūkas ir žemutiniai debesys) bei ledo kristalų (sudarančių aukštutinius debesis). Iš jūrų į orą patenka druskos kristalėlių, o iš sausumos – dulkių, kuriose rasime smiltelių, augalų žiedadulkių ir sporų bei daugybę kitokių medžiagų. Šios dujos ir jų priemaišos augalams ir gyvūnams dažniausiai nekenksmingos; žmogus irgi prie jų prisitaiko. Tačiau ore atsiranda ir kenksmingų bet kokiai gyvybei priemaišų – tai oro tarša, daugiausia atsiradusi žmogaus dėka (oro tarša gali atsirasti ir ugnikalnių išsiveržimo metu ar kt.).
Oro tarša
Pastaruoju metu pasaulis labai supramonėjo. Dabar į orą išleidžiama daugybė cheminių medžiagų ir kitų teršalų. Žmonės keičia Žemės atmosferą, taigi ir klimatą.
Orą daugiausia teršia žmogus. Miestų ir pramonės rajonų užterštame ore kur kas daugiau retesnių dujų, kurių švariame ore esama tik pėdsakų arba visai nėra. Kai priemaišų daug, atmosfera darosi drumsta, patamsėja, blogiau permatoma. Užterštu oru nemalonu kvėpuoti, neretai jis būna netgi kenksmingas bet kokiai gyvybei. Žmogaus sveikatai kenkia užteršta aplinka; yra ir netiesioginė žala – mažėja augalų derlingumas, genda įvairūs daiktai.
Svarbiausias oro teršimo šaltinis – iškastinio kuro degimas. Akmens anglys, kūrenamos namų židiniuose, pramonės įmonių ir garvežių pakurose, gulė suodžių sluoksniu ant Europos ir Šiaurės Amerikos miestų XVIII a., XIX a., ir XX a. pradžioje, o dabar miestų orą daugiausia teršia naftos produktų, ypač benzino ir dyzelinio kuro dūmai.
Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose ir pakurose, išmeta daugybę teršalų, nevienodai veikiančių aplinką. Tarp jų ypač daug yra sieros dioksido. Iš šių aitrių, vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro sieros rūgštis, nuo kurios žūva augalai, genda pastatai. Variklių cilindruose ir pakurose, kai būna labai karšta, susidaro azoto oksidų. Šios troškios dujos irgi virsta rūgštimis. Saulės spindulių veikiami, azoto oksidai sudaro smogą.
Smogas
Su rūku susimaišę dūmai sudaro pavojingąjį smogą. Labai tirštas smogas kartais būdavo Londone; dėl to jis buvo net vadinamas Londono rūku. Panašus smogas būdavo Diuseldorfe ir Berlyne. Šių trijų miestų problemą buvo imtasi spręsti. Bet pastaruoju metu smogas ėmė susidaryti daugelyje kitų miestų: Meksike, Los Andžele, Bankoke, Kaire.
Klimatas kinta ir tada, kai kertami medžiai medienai arba plečiami žemdirbystės ir statybos plotai. Medžiai sugeria anglies dioksidą, kurį iškvepia žmonės ir gyvūnai, ir gamina deguonį, kurį žmonės ir gyvūnai įkvepia. Naikinant miškus, sutrinka deguonies ir anglies dioksido pusiausvyra atmosferoje.
Kadaise miškais buvo apaugę 60% sausumos. Nūnai jų nebėra nė pusės to. Dabar kas minutę iškertama ne vienas hektaras atogrąžų drėgnųjų miškų.
Globalinis klimato atšilimas
2009-12-22
Gerai, kad yra vadinamųjų „žaliukų“, kurie bando apsaugoti nuo masinio gamtos teršimo, gerai, kad yra mokslininkai, kurie ieško būdų, kaip visa tai sustabdyti, bet ar maža saujelė žmonių gali tai išspręsti, kai milijardai žmonių visa ta darbą verčia beveik niekais. Po truputi susikuria vis daugiau gamtos apsaugos institucijų, kurios padeda žmonėms suprasti gamtos taršos svarba visai žmonijai ir ateinančiai kartai, jau nuo pirmų dienų mokykloje yra dėstoma, kokia gamta mums yra gyvybingai svarbi. Viena iš didžiausių gamtos švietimo formų yra ekologija. Ekologija stengiasi kuo daugiau ir kuo aiškiau pateikti žmonijai globalines problemas jos analizes, tačiau dar nepakankamai yra pasakoma ir parodoma, nes nulemia gyventojų pakantumą aplinkos apsaugos pažeidėjams . Būtina formuoti gyventojų ekologinę mąstyseną, pabrėžiant, kad beatodairiškas aplinkos teršimas sukelia ekologines krizes, netgi ekologines katastrofas daugelyje pasaulio regionų. Žmonijai iškilusios svarbiausios globalinės problemos šiai dienai yra trejopos:
1. priežastys.
2. globalinis atšilimas.
3. pasekmės.
Šiuo referatu aš pasistengsiu papasakoti apie kiekvieną iš išvardintų problemų.
2. PRIEŽASTYS
Nuo šios baisios katastrofos mus saugo juosiantis žemę it skydas – ozonas. Stratosferos ozono (O3) sluoksnis yra susiformavęs maždaug 25 km (15-40 km) aukštyje virš žemės paviršiaus. Jis saugo Žemę nuo biologiškai labai aktyvių 200-400 mm bangos ilgio saulės alfa ir beta ultravioletinės spinduliuotės . Ši spinduliuotė yra žymiai pavojingesnė už gama spinduliuotę (vertinant sugertos energijos vienetui).
1996 metais Nobelio premija buvo paskirta mokslininkams F.Raulandui, N.Mosinai (JAV) P.Krutcenui (VFR), kurie dar 1970 metais paskelbė, kad ozono sluoksnį ardo (plonina) freonai - chloro, fluoro, bromo angliavandeniliai. Tuo metu ši mokslininkų hipotezė susilaukė didžiulės kritikos. Mokslininkus itin puolė, netgi bandė papirkti, gąsdino, šantažavo "Diupon" firma, kuri gamina daugiausiai freonų pasaulyje. Šiandien jau neabejojama, kad ozoną ardo freonai (daugiausia F-11, F-12), t.y. iš freonų išsiskiriantys aktyvūs chloro, fluoro, bromo atomai ozono molekules paverčia deguonies (O2) molekulėmis. Kuo freonai ir jų garai stabilesni atmosferoje, tuo jie pasižymi didesne ozono sluoksnio ardomąja galia. Šiai didžiausiai firmai nepasisekė papirkti ar išgąsdinti mokslininkų ir jai teko priimti sprendimą, kadangi mokslininkai buvo tolerantiški jie suteikė valdžiai du pasiūlymus:
1. arba stabilūs freonai (tetrachloridas, trichloretanas) keičiami mažiau stabiliais (tetrachloretilenas, trichloretilenas);
2. arba freonai keičiami anglies dioksidu bei kai kuriais metaniniais angliavandeniliais (propanu, butanu, propilenu, butilenu).
Vienoje 1985 metais buvo pasirašyta tarptautinė konvencija dėl ozono sluoksnio apsaugos, o 1987 metais, Monrealyje priimti papildomi protokolai dėl medžiagų, ardančių ozono sluoksnį gamybos ir naudojimo apribojimo. Pvz., pastaraisiais metais sunaudojamų Lietuvoje freonų kiekis sumažėjo nuo 1.5 iki l kg skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui. Freonai dar plačiai naudojami aerozolių (50 proc. visų pagamintų freonų), šaldytuvų gamyboje (apie 28 proc.), metalinių paviršių nuriebalinimui prieš juos nudažant. Pastarųjų metų tyrimo rezultatai parodė, kad lėktuvų, skrendančių didesniame kaip 10 km aukštyje, išmetamas anglies viendeginis (CO) irgi skaldo (plonina) stratosferos ozono sluoksnį: ozonas (O3) oksidina anglies viendeginį (CO) iki anglies dvideginio (CO2) virsdamas deguonimi (O2), kuris nesulaiko saulės ultravioletinių spindulių.
CO+O3→CO2+O2
Apie stratosferos ozono sluoksnio nykimą, kaip apie vieną iš svarbiausių pastarojo laikotarpio ekologinių problemų pradėta kalbėti prieš 15-20 metų. Pvz., 1985 metais buvo konstatuotas ozono sluoksnio nykimas virš Antarkties (nuo 1979 iki 1985 metų ten ozono sumažėjo 40 proc.). Gana ilgą laiką buvo manoma, kad ozono sluoksnio plonėjimas būdingas tik Antarkties regionui, tačiau 1991 metais ozono "skylės" buvo pastebėtos ir Šiaurės pusrutulyje, virš Vakarų Europos ir šiaurinėje Norvegijoje. 1992 m. sausio mėnesį nustatyta, kad ozono sluoksnis virš Lenkijos sumažėjo iki 44 proc.. Panašūs duomenys užfiksuoti virš Archangelsko, Rygos. Dar 1993 metais ozono sluoksnio stebėjimai virš Lietuvos parodė, kad sausio-kovo mėn. ozono sluoksnis virš Vilniaus svyravo apie 300-330 D.v. (1 D.v. - 1/1000 cm storio ozono sluoksnis normaliomis sąlygomis - Dobsono vienetas), ir buvo apie 20-30 proc. mažesnis nei daugiametis vidurkis, būdingas šiam laikotarpiui. 1993 metais maksimalus stebėtas virš Vilniaus ozono sluoksnio storis buvo 380 D.v., minimalus -220 D.v.
1996-1997 metais virš Lietuvos pavasarį ir vasarą buvo užfiksuotas irgi žymus ozono sluoksnio suplonėjimas. Šie tyrimai visi rodo, kad laikas rimtai susimąstyti mums visiems ir imtis priemonių, nes didžiausi ozono sluoksnio teršėjai žmonės. Dabar pamąstykime apie oro teršimą ir jo mažinimo priemones, ką gali paprastas pilietis padaryti, kad neterštų taip stipriai mums gyvybiškai reikalingo oro.
Miestuose ir gyvenvietėse nuolat į orą patenka automobilių išmetamos dujos, gamyklų, elektrinių, buitinės atliekos ir t.t. Azoto mažinimas vyksta, pakeičiant pakaitalus į kitas ekologiškai švaresnes medžiagas, bet kol tai nėra įgyvendinama svarbiausia laikytis kenksmingų medžiagų išmetimo normų, mažinti išmetamų dujų koncentracija, t.y. taikyti dujų neutralizatorius, gerinti automobilių srauto judėjimą, sodinti želdinius. Nors iš šalies tai atrodo mažas niekutis, tačiau jei tie milijardai žmonių apie tai susimąstytų, manau, kad pasijaustų oro taršos kiekio mažėjimas. Nors jau didelė žala yra padaryta gamtai ir jau pastebimas klimato globalinis atšilimas, kuris artina mūsų pasaulį link katastrofos. Teko žiūrėti daug dokumentinių filmų ir neseniai pasirodžiusį sukurta vaidybinį filmą, kuris itin tiksliai pagal dokumentika, pagal mokslininkų spėjimus sukurtas siužetas, filmas tikrai sukrečiantis ir po jo lieka baimė, kas bus jei mokslininkai nesugalvos kaip tai sustabdyti, kas bus jei žmonės nesusimąstys ir toliau terš gamta kiekvienais didėjančiais tempais, nejaugi sugrįšime į ledynmečio amžių? Pažiūrėkime kokius duomenis man pavyko rasti apie globalinį atšilimą.
3. GLOBALINIS ATŠILIMAS
Daug tūkstančių metų vidutinė planetos temperatūra buvo +15°. Dabar pastebimas planetos atšilimas, kuris aiškinamas taip vadinamu šiltnamio efektu.
Mokslininkai prognozavo, kad iki 2000 metų Žemės paviršiaus vidutinė temperatūra gali pakilti 1.5-2.5° C, o po 60-70 metų - net 3-4° C. Kadangi šiltas oras intensyviau srūva į šalto vietą, tai įvairiose Žemės platumose atšiltų netolygiai. Ties pusiauju temperatūrai pakilus 3-4° C, vidutinėse (mūsų) platumose atšiltų 10-15° C, o arktinėse -15-20° C (11 priedas). Tada pradėtų intensyviai tirpti ties poliais esantys ledynai, per kelis dešimtmečius pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 3-4 metrais, o visiškai ištirpus ledynams -68-70 metrų.
1987 metais VFR žurnalas "Spigel" apraše naują pasaulio tvaną, t.y. 2040 metais iš vandens kyšos Niujorko dangoraižiai, o po vandeniu atsidurs tokie miestai kaip Hamburgas, Londonas, Kairas, Kopenhaga, Roma, valstybės - Danija, Belgija, Olandija, Bangladešas, bus prarasta daug ariamų žemių ir ganyklų, Alpių papėdėje augs palmės, kiparisai, prie Viduržemio jūros bus pražūtinga sausra ir t.t. Ši kraupi prognozė pagrįsta reiškinių stebėjimais, moksliniais tyrimais ir hipotezėmis.
Mokslininkai teigia, kad per pastaruosius 60-70 metų pasaulinio vandenyno lygis kasmet pakyla po 1.5 mm. Matyt, ledynai jau tirpsta.
Žemės atmosferos vidutinei metų temperatūrai pakilus 3-4° C, labai pasikeistų klimatas. Lietuvoje ir net pietų Švedijoje galima būtų auginti apelsinmedžius, persikus, sojas. Pamąstykime, visai gal ir nieko butų, galėtume nepirkti brangių apelsinų ar persikų, juos tiesiog galėtume iš savo prisiskinti ir skaniai mėgautis dar neatsibodusiai, kaip obuoliai ar kriaušės. Tačiau pažvelkime šį faktą iš kitos pusės, ar tas vaisius bus toks sveikas kaip ir dabar? Kasmet didėja CO2, kuris sukelia žemiai šiltnamio efektą. Žemės paviršiaus vidutinės metų temperatūros kylimas aiškinamas taip: atmosferos ore esantys vandens garai, freonai, metanas ir ypač anglies dioksidas (CO2) praleidžia Saulės trumpabangę spinduliuote (šviesą), bet nepraleidžia (sugeria) nuo Žemės paviršiaus kylančią ilgabangę šilumine spinduliuote (ultraraudonąją spinduliuote). Todėl Žemė atsiduria lyg po didelio polietileno plėvele (gaubtu), kuri nuo Saulės sklindančią energiją praleidžia, o Žemės šilumos nepraleidžia, sugeria ją, dėl ko gali pastebimai pakilti atmosferos temperatūra, kaip šiltnamyje.
Didžioji Britanija 1995 m. pranešė, kad pastarųjų metų vidutinė metų temperatūra šioje valstybėje yra pati aukščiausia nuo tų laikų, kai ji buvo pradėta fiksuoti, t.y. prieš 100 metų.
Didžiausią įtaką šiltnamio efektui turi anglies dioksidas (CO2). Jo koncentracija atmosferoje yra apie 0.033 proc. (pagal tūrį). Per paskutiniuosius 100 metų CO2 kiekis atmosferoje padidėjo 50 proc., iš jų 25 proc. tik per pastaruosius 20 metų. CO2 susidaro deginant iškasamąjį kurą - akmens anglis, naftą, gamtines dujas, degant miškams, veikiančiuose vulkanuose, pūvant organinėms medžiagoms, kvėpuojant gyvūnams ir žmonėms.
Svarbiausia priežastis, dėl ko nuolat didėja CO2 emisija į atmosferą - gyventojų prieauglis: šiuo metu pasaulyje gyvena 6 mlrd. žmonių, o po 30 metų prognozuojama net 12 mlrd. žmonių, tada ir energijos išteklių reikės sunaudoti dvigubai daugiau, tuo pačiu du kartus padidės CO2 emisija į atmosferą.
Katastrofiškai CO2 kiekis atmosferoje nedidėja dėl to, kad
• didelį CO2 kiekį sunaudoja sausumos augalai, planktonas ir vandenynų dumbliai fotosintezės metu,
• jis palyginti gerai tirpsta vandenyje (lietaus vandenyje taip pat), todėl didžiausia dalis CO2 ištirpsta paviršinio vandens telkiniuose ir juose CO2 yra 50 kartų daugiau negu atmosferoje.
Nežiūrint to, CO2 kiekis atmosferoje nuolat didėja. Viena iš priežasčių miškų, visų pirma, atogrąžų, intensyvus kirtimas. 1955-1987 m. iškirsta beveik 50 proc. atogrąžų miškų. Kasmet iškertamų šių miškų plotas prilygsta Baltijos respublikų plotui. Planetos miškai nesugeba sugerti viso susidarančio ir išmetamo j atmosferą CO2 t.y. mažėja anglies dioksido sunaudojimas fotosintezėje:
šviesa
CO2+ H2O → cukrus (angliavandeniai) + O2
chlorofilas
Šiuo metu atmosferoje yra 0.033 proc. CO2, jei atmosferoje nebūtų CO2, jos vidutinė metinė temperatūra būtų minus 18° C.
Kad būtų išvengta 2050-2060 metais prognozuojamų šiltnamio efekto padarinių, kiekvienai pasaulio valstybei reikėtų 50-60 proc. sumažinti CO2 emisiją (išmetimą) į atmosferą, t.y. reikėtų 50-60 proc. mažiau naudoti kuro, deja tam nė viena valstybė nėra pasirengusi. CO2 emisija (išmetimas) į atmosferą nuolat didėja. Jei CO2 emisija į atmosferą JAV ir Kanadoje 1950 m. sudarė 50 proc. viso pasaulio emisijos, tai 2000 m. JAV ir Kanadoje CO2 emisija buvo prognozuojama tokia, kokia ji buvo visame pasaulyje 1994 metais.
Šiltnamio efektą sukelia ne tik CO2, bet ir kitos medžiagos, tarp jų metanas, freonai.
Tačiau ne visi mokslininkai pritaria šiltnamio efekto hipotezei. Kiti mokslininkai į šiltnamio efekto problemą žiūri skeptiškai, nes jie nepastebi koreliacijos tarp išmetamo į atmosferą CO2 kiekio ir klimato atšilimo. Klimatas kinta ir natūraliai. Daug požymių rodo, jog artėja klimato atšalimas (pvz., stratosferos ozono sluoksnio plonėjimas). Kaip bus iš tikrųjų, sunku pasakyti. Negalima ignoruoti CO2 koncentracijos aplinkoje didėjimo problemos, tačiau tenka susitaikyti su mintimi, kad prognozuoti sunku ir nedėkinga. Štai čia ir sustokime, dabar galime pamąstyti, ar ilgai mes toje Lietuvėlėje skinsime prisisotinusius CO2 apelsinus ar persikus su soja? Kiek laiko tuo galėsime džiaugtis? Dar į šiuos klausimus mokslininkai nutyli, bet faktas kaip blynas, kad nelabai ilgai, oras greit gali atšilti, bet greit gali ir atšalti, ką tada skinsime iš savo sodelio? Faktai dar labiau išryškėja, kaip pamatai oro taršos ir globalinio atšilimo pasekmes.
4. PASEKMĖS
Stratosferos ozono sluoksnio plonėjimas labai pavojingas, nes suplonėjęs sluoksnis daugiau praleidžia biologiškai aktyvią saulės alfa ir beta ultravioletinę spinduliuote. Be to, žalingas biologinis poveikis didėja žymiai sparčiau nei plonėja ozono sluoksnis: bendram ozono kiekiui sluoksnyje sumažėjus keliomis dešimt imk procentų, biologinis poveikis padidėja kelis ar net keliasdešimt kartų. Sumažėjus ozono sluoksniui l proc., pavojus susirgti odos vėžiu padidėja 2-3 proc. Todėl žmonės, mėgstantys kaitintis saulėje, turėtų žinoti, kad tai yra pavojinga.
Pastaraisiais metais vis daugėja odos vėžio susirgimų, akių tinklainės pažeidimų, silpnėja augalų ir gyvūnų imuninė sistema, nyksta planktonas ir žuvų mailius, mažėja žemės ūkio kultūrų derliai. Visi šie reiškiniai susieti su stratosferos ozono sluoksnio plonėjimu.
Ultravioletinė spinduliuote pavojinga organizmui tuo, kad ji, kaip ir jonizuojanti spinduliuote, organizme išlaisvina daug ląstelėms kenkiančių laisvųjų radikalų. Laisvieji radikalai - atomai ar atomų grupės, dėl tam tikrų priežasčių, pvz. ultravioletinės spinduliuotės poveikio, netekę vieno elektrono. Agresyvus laisvasis radikalas yra nestabilus, jis stengiasi sugrąžinti prarastą elektroną ir virsti stabiliu atomu ar grupe. Organizme visada yra tam tikras kiekis laisvų jų radikalų, kurie padeda naikinti bakterijas arba užkirsti kelią uždegimams. Tačiau laisvieji radikalai puola ir sveikas organizmo ląsteles. Kiekvienai ląstelei tenka atlaikyti apie 10000 tokių atakų per parą, todėl organizmas gamina natūralius radikalų naikintojus (antioksidantus), kurie suriša nereikalingus laisvuosius radikalus ir taip apsaugo organizmą. Organizmo natūralią gynybą prieš laisvuosius radikalus galima sustiprinti vadinamaisiais antioksidantais. Vitaminas E, vitaminas C ir beta karotinas (provitaminas A) bei mikroelementas selenas - veiksmingai apsaugo organizmą nuo laisvųjų radikalų poveikio. Kosmetikos firmos taip pat pritaiko šių vitaminų nukenksminamąsias savybes ir deda juos į kremus kaip apsaugą nuo ultravioletinės spinduliuotės ir ankstyvo odos senėjimo.
Labai rimtų problemų atsiranda tada, kai agresyvūs radikalai tiesiog užtvindo organizmą, pvz. gavus didelę dozę ultravioletinės ar jonizuojančios spinduliuotės. Tada stipriai žalojami sveiki audiniai. Šiandien manoma, kad laisvieji radikalai turi didelės įtakos kalkėjant kraujagyslių sienelėms (aterosklerozė) ir tuo pačiu vystantis širdies infarktui. Kai kurie laisvieji radikalai gali pakenkti akies lęšiukui, sukelti giedravalkį arba pagreitinti odos senėjimo procesą. Dar didesnis laisvųjų radikalų vaidmuo vystantis vėžiui: jie atakuoja ląstelės branduolį kuriame užkoduota genetinė informacija, ir iš jo atima elektroną. Tokiu būdu ląstelės augimas tampa nekontroliuojamas, išsivysto augliai, ypač odos.
Yra 3 skirtingos odos vėžio rūšys: bazalijoma, plokščialąstelinis vėžys, melanoma. Šiuos navikus lengva atskirti tik pažiūrėjus.
Bazalijoma: visada primena karpą kietais virš odos pakilusiais kraštais, nelygiu gruoblėtu kontūru. Centre visada būna įdubimas, padengtas šašu. Iš pradžių jis būna mažesnis, vėliau didėja (po truputį). Bazalijoma sergama dažniausiai - 3 kartus dažniau nei plokščialąsteliniu vėžiu.
Plokščialąstelinis vėžys dažniausiai atrodo kaip gumbas išopėjusiu paviršiumi arba kaip lėtinė opa. Bazilijoma arba plokščialąstelinis vėžys dažniausiai pasitaiko atvirose kūno vietose.
Šie navikai pažeidžia paviršinius odos sluoksnius, todėl jų gydymo rezultatai būna geri.
Melanoma iš pradžių plinta odos paviršiumi kaip rašalo dėmė. Tai gali tęstis iki 5-rių metų. Po to melanoma iš plitimo fazės pastebimai pereina į mazgine -susiformuoja mazgas. Tada melanoma pradeda augti gilyn į odą.
Melanoma - kilos kilmės liga, nes ji atsiranda iš pigmentinės ląstelės - melanocito. 50 proc. melanomų kyla iš jau esamų apgamų, kita pusė atsiranda visai švarioje odoje. Iš pigmentinės ląstelės formuojasi apgamas, kuris vėliau virsta displastiniu apgamu ir iš jo išsivysto melanoma.
Mokslininkai įrodė, kad odos vėžiu dažniau serga tie žmonės, kurie vaikystėje ilgai kaitinosi saulėje. Žmonės, vaikystėje vengę saulės spinduliuotės, 70 proc. rečiau suserga odos vėžiu. Šiuo metu daugiausia melanoma sergama Australijoje, Kvinslendo provincijoje, kur gyventojai pirmieji pradėjo naudoti apsauginius kremus nuo saulės ultravioletinės spinduliuotės. Pasirodo, ten naudoti kremai atspindėjo beta ultravioletinę spinduliuote ir neatspindėjo alfa ultravioletinės spinduliuotės. Reiktų žinoti, kad blokuojantys kremai apsaugo ir nuo alfa, ir nuo beta ultravioletinės spinduliuotės, o ekranuojantys - tik nuo beta ultravioletinės spinduliuotės.
Kad žmonės nepiktnaudžiautų per ilgai deginantis saulėje, JAV nuo 1994 m. šalia oro prognozės "New York Times" spausdina tos dienos ultravioleto indeksą, kurio skalė yra nuo O iki 10. Jei ultravioleto indeksas artimas O, žmogus vidurdienį saulėje gali būti l vai., jei 10 - tik 13 min.
Be to, pastaraisiais metais užsienyje galima nusipirkti sensometrų - prietaisų, fiksuojančių ultravioletinės spinduliuotės intensyvumą. Sensometras panašus į laikrodį pradedantį cypti (garsinis signalas), kai šio prietaiso savininkui laikas palikti paplūdimį.
Ozono sluoksnio plonėjimas iššaukia planktono nykimą, kuris asimiliuoja į atmosferą išmetamą CO2 ir tuo pačiu mažina šiltnamio efektą. Antra vertus, suplonėjęs ozono sluoksnis mažiau sugeria saulės ultravioletinės spinduliuotės: paprastai ozono sluoksnis stratosferoje sugeria 10 kartų daugiau energijos nei išspinduliuoja, todėl 40-45 km aukštyje temperatūra siekia +35° C. Ozono kiekiui čia sumažėjus 50 proc., temperatūra sumažėtų 20° C, o 7-18 km aukštyje - 2°-3° C. Suplonėjęs ozono sluoksnis mažiau sugertų ir iš žemės paviršiaus kylančią infraraudonąją spinduliuote (šilumą).
Jei išnyktų ozono sluoksnis - Žemės apsauginis apvalkalas, Žemė atiduotų kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšaltų, o dėl padidėjusios ultravioletinės spinduliuotės skvarbos daugiau žmonių susirgtų vėžiu. Dar daugiau, specialistai šiandien prieina vieningos nuomonės: jei iki 2100 metų ozono stratosferoje vis mažės, tai augalai ir gyvūnai žus, o žmogus bus priverstas slėptis po specialiais gaubtais! Štai čia faktas ir išlenda, kad mes neilgai džiaugsimės šiluma, ar verta nusisukti į mokslininkų spėliojimus ir eiti miegoti ramia sąžine, kad rytoj ir poryt bus gerai, o kas po 100 metų bus, man jau dzin bus… Pasekmės išties yra jau siaubingos, kiek vėžio naujų formų atsirado, kiek taip įvairių negalavimų kas dieną ištinka. Dar vien labai svarbi ir didžiulę įtaka daro gamtos taršai rūgštūs lietūs. Vienas iš sieros junginių šaltinių - sierą turinčio kuro deginimas. Deginant kurą, jame esanti siera reaguoja su ore esančiu deguonimi (20.9 proc.) ir susidaro sieros dioksidas (SO2):
S + O2→ SO2
Degimo metu susidarantis SO2 kiekis priklauso nuo deginamame kure esančio sieros kiekio.
Deginant kurą (esant aukštai temperatūrai) ore esantis azotas (78 proc.) reaguoja su ore esančiu deguonimi (20.9 proc.) ir susidaro azoto dioksidas (NO2):
N2+2O2→ 2NO2
Degimo metu susidarantis NO2 kiekis nepriklauso nuo deginamo kuro rūšies, bet priklauso nuo degimo sąlygų.
Sieros ir azoto dioksidai išmetami j orą kartu su kitais degimo produktais. Patekę į orą sieros ir azoto dioksidai, veikiant saulės spinduliuotei, kitoms ore esančioms priemaišoms (oksidatoriams, katalizatoriams) ir drėgmei, per keletą parų fotocheminės reakcijos metu virsta sulfatine (H2SO4) ir nitratine (HNO3) rūgštimis:
SO2 + H2O šviesa H2SO4 katalizatoriai
NO2+ H2O HNO3
Šios rūgštys patenka į žemės paviršių su krituliais. Taigi, rūgštus lietus yra ne kas kitas, kaip vandeniu stipriai praskiesti sulfatinės ir nitratinės rūgščių tirpalai.
Kritulių didžiausias rūgštingumas (mažiausia pH) yra žiemos mėnesiais, kada ore mažiau kalcio (Ca2+) ir amonio (NH+) jonų, kurie galėtų neutralizuoti rūgštis. Įvairiuose Europos rajonuose stebėta netgi juodo sniego danga. 1984 m. vasario 20 dieną Škotijoje iškrito juodas kaip smala ir rūgštus kaip actas sniegas. Paimtuose mėginiuose rasta maždaug 4-5 mėnesių teršalų dozė, beveik 10 kartų viršijanti tą kiekį kuris iškrenta su rūgščiaisiais lietumis.
Ir perspektyvos nedžiugina. Prognozuojama, kad 2000 metais atmosferos tarša dujiniais teršalais bus 2.5 karto didesnė negu 1970 m. ir 1.8 karto didesnė negu 1985 m.
Rūgštėjimo žala aplinkai trejopa:
• rūgštūs lietūs nudegina lapus, žalieji augalai negali pasisavinti reikiamo kiekio
energijos iš aplinkos (sutrikdoma fotosintezė ir kvėpavimas) ir jie pradeda nykti;
• rūgštėja dirvožemis - mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai;
• rūgštėja vandens telkiniai - kinta gėlųjų vandenų organizmai, nyksta žuvys.
Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Neretai ant lapų atsiranda rudų dėmių su baltu ar pilku apnašu apatinėje dalyje. Vėliau lapai nuvysta.
Rūgštūs lietūs nepaprastai kenkia miškams. 1983 m. buvo pakitę 8 proc. Vokietijos miškų, o 1987 - dauguma; prognozuojama, jog iki 2000 metų žus 90 proc. jos miškų. Šiandien nyksta 1/3 Šveicarijos miškų; vien 1984 metais jų teko iškirsti 14 proc. Olandijoje 1987 metais buvo pažeista 40 proc. miškų. Pakenktų miškų medžiai tampa neatsparūs ligoms, aplinkos cheminiam užterštumui, mediena pasidaro trapi, netinkama baldų pramonei. Sieros dioksidui itin jautrios pušys.
Padidėjus dirvos rūgštingumui ištirpsta aliuminio junginiai (neutraliame vandenyje jie netirpsta) ir jie išplaunami į ežerus (viena iš priežasčių, dėl ko mažėja žuvų reprodukcija). Į vandens telkinius sunešama taip pat daug augmenijai reikalingų druskų, todėl greitėja vandens telkinių užpelkėjimas, o dirvožemis pasidaro mažiau derlingas.
Dirvožemio derlingumui pakelti jis yra kalkinamas: neutralizuojamos sulfatinė ir nitratinė rūgštys bei susidaro kalcio sulfatas ir nitratas, kurie yra neorganinė trąša.
Dirvos kalkinimo metu vyksta rūgščių neutralizavimo reakcijos:
H2SO4+Ca (OH)2→CaSO4+2H2O
2HNO3+Ca(OH)2→Ca(NO3)+2H2O
Rūgštie ji lietūs teršia paviršinius ir požeminius vandenis. Švedijoje jau užteršta 18000 vandens telkinių: 9000 ežerų (50 proc.) iš dalies išnyko žuvys, 4000 (22 proc.) - visai neliko. Kad būtų neutralizuotas rūgščiųjų lietų poveikis, ežerai kalkinami. Migruojantis rūgščioje dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas.
Kol sieros ir azoto dioksidų emisija į atmosferą nebus sumažinta 80-90 proc., aplinkos rūgštėjimas nuolat didės. Iš visų pagrindinių atmosferos orą teršiančių teršalų žymią dalį sudaro suminė SO2+NO2 emisija: 23 proc. (1995 m.), 24 proc. (1998 m.) k 27 proc. (2003 m.).
Norylske, didžiausiame Rusijos užpoliarės mieste, SO2 išmetama į atmosferą 2.5 mln. t/metus, tiek, kiek visoje Kanadoje. Šis pavyzdys rodo, kiek daug išmetama SC>2 metalurgijos įmonėse, išgaunančiose varį ir nikelį iš jų sulfidų. Manoma, kad vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų šių teršalų.
Lietuva pasirašė tarptautinę konvenciją dėl SO2 emisijos mažinimo. Pastaraisiais metais SO2 emisija Lietuvoje sumažėjo, deja, daugiausia dėl pramonės nuosmukio.
Pagrindiniai visuotinės (globalinės) taršos kaltininkai yra vietiniai teršėjai (pramonės ir energetikos įmonės, transportas), nes oro srautai jų išmetamus teršalus greitai išsklaido didelėje teritorijoje šie tampa visuotiniais (globaliniais) teršalais. Štai toki gan liūdni statisniai duomenys gamtos taršos atveju. Galime atsiversti chemine lentelę ir pažiūrėti kiek cheminių elementų patenka I gamtą ir kiek galėtų gamta išsivalyti iš šių kenksmingų medžiagų, tai mes galime pamatyti iš duotos lentelės:
(1)
Čia:
C1, C2, ..., Cn - faktinės kenksmingųjų medžiagų koncentracijos atmosferos ore, mg/m3;
- didžiausios leistinos medžiagų koncentracijos atmosferos ore, mg/m3.
1 lentelė.
Kenksmingųjų medžiagų leistinos koncentracijos aplinkos ore
Medžiagos pavadinimas Didžiausia leistina koncentracija, mg/m3
maksimali vienkartinė paros
Acetonas 035 0,35
Amoniakas 0,2 0,04
CO 5 3
Azoto dioksidas 0,085 0.04
Azoto rūgštis 0,4 0.15
Benzinas 5 1.5
Benzolas 1,5 0,1
Chloras 0.1 0.03
Sieros rūgštis 0,3 0,1
Sieros dioksidas 0.5 0,05
Sieros vandenilis 0,008 -
Dujų arba garų koncentracija aplinkos ore nustatoma įvairiais metodais. Nustatymo metodas parenkamas pagal esamų dujų arba garų cheminę sudėtį ir turimas priemones.
Pagal užteršto oro analizės prietaisų veikimo principą analizės metodai skirstomi į cheminius ir fizikinius. Pastaruoju metu oro kontrolei taikomi kolorimetrinis, chromatografinis ir indikacinis analizės būdai. Kolorimetrinis būdas pagrįstas indikatoriaus, kurį chemiškai veikia tiriamos dujos arba garai, spalvos pasikeitimu. Analizuojant chromatografiniu būdu specialios medžiagos pripildytoje chromatografinėje kolonėlėje išskiriamos tiriamo mišinio komponentės. Indikacinis būdas pagrįstas tuo, kad kai kurios medžiagos staiga pakeičia spalvą net tuomet, kai ore būna labai mažos nuodingųjų medžiagų koncentracijos. Šias kenksmingas medžiagas galima išvalyti, tačiau čia jau kita tema ir aš neišsiplėsiu, nes apie tarša gamtai medžiagos yra daug ir čia galima apie tai kalbėti ilgai, bet ar nuo to pasikeis gamtos taršos proceso mažinimas? Turbūt, kad ne.
Čepkelių valstybinis rezervatas
2009-12-22
Čepkelių valstybinis rezervatas
Čepkelių valstybinis rezervatas yra Alytaus apskrityje, Varėnos rajono savivaldybėje. Geografinės koordinatės 54° 01‘ š.pl.;24° 32‘ r.ilg. Čepkelių valstybinis rezervatas yra įsteigtgtas 1975 metais, jo plotas 11212 ha.
Čepkelių valstybinis rezervatas įseigtas unikaliai bei didžiausiai šalyje aukštapelkei, supami žemyninių kopų, su reliktiniais ežerokšniais, jai būdinga ir reta augalija bei gyvūnija išsaugot.
Išsaugoti Čepkelių raistą – didžiausią šalies aukštupelkę su reliktiniais ežerokšniais ir salomis, žemyninių kopų likučiais bei apypelkio miškus Pietryčių (Dainavos) smėlėtosios lygumos pakraštyje, Katros, Ūlos ir Grūdos upių vandenskyroje, taip pat būdingą ir retą augaliją (čia greta viena kitos aptinkamas stepei ir tundrai būdingas augalų bendrijas) bei gyvūniją, ypač – gausiausią šalyje gervių populiaciją.
Pagrindinę rezervato dalį užima Čepkelių raistas – didžiausia 5858 ha šalies aukštipelkė. Raistas šiaurryčių-pietvakarių kryptimi tęsiasi net 14 km. Iš šiaurės ir vakarų pelkės guolį supa pušynais apaugusios žemyninės kopos. Čia rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku. Pietose pelkę riboja, kartu ir rezervato ribą bei valstybinę sieną su Baltarusija nužymi Katros upė.
Čepkelių pelkė ėmė formuotis baigiantis apledėjimui, maždaug priš 11 tūkst. Metų. Raistas plyti senovinių marių guolyje. Prieš 9 tūkst. Metų sausio klimato sąlygomis vėjas supustė prieledyninių marių pakrančių smėlynus į žemynines kopas, kurios atitverė žemesnę prieledyninių marių lygumą. Pakilęs gruntinio vandens lygis bei vėlesnis drėgno klimato laikotarpis ypač paskatino pelkėjimo procesus.
Durpių klodo storis pelkės gūbryje siekia 5 – 6 metrus. Šiaurytiniai ir rytiniai pelkės pakraščiai labai vingiuoti. Pelkės centre ir pietiniame pakraštyje gausu įvairaus didumo senais medynais apaugusių mineralinio grunto salų. Tai kyšančios žemyninių kopų keteros. Vandens perteklius iš Čepkelių raisto nuteka Peklos upeliu į Ūlą, Musteikos upeliu – i Grūdą, ir kanalu – į Katrą. Raisto rytinėje dalyje susitelkę ežerėliai, iš jų didžiausias ežeras – Ešerinis užima 14,9 ha. Kai kurių ežerėlių lygis truputi pažemėjo XIX a.pab., raisto pietiniame pakraštyje iškasus kanalą į Katrą.
Čepkelių rezervatas išsiskiria greta aptinkamomis stepėmis bei tundrai būdingomis augalų bendrijomis. Aukštapelkėjė vyrauja ištisinį kilimą sudarančios samanos – kiminai, gausūs krūmokšniai: gailiai, viržiai, spanguolės. Medžių ardą sudaro skurdžios pušaitės, plaukuotasis ir karpotasis beržai, kai kur išlikusios didelės atviros plynės. Aukšapelkę juosiančių žemyninių kopose vyrauja brandūs pušynai, kurių paklotėje gausiausios kerpės. Salose, kopų šiauriniuose šlaituose, lygumose ir daubose vyrauja pušynai su žaliųjų samanų danga ir krūmokšniais: viržiais, mėlynėmis, bruknėmis.
Specifinės gamtinės sąlygos nulėmė didelę retųjų augalų rūšių įvairovę. Čia randamos pelkėms būdingos augalų rūšys: patvankinis pataisiukas ( Lepidotis inundata), dėmėtoji gegūnė ( Dactylorhiza maculata), laplandinis karklas ( Salix lapponum), plačialapiams miškams: plačialapė klumpaitė ( Cypripedium calceolus), virgininis varpenis ( Botrychium virginianum), smėlynams: kalninė arnika ( Arnica montana), lietuvinė naktižiedė ( Silene lithuanica), vėjalandė šilagėlė ( Pulsatilla batens).
Čepkelių rezervate aptikta daugiau kaip 2000 rūšių vabzdžių. Čepkeliuose gyvena retų vabzdžių: didysis ąžuolinis ūsuotis ( Cerambyx cerdo), šiaurinis elniaragis ( Ceruchus chrysomelinus), margasis grambuolys ( Polyphyla fullo), aštuoniataškis auksavabalis ( Gnorimus variabilis). Drugių tarpe sutinkama retų atstovų: pelkinis satyras ( Oeneis jutta), šiaurinis perlinukas ( Clossiana frigga), gelsvasis pelkiasparnis ( Aspilates gilvaria).
Rezervate gyvena 6 rūšių ropliai. Čia gana įprasta vienintelė nuodinga šalyje gyvate – paprastoji angis ( Vivera berus), bei paprastasis žaltys ( Natrix natrix). Taip pat čia yra viena iš dviejų šalyje lygiažvynio žalčio ( Coronella austriaca) radimviečių.
Didelė paukščių įvairovė. Čepkeliuose išlikusios stambiausios kurtinių ( Tetrao urogallus), gervių ( Grus grus), stulgių ( Gallinago media) populiacijos Lietuvoje, gyvena kitur beveik išnykę gyvatėdžiai ( Circaetus gallicus), didieji apuokai ( Bubo bubo).
Rezervate įprasti kitose šalies vietose reti paukščiai: tetervinas ( Lyrurus tetrix), griežlė ( Crex crex), juodasis gandras ( Ciconia nigra), lututė ( Aegolius funereus), tripirštis genys ( Picoides tridactylus), baltnugaris genys ( Dendrocopos leucotos) ir dar daugelis kitų rūšių, kurioms Čepkeliai vis dar yra saugiu prieglobsčiu.
Miškuose paskendęs ir nuo dažno trikdymo apsaugotas rezervas – viena iš pagrindinių briedžių ( Alces alces) žiemos ganyklų šalyje. Taip pat čia nuolat gyvena vilkai ( Canis lupus), lūšys ( lynx lynx), ūdros ( Lutra lutra), gausu bebrų ( Castor fiber).
Globalizacijos procesų samprata
2009-12-19
Globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasaulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Šis terminas iki šiol nėra tiksliai apibrėžtas ir skirtinguose šaltiniuose pateikiami skirtingi šios sąvokos apibrėžimai. Žodis „globalizacija“ naudojamas apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didėjančią ūkių ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.
Lietuvių liaudies darbo dainos
2009-12-16
Turtingiausia, savičiausia(tai yra, nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis-dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestejo XVIa. pab. -XVIIa. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas. Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą-turbūtdaugiausia ją kūrė moterys. Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.
7 pasaulio stebuklai
2009-12-11
Įdomu tai, kad visi šie septyni kūriniai pasižymi gigantišku dydžiu. Be to, keturi iš jų - piramidės, deivės Artemidės šventykla, dievų Dzeuso ir Helijo (Kolosas) skulptūros yra susiję su religija ir mitais, kurie buvo neatskiriama antikos gyvenimo ir kultūros dalis.
Deja, iš septynių pasaulio stebuklų šiandien tėra išlikusios piramidės. Kiti stebuklai tėra minimi senovės autorių raštuose. Taip pat nėra tiksliai žinomi visų septynių stebuklų autoriai. Iš žinomų įžymiausias Fidijas, sukūręs Dzeuso statulą.
Septynių pasaulio stebuklų sąvoka atėjo iš 3 a.pr.m.e. Sąvoka “pasaulio stebuklai“ atsirado Graikijoje ir Mažojoje Azijoje.
Atominė energetika Lietuvoje
2009-12-09
Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulis industrinės gamybos plėtojimas ir apskritai visa žmogaus veikla tarsi milžiniškos geologijos jėgos keičia mūsų planetos veidą.
Dvidešimtas amžius neabejotinai buvo revoliucingiausias laikotarpis visoje žmonijos istorijoje. Šiame amžiuje įvyko nemaža socialinių pokyčių, nepaprastų politinių įvykių, padaryta daugiau mokslinių išradimų negu visais ankstesniais šimtmečiais drauge paėmus.
Mūsų pasirinkta organizacija yra AB „TEO“. Šio darbo tikslas – ištirti kaip darbuotojai bendrauja savo organizacijoje.
Darbo pradžioje pristatome organizaciją, jos siekius, veiklos principus, kryptis ir konkurentus(supažindiname su pačia organizacija); Mūsų tikslas yra peržvelgti ir suvokti kaip šios organizacijos darbuotojai bendrauja su klientais telefonu, kokie yra reikalavimai ir kokia iš tikrųjų yra dabartinė esama padėtis.
Kraštotvarka – tai priemonių visuma, žmonių veiklai teritorijoje organizuoti, socialinei, ekonominei, ekologinei politikai bei kultūriniam kraštovaizdžiui formuoti. Kraštotvarkos tikslas – užtikrinti krašto, regiono ar kitokio teritorinio komplekso subalansuotą kokybinę ir kiekybinę plėtrą. Kraštotvarka suprantama kaip planavimo kompetencijos sritis, žmogaus veiklos, teritorinis organizavimas ir aplinkos tvarkymas norint sukurti kultūrinį kraštovaizdį.