Valstybė – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus ir suverenitetą. Teritorija – viena esminių valstybės gyvavimo sąlygų. Ji turi būti saugoma. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos yra valstybinė institucija , kurios paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir jos kirtimo kontrolę, o karo metu – ginkluotųjų pajėgų sudėtyje ginti valstybę. Teisinis reguliavimas – teisinėmis priemonėmis įgyvendinamas teisės poveikis visuomeniniams santykiams. “Teisinės priemonės” – teisės normos – sąmoningos žmonių veiklos sukurtos bendro elgesio taisyklės.

Teisė  Referatai   (10 psl., 17,87 kB)

Justinas Marcinkevičius - vienas žymiausių XX a. Lietuvių poetų ir prozininkų. Jo kūriniai labai įvairūs: ypatingu lyriškumu dvelkiantys eilėraščių rinkiniai ("Mediniai tiltai", "Vienintelė žemė" ir kt.), žymioji poetiškoji draminė trilogija: "Mindaugas", "Katedra", "Mažvydas", lyrika vaikams ir apysaka "Pušis, kuri juokėsi".

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 4,28 kB)

Biografija. Gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų r .). Į mokslus kibti pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje. Mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje . Baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Kurį laiką dirbo redakcijose. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Atgimimo pradžioje – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys. Justinas Marcinkevičius - poetas, dramaturgas, vertėjas.

Lietuvių kalba  Projektai   (34 psl., 938,85 kB)

Vincas Krėvė – Mickevičius - XIXa. pabaigos. - XXa. pradžios. lietuvių dramaturgas ir pradininkas. V.Krėvė - realizmo atstovas, bet jo realizmas paremtas romantika. Šio kūrėjo kūrybos skalė labai plati - nuo tautosakinių padavimų iki istorinių asmenybių. Tiek dramoje, tiek prozoje dominuoja paslaptis ir istoriniai ženklai.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,46 kB)

Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz. : Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).

Literatūra  Konspektai   (12 psl., 26,14 kB)

Sociologija - t.y mokslas, nagrinejantis socialiniu sistemu saveika visuomeneje.Sociologija yra vienintelis is socialiniu ir humanitariniu mokslu, tiriantis visuomene kaip visuma. Visumene - tai visu santykiu egzistuojanciu konkrecioje teritorijoje socialine visuma. Socialine vaizduote - turi buti trimate: istorinis,antropologinis ir kritinis socialines tikroves suvokimas.

Sociologija  Paruoštukės   (6 psl., 28,72 kB)

Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą.

Anglų kalba  Interpretacijos   (3 psl., 4,97 kB)

Šiaurės Amerika Šiaurės Amerika dažnai skiriama į 2 dalis: Vidurio ameriką ir Anglų Ameriką. Didžiųjų bei Mažųjų Antilų salynai, skiriantys Atlanto vandenyną nuo Karibų jūros ir Meksikos įlankos, skiriamai Vidurio Amerikai. Vidurio ir Pietų Ameriką kolonizavo ispanai bei portugalai. Kadangi tų tautų kalbos yra lotynų kilmės, šią Amerikos dalį imta vadinti Lotynų Amerika. Didesnę Šiaurės Amerikos dalį kolonizavo anglų kilmės europiečiai, todėl jų užkariautos ir apgyventos žemės kartais vadinamos Anglų Amerika. Jai priklauso JAV ir Kanada, kuriose valstybinė kalba yra anglų. Tik vienoje Kanados provincijoje, Kebeke, be anglų, valstybine pripažinta ir prancūzų kalba. Šiaurės Amerika yra Šiaurės ir Vakarų pusrutuliuose. Jos plotas yra 24,247 mln. km², gyventojų skaičius - 490 mln. Iš vakarų Šiaurės Ameriką skalauja Ramusis vandenynas, iš rytų - Atlanto vandenynas, iš šiaurės - Arkties vandenynas, o iš vakarų - Meksikos įlanka ir Karibų jūra. Arčiausiai Šiaurės Amerikos esantis žemynas yra Pietų Amerika, o toliausias - Australija. Kraštutiniai kyšuliai: Šiaurės - Marčisono, Pietų - Marjato, Vakarų - Velso Princo, Rytų - Šv. Karolio. Aukščiausia Šiaurės Amerikos viršūnė yra Makinlio kalnas (6194 m), žemiausia vieta - Mirties slėnis (-86 m), ilgiausia upė - Misisipė (5971 km), didžiausias ežeras - Aukštutinis (84 130 km²), didžiausia valstybė - Kanada (9,97 mln. km²), didžiausias miestas - Meksikas (18 mln. gyv.). Didžioji Misisipė išteka Minesotoje ir neša savo vandenis į Meksikos įlanką. XX a. pradžioje iškirtus miškus ir išarus prerijas, upės baseine prasidėjo dirvožemio erozija. Kai į upę būdavo prinešama žemių, ji patvindavo. Miškų atsodinimas ir užtvankos padeda, bet labai smarkios liūtys vis tiek sukelia potvynius. Didieji ežerai, sudarantys penktadalį pasaulio gėlo vandens atsargų, apkėtę Kanados ir JAV sieną. Tik Mičigano ežeras visas priklauso JAV. Ežerus jungia vandens keliai, iš jų išteka Šv. Lauryno upė, įtekanti į Atlanto vandenyną. Niagaros upėje, tekančioje, per Erio ir Ontarijo ežerus, yra garsusis Niagaros krioklys. Šiaurės Ameriką nuo Rusijos skiria Beringo sąsiauris, nuo Pietų Amerikos - Panamos kanalas. Panamos kanalas jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Jį sudaro daug vandens rezervuarų, vadinamų šliuzais. Kai laivas įplaukia į šliuzą, į jį prileidžiama vandens, todėl laivas kyla kartu su vandeniu. Šliuzai gali jungti du skirtingo aukščio vandens telkinius. Kanalai ypač svarbūs jūrų transportui, ypač Sueco ir Panamos. Panamos kanalas yra trumpesnis nei Sueco kanalas. Šiaurės Ameriką sudaro: Kanada, Jungtinės Valstijos ir Meksika, taip pat didžiausia pasaulio sala Granlandija. Per paskutinį ledynmetį žemynu nuslinko didžiulis ledynas, jis nubrūžino uolienas, pagilino įdubas, kuriose dabar Didieji ežerai, o derlingą dirvožemį nustūmė į vidurio lygumas. Nuo Aliaskos iki Naujosios Meksikos eina žemyno nugurkaulis - Uoliniai kalnai. Rytuose yra Apalačiai, nuo jų į rytus ir pietus driekiasi pakrantės žemumos. Rytų Kanadoje nutįsęs Kanados skydas - senų sudūlėjusių uolienų plynaukštė, padengta plonu dirvožemio sluoksniu. Pietvakarinėje JAV dalyje prasideda dykumos, kurios eina iki pat Meksikos vidurio. Grenlandija yra didžiausia pasaulio sala esanti Arkties vandenyne. Ją beveik visą dengia ledas. Jos plotas yra 2 175 600 km². Vakarų Granlandijoje gyvena eskimai. IX a. ją pirmieji atrado vikingai. Atrastą žemę pavadino Gronlandu (žalia žemė). Vėliau paaiškėjo, kad tai ledo buveinė. Ilgą laiką Grenlandija priklausė Norvegijai. 1721 m. atiteko Danijai ir iki 1979 m. buvo jos kolonija. Dabar Grenlandija yra Danijos valda. Pagrindiniai Šiaurės Amerikos kalnynai, snieguotom viršūnėm Uoliniai kalnai ir miškingieji Apaačiai, smarkiai skiriasi išvaizda. Tas skirtumas aiškintinas jų amžiumi. Uoliniai yra palyginti jauni kalnai, dar nesudūlėję. Apalačiai - vieni iš seniausių pasaulio kalnų, juos pamažu ardo vėjas, vanduo ir slenkantys ledai. Šiaurės Amerikos rytuose apie 2000 km driekiasi neaukšti, miškais apaugę Apalačių kalnai. Jų šlaitai nuolaidūs, viršūnės plokščios. Aukščiausia Apalačių viršūnė tesiekia 2000 m. Kalnuose gausu nadingųjų iškasenų. Slūgsančias paviršiuje išgauti patogu ir pigu. Gausūs akmens anglių ir geležies rūdos telkiniai praeityje paskatino atsirasti pramonę ir augti miestus. Kadaise „plieno kalve“ praminti Apalačiai dabar tapo milijonų amerikiečių poilsio vieta. Priekalnėse yra vienas ilgiausių urvų - Mamutų urvas. Vakariniu Šiaurės Amerikos pakraščiu nutįsę Kordiljerų kalnai. Tai ilgiausia kalnų grandinė pasaulyje. Ji tęsiasi nuo Aliaskos iki Ugnies Žemės Pietų Amerikoje. Šiaurės Amerikoje Kordiljerus sudaro keli lygiagretūs kalnagūbriai. Ramiojo vandenyno pakrante driekiasi Pakrantės kalnagūbris. Rytinė Koldiljerų Dalis giliai įsiterpia į žemyną ir vadinama Uoliniais kalnais. Plačiausiai kalnagūbriai išsišakoja vidurinėje dalyje. Čia juos skiria didelius plotus užimančios aukštai iškilusios vidinės plynaukštės: Didžiojo baseino, Kolorado ir kt. Dėl didelių temperatūros svyravimų jos sparčiai dūla, paviršiuje susidaro įmantriausių formų statinių. Kordiljerai atsirado susidūrus dviem litosferos pokštėms: žemyninei Šiaurės Amerikos ir vandenyninei Ramiojo vandenyno. Kadangi žemyninė plokštė juda į vakarus, Žemės plutą plokščių sąlyčio vietoje kerta daugybė lūžių. Kai kurie iš jų prasideda vandenyno dugne ir išnyra į paviršių. Dėl plokščių judėjimo Kordiljeruose būna stiprių žemės drebėjimų, išsiveržia ugnikalniai

Geografija  Referatai   (280,08 kB)

Vietos gyventojai Kuršių Neriją yra vadinę Kopomis, Randavomis, Pajūriais, žemaičiai pajūriečiai- Užmariu. Nerijos vardu iš pradžių buvo vadinami tik Aistmarių nerija. Pažyminys ,,kuršių” turėjo pabrėžti priklausomybę Kuršo vyskupijai. Ordino XV a. dokumentuose atsirado lytis ,,Neringa”. Svarbiausios gyvenvietės(iš į pietus): Juodkrantė,Pervalka,Preila, Nida(visos-LTSR; 1961 sujungtos į Neringos miestą), Morskojus (Pilkopa), Rybačis (Rasytė), Lesnojus (Šarkuva; RTFSR Kaliningrado sritis). Gamta Jūros krantas lygus, marių krante yra ragų. Didesnieji ragai:Rasytės, Grobšto, Bulvikio ir Žirgų (Birštvyno). Visoje nerijoje (aukščiau jūros lygio) susitelkę 2 km smėlio, kurio diduma sudaro kopas. Išilgai Kuršių Nerijos tęsiasi skirtingo reljefo ruožai: pajūryje yra jūros papludimys ir prieškopės (apsauginis paplūdimio kopagūbris), toliau marių link- palvė,kupstynė,didžiųjų kopų gūbrys, pamario palvė ir marių aplūdimys. Jūros papludimys yra 10-50 m pločio, Prieškopės- tai 4-12 m aukščio,30-150 m pločio apsauginės paplūdimio kopos. Daugelyje Kuršių Nerijos vietų jos buvo žmonių sukurtos, kad sulaikytų vėjo pustomą smėlį. Už prieškopių plyti palvė- kauburiuota arba plokščia lyguma,apaugusi žole, krūmais arba medžiais. Ji pakilusi virš jūros lygio 5-6 m. Kai kur palvėje didžiųjų kopų papėdėje (į pietvakarių nuo Nidos ir kitur) matomos vėjo išpustytų senųjų kopų liekanos, vadinamos kupstais. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių Nerijos reljefo elementas- didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km, nuo Smiltynės iki Lesnojaus. Kopagūbrio plotis 0,3-1 km; plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių Nerijos viduryje. Smiltynės-Juodkrantės, Pervalkos-Nidos, Morskojaus- Rybačio atkarpose kopos apželdintos, kitur- pustomos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50-60 m, pavyzdžiui, Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio (1983), Senosios Smuklės kopa (į pietus nuo Preilos) 67,4 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 m. Marių paplūdimys siauras, o kai kur kopos yra prie pat marių. Grobšto, Bulvikio, Pervalkos raguose yra pamario palvė, apaugusi žole ir krūmais. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, 3 mažos lagūnos ir 1 ežeras- Žuvėdrų liūnas (Rybačyje), susidaręs iš Kuršių marių įlankos; užaugantis. Pelkės: Briedžių raistas (ties Preila) ir Šventlunka (Šventliūnis; prie Zelenogradsko). Kuršių Nerijos geologinį pamatą sudaro ledyninės kilmės nuogulos-moreninis priemolis,smėlis, žvyras, aleuritas ir juostuotasis molis. Jos slūgso ant kreidos sistemos pagrindinių sluoksnių. Didžiausi pleistoceno nuogulų storiai pragręžti ties Pilkopa, Nida (91 m), Pervalkos rage, Smiltynėje. Daug kur slūgso juostuotasis molis; jis greičiausiai susidarė prieledyniniame baseine, atsitraukus ledynui nuo Rasytės- Ventės rago-Priekulės-Klaipėdos galinių morenų ruožo. Pleistoceno darinių didžiausias 50-70 m . Ant pleistoceno nuogulų slūgso holoceno nuogulos: ežerų smėlis ir dumblas, sapropelis, durpės, ant jų-jūrinis smėlis su gargždu ir žvirgždu, dar aukščiau- eolinis smėlis, kurio sluoksnio storis kopose siekia 70 m . Holoceno nuosėdų komplekso didžiausias storis >100 m . Holoceno nuosėdose išskiriami preborealiniai, Anciliaus laikotarpio ežerų, Litorinos jūros ir politorininio amžiaus sluoksniai. Klimatas Jūrinis. Pavasaris joje vėlyvesnis, negu kitur Lietuvoje. Šilčiausias mėnuo- rugpjūtis( vidutinė temperatūra 17 C), o šalčiausi- sausis ir vasaris (-2,5 C). Nerijoje daugiau kaip visoje Lietuvoje giedrų, saulėtų dienų. Kritulių per metus iškrinta 700-760 mm (daugiausia rudenį). Sniego danga nepastovi, dažni atodrėkiai. Vyrauja šiaurės vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis per metus 4-5 m/s. Rudenį ir žiemą pasitaiko stiprių audrų (vėjo greitis 25-30 m/s, kartais ir daugiau). Dirvožemiai Susidarę ant jūrinio ir eolinio smėlio, o Rybačyje ir Kuršių Nerijos pietuose- ant moreninio priemolio. Pustomo smėlio ruožuose dirvožemio nėra. Visai menkas jis ir apželdintose kopose. Palvėje, apaugusioje mišku, dirvožemiai jauriniai šilaininiai, velėniniai jauriniai, velėniniai jauriniai glėjiški. Kopose randami 3-4 horizontai smėlio užneštų senojo miško dirvožemių. Geobotaniniu landšaftiniu požiūriu Kuršių Neriją galime suskirstyti į 4 išilgines juostas:jūros paplūdimį bei prieškopes, palvę, didįjį kopagūbrį, pamarį. Jūros ir marių paplūdimuose augalų nėra. Prieškopės apaugusios psamofitinėmis (smėlyje augančiomis) žolėmis, sulaikančiomis pustomą smėlį. Be to, auga nemaža karklų ir kadagių. Palvėje daugiausia auga miškai. Vyrauja pušynai, daug mažiau yra juodalksnynų, beržynų.Diduma didžiojo kopagūbrio LTSR dalyje apželdinta kalninėmis pušimis. Juodkrantėje ir Nidoje senosios kopos apaugusios natūraliu pušynu su plačialapių medžių (ąžuolų, liepų, guobų) priemaiša. Pustomų kopų pašlaitėse auga psamofitinės žolės, vietomis karklai. Pamaryje (išskyrus paplūdimį) vyrauja žolinė augalija su nedidelėmis beržų ir juodalksnių giraitėmis bei alksnių krūmais. Iš introdukuotų Kuršių Nerijos augalų, be kalninės pušies, paminėti: Bankso, juodoji ir veimutinė pušis, baltoji eglė, europinis ir sibirinis maumedis, glaustašakis paprastasis kadagys, kazokinis kadagys, raudonlapis paprastasis bukas, grakščioji liepa, dyglialapė mahonija, skiautėtalapis šermukšnis, kininė liepa,kininė tuopa. Iš žolinių augalų, retai pasitaikančių Lietuvoje, paminėta pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, pajūrinis pelėžirnis (šie 3 auga tik prieškopėse), pajūrinė zunda, smėlinė guboja. Kuršių Nerijoje yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, barsukų, pasitaiko, usūrinių šunų, miškinių kiaunių, ūdrų. Per Kuršių Neriją eina svarbus paukščių pavasarinės ir rudeninės migracijos kelias. Pro neriją per metus praskrenda iki 15 milijonų paukščių. Jie stebimi ir žieduojami Kauno zoologijos muziejaus ornitologijos stotyje (5 km į šiaurę nuo Pervalkos) ir Rybačio biologijos stotyje. Nerijoje sužieduojama apie 50% visoje TSRS sužieduojamų paukščių. Miškuose prie Juodkrantės yra garnių kolonija (>100 lizdų).Karo metais jie išnaikinti. Vėl apsigyveno 1955. Istorija Kuršių Nerijos geologinė raida susijusi su Kuršių marių raida. Maždaug prieš 6-5 tūkstančius metų dabartinės Baltijos vietoje buvusioje Litorinos jūroje susidarė įlankos, kurių viena telkšojo dabartinėje Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Jos krantas nuo Rasytės per Ventės ragą, Priekulę tęsėsi Klaipėdos link. Tuo metu šiaurės rytų kryptimi nuo Sembos šiaurinio kranto iki Šarkuvos (Lesnojaus) jūroje kyšojo pusiasalis (iš moreninio priemolio), ties Rasyte- sala, o Nidos apylinkėse būta povandeninės seklumos. Slūgstant Litorinos jūrai, srovės ir bangos iš pradžių suformavo pietinę Kuršių Nerijos atkarpą nuo Lesnojaus iki Nidos, o vėliau, nerijai tįstant į šiaurę, buvo atitverta Litorinos jūros įlanka. Iš pradžių Kuršių Nerija buvo toliau vakaruose. Jūros bangoms ardant krantą, jis traukėsi į rytus, o vėjas pustė jūros išmestą smėlį marių link. Kuršių Nerija pamažu stūmėsi iš vakarų į rytus. Iš bangų išskalaujamo smėlio vėjas formavo kopas. Susidariusios parobalinės kopos ir jų grandys ėmė slinkti į rytus.Ilgainiui iš jų susidarė ištisas kopynas, kuris prieš 5-4 tūkstančius metų apaugo iš pradžių žole ir krūmais, o netrukus ir mišku. Senosios kopos buvo apaugusios pušynais su didele šilumamėgių lapuočių- ąžuolų, liepų ir guobų- priemaiša. Vėliau, klimatui atvėsus, padaugėjo alksnių, beržų, tačiau net iki pastarųjų šimtmečių daugelyje vietų kopos tebebuvo apaugusios šimtametėmis liepomis ir ąžuolais (Juodkrantėje, Nidoje, Grobšto rage). Per gaisrus kopų miškai vietomis išdegdavo, bet greitai ir vėl ataugdavo. Nuo XV amžiaus pradėta mišką kirsti. XIX amžiaus pradžioje visa Kuršių Nerija, išskyrus nedidelius plotus ties Rasyte, Nida, Juodkrante, virto pustomo smėlio dykra. Iškirtus mišką , vėjas ėmė formuoti naujas kopas. Didžiųjų kopų gūbryje, ties tarpkopių raguvomis, pro kurias smėlis buvo intensyviausiai vėjo genamas į marias, susidarė ragai. Dabartinį pavidalą ragams suteikė marių bangos ir srovės. Vietoj senojo parabolinių kopų reljefo susidarė didysis išilginis kopagūbris, nutįsęs Kuršių marių pakrante. Kopas ir palvę ties Nida 1825 pradėjo apsodinti Dovydas Gotlybas Kuvertas su sūnumi Jurgiu Dovydu. XIX amžiuje buvo planingai ir sparčiai tvirtinti ir želdinti greičiausiai slenkančių Kuršių Nerijos kopų ruožai. Dabartinis Kuršių Nerijos gamtovaizdis susidarė per pastaruosius 150-200 metų ir iš esmės yra žmonių sukurtas. Apie pusę viso didžiojo kopagūbrio apželdinta kalninėmis pušimis. Pirmieji gyventojai nerijoje pagal archeologų duomenis apsigyveno neolite.Ankstyviausia yra vidurinio neolito(III tūkstantmetis prieš mūsų erą) Narvos kultūros gyvenvietė į pietus nuo Juodkrantės,Klampsmėlyje (Dzimzake), kopagūbrio vakarinėje papėdėje. Narvos kultūrai priklauso ir dalis gintaro dirbinių, iškastų iš Kuršių marių prie Juodkrantės. Kiti gintaro dirbiniai daugiausia vėlyvojo neolito. Šio laikotarpio (III tūkstantmečio pabaiga- II tūkstančio pradžia) Pamarių kultūros gyvenviečių liekanų rasta prie Juodkrantės, Grobšto rago, Nidos, Alksnynės (Meškos galvos) ir Rasytės. Gyventojai vertėsi žvejyba, medžiokle ir žemės ūkiu. Prie Juodkrantės ir Gobšto rago vakariniuose senųjų kopų šlaituose rasta ankstyvajam žalvario amžiui būdingos keramikos, ornamentuotos skersinėmis juostelėmis. Tam laikotarpiui priklauso ir prie Pilkopos rastas žalvarinis atkraštinis kirvis. Vėlyvojo žalvario amžiaus radinių aptikta nedaug. Juodkrantėje rastas ietigalis, o Nidoje- įmovinis kirvelis. Tarp Šarkuvos ir Kuncų kapinyne rasta senojo geležies amžiaus (I-II amžius) dirbinių. Nemaža pavienių radinių iš įvairių nerijos vietų priklauso I tūkstantmečio pabaigai- II tūkstantmečio pradžiai.Ypač gausu XIV-XV amžiaus paminklų. Iki XIII amžiaus Kuršių Nerijos pietuose (maždaug iki Nidos) gyveno prūsai- sembai, šiaurėje- žemaičiai, kuršiai. XIII amžiaus neriją užėmė Kryžiuočių ordinas. Tuo metu išilgai Kuršių Nerijos ėjo kelias, jungęs ordino žemes su Ryga. Per Kuršių Neriją kryžiuočiai žygiavo į Lietuvą. LDK kariuomenė- į kryžiuočių nukariautas prūsų žemes. Apsigynimui nuo lietuvių kryžiuočiai nerijoje pastatė pilių (Rasytės, Pilkopos). XIV amžiuje minimos Rasytės, Nidos gyvenvietės. Apie XVI amžių į Kuršių Neriją atsikėlė žvejų iš Kuršo (kuršininkų). Jų ir lietuvių, kurie gelbėjosi nuo baudžiavos ir karinės tarnybos, atsikeldavo ir vėliau. Kuršininkai (latviai) išlaikė savo kalbą. Latviškai išmoko ir namuose kalbėjo ir žmonės, kilę iš kitų vietų. Kuršių Nerijoje žvejų latvių kalba labai paveikta lietuvių ir vokiečių kalbų. Senieji kuršininkai savo kalbą išlaikė tik Kuršių Nerijos šiaurėje. Čia buvo kiek mažesnė vokiečių kalbos įtaka, gyventojai aktyviai bendravo su lietuviais. Lietuviai nuolat į Kuršių Neriją atsikeldavo ir vedybų keliu. Lietuvių kalba iki pat I pasaulinio karo buvo vartojama ir Kuršių Nerijos bažnyčiose. Iškirtus didumą Kuršių Nerijos miškų (ypač per Septynerių metų karą, 1756-1763), vėjas ėmė pustyti kopas ir jos slinkdamos užpustė keliolika Kuršių Nerijos žvejų kaimų. XVI amžiuje užpustyti Kuncai, XVII amžiuje- Senieji Nagliai (Agila), Senoji Nida, Senoji Pilkopa, XVIII amžiuje- Senoji Juodkrantė, Karvaičiai ir Lotmiškis( po 2 kartus), Naujieji Nagliai, Nida, Priedinė, Šarkuva, XIX amžiuje- Smiltynė (2 kartus), Naujoji Pilkopa. Sumažėjo nerijos gyventojų: 1541 jų buvo 810, o XVII amžiuje vidutiniškai 365. XIX amžiuje sutvirtinus kopas, gyventojų padaugėjo (1885 metais buvo 2740 gyventojų). Dauguma Kuršių Nerijos gyventojų buvo lietuviai, dalis jų vėliau suvokietėjo. Juodkrantės parapijoje 1848 lietuviškai kalbėjo 83% gyventojų, Nidoje- 90 %, 1912 metais jau tik 29% ir 35%. Daugiau lietuvių gyveno Kuršių Nerijos šiaurėje, kuri 1923-1939 priklausė Lietuvai. Per II pasaulinį karą hitlerininkai traukdamiesi išsivarė nemažai Kuršių Nerijos gyventojų, tik nedaugelis jų grįžo atgal. LTSR priklausančioje Kuršių Nerijos dalyje gyvena daugiausia lietuviai, RTFSR dalyje- rusai. Kuršių Nerijos miškai Užima 97% LTSR priklausančio Kuršių Nerijos pusiasalio, išskyrus Nidos, Preilos, Juodkrantės, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietes. Plotas 9503 ha, mišku apugę 6900 ha. Priklauso Kuršių Nerijos miško parko Smiltynės (2318 ha), Juodkrantės (2775 ha), Preilos (2613 ha) ir Nidos (1798 ha) girininkijoms. 13,7% Kuršių Nerijos ploto dirvodavos procesų nepaliesta, 2,6% pelkėta ir silpnai nujaurę jauriniai smėliai (26%). Kuršių Neriją suskirstyta į šias zonos: 56% yra draustinių teritorija, 23% resreacinė zona, 21% rezervatinė zona. Kultinės kilmės medynų 65%. Pušynų yra 79% (iš jų 38% sudaro kalninės pušies medynai), beržynų 16%, juodalksnynų 3%, eglynų ir Bankso pušies medynų po 1%. Yra daugelio introdukuotų augalų ir šių nedidelių plotelių, grupių ir pavienių egzotinių augalų. Jaunuolynai sudaro 25%,pribręstantys 47%, brandūs 11%. Medienos vidutinis amžius 50 metų. Per metus ugdomaisiais ir sanitariniais kirtimais iškertama vidutiniškai 0,5m/ha. Pagrindinio naudojimo kirtimai uždrausti. Miškuose yra 8 paminkliniai, 27 kraštotyriniai objektai(Meilės, Mirties slėniai, Raganų, senosios smuklės kalnai ir kt.) 2 augalų rūšys- tyrulinė erika ir pajūrinė zunda. Įtrauktos į LTSR, tyrulinė erika ir į TSRS raudonąją knygą.

Geografija  Referatai   (13,71 kB)

Šiaurės Korėja Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (Šiaurės Korėja) – valstybė rytų Azijoje, šiaurinėje Korėjos pusiasalio dalyje. Ribojasi su Pietų Korėja pietuose, Kinija ir Rusija šiaurėje. Seniau buvusios vieningos valstybės, – Korėjos, – dalis. Istorija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Korėją okupavo rusų ir amerikiečių kariuomenės. 1948 m. šalis buvo padalinta. Komunistai užvaldė šiaurę, o pietinėje dalyje nugalėjo amerikiečių remiama demokratinė vyriausybė. Šiandien abi pusės priešiškai žvilgčioja viena į kitą, tarp šalių įrengta viena stipriausiai saugomų sienų pasaulyje. Pastaruoju metu komunistinė Šiaurės Korėja gąsdina savo branduoline programa visą pasaulį. 2006 spalio 9 apie 4:30 val.(Lietuvos laiku), šiaurėje, esančioje vienoje iš šachtų, susprogdino branduolinį užtaisą (manoma, kad nuo 5 iki 15 kilo tonų galios). Aplinkinių valstybių seismologai užfiksavo 4 balų žemės drebėjimą pagal Richterio skalę. Politinė sistema Šiaurės Korėjoje yra įsitvirtinęs totalitarinis režimas, labiausiai primenantis stalinistinį režimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Oficialiai valstybė yra „demokratinė“, tačiau ilgą laiką vienvaldis lyderis buvo Kim Ir Senas. Po jo mirties 1994 m. valdžia atiteko jo sūnui Kim Čen Irui. Socialistinio lagerio valstybių ekonomikų krizės neaplenkė ir KLDR. Valstybei išgyvenant ekonominius sunkumus Kim Čėn Irui vis sunkiau išlaikyti visą valdžią savo rankose. Jį spaudžia buvę jo tėvo Kim Ir Seno bendražygiai. Korėjos tolimesnė politika labai neaiški, yra bandymai reformuoti ūkį: bandoma prekes pardavinėti už savikainą, specialiai įkurtose teritorijose įsileido užsienio kapitalą, kuriose veikia laisvosios rinkos dėsniai. Tuo tarpu valstybėje toliau ribojama žodžio laisvė, vykdomi formalus rinkimai, egzistuoja formalus parlamentas, į kurį vienbalsiai išrinkti deputatai vienbalsiai palaiko visus vadovybės nurodymus. Nepastebimos tolimesnės reformos. KLDR pradėjus gamintis atomines bombas buvo nuspręsta, kad tuo visos politinės reformos ir baigėsi. Ypač dažnai Šiaurės Korėja kritikuojama dėl įvairių žmogaus teisių pažeidimų, pavyzdžiui, dažnai kartu su nusikaltėliu ten nubaudžiama ir visa jo šeima. Administracinis suskirstymas Šiaurės Korėjos administracinis suskirstymas Šiaurės Korėja yra suskirstyta į 9 provincijas, 3 įpatinguosius regionus ir 2 miestų savivaldybes. Provincijos • Čagando provincija (Chagang-do) • Hamhion Pukto provincija (Hamgyŏng-pukto) • Hamhion Namdo provincija (Hamgyŏng-namdo) • Hvanhė Pukto provincija (Hwanghae-pukto) • Hvanhė Namdo provincija (Hwanghae-namdo) • Kanvondo provincija (Kangwŏndo) • Pchenjan Pukto provincija (P'yŏngan-pukto) • Pchenjan Namdo provincija (P'yŏngan-namdo) • Jangando provincija (Ryanggang-do)

Geografija  Referatai   (937,16 kB)

Kaunas Trumpai apie kauną Kaunas (364,1 tūkst. gyv.) - antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje. Miesto pradžia - XIII a. pastatyta pirmoji mūrinė Lietuvoje ir tuo metu didžiausia gynybinė tvirtovė. 1408 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. XVI a. Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. 1920 – 1940 metais Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė. Be abejo, tai turėjo teigiamos įtakos miesto plėtrai. Tuo laikotarpiu susiformavo dabar tik pėstiesiems skirta Laisvės alėja – vienintelis nerūkančiųjų bulvaras visoje Europoje. Miestas didžiuojasi kompaktišku, gerai išsaugotu ir išpuoselėtu Senamiesčiu, kuriame daug vertingų kultūros ir architektūros paminklų: Kauno pilis, gotikiniai Perkūno namai, Vytauto Didžiojo ir Šv. Gertrūdos bažnyčios, „Baltoji gulbė“ Kauno rotušė ir daugelis kt. Mieste yra įdomūs techniko paveldo objektai – funikulieriai, įrengti prieš 70 metų. Vienu iš jų pasikėlus ant Aleksoto kalno – nuo jo, kaip ir nuo Prisikėlimo bažnyčios, atsiveria puikios Kauno panoramos. Šalia Kauno marių – europinio masto Lietuvos brandžiojo baroko šedevras Pažaislio vienuolynas, kuriame kiekvieną vasarą vyksta tarptautiniai Pažaislio muzikos (klasikinės) festivaliai. Kultūrinis ir laisvalaikio gyvenimas mieste yra intensyvus: veikia keli – dramos, lėlių, pantomimos, šokio teatrai, o Muzikinis teatras yra puikaus kasmetinio Operetės festivalio Kauno pilyje iniciatorius. Emocinga kasmetinė muzikos fiesta yra tarptautinis Kaunas Jazz festivalis. Festivalio unikumas – varpų džiazas (carillon jazz), žydų tema džiaze sinagogoje ir kt. Kaune gausu įvairių muziejų. M.K.Čiurionio muziejuje eksponuojami šio lietuvių dailės genijaus, statomo į gretą su M.Šagalu, V.Kandinskiu, K.Malevičiumi, darbai. M.Žilinsko galerijoje – daug pastarųjų amžių Vakarų šalių dailės kūrinių. Linksmų įspūdžių suteiks vienintelis pasaulyje “Velnių muziejus”, kuriame - per 3000 šių nenaudėlių. Vytauto Didžiojo karo muziejuje - Lietuvos istorijos raida. Šalia jo – gražus simbolinis Laisvės paminklas ir už laisvę žuvusiųjų atminimui deganti amžinoji ugnis. Visai kitoks yra IX forto muziejus – Kauno carinės Rusijos okupacinio laikotarpio tvirtovės dalis, kuri tarpukario laikotarpiu buvo Lietuvos kalėjimo filialas, nacių okupacijos metais – mirties stovykla. Kaunas – taip pat studentų ir sportininkų miestas: čia veikia 5 aukštosios mokyklos; treniruojasi garsioji Arvydo Sabonio “Žalgirio” krepšinio komanda. Kauno Pilis Kauno pilis yra seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1361 m. Dabar šią pilį galite rasti Kauno senamiestyje. 1361 m. po trijų savaičių apsiausties kryžiuočiai pilį sugriovė. Tačiau iki 1368 m. pilis buvo atstatyta. Tiksliau - sumūryta Antroji pilis, kuri jau buvo pritaikyta gynybai nuo paraku šaunamo ginklo. Šios pilies kiemą juosė pusketvirto metro storio ir pusdešimto metro aukščio sienos, o visuose keturiuose kampuose buvo bokštai. Nuo XIV a. pabaigos pilis buvo dar ne kartą remontuota. Ji stipriai nukentėjo ir per XVII-XVIII a. karus. Iki mūsų dienų išlikę mūrai - tai jau vėlesnių laikų statiniai. Pirmąją pilį saugojo tik iš lauko akmenų ir pavienių plytų sumūrytos sienos, kurių storis apie 2,2 m. Tokia mūro konstrukcija, kai sienos išorinėse pusėse sumūrijami akmenys, o į vidurį pripilama smulkių akmenų, vadinama kiautine. Tokios konstrukcijos sienos buvo būdingos visoms to meto aptvarinėms Lietuvos pilims. Pilyje yra iki šių dienų išlikusių senovinių pilies fragmentų, o dabartinė pilis atstatyta pagal Antrosios aptvarinės pilies planą. Perkūno namai Perkūno namas stovi Kauno senamiestyje, prie Vytauto bažnyčios. Tai senas, originalus gotikinės architektūros paminklas, pastatytas XV a. II pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų. Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis trobesys. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita – tokių pat gabaritų sandėlis (nugriautas XVIII a.). Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena (dabartinis šiaurinis fasadas). Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje. Tikroji namo paskirtis nežinoma. Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia amžinąją ugnį kūrenusias vaidilutes, tačiau tyrinėtojų surasta gausi radinių kolekcija byloja, kad tai buvusi prekybinė būstinė ir priklausiusi Hanzos pirkliams. Greičiausiai ir patys namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau, pabrėžiant Kauno pirklių nepriklausomumą nuo užsienio ir, galbūt norint pagerbti senosios lietuvių tikybos tradicijas. Žmonės tikėjo, kad jis buvo pastatytas ant senos šventyklos, skirtos dievui Perkūnui.

Geografija  Referatai   (24,44 kB)

Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.

Geografija  Referatai   (30,07 kB)

Tautinė lietuvos gyventojų sudėtis lietuviai – 83,45 % lenkai – 6,74 % rusai – 6,31 % kiti – 2,27 % Pagal religiją : 79 % – katalikai, 4,07 %-stačiatikiai, 14,86 % – netikintys. Pagrindinių Lietuvos miestų gyventojų skaičius Klaipėda-194,4 tūkst. Šiauliai-135,7 tūkst. Panevėžys-122,3 tūkst. Vilnius-543 tūkst. Kaunas-381,3 tūkst. Lietuvos gimstamumas ir mirtingumas Gimstamumas 2003 m. 1000 gyventojų teko 8,9 gimusių kūdikių (natūralus prieaugis – -3,0%). Sumažėjo gimusių vaikų – nuo 56,9 tūkst. 1990 m. iki 30,598 tūkst. 2003 m. Suminis gimstamumo rodiklis atitinkamai sumažėjo nuo 2 iki 1,29. Mirtingumas Mirtingumo priežasčių struktūra Lietuvoje nesikeičia jau keletą metų. Pagrindinės mirties priežastys: 1) kraujotakos sistemos ligos (54,8% visų mirčių priežasčių); 2) onkologinės ligos – 19,6%; 3) išorinės priežastys – 13,2%. Beveik 60% 1–14 metų amžiaus vaikų mirčių sukėlė išorinės priežastys

Geografija  Pateiktys   (157,2 kB)

Buityje naudojami cheminiai produktai (buitinė chemija), užteršta aplinka daro žmonėms nuolatinį nematomą, tačiau žalojantį poveikį. Matomi, todėl labiau suvokiami pavojai nutinka, kai pavojingos medžiagos patenka į aplinką staiga ir netikėtai: pažeidus jų naudojimo, saugojimo tvarką, įvykus avarijoms pramoniniuose ar komerciniuose objektuose, laboratorijose, transporte, teroro akto metu.

Chemija  Referatai   (7 psl., 18,47 kB)

Gyvenimo kelias. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino. Motinai tada 18, tėvui 39. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, veiklus, energingas, pilnas noro lavintis; iš profesijos - juristas. Jaunuolis labai mėgo piešti, mokytis kalbų. Bet tėvo noras buvo matyti sūnų teisininku, tačiau Johanas nors juo ir pradeda mokytis, bet studijuoja tik metus ir dėl ligos meta. 1770-1771 m. jis Strasbūre studijuoja teisę, anatomiją, chemiją.

Lietuvių kalba  Konspektai   (9 psl., 20,32 kB)

Trumpai apžvelgsiu visus šiuos punktus, pažymėsiu kas jiems būdinga, t. y. kaip kaltė pakeičia žmogų. Be to remdamasis Z. Freudo, R. May, O. Mowrerio, tyrimais, pateiksiu anot jų kaltės jausmo atsiradimo priežastis, pasekmes. Kiekvienam yra tekę graužtis ir gailėtis suvokus, kad esi užgavęs, pažeminęs, nuskriaudęs žmogų, nepagelbėjęs jam sunkią valandą, arba dėl to, kad esi netesėjęs pažado, neatlikęs pareigos. Tokia graužatis ir gailestis yra vadinami kaltės jausmu. Todėl apie jį prabyla sąžinės balsas. Sąžinė prabyla ir tuomet, kai asmuo suvokia pasirinkęs neteisingą gyvenimo kelią, padaręs klaidų, už kurias vėliau tenka skaudžiai mokėti. Todėl pateiksiu keletą patarimų, kaip atsikratyti slegiančio kaltės jausmo.

Psichologija  Referatai   (10 psl., 16,14 kB)

Iki šiol tiksliai nežinome, kiek Ticianas gyveno. Mirė jis 1576 metais, o gimė, pagal vieną versiją, gale devintojo, pagal kitą — gale aštuntojo XV amžiaus dešimtmečio ar netgi anksčiau. Visai tikrai tegalima pasakyti, kad Ticianas išgyveno ne mažiau kaip aštuoniasdešimt aštuonerius metus ir ne daugiau kaip šimtą trejus, be to, mirė, atrodo, ne nuo senatvės, o maru. Kaip ir Mikelandželui, Ticianui buvo lemta per jo ilgą gyvenimą skausmingai stebėti aukštų Renesanso idealų ir tikrovės nesutapimą. Kaip ir Mikelandželas, jis pasiliko iki galo ištikimas šiems idealams, neišsižadėjo humanizmo. Ticianas Večelas gimė kariškio šeimoje, kalnų miestelyje Pieve di Kadorėje, Venecijos valdų ribose. Jo giminė buvo sena ir įtakinga. Parodęs jau ankstyvoje vaikystėje potraukį prie tapybos, jis devynerių metų buvo tėvo atiduotas mokytis į žinomo Venecijos mozaikininko dirbtuvę. Tačiau ten jis išbuvo neilgai ir mokėsi vėliau iš eilės pas Džentilę Belinį ir Džovanį Belinį. Suartėjo su Džordžone ir patyrė jo įtaką. O pastarajam be laiko mirus, tapo Venecijos mokyklos visų pripažintu pirmuoju dailininku. Ticiano šlovė greitai paplito po visą Italiją, o vėliau ir po visą Vakarų Europą. Popiežius Povilas III pasišaukia Ticianą į Romą, kur jis, būdamas jau subrendęs meistras, pirmukart susipažįsta su Rafaelio ir Mikelandželo kūriniais. Visų galingiausias iš tuometinių monarchų — vokiečių imperatorius Karolis V — kviečiasi jį į Augsburgą, suteikia jam grafo titulą ir, puozuodamas Ticianui, pagal legendą, net pakelia nukritusį dailininko teptuką. Karolio V sūnus, žiaurusis ispanų karalius Pilypas II, prancūzų karalius Pranciškus I ir daugelis italų valdovų taipogi buvo Ticiano, užimančio oficialų Venecijos respublikos dailininko postą, užsakovai. Rafaelio draugas garsusis humanistas kardinolas Bembas buvo ir Ticiano draugas. Pamfletistas Aretinas, kovojęs dėl „dialekto", tai yra italų kalbos įsivyravimo, irgi pastoviai bendravo su Ticianu, kuris, atrodo, labai vertino jo patarimus. Venecijos dailės teoretiko Dolčės liudijimu, Ticianas buvęs „puikus, protingas pašnekovas, gebėjęs spręsti apie viską pasaulyje". Galima spėti, kad „Dialogo apie tapybą" — svarbiausio Dolčės rašinio — turinys buvęs daugelyje vietų Ticiano padiktuotas. Yra išlikęs privatus humanisto Prišanezės laiškas, leidžiantis ir mums akimirką įkelti koją į Ticiano namus pajūryje, kur jis gyveno po karštai mylimos žmonos mirties, persikelti į anos epochos atmosferą, akivaizdžiai pajusti XVI amžiaus pirmosios pusės Venecijos gyvenimo prabangą. „Aš buvau pakviestas. — rašo šis humanistas, — ... į puikųjį mesero Ticiano Večelo, kaip visi žino, pranašių pranašiausio dailininko, sodą... Panašus visada ieško panašaus, taigi ir meseras Ticianas pakvietė vieną kitą labiausiai rinktinių protų, tuo metu buvusių šiame mieste, tai visų pirma — meserą Pietrą Aretiną, tikrą gamtos stebuklą, be jo dar meserą Jakopą Tatį, pravarde Sansoviną, tokį pat didelį gamtos pamėgdžiotoją kaltu kaip puotos šeimininkas — teptuku, taip pat Jakopą Nardį1 ir mane... Kadangi saulė, nors vieta buvo ir ūksminga, dar labai smarkiai kaitino, mes, prieš sėsdami už stalo, dideliam kiekvieno pasitenkinimui, praleidome laiką, apžiūrėdami įstabiausius paveikslus, kurių buvo pilni namai, ir šnekučiuodamiesi apie sodo grožį. Šis sodas yra Venecijos galumiestyje, prie jūros kranto, taigi iš ten matyti žavi Murano salelė ir kitos gražios vietos. Šitoji jūros dalis, saulei nusileidus, suknibždo daugybe gondolų, prisėdusių gražių moterų, ir iki pusiaunakčio iš ten sklido muzika ir dainos, skambėjo melodijos ir įvairūs instrumentai, tarsi akompanavę mūsų linksmai vakarienei... Tuomet sėdome vakarienės, kuri buvo tokia pat gausi, kaip ir puikiai serviruota, su rinktiniais patiekalais ir brangiausiais vynais... Jau buvo paduoti vaisiai, kai atnešė jūsų laiškus, ir kadangi ten buvo giriama lotynų kalba ir peikiamas dialektas, Arėtinas įsiuto, įdūkęs pareikalavo popieriaus ir rašalo ir, jeigu jo nebūtų sulaikę, jis būtų sukūręs vieną pačių pikčiausių pasaulyje pamfletų. Jis vis dėlto nepraleido progos išsakyti visa tai žodžiu." Taigi ilgas, laimingas, prabangus gyvenimas rinktinių, išsilavinusių žmonių tarpe, gyvenimas, sklidinas gėrėjimosi pasaulio grožiu ir to grožio garsinimo didžiajame tapybos mene. Ticiano kūryba labai plati: savo kiekiu ji prašoka Leonardo da Vinčio, Rafaelio ir Mikelandželo kūrybą, drauge sudėtą,— ir todėl šioje trumpoje apybraižoje ji bus apžvelgta labai bendrais bruožais. Koks gi šios kūrybos turinys? Ticianas buvo ilgokai jo padėjėju ir, Džordžonei mirus, baigė tapyti kai kuriuos jo neužbaigtus paveikslus. Džordžonės „Miegančios Veneros" peizažo dešinioji dalis, taip puikiai harmonuojanti su jos figūra, nutapyta veikiausiai Ticiano. Tačiau apskritai Ticianas ir Džordžonė labai skiriasi vienas nuo kito. Ticianas, atrodo, buvo ne tokia subtili ir lyriška natūra, kaip Džordžonė, bet užtat sveikesnė, galingesnė, pilnakraujiškesnė ir labiau visa apimanti. Ten, kur Džordžonė neišsako iki galo ir palieka mįslę, Ticiano paveiksluose triumfuoja pergalingas grožis. Ypač gerai šį skirtumą suformulavo Aleksandras Benua, palyginęs Džordžonės „Miegančią Venerą" su labai panašia į ją savo kompozicija garsiąja Ticiano „Urbino Venera", kuri kartais vadinama ir „Florencijos Venera" — dėl jos dabartinės buvimo vietos (Uficįų galerijoje): „Jis (tai yra Ticianas) savo Florencijos „Veneroje" atmerkė akis Džordžonės „Venerai"... ir mes pamatėme vilgšną įsimylėjusios moters žvilgsnį, žadantį didelę ir sveiką laimę." Šituo laimės pažadu švyti visi Ticiano sukurti moterų paveikslai. Mes jau kalbėjome, kad po Senovės Graikijos meistrų niekas nemokėjo taip apdainuoti moters žavesio, gracijos ir švelnumo, kaip Koredžas. Dabar taip pat tvirtai galime teigti, kad nei prieš Ticianą, nei po jo nebuvo kito menininko, taip įkvėptai pavaizdavusio spinduliuojantį ir pavergiantį moters grožį, brandų vidurdienio grožį, sakytum, simbolizuojantį ir skaistų Venecijos žavesį, ir visą būties džiaugsmą, ir žemiškąją laimę. „Žemiškoji meilė ir dangiškoji meilė" (Roma, Borgezių galerija)—alegorinis paveikslas, kupinas šviesaus, svaiginančio gyvenimo džiaugsmo, vienas pirmųjų Ticiano darbų, teigiantis tokios skaidrios ir dosnios laimės galimybę. Tuo pačiu metu sukurta „Flora" (Florencija, Uficiai) išreiškia tą patį aukštą idealą, tą patį skaistų jaunystės džiaugsmą. Kokiu švelnumu dvelkia šiltas rožinis apnuoginto gėlių deivės peties tonas, koks tikrai dieviškas „tapybos gabalas" — jos ranka šalia permatomo marškinių baltumo ir sunkaus drabužio šviesaus aksomo. „Bakchanalija" ir „Veneros šventė" (abu paveikslai Madrido Prado muziejuje) — nuostabūs to paties vėrinio perlai. Aukščiausias šio idealo apvainikavimas — paveikslas „Venera prieš veidrodį" (Vašingtonas, Nacionalinė galerija), kurį Ticianas nutapė jau senatvėje. To, tur būt, dar nebuvo pasiekęs jo teptukas. Prieš mus tikrai karališkas moteriškumas visoje jo neprilygstamoje šlovėje. Meilės deivė, ta auksaplaukė Venecijos gražuolė, — tai tarsi tobuliausias pačios meilės, pačios palaimos įkūnijimas. Šiame vaizde nėra nieko nedorovingo, kaip nėra nieko nedorovingo laimės pilnatvėje. Koks malonus, myluojantis deivės žvilgsnis, kiek džiaugsmo teikia mums šis veidas ir visas šis nepakartojamas tapybos sukurtas grožis. Kitas moters paveikslas, sukurtas Ticiano taip pat senatvėje,— „Mergina su vaisiais" (Berlynas, Dalemas, Valstybinis muziejus), galimas daiktas, jo dukters Lavinijos portretas. Moters grožis ir gamtos turtai, dangaus auksas ir brokato auksas — ir kaip išdidžiai pasukta galva, kokia didinga visa šios žydinčios venecijietės išorė. Kokia džiugia ir iškilnia ramybe, jėgos ir gyvenimo džiaugsmo ramybe alsuoja šis paveikslas. Laimės pažadai, viltis laimę pasiekti ir gyvenimo džiaugsmas yra vienas Ticiano kūrybos pagrindų. Ir vis dėlto, nors Mikelandželo tapyba ir Ticiano tapyba — tai tezė ir antitezė, abiem šiems titanams gimininga kažkas itin svarbaus: tik vieni jiedu italų dailėje pasižymėjo tokiu pasaulėjautos didingumu. „Marijos dangun paėmimas", garsioji „Assunta", kaip ją vadina Italijoje, — didžiulis Ticiano altoriaus paveikslas Venecijos Frari bažnyčioje. Įkvėptas Marijos paveikslas savo vidine jėga, savo patosu, savo karštu ir iškilniu polėkiu nenusileidžia didingiausiems Siksto koplyčios vaizdams. Kokio grožio, kilnaus ir įkvėpto, sklidinas pakeltas į dausas Marijos žvilgsnis! „Galinga,— rašo apie šį paveikslą Bernsonas,— pakyla dievo motina viršum nusilenkusio jai pasaulio... Rodosi, visame pasaulyje nėra jėgos, kuri galėtų pasipriešinti jos laisvam skridimui j dangų. Angelai ne prilaiko ją, o gieda žmogaus būties laimėjimą prieš mirtingumą, — ir jų triumfuojantis džiaugsmas veikia mus panašiai j džiūgaujantį orkestro protrūkį Vagnerio „Parsifalio" finale." Šis pasaulėjautos didingumas, šis aukštas ir džiugus, į orkestro trenksmą panėšintis iškilmingumas savo švytėjimu ženklina net ir anaiptol nedžiugaus siužeto Ticiano kompozicijas, jo sukurtas pačiais geriausiais, šviesiausiais gyvenimo metais, kai jis visas buvo atsidavęs grožio kultui kaip absoliučiam gėriui, turinčiam įsiviešpatauti pasaulyje... Mes tai ypač aiškiai matome tokiame šedevrų šedevre, kaip „Guldymas į grabą" (Paryžius, Luvras). Tai yra neabejotinai vienas didžiausiųjų, neprilygstamų tapybos kūrinių, nes šiame paveiksle — viskas tobula: ir negyvo svyrančio Kristaus kūno kontrastas su vyriškomis, jėga dvelkiančiomis apaštalų figūromis, ir visos kompozicijos tragizmas, keliantis mūsų dvasią, nes sielvartas čia skęsta bendroje palaimingoje harmonijoje ir grožyje, ir dangus, tarsi atskiestas vynu, ir koloritas tokio skambumo, tokios jėgos, kad, rodosi, nėra ir negali būti gamtoje nuostabesnių tonų, negu tie, kuriuos surado šiam paveikslui Ticianas: šiltai baltų, žydrų, auksinių, rožinių, tamsiai įdegusio kūno atspalvio, čia liepsnojančių, čia perpus nykstančių tamsoje... Bet ar nederėtų pasakyti tiksliau: negu tie, iš kurių jis sutvėrė šį paveikslą...

Dailė  Konspektai   (8,43 kB)

SIMBOLIZMAS (pranc. symbolizme) menininkų judėjimas, susiformavęs Prancūzijoje 19 a. pabaigoje kaip realizmo ir impresionizmo priešprieša. Simbolizmas bendrąją prasme - tai literatūros ir vaizduojamosios dailės sąjūdžiai, naudojantys simbolius kaip raiškos priemonę. Dailininkai rėmėsi neoromantizmo, dekadentizmo, estetizmo idėjomis bei akademizmo, art nouveau, postimpresionizmo išraiškos priemonėmis. Siekė vaizduoti tai, kas nematoma – dvasinį pasaulį, jausmus, perteikti mistinį, religinį, turinį, susijusį su būties paslaptimis. Plėtojo visatos valdovo, mirties, eroso tematiką. Kūriniams būdingi iracionalūs įvaizdžiai, fantastinės vizijos, sapnų reginiai. 19 a. simbolizmas atsisuko prieš racionalistines bei natūralistines sroves. Simbolizmo dailė stilistiniu požiūriu yra nevientisa.  Jos turinys – tai nuo tikrovės atitrūkęs  pasaulis. Kūrybos pagrindas yra jausmas. Paveiksluose simbolių pavidalu viešpatauja sapnai, nuojautos, irrealumas. Nuolat ieškoma daiktų „esmės", kuri slypi už išorinio pavidalo.

Dailė  Pateiktys   (419,11 kB)

Rokokas (pranc. Rococo, iš rocaille - toks ornamentas.Pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio rocaille (rokailis), kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes) Prancūzijoje po karaliaus Liudviko XIV, „karaliaus sailės“, mirties (1715) prasidėjusi meno epocha, kuri baroko Versalio pompastiką redukavo į komfortabilius miestietiškus rūmus Paryžiuje. Rokokas yra tam tikra dekoro maniera vėlyvojo baroko laikotarpiu. Šis stilius pirmučiausiai reiškėsi kaip dekoracijų stilius: lengvi, elegantiški ornamentai (rokailiai), rokoko stiuko plastika, auksuotomis detalėmis ir rokoko freskomis puošiamos civilių ir sakrolinių pastatų sienos ir lubos. Rokokas suklestėjo apie 1730 metus; dailūs užraitų ornamentai ir augaliniai motyvai užtvindė architektūrą, spindėdami auksu ir baltumu. Rokoko gimtinė Prancūzija savo architektūroje netrukus atsisakė šio stiliaus, tačiau Austrijoje ir P. Vokietijoje jis toliau gyvavo elegantiškuose ir gracinguose fasaduose bei vidaus apdailoje. Džiugios, šventiškos ornamentikos formos klestėjo archchitektūroje, tapyboje, plastikoje, kalvystėje ir sąlygojo šių meno šakų sambūvį, pasireiškiantį rokoko menų sintezės kūriniais. Prancūzijos rokoko tapytojai - A. Watteau, F. Boucher ir J. B. Pater‘as - mėgavosi šviesos ir spalvų efektais; anglas W. Hogarthas visa tai papildė kandžia ironija; Vokietijos regione kūrė su medžiu dirbantys skulptoriai ir freskų tapytojai - I. ir M. Guntheriai, P. Trogeris, J. A. Feuchtmayras, Italijoje - tapytojai Canaletto, G. Tiepolo ir G. Guardi.

Dailė  Rašiniai   (6,61 kB)

1881 metų spalio 25 dieną, beveik vidurnaktį, tiksliau-23 valandą 15 minučių, didžiuliame baltame name Malagoje, Ispanijos pietuose, į pasaulį ateina Picasso. Tą spalio 25-ąją keistas žvaigždžių ir menulio derinys ypač ryškiai nušviečia vidurnakčio dangų ir paskleidžia neįprastą baltą šviesą virš miegančių namų. Pirmieji Picasso piešiniai-balandžio kojos, kurias jis piešė tėvo paveikslams. Keturiolikmetis Picasso pervažiuoja visą Ispaniją ir atranda didžiuosius Ispanijos tapybos lobius. Pablo persikėlęs į šiaurę jis gyveno priešais dailės mokyklą, kurioje dėsto tėvas, ir Pablo tereikia pereiti gatvę, kad galėtų piešti, tapyti, išbandyti visas technikas, kurių jo tėvas moko savo mokinius. Jis piešia tiek daug, kad netrukus perpranta piešimo anglimi techniką, leidžiančią modeliuoti šešėlius ir šviesą. Užtat municipalinėje mokykloje jis neišmoksta nieko, jam kelią daugybę keblumų net tokie paprasti dalykai kaip skaitymas, rašymas ir skaičiavimas. Barselonoje Picasso išlaiko stojamuosius egzaminus į dailės mokyklą. Pablo lygiai keturiolika metų. Tiesą pasakius, jis per jaunas, kad būtų priimtas į tą mokyklą. Tačiau po primygtinių tėvo prašymų jam leidžiama laikyti stojamuosius egzaminus. Egzaminų programa-antika, gamta, gyvas modelis ir tapyba...Pablo pateikia savo darbus, ir žiuri apstulbsta: per vieną dieną berniukas atliko visas užduotis, kurioms atlikti studentams šiaip jau duodamas mėnuo. Ir atliko jas taip meistriškai, taip tiksliai, kad nė vienam žiuri nariui nekyla abejonių: šitas berniukas-vunderkindas. Tavernoje „Els Quatre Gats“ (Keturios katės), pačiam Barselonos centre, Picasso susipažįsta su nežabotais katalonų menininkais ir surengia pirmąją savo parodą. 1900 metai, Picasso-devyniolika. Paryžius-pirmoji jo viešnagė užsienyje. O jam Paryžius-tai visų pirma Monmartras, kur jis iškart įsikuria. Monmartras- Paryžiaus kvartalas, gaubiamas pačių didžiausių kerų. Atvykęs į Paryžių, Pablo nemoka nė žodžio prancūziškai, bet čia jau ruduo, nuostabus ruduo. Paryžius žėri savo grožiu, Picasso sužavėtas. Mėlynojo laikotarpio paveikslai-labiausiai žinomi ir bene labiausiai mėgstami Picasso kūriniai. Matyt, todėl, kad juose nutapyti personažai „atitinka“ tikrovę, labiausiai panašūs į tai, „ką matome“. Matyt, dar todėl, kad tų paveikslų siužetai lengvai identifikuojami ir išreiškia nuoširdžius jausmus. Ir vis dėlto, įsižiūrėjęs įdėmiau į tuos paveikslus, pamatai, kad jie yra veikiau labai asmeniškas Picasso visa ko suvokimo atspindys, o ne autentiška tikrovės reprodukcija. Gyvenimas 1903, tai didžiausias iš „mėlynųjų“ paveikslų. Paveikslas ir simbolis kartu. Vienoje pusėje-nuoga sutuoktinių pora, kitoje - sulysusi motina; regis, jie byloja, kad gyvenimas didžiosiomis savo akimirkomis - meilės ir motinystės valandomis - tėra tik skausmas. Tarp vyro ir motinos-du nuogų susirietusių figūrų etiudai, primenantys, kad esama ir kūrybos. Kūrybos, kitaip tariant, meno. O Picasso menu laiko tai, kas išgelbsti nuo mirties. Menas yra gyvenimas. Autoportretas, 1901, Picasso dar tik dvidešimt metų. Tačiau šitame autoportrete jis gerokai save pasendino: įdubę skruostai, gauruota barzda, paklaikusios akys išreiškia subrendusio, gyvenimą mačiusio žmogaus vienatvę ir nusiminimą. Mėlynasis laikotarpis nuo 1901 iki 1904 metų Picasso viską regi mėlynai, tarytum tarp jo ir pasaulio būtų įsiterpęs koks filtras. Visos tos mėlynos spalvos pasirinktos ne atsitiktinai. Jos išreiškia tam tikrą ypatingą jausmą. Mėlynai-tai nakties, jūros, dangaus spalva, spalva tinkanti pesimizmui ir vargui, nevilčiai išreikšti, priešingai nei geltona ir raudona, šiltos spalvos, spinduliuojančios gyvenimą, saulę, šilumą. Aklo žmogaus pusryčiai, 1903. tuo metu Picasso įkyriai persekiojo aklo žmogaus tema. Aklas nemato, tačiau jis gali liesti: taigi Picasso suteikia ypatingą reikšmę jo rankoms. tapytojui, kurio darbą lemia žvilgsnis, kurio visa galia glūdi akyse, aklumas-pati baisiausia luošumo forma. Tačiau svarbiausia, Picasso nori parodyti, kad tikrasis matymas yra vidinis regėjimas: tai, ką menininkas mato ir jaučia, supratęs, jog išorė tėra tik iliuzija. Aušros spalva rausvasis laikotarpis trukęs nuo 1904 iki 1906 metų, taip pavadintas dėl paveiksluose dominuojančių ochros ir rausvų spalvų ir dėl švelnumo bei trapumo, kuris sklinda iš pavaizduotų personažų. Dažniausiai tai akrobatai ir klajojantys cirko artistai, lengvai pažeidžiami nepripažinti aktoriai, kurių kiekvienas judesys byloja apie gracija ir nuolankumą.

Dailė  Rašiniai   (15,7 kB)

Įvyksta perversmas tapyboje – meno kūriniai nevaržomai atspindi visuomenės netikrumą, demografinę plėtrą, mokslo revoliuciją: 1905 metais Enšteino paskelbta reliatyvumo teorija pakeičia ne tik žmogaus padėtį visatoje, bet ir pačią laiko bei erdvės sampratą, o vėliau, penktajame dešimtmetyje, pasaulis sužino apie taikomąją branduolinę fiziką. Frydricho Nyčės filosofija, Bergsono intuityvizmas ir psichoanalizė skverbiasi į naujas sąmonės sferas. Marksistinės idėjos, įsitvirtinusios Sovietų Sąjungoje, visuotinai paplitęs atejizmas, kuris individualiai reiškėsi jau nuo XVII amžiaus, kraštutinių ideologijų – ir dešiniųjų, ir kairiųjų – plėtotė sužadino intelektinius rezervus. Kol siautėja bohema, menininkai skursta, daugybė muziejų bei įvairiausių kultūros centrų atvers duris tik XX amžiaus antrojoje pusėje ir tik tada meno kūriniai bus vertinami astronominėmis sumomis. Industrinis menas, fotografija, kinas, televizija nustelbė tokius žanrus, kaip akademinis portretas, kuriam atstovavo paskutinysis grandas Žanas Ogiustas Domenikas Engras, išprovokavo diskusiją apie meno bei mokslo bejėgiškumą, jų priešpriešą ir įvairių meno disciplinų plėtotę; dailininkai kūrė poeziją, skulptūrą, teatrą, net architektūrą, iš kurios išsirutuliojo pieštinė architektūra. Jų vaizduotę žadino transporto, aviacijos, telefono, komunikacijos priemonių plėtra, padėjusi sušvelninti traumuojantį, klaikų XIX amžiaus industrializacijos mastą. Nepaliaujamas dailės mokyklų, pasivadinusių įvairiausiais “izmais”, skaidymasis atspindėjo mąstymo maištingumą ir atšiaurumą kovojant su neskoningu, akademinio ir dekoratyvinio meno lėkštumu – egzaltaciją, plano bei spalvų keitimu stengiantis išlikti arba, atvirkščiai, skaidant ar ribojant formą ir iš dalies pašiepiant arba konstatuojant pralaimėjimą. Meno kūriniais būdavo pabrėžiamas arba maskuojamas pasitraukimas į fenomenologinį, egzistencialistinį būvį. Pirmą kartą istorijoje kilę pasauliniai karai, karas Ispanijoje iš kai kurių dailininkų pareikalavo didelės duoklės, jų kūrinių siužetuose atsispindėjo patirta trauma ir dichotomija. Emancipatijos ir maišatvimo periodas, prasidėjęs po regreso periodo, keičiantis papročiams, reiškėsi estetinėmis permainomis. Šios permainos skatino visus intelektualus, taip pat ir dailininkus, duoti pasižadėjimus arba jų atsisakyti, bet stiprėjantis Europos, JAV ir Pietų Amerikos ryšiai pagyvino kolektyvinės sąmonės radimąsi. Kolonijinė ekspansija sutelkė kultūrinės visuomenės dėmesį į Artimuosius Rytus, Afriką ir Tolimuosius Rytus: afrikiečių ir japonų meno įtaka Vakarų šalių menui buvo labai svarbi. Vaizdavimo krizės, XX amžiaus meno stereotipo atsiradimo priežastis lėmė postūmius mėginti spręsti kilusius prieštaravimus remiantis psichoanalize ir racionalumu. Kuriuo buvo pagrįstas tos epochos menas. Siurrealistai į pirmą planą iškėlė instinktų, o ne tik principų valdomą žmogų. Abstraktusis menas, kaip ir poezija, buvo grindžiamas ženklų kalba, kurios atitikmenį galima rasti viename iš priešistorės periodų, kai civilizacija, priėjusi ieškojimų ribą ir pajutusi grėsmę, ėmė proteguoti įmantrybes. Prasidėjęs antikos laikais ir trukęs iki XVIII amžiaus posūkis į iracionalumą, primityvios sąmonės aukštinimas, griežtas abstrakčiojo meno vertinimas kėlė diskusijas supriešinant idealizmą ir natūralizmą; šis procesas nebuvo baigtinis. Sprenžiant iš Polio Sezano gimimo ir mirties datos (1839-1906), jis buvo XIX amžiaus dailininkas, tačiau davė pradžią didiesiems XX amžiaus estetiniams pokyčiams, padarė revoliuciją portreto, natiurmorto ir peizažo mene. Dailę jis pastatė šalia kalbos ir algebros, eksperimentų sritį padarė naująją pasaulio vizija – priešingai nei klasikų vizijos nekintamumas. Tai atitiko koncepciją, kuriai pagrindus padės Enšteinas. Sezano tapyboje mažėja šviesos ir tamsos kontrastų, jo kūryboje ima dominuoti “spalvų erdvė”. 1872 ir 1873 matais dirbant drauge su Kamiliu Pisaro Overe prie Uazos, Klodo Monė pamokos nenueina perniek. Tačiau divizionizmą jis atmeta, visą dėmesį sutelkdamas į mases, planus, perspektyvą, abstraktųjį mąstymą. Kintamoje šiaurės šviesoje jį labiau traukia pietūs, ten šviesa stabilesnė. Visi statiški žmonos portretai (daugeliui jų teko pozuoti daugiau kaip šimtą kartų) pasižymi skaidrumo efektų, artimų akvarelei, gausa, o sodininko Veljė portrete formos šiek tiek iškreiptos, tik ne taip akivaizdžiai kaip kubistų kūriniuose. Polis Sezanas, nepaisydamas principų, paveldėtų iš XV amžiaus, pritaria Moriso Deni formuluotei, pasak kurio, “paveikslas – tai plokštumoje tam tikra tvarka išdėstytų spalvų visuma”. Tačiau Sezanas savo kompleksinę spalvų moduliacijų sistema yra arčiau tikrovės. Polis Gogenas Sezanu žavėjosi, nors šis Gogeną niekino. Jo žodžiais tariant,”Gogenas – joks dailininkas, jis tik kiniškų paveikslėlių autorius”. Polis Sezanas Gogeną kaltinuo tuo, kad jo drobėms stinga darnaus spalvų perėjimo, kad figūros tapomos pernelyg ryškių spalvų potėpiais ir tarsi supriešinamos. Polis Sezanas gilus tuo, kad ieško sprendimų pereinamuose tonuose; atverdamas kelią šiuolaikiniams dailininkams, didžiausią dėmesį jis skiria vidinei spalvinės medžiagos kokybei. Jo manymu, piešinys ir forma yra susiję tarpusavyje, spalvos teikia formai išbaigtumo; ir net tuomet, kai nėra ryškių pereinamųjų spalvų bei formų ribų, galima sukurti įspūdingą kontrastą. Šio tapytojo paveikslų faktūrai būdingas subtilus grubių ir švelnių linijų bei spalvų susiliejimas; jokios improvizacijos, jokios empirikos, vien gilus susimąstymas. Gyvenimo pabaigoje Polis Sezanas mėgdavo sakyti, kad jis yra savo ieškojimų kelio pradžioje ir tikisi, jog kiti dailininkai juo paseks – padės mene įsitvirtinti autentiškam, spalvomis perteikiamam realizmui. Nors 1895 metais Sezano paveikslus eksponavo A. Vojaras, 1904 metais – Paryžiaus Rudens salonas, šis menininkas visą gyvenimą buvo vienišas. 1907 metais Rudens salone to meto avangardas – fovistai, kubistai, Anri Matisas, Pjeras Bonaras, Kazimiras Malevičius – iš karto prisipažįsta esą Sezano pasekėjai. XX amžiaus antrojoje pusėje daugelis abstrakcionistų, tarp jų ir Žozefas Albertas, tęsė Polio Sezano pradėtus ieškojimus, įrodė, kad jo pamokos tebėra aktualios... Impresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos dailės kryptis; dailininkai perteikdavo įspūdį, sukeltą jų matomų daiktų, reiškinių; žymiausi impresionistai – E. Manė, K. Monė, O. Renuaras, K. Pisaro. Postimpresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dailėskryptis, atsiradusi Prancūzijoje po impresionizmo; paveiksluose siekiama vaizdo išbaigtumo, daiktų ir reiškinių esmės perteikimo; žymiausi postimpresionistai – P. Sezanas, P. Gogenas, V. Van Gogas, A. Tulūz-Lotrekas. Modernas (secesija) [pranz. moderne – naujas, šiuolaikinas] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos ir JAV architektūros ir dailės stilius. Būdingas dinamiškumas, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrija, manieringumas. Simbolizmas – tai idealistinės krypties meno judėjimas, susiformavęs kaip realizmo ir impresionizmo priešprieša.

Dailė  Konspektai   (8,85 kB)

I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas. Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija,rel. kovos, reakciją prieš renesanso kultūrą vid. amžių tradicijų gaivinimas.Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feod. visuomenės pasaulėžiūrą ir pasau lėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos. ARCITEKTŪRA: Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Pušniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių.Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia pastatyta 1575, Dž. da Vinjola ir Dž. dela Porta; šv. Petro bazilikos fasadas, pastatyta 1614, architektūros K. Maderna; šv. Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655, architektūros Dž. L. Berninis; šv. Karolio bažnyčia, 1667, architektūros F. Borominis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682,architektūros B. Longena), Turine (Karinjanų rūmai, 1678, architektūros G. Gravinis).Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus, plitusio 1600-50, pastatuose. Ispanijos barokas turėjo įtakos Lot. Amerikos šalių baroko architektūrai.Šių šalių pastatai įvairesnės kompozicijos, puošnesnio dekoro. ~1~ Vokietijoje XVII a. pab. - XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Š. Vokietijos baroko architektūra taisiklingesnė, vad.prūsiškojo stiliaus (Karalių rūmai Berlyne, 1706, architektūros A. Šliuteris). P. Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje; 1723, architektūros L. Hildebrantas; vyskupų rezidencijaViurcburge, 1753, architektūra B.Noimanas). Italijos ir kitų V. Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos architektūrai (šv. Onos bažnyčia Krokuvoje, 1704, Kraciskių rūmai Varšuvoje, 1682, abiejų architektūros Tilmanas von Gameraenas). Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko ir achitektūros kompleksų (Maskvoje - Golicyno rūmai, 1690; Pokrovo cerkvė Filiuose, 1693, architektūra P. Potapovas). Lietuvos architektūroje barokas atsirado XVII a. pr., veikiamas Romos barokas. Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600 - 50) Vilniuje pastatyta kulto pastatų, kuriemsbūdingos pereinamosios nuo vėlyvojo renesanso prie baroko formos; kupolinė šv. Kazimiero bažnyčia (1618, abiejų architektūros K. Tenkala). Brandžiojo baroko laikais (1650 - 90) pastatyta puošnių didikų rūmų (Vilniuje - Sapiegų, Sluškų, Pacų), kulto pastatų ansamblių (Vilniaus šv. petro ir Povilo bažnyčia, 1678, architektūros J. Žaoras; Pažaislio architektūros ansamblis, 1712, architektūros L. Fredas ir P. Putinis). vėlyvajam baroko (1690 - 1765) būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios (Vilniaus - šv. Kotrynos, 1744, Misionierių, 1753, abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno - Jėzuitų, 1725, ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais. DAILĖ: baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas. Italijoje barokinių kūrinių nutapė Bolonijos dailės akademijos įkūrėjai broliai Anibalė, Ludovikas ir t.t. Dominuoja religinės, mitologinės ir alegorinės kompozicijos, paradiniai portretai. XVII a. savita baroko tapybos m-la susiformavo Flandrijoje. P.P. Rubensas, A.van Deikas, J.Jordansas ir kt. nutapė didelio formato religinių mitologinių ir buitinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų. Flamandų tapytojų kūriniuose gausu ir buities motyvų, relistinių elementų. Vertingi ir austiniai kilimai - špaleriai su figūrinėmis kompozicijomis religiniais ir mitologiniais motyvais, medžioklės scenomis. ~2~ Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.XVIII a. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius, įmantrių formų servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles. Lietuvojos baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug relistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P.Dankersas, skulptoriai P.Petris, P.Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižinių. LITERATŪRA: Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo - su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija. Įv. šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokas atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje - gongorizmas, kultizmas, Anglijoje - metafiziniai poetai. Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lot. kalba rašiusio M.Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII - XVIII a. liet. panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.

Dailė  Konspektai   (8,33 kB)

Vilniaus Dailės Akademijos rektorius Arvydas Šaltenis (g. 1944 m., dėstė 1975–1981 m. ir nuo 1988 m., nuo 1994 m. – Vilniaus dailės akademijos rektorius) Arvydas Šaltenis – ekspresyvaus arsininkų realizmo tradicijos tęsėjas, savo kelią siejantis ir su besikeičiančiomis šiuolaikinės figūrinės tapybos tendencijomis. Jis – vienas tų menininkų, kurie angažuotai reaguoja į politines ir visuomenines realijas. Jo paveiksluose rasime ir istorijos, ir dabarties realijų. Tapytojas lieka ištikimas tradiciniams figūrinio paveikslo, portreto, peizažo ir natiurmorto žanrams, nepaisydamas jų hierarchijos ir tarp jų esančios griežtos ribos. Šalteniui būdingas greitas, eskiziškas tikrovės fiksavimas, taiklus, kartais net groteskiškas piešinys. Jis atidus, bet ne pasyvus stebėtojas. Jo kūryboje labai svarbus autobiografijos ir istorijos įtakos jai santykis. Šaltenis turi savitą ir sudėtingą paveikslų ikonografiją. Svarbios jo tapybos temos – sovietinis režimas, kareivinių motyvai, susiję su autobiografiniais išgyvenimais, tapyti 1971–1986 metais, taip pat ir sudėtingos alegorijos 1991–1995 m. periodo Lietuvos istorijos temomis. Šaltenio kūryboje svarbios ir egzistencinės kelionės bei mirties, kaip paskutinės kelionės, temos. Jis nuolat sugrįžta prie mažų miestelių savo gimtinėje Aukštaitijoje vaizdų ir aktualizuoja krikščionišką ikonografiją. Jis taip pat tapo „paveikslus apie paveikslus“, cituodamas dailės istoriją polemizuoja su ja. Įvairiais kūrybos periodais Šaltenis lygiagrečiai operuoja ir dinamiška kompozicija, ir statika bei koloristine faktūrine tapyba ir santūria pilkos spalvos monochromija. Kartu jis visada išlieka ekspresyvus savo išraiškoje. Šaltenį galėtume apibūdinti kaip ekspresyvų realistinio simbolio meistrą.

Dailė  Rašiniai   (700,71 kB)

Alkoholiai (arabiškai al kuhl-stibio milteliai), angliavandenilių dariniai, kurių molekulėje vienas ar keli vandenilio atomai pakeisti hidroksilo grupėmis. Hidroksilo grupė –OH yra alkoholių funkcinė grupė. Pagal hidroksilių skaičių molekulėje alkoholiai skirstomi į monohidroksilius, dihidroksilius (glikolius), trihidroksilius (pvz., glicerinas) ir polihidroksilius (poliolius, pvz., sorbitas).Bendra monohidroksilinių alkoholių formulė CnH2n+1OH. Alkoholių pavadinimai sudaromi iš atitinkamų angliavandenilių pavadinimų pridedant priesagą –ol-. Medicinoje didžiausią reikšmę turi monohidroksiliai alkoholiai. Iš jų dažniausiai vartojamas (kaip dezinfekuojanti medžiaga, kaip tirpiklis įvairioms skystosioms vaistų formoms ir odą dirginantiems linimentams gaminti) etilo alkoholis, arba etanolis. Etilo alkoholis (C2H5OH)su vandeniu maišosi bet kokiais santykiais ir yra geras tirpiklis daugeliui medžiagų. Jis lengvai užsidega ir dega silpnai melsvos spalvos liepsna. Šiuolaikinėje gamyboje etanolis gaunamas etileną hidratuojant vandens garais, taip pat etanolis pradėtas gauti iš krakmolo turinčių medžiagų (grūdų, bulvių), nemaži etanolio kiekiai gaunami iš medienos- hidrolizuojant celiuliozę ir rauginant susidariusią gliukozę. Iš 1 tono sausų medžio pjuvenų galima gauti maždaug 200 litrų etanolio, toks pat jo kiekis gaunamas iš 0,7 tono grūdų arba 1,5 tono bulvių. Etanolį galima paversti drebučiais, kuriuos galima pjaustyti peiliu. Į porcelianinį indelį įpylus 20 mililitrų etanolio ir pridėjus 5 gramus muilo drožlių, susidaro drebučių pavidalo masė, kurią lengvai galima uždegti. Etilo alkoholis naudojamas alkoholinių gėrimų gamybai. Kur kas už etilo alkoholį nuodingesni metilo alkoholis, arba metanolis, ir propilo alkoholis, arba propanolis, vartojami tik techniniams tikslams. Iš kvapo metanolis ir propanolis panašūs į etilo alkoholį, todėl išgėrus vietoj pastarojo, jais kartais apsinuodijama. Metanolis (CH3OH) labai nuodingas! Net nedidėlis jo kiekis gali sukelti apakimą arba būti mirtinas. Metilo alkoholis yra bespalvis skystis. Su vandeniu jis maišosi bet kokiais santykiais, dega silpnai mėlynos spalvos liepsna. Anksčiau jis buvo gaunamas kaip šalutinis produktas, sausai distiliuojant medį, todėl kartais jis vadinamas madžio spiritu. Metilo alkoholis sintetinamas iš anglies monoksido ir vandenilio, dalyvaujant katalizatoriams. Jų mišinys smarkiai šildomas, ir dideliame slėgyje vyksta reakcija. CO+2H2CH3OH Nuodingi aštraus nemalonaus kvapo butilo, amilo ir heksilo alkoholiai naudojami medicinoje, vien techniniams tikslams. Etanolis, metanolis, 1-propanolis turi specifinį alkoholių kvapą, tolesnių jį homologų kvapas stiprus, kai kurių- nemalonus. Aukštesnieji alkoholiai nekvepia. ALKOHOLINĖS MEDŽIAGOS Augalų grūduose, vaisiuose ir uogose susikaupia maistingos medžiagos- krakmolas ir įvairūs cukrūs. Bendra visų cukrinių medžiagų savybė yra tai, kad jos rūgsta ir virsta etilo alkoholiu ir kitomis svarbiomis medžiagomis. Alumi vadinamas gėrimas, gaunamas iš salyklo, apynių ir vandens. Dvieilių miežių salyklas yra tinkamiausias alui gaminti. Orasausuose miežiuose esti daugiau kaip 50% krakmolo, kurį diastazė, kartu su kitais fermentais, ištirpdo ir paverčia cukrūmi. Tokio selyklo tirpalas vadinamas ekstraktu (misa). Kadangi alus yra maistingas ir jo maistingosios medžiagos yra lengvai virškinamos, tai šis gėrimas yra žmogui naudingas. Jame esantis anglies dioksidas (CO2) skatina virškinimą ir sukelia apetitą. Žinoma vartojant saikingai. Vynas gaunamas, rūgstant uogų ir vaisių sultims. Kadangi vynuogių sultys cukringiausios, tai jos yra svarbiausios vyno gamyboje. Iš vynuogių sulčių be jokių priedų gaunamas geras stiprus vynas. Rauginant kitokių uogų ir vaisių sultis, beveik visada pridedama cukraus, todėl tokie vynai laikomi ne natūraliais. Natūralus vynas gaunamas tik iš vynuogių sulčių. Iškasenos rodo, kad vyną mokėta gaminti jau prieš 7000 metų. Vynas geriamas, pripylus ne daugiau kaip pusę stikliuko, nes atsipalaiduojančios kvapniosios medžiagos turi likt stiklelyje. Šampanas pradėtas gaminti Prancūzijoje, Šampanės provincijoje 1718m. tai nestiprus, anglies dioksido turintis vynas, paskanintas likeriu ar saldžiuoju vynu. Šampanas vertinamas dėl anglies dioksido gaivinančio veikimo. Anglies dioksidas lieka šampane dėl savotiško jo rauginimo būdo. Iki 1930metų šampanas būdavo rauginamas atskiruose buteliuose, nupilant jį nuo išsiskyrusių mielių. Dabar rauginama didelėse statinėse. Kadangi šampanas nearomatingas, tai jį galima ir staiga atšaldyti ledu (prieš gėrimą). Vermutas pradėtas gaminti 1786 metais Turine. Jame tik trys ketvirtadaliai vyno, o likusią dalį sudaro priemaišos- citrinos rūgšties, cukraus, alkoholio, pelynų ir kitų žolių ekstraktai, sukeliantieji apetitą. Todėl jis ir geriamas prieš valgį apetitui pagerinti (aperityvas). Svarbių alkoholinių gėrimų tarpesvarbią vietą užima konjakas- išlaikytas ir paskanintas vyno distiliatas. Jo tėvynė- Prancūzijos miestas Konjakas( Cognac, Šarantos depart.). dabar daug kojako gamina visos vynuoges auginančios šalys. Kai kur konjakas vadinamas “brandy”. Išspaustos vynuogių sultys surauginamos mielėmis (šiltai). Gautas vynas distiliuojamas. Distiliatas, laikomas ąžuolinėse statinėse 3-10metų, virsta konjaku. Čia vyksta įvairūs pakitimai: iš ąžuolinių statinių ištraukiamos įvairios medžiagos, dalis alkoholio susijungia su rūgštimis, susidarant kvapniems esteriams, pro statinės šonus iš dalies prasiskverbęs oro deguonis oksiduoja ir pakeičia įvairias medžiagas. Dėl to konjakas nusidažo geltonai raudona spalva. Jo skonis ir kvapnumas priklauso nuo vynuogių, distiliavimo būdo, statinės medžio ir išlaikymo. Kartais į konjaką pridedama įvairių prieskonių. Senas konjakas būna tamsesnis, dargi juosvas. Grūdų konjakas gaminamas iš rūgių, kviečių, miežių ir avižų. Jų miltai paverčiami kleisteriu, maišant su vandeniu ir trupučiu sieros rūgšties. Kleisteris, naudojamas krakmolui sucukrinti, maišomas su salyklo miltais ir šildomas. Gautoji misa rauginama mielėmis ir pakartotinai distiliuojama. Distiliatas turi būdingą grūdų aromatą. Romas (kai kur vadinamas “Ron”) yra konjakas, gaunamas surauginus ir išdistiliavus cukrinių švendrių sultis. Sultys praskiedžiamos vandeniu ir rauginamos mielėmis 5-6 paras. Jų distiliatas laikomas ąžuolinėse statinėse, net iki 10 metų. Romas yra aromatingesnis už kitų rūšių konjaką. Šis gėralas kartais nudažomas degintu cukrumi. Žinomas ir mažai aromatingas (beveik bespalvis) romas, vartojamas vietoje degtinės. Viski yra amerikoje labai plačiai vartojamas išlaikytas grūdų konjakas. Sumaišytas su mineraliniu vandeniu. Viski prieskoniui didelią reikšmę turi pelkių vandens mikroorganizmai. Nesant pelkių vandens, į misą pridedama durpių arba distiliatas laikomas iš vidaus apdegintose statinėse. To paties pasiekiama, džiovinant žaliavą virš degančių durpių. Alkoholis žmogaus organizme.Ir žmogaus, ir gyvūno organizme visada yra alkoholio. Įvairių tyrinėtojų duomenimis, normalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,018 - 0,03%. Jis susidaro vykstant medžiagų apykaitai ir dėl bakterijų sukelto rūgimo žarnyne. Normalus alkoholio kiekis kraujyje padidėja, kai organizmą ištinka deguonies badas. Atsiradęs organizme alkoholis nesukelia girtumo, neskatina piktnaudžiauti alkoholiu, neturi nieko bendra su alkoholizmo plitimu. Girtumas - fiziologinių organizmo funkcijų, ypač centrinės nervų sistemos, sutrikimas nuo alkoholio ar narkotiko. Yra trys girtumo stadijos. 1)Lengvo girtumo stadija būna į organizmą patekus 30 - 40 g alkoholio (gryno spirito); pradedami slopinti elgseną valdantys smegenų centrai (atsiranda be priežasties pakili nuotaika, nedidelis jaudrumas, kūne jaučiama šiluma). 2)Vidutinio girtumo stadija būna į organizmą patekus 50 - 100 g alkoholio. Sujaudinti smegenų žievės neuronai nebereguliuoja žemiau esančių požievio skyrių, pasikeičia emocinis imlumas. Žmogaus elgesys tuo metu priklauso nuo jo charakterio ir temperamento: jis gali būti neramus, pernelyg linksmas, įtarus, irzlus, agresyvus. Dažnai pradedami slopinti judėjimo centrai, žmogus negali koncentruoti savo raumenų veiklos. Blaivėjant atsiranda pagirių požymių: žmogus negaluoja, jam skauda galvą, jį pykina. 3)Sunkaus girtumo stadiją sukelia 100 - 300 g alkoholio; prarandama orientacija, atsiranda mieguistumas, po to - visiška amnezija (žmogus neprisimena, kas buvo išgėrus). Gali sutrikti širdies veikla ir kvėpavimas. Alkoholio koncentracijai kraujyje dar padidėjus, paveikiami gyvybiškai svarbūs centrai, esantys pailgosiose smegenyse; alkoholis užblokuoja kvėpavimo centrus, žmogus praranda sąmonę ir miršta. Mirštama alkoholio dozė suaugusiajam 4 - 8 gramai vienam kilogramui kūno masės, vaikui - 3 gramai vienam kg kūno masės. POŽYMIAI SUSIJĘ SU ALKOHOLIO KONCENTRACIJA KRAUJYJE • 0,02 - 0,03%: dar neprarasta koordinacija, nežymi euforija ir drovumo, bailumo praradimas. Slopinamųjų efektų nėra. • 0,04 - 0,06%: “gero buvimo” jausmas, atsipalaidavimas, šilumos įspūdis. Euforija. Truputį nusilpus atmintis, logika. Sumažėjęs atsargumo jausmas. • 0,07 - 0,09%: silpnas pusiausvyros, kalbos, regos, reakcijos greičio ir klausos nusilpimas. Euforija. Pablogėjusi savikontrolė, atsargumas, atmintis. • 0,10 - 0,125%: žymus sveiko proto bei koordinacijos nusilpimas. Kalba gali kirstis, nusilpęs reakcijos greitis, rega. Euforija. Prie šio intoksikacijos lygio neleidžiama vairuoti transporto priemonių. • 0,13 - 0,15%: judesių nekoordinavimas ir fizinės kontrolės praradimas. Aptemęs regėjimas, prasta pusiausvyra. Euforija išnyksta ir atsiranda disforija. • 0,16 - 0,20%: disforija (susirūpinimas, nerimas) pradeda dominuoti, gali atsirasti šleikštulys. • 0,25%: reikia pagalbos vaikščiojant; visiška proto sumaištis. Disforija, šleikštumas ir vėmimas. • 0,30%: sąmonės netekimas. • 0,40% ir daugiau: koma, galima mirtis dėl kvėpavimo nepakankamumo. ALKOHOLIŲ ŽALA Nesaikingai vartojant alkoholį susergama įvairiomis ligomis tai-alkoholizmas, alkoholinė psichozė, alkoholinis polineuritas. Prancūzų mokslininkai apskaičiavo, kad 95 % alkoholikų serga gastritu, skrandžio opomis, kepenų ciroze, virškinamojo trakto organų vėžiu. Alkoholizmas liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas, reiškiasi liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Dažniausiai serga 20-40 metų vyrai, rečiau, bet sunkiau moterys bei paaugliai. Alkoholizmui turi reikšmės asmenybės psichologinės įpatybės, organizmo medžiagų apykaitos ypatumai, tradicijos, auklėjimas, aplinka, paveldėjimas, psichiką traumuojančios aplinkybės. Kartais alkoholizmas būna kitos ligos simptomas. Prasideda iš lėto, paprastai po 5-10 metų piktnaudžiavimo alkoholiu, kai su potraukiu gerti atsiranda abstinencijos sindromas ir poreikis atsipagirioti. Tada jau ligonis geria vienas, slapta ir bet kokio alkoholio. Sergančiojo organizme vis daugėja liguistų pakitimų. Nuo alkoholizmo gydoma narkologiniame dispanseryje, sunkiais atvejais-norkologiniuose ligoninių skyriuose. Alkoholinė psichozė, psichikos liga kurią sukelia lėtinis alkoholizmas. Prasideda, kai ilgą laiką piktnaudžiaujant alkoholiu, sutrinka medžiagų apykaita, kepenų veikla, alkoholiu pažeidžiamos galvos smegenys ir ypač jų žievė. Dažniausiai pasitaiko baltoji karštligė ir alkoholinė haliucinozė. Sergantis alkoholine psichoze guldomas į narkologinę arba pschiatrinę ligoninę. Po alkoholinės psichozės dar gydoma nuo alkoholizmo, nes svarbu, kad ligonis visiškai liautųsi gerti. Alkoholinis polineuritas išsivysto ilgą laiką vartojant alkoholį, nes tada atsiranda B1 avitaminozė, audiniuose susikaupia daug pieno bei pirovynuogių rūgščių. Šį polineuritą dažniausiai predisponuoja peršalimas, gripas: plaučių uždegimas ir kitos ligos. Ligos pradžioje būna parestezijos, nugaros, galūnių skausmai. Vėliau atsiranda paralyžiai. Pirma nukenčia kojos, po to - rankos. Kartais sutrinka ir jutimas. Dėl gana didelio raumenų ir sąnarių pažeidimo vystosi ataksija. Liga trunka ilgai. Jos prognozė priklauso nuo to, ar sergantysis vartoja alkoholį. Jei taip, liga progresuoja ir jį gali labai suluošinti. Maždaug penktadalis tokių ligonių miršta. Kai sergantieji nustoja vartoti alkoholį, ligos prognozė būna palanki. Alkoholis labai kenkia nėščioms moterims jų vaisiaus vystymuisi, jų kūdikiams. Būdinga moterų alkoholizmo pasekmė yra negalėjimas išmaitinti vaikų krūtimi. Geriančios moterys dažniau gimdo negyvus vaikus, dažniau persileidžia. Jei vaikas būna pradėtas tėvams esant girtiems ar neseniai gėrusiems, yra didelė tikimybė, jog jis gims protiškai apsigimęs, bus protiškai atsilikęs, turės fizinių nepakankamumų. Tačiau alkoholizmas genetiškai nepaveldimas, jį gali sąlygoti tik auklėjimas ir aplinka. NAUJAS POŽIŪRIS Į ALKOHOLĮ Naujausi tyrimai rodo, kad saikingas alkoholio kiekis gali sumažinti širdies smūgio riziką. Nustatyta, kad alkoholis padidina “gerojo” cholesterolio kiekį. “Gerasis” cholesterolis padeda atsikratyti riebalinių arterijų sienelių nuosėdų ir sumažina “blogojo” cholesterolio kiekį organizme. Jis taip pat sumažina širdies smūgio riziką, neleisdamas kraujo dalelėms, atsakingoms už kraujo krešėjimą, sulipti. Bet vartojant alkoholį reikia būti labai atsargiems. Jei truputį padauginsite, jis pradės jums kenkti. Saikingas alkoholio vartojimas sumažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis tik tam tikrai grupei žmonių - vyrams, kurių amžius daugiau kaip 40 metų, moterims po klimakterinio periodo. “Optimalus alkoholio kiekis, galintis duoti naudos sveikatai, yra vienas-du vienetai per dieną, -aiškina Markas Bennetas iš “Alcohol Concern”. - Jei viršysite šią normą, naudos nebus”. Alkoholis nėra vaistai, ir tikriausiai gydytojai nepatars pacientams eiti namo ir išgerti taurelę. Bet jei jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie retkarčiais mėgsta išgerti, žinokite, jog galima tai daryti neviršijant nurodytos dozės. ALKOHOLIŲ NAUDA IR PANAUDOJIMAS Kaip alkoholis pasitarnauja medicinoje? Medicinoje vartojamas etilo alkoholis, arba spiritas. Vietiškai vartojamas odos dezinfekcijai (70%), trynimams ir kompresams, kai reikia sukelti hiperemiją - kraujo priplūdimą į tam tikrą vietą (40 - 70%), džiovinimui arba sutraukimui (96%), tinktūroms ir ekstraktams gaminti (70%). Spiritas įeina ir į prieššokinių skysčių sudėtį. Į vidų spiritas skiriamas labai sušalusiems asmenims, nes jis išplečia kraujagysles, sukelia šilumos jausmą. Į veną jis (30%) kartais leidžiamas kaip narkotikas su kitomis medžiagomis. Spiritas į veną taip pat leidžiamas, esant plaučio abscesui ar gangrenai. Kai alkoholiu stipriai apsinuodijama, nusigeriama, būtina išplauti skrandį, duoti vaistų, jaudinančių centrinę nervų sistemą (kofeino, stiprios arbatos arba kavos, amoniako, kuris refleksiškai sužadina kvėpavimą ir kraujo apytaką), atlikti vandens procedūras. Metilo alkoholis gali būti žmogaus apakimo, kepenų sutrikimų ir net mirties priežastis. Alkoholizacija - spirito įvedimas į audinius su tikslu sukelti nervų laidumo sutrikimą arba kad išsivystytų sklerotinis (nekrotizuojantis) procesas. Naudojama neurochirurgijoje - trišakio, veidinio ir kt. nervų blokadai. Spirito - novokaino blokada naudojama anesteziologijoje nerviniams mazgams paveikti. Alkoholis mediciniškais tikslais taip pat naudojamas chirurgijoje, onkologijoje, kardiologijoje, taip pat - kaip aseptikas ir antiseptikas dezinfekcijoje. Alkoholių panaudojimas. Etilo alkoholis naudojamas žiemą, pilamas į automobilių langų valymo bakelius, nes jis esant minusinei temperatūrai neužšąla.Taip pat spiritas naudojamas: degalinėje užsipilus benzino sumaišyto su vandeniu, automobilis gęsta, tada reikia į automobilio degalų baką įpilti spirito, jis atsiskiedžia su vandeniu ir sudega kartu su benzinu. Dar spiritas naudojamas, jei automobilis senas ir jo variklis susidėvėjęs tai per duslintuvą išmetamas anglies dioksido (CO2) kiekis viršija leistinas normas ir tachnikinės apžiūros praeiti neįmanoma. Todėl vairuotojai prieš važiuojant į technikinių apžiūrų stotį į automobilio degalų baką įpila spirito, kurio pagalba variklyje geriau sudega benzinas ir sumažėja į orą išmetamas anglies dioksido kiekis. Kai kuriose šalyse etanolis naudojamas kaip degalai vidaus degimo varikliams. Technikoje naudojamas denatūruotas alkoholis, t. y. jis paverčiamas netinkamu gėrimui (į jį pridedama nemalonaus skonio medžiagų ir dažų). Dar teko girdėti, kad spiritas būna tarp didėlių lėktuvų(“Buingų”)stiklų, kad jie (stiklai) neužšaltų, nes pasikėlus į tarkim 11 kilometrų aukštį ir vasarą ten būna minusinė temperatūra. Taip pat etilo alkoholis plačiai vartojamas radiotechnikoje, įvairioms schemoms valyti. Metanolis daugiausia naudojamas formaldehido, kai kurių vaistų gamybai, taip pat- kaip lakų ir dažų tirpiklis. Iš pentanolių gaunami esteriai, kurie naudojami parfumerijoje. Aukštesnieji alkoholiai naudojami įvairiose šakose, pavyzdžiui: C14-C20- greitina vulkanizaciją, C18-C20—medicininiai preparatai, C8, C12-C20-parfumerijoje ir kosmetikoje, C16-C20-antikoroziniai tepalai. Taigi alkoholiai naudojami daug kur ir įvairiems tikslams. Alkoholį vartojant kaip svaiginimosi priemonę jo žala žmogaus organizmui yra labai didelė, o kaip medikamentą medicinoje didelė nauda. Nors alkoholis naudojamas ir geriems tikslams, norime mes tai pripažinti ar ne, vyksta vis greitėjanti tautos savižudybė, jos išsigimimas. Girtuokliavimas klupdo tautą prisikėlimo kelyje.

Chemija  Referatai   (14,82 kB)

Biotiniai santykiai Tarprūšiniai santykiai Pavadinimas Charakteristika Pvyzdžiai Tarprūšinė konkurencija • Atsiranda kai iš dalies sutampa rūšių ekologinės nišos, individai naudojasi tais pačiais ištekliais. • Konkuruoja organizmai, priklausantys tam pačiam mitybos lygmeniui. • Kuo rūšys giminingesnės viena kitai – tuo labiau konkuruoja. • Dažnai konkurencija būna tokia stipri, kad viena rūšis žūva. • Kelios rūšys gali gyventi kartu – naudoti tuos pačius išteklius. • Tarprūšinė konkurencija gali sumažinti individų kiekį bendrijoje. • Miško eglės konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais augalais, jos nepraleidžia saulės šviesos į žemesnius ardus, kur auga kiti medžiai, krūmai žolės. Negaudami šviesos ir jiems reikalingų medžiagų, daugelis šių rūšių nunyksta. • Žmogus priverestas sugyventi ir su kopūstiniu baltuku, ir su Kolorado vabalu, kurie sunaikina dalį jo išauginto derliaus. Plėšrūnų ir jų grobio sąveika • Plėšrūnais vadinami gyvūnai, mintantys kitais gyvūnais – aukomis, prieš tai jas nužudę. • Plėšrūnai reguliuoja aukos populiacijos dydį. • Plėšrūnai dažnai puola jauniklius, arba senus ir paliegusius individus. • Plėšrūnai atlieka savotišką gamtos sanitarų vaidmenį – jų aukų populiacijoje lieka stiprūs individai, galintys turėti palikuonių. • Nuo aukų populiacijos dydžio priklauso ir plėšrūnų populiacijos dydis. Padidėjus aukos populiacijai, susidaro palankios sąygos mitybai, plėšrūnai gali sparčiai daugintis. Bet kuo daugiau plėšrūnų, tuo daugiau aukų sunaikinama. Ima mažėti aukų, mažėja ir plėšrūnų. Sumažėjus plėšrūnų, kiekiui, susidaro palankios sąlygos sparčiai daugintis aukos populiacijos individams ir ciklas vėl kartojasi. • Plėšrūnų visada yra mažiau negu jų aukų, nes plėšrūnai priklauso aukštesniam mitybos lygmeniui, taigi tik 10% aukų sukauptos energijos tampa plėšrūnų biomase. • Lūšys medžioja kiškius. Padidėjus kiškių populiacijai, padaugėja ir lūšių, Kai kiškių populiacija sumažėja, praretėja ir lūšių populiacija. KOmensalizmas Tai tokie santykiai kai vienam organizmui jie teikia naudos, pvz buveinę, slėptuvę, maistą arba gyvenamąją vietą, o kitam organizmui iš tokio bendro gyvenimo nėra nei naudos, nei žalos. Vėžys vienuolis užima tuščias pilvakojų minkštakūnių kriaukles ir jose gyvena kartu su kirmėlėmis. Turėdamos tokį kaimyną, jos ne tik apsaugotos nuo žuvų, bet ir minta jo maisto atliekomis. O pačiam vėžiui tokia kaiminystė nei naudinga, nei žalinga. Parazitizmas • Parazitai – tai organizmai, kurie minta kitais organizmais, vadinamais šeimininkais. • Parazitai maistą ir kitas jiems reikalingas medžiagas gauna iš kito organizmo – šeimininko. • Parazitai visada daug mažesni už savo šeimininką ir minta tik gyvu jo organizmu. • Ligas sukeliančios bakterijos ir virusai taip pat priklauso parazitams. • Didžiąją gyvenimo dalį arba nuolatos jie gyvena ant šeimininko kūno (ekto) arba jo viduje(endo). • Šeimininkas nuo parazito nukentėti gali nevienodai – susilpnėti arba žūti. Kai šeimininkų populiacijos tankis didelis, parazitai labai plinta, jie lengvai persikelia nuo vieno individo prie kito. Tada šeimininkų tankis sumažėja. • Net ir tie parazitai, kurie savo šeimininkų nenužudo, turi įtakos šeiminiko populiacijos tankio mažėjimui, nes parazitais užsikrėtę šeiminikai būna ne taip vislūs, lengviau suserga ir greičiau žūva. • Pirmiausia paveikia labai jaunus arba jau senus ir silpnus individus. Kartais tokie individai žūva nuo parazitų poveikio, bet dažniausiai silpnus ir ligotus individus sunaikina plėšrūnai. • Kai kurie organizmai atskirus savo gyvneimo etapus praleidžia skirtingų šeiminikų organizmuose (pvz. Jautinis kaspinuotis). • Vartodami savo šeimininko maisto medžiagas, parazitai išsekina jį, sukelia įvairių organų uždegimus, sunkiai gyjančias žaizdas, jų nuodingi šalinimo produktai veikia šeiminiko organizmą ir gali būti net jos mirties priežastimi. • Jei šeimininkas žūtų, žūtų ir organizmas. Todėl parazitų sukelti susirgimai dažniausiai nebūna mirtinai pavojingi. • Prisitaikiusių prie savo šeimininko parazitų poveikis jam yra gana nuosaikus, o šeimininko organizmas savo nuožtu įgyja atsparumą tam parazitui. Tačiau kai šeimininkas yra paveikimas jam neįprasto parazito, šis poveikis gali būti ir mirtinas. • Pagrindinis skirtumas tarp plėšrūnų ir parazitų toks, kad plėšrūnas nužudo savo auka, o parazitai šeimininko nežudo, nes tokiu būdu mirtų ir patys. Jautinio paskinuočio suaugėlis parazituoja žmogaus žarnyne, jų galvutės prisitvirtina prie žarnos sienelės. Žmogaus žarnynas jiems suteikia maistą, šilumą, saugią aplinką. Kaspinuoščiai deda kaiušinėlius, kurie su išmatom patenka i aplinką. Tada juos suėda galvijai. Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva patenka į raumenis. Žmogus kaspinuočiais apsikrečia suvalgęs blogai termiškai apdorotą užkrėstą mėsą. Endo parazitai (vidiniai): • Virusai • Bakterijos • Protistai (maliarijos sukėlėjai) • Parazitinės kirmėlės (kaspinuotis, siurbikės, spalinės) Ekto parazitai (gyvena prisitvirtinę prie šeimininko išorės): • Siurbėlės, • Amalai (augalai), • Skalsės (grybai), • Nariuotakojai (erkės, blusos, blakės) Mutualizmas • Tai toks skirtingų rūšių bendravimas, kai santykiai naudingi abiem rūšim. • Ilgainiui abipusiai naudingi santykiai padeda naujoms rūšims atsirasti, taip atsirado kerpės. • Bitės gauna nektarą iš augaų, tuo pačiu juos apdulkindamos. • Azotą fiksuojančios bakterijos gyvena ankštinių augalų šaknų gumbeliuose. • Žmogaus žarnyne gyvena bakterijos, jos gauna maisto, buveinę, o žmogus gauna jų gaminamą vitaminą D. Vidurūšiniai santykiai Kooperacija (bendradarbiavimas) • Organizmai gyvena grupėmis. • Būdinga labiau gyvūnams, nei augalams. • Bendradarbiauja apsigynimo ir medžioklės tikslais. • Gyvenant būryje lengiviau susirasti partnerį – susilaukti palikuonių. • Dominuoja tada, kai populiacijos tankis nedideis, visiems pakanka išteklių. • Palikuonių gimsta daug, dauguma jų išgyvena, populiacija greitai auga. • Vilkai medžioja gaujomis. • Kirai, pempės, kovai buraisi į kolonijas, taip jiems lengviau apsiginti nuo priešų. • Daguelis paukščių gali daugintis tik tada, kai šalia yra kiti jau perintys tos pačios rūšie paukščiai. Vidurūšinė konkurencija • Tankiame eglyne medžiai konkuruoja dėl šviesos, vandens ir ištirpusių mineralinių medžiagų, Vienų šaknys geriau išsikerojusios ir vandens sugeria daugiau, tuo tarpu kitiems jo trūksta. Aukštos, labai tankios pušys trukdo saulės šviesai prasiskverbti į žemutinius ardus, kur auga jaunos pušaitės. Negaudamos šviesos ir vandens, jos lėtai auga ir žūva. • Kirai pešasi dėl tinkamų lizdaviečių.. • Paireiškia tada, kai populiacijos tankis labai išauga, nebelieka vietos lizdams arba slėptuvėms ir iųsenka maisto ištekliai. Gyvūnai pradeda kovoti dėl geresnės vietos, maisto, o patinai – dėl patelių. • Vyksta dėl išteklių stokos – yra viena iš aplinkos pasipriešinimo formų. • Priklauso nuo populiacijos tankio. • Kuo tankesne populiacija, tuo stipresnė konkurencija. • Dėl išteklių stokos daugelis individų žūva, dauginimosi sąlygos tampa nepalankios ir jis slopinamas. Populiacija sumažėja. • Tiesioginė konkurencija : o vyksta tarp gyvūnų: jie varžosi vienas su kito dėl kokio nors ištekliaus. o Kovojama dėl teritorijos (būdinga žuvims, ropliams, žinduoliams, paukščiams, bendruomeniniams vabzdžiams). o Kovojama dėl geresnės teritorijos – palankesnės vietos lizdams sukti, ten, kur yra daugiau maisto. o Kovojama rituališkai: balsu, pozomis, arba kovodami – kai susiremia du varžovai(vilkai, šunys, liūtai,) . Tiesiogiai kovojant silpnesnysis gali ir žūti. Abiejais atvjais silpnesnysis pasitraukia, parodydamas nuolankumo pozą. Tokie sipnesnieji individai išstumiami į populiacijos pakraščius,kur juos lengviau sugauna grobuonys, jie dažniausiai nesusilaukia palikuonių. o Patinai kovoja ir dėl patelių. Kovojama tiesiogiai – turnyruose (pvz. elniai rujos metu, kurtinai, tetervinai per „tuoktuves“) arba netiesiogiai – puikuojantis prieš patelę savo spalvotom plunksnom. • Netiosioginė konkurencija vyksta kai organizmai konkuruoja netiesiogiai, bet reaguodami į sumažėjusius dėl konkurento veiklos išteklius. Būdinga augalams. Piktžolių prisitaikymai konkuruoti su kultūriniais augalais: • Piktžolės labai greitai dauginasi ir sudrandina dagybę sėklų. • Jų sėklos labai greitai sudygsta net ir skurdžiame dirvožemyje. • Piktožolės auga labai greitai, o žydi ir sėklas išbarsto anksčiaus už kitus augalus. • Jos gali augti ir nederlingoje žemėje, nesunkiai tampa atsparios herbicidams, be to, jos turi nuodingų medžiagų arba dyglius, kurie jas saugo. • Šaknys išskiria cheminių medžiagų, kurios slopina kitų augalų augimą. • Augalą sunku išrauti dėl tvirtos liemeninės šaknies. Ji dvi rūšys konkuruoja dėl tos pačios ekologinės nišos, tai stipresnė rūšis nukonkuruoja silnesniąją. Plėšrūnų prisitaikymai nužudyti auką: • Turi žudymo įrankius: stiprius nagus grobiui sugriebti ir aštrius dantis ar aštrų snapą jam užmušti bei sudakyti. • Yra greiti, gali pasivyti grobį. • Geba maskuotis, kad sėlinant ar tykant auka nepastbėtų. • Kai kurie plėšrūnai medžioja grupėmis, apsupdami aukas, taip gali sumedžioti už save stambesnį žvėrį. • Gaudo jaunus arba senus ir paliegusius individus, nes juos lengviau pagauti ir nužudyti. • Gali migruoti ten, kur daugiau jų medžiojamų gyvūnų.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (180,2 kB)

Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką “aš” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą. Kurdamas aukštesniąją kultūrą, žmogus sukūrė technologiją ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jų kosmologijas, kurios pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Jos išaugo iš dvejopų biologinių šaknų - noro jaustis saugiam ir noro būti kažkieno globojamam bei iš smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvūnai, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiška arba bent gali būti pakreipta jam draugiška linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plėtojame mokslines - empiriškai ir teoriškai pagrindžiamas kosmologijas. Grynasis mokslas plėtojamas vien iš smalsumo, bet jis greitai keičia technologijas. Ir atvirkščiai, technologijos pokyčiai akina mokslo raidą. Dėl to keičiasi mūsų požiūris, tarp kitko ir religinis, į pasaulį. Atsiradus mūsų protėviui Homo erectus, lemiamu žmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultūra. Tačiau biologija kultūrą supranta kiek plačiau negu humanitariniai mokslai. Informacija iš vieno individo kitam perduodama dviem būdais. Pirmas būdas: tėvai perduoda vaikams informaciją slypinčią DNR. Ši informacija nulemia organizmo sandarą, taigi ir nervų sistemos struktūrą bei daugelį elgsenos ypatybių. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kūno evoliucija). Antrasis būdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mėgdžiojant. Čia informacija perduodama iš vienos nervų sistemos į kitą. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultūra (būtų galima vadinti ir tradicija). Kultūra apima ir naujų materialinių vertybių gamybą, ir nematerialines idėjines vertybes - magiją, religiją, mokslą, meną ir kt. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija už kūno ribų. Kultūros biologinis pamatas yra nervų sistemos tam tikros ypatybės, atsiradusios somatinės evoliucijos metu. Galime skirti šiuos evoliucijos etapus: a) elgsenos valdymą iš senesniųjų nervų sistemos dalių perima naujesnės ir “aukštesnės”; b) aukštesniems centrams ėmus valdyti elgseną, įgimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebėjimo mokytis, todėl jis darosi vis labiau kintamasis; c) glaudžiomis grupėmis gyvenantys gyvūnai prisitaiko prie grupės veiklos. Jaunieji, kad ir nesąmoningai, mokosi to, ką žino senesnieji, labiau patyrę nariai. Taip susikuria tradicijos; d) gyvūnai mokytis pradeda daugiau ar mažiau sąmoningai pamėgdžiodami kitus; e) susiformavus kalbai per ją galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos. Kultūra pasiekia naują lygį. Aukštesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesį Galūnių koordinacijos, šlapinimosi, kraujospūdžio reguliavimo ir kitų refleksų lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todėl atskyrus galvos smegenis nuo nugaros smegenų, šie refleksai turėtų likti kokie buvę. Tačiau tokie “atskirti” refleksai įvairiuose stuburiniuose labai skiriasi. Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvėpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesių. Nebeįmanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu ištinka spinalinis šokas. Šoko metu nebeveikia daugelis refleksų, o likę labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlės sinapsinis šokas trunka tik keletą minučių, šuns ir katės - keletą valandų. Žemesniųjų beždžionių sinapsinis šokas trunka ilgiau, o žmonių ir šimpanzių jis praeina tik po daugelio savaičių. Žmonių sinapsinis šokas pirmą kartą plačiai tirtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet daugybei kareivių nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebūtinai prarasdavo sąmonę, bet jiems staiga prapuldavo apatinės kūno dalies pojūčiai. Atrodydavo, kad nėra pusės kūno. Tinkamos slaugo dėka dauguma tokių sužeistųjų išgyveno, nors jie ir liko visiškai paralyžiuoti žemiau sužeistos vietos. Sinapsinis šokas sutrikdo nemažai funkcijų: susilaiko šlapimas ir išmatos, sausėja ir neretai gangrenuoja oda. Sinapsinio šoko priežastis tokia. Paprastai reflekso lanku nerviniai signalai per sinapses praeina sunkiai; sakoma, kad esti mažas sinapsinis laidumas. Tačiau nerviniai impulsai iš galvos smegenų palengvina impulsams reflekso lanku, t.y didina sinapsinį laidumą. Taip galvos smegenys valdo refleksų lankus. Perkirtus nugaros smegenis, tokių lengvinančių signalų iš galvos smegenų nebeateina, todėl refleksai nuslopinami; ištinka sinapsinis šokas. Tačiau praėjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidėja ir refleksai vėl ima veikti. Didėjanti sinapsinio šoko trukmė, einant nuo varlės prie žmogaus, rodo vis didesnę aukštesniųjų nervinių centų svarbą, valdant elgseną. Stiprėjant tokiam valdymui, gyvūnai gali lanksčiau reaguoti į dirgiklius. Blusa paprastai sukelia šuniui kasymosi refleksą. Tačiau bėgančio šuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti šį dirgiklį, todėl panižus šuo nebūtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebūtų, netgi viena blusa nuolat stabdytų šuns veiksmus. Žmogaus šlapimo pūslė taip pat išsituština refleksiškai, bet ar leisti tai daryti, sprendžia aukštesnieji nerviniai centrai. Dar įdomesnis pavyzdys - kvėpavimas. Žmogus ir daugelis kitų žinduolių kvėpuoja automatiškai (refleksiškai). Aukštesnieji valingi galvos smegenų centrai gali kiek sulaikyti kvėpavimą, bet, kraujyje padaugėjus CO2, mes automatiškai įkvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvėpuoja tik būdami vandens paviršiuje. Įkvėpimas po vandeniu - garantuota mirtis. Todėl delfinai nepakelia bendros narkozės - užmigdytas delfinas nustoja kvėpuoti ir uždūsta, nes nuslopinami valingieji smegenų centrai. Vis didėjančią aukštesniųjų centrų svarbą rodo ir štai kas. Spinalinei varlei (neturinčiai galvos smegenų) užlašinus ant pilvo lašelį rūgšties, ji ima kasytis užpakalinėmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur graužia. Varlės nugaros smegenys pačios gauna ir perduoda informaciją apie dirgiklio vietą. Žmogui ir aukštesniosioms beždžionėms tokią informaciją teikia galvos smegenys. Todėl spinaliniai žmonės ir šimpanzės turi vadinamąjį bendrąjį refleksą, kurio neturi žemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurią kūno dalį, prasideda refleksiniai pilvo raumenų traukuliai, sulenkiamos kojos, ištuštinama šlapimo pūslė. Nugaros smegenys “nebežino”, kur tas įkyrus dirgiklis, todėl reaguoja bendrai. Aukštesniųjų centrų atjungimas Perpjovus smegenis kiek auščiau, virš pailgųjų smegenų, medulla oblongata, gyvūno elgsena lieka sudėtingesnė. Tokie gyvūnai vadinami decerebruotais (be smegenų, iš lot. cerebrum - smegenys). Erzinantis dirgiklis sukelia pykčio ir įniršio požymius - gyvūnai pasišiaušia, kandžiojasi, grumiasi. Tačiau tie veiksmai nesujungti į prasmingą puolimą ar bėgimą. Decerebruoti gyvūnai, kaip ir spinaliniai, nepalaiko pastovios kūno temperatūros. Galima atjungti ir aukštesnes smegenų dalis. Žievė evoliuciniu požiūriu - naujausia smegenų dalis. Dekortikuoti (lot. cortex - žievė) šunys ir katės tupi ar vaikščioja, tvarkosi kailį, ryja maistą, palaiko pastovią kūno temperatūrą. Tačiau jie pamiršta visa, ką išmokę, nebesugeba išmokti ir ko nors iš naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryškesni, kuo tobulesnės smegenys. Triušius ir žiurkes žievės pašalinimas veikia kur kas mažiau negu kates ir šunis. Beždžionei pašalinus tik dalį žievės, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryškesni negu pašalinus visą šuns galvos smegenų žievę. Įgimtas elgesys virsta išmoktu Tirdami žinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jų elgesį vis labiau valdo aukštesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementų, kurie primityvesniems yra įgimti, jiems tenka išmokti. Nelaisvėje išauginta ūdra, patekusi į natūralią aplinką ir pirmą kart pamačiusi žuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusį jauną pavianą gąsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ėda nuodingas uogas, kurių vengia vyresnieji gentainiai. Aišku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis. Jauniklių priežiūra ir rūpinimasis jais yra įgimtas žemesniems gyvūnams, o beždžionėms tai iš dalies įgimta, o iš dalies išmokstama. Pirmagimę šimpanziukę motina prižiūri gana negrabiai, bet antrą augina jau kur kas labiau įgudusiai. Gamtoje jaunos beždžionių ir šimpanzių patelės išmoksta prižiūrėti jauniklius, žaisdamos su vyresniųjų patelių mažyliais. Galbūt todėl ir mergaitės taip žavisi lėlėmis. Atsiradus būtinybei išmokti tai, kas žemesniems gyvūnams įgimta, elgsena tapo gerokai įvairesnė. Mokymasis ir mėgdžiojimas Ankstyvas būdas mokytis - tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambūriniai gyvūnai turi vedlius, būrio vadus, kurie nusprendžia kur ir kada turi eiti būrys. Laukinių arklių vedliu dažnai būna sena kumelė, o pavianų - senas patinas. Patyrę vedliai pažįsta aplinkines vietoves, žino, kur rasti maisto, vandens ir saugų prieglobstį. Jauniems gyvūnams reikia tik sekti paskui vedlį, ir jie greitai išmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinėti vietovės, kas nepatyrusiems būtų labai pavojinga. Mokėti mėgdžioti - sudėtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokęs, kad tas, kurį mėgdžioji, panašus į tave, o tam reikia turėti ir savęs sąvoką. Jei tu matai kitą, naudojantį lazdą, turi suprasti, kad jo ranka panaši į tavo ranką. To nesupratęs, liksi sau nereikšmingo įvykio liudininku. Pamėgdžioti elgseną, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai. Gyvūnai, kurie lengvai išmoksta mėgdžioti, kartais taip išmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdžiui japoniškųjų makakų grupė turi savotiškų kaprizų maistui - vienoks maistas joms yra košeris, kitoks - nekošeris (hebr. kašer - tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti šių taisyklių, ir jų motinos už tai duoda joms pylos. Tačiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupė tą maistą ima pripažinti kaip košerį. Panašiai, viena makaka išrado naują technologiją. Pajūryje ji rado tyrinėtojų ant smėlio išbertus ryžius. Žinoma, valgyti smėlėtus ryžius neparanku. Tad ji ėmė berti juos į vandenį. Smėlis nusėdo, o ryžiai plūduriavo ir taip ji tais išvalytais ryžiais ir papietavo. Tai ėmė mėgdžioti ir kitos makakos, ir netrukus ši technologija tapo visos makakų grupės kultūros dalimi. Aukštesni kultūros lygiai Atsiradus kalbai, pasidarė galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultūra pasiekė nepalyginti aukštesnį lygį. Tokioje aukštesnėje kultūroje galime įžvelgti du komponentus: 1) technologiją, įvairių įrankių kūrybą; 2) tai, ką humanitarai linkę vadinti dvasine kultūra - įvairias sąvokas tokių sričių kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslų. Tos dvi kultūros šakos gana glaudžiai viena su kita susijusios, bet čia paranku, kad ir laikinai, jas išskirti. Technologija daugiausia pagrįsta dvasine kultūra, bet ji gyvenimą keičia ne mažiau, negu mes paprastai manome. Tai todėl, kad naujai sukurtais įrankiais ir technologinėmis koncepcijomis paprastai siekiame tų pačių tikslų, kurių siekia ir neprotingi gyvūnai. Ko anksčiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinėm raketom. Anksčiau susidomėję tiesiog žiūrėdavome, kaip kas bliauna ir šokinėja, o dabar tai stebime per palydovinę televiziją. Dėl tokių tikslų panašumo žmogaus socialinės struktūros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metų pasikeitė mažiau, negu daugelis mano ar norėtų manyti. Tačiau žmogaus kultūriniame bagaže pasirodė ir kai ko iš esmės naujo. Mūsų protėviai australopitekai neturėjo šamanų, kurių sielos skrieja į kitą pasaulį, ar ko nors panašaus į Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinės gėrybės, o abstrakčios koncepcijos. Žinoma, nėra ryškaus skirtumo tarp praktiškos technologijos ir abstrakčių koncepcijų. Abstrakčios koncepcijos sudaro sąlygas kurti technologiją, o technologijos pažanga įgalina formuoti naujas abstrakčias koncepcijas. Žmogaus kultūra - tai sistema. Mūsų pažiūras į pasaulį galėtume pavadinti kosmologijomis. Iki žmogaus kosmologijų nieks nekūrė. Tiesa, mūsų motyvai kosmologijoms kurti kiek panašūs į kitų žinduolių motyvacijas, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. 1. Žmogus trokšta paguodos, užtikrinimo, kad viskas gerai. Tačiau to siekia ir kiti primatai. 2. Žmogus žingeidus, bet smalsios ir žiurkės. Šios dvi biologinės savybės verčia mus ieškoti sau vietos visatoje, aiškintis, kas mes tokie ir kam gyvename. Žmonės nuolat bijo nežinomybės ir nesuvaldomų jėgų, ypač neišvengiamos mirties. Todėl žmogus nori tikėti, kad pasaulis ir prasmingas ir jam draugiškas. Tais motyvais sukurtos pasaulėžiūros vadinamos religijomis. Visokios pastangos atsikratyti religijų visuomet nesėkmingos, nes jausmai visuomet galingesni už logiką ar empirinius duomenis. Žmogus nori netik būti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumą. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinėmis. Žinoma, skirtumas tarp mokslinių ir religinių kosmologijų ne visuomet ryškus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mėgina mokslo priemonėmis parodyti, kad visata turi tikslą ir tas tikslas - žmogus. Čia į mokslinę kosmologiją įsiterpia religinė kosmologija. Dar ryškesnis mokslinių kosmologijų įsiterpimas į religiją. Mintis, kad dangaus kūnai juda pagal racionalias taisykles, paneigė ankstesnes kosmologijas, kurios teigė, kad pasaulis pilnas priešiškų ar palankių dvasių, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovės actekai tikėjo, kad Saulė - ne fizinis kūnas, o dievas, reikalaująs kraujo, kad šviestų. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 žmonių. Mums, tikintiems, kad Saulė - karštas dujų kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinės evoliucijos idėja pakeitė mūsų požiūrį į save ir kitus, o jei mes kada užmegztume ryšius su protingomis būtybėmis kitose planetose, mūsų vertybių samprata pakistų dar labiau.

Biologija  Konspektai   (11,59 kB)

Ekonominės sistemos plėtojimosi tendencijos ir rezultatai apibrėžiami visuomeniniais darbo ištekliais. Jie laikomi integruotų žmonių darbiniu potencialu. Natūraliomis ekonominės situacijų plėtojimosi sąlygomis visuomeniniai darbo ištekliai nėra vienalyčiai, nes ekonominėje sistemoje integruotos yra asmenų specifinės fizinės bei intelektualinės charakteristikos. Tačiau integruotoms žmonių grupėms būdinga specifinių bruožų visuma. Todėl derėtų išskirti visuomeniškai organizuotas bei neorganizuotas darbo jėgos grupes. Neorganizuotai darbo jėgos grupei priskiriami tie integruoti asmenys, kurie dėl nepakankamo fizinio ar intelektualinio išsivystymo nesugeba sąmoningai efektyviai dalyvauti ūkinėje veikloje, pavyzdžiui, mažamečiai vaikai, invalidai, senyvo amžiaus žmonės. Plėtojant ekonominę sistemą, didžiausią įtaką turi visuomeniškai organizuota darbo jėga. Ji aprėpia darbingąją visuomenės dalį, kuri laikui bėgant dėl įvairių priežasčių kinta tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Bet kurioje ekonominėje sistemoje vyksta natūralūs procesai: žmonės gimsta, auga, miršta. Tai natūraliai veikia ir darbo jėgos kitimą visoje ekonominėje sistemoje nuo jos gimimo, jai augant ir iki jos mirties. Vertinant visuomeniškai organizuotos darbo jėgos kitimą, būtina atsižvelgti į ekonominėje sistemoje integruotų žmonių bendrąsias vystymosi tendencijas, o ne į vienetinius diferencijuotus poslinkius. Visuomeniškai organizuoti darbo ištekliai sąlyginai skirstomi į aktyviuosius, pasyviuosius ir rezervinius. Aktyvieji darbo ištekliai – tai darbinis potencialas tų žmonių, kurie pagal savo galimybes integruojami į ūkinę veiklą. Tai visą darbo dieną dirbantys žmonės. Pasyviesiems darbo ištekliams priskirtini bedarbiai arba asmenys, dirbantys ne visą darbo dieną, arba nedirbantys savo noru. Rezerviniai darbo ištekliai – tai asmenys, galintys dalyvauti ūkinėje veikloje, tačiau dėl natūralių bei ekonomiškai pagrįstų priežasčių pasitraukę iš jos. Suklasifikavus darbo išteklius svarbu juos nevienapusiškai įvertinti, nes gautieji rezultatai turi rodyti esminius darbo jėgos kiekybinius ar kokybinius pokyčius. Labai svarbu nustatyti specializacinę struktūrą visuomeniškai neorganizuotų ir aktyviųjų darbo išteklių sąlyginėse grupėse. Tačiau svarbiausia – atskleisti visą darbo jėgos specializacinį potencialą. Ekonominėje sistemoje kiekvienam specializaciniam darbo jėgos struktūros vienetui būtina priskirti tam tikrą skaičių kvalifikacinių padalų. Kuo detaliau problema nagrinėjama, tuo detalesnis ir kvalifikacinis skirstymas. Tačiau nei specializacinis, nei kvalifikacinis darbo jėgos įvertinimas nebus visapusiškas, jeigu neturėsime jį apibrėžiančių kiekybinių rodiklių. Juk vienas asmuo gali būti įvaldęs kelias specializacijas ir kiekvienoje jų turėti skirtingą kvalifikaciją. Taigi asmenų įvaldžiusių tam tikras specifines darbinės veiklos sritis, bus neabejotinai daugiau negu jų yra ištiesų ekonominėje sistemoje. Šią problemą galima išspręsti griežtai apibrėžiant ir šalutines specializacijas. 2. NEDARBAS IR TEORINIAI GYVENTOJŲ UŽIMTUMO ASPEKTAI Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga – tai darbingo amžiaus (nuo 18 m.) ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėga nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės. Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruojasi įdarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių darbo, santykis su visais darbingais gyventojais (darbo jėga) procentine išraiška. Nedarbo mastas panašus į vandens baseiną: jis kyla, kai pritekėjimas (t.y. nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (t.y. žmones, gaunančius darbą). “Pritekėjimą” didina: darbo atsisakę, laikinai nedirbantys, priverstinai išėję iš darbo, naujai tapę darbo jėga gyventojai. “Nuotėkį” didina: sugrįžę į darbą, naujai pasamdyti, nebelaikomi darbo jėga gyventojai. Nedarbo lygio įvertinimo praktinės problemos gana komplikuotos ir ne visuomet statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą. Nedarbo problemomis užsiima vyriausybinės įstaigos. Dėl prislėgtojo ir paslėptojo nedarbo oficialus nedarbo lygis yra mažesnis nei neoficialus. Prislėgtąjį nedarbą vadiname tokį, kai darbo paieškos nutraukiamos kaip beviltiškos. Paprastai “prislėgtieji” sudaro apie 0,1-0,5 proc. darbo jėgos. Paslėptasis nedarbas – tai bet koks darbas. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Išsivysčiusiose šalyse paslėptasis nedarbas sudaro nuo 6 iki 9 proc. visų darbo jėgai priskirtinų gyventojų. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų , vėl sumažina nedarbo lygį. Bet būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir padidintas. Dalis nedirbančių sako netiesą – tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės.Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo pašalpų. Toks nedarbas vadinamas šešėliniu. Bedarbiais žmonės tampa dėl labai įvairių priežasčių. Galbūt laikinai būti be darbo arba “tarp darbų” atitinka kai kurių žmonių poreikius, o gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus: frikcinį (tekamąjį), struktūrinį ir ciklinį, arba nepakankamos paklausos. Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Terminą “tekamasis” nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Bedarbiais laikomi ir jauni žmonės, ieškantys darbo pirmąkart gyvenime. Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru. Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Pageidautinas dėl to, kad daugelis žmonių, atsiradę “tarp darbų” savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai, šis nedarbo tipas egzistuoja nuolat. Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos, techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų. Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuomenės paklausos darbo jėgai sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Struktūrinį nedarbą taip pat gali sukelti ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Ciklinis nedarbas – nedarbas sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sukelia nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuotinė prekių ir paslaugų paklausa mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito. Socialines ir ekonomines nedarbo pasekmes (kaštus) galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju turimas galvoje nedarbo poveikis tiesiogiai žmogui, o antruoju – visai šalies ekonomikai. Šiandien žodis “nedarbas” daugeliui asocijuojasi su individo (šeimos) finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik viena reiškinio pusė. Socialiniai nedarbo nuostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individo (šeimos) išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, ištiktas priverstinio nedarbo, kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba (nes praktiškai neįmanoma) išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas ir pan. Dar viena nedarbo pasekmė žmogui – jo darbinės patirties praradimas, o ši patirtis – vertingas turtas. Netekęs darbo darbuotojas ne tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet silpnėja bei atrofuojasi ir įgyti sugebėjimai, žinios. Kai kurie ekonomistai pažymi, kad nedarbas, atsiradęs laisva valia, t.y. savanoriškas, žmogui yra net naudingas. Be pašalpos, jis teikia žmogui tokią vertybę, kaip laisvalaikis. Atsisakydami darbo, kai kurie žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be to, žmonės tikisi, kad po kiekvienos nedarbo pertraukos gaus geresnį darbą ir kartu didesnį atlyginimą. Plačiąja prasme į nedarbą galima pažvelgti kaip į vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai ekonomika nepajėgi sukurti pakankamai darbo vietų visiems norintiems ir galintiems dirbti, tai šalis netenka dalies nacionalinio produkto – jis lieka nepagamintas. Įžymus makroekonomikos tyrinėtojas Artūras Okanas pirmasis 1962 m. nustatė nedarbo lygio ir BNP atsilikimo ryšį. Šis ryšys pavadintas autoriaus vardu ir dabar vadinamas Okano dėsniu. Okano dėsnis – tai empirinė nedarbo ir realaus ekonominio augimo (BNP) tempų priklausomybė, pagal kurią realiojo BNP 2-3 proc. pokytis siejamas su 1 proc. nedarbo lygio pokyčiu priešinga kryptimi. Santykis 1:2.5 arba 2:5, t.y. nedarbo lygio santykis su BNP atsilikimu, leidžia apskaičiuoti absoliučius produkcijos nuostolius, susijusius su bet kuriuo nedarbo lygiu. Nuostoliai dėl nedarbo tautos ūkyje susidaro ne tik dėl nepagamintų prekių ir paslaugų, bet ir dėl išmokėtų nedarbo pašalpų. Visi dirbantieji moka nedarbo draudimui iš savo darbo užmokesčio, ir vyriausybė kompensuoja bedarbiams pajamų sumažėjimą. Moka draudimui visi, tuo tarpu pašalpas gauna tik bedarbiai. Tačiau tai nėra pagrindinis ekonominis nedarbo nuostolis, ir kai ekonomika nebegali aprūpinti visų norinčių dirbti darbo vietomis, prarandamas vertingas resursas: potencialios prekės ir patarnavimai. Tai ir yra svarbiausias ekonominis nedarbo nuostolis. Kaip ir visi žmonės, ekonomistai norėtų išvengti nedarbo, arba, kitaip sakant, jie norėtų matyti ekonomiką, veikiančią visiško užimtumo sąlygomis. Tačiau kalbėdami apie visišką užimtumą jie neturi galvoje visiško nedarbo likvidavimo. Visiškas užimtumas – ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis yra minimalus ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo, tai maksimalus gyventojų (darbo jėgos) ekonominio panaudojimo lygis. Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių makroekonomikos politikos tikslų. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo, nes jis negali darbo vietomis aprūpinti visų norinčių dirbti. Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų parengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą. 3. Koreguojant valstybės naštą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. 4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Darbo paklausą didina šios priemonės: 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomą darbuotojų samdymą nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksniai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. 4. Darbo namuose plėtojimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo jėgos pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. Užimtumo lygis procentinė dirbančiųjų gyventojų dalis, t.y. užimtų ūkine veikla, taip pat ir darbu. Šalies gyventojų užimtumo įstatymas suteikia socialines garantijas nedirbantiems. Valstybė garantuoja: nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei informaciją apie laisvas darbo vietas; nemokamas darbo biržos paslaugas bedarbiams; nemokamą mokymą ir persikvalifikavimą; bedarbio pašalpą. Valstybines gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina Lietuvos darbo birža. Ne mažiau svarbus darbuotojų užimtumas jų darbovietėse. Reikia sudaryti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojai būtų nuolat aprūpinti darbu, nedarytų pravaikštų, nebūtų personalo kaitos ir pan. ĮVADAS Darbo tikslas – koreliacijos regresijos metodu nustatyti ryšį tarp nedarbo lygio ir kitų socialinių - ekonominių veiksnių. Veiksniai yra šie: 1) gyventojų skaičius, 2) miesto gyventojų skaičius, 3)pramonės produkcija, 4) žemės ūkio produkcija, 5) darbo užmokestis, 6) bendras vidaus produktas. Taip pat atlikti šių veiksnių prognozę iki 2000 m. Gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystymo lygiu ir gamybos augimu. Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, t.y. perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Reikėjo iš esmės pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir kt. Tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt. Šios ir kitos priežastys vertė ieškoti padėties gerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt. Pirmoje darbo dalyje pateikta 1990 – 1997 metų gyventojų užimtumo ir nedarbo apžvalga, nurodytos pagrindinės nedarbo atsiradimo priežastys. Antroje dalyje apžvelgtos pramonės, žemės ūkio ir kitų veiksnių, įtakojančių nedarbą, vystymasis 1990 – 1997 metais. Trečioje dalyje pateikti teoriniai skaičiavimo koreliacijos ir regresijos metodais aspektai. Analitinėje dalyje pateikti skaičiavimų personaliniu kompiuteriu rezultatai. Remiantis šiais rezultatais padarytos išvados apie nedarbo vystymąsi ir jo prognozės iki 2000 m.

Ekonomika  Diplominiai darbai   (121,58 kB)

Emigrantų vaikai Šiais metais vieno mokinio krepšeliui valstybė skiria 2333 litus. Jeigu valstybė ryžtųsi pareikalauti, kad kiekvienas emigrantas, palikęs savo vaikus išlaikyti Lietuvos mokesčių mokėtojams, atseikėtų tokią sumą, už juos būtų galima padidinti mokytojams atlyginimus. Jeigu panaši suma būtų sumokama į ligonių kasas, pagerėtų medikų gyvenimas. Gyvų tėvų našlaičiai Iš pirmą kartą surengtos emigrantų vaikų ir pedagogų apklausos, kurią pernai atliko Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, paaiškėjo, kad maždaug 1 proc. emigracijos našlaičių gyvena vieni. Tiek pat nepilnamečių gali tikėtis tik tėvų draugų pagalbos. Lietuvoje yra 9031 vaikas, kurio bent vienas tėvų uždarbiauja užsienyje. Tačiau šis po apklausos pateiktas skaičius neatskleidžia realios padėties. Mat apklausoje dalyvavo tik 651 vaikų ugdymo įstaiga, o iš viso šalyje pernai jų buvo 1502. Todėl vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė mano, kad emigracijos našlaičių Lietuvoje yra daugiau nei 20 tūkst. Per apklausą net 78 vaikai nurodė gyvenantys visiškai vieni. Kuo vyresnis vaikas, tuo mažiau dėmesio ir pagalbos jis sulaukia. Atsakydami į klausimus emigrantų vaikai nurodė, kad likę vieni pradeda vėluoti į pamokas, nejunta atsakomybės dėl mokslo rezultatų, nesistengia paruošti pamokų. Dar didesnė problema – įžūlus, nedrausmingas elgesys, nuolatiniai konfliktai su bendraamžiais bei pedagogais. Pastebimų elgesio pakitimų iš viso patiria maždaug 36 proc. be tėvų likusių vaikų. Apklausus daugiau nei 11 tūkst. pedagogų paaiškėjo, kad apie 7 proc. mokytojų neturi informacijos apie tėvų paliktus vaikus. Štai vien Klaipėdos ugdymo įstaigas lanko beveik pusė tūkstančio vaikų, kurių tėvai yra emigravę į užsienį ir juos palikę globoti artimiesiems arba visiškai svetimiems, o dar blogiau – likimo valiai. Arti šimto šių vaikų turi vienokių ar kitokių sunkumų – nelanko mokyklos, prastai mokosi arba netinkamai elgiasi. Dar blogiau su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Neretai tėvai, išvykdami dirbti į užsienį, šių vaikų neleidžia į darželius ir palieka juos globoti artimiesiems. Tokie vaikai į jokius tyrimus nepatenka. Kai kurie iš užsienio sugrįžę gimdytojai patys pradeda gailėtis savo sprendimo palikti vaikus Lietuvoje. Mat pasitaiko, kad tėvai su paaugliu vaiku neberanda bendros kalbos, pajunta tarp jų atsiradusią sieną. Paauglės Vilijos istoriją gerai žino daugelis alytiškių. Negalėdama susitaikyti, kad mama išvyko dirbti į užsienį, mergaitė ne kartą bandė žudytis. Pirmąkart ant Nemunu plaukiančių ledo lyčių šokinėjančią paauglę iš mirties glėbio išplėšė žvejys. Vilija nebuvo apleistas vaikas. Ja rūpinosi močiutė ir toje pačioje laiptinėje gyvenantis tėvas, motina taip pat domėjosi, kaip jai sekasi. Per kelerius metus mergaitė dar ne kartą žudėsi – šoko nuo tiltų. Vaiko teisių apsaugos tarnyba keletą kartų kvietėsi mamą pasikalbėti, netgi baudė ją administracie nuobauda. Dabar Vilija su motina gyvena Londone. Alytaus apskrityje iš 1211 vaikų vienas ar abu tėvai yra emigravę. 11 vaikų gyvena visiškai vieni, 114 nuolat vėluoja į pamokas, 221 atmestinai mokosi. Tūkstančiai vaikų yra palikti likimo valiai, nes seneliai, dėdės ar tetos jiems negali atstovauti nei medicinos, nei ugdymo įstaigose. Mat nebūdami oficialūs globėjai jie negali perimti tėvų funkcijų. Valstybė turi imtis atsakomybės už gyvų tėvų be priežiūros paliktą našlaičių armiją. Idėja, verta diskusijų Seimo nario konservatoriaus Andriaus Kubiliaus nuomone, idėja apmokestinti emigrantus, kurie Lietuvoje paliko savo vaikus, verta rimto pasvarstymo. „Yra daug su tuo susijusių problemų. Tarkim, kaip vertinti faktą, kad daugelis išvažiavę dirbti į kitą šalį čia nemoka jokių mokesčių, bet grįžta gydytis. Tačiau yra ir kitas medalio pusė. Nereikia pamiršti, kiek tie emigrantai, kurie čia negali pragyventi, atsiunčia į Lietuvą pinigų. Tie pinigai sukasi apyvartoje, nuo jų imami įvairūs mokesčiai, taigi negalima teigti, kad emigrantai Lietuvos ekonominiame gyvenime nedalyvauja ir todėl juos privalu apmokestinti ar pareikalauti mokesčio už jų vaikų išlaikymą. Jie būtų priversti išsivežti vaikus ir ryšys su Lietuva dar labiau nutrūktų“, – mano A. Kubilius.

Ekonomika  Straipsniai   (3,36 kB)

Paauglystė - tai vienas sudėtingiausių periodų žmogaus gyvenime. Būtent tada reikia apsispręsti, kuria kryptimi pasuksi savo gyvenimą. Didelė įtampa skirtingai veikia, jaunus žmones: vieni ima maištauti prieš visą pasaulį. Tai pasireiškia bėgimu iš namų, ekstravagantiška išvaizda, jėgos vartojimu prieš silpnesnius. Kiti priešingai- pasineria į savo vidinį pasaulį, užsisklendžia nuo šeimos, nepriima jokios pagalbos ar supratimo.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (25,01 kB)

Aplinkos veiksnių poveikio ypatumai Bet kurio aplinkos ekologinio veiksnio poveikis organizmui dažniausiai yra vaizduojamas varpo formos kreive, kurioje yra trys svarbiausi taškai, pavyzdžiui temperatūros atžvilgiu: 1-žemutinė kritinė temperatūra, 2-viršutinė kritinė temperatūra, 3-optimali, arba komfortinė temperatūra, (1 pav.). Įvairiems organizmams būdingos nevienodos optimalios ir kritinės temperatūros. Norint teisingai suprasti aplinkos poveikį organizmams visada reikia prisiminti ekologinių veiksnių veikimo dėsningumus, kuriuos lengviausia(paprasčiausia) paaiškinti remiantis tolerancijos schema

Medicina  Referatai   (8 psl., 17,16 kB)