Actekai (astekai) – Mezoamerikos tauta, XIV-XVI a. pr. centrinėje Meksikoje sukūrusi civilizaciją, garsią savo turtinga mitologija ir kultūriniu palikimu. Svarbiausias civilizacijos miestas – Tenočtitlanas, įkurtas Teskoko (arba Teškoko) ežero saloje (dabar toje vietoje yra Meksiko miestas). Tuo metu tai buvo vienas didžiausių pasaulio miestų.

Istorija  Pateiktys   (40 psl., 206,08 kB)

Neoklasikinė sintezė. Po kelerių metų „Bendrosios teorijos" teiginiai pakeitė makroekonomiką. Ne visi ekonomistai atsivertė į naująjį tikėjimą, tik keli sutiko su visomis naujomis idėjomis, tačiau dauguma diskusijų sukosi apie tuos klausimus, kuriuos iškėlė Keynesas. Praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio pradžioje, po to, kai Keyneso naujoves pavyko sujungti su ankstesnių ekonomistų idėjomis, sutarimas iš esmės buvo pasiektas. Sis sutarimas pavadintas neoklasikine sinteze.

Ekonomika  Namų darbai   (16 psl., 69,91 kB)

Archimedas buvo įžymiausias senovės fizikas. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai.

Fizika  Konspektai   (10 psl., 48,21 kB)

Žemės plutoje susidaręs aliejaus konsistencijos, degus, savito kvapo skystis. Sudėtingas įvairių angliavandenilių, deguonies, sieros ir azoto junginių mišinys. Didžąją dalį (83 – 87%) sudaro skysti, sotieji angliavandeniliai, arba parafinai (nuo C5H12 iki C15H32), cikliniai (naftenai) ir aromatiniai angliavandeniliai, kuriuose būna ištirpusių dujinių (meteno, etano, propano, butano) ir kietų (nuo C16H34 iki C35H72) angliavandenilių.

Aplinka  Referatai   (8 psl., 19 kB)

Be devynių didžiųjų planetų ir dar trijų nykštukinių planetų, aplink Saulę arti pagrindinės Saulės plokštumos skrieja daugybė mažųjų planetų, kitaip dar vadinamų asteroidais. Plika akimi jie nematomi, o žiūrint pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai. Tuo jie panašūs į žvaigždes. Šiuo metu mažosiomis planetomis (asteroidais) sutarta vadinti tik tuos Saulės sistemos kūnus, kurių skersmuo ne mažesnis kaip l km.

Fizika  Pateiktys   (17 psl., 751,07 kB)

Marketingo samprata ir esmė. Įmonės marketingo aplinka. Įmonės makro aplinka. Įmonės mikro aplinka. Marketingo kompleksas. Darbo metodikos ir priemonių analizė. „Merkys“ charakteristika. „Merkys“ makro aplinka. „Merkys“ mikro aplinka. SSGG analizė.

Administravimas  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,16 kB)

Realizmas Rusijoje užėmė gana atkaklią nesitaikstymo, visuomenės kaltinimo poziciją. XIX a. antrojoje pusėje čia dirbo pažangūs dailininkai, kurie norėjo, kad jų kūryba aktyviai veiktų to meto visuomenę. Dailės kritinės tendencijos buvo nukreiptos į visuomenės socialines negeroves: nelygybę, sunkų valstiečių ir darbininkų gyvenimą. Tačiau dailininkai savo kūryboje ne tik akcentavo socialines negeroves, – jie išaukštino paprastos rusų liaudies išmintį ir moralinį tyrumą, atskleidė Rusijos gamtovaizdžio grožį. Jie siekė, kad menas aktyviai veiktų visuomenę, todėl stengėsi jį populiarinti, rengdami kilnojamas parodas. Grupė jaunų dailininkų 1870 m. sukūrė „Kilnojamųjų dailės parodų draugiją“. Jos narius imta vadinti peredvižnikais. Draugija gyvavo penkiasdešimt metų ir suvaidino svarbų vaidmenį rusų mene, ypač pirmaisiais veiklos metais. Įvairiuose Rusijos miestuose buvo suorganizuota apie pusšimtį parodų. Peredvižnikai atmetė akademinį meną. Jie siekė perteikti gyvenimo tikrovę žiūrovui suprantamomis formomis. Savo kūryboje rėmėsi kritinio realizmo principais, propagavo atkaklią nesitaikstymo su lemtimi poziciją. Peredvežnikai vaizdavo paprastų žmonių buitį, tapė peizažus, portretus, istorines scenas. Draugijos dvasiniu vadovu ilgai buvo Ivanas Kramskojus (1837 – 1887), daugiausia tapęs valstiečių ir kultūros veikėjų portretus. Žymiausi žanrinio stiliaus tapytojai buvo Vasilijus Perovas, Grigorijus Miasojedovas, Nikolajus Jarošenka, Konstantinas Savickis, Abramas Archipovas, Nikolajus Kasatkinas ir kiti. Lyriška nuotaika pasižymi Aleksejaus Savrasovo, Vasilijaus Polenovo ir ypač Isaako Levitano peizažai. Spygliuočių miškas vasarą ir rugių laukas – mėgstamiausi Ivano Šiškino motyvai. Puikūs portretistai buvo Ivanas Kramskojus, Nikolajus Jarošenka, Nikolajus Gė ir Ilja Repinas. Didelių daugiafigūrių istorinių paveikslų sukūrė Vasilijus Surikovas (1848 – 1916). Jis pasirinkdavo dramatiškus lūžio momentus iš Rusijos istorijos, vaizdavo stiprias istorines asmenybes ir liaudies masių judėjimą. Dailininkas nesistengė kaip romantikai dailinti praeities, bei vaizdavo ją tikroviškai, siekdamas atskleisti tikrą istorinių įvykių prasmę. Pasakų siužetus tapė Viktoras Vasnecovas (1848 – 1898), kuris, kaip dailininkas, pradėjo nuo buitinio žanro. Žymiausi jo kūriniai – „Alionuška“, „Karžygiai“ ir kiti. Vis dėlto labiausiai peredvižnikus viliojo buitinis žanras. Daugiausia dėmesio jie skyrė siužeto veiksmui. Spalvos jų paveiksluose neretai tamsios ir dulksvos. Kaip ir pats neturtingas, pilkas valstiečių gyvenimas, kurį jie vaizdavo. Kur kas spalvingesni ir gaivesni žymiausio rusų realisto Iljos Repino (1844 – 1930) paveikslai. Jis tapė buitines, istorines, mitologines scenas ir portretus. Iš istorinių dailininko drobių populiariausia „Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui“, o iš to meto siužetų – „Burliokai prie Volgos“. Pastarojoje kompozicijoje apibendrintai vaizduojama rusų liaudis. Ne taip ryškiai realizmas atsispindėjo skulptūroje, nes skulptoriai labiau negu tapytojai priklausė nuo užsakovų. Nepaisant to, belgas Konstantinas Menjė (Constantin Meunier, 1831 – 1905) sukūrė įspūdingus fabrikų darbininkų ir šachtininkų tipažus. Jo kūriniai atskleidžia darbo žmogaus jėgą ir dvasinę didybę. Dauguma jo skulptūrų ir šiandien stovi Belgijos aikštėse. Du Menjė reljefai atsirado ir Taline. Šiandien jie puošia pramonės įmonės, esančios Merė bulvare, vartus. Rusų meno galerija Rusų meno galerija įsikūrė jaukiame Senamiesčio kampelyje 1992 m. Ji buvo Rusų kultūros centro sumanyta kaip rusų kultūros židinys, kaip Namai tiems, kurie jaučiasi esą rusų dailininkai. Galerijoje nuolat rengiamos tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, akvarelės, tradicinės rusų tautodailės parodos. Galerija suteikia savo patalpas tiek nusipelnusiems, pripažintiems meistrams, tiek jauniems, savo pirmuosius žingsnius mene žengiantiems dailininkams. Dažnai rengiamos užsienio meistrų parodos. Galerijoje savo darbus eksponavo Kalugos, Maskvos, Sankt-Peterburgo, Minsko, Kaliningrado, Jekaterinburgo, Kijevo, Ivanovo menininkai. Įsigyti Rusų galerijoje paveikslai iškeliauja į Rytų bei Vakaru Europos, Skandinavijos, Amerikos šalių kolekcijas. Be tapybos ir skulptūros kūrinių Jūs visuomet rasite galerijoje tradicinių rusų suvenyrų, tautodailės dirbinių: gžel, chochloma, finift, lakinių miniatiūrų, Pavlovo Posado bei Orenburgo skarų, bei daug kitokių įdomių dalykų. Nikolajus Konstantinovičius Rerichas Rusų dailininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą tarnavęs grožiui ir žinioms. "Širdingumas, išmintis, darbas ir kantrybė – principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N. Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija – tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N. Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet tuo pačiu metu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į ateitį” Taip apie savo tėvą kalbėjo Sviatoslavas Rerichas Nikolajus Konstantinas Rerichas gimė 1874 m. spalio 9d.( rugsėjo 27d.) Peterburge žymaus notaro Konstantino Fiodorovičiaus Rericho šeimoje. 1897 metais baigė Peterburgo dailės akademiją, o po metų – ir Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Jau 1890-aisiais menininkas ėmė domėtis senovės temomis, gilinosi į senosios Rusios istoriją, skandinavų ir baltų mitologiją, tyrinėjo Rytų kultūrą. Pirmajame Peterburgo kūrybos etape jis jau buvo pripažintas tapytojas ir ypač mėgstamas scenografas. Po revoliucijos nuo 1918 iki 1923 metų N. Rerichas su šeima gyveno Europoje ir Amerikoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose menininkas įsitraukė į aktyvų visuomeninį gyvenimą: jo iniciatyva įkurtos kelios kultūrinės organizacijos. 1923-iaisiais išsipildė Rericho gyvenimo svajonė – jis nuvyko į Indiją, kur pradėjo gilintis į šio krašto kultūrą. 1925–1928 m. jis organizavo ekspediciją po Centrinę Aziją ir jai vadovavo. Į ekspedicijos maršrutą įėjo Himalajai, Tibetas, Mongolija ir kiti kraštai. Nuo 1929 metų iki gyvenimo pabaigos menininkas su šeima gyveno Vakarų Himalajuose, Kulu slėnyje. Būtent čia N. Rerichas įsteigė mokslinį institutą ir jam vadovavo. Čia jis parengė Taikos pakto projektą. Himalajuose jis labai daug tapė, rašė apžvalgas ir keliaudavo. 1930-aisiais užsimezgė jo glaudūs ryšiai su Latvija – protėvių žeme. Kaip ir kitose šalyse, taip ir Baltijos valstybėse (Latvijoje – nuo 1930 m., Lietuvoje – nuo 1935 m.) aktyviai veikė Rericho draugijos. Jų svarbiausias tikslas buvo populiarinti kultūros apsaugą. Latvijos Rericho draugijos lyderiai aktyviai susirašinėjo su Nikolajumi Rerichu. Taip gimė mintis įkurti jo dailės muziejų. Įgyvendindamas šį sumanymą, Nikolajus Rerichas iš Indijos keletą kartų specialiai Latvijos sostinėje kuriamam muziejui atsiuntė atrinktus paveikslus. Net visi rėmai, kuriuose mes šiandien matome paveikslus, buvo padaryti 1930 m. Rygoje pagal paties autoriaus aprašymą. Pirmieji šeši paveikslai buvo gauti 1932-aisiais. Didžiausią siųstų paveikslų dalį, įskaitant ir dailininko sūnaus Sviatoslavo Rericho kūrinius, draugija gavo 1937 m. Tų pačių metų spalyje buvo atidarytas muziejus. Tai sutapo su Nikolajaus Rericho kūrybinės veiklos penkiasdešimtmečiu ir Baltijos šalių Rericho draugijų pirmojo kongreso pradžia. Įkurtasis muziejus išaugo į reikšmingą Rygos kultūros gyvenimo židinį. Jame buvo eksponuojami 55 abiejų Rerichų darbai bei 10 latvių, lietuvių, estų, rusų ir suomių dalininkų kūrinių. 1940 m. sovietų režimas draugiją uždarė, o Rerichų kūriniai pateko į Rygos miesto dailės muziejų (dabar – Latvijos valstybinis dailės muziejus). Rusų dailininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą tarnavęs grožiui ir žinioms. "Širdingumas, išmintis, darbas ir kantrybė – principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N. Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija – tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N. Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet tuo pačiu metu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į Ateitį” Nikolajus Rerichas pasaulyje labiausiai žinomas kaip dailininkas – neprilygstamasis “kalnų maestro”, kaip mąstytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis buvo daugelio pažangių kultūrinių iniciatyvų autorius, švietimo, mokslo bei meno įstaigų ir susivienijimų steigėjas. Isakas Levitanas Gimė 1861 m. Kibartuose Kauno gubernijoje,. Mokėsi Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Jo “Simono vienuolynas” buvo vienas geriausių darbų 1879 metų moksleivių parodoje. Lankė Savrasovo peizažo studiją. Paveikslas, kurį jis pateikė klasinio dailininko vardui gauti, nebuvo pripažintas vertas medalio; kito paveikslo jis pateikti nenorėjo ir 1884 metais paliko mokyklą. Netrukus ėmė eksponuoti darbus Maskvos meno mėgėjų draugijos parodose, 1886 metai pirmąsyk eksponuoja “Pavasarį” pas peredvižnikus. Nuo 1898 metais dalyvauja S. Diagilevo surengtoje “Rusų ir Suomių dailininkų” parodoje, 1899 ir 1900 – “Meno pasaulio” parodose. 1898 eksponuoja savo darbus Miunchene “Secession” parodoje, 1900 – pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1898 metais jam suteikiamas akademiko vardas ir jis ima dėstyti Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Mirė 1900 birželio 22 Maskvoje. V. PEROVAS. STUDENTĖS ATVYKIMAS PAS AKLĄ TĖVĄ XIX amžiaus žymus rusų dailininkas Vasilijus Perovas (1833-1882) aklųjų tematika yra nutapęs ne vieną drobę. Paveiksle "Studentės atvykimas pas aklą tėvą" dailininkas meniškai perteikia švelnius tėvo ir dukters jausmus. Duktė, grįžusi aplankyti namiškių, paskubomis nusimetė apsiaustą ir suklupo prieš seną, aklą, krėsle sėdintį savo tėvą. Išblyškusio veido vyriškis basomis kojomis įsispyręs į šlepetes ir užsimetęs ilgą, storą chalatą – matyt, neseniai pakilo iš ligos patalo. Jis jaudindamasis švelniai liečia mylimos dukters veidą. Suprantama, dailininkas, kaip ir daugelis reginčiųjų, neišvengė stereotipo "aklieji žiūri rankomis" ir savo paveiksle vaizduoja, kaip tėvas "apžiūri" dukters veidą, nors gyvenime dauguma neregių niekad šito nedaro. Dukters veidas spindi švelnumu, meile, gailesčiu. Gracingos merginos ilga suknia krinta lygiomis klostėmis. Kambario kampe stovi senoviškas laikrodis, sieną puošia paveikslas. Prie durų šnekučiuojasi dvi senyvo amžiaus moterys. Galbūt viena iš jų – neregio žmona. Vienos moters figūros dailininkas nebaigė tapyti. Ji palikta kaip eskizo, atlikto pieštuku, variantas. Šiandien sunku pasakyti, kodėl V. Perovas nebaigė šios drobės. Galbūt įtikinamai atskleidęs šių dviejų žmonių nuoširdžius, subtilius išgyvenimus ir jausmus, dailininkas neteikė reikšmės antraeiliams paveikslo personažams, o gal jam gimė kito darbo idėja, ir jis skubėjo ją įgyvendinti. Galbūt. I. TVOROŽNIKOVAS. SENELĖ IR ANŪKĖ Devynioliktojo šimtmečio rusų dailininkas Ivanas Tvorožnikovas (1848-1919) nuėjo nelengvą gyvenimo kelią. Gimė neturtingoje valstiečių šeimoje. Dar būdamas mažas jis pėsčiomis eidavo į tolokai nuo kaimo statomą cerkvę, kur valandų valandas stebėdavo, kaip dailininkai dekoruoja šventyklos sienas. 12 – 13 metų jis iškeliavo uždarbiauti į Peterburgą. Įstojo į meno skatinimo draugijos vidurinę meno mokyklą, kurioje savo kūrybinę karjerą pradėjo tokie įžymūs dailininkai, kaip antai: I. Kramskojus, V. Surikovas, I. Repinas, F. Vasiljevas, V. Vereščiaginas, M. Vrubelis ir kiti. 1870 metais I. Tvorožnikovas buvo priimtas į Meno akademiją, kurioje vėliau dirbo profesoriumi, o 1906 metais jam buvo suteiktas akademiko vardas. Nors turėjo garbingų vardų, dailininkas visą gyvenimą kentė nepriteklių, o senatvėje jau silpnai matydamas tiesiog skurdo. Todėl neatsitiktinai daugelyje jo kūrinių – bedaliai žmonės. Minėtini tokie jo darbai: "Skausmas", "Berniukas elgeta su krepšiu" ir kiti. 1888 metais dailininkas nutapė nuoširdumu dvelkiančią drobę "Senelė ir anūkė". Gilaus rudens peizažo fone, pirmame plane, dvi figūros – senutės ir šešerių – septynerių metų mergaitės. Kokia neganda išvijo jas iš namų? Galima tik spėti, kad mergaitė našlaitė ir galbūt vienintelis likęs artimas žmogus – senelė. Nepriteklius, alkis, ko gero, badas privertė jas užsidėti elgetų krepšelius. Matyt, senutė pavargo ir valandikei stabtelėjo pailsėti. Dešinioji jos ranka vis dar nepaleidžia anūkės peties. Matyt, taip jos ir keliavo. Kita nepirštinėta, ligos išsukiotais sąnariais, sukryžiuota ant krūtinės ranka taip ir likusi. Metų slegiami senutės pečiai nuleisti, o pati ji, lyg sena obelis, palinkusi į priekį. Ilgas, rusvas, beveik žemę siekiantis sijonas, gerokai išlindęs iš po tamsaus, lopyto ir perlopyto, lietaus, saulės ir vėjo nugairinto apsiausto. Močiutė apsigaubusi tamsiai rusva skara. Mergaitė iš padilbų žvelgia tiesiai į žiūrovą. Ji irgi be pirštinių, todėl rankas nuo vėlyvo rudens dvelksmo slepia suplyšusio drabužio rankogaliuose. Keliauninkės galbūt galės sutrumpinti savo kelią eidamos žvilgančiu pirmuoju ledu, ant kurio lyg vaiduokliai tvyro du šešėliai – vienas didelis, kitas mažas. Drobė nutapyta aliejumi, saugoma Rusų muziejuje, Sankt Peterburge.

Dailė  Referatai   (78,07 kB)

1881 metų spalio 25 dieną, beveik vidurnaktį, tiksliau-23 valandą 15 minučių, didžiuliame baltame name Malagoje, Ispanijos pietuose, į pasaulį ateina Picasso. Tą spalio 25-ąją keistas žvaigždžių ir menulio derinys ypač ryškiai nušviečia vidurnakčio dangų ir paskleidžia neįprastą baltą šviesą virš miegančių namų. Pirmieji Picasso piešiniai-balandžio kojos, kurias jis piešė tėvo paveikslams. Keturiolikmetis Picasso pervažiuoja visą Ispaniją ir atranda didžiuosius Ispanijos tapybos lobius. Pablo persikėlęs į šiaurę jis gyveno priešais dailės mokyklą, kurioje dėsto tėvas, ir Pablo tereikia pereiti gatvę, kad galėtų piešti, tapyti, išbandyti visas technikas, kurių jo tėvas moko savo mokinius. Jis piešia tiek daug, kad netrukus perpranta piešimo anglimi techniką, leidžiančią modeliuoti šešėlius ir šviesą. Užtat municipalinėje mokykloje jis neišmoksta nieko, jam kelią daugybę keblumų net tokie paprasti dalykai kaip skaitymas, rašymas ir skaičiavimas. Barselonoje Picasso išlaiko stojamuosius egzaminus į dailės mokyklą. Pablo lygiai keturiolika metų. Tiesą pasakius, jis per jaunas, kad būtų priimtas į tą mokyklą. Tačiau po primygtinių tėvo prašymų jam leidžiama laikyti stojamuosius egzaminus. Egzaminų programa-antika, gamta, gyvas modelis ir tapyba...Pablo pateikia savo darbus, ir žiuri apstulbsta: per vieną dieną berniukas atliko visas užduotis, kurioms atlikti studentams šiaip jau duodamas mėnuo. Ir atliko jas taip meistriškai, taip tiksliai, kad nė vienam žiuri nariui nekyla abejonių: šitas berniukas-vunderkindas. Tavernoje „Els Quatre Gats“ (Keturios katės), pačiam Barselonos centre, Picasso susipažįsta su nežabotais katalonų menininkais ir surengia pirmąją savo parodą. 1900 metai, Picasso-devyniolika. Paryžius-pirmoji jo viešnagė užsienyje. O jam Paryžius-tai visų pirma Monmartras, kur jis iškart įsikuria. Monmartras- Paryžiaus kvartalas, gaubiamas pačių didžiausių kerų. Atvykęs į Paryžių, Pablo nemoka nė žodžio prancūziškai, bet čia jau ruduo, nuostabus ruduo. Paryžius žėri savo grožiu, Picasso sužavėtas. Mėlynojo laikotarpio paveikslai-labiausiai žinomi ir bene labiausiai mėgstami Picasso kūriniai. Matyt, todėl, kad juose nutapyti personažai „atitinka“ tikrovę, labiausiai panašūs į tai, „ką matome“. Matyt, dar todėl, kad tų paveikslų siužetai lengvai identifikuojami ir išreiškia nuoširdžius jausmus. Ir vis dėlto, įsižiūrėjęs įdėmiau į tuos paveikslus, pamatai, kad jie yra veikiau labai asmeniškas Picasso visa ko suvokimo atspindys, o ne autentiška tikrovės reprodukcija. Gyvenimas 1903, tai didžiausias iš „mėlynųjų“ paveikslų. Paveikslas ir simbolis kartu. Vienoje pusėje-nuoga sutuoktinių pora, kitoje - sulysusi motina; regis, jie byloja, kad gyvenimas didžiosiomis savo akimirkomis - meilės ir motinystės valandomis - tėra tik skausmas. Tarp vyro ir motinos-du nuogų susirietusių figūrų etiudai, primenantys, kad esama ir kūrybos. Kūrybos, kitaip tariant, meno. O Picasso menu laiko tai, kas išgelbsti nuo mirties. Menas yra gyvenimas. Autoportretas, 1901, Picasso dar tik dvidešimt metų. Tačiau šitame autoportrete jis gerokai save pasendino: įdubę skruostai, gauruota barzda, paklaikusios akys išreiškia subrendusio, gyvenimą mačiusio žmogaus vienatvę ir nusiminimą. Mėlynasis laikotarpis nuo 1901 iki 1904 metų Picasso viską regi mėlynai, tarytum tarp jo ir pasaulio būtų įsiterpęs koks filtras. Visos tos mėlynos spalvos pasirinktos ne atsitiktinai. Jos išreiškia tam tikrą ypatingą jausmą. Mėlynai-tai nakties, jūros, dangaus spalva, spalva tinkanti pesimizmui ir vargui, nevilčiai išreikšti, priešingai nei geltona ir raudona, šiltos spalvos, spinduliuojančios gyvenimą, saulę, šilumą. Aklo žmogaus pusryčiai, 1903. tuo metu Picasso įkyriai persekiojo aklo žmogaus tema. Aklas nemato, tačiau jis gali liesti: taigi Picasso suteikia ypatingą reikšmę jo rankoms. tapytojui, kurio darbą lemia žvilgsnis, kurio visa galia glūdi akyse, aklumas-pati baisiausia luošumo forma. Tačiau svarbiausia, Picasso nori parodyti, kad tikrasis matymas yra vidinis regėjimas: tai, ką menininkas mato ir jaučia, supratęs, jog išorė tėra tik iliuzija. Aušros spalva rausvasis laikotarpis trukęs nuo 1904 iki 1906 metų, taip pavadintas dėl paveiksluose dominuojančių ochros ir rausvų spalvų ir dėl švelnumo bei trapumo, kuris sklinda iš pavaizduotų personažų. Dažniausiai tai akrobatai ir klajojantys cirko artistai, lengvai pažeidžiami nepripažinti aktoriai, kurių kiekvienas judesys byloja apie gracija ir nuolankumą.

Dailė  Rašiniai   (15,7 kB)

Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros bei skulptūros detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis. Atsirado vertikalus erdvės skirstymas, smailios arkos. Svarbiausias elementas - vadinamoji gotikinė oginų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminės arkos, kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pastatas darosi lengvesnis ir auga į viršų. Iš pradžių dar inkrustuotos viena puse į skliauto masę arkos vėliau darosi beveik nepriklausomos. Jau žinomas arabams ir romaninei architektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkose, tribūnose, languose ir net skliautuose bei oginose. Brandžios gotikos laikotarpiu (XIIIa. vid. - XIVa.) pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, bokštų viršūnės baigiasi pinakliais. Fasaduose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Prancūzijoje buvo pastatyta sudėtingos kompozicijos, turtingo skulptūros dekoro kulto pastatų (Buržo Šv. Stepono katedra, Šventoji koplyčia Paryžiuje), pilių. Šiuo laikotarpiu gotika suklesti ir kitose Vakarų Europos šalyse. Vokietijoje kulto pastatams (halinei Šv. Elžbietos bažnyčiai Marburge, Kelno katedrai, Marijos bažnyčiai Liūbeke) būdingi aukšti fasadų bokštai, architektūros ir skulptūros dekoras. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų (Liūbeko, Braunšveigo rotušės). Anglijoje statomos ilgos lotyniško kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Velso katedros, Vestminsterio abatijos bažnyčia Londone). Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasade ir virš transepto. Savita Italijos gotika plito daugiausia jos šiaurėje (Lombardijoje, Venecijoje, Toskanoje). Italijos kulto architektūroje (Florencijos, Orvjetos katedros) romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikos elementais. Toskanos visuomeniniai pastatai (Sienos Florencijos rotušė) masyvių formų, rūstūs, Venecijos (Dožų rūmai) - azūriški, puošnūs. Vėlyvosios gotikos architektūroje (XIVa. pab. - XVIa. pr.) atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios, koplyčios, rotušės, rūmai, gyvenamieji namai. Sienas ir bokštus puošė dekoruoti langai, nišos. Vėlyvoji gotika labiausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (Šv. Maklu Ruane), rotušių (Sen Kantene), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone). Visų Vakarų menų raidoje gotinis pastatas vaidina išimtinai svarią rolę. Jei romaninė bažnyčia palyginus kuklus kaimiškas abatijos namas, tai gotinė šventovė atranda naujas proporcijas. Iškyla didžiausios Vakarų pasaulio katedros (Prancūzijoje - Lano, Šartro, Paryžiaus katedros, Sen Deni vienuolyno bazilika, Vokietijoje - Magdeburgo katedra, Anglijoje - Solsberio katedra). Naujai architektūrai reikalinga ir nauja dekoracija. Laužydamas romaninį mūrą, architektas laužo ir romaninę skulptūrą. Dideli reljefai užsiliko tik ant portalų ir kitose aukštose dalyse. Ant baliustradų ir aukštų galerijų statomi taip pat dideli reljefai. Visi jie yra naujo būdo. Atsimaino ornamentinė gama. Vietoj sausos geometrijos pasirodo gyvi lapai, augalai ir gėlės. Žmogaus vaizdas įgyja naują reikšmę. Jis turi savo kanoną ir savo nepriklausomą formą. Keičiasi mimika. Kūnas turi savo vidaus pusiausvyrą. Italų skulptūra eina dvejopa kryptimi. Iš vienos pusės ji nevengia gotinės įtakos, iš kitos - pasirodo iš naujo atbudinta senoji klasikinė romėninė plastika. Niccolo Pisano genijus formuojasi būtent šiame dvejopame judėjime. Jo šedevras yra Pizos baptisterio ambonas. Romėninės formos pasirodo nuolatinėje kompozicijoje, vaizdų kaukėse, visų figūrų siluetuose. Gotika duoda jam daugiau švelnaus lyrizmo. Panašus dviveidis menas išsivysto ir Sienos katedros ambone, kur figūrų judesys drauge reiškia antikinę stiprybę ir prancūzišką graciją. Bet jei pirmieji paminklai ir rodo dviejų priešingų gaivalų sintezes, tai Italijos skulptūros tolesnis vystymasis juos atskiria. Pizos mokykla išplėtė ypač helenistinį klasicizmą, o Florencija ir Italijos šiaurė prisiartino prie gotikos. Vokietijos skulptūrai taip pat būdingi anachronizmai. Čia gotikinis reljefas jungiasi su pusiau romaniniais, pernelyg pilnais otonų ir karolingų elementais (Andlau ir Regensburgo Šv. Jokūbas, Miunsterio Šv. Paulius). Bet nauja nepriklausoma gotika gimsta Anglijoje, kur romaninė skulptūra nėra turtinga ir kur užsilieka ne tik bendri karolingų, bet ir keli vietiniai, saksoniški ir airiški elementai. Fasado architektūra apibūdina net tiktai skulptūros paskirstymą, bet ir formą. Vietoje nepertrauktų kompozicijų atsiranda senieji "žmonės už arkos". Apkabinti nišomis, jie yra monumentalių statulų (Wells, Exeter) atskiri izoliuoti paminklai, kurie statomi vienas greta kito ir vienas ant kito, nesudarydami bendros scenos. Gotikinė skulptūra nėra architektūros neatskiriama dalis. Ji - pastato palydovė. Forma padidinta, supaprastinta, bet visiškai neapibūdinta. Tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje, Ispanijoje, Flandrijoje ir net Italijoje gimsta nauja monumentali, idealistinė žmonija. Kaip architektūrai, taip ir dailei gotika atnešė daug naujovių. Gotikinė ikonografija išsižada vizijų, epopėjų, rytų baidyklių. Ji evangelinė, žmogiška, natūrali. Kristus netenka savo antžmogiško didumo ir eina artyn prie žmogaus. Šv. Marija nėra jau iškilminga azijatinė karalienė, bet kūdikio motina. Vietoj nesuprantamo dievo kulto čia atsiranda ir išsivysto nauja žmogiška religija. Dailininkas atranda gilią ir paprastą taikos ir tvarkos pasaulį. Kalendorius jau atvaizduojamas ne tiktai zodiako kabalistiniais ženklais, bet ir mėnesių darbų lyriniais paveikslais. Tai nauja pasaulio apžvalga, nauja formų koncepcija, kur viskas darosi aišku, suprantama ir gražu. Menas darosi gamtos, mokslo, moralės ir isorijos veidrodžiu. Gotikinė tapyba neturi romaninio stiliaus vienybės. Jei skulptūrai gotikinė katedra ir palieka palyginus gerą vietą, tai beveik išstumia tapybą. Romaninio mūro panaikinimas laužo ne tik reljefą, bet ir freską, kurių vietą užima langų vitražas. Bet pietuose, kur XIIa. pastatas dar nesugriautas, pasireiškia tikras freskų renesansas. Naujasis menas čia vystosi senuose griežtuose romaniniuose rūmuose. Pagrindinis elementas - vitražas. Įvairios scenos pasirodo medaljonuose, kvadratuose ir kitose ornamentinėse figūrose. Vitražo dailė be improvizacijos. Viskas čia išskaičiuota iš anksto, nes menininkas paruošia kompozicijos kartoną, išpjausto įvairias dalis ir jungia švino šakomis. XIVa. atsiranda nauja miniatūra. Raidės darosi ilgesnės, piešinys atsišakoja ir užpildo visą puslapį gražių gėlių ir lapų figūromis. Visas tekstas apsijuosia gyvos floros ornamentais, tarp kurių laksto paukščiai ir drugiai. Nauja tapyba atsiranda XIIIa. gale ir išsivysto Giotto ir Sienos mokyklomis. Giotto kūryba reiškia tikrą revoliuciją. Jis išvaduoja kompoziciją iš ornamentinių ir sausų formulių, randa tikrą tapybos reljefą. Vietoj plokščių, išrašytų ant mūro figūrų pasireiškia tankios ir pilnos kūnų masės. Išsivysto plastiniai elementai. Tačiau Giotto kūryba galutinai nenaikina senosios dailės. Įsiverždamas į užsienio šalis, gotikinis stilius pamažu keičiasi. Jis steigia naujas mokyklas. Prancūzijoje gotika išsivysto eidama nuo klasicizmo į baroko romantiką. Vokietijoje jis prasideda sausu akademizmu. Anglijoje visa evoliucija veda į priešingą kryptį. Ji prasideda baroko ir baigiasi akademinėmis sausomis formomis.

Dailė  Referatai   (10,67 kB)

Vandens augalų juostos Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, tai vadinamasis planktonas, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, jie sudaro bentosą, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno, tai vadinamasis pleistonas. Vandens telkinių zonose vandens augalai išsidėstę tam tikromis koncentriškomis juostomis. Vandens augalų tyrinėtojai savo darbuose dažniausiai aprašo 6 tokias juostas, kurios, einant iš gilumos kranto link, yra išsidėsčiusios taip: 1) mikrofitų arba planktoninių dumblių juosta, 2) pasinėrusių po vandeniu augalų, 3) plačialapių plūdžių, 4) vandens lelijų, 5) nendrių-meldų arba pusiau vandens augalų, 6) sekliųjų vandens augalų juosta. Mikrofitų juosta. Ją sudaro smulkūs augalai - fitoplanktonas. Tai įvairūs mikroskopiniai vienaląsčiai arba kolojiniai dumbliai, kurių ląstelės labai smulkios. Mūsų respublikos ežerų planktone, iš melsvadumblių dažnas vandenkrėtis. Šio ląstelės sudaro karoliukų pavidalo daugialąstes siūliškas kolonijas, su tam tikrais tarpais įsiterpusiomis stambesnėmis ląstelėmis. Gleivėčio genties dumblių ląstelės yra panašios į vandenkrėčio kolonijas, skiriasi tuo, kad gleivėčio siūlai gleivingoje masėje dažniausiai būna įvairios formos. Iš žaliadumblių gėlo vandens planktone dažni valkčiadumblis, chlorelė, maurakulis ir kt. Valkčiadumblis - vienaląstis dumblis. Jo ląstelė ovališka, kriaušiška ar rutuliška. Priekiniame jos gale yra 2 žiuželiai, kurie padeda dumbliui judėti. Maurakulio kolonija rutuliška, sudaryta iš 20-80 tūkst. ląstelių. Šaltų vandenų planktone vyrauja titnagdumbliai. Tai labai gausi ir įdomi dumblių grupė. Apie 50 % ląstelės masės sudaro titnaginis šarvelis, kuris stebina formų įvairumu (žvaigždės, lazdelės, verpstės, plokštelės ir kt.). Gyvena pavieniui arba kolonijomis. Pasinėrusiųjų augalų juosta. Dažnai šios ir po jos esančių juostų augalai vadinami makrofitais. Čia dominuoja bentosiniai augalai. Jame vyrauja maurabragio genties dumbliai. Šie dumbliai išvaizda panašūs į asiūklius. Jų gniužulas iki 20-50 cm aukščio, yra diferencijuotas į pagrindinę ašį ir šonines šakeles, suskirstytas į bamblius ir tarpubamblius. Apatinėje gniužulo dalyje išaugę rizoidai, kuriais augalas tvirtinasi prie substrato. Ant kai kurių maurabragio rūšių rizoidų išauga krakmolingi gumbeliai. Ląstelių sienelėse gausu kalcio junginių, dėl to šie dumbliai yra šiurkštūs. Vandens telkiniuose auga kai kurios samanų rūšys. Dažniausia mūsų gėlų vandenų samana yra tribriaunė nertvė. Jos stiebas iki 50 cm aukščio, šakotas. Lapai iki 8 mm ilgio, plačiai ovališki, nusmailėjusiomis viršūnėmis, begysliai. Vienas įdomesnių bentosinių augalų, visiškai pasinėrusių vandenyje, yra kanadinė elodėja. Jos stiebas iki 60 cm aukščio, dažniausiai šakotas. Lapai po 3-4 menturiuose, pailgi arba linijiškai lancetiški, smulkiai dantyti. Vainikėlis baltas, trilapis. Labai greitai dauginasi vegetatyviniu būdu. Rudeninės praujenės lapai linijiški, į pagrindą paplatėję, viršūnė dviguba. Vaisiai stambūs su plačiais sparneliais. Auga stovinčiuose ir ramiai tekančiuose vandenyse iki 2 m gylio. Prie dalinai pasinėrusių augalų priskiriamas alijošinis aštrys. Lapai kardiški, prie pamato tribriauniai, labai aštriai dantyti, susitelkę kompaktiškoje skrotelėje. Augalas iki žydėjimo būna pasinėręs vandenyje, žydėti iškyla į vandens paviršių, po to vėl nusileidžia ant dugno. Žiedai dideli, balti. Plačialapių plūdžių juosta. Augalai panirę vandenyje, virš vandens kyšo tik žiedai. Šioje juostoje vyrauja plačialapės plūdės. Mūsų gėluose vandenyse auga daug jų hibridų bei morfologinių formų. Jos gerai dauginasi vegetatyviniu būdu. Šios juostos augalai dar skirstomi į plačialapius ir siauralapius. Permautalapė plūdė - daugiametis, ilgu šakniastiebiu ir iki 5 m ilgio paprastu arba šakotu stiebu žolinis augalas. Lapai plačiai arba pailgai kiaušiniški, pusiau širdiška apatine dalimi apkabina stiebą. Jų pakraštys šiurkštus, smulkiai dantytas. Varpkočiai iki 5 cm, varpos iki 3 cm ilgio. Stovinčiuose vandenyse labai dažna blizgančioji plūdė. Išsiskiria storu šakniastiebiu, ilgu stiebu, kurio viršutinė dalis šakota. Lapai stambūs, elipsiški, kiaušiniški, arba lancetiški, blizgantys, persišviečiantys, jų pakraštys banguotas ir smulkiai dantytas. Varpos iki 5 cm ilgio. Siauralapių plūdžių juostoje dažnesnė šukinė ir plokščioji plūdės. Šukinės plūdės stiebas plonas, viršūnėje tankiai išsišakojęs. Lapai siaurai linijiški, smailūs. Varpkotis siūliškas iki 10 cm ilgio, varpa iki 6 cm ilgio. Plokščiosios plūdės stiebas suplotas, briaunos sparnuotos. Lapai linijiški, jų viršūnės beveik apvalios, su trumpu dygleliu. Varpkočiai iki 4 cm ilgio, varpa pailga, tanki. Vandens lelijų juosta. Šios juostos augalų lapai plūduriuoja vandens paviršiuje, o žiedai kyšo virš vandens. Joje dominuoja lūgninių šeimos augalai: vandens lelijos ir lūgnė. Jų žiedai dekoratyvūs, tačiau primityvios sandaros. Iš vandens lelijų Lietuvoje dažnesnės yra paprastoji ir mažažiedė vandens lelijos. Jos auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandens telkiniuose iki 4 m gylio. Tai daugiamečiai, storais šakniastiebiais augalai. Šakniastiebiuose susikaupia iki 20 % ( sėklose iki 45%) krakmolo, gliukozės, rauginių ir kitų medžiagų. Paprastosios lelijos lapų pamato skiautės nevienodo dydžio, bukos. Žiedai dideli, iki 16 cm skersmens, balti. Purka geltona, vidinių kuokelio koteliai tokio pat dydžio kaip ir dulkinės, taurelės pagrindas apvalus. Mažažiedės vandens lelijos lapų pamatinės dalies skiautės beveik lygios, smailokos, vidurinėje dalyje dengia viena kitą. Purka raudona, vidinių kuokelių koteliai aiškiai platesni nei dulkinės, taurelės pagrindas aštriomis briaunomis. Paprastoji lūgnė dar vadinama geltonąja lelija. Lūgnė turi dvejopus lapus - povandeniniai trumpakočiai, ploni,gležni, banguotais kraštais, jų epidermis su labai plona kutikula, be žiotelių, mezofilis nesuskirstytas į statųjį ir purųjį audinį, o plūduriuojantys - ilgakočiai, stori, odiški, jų kutikula gerai išsivysčiusi, mezofilije ryškus statusis audinys, viršutinėje pusėje labai daug žiotelių. Žiedai geltoni, nemaloniai kvepia. Nendrių - meldų juosta. Šios juostos augalai tik iki pusės panirę vandenyje. Augalai stambūs, ryškūs. Vyrauja paprastoji nendrė. Tai miglinių šeimos aukštaūgis, tvirtu tuščiaviduriu stiebu žolinis augalas. Lapai linijiškai lancetiški, šluotelė tanki, tamsiai violetinė, vienašalė. Augalai gana daug sukaupia baltymų, angliavandenių. Greta nendrių, daugiau mažiau, ploteliais auga ežerinis meldas. Jo stiebas tariamai belapis, apvalus, ryškiai žalias. Žiedynas šluotelės pavidalo, apgaubtas 2-3 viršūninių lapų. Žemiausias viršūninis lapas ilgesnis už žiedyną ir pailgina stiebą. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais. Kadangi lapai labai menki, jų paskirtį atlieka žali stiebai. Stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių pakrantėse, įlankose iki 1-2 m gylio didesniais ar mažesniais sąžalynais auga plačialapis ir siauralapis švendrai. Iš kitų augalų švendrai išsiskiria ilgais melsvai žaliais lapais ir tamsiomis aksominėmis burbuolėmis. Plačialapio švendro žiedai smulkūs, susitelkę į dvi cilindriškas burbuoles. Viršutinė burbuolė mažesnė, susideda iš kuokelinių žiedų, o apatinė aksominė, - iš piestelinių žiedų. Siauralapio švendro lapai siauri, kuokelinių ir piestelinių žiedų burbuolės atskiros. Vegetatyviškai dauginasi šakniastiebio dalimis. Sekliųjų vandens augalų juosta. Vandeniui nusekus šios juostos augalai paprastai atsiduria sausumoje. Čia vyrauja įvairios aukštos viksvos, ypač dažna snapuotoji viksva. Jos stiebai bukai tribriauniai, iki pat žiedyno švelnūs. Lapai pilkai žali, sulinkę arba susisukę. Šioje juostoje auga pelkinė viksva. Jos pažiedės su ilgomis, nusmailėjusiomis viršūnėmis, maišeliai taškuoti, rudi. Makštys prie pamato tinkliškai išsisklaidžiusios. Šiurkščiosios viksvos stiebai tribriauniai ir labai šiurkštūs, žiedynlapis be makšties, maišeliai su ilgais dantytais snapeliais. Pūslėtosios viksvos maišeliai labai pūsti, kiaušiniškai kūgiški, su trumpu snapeliu, lapai be skersinių gyslų. Šalia viksvų šioje juostoje auga vaistinis augalas balinis ajeras. Jo lapai kardiški, bekočiai, prie pagrindo apatinėmis dalimis apkabinę vienas kitą. Žiedynas - į šoną pakrypusi burbuolė. Dauginasi šakniastiebiais, juose susikaupia nemažai eterinių aliejų. Įdomus šios juostos augalas strėlialapė papliauška, kuri turi trejopus lapus: žemutiniai, vandenyje pasinėrę, bekočiai, linijiški, viduriniai, plūduriuojantys ilgakočiai, lancetiški, o oriniai ilgakočiai, strėliški. Žiedai iki 2 cm skersmens, vainiklapiai balti, pamatinė dalis raudonai violetinė. Vandeninė monažolė - varpinių šeimos žolinis augalas. Tai šviesiai žalias, tvirtu, storu stiebu ir iki 1.5 cm pločio lapais augalas. Šluotelė ilga ir labai šakota. Bene dekoratyviausias vandens telkinių pakrančių augalas yra geltonasis vilkdalgis. Jo lapai kalavijiški, melsvai žali. Žiedai geltoni, stambūs, iki 10 cm skersmens. Augalas nuodingas, šakniastiebiuose yra medžiagų sukeliančių vėmimą. Atskirą ekologinę grupę sudaro vadinamasis pleustonas. Tai vandens augalai, kurie pasyviai plūdurioja vandenyje, auga neprisitvirtinę prie dugno. Iš plūduriuojančių augalų gėluose vandenyse gausu siūlinių daugialąsčių dumblių. Dažnesnės iš jų mauragimbė ir zignema. Jų gniužulą sudaro ilgi, nešakoti, gleivėti, slidūs siūlai. Šie dumbliai skiriasi chromatoforų forma: mauragimbės jie spiralės pavidalo, o zignemos dviejų susikibusių žvaigždučių pavidalo. Kartais stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių paviršius būna aptrauktas žalsva valktimi. Tai plūdenos. Dažnesnė yra trilypė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai su viena šaknimi. Ji išskyrus žydėjimo metą, auga pasinėrusi vandenyje. Nuolat vandens paviršiuje plūduriuoja daugiašaknė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai išleidžia daug šaknų. Mažoji plūdena yra laikoma mažiausiu žiediniu augalu. Įdomus be šaknų, vandenyje plūduriuojantis vabzdžiaėdis augalas paprastasis skendenis. Žiedai geltoni, išmarginti oranžiniais ruoželiais. Žydintys žiedai iškilę virš vandens. Lapų skiltelės siūliškos, beveik visos su pūslelėmis. Jos turi vožtuvėlius, kurie prisilietus smulkiam vandens gyventojui, atsiveria į vidų. Į pūslelės vidų patekę smulkūs organizmai suvirškinami augalo išskiriamomis sultimis. Taip paprastasis skendenis apsirūpina azotinėmis medžiagomis. Pažymėtina, kad aprašytas juostinis vandens augalų išsidėstymas skirtinguose vandens telkiniuose yra nevienodas. Kai kurios juostos būna neryškios. Skirtingų juostų vandens augalų rūšys neretai esti susipynusios. Vandens augalų anatominiai, morfologiniai ir fiziologiniai bruožai. Vandens augalų stiebai. Vandeniniai augalai nuo sausumos skiriasi tuo, kad auga pertekliuje vandens, kurį siurbia ne tik šaknimis, bet ir lapais ir stiebu. Todėl nereikia vandens išnešioti, ir apytakos audiniai, ypač medienos elementai, redukuojasi. Vandenyje pasinėrusių augalų apytakos audiniai dažniausiai sudaro tik vieną centre esantį indų kūlelį. Jų medienoje yra keletas vandens indų arba ir visai jų nebūna. Pavyzdžiui, elodėjos (Elodea canadensis) arba plukenio (Najas marina) stiebo centre yra tik iš karnienos elementų sudarytas indų kūlelis, kurio viduryje vietoj anksti suirusio vandens indoesti oro pilnas tarpuląstis. Šerdies irgi nėra. Vandenyje augalo kūnas yra lengvesnis, be to stovintis vanduo sudaro ramią aplinką, dėl to nereikalingi ramstiniai audiniai. Vandeninių augalų stiebas gležnas, be storesnių ramstinių elementų (sklerenchimos). Iš vandens ištrauktas toks stiebas sulinksta, nusvyra, nes neišlaiko svorio. Vandeniniams augalams nepavojinga oro sausra, taip pat vandenyje jie rečiau mechaniškai pažeidžiami. Todėl vandeninių augalų yra silpni dengiamieji audiniai. Jų epidermis mažai diferencijuotas, kutikula labai redukuota, išorinės epidermio sienelės menkai sustorėjusios. Vandenyje pasinėrusių augalų epidermis dažnai su chloroplastais, todėl jis kartu atlieka ir asimiliacinio audinio funkciją. Epidermio žiotelės redukuotos arba jų visai nebūna. Kamštinio audinio vandeniniai augalai neturi. Kartais išsivysto felogenas, bet jis negamina kamštinio audinio, o sudaro gausią tarpuląsčių aerenchimą. Stovinčiame vandenyje trūksta oro, todėl stiebe esančiais tarpląsteliniais takais oras pristatomas iš viršutinių lapų, kyšančių ore arba plaukančių vandens paviršiuje. Tarpuląsčių aerenchima dažniausiai būna susitelkusi pirminėje žievėje, o tai būdinga dviskilčiams augalams, arba paplitusi po visą stiebą, kaip meldų (Scirpus) ir vikšrių (Juncus). Šių augalų stiebo pagrindinis audinys virtęs aerenchima. Daugelio vandeninių augalų (nendrės, balinių asiūklių) stiebai yra tuščiaviduriai. Tuštymėmis difuziniu būdu cirkuliuoja oras. Tačiau ties bambliais atsiranda pertvaros, paprastai iš puraus parenchiminio audinio. Jo ląstelės kartais būna žvaigždės formos ir jungiasi tarp savęs tik spindulių galais, todėl lieka tarpai orui praeiti. Kai kurių vandens augalų gerai išsivystęs stiebo endodermis, jis gaubia centrinį veleną - atskiria jį nuo pirminės žievės, kurioje gausu tarpuląsčių. Manoma, kad šis endodermis taip pat apsaugo augalo centrinį veleną nuo medžiagų išsiplovimo. Vandens augalų lapai. Vandeniniai augalai arba hidatofitai yra dvejopi: tikrieji hidatofitai, kurių lapai pasinėrę vandenyje, ir aerohidatofitai, kurių viršutiniai lapai plauko vandens paviršiuje arba iškilę virš vandens. šių augalų lapų mezofilyje gausu tarpuląsčių, jis nelabai diferencijuotas. Lapai plokšti, pliki ir ploni, arba siūliškai suskaldyti. Pasinėrusiųjų lapų epidermis paprastai be žiotelių ir dažniausiai su chloroplastais. Epidermio išorinės sienelės dažniausiai be kutikulos (arba ji menkai išsivysčiusi), joms būdinga gleivėtumas. Manoma, kad gleivės mažina ląstelių pralaidumą, ir organinės medžiagos iš augalų ne taip greit išsiplauna. Paskiri epidermio ploteliai, vadinami hidrotopomis, prisitaikę sugerti vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis. Taigi šių augalų epidermio funkcija yra trejopa - dengiamasis, asimiliacinis ir kartu siurbiamasis audinys. Kartais jis ( elodėjos lape) pakeičia mezofilį, nes elodėjos lapai jo neturi - lapalakštis tik iš dviejų sluoksnių. Smulkiai suskaldytų lapų, kaip nerties, plunksnalapės, vandeninio vėdryno, būna didesnis siurbiamasis paviršius, galbūt tai yra prisitaikymas prie tekančio vandens, kad jų nesuplėšytų. Aerohidatofitų virš vandens kyšantys lapai tokie pat kaip ir higrofitų- drėgnų ir ūksmingų vietų augalų: epidermis plonas, žiotelės iš abiejų pusių. Tačiau vandens paviršiuje plaukiojančių lapų (lugnės, vandens lelijos) žiotelės tik viršutinėje lapo pusėje. Jų ir kutikula gerai išsivysčiusi. Yra net vaško sluoksnis, kuris apsaugo lapą nuo infekcijos, be to vaškuotas paviršius nešlampa, todėl ant lugnių ir vandens lelijų lapų nesilaiko vanduo. Kitų aerohidatofitų ryški heterofilija ir formos atžvilgiu. Pavyzdžiui, vandeninio vėdryno pasinėrusieji lapai siūliškai suskaldyti, o paviršiuje plaukiojantieji tik skiautėti. Uodeguonės pasinėrusieji lapai labai ilgi, lijiniški, o iš vandens kyšantieji trumpi, elipsiški. Higrofitų - drėgname dirvožemyje augančių augalų lapai neturi priemonių transpiracijai mažinti. Jų epidermio sienelės plonos, kutikula labai plona, žiotelės be prieangių. Higrofitai prisitaikę vandens perteklių iš lapų pašalinti, tai atlieka hidatodos. Pasinėrusiųjų hidatofitų lapai dažnai apsitraukia kalkine plutele (iš CaCO3). Šie augalai absorbuoja vandenyje ištirpusį Ca(HCO3)2, sunaudoja fotosintezei iš jo molekulės vieną H2CO3 molekulę ir išskiria netirpstantį CaCO3. Kuo vanduo kalkingesnis, tuo storesnė CaCO3 plutelė nusėda ant augalų epidermio. Vandens augalų šaknys. Vandens augalų šaknynas menkai išsivystęs. Jų šaknų pagrindinė funkcija - prisitvirtinti prie substrato. Šakniaplaukių vandens augalai visai neturi, arba jų yra mažai. Nendrių - meldų juostos augalų yra stiprus šakniastiebis, jų gerai išsivysčiusi aerenchima. Vandens augalų dauginimasis. Hidatofitų gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios nuo augalo šakelės arba šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišakniję, ir iš jų išauga nauji organizmai. Hidatofitai turi dar tam tikrus vegetatyvinio dauginimosi organus - žieminius pumpurus, vadinamus turijonais. Tai iš tankiai suaugusių lapų pradmenų susidarę galiniai pumpurai arba sutrumpėjusiais tarpubambliais lapuotų šakelių viršūnėlės. Rudenį šie turijonai atsiskiria nuo pagrindinio augalo ir grimzta į dugną. Prasidėjus fotosintezei tarpuląsčiuose atsiranda deguonies, palengvėjęs turijonas iškyla į vandens paviršių ir iš jo išauga naujas augalas. Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. Kai kurie hidatofitų žiedaiyra kleistogaminiai. O kryžminių būdu apsidulkinusių augalų stiebai butonizacijos fazėje iškyla į vandens paviršių ir ore išskleidžia žiedus. Žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai. Kai kurių augalų, pvz. valisnerijos, labai įdomus prisitaikymas apsidulkinimui. Jų kuokeliniai žiedai nutrūksta nuo žiedkočių ir išsiskleidę laisvai plaukioja vandens paviršiuje. Piesteliniai žiedai ant ilgų kotelių iškyla virš vandens paviršiaus, čia jie apdulkinami plaukiojančių kuokelinių žiedų žiedadulkėmis, o paskui jų žiedkotis spirališkai susisuka ir panardina apvaisintą žiedą vėl į vandenį. Kai kurie retai žydintys vandens augalai, pvz., plūdenos, elodėjos, plinta vegetatyviškai daugindamiesi. Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis. Išvados: Vandens baseinas yra tinkamas biotopas augalams augti. Manoma, kad pirmieji gyvi organizmai atsirado vandenyse, nes čia aplinkos sąlygos yra pastovesnės. Vandens biotopuose susitelkusios mažiau negu kitur žmogaus paveiktos augalijos bendrijos. Be to vandenyje visos augalo dalys turi tas pačias aplinkos sąlygas, todėl yra mažiau pakitusios negu sausumos augalų. Vandenyje augantys augalai labai skiriasi dydžiu, vidine ir išorine sandara, dauginimosi būdais. Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vandens augalų gyvenimo būdas įvairus. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno.

Biologija  Referatai   (12,76 kB)

Praeito šimtmečio pabaigoje išspausdinti mokslininkų darbai įrodė, kad apie 50% žmonių mirčių tiesiogiai susiję su neteisinga mityba. Daugelį metų buvo skelbiama racionali, vėliau subalansuota, mityba. Pastaruoju metu vis plačiau kalbama apie sveiką mitybą. Sveika mityba yra tokia, kuomet organizmas gauna visas jam reikalingas medžiagas ir energiją idealiam svoriui palaikyti. Kadangi maistas yra svarbus ligų profilaktikai ir sveikatos stiprinimui, tai šiandien mitybos specialistai kalba apie sveikatinančią mitybą. Būtent toks mitybos apibūdinimas geriausiai atspindi jos reikšmę. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie lietuvių mitybą atsirado XVI a. Lietuvos gyventojų faktinės mitybos tyrimo pradininkas buvo V. Lašas. 1933 m. Lietuvos ūkininkų mityboje baltymai sudarė 11% paros raciono, riebalai - 17% ir angliavandeniai - 70%. Respublikinio mitybos centro 1997 – 1998 metais atliktais suaugusiųjų Lietuvos žmonių gyvensenos ir faktinės mitybos tyrimais nustatyta, kad Lietuvos suaugusiųjų žmonių mityba ypač pasikeitė: smarkiai padidėjo riebalų ir sumažėjo angliavandenių suvartojimas, maiste atsirado daug sveikatai nepalankaus cholesterolio, mityba pasidarė neracionali ir nesubalansuota. Psichologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad žmonės valgo dėl sekančių priežasčių: Energijai ir maisto medžiagoms papildyti. Relaksacijai (valgydamas jaučia atsipalaidavimą). Bendraujant (susirenka prie skaniais valgiais dengto stalo); Savęs įvertinimui (valgo labai brangius maisto produktus, pvz,: 5 kartus per dieną juoduosius ikrus). Nesėkmių kompensavimui (nesiseka šeimoje, darbe). Reakcijos į stresą (50% žmonių streso metu valgo daugiau ir dėl to nutunka). Maistą priima kaip dovaną (mažam vaikui už gerą darbą duodamas saldainis). Valgo dėl estetinio poreikio (gražiai dengtas stalas, papuoštas maistas). Sveikos mitybos principai ir pagrindinės taisyklės

Biologija  Referatai   (44,35 kB)

Žodis ,,pakanka’’ yra santykinis, paskutinius dvidešimt trisdešimt metų imta nerimauti dėl nekontroliuojamo gyvūnijos ir augalijos naikinimo, kuris grėsmingas ir mums patiems: suardžius nusistovėjusią gamtoje pusiausvyrą, išmiršta ištisos rūšys, o nuo jų išsaugojimo priklauso, ar išliks pats žmogus. Gali atsitikti taip, kaip toje senoje pasakoje apie karalystę, kuri sugriuvo, kai joje nebeliko vinies. Žmogus, kaip ir bet kuris kitas individas, dauginasi, kvėpuoja, maitinasi ir užima tam tikrą erdvę, yra glaudžiai susijęs su gyvąja ir negyvąja gamta. Žmogaus santykiai su išoriniu pasauliu yra įvairūs ir sudėtingi. Žmogui gamta yra gyvenamoji aplinka ir vienintelis materialinių bei dvasinių išteklių šaltinis – be gamybinės aplinkos žmonių bendrija negalėtų egzistuoti Žemėje. Žmogus – gamtos dalis ir kaip gyva būtybė savo egzistavimu daro tam tikrą įtaką gamtinei aplinkai. Tačiau šitoks žmogaus poveikis gamtai yra nedidelis, lyginant su tokiomis aplinkybėmis, kuriomis žmogus savo darbu veikia gamtinę aplinką. Žmogus keičia gamtą priklausomai nuo socialinės santvarkos ir gamybinių jėgų išsivystymo lygio. Pirminėje žmonių bedruomenėje, kuomet pagrindiniu žmonių egzistavimo šaltiniu buvo augalų, jų vaisių ir uogų rinkimas, medžioklė ir žūklė, žmogus priklausė nuo jį supančios gamtinių sąlygų ir tuo metu poveikis gamtai buvo nežymus. Bėgant laikui žmogaus poveikis gamtai kinta. Kas laimės – žmogus griovėjas ar žmogus kūrėjas, rūpi mums visiems. Vargu, ar gamta sugebės pati užsigydyti jai žmogaus padarytas žaizdas. Šiandien žmogus vis labiau pajunta savo darbų pasekmes: užterštas vanduo, oras,žemė.Vis dažniau pradeda lyti rūgštūs lietūs, didėja ozono skylė. Visa tai yra žmogaus veiklos pasekmės.Dėl padidėjusio CO2 kiekio atmosferoje netrukus galime pajusti šiltnamio efekto padarinius. Gamta – mūsų namai. Žmogus visuomet buvo ir bus priklausomas nuo gamtos. Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos pastaruoju metu tapo itin ryškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo, neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmės juntamos visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač tapo aktuali mus supančios aplinkos apsauga. Žmogus ne visada taip teršė kaip dabar. Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs -- ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė. Poveikio gamtai beveik nebuvo. Su žemdirbystės pradžia susiję pirmieji dirvos erozijos reiškiniai. Kuo intensyviau buvo naudojama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama.Išdeginus miškus po kurio laiko ten atsirasdavo dykumos. Vėliau, atsiradus pramonei, gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žemė, vanduo, oras, miškai – buvo naudojami tiek, kiek įstengta perdirbti.Į pasekmes nežiūrėta tol, kol jos pradėjo trukdyti civilizacijos progresui ir žmonijos egzistencijai žemėje. Pokyčiai biosferoje, pernelyg užterštas oras, vanduo, dirva ,juodosios audros ir erozija žemės ūkio teritorijose, senkantys naudingųjų iškasenų šaltiniai verčia peržiūrėti pasenusius naudotojo kėslus. Gyventojų skaičius planetoje nuolat auga ir augimo tempai didėja. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga pati tampa savo raidos stabdžiu. Nešvarus oras didmiesčiuose sumažina darbingumą 15%, nekalbant jau apie žalą gyventojų sveikatai. Biosferos ištekliai nėra neišsenkami. Dalis jų yra atkuriami, kiti iš dalies kinta, bet yra ir tokių, kurių atkurti neįmanoma.Kuo intensyviau naudojami gamtos ištekliai neatsižvelgiant į jų regeneraciją, tuo pražūtingesnės gali būti tokio ūkininkavimo priežastys. Užterštas oras iš lėto veikia žmogaus organizmą. Netgi nežymios pašalinių medžiagų, ypač sunkiųjų metalų, priemaišos ore kenkia normaliam organizmų funkcionavimui. Pastebėta, kad atmosferos užterštumas yra viena iš priežasčių, sukeliančių įvairias plaučių ligas, ypač plaučių vėžį. Didėjant aplinkos užterštumui, mirtingumas nuo šios ligos labai plinta. Miestuose, kuriuose labai išplitusi automobilizacija, svarbiausias oro tešėjas yra automobilių vidaus degimo varikliai. Šie varikliai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač pavojingi žmonių sveikatai švino junginiai. Radikaliausia oro taršos mažinimo priemonė yra pakeisti šiuos variklius elektriniais varikliais. Taip pat daugelyje užsienio šalių mašinos parduodamos su katalizatoriais (katalitiniais konvektoriais), kurie 90% sumažina išmetamo CO kiekį , sumažina azoto oksidų ir angliavandenilių kiekį. Taip pat reikia naudoti benziną be švino priemaišų. Nuo oro taršos nukenčia augalija ir gyvūnija. Ypač pavojingas SO2, nes jis susijungia su vandens garais ir virsta sieros rūgštimi. Yra žinoma, kad medžiai gerai valo orą. Amazonės miškai net vadinami planetos plaučiais. Tačiau jie yra negailestingai kertami norint gauti kuo daugiau materialinės naudos. Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja. Žmonės, atgavę savo tėvams priklausiusius miškus, juos negailestingai kerta. Jie nekreipia dėmesio ar medis yra ligotas, ar sveikas, mat jiems rūpi uždirbti kuo daugiau pinigų. Nuo to oras Lietuvoje švaresnis nebus. Reikalinga kardinaliai keisti požiūrį į miškų naudojimą ir apsaugą. Turėtų būti kertami tik ligoti medžiai, užsodinami tušti, nederlingi žemės plotai. Tai galima taikyti ir miestuose – reikia plėsti parkus, žaliuosius plotus. Miškai mūsų planetoje sudaro 29% žemės paviršiaus. Žinome, kad miškai reguliuoja vandens apykaitą, stabdo dirvos eroziją, apsaugo nuo vėjo, teikia prieglobstį guvūnams, poilsį žmogui. Augalija fotosintezės pagalba gamina ne tik biomasę, reikalingą aukštesnės pakopos gyvųjų organizmų mitybai, bet ir deguonį, suvartodama atmosferoje esntį anglies dioksidą. Gyvūnai ir žmonės sunaudoja tiek deguonies, kiek jo išskiria augmenija, o pastaroji ,,perdirba” tiek CO2, kiek jo pasipildo kvėpuojant gyvūnams ir vykstant kitiems natūralaus degimo procesams. Pusiausvyra išlieka, kol nepažeidžiamos nusistovėjusios naudojimo proporcijos. O augmenijos, ypač miškų, ne daugėja, bet mažėja, kartu mažėja galimybė, kad išliktų pastovus CO2 ir O2 santykinis kiekis atmosferoje. Sunku iš anksto tiksliai prognozuoti, kokios būtų pasekmės, pakitus atmosferos oro sudėčiai, bet, kad jos būtų žalingos žmonijai, tai galima tvirtai pasakyti. Sekantis biosferos elementas yra H2O. Gamybai ir buičiai naudojamas tik gėlas vanduo, o jo atsargos yra labai mažos. Žmogus be vandens, kaip ir be oro, gyventi negali. Tačiau žmogaus veikla ir čia palieka savo pėdsakus. Vandenį daugiausia teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla. Žalingiausi teršalai yra nafta ir jos produktai, mineraliniai aliejai. Ne mažiau vandenį teršia ir buitinės atliekos. Ypač pavojingos yra cheminės skalbimo priemonės, nes jų nesulaiko valymo įrengimai. Ne mažiau vandenį teršia netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Pavyzdžiui amoniakiniam vandeniui patekus į vandens telkinį, žūsta žuvys ir kiti vandens gyvūnai. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis ir juose padidėja nitratų kiekis. Vandenį teršia ir netvarkingai įrengtos, arti vandens telkinių pastatytos gyvulių fermos. Pramonės įmonės savo technologinėms reikmėms taip pat naudoja vandenį. Kartu su nutekamaisiais vandenimis iš įmonių į upes patenka daug nuodingų medžiagų: rūgščių, šarmų, druskų, fenolių, chromo ir kt.. Šie teršalai sukelia vandens gyvūnų mutacijas, o taip pat ir kelia grėsmę jų išnykimui. Norint sumažinti vandens užterštumą, reikia racionaliau išdėstyti taršos židinius, statyti valymo įrengimus, įmonėse įrengti uždaras ir apytakines vandens naudojimo sistemas. Chemijos revoliucija žemės ūkyje gerokai padidino derlių, tačiau galiausiai gali jį ir pražudyti.Negana to, kad kenksmingi vabzdžiai tampa atsparūs pesticidams, nuo chemikalų dar žūva ir natūralūs kenkėjų priešai. Dabartinis žemės ūkis remiasi mechanizavimu ir chemizavimu. Bet cheminizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti. Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybos grandine patenka į žmogaus organizmą. Netiesioginis nuodingųjų chemikalų veikimas yra pavojingas ne tik sveikatai, bet svarbiausia, veikia vaisių nėštumo metu (daugiausia naujagimių su defektais pastebėta regionuose, kur intensyviai naudojami pesticidai).Taigi žmogaus naudojami ginklai atsisuka prieš jį patį. Stebėjimai parodė, kad labai stambūs mechanizmai suslegia dirvą, ji netenka purumo, pablogėja sąlygos dirvos mikroorganizmams ir bestuburiams. Norint išsaugoti dirvožemį, reikia naudoti priemones, grindžiamas ekologiniais metodais, o ne bet kokiais būdais siekti trumpalaikės naudos. Veltui galima pamokslauti apie įvairias sudėtingas ir brangias apsaugos technologijas, įrenginius -- visų pirma reikia išugdyti aukštą žmonių sąmoningumą, kuris leistų išsaugoti gamtą ir išlikti patiems. Jeigu anksčiau būdavo kalbama apie žmogaus apsaugą nuo gamtos, apie jos gėrybių naudojimą, ,,gamtos užkariavimą”, tai dabar – kaip apginti gamtą nuo žmogaus, nes, ardydama nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą, žmonija kerta šaką, ant kurios ji pati sėdi.

Biologija  Referatai   (9,32 kB)

Yra žinomos dvi dauginimosi formos: lytinis ir nelytinis dauginimasis. Nelytinis dauginimasis. Vykstant nelytiniam dauginimuisi dalyvauja tik viena motininė būtybė, kuri dalijasi, pumpuruojasi arba išaugina sporas. Nelytinis dauginimasis paplitęs augalų tarpe ir žymiai rečiau sutinkamas gyvūnų gyvenime. Dauginantis nelytiniu būdu susiformuoja dvi ar daugiau dukterinių būtybių, kurių paveldimosios savybės panašios į motininės būtybės. Nelytiniu būdu dauginasi bakterijos ir melsvadumbliai. Jų kūnas dalijasi pusiau ir susidaro du atskiri savarankiški organizmai. Dalydamiesi į dvi ar daugiau dalių dauginasi pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai. Pumpuruodamiesi dalijasi mieliniai organizmai, hidros, hidroidiniai ir koraliniai polipai ir kt. bestuburiai. Ant motininio kūno atsiranda pumpurėlis, kuris auga. Atsiskyręs nuo motininio kūno jis tampa savarankišku organizmu. Daugelio rūšių plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės gali dalintis į kelias dalis, kiekviena iš šių dalių ataugina trūkstamus organus ir virsta savarankišku organizmu. Dauguma augalų dauginasi nelytiniu būdu, sporomis - haploidinėmis ląstelėmis, padengtomis standžiu apvalkalėliu ir atspariomis nepalankioms gyvenimo sąlygoms. Sporas daugiausia augina sausumos augalai. Dumbliai ir kai kurie vandenyje augantys augalai dauginasi zoosporomis, turinčiomis žiuželius ir galinčiomis judėti vandenyje. Sausumos augalų sporos negali judėti, ir jas išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai. Viena iš dažniausiai sutinkamų augalų nelytinio dauginimosi formų yra vegetatyvinis dauginimasis. Daugelis medžių ir krūmų dauginasi atlankomis (vynuogės, serbentai), ūsais (žemuogės, braškės), šaknų atžalomis (daugelis žolių, lapuočiai ir spygliuočiai medžiai), ataugomis (nuo medžių, šakų ar kelmų), svogūnais (tulpės, narcizai), stiebagumbiais (bulvės), šakniastiebiais (mėtos), auginiais (medžiai, krūmai), lapais (begonijos). Vaismedžiai dauginami skiepijimu. Augalai, kurie dauginasi vegetatyviniu būdu, paveldi motininio augalo požymius. Ši savybė taikoma žemės ūkyje, siekiant greitai gauti gausų derlių (pvz. bulvių) ir išsaugoti vertingas kultūrinių augalų veisles. Vegetatyvinis dauginimasis taikomas sodininkystėje, daržininkystėje, gėlininkystėje ir kt. Lytinis dauginimasis. Augalams ir gyvūnams dauginantis lytiniu būdu, turi dalyvauti dvi būtybės: vyriškoji ir moteriškoji. Įvairių rūšių bestuburių ir stuburinių lytinės ląstelės skiriasi dydžiu ir forma. Moteriškos būtybės lytiniuose organuose susidaro kiaušialąstės arba kiaušinėliai, vyriškosios būtybės - spermiai arba spermatozoidai. Moteriškoji ir vyriškoji gameta susilieja, ir susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas organizmas. Kiaušialąstės dažniausiai būna apskritos, jų citoplazmoje - trynys, kuriame sukauptos atsarginės maisto medžiagos. Kiaušialąstės yra nejudrios. Daugumos stuburinių kiaušinėliai yra maži. Žuvų, varliagyvių, roplių ir paukščių kiaušinėliai dideli, juose yra daug trynio. Vyriškosios lytinės ląstelės - spermatozoidai yra daug mažesni už kiaušinėlius. Jie yra judrūs. Spermatozoidas turi galvutę, kurioje yra branduolys, kaklelį, uodegėlę, ji padeda spermatozoidui judėti. Lytiniu būdu dauginasi dauguma stuburinių gyvūnų. Tačiau stuburinių gyvūnų lytinis dauginimasis daugybe aspektų skiriasi. Stuburinių evoliucijoje galime pastebėti jų laipsnišką prisitaikymą gyventi sausumoje. Vienas iš svarbiausių sunkumų, kurį būtina nugalėti, pereinant iš vandens į sausumą buvo dauginimasis. Dauguma žuvų savo gametas išleidžia tiesiai į vandenį, jų apsivaisinimas - išorinis. Daugumai rūšių būdinga lervos stadija, rūpinimasis palikuonimis - retas reiškinys. Varliagyvių gyvenime yra daugybė pavyzdžių, kaip jie prisitaikė gyventi sausumoje, tačiau tik nedaugelis jų susijęs su dauginimusi. Kad varliagyviai galėtų daugintis, jei turi sugrįžti į vandenį, ir ankstyvosios jų vystymosi stadijos taip pat praeina vandenyje. Ropliai yra pirmieji stuburiniai, kurie pilnai dauginasi ir vystosi sausumoje. Aišku, kad sausumoje negalima “išmėtyti” gametų į supančią aplinką. Todėl pirmoji būtina sąlyga perėjimo gyventi į sausumą buvo vyriškų lytinių ląstelių patekimas į patelės kūną, t.y. vidinis apsivaisinimas. Būtent toks apsivaisinimas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams.Vykstant vidiniam apsivaisinimui gametų susiliejimo tikimybė išaugo, todėl jų skaičius sumažėjo. Daugumos augalų gyvenime pastebima lytinė ir nelytinė kartų kaita. Ji būdinga samanoms, paparčiams, pataisams, asiūkliams. Viena iš šio proceso priežasčių yra organizmų nesugebėjimas judėti, ir todėl sumažėja tikimybė susilieti gametoms, todėl daugelis augalų dauginasi nelytiniu būdu. Visiems sausumos augalams ir kai kuriems dumbliams būdingas lytinis dauginimasis. Kad samanos ir sporiniai induočiai galėtų apsivaisinti būtinas vanduo, nes spermatozoidai žiuželių pagalba turi susirasti kiaušialąstę ir veikiami specialių cheminių dirgiklių ją apvaisinti. Tačiau evoliucijos procese kai kurie augalai užėmė sausumos plotus, kurie yra toli nuo vandens. Dėl to keitėsi lytinio dauginimosi būdas. Gametofitai (lytinė karta) redukavosi, prisitaikė gyventi sporofito kūne (nelytinė karta) ir maitintis jo pagamintu maistu. Mikrosporos virto žiedadulkėmis. Jos, patekusios ant sėslaus, suaugusio su sporofitu, redukuoto gametofito, dygo, dulkiadaigyje formavosi vyriškos lytinės gametos, kurios sporofite apvaisindavo kiaušialąstę. Taip atsirado sėklos. Sausumos augalai perėjo iš dauginimosi sporomis į dauginimąsi sėklomis. Sausumos augalų vyriškos lytinės ląstelės vadinamos spermiais. Spermiai yra plikos, be žiuželių ląstelės. Spermius turi plikasėkliai ir gaubtasėkliai. Tokiu būdu yra garantuojamas palikuonių aprūpinimas maistu ir apsauga, taip pat paplitimas. Lytinis dauginimasis pranašesnis už nelytinį dauginimąsi tuo, kad sudaro galimybę atsirasti įvairioms abiejų tėvų paveldimųjų požymių kombinacijoms. Todėl palikuonys gali būti gyvybingesni už abu savo tėvus.

Biologija  Konspektai   (7,35 kB)

Kartą patyręs „malonumą“ rūkydamas ar gerdamas vyną, žmogus dažniausiai visam gyvenimui lieka jų vergas: norėtų mesti rūkyti ir liautis girtavęs, bet jau nebegali. Mat tokios šių narkotikų medžiagų – nikotino ir alkoholio savybės. Ne veltui nuo seno jos vadinamos sveikatos ir proto grobikais. Tačiau kas jaunystėje pagalvoja, kuo gali baigtis sveiko gyvenimo būdo pažeidimai? O susimąstyti vertėtų... Alkoholizmas – socialinė blogybė, nesuderinama su socialistinės gyvensenos principais, su komunistine dorove. Jis pražūtingai atsiliepia vaikų auklėjimui, ardo šeimas. Piktnaudžiaudamas alkoholiu žmogus pasidaro grubus, egoistas, pakrinka morališkai. Girtuokliai praranda žmogišką išvaizdą, tampa įstatymo ir visuomeninės tvarkos pažeidėjais. Alkoholis ardo sveikatą, silpnina valią, atima iš žmogaus profesiją, luošina palikuonis, skatina asmenybės degradavimą ir nusikaltimus. Tabakas užkariauja pasaulį Europiečių pamėgimo rūkyti istorija prasidėjo taip. 1492 metų spalio 12-ąją jūreivis Rodrigas Triana iš garsiosios admirolo Kristupo Kolumbo flotilijos laivo „Pinta“ sušuko: „Matau žemę!“ Sugriaudė patrankų saliutas. Laivuose buvo nuleistos burės, ir jie lėtai plaukė nežinomos žemės link. Kolumbas manė, jog tai rytinis pasakiškosios Indijos krantas. Vietos gyventojai savo žemę, kuri pasirodė esanti sala, vadino Guanachani. Kolumbas davė jai naują vardą – San Salvadoras. Nuo to laiko taip vadinasi viena Bahamų salų. Tarp dovanų vietiniai gyventojai atnešė Kolumbui džiovintų „petum“ augalo lapų. Tuos saulėje išdžiovintus ir susuktus vamzdeliais lapus jie rūkė. Ieškodamas aukso, Kolumbas patraukė į pietus ir 1492 metų spalio 27-ąją išsilaipino Kubos pakrantėje. Gyventojai sutiko atėjūnus, laikydami nuodėgulius ir žolę, vartojamą rūkymui, kurią jie vadino „sigaro“. Kaip vaizdingai pasakė Kolumbas, tos žolės dūmus jie „gėrė“. Rūkydamas „kiekvienas jų tris keturis kartus patraukdavo, išleisdamas dūmus pro šnerves“. 1492 metų gruodžio 25-ąją laivą „Santa Marija“ ištiko avarija. Žmones, vertingą krovinį ir patrankas pavyko išgelbėti, tačiau likusiame mažiausiame laive „Ninji“ („Vaikelyje“) buvo neįmanoma sutalpinti dviejų laivų ekipažo. (Trečias laivas „Pinta“, vadovaujamas Martino Pinsono, paliko Kolumbą). Iš „Santa Marijos“ laivo lūžgalių pastatytu laivu „Navidado“ (tai reiškia „Kalėdos“) Kolumbas su dalimi ekipažo išvyko į Europą, palikęs saloje savo pavaduotoju vienuolį Fra Romaną Paną. Pasilikusieji jūreiviai buvo pirmieji europiečiai, išmokę rūkyti iš vietinių gyventojų. Ir nors dievobaimingų ispanų supratimu leisti dūmus iš šnervių galėjo tik velniai, daugelis jūreivių ir pats admirolas pamėgo šį užsiėmimą. Tokia patraukianti pasirodė tabako jėga. Ir augalas, pavadintas Haičio salos Tabago provincijos vardu, pradėjo savo pergalingą žygį po šalis ir žemynus. Po Kristupo Kolumbo antrojo žygio (1493 – 1496) tabako sėklų buvo atvežta į Ispaniją. Paskui jos pateko į kitas Europos šalis ir didžiųjų atradimų laikotarpiu jūrų bei karavanų keliais buvo pristatytos praktiškai į visus žemės rutulio kampelius. Tabakui sparčiai plisti padėjo, aišku, jo nuostabi savybė – įprotis rūkyti., kurį žmogui buvo sunku įveikti. Dabar mes jau žinome apie narkotinį tabako poveikį, tačiau anais senais laikais jam buvo priskiriamos nepaprastos savybės. Pavyzdžiui, buvo manoma, jog tabakas gydo, jo dūmai nubaido ligas, piktąsias ligas ir t.t. Tabakas buvo laikomas stimuliuojančia ir raminančia priemone, jo lapus naudojo gydymui. Rūkomi buvo tabako lapai, susukti į vamzdelius (cigarai), paplito pypkės – molinės, porcelianinės, medinės. XIX a. viduryje pasirodė papirosai, gaminami specialiuose fabrikuose; nuo XX amžiaus vidurio plačiai paplito cigaretės. Senovės graikų istorikas Herodotas (V a. pr. m. e.), aprašydamas skitų buitį, mini, jog jie, norėdami įgauti žvalumo ir jėgos, įkvėpdavę deginamų augalų dūmų. Apie deginamų augalų dūmų įkvėpimą pasakoja ir senovės kinų metraščiai. Tam tikrų augalų dūmus įkvėpdavo ir Afrikos gyventojai. Kvapieji žolių smilkalai buvo naudojami Graikijoje ir Senovės Romoje per įvairias šventes bei ceremonijas. Iš čia, matyt, bus kilęs ir katalikų bei stačiatikių bažnyčiose paplitęs smilkalų – balzamininių augalų, augančių Somalija ir Arabijos pusiasalio pakrantėse, sukietėjusių sakų deginimas smilkytuvuose. Galimas daiktas, kad ir Amerikos indėnai rūkė tabaką religiniais sumetimais. Pastebėję savitą kai kurių žolių dūmų poveikį organizmui, jie ėmė laikyti juos stebuklingais. Taip, matyt, įvairių rūšių tabakas pradėtas vartoti religinėse ceremonijose. Ne veltui, įrūkydami pypkę, pirmuosius dūmų kamuolius žyniai pūsdavo saulės pusėn, kur, pagal indėnų tikėjimą, gyvenąs Manitu - pasaulio dievas. XVIII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje garsusis tyrinėtojas švedas Karlas Linėjus, sukūręs gyvūnijos ir augalijos pasaulio klasifikaciją, suteikė tabakui gentinį „nikotino“ pavadinimą, pagerbdamas Žaną Niko, kuris pirmasis pradėjo kultivuoti tabaką Europoje.

Biologija  Referatai   (15,01 kB)

Žmonijos istorija Žmonijos istorija yra išlikimo istorija. Siauresne prasme tai istorija apie tai, kur jie gyveno ir ką valgė. Tai istorija apie maistą ir žmonių klajones jo beieškant. Tiksliai nėra žinoma kada prasidėjo žmogaus evoliucija. Manoma, kad neandertaliečiai, pirmieji mums žinomi humanoidai, atsirado prieš 500 000 metų. Galbūt dar anksčiau. Žinome, kad žmogaus priešistorė prasidėjo Afrikoje. Ten radosi būtybės panašios į žmones- mūsų protėviai. Pirmykštis gyvenimas buvo trumpas, pavojingas ir žiaurus. Žmonių mirtį sukeldavo daugybė priežasčių- ligos, parazitai, žvėrių antpuoliai, gimdymas, kaulų lūžiai, todėl jie mirdavo jauni. Pirmykščiams žmonėms buvo nepaprastai sunku išgyventi tokioje aplinkoje. Jų dantys buvo trumpi ir buki- nepritaikyti pulti. Kitaip nei dauguma mitybos grandinės konkurentų, jie nepasižymėjo nei dideliu greitumu, nei jėga ar vikrumu. Iš pat pradžių didžiausias žmogaus privalumas buvo įgimtas sumanumas, kuris vėliau peraugo į loginį mąstymą. Neandertaliečiai, greičiausiai, valgė neapdorotą maistą - laukinius augalus, lervas, plėšrių žvėrių laimikio likučius. Jie greičiausiai buvo aukos, o ne plėšrūnai, ypač kalbant apie infekcijas ir parazitų poveikį. Daugelis Afrikoje sutinkamų parazitų ir infekcijų neskatino imuninės sistemos prieš juos gaminti specialių antikūnų, galbūt dėl to, kad pirmykščių žmonių kraujo grupė buvo O, taigi jų organizmo apsauginį mechanizmą sudarė įgimti antikūnai. Kilnodamiesi iš vienos vietos į kitą pirmykščiai žmonės buvo priversti pritaikyti savo mitybos racioną prie kintančių sąlygų. Naujas maistas skatino virškinamojo trakto ir imuninės sistemos permainas. Jos buvo būtinos norint išgyventi ir prisitaikyti naujoje vietoje. Šie pokyčiai atsispindi kraujo grupių istorijoje. Pasirodo, jos atsirado kritiniais žmogaus raidos momentais: O Žmogaus pakilimas į maisto grandinės viršūnę. A Perėjimas nuo medžioklės ir rankiojimo prie sėslesnės agrarinės gyvensenos. B Rasių jungimasis ir judėjimas iš Afrikos į Europą, Aziją, Ameriką. AB Dabartinis labai skirtingų žmonių grupių susimaišymas. Kiekvienos grupės kraujyje slypi genetiškai užkoduota informacija apie mūsų protėvių mitybą ir elgseną. Nors nuo pirmykščių žmonių mus skiria didelis laiko tarpas mes iki šiol jaučiame jų polinkių ir įpročių įtaką. Žinodami juos mes galime suprasti dietos pagal kraujo grupę logiką. O- Seniausia kraujo grupė Maždaug 40 000 m pr. kr. atsiradę mūsų protėviai kromanjoniečiai iškėlė žmogaus giminę į mitybos grandinės viršūnę, padarydami žmogų pavojingiausiu plėšrūnu žemėje. Jie pradėjo medžioti organizuotomis gaujomis, per trumpą laiką išmoko gaminti ginklus ir naudoti įrankius. Šios priemonės suteikė žmonėms pranašumų, peržengusių jų įgimtų fizinių galimybių ribas. Žmonės gyveno misdami mėsa. Per labai trumpą laiką savo medžioklės plotuose jie išžudė visus stambiuosius žvėris. Didėjant žmonių skaičiui konkurencija dėl mėsos pasidarė labai įtempta. Žmonės tapo didžiausi priešai vienas kitam. Turtingų medžioklės plotų vis mažėjo. Prasidėjo rasinė žmonių migracija. Prieš 30 000m., šiltėjant klimatui, žmonės patraukė iš Afrikos į Europą ir Aziją. Šio judėjimo rezultatas buvo pagrindinės, O kraujo grupės populiacijos, kuri tebėra vyraujanti ir šiandien, pasklidimą po planetą.

Biologija  Referatai   (62,16 kB)

Gemalo vystymasis. Apvaisintas kiaušinėlis - zigota - kelis kartus greitai dalijasi mitozės būdu. Šis dalijimasis vadinamas skilimu, kuris kartu su kitomis aktyviosiomis daugialąsčio gemalo stadijomis vadinasi embrioniniu vystymosi periodu. Galima panagrinėti iešmutį. Zigota iš pradžių dalijasi į dvi vienodo dydžio ląsteles - blastomeras. Paskui kiekviena blastomera dalijasi išilgai ir susidaro 4 ląstelės. Kitas dalijimasis vyksta skersai, tuomet susiformuoja 8 ląstelės. Toliau ląstelė dalijasi čia skersai, čia išilgai ir suisdaro 16, 32, 64, 128 ir t.t. ląstelių (blastomerų). Nedaug trynio turintis iešmučio kiaušinėlis dalijasi visas. Kitų gyvūnų (paukščių, žuvų) kiaušinėliai turi daug trynio ir dalijasi tik citoplazmos diskas su branduoliu, o pats trynys neskyla. Dalijantis skilimo būdu, vienas po kito sekantys dalijimaisi vyksta greitai. Blastomeros neauga, daugėjant ląstelių, jos mažėja. Skilimo dėka susidaro rutulio formos gemalas, kurio viduje tuščia ertmė - blastulė. Blastulės sienelių ląstelės yra išsidėsčiusios vienu sluoksniu. Susiformavus blastulei, baigiasi skilimo periodas. Prasideda kitas periodas - vystymosi, kurio metu ląstelės toliau dalijasi, sudaro antrąjį, vidinį ląstelių sluoksnį. Gemalas tampa dvisluoksniu. Ši dvisluoksnė vystymosi stadija vadinama gastrule. Išorinis gastrulės ląstelių sluoksnis vadinamas ektoderma, vidinis - entoderma. Įlinkusioje entodermos apgaubtoje ertmėje išsidėsto pirminis žarnynas. Ertmė atsiveria į išorę, anga - pirminė burna. Ektoderma ir entoderma vadinamos gemaliniais lapeliais. Gastrulės vystymosi pabaigoje pradeda vystytis trečiasis gemalinis lapelis - mezoderma. Atsiranda chorda, susiformuoja žarnynas ir išsivysto centrinė nervų sistema. Priešais pirminės burnos angą esančios ektodermos ląstelės pradeda sparčiai dalytis, ir iš jų susiformuoja nervinė plokštelė, kuri driekiasi išilgai gemalo jo nugaros pusėje. Nervų plokštelės kraštuose atsiranda į viršų nukrypusios raukšlės, o centrinė jos dalis nusileidžia žemyn, sudarydama nervų latakėlį. Jis gilėja, viršutiniai jo kraštai susiglaudžia ir jis virsta po ektoderma esančiu nerviniu vamzdeliu - centrinės nervų sistemos užuomazga. Nuo pat nervinio vamzdelio vystymosi pradžios jo priekinis galas būna platesnis ir iš jo sekančiuose etapuose išsivysto galvos smegenys. Priekinėje basivystančių smegenų dalyje, jos šonuose atsiranda dvi taurių formos akių užuomazgos. Priekinėje gemalo dalyje, įlinkus ektodermai - klausos bei uoslės organų užuomazgos. Susidaro organizmo išorinė danga. Nugaros pusėje iš prigludusios prie nervinio vamzdelio gemalinio sluoksnio dalies, apribotos pirminio žarnyno entodermos, susidaro dviejų krislelių formos mezodermos užuomazgos, kurios atsiskiria nuo pirminio žarnyno ir virsta kūno ertme. Tarp mezodermos kairiosios ir dešiniosios užuomazgų atsiranda einanti per visą gemalą chordos užuomazga, kuri glūdi tarp žarnyno ir nervinio vamzdelio. Atsiskyrus mezodermai ir chordai, iš likusios entodermos susidaro žarnynas ir su juo susiję organai. Vykstant šiems procesams, pakinta gemalo išvaizda: jis pailgėja, išryškėja galvos ir liemens dalys, atsiranda burnos ir užpakalinė angos, išsivysto skrandis iš žarnyno vamzdelio sienelių išaugų, plaučiai, kepenys ir kt. virškinimo sistemos organai. Priekinės kūno dalies šonuose, kur susiduria entoderma su ektoderma, susidaro žiaunų plyšiai (iešmučio ir žuvų jie išlieka visą gyvenimą, o sausumos stuburinių užauga audiniai). Plaučių vystymasis susijęs su priekine žarna: jie išauga iš žarnyno išaugų. Mezoderma sudaro didelę besivystančio gemalo masės dalį. Iš jos formuojasi raumenys, griaučių kremzliniai ir kauliniai elementai, kraujotakos ir šalinimo sistema, lyties organai. Gyvūnų gemalas vystosi kaip vieningas organizmas, kurio visos ląstelės, audiniai ir organai glaudžiai sąveikauja. Poembrioninis vystymasis. Jis prasideda, kai organizmas išeina iš kiaušinėlio apvalkalėlių, o žinduolių - gemalo, kuris vystosi motinos orgnizme, gimimo momento. Šis vystymosi periodas gali būti tiesioginis, kai organizmas gimsta panašus į suaugusį, ir netiesioginis, kai gemalas tampa lerva, kuri kuri nuo suaugusio organizmo skiriasi daugeliu išorės ir vidaus sandaros požymių, maitinimosi būdu, judėjimu ir t.t. Tiesioginis vystymasis vyksta daugelio bestuburių ir stuburinių gyvūnų organizmuose (organizmai iškart po gimimo ima augti ir bręsti). Netiesioginis būdingas duobagyviams, plokščiosioms kirmėlės, vėžiagyviams, vabzdžiams ir daugeliui kitų. Pavyzdžiui, iš varlės ikrelio išsirita lerva - buožgalvis. Jo sandara paprastesnė nei suaugusio organizmo. Jis panašus į žuvytę su uodega, kvėpuoja išorinėmis žiaunomis. Kiek vėliau išsivysto vidinės žiaunos. Buožgalvis turi vieną kraujo apytakos ratą, dviejų skyrių širdį, matyti šoninė linija. Vėliau išsivysto užpakalinės, priekinės kojos, vystosi plaučiai, trumpėja uodega ir buožgalvis tampa varlyte. Visas bet kurios ontogenezės stadijas veikia aplinka, t.y. daugelis natūraliųjų veiksnių - temperatūra, šviesa, druskų, dujų kiekis aplinkoje, maisto medžiagos. Žmogaus vaisiaus vystymuisi ypač lemtingi 3 pirmieji mėnesiai. Gyvybė būna itin trapi, labiausiai jautri neigiamam poveikiui. Motina nėštumo metu turi vengti vaistų, narkotikų, alkoholio, rūkymo. Žalingi rentgeno spinduliai. Pavojingi virusai, ypač raudoniukės. Šis virusas 90% atvejų sukelia įvairius apsigimimus. Ypač žalingas alkoholis ir rūkymas. Jis kenkia visoms organizmo sistemoms. Nepageidautini įvairūs teršalai, trąšos, toksinės medžiagos - tai skatina įvairius organizmų išsigimimus, mutacijas. Organizmų gyvenamoji aplinka - tai gamtos dalis, kurioje organizmai gyvena jos veikiami ir veikdami ją. Gyvūnai yra paplitę tiek atmosferoje, tiek litosferoje, tiek hidrosferoje. Jų nėra aukščiau 18 km (virš ozono sluoksnio), užterštuose telkiniuose (Juodojoje jūroje nėra gyvybės žemiau 200 m, nes ten daug sieros vandenilio). Aplinkos veiksniai - sąlygos, veikiančios organizmą. Jie netiesiogiai ir tiesiogiai veikia organizmą, populiaciją, gamtinę bendriją, jų būsenas ir savybes. Šie veiksniai dažnai yra vadinami ekologiniais veiksniais. Jie skirstomi į 3 grupes: 1) Abiotiniai veiksniai - visi negyvosios gamtos komponentai, taip pat aplinkos, vandens, oro ir dirvožemio sudėtis. Svarbi šių veiksnių ypatybė ta, kad jie dėsningai kinta ne tik per metus ar per parą, bet ir priklausomai nuo geografinės zonos. Todėl ir prisitaikymai prie jų yra zoninio ir sezoninio pobūdžio. 2) Biotiniai veiksniai - populiacijos individų, taip pat gamtinių bendrijų populiacijų sąveika. Tarp įvairių organizmų susikolstė įvairūs ryšiai ir santykiai. Svarbiausi iš jų - mitybos ryšiai. Santykiai gali būti grobuoniški, parazitiniai (kai parazitas išnaudoja šeimininką). Taip pat būna ir naudingų santykių, kai vienų organizmų veikla padeda išlikti kitiems. 3) Antropogeninis veiksnys - įvairiapusė žmogaus veikla, kuri keičia gamtą - visų organizmų gyvenamąją aplinką, arba turi tiesioginę įtaką jų gyvenimui. Organizmai natūraliosios atrankos būdu prisitaiko prie visų šių veiksnių. Optimali kurio nors veiksnio reikšmė kiekvienai rūšiai yra nevienoda. Pagal veiksnio palankumą rūšis galima suskirstyti į mėgstančias šilumą ir šaltį, drėgmę ir sausrą, prisitaikiusias prie didelio bei mažo vandens druskingumo ir kt. Taip pat apribojantys veiksniai - tai veiksniai, peržengę minimumo ir maksimumo ribas.

Biologija  Konspektai   (7,46 kB)

Žemėje gyvena milijonai įvairiausių augalų ir gyvūnų. Iš kur jie visi atirado? Žmogus bandė atsakyti į šį klausimą ne vieną šimtmetį. Daugelis mokslininkų mano, kad patys pirmieji gyvi organizmai atsirado iš negyvų cheminių medžiagų. Prieš daugiau kaip milijoną metų susidarė junginiai, kurie gebėjo save kopijuoti. Tai davė pradžią tam tikrai evoliucijai, kuri galiausiai atvedė prie pirmykštės tikrosios gyvybės. Šiandien gyvybė Žemėje pasižymi stulbinančia įvairove. Kiekvienas augalas ir gyvūnas turi savo natūralią buveinę ir guvensenos būda. Pavyzdžiui, vieni augalai tarpsta dykumose, kitiems labiau patinka šaltos ir drėgnos vietos. Kiekvienas gyvas organizmas puikiai derinasi prie savo aplinkos. Svarbiausias evoliucijos mokslo istorijoje įvykis buvo XIX a. anglų gamtininko Č. Darvino 1842 – 1853 m. paskelbta evoliucijos teorija. Jis iškėlė mintį, kad per milijonus metų augalų ir gyvūnų rūšys laipsniškai kito (evoliucionavo), prisitaikydamos prie aplinkos. Evoliucija patvirtina tai, kad nėra visiškai vienodų dviejų gyvų organizmų. Taigi kai kurie augalai arba gyvūnai gali egzistuoti tik turėdami tokius požymius, kurie padeda jiems lengviau išlikti. Antai gyvūnas gali turėti ilgas kojas, kurios padėtų jam sprukti nuo plėšrūnų. Augalas gali tuėti didelius lapus, kurie padėtų jam geriau augti pavėsyje. Turėdami tokių vertingų požymių, gyvūnai ir augalai turi daugiau galymybių išlikti gyvi ir susilaukti palikuonių, kurie paveldėtų šiuos požymius. Neturintys naudingų požymių tokių galimybių turi mažiau. Tai vadinama gamtine atranka. Pamažu, iš kartos į kartą, geriau prisitaikę gyvūnai ir augalai išgyvena ir suklesti, o kiti išmiršta arba suranda naują buveinę. Taip Darvino įsitikinimu, pamažu išsirutuliojo milijonai įvairiausiu augalų ir gyvūnų rūšių. Tačiau fosilijos rodo, kad evoliucija nėra toks lėtas ir tolydinis procesas, kaip manė Darvinas. Dabar kai kurie mokslininkai mano, kad pokyčiai vyksta staigiais šuoliais, o tarp jų būna ilgi laikotarpiai , kai pokyčiai vos pastebimi. Anot kitų, staigių pokyčių šuoliai įsiterpia tarp ilgų tolydinių pokyčių laikotarpių. Visoje Žemės istorijoje per palyginti trumpą laikotarpį išnyko daugybė rūšių. Didžiausias masinis išnykimas buvo permo ir triaso periodo krizė, įvykusi maždaug prieš 245 milijonus metų. Maždaug prieš 65 milijonus metų per kreidos periodo išnykimą išmirė dinozaurai. Niekas nežino, kas sukėlė šiuos įvykius. Kai kurių mokslininkų nuomone, kreidos periodo išnykimas įvyko po klimato pokyčio, kurį sukėlė nukritęs meteoritas.

Biologija  Referatai   (19,31 kB)

Papraščiausią gyvą organizmą sudaro vienintelis struktūrinis vienetas - ląstelė. Sudėtingesnius organizmus - gyvūnus ir augalus - sudaro šimtai, net milijonai ląstelių; visi organizmai turi daug bendrų požymių, bet svarbiausias jų yra dauginimasis. Kiti požymiai yra judėjimas, reagavimas į aplinką, gebėjimas panaudoti sau aplinkos energijos šaltinius; tai priklauso nuo tam tikrų ląstelės molekulių - fermentų veiklos. Nors iš pažiūros gyvųnai ir augalai yra labai skirtingi, iš esmės jie skiriasi tik būdais, kuriais reiškiasi jų pagrindinė gyvybinė veikla. Gyvūnų judeėjimas akivaizdus, o augalų judėjimas reiškiasi tik jų ląstelių viduje. Gyvūnai turi sudėtingą nervų sistemą, kuri padeda orientuotis aplinkoje; augalai jautrūs šviesos ir sunkio poveikiui. Daugybės cheminių elementų sintezei augalai naudoja Saulės energiją; gyvūnų energijos šaltinis yra augalai, kuriais jie minta tiesiogiai arba medžiodami augalėdžius gyvūnus. Gyvybei palaikyti būtina pusiasvira tarp organizmo gebėjimo gamintis energiją ir visų energiją eikvojančių funkcijų - augimo, judėjimo ir ląstelės atgaminimo. Kiekviena augalo ar gyvūno fermentų sistema, gaminanti naujas molekules organizme, turi būti suderinta su molekules skaidančia ie energiją išskiriančia sistema. Organizmo medžiagų apykaita yra šių dviejų sistemų veiklos išdava. Nors formų ir sudėties įvairovė yra didelė, visi gyvi organizmai susideda iš tų pačių molekulių gaminimo blokų: baltymų, angliavandenių, nukleininių rūgščių ir riebalų. Nukleininės rūgštys saugo ir perduoda iš tėvų vaikams genetinę informaciją; baltymai yra svarbiausi organizmų struktūriniai elementai, be to, jie veikia ir kaip katalizatoriai (fermentai), spartinantys nesuskaičiuojamą daugybę cheminių reakcijų, būtinų gyvybei palaikyti; angliavandeniai ir riebalai yra energijos šaltiniai, be to, visų rūšių organizmų statybiniai blokai. Kokia buvo gyvybės pradžia ? Kad suprastume, kaip atsirado gyvybė, turime suvokti, kaip atsirado cheminiai elementai. Kosmose susidariusioje Žemėje iš pradžių gyvybės nebuvo. Nuodinga atmosfera ir nepaprastai aukšta temperatūra neleido organizmams gyvuoti. Net ir papraščiausioms gyvybės formoms įsitvirtinti besiformuojančioje Žemėje buvo būtinas vienas svarbiausias žingsnis - cheminių gyvybės elementų raida. Šis žingsnis ar greičiau nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe. Šioje terpėje jau buvo deguonies, anglies dioksido ir azoto. Angliavandeniai, baltymai, nukleininės rūgštys ir riebalai, matyt, susidarė pirmykštėje Žemėje įsivyravus palankioms cheminėms sąlygoms. Beveik tikra, kad šie junginiai negalėjo patekti į Žemę jau galutinai susidarę, kaip manė kai kurie Karalienės Viktorijos laikų mokslininkai; yra pakankamai įrodmų, kad pirmykštės Žemės atmosferoje buvo visos sudedamosios dalys, būtinos sudetingesnėms gyvų organizmų molekulės susidaryti. Mokslininkams pavyko laboratorijoje sudaryti sąlygas, kurios jų manymu, buvo pirmykštėje Žemėje. Pirmuosius svarbesnius bandymus 1953 metais Čikagos universitete atliko Stenlis Mileris (Miller; gimė 1930) ir Haroldas Jurėjus (Urey; gimė 1893). Savaitę jie ledo elektros išlydžius per “pirmykštę atmosferą”. Ištyrę gautą “sriubą”, atrdo gyvybės molekulių: keturias aminorūgštis, kurių visada yra baltymuose, keletą riebiųjų rūgščių ir dar vieną biologiškai svarbią molekulę - karbamidą. Vėliau ir visų kitų su gyvybe susijusių molekulių buvo rasta panašiuose mišiniuose, gaunamuose imituojant pirmykštes mūsų planetos sąlygas. Cheminę sintezę besiformuojančioje Žemėje lėmė natūralus energijos šaltinis - Saulės ultravioletinia spinduliavimas ir šiluma, žaibai, Pav. 1. veikiančių vulkanų karštis, radio-aktyvumas, didžiulis slėgis ir šiluma, išsiskyrusi milžiniškiems meteoritams sudužus į Žemės paviršių. Pav. 1: JAV mokslininkai Mileris ir Jurėjus imitavo pirmykštes Žemės sąlygas. Jie sumaišė vandenilio, amoniako ir metano dujas (1). Po to jas sumaišė su vandens garais (2) ir leido jas per elektros išlydį (3); susidaręs skystys (4) buvo kondensuojamas ir gražinamas į apatinę kolbą. Šiame skystyje rastos keturios amino rūgštys . dalyvaujančios visų baltymų sintezėje, keletas riebalų ir kitos gyvybės molekulės. Pirmykštė “sriuba” Daugelį milijonų metų pamažu gaminosi gyvybiškai svarbios medžiagos - riebalai, angliavandeniai, nukleininės rūgštys ir amino rūgštys. Šios medžiagos ir sudarė “pirmykštę sriubą”. Kad gyvybė galėtų atsirasti, jos dar turėjo turėjo tarp savęs susijungti. Gyvybės cheminės evoliucijos svarbiausias momentas buvo nukleininių rūgščių susidarymas, kadangi kaip tik šios molekulės geba dvigubėti. Šis gebėjimas lemiamas, be jo nebūtų gyvybės. Pav. 2: Pirmieji sudetingesni vienaląsčiai organizmai tikriausiai susidarė susijungus paprastesnėms struktūroms. Baltyminiam sferoidui atsitiktinai prarijus nukleino rūgščių ir fermenų (baltymų), galėjo susidaryti normalios ląstelės užuomazga. Tokioje paprastoje ląstelės užuomazgoje, matyt, galėjo vykti svarbiausios cheminės reakcijos, panašios į vykstančias gyvose ląstelėse. Didelį poslinkį turbūt sukėlė tai, kad šios pirminės ląstelės (2) gebėjo praryti kitas smulkesnes ląsteles ar jų užuomazgas, panašias į pirmykštes bakterijas (1) ar dumblius (3). Kai kurių mokslininkų nuomone, dešrelių pavidalo ląstelės struktūros - mitochondrijos (5), kurios dalyvauja daugelyje energiją atpalaiduojančių reakcijų, yra prarytų pirmykščių bakterijų palikuonės. Analogiškai augalų ląstelių žalieji chloroplastai (4) galėjo kadaise gyvuoti kaip dumbliai. Religinis požiūris : Pasaulio sutvėrimas. Visi mes žinome, kad asavaime niekas nesusikuria. Mus supantis pasaulis, sklidinas harmonijos ir grožio, byloja apie didį ir išminingą Kūrėją. <…> “Dievas tarė : “ Tegulžemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rušį ! ” Ir taipįvyko. Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą ir medžius, nešančius vaisių pagal jų rušį, kuriuose yra jų sėkla. Dievas matė, kad tai buvogera. Tai buvovakaras ir rytas - trečioji diena.” <…> “Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus erdvėje dienas nuo nakties atskirti, ir tebūnie jos ženklais pažymėti laikas, dienos ir metai. Jos težiba dangaus erdvėje ir apšviečia žemę !” Ir taip įvyko. Dievas padarė du didelius šviesulius: diddesnįjį - dienai ir mažesnįjį nakčiai valdyti ir žvaigždes. Dievas joms paskyrė vieta dangaus erdvėje, kad šviestų žemei, valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Dievas matė, kad tai buvo gera. Tai buvo vakaras ir rytas - ketvirtoji diena. Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais, ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!” Taip Dievas ir sutvėrė milžiniškus jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie gyveno vandenyse, ir visus paukščius. Ir Dievas pamtė, kad tai buvo gera. Dievas juos palkaimino: “Veiskitės, dauginkitės ir pripildykite vandenys jūrose, o paukščiai žemę”. Tai buvo vakaras ir rytas - penktoji diena Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų veislę: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris!” Ir taip įvyko. “ Dviejų požiūrių apibendrinimas Kaip atsirado gyvybė mokslininkai įrodė teoriškai ir eksperimentiškai. Deja, krikščionybės teigimas gyvybės atsiradimas yra tik spelionė. Bet ši spelione yra pagrįsta žmonių įsitikinimu ir tikėjimu Dievu. Jį labai sunku paneigti ar patvirtinti. Žinoma, teigimas, kad gyvybė atsirado iš Dievo malonės, labai prieštarauja mokslui. Tačiau, mokslininkai taip pat negali pasigirti, kad jų teigiama gyvybės atsiradimo hipotezė yra šimtaprocentinė, nes ji išdalies yra tokia pati paslaptinga, kaip ir Bažnyčios skelbiamas gyvybės atsiradimas. Mokslas negali tikslai atsakyti, kaip susidarė gyvybinės ląstelės, teigiama, kad tai buvo atsitiktinumas: “nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe”. Tuo tarpu Bažnyčia šį “atsitiktinumą” paaiškina labai lengvai - tokia buvo Dievo valia. Čia ir susiduria mokslas ir religija. Tampa labai paprasta paaiškinti “tikrąjį gyvybės atsiradimą” - kartą Dievas nusprendė, kad laikas sukurti gyvybę ir jis suveda visus pagrindinius gyvybės cheminius elementus į vieną krūvą, kaip teigiama Bažnyčios - įvyko stebuklas, o toliau viskas vystėsi kaip ir teigia mokslininkai.Tačiau nejaugi viskas taip lengvai paaiškinama? Vis dėlto, priimta laikytis kokios nors vienos nuomonės, o tuo tarpu mokslo ir religijos skelbiamos nuomonės yra visiškai priešingos, ir viena kitai prieštarauja. Bet yra ir vienas panašumas - nei religija, nei mokslas nesugeba paaiškinti iki galo savo teiginių apie religijos atsiradimą.

Biologija  Referatai   (176,61 kB)

Iš visų voragyvių erkės yra smulkiausi gyvūnai, kartais mikroskopinio dydžio. Daugumos erkių ne tik nesegmentuotas pilvelis, bet ir krūtingalvė suagusi su pilveliu. Tai galima paaiškinti parazitiniu erkių gyvenimo būdu. Erkių cheliceros ir pedipalai, priklausomai nuo gyvenimo ir mitybos būdų, pakitę į duriamąjį - siurbiamąji arba graužiamąjį - siurbiamąjį burnos aparatą ir sudaro atsikišusią į priekį galvutę. Poembrioninis erkių vystymasis, skirtingai nuo kitų voragyvių, vyksta su metamorfoze. Iš kiaušinio išsirita lerva, kuri vietoj keturių, turi tik tris poras vaikštomųjų kojų. Lerva virsta vadinamąja nimfa, kuri jau turi 4 poras vaikštomųjų kojų, ir po vieno- trijų nėrimųsi virsta erke. Kai kurių erkių nimfa gali būti nejudri, primenanti vabzdžių lėliukę. Kūdrose ir ežeruose galime matyti stambokas, ryškios spalvos, greitai plaukiančias, raudonas vandenines erkes, kurios minta vėžiukais ir vabzdžių lervomis. Vandens erkių lervos parazituoja vandens vabzdžiuose ir jų lervose. Dauguma erkių - ligų platintojai. Ypač pavojingos kraują siurbiančios erkės, kurios sukelia susierzinimą, niežėjimą, yra įvairių pavojingų ligų pernešėjai. Viena iš gerai žinomų erkių - šuninė erkė (Ixodes ricinus). Prisisiurbusi karaujo, patelė (patinas labai mažas) gali pailgėti iki 1cm. Sugebėjimas prisisiurbti kraujo susijęs su viduruinės žarnos sandara, nuo kurios eina aklosios išaugos, užpildančios kraujo prisisiurbusios erkės kūną. Tik prisisiurbusi kraujo, patelė gali dėti kiaušinius. (Dažniausiai žemės pavišiuje). Iš kiaušinių išsiritusios lervos parazituoja ant įvairių gyvūnų: driežų, paukščių, žinduolių. Po metamorfozės erkės šliaužioja augalais ir užpuola stambius gyvūnus ar žmogų. Šuninė erkė, įsisiurbusi į odą, sukelia niežulį ir paraudimą. Šuninė erkė ir kitos Iksodinių grupės erkės gali būti sunkių ligų - piroplazmozių pernešėjos. Boophilus erkė (paplitusi Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje) perneša parazitą Babesiella bovis, kuris sukelia galvijų piroplazmozę, žinomą “kruvinojo šlapimo” arba erkinės karštligės vardu. Todėl apsikrėsti erkiniu encefalitu ar Laimo liga galima geriant užsikrėtusios ožkos ar karvės nevirintą pieną. Pavolgyje, Ukrainoje paplitusi erkė Dermacentor coballi perneša parazitą Babesia caballi, kuris sukelia arklių piroplazmizę, gali būti bruceliozės ir tuliaremijos pernešėja. Vidurinėje Azijoje paplitusi erkė Ornithodorus papillipes yra erkinės grįžtamosios šiltinės sukėlėja. Šios ligos sukėlėjai- spirochetos- erkių dažniausiai pernešamos ne tik nuo žmogaus žmogui, bet ir nuo įvairių žinduolių, kurie nuo spirochetų neserga, bet yra spirochetinės infekcijos rezervuaras. (Žiukės, kirstukai, dygliuočiai, šakalai ir kt). Ornithodorus erkės gyvena žmonių būstuose, įvairiuose gyvulių pastatuose, olose Ir kt. Šios erkės gali badauti apie metus laiko, todėl užpuola žmogų net tuose pastatuose, kuriuose jau seniai nesilankė nei žmogus, nei gyvuliai. 1940 m. E.Pavlovskio buvo nustatyta Ixodes persulkatus erkė, pernešanti encefalitą. Šio viruso infekciją Ixodes genties erkės perduoda kraujo čiulpimo metu. Encefalito židiniais gali būti rudieji pelėnai, ežiai, burundukai, strazdai, bukučiai. Manoma, kad ši erkė yra ir dėmėtosios šiltinės, tuliaremijos, kt. ligų pernešėja. (Marselio dėmėtąją šiltinę sukelia Rhipicephalus sanguineus erkė). Encefalitą taip pat gali pernešti ir šuninė erkė Ixodes ricinus. Nors Lietuvoje dažniausiai erkinį encefalitą platina paprastos Lietuvoje gyvenančios erkės. Seniau buvo manoma, kad pastarąją liga gali pernešti tik taiginės erkės. Kitą erkių grupę sudaro niežinės erkės, jos neperneša įvairių ligų sukėlėjų, tačiau pačios yra žmonių ar gyvulių kančių kaltininės. Tokioms erkėms priklauso žmogaus niežinė erkutė (Sarcoptes scabiei), kuri yra vos 0.5 mm dydžio ir, lengvai įsiraususi į žmogaus epidermio raginį sluoksnį, išgraužia 2-3 cm dydžio takus. Erkės prasiskverbia tose vietose, kur oda ploniausia: tarpupirščiuose, galūnių sąnarių vidinėse pusėse, pažastyse ir kt. Čia patelė deda kiaušinius. Kiaušinis vystosi 3-3.5 dienas ir iš jo išsirita šešiakojė lerva, po kurios seka dvi nimfos stadijos ir suaugusi erkė. Visas ciklas užtrunka apie 40 dienų. Išsiritusios lervos epidermyje išgraužia naujus takus, išeina į odos paviršių ir vėl skverbiasi į odą. Patinai takų nesudaro, nes tik apvaisinę pateles, žūva. Niežai yra labai kankinanti ir varginanti liga, užleista sumažina darbingumą. Nukasymai, odos pažeidimai gali tapti naujų infekcijų vartais. Niežinių erkių rūšys, parazituojančios gyvulių odoje, gali parazituoti ir žmogaus epidermyje. Tai: arklinės niežinės erkės (Sarcoptes equi), šuninės (S. canis), kiaulinės (S. suis). Erkės (voragyvių būrio žalingi atstovai) nesibaigia vien kraujasiurbėmis ar niežinėmis. Didelę žalą daro grūdinės erkės, kurios veisiasi grūdų saugyklose, kur yra pakankamai drėgmės (13.5 %) ir šilumos. Namų salygomis aptinkamos miltinės ir sūrinės erkės, kurios naikina atitinkamus maisto produktus. Erkės gali būti vynuoginių ar ankštinių augalų kenkėjai. Dulkinės erkės, gyvenančios dulkėse, senoje patalynėje, senuose pliušiniuose vaikų žaisluose ar net senuose balduose sukelia žmogui astmą ar kitus, su kvėpavimo sistema susijusius, susirgimus. Šiuo metu erkės net naudojamos sūrių gamyboje. Lietuvoje nėra nei vieno rajono, kuriame nebūtų Laimo ligą, erkinį encefalitą platinančių erkių. Kai kurios erkės gali būti užsikrėtusios keliomis ligomis, tačiau labai retai galima jas abi perimti. Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus L. Motiejūno, Lietuvoje šių ligų paplitimo priežąstis - paskutiniųjų karštų vasarų pasėkmė, nes erkėms plisti buvo susidariusios labai palankios klimato sąlygos. Medicina kol kas nepajėgi išgydyti erkinį encefalitą, gydytojai gali tik sustabdyti šios ligos progresavimą ir galimas komplikacijas. Lietuvoje jau keletas žmonių mirė nuo šios ligos, ne vienas yra užkrėstas. Daugiau kaip 1/10 visų Lietuvos erkių platina vieną ar kitą ligą. Erkių užsikrėtimas įvairiuose Lietuvos rajonuose %: Marijampolės 25%; Klaipėdos 17.7%; Panevėžio 21%; Tauragės 39%. Ligas platinančių erkių taip pat rasta Neringoje, Juodkrantėje, Palangoje. Yra miškų, kuriouse net kas antra erkė yra užsikrėtusi: Dubingių, Tauragės rajono kai kurie miškai. Taip yra ir tokių, kuriuose užsikrėtusių erkių nerandama. Tai daugiausia sausi pušynai, o erkės ypač mėgsta mišrų mišką su sodria augmenija. Erkės ligą “paveldi”, todėl ligos židiniai gali būti labai stabilūs šimtmečiais. Labiausiai erkės puola žmogų nuo balndžio iki spalio mėnesio pabaigos. Tačiau didžiausias jų aktyvumas - antrąją liepos ir pirmąją rugpūčio pusę nuo 11 iki 14 valandos. Po pietų jos nurimsata, o į dienos pabaigą vėl tampa aktyvesnės. Erkėms labiau patinka saulėtos ir šiltos dienos, jos nemėgsta rasos, lietaus ir drėgmės. Apsisaugojimo būdai: • Visų pirma, einant į mišką, reikia protingai apsirengti: rankogalius reikia užveržti, kelnių klešnes sukišti į tamprias kojines, kaklą apsaugoti aukštu megztinio kaklu. Nes pakibusios ant kojų, erkės pradeda slinkti aukštyn, ieškodamos plikos odos, į kurią galėtų įsisiurbti. Erkėms labai patogu ir lengva įsisiurbti tose kūno vietose, kur oda ploniausia: pažastyse, pakinklyje ar užausyje. • Yra specialūs preparatai, kuriais pasitepus erkės žūva. Šios priemonės neturint, grįžus iš miško, reikia labai rūpestingai apžiūrėti savo kūną, nes manoma, kad erkė tik tada perduoda ligą, kai įsisiurbusi išbūna 5 valandas. • Nuo erkių perduodamų ligų galima ir pasiskiepinti, tačiau imunitetą žmogus įgis tik po keleto męnesių. Seniau buvo manoma, kad erkę reikia patepti aliejumi, ir ji, negaudama oro, atleidžia žnyptus, pasidaro lengvai ištraukiama. Tačiau švedai tvirtina, kad erkė, negaudama oro, vemia, ir į žaizdą patenka daugiau mikrobų. (Dabar dar diskutuojama erkės ištraukimo klausimu). Pirmieji Laimo liga užsikrėtę žmonės Lietuvoje buvo nustatyti 1987 metais. Šiems žmonėms ant kūno atsirasdavo dėmių, skaudėdavo sąnarius. Pirmą kartą Laimo liga buvo nustatyta 1976 metais JAV Laimo miestelyje, Konektikuto valstijoje. Prof. Stere’as tyrė to miestelio gyventojus, vienas po kito sergančius sąnarių uždegimu ir 1982 galutinai nustatė ligą, pavadindamas miestelio vardu.

Biologija  Konspektai   (8,99 kB)

Įvadas Rašau šį referatą norėdama, kad mono bendraamžiai daugiau sužinotų apie anoreksiją, jos gydimo būdus, nes tai tampa vis didesnė problema tarp paauglių. Referato tikslai: • Paaiškinti bendraamžiams kas yra anoreksija; • Paaiškinti ligos priežastis; • Supažindinti su anoreksijos gydimo būdais. Anoreksija (tiksliau, nervinė anoreksija) – tai mūsų civilizacijos liga, kasmet nusinešanti vis daugiau gyvybių visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Liga kyla dėl noro suliesėti, neadekvataus savęs vertinimo, kai žmogus mano esąs per storas. Sergantieji šia liga visiškai iškreiptai vertina savo išvaizdą (liesa, kaip skeletas mergina mano esanti stora), būdingi hormoniniai sutrikimai. Nervinę anoreksiją nulemia asmenybės vystymąsis, o šį įtakoja aplinka, santykiai su tėvais, giminaičiais. Yra teorija, kad paauglys, atsisakydamas maisto, stengiasi save kontroliuoti, bet daug dažniau jis siekia kontroliuoti artimiausius žmones, taip teigdamas: "Aš esu". Šis sutrikimas dažnai pasireiškia, po pirmojo lytinio akto ar pirmųjų mėnesinių. Anoreksikai nepripažįsta to, kad jie serga šia liga, todėl aplinkiniams gali būti sunku suprasti, kad jų tarpe yra anoreksija sergantis žmogus. Kai kuriems anoreksija sergantiems žmonėms atsiranda haliucinacijos, kurios pradeda stelbti realų pasaulį. Pirmieji ligos požymiai atrodo nepavojingi, tačiau ir į juos reikia atkreipti dėmesį: • žmogus vartoja labai daug daržovių, • pernelyg rūpinasi savo išvaizda , • vadovaujasi įvairiomis nesąmoningomis svorio formulėmis. Vėliau bando suliesėti bet kokia kaina – kamuoja save dietomis, geria actą, daro „iškrovos“ dienas (visiškai nieko nevalgo). Iš pradžių būna viena „iškrovos“ diena, po to dvi ar trys... vėliau prasideda „iškrovos“ savaitės ar net mėnesiai. Verta sunerimti, kai mergaitė: • liguistai ima bijoti sustorėti; • staiga netenka svorio; • jai sutrinka mėnesinių ciklas, lytinis brendimas; • pavalgiusi, kad nepriaugtų svorio, dirbtinai sukelia vėmimą; • piknaudžiauja vidurių laisvinamaisiais preparatais. Statistika Anoreksija yra gana dažna liga. Dažniausiai serga moterys (1-2 proc.), daug rečiau vyrai (0,1 proc.). Dažniausiai suserga 12-18 metų merginos, tačiau serga ir vyresnės moterys, taip pat vaikai, kurie prisižiūri filmų, juos paveikia kiti vaikai ar suaugusieji. Ypač jautrūs yra žmonės, kurių profesija susijusi su grakščiu kūnu (šokėjai, modeliai, atletai ir kt.) - 5-18 proc. Ligų baigiasi mirtimi. Jei nesigydoma, anoreksija tampa chroniška liga maždaug 40 proc. ligonių. 20-30 proc. pasveiksta savaime, t.y. svoris normalizuojasi, tačiau psichiniai ir socialiniai sutrikimai išlieka. Nuo septinto dešimtmečio ši liga diagnozuojama dažniau. Negalima vienareikšmiškai atsakyti kokios yra priežastys.

Biologija  Analizės   (10,49 kB)

Įvadas. Praktiką atlikau Šiaulių rajono savivaldybėje, Ekonomikos ir verslo plėtros skyriuje. Šiaulių rajono savivaldybės administracija yra savivaldybės biudžetinė įstaiga. Savivaldybės administracija yra viešasis juridinis asmuo, turintis sąskaitų bankuose, anspaudą ir blanką su Šiaulių rajono savivaldybės herbu ir savo pavadinimu. Savivaldybės administracijos steigėjas yra Savivaldybės taryba. Administracijos buveinės adresas: Vilniaus g. 263, LT-76337 Šiauliai. Veiklos rūšis – Lietuvos Respublikos savivaldybių veikla. Mano praktikos vadovas – Šiaulių rajono savivaldybės Ekonomikos ir verslo plėtros skyriaus vedėjas A. Baikauskas. Vedėjas yra susipažinęs su LR įstatymais ir Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais vedėjo kompetenciją.Praktikos tema – pažintinė praktika. Susipažinau su Šiaulių rajono savivaldybės ypatumais, rengiamais steigimo dokumentais, įvertinau ekonominę padėtį. Susipažinau plačiau su projektais ir jų reikalavimais. Savivaldybės principai: Šiaulių rajono savivaldybė įsteigta pagal Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymą. Šio įstatymo tikslas – skatinti ir plėtoti vietos savivaldą kaip demokratinės valstybės raidos pagrindą. Šis įstatymas nustato savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartojos nuostatas, apibrėžia vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas, jų įgaliojimus ir funkcijas, savivaldybės tarybos nario statusą, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus. Pagrindiniai savivaldybės principai: 1. Savivaldybės tarybos nariai už savo veiklą yra atsakingi rinkėjams. 2. Savivaldybės intitucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų profektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. 3. Savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus. 4. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma. 5. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. 6. Gyventojai ir jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie tarnautojų darbą. 7. Savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. 8. Žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. 1. Šiaulių rajono savivaldybės įkūrimo ir veiklos trumpa charakteristika 1.1 Savivalda XX a. pradžioje, atsikuriant Lietuvos valstybei, kaimuose ėmė burtis parapijų komitetai, kurie jau 1918 metų rudienį virto valsčių tarybomis. Jų atstovai is Gruzdžių, Bazilionų, Šiaulių valsčių 1918 metų gruodžio 7 dieną dalyvavo sudarant Šiaulių apskrities tarybą. Po II pasaulinio karo vietoj apskrities buvo įsteigta Šiaulių sritis, o valsčiai suskaidyti I daug smulkių apylinkių. 1950 metų birželio 20 dieną, įkūrus Šiaulių rajoną, jam priskirtos 36 apylinkės, kurios užėmė 1143 kvadratinius kilometrus. Tuo pat metu įsteigiamas ir Kuršėnų rajonas, kuris egzistavo iki 1962 metų, kai buvo prijungtas prie Šiaulių rajono. Po Žagarės rajono panaikinimo Šiaulių rajonui priskiriamos Šakynos, Šelvėnų, Žarėnų apylinkės ir Užvenčio rajonui priklausiusi Varputėnų apylinkė. Besikeičiantis gyvenimas kėlė naujus reikalavimus ir rajono administracinei struktūrai. Smulkios apylinkės buvo sujungiamos, siekiant sudaryti optimalų jų tinklą. 1982 metais rajone liko 11 apylinkių su jose veikusiomis Darbo žmonių deputatų tarybomis. Tokios tarybos, sadarytos iš partinio ir ūkinio aktyvo, vadovavo ir visam rajono gyvenimui. Taryboms vadovavo vykdomojo komiteto pirmininkai. 1990 metų pavasarį, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, rajone įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į rajono Tarybą. Rinkėjai pirmą kartą galėjo rinkti Tarybos narius iš kelių kandidatų. Rajono tarybos pirmininku buvo išringtas Antanas Šumanas, o rajono valdytoju Tarybos nariai paskyrė Vytautą Krasauską. Po jo rajono valdytojais dirbo Rimantas Mačiūnas, Bronius Čekanauskas. 1995 metais apylinkių tarybos buvo paleistos, apylinkės įgijo seniūnijų statusą. Joms vadovauti rajono Taryba skiria seniūnus, kurių veiklą reglamentuoja rajono savivaldybės administracija.

Ekonomika  Ataskaitos   (264,19 kB)

Todėl šiek tiek stebėtina, kad iki mūsų laikų verslininkai informacijai skyrė tiek nedaug dėmesio - buvo prekiaujama materialiomis apčiuopiamomis prekėmis, kiek rečiau - taip pat beveik apčiuopiamomis paslaugomis, o apie prekybą informacija pagalvodavo nedaug kas. Tačiau mūsų amžiuje tiems laikams atėjo galas, ir galime drąsiai sakyti, kad XX amžius - informacijos amžius. Turbūt pirmieji masiškai pardavinėti informaciją pradėjo laikraščiai ir žurnalai. Pradžioje jie tiesiog teikė skaitytojams daugiau ar mažiau objektyvias žinias apie politiką, ekonomiką ar kultūrą; tokias žinias, už kurias pirkėjas buvo nusiteikęs mokėti pinigus. Po to spaudoje buvo pritaikytas nepaprastai galingas ginklas - reklama. Taigi laikraščiai jau ne tik pardavinėjo skaitytojams jų norimas žinias, bet kartu teikė jiems informaciją, kurios patys skaitytojai dažnai visai nenorėjo, tačiau už kurią sutiko mokėti tos informacijos šaltiniai. Paprasčiau tariant, spauda pardavinėjo vartotojams informaciją, o gamintojams - potencialius vartotojus. Daug naujo į informacijos verslą įnešė radijas ir televizija. Šioms masinės informacijos priemonėms įsitvirtinus vartotojų gyvenime, informacijos pateikimo galimybės labai išsiplėtė - tai jau nebebuvo vien juodos raidės ant balto fono ar spalvotos fotografijos; radijas leido pateikti informaciją panaudojant gyvą kalbą ir muziką, o televizija - dar ir judantį vaizdą. Reklamos reikšmė nepaprastai išaugo - juk jei laikraščiai iš bėdos gali išsilaikyti vien pardavinėdami savo teikiamą informaciją, tai radijas ir TV, nerinkdami abonementinio mokesčio iš savo auditorijos, dažniausiai gauna pelną tik iš reklamos. (Tiesa, yra įvairios mokamos kabelinės televizijos atmainos, tačiau ir jų tik maža dalelė išsilaiko be reklamos užsakovų.) Tačiau nors radijas ir TV išplėtė informacijos pateikimo galimybes, jie susiaurino galimybes informaciją pasirinkti. Klausytojas negali kontroliuoti to, ką transliuoja radijo ar TV stotis. Jis gali išsirinkti stotį, kurios profilis jam atrodo labiausiai tinkamas - kaip ir spauda, RTV stotys dažnai specializuojasi tam tikrose informacijos rūšyse -, tačiau tokiu būdu gaunamos informacijos pobūdį jis gali kontroliuoti tik dalinai. Taigi informacijos gavimo radijo ir TV būdą galima būtų pavadinti pasyviu, ir tai yra didžiulis jo trūkumas. Koks gi yra aktyvus informacijos rinkimo būdas? Žmogus aktyviai renka informaciją, kai ieško kokios nors įmonės telefono firmų kataloge, varto valgių receptų knygą ar rausiasi bibliotekoje bandydamas rasti straipsnį apie jį dominančią planetą. Tačiau toks informacijos rinkimo būdas yra nepatogus dėl universalumo stokos. Juk norint rasti valgio receptą, virimo knygą dažnai reikia pasiimti iš bibliotekos arba nusipirkti knygyne; o ją įsigijus ten rasi tik valgių receptus, bet ne firmų telefonus ir planetų charakteristikas. Informacijos apie firmas ir planetas vėl reikia ieškoti atskirai, taip gaištamas brangus laikas, kurį būtų galima panaudoti naudingesnei veiklai. Taigi mums reikalinga sistema, leidžianti greitai, pigiai ir be vargo gauti norimą informaciją. Čia mums į pagalbą ateina kompiuterių tinklai. Trumpa Internet tinklo apžvalga Kompiuterių tinklas - tai daugybė kompiuterių, sujungtų tarpusavyje taip, kad galėtų keistis informacija. Dabar pasaulyje yra nesuskaičiuojama daugybė tinklų, tačiau šiame darbe nagrinėsime tik tuos tinklus, kurie yra tarptautinio Internet tinklo dalis. Internet - tai pasaulinis duomenų perdavimo tinklas, šiuo metu jungiantis dešimtis tūkstančių TCP/IP protokolu dirbančių tinklų ir daugiau nei 60 milijonų vartotojų daugiau kaip 110 šalių. Prie Internet prisijungusių kompiuterių skaičius kasmet padidėja dvigubai. Apie 10 procentų tarptautinio telefoninio srauto yra susiję su informacijos perdavimu Internet tinklu. Internet tinklas yra atviras - prie jo gali prisijungti kiekvienas norintysis. Plačiausiai naudojama Internet dalis - World Wide Web tinklas. Tai hipertekstinė sistema, kurioje informacija gali būti pateikiama panaudojant tekstą, spalvotą grafiką, nuotraukas, garsą ir videovaizdą. Šiuo metu testuojamas naujas WWW dokumentų standartas, kuris leis juose panaudoti ir trimatę grafiką. Kaip tai veikia? Vartotojas sėdi prie kompiuterio, modemo pagalba prisijungęs prie vietinio Internet providerio serverio, ir ekrane mato WWW dokumentą. Tam tikros WWW dokumento dalys (pabraukti žodžiai ar paveiksliukai) yra tartum vartai (arba nuorodos, plg. links) į kitus WWW dokumentus. Pavyzdžiui, skaitant firmos Omnitel WWW puslapį apie Lietuvą, galima rasti sakinį apie Vilniaus Universitetą. Kursoriumi (pele) pasirinkus šiuos pabrauktus žodžius, patenkama į naują dokumentą - Vilniaus Universiteto WWW puslapį su VU emblema kairiajame kampe. Čia pateikiama informacija jau vien apie VU, tačiau ir iš šio WWW puslapio per įvairius vartus galima patekti į vis naujus ir naujus WWW dokumentus. Žinoma, tai ne vienintelis būdas “keliauti” po World Wide Web. Turint galvoje, kad į WWW tinklą įeina milijonai (paskutiniais duomenimis - apie 13 mln.) serverių, kuriuose guli milijardai įvairių per WWW prieinamų dokumentų, kyla klausimas - kaipgi šioje košėje susirasti reikiamą puslapį? Lengva ir greita reikiamų dokumentų paieška yra būtina norint, kad WWW funkcionuotų ir duotų realią naudą. Todėl šiai problemai yra skiriama daug dėmesio. Rasti WWW tinkle vartotoją dominančius dokumentus galima įvairiais būdais. Vienas jų - pasinaudoti specialiais paieškos serveriais (search engines), kurie leidžia užduoti raktinius žodžius ar frazes, apibūdinančius vartotoją dominančią informaciją, ir po kelių sekundžių pateikia paieškos rezultatus - sąrašą nuorodų į WWW puslapius, susijusius su jūsų paieškos tema. Pavyzdžiui, norint rasti koordinačių matavimo prietaisais (coordinate measuring machines - CMM) prekiaujančių firmų produkcijos kainoraščius, užtenka prisijungti prie kurio nors iš daugelio paieškos serverių ir liepti jam atlikti paiešką pagal žodžius “CMM pricelist prices”. Keletą akimirkų pagalvojęs, serveris pateikia tokį ar panašų sąrašą su nuorodomis (vartais) į firmų reklaminius puslapius: MITUTOYO/MTI Corporation Mitutoyo is the world’s largest manufacturer of precision measuring instruments, including Coordinate Measuring Machines (CMM). http://www.novagate.com/~tconroy/cmm.htm Romer Inc. Romer is the worldwide leader in portable CMMs systems. http://www.romer.com FSI / Fork Standards, Inc. FSI is a leading supplier of CMMs, optical shaft encoders, photoelectric sensors, industrial counters, and controls. http://www.xnet.com/~fsi/index.html … ir t.t. Pabrauktos frazės - tai vartai, kurių pagalba pasiekiame mus dominančius dokumentus, tarp jų ir kainoraščius. Yra ir kitokių paieškos būdų - pavyzdžiui, galima pasinaudoti World Wide Web Geltonaisiais puslapiais (WWW Yellow Pages), kur WWW dokumentai klasifikuojami pagal pobūdį - prekyba, gamyba, ryšiai, transportas, mokslai, menai, laisvalaikis ir pan. Taigi, nors Internet WWW dokumentų paieškos sistemos dar nėra tobulos, jos nepaprastai palengvina vartotojo darbą. Mes trumpai susipažinome su pagrindiniais Internet WWW tinklo veikimo principais. Toliau pereisime prie šio tinklo komercinio panaudojimo temos. Paslaugos Internet tinkle Paslaugas, “pagimdytas” Internet tinklo ir ypač jo WWW dalies, galima sąlyginai suskirstyti į tris stambias kategorijas: 1. Vartotojams skirtos materialios prekės ir paslaugos, reklamuojamos per Internet tinklą; 2. Vartotojams skirtos nematerialios paslaugos, teikiamos Internet tinklo pagalba ir neišeinančios už jo ribų; 3. Internet providerių teikiamos reklamos paslaugos firmoms. Trumpai aptarsime visas tris kategorijas. Materialių produktų ir paslaugų pasiūla Internet tinkle Vis daugiau firmų naudojasi Internet World Wide Web tinklu, kad pristatyti potencialiems vartotojams save ir savo siūlomas prekes, o taip pat sudaryti vartotojams galimybę užsisakyti norimas prekes nepaliekant savo minkšto krėslo. Tai nulemia daugelis faktorių, tarp jų: 1. Milžiniškas ir sparčiai augantis Internet vartotojų skaičius; platus vartotojų amžiaus, gyvenamosios vietos, profesijos ir pomėgių spektras (nors Internet aušroje juo daugiausiai naudojosi mokslininkai ir akademinis jaunimas, dabar į tinklą įsijungia paties įvairiausio amžiaus, išsilavinimo ir profesijų žmonės - tam turėjo įtakos itin paprastų WWW dokumentų skaitymo programų atsiradimas) 2. Palyginti žema reklamos Internet tinkle kaina (daugelis Internet providers siūlo laikyti savo komercinį WWW puslapį Internet tinkle vos už 10-50 dolerių mėnesinį mokestį, o tai nėra didelė suma net smulkioms firmoms) 3. Galimybė maksimaliai efektyviai supažindinti potencialų pirkėją su savo siūloma preke ar paslauga (panaudojamas tekstas, vaizdas ir garsas) 4. Neribota reklamos trukmė (iš tiesų, juk reklama RTV kanalais transliuojama geriausiu atveju keletą kartų per dieną po keliasdešimt sekundžių; laikraštyje ji būna tol, kol laikraštis pasensta ir išmetamas - paprastai vieną ar dvi dienas, tuo tarpu WWW tinkle informacija apie firmą ir jos siūlomas prekes ir paslaugas gali būti prieinama bet kam 24 valandas per parą, 365 dienas per metus). 5. Tai, kad informaciją apie firmą susiranda būtent tie vartotojai, kurie jos ieško, taigi nešvaistomi pinigai adresato nepasiekiančiai reklamai. 6. Galimybė leisti vartotojui užsisakyti produktą nepaliekant namų ir netgi nenaudojant pašto ar telefono paslaugų (kaip rodo patirtis, iš pažiūros toks paprastas dalykas turi didžiulę reikšmę - galima drąsiai spėti, kad didelė prekių ir paslaugų dalis yra nenuperkama dėl to, kad potencialus pirkėjas pamiršo namie piniginę ar tiesiog tingi važiuoti į parduotuvę kitame miesto gale, tingi ieškoti konkrečios firmos katalogo, tingi net užsakinėti tą katalogą telefonu. Prekių užsakymui per elektroninį tinklą reikia mažiausiai laiko ir pastangų) Dėl šių ir kitų priežasčių vis daugiau firmų savo produkciją reklamuoja Internet pagalba. Tipiniu pavyzdžiu galėtų būti firmos Romer Inc., gaminančios portabilias koordinačių matavimo mašinas, WWW puslapis: trumpai pristatoma pati firma (company profile ), pateikiama detali informacija apie pačias mašinas - jų techninės charakteristikos ir kainos -, pagaliau tiesiai per kompiuterį jau turintys šias mašinas vartotojai gali gauti techninę pagalbą, o jų neturintys - išsirinkti norimą modelį ir jį užsisakyti. Tereikia įvesti pavardę, firmos pavadinimą, adresą ir kreditinės kortelės duomenis, ir, jei elektroninė bankinių atsiskaitymų sistema dirba tvarkingai, po poros savaičių prekė pristatoma vartotojui į namus. Absoliutus komfortas. Specifinės paslaugos, neišeinančios už tinklo ribų Beveik viskas, kas pasakyta prieš tai einančiame skyrelyje, tinka ir kitai Internet tinkle siūlomų paslaugų rūšiai - tai paslaugos, kurios ne tik užsakomos per Internet, bet ir suteikiamos per šį tinklą. Internet tinkle galima perduoti tik informaciją. Iš tiesų, juk kirpėjas nesušukuos jums plaukų per kompiuterį, lygiai kaip ir kepėjas neiškiš picos pro ekraną. Todėl antroji mūsų nagrinėjamų paslaugų rūšis - grynai informacinės paslaugos. Jos labai įvairios. Tai ir solidžių žurnalų elektroninės versijos (pavyzdžiui, užuot prenumeravus Wall Street Journal popieriniame pavidale, galima sumokėti tam tikrą sumą pinigų ir gauti priėjimą prie šio leidinio per Internet), ir verslo informacija, pavyzdžiui, daugelis biržų teikia paslaugas per Internet tinklą (visai nesudėtinga ne tik nagrinėti įvairių kompanijų akcijų kursų grafikus, bet ir pirkti ar parduoti tų kompanijų akcijas neatsitraukiant nuo kompiuterio), ir įvairiausio pobūdžio pramoginiai serveriai (kompiuteriniai žaidimai, didžiulės meno ir ypač erotikos kolekcijos, kurios tampa prieinamos per WWW tik daugiau ar mažiau palengvinus piniginę). Tokio tipo paslaugas siūlančios firmos dažnai naudoja try before you buy metodiką. Pavyzdžiui, prisijungus prie erotinio serverio, vartotojui parodoma keletas linksmo pobūdžio paveiksliukų, kad sužadinti susidomėjimą, o tada durys užtrenkiamos prieš pat virpančią iš susijaudinimo nosį - jei nori pamatyti daugiau, ŽYMIAI daugiau, būk malonus - pervesk nedidelę pinigų sumą į mūsų firmos sąskaitą ir galėsi mėgautis iki valiai. Lygiai ta pačia metodiką naudoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėjai, ir net tokios rimtos organizacijos kaip Newsweek savaitraštis ar firmos, siūlančios verslo informaciją. Kitas specifinis tokių paslaugų bruožas - didelė kategorija paslaugų teikiama nemokamai arba su žymiomis nuolaidomis vadinamiesiems nekomerciniams vartotojams. Pavyzdžiui, jei privatus asmuo nori užsisakyti naują firmos Autodesk programinį produktą, jam nurodomos dvi kainos: keli tūkstančiai dolerių, jei produktas bus naudojamas komerciniame darbe, ir kelis kartus mažesnė suma, jei pirkėjas yra studentas ir programą naudos tik mokymosi procese, kitaip tariant, jos pagalba neužsidirbs pinigų. Specifinis per Internet teikiamų paslaugų bruožas yra tas, kad jų tiekėjų įdedamas darbas nepriklauso nuo klientų skaičiaus. Iš tiesų, kai daržovių pardavėjas aptarnauja dešimt žmonių, jis gauna pinigus, bet praranda dešimt agurkų. Kita vertus, firmai, prekiaujančiai bet kokio pobūdžio informacija per kompiuterinį tinklą, nebetinka klasikinis komercijos apibrėžimas, sakantis, kad komercija iš esmės yra būdas, kuriuo rinkoje keičiasi prekės savininkai. Internet tinkle vartotojui parduodama ne pati prekė ar paslauga, o tik jos kopija. Net už šios kopijos pristatymą susimoka pats vartotojas (mokesčių telefono kompanijai pavidalu). Taigi Internet paslaugų rinkoje faktiškai neveikia masto disekonomijos principas - kuo daugiau vartotojų įsigis prekės ar paslaugos kopiją, tuo didesnį firma gaus pelną. Juk iš esmės firma sukuria tik prekės ar paslaugos originalą, o kopijos jai visiškai nieko nekainuoja. Lieka aptarti trečią su Internet susijusių paslaugų grupę. Tai Internet providers teikiamos paslaugos Internet providers atlieka panašų darbą, kaip ir laikraščių ar RTV stočių savininkai. Jie turi savo serverius - galingus kompiuterius, kurie dieną ir naktį dirba įjungti į Internet, ir yra tartum tarpininkai tarp gamintojų ir vartotojų. Daugelis Internet providers suteikia savo klientams galimybę reklamuoti savo prekes ar paslaugas WWW tinkle. Įvairių providers teikiamos paslaugos šiuo aspektu labai skiriasi: vieni jų orientuojasi į vietines firmas ir siūlosi ne tik priimti jų reklaminius WWW puslapius į savo serverius, bet ir pasirūpinti, kad tie puslapiai būtų įtraukti į solidžius Internet Geltonųjų puslapių katalogus, suprojektuoti ir meniškai apipavidalinti pačią reklaminę medžiagą, netgi parinkti geriausią tos medžiagos pateikimo stilių. Toks pilnas paslaugų paketas paprastai kainuoja nemenkus pinigus (nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių tūkstančių dolerių vien už reklaminės medžiagos paruošimą vartojimui tinkle), prie kurių dar prisideda mėnesinis mokestis už reklaminių puslapių palaikymą Internet tinkle, ir yra dažniausiai siūlomas solidžioms firmoms, kurioms negaila pinigų reklamai. Kiti provideriai apsiriboja tik kliento reklaminės medžiagos laikymu savo serveryje (žinoma, taip, kad dokumentas būtų prieinamas per WWW). Jie vienodai aptarnauja tiek vietines, tiek ir užjūrio firmas. Klientas pats sukuria savo reklaminį puslapį (t.y. suprogramuoja nesudėtingą HTML formato failą) ir Internet priemonėmis (paprastai ftp) nusiunčia jį į providerio serverį, kur ta reklaminė medžiaga guli tol, kol mokamas sutartas mėnesinis mokestis. Paprastai toks mokestis neviršija 10-50 dolerių per mėnesį. Klientas gali kiek norima kartų keisti reklaminę medžiagą - tai jis daro pats, ftp protokolu siųsdamas papildymus savo reklaminiam puslapiui). Klientas nebūtina netgi žinoti, kur yra jo providerio serveris - Internet tinklas nėra organizuotas teritoriniu principu ir geografinės sąvokos jame praktiškai neturi prasmės: greta galima rasti informaciją iš skirtingų pasaulio pusių. Kai kurie Internet providers taip pat teikia nuolaidas nekomerciniams vartotojams arba apskritai aptarnauja juos nemokamai, taip darydamiesi reklamą sau patiems. Šio referato autoriaus asmeninis WWW puslapis guli Geocities serveryje drauge su tūkstančiais kitų nekomercinių vartotojų puslapių. Kompanija Geocities yra stambus Internet provider ir gauna didžiulį pelną iš komercinių WWW puslapių palaikymo. Todėl ji gali sau leisti šiek tiek labdaros ir priima studentų WWW puslapius nemokamai. Išvados Kaip matome po šios trumpos apžvalgos, globaliniai kompiuterių tinklai jau vaidina nemenką vaidmenį pasaulio prekių ir paslaugų rinkose, ir ateityje tas vaidmuo ne tik ne mažės, bet didės stulbinančiu greičiu. Spėju, kad dar po dešimties metų net ir Lietuvoje bus sunku rasti namus, kuriuose nestovėtų kompiuteris, įjungtas į Internet tinklą. Plečiantis techninėms galimybėms, informacijos perdavimo greitis kils, ir kartu kils perduodamo vaizdo ir garso kokybė, taigi didės reklaminės medžiagos įtaigumas, kas tik dar labiau paskatins Internet tinklo panaudojimą prekybos tikslams. Greičiausiai plėstis turėtų antroji Internet paslaugų rūšis - čia lemiamą poveikį turės jau minėta masto disekonomija, tikriau jos nebuvimas. Atitinkamai turėtų sumažėti srautas paslaugų, siūlomų panaudojant įprastines masinės informacijos priemones - spaudą, radiją ir televiziją. Galbūt tai sukels ir daug problemų, tačiau globalinių

Ekonomika  Referatai   (17,05 kB)

Jau daugelį šimtų metų įvairiose pasaulio šalyse bandoma nustatyti, kokią įtaką mokesčių politika daro visuomenei. Tačiau žinoma yra tik tai, kad mokesčių padariniai gali būti labai įvairūs, dažnai vieni kitiems priešingi. Kai kas mano, kad galima geriausiai pažinti daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų padarinius, bet tokio daiktų pažinimo ir nusakymo metodo neįmanoma pritaikyti mokesčių esmei nustatyti. Tais tokiais skirtingais, dažnai vieni kitiems priešingais, mokesčių padariniais ir labai nevienodais jų privalumais turbūt ir galima paaiškinti tą didelį įvairių amžių, ar to paties amžiaus įvairių ekonomistų bei teisininkų tiekiamą mokesčių nusakymų skaičių bei įvairumą. Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai kartu keičiasi visuomeninio bei politinio gyvenimo sąlygos. Dėl to kinta ir žmonių pažiūros į mokesčius. Todėl norint suprasti mokesčių politikos esmę nepakanka išanalizuoti vien tik šių dienų mokesčių sistemą, bet svarbu žinoti tos sistemos kaitą įvairiais istoriniais laikotarpiais. Ypač tai svarbu kalbant apie Lietuvos mokesčių politiką, nes šiuo metu mokesčių sistema Lietuvoje nėra nusistovėjusi. 1. MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis: 1. Mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai. 2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje "Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija" (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai - E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės "šaknys", požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika. 3. Mokesčiai - tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos - iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra. Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo: • Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų). • Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams. • Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą). 2. MOKESČIŲ KLASIFIKACIJA Mokesčių klasifikacija yra pagrįsta ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo būdais, mokesčių tikslais bei padariniais. Priklausomai nuo apmokestinamo objekto ir mokėtojo bei valstybės savitarpio santykių yra: • Tiesioginiai mokesčiai, nustatomi betarpiškai pajamoms ir turtui. • Netiesioginiai mokesčiai. Tai mokesčiai prekėms ir paslaugoms, kurie sumokami per prekės kainas ar įtraukus į tarifus. Šiuo atveju ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą. Pagal tai, kas ima ir tvarko mokesčius, yra: • Valstybiniai mokesčiai, kuriuos ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir nukreipia į valstybės biudžetą (pajamų, pelno, muitų mokesčiai). • Vietiniai mokesčiai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria į vietos biudžetus. 2.1 Proporciniai, progresiniai ir regresiniai mokesčiai Esant proporciniam mokesčiui žmonės moka pagal tą patį tarifą. Šiuo atveju absoliutusis mokesčio dydis yra tiesiogiai proporcingas žmogaus pajamų dydžiui. Proporcinis mokestis yra vadinamas lygiuoju mokesčiu. Kai žmogaus pajamos didėja, jo mokamas mokestis didėja tokiu pat greičiu, kaip ir jo pajamos (pastovusis tarifas) Progresinis mokestis reiškia, kad kuo daugiau žmogus uždirba pajamų, tuo didesnę dalį jis sumoka mokesčių. Pajamoms didėjant vienu greičiu, mokestis didėja didesniu greičiu. Taikant regresinius mokesčius, didesniu tarifu yra apmokestinamos mažesnės pajamos ir mažesniu – didesnės. Tokio mokesčio pavyzdžiu galėtų būti pridėtinės vertės mokesčiai. Kiekvieną kartą, kai yra perkamos prekės, vartotojas sumoka ir pridėtinės vertės mokestį, nes pastarasis yra įskaičiuojamas į prekės kainą. Mažesnes pajamas gaunančiam žmogui tenka didesnė mokesčio našta, negu žmogui, kurio pajamos didesnės.(žr. priedą) 2.2 Mokesčio turinį nusakantys elementai: • Mokesčio subjektas (mokėtojas) – tai juridinis ar fizinis asmuo, kuriam įstatymu uždėta prievolė sumokėti mokestį. • Mokesčio objektas – tai priklausantis apmokestinti objektas (pajamos, turtas, prekės). • Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos iš kurių sumokamas mokestis. • Apmokestinimo vienetas – tai objekto mato vienetas (pajamų mokesčio – valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio – hektaras ir pan.). • Mokesčio tarifas – tai mokesčio dydis apmokestinimo vienetui. Šis dydis, išreikštas procentais, vadinamas kvota. • Mokesčio suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą. • Mokesčio lengvatos – pilnas ar dalinis subjekto atleidimas nuo mokesčių, sutinkamai su veikiančiu įstatymu. Pati svarbiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamas minimumas – mažiausia objekto dalis, pilnai atleista nuo mokesčio. 2.3 Taikomi mokesčių ėmimo būdai: 1) Kadastrinis. Tai rejestras, kuriame pateikiamas tipinių objektų sąrašas, klasifikuojamų pagal išorinius požymius ir nustato vidutinį apmokestinamojo objekto pajamingumą (pavyzdžiui, žemės mokesčiui išoriniai požymiai – sklypo dydis, gyvulių skaičius ir pan.). 2) Mokesčio paėmimo iki savininkas gaus pajamas. Čia mokestį suskaičiuoja ir išskaito buhalterija to juridinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui (fizinių asmenų pajamų mokestis). 3) Mokesčio paėmimo, gavus savininkui pajamas (pagal deklaraciją). Mokestinėms įstaigoms mokesčio mokėtojas pateikia deklaraciją, kur yra apmokestinamo objekto dydis ir veikiančios normos. Pagal tai mokestinės įstaigos nustato mokesčio sumą. Lietuvoje tokiu būdu apmokestinamos individualių įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos. 3. DABARTINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA Iš to, kaip formuojama mokesčių sistema, kokie priimami nauji mokesčiai, iš atskirų mokesčių sudarymo mechanizmo, jų tarpusavio ryšių, paaiškėja, kokiems apmokestinimo uždaviniams šalyje skiriamas didesnis ar mažesnis dėmesys, kaip įgyvendinami ir derinami apmokestinimo teisingumo, jo ekonominio efektyvumo, administracinio paprastumo ir mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principai. Visi šie klausimai yra gana sudėtingi. Daugeliu klausimų prieiti vieningą įstatymų kūrėjų ir mokesčių mokėtojų nuomonę labai sunku. 1990-1991 metais Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse valstybėse, pradėjus formuoti rinkos ekonomiką atitinkančią mokesčių sistemą buvo, buvo priimtas pagrindinių mokesčių (fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, bendrojo akcizo, individualaus akcizo, muitų) paketas. Tačiau mokesčius reguliuojantys norminiai aktai tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių nuolat buvo keičiami, tobulinami: • Nuo 1994m. gegužės mėn. vietoj bendrojo akcizo mokesčio įsigaliojo į Vakarų Europos šalių patirtį orientuotas pridėtinės vertės (PVM), o vietoj individualaus akcizo mokesčio – akcizų mokesčio įstatymas; • Buvo patikslintos muitų už importuojamas prekes ir muitų už eksportuojamas prekes tarifų normos; • Nuo 1995m. įsigalioja įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Šiuo metu veikiančią Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro šios mokesčių rūšys: 1. fizinių asmenų pajamų mokestis 2. juridinių asmenų pelno mokestis 3. atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą 4. žyminis mokestis 5. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis 6. žemės mokestis 7. pridėtinės vertės mokestis 8. akcizai 9. muito mokestis 10. mokestis už valstybės gamtos išteklius 11. mokestis už aplinkos teršimą 12. prekyviečių mokestis Mokesčių rūšys apibendrinamos į mokesčių grupes (žr. priedą): 3.1 Fizinių asmenų pajamų mokestis Šiuo mokesčiu apmokestinami tiek respublikos gyventojų, tiek juridinių asmens teisių neturinčių įmonių pajamos. Fizinių asmenų (gyventojų) mokestį moka: 1) Asmenys, gaunantys pajamas susijusias su darbo santykiais Lietuvoje esančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose; 2) Nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys, gaunantys pajamas iš gyventojų, taip pat su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, organizacijų ar įstaigų, esančių LR teritorijoje ir už jos ribų. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, atskaičiavus iš jų neapmokestinamą minimumą, apmokestinamos yra 33% tarifu. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, neapmokestinamas minimumas taikomas I, II ir III grupių invalidams; asmenims, turintiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų; motinai ar tėvui, neturintiems sutuoktinio ir auginantiems vieną vaiką iki 18 metų (auginantiems du ar daugiau vaikų iki 18 metų, už antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką neapmokestinamas minimumas atitinkamai didinamas); žemės ūkio produkciją gaminančių įmonių darbuotojams, kai jų mėnesinis uždarbis iš verslų, nesusijusių su žemės ūkio produktų gamyba ir perdirbimu, neviršija 20% viso jų mėnesinio uždarbio. Visiems kitiems asmenims taikomas pagrindinis neapmokestinamas minimumas, kuris kasmet paržiūrimas ir indeksuojamas statistikos departamento pateiktu vartojimo kainų indeksu. Į apmokestinamąsias pajamas įskaitomos visos pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos pinigais ir natūra. Pagrindine darboviete mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas ir nurodo darbo sutartyje. Ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos apmokestinamos pagal aukštesnius mokesčio tarifus ir neatskaitant iš jų neapmokestinamojo minimumo sumos. Taikomi šie mokesčių tarifai: 1) Pajamų daliai iki 0.5 PNM 10% tarifas. 2) Pajamų daliai, viršijančiai 0.5 PNM, bet ne didesnei kaip 1 PNM, taikomas 20% tarifas. 3) Pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM, taikomas 35% tarifas. Pajamų mokesčio, nuo ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautų, su darbo santykiais susijusių pajamų, apskaičiavimas pateiktas priedo 2 lentelėje. Pajamų mokestį išskaito pajamas apskaičiavusios ir išmokėjusios įmonės, įstaigos, organizacijos bei gyventojai, mokantieji uždarbį samdomiems asmenims. Įmonės, įstaigos, organizacijos ir gyventojai, gaudami iš banko įstaigų pinigus darbo apmokėjimui už atitinkamą mėnesį, kartu pateikia banko įstaigoms mokamąjį pavedimą išskaitytoms iš to mėnesio uždarbių pajamų mokesčio sumos sumokėti. Mokėti pajamų mokestį iš įmonės lėšų draudžiama. Jei išskaitytų mokesčių sumos į biudžetą pervedamos ne laiku, imamai delspinigiai – po 0.5% už kiekvieną pavėluotą dieną. Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamas autorinis atlyginimas už mokslo, literatūros, meno kūrinius, atradimus, išradimus bei kitus autorinius darbus apmokestinamas taikant 13% pajamų mokesčio tarifą. Autorinio atlyginimo už atradimus ir išradimus, kurių autoriams išduotas autorinis liudijimas, neapmokestinamas minimumas – 8 MGL už kiekvieną atradimą ir išradimą. Kitos gyventojų pajamos apmokestinamos šia tvarka: bendrosios įplaukos už turto nuomą ir kitos pajamos apmokestinamos taikant 20% pajamų mokesčio tarifą. Kitas pajamas gaunančius asmenis pagal jų nuolatinę gyvenamą vietą apmokestina valstybės mokesčių inspekcijos. Mokestis apskaičiuojamas remiantis pajamų deklaracijomis, kurias kitas pajamas gaunantys asmenys kasmet pateikia valstybinėms mokesčių inspekcijoms. LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme nustatyta, kad juridinio asmens teisių neturinčioms personalinėms įmonėms ir ūkinėms bendrijoms gali būti nustatytas patento mokestis. Patentą įsigijusios įmonės už pajamas, gautas iš patente nurodytos veiklos, pajamų mokesčio nemoka. Atitinkamai veiklos rūšiai įgytas patentas atleidžia įmonę tik nuo pajamų mokesčio mokėjimo, bet ne nuo įstatymų numatytos veiklos licencijavimo, apskaitos tvarkymo, taip pat nuo PVM ir akcizų. 3.2 Juridinių asmenų pelno mokestis Šį mokestį moka: 1) Juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas; 2) Juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavusieji pajamų iš komercinės veiklos. Pelno mokestis imamas nuo apmokestinamojo pelno. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės įplaukų (tai realizavimo ir nerealizacinių įplaukų suma) atimami faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės išlaidos, tenkančios realizuotai produkcijai (išlaidos, susijusios su materialinėmis sąnaudomis, komandiruočių išlaidos, darbo apmokėjimo išlaidos, socialinio draudimo įmokos ir t.t.), taip pat atimamos išlaidos labdarai ir paramai. Mokesčio tarifai yra tokie: 1) 10% apmokestinamojo pelno, panaudoto kapitalinėms investicijoms (kapitalinės investicijos – tai ilgalaikio turto ir nematerialaus ilgalaikio turto įsigijimas ir išlaidos nebaigtai statybai); 2) 29% kito apmokestinamojo pelno. LR Vyriausybė prioritetinėms ūkio šakoms gali nustatyti mažesnius apmokestinamojo pelno mokesčio tarifus. Apskaičiuotas mokestis taip pat mažinamas įmonėms, kurios gauna realizavimo įplaukas tik už pačių pagamintą produkciją ir naudoja riboto darbingumo darbuotojus. Taip pat savivaldybių Tarybos turi teisę kai kuriems asmenims sumažinti mokesčio dydį arba iš viso juos atleisti konkrečiam laikotarpiui nuo pelno mokesčio. Tačiau tai turi būti kompensuojama iš savivaldybių biudžeto. Pelno mokesčio lengvatos yra suteiktos mažoms įmonėms (kurių bendras darbuotojų skaičius neviršija 100 žmonių), taip pat bendroms įmonėms. Dabartiniu metu visos postkomunistinės valstybės siekia skatinti užsienio investicijas. Todėl taikomos lengvatos ir kai kurioms užsienio kapitalo įmonėms: • jei investuojamas pakankamai stambus kapitalas; • jei įmonėje vyrauja gamybinė veikla ir nemaža dalis gaunamos produkcijos (paslaugų) eksportuojama už laisvai konvertuojamą valiutą. Taip pat numatoma, kad lengvatos turi apimti visą įmonės pelną, o ne tik užsienio investicijos dalį. Lengvatos taip pat taikomos įmonėms, gaminančioms žemės ūkio produkciją, kūrybinių sąjungų įmonėms, geležinkelio, vandens ir oro transporto, buitinių paslaugų įmonėms ir kitoms įmonėms, nurodytoms LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme. Pelno mokestį apskaičiuoja ir sumoka į atitinkamą biudžetą pats mokėtojas. Per metus mokami avansiniai mokėjimai. Mokėtojas atsako už tai, kad pelno mokestis būtų teisingai paskaičiuotas. Jeigu mokėtojų pateiktose mokesčio apyskaitose apmokestinamasis pelnas ir pelno mokestis yra sumažinti, į biudžetą išieškoma nuo sumažinto apmokestinamojo pelno apskaičiuota pelno mokesčio suma ir dvigubo jos dydžio bauda. Mokesčio nesumokėjus laiku, už kiekvieną pavėluotą dieną imami 0.3% delspinigiai. 3.3 Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą Šie atskaitymai turi tikslinę paskirtį – sukaupti lėšas valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Atskaitymus moka juridinio ir fizinio asmens teises turinčios įmonės, taip pat bankai: • Pramonės, statybos, remonto, autotransporto įmonės – 0.6% realizavimo įplaukų; • Valstybinės prekybos, kooperatinės ir privačios prekybos, tiekimo įmonės – 0.3% realizavimo pajamų, o privačios viešojo maitinimo įmonės – 0.5% realizavimo pajamų; • Valstybinės dujų įmonės – 0.1% realizavimo pajamų; • Bankai – 1% maržos ir pajamų, gautų už paslaugas; • Kitos įmonės (išskyrus žemės ūkio įmones ir ž. ū. bendroves) – 0.5% Žemės ūkio įmonės ir žemės ūkio bendrovės už parduotą žemės ūkiui priskiriamą pirminę gamintojų produkciją bei pačių gamintojų supirktą, perdirbtą produkciją, teikiamas paslaugas šių įmonių bendrovių nariams bei ūkininkams atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti nemoka. Įmonės, kurių veikla yra mišri, atskaitymus atlieka atskirai nuo kiekvienos veiklos įmonių apimties. Atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti įmonių įskaitomi į gamybos kaštus. Į realizavimo pajamas, nuo kurių skaičiuojamas kelių mokestis, neįtraukiamas iš pirkėjų gaunamas PVM. 3.4 Žyminis mokestis Be nuolatos per metus mokamų mokesčių tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims tenka mokėti vienkartinius mokesčius už įvairius jiems valstybinių institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Žyminis mokestis – tai visi juridinių ir fizinių asmenų mokami mokesčiai už valstybės institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Ši valstybinė rinkliava imama už leidimų verstis licencijuojama veikla išdavimą, akcinių bendrovių vertybinių popierių emisijos įregistravimą, už vienerius metus galiojančių leidimų išdavimą (ypač didelis leidimo parduoti gyventojams alkoholinius gėrimus tarifas), už LR muitinės tarnybų atliekamus veiksmus, už Valstybinės higienos inspekcijos atliekamus veiksmus ir t.t. 3.5 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis Šio mokesčio objektas yra šalies teritorijoje juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija. Nustatytas toks metinis mokesčio tarifas: • nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai – 1% to turto mokestinės vertės; • nekilnojamajam turtui, kuris nėra naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus – 5% to turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Savivaldybių taryboms suteikta teisė mokesčio tarifą sumažinti, bet ne daugiau kaip 50%. Nuo mokesčio atleistos šios įmonės, įstaigos ir organizacijos: • sveikatos apsaugos įmonės ir įstaigos; • mokslo ir studijų įstaigos; • švietimo įstaigos; • kultūros įstaigos ir organizacijos; • sporto įstaigos; • socialinės globos ir rūpybos įstaigos; • vaikų ikimokyklinės įstaigos; • žemės ūkio įmonės; • labdaros fondai bei labdaros organizacijos; • valstybinės įmonės. Nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma šio turto pradinė vertė, indeksuota taikant Vyriausybės nustatytus koeficientus. 3.6 Žemės mokestis Žemės mokesčio objektas – privati žemė, mokesčio mokėtojas – privačios žemės savininkas. Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės kainos (mokesčio tarifas – 1.5% žemės kainos), apskaičiuotos pagal LR Vyriausybės nustatytą valstybės parduodamos žemės nominalią kainą. Atsižvelgiama į tikslinę žemės paskirtį, naudojimą, našumą, buvimo vietą ir kitus faktorius. Už aukcione įsigytus žemės sklypus mokestis imamas nuo aukciono kainos. Žemės mokestis įskaitomas į įmonės išlaidas. Valstybinės žemės nuomos mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už nustatyta tvarka jiems suteiktą arba išnuomotą valstybinę žemę. Žemės mokesčio tarifas – 6% žemės kainos. 3.7 Pridėtinės vertės mokestis Tai netiesioginis mokestis, kurį taiko daugelis šalių. Stojant į Europos Sąjungą, šio mokesčio buvimas šalyje yra būtina sąlyga. Valstybės pajamų formavimo požiūriu pridėtinės vertės mokestis (PVM) turi daug privalumų – įgalina išplėsti mokesčio bazę, juo nesunku apmokestinti ne tik prekes, bet ir paslaugas, jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo. Užsienio patirtis rodo, kad PVM įvedimas gana sudėtingas. Tai patvirtino ir Lietuvos praktika. PVM objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtoji vertė bei importuojamos prekės, o mokestis skaičiuojamas nuo realizuojamų prekių (teikiamų paslaugų) apmokestinamosios vertės. Taip yra todėl, kad PVM apskaičiuoti paprastai naudojamas netiesioginis atimties metodas, kuris nenumato pačios pridėtinės vertės nustatymo. Šio metodo pagalba mokesčio mokėtojui išskaičiuojamas ankstesnėje prekių judėjimo stadijoje sumokėtas mokestis, tokiu būdu veikia kompensavimo sistema. Jos esmė – mokesčio perkėlimas galutiniam vartotojui. Pastarasis šį mokestį sumoka pirkdamas prekes (paslaugas), todėl yra tikrasis mokesčio mokėtojas. PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų tiekimo procese suskurtos pridėtosios vertės ir importuojamų prekių. Šio mokesčio įstatyme numatytas prekių ir paslaugų, už kurias neimamas PVM, sąrašas – tai maršrutinio keleivinio transporto paslaugos, pašto patarnavimai, karstai, vainikai, paminklai, laidojimo paslaugos, medicinos paslaugos, draudimo ir bankinės paslaugos, privatizuojamas valstybinis turtas, žemės nuoma ir kt. PVM apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą: juridiniai asmenys, juridinių asmens teisių neturinčios įmonės, užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys LR, ir fiziniai asmenys. PVM už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas neskaičiuoja ir nemoka į biudžetą asmenys, kurių realizacinės pajamos be PVM, neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto pardavimo, sudaro ne daugiau kaip 5000 Lt per metus. Šių asmenų sumokėtas PVM už įgytas prekes, gautas paslaugas jiems nekompensuojamas. Asmenys, kurie yra PVM mokėtojai, privalo registruotis valstybinėje mokesčių inspekcijoje kaip PVM mokėtojai. Apmokestinamąją prekių ir paslaugų vertę sudaro prekių ir paslaugų teikimo kaina, pakavimo, transportavimo, draudimo ir kitos panašaus pobūdžio išlaidos. PVM tarifai: • 0% eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms; • 18% importuojamoms prekėms; • 18% visoms kitoms prekėms ir paslaugoms išskyrus tam tikras iš anksto numatytas prekių ir paslaugų išimtis. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsniuose yra pateikta visa šio mokesčio skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kur įeina prakybos įmonių PVM skaičiavimo tvarka, importo apmokestinimas, eksporto apmokestinimas, pirkimo PVM atskaitymas už mažmeninės prekybos įmonėse įsigytas prekes; taip pat pateikiamas PVM ataskaitos apskaičiavimas, PVM apskaita ir kitos operacijos. Laiku nesumokėtas mokesčių ir baudų sumas Valstybinės mokesčių inspekcijos iš įmonių, įstaigų ir organizacijų išieško neginčo tvarka, o iš fizinių asmenų – per teismą. 3.8 Akcizai Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, įvestas akcizų mokestis. Tai gana paprasta netiesioginio mokesčio forma. Dažniausiai akcizai nustatomi prekėms, turinčioms neelastingą paklausą (alkoholiniams gėrimams (įskaitant alų), tabako gaminiams, kavai, bei maisto produktams su kakava, bižuterijai, elektros energijai ir t.t.). Akcizus į biudžetą turi mokėti tam tikrų prekių gamintojai ir importuotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Akcizų tarifai vienoms prekėms nustatomi absoliučia suma (litais) prekės kiekio ar svorio vienetui, kitoms prekėms – apmokestinamosios vertės procentais. Lietuvoje pagamintų prekių apmokestinamoji vertė – tai prekių pardavimo kaina be PVM, o importuojamų prekių – muitinė prekių vertė pridėjus muitą. Akcizai, skirtingai negu PVM, sąskaitose faktūrose bei mokėjimo dokumentuose nenurodomi. Akcizais neapmokestinamos importuojamos prekės, kurios atleidžiamos nuo muito, taip pat eksportuojamos prekės. Nesumokėtą akcizą mokesčių inspekcijos išieško neginčo tvarka. Laiku nesumokėjus akcizų, imami 0.3% delspinigiai už kiekvieną dieną, įskaitant sumokėjimo dieną. 3.9 Muito mokestis Muitai – tai vieni seniausių pasaulyje taikomų mokesčių. Jie imami pagal LR muitų įstatymą. Muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į LR muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės ir kitos vertybės, normų rinkinys. Muitų tarifo struktūrą sudaro: prekės kodas, prekės aprašas, prekės matavimo vienetas, autonominio importo muito norma, konvencinio importo muito norma, preferencinio importo muito norma. Autonominiai importo muitai taikomi prekėms, importuojamoms iš užsienio valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR nėra pasirašiusi prekybos režimą nustatančių tarptautinių sutarčių arba kurios, prekiaudamos su Lietuva, netaiko jai diskriminacinių veiksmų. Konvenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, kurioms pagal LR tarptautines sutartis yra suteiktas didžiausio palankumo prekyboje statusas. Preferenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, su kuriomis LR yra pasirašiusi tarptautinės laisvosios prekybos sutartis. Muitų tarifo normos nustatytos: procentais nuo apmokestinamųjų prekių muitinės vertės (advalioriniai muitai); absoliučia suma prekės fizinio matavimo vienetui (specifiniai muitai). Kai kurioms prekėms nustatyti mišrūs muitai. Prekių muitinė vertė yra kaina, priklausanti sumokėti už parduodamas prekes, kartu su į šią kainą neįskaičiuotomis, bet pirkėjui tenkančiomis išlaidomis. Prekių muitinės vertės nuorodos yra smulkiai pateikiamos LR Vyriausybės nutarime „Dėl prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“. Mokesčiai mokami litais arba konvertuojama valiuta pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos kursą, taikomą mokesčių apskaičiavimo dieną. Mokesčiai mokami muitinės įstaigai, pradėjusiai eksporto arba importo muitinės procedūrą.

Ekonomika  Referatai   (32,84 kB)

Aukštasis mokslas daugelyje skyrių vaidina lemiamą vaidmenį. Jis dar labiau tobulina aukšto intelekto žmonių mąstymą ir proto išteklius, įgalina paskleisti naujus mokslinius atradimus ir žinias, kurie tobulina ir palengvina mūsų gyvenimą, užtikrina būsimųjų kartų švietimą europiniame kontekste. Tokios funkcijos gyvybingai svarbios tolesnei Europos plėtrai, prie kurios prisideda kiekviena Europos valstybė. Šiuo metu galime pastebėti tendenciją, kaip didėja aukštojo mokslo tempai ir poreikiai, kaip žinios tampa lemiamomis, o pasikeitimai vyksta labai sparčiai. Be to, jie reikalauja, kad aukštojo mokslo sritis pasitelktų naujus metodus ir integruotųsi į mokymą ištisą gyvenimą, sugebėtų sudominti vis daugiau jaunų žmonių siekti aukštojo mokslo ir turėtų pripažinimą ne tik šalyje, kurioje gyvena, tačiau ir visoje Europoje bei už jos ribų. Šiame darbe išsiaiškinsime, ką reiškia integracijos sąvoka, kokį vaidmenį ji vaidina Lietuvos gyvenime ir Lietuvos aukštajam mokslui, kokios integracijos į Europos Sąjungą priežastys ir pasekmės. Taip pat čia trumpai apžvelgsime Europos Sąjungos programas, skirtas Europos Sąjungos valstybių - būsimų ir esamų narių – aukštosioms mokykloms, europines studijų institucijas, Lietuvos studentų galimybes studijuoti užsienyje, Lietuvos universitetų perspektyvas, organizuojant tarptautines studijas, tarptautinių ryšių plėtros perspektyvas, Europos Sąjungos bei Lietuvos mokslo, studijų, švietimo politiką bei Lietuvos universitetų integraciją į vieningą Europos aukštojo mokslo erdvę. Darbas apima puslapių 1. INTEGRACIJOS SĄVOKA Prieš pradedami kalbėti apie integracijos procesą, jo ypatumus, priežastis, priemones ir reikšmę, pirmiausiai turėtume apibrėžti pačią integracijos sąvoką. Integracija - procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Šis terminas plačiai taikomas beveik visose valstybės gyvenimo srityse nuo XX amžiaus vidurio, kai pradėjo veikti Europos Bendrija. Šio proceso esmė ta, kad valstybės savanoriškai keičia įprastinį tarptautinės teisės principais grindžiamą tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju yra sutariama ne tik dėl to, kokie bus valstybių tarpusavio santykiai, bet ir dėl to, kad kai kurie valstybių vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tam tikslui valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms padeda tvarkyti tuos reikalus, susitaria ir pačios tiesiogiai arba per tas institucijas leidžia bendrus teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse. Galutiniu integracijos proceso rezultatu galima laikyti atsiradimą naujos valstybės, kuri susiformuoja iš kelių atskirų valstybių. Kaip pavyzdį paimkime Europos Sąjunga, kuri yra dar nebaigtos (dalinės), tačiau labai ryškios integracijos pavyzdys. Svarbi integracijos proceso sąlyga – savanoriškas valstybių apsisprendimas dalyvauti joje, nes čia valstybių vyriausybės turi pasiryžti priimti ypatingą politinį sprendimą (tam tikra prasme, įveikti savo egoizmą) ir kai kuriuos savo tvarkytus reikalus perduoti tarptautinės institucijos žinion. Perduoti ne todėl, kad pačios nepajėgia tinkamai susitvarkyti, bet todėl, kad yra priežasčių manyti, jog taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. Pačios valstybės ne tik neišnyksta, bet, priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, konsoliduojasi, lengviau prisitaiko prie sparčiai besikeičiančios aplinkos. Integraciją lemia daugybė įvairiausių priežasčių ir veiksnių, joje dalyvauja daugybė veikėjų, pagaliau, ji plėtojasi daugelyje žmonių veiklos sričių ir kiekvienoje iš jų įgyja tam tikrą specifiką. Lietuvos bendradarbiavimo su Europos Sąjunga švietimo ir mokymo srityje tikslas – yra harmoningai plėtoti žmogiškuosius resursus ir kelti bendrą lavinimo, aukštojo ir profesinės kvalifikacijos lygį Lietuvoje tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, atsižvelgiant į Lietuvos prioritetus. Dėl to bandoma suvienodinti mokymo institucijų struktūras ir mokymo planus, atsižvelgiant į Europos mokymo fondą ir TEMPUS programą (plačiau apie ją žr. psl.). Bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skiriamas šioms sritims: švietimo ir mokymo sistemos reformai Lietuvoje; dėstytojų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui; universitetų bendradarbiavimui, universitetų ir firmų bendradarbiavimui; dėstytojų, studentų, pareigūnų bei jaunų žmonių judėjimui; mokymo atitinkamose Europos studijų institucijose rėmimui; studijų trukmės ir diplomų abipusiam pripažinimui; kalbų mokymosi Lietuvoje rėmimui, ypač gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms; distancinio mokymo bei naujų mokymo technologijų plėtojimui; aprūpinimui mokymo priemonėmis ir įranga. Integracijos į Europos Sąjungą sutartyje buvo numatytos tam tikros priemonės, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos, studentų, dėstytojų judėjimui, įtvirtinančios teisę gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat buvo sutarta dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, tačiau nėra sukurta mokyklų, akademijų ir universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. 2. ŠVIETIMO, MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA 2.1. LIETUVOS MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA Mokslo ir studijų sistemą, kaip ir bet kurią kitą sistemą, apibūdina šie pagrindiniai faktoriai: jai keliami tikslai; ekonominis jos veikimo pagrindas (finansavimas); valdymas ir savireguliacija; teisinė bazė; organizacinė struktūra. Naujosios mokslo ir studijų valstybinės politikos tikslas – iš esmės pakeisti šalies mokslo sistemos veiklos kokybę: padidinti mokslo ir studijų veiklos efektyvumą ir aktualumą, sudaryti sąlygas, kad mokslo potencialas kuo racionaliau būtų panaudojamas šalies ūkio, švietimo, kultūros bei socialinių reikmių tenkinimui, t.y. didinti mokslo ir studijų, mokslo ir ūkio (plačiąja prasme) integraciją. Siekiant išvardintų mokslo ir studijų politikos tikslų, numatoma vykdyti esminius pertvarkymus visomis kryptimis: tobulinti sistemos finansavimą; tikslinti teisinę bazę; optimizuoti organizacinę struktūrą; mokslo ir studijų politikos įgyvendinimui pasitelkti daugiau žmonių iš ne akademinės visuomenės (t.y. verslo, gamybos, kultūros ir kitų sričių). Šie pertvarkymai įvardijami mokslo ir studijų sistemos reforma. Ši sistema turi labai svarbių, sudėtingų ir esminių problemų, kurios trukdo jos optimaliam įgyvendinimui. 2.1.1. MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMOS PROBLEMOS Svarbiausios mokslo ir studijų sistemos problemos mokslo srityje: mokslas nedirba pramonei ir verslui, o dažnai atlieka tik sau svarbius, paties iškeltus uždavinius; nėra optimali institucinė struktūra; finansavimas menkai siejamas su veiklos efektyvumu; nėra parengta mokslo plėtros strategija; vis dar menka mokslo ir studijų integracija; menkas dalyvavimas tarptautinėse programose; praktiškai nevyksta bazės atnaujinimas. Svarbiausios mokslo ir studijų problemos aukštojo mokslo srityje: neužtikrinamas geras aukštojo mokslo prieinamumas; nestabilus aukštojo mokslo sistemos finansavimas; aukštojo mokslo finansavimas menkai siejamas su studijų ir mokslinių tyrimų kokybe; neefektyvi studijų kokybės užtikrinimo sistema; nėra įgyvendinama dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistema, blogai sprendžiamas kadrų ugdymas; nėra atnaujinamas dėstytojų personalas; vyksta „protų nutekėjimas“; dar nepakankamai stiprūs tarptautiniai studentų ir dėstytojų mainai; sukurta, tačiau nepakankamai gerai funkcionuoja „mokymosi visą gyvenimą“ sistema; praktiškai nevyksta studijų ir mokslinės bazės atnaujinimas; studijos neretai nėra grindžiamos geros kokybės moksliniais tyrimais; vyksta studijų programų smulkėjimas; studentai blogai parengiami praktikai; kai kurios studijos programos nesiūlo ir neorganizuoja studentams praktikos; vyksta bakalauro kvalifikacinio laipsnio devalvacija (vertės sumažėjimas, sumenkinimas); Problemų egzistuoja ir finansavimo srityje. Nors BVP (bendrasis vidaus produktas) nuolat didėjo, jo prieaugis mokslui ir studijoms buvo skiriamas nevienodai. Nuo 1999 metų valstybės skiriamų lėšų mokslui ir studijoms iš valstybės biudžeto ėmė mažėti. Be to, nors didėjo valstybės finansuojamų vietų skaičius, vieningo požiūrio į studentų, siekiančių aukštojo mokslo išsilavinimo Lietuvos universitetuose, skaičiaus augimą iki šiol nebuvo. Tokias tendencijas galime matyti iš, kitame puslapyje, pateiktų diagramų (žr. 1 ir 2 pav.) 1 pav. Valstybės skiriamos lėšos mokslui ir studijoms 2 pav. Studentų skaičiaus kaita 1970 – 2000 m. Siekiama, kad aukštasis mokslas būtų labiau prieinamas. Nors ir buvo laikomasi tendencijos, kasmet į valstybės finansuojamas vietas priimti po 5 proc. studentų daugiau negu prieš tai buvusiai metais, tačiau studentų skaičius augo neproporcingai. 1998 metais tokių studentų priimta 8 proc. daugiau negu 1997 metais, o 1999 metais priimta (19218 studentų), t.y. 10 proc. daugiau negu 1998 metais, o 2000 metais studentų į valstybės finansuojamas vietas priimta 3 proc. mažiau – 18700. (žr. 3 pav.). 3 pav. Studentų priėmimas į valstybės finansuojamas vietas 1996 – 2000 m. Be to, studentų skaičiaus augimas nebuvo siejamas su finansavimo kitimu, nes nuo 1998 metų jis sumažėjo. 2.2. EUROPOS SĄJUNGOS ŠVIETIMO POLITIKA Europos Sąjunga turi susikūrusi ne tik savo vieningą pinigų ar bendrosios rinkos sąjungą, tačiau ir savo vieningą švietimo politiką (angl. Education policy). Europos Sąjungos švietimo politika – tai Europos Sąjungos vykdomų priemonių, skatinančių Europos Sąjungos valstybes bendradarbiauti švietimo srityje, visuma. Nors švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė, Europos Sąjungos švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai. Švietimo sritis dar 1957 metais nebuvo įtraukta į Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartį. Vėliau su švietimo politika susijusios nuostatos buvo priimamos neprivalomų reglamentų arba išvadų forma. Vienas iš svarbesnių nutarimų – 1976 m. Švietimo ministrų tarybos patvirtinta rezoliucija dėl veiksmų švietimo srityje programos, kuri padėjo pamatus valstybių narių bendradarbiavimui šioje srityje. Bendradarbiauti švietimo srityje paskatino bendrosios rinkos programos nuostatų, susijusių su abipusiu aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, įgyvendinimas. Švietimo politikos nuostatos įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnyje. Čia teigiama, kad „Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir, prireikus, paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.“ Taigi matome, jog Europos Sąjungos švietimo politikos kūrimas prasidėjo dar Europos Bendrijos sutartimi, kurioje atsispindi atsargus Europos Sąjungos valstybių požiūris į galimybes švietimo reikalus perduoti Europos Sąjungos kompetencijai. Tame pačiame (149 str.) straipsnyje nurodyti švietimo politikos tikslai apriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis tuo metu buvo tik teikti rekomendacijas. Pasirašius Europos Sąjungos sutartį, komisijos paskirtis pasikeitė, nes šioje sutartyje nurodyti švietimo politikos tikslai skatina keitimuisi specialistais, dėstytojais, studentais, informacija, remiamas švietimo institucijų bendravimas, bandoma panaikinti kliūtis, trukdančias žmonėms, atvykusiems su mokslo tikslais, gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. 3. LIETUVOS STUDENTŲ GALIMYBĖS STUDIJUOTI UŽSIENYJE Vis daugiau studentų ir moksleivių mąsto apie galimas Europos studija. Besikeičianti Europos aplinka skatina ir naujų akademinių tyrimų bei studijų krypčių kūrimą. Į specializuotas Europos studijų kryptis senuosiuose Europos universitetuose studentai priimami daugiau nei dešimtmetį. Studentai dažnai ir patys susiranda universitetą pageidaujamojoje šalyje bei lėšų susimokėti už mokslą ir gyvenimo išlaidas. Paprastai tai vadinama laisvu studentų judėjimu. Vis daugiau ir daugiau studentų išvykta studijuoti savo lėšomis ir savo jėgomis. Svarbu pasirinkti akredituotą universitetą, t.y. tokį, kurio programos pripažintos. Įvertinimo procedūrą atlieka įvairios asociacijos. Finansinės paramos individualioms studijoms galima kreiptis į patį universitetą arba į įvairius vyriausybinius ir nevyriausybinius fondus. Renkantis universitetą, reikia pirmiausiai išsiaiškinti universitetų pavadinimus, struktūrą, įvertinti daugelį kitų svarbių faktorių arba dalyvauti universitetų pasikeitimų programose. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su daug Europos bei Amerikos universitetų. Glaudūs ryšiai sieja su Švedijos Lundo, Linčiopingo, Stokholmo, Giotenburgo universitetais, Vokietijos Karlsruhe ir Fraiburgo universitetais, Norvegijos Trondheimo universitetu, Prancūzijos D‘Anžero, Strasbūro, Savojos, Artois universitetais, Suomijos Mikelli politechnikos institutu, Danijos technikos universitetu, Roskildo, Aarhus universitetais. Jau keletą metų organizuojama atranka Džonsono fondo (Johson Foundation) stipendijai gauti. Stipendija, kurią skiria Švedijos Karališkasis technologijos institutas Stokholme (KTH), dengia kelionės, draudimo ir gyvenimo išlaidas. Pastaraisiais metais ji būdavo skiriama magistrantams ir doktorantams, vykstantiems dirbti mokslinio darbo. Gražios tradicijos sieja Mikelli Polytechnic ir Kauno technologijos universitetą. Ketverių metų telekomunikacijų, tarptautinės gamybos vadybos, aplinkotyros bakalauro programose mokėsi keletas Kauno technologijos universiteto studentų. Jų studijos ir gyvenimas Suomijoje finansuojami minėtos institucijos lėšomis. Trumpiems vasaros kursams kasmet išvažiuoja per 4-5 studentus. Pajutę tokių kursų naudą bei norą pabuvoti ir studijuoti užsienyje studentai patys užsimoka kelionės ir gyvenimo išlaidas. Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU – Norwegian University of Science and Technology) kviečia Kauno technologijos universiteto magistrantus ir būsimuosius diplomuotus inžinierius parengti jų magistro tezes arba diplominį darbą. Šią iniciatyvą remia Norvegijos Karališkosios švietimo ministerijos finansinės paramos programa Rytų ir Centrinės Europos šalių studentams. Studentams stipendija suteikiama penkiems mokslo metų mėnesiams. Bene efektyviausias ir šiuo metu plačiausiai naudojamas bei lengviausiai prieinamas būdamas tęsti studijas užsienyje yra Lietuvos ir kitų užsienio šalių vyriausybinių ir nevyriausybinių fondų finansinė parama. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra pasirašiusi kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Europos šalių. Remiantis šiomis sutartimis, Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę studijuoti bei stažuotis Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Olandijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos bei kai kurių kitų užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Šiuose konkursuose, kuriuos, gavus atitinkamos valstybės vyriausybės siūlymus, skelbia ir administruoja Švietimo ir Mokslo Ministerijos Mokslo ir studijų departamento Studijų skyriaus Tarptautinių studijų grupė, gali dalyvauti visų mokslo šakų Lietuvos aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentai bei absolventai. Pirmenybė teikiama tiems, kurie turi užmezgę ryšius su pasiūlymą pateikusios šalies mokslo ir studijų institucija. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra numačiusi atitinkamą finansinės paramos suteikimo tvarką šalies piliečiams, kurie, įgiję platesnį išsilavinimo laipsnį, grįžtų dirbti į Lietuvos mokslų ir studijų institucijas, arba į įstaigas ir organizacijas. Valstybinės stipendijos podiplominėms studijoms užsienyje gali būti skiriamos studijuoti tik į tas užsienio valstybių aukštąsias mokyklas vykstantiems, kurių diplomai yra pripažįstami Lietuvoje. Konkursai skelbiami kiekvienais metais viešai. Lietuvoje gerai žinomas Atviros Lietuvos fondas , įkurtas 1990 metais G. Sorošo. Viena iš įvairiapusės fondo veiklos sričių yra parama moksliniams tyrimams, grantai mokslininkams, dėstytojams, studentams, vykstantiems į tarptautines konferencijas ir pan. Didesnes galimybes studijuoti užsienyje turi pirmojo laipsnio (bakalauro) diplomą turintys studentai. 4. LIETUVOS UNIVERSITETŲ PERSPEKTYVOS ORGANIZUOJANT TARPTAUTINES STUDIJAS Europos Sąjunga, stengdamasi padėti mums parengti gerų vadybos, socialinių mokslų ir teisės sričių specialistų, įkūrė Eurofakulteto padalinį Vilniaus universitete. Norint plėtoti ryšius inžinerinėse studijose Kauno technologijos universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, šių universitetų rektoratų iniciatyva 1991 m. Kaune ir 1992 m. Vilniuje buvo įkurti Tarptautinių studijų centrai (TSC). Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinių studijų centre paskaitos skaitomos anglų kalba, o Kauno technologijos – anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Vilniečiai gali pasigirti didesniu specialybių, kur skaitomos paskaitos užsienio kalba, skaičiumi, o kauniečiai – užsienio kalbų, kuriomis skaitomos paskaitos, skaičiumi. Marketingo prasme TSC užėmė tas Lietuvos visuomenės poreikių studijoms tenkinimo nišas, kurios buvo arba visiškai tuščios, arba ne visai užimtos, tai yra: praplėtė vidurines mokyklas baigiančių moksleivių galimybes studijuoti užsienio kalba; sudarė sąlygas universiteto darbuotojams tobulinti užsienio kalbos žinias ir panaudoti užsienyje leistų vadovėlių žinias tiek užsienio kalba, tiek lietuviškai skaitomuose paskaitų kursuose; sudarė sąlygas priimti studijuoti užsienio šalių studentus, pakviesti dėstytojus iš užsienio; sukūrė prielaidas universitetui dalyvauti SOCRATES programose; galimybė studijuoti keliomis užsienio kalbomis pakėlė tarptautinį universitetų prestižą. Taip organizuoti studijas privertė gyvenimas, Lietuvos pramonės sunkumai, kadangi buvome įsitikinę, kad mūsų pramonę prikelti galės tik specialistai, laisvi nuo rytietiškų mąstymo stereotipų, gerai mokantys užsienio kalbas, studijuojantys iš vadovėlių, išleistų ten, kur tobula technika ir technologijos, galintys pasimokyti Vakarų Europos universitetuose anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Nemažą vaidmenį, organizuojant studijas užsienio kalbomis, suvaidino Prancūzijos ir Vokietijos ambasados Vilniuje, padėjusios įsigyti pirmuosius vadovėlius užsienio kalbomis. 4.1. DĖMESYS UŽSIENIO LIETUVIAMS Kultūriniai renginiai, organizuojami Lietuvoje, privertė susimąstyti ir apie ryšių su išeivija perspektyvą. Jau ir anksčiau ne kartą buvo kalbama, kad reikėtų skatinti bendrauti Lietuvos ir išeivijos jaunimą. Šiuo metu jau galime pakviesti studijuoti pas mus išeivijos jaunimą. Ir ne tik todėl, kad jauni žmonės, atvykę į Lietuvą, gali studijuoti TSC anglų, vokiečių arba kuria kita kalba ir mokytis lietuviškai, bet ir dėl to, kad išspręsti pilietybės klausimai, taip pat kad tebegalioja prieš keletą metų priimtas Lietuvos vyriausybės nutarimas dėl nemokamų išeivijos studijų. Didelį vaidmenį atlieka ir JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo bendroji komisija, kuriai pradėjus veikti, žymiai padaugėjo grįžtančiųjų į Lietuvą. Grįžusius neabejotinai retkarčiais aplankys ir anūkai, o nenorėdami prarasti laiko, pareikš norą vieną ar kelis semestrus pastudijuoti pas mus, juolab, kad Lietuva pasirašiusi visus dokumentus dėl išklausytų kreditų ar įgytų kvalifikacijų pripažinimo Europoje, kas leidžia užsienio universitetuose pripažinti pas mus įgytą išsilavinimą. Bus nemažai ir tokių, kurie norės pasimokyti tik lietuvių kalbos, o tokias galimybes ir patyrimą, naudojant šiuolaikinę kompiuterizuotą techniką, mes jau turime. Esame įsitikinę, kad, pramokę lietuvių kalbos, „atradę“ savo protėvių gimtinę, daugelis supras, kad erdvės ir perspektyvos veiklai Lietuvoje yra kur kas daugiau, negu išvystytose šalyse. Reikšmingesnėmis tampa ir studijos rusų kalba. Jos būtinos ne tik dėl to, kad Lietuva yra dviejų sistemų kryžkelėje, bet ir todėl, kad šiose grupėse yra studentų iš Lietuvos tremtinių šeimų. Gimę svetur, lankę nelietuviškas mokyklas, TSC jie per porą metų pramoksta lietuvių kalbos ir po to, trečiame kurse sėkmingai tęsia studijas lietuviškose grupėse. 4.2. TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS Atėjo laikas Lietuvos universitetams įsijungti į Europos Sąjungos institucijoms skirtas SOCRATES programas. Tuo tikslu Lietuvoje kuriamas SOCRATES biuras, kuris turėtų koordinuoti universitetų žingsnius, einant į šią programą. Kadangi SOCRATES – tai visų pirma abipusiai mainai, tad reikia įsidėmėti, kad kiek studentų ar moksleivių pasiųsime į Europos Sąjungos institucijas, tiek ir pas mus atvyks. Todėl manome, kad TSC yra ta vieta, kur galima priimti ir mokyti atvykusius vieną ar keletą semestrų. Tačiau šiaip ar taip reikia sudominti užsienio studentus studijų pas mus galimybe ir šalia specialybių mokumo programose numatytų kursų pasiūlyti specifinius, būdingus mūsų regionui. Pravartu būti daugelio universitetų partneriu. Kolegos iš Europos Sąjungos įsitikinę, kad pirmieji studentai SOCRATES programoje pas mus atvyks atlikti baigiamojo darbo, todėl turime stiprinti ir mokslinių tyrimų bazę jiems priimti, ir ryšius su pramone, mokslo tyrimo institutais. 4.3. EUROPINĖS STUDIJŲ INSTITUCIJOS Šiuo metu, integruojantis į Europos erdvę ir didėjant kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių poreikiui, sukuriamos Europinės studijų institucijos. Keletą jų trumpai aptarsime. 4.3.1. EUROPOS KOLEDŽAS Europos Koledžo pagrindinis tikslas – mokyti jaunus profesionalus tokiu būdu, kuris juos įgalintų išnagrinėti Europos integraciją visais atžvilgiais. Koledžas ruošia specialistus, kurie darbuosis Europos civilizacijos ir dinamiškumo vardan, vertins jos kultūros įvairialypiškumą. Studijų Koledže kokybė priklauso nuo intelektualinio atvirumo ir kiekvienos specifinės disciplinos supratimo. Tai susiję su Europos geografinio, kultūrinio ir filosofinio vystymosi visuma. Europos Koledžas – tai naujas Europos studijų antrosios pakopos (magistro ir tolimesnių studijų) institutas. Jis buvo sukurtas 1949 metais Belgijos mieste Brizgėje ir gali būti laikomas seniausia europinių studijų institucija ir profesionalų ruošimo vieta. Koledžas yra dviejų iniciatyvų, užsimezgusių tuojau po 1948 metų Hagos kongreso, rezultatas. Prie to prisidėjo Salvador de Madariaga – Kongreso kultūros komiteto prezidentas, Ispanijos valstybės žmogus, mąstytojas ir rašytojas, tremtyje daugelį metų svajojęs įsteigti Koledžą, kuriame iš skirtingų šalių universitetų absolventai galėtų studijuoti ir gyventi kartu. Dar Koledžo veiklos pradžioje buvo pasiūlyti kursai, artimai susiję su Europos integracija ir keliantys žmonių, dirbančių toje srityje, profesionalumą. Iš pradžių Koledžui svarbiausias buvo civilizacijos mokslas – sritis, kuri parodė Europos idealizmo ženklus. Koledžui būdingos unikalios savybės, susijusios su nepriklausomybe, dvikalbyste, mokymo personalo įvairumu, savo artumu kitoms Europos institucijoms. Kita Koledžo teigiamybė ta, kad studentai gali įsigyti patirties ir išbandyti save daugiakultūrinėje aplinkoje. Dėl greitai augančios Europos studijų paklausos Koledžas nusprendė 1990 metais išplėsti savo veiklą Rytų ir Centrinėje Europoje. Antroji Europos Koledžo stovykla įsteigta, Lenkijos vyriausybės kvietimu Varšuvos pietiniame pakraštyje Matoliu vietovėje. Ši aplinka yra palanki studentų gyvenimui. Nauja Koledžo programa pritraukia ir žmones iš Vakarų Europos, susidomėjusius Centrinės ir Rytų Europos studijomis, ir žmones iš Rytų Europos, norinčius specializuotis Europos studijose. 4.3.2. CENTRINĖS EUROPOS UNIVERSITETAS Centrinės Europos universitetas (CEU) pradėjo veikti, perversmų bangai 1989 m. praūžus per Centrinę ir Rytų Europą. Pati idėja suformuluota seminaruose rengtuose Sorošo fondo tinklo tarpuniversitetiniame centre Dubrovnike 1989 balandžio mėnesį. Įvairių tautybių mokslininkai, patyrę sovietinę sistemą, pajuto didelį norą dirbti kartu ir plėtoti naują sampratą, mokyti naują elitą, kuris būtų atsparus komunizmo ir nacionalizmo apraiškoms. Penkerių metų laikotarpis buvo numatytas įvesti tvarkai, kad po to Universitetas būtų pasiruošęs nuolatiniam studijų procesui. Jau po ketverių metų ši institucija įgavo vardą. Įsikūrimo laikotarpis, kartu su prezidento ir administracijos paskyrimu pranoko visus lūkesčius. Pagrindinėje Universiteto teritorijoje Budapešte ir kitose Universiteto dalyse Prahoje ir Varšuvoje studentai ir dėstytojai iš kitų šalių studijuoja ir atlieka mokslo tiriamuosius darbus anglų kalba. CEU šiuo metu siūlo ekonomikos, aplinkos mokslų, politikos mokslų ir sociologijos sričių programas. Dėstytojai daugiausia yra įgiję išsimokslinimą Vakaruose, bet yra ir vietinius universitetus baigusių mokslininkų. Studentai – talentingas, regioną plėtoti pasirengęs jaunimas. Universitetas greitai tapo kritiškos galvosenos ir pažangių studijų centru. Greta studijų programos, įkurti įvairūs tyrimų institutai, siekiantys išplėsti sampratą, apie unikalias šio regiono aplinkybes. Projektuose numatyti centrai, tiriantys privatizacijos procesą (nagrinėjantys tai kartu su krašto vyriausybėmis), nacionalizmą ir etninę priklausomybę ir aplinką (kartu su krašto politikais). Studijos CEU papildomos studijomis arba tiriamuoju darbu Vakarų universitetuose. Itin talentingi studentai iš Centrinės Europos (tame tarpe ir Lietuvos) ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kviečiami dalyvauti daugelyje CEU ir Vakarų institucijų jungtinių programų, arba jie nepriklausomai gali dalyvauti programose, kur galima tikėtis gauti stipendiją. Šiuo metu studentai turi galimybes tęsti mokslus Oksforde, Kembridže, Londono, Čikagos, Kolumbijos ir daugelyje kitų universitetų.

Ekonomika  Referatai   (290,18 kB)

O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Užimtumas 1.1. Gyventojų užimtumo kriterijai Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: • asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; • gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); • darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; • apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; • apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; • gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami - padedantiems šeimos nariams. 1.2. Nelegalus užimtumas Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: • Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančias, šešėlinėse ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. • Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. • Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita, dažnai įgauna atvirą reketo formą). • Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką “ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. 2. Nedarbas Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. 2.1. Nedarbo tipai Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių; kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų; treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą ar grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina, plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių, ar metų, ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose, statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime apskaičiuoti taip: U = U + U + U ; 2.2. Natūralusis nedarbo lygis Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E ) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui, nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos, ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U ) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U ) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis, su šalies darbo jėga: U = ; čia U - natūralusis nedarbo lygis; U - laikinasis nedarbas; U - struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF - darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U = U - U ; čia U - faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U - ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N , o realusis darbo užmokestis w . Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis lygis susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki 1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų. Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. 2.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 3. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarąjai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau, negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. 4. Infliacija ir nedarbas Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad jie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos - parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių. 3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2 paveiksle. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši problema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų). Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema: AD P Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį. 3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4 paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko. Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. 3.3 Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius, nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia ateities prognozė, paremta visa turima informacija. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už numatytą, tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu, pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E , esančiame ant ilgojo laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U = 5%, o infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC , ir taške E ji kerta PC kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir natūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc., tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E į tašką E . nedarbo lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir sieks, sakykime, tik 3 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo lygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E į tašką E . Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos, prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba sumažina nežymiai ir neilgam. Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų. ir užimtumo problemos Lietuvoje Daugelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau nagrinėdami skurdo problemas, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600 tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc. Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu, Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. Ypač aukštas nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir Šalčininkuose (15,5 proc.). Manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje sudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis). Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas, kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys. 5. Užimtumo politika Lietuvoje Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones. Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. 1 lentelė Programos pavadinimas Dalyvavo iš viso Pasirengę darbo rinkai Nepasirengę darbo rinkai Užregistruota bedarbių iš viso: 47223 197461 Iš jų dalyvavo aktyviose programose: 75676 7199 68477 Iš jų pagal atskiras programas: Profesinio mokymo programoje: 12557 1272 11285 Grupinės darbo paieškos programoje: 32767 3392 29375 Įgijo patentą(iki 3 mėn.)savar. verslui: 9033 1573 7460 Laikinai įdarbinti (iki 1 metų): 18923 4670 14253 Užimtumo rėmimo programose: 27207 2562 24645 Iš jų: Bedarbių individualaus verslo rėmimo: 47 11 36 Viešųjų darbų programoje: 21637 1591 20046 Remiamų darbų programoje: 4256 732 3524 Naujų darbo vietų steigimo programoje: 906 *Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiaus sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose programose. Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7 proc., tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc.. Iš pasirengusių darbo rinkai bedarbių, aktyviose užimtumo programose dalyvavo 15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y. pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių laikotarpiui, visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai. 5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas 1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto šiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas; • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje; • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinis mokymas - per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo centrų, apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją bedarbių, mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus. Profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos suteiktos 50 tūkst. asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas grupėse vyko pagal tikslines programas, atskiroms asmenų grupėms. Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo, tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja beveik 3 tūkst.. Beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas – bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet turi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo, darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės reabilitacijos sunkiausiai sergantiems asmenims, iki informacijos suteikimo profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos. Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, - yra labiausiai išplėtota, o kai kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą. Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius. Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų, bei neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą, vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis, klausimų. Patvirtinus “Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius. Tai 156 pirmo, bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų registro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų, bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų tarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas; • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas; • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas; • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas; • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas; • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas; • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas. 2000 m. tęsiamas nuoseklus darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo centrų, teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams, darbuotojams. Ryšiai su visuomene. Informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą, kuriant jos įvaizdį, nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai, specialistai, dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų užimtumas”. 5.2. Viešieji darbai Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūras. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais, bedarbiai skeptiškai žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių galimybes dalyvauti šioje programoje, šiais metais teritorinės darbo biržos siųs viešiesiems darbams apie 30 tūkst. bedarbių. Per šiuos metus, viešuosiuose darbuose dirbo 21 tūkst. asmenų. Pirmiausia stengiamasi padėti socialiai pažeidžiamiausiems asmenims. Viešuosius darbus dirbo 4 tūkst. asmenų, kurių šeimose abu maitintojai – bedarbiai. Atsižvelgiant į augantį bedarbių poreikį dalyvauti viešuosiuose darbuose, Užimtumo fondo lėšos šiai programai kasmet yra didinamos. Užimtumo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, net 16 aukščiausio nedarbo teritorijose ( Šiauliuose, Druskininkų, Akmenės, Joniškio, Jonavos, Jurbarko, Pasvalio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų, Ignalinos, Tauragės, Pakruojo, Rokiškio, Marijampolės, Švenčionių rajonuose) leista taikyti atskiriems projektams padidintą finansavimą. Šių teritorijų darbo biržos įgijo galimybę suteikti laikiną užimtumą papildomai 3 tūkstančiams bedarbių ir sušvelninti nedarbo padarinius. Viešieji darbai – ne tik pragyvenimo šaltinis daugeliui bedarbių, laikina jų užimtumo forma, bet ir padeda plėsti vietos socialinę infrastruktūrą. Daugelyje miestų, gyvenviečių, aplinkos, parkų, kapinių priežiūros darbai atliekami bedarbių jėgomis. Štai Vilniaus mieste AB “Vilniaus zunda” įdarbino per 100 bedarbių, kurie apsodina gėlėmis bei tvarko Lukiškių, Savivaldybės, prie Operos ir baleto teatro esančias aikštes, Sereikiškių ir Vingio parkus, Rokantiškių ir Antakalnio kapines. Įvertinus viešųjų darbų organizavimo rezultatus per keletą metų, galima padaryti išvadą, kad išryškėjo šių darbų didelė socialinė nauda vietinei bendruomenei. Bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos skyriais, beveik 2 tūkst. bedarbių visoje šalyje teikė paslaugas vienišiems, neįgaliems asmenims. Vien Šiauliuose, šioje sferoje dirba 360 bedarbių: Ugdymo ir globos centre teikia pagalbą neįgaliems vaikams, Šiaulių globos ir palaikomojo gydymo ligoninėje slaugo ligonius, prižiūri vienišus asmenis. Ypač didelis dėmesys skiriamas gamtosaugos ir ekologijos projektams, atsižvelgiant į artimiausiu laiku Lietuvoje įsigaliosiančias, aplinkos srityje veiklą apibrėžiančias, Europos Sąjungos direktyvas: tvarkomi šalies nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, valomi vandens telkiniai, plečiami miškų plotai. Siekiant sumažinti nedarbą kaime, vis daugiau į viešųjų darbų organizavimą įtraukti ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Šiais metais per 300 tūkst. darbdavių įdarbins apie 3 tūkst. kaimo bedarbių. Prioritetas dalyvauti šioje programoje skiriamas ūkininkams, teikiantiems labdarą žemės ūkio produktais vaikų ir senelių globos namams, padedantiems vienišiems asmenims dirbti žemę. Dažnai viešųjų darbų plėtrą riboja jų finansavimo problemos. Viešųjų darbų programai 2002 metams savivaldybės skyrė apie 10 mln. Lt., t.y. 3 mln. Mažiau, nei praėjusiais metais. Atskiros savivaldybės, nepaisydamos lėšų stokos biudžetuose, ieško galimybių finansuoti didesnį viešųjų darbų mastą. Respublikinė darbo birža parengė medžiagą Savivaldybių asociacijai dėl inicijavimo savivaldybių vadovus didinti lėšas viešiesiems darbams, vykdyti ilgalaikius, didelę socialinę naudą turinčius projektus, pasitelkiant į pagalbą nevyriausybines organizacijas. 5.3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas Lietuvos darbo birža pradėjo įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų bandomuosius projektus, didžiausio nedarbo teritorijose. Jie turėtų padėti sutelkti vietos bendruomenės socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Vietinių užimtumo iniciatyvų programos projektais tikimasi padėti labiausiai socialiai pažeistiems asmenims. Iniciatyviesiems – 101 mln. litų projektams vykdyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa, šiems metams skyrė 1,2 mln. litų, 2002 – 2004 metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 100 mln. litų. Vietinėms užimtumo iniciatyvoms didelį dėmesį skiria savivaldybės, kurios projektams įgyvendinti taip pat numato skirti nemažas lėšas. Šiais metais pirmieji vietinių užimtumo iniciatyvų projektai bus įgyvendinami didžiausio nedarbo teritorijose – Akmenės, Pasvalio, Pakruojo, Jurbarko, Joniškio, Šiaulių, Šakių ir Širvintų rajonuose bei Druskininkų mieste. Dalyvauti projektų atrankoje valstybės finansinei paramai gauti gali įmonės, įstaigos ir organizacijos (išskyrus išlaikomas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų) bei fiziniai asmenys. Viena iš sąlygų – projektų pateikėjų lėšos, kartu su rėmėjų lėšomis, turi sudaryti ne mažiau kaip 35 procentus visos projekto vertės. Vienai darbo vietai finansuoti gali būti skiriama iki 17 tūkstančių litų. Pinigai bus kontroliuojami. Dideli pinigai įpareigoja sukurti gerai funkcionuojantį jų panaudojimo kontrolės mechanizmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarką, Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus įsakymu, patvirtintas visas kompleksas priemonių, užtikrinančių šios programos realizavimą. Prieš tai Respublikinės darbo biržos buvo sudarytas projektų priežiūros komitetas. Šiame komitete atstovaujamos ne tik valstybinės bei savivaldos institucijos, bet ir profesinės sąjungos, verslininkų organizacijos. Komitetas vertins teritorinių darbo biržų pateiktus projektus ir teiks pasiūlymus skirti valstybės finansinę paramą jiems įgyvendinti. Prie teritorinių darbo biržų, kurios įgyvendins bandomuosius projektus, sudarytos vietinių užimtumo iniciatyvų projektų vykdymo komisijos. Jos atrinks projektus ir vertins, ar jie atitinka vietos darbo rinkos poreikius, svarstys ir teiks pasiūlymus projektų plėtrai, bei jų įgyvendinimo tobulinimui. Efektyviausių projektų paieška. Atrenkant bei vertinant projektus, bus atsižvelgta į nustatytus kriterijus, projektų įtaką nedarbo lygiui toje teritorijoje, perspektyvių užimtumo didinimo požiūriu, ekonominių veiklų plėtojimą. Bus atsižvelgta, kiek sumažės socialinių pašalpų gavėjų, kiek išplės socialinės paslaugos. Prioritetą numatoma teikti projektams, kuriuos finansiškai rems keli vietiniai arba užsienio partneriai, įgyvendinant projektą bus sudaryta galimybė darbuotojams kelti kvalifikaciją. Taip pat atsižvelgiama, kaip projektą remia savivaldybė – ar skiria lėšų, patalpas, ar žada taikyti mokesčių lengvatas. Savivaldybių parama labai padidins projekto sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Svarbus kriterijus yra galimybė tęsti projektą pasibaigus jo finansavimui, projekto plėtros galimybės. Darbo biržos, bendradarbiaudamos su projektų vykdytojais, pasirengusios, jei reikės, organizuoti bedarbių, kuriuos numatoma siųsti į steigiamas darbo vietas, profesinį mokymą ir suteikti jiems papildomas kvalifikacijas. Šios programos įgyvendinimas buvo pavestas darbo biržoms, jos jau turi patirtį įgyvendinant PHARE programos paremtus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose bei Varėnoje. Įgyvendinant šiuos projektus buvo sukurta daugiau nei 50 darbo vietų, projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį įgijo savivaldos institucijos bei kiti socialiniai partneriai. 6. Darbo biržos 1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais. Darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, 1997 m. įdarbino 73,0 tūstančius nedirbančiųjų asmenų, 13,5 tūkst. įsigijo ar pakeitė profesiją ir 52,2 tūkst. buvo įtraukti į kitas užimtumo programas. Respublikinė darbo birža, remdamasi analizės duomenimis, iškilusiais uždaviniais ir galimybėmis, kiekvieniems metams numato naujus veiklos tikslus ir būdus jiems siekti. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamas visuomeniniais pagrindais veikiančios Trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų), darbdavių (verslininkų asociacijos) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus darbui trišalėse komisijose skiria minėtos organizacijos, o valstybės atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės. Darbo birža atlieka šias funkcijas: • Analizuoja ir prognozuoja darbo paklausos ir pasiūlos pakitimus; • Registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • Ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • Organizuoja bedarbių ir darbuotojų profesinį mokymą; • Tarpininkauja piliečiams įsidarbinant šalyje ir užsienyje; • Nustatyta tvarka disponuoja Užimtumo fondo lėšomis ir viešai skelbia, kur jas panaudojo; • Rengia gyventojų užimtumo programas; • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; • Kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus; • Skiria bedarbio pašalpą. Trišalės komisijos teisės: Teikti pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos ir socialinės pagalbos bedarbiams, prioritetų. Teikti pasiūlymus gyventojų užimtumo programų tobulinimui, nedarbo ribojimo priemonių taikymui, bedarbio mokymo ir konsultavimo tvarkos, bei kitais klausimais. Svarstyti darbo biržos veiklą ir Užimtumo fondo lėšų naudojimą. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos 1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje. Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką; ● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas. Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas: Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti. ● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą: Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas. Sudaromų įsidarbinimo planų

Ekonomika  Referatai   (73,77 kB)

Įvadas Europos sąjungos piliečiai jau daugiau kaip penkis metus sėkmingai atsiskaitinėja euro monetomis ir banknotais. Kad tai įvyktų prireikė daug laiko ir pastangų. Beveik pusę amžiaus Europa judėjo bendros valiutos link ir šią idėją įgyvendino kai daugiau nei 300 mln. europiečių nuo 2002 m. sausio 1 d. pradėjo naudotis euru. Vieningos monetos gimimas siejamas su 1970m. Vernerio pranešimu, tačiau pinigų integracija buvo užfiksuota dar Romos sutartyje, kurioje buvo teigiama, kad „Kiekviena valstybė narė savo politiką, susijusią su valiutos kurso keitimu, laiko bendru reikalu“. Savo pranešime apžvelgsime Europos pinigų sąjungos raidą nuo vieno pirmųjų jos kūrimosi etapų – Europos pinigų sistemos iki galutinio tikslo pasiekimo – bendros valiutos įvedimo. Vieningos Europos monetos pradžia 1957m. Romos sutartyje jau buvo užfiksuotas pinigų integracijos poreikis, buvo aišku, kad įsteigus pinigų sąjunga išnyktų valiutų svyravimo rizika, lengviau būtų palyginti kainas, o tai skatintų prekybą. Tačiau įsivesti bendrą valiutą trukdė skirtingas ekonominis išsivystymas bei ekonominių politikų skirtumai, atsisakyti nacionalinių valiutų, kurios buvo laikomos valstybės suverenumo simboliais ir priemonėmis reikėjo laiko ir didelių pastangų. Norint įkurti pinigų sąjungą, prieš tai reikia pereiti keturis etapus – laisvąjį prekių ir paslaugų judėjimą, muitų sąjungą, bendrąją rinką, ekonominę sąjungą, kuri apima rinkos integraciją ir ekonominių politikų koordinavimą ir tik tuomet galima kurti pinigų sąjungą. Pirmas žingsnis buvo žengtas 1969 metais Hagoje, kai buvo svarstytas Ekonominės ir pinigų sąjungos planas. 1970 m. Vernerio pranešimas - finansų specialistų parengtas planas kaip įkurti pinigų sąjungą. Jame buvo numatyta, kad trys sukūrimo etapai bus įgyvendinti iki 1980 metų atliekant tokius veiksmus : • svyravimų skirtumų tarp šalių narių valiutų sumažinimas; • visiškas kapitalo judėjimo liberalizavimas kartu su finansų rinkų, ypatingai bankų sistemos, integravimu; • neatšaukiamas skirtingų valiutų keitimo kursų nustatymas. Pirmas žingsnis buvo 1972 m. nustatytas valiutos žalčio principas, kuriame buvo numatytas valiutų tarpusavio svyravimas +, - 2,25 proc. ribose, atsižvelgiant i JAV dolerį. Tačiau šie pirmieji ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo planai taip ir nebuvo įgyvendinti dėl tarptautiniu mąstu gerokai sumažėjusio valiutos stabilumo ir tarptautinio nuosmukio pirmosios naftos krizės išvakarėse 1973m.

Ekonomika  Referatai   (12,04 kB)

1940 metais Vilniaus miesto energetinį ūkį sudarė keturiasdešimt 6/0.4 įtampos transformatorinių pastočių. Elektros tinklus aptarnavo 30 žmonių. 1957 m., centralizavus energetikos ūkio valdymą, Vilniaus elektros tinklai buvo performuoti į savarankišką įmonę. Oficiali įmonės įkūrimo data - 1957 m. rugpjūčio 1-oji. Šiuo metu įmonėje dirba 1250 žmonių. Įmonės darbuotojai prižiūri 12 tūkst.km oro ir 3.308 km kabelinių elektros linijų, 290 tūkst. apskaitos prietaisų, 56 rajonines pastotes, 4254 transformatorines pastotes ir 9 tūkst. paskirstymo punktų. Vilniaus elektros tinklai yra Akcinės Bendrovės “Lietuvos energija” filialas. Vilniaus elektros tinklai nėra juridinis asmuo ir naudojasi bendrovės, kaip juridinio asmens, vardu. Vilniaus elektros tinklai veikia pagal Bendrovės įstatus ir jos valdybos suteiktus įgaliojimus. Vilniaus elektros tinklų steigėja yra Akcinė Bendrovė “Lietuvos energija”. Vilniaus elektros tinklai pagal bendrovės valdybos įgaliojimą valdo, naudoja ir disponuoja bendrovei priklausančio turto dalį ir kitas apyvartines lėšas, kurios apskaitomos Vilniaus elektros tinklų atskirajame balanse. Vilniaus elektros tinklų veiklos pobūdis: gamina, perduoda, per skirstomuosius elektros tinklus tiekia ir parduoda vartotojams elektros energiją pagal sudarytas sutartis; eksploatuoja, plečia aptarnaujamos Vilniaus zonos 0.38-10 kV įtampos skirstomąjį ir 35-330 kV įtampos perdavimo elektros tinklą; teikia paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims gamybinės bazės laisvų pajėgumų ribose. Bendrovės ilgalaikis turtas sudaro 73 % viso bendrovės turto. Pagrindinę ilgalaikio turto dalį sudaro materialusis turtas. Iš jo: 19% - pastatai; 69% - statiniai ir mašinos; 2% - transporto priemonės; 8% - nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai; 2% kiti įrenginiai, įrankiai ir kitas materialusis turtas. Trumpalaikio turto 62% sudaro per vienerius metus gautinos sumos (daugiausia – pirkėjų įsiskolinimas), 28% - atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, 9% - gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje. Vilniaus elektros tinklai yra pelno siekianti įmonė, tačiau kol kas bendrovės parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina bei kitos išlaidos viršija įmonės pajamas. Taigi, įmonė dirba nuostolingai. 2. Marketingo aplinkos analizė 2.1. Mikroaplinkos analizė Paprastai prie įmonės mikroaplinkos priskiriami pirkėjai (vartotojai), konkurentai, pardavimo tarpininkai, pardavimo pagalbininkai ir tiekėjai. Vilniaus elektros tinklai yra monopolinė įmonė, todėl konkurentai nėra priskiriami prie jos mikroaplinkos, todėl kad įmonė konkurentų paprasčiausiai neturi. Bent jau kol kas. Pirkėjai (vartotojai). Vilniaus elektros tinklai turi 290 tūkst. vartotojų. Iš jų 284 tūkst. vartoja elektros energija buities reikmėms, 6 tūst. – komercinėms, gamybinėms bei žemės ūkio reikmėms. Buitiniai vartotojai suvartoja apie trečdalį Vilniaus elektros tinklų parduodamos elektros energijos. Pardavimo tarpininkai. Pardavimo tarpininkai, perkantys elektros energiją iš Vilniaus elektros tinklų ir per savo balanse esančius elektros tinklus perparduodantys ją subabonentams, paprastai yra traktuojami kaip paprasti vartotojai. Tai specialios paskirties komunalinio ūkio bendrovės, gyvenamųjų namų, butų, garažų bendrijos, kai kurios kitos įmonės, per kurių elektros tinklus dėl techninių galimybių gauna elektros energiją kiti vartotojai. Pardavimo pagalbininkai. Įmonė turi tokių partnerių, kaip Elektros tinklų statybos įmonė ir kt., padedantys užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Tiekėjai. Vilniaus elektros tinklų materialinis aprūpinimas vykdomas rinkos sąlygomis, t.y. per Lietuvos Respublikos komercines tiekimo įmones, įmonę “Tena” bei tiesioginiais ryšiais su Lietuvos ir užsienio šalių gamintojais. Vilniaus elektros tinklai yra labai didele įmonė. Darbui su tiekėjais čia yra sukurtas atskiras Tiekimo skyrius, kurio pagrindinė darbo kryptis – ekonomiškas materialinių vertybių pirkimas ir gavimas. Pagrindinis uždavinys padalinių aprūpinimas medžiagomis, įrengimais, konstrukcijomis, spec. drabužiais ir pan., garantuojant įmonės ūkinę-komercinę veiklą, ekonomiškas medžiagų įsigijimas, gabenimas bei jų apsauga. 2.2. Makroaplinkos analizė Vilniaus elektros tinklai elektros energiją realizuoja tik Lietuvos Respublikoje, o tiksliau – tik Vilniaus regione, į kurį įeina Vilniaus, Trakų, Šalčininkų ir Širvintų rajonai. Įmonės marketingo makroaplinka apsiriboja Lietuvos ekonomine, socialine ir kultūrine, politine ir teisine, moksline ir technologine bei gamtine aplinka. Ekonominė aplinka. Lietuvoje netrukus baigsis ekonominių reformų dešimtmetis, prasidėjęs šalies nepriklausomybės atkūrimu ir visuomenės apsisprendimu įgyvendinti visuotinai priimtą demokratinę tvarką bei rinkos ekonomiką. Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 1999 metais pastebimas nedidelis bendrojo vidaus produkto ir gamintojų kainų indekso augimas. Nedarbo lygis nuo 1999 m. vidurio po truputį auga: 2000 m. viduryje jis sudarė 10.2, 2001 m. viduryje – 11.6, o 2002 m. viduriui prognozuojama 11.8 procento. Vidutinis darbo užmokestis šalyje auga. Laikotarpiui iki 2002 m. vidurio numatomas vos 3 proc. metinis neto darbo užmokesčio augimas, t.y., nuo 984 Lt/mėn. 2000 metų viduryje iki 1015 - 2001 metų viduryje. Namų ūkio pajamos kinta nedaug. Ekspertų nuomone, vidutinės namų ūkių pajamos vienam nariui 2001 metų viduryje sudarė 665, o 2002 metų viduryje sudarys 684 Lt/mėn., taigi, augimas nesiekia 3 procentų. Ekspertų nuomone, įmonių pelningumas bei nuosavybės grąža nuo 1997 m. tolydžio mažėja. Remiantis Vertybinių popierių biržos bei Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo duomenimis apie atskirų įmonių rezultatus šiuo periodu, galima teigti, kad vidutinio įmonių pelningumo mažėjimas yra sąlygotas didelių atskirų įmonių nuostolių. Artimiausių metų laikotarpiui ekspertai prognozuoja nedidelį vidutinio įmonių pelningumo bei nuosavybės grąžos augimą. Tai reiškia, kad rinkoje pradedama tikėtis teigiamų pokyčių. O kol kas, palyginus su praėjusiais metais, debitorinis elektros energijos vartotojų įsiskolinimas ir skolininkų skaičius yra žymiai padidėjęs. Socialinė ir kultūrinė aplinka. Įmonei svarbūs šie demografiniai rodikliai: Šeimų skaičiaus mažėjimas (santuokų skaičius mažėja, ištuokų didėja); ne šeimos pobūdžio namų ūkių didėjimas (vienasmenių namų ūkių – išsiskyrę sutuoktiniai, našliai(ės), atskirai gyvenantys, šeimos nesukūrę vaikai). Tai sąlygoja didesnį elektros energijos sunaudojamą kiekį. Išsilavinimo lygio kilimas ir technologinė pažanga. Namų ūkiuose daugėja įvairių elektros energijos imtuvų, tokių kaip personaliniai kompiuteriai, mikrobanginės krosnelės ir pan. Sumažėjęs gimstamumas, padidėjęs mirtingumas, padidėjusi gyventojų migracija į užsienio šalis. Tai sąlygoja gyventojų skaičiaus mažėjimą ir tuo pačiu elektros energijos vartojimo mažėjimą. Politinė ir teisinė aplinka. Vilniaus elektros tinklus, kaip monopolinę įmonę, be abejo veikia valstybinis reguliavimas. Ne tik įmonės steigimą, jos vidaus veiklą ir jos likvidavimą, įmonės santykius su pirkėjais, partneriais ir konkurentais, bet ir atskiras marketingo sritis reguliuoja įvairūs teisės aktai. Svarbiausi iš jų yra Energetinės veiklos ir išteklių kontrolės komisijos patvirtinti elektros energijos tarifai, Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kiti norminiai aktai, nustatantys atsiskaitymus už vartojamą elektros energiją ir kt. Mokslinė ir technologinė aplinka. Mokslo ir technikos pažanga turi didelės įtakos įmonės veiklai. Nuo 1957 m., kai buvo įkurti Vilniaus elektros tinklai energetikos ūkyje atsirado labai daug techninių naujovių, buvo pastatyta daug naujų pastočių, paskirstymo punktų nutiesta daug elektros energijos tiekimo linijų, medinės atramos keičiamos gelžbetoninėmis, įrengtos naujos dispečerinės su vis tobulesniais valdymo pultais, keičiami tinklai, naudojamos pažangesnės medžiagos ir įrengimai, įdiegiami daugiafunkcijiniai “Elgamos” skaitikliai. Visa tai leidžia sumažinti įmonės nuostolius, užtikrinti patikimesnį elektros energijos tiekimą vartotojams. Daug naujovių į Vilniaus elektros tinklų keturiasdešimties metų veiklos istoriją įnešė paskutinį dešimtmetį sparčiais tempais plintantis kompiuterizavimo procesas. Pirmasis uždavinys “6 ir 10 kV kabelinių linijų paso duomenys” buvo eksploatuojamas Energetikos valdybos skaičiavimo centre didele ESM EC tipo mašina, o elektros energijos realizavimo apskaita bei materialinių vertybių apskaita buvo atliekama centralizuotai. Įmonės kompiuterizavimo procesas pajudėjo į priekį kuomet 1990 m. buvo gauti pirmieji AT-286 personaliniai kompiuteriai. Tai buvo palyginti lėtaeigiai ir praktiškai be programinės įrangos kompiuteriai, todėl pirmoje eilėje buvo perprogramuoti kituose SC jau eksploatuojami uždaviniai. Tada buvo kompiuterizuota elektros energijos realizavimo apskaita, įdiegtos kitos apskaitos programos. Visa tai žymiai paspartino ir patobulino įmonės darbą. Didelių permainų įmonės kompiuterizavime turėtų įnešti platesnis Internetinio tinklo pritaikymas ir pasinaudojimas šio tinklo paslaugomis. Labai pasikeitė ryšių patikimumas. Pirmoji aukšto dažnio, radijo ryšių įrengimo karta buvo tik lempinė. Šiuo metu diegiama penktoji ryšių įrenginių karta – skaitmeninės technologijos įrenginiai, pradėta naudoti šviesolaidžius ir per juos veikiančius įrenginius. Tai atveria galimybes perduoti didelė informacijos kiekį bei panaudoti naujas pastočių valdymo ir kontrolės sistemas. Gamtinė aplinka. Lietuvos klimatinės sąlygos ne visada yra palankios Vilniaus elektros tinklų veiklai. Stiprių vėjų ir audrų kartais neatlaiko elektros energijos perdavimo linijos bei atramos, šaltu metų laiku yra sudėtinga tvarkyti, prižiūrėti bei atnaujinti elektros energijos tiekimo tinklus. 3. Marketingo tikslų nustatymas Vilniaus elektros tinklų misija yra užtikrinti nenutrūkstamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Pagrindinis įmonės veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus, kuriems pasiekti nukreipta visa įmonės veikla, taikomos priemonės, yra vartotojai. Įmonės tikslas yra vykdyti energetikos sistemos darbo efektyvumo didinimo ir plėtojimo programas. Šių programų įgyvendinimas atliekamas investicijų, nukreipiamų naujų energetikos objektų statybai arba esamų plėtimui ir modernizacijai, sąskaita. Įmonės marketingo tikslai įmonės tikslams pasiekti yra mažinti nuostolius elektros tinkluose, mažinti skolininkų už suvartotą elektros energiją skaičių ir bendrą debitorinį vartotojų įsiskolinimą. Nuostolių mažinimui dėl pasenusių, netikslių elektros energijos apskaitos prietaisų planuojama kasmet pakeisti 5 procentus apskaitos prietaisų. 4. Tikslinių rinkos segmentų parinkimas bei jų aprėpimo strategijos Vartotojai, kaip rinkos dalyviai, nėra vienalytė masė. Jie skiriasi savo poreikiais, preferencijomis, disponuojamomis piniginėmis pajamomis, įpročiais ir kt. Tačiau elektros energija yra tokia prekė, kurią naudoja praktiškai visi žmonės, tad Vilniaus elektros tinklams atlikti rinkos segmentavimą, norint nuspręsti, kuriuos rinkos segmentus įmonė aptarnaus ir kokią marketingo strategiją taikys, yra netikslinga. Taigi, įmonė naudoja nediferencijuotą marketingą. 5. Marketingo komplekso elementų apibūdinimas Įmonės marketingo kompleksas susideda iš elementų: prekė, kaina, paskirstymas ir rėmimas. 5.1. Prekės (paslaugos) charakteristika Elektros energija, palyginus su kitomis prekėmis, yra gan neįprasta prekė: ji neturi nei formos, nei išvaizdos, nei įpakavimo. Kaip pardavimo vienetai yra naudojami šie: kilovatvalandė (kWh) – aktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti, ir kvarvalandė (kvarh) – reaktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti. Elektros energija, skirtingai nei kitos prekės negali turėti asortimento, nei prekių linijos, nei asortimento pločio ar gylio. Pagal prekių klasifikaciją, elektros energija Lietuvoje yra laisvai parduodama prekė (tik ypatingais atvejais – dėl avarijų energetikos sistemoje ar pan. priežasčių elektros energija gali tapti deficitine preke). Elektros energija yra prekė, neturinti daiktinio pavidalo, nesandėliuojama ir netransportuojama. Tai yra tiek vartojimo (skirta asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti), tiek gamybinės paskirties prekė (skirta kitų prekių ar paslaugų gamybai), vienkartinio naudojimo. Skirtingais atvejais elektros energija gali būti ir viešojo naudojimo (tie, kurie nenori mokėti kainos už elektros energijos naudojimą, negali būti išskirti iš naudojimosi, pvz., gatvių, komunalinis bendro naudojimo patalpų apšvietimas). Vienarūšė. Kai kuriais atvejais dalinai pakeičiama (pvz., jei naudojama tik apšvietimui, elektros energiją gali pakeisti žvakės ar žibalinės lempos). Tai yra kasdieninio vartojimo prekė. Šiais laikais turbūt nei vienas iš mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be elektros energijos. Daugumoje sričių elektros energija yra nepakeičiama prekė, jos Vilniaus regione nesiūlo jokios kitos įmonės, tik Vilniaus elektros tinklai, todėl kol neatsiras Prekės gyvavimo ciklas. Elektros energija Vilniaus mieste atsirado tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Iš pradžių jos naudojimas buvo minimalus. Kaip ir kitos prekės, elektros energija praėjo įvedimo ir augimo gyvavimo ciklo stadijas. Kaip matome iš 1 pav. elektros energija yra pakartotinio gyvavimo cikle. 1 paveikslas. Elektros energijos gyvavimo ciklas (gamybos mastas, kWh). 5.2. Numatomos kainos Vilniaus elektros tinklai yra monopolistai. Tie, kurie nori pirkti monopolisto prekę, neturi pasirinkimo: jie arba perka prekę monopolisto diktuojama kaina, arba lieka nepatenkinę savo poreikio. Elektros energijos kainas reguliuoja valstybė. Elektros energijos kainų apskaičiavimo metodika ir elektros energijos kainų bei jų taikymo tvarka yra patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 12 22 nutarimais Nr. 132 ir 133 (1 priedas, 2 priedas). 5.3. Paskirstymo kanalo parinkimas Vilniaus elektros tinklai yra elektros energijos perdavėjai ir skirstytojai. Elektros energija pagaminama elektrinėse, paskui ji paaukštinama iki 330-110 kV ir perduodama į rajonines pastotes, kur pažeminama iki 35-10 kV. Paskui perduodama į paskirstymo tinklą, mažose transformatorinėse pastotėse pažeminama iki 0,4-0,22 kV, atitinkamai 380 V trifaze ar vienfaze 220 V sistema ji patenka į namo paskirstymo skydą, paskui pasiekia skaitiklį ir tik tuomet ją gauna vartotojas. Įmonėje prekės paskirstymas yra tiesioginis. Galutiniam etapui – elektros energijos patekimui į vartotojo elektros tinklus ir pinigų surinkimui kiekviename Vilniaus elektros tinklų rajone realizavimo tarnybos. Jos vykdo elektros energijos realizavimą (pardavimą) vartotojams pagal sudarytas sutartis, jų elektros apskaitos prietaisų veikimo kontrolę, išieško skolas iš suvartotos elektros energijos skolininkų, ieško beapskaitinių elektros energijos vartojimo faktų ir išieško tokio vartojimo pasekoje patirtus nuostolius, ieško sutrikusių elektros energijos apskaitų bei išieško tokiais atvejais patirtus nuostolius, analizuoja komercinių elektros energijos nuostolių 0,4-10 kV tinkle bei įgyvendina priemones jų mažinimui, nagrinėja vartotojų skundus, prašymus, ruošia atsakymus į juos. Pagrindinės realizavimo tarnybų funkcijos: Elektros energijos vartojimo sutarčių tarp Filialo ir vartotojų sudarymas. Atsiskaitymas su vartotojais už suvartotą elektros energiją. Vartotojų elektros energijos apskaitos prietaisų tikrinimas, keitimas ir teisingo jų eksploatacijos bei darbo kontrolė. Nuostolių elektros tinkle analizė ir priemonių nuostoliams mažinti diegimas. Nelegalaus elektros energijos vartojimo išaiškinimas ir įforminimas aktais. Medžiagos dėl žalos atlyginimo paruošimas ir perdavimas teismams kartu su Juridiniu skyriumi. Vartotojų informavimas jiems rūpimais elektros energijos tiekimo, efektyvaus vartojimo, atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, elektros energijos apskaitos prietaisų įsigijimo ir reikalavimo klausimais. Duomenų apie vartotojus, jų atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją , apie apskaitas ir jose sumontuotus prietaisus kaupimas ir saugojimas nustatytą laiką. 5.4. Rėmimo veiksmai Viena svarbiausių rėmimo užduočių – potencialiems pirkėjams perduoti reikalingą informaciją ir paskatinti juos pirkti. Elektros energija yra labai svarbi prekė ir jos praktiškai negalima pakeisti kitomis prekėmis, jos paklausa yra neelastinga, todėl reklama šiai prekei yra netikslinga, išskyrus vieną niuansą. Elektros energijos yra daugiau naudojama darbo dienomis nei savaitgaliais, todėl vartotojai yra skatinami daugiau pirkti poilsio dienomis bei naktimis, sudarant tam palankias sąlygas, t.y. nustatant mažesnę kainą. Vilniaus elektros tinklai, kaip ir visos įmonės stengiasi visuomenėje suformuoti teigiamą įvaizdį. Įmonės darbuotojai savo darbe vadovaujasi Moralės kodeksu: "Vartotojai yra vienintelė priežastis, dėl kurios egzistuoja bendrovės ir mano darbas. Mano pareiga yra greitai ir kvalifikuotai aptarnauti vartotoją, gerbti jo teises. Aš privalau: Greitai ir kvalifikuotai teikti vartotojams man priklausančias paslaugas ir papildomą informaciją. Jei negaliu atsakyti į vartotoją dominančius klausimus, aš jį siunčiu pas tą darbuotoją, kuris gali kompetentingai į jį atsakyti. Domėtis vartotoju ir jo problemomis. nuolatos tobulintis. naudotis bei teikti vartotojams pačią naujausią informaciją, kurią pateikti aiškiai ir suprantamai. Greitai reaguoti į susidariusias problemas, skundus, juos spręsti kūrybiškai, lanksčiai ir iki galo. Su vartotoju visada elgtis mandagiai ir kultūringai. Jei, mano manymu, vartotojas yra neteisus, aš turiu laikytis etikos reikalavimų ir nepažeisti vartotojo teisių. Sudaryti gerą įspūdį vartotojui tiek išvaizda, tiek elgesiu, nes aš esu bendrovės atstovas. Teikti tiktai teisingą ir palankią informaciją apie bendrovę. Savo veiksmus ir darbus derinti su savo skyriaus ir visos bendrovės politika. Nepažeisti Lietuvos Respublikos, bendrovės įstatymų, nedaryti žalos bendrovei."

Ekonomika  Namų darbai   (34,76 kB)

Žmogus, gyvendamas visuomenėje, kasdien susiduria su ekonomika. Kiekvienas iš mūsų svarstome: ką veiksime baigę mokyklą, kokį darbą pasirinksime, arba tiksliau, kur gausime darbą, kiek gausime atlyginimo, ar jo užteks mūsų reikmėms patenkinti: būstui išlaikyti ir aptarnavimo išlaidoms, maistui, drabužiams, transportui, laisvalaikiui, mašinai, televizoriui, ir kt.; kodėl už jūsų darbą mokama tiek arba tiek; kodėl brangsta arba pinga prekės ir paslaugos; kodėl ir kokius mokate mokesčius valstybei; ką daryti su likusiomis pajamomis – kaip jas kaupti ir laikyti – ar banke, ar pirkti akcijas, obligacijas, žemę ar vertingą daiktą. Į šiuos ir į daugelį kitų klausimų padės atsakyti ekonomikos mokslas. Žodis „ekonomika“ kilęs iš graikų kalbos žodžių – „oikos“– namai ir „nomos“ – taisyklės. Graikų „oikonomia“ reiškė namų ūkio tvarkymą ir šeimyninių žmonių sąjungą su jos įvairiais reikalais. Tad ekonomika kaip mokslas apėmė namų valdymą, žinias apie namų ūkį, apie žmogaus gyvenimą bei veiklą. Ekonomika ─ mokslas, nagrinėjantis, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti pasirenkamuosius, tarpusavyje konkuruojančius žmonių poreikius; tai mokslas apie tai kaip žmonės įsigyja būtiniausius daiktus bei patogumus ir su kokiomis problemomis jie susiduria tai darydami, be to, kaip mažinti šias problemas. Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties nulemtos reikmės vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė yra ta, kad užtikrinant nuolatinį vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Todėl nuo pat civilizuotos visuomenės ar apskritai žmogaus atsiradimo egzistuoja noras gerinti gyvenimą, tenkinti vis daugiau ir daugiau poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti produktų, o vėliau – prekių gamybos ir paslaugų teikimą. Visi žinome, kad vienu metu tenkinti visų poreikių negalime. Teisingai pabrėžiama, kad šiame pasaulyje net vaikas supranta, jog pasiūlius jam ką nors vieną iš dviejų, jis negali pasakyti – noriu abiejų. Ištekliai – yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi naudoti, nes tai dar neįvaldyti ištekliai ir žmonija šiuo metu dar nesugeba jų naudoti. Nėra abejonių, kad jiems priklauso didelė ateitis. Gamtos yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augalija, dirvožemis – atkuriami ištekliai, bet jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, sąlygos blogėja... Gyvenamoji erdvė, naudingosios iškasenos – neatkuriami ištekliai, ir čia pirmiausiai mums iškyla jų panaudojimo problemų. Dauguma išteklių yra riboti. Jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai – žemė, darbas ir kapitalas. Žemė ekonomikos teorijoje – visi gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie yra riboti, dauguma jų – neatkuriami. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi kintant gamtos turtų naudojimo technologijai. Darbu trumpai vadinama darbo jėga. Tačiau, reikia skirti darbo ir darbo jėgos sąvokas. Darbas – tai žmogaus tikslinga ir sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja ir pritaiko savo poreikiams. Darbo jėga – tai žmogaus fizinių, psichinių, dvasinių bei moralinių savybių visuma, leidžianti jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms ir paslaugoms kurti. 2. GAMYBOS KAŠTAI IR JŲ KLASIFIKAVIMAS Šiuolaikinis požiūris į gamybą neapsiriboja tik materialaus produkto gaminimu. Gėrybės kuriamos ir tokiose žmogaus veiklos srityse kaip mokslas, švietimas, kultūra, informacijos apdorojimas, valdymas ir pan. Bendriausia prasme gamyba –gėrybių, t.y. įvairių prekių ir paslaugų, kūrimas; poreikių tenkinimas, nes pagrindinis rinkos subjektas yra vartotojas. Tačiau be gamintojo šio tikslo pasiekti neįmanoma, o poreikiai negali būti tenkinami be išlaidų. Visos išlaidos kuriant verslą sudaro gamybos kaštus.

Ekonomika  Referatai   (21,76 kB)

Tačiau kaip mokslinė praktinė sritis susiformavo tik 19 a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų beiprivačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo ekonominės informacijos sistemos realumą ir teisingumą. Tokią garantiją ir pradėjo teikti vadinamieji viešieji visuomeninai buhalteriai Tikroji audito atsiradimo data yra laikoma 1854 m., kai Edinburgo buhalterių sąjungai buvo suteiktas karališkas statusas. Tačiau tikroji audito tėvynė yra Didžioji Britanija. Pirmosios pasaulyje apskaitos organizacijos pradėjo kurtis Škotijoje 1853 m. 19am. viduryje pradėjo kurtis įvairios akcinės bendrovėsToks buhalterio profesijos įvardijimas rodė jos reišmingumą, naują buhalterio kvalifikacinį lygį, netgi jo prviligijuotą padėtį. Lietuvoje buhalterio ir auditorio asoviacija įkurta 1990 m. rugsėjo mėn. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžio. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūrio. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarą, rezultato įforminimą ir atsakomybė. Kaip matome auditas egzistuoja jau pakankamai ilgai. Kai XIX a. viduryje pradėjo steigtis įvairios akcinės bendrovės. Apsukriausi šių bendrovių vadovai, su pasamdytais buhalteriais sąmoningai apskaičiuodavo didelius pelnus ir dividendus. Tuo “pakeldami” akcijų kainą biržoje. Po to šias akcijas parduodavo už nerealią kainą. Todėl Europos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią nesąžiningiems sandėriams, pradėjo reguliuoti apskaitos darbuotojų profesinę veiklą. Tai buvo vienas iš veiksnių reikalingų auditui atsirasti. Audito atsiradimas tiesiogiai surištas su interesų išsiskyrimu tų kurie tiesiogiai valdo įmonę (administracija) ir tų kurie nori investuoti savo pinigus į imonę. Investitoriai nenorėjo ir negalėjo pasitikėti ta informacija kurią pateikia administracija. Reikėjo, kad šią informaciją patvirtintu nepriklausomas ekspertas gerai nusimanantis apskaitoje. Kadangi priimant sprendimą pirkti ar parduoti vertybinius popierius, išduoti paskolą ar pratėsti komercinį kreditą, sudaryti darbo sutartį ir pan. remiasi, didžiąja dalimi, finansine informacija, kuri turi būti patikima. Šios informacijos patikimumą gali patvirtinti nepriklausomas auditorius. Auditoriaus paslaugo poreikis atsirado dėl sekančio aplinkybio: 1. Galimybė neobjektyvios informacijos iš administracijos pusės, konflikto tarp administracijos ir šios informacijos naudotojo (savininko, investuotojo, kreditorio) atveju. 2. Kompanijos operacijo gali būti labai daug ir įvairaus sudėtingumo. Informacijos apie jas patys vartotojai gauti negali, todėl jiems reikalingos auditorio, buhalterio-profesionalo, paslaugos; 3. Finansinio ataskaito vartotojo priimamo sprendimo pasekmės gali būti jiems labai svarbios, todėl informacijos pilnumas ir patikimumas, gautas per buhalterį-auditorio, jiems ypatingai reikalingas. 4. Finansinės informacijos vartotojai paprastai negali tiesiogiai prieiti prie kompanijos apskaitos įrašo, be to, jie dažniausiai neturi atitinkamos kvalifikacijos ir patirties. Todėl darbui, kurio patys vartotojai atlikti negali, būtina pasikviesti profesionalius buhalterius - auditorius; Asmenys, priimantys sprendimus finansiniais klausimais (tiek privatūs, tiek valstybiniai), paprastai gauna apskaitinė (buhalterinė) informaciją tos kompanijos, kuriai ketina suteikti paskolą arba kurios vertybinius popierius ketina pirkti ar parduoti, ar sudaryti kitokį sandorį. Tačiau čia gali (dažniausiai taip ir būna) susikirsti informacijos tiekėjo ir vartotojo interesai, todėl atsiranda visuotinis (visuomeninis) poreikis auditoriaus paslaugoms - tarpininko, nustatančio finansinės informacijos patikimumą ir objektyvumą. Patikima informacija leidžia padidinti kapitalo rinkos efektyvuma, ir prognozuoti pasekmes įvairio ekonominio sprendimo. Auditas - tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimo.. Auditas turi savo tikslą, logiką ir pagrįstas struktūrizuotu priėjimu prie sprendimo. Jis nėra chaotiškas ir nesuplanuotas. Jo metu gaunami ir įvertinami duomenys, įtakojantys audito išvados priėmimą. 1. Audito reikšmė ir būtinumas Auditas - tai nepriklausomo auditoriaus vykdomas oficialus įmonės finansinės būklės patikrinimas, siekiant įvertinti jos finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktos informacijos tikrumą ir tikslumą bei atitikimą galiojantiems apskaitos norminiams aktams. Audito rezultatas - auditoriaus išvada ir įvertinimas. Firma, atliekanti auditą, turi turėti leidimą šiai veiklai. Auditas poreikis atsirado tada, kai verslas buvo pradėtas organizuoti kaip akcinės bendrovės, t.y. ribotos atsakomybės kompanijas, kur kompanijos savininkai (akcininkai) atsako tik įnešto kapitalo dalimi. Tai pažangi verslo organizavimo forma, leidusi žymiai praplėsti galimybes, pritraukti daugiau kapitalo, reikalingo verslo plėtimui, leido vykdyti daug didesnio masto operacijas, organizuoti tarptautinį verslą. Reikalo esmė ta, kad kapitalo savininkai, finansuojantys arba galintys finansuoti įmonės veiklą, atsiskyrė nuo įmonės vadybininko (vadovoo), tiesiogiai valdančio įmonė. Todėl audito atsiradimo užuomazgos tiesiogiai siejasi su įmonio vadovo ir jo akcininko tarpusavio santykiais. Greitai paaiškėjo, kad vadovo ir akcininko (kapitalo tiekėjo) interesai gerokai skiriasi. Pirmojo pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrojo - dividendus t.y. atlyginimą už investuotą kapitalą. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurio pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi apskaitos duomenys būto tikri ir patikimi, kad pelnas, dividendai ir kiti rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Todėl vienas pagrindinio nepriklausomo audito tikslo - nuomonės pareiškimas apie finansinės atskaitomybės, kuri charakterizuoja komapnijos finansinė būklė ir veiklos rezultatus, objektyvumą ir atitikimą bendriesiems apskaitos principams. Auditas taip pat yra būtinas siekiant patikrinti apskaitos ir atskaitomybės būklė bei norint geriau jas sutvarkyti, patobulinti, mechanizuoti ir automatizuoti; atliekant ūkinės komercinės veiklos analizė ar konkretaus biznio ekspertizė; sprendžiant finansinius klausimus bankroto atveju; jungiantis arba dalijantis įmonėms; privatizuojant turtą; siekiant efektyviau organizuoti ūkinė komercinė veiklą, tobulinti valdymo ir darbo organizavimo sistemas ir daugeliu kito atvejo. Audito atlikimas, net tais atvejais, kai jis nėra būtinas, turi tikrai didelė reikšmė. Rinkos sąlygomis įmonės bei kiti ūkio subjektai daro turto, piniginio resurso panaudojimo sutartis vykdo komercines operacijas ir investicijas. Šio operacijo sėkmė priklauso nuo galimybės viso dalyvio gauti patikimą finansinė informaciją. Informacijos patikimumas patvirtinamas nepriklausomo eksperto auditorio. Sąvininkai ir viso pirma smulkūs akcininkai, o taip pat kreditoriai neturi galimybės asmeniškai įsitikinti, kad daugybė įmonės operacijo atliktos pagal istatymus ir teisingai atsispindi atskaitomybėje. Todėl, kad neturi priėjimo prie pirminio dokumento, o taip pat neturi nei reikiamos kvalifikacijos nei patyrimo. Šiam darbui jie priversti samdyti profesionalus. Nepriklausomos auditorio išvados apie įmones taip pat reikalingos ir valstybei, kad galėtu priimti sprendimus ekonomikos ir mokesčio srityse. Auditorio patikrinimai būtini valstybiniams organams, teismams, prokurorams ir tarditojams, kad patvirtintu šinansinės informacijos teisingumą. Viena iš svarbiausio audito problemo, kuri dažnai diskutuojama įvairiuose forumuose, yra audito būtinumo įvairaus profilio ir dydžio įmonėse problema. Vieni teigia, kad auditas būtinas visoms be išimties įmonėms, kiti - tik didelėms arba vidutinėms (o kaip nustatyti, kokia yra didelė ir kokia vidutinė?) kompanijoms, treti - toms įmonėms, kurio gaminama produkcija sudėtinga, o teikiamos paslaugos labai įvairios, dar kiti nurodo, kad labai svarbu atlikti auditą tose įmonėse, kurios turi daug debitorio ir kreditorio (kiek?), ir t.t. Tarptautiniai audito standartai nenurodo, kokiose įmonėse svarbiausia jį atlikti. Jie orientuoja į tai, kad kiekviena šalis pateikto dėl audito savo nacionalinius reikalavimus. 2. Audito tikslai ir audito apibrėžimas Auditas kaip sisteminis procesas turi savo tikslą ir logiką. Šiandien mes žinome ne tik finansinį, bet valdymo, kokybės operacinį, “žaliąjį” ir kitas audito rūšis, todėl audito apibrėžimas turi būti tikslus ir universalus. Pati sistema yra su grįžtamaisiais ryšiais,o tai rodo jos daugiavariantiškumą: keičianti tikslui, keisis procesas ir rezultatas. Tikslai yra veiklos orientyrai. Šie formuojami pagal individualius, grupinius ir visuomeninius poreikius.Tai konfliktinis procesas, nes gyvenime egzistuoja interesų prieštaringumas, susidūrimas ir pan. Be to tikslų formavimą ženkliausiai sąlygoja visuomeniniai procesai ir jų raida. Ne išimtis ir audito tikslai. Jeigu apžvelgsime audito raidos etapus ir tendencijas, būdigas daugelio šalių, tai galima išskirti 3 pagrindinius: 1.Visuomeniniai audito tikslai 2. Pagrindinis audito tikslas 3. Konkretūs audito tiksl Pagrindinis audito tikslas - analizuoti ir įvertinti informacijos apie kliento finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumą ir patikimumą.Greta pagrindinio audito tikslo egzistuoja daug kitų - konkrečių tikslų, kaip antai: informacijos apie prekių realizavimą bei grąžinimą, grynų pinigų įplaukas, kreditorinį įsiskolinimą realumo ir patikimumo įvertinimas. Tokių tikslų gali būti daug ir įvairių , priklausomai nuo informacijos vartotojų poreikių. Auditinė veikla - tai procesas, kurio pagalba realizuojamas tikslas. Tam tikra procedūrų ir veiksmų visuma , pradedanti pasiekti norimą tikslą. Audito rezultatas - tai auditoriaus išvada arba, priklausomai nuo aplinkybių, atsisakymas ją duoti. Abiem atvejais auditorius paliudija, kad patikrinta, laikantis bendųjų apskaitos principų, standartų ir kitų norminių dokumentų reikalavimų. Kyla klausymas , ar gali auditoius duoti kitokią negu tradicinė auditoriaus išvada. Atsakymas būtų - gali, jeigu informacijos vartotojas to pageidauja, pvz., kad būtų speciali ataskaitos forma. AUDITAS -tai oficiali nepriklausoma klieto informacijos apie finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumo ir patikimumo analizė ir kitais norminiais dokumentais bei auditoriaus raštiškos nuomonės apie tai pateikimas. 3. Audito planavimo schema Audito patikrinimas paprastai vyksta apibrėžta laiko tarpą (dažniausiai 2 savaites); dėl šio apribojimo audito firma turi gerai susiplanuoti savo darbus, įvertinti kiek reikės žmonio ir t.t. kadangi tikrinamos įmonės skiriasi pajėgumais, dydžio, darbo specifika ir t.t. Planavimas ir audito plano bei programos paruošimas gali būti išskaidyti į keletą etapo. Autoriai audito planavimo etapus ir jo eiliškumą išskiria įvairiai. 2 paveiksle pateikta bendra audito planavimo schema. Pirminis audito veiklos planavimas vyksta pradinėje audito stadijoje. Pirminis audito veiklos planavimas apima tokius sprendimus, kaip sutikimas pradėti (arba tėsti) kliento auditavimą, priežasčio, dėl kurio klientas užsako auditą, nustatymą, reikiamo personalo audito atlikimui parinkimas ir raštiškas abiejo pusio (auditoriaus ir užsakovo) įsipareigojimo sudarymas. Audito planavimo schema Bendro duomeno apie klientą rinkimas. Kad auditorius galėto tinkamai ir objektyviai atlikti auditą, jis turi būti pakankamai gerai susipažinės su kliento verslu ir ta pramonės šaka, kurioje dirba kliento kompanija. Didžioji dalis šios informacijos gaunama audituojant klientą, ypač jeigu tai naujas klientas. Kad surinkti reikiamą informaciją, auditoriui reikia: susipažinti su kliento verslu ir pramonės šaka; apžiūrėti įmonė ir tarnybines patalpas; susipažinti su įmonėje vykdoma veiklos politika (tai turi glaudo ryšį su finansinėmis ataskaitomis); identifikuoti tarpusavio ryšius (tiek įmonės viduje, tiek įmonės su išore); įvertinti kito (pašalinio) specialisto ir eksperto poreikį. Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas. Šiame audito etape tikrinami trijo tipo, glaudžiai tarpusavyje susijė, juridiniai dokumentai ir jo archyvai: 1) kompanijos įregistravimo dokumantai, patvirtinantys jos juridinį statusą, ir jos įstatai; 2) direktorio tarybos susirinkimo ir akcininko susirinkimo protokolai; 3) sutartys ir kontraktai. Reikšmingumo įvertinimas, bendros verslo (vidinės), verslo kontrolės ir auditoriaus rizikos įvertinimas. Planuojant auditą labai svarbu įvertinti klaido reikšmingumą (arba materialumą) ir bendrą audito riziką. Nuo pirminio šio elemento įvertinimo labai priklauso audito darbo apimtis, o tuo pačiu ir plano apimtis bei sudėtingumas ir, žinoma, audito kaina. Susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizkos įvertinimas. Nustatyti kontrolės rizikos lygį yra labai sunku. Pirmiausia auditorius turi įsitikinti, ar vidinės kontrolės sistema padeda apskaitos sistemai siekti savo tikslo, t.y. ar visos ūkinės operacijos atliekamos neviršijant įgaliojimo, o kitu atveju tik vadovybei leidus; ar visos operacijos nedelsiant įrašytos teisingomis sumomis į atitinkamas sąskaitas ir tuo laikotarpiu, kuriuo padarytos; ar nustatytais terminais sulyginami apskaitiniai ir faktiniai duomenys ir ar padaryti atitinkami veiksmai nustačius neatitikimus. Auditorius turi gerai ištirti vidinės kontrolės sistemos aplinką, kad galėto įvertinti vadovybės požiūrį į kontrolė, jos informuotumą ir veiksmus įvairiais kontrolės klausimais. Tirdamas kontrolės aplinką, auditorius kartu gauna informacijos apie kontrolės procedūras ir gali nusprėsti, ar jas naudoti ar ne, ar reikia atlikti papildomus tyrimus, ar ne. Bendro audito plano ir audito programos paruošimas. Audito plane nurodoma jo pradžia ir pabaiga, tikrinamas laikotarpis, tikrinami darbo barai, tikrinamo darbo apimtys ir atlikimo laikas, atrankinio tikrinimo sritys, apimtys ir laikas, konkrečio darbo vykdytojai (jei auditorius samdo padėjėjus, ekspertus ar kitus auditorius), numatomi svarbiausi audito testai (tikrinimas, apžvalga, apklausa, patvirtinimas, skaičiavimas ir perskaičiavimas, analizė). Planas turi būti parengtas taip, kad iš jo būto galima matyti, kaip auditorius vykdys sutartyje numatytus darbus. Visi klausimai, kuriuos reikia tirti ir nurodyti plane, išdėstomi taip, kad audito metu būto ne tik visapusiškai, bet ir nuosekliai patikrinta kliento veikla, nustatyti ne tik pažeidimai, bet ir jo priežastys bei padariniai. Audito planas turi būti suderintas su užsakovu, tačiau visa atsakomybė už plano kokybė tenka auditoriui. Tai padeda išvengti nesusipratimo dėl darbo apimties (ir kainos tuo pačiu) ir konkrečio kontrolės veiksmo atlikimo laiko ir būdo. Audito programa paprastai sudaroma pagal tris segmentus: 1) operacijo patikrinimas; 2) analitinės procedūros ; ir 3) atskiro elemento saldo patikrinimas. Kiekvienas iš šio segmento apžvelgiamas pagal ūkinio operacijo ciklus ir atskiras sąskaitas. Audito programa ūkinio operacijo segmente gali būti labai įvairi. Jos gali įtraukti pilną patikrinimą (kada vidinė verslo kontrolės sistema yra silpna), arbą priešingai, labiau akcentuojamas kontrolinio momento testavimas (kada vidinės kontrolės sistema laikoma efektyvia). Kadangi analitinės procedūros nėra brangiai kainuojančios, daugelis auditorio atlieka pakankamai didelį jo kiekį. Analitinės procedūros atliekamos trijuose audito atlikimo stadijose: 1) planavimo metu (kad padėto auditoriui nusprėsti, kokie įrodymai jam reikalingi kad pasiekti planuojamą audito riziką); 2) operacijo ir atskiro elemento saldo patikrinimo metu; 3) audito pabaigoje, kai norima įsitikinti patikrinimo rezultato atitikimu planuotiems. Atskiro elemento saldo testo paruošimas paprastai būna sunkiausias planavimo procesas. Tai labiausiai subjektyvus procesas, reikalaujantis daugiausiai profesinio mąstymo. 4. Audito organizavimo etapai Vakaro autorio literatūroje pateikiamas labai nevienodas audito etapo skaičius. Kai kurie autoriai labai detaliai aprašo daugelį darbo, kuriuos reikia atlikti audito metu, vadindami tai audito nuoseklumo. Įvairūs autoriai siūlo skirtingus audito organizavimo etapus ir jo nuoseklumą. A.A.Arens’o ir J.K.Leobbeck’o knygoje “Auditing- an intergrated approach” pateikta tokia audito organizavimo etapo schema. 1 Stadija. Audito planavimas ir jo programos sudarymas Pirminis audito veiklos planavimas Bendro duomeno apie klientą rinkimas Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas Reikšmingumo įvertinimas, įgimtos kontrolės ir neaptikimo rizikos įvertinimas susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizikos įvertinimas Bendro audito plano ir audito programos paruošimas 2 Stadija. Kontrolinio momento testavimas ir ūkinio operacijo patikrinimas Įvertinama, ar priimtinas prognozuojamas vidinės kontrolės rizikos laipsnis Jei atsakymas “taip” - testuojami kontroliniai momentai Jei atsakymas “ne” - ištisinis operacijo tikrinimas (testavimas) Įvertinama klaido atsiradimo finansinėje atskaitomybėje tikimybė 3 Stadija. Balanso straipsnio patikrinimas Nedidelė tikimybė. Analitinio procedūro vykdymas Vidutinė tikimybė. Pagrindinio elemento testavimas Didelė arba nežinoma tikimybė. Papildomas elemento tikrinimas 4 Stadija. Audito užbaigimas ir išvados parengimas Įsipareigojimo patikrinimas Po balansinio įvykio patikrinimas Rezultato įvertinimas Audito išvados sudarymas 1 Stadija. Pagrindinė šios stadijos užduotis - sudaryti tokius audito planą ir audito programą, kad auditorius jais remdamasis ir pagal juos atlikdamas auditą pasiekto iškeltus tikslus. 2 Stadija. Tai praktinis ūkinio operacijo patikrinimas. Uždaviniai: 1) surinkti duomenis, patvirtinančius konkrečius kontrolinius uždavinius ir procedūras, kad būto galima nustatyti priimtiną (pagal auditoriaus vertinimą) kontrolės rizikos laipsnį (t.y. to atvejo, kada jis sumažintas, o ne maksimalus); 2) gauti duomenis, kurie patvirtinto ūkinio operacijo piniginio sumo teisingumą. 3 Stadija. Užduotis - gauti pakankamą kiekį duomeno, patvirtinančio, kad sąskaito saldo atitinka pateiktą balanse ir duomenis prie finansinės atskaitomybės. 4 Stadija. Užduotis - apibendrinti gautus duomenis ir pateikti audito išvadą. 5. Audito darbo dokumentai Visa auditoriaus dokumentacija paruošta prieš auditą ir patikrinimo metu yra laikoma darbo dokumentais ir padeda auditoriui planuoti ir vykdyti auditą, o taip pat yra auditoriaus darbo įrodymas. Auditoriaus darbo dokumentai (working papers) - tai užrašai, kuriuose auditorius fiksuoja audito atlikimo metu panaudotas procedūras, testus, gautą informaciją ir atitinkamas išvadas. Darbo dokumentuose turi būti ta informacija, kuri auditoriaus nuomone yra svarbi atliekant patikrinimus ir kuri padeda auditoriui susidaryti nuomonė (priimti sprendimą dėl audito išvados) apie finansinės atskaitomybės objektyvumą. Auditoriaus darbo dokumenuose turi būti aprašytas audito planavimas, atlikto procedūro pobūdis, apimtis, laikas, padarytos išvados. Darbo dokumentai turi būti pakankamai detalūs, kad patyrės auditorius galėto visiškai suprasti atliktą auditą. Auditoriaus darbo dokumentus, kaip nurodyta 9-ajame tarptautiniame audito standarte, sudaro: 1) informacija, susijusi su įmonės teisine ir organizacine struktūra; 2) svarbiausio teisinio dokumento, susitarimo kopijos ar ištraukos iš jo; 3) audito planavimo proceso ir audito programos aprašymas; 4) apskaitos sistemos ir vidinės kontrolės sistemos aprašymas bei įvertinimas; 5) sąskaito ir ūkinio operacijo analizė; 6) reikšmingiausio ekonominio rodiklio analizė; 7) atlikto audito procedūro pobūdis, laikas, apimtis bei to procedūro rezultatai; 8) patvirtinimas, kad padėjėjo atliktas darbas buvo tinkamai prižiūrimas ir kontroliuojamas; 9) aprašymai, kas ir kada atliko konkrečias procedūras; 10) susirašinėjimo su kitais auditoriais, ekspertais, nesuinteresuotais asmenimis kopijos; 11) reikalo aptarimo su klientu rašto (protokolo) kopijos; 12) auditoriaus padarytos išvados svarbiausiais audito klausimais; 13) kliento pateiktos finansinės informacijos ir atitinkamos auditoriaus ataskaitos kopijos. Literatūroje visi darbo dokumentai skirstomi į 3 grupes: 1) Nuolat tvarkomi dokumentai; 2) Audito administraciniai dokumentai; 3) Audito informacijos dokumentai. Nuolat tvarkomi dokumentai yra tokie, kuriuose yra informacija, dominanti auditorius per visą to paties kliento auditavimo laiką. Prie tokio dokumento priskiriama kopijos arba ištraukos iš kliento įmonės statuso ar jos steigimo dokumento, įvairio sutarčio, akcininko susirinkimo, stebėtojo tarybos ir direktorio valdybos posėdžio, taip pat atitinkamo rodiklio analitinės lentelės, schemos, įmonės finansinės ataskaitos ir kt. Audito administraciniai dokumentai - tai daugiausia dokumentai, kuriuose atvaizduotos audito planavimo pradinės stadijos. Paprastai tai būna auditorio pakvietimo laiškas, auditorio paskyrimo dokumentai, kai kuri informacija apie kliento veiklą, preliminarinio patikrinimo (diagnostikos) rezultatai, pradiniai audito rizikos ir materialumo (reikšmingumo) apskaičiavimai. Ypač svarbus šios grupės dokumentas yra audito planas ir programa. Audito informacijos dokumentai yra tokie, kuriuose atsispindi informacija svarbiausiais atliekamo patikrinimo klausimais. Tai įrašai apie padarytas procedūras bei priimtus sprendimus audito metu. Jie parodo atlikto patikrinimo kokybė, todėl turi būti surašyti aiškiai, tiksliai ir tvarkingai. 6. AUDITO IŠVADOS Auditorius patikrinęs finansines ataskaitas, turi pasakyti galutinę nuomonę apie jas. Kadangi auditorius savo nuomonė privalo suformuluoti raštu, tai šis raštiškas pareiškimas kartais vadinamas auditoriaus nuomone. Pažymėtina, kad auditorius neprivalo duoti absoliučios garantijos dėl finansinės ataskaitos tikslumo, tačiau jis suformuluoja savo nuomonė, kitaip tariant, atsako į klausimą, ar finansinės ataskaitos tiksliai apibūdina kompanijos finansinė būklė, veiklos rezultatus ir atitinkamo finansinio rodiklio pasikeitimus per atitinkamą laikotarpį. Vienas iš tikslesnio yra T.Burns ir H.Hendriksen: “Auditoriaus išvada - tai dokumentas, kurį auditorius surašo patikrinės finansinė ataskaitą ir kuriame pateikia savo nuomonė ar sprendimą dėl jos.” Pavyzdinė auditoriaus išvados formą, jos svarbiausius rekvizitus pateikia 13-asis tarptautinis audito standartas “Auditoriaus išvada apie finansines ataskaitas”. Jame nurodoma, kad auditoriaus išvadoje turi būti pateikiami šie rekvizitai: 1. Pavadinimas. 2. Adresas. 3. Finansinės informacijos aprašymas. 4. Naudojamo audito standarto aprašymas. 5. Nuomonės apie finansines ataskaitas suformulavimas. 6. Parašas. 7. Auditoriaus adresas. 8. Išvados data. Pasaulinėje audito praktikoje įprasta auditoriaus išvadas klasifikuoti į tris pagrindines rūšis: 1. Neribota išvada (unqualified); 2. Apribota išvada (qualified); 3. Nepalanki, neigiama išvada (adverse). Neapribota auditoriaus išvada - tai išvada be pastabo. Kartais ji vadinama gryna, “švaria”, kategoriška, nepriekaištinga, besąlygiška ir pan. Joje visada nurodoma, kad finansinė ataskaita sudaryta remiantis bendraisiais apskaitos principais, ji yra tikra ir teisinga. Apribota auditoriaus išvada - tokia išvada, kurioje auditorius be apribojimo negali išdėstyti savo nuomonės apie finansinėse ataskaitose esančią informaciją. Ši išvada dažnai vadinama “su pastabomis”, apibrėžta. Joje auditorius privalo trumpai suformuluoti savo pastabas dėl apskaitos ir atskaitomybės būklės, tačiau tos pastabos neturi pakeisti bendro teigiamo įvertinimo. Nepalankioje (neigiamoje) išvadoje auditorius turi nurodyti, kad patikrinta atskaitomybė neatspindi faktinės ūkinės-gamybinės veiklos ir jos rezultatus parodo iškraipytai, kad apskaita buvo tvarkoma nesivadovaujant bendraisiais apskaitos principais. Auditoriaus išvados pavyzdys Neapribota audito išvada a) Didžiosios Britanijos akcinė bendrovė b) Auditoriu išvada Firmos nariams c) Mes atlikome finansinio ataskaito, esančio… d) puslapiuose auditą pagal audito standartus. e) Mūso nuomone, finansinės atskaitos parodo tikrą ir teisingą kompanijos įvikio būklė 199…m. gruodžio 31 d., taip pat jos pelną bei fondo šaltinius ir jo panaudojimą per metus, pasibaigusius minėtą dieną. Jos yra parengtos deramai, t.y. pagal 1985 m. kompanijo įstatymą. f) Auditoriai (vardas, pavardė, kvalifikacija, adresas) g) ……….(data) Pastaba. Šis pavyzdys iliustruoja Didžiosios Britanijos akcinės bendrovės neapriboto audito išvados formą ir atitinka Audito standarto reikalavimus. Raidės kairėje ataskaitos pusėje rodo įvairio ataskaitos dalio ir minėto reikalavimo ryšį.

Ekonomika  Referatai   (22,89 kB)

Tačiau pažymėtina, kad audito atsiradimo užuomazgos, jo pradžia siejama ne su vyriausybine politika, o tiesiogiai su įmonės vadovų ir jų akcininkų tarpusavio santykiai. Greitai paaiškėjo, kad įsteigtų akcinių bendrovių vadovų, tiesiogiai valdančių įmonę, ir akcininkų, finansuojančių jų veiklą, interesai gerokai skiriasi. Pirmųjų pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrųjų - dividendus. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiuose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Tačiau galutinai kaip savarankiška praktinės veiklos sritis ir kaip savarankiškas mokslas auditas susiformavo tik XIX a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų bei privačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo firmos finansinės atskaitomybės tikrumą ir tikslumą. Tokias garantijas pradėjo teikti viešieji buhalteriai (public accountants), kurie vėliau buvo pavadinti auditoriais (auditors). Jie pradėjo kurti įvairias profesines apskaitos organizacijas, reikalauti šalių vyriausybes įteisinti jų veiklą. Galima skirti 3 svarbiausias tendencijas, kurios išryškėjo pasaulinėje audito raidoje ir yra būdingos daugeliui pasaulio šalių: Pirmaisiais dešimtmečiais auditas buvo traktuojamas tik kaip finansinių ataskaitų patikrinimas ir jų tikrumo ir tikslumo patvirtinimas. Tokioje stadijoje iš esmės yra visų buvusių socialistinių šalių dabartinė audito būklė. Nuo XX a. vidurio (praktiškai nuo 1969 m.) vis labiau akcentuojamas sisteminis - orientacinis audito pobūdis. Daug dėmesio skiriama įmonių valdymo sistemos, ypač vidinės kontrolės efektyvumui. Pastaraisiais metais labai daug dėmesio skiriama galimai audito rizikai ir galimybėms ją sumažinti. AUDITO APIBRĖŽIMAS Šiuo metu daugelyje audito knygų auditas apibrėžiamas vadovaujantis Didžiosios Britanijos audito standartuose pateiktu apibrėžimu: Auditas - įmonės finansinių ataskaitų nepriklausomas patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Nurodomi 6 audito elementai, nusakantys jo esmę: 1 TAS “Audito tikslai ir pagrindiniai principai” pateikiamas toks audito apibrėžimas: Auditas - tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas, užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimu. Panagrinėsime pagrindinius šio apibrėžimo teiginius. Nepriklausomumas - kad audito informacijos vartotojai pasitikėyų auditoriumi, jis turi būti nepriklausomas nuo tikrinamos įmonės. Jis privalo turėti faktinę nepriklausomybę ir ją parodyti savo elgesiu. Auditorius neturi eiti į kompromisus su administracija, turi būti laisvas nuo bet kokių finansinių interesų: akcijų, kreditų. Ne tik jis, bet ir šeimos nariai neturi būti suinteresuoti. Informacija apie autoriaus finansinius interesus firmose kaupiama nuo jo priėmimo į darbą. Tyrimas - pripažintų metodų panaudojimas, įgalinantis nustatyti valdymo sistemos efektyvumą ir vientisumą, taip pat buhalterinių įrašų teisingumą ir išsamumą. Tyrimo tikslas - įgalinti auditorių suformuoti nuomonę apie auditą. Nuomonė - nėra garantija. Tačiau prityrusio profesionalo auditas, atliktas pagal pripažintus standartus, turi būti patikimas. Dažniausiai auditoriaus nuomonė apima: įstatymų numatytų taisyklių laikimąsi; finansinių ataskaitų patikimumą ir bešališkumą. Išreiškimas - raštu, pridedamas prie finansinės atskaitomybės, sudėtinė dalis. Finansinė atskaitomybė rodo įmonės pelną (arba išlaidas, kai už jas atsiskaitoma), likvidinių lėšų judėjimą per ataskaitinį laikotarpį ir finansinę būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigai. Ją sudaro: pelno ir nuostolių ataskaita; piniginių srautų ataskaita; balansas. Įmonė. Labai svarbu nustatyti struktūros, apie kurią auditorius pateikia nuomonę, ribas. Gali būti - kompanija, transnacionalinis susivienijimas, gamybinis vienetas ar valstybės valdymo administracinis organas. Paskirtas auditorius. Skiria auditorių visuotinis akcininkų susirinkimas (jam auditorius ir atsiskaito). Suranda auditorių ir pateikia tvirtinimui įmonės administracija. Įstatymų nustatytos taisyklės. Savo veikloje auditorius privalo laikytis visųreguliatyvų, tiek reglamentuojančių jo profesionalią, tiek įmonės gamybinę - komercinę bei ūkinę - finansinę veiklą. AUDITO RŪŠYS Teoriniu požiūriu audito rūšių klasifikavimo problema išnagrinėta prasčiau negu apskaitos rūšių. Nepakankamai dėmesio skiriama kriterijams, pagal kuriuos turi būti klasifikuojamas auditas, nagrinėti. Dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal du kriterijus: pagal veiklos sferas ir funkcijas; pagal apimtį bei atlikėjus. Pagal veiklos sferas auditas skirstomas į šias rūšis: Finansinį arba finansų ataskaitų; Valdymo ir veiklos; Kompanijos politikos ir programos; Socialinį auditą. Valdymo auditas dažnai atliekamas atskirai nuo veiklos audito, kuris tiesiogiai siejamas su kompanijos politikos ir programų tyrimu. Todėl kai kurie auditoriai visiškai pagrįstai nurodo 3 audito rūšis: Finansinių ataskaitų; Valdymo; Veiklos auditą (žr. 1 schemą). 1. Finansinis arba finansinių ataskaitų auditas Jį atliekant, tikrinamas balansas, pajamų (arba pelno ir nuostolių), pinigų srautų, fondų judėjimo ataskaitos ir su jomis susijusios pažymos (pastabos). Daugelis autorių, apibūdindami audito esmę, pagrindu laiko finansinių ataskaitų auditą, labiausiai paplitusį įvairiose šalių kompanijose ir įvairiose veiklos srityse. Finansinio audito tikslas - nustatyti, ar visi finansiniai sandėriai ir ūkinės operacijos atitinka kompanijos politiką. Išnagrinėjus kompanijos finansines ataskaitas, galima susidaryti vaizdą apie jos finansinę būklę, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, išlaidų dydį ir rūšis, pelną ir rentabilumą, mokamąjį pajėgumą bei įsiskolinimus ir t.t. Valdymo ir veiklos auditas Dažnai ši audito rūšis vadinama ekonominio efektyvumo auditu. Tai tokia audito rūšis, kur auditorius daug dėmesio skiria kompanijos valdymo ir jos dabartinio biznio būklės kokybinei analizei. Tikrinamas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas ir produktyvumas. Dažnai įvertinamas naudojamų kontrolės sistemų efektyvumas. Atliekant valdymo auditą, nagrinėjamas valdymo organizavimas ir jo efektyvumas. Veiklos audito metu įvertinami galutiniai veiklos rezultatai, t. y. pajamos, išlaidos ir nuostoliai. Be to, nustatoma, ar objektyviai buvo naudojami visų rūšių ištekliai (atskleidžiamos neracionalaus jų naudojimo priežastys), ieškoma būdų produkcijos gamybai didinti bei kokybei gerinti, parengiami ir nagrinėjami alternatyviniai sprendimai veiklos efektyvumui didinti. 3. Kompanijos politikos ir programos auditas Ši audito rūšis neretai vadinama tvarkos ir drausmės, ekonominių įstatymų ir drausmės pažeidimų auditu. Jo pagrindinis tikslas - tikrinti, kaip kompanijoje laikomasi veiklos organizavimo nustatytos politikos įstatymų, procedurų, taisyklių ir nutarimų. Iš esmės, ši audito rūšis padeda nustatyti, kaip kompanijos personalas dirba, t. y. ar nepažeidinėjama pagrindinė darbo sistema. 4. Socialinis auditas Ši audito rūšis labai paplito pastaraisiais metais. Jo tyrimų objektas labai platus. Tai kompanijų gamtinės aplinkos ir ją lemiančių veiksnių tyrimai, tarnautojų ryšių ir įvairių bendrovių (sąjungų) veiklos analizė, vartotojų poreikių ir suinteresuotų kompanijų veikla asmenų interesų tyrimas. Šis auditas taip pat apima žmonių svaikatos, užimtumo, gamybos ir gamtos harmonizavimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo, darbo saugumo ir kitų svarbių šiuolaikinių visuomenės problemų tyrimą. Dažnai šis auditas vadinamas aplinkos, ekologijos, gamtos, “žaliuoju” ir pan. auditu. Pagal apimtį ir atlikėjus auditas skirstomas į: Išorinį (viešąjį); Vidinį; Vyriausybės (valstybės). Atitinkamai auditoriai skirstomi į: Išorinius (viešuosius)(public accountants, public auditors); Vidinius (internal auditors); Vyriausybės (governmental)(žr. 2 scemą). Taip dažniausiai skirstoma atliekant finansinį auditą. Išorinis auditas apibrėžiamas kaip nepriklausomas finansinių ataskaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Todėl viešų auditorių svarbiausia pareiga - atestuoti finansinių ataskaitų teisingumą, nors, savaime suprantama, jie, dirbantys pagal sutartis, atlieka ir įvairius kitus darbus. Išorinio (viešojo) auditoriaus veiklai daro įtaką daugybė veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į 3 svarbiausias grupes: veiksniai, kurie turi įtakos įmonių viduje; veiksniai, kurie turi įtakos už įmonės ribų; biurokratiniai veiksniai. Pirmos grupės veiksniai yra labiau asmeninio pobūdžio, pvz., tarpusavio ryšiai su kitais auditoriais ir įmonių narias (vadovybe, bendradarbiais ir pan.). Prie veiksnių, kurie turi įtakos už įmonės ribų, priskiriami tokie: visuomenės nuomonė, kitų auditorių laimėjimai, audito apskaitos literatūra, konferencijos, valstybės ekonominė politika, profesinės apskaitos organizacijos ir kt. Biurokratiniai veiksniai - tai tokie veiksniai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu reguliuoja visą darbo technologiją ir aplinką. Dažniausiai tai vadinama biurokratiniu popierizmu, be kurio neapsieinama ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Vidinis auditas yra nepriklausoma veikla (funkcija) įmonės viduje. Jo metu tikrinama įmonės kontrolės sistema, veiklos kokybė ir siekiama padėti vadovybei. Beveik visi vidinio audito apibrėžimai nurodo, kad auditas yra nepriklausoma funkcija (veikla), atliekama įmonės viduje, kad jo tikslai yra patikrinti ir įvertinti kitų kontrolės rūšių efektyvumą ir suteikti įmonei kitas atitinkamas paslaugas. Praktikoje vidinio audito metu tikrinama ne tik apskaitos ir kontrolės būklė, bet ir įmonės padalinių darbo efektyvumas bei jų veiklos atitikimas bendrą politiką. Vienas iš vidinio audito tikslų - padėti apsaugoti įmonės turtą nuo išeikvojimų, vagysčių ir neracionalaus naudojimo. Vidiniai auditoriai yra įmonės personalo nariai. Tai yra didelis vidinio audito privalumas, nes jie gerai žino įmonės padėtį, “jaučia jos pulsą”. Jie tarsi futbolo teisėjai prižiūri, kad įmonėje būtų “žaidžiama pagal taisykles”, t.y. kad būtų laikomasi įstatymų, standartų, vidinės tvarkos procedurų. Jų tikslas - padėti įmonės vadovybei, pateikti jai tyrimų duomenis, rekomendacijų, patarimų ir komentarų. Vidinis auditas reikalingas pasitaikančioms klaidoms atskleisti ir, svarbiausia, užkirsti kelią joms atsirasti. AUDITO BŪTINUMAS Audito būtinumą lemia rinkos santykiai. Tuomet susiklosto tokios aplinkybės, kuriose be audito negalima išspręsti kai kurių problemų. Svarbiausios yra tokios: Dirbant kolektyviai reikalingas tarpusavio pasitikėjimas ir garantija, kad visi kolektyvo nariai, o ypač tie, kurie disponuoja pinigais ir materialinėmis vertybėmis, sąžiningai ir teisingai vykdytų savo pareigas. Tokia garantija gali būti tuomet, kai, esant reikalui arba iš anksto nustatytais terminais, atliekamas patikrinimas. Sprendžiant turtinius ginčus tarp pačių įmonių arba tarp įmonių ir atskirų asmenų. Tokie ginčai paprastai vyksta tuomet, kai kuri nors pusė nevykdo įsipareigojimų arba kitokia veikla padaro materialinę žalą kitai pusei. Tada tenka nustatyti, kokių įsipareigojimų nebuvo paisoma, kokie veiksmai prieštarauja galiojantiems įstatymams ar sutartims ir kokia dėl to padaryta materialinė žala. Sprendžiant pasitikėjimo įmonių finansinėmis galimybėmis kalusimą. Kreditoriams, akcininkams yra svarbu žinoti, kokia finansinė būklė tų įmonių, į kurias jie įdėjo arba numato įdėti savo kapitalą. Be to, statistikos ir kitos valstybinės įstaigos, bankai turi turėti garantiją, kad įmonių ataskaitos yra teisingos. Ataskaitų teisingumą patikrinti ir paliudyti gali tik nepriklausomi nuo įmonės kontrolieriai. Vykdant įvairias operacijas, susijusias su turto padalijimu, naudojimu, prireikia objektyvios ir pagrįstos informacijos apie turto kiekį, kokybę, vertę. Praktiniame kasdieniame darbe audito aplinka smarkiai susiaurėja. Auditorius, rinkdamas ir apdorodomas informaciją, bendrauja tik su firmos valdymo personalu ir tarnautojais. Jo aplinką sudaro “užburtas ratas” (trikampis): auditorius - valdymo personalas - tarnautojai (žr. 4 schemą). APSKAITA AUDITO PROCESE Audito efektyvumas labai priklauso nuo apskaitos kokybės ir jos teikiamos informacijos tinkamo tinkamo panaudojimo audito metu. Vyrauja nuomonė, kad net pažangiausios audito metodikos bus neveiksmingos, jei apskaitos duomenys bus klaidingi, netikslūs, blogai susisteminti. Tokie apskaitos duomenys yra nepatikimi. Jais remiantis, negalima padaryti teisingų audito išvadų. Taigi audito procese apskaita atlieka svarbiausią vaidmenį. Kokia jos vieta audito procese, rodo 5 schema. Audito procese naudojami visų apskaitos rūšių duomenys, bet pirmiausia reikia valdymo ir finansinės apskaitos duomenų. Be valdymo ir finansinės apskaitos, naudojama vadinamosios išorinės ir auditoriaus generuotos apskaitos informacija. Išorinės apskaitos informacija - tai informacija, kuri gaunama iš trečiųjų asmenų. Auditoriaus generuota apskaita - tai informacija, kurią pats auditorius sukuria prieš atlikdamas auditą ir jo metu. Audito metu panaudojami visų rūšių dokumentai: pirminiai, suvestiniai, neoficialūs, pagalbiniai ir kiti. Patikimiausi yra pirminiai dokumentai, nes jie surašomi operacijos atlikimo metu (ar tuoj ją atlikus), turi visus privalomus rekvizitus ir kartu patvirtina ūkinę operaciją. Suvestiniai dokumentai surašomi pirminių dokumentų pagrindu. Neoficialūs dokumentai - tai tokie dokumentai, kuriuos surašo įmonės darbuotojai savo iniciatyva. Gauta iš šių dokumentų informacija nors ir nėra pakankamai patikima, tačiau neretai nurodo audito kryptį, t.y. kokiems klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio. Panašaus pobūdžio informaciją teikia ir pagalbiniai dokumentai, t. y. dokumentai, kurie atspindi konkrečių asmenų požiūrį į atitinkamus ekonominius reiškinius, įvykius, ūkines operacijas ir procesus. Prie šios grupės dokumentų priskiriami piliečių pareiškimai, skundai, pasiaiškinimai ir pan. Apskaitos informacija turi labai svarbią reikšmę audito rezultatui, t.y. audito išvados kokybei. Taigi apskaita ir auditas vienas kitą papildo, lemia, skatina plėtoti naujas jų formas ir metodus. Nuo apskaitos sistemos daug priklauso finansinių ataskatų audito apimtis. Finansinių ataskaitų audito apimtį (scope of an audit) dažniausiai nustato šalių profesinės apskaitos ir audito organizacijos, atitinkami nacionaliniai įstatymai, nuostatai ir nutarimai. Tačiau galioja bendra nuostata, jog auditas turi būti atliekamas taip, kad apimtų (kiek leidžia pateikta finansinė informacija) visas įmonės veiklos sritis. Auditorius turi nustatyti, ar informacija, pateikta dokumentuose, knygose ir kituose apskaitos registruose, yra patikima ir pakankama, kad ja remiantis būtų galima rengti finansines ataskaitas. Todėl auditorius turi gerai išnagrinėti įmonėje naudojamą apskaitos ir kontrolės sistemą. Tai, kaip nurodyta pirmame tarptautiniame audito standarte, padeda: identifikuoti reikšmingiausias klaidas finansinėse ataskaitose; nustati veiksnius, lemiančius klaidas; numatyti atitinkamas procedūras klaidoms atskleisti. Formuodamas finansinių ataskaitų patikimumo išvadą, auditorius privalo naudoti visas priemones, kad pagrįstai įsitikintų, jog finansinės ataskaitos pateikia tikrą ir teisingą vaizdą (true and fair view) pagal tarptautinių arba nacionalinių apskaitos standartų reikalavimus. AUDITO STADIJOS Audito darbo chronologinė seka gali būti suskirstyta į stadijas. Panagrinėsime plačiau Vakarų literatūroje siūlomą aštuonių stadijų variantą (žr. 6 schemą). Kiekvienai audito stadijai formuluojami savarankiški tikslai ir numatomos priemonės jiems pasiekti. Pirmojoje stadijoje, remiantis teoriniais pagrindais, numatoma bendroji audito veiklos sistema. Šioje stadijoje pravedama vadovybės apklausa; išaiškinamas verslo pobūdis ir jo įrašai; paruošiamos procedūrų instrukcijos; sudaromos organizacijos schemos; suformuluojamas auditoriaus pastabų sistemai projektas; gaunama pagalba iš palankiai nusiteikusių anksčiau dirbusių įmonėje auditorių. Antrojoje stadijoje numatoma praktinė veiklos sistema ir suplanuojami savarankiški stabėjimai ir ateitį liečiančios apklausos; parenkami “įėjimo kiaurai” (walk - through) testai apie tipinius sandorius; paruošiamos sistemos informacijos srautų diagramos (flow - diagrams). Pirmos dvi stadijos yra “neutralios”, susijusios su pradinės informacijos rinkimu. Trečiojoje stadijoje detaliai nušviečiami sistemos pranašumai ir trūkumai. Tai pasiekiama užpildant vidinės kontrolės anketą (visus skyrius), pritaikytą kliento įmonei; vadovaujant pasitikėjimo testams; paruošiant pastabas (memorande) apie silpnąsias vietas. Ketvirtojoje stadijoje įvertinamas silpnųjų vietų poveikis svarbiausioms sritims. Šis poveikis apsvarstomas atsižvelgiant į svarbą ir kitas kompensuojančias kontroles. Pabaigiama vidinės kontrolės įvertinimo lentelė ir ją pakomentuojant apsvarstomas silpnųjų vietų poveikis. Paruošiamas laiškas vadovybei apie svarbiausią jų poveikį. Penktojoje stadijoje patvirtinamas įrašų, kurių pagrindu ruošiamos baigiamosios sąskaitos, patikimumas. Čia ruošiamos detalios audito programos, kuriose smulkiai apibūdinami savarankiški testai apie sandorius ir sąskaitų likučius. Šioje stadijoje ir įvykdomos programos. Todėl svarbu padaryti atitinkamą atranką (kad testai būtų reprezentatyvūs). Šeštojoje stadijoje įsitikinama, kaip finansinės atskaitomybės projektas atitinka pagrindinius įrašus. Šiam tikslui auditorius ruošia savas detalias lentales (arba patikrina paruoštas kliento) pagal metų pabaigos duomenis. Balanso duomenys suderinami pagal kiekvieną straipsnį su ankstesnių ir einamųjų metų duomenimis ir padaromos nuorodos į sumavimo lentelę auditoriaus darbo dokumentuose. Septintoje stadijoje suformuojama nuomonė, ar sąskaitose pateikia teisingą ir bešališką vaizdą, ar laikomasi įstatymų ir kitų nustatytų reikalavimų. Šioje stadijoje iš vykdytojų vadovo gaunamas reprezentacinis laiškas, baigiamas turto ir įsiskolinimų patikrinimas (vertification) bei balanso audito programa. Taip pat yra pritaikomi patikrinimo lapai (checklists), kuriuose nušviečiami visi reikalingi iššifravimai. Paskutinis šios stadijos momentas - poauditinė apžvalga (įvairių programų, buhalterinių sąskaitų), kurią vykdo nepriklausomas partneris. Ji įgalina ne tik patikrinti audito duomenų teisingumą, bet ir išaiškinti audito veiklos trūkumus, kurių reikėtų išvengti ateityje. Aštuntoje stadijoje suformuojama audito nuomonė, išreiškiama ataskaitoje ir pateikiama vykdytojams, grupės nariams. Šioje stadijoje dažniausiai atliekami tokie darbai: sudaromas specialus patikrinimo lapas (checklist), kuriame nurodamas visas ataskaitos techninis turinys; daroma direktorių ataskaitos turinio apžvalga ir sulyginama su auditorių tyrimų rezultatais; apsvarstoma, ar yra reikalas kvalifikuoti auditoriaus išvadą; su bet kokiomis kvalifikacijomis supažindinami nepriklausomi partneriai; formuluojamas galutinis auditoriaus ataskaitos projektas, kuris bus įtrauktas (for inclusion) į atskaitomybę. TARPTAUTINIO AUDITO REIKŠMĖ Pastarajame dešimtmetyje pradėjo formuotis tarptautinio audito teorija ir praktika. Tai daugiausia susiję su multinacionalinių ir tarpnacionalinių kompanijų veiklos ir tarptautinių audito firmų tinklo plėtimu. Informacijos vartotojus labiausiai domina du dalykai: 1) informacijos turinys ir informacijos kokybė. Mat daugelis vartotojų be audito negali objektyviai įvertinti informacijos turinio, ypač jos kokybės. Todėl iškilo būtinybė organizuoti tarptautinį audutą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose. Atitinkamų šalių finansinėms ataskaitoms būdingos tam tikros ypatybės. Nemažai ypatybių yra ir atliekant auditą, nes šalys pirmiausia vadovaujasi nacionaliniais audito standartais, o jei jų nėra, savo teorine ir praktine patirtimi. Šią nuomonę patvirtino mokslininkų atlikti tyrimai. Pirmą kartą, 1978 m., Kanados prof. E. Stamp ir JAV prof. M. Moonitz atliko audito būklės palyginamąją analizę 9 pasaulio šalyse, t.y. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, VFR, Prancūzijoje, Olandijoje, Japonijoje ir Brazilijoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiausia bendrų dalykų atliekant auditą yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje, t.y. šalyse, turinčiose didelę istorinę audito patirtį. Vėliau L. Campbell atlikta palyginamoji audito analizė Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV parodė, kad atliekant auditą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose būtina vadovautis tarptautiniais audito standartais. Įvairiose šalyse audito, kaip ir apskaitos , aplinka yra įvairi. Pirmiausia jai daro įtaką teisinė, socialinė, ekonominė ir politinė sistemos bei daugelis kitų veiksnių (pvz.: kalba, kultūra, švietimas). Todėl iškyla nacionalinių audito standartų harmonizavimo problema. Tarptautinio audito moksliniai tyrinėjimai, palyginti su tarptautinės apskaitos, yra mažesnės apimties ir žemesnio lygio, nors, kaip žinoma, apskaita ir auditas yra labai artimai susiję sprendžiant įvairiausius įmonės veiklos klausimus, numatant jos ateities perspektyvas. Apskaita ir auditas yra artimausi kompanionai per visą įmonių egzistavimo istoriją. Šiuo metu besiformuojantis tarptautinio audito mokslas taip pat tiesiogiai susijęs su tarptautine apskaita. Iškilo klausimas, kokias įmones reikėtų audituoti tarptautiniu mastu. C. Chow 1982 m. iškėlė idėją, kad auditas būtinai turi būti siejamas su: a) firmos dydžiu, kapitalo struktūra ir skolų dydžiu bei skaičiumi. Audito poreikis yra didesnis didelėse, ypač multinacionalinėse ir transnacionalinėse korporacijose ir tose, kurios turi daug skolų. Pastaraisiais metais palito vadinamosios keliaujančios auditorių komandos (traveling team of audutors). Jos keliauja iš vienos šalies į kitą siekdamos patikrinti pirmiausia multinacionalinių irtransnacionalinių korporacijų finansinę veiklą. Tarptautinio audito reikšmė ateityje dar labiau didės, nes biznis tampa vis labiau internacionalizuotas, nuolat plečiasi kapitalo rinka, mažėja užsienio prekybos barjerų, steigiasi vis daugiau transnacionalinių kompanijų. TARPTAUTINIAI AUDITO STANDARTAI Auditorių darbe svarbią reikšmę turi tarptautiniai apskaitos standartai, kuriuos jie turi gerai išstudijuoti. Juk je savo išvadoje privalo nurodyti, ar apskaita tvarkoma pagal tarptautinių apskaitos standartų principus. Kaip žinoma, įmonių vadovai gali parengti finansines ataskaitas įvairiems savo tikslams įvairiais būdais. Tačiau, kada finansinės ataskaitos rengiamos kitiems (išoriniams) vartotojams (akcininkams, kreditoriams, vyriausybei, visuomenei), jos turi atitikti tarptautinius apskaitos standartus. Todėl kiekvienos pasaulio šalies vyriausybės ir jų profesinės apskaitos organizacijos reguliuoja finansinių ataskaitų sudarymą, o tai labai padeda kasdieniame auditorių darbe. Pasaulio banko misija, atlikusi kai kurių Lietuvos ekonomikos sričių būklės ekspertizę, kurios išvadas pateikė Lietuvos Respublikos vyriausybei 1992 m. sausio 30 d., nurodė, kad kaip galima greičiau reikia apskaitos standartus. Nemenkinant tarptautinių apskaitos standartų vaidmens praktiniame auditorių darbe, pažymėtina, kad svarbiausi jų veiklą reglamentuojantys dokumentai yra Tarptautiniai audito standartai. Tarptautiniai audito standartai - tai audito taisyklės ir procedūros, kurias pripažįsta ir taiko visų pasaulio šalių auditoriai. 1992 m. sausio 1 d. Patvirtinti šie tarptautiniai audito standartai: 1. Audito tikslai ir pagrindiniai principai. Audito raštas (laiškas). Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 1 standartą. Planavimas. Kito auditoriaus darbo panaudojimas. Rizikos įvertinimas ir vidinė kontrolė. Audito kokybės kontrolė. Audito pagrindimas. Dokumentavimas. Vidinio auditoriaus darbo naudojimas. Apgaulė ir klaida. Analitinės procedūros. Auditoriaus išvada dėl finansinių ataskaitų. Kita informacija finansinių ataskaitų audito dokumentuose. Auditas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis. Audito technika naudojant kompiuterius. Susieti padaliniai. Eksperto darbo naudojimas. Atranka atliekant auditą. Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 6 standartą. Auditoriaus išvados data. Įvykiai sudarius balansą. Faktų išaiškinimas paskelbus finansines ataskaitas. Vadovybės pateikta informacija. Besitęsianti veikla. Audito išvados specialūs rekvizitai. Klaidos reikšmingumas ir audito rizika. Įvertinimų apskaitoje auditas. Numatomos finansinės informacijos tyrimas. Auditas pirmaisiais metais - pradiniai likučiai. Kai kurie audito standartai buvo peržiūrėti ir patobulinti. Dėl to iš šio sąrašo iškrito 3 ir 20 audito standartai. Šiuo metu yra parengti keli nauji audito standartų projektai, kurie svarstomi. Kiekvienas rimtas auditorius turi gerai žinoti visus audito standartus, svarbiausias jų taisykles ir nuostatas. AUDITO FIRMOS IR JŲ VEIKLA Audito firmos labai įvairios. Jos skiriasi savo dydžiu ir veiklos sfera. Yra firmų, kuriose dirba 1 - 2 žmonės, ir multinacionalinių kompanijų, turinčių tūkstančius darbuotojų, o jų padaliniai įsteigti daugelyje pasaulio šalių. Kaip rodo praktika, audito firmų veikla gana plati. Didelės audito firmos ne tik auditą atlieka, bet ir teikia įvairias kitas paslaugas, pvz.: Konsultuoja klientus mokesčių klausimais. Teikia valdymo informacijos paslaugas. Organizuoja vidinės kontrolės sistemas. Moko, kaip kontrolei panaudoti kompiuterius. Atlieka paslaugas, susijusias su finansiniu planavimu. Atlieka įvairius užsakymus, susijusius su investicijomis, įmonių privatizavimu, likvidavimu ir t. t. Kitaip negu žinybinės kontrolės organai, firmos yra nepriklausomos nuo jokių ministerijų ir žinybų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų. Jos dirba ūkiskaitos pagrindais, t. y. atlieka visus sutartyse su įmonėmis nurodytus darbus, už kuriuos atitinkamai mokama. Įvairiose pasaulio šalyse audito firmų veiklą vyriausybiniai organai reguliuoja nevienodai. Pvz. JAV ir Didžiojoje Britanijoje audito firmos labai savarankiškos, jos pačios rengia auditorius, suteikia jiems kvalifikaciją, tikrina, ar sąžiningai ir kvalifikuotai jie atlieka savo darbą. O daugelyje kontinentinės Europos šalių audito firmų veiklą organizuoja ir kontroliuoja vyriausybiniai organai. TARPTAUTINIŲ AUDITO FIRMŲ “KARAS” Septintajame - aštuntajame dešimtmetyje ypač paaštrėjo vadinamasis Didžiojo aštuoneto (the Big Eight) audito firmų “karas”. Didijį aštuonetą sudarė šios audito firmos: Price Waterhouse, Arthur Andersen & Co, Coopers & Lybrand, Deloitte Haskins & Sells, Whinney & Ernst, Peat Marwick Mitchell, Touche Ross, Arthur Young. Šios firmos siekė pripažinimo, o kartu užkariauti naujas apskaitos teritorijas, įvairiose pasaulio šalyse įsteigti savo filialus. Vyko konkurencinė kova ne tik dėl to, kuri firma sukaups daugiau pajamų, bet ir dėl įtakos apskaitos ir audito metodologijai ir praktikai. Šios firmos, siekdamos savo tikslų, kūrė įvairias organizacines struktūras. Labiausiai paplitusios šios: 1) integruotos struktūros, Didžiojo aštuoneto audito firmos į išsivysčiusias Europos šalis įžengė 1921 - 1922 m., tačiau pagrindinis “karas” prasidėjo septintajame - aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu visos Didžiojo aštuoneto firmos įsitvirtino Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje ir Olandijoje. Pažymėtina, kad 1992 m. Arthur Andersen & Co firma užkariavo Lietuvą. Visos Didžiojo aštuoneto audito firmos, išskyrus Arthur Andersen & Co, įkurtos XIX a. Per šimtmetį jos labai sustiprėjo, daugelyje pasaulio šalių įkūrė savo filialus. Tai rodo 3 lentelė. TARPTAUTINĖS AUDITO FIRMOS LIETUVOJE Į Lietuvą tarptautinės audito firmos įžengė tuoj atkūrus nepriklausomybę. Pirmosios buvo “Arthur Anderson & Co”, “Price Waterhouse”, “Coopers & Lybrand” ir “KPMG” firmos. “Arthur Anderson & Co”. Ji yra viena iš pirmaujančių profesinių konsultacijų ir profesinių konsultacijų ir paslaugų teikimo organizacijų visame pasaulyje. Visas darbas atliekamas dviejuose veiklos centruose - “Arthur Andersen” ir “Andersen Consulting”. “Arthur Andersen” teikia įvairias paslaugas apskaitos, audito, mokesčių, finansiniais ir veiklos gerinimo klausimais. “Andersen Consulting” - didžiausia konsultacijų valdymo klausimais organizacija pasaulyje. Jos darbas apima platų sistemų ir konsultavimo paslaugų spektrą visuose funkciniuose veiklos vienetuose, apimančiuose finansus, operacijas ir personalą, visus ūkio sektorius bei vyriausybę. “Arthur Anderson & Co” firmos Lietuvos praktika remiasi vietiniais darbuotojais ir ekspertais iš Šiaurės šalių. Lietuvoje ši firma teikia daug paslaugų, apimančių auditą ir apskaitą, tarptautinį ir vietinį mokesčių planavimą, privatizaciją ir įvertinimus, pagalbą įsigyjant įmones, veiklos ir informacinių sistemų konsultacijas. “Price Waterhouse” firmoje šiuo metu dirba daugiau kaip 50 000 jos darbuotojų 115 šalių. 1994 m. sausio mėn. Atidarytas filialas Vilniuje. “Price Waterhouse” firmos atliekamas auditas - tai procesas, pagrįstas glaudžiu kompanijos vadovų ir jos auditorių benradarbiavimu. Ji taip pat teikia pagalbą pertvarkant Lietuvos apskaitos sistemą pagal Europinės apskaitos sistemos principus. Priklausomai nuo kliento rizikos ir poreikių firma siūlo platų spektrą paslaugų, susijusių su finansine kompanijų veikla. Ji konsultuoja mokesčių, nuosavybės įsigyjimo klausimais, teikia rekomendacijas kompanijoms, ieškančioms naujos programinės įrangos apskaitai tvarkyti, bei kompanijoms, kuriančioms savo finansinės informacijos sistemas. “Coopers & Lybrand” firma savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1992 m. Ji konsultavo korporaciją “Philip Morris”, kuri planavo įsigyti, o vėliau ir įsigijo Klaipėdos tabako fabriką. “Coopers & Lybrand” firmos klientai Lietuvoje yra “Kraft Jacobs Suchard”, “Master Foods” (kompanijos “Mars” dukterinė įmonė), “Elektrolux”, “Tetra Pak” ir kitos kompanijos. Vykdydami EEB programos dalį, ši firma atliko Latvijos, Lietuvos ir Estijos įstatymų ir normatyvinių aktų analizę, nurodė trūkumus, galinčius sulėtinti užsienio investicijų srautą, bei pateikė pasiūlymų, kaip pagerinti investicinį klimatą šiose šalyse. “KPMG” firma, neseniai Lietuvoje įsteigusi Vašingtono ir Danijos atstovybes, ketina teikti ne tik apskaitos ir audito paslaugas. Jos specialistai gerai išmano šalių, pereinančių iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, sunkumus ir problemas. Be didžiųjų tarptautinių audito firmų, daugelyje išvystytų pasaulio šalių dirba daug mažų, kurias sudaro 1 - 3 darbuotojai. Didelės audito firmos neretai išstumia mažas, nes bankai ir kiti klientai labiau pasitiki didelėmis. Klientai labiau linkę naudotis didelių audito firmų paslaugomis, nes jos turi geresnius specialistus, materialinę techninę bazę, didesnę praktinę ir metodinę audito patirtį. Tačiau ne visi klientai gali naudotis didelių, ypač tarptautinių audito firmų paslaugomis, nes jų kainos yra gerokai didesnės. Kadangi klientų veikla ir jų poreikiai yra labai įvairųs, tai visiškai pateisinama, kad šalia didelių tarptautinių audito firmų sėkmingai dirba ir mažos. AUDITAS IŠVYSTYTOSE RINKOS ŠALYSE Didžioji Britanija turi seniausias ir turtingiausias audito tradicijas. Visi DB auditoriai yra atitinkamų profesinių apskaitos organizacijų nariai. DB yra vienintelė pasaulyje šalis, kuri turi daugiausia profesinių apskaitos organizacijų. Didžiausios profesinės apskaitos organizacijos, turinčios seniausias ir turtingiausias veiklos tradicijas, kurios gerbiamos ir puoselėjamos, yra šios: Diplomuotų buhalterių priveligijuotoji asociacija (Chartered Association of Certified accountants), Priveligijuotas valdymo buhalterių institutas (Chartered Institute of Management Accountants), Anglijos ir Velso privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in England and Wales), Airijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Yreland), Škotijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Scotland), Valstybės finansų ir apskaitos privilegijuotas institutas (Chartered Institute of Public Finanse and Accountancy). Visos šios profesinės apskaitos organizacijos turi didelį tarptautinį pripažinimą, jos yra Tarptautinio standartų komiteto ir Tarptautinės buhalterių federacijos narės. Jos tira apskaitos ir audito būklę šalyje, nagrinėja apskaitos ir audito standartų naudojimą, dalyvauja rengiant apskaitos ir audito standartus, organizuoja mokymo kursus, norintiems tapti privilegijuotais buhalteriais (auditoriais); rengia privilegijuotų buhalterių (auditorių) egzaminus ir suteikia jiems šį titulą (charteres accountant), atlieka apskaitos ir audito mokslinius tyrimus, publikuoja mokslinę ir mokymo medžiagą ir kt. Visų profesinių organizacijų veiklą koordinuoja Profesinių apskaitos organizacijų konsultacinis komitetas (The Consultative Committee of Accountancy Bodies). Jo pagrindinis tikslas - teikti aprobuotus profesinių apskaitos organizacijų pasiūlymus vyriausybei įvairiais apskaitos ir audito klausimais. 1976 m. šis komitetas nusprendė sukurti savarankišką Audito praktikos komitetą (Auditing Practices Committes), kadangi DB labai išsiplėtė auditinė veikla. 1991 m. šis komitetas pavadintas Audito praktikos taryba (Auditing Practices Board). Pagrindiniai jos uždaviniai yra šie: rengti audito standartus, juos sistemingai tobulinti ir naudoti praktikoje, didinti audito vaidmenį visuomenėje, kelti audito profesijos prestižą, ieškoti būdų audito naudai ir efektyvumui didinti ir kt. Daug dėmesio Audito praktikos taryba skiria standartams rengti. DB naudojami du bendri ir 38 specialūs audito standartai, kurie vadinami audito gairėmis (Auditing guidelines). Audito standartai parengti vadovaujantis Tarptautiniais audito standartais ir 1985 m. Kompanijų įstatymu. 1989 m. Kompanijų įstatymas papildytas kai kuriomis nuostatomis dėl audito išvados surašymo didelėse kompanijose ir mažose įmonėse, pateikti detalesni nurodymai dėl neapribotos ir apribotos išvados surašymo. Pagrindiniai reikalavimai, keliami DB auditoriams, jų svarbiausios profesinės nuostatos išdėstytos Kompanijų įstatyme. DB profesinių apskaitos organizacijų praktika rodo, kad griežtos profesinės etikos taisyklės, dideli dalykiniai reikalavimai yra sėkmingo auditorių darbo pagrindas. DB ypač daug dėmesio skiriama auditorių nepriklausomybės klausimams. Siekiant garantuoti ir apginti auditoriaus nepriklausomybę, dažnai atliekama auditorių rotacija. Dažniausiai ji daroma tais atvejais, kai vienas ir tas pats auditorius nuolat, metai iš metų tikrina tą pačią firmą. Be to, DB gana sėkmingai dirba auditorių teismas. Jo pagrindinis uždavinys - užtikrinti kelią auditoriams netekti nepriklausomybės. Nors DB audito teorija ir praktika yra pasiekusios aukščiausią pasaulyje lygį, tačiau dar pasitaiko namažai įvairių sukčiavimų ir piktnaudžiavimo faktų tiek sudarant finansines ataskaitas, tiek jas tikrinant. Nemažai pasitaiko ir auditorių profesinės etikos normų pažeidimų. Naujos audito perspektyvos siejamos su vis platesniu kompiuterių panaudojimu apskaitos baruose. Kaip nurodo D. Taylor ir G. Glezen, įvairių kompiuterinių sistemų naudojimas skatino ir ateityje skatins naudoti naujas audito procedūras, testus ir techniką. Manoma, kad keisis vidinės vidinės kontrolės struktūra. Nors kompiuterių naudojimas palengvins ir pagreitins audito atlikimą, tačiau svarbiausias vaidmuo vis dėlto teks auditoriui, jo kvalifikacijai ir sąžinigumui. JAV auditas turi didelę patirtį. 1887 m. įkurtas Amerikos diplomuotų viešų buhalterių institutas (American Institute of Certified Public Accountants),kuris šiuo metu yra didžiausia profesinė apskaitos organizacija pasaulyje. 1896 m. Niujorko valstijos įstatymų leidybos organai priėmė įstatymo projektą, reguliuojantį auditinę veiklą. Dar 1900 m. nebuvo visuotinai pripažintos nuolatinės ir vienodos (standartizuotos) apskaitos ir audito praktikos. JAV tuo metu naudojo pažangią DB patirtį. 1902 m. Anglijoje įvyko diplomuotų buhalterių komiteto narių susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta standartizuoti apskaitą ir nustatyti jos tvarkymo bendruosius principus. JAV tuoj pat sukūrė Auditorių bendrijų federaciją, kurios tikslas buvo parengti federalinį apskaitos tvarkymo įstatymą. Tačiau toks federalinis įstatymas nebuvo priimtas. Vienas iš svarbiausių įvykių JAV audito raidoje buvo 1939 m. Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto pastangomis pradėti leisti Apskaitos tyrimo biuleteniai (Accounting Research Bulletins; 1939 - 1959 m. išleista net 51). Juose buvo publikuojami instituto oficialiai priimti apskaitos tvarkymo nuostatai ir audito proceėdūros. Pirmoje viešai paskelbtoje audito procedūrų ataskaitoje buvo pateiktos septynios pagrindinės nuostatos, kuriomis vėliau remtasi formuojant auditoriaus profesiją. Ši ataskaita padarė didelę įtaką tam, kad 1941 m. būtų įkurtas Amerikos vidinių auditorių institutas (American Institute of Internal Auditors). Šio instituto devizas: pažanga ir partnerystė. Šiuo metu jis turi daugiau kaip 35 000 narių, kurie dirba įvairiose verslo sferose. Vidinių auditorių institutas įkurtas siekiant geriau parodyti visuomenei vidinio auditoriaus profesijos svarbą, ją plėtoti, kelti vidinių auditorių kvalifikaciją, jų darbo kokybę, tobulinti profesinės etikos normas. Pažymėtina, kad Amerikos vidinių auditorių institutas, remdamasis Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto 1948 m. parengtais Bendraisiais audito standartais, parengė Vidinio auditoriaus taisykles. Pagal JAV įstatymus finansinių ataskaitų auditas privalomas visoms akcinėms bendrovėms, kurių akcijos užregostruotos vertybinių popierių biržoje. Be to, audituojamos didelės neakcinės bendrovės, ribotos atsakomybės įmonės, šeimyninės ir net vieno savinionko firmos. Audito atlikimo iniciatoriai dažniausiai būna bankai, kurie iškelia šią sąlygą prieš suteikdami kreditą. Be to, auditu suinteresuoti esami ir potencialųs investitoriai bei patys savininkai, besirūpinantys savo įmonės veiklos rezultatais. Pastaraisiais metais JAV ypač daug dėmesio pradėjo skirti vidinio audito metodikoms tobulinti ir apskritai jo prestižui kelti. Formuojasi naujos vidinio audito kryptys: vis dažniau audituojama veiklos organizavimas ir efektyvumas, valdymo struktūra, darbuotojų pareiginių instrukcijų vykdymas ir kt. Kadangi beveik visose JAV įmonėse apskaita kompiuterizuota, tai iškilo auditorių, sugebančių dirbti su kompiuteriais ir juos naudoti apskaitoje, rengimo problema. IŠVADOS Išvadoms apžvelgsiu audito situaciją Baltijos šalyse. Paskelbus nepriklausomybę ir formuojantis rinkos santykiams, pradėta galvoti apie auditinę kontrolę ir Baltijos valstybėse. Įsitikinta, kad, integruojant naujų nepriklausomų valstybių (Latvijos, Lietuvos, Estijos) ekonomiką į pasaulinę ir Europos rinką, būtina sukurti audito sistemą, atitinkačią tarptautinius reikalavimus. Pirmoji audito sistemos pagrindus pradėjo kurti Estija. 1990 m. vasario 19 d. Estijos Respublikos vyriausybė, siekdama garantuoti efektyvią kontrolę pereinamuoju į naujas rinkos ekonomikos sąlygas laikotarpiu ir reorganizuoti valstybinę kontrolę, patvirtino Auditinės veiklos Estijos Respublikos laikinuosius nuostatus. Latvija buvo viena iš pirmųjų buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, pradėjusių kurti nepriklausomo audito sistemą. 1991 m. kovo 25 d. Latvijos finansų ministerijos kolegija patvirtino Auditinės veiklos Latvijos Respublikoje nuostatus ir Auditinės veiklos tarybos nuostatus. Lietuvos Respublikos vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. Priėmė nutarimą “Dėl auditorių veiklos organizavimo”. Siekdama garantuoti įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinės informacijos patikimumą, ūkinių komercinių sandorių teisėtumą ir sudaryti įmonių savininkams sąlygas naudotis auditorių paslaugomis, Lietuvos Respublikoje nuostatus bei komisiją auditorių kvalifikacijai suteikti. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūriu. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarką, rezultatų įforminimą ir atsakomybę. Tačiau jis negali aprėpti visų keturių audito reglamentavimo krypčių, paplitusių Europos Bendrijos šalyse: 1) vietos įstatymai (kompanijos aktas), 2) EB 8 Direktyva, 3) nacionaliniai audito standartai, 4) tarptautiniai audito standartai. Todėl audito veiklos praktikoje iškyla neatidėliotinos informacijos įvairiais audito klausimais poreikis, ir auditoriams, ir jų klientams.

Ekonomika  Referatai   (58,58 kB)