Mūsų Lietuva tik mažas lopinėlis pasaulio žemėlapyje, bet mes galime didžiuotis nuostabiais ir nepakartojamais tūkstantmetinės kultūros šedevrais, nes tai mūsų protėvių ir žemės palikimas mums, siekiant priminti praeities svarbą. Deja, tik keletas jų yra pripažinti pasaulyje ir UNESCO organizacijos dėka garsinantys Lietuvos vardą jame.

Lietuvių kalba  2012 m. įskaitų kalbėjimo temos   (3 psl., 16,33 kB)

Darbas apie Lieuvos kultūros raidą.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (13 psl., 19,66 kB)

darbas apie svietimo finansavima

Vadyba  Referatai   (13 psl., 23,79 kB)

Lietuviu kalbos 12 klases iskaitos potemes kalba.

Kita  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 10,96 kB)

"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 11,23 kB)

Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos.

Kita  Kalbėjimo temos   (2 psl., 9,55 kB)

"Neįmanoma žodžiais perteikti, ką teko išgyventi, kai praradau regėjimą. Gumbų buvo daug, pirštus nusideginau šimtus kartų, nes kotletus man paprasčiau apversti rankomis..." - pasakoja prieš devynerius metus dėl ligos apakusi moteris. Nors moteris pasakojo besistengianti gyventi visavertį gyvenimą - pati tvarkosi kambarius, verda valgyti, tačiau, pasak jos, kol kas už namų sienų akliesiems sunku jaustis visaverčiais visuomenės nariais.

Socialinis darbas  Analizės   (12 psl., 21,75 kB)

Vilniaus universiteto biblioteka iš kitų Lietuvos valstybinių mokslinių bibliotekų išsiskiria savo trauka : ji rodoma garbingiausiems Lietuvos svečiams, gausiai lankoma turistų. Ir taip yra ne vien todėl, kad tai viena seniausių Lietuvos bibliotekų (įkurta 1570). Svarbu, jog ji nuo pat įkūrimo tebėra tuose pačiuose pastatuose – senajame Vilniaus universiteto architektūriniame ansamblyje. Ir dabartinėje Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, kur XVII a. buvo studentų refektoriumas (valgykla) ir tadainykščiai jėzuitai stiprinosi ir meditavo, ir tamsokuose skliautuotuose koridoriuose, ir uždaruose universiteto kiemeliuose tebetvyro anų laikų dvasia. 2003 Vilniaus universiteto biblioteka pateko į gražiausių senųjų pasaulio bibliotekų kalendorių, kurį išleido Švedijos ISIM leidykla. Jame greta Sorbonos universiteto Niujorko medicinos akademijos ar Dublino trinitorių koledžo bibliotekų bei kitų garsenybių yra ir Smuglevičiaus salės vaizdas. Be šios salės, 1803 Smuglevičiaus ištapytos vėlyvojo klasicizmo stiliumi, kur įsikūręs bibliotekos Retų spaudinių skyrius, lankytojams ne mažiau įdomios ir kitos bibliotekos salės: Baltoji, įrengta 1753 įkūrus Vilniaus universiteto observatoriją, Joachimo Lelevelio (XX a. pradž. sieninė tapyba), Profesorių skaitykla (su kesoninėmis XIX a. pradž. lubomis), taip pat buvęs universiteto rektoriaus Martino Počobuto (dabar bibliotekos direktoriaus) kabinetas. Bet svarbiausia – autentiškos, anuos laikus liudijančios senosios knygos, eksponoujamos Smuglevičiaus salės muziejiniuose, dar XIX a. pagamintuose stenduose. Ir ne vien senąja lituanistika gali didžiuotis Vilniaus universiteto biblioteka. Jos istoriškai susiklostę rinkiniai vaizdžiai iliustruoja Lituvos kultūros raidą ; nuo XV-XVIII a. iš įvairių Europos miestų Bažnyčios veikėjų, LDK didikų ar jų atžalų į Lietuvą parsivežtų knygų iki XIX a. knygnešių iš Rytprusių parsigabentų knygelių. Taip bibliotekos istorija savitai atspindi visos Lietuvos kultūros istoriją ir yra neatskiriama nuo Vilniaus universiteto istorijos, kai 1570, matydamas, kad protestantizmas Lietuvoje įgauna vis stipresnes pozicijas, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pasikvietė jėzuitus – naujai sukurtą švietėjiškos pakraipos vienuolių ordiną. Jie čia įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. Dėstyti kolegijoje buvo kviečiami profesoriai iš įvairių Europos šalių. Atvykdami į Vilnių, jie kartu atsivežė ir knygų – tai buvo Vilniaus jėzuitų kolegijos bibliotekos kūrimosi pradžia. Bibliotekos reikšmę tuometinėje akademinėjevisuomenėje geriausiai apibūdina Petro Kanizijaus žodžiai: „Geriau kolegija be nuosavos bibliotekos“. Knyga tuo metu gerbta pirmiausia kaip Dievo žodžio išraiška, labai buvo vertinama ir kaip meterialus daiktas – knygos buvusios labai brangios. Pagal Viduramžių universitetų tradiciją, profesoriai, išvykdami skaityti paskaitų kitur, savo knygas palikdavo tos mokyklos bibliotekai. Taip rasdavosi ir didėdavo mokyklos bibliotekos.

Istorija  Rašiniai   (9,51 kB)

Lietuviai Mažojoje Lietuvoje Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekiasi Mažosios Lietuvos žemė. Ankstyviausias šaltinis, minintis Mažosios Lietuvos vardą, yra Simono Grunau „Prūsijos kronika“ (1510 – 1530). Joje rašoma, kad Vaidevučio vyriausiojo sūnaus kraštas Mažąja Lietuva vadinamas. Juo rėmėsi ir kitos „Prūsijos kronikos“ (1573 – 1582) autorius Lukas Davidas. Jis patikslino, kad Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemės šliejasi prie Nemuno. Mažoji Lietuva dar buvo vadinama Prūsų Lietuva. Šį pavadinimą vienas iš pirmųjų pavartojo Teodoras lepneris savo knygoje „Prūsų lietuvis“. Jis turėjo galvoje tą Prūsijos valstybės dalį, „kur lietuvių kalba ypač vartojama“. Beveik 700 metų vokiečių jungą kentusi Mažoji Lietuva amžiams lieka mums brangi, nes ilgą laiką išsaugojo lietuvybę. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvnikais. Dar apie 1260m. taip save vadino visi lietuvių krašto gyventojai (Pskovo ir Novgorodo metraščiai tuomet rašė litovnik, litovniki, nes taip, lietuvininkas, save girdėjo vadinant lietuvius). Lietuvio vardas atsirado vėliau. Beveik iki XXa. pradžios Mažojoje Lietuvoje išlikęs lietuvininko vardas patvirtina, kad iki Vokiečių ordino okupacijos, kai lietuvių žemės buvo padalintos į dvi dalis, čia gyveno lietuvių, o ne prūsų , kaip kai kas mano, gentys. Archeologų radiniai (virvelinė keramika, laiviniai kovos kirviai) iš III tūkstantmečio p. m. e. rodo, kad prie Baltijos jūros baltai (vardą baltai 1845 metais pasiūlė vokiečių kalbininkas G. H. Neselmanas) gyveno nuo seno. Mažąją Lietuvą sudarė vakarinės lietuvių žemės – Skaluva ir Nadruva. Nėra vieningos nuomonės dėl XVI a. į Mažosios Lietuvos sąvoką įėjusios Sembos: vieni mano, kad tai sulietuvėjusių prūsų, kiti – vakarinių lietuvių žemė. Iš 1339m. kryžiuočių dokumento matyti, kad jie skyrė sembus ir prūsus, o Dublino kodekso „Pasaulio pradžios aprašymas“ autorius, 1255m. dalyvavęs puolant Sembą, konstatavo, kad ji tęsiasi į šiaurę nuo Prūsijos – taigi sembų nelaikė prūsais. Vyskupo Polenco 1524m. įsakymu bažnytinės apeigos turėjo būti atliekamos vietinėmis Prūsijos valstybės kalbomis. Semboje jos vyko lietuviškai. M. Strijkovskis savo kronikoje (XVI a. pab.) rašo pats girdėjęs Semboje, kaip ir apie Įsrutį, Ragainę, kaimiečius žemaitiškai (t.y. lietuviškai) šnekant. Mažosios Lietuvos kultūros centras - Karaliaučius Karaliaučius – didžiausias Rytų Prūsijos miestas, buvusi jos sostinė, iki XIX a. vidurio – Mažosios Lietuvos kultūros centras. Išsidėstęs abipus Priegliaus, netoli jo žiočių. Karaliaučius turėjo tokius rajonus: senamiesčio (tarp pilies tvenkinio ir Priegliaus), Šteindamo (į š. v. Nuo senamiesčio), Tragheimo (į š.), Lėbenichto (į r.), Zakheimo (į pr., už Lėbenichto), Knypavos (į p., Priegliaus sala), Priemiesčio (į p. nuo Knypavos).

Istorija  Referatai   (8,27 kB)

Vilniaus universiteto biblioteka iš kitų Lietuvos valstybinių mokslinių bibliotekų išsiskiria savo trauka : ji rodoma garbingiausiems Lietuvos svečiams, gausiai lankoma turistų. Ir taip yra ne vien todėl, kad tai viena seniausių Lietuvos bibliotekų (įkurta 1570). Svarbu, jog ji nuo pat įkūrimo tebėra tuose pačiuose pastatuose – senajame Vilniaus universiteto architektūriniame ansamblyje. Ir dabartinėje Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, kur XVII a. buvo studentų refektoriumas (valgykla) ir tadainykščiai jėzuitai stiprinosi ir meditavo, ir tamsokuose skliautuotuose koridoriuose, ir uždaruose universiteto kiemeliuose tebetvyro anų laikų dvasia. 2003 Vilniaus universiteto biblioteka pateko į gražiausių senųjų pasaulio bibliotekų kalendorių, kurį išleido Švedijos ISIM leidykla. Jame greta Sorbonos universiteto Niujorko medicinos akademijos ar Dublino trinitorių koledžo bibliotekų bei kitų garsenybių yra ir Smuglevičiaus salės vaizdas. Be šios salės, 1803 Smuglevičiaus ištapytos vėlyvojo klasicizmo stiliumi, kur įsikūręs bibliotekos Retų spaudinių skyrius, lankytojams ne mažiau įdomios ir kitos bibliotekos salės: Baltoji, įrengta 1753 įkūrus Vilniaus universiteto observatoriją, Joachimo Lelevelio (XX a. pradž. sieninė tapyba), Profesorių skaitykla (su kesoninėmis XIX a. pradž. lubomis), taip pat buvęs universiteto rektoriaus Martino Počobuto (dabar bibliotekos direktoriaus) kabinetas. Bet svarbiausia – autentiškos, anuos laikus liudijančios senosios knygos, eksponoujamos Smuglevičiaus salės muziejiniuose, dar XIX a. pagamintuose stenduose. Ir ne vien senąja lituanistika gali didžiuotis Vilniaus universiteto biblioteka. Jos istoriškai susiklostę rinkiniai vaizdžiai iliustruoja Lituvos kultūros raidą ; nuo XV-XVIII a. iš įvairių Europos miestų Bažnyčios veikėjų, LDK didikų ar jų atžalų į Lietuvą parsivežtų knygų iki XIX a. knygnešių iš Rytprusių parsigabentų knygelių. Taip bibliotekos istorija savitai atspindi visos Lietuvos kultūros istoriją ir yra neatskiriama nuo Vilniaus universiteto istorijos, kai 1570, matydamas, kad protestantizmas Lietuvoje įgauna vis stipresnes pozicijas, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pasikvietė jėzuitus – naujai sukurtą švietėjiškos pakraipos vienuolių ordiną. Jie čia įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. Dėstyti kolegijoje buvo kviečiami profesoriai iš įvairių Europos šalių. Atvykdami į Vilnių, jie kartu atsivežė ir knygų – tai buvo Vilniaus jėzuitų kolegijos bibliotekos kūrimosi pradžia. Bibliotekos reikšmę tuometinėje akademinėjevisuomenėje geriausiai apibūdina Petro Kanizijaus žodžiai: „Geriau kolegija be nuosavos bibliotekos“. Knyga tuo metu gerbta pirmiausia kaip Dievo žodžio išraiška, labai buvo vertinama ir kaip meterialus daiktas – knygos buvusios labai brangios. Pagal Viduramžių universitetų tradiciją, profesoriai, išvykdami skaityti paskaitų kitur, savo knygas palikdavo tos mokyklos bibliotekai. Taip rasdavosi ir didėdavo mokyklos bibliotekos.

Istorija  Rašiniai   (9,51 kB)

Lietuviai Mažojoje Lietuvoje Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekiasi Mažosios Lietuvos žemė. Ankstyviausias šaltinis, minintis Mažosios Lietuvos vardą, yra Simono Grunau „Prūsijos kronika“ (1510 – 1530). Joje rašoma, kad Vaidevučio vyriausiojo sūnaus kraštas Mažąja Lietuva vadinamas. Juo rėmėsi ir kitos „Prūsijos kronikos“ (1573 – 1582) autorius Lukas Davidas. Jis patikslino, kad Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemės šliejasi prie Nemuno. Mažoji Lietuva dar buvo vadinama Prūsų Lietuva. Šį pavadinimą vienas iš pirmųjų pavartojo Teodoras lepneris savo knygoje „Prūsų lietuvis“. Jis turėjo galvoje tą Prūsijos valstybės dalį, „kur lietuvių kalba ypač vartojama“. Beveik 700 metų vokiečių jungą kentusi Mažoji Lietuva amžiams lieka mums brangi, nes ilgą laiką išsaugojo lietuvybę. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvnikais. Dar apie 1260m. taip save vadino visi lietuvių krašto gyventojai (Pskovo ir Novgorodo metraščiai tuomet rašė litovnik, litovniki, nes taip, lietuvininkas, save girdėjo vadinant lietuvius). Lietuvio vardas atsirado vėliau. Beveik iki XXa. pradžios Mažojoje Lietuvoje išlikęs lietuvininko vardas patvirtina, kad iki Vokiečių ordino okupacijos, kai lietuvių žemės buvo padalintos į dvi dalis, čia gyveno lietuvių, o ne prūsų , kaip kai kas mano, gentys. Archeologų radiniai (virvelinė keramika, laiviniai kovos kirviai) iš III tūkstantmečio p. m. e. rodo, kad prie Baltijos jūros baltai (vardą baltai 1845 metais pasiūlė vokiečių kalbininkas G. H. Neselmanas) gyveno nuo seno. Mažąją Lietuvą sudarė vakarinės lietuvių žemės – Skaluva ir Nadruva. Nėra vieningos nuomonės dėl XVI a. į Mažosios Lietuvos sąvoką įėjusios Sembos: vieni mano, kad tai sulietuvėjusių prūsų, kiti – vakarinių lietuvių žemė. Iš 1339m. kryžiuočių dokumento matyti, kad jie skyrė sembus ir prūsus, o Dublino kodekso „Pasaulio pradžios aprašymas“ autorius, 1255m. dalyvavęs puolant Sembą, konstatavo, kad ji tęsiasi į šiaurę nuo Prūsijos – taigi sembų nelaikė prūsais. Vyskupo Polenco 1524m. įsakymu bažnytinės apeigos turėjo būti atliekamos vietinėmis Prūsijos valstybės kalbomis. Semboje jos vyko lietuviškai. M. Strijkovskis savo kronikoje (XVI a. pab.) rašo pats girdėjęs Semboje, kaip ir apie Įsrutį, Ragainę, kaimiečius žemaitiškai (t.y. lietuviškai) šnekant. Mažosios Lietuvos kultūros centras - Karaliaučius Karaliaučius – didžiausias Rytų Prūsijos miestas, buvusi jos sostinė, iki XIX a. vidurio – Mažosios Lietuvos kultūros centras. Išsidėstęs abipus Priegliaus, netoli jo žiočių. Karaliaučius turėjo tokius rajonus: senamiesčio (tarp pilies tvenkinio ir Priegliaus), Šteindamo (į š. v. Nuo senamiesčio), Tragheimo (į š.), Lėbenichto (į r.), Zakheimo (į pr., už Lėbenichto), Knypavos (į p., Priegliaus sala), Priemiesčio (į p. nuo Knypavos).

Istorija  Referatai   (8,27 kB)

Panemunė džiugina lėta ramybe, tarsi sustingusia istorija ir vaikystę primenančiais vaizdais. Šiandien Panemunė tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų, ir tuo pačiu – kitokia. Vaizdingos pilys, ūksmingi parkai, Nemuno terasose nusidriekę miesteliai išsaugojo laikui nepavaldų grožį ir vis labiau dabinasi, laukdami užsienio turistų ar tėviškės nebepažįstančių tautiečių. Panemunė atgimsta. Pasirinkau šį kelionės maršrutą, nes manau, kad jis tiktų užsienio turistams, kuriems įdomu Lietuvos istorija, gamta. Beveik visos kelionės autobusu metu lydi ispūdingi gamtos vaizdai.

Geografija  Projektai   (27 psl., 2,06 MB)

Kiekvienai tautai didelė garbė, kai jos istorijos, kultūros ar gamtos vertybės įtraukiamos į pasaulio paveldo sąrašą. UNESCO organizacija savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Viena iš UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms. Pasaulio paveldo bei nematerialaus bei žodinio paveldo sąraše yra įrašyti šie Lietuvos objektai.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 6,62 kB)

Lietuvių kalbos įskaita. Tema 'Kultūra', potemė 'Patriotizmas - taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai. Argumentuokite'

Etika  Kalbėjimo temos   (2 psl., 10,69 kB)

Užtenka pasiklausyti kaip šneka jaunimas. Dauguma jaunuolių lyg susitarę kalba jiems būdinga kalba, kurioje gausu įvairių trumpinių, rusiškų ar angliškų keiksmažodžių, ar tiesiog užsienio kalbų žodžių su sulietuvintomis galūnėms. Tai „gatvės kalba“, kuri jaunimui kaip popoliariausia ir nepastebima mada. Šią kalbą vartojantys jaunuoliai jaučiasi kietesni, labiau verti dėmesio, bando išsiskirti iš kitų. Dažnai jų pasakytų žodžių nesupranta mokyjai ar net jų pačių tėvai, kurie po pirmą kartą išgirstų replikų nežino ką turėtų jaunuoliui atsakyti. Savaime aišku jog nerastume nė vienos knygos parašytos „gatvės kalba“, tačiau pasistengus galutume surašyti ištisą žodyną iš jaunuolių išgalvotų žodžių.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (4 psl., 7,82 kB)

Turbūt daugeliui žmonių yra gerai žinoma patarlė: „Sutinka pagal išvaizdą, išlydi pagal protą“. Šį pasakymą galime taikyti ir valstybės apibūdinimui bei jos įvaizdžio nusakymui. Išvaizda – tai šalies gražiausi objektai: miestai, statulos, gamtovaizdis, valstybės „protas“ – tai joje vyraujanti kultūra bei žmonių pasaulėvoka. Žinoma, Lietuva yra tokia šalis, kuri išsiskiria savo kultūra bei tradicijomis. Taigi koks turėtų būti mūsų tėvynes, Lietuvos, įvaizdis?

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 4,1 kB)

Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekiasi Mažosios Lietuvos žemė. Ankstyviausias šaltinis, minintis Mažosios Lietuvos vardą, yra Simono Grunau „Prūsijos kronika“ (1510 – 1530). Joje rašoma, kad Vaidevučio vyriausiojo sūnaus kraštas Mažąja Lietuva vadinamas. Juo rėmėsi ir kitos „Prūsijos kronikos“ (1573 – 1582) autorius Lukas Davidas. Jis patikslino, kad Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemės šliejasi prie Nemuno.

Lietuvių kalba  Namų darbai   (3 psl., 6,64 kB)

Lietuvos sociologija nėra tolydus ištisinis kokių nors teorijų ar tyrimo mokyklų nepertraukiamas procesas. Dėl politinių, socialinių kataklizmų bei nepalankių realijų, sociologija kaip ir kitos Lietuvos kultūros šakos, negalėjo vystytis natūraliai. Todėl galima sakyti neturime ir išsamios sociologijos istorijos. Todėl aptarsiu sociologijos raidą tam tikrais laikotarpiais: tarpukario laikotarpiu, sovietų okupacijos metais ir XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį.

Sociologija  Namų darbai   (3 psl., 11,74 kB)

Jis – vyskupas, sielų ganytojas, žmonių švietėjas, vargšų globėjas ir didis blaivybės apaštalas. Bet jis ganė ir kūnus, nes suprato, kad dvasia nuo kūno šioje žemėje neatskiriama, todėl rūpinosi ir žmonių ekonominiais reikalais. Jis suprato, jog mažosios tautos, tokios kaip Lietuva, gali būti galingos savo dvasia, todėl savo veikloje ypač akcentavo dvasios sritį. Jis rengė tautą kultūros kovoms, dėl to mokykla, knyga, sakykla jam buvo galingiausi tų kovų ginklai.

Kita  Referatai   (12 psl., 31,46 kB)

XVI amžiuje ir XVII a. pirmojoje pusėje LDK plėtojosi 2 prieštaringi ir vienalaikiai procesai. Viešame valstybės gyvenime sustiprėjo lenkų kalbos vartojimas. Kartu tuo pat metu pradėti spausdinti ir lietuviški raštai, daugėjo jų rengėjų, stengtasi lietuvinti net sulenkėjusią bažnyčią. Tiek protestantai, tiek katalikai pasirūpino bažnytinei praktikai būtinomis knygomis lietuvių kalba. Lietuvių kalbos puoselėjimo židiniu LDK tapo Jėzuitų ordino rankose buvęs Vilniaus universitetas. Mokymo, mokslo ir literatūros kalba – lotynų kalba – nekonkuravo su lietuvių kalba.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,86 kB)

Iki XVIII a. pradžios Mažosios Lietuvos teritorija ir jos gyventojai beveik nesikeitė. Čia klostėsi savita lietuvių kultūra, ir XVI bei XVIII amžiais Mažoji Lietuva kai kuriose lietuvių kultūros srityse net aplenkė metropoliją – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Kaip tik Prūsijoje, o ne Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1547 metais buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga –Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Čia Jonas Bretkūnas 1579–1590 metais pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė visą Biblijos tekstą.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,9 kB)

1820–1860 m. vyraujanti Europos dailės kryptis buvo romantizmas. Romantikai išsiskyrė dėmesiu savo krašto istorijai, praeities epochoms, ypač viduramžiams. Mąstymo istorizmą ir retrospektyvizmą jie sėkmingai derino su individualumo, novatoriškumo ir originalumo siekiais. Romantikų šūkis – kuo geriau išreikšti savo laiko, savo tautos bruožus ir savo asmenybę. Jiems būdingas subjektyvus gamtos reiškinių išgyvenimas, įsiklausymas į savo jausmus, nuotaikas regėjimus. Romantikus domino paslaptingi, keisti, dramatiški, su žmogumi ir gamta susiję dalykai.

Dailė  Konspektai   (2 psl., 5,45 kB)

Žmonijos istorija – amžina ir begalinė asmenybių, bendruomenių, genčių, valstybių tarpusavio santykių kaita. Jie, kaip apie tai liudija visų be išimties pasaulio civilizacijų patirtis, išsiaiškinami kalba arba ginklu. Karai ir karybos menas buvo reikšmingas ankstyvosios pasaulio visuomenės ir jos ekonomikos plėtros stimulas. Ne kitaip klostėsi ir ankstyviausioji Lietuvos visuomenės istorija.

Istorija  Konspektai   (5 psl., 14,22 kB)

Šiame darbe, panagrinėsiu - Lietuvos valstiečių kultūrinius bruožus. Bus apžvelgti senosios Lietuvos tvarkymosi aspektai, jų supratimas ir veiksmai. Trumpai apžvelgsiu šiuos bruožus: 1. Viešąją tvarką 2. Mokyklų steigimą 3. Valstiečių bendravimą 4. Kultūrinį judėjimą kaime . Šį punktą panagrinėsiu plačiau. Viešoji tvarka: Senosiose nuostatose ir instrukcijose nemažai buvo kalbama apie karčiamas. Kaimuose jas laikyti buvo draudžiama. Plačiai karčemų reikalai buvo išdėstyti 1588 m. Lietuvos Statute.

Istorija  Rašiniai   (5,64 kB)

Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje numatytas bendrasis ekonominės strategijos tikslas – mažinti šalies ekonominio išsivystymo lygio atsilikimą nuo ES šalių vidurkio. Lietuvos 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos panaudojimo strategija remiasi strategine vizija, jog 2015 m. Lietuva pasieks kai kurių senųjų ES šalių narių socialinio ir ekonominio išsivystymo lygį.

Ekonomika  Konspektai   (18,27 kB)

XIX a. pirmos pusės kultūrinio Lietuvos gyvenimo būdingas bruožas - domėjimasis savo šalies praeitimi, kultūra, siekimas suvokti tai krašto senienų pagalba. To meto inteligentijos sąmoningas Lietuvos kultūros paveldo aktualizavimas žymėjo ir naują kolekcionierių kartą, kuri siekė kryptingai rinkti ir sisteminti, propaguoti bei išsaugoti šį paveldą ateities kartoms.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5,11 kB)

Druskininkai – tai didžiausias Lietuvos kurortas, esantis šalies pietuose, 120 kilometrų nuo Vilniaus ir Kauno. Kurortas garsėja giliomis sanatorinio gydymo tradicijomis, nuostabia gamta bei sparčiai besivystančia turizmo paslaugų infrastruktūra. Netoliese įsikūręs Merkinės miestelis yra viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietovių, garsios ir garbingos praeities miestas, buvęs žymus gynybinis, administracinis, prekybos, švietimo bei religijos centras.

Geografija  Namų darbai   (19,06 kB)

Absoliučios apsaugos teritorijos steigiamos siekiant sudaryti visapusiškas sąlygas natūraliai gamtinių procesų eigai arba kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) autentiškumui palaikyt i. Rezervatuose saugomi tipiški arba unikalūs gamtiniai bei kultūriniai kraštovaizdžiai, juose esantys paveldo objektai, vertingos natūralios ekosistemos, buveinės, laukinių augalų, gyvūnų ir grybų genofondai.

Biologija  Referatai   (8,83 kB)

Vilnius – tai gyvas, skaistus tautos atminimas apie nužygiuotą amžių kelią – tai mūsų autobiografija, išdėstyta meno paminklų kalba. Daugelį amžių Vilnius skaudžiai kentėjo nuo gaisrų, piktų priešų iš rytų, vakarų ir šiaurės. Jie padarė didelę žalą miestui, negailestingai griaudami, degindami ar gadindami mūsų gotikos, baroko ir renesanso paminklus.

Istorija  Kursiniai darbai   (5,02 kB)

Geografinė padėtis. Įkūrimo istorija. Vilniaus plotas, gyventojų skaičius. Mikrorajonai. Lankomos Vilniaus vietovės. Švietimo įstaigos. Pramonė. Valdžios institucijos. Vilniaus miestas išaugo tarp kalnų, slėnyje, lyg dideliame amfiteatre. Tame slėnyje yra išlikę Gedimino, Trijų Kryžių, Bekiešo, Bokšto ir Pogulianko kalnai. Kai kurių kalnų šlaitus plauna Neries ir Vilnelės upės, kurios susilieja ties Gedimino kalnu.

Geografija  Referatai   (6 psl., 9,92 kB)