Arklių protėviai buvo maži - beveik tokio dydžio kaip lapė. Keista ar ne? Tik vėliau jie išsivystė iki dabartinio arklio dydžio ir formų. Arklio gimtinė laikoma Šiaurės Amerika. Archeologiniai duomenys liudija, kad arkliena buvo plačiai vartojama maistui. Beje arklieną žmogaus organizmas pasisavina daug lengviau nei kitų gyvulių mėsą. Šiandieniniai arkliai yra kilę iš kelių rūšių laukinių arklių: Prževalskio laukinio arklio ir Europos laukinio arklio Tarpano.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (55 psl., 821,22 kB)

Arklys (lot. Equus caballus, angl. Horse, vok. Hauspferd) – domestikuota tarpano rūšis, priklausanti arklinių (Equidae) šeimai. Nors įvairios naminių arklių veislės labai skiriasi savo dydžiu, jos visos priklauso vienai rūšiai – Equus caballus.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (15 psl., 205,67 kB)

Šeima yra pirmoji socialinė grupė, su kuria vaikas labai glaudžiai susijęs. Pirmiausia šeima nuo pat kūdikystės yra pagrindinis tarpininkas tarp visuomenės bei jos kultūros ir vaiko. Čia vaikas girdi, kas dedasi aplink jį, čia vertinami ir jautriai išgyvenami įvykiai, kuriems nelieka abejingas ir vaikas.

Pedagogika  Projektai   (16 psl., 23,68 kB)

Eilėraštis“Dvi žvaigždi“ yra iš poezijos rinkinio „Pavasario balsai“. Nėra nusakomas konkretus laikas ir vieta, tačiau yra dvi erdvės- dangaus ir žemės. Jas abi sieja ta pati minčių tėkmė.Lyrinis žmogus yra poetas, kuris išsako savo mintis, kas jį jaudina. Eilėraštį sudaro 4 strofos. Jas visas sieja ta pati minčių tėkmė, lyrinio žmogaus apmąstymai .Vyrauja rami nuotaika.Pirmoje strofoje lyrinis „aš“ stebi dangaus erdvę. Joje jis mato link žemės artėjančią, tarsi krintančią, žvaigždę, kuri jo akimis apšviečia žemę.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 4,29 kB)

Anglų referatas. Land management is the process of managing the use and development (in both urban and suburban settings) of land resources in a sustainable way. Land resources are used for a variety of purposes which interact and may compete with one another; therefore, it is desirable to plan and manage all uses in an integrated manner.

Anglų kalba  Referatai   (8 psl., 11,64 kB)

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vis populiaresnis tampa nesantuokinis gyvenimas, kuris skatina vis jaunesnius žmones atsisakyti santuokinio gyvenimo. Net valstybė toleruoja tokį vis populiarėjantį gyvenimą, įteisindama jį įstatymais. Toks gyvenimas skatina nesantuokoje gimusių vaikų skaičiaus augimą, ypač tai aktualu šeimoms, kurios siekia gauti didesnes pašalpas iš valstybės.

Psichologija  Tyrimai   (12 psl., 31,17 kB)

Europos Sąjunga - tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.9 mln. kv. kilometrų, vienijanti 27 valstybes ir per 491 milijonus gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerumo užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (24 psl., 101,06 kB)

Vincas Krėvė – Mickevičius - XIXa. pabaigos. - XXa. pradžios. lietuvių dramaturgas ir pradininkas. V.Krėvė - realizmo atstovas, bet jo realizmas paremtas romantika. Šio kūrėjo kūrybos skalė labai plati - nuo tautosakinių padavimų iki istorinių asmenybių. Tiek dramoje, tiek prozoje dominuoja paslaptis ir istoriniai ženklai.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,46 kB)

Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz. : Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).

Literatūra  Konspektai   (12 psl., 26,14 kB)

Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (12 psl., 9,59 kB)

Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą.

Anglų kalba  Interpretacijos   (3 psl., 4,97 kB)

Vadyba – ta specifinė darbinės veiklos rūšis, susiformavusi darbo pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms burtis į bendro tikslo siekiančia grupes. Vadovavimo specifika reiškiasi tuo, kas išsiskiria žmogus ar asmenų grupė, lementi kitu žmonių veiksmus ir pastangas, realizuojant bendra tikslą, kad kuo efektyviau būtų panaudoti visi turimi ištekliai. Taigi vadovavimas – tai procesas, telkiantis žmones siekti ir realizuoti tam tikrus tikslus. Vadovavimas ypač svarbi ir sudėtinga vadybos funkcija.

Vadyba  Kursiniai darbai   (18 psl., 30,29 kB)

SUOMIŲ LITERATŪRA Pirmąja suomiškai spausdinta knyga laikoma Turku vyskupijoje Mikael Agricolos 1542m. išleista abėcėlė. Agricola išleido dar ir katekizmą, maldaknygę, visą Naująjį (1548m.) ir dalį Senojo Testamento. Per ištisus tris šimtmečius suomiškai spausdintą literatūrą sudarė ūkininkams skirta religinė literatūra. Ir tik H. G. Porthan bei jo mokiniai, ypač Adolf Ivar Arwidsson (1791-1858m.), pradėjo rimtai domėtis suomių kalba ir liaudies kūryba. Elias Lönnrot (1802-84m.), surinkęs epinio pobūdžio poeziją, ją sudėstė į garsųjį epą Kalevala (1835m.). 1850m. rusų dekretu buvo uždrausta spausdinti suomių kalba religinio, ūkinio pobūdžio knygas. Nors tos įvestos naujos tvarkos nebuvo griežtai laikomasi, ir po 10m. ji buvo atšaukta, tačiau suomių literatūrai tai labai pakenkė. Antrojoje XIX a. pusėje, atgimstant politiniam gyvenimui, pradėjo atsigauti ir suomių literatūra. Pirmieji poetai buvo August Ahlqvist-Oksanen (1826-89m.) ir Julius Krohn-Suomio (1835-88m.). Tačiau pačiu pirmuoju didelio masto rašytoju buvo Aleksis Kivi (1834-72m.), kurio humoro ir realizmo kupinas romanas -apysaka "Septyni broliai" dar ir šiandien kaip savo žanro atstovas nepralenktas suomių literatūroje. Liaudį aprašydavo Pietari Päivärinta (1827-1913m.), Minna Canth (1844-97m.) intensyviose visuomeninėse dramose ryški Ibseno įtaka. Estetiniu rūpesčiu pasižymėjo Juhani Aho (1861-1921m.), davęs suomių kalbai lankstumo ir grožio. Arvid Järnefelt (1861-1932m.) kūrė įkvėptas Tolstojaus idėjų. Realistiniu humoru pasižymėjo Joel Lehtonen (1881-1934m.). Dauguma rašytojų savo kūriniuose vaizdavo suomių liaudies gyvenimą. Tarp jų garsiausi Johannes Linnakoski (1869-1913m.) ir Nobelio premijos laureatas Frans Eemil Sillanpää (g. 1888m.). Iš lyrikų reikšmingi Einas Leinas (1878-1926m.), kuris kūrybos įdejų semėsi iš Kalevalos, ir Veikkas Anteras Koskenniemi (g. 1885m.), kuriam didelę įtaką darė prancūzų ir vokiečių poetai. Grupė moderniųjų rašytojų, kurie kūrė žurnalą Tulenkantajat ("Ugnianešiai"), yra labai skirtinga. Visus juos vienijo susižavėjimas naujomis literatūrinėmis srovėmis Europoje ir savotiškas kosmopolitizmas. Jiems turėjo įtakos švediškai rašiusieji E. Södergran, H. Olson ir E. Diktonius. Žymiausi iš šios grupės yra lyrikas Unno Kailas (1901-33m.), Katri Vala (1901 - 44m.), Elma Vaara (g. 1903), P. Mustapää (tikroji pavardė Martti Haavio; g. 1899m.). Pastarasis buvo ir mokslininkas tautosakininkas, vienas iš sumanytojų ir leidėjų Skandinavijai ir Pabaltijui skirto žurnalo "Acta Ethnologica". Nuo XXa. 30-o dešimtmečio, o ypač po II-jo Pasaulinio karo, socialiniai santykiai vis labiau atsispindėdavo suomių literatūroje. Darbininkų ir bežemių gyvenimą vaizdavo Pentti Haanpää (g. 1905m.), autodidaktas, sielininkas, Toivo Pekkanen (g. 1902m.), buvęs krovikas bei metalo darbininkas.Jis kelė darbo jaunimo problemą. Helvi Hämäläinen (g. 1907m.) vaizdavo vidurinę klasę. Kartėliu ir savo psichologinių replių brutalumu ypač pasižymėjo Iris Uurto (g. 1905m.). Daug pasisekimo susilaukė Irjos Sallos (g. 1912m.) romanai. Daug sukūręs epikas Vaino Linna (g. 1920m.), kurio romanas "Nežinomas kareivis" sulaukė pripažinimo. Ketvirtajam dešimtmečiui baigiantis, socialiai radikaliausi rašytojai susibūrė į draugiją Kiila (Kylis). Per Suomijos - Sovietų Sąjungos karą daugelis jų atsidūrė kalėjime už simpatijas komunizmui. Žymiausieji tos grupės atstovai: Arvo Turtiäinen (g. 1904m.), Jarno Pennanen (g. 1906m.) ir Elvi Sinervo (g. 1912m.). Tos pačios radikalios pasaulėžiūros buvo ir viena iš stipriausių tų dienų suomių dramaturgių Helln Wuolijoki (g. 1886m.), gimusi Estijoje, bet studentė būdama persikėlusi gyventi į Suomiją. Reikšmingas kultūros kritikas ir poetas Tatu Vaaskivi (1912-42m.).

Geografija  Referatai   (301,1 kB)

Vardo versijos: 1.Romos imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas bijodamas Nerono keršto, pabėgo į šiaurę su 500 bajorų šeimų ir įsikūrė Nemuno-Dubysos santakaje. Apsidžiaugę, kad pabėgo ėmė groti tūbomis. Palemono sūnus šio krašto žmones vadino lietu. Sudėję šaknis gavo Lietūba, kur palaipsniui gavosi Lietuva. 2.Kita versija jog Lietuvos vardas yra kilęs iš Neries dešiniojo intako Lietuva, kuris yra Jonavos r. 3. Dar kita versija, kad nuo žzodzio lietus, nes Lietuvoje gausiai lijo. Lietuvo splotas 65.3 1993m. pagal JTO duomenis pasaulyje buvo 187 valstybės. Lietuva 102 oje vietoje. Mažesnės valstybės europoje: Estija, Latvija, Danija, Belgija ir k.t. Šiandieninė Lietuvos teritorija susiformavo gan sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis dąlygomis. 1920m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Rusija. Pagal kurią Lietuvai priklauso Ašmenos, Lydos, Gardino miestai ir apylinkės. Tačiau šios sutarties realizuoti nepavyko. 1920m. Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, kuris 1939m. SSRS grąžintas Lietuvai, bet negrąžintos žemės pagal 1920m. sutartį. 1923m. autonominėm teisėm prie Lietuvos prijungiama Klaipėda kurią 1959m. okupavo vokiečiai, o po 2ojo Pasaulinio karo grąžino. Dabartinės Lietuvos ryt. sienos susiformavo 1940m. Baltarusijai perdavus Lietuvių gyvenamas Druskininkų, Marcinkonių, Šalčininkų, Švenčionių, Adutiškio bei Tveryčio apylinkes. Didžiausia teritorija buvo Vytauto laikais, net iki Baltijos jūros. Šiuo metu Lietuva su Latvija konfliktuoja dėl ribos Baltijos Jūroje. 2.Lietuvos geopolitinė padėtis ir jos kaita Lietuvių tautai teko apsigyventi mažame, gražiame, bet labai pavojingame žemės kampelyje, kurio mums pavydi mūsų kaimynai. Geopolitikas K.Pakštas rašė: kad ne dėl vieno pasaulio uosto tiek nesivaaržoma kaip dėl Klaipėdos ir nė dėl vienos pasaulio sostinės kaip dėl Vilniaus. Jeigu Šveicarijoja pasižymi aukštais kalnais, Suomija ežerais ir miškais, o Lietuva savo pavojingumu čia gyventi taokiai mažai tautai. Lietuva budama pietinė baltijos regiono šalis, kartu yra ir vidurio regiono šalis. Vargu ar Europoje galima rsti valstybę, kurios geopolit. padėtis yra tokia lemtinga jos nacionaliniam egzistavimui. Jau Mindaugui tapus Lietuvos karaliumi reikėjo kovoti fėl valstybingumo nors Lietuva jau buvo pripažinta europoje kaip šalis. Lietuva 200m. kariavo su kryžiuočiais. Ji siaubiama per Napoleono karus, o taip pat per 1 ir 2 Pasaul. karą. 1918m. paskelbus neprikalusomybę, vėl Lietuvai tenka laviruotu tarp Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Dabartinė Lietuva palyginus nuo tarpukario gerokai pasikeitė. Karaliaučiaus kraštas po 2 Pasaul. karo tapo Rusijos teritorija, o Lenkija nebereiškė pretendzijų dėl Vilniaus. Lietuva yra JTO narė. Lietuvai svarbų vaidmenį vaidina Klaipėdos neužšalantis uostas. Per Lietuva eina keliai jungiantis R. ir V. Europos, Š. ir P. Europos centrus. 1989m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, jog Lietuvoje 22km. nuo Vilniaus į šiaurę yra europos centras. Geri santykiai su latviais, estais, lenkais. Tačiau rytuose nenuspėjama Baltarusija, Kaliningrado srityje didžiausias ginklų potencialas Europoje. 3.Lietuvos teritorinis, administracinis suskirstymas, jo kaita, ir ateitis po 2 Pasaul. karo ir tarpukario Lietuvoje. Lietuva šioe metu suskirstyta į 44 administracinius rajonus. Šis suskirtymas įvestas 1950m. Iki tol buvo valsčiai ir apskritys. Didesniai miestai yra rajonų centrrai, kurie paprastai atitinka rajonų pavadinimus. Yra tik dvi išimtys: Klaipėda-Gargždų r., Akmenė-N.Akmenės r. 44 r. sudaro apskričių žemesnę grandį ir vadinami savivaldybėmis. Savivaldybės suskirstytos į seniūnijas, jas valso seniūnai. Miestai turi savivaldybių administracines teises. Didžiausi rajonai: Varėnos, Šilutės, Panevėžio, Vilniaus, o mažiausi: Prienų, Jonavos, Širvintos. Lietuvos geografinis centras - Kėdainiai. Lietuva pastaraisiais metais suskirstyta į 10 apskričių. 4.Lietuvos gelmių sandaros bruožai Lietuvos paviršiaus reljefas ir jį sudarančios dienos formavosi per ilgi\us amžius. Šis procesas truko apie 4 mijardus metų. Paviršius paveldėjo visus geologinius praeities bruožus, kvartero periodo paveldėjimai performavo paviršinius sluoksnius. Visi geologinai davinia susidaro tam tikromis sąlygomis(pvz. kuriame sluoksnyje randama žuvų liekanų vadinasi tuo metu ten buvo jūra). Geologinius tyrimus matome karjeruose, upių atodangose, gręžiniuose. Lietuvos žemių gelmių daviniai trejopi: 1.kristalinio pamato d. 2. nuosėdinės dieno 3. Kvartero suogulos Lietuva yra R. Europos platformos V. dalyje, R. dalimi praeina techtoninis lūžis, kuris eina per Latvijos miestą Daugpilį ir Visaginą Lietuvoje. Slavų kronikose minima, kad Lietuvoje buvo žemės drebėjima siekęs 9 balus, nes sugriovė visas Lietuvos pilis. Lietuvoje kristalinis pagrindas slūkso prie Baltijos jūros 2000m. gylije, o prie Vilniaus apie 500m. gylije. Po Baltija artėja į paviršių. Rytinė dalis kasmet po 2mm. kyla, o kita dalis po tiek pat leidžiasi. Kristalinis pagrindas sudarytas iš granito ir gneiso. Kur giliausia ten pagrindas storiausias ir atvikščiai. Nuosėdinės uolienos dengia kvartero nuogulas. Jų vidutinis storis apie 2 milijon. m. Kvartero sluoksnis dar tebesiformuoja. 5.Naudingosios iškasenos rodančios perspektyvas Nuosėdinių dienų naudingosios iškasenos: Klintys - randamos Š.Lietuvoje prie Akmenės. Dolomitas - randamas Š.Lietuvoje, Pasvalio ir Pakruojo r., naudojamas keliams tiesti, statyboje, cemento gamyboje Opoka - randama Šilutės r., naudojama cemento gamyboje. Gipsas - randama Šilutės r., naud. statyboje, medicinoje Kreida - rand. Jurbarko ir Šilutės r. ir Merkio slėnyje, naud. popierių balinti, medicinoje, statyboje, laukams kalkinti. Kvarcinis smėlis - rand. Anykščių r., naud. stiklo gamyboje. Molis - rand. Šventosios upės atodangoje, naud. plytų gamyboje. Anchidritas - (Lietuvos marmuras, bevandenis gibsas) rand. P.V. Lietuvos dalyje, bet yra 600m. gylije. Yra perspektyva gauti didelį pelną, bet nėra finansų. Kvartero nuogulų naudingosios iškasenos: Molis - r. visoje Lietuvoje, o daugiausia Jurbarke ir Šakių r. Smėlis - r. Varėnos ir Raseinių r. ; naud. statyboje, keliams. Žvyras - r. visoje Lietuvoje, ypač daug Trakuose ir Jurbarke. Durpės - Lietuvoje jų yra 6.5%, formuojasi ir dabar, naud. kurui. Gintaras - r. pajūrije, naud. papuošimams ir kaip cheminė medžiaga. Nafta - r. Kretingos, Klaipėdos, Jurbarko, Vilkaviškio r., naud. kurui. Geležies rūda - kristaliniame pagrinde prie Varėnos. Valgomoji druska - Šilutės rajone(perspektyvu). 6. Lietuvos reljefas jo kilmė, raida Lietuvos gamta labai graži ir įvairi, ypač graži R. Lietuva, kurią vadiname Lietuvos Šveicarija. Aukštesnėse vietose lietuviai statė pilis, kad galėtų matyti besiartinanti priešą, kurių buvo labai daug. Lietuvos reljefa įvairina upės, ežerai, upių slėniai. Lygumos sudaro apie 60%, o aukštumos 40%. Vid. Lietuvos aukštis virš jūros lygio yra apie 100m.. Lietuvos paviršių suformavo ledynai kurių buvo 3. Lietuvos relkjefa sudaro 3 žemumos ir 3 aukštumos: Žemumų: 1.Pajūrio lyguma 2.Vid. Lietuvos lyguma: • Mūšos Nemunėlio • Nevėžio • Karšuvos Joniškio 3.Pietryčių Žemuma: • Dainavos • Žeimenos Aukštumos: 1.Žemaičių 2.Baltijos kalvynas: • Sūduvos • Dzūkų • Aukštaičių 3.Medininkų ir Švenčionių Lednai slinko nuo Skandinavijos. Klimatui atšilus jis traukėsi, reiškia tirpo. Ledynų sustojimo vietose formavosi aukštumos o tarp aukštumų telkšnojo vanduo. Iš jų susidarė ežerai, kurie vėliau sutekėjo, užaugo, supelkėjo. Prieledyninėse mariose atsirado lygumos. Galima išskirti 5 raidos etapus: 1.persiformavo Eišiskių, Medininkų ir Švenčionių aukš. Jųnepalietė 3-asis apledėjimas, todėl čia nėra ežerų, nes jie nutekėjo ir labai mažai upių. 2.susiformavo ptv. aukšt. ir žemaičių aukšt. centrinė dalis. 3.Baltijos kalvynas ir dalis žemaičių aukšt. 4.Vidurio Lietuvos 5.Linkuvos kalvagubris Aukščiausias taškas - Juozapinės kalnas 293.6m. Paviršius tebesiformuoja ir dabar, upės keičia savo vagas, ežerai užauga ir pelkėja, dėl ūkinės veiklos stiprėja vėjo erozija. Žmogus kasa naudingas iškasenas tiesia kelius, atlieka statybinius darbus. 7.Lietuvos klimato ypatybės, lemiami reiškiniai svarbiausi elementų pasiskirstymai Klimatas - tai daugiamatis orų rėžimas tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku. Meterologiniai stebėjimai 1770m. atliekami Vilniaus universitete, tai buvo pirmieji stebėjimai ir R.Europoje. Lietuva yra vidutinėse platumose, čia išsiskiria 4 metų laikai. Pagrindiniai klimatą formuojantys reiškiniai: 1.saulės radijacijos kiekis 2.atmosferos cirkuliacija 3.paklotinis žemės paviršius Saulės radiacija Radiacija yra matuojama ____________. Daugiausiai jų gauna Sūduvos aukšt. ir Kuršių Nerijoje virš 18k.chal. Tai yra 2 kartus daugiau už ašigalį ir 2 kartus mažiau negu ties pusiauju. Mažiausiai radiacijos ties Vilnių, Panevėžį, Ventos ž. ir Žemaičių a.š. Saulės radiacijos kiekis didžiausias yra vasara. Lietuvoje turėtų būti šalčiau pagal gaunamos radiacijos kiekį, bet Lietuvai papildomai šilumos atneša OM nuo Atlanto. Atmosferos cirkuliacija Virš Islandijos formuojasi ciklonai tai žemo slėgio sritis. Jie labai dažnai keičia orus mūsų šalyje. Atneša debesis su krituliais. Lietuvoje vyrauja V; PV; ŠV. Kartais per L. siaučia uraganai. Žiema kai oro masės ateina iš atlanto tai atneša atšilimą ir kritulius, vasara atvėsina ir kritullius. Iš rytų oro masės: žiemą atšala, giedros, vasara atšyla. Tropikinės oro masės ateina vasara, bet Alpių kalnai dažniausiai užstoja kelią ateinančiai šilumai. Arktinės oro masės ateina į L. žiema ir atneša šaltus orus. Rudenį ir pavasarį įsiveržus Arkties OM L. būna šalnos. Paklotinis žemės paviršius Diselį vaidmenį suvaifino reljefas. Oras kildamas aukštyn kas 100m vėsta 0.6. Aukštesni rajonai yra ne tik vėsesni bet ir drėgnesni. Reljefas turi reikšmės ir mikro klimatui. Apie miestus ir miestuose prie vandens telkinių žiema šilčiau, vasara vėsiau. Mikro klimatas svarbus ir žemdirbiams. Elementų pasiskirstymas Kai slėgis aukštas - orai giedri, vasara atšyla, žiema atšala. Žemas slėgis - debesuota, lyja, stiprus vėjas, vasara atvėsta, žiema atšyla. Šilčiausias Liepos mėn., šalčiausias - sausis. Linija jungianti taškus su vienoda temperatūra. Sausio mėnesį izotermas eina vertikaliai kryptimi. Kuo toliau nuo jūros tuo vėsiau. Prie jūros -3c, R. -6c. Vasara prie jūros 17c, pietuose 18c. Izotermas eina horizontaliai, pietuose šilčiausia. Tai nuliamia saulės radiacija. Vidutinis kritulių kiekis 600mm. 445mm. išgaruoja ir nuteka, todėl dirvožemiai pelkėja. Daugiausia kritulių iškrenta kalnų šlaituose, mažiausiai vid. L. ir Pt. lyg., maksimumas Kartenoje virš 800mm. 8.Atmosferos tarša ir įtaka atmosferai Tai globalinė sistema. Orui sienų nėra. Pavienės valstybės to išspręsti negali, todel reikia spręsti bendrai: energetinis ūkis, transportas, chemijos pramonė. Lietuva įvairių OM kryžkelėje. Iš teršalų labaiausiai paplitę: azoto, sieros, anglies junginiai, sunk. metalai, kietosios dalytės vadinamos aerozoliais. Patekę į orą teršalai susijungia su drėgme, susidaro rūgštys, druskos šarmai, kurie iškrenta rūgštaus lietaus pavidalu. Iš 3 lietų, 2 rūgštūs. Šie teršalai ne tik skatina rūgš. lietų susidarymą, bet ir sukelia klimatinius pokyčius. Jie tampa šiluminiu skydu, trukdo saulės šviesai ir šilumai patekti į žemę. Padidėja debesuotumas, kritulių kiekis. Pasireiškia ir šiltnamio efektas. Didėja co2 kiekis, padidėja susirgimų kvėpavimo takų ir odos susirgimų. Ozono sluoksnis sumažėjo 40%. Jis susidaro žaibuojant, ozono nykimą skatina o3 oksidai, freono dujos. Kaip kovoti? 1.naudoti valymo įrenginius 2.ieškoti naujų energetinių šaltinių 3.atsisakyti freono naudojimo 4.plėsti augmeniją 9.Baltijos j. ir Kuršių marios Baltijos j. vidinė Atlanto v. jūra. Kategeto, Skagerako, Zundo ir Beltų sąs. jungiasi su atlantu. Vanduo Baltijos truputi aukštesnis už Š. jūrą, todėl vamduo pastoviai srūva į atlanto vandenyną. Dabar visos šalys apie Baltijos jūrą yra laisvos. Giliausia Lonsdorfo įd. 459m., vid. Gylis 48m. Jos centru skaitoma Alando salų ekvatorija. Prieš 12000 metų Baltijos j. duburyje telkšnojo Ansyliaus ežeras, vėliau susijungė su vandenynu ir geologai davė Jeldijos j. pav. Didžiausios salos: Gotlandas, Elandas, Sarma, Alandų sala. Įteka Nemunas, Oderis, Vysla, Dauguva, Neva - jos atneša labai daug teršalų. Vakariniai krantai olėti, daug olų škerų. Keturios didesnės įlankos: Botnijos, Suomių, Rygos, Kuršių. Sūriausias vanduo Skagerake sąsiauryje 30%, Klaipėdoje 6%. Botnijos įlankoje vanduo gėlas. Šilčiausias vanduo P. ir P.V. daly ir šalčiausias Š. ir Š.R. dalyje. Lietuvai tenka 99km. jūros kranto. Per Klaipėdos neužšalantį uostą atvežamos ir išvežamos prekės. Baltija tampa viena labaiausiai užterštų pasaulinio vandenyno jūrų. Gilesniuose kaupiasi sieros vandenilis, ir formuojasi mirusio vandens zona, kurioje nebėra jokios gyvybės. Paskutinis 1992m. uraganas truputi sumaišė Baltijos j. vandenis įvarydamas iš atlanto naujų vandenų, pastebimas žuvies padaugėjimas. Baltijos j. veisiasi apie 100 rūšių žuvų: ungurys, silkė, menkė, stinta…..ir žinduolis ruonis. Prie Butingės pradėtas statyti naftos terminalas, kuris galės priimti naftą iš tanklaivių. Baltijos j. šelfe rasta naftos , išmetama gintaro. Kuršių marios Tai labai patrauklus gėlo vandens telkinys, kuri snuo jūros atskirtas Kuršių Nerijos ir susisiekia su jūra Klaipėdos sąsiauriu, kurio plotis 500m. Marios atsirado tik prieš 5000m. Jūrų srovės nusodino nešmenis ir atitvėrė jūrą. Taip pasidarė sekli dalis lagūna vid. Gylis 3-7m. Giliausiai Klaipėdos sąs. 12m., bet dugnas pastoviai gilinamas laivų įplaukimui. Nemuno nešmenys vis sekina marias. Vietomis dugnas išeina į paviršių(kiaulės nugara). Dėl trašių vandenų marios apauga vandens augalais. Mariose 50 rūšių žuvų. Prie marių žvejoja apie 50 žvejybos įmonių, todėl išsaugoti žuvų išteklius tikrai nelengva imtasi įvairių apribojimų. 20d. paankstintas žvejoti pavasary, rudeny neleidžiama statyti tinklų arčiau kaip 3km. nuo r. krantų. Š. K.M. dugne yra gintaro. Gintaras išmetamas jūrų srovių atneštas nuo įrančio Sambijos pusiasalio. Pro K.M. praeina paukščių migracijos takai. 10.Požeminiai vandenys, paplitimas, panaudojimas, apsauga Dalis kritulių persismelkia į giluminius sluoksnius - giluminiai vandenys. Jie skirstomi: 1.dirvožemio 2.grutinius 3.tarpsluoksninius Dirvožemio Tai h2o esantis dirvožemyje. Jie užteršti mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis, jais minta augalai. Lygis h2o nepastovus, saustringais metais nuslūgsta. Gruntinai Tai pož. vandenys slūgstantys virš pirmo nelaidaus sluoksnio. Jų gylis iki 5m. Tačiau kur smėlis, žvyras gali būti ir 10m. Gruntiniai vandenys teka nuolaidžio krypotimi ir šaltiniai išeina upių šlaituose ir kalvų šlaituose. Ten kur reljefas aukštesnis - gruntiniai vandenys slūkso giliau. Kasdami šulinius randame gruntinius vandenys, tai požeminiai vandenys esantys 10m. gylyje. Jų atsargos papildo gruntiniai vandenys. Tai labai ilgas procesas prie Kauno tarpsluoksniniųvand. atsargos papildomos per gręžinius nuleidžiant upių vandenį į tarpsluoksninių vandenų lygį ir iškeliant vėl aukštyn jau persifiltravusį. Mineraliniai Jie slūkso giliau ______________ dariniuose prie kristalinio pagrindo. Kai kur išeina į paviršių :Birštone, Druskininkuose, Palangoje, Likėnų r. Juose yra įvairių ištirpusiųdruskų, todėl skonis ir gydamosios savygės skirias . Čia kuriamos savybės. Geoterminiai vandenys Slūgso prie k. pagrindo, kurie yra nuo 60-70c šiltume. Prie Vidmantų išgręžta 1000m gylije grežinys. Šis vanduo sūrus todėl šildymui nenaudojamas. Negalima teršti paviršinių vandenų, bus švarus ir požeminiai vandeny. Taip pat negalima teršti atmosferos nes rūgštūs lietūs. Reikia protingai tręšti dirvožemį. 11.Lietuvos upės ir Nemuno geografinis apibudinimas Kadangi iškrenta daug kritulių tai ir upių tinklas platus. Melioruotose plotuose pakilo upių vandens lygis, bet sumažėjo upelių lygis arba išnyko. Tankiausias upių tiklas Žem. Aukšt. V. dalyje, o rečiausias PR. Smėlingoje lygumoje nes čia pralaidūs sluoksniai. Lietuvos upės priklauso Nemuno, Ventos, Lietupės, Dauguvos ir Baltijos j. upių baseinams. Nemunas - Liet. upių tėvas, kuris pradžią gauna Baltarusijoje, Minsko aukšt. Nemuno ilgis 937km. iš kurių 462km. Baltarusijoje. Nuo ištakų iki Katros upės žiočių yra aukštupys, tai Baltarusijos teritorija, nuo Katros žiočių iki Neries žiočių vidurupis, žemupyje nuo Neries žiočių jis pasuka į vakarus ir įtekėdamas į Kuršių marias sudaro deltą. Deltos atšakos: Rusnė, Skirvytė, Atmata. Ties Birštonu yra rėvų, bet pastačius Kauno HES jos buvo užlietos. Pastačius HE buvo sutrikdyta žuvų migracija, tačiau Kaunui nebegresia potvyniai. Sumažėjo žuvų, nuo Kauno iki žiočių laivuojama, pastoviai gilinamas dugnas. Vasara plaukioja garlaivis “RAKETA” iš Kauno į Klaipėdą. Neris - gauna pradžią Baltarusijoje, dešinysis Nemuno intakas, ilgis 510km. Didžiausi intakai: Šventoji, Vilnelė, Žiemena. Merkys maitinamas požeminiais vandenimis, todėl vanduo labai šaltas, pradžią gauna Baltarusijoje. Šventoji pastatyta ant Antaliptės HE Nevėžis tipinga lygumų upė. Dubysa - gražiausia Lietuvos upė, kanalu sujungta su Venta. Minija - kanalu sujungta su Kuršių mariomis tikslu temti sėlius. Šešupė - kairysis Neries intakas, didžiausia Sūduvos upė. 12.Bendra vidaus vandenų apsauga Vidaus vandenims priklauso upės , ežerai, pelkės, požeminiai vandenys. Dėl žmogaus ūkinės veiklos jie tampa teršti. Tai tampa pasauline problema. Pagr. teršėjai yra pramonė, ž. ūkis, komunalinis ūkis. Teršia vandenį ir rūgštūs lietūs, jie taip pat blogas žmogaus veiklos rezultatas. Vandenį reikia naudoti uždaruoju būdu, jį reikia išvalyti arba ataušinti ir vėl panaudoti. Reikia dirbtinai kaip prie Kauno papildyti tarpsluokstinius vandenis. Ne visi miestai turi valymo įrenginius, geriausiai su tuo susidorojo Varėna. Žemės ūkis vandenį teršia trąšomis. Užterštas vanduo suteka į ežerus, upes į marias ir patenka į vandenyną. Vidaus vandenys pradeda užaugti, kaimuose beveik 100% yra užteršti šuliniai kadangi arti yrsa tvartai. EŽERAI Užima apie 15% procentų L. teritorijos. Svarbūs ne tik dėl ūkinės veiklos, bet ir puošia gamtą. Pagal susidarymo kilmę skistomi: ledynmečio, jūrinės kilmės, dirbtiniai. Ledynmečiu susiformave: 1.patvenktiniai - slinko ledas, jis stūmė medžiagą, galinę moreną, atšilus pasitvenkė savo paties morena(plateliai, dysna, vištyčio) 2.ledo guolio - ledo luitai atskilo nuo didžiojo ledyno, išgulėjo duobes ir ištirpę pripildė vandenimis jų guolius(dusia, obelija, metelys) 3.dubakloniai - jų dubenys susiformavo po ledynų tekėjusio vandens srovės, jie yra stačiais krantais, ilgi, siauri, gilūs, panašūs į upes(tauragno, asveja, dubingiai) 4.termokarstiniai - ištirpo ledo luitai kurie buvo apnešti morenos yra maži bet vadinami bedugniais, nes gilūs. Mišrios kilmės Drūkščiai - ledo guolio ir patvenktinis. Poledynmečio 1.karstiniai. Paplitę Biržų r. susidarė kai požeminiai vandenys išplovė gipsą ir įgriuvo 2.upinės - kai upė vingiuoja ir vingis vienas atskyla. Jie maži, paplitę Nemuno žemupyje, dar vadinami senvagėmis, potvyniu metu susilieja su upe. 3.jūrinės - Krokų lanka susidarė Nemuno ir Minijos sąnašoms atskyrus Kuršių Marių dalį. 4.dirbtinės kilmės - Kauno marios, Elektrėnų marios, Antalieptės marios. Pirmasis tvenkinys padarytas 16a. prie Biržų. Daugiausia ežerų aukštaičių aukštumoje. Yra pratakūs ežerai, įteka ir išteka, nuotakiniai išteka, bet neįteka, nepratakūs neįteka ir neišteka, uždarieji įteka bet neišteka. 13.Dirvožemis, paplitimas, erozija, apsauga Dirvožemis viršutinis žemės sluoksnis kuriame auga augalai. Dirvodaros procesas labai ilgas, 20cm. Dirvos susidaro per 2000m. ir tai tik prie gerų sąlygų. Jis dažniau susidaro ant moreniniopriemolio, rečiau ant žvyro ar smėlio. Paskutinio apledėjimo priemoliuose daugiausia karbonadų. Mūšos Nemunėlio ž. karbonatų 20%, o ptr. L. 3 kartus mažiau. TIPAI 1.jaurinai - jie yra per daug rūgštūs dėl perdidelės drėgmės, nes vanduo išplauna maistingasias medžiagas. Paplitę priešvėjiniuose kalvų šlaituose. 2.jauriniai-pelkiniai - paplitę ten kur blogos infiltravimo sąlygos, vakariniuose kalvų šlaituose, reikia sausinti, kalkinti, tręšti. 3.velėniniai - patys derlingiausi lietuvos dirvožemiai, paplitę vid. L. 4.velėniniai glėjiniai - paplitę vid. L., nusausinus būtu derlingi. 5.pelkiniai - paplitę pelkėse. 6.aliuviniai - upių slėniuose, yra derlingi nes upė patręšia. Erozija - tai derlingo viršutinio sluoksnio irimas, kurį sukelia tekantis vanduo ir vėjas. Ji intensyvi kalvotose vietose ir didelėse dirvose. Derlingas sluoksnis nunešamas į ežerus, upes, vėjo erozija stipriausia pavasary ir rudeny. Derlingumas sumažėja 40%. Šlaitus reikia arti horizontalia kryptimi, didelias dirvas atsodinti augalais. 14.Lietuvos augalija. Didžiausi miškai, girios. Miškingumas jo tendencijos. Lietuva yra vid. plot. klimato juostos, mišr. miškų gamtinėje zonoje. Kažkada Lietuva buvo tundra vėliau spigliuočiai, o dar atšilus atsirado ir lapuočiai. Tai žinome iš žiedadulkių kurias randame durpynuose. Augalai nyksta keičiantis klimatui ir dėl žmogaus ūkinės veiklos. Išnyko kukmedis, agaras. Augalija: miškų, pievų, pelkių, vandens, pajūrio ir smėlynų, kultūrinio kraštovaizdžio. Miškai užima 28% L. teritorijos, brandūs amžiumi vadinami giriomis (dainavos, rūdininkų,labanoro). Miškingiausia ptr. smėlėta lyguma ir žemaičių aukšt. ptv. šlaitai. Mažiausia miškų vid. L. Vyrauja pušynai, jie skirstomi: mėlyniniai, kerpšilius, brukninius. Auga smėlyje, šaknys skverbiasi gilyn, miškai šviesūs. Eglynai tamsūs, šaknys paviršiuje, vyrauja drėgnesnėse vietose. Skirstomi: mėlyniniai, kiškiakopūstiniai. Ąžuolynai sudaro 1% visų miškų, papl. Nevėžio ž. Paplitę juodalksniai, beržai, drebulės. Reikia iškirsti tiek, kiek per metus vidutiniškai išauga. Naujus miškus gauname apsodinę buvusius durpynus. Miškai sulaiko drėgmę, stabdo eroziją, puošia gamtą, valo orą, yra žvėrių namai. 15.Saugomos teritorujos. Savo vietovės saugomos teritorijos Pagal pasaulinį susitarimą kiekviena šalis turi turėti 9% saugomos teritorijos. L. turi 10%. Saugoma teritorija: rezervuarai, nacional. park., draustiniai, regioniniai p., gamtos paminklai. Rezervuarai - teritorija kurioje uždrausta bent kokia žmogaus veikla, čia neleidžiamos net ekskursijos, čia vykdomi moksliniai darbai. Pirmasis rez. ikurtas prof. Ivanausko, tai Žuvinto rez. Čepkelių raistas, Kamanės pelkės, Viešvilis, Kernavės archeologinis. Nacionaliniai parkai - pirmasis 1974m. Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Trakų istorinis, Kur. Nerijos. Draustiniai - saug. Teritorija kur ribojama žmogaus ūkinė veikla. Jų yra apie 290. Kaikur gaulima uogauti, grybauti, šienauti, auginti gyvulius. Vienose saugomi negyvi gamtos komponentai, kituose augalai gyvūnai, trečiuose kraštovaizdis. Skirstomi: 1.gamtinius 2.kultūrinius 3.kompleksinius Pagal paskirti:1.geologiniai(Nemunėlio-Apačios - čia atsiveria dolomito atodangos) 2.kartogiafinis:europos centro 3.ornitologiniai:paukščių 4.hidrogeologinis:klaipėdos kanalo 5.girulių botaninis ir geologinis 6.ichtiologiniai:upės Jūros, Žeimenos dalis Yra saugomi gamtos paminklai:1.akmenys:Puntukas, Barstyčių 2.ozai:kalnai sustumti 3.įgriuvos:Velnio duobė 4.Pavieniai medžiai 5.senieji dvarų parkai Savo vietovės saugomos vietos Klaipėdos kanalas iškastas sieliams plukdyti, jis jungia Miniją su K.M. Girulių botaninis geologinis draustinis (aug. gyv.) K.N. nac. park. Minijos slėniodraustinis. 16.lietuvos gamtos ištekliai, ekonomija Dirvožemis, augalija, gyvunija, n. iškasenos, saulės ir vėjo energija, oras, vanduo. Visi ištekliai skirstomi: išsenkantys, atsinaujinantys, neatsinaujinantys. Orui sienų nėra, jis švarus ar užterštas eina laisvai. Išsenkantis naud. iškasenos. Atsinaujionantys: augalija, gyvunija, dirvožemis, vanduo. 29% miškų apsodinti galima buvusius durpynus. Gyvūnijos skaičių reikia reguliuoti, nes nuo žolėdžių nukenčia jaunuolynai. Augalija galima kirsti tik tiek, kiek vidutiniškai per metus priauga. Reikia saugoti paviršinius vandenis, kad būtu švarūs požeminiai. Dirvožemį reikia tręšti organinėmis ir mineralinėmis trašomis, nes kitaip jis nuals. Neišsenkantys: saulės ir vėjo energija, tekantys vandenys. Vėjo energija naudoja danai, belgai, olandai, vokiečiai, tekantis vanduo HE statybai. 17.Gyventojų tautinė sudėtis. Tautinių mažumų geografija. Lietuviai užsienyje. Lietuvoje nuo senų laikų gyvena kitų tautybių žmonės. Jie atsinešdavo kitų tautų darbo įgudžius, tradicijas, savo kultūrą. Lietuviai sudaro didž. baltų etninę grupę. Šiuo metu Liet. gyvena 3.17mln. gyventojų, iš jų 86% lietuvių, tai yra apie 3mln. Pagal religija daugiausia katalikų. Apie Biržus, Šilutę, Klaipėdą, Tauragę, evangelikų labai mažai. Be lietuvių gyvena kitų tautų atstovai iš kurių skaitlingiausi: Rusai 8.7%. Pirmieji rusai atsikėlė į lietuvą 14-16a. iš Novgorodo, Pskovo ir kitų rusiškų žemių, kurios buvo LDK sudėtyje. 17a pab. Liet. kaimuose įsikųrė sentikiai, kurie bėgo nuo bažnyčios represijų. Dar daug jų atsikėlė 1795m. Taip pat po Liet. prijungimo prie rusijos po 2 pasaul. karo. Daug gyvena Š. lietuvos dalyje, taip pat didž. miestuose. Po nepriklausomybės pripažinimo daugelis išvyko atgal, pripažysta stačiatikybę. Lenkai 7.1%. Yra katalikai bet kalba vakarų slavų kalba. Daug gyvena R. ir PR. Liet., taip pat ir Vilniuje. Dalis atsikėlė per 1920-1939m okupaciją. Baltarusiai dar vadinami gudais, jie ilgus metus gyveno LDK terit. Daug papročių panašių į lietuvių, kalba rytų slavų kalba. Daug stačiat., gyvena pasienyje ir Vilniuje. Ukrainiečiai į lietuvą pradėjo keltis LDK laikais, o ypač sovietmečiu, daug gyvena Vilniuje, surusėjo. Žydai išsiskiria iškitų tuo, kad didžioji dalis gyvena ne Izraelyje, o kitose pasaulio šalyse. Nuo 1970m daug išvyko. Pirmieji apsigyveno jau 12a per kryžiuočiu karus. Vilnius tapo antraja Jeruzale. Čia gyveno žydų išminčius Gaonas. Per karą nužudyta apie 200000 žydų. Gimtoji kalba jidiš, išpažysta judaizmą. Totoriai gyv. Prie Vilniaus ir Alytaus r., išpažysta islamą. Karaimai. Vytautas atsivežė juos iš Krymo, gyv. daugiausia Trakuose. Gyvena dar čigonų, latvių, vokiečių. Dabar įvairiose šalyse gyvena apie 1 mln žmonių kurie save skaito lietuviais, vie JAV yra apie11100, kurie save skaito lietuviais. Lietuviai emigravo į vakarus 4 etapais:1. Iki 1 pasaul. karo 2. tarpukaryje 3. 2 pasaul. karo metu 4. Po 2 pasaul. karo. 2 pasaul. karo metu vokiečių belaisviams lietuviams Belgija siūlė darbą anglies kasyklose, Anglija slaugėmis ligoninėse, Kanada kelių tiesimui, o JAV įvairiems darbams. Daugiau ar mažiau lietuvių gyveno Urugvajuje, Argentinoje, Brazilijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir buvusiose sovietų respublikose. Lietuviai JAV buvo įkūrę VLIK(visos lietuvos išlaisvinimo komitetą), kuriam vadovavo Bobelis, turėjo savo ambasadą, kurioje dirbo Lozoraitis. 18.Lietuvos gyv. skaičiaus kaita. Natūralusis ir migracinis prieaugis. Demografinė politika Mokslas tyrinėjantis gyv. - demografija. Pagr. gyv. požymis yra gyventojų skaičius, kuris nuolat kinta. Jo augimas siejamas su ekonomikos augimu. Gyventojų skaičius gali mažėti dėl karų, epidemijų, politinių įvikių, stichinių nalaimių, ekonomikos smukimo. Karaliaus Mindaugo laikais lietuvoje gyveno apie 300000 gyventojų, kaip dabar pusė Vilniaus. Lėta gyvenjų skaičiaus augimą sąlygojo karai, badas, ligos. Nuo 20a pr. Pradėjo gerėti medicininis aptarnavimas, pradėjo didėti gyventojų skaičius. Tačiau daug gyventojų nusinešė 1 ir 2 pasaul. karai. Pirmasis gyventojų surašymas įvyko 1897m, tada gyveno lietuvoje apie 2.8 mln gyventojų, tą sk. Lietuva pasiekė 1939m. 2 Pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais lietuva neteko apie 1 mln gyventojų. Stalininių represijų metais buvo apie 400000 žmonių ištremta. Dalis žuvo lageriuose, kaleimuose. Apie 20000 žuvo partizanų karuose, dalis emigravo, dalis repatrijavosi. Prieškarinį gyventojų skaičių Lietuva tepasiekė 1967m Nuo tada gyventojų skaičius pastoviai didėja. 1992m gyv. sk. pradėjo mažėti ne tik dęl gimstamumo sumažėjimo, bet ir dėl emigracijos. Gyv. sk. kiekvienoje šalyje auga dėl naturalaus gyv. priaugimo ir dėl migracijos. Naturalų gyv. prieaugį apibudina gimstamumas ir mirtingumas, skirtumas rodo teigiamą arba neigiamą prieaugį, jis apskaičiuojamas promilėmis 1000 gyventojų. Žmonės miršta ne tik dėl senatvės, bet ir dėl nelaimingų atsitikimų. Daug gyventojų iš SSRS atsikėlė po 2 pasaul. karo. Pagal prognozes gyventojų skaičius turi mažėti iki 21a 2dešimtmečio. 1994m gyventojų naturali prieauga buvo neigiama. Gimstamumas pablogėjo dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Norint kad tauta išliktų reikia kad šeimoje augtų 3 vaikai. Prasideda demografinis senėjimas kada atsiranda daug pensininkų. 68% gyventojų gyvena miestuose, dabar prasideda grįžimas į kaimą nes žmonės atgauna savo žemę, bet tai laikina. 19.Vilnius sostinė. Geografinis apibūdinimas Vilnisu įsikūrė ptr. Lietuvoje, Neries ir Vilnelės santakoje. Įkurtas 1323m., dėl totorių pavojaus 16a pr. buvo pastatyta gynybinė siena su vartais ir bokštais, dabar išlikę tik Aušros vartai. Kaip atrodė kitos sienos matome tik dailininko Smuglevičiaus paveiksluose. Miesto reikalus tvarkė magistratas kuris buvo įsikūręs miesto rotušėje. Čia vyko teismai ir buvo atliekamos bausmės. Per Vilnių ėjo sausumos keliai, kurie jungė rytų ir vakarų europos centrus. 1522m Pranciškus Korena įkūrė spaustuvę, kuri buvo pirmoji LDK. Įkurtas univeristetas 1579m. Pro Vilnių praūžė 1831 ir 1863m sukilimai. 1918m 02 16 čia paskelbė nepriklausomybę. 1939m buvo išvasuotas nuo lenkų su rusų pagalba. Šiandien Vinius nepriklausomos respublikos sostinė, kurioje įsikūrė įvairių šalių atstovybės. Tai svarbiausias pramonės ir kultūros centras. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO kultūrinių paminklų sąrašą. Garsėja Šv. Petro, Šv. Povilo bei Šv. Onos bažnyčiomis. Įspūdinga Vilniaus katedra. Pastatyti nauji rajonai, operos ir baleto teatras, koncertų salė, sporto rūmai, kuriuose rengiamos tarptautinės varžybos. Gaminami magnetofonai, kineskopų mazgai, surenkami kompiuteriai, plastmasės gaminiai, buitinė chemija, kailių dirbiniai, avalynė, aukštos kokybės gobelenas, automatinės telefonų stotys, dulkių siurbliai, vaistai, popierius, el. varikliai, kojinės, veikia grąžtų fabrikas, tačiau gamybos apimtys kaip ir visoje Lietuvoje sumažėjo. Šiandien Vilnius tarptautinis oro uostas, lėktuvai skrenda į daugelį europos sostinių. 20.Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apibudinimai Kaunas - istoriniame šaltinyje paminėtas 1361m, įsikūręs beveik Lietuvos centre, Neries ir Nemuno santakoje, tarpukario lietuvos sostinė. Gyvena - 400000. Praeina geležinkelio ir automobilių keliai, yra oro uostas. Turi gražų Europietišką senamiestį. Miestas nukentėjo per Napoleono žygį į rusiją, 19a pab. buvo miestas tvirtovė. Karo metu buvo okupuotas vokiečių, kurie pasitraukdami sunaikini apie 60% įmonių. Tai grynai lietuviškas miestas, kurio sovietai neįstengė surusinti. Yra KKI, Med. Akad., Žem. Ūkio Akad., VDU, KTU, tyrimo institutai, daug muziejų, zoologijos muziejus, botanikos ir zoologijos sodai, karo muz. Kaunas yra 2 pagal pramonės ir produkcija Liet. miestas. Dirba ketaus lydykla, gam. sint. pluoštas, audžiama medvilnės ir vilnos gaminiai, guminė avalynė, trikotažas, baldai, popierius, metalo pjovimo staklės, elektros varikliai, televizoriai “Šilelis”, buities daiktai, keramikiniai indai, vaistai, dirba mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas. Šiauliai 4 pagal dydį Liet. miestas. Gyvena 130000, įsikūręs netoli Rekyvos ežero, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Įsikūrimo data - 1236m netoli tais metais įvyko ‘Saulės Mūšis”. Būdingas taisyklingas gatvių tinklas. Per 1 pasaul. karą vyko dideli mūšiai, dalis sudegė, sugriautas centras, per 2 pasaul. karą taip pat smarkiai nukentėjo. Sovietiniais laikais buvo pusiau uždaras miestas, buvo vystoma karinė pramonė, šalia buvo karinis oro uostas. Gaminami dviračiai, mopedų varikliai, televizoriai, metalo staklės, odos gaminiai, trikotažas. Yra mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas, veikia pedagogikos institutas, Šiaulių dramos teatras, foto muziejus. Panevėžys. Gyvena 120000 gyventojų, įsikūręs Š.Liet. daly abipus Nevėžio aukštupio, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Senasis įkurtas 16a pr ir minimas 1458m, Naujas miestas iki 19a buvo beveik medinis. Labai reiškėsi 1831 ir 1863m sukilimai. Per 1 pasaul kara didelė miesto dalis sudegė, per 2 pasaul karą okupavo vokiečiai. Dirba cukraus fabrikas, alaus ir vyno gamykla, kineskopai, kabeliai, stiklas, audžiami lino gaminiai, mėsos ir pieno kombinatai, muilo fabrikas. Klaipėda - 3 pagal dydi miestas, apie 210000 gyv., įkurtas 1254m. Miestas išaugo iš pilies, įsikūręs prie sąsiaurio jungiančio Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais, bei turi neužšalanti uostą. Miestas siaura juosta tęsiasi palei mares ir jūrą. Miestas turi unikalų senamiestį su fakverkiniais namais, tai urbanistiniai paminklai. Miestas smarkiai degė, ypač 1858m gaisro metu. 1873m iškastas Klaipėdos kanalas jungiantis Minija ir Kuršių marias, juo plukdo sielius. 1939m Klaipėdą užgrobė vokiečiai, vėliau sovietai išvadavo. Karo ir pokario metu smarkiai nukentejo. Yra žvejybos ir prekybos uostai,tarptautinė perkėla, laivų remonto įmonė. Statomi laivai, gaminamas kartonas, sausieji elementai, cigaretės, fanera, medžio plokštės, verpiama ir audžiama medvilnė, kojinės, konditerijos fabrikas, konservai, mėsos ir pieno kombinatai. Įkurtas universitetas, restauruotas senasis teatras, dramos ir muzikinis teatras, porodų rūmai, paveikslų galerija, laikrodžių muziejus, kalvystės muziejus, jūrų muziejus, delfinariumas. 22.Lietuvos ūkio struktūra, raida, plėtros kryptys Struktūra Ukio struktūra sedaro visos ekonomikos šakos, kurios yra vienoje ar kitoje šalyje. Liet. ūkį sudaro pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas ir ryšiai,paslaugų sfera(švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, prekyba, komunalinės paslaugos). Visas šakas galima suskirstyti į gruopes: 1.bioprodukcinio ūkio šakos(žemės ūkis, žuviveisa, miškų, žvejyba) 2.pramonės šakos: priklauso visos gavybinės I rapdirbamos ūkio šakos 3.aptarnavimo sfera: tos ūkio šakos kurios skiriamos gyv. ir kitų ū.š. aptarnavimui. Iki 19a daugely pasaulio šalių ū.š. - ž. ū. Vėliau daugelis valstybių did. dėmesį skyrė pramonei. Dabar daug pramoninių šakų kurios dirba aptarnavimo srityje. Iki 1990m Lietuva buvo skaitomo pramoninė šalis. Šiandien Liet. ūkį galime laikyti pereinamojo laikotarpio ūkiu, nors pradėjo augti dirbančiųjų skaičius ir aptarnavimo sferoje. Raida. Liet. ū. Pradėjo formuotis senei, bet sustiprėjo tik 13a formuojantis valstybei. Ū. pradėjo gaminti daugiau produkcijos negu reikėjo, todėl dalis prekių buvo parduodama užsieniui. LDK sėkmingai prekiavo su europa. Pirkliai išveždavo medų, linus, kailius, gintarą, medieną. Į lietuvą atveždavo metal. dirb., šilką ir medvilnę, priekonius, ginklus. 18a pab. Liet. įjungiama į rusijos imperiją. Tada, o ir sovietmečiu pagaminta produkcija rado plačią rinką rusijos platybėse. 19a geležinkeliai buvo sujungti su Peterburgu, Varšava, Ryga, Kijevu. 1918m paskelbus nepriklausomybę, šalies ū. pradėjo augti sparčiau. Atsirado stiprūs ryšiai su Anglija ir Vokietija. Didžiausią reikšmę turėjo Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Per Klaipėdos uostą pradėjo eiti apie 80% viso importo ir eksporto. 2 P. karo išvakarėse Lietuva savo ekonominiu požiuriu buvo artima su Lenkija, Suomija, Latvija, tačiau Lietuva buvo labiau agrarinė šalis. Sovietmečiu Liet. įsigalėjo komandinis planinis ūkis, nesiskaitymas su ekonominėmis galimybėmis. Buvo gaminami prastos kokybės gaminiai, kurie negalėjo konkuruoti su Vakarų prekėm. Ekonominiu požiūriu taip pat nesiskaitoma, nors lietuvos pramonė ir išaugo, tačiau ji buvo specializuota SSRS vidaus rinkai. Dalis pramonės įmonių buvo susietos su kariniu kompleksu. Lietuvoje buvo pristatyta gigantiškų gamyklų, kurios neatitiko nei ekonominių nei ekologinių reikalavimų. “Azotas” turėjo būti statomas prie Amūro upės. Lietuvoje ū. buvo labiau išvystytas negu kitose soviet. resp. išskyrus Estiją. Ji gamino daugiausia mėsos ir pieno vidutiniškai 1 gyv. Garsėja staklių, grąžtų, matavimo prietaisų, šaldytuvų ir chemijos produkcijos gamyba. Pastaraisiais metais labai sumažėjus pramonės gamybai, sumažėjo tos pramonės šak., kurios naudoja atvežtines žaliavas. Plėtros kryptys Reikia užsienio investicijų modernizuojant įmones. Pradeda atsigauti grąžtų gamykla Vilniuje, Vilniaus Sigmos gamykloje surenkami kompiuteriai. Siekiama padidinti metalo staklių pjovimo realizaciją užsienyje. Atstatyti matavimo prietaisų gamybą, vaistai gaminami iš vietinės kilmės medžiagų, eksportuojami į vakarus. Klesti lengvoji pramonė, 20% produkcijos eksportuojama. Baldų gamyba nesužlugo ir skaitoma perspektyvia šaka. Pradėta išvežti baldų detales kadangi mažesni muitai, nei gatavų. Elektros pramonė bando prisitaikyti, gyvuoja cemento gamyba, maisto pramonė ir toliau liks vyraujančia pramonės šaka. Perdirbs vietinę žaliavą išskyrus cukraus gamybą. Žemės ūkis neatsigaus jei negasu paramos iš valstybės. 23.Svarbiausi rodikliai, apibudinantys ekonominį lygį. Perspektyyvios ūkio šakos Pagrindinis ekonominės būklės rodiklis yra BVP(bendras vidaus produktas) BVP tai per tam tikrą laiką šalyje pagaminta prekių ir suteiktų paslaugų bertė per metus. Prekių ir paslaugų vertė išreiškiama piniginiais vienetais. BVP vertė 92 buvo dvigubai didesnė nei 94. Tai reiškia, kad Liet. ekonomika turi rimtų plėtotės problemų. Geriausia BVP apskaičiuoti 1 gyv. BVP skaičiuojamas pagal atskiras šakas:pramonę, žem. ū., miškų ū., statybą, aptarnavymą. Svarbus ekonomikos rodiklis yra nacionalinis turtas. Jam priskiriamos valstybėje sukurtos materialinės vertybės, bei gamtiniai ištekliai. Jį valdo valstybė, privatūs asmenys bei įvairios bendrovės. 1995m didž. dalį 27% sudarė išžvalgytos naud. iškasenos, žem. fondas, įmonių ir bendrovių turtas. Jis gali didėti atrandant naud. iškasenas, plečiant įmones. Kiekvienoje šalyje yra ir nedarbingų žmonių, tai pensininkai, invalidai, kurie gauna pensijas ir pašalpas. Valstybė nustato MGL. Svarbus ekonomikos rodiklis darbo užmokestis, jis skiriasi atskirose ū. š. Didžiausias finansų srityse, transporte. Šį dydį tiksliau nusako tai, ką ir kiek už gautus pinigus žmogus gali nusipirkti. Svarbi perkamoji galia. Pramoninių žaliavų trūkumą galima pakeisti žmonių pasiektais įgudžiais, išsimokslinimo lygiu, naujovių diegimu. Tarpukario laikotarpiu Liet. parodė savo cugebėjimus, o vėliau ir SSRS sudėtyje. Ekonominiam vystymui geras sąlygas sudaro ir gera geografinė padėtis, ką lietuva ir turi. Per lietuvą eina pagrindiniai tranzito keliai, o taip pat neužšalantis uostas. Perspektyvus žem. ū. vystymosi kelias tai ekologiškai švarių produktų gamyba. Reikia mažiau vartoti arba visiškai atsisakyti mineralinių trąšų. Reikėtų laikyti labiau produktyvius pirno galvijus, reikėtų labiau auginti sportinius žirgus ir paruošti pasauliniuose auksionuose. Šiuo metu turi paklausą linai. Šalies medžioklės ū. užsiimantis komercine medžiokle gauna 2.5 mln metinių pajamų. Žem. ū. mašinas ir toliau numatoma gaminti Vilniuje, Radviliškyje, Rokiškyje. Reikėtų kasti lietuvos marmurą anchidritą, kur pirkėjais būtu švedai, lenkai, ukrainiečiai. Mums būtinai reikia turėti savo naftos priėmimo terminalą, kad nebūtume priklausomi nuo nenuspėjamos rusijos. 25.Kuro ir energijos pramonė Vietinis kuras sudaro tik 3-4% viso kuro. Tai malkos ir durpės. Kitas kuras nafta, dujos ir akmens anglis importuojama. Nafta ir dujos iš rusijos, o akmens anglis iš lenkijos, ukrainos bei rusijos. Lietuvoje dirba 3 tipų elektrinės: 1. HES, 2. šiluminės, 3. atominė. Pirmoji šsiluminė elektrinė pastatyta 1892m Rietave K.Oginskio dvare 1.Tai tekančio vandens elektr. Stambiausia yra Kauno HES, dėl jos Kaunui nebegresia potvyniai. Dabar pradėta statyti nedidelės jėgainėęs antr nedidelių upelių, jos yra ekologiškai švarios tačiau lietuva yra lygumų kraštas ir yra užliejami didžiuliai plotai bei sutrikdoma žuvų migracija 2.Galingiausia yra pastatyta Elektrėnuose 1.8V. Jos labiausiai teršia aplinką. Didžiausiuose miestuose yra šių elektrinių tipas - termetikacinės. Kurios tiekia elektros energiją ir karštą vandenį. 3.Ignalinos AE galingumas 3V, ji pradėjo veikti 1983m, ir gamina 1/3 visos šalies energijos. Visos elektrinės sujungtos į vieningą energetinę sistemą ir prijungta prie Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos sistemų. Šiandien mes eksportuojame elektros energiją, tačiau gauname mažiau negu mokame patys. Lietuva gauna 1 gyv. 7000V per metus, tai yra daugiau nei Vengrijoje, D.B., Bulgarijoje, Danijoje, Belgijoje. Norvegija pirmauja 24kV per metus 1 gyv. Galima išnaudoti vėją ir saulę 26.Mašinų ir metalo apdorojimo pramonė Tarpukario Lietuvoje ši pramonės šaka nebuvo sparčiai vystoma. Gam. Namų ūkio apyvokos reikmenis, radiatorius, centrinio šildymo katilus, ž. ū. padargus. Sovietiniais metais jai skiriamas didesnis dėmesys. Ji tenkino ne tik lietuvos bet ir visos sąjungos poreikius, kokybė ir kainos neatitiko pasaulinio lygio, užtad ir dabar ne visa produkcija gali konkuruoti su vakarų. Yra labai sumažėjęs dirbančiųjų skaičius. Lietuviai kvalifikavosi gaminti tokias mašinas, kurios reikalavo kvalifikuotos darbo jėgos, o ne žaliavų. Vilnius - gam. Metalo pjovimo stakles, mažo galingumo elektros variklius, grąžtus, elektros suvirinimo įrenginius, dulkių siurblius, kuro siurblius, kineskopų mazgus, automatines telefonų stotis, ž. ū. padargus, el. skaitiklius, magus, surenka kompus. Kaunas - lieja ketų, gam. metal. pjov. stak., didesnio galingumo variklius, “šilelius”, magus, namų apyvokos daiktus, surenka traktorius. Klaipėda - laivai, ir laivų remontas Šiauliai - tikslios met. pjov. staklės, dviračiai, televizoriai, varikliai mopedams, aliuminio detales. Mažeikiai - kompresoriai šaldytuvams, dyzel. Varikliai. Alytus - šaldytuvai, sklandytuvai. Rokiškis ir Radviliškis - žem. ū. mašinos. Utena - el. laboratorinės krosnys, elek. rankšluosčiai. Kėdainiai - žemos įtampos elektros aparaturą. Lentvaris - vonios Šios pramonės apimtis labai sumažėjusi, pradeda atsigauti Vilniaus gražtų gamykla, Rokiškio žemės ūkio mašinų gamyba, nes nėra pirkėjų. Reikia ieškoti pirkėjų vakaruose, gerą paklausą turi šaldytuvai. 24.Kasybos pramonės geografija Tai viena iš 3 pram. š. Ji apima n. iš. gav., rušiavimą ir briketavimą. Liet. kasybos pr. apsiriboja tik kaikurių n.išk., daugiau statyb. medž. ir durpių kasimu. Svarbią reikšmę turi kelių statyba ir cemento gamyba. Dolomitai ir klintys kasami š. lietuvos dalyje. Drenažo vamzdelių, plytų, čerpių, keraminių plytelių gam. susunaudojama daug molio. D. karjerai prie Lapių, Ignalinos ir Akmenės r. Kvartero žvyras naudojamas statybinių blokų gamyboje(Trakai ir Jonavos r.) Statybinis smėlis(Varėnos, Raseinių r.) Kvarcinis smėlis(Anykščiai) Gipsas - statybai(Biržų r.) Akmenys(visoje lietuvoje) Durpės(Didysis Tyrulio durpynas Radviliškio r., Rekyvos durp. - Šiaulių r., Baltosios Vokės, Aukštumala prie Šilutės r.) Dar nekasami: valg. druskos klod. - Šilutėje 400m gylyje, anchidritas slūkso giliai Ptv. nuo Kauno, gintaro telk. Prie Juodkrantės K.M., geležis slūkso giliai Varėnos r., nafta - Klaipėdos, Kretingos ir Vilkaviškio r. 27.Chemijos pramonė Tai pati jauniausia pramonės šaka. Ji svarbi tuo, kad gamina trąšas ir chemikalus ž. ū., cheminį pluoštą lengvąjai. pr., plastmasės mašinų gamybai bei statyboms, buičiai reikalinga produkciją. Mineral. m. gamyba: azotinės trąšos - Jonava, fosforinės trąšos - Kėdainiai, sieros r. - Kėdainiai, plastmasių dirbinai - Vilnius, cheminis pluošt. - Kaune, Marijampolėje, gumos - Kaune, Šiauliuose, muilas - Panevėžyje, fermentiniai preparatai - Vilniuje, vaistai - Vilniuje, Kaune, buitinė chemija - Kaune, Vilniuje ir Alytuje, pašarinės mielės gyvuliams - Kėdainiuose, naftos perdirbimas - Mažeikiai(atpumpuojama iš Rusijos). Chemijos pramonė labai teršia aplinką. Dabar tinis “Azotas” turėjo būti pastatytas prie Amūro upės, naftos persirbimo gamykla buvo planuota statyti Jurbarke, bet pasisekė jį išvaduoti nuo šios tragedijos. Savaime aišku kas būtų grėsią Nemunui. Apie Kėdainius pradėjo džiūti spigliuočiai. Didelė avarija įvyko Jonavos azote 1989m 04. Reikia atsisakyti freonų, kurei naudojami balionėlių užpilsymui, nes jis naikina ozoną. 28.Maisto pramonė Ji perdirba vietine žaliavas. Ši pr. š. buvo plėtojama ir tarpukario lietuvoje. Sovietmečiu Liet. buvo didelė maisto tiekėja sovietų sąjungai. Maisto pr. pagrindiniai produktai: bekoniena, kumpiai, dešros, konservai(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje). Pieno pr. Marijampolė - pieno konservai, Utena - pieno milteliai, Rokiškis - sūris, minusas, kad negalimi tolimi pervežimai. Žuvies pr. Įštisus metus žvejojama ne tik baltijoje, bet ir atlante. Svarbiausias apdirbimo centras Klaipėdoje. Kaune, Rusnėje, Vilniuje, Šventojoje, Zarasuose-ežerų žuvis. Šios įmonės gamina žuvų konservus, rūko, šaldo, sūdo. Duonos pr. kepama visuose miestuose. Cukraus pr. (fabrikai:Panevėžyje, Kėdainiuose, Kuršėnuose, Marijampolėje) Liet. savo cukraus neužtenka. Vaisių, daržovių koncervų pr. (Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Kaune, Vilniuje, Panevėžyje). Ši pr. š. buvo beveik sužlugdyta, bet dabar pradeda atsigauti. Konditerijos pr. (Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje) gaminama labai gera produkcija, kuri turi paklausą V. šalyse. 29.Lengvoji pramonė Ji užima svarbią vietą šalies ūkyje, ji klęsti. Šiuo metu 75% produkcijos eksportuojama į Vokietiją, Daniją, Angliją,Švediją, Latviją, Estiją ir EVS šais. Respublikos lengvoji pr. naudoja vietines žaliavas: linų pluoštą, odas, sintetinį pluoštą. Atvežtines žaliavas: medvilnę, vilną, dalį sintet. pl. Tekstilės pramonė: 1.vilnoniai audiniai - Kaune,Kretingos r.(Bajoruose), Rokiškio r.(Juodupėje) 2.Medvilniniai audinai - Klaipėdoje(trinyčiuose verpia, Gulbėje audžia), Kaune, Alytuje. 3.gobelenas - Vilniuje 4.šilko audiniai - Plungėje, Panevėžyje, Biržuose. Pirminio apdorojimo fabrikas yra Kudirkos Naumiestyje 6.kilimai - Lentvaryje Trikotažo pramonė (Utenoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Telšiuose) Kadangi Liet. pigi darbo jėga, tai italai atveža sukirptą trikotažą, uteniškiai jį susiūva. Siūvimo pramonė (Vilniuje, Kaune, Alytuje, Raseiniuose) Odos-Avalynės pramonė (Šiauliuose, Vilniuje, Kaune) Kailių pramonė (Kaune, Vilniuje) 30.Miško pramonė Miškai užima 28% Liet. teritorijos. Liet. priklauso nemiškingų rajonų grupei, kur leidžiama iškirsti tiek miškų, kiek per metus vid. priauga. Didžiausia lentpjūvę turi Alytus. Medieną neretai pakeičia medienos plokštės. Joms vartojamos malkos, drožlės, pjuvenos. Lentoms ir fanierai gaminti reikia brandžių madžių. Medžių plokštės ir drožlių bei plaušo plokštės gaminamos statyboms bei baldų gamybai(Klaipėdoje, Kazlų Rūdoje, Grigiškėse, Alytuje) Fanierą gamina Klaipėdoje, Ukmergėje, Vilniuje. Baldų pr. Vilnius - sekcijos, svetainės ; Kaune - sekcijos, svetainės b.; Kalipėdoje - miegamieji, sekcijos,svetainės b.; Jonavoje - miegamieji; Šilutėje ir Rietave - virtuviniai b.; Ukmergėje - konceleriniai b.; Panevėžys - mokykliniai b.; Šiauliai - kėdės. Eksportuojama į kitas šalis detalėmis dėl mažesnių muitų. Popieriaus pr: Klaipėdoje - kartonas, Kaune - aukštos kokybės popierius, Pabradėje - vandeniui atsparus kartonas, Grigiškėse - toletinis popierius ir kartonas, Vilnius (Naujieji Verkiai)raukšlėtas kartonas tarai. 31.Statybinių medžiagų pramonė Šiuo metu Liet. statyba yra smarkiai sumažėjusi .beveik nebestatomi blokiniai namai , reiškia , kad nebereikia ir gelžbetoninės konstrukcijos gamybos . Cemento gam.(N.Akmenė) Silikatinės plytos(Gargždai,Vilnius) .Akyti silikatai(Gargždai,Kaunas).Degtos plytos(Kaunas,Kuršėnai,Švenčionėlia,Ignalina,Anykščiai,Marijampolė,Varėnos r.).Gelžbetonių sienų plok.(D.Liet. miestuose)jų gamyba baigia sustoti.Čerpės(Kaune).Stiklas(Panevėžyje)stiklo blokai.Kokliai(Akmenėj,Ukmergėj,Vilniuje).Ruberoidas(Gargžduose).Linoliaumas(Vilniuje).Vitražinis stiklas(Vilniuje).keraminės plytelės(Kaune,Vilniuje).Drenažo vamzdeliai(Tauragėje,Kuršėnuose,Ignalinoje) sumažėjus melioracijos darbams , sumažinta ir jųgamyba. 32. Paslaugų sfera,struktūra ir vieta Lietuvos ūkyje Ji yra negamybinė ,bet turi didžiulę įtaką gamybai ir visam žmogaus gyvenimui. Ši ūkio šaka padeda žmogui taupyti laiką gamybinei, visuomeninei ar kitai kuriai nors veiklai. Palengvina buitį, pailgina laisvalaikį. Aptarnavimo sfera, pagal tai kas aptarnaujama sudaro gyventojų ir tarnybos aptarnavimas. Vieni aptarnavimo sferos pošakiai aptarnauja tik gyventojus(parduotuvės, kirpyklos…), kiti tik gamybą, o dar kiti mišrūs(keliai, ryšiai), tik gamyba(servisas). Aptarnavimo sferą sudaro prekyba, transportas, švietimas, menas,sveikatos apsauga, ryšiai ir kitos paslaugos. Kai kurių paslaugų rūšių sovietmiečiais nebuvo visai(interneto, valiutos keityklų, mobiliakų, ekskursijų į užsienį). Taigi Liet. ū. galime vadinti pereinamojo laikotarpio ūkiu, kuriam 21a sustiprėjus visam ūkiui gali įsivyrauti paslaugų šakos. Tokiu būdu galima manyti, kad iš pramoninio ūkio Liet. taps pramoninės ekonomikos šalimi. 33.Transporto geografija Apie šalies ekonomika ir kultūrą daug galima pasakyti pagal transporto išsivystymą. Kelių ir geležinkelių tankumas, jų kokybė, pervežanų krovinių bei keleivių kiekis, kelių struktūra yra labai svarbūs ne tik aptarnavimo sferos bet ir viso ūkio rodikliai. Transporto išsivystymo lygiu lietuva stovi tarp V. ir R. Geografiniu požiūriu svarbu, kad daugelis keliu ir oro linijų praeina iš V. ir R. ir iš Š. į P. Taigi, lietuvos transportas atliek ane tik vidaus bet ir tarptautinius krovinių pervežimus. Tai leidžis padaryti gerai išvystita ir tarpusavyje susieta autokelių, geležinkelio ir jūrinių laivų sistema. Automobilių transportas pirmauja krovinių ir keleivių pervežimu. Svarbią reikšmę turi: Kalipėda-Kaunas-Vilnius; Vilnius-Panevėžys su atšakomis į Šiaulius ir į Rygą; Transportas yra labiau integruotas į europos pervežimų sistemą. “ViaBaltica” sujungs Š. Europą su P. Europa. Ji eis per Taliną, Rygą, Panevėžį, Kauną, Marijampolę į Varšuvą. Dabar lietuvoje vežėjai krovinisu gabena į 35 europos šalis. Vidaus ir užsienio pervežime vyrauja maisto, tekstilės, įrenginių, kuro pervežimai. Pervežama daug keleivių, tačiau bendras skaičius mažėja, nes pabrango visuomeninis transportas, o ir padaugėjo individualių automobilių skaičius. Lietuvos pirmasis keležinkelis pradėtas tiesti, kai rusija tiesė gelež. Peterburgas-Varšuva 1861m. Svarbiausi geležinkelio kelio mazgai: Radviliškis-Jonava-Vilnius. Vandens transportas. Didžiausią dalį sudaro jūrinai pervežimai. Plaukia 6 galingi keltai, pervežama 25000 keleivių. Upių transportas išvystytas silpniau. Laivuojamas Nemunas, nuo žiočių iki Kauno. Gabenamos statybinės medžiagos, mediena. Garlaivis plaukia Kauno iki Nidos ir Klaipėdos. Oro transportas. Vienu metu gali pervežti apie 25000 keleivių. Kasmet skraisinama apie 300000 keleivių, svarbiausias oro uostas - Vilnius. Mažesni Kaune ir Palangoje. Skrenda pastovūs reisai į Maskvą, Kijevą, Kopenhagą, Varšuvą, Paryžių, Londoną, Berlyną, Romą, Prachą, Hamburgą. Krovinių pervežama nedaug, daugiausia paštas. Vazdynų transportas. Naujausia transporto rūšis, ekologiškai švari. Įš rusijos atpumpuojama nafta ir dujos. 34.Ryšių ir informatikos plėtra Lietuvoje Svarbią reikšmę visose gyvenimo srityse turi pašto bei ryšių paslaugos. Šių dienų pasaulio gyvenimą galima pavadinti informacijos jūra. Be informacijos rinkimo bei apdorojimo, persiūntimo vis sunkiau apsieinama velrslo, paslaugų, gyvybės ir kitose žmogaus gyvenimo srityse. Atsirado daug žmonių turinčių kompus. Lietuva dar smarkiai atsilieka nuo V. Europos, bet ši šaka smarkiai pradeda plėtotis. Ryšiai. Tai ekonomikos veiklos sritis, kuri perduoda, priima, passkirsto vaizdo, garso informaciją. Vaizdą skirstome į pašto ir elektroninius ryšius(telegrafas, radias, telefonas, televizorius). Pašto ryšiai - tai įvairios pašto siuntos, laiškai, periodiniai leidiniai, pinigų pervedimai, telegramos. Šiuo metu lietuvoje yra astatomos skaitmeninės telefonų stotys(Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir dar 26 liet. miest.) Sparčiai plinta mobilių telefonų paslaugos. Galingiausi radio siūstuvai yra Vilniuje ir Sitkūnuose, kurie radio bangas perduoda visam pasauliui. Turintis palidovinio ryšio anteną, gali matyti kitų šalių Tv programas. Sparčiai plinta kabelinė Tv. Informatika. Tai nauja besiplėtojanti ūkio sritis Lietuvoje. Jos paskirtis rinkti, kaupti apdoroti visų rūšių informaciją. Didelį vaidmenį ima vaidinti Internetas. Visuomeninės informavimo priemonės yra spauda, radias ir Tv. 35.Žemės ūkis Prieš 2 pasaul. k. ž. ū. vystėsi, produkcija buvo daugiausia eksportuoja į Angliją ir Vokietiją. Žemės ūkis labai nukentėjo 2 pasaul. k. metu. Pigiai eksportuojama į SSRS mėsą, sviestą, linus ir k.t. Atkūrus nepriklausomybę pradėta žemės privatizacija. Ž. ū. skirstomas į 2 veiklos sritis: augalininkystę ir gyvulininkystę. Šiuo metu did. produkcijos dalį tiekia augalinink. Augalininkystė: Mūsų šalis yra vid. klimato juostoje, todėl augalų vegetacinis periodas trumpas. Vegetacijos trukmė iki 200 dienų. To užtenka, kad pribręstų javai, šaknevaisiai ir kitos kultūros. Javai Lietuvoje geriau dera žiemkenčiai. Did. plotus užima miežiai, žieminiai kviečiai, rugiai ir avižos. Kviečiai Jie reikalauja geros dirvos. Auginami ir ankštiniai: vikiai, lubinai, pupos, žirniai. Techninės kultūros: linai. Nuo seno auginami ilgapluokščiai linai (Š. ir V. Liet.). cukriniai runkeliai. (d. auginami vid. lietuvoje) rapsai Liet. jie pradėti auginti 1991m(Š. Liet) bulvės Jos į Liet. atvežtos 18a pab. (R. ir V. Liet) pašarai Lietuvoje daug naturalių ir kultūrinių pievų. Auginama iki 50 rūšių daržovių. Yra specilizuotų ūkių, kurie augina tik daržoves arba grybus. Plinta pievagrybių auginimas. Vaisiai ir uogos auginami iki 18 rūšių. Plinta gėlių auginimo verslas. Gyvulininkystė: Nuo seno lietuviai augino galvijus bei kiaules. Netradicinės šakos: bitininkystė, paukštininkystė, žvėrininkystė. Galvijai Liet. paplitusios žalosios ir juodmargės. Liet. iš karvės primelžiama 3500kg pieno per metus, tuo tarpu Olandijoje 2 kartus daugiau, tam turi reikšmės pašarai, o taip pat ir veislė. Kiaulininkystė Paplitusi veislė “lietuvos baltosios” Paukštininkystė Dabar 5 stambiausi paukštynai augina broilerius mėsai ir dėsliasias vištas kiaušiniams. Tai Vievio, Juodšilių-Vilniaus r., Rudaminos-Vilniaus r., Kaišiadorių, Girelės-Kaišiadorių r. Avinikystė Paplitusios lietuvos “juodgalvės”, jų auginama nedaug. Ožkininkystė Jų pienas vertingas tačiau lietuvoje jų auginama nedaug. Arklininkystė Veislės: Lietuvos sunkieji, Žemaitukai,naudojami ž. ū. darbams. Auginami ir sportiniai žirgai. Žvėrininkystė Kretingos ir Vilkijos ūkiuose auginamos audinės ir lapės. Bitininkystė Gaunamas medus vaškas, gaminamas midus. Žuvininkystė Daugiausia auginami karpiai. 36.Ryšiai su užsieniu Prekyba Dėl patogios geogerafinės padėties, Liet.nuo seno prekiauja su daugeliu pasaulio kraštų. Gintaru buvo prekiaujama su senovėęs Roma, sidabru su arabų šalimis, prekyba vyko su skandinavijos bei baltijos kraštais. Iš Rusijos buvo gabenami papuošalai bei ginklai. Prekybinius ryšius Lietuva palaikė su 50 šalių. Sovietmečiu iš lietuvos buvo išvežama metalo apdirbimo staklės, kuro siurbliai, televizoriai, baldai, popierius ir trikotažas, o iš maisto pramonės produkto - mėsa ir sviestas. Į Liet.: dujos, nafta, apatitai, metalai, mašinos, medvilnė. Dabar Liet. prekiauja su 156 šalimis. Liet. daugiau prekių atsiveža negu išveža. Svarbiausi prekybos partneriai - Rusija ir Vokietija. Joms tenka 35% Liet, eksporto ir 46% importo. Apei 70% eksportuojamų prekių sudaro benzinas, mazutas, šaldytuvai, dulkių siurbliai, trikotažas, trąšos, o iš maisto produktų - sviestas, mėsa. Importuojame naftą, branduolinį kurą, dujas, metalus, medvilnę, medieną, mašinas, elektroniką, druską, citrusus. Prie tarptrautinio bendradarbiavimo priklauso ir kreditiniai-finansiniai santykiai 1992m Liet. priimta į tarptautinį valiutos fondą. Liet. ima iš jo paskolas. Lietuvoje pradedamas investuoti užsienio kapitalas, tačiau dėl įstatymo nepastovumo užsieniečiai dar atsargiai žiūri į Lietuvą. Tiekaimos paslaugos: pvz. užsienio laivų aptarnavimas uostuose, prekių pervežimas ir t.t. Vyksta darbo jėgos migracija, daugiausia į vokietija ir skandinavijs šalis. Mokslo ir kultūros ryšiai Jie daugiausia reiškiasi mokslo ir technikos duomenų mainais, patentais ir licenzijomis. Kultūriniai ryšiai Tai padeda vienai tautai pažinti kitą, organizuojami tarptautiniai folkloro festivaliai, turistinės kelionės, moksleivių keitimosi programos, pasaulinės žaidynės ir kitos.

Geografija  Paruoštukės   (36,44 kB)

Dabartiniai kalbininkai linksta manyti, jog “Kaunas” yra asmenvardis, kilęs iš seno lietuviško vardo, vėliau pavardės. Kalbininkai nepatvirtina gražios legendos apie mūsų romėnišką kilmę. Archeologai nustatė, kad Nemuno ir Neries santakoje žmonių gyventa jau IV – V a. Yra entuziastų, bandančių įrodyti, jog pirmą kartą Kauną paminėjo arabų geografas al Idrisijus 1140 m. Šio keliautojo raštuose minimas Qaynu, Qanys. Tačiau kol kas tai tik neįrodyta prielaida. Istoriškai patikimas dalykas – 1361 m. Kauno miesto vardas paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašančioje kryžiuočių žygius į Lietuvą. Ši data laikoma miesto įkurimo metais. Antpuoliai aprimo tik po Žalgirio mūšio (1410). Kaunas pradėjo sparčiau augti: plėtės prekyba, suklestėjo amatai. 1463 m. gegužės 20 d. Kazimieras Jogailaitis suteikė Kaunui privilegiją ir praplėtė miesto teises. Nuo 1999 m. ši data – Kauno miesto diena. 1920 – 1939 m. Kaunas – laikinoji Lietuvos sostinė, nes Vilnius buvo Lenkijos okupuotas. Tuo laikotarpiu miestas gerokai išaugo – jame gyveno iki 150 tūkst. žmonių, pastatyta nemažai administracinių, kultūrinių, gyvenamųjųpastatų, reikšmingų architektūriniu požiūriu. Tai Banko rūmai, muziejų kompleksas, prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Teisingumo ministerija, Karininkų ramovė. Laikinosios sostinės simbolis – Prezidentūros rūmai sodelyje tarp Vilniaus ir Gimnazijos gatvių. 1996 m. ten pastatytos trijų tarpukario Lietuvos prezidentų skulptūros: A. Smetonos, A. Stulginskio ir K. Griniaus. Galite pasirinkti, ką aplankyti ir apžiūrėti populiariausiuose Kauno regionuose: Senamiestyje, Naujamiestyje, miesto pakraščiuose. Senamiestis – šiuolaikinio Kauno lopšys. Tai teritorija pačioje Nemuno ir Neries santakoje – pilis, Rotušės aikštė, aplink ją esančios gatvės. Čia susitelkę beveik visi reikšmingiausi senieji miesto architektūros paminklai. Pirmiausia apžiūrėkite pilį, pirmą kartą paminėtą 1361 m. dėl svarbios strateginės padėties kryžiuočių ne kartą pultą, sugriautą. Legendos pasakoja, jog po pilimi yra didžiuliai požemiai, kuriuose miega užburti Didžiojo kunigaikščio Vytauto kariai. Kartais iš ten girdėti stuksenimai, kariškos komandos. Kariai išeisę ginti miesto, jei mūsų kraštui ateis labai sunkūs laikai... Visai šalia pilies – didžiulė tamsiai raudonų plytų Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir Kauno bernardinų vienuolynas. Dabartiniai vienuolyno rūmai ir bažnyčia pastatyti XVI a. pr. Bažnyčiai per istoriją ne itin sekėsi: 1603 m. apnaikino gaisras, 1656 ir 1659 m. – Maskvos kariuomenė, 1812 m. – Napoleono kariai, sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengtas sandėlis. Nepaisant visų negandų, bažnyčios ir vienuolyno ansamblis išlaikė ryškius gotikos bruožus. Pasižvalgę nuo pilies aikštės pamatysite grakštų kauno “baltosios gulbės: kaklą – šviesų rotušės bokštą, išsišokusį viršum senamiesčio stogų. Tonpusėn ir patraukite. Rotušės aikštė – viduramžių Kauno branduolys. Tada joje vykdavo turgūs, įvairios iškilmės, būdavo baudžiami nusikaltėliai. Aikštė pradėjo formuotis XVI a. Iš pradžių joje buvo statomi mediniai namai, bet per vieną iš didesnių gaisrų jie bemaž visi sudegė. Buvo nutarta statyti mūro namus. Pradėta nuo rotušės, kurios kertinis akmuo pradėtas 1542 m. Dabartinė rotušės išorė susiformavo per 1771 – 1780 m. rekonstrukciją pagal iš Čekijos kilusio architekto J. Matekerio projektą. Vyraujantys grakščios rotušės baroko elementai saikingai susipynė su ankstyvojo klasicizmo bruožais. Bokštas buvo paaukštintas iki 53 m. Paskutinį kartą senoji rotušė buvo rekonstruojama 1968 – 1973 m. (archit. Ž. Simanavičius). Čia įrengti Santuokų rūmai ir Keramikos muziejus. Apžiūrėję rotušę, ratu apiekite aikštę. Aikštės šiaurrytiniame kampe Šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Didžiulis netinkuotų plytų statinys – tai didžiausias neogotikos paminklas Lietuvoje. Manoma, kad bažnyčios statyba pradėta dar Vytauto laikais ir tęsėsi iki 1660 m. Interjeras įrengtas vėlyvojo baroko stiliumi. Išsiskiria 1775 m. padarytas centrinis altorius su 12 apaštalų skulptūromis (skulpt. T. Podbaiskis), XVII a. raižytas medinis altorius su paveikslu “ Švč. Mergelės Marijos ėjimas į dangų”. Yra dailininko E. Andriolio, 1863 m. sukilimo dalyvio, paveikslas “Gausi žvejonė”, tapytojo P. Kalpoko darbų. Išorinėje katedros sienoje iš Vilniaus gatvės pusės – poeto ir kunigo Maironio granitinis mauzoliejus. “Gildija” – 1978 m. rekonstravus kelis gotinius namų fasadus, viduje įrengtas restoranų ir kavinių kompleksas, pavadintas pagal senovinį pirklių susivienijimą – gildiją, mat tuose namuose kadaise gyveno pirkliai. Kauno jėzuitų vienuolynas ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Bažnyčia pradėta statyti 1666 m. nebaigta sudegė, atsatyta ir konsekruota tik 1759 m. Carinės Rusijos metais buvo paversta cerkve. Jėzuitai ją atgavo 1923 m., vienuolyną paaukštino 2 aukštais. Sovietmečiu bažnyčia ir vienuolynas vėl uždaryti. Jėzuitams grąžinti 1990 m. Vienuolyno rūmuose veikusioje kolegijoje 1819 – 1823 m. dėstė lenkų poezijos klasikas, tuo metu ką tik baigęs Vilniaus universitetą Adomas Mickevičius. Yra jam skirta ekspozicija. Maironio namas – XVI a. gyvenamasis namas su puošniu barokiniu frontonu tiksliau turėtų būti vadinamas Siručio namu – pagal jo savininką. O Maironis jame ilgą laiką gyveno, eidamas Kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. dabar name – Lietuvių literatūros muziejus. Priešais tą namą 1977 m. atidengtas Maironio paminklas. Paėjėkite Aleksoto gatvele, šalia Jėzuitų bažnyčios link Nemuno ir pateksite tarsi į kokią oazę. Prieš akis iškyla garbus Vytauto bažnyčios bokštas. Bažnyčios statybą fundavo Vytautas Didysis 1400 m. atsidėkodamas Viešpačiui už išsigelbėjimą Vorsklos mūšyje su totoriais. Veikiausiai tai buvo pirmoji katalikų bažnyčia kaune. Joje nuo 1920 m. iki 1933 m. kunigavo ir šalia nuomojo butą lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas – Vaižgantas. “Dėdžių ir dėdienių” gimtinėje, Vaižganto namuose, dabar muziejus. Nuo Vytauto bažnyčios atsisukite atgal link Rotušės aikštės, ir prieš akis jums visu grožiu tarsi kokie vargonai kyla Perkūno namai – bene gražiausios gotikos stiliaus civilinės paskirties statinys Lietuvoje. Perkūno namu jis vadinamas, nes pagal pavadinima kažkada jame rasta nežinia iš kur atsiradusi pagoniško lietuvių dievo Perkūno statula. Senamiestyje, Muziejaus g. Nr. 7, yra Lietuvos sporto muziejus, kuriame daug įdomaus randa Lietuvos krepšinio gerbėjai. Zamenhofo g. Nr. 12 (gatvė pavadinta tarptautinės esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo vardu) yra P. Stulgos tautinės muzikos instrumentų muziejus, įsikūręs restauruotuose XVI a. namuose. Pasivaikščiokite išradingai sutvarkyta Vilniaus gatve, kuri atiduota pėstiesiems. Jei norite apžvelgti senojo Kauno panoramą, pereikite Aleksoto tiltu į kitą Nemuno pusę ir pakilkite keltuvu į Nemuno šlaitą. Naujamiestis – teritorija į rytus nuo Senamiesčio, viena savo kraštine nusidriekusi iki žaliakalnio šlaitų, Nemuno pakrante pietryčiuose atsiremianti į geležinkelio stotį. Jis pradėjo kurtis XIX a. vid., kai Kaunas tapo gubernijos centru. Pagrindinė jo magistralė – Laisvės alėja, kurios kontūrai atsirado 1871 m. miesto užstatymo plane. Centrinę gatvę kirto taip pat tiesios gatvės. Taigi naujamiestyje susiformavo taisyklingas stačiakampių kvartalų tinklas. Laisvės alėja ir šiandien yra centrinė Kauno gatvė, 1982 m. rekonstruota, paversta pėsčiųjų bulvaru. Apie 1,5 km ilgio pėsčiųjų zona nuo Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios iki susikirtimo su E. Ožeškienės gatve išklota įvairaus dydžio ir piešinio betono plokštėmis, pastatyti originalios formos žalvariniai šviestuvai, vasarą tarp liepų, kurios nusidriekia dviem eilėmis per visą alėjos ilgį, mirga gėlynai, tarp jų stovi jaukūs suoleliai. Spalvingi namų fasadai, įvairios vitrinos. Visa tai pabrėžia gyvos, judrios centrinės prekybinės miesto gatvės charakterį. Pačioje pėsčiūjų zonos pradžioje – buv. carinės armijos karinės miesto įgulos cerkvė – soboras (1895 m. tipinis archit. A. Benua projektas), nūnai vėl tapęs Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčia. Šalia nepriklausomybės a. 12 – M. Žilinsko dailės galerija (archit. E. Miliūnas). Joje galite pamatyti tautiečio iš Berlyno Mykolo Žilinsko (1904 – 1992) Lietuvai dovanotus paveikslus. Toliau žingsniuodami Laisvės alėja, dešinėje praeisite universalinę parduotuvę “Merkurijus”, esančią Laisvės a. 60 (archit. A. Sprindys), atidarytą 1983 m. Laisvės alėjos viduryje, prie “Merkurijaus”, trykšta skulptūriškas fontanas. Tai mėgstama kauniečių pasimatymų ir pasiklydusių miesto svečiū susitikimo vieta. Eidami toliau pėsčiūjų bulvaru, prieisite Akademinį dramos teatrą, Lėlių teatrą, atokiau nuo gatvės, žaliame skverelyje, tarp medžių pasislėpęs Muzikinis teatras. Tai pirmojo Kauno teatro rūmai, pastatyti 1890 – 1892 m. 1920 m. gegužės 15 d. miesto teatre buvo atidarytas Lietuvos Steigiamasis seimas. 1940 m. teatro rūmuose įvyko politinis spektaklis, formaliai įteisinęs 50 metų užsitesusią Lietuvos sovietizaciją. Čia susirinkęs vadinamasis ”Liaudies seimas” paskelbė apie tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje. tai buvo iš Maskvos surežisuotas politinis spektaklis. Faktiškai Lietuvos sovietizacija buvo nulemta kur kas ankščiau – 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutarties slaptuoju protokolu, pagal kurį Lietuva atsidūrė Sovietų sąjungos interesų zonoje. To lemtingo mūsų istorjai politinio spektaklio režisieriai buvo kruviniausi XX a. diktatoriai – Stalinas ir Hitleris. Po sutarties – spektaklio “įžangos” – prasidėjo pirmasis veiksmas – 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą. tada prasidėjo antrasis veiksmas – okupuotos Lietuvos “savanoriškas stojimas” į Sovietų Sąjungą, baigęsis “Liaudies seimo” delegacijos išvyka į Maskvą parvežti “Stalino saulės”. Po to sekė trečiasis veiksmas – lietuvių tautos genocidas. Tačiau sovietinis genocidas neužgniaužė laisvės troškimo. Apie tai byloja ilgametis pokario partizanų pasipriešinimas svetimai valdžiai, vėliau tylioji rezistencija ir patriotų aukos. Vienas tokių buvo kaunietis Romas Kalanta. Muzikinio teatro sodelio grindinyje įmūryta Romo Kalantos, čia susideginusio per sovietines demonstracijas 1972 m. gegužės mėnesį, memorialinė plokštė. “Kam aš gyvenu? Tai sistema, kuri neleidžia man gyventi? Verčiau nusižudyti savo paties rankomis”, - rašė atsisveikinimo laiške Romas Kalanta. Priešais muzikinį teatrą – miesto savivaldybė, įsikūrusi stilingame rūme, kuris pastatytas 1936 m. pagal archtektų A. Funko, A. Lukošaičio, B. Elsbergo projektą. Šalia – 1990 m. atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas. Centrinio pašto rūmai (Laisvės al. 102, 1932 m. archit. F. Vizbaras), kaimynystėje – T. Ivanausko zoologijos muziejus. Kiekviename alėjos name įsikūrusios arba parduotuvės, arba kavinės. Priešingoje Laisvės alėjos pusėje nežymūs vartai – “broma” (kokių daug šioje gatvėje) veda į kiemą. Jei pataikysite, kieme išvysite mažą stebuklą – vieną gražiausių Lietuvos gotikos bažnyčių, kauniečių tarpe žinomą keistoku Šaričių vardu, o tiksliau – tai Šv. Gertrūdos bažnytėlė, kuri čia stovėjo jau XV a. pab. – XVI a. pr. Sovietinio sąstingio metais atsirado partinių nomenklatūrininkų, kurie norėjo bažnytėlės vietoje pastatyti rajkomo rūmus. Bet labiau tautiškai nusiteikę nomenklatūrininkai ir paminklosaugininkai ją išsaugojo. Vienybės aikštė. Jei prie “Merkurijaus” pasuksite S. Daukanto gatve, pateksite į vienybės aikštę, kuri čia pat, prisišliejusi prie lygiagretės Laisvės alėjai K. Donelaičio gatvės. Aikštės centra – Lietuvos nepriklausomybės memorialas. 1989 m. minint Vasario 16 – ąją, Lietuvos nepriklausomybės dieną, atstatytas Laisvės paminklas (skulpt. J. Zikaras), po metų ta pačia proga – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę – piramidė sukrauta iš mūsų krašto laukų akmenų (skulpt. J. Zikaras). Turistinė aikštės įžymybė – varpų bokštas, kuriame daugiau kaip ketvirtį amžiaus rengiami varpų muzikos koncertai. Muziejų kompleksas – tai Vytauto Didžiojo karo muziejus, vienas iš turtingiausių istorijos eksponatų, ir M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kuriame saugomi dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūriniai, didelė liaudies meno kolekcija. Greta, kitoje V. Putvinskio gatvės pusėje, - dailininko A. Žmuidzinavičiaus kurinių ir kolekcijų muziejus su populiaria jo pradėta rinkti velnių kolekcija. Viena iš Naujamiesčio magistraliu – Vytauto prospektas. Čia, Ramybės parke, buvusiose karmelitų kapinėse 1991 m. pastatytas paminklas “Kryžius – medis” 1941 m. sukilimo priš bolševizmą atminimui. Sukilimas prasidėjo pirmosiomis karo tarp Vokietijos ir SSRS dienomis. 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiofoną sukilėlių vadovybė paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Sukilėliai, iki pasirodant vokiečiams, tris paras kontroliavo Kauną. Kovose su betraukiančiais sovietiniais okupantais žuvo šimtai sukilėlių. Jų broliškas kapas yra toje vietoje, kur dabar stovi skulptoriaus Roberto Antinio (jaunesniojo) sukurtas kryžius – medis. Istorikasi birželio 23 – iąją, sukilimo pradžią, rašo į vieną eilę pagal reikšmingumą su Vasario 16 – ąja ir Kovo 11 – ąja. 1941 – ųjų vasarą nors ir trumpam, keliom dienom, buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Lietuvą užėmusi nacinės Vokietijos kariuomenė nepripažino sukilėlių paskelbtos neproklausomybės. Ramybės parke atstatytas paminklas “Žuvome dėl Tėvynės” – baltas kryžius, tarsi besikeliantis iš pelenų. Kiti lankytiniai objektai įvairiose miesto vietose. Paminklas lakūnams Atlanto nugalėtojams – Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui, pastatytas 1993 m. Ąžuolyno prieigose, minint jų skrydžio 60 – ąsias metines. 1933 m. liepos 15 d. dviejų drąsių lakūnų valdoma “Lituanica” pakilo iš Niujorko valstijos tiems laikams didvyriškam skrydžiui be nutūpimo iki Kauno. Tačiau liepos 17 – osios 0 val. 36 min. audringą naktį tada Vokietijos okupuotoje Lenkijos žemėje netoli Soldino (dabar Mislibožo) “Lituanica” užkliudė pušų viršūnes ir sudužo. Iki Kauno buvo likę tik 650 km. Ąžuolynas – kauniečių mėgstama ramaus poilsio vieta. Tai apie 770 ąžuolų miškas, galima sakyti, miesto centre. Daugumos medžių amžius 200 – 300 metų. Ąžuolyno kitoje pusėje, einant nuo centro, rasite vienintelį Lietuvoje zoologijos sodą, kuriame galima pamatyti apie 2500 gyvūnų. Per zoologijos sodą teka Girstupio upelis. Dalis jo slėnio prie Ąžuolyno vadinama poeto Adomo Mickevičiaus slėniu. Čia mėgo lankytis poetas, gyvendamas Kaune. Yra paminklinis akmuo. Prisikėlimo bažnyčios grakštus bokštas, matomas iš viso Senamiesčio ir Naujamiesčio, kyla ant Žaliakalnio pakriaušės, viršutinėje Nemuno slėnio terasoje. Bažnyčia pagal inž. K. Reisono projektą pradėta statyti 1934 m., iš Jeruzalės Alyvų kalno atvežus ir pašventinus kertinį akmenį. Tai turėjo būti Baltijos šalyse aukščiausia bažnyčia – bokšto aukštis 70 m. Tačiau sovietmečiu nebaigta bažnyčia paversta radijo gamykla. Tik dabar bažnyčia baigiama, joje jau vyko pirmosios mišios. Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra laikomas vienu reikšmingesnių baroko architektūros paminklų Rytų Europoje. Ansamblis yra vaizdingame Kauno marių pusiasalyje, tarsi perlas, spindintis tarp vandens ir miškų stichijos. Taip jis atrodo iš lėktuvo. Bet ir antžeminėmis priemonėmis iki jo nukakę turistai ras kur akį paganyti. Bažnyčią 1667 m. pradėjo statyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Pacas kamaldulių vienuoliams, kuriuos jis pasikvietė iš Italijos. Bažnyčia buvo gražinama, puošiama iki XVIII a. vidurio. Ansamblio dominantė – šešiakampis bažnyčios kupolas ir du į priekį išsišovę bokštai, uždengti tarsi kokiais šalmais. Bažnyčios vidaus sienos išklotos rausvu ir juodu marmuru, išdekoruotos freskomis ir lipdiniais. Ansamblyje dirbo kelių kartų italų, taip pat lietuvių meistrai. Pirmasis ansamblio architektas buvo Lodovikas Fredianis, tapybos autorius Michaelis Arkangelas Palonis, lipdinių – Giovanis Merlis, kupolo freskų – Džiusepė Rossis. XIX a., kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, katalikiškas bažnyčios ir vienuolyno ansamblis buvo pritaikomas stačiatikių cerkvei, tad apgadinta daug meno vertybių. Nuo 1920 m. iki sovietinės okupacijos Pažaislis priklausė Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolėms, kurioms jis priklauso ir dabar. Šalia tyvuliuojančios Kauno marios gerokai jaunesnės už baroko architektūros ansamblį. Marios susidarė 1959 m. patvenkus Nemuną Kauno hidroelektrinės užtvanka. Ji yra prie pat Pažaislio. Marių plotas – 63,5 km2. Giliausia vieta apie 20 m. Marių pakrantės – populiariausia kauniečių poilsiavietė. Yra jachtų klubas, galima išsinomuoti valtį ar paplaukioti po marias laivu. Pažaislio parkas – Kaune, Pažaislio architektūros ansamblio teritorijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris K. Z. Pacas, 1660 m. Romoje gavęs kamaldulių ordino suteikimą statyti jiems vienuolyną, nusipirko miškingą vietovę ir pavadino ją Mons Pacis (taikos kalnu). Tačiau žmonės ją ir toliau vadino Pažaisliu (nuo Žaisos upelio). 1664 m. K. Z. Pacas pasirašė vienuolyno fundacijos aktą. Į vienuoliams dovanotus turtus įėjo žemė, miškai, pievos abipus Nemuno. Iškarto buvo pastatyti eremitų (atsiskyrėlių) nameliai ir medinė Šv. Onos bažnyčia. 1665 – 1667 m. ruošiant vietą bažnyčios statybai, buvo kertamas pažaislio šilas. Bažnyčios ir vienuolyno komplekso statybai iki 1680 m. vadovavo italų architektas Dž. B. Fredianis. Barokinio stiliaus bažnyčia pagal jo projektą pastatyta 1674 m. 1712 m. ji buvo konsekruota (pašventinta), o prieš 1797 m. pastatytas ir vienuolynas. 1812 m. prancūzų kariuomenė vienuolyną apiplėšė, buvo išvežta brangių kulto reikmenų. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, kamalduliai ištremti, o jų turtas konfiskuotas. Vienuolynas buvo atiduotas rusų stačiatikiams, kurie, aštuonis dešimtmečius čia šeimininkaudami, rūpinosi pastatais, pritaikė juos kitiems reikalams. Per tą laikotarpį buvo sunaikintos vertingos freskos, išardyti mediniai altoriai, parduoti paveikslai. 1842 m. Pažaislyje stačiatikiai įkūrė pirmos klasės Uspenijos vienuolyną, o užėjus Pirmajam pasauliniam karui, į vežimus susikrovė vienuolyno archyvą, kitokio turto ir išvažiavo. Nuo 1920 m. iki 1940 m. vienuolyne gyveno iš Čikagos atvažiavusios Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės lietuvės. Po Antrojo Pasaulinio karo trumpai čia buvo įsikūręs Respublikinis centrinis archyvas, senelių namai. 1950 m. vienuolyne įrengta psichoneurologijos ligoninė, o 1967 m. – Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. Pažaislis išaugo gražioje vietoje. XIX a. viduryje pro jį keliavęs lenkų rašytojas V. Sirokomlė rašė, kad Pažaislį supa spygliuočių miškai ir kalvos, iš kurių kyšo bažnyčios bokštai. Pažaislio parkas lankomas visus metus. Kauno marių pakrantėje įkurtas jachtininkų klubas. 1980 m. Pažaislio architektūros ansamblis atvėrė duris lankytojams, tačiau jame dar vyksta restauracija. Ansamblis – architektūros paminklas. Pažaislio parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.

Geografija  Referatai   (15,06 kB)

Azija artimai siejasi su kitomis pasaulio dalimis arba yra netoli jų; tai padėjo Azijos augalams ir gyvūnams išplisti po visą pasaulį, o taip pat iš Azijos kilusioms tautoms apsigyventi kitose pasaulio dalyse. Vandenynai, skalaujantys iš įvairių pusių Azijos krantus, sudaro ties ja daug jūrų, tačiau į sausumą jos neįsiterpia čia taip giliai, kaip Europoje. Arkties vandenyno jūros. Šiaurinę Azijos pakrantę skalauja šalti Arkties vandenyno vandenys. Jo centrinę dali aplink Šiaurės ašigalį nuolatos dengia storas ledo sluoksnis. Ledai, vandenyno srovių ir vėjų genami, nuolatos juda tai viena, tai kita kryptimi. Ant vandenyno ledų, o taip pat salose ir žemyno pakrantėse įkurtos mokslinės stotys, kurių darbuotojai tyrinėja Arkties vandenyno gamtą. Palei Azijos krantus tęsiasi plati seklių jūrų juosta. Tai jūros apsemtas povandeninis žemyno tęsinys. Čia iš vandenyno iškilę salos, tarp kurių yra Arkties vandenyno jūros. Prie Azijos krantų, į rytus nuo Naujosios Žemės salų, yra Karos jūra. Į ją šiaurės linkui įsiterpęs Jamalo pusiasalis. Į rytus nuo Karos jūros išsikišęs didelis Taimyro pusiasalis. Taimyro pusiasalyje yra labiausiai į šiaurę nutolusi Eurazijos žemyno dalis — Če1iuskino ragas. Jis pavadintas Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyvio šturmano Čeliuskino vardu. Ši rusų ekspedicija XVIII amžiaus pirmojoje pusėje ištyrinėjo ir pažymėjo žemėlapyje iki to laiko nežinomą mūsų šalies šiaurinę pakrantę. Čeliuskinui pirmajam pavyko nustatyti paties šiauriausio rago padėtį. Taimyro pusiasalis ir į šiaurę nuo jo esančios Šiaurinės Žemės salos skiria Karos jūrą nuo Laptevų jūros. Broliai Laptevai — taip pat Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyviai. Jie ištyrinėjo Azijos pakrantę šios jūros rajone. Grupė Naujojo Sibiro salų nuo Laptevų jūros skiria Rytų Sibiro jūrą. Dar toliau į rytus, palei šiaurinę Čiukčių pusiasalio pakrantę, yra Čiukčių jūra. Visos šios jūros yra į šiaurę nuo poliarinio rato, šaltojoje juostoje. Didesniąją metų dalį jos būna užšalusios, bet vasarą ledai ima tirpti. Įtekančios upės atneša iš pietų daug, palyginti, šilto vandens, ir tuomet prie šiaurinio Azijos kranto pasidaro kelias laivams praplaukti. Tačiau šiaurės vėjas ir vasarą gali atvaryti arčiau kranto iš Arkties vandenyno didelių lyčių, trukdančių laivybai. Nežiūrint šių sunkumų, Šiaurės jūrų kelias išilgai Azijos krantų yra įsisavintas, ir didelis skaičius laivų, ledlaužių padedami, kasmet vasaros pabaigoje plaukia iš Barenco ir Baltosios jūrų į Beringo sąsiaurį ir toliau į Didžiojo vandenyno jūras. Palyginti su šiaurės juromis, Didžiojo vandenyno jūros yra labai gilios. Azijos šiaurės rytuose, tarp Arkties vandenyno ir Didžiojo vandenyno jūrų, įsiterpęs Čiukčių pusiasalis. Į pietus nuo jo yra Beringo jūra. Su Arkties vandenynu ji jungiasi Beringo sąsiauriu. Beringo vadovaujamos rusų ekspedicijos XVIII amžiaus pirmojoje pusėje du kartus perplaukė šią jūrą, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu. Pirmosios ekspedicijos metu Beringas praplaukė sąsiauriu į Arkties vandenyną ir tuo būdu nustatė, kad Azija nesusisiekia su Amerika. Tuo metu dar nebuvo žinoma, kad prieš 80 metų šiuo sąsiauriu iš Arkties vandenyno praplaukė kazoko Dežniovo vadovaujama ekspedicija. Jo vardu vėliau buvo pavadintas tolimiausias Azijos šiaurės rytų ragas. Antrosios ekspedicijos metu Beringas ir jo padėjėjas Čirikovas pasiekė Amerikos šiaurės vakarų pakrantę ir atrado eilę salų. Plaukdamas atgal, Beringas susirgo skorbutu ir mirė, žiemodamas vienoje Beringo jūros saloje netoli Kamčiatkos. Kamčiatkos pusiasalis ir Kurilų salų virtinė skiria nuo Didžiojo vandenyno Ochotsko jūrą. Vandenyno potvynių bangos (1—2 m aukščio) į Ochotsko jūrą patenka pro sąsiaurius, esančius tarp Kurilų salų. Judėdamos į šiaurinę, siauresnę jūros dalį, potvynio bangos greitai kyla ir pasiekia didelį aukštį. Jos prasiskverbia į upių žiotis ir sulaiko tėkmę. Susidaro aukštas vandens kalnas, triukšmingai slenkantis upe aukštyn. Didžiojo vandenyno jūros Rytuose Azijos krantus skalauja Didžiojo vandenyno vandenys. Rytinę Azijos pakrantę juosia didelių ir mažų salų virtinės, kurios tęsiasi išilgai žemyno krantų. Kurilų salos — tai povandeninio kalnagūbrio, kylančio iš jūros dugno, vulkaninės viršūnės. Palei Kamčatką ir Kurilų salas Didžiajame vandenyne tęsiasi siaura ir gili įdauba, kurią ištyrinėjo mokslininkai (daugiau kaip 10 km gylio). Nors Beringo jūra yra viename geografiniame plotyje su Baltijos jura, o Ochotsko jūros pietinė dalis —su Juodąja, tačiau Beringo jūros šiaurinėje dalyje susidaro storas ledų sluoksnis, kaip ir Arkties vandenyno jūrose, o Ochotsko jūroje beveik visur plaukioja ledai. Vasarą šiose jūrose ledai ištirpsta. Sachalino sala yra tarp Ochotsko ir Japonų jūrų. Nuo vandenyno Japonų jūrą skiria Japonų salos. Iš šiaurės į ją patenka šalti Ochotsko jūros vandenys, ir todėl šiaurinė Japonų jūros dalis ties žemyno pakrantėmis žiemą užšąla. Kitą Japonų jūros dalį šildo iš pietų atplūstanti šiltoji srovė, todėl ji neužšąla. Korėjos pusiasalis yra tarp Japonų ir seklios Geltonosios jūros. Vanduo šioje jūroje yra geltonos spalvos, nes upės suneša daug geltono dumblo. Pietuose Geltonoji jūra jungiasi su Rytų Kinijos jūra, kurią nuo vandenyno skiria mažų salelių grandinė. Labiau į pietus nutįsusi didelė grupė Filipinų salų, kurios iš rytų riboja Pietų Kinijos jūrą. Į pietus nuo šios jūros, tarp Didžiojo ir Indijos vandenynų, yra daugybė salų. Keturios didžiausios iš jų vadinamos Didžiosiomis Zondo salomis. Visos šios didelės ir mažos salos — tai liekana sausumos, kuri seniau tarsi tiltas jungė Aziją ir Australiją. Šis tiltas buvo suardytas, veikiant vidinėms žemės jėgoms. Vieni sausumos luistai nusileido po vandeniu, kiti išliko kaip salos. Nuo rytinės Azijos pakrantės per Didįjį vandenyną eina jūrų keliai į Ameriką ir Australiją. Didžiajame vandenyne išvystyta žvejyba ir jūriniai verslai: sugaunama daug lašišinių žuvų, silkių, menkių, sardinių, o taip pat krabų, Beringo jūroje medžiojami banginiai. Indijos ir Atlanto vandenyno jūros Indijos vandenyno jūros. Pietų Kinijos jūra Malakos sąsiauriu jungiasi su Indijos vandenynu, kuris skalauja Azijos krantus pietuose. Pietinėje Azijos dalyje yra trys dideli pusiasaliai: pietryčiuose—Indokinija, į vakarus nuo jo trikampiu išsikiša Indostanas ir pietvakariuose yra didžiausias Azijos pusiasalis — Arabija (jis pusketvirto karto didesnis už didžiausią Europoje Skandinavijos pusiasalį). Tarp Indokinijos ir Indostano tyvuliuoja labai atvira į pietus Bengalijos įlanka. Ties Indostano pietine dalimi yra Cei1ono sala. Tarp Indostano ir Arabijos yra Arabijos jūra, savo forma panaši į Bengalijos įlanką. Šiaurės vakaruose į sausumą įsiterpusi sekli Persų įlanka, kuri skalauja rytinį Arabijos krantą. Iš kitos pusės Arabiją nuo Afrikos skiria ilga ir siaura Raudonoji jūra. Šios jūros vanduo, kai jame gausiai prisiveisia raudonos spalvos mažų dumblių, prie kranto įgauna rausvą atspalvį. Raudonąja jūra eina vienas reikšmingiausių jūrų kelių. Jis eina iš Europos per Viduržemio jūrą, Sueco kanalą, Raudonąją jūrą į Indijos vandenyną, į Australiją ir pietines bei rytines Azijos pakrantes. Atlanto vandenyno jūros prie Azijos krantų. Į šiaurės vakarus nuo Arabijos yra Mažosios Azijos pusiasalis. Jo pietinius ir vakarinius krantus skalauja Viduržemio ir Egėjo jūros, šiaurinę pakrantę — Juodoji jūra. Prie Mažosios Azijos krantų taip pat prieina Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai ir tarp jų tyvuliuojanti Marmuro jūra. Jie jungia Juodąją ir Egėjo jūras. Kadaise šių sąsiaurių vietoje buvo sausuma, kuria tekėjo upės. Nugrimzdus sausumai, jūros vanduo užliejo upių slėnius. Siauri, vingiuoti sąsiauriai ir dabar panašūs į upes. Šiaurės ir Pietvakarių Azija Azijos paviršiaus ypatybės. Azija yra aukščiausia pasaulio dalis. Tris ketvirtadalius jos teritorijos užima dideli plokščiakalniai, kalnynai ir aukščiausi kalnagūbriai. Ypač aukšta vidurinė Azijos dalis. Žemos lygumos užima mažesnį plotą ir išsidėstę žemyno pakraščiuose. Kai kuriose Azijos vietose yra įdaubų, esančių žemiau vandenyno lygio. Per visą Aziją iš vakarų į rytus eina jaunųjų kalnų gūbriai; jie yra Europos jaunųjų kalnų tęsinys. Jaunieji kalnai nuo Mažosios Azijos pusiasalio nusitęsia iki Indokinijos pusiasalio ir toliau pereina į Zondo salas. Labiau į šiaurę, už šios jaunųjų kalnų juostos, tęsiasi senieji Azijos kalnai. Jie smarkiai apardyti ir pažemėje, tačiau kai kurie iš jų vėliau vėl labai aukštai iškilo. Rytiniu žemyno pakraščiu ir per salas eina, palyginti, neaukšti jaunųjų kalnų gūbriai. Šiaurės Azijos (Sibiro) paviršius. Iš rytų prie Uralo kalnų prieina didelė Vakarų Sibiro žemuma — plokščia, labai pelkėta lyguma. Kitados jos vietoje buvo jūra. Vakarų Sibiro žemuma yra šiek tiek nuolaidi į šiaurę. Šia kryptimi į Karos jūrą teka ir žemumą drėkinančios upės. Pietryčiuose jos riba yra A1t a j a u s kalnai. Į rytus nuo Vakarų Sibiro žemumos, tarp Jenisiejaus ir Lenos upių, yra Vidurinio Sibiro plokščiakalnis. Plyšiai ir gilūs upių slėniai skaido jį į atskiras neaukštų kalnų arba plokščiakalnių sritis. Labai seniai čia iš žemės plutos plyšių liejosi lava. Dideli sustingusios lavos srautai vietomis dengia plokščiakalnį. Į rytus nuo Lenos upės vyrauja kalnuotas paviršius. Kalnai stūkso ir Čiukčių pusiasalyje, ir Kamčiatkoje. Pietvakarių Azijos paviršius. Į pietus nuo Vakarų Sibiro žemumos plyti Turano žemuma. Vietomis ji nusileidusi žemiau vandenyno lygio. Žemumą, kaip ir Vakarų Sibire, dengia kadaise čia buvusių jurų nuosėdos ir upių sąnašos. Iš pietų ir rytų Turano žemumą juosia kalnai. Toliau į pietus yra didelis Irano kalnynas. Jame plokščiakalniai kaitaliojasi su kalnagūbriais. Irano kalnyno šiaurės rytuose dunkso aukštas Hindukušo kalnagūbris. Didelis Arabijos pusiasalis — tai iškilus masyvas, sudarantis Arabijos plokščiakalnį, aukštą vakaruose ir tolydžiai žemėjantį į rytus. Tarp Irano kalnyno ir Arabijos plokščiakalnio yra plokščia Mesopotamijos žemuma — upių sąnašų užpildyta anksčiau buvusios didesnės Persų įlankos dalis. Išsikišusio į Viduržemio jūrą Mažosios Azijos pusiasalio paviršių sudaro plokščiakalnis, kurį palei Juodosios ir Viduržemio jūrų krantus juosia kalnai. Plotas tarp Kaspijos jūros vakarinio kranto ir Juodosios bei Azovo jūrų rytinių krantų vadinamas Kaukazu. Čia iš šiaurės vakarų į pietryčius eina aukšti Kaukazo kalnai. Jų aukščiausia viršūnė — amžinu sniegu apdengtas dvigalvis Elbrusas—iškilęs daugiau kaip 5,5 tūkst. m. Į šiaurę nuo Kaukazo kalnų, iki Kumos — Manyčo lomos, tęsiasi Prieškaukazės lygumos, o į pietus — kalnuota Užkaukazė. Centrinė Azija Centrinę Aziją užima eilė plačiai nusidriekusių plokščiakalnių ir kalnynų, kuriuos pakraščiuose juosia kalnai. Centrinės Azijos vakaruose yra P am i ras. Tai aukštas ir sunkiai prieinamas kalnynas (Pamiras reiškia „Pasaulio stogas"). Rytinėje Pamiro dalyje platūs, lėkšti slėniai yra 4 tūkst. m aukštyje, o virš jų dar 1000—1500 m kyla į padangę kalnai. Vakarine Pamiro dalimi tęsiasi gilių tarpeklių išvagoti aukšti kalnagūbriai su smailiomis keteromis, viršukalnėmis, stačiais šlaitais, su didžiausiais ledynais. Viename Pamiro gūbryje iškilusi aukščiausia viršukalnė (apie 7,5 km). Nuo Pamiro, kaip nuo didžiulio kalnų mazgo, įvairiomis kryptimis driekiasi kalnagūbriai. Į šiaurę nuo Pamiro iš vakarų į rytus tęsiasi Tian Šanio kalnagūbriai su Pergalės viršukalne (kiek žemesnė kaip 7,5 km). „Tian-Šanio" pavadinimas reiškia „Dangaus kalnus". Kalnų viršūnes dengia amžinas sniegas, į slėnius leidžiasi didžiuliai ledynai, daug didesni už Alpių ledynus. Į rytus nuo Pamiro kaip didžiulė siena stūkso Kunlunio kalnagūbriai, kurių daugelis viršūnių iškilę aukščiau kaip 7 km. Beveik visame plote šiuos kalnus dengia amžinas sniegas. Kunlunio kalnagūbriai Centrinę Aziją dalija į dvi dalis: pietinę, aukštesniąją — Tibetą ir šiaurinę, žemesniąją dalį, kurios rytuose dunkso Gobio plokščiakalnis. Tai didelis, iki 1,5 km iškilęs viršum vandenyno lygio plokščiakalnis, kurį vietomis kerta kalnagūbriai. Plokščiakalnyje upių beveik nėra, bet žemesnėse dalyse tyvuliuoja nenutekami sūrūs ežerai. Daugelyje vietų paviršių dengia smėlis ir skalda arba gargždas—uolienų irimo produktai. Tibetas — didžiausias pagal plotą ir aukščiausias pasaulyje kalnynas. Jo vidutinis aukštis 4,5 km. Oro slėgimas čia maždaug du kartus mažesnis, negu vandenyno lygyje. Žmonėms, nepripratusiems prie tokio reto oro, čia labai sunku gyventi. Šie kalnynas atsirado senovinio labai aukšto kalnuoto krašto vietoje. Per milijonus metų kalnai iro ir žemėjo, o jų tarpuose daugėjo irimo produktų — akmenų, skaldos. Vakaruose Tibeto kalnyno paviršius, palyginti, plokščias, o rytuose jį kerta eilė kalnagūbrių. Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2500 km. Viena po kitos virš debesų stiepiasi stačios dantytos viršūnės žėrinčios saulėje akinančiai baltais sniegynais. Kalnų šlaitais leidžiasi didžiuliai ledynai, teka sraunios upės. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas — Džomolungma (Everestas): jis yra apie 9 km aukščio. Daug kartų įvairių šalių ekspedicijos mėgino įkopti į Džomolungma, tačiau mėginimai baigdavosi nesėkmingai, o kartais žūdavo ir patys keliautojai. Tik nelabai seniai kelioms ekspedicijoms pasisekė pasiekti šio aukščiausio Žemės rutulio kalno viršūnę. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos paviršius. Didžiojo vandenyno jurų pakrantėmis kai kur žemynu ir salomis driekiasi jaunieji kalnai. Jie eina Kamčiatkos pusiasaliu ir, nusidriekdami į pietus kalnuotų Kurilų salų virtine, toliau tęsiasi Japonų, Filipinų ir Didžiosiomis Zondo salomis. Prie Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų krantų yra Didžioji Kinijos lyguma. Anksčiau čia buvo jūrų įlankos, kurios pamažu prisipildė upių sąnašų, ir jūros vietoje susidarė sausuma. Šia lyguma tekančios upės ir dabar neša į jūrą daug dumblo, toliau seklindamos pakrantės vietas. Į pietus nuo Didžiosios Kinijos lygumos prie Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrų krantų prieina neaukšti, smarkiai apardyti Pietų Kinijos kalnai. Pietų Azijos paviršius. Didžiąją Indokinijos ir Indostano pusiasalių dalį sudaro plokščiakalniai ir kalnai. Kalnai užima didžiąją Indokinijos dalį: jie driekiasi iš šiaurės per visą pusiasalį iki pietinio jo pakraščio. Didelis Dekano plokščiakalnis tęsiasi per visą Indostano pusiasalį. Dekanas, kaip ir Arabijos plokščiakalnis,— tai aukštas luistas, susidaręs iš senųjų akmens uolienų. Tarp Dekano plokščiakalnio ir Himalajų kalnų plyti Indo-Gango žemuma. Ji susidarė vietoj jūrinio sąsiaurio, kuris kadaise skyrė Dekaną nuo žemyno. Šį sąsiaurį užnešė tekančios iš gretimų kalnų bei aukštumų upės. Dūlėjimas Sausumos paviršiaus kitimai. Žemės paviršius ne visada buvo toks, koks yra šiuo metu; jis nuolat kito ir tebekinta. Per tūkstantmečius pakinta žemės paviršiaus aukštis, ir ten kur anksčiau šniokštė jūra, dabar yra sausuma. Jūrų įlankas upės pamažu užneša sąnašomis, ir jų vietose susidaro žemumos. Kalnai irgi nelieka nepakitę. Jauni kalnai turi aukštas dantytas keteras, stačius šlaitus, smailias viršūnes. Jie tolydžiai irsta ir įgauna senųjų kalnų formas: pažemėj a, viršūnės pasidaro apvalios, šlaitai — nuolaidūs. Kalnams toliau irstant, jų vietoje atsiranda kiek kalvota lyguma. Pavyzdžiui, tik kalvota aukštuma su neaukštais apvaliais kalnais, skirianti Vakarų Sibiro ir Turano žemumas, dabar yra toje vietoje, kur kadaise buvo aukšti kalnagūbriai. Kas yra dūlėjimas. Dūlėjimo jėgos priklauso nuo saulės energijos ir todėl vadinamos išorinėmis jėgomis skirtingai nuo vidinių jėgų, susidarančių Žemės rutulio gelmėse ir pasireiškiančių šimtmetiniais žemės plutos svyravimais, žemės drebėjimais ir vulkanų išsiveržimais. Dieną saulės spinduliai įšildo žemę, o naktį žemės paviršius atvėsta. Šildami visi kūnai plečiasi, o vesdami traukiasi. Nuolatinis plėtimosi ir traukimosi kaitaliojimasis suardo akmenines uolienas: jose atsiranda plyšiai, iš pradžių mažyčiai, vėliau vis platesni ir gilesni. Ypač smarkiai suardomos tokios uolienos, kurios susideda,' kaip granitas, iš keleto sudėtinių dalių, nes šios dalys plečiasi ir traukiasi skirtingai. Kai į plyšius patenka vanduo ir, ten užšalęs, plečiasi, jis skečia plyšių sieneles ir atlaužia uolienos gabalus; be to, jis tirpdo uolienas. Ypač smarkiai tirpsta akmens druskos, o taip pat gipso ir klinčių klodai. Veikiant vandeniui, klinčių paviršiuje atsiranda daugybė mažų griovelių ir gilių skrodžių, o klinčių sluoksnio storymėje vanduo išplauna didelius urvus. Prie uolienų irimo daug prisideda ir augalai bei gyvūnai. Ant tvirto akmens atsiranda glaudžiai prie jo priaugusių kerpių lopeliai, po to ant jo ima dygti samanos ir žolės. Augalų šaknys išskiria rūgštį, kuri graužia ir ardo akmenį. Į uolienos plyšį gali patekti medžio sėkla. Ji išdygsta, ir šaknis, tolydžiai storėdama, jėga išplečia plyšį. Žemėje gyvenantys kirminai, o taip pat kurmiai, starai, rausdami urvus, purena žemę. Uolienų irimas dėl šilumos ir šalčio kaitaliojimosi, dėl vandens, augalų ir gyvūnų veiklos vadinamas dūlėjimu. Dūlėjimas vyksta labai lėtai, tačiau per tūkstantmečius ir tvirčiausios uolienos suyra, subyra į gabalėlius. Atplyšusios nuo uolų, šios nuolaužos krinta žemyn, sudarydamos kalnų šlaituose bei papėdėse dideles krūvas — nuobirynus. Nuolaužų masė pamažu užpildo slėnius tarp kalnagūbrių; taip vienu metu žemėja irstantys kalnai ir kyla slėnių dugnas. Paviršius pamažu išsilygina. Toks išlygintas paviršius vietomis yra aukštuose Pamiro ir Tibeto kalnynuose. Nevienodo tvirtuma uolienos ir suyra nevienodai. Tvirtesnės uolienos dažnai lieka kyšoti kaip atskiros keistų formų uolos — kaip stulpai, bokštai, grybai ir pan. Dūlėjimas vyksta visame Žemės paviršiuje, bet ypač stipriai jis pasireiškia aukštuose kalnuose, kur dieną šildo saulės spinduliai, o naktį smarkiai atšąla. Dėl dūlėjimo susidariusios nuolaužos krinta nuo kalnų žemyn, ir plikų uolų dūlėjimas vyksta su ankstesne jėga. Smarkus dūlėjimas vyksta ir dykumose. Kadangi dangus čia giedras, nedebesuotas, tai taip pat susidaro didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas; dėl dūlėjimo dykumą apdengia akmenys, skalda ir smėlis. Žemės drebėjimai ir vulkanai. Naudingosios iškasenos Žemės drebėjimo sritys Azijoje. Ypač dažni ir stiprūs žemės drebėjimai Azijoje būna visu rytiniu Didžiojo vandenyno pakraščiu — Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Silpni požeminiai smūgiai čia yra labai dažnas reiškinys, o kartais būna ir labai stiprūs žemės drebėjimai. 1923 metais Japonų salose žemės drebėjimas sugriovė keletą Japonijos miestų, žuvo daug žmonių. Kitas dažnų, bet ne tokių stiprių žemės drebėjimų ruožas eina iš vakarų į rytus palei jaunus kalnagūbrius per Mažąją Aziją, Kaukazą, Irano kalnyną ir Centrinę Aziją. Azijos vulkaninės sritys. Pro žemės plutos plyšius ir lūžius vyksta vulkanų išsiveržimai. Azijoje yra daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio veikiančių ir užgesusių vulkanų. Vulkanai išsidėstę Didžiojo vandenyno pakrantėje ir salose, juosiančiose Aziją iš rytų ir pietryčių. Veikiančių vulkanų yra Kamčiatkoje, Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Ypač daug vulkanų yra Zondo salų grupėje. Čia buvo nepaprastai smarkių išsiveržimų. Kamčiatkoje yra vienas didžiųjų Žemės rutulio vulkanų — Kliučio sopka (4750 m). Išsiveržimų metu išsiliejanti lava ištirpdo šlaituose sniegą, ir tuomet sraunūs vandens srautai smarkiai veržiasi žemyn, į kalno papėdę. Dideli akmens anglies telkiniai yra į šiaurę nuo Altajaus kalnų Kuznecko baiseine, Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje, o taip pat Rytų Azijoje ir Indostano pusiasalyje. Daugelyje vietų surasta geležies ir kitų metalų rūdos. Anglies ir geležies rūdos telkiniai dažnai būna netoli vieni kitų. Aukso gaunama Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje ir kitose Šiaurės Azijos vietose. Pietinėje Indokinijos dalyje ir gretimose salose yra dideli alavo rūdos telkiniai. Pastaraisiais metais Sibire atrasti brangakmenių — deimantų — telkiniai. Vienas iš vulkanų veiklos pasireiškimų — geizeriai. Kamčiatkos vulkanų papėdėje yra slėnys, kuriame trykšta daugybė geizerių ir karštų šaltinių. Didžiausias iš šių geizerių maždaug kas dvi valandos išmeta 40—50 m aukščio karšto vandens stulpą, o garai viršum jo iškyla iki 300 m. Azijos naudingosios iškasenos. Azijos žemės gelmės dar toli gražu ne visur pakankamai ištirtos, bet daugelyje vietų jau surasti dideli įvairių naudingųjų iškasenų telkiniai. Dideli naftos ištekliai yra Kaukaze (Baku rajone ir kitose vietose), šiaurinėje ir rytinėje Kaspijos jūros pakrantėje. KLIMATAS Šiaurės Azija Azijos klimato įvairumas. Azija labai toli nusitęsia iš pietų į šiaurę, nuo pusiaujinių sričių iki aukštųjų Arkties platumų. Dėl to ji įeina į visas šiaurės pusrutulio šilumines juostas. Jos šiaurinė dalis yra šaltojoje juostoje, didžioji dalis — vidutinėje, o pietiniai pusiasaliai ir salos — karštojoje juostoje. Kadangi žemynas yra labai didelis, tai klimatas skiriasi ir kiekvienos juostos ribose. Pavyzdžiui, vidinėse Azijos dalyse, kurios yra toli nuo vandenynų arba kurias nuo jų užstoja kalnai, vyrauja žemyninis klimatas, o nuo jūrų įtakos neapsaugotose srityse — jūrinis klimatas. Vandenynai ir jūros Azijos klimatą veikia nevienodai. Iš ledinuoto Arkties vandenyno giliai į žemyną prasiskverbia šaltas oras. Iš Didžiojo ir Indijos vandenynų pučia vėjai, kurie atneša daug kritulių. Per Didįjį vandenyną teka šiltoji srovė, kuri šildo Azijos krantus. Klimato įvairumas priklauso dar ir nuo to, kaip aukštai viršum vandenyno lygio yra iškilusios atskiros Azijos dalys, nes aukštų kalnų, plokščiakalnių bei žemumų klimatas ir tame pačiame geografiniame plotyje yra nevienodas. Kalnagūbriai, ar jie tęsiasi lygiagrečių, ar dienovidinių kryptimi, yra tarsi klimatinės ribos. Abiejose kalnagūbrių pusėse yra skirtingų klimato sąlygų sritys: šiltesnės ir šaltesnės arba drėgnesnės ir sausringesnės. Šiaurės Azijos klimatas. Šiaurės Azijos, arba Sibiro, klimatas yra atšiaurus. Platus šiaurinės pakrantės ruožas ir Arkties vandenyno salos yra už poliarinio rato šaltojoje juostoje. Ilgos poliarinės nakties metu saulė čia visiškai nepasirodo virš horizonto, o vasarą įstriži nenusileidžiančios saulės spinduliai menkai teįšildo žemę. Kita Sibiro dalis yra šiaurinėje vidutinės juostos dalyje. Šaltas oras nuo Arkties vandenyno lengvai sklinda į pietus po visą Sibirą. Nuo kitų vandenynų Sibirą skiria arba labai didelis atstumas, sakysime, nuo Atlanto vandenyno, arba užstoja kalnai, pavyzdžiui, nuo Didžiojo ir Indijos vandenynų. Esant giedram, be debesų dangui, žemės paviršius žiemą čia labai atšąla. Todėl žiemą Sibire esti didesni šalčiai, negu tose pačiose platumose Europoje. Europoje tik šalčiausioje, šiaurės rytų dalyje, pro Šiaurinį Uralą, praeina sausio —20° izoterma. Tuo tarpu Azijoje ši izoterma kerta Vakarų Sibiro žemumą, o paskui nueina į pietus, į Centrinę Aziją. Toliau į rytus, už Jenisiejaus, eina sausio —30° izoterma, o dar labiau į rytus —40° izoterma. Per smarkiausius Sibiro šalčius paprastai nebūna vėjo, dėl to žmogus lengviau pakelia speigą. Sibiro šiaurės rytuose, daubose tarp kalnų, ilgai laikosi labai šaltas oras ir vidutinė sausio mėn. temperatūra nukrinta iki —50°. Tai šalčiausia šiaurės pusrutulio vieta, vadinamasis „šalčio polius " (Verchojanskas—Oimiakonas). Stipriausias čia užregistruotas šaltis buvo pasiekęs daugiau kaip —70°. Toks šaltis „svilina", ir jokie drabužiai negali nuo jo visiškai apsaugoti. Tuo tarpu vasara Sibire šilta: liepos mėnesio temperatūra ne žemesnė, o netgi aukštesnė, negu tose pačiose platumose Europoje. Vadinasi, skirtumas tarp žiemos ir vasaros temperatūrų čia dar didesnis, negu žemyniniame Rytų Europos klimate. Kritulių Šiaurės Azijoje esti nedaug. Arkties vandenyne, į kurį atkreipta ši Azijos dalis, esti mažas garavimas, o kitų vandenynų garai čia beveik nepatenka. Taigi ir didelė metinė temperatūrų amplitudė, ir nedidelis kritulių kiekis rodo, jog Šiaurės Azijos klimatas yra griežtai žemyninis. Pietvakarių ir Centrinė Azija Pietvakarių Azijos klimatas. Pietvakarių Azijos klimatas yra nevienodas. Jis priklauso nuo vietos geografinio pločio, vėjo krypties, o taip pat nuo vietovės aukščio viršum vandenyno lygio. Sausio 0° izoterma čia eina Turano žemumos pietiniu pakraščiu, nusileidžia į pietus, į Irano kalnyną, ir praeina išilgai Mažosios Azijos krantų. Tai rodo, jog daugelyje Pietvakarių Azijos vietų žiemą būna šalčių. Vasarą šiose srityse būna labai karšta. Turano žemumoje, Irano kalnyne ir vidurinėje Mažosios Azijos dalyje iškrinta labai mažai kritulių; čia yra dykumų klimatas. Mažosios Azijos pakrančių, atkreiptų į Viduržemio ir Egėjo jūras, klimatas yra toks pat, kaip ir Pietų Europos pusiasalių,— t. y. Viduržemio pajūrio klimatas, kur esti sausa bei karšta vasara ir lietinga šilta žiema. Subtropinis klimatas yra ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje. Bet skirtingai nuo Viduržemio pajūrio sričių, čia visais metų laikais būna daug kritulių. Vyraujantieji vakarų vėjai neša iš jūros drėgmę, tačiau šiems vėjams kelią pastoja aukšti Kaukazo kalnai, ir todėl į Juodąją jūrą atkreiptuose kalnų šlaituose daug lyja. Centrinės Azijos klimatas. Centrinėje Azijoje žiemos temperatūra beveik tokia pat žema, kaip ir kai kuriose Sibiro dalyse. Vasarą žemesnėse daubose temperatūra būna aukšta, o didelėse aukštumose paros temperatūra labai svyruoja: dieną būna karšta, o naktį vėsu. Šiose vidinėse žemyno srityse, kurias nuo jūrų užstoja kalnai, per metus neiškrinta nė 200 mm kritulių; tik kalnų šlaituose jų esti daugiau. Žiemą šiek tiek pasninga, tačiau sausame šaltame ore sniegas išgaruoja neištirpęs. Taigi Centrinėje Azijoje yra griežtai žemyninis sausas vidutines juostos dykumų klimatas. .Kadangi Tibeto kalnynas yra nepaprastai aukštas, o Himalajų kalnai tarsi siena užstoja drėgnus vėjus iš Indijos vandenyno, tai čia, į šiaurę nuo Himalajų, klimatas atšiaurus ir sausas. Nors Tibetas yra tame pačiame geografiniame plotyje, kaip ir Viduržemio jūra bei toliausia į pietus esančios Europos dalys, kur yra šiltas subtropinis klimatas, bet šalčiai žiemą kai kuriomis dienomis čia pasiekia 30—35°. Vasarą smarkiai kepina saulė, bet tuo pačiu metu pavėsyje esti šalta. Nakties šalnos — įprastas reiškinys net ir liepos mėnesį, vasarą būna sniego pūgos. Dažnai būna didelių audrų, kurios sukelia ore dulkių ir smėlio debesis, kartais pakelia net smulkius akmenis. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos klimatas. Rytų Azija atkreipta į Didįjį vandenyną ir jos klimatas priklauso nuo vėjų — musonų — pasikeitimo. Musonais vadinami tokie vėjai, kurie periodiškai keičia savo kryptį. Vasarą saulės spinduliai sausumos paviršių įkaitina labiau, negu vandenyno. Įkaitęs oras kyla į viršų, ir virš sausumos susidaro žemas oro slėgimas. Iš vandenyno, kur slėgimas aukštesnis, musonas pučia į sausumą. Jis atneša daug drėgmės. Žiemą sausuma labai atvėsta, o jūrų ir vandenynų vanduo tame pačiame geografiniame plotyje esti šiltesnis už sausumą. Viršum sausumos oro slėgimas būna aukštesnis, negu virš vandens paviršiaus. Žiemą musonas pučia iš sausumos į vandenyną. Tai sausas ir šaltas vėjas. Taip susidaro priešingų krypčių vėjai — vasaros ir žiemos musonai. Musonai įsiskverbia giliai į žemyną. Dėl to Rytų Azijoje vasarą gausiai lyja, o žiema esti šalta ir negili. Sausio 0° izoterma čia eina gerokai toliau į pietus už 40° š. pl. lygiagretę. Šiaurinėje Rytų Azijos dalyje yra musoninis vidutinės juostos klimatas su šaltomis žiemomis. Arčiau atogrąžos, Rytų Azijos pietuose, kur šiltesnės žiemos ir beveik nebūna šalčių, yra musoninis subtropinis klimatas su gausiais krituliais, iškrintančiais daugiausia vasaros mėnesiais. Didžiajame vandenyne dažnai kyla smarkios audros — taifūnai; iš vandenyno jie slenka į žemyną. Taifūnai pavojingi laivams ir dažnai nuniokoja salas bei žemyno pakrantes. Pietų Azijos klimatas. Azijos pietuose nebūna žiemos; ištisus metus saulė kasdien pakyla aukštai viršum horizonto ir labai kaitina. Žiemos mėnesiais temperatūra čia aukštesnė, negu vasarą Maskvoje. Indostano ir Indokinijos pusiasaliuose, kaip ir Rytų Azijoje pučia musoniniai vėjai. Žiemą musonas pučia iš žemyno, todėl oras būna sausas. O vasarą pučia pietvakarių musonas iš Indijos vandenyno. Jis atneša daug drėgmės, todėl vasara labai lietinga. Čia yra musoninis karštosios juostos klimatas. Himalajų kalnai sulaiko drėgmę, kurią neša pietvakarių musonas. Netoli jų pietinės papėdės yra viena drėgniausių Žemės rutulio vietų: per metus čia iškrinta daugiau kaip 12 000 mm kritulių. Prie pusiaujo esančiose ir jūrų skalaujamose Zondo salose yra pusiaujo klimatas — karštas ir drėgnas: čia amžina vasara, įvairių mėnesių temperatūra beveik nesiskiria, ištisus metus gausiai lyja. VIDAUS VANDENYS Šiaurės Azijos upės ir ežerai Nenuotakios sritys Upių tinklas Azijos teritorijoje nevienodo tankumo. Drėgnose srityse teka didžiulės, vandeningos upės, o sausose Centrinės ir Pietvakarių Azijos srityse upių nedaug ir tos pačios nevandeningos. Didesnė dalis didžiųjų upių išteka iš aukštų kalnų ir teka įvairiomis kryptimis į jūras, skalaujančias Azijos krantus. Azijos viduryje yra didelių nenuotakių sričių, kur upės nepasiekia jūrų, o įteka į sūriuosius ežerus arba išnyksta smėlynuose. Šiaurės Azijos upės ir ežerai. Daug didelių upių teka Šiaurės Azijoje. Didžiausios jų — Obė, Jenisiejus ir Lena. Kiekviena šių upių yra ilgesnė už didžiausią Europos upę — Volgą. Sibiro upės žiemą ilgam užšąla. Pavasaris anksčiau ateina pietuose, upių aukštupiuose prasideda ledonešis ir pavasario potvynis, o šiaurėje tuo metu dar esti žiema. Iš aukštupių atplaukusias lytis sulaiko tvirtas žemupių ledas. Susidaro ledų sangrūdos, dėl kurių "smarkiai pakyla vanduo, ir upės plačiai ištvinsta. Obės ištaka yra Altajaus kalnuose; nusileidusi žemyn, didingoji upė lėtai teka plokščia Vakarų Sibiro žemuma, čia išsišakodama, čia plačiai išsiliedama. Obė įteka į platų Karos jūros užutekį (įlanką). Didžiausias Obės intakas — Irtyšius. Jenisiejus taip pat išteka iš kalnų, esančių pietiniame Sibiro pakraštyje, ir aukštupyje yra panašus į slenkstėtą kalnų upę. Paskui jis teka rytiniu Vakarų Sibiro žemumos pakraščiu ir virsta lygumų upe. Į Jenisiejų suteka daug didelių intakų, ir jis, platus bei vandeningas, įteka Karos jūron į rytus nuo Obės. Pats pavadinimas „Jenisiejus" reiškia „didelis vanduo". Svarbiausias Jenisiejaus intakas — vandeningoji Angara — išteka iš Baikalo ežero. Baikalas tyvuliuoja tarp aukštų kalnuotų krantų. Šis didžiulis ežeras susidarė, įdubus žemės plutai. Savo plotu Baikalas beveik du kartus didesnis už Ladogos ežerą. Tai pats giliausias Žemės rutulio ežeras; jo gylis siekia 1620 m. Po Kaspijos jūros Baikalas yra vandeningiausias iš visų kitų ežerų. Į Baikalą įteka daugiau kaip 300 upių ir nedidelių upelių, o išteka iš jo tik viena Angara. Baikalas labai gražus. Tykią saulėtą dieną jis esti ryškiai žalsvai melsvas. Skaidriame vandenyje atsispindi krantų uolos. O pučiant smarkiam vėjui, Baikalas tamsus ir grėsmingas: jis siaučia, ir aukštos bangos triukšmingai daužo krantų uolas. Lena išteka iš kalnų, kurie eina pagal vakarinį Baikalo krantą; ji teka Vidurinio Sibiro plokščiakalnio pakraščiu ir įteka į Laptevų jūrą, sudarydama plačią deltą. Didžiulėse Šiaurės Sibiro teritorijose, kur nėra geležinkelių, upės yra svarbiausi ir patogiausi susisiekimo keliai. Ypač padidėjo Sibiro upių reikšmė, įsisavinus Šiaurės jūrų kelią. Prie upių žiočių jūromis atgabenami kroviniai, iš kur jie upėmis vežami į Sibiro gilumą. Jenisiejus žemupyje yra toks gilus, kad juo gali toli plaukioti dideli jūrų laivai. Sibiro upės yra didžiuliai vandens energijos šaltiniai, ypač Angara. Prie Jenisiejaus ir Angaros statomos didžiausios pasaulyje elektrinės. Nenuotakiųjų Azijos sričių upės ir ežerai. Nė vienoje pasaulio dalyje nėra tokių didelių sričių, neturinčių nuotakumo į vandenynus, kaip Azijoje. Jos užima beveik 1/3 visos Azijos. Tai vidinės Irano kalnyno dalys, Turano žemuma ir didžioji dalis Centrinės Azijos. Čia yra sūrių, nenutekamų ežerų, o upės arba įteka į šiuos ežerus, arba pranyksta dykumų smėlynuose. Turano žemuma teka Syr-Darja ir vandeningoji Amu-Darja. Abi šios upės išteka iš kalnų: Syr-Darja — iš Tian-Šanio, Amu-Darja— iš Pamiro ir Hindukušo. Šių upių vanduo aukštupiuose audringai veržiasi kalnų tarpekliais. Lyguma jos teka ramiau. Abi upės įteka į didelį, bet negilų sūrųjį ežerą, vadinamą Aralo jūra. Turano žemuma vakaruose prieina prie Kaspijos jūros. Kaip ir Aralo jūra, ji nesusisiekia su kitomis jūromis. Tai didžiausias Žemės rutulio ežeras. Kadaise jis Kumos—Manyčo loma susisiekė su Azovo jūra. Dėl didumo ir gilumo (apie 1000 m), dėl vandens sūrumo (nors ir tris kartus mažesnio kaip vandenyne) šis ežeras vadinamas jūra. Kaspijos jūroje sugaunama daug žuvies; joje veisiasi ir ruoniai. Ne tik Kaspijos pakrantėse, bet ir iš jūros dugno siurbiama nafta. Į šiaurę nuo Tian-Šanio yra didelis, bet seklus Balchašo ežeras. Jis yra nenutekamas, ir jo vanduo, ypač rytinėje dalyje, sūrus ir gerti netinkamas. Tarp aukštų Tian-Šanio kalnagūbrių tyvuliuoja didelis ir gilus (daugiau kaip 700 m) Isyk-Kulio ežeras. Iš kalnų į ežerą teka nedidelės upės, o iš ežero neišteka nė viena. Sausose dykumų srityse ne tik didelės, bet ir mažos upės turi didelę reikšmę žemdirbystei: palei jas per dykumas driekiasi plotai su gausia ir vešlia augalija, dirbamais laukais, tankiai gyvenami. Vanduo iš upių kanalais nuleidžiamas į laukus ir naudojamas pasėliams laistyti. Be dirbtinio drėkinimo žemdirbystė šiose sausose srityse beveik neįmanoma. Turano žemumos dykumose vykdomi dirbtinio drėkinimo darbai. Rengiami dideli vandens baseinai ir kasami drėkinamieji kanalai, kuriais Syr-Darjos, Amu-Darjos ir kitų upių vanduo leidžiamas į laukus. Šitaip didėja drėkinamųjų žemių plotas. Rytų ir Pietų Azijos upės Rytų Azijos upės. Rytų Azijos upės neša savo vandenis į Didžiojo vandenyno jūras. Vandeningasis Amūras pradeda tekėti į rytus nuo Baikalo ir įteka j sąsiaurį, kuris skiria Sachalino salą nuo žemyno. Nuo liūčių, kurias atneša vasaros musonas, Amūras vasarą patvinsta. Kai kuriais metais vanduo taip pakyla, jog upė išsilieja iš krantų ir apsemia didelius plotus. Chuanchė („Geltonoji upė") išteka iš Tibeto kalnų rytinio pakraščio; paskui ji teka lyguma, susidariusia iš lioso — purios dulkių pavidalo geltonos uolienos. Liosas lengvai išplaunamas, todėl upės vanduo drumzlinas nuo daugybės geltono dumblo. Žemės rutulyje nėra kitos tokios upės, kurios vanduo būtų toks sudrumstas. Daug dumblo upė nuneša ir į jūrą, kurios vanduo taip pat pagelsta. Upės delta kasmet įsiterpia į jūrą po keletą šimtų metrų. Daug dumblo nusėda ir upės vagoje, kur vandens lygis tolydžiai kyla, iškyla aukščiau aplinkinės lygumos, ir tada upė išsilieja iš krantų. Niokojantys potvyniai būdingi ir kitoms Didžiosios Kinijos lygumos upėms. J a n c z ė išteka iš Tibeto kalnyno, šiek tiek toliau į pietvakarius nuo Chuanchės. Janczė — viena didžiausių pasaulio upių. Ji daug ilgesnė ir vandeningesnė už Volgą. Aukštupyje ji teka per kalnus, siaurais tarpekliais prasiskverbdama pro kalnagūbrius arba apjuosdama juos vingiais. Upė čia teka srauniai ir veržliai, turi daug slenksčių. Žemupyje Janczė ramiai teka lyguma ir įteka į Rytų Kinijos jūrą. Upės sąnašos, nusėsdamos žiotyse, sudaro seklumas ir salas. Kadangi dalį jūros prie kranto užpildė upės nuosėdos, tai kai kurie miestai, kadaise buvę prie pat jūros, dabar yra nuo jos per dešimtis kilometrų. Dideli jūrų laivai gali plaukti aukštyn vandeningąja Janczė šimtus kilometrų. Pietų Azijos upės Didelės Pietų Azijos upės — Indas ir Gangas— ir didžioji dalis jų gausių intakų išteka iš Himalajų vietose išmargintas didelių šviesių kerpių dėmių. Tundroje nematyti jokio medžio, tik kur ne kur tarp samanų ir kerpių pasitaiko žemaūgių beržų ir poliarinių gluosnių krūmynų. Sibiro tundroje gyvena tokie pat gyvūnai, kaip ir europinėje tundroje. Visur veisiasi pelės margutės; galima aptikti laukinių šiaurės elnių kaimenes; dažniau, negu europinėje tundroje, medžiotojui pasitaiko šiaurinė lapė, kurios sniego baltumo žiemos kailiukas labai vertinamas. Pavasarį į tundrą atskrenda dideli žąsų, ančių ir kitų vandens paukščių pulkai; jie suka lizdus pelkėse ir ežerėliuose. Sibiro tundroje, kaip ir Europos, gyventojų nedaug. Išsivysčiusi elnininkystė ir medžioklė. Tačiau ir čia atsirado naujų gyvenviečių ir miestų, atrasti ir pradėti eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkiniai, ir gyventojų tolydžiai daugėja. Pietiniame tundros pakraštyje pasirodo medžiai. Iš pradžių tik pavieniai tundroje išsimėtę žemi medeliai; toliausia į šiaurę Sibire auga maumedis. Medžių tolydžiai, vis daugėja; miškų salelės kaitaliojasi su tundros plotais. Prasideda miškatundrės juosta. Dar toliau į pietus ji pamažu pereina į taigą. Miškų zona. Taiga Šiaurės Azijoje užima didžiulius plotus: niekur pasaulyje nėra kito tokio didelio miškais apaugusio ploto. Lėktuvas daug valandų skrenda iš Uralo per Sibirą, ir visą laiką apačioje driekiasi žalia miško jūra, kuri prasiskiria tik upių slėniuose ir pelkėtose vietose. Sibiro taiga skiriasi nuo europinės, taigos medžių rūšimis: greta Europoje įprastų eglių ir pušų Sibiro taigoje auga kėniai, kedrai, maumedžiai. Šalia spygliuočių pasitaiko ir lapuočių — beržų, drebulių. Didelius plotus Vakarų Sibiro žemumoje užima pelkės. Kedras — stambiausias Sibiro taigos medis. Kedrų kankorėžiuose yra skanių smulkių riešutėlių, kuriuos renka taigos gyventojai. Rytų Sibire labiausiai paplitęs maumedis. Jo spygliai minkšti, ryškiai žalios spalvos, žiemai nukrinta. Maumedis teikia vertinga medieną, kuri beveik nepūva. Sibiro taigoje yra daug gyvūnų, kurių Europoje retai bepasitaiko. Čia veisiasi lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių — jerubės, kurtiniai. Sibiro medžiotojai išvyksta žiemai į taigą ir sumedžioja daug vertingų kailinių žvėrelių — voverių, lapių, sabalų. Carinėje Rusijoje dėl grobuoniško medžiojimo buvo bebaigia išnykti vertingesnieji žvėrys: buvo beveik išnaikinti bebrai, retai pasitaikydavo sabalų. Sibire vystomas miškų ūkis. Dar ne taip seniai Sibiro miškai buvo visai nenaudojami: seni medžiai beaugdami pradėdavo pūti ir išvirsdavo, užteršdami mišką ir trukdydami jauniems medžiams augti. Dabar taigoje medžiai kertami; rąstai upėmis plukdomi į lentpjūves; pjautinė miško medžiaga iš čia vežama į įvairias statybas, o Šiaurės jūrų keliu ir į užsienį. Įvairių plačialapių medžių miškai anksčiau augo ir šiaurinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje. Dabar miškų vietoje čia driekiasi laukai. Stepės. Pietinėje Vakarų Sibiro žemumos dalyje taiga palaipsniui pereina į miškastepę ir stepę. Derlingos juodžemio dirvos dosniai atlygina žemdirbiui už jo darbą; plačiose stepių ganyklose ganosi galvijų ir avių kaimenės. Didelius plotus čia užėmė dirvonuojančios, niekada neartos žemės. Į šias žemes, partijai ir vyriausybei paraginus, atvyko daug žmonių. Suorganizuoti nauji ūkiai. Rytų Sibire stepės nesudaro ištisinės juostos. Atskiri stepių plotai kaip salos įsiterpę į pietines taigos dalis. Stepių augalija išplitusi didžiulėse upių slėnių žemumose ir apatinėse kalnų šlaitų dalyse. Aukščiau šlaituose stepę pakeičia miškas. Dideli sausųjų stepių plotai yra Centrinėje Azijoje. Tokiose stepėse auga skurdi sausrai atspari augalija (kiečiai, druskės, dygios žolės ir krūmai). Iškirstuose miškų plotuose gyventojai verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Labai savotiški yra mišrieji ir plačialapių miškai Amuro vidurupyje ir prie Japonų jūros. Čia taigos spygliuočiai auga greta pietų lapuočių. Dykumos ir pusdykumės Dykumos ir pusdykumės užima Centrinę Aziją, Turano žemumą, Irano kalnyno vidurinę dalį, o taip pat Arabijos pusiasalį ir žemumą palei Indo upę. Didesnė Azijos dykumų dalis yra vidutinio klimato juostoje, tik pietinė Arabijos dykumos dalis yra į pietus nuo šiaurės atogrąžos, karštojoje juostoje. Dėl sauso klimato augalija ir gyvūnija čia menka. Augalai dykumoje auga ne visur: jų krūmeliai auga atskirai, tolokai vienas nuo kito. Tai daugiausia šiurkščios žolės ir nedideli krūmai. Jie labai savotiški. Jų lapai labai smulkūs ir mažai teišgarina drėgmės. Kai kurių augalų lapai yra pavirtę dygliais, o kiti visai neturi lapų. Augalų šaknys yra labai ilgos: jos arba plačiai keroja ir naudoja viršutinio žemės sluoksnio drėgmę, arba skverbiasi labai giliai į žemę iki drėgnojo sluoksnio, iš kurio siurbia reikalingą vandenį. Savotiškas Centrinės Azijos ir Turano žemumos dykuminis medis saksaulas vietomis sudaro brūzgynus, kurie net vadinami „saksaulų mišku", nors jie niekada nesti tokie tankūs, kaip tikras miškas. Ant saksaulo šakų auga labai smulkūs lapai arba jų visai nėra, todėl šis medis beveik nesudaro pavėsio; jo mediena tokia sunki,, jog skęsta vandenyje, ir tokia kieta, kad jos negalima peiliu įpjauti. Smėlio dykumos gamta skurdi, bet vis dėlto smėlynuose pasitaiko smulkių sausrai atsparių augalų, kurie savo šaknimis sutvirtina smėlį. Bet jeigu gyvuliai sunaikina šiuos augalus ir kanopomis išjudina susigulėjusį smėlį, jis pasidaro lakus, ir vėjas lengvai jį nešioja. Vėjas pakelia smiltis ir neša jas tol, kol sutinka kokią nors smėlį sulaikančią kliūtį. Drėkinamose vidutinės juostos dykumų žemėse auga tuopos, vaismedžiai, vynuogės, medvilnė. Arabijos karštųjų dykumų oazėse auginamos datulių palmės. Skurdi dykumų augalija vis dėlto teikia pakankamai maisto stambiesiems žolėdžiams gyvuliams. Čia pasitaiko įvairių antilopių rūšių, laukinių asilų. Centrinėje Azijoje gyvena laukiniai kupranugariai ir laukiniai arkliai, kurių daugiau niekur nepasitaiko. Ieškodami pašaro ir vandens, laukiniai arkliai nubėga labai toli. Kupranugariai gerai prisitaikę prie dykumos gyvenimo: jie ėda šiurkščius dygius augalus, po kelias dienas išbūna negėrę. Ypač daug dykumose graužikų ir roplių — driežų, gyvačių. Kai kurie smulkieji gyvūnai visai negeria vandens, pasitenkindami ta drėgme, kurią jie gauna su maistu. Gyvūnai yra gelsvai pilko atspalvio, kaip ir dykuma. Karštą vasaros dieną dykuma atrodo apmirusi: visa, kas gyva, slepiasi nuo svilinančių saulės spindulių kokio nors krūmelio pavėsyje arba įsirausią į smėlį. Daugelis gyvūnų tik naktį išlenda iš savo urvų maisto ieškoti. Kai kurie miega per visus vasaros mėnesius. Didžiųjų smėlio dykumų yra Turano žemumoje (Karakumai ir Kyzylkūmas), o taip pat į rytus nuo Pamiro — tarp Kunlunio ir TianŠanio kalnagūbrių. Gobio plokščiakalnyje vyrauja pusdykumės ir molingosios arba akmeningosios dykumos: didžiulius plotus dengia skalda — sudūlėjusių uolienų nuolaužos. Daugelyje vietų žemė visai nederlinga ir dešimtis kilometrų nėra jokių augalų. Irano kalnyne vyrauja pusdykumės. Dykumos mažai apgyventos. Gyventojai verčiasi gyvulininkyste: augina avis, kupranugarius. Tik oazėse tankiai gyvena žemdirbiai. Dykumose kasami didžiuliai kanalai ir drėkinamose žemėse veisiami sodai, auginama medvilnė, ryžiai ir kiti vertingi žemės ūkio augalai. Labai savotiška yra aukštojo Tibeto kalnyno gamta. Atšiaurus klimatas, akmeningas ir daugelyje vietų labai sūrus dirvožemis nepalankus augalams augti. Šiaurinėje Tibeto dalyje auga nedideli, kelių centimetrų dydžio žolių kupsteliai. Medžių visai nėra, tik upių pakrantėse pasitaiko krūmokšnių. Pietinėje Tibeto dalyje klimatas švelnesnis ir augalija gausesnė. Čia yra sausosios stepės su žolės danga, kur randa sau maisto daugybė žolėdžių. Rytinėje dalyje upių slėniuose auga medžiai. Tibeto stepėse veisiasi laukinis jautis — jakas. Tai. stambus, stiprus ir ištvermingas gyvulys. Jis apaugęs tankia ir šiurkščia juoda vilna, kuri nukarusi žemyn lyg platūs kutai. Ilga vilna gyvuliui atstoja kraiką, gulant ant šaltos žemės. Tibeto gyventojai verčiasi gyvulininkyste, kai kur yra ir dirbamų laukų. Čia, 4500 m aukštyje, gyventojai sėja miežius. Jokioje kitoje vietoje tokiame aukštyje žemdirbyste nesiverčiama. Subtropikai. Drėgnieji karštosios juostos miškai. Savanos Subtropikų sritys. Į jūrą atkreiptose Mažosios Azijos pakraščių dalyse yra Viduržemio pajūrio klimatas. Čia auga subtropinė augalija, panaši į Pietų Europos augaliją: tai amžinai žaliuojantieji krūmai ir medžiai — mirtos, oleandrai, laurai, amžinai žaliuojantieji ąžuolai. Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje, kur klimatas drėgnas ir kritulių esti visais metų laikais, keroja vešlesnė drėgnųjų subtropikų augalija. Čia auga tankūs klevų, bukų, kaštonų, graikinių riešutmedžių miškai. Jų tarpe pasitaiko amžinai žaliuojančių medžių ir krūmų: laurų, lauralapių kryklių, buksmedžių su kieta kaip kaulas mediena. Medžių kamienai apsiviję gebenėmis, laukiniais vynuogienojais ir kitokiais vijokliais. Čia auginami arbatkrūmiai, mandarinų, apelsinų ir citrinų medžiai. Gražiausiose vietose įrengti kurortai, kuriuose poilsiauja darbo žmonės. Dar įvairesnė drėgnųjų subtropikų augalija pietinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje (Janczės baseine) ir iš pietų prie jos prieinančiuose kalnuose, o taip pat Japonų salų pietinėje dalyje. Čia greta amžinai žaliuojančių ąžuolų ir laurų auga kamparo ir lako medžiai, bambukai, magnolijos su dideliais baltais žiedais, kamelijų krūmai, yra palmių. Tačiau natūrali augalija retai kur beišliko. Gausus gyventojai smarkiai pakeitė vietovės vaizdą: visur aplinkui driekiasi ryžių ir medvilnės laukai. Auginami arbatkrūmiai (jų tėvynė — Pietryčių Azija), šilkmedis. Didelę ūkinę reikšmę turi bambukai. Jų tuščiaviduriai, stori, lengvi, bet labai stiprūs stiebai naudojami statyboje, baldų gamyboje, vandentiekio vamzdžiams ir kt. Drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai bei savanos. Indostano, Indokinijos pusiasaliuose ir Zondo salose auga vešli karštosios' juostos augalija. Aukšta oro temperatūra per visus metus ir didelis kritulių kiekis sudaro palankias sąlygas augalams augti. Tačiau kritulių čia ne visur vienodai iškrinta. Tose vietose, kur jų labai daug (daugiau kaip 1000 mm per metus), auga drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai. Jie išplitę Zondo ir Filipinų salose, apima dalį Ceilono salos ir Indokinijos bei Indostano pusiasalių. Pietinėse Himalajų papėdėse auga tankūs, neįžengiami atogrąžinių augalų miškai, vadinamosios „džiunglės". Pusiaujo miškas — tai įvairiausių amžinai žaliuojančių medžių tankmė. Jame retai tegalima pamatyti greta du vienodus medžius. Čia auga įvairios palmės, paparčio medžiai, bambukai, duonmedžiai. Paplitę augalai, iš kurių gaunami prieskoniai: gvazdikėliai, pipirai, cinamonas. Daugelio medžių vertinga mediena (geležinmedžio, juodmedžio, raudonmedžio) naudojama baldams gaminti. Pusiaujo miškas auga keliais ardais (aukštais). Kai kurie medžiai siekia 60—80 m aukščio; jų kamienai iškyla kaip kolonos, ir tik viršuje išsiskleidžia tankus šakų ir lapų vainikas. Po šiais milžinais keliais ardais auga mažesni medžiai. Miške viešpatauja prieblanda, saulės šviesa vos prasiskverbia pro tankią lapiją. Mišką tankina ir daugybė vijoklinių augalų — lijanų, kurios tarsi lynai apsiveja apie medžių kamienus, persimeta nuo vieno medžio ant kito, padarydamos miško tankmę kai kur visai neįžengiamą (žr. spalvotą atogrąžų miško paveikslėlį). Ant medžių kamienų, šakų bei lapų auga smulkūs augalai. Kai kurie iš jų neturi žalių lapų ir minta sultimis to augalo, ant kurio auga. Tokie augalai vadinami parazitais. Ypač vešli, gausi ir įvairi pusiaujo srities miškų augalija Didžiosiose Zondo salose. Indokinijos ir Indostano pakrantėse, kur pučia musonai, miškai ne tokie įvairūs — ne tiek daug medžių veislių juose auga daugelio medžių lapai sausuoju metų laiku nukrinta. Tose vietose, kur iškrinta mažiau kritulių — Dekano plokščiakalnyje, Indokinijos slėniuose, kuriuos kalnai užstoja nuo jūros vėjų,— drėgnų atogrąžų miškų nėra; čia yra savanos, arba atogrąžų miškastepė. Jos apaugusios aukšta šiurkščia žole, kurioje nedidelėmis grupėmis arba pavieniui auga neaukšti medžiai— akacijos, mimozos. Kalnuose augalija keičiasi, kylant šlaitais aukštyn. Pietinėse Himalajų kalnų papėdėse auga atogrąžų džiunglės; jos kyla kalnų šlaitais iki 1000 m aukščio. Aukščiau auga subtropiniai miškai, kuriuos pakeičia vidutinių platumų lapuočių ir spygliuočių miškai. Už miškų auga žemaūgių medžių bei krūmokšnių brūzgynai ir driekiasi aukštųjų kalnų, arba alpinių, pievų juosta. O dar aukščiau prasideda amžinojo sniego ir ledynų sritis. Pietų Azijos miškuose ir savanose veisiasi daug gyvūnų. Medžiuose gyvena įvairių veislių. beždžionės, Didžiosiose Zondo salose yra ir stambių žmogbeždžionių — orangutangų bei gibonų. Miškų tankmių pakraščiuose gyvena stambiausias šių laikų sausumos gyvūnas — dramblys. Iš plėšriųjų žvėrių čia pasitaiko tigrų, leopardų; veisiasi raganosiai, laukiniai jaučiai (buivolai), elniai, šernai. Daug driežų ir gyvačių (smauglių iki 7 m ilgio, nuodingųjų gyvačių akiniuočių, kurių įkandimas yra mirtinas). Pietų Azijos gamtą žmogus smarkiai pakeitė. Pietų Azija tankiai gyvenama, todėl dideli plotai, kuriuose anksčiau augo atogrąžų miškai arba savanos, dabar paversti dirbamais laukais, kur auginami ryžiai, arbatkrūmiai, medvilnė, cukranendrės. Oras čia visą laiką vienodai karštas, ir todėl galima nuo vieno lauko nuimti per metus kelis derlius. Auginami taip pat kinmedžiai, iš kurių žievės gaminami vaistai nuo maliarijos, ir kokoso palmės, iš kurių riešutų spaudžiamas kokoso aliejus. Didėlę reikšmę turi kaučiukmedžių plantacijos (sustingusios kaučiukmedžio sultys — kaučiukas — naudojamas gumai gaminti). Azijos gyventojai Gyventojų skaičius ir tankumas. Azijoje — didžiausioje pasaulio dalyje — yra daugiausia gyventojų. Čia gyvena daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio gyventojų. Azijoje yra pustrečio su viršum karto daugiau gyventojų, negu Europoje. Vidutinis Azijos gyventojų tankumas — 40 žmonių 1 km2, t. y. beveik dvigubai mažesnis, negu Europoje. Azijoje yra didelių labai retai apgyventų sričių, bet yra ir didelių plotų, kurie gyventojų tankumu neatsilieka nuo tankiai gyvenamų Vakarų Europos šalių. Retai gyvenama Sibiro tundra ir taiga, o taip pat Arabijos, Turano žemumos ir Centrinės Azijos dykumų plotai. Sibiro šiaurėje pradėta plėsti žemdirbystę, eksploatuoti didžiulius Sibiro miškų turtus ir naudingąsias iškasenas. Turano žemumoje žmonės kasa didžiulius drėkinamuosius kanalus ir rengia vandens baseinus, didina drėkinamųjų žemių plotus. Tankiai gyvenama Didžioji Kinijos lyguma ir Kinijos jūrų pakrantės, Japonų salos, Indostano pusiasalis su IndoGango žemuma, Javos sala (Didžiųjų Zondo salų grupėje). Azijos tautos. Azijos gyventojų sudėtis labai įvairi. Įvairios tautos gyvenančios Azijoje, skiriasi viena nuo kitos savo kalba, ūkine veikla, papročiais ir kultūriniu išsivystymu. Centrinėje ir rytų Azijoje vyrauja žmonės su išoriniais geltonosios rasės bruožais. Ryškius šios rasės bruožus turi mongolai, kurie gyvena Gobio plokščiakalnyje. Dėl to ši rasė ir vadinama mongoloidų rase. Mongolų tautų grupei priklauso ar.timi mongolams savo kalba buriatai, kurie gyvena prie Baikalo ežero. Rytų Azijoje gyvena kinai — didžiausia Azijos tauta. Jiems giminingi Tibeto kalnyno tibetiečiai ir Indokinijos tautos (birmiečiai, tajai, vietnamiečiai). Pietinėje Indokinijos dalyje gyvena malajiečiai, o Indonezijos salose — jiems giminingi indoneziečiai. Labai išplito Azijoje tiurkų grupės tautos; prie jų priklauso turkai (Mažojoje Azijoje), turkmėnai, uzbekai, kirgizai ir kazachai (Turano žemumoje ir gretimose srityse), o taip pat jakutai (Sibiro šiaurės rytuose). Sibire gyvena daugiausia rusai ir ukrainiečiai, atsikėlę iš Europos ir apsigyvenę Sibiro pietuose. Indostane ir IndoGango žemumoje gyvena įvairios tautos, vadinamos bendru indų vardu. Jos kalba įvairiomis, bet daugiausia artimomis kalbomis. Indostano pietinėje dalyje gyvena dravidai, kurie savo kalba gerokai skiriasi nuo pagrindinių Indijos gyventojų. Daugelis dravidų pasižymi taip pat tamsia odos spalva ir kitais išoriniais juodosios rasės bruožais. Indams giminingi persai ir afganai, gyvenantys Irano kalnyne, tadžikai (prie Pamiro) ir kai kurios Kaukazo tautos. Senieji Arabijos gyventojai yra arabai, kurie iš čia paplito Šiaurės Afrikoje.

Geografija  Referatai   (40,71 kB)

Afrika yra antras žemynas pagal plotą.Jos plotas lygus 30.3 mln. km2. Pats aukščiausias kalnas yra Kilimandžaras (5895 m). 1999 metais Afrikoje gyveno 770 mln. žmonių.Prieš 135 mln. Metų Afrika priklausė Gondvanai ,kurią sudarė dabartinės : Pietų Amerika, Afrika, Australija ir Antarktida . Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas.Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai.Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos. Afrikoje gyvena patys stambiausi žvėrys, didžiausi paukščiai. Žemyno miškuose auga daugybė vertingų rūšių medžių, o Žemės gelmėse gausu įvairių naudingųjų iškasenų telkinių. Afrika yra : „juodasis žemynas“, nes dauguma gyventojų yra juodos spalvos; įvairių rasių, tautų, kalbų ir religijų katilas; „karštasis žemynas“- pusiaujo miškai, savanos ir dykumos. Afrikoje yra : didžiausia pasaulyje dykuma ir ilgiausia upė; gausu naudingųjų iškasenų telkinių, pvz., aukso, deimantų ,naftos, geležies, vario ir kitų metalų rūdų; didžiausi Žemėje gyvūnų rezervai. Afrika – negandų žemynas : daugiausia atsiliekančių šalių; sparčiausiai daugėja gyventojų; daugiausia neprivalgančių ir badaujančių vaikų; dažnos epidemijos, pražūtingos sausros. Afrikos įdomybės : vienintelis žemynas, kurį kerta ir pusiaujas, ir pradinis dienovidinis; Kilimandžaro kalną ties pusiauju net ir vasarą dengia sniegas bei ledas; yra viena didžiausių salų Žemėje – Madagaskaras; gyvena didžiausias ir aukščiausias, sausumos gyvūnai – dramblys ir žirafa; Afrikos gyvūnas gepardas – greičiausias gyvūnas Žemėje; seniausiųjų žmogaus pirmtakų rasta Afrikoje; kai kurios gentys iki šiol gyvena akmens amžiuje : medžioja, renka augalus ir vabzdžius, vaikšto nuogi. Apie naudingąsias Afrikos iškasenas Įdubusios Afrikos žemės plutos sritys ne kartą buvo atsidūrusios po vandeniu, todėl jose susikaupė storas nuosėdinių uolienų sluoksnis. Jame yra daug naftos, gamtinių dujų, akmens anglių ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių. Skylanti Afrika Nors Afrikos pamatą sudaro stabili platforma, tačiau ne visur Žemės pluta yra rami.Ypač aktyvi ji rytuose.Čia vyko didžiausi Žemės plutos kilimai ir lūžiai.Vienur pluta iškilo, kitur – nugrimzdo. Labiausiai įdubusios sritys vadinamos Vidurio ir Rytų Afrikos grabenais. Giliausiose Vidurio Afrikos grabeno vietose telkšo siauri ir gilūs ežerai.Ilgiausi iš jų Njasos ir Tanganikos. Pastarasis beveik 1500 m gylio.Tarp Vidurio ir Rytų grabeno plyti didžiausias žemyne Viktorijos ežeras. Jo gylis tesiekia 70-80 metrų. Žemės plutos lūžių srityse vyko dažni žemės drebėjimai. Iš gausiai į paviršių išsiveržusios lavos susidarė Etijopijos kalnynas.Žemės pluta Rytų Afrikoje juda ir dabar. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje, Žemės gelmių veikiama, rytinė Afrikos dalis atskils nuo Afrikos ir nutols. Karštasis žemynas : Mūsų platumoje skiriami keturi metų laikai. Afrikoje metų laikai skaičiuojami kitaip nei pas mus.Net ir labiausiai nuo pusiaujo nutolusiose Afrikos srityse temperatūra nebūna žemesnė nei 10 laipsnių. Taip yra todėl, kad Saulė per visus metus juda tarp pietų ir šiaurės atogražų ir Žemė ten įkaitinama labiausiai. Pusiaujo klimatas ir miškai: Tarp šiaurės ir pietų atogražų, kur Saulė visus metus kybo aukštai virš horizonto, yra pusiaujo klimato juosta. Sričių ties pusiauju oro temperatūra aukšta. Vidutinis mėnesio temperatūros svyravimas nedidelis, todėl kitaip nei pas mus pusiaujo klimato juostoje tėra vienas metų laikas – vasara. Pusiaujo juostoje ne tik karšta, bet ir drėgna. Per metus čia iškrenta vidutiniškai apie1500 mm kritulių. Retai pasitaiko dienų be lietaus. Šiltame ir drėgname pusiaujo klimate visus metus žaliuoja vešlūs drėgnieji pusiaujo miškai. Jie sudaro apie pusę pasaulio miškų – užima beveik 10% Žemės sausumos. Pusiaujo miškai skiriasi nuo kitų pasaulio miškų. Mūsų platumoje augantys lapuočiai kiekvieną rudenį numeta lapus, o ties pusiauju medžiai žaliuoja ištisus metus, nes lapus keičia dalimis. Mokslininkai tirdami šį kraštą turi iškęsti vietos orų permainas.Štai kaip jie aprašo dieną ties pusiauju: Mes išvažiavome tekant saulei.Rytas buvo vėsus. Po dviejų kelionės valandų pajutome alinantį karštį.Kol nuvažiavome iki artimiausio kaimo, pradėjo rinktis maži debesėliai, kurie sparčiai didėjo.Apie 16:00 prasidėjo liūtis .Po lietaus pradėjo temti ir mes išsigandome, kad kelyje mus užklups naktis. Pusiaujo miškai auga keliais ardais .Viršutinį sudaro pavieniai šviesamėgiai medžiai.Jų lapai kieti ir stambūs, tarsi nulakuoti.Taip jie neleidžia išgaruoti vandeniui.Po šiais medžiais galiūnais keliais ardais auga žemesni medžiai, kuriems reikia mažiau šviesos. Jų lapai ploni ir gležni. Pusiaujo miškams būdingi nederlingi dirvožemiai.Dirvožemiai pusiaujo miškuose raudono arba gelsvo atspalvio .Taip yra todėl ,kad uolienos, ant kurių jie susidarė, turi daug geležies. Pusiaujo miškai nuo kitų platumų miškų skiriasi labai didele augalų įvairove.Taip pat pusiaujo miškas neįsivaizduojamas be lianų.Jos tankiai vejasi medžių kamienus tik norėdamos saulės šviesos. Gaila, bet ne visos lianos tokios „geranoriškos“. Yra ir tokių ,kurios taip suspaudžia tą medį, kurį pasirinko auka, jog jis nudžiūna.Miškuose taip pat gyvena ir žmonės. Jie vadinami pigmėjais (miškų vaikais) ir bantais.Pigmėjai labiau panašūs į akmens amžiaus žmogų. Jie vis dar verčiasi medžiokle ir rankiojimu.Tradiciniai jų ginklai ietis ir lankas.Pigmėjai nėra sėslūs.Kai aplink gyvenvietę išmedžioja gyvūnus, sumažėja kitų miško gėrybių, keliasi į naują vietą.Deja pigmėjų gyvenimo būdui kenkia civilizacija, kuri pradeda skverbtis į jų ramų gyvenimo būdą. Turistai atneša vis naujų ligų ir dėl to labai daug pigmėjų išmirė. Bantų vis dėl to negalima vadinti džiunglių vaikais. Jie maždaug prieš 400 metų atsikraustė iš savanų į džiungles. Jie verčiasi lydimine žemdirbyste. Jų gyvenimą taip pat pakeitė civilizacija.Šaunamieji ginklai pakeitė tradicinius. Bantai labai tausoja gyvenamuosius plotus, todėl iškerta tik po mažą miško dalį. Bantai nekaupia maisto atsargų ir neaugina stambių gyvulių . Nors didžiąją dalį jų maisto sudaro išaugini vaisiai, daržovės, bet kartais jų racionas papildomas žuvimi.Bantai išsikerta po nedidelį miško plotą ir jį apsėja. Po kelerių metų jie sunaudoja paviršiuje esančias derlingas žemes ir ten pradeda augti antrinis miškas. Jis bus toks kaip buvęs tik po100 metų. Savanų tipai : Tarp pusiaujo ir atogražų klimato juostų plyti subekvatorinės klimato juostos.Gamtoje irgi yra perėjimas tarp drėgnųjų pusiaujo miškų ir dykumų. Toje pereinamojoje juostoje plyti savanos.Tačiau savanos taip pat yra kelių rūšių. Yra drėgnosios savanos, sausosios savanos ir dygliuotosios savanos. Jos yra skirstomos pagal tai kiek mėnesių trunka drėgnasis ir sausasis metų laikai ir kaip jos nutolusios nuo pusiaujo. Drėgnoji savana yra panaši mišką. Sausasis laikotarpis ten trunka nuo 2 iki 5 mėn. Auga žolė, kurios aukštis siekia 2 m, taip pat palmės ir kiti medžiai.Dauguma medžių vis dėl to numeta lapus. Šioje savanoje gyvenantys žmonės per metus išaugina net du derlius taigi žemė yra palanki žemdirbystei. Sausoji savana išsiskiria tuo, kad palei upes auga galeriniai miškai, kurie neišdžiūna net per sausąjį laikotarpį, kuris čia trunka apie pusę metų. Žolė ten nėra tokia aukšta kaip drėgnojoje savanoje ir jos nėra tiek daug. Medžiai žemi, o jų lapai maži ir siauri, kad apsaugotų medžius nuo išdžiūvimo. Svarbiausi šių savanų medžiai yra Akacijos ir Baobabai . Akacijos turi tankų skėčio pavidalo vainiką, kuris meta šešėlį ir apsaugo žemę nuo išdžiūvimo.Baobabas turi storą kamieną, kuriame kaupia vandenį. Dygliuotoji savana yra panaši į dykumą.Šioje savanoje sausasis laikotarpis trunka iki 10 mėn. Vyrauja dygliuoti krūmai, šiurkšti aukšta žolė. Šios savanos dirvožemis yra raudonos spalvos.Negausiai augantys medžiai beveik visus metus būna be lapų.Kritulių iškrinta nedaug, todėl upės vandenį neša tik kelis mėnesius per metus. Kadangi žemdirbystei nėra sąlygų, todėl ten ypač plačiai paplitusi klajoklinė gyvulininkystė. Iš kitų geografinių zonų savanos išsiskiria gyvūnų gausa.Savanų gyvūnai puikiai prisitaikę prie aplinkos sąlygų.Pavyzdžiui žirafos ir drambliai gali skabyti lapus nuo pačių medžių viršūnių.Nuo plėšrūnų augalėdžius saugo kailio spalva ir greitis . Per ilgą laiką savanų gyvūnai prisitaikė prie sausojo laikotarpio. Mažesni gyviai užmiega, o didesni migruoja.Niekur kitur žemėje nėra tiek daug vienu metu migruojančių gyvūnų. Dykumų įvairovė : Kur plyti atogražų klimato juosta, ten vyrauja žemyneigiai oro srautai.Tai aukšto slėgio sritys, kur vyrauja sausas oras.Dėl ypatumų ten susidarė dykumos.Afrikoje yra Sacharos dykuma, kurios plotas siekia 9 mln. km2. Tai ketvirtadalis Afrikos ploto. Dykumoms susidaryti padeda šaltosios jūrų srovės, didelis nuotolis nuo vandenynų.Dykumoje sausasis laikotarpis trunka iki 11 mėn. Dažnai lietus nelyja net kelerius metus iš eilės.Dažnas svečias Sacharoje yra stiprus vėjas samumas į orą pakeliantis smėlio debesis. Temperatūros svyravimai, tekantis vanduo ir vėjas nuolat keičia dykumų kraštovaizdį. Todėl Sacharoje susidarė įvairių tipų dykumų. Kalnuose, kur yra daug didelių nuolaužų, akmenų, plyti akmeningosios dykumos. Kur daugiau smulkesnių nuolaužų, žvyro ,susiformavo žvyringosios dykumos. Toliau nuo kalnų , kur nėra akmenų , žvyro plyti smėlingosios , druskingosios, molingosios dykumos.Dykumoje yra augalų, kurie atsiranda tik po lietaus. Sukaupę drėgmės jie greitai auga, žydi, subrandina vaisius ir nudžiūsta.Tokie augalai vadinami efemerais. Didesni dykumų gyvūnai gali gyventi tik jų pakraščiuose kur yra pakankamai vandens.Kartais dykumoje būna vietų kur į žemės paviršių prasiskverbia gruntinis vanduo. Tokios vietos vadinamos oazėmis.Daugelyje oazių yra įsikūrę žmonės.Jie oazėje plėtoja žemdirbystę.Oazėje ji plėtojama keliais ardais. Žemiausiame arde auga miežiai, kviečiai, daržovės, prieskoniai.Antrą ardą sudaro šešėlį metantys vaismedžiai ir krūmai.Aukščiausiąjį ardą sudaro datulių palmės. Jos apsaugo žemiau augančias kultūras nuo kaitrių saulės spindulių. Laukai dykumoje turi būti drėkinami.

Geografija  Referatai   (81,79 kB)

Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarbiausios humanizmo idėjos – žmogaus vertingumo pripažinimas, tikėjimas jo jėgomis ir protu – lydėjo žmoniją nuo seniausių laikų. Humanistinės minties pradmenys aptinkami jau antikos mąstytojų palikime.

Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 14,09 kB)

Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių.

Aplinka  Referatai   (12 psl., 145,84 kB)

XX-XXIa. sandūroje visuomenei iššūkį meta, anot Z.Bauman, “nepermaldaujama pasaulio lemtis, negrįžtamas procesas, veikiantis mus visus vienodu mastu ir tokiu pačiu būdu”, t.y. globalizacija. Būtent dėl to, kad globalizacija yra šiandieninis procesas, vystantis “čia ir dabar”, yra svarbu ją nagrinėti.

Socialinis darbas  Referatai   (15 psl., 34,01 kB)

Mitologija. Aukščiausiasis Dievas. Deivės pragimdytojos Lada ir Lela. Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis. Velinas. Laima. Giltinė — mirties deivė. Skirtingos mitinės būtybės: laumės, aitvarai, raganos, kaukai. Tautosaka. Pasakojamoji tautosaka. Dainuojamoji tautosaka. Smulkioji tautosaka. Pasaulio medis lietuvių tautosakoje ir mitologijoje.

Lietuvių kalba  Referatai   (11 psl., 24,13 kB)

Ši šalis Renesanso epochoje pagimdė pasaulinės reikšmės menininkus-Leonardą da Vinčį,Rafaelį,Mikelandželą irkitus. Italų menininkai išlaikė palinkimą į stiprią formą,ištisines sienas,saikingą ornamentiką,natūralią ir aiškią šviesą.Jųvaizduotės bruožas-talentas ir tvarkos pamėgimas,darnios,griežtos formos įsisavinimas.Ta vaizduotė aukština išorinį,o ne vidinį gyvenimą.Ji stabmeldiška,ribota,bet dėl to gražesnė. Renesanso tapyba ir skulptūra mielai gėrisi jėgos,grožio,didybės pavyzdžiais įvairiose pozose.Tapyba ir skulptūra-visumos dalis. BRUNALESKIS IR DONATELAS Sklido gandas,kad du jaunuoliai nori surasti lobį Karvių lauke.Visi aplinkiniai stebėjosi ir manė,kad šie yra keistuoliai ar pamišėliai.Filypas Brunaleskis ir Donatas di Nikola di Betas Bardis arba paprasčiausiai Donatelas tikrai rado lobį.Jie eskizavo Romos Forumo liekanas.Tai draugams ir padėjo tapti garsiais menininkais. Brunaleskis tiesiog medžiojo antikinius pavyzdžius.Jo nedideli,bet dailių proporcijų pastatai buvo papuošti paprastomis,griežtomis kolonomis,piliastrais.Ypač garsus yra Brunaleskio pastatytas didysis Florencijos katedros kupolas.Katedra keletą dešimtmečių metų stovėjo su anga stogo centre,kadangi niekas nemokėjo pastatyti kupolo.Kai Brunaleskis išdėstė savoprojektą statytojams,susirinkusiems katedroje pasitarti,jie ne tik nepriėmė jo pasiūlymo,bet ir gėdingai išmetė architektą iš savo tarpo;vis dėl to jam pavyko juos įtikinti.Brunaleskio pastatytas Florencijos katedros kupolas ir iki šiol byloja apie talentingą Renesanso epochos architektūrą. Skulptorius Donatelas tyrinėjo kaukolės struktūrą,veido sudėjimą,domėjosi mimika.Jis vaizdavo gyvus žmones,jųgražius ir negražius bruožus. Donatelui priklauso ir pirmoji Italijoje jaunojo herojaus Dovydo skulptūra,nulieta iš bronzos ir primenanti senovės graikų skulptūras;jis taip pat įteisino raitelio skulptūrą,Pudujos mieste pastatydamas didingą paminklą karvedžiui Gatametalai. Florencijos mieste yra be galo graži Donatelo skulptūra.Joje liūtas savo letenose laiko sustingusią raudonąją leliją-miesto emblemą.Daugeliui ši lelija -Florencijos įsikūnijimas. MIKELANDŽELAS BUONAROTIS Jo kūryba-tai šios epochos meno kulminacija.Ne veltui amžininkai jį vadino “dieviškuoju”.Per visą Mikelandželo kūrybą eina konflikto tema.Jo darbai apima ir vėlyvojo Renesanso laikotarpį,kaiItalijos miestų laisvę aptemdo šešėliai ir vis labiau įsigali feodalinio tipo tironija,kaisvetimos kariuomenės trypia Italijos žemę,kai ji tampa Prancūzijos,Vokietijos,Ispanijos varžybų arena.Todėl ir Mikelandželo kūryba -savo epochos atspindys-kupina tragizmo.Pagaliau tas tragizmas glūdėjo ir jo prigimtyje.Jis amžinai degė,nerimo.Jame kunkuliavusios galios perteklius jam buvo kančia,kuri vertė jį dirbti be poilsio ir atodūsio. Mikelandželas gimė 1475 m.kovo 6 d.netoli Florecijos,Kaprezės miestelyje.Tėvas Lodovikas Buonarotis-neramaus ir karšto būdo žmogus.Septynerių metų Mikelandželas liko be motinos.Dešimtmetį berniuką tėvas atidavė į mokyklą,iš kurios jis dažnai pabėgdavo į dailininkų dirbtuves ir “mieliau praleisdavo laiką su tais,kurie mokosi”,-rašo vienas jo biografų Vazaris.Trylikametis,įveikęs tėvo atkaklumą(tėvas sūnų plakdavo už pamėgimą piešti,nes menininko profesijos nekentė),stojo mokytis pas žymų to meto tapytoją Domenyką Girlandajų.Po metų jis jau garsiųjų šv.Morkaus vienuolyno mokinys.Mikelandželas ten mokėsi ketverius metus,susidraugavo su žymiais humanistais,pamilo antikinio pasaulio kultūrą ir meną.Iš ankstyvųjų jo skulptūros darbų išliko du reljefai: “Madona prie laiptų”ir”Kentaurų kova su lapitais”.Pirmajame reljefe Mikelandželas nukrypsta nuo tradicinio madonos -švelnios motinos,žaidžiančios su sūneliu,vaizdo.Jo madona didinga,susimąsčiusi,tarsi numatanti tragišką sūnaus likimą.Antrajame reljefe glaudžiai susipynę žmonių ir kentaurų kūnai sudaro vientisą,pilną ekspresijos ir įtampos masę.Tai darbas,kurį visą gyvenimą mėgo pats Mikelandželas. Penkerius metus (1496-1501) jis praleidžia Romoje.Ten jis sukuria vieną iš savo šedevrų-dvifigūrinę pietos kompoziciją.Šiame kūrinyje skulptorius laužo nusistovėjusius kanonus.Jis vaizduoja Mariją jauną,neprislėgtą metų naštos,tradiciniam evangelijos siužetui suteikia didžiai žmogišką turinį.Gražus madonos veidas paskendęs giliame liūdesyje.Kompozicija rodo,kad jos autorius-puikus anatomijos žinovas.Labai subtiliai perteiktas Kristaus kūno sunkumas.Bejėgiškai nusvirusi ranka-ženklas,kad kūne nėra gyvybės.Vazaris pasakoja,jog šis kūrinys,pastatytas šv.Petro bazilikoje viešai apžiūrai,sukėlęs visuotinį susižavėjimą.Jį priskyrę įvairiems žymiems autoriams,nes Mikelandželas buvo dar mažai žinomas.Tada Mikelandželas ant juostos per Marijos petį iškalęs savo vardą.Taivienintelis kūrinys,ant kurio pasirašė pats skulptorius. Romoje Mikelandželas nerimsta.1497m. rugpjūčio 19 d. jis rašo pilną nostalgijos laišką į Florenciją: “Mane kartais pagauna gilus ilgesys,kaip kad atsitinka žmonėms,atsidūrusiems toli nuo gimtojo židinio.”Pagaliau 1501-1505 m. Mikelandželas vėl savo mylimojoje Florencijoje, “kur stūkso niūrūs rūmai smailais tarsi ietys bokštais,o už ju vilnija nuplikusių kalvų keteros...kur kiekvienas buvo laisvas ir kiekvienas buvo tironas...tai miestas,kurio piliečiai buvo išmin tingi,netolerantiški,moką džiūgauti ir neapkęsti...” Čia gimsta vienas geriausių Mikelandželo darbų-”Dovydas”.5,5 m. aukščio marmuro luitas,kurį prieš keliasdešimt metų kitas skulptorius nevykusiai apskaldė,bandydamas iškalti statulą,paliestas genialios Mikelandželo rankos,įgavo gyvybę.Tai ne Donatelo ar Verokjo Dovydas.Ten buvo protingi ,narsūs berniukai,nugalėję milžiną.Čia įkūnyta beribė jėga,pasiryžimas įveikti visas klūtis.Figūra ir veidas alsuoja tokia sukoncentruota gyva aistra ir valia ,kad amžininkai jį pavadino “teribilita”.Mikelandželas nusprendė pasirinkti tą momentą,kai Dovydas ryžtasi kautis su Galijotu.Jo Dovydas simbolizuoja visus žmones,kurie nuo pat pasaulio pradžios turėjo ryžtis kovai už laisvę.Jaunuolio skulptūrą Mikelandželas kalė 2 metus.Tokia didžiulė marmuro skulptūra dar niekada nebuvo gabenama Florencijos gatvėmis.”Dovydas turėjo tikrą liaudies pripažinimą. 1505 m.Mikelandželas kviečiamas į Romą.Popiežius Julijus // svajoja Romą padaryti “pasaulio sostine”.Mikelandželas turįs jam sukurti antkapį,kuris savo didingumu prilygtų antikinės Romos paminklams.Mikelandželą uždegė ši idėja.Jis sugalvojo įspūdingą projektą.Paminklą turėjo puošti daugiau kaip keturiasdešimt didesnių už žmogaus figūrą statulų ir daugybė reljefų.Tai Renesanso žmogaus užmojai.Aštuonis mėnesius Mikelandželas,nuvykęs į Kararą,renka marmurą .Atrink tas marmuras gabenamas į Romą.Staiga nepastovaus charakterio popiežius paminklo atsisako.Įsižeidęs Mikelandželas be jo leidimo išvyksta į Floren ciją.Savavališkai išvykti iš Romos tais laikais buvo neregėtas įžūlumas.Jį vejasi pikti,įtūžę popiežiaus laiškai,adresuoti Florencijos sinjorijai.Pagaliau ši iškvietė Mikelandželą ir pareiškė:”Tu iškrėtei popiežiui tokią išdaigą,kokios nedrįstų nė pats Prancūzijos karalius.Mes nenorime dėl tavęs įsivelti į karą su popiežiumi:vadinasi,tu turi grįžti į Romą...”Mikelandželas kurį laiką atsisakinėja grįžti ten,kur jis buvo taip įskaudintas.Be to,Florencijoje skulptorius užsimoja įvykdyti dar 1503 m.duotą pažadą-papuošti katedrą dvylikos apaštalų skulptūromis.Tačiau ,nebaigęs pirmosios statulos ,vaizduojančios apaštalą Matą,primygtinai reikalaujant popiežiui,1506 m.pabaigoje grįžta į Romą.Nors ir nebaigta Mato statula daro didžiulį įspūdį.Aukštyn pakeltas ryžtingas veidas,išryškinta dešinioji ranka,visa galinga figūra, vos pridengta rūbu,tarsi veržte veržiasi iš ją kaustančio akmens.Milžiniški figūros maštabai,būdingi Renesansui (aukštis 2,61 m.) ,dar sustiprina monumentalumo įspūdį.Šiame kūrinyje atsiranda naujas Mikelandželo stilistinis bruožas-pirmą kartą prabyla protesto,tragizmo dvasia. Grandioziškiausias Mikelandželo kūrinys-tai jo pastatyta ir skulptūromis išpuošta San Lorenco bažnyčios Medičių koplyčia Florencijoje.Keturiolika metų (1520-1534) su ilgomis pertraukomis ją kūrė Mikelandželas.Pertraukti darbą jis turėjo dėl politinės situacijos.Ispanai užėmė Romą.Rūpindamasis apsaugoti žymiausius architektūros paminklus ,jis sugalvojo naujų gynybos būdų ir išgelbėjo,kaip pasakoja- ma,kampanilę nuo sugriovimo,apkarstęs ją ryšuliais vilnų ir čiužiniais. Nebaigtoje “Susirietusio berniuko” figūroje (dabar saugoma ermitaže) įkūnyta Mikelandželo mintis apie geros skulptūros privalumus: skulptūra turinti būti tokia kompaktiška,kad ir nustumta nuo aukšto kalno liktų sveika. Prieštaringą,pilną nerimo nuotaiką kuria keturios alegorinės figūros,nuo įtempto judesio tarsi vos besilaikančios ant nuolaidžių sarkofagų voliutų.Visų keturių figūrų pozos pilnos grožio,gyvybės,kuri pasireiškia ne audringu temperamentu ar veržlia valia,kaip kituose jo darbuose,bet nuovargiu ir giliu liūdesiu.Tomis figūromis Mikelandželas norėjęs pavaizduoti greitai bėgantį laiką,bet iš tikrųjų jose slypi daug gilesnė esmė ir jėga.Lorenco antkapį puošia statulos “Vakaras” ir “Aušra”,savo emocijomis giminingos Lorenco prieštaringai nuotaikai ir susimąstymui.”Vakaras”-galinga vyro figūra.grimztanti į miegą,ir “Aušra”-nuoga moteris nusvirusia galva,tarsi per jėgą besivaduojanti iš sapno pančių.Tai apie ją Vazaris pasakė: “Ji iš sielvarto palinkusi ir kenčianti,tačiau nepaprastai žavi.” “Vidurdienis” ir “Naktis” sukelia dar didesnį prieštaringumo ,vidinio konflikto jausmą.Lyg nenoromis pro petį žvelgia nepatogioje pozoje pusiau gulintis “Vidurdienis”.”Naktis”-išdidaus profilio moteris nuleista galva,pilna skausmingo nerimo,sukaustyta kankinančio sapno.Jos garbei pašvęstame Mikelandželo bičiulio Džovanio Srocio eilėraštyje sakoma,kad “Naktis” nors nejuda,bet joje yra gyvybės liepsna.- “tik pažadink,ir ji prakalbės.”Į tai Mikelandželas “Nakties” lūpomis atsakė nemirtingu ketureiliu: Kasdien aplink save girdėti dejones, Į nuoskaudas žiūrėt, širdy užgniaužus pyktį,- O ne Kur tas geriau suakmenėti, užmigti... Tyliau kalbėkite, nežadinkit manęs Ketureilis paaiškina, kodėl koplyčią puošiančios figūros kupinos prieštaravimo ir nerimo. Čia skamba genijaus liūdesys, sukeltas laiko negerovių. Mikelandželo amžininkas Donis savo “ Memuaruose “, išspausdintuose 1552m., pasakoja , kad Mikelandželas kartą kalbėjęsis su atgijusia “Naktimi”. Kai “Naktis” vėl atsigulusi, jos ranka atrodžiusi kitaip negu anksčiau, todėl meistrui tekę ją dirbti iš naujo. Tai rodo, kokį didžiulį įspūdį šis Mikelandželo kūrinys darė jo amžininkams. 1534 m. Mikelandželas išvyksta į Florencijos Romą ir ten lieka iki mirties. Romoje genialiu savo kūriniu - freska “Paskutinis teismas” jis papuošia Siksto koplyčią ir pasišvenčia daugaiusia architektūrai. Jis projektuoja atstatymui Romos Kapitolijaus ansamblį, o 1547m. skiriamas šv. Petro bazilikos vyriausiuoju architektu. Amžininkai teigia, kad keturių figūrų pietą (“Nuėmimą nuo kryžiaus”), kuri yra Florencijos Santa Marija del Fjores katedroje, Mikelandželas skyrė pastatyti ant savo kapo, todėl Nikodemui, prilaikančiam svyrantį Kristaus kūną, suteikė savo veido bruožų. Šio kūrinio istorija dramatiška. Nepatenkintas kompoziciniu sprendimu, meistras skulptūrą suskaldė, ir tik jo mokinys Urbinas išgelbėjo ją nuo visiško sunaikinimo. Nors šį savo darbą Mikelandželas laikė nepavykusiu, bet jis išstovėjo meistro dirbtuvėje iki mirties. Nors ir kokiam baisiam darbui jis buvo pasmerkęs save per tuos devyniasdešimt metų, be poilsio valandos, be tikrojo gyvenimo dienos, jis vis dėlto neįstengė išvaryti iki galo nei vieno savo sumanymo. Nė vienas didžiųjų jo kūrinių, kuriuos jis labiausiai vertino ir brangino, nebuvo galutinai baigtas. Likimas piktai iš jo pasišaipė: būdamas skulptorius, jis galutinai atliko tik tapybos darbus, nors ir mažiausiai tapybą mėgo. Iš didžiųjų jo kūrinių, į kuriuos buvo dėta tiek gaug vilčių ir tiek kančios, vieni (kaip antai “Mūšio ties Piza” kartonas, bronzinė Julijaus II statula) buvo sunaikinti dar jam gyvam tebesant, kiti ( Julijaus II antkapis, Medičių koplyčia) virto tik pasigailėtinomis pirmykščių jo sumanymų karikatūromis. Sakoma, kad Mikelandželas sąmoningai kai kuriuos darbus palikdavo nebaigtus, vengdamas per daug nudailintos faktūros. Vietomis palikdamas pirmapradį šiurkštų marmuro paviršių su kalto pėdsakais, jis tarsi atskleisdavo medžiagos prigimtį. Įsimylėjęs grubų ir kietą akmenį, Mikelandželas nenorėjo jo prievartauti ir atimti iš jo akmeninės sielos. Iš tiesų, gaivališku grožiu ir gyvybe alsuoja tie jo nebaigtieji darbai, kuriuose figūros tarsi veržiasi iš jas kaustančio akmens arba lyg pro rūką išplaukia jų taurios dinamiškos formos prieš nustebusį ir sužavėtą žmogaus žvilgsnį. Tarp žiūrovo ir šių nebaigtų kūrinių nėra tos distancijos, kuri atsiranda, žiūrint į tobulai iki smulkiausios deyalės nušlifuotą kūrinį. “Jeigu, nudengęs statulą, jis pastebėdavo nors mažiausią netikslumą, mesdavo ją ir imdavosi kito marmuro gabalo, tikėdamasis geresnio rezultato”,- rašo Vazaris. Liguista reikmė veikti Mikelandželui buvo išsigimusi į tam tikrą maniją: jis prisiimdavo darbų daugiau negu galėdavo atlikti. Kai jau reikėdavo statyti paminklą, jis metų metus gaišdavo akmenų skaldyklose, rinkdamasis luitus, tiesdamas kelius jiems parsigabenti, jis norėjo pats viskuo būti: ir inžinieriumi, ir darbininku, ir akmentašiu; jis norėdavo viską pats daryti: statyti rūmus, bažnyčias- viską vienas, viską savomis rankomis. Tai buvo katorgininko gyvenimas. Nenorėdamas gaišti laiko, jis net nevalgydavo ir neišsimiegodavo kaip reikiant. Jis buvo vienišas. Jis nekentė kitų, ir kiti jo nekentė. Mikelandželas mylėjo, bet pats meilės nepatyrė. Jį garbino ir jo bijojo. Paskutiniaisiais metais jis kėlė žmonėms religinę pagrbą. Jis nesižemino prieš autoritetus, buvo abejingas šlovei, už viską labiausiai vertino asmenybės laisvę. Tai rodo prasmingi jo žodžiai, taikomi tiems, kurie patys savyje nieko neturėdami, ieško garsių žmonių draugystės, tarsi ji padidintų jų pačių vertę: “Kai žmogus tiek iš prigimties, tiek dėl savo išsiauklėjimo yra toks, kad nekenčia etiketo ir niekina veidmainystę, tai nėra išmintinga neleisti jam gyventi taip kaip jam patinka. Jeigu jis nieko iš jūsų nereikalauja ir neieško jūsų draugystės, tai kuriam galui jūs geidžiate užkrauti jam savąją?.. Žmogus negali būti laikomas didžiu, jeigu jis siekia įtikti mulkiams, o ne savo genijui”. Į senatvę jis vis labiau tolo nuo žmonių. Vienas Mikelandželo bičiulis kunogas jam pasakė :”Gaila, kad jūs nevedėte žmonos,- būtumėte turėjęs daug vaikų, kuriems paliktumėte savo šlovingo darbo vaisius.” Į tai Mikelandželas atsakė:” Ir be moterų pakamkamai sielvarto man suteikė menas, o mano vaikai bus kūriniai,kuriuos aš paliksiu. Jeigu jie ko nors verti, tai ilgai gyvens. Kelios dienos prieš mirtį Mikelandželas įsakė savo mokiniams sunaikinti visus jo namuose esančius piešinius, kad ateinančios kartos nematytų jo “darbo prakaito”. Mirė Mikelandželas 1564 m. vasario 18 d. savo dirbtuvėje. Roma ir Florencija varžėsi dėl genijaus palaikų. Atvykęs sūnėnas Leonardas slaptai išvežė kūną iš Romos į Florenciją. Ten jau laukė laidotuvių komisija, kuria sudarė: Džordžas Vazaris, Benvenutas Čelinis ir kiti įžymūs Florencijos dailininkai ir piliečiai. Mikelandželas buvo iškilmangai palaidotas Santa Kročės bažnyčioje. Išjo krūtinės nėra išsiveržęs nė vienas gaivalingas “ Odės džiaugsmui “ šauksmas. Iki paskutinio atodūsio tatai buvo Odė sielvartui ir Mirčiai - Išvaduotojai. Jis buvo visiškai nugalėtas. Toks buvo vienas iš tų kurie laikomi nugalėtojais. Mes gėrimės jo genijaus veikalais, kaip gėrimės senolių kariniais laimėjimais, užmiršdami pralietą kraują. LEONARDAS DA VINČI Vienas žymiausių Renesanso epochos dailininkų Leonardas da Vinči gimė 1452.04.15. Vinčio miestelyje. Jau vaikystėje Leonardas mėgo piešti.Su savimi jis visada nešiodavosi popieriaus lapą ir pieštuką.Tačiau kartais berniukas galvodavo išmokti lotynų kalbą ir tapti notaru kaip tėvas. Senelis išsiunčia anūką į Florenciją mokytis kilnaus mokslo-dailės.Žymiausias Italijos dailininkas Andrea del Verokijo ,pas kurį mokėsi geriausi meistrai “buvo abstulbintas” vien pirmųjų Leonardo bandymų. Kaip ir daugelis kitų Verokijo mokinių,Leonardas gyveno jo namuose.Jis norėjo visa žinoti ir ne tik žinoti,bet ir mokėti.Mokytojas kantriai aiškino mokiniams tapybos ir skulptūros taisykles.Norėdamas praplėsti jų akiratį,dėstė ir architektūros pagrindus. Dar būdamas jaunas , Leonardas priėjo išvadą,kad negalima tapti tikru menininku nepažįstant gyvenimo.Jis norėjo piešti ne riterius ir ne šventuosius,o paprastus žmones,medžius,paukščius ir gyvulius.Leonardas turėjo talentą,tačiau trūko žinių,be kurių vienas talentas nieko negali.Jis suprato,kad neužtenka vien noro ir įkvėpimo,bet kad reikia gilesnio gyvenimo ir meno dėsnių pažinimo.Leonardas niekada nesiskirdavo su užrašų knygele.Dailininkai juokėsi,kad jis godžiai renka medžiagą,tvirtino,kad nutapyti paveikslui užtenka vaizduotės. Kartą Verokijas pasiūlė Leonardui padėti jam nutapyti paveikslą tema “Kristaus krikštas”.Tai reiškė jaunuolio gabumų pripažinimą.Leonardas turėjo nutapyti angelus.Šiame paveiksle jaunasis dailininkas pirmą kartą pralenkė savo mokytoją.Natūralumas ir pozos laisvumas ryškiai skyrė Leonardo angelą nuo tų negyvų figūrų,kurias vaizdavo kiti dailininkai.Jaunojo dailininko angelas stebino veido grožiu ir meilumu,nepaprastu grakštumu ir švelnumu.Daug dėmesio ir darbo skyrė rūbams.Jis ir čia norėjo būti kuo artimesnis tikrovei.Viskas drauge-pradedant angelo veido išraiška,kurioje visai nesimatė nuolankumo,o tik susidomėjimas įvykiu,baigiant rūbų klostėmis-viskas skyrė Leonardo angelą nuo kitų paveikslo figūrų. Jaunuolis mylėjo paprastus žmones.Su jais jis jautėsi geriau negu ištaiginguose Medičių ar Pacų rūmuose.Ten-beprotiškas aukso vaikymasis,nuolatinis pavydas iškylantiems,nesantaika,pyktis,intrigos,šmeižtas.Visa tai Leonardui buvo ne tik svetima,bet šlykštu ir nepakenčiama.Jį traukė tokie pat kaip jis,darbo žmonės.Jis svajojo sujungti Florenciją su Piza kanalu,sudrėkinti šimtus tūkstančių vandens ištroškusių žemės sklypų,pastatyti mieste naujus pastatus,paleisti į darbą daugelį vandens mašinų.Savo norą Leonardas papasakojo “nevainikuotam Florencijos karaliui” Lorencui Medičiui.Bet šis pasiūlymą sutiko šaltu,abejingu veidu ir užsakė pas Leonardą paveikslą,kuriame turi būti madona su šventaisiais. Pakilia nuotaika Leonardas ėmėsi darbo.Marijos ir Jėzaus vaizdai turėjo įkvėpti žiūrovui nuolankumą Dievo galybei.Leonardui šauna mintis.Motina ir vaikas!Didis motinystės jausmas-nuoširdus,natūralus.Vaizduoti jį reikia teisingai, paprastai, gyvenimiškai.Motinos žydintis,besišypsantis veidas ne gražus,tačiau nepaprastai patrauklus,pilnas kažkokio ypatingo žavesio.Lygiai sušukuotais plaukais,gražiai apsirengusi,ji sėdi visai paprastai,be jokios pozos-pusiau pasisukusi į žiūrovą.Ant kelių-linksmas,riebus,stiprus berniukas.Šypsodamasi motina duoda jam gėlytę,vaikas palinksta į ją visu savo putliu kūneliu.Akutės įsmeigtos į gėlę. Nepaprastai natūralūs veidai,figūros,pozos,stebėtinai teisingai atvaizduotos paprastps gyvenimiškos scenos.Nieko “dieviško” , nieko “švento”.Ne “nekalčiausią mergelę Mariją” išaukštino savo paveiksle dailininkas,bet motiną.Šis kūrinys buvo pavadintas “Madona su gėle”(“Madona Benua”). 1481 m.liepos mėnesį San Donato vienuolyno vienuoliai užsakė Leonardui nutapyti paveikslą senos evangelijos legendos išminčių pagarbinimo tema.Dailinin kas sukūrė daug naujų piešinių,eskizų.Vis dėl to paveikslo baigti neteko;įvyko didelis lūžis gyvenime-Leonardas persikėlė į Milaną.Bet ir nebaigtas paveikslas daro didelį įspūdį.Centre-mergelė Marija su Jėzumi ant kelių.Vaikas viena ranka laimina nusilenkusius jam išminčius,kita ranka siekia vazą,kurią duoda vienas iš jų.Aplinkui minia žmonių.Visi pagauti vieno jausmo-nuostabos ir pasigėrėjimo.Bet paveiksle nėra nė vienos antros tokios pat figūros.Įdomus galinis fonas.Dešinėje-kalnuotas peizažas,kairėje iškyla antikinių pastatų griuvėsiai.Antikiniais drabužiais apsirengę raiteliai joja,kaunasi.Žavi nepaprastai meniškai nupieštas medis.Atrodė,kad jos šakelės siūbuoja nuo lyguma padvelkiančio vėjelio. Leonardas da Vinči taip pat daug dirbo mokslo srityje.Patikrindamas savo prielaidas ir apskaičiavimus bandymais,jis pirmasis mokslo istorijoje suformulavo kai kuriuos pagrindinius mechanikos dėsnius ir sukūrė eilę mašinų projektų.Tai buvo pirmasis mokslininkas ,suformulavęs jėgų sudėties dėsnį.Remdamasis praktika,be kurios Leonardas neįsivaizdavo mokslinio darbo,pagamino vėlimo ,verpimo,audimo ir kitų mašinų projektus.Dailininko sumanymai buvo dideli.Jis svajojo sunkų žmogaus darbą užkrauti gamtos jėgoms ir mašinoms.Tačiau daugelis Leonardo sukurtų tekstilės ir kitų mašinų projektų likdavo tik popieriuje.Godūs,šykštūs pramonininkai ir pirkliai labai nenoriai sutikdavo įvesti technikos naujoves. Be viso to Leonardas dar studijavo anatomiją.Gerai pažino ir aistringai mylėjo gimtąją literatūrą,ištisas valandas praleisdavo studijuodamas Dantės nemirtingąją “Dieviškąją komediją”.Visas laisvas nuo dvaro valandas Leonardas skirdavo matematikai.Tačiau ji negalėjo visiškai patenkinti dailininko,nes tapybos trauka buvo stipresnė. Mažiau yra žinomas “Damos su šermuonėliu”portretas.Manoma,kad tai yra Cecilija Galeroni,Lodoviko Moro mylimoji.Vienas iš kelių šedevrų-”Madona Lita”..Šiame paveiksle pavaizduota madona su kūdikėliu ant rankų.Ir čia Leonardas tapo ne dievybes,bet motiną su sūnumi.Motina su didžiule meile akyse žvelgia į vaiką. 1483 m. balandžio 25 d.Leonardas drauge su dviem kitais dailininkais sudarė sutartį,apsiimdamas nutapyti madonos paveikslą,kuris buvo pavadintas “Madona uolose”.Fantastinio peizažo fone,tarpeklyje,tarp mūrų,ant viena kitos susigrūdusių į stalaktitus panašių uolų,buvo nupieštas nedidelis būrelis žmonių.Viduryje-madona. Veide ir visoje jos pozoje visiška ramybė.Kaip ir ankstesniuose paveiksluose,Leonar das vaizduoja madoną paprasta moterimi.Ji graži tačiau jos veide nėra nieko švento. Madona apsivilkusi plačiu rūbu,krintančiu sunkiomis,didelėmis klostėmis.Rūbai nutapyti taip,tarytum būtų apčiuopiamas jų audeklas.Dešiniąja ranka madona liečia Joną,stumdama jį į Jėzų,kairiąją ranką laiko virš pastarojo galvos.Abi rankos nutapytos nuostabiai meistriškai,rodosi,kad matytųsi jų judesys.Berniukų figūros tokios gyvos ir natūralios,jog tik Jėzaus piršteliai,sudėti laiminimui,primena,kad paveiksle vaizduojami šventieji.Čia viskas sukomponuota taip,kad žiūrovas pajustų erdvės gilumą.Visa scena nušviesta ramios vakaro šviesos,trykštančios iš tarpeklio gilumos ir krintančios ant veidų ir figūrų. Pagrindinis tikslas,dėl kurio buvo kvuečiamas Leonardas į Milaną-paminklas,kurį reikėjo pastatyti hercogų Sforcų dinastijos įkūrėjui Frančekui Sforcai.Dailininkas norėjo pavaizduoti raitelį.Jam atrodė,kad tai turi būti ne ramiai,iškilmingai jojantis,savo savo vertę ir didybę jaučiantis raitelis,bet staigus,veržlus judesys.Ne po pergalės,bet pačiu pergalės momentu.Darbas užėmė visą dešimtį metų.Milžiniško ūgio raitelis sulaiko šuolyje pašėlusiai įsibėgėjusį arklį,kuris stoja piestu,rodos,tuoj grius,bet tvirta ranka jį sutramdo.Modelis,pastatytas aikštėje,buvo padarytas iš molio. Nulieti statulą iš bronzos nepavyko dėl mums nežinomų priežasčių.Ji taip ir stovėjo molinė iki tol,kol prancūzai,užėmę Milaną 1499 m.,barbariškai ją sunaikino,pavertę taikiniu šaudymo pratyboms. Apie 1496 m. Leonardas da Vinči pradėjo savo didžiausią kūrinį,paveikslą,tapusį vienu iš pasaulio meno šedevrų-”Paskutinę vakarienę”.Tapoma buvo ant Santa Marija dele Gracijos vienuolyno valgomojo sienų.Leonardui ir anksčiau teko piešti madonas ir šventuosius,bet jam labiau rūpėjo atvaizduoti tikrus žmones.Dailininkas nutarė,pasinaudodamas legenda apie Judą,parodyti šlykštaus nusikaltimo-išdavystės- visą bjaurumą. Tame paveiksle geriausiai buvo įkūnyta Leonardo svajonė,kad meno kūriniai prilygtų gamtai.Savo meistiškumu jis pasiekė tokios išraiškingumo ir tikroviškumo jėgos,jog įėjęs į valgomąjį,atrodo,matai priešais save ilgos salės gilumoje didelį stalą,už kurio sėdi žmonės.Paveikslas tartum valgomojo tęsinys.Ilgas,siauras stalas,apdengtas raštuota staltiese,apstatytas indais.Už jo sėdi trylika žmonių.Kiekvienas yra kitoks,individualus,savitas.Tarp jų yra ir senų,ir jaunų.Žmonės skiriasi charakteriu: vieni romūs ir nuosaikūs,kiti ūmūs ir smarkūs.Paveiksle nepasikartoja ne tik nei vienas veidas,bet taip pat nei vienas judesys,nei viena rūbų klostė. Paveikslo likimas liūdnas ir genialus.Drėgmė per šimtmečius išmargino freską balkšvomis dėmėmis.O kad būtų patogiau vaikščioti iš virtuvės į valgomąjį “šventieji tėvai” pramušė sieną,ant kurios buvo nutapytas paveikslas,ir įstatė duris.Kai 1796-1797 m. Napoleono armija užėmė Milaną,Gracijos valgomajame buvo įrengta iš pradžių arklidė,paskui šieno sandėlis,o po to kalėjimas. 1506 m. didysis dailinikas nutapė vieną reikšmingiausių kūrinių-”Monos Lizos” (“Džokondos”)portretą.Džokondos negali pavadinti gražuole,bet jos veidas stebina ypatingu žavumu.Dailininkas aprengė Moną Lizą paprasta,be jokių papuošalų tamsia suknia.Tai dar labiau pabrėžia jos veidą.Paprastumo ir natūralumo įspūdį sustiprina meistriškas suknios klosčių ir švelnios medžiagos nutapymas.Visas paveikslas apgaubtas lengva šviesa ir šėšėliu,švelniu,nestaigiu perėjimu(vad.sfumato). Paveikslo peizažas-dėka lengvo spalvų keitimosi nuo rudų pirmame plane per pustonius iki neaiškiai melsvų tolių-daro nepaprasto erdvės gilumo įspūdį. Dabar šis meno šedevras saugomas Luvre,Paryžiuje.Dar ir šiais laikais lieka mįsle Džokondos mistiška šypsena,žvilgsnis.Ir niekas nežino,kieno portretą nutapė dailininkas.Ar iš tikrųjų tai sinjoro del Džokondo žmonos atvaizdas? Dabar atsiranda vis naujų versijų,kad tai yra vyro portretas,arba net paties Leonardo autoportretas.Viena iš naujausių versijų-gal būt tai sumuštos,be dantų moters atvaizdas... Leonardas da Vinči-didis Renesanso dailininkas.Biblijinėse scenose jis vizdavo realųjį pasaulį ,dėl ko ir buvo dvasininkų nemėgiamas.Leonardas savo kūriniuose išaukštino žmogaus vertybes ir paniekino ydas. Dailininko mirties data-1519 metų gegužės 2 diena. RAFAELIS Sančių šeima nuo seno garsėjo menininkais.Naujagymiui Rafaeliui buvo lemta tapti penktuoju.Džovanis Santis buvo miekas svečias rūmuose,jam būdavo pavedama sugalvoti šventes.Mažasis Rafaelis dažnai lydėdavo tėvą,grožėjosi ryškiais paveikslėliais,lietė statulų marmurą,klausėsi koncertų.Jis augo apsuptas meno,bet brangiausia liko tapyba.Turėdamas aštuonerius metus,jis nešiojo tėvui teptukus,dažus.Tėvas Rafaelį mokė tapyti.Netikėtai mirė abu jo tėvai.Vienuolikametis liko našlaitis. Vienas garsiausių jo kūrinių-”Siksto madona”.Jame pavaizduota jauna moteris su kūdikiu ant rankų.Basos kojos žengia debesimis.Plačiai atvertos,mąslios ,liūdnos akys žvelgia kažkur į tolį.Paveikslas kupinas švelnumo,svajingumo,meilės,santūrumo. Motina su kūdikiu viduryje ir suklupusios ant kelių švento Siksto ir šventos Barboros figūros,išsidėsčiusios trikampiu sudaro ramybės įspūdį.Paveikslo apačioje du angeliukai,nors į dangaus gyventojus jie visai nepanašūs.Jie per daug žemiški.Paveiksle vyrauja ryškūs tonai,geltonos,mėlynos,žalios drabužių spalvos.Rafaelis kontrastus sušvelnina atspalviais,kurie sujungė viską į naują visumą. Dauguma antikos paminklų jaunajam dailininkui padarė milžinišką įspūdį.Jie praturtino jo talentą,lėmė pripažinimą. Drauge su savo buvusiu mokytoju Perudžinu Rafaelis ėmėsi tapyti Vatikano rūmų antrąjį aukštą.Uždavinys buvo nelengvas.Daugybė langų ir durų skaidė sienas, lubų skliautai reikalavo,kad viršuje freskos būtų apvalių formų. Genialusis Rafaelio teptukas nuostabiai atliko užduotį sujungdamas architektūrą ir tapybą į vieną visumą.”Atėnų mokyklos” freskoje negalima atskirti,kur Vatikano mokslo šventovės skliautas.Puošnūs lubų skliautai remiasi į marmuro kolonas.Nišose stovi deivės Atėnės ir Apolono statulos. Skliautų ir kolonų perspektyvinis mažėjimas sukelia tikrą erdvės ir gilumos iliuziją.Freskoje viskas pagrįsta tiksliais matematiniais apskaičiavimais. “Atėnų mokykla”-himnas žmogaus protui,grožiui,didybei,galiai-monumentaliosios dailės šedevras. JERONIMAS BOSCHAS Tikrasis jo vardas-Jeronimas van Akenas.Jis laikomas vienu iš paslaptingiausių pasaulio meistrų.Meno tyrinėtojai mano,kad Boschas buvo religinis fanatikas,abejojantis eretikas,griežtas atsiskyrėlis,mylintis gyvenimą,blaiviai jį tyrinėjantis.Todėl nustatyti jo tikrąjį charakterį neįmanoma. Boschas kilęs iš nyderlandų amatininkų,iš dailininkų kartos.Jo proseneliai statė ir puošė Hertgenboro miesto soborą.Tapybos J.van Akenas mokėsi šiaurėje,tikriausiai Garleme arba Dalfte.Vedęs merginą iš vietinės aukštuomenės Jeronimas įgauna kūrybinių laisvių,galimybę be kliūčių malšinti susidomėjimą žmonėmis. Ankstyvųjų paveikslų herojai-klajojantys fokusininkai,komediantai,gydytojai-šarlatanai.Paveiksle “Septynios mirtinos nuodėmės” autorius ne tiek kaltina,kiek žavisi nuodėmingaisiais.”Fokusininkas”ir“Kvailysčiių operacijos” atskleidžia Europos menininkui patrauklų,savarankišką buitinį meną.Kūrinyje “Kvailių laivas” už pajuokos ir kvailysčių kauke slepiasi gilus gyvenimiškų klausimų apibendrinimas.Fantastinio laivo keleiviai,plaukiantys į “kvailysčių šalį”,rodo žmogaus ydas.Boschas mėgsta vaizduoti išsigimusius herojus.Ne atsitiktiniai paveikslo centre yra vienuolis ir vienuolė,kurie toli gražu neatsidavę maldai. Boschas ir realus,ir simboliškas.Pats dailininko sukurtas pasaulis savotiškai puikus,bet jame viešpatauja kvailystė ir blogis. ALBRECHTAS DIURERIS Tai žymiausias Renesanso dailininkas Vokietijoje.Gimė Niurnberge,auksakalių šeimoje.Būdamas dar visai vaikas gerai susipažino su XV a. daile,keliauja po Vokietiją,Italiją. Diureris tapo begaliniai originaliu,nacionaliniu,susipažinusiu su Renesanso ir Viduramžių epochoje menu.Jo stilių suformavo gotikinės mokyklos tradicijos.Todėl Diurerio kūryboje savitai dera gotikinis dvasingumas. Labai mėgo piešti,raižyti,tapyti autoportretus.Pirmajame autoportrete Diureris save nusipiešė iki pusės,truputį pasisukusį nuo žiūrovo.Jam tuo metu buvo 13 metų. Šį darbą atliko instrumentu,kuris to meto dailininkų buvo naudojamas kaip dabartinis grafitinis pieštukas.Tas instrumentas palikdavo sidabrinį pėdsaką popieriuje,kuris,laikui bėgant,paruduodavo.panaikinti tą pėdsaką ,nepažeidžiant paviršiaus buvo neįmanoma,todėl aišku,kad jaunasis Diureris pasitikėjo savo akies ir rankos tikskumu. Albrechto tėvas taip pat piešė ta pačia technika autoportretus.Palyginus šiuos darbus galima įžiūrėti begalę skirtumų.Pirmiausia tėvo piešinys skaidėsi įtris planus. Pirmame plane-stalas,antrame-figūra,trečiame-oro sluoksnis,skiriantis figūrą nuo neaiškiai tolimo fono.Albrechto piešinyje siluetas neturi jokio atramos taško,bet todėl šiame darbe nejaučiame tuštumos. Trys didieji genijai Leonardas da Vinčis,Mikelandželas ir Rafaelis iškėlė į nepasiekiamas aukštumas Renesanso tapybą ir skulptūrą.Jie padėjo realizmo pagrindus visam Vakarų Europos menui.Albrechtas Diureris padėjo renesansišką pagrindą vokiečių dailei.Jeronimą Boschą galima pavadinti talentingu žmogaus savybių žinovu,tikrojo pasaulio veido pažinėju.Jie pasiekė meno viršūnę.

Dailė  Referatai   (26,98 kB)

Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau ir sienos.Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni. 16a. vieni Lietuvos miestai buvo valstybės, kiti feodalų žinioje. Per Valakų reformą visi miestai, neturintys Magdeburgo savivaldos teisių, buvo perplanuoti ir rekonstruoti. Jau 16a. viduryje pradėta pereiti nuo savaime susidariusios radialinės miestų planavimo struktūros prie stačiakampio aikščių ir gatvių plano, perimto iš Vakarų Europos. Iš anksto sudaryta miestų plano schema tapo būdinga renesansui. “Kuriamų ir plečiamų miestų kompozicijos centre tapo ištęsta stačiakampė arba beveik kvadratinė turgaus aikštė”. Tokių kuriamų miestų būdingas planavimo pavyzdys yra Virbalis, statytas 16a. viduryje ir antroje pusėje pagal iš anksto sudarytą planą. Į kvadratinės turgaus aikštės kampus suėjo po dvi statmenas lygiareikšmes gatves, sudarančias pagrindinių gatvių tinklą. Nė viena jų nepabrėžė miesto ryšio su dvaru, esančiu už miesto. Vienaaukščiai mediniai namai, statyti galais arba šonais prie gatvių ir aikštės pakraščių, sudarė Lietuvos miesteliams būdingą gatvių bei aikščių išklotinę. Aikštėje ir prie aikštės renesanso laikotarpiu ir vėliau rikiavosi svarbieji miestelio pastatai – Domininkonų vienuolynas, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, rotušė. Jie formavo miesto centro erdvę. Taigi 16a. ir 17a. pirmoje pusėje daug naujų miestų ir miestelių buvo kuriama pagal stačiakampį planą. “Tačiau šalia tokio plano 17a. pirmoje pusėje formavosi ir linijinės struktūros miesteliai, kurie išaugo po 1557m. Valakų reformos iš gatvinių rėžimų kaimų”. Juose sodybos spietėsi prie didžiosios gatvės, kuri iš tikrųjų būdavo kelias tarp gyvenviečių. Panašiai linijiniu būdu formavosi ir miesteliai tarp ežerų ir balų. Kartais nuo didžiosios gatvės eidavo kitos šalutinės gatvelės, kai kur prie jos glausdavosi stačiakampė aikštė. Ginybinės rezidencinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidaudavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui ir gynybai. “Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartileriniai gynybai”. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilių aplinką. Nuo 16a. vidurio kuriami sodai-parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinć dalį. Lietuvoje plito daugiausia itališko tipo simetrinės ašies kompozicijos parkai su alėjomis, terasomis dekoratyviniais tilteliais ir vandens efektais. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu įėjo į madą olandiški parkai, kurių svarbiausias elementas – dekoratyviniai tvenkiniai. Biržų Radvilų parkas buvo Širvenos ežero saloje, Raudonės pilies parkas, iš pradžių juosćs ją iš pietų ir rytų palaipsniui išaugo iki 25ha. Gynybinės rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: Ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; Kitos – atviro tipo tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Pastarosios jau darėsi panašios į rūmus. Viena aukščiausių ir žymiausių primosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinų sienų buvo įvairios paskirties ne vieno meto pastatų kompleksas, kuriame dominavo renesanso stiliaus rūmai. Pietinis rūmų fasadas buvo trijų aukštų. Apatinis aukštas dengtas rustika, kiti tinkuoti. “Kiekviename aukšte buvo skirtingo dydžio, kampuoti, su vis kitokiais apvadais renesansiniai langai, pabrėžiantys sienų lygumą. Rūmai turėjo atiką, sukaidytą gotikinio skliautimo arkučių ir šaudymo angų “ . ( Lietuvos atikai skiriasi nuo Lenkijos atikų, nes baigiasi horizontalia linija, o ne dantytu viršumi). Didžiojo rūmų kiemo korpusų fasadai pagal italų renasanso tradicijas greičiausiai buvo su londžomis, iš kurių buvo žiūrimi muzikantų pasirodymai, vaidinimai, karnavalai, turnyrai, žaidimai. Antrosios grupės rezidencines pilys pradėtos statyti 16a. pabaigoje – 17 a. pradžioje. Juose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdingu landšalfu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. “Prie tokių pilių skirtina buvusi Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviniais žuvų tvenkiniais”. Iš šio tipo pilių išliko tik Aušėnų ir Panemunės pilių griuvėsiai bei restauruota Raudonės pilis. Šios grupės pilių sienos buvo plonesnes negu ankstesnių pilių ir bokštai sipnesni. Jas dar juosė nedideli pylimai. Gynybiniai grioviai kaip ir dekoratyviniai tvenkiniai – skirti landšalfo paįvairinimui ir gynybai. Rūmų architektūroje vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Tik kampuose liko išsikišę šešiakampiai bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais. Jie buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo. Kiemo ir lauko fasadų paviršiai lygūs, tinkuoti, langai pusapskričių saramų. Durų angos buvo panašios kaip langų arba stačiakampės. Nuo 16a. vidurio didikai be rezidencinių pilių miestuose ir savo dvaruose ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius rūmus. Jie daug mažesni už pilis, dažniausiai be vidaus kiemo, vieno stačiakampio korpuso. Jei ir būdavo tradicinių gynybinių bokštų, tai jie pritaikyti gyventi. Rūmai tapo centru dvaro sodybos, kurioje vyravo mediniai ūkiniai pastatai. Neramiais laikais sodybos buvo apjuosiamos plačiais gynybiniais grioviais arba aptveriamos stačiakuolių tvoromis. Nemažai dar buvo statoma ir perstotama dvarų medinių rūmų, kuriuose atsispindėjo senos, liaudiškos tradicijos. Šitoks medinės sodybos pavyzdys yra 1610m. inventoriuje aprašytas Ukmergės maršalkos kunigaikščio A.Žilinsko Raguvos dvaro kompleksas. Taigi renesansiniams rūmams Lietuvoje būdingas formų įvairumas, darni jungtis su aplinka. Miestiečių pastatai palyginti su didikų ir kitų feodalų rūmais atrodė kukliai. Beveik iki 16a. vidurio miestiečių gotikiniai namai buvo pertvarkomi pagal naujus reikalavimus. Tačiau, plečiantis miestams, jų gyventojai ir įvairios bendruomenės ėmė statydintis ir renesanso stiliaus namus. Kartais sujungti du seni gotikiniai namai buvo pertvarkyti į renesansinius. Jų planai ir forma priklausė nuo savininko netingumo, užsiėmimo, namo paskirties ir vietos. ”Nepakeistų namų išliko mažai; jie buvo vieno, dviejų, kartais trijų aukštų, statyti prie pat gatvės, galais ar šonais į ją, kaip ir gotikoje, besikaitančiais fasadais įvairino gatvės išklotinę”. Namų planai nesudėtingi, neretai skersinėmis sienomis suskirstyti į mažesnes patalpas. Lauko durys į prekybines patalpas įrengiamos iš gatvės, kitos – iš kiemo pusės. Namų išvaizdą lėmė stogo ir sienų aukščio proporcijos, langų ir durų santykiai, jų simetrinis ar asimetrinis išdėstymas. Vartai, durys, langai būdavo su pusapskritėmis, segmentinėmis arkomis arba stačiakampėmis sąramomis. Renesansinė apdaila gan saikinga. Puošniausi fasadai išeidavo į gatvę; 16a. įvairios namų detalės – karnizų brankos, langų apvadai – darytos iš tinko ar profilinių plytų. Horizontaliai skaidyta iškištomis ar kampu pasuktomis plytomis, kurios sudarydavo reljefines juostas. Angų briaunos įvairaus piešimo ir profilinių plytų. Pagal šiaurės manierizmo principus apvadai ir atbrailos buvo baltai tinkuojamos arba dažomos šviesiomis spalvomis. “Nuo 16a. antrosios pusės namų fasadai dažniausiai tinkuojami, jų plokštumos skaidomos įgaubtomis ar iškilomis horizontaliomis juostomis, vertikaliais plokščiais piliastrais, sienos viršuje apjuosiamos frizais, karnizais”. Stačiakampiai langai puošiami apvadais. Vartų angos skliaudžiamos pusapskritimėmis arkomis, dekoruojamos piliastrais su ablementais, stogeliais, vartų skliautai dekoruojami renesansinio rašto ir profilio tipo brankomis. Pagal planą miestiečių namus galima skirstyti į stačiakampio plano, kampinio (L raidės) plano su pusiau arba visai uždarais kiemais namus. Kompleksiniai kelių korpusų pastatai dažnai būna baigti ne vienu metu. Rūmų ir gyvenamųjų namų interjerai turėjo daug ką bendro. “Iš testamentų ir kitų šaltinių matyti, kad anais neramiais laikais interjerai buvo paprasti. Tik 16a. pabaigoje daugiau dėmesio imama kreipti į jų tvarkymą. Kiekvienos patalpos forma, aukštis ir architektūrinių elementų išdėstymas atitiko paskirtį ir estetines reikmes. Pastatų patalpas dengdavo skliautai, tačiau daug dažniau medinės lubos ant sijų. Tai leido kiek paaukštinti patalpas, išlaikyti vidaus proporcijas. Kartais visos lubos būdavo dažomos, o sijos drožinėjamos. Sienos būdavo tinkuojamos ir baltinamos, jų viršutinć dalį puošdavo ornamentinis frizas. Iškilmingesnės patalpos būdavo dekoruojamos herbais, groteskine, kai kada siužetine tapyba, lipdyba. Mūrines sienas labiau linkta dengti kilimais, kailiais, spalvotu ormanentu, oda rūmuose, kurie palaikydavo šilumą. Grindis grįsdavo pušinėmis arba eglinėmis lentomis, kartais keraminėmis plytelėmis. Langai būdavo stačiakampiai ąžuoliniais ar uosiniais rėmais. Langų išdėstymas formavo vidaus kompoziciją. “Interjero išraiškai daug reikšmės turėjo spalvingi, dekoratyvūs židiniai ir koklinės krosnys”. Baldai dažniausiai būdavo primityvūs, uždendti dekoratyviniais audiniais, kailiais, spalvota oda. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupć, išlikusią iki šiol. “Renesansinė kulto architektūra labiau negi pasaulietinė atspindėjo socialinius prieštaravimus, nes bažnyčios buvo kovojančių katalikų ir reformatų įsitvirtinimo postai. Per šias kovas dalis ankstyvojo renesanso paktų buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, Gėluvos (Raseinių raj.) evangelikų reformatų mūrinė bažnyčia kelis kartus buvo katalikų sugriauta ir sunaikinta. Katalikai 16a. pirmoje pusėje dar kurį laiką propagavo gotiką. Tačiau 16a. viduryje labiau įsigalėję protestantai statė daugiausia renesansines bažnyčias. Katalikų bažnyčių renesansinį stilių skatino fundatoriai, kurie kulto pastatuose statėsi renesansines tribūnas, koplyčias, ložes. Daug didikų šeimų buvo Vilniaus katedroje ir kitose bažnyčiose. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje išliko renesansinių formų Šv. Mykolo koplyčia, statyta Vilniaus kašteliono M. Hlebavičiaus. “Renesansinės bažnyčios kartais buvo statomos ir kaip Didžiojo kunigaikščio ar feodalų šeimų mauzoliejai (Šv.Onos – Šv.Barboros bažnyčia Vilniuje – Žygimanto Augusto mauzoliejus, Šv. Mykolo – Sapiegų mauzoliejus)”. Įvairių konfesijų renesanso stiliaus bažnyčios mažai kuo skirėsi. Jos buvo nesudėtingų tūrių, dažniausiai pailgo stačiakampio plano, su bokštais, o jų konstrukcija, fasadų struktūra ir kompozicija renesanso pradžioje panaši į gotikos. Vyravo aukšti statūs stogai, smailios angų arkos. Pamažu pradėjo keistis konsrukcijos ir architektūriniai elementai, pereinama prie paprastesnės, lankstesnės konstrukcijų sisitemos. Plinta renesansiški karnizai, sandrikai, angų apvadai. Labiau akcentuojamos sienų plokštumos, jos tinkuojamos, iš tinko pradėta daryti visus profilius, tinkas teikė sienoms savito dekoratyvumo. Pakito ir pastatų planas. “Siekiant erdvumo trinavėse bažnyčiose pradėjo vyrauti vidurinė nava; halinė erdvė renesansinėse bažnyčiose neteko vertikalumo atskirų elementų formos”. Altoriaus dalis nuo visos erdvės nebeatskiriama arka. Navos pridengimas cilindriniais su linnetėmis arba kryžminiais skliautais, papuoštais renesansui būgingomis dekoratyvinėmis geometrinio rašto tinko brankomis. Interjeras puošiamas buvo katalikų bažnyčiose ir unitų cerkvėse. Protestantų bažnyčių interjerai buvo kuklūs. “Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos 16a. pabaigoje – 17a. pradžioje”. Juose kitaip interpretuojamos renesansinės formos. Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos. Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo – įsigalėjo aukšti frontonai su dekoratyviniais obeliskais arba kitais Šiaurės Europos motyvais. Įvairūs puošnūs apvadai būdingi portelams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Interjeruose piliorai buvo skaidomi piliastrą. Lietuvos renesansinio kulto architektūroje vienu metu plito kelios tūrinės formos. Jos sudaro tris grupes: 1) įvairaus plano bažnyčios su gynybinio plano bokštais kampuose; 2) vienavės ir trinavės bažnyčios su stačiakampiu bokštu pagrindiniame fasade; 3) vienavės ir trinavės bebokštės bažnyčios. Anksčiausiai pasirodė ir plito visą renesanso laokotarpį bažnyčios su gynybiniais bokštais, būdinga religinių kovų epochai. Jų tradicija prasidėjo gotikos laikotarpiu. Gynybinius bokštus turi Vilniaus Bernardinų bažnyčia, Šv. Trejybės cerkvė ir kt. Bokštai pritaikyti flanginei gynybai. Įvairus tų bokštų aukštis ir skersmuo, visi jie cilindriniai, nevienodai išdėstyti. “Jų viduje būdavo laiptai, sienose šaudymo angos, tinkamos ir apšvietimui”. Seniausia išlikusi renesansinė Simno bažnyčia (1520m.) yra su dviem bokštais pagrindinio fasado kampuose. Kitą grupć sudaro vienavės ir trinavės. Bažnyčios su masyviu stačiakampiu bokštu pagrindinio fasado viduryje. Dažniausiai jas statė evangelikai reformatai. Šitai grupei skirtinos Videniškių, Kelmės, Deltuvos bažnyčios. Nuo Lietuvos gotikinių bažnyčių su bokštu pagrindiniame fasade, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo Kaune, jos skiriasi ne tik planu, bet ir paprastesnėmis formomis. “Evengelikai reformatai sudemokratinć savo religines apeigas ir bažnyčių meninei išraiškai stengėsi suteikti paprastumo”. Šis bažnyčios tipas paplito ir dabartinės Baaltarusijos teritorijoje. Paskutinć grupć sudaro įvairios bebokštės frontoninės bažnyčios. Jų Lietuvoje nedaug. Ankstyviausia ir pati paprasčiausia – Pašušvio bažnyčia. Ji nedidelė vienavė. Taigi didžiausia architektūrinis to meto pakilimas yra įvairių tikėjimų bažnyčios. Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai – mokyklos, rūmai, miestiečių namai.

Dailė  Referatai   (13,19 kB)

Žmogui kasdien reikia išgerti 2–3 litrus vandens. Žmogaus organizmui kasdien reikia 10 litrų. (Jį pasigamina pats, endogeniniu būdu: su seilėmis – 1,5 litro, 1,5 litro pagamina skrandžio sultys, 0,7 litro – kasa, 3 litrus – žarnynas, 0,5 – tulžis). Suaugusio žmogaus organizme yra apie 68 proc. vandens, iš jo kraujyje 90 proc., raumenyse – 77 proc., o smegenyse – 85 proc. Nevalgęs žmogus gali išgyventi iki 40 parų, o be vandens numirs aštuntą. Be vandens žemėje nebūtų augmenijos, todėl nebūtų deguonies ir gyvybės. Vanduo geriausias pasaulyje tirpiklis. Jis tirpdo, bet pats nepakinta. Visų medžiagų tirpalai, cirkuliuojantys žmogaus kūne, irgi yra vandens tirpalai. Vandens paviršiuje yra nepaprastai didelė molekulių įtampa. Todėl paviršiumi lengvai bėgioja čiuožikai, kai kurie vabzdžiai. Augalai iš dirvos lengvai pasiima ištirpusias druskas, drėgmę. Vanduo yra mineralas, naudingoji iškasena ir dar visiškai neištirtas. Vandenį sudaro vandenilis ir deguonis. Vandenilio yra trys izotopai – lengvas, sunkus, supersunkus. Deguonį sudaro taip pat trys – vieno molekulinis svoris – 16, kito – 17, trečio – 18. Taigi vanduo yra keturiasdešimt dviejų medžiagų mišinys. Didžiausią dalį sudaro lengvasis vanduo. Vilniaus gręžinių vanduo – geros kokybės. Jame yra, nors ir nedaug, dešimt žmogui reikalingų mikroelementų: chloridų, kalcio, magnio, molibdeno, cinko, vario, chromo, fluoridų, nikelio. Iš sugedusio čiaupo degtuko srovele per parą nuteka apie 1500 litrų vandens. Vilniaus miesto vandentiekio ūkis yra vienas iš sudėtingiausių ir didžiausių respublikoje. Jei ištiestume visus vandens bendrovės eksploatuojamus vamzdynus, pasiektume Paryžių. Vanduo yra medžiaga randama visur Žemėje ir būtina visoms žinomoms gyvybės formoms. Apie 70 procentų Žemės paviršiaus yra padengta vandeniu. Vandens yra ir kitose Saulės sistemos ir tolimesniuose kūnuose, ledo pavidalu. Vandens svarba žemiškajai gyvybei leido daugeliui daryti prielaidą, kad vandens skystame pavidale egzistavimas kituose kosminiuose kūnuose gali suteikti pakankamas sąlygas nežemiškai gyvybei. Įprastinėje temperatūroje ir slėgyje vanduo yra skystas. Kitos dažnos vandens formos yra ledas, sniegas ir garai. Vandens molekulinė formulė yra H2O, t.y. vandens molekulė susideda iš dviejų vandenilio ir vieno deguonies atomo. Kiekvienas žmogus gyvenime susiduria su vandeniu: poilsis vasarą prie vandens telkinių, vaikų mokymas, plaukimo baseinai ir kt. Visur būtina mokėti plaukti. Be to, dažnai tenka mokyti plaukti kitus. Tam reikia žinių ir praktinių įgūdžių. Vanduo, bespalvis ir beskonis skystis. Tai gyvybės ir visos gamtos pagrindas. Vanduo užima apie šešiasdešimt procentų viso žemės paviršiaus ploto. Dauguma gyvūnų ir augalų gyvena vandenyje. Visų jų didelę dalį sudaro vanduo, kuris papildomas įvairiomis maisto medžiagomis. Be vandens, kaip ir be oro, negalėtų gyventi ir vystytis nė vienas organizmas.

Chemija  Paruoštukės   (4,16 kB)

„Deguonis“ Įžanga: • Iš periodinės lentelės [inga] • Paplitimas gamtoje [aš] • Svarbiausi junginiai [inga] • Ryšys su žmogum, panaudijimas, užteršumas [aš] Paplitimas gamtoje : Labiausiai Žemės plutoje paplitęs elementas, palaiko gyvybę, degimą, tirpsta vandenyje, sudarydamas neutrąlųjį tirpalą. Gyvybė žemėje neįmanoma be deguonies. Jo yra visuose gamtiniuose junginiuose [ baltymuose, angliavandeniuose, riebaluose]. Nė viena saulės sistemos planeta netiktų gyventi žmogui, nes atmosferą turinčiose planetose [veneroj, marse] išskyrus žemę, nėra deguonies. Kai trūksta deguonies, tenka naudotis kvėpavimo aparatais. Kartu su oru įkvėptas deguonis patenka į plaučius ir kraujas išnešioja jį po visą organizmą. Ląstelėse deguonis dalyvauja sudėtingose oksidacinėse reakcijose, kuriose susidaro anglies dioksidas. Maistas, patekęs į organizmą, oksiduojasi, o dėl oksidacijos išsiskyrusi energija palaiko kūno temperatūrą, leidžia judėti. Žuvys vandenyje taip pat kvėpuoja ištirpusiu deguonim, žiaunomis filtruodamos ištirpusį vandenį. Panaudojimas: o Diazoto oksidas[N2O], dar vadinamas linksminančiosiomis dujomis. Jis kaip anestetikas naudojamas medicinoje. o Angies dioksidas [CO2] putojantiems gėrimams gaminti. Gesintuvams užpildyti. o Anglies monoksidas [CO] naudojamas metalams redukuoti iš rūdų. Su kitomis dujomis sumaišytas, naudojamas kurui pvz: jo mišinys su vandeniliu vadinamas vandens dujomis, su azotu – generatorinėmis dujomis, su 50% vandeniliu – metanu ar kitomis dujomis – kokso dujomis. o Azoto rūgštis [HNO3] naudojama trąšų ir sprokstamųjų medžiagų gamyboje. Koncentruotos azoto ir druskos mišinys vadinamas „karališkuoju vandeniu“. Jis tirpina auksą. o Natrio nitratas [NaNO3] naudojamas dūminiam parakui gaminti. o Natrio nitritas [NaNO2] naudojamas mėsai koncervuoti. Užterštumas : Kenksmingų medžiagų, kurios suardo natūralius žemės procesus, išmetimas į atmosferą, žemę, upes ir vandenynus, vadinamas užterštumu, o medžiagos –teršalais. Pagrindiniai užterštumo šaltiniai ir tipai: • Smogas. Ūkana, susidariusi iš dulkių ir suodžių mišinio. Jis yra rūgštinis dėl sieros dioksido, kuris išsiskiria pramonės miestuose deginant kurą. • Rūgštūs lietūs. Lietaus vanduo, kuris rūgštesnis negu įprasta. Lietaus vandens pH dėl ištirpusio anglies dioksido, kuris iš dalies virsta praskiesta anglies rūgštimi, paprastai yra tarp 5 ir 6. Sieros dioksidas ir azoto oksidai, susidarę sudeginus kurą, atmosferoje reaguoja su deguonimi ir vandeniliu; susidaro sieros ir azoto rūgštys, lietaus ph tampa lygus 3, • Eutrofikacija. Spartesnis vandens augalų augimas, susijęs su nitratų, nitritų ir fosfatų, atsiradusių dėl trąšų pertekliaus upėse. Dėl to vandenyje sumažėja deguonies, nugaišta žuvys. • Šiltnamio efektas. Saulės energijos sulaikymas atmosferoje, atsirandantis padaugėjus anglies dioksido. Dėl to pakyla oro temperatūra. Deginant kurą daugėja anglies dioksido, atmosferos būklė blogėja. • Šiluminis teršimas. Efektas, susijęs su gamyklų ir elektrinių šilto vandens išleidimu į upes ir ežerus. Dėl to vandenyje sumažėja ištirpusio deguonies, o tai veikia vandens gyvybę.

Chemija  Konspektai   (5,22 kB)

Skruzdėlės Skruzdėlės - tai smulkūs plėviasparniai vabzdžiai, pasižymintys formų įvairove ir bendruomeniniu gyvenimu. Stiebelis, jungiantis krūtinę su pilveliu, yra su statmena plokštele arba su dviem mazgeliais. Sparnai gerokai ilgesni už pilvelį. Antenos alkūninės, su ilgu stiebeliu. Skruzdėlės turi nuodingąją liauką, tačiau geluonį turi ne visos rūšys. Burnos organai graužiamieji. Skruzdėlių bendrija susideda iš sparnuotųjų patinų bei patelių ir iš besparnių darbininkių. Darbininkės yra lytiškai nesubrendusios patelės. Jos rūpinasi lizdų statyba, maisto rinkimu, jauniklių maitinimu bei priežiūra. Skruzdėlynus įsirengia pastatų aukštų perdangose, žemėje, prie balkonų, pamatų plyšiuose. Iš ten prasiskverbia į gyvenamąsias patalpas ir, ieškodamos maisto, teršia produktus. Faraoninė skruzdėlė (Monomorium pharaonis) Tai mažiausia Lietuvoje aptinkama skruzdėlė. Ji mėgsta šilumą ir drėgmę, todėl gali gyventi ir vystytis tik šildomose patalpose. Faraoninės skruzdėlės motinėlė būna iki 5 mm, blyškiai gelsvai ruda. Iš pradžių ji turi sparnus, o po poravimosi juos numeta. Motinėlė gyvena apie 250 - 270 dienų. Per tą laiką ji sudeda iki 350 kiaušinėlių. Patinai būna 2,8 – 3,0 mm, tamsiai rudi, turi dideles akis, gyvena apie 3 savaites. Tuo pat metu lizde būna kelios dešimtys patinų ir net keli šimtai besparnių motinėlių. Daugiausia lizde būna skruzdėlių darbininkių (iki 2000). Jos 1,8 – 2,5 mm, blyškiai gelsvos. Faraoninės skruzdėlės gyvenimo ciklas Faraoninės skruzdėlės labai ėdrios. Jos ėda viską: miltus ir duonos produktus, cukrų, medų, mėsą, sūrį ir kt. Labai mėgsta pūlingas žaizdas, pragulas, todėl dažnai apsigyvena ligoninių chirurgijos skyriuose. Motinėlės be maisto gali išbūti kelis mėnesius. Darbininkės, neturėdamos maisto, iš pradžių ėda savo lervas, lėliukes, vėliau minta kritusiomis draugėmis. Faraoninės skruzdėlės veisiasi antisanitarinėmis sąlygomis. Ypač jos pavojingos ligoninėse, nes gali užkrėsti sterilius įrankius, baltinius, platinti įvairias bakterijas ir virusus. Jų įkandimas žmogui skausmingas, paskui niežti, iššoka pūslelės. Ypač nuo jų nukenčia vaikai.

Biologija  Analizės   (44,81 kB)

Rūšys skiriasi viena nuo kitos daugeliu požymių. Būdingi rūšies požymiai ir savybės vadinami kriterijais. 1) Morfologinio kriterijaus pamatas - vienos rūšies individų išorinės ir vidinės sandaros panašumas. Tačiau vienos rūšies individai kartais būna tokie skirtingi, kad tik pagal morfologinį kriterijų ne visuomet pavyksta nustatyti jų rūšį. Be to, esama rūšių, morfologiškai panašių, bet jų atstovai nesikryžmina vieni su kitais. Tai - rūšys antrininkės. Tyrinėtojai randa jų visose sistematinėse grupėse. Pvz. juodųjų žiurkių yra 2 rūšys antrininkės - su 38 ir 42 chromosomomis. Taigi pagal morfologinį požymį negalima atskirti, kurios rūšies atstovą nagrinėjome. 2) Kariologinis kriterijus - tai kiekvienai rūšiai būdingas chromosomų rinkinys, tikslus jų skaičius, matmenys ir forma. 3) Fiziologinio kriterijaus pamatas - vienos rūšies individų visų gyvybinės veiklos procesų, pirmiausia dauginimosi, panašumas. Skirtingų rūšių atstovai paprastai nesikryžmina arba jų palikuonys esti nevaisingi. Tai yra todėl, kad skiriasi jų lytinio aparato sandara, dauginimosi laikas ir kt. Tačiau gamtoje esama rūšių, kurios kryžminasi ir veda vaisingus palikuonis (kai kurios kanarėlių, kikilių, tuopų, gluosnių rūšys). Taigi norint nustatyti, kuriai rūšiai priklauso individai, vien fiziologinio kriterijaus neužtenka. 4) Geografinis kriterijus - tam tikras arealas, kurį rūšis užima gamtoje. Jis gali būti didelis arba mažas, neištisinis arba ištisinis. Esama rūšių, gyvenančių visur, ir dažnai tai priklauso nuo žmogaus veiklos (daugelis piktžolių, kenksmingųjų vabzdžių rūšių). Bet ir geografinis kriterijus negali būti svarbiausias nustatant rūšį. 5) Ekologinio kriterijaus pamatas - rūšies gyvenamosios aplinkos veiksnių sistema (ekologinė niša). Pvz., pievose ir laukuose auga aitrusis vėdrynas; drėgnesnėse vietose auga šliaužiantysis vėdrynas, pelkėtose vietose - dedervinis vėdrynas 6) Etologinis kriterijus - individų elgsenos ypatybės (veisimosi laikas, tuoktuvinių žaidimų pobūdis ir kt.). 7) Genetinis kriterijus - vienos rūšies individai tarpusavyje kryžminasi, ir jų palikuonys būna vislūs. Rūšis yra genetiniu požiūriu izoliuota sistema: tarp skirtingų rūšių genų mainai nevyksta. Dabartiniu metu mokslininkai surado ir kitokių rūšies kriterijų, padedančių tiksliau nustatyti rūšies vietą organinio pasaulio sistemoje (pagal skirtingus baltymus ir nukleinines rūgštis). Individo rūšiai nustatyti nepakanka kurio nors vieno kriterijaus; tik iš jų visumos, iš to, kaip jie vienas kitą papildo, galima teisingai apibūdinti rūšį. Laisvai besikryžminančių vienos rūšies individų grupuotė, ilgai gyvenanti tam tikroje arealo dalyje ir daugiau ar mažiau izoliuota nuo kitų tos pačios rūšies grupuočių, vadinama populiacija. Vienos populiacijos organizmai gyvena vienoje teritorijoje ir naudojais tais pačiais ištekliais. Jie priversti turėti tam tikrus tarpusavio santykius, kurie dažnai būna naudingi kartu gyvenantiems organizmams. Organizmams lengviau gyventi grupėse, negu pavieniui, t.y. organizmai kooperuojasi arba bendradarbiauja. Kooperacija yra būdingesnė gyvūnams negu augalams. Gyvūnai dažnai bendradarbiauja apsigynimo ir medžioklės tikslais. Pvz., vilkai medžioja gaujomis, ypač žiemą, kai rasti maisto sunkiau. Tai padeda jiems lengviau ir greičiau sugauti auką. Gerai žinomas pempių, kovų, kirų kolonijos, į kurias susitelkę paukščiai gali nesunkiai apsiginti nuo bet kokio priešo. Bendradarbiavimas ne tik padeda lengviau apsirūpinti maistu ir apsiginti. Daugelis gyvūnų, ypač paukščių gali gintis tik tada, kai šalia yra kiti jau perintys tos pačios rūšies paukščiai. Be abejo, daug lengviau būryje ir partnerį susirasti. Daugelio rūšių vidurūšinių santykių pobūdis priklauso nuo populiacijos tankio. Kol jis mažas, visiems individams išteklių pakanka, jų santykiuose dominuoja kooperacija, todėl palikuonių gimsta daug, dauguma jų išgyvena, populiacija greitai auga. Tačiau kai populiacija pasidaro tokio tankio, kad nebelieka vietos lizdams arba slėptuvėms ir išsenka maisto ištekliai, gyvūnai pradeda kovoti dėl geresnės vietos, maisto, o patinai dėl patelių. Toks rungtyniavimas vadinamas vidurūšine konkurencija. Dėl išteklių stokos daugelis individų žūva, dauginimosi sąlygos tampa nepalankios. Todėl populiacija vėl sumažėja. Taigi vidurūšinė konkurencija, vykstanti dėl išteklių stokos yra viena iš aplinkos pasipriešinimo formų. Pvz., aiškiai matyti vidurūšinė konkurencija tankiame eglyne ar pušyne. Čia augantys medžiai konkuruoja dėl šviesos, mineralinių medžiagų ištirpusių vandenyje ir vandens. Vienų šaknys labai išsikerojusios ir vandens sugeria daugiau, tuo tarpu kitiems jo trūksta. Aukštos, tankiai augančios pušys, trukdo saulės šviesai prasiskverbti į žemutinius ardus, kur auga jaunos pušaitės. Negaudamos šviesos, jos arba žūva, arba labai lėtai auga. Netiesioginė konkurencija t.y. kai organizmai nesirungia vienas su kitu tiesiogiai, bet reaguoja į sumažėjusius dėl konkurento veiklos išteklius, kurie ir jam reikalingi. Tačiau kartais tarp gyvūnų vyksta tiesioginė konkurencija, jie tiesiogiai varžosi vienas su kitu dėl teritorijos - vietos, kurią gyvūnas užsiima, gyvena ir gina nuo savo gentainių arba kitų rūšių individų. Savo teritorijos užėmimas ir jos gynimas būdingas daugeliui gyvūnų. Pvz.: kai kurioms žuvims, ropliams, žinduoliams, bendruomeniniams vabzdžiams. Kova vyksta dėl patogiausių teritorijų, t.y. tokių, kuriose pakanka vietos slėptuvėms arba lizdams, gausu maisto. Dažniausiai jų ieško patinai . Tačiau išsikovoti gerą teritoriją gali tik stiprūs, labiausiai prisitaikę individai. Dažniausiai būna tik ritualinė: balsu, pozomis, gyvūnai įrodinėja savo teises į teritoriją. Aršios kovos vyksta vilkų, liūtų, šunų populiacijose, kai kova baigiasi vieno arba abiejų priešininkų mirtimi. Įžengęs į teritoriją gyvūnas ir išsikovojęs ją paženklina įvairių liaukų skysčiu arba kitais būdais. Tai turi įspėti neprašytą svečią, kad teritorija užimta. Patinai dažnai kovoja dėl patelių. Konkurencija - kova dėl būvio.

Biologija  Konspektai   (5,72 kB)

Žodis ,,pakanka’’ yra santykinis, paskutinius dvidešimt trisdešimt metų imta nerimauti dėl nekontroliuojamo gyvūnijos ir augalijos naikinimo, kuris grėsmingas ir mums patiems: suardžius nusistovėjusią gamtoje pusiausvyrą, išmiršta ištisos rūšys, o nuo jų išsaugojimo priklauso, ar išliks pats žmogus. Gali atsitikti taip, kaip toje senoje pasakoje apie karalystę, kuri sugriuvo, kai joje nebeliko vinies. Žmogus, kaip ir bet kuris kitas individas, dauginasi, kvėpuoja, maitinasi ir užima tam tikrą erdvę, yra glaudžiai susijęs su gyvąja ir negyvąja gamta. Žmogaus santykiai su išoriniu pasauliu yra įvairūs ir sudėtingi. Žmogui gamta yra gyvenamoji aplinka ir vienintelis materialinių bei dvasinių išteklių šaltinis – be gamybinės aplinkos žmonių bendrija negalėtų egzistuoti Žemėje. Žmogus – gamtos dalis ir kaip gyva būtybė savo egzistavimu daro tam tikrą įtaką gamtinei aplinkai. Tačiau šitoks žmogaus poveikis gamtai yra nedidelis, lyginant su tokiomis aplinkybėmis, kuriomis žmogus savo darbu veikia gamtinę aplinką. Žmogus keičia gamtą priklausomai nuo socialinės santvarkos ir gamybinių jėgų išsivystymo lygio. Pirminėje žmonių bedruomenėje, kuomet pagrindiniu žmonių egzistavimo šaltiniu buvo augalų, jų vaisių ir uogų rinkimas, medžioklė ir žūklė, žmogus priklausė nuo jį supančios gamtinių sąlygų ir tuo metu poveikis gamtai buvo nežymus. Bėgant laikui žmogaus poveikis gamtai kinta. Kas laimės – žmogus griovėjas ar žmogus kūrėjas, rūpi mums visiems. Vargu, ar gamta sugebės pati užsigydyti jai žmogaus padarytas žaizdas. Šiandien žmogus vis labiau pajunta savo darbų pasekmes: užterštas vanduo, oras,žemė.Vis dažniau pradeda lyti rūgštūs lietūs, didėja ozono skylė. Visa tai yra žmogaus veiklos pasekmės.Dėl padidėjusio CO2 kiekio atmosferoje netrukus galime pajusti šiltnamio efekto padarinius. Gamta – mūsų namai. Žmogus visuomet buvo ir bus priklausomas nuo gamtos. Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos pastaruoju metu tapo itin ryškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo, neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmės juntamos visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač tapo aktuali mus supančios aplinkos apsauga. Žmogus ne visada taip teršė kaip dabar. Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs -- ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė. Poveikio gamtai beveik nebuvo. Su žemdirbystės pradžia susiję pirmieji dirvos erozijos reiškiniai. Kuo intensyviau buvo naudojama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama.Išdeginus miškus po kurio laiko ten atsirasdavo dykumos. Vėliau, atsiradus pramonei, gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žemė, vanduo, oras, miškai – buvo naudojami tiek, kiek įstengta perdirbti.Į pasekmes nežiūrėta tol, kol jos pradėjo trukdyti civilizacijos progresui ir žmonijos egzistencijai žemėje. Pokyčiai biosferoje, pernelyg užterštas oras, vanduo, dirva ,juodosios audros ir erozija žemės ūkio teritorijose, senkantys naudingųjų iškasenų šaltiniai verčia peržiūrėti pasenusius naudotojo kėslus. Gyventojų skaičius planetoje nuolat auga ir augimo tempai didėja. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga pati tampa savo raidos stabdžiu. Nešvarus oras didmiesčiuose sumažina darbingumą 15%, nekalbant jau apie žalą gyventojų sveikatai. Biosferos ištekliai nėra neišsenkami. Dalis jų yra atkuriami, kiti iš dalies kinta, bet yra ir tokių, kurių atkurti neįmanoma.Kuo intensyviau naudojami gamtos ištekliai neatsižvelgiant į jų regeneraciją, tuo pražūtingesnės gali būti tokio ūkininkavimo priežastys. Užterštas oras iš lėto veikia žmogaus organizmą. Netgi nežymios pašalinių medžiagų, ypač sunkiųjų metalų, priemaišos ore kenkia normaliam organizmų funkcionavimui. Pastebėta, kad atmosferos užterštumas yra viena iš priežasčių, sukeliančių įvairias plaučių ligas, ypač plaučių vėžį. Didėjant aplinkos užterštumui, mirtingumas nuo šios ligos labai plinta. Miestuose, kuriuose labai išplitusi automobilizacija, svarbiausias oro tešėjas yra automobilių vidaus degimo varikliai. Šie varikliai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač pavojingi žmonių sveikatai švino junginiai. Radikaliausia oro taršos mažinimo priemonė yra pakeisti šiuos variklius elektriniais varikliais. Taip pat daugelyje užsienio šalių mašinos parduodamos su katalizatoriais (katalitiniais konvektoriais), kurie 90% sumažina išmetamo CO kiekį , sumažina azoto oksidų ir angliavandenilių kiekį. Taip pat reikia naudoti benziną be švino priemaišų. Nuo oro taršos nukenčia augalija ir gyvūnija. Ypač pavojingas SO2, nes jis susijungia su vandens garais ir virsta sieros rūgštimi. Yra žinoma, kad medžiai gerai valo orą. Amazonės miškai net vadinami planetos plaučiais. Tačiau jie yra negailestingai kertami norint gauti kuo daugiau materialinės naudos. Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja. Žmonės, atgavę savo tėvams priklausiusius miškus, juos negailestingai kerta. Jie nekreipia dėmesio ar medis yra ligotas, ar sveikas, mat jiems rūpi uždirbti kuo daugiau pinigų. Nuo to oras Lietuvoje švaresnis nebus. Reikalinga kardinaliai keisti požiūrį į miškų naudojimą ir apsaugą. Turėtų būti kertami tik ligoti medžiai, užsodinami tušti, nederlingi žemės plotai. Tai galima taikyti ir miestuose – reikia plėsti parkus, žaliuosius plotus. Miškai mūsų planetoje sudaro 29% žemės paviršiaus. Žinome, kad miškai reguliuoja vandens apykaitą, stabdo dirvos eroziją, apsaugo nuo vėjo, teikia prieglobstį guvūnams, poilsį žmogui. Augalija fotosintezės pagalba gamina ne tik biomasę, reikalingą aukštesnės pakopos gyvųjų organizmų mitybai, bet ir deguonį, suvartodama atmosferoje esntį anglies dioksidą. Gyvūnai ir žmonės sunaudoja tiek deguonies, kiek jo išskiria augmenija, o pastaroji ,,perdirba” tiek CO2, kiek jo pasipildo kvėpuojant gyvūnams ir vykstant kitiems natūralaus degimo procesams. Pusiausvyra išlieka, kol nepažeidžiamos nusistovėjusios naudojimo proporcijos. O augmenijos, ypač miškų, ne daugėja, bet mažėja, kartu mažėja galimybė, kad išliktų pastovus CO2 ir O2 santykinis kiekis atmosferoje. Sunku iš anksto tiksliai prognozuoti, kokios būtų pasekmės, pakitus atmosferos oro sudėčiai, bet, kad jos būtų žalingos žmonijai, tai galima tvirtai pasakyti. Sekantis biosferos elementas yra H2O. Gamybai ir buičiai naudojamas tik gėlas vanduo, o jo atsargos yra labai mažos. Žmogus be vandens, kaip ir be oro, gyventi negali. Tačiau žmogaus veikla ir čia palieka savo pėdsakus. Vandenį daugiausia teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla. Žalingiausi teršalai yra nafta ir jos produktai, mineraliniai aliejai. Ne mažiau vandenį teršia ir buitinės atliekos. Ypač pavojingos yra cheminės skalbimo priemonės, nes jų nesulaiko valymo įrengimai. Ne mažiau vandenį teršia netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Pavyzdžiui amoniakiniam vandeniui patekus į vandens telkinį, žūsta žuvys ir kiti vandens gyvūnai. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis ir juose padidėja nitratų kiekis. Vandenį teršia ir netvarkingai įrengtos, arti vandens telkinių pastatytos gyvulių fermos. Pramonės įmonės savo technologinėms reikmėms taip pat naudoja vandenį. Kartu su nutekamaisiais vandenimis iš įmonių į upes patenka daug nuodingų medžiagų: rūgščių, šarmų, druskų, fenolių, chromo ir kt.. Šie teršalai sukelia vandens gyvūnų mutacijas, o taip pat ir kelia grėsmę jų išnykimui. Norint sumažinti vandens užterštumą, reikia racionaliau išdėstyti taršos židinius, statyti valymo įrengimus, įmonėse įrengti uždaras ir apytakines vandens naudojimo sistemas. Chemijos revoliucija žemės ūkyje gerokai padidino derlių, tačiau galiausiai gali jį ir pražudyti.Negana to, kad kenksmingi vabzdžiai tampa atsparūs pesticidams, nuo chemikalų dar žūva ir natūralūs kenkėjų priešai. Dabartinis žemės ūkis remiasi mechanizavimu ir chemizavimu. Bet cheminizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti. Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybos grandine patenka į žmogaus organizmą. Netiesioginis nuodingųjų chemikalų veikimas yra pavojingas ne tik sveikatai, bet svarbiausia, veikia vaisių nėštumo metu (daugiausia naujagimių su defektais pastebėta regionuose, kur intensyviai naudojami pesticidai).Taigi žmogaus naudojami ginklai atsisuka prieš jį patį. Stebėjimai parodė, kad labai stambūs mechanizmai suslegia dirvą, ji netenka purumo, pablogėja sąlygos dirvos mikroorganizmams ir bestuburiams. Norint išsaugoti dirvožemį, reikia naudoti priemones, grindžiamas ekologiniais metodais, o ne bet kokiais būdais siekti trumpalaikės naudos. Veltui galima pamokslauti apie įvairias sudėtingas ir brangias apsaugos technologijas, įrenginius -- visų pirma reikia išugdyti aukštą žmonių sąmoningumą, kuris leistų išsaugoti gamtą ir išlikti patiems. Jeigu anksčiau būdavo kalbama apie žmogaus apsaugą nuo gamtos, apie jos gėrybių naudojimą, ,,gamtos užkariavimą”, tai dabar – kaip apginti gamtą nuo žmogaus, nes, ardydama nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą, žmonija kerta šaką, ant kurios ji pati sėdi.

Biologija  Referatai   (9,32 kB)

Biotiniai santykiai Tarprūšiniai santykiai Pavadinimas Charakteristika Pvyzdžiai Tarprūšinė konkurencija • Atsiranda kai iš dalies sutampa rūšių ekologinės nišos, individai naudojasi tais pačiais ištekliais. • Konkuruoja organizmai, priklausantys tam pačiam mitybos lygmeniui. • Kuo rūšys giminingesnės viena kitai – tuo labiau konkuruoja. • Dažnai konkurencija būna tokia stipri, kad viena rūšis žūva. • Kelios rūšys gali gyventi kartu – naudoti tuos pačius išteklius. • Tarprūšinė konkurencija gali sumažinti individų kiekį bendrijoje. • Miško eglės konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais augalais, jos nepraleidžia saulės šviesos į žemesnius ardus, kur auga kiti medžiai, krūmai žolės. Negaudami šviesos ir jiems reikalingų medžiagų, daugelis šių rūšių nunyksta. • Žmogus priverestas sugyventi ir su kopūstiniu baltuku, ir su Kolorado vabalu, kurie sunaikina dalį jo išauginto derliaus. Plėšrūnų ir jų grobio sąveika • Plėšrūnais vadinami gyvūnai, mintantys kitais gyvūnais – aukomis, prieš tai jas nužudę. • Plėšrūnai reguliuoja aukos populiacijos dydį. • Plėšrūnai dažnai puola jauniklius, arba senus ir paliegusius individus. • Plėšrūnai atlieka savotišką gamtos sanitarų vaidmenį – jų aukų populiacijoje lieka stiprūs individai, galintys turėti palikuonių. • Nuo aukų populiacijos dydžio priklauso ir plėšrūnų populiacijos dydis. Padidėjus aukos populiacijai, susidaro palankios sąygos mitybai, plėšrūnai gali sparčiai daugintis. Bet kuo daugiau plėšrūnų, tuo daugiau aukų sunaikinama. Ima mažėti aukų, mažėja ir plėšrūnų. Sumažėjus plėšrūnų, kiekiui, susidaro palankios sąlygos sparčiai daugintis aukos populiacijos individams ir ciklas vėl kartojasi. • Plėšrūnų visada yra mažiau negu jų aukų, nes plėšrūnai priklauso aukštesniam mitybos lygmeniui, taigi tik 10% aukų sukauptos energijos tampa plėšrūnų biomase. • Lūšys medžioja kiškius. Padidėjus kiškių populiacijai, padaugėja ir lūšių, Kai kiškių populiacija sumažėja, praretėja ir lūšių populiacija. KOmensalizmas Tai tokie santykiai kai vienam organizmui jie teikia naudos, pvz buveinę, slėptuvę, maistą arba gyvenamąją vietą, o kitam organizmui iš tokio bendro gyvenimo nėra nei naudos, nei žalos. Vėžys vienuolis užima tuščias pilvakojų minkštakūnių kriaukles ir jose gyvena kartu su kirmėlėmis. Turėdamos tokį kaimyną, jos ne tik apsaugotos nuo žuvų, bet ir minta jo maisto atliekomis. O pačiam vėžiui tokia kaiminystė nei naudinga, nei žalinga. Parazitizmas • Parazitai – tai organizmai, kurie minta kitais organizmais, vadinamais šeimininkais. • Parazitai maistą ir kitas jiems reikalingas medžiagas gauna iš kito organizmo – šeimininko. • Parazitai visada daug mažesni už savo šeimininką ir minta tik gyvu jo organizmu. • Ligas sukeliančios bakterijos ir virusai taip pat priklauso parazitams. • Didžiąją gyvenimo dalį arba nuolatos jie gyvena ant šeimininko kūno (ekto) arba jo viduje(endo). • Šeimininkas nuo parazito nukentėti gali nevienodai – susilpnėti arba žūti. Kai šeimininkų populiacijos tankis didelis, parazitai labai plinta, jie lengvai persikelia nuo vieno individo prie kito. Tada šeimininkų tankis sumažėja. • Net ir tie parazitai, kurie savo šeimininkų nenužudo, turi įtakos šeiminiko populiacijos tankio mažėjimui, nes parazitais užsikrėtę šeiminikai būna ne taip vislūs, lengviau suserga ir greičiau žūva. • Pirmiausia paveikia labai jaunus arba jau senus ir silpnus individus. Kartais tokie individai žūva nuo parazitų poveikio, bet dažniausiai silpnus ir ligotus individus sunaikina plėšrūnai. • Kai kurie organizmai atskirus savo gyvneimo etapus praleidžia skirtingų šeiminikų organizmuose (pvz. Jautinis kaspinuotis). • Vartodami savo šeimininko maisto medžiagas, parazitai išsekina jį, sukelia įvairių organų uždegimus, sunkiai gyjančias žaizdas, jų nuodingi šalinimo produktai veikia šeiminiko organizmą ir gali būti net jos mirties priežastimi. • Jei šeimininkas žūtų, žūtų ir organizmas. Todėl parazitų sukelti susirgimai dažniausiai nebūna mirtinai pavojingi. • Prisitaikiusių prie savo šeimininko parazitų poveikis jam yra gana nuosaikus, o šeimininko organizmas savo nuožtu įgyja atsparumą tam parazitui. Tačiau kai šeimininkas yra paveikimas jam neįprasto parazito, šis poveikis gali būti ir mirtinas. • Pagrindinis skirtumas tarp plėšrūnų ir parazitų toks, kad plėšrūnas nužudo savo auka, o parazitai šeimininko nežudo, nes tokiu būdu mirtų ir patys. Jautinio paskinuočio suaugėlis parazituoja žmogaus žarnyne, jų galvutės prisitvirtina prie žarnos sienelės. Žmogaus žarnynas jiems suteikia maistą, šilumą, saugią aplinką. Kaspinuoščiai deda kaiušinėlius, kurie su išmatom patenka i aplinką. Tada juos suėda galvijai. Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva patenka į raumenis. Žmogus kaspinuočiais apsikrečia suvalgęs blogai termiškai apdorotą užkrėstą mėsą. Endo parazitai (vidiniai): • Virusai • Bakterijos • Protistai (maliarijos sukėlėjai) • Parazitinės kirmėlės (kaspinuotis, siurbikės, spalinės) Ekto parazitai (gyvena prisitvirtinę prie šeimininko išorės): • Siurbėlės, • Amalai (augalai), • Skalsės (grybai), • Nariuotakojai (erkės, blusos, blakės) Mutualizmas • Tai toks skirtingų rūšių bendravimas, kai santykiai naudingi abiem rūšim. • Ilgainiui abipusiai naudingi santykiai padeda naujoms rūšims atsirasti, taip atsirado kerpės. • Bitės gauna nektarą iš augaų, tuo pačiu juos apdulkindamos. • Azotą fiksuojančios bakterijos gyvena ankštinių augalų šaknų gumbeliuose. • Žmogaus žarnyne gyvena bakterijos, jos gauna maisto, buveinę, o žmogus gauna jų gaminamą vitaminą D. Vidurūšiniai santykiai Kooperacija (bendradarbiavimas) • Organizmai gyvena grupėmis. • Būdinga labiau gyvūnams, nei augalams. • Bendradarbiauja apsigynimo ir medžioklės tikslais. • Gyvenant būryje lengiviau susirasti partnerį – susilaukti palikuonių. • Dominuoja tada, kai populiacijos tankis nedideis, visiems pakanka išteklių. • Palikuonių gimsta daug, dauguma jų išgyvena, populiacija greitai auga. • Vilkai medžioja gaujomis. • Kirai, pempės, kovai buraisi į kolonijas, taip jiems lengviau apsiginti nuo priešų. • Daguelis paukščių gali daugintis tik tada, kai šalia yra kiti jau perintys tos pačios rūšie paukščiai. Vidurūšinė konkurencija • Tankiame eglyne medžiai konkuruoja dėl šviesos, vandens ir ištirpusių mineralinių medžiagų, Vienų šaknys geriau išsikerojusios ir vandens sugeria daugiau, tuo tarpu kitiems jo trūksta. Aukštos, labai tankios pušys trukdo saulės šviesai prasiskverbti į žemutinius ardus, kur auga jaunos pušaitės. Negaudamos šviesos ir vandens, jos lėtai auga ir žūva. • Kirai pešasi dėl tinkamų lizdaviečių.. • Paireiškia tada, kai populiacijos tankis labai išauga, nebelieka vietos lizdams arba slėptuvėms ir iųsenka maisto ištekliai. Gyvūnai pradeda kovoti dėl geresnės vietos, maisto, o patinai – dėl patelių. • Vyksta dėl išteklių stokos – yra viena iš aplinkos pasipriešinimo formų. • Priklauso nuo populiacijos tankio. • Kuo tankesne populiacija, tuo stipresnė konkurencija. • Dėl išteklių stokos daugelis individų žūva, dauginimosi sąlygos tampa nepalankios ir jis slopinamas. Populiacija sumažėja. • Tiesioginė konkurencija : o vyksta tarp gyvūnų: jie varžosi vienas su kito dėl kokio nors ištekliaus. o Kovojama dėl teritorijos (būdinga žuvims, ropliams, žinduoliams, paukščiams, bendruomeniniams vabzdžiams). o Kovojama dėl geresnės teritorijos – palankesnės vietos lizdams sukti, ten, kur yra daugiau maisto. o Kovojama rituališkai: balsu, pozomis, arba kovodami – kai susiremia du varžovai(vilkai, šunys, liūtai,) . Tiesiogiai kovojant silpnesnysis gali ir žūti. Abiejais atvjais silpnesnysis pasitraukia, parodydamas nuolankumo pozą. Tokie sipnesnieji individai išstumiami į populiacijos pakraščius,kur juos lengviau sugauna grobuonys, jie dažniausiai nesusilaukia palikuonių. o Patinai kovoja ir dėl patelių. Kovojama tiesiogiai – turnyruose (pvz. elniai rujos metu, kurtinai, tetervinai per „tuoktuves“) arba netiesiogiai – puikuojantis prieš patelę savo spalvotom plunksnom. • Netiosioginė konkurencija vyksta kai organizmai konkuruoja netiesiogiai, bet reaguodami į sumažėjusius dėl konkurento veiklos išteklius. Būdinga augalams. Piktžolių prisitaikymai konkuruoti su kultūriniais augalais: • Piktžolės labai greitai dauginasi ir sudrandina dagybę sėklų. • Jų sėklos labai greitai sudygsta net ir skurdžiame dirvožemyje. • Piktožolės auga labai greitai, o žydi ir sėklas išbarsto anksčiaus už kitus augalus. • Jos gali augti ir nederlingoje žemėje, nesunkiai tampa atsparios herbicidams, be to, jos turi nuodingų medžiagų arba dyglius, kurie jas saugo. • Šaknys išskiria cheminių medžiagų, kurios slopina kitų augalų augimą. • Augalą sunku išrauti dėl tvirtos liemeninės šaknies. Ji dvi rūšys konkuruoja dėl tos pačios ekologinės nišos, tai stipresnė rūšis nukonkuruoja silnesniąją. Plėšrūnų prisitaikymai nužudyti auką: • Turi žudymo įrankius: stiprius nagus grobiui sugriebti ir aštrius dantis ar aštrų snapą jam užmušti bei sudakyti. • Yra greiti, gali pasivyti grobį. • Geba maskuotis, kad sėlinant ar tykant auka nepastbėtų. • Kai kurie plėšrūnai medžioja grupėmis, apsupdami aukas, taip gali sumedžioti už save stambesnį žvėrį. • Gaudo jaunus arba senus ir paliegusius individus, nes juos lengviau pagauti ir nužudyti. • Gali migruoti ten, kur daugiau jų medžiojamų gyvūnų.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (180,2 kB)

Biologinės įvairovės samprata sudaro visų gyvų organizmų rūšių, gyvenančių sausumos, paviršinių vandenų bei kitose ekosistemose, buveinių ir genetinė įvairovė. Sudaro žmogui gyventi, skatina funkcinę įvairovę gamtinėje aplinkoje ir palaiko jos atsparumą, prisilaikymą bei sugebėjimą atsistatyti, gamtinių sistemų produktyvumą. Išskiriami šie biologinės įvairovė lygiai: 1)genetinė įvairovė; 2)rūšinė; 3)ekosistemų. Genetinė įvairovė tos pačios rūšies individai genetiškai skiriasi. Skirtumai tarp genų ir alelių lemia populiacinius skirtumus, t.y. atsparumą ligoms. Rūšinė įvairovė. sutapatinama su biologine. Dabar Žemėje yra nuo 8 iki 80 mln. rūšių, iš kurių 1.4 mln. aprašytos. Iš jų apie 750000 yra vabzdžiai; 40000 stuburiniai; 250000 induočiai augalai ir samanos; Europoje skaičiuojama 215 000 rūšių. Ekosistemų įvairovė. Ekosistemos skiriasi klimato, edafinėmis. topografinėmis bei biotinėmis savybėmis. Ekosistemų įvairovė užtikrina buveinę daugeliui rūšių. sunkiau įvertinti nei genetinę ar rūšinę įvairovę. Europoje skaičiuojama apie 25000 ekosistemų tipų 1Biologinės įvairovės praradimas. Žmogaus veikla skurdina biologinius išteklius ir sumažina biologinę įvairovę. Nuo 16a išnyko 484 gyvūnų rūšys. Prognozuojama, kad iki 2015 metų išnyks 2-8% visų faunos rūšių. Pagrindiniai veiksniai, mažinantys biologinę įvairovę: 1) buveinių praradimas ir jų fragmentacija. 2)per didelis naudojimas, 3)dirvožemio, vandens ir atmosferos tarša. 4)naujų rūšių introdukcija. 5)globaliniai klimato pokyčiai. 6)žemės ir miškų ūkio industrializacija. 1.3. Biologinės įvairovės konvencija pasirašyta Rio-de-Žancire 1992 m pasirašiusios šalys išskiria biologinės įvairovės komponentus, atlieka jų monitoringą bei apskaitą ir reguliuoja jiems neigiamą poveikį galinčią turėti veiklą, išsaugojimui in-silu, t.y. natūraliomis sąlygomis. Rekomenduojama kurti saugomų teritorijų sistemą, remti natūralių ekosistemų bei gyvybingų populiacijų išsaugojimą, atkurti degraduotas ekosistemas bei nykstančias rūšis, rengti biologinės gamtonaudos teisinius pagrindus, strategiją bei planus. Lietuva 1995 įsipareigojo įgyvendinti jos reikalavimus - paruošti šalies biologinės įvairovės studiją, strategiją ir veiksmų planą. Tikslas - sudaryti prielaidas svarbiausioms ekosistemoms ir rūšims išsaugoti ateities kartoms, padėti pagrindus subalansuotam biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės naudojimui ir valdymui, Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas parengtas 10 metų, dauguma veiksmų yra konkretizuoti 5 metams. 2. Lietuvos biologinės įvairovės apžvalga Augmenijos įvairovė, jos kaita ir ypatumai. Įvairovė. Lietuvos teritorijoje natūrali ir pusiau natūrali augalija užima 1/3 teritorijos. Lietuvos floroje inventorizuota 1796 augalų rūšių:gaubtasėkliai 1328; plikasėkliai 3; lapsamanės 320; Didžiausios šeimos yra astriniai (124 rūšys), migliniai (117 rūšių). Pagal gyvenimo formas rūšys pasiskirsto taip: medžiai - 20 rūšių, krūmai - 57 rūšys, žoliniai augalai - 1266 rūšys. Daugiausia rūšių auga miškuose (713 rūšių); pievose - 555 rūšys; pelkėse - 264 rūšys; vandens telkiniuose – 130, smėlynuose - 167 rūšys. Lietuvos arealo paribyje: šiaurinę ribą siekia kalninė arnika, šiaurės vakarinę - paprastasis sinavadas, vakarinę - juodadantė kulkšnė, rytinę - smiltyninė viksva, pietinę - trižiedis lipikas, Lietuvos floroje yra ledynmečio reliktų: beržas keružis, kupstinė kūlingė. Pietinėje dalyje auga endeminės ir subendeminės rūšys. Pietryčių smėlynuose auga Polesės smėlynų endemai: Gorskio putelis. Kaita Intensyvi ūkinė veikla sukelia kaitą: bendrijų struktūros ir rūšinės sudėties supaprastėjimą, fizionominius ir dinaminius pokyčius, sinantropizaciją. Per 45 metus į Lietuvos florą įsiskverbė 327 naujos rūšys. Šiuo metu iš 427 adventyvinių rūšių net 82 naturalizavosi bendrijose. Šis procesas aktyviausias smėlynų bendrijose. Plotų mažėjimas sukelia bendrijų nestabilumą, jų struktūros ir rūšinės sudėties pokyčius: ima vyrauti kosmopolitinės kurios išstumia vienai ar kitai ekosistemai būdingas rūšis. Pelkių augalijos grėsmę kelia melioracijos, eutrofikacijos procesas, mineralizacija. Pievų ekotopų transformavimo į ūkio naudmenas pasekmė - visų žemyninių pievų sunaikinimas, plinta plačios ekologinės amplitudės rūšys, įsikuria menkavertės šluotsmilgynų bendrijos, adventyvinės ir kt. rūšys, Dirvos rūgšlėjimas mažina orchidinių šeima. Smėlynų augmenijai neigiamas apželdinimas miško želdiniais. Vandens telkinių augmenija kinta ūkinės veiklos poveikyje Savitumai , Plyti borealinių spygliuočių ir plačialapių miškų juostų sandūroje. Lietuvoje praeina: skroblo paplitimo riba Augalija priskiriama Vidurio Europos plačialapių ir plačialapių-spygliuočių miškų regiono Rytų Baltijos provincijai, o pietryčių smėlėtoji lyguma -Centrinės Europos provincijai. Žoninis augalijos tipas - plačialapiai-spygliuočiai miškai. Pietinėje nedideli ploteliai skroblo-ąžuolo-liepos medynų su retomis rūšimis, Kuršių nerijoje Baltijos regionui miško tipo augavietės su charakteringa rūšimi tyruline erika. Pievų augalija išsivystė vietoj iškirstų miškų. Natūralesnės pievų bendrijos išlikusios tik didesnių upių šalpose. Grybijos įvairovė, kaita ir ypatumai įvairovė Lietuvos grybai - plačialapių lapuočių ir borealinių spygliuočių, dalinai taigos atstovai, daugiausia aptinkami miškų 4000, pievų 600, laukų, vandenų biotopuose 200. Lietuvoje nustatyta virš 6000 grybų rūšių: grybšiai 2200; papėdgrybiai 2500; Didžiausios eilės agarikiečių - 1200. afiloforiečių - 500. Didžiausia įvairovė aptinkama miškuose. Mikromicetai ir makromicetai Lietuvoje ištirti nepilnai. Grybų karaliją sudaro 3.5-4.5 tūkst. makromicetų ir 8-12 tūkst. mikromicetų rūšių.Kaita susijusi su negrįžtama ekosistemų ir augalijos kaita. Intensyvios ūkinės veiklos -melioracijos ir chemizacijos įtakoje vyksta grybijos rūšinės sudėties kaita, įsivyrauja plačios ekologinės amplitudės rūšys, išstumdamos ekosistemoms būdingas grybų rūšis. grybų verslas daro neigiamą įtaką. Savitumaisiejasi su augmenija. retų makromicetų rūšių auga nedideliuose plačialapių-spygliuočių miškų plotuose, skroblo-ąžuolo-liepos medynuose, Lietuvos pajūryje - baltųjų kopų mikobiota: kopinė jaunabudė. ir kt.Pievų bendrijose vyrauja mikromicetai (virš 300 rūšių). Yra ir makromicetų - žagarūnas, Parkų tipo miškapievėse didysis kukurdvelkis ir kt. Pievų makromicetai jautriai reaguoja į azoto trąšas. Pietryčių kontinentinių kopų smėlinguose pušynuose, reti Europoje- taškuotasis kazlėkas. Pelkėse aptinkama apie 50 mikromicetų rūšių.

Biologija  Konspektai   (45,74 kB)