Senovės Graikijoje mažai tebuvo geros, žemdirbystei tinkamos žemės. Šio krašto plėtotę daugiausiai lėmė jūra. Palaikant kažkokius tai prekybinius ryšius su kitais kraštais aktyviai buvo naudojamasi jūros keliais. Tų laikų žmonėms visi šie mano paminėti reiškiniai buvo begalo paslaptingi. Ta begalinė jėga jiems kėlė baimę ir pagarbą. Reikėjo paaiškinimų iš kur kyla šita jėga, kas ją valdo. Taip formavosi religiniai Senovės Graikijos gyventojų jausmai. Neolito laikotarpiu (7500-2800 m.pr.Kr.) didesnėje Europos ir Viduržemio jūros baseino dalyje paplito miežių, kviečių auginimas, žmonės pradėjo verstis gyvulininkyste. Tuo pačiu turėjo būti žmonių išmanančių šitą veiklos sritį. “Šie žmonės jau mokėjo stebėti metų laikų ciklą ir laikė jį rituališkai susijusiu su žemės dirbimu, sėja, ravėjimu ir pjūtimi arba veisimu, ganymu, priežiūra ir melžimu.” . Tai buvo lyg pradinis Senovės Graikijos religijos raidos etapas. Neolito laikotarpio žemdirbystė labai įtakojo to laiko gyvenimą. Su jos plėtojimusi prasidėjo gyventojų tankumo didėjimas: “nuo vieno žmogaus dešimtyje kvadratinių mylių medžiotojų ir rankiotojų laikais iki dešimties ir šimto žmonių kvadratinėje mylioje prasidėjus žemdirbystės epochai”. Naujoji technologija – metalo apdirbimas, buvo paskutinis faktorius, lėmęs civilizacijos susiformavimą. Ankstyvoji klasinė visuomenė pradėjo formuotis dar žalvario amžiuje (XXVIII – XII a.pr.Kr.). Šis periodas dar yra vadinams KRETOS-MIKĖNŲ kultūra. Iš pradžių Senovės Graikijos religija buvo glaudžiai susijusi su mitologiniais vaizdiniais. Senieji Egėjo jūros baseino gyventojai visas gamtos jėgas ir reiškinius laikė visagalėmis nemirtingomis būtybėmis. Kaip antai: “Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas – gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso – visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš chaoso atsirado ir deivė Žemė – Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, duodanti gyvybę viskam kas gyvena ir auga joje. O giliai po žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras – siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė – Erotas. Beribis Chaosas pagimdė amžinąją tamsą – Erebą ir tamsiąją Naktį – Niuktę. O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa – Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena – Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.”. Mitologija suklestėjo II tūkstantmečio pr.m.e. pabaigoje. Šituo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Žmonės dievus įsivaizdavo kaip idealius žmones su visais žmogiškais jausmais. Dievai buvo nemirtingi, jie neseno ir nesirgo, tačiau turėjo troškimų ir poreikių; kaip antai alkį ir troškulį jie numalšindavo ambrozija (gardžiakvapis dievų maistas) ir nektaru. Galingiausias iš jų buvo Dzeusas – žmonių ir dievų tėvas. Visi turėjo jam paklusti. Dievai gyveno ant Olimpo kalno, 6000 pėdų aukštyje, kuris skendėjo debesyse. Kiekviena Olimpo dievybė turėjo tam tikras funkcijas: Atėnė – išminties ir teisingumo deivė, savo galia, reikšmingumu prilygstanti Dzeusui.

Istorija  Konspektai   (4,5 kB)

Lietuvių protėviai – baltų tautos tikėjo ne į dabartinį krikščionių Dievą, o į daugybę, savo stichiją valdančių dievų. Daugelio dievų garbinimas, pagonybė (Šis žodis yra kilęs iš lotyniško "Paganus" - naudoto apibūdinant neapsišvietusius žmones, tamsuolius, pašiepiant juos kaip "kaimo moliūgus". Įsigalėjus krikščionybei šio būdvardžiu būdavo apibūdinami visi nekrikščionys), buvo plačiai paplitusi tarp baltų, senovėje. Vėliau pagonybę išstūmė krikščionybė, nors ilgą laiką po masinio lietuvių krikšto, daugelis ir toliau tikėjo į senuosius dievus. Lyginant pagonybę ir krikščionybę, galima pamanyti, kad pagonys buvo neišauklėti ir žiaurūs žmonės, vien aukoję žmones ir užsiimdavę keisčiausiomis ir kraupiausiomis apeigomis. Bet ištikrųjų pagonys manė, kad vykdo savo dievų valią, o jei to nepadarys jiems gali nesisekti karuose, medžioklėje, gali vykti įvairios nelaimės. Krikščionybė ir pagonybė skiriasi tuo, kad krikščionybėje garbinamas vienas dievas,o pagonybėje daugybė įvairiausių dievų. Religijose, kur garbinama daug dievų yra daug tapačių, tą pačią, ar panašią stichiją, galią valdžiusių dievų. Pagonių dievai buvo tokie : Praamžius - šis dievas valdė žmonių, viso pasaulio ir dievų likimus. Ukapirmas - buvęs anksčiau už laiką, jam skirta šventė gruodžio 25 dieną, vadinama Okkaatgimimas (o kad atgimimas, O ka gimimas? A.C. pagal Daukantą, visų nesupratusių lietuviškai klaida) Viršaitis - globojo namus, turtą, naminius gyvulius, jo stabas buvo Romovėje. Dar kitaip vadinamas Auxtejas Wissagistis, tapatus antikos Saturnui. Perkūnas - Jupiteris Griausmavaldis, dievų, dangaus ir žemės karalius, gamtos valdovas. Valdomiras Didysis 980 metais įveda Perūno garbinimą Kijeve. Jis jo garbintoju tapo būdamas Prūsijoje (Prūsijos varingijų Rusijoje), kur slėpėsi nuo savo brolio Jaropolko. Vladimiro vietininkas Svainoldas (Swinield) tuo pat metu įveda Perūno garbinimą Didžiajame Naugarde. Slavai neturi žodžių su Per- šaknimi, o griausmą vadina Grom, Molnija, tai įrodo baltišką Perkūno kilmę. Kovas - Chaurirari, Chaulyarari, Zwerinne - Karo dievas, (Dar kitap Kaularijys (iš čia Kostėjus, Koščėjus - Kostėda) iš čia ir Slavų kovos šūkis Uraa - A.C. pastaba). Ragutis arba Bubilius - midaus darytojų, degtinės varytojų, aludarių dievas. Santvaras - dienos šviesos, poetų, gydytojų dievas. Atrimpas - jūros ir vandens dievas. Gardaitis (Gardeoldiis) - vėjų, audrų, jūros potvynių dievas, laivų globėjas. Jam tarnaujantis žynys vadinamas - Sigonotta. Poklius (Poklus) - požemio dievas, numirėlių valdovas. Dar vadinamas Pokolus, Pokole, Pikol, Pikole, Pragartis - nuo žodžio pragaras, pekla. Kriukis - kalvių dievas. Žiemininkas - žemės dievas, valdė derlių ir tamsą, priešingybė šviesos dievui. Dar vadinamas Kurko, Kurchus. Patelas - skraidančių oro dvasių dievas, panašus į angelą. Dar vadinamas Pateno, Potelo. Jo stabas buvo Romovėje, Perkūno dešinėje. Lietuviškai patalas reiškia mirties neštuvus, šis dievas globojo laužus ant kurių buvo deginami numirėliai. Poteliszka - yra naktinis drugys, tokiu pavidalu pasirodantis mirties angelas. Šneibratas - paukščių ir medžioklės dievas. jam aukojami povai. Dar kitaip vadinamas Iszwambratus. Tai vienas iš svarbiausių dievų, turėjusių stabą Romovėje. Tai galėjo būti sudievintas Prutenis (Prutenes), sudievinto Vaidevučio (Wejdewuta, Wirszajtos) brolis.

Istorija  Paruoštukės   (11,7 kB)

1812 m. geriausiais savo metais, Napoleonas valdė Europą nuo Baltijos jūros iki Romos ir į pietus nuo jos, o jo artimieji valdė Ispaniją, Italiją ir kai kurias Vokietijos dalis. Kitos Vokietijos dalys, Šveicarija ir Lenkija tai pat buvo Prancūzijos įtakoje, o Danija, Austrija ir Prūsija buvo jos sąjungininkės. Nepriklausomos tebuvo tik Portugalija, Didžioji Britanija, Švedija ir Rusija. Traukimasis iš Maskvos. 1812 m. Birželio mėnesį Napoleonas įsiveržė į Rusiją su daugiau kaip 500 000 vyrų armija. Rusai ėmė trauktis, ir prancūzų kariuomenė žygiavo vis tolyn į šalį Napoleonas užėmė sostinę Maskvą, tačiau turėjo trauktis , nes negalėjo išmaitinti savo kariuomenės. Nusilpusiai Napoleono kariuomenei grįžtant į Prancūziją, daug karių pražudė atšiauri Rusijos žiema. Napoleono karai. Prieš 200 metų kruvini karai vienas po kito siaubė Europą, atnešdami vargus milijonams žmonių ir pakirsdami prekybą šalyse. Napoleono karai, įžiebti prancūzų revoliucijos, prasidėjo 1792 m. ir truko kone ketvirtį amžiaus. Vienoje pusėje kovėsi revoliucinė Prancūzija, kitoje – senosios . Didžiosios Britanijos, Austrijos, Rusijos imperijos ir Prūsija. Šalys, esančios aplink Prancūziją, iš pradžių kovojo prieš naująją respubliką, norėdamas numalšinti revoliuciją. Tačiau 1799 m. Napoleonui užėmus valdžią, prancūzai užkariavo didžiąją dalį Europos, ir galiausiai liko laisva tik Didžioji Britanija. Prancūzų kariuomenė buvo galingiausia Europoje, tačiau jai išlaikyti teko mokėti didžiulius mokesčius. Nedaug kas norėjo eiti į kariuomenę, tad vyriausybė turėjo taikyti prievartą. Šitokios priemonės buvo nepopuliarios Prancūzijos užgrobtose šalyse, ir žmonės Ispanijoje bei kitur maištavo Napoleonas puikiai tvarkė savo kariuomenę. Jis genialiai mokėjo pasirinkti tinkamus sprendimus ir veiksmingiausiai panaudoti savo pajėgas. Daug didesnes priešo jėgas jis nugalėdavo pranašesne taktika. Karas su Prancūzija. Tilžės taikos sukurta Rusijos ir Prancūzijos sąjunga buvo laikina, nes jau tuo metu šių valstybių tarpusavio prieštaravimai nustelbė siekimą bendradarbiauti. Abi šalys rengėsi karui visus 1811 m. Napoleonas pirmasis telkė savo kariuomenę prie Rusijos vakarinių sienų tikėdamasis stiprių staigių smūgiu priversti ją kapituliuoti. Rusijos kariuomenės vadovybe kiek pavėluotai pradėjo karštligiškai statyti įtvirtinimus prie Nemuno, Dauguvos ir Berezinos. Napoleonas Bonapartas. 1804 m. vyko iškilminga ceremonija, kurios metu Napoleonas Bonapartas vainikavosi Prancūzijos imperatoriumi. Jis nebuvo tinkama asmenybė šaliai valdyti be to, prancūziškai kalbėjo su ryškiu korsikietišku akcentu. Tačiau jis buvo vienas talentingiausias karvedžių istorijoje. Pirma kartą Napoleonas patraukė visuomenės dėmesį 1793 m. kai vadovavo puolimui prieš britų laivyną, užėmusi prancūzų uostą Tuloną. 1795 m. jis numalšino maištą Paryžiuje, o netrukus jo vadovaujama prancūzų kariuomenė laimėjo pergalę Italijoje. 1799 m. Napoleonas jau buvo toks stiprus, kad armijos padedamas užėmė valdžią. Jis pasiskelbė pirmuoju konsulu ir po suirutės kuri kilo pasibaigus prancūzų revoliucijai atkūrė Prancūzijos vyriausybės galią. Jis įdiegė daug socialinių reformų ir prancūzų teisinės, švietimo bei finansų pamatus. Napoleonas buvo genialus karvedys, užkariavęs visą Europą nuo Lamanšo sąsiaurio iki Rusijos sienų. Tačiau Rusijoje jis patyrė gėdingą pralaimėjimą. Kai anglų ir prūsų kariuomenės 1815 m. Napoleoną sutriuškino Vaterlo mūšyje, jis buvo ištremtas iš Prancūzijos į anglų valdoma salą pietų Atlante. Po šešerių metų jis mirė.

Istorija  Referatai   (11,71 kB)

Aukščiausiojo valdžios organo kompetencija buvo atiduota Tarybos prezidiumui, kurį sudarė pirmininkas (Smetona) ir du vicepirmininkai (Staigaitis ir Šilingas). Jie trise ėjo prezidento pareigas. Prezidiumas savo valdžią turėjo vykdyti per ministrų kabinetą, atsakingą prieš Valstybės Tarybą. Pastaroji turėjo leisti įstatymus ir daryti sutartis su kitomis valstybėmis. Jai priklausė interpeliacijų ir paklausimų teisė. Tie pamainiai dėsniai pavedė laikinajai valdžiai išleisti steigiamojo seimo rinkimų įstatymą, pagrįstą visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo pagrindais. Kiek vėliau prezidiumą pakeitė prezidentas, kuris Tarybos sesijų protarpiais arba sesijų pertraukomis gavo teisę leisti įstatymus, ministerio kabineto priimtus. Pirmasis ministerių kabinetas buvo sudarytas ne partijų koalicijos, bet darbo pamatais. Jo programa buvo viešai išdėstyta Valstybės Tarybos posedyje lapkričio 14d. Vilniuje. Tada okupacinę valdžią buvo paėmusios į savo rankas vokiečių kareivių tarybos. Krašte pairo tvarka; pačiame Vilniuje ėmė organizuotis Rusijos pavyzdžiu komunistai; be to, vietiniai lenkai kvietė Lenkijos Regentų Tarybą užimti Lietuvą. Tuo tarpu naujoji vyriausybė neturėjo net savo saugumui organizuotos ginkluotos jėgos. Norėdamas pirmučiausia apsaugoti valstybę nuo netvarkos, kabinetas ėmė kurti miliciją ir policiją, kurių ligi tol neleido organizuoti okupacinė valdžia. Tiek administracijos aparatą, tiek savivaldybių organus reikėjo naujai įkurti. Ministerių pirmininkas Voldemaras, manydamas, kad taikingos ir demokratinės Lietuvos niekas negalės pulti, pats tuojau išvyko į užsienius išvystyti diplomatinės akcijos. Tuo tarpu pakrikusi Vokietyja nepaisė ją nugalėjusių santarvininkių reikalavimo, kad ji neatitrauktų savo kariuomenės iš okupuotų kraštų, ligi ją pakeis vietinės, nepriklausomybę paskelbusių kraštų, kariuomenės. Atsitraukiančios Vokiečių kariuomenės įkandin brovėsi Rusijos komunistų kariuomenė. Lietuvos vyriausybei neturint dar savo kariuomenės, tas pavojus 1918 m. pabaigoje pasidarė toks didelis, kad reikėjo staiga pakeisti visą programą ir pirmiausia pradėti organizuoti kariuomenę ginti kraštą nuo naujos invazijos. Žūtbūt reikėjo suorganizuoti savo kariuomenę. Tą reikalą karščiausiai rėmė į Lietuvą grįžę buvę Rusų kariuomenės karininkai lietuviai. Jie stojo organizuoti kariuomenės pulkų; be to, pasklidę po kraštą, jie organizavo vietos partizanų būrius. Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio 23d., nes tą dieną išleistas I-asis tuo reikalu įstatymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuvą. Tuo tarpu ministerių pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie, buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio II-ojo kabineto pirmininku buvo Sleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Kai Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 2d. atšaukė Uracho išrinkimą Lietuvos karaliumi, valdymo formos klausimą ji paliko spręsti steigiamajam seimui. Tą pačią dieną Valstybės Taryba priėmė “ Laikinės Konstitucijos pamatinius dėsnius”, kuriais ji pasiėmė suverininės Lietuvos galią. Vyriausius laikinės valstybės organus sudarė Valstybės Taryba, Valstybės Tarybos prezidiumas - iš prezidento ir dviejų viceprezidentų ir ministerių kabinetas atsakingas prieš Valstybės Tarybą. Tačiau suirutė didžiojo karo pabaigoje, įsiveržimas į Lietuvą raudonosioos armijos, mūsų kariuomenės pasitraukimas iš Vilniaus, ilgos okupacijos padarinys - skurdas ir įvairūs organizaciniai sunkumai trugdė valstybės tvarkomąjį darbą. Ir administracijai perimti ir pirmajai kariumeniai bei policijai suorganizuoti, tremtiniams iš Rusijos grąžinti ir visiems kitiems vyriausybės reikalams reikėjo rasti lėšų. Nesant dar sutvarkyto mokesčių renkamojo aparato, teko ieškoti paskolos. Ją suteikė Darlehnskasse-Ost bankas. Šita paskola įgalino vyriausybę atlikti pirmuosius valstybės organizacinius darbus ir gintis nuo bolševikų antplūdžio. Tokiose nenormaliose sąlygose negalint rinkti steigiamojo seimo, teko jo vaidmenį laikinai pavesti vadinamajai konferencijai. Konferencija turėjo išklausyti Valstybės Tarybos ir laikinės vyriausybės pranešimus, aptarti steigiamojo seimo sušaukimo sąlygas ir dėsnius, žemės reformą ir išrinkti trūkstamus Valstybės Tarybos narius. Tokia konferencija susirinko 1919 m. pradžioje Kaune. Valstybę tvarkyti ir toliau buvo palikta Valstybės Tarybai, prezidento pareigas einančiam jos prezidiumui ir ministerių kabinetui. 1919 m. balandžio 4d. laikinės konstitucijos pamatiniai dėsniai buvo pakeisti, būtent, vietoj Valstybės Tarybos prezidiumo, buvo įsteigtas valstybės prezidento organas. Tą pačią dieną Valstybės Taryba išrinko A. Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu. Netrukus steigiamojo seimo rinkimų įstatymui paruošti buvo sudaryta komisija, kuri turėjo savo darbą atlikti ligi liepos pabaigos. Įstatymas buvo paskelbtas 1919 m. lapkričio mėnesio 20d. Atstovų turėjo būti renkama po vieną nuo 15000 gyventojų. Rinkimai į steigiamąjį seimą buvo paskelbti jau 1920 m. pradžioje, o renkamosios dienos nustatytos balandžio mėnesį. Iš 112 išrinktų atstovų – 59 buvo krikščionių demokratų bloko, 28 valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų, 12 socialdemokratų ir 2 nepartiniai. Susirinkęs gegužės 15d. steigiamasis seimas vienu balsu patvirtino Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymą ir tuojau pareiškė, kad ji būsianti demokratin respublika. Turėdamas uždavinį sudaryti valstybės konstituciją, steigiamasis seimas iš pradžių sudarė naują laikinę konstituciją, kuri buvo prezidento A. Smetonos paskelbta 1920 m. birželio 10d. Prezidentą turėjo rinkti steigiamasis seimas, tačiau, ligi jis buvo išrinktas jo pareigas ėjo seimo pirmininkas Stulginskis. Lenkų puolimo metu. 1920 m. spalio mėnesį, steigiamasis seimas padarė pertrauką ir įkūrė vadinamąjį mažąjį seimą iš steigiamojo seimo pirminiko ir šešių renkamų narių, kurie perėmė einamuosius steigiamojo seimo darbus.

Istorija  Konspektai   (6,09 kB)

. Tam buvo naudojami žibintai, skulptūros ir net veidrodžiai. Tačiau ilgainiui puošnieji galeonai tapo lengvu piratų grobių. Tuo metu piratavimu vertėsi ne tik pavieniai kapitonai, bet ir tokios valstybės kaip Anglija ir Olandija. Garsusis piratas Frensis Dreikas, gavęs Anglijos karalienės palaiminimą, net paskelbė Ispanijai asmeninį karą ir plėšė Ispanijos kolonijas Amerikoje. Kai ispanų galeonai užblokavo jam kelią į Angliją F.Dreikas apiplaukė Žemės rutulį ir grįžo į Angliją iš rytų. Jo galeono "Auksinė stirna" ( "Golden Hind" ) triumuose gulėjo tiek aukso kiek Portugalija per šešeris metus gaudavo iš savo kolonijų. Bandydamos apsisaugoti nuo piratų kolinijinės valstybės XVIIa. pirmą kartą laivybos istorijoje atskyrė prekybinius laivus nuo karinių. Dabar per Atlantą plaukiančias prekybinių laivų vilkstines lydėjo stačiai prikimšti patrankų kariniai galeonai. Kai kuriuose iš jų būdavo net apie 150 patrankų. Didelį smūgį piratavimui sudavė ir Olandijo laivadirbių pradėtos konstruoti fliuitos- nedideli, greiti ir mažos grimzlės prekiniai ir kariniai burlaiviai. Tokie laivai be vargo slėpėsi nuo piratų galeonų seklioje Olandijos pakrantėje. XVIIa. pasikeitė ir pati jūros mušių taktika- ji tapo linijine. Tokia taktika reikalvo ne tik gausių laivynų, bet ir labai greitai ir vikriai manevruojančių laivų. Didžiuosiuose Europos uostuose susitikdavo laivai iš kone visų pasaulio kraštų, tad laivadirbiai galėjo vieni iš kitų pasimokyti. Taip įvairių valstybių laivų tipai tapo visiškai vienodi. XVIIIa. vykstant anglų - prancūzų jūrų karams laivai tobulėjo kaip niekada sparčiai, tačiau ilgainiui atsirado ir burlaivių statybos problemų: truko medienos, su burlaiviais ėmė lengtyniauti pirmieji garlaiviai. Nors garlaiviai ilgainiui įgijo stiprias pozicijas pervežant keleivius, bet XVIII a. prekėms vežti ir mokslinėms ekspedicijoms buvo naudojami tik burlaiviai. Po Dž.Kuko ekspedicijų Antarktidos link 1768 ir 1772m.atrodė, kad burlaivių era tesis dar ilgai.Pačiais tobuliausiais burlaivių atstovais laikomi kliperiai- ypač greiti laivai kroviniams iš Australijos į Europą vežti,ir fregatos- greiti ir vikrūs kariniai burlaiviai. Tačiau 1869m. greituosius kliperius trasoje Anglija- Australija pasinaudoję neseniai iškastu Sueco kanalu garlaiviai aplenkė daugiau nei mėnesiu. Garlaivių greičio didėjimas buvo paskutinis žingsnis iš burlaivių į garlaivių erą. Pirmieji garlaiviai minimi jau nuo XVIa., bet jie ilgai nebuvo naudojami dėl gremėsdiškų garo mašinų, dažnų avarijų, mažo greičio, didelių kuro atsargų ir brangios eksplotacijos. Pirmąjį plačiai pradėtą naudoti garlaivį "Klermoną" 1805m. JAV sukonstravo R.Fultonas. Didėjant garlaivių galingumui jie buvo taikomi vis plačiau: burlaiviams uostuose vilkti,paštui vežti. 1819m. garinis burlaivis"Savana" per 29 dienas perplaukė Atlantą, o jau 1837m. Atlantą perplaukė vien garu varomas "Sirijus". XIXa. antroje pusėje garlaiviuose mentratį pakeitė lig šiol naudojamas sraigtas. 1843m. Anglijoje buvo pagamintas pirmasis garlaivis metaliniu korpusu - "Didžioji Britanija" . 1815m. "Klermono" kontruktorius Fultonas sukonstravo pirmąjį karinį garlaivį - "Demologą" . Taigi XIXa.antroje pusėje laivininkystėje įsiviešpatavo garlaiviai, kuriuos varė 1833m. sukonstruota garo turbina. Atskirai nuo garlaivių vystėsi povandeninių laivų statyba, nes primityvios jų formos buvo naudojamos jau 400m.pr.Kr. . Pirmą garo mašinos varomą povandeninį laivą 1775m. sukonstravo amerikietis D.Biušnelis. Pirmieji povandeniniai laivai buvo naudojami diversijoms priešo uostuose, o jų kostrukcija nuo garlaivių skyrėsi tik sandariu korpusu ir ginkluote. Ilgainiui senąją povandeninių laivų ginkluotę -gražtus, pakeitė torpedos ir minos. Taigi povandeniniai laivai tapo labai pavojingi priešininkai mūšyje ir net Pirmojo pasaulinio karo metais kartais sukeldavo siaubą ištisiems laivynams. Ypač didele naikinamąją galia išrasėjo vokiečių "Ubotai". Povandeniniai laivai taip ir liko vien karui (dabar- ir tyrinėjimams) naudojama laivyno dalimi. Taigi naujaisiais amžiais laivyba vystėsi milžinišku greičiu. Jos dėka labai sparčiai plėtojosi pramonė,karyba, be to mokslinės laivų ekspedicijos padėjo užpildyti "baltasias dėmes" geografijos žemėlapiuose ir žmonijos pasaulio suvokime.

Istorija  Konspektai   (5,38 kB)

Rytų metraščiai liudija, kad Algirdas turėjo gana didelę šeimą: 12 sūnų ir 7 dukteris. Prie jaunesniųjų Algirdo sūnų priklausė ir būsimasis Lietuvos ir Lenkijos valdovas - Jogaila. Jis gimė iš antrosios algirdo žmonos Julijonos. Tačiau joks istorijos šaltinis tiksliai nepasako, kuriais metais Jogaila yra gimęs. Vis dėlto galima drąsiai teigti, kad šis Algirdo įpėdinis netrukus po 1345m. perversmo jau klausės panerio kalnuose ošiančių girių, kurios gaudė aplink jo tėvo sostinę Vilnių. Jogaila užaugo Algirdui viešpataujant Vilniuje, kuris jau tuo metu buvo žymus politinis ir kultūrinis Lietuvos centras, kur kryžiavosi rytų ir vakarų kultūros srovės. Turėdamas motiną rusę stačiatikę, o tėvą lietuvį pagonį, Jogaila augo tokiame namų židinyje, kur religiniai ir tautiniai priešingumai buvo gana ryškūs. Namuose nuolat sruveno stipri rusiškumo srovė. Tačiau ji negalėjo visko užlieti. Jogaila su ta srove nenuplaukė - ir tai yra jo tėvo nuopelnas. Visi jaunesnieji Algirdo sūnūs, tarp jų ir Jogaila, iki tėvo mirties nebuvo apkrikštyti, visi jie turėjo lietuviškus vardus. Čia ir pasireiškė Jogailos tėvo lietuviškas nususistatymas ir jo pastangos nenutolti nuo savo tautos, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis buvo. Reikėtų priminti, kad Lietuvoje tuo metu buvo du didžiausi valdovai, du broliai: tai Algirdas ir Kęstutis. Jų sūnūs, Jogaila ir Vytautas jaunatvėje buvo draugai: jie buvo beveik vienų metų, drauge dalyvaudavo karuose, drauge medžiodavo. Nėra abejonės, kad jie vienas kitą aplankydavo Vilniuje arba Trakuose, kur drauge galėjo stebėti, kaip yra valdoma toli į rytus nusidriekusi didelė ir žymi Lietuvos Valstybė. Jogailos tėvas Algirdas, vienas iš žymiausių viduramžių valdovų savo akis užmerkė 1377 metais, ir senovės lietuvių papročiu buvo iškilmingai sudegintas su 18 žirgų ir daugybe kitų daiktų. Pagal Algirdo ir Kęstučio susitarimą, jų įpėdiniai turėjo likti jų sūnūs: Jogaila ir Vytautas. Kęstučiui teko vygdyti šį susitarimą ir Jogailą pripažinti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. “Didysis kunigaikštis Kęstutis, nenorėdamas laužyti duoto broliu kunigaikščiui Algirdui pasižadėjimo, pasodino savo broliavaikį, Jogailą Algirdaitį, Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu”. Jei Lietuvą valdant Algirdui ir Kęstučiui taikus valdymas buvo priskynęs Lietuvai gražių vaisių, tai Jogaila pasuko Lietuvą kitu keliu, kuris greitai nuvedė į naminius sumišimus ir nesutarimus. Jų sukūryje tragiškai pasibaigė Kęstučio dienos, o Lietuva buvo susieta su Lenkija, kurioj ilgai viešpatavo Jogailos dinastija, pagarsėjusi taip negarbingais mums Krėvės ir Liublino aktais. Mat, įsėdus Jogailai į didžiojo kunigaikščio sostą, Lietuvoje pasikarojo tas pats, kas jau kartą buvo atsitikę ėmus valdyti Jaunučiui. Kaip anuomet Algirdas ir Kęstutis, taip dabar vyresni Jogailos broliai nenorėjo pripažinti jo valdžios, pakėlė prieš jį galvas. Algirdo įpėdinis nesutardamas su savo broliais dar turėjo kovoti su Kęstučiu, nes jis ir toliau tęsė nuo pat valstybės įkūrimo užsienio politokoje nubrėžtą tiesią liniją - kovoti ir ginti Lietuvos savarankiškumą. Jo kovoje su Ordinu, Jogaila laikėsi nuošaliai, o vėliau net ieškojo ir sudarinėjo sąjungas su savo tėvo priešais. Taip didžiojo Lietuvos kunigaikščio santykai su Ordinu įgauna visai naują kryptį. To pasekoj, Kęstutis, tikrasis Jogailos dėdė suimamas ir atgabenamas į Krėvės kalėjimą, kur po penkių dienų baigia savo gyvenimą. Nugalėjus Kęstutį, Jogailai visą dešimtmetį teko kovoti su Vytautu, Kęstučio sūnumi, sugebėjusiu ištrūkti iš Krėvės kalėjimo. Vytautą priglaudė Ordinas, dar labiau sukiršindamas lietuvius tarpusavyje. Tik 1384 metais Jogailos ir Vytauto taika išvadavo Lietuvą nuo vokiečių Ordino įtakos. Kovai su vokiečių Ordinu turėjo pasitarnauti dar ir susijungimas su Lenkija. Jos karalaite tapo Jadvyga, Lietuvos kunigaikščio žmona, o jis pats buvo išrinktas ir vainikuotas Lenkijos karaliumi. Pagal Krėvės aktą už tai atsimokant, reikėjo Lietuvą pakrikštyti ir “pritapdyti” prie Lenkijos. Jogaila apsivainikavęs Lenkijos karaliumi, tuojau pasiskubino grąžinti tvarką kraštui, kur vis dar tebėjo kovos dėl sosto kandidatų ir dėl pirmenybės valstybėje. Jis sutiko atiduoti valdyti bajorams krašto pilis, savo privilegijomis dvasininkus sulygino su bajorais. Jogaila restauravo Krokuvos universitetą (1400 m.). Tai bene didžiausias jo nuopelnas kultūros istorijai apskritai ir Lenku kultūrai specialiai. Iš Krokuvos universiteto šviesa ėjo į visą Lenkiją ir Europos rytus. Čia ieškojo mokslo ir ne vienas lietuvis. Iš to universiteto išėjo nemaža apšviestų žmonių, ypač kunigų. Tų žmonių išsimokslinimas pakėlė krašte mokslo ir švietimo lygį, kas padėjo atnaujinti gana nekulturingą ir neišlavintą visuomenę. Ne vienas šito universiteto auklėtinių vėliau lankėsi Lietuvoje ir čia apsigyveno ar kaip kunigai, ar kaip didžiojo kunigaikščio kanceliarijos daarbininkai. Aišku, kad iš to mums mažai džiaugsmo, nes tuo būdu buvo ruošiama dirva Lietuvos nutautinimui, pirmiausia aukštesniam luomui - bajorijai. Nors pats Jogaila nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet labai brangino mokslą. Perorganizuodamas Krokuvos universiteta, jo vardu ligi šių dienų vadinamą, padarė jį svarbiu mokslo židiniu Europos Rytams, kaip kad yra Sorbona Prancūzijai, Prahos universitetas Čekijai. Jogaila rūpinosi savo universiteto pažanga, rėmė studentus, kėlė juos į visuomenės priešakį, kviesdavos į savo darbą arba siųsdavo į Italiją tolimesnėm studijom. Univeristeto mokslininkus trukęs į darbą, kai tik reikėjo ginti Lenkijos ir Lietuvos reikalus nuo kryžiuočių pretenzijų. Todėl nei Didžiojoj Lenkijoj, nei Rusijoj ar Lietuvoje būdamas Jogaila nepamiršdavo savo mokslininkų; jiems siųsdavęs net dalį medžioklės laimėjimų. Jogaila ir pats su visa savo svita mėgęs klausyti daromų disputų ir net savo nuomonę jose pareikšdavo. Kartą Čekų karalius Vaclovas pareiškė, jog kaimynės Lenkų valstybės galybė glūdi Jogailos asmenyje. Todėl, esą, reikėtų padaryti žygių, kad ateity Lenkai iš Lietuvos nebesirinktų karalių. Šita Vaclovo pastaba visai teisinga: susidėjusi su Lietuva, Lenkija pasidarė stipresnė ir pavojingesnė valstybė kaimynams. Todėl kalbant apie Jogailos reikšmę Lenkijai, negalima išleisti iš akių Lietuvos ir jos gabaus ir energingo valdovo - Vytauto. Jo artimas bendradarbiavimas su Jogaila padarė ne vieną Lenkijos žygį sėkmingą. Jogailos požiūriu Lietuva buvo jo tėvonija, nuo kurios jis niekad nebuvo atsisakęs ir niekad į ją savo teisių nenustojęs. Vytautui Lietuva buvo pavesta tik iki gyvos jo galvos, jis valdęs, kaip paklusnus jo agentas - seniūnas ir mirdamas visą Lietuvą grąžinęs jam, iš kurio ją buvo gavęs. Ši Jogailos pozicija visai suprantama. Visą savo gyvenimą jis buvo kovojęs ir rūpinęsis kaip nors išsaugoti sau Lietuvą. Visos vadinamos unijos buvo darytos norint kaip nors išsaugoti jo titulus. Nors ir buvę dideliu nesutarimu, tačiau jis nuolankiai sugyveno su Vytautu, lenkėsi prieš jo galią, kad tik nesukeltų audros ir neprileistų jo prie visiško atsiskyrimo, bei paneigimo jo turimų titulų. Reikia pažymėti, kad Jogaila savo karuose vaduodamas užgrobtas žemes, sugebėjo vykusiai pasirinkti sąjungininkus. Stiprią Lenkijos įtaką jautė Čekija ir Vengrija. Vengrai net du kartus prašė Jogailą vainikuotis jų karaliumi. Taip pat ir čekai jam siūlė savo vainiką. Pasižadėjęs grąžinti Lenkijai prarastas žemes, Jogaila daug ištęsėjo ir jam valdant Lenkijos teritorija padidėjo. Bet ypač svarbu pažymėti, kad gelbėjo rytus ir nuo kryžiuočių pavojaus, bendromis Lenkijos ir Lietuvos pajėgomis Ordinas buvo sugniuždytas. Žilos senatvės sulaukęs, besiklausydamas lakštingalos giesmių Jogaila peršalo ir, kiek pasirgęs, pasimirė. Tai buvo 1434m. geužės 31d. O ar laimingas Jogaila buvo savo šeimoje ? Jogaila buvo vedęs net keturias žmonas. Su pirmąja žmona Jadvyga sugyveno gražiuoju. Jadvyga charakterizuojama kaip kilni ir labai dievobaiminga moteris. Ji Dievą mylėjo be galo, be krašto ir dėl to rūpinosi Lietuvos krikščionimis. 28 metų būdama mirė, prieš tai sulaukusi dukters, kuri taip pat greitai mirė. Antroji žmona Ona Jogailai nepatikusi, nes buvusi negraži. Su ja išgyveno 14 metų. Iš Onos Jogaila susilaukė dukters Jadvygos, kuri mirė neištekėjusi. Mirus Antrąjai žmonai Jogaila panašliavęs porą metų vėl pasiryžo vesti. Trečioji žmona Elžbieta (būdama našlė), turėjo 30 metų ir buvo tikrai graži. Manoma, kad Jogaila, kuriam jau tada buvo apie 65 metus, ją vedė dėl gražumo. Lenkų ponai nepritarė Jogailos jungtuvėms su Elžbieta. tačiau sunkią šią kovą Jogaila laimėjo ir Elžbieta buvo vainikuota. Po vainikavimo lenkai Elžbietos nemėgo ir dėlto po jungtuvių tik 2 metams praėjus ir Elžbietai mirus, lenkų ponai ir dvasininkai sutiko šią žinią su džiaugsmu. Mirus Elžbietai, Vytautas ėmė Jogailai piršti savo giminaitę Zofiją. Jogaila jau buvo senas (apie 70 metų), o Zofija jauna mergaitė “daugiau pertekusi gražumo, negu dorybių”. Dėl lenkų ponų nepalankumo naujai žmonai Jogaila turėjo daug nemalonunų ir vargo, kol išgavo jų sutikimą ją vainikuoti. Po to prasideda Jogailos šeimyniniai pasisekimai. Tais pačiais metais, po vainikavimo, Zofijai gimsta pirmas sūnus Vladislovas. Porai metų praslinkus, gimsta antras sūnus - Kazimieras. Praėjus trejiems metams jis miršta. Netrukus gimsta trečias sūnus, kuris pakrikštijamas taip pat Kazimiero vardu. Mirus Jogailai sostas atiteko pirmajam, vos dvidešimties metų sūnui Vladislovui. Jis žuvo kovoje su turkais. Tuomet jo brolis Kazimieras buvo vainikuotas Krokuvoje Lenkijos karaliumi, kurią iki savo mirties, t.y. beveik penkiasnešimt penkis metus valdė. Dabar reikia trumpai sustoti ties Jogailos asmens charakteristika. Pagonis Joagila tapo krikščionimi turėdamas apie 38-erius metus, kada žmogaus pažiūros į gyvenimą ir jo papročiai yra nusistovėję. Jis griežtai laikėsi tada visur pas krikščionis smarkai žiūrimų pasninkų. Gavėnioje ir penktadieniais jis pats valgė duoną ir vandenį; svečiams ant stalo buvo žuvies. Net ligoje jis pasninko nemažino. Kasdien klausė Mišių. Pamatęs bažnyčią iš tolo sveikino šalmo pakėlimu. Didįjį ketvirtadienį net pats plaudavęs kojas pavargėliams, prie stalo jies patarnaudavęs, basas lankydavęs bažnyčias ir dalydavęs išmaldas. Kad ir stengėsi Jogaila rodytis uolus krikščionis, matyt senoji prigimtis norom nenorom pasireikšdavo ir pasimatydavo daug pagonubės likučių (pvz.: jo prietaringumas). Jogailos dvaro sąskaitos rodo, kad pats karalius iš tikro buvo kuklus ir paprastas žmogus. Už visus Europos valdovus jis turėjo daugiau brangių kailių, o dėvėjo paprasčiausius. Tik per iškilmes vilkdavosi aksominiu ploščiu be jokių papuošimų. Vyno ir midaus negerdavo. Manoma, kad dvare naudodavo naminį alų. Karalius nemėgo iškilmingumo, buvo paprastas bet kilnios širdies, buvo dosnus. Ypač Jogaila apdovanodavo savo tautiečius lietuvius. Jogaila gerai sugyveno su Vytautu, jam siųsdavo dovanomis ginklų ir šiaip brangių daiktų. Jogailos patarnautojai yra iš pačios Lietuvos atvežti lietuviai ir rusai. Atrodo, kad jo valdomoji Lenkija jam paliko svetima. Jo širdis paliko Lietuvoje. Yra žinių, kad po pirmos žmonos mirties Jogaila norėjęs grįžti į Lietuvą. Tas bemokslis karalius buvo didelės sielos. Tikras gamtos sūnus! Jis labai mėgo atvažiuoti į Lietuvos miškus pamedžioti. Jogaila lengvai atleisdavo ir niekam nekeršydavo. Jis mėgdavo juokauti ir juokaujančių žmonių draugystę. Baigiant Jogailos charakteristiką, reikia pasakyti,kad jis neimponavo nei dideliu protingumu, nei išsilavinimu, nei nepalaužiama valia, nei nenuilstama energija. Žodžiu, jis nebuvo didelis didvyris, nepaprastas karžygys. Vis dėlto tas Jogaila, nebuvo koks menkas kunigaikštukas, pasodintas į Lenkijos sostą. Matyti žymi jo individualinė jėga, ne mažas veiklumas. Jogailos pradėta politikos kryptis ir jo įpėdinių vesta po jo mirties labai pakenkė Lietuvos valstybės bei tautos interesams. Po Jogailos naujosios kartos Lietuvos visuomenė parėmė iš Lenkos viską, į vakarų formas neįdėjo savo turinio, nieko naujo nebekūrė. Kad taip mechaniškai bus pasisavinta Vakarų ir lenkų kultūra jis negalėjo numatyti. Jis kultūrini Lietuvą ir įtraukė ją į Vakarų Europos ir Bažnyčios sferą. Lenjai Jogaila, be abejo, yra daugiau padaręs, bet, esamomis to laiko aplinkybėmis didelių nuopelnų jis turėjo ir Lietuvai. Užtenka prisiminti vien lotynišką kriktą ir kartu su Vytautu laimėtą mūšį prieš kryžiuočių ordiną.

Istorija  Referatai   (10 kB)

Politinė ir karinė veikla Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382-1384 ir 1389-1392 m. bėgo pas kryžiuočius. Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Ldk titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes. Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411) sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu[1] Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Kultūrinė civilizacinė veikla Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams; vėliau etninė Lietuva jos valstiečių laisvės kaina pasiekė nemažų laimėjimų, – jau vien dėl to, kad naujosios luominės bajorų teisės sudarė palankias sąlygas plėstis jų akiračiui. 1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų. Kurdamas Lietuvoje katalikiškų parapijų tinklą, Vytautas pureno dirvą ir vakarietiškų mokyklų kūrimuisi. Vytautas ženkliai padidino ir Ldk raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu, o lietuvių bajorų ir miestiečių gyvenimas – tiesiog neįsivaizduojamas be lotyniško ar slaviško rašto.

Istorija  Referatai   (128,7 kB)

Eilėraštis „Nuo Birutės kalno“ yra iš romantizmo epochos poeto Maironio eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai“. Tai išpažintinio pobūdžio eilėraštis, kuriame išreikštas žmogaus troškimas būti laimingu. Jame poetas, norėdamas išreikšti savy susikaupusius jausmus, kuria jūros vaizdą, kuris toks ryškus, kad atrodo, jog mes patys stovėtume ant Birutės kalno ir jaustume šio didingo reginio esmę.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,09 kB)

Darbas rašytas 2008 metais. Prezidentas - vadovo titulas, naudojamas įvairiose organizacijose, kompanijose, taip pat tai dažnas respublikų vadovų titulas. Pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių prae- ("prieš tai") ir sedere ("sėdėti"). Prezidento kaip valstybės vadovo titulą išpopuliarino Jungtinės Amerikos valstijos, 1789 metais valstybės galva paskyrę prezidentą. Vėliau titulą perėmė iš kolonijinio valdymo išsivadavusios Pietų Amerikos šalys. Pirmasis Europos prezidentas buvo Prancūzijoje , Azijos - Kinijos Respublikoje , Afrikos - Liberijoje . Tuo tarpu Lietuvoje taip pat veikia prezidento institucija, kuri savo galias dalinasi su vyriausybe, nes Lietuvoje veikia prezidentinis - parlamentinis valdymo modelis.

Kita  Kursiniai darbai   (26 psl., 34,11 kB)

Temos aktualumas. Pastaruoju metu marketingas arba kitaip rinkodara tapo svarbia bet kurio verslo dalimi, kadangi ji susijusi su vartotojų poreikių tenkinimu ir negailestinga konkurencine kova. Svarbiausias rinkodaros tikslas – maksimaliai patenkinti vartotojų poreikius, taikant rinkodaros priemones sukurti vartotojui tokias sąlygas, kad jis, sykį įsigijęs prekę, panorėtų jos dar daug kartų. Ši tema yra aktuali, nes paskutiniais metais marketingas tapo ypač svarbia verslo dalimi. Mes matome rinkodaros rezultatus kaimynystėje esančiame prekybos centre – tai gausybė lentynose sukrautų prekių. Rinkodara regime reklamoje per televiziją, žurnaluose, laiškų dėžutėse ir interneto tinklalapyje. Su ja susiduriame beveik visose veiklos srityse – namuose, mokykloje, darbe. Tačiau rinkodara yra kur kas daugiau negu tai, ką atsitiktinai pastebi vartotojas.

Rinkodara  Referatai   (15 psl., 23,66 kB)

Kiekviena organizacija funkcionuoja kaip atvira sistema plėtodama ryšius ne tik įmonės viduje, bet ir su išorine aplinka. Organizacijos gyvavimas priklauso nuo komunikacijos joje išsivystymo lygio. Komunikacija pagyvina organizacijos struktūrą, prasiskverbia į visas organizacijos veiklos sritis. Darbuotojai yra komunikacijos dalyviai ir tai, kaip jie sugeba dirbti drauge, dalintis informacija, lemia organizacijos stabilumą ir sėkmę. Laikui bėgant organizacijos tampa sudėtingesnės struktūriniu ir technologiniu požiūriu, auga jų vidaus ir išorės informacijos srautai. Besikeičianti aplinka reikalauja iš organizacijų greitų pokyčių, kurie neįmanomi be efektyvios komunikacijos. Organizaciją AB “Mažeikių nafta” pasirinkome todėl, kad tai moderni, besivystanti, lanksčiai į aplinkos pokyčius reaguojanti įmonė.

Komunikacijos  Referatai   (27 psl., 190,99 kB)

Lietuvių literatūros interpretacijų įžangos. Bronius Radzevičius. Kazys Bradūnas. Vincas Mykolaitis – Putinas. Juozas Grušas. Just. Marcinkevičius. Balys Sruoga. Vincas Krėvė. Henrikas Radauskas. Vytautas Mačernis. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Antanas Vaičiulaitis. Jonas Biliūnas. Salomėja Nėris. Antanas Škėma. Janina Degutytė. Juozas Aputis. Marija Pečkauskaitė. Romualdas Granauskas.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (4 psl., 15,04 kB)

Pirmieji automobiliai sukurti XVIII a., kai arkliniam vežimui pritaikytas mechaninis variklis. 1769 metais prancūzų karininkas Nikola Kiunjo sukonstravo pirmąją savaeigę garinę transporto priemonę – vilkiką patrankoms traukti. Jau 1831 m. Anglijos keliais važinėjo garo varomi automobiliai. Tačiau ši naujovė buvo sutikta priešiškai: su garo automobiliais kovojo ir gyventojai, ir arklių bei geležinkelių transporto savininkai, ir vyriausybė. Bendra opozicija trukdė tobulinti automobilių konstrukciją. Pirmieji automobiliai galėjo išvystyti 2-4 km/h greitį. Pirmaisiais automobilių išradėjais pasaulyje laikomi vokiečių inžinieriai Karlas Bencas (Karl Benz) ir Gotlybas Daimleris (Gottlieb Daimler), kurie niekada nebuvo susitikę ir net nebuvo pažįstami, 1885-86 m. sukonstravo pirmuosius savaeigius ekipažus su vidaus degimo varikliais.

Mechanika  Pateiktys   (29 psl., 1,4 MB)

AB „VST“ veiklos apibūdinimas. Veiklos apibūdinimas. Veiklos rezultatai. Misija, vizija, vertybės. Įmonės valdymo struktūra. Elektros pirkimo (gamybos) ir finansinio atsikaitymo už elektros energiją organizavimas, esama tvarka bei tobulinimo kryptys. Atliekamų darbų technologija. Įmonėje naudojami elektros įrenginiai. Tipai, paskirtis, schemos. Įmonėje atliekami elektros įrenginių remonto, priežiūros bei eksploatavimo darbai. Galios transformatoriai. Skirstyklos. Kondensatoriai. Oro ir oro kabelių linijos. Elektros kabelių linijos. Relinė apsauga ir elektros automatika. Įžeminimo įrenginiai. Įmonėje atliekami elektros ir elektros įrenginių parametrų matavimai. Matavimų įteisinimo dokumentai. Atsakingo už elektros ūkį padalinio ar specialisto dokumentai.

Aplinka  Ataskaitos   (33 psl., 1,56 MB)

Saulės sistemos sudėtis. Įdomūs faktai. Saulė – mūsų motina. Saulė - tai žvaigždė, kuri yra arčiausiai žemės. Saulė palaiko gyvybę Žemėje. Ji teikia žemei šiluma ir šviesą. Ji susideda iš helio, vandenilio ir kitų elementų. Ten vyksta cheminės reakcijos, kurių metu išsiskiria milžiniškas energijos, šilumos ir šviesos kiekis. Lietuvių tautosakoje Saulė buvo vadinama motule. Moksliniai faktai. Saulė yra viena iš maždaug 200 milijardų mūsų Galaktikos žvaigždžių. Visatos mastu Saulės vaidmuo nereikšmingas – ji viso labo tik geltona G 2 spektrinės klasės žvaigždė.

Astronomija  Referatai   (95 psl., 3,74 MB)

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai – monopolija. Tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.,,monos“ – „vienintelis“, „poleo“ – „parduoti“). Realiame gyvenime yra labai mažai produktų, kurie neturi pakaitalų. Gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiau energija naudojama įvairiems tikslams, turi pakaitalų (pvz. vienas iš jų – anglis). Taigi galima teigti, kad grynosios monopolijos yra labai retas reiškinys - abstrakcija.

Ekonomika  Referatai   (12 psl., 35,1 kB)

Molekulė – mažiausia medžiagos dalelė, turinti esmines tos medžiagos chemines savybes. Ji susideda iš tokių pat ar skirtingų atomų.Atomus molekulėje į patvarią daugiaatomę sistemą sieja atomų sąveika, kuri dar vadinama cheminiu ryšiu. Atomams susijungus į molekulę, jos optinis spektras labai skiriasi nuo atominio spektro, o būdingasis Rentgeno spektras nepakinta.Vadinasi tarpatominę sąveiką molekulėse lemia atomų valentiniai elektronai. Molekulės tarpatominių ryšių tipai: joninis ir valentinis.

Fizika  Paruoštukės   (3 psl., 104,63 kB)

Terminas „Migracija“ (lot. migratio: keliavimas) turi keletą reikšmių. Sociologijoje migracija plačiąja prasme – ilgalaikė gyvenamosios vietos kaita (wikipedia.lt). Ji daro poveikį gyventojų pasiskirstymui, skaičiui, sudėčiai. Sociologinės migracijos teorijos žmogų laiko socialiu individu, kuris sprendimus keisti darbo ir gyvenamąją vietą priima veikiamas aplinkinių įtakos – teigiama, jog migraciją skatina įvairios formalios ir neformalios organizacijos, ypač giminių ir draugų tinklas svetimoje valstybėje, ne tik padedantis surasti naują darbovietę ar gyvenamąją vietą, bet ir palengvinantis kultūrinę adaptaciją.

Sociologija  Rašiniai   (10 psl., 15,75 kB)

„Vestuvių eisena“ prasideda nurodymu, kam skirtas visas sukurtas eilėraštis. Visa tai yra skirta pagarbinti jaunuosius – Albertą Vladislovą Radvilą ir Oną Zenavičiūtę. Abu yra išgiriami, bet ypatingai pabrėžiamas A. V. Radvila, parodomas jo užimamas aukštas titulas. Jau aprašant A. V. Radvilą ir O. Zenavičiūtę įpinami antikiniai motyvai: stengiamasi vaizduoti kaip maksimaliai gražų, kilnų ir gerai sutvarkytą pagal iš anksto įsivaizduojamą grožio, tobulumo ir harmonijos idealą. Eilėraštis sukuriamas studentų, tai parodo, kad visi išsilavinę ir besimokantys privalėjo mokėti kurti eiles. Šią eiseną galima traktuoti kaip vientisą didelį vaidybinį spektaklį. Rodos, kad ne patiems jauniesiems yra svarbios vestuvių detalės, o parodyti aplinkiniams savo šeimų susijungimą ir taiką.

Literatūra  Analizės   (2 psl., 5,08 kB)

„Automobilis – ne prabanga, o susisiekimo priemonė“ – ši kadaise didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio ištarta frazė jau tampa banaloka ir net praranda savo tikrąją prasmę. Tačiau automobilis iš ties daug kam būtinybė. Tiesa, šioks toks prabangos prieskonis vis tiek lieka: kainuoja ne tik pats automobilis, bet ir atsarginės dalys, eksploatacinės medžiagos, kuras. Būtent degalai suryja didžiausią dalį pinigų. Kitaip sakant, nepilsi – nevažiuosi, todėl dauguma vairuotojų savo automobiliams renkasi dujas.

Logistika  Referatai   (16 psl., 449,23 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

Geografinio Žemės pažinimo istorija yra neatskiriama visuomenės istorijos dalis, glaudžiai susijusi su bendra žmonijos riba. Todėl nei atskiros kelionės,nei naujų žemių atradimai, nei naujos kartografinės bei geologinės sąvokos nėra atsitiktinės.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (15 psl., 86,22 kB)

Visais laikais kiekvienoje tautoje iškyla tokių asmenybių, kurie savo pasiekimais, nuopelnais, reformomis ar tiesiog valdymo stiliumi palieka nepamirštamą įspūdį tiek žmonių atmintyje, tiek istorijoje. Toks buvo ir Mao Dzedunas, kitaip dar vadinamas Pirmininku Mao. Jis prilyginamas Aukso amžiaus laikų Kinijos imperatoriams dėl savo populiarumo ir iškilumo.

Istorija  Referatai   (19 psl., 243,22 kB)

Biokuro rinka - auganti ir dinamiška. Teisės aktų sistema, reguliuojanti biokuro gamybos ir naudojimo plėtrą
. Biokuro gamybos įmonių apžvalga. Biokuro gamybos ir naudojimo apimtys Lietuvoje
. Biokuro rinkos perspektyvos Lietuvoje
. Naujų biokuro resursų paieška, kaip pagrindas tolesnei biokuro gamybos plėtrai
. Uždaviniai, kuriuos reikia išspręsti, toliau plėtojant biokuro naudojimą Lietuvoje.

Aplinka  Pateiktys   (20 psl., 360,36 kB)

Kryžiaus žygių idėja kilo XI a. kovose su musulmonais Ispanijoje. XI a. beveik visa Ispanija išsilaisvino iš musulmonų valdžios, susikūrė Leono, Kastilijos, Navaros, Aragono ir Barselonos krikščioniškosios karalystės. Kovoti su musulmonais ispanams ypač padėjo prancūzų riteriai. Riterių priesaikose ėmė atsirasti pasižadėjimas ne tik būti ištikimiems savo senjorui, bet ir ginti tikėjimą. Kryžiaus žygių sėkmė Ispanijoje sąlygojo, jog popiežiui kilo mintis tokiu pat metodu kovoti su islamo išpažinėjais kitose vietovėse.

Istorija  Referatai   (14 psl., 26,91 kB)

Pavadinimas „deimantas“ kilęs iš graikiško žodžio „adamas“ - nenugalimasis. Dėl šios savybės ilgai nemokėta deimanta gludinti. Gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kito metalo oksidų apvalkalais. Jie naryškūs, pilki, paviršius matinis, nelabai patrauklūs. Deimantams priskiriamos magiškos savybės. Manoma, kad įdėmiai žvelgiant į briliantus, netik gerėja nuotaika, bet ir žvelgiantysis gudrėja. Deimantas ir šiandien žadina žmonių aistras.

Chemija  Referatai   (10 psl., 221,44 kB)

Šiandien Lietuvoje dažnai kalbama apie patriotizmo stoką. Konservatyviai nusiteikę intelektualai ir politikai vis dar kartoja pasenusią giesmę apie Lietuvoje beišblėstančius patriotinius sentimentus. Apie tai neva byloja didėjanti emigracija ar menkas tautiečių pilietinis aktyvumas. Praeitą dešimtmetį kartoti konservatorių lozungai apie tautos vienybę šiandien tebesitęsia ne itin rafinuotais samprotavimais apie šalkauskišką tautos ir valstybės darną.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (3 psl., 11,34 kB)

Žmogaus galvoje esantis organas, priimantis aplinkos informaciją matomoje elektromagnetinių bangų srityje ir transformuojantis ją į nervinius impulsus. Tai ištįsęs apie 2,5 cm skersmens rutulys. Skirtingai nuo daugelio gyvūnų akių, žmogaus akis sudėtingesnės sandaros, geriau skiria spalvotą vaizdą. Akį dengia trys sluoksniai arba dangalai: Išorinis – odena, yra neperšviečiamas, baltas skaidulinis, dengiantis didumą akies paviršiaus. Plonas vidurinis – gyslainė, kuriame daug kraujagyslių ir pigmento. Vidinis – tinklainė, kuriame yra regos receptoriai.

Aplinka  Projektai   (27 psl., 403,76 kB)

Jauni žmonės stengiasi išsiskirti iš “pilkos masės”. Vieniems jie kelia simpatiją, kitiems - pasipiktinimą. Vieni juos palydi atlaidžia šypsena, kiti - paniekinamu žodžiu, dar kiti nori būti į juos panašūs. Kas gi tie žmonės? Tai metalistai, pankai, reiveriai, skinheadai, baikeriai - jaunimas, vienijamas bendrų idėjų ir gyvenimo. Juos vadinsime - jaunimo grupuotės. Gotai. Tektonistai. Metalistai. Skinai. Pankai. Emo. Hiphopo atstovai. Forsai.

Psichologija  Rašiniai   (12 psl., 17,06 kB)

Pasaulėžiūra – pažiūrų į pasaulį (gamtinę tikrovę bei gyvenimą) visuma. Pasaulėžiūrą turi kiekvienas asmuo, įvairiausius požiūrius vienaip ar kitaip sujungdamas į vientisą sistemą. Filosofija ištobulina pasaulėžiūrą, rengdamasi proto argumentais bei patyrimu. Mokslas tobulina ne tik pasaulėžiūrą, kiek pasaulėvaizdį, svarstydamas pasaulio struktūrą bei veikimą, bet ne jo reikšmę. Todėl, palyginti su mokslo pažanga, filosofijos pažanga tokia menka: pasaulėvaizdis sparčiai tobulėja, o pasaulio ir gyvenimo vertinimas kinta lėtai. Tačiau filosofija nuolat jaudina žmones, nes pasaulėžiūros formavimas rūpi kiekvienam. Pasaulėžiūra leidžia spręsti, kas pasaulis yra, kas aš pats esu pasauliui ir pasaulyje, kas man yra kiti ir panašiai. Žinoma, pasaulėžiūra, būdama protinio pažinimo dalykas, remiasi juslinio suvokimo ir intelekto suformuotu pasaulėvaizdžiu.

Filosofija  Referatai   (10 psl., 14,17 kB)