1795-1799m. įsitvirtina žirondistai (po Termidoro perversmo/ vadinami Termidoriečiais) Liepos 27 – Termidoro 9. Siekiai: 1. Panikinti Paryžiuje komuną; 2. Uždarė Jakobinų klubą; 3. Suėmė Jakobinų sukilėlius; 4. Panaikino 1791m. kainų maximumo įstatymą. Varguomenė badavo. (APIMTIS 2PSL)

Istorija  Namų darbai   (5,2 kB)

sitas referatas apima laikotarpi kai egzistavo Neanderalieciai. sita informacija tikrai jums pades.manau visaieblogas darbas.jis galbut labiau praverstu studentams nei moksleiviams, bet jei noret daugiau suzinoti apie tai tikrai verta ir moksleiviam parsisiust..geras budas gera pazymi gaut.taigi pabandykit ir jums turetu patikt...ir informacija tikai patikima nes naudotasi ne internetu o istoriku knygomis. sekmes

Istorija  Referatai   (19,86 kB)

Maju civilizacija tiek daug davusi zmonijai, buvo taip tolima paciam zmogui. Maju mokslininkai apskaiciavo dienos ilgi ir nustate menulio uztemimo laika, bet nesukure tobulesnio irankio zemdirbiui. Majų darbo žmones galima padalinti į dvi grupes: į priklausomus, tačiau asmens laisvę turėjusius žemdirbius, statybininkus bei amatininkus ir į tikruosius vergus. ,,Žemieji žmonės” dirbdavo žemę, tačiau jiems priklausė tik vienas trečdalis pajamų. Antrą trečdalį paimdavo didikai, trečią- žyniai. Pagrindinis šio žemojo luomo žmonių užsiėmimas buvo žemdirbystė. Žemę majai įdirbdavo taip: pirmiausia akmeniniais kirviais iškirsdavo mišką ir sausus medžius sudegindavo. Iškirstą plotą apsėdavo: žemdirbys lazda padarydavo dirvoje duobutę, į kurią įdėdavo kukurūzo sėklą. Apsėjęs lauką, žemdirbys daugiau juo nebesirūpindavo ir grįždavo į jį tik tada, kai subrendusios burbuolės jau pradėdavo džiūti. Tada kukurūzus nuimdavo. Dirva nuo tokio neūkiško naudojimo per dvejus trejus metus visiškai nusialindavo. Majai augino dar medvilnę, pupeles, tabaką, kakavą, miškuose kopdavo laukinių bičių medų ir t.t. Jūros vandenys gausiai teikdavo žuvies, iš jūros vandens pasigamindavo ir druskos.

Istorija  Referatai   (16,17 kB)

Apie senoves lietuviu kriksto apeigas. Visa informacija apie kudikiu kristynas senoveje. Apeigos, zaidimai, dainos, burtai ir visi kiti atributai. XV amžiuje ir vėliau Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo naminį krikštą, nors jau ir sumišusį su bažnytiniu. Bažnyčia grižtai kovojo su grynai naminiu krikštu. Už tai žmones bardavo ir bausdavo. Mažosios Lietuvos vyskupai 1425 – 1441 metais ir apie 1471 metus išleido įsakus, skirtus Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių ir kitų apylinkių gyventojams, kuriais draudė išsisukinėti nuo vaikų krikštijimo bažnyčiose. Pasak Pretorijaus, krikštyti atėjusius kūmus paprastai sutikdavo pribuvėja su kaušeliu rankoje. Pati jį išgėrusi, paduodavo vienam iš kūmų kūdikį. Šis, paėmęs kūdikį ant kairės rankos, dešinėje laikydamas pripildytą kaušelį, šaukdavosi deivės Laimos (vėliau – Marijos) pagalbos, kad kūdikos būtų gerai pakrikštytas ir vertas savo vardo.

Istorija  Referatai   (62,48 kB)

Šiandien maisto prekių gausa leidžia pasirinkti įvairiausius produktus, pasigaminti ir tradicinius, ir egzotiškus patiekalus. O kaipgi maitinosi mūsų protėviai, kokius produktus, kokius prieskonius vartojo, kokius gėrimus gėrė? Neįkainojamas šaltinis, liudijantis gilius mitybos tradicijas, yra lietuvių mitologijos ir etninės kultūros publikacijos, tautosakos rinkiniai, švenčių, papročių bei apeigų aprašai, žemdirbystės istorija. Lietuvoje kaip ir kituose kraštuose, maistas keitėsi kartu su ūkininkavimo pažanga.

Istorija  Straipsniai   (8,54 kB)

Lietuva – ilgiausiai pagonybę išlaikiusi šalis. Tuo mes galim dižiuotis, bet kartu ir su nuostaba stebėtis savo protėvių užsispyrimu. Tuo metu kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenantys žmonės, dar tik bandė sukurti vieningą visuomenę, Vakarų Europos gyventojai jau ėjo krikščionybės keliu. Baltijos pajūrio tautos pateko į tuo metu žiaurų krikščionybės akiratį būtent jos galybės viršunėje. Europos tikslas tapo menkos tautelės, neturėjusios valstybingumo. Vokiečių ordinų mėginimai "krikštyti" lietuvius buvo nesėkmingi, liovęsi tik nusinešus begalę gyvybių. Tačiau krikštas – anksčiau ar vėliau, tapo neišvengiamas. Lietuva nebūtų sugebėjusi išlikti savarankiška kitų valstybių atžvilgiu, bei taptu galingesniųjų šalių taikiniu. Juk yra beprasmiška pakeisti visos Europos idealogiją.

Istorija  Referatai   (20,41 kB)

Karaliaus Liudviko XIV valdymo metai buvo šlovingas Prancūzijos istorijos laikotarpis. Jo rūmai buvo nuostabus, jis pats buvo vadinamas karaliumi saule. Jis turėjo visišką valdžią, ir per ilga jo valdymą Prancūzijos parlamentas (generaliniai luomai) išvis nebuvo šaukiamas. Liudvikas XIV pasirinkdavo talentingu, ištikimu ir protingu patarėju, dažnai iš vidutinio sluoksnio. Prancūzija tapo turtinga, jos diduomenės stilių ir madas mėgdžiojo visa Europa..... (APIMTIS 1.5PSL) Lietuviu ir anglu kalba

Istorija  Referatai   (13,93 kB)

Istorijos rašinys-namų darbas-straipsnis. Liga, kuri lyg miško gaisras pralėkė Europą tarp 1347 ir 1351 metų, iki šiol lieka didžiausia epidemija žmonijos istorijoje. Nuo jos mirė mažiausiai trečdalis visų gyventojų, daugiau negu 25 mln. žmonių. ( APIMTIS 4 PSL))

Istorija  Straipsniai   (51,81 kB)

Mūsų (Jonavos) krašto vaizdingas gamtovaizdis mena įdomią žemės praeitį. Mūsų teritorija prieš 515 milijonų metų paleozojaus eroje skalavo jūra, o po 50 mlj. m. čia jau buvo krantas nuo Kruonio kairiuoju Šventosios upės slėniu link Rokiškio. Po to ordoviko periode prieš 425 mlj. m.vėl šios vietos atsidūrė jūros dugne. Dar vėliau prieš 350 mlj. m. žemės prasidėjo permaininga kova tarp vandens ir sausumos. Kranto linija nuolat stumdėsi. Ties Šventosios santaka susidarė devono lagūna. Prieš 210 - 185 mlj.m čia būta kranto jūros tyvuliavusios į pietus nuo Dumsių. link Vandžiogalos ir Gariūnų. Dar po 35 mlj. m. Jonavos vietovė atsidūrė įlankoje, kur kranto linija tiesėsi pro Gaižiūnus, Lokenėlius, Ragožius link Jurbarko... Jame Mūsų žemėje ryškius pėdsakus.paliko ledynmečio epochos. Tuo metu čia užsimezgė kartu su Nemunu jo pagrindinio intako - Neries, o taip pat Šventosios slėnių pirmtakai. Manoma, kad šių upių slėniai išsivystė tuose pačiuose ruožuose. Išsivaizduokim, kaip čia pro Jonavą plūdo pirmtakės - Pronemunio intako vandenys paskutiniajame tarpledynmetyje

Istorija  Konspektai   (5,47 kB)

Svarbiausia info apie holokausta. Siaubingas žydų genocidas Antrojo pasaulinio karo metais buvo pavadintas holokaustu. Holokaustas - nacių sistemiškas įvairių etninių, religinių, tautinių ir kitų grupių genocidas (etninis valymas) Antrojo pasaulinio karo metu (1941-1945 m.), vykdytas nacių koncentracijos stovyklose. Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net "žemesniajai” rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo "žydų pavojaus”, o tą "gelbėjimą” suprato kaip visų žydų sunaikinimą.

Istorija  Straipsniai   (5,93 kB)

Holokaustas. Holokaustas Lietuvoje. Getai. Didžiausios žydų žudynės vietos Lietuvoje. Vilkija. Naudota literatūra (3). Nuotraukos (4). ir panasiai ... Pradzia Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net "žemesniajai" rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo "žydų pavojaus", o tą "gelbėjimą" suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. Tai buvo daroma etapais (APIMTIS 8PSL)

Istorija  Referatai   (66,8 kB)

Olimpinės žaidynės. Teatras. Graikų aukojimai ir prietarai. Gydytojai. Atėnų demokratija. Agora. Vergai. Kt. Niekas gerai nežino,iš kur graikai kilę. Istorikai mano,kad ši tauta susidarė iš genčių,atėjusių iš Indijos irCentrinės Europos. Graikai save laikė viena tauta-helėnais(tai romėnai juos pavadino graikais).Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais. Kiekvienas miestas-valstybė turėjo savitą valdymo tvarką.Mūsų vartojamas žodis "politika" yra kilęs iš graikiško žodžio polis,reiškiančio miestą.Kai kuriuose miestuose klestėjo demokratija.Kituose važią buvo paveržę ir viešpatavo tironai.O Spartą valdė du karaliai,tardamiesisu seniūnų taryba,kurią sudarė 60 metų sulaukę vyrai.Tačiau dauguma miestų-valstybių paklusdavo turtingiems žemvaldžiams ir didikams-aristokratams.Žodis "aristokratas" susideda iš graikiškų žodžių aristo(geriausias) ir kratas(valdžia).Buvo manoma, kad aristokratai geriausiai moka tvarkyti valstybės reikalus. (APIMTIS 3PSL)

Istorija  Konspektai   (34,12 kB)

Antanas Smetona gimė 1874 m. Rugpjūčio 10 dieną Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje. Antano tėvas Jonas Smetona ir motina Julijona Kartanavičiūtė turėjo septynis vaikus.Tėvas turėjo apie 20 ha. Žemės. (APIMTIS 1PSL)

Istorija  Rašiniai   (3,16 kB)

Čia rasite plačią informaciją apie senovės Graikiją,Romą, Egiptą. "Ant trijų senovės kalvų” praplės žinias apie neatmenamus laikus.Mes išrinkome informaciją kuri šiek tiek supažindins su senovės pasauliu.Taigi pirmyn skaityti!

Istorija  Straipsniai   (16,46 kB)

18a. Vakarų Europoje buvo pavadintas švietimo amžiumi.Švietėjai norėjo sukurt geresnę visuomenę.Lietuvoje 18a. buvo pradėtas švietimo pasaulietiškėjimo procesas.Ypač jį palengvino tai jog popiežius Klemensas XIV įsakė panaikinti Jėzuitų ordiną. Saksų dinastija valdymą baigia 1763m. Paskutinysis Saksų valdovas Augustas III.Pasibaigus jo valdymui buvo nuspręsta reformuoti nusilpusią valstybę, nes ji buvo viliojančiu grobiu Prūsijai, Austrijai ir Rusijai. Europoje po 7m. karo (1756-1763m.) susiformavo 2 stovyklos-sąjungos ir pietų. (APIMTIS 6PSL)

Istorija  Konspektai   (11,17 kB)

Neolitas
. Žmonių gyvenimas. Žvejai. Bendruomenė. Ūkininkystė. Žemdirbystė. Moterų užsiėmimas. Akmeniniai darbo įrankiai. Kirvis. Neolito epochos keraminis peilis. Antgaliai Iš titnago. Iš kaulų. Įnagiai. Kabliai žvejybai iš kaulų. Keraminis puodas. Kapas.

Istorija  Pateiktys   (43 psl., 8,07 MB)

Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI – XIIa., rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220-aisiais. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augi-no rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Žiemgalių laidojimo papročiai Nuo kitų baltų žiemgaliai skiriasi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Nuo VIII amžiaus imama laidoti skobtiniuose karstuose, o iki tol , matyt, prieš laidojant mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Kaip ir žemaičiai, sėliai bei latgaliai, žiemgaliai tebesilaikė mirusiųjų nedeginimo tradicijos. Tai juos skyrė nuo genčių, perėmusių deginimo paprotį iš lietuvių (aukštaičiai – VI, kuršiai – VIII amžiuje).V – VII amžiuje vyrai laidoti galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrui į kapą įdėdavo keletą iečių, plačiųjų kovos peilių – kalavijų, kaplių.VII – VIII amžiuje įvyksta mirusiųjų laidosenos pokyčių krypties atžvilgiu. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Šis reiškinys pastebimas tik žiemgališkose kapinynuose. Tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo, žiemgaliai artimi latgaliams.Žiemgaliai, kaip ir kitos baltų gentys, viename kapinyne laidojo ilgą laiką.Pradedami laidoti V ir baigiama XII – XIII amžiuje. Dažnai kapinynuose esti ir XVI – XVII amžiaus kapų. Vyrų darbai ir ginklai Svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, tai yra medžioklė, žūklė ir žemės arimas, o amatai – tik kai kurių užsiėmimas. Tačiau visa, kas susiję su maisto paruošimu, jau yra moterų darbas. Todėl medžiotojas vyras nuolat nešiojasi ginklų. Ir medžiotojų šeimai keliantis į kitą vietą, vyras pasiima tik ginklus, kad, pasitaikius progai, kiekvienu metu galėtų ką sumedžioti. O moterys gabenasi ne tik kūdikius, bet ir visą šeimos turtą. Šitaip elgiasi ir dabartinės medžiotojų bendruomenės. Todėl ginklas vyrui – ne tik pagrindinė darbo priemonė, bet ir jo simbolis, garbės reikalas. Akmens amžiaus pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje visoje Europoje paplito titnaginiai durklai. Tokiam durklui pagaminti reikėjo labai didelio gero titnago gabalo. Todėl tose vietose, kur tokio titnago buvo daug, ir kūrėsi dirbtuvės, o jų gaminiai plito toli. Žalvario amžiaus pradžia Danijoje net vadinama durklų laikotarpiu. Lietuvoje irgi gaminosi durklus, tačiau jie buvo mažesni, nors labai dailiai apdirbti. Toks durklas turėjo rankeną ir buvo laikomas makštyse. Mums daug ką paaiškina 3 tūkst. pr. Kr. sušalęs Alpių keliautojas. Be kitų medžioklės ginklų, jis turėjo ir titnaginį durklą: trumputį, kaip mūsiškiai durklai, gražiai iš abiejų pusių retušuotą ir giliai įtvirtintą į uosinį kotą, dar aprištą gyslomis. Greičiausiai tai jau nebe pirmas to durklo kotas, nes ne visai atitiko jo pavidalą. Prie koto viršuje pririšta virvutė, už jos durklas, matyt, buvo prikabintas prie diržo. Bet įdomiausia, kad durklas įdėtas į nupintas iš karnos makštis. Makštų galas tiesiog užrištas, o pakraštys dvigubai apipintas. Šiuo durklu jis, matyt, ir dirbo, nes galas nulūžęs, o ir pats durklas jau taisytas. Kotų galėjo būti labai įvairių. Antai Šveicarijoje rastas durklas virvele apvyniotu kotu. Pasitaiko ir su odos skiautėm. Be abejo, visus šiuos būdus žinojo ir mūsų šalies durklų nešiotojai: mokėjo ir dailiai odą apdirbti, ir susiūti, mokėjo ir lygiai taip pinti kaip Alpių keliautojas. Labiausiai, be abejo, buvo vertinami žalvariniai ginklai: įvairūs kirviai, durklai. Galimas daiktas, kai kuriuos šių kirvių, ypač vėlyvųjų, vartojo ir darbui – medžiams kirsti. Tačiau daugumos jų ašmenyse darbo nematyti. Patys ankstyviausi buvo atkraštiniai kirviai, tvirtinami į lenktą, kablio pavidalo kotą, o atkraštės tvirtai laikė koto atšaką. Be to, kotas dar būdavo gerai pririštas. Taip pritvirtintą varinį kirvelį turėjo ir jau minėtas 3 tūkst. pr. Kr. Alpių keliautojas. Ankstyvi yra ir baltiški kovos kirviai su skylute kotui. Vėlyvajame žalvario amžiuje įtvarą su atkraštėmis pakeitė įmova, kuri dar tvirčiau laikėsi ant koto. Be to, šie kirviai dar turėjo ąselę virvei pririšti. Juos gamino vietoje pagal įvežtinius pavyzdžius, tačiau vis po truputį keisdavo, todėl ir galima pažinti, kad tai mūsų dirbiniai. Įdomūs kotiniai durklai. Ant pusės metro ilgio koto statmenai pritvirtinta durklo geležtė. Tai pačios žalvario amžiaus pradžios ginklas, vartotas tarp Oderio ir Vyslos. Šalia ginklų galim paminėti ir žalvarinius žirgo aprangos daiktus. Jie rodo, kad jota ne tik atsitiktinai ar naudoti žirgai susisiekimui, bet kad jojimas buvo pagarbos vertas dalykas. Žirgo kamanas puošė žalvarinėmis plokštelėmis, o pusmėnulio pavidalo kabutis turbūt dabino žirgo kaktą Kyla klausimas: ar žmonės kariavo tais ginklais? Medžiotojai gerai mokėjo vartoti ginklą, bet vargu ar jiems tekdavo jį pakelti prieš žmones, nes nereikėjo. Beje, to laikotarpio gyvenvietėse nebuvo jokių reprezentacinių, ne įprastinei medžioklei skirtų ginklų. Tik įsigijus turto – gyvulių, apsėtų laukų, atsirado reikalas ir ginti. Apie tai sprendžiama ne tik iš rastų akmeninių bei žalvarinių ginklų, bet aplinkiniais būdais. Geriausia tai rodo žmonių kovose gautos žaizdos ir randai. Moterų darbai ir įrankiai Nagrinėdami vyrų darbus, drauge kalbėjome ir apie ginklus, kaip svarbiausią vyro ženklą ir pagrindinį darbo įrankį.Tačiau moters pečius slėgė visi šeimos bei na-mų rūpesčiai.Keramika buvo ypač populiari tarp moterų. 2 tūkst. pr. Kr. pasaulis atrado varį ir žalvarį. Ir visų dėmesys nukrypo į jį. Šio amžiaus puodai, dažniausiai būna ne išraiškingo piltuvėlio ar statinėlės pavidalo.Paviršius paprastai nulyginamas virbų šluotele ar žolių grįžte, todėl ši keramika vadinama brūkšniuotąja, o visa kultūra – Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tokią keramiką daugiausia gamino baltų gentys, nors šių puodų turėjo ir kai kurie kaimynai. 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje puodų paviršių prieš degant pradedama rupiai apdrėbti skysto molio sluoksneliu. Todėl ši keramika vadinama grublėtąja. Vieni įdomiausių keramikos gaminių, be jau minėtų spingsulių, yra kiaurasieniai puodai. Nuo pat akmens amžiaus jų aptinkama visose kultūrose, o ankstyvuosiuose piliakalniuose jau pasidarė būtini kiekvienos šeimininkės židynyje. Jie skirti žarijoms sagoti naktį. Beje, tokių puodų, jei bedugnius kiaurasienius taip būtų galima pavadinti, rasime visame pasaulyje – šiek tiek skiriasi jų forma, bet paskirtis ta pati. Jau žalvario amžiuje ne tik Penelopė, laukdama grįžtančiojo iš Trojos karo Odisėjo, bet ir visos Vidurio Europos moterys audė statmenomis staklėmis. Štai Vengrijoje plačiu sijonėliu apsirengusi mergelė irgi audžia statmenomis staklėmis. Tokių staklių apmatus įtempia moliniai ( kartais akmeniniai ) pasvarėliai, kurių rasta Šveicarijos neolito gyvenvietėse. Tokių pasvarėlių pasitaiko ir ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose. Statmenomis staklėmis galima austi tik paprastą dvinytį audeklą. Beje, tuo metu neaudė ištisinių audinių, tik tam tikro dydžio gabalą, iš kurio nekarpant galima pasisiūti drabužį. Pakraštį dažnai užausdavo vytinėmis lentelėmis arba siūlų galus supindavo. Daugiausia tokiomis staklėmis austų jau vilnonių audinių rasta Danijos žalvario amžiaus kapuose. Ir kailį, ir odą, ir audinį dar reikėjo susiūti. Siūdavo ir tošines kraiteles. Net sudužusius puodus, pragręžę skylutes, susiūdavo siūlais, kartais net beržo tošies lopą uždėdavo. Sakais užlipdę skylutę ir plyšius, galėjo puodą ir toliau vartoti. Ilgai siuvo ylomis, vėliau plonomis lazdelėmis su galvute, prie kuris pririšdavo siūlą. Tik akmens amžiaus pabaigoje atsirado kaulinių adatų su skylute. Vėliau jas pakeitė žalvarinės. Pilkapiai Pilkapiai aiškiau matomi žemės paviršiuje, nes iki šiol tebėra išlikę gana aukšti jų sampilai. Geriau pilkapiai išsilaikę miškuose, o esantys laukuose beariant beveik sulyginti su žemės paviršiumi – pastebimi tik išarus radinių ar pagal skirtingos spalvos dirvą su angliukų priemaišomis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pilkapiai buvo svarbiausia kapų forma Žemaičiuose, Žiemgaliuose, Sėliuose ir Latgaliuose. Jų būta iki 1,5 metro aukščio ir nuo 3 iki 12 metrų skersmens. Mirusieji laidoti nedeginti po kelis viename sampile. Rytų Lietuvoje pilkapiuose pradėta laidoti nuo IV – V amžiaus. Tuo metu kitose teritorijose vyravo plokštiniai kapai, todėl tai padeda išryškinti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumus. IV – VIII a. pilkapiai buvo 12 ir daugiau metrų skersmens bei iki 1,5 metro aukščio. Ant pilkapių pagrindo – taisyklingi akmenų vainikai, kurie ilgainiui išnyko. Vėliau aplink pilkapius imtos kasti trys ar keturios duobės arba ištisinis griovys. Ankstesniuose pilkapiuose kapai būdavo įrengiami ant sampilo pagrindo arba duobėse. Degintus kapus dažnai apdėdavo akmenimis. Vėlesni kapai – nedidelės duobutės, kur supilami iš laužo susemti žmogaus kaulai ir šalia sudedamos įkapės – ginklai, įrankiai, papuošalai. Dažnai palaikai ir įkapės paskleidžiamos 2 kvadratinių metrų ar net didesniame plote. Žiemgalių tikėjimas Pagal religiją, Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys. Jie tikėjo į daug dievų, lenkėsi jiems, bijojo ir gerbė juos. Jie tikėjo, kad sekmė dearbuose, žemdirbystėje, medžioklėje juos lydi tada, kai visi žmonės garbina dievus, jiems lenkiasi, tada dievai laimina jų visus namų židinio, bei kitus darbus. Žiemgaliai tikėjo, kad pagrindinė, suteikianti ir atimančios gyvybę yra deivės Laima, Ragana ir Žemyna. Laima pasinaudodama gegutės pavidalu, savo kukavimu pranašaudama žmonėms laimę arba nelaimę. Mirties deivė- Giltinė. Savo ilgu ir nuodingu liežuviu ji įgeldavo žmonėms ir tie mirdavo. Mirties ir atgimimo deivė- Ragana- labai graži arba atvirkščiai, labai baisi, ilgais nagais ir susuivėlusi. Dažnai savo švaizdą keitė į gyvulių. Žemyna- gyvybės, derlingumą skatinanti deivė. Baisius nusikaltelius bausdavo prarydama į žemę. Miškų deivė- Medeina. Vyriausias deivas- danagaus, šviesos, draugystės globėjas, galingiausiais- Perkūnas. Iki šių dienų yra likę nemažai legendų ir pasakojimų pasakojantys apie tai, kaip dievai bauzdavo žmones uz jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus. (bet gaila, mes jokių pasakojimų nežinome ir papasakoti jums nieko negalim..).

Istorija  Referatai   (44,79 kB)

Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol. 1880 metais apie 24 tūkstančiai žydų gyveno Palestinoje. 1882-1903 Pirmasis Aliya (stambaus masto imigracija), pagrinde iš Rusijos. Įkvėpti sionistinės ideologijos ir persekiojami žydai rytų Europoje pradėjo imigruoti į Palestiną. Žydų visuomenė jau tada buvo remiama labdaringų užsienio organizacijų. Daugelis naujųjų imigrantų ieškojo galo žydų priklausomybei nuo labdaros ir kūrėsi Palestinoje, kad galėtų dirbti žemę. Pirmoji žydų migracijos banga – Pirmasis Aliyah. Aliyah yra hebraiškas žodis, reiškiantis kėlimasi, jis liečia tik tuos žydus, kurie keliasi į Izreaelį. 1878 metais grupė žydų ortodoksų iš Jeruzalės nusipirko žemės ruožą Šarono slėnyje, kuris yra šešios mylios nuo Jafos. 26 šeimos pasistatė lūšneles ir pavadino savo žemdirbystės bendruomenę Petach Tikvah, išvertus iš žydų kalbos tai reiškia vilties vartus. Maliarija, alkis ir tvanai iš šalia esančios Jarkono upės paskatino pirmuosius pionierius atsisakyti savo idėjų, nutraukti kūrimasi ir grįžti į Jeruzalę. Po kelių metų atvykėliai iš Europos dar kartą pabandė įsikurti šiuose “vilties vartuose” ir jau 1888 metais jie pradėjo gauti finansinę paramą iš Barono Edmondo de Rotšildo, legendinio prancūzų – žydų filantropo, kuris buvo vienas iš pagrindinių geradarių, padėjusių įsikurti žydų žemės ūkio bendruomenei Palestinoje. Tarp 1882 ir 1903 metų 25 tūkstančiai žydų persikėlė į Palestiną. Priešingai nei pirmieji žydų pionieriai, kurie kėlėsi į Palestiną dėl socialinių priežasčių, žydų jemenitų banga plūstelėjo į Palestiną dėl grynai religinių priežasčių. 1897 Teodoras Herzlas sušaukia pirmąjį Sionistų Kongresą Baselyje, Šveicarijoje. Įkurta Sionistų Organizacija. TEODORAS HERZLAS – Sionizmo tėvas (1860-1904) Teodoras Herzlas, sionizmo pradininkas, gimė Budapešte 1860 metais. Jis buvo auklėjamas vokiškai žydiška dvasia ir mokomas būti pasaulietiniu žmogumi. 1878 metais jo šeima persikėlė į Vieną ir 1884 metais Herzlui buvo suteiktas teisės daktaro laipsnis Vienos Universitete. Jis tapo rašytoju, dramaturgu ir žurnalistu. Paryžiaus korespondentas įtakingo liberalaus Vienos laikraščio “Neue Freie Presse” (nauja laisva spauda) buvo ne kas kitas kaip Teodoras Herzlas. Pirmą kartą Herzlas susidūrė su anti-semitizmu (anti žydiškas judėjimas) besimokydamas universitete. Būtent anti-semitizmas suvaidino labai didelį vaidmenį dvidešimto amžiaus žydų istorijoje. Jis išleido dramą “Geto” (“The “Gettho”) 1894 metais, vildamasis, kad ji privers žmones pamąstyti apie žydus ir pagaliau rasti abipusiai naudingą spendimą tarp krikščionių ir žydų. Herzlas teigė, jog anti-semitizmas yra pastovus ir nesikeičiantis faktorius. Jis ginčijosi, kad žydų problema yra ne individuali, o tarptautinė, tuo mes patys dabar galime įsitikinti. Sionizmo tėvas pasisakė, kad žydai nebus priimti pasaulyje, kol nenustos būti tautine anomalija. Jis sakė, kad žydai yra vieninga tauta ir jų sunki padėtis gali būti pakeista į teigiamą jėgą, įkūrus žydų valstybę. Jis matė, kad žydų klausimas turi būti sprendžiamas tarptautiniu mąstu. Herzlas pasiūlė praktinę programą, pagal kurią turi būti sukurta organizacija, kuri priklausys jos akcininkams ir dirbs renkant kapitalą iš žydų visame pasaulyje. Ši organizacija, kai buvo įkurta, buvo pavadinta Sionistų Organizacija. Jis įsivaizdavo žydų valstybę modernią, Europietiško modelio, kurios gyventojai būtų apsišvietę. Ji turėjo būti neutrali ir siekianti taikos, deja, ši sionizmo tėvo svajonė neišsipildė. Herzlo idėjos buvo sutinkamos su entuziazmu rytų Europoje, tačiau žydų lyderiai nebuvo tokie užsidegę. Vis dėlto buvo surengtas pirmąsis Sionistų kongresas Basle, Šveicarijoje, Rugpjūčio 29-31 1897 metų dienomis. Tai buvo pirmas tarptautinis žydų susirinkimas nacionaliniais ir pasaulietiniais tikslais. Delegatai priėmė Herzlo sugalvotą programą, žydų migracijos programą ir pasisakė, jog “Sionizmas ieško kelio kaip įkurti namus žydų žmonėms Palestinoje, apsaugotus viešaisiais įstaymais”. Šiame kongrese Sionistų Organizacija buvo įforminta kaip politinis žydų ginklas, o Herzlas išrinktas pirmuoju prezidentu. Tais pačiais metais jis įkūrė savaitinį žurnalą “Die Welt” (pasaulis) ir pradėjo imtis priemonių, kad gautų privilegijų žydų įsikūrimui Palestinoje. Po pirmojo kongreso, judėjimas buvo sušaukiamas kasmet. Herzlas matė poreikį padrąsinti pačius žydus, parodant jiems tikrą jų tikslą. Jis keliavo į Izraelio žemę ir Istambulą, kad susitiktų su Vokietijos kaizeriu Wilhelmu II ir Osmanų imperijos sultonu. Jo pastangos buvo bergždžios, tada jis susitiko su J.Čamberlenu, britų kolonijų sekretoriumi. Vienintelis konkretus dalykas, buvo pasiūlymas įsikurti žydams rytų Afrikoje, Ugandoje. 1903 metų Kišiniovo pogromas privertė Herzlą susimąstyti ir jis šeštajame sionistų kongrese pasiūlė Rusijos žydams keltis į britų Ugandą, tai būtų jiems buvęs laikinas prieglobstis. Kol Herzlas bandė įrodyti, kad ši programa nepakeis pagrindinio sionistų tikslo, žydų visuomenė Izraelio žemėje vos nesusiskaldė į dvi dalis. Ugandos programa buvo galutinai atmesta septintajame sionistų kongrese 1905 metais. Herzlas mirė 1904 metais nuo plaučių uždegimo ir silpnos širdies, nusilpusios dėl persidirbimo sionizmo naudai. Tik po 50 metų sionizmas privedė prie nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimo. 1904-14 Antrasis kėlimasis, pagrinde iš Rusijos ir Lenkijos. Po pirmosios migracijos sekė dar keturios. Antroji migracija įvyko dėl žydų persekiojimo Rusijoje. Apie 40 tūkstančių žydų atvyko į Palestiną per tą laikotarpį. Nors pirmosios bangos imigrantai kūrėsi žemės ūkyje, tik 5 tūkstančiai iš 25 gyveno kaimuose. Žydų įsikūrimas smarkiai sumažėjo per antrąją migraciją. 1909 Įkurtas pirmasis kibucas (žydų kolektyvas). Įkurtas pirmas modernus žydų miestas - Tel Avivas. 1914 Palestinoje iš viso gyveno 700 000 gyventojų. Iš jų 88% Arabų ir 12% žydų. 1917 Britų užsienio reikalų ministras Balforas pasižada pagalbėti žydams kuriant "Žydų nacionalinius namus Palestinoje". 1917, per pirmąjį pasaulinį karą, Didžioji Britanija išleido Balforo deklaraciją, kuri išreiškė Britanijos pagalbą žydams, kuriant jų namus Palestinoje. Britanija kovojo su Osmanų Imperija, dėl Palestinos valdymo. Britai tikėjosi, kad deklaracijos dėka žydų vadai ateis į pagalbą britų karinėms pajėgoms. Tuo pačiu metu, Britanija pažadėjo nepriklausomybę įvairioms arabų grupėms Viduriniuosiuose Rytuose, tikėdama, kad gaus jų pagalbos kovojant su Osmanų Imperija. Pažadai buvo migloti, bet arabų vadai manė, kad nepriklausomybę gaus ir Palestina. Balforo Deklaracija buvo britų vyriausybės dokumentas, kuris sprendė žydų namų sukūrimą Palestinoje. Britų užsienio reikalų ministras Arturas Džeimsas Balforas (Arthur James Balfour) išleido ją 1917 metais. Šios deklaracijos esmė buvo skirtingai traktuojama arabų ir žydų, jie kėlė pretenzijas dėl Palestinos regiono. Dokumentas privedė prie aštrių ginčų, kurie davė pradžią didiesiems konfliktams tarp arabų ir Izraelio Artimuosiusoe Rytuose. Balforo deklaracijoje teigiama: “Jos didenybė vyriausybė žiūri su palankumu į nacionalinių namų sukūrimą žydų žmonėms Palestinoje ir dės didžiausias savo pastangas, kad įgyvendintų šį siekį. Yra aiškiai suprantama, kad nieko nebus padaryta, kas galėtų padaryti žalą civiliams žmonėms ar religinėms teisėms ne žydiškoms bendruomenėms Palestinoje arba žydų teisėms ir jų politiniam statusui bet kurioje kitoje valstybėje.” Britanija norėjo kontroliuoti Palestiną dėl jos netolimos padėties nuo Sueco kanalo, kuris veda į Viduržemio ir Raudonąją jūras. Žydai, kurie padėjo Izraelio sukūrimui, tikėjo, kad Balforo deklaracija garantuos Britanijos pagalbą jų siekiams įgyvendinti. Bet didėjančio arabų nacionalizmo judėjimo lyderiai Palestinoje pareiškė, kad deklaracija leidžia žydams kurti namus tik jei arabai su tuo sutinka. 1919-23 Trečioji migracija, žmonės migravo daugiausia iš Rusijos. 1920 Įkurta žydų darbo federacija, gynybos organizacija, nacionalinė taryba vadovaujanti žydų reikalams. 1922 Britanija sutiko su Palestinos mandatu, paskelbtu Tautų Lygos. 1924 Technionas, pirmasis technologijos institutas įkurtas Haifoje. 1924-32 Ketvirtoji migracija, daugiausia iš Lenkijos. 1925 Jeruzalės Hebrajų Universitetas. 1931 Įkurta Žydų pogrindinė organizacija. 1933-39 Penktoji migracija, pagrinde iš Vokietijos. Labai daug Europos žydų kėlėsi į Palestiną 1930 metais, kad pabėgtų nuo nacistinio persekiojimo. 1933 metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, žydų emigracija pastebimai išaugo. Keliaudami daugiausia iš centrinės Europos, šie žydai išsivežė daug kapitalo, o su juo ir išsilavinimą, patirtį pramonėje, mokslą, bankininkystę, mediciną, teisę ir tarptautinę komerciją. 1936 metais, žydų populacija Palestinoje buvo arti 400 000. 1936-39 Anti-žydiškas maištas, kurstomas Arabų karininkų. 1939 Žydų imigracija žiauriai ribojama Britų baltųjų popierių. 1939-45 Holokaustas Europoje. 1944 Žydų brigada įteisinta kaip britų karinės pajėgos. 1947 Jungtinės Tautos pasiūlo įkurti arabų ir žydų valstybes. 1948 Britai atsitraukė iš Palestinos. Tuo pačiu metu, žydai seniau išrinktoje teritorijoje įkūrė Izraelį, nepaisydami arabų opozicijos. Arabų – Izraelio ginčas Palestinoje šį regioną pasaulio rūpesčių tašku.

Istorija  Paruoštukės   (177,49 kB)

Deja, žmonijos, ypač XX a., istorijoje gausu nemeilės savo artimui pavyzdžių, kai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugybė žiauriausių nusikaltimų. Pačios baisiausios XX a. ideologijos - komunistinė ir nacistinė. Pirmoji, skelbusi visų lygybės teoriją ir todėl iki šiol visuotinai nepasmerkta, bandė įgyvendinti vienos (darbininkų) klasės diktatūrą, skleidė neapykantą turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu pagrindu, iškreipdama žmogiškąją prigimtį bei bendrąsias vertybes. Šios ideologijos vardan visame pasaulyje buvo nužudyta ir numarinta dešimtys, jei ne šimtai, milijonų žmonių bei esmingai prisidėta sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Antroji, nacistinė, ideologija, kuri propagavo antižmogiškąsias vertybes po triuškinančio Vokietijos pralaimėjimo (1945 m.) buvo visuotinai pasmerkta, kaip ir komunistinė, nekentė kitaminčių bei iškreipė žmogiškąją prigimtį ir bendrąsias vertybes, bet visa tai darė rasiniu pagrindu, t. y. „aukštesnės" rasės (arijų) ir „aukštesnės" nacijos (vokiečių) labui. Šių ideologijų propaguotojai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu žuvo apie 50-65 mln. žmonių, įskaitant ir žydus, kurių absoliuti dauguma išžudyta tik dėl to, kad jie buvo žydai. Nacistinė ideologija, be įvairių kitų kaltinimų, skelbė, kad žydai yra žemiausios rasės žmonės, jog jie šimtus metų apgaudinėjo europiečius ir iš to lobo, galiausiai - kad susimokę žydai bolševikai nori užvaldyti pasaulį. Iš tų 6 mln. aukų apie 200 tūkst. buvo Lietuvos žydai (pasaulyje žinomi Utvakų vardu). Nors jie sudarė tik apie 3,3 proc. visų tuo metu nužudytų žydų, bet tai reiškė, kad sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai buvo didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų valstybių! Egzistuoja įvairios nuomonės apie Lietuvos piliečių elgesį su žydais. Visi suvokė tai kaip bendrą Lietuvos tragediją, nes buvo sunaikinta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių - jos piliečių, tačiau negalima ne prisiminti, kad prie žudynių prisidėjo dalis tos pačios valstybės žmonių, o likusioji dauguma gana abejingai visa tai stebėjo arba dėjosi nieko nepastebinti. Kita nuomonė teigė, kad ne dauguma, o tik nemaža dalis lietuvių buvo abejingi žydų likimui. Šios nuomonės pritarėjai mano, jog lietuviai, ypač valstiečiai, kurie sudarė apie 80 proc. lietuvių tautos nebuvo paveikti antisemitizmo ir labai skausmingai pergyveno žydų žudynes. Bet to juk neįmanoma patikrinti! Žydų tautos tragedija tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dydį ir beprasmiškumą, bandyti suprasti, kodėl galėjo vykti tokie dalykai. Kiekvienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti. Reikia mylėti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų, tada panašūs dalykai aplenks mus. 2 Lietuvos tragedijos priešistorė Nuo seniausių laiku žydai buvo svarbi Lietuvos gyventojų grandis. Lietuvos žydų istorija tęsiasi jau virš šešių šimtmečių. 1323m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos pirklius bei amatininkus, ragindamas juos atvykti į savo sostinę Vilnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1326m. Vilniuje pasirodė pirmieji žydų pirkliai, o XIVa. pabaigoje LDK jau egzistavo žydų bendruomenės – Trakuose, Breste(pati didžiausia), Gardine ir kitur. 2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją, kuri turėjo reguliuoti teisinius, ekonominius, ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir žydų, žydų ir krikščionių bei tarp pačių žydų. Šių privilegijų esmė tapo ir daugelį metų išliko Lietuvos žydų statuso pagrindu. Žydams suteiktos privilegijos garantavo jiems valdovo apsaugą ir ypač palankias mokesčių sąlygas bei gana plačias teises. Pvz.,žemės nuosavybės klausimu jos buvo tokios pat kaip lietuvių, nes jiems buvo leista ariamą žemę ir ganyklas nuomoti ir netgi pirkti, o tai buvo uždrausta užsieniečiams. Nuo XIV amžiaus atsirado žydų žemdirbių. Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kanalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. Taip pat jiems buvo garantuota judėjimo laisvė. Žydai, kaip ir bajorai, priklausė tiesioginei suvereno valdžios jurisdikcijai, o bendruomenės vidaus reikalus – tautinius, religinius, teisinius – tvarkė visiškai autonomiškai. Bendruomenė turėjo mokėti bendrą, iš anksto nustatyto dydžio mokestį. Vėliau buvo suteikta kita privilegija („Magdeburgo įstatymas“). Ji garantavo verslo ir prekybos laisvę. Tai buvo viena iš priemonių žydams apsiginti nuo bajorų. Svarbi vieta buvo skirta ir skolinimui: žydams buvo leidžiama imti užstatu bet kokius daiktus ir netgi gauti ipotekai žemės valdas. Žydams suteiktos privilegijos turėjo dvigubą tikslą: apibrėžti jų teises, leidžiančias jiems užsiimti atitinkama ekonomine veikla, ir įdiegti prevencinę asmeninio ir religinio saugumo sistemą. Vėliau kiti LDK valdovai suteikė naujų privilegijų, kai kurios jų buvo įtrauktos į Lietuvos statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių. 2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa. Paskui žydus iš Vakarų Europos atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) bei prietarų (esą žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose ir kt.). Tai paskatino kai kuriuos vadovus imtis veiksmų, pvz. 1495 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš šalies, bet, tapęs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad be jų šalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti. Kahalai savarankiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. 1623 m. susikūrė savarankiškas LDK kahalų Vaadas (taryba), kuris sprendė bendriausius LDK žydų gyvenimo klausimus, reguliavo santykius su valdžia, rūpinosi valstybinių mokesčių paskirstymu tarp bendruomenių, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas žydų gyvenimo taisykles ir stebėjo, kad nebūtų priimti antižydiški įstatymai. Bėgant laikui žydų skaičius Lietuvos žemėse vis didėjo. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusi žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio - ir pasaulyje. 2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a. Tai kokia gi buvo Lietuvos žydų padėtis? Žydai buvo išskirti iš kitų gyventojų grupių ir nuolat globojami. Šį faktą galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, tokia jų privilegijuota padėtis kėlė kitų gyventojų nepasitenkinimą, kita vertus - izoliavo žydus, vertė gyventi uždarai savose bendruomenėse ir trukdė integruotis į visuomenę. Tuo tarpu toks procesas pamažu vyko kitose Vakarų Europos valstybėse. Tai bei kalbiniai ir religiniai skirtumai, įvairūs prietarai, žydus atsiviję iš Europos, vertė juos jaustis Lietuvoje svetimais. Žydai ūkiniu požiūriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, juk miestuose jų pikti ūkiniai varžovai buvo krikščionys; vieni kitus jie laikė priešais, o nesusilieję ūkiškai, negalėjo susilieti taip pat kultūriniu bei etniniu atžvilgiu. 1795 m. trims kaimynėms sunaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Lietuva su visais joje gyvenusiais žydais atiteko Rusijos imperijai. Čia jie neteko savo privilegijuotos padėties, carinės valdžios buvo ujami bei niekinami. Žydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo įvesta „sėslumo riba", t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, į kurią pateko ir Lietuva, kurioje buvo leista gyventi žydams; uždrausta verstis žemdirbyste, įvesta daug kitų apribojimų. Buvo bandoma įvairiomis priemonėmis juos integruoti į Rusijos visuomenę ir asimiliuoti. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradėtos įgyvendinti liberalios reformos, žydų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, bet Rusija atsisakė pripažinti žydų politinį lygiateisiškumą. Tuo metu Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas klestėjo, nors Rusijos valdžia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje Vilnius greta Varšuvos tapo visuotinai pripažintu didžiausiu žydų tautinės dvasinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale. Tačiau tiek lietuvių, tiek žydų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, todėl daug jų emigruodavo. Žydai vyravo to meto Lietuvos pramonėje (daugiausia jie buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuvių ekonominėms galimybėms tai kėlė įtampą tarp abiejų tautų.

Istorija  Referatai   (84,27 kB)

Gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune tarnautojų šeimoje. Tėvas - Ignas Adamkavičius, Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų, vėliau - Kauno geležinkelio stoties policijos viršininkas. Motina dirbo Susisiekimo ministerijoje. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją.Vokietijoje V. Adamkus baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universitete, Gamtos mokslų fakultete.1949 m. atvyko į JAV. Dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau - braižytoju vienoje inžinerijos firmoje.JAV lietuvių visuomenės veikėjas,ekologas. Mokydamasis Kauno Aušros gimnazijoje dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime(Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys;su kitais leido ir redagavo pogrindinį laikraštį Jaunime,budėk!).1957-58 lietuvių studentų organizacijos Santara centro vadybos pirmininkas.1958-65 Santaros-Šviesos federacijos vicepirmininkas,1966-68 pirmininkas.Nuo 1961 beveik 25 metus Margučio radijo laidų vadovas.JAV LB tarybos narys(1961-64),centro vadybos vicepirmininkas.V.Adamkus su kitais rengė akcijas prieš Lietuvos sovietinę okupaciją,vadovaudamas JAV lietuvių jaunimo delegacijoms įteikė peticijų dėl Lietuvos laisvinimo JAV it JT aukščiausiasiems pareigūnams.Aštuntojo dešimtmečio pradžioje V. Adamkus pakviestas dirbti į kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją - Aplinkos apsaugos agentūrą. Vadovavo aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau paskirtas penktojo regiono (Vidurio Vakarų) Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju .1981 m. tapo šio regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi. Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1958 - 1965 m. buvo "Santaros-Šviesos" federacijos - liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį "Veidu į Lietuvą" - vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku.Gyvendamas Jungtinėse Valstijose, rengė protesto prieš Lietuvos okupaciją akcijas, organizavo įvairias peticijas. 1961 - 1964 m. - Amerikos lietuvių bendruomenės (LB) tarybos narys, Centro Valdybos vicepirmininkas, Amerikos lietuvių tarybos (ALT) narys.Valdas Adamkus buvo aktyvus sporto renginių dalyvis ir organizatorius. 1948 m. Vokietijoje įvykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius. 1951 m. įsteigė JAV lietuvių akademinį sporto klubą "Lituanica". Pasaulio lietuvių žaidynių, įvykusių 1983 m., organizacinio komiteto pirmininkas. 1970-81 JAV 5 (didžiausio) gamtos apsaugos regiono viceadministratorius,1981-97 administratorius valdytojas. Daug prisidėjo prie D.Ežerų išvalymo. Nuo 1972 JAV derybų su SSRS dėl gamtos apsaugos delegacijos narys ir nuolatinės JAV delegacijos pirmininkas,vykdant JAV-SSRS ekologijos bendradarbiavimo programas(tos pareigos leido jam kasmet, o kartais keletą kartų per metus lankytis okupuotoje Lietuvoje). Skatino ir rėmė vandenvalos įrenginių statybą, aplinkosaugos monitoringo plėtojimą, padėjo Baltijos šalių aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais bei programine įranga. Būdamas JAV paramos Baltijos šalims aplinkosaugos srityje koordinatoriumi, organizavo Lietuvos mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV, padėjo Vilniaus universiteto bibliotekai įsigyti naujausią mokslinę literatūrą. 1983-97 buvo JAV paramos Baltijos šalims aplinkos apsaugos srities koordinatorius.1983 ir 1991 (šios vyko jau Lietuvoje) Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas,1984-89 buvo Š.Amerikos lietuvių sporto sąjungos pirmininkas.Nuo 1988 įsitraukė į Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą: rėmė Sąjūdį,buvo vienas VDU atkūrimo iniciatorių,Lietuvos aplinkosaugininkams 1991 įsteigė kesmetinę (Daktaro V.Adamkaus) premiją,1994-98 Lietuvos gamtos fondo pirmininkas.1996 dalyvavo LR seimo rinkimų kompanijoje,telkė nuosaikiųjų vidurio jėgų bloką.1996 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos seimo rinkimų kampanijoje, telkdamas nuosaikiąsias vidurio politines jėgas.

Istorija  Rašiniai   (11,98 kB)

Būtent paskutinis Jogailos pažadas, lotyniško akto tekste išreikštas žodžiu applicare, ir sukėlė didžiausią diskusiją istografijoje dėl menamo LDK inkorporavimo į Lenkijos karalystę1385 metais. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema, kurią mėginta spręsti Skirgailą paskyrus Jogailos vietininku. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila.Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių, jam priklausė tik Jogailos sutekta vykdomoji valdžia. Visuose išlikusiuose raštuose ištikimybė žadama Jogailai apie Skirgaila nėra jokių žinių. Skirgaila nesugebėjo vykdyti Jogailos jam patikėtos LDK valdytojo pareigos. Skirgailos valdymas greitai užsitraukė ne tik kitų Gediminaičių, bet ir bajorų bei platesniųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Jogaila mėgino stabilizuoti padėtį 1389 m. atsiųsdamas į Vilnių seniūną iš Lenkijos Klemensą Moskoževskį. Tačiau lenkų karinės įgulos įkurdinimas LDK sostinėje tik padidino įtampą ir vietos gyventojų nepasitenkinimą. Klostėsi Vytautui palanki situacija. Mat jis puoselėjo viltį užimti Skirgailos vietą.Reziduodamas Gardine, Vytautas telkė aplink save nepatenkintuosius Jogailos politika LDK.1389 m. jis pradėjo atvirą politiką mėgindamas jėga užimti Vilnių. Akcijai nepavykus, Vytautas ryžosi antrą kartą prašyti Ordino prieglobsčio bei karinės paramos ir už tai 1390 m. sausio 19 d. aktu įsipareigojo vykdyti visus 1384 m. susitarimus su Ordinu.Prasidėjo smarkus Gediminaičių karas. Vytautas su Ordino kariuomene ne kartą puolė Lietuvą iki pat Vilniaus ir niokojo taip trokštamą valdyti kraštą. Norėdamas dar labiau sustiprinti savo politinę įtaką LDK, ypač slavų žemėse, bei tarptautines pozicijas, Vytautas atnaujino kontaktą su Maskva. 1391 m. jis ištekino savo dukterį Sofija už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus 1 ir vedė derybas dėl sąjungos sudarymo. Stiprėjanti Jogailos ir Vytauto konfrontacija vis labiau kėlė nerimą ir Lenkijos ponams, nepatenkintiems, kad naujasis karalius rūpinasi LDK reikalais. Norėdamas išsaugoti Lenkijos sostą ir nutraukti jo tėvonines žemes alinantį karą, nežadėjusi greitos pergalės nei vienai pusei, Jogaila dar kartą ryžosi kompromisui. 1392 m. jis pasiūlė Vytautui taiką ir LDK vietininko pareigas. Vytautas priėmė pasiūlymą ir 1392 m. antrą kartą palikęs Ordiną, grįžo į Lietuvą. Naujojo Vytauto ir Jogailos susitarimo sąlygos buvo užrašytos 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravo sutartyje. šiuo aktu Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonines žemes bei dovanojo naujų. Vytautas gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis “Lietuvos kunigaikščiu”.Jis oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas, kurio žemės po mirties atiteks siuzerenui Lenkijos karaliui.Astravo sutartimi buvo žengtas tik pirmas žingsnis, kuriuo bandyta spręsti dviejų valstybių– Lenkijos ir LDK– valdymo problemas.Vytautas jau minimas pirmas po Jogailos.Pats Vytautas vidaus santykiuose dar pabrėžė Jogailos viršenybę, tačiau faktiškai Astravo sutartis pradėjo įtvirtinti Vytauto, kaip savarankiško valdovo, pozicijas. Pirmieji realią Vytauto valdžią pajuto atskirų LDK sričių kunigaikščiai, kilę dažniausiai iš Gedimino pusės.Daugelis iš jų formaliai prisiekę vasalinę ištikimybę Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karūnai, savavališkai valdė savo kunigaikštystes. Šitoks kunigaikščių įsigalėjimas silpnino centrinę didžiojo kunigaikščio valdžią, iš vidaus ardė valstybę, kėlė grėsmę jos teritoriniam vientisumui. Sritinių kunigaikščių problema pasidarė ypač aktuali, kada Jogaila išvyko gyventi į Lenkiją, o jo paskirtas Skirgaila negalėjo išsilaikyti kaip didysis kunigaikštis.Vytautas, gerai supratęs LDK– didelę teritoriją užimančiai, nevientisos struktūros valstybei– kylantį pavojų, pradėjo įgyvendinti skausmingą, bet efektyvią valstybės centralizacijos politiką, kuri sukrėtė LDK visuomenę ir kartu paspartino jos modernizaciją.Per trumpą laiką Vytautas nesiskaitydamas su priemonėm, atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytąsias sritines kunigaikštystes. Pašalintų kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai. Didžiojo kunigaikščio valdžios atstovais tapo visiškai nauji žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėjo pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią ar jos nepaisyti. Daugelis iš jų buvo Vytautui ištikimi bajorai katalikai iš politinio LDK branduolio – Lietuvos. Keturiolikto amžiaus pabaigoje įgyvendintos valstybės valdymo reformos nuostatos iš esmės pakeitė LDK vidaus situaciją. Vis tvirčiau monarcho valdžią rėmė naujasis socialinis sluoksnis – kunigaikščiams nepriklausę bajorai žemvaldžiai. Vytauto protekcionistinė politika buvo paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė prielaidas didikams atsirasti. Jie tapo ir pirmaisiais Vytauto kurto naujo administracijos aparato pareigūnais, dalyvavo visuose svarbiausiuose valdovo politinėse – karinėse akcijose. Vytautas bajorams lietuviams dosniai dalijo žemes Rusijoje, neskirdamas vienam bajorui didelių valdų vienoje vietoje. Etninės Lietuvos žemės Vytauto laikais dar išliko didžiojo kunigaikščio rankose. Teritorinė valstybės centralizaciją, bajorų žemėvaldos didinimas sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią visoje LDK, leido pradėti reformuoti centrinės valstybinės valdžios aparatą. Vytauto laikais didžiojo kunigaikščio taryboje kunigaikščių vietas užėmė įtakingiausieji bajorai, valdovo paskirti į aukštas valstybės tarybas bei po krikšto į politinį LDK gyvenimą įsitraukė katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai.Tiesa, didžiojo kunigaikščio tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi, jos nariai posėdžiaudavo nereguliariai, tačiau ji jau dirbo. Lietuvos bajorija, parėmusi LDK žemių centralizacijos politiką, tikėjo, kad Vytautas išsaugos LDK suverenumą,palaikydamas santykius su Lenkijos karalyste, ir gebės valstybėje išlaikyti Rusijos žemes. Kitaip naująją situaciją vertino Lenkijos visuomenė. Vytauto centralizacijos politika kirtosi su Lenkijos interesais. Lenkijos vyriausybė pretendavo į derlingas Voluinės ir Polodės žemes, todėl brendo konfliktas. Juridiškai būdamas tik Jogailos vietininkas, Vytautas faktiškai jau pirmaisiais valdymo metais vykdė labai savarankišką užsienio politiką. Tai aiškiai matyti iš jo sutarčių su Ordinu. Skirgaila visus tuos reikalus tvarkydavo Jogailos ir savo vardu, o Vytautas tik savo. Galop Vytautas net ėmėsi atsakomybės disponuoti LDK teritorija, 1398 m. Salyno sutartimi savo vardu patvirtindamas Žemaitijos atidavimą Ordinui. Salyno suvažiavime 1398 m. Vytautas pasirodė ne kaip Jogailos vietininkas, o kaip suverenus LDK valdovas, tituluojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Užsitikrinusiam Lietuvos visuomenės paramą, 1392–1398 m. Vytautui pavyko centralizuoti LDK žemes ir perimti jų valdymą, tačiau juridiškai jis neskubėjo nutraukti santykių su Jogaila. Vytauto tokiam savarankiškumui Jogaila nesipriešino. Tai nereiškia, kad Jogaila neturėjo savų, su Vytauto politika ir planais besikertančių dinastinių interesų LDK. Per 13 vedybinių gyvenimo metų nesulaukęs iš santuokos su Jadvyga palikuonio, Jogaila gerai suprato, kad, jam mirus be sosto įpėdinio, naujasis Lenkijos karalius galėtų pretenduoti į LDK, paverždamas teises į šį Gediminaičių dinastijos palikimą. Tai vertė Jogailą remti Vytautą, beje, taip pat neturėjusį sūnaus, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio reprezentantą ir išsaugoti suverenią LDK – atsvarą galimam Lenkijos ponų politiniam spaudimui. šitaip vertinant Jogailos ir Vytauto santykius keturioliktojo amžiaus pabaigoje patikimesnės atrodo išlikusios užuominos, esą 1398 m. vyko Jogailos ir Vytauto pasitarimai su popiežium dėl Vytauto karūnacijos Lietuvos karalium. LDK virtimas karalyste tvirtai apsaugotų ją nuo galimo inkorporavimo į Lenkijos karalystę ir garantuotų, kad Lietuvos valstybė išliks Gediminaičių valdžioje nepriklausomai nuo Lenkijos sosto likimo. Tokiu atveju suprantamesnis ir Lietuvos bajorų elgesys Salyno suvažiavime 1398 m., kur, Vytautui paskelbus karalienės Jadvygos reikalavimą mokėti lėninę priklausomybę liudijančią duoklę, jie protestuodami viešai paskelbė Vytautą karaliumi. Tai pademonstravo aiškų LDK bajorų požiūrį į santykius su Jogaila ir Lenkijos karalyste. Tai buvo įrodymas, kad ne tik Vytautas, bet ir LDK visuomenė buvo pasiryžusi ginti savo valstybės savarankiškumą, apeidama Jogailą kaip Lenkijos karalių. Realios Vytauto valdžios stiprėjimas ir Jogailos kompromisinė politika LDK kėlė vis didesnį nepasitikėjimą Lenkijoje, siekusioje užsitikrinti, kad Gediminaičių žemės priklausytų Lenkijos karūnai. Įtampa tarp dviejų valstybių vis didėjo. Tačiau 1399m. gimusi Jogailos duktė Bonifacija išgyveno vos tris dienas, o vėliau mirė ir karalienė Jadvyga. Lenkijos sosto reikalai kuriam laikui atitraukė Jogailos dėmesį.1399 m. abi valstybes sukrėtė žinia, kad Vytauto vadovautos jungtinės LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenės pralaimėjo mūšyje su Aukso Ordos kariuomene prie Vorsklos. Tuo tarpu Vytautas ir Jogaila, gerai supratę kryžiaus žygių prasmę, nutarė išnaudoti palankiai susiklosčiusią situaciją ne tik naujoms žemėms įsigyti, bet ir parodyti popiežiui bei visai krikščioniškai Europai, kad Lietuva, priėmusi krikštą, pati tapo krikščionybės gynėja. Tai tolesnė Ordino agresija prieš ją – nepateisinama. Vytauto organizuotas žygis prieš Aukso Ordą buvo paskelbtas kryžiaus žygiu. Tikrasis karo tikslas buvo Vytauto siekimas įsitvirtinti pietinėse Rusijos žemėse ir kontroliuoti pietų tranzitinės prekybos kelią palei Dniepro upę. Tačiau mūšis buvo pralaimėtas, jame žuvo labai daug LDK kunigaikščių. Šis pralaimėjimas sukėlė naują maištų bangą prieš Vytauto vietininkus LDK slavų žemėse, privertė Vytautą ir Lietuvos bajorus vėl ieškoti kompromisų su Lenkija. 1400 m. pabaigoje Jogailos ir Vytauto derybose Gardine buvo aptarta bei įvertinta susiklosčiusi situacija ir priimtas sprendimas, reiškęs naujo LDK ir Lenkijos santykių etapo pradžią. Šis susitarimas žinomas Vilniaus ir Radomo unijos pavadinimu. Šiais aktais Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino faktinį Vytauto, kaip LDK vadovo, savarankiškumą, paskelbdamas jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perleisdamas jam visą savo valdžią LDK, o Vytautas su Lietuvos bajorais įsipareigojo laikytis šio susitarimo. Antrą vertus, buvo pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties, po kurios visos jam atiduotos valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai. Jei mirtų Jogaila, nepalikęs įpėdinio, Lenkijos taryba įsipareigojo nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo. Yra daug nuomonių dėl šios unijos. Vieni mano, kad Lenkijos diktatas po pralaimėjimo prie Vorsklos nusilpusiai Lietuvai, užkirtęs kelią galimai Vytauto karūnacijai. Kiti mano, kad tai Jogailos, nesugebėjusio įgyvendinti Krėvos akte išdėstytos inkorporacijos, nuolaida. Svarbiausia yra kompromisas tarp Lietuvos valstybę ginusio Vytauto ir LDK inkorporacijos planus puoselėjusios Lenkijos. Bendri valstybių interesai vertė ieškoti kompromisų. Todėl 1401 m. Vilniaus ir Radomo aktai, nors nustatė tik laikiną LDK ir Lenkijos karalystės santykių statusą, atvėrė Vytautui ir jį rėmusiai Lietuvos bajorijai realias galimybes praktine valstybine veikla įtvirtinti LDK savarankiškumą ir ateityje. Šio tikslo siekimas tapo visos tolesnės Vytauto politikos credo, penkiolikto amžiaus pirmuosius dešimtmečius galima apibūdinti kaip LDK valstybingumo tvirtinimo laikotarpį. Valstybės ir visuomenės organizavimo pakitimai, įvykę 1387–1430 m., per gana trumpą laiką pavertė LDK vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valstybe. Labiausiai čia nusipelnė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Lietuvos valstybingumui, jos visuomenės modernizavimui ir europeizacijai ypač svarbus Horodlės suvažiavimas ir jo aktai, nulėmę visą tolesnę LDK vidaus raidą bei jos santykius su Lenkija. Šis suvažiavimas įvyko 1413 m. spalio 2 d.Horodlėje. Bręstant naujam karui su Ordinu, valstybės sąjungininkės nutarė sudaryti naują susitarimą ir pademonstruoti vienybę priešininkui. Horodlės akte Jogailos vardu buvo pakartotas 1385 m. Krėvoje duotas pasižadėjimas suvienyti savo valdžioje abi valstybes. Tačiau LDK faktiškai egzistavo kaip atskira valstybė. Ją su Lenkija siejo tik Gediminaičių dinastija bei jos atstovas Jogaila. Reali valdžia priklausė didžiajam kunigaikščiui Vytautui, bet tik iki gyvos galvos. Horodlės aktais buvo panaikinta 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimų nuostata, skelbianti, kad po Vytauto mirties LDK turi grįžti Jogailai ir Lenkijos karalystei. Besąlygiškai pripažinus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios tęstinumą, buvo pripažintas ir faktiškai nuo 1392 m. egzistavęs LDK valstybinis atskirumas nuo Lenkijos. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galės būti išrinktas tas, su kurio kandidatūra sutiks Lenkijos karalius ir taryba. Jogailai mirus be įpėdinio, Lenkijos karaliaus rinkimuose būtinai turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikštis ir bajorai. Horodlės aktai buvo Vytauto ir jį rėmusios Lietuvos bajorijos pergalė, tačiau dokumentais buvo padėti ideologiniai bei socialiniai būsimo Lietuvos ir Lenkijos bajorų suartėjimo pamatai. 1413 m. buvo priimtas LDK teritorinių–administracinių reformų programa, sustiprinusi centralizuotą valstybės valdymą. LDK pradėta skirstyti į vaivadijas, įvestos naujos vaivadų ir kaštelionų pareigybės, kurias užimti galėjo tik bajorai katalikai. Plėsdamas Lietuvos didikų ir bajorų privilegijas, diegdamas LDK vidaus gyvenime Lenkijos politinės bei socialinės santvarkos elementus, Vytautas modernizavo valstybę. Tačiau Lenkijos diduomenės ir Lietuvos bajorijos suartėjimas turėjo neigiamų padarinių. Mažėjo atsparumas kaimyninės valstybės įtakai, formavosi prielaidos ateityje, šešioliktame amžiuje, Lietuvos bajorams suartėti su Lenkijos bajorais, pasiduoti jų politinei įtakai ir galop sudaryti Liublino uniją. O Gediminaičių dinastijoje brendo rimta krizė. Jogailos ir Vytauto kartoje dinastija pradėjo nesustabdomai nykti fiziškai: mažėjo vyriškosios giminės palikuonių, nuolatiniuose karuose ir tarpusavio vidaus kovose dėl valdžios žuvo nemažai kunigaikščių. Lietuvos valstybei nuolat plečiantis slavų žemėse, reikėjo vis naujų Gediminaičių šioms žemėms valdyti, Vytauto politika srityse keisti bajorais senuosius dinastijos kunigaikščius aršino vidinius prieštaravimus ir konfliktus. Kai kurie dinastijos nariai atsimesdavo nuo didžiojo kunigaikščio bei pasitraukdavo iš LDK. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai 1424 m. iš ketvirtosios Jogailos santuokos su lietuvių kilmės Alšėnų kunigaikštyte Sofija gimė sūnus Vladislovas. Jogailos sūnaus gimimas išprovokavo ir naują Gediminaičių dinastijos krizę. Gimus Vladislovui Jogailaičiui, valdančioji Lenkijos diduomenė, Jogailai pareikalavus pripažinti jo sūnaus Vladislovo teises paveldėti Lenkijos sostą, suskilo, nesutardama dėl sąlygų, kurias reikėtų iškelti valdovui. Padėtis dar labiau susikomplikavo, kai gimė antrasis ir trečiasis Jogailos sūnus. Jogailaičių gimimas sužlugdė ir Vytauto ne be pagrindo puoselėtas ambicingas viltis įsigalėti Lenkijos soste, jei amžiumi vyresnis Jogaila mirtų nepalikęs vyriškosios giminės įpėdinių. Ši dinastijos krizė subrandino istoriškai reikšmingiausią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimosi Lietuvos karaliumi projektą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimosi karaliumi idėja subrendo ne 1429 m. Lucko suvažiavime. Lietuvos paskelbimo karalyste klausymas tvyrojo Vidurio ir Rytų Europos “politiniame ore” nuo pat Vytauto įsitvirtinimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir Salyno suvažiavimo 1398 m. laikų, kai Lietuvos bajorai, paskelbę Vytautą karaliumi, pirmą kartą viešai suformulavo šį siekimą. Lietuvai tapus karalyste, Gediminaičių valdžioje būtų didelė jėga. Tai ir vertė kaimyninių valstybių vadovus atidžiai stebėti situaciją, stengtis, kad didėtų dinastijos krizė ir LDK bei Lenkijos prieštaravimai. To labiausiai troško imperatorius Zigmantas, Čekijoje ir Vengrijoje turėjęs dinastinių interesų bei planų, kurie kirtosi su Lenkijos siekiais. Todėl neatsitiktinai kaip tik tada, kai Jogailai pavyko išsireikalauti sosto paveldėjimą savo sūnums, Vytautui buvo pasiūlyta karūnuotis Lietuvos karaliumi. Imperatorius Zigmantas paskelbė šį pasiūlymą 1429 m. Lucko suvažiavime, į kurį buvo susirinkę Lenkijos ir LDK vadovai bei jų tarybos nariai, Maskvos ir kitų Rusijos žemių kunigaikščiai, Vokietijos miestų, kunigaikštysčių atstovai bei popiežiaus legatas. Vytauto karūnacijos problema tapo svarbiausiu diskusijos objektu. Žinoma, priešiška buvo Lenkijos diduomenės pozicija. Lietuvą pripažinus karalyste, būtų žlugę jos puoselėti ekspansiniai LDK prijungimo prie Lenkijos valstybės planai. Pernelyg supaprastintas yra teigimas, kad Jogaila buvo priešiškas LDK paskelbimui karalyste. Nes po Vytauto mirties vienas iš Jogailos sūnų būtų pats realiausiais pretendentas į Lietuvos karalystės sostą. Taigi, Jogaila buvo suinteresuotas ir turėjo remti Vytauto karūnacijos idėją. Nuo 1429 m. vyko aktyvi diplomatinė abiejų pusių kova, prasidėjusi Lucko suvažiavime ir pasibaigusi Vytauto mirtimi 1430 m. spalio 27 d. Jos rezultatas buvo negatyvus. Vytautui ir LDK savarankiškumui priešiška Lenkijos didikų grupuotė, nesugebėjusi diplomatinėmis priemonėmis pakeisti įvykių eigos, pasinaudojo geografine Lenkijos padėtimi ir, atvirai priešiškai pagrobusi per jos žemes į Lietuvą vežtąją karūną, sužlugdė 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjusią įvykti Vytauto karūnaciją. Po Lietuvos diplomatijos pralaimėjimo ir greitos Vytauto mirties 1430 m. Gediminaičių dinastija pradėjo smukti. Pamažu ji ėmė virsti lenkiškos orientacijos lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija.

Istorija  Konspektai   (16,52 kB)

Jogaila įvedė Lietuvoje krikščionybe, tikėdamasis pašalinti šitą izoliaciją, bet pajungė Lietuvą Lenkijai. Kryžiuočių pavojus liko. Stojęs vadovauti kovai prieš lenkų įsigalėjimą, Vytautas 1392 m. tapo faktiniu Lietuvos valdovu. Ta kova buvo itin sudėtinga: reikėjo rasti būdus šaliai išvesti iš atsilikimo, pašalinti Vokiečių ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Visa tai pasiekti iš karto trūko jėgų, be to darė klaidas ir pats Vytautas, 1399 m. patyręs Vorsklos katastrofą. Tačiau būtent Vytautas sugebėdavo rasti geriausias išeitis kebliose situacijose ir net nelaimes panaudoti savo siekiams. Vytautas rėmėsi kryžiuočiais prieš Lenkiją ir lenkais prieš Vokiečių ordiną, atiduodamas žemaičius ordinui, jis numatė būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į Rytus, jis rengėsi puolimui Vakaruose, pripažindamas Lenkijos karaliaus viršenybę, lenkų didžiūnus palenkė savo pusėn. Užsitikrinęs Lenkijos pagalbą, Vytautas 1409 m. atsiėmė žemaičius. Jis pasiekė, kad didžiulė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė įžengė į Prūsiją ir 1410 m. sutriuškino kryžiuočius prie Žalgirio. Būdamas faktiniu didžiausio vėlyvųjų viduramžių mūšio karvedžiu, Vytautas pelnė pasaulinę šlovę. Kryžiuočių pavojus buvo pašalintas. Lietuva įgijo galimybę užmegzti santykius su daugeliu šalių. Vytautui valdant, joks rimtesnis politinis klausimas vidurio Europoje negalėjo būti išspręstas be Lietuvos. Visa tai parengė dirvą pašalinti Lenkijos viršenybę ir paskelbti Lietuvą karalyste. Tik mirtis sutrukdė Vytautui apsivainikuoti karaliumi. Pažangos Vytautas siekė feodaliniais budais: feodalinių santykių, feodalinių prieštaravimų intensyvinimu. Vytautas padidino valstiečių prievoles, pradėjo juos dalyti bajorams. Tokia brangia valstiečių laisvės kaina Vytautas sugebėjo pasiekti didelių laimėjimų. Be to, buvo pašalinti sričių kunigaikščiai, ėmė greitai augti Lietuvos miestai. Bajorų luominės teisės plėtė jų akiratį. Didžiojo kunigaikščio taryba iš paprastų valdovo valios vykdytojų virto politikos vingrybes išmanančiu valdymo organu. Vytautas ne tik rėmėsi atsiradusia Lietuvoje bažnyčia, bet sugebėjo apkrikštyti atkaklius pagonis žemaičius, tapti Livonijos vyskupų globėju, savo karo veiksmus prieš totorius paskelbti kryžiaus žygiais. Ir nors jam nepavyko įkurti atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos, sujungus ją su rusų žemių stačiatikių vyskupijomis, katalikų ir stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais pirmiausia į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus. Lietuva iki Vytauto buvo beraštė šalis. Plėsdamas parapijų ir vienuolynų tinklą, Vytautas padėjo kurtis bažnyčių mokykloms, o svarbiausia — suorganizavo didelę valdovo raštinę ir visas administravimas ir teismo bylų sprendimas buvo paremtas raštu. Bajorų ir miestiečių buitis tapo neįsivaizduojama be rašto. Vytautas sugebėjo rasti geriausius būdus pakelti Lietuvą iš atsilikimo, jis padarė Lietuvą Europos valstybe ir privertė Europą tai pripažinti. Remiantis politiniu svoriu, užtikrinusiu Lietuvos valstybingumo gyvavimą, Lietuvos izoliacija buvo pašalinta visose srityse. Vytauto laikais Lietuva buvo tokia reikšminga Europos šalių gyvenime kaip niekad prieš tai ir po to. Už visa tai istorija Vytautą pavadino Didžiuoju.

Istorija  Konspektai   (4,47 kB)

Gyventi ir veikti Vytautui teko sudėtingu laikotarpiu.1382 – 1392 m. Lietuvoje su pertraukomis vyko „pusbrolių kova“ dėl valdžios tarp Algirdo ir Kęstučio vaikų.1382m. įvyko Skirgailos perversmas Lietuvoje.1382m. liepos mėn. Jogaila paima nelaisvėn Kęstutį ir Vytautą.1382m. rugpjūčio mėn.Kęstutis pasmaugiamas Krėvos pily.Vytautui, persirengus tarnaite, pavyksta pabėgti.Jam tenka pirmą kartą bėgti į Prūsiją ir prašyti kryžiuočių ordino pagalbos.1383m. Vytautas ir kryžiuočių ordinas puola Lietuvą: užima Trakus, apgula Vilnių.1384m.Vytautas ir kryžiuočių ordinas nugriauna Kauno pilį. 1384m. Vytautas ir Jogaila susitaiko: Kęstučio sūnus grįžta į Lietuvą ir gauna valdyti Gardiną, Brastą, Voluinę. 1387m. įvyksta Lietuvos ( be Žemaitijos) krikštas.Vytautas aktyviai dalyvauja statant pirmąsias septynias bažnyčias Lietuvoje.Kadangi Jogaila negrąžina tėvonijos(Trakų ir Vilniaus), Vytautas bando padaryti tai pats.Tai nepavykus, 1390m. Kęstučio sūnus vėl bėga pas kryžiuočius.Jau 1390m. pavasarį Vytautas ir kryžiuočių ordinas puola Vilniaus kraštą.1391m. užima Gardino pilį.Jis su kryžiuočių ordino pagalba užima pusę Lietuvos.1392m. slapta susitarus su Jogaila Vytautas atsimeta nuo kryžiuočių ordino: sudegina tris kryžiuočių pilis ir iškilmingai sugrįžta į Vilnių. 1392m. Jogaila ir Vytautas pasirašo Astravos sutartį pagal kurią Vytautui sugrįžta Kęstučio žemės, Vilnius, Luckas.Taip 1392m. Vytautas tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Valdymą pradeda savo valdžios stiprinimu: išvejami Jogailos broliai iš Vitebsko, Naugardo Sėversko, Podolės. Vytautas sustiprina LDK vakarus, pasirašo su kryžiuočių ordinu Salyno sutartį.Pagal ją kryžiuočių ordinui atiduodama Žemaitija iki Nevėžio ir šiaurinė Suvalkija.Kryžiuočių ordinas pažada pagalbą LDK rytuose.1399 m. įvyksta pirmasis kryžiaus žygis, vadovaujamas lietuvio Vytauto, prieš totorius.Deja, šis žygis baigiasi tragiškai nesėkmingai.Vorkslos mūšyje totoriai nugali, Vytautas netenka didžiumos savo kariuomenės. 1409m. gegužę prasideda sukilimas Žemaitijoje prieš kryžiuočius.Palaikomi Vytauto žemaičiai sudegina visas kryžiuočių ordino pilis.Tai peraugo į LDK ir Lenkijos karą( 1410– 1411m.) 1410m. liepos 15d. įvyksta žymiausias mūšis su Vytautu: Žalgirio(Tanenbergo, Griunvaldo).Jungtinė lietuvių, lenkų, rusų, totorių, čekų kariuomenė sutriuškina kryžiuočius.Istorikų nuomone Vytautas buvo realus šios pergalės kalvis. 1413m.Vytautas apkrikština Žemaitiją.1422m. jis su kryžiuočių ordinu pasirašo Melno sutartį, pagal kurią nustatomos vakarinės LDK sienos. Paskutinis Vytauto gyvenimo laikotarpis susijęs su jo kova dėl karūnos.1429m. įvykusioje Europos vadovų sueigoje pagrindinis klausimas buvo Vytauto karūnacija.Tam labai priešinosi lenkai, nenorėdami prarasti įtakos LDK.1430m. rugsėjo 8 d. turėjo įvykti Vytauto karūnacija Trakuose, tačiau lenkai sulaiko imperatoriaus Vladislavo siūstą karūną.Antrosios karūnos Vytautas jau nesulaukia.Po dviejų savaičių ligos, 1430m. spalio 27d. Vytautas miršta Trakuose.Mirė nuo peties pūlinio arba traumos, gautos nukritos nuo žirgo. Didysis kunigaikštis mirė palikdamas LDK didžiausia tarp Europos valstybių.Jos teritorija buvo 950.000 kv.km.ir driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros.Vytautas sugebėjo centralizuoti valstybę, atimdamas valdžią iš smulkių kunigaikščių.Apkrikštijęs Lietuvą ir Žemaitiją, Vytautas padėjo kurtis bažnyčios mokykloms.Lietuva tapo raštinga šalimi.Pagoniška Lietuva tapo krikščioniška valstybe.Vilnius tapo dideliu Rytų Europos miestu.Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai.Jo vadovavimo laikotarpiu Lietuva buvo tokia reikšminga Europos gyvenime kaip niekad prieš tai ir po to.Už visa tai istorija Vytautą pavadino didžiuoju.

Istorija  Konspektai   (4,47 kB)

Ryški feodalinės baudžiavinės santvarkos krizė XIX a. viduryje privertė caro vyriausybę panaikinti baudžiavą.1861 m. vasario 19 d. “Nuostatai dėl valstiečių išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės ”suteikė valstiečiams piliečių teises, bet paliko juos laikinaisiais prievolininkais. Žemės savininkais jie galėjo tapti tik ją išpirkę.Valstiečių reakcija, nepasiteisinus viltims gauti žemės be išpirkos, pasireiškė sustiprėjusiais bruzdėjimais. Juos aštrino prasidėjęs miestiečių ir bajorų judėjimas, politinės manifestacijos. Pastarosios Lietuvoje buvo įgavusios religinę patriotinę formą ir vykdavo dažnai bažnyčiose. Prasidėjus sukilimui Lenkijoje, po poros mėnesių ir Lietuvoje susidarė revoliucinis komitetas, pasivadinęs Lietuvos Provincijos Valdymo Skyrium. Norėdamas įtraukti į sukilimą valstiečius jis skleidė lenkiškus ir lietuviškus atsišaukimus, kuriuose buvo skelbiama, kad nuo sukilimo dienos nebebus jokių luominių skirtumų, kad valstiečiai esą lygūs su bajorais, kad jų valdomoji žemė be jokio atlyginimo liksianti jų nuosavybė. Taip pat buvo žadama duoti po tris margus žemės visiems trobelininkams ir darbininkams (žinoma, visa tai buvo žadama tik prisidėjusiems prie sukilimo). Iš tikrųjų tie atsišaukimai kai kur paveikė. Greta bajorų ir kunigų, prie sukilimo prisidėjo nemaža amatininkų ir dvarų darbininkų.Kiek šalčiau laikėsi valstiečiai, nes du pereinamieji baudžiavos naikinimo metai jiems pakirto pasitikėjimą dvarininkais. II. Visuomeninis - politinis gyvenimas Šiauliuose. Kaip rodo Šiaulių miesto policijos ir karinio viršininkų pranešimai Kauno gubernatoriui, panašaus pobūdžio akcijos vyko ir Šiauliuose. 1861 m. gruodžio 3 d. bažnyčioje gimnazijos moksleiviai giedojo uždraustą himną, 1862 m. kovo 4 d. per Velykas ten pat buvo išplatintas “piktinančio turinio” atsišaukimas.Panašūs atsišaukimai bažnyčioje, korespondencijos dėžutėse, ant grafo Zubovo kiemo vartų buvo platinami kovo, liepos, rugsėjo mėnesiais.Stiprėjant politinei įtampai krašte, vietos administracija, gubernijos valdžia ėmėsi ypatingų priemonių, sutvirtinančių jos pozicijas mieste ir apskrityse. 1864 m. sausio 30 d. miesto karinis viršininkas prašė gubernatoriaus uždaryti “visų neramumų židinį” - gimnaziją.Tačiau leista buvo tik išsiūsti iš miesto pas tėvus laisvai besimokantį jaunimą.Tai ir buvo padaryta. 1863 m. vasario 9 d. generalgubernatorius pranešė Kauno gubernatoriui, kad galimiems neramumams Šiauliuose užkirsti, į miestą pasiųsti du pėstininkų pulkai ir dislokuoti du kavalerijos eskadronai.

Istorija  Rašiniai   (6 kB)

Vilniaus universiteto biblioteka iš kitų Lietuvos valstybinių mokslinių bibliotekų išsiskiria savo trauka : ji rodoma garbingiausiems Lietuvos svečiams, gausiai lankoma turistų. Ir taip yra ne vien todėl, kad tai viena seniausių Lietuvos bibliotekų (įkurta 1570). Svarbu, jog ji nuo pat įkūrimo tebėra tuose pačiuose pastatuose – senajame Vilniaus universiteto architektūriniame ansamblyje. Ir dabartinėje Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, kur XVII a. buvo studentų refektoriumas (valgykla) ir tadainykščiai jėzuitai stiprinosi ir meditavo, ir tamsokuose skliautuotuose koridoriuose, ir uždaruose universiteto kiemeliuose tebetvyro anų laikų dvasia. 2003 Vilniaus universiteto biblioteka pateko į gražiausių senųjų pasaulio bibliotekų kalendorių, kurį išleido Švedijos ISIM leidykla. Jame greta Sorbonos universiteto Niujorko medicinos akademijos ar Dublino trinitorių koledžo bibliotekų bei kitų garsenybių yra ir Smuglevičiaus salės vaizdas. Be šios salės, 1803 Smuglevičiaus ištapytos vėlyvojo klasicizmo stiliumi, kur įsikūręs bibliotekos Retų spaudinių skyrius, lankytojams ne mažiau įdomios ir kitos bibliotekos salės: Baltoji, įrengta 1753 įkūrus Vilniaus universiteto observatoriją, Joachimo Lelevelio (XX a. pradž. sieninė tapyba), Profesorių skaitykla (su kesoninėmis XIX a. pradž. lubomis), taip pat buvęs universiteto rektoriaus Martino Počobuto (dabar bibliotekos direktoriaus) kabinetas. Bet svarbiausia – autentiškos, anuos laikus liudijančios senosios knygos, eksponoujamos Smuglevičiaus salės muziejiniuose, dar XIX a. pagamintuose stenduose. Ir ne vien senąja lituanistika gali didžiuotis Vilniaus universiteto biblioteka. Jos istoriškai susiklostę rinkiniai vaizdžiai iliustruoja Lituvos kultūros raidą ; nuo XV-XVIII a. iš įvairių Europos miestų Bažnyčios veikėjų, LDK didikų ar jų atžalų į Lietuvą parsivežtų knygų iki XIX a. knygnešių iš Rytprusių parsigabentų knygelių. Taip bibliotekos istorija savitai atspindi visos Lietuvos kultūros istoriją ir yra neatskiriama nuo Vilniaus universiteto istorijos, kai 1570, matydamas, kad protestantizmas Lietuvoje įgauna vis stipresnes pozicijas, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pasikvietė jėzuitus – naujai sukurtą švietėjiškos pakraipos vienuolių ordiną. Jie čia įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. Dėstyti kolegijoje buvo kviečiami profesoriai iš įvairių Europos šalių. Atvykdami į Vilnių, jie kartu atsivežė ir knygų – tai buvo Vilniaus jėzuitų kolegijos bibliotekos kūrimosi pradžia. Bibliotekos reikšmę tuometinėje akademinėjevisuomenėje geriausiai apibūdina Petro Kanizijaus žodžiai: „Geriau kolegija be nuosavos bibliotekos“. Knyga tuo metu gerbta pirmiausia kaip Dievo žodžio išraiška, labai buvo vertinama ir kaip meterialus daiktas – knygos buvusios labai brangios. Pagal Viduramžių universitetų tradiciją, profesoriai, išvykdami skaityti paskaitų kitur, savo knygas palikdavo tos mokyklos bibliotekai. Taip rasdavosi ir didėdavo mokyklos bibliotekos.

Istorija  Rašiniai   (9,51 kB)

Šio referato tikslas – apžvelgti žemaičių papuošalų specifiką ir įvairovę. Numatoma remtis rastais šaltiniais ir litertūra (nurodyta darbo pabaigoje). Norint iškelti senovinių papuošalų problemą šiandien, bus apklaustas patyręs ir nispelnęs lietuvių liaudies menininkas – Vytautas Paukštys, kuris pasidalins savo asmenine patirtimi, kasdien keliant mūsų kultūros šaknis ir bandant atkurti tas unikalias formas, ornamentiką ir simboliką papuošalų. Aptariamas Vidurinysis Geležies amžius (V – VIII a. ), tai – Tautų kraustymosi epocha. Šis laikotarpis labai svarbus ir aktualus ieškant atsakymų į iškeltas problemas, nes aktyviai vykstant kovoms tarp valstybių ir vietinių genčių, kai buvo priplėšiama svetimų kultūrų turto su kitokia ornamentika, formomis, daiktais, kurie ne tik buvo gaminami iš kitų medžiagu, jų kombinacijų, bet ir kitokių paskirčių. Tai įtakojo spartų kultūrinį šuolį aukštyn, naujų medžiagų naudojimą, tobulesnius jų apdirbimo metodus, naujas formas, įvairesnę ornamentiką. Bus paliesti ir tiriamieji, ir lyginamieji metodai, kadangi papuošalų formos, ornamentika ir tipai priklauso nuo regionų, kuriuose dirbiniai randami skirtingi. Kreipiamas dėmesys į gausius ornamentus, kurie naudojami papuošti įvairiems tiek moterų, tiek vyrų papuošalams. Norima iškelti papuošalų paskirties ir svarbos problemą viduriniojo geležies amžiaus laikotarpyje, Žemaitijos apskrityje. Gaminti papuošalus pradėjo jau labai seniai, jų randama net Mezolito laokotarpio kapavietėse. Pirmieji papuošalai būdavo sumedžiotų žvėrių dantys, kaulai, iš kurių darydavo vėrinius ir dėdavo į kapavietes. Vėrinių skaičius priklausydavo nuo žmogaus lyties (vyrams jų dėdavo daug, moterims mažai, arba visai nedėdavo), amžiaus ir užimamos vietos bendruomenėje. Žyniuonių kapavietėse (taip manoma), dėdavo itin daug vėrinių, dantų, kaulų. Kartais jų randama ir vaikų kapavietėse. Papuošalų paskirtis, formos, medžiagos kito vystantis kultūroms ir geležies amžiuje jau naudojamos įvairios medžiagos bei jų kombinacijos: bronza, žalvaris, sidabras, emalė, alavas, oda… Bronza naudota labai plačiai, alavu dengti bronzos dirbiniai labai panašūs į sidabrinius. Sidabras pradėtas naudoti nuo IIIa., o patys pirmieji dirbiniai atsivežti iš Romos imperijos provincijų, paauksuotų papuošalų Lietuvos teritorijoje randama itin mažai. Nenustatyta, ar tie dirbiniai vietinių meistrų, ar atvežtiniai iš kitų kraštų. Metalų epochos dirbinius yra priimtina vadinti žalvariniais, tačiau tai yra klaidinga. Spektrinės analizės būdu buvo nustatyta, kad net 89% buvo būtent bronziniai ir tik apie 5% - žalvariniai. Bronza atkeliaudavo iš Centrinės Europos rūdynų. Papuošalai buvo gaminami labai kruopščiai: sukdavo vielą, atskiras detales ornamentikai prilituodavo, kniedydavo, pačius papuošalus liedino. Jau nukaltą, išlietą dirbinį šlifuodavo, kad išgautų subtilesnes formas, nebūtų atsikišimų. Papuošalus išdirbdavo iki tobulo rezultato. Ornamentikoje vyravo geometriniai raštai: apskritimai, trikampėliai, kvadratukai, kryželiai trumpomis įbraižomis ar ilgomis linijomis, iš kurių susidarydavo įdomesnės, sudėtingesnės figūros: spiralės, banguotos linijos, rombai, žvaigždės, saulutės, net dvigubos pynutės. Dažniausiai ir būdavo naudojami gana abstraktūs ornamentai, gyvūnų ar paukščių figūrėlės pasitaiko daug rečiau ir vėliau atsirado. Atskiroje grupėje išskirti papuošalai, kurių vijimo, pynimo ir tordiravimo atlikimas lėmė meninę išraišką. Papuošalai tai ne tik antsmilkiniai, apgalviai, kepuraitės, segės ar smeigtukai, bet ir diržų sagtys, kalavijų makštų puošti apkalai, paauksuotos ir dekoruotos sagtys, žirgų kamanos… Šie radinai puošti itin sudėtingais simboliniais atvaizdais, kurie buvo ne tik reljefiniai ornamentai, bet ir tūriniai žvėrių (briedžių, elnių), paukščių, gyvačių atvaizdai, kartais net šių zoomorfinių atvaizdų kompozicijomis (gal net antropomorfinių).

Istorija  Referatai   (12,39 kB)

Viduramžių teatras Išnykus antikinei dramai, atėjo Vakarų Europos liturginės, arba bažnytinės, dramos epocha. Ilgą laiką manyta, kad šios dvi teatro formos neturi jokio ryšio; jog viena žlugo sulig barbarų įsiveržimu, o po keleto amžių radosi kita. Pritarti tokiai nuomonei reikštų nepakankamai įvertinti tiek mimetinio žmogaus instinkto jėgą, tiek paveldimų tradicijų tvarumą. Tamsieji amžiai teatro požiūriu galbūt ir nebuvo tokie jau tamsūs. Tiesa, vėlesnysis romėnų teatras nebegalėjo didžiuotis iškiliais dramaturgais. Dramos būdavo skaitomos ir cituojamos, bet nebevaidinamos. Tuo metu kuklesni klasikinio pasaulio pramoginių renginių rodytojai po vieną ar grupelėmis klajojo skersai išilgai Europą. Tai buvo akrobatai, šokėjai, mimai, gyvūnų dresuotojai su meškomis ir beždžionėmis, žongliruotojai, imtynininkai, baladžių dainininkai ir pasakotojai. Nešiodami teatro grūdą, telaukiantį tik palankių sąlygų sudygti, jie gyveno kaip išmanydami ir perdavinėjo toliau ankstesnių mimų kartų patikėtus įgūdžius bei triukus. Nors nuo seniausiųjų laikų krikščionims griežtai drausta lankyti tetaro spektaklius ar juose vaidinti, vis dėl to Bizantijoje, atrodo, mėginta pritaikyti senąjį pagonišką teatrą naujosios religijos reikmėms: esama užuominų apie religines pjeses, atliekamas tikintiesiems lavinti. Viduramžių drama pasiekė viršūnę XIV amžiuje. Gana ironiška tai, jog drama atgimė pačioje krikščionių kulto širdyje. Lygiai kaip graikų drama išsirutuliojo iš Dioniso kulto, Viduramžių liturginė drama išsikristalizavo iš krikščionių liturgijos. Iš didžiojo literatūros lobyno – Biblijos – buvo paimtos tokios dramatiškos istorijos kaip Nojaus laivo, Jonos ir banginio, Danieliaus liūto irštvoje, Samsono ir Dalilos bei daugelis kitų. Išsėmę Biblijos šaltinius, rašytojai ėmėsi šventųjų ir kankinių gyvenimų. Kai kurios šių istorijų pasakojo apie šventuosius, atsivertusius tuo metu, kai jie vaidino nešvankiose burleskose, sumanytose naujai religijai pajuokti, ir šie epizodai teikia įdomios informacijos apie paskutiniąsias Romos teatro dienas. Neįmanoma tiksliai nužymėti teatro raidos trajektorijos ar pasikeitimus priskirti kokiai vienai vietai. Liturginių pjesių randama visoje Europoje. Pirmosios liturginės dramos buvo parašytos atlikti kunigams ir berniukams choristams bažnyčioje. Pridūrus daugiau epizodų, leista pasirodyti pasauliečiams, nors moterims kol kas dar ne. Ilgėjant atlikėjų sąrašui, reikėjo daugiau erdvės, ir aktoriai užimdavo anksčiau parapijiečiams paliekamą plotą. Vaidinimo erdvė buvo paskirstoma daugmaž vienodai, nesvarbu, ar pjesė būtų statoma mažoje bažnytėlėje, ar milžiniškoje katedroje. Centrinė vieta buvo altorius su Nukryžiuotuoju. Dešinėje (žvelgiant iš į parapiją atsigręžusio kunigo padėties) būdavo Dangus, kairėje – Pragaras. Pranašai tardavo savo žodžius iš sakyklos. Abipus centrinės navos rikiavosi pjesės veiksmui reikalingi plotai. Tai galėjo būti Beliejus, Nazaretas, Erodo rūmai, Jeruzalės šventykla su pinigų keitėjais, Kajafo namai ir Piloto rūmai, Alyvų kalnas, Getsemanė, Golgota ir Prisikėlimo kapas. Šie plotai vadinti įvairiai – rūmais, namais, būdelėmis. Erdvė tarp jų būdavo nelokalizuota „vaidinimo vieta“ (platea), kuri neišnyks ištisus šimtmečius ir pasirodys esanti itin vertinga ateities dramaturgams, kaip antai Shakespeare‘ui, nes galės vaizduoti bet kokią vietą, kurią tik pasirinks rašytojas. Taigi visa bažnyčia talpino daugialypę veiksmo vietą, kurioje spektakliui reikalingas scenas žiūrovai visą laiką gerai matė. Nežinoma, per kiek laiko sparčiai besiplėtojanti naujoji drama išsikėlė iš bažnyčios laukan. Viena iš paskatinusių priežasčių galėjo būti pernelyg didelė grūstis; kita – pradėjęs smelktis laisvumas ir vulgarumas. Kai kuriose vietose ši teatro forma buvo iškraustyta vos tik praradusi savo pirmykštį paprastumą; kitur ji išsilaikė bažnyčioje iki XVI amžiaus.

Istorija  Analizės   (9,61 kB)

Dauguma europos miestu atsirado viduramžiais. Jie buvo purvini ,primėtyti šiukšlių. Juose valstiečiai dirbo yvairiausius darbus. Valstiečiai buvo patys neturtingiausi žmonės. Karalius buvo pats turtingiausias žmogus. Jis skirdavo žemę ir tarnyba hercogams,grafams ir vyskupams o jie atsidėkodavo karine tarnyba. Hercogai ,grafai ir vyskupai skirdavo žemę ir tarnyba riteriaims ir vienuoliaims o jie atsidėkodavo karine tarnyba. Riteriai ir vienuoliai skirdavo žeme ir globa valstiečiams o valstiečiai atsidėkodavo darbu. Valstiečiai gyveno skurdžiai jų namai buvo pastatyti iš medžio, šakų, molio, dumblo, mėšlo.ir šiaudų. Karalius, hercogai, grafai, vyskupai, riteriai ir vienuoliai gyveno mūrinėje pilyje. Valtiečiai nemokėjo pasidaryti krosnių. Jie eidavo į mieta prie pagrindinės krosnies ir išsikepdavo duona tik už tai jiems reikėdavo susimokėti. Ir už grudų sumalima ir už vynuogių išspaudimą reikėdavo susimokėti.

Istorija  Rašiniai   (3,26 kB)

Tamsieji amžiai toli gražu neišspyre is atminties pirmųjų bažnyčių, bazilikų ir kitų romėnų statinių. Pagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transepta. Šiaip ar taip, visos normaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paparastai randame apvalias arkas, kurios remaisi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių iššore, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paviršių, sustiprinti paploksčiuoju piliastru, vadinamąja lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir arodo, tarsi skylė siensoe butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų - granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skaluno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paploksčios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas sklaitas yra kvdratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. Storos sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o aksutika po sklaitais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedototi. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis. Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai - bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite. Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius. Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai. Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta - buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų

Istorija  Referatai   (10,74 kB)

Viduramžių epochos bruožai: Viduramžiai – istorijos laikotarpis nuo senovės iki naujųjų laikų, apimantis V a. pabaigą – XV a. Pradžia – 476m., kai barbarai nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių, o pabaiga – Didieji geografiniai atradimai (1492m., kai Kolumbas atrado Ameriką). Vėliau Apšvietos mąstytojai suformulavo pažangos idėją, todėl viduramžius vadino „Tamsos šimtmečiais“. Dauguma gyventojų nemokėjo skaityti ir rašyti, todėl didelę reikšmę turėjo žodinė liaudies kūryba. Tuo metu sukurta didžiųjų architektūros paminklų, bažnyčių, katedrų, suklestėjo vaizduojamasis menas, religinė tapyba, atsirado knyga. Viduramžių epochos bruožai: 1) Krikščionybė ir jos moralinės normos tapo vyraujančia Europos gyventojų religija (bažnyčia - svarbiausias organas); 2) Susiformavo pagrindinės europiečių kalbos ir raštija; 3) Susidarė Europos tautos; 4) Formuojasi teisinė sistema ir parlamentarizmas; 5) Luominis susiskirstymas; 6) Viduramžiais visi laisvi piliečiai pavirsta baudžiauninkais; 7) Susiformuoja stambi žemėvalda (feodalizmas – santvarka, grindžiama žemėvalda); 8) Atsiranda universitetai (iki XI – XIII a. dominuoja vienuolynai). Europos viduramžiai paprastai skirstomi į tris laikotarpius: a) Ankstyvuosius viduramžius (476m – X a.); b) Brandžiuosius viduramžius (XI – XIII a.); c) Vėlyvuosius viduramžius (XIV – XV a.). Viduramžiais pirmą kartą naujai įsikūrusiose valstybėse susijungė germaniškoji ir romėniškoji kultūra, susikūrė naujo tipo – feodalinės – valstybės, atsirado luomai (dvasininkų, bajorų, miestiečių), miestai buvo amatų ir prekybos centrai, jie vėliau gavo savivaldą, buvo įkurta aukštųjų mokyklų – universitetų. Bizantija (395 – 1453 m.) V a. pabaigoje Vakarų Romos imperija žlugo, o Rytų Romos imperija arba Bizantija išliko. Bizantijos valstybė valdė didelę teritoriją, kuri apėmė Balkanų p-lį, Mažąją Aziją, Siriją ir Egiptą. Valstybėje imperatoriai turėjo neribotą pasaulietinę valdžią. Vienas iš žymiausių valdovų buvo Justinianas I Didysis (valdė 527 – 565 m.). Jo reformos: • Bandymas atkuri Romos imperijos galybę; • Sukūrė centralizuotą administraciją; • Išleido dekretus – valstybės karinės ir finansinės stiprybės pagrindą; • Sukūrė teisės reikalų komisiją, kuri išleido Justiniano kodeksą ( 529m.). Europos miestai dėl ekonominio nuosmukio prabangos prekes gabenosi iš Rytų šalių – Kinijos ir Indijos, bet prekiauti su šiomis šalimis trukdė persai, vėliau arabai. Prekyba su Bizantija skatino Rytų ir Šiaurės Europos stiprėjimą. Bizantijos sostinė Konstantinopolis tapo prekybinio pasaulio sostine, tai buvo vienintelis miestas to meto Europoje, turėjęs vandentiekį ir kanalizaciją. Prekybai klestėti įtakos turėjo ir jūreivystė – į kitas šalis laivais buvo gabenami vietiniai gaminiai (papuošalai, namų ūkio reikmenys, vilna, linas, oda). Iki VII a. vidurio Bizantijai pavyko išlaikyti galią, bet vėliau Imperijai iškilo naujų sunkumų. Tais sunkiais laikais imperatorius Heraklėjas (valdė 610 – 641 m.) reformavo vidaus įstatymus ir įsteigė temas – karines administracines apygardas. Kiekvienoje temoje kareiviai gaudavo nuosavos žemės ir tapdavo savarankiškais valstiečiais. Už tai jie turėjo ginti temas karuose. Temų sistema tapo naujos Bizantijos valstybės pagrindu. Gynyba sustiprėjo, valstybės ekonomika – taip pat, nes valstiečiai mokėjo mokesčius. Vėliau situacija ėmė prastėti ir Bizantija prarado Egiptą ir Palestiną. Priežastys lėmusios Bizantijos mažėjimą:  Pakirsta prekybinė galia;  Suiro temų sistema;  Kariuomenėje daugėjo samdinių;  Įsigalėjo stambieji žemvaldžiai. Iš Bizantijos krikštą priėmė – Rusiai, Bulgarijai, Serbijai. Buvo tarpas, kai Bizantija buvo iširusi, o jos vietoje įkurta Lotynų imperija (1204 – 1261 m.). Ją įkūrė kryžiuočiai. Šiai teritorijai priklausė Konstantinopolis ir nemaža dalis Bizantijos.

Istorija  Konspektai   (20,9 kB)