Organizacija (sen. gr. organizō – surengiu, sutvarkau) – žmonių kolektyvas, susidaręs arba sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui. Organizacija dažniausiai turi atskirą turtą bei valdymo organus. Valstybė – ypatingas organizacijos tipas. Paprastai organizacija laikoma įmonė, įstaiga, susivienijimas, visuomeninė organizacija. Organizacija gali būti juridinis asmuo [1]. Konfliktai – priešingų, nesuderinamų požiūrių susidūrimas, keliantis stiprius, neigiamus išgyvenimus [2]. Konfliktams paprastai priskiriami prieštaravimai, atsirandantys susidūrus skirtingiems siekiams, interesams, pažiūroms ir sukeliantys tam tikras emocijas, pavyzdžiui pyktį, nuoskaudą, baimę, neigiamai veikiančios darbo procesą. Konfliktai yra neišvengiami, nes žmonės nuolatos komunikuoja, priima sprendimus, įgyvendina užduotis, tenkina savo arba organizacijos interesus, integruoja į kitus organizacijos padalinius. Konfliktai gali kilti dėl nesutarimų siekiant tikslų, dėl žmonių skirtingų asmeninių savybių, įsitikinimų, nuostatų. Dėl šių skirtumų konfliktai tampa sunkiau išsprendžiami.

Administravimas  Referatai   (20 psl., 510,84 kB)

Romantika- XI-XIIa. Architekūros ir dailes stilius. Gotika- XIIa. Vid.-XVIa. Pradž. Architekūros ir dailės stilius.Jo pavadinimas kilo XVIa. Italijoje iš germanų genčių gotų pavadinimo. Bizantiškasis stilius-viduramžių architektūros ir dailės stilius, plėtotas VI–XV a. Bizantijos imperijoje, taip pat pasireiškęs kaimyniniuose kraštuose. Susiformuoja žlugus Romos imperijai.  BIZANTIJOS MENAS Rytų Romos imperijos menas. Laikomas ankstyvosios krikščionybės meno sudedamąja dalimi Bizantija tapo graikiškųjų meno tradicijų saugotoja ir tęsėja, kita vertus, ją veikė ir į prabangą linkę Rytai. Ji klostėsi veikiama helenizmo, senovės Romos ir ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų architektūros ir dailės.

Istorija  Pateiktys   (677,11 kB)

XVII a. Pradžioje Lietuvoje pastatyta nemažai pereinamojo iš gotikos į renesansą stiliaus pastatų. Kaune jis klestėjo iki XVII a. vid. Vilniuje pirmuosius šio stiliaus daigus pasėjo italų architektai, tuo tarpu Kaunas glaudesnius ryšius palaikė su Šiaurės Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos miestais. Dėl to Kauno renesanso architektūra labiau manieristinė negu Vilniaus. XVII a. pastatų stogų konstrukcijos buvo medinės, dengti jie stiegėmis arba malksnomis. Kauno renesanso architektūra labai persipynusi su gotika. Tai būdinga tiek statybinėms medžiagoms, konstrukcijoms, tiek ir fasadų formoms. Ypač puošnūs frontonai.Frontonų kontūrą pagyvina nesudėtingos voliutos, kurių viršūnė-pusapskritė arba tiesi.Apie miestiečių namų interjerus galima spręsti tik iš pavienių išlikusių detalių.jie buvo lakoniški ir funkcionalūs, tinkuotomis sienomis, kurias kaip ir gotikoje skaidė įvairios nišos.Vilniuje renesanso architektūros stilius gyvavo neilgai.tačiau jį atspindi Žemutinė pilis, Aušros vartai, Šv.Mykolo bažnyčia, kai kurie universiteto kiemai, buvęs alumnatas. XVII a. pirmoje pusėje daug Lietuvos miestų ir miestelių, gavusių savivaldos teises, stengėsi statytis renesansinio stiliaus rotušes.Kaip ir gotikinės, jos statytos turgaus aikštėse, o jei aikštė nedidelė tai ir pakraštyje.Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos XVII a. pr. Jose kitaip interpretuojamos renesansinės formos.Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos.Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo-įsigalėjo aukšti fontanai su voliutų kontūrais ir dekoratyviniais obeliskais.Įvairūs puošnūs apvadai ir orderių apvadai ir orderių elementai būdingi portalams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupę, išlikusią iki šiol.Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai-mokyklos, rūmai, miestiečių namai.Paskirtimi ir meninėmis formomis daug įvairesnė yra renesansinė vaizduojamoji ir taikomoji dailė.Medalių kūryba-svarbi renesanso kultūros dalis-XVII a. ėmė eiti iš mados.XVII a. uždarius Vilniaus ir kitas monetų kalyklas, ji netrukus užgeso. XVII a. atsirado erdvė, plastika, realistinės dailės pradai.Portretas vystėsi veikiamas progresyvių renesanso dailės tradicijų.XVII a. viduryje ir XVIII a. pirmoje pusėje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, pradeda plisti reprezentacinis portretas su pretenzijomis į pompastiškumą, efektą, perdėtą puošnumą.Šis stilius buvo giliai įleidęs šaknis į rūmų ir bažnyčių interjerus.Patosas ryškus ir žanrinėje to meto Lietuvos tapyboje. XVIII a. Vilniuje gyveno ir dirbo dailininkas Simonas Čechavičius.Nors jo religinio turinio paveiksluose daug to meto tapybai būdingo eklektiškumo ir sentimentalumo iš esmės tai buvo labai jautrus tapytojas, geriausiuose savo darbuose sugebėjęs išvengti pompastiškumo ir kūrybos paviršutiniškumo.Jo paveikslai gražūs savo paprastumu, švelnia tapyba, psichologiškumu. XVIII a. pabaigoje didelis visuomenės domėjimasis daile ir dinamiškas, nors ne visados nuoseklus, pačios dailės augimas sudarė rimtas prielaidas atsirasti savajai dailės mokyklai su savo mokymo institucija, t.y. aukštąja dailės mokykla. Renesanso architektūros stilius Lietuvoje gyvavo neilgai.Atsigavusi katalikų bažnyčia skubėjo savo įtaką stiprinti ir menu..Tuo metu Europoje jau klestėjo barokas, tiesias renesanso linijas ir ramias plokštumas pakeitęs plastika, dinamika ir puošnumu.Stambiems Lietuvos feodalams šis prabangus stilius taipogi imponavo, tad Vilniuje buvo karštligiškai statomi nauji kulto pastatai, perstatinėjami senieji.Ir tai truko maždaug pusantro šimtmečio.Dekoratyvūs fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu gana darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, sukūrė naują miesto siluetą, nuotaiką. Nors XVIII a. Lietuvą niokojo beprasmiški Žečpospolitos karai su Švedija ir Rusija, nyko krašto ūkis, nors aplink siautė badas ir maras, Sapiegos, Sluškos, Pacai ir kiti feodalai statėsi puošnius rūmus, bažnyčias mauzoliejus, koketuodami su dievais kalambūrų eilutėmis ant frontonų. Barokas į Lietuvą atėjo iš Romos, čia įgydamas savitų bruožų.Jis kuklesnis ir grakštesnių proporcijų, tarsi vis dar simpatizuotų gotikai.Ryškiai išsiskiria dvi ar net trys baroko fazės.Pirmajai, ankstyvajai, atstovauja gana masyvius kupolus turį pastatai-šv.Kazimiero, Domininkonų, Vizitiečių, Trinitorių, šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o antrajai, vėlyvajai, neturinčios kupolų, užtat pasipuošusios dviem bokštais-šv.Kotrynos, Augustinų, šv. Rapolo, šv. Jokūbo, Misionierių bažnyčios, šv. Dvasios cerkvė.Šių grakščių bokštų sąšauka Neries slėnyje Vilniaus baroką daro labai savitą. Vilniaus perlu laikoma šv.Petro ir Povilo bažnyčia, kurią pagal didiko M.Paco užsakymą XVII a. antrojoje pusėje suprojektavo ir pastatė J.Zaoras.Nors pastato išorė taipogi patraukli, tačiau jo architektūrinę vertę lemia vidus, kurį dekoravo vilniškiai meistrai.Talentingi menininkai tarsi pamiršo, kad puošia kulto pastatą.Jo frizuose šventųjų akivaizdoje bučiuojasi amūrai, iš koplyčios skliauto žvelgia renesansinė kūdikį maitinanti motina, į puošnius ornamentus įpinamos paprasčiausios laukų gėlės ir miestietės krepšys.Vienur kitur suskamba netgi socialinės nelygybės tema.Apie du tūkstančiai skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, tarsi giedodamos himną žmogaus kūrybinėms galioms, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą. Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas.Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.Lietuvoje baroko dailė pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Kaune baroko architektūros plėtra prasidėjo XVII a. Pirmoje pusėje.Žymiausi Kauno baroko statiniai yra Pažaislio vienuolynas, Karmelitų ir Domininkonų bažnyčia, Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Klasicizmo architektūra Kaune plito XVIII a. paskutiniame ketvirtyje.Lietuvos, taigi ir Kauno, klasicizmo architektūra skirstoma į ankstyvąjį ir brandųjį bei vėlyvąjį laikotarpius.Šalia įmantrių, plastiškų vėlyvojo baroko formų pasirodo naujojo stiliaus bruožų: griežtesnis ir tikslesnis orderis, plokščio portiko imitacija, prieangio kolonos. Pavasarinė naujos krypties kregždė-universiteto astronomijos observatorijos priestatas.Stačiakampis statinys su dviem cilindriniais bokštais, masyvus karnizas, langų išpjovos, dekoratyvaus frizo juosta iš metopų su Zodiako ženklais ir triglifų jau kalba ramia, logiška klasicizmo kalba.Tolimesnis žodis priklausė baudžiauninkų kilmės lietuvių architektui L.Stuokai-Gucevičiui.Su didele kūrybine energija jis ėmėsi M.Knakfuso pradėto Verkių ansamblio statybos.Kitas L.Stuokos-Gucevičiaus kūrinys-perstatyta miesto Rotušė.Jos šešių kolonų portike viešpatauja proporcijų harmonija, taurumas.Tačiau ryškiausią paminklą sau L.Stuoka-Gucevičius sukūrė pačiame Vilniaus centre, perstatydamas audros sužalotą Katedrą. Tapyboje klasicizmo laikotarpiu labiausiai plito kompozicijos pagrįstos antikinės istorijos herojiniais siužetais ir ugdančios pilietinius visuomenės jausmus.Klasicistų kompozicijos pasižymi lakoniškumu, aiškumu.Kompoziciniai paveikslo elementai pajungti vienai minčiai.Klasicistų kūriniams būdingas ryškaus kontūro piešinys, pabrėžiantis daikto formą.Šešėliai naudojami tik modeliavimui.Dailėje buvo propaguojamas natūralus nuogo žmogaus kūno grožis.Dailininkai dažnai tapė figūras su laisvais antikiniais drabužiais, teikiančiais galimybę pabrėžti kūno formas ir judesius. Pirmasis tapybos katedros vedėjas ir profesorius, žymiausias klasicistinės tapybos atstovas Lietuvoje-P.Smuglevičius. Nuo VII a. pradžios ėmė plisti vario raižiniai.Be medžio raižinių, knygos buvo puošiamos ir lietu iš metalo spaustuviniu ornamentu.Puošnesnių leidinių tituliniai lapai buvo puošiami triumfo arkos motyvu.Imama iliustruoti ir kai ką iš mokslo veikalų.Pasirodo satyrinių iliustracijų, taip pat Vilniaus leidiniuose buvo ir valstybės veikėjų portretų.XVII a. pirmojoje pusėje, didėjant grafikos pareikalavimui ir plintant vario raižybai, atsirado ir lakštinė grafika.Techniškai nesuderinti su knygų spauda vario raižiniai buvo dedami į jas kaip įklijos.Didėjant tokių kūrinių formatui, vis dažniau pradėta atskirai leisti portretų, mažų ir didesnių religinių paveikslų, miestų bei pilių architektūrinių vaizdų, heraldinių bei satyrinių kompozicijų, kortų. Kai kurie dekoratyvūs daiktai buvo liejami iš alavo.Būdingiausi alaviniai pasidabruoti karstai, puošti skulptūrinėmis detalėmis, kuriuos teikė dramatinės įtampos. Dekoratyviniai kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai (grotelės, užraktai, vėjarodės, žvakidės) atspindi pirmiausia rūpinimąsi daikto konstrukcija; ji lėmė ir saikingą, logišką dekoravimą. XVII a. pr. išeiginiams drabužiams turėjo įtakos Vakarų Europos mados.Meninį kostiumų pobūdį lėmė ne tik siluetas, bet ir spalvų deriniai, storų, plonų audinių bei jų drapiravimo kontrastai, perkirpimai, išpūtimai, apsiuvimai, siuvinėjimas.Pagrindiniai vyriškos aprangos elementai buvo drobinė palaidinė, siaura liemenė su pritvirtintomis rankovėmis, trumpos kelnės ir siauros pėdkelnės.Viršutiniai drabužiai buvo įvairūs.Lietuvoje svarbiausias vyrų didikų drabužis buvo sajanas.Juo vilkėjo civiliai ir kariai.Smulkieji feodalai, miestiečiai ir valstiečiai vietoj trumpikės vilkėjo iki kelių iš priekio atvirą, tik per krūtinę užsegamą žiponą juosiamą diržu.Kariai pėstininkai dėvėjo kailinę kepurę, ilgą skeltą žiponą su kitos spalvos apvadais. Ant jo vilkėjo trumpomis rankovėmis beveik iki kelių žiedinius šarvus. Rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos buvo labai puošniai įrištos. Įrišimas rodė savininko turtingumą, knygos vertingumą.Seniausi viršeliai buvo daromi iš ąžuolinių lentų, aptrauktų oda.

Istorija  Konspektai   (8,3 kB)

Sričių kunigaikščiams priklaususiuose piliakalniuose aikštelių plotai buvo panašūs į žemdirbių bendruomenių piliakalnių slėptuvių, bet ant jų jau nuolat gyveno kunigaikščiai, jų parankiniai ir kariai. Šalia piliakalnių šliejosi ne tik žemdirbių, bet ir amatininkų gyvenvietės. Skaidantis bendruomenėms į klases, klostėsi feodaliniai santykiai, o susidarius teritoriniams junginiams, pradėjo vienodėti atskirų Lietuvos sričių materialinė ir dvasinė kultūra, t.y. pradėjo formuotis lietuvių tautybė. Nedidelių teritorinių vienetų - žemių jungimosi procesas spartino feodalinės valstybės konsolidaciją. XIII a. antrame ketvirtyje atskirus teritorinius vienetus suvienijo Mindaugas (1236 - 1263). Nuo XIII a. pradžios prasidėjo vokiškųjų ordinų - Kalavijuočių (įsikūrė 1202 m. Livonijoje) ir Kryžiuočių (įsikūrė 1230 m. Prūsijoje) agresija į baltų žemes. Kovai su ordinais reikėjo organizuoti vientisą gynybą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Tik vieninga valstybė galėjo veiksmingai tvarkyti bendruosius krašto gynybos reikalus. Itin sparčiai ir įvairiose vietose pradėta statyti pilis, pavaldžias ne vien teritorinių vienetų - žemių vadams, bet ir centrinei valdžiai - didžiajam kunigaikščiui. Centrinės valdžios iniciatyva ir gyventojų pastangomis pilys buvo statomos ant piliakalnių, kurie buvo patogiose vietose gintis ir vadams bei kariams gyventi. Pagal svarbą ir vietą krašto teritorijoje pilys skyrėsi gynybiniais įrenginiais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu bei strategine koordinacija. Lietuvių statydintos pilys paplito ypač tada, kai po mongolų ir totorių antplūdžio nemaži Rusios žemės plotai įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Prijungtos žemės ir gyventojai sustiprino Lietuvos valstybę, padėjo formuotis jos valdymo institucijoms. Prie Baltijos jūros įsikūrusių Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų nuolatiniai antpuoliai vertė krašto gynybą koordinuoti su kitų giminingų Pabaltijo tautų (prūsų, jotvingių, latvių) ir rusų šiaurinių kunigaikštysčių (Novgorodo, Pskovo, Polocko) karinėmis jėgomis. Lietuvoje buvo organizuota sutelkta gynyba nuo Baltijos jūros ir Žemaitijos vidurio iki Lietuvos rytinių aukštumų ir pietinių pakraščių. Susidarė du pagrindiniai gynybos arealai - Žemaitijos ir krašto vidurio arealas. Krašto vidurio areale buvo gerai fortifikuotų medinių pilių (Kernavė, Merkinė ir kt.), pastatytos pirmosios mūrinės pilys (Kauno, Vilniaus, Trakų), kūrėsi svarbiausi politiniai, kariniai, ekonominiai ir administraciniai židiniai. II. Gynybinės pilys. 1. Medinės pilys. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatytos namais ir ūkiniais trobesiais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir sudarė sudėtingus gynybos komponentus. Mažųjų medinių pilių pylimai dažniausiai buvo supilti tik iš žemių, apiplūkti moliu, o didelių ir svarbių pilių pylimai buvo tvirtesnės konstrukcijos - išilgai arba kryžmai suklotų rąstų, apiplūktų žemėmis. Pylimų šlaitai dažnai buvo grįsti akmenimis. Tokios konstrukcijos pylimai buvo pakankamai aukšti ir tvirti. Dažnai pagrindinio pylimo vidinį šlaitą stiprino 0.5 - 0.8 m storio siena, sukrauta iš gulsčių rąstų arba net trijų eilių akmenų siena laikė, kad šlaitas neslinktų į aikštelės pusę. Akmenys sienoje buvo tvirtinami išilginiais rąstais arba moliu. Aikštelėje prie sienos glausdavo ilgą neplatų pastatą, suskirstytą į nedideles patalpas. Pastato sienos būdavo karkasinės pėdinės konstrukcijos iš statmenai poromis sukastų stulpų, tarp kurių lygiai suguldyti rąstai. Pastatai pylimų pakraščiu turėjo ūkinę ir karinę paskirtį. Medinių pilių aikšteles supo tvirtos, aukštos medinės aptvaros. Jų buvo įvairių konstrukcijų ir formų: 1) aštriakuolių; 2)stulpinių, kuriose gulsti rąstai tvirtai suspausti stulpų poromis arba įleisti į šulų išpjovas; 3) rąstinių, padarytų iš kryžmai sunertų kampuose rąstų. Aptvarų būta net po keleta: aukštesnių ir tvirtesnių - aikštelės pakraščiuose, žemesnių ir paprastesnių - šlaitų terasose ir kalnų papėdėse. Labai svarbią reikšmę gynybai ir žvalgybai turėjo aikštelių pakraščiuose, ypač ties posūkiais, pastatyti keturkampiai, rečiau aštuonkampiai bokštai (Bražuolės pilis). Jie galėjo būti panašūs į vėliau statytos rąstinės arba karkasinės konstrukcijos varpines. Cokolius kartais sukraudavo iš akmenų ir sutvirtindavo moliu arba rąstų karkasu (Veliuonos pilis). Bokštai būdavo dengti lentelių stogais. Tiek Lietuvos, tiek vakarinių rusų medinių pilių gynybinių įrenginių kompleksai XIV a. turėjo daug bendrų bruožų (pylimai, medinės aptvaros, perkasų sistemos, pastatų grupavimas aikštelėse ir kt.). Sudėtinė pilių gynybinių įrenginių dalis yra kūlgrindos, aptinkamos vandeninguose slėniuose, sunkiai perbrendamose pelkėtose ir miškingose vietose. Būdingos konstrukcijos kūlgrindų rasta raistuose esančių Padievaičio, Burbiškių ir Medvėgalio (visi Šilalės rajone) piliakalnių papėdėse. Sietuva vadinta kūlgrinda buvo išgrįsta po vandeniu per pelkę, esančią tarp Lūkšto ir Paršo ežerų. Kūlgrindų būta nuo 2.7 iki 4 - 5 m pločio ir iki 500 m ilgio. Grįstų nedideliais lauko akmenimis kūlgrindų pakraščiai paprastai būdavo sutvirtinami įkaltais rąsteliais, išpintais kartimis ir žabais. Tartum gynybos forpostai buvo papiliai. Tai kartu pirmosios didesnės su pilių tarnybomis susijusių žmonių, karių, besiburiančių amatininkų ir pirklių gyvenvietės. Žemdirbių sodybos XIV a. išsidėstė apie pilis didoku spinduliu ir greičiausiai nebuvo įtvirtintos. Pavojų metu žemdirbiai slėpdavosi pilyse, papiliuose arba miškuose, klampių pelkių apsuptose sausumose. Žinoma, kad įtvirtintuose papiliuose buvo slepiamos maisto atsargos, naujas derlius. Prie reikšmingesnių pilių būdavo net po du tris aptvaromis ir vartais, pylimais ir perkasais tvirtinus papilius (Veliuonos pilis). Kai kurie papiliai vėliau virto miesto kvartalinio statymo užuomazga. Patogi kai kurių pilių ir papilių padėtis (prie vandens ir sausumos kelių) sudarė palankias sąlygas amatams ir prekybos ryšiams plėtotis. Nemuno žemupio pilys krašto gynyboje didelę reikšmę įgijo nuo XIII a. pabaigos, kai Kryžiuočių ordinas vėl pradėjo nuolat puldinėti Lietuvą iš vakarų ir pietų, per girias Gardino link, kur XIII a. antroje pusėje - XIV a. buvo lietuvių statyta stipri medinė pilis. Daug medinių pilių XIV a. pradžioje jau buvo apleista arba sunaikinta, bet dalis jų išliko iki XIV a. pabaigos. Iš jų iki 1381 m. kryžiuočių šturmo su bombardomis stūksojo Rudaminos pilis, pastatyta ant pelkių apjuosto piliakalnio (Lazdijo raj.). Visą ovalią aikštę supo 2 - 3 m aukščio (nuo aikštelės) pylimas, sutvirtintas rąstais, akmenimis, moliu. Pylimą nuo aikštelės dar skyrė 3 m gylio ir 20 m pločio perkasas. Manoma, kad Rudaminos pilį 1240 m. pastatęs Ringardas ir kad čia Mindaugas vainikavęsis karaliumi. Kryžiuočiams 1362 m. sugriovus Kauno pilį, 1363 m. Vingalės saloje prie Nevėžio žiočių skubiai buvo pastatyta nauja medinė pilis (Naujasis Kaunas) ir tiltas su dviem gynybiniais bokštais. XIV a. Žemaitijos arealo centrinė dalis buvo itin svarbi viso krašto gynybai. Žemaitijos vidurio medinių pilių sistemoje viena tvirčiausių buvo Medvėgalio pilis (1316 m.), įrengta ant aukšto (25 - 26 m) stačiašlaičio (60 - 70o) piliakalnio (Šilalės raj.), kurio ovali aikštelė užėmė 2400 m2. Vakariniame piliakalnio šlaite buvo įtvirtinta terada. Į pietus nuo piliakalnio pašlaitės driekėsi apie 2 ha papilys. Aplink Medvėgalį pelkėse buvo įrengtos kūlgrindos. Į pietryčius nuo Medvėgalio buvo keletas mažesnių pilių. Nuo XIV a. antrosios pusės ginantis nuo kryžiuočių antpuolių nemažos reikšmės turėjo Nevėžis, kurio pakrantės buvo tankiai gyvenamos. Šiame ruože itin svarbi buvo Upytės pilis, pastatyta dešiniajame Vešetos krante ant vadinamojo “Čičinsko kalno” (Panevėžio raj.), apsupta klampaus raisto, per kurį ėjo 1,5 - 3 m pločio kūlgrinda. 4 - 5 m aukščio kalvos aikštelę supo 1,5 - 2,5 m aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas. Viena tvirčiausių vidurinės krašto dalies pilių buvo Punios pilis (1382 m.). Ji užėmė netaisyklingą trikampę didelę (apie 10000 m2) aikštelę, kurią iš rytų pusės juosė 75 m ilgio , 34 m pločio, 6 m aukščio per tris kartus rekonstruotas pylimas, sutvirtintas originaliu karkasu - ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais. Klojant kryžmai kas 60 cm ąžuolinius rąstus, draugia buvo plūkiamas molis. Panašios sistemos karkasų kitų pilių pylimuose iki šiol neaptikta. Tokios sudėtingos konstrukcijos pylimas buvo labai stiprus. Piliakalnio aikštelėje pastatai statyti iš kryžmai kampuose sunertų rąstų. Aikštelė buvo apsupta tvirta ąžuolinių rąstų aptvara. Prie Merkio ir jo baseine buvo Perlojos (1375 m.), Varėnos, Eišiškių (1384 - 1402 m.) ir trys bevardės Šalčininkų zonos pilys. Originaliausia iš jų aptvarinio tipo Eišiškių pilis, stovėjusi lygumoje, turėjusi stačiakampę aikštę. Iš visų pusių aikštė buvo apjuosta 4 m aukščio pylimu ir 25 m pločio bei 5 m gylio perkasu. Neries pakrantėse taip pat būta nemažai medinių pilių, tai Eigulių (1379 m.), Karmėlavos (XIV a.), Kulvos (XIV a.), Visvaldės (XIV a.) bei Vildėnų (XIV a.) pilys. Apžvelgiant XIV a. medines pilis, atsiskleidžia išaugusi statybos technika, meistriškumas, įrenginių konstrukcijos tvirtumas bei įvairovė. Ryškūs poslinkiai pastebimi ne tik karinių , bet ir buitinių pastatų architektūroje, Tai liudija žemutinės pilies (Vilnius) teritorijos archeologinių kasinėjimų metu rasti medinių pastatų fragmentai. Pavieniai pastatai dažniausiai buvo nedideli, bet tvirtos konstrukcijos. Sienų rąstai buvo jungiami trimis būdais: 1) rentiniu, kryžmiškai suneriant į sąsparas; 2) stulpiniu, suleidžiant kampuose į stulpus; 3) karkasiniu, stulpais remiant tik pamatinį ar pagegninį vainiką, o sienas statant iš rąstų. Daugiausia statyta iš gulsčių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Ne visi pastatai turėjo akmens pamatus., užtat po kampais buvo tašytos vertikalios trinkos. Horizontalius sienojus išilgai jungė išdrožos. Prie pastatų galėjo būti ręstinės arba stulpinės konstrukcijos uždarų prieangių bei prieklėčių su profilizuotais stulpeliais. Tokia medinių pastatų konstrukcija ir statybos technika nebuvo išimtis tik Lietuvoje. Ji buvo žinoma Rygoje, Novgorode ir kituose Šiaurės rytų Europos miestuose. Feodalizmo pradžioje susiformavusi statybos technika ir konstrukcijos plito ir vėlesnių laikų Lietuvos medinėje architektūroje. Pilių fortifikacija ypač XIV a. jau daug kuo skyrėsi nuo piliakalnių gyvenviečių ir piliakalnių slėptuvių gynybinių įrenginių: tobulesnės ir sudėtingesnės pylimų, šlaitų, aptvarų ir vartų konstrukcijos, bokštai ir kt. Naudota žemė, plūktas molis, vis gausiau medis, o ypač akmenys, kuriuos jungdavo moliu, suremdavo medinėmis aptvaromis. Pylimų karkasuose kryžmai kraudavo rąstus. Gynybos sistemai priklausė ir skalavęs piliakalnių pašlaites ežerų, upių bei perkasų vanduo. Daugiausia pilių statyta ant piliakalnių ir vos kelios lygumose. Priklausomai nuo fizinių ir geografinių sąlygų pilys skyrėsi planais, statymo pobūdžiu, tūriu ir formomis, siluetu ir vizualine išraiška kraštovaizdyje. Medinių pilių bruožai pastebimi ir vėliau - mūrinių aptvarinių pilių situacijoje, konstrukcijoje, fortifikacinių įrenginių sistemoje, aptvarinių sienų ir bokštų išdėstyme. 2. Mūrinės gotikos stiliaus pilys. XIV a. vidurio - XV a. pilių formų keitimuisi didelę reikšmę turėjo paraku šaunamojo ginklo atsiradimas. Jo paplitimas turėjo didelę reikšmę fortifikacijos menui. Dėl to sukurtos naujas erdvinis pilių tipas su išsikišusiais už gynybinių sienų bokštais flanginei gynybai. Pradėta daryti dideles tų bokštų šaudymo angas, kad būtų galima pro jas šaudyti iš patrankų. Atitinkamai buvo tvirtinamos ir medinės pilys. Pilių techninės struktūrinės permainos keitė žmonių estetinį suvokimą. Nors žmogui svarbu buvo jų praktiškoji pusė (jose teko kovoti), jį domino ne tik pilies visuma, bet ir detalės. Tai vedė prie aktyvaus formų, matmenų, atskirų dalių, akmens, kalkių skiedinio, plytų faktūros, išorės ir vidaus įrenginių estetinio suvokimo. Mūrinių pilių planas ir kompozicija įkūnijo techninę ir meninę idėją - griežtą tektoniškumą ir gynybinį funkciškumą. Pilių fasadų formas lėmė medžiagų (akmenų ir plytų) savybės. Ilgus amžius mūro technika lietuviams nebuvo žinoma. Ji per Kijevo Rusijos kraštus pateko iš Graikijos, o iš Vakarinės Romos provincijų - į šiaurės Vokietiją ir Lenkiją, I dalies į Latviją ir Estiją. Kai kurių pilių (Trakų) ištisos sienos sumūrytos iš lauko akmenų, kartais perdedant plonu plytų sluoksniu arba dedant vidun skersinius rąstus sutvirtinimui. Rik retais atvejais akmenys buvo tašomi. Seniausių pilių statyboje buvo pritaikytas kiautinis mūrijimo būdas: akmenys buvo įmetami tarp dviejų iš plytų sumūrytų sienelių į kalkių skiedinį. Daug gausiau pradėta naudoti plytos. Jomis buvo mūrijami akmens mūro kampai, bokštai, iš jų mūrijami funkciniai elementai. Nuo XIV a. Lietuvoje paplito aptvarinės mūrinės pilys. Jų buvo keturkampio ir daugiakampio plano. Keturkampės pilys daugiausia buvo statomos žemose pelkėtose lygumose, lėkštose upių santakose, apsupamos pylimais ir perkasais. Tokių pilių svarbiausias elementas - kvadratinė aikštė, aptverta 9 - 15 m aukščio gynybine siena. Iš pradžių šios pilys buvo bebokštės, vėliau imta statyti po du, tris ir daugiau bokštų. Be to, patys pilių bokštai buvo keturkampiai. Didysis gyvenamas 4 - 5 aukštų bokštas būdavo pilies kampe.kartu jis būdavo stebėjimo ir atsparos punktas, kuriame gindavosi priešui įsiveržus į pilies vidų. Seniausia keturkampe aptvarine pilimi laikom Kauno pirmoji pilis, kuri 1362 m. po tris savaites trukusios kryžiuočių apgulties buvo sugriauta. Kauno pilis skyrėsi nuo kitų vėliau statytų aptvarinių keturkampių pilių dvigubomis sienomis, du tris kartus mažesniu kiemu, archaiškesne mūrijimo technika. Būdingas aptvarinės keturkampės pilies pavyzdys - Lydos pilis, pastatyta XIV a. pirmame ketvirtyje, Gedimino valdymo metu. Pilis pastatyta ant nedidelės aukštumėlės, dviejų upelių santakoje. Pilis pritaikyta frontaliai gynybai. Kasinėjant rasta glazūruotų koklių, polichrominių plytelių, o tai liudija, kad čia būta ir gyvenamų patalpų. Originalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų pusapskričių arkelių, kuri juosė rytinės ir šiaurinės sienos parapetus. Kur kas pažangesnė nei Lydos pilis , buvo XIV a. pirmoje pusėje mūryta Krėvos pilis. Nors aplink būta nemažai kalvų, pilis pastatyta lomoje, dviejų nedidelių upelių santakoje. Dalis kiemo ties bokštu paaukštinta ir išgrįsta. Pilis buvo netaisyklingo keturkampio formos ir turėjo du bokštus. Didysis bokštas, mūrytas kartu su sienomis, stovėjo išorinėje aptvaro pusėje ir buvo skirtas flanginei gynybai. Bokšto fasadų apačioje akmens mūras, viršuje plytų apdaras. Bokšto sienas skaidė šaudymo angos, maži langeliai ir dideli gyvenamųjų patalpų smailiaarkiai langai su profiliuotų plytų apvadais. Antrasis bokštas buvo vidiniame aptvaro kampe, greičiausiai irgi buvo keturių aukštų, tačiau mažesnis už pirmąjį. Šiaurinėje sienoje buvę pilies vartai buvo ginami iš flanginio šiaurės vakarų bokšto. Kiti smailėjantys arkiniai vartai buvo vakarinėje sienoje. Aukštų, masyvių, iš lauko akmenų mūrytų aptvaros sienų fasadai viršuje turėjo plytų juostas ir siauras šaudymo angas. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių ir geriausiai pritaikyta flanginei gynybai buvo XIV a. pradžioje pastatyta Medininkų pilis. Pilis turėjo keturis bokštus: didįjį ir tris mažesnius. Didžiojo penkiaaukščio bokšto planas beveik kvadratinis, išsikišęs nuo sienos į išorę. Bokšte buvo ne tik gyvenama, bet ir stebimos apylinkės, koordinuojami gynybos veiksmai, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Bokštas dominavo visoje pilies architektūroje. Visose keturiose pilies sienose buvo vartai, kuriuos gynė aptvaro viduje pastatyti du mažesni bokštai. Sienš fasaduose, kelių metrų aukštyje nuo žemės paviršiaus, išmūrytos 1,5 - 2,5 m pločio plytų apdaro juostos. Kitaip negu Krėvos ir Lydos pilyse, Medininkų pilyje juostos tėra tik dviejuose fasaduose - šiauriniame ir rytiniame. Apdaro juosta - originali puošybos priemonė, skaidžiusi didelę sieną, sumūrytą lygiomis riedulių eilėmis. Tai sudarė kompozicinę jungtį su kitais iš plytų mūrytais elementais: perapetu, šaudymo angomis, sienų kampais ir angokraščiais. Pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. Jų formos kuklios, nesudėtingos, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmenimis. XIV a. pirmoje pusėje dauguma Lietuvos mūrinių pilių buvo statomos lygumose; aukštumose ir toliau statydavo medines pilis. XIV a. antroje pusėje ar XV a. pradžioje vietoje kai kurių medinių buvo pastatytos naujos mūro pilys (Vilniaus, Gardino), kitose pilyse medžių ir žemių įtvirtinimus tik pamažu keitė mūriniais bokštais ir sienomis (Naugarduko pilis). Aptvarinės pilys pastatytos ten, kur teritoriją ribojo sudėtingas reljefas arba vandenys (kalvose, pusiasaliuose, salose), buvo daugiakampio plano. Iš jų viena svarbiausių Lietuvoje buvo Vilniaus pilių kompleksas. Šio komplekso fortifikacijai buvo skiriama ypač daug dėmesio. Aukštutinė pilis, vadinama Gedimino pilimi, dunksojo piliakalnyje, primenančiame įstrižai nupjautą kūgį. XIV a. pirmoje pusėje medinės sienos buvo keičiamos mūrinėmis. Aukštutinėje pilyje iš vidaus prie rytinės sienos glaudėsi gotikiniai trijų aukštų pailgo stačiakampio plano rūmai, išmūryti XIV a. Rūmų pirmojo ir antrojo aukšto sąramos segmentinės, o trečiojo aukšto pusapskritimės. Viršutinių aukštų angokraščiai dekoruoti profilinėmis plytomis. Visą antrąjį rūmų aukštą užėmė menė, perdengta kryžminiais skliautais, kuriuos per vidurį turėjo remti stulpai. Rūmai buvo dengti dvišlaičiu čerpių stogu su laiptuotėm ar trikampiais skydais galuose. Aukštutinė pilis sunyko XVII a. Žemutinė pilis per XIV a. pabaigos kryžiuočių puolimus buvo gerokai apgriauta, vėl atstatyta. Atstatant akmeninė siena bent vietomis buvo puošiama neplačiomis raudonų plytų juostomis. Jų viršuje buvo gynybinės parapetos su šaudymo angomis. Sienoje įvairiai išdėstyta keliolika didesnių ir mažesnių bokštų flanginei gynybai. Bokštai buvo apvalūs, aštuonkampiai ir keturkampiai. Vietoj keturkampio bokšto sumūrytas apvalusis (išlikęs) bokštas. Šiaurės vakarų sienoje buvo pastatytas didelis gotikinis kampinis bokštas su smailėjančiu stogu, dviem plačiomis mūrinėmis aplink einančiomis galerijomis. Žemutinės pilies gynybinės sienos buvo pritaikytos frontaliai gynybai. Vilniaus pilies - krašto gynybos ir valdymo centro didelė teritorija buvo intensyviai užstatyta. Skirtingai negu daugelyje pilių, čia virė gyvenimas ne tik karo , bet ir taikos metu. Gardino pilis iki 1398 m. gaisro turėjo žemės ir medžio įtvirtinimus. Po gaisro kunigaikščio Vytauto iniciatyva ant senųjų pylimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Pilies planas - netaisyklingas trikampis. Aptvarą gynė penki masyvūs nevienodo didumo bokštai. Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais. Po šiuo bokštu buvo kalėjimo rūsys, o priešais vartus - tiltas per gilų gynybinį griovį. Kad vartų apsauga būtų efektingesnė, greta buvo pastatytas gerokai išsikišęs į išorę apskritas bokštas. Likusieji bokštai buvo kvadratiniai. Kieme prie rytinės sienos šliejosi dviaukštis gyvenamųjų rūmų korpusas. Gotikinė pilis buvo iš esmės pakeista paskutiniais XVI a. dešimtmečiais. Tada ji įgijo renesanso bruožų. Vis dėlto gotikos periodas pilies komplekso istorinėje raidoje buvo pats reikšmingiausias. Naugarduko pilies architektūra formavosi ilgą laiką. XIV a. pabaigoje ant senojo bokšto likučių iškilo naujas penkiaaukštis vartų bokštas, kurio formos ir statybos technika būdingos gotikos architektūrai. Rytinėje kalno papėdėje XV a. pradžioje buvo sumūrytas kvadratinis šulinio bokštas. XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje pastatytas galingas, apačioje kvadratinis, viršuje aštuoniakampis bokštas. Tada paskutinė šiaurinėje pusėje buvusi medinė aptvaros dalis pakeista mūrine siena, kuri vientisu žiedu apjuosė pilies teritoriją. Kauno , Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys ir po gotikinės rekonstrukcijos išliko senosios apimties, išlaikė plano kontūrus, bet įgijo naujų fortifikacijos įrenginių: sienas, flanginius bokštus. Kitokia Trakų pilies statybos raida. Iš buvusios nedidelės Pusiasalio pilaitės, gotikos laikotarpiu buvo suformuota visiškai naujo plano ir tūrio pilis. Dėl išimtinės padėties (svarbus prekybos kelių mazgas) pusiasalio teritorijos dalyje galėjo jau XIII a. stovėti medinė pilis. Galimas daiktas, kad kurį laiką egzistavo mišrios konstrukcijos pilis. Todėl medinės pilies statybos metu susiformavusio plano schema vėliau iš esmės nepakito. XIV a. pirmoje pusėje atsitverta nuo sausumos iš pietvakarių, sumūrijus čia buvusio šlaito pakraščiu gynybinę sieną be bokštų. XIV a. antroje pusėje pradėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai. Šiame statybos periode gausiai naudota plytų pleištų akmens mūro eilėms išlyginti. Nors plytų mūras daugiausia gotikinis, tačiau vietomis aiškios rišimo sistemos nėra. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, XV a. pradžioje pradėta statyti grupė gyvenamųjų pastatų Aukų kalne. Šio komplekso atskirų dalių - aptvarinių sienų, spėjamo bokšto ir rūmų išdėstymo schema primena gotikines pilis: Gardino, Vilniaus aukštutinę. Naujos politinės XV a. vidurio sąlygos nebuvo palankios piliai plėsti ar rekonstruoti, ji palengva buvo apleista ir 1655 m. sugriauta. Trakų salos pilis statyta XIV a. - XV a. pradžioje. Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tačiau natūros tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Sudėtingos geologinės sąlygos lėmė pilies plano struktūrą. Pirmame etape, galbūt XIV a. pirmoje pusėje, statyta didžiausioje šiaurinėje saloje. Pilį tada sudarė vienas arba du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Antrasis - gotikinės statybos laikotarpis prasidėjo XV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir danžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys. Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Pagrindinė Salos pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai, patalpų vidus apdailinti plytomis. Plytų rišimas gotikinis (keičiasi viena ilginė su viena rišamąja plyta). Pasitaiko perdengtų tamsios spalvos plytų, įmūrytų galais ir šonais. Kazematuose akmenų eilės išlygintos plytų intarpais, sudarančiais kai kuriose vietose ištisas eiles. Salos pilies rūmai buvo statomi gana ilgai. Statant keitėsi konstrukcijos, technika ir medžiagos. Tačiau tai iš esmės gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui - puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai - didingas architektūros ansamblis - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. III. Vytautas Didysis ir XIV - XVI amžių pilių architektūra Plačiu mastu gotiškąją Vakarų Europos meno kultūrą Lietuvoje įvedė Vytautas Didysis. Gerai susipažinęs su gotiška Vokiečių ordino architektūra, Vytautas kvietėsi iš ten mūrininkų savo gausioms statyboms. Tačiau Vytauto Didžiojo gotika nėra paprastas Vakarų sekimas, bet rodo savarankišką įvairių užsieninių, savo metui modernių, statybinių idėjų atranką, suderinant jas su vietinėmis tradicijomis ir reikalavimais. Senovės aukštumų pilys Vytato buvo atstatytos gotiškų formų su aukštais bokštais ir sienomis, remiamomis kontraforsų, bet prisitaikant prie nereguliaraus žiedinio plano ir paliekant pilies viduje plotą mediniams pastatams. Tokio plano tipo buvo Vytauto pilis Gardine (1398 m.) ir apie 1420 m. atstatyta Gedimino pilis Vilniuje. Vytautas buvo vienas iš didžiųjų pilių statytojų istorijoje. Esant skirtingoms aplinkybėms, jis statė vis kitokio tipo pilis. Kovų srityse jis greitosiomis statė mažas tvirtoves iš medžio, plūktos žemės ir lauko akmenų, svarbesniuose atramos punktuose ir kraštų centruose - mūro pilis; lygumose ir prie vandenų jis įvedė kastelio ir vandenų pilies tipus. Vytauto epocha turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos pilių architektūrai XV, XVI ir net XVII amžiuose. Vytauto išvystytas kastelis ir vandeniu užleistos pilys plačiai paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Jų rūsčios monumentalios formos yra įspūdingoje harmonijoje su kraštovaizdžiu. XVI a. vandens pilių tradiciją tęsė Goštautų Geranainių ir Iliničių Myriaus pilys. Daug pilių per vėlesnius karus sugriauta. Lietuviškojo kastelio - pilies pasisekimas priklausė nuo jos prisitaikymo šaudomųjų ginklų išsivystymui, kuris pareikalavo kitos taktikos, nes dominavimas aukštumose prarado savo reikšmę. Apsaugai nuo patrankų šūvių iškilo reikalas priešą nuo pilies atitolinti užtvindinimu ir storesnėmis ginamosiomis sienomis. Spėjama, kad vytautinė pilis sukėlė perversmą ir maskvinės Rusijos pilių statyboje. 1492 m. statyta Ivangorodo pilis ties Narva savo ketvirtainiu reguliariu planu - pirmoji to tipo pilis Rusijoje ir davusi pavyzdį eilei kitų pilių. Iš kampo išstojantys cilindriniai bokšteliai su šaudomosiomis angomis Lietuvoje ilgai buvo naudojami bajorų pilaičių, rūmų ir dvarelių, pvz. Siesikai, Gaiteniškės (Lydos apskr.), o taip pat vienuolynų ir net bažnyčių gynybai iki XVII a. vidurio ir tapo vienu iš būtiniausių senosios Lietuvos architektūros bruožų. IV. Gotikos stilius įgauna renesanso bruožų. Viduriniams amžiams pereinant į naujuosius, Vakarų Europos mene įvyko perversmas. Tačiau ne iš karto gotiką pakeitė naujas renesanso stilius. Pasikeitimas įvyko keliomis srovėmis ir palaipsniui, joms einant paraleliškai ir veikiant tarpusavy. Todėl meno vystymasis XVI a. visoje Europoje, neišskiriant Lietuvos, sudaro komplikuotą vaizdą. Visoms šio laikotarpio srovėms bendras naujas meno supratimas, kuris nustojo būti vien religijos ir luominės tradicijos apspręstu valios aktu, bet vis labiau tapo laisvos estetinės pažiūros objektu. Visose meno šakose stiprėjo tapybinių ir dekoratyvinių savybių ieškojimas. Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau - ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos. 1. Bastioninės pilys. Ne tik nauji Vilniaus, Klaipėdos, Kauno , Biržų ir kitų miestų gynybiniai įrengimai , bet ir senosios mūrinės bei strateginiu atžvilgiu svarbiose vietose XVI a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti kraštą nuo netikėtų antpuolių. Pilys kartu buvo ir didikų rezidencijos. Bastioninės pilys buvo statomos pagal tikslius trigonometrinius skaičiavimus ir specialiai sukurtas taisykles. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, renesanso meto pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus pylimus - kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus, trikampiais masyvais išsikišusius iš kvadratinės arba penkiakampės pilies. Tačiau pasitaikė bastioninių pilių su šešiakampiais, septyniakampiais ir daugelio kampų įtvirtinimais. Aukšti pylimai - kurtinos, gilūs perkasai (dažniausiai sausi ar su trupučiu vandens), kampiniai bastionai patikimai gynė pilies kieme buvusius rezidencinius rūmų ir kitus pastatus. Kai kurias bastionines pilis kartais dar juosdavo žvaigždiniai pylimai. Praktika parodė, kad ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro sienas darėsi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga, reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima greičiau ir paprasčiau. Kampiniai bastionai, kuriuose sumūrydavo dviejų trijų aukštų kazematus su šaudymo angomis, tiko ir amunicijai laikyti, ir flanginei gynybai. Pylimai ir gilaus perkaso abu šlaitai būdavo apmūryti akmenų ir plytų kiautu. Iš pradžių šių pilių bastionai buvo nedideli, bet nuo XVI a. vidurio pradėta juos gerokai didinti, daugiau iškišti į priekį, o tarp jų esančias kurtinas trumpinti. Tokius struktūrinius pakitimus diktavo gynybos praktika: pasirodė, kad lengviau buvo išardomos kurtinos negu smailėjančių masyvių bastionų kiautai. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje - nuo XVI a. antrosios pusės. XVI a. pradžioje prasidėję Pezekopo totorių antpuoliai vertė organizuoti gynybą valstybės pietryčių zonoje. Vilniaus vaivados V.Goštauto iniciatyva pagal architekto J. Mišelio projektą 1519 - 1529 m. pastatytoje Geranainių pilyje dar buvo taikyta tradicinė, mažai modifikuota gynybinė sistema: keturkampė pilis, apsupta pylimu, supiltu tarp dviejų vandens perkasų. Ant pylimo sumūrytos sienos su išsikišusiais kampuose masyviais bokštais. Kvadratiniame kieme prie gynybinės sienos su kampiniais bokštais buvo prišlieti dviaukščiai rezidenciniai rūmai. Pilies langai buvo su mažo reljefo tinkuotais apvadais. Geranainių pilyje renesanso bruožai dar nežymūs, pastebimos tik pastangos racionalesnės gynybos poreikiams pertvarkyti regionines aptvarinių pilių statybos tradicijas: pylimas su siena, du perkasai, iškišti kampiniai bokštai. Tai jau asocijuojasi su bastioninių pilių struktūra. Klaipėdos pilis, perstatyta XVI a. antroje pusėje - pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje. Nors Kalipėda tuo metu priklausė Prūsijai, tačiau Lietuva, gresiant Švedijos feodalų agresijai, buvo labai suinteresuota šios pilies tvirtumu ir gynybinės sistemos patikimumu. Pilis 1529 - 1559 m. buvo rekonstruota. Pritrūkus statybinių medžiagų, buvo nugriauta viena mūrinė bažnyčia ir jos akmenys bei plytos naudotos pilies statybai. Keturkampiai bokštai buvo pakeisti apvaliais, o aukšti ir siauri smailiaarkiai gotikiniai langai - stačiakampiais. Perstačius pilies korpusus, 1559 m. pagal prancūzo Klaudijaus Dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Sekant italų renesansinių pilių fortifikacine sistema, buvo pastatyti trys dideli kampiniai bastionai ir šalia pagrindinių vartų - vienas mažesnis. Pilių rekonstrukcija užsitęsė ilgai ir neaišku, kada buvo baigta. 1598 m. Klaipėdos plane pilis jau parodyta bastioninė. Pilis buvo rekonstruota pagal naujosios technikos reikmes. Ją supo platus perkasas, per kurį į pietvakarių kampe buvusius vartus vedė medinis tiltas. Pilies išorines sienas supo žemės pylimas. Bastionuose įrengta po tris frontalias ir dvi flangines šaudymo angas, o pačiose sienose tarp bastionų - po 5 apvalias angas patrankoms. Kvadratinio kiemo viduryje stovėjo pastatas su penkiais apskritais bokštais kampuose. To meto Klaipėdos pilies architektūrai būdinga gotikos ir renesanso formų sintezė. Biržų pilis turėjo būti viena didžiausių bastioninio tipo pilių ne tik Lietuvoje, bet ir šiaurės rytų Europoje. Ją statant atlikti didžiuliai teritorijos paruošimo ir pertvarkymo darbai, žemės įtvirtinimai. Ši pilis pastatyta 1586 - 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva italų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilis užėmė net 9 ha. Jos stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas su bastionų aikštelėmis kampuose, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas, kurie drauge su dirbtiniu ežeru kūrė gražų landšaftą. Kai kurie pylimo ir griovio šlaitai iš lauko pusės buvo apmūryti akmenimis ir plytomis. Išsikišusi mūro kiauto viršutinė dalis saugojo gynėjus nuo kulkų. Siauriausiose bastionų vietose išmūryti dviejų ir trijų aukštų kazematai su langais bei šaudymo angomis. Svarbus gynybinis įrenginys ir architektūrinis akcentas - dviaukštis mūrinis vartų bokštas, dengtas keturšlaičiu stogu su smaile, stovėjo palei rytinį pylimą. 3 m pločio kombinuota vartų įvažiuojamoji anga paįvairinta dolomito staktomis. Į vartus vedė medinis tiltas per 30 m pločio gynybinį griovį. Biržų pilis - aukšto inžinerinio lygio ir savitos architektūros statinys. Su ja galėtų lygintis nebent Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus pilis, statyta italo Džovanio Marijos Bernardonio (XVI a. antroji pusė). 2. Rezidentinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui - rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilies aplinką. Nuo XVI a. vidurio kuriami sodai - parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos - atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių. Pilies rytinėje dalyje, netoli Vilnios ir Neries santakos, XVI a. pradžioje pastatytas renesanso stiliaus trijų korpusų su keturkampiu kiemu arsenalas. Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis de Džanotis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei. Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais. 1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdinu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. Prie tokių pilių priskirtina buvusi Ažygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviaisiais žuvų tvenkiniais. Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtos) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausiusi turtingam feodalui, LDK Pajūrio tijūnui Krišpinui Kinšenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio - dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio - triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienos skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimas į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogas sudarė kontrastą su aplinkine gamta. Rezidencinių pilių įtvirtinimai buvo nesudėtingi, daugiau tinkami gintis išplitus feodalų tarpusavio kovoms arba dažnėjant valstiečių bruzdėjimams ir sukilimams. Dauguma gynybinių įrenginių rezidencinėse pilyse ir rūmuose turėjo manieristinį, imitacinį pobūdį. XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško medžiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Kirsdami miškus smulkieji periferijos feodalai labai pralobo ir ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, turėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidencinės pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todėl pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilis. Rezidencines pilis periferijoje statydinosi ne tik pralobę smulkieji feodalai, stengdamiesi architektūros didingumu rodyti savo turtingumą, bet ir krašto didikai: Oginskiai Kuonyje, Krošinskiai Rokiškyje ir kt. Tačiau šių pilių ir rūmų neišliko. XVI a. pabaigoje, blėstant humanizmui ir veikiant reformacijai, tolstama nuo renesanso harmonijos, ieškoma naujų, laisvesnių išraiškos formų. Į renesansą ėmė įsipinti manierizmų elementų, jie stiprėjo ir XVII a. viduryje priartėjo prie baroko. Šio laikotarpio pastatuose atsisakoma kompozicijos tektoniškumo, dekoro dėsningumo, ieškoma dirbtinio efektingumo. V. Pabaiga Referate nagrinėta XIV - XVI amžių Lietuvos pilių architektūros tema svarbi tuo, kad atskleidžia Lietuvos, kaip valstybės, ekonominių bei kultūrinių ryšių stiprėjimą su Vakarų Europa. Iki to laiko pagoniškoji Lietuva bendravo Rytuose su krikščioniškomis rusų kunigaikštijomis, priklausiusiomis Kijevo valstybei kur klestėjo graikiškų pagrindų menas, atėjęs iš Bizantijos (Bizantiškasis stilius). Tačiau, Lietuvos kunigaikščiams plečiant ryšius su Vakarais, Bizantijos kultūros įtaka silpnėjo. Priėmus Romos krikščionybę Lietuvoje, XV a. bizantiškoji architektūra čia negalėjo vystytis. Nagrinėjamame laikotarpyje Lietuvos pilių architektūra įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvių ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose. Tuo tarpu vėlesnio meno (renesansinio , barokinio) propaguotojai jau nėjo į kompromisą su vietine tradicija ir iš esmės Lietuvos architektūra įgijo itališkąjį veidą, įsigali stebinantys teatrališki efektai. Nors XV - XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių pilių statyboje pastebimas rusiškasis santūrumas, fasadų plokštumas, tektoniškumas. Renesanso menas Lietuvą pasiekė XVI a. pradžioje. Šiame laikotarpyje turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius pastatus. Atsirado naujos paskirties privačios pilys - rezidavimui ir gynybai. Rezidencinėse pilyse pastatai turi įvairiopą meninę išraišką, juose daugiau gynybinių įrenginių imitacijos. Šių pilių architektūroje nemažai manierizmo bruožų, plitusių arba tiesiogiai iš Nyderlandų, arba per Lenkiją. Pilyse kaupiamos įvairios kolekcijos (vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, meniškų ginklų), komplektuojamos bibliotekos. Tokiu būdu, nuo gynybinės paskirties pastatų statybos palaipsniui prieinama prie gyvenamųjų rūmų statybos.

Istorija  Referatai   (31,68 kB)

Romantika- XI-XIIa. Architekūros ir dailes stilius. Gotika- XIIa. Vid.-XVIa. Pradž. Architekūros ir dailės stilius.Jo pavadinimas kilo XVIa. Italijoje iš germanų genčių gotų pavadinimo. Bizantiškasis stilius-viduramžių architektūros ir dailės stilius, plėtotas VI–XV a. Bizantijos imperijoje, taip pat pasireiškęs kaimyniniuose kraštuose. Susiformuoja žlugus Romos imperijai.  BIZANTIJOS MENAS Rytų Romos imperijos menas. Laikomas ankstyvosios krikščionybės meno sudedamąja dalimi Bizantija tapo graikiškųjų meno tradicijų saugotoja ir tęsėja, kita vertus, ją veikė ir į prabangą linkę Rytai. Ji klostėsi veikiama helenizmo, senovės Romos ir ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų architektūros ir dailės.

Istorija  Pateiktys   (677,11 kB)

XVII a. Pradžioje Lietuvoje pastatyta nemažai pereinamojo iš gotikos į renesansą stiliaus pastatų. Kaune jis klestėjo iki XVII a. vid. Vilniuje pirmuosius šio stiliaus daigus pasėjo italų architektai, tuo tarpu Kaunas glaudesnius ryšius palaikė su Šiaurės Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos miestais. Dėl to Kauno renesanso architektūra labiau manieristinė negu Vilniaus. XVII a. pastatų stogų konstrukcijos buvo medinės, dengti jie stiegėmis arba malksnomis. Kauno renesanso architektūra labai persipynusi su gotika. Tai būdinga tiek statybinėms medžiagoms, konstrukcijoms, tiek ir fasadų formoms. Ypač puošnūs frontonai.Frontonų kontūrą pagyvina nesudėtingos voliutos, kurių viršūnė-pusapskritė arba tiesi.Apie miestiečių namų interjerus galima spręsti tik iš pavienių išlikusių detalių.jie buvo lakoniški ir funkcionalūs, tinkuotomis sienomis, kurias kaip ir gotikoje skaidė įvairios nišos.Vilniuje renesanso architektūros stilius gyvavo neilgai.tačiau jį atspindi Žemutinė pilis, Aušros vartai, Šv.Mykolo bažnyčia, kai kurie universiteto kiemai, buvęs alumnatas. XVII a. pirmoje pusėje daug Lietuvos miestų ir miestelių, gavusių savivaldos teises, stengėsi statytis renesansinio stiliaus rotušes.Kaip ir gotikinės, jos statytos turgaus aikštėse, o jei aikštė nedidelė tai ir pakraštyje.Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos XVII a. pr. Jose kitaip interpretuojamos renesansinės formos.Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos.Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo-įsigalėjo aukšti fontanai su voliutų kontūrais ir dekoratyviniais obeliskais.Įvairūs puošnūs apvadai ir orderių apvadai ir orderių elementai būdingi portalams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupę, išlikusią iki šiol.Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai-mokyklos, rūmai, miestiečių namai.Paskirtimi ir meninėmis formomis daug įvairesnė yra renesansinė vaizduojamoji ir taikomoji dailė.Medalių kūryba-svarbi renesanso kultūros dalis-XVII a. ėmė eiti iš mados.XVII a. uždarius Vilniaus ir kitas monetų kalyklas, ji netrukus užgeso. XVII a. atsirado erdvė, plastika, realistinės dailės pradai.Portretas vystėsi veikiamas progresyvių renesanso dailės tradicijų.XVII a. viduryje ir XVIII a. pirmoje pusėje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, pradeda plisti reprezentacinis portretas su pretenzijomis į pompastiškumą, efektą, perdėtą puošnumą.Šis stilius buvo giliai įleidęs šaknis į rūmų ir bažnyčių interjerus.Patosas ryškus ir žanrinėje to meto Lietuvos tapyboje. XVIII a. Vilniuje gyveno ir dirbo dailininkas Simonas Čechavičius.Nors jo religinio turinio paveiksluose daug to meto tapybai būdingo eklektiškumo ir sentimentalumo iš esmės tai buvo labai jautrus tapytojas, geriausiuose savo darbuose sugebėjęs išvengti pompastiškumo ir kūrybos paviršutiniškumo.Jo paveikslai gražūs savo paprastumu, švelnia tapyba, psichologiškumu. XVIII a. pabaigoje didelis visuomenės domėjimasis daile ir dinamiškas, nors ne visados nuoseklus, pačios dailės augimas sudarė rimtas prielaidas atsirasti savajai dailės mokyklai su savo mokymo institucija, t.y. aukštąja dailės mokykla. Renesanso architektūros stilius Lietuvoje gyvavo neilgai.Atsigavusi katalikų bažnyčia skubėjo savo įtaką stiprinti ir menu..Tuo metu Europoje jau klestėjo barokas, tiesias renesanso linijas ir ramias plokštumas pakeitęs plastika, dinamika ir puošnumu.Stambiems Lietuvos feodalams šis prabangus stilius taipogi imponavo, tad Vilniuje buvo karštligiškai statomi nauji kulto pastatai, perstatinėjami senieji.Ir tai truko maždaug pusantro šimtmečio.Dekoratyvūs fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu gana darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, sukūrė naują miesto siluetą, nuotaiką. Nors XVIII a. Lietuvą niokojo beprasmiški Žečpospolitos karai su Švedija ir Rusija, nyko krašto ūkis, nors aplink siautė badas ir maras, Sapiegos, Sluškos, Pacai ir kiti feodalai statėsi puošnius rūmus, bažnyčias mauzoliejus, koketuodami su dievais kalambūrų eilutėmis ant frontonų. Barokas į Lietuvą atėjo iš Romos, čia įgydamas savitų bruožų.Jis kuklesnis ir grakštesnių proporcijų, tarsi vis dar simpatizuotų gotikai.Ryškiai išsiskiria dvi ar net trys baroko fazės.Pirmajai, ankstyvajai, atstovauja gana masyvius kupolus turį pastatai-šv.Kazimiero, Domininkonų, Vizitiečių, Trinitorių, šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o antrajai, vėlyvajai, neturinčios kupolų, užtat pasipuošusios dviem bokštais-šv.Kotrynos, Augustinų, šv. Rapolo, šv. Jokūbo, Misionierių bažnyčios, šv. Dvasios cerkvė.Šių grakščių bokštų sąšauka Neries slėnyje Vilniaus baroką daro labai savitą. Vilniaus perlu laikoma šv.Petro ir Povilo bažnyčia, kurią pagal didiko M.Paco užsakymą XVII a. antrojoje pusėje suprojektavo ir pastatė J.Zaoras.Nors pastato išorė taipogi patraukli, tačiau jo architektūrinę vertę lemia vidus, kurį dekoravo vilniškiai meistrai.Talentingi menininkai tarsi pamiršo, kad puošia kulto pastatą.Jo frizuose šventųjų akivaizdoje bučiuojasi amūrai, iš koplyčios skliauto žvelgia renesansinė kūdikį maitinanti motina, į puošnius ornamentus įpinamos paprasčiausios laukų gėlės ir miestietės krepšys.Vienur kitur suskamba netgi socialinės nelygybės tema.Apie du tūkstančiai skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, tarsi giedodamos himną žmogaus kūrybinėms galioms, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą. Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas.Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.Lietuvoje baroko dailė pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Kaune baroko architektūros plėtra prasidėjo XVII a. Pirmoje pusėje.Žymiausi Kauno baroko statiniai yra Pažaislio vienuolynas, Karmelitų ir Domininkonų bažnyčia, Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Klasicizmo architektūra Kaune plito XVIII a. paskutiniame ketvirtyje.Lietuvos, taigi ir Kauno, klasicizmo architektūra skirstoma į ankstyvąjį ir brandųjį bei vėlyvąjį laikotarpius.Šalia įmantrių, plastiškų vėlyvojo baroko formų pasirodo naujojo stiliaus bruožų: griežtesnis ir tikslesnis orderis, plokščio portiko imitacija, prieangio kolonos. Pavasarinė naujos krypties kregždė-universiteto astronomijos observatorijos priestatas.Stačiakampis statinys su dviem cilindriniais bokštais, masyvus karnizas, langų išpjovos, dekoratyvaus frizo juosta iš metopų su Zodiako ženklais ir triglifų jau kalba ramia, logiška klasicizmo kalba.Tolimesnis žodis priklausė baudžiauninkų kilmės lietuvių architektui L.Stuokai-Gucevičiui.Su didele kūrybine energija jis ėmėsi M.Knakfuso pradėto Verkių ansamblio statybos.Kitas L.Stuokos-Gucevičiaus kūrinys-perstatyta miesto Rotušė.Jos šešių kolonų portike viešpatauja proporcijų harmonija, taurumas.Tačiau ryškiausią paminklą sau L.Stuoka-Gucevičius sukūrė pačiame Vilniaus centre, perstatydamas audros sužalotą Katedrą. Tapyboje klasicizmo laikotarpiu labiausiai plito kompozicijos pagrįstos antikinės istorijos herojiniais siužetais ir ugdančios pilietinius visuomenės jausmus.Klasicistų kompozicijos pasižymi lakoniškumu, aiškumu.Kompoziciniai paveikslo elementai pajungti vienai minčiai.Klasicistų kūriniams būdingas ryškaus kontūro piešinys, pabrėžiantis daikto formą.Šešėliai naudojami tik modeliavimui.Dailėje buvo propaguojamas natūralus nuogo žmogaus kūno grožis.Dailininkai dažnai tapė figūras su laisvais antikiniais drabužiais, teikiančiais galimybę pabrėžti kūno formas ir judesius. Pirmasis tapybos katedros vedėjas ir profesorius, žymiausias klasicistinės tapybos atstovas Lietuvoje-P.Smuglevičius. Nuo VII a. pradžios ėmė plisti vario raižiniai.Be medžio raižinių, knygos buvo puošiamos ir lietu iš metalo spaustuviniu ornamentu.Puošnesnių leidinių tituliniai lapai buvo puošiami triumfo arkos motyvu.Imama iliustruoti ir kai ką iš mokslo veikalų.Pasirodo satyrinių iliustracijų, taip pat Vilniaus leidiniuose buvo ir valstybės veikėjų portretų.XVII a. pirmojoje pusėje, didėjant grafikos pareikalavimui ir plintant vario raižybai, atsirado ir lakštinė grafika.Techniškai nesuderinti su knygų spauda vario raižiniai buvo dedami į jas kaip įklijos.Didėjant tokių kūrinių formatui, vis dažniau pradėta atskirai leisti portretų, mažų ir didesnių religinių paveikslų, miestų bei pilių architektūrinių vaizdų, heraldinių bei satyrinių kompozicijų, kortų. Kai kurie dekoratyvūs daiktai buvo liejami iš alavo.Būdingiausi alaviniai pasidabruoti karstai, puošti skulptūrinėmis detalėmis, kuriuos teikė dramatinės įtampos. Dekoratyviniai kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai (grotelės, užraktai, vėjarodės, žvakidės) atspindi pirmiausia rūpinimąsi daikto konstrukcija; ji lėmė ir saikingą, logišką dekoravimą. XVII a. pr. išeiginiams drabužiams turėjo įtakos Vakarų Europos mados.Meninį kostiumų pobūdį lėmė ne tik siluetas, bet ir spalvų deriniai, storų, plonų audinių bei jų drapiravimo kontrastai, perkirpimai, išpūtimai, apsiuvimai, siuvinėjimas.Pagrindiniai vyriškos aprangos elementai buvo drobinė palaidinė, siaura liemenė su pritvirtintomis rankovėmis, trumpos kelnės ir siauros pėdkelnės.Viršutiniai drabužiai buvo įvairūs.Lietuvoje svarbiausias vyrų didikų drabužis buvo sajanas.Juo vilkėjo civiliai ir kariai.Smulkieji feodalai, miestiečiai ir valstiečiai vietoj trumpikės vilkėjo iki kelių iš priekio atvirą, tik per krūtinę užsegamą žiponą juosiamą diržu.Kariai pėstininkai dėvėjo kailinę kepurę, ilgą skeltą žiponą su kitos spalvos apvadais. Ant jo vilkėjo trumpomis rankovėmis beveik iki kelių žiedinius šarvus. Rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos buvo labai puošniai įrištos. Įrišimas rodė savininko turtingumą, knygos vertingumą.Seniausi viršeliai buvo daromi iš ąžuolinių lentų, aptrauktų oda.

Istorija  Konspektai   (8,3 kB)

Sričių kunigaikščiams priklaususiuose piliakalniuose aikštelių plotai buvo panašūs į žemdirbių bendruomenių piliakalnių slėptuvių, bet ant jų jau nuolat gyveno kunigaikščiai, jų parankiniai ir kariai. Šalia piliakalnių šliejosi ne tik žemdirbių, bet ir amatininkų gyvenvietės. Skaidantis bendruomenėms į klases, klostėsi feodaliniai santykiai, o susidarius teritoriniams junginiams, pradėjo vienodėti atskirų Lietuvos sričių materialinė ir dvasinė kultūra, t.y. pradėjo formuotis lietuvių tautybė. Nedidelių teritorinių vienetų - žemių jungimosi procesas spartino feodalinės valstybės konsolidaciją. XIII a. antrame ketvirtyje atskirus teritorinius vienetus suvienijo Mindaugas (1236 - 1263). Nuo XIII a. pradžios prasidėjo vokiškųjų ordinų - Kalavijuočių (įsikūrė 1202 m. Livonijoje) ir Kryžiuočių (įsikūrė 1230 m. Prūsijoje) agresija į baltų žemes. Kovai su ordinais reikėjo organizuoti vientisą gynybą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Tik vieninga valstybė galėjo veiksmingai tvarkyti bendruosius krašto gynybos reikalus. Itin sparčiai ir įvairiose vietose pradėta statyti pilis, pavaldžias ne vien teritorinių vienetų - žemių vadams, bet ir centrinei valdžiai - didžiajam kunigaikščiui. Centrinės valdžios iniciatyva ir gyventojų pastangomis pilys buvo statomos ant piliakalnių, kurie buvo patogiose vietose gintis ir vadams bei kariams gyventi. Pagal svarbą ir vietą krašto teritorijoje pilys skyrėsi gynybiniais įrenginiais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu bei strategine koordinacija. Lietuvių statydintos pilys paplito ypač tada, kai po mongolų ir totorių antplūdžio nemaži Rusios žemės plotai įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Prijungtos žemės ir gyventojai sustiprino Lietuvos valstybę, padėjo formuotis jos valdymo institucijoms. Prie Baltijos jūros įsikūrusių Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų nuolatiniai antpuoliai vertė krašto gynybą koordinuoti su kitų giminingų Pabaltijo tautų (prūsų, jotvingių, latvių) ir rusų šiaurinių kunigaikštysčių (Novgorodo, Pskovo, Polocko) karinėmis jėgomis. Lietuvoje buvo organizuota sutelkta gynyba nuo Baltijos jūros ir Žemaitijos vidurio iki Lietuvos rytinių aukštumų ir pietinių pakraščių. Susidarė du pagrindiniai gynybos arealai - Žemaitijos ir krašto vidurio arealas. Krašto vidurio areale buvo gerai fortifikuotų medinių pilių (Kernavė, Merkinė ir kt.), pastatytos pirmosios mūrinės pilys (Kauno, Vilniaus, Trakų), kūrėsi svarbiausi politiniai, kariniai, ekonominiai ir administraciniai židiniai. II. Gynybinės pilys. 1. Medinės pilys. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatytos namais ir ūkiniais trobesiais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir sudarė sudėtingus gynybos komponentus. Mažųjų medinių pilių pylimai dažniausiai buvo supilti tik iš žemių, apiplūkti moliu, o didelių ir svarbių pilių pylimai buvo tvirtesnės konstrukcijos - išilgai arba kryžmai suklotų rąstų, apiplūktų žemėmis. Pylimų šlaitai dažnai buvo grįsti akmenimis. Tokios konstrukcijos pylimai buvo pakankamai aukšti ir tvirti. Dažnai pagrindinio pylimo vidinį šlaitą stiprino 0.5 - 0.8 m storio siena, sukrauta iš gulsčių rąstų arba net trijų eilių akmenų siena laikė, kad šlaitas neslinktų į aikštelės pusę. Akmenys sienoje buvo tvirtinami išilginiais rąstais arba moliu. Aikštelėje prie sienos glausdavo ilgą neplatų pastatą, suskirstytą į nedideles patalpas. Pastato sienos būdavo karkasinės pėdinės konstrukcijos iš statmenai poromis sukastų stulpų, tarp kurių lygiai suguldyti rąstai. Pastatai pylimų pakraščiu turėjo ūkinę ir karinę paskirtį. Medinių pilių aikšteles supo tvirtos, aukštos medinės aptvaros. Jų buvo įvairių konstrukcijų ir formų: 1) aštriakuolių; 2)stulpinių, kuriose gulsti rąstai tvirtai suspausti stulpų poromis arba įleisti į šulų išpjovas; 3) rąstinių, padarytų iš kryžmai sunertų kampuose rąstų. Aptvarų būta net po keleta: aukštesnių ir tvirtesnių - aikštelės pakraščiuose, žemesnių ir paprastesnių - šlaitų terasose ir kalnų papėdėse. Labai svarbią reikšmę gynybai ir žvalgybai turėjo aikštelių pakraščiuose, ypač ties posūkiais, pastatyti keturkampiai, rečiau aštuonkampiai bokštai (Bražuolės pilis). Jie galėjo būti panašūs į vėliau statytos rąstinės arba karkasinės konstrukcijos varpines. Cokolius kartais sukraudavo iš akmenų ir sutvirtindavo moliu arba rąstų karkasu (Veliuonos pilis). Bokštai būdavo dengti lentelių stogais. Tiek Lietuvos, tiek vakarinių rusų medinių pilių gynybinių įrenginių kompleksai XIV a. turėjo daug bendrų bruožų (pylimai, medinės aptvaros, perkasų sistemos, pastatų grupavimas aikštelėse ir kt.). Sudėtinė pilių gynybinių įrenginių dalis yra kūlgrindos, aptinkamos vandeninguose slėniuose, sunkiai perbrendamose pelkėtose ir miškingose vietose. Būdingos konstrukcijos kūlgrindų rasta raistuose esančių Padievaičio, Burbiškių ir Medvėgalio (visi Šilalės rajone) piliakalnių papėdėse. Sietuva vadinta kūlgrinda buvo išgrįsta po vandeniu per pelkę, esančią tarp Lūkšto ir Paršo ežerų. Kūlgrindų būta nuo 2.7 iki 4 - 5 m pločio ir iki 500 m ilgio. Grįstų nedideliais lauko akmenimis kūlgrindų pakraščiai paprastai būdavo sutvirtinami įkaltais rąsteliais, išpintais kartimis ir žabais. Tartum gynybos forpostai buvo papiliai. Tai kartu pirmosios didesnės su pilių tarnybomis susijusių žmonių, karių, besiburiančių amatininkų ir pirklių gyvenvietės. Žemdirbių sodybos XIV a. išsidėstė apie pilis didoku spinduliu ir greičiausiai nebuvo įtvirtintos. Pavojų metu žemdirbiai slėpdavosi pilyse, papiliuose arba miškuose, klampių pelkių apsuptose sausumose. Žinoma, kad įtvirtintuose papiliuose buvo slepiamos maisto atsargos, naujas derlius. Prie reikšmingesnių pilių būdavo net po du tris aptvaromis ir vartais, pylimais ir perkasais tvirtinus papilius (Veliuonos pilis). Kai kurie papiliai vėliau virto miesto kvartalinio statymo užuomazga. Patogi kai kurių pilių ir papilių padėtis (prie vandens ir sausumos kelių) sudarė palankias sąlygas amatams ir prekybos ryšiams plėtotis. Nemuno žemupio pilys krašto gynyboje didelę reikšmę įgijo nuo XIII a. pabaigos, kai Kryžiuočių ordinas vėl pradėjo nuolat puldinėti Lietuvą iš vakarų ir pietų, per girias Gardino link, kur XIII a. antroje pusėje - XIV a. buvo lietuvių statyta stipri medinė pilis. Daug medinių pilių XIV a. pradžioje jau buvo apleista arba sunaikinta, bet dalis jų išliko iki XIV a. pabaigos. Iš jų iki 1381 m. kryžiuočių šturmo su bombardomis stūksojo Rudaminos pilis, pastatyta ant pelkių apjuosto piliakalnio (Lazdijo raj.). Visą ovalią aikštę supo 2 - 3 m aukščio (nuo aikštelės) pylimas, sutvirtintas rąstais, akmenimis, moliu. Pylimą nuo aikštelės dar skyrė 3 m gylio ir 20 m pločio perkasas. Manoma, kad Rudaminos pilį 1240 m. pastatęs Ringardas ir kad čia Mindaugas vainikavęsis karaliumi. Kryžiuočiams 1362 m. sugriovus Kauno pilį, 1363 m. Vingalės saloje prie Nevėžio žiočių skubiai buvo pastatyta nauja medinė pilis (Naujasis Kaunas) ir tiltas su dviem gynybiniais bokštais. XIV a. Žemaitijos arealo centrinė dalis buvo itin svarbi viso krašto gynybai. Žemaitijos vidurio medinių pilių sistemoje viena tvirčiausių buvo Medvėgalio pilis (1316 m.), įrengta ant aukšto (25 - 26 m) stačiašlaičio (60 - 70o) piliakalnio (Šilalės raj.), kurio ovali aikštelė užėmė 2400 m2. Vakariniame piliakalnio šlaite buvo įtvirtinta terada. Į pietus nuo piliakalnio pašlaitės driekėsi apie 2 ha papilys. Aplink Medvėgalį pelkėse buvo įrengtos kūlgrindos. Į pietryčius nuo Medvėgalio buvo keletas mažesnių pilių. Nuo XIV a. antrosios pusės ginantis nuo kryžiuočių antpuolių nemažos reikšmės turėjo Nevėžis, kurio pakrantės buvo tankiai gyvenamos. Šiame ruože itin svarbi buvo Upytės pilis, pastatyta dešiniajame Vešetos krante ant vadinamojo “Čičinsko kalno” (Panevėžio raj.), apsupta klampaus raisto, per kurį ėjo 1,5 - 3 m pločio kūlgrinda. 4 - 5 m aukščio kalvos aikštelę supo 1,5 - 2,5 m aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas. Viena tvirčiausių vidurinės krašto dalies pilių buvo Punios pilis (1382 m.). Ji užėmė netaisyklingą trikampę didelę (apie 10000 m2) aikštelę, kurią iš rytų pusės juosė 75 m ilgio , 34 m pločio, 6 m aukščio per tris kartus rekonstruotas pylimas, sutvirtintas originaliu karkasu - ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais. Klojant kryžmai kas 60 cm ąžuolinius rąstus, draugia buvo plūkiamas molis. Panašios sistemos karkasų kitų pilių pylimuose iki šiol neaptikta. Tokios sudėtingos konstrukcijos pylimas buvo labai stiprus. Piliakalnio aikštelėje pastatai statyti iš kryžmai kampuose sunertų rąstų. Aikštelė buvo apsupta tvirta ąžuolinių rąstų aptvara. Prie Merkio ir jo baseine buvo Perlojos (1375 m.), Varėnos, Eišiškių (1384 - 1402 m.) ir trys bevardės Šalčininkų zonos pilys. Originaliausia iš jų aptvarinio tipo Eišiškių pilis, stovėjusi lygumoje, turėjusi stačiakampę aikštę. Iš visų pusių aikštė buvo apjuosta 4 m aukščio pylimu ir 25 m pločio bei 5 m gylio perkasu. Neries pakrantėse taip pat būta nemažai medinių pilių, tai Eigulių (1379 m.), Karmėlavos (XIV a.), Kulvos (XIV a.), Visvaldės (XIV a.) bei Vildėnų (XIV a.) pilys. Apžvelgiant XIV a. medines pilis, atsiskleidžia išaugusi statybos technika, meistriškumas, įrenginių konstrukcijos tvirtumas bei įvairovė. Ryškūs poslinkiai pastebimi ne tik karinių , bet ir buitinių pastatų architektūroje, Tai liudija žemutinės pilies (Vilnius) teritorijos archeologinių kasinėjimų metu rasti medinių pastatų fragmentai. Pavieniai pastatai dažniausiai buvo nedideli, bet tvirtos konstrukcijos. Sienų rąstai buvo jungiami trimis būdais: 1) rentiniu, kryžmiškai suneriant į sąsparas; 2) stulpiniu, suleidžiant kampuose į stulpus; 3) karkasiniu, stulpais remiant tik pamatinį ar pagegninį vainiką, o sienas statant iš rąstų. Daugiausia statyta iš gulsčių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Ne visi pastatai turėjo akmens pamatus., užtat po kampais buvo tašytos vertikalios trinkos. Horizontalius sienojus išilgai jungė išdrožos. Prie pastatų galėjo būti ręstinės arba stulpinės konstrukcijos uždarų prieangių bei prieklėčių su profilizuotais stulpeliais. Tokia medinių pastatų konstrukcija ir statybos technika nebuvo išimtis tik Lietuvoje. Ji buvo žinoma Rygoje, Novgorode ir kituose Šiaurės rytų Europos miestuose. Feodalizmo pradžioje susiformavusi statybos technika ir konstrukcijos plito ir vėlesnių laikų Lietuvos medinėje architektūroje. Pilių fortifikacija ypač XIV a. jau daug kuo skyrėsi nuo piliakalnių gyvenviečių ir piliakalnių slėptuvių gynybinių įrenginių: tobulesnės ir sudėtingesnės pylimų, šlaitų, aptvarų ir vartų konstrukcijos, bokštai ir kt. Naudota žemė, plūktas molis, vis gausiau medis, o ypač akmenys, kuriuos jungdavo moliu, suremdavo medinėmis aptvaromis. Pylimų karkasuose kryžmai kraudavo rąstus. Gynybos sistemai priklausė ir skalavęs piliakalnių pašlaites ežerų, upių bei perkasų vanduo. Daugiausia pilių statyta ant piliakalnių ir vos kelios lygumose. Priklausomai nuo fizinių ir geografinių sąlygų pilys skyrėsi planais, statymo pobūdžiu, tūriu ir formomis, siluetu ir vizualine išraiška kraštovaizdyje. Medinių pilių bruožai pastebimi ir vėliau - mūrinių aptvarinių pilių situacijoje, konstrukcijoje, fortifikacinių įrenginių sistemoje, aptvarinių sienų ir bokštų išdėstyme. 2. Mūrinės gotikos stiliaus pilys. XIV a. vidurio - XV a. pilių formų keitimuisi didelę reikšmę turėjo paraku šaunamojo ginklo atsiradimas. Jo paplitimas turėjo didelę reikšmę fortifikacijos menui. Dėl to sukurtos naujas erdvinis pilių tipas su išsikišusiais už gynybinių sienų bokštais flanginei gynybai. Pradėta daryti dideles tų bokštų šaudymo angas, kad būtų galima pro jas šaudyti iš patrankų. Atitinkamai buvo tvirtinamos ir medinės pilys. Pilių techninės struktūrinės permainos keitė žmonių estetinį suvokimą. Nors žmogui svarbu buvo jų praktiškoji pusė (jose teko kovoti), jį domino ne tik pilies visuma, bet ir detalės. Tai vedė prie aktyvaus formų, matmenų, atskirų dalių, akmens, kalkių skiedinio, plytų faktūros, išorės ir vidaus įrenginių estetinio suvokimo. Mūrinių pilių planas ir kompozicija įkūnijo techninę ir meninę idėją - griežtą tektoniškumą ir gynybinį funkciškumą. Pilių fasadų formas lėmė medžiagų (akmenų ir plytų) savybės. Ilgus amžius mūro technika lietuviams nebuvo žinoma. Ji per Kijevo Rusijos kraštus pateko iš Graikijos, o iš Vakarinės Romos provincijų - į šiaurės Vokietiją ir Lenkiją, I dalies į Latviją ir Estiją. Kai kurių pilių (Trakų) ištisos sienos sumūrytos iš lauko akmenų, kartais perdedant plonu plytų sluoksniu arba dedant vidun skersinius rąstus sutvirtinimui. Rik retais atvejais akmenys buvo tašomi. Seniausių pilių statyboje buvo pritaikytas kiautinis mūrijimo būdas: akmenys buvo įmetami tarp dviejų iš plytų sumūrytų sienelių į kalkių skiedinį. Daug gausiau pradėta naudoti plytos. Jomis buvo mūrijami akmens mūro kampai, bokštai, iš jų mūrijami funkciniai elementai. Nuo XIV a. Lietuvoje paplito aptvarinės mūrinės pilys. Jų buvo keturkampio ir daugiakampio plano. Keturkampės pilys daugiausia buvo statomos žemose pelkėtose lygumose, lėkštose upių santakose, apsupamos pylimais ir perkasais. Tokių pilių svarbiausias elementas - kvadratinė aikštė, aptverta 9 - 15 m aukščio gynybine siena. Iš pradžių šios pilys buvo bebokštės, vėliau imta statyti po du, tris ir daugiau bokštų. Be to, patys pilių bokštai buvo keturkampiai. Didysis gyvenamas 4 - 5 aukštų bokštas būdavo pilies kampe.kartu jis būdavo stebėjimo ir atsparos punktas, kuriame gindavosi priešui įsiveržus į pilies vidų. Seniausia keturkampe aptvarine pilimi laikom Kauno pirmoji pilis, kuri 1362 m. po tris savaites trukusios kryžiuočių apgulties buvo sugriauta. Kauno pilis skyrėsi nuo kitų vėliau statytų aptvarinių keturkampių pilių dvigubomis sienomis, du tris kartus mažesniu kiemu, archaiškesne mūrijimo technika. Būdingas aptvarinės keturkampės pilies pavyzdys - Lydos pilis, pastatyta XIV a. pirmame ketvirtyje, Gedimino valdymo metu. Pilis pastatyta ant nedidelės aukštumėlės, dviejų upelių santakoje. Pilis pritaikyta frontaliai gynybai. Kasinėjant rasta glazūruotų koklių, polichrominių plytelių, o tai liudija, kad čia būta ir gyvenamų patalpų. Originalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų pusapskričių arkelių, kuri juosė rytinės ir šiaurinės sienos parapetus. Kur kas pažangesnė nei Lydos pilis , buvo XIV a. pirmoje pusėje mūryta Krėvos pilis. Nors aplink būta nemažai kalvų, pilis pastatyta lomoje, dviejų nedidelių upelių santakoje. Dalis kiemo ties bokštu paaukštinta ir išgrįsta. Pilis buvo netaisyklingo keturkampio formos ir turėjo du bokštus. Didysis bokštas, mūrytas kartu su sienomis, stovėjo išorinėje aptvaro pusėje ir buvo skirtas flanginei gynybai. Bokšto fasadų apačioje akmens mūras, viršuje plytų apdaras. Bokšto sienas skaidė šaudymo angos, maži langeliai ir dideli gyvenamųjų patalpų smailiaarkiai langai su profiliuotų plytų apvadais. Antrasis bokštas buvo vidiniame aptvaro kampe, greičiausiai irgi buvo keturių aukštų, tačiau mažesnis už pirmąjį. Šiaurinėje sienoje buvę pilies vartai buvo ginami iš flanginio šiaurės vakarų bokšto. Kiti smailėjantys arkiniai vartai buvo vakarinėje sienoje. Aukštų, masyvių, iš lauko akmenų mūrytų aptvaros sienų fasadai viršuje turėjo plytų juostas ir siauras šaudymo angas. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių ir geriausiai pritaikyta flanginei gynybai buvo XIV a. pradžioje pastatyta Medininkų pilis. Pilis turėjo keturis bokštus: didįjį ir tris mažesnius. Didžiojo penkiaaukščio bokšto planas beveik kvadratinis, išsikišęs nuo sienos į išorę. Bokšte buvo ne tik gyvenama, bet ir stebimos apylinkės, koordinuojami gynybos veiksmai, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Bokštas dominavo visoje pilies architektūroje. Visose keturiose pilies sienose buvo vartai, kuriuos gynė aptvaro viduje pastatyti du mažesni bokštai. Sienš fasaduose, kelių metrų aukštyje nuo žemės paviršiaus, išmūrytos 1,5 - 2,5 m pločio plytų apdaro juostos. Kitaip negu Krėvos ir Lydos pilyse, Medininkų pilyje juostos tėra tik dviejuose fasaduose - šiauriniame ir rytiniame. Apdaro juosta - originali puošybos priemonė, skaidžiusi didelę sieną, sumūrytą lygiomis riedulių eilėmis. Tai sudarė kompozicinę jungtį su kitais iš plytų mūrytais elementais: perapetu, šaudymo angomis, sienų kampais ir angokraščiais. Pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. Jų formos kuklios, nesudėtingos, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmenimis. XIV a. pirmoje pusėje dauguma Lietuvos mūrinių pilių buvo statomos lygumose; aukštumose ir toliau statydavo medines pilis. XIV a. antroje pusėje ar XV a. pradžioje vietoje kai kurių medinių buvo pastatytos naujos mūro pilys (Vilniaus, Gardino), kitose pilyse medžių ir žemių įtvirtinimus tik pamažu keitė mūriniais bokštais ir sienomis (Naugarduko pilis). Aptvarinės pilys pastatytos ten, kur teritoriją ribojo sudėtingas reljefas arba vandenys (kalvose, pusiasaliuose, salose), buvo daugiakampio plano. Iš jų viena svarbiausių Lietuvoje buvo Vilniaus pilių kompleksas. Šio komplekso fortifikacijai buvo skiriama ypač daug dėmesio. Aukštutinė pilis, vadinama Gedimino pilimi, dunksojo piliakalnyje, primenančiame įstrižai nupjautą kūgį. XIV a. pirmoje pusėje medinės sienos buvo keičiamos mūrinėmis. Aukštutinėje pilyje iš vidaus prie rytinės sienos glaudėsi gotikiniai trijų aukštų pailgo stačiakampio plano rūmai, išmūryti XIV a. Rūmų pirmojo ir antrojo aukšto sąramos segmentinės, o trečiojo aukšto pusapskritimės. Viršutinių aukštų angokraščiai dekoruoti profilinėmis plytomis. Visą antrąjį rūmų aukštą užėmė menė, perdengta kryžminiais skliautais, kuriuos per vidurį turėjo remti stulpai. Rūmai buvo dengti dvišlaičiu čerpių stogu su laiptuotėm ar trikampiais skydais galuose. Aukštutinė pilis sunyko XVII a. Žemutinė pilis per XIV a. pabaigos kryžiuočių puolimus buvo gerokai apgriauta, vėl atstatyta. Atstatant akmeninė siena bent vietomis buvo puošiama neplačiomis raudonų plytų juostomis. Jų viršuje buvo gynybinės parapetos su šaudymo angomis. Sienoje įvairiai išdėstyta keliolika didesnių ir mažesnių bokštų flanginei gynybai. Bokštai buvo apvalūs, aštuonkampiai ir keturkampiai. Vietoj keturkampio bokšto sumūrytas apvalusis (išlikęs) bokštas. Šiaurės vakarų sienoje buvo pastatytas didelis gotikinis kampinis bokštas su smailėjančiu stogu, dviem plačiomis mūrinėmis aplink einančiomis galerijomis. Žemutinės pilies gynybinės sienos buvo pritaikytos frontaliai gynybai. Vilniaus pilies - krašto gynybos ir valdymo centro didelė teritorija buvo intensyviai užstatyta. Skirtingai negu daugelyje pilių, čia virė gyvenimas ne tik karo , bet ir taikos metu. Gardino pilis iki 1398 m. gaisro turėjo žemės ir medžio įtvirtinimus. Po gaisro kunigaikščio Vytauto iniciatyva ant senųjų pylimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Pilies planas - netaisyklingas trikampis. Aptvarą gynė penki masyvūs nevienodo didumo bokštai. Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais. Po šiuo bokštu buvo kalėjimo rūsys, o priešais vartus - tiltas per gilų gynybinį griovį. Kad vartų apsauga būtų efektingesnė, greta buvo pastatytas gerokai išsikišęs į išorę apskritas bokštas. Likusieji bokštai buvo kvadratiniai. Kieme prie rytinės sienos šliejosi dviaukštis gyvenamųjų rūmų korpusas. Gotikinė pilis buvo iš esmės pakeista paskutiniais XVI a. dešimtmečiais. Tada ji įgijo renesanso bruožų. Vis dėlto gotikos periodas pilies komplekso istorinėje raidoje buvo pats reikšmingiausias. Naugarduko pilies architektūra formavosi ilgą laiką. XIV a. pabaigoje ant senojo bokšto likučių iškilo naujas penkiaaukštis vartų bokštas, kurio formos ir statybos technika būdingos gotikos architektūrai. Rytinėje kalno papėdėje XV a. pradžioje buvo sumūrytas kvadratinis šulinio bokštas. XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje pastatytas galingas, apačioje kvadratinis, viršuje aštuoniakampis bokštas. Tada paskutinė šiaurinėje pusėje buvusi medinė aptvaros dalis pakeista mūrine siena, kuri vientisu žiedu apjuosė pilies teritoriją. Kauno , Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys ir po gotikinės rekonstrukcijos išliko senosios apimties, išlaikė plano kontūrus, bet įgijo naujų fortifikacijos įrenginių: sienas, flanginius bokštus. Kitokia Trakų pilies statybos raida. Iš buvusios nedidelės Pusiasalio pilaitės, gotikos laikotarpiu buvo suformuota visiškai naujo plano ir tūrio pilis. Dėl išimtinės padėties (svarbus prekybos kelių mazgas) pusiasalio teritorijos dalyje galėjo jau XIII a. stovėti medinė pilis. Galimas daiktas, kad kurį laiką egzistavo mišrios konstrukcijos pilis. Todėl medinės pilies statybos metu susiformavusio plano schema vėliau iš esmės nepakito. XIV a. pirmoje pusėje atsitverta nuo sausumos iš pietvakarių, sumūrijus čia buvusio šlaito pakraščiu gynybinę sieną be bokštų. XIV a. antroje pusėje pradėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai. Šiame statybos periode gausiai naudota plytų pleištų akmens mūro eilėms išlyginti. Nors plytų mūras daugiausia gotikinis, tačiau vietomis aiškios rišimo sistemos nėra. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, XV a. pradžioje pradėta statyti grupė gyvenamųjų pastatų Aukų kalne. Šio komplekso atskirų dalių - aptvarinių sienų, spėjamo bokšto ir rūmų išdėstymo schema primena gotikines pilis: Gardino, Vilniaus aukštutinę. Naujos politinės XV a. vidurio sąlygos nebuvo palankios piliai plėsti ar rekonstruoti, ji palengva buvo apleista ir 1655 m. sugriauta. Trakų salos pilis statyta XIV a. - XV a. pradžioje. Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tačiau natūros tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Sudėtingos geologinės sąlygos lėmė pilies plano struktūrą. Pirmame etape, galbūt XIV a. pirmoje pusėje, statyta didžiausioje šiaurinėje saloje. Pilį tada sudarė vienas arba du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Antrasis - gotikinės statybos laikotarpis prasidėjo XV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir danžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys. Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Pagrindinė Salos pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai, patalpų vidus apdailinti plytomis. Plytų rišimas gotikinis (keičiasi viena ilginė su viena rišamąja plyta). Pasitaiko perdengtų tamsios spalvos plytų, įmūrytų galais ir šonais. Kazematuose akmenų eilės išlygintos plytų intarpais, sudarančiais kai kuriose vietose ištisas eiles. Salos pilies rūmai buvo statomi gana ilgai. Statant keitėsi konstrukcijos, technika ir medžiagos. Tačiau tai iš esmės gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui - puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai - didingas architektūros ansamblis - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. III. Vytautas Didysis ir XIV - XVI amžių pilių architektūra Plačiu mastu gotiškąją Vakarų Europos meno kultūrą Lietuvoje įvedė Vytautas Didysis. Gerai susipažinęs su gotiška Vokiečių ordino architektūra, Vytautas kvietėsi iš ten mūrininkų savo gausioms statyboms. Tačiau Vytauto Didžiojo gotika nėra paprastas Vakarų sekimas, bet rodo savarankišką įvairių užsieninių, savo metui modernių, statybinių idėjų atranką, suderinant jas su vietinėmis tradicijomis ir reikalavimais. Senovės aukštumų pilys Vytato buvo atstatytos gotiškų formų su aukštais bokštais ir sienomis, remiamomis kontraforsų, bet prisitaikant prie nereguliaraus žiedinio plano ir paliekant pilies viduje plotą mediniams pastatams. Tokio plano tipo buvo Vytauto pilis Gardine (1398 m.) ir apie 1420 m. atstatyta Gedimino pilis Vilniuje. Vytautas buvo vienas iš didžiųjų pilių statytojų istorijoje. Esant skirtingoms aplinkybėms, jis statė vis kitokio tipo pilis. Kovų srityse jis greitosiomis statė mažas tvirtoves iš medžio, plūktos žemės ir lauko akmenų, svarbesniuose atramos punktuose ir kraštų centruose - mūro pilis; lygumose ir prie vandenų jis įvedė kastelio ir vandenų pilies tipus. Vytauto epocha turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos pilių architektūrai XV, XVI ir net XVII amžiuose. Vytauto išvystytas kastelis ir vandeniu užleistos pilys plačiai paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Jų rūsčios monumentalios formos yra įspūdingoje harmonijoje su kraštovaizdžiu. XVI a. vandens pilių tradiciją tęsė Goštautų Geranainių ir Iliničių Myriaus pilys. Daug pilių per vėlesnius karus sugriauta. Lietuviškojo kastelio - pilies pasisekimas priklausė nuo jos prisitaikymo šaudomųjų ginklų išsivystymui, kuris pareikalavo kitos taktikos, nes dominavimas aukštumose prarado savo reikšmę. Apsaugai nuo patrankų šūvių iškilo reikalas priešą nuo pilies atitolinti užtvindinimu ir storesnėmis ginamosiomis sienomis. Spėjama, kad vytautinė pilis sukėlė perversmą ir maskvinės Rusijos pilių statyboje. 1492 m. statyta Ivangorodo pilis ties Narva savo ketvirtainiu reguliariu planu - pirmoji to tipo pilis Rusijoje ir davusi pavyzdį eilei kitų pilių. Iš kampo išstojantys cilindriniai bokšteliai su šaudomosiomis angomis Lietuvoje ilgai buvo naudojami bajorų pilaičių, rūmų ir dvarelių, pvz. Siesikai, Gaiteniškės (Lydos apskr.), o taip pat vienuolynų ir net bažnyčių gynybai iki XVII a. vidurio ir tapo vienu iš būtiniausių senosios Lietuvos architektūros bruožų. IV. Gotikos stilius įgauna renesanso bruožų. Viduriniams amžiams pereinant į naujuosius, Vakarų Europos mene įvyko perversmas. Tačiau ne iš karto gotiką pakeitė naujas renesanso stilius. Pasikeitimas įvyko keliomis srovėmis ir palaipsniui, joms einant paraleliškai ir veikiant tarpusavy. Todėl meno vystymasis XVI a. visoje Europoje, neišskiriant Lietuvos, sudaro komplikuotą vaizdą. Visoms šio laikotarpio srovėms bendras naujas meno supratimas, kuris nustojo būti vien religijos ir luominės tradicijos apspręstu valios aktu, bet vis labiau tapo laisvos estetinės pažiūros objektu. Visose meno šakose stiprėjo tapybinių ir dekoratyvinių savybių ieškojimas. Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau - ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos. 1. Bastioninės pilys. Ne tik nauji Vilniaus, Klaipėdos, Kauno , Biržų ir kitų miestų gynybiniai įrengimai , bet ir senosios mūrinės bei strateginiu atžvilgiu svarbiose vietose XVI a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti kraštą nuo netikėtų antpuolių. Pilys kartu buvo ir didikų rezidencijos. Bastioninės pilys buvo statomos pagal tikslius trigonometrinius skaičiavimus ir specialiai sukurtas taisykles. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, renesanso meto pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus pylimus - kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus, trikampiais masyvais išsikišusius iš kvadratinės arba penkiakampės pilies. Tačiau pasitaikė bastioninių pilių su šešiakampiais, septyniakampiais ir daugelio kampų įtvirtinimais. Aukšti pylimai - kurtinos, gilūs perkasai (dažniausiai sausi ar su trupučiu vandens), kampiniai bastionai patikimai gynė pilies kieme buvusius rezidencinius rūmų ir kitus pastatus. Kai kurias bastionines pilis kartais dar juosdavo žvaigždiniai pylimai. Praktika parodė, kad ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro sienas darėsi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga, reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima greičiau ir paprasčiau. Kampiniai bastionai, kuriuose sumūrydavo dviejų trijų aukštų kazematus su šaudymo angomis, tiko ir amunicijai laikyti, ir flanginei gynybai. Pylimai ir gilaus perkaso abu šlaitai būdavo apmūryti akmenų ir plytų kiautu. Iš pradžių šių pilių bastionai buvo nedideli, bet nuo XVI a. vidurio pradėta juos gerokai didinti, daugiau iškišti į priekį, o tarp jų esančias kurtinas trumpinti. Tokius struktūrinius pakitimus diktavo gynybos praktika: pasirodė, kad lengviau buvo išardomos kurtinos negu smailėjančių masyvių bastionų kiautai. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje - nuo XVI a. antrosios pusės. XVI a. pradžioje prasidėję Pezekopo totorių antpuoliai vertė organizuoti gynybą valstybės pietryčių zonoje. Vilniaus vaivados V.Goštauto iniciatyva pagal architekto J. Mišelio projektą 1519 - 1529 m. pastatytoje Geranainių pilyje dar buvo taikyta tradicinė, mažai modifikuota gynybinė sistema: keturkampė pilis, apsupta pylimu, supiltu tarp dviejų vandens perkasų. Ant pylimo sumūrytos sienos su išsikišusiais kampuose masyviais bokštais. Kvadratiniame kieme prie gynybinės sienos su kampiniais bokštais buvo prišlieti dviaukščiai rezidenciniai rūmai. Pilies langai buvo su mažo reljefo tinkuotais apvadais. Geranainių pilyje renesanso bruožai dar nežymūs, pastebimos tik pastangos racionalesnės gynybos poreikiams pertvarkyti regionines aptvarinių pilių statybos tradicijas: pylimas su siena, du perkasai, iškišti kampiniai bokštai. Tai jau asocijuojasi su bastioninių pilių struktūra. Klaipėdos pilis, perstatyta XVI a. antroje pusėje - pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje. Nors Kalipėda tuo metu priklausė Prūsijai, tačiau Lietuva, gresiant Švedijos feodalų agresijai, buvo labai suinteresuota šios pilies tvirtumu ir gynybinės sistemos patikimumu. Pilis 1529 - 1559 m. buvo rekonstruota. Pritrūkus statybinių medžiagų, buvo nugriauta viena mūrinė bažnyčia ir jos akmenys bei plytos naudotos pilies statybai. Keturkampiai bokštai buvo pakeisti apvaliais, o aukšti ir siauri smailiaarkiai gotikiniai langai - stačiakampiais. Perstačius pilies korpusus, 1559 m. pagal prancūzo Klaudijaus Dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Sekant italų renesansinių pilių fortifikacine sistema, buvo pastatyti trys dideli kampiniai bastionai ir šalia pagrindinių vartų - vienas mažesnis. Pilių rekonstrukcija užsitęsė ilgai ir neaišku, kada buvo baigta. 1598 m. Klaipėdos plane pilis jau parodyta bastioninė. Pilis buvo rekonstruota pagal naujosios technikos reikmes. Ją supo platus perkasas, per kurį į pietvakarių kampe buvusius vartus vedė medinis tiltas. Pilies išorines sienas supo žemės pylimas. Bastionuose įrengta po tris frontalias ir dvi flangines šaudymo angas, o pačiose sienose tarp bastionų - po 5 apvalias angas patrankoms. Kvadratinio kiemo viduryje stovėjo pastatas su penkiais apskritais bokštais kampuose. To meto Klaipėdos pilies architektūrai būdinga gotikos ir renesanso formų sintezė. Biržų pilis turėjo būti viena didžiausių bastioninio tipo pilių ne tik Lietuvoje, bet ir šiaurės rytų Europoje. Ją statant atlikti didžiuliai teritorijos paruošimo ir pertvarkymo darbai, žemės įtvirtinimai. Ši pilis pastatyta 1586 - 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva italų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilis užėmė net 9 ha. Jos stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas su bastionų aikštelėmis kampuose, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas, kurie drauge su dirbtiniu ežeru kūrė gražų landšaftą. Kai kurie pylimo ir griovio šlaitai iš lauko pusės buvo apmūryti akmenimis ir plytomis. Išsikišusi mūro kiauto viršutinė dalis saugojo gynėjus nuo kulkų. Siauriausiose bastionų vietose išmūryti dviejų ir trijų aukštų kazematai su langais bei šaudymo angomis. Svarbus gynybinis įrenginys ir architektūrinis akcentas - dviaukštis mūrinis vartų bokštas, dengtas keturšlaičiu stogu su smaile, stovėjo palei rytinį pylimą. 3 m pločio kombinuota vartų įvažiuojamoji anga paįvairinta dolomito staktomis. Į vartus vedė medinis tiltas per 30 m pločio gynybinį griovį. Biržų pilis - aukšto inžinerinio lygio ir savitos architektūros statinys. Su ja galėtų lygintis nebent Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus pilis, statyta italo Džovanio Marijos Bernardonio (XVI a. antroji pusė). 2. Rezidentinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui - rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilies aplinką. Nuo XVI a. vidurio kuriami sodai - parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos - atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių. Pilies rytinėje dalyje, netoli Vilnios ir Neries santakos, XVI a. pradžioje pastatytas renesanso stiliaus trijų korpusų su keturkampiu kiemu arsenalas. Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis de Džanotis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei. Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais. 1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdinu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. Prie tokių pilių priskirtina buvusi Ažygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviaisiais žuvų tvenkiniais. Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtos) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausiusi turtingam feodalui, LDK Pajūrio tijūnui Krišpinui Kinšenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio - dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio - triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienos skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimas į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogas sudarė kontrastą su aplinkine gamta. Rezidencinių pilių įtvirtinimai buvo nesudėtingi, daugiau tinkami gintis išplitus feodalų tarpusavio kovoms arba dažnėjant valstiečių bruzdėjimams ir sukilimams. Dauguma gynybinių įrenginių rezidencinėse pilyse ir rūmuose turėjo manieristinį, imitacinį pobūdį. XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško medžiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Kirsdami miškus smulkieji periferijos feodalai labai pralobo ir ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, turėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidencinės pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todėl pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilis. Rezidencines pilis periferijoje statydinosi ne tik pralobę smulkieji feodalai, stengdamiesi architektūros didingumu rodyti savo turtingumą, bet ir krašto didikai: Oginskiai Kuonyje, Krošinskiai Rokiškyje ir kt. Tačiau šių pilių ir rūmų neišliko. XVI a. pabaigoje, blėstant humanizmui ir veikiant reformacijai, tolstama nuo renesanso harmonijos, ieškoma naujų, laisvesnių išraiškos formų. Į renesansą ėmė įsipinti manierizmų elementų, jie stiprėjo ir XVII a. viduryje priartėjo prie baroko. Šio laikotarpio pastatuose atsisakoma kompozicijos tektoniškumo, dekoro dėsningumo, ieškoma dirbtinio efektingumo. V. Pabaiga Referate nagrinėta XIV - XVI amžių Lietuvos pilių architektūros tema svarbi tuo, kad atskleidžia Lietuvos, kaip valstybės, ekonominių bei kultūrinių ryšių stiprėjimą su Vakarų Europa. Iki to laiko pagoniškoji Lietuva bendravo Rytuose su krikščioniškomis rusų kunigaikštijomis, priklausiusiomis Kijevo valstybei kur klestėjo graikiškų pagrindų menas, atėjęs iš Bizantijos (Bizantiškasis stilius). Tačiau, Lietuvos kunigaikščiams plečiant ryšius su Vakarais, Bizantijos kultūros įtaka silpnėjo. Priėmus Romos krikščionybę Lietuvoje, XV a. bizantiškoji architektūra čia negalėjo vystytis. Nagrinėjamame laikotarpyje Lietuvos pilių architektūra įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvių ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose. Tuo tarpu vėlesnio meno (renesansinio , barokinio) propaguotojai jau nėjo į kompromisą su vietine tradicija ir iš esmės Lietuvos architektūra įgijo itališkąjį veidą, įsigali stebinantys teatrališki efektai. Nors XV - XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių pilių statyboje pastebimas rusiškasis santūrumas, fasadų plokštumas, tektoniškumas. Renesanso menas Lietuvą pasiekė XVI a. pradžioje. Šiame laikotarpyje turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius pastatus. Atsirado naujos paskirties privačios pilys - rezidavimui ir gynybai. Rezidencinėse pilyse pastatai turi įvairiopą meninę išraišką, juose daugiau gynybinių įrenginių imitacijos. Šių pilių architektūroje nemažai manierizmo bruožų, plitusių arba tiesiogiai iš Nyderlandų, arba per Lenkiją. Pilyse kaupiamos įvairios kolekcijos (vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, meniškų ginklų), komplektuojamos bibliotekos. Tokiu būdu, nuo gynybinės paskirties pastatų statybos palaipsniui prieinama prie gyvenamųjų rūmų statybos.

Istorija  Referatai   (31,68 kB)

Abatas. Alachas. Alodas. Arabeska. Baudžiauninkas. Bažnytinė dešimtinė. Beduinai. Beneficija ir t.t.

Istorija  Referatai   (2 psl., 7,9 kB)

Vadyba – ta specifinė darbinės veiklos rūšis, susiformavusi darbo pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms burtis į bendro tikslo siekiančia grupes. Vadovavimo specifika reiškiasi tuo, kas išsiskiria žmogus ar asmenų grupė, lementi kitu žmonių veiksmus ir pastangas, realizuojant bendra tikslą, kad kuo efektyviau būtų panaudoti visi turimi ištekliai. Taigi vadovavimas – tai procesas, telkiantis žmones siekti ir realizuoti tam tikrus tikslus. Vadovavimas ypač svarbi ir sudėtinga vadybos funkcija.

Vadyba  Kursiniai darbai   (18 psl., 30,29 kB)

Rokokas (pranc. Rococo, iš rocaille - toks ornamentas.Pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio rocaille (rokailis), kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes) Prancūzijoje po karaliaus Liudviko XIV, „karaliaus sailės“, mirties (1715) prasidėjusi meno epocha, kuri baroko Versalio pompastiką redukavo į komfortabilius miestietiškus rūmus Paryžiuje. Rokokas yra tam tikra dekoro maniera vėlyvojo baroko laikotarpiu. Šis stilius pirmučiausiai reiškėsi kaip dekoracijų stilius: lengvi, elegantiški ornamentai (rokailiai), rokoko stiuko plastika, auksuotomis detalėmis ir rokoko freskomis puošiamos civilių ir sakrolinių pastatų sienos ir lubos. Rokokas suklestėjo apie 1730 metus; dailūs užraitų ornamentai ir augaliniai motyvai užtvindė architektūrą, spindėdami auksu ir baltumu. Rokoko gimtinė Prancūzija savo architektūroje netrukus atsisakė šio stiliaus, tačiau Austrijoje ir P. Vokietijoje jis toliau gyvavo elegantiškuose ir gracinguose fasaduose bei vidaus apdailoje. Džiugios, šventiškos ornamentikos formos klestėjo archchitektūroje, tapyboje, plastikoje, kalvystėje ir sąlygojo šių meno šakų sambūvį, pasireiškiantį rokoko menų sintezės kūriniais. Prancūzijos rokoko tapytojai - A. Watteau, F. Boucher ir J. B. Pater‘as - mėgavosi šviesos ir spalvų efektais; anglas W. Hogarthas visa tai papildė kandžia ironija; Vokietijos regione kūrė su medžiu dirbantys skulptoriai ir freskų tapytojai - I. ir M. Guntheriai, P. Trogeris, J. A. Feuchtmayras, Italijoje - tapytojai Canaletto, G. Tiepolo ir G. Guardi.

Dailė  Rašiniai   (6,61 kB)

Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Kai kurie architektai pastebėjo, jog, norint išlaikyti arkinių konstrukcijų lubas bei stogus, užtenka tvirtų kolonų, o sienos tarp jų gali būti žymiai lengvesnės. Siekiant dar labiau palengvinti pagrindinio pastato tūrio konstrukciją, buvo sukurti konstrukciniai elementai kontraforsai, perimantys didžiąją dalį spaudimo iš pagrindinių kolonų. Šie du išradimai leido gerokai paaukštinti bažnyčias bei smarkiai padidinti langų plotą. Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės. Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų. Gynybinių įtvirtinimų architektūra vystėsi gerokai lėčiau bei nuosaikiau – ten išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo angos, svarbiausi pakitimai buvo dekoracijos bei smailių arkų atsiradimas.Žinomiausi gotikos architektūros paminklai – Dievo Motinos katedra Paryžiuje, Reimso katedra, Briugės miesto rotušė, Kelno katedra. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a. (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno namas Kaune), o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyvenamųjų namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas – Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių dydžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV-XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose – geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas – šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Šv. Mikalojaus bažnyčia yra viena seniausių bažnyčių ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji išsaugojo iki šių dienų beveik nepakitusius gotikos bruožus. Šv. Onos bažnyčia — vienas gražiausių ir garsiausių Vilniaus statinių, pastatyta XV-XVI a. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kurį gaubia daugybė legendų. Šalia esanti Bernardinų bažnyčia yra vienas didžiausių gotikinių sakralinių pastatų. Gotikos architektūrinį stilių mena ir vakarinio Aukštutinės pilies bokšto, paprastai vadinamo Gedimino pilimi, raudonų plytų sienos. Visi keturi minėti objektai — Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Mikalojaus bažnyčios ir Gedimino pilis — yra įtraukti į Baltijos jūros regiono programos projektą „Europos plytinės gotikos kelias“. Šiuo projektu siekiama pristatyti Europai Vilniaus gotikos paveldą, kalbėti apie jo išsaugojimą ir keistis patirtimi su užsienio partneriais. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

Dailė  Rašiniai   (119,44 kB)

Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė XII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Masyvias sunkias romaninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, aukštą vidaus erdvę – ištakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas—dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai. XII-XIV amžiais gotikos stilius paplito Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse. Šis stilius įsigalėjo pirmiausia tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, šalyje išplito monumentalioji statyba, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (5 psl., 7,29 kB)

Kauno marių vakariniame krante, apsuptas žalio miško masyvo, stovi Pažaislio architektūros ansamblis – buvę kamaldulių vienuolyno pastatai ir bažnyčia. Tai vienas iš nedaugelio mūsų krašto paminklų, kuriame taip ryškiai atispindi talentingų baroko epochos menininkų – architektų, tapytojų ir lipdytojų – kūryba. Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 14,76 kB)

Vadybos samprata ir turinys.Valdymo objektai, subjektai ir funkcijos. Visuotinės kokybės vadyba ir harmoningosios plėtros koncepcijos ir jų taikymas Lietuvoje. Strateginio ir operatyvaus valdymo esmė ir metodologijos. Aplinkos ir strategijų sąveika. Alternatyvinės strategijos ir jų atranka. Organizacijos esmė, organizacijos tipai. Valdymas per tikslus teorijos raida. Analizės vaidmuo strateginiame ir operatyviame planavime. Analizė ir prognozė. Analizės rūšys. Ištekliai ir strategija.

Vadyba  Paruoštukės   (6 psl., 56,5 kB)

Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Saulius Šaltenis. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Sigitas Geda. Nijolė Miliauskaitė. Tomas Venclova.

Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 53,02 kB)

19a. dažnai vadinamas romantizmo epocha. Nors netolygiai reiškęsis skirtingose meno rūšyse, romantizmas išties buvo vyraujantis 19a. stilius. Tačiau romantizmas- tai ir pasaulėžiūros reiškinys, įtakojęs 19a. filosofiją, politiką, teisę, gamtos mokslus, meną, religiją. Mene romantizmas pasireiškė giliausiai ir plačiausiai. Bet romantizmas, kaip epochinis meno stilius yra toks nevienalytis ir įvairus savo menine kalba, formomis ir žanrais, jog ne kartą teigta, kad romantizmo, kaip vieningo meninio stiliaus išvis nebuvo. Arba geriausiu atveju jis egzistavo tik 19a. I pusėje.

Muzika  Konspektai   (4,6 kB)

Sporto klubas "Naga" yra visuomeninė nepelno siekianti organizacija. Klubo darbo tikslas - kelti vaikų, jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių fizinės kultūros ir sportinį lygį, ugdyti jaunosios kartos dvasingumą, pagarbą tėvams, patriotiškumo jausmą bei vystyti sveikos gyvensenos įpročius ir įgūdžius įvairaus amžiaus, lyties ir socialinės padėties gyventojų grupėse. Taip pat supažindinti su kenksmingų įpročių prevencijos principais, visuomenės sveikatos aktualijomis.

Sportas  Referatai   (4,8 kB)

Vertybės yra tikslo suvokimas, pagrindiniai įsitikinimai, prasmės atskleidimas, veiklos tikslai ir toks gyvenimo turinys, kokio atskiros žmonių grupės ar sluoksniai trokšta ir siekia. Pagrindinės vertybės yra: laisvė, atsakomybė, lygybė, išsimokslinimas, darbas, draugystė, nuosavybė, taika, tolerancija, laimė, meilė… V. Sezemanas teigia, jog vertybių pažinimas sudaro etikos, estetikos, religijos, filosofijos objektą (plg. 8, 299). "Vertybės – tai tie bendri pradmenys, kurie realizuojasi atskiruose konkrečiuose kultūros reiškiniuose ir padariniuose ir nuo kurių pareina šių konkrečių fenomenų reikšmė ir vertė" (t.p. 299).

Lietuvių kalba  Namų darbai   (10,42 kB)

Vaikai - mūsų ateitis, todėl labai svarbu, kad jie užaugtu pilnaverčiais žmonėmis, piliečiais. Visa kiek vieno vaiko gyvenimo periodą, ji lydime mes, suaugusieji: tėvai, globėjai, mokytojai, auklėtojai ir t.t. todėl nuo mūsų priklauso, ar teisingai užauginsime vaikus, ar tinkamai paruosime juos gyvenimui. Nepilnamečiu nusikalstamumas negatyvus reiškinys, su kurio susiduria kiekviena visuomene.

Sociologija  Referatai   (20,49 kB)

Lietuvos architektūroje gotikos stilius ėmė plisti nuo XIV a.pab. ir gotikos stilius nuolatos kito. Skiriami 2 gotikos raidos Lietuvoje periodai: 1) XIV a. pab. – XV a. pirmoji pusė – kilimas, arba ankstyvoji gotika. 2) XV a. antroji pusė – XVI a. – klestėjimas, arba brandžioji gotika. Gotikos kilimo laikotarpiu buvo statomi nesudėtingos kompozicijos, santūrių formų pastatai, kuriems būdinga masyvios sienos, sunkios fasadų proporcijos, neaukšta vidaus siena.

Istorija  Konspektai   (5,82 kB)

Daugelis iš mūsų dar „nesuvirškinome“ moderniojo meno, jau nekalbant apie postmodernųjį. Per visą dvidešimtą amžių menininkai buvo nusigręžę nuo tradicinių išorinio pasaulio vertinimų ir kūrė, remdamiesi tik savo vaizduote – abstrakčius paveikslus, reorganizuojančius objektyvųjį pasaulį į naujus keistus pavidalus, romanus, kurie atranda savąjį realizmą, pasinerdami į žmogaus psichologijos gelmes, pastatus, kurie priartėja prie grynųjų formų. Klasicistai apverkė mirtį reprezentacinio meno bei jo prielaidos, kad išorinis pasaulis atspindi idealų grožį bei objektyvią reikšmę.

Dailė  Referatai   (4,62 kB)

Erdvinis žmogaus materialinės aplinkos formavimo menas – architektūra – vystosi nuo seniausių laikų, įvairiuose regionuose įgydamas savotiškų, nuo jį kuriančių žmonių pasaulėjautos, būdo, kultūros lygio ir statybinių medžiagų pobūdžio priklausančių bruožų. Į rašytinės istorijos laikus lietuvių architektūra ateina su medinėmis kunigaikščių pilimis, su papilių gyvenvietėmis – būsimų miestų užuomazgomis. Čia ryškūs nacionalinės architektūros bruožai, mūsų dienas pasiekią liaudies architektūros formomis, kurių prigimtį stengiasi paaiškinti mokslininkai.

Dailė  Referatai   (6,33 kB)

Katas – Mikėnų kultūra yra laikoma antikos kultūros pradžia. Ji gyvavo 2000-1200 m.pr.Kr. Tai buvo 2 kultūrų lydinys (azijietiškos ir indoeuropietiškos). Tuo laikotarpiu islitų keramikos gaminiai su įdomiais augaliniais motyvais ir vandens gyvūnais. Šioje kultūroje dominavo moterys. Buvo rasta freskų su gamtos motyvais. Iš architektūros išlikę Knoso rūmai su platėjančiomis kolonomis (ir išlikę Arūtų vartai). Garsėjo pomirtiniu kultu, yra išlikę to laikotarpio carų, valdovų karūnos.

Dailė  Konspektai   (5,5 kB)

Informacinės technologijos ir telekomunikacijos (ITT) skverbiasi į visas žmogaus veiklos sritis, veikia žmonių gyvenimo būdą, kultūrą ir kt. XXI amžius yra informacijos amžius, kuriame informacija įgauna dominuojantį vaidmenį. Jau dabar egzistuoja ir ateityje stiprės naujų informacinių technologijų plėtros ir pasaulinių tendencijų ryšys. Naujos informacinės technologijos skatina individualų ir dinamišką gyvenimo būdą bei pasaulinę kultūros raidą.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (4,38 kB)

Pagal kalbos paskirtį yra pažymimos trys kalbos rūšys: referatai, paskaitos, prakalbos. Referatas, skirtas informuoti, orientuoti, paskaita suteikia atitinkamų žinių, prakalba žadina jausmus, išjudina ir ugdo valią. Šiuo metu yra pažymimi penki viešųjų kalbų tipai ir rūšys: 1. Socialinės politines kalbos: a. socialinis politinis pranešimas; b. ataskaitinis pranešimas (susirinkime, konferencijoje, suvažiavime);

Komunikacijos  Referatai   (10,06 kB)

Žmonės skiriasi savo klausymosi stiliumi. Jame atsispindi mūsų asmenybė, charakteris, interesai, statusas, lytis, amžius. Klausymosi stiliaus pasirinkimą į takoja ir situacija: vienaip klausome darbe ar per paskaitas, kitaip - namų aplinkoje. Čia pateiksime keletą netinkamų klausymosi stilių pavyzdžių.

Psichologija  Referatai   (4,97 kB)

Pristatytas Utenos kolegijoje, darbas apie individų tarpusavio bendravimo ypatumus. Šią temą pasirinkau todėl, kad ji yra aktuali man ir daugeliui žmonių. Norėčiau pacituoti J.Ebnerio žodžius: “Žmogaus ryšys su žmogumi - viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be jo neįmanoma jokia visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio bendravimo pobūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos, charakterių, skonio, interesų. Šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje natūralus žmonių bendravimas tapo probleminiu reiškiniu.

Psichologija  Analizės   (18,74 kB)

XVI a. pab. - XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI - XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika. Baroko sąvoka žinoma jau XVIII a. pabaigoje. XIX a. pab. vokiečių mokslininkas H.Velflinas baroku pavadino XVI a. pab. - XVII a. italų architektūrą.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5,45 kB)

Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė XII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Masyvias sunkias romaninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, aukštą vidaus erdvę – ištakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas — dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai. XII-XIV amžiais gotikos stilius paplito Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse. Šis stilius įsigalėjo pirmiausia tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, šalyje išplito monumentalioji statyba, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (5 psl., 7,81 kB)

Kalbėjimo įskaitos medžiaga.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (86 psl., 176,51 kB)