Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rasti 565 rezultatai
VVS parinkimas naudojant verslo procesus
2013-01-10
Apklausos tema - Verslo Valdymo Sistemų parinkimas naudojant Verslo Procesus. Verslo valdymo sistemos – tai programinių produktų kompleksas, automatizuojantis organizacijos verslo procesus ir informacijos srautus bei aprūpinantis įvairių lygių vadybininkus sprendimams priimti reikalinga informacija. Sudaryta anketa - anoniminė.
Tyrimo tikslas – nustatyti verslo valdymo sistemos paklausius ir nepaklausius modulius bei vykstančių procesų svarbą.
Metodika – naudojamasi anketinės apklausos metodu. Apklausos forma – anketavimas, rūšis – anketinė apklausa el. paštu ir masinės informacijos priemonėmis.
Reklamos priemonių internete analizė
2011-04-28
Reklamos priemonių internete analizė
BAKALAURO BAIGIAMASIS DARBAS
Jau seniai žmonės suprato, kad susitelkus, suderinus pastangas, galima nuveikti tokius darbus, kurių vienas žmogus negalėtų įveikti. Ir geriausia, kai kas nors nurodo ir koordinuoja žmonių veiklą. Todėl reikia žmogaus, kuris tai darytų – vadovo. Vadovas derina kitų žmonių, pavaldinių veiklą, stebi, kad ji būtų tinkamai bei laiku atlikta, ir priima sprendimus. Vadovų darbas atsakingas, įvairus ir kartu reikalaujantis daug laiko.
Vadovas – tai ypatingą vietą organizacijų valdyme užimantis žmogus. Pirmą – jis yra organizacijos savininko, ar savininkų samdytas žmogus, turintis realizuoti organizacijos tikslus, antra – jis vadovauja kitų samdomų darbuotojų veiklai ir yra atsakingas už sėkmingą jų darbą. Teigiama, kad vadovas – darbuotojas, prižiūrintis kitų žmonių darbą, kad būtų pasiekti organizacijos tikslai. Pagal tai galima daryti išvadą, kad vadovo veikla yra daugialypė, apimanti daugybę skirtingų aspektų.
Organizacijos UAB "Maxima" analizė
2010-12-19
Kiekvienoje įmonėje atliekama daugybė funkcijų, kurios visiškai ar bent iš dalies priskirtinos marketingui. Įmonės kuria ir tobulina prekes, reguliuoja jų kainas, parduoda jas pačios ar per partnerius. Didelės pastangos dedamos vartotojų poreikiams ištirti, ryšiais su jais per reklamą ar kitais būdais užmegzti ir palaikyti. Visus šiuos planus galima atlikti atsitiktinai arba planingai. Taigi įmonės veiklos planavimas leidžia susieti ir suderinti įvairius veiksmus į vieningą visumą ir taip pasiekti geresnį bendrą rezultatą.
Karjeros planavimo ir vystymo problemos
2010-05-18
Karjera apibūdina pasisekimą gyvenime, bei sėkmingą veiklą. Asmeninę karjerą pasiekti sudėtinga, todėl būtina ją planuoti ir vystyti. Karjeros vystymas, kaip visą gyvenimą trunkantis procesas, žinių visuomenėje tampa ypač aktualus dėl darbo rinkos kaitos, gebėjimų prisitaikyti bei tobulinti profesinius gebėjimus. Už savo karjerą atsakingas kiekvienas žmogus, tačiau organizacija taip pat dalyvauja savo darbuotojų karjeros planavimo procese. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje dar tik pradedama plačiau diskutuoti apie asmeninės karjeros planavimo ir vystymo galimybes, bei atsirandančias problemas, koncentruojant dėmesį į klausimą, ar reikia, kokia iš to nauda?
Vilniaus miesto savivaldybė
2010-05-12
Temos aktualumas: mokomąją praktika yra sudėtinė mokymo proceso dalis, kurią atlikau Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir ugdymo departamento skyriuje, kuris yra viename iš dvidešimties savivaldybės aukštų. Šis Kultūros ir ugdymo departamentas teikia tokias paslaugas.
Darbuotojų paieška ir atranka
2010-04-29
Darbuotojų paieška – procesas, kurio metu randami į laisvas darbo vietas tinkami kandidatai. Darbuotojų paieškos procesas įmonėse turėtų būti planuojamas. Planavimas leidžia iš anksto numatyti poreikius, reikalingus paieškos būdus, išaiškinti ir tinkamai suformuluoti reikalavimus būsimiems kandidatams. Išankstinis pranašumas paprastai leidžia sumažinti išlaidas darbuotojo paieškai.
UAB "Snitas" rinkodaros veiksmų planas
2010-02-19
Naujai besisteigdamos įmonės siekia vartotojams suteikti paslaugas, o iš įsigytų lėšų stiprinti savo įmonės įvaizdį ir stabilią poziciją rinkoje. Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Įmonės marketingo veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti skiriamos visos įmonės pastangos. Jos įgyvendinamos remiantis tam tikrais sprendimais ir veiksmais, kurie susiję su vartotojams pagaminta preke, jos kaina, paskirstymu ir rėmimu.
Telšių miškų urėdija - tai valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą miškų urėdijos įstatuose numatytą veiklą.
Problemos pagrindimas
Mechatroninė sistema apjungia elektrines, mechanines hidraulines ir elektronines technologijas ir naudoja kompiuterinį valdymą. Kai kurios mechatroninės sistemos kaip pvz.: automatinė pavarų dėžė, variklio valdymas jau veikia šiuolaikinėse mašinose. Valdymo sistemos tikslas: darbinis dalies stebėjimas įvertinant fizinius kintamuosius – matuojamas sensoriais ir tinkamos komandos, apdorojamos aktyvatorių pasirinkimas. Yra galimos dvi veiksmų rūšys: nenutrūkstami ir disktretūs veiksmai. Nenutrūkstamas valdymo procesas įvertina išėjimo klaidą, palygina su užduota reikšme ir apskaičiuoja naują nenutrūkstamą veiksmą klaidos sumažinimui. Diskretus valdymo procesas aptinka kokį nors įvykį (tipiškai – klaidos slenkstį – ribos slenkstį) ir parenka sistemai naują diskrečią būseną. Rekonfigūracijos sistema tai diskreti valdymo sistema, skirta reakcijai į sistemų komponentų klaidas. Tipinių mechatroninių sistemų architektūrą pateikta 1 pav. Šiame staripsnyje apžvelgiami tik diskretūs valdymo procesai.
1. Naujos mechatroninės sistemos.
Ankstyvajame projektavimo etape projektuotojai susiduria su patikimumo įvertinimu. Iš funkcinio modelio preliminari rizikos analizė identifikuoja įvykius, kurie gali būti katastrofiniai, taip pat vadinamieji “pavojingi įvykiai”. Defektų medžio metodas naudojamas kokybiniam kiekybiniam patikimumo įvertinimui.
Defektų medis nusako logines sąlygas, kurioms esant gali įvykti pavojingas įvykis. Efektyvūs algoritmai ir priemonės šiandien leidžia apskaišiuoti pavojingo įvykio atsitikimo tikimybę, nustatančio elementarių pavojingų įvykių greičius. Tačiau tai yra statiška ir nereaguoja į skaičių pasikeitimus.
Defektų medžių modeliavimui alternatyva yra struktūrinių ir funkcinių sąveikų tarp sistemos komponentų modeliavimas Būsenų Diagramoje. Modeliuojamos būsenos – sistemos veikimo ir defektų būsenos. Būsenų diagramos leidžia nustatyti (aprašyti) bet kurią baigtinių įvykių sistemą – išvardinant būsenas, tačiau būsenų skaičius auga kartu su lygiagrečiais veiksmais generuojamais sistemos. Petri tinklai labai tinka diskrečių įvykių sistemoms su lygiagrečiais ir sinchroniniais veiksmais modeliuoti ir kovoti su būsenų skaičiaus kombinatoriniu didėjimu.
Kiekybiniam patikimumo įvertinimui būtina laiką apibrėžti kaip kintamąjį. Mechatroninėse sistemose įrenginio būsenos pasikeitimo vėlinimas parenkamas patalpinant vėlinimą į vietą ar perėjimą Petri Tinkluose.
Vėlinimai susiję su atsinaujinimo ir sutrikimo procesais modeliuojami atitiktinais kintamaisiais eksponentine perdavimo funkcija. Petri tinklai apimantys tik stochastinius laiko vėlinimus yra žinomi kaip stochastiniai Petri Tinklai.
Jei lestume skubų (neatidėliotiną) kuro įpurškimą (sincroninazijos modeliavimui), tai būtų apibedrintas stochastinis PT. Abiem atvejais tinklo sėkmingas pažymėjimas gali būti pristatytas kaip Maskovo Grandinė ir be to patikimumas būtų vertinamas auditiškai. Daugelis patikimumo įvertinimo programų kompiuteriuose naudoja šį metodą.
Apibendrintai, gali būti naudinga modeliuoti įrenginio būsenų pasiketimus, kurie neatspindi atsinaujinimo sutrikimo pricesų, bet atspindi pasikeitimus, susijusius su reguliaria sistemos elgsena. Šiuo atveju būsenos pasikeitimo vėlinimas yra projekuotojų modeliuojamas kaip perdavimo funkcija laiko intervale. Patikimumo rezultatai tuomet randami naudojant Monte Carlo algoritmą: daug turimos informacijos yra simuliuojama per ribotą laikotarpį ir vidutinis informacijos skaičius, kuris pasiekia pavojingą įvykį, yra suskaičiuojamas.
Būsenios pasikeitimo vėlinimas taip pat gali priklausyti nuo besitęsiančio proceso fizinio vystymosi. Tai tipinis atvejis Mechatroninių sistemų, kuomet valdymo sistema yra labiau linkusi apdoroti kelis proceso kintamuosius apibrėžtomis ribomis. Inicijuojamo įvykio padarinys – kai kurie proceso kintamieji gali peržengti šias ribas, ir valdymo sistema modifikuoja sistemos konfigūraciją tam, kad paveikti proceso vystymąsi ir sugrąžinti sistemą į jos normalias ribas.
Šis hibridinis požiūris yra esminis įvertinant Mechatronininių sistemų patikimumą. Iš tikrųjų, tiek nenutrūkstamos tiek diskrečios dalys dinamiškai veikia Mechatroninių sistemų patikimumą. Rekonfigūracija bus veiksminga tik tuomet, kai ji veiks “palankiu periodu”, kuris tęsiasi nuo tos datos pereinamo valdymo ribos iki to laikotarpio, kuomet išlenda pavojingi įvykiai. “Palankaus periodo trukmė” priklauso nuo darbinės (operatyvinės) dalies dinamikos, o rekonfigūracijos trukmė priklauso nuo valdymo sistemos ir aktyvatorių dinamikos.
Šiandien egzistuoja hibridinių sistemų modeliavimo ir simuliavimo priemonės. Valdymo dalis modeliuojama Petri Tinklų arba Būsenų diagramų reikšmėmis. Nutrūkstama dalis paprastai modeliuojama naudojant diferencialinės algebros lygtis. Bet iki šiol vis dar sunku pasiekti skaitmeninę integraciją Monte Karlo algoritmui prieinamame laike.
Problemos sprendimo kelias – abstraktaus modelio sukūrimas operatyviai daliai. Iš tikrųjų, dažnai įmanoma diferencialines algebrines lygtis į tikslesnes ir paprastenes algebrines. Naudojant SPT operatyvinė dalis ir bus modeliuojama šiuo būdu. Visų sistemos dalių elgsena gali būti aprašyta SP tinklais. Dėl visų šių priežasčių SPT ir buvo pasirinkti mūsų sistemos modeliavimui simuliavimo tikslams. Mes naudojame projektavimo SPT priemones.
2. Atvejo analizė ir modeliavimas
2.1 Atvejo analizė
Nagrinėjant paprastą Mechatroninę sistemą (2. pav.) kuri yra sudėtingos sistemos dalis, kurios tikslas yra palaikyti spaudimo lygį (P) tam tikrose ribose [Pmin, Pmax]. Funkcinė priklausomybė aprašyta žemiau:
- Jei P>Pmax elektrinis vožtuvas uždarytas
- Jei P < Pmin elektrinis vožtuvas atidarytas
- Jei P > Palarm_max arba P<Palarm_min – sistema sugenda
2.2 Funkcinis ir diskfunkcinis modelis
Vienintelis galimas sistemos nefunkcionavimo atvejis – tuščias rezervuaras (bakas). Sistema gali būti sumodeliuota algebriniais ryšiais sekančiai (P yra rezervuaro slėgis, V – tūris, Qin – įeinantis srautas, Qout – išeinantis srautas Qconsumer – suvartojamas srautas, Qleak –nutekėjimo srautas, Qpump – siurblio srautas):
(f grįžtamasis)
Gali būti bet kuris funkcijos žingsnis
(r3): jei elektrinis vožtuvas atidarytas, tada Qin = Qpump, kitaip Qin = 0.
r1 ir r2 yra apibrėžtos algebrinės lygtys kurios leidžia paskaičiuoti slenkstinę ribą P (P = Ptreshold) inicijuojamą būseną (P = P0, V = V0 laiko momentu t = t0)
Kiekvienam įrengimui viena vieta apima požymį nusakantį sistemos būseną ir susijusį pradžios periodą. Mūsų pavyzdyje tokia būsena nusakoma rezervuaro spaudimu ir tūriu, sistemos faze (elektrinio vožtuvo pozicija), suvartojimo lygiu ir nutekėjimo rūšimi. Kiekvieną kartą diskretus įvykis įvyksta kaip suvartojamo pokyčio, elektrinio vožtuvo padėtis pasikeitimo arba nuotėkio atsiradimo (perėjimai suvartojimą, pakeisti aktyvatorių arba nutekėjimą). Esama būsena paskaičiuojama , žinant prieš tai buvusią ir nustatant pradžios periodą , remaintis (r1) ir (r2) santykiais. Kiekvieną testiniu periodu, valdymo sistema nuskaito rezervuaro slėgį ir atnaujina komandą.
Galima pažymėti, kad naujos komandos skaičiavimas kiekvienu testavimo periodu yra mažai naudingas Iš tikrųjų, komanda pasikeičia tik kartą, kuomet slėgio ribos yra peržengtos. Pakanka ryškių slėgio intervalų, kad nustatyti komandos efektyvumą. Privalome pridėti du trukdančius intervalus, kurie nusakytų pavojingsu įvykius. (4. pav.)
Kiekvieną kartą įvykus išoriniam įvykiui (nutekėjimas arba suvartojimo pasiektimas), yra atnaujinama nauja būsena (slėgis ir tūris rezervuare, slėgio intervalas, elektros vožtuvo pozicija, suvartojimo lygis ir nutekėjimo rūšis yra įtraukiami į naują rezervuarą kintamojo laiko įrašą). Atsitikimo periodas ir esamo slėgio intervalas. Tuomet yra paskaičiuojami sekantis intervalas , kuris iššauks sprendimą (komandą arba trūkumą) ir vėlinimas, kada šis intervalas bus pasiektas (next_level ir next_time kintamieji).Atnaujinimo būsena yra tuomet, kai realizuojamas “šuolis” į sprendimo lygį. Remiantis pasiektu lygiu (apsauga perėjimuose prie “exec_command” ar “gedimas” nusprendžia, kuris perėjimas reikalingas) vykdoma komanda ar aptinkamas gedimas. Dar daugiau, yra paskaičiuojamas sekantis sprendimo lygis ir laikas, kada jis bus pasiektas. Abiejų modelių elgsena yra panaši. (pav 6)Įvykių grafas (diagrama) yra naudojama dinaminių savybių ir modelio patvirtinimui. Ji apima visas galimas būsenas, kokias tik sistema gali įgyti ir kaip jos yra pasiektos (lankas atspindi perėjimo uždegimą ir vadinasi įvykį, apskritimas vaizduoja PT žymėjimą ir vadinasi sistemos būseną). Bet įvykių diagrama (grafas) negali būti išsamus, taigi ir naudingas modelio patvirtinimui, jei žymės (token) gali įgyti neribotą galimų reikšmių skaičių. Tai yra tas mūsų modelių atvejis, kuomet laikas yra tiksliai apibrėžiamas nenutrūkstamu kintamuoju. Iš tikrųjų gedimas gali įvykti bet kuriuo metu ir vadinasi neribotas galimas skaičius.
Sprendimas būtų sugalvoti tokį kokybinį modelį, kur nebūtų vertinamas laikas, bet atsižvelgiama tik į įvykių sekos sekos tvarką. Prieš tai naginėtame kiekybiniame modelyje, nenutrūkstamų procesų kintamųjų sritis natūraliai yra padalinama į diskrečius lygius. Sistemos vystymasis yra apibrėžiamas esama diskretine būsena ir šios būsenos veikimo trukme. Kad gauti atitinkamą kokybišką modelį, reikia tik panaikinti tikslaus laiko nuorodas. Laikas bus modeliuojamas po tam tikro įvykio tam tikra tvarka. Įvykių grafas asociatyvus kokybinio modelio gb pilnai sukurtas kiekybinis modelis nagrinėjamos problemos, pateiktos 9 pav. (Įvykių grafas turi 21 mazgą ir 34 laukus).
Modelio patvirtinimui mes galime įrodyti, pvz: kad “negyvų” būsenų žymėjimas vaizduoja ne ką kitą, kaip klaidingas būsenas. Mes taip pat galime patvirtinti, kad kai kurie gerai žinomi scenarijai įvyksta taip, kaip tikimasi – realizuojant tai. Įvykių grafo priemonės arba modeliavimo priemonės dėka.
Mes taip pat galime sistematiškai ištyrinėti visus žinomus scenarijus (ir galimas daiktas – surasti netikėtus sprendimus). Ši analizė remiasi įvykių grafo tvirtai sujungtu komponentu (Scc).
Iš tikrųjų Scc sąvoka iš priklausomybės požiūrio taško turi naudingą interpretaciją. Bet kuri Scc būsena gali būti pateikiama iš bet kurios Scc būsenos (10 pav.). Du neišskirtiniai atvejai yra galimi hibridinių sistemų atveju.
- Scc apima aibę būsenų, cikliškai sujungtų per galimą neribotą laiką, (kuris nukreiptas į paslaugos tiekimą nominaliu ar pažemintu laipsniu darbo būdu)
- Scc vaizduoja greitai pereinantį vystymąsi, kuris baigiasi tuomet, kai aptinkamos galimo pavojingo įvykio sąlygos (kuomet proceso kintamasis peržengia duotą ribą, sistema pasiekia absorbinę būseną)
Bet kuris laukas, einantis iš Scc, reiškia kad atitinkamas įvykis apsaugos sistemą nuo sugrįžimo į ankstesnę padėtį ar greit praeinančią būseną. Šie įvykiai vadinami kritiniais įvykiais (plonos rodyklės pav. 10). Yra 2 kritinių atvejų rūšys:
-nepataisomi gedimai ;
-pavojingo įvykio atsiradimo aptikimas;
Analizė atliekama 3 etapais ir susideda iš
- Mirties žymių nustatymas. Kiekviena iš nesujungtų aibių kreipiasi į vieną tikėtiną pavojingą įvykį;
- Visų netrivialių Scc interpretavimas ir funkcinės dalies, kurią jis atspindi, radimas;
- Visų įmanomų dalių (įvykių sekos – vienas įvykis charakterizuojamas rišamuoju elementu) radimas ir aiškinimas iš kiekvieno Scc į sekantį ar pavojingą įvykį. Šios dalys apibrėžia ryšių medžius ir viena šaka nusako vieną iš įvykių sekos. Dauguma šių medžių šakų gali būti sujungtos jei sugrupuotume ryšius, atspindinčius tuos pačius įvykius.
Šis aiškinamasis darbas apima daugumą projektuotojo žinių, kurias jis turi savo sistemoje ir negali jų realizuoti automatiniu būdu. Tai gali būti sunku ir gali pareikalauti daug laiko sudėtingoms sistemoms.
Pastebėkite, kad “mirties” taškų pažymėjimas bendrąja prasme aprašo gedimų aibes, kurios susijusios su tam tikru “pavojingu” įvykiu. Bet tai nesuteikia jokios informacijos apie tai, kokia tvarka, šie gedimai įvyksta, kad gali būti netrivialu sudėtingoms sistemoms. Kai kurios gedimų sekos gali vesti prie pavojingų įvykių, esant sistemos ypatingam reikalavimui. Šiuo atveju “mirties” taško žymėjimas neteikia jokios informacijos apie reikalavimų, susietų su gedimais seką, kad veda prie pavojingų įvykių.
Mūsų pavyzdžiu, mes galime įrodyti, kad tik viena Scc (susietas su 15 Scc mazgų) apima ciklinę būsenos aibę, atitinkančią prieinamą slėgio lygio palaikymą. Mes galime įrodyti, kad tik 2 įvykių rūšys iššaukia išėjimą iš Scc ir tiesiogiai siejasi su pavojingais įvykiais.
- nepavyksta rekonfigūracija siurblio sutaisymo arba užsidaro blokuotas elektros vožtuvas
- elektros vožtuvas atsidaro, kai prašoma uždaryti.
Išvados
SP-tinklai puikiai tinka hibridinės sistemos aprašymui, su sąlyga, kad operatyvinė dalis gali būti modeliuojama algebrinių lygčių. Dar daugaiu, ML programa pritaikyta Monte-Carlo modeliavimui gali būti išvesta ir patvirtinta per abstraktųjį SP-tinklą. Iš pradžių paprastų mechatroninių sistemų patikimumo įvertinimui ir buvo naudojamas šis metodas. Šis metodas gali būti naudojamas ir sudėtingesnėms sistemoms.
Literatūra
1. Jean-François Ereau et Malecka Saleman: « Modelling and Simulation of a Satellite Constellation based on Petri Nets », Annual Reliability and Maintenability Symposium, Proceedings 1996.
2. Nicolae Fota: « Spécification et Construction Incrémentale de Modèles de Sûreté de Fonctionnement -Application au CAUTRA », thèse présentée au LAAS, 1997.
3. G. Florin et S. Natkin: « Les réseaux de Petri stochastiques », Techniques et Sciences Informatiques, vol.4, n°1, 1985.
4. Jacques Guyot: « Mechatronic components design in the automotive industry », Proceedings of the 2nd Japan-France congress on Mechatronics, Japan, 1994.
5. Valéry Hénault: « Méthodologie de développement des systèmes électroniques embarqués automobiles, matériels et logiciels, sûrs de fonctionnement », thèse présentée à l’IRESTE, septembre 1996.
6. Jensen, K. (1992) Coloured Petri Nets - Basic Concepts, Analysis Methods and Practical Use. Vol. 1, Basic Concepts. EATCS Monographs on Theoretical Computer Science, Springer-Verlag.
7. Jensen, K. (1994) Coloured Petri Nets - Basic Concepts, Analysis Methods and Practical Use. Vol. 2, Analysis Methods. Monographs in Theoretical Computer Science. Springer-Verlag.
8. Jensen, K.; Christensen, S.; Huber, P.; Holla, M. (1997) Design/CPN Reference Manual. Computer Science Department, University of Aarhus, Denmark. On-line http //www.daimi.aau.dk/designCPN/.
9. Alain Leroy et Jean Pierre Signoret: « Le risque technologique », Collection « Que sais-je ? », 1992.
10. M. Marseguerra & E. Zio: Monte Carlo approach to PSA for dynamic process systems, Reliability Engineering & System Safty, vol. 52, 1996
11. A. Pagès et M.Gondran: « Fiabilité des systèmes », collection de la Direction des Etudes et Recherche d'Electricité de France, 1980.
Investicijos Italijoje
2009-12-29
Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67% visoje šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažoz ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto.
Italijoje yra santykiniai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi) ir kt.
Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausiai veikiančios taip vadinamuosiuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartojiškas prekes: drabužius, avalinę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orentuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo glogalizaciją ir augancia konkurenciją. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomu vieningu pasaulietinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje).
Investavimas. Kodėl turėtumė investuoti?
Italija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, o taipogi ir pilnavertė bendrosios rinkos narė. italų požiūris į užzienio investuotojus yra labai palankus, jiems nėra taikomi griežti apribojimai. Italijos rinka pagal bendrąjį vidaus produktą gali būti sulyginama su Didžiąja Britanija. Gyvenimo standartai šiose šalyse yra taipogi panašūs, nors be abejo yra skirtumų tarp atskyrų regionų. Dažniausiai Italijoje steigiamos mažo sir vidutinės įmonės. Pietuose rinka yra mažiau išvystyta, joje yra susidariusios ilgalaikės struktūrinės problemos, tačiau yra pastebimas tamtikrų sektorių greitas plėtojimasis, pavyzdžiui uostai ir elektronika. Atsiranda vis naujų investavimo galimybių tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energijos, vandens, telekomunikacijų ir kituose. Didžioji Britanija jau yra viena iš pagrindinių investuotojų tokiose rinkos srityse kaip farmacija, chemijos pramonė ir inžinerija. Taipogi auga investicijos į aptarnavimo sektorių, į kurį įeina draudimo paslaugos, bankininystė, transportas ir t.t.
Kompanijos, planuojančios investuoti Italijoje, turi būtinai gerai išnagrinėti vietinę rinką, atkreipti dėmesį į joje veikiančias firmas ir pasinaudoti gautomis žiniomis, kad suprasti, kaip pasiekti sėkmę. Taipogi versininkai turėtų surasti kuo daugiau medžagos skirtos potencialiems investuotojms Italijoje, kurią teikia firmos siūlančios pagalbą bei informaciją žmonėms ieškantiems jos.
Užsienio investicijų reguliavimas
Remiantis Italijos įstatymus užsienio investuotojai gali vykdyti Italijoje investicijas liromis ar kita užsienio valiuta. Taip pat užsienio investuotojai gali investuoti į Italijos koorporacijų akcijas, obligacijas išleistas Italijos kompanijų, bankų ir Italijos vyriausybės ir kitus vertybinius popierius. Užsienio investuotojams yra leidžiama eksportuoti investicijos atneštą pelną, tai yra palūkanas.
Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai.
Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas.
Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo.
Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai:
• Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu.
• Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą.
• Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą.
• Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose.
• Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus.
Vietinių kompanijų reguliavimas. Kokios yra vietinės ir reguliavimo nuomonės?
Kapitalas ir uždarbis gali būti nevaržomai repatrijuojami atsižvelgiant į Europos sąjungos nustatytas taisykles. Italija yra pasirašiusi Dvigubo mokesčio sutarį, kuri apsaugo pajamas ir pelną nuo mokesčių esančių daugiau nei vienoj teritorijoj. Tai reiškia, kad mokesčiai mokami tik toj teritorijoj, kurioje ir yra gaunamas pelnas.
Italijoje nėra jokio įstatymo draudžiančio užsienio investicijas, o taipogi nėra ir jokių vietinių industrijų, kurios būtų uždarytos privačioms įmonėms.
Firmų rūšys Italijoje:
Ribotos atsakomybės bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis kapitalas 20 mln. lyrų.
Bendrų akcijų bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų.
Ribotos atsakomybės akcinė bendrovė - aktyvūs partneriai: nerybota atsakomybė; neaktyvūs partneriai: atsakingi tik už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų.
Įmonės teisinės formos parinkimas
Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi.
Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai.
Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų.
Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu - tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu.
Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei.
Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu.
Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį - paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją.
Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas.
Verslo papročiai
Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus i visus paklausimus.
Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl timkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams.
Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonų, faksu ar elektroninių paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti.
Neformaliuose susitikimuose italai įpratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitinės korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba.
Verslo aplinkoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais (Dottore, maestro, Avvocato, etc.). visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę. Kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde.
Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties. Todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Italijoje tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas ispėja apie susidomėjimo stoką.
Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtu pasitarti su partneriu italu, ka pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės.
Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italija valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moteris pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška.
Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį.
Italijoje geros temos pokalbiams yra kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį.
Verslo sėkmės faktoriai
Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių:
• Verslininko gabumai.
• Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė.
• Vyriausybės skatinimas.
• Pakankamas kapitalas.
• Verslo galimybės.
• Darbuotojų bendradarbiavimas.
Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes:
• didelis poreikis karjerai;
• savarankiškumas;
• poreikis būti nepriklausomam;
• poreikis naujovėms;
• kūrybingumas,
• entuziazmas,
• darbštumas.
Verslo rizikos sėkmė
Verslininkystės rizika - tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą.
Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje:
1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą);
2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje;
3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai;
4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija;
5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis.
Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai.
Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas:
• Kriminogeninė rizika.
• Politinė rizika.
• Finansinė rizika.
• Komercinė rizika.
Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys - veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką.
Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie:
• išlaidų tikslingumo analizės;
• ekspertinio įvertinimo metodas;
• analitinis;
• analogų panaudojimo.
Verslo planas. Verslo sumanymas
Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą - turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus.
Kokia jūsų verslo prasmė?
Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės.
Esamos ir būsimos padėties analizė:
1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius?
2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai?
3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau - realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas.
Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai.
Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija - tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai - viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų.
Trumpai tariant, verslo planas - tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas.
Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais.
Įmonės tikslai
Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai.
Įmonės analizė
Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis.
Prekės ir paslaugos analizė
Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas?
Rinkos analizė
Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos?
Išteklių nustatymas
Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim.
Veiklos programa
Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai?
Sunkumai ir uždaviniai
Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus.
Rizikos įvertinimas
Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema "kas, jeigu", pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas.
Nauda
Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus.
Įmonės įkūrimas. Koks yra geriausias būdas tai padaryti?
• Naujos įmonės kūrimas yra pagrįstas Civiliniu Kodeksu. Dėl mokesčių palankumo užsienio investuotojai suinteresuoti steigti bendras įmones. Tam, kad susijungti su vietine įmone, turi praeiti mažiausiai 40 dienų laikotarpis, kad inkorporacija butų patvirtinta notaro bei vietinio tribunolo. Minimalus sujungimo mokestis yra 10 milijonų lyrų.
• Privalu turėti tvarkaraštį bei planą. Taipogi reikia įsigyti identifikavimo kortelę, kuri bus reikalinga, atidarant bankų sąskaitas, pasirašant kompanijos dokumentus ar naujo skompanijos vardu atliekant tam tikras operacijas.
• Sekantis žingsnis yra pasirinkti Įmonės rūšį. Ribotos atsakomybės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti 20 milijonų lyrų. Akcijos gali būti perduotos tik notaro patvirtintu dokumentu. Akcinių bendrovių įstatinis kapitalas yra virš 200 milijonų lyrų.
• Priklausydami nuo pradinės investicijos ir reikalavimų dirbančiam kapitalui, daugelis naujų verslininkų pasirenka ribotos atsakomybės bendrovę, su palyginus aukštu įstatiniu kapitalu, virš 200 milijonų lyrų (tokiu atveju, jis turi buti revizuojamas įstatymų nustatyta tvarka).
• Patartina būtų neskubėti gavus visa informacija kurti įmonę. Reikėtų pasitarti su profesionalais, kurie įmonės kūrimo metu, galėtų jus atstovauti. Profesionalus ir, be abejo, legalus verslo patarėjas, galės padėti surengti susitikimu ssu reikiamais žmonėmis, galų gale, galės atstovauti kompanijo sinteresams įvairių derybų metu.
Verslo įmonių kūrimas. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka.
Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą - verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį.
Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius - teisinius, socialinius - kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius.
Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos.
Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos - pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai.
Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis - tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse).
Politiniai - teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį.
Reikalavimai įmonės kūrėjams:
Įmonės kūrimo etapai yra šie:
1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas;
2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas;
3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas;
4. įmonės juridinės formos parinkimas;
5. verslo organizavimo projekto parengimas;
6. įmonės steigimo dokumentų parengimas;
7. įmonės registravimas.
Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos.
Idėjos pagrindimas - tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas.
Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau - dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau - dėl finansinių problemų.
Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi.
Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia - ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra - kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia - kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta - kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta - ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja.
Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės - sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai.
Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus.
Sprendimui turi įtakos keli dalykai:
• asmeninės valdžios siekimo atkaklumas;
• materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas;
• įmonės pelno paskirstymo būdas;
• įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis;
• įmonės likimas ateityje.
Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą.
Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas
Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia - už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo - gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva.
Smulkių firmų skiriamasis bruožas - jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas - ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis.
Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama.
Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis - penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų.
Naujos įmonės valdymas
Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas
Išteklių vadybos tikslas - efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas?
Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus.
Veikla
Gamybos procesai:
Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas.
Žaliavos:
Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos.
Patalpos:
Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas.
Kontoros įranga:
Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt.
Vadybos sistemos:
Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP - stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas.
Teisė ir draudimas:
Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros.
Paskirstymas:
Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspectors); Pakavimas.
Pardavimų administravimas:
Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai.
Finansų sritys:
Pardavimai:
Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai.
Debitoriai:
Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė).
Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės.
Mokesčiai:
Įvairūs įmonių mokesčiai.
Įsigijimai (pirkimai):
Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema.
Kreditoriai:
Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus.
Finansinės veiklos įrašai:
Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas.
Finansavimo šaltiniai:
Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas.
Nauda
Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus
Auditas
2009-12-29
Tačiau pažymėtina, kad audito atsiradimo užuomazgos, jo pradžia siejama ne su vyriausybine politika, o tiesiogiai su įmonės vadovų ir jų akcininkų tarpusavio santykiai. Greitai paaiškėjo, kad įsteigtų akcinių bendrovių vadovų, tiesiogiai valdančių įmonę, ir akcininkų, finansuojančių jų veiklą, interesai gerokai skiriasi. Pirmųjų pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrųjų - dividendus. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi rodikliai apskaičiuoti tiksliai.
Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiuose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Tačiau galutinai kaip savarankiška praktinės veiklos sritis ir kaip savarankiškas mokslas auditas susiformavo tik XIX a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų bei privačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo firmos finansinės atskaitomybės tikrumą ir tikslumą. Tokias garantijas pradėjo teikti viešieji buhalteriai (public accountants), kurie vėliau buvo pavadinti auditoriais (auditors). Jie pradėjo kurti įvairias profesines apskaitos organizacijas, reikalauti šalių vyriausybes įteisinti jų veiklą.
Galima skirti 3 svarbiausias tendencijas, kurios išryškėjo pasaulinėje audito raidoje ir yra būdingos daugeliui pasaulio šalių:
Pirmaisiais dešimtmečiais auditas buvo traktuojamas tik kaip finansinių ataskaitų patikrinimas ir jų tikrumo ir tikslumo patvirtinimas.
Tokioje stadijoje iš esmės yra visų buvusių socialistinių šalių dabartinė audito būklė.
Nuo XX a. vidurio (praktiškai nuo 1969 m.) vis labiau akcentuojamas sisteminis - orientacinis audito pobūdis. Daug dėmesio skiriama įmonių valdymo sistemos, ypač vidinės kontrolės efektyvumui.
Pastaraisiais metais labai daug dėmesio skiriama galimai audito rizikai ir galimybėms ją sumažinti.
AUDITO APIBRĖŽIMAS
Šiuo metu daugelyje audito knygų auditas apibrėžiamas vadovaujantis Didžiosios Britanijos audito standartuose pateiktu apibrėžimu:
Auditas - įmonės finansinių ataskaitų nepriklausomas patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas.
Nurodomi 6 audito elementai, nusakantys jo esmę:
1 TAS “Audito tikslai ir pagrindiniai principai” pateikiamas toks audito apibrėžimas:
Auditas - tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas, užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimu. Panagrinėsime pagrindinius šio apibrėžimo teiginius.
Nepriklausomumas - kad audito informacijos vartotojai pasitikėyų auditoriumi, jis turi būti nepriklausomas nuo tikrinamos įmonės. Jis privalo turėti faktinę nepriklausomybę ir ją parodyti savo elgesiu. Auditorius neturi eiti į kompromisus su administracija, turi būti laisvas nuo bet kokių finansinių interesų: akcijų, kreditų. Ne tik jis, bet ir šeimos nariai neturi būti suinteresuoti. Informacija apie autoriaus finansinius interesus firmose kaupiama nuo jo priėmimo į darbą.
Tyrimas - pripažintų metodų panaudojimas, įgalinantis nustatyti valdymo sistemos efektyvumą ir vientisumą, taip pat buhalterinių įrašų teisingumą ir išsamumą. Tyrimo tikslas - įgalinti auditorių suformuoti nuomonę apie auditą.
Nuomonė - nėra garantija. Tačiau prityrusio profesionalo auditas, atliktas pagal pripažintus standartus, turi būti patikimas. Dažniausiai auditoriaus nuomonė apima:
įstatymų numatytų taisyklių laikimąsi;
finansinių ataskaitų patikimumą ir bešališkumą.
Išreiškimas - raštu, pridedamas prie finansinės atskaitomybės, sudėtinė dalis.
Finansinė atskaitomybė rodo įmonės pelną (arba išlaidas, kai už jas atsiskaitoma), likvidinių lėšų judėjimą per ataskaitinį laikotarpį ir finansinę būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigai.
Ją sudaro:
pelno ir nuostolių ataskaita;
piniginių srautų ataskaita;
balansas.
Įmonė. Labai svarbu nustatyti struktūros, apie kurią auditorius pateikia nuomonę, ribas. Gali būti - kompanija, transnacionalinis susivienijimas, gamybinis vienetas ar valstybės valdymo administracinis organas.
Paskirtas auditorius. Skiria auditorių visuotinis akcininkų susirinkimas (jam auditorius ir atsiskaito). Suranda auditorių ir pateikia tvirtinimui įmonės administracija.
Įstatymų nustatytos taisyklės. Savo veikloje auditorius privalo laikytis visųreguliatyvų, tiek reglamentuojančių jo profesionalią, tiek įmonės gamybinę - komercinę bei ūkinę - finansinę veiklą.
AUDITO RŪŠYS
Teoriniu požiūriu audito rūšių klasifikavimo problema išnagrinėta prasčiau negu apskaitos rūšių. Nepakankamai dėmesio skiriama kriterijams, pagal kuriuos turi būti klasifikuojamas auditas, nagrinėti. Dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal du kriterijus:
pagal veiklos sferas ir funkcijas;
pagal apimtį bei atlikėjus.
Pagal veiklos sferas auditas skirstomas į šias rūšis:
Finansinį arba finansų ataskaitų;
Valdymo ir veiklos;
Kompanijos politikos ir programos;
Socialinį auditą.
Valdymo auditas dažnai atliekamas atskirai nuo veiklos audito, kuris tiesiogiai siejamas su kompanijos politikos ir programų tyrimu. Todėl kai kurie auditoriai visiškai pagrįstai nurodo 3 audito rūšis:
Finansinių ataskaitų;
Valdymo;
Veiklos auditą (žr. 1 schemą).
1. Finansinis arba finansinių ataskaitų auditas
Jį atliekant, tikrinamas balansas, pajamų (arba pelno ir nuostolių), pinigų srautų, fondų judėjimo ataskaitos ir su jomis susijusios pažymos (pastabos). Daugelis autorių, apibūdindami audito esmę, pagrindu laiko finansinių ataskaitų auditą, labiausiai paplitusį įvairiose šalių kompanijose ir įvairiose veiklos srityse.
Finansinio audito tikslas - nustatyti, ar visi finansiniai sandėriai ir ūkinės operacijos atitinka kompanijos politiką.
Išnagrinėjus kompanijos finansines ataskaitas, galima susidaryti vaizdą apie jos finansinę būklę, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, išlaidų dydį ir rūšis, pelną ir rentabilumą, mokamąjį pajėgumą bei įsiskolinimus ir t.t.
Valdymo ir veiklos auditas
Dažnai ši audito rūšis vadinama ekonominio efektyvumo auditu. Tai tokia audito rūšis, kur auditorius daug dėmesio skiria kompanijos valdymo ir jos dabartinio biznio būklės kokybinei analizei. Tikrinamas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas ir produktyvumas. Dažnai įvertinamas naudojamų kontrolės sistemų efektyvumas.
Atliekant valdymo auditą, nagrinėjamas valdymo organizavimas ir jo efektyvumas.
Veiklos audito metu įvertinami galutiniai veiklos rezultatai, t. y. pajamos, išlaidos ir nuostoliai. Be to, nustatoma, ar objektyviai buvo naudojami visų rūšių ištekliai (atskleidžiamos neracionalaus jų naudojimo priežastys), ieškoma būdų produkcijos gamybai didinti bei kokybei gerinti, parengiami ir nagrinėjami alternatyviniai sprendimai veiklos efektyvumui didinti.
3. Kompanijos politikos ir programos auditas
Ši audito rūšis neretai vadinama tvarkos ir drausmės, ekonominių įstatymų ir drausmės pažeidimų auditu.
Jo pagrindinis tikslas - tikrinti, kaip kompanijoje laikomasi veiklos organizavimo nustatytos politikos įstatymų, procedurų, taisyklių ir nutarimų.
Iš esmės, ši audito rūšis padeda nustatyti, kaip kompanijos personalas dirba, t. y. ar nepažeidinėjama pagrindinė darbo sistema.
4. Socialinis auditas
Ši audito rūšis labai paplito pastaraisiais metais. Jo tyrimų objektas labai platus. Tai kompanijų gamtinės aplinkos ir ją lemiančių veiksnių tyrimai, tarnautojų ryšių ir įvairių bendrovių (sąjungų) veiklos analizė, vartotojų poreikių ir suinteresuotų kompanijų veikla asmenų interesų tyrimas. Šis auditas taip pat apima žmonių svaikatos, užimtumo, gamybos ir gamtos harmonizavimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo, darbo saugumo ir kitų svarbių šiuolaikinių visuomenės problemų tyrimą. Dažnai šis auditas vadinamas aplinkos, ekologijos, gamtos, “žaliuoju” ir pan. auditu.
Pagal apimtį ir atlikėjus auditas skirstomas į:
Išorinį (viešąjį);
Vidinį;
Vyriausybės (valstybės).
Atitinkamai auditoriai skirstomi į:
Išorinius (viešuosius)(public accountants, public auditors);
Vidinius (internal auditors);
Vyriausybės (governmental)(žr. 2 scemą).
Taip dažniausiai skirstoma atliekant finansinį auditą.
Išorinis auditas apibrėžiamas kaip nepriklausomas finansinių ataskaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Todėl viešų auditorių svarbiausia pareiga - atestuoti finansinių ataskaitų teisingumą, nors, savaime suprantama, jie, dirbantys pagal sutartis, atlieka ir įvairius kitus darbus. Išorinio (viešojo) auditoriaus veiklai daro įtaką daugybė veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į 3 svarbiausias grupes:
veiksniai, kurie turi įtakos įmonių viduje;
veiksniai, kurie turi įtakos už įmonės ribų;
biurokratiniai veiksniai.
Pirmos grupės veiksniai yra labiau asmeninio pobūdžio, pvz., tarpusavio ryšiai su kitais auditoriais ir įmonių narias (vadovybe, bendradarbiais ir pan.).
Prie veiksnių, kurie turi įtakos už įmonės ribų, priskiriami tokie: visuomenės nuomonė, kitų auditorių laimėjimai, audito apskaitos literatūra, konferencijos, valstybės ekonominė politika, profesinės apskaitos organizacijos ir kt.
Biurokratiniai veiksniai - tai tokie veiksniai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu reguliuoja visą darbo technologiją ir aplinką. Dažniausiai tai vadinama biurokratiniu popierizmu, be kurio neapsieinama ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse.
Vidinis auditas yra nepriklausoma veikla (funkcija) įmonės viduje. Jo metu tikrinama įmonės kontrolės sistema, veiklos kokybė ir siekiama padėti vadovybei. Beveik visi vidinio audito apibrėžimai nurodo, kad auditas yra nepriklausoma funkcija (veikla), atliekama įmonės viduje, kad jo tikslai yra patikrinti ir įvertinti kitų kontrolės rūšių efektyvumą ir suteikti įmonei kitas atitinkamas paslaugas. Praktikoje vidinio audito metu tikrinama ne tik apskaitos ir kontrolės būklė, bet ir įmonės padalinių darbo efektyvumas bei jų veiklos atitikimas bendrą politiką. Vienas iš vidinio audito tikslų - padėti apsaugoti įmonės turtą nuo išeikvojimų, vagysčių ir neracionalaus naudojimo.
Vidiniai auditoriai yra įmonės personalo nariai. Tai yra didelis vidinio audito privalumas, nes jie gerai žino įmonės padėtį, “jaučia jos pulsą”. Jie tarsi futbolo teisėjai prižiūri, kad įmonėje būtų “žaidžiama pagal taisykles”, t.y. kad būtų laikomasi įstatymų, standartų, vidinės tvarkos procedurų. Jų tikslas - padėti įmonės vadovybei, pateikti jai tyrimų duomenis, rekomendacijų, patarimų ir komentarų.
Vidinis auditas reikalingas pasitaikančioms klaidoms atskleisti ir, svarbiausia, užkirsti kelią joms atsirasti.
AUDITO BŪTINUMAS
Audito būtinumą lemia rinkos santykiai. Tuomet susiklosto tokios aplinkybės, kuriose be audito negalima išspręsti kai kurių problemų. Svarbiausios yra tokios:
Dirbant kolektyviai reikalingas tarpusavio pasitikėjimas ir garantija, kad visi kolektyvo nariai, o ypač tie, kurie disponuoja pinigais ir materialinėmis vertybėmis, sąžiningai ir teisingai vykdytų savo pareigas. Tokia garantija gali būti tuomet, kai, esant reikalui arba iš anksto nustatytais terminais, atliekamas patikrinimas.
Sprendžiant turtinius ginčus tarp pačių įmonių arba tarp įmonių ir atskirų asmenų. Tokie ginčai paprastai vyksta tuomet, kai kuri nors pusė nevykdo įsipareigojimų arba kitokia veikla padaro materialinę žalą kitai pusei. Tada tenka nustatyti, kokių įsipareigojimų nebuvo paisoma, kokie veiksmai prieštarauja galiojantiems įstatymams ar sutartims ir kokia dėl to padaryta materialinė žala.
Sprendžiant pasitikėjimo įmonių finansinėmis galimybėmis kalusimą. Kreditoriams, akcininkams yra svarbu žinoti, kokia finansinė būklė tų įmonių, į kurias jie įdėjo arba numato įdėti savo kapitalą. Be to, statistikos ir kitos valstybinės įstaigos, bankai turi turėti garantiją, kad įmonių ataskaitos yra teisingos. Ataskaitų teisingumą patikrinti ir paliudyti gali tik nepriklausomi nuo įmonės kontrolieriai.
Vykdant įvairias operacijas, susijusias su turto padalijimu, naudojimu, prireikia objektyvios ir pagrįstos informacijos apie turto kiekį, kokybę, vertę.
Praktiniame kasdieniame darbe audito aplinka smarkiai susiaurėja. Auditorius, rinkdamas ir apdorodomas informaciją, bendrauja tik su firmos valdymo personalu ir tarnautojais. Jo aplinką sudaro “užburtas ratas” (trikampis): auditorius - valdymo personalas - tarnautojai (žr. 4 schemą).
APSKAITA AUDITO PROCESE
Audito efektyvumas labai priklauso nuo apskaitos kokybės ir jos teikiamos informacijos tinkamo tinkamo panaudojimo audito metu. Vyrauja nuomonė, kad net pažangiausios audito metodikos bus neveiksmingos, jei apskaitos duomenys bus klaidingi, netikslūs, blogai susisteminti. Tokie apskaitos duomenys yra nepatikimi. Jais remiantis, negalima padaryti teisingų audito išvadų. Taigi audito procese apskaita atlieka svarbiausią vaidmenį. Kokia jos vieta audito procese, rodo 5 schema.
Audito procese naudojami visų apskaitos rūšių duomenys, bet pirmiausia reikia valdymo ir finansinės apskaitos duomenų. Be valdymo ir finansinės apskaitos, naudojama vadinamosios išorinės ir auditoriaus generuotos apskaitos informacija. Išorinės apskaitos informacija - tai informacija, kuri gaunama iš trečiųjų asmenų. Auditoriaus generuota apskaita - tai informacija, kurią pats auditorius sukuria prieš atlikdamas auditą ir jo metu.
Audito metu panaudojami visų rūšių dokumentai: pirminiai, suvestiniai, neoficialūs, pagalbiniai ir kiti.
Patikimiausi yra pirminiai dokumentai, nes jie surašomi operacijos atlikimo metu (ar tuoj ją atlikus), turi visus privalomus rekvizitus ir kartu patvirtina ūkinę operaciją.
Suvestiniai dokumentai surašomi pirminių dokumentų pagrindu.
Neoficialūs dokumentai - tai tokie dokumentai, kuriuos surašo įmonės darbuotojai savo iniciatyva. Gauta iš šių dokumentų informacija nors ir nėra pakankamai patikima, tačiau neretai nurodo audito kryptį, t.y. kokiems klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio.
Panašaus pobūdžio informaciją teikia ir pagalbiniai dokumentai, t. y. dokumentai, kurie atspindi konkrečių asmenų požiūrį į atitinkamus ekonominius reiškinius, įvykius, ūkines operacijas ir procesus. Prie šios grupės dokumentų priskiriami piliečių pareiškimai, skundai, pasiaiškinimai ir pan.
Apskaitos informacija turi labai svarbią reikšmę audito rezultatui, t.y. audito išvados kokybei. Taigi apskaita ir auditas vienas kitą papildo, lemia, skatina plėtoti naujas jų formas ir metodus. Nuo apskaitos sistemos daug priklauso finansinių ataskatų audito apimtis.
Finansinių ataskaitų audito apimtį (scope of an audit) dažniausiai nustato šalių profesinės apskaitos ir audito organizacijos, atitinkami nacionaliniai įstatymai, nuostatai ir nutarimai. Tačiau galioja bendra nuostata, jog auditas turi būti atliekamas taip, kad apimtų (kiek leidžia pateikta finansinė informacija) visas įmonės veiklos sritis. Auditorius turi nustatyti, ar informacija, pateikta dokumentuose, knygose ir kituose apskaitos registruose, yra patikima ir pakankama, kad ja remiantis būtų galima rengti finansines ataskaitas. Todėl auditorius turi gerai išnagrinėti įmonėje naudojamą apskaitos ir kontrolės sistemą. Tai, kaip nurodyta pirmame tarptautiniame audito standarte, padeda:
identifikuoti reikšmingiausias klaidas finansinėse ataskaitose;
nustati veiksnius, lemiančius klaidas;
numatyti atitinkamas procedūras klaidoms atskleisti.
Formuodamas finansinių ataskaitų patikimumo išvadą, auditorius privalo naudoti visas priemones, kad pagrįstai įsitikintų, jog finansinės ataskaitos pateikia tikrą ir teisingą vaizdą (true and fair view) pagal tarptautinių arba nacionalinių apskaitos standartų reikalavimus.
AUDITO STADIJOS
Audito darbo chronologinė seka gali būti suskirstyta į stadijas. Panagrinėsime plačiau Vakarų literatūroje siūlomą aštuonių stadijų variantą (žr. 6 schemą). Kiekvienai audito stadijai formuluojami savarankiški tikslai ir numatomos priemonės jiems pasiekti.
Pirmojoje stadijoje, remiantis teoriniais pagrindais, numatoma bendroji audito veiklos sistema. Šioje stadijoje pravedama vadovybės apklausa; išaiškinamas verslo pobūdis ir jo įrašai; paruošiamos procedūrų instrukcijos; sudaromos organizacijos schemos; suformuluojamas auditoriaus pastabų sistemai projektas; gaunama pagalba iš palankiai nusiteikusių anksčiau dirbusių įmonėje auditorių.
Antrojoje stadijoje numatoma praktinė veiklos sistema ir suplanuojami savarankiški stabėjimai ir ateitį liečiančios apklausos; parenkami “įėjimo kiaurai” (walk - through) testai apie tipinius sandorius; paruošiamos sistemos informacijos srautų diagramos (flow - diagrams).
Pirmos dvi stadijos yra “neutralios”, susijusios su pradinės informacijos rinkimu.
Trečiojoje stadijoje detaliai nušviečiami sistemos pranašumai ir trūkumai. Tai pasiekiama užpildant vidinės kontrolės anketą (visus skyrius), pritaikytą kliento įmonei; vadovaujant pasitikėjimo testams; paruošiant pastabas (memorande) apie silpnąsias vietas.
Ketvirtojoje stadijoje įvertinamas silpnųjų vietų poveikis svarbiausioms sritims. Šis poveikis apsvarstomas atsižvelgiant į svarbą ir kitas kompensuojančias kontroles. Pabaigiama vidinės kontrolės įvertinimo lentelė ir ją pakomentuojant apsvarstomas silpnųjų vietų poveikis. Paruošiamas laiškas vadovybei apie svarbiausią jų poveikį.
Penktojoje stadijoje patvirtinamas įrašų, kurių pagrindu ruošiamos baigiamosios sąskaitos, patikimumas. Čia ruošiamos detalios audito programos, kuriose smulkiai apibūdinami savarankiški testai apie sandorius ir sąskaitų likučius. Šioje stadijoje ir įvykdomos programos. Todėl svarbu padaryti atitinkamą atranką (kad testai būtų reprezentatyvūs).
Šeštojoje stadijoje įsitikinama, kaip finansinės atskaitomybės projektas atitinka pagrindinius įrašus. Šiam tikslui auditorius ruošia savas detalias lentales (arba patikrina paruoštas kliento) pagal metų pabaigos duomenis. Balanso duomenys suderinami pagal kiekvieną straipsnį su ankstesnių ir einamųjų metų duomenimis ir padaromos nuorodos į sumavimo lentelę auditoriaus darbo dokumentuose.
Septintoje stadijoje suformuojama nuomonė, ar sąskaitose pateikia teisingą ir bešališką vaizdą, ar laikomasi įstatymų ir kitų nustatytų reikalavimų. Šioje stadijoje iš vykdytojų vadovo gaunamas reprezentacinis laiškas, baigiamas turto ir įsiskolinimų patikrinimas (vertification) bei balanso audito programa. Taip pat yra pritaikomi patikrinimo lapai (checklists), kuriuose nušviečiami visi reikalingi iššifravimai. Paskutinis šios stadijos momentas - poauditinė apžvalga (įvairių programų, buhalterinių sąskaitų), kurią vykdo nepriklausomas partneris. Ji įgalina ne tik patikrinti audito duomenų teisingumą, bet ir išaiškinti audito veiklos trūkumus, kurių reikėtų išvengti ateityje.
Aštuntoje stadijoje suformuojama audito nuomonė, išreiškiama ataskaitoje ir pateikiama vykdytojams, grupės nariams. Šioje stadijoje dažniausiai atliekami tokie darbai: sudaromas specialus patikrinimo lapas (checklist), kuriame nurodamas visas ataskaitos techninis turinys; daroma direktorių ataskaitos turinio apžvalga ir sulyginama su auditorių tyrimų rezultatais; apsvarstoma, ar yra reikalas kvalifikuoti auditoriaus išvadą; su bet kokiomis kvalifikacijomis supažindinami nepriklausomi partneriai; formuluojamas galutinis auditoriaus ataskaitos projektas, kuris bus įtrauktas (for inclusion) į atskaitomybę.
TARPTAUTINIO AUDITO REIKŠMĖ
Pastarajame dešimtmetyje pradėjo formuotis tarptautinio audito teorija ir praktika. Tai daugiausia susiję su multinacionalinių ir tarpnacionalinių kompanijų veiklos ir tarptautinių audito firmų tinklo plėtimu. Informacijos vartotojus labiausiai domina du dalykai: 1) informacijos turinys ir
informacijos kokybė.
Mat daugelis vartotojų be audito negali objektyviai įvertinti informacijos turinio, ypač jos kokybės. Todėl iškilo būtinybė organizuoti tarptautinį audutą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose.
Atitinkamų šalių finansinėms ataskaitoms būdingos tam tikros ypatybės. Nemažai ypatybių yra ir atliekant auditą, nes šalys pirmiausia vadovaujasi nacionaliniais audito standartais, o jei jų nėra, savo teorine ir praktine patirtimi. Šią nuomonę patvirtino mokslininkų atlikti tyrimai. Pirmą kartą, 1978 m., Kanados prof. E. Stamp ir JAV prof. M. Moonitz atliko audito būklės palyginamąją analizę 9 pasaulio šalyse, t.y. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, VFR, Prancūzijoje, Olandijoje, Japonijoje ir Brazilijoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiausia bendrų dalykų atliekant auditą yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje, t.y. šalyse, turinčiose didelę istorinę audito patirtį. Vėliau L. Campbell atlikta palyginamoji audito analizė Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV parodė, kad atliekant auditą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose būtina vadovautis tarptautiniais audito standartais. Įvairiose šalyse audito, kaip ir apskaitos , aplinka yra įvairi. Pirmiausia jai daro įtaką teisinė, socialinė, ekonominė ir politinė sistemos bei daugelis kitų veiksnių (pvz.: kalba, kultūra, švietimas). Todėl iškyla nacionalinių audito standartų harmonizavimo problema. Tarptautinio audito moksliniai tyrinėjimai, palyginti su tarptautinės apskaitos, yra mažesnės apimties ir žemesnio lygio, nors, kaip žinoma, apskaita ir auditas yra labai artimai susiję sprendžiant įvairiausius įmonės veiklos klausimus, numatant jos ateities perspektyvas. Apskaita ir auditas yra artimausi kompanionai per visą įmonių egzistavimo istoriją. Šiuo metu besiformuojantis tarptautinio audito mokslas taip pat tiesiogiai susijęs su tarptautine apskaita.
Iškilo klausimas, kokias įmones reikėtų audituoti tarptautiniu mastu. C. Chow 1982 m. iškėlė idėją, kad auditas būtinai turi būti siejamas su: a) firmos dydžiu,
kapitalo struktūra ir
skolų dydžiu bei skaičiumi.
Audito poreikis yra didesnis didelėse, ypač multinacionalinėse ir transnacionalinėse korporacijose ir tose, kurios turi daug skolų.
Pastaraisiais metais palito vadinamosios keliaujančios auditorių komandos (traveling team of audutors). Jos keliauja iš vienos šalies į kitą siekdamos patikrinti pirmiausia multinacionalinių irtransnacionalinių korporacijų finansinę veiklą.
Tarptautinio audito reikšmė ateityje dar labiau didės, nes biznis tampa vis labiau internacionalizuotas, nuolat plečiasi kapitalo rinka, mažėja užsienio prekybos barjerų, steigiasi vis daugiau transnacionalinių kompanijų.
TARPTAUTINIAI AUDITO STANDARTAI
Auditorių darbe svarbią reikšmę turi tarptautiniai apskaitos standartai, kuriuos jie turi gerai išstudijuoti. Juk je savo išvadoje privalo nurodyti, ar apskaita tvarkoma pagal tarptautinių apskaitos standartų principus. Kaip žinoma, įmonių vadovai gali parengti finansines ataskaitas įvairiems savo tikslams įvairiais būdais. Tačiau, kada finansinės ataskaitos rengiamos kitiems (išoriniams) vartotojams (akcininkams, kreditoriams, vyriausybei, visuomenei), jos turi atitikti tarptautinius apskaitos standartus. Todėl kiekvienos pasaulio šalies vyriausybės ir jų profesinės apskaitos organizacijos reguliuoja finansinių ataskaitų sudarymą, o tai labai padeda kasdieniame auditorių darbe. Pasaulio banko misija, atlikusi kai kurių Lietuvos ekonomikos sričių būklės ekspertizę, kurios išvadas pateikė Lietuvos Respublikos vyriausybei 1992 m. sausio 30 d., nurodė, kad kaip galima greičiau reikia apskaitos standartus.
Nemenkinant tarptautinių apskaitos standartų vaidmens praktiniame auditorių darbe, pažymėtina, kad svarbiausi jų veiklą reglamentuojantys dokumentai yra Tarptautiniai audito standartai. Tarptautiniai audito standartai - tai audito taisyklės ir procedūros, kurias pripažįsta ir taiko visų pasaulio šalių auditoriai.
1992 m. sausio 1 d. Patvirtinti šie tarptautiniai audito standartai:
1. Audito tikslai ir pagrindiniai principai.
Audito raštas (laiškas).
Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 1 standartą.
Planavimas.
Kito auditoriaus darbo panaudojimas.
Rizikos įvertinimas ir vidinė kontrolė.
Audito kokybės kontrolė.
Audito pagrindimas.
Dokumentavimas.
Vidinio auditoriaus darbo naudojimas.
Apgaulė ir klaida.
Analitinės procedūros.
Auditoriaus išvada dėl finansinių ataskaitų.
Kita informacija finansinių ataskaitų audito dokumentuose.
Auditas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis.
Audito technika naudojant kompiuterius.
Susieti padaliniai.
Eksperto darbo naudojimas.
Atranka atliekant auditą.
Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 6 standartą.
Auditoriaus išvados data. Įvykiai sudarius balansą. Faktų išaiškinimas paskelbus finansines ataskaitas.
Vadovybės pateikta informacija.
Besitęsianti veikla.
Audito išvados specialūs rekvizitai.
Klaidos reikšmingumas ir audito rizika.
Įvertinimų apskaitoje auditas.
Numatomos finansinės informacijos tyrimas.
Auditas pirmaisiais metais - pradiniai likučiai.
Kai kurie audito standartai buvo peržiūrėti ir patobulinti. Dėl to iš šio sąrašo iškrito 3 ir 20 audito standartai. Šiuo metu yra parengti keli nauji audito standartų projektai, kurie svarstomi. Kiekvienas rimtas auditorius turi gerai žinoti visus audito standartus, svarbiausias jų taisykles ir nuostatas.
AUDITO FIRMOS IR JŲ VEIKLA
Audito firmos labai įvairios. Jos skiriasi savo dydžiu ir veiklos sfera. Yra firmų, kuriose dirba 1 - 2 žmonės, ir multinacionalinių kompanijų, turinčių tūkstančius darbuotojų, o jų padaliniai įsteigti daugelyje pasaulio šalių. Kaip rodo praktika, audito firmų veikla gana plati. Didelės audito firmos ne tik auditą atlieka, bet ir teikia įvairias kitas paslaugas, pvz.:
Konsultuoja klientus mokesčių klausimais.
Teikia valdymo informacijos paslaugas.
Organizuoja vidinės kontrolės sistemas.
Moko, kaip kontrolei panaudoti kompiuterius.
Atlieka paslaugas, susijusias su finansiniu planavimu.
Atlieka įvairius užsakymus, susijusius su investicijomis, įmonių privatizavimu, likvidavimu ir t. t.
Kitaip negu žinybinės kontrolės organai, firmos yra nepriklausomos nuo jokių ministerijų ir žinybų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų. Jos dirba ūkiskaitos pagrindais, t. y. atlieka visus sutartyse su įmonėmis nurodytus darbus, už kuriuos atitinkamai mokama.
Įvairiose pasaulio šalyse audito firmų veiklą vyriausybiniai organai reguliuoja nevienodai. Pvz. JAV ir Didžiojoje Britanijoje audito firmos labai savarankiškos, jos pačios rengia auditorius, suteikia jiems kvalifikaciją, tikrina, ar sąžiningai ir kvalifikuotai jie atlieka savo darbą. O daugelyje kontinentinės Europos šalių audito firmų veiklą organizuoja ir kontroliuoja vyriausybiniai organai.
TARPTAUTINIŲ AUDITO FIRMŲ “KARAS”
Septintajame - aštuntajame dešimtmetyje ypač paaštrėjo vadinamasis Didžiojo aštuoneto (the Big Eight) audito firmų “karas”. Didijį aštuonetą sudarė šios audito firmos: Price Waterhouse, Arthur Andersen & Co, Coopers & Lybrand, Deloitte Haskins & Sells, Whinney & Ernst, Peat Marwick Mitchell, Touche Ross, Arthur Young.
Šios firmos siekė pripažinimo, o kartu užkariauti naujas apskaitos teritorijas, įvairiose pasaulio šalyse įsteigti savo filialus. Vyko konkurencinė kova ne tik dėl to, kuri firma sukaups daugiau pajamų, bet ir dėl įtakos apskaitos ir audito metodologijai ir praktikai. Šios firmos, siekdamos savo tikslų, kūrė įvairias organizacines struktūras. Labiausiai paplitusios šios: 1) integruotos struktūros,
Didžiojo aštuoneto audito firmos į išsivysčiusias Europos šalis įžengė 1921 - 1922 m., tačiau pagrindinis “karas” prasidėjo septintajame - aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu visos Didžiojo aštuoneto firmos įsitvirtino Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje ir Olandijoje. Pažymėtina, kad 1992 m. Arthur Andersen & Co firma užkariavo Lietuvą.
Visos Didžiojo aštuoneto audito firmos, išskyrus Arthur Andersen & Co, įkurtos
XIX a. Per šimtmetį jos labai sustiprėjo, daugelyje pasaulio šalių įkūrė savo filialus. Tai rodo 3 lentelė.
TARPTAUTINĖS AUDITO FIRMOS LIETUVOJE
Į Lietuvą tarptautinės audito firmos įžengė tuoj atkūrus nepriklausomybę. Pirmosios buvo “Arthur Anderson & Co”, “Price Waterhouse”, “Coopers & Lybrand” ir “KPMG” firmos.
“Arthur Anderson & Co”. Ji yra viena iš pirmaujančių profesinių konsultacijų ir profesinių konsultacijų ir paslaugų teikimo organizacijų visame pasaulyje. Visas darbas atliekamas dviejuose veiklos centruose - “Arthur Andersen” ir “Andersen Consulting”. “Arthur Andersen” teikia įvairias paslaugas apskaitos, audito, mokesčių, finansiniais ir veiklos gerinimo klausimais. “Andersen Consulting” - didžiausia konsultacijų valdymo klausimais organizacija pasaulyje. Jos darbas apima platų sistemų ir konsultavimo paslaugų spektrą visuose funkciniuose veiklos vienetuose, apimančiuose finansus, operacijas ir personalą, visus ūkio sektorius bei vyriausybę. “Arthur Anderson & Co” firmos Lietuvos praktika remiasi vietiniais darbuotojais ir ekspertais iš Šiaurės šalių. Lietuvoje ši firma teikia daug paslaugų, apimančių auditą ir apskaitą, tarptautinį ir vietinį mokesčių planavimą, privatizaciją ir įvertinimus, pagalbą įsigyjant įmones, veiklos ir informacinių sistemų konsultacijas.
“Price Waterhouse” firmoje šiuo metu dirba daugiau kaip 50 000 jos darbuotojų 115 šalių. 1994 m. sausio mėn. Atidarytas filialas Vilniuje. “Price Waterhouse” firmos atliekamas auditas - tai procesas, pagrįstas glaudžiu kompanijos vadovų ir jos auditorių benradarbiavimu. Ji taip pat teikia pagalbą pertvarkant Lietuvos apskaitos sistemą pagal Europinės apskaitos sistemos principus. Priklausomai nuo kliento rizikos ir poreikių firma siūlo platų spektrą paslaugų, susijusių su finansine kompanijų veikla. Ji konsultuoja mokesčių, nuosavybės įsigyjimo klausimais, teikia rekomendacijas kompanijoms, ieškančioms naujos programinės įrangos apskaitai tvarkyti, bei kompanijoms, kuriančioms savo finansinės informacijos sistemas.
“Coopers & Lybrand” firma savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1992 m. Ji konsultavo korporaciją “Philip Morris”, kuri planavo įsigyti, o vėliau ir įsigijo Klaipėdos tabako fabriką. “Coopers & Lybrand” firmos klientai Lietuvoje yra “Kraft Jacobs Suchard”, “Master Foods” (kompanijos “Mars” dukterinė įmonė), “Elektrolux”, “Tetra Pak” ir kitos kompanijos. Vykdydami EEB programos dalį, ši firma atliko Latvijos, Lietuvos ir Estijos įstatymų ir normatyvinių aktų analizę, nurodė trūkumus, galinčius sulėtinti užsienio investicijų srautą, bei pateikė pasiūlymų, kaip pagerinti investicinį klimatą šiose šalyse.
“KPMG” firma, neseniai Lietuvoje įsteigusi Vašingtono ir Danijos atstovybes, ketina teikti ne tik apskaitos ir audito paslaugas. Jos specialistai gerai išmano šalių, pereinančių iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, sunkumus ir problemas.
Be didžiųjų tarptautinių audito firmų, daugelyje išvystytų pasaulio šalių dirba daug mažų, kurias sudaro 1 - 3 darbuotojai. Didelės audito firmos neretai išstumia mažas, nes bankai ir kiti klientai labiau pasitiki didelėmis. Klientai labiau linkę naudotis didelių audito firmų paslaugomis, nes jos turi geresnius specialistus, materialinę techninę bazę, didesnę praktinę ir metodinę audito patirtį. Tačiau ne visi klientai gali naudotis didelių, ypač tarptautinių audito firmų paslaugomis, nes jų kainos yra gerokai didesnės. Kadangi klientų veikla ir jų poreikiai yra labai įvairųs, tai visiškai pateisinama, kad šalia didelių tarptautinių audito firmų sėkmingai dirba ir mažos.
AUDITAS IŠVYSTYTOSE RINKOS ŠALYSE
Didžioji Britanija turi seniausias ir turtingiausias audito tradicijas. Visi DB auditoriai yra atitinkamų profesinių apskaitos organizacijų nariai. DB yra vienintelė pasaulyje šalis, kuri turi daugiausia profesinių apskaitos organizacijų. Didžiausios profesinės apskaitos organizacijos, turinčios seniausias ir turtingiausias veiklos tradicijas, kurios gerbiamos ir puoselėjamos, yra šios:
Diplomuotų buhalterių priveligijuotoji asociacija (Chartered Association of Certified accountants),
Priveligijuotas valdymo buhalterių institutas (Chartered Institute of Management Accountants),
Anglijos ir Velso privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in England and Wales),
Airijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Yreland),
Škotijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Scotland),
Valstybės finansų ir apskaitos privilegijuotas institutas (Chartered Institute of Public Finanse and Accountancy).
Visos šios profesinės apskaitos organizacijos turi didelį tarptautinį pripažinimą, jos yra Tarptautinio standartų komiteto ir Tarptautinės buhalterių federacijos narės. Jos tira apskaitos ir audito būklę šalyje, nagrinėja apskaitos ir audito standartų naudojimą, dalyvauja rengiant apskaitos ir audito standartus, organizuoja mokymo kursus, norintiems tapti privilegijuotais buhalteriais (auditoriais); rengia privilegijuotų buhalterių (auditorių) egzaminus ir suteikia jiems šį titulą (charteres accountant), atlieka apskaitos ir audito mokslinius tyrimus, publikuoja mokslinę ir mokymo medžiagą ir kt.
Visų profesinių organizacijų veiklą koordinuoja Profesinių apskaitos organizacijų konsultacinis komitetas (The Consultative Committee of Accountancy Bodies). Jo pagrindinis tikslas - teikti aprobuotus profesinių apskaitos organizacijų pasiūlymus vyriausybei įvairiais apskaitos ir audito klausimais. 1976 m. šis komitetas nusprendė sukurti savarankišką Audito praktikos komitetą (Auditing Practices Committes), kadangi DB labai išsiplėtė auditinė veikla. 1991 m. šis komitetas pavadintas Audito praktikos taryba (Auditing Practices Board). Pagrindiniai jos uždaviniai yra šie: rengti audito standartus, juos sistemingai tobulinti ir naudoti praktikoje, didinti audito vaidmenį visuomenėje, kelti audito profesijos prestižą, ieškoti būdų audito naudai ir efektyvumui didinti ir kt. Daug dėmesio Audito praktikos taryba skiria standartams rengti. DB naudojami du bendri ir 38 specialūs audito standartai, kurie vadinami audito gairėmis (Auditing guidelines). Audito standartai parengti vadovaujantis Tarptautiniais audito standartais ir 1985 m. Kompanijų įstatymu. 1989 m. Kompanijų įstatymas papildytas kai kuriomis nuostatomis dėl audito išvados surašymo didelėse kompanijose ir mažose įmonėse, pateikti detalesni nurodymai dėl neapribotos ir apribotos išvados surašymo.
Pagrindiniai reikalavimai, keliami DB auditoriams, jų svarbiausios profesinės nuostatos išdėstytos Kompanijų įstatyme. DB profesinių apskaitos organizacijų praktika rodo, kad griežtos profesinės etikos taisyklės, dideli dalykiniai reikalavimai yra sėkmingo auditorių darbo pagrindas.
DB ypač daug dėmesio skiriama auditorių nepriklausomybės klausimams. Siekiant garantuoti ir apginti auditoriaus nepriklausomybę, dažnai atliekama auditorių rotacija. Dažniausiai ji daroma tais atvejais, kai vienas ir tas pats auditorius nuolat, metai iš metų tikrina tą pačią firmą. Be to, DB gana sėkmingai dirba auditorių teismas. Jo pagrindinis uždavinys - užtikrinti kelią auditoriams netekti nepriklausomybės. Nors DB audito teorija ir praktika yra pasiekusios aukščiausią pasaulyje lygį, tačiau dar pasitaiko namažai įvairių sukčiavimų ir piktnaudžiavimo faktų tiek sudarant finansines ataskaitas, tiek jas tikrinant. Nemažai pasitaiko ir auditorių profesinės etikos normų pažeidimų.
Naujos audito perspektyvos siejamos su vis platesniu kompiuterių panaudojimu apskaitos baruose. Kaip nurodo D. Taylor ir G. Glezen, įvairių kompiuterinių sistemų naudojimas skatino ir ateityje skatins naudoti naujas audito procedūras, testus ir techniką. Manoma, kad keisis vidinės vidinės kontrolės struktūra. Nors kompiuterių naudojimas palengvins ir pagreitins audito atlikimą, tačiau svarbiausias vaidmuo vis dėlto teks auditoriui, jo kvalifikacijai ir sąžinigumui.
JAV auditas turi didelę patirtį. 1887 m. įkurtas Amerikos diplomuotų viešų buhalterių institutas (American Institute of Certified Public Accountants),kuris šiuo metu yra didžiausia profesinė apskaitos organizacija pasaulyje. 1896 m. Niujorko valstijos įstatymų leidybos organai priėmė įstatymo projektą, reguliuojantį auditinę veiklą. Dar 1900 m. nebuvo visuotinai pripažintos nuolatinės ir vienodos (standartizuotos) apskaitos ir audito praktikos. JAV tuo metu naudojo pažangią DB patirtį. 1902 m. Anglijoje įvyko diplomuotų buhalterių komiteto narių susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta standartizuoti apskaitą ir nustatyti jos tvarkymo bendruosius principus. JAV tuoj pat sukūrė Auditorių bendrijų federaciją, kurios tikslas buvo parengti federalinį apskaitos tvarkymo įstatymą. Tačiau toks federalinis įstatymas nebuvo priimtas.
Vienas iš svarbiausių įvykių JAV audito raidoje buvo 1939 m. Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto pastangomis pradėti leisti Apskaitos tyrimo biuleteniai (Accounting Research Bulletins; 1939 - 1959 m. išleista net 51). Juose buvo publikuojami instituto oficialiai priimti apskaitos tvarkymo nuostatai ir audito proceėdūros. Pirmoje viešai paskelbtoje audito procedūrų ataskaitoje buvo pateiktos septynios pagrindinės nuostatos, kuriomis vėliau remtasi formuojant auditoriaus profesiją. Ši ataskaita padarė didelę įtaką tam, kad 1941 m. būtų įkurtas Amerikos vidinių auditorių institutas (American Institute of Internal Auditors). Šio instituto devizas: pažanga ir partnerystė. Šiuo metu jis turi daugiau kaip 35 000 narių, kurie dirba įvairiose verslo sferose. Vidinių auditorių institutas įkurtas siekiant geriau parodyti visuomenei vidinio auditoriaus profesijos svarbą, ją plėtoti, kelti vidinių auditorių kvalifikaciją, jų darbo kokybę, tobulinti profesinės etikos normas. Pažymėtina, kad Amerikos vidinių auditorių institutas, remdamasis Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto 1948 m. parengtais Bendraisiais audito standartais, parengė Vidinio auditoriaus taisykles.
Pagal JAV įstatymus finansinių ataskaitų auditas privalomas visoms akcinėms bendrovėms, kurių akcijos užregostruotos vertybinių popierių biržoje. Be to, audituojamos didelės neakcinės bendrovės, ribotos atsakomybės įmonės, šeimyninės ir net vieno savinionko firmos. Audito atlikimo iniciatoriai dažniausiai būna bankai, kurie iškelia šią sąlygą prieš suteikdami kreditą. Be to, auditu suinteresuoti esami ir potencialųs investitoriai bei patys savininkai, besirūpinantys savo įmonės veiklos rezultatais.
Pastaraisiais metais JAV ypač daug dėmesio pradėjo skirti vidinio audito metodikoms tobulinti ir apskritai jo prestižui kelti. Formuojasi naujos vidinio audito kryptys: vis dažniau audituojama veiklos organizavimas ir efektyvumas, valdymo struktūra, darbuotojų pareiginių instrukcijų vykdymas ir kt. Kadangi beveik visose JAV įmonėse apskaita kompiuterizuota, tai iškilo auditorių, sugebančių dirbti su kompiuteriais ir juos naudoti apskaitoje, rengimo problema.
IŠVADOS
Išvadoms apžvelgsiu audito situaciją Baltijos šalyse. Paskelbus nepriklausomybę ir formuojantis rinkos santykiams, pradėta galvoti apie auditinę kontrolę ir Baltijos valstybėse. Įsitikinta, kad, integruojant naujų nepriklausomų valstybių (Latvijos, Lietuvos, Estijos) ekonomiką į pasaulinę ir Europos rinką, būtina sukurti audito sistemą, atitinkačią tarptautinius reikalavimus.
Pirmoji audito sistemos pagrindus pradėjo kurti Estija. 1990 m. vasario 19 d. Estijos Respublikos vyriausybė, siekdama garantuoti efektyvią kontrolę pereinamuoju į naujas rinkos ekonomikos sąlygas laikotarpiu ir reorganizuoti valstybinę kontrolę, patvirtino Auditinės veiklos Estijos Respublikos laikinuosius nuostatus.
Latvija buvo viena iš pirmųjų buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, pradėjusių kurti nepriklausomo audito sistemą. 1991 m. kovo 25 d. Latvijos finansų ministerijos kolegija patvirtino Auditinės veiklos Latvijos Respublikoje nuostatus ir Auditinės veiklos tarybos nuostatus.
Lietuvos Respublikos vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. Priėmė nutarimą “Dėl auditorių veiklos organizavimo”. Siekdama garantuoti įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinės informacijos patikimumą, ūkinių komercinių sandorių teisėtumą ir sudaryti įmonių savininkams sąlygas naudotis auditorių paslaugomis, Lietuvos Respublikoje nuostatus bei komisiją auditorių kvalifikacijai suteikti. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūriu. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarką, rezultatų įforminimą ir atsakomybę. Tačiau jis negali aprėpti visų keturių audito reglamentavimo krypčių, paplitusių Europos Bendrijos šalyse: 1) vietos įstatymai (kompanijos aktas), 2) EB 8 Direktyva, 3) nacionaliniai audito standartai, 4) tarptautiniai audito standartai. Todėl audito veiklos praktikoje iškyla neatidėliotinos informacijos įvairiais audito klausimais poreikis, ir auditoriams, ir jų klientams.
Tarptautinės prekybos rizika
2009-09-15
Sudarant verslo sandorius tarp skirtingų šalių ekonominių subjektų ar investuojant į kitas šalis, atsiranda rizika, kurios nebūtų, jeigu verslo partneriai veiktų toje pačioje šalyje. Žiūrint į TP procesą galima išskirti du svarbiausius rizikos aspektus: rizika susijusi su pačia eksportuojama preke; rizika susijusi su eksportuojamų prekių apmokėjimu. Kad išvengti rizikos, būtina turėti informaciją apie užsienio šalies verslo situaciją. Tačiau išstudijuoti viso pasaulio kompanijų ir vyriausybių finansinius dokumentus būtų sudėtinga net ir gerai nusimanančiam analitikui. Todėl daugelis investitorių pasikliauja reitingo agentūrų sprendimu.
Rinkodara
2009-09-07
Kas yra rinkodara? Kokios yra išskiriamos rinkodaros kryptys? Gaminio gyvybinis ciklas ir šio ciklo raidos fazės. Pagrindinės dalys gaminio rinkodaros koncepcijoje. Aspektai, kuriais yra įvertinama gamybinės programos struktūros analizė. Augimo ir rinkos dalies metodo ypatybės. Rinkos dalies ir augimo (Portfolio) metodas. Konkurencijos formos įmonės atžvilgiu. Įmonės rinkodaros tikslai. Rinkos paklausos diferenciacija. Vartojimo rinkos paklausos tyrimas. Rinkos segmentavimas. Vartotojų poreikių motyvai. Nepatenkintų poreikių dydis.
Statybos ekonomika
2009-09-07
Statybos vaidmuo europos ūkio sistemoje. Statybos rinkos charakteristika. Statybos eksportas. Statybos reglamentavimas europos sąjungoje. Statybos procesų charakteristika. Statybos procesų valdymo modelis. Projektinių sprendimų optimizavimas. Statybos procesų projektinių sprendimų įvertinimas. Daugiakriteris statybos procesų projektinių sprendimų įvertinimas. Statybos procesų projektinių sprendimų optimizavimas. Investicijų atsipirkimo laiko nustatymas. Dabartines grynosios vertes nustatymas. Vidines pelno normos nustatymas. Investiciju rentabilumo indeksu nustatymas.
Paslaugų įmonių veiklos sritys ir rūšys
2009-09-01
Paslaugų įmonių veiklos sritys ir rūšys: įmonės procesai. Veiklos sritys: įmonių klasifikavimas ir tipizavimas. Įmonių rūšys.
Įmonėje vykstantys procesai. Pirma grupė – pagrindiniai procesai, tiesiogiai susiję su produktu/paslauga. Tai projektavimas (paslaugos teikimo proceso sudarymas, prekės dizainas), paslaugos teikimas, gamyba, pardavimas. Antra grupė – verslo valdymo procesai, susiję su išteklių valdymu. Tai strateginis planavimas, finansų valdymas, žmogiškųjų išteklių valdymas. Trečia grupė – aptarnaujantys procesai, skirti aptarnauti pagrindinius ir verslo valdymo procesus. Tai patalpų apsauga, patalpų valymas ir pan.
Logistikos sistema. Integruota logistika
2009-08-27
Logistika – pagrindinis elementas tiekimo grandinėje. Savalaikė logistikos sistema – konkurencinis pranašumas. Materialiniai srautai. Materialiniai srautai gamybinėse operacijose. Materialiniai srautai negamybinėse operacijose. Pardavimų, marketingo ir logistikos integracija. Pirmos pakopos struktūra. Antros pakopos struktūra. Trečios pakopos struktūra. Ketvirtos pakopos struktūra. Penktos pakopos struktūra. Integruotos logistikos kontrolė. Tarpiniai organizacijos projektavimo faktoriai. Centralizacija prieš decentralizacija. Strateginis požiūris prieš operatyvųjį. Linijinis ar personalo valdymas. Valdžios delegavimas. Integruotos logistikos atskyrimas. Integruotos logistikos veiklos valdymas. Just-in-time. Logistikos sistemos elementai. Bendrųjų kaštų skaičiavimas. Logistinės paslaugos. Logistinio aptarnavimo poveikis klientui. Paslaugos lygio nustatymas. Logistikos poveikis kitiems tiekimo grandinės dalyviams.
Turto valdymo santykiniai rodikliai apibūdina įmonės sugebėjimą pelningai naudoti turtą. Aukštesnė rodiklio reikšmė, jei nebuvo daromos investicijos, parodo efektyvesnį turto panaudojimą. Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir kuriomis disponuoja įmonė, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. Turtu apskaitoje laikomi ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką, ir kuriais disponuojama, įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje.
Įmonės finansinės būklės analizė
2009-07-09
Analizei pasirinkta įmonė - UAB "Asvija", įregistruota 1999 11 03 d., Kauno miesto savivaldybės įsakymu Nr. 785. PVM mokėtoju įregistruota nuo 1999 12 01. Ši įmonė užsiima lengvųjų automobilių importavimu ir eksportavimu. Įmonės įstatinį kapitalą sudaro 2600 paprastosios vardinės akcijos. Vienos akcijos nominali vertė - 100 Lt. Visos akcijos priklauso fiziniams asmenims. Trumpalaikės finansinės skolos 2002 01 01 dienai - 380000 Lt ir paimta paskola iš LTB - 176592 Lt.
Įmonės finansinės veiklos analizė
2009-07-09
Finansinė analizė yra viena iš aktyviausių įmonės valdymo sistemos funkcijų. Ji padeda nustatyti įmonės veiklos finansinius aspektus, įvertinti esamą padėtį ir ateities perspektyvas. Jos dėka įmonės vadovai gali priimti optimalius valdymo sprendimus, racionalius jų variantus. Finansinė analizė atliekama remiantis apskaitos informacija, padeda laiku atskleisti įvairių veiklos sričių ir įmonės padalinių darbo trūkumus, numatyti jų šalinimo ir veiklos efektyvumo didinimo priemones.
verslo socialinė ir moralinė atsakomybė
2009-07-09
Darbo tyrimo aktualumas. „Socialinės atsakomybės“ sąvoka dažnai suvokiama kaip ir moralinė organizacijos atsakomybė.Šiandieniniame pasaulyje verslo etika stengiasi savaip susieti moralės koncepciją, atsakomybės suvokimą ir sprendimų priėmimą organizacijos viduje, formuoja įvairaus pobūdžio santykius tarp organizacijos ir visuomenės, pasirengia ir prisiima pareigas atsakyti už savo poelgių padarinius. Visa tai ir yra apibūdinama kaip socialinė ir moralinė atsakomybė. Šios koncepcijos iš tiesų panašios, taigi iškyla poreikis atskirti ir išsiaiškinti konkrešios koncepcijos reikšmę.
Valdymas, atstovaujantis darbo funkcijų pasidalijimo sistemą ir jų koordinaciją siekiant organizacijos tikslų, yra lemiamas kiekvienos ekonomikos šakos efektyvumo veiksnys, tačiau bankų sferoje, kur piniginių lėšų pritraukimo ir jų paskirstymo veiksmai, yra labai stipriai susiję su terminais ir charakteriu, valdymo vaidmuo ir reikšmė, ženkliai išauga.
Trumpalaikio turto sudetis ir apyvartumas
2009-07-09
Mes gyvename visuomenėje, kur vis svarbesni tampa asmeninių finansų valdymo sprendimai. Vis dažniau nuo mūsų veiksmų, o ypač nuo neveikimo, priklauso mūsų finansinė ateitis. Mes dar esame išlaikę tėvų ir senelių įsitikinimą, kad reikia taupyti juodai dienai. Tai tikrai geras bruožas, tačiau kartais mūsų priimami sprendimai yra neracionalūs: nesuprantame, kuo rizikuojame neinvestuodami, kokią riziką galime prisiimti investuodami.
Įmonės veiklos finansinis vertinimas
2009-07-09
Šių dienų Lietuvos ekonomikos būklė yra sudėtingoje situacijoje, ir tikrai nėra tokia kuri užtikrintų aukštą pragyvenimo lygį ar pagrindinių makroekonomikos rodiklių gerėjimą. Kiekviena pelno siekianti įmonė, norinti vystyti pelningą veiklą bei išsilaikyti konkurencinėje rinkoje, labai didelį dėmesį turi skirti savo finansinei būklei. Be finansų neįmanoma vystyti jokios veiklos. Todėl labai svarbus yra firmos veiklos analizavimas, įvairių finansinių rezultatų vertinimas.
Šiuolaikiniame verslo pasaulyje norint sėkmingai konkuruoti ar bendradarbiauti su kitomis įmonėmis būtina sugebėti tiksliai ir teisingai įvertinti kitų įmonių rezultatus ir potencialą, o taip pat geriau suvokti savo įmonės dabartinę būklę ir perspektyvas. Šį tikslą pasiekti padeda finansinių ataskaitų analizė, teisingas jos teikiamos informacijos suvokimas ir interpretavimas. Remiantis finansinių ataskaitų analizės duomenimis, galima daryti įmonės veiklos efektyvumą, pelningumą ir jos perspektyvumą apibūdinančias išvadas bei remiantis jomis, kurti ir diegti naujus projektus.
Ekonomikos tyrimo metodai
2009-07-09
Ekonomika - tai, visų pirma, materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Žmonių ūkinė veikla - visų ekonomikos mokslų tyrimų objektas. (A. Rastenienė „Mikroekonomika“ 2005 m. 39 psl.) Ekonomikos tyrimo metodai Ekonominės analizės metodus sąlygiškai galima suskirstyti į šias pagrindines grupes: • Tradiciniai analizės metodai;
AB "Stumbras" rodyklių analizė
2009-07-09
Kiekviena įmonė, užsiimanti gamybine ir komercine veikla, privalo parengti finansines ataskaitas: buhalterinį balansą, pelno (nuostolio), pinigų srautų ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą ir paaiškinamąjį raštą. Finansinių ataskaitų tikslas – suteikti viešą, aiškią ir suprantamą finansinę informaciją jų vartotojams apie įmonės finansinę būklę. Tokios informacijos vartotojai yra vidiniai ir išoriniai. Iš finansinės ataskaitos jie gali sužinoti apie tolesnes investavimo į įmonę galimybes, dividendų mokėjimo politiką ir kt.
Branduolinė energetika Lietuvoje
2009-06-25
Ignalinos atominė elektrinė. AE skleidžiama radiacija. Branduolinės energijos pozicija Lietuvoje. Ignalinos atominė elektrinė yra šiaurės rytų Lietuvoje netoli sienos su Baltarusija. Banduolinė jėgainė pastatyta ant didžiausio mūsų šalyje Drūkšių ežero kranto. Ignalinos atominė elektrinė veikia kanalinio tipo šiluminių neutronų vandens - grafito branduoliniai reaktoriai RBMK-1500. Toks energinis reaktorius - galingiausias pasaulyje. Šluminė elektrinės vieno bloko galia - 4800 MW, elektrinė galia - 1500MW.
Branduolinė energetika Lietuvoje
2009-06-25
Ignalinos atominė elektrinė. AE skleidžiama radiacija. Branduolinės energijos pozicija Lietuvoje. Ignalinos atominė elektrinė yra šiaurės rytų Lietuvoje netoli sienos su Baltarusija. Banduolinė jėgainė pastatyta ant didžiausio mūsų šalyje Drūkšių ežero kranto. Ignalinos atominė elektrinė veikia kanalinio tipo šiluminių neutronų vandens - grafito branduoliniai reaktoriai RBMK-1500. Toks energinis reaktorius - galingiausias pasaulyje. Šluminė elektrinės vieno bloko galia - 4800 MW, elektrinė galia - 1500MW.
UAB "Donanta" veiklos finansinė analizė
2009-05-27
Finansinė analizė yra viena iš aktyviausių įmonės valdymo sistemos funkcijų. Ji padeda nustatyti įmonės veiklos finansinius aspektus, įvertinti esamą padėtį ir ateities perspektyvas. Jos dėka įmonės vadovai gali priimti optimalius valdymo sprendimus, racionalius jų variantus. Finansinė analizė atliekama remiantis apskaitos informacija, padeda laiku atskleisti įvairių veiklos sričių ir įmonės padalinių darbo trūkumus, numatyti jų šalinimo ir veiklos efektyvumo didinimo priemones. Analizuojant atskleidžiami vidiniai rezervai ir galimybės geriau dirbti, racionaliau naudoti materialinius, darbo ir finansinius išteklius.