Tango, kaip ir dauguma kitų šokių, yra ne tik estetinio, meninio, dvasinio poreikio tenkinimas, bet ir fizinio aktyvumo rūšis. Tai energingas, kupinas aistros, improvizacijos ir vidinio susikaupimo šokis, turintis ir įdomią, savitą istoriją. Šiame darbe bus pasistengta apžvelgti tango, kaip šokio ir kultūrinio reiškinio, svarbiausius aspektus ir istorinę raidą, ir taip pat pasigilinti į priežastis, kodėl ir šių dienų jaunimas vis dažniau renkasi tango šokio pamokas kaip tam tikrą fizinio aktyvumo formą.

Sportas  Referatai   (8 psl., 18,5 kB)

Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.

Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)

Olimpinės žaidynės. Teatras. Graikų aukojimai ir prietarai. Gydytojai. Atėnų demokratija. Agora. Vergai. Kt. Niekas gerai nežino,iš kur graikai kilę. Istorikai mano,kad ši tauta susidarė iš genčių,atėjusių iš Indijos irCentrinės Europos. Graikai save laikė viena tauta-helėnais(tai romėnai juos pavadino graikais).Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais. Kiekvienas miestas-valstybė turėjo savitą valdymo tvarką.Mūsų vartojamas žodis "politika" yra kilęs iš graikiško žodžio polis,reiškiančio miestą.Kai kuriuose miestuose klestėjo demokratija.Kituose važią buvo paveržę ir viešpatavo tironai.O Spartą valdė du karaliai,tardamiesisu seniūnų taryba,kurią sudarė 60 metų sulaukę vyrai.Tačiau dauguma miestų-valstybių paklusdavo turtingiems žemvaldžiams ir didikams-aristokratams.Žodis "aristokratas" susideda iš graikiškų žodžių aristo(geriausias) ir kratas(valdžia).Buvo manoma, kad aristokratai geriausiai moka tvarkyti valstybės reikalus. (APIMTIS 3PSL)

Istorija  Konspektai   (34,12 kB)

Jų skaičius lėmė magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia - tradicijų pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mūsų erą kaip tik šį septynetą kažkas paskelbė esant stebuklų etalonu, žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jūrą, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vieną kitą pataisą. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikė Koliziejų, kiti - Aleksandrijos biblioteką, dar kiti - Pergamo altorių. Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas nebūtų pamatęs visų septynių. O iki mūsų dienų išliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visų seniausias, būtent Egipto piramidės. Egipto piramidės - žinomiausi Žemės statiniai. Įžymesnių nerasi. Be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus(Cheopso) ir Chafros(Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai, tačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebėra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai. Šiandien, sakydami, jog 1889 m. Cheopso piramidė nustojo būti aukščiausias pasaulio pastatas ir pirmenybę užleido Eifelio bokštui, mes, gretindami abstrakčius negyvus skaičius, tiesiog nutylime, kad šie statiniai nepalyginami. Aukštis - tik viena iš piramidės charakteristikų. 137 metrų milžinas (anksčiau piramidė buvo 147 metrų, tačiau jos viršūnė nugriuvo) sukrautas iš 2 300 000 kruopščiai aptašytų klintinių luitų, kurių kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas. Tiesiog be jokių mechanizmų, vien pleištais ir kūjais. Luitai būdavo iškertami akmens skaldyklose kitapus Nilo, vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens, perplukdomi, atitempiami į statybos aikštelę ir su piramide augusios kalvos nuožulniu šlaitu užtempiami į viršų. Herodotas tvirtina, kad ši piramidė buvo statoma dvidešimt metų, vienu laiku statyboje dirbo 100 000 žmonių, kurie būdavo pakeičiami kas trys mėnesiai, ir kiek jų per šiuos tris mėnesius likdavo gyvų, galėjo pasakyti tik faraono raštininkai - mes nebežinome, kiek gyvybių reikėjo paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno žmogaus kapu. Į tamsiąją mirties karalystę faraonas išsivedė dešimtis, greičiausiai šimtus tūkstančių valdinių. Užtat gerai žinoma, kad šiame dvidešimt metų trukusiame tautos žygdarbyje, kuris, atrodo, beprasmiškas, tačiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik egiptiečiai ir vergai iš gretimų šalių. Kiekvieną statybos etapą užfiksavo dailininkai, o mūsų dienomis patvirtino archeologai. Prireikus šią piramidę būtų galima pastatyti iš naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojų veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusinių lynų, kuriais iš ten būdavo išvelkami luitai, ir akmenskaldžių įrankių. Mes žinome, kuo vardu buvo ir netgi kaip atrodė tasai genijus, ko gero pirmasis žmonijos istorijoje paminėtas genijus. Jį pripažino gyvą ir neužmiršo tūkstančius metų po mirties. O jeigu taip, tai ir mums reikia žinoti jo vardą - Imchotepas. Leonardas da Vinčis turėjo didį pirmtaką. Kabantieji Babilono sodai jaunesni už piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta “Odisėja” ir statomi Graikijos miestai. Ir vis dėlto sodai kur kas artimesni senovės Egipto pasauliui negu Graikijos. Sodai ženklina Asirijos-Babilonijos valstybės, senovės Egipto amžininkės ir jos varžovės, saulėlydį. Kai į Babiloną įžengė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, jis nebebuvo didelės valstybės sostinė, nes užkariautojai persai jį buvo padarę vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir nesukūrė nė vieno iš pasaulio stebuklų, vis dėlto jis yra žmogus, sudrebinęs visus Rytus ir padaręs didesnę ar mažesnę įtaką didiesiems praeities paminklams, jų sukūrimui arba žuvimui. Įrengti šiuos sodus Babilonijos karalių Nabuchodonosarą paskatino kilnus despoto įgeidis. Nabuchodonosaras mylėjo savo jauną žmoną - Medijos princesę, kuri dulkiname ir visai neturinčiame augmenijos Babilone ilgėjosi tyro oro ir medžių ošimo. Babilono karalius neperkėlė sostinės prie žaliųjų Medijos kalvų, o padarė tai, ko neįstengtų kiti mirtingieji. Čia, karšto slėnio centre, jis sukūrė tų kalvų iliuziją. Statyti sodų - karalienės prieglobsčio - buvo sutelktos visos senosios karalystės pajėgos, visas jo statytojų ir matematikų patyrimas. Babilonas visam pasauliui įrodė, kad gali sukurti pirmąjį istorijoje paminklą meilei. Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai. Aukštų skliautus rėmė 25 metrų aukščio kolonos. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktų į žemesnį aukštą. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemės - tokio storumo, kad čia galėtų augti dideli medžiai. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis. Dėl Efeso Artemidės šventyklos jau seniai painiava, todėl nelabai aišku, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę. Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, netiksliai įsivaizduoja, ką gi sudegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia ir turtingiausia graikškojo pasaulio, čia dar praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davė drąsių jūreivių ir kolonistų, kurie keliavo į Juodąją jūrą ir prie Afrikos krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventyklą Same, Apolono šventyklą Didimuose, netoli Mileto, Artemidės šventyklą Efese… Paskutinė šventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenę suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per dažnokus žemės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai deivei pastatyti didingą buveinę, negailint nei lėšų, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės pažadėjo remti tokį didelį sumanymą. Liūdnas ankstesnių statybų Efese patyrimas vertė architektą Chersitroną pasukti galvą, ką padaryti, kad šventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo drąsus ir nekasdieniškas: pastatyti šventyklą pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per būsimus žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio - padaryta kelių metrų storio pagalvė. Ši pagalvė iš tikrųjų pateisino architekto viltis - šventykla stovėjo daugelį amžių. Tiesa, ne šita , o kita… Šią pirmąją šventyklą, siekdamas nemirtingumo, atlikęs nusikaltimą, sudegino Herostratas. Bet šventyklą efesiečiai nutarė pastatyti iš naujo. Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas, įžymus išradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdinį helenistinio pasaulio miestą Aleksandriją ir buvo iškėlęs idėją iš Afono kalno padaryti statulą, vaizduojančią Aleksandrą Makedonietį, laikantį indą, iš kurio išteka upė. Naujoji šventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. Ją dviem eilėmis supo 127 dvidešimties metrų aukščio kolonos, be to, kai kurios jų buvo raižytos, su įžymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais…Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatę pelkėje šventyklą, viską apskaičiavo tiksliai. Šventykla išstovėjo dar pusę tūkstantmečio. Kada Efesą ėmė valdyti krikščioniškoji Bizantija, prasidėjo tolesnis šventyklos žūties etapas. Marmurinė apdaila buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos, jų nuolaužos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo šventyklą nuo pražūties. O dar po kelerių dešimtmečių dumble ir upės sąnašose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamažu pamiršta. Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statė ir puošė tie patys meistrai. Šis mauzoliejus - taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidės šventyklos ir kitų panašių Mažosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytų daugelio graikiškų tradicijų ir statybos metodų ryški Rytų Architektūros įtaka. Graikų architektūroje jis neturi prototipų, užtat pasekėjų susilaukė daug - panašūs mauzoliejai vėliau buvo statomi įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalpą architektai pastatė beveik kvadratinę. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietė. Iš lauko pusės ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrų aukščio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštėmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršų juosė frizas - helenų kova su amazonėmis - didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stogą sudarė piramidė, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių pakinkytame vežime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir šuoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė penkiolika dorėninių kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės - jonėninės. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todėl greitai užmirštos. O originalas taip išgarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas dideles laidojimo patalpas. Rodo kolosas - jaunesnysis mauzoliejaus ir Artemidės šventyklos amžininkas. Idėja jį sukurti kilo 304 m. pr. Kr. pavasarį , kada Mažosios Azijos pakrantėje esančios nedidelės salos gyventojai, stovėdami ant ilgos apsupties nusiaubtų sienų, žiūrėjo, kaip jūros tolybėse nyksta vieno iš Aleksandro Makedoniečio valstybės paveldėtojų, Priešakinės Azijos ir Sirijos valdovo sūnaus Demetrijaus Poliorketo laivai. Po nepavykusios apsiausties išvykdamas iš salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusią heleopolidę(apsiausties bokštą) - irgi tam tikra prasme pasaulio stebuklą. Po pergalės mieste susirinkę pirkliai pasiūlė perką heleopolidę “metalo laužui” ir už geležį davė 300 talentų - tais laikais pasakišką sumą. Pažymint miesto išgelbėjimą ir už pinigus, gautus pardavus bokštą, buvo nutarta pastatyti Rodo globėjo Helijo statulą. Rodiečiai tikėjo, kad jų sala iškilusi iš jūros dugno, šiam dievui paprašius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys. Trisdešimt šešių metrų aukščio statulos pagrindas buvo trys masyvūs akmeniniai stulpai, pečių aukštyje sutvirtinti geležinėmis sijomis. Stulpų pamatai buvo statulos kojose ir skraistėje. Pečių aukštyje ir per juosmenį stulpus jungė skersinės sijos. Ant stulpų ir sijų buvo pritvirtintas geležinis karkasas, apdengtas kaltiniais bronzos lakštais. Kolosas kilo uosto krante ant baltu marmuru išklotos dirbtinės kalvos. Dvylika metų statulos niekas nematė, nes, karkasą apdengus viena bronzos lakštų juosta, tuoj pat būdavo paaukštinamas kolosą supąs pylimas, kad meistrams būtų patogiau kilti aukščiau. Tik tada, kai pylimas buvo pašalintas, rodiečiai pamatė savo globėją dievą su spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Spindintis dievas buvo matyti daug kilometrų nuo Rodo, ir netrukus žinia apie jį pasklido visame antikos pasaulyje. Tačiau jau po pusės amžiaus stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs Rodą, parvertė kolosą ant žemės. Silpniausia statulos vieta pasirodė keliai. Iš čia ir kilo pasakymas: milžinas molio kojomis. Rodiečiai bandė kolosą pakelti. Tačiau nieko neišėjo. Taip ir gulėjo kolosas įlankos pakrantėje - svarbiausia turistinė salos įžymybė. Tūkstantį metų išgulėjo perskilęs kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabų vietininkas, kuriam reikėjo pinigų, jį pardavė vienam pirkliui. Prieš gabendamas kolosą perlydyti, pirklys supjaustė jį dalimis ir bronza pakrovė 900 kupranugarių. Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijęs su Aleksandro Makedoniečio vardu, yra Aleksandrijos švyturys. Aleksandrija, įkurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal vieningą planą. Aleksandrijoje stovėjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, čia taip pat buvo musejonas - mūzų buveinė, menų ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo nepatogus. Nilas plukdo gausybę dumblo, seklumose išlaviruoti tarp akmenų ir seklumų galėdavo tik suamnus locmanas. Siekiant užtikrinti jūrų laivybos saugumą, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturį. 285 m. pr. Kr. sala buvo sujungta su žemynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ėmėsi darbo. Švyturys iškilo 120 mertų aukščio - trijų aukštų bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžių “varžovas”. Jo pamatas buvo kvadratas su 30 metrų kraštinėmis. Pirmas 60 metrų aukštį siekęs bokšto aukštas buvo išmūrytas iš akmens plokščių, ant jo stovėjo 40 metrų aukščio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Trečiame aukšte, apvaliame, kolonų apsuptame bokšte visą laiką degė milžiniškas laužas, kurio šviesą atspindėdavo sudėtinga veidrodžių sistema. Malkos laužui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plačiais, kad jais į viršų, į šimto metrų aukštį, užvažiuodavo asilų traukiamos vežėčios. Švyturys buvo ir tvirtovė - Aleksandrijos forpostas, ir stebėjimo punktas. Bokšte buvo daugybė sudėtingų technikos prietaisų: vėjarodžių, astronominių aparatų. Žlugus Romos imperijai, jis užgeso, apgriuvo per šimtmečius sunykęs viršutinis bokštas, tačiau dar ilgai stovėjo apatinio aukšto sienos, kurias sugriovė žemės drebėjimas XIV amžiuje. Senovės švyturio griuvėsius panaudojo turkai, statydami savo tvirtovę, ir jie iki šiol tebėra joje. Olimpijos Dzeuso statula - vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Elados šventykla graikams netrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos vietą, o tik viduje stovėjusią statulą. Dzeusas buvo labai artimai susijęs su Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį Kroną, tikrą savo tėvą, kuris, bijodamas, kad sūnūs neatimtų valdžios, pradėjo juos ryti. Olimpinės žaidynės kaip tik buvo rengiamos šiam įvykiui pažymėti ir prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė 64 metrus, plotis - 28; vidinė patalpa apie 20 metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus - aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežė statulą į Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikščionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeusą. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvolėliai liko iš Fidijo kūrinio. Taip žuvo ir septintasis pasaulio stebuklas. *** Jeigu suskaičiuotume visus įžymius senovės paminklus, tai pasirodytų, kad iki mūsų dienų vargu ar išliko vienas iš šimto. Laimė, žmonės dėl to niekada nesiliovė statyti, lipdyti, tašyti, piešti - didžiu menu išreikšti save ir savo laiką. Ir tas nedaugelis paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, įgalina įsivaizduoti, koks buvo Rytų menas, leidžia didžiuotis įžymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie būtų kūrę - Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje…

Istorija  Referatai   (13,8 kB)

Jų skaičius lėmė magiška septyniukės galia, ribotos žmonių atminties galimybės, antikinio pasaulio užimtas plotas ir svarbiausia - tradicijų pastovumas. Kada maždaug III amžiuje prieš mūsų erą kaip tik šį septynetą kažkas paskelbė esant stebuklų etalonu, žmonijos dalis, gyvenusi aplinkui Viduržemio jūrą, pakluso autoritetui, ir tik kai kurie vietiniai patriotai, neneigdami paties principo, stengėsi padaryti vieną kitą pataisą. Pavyzdžiui, Romos poetas Marcialis septintuoju pasaulio stebuklu laikė Koliziejų, kiti - Aleksandrijos biblioteką, dar kiti - Pergamo altorių. Netrukus stebuklai vienas po kito pradėjo nykti. Jau Romos keliautojas nebūtų pamatęs visų septynių. O iki mūsų dienų išliko tik vienas, kuris - kad ir labai paradoksalu - yra visų seniausias, būtent Egipto piramidės. Egipto piramidės - žinomiausi Žemės statiniai. Įžymesnių nerasi. Be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų. Ketvirtosios Egipto dinastijos faraonų Chufaus(Cheopso) ir Chafros(Chefreno) milžiniški antkapiai pastatyti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, ir nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo jiems padaryti. Po to Egipto valstybė gyvavo beveik tris tūkstančius metų: keitėsi faraonai ir karaliai, tačiau piramidės, pastatytos Egipto civilizacijos pradžioje, tebėra impozantiškiausi šalies, kartu ir viso pasaulio statiniai. Šiandien, sakydami, jog 1889 m. Cheopso piramidė nustojo būti aukščiausias pasaulio pastatas ir pirmenybę užleido Eifelio bokštui, mes, gretindami abstrakčius negyvus skaičius, tiesiog nutylime, kad šie statiniai nepalyginami. Aukštis - tik viena iš piramidės charakteristikų. 137 metrų milžinas (anksčiau piramidė buvo 147 metrų, tačiau jos viršūnė nugriuvo) sukrautas iš 2 300 000 kruopščiai aptašytų klintinių luitų, kurių kiekvienas sveria daugiau kaip dvi tonas. Tiesiog be jokių mechanizmų, vien pleištais ir kūjais. Luitai būdavo iškertami akmens skaldyklose kitapus Nilo, vietoje apdailinami, paskui papirusiniais lynais atvelkami prie vandens, perplukdomi, atitempiami į statybos aikštelę ir su piramide augusios kalvos nuožulniu šlaitu užtempiami į viršų. Herodotas tvirtina, kad ši piramidė buvo statoma dvidešimt metų, vienu laiku statyboje dirbo 100 000 žmonių, kurie būdavo pakeičiami kas trys mėnesiai, ir kiek jų per šiuos tris mėnesius likdavo gyvų, galėjo pasakyti tik faraono raštininkai - mes nebežinome, kiek gyvybių reikėjo paaukoti piramidei, kol ji tapo vieno žmogaus kapu. Į tamsiąją mirties karalystę faraonas išsivedė dešimtis, greičiausiai šimtus tūkstančių valdinių. Užtat gerai žinoma, kad šiame dvidešimt metų trukusiame tautos žygdarbyje, kuris, atrodo, beprasmiškas, tačiau didingas, niekas daugiau nedalyvavo, tik egiptiečiai ir vergai iš gretimų šalių. Kiekvieną statybos etapą užfiksavo dailininkai, o mūsų dienomis patvirtino archeologai. Prireikus šią piramidę būtų galima pastatyti iš naujo, tiksliai nukopijavus visus statytojų veiksmus: akmens skaldyklose rasta papirusinių lynų, kuriais iš ten būdavo išvelkami luitai, ir akmenskaldžių įrankių. Mes žinome, kuo vardu buvo ir netgi kaip atrodė tasai genijus, ko gero pirmasis žmonijos istorijoje paminėtas genijus. Jį pripažino gyvą ir neužmiršo tūkstančius metų po mirties. O jeigu taip, tai ir mums reikia žinoti jo vardą - Imchotepas. Leonardas da Vinčis turėjo didį pirmtaką. Kabantieji Babilono sodai jaunesni už piramides. Jie atsirado tuo metu, kai jau buvo sukurta “Odisėja” ir statomi Graikijos miestai. Ir vis dėlto sodai kur kas artimesni senovės Egipto pasauliui negu Graikijos. Sodai ženklina Asirijos-Babilonijos valstybės, senovės Egipto amžininkės ir jos varžovės, saulėlydį. Kai į Babiloną įžengė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, jis nebebuvo didelės valstybės sostinė, nes užkariautojai persai jį buvo padarę vienos satrapijos centru. Nors Aleksandras Makedonietis ir nesukūrė nė vieno iš pasaulio stebuklų, vis dėlto jis yra žmogus, sudrebinęs visus Rytus ir padaręs didesnę ar mažesnę įtaką didiesiems praeities paminklams, jų sukūrimui arba žuvimui. Įrengti šiuos sodus Babilonijos karalių Nabuchodonosarą paskatino kilnus despoto įgeidis. Nabuchodonosaras mylėjo savo jauną žmoną - Medijos princesę, kuri dulkiname ir visai neturinčiame augmenijos Babilone ilgėjosi tyro oro ir medžių ošimo. Babilono karalius neperkėlė sostinės prie žaliųjų Medijos kalvų, o padarė tai, ko neįstengtų kiti mirtingieji. Čia, karšto slėnio centre, jis sukūrė tų kalvų iliuziją. Statyti sodų - karalienės prieglobsčio - buvo sutelktos visos senosios karalystės pajėgos, visas jo statytojų ir matematikų patyrimas. Babilonas visam pasauliui įrodė, kad gali sukurti pirmąjį istorijoje paminklą meilei. Babilono statytojų įrengti sodai buvo keturaukščiai. Aukštų skliautus rėmė 25 metrų aukščio kolonos. Aukštų platformos, sudėtos iš plokščių akmens luitų, buvo išklotos meldų sluoksniu, užlietu asfaltu ir uždengtu švino lakštais, kad vanduo neprasisunktų į žemesnį aukštą. Ant viso to buvo užpiltas sluoksnis žemės - tokio storumo, kad čia galėtų augti dideli medžiai. Terasomis kylančius aukštus jungė platūs nuolaidūs laiptai, iškloti spalvotomis plytelėmis. Dėl Efeso Artemidės šventyklos jau seniai painiava, todėl nelabai aišku, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę. Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, netiksliai įsivaizduoja, ką gi sudegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas. Efesas buvo vienas iš didžiausių graikų miestų Jonijoje, galimas dalykas, kultūringiausia ir turtingiausia graikškojo pasaulio, čia dar praturtėjusio Rytų kultūra, sritis. Kaip tik Mažosios Azijos miestai davė drąsių jūreivių ir kolonistų, kurie keliavo į Juodąją jūrą ir prie Afrikos krantų. Turtingi Jonijos miestai daug statė. Visas antikos pasaulis žinojo Heros šventyklą Same, Apolono šventyklą Didimuose, netoli Mileto, Artemidės šventyklą Efese… Paskutinė šventykla buvo statoma daug kartų. Tačiau ankstyvieji mediniai statiniai pasenę suirdavo, sudegdavo arba sugriūdavo per dažnokus žemės drebėjimus, todėl VI a. pr. Kr. buvo nutarta gobėjai deivei pastatyti didingą buveinę, negailint nei lėšų, nei laiko, juoba, kad kaimyniniai miestai ir valstybės pažadėjo remti tokį didelį sumanymą. Liūdnas ankstesnių statybų Efese patyrimas vertė architektą Chersitroną pasukti galvą, ką padaryti, kad šventykla ilgai stovėtų. Sprendimas buvo drąsus ir nekasdieniškas: pastatyti šventyklą pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per būsimus žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio - padaryta kelių metrų storio pagalvė. Ši pagalvė iš tikrųjų pateisino architekto viltis - šventykla stovėjo daugelį amžių. Tiesa, ne šita , o kita… Šią pirmąją šventyklą, siekdamas nemirtingumo, atlikęs nusikaltimą, sudegino Herostratas. Bet šventyklą efesiečiai nutarė pastatyti iš naujo. Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas, įžymus išradėjas, kuris, kaip manoma, suplanavo pavyzdinį helenistinio pasaulio miestą Aleksandriją ir buvo iškėlęs idėją iš Afono kalno padaryti statulą, vaizduojančią Aleksandrą Makedonietį, laikantį indą, iš kurio išteka upė. Naujoji šventykla buvo 109 metrų ilgio, 50 pločio. Ją dviem eilėmis supo 127 dvidešimties metrų aukščio kolonos, be to, kai kurios jų buvo raižytos, su įžymiojo skulptoriaus Skopo iškaltais bareljefais…Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo darbo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai. Architektai, pastatę pelkėje šventyklą, viską apskaičiavo tiksliai. Šventykla išstovėjo dar pusę tūkstantmečio. Kada Efesą ėmė valdyti krikščioniškoji Bizantija, prasidėjo tolesnis šventyklos žūties etapas. Marmurinė apdaila buvo grobiama įvairiems statiniams, buvo nuardytas stogas, pažeistas konstrukcijos vientisumas. Pagaliau pradėjo griūti kolonos, jų nuolaužos skendo toje pat pelkėje, kuri anksčiau gelbėjo šventyklą nuo pražūties. O dar po kelerių dešimtmečių dumble ir upės sąnašose išnyko paskutiniai Jonijos geriausios šventyklos pėdsakai. Netgi vieta, kur ji stovėjo, buvo pamažu pamiršta. Halikarnaso mauzoliejus buvo Artemidės antrosios šventyklos bendraamžis. Be to, juos statė ir puošė tie patys meistrai. Šis mauzoliejus - taip pat meilės paminklas, kaip Babilono sodai arba Indijos Tadž Mahalis. Nuo Efeso Artemidės šventyklos ir kitų panašių Mažosios Azijos statinių Halikarnaso mauzoliejus skiriasi tuo, kad jame greta išlaikytų daugelio graikiškų tradicijų ir statybos metodų ryški Rytų Architektūros įtaka. Graikų architektūroje jis neturi prototipų, užtat pasekėjų susilaukė daug - panašūs mauzoliejai vėliau buvo statomi įvairiuose Artimųjų Rytų rajonuose. Halikarnaso tirono laidojimo patalpą architektai pastatė beveik kvadratinę. Pirmas pastato aukštas buvo pati mauzolo ir Artemisijos grabvietė. Iš lauko pusės ši milžiniška 5000 m2 ploto ir apie 20 metrų aukščio laidojimo kamera buvo išklota balto marmuro plokštėmis, nutašytomis ir nupoliruotomis taip, kaip daro persai. Pirmo aukšto viršų juosė frizas - helenų kova su amazonėmis - didžiojo Skopo “Amazonomachija”. Kolonados apsuptame antrame aukšte buvo laikomos aukos, o mauzoliejaus stogą sudarė piramidė, užsibaigianti marmurine kvadriga: ketvertu arklių pakinkytame vežime stovėjo Mauzolo ir Artemisijos statulos. Aplink mauzoliejų buvo pastatytos liūtų ir šuoliuojančių raitelių figūros. Mauzoliejus bylojo apie klasikinio graikų meno saulėlydį. Pirmą kartą graikų mene viename pastate buvo panaudoti visi trys įžymieji orderiai. Apatinį aukštą rėmė penkiolika dorėninių kolonų, viršutinio aukšto vidinės kolonos buvo korintinės, o išorinės - jonėninės. Visame antikiniame pasaulyje buvo statomos Halikarnaso mauzoliejaus kopijos ir imitacijos, tačiau, kaip ir dera kopijoms, jos buvo ne tokios vykusios ir todėl greitai užmirštos. O originalas taip išgarsėjo, kad romėnai mauzoliejais ėmė vadinti visas dideles laidojimo patalpas. Rodo kolosas - jaunesnysis mauzoliejaus ir Artemidės šventyklos amžininkas. Idėja jį sukurti kilo 304 m. pr. Kr. pavasarį , kada Mažosios Azijos pakrantėje esančios nedidelės salos gyventojai, stovėdami ant ilgos apsupties nusiaubtų sienų, žiūrėjo, kaip jūros tolybėse nyksta vieno iš Aleksandro Makedoniečio valstybės paveldėtojų, Priešakinės Azijos ir Sirijos valdovo sūnaus Demetrijaus Poliorketo laivai. Po nepavykusios apsiausties išvykdamas iš salos, Poliorketas ant kranto paliko savo paskirties neatlikusią heleopolidę(apsiausties bokštą) - irgi tam tikra prasme pasaulio stebuklą. Po pergalės mieste susirinkę pirkliai pasiūlė perką heleopolidę “metalo laužui” ir už geležį davė 300 talentų - tais laikais pasakišką sumą. Pažymint miesto išgelbėjimą ir už pinigus, gautus pardavus bokštą, buvo nutarta pastatyti Rodo globėjo Helijo statulą. Rodiečiai tikėjo, kad jų sala iškilusi iš jūros dugno, šiam dievui paprašius. Statulos daryti buvo pakviestas skulptorius Charas, Lisipo mokinys. Trisdešimt šešių metrų aukščio statulos pagrindas buvo trys masyvūs akmeniniai stulpai, pečių aukštyje sutvirtinti geležinėmis sijomis. Stulpų pamatai buvo statulos kojose ir skraistėje. Pečių aukštyje ir per juosmenį stulpus jungė skersinės sijos. Ant stulpų ir sijų buvo pritvirtintas geležinis karkasas, apdengtas kaltiniais bronzos lakštais. Kolosas kilo uosto krante ant baltu marmuru išklotos dirbtinės kalvos. Dvylika metų statulos niekas nematė, nes, karkasą apdengus viena bronzos lakštų juosta, tuoj pat būdavo paaukštinamas kolosą supąs pylimas, kad meistrams būtų patogiau kilti aukščiau. Tik tada, kai pylimas buvo pašalintas, rodiečiai pamatė savo globėją dievą su spinduliuojančiu vainiku ant galvos. Spindintis dievas buvo matyti daug kilometrų nuo Rodo, ir netrukus žinia apie jį pasklido visame antikos pasaulyje. Tačiau jau po pusės amžiaus stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs Rodą, parvertė kolosą ant žemės. Silpniausia statulos vieta pasirodė keliai. Iš čia ir kilo pasakymas: milžinas molio kojomis. Rodiečiai bandė kolosą pakelti. Tačiau nieko neišėjo. Taip ir gulėjo kolosas įlankos pakrantėje - svarbiausia turistinė salos įžymybė. Tūkstantį metų išgulėjo perskilęs kolosas prie Rodo, kol 977 metais arabų vietininkas, kuriam reikėjo pinigų, jį pardavė vienam pirkliui. Prieš gabendamas kolosą perlydyti, pirklys supjaustė jį dalimis ir bronza pakrovė 900 kupranugarių. Paskutinis klasikinis stebuklas, vienaip ar kitaip susijęs su Aleksandro Makedoniečio vardu, yra Aleksandrijos švyturys. Aleksandrija, įkurta 332 metais, plyti Nilo deltoje, Egipto miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal vieningą planą. Aleksandrijoje stovėjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, čia taip pat buvo musejonas - mūzų buveinė, menų ir mokslo centras. Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo nepatogus. Nilas plukdo gausybę dumblo, seklumose išlaviruoti tarp akmenų ir seklumų galėdavo tik suamnus locmanas. Siekiant užtikrinti jūrų laivybos saugumą, buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturį. 285 m. pr. Kr. sala buvo sujungta su žemynu pylimu, ir architektas Sostratas Knidietis ėmėsi darbo. Švyturys iškilo 120 mertų aukščio - trijų aukštų bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžių “varžovas”. Jo pamatas buvo kvadratas su 30 metrų kraštinėmis. Pirmas 60 metrų aukštį siekęs bokšto aukštas buvo išmūrytas iš akmens plokščių, ant jo stovėjo 40 metrų aukščio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Trečiame aukšte, apvaliame, kolonų apsuptame bokšte visą laiką degė milžiniškas laužas, kurio šviesą atspindėdavo sudėtinga veidrodžių sistema. Malkos laužui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais nuolaidžiais ir plačiais, kad jais į viršų, į šimto metrų aukštį, užvažiuodavo asilų traukiamos vežėčios. Švyturys buvo ir tvirtovė - Aleksandrijos forpostas, ir stebėjimo punktas. Bokšte buvo daugybė sudėtingų technikos prietaisų: vėjarodžių, astronominių aparatų. Žlugus Romos imperijai, jis užgeso, apgriuvo per šimtmečius sunykęs viršutinis bokštas, tačiau dar ilgai stovėjo apatinio aukšto sienos, kurias sugriovė žemės drebėjimas XIV amžiuje. Senovės švyturio griuvėsius panaudojo turkai, statydami savo tvirtovę, ir jie iki šiol tebėra joje. Olimpijos Dzeuso statula - vienintelis pasaulio stebuklas, buvęs Europos žemyne. Nė viena Elados šventykla graikams netrodė verta stebuklo vardo. Ir kaip stebuklą pasirinkę Olimpiją, jie įsiminė ne šventyklą, ne maldos vietą, o tik viduje stovėjusią statulą. Dzeusas buvo labai artimai susijęs su Olimpija. Kiekvienas tų vietų gyventojas puikiai žinojo, kad kaip tik čia Dzeusas nugalėjo kraugerį Kroną, tikrą savo tėvą, kuris, bijodamas, kad sūnūs neatimtų valdžios, pradėjo juos ryti. Olimpinės žaidynės kaip tik buvo rengiamos šiam įvykiui pažymėti ir prasidėdavo aukojimu Dzeusui. Svarbiausia Olimpijos šventovė buvo Dzeuso šventykla su jo statula, padaryta didžiojo Fidijo. Fidiją išgarsino ne tik Olimpijos Dzeuso statula, bet ir Atėnės statula Partenone bei reljefai ant jo sienų. Dzeuso statula stovėjo šventykloje, kurios ilgis siekė 64 metrus, plotis - 28; vidinė patalpa apie 20 metrų aukščio. Salės gale soste sėdintis Dzeusas galva rėmė lubas. Iki juosmens plikas Dzeusas buvo padarytas iš medžio. Jo kūną dengė rausvos, šilto atspalvio dramblio kaulo plokštelės, rūbus - aukso lakštai. Vienoje rankoje jis laikė auksinę pergalės deivės Nikės statulą, kita rėmėsi ilgu skeptru. Iš išlikusių Dzeuso sosto aprašymų matyti, kad sostas buvo papuoštas dramblio kaulo bareljefais ir auksinėmis dievų statulomis. Sosto šonus buvo ištapęs dailininkas Panenas, Fidijo giminaitis ir padėjėjas. Vėliau Bizantijos imperatoriai labai atsargiai pervežė statulą į Konstantinopolį. Nors jie ir buvo krikščionys, niekam nepakilo ranka prieš Dzeusą. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Ugnis prarijo ir medinį kolosą: tik keletas suanglėjusių kaulo plokštelių ir išsilydžiusio aukso gurvolėliai liko iš Fidijo kūrinio. Taip žuvo ir septintasis pasaulio stebuklas. *** Jeigu suskaičiuotume visus įžymius senovės paminklus, tai pasirodytų, kad iki mūsų dienų vargu ar išliko vienas iš šimto. Laimė, žmonės dėl to niekada nesiliovė statyti, lipdyti, tašyti, piešti - didžiu menu išreikšti save ir savo laiką. Ir tas nedaugelis paminklų, išlikusių iki mūsų dienų, įgalina įsivaizduoti, koks buvo Rytų menas, leidžia didžiuotis įžymiaisiais praeities meistrais, kad ir kur jie būtų kūrę - Indijoje, Sirijoje, Japonijoje, Birmoje, Etiopijoje…

Istorija  Referatai   (13,8 kB)

Vienas svarbiausių žmonių prisidėjusių kuriant pasaulio istoriją yra Kristupas Kolumbas. Jo kelionės į Naująjį pasaulį nebuvo pirmosios, tačiau 1492 metais buvo pradėtas rašyti naujas pasaulio istorijos knygos lapas. Europai atsivėrė naujos durys tyrinėjant Žemę, praturtėjo Ispanija ir Portugalija, jos tapo galingiausiomis Europos valstybėmis, atgabentos bulvės, tabakas ir kiti dalykai be kurių dabartinis žmogus sunkiai išsiverstų. Į Europą buvo atvežtos baisios ligos, europiečiai pasėjo nesantaiką naujoje žemėje, prasidėjo nenuilstanti koove su užkariautojais, buvo išžudyta begalė žmonių. Beto manau, Kristupas Kolumbas yra vienas paslaptingiausių istorinių asmenybių.

Istorija  Kursiniai darbai   (29 psl., 48,41 kB)

Romėnų religija, politeistinė religija, išsivysčiusi greičiausiai iš indoeuropiečiams būdingų dangaus su jo atmosferiniais reiškiniais ir ugnies kultų. Svarbiausias pirmykštės romėnų religijos bruožas - tikėjimas beasmene dievybe - numenu, o veikiau - jėga, slypinčia kiekviename reiškinyje (pvz., žaibo blyksnyje, grūdo dygime, blogoje arba geroje bandos būklėje ir pan.). Romėnų religija, atrodo, turėjo ir protėvių kultą, kuris reiškėsi manų, genijų garbinimu, tikėjimu pomirtiniu gyvenimu ir mirusiųjų ryšiu su gyvaisiais. Didėjant Romos reikšmingumui, romėnų religija pasipildė tautų, įėjusių į Romos valstybės sudėtį, dievybėmis (pvz., sabinų Kvirinu). Dievas Jupiteris virto vyriausiuoju romėnų dievu. Etruskų pavyzdžiu buvo sudaryta vyriausiųjų romėnų dievų triada (Jupiteris-Junona-Minerva), iš etruskų perimtas jų vaizdavimas, šventyklų dievams statymo paprotys, būrimo menas (vad. disciplina etrusca).

Istorija  Pateiktys   (29 psl., 5,36 MB)

Šiame darbe bus tyrinėjamas Mykolo Lietuvio požiūris į lietuvių kultūros ypatingumus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudarymą, atsiribojant nuo kaimynų Maskvos ir totorių. Be to, bus pateikiamos jo mintys apie lietuvių kalbos kilmę.

Kitos kalbos  Referatai   (5 psl., 9,3 kB)

Vandenynai jungiasi tarpusavyje ir visi kartu sudaro vieną Pasaulio vandenyną. Didžiausias ir giliausias yra Didysis (Ramusis) vandenynas. Jis vienas yra didesnis už visą Žemės rutulio sausumą. Antras pagal didumą — Atlanto vandenynas; jis du kartus mažesnis už Didįjį. Už Atlanto vandenyną nedaug ką mažesnis Indijos vandenynas. Žymiai mažesnis už kitus — Arkties vandenynas, kurio centrinėje dalyje yra Šiaurės ašigalis.. Plati sritis aplink ašigalį ne tik vandenyne, bet ir jo pakrantėse vadinama Arktimi (nuo graikiško žodžio „arktos"— lokys; taip senovės graikai vadino Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyną, esantį šiaurinėje dangaus pusėje). Dideli sausumos plotai, apsupti vandenynų ir jūrų, vadinami žemynais, arba kontinentais. Iš viso yra šeši žemynai: didžiulė Eurazija (Europa ir Azija kartu), užimanti daugiau kaip 1/3 visos sausumos, Afrika, Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Australija ir Antarktida. Antarktidoje yra Pietų ašigalis. Be žemynų teritorijos, pasaulio dalims priklauso dar ir gretimos salos. Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynai kartu su gretimomis salomis sudaro vieną pasaulio dalį—Ameriką; o Eurazijos žemynas dalijamas į dvi pasaulio dalis — Europą ir Aziją. Pasaulio dalys taip pat šešios. Didžiausia pasaulio dalis yra Azija, kiek mažesnė už ją — Amerika. Pagal didumą po jų eina Afrika, Antarktida, Europa ir Australija. Australijai priklauso Didžiojo vandenyno vidurinės dalies salos, kurių yra labai daug. Visos šios salos drauge vadinamos Okeanija. Žemės rutulio gyventojai Gyventojų skaičius ir tankumas Gyventojų skaičius. Žemės rutulyje iš viso gyvena daugiau kaip 5 mlrd. žmonių. Vidutiniškai per metus žmonių gimsta daugiau, negu miršta, ir Žemės rutulio gyventojų skaičius tolydžiai didėja (maždaug 120 mln. žmonių per metus). Šiuo metu žmonės gyvena beveik visoje žemės rutulio sausumoje. Iš pasaulio dalių tiktai vienoje Antarktidoje nėra nuolatinių gyventojų; ten tik laikinai įsikūrusios mokslinės stotys ir ekspedicijos, kurių sudėtis kasmet keičiasi. Gyventojų tankumas. Gyventojų tankumas paprastai nustatomas pagal žmonių skaičių, tenkantį vidutiniškai. vienam kvadratiniam kilometrui ploto. Norėdami apskaičiuoti kurios nors šalies gyventojų tankumą, turime jos gyventojų skaičių padalyti iš jos kvadratinių kilometrų skaičiaus. Taip sužinosime, kiek žmonių tenka 1 km2. Jeigu padalysime 5 mlrd.— viso Žemės rutulio gyventojų skaičių — iš 149 mln.— visos sausumos ploto, tai gausime vidutinį Žemės rutulio sausumos gyventojų tankumą — 40 žmonių 1 km2. Didžiausias gyventojų tankumas yra Europoje (vidutiniškai 120 žmonių 1 km2), paskui Azijoje (80 žmonių). Žymiai rečiau gyvenama Amerika (daugiau kaip 20 žmonių 1 km2) ir Afrika (apie 11 žmonių). Mažiausias gyventojų tankumas yra Australijoje su Okeanija (apie 4 žmonės 1 km2). Atminkite, jog šie skaičiai labai dažnai keičiasi ir juos reikia tikslinti iš naujo. Kiekvienos pasaulio dalies teritorijoje gyventojai pasiskirstę nevienodai. Vienos vietovės gyvenamos tankiai, ir jose yra daug didelių miestų bei gyvenviečių. Kitose gyventojų reta, ir dešimtis, o kartais netgi šimtus kilometrų visai nėra gyvenamų vietų. Gyventojų tankumas ir jų pasiskirstymas teritorijoje daugiausia priklauso nuo pagrindinio žmonių verslo, nuo to, kaip gyventojai panaudoja gamtą ir kokiu būdu gaminasi visa, kas reikalinga gyvenimui (maistą, drabužius, darbo įrankius ir t.t.). Rečiausiai gyvenami, medžioklės verslų rajonai, kur žmonės daugiausia verčiasi laukinių gyvulių medžiokle. Labai reta gyventojų ir klajoklinės gyvulininkystės rajonuose, kur žmonės ištisus metus kartu su bandomis kilnojasi iš vienos ganyklos į kitą. Tankiau gyvenamos vietos, kuriose gyventojai yra sėslūs ir verčiasi žemdirbyste; labai tanku gyventojų drėkinamųjų žemių rajonuose, kur vanduo iš upių atiteka kanalais. Ypač daug gyventojų tose vietovėse, kur daug didelių miestų su stambiomis gamyklomis ir fabrikais, kur dirba dešimtys ir šimtai tūkstančių darbininkų bei tarnautojų. Gyventojų pasiskirstymui nemaža įtakos turi tai, kaip seniai gyvenamos vietos: ten, kur žmonės gyvena nuo senų laikų, tankumas paprastai yra didesnis, negu tose vietose, kurios apgyventos neseniai. Rasės Pagrindinės rasės ir jų pasiskirstymas pasaulio dalyse. Žmonės skiriasi vieni nuo kitų išorinėmis ypatybėmis — ūgiu, odos, akių, plaukų spalva, veido bruožais ir t.t. Pagal šias išorines skirtybes visi Žemės rutulio gyventojai skirstomi į kelias rases. Paprastai skiriamos trys pagrindinės rasės: juodoji, geltonoji ir baltoji. Juodosios (arba negridų australoidų) rasės žmonės pasižymi tamsia odos spalva, garbanotais plaukais, plačia nosimi ir storomis lūpomis. Juodajai rasei priklauso didžioji dalis Afrikos gyventojų, dalis Pietų Azijos (Indostano pietų) gyventojų, o taip pat senieji Australijos ir kai kurių gretimų Okeanijos salų gyventojai. Be to, gana daug juodosios rasės atstovų — negrų — gyvena rytinėse Amerikos dalyse, kur jų protėviai buvo atgabenti iš Afrikos kaip vergai. Juodajai rasei tenka kiek daugiau negu 1/10 visų Žemės gyventojų. Gausesnė yra geltonoji (arba mongoloidų) rasė, sudaranti daugiau kaip 2/5 visų Žemės rutulio gyventojų. Šios rasės žmonių oda gelsva, akys siauros, lygūs juodi plaukai. Geltonosios rasės atstovai gyvena daugiausia Azijoje, (kinai, japonai, mongolai ir kt.). Šiai rasei priklauso malajiečiai (Pietryčių Azijoje), dalis Okeanijos gyventojų, o taip pat senieji Amerikos gyventojai — indėnai. Gausiausia — baltoji (arba europeoidų) rasė: jai priklauso beveik pusė visos žmonijos. Baltosios rasės žmonių odos spalva yra šviesi (šviesiai rausva) arba rusva ir švelnūs banguoti plaukai. Jie gyvena daugiausia Europoje (rusai, ukrainiečiai, be Europos, gyvena ir Šiaurės Azijoje). Paskutiniaisiais šimtmečiais iš Europos persikėlę žmonės beveik ištisai apgyveno Australiją, Šiaurės Ameriką ir kai kurias Pietų Amerikos dalis. Jie apsigyvena taip pat pačioje Afrikos šiaurėje ir pačiuose pietuose. Be europiečių, baltajai rasei priklauso daugumas Pietų bei Pietvakarių. Azijos (didžioji dalis indų, iraniečių, arabų ir kt.) ir Šiaurės Afrikos (berberai, arabai) gyventojų. Rasių lygiavertiškumas. Žmonija yra vienos kilmės, ir žmonių skirstymas rasėmis turi tik sąlyginę, neesminę reikšmę. Išoriniai žmonių skirtumai yra labai įvairus ir į juos visus, skirstant rasėmis, netgi neįmanoma atsižvelgti. Rasės nuolat bendrauja ir maišosi viena su kita. Vienoje tautoje, kalbančioje ta ar kita kalba, gali būti žmonių su labai skirtingais išoriniais požymiais. Visi rasių atstovai sugeba savarankiškai vystytis ūkiniu ir kultūriniu atžvilgiu. Dar senovės laikais daugelis Azijos, Afrikos, Amerikos tautų turėjo aukštą kultūrą. Tačiau ilgai trukęs užsienio kapitalistų jungas stabdė jų kultūros ir ūkio vystimąsi. Dabar daugelis šių tautų, išsikovojusių nepriklausomybę, sėkmingai vysto savo ūkį ir kultūrą. Visų rasių atstovų tarpe yra įžymių mokslininkų, inžinierių, rašytojų, artistų.

Geografija  Konspektai   (6,64 kB)

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.

Teisė  Konspektai   (56 psl., 123,35 kB)

Įdomu tai, kad visi šie septyni kūriniai pasižymi gigantišku dydžiu. Be to, keturi iš jų - piramidės, deivės Artemidės šventykla, dievų Dzeuso ir Helijo (Kolosas) skulptūros yra susiję su religija ir mitais, kurie buvo neatskiriama antikos gyvenimo ir kultūros dalis. 
Deja, iš septynių pasaulio stebuklų šiandien tėra išlikusios piramidės. Kiti stebuklai tėra minimi senovės autorių raštuose. Taip pat nėra tiksliai žinomi visų septynių stebuklų autoriai. Iš žinomų įžymiausias Fidijas, sukūręs Dzeuso statulą.
Septynių pasaulio stebuklų sąvoka atėjo iš 3 a.pr.m.e. Sąvoka “pasaulio stebuklai“ atsirado Graikijoje ir Mažojoje Azijoje.

Istorija  Kalbėjimo temos   (32 psl., )

Ką mąsto žmogus, stovėdamas ant aukšto pasatato stogo ir žvelgdamas į nežinomybę, į svaigulį keliantį aukštį, į tą ribą tarp gyvenimo ir mirties? Kas priverčia žmogų išgerti lemtingą tabletę, kuri atveria vartus į slypinčią nežinomybę? Kas pastumėja šokti į gilų vandenį, kuris tartum turėtų nuplauti ir atpirkti mūsų padarytas nuodėmes šiame laikiname pasaulyje.

Anglų kalba  Rašiniai   (5 psl., 14,75 kB)

Dabar manoma, kad seniausias rašytinis paminklas, kuriame minimos Rytų Pabaltijo gentys, yra Herodoto „Istorija“. Aprašydamas skitus ir jų gyvenamąją aplinką, Herodotas pasakoja apie neurus, androfagus, budinus ir kitus. Herodoto „Istorijos“ tyrinėtojų darbuose galima rasti pasisakymų, kad sarmatų gentis sudinus ir galindus reikėtų priskirti latviams, o dalis borusų ir budinų gyvenę Lietuvoje. Neurai gyveno Volynėje ir Lietuvoje. Herodoto minimi gelonai – tai galindai, pardavinėdavę Ponto pirkliams gintarą, kailius, grikius bei vaisius, o ir pats žodis „gelon“ lietuviškas.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,79 kB)

Prekyba ir prekybos keliai – vienas iš svarbiausių seniausios Lietuvos visuomenės gyvenimo aspektų. Kiek gyvuoja žmonių bendruomenė – tiek gyvuoja ir prekyba. Prekiauta visais laikais, skyrėsi tik prekybiniai interesai, kelių kryptys ir prekybos partneriai. Per visą akmens ir bronzos amžių pagrindinis prekybos objektas buvo žaliavos. Pradžioje titnagas, gintaras, žalvario amžiuje – varis, cinkas, alavas, bronziniai ginklai bei papuošalai, ankstyvajame geležies amžiuje – geležis ir jos dirbiniai.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 10,11 kB)

Žmonijos istorija – amžina ir begalinė asmenybių, bendruomenių, genčių, valstybių tarpusavio santykių kaita. Jie, kaip apie tai liudija visų be išimties pasaulio civilizacijų patirtis, išsiaiškinami kalba arba ginklu. Karai ir karybos menas buvo reikšmingas ankstyvosios pasaulio visuomenės ir jos ekonomikos plėtros stimulas. Ne kitaip klostėsi ir ankstyviausioji Lietuvos visuomenės istorija.

Istorija  Konspektai   (5 psl., 14,22 kB)

Filosofija kaip metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Ikisokratikai apie būtį. Žmogaus sąmonė turi daug formų: mokslas, menas, religija. Filosofija - socialinė sąmonė. Sąmonė turėjo sąvoką evoliucija. Evoliucija turi tam tikras pakopas. Žmogus kaip gentinė būtybė, o ne persona. Sąmonės evoliucijos aspektai: pasaulėjauta - pirma pakopa. Žmogus mąsto mitais. Suvokia pasaulį per emocijas. Turi emocinę sąmonę.

Filosofija  Paruoštukės   (5 psl., 40,3 kB)

Istorijos konspektas nuo priešistorės iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.

Istorija  Konspektai   (26 psl., 64,5 kB)

Tai buvo jūrinė civilizacija. Geografinė padėtis - balkanų pusiasalis. Sąlygos verstis žemės ūkio nebuvo itin palankios. Beveik nėra miškų. Graikai augino ir garsėjo vynuogynais ir alyvuogėmis. Pirmosios šventyklos buvo statomos iš medžio arba nedegtų plytų, vėliau iš akmens. Graikai išrado kėlimo prietaisus t.y. skridinius ir skrysčius. Jais naudojantis galėdavo kelti 30 t sveriančius akmenis.

Istorija  Referatai   (6 psl., 727,04 kB)

Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). Jo tėvas priklausė raitelių luomui, kurio reikšmė Romos diduomenės gyvenime I a. pr. Kr. ėmė aiškiai didėti, o senatorių luomo autoritetas, atvirkščiai, smuko. Naujų visuomenės santykių formavimąsi, tam tikrą lūžį nusistovėjusių tradicijų, mąstymo ir moralės srityse rodo tai, kad Cicerono žemietis Gajus Marijus, nekilmingas ir nemokytas žmogus, tapo garsiu kimbrų bei teutonų nugalėtoju ir net septynis kartus (107, 104-100, 86 m. pr. Kr.) buvo išrinktas konsulu.

Istorija  Referatai   (10 psl., 25,16 kB)

Cicerono gyvenimas. Cicerono veikla ir kūryba. Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). “Cicer” lotynai vadina žirnį, o Cicerono prosenis, matyt, ant nosies galo turėjo randą kaip žirnio užuomazgą, nuo kurios ir gavo tą pravardę. Ciceronas nesigėdijo šios pavardės ir pažadėjo ją išgarsinti. Sulaukęs mokyklinio amžiaus, Ciceronas įrodė, ko iš tiesų vertas jo vardas. Parodęs nepaprastus gabumus, jis taip pagarsėjo ir tokį vardą įgijo tarp vaikų, kad jų tėvai ateidavo į mokyklą, norėdami savo akimis pamatyti Ciceroną ir patys įsitikinti tuo.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 162,71 kB)

Žmogų sendina ne metai, o piktnaudžiavimai savo sveikata. Sveikame, švariame kūne visi organai pakankamai stiprūs, turi dideles gyvybinių jėgų atsargas ir funkcionuoja idealiai, o didelio krūvio metu geba savo veiklą keliagubai sustiprinti. Norint gyventi ilgai, privalu saugoti organizmą nuo toksinių atliekų, nervų sistemą — nuo perkrovų, audinius ir kraujagysles — nuo sustangrėjimo. Žalingų pasekmių kone perpus trumpinančių žmogaus amžių, galime išvengti pasirinkus natūralią, sveiką gyvenseną.

Medicina  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 12,12 kB)

Tango, kaip ir dauguma kitų šokių, yra ne tik estetinio, meninio, dvasinio poreikio tenkinimas, bet ir fizinio aktyvumo rūšis. Tai energingas, kupinas aistros, improvizacijos ir vidinio susikaupimo šokis, turintis ir įdomią, savitą istoriją. Šiame darbe bus pasistengta apžvelgti tango, kaip šokio ir kultūrinio reiškinio, svarbiausius aspektus ir istorinę raidą, ir taip pat pasigilinti į priežastis, kodėl ir šių dienų jaunimas vis dažniau renkasi tango šokio pamokas kaip tam tikrą fizinio aktyvumo formą.

Sportas  Referatai   (5,33 kB)

Piramidės - tai faraonų kapai. Visose stovėjo sarkofagai su palaidotų juose faraonų vardų užrašais. Egipto piramidės - žinomiausi, be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų Žemės statinių. Pirmosios piramidės pastatytos maždaug prieš 5 tūkst. metų. Nei laikas nei užkariautojai nieko negalėjo padaryti joms. Ir šiandien pasaulis stebisi vienu iš septynių didžiųjų stebuklų - Egipto piramidėmis. Jos buvo statomos keturiose vietovėse: Gizoje, Abusire, Sakaroje ir Dašure.

Istorija  Namų darbai   (4,57 kB)

Indoeuropiečiai – tautų grupė, kurią jungia bendra neolito laikų prokalbė (VI-V tūkst. pr. Kr.). Iš jos kilo indų, iranėnų, graikų, armėnų, italikų germanų, keltų, baltų, slavų ir kitos kalbinės grupės. Genčių protėvynė – V. Azija ar R. Europa – nuosaikaus klimato zona. Šios šeimos kalbomis dabar šneka 2 mlrd. žmonių. Baltai – 1. Indoeuropietiškos kilmės tautų bei genčių grupė, kalbėjusi giminingomis kalbomis ir tarmėmis (lietuviai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, jotvingiai, kuršiai, prūsai).

Istorija  Konspektai   (2,49 kB)

Danijos Karalystė - valstybė Europos šiaurinėje dalyje. Pietuose Danija ribojasi su Vokietija, likusią teritorijos dalį supa Šiaurės ir Baltijos jūros. Apie 1/3 šalies teritorijos yra salose, kita teritorijos dalis yra Jutlandijos pusiasalis. Danijai priklauso ir Grenlandija bei Farerų salos, kurios turi autonomiją. Politinė sistema Danija yra parlamentinė monarchija. Valstybės vadovas, turintis tik reprezentacines funkcijas yra karalius arba karalienė.

Geografija  Rašiniai   (5,78 kB)

Įdėmiau panagrinėjus šiuolaikinės politiškai aktyvios visuomenės žodyną, galima būtų konstatuoti, kad vienas iš dažniausiai kalboje pasitaikančių žodžių yra demokratija. Mūsų aplinkoje tapo įprasta girdėti tokius išsireiškimus kaip: nedemokratiškas valdymo būdas, demokratiška visuomenė ir pan. Tačiau detaliai įsigilinus į vartojamų žodžių prasmę kalboje, iškyla klausimas, ar visuomenė iš tikrųjų žino žodžio "Demokratija" reikšmę.

Politologija  Referatai   (11,22 kB)

Laisvės siekia daugybė žmonių. Ji turi daug reikšmių. Vieniems tai pilietinė laisvė, kitiems ekonominė, bet visų svarbiausia mano manymu yra asmeninė laisvė. Tai įrodo Vinco Mykolaičio – Putino poema "Vergas". Kūrinio spalvos yra tamsios, niūrios, slogios, o kai kuriose posmeliuose net pereinančios į juodumą: "Nusvirau aš į vargingą savo guolį, Kaip žmogus, kuriam vistiek – gyvent ar mirti, Kaip žmogus kurio paniekinta gyvybė, Tartum liūtas tūno alkio lūkesy".

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2,38 kB)

Šiandien itin dažnai svarstomas individualios atsakomybės ir aktyvumo bei iniciatyvumo klausimas: kiek nūdienos žmogus gali būti ir yra atsakingas už visuomenėje vykstančius procesus; kiek įmanoma efektyvi jų kontrolė ir reguliavimas; ar tai iš viso yra žmogaus kompetencijoje. Mūsų laikų visuomenėje akivaizdūs tokie procesai, kaip senosios tvarkos irimas, leidžiantis įsitvirtinti naujiems autoritetams, spartus technologijų vystymasis, gamybos proceso ir masinės kultūros standartizacija, tarpininkaujančios patirties plitimas ir pan.

Filosofija  Namų darbai   (5,51 kB)

Romėnų religija politeistinė religija, išsivysčiusi greičiausiai iš indoeuropiečiams būdingų dangaus su jo atmosferiniais reiškiniais ir ugnies kultų. Svarbiausias pirmykštės romėnų religijos bruožas - tikėjimas beasmene dievybe - numenu, o veikiau - jėga, slypinčia kiekviename reiškinyje (pvz., žaibo blyksnyje, grūdo dygime, blogoje arba geroje bandos būklėje ir pan.).

Teologija  Referatai   (7,1 kB)

Geografine padetis:pietryèiu europos salis.pats balkanu pusiasalio galas.aplink vidurzemio jura,egejo jura,siltas klimatas, smeletas ir kalnuotas krastas mazai augmenijos.Peloponesas vadinamas pietine Graikijos dalis(sala). Egejo civilizacija susikure kretos saloje III a.pries.kr.Karalius Minas.Kretieciai is pradziu garsëjo kaip kvieciu mieziu,vynuogiø augintojais,veliau kaip sumanus vandenu prekiautojai.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3,73 kB)