Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?

Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)

Šiandieninė mokykla, kaip ir visa Lietuva, yra atvira pasauliui. Plūsta gausi informacija iš šalių, į kurias lyg ir pridera lygiuotis. Mokykla privalo ugdyti laisvą ir kūrybingą, orų ir dvasiškai brandų pilietį. Ypatingai didelį dėmesį reikia atkreipti į speciajiųjų poreikių vaikus, jų integraciją į visuomėnę. Šio tikslo siekiame per visą vaiko ugdymo procesą. Specialiosiose mokyklose ugdoma elementari samprata apie žmogų, gamtą, gimtąjį kraštą, tautą, regionų pažinimą.

Geografija  Kursiniai darbai   (19 psl., 125,08 kB)

Ilgametė JAV stambių įmonių ūkinė veikla parodė, kad didinant gamybos mastus, didinant pačias įmones dažnai nepavykdavo pasiekti laukto efekto. Visa eilė atvejų rodo priešingą rezultatą, t.y., kad ji: • tampa sunkiai valdoma ar nebevaldoma; • inertiška; • biurokratiška organizacija; • atsilieka nuo rinkos ir mokslinio techninio progreso; • veda prie ryškaus darbo našumo augimo sumažėjimo ir kitų ekonominių nuostolių. Spartūs technologiniai pokyčiai žymiai sutrumpino produkcijos gyvavimo ciklą ir daugelis stambių įmonių paseno žymiai aukščiau numatytų terminų. Nepalankioje situacijoje atsidūrė stambios tradicinių pramonės šakų įmonės, visa eilė šiuolaikinių gamybų, tame tarpe ir buitinė elektronika. Kai kurie stambių įmonių vadovai teigia, kad šiuo metu netikslinga statyti stambias įmones, nes jos gali pasenti net nebaigus jų statybos. Jie jau 1980m. siūlė uždaryti stambias įmones su surinkimo linijomis, teikdami pirmenybę nedideliems automatizuotiems gamybiniams pajėgumams, kurie gali būti geriau valdomi. Žinoma tai nereiškia, kad nedideles įmones tikslinga kurti visose pramonės šakose.Tačiau visumoje galima išvadą, kad nuolatos yra ieškoma optimalių gamybinių ir valdymo struktūrų atskirų korporacijų viduje, kas atveda prie organizacinių formų įvairovės, grindžiant ir derinant stambią, vidutinę ir smulkią gamybą, didesnį vaidmenį suteikiant mažesnio dydžio įmonėms. 1.2 Didelės ir mažos įmonės hibrido organizavimas Kiekviena iš organizacinių valdymo formų (tiek funkcinė, tiek divizinė, tiek ir matricinė) pasižymi tam tikrais privalumais ir turi tam tikrų trūkumų. Funkcinė organizacinė struktūra efektyvi ir tinkama firmoms, kurios gamina pastovaus ir plataus vartojimo asortimento prekes. Tačiau ji nelabai skatina kūrybą ir naujoves, nelabai greitai prisitaiko prie aplinkos pokyčių, nelinkusi pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Divizinė organizacinė struktūra (pagal skyrius) gali gerai įgyvendinti pagrindinius verslo tikslus ir yra žymiai adaptyvesni už funkcinę. Tačiau laikui bėgant skyriai tampa labai dideli, o dideli skyriai visada kenčia nuo perdaug išaugusių struktūrų. Be to, panašios organizacijos dažnai patenka į centralizuotų ir decentralizuotų operacijų tinklą. Matricinė organizacinė struktūra atsirado kaip atsakas į įvairiapusius reikalavimus, kaip reakcija į perdaug sudėtingas struktūras su daugeliu autonominių skyrių.Tačiau iš kitos pusės, matricinė struktūra dažnai praranda polinkį įsisavinti tai kas naujo ir dažnai labai greitai. Jai esant ypač sunku įgyvendinti centrinės valdžios sprendimus visoje korporacijoje. Be to, ji nuolatos išsigimsta į anarchiją ir tampa biurokratine ir nekūrybinga. Ilgalaikė organizacijos vystymosi kryptis, esant matricinei struktūrai paprastai lieka neapibrėžta. Įvertindami šių organizacinių struktūrų trūkumus, 1980m. žinomi amerikiečių ekonomistai T. Pitersas ir R. Uotermenas pasiūlė hibridinę alternatyvą šioms trims struktūrų formoms, kuri pagal jų nuomonę, turi tenkinti šiuos tris pagrindinius reikalavimus: • efektyvumo reikalavimas verslo politikos pagrindų atžvilgiu; • nuolatinio reguliaraus atsinaujinimo reikalavimas; • profilaktiškumo reikalavimas, kuris užtikrina bent minimalų korporacijos jautrumą pagrindinėms grėsmėms. Organizacijos forma turi būti grindžiama trimis “stulpais” (pagrindais), kurių kiekvienas tenkina vieną iš trijų aukščiau paminėtų reikalavimų. Tam, kad tinkamai reaguoti į efektyvumo reikalavimą, yra “atsparumo stulpas”. 1.pav. parodyta, kad “atsparumo stulpas” grindžiamas kuo paprastesne organizacine forma, siekiant ilgalaikių tikslų. Paprastai organizacinei formai autoriai priskiria specializuotą skyrių konkrečiam produktui. Jų nuomone, organizacinė struktūra pagal “skyrius”, išlieka artimiausioje ateityje geriausia forma. Šie autoriai, palaikydami divizę organizacinę struktūrą aiškina, kad ką bekalbėtų kompanijų vadovai – apie produkto ir aptarnavimo (paslaugų) patrauklumą apie kokybę, apie darbo našumą ir aktyvų personalo įtraukimą – be abejonės, visa tai veda prie jų dėmesio sutelkimo į produktus ar rinkas. Toks požiūris yra paprastesnis, aiškesnis, betarpiškesnis. Antroji “atsparumo stulpo” charakteristika yra vidinė vertybių sistema, kuria tarpusavyje susieti yra korporacijos darbuotojai, kad įgyvendintų organizacijos tikslus. Pirmiausiai išskiriami pagrindiniai tikslai, po to jie detalizuojami į siauresnius, pastarieji dar gali būti smulkinami. Gali būti sudaromas tikslų “medis”, kuris parodo suformuluotų tikslų vienovę. “Perimamumo stulpo” pagrindu yra principas “nedidelis, mažas-puiku”. Esant tokiam požiūriui, mažas traktuojamas kaip būtina adaptyvumo išsaugojimo sąlyga. Dėl to kartais tenka paaukoti ir dalį ekonominio efektyvumo. Tai reiškia, jei išaugo padalinio apimtis, jį reikia skaidyti į naujus.Kitomis šio stulpo charakteristikomis yra tai, kad yra sudaryta ekonominių rodiklių sistema, kuri vertina atskirų padalinių ir korporacijos veiklą visumoje, ir kaip efektyviai panaudojamos korporacijos valdymo aparato atskiros grandys. Kai organizavimo forma paprasta ir nepriklauso nuo gremėzdiškų integruotų sistemų, tai galima išgyventi, panaudojant paprastesnes sistemas ir mažesnį valdymo aparatą. Gremėzdiškas centralizuotas aparatas visumoje naudingas, esant platiems koordinaciniams manevrams. Šiuo atveju, padalinys, skyrius gali prisiimti visas būtinas štabo funkcijas, pavyzdžiui, tiekimas, transportas, kadrų ir finansų valdymas. Trečias stulpas “senų įpročių laužymas” – apima pasiruošimą nuolatinei reorganizacijai, o taip pat reorganizacijai, grindžiamai konkrečių problemų sprendimui atitinkamu laiku. Praktiniu nuolatinės reorganizacijos pavyzdžiu galėtų būti “General Motors” projektinis centras, kuris siekė sumažinti automobilio gabaritus. Čia nuolatinė reorganizacija suprantama : • pasiruošimas nuolat kurti naujus padalinius, skyrius, kai senieji pasidaro per dideli ir per daug biurokratiniai; • pasiruošimas perskirstyti produktų gamybą ar jų asortimentą tarp padalinių (skyrių), tam kad pasinaudoti konkrečiais talentais valdymo srityje arba rinkos pertvarkyme; • sugebėjimas pritraukti talentus ir apjungti juos į projektines grupes, kurios sukuriamos pagrindinėm organizacinėm problemom spręsti, ar pagrindinei organizacinei funkcijai vykdyti, visada su ta sąlyga, kad toks skyrimas ( subūrimas) yra laikinas; • bendras pasiruošimas, esant reikalui reorganizuoti ir pertvarkyti gamybines ląsteles (tuo pat metu išsaugant nepriekaištingą organizacinę forma). Nuolatinė reorganizacija – tai būdas nugalėti laikinus besikeičiančius sunkumus, nesukuriant gremėzdiškų pastovių integruotų komisijų, kurios teoriškai (bet ne visada praktiškai) reguliuoja bet kurias problemas, pačiais įvairiausiais aspektais. Pateikti trys “stulpai” yra dalis atsakymų į teorinius klausimus, ieškant kelio į organizacinių struktūrų tobulinimą. Praktikoje, šios rekomendacijos pasireiškė 1990m. Ekspertų vertinimu, stambios ateities įmonės susidarys iš dešimties , o gal net ir šimto savarankiškai veikiančių padalinių, skyrių, kurių kiekvienas turės didelį autonomiškumo laipsnį, o veikla bus griežtai nukreipta į tam tikros rūšies produkto rinką, ar į tam tikrą vartotoją. Kai kas tokią organizaciją vadina didelės ir mažos įmonės hibridu. Toks hibridas suderina stambios (didelės) firmos privalumus - priėjimas prie stambaus kapitalo, galimybę didelėms investicijoms į fundamentalius tyrimus , galimybę pritraukti talentingus vadovus, mokslininkus ir inžinierius – su pagrindiniais mažo verslo privalumais – lankstumas, operacijų greitis ir griežtas veiklos kryptingumas. Tokios rūšies reorganizacija vyksta daugelyje stambių radioelektronikos firmų, pvz., “IMB”, “Simens”, “Mikrosoft”, o taip pat stambioje medicinos įrenginių firmoje “Johnson & Johnson”. Taip ši firma, užimanti 34 vietą tarp JAV stambiausių firmų (iš 500) ir apyvartoje turinti 12,4 milijardų dolerių buvo pertvarkyta į firmų tinklą. Į jį įeina 166 mažos nepriklausomos firmos, kurių kiekvienos apyvarta sudaro nuo 100 tūkstančių iki 1 milijono dolerių. Firmos centrinio valdymo aparatą sudaro tik 1,5% (nuo 82’700 dirbančiųjų ) šioje firmoje. Reorganizavimo idėja tame, kad dirbama ir vadovaujama kaip mažoje ar vidutinėje kompanijoje, tačiau firmą išlieka didelė. Statistika patvirtina, kad stambesnės firmos (iki tam tikros ribos), kaip taisyklė yra labiau pelningos (1.1 lentelė). Dar vienas aiškus kaip darbdavio didelių firmų privalumas yra jos stabilumas. Smulkus verslas, nors ir sukuria daug naujų darbo vietų, tačiau dažnai trumpam laikotarpiui. Be to, darbo užmokestis už tą patį darbą didelėse įmonėse vidutiniškai 85% didesnis nei mažose firmose. Visa tai, kalba apie stambių firmų privalumą, tačiau pasikeitimai pasaulio ekonomikoje reikalauja stambių firmų strategijos keitimo, tam, kad išlaikyti savo konkurencingumą. Konkurencijos padidėjimas didina lankstumo, reakcijos greičio svarbą. Tuo tarpu ekonomija, gaunama dėl gamybos, veiklos mastų (ankščiau buvusi pagrindiniu stambių įmonių privalumu) nebetenka tokios reikšmės. Tai paaiškinama tuo, kad gamyba pereina į lanksčias gamybines linijas, kuriose produkcija gaminama žymiai mažesnėmis partijomis, su visomis galimomis modifikacijomis. Didžiulės firmos – konglomeratai, besiverčiantys pačiu įvairiausiu verslu, taip pat dažnai nueina praeitin. Jų valdymo kaštai ir valdymo sudėtingumas dažnai viršija jų privalumus. Diversifikuotų firmų – konglomeratų pelnas vidutiniškai 30 mažesnis, nei firmose su siauresne, vieno tipo rūšies veikla. Firmos tampa mažiau diversifikuotos. Pvz., per 5 metus JAV stambių firmų skaičius su aukštu diversifikacijos laipsniu (veikiančių daugiau kaip 20 pramonės šakų) sumažėjo 37%, kai tuo tarpu firmų skaičius, dirbantis vienoje šakoje išaugo 54%. Be to, tęsiasi decentralizacijos procesas, atskiriant dukterines firmas nuo motininės korporacijos . Būtina pažymėti tris stambių firmų bendrus požymius ateityje: • minimali vertikali integracija; • didelis dėmesys pagrindinei veiklos produkcijai; • didelis dėmesys pagrindiniam vartotojui. Svarbu teisingai įvertinti vertikalios integracijos optimalų lygį. Firmai būtina susikoncentruoti į tokią veiklą, kuri yra pripažinta pagrindine.Visą kitą gali būti padaryta pigiau ir greičiau gretutinėmis firmomis, arba atitinkami padaliniai turi atsiskirti į savarankiškas firmas. Taip pat, amerikiečių ekspertų nuomone svarbu – neišdraskyti centrinio valdymo aparato. Centrinio aparato personalo skaičių turi apspręsti tokios jo vykdomos dvi pagrindinės funkcijos kaip: • firmos kapitalo paskirstymas, • talentingų darbuotojų pritraukimas. Šiuo metu, šiais principais vadovaujasi tokios firmos kaip “Siemens”, “Microsoft”, “Johnson and Johnson” ir kai kurios kitos. Paskirstydama kapitalą firma-štabas turėtų veikti pagal japonų bankų vaidmenį kairietsu sudėtyje, kur jie didžiąja dalimi yra pramoninių kompanijų bendrasavininkiais ir konkrečiai atstovauja jų veiklos finansinę pusę. Vienas iš stambių firmų privalumų yra jų galimybė labiau rizikuoti, staiga padidindama kapitalo įdėjimus į kurią tai savo mažą įmonę. Be teisingo kapitalo paskirstymo centriniam stambios firmos valdymo aparatui svarbu ir tinkamai parinkti skyrių, padalinių vadovus. Stambi firma gali pakviesti talentingus žmones iš viso pasaulio, o jei firmoje dirbs talentingi vadovai, tai jie pritrauks ir kitus talentus. Ir galų gale pats sunkiausias centralizuoto valdymo uždavinys - netrukdyti nepriklausomiems firmos padaliniams, skyriams veikti tikrai savarankiškai. 1.3 Įvairūs firmų susitarimai, siekiant jas didinti (apjungti) Lygiagrečiai su firmų vidaus skaidymu į atskirus savarankiškus padalinius, skyrius daugelis stambių kompanijų aktyviai veikia sudarydamos taip vadinamas stambinimo sutartis. Pvz., nuo 1988 m. iki 1990m. Vakarų Europoje buvo užregistruota 306 sutartys, kuriose dalyvavo 350 firmų (įmonės pirkimas, bendrų įmonių sukūrimas ir kt.), siekiant didinti pramonės kompanijas . Pirmą vietą čia užėmė Anglija, kuriai teko beveik 1/3 šių susitarimų pirkimų. Be to, beveik 2/3 susitarimų sudarė Vakarų Europos firmų pirkimai. Prieš baigiant sukurti vieningą Vakarų Europos rinką, vietinės firmos aktyviai investuoja lėšas už kontinento ribų: jos pirko 63 firmas t.y. tame tarpe 60 JAV, kai tuo tarpu Amerikos firmos už tą patį laikotarpį (1988-1990m.) Europoje pirko tik 8 įmones. Amerikos ir Japonijos pramoninkai per tą patį laikotarpį skyrė pagrinde lėšas čia jau esantiems gamybiniams pajėgumams plėsti. Be šių firmų atviro stambinimo būdų, daug stambių korporacijų pradėjo plačiau taikyti paslėptas koncentravimo formas, pajungdamos sau formaliai savarankiškas smulkias ir vidutines firmas, kurių skaičius gan didelis ir nuolat auga. Iš tokių firmų pirmiausiai išsiskiria taip vadinama kontraktų sistema, kuri pasireiškia kaip ilgalaikiai santykiai tiekimo srityje tarp stambios (vadovaujančios) kompanijos ir daugelio mažų siaurai specializuotų firmų, gaminančių gaminius palyginant nedidelėmis partijomis. Kontraktinė (sutarčių), subkontraktinė (subsutarčių) darbo sistema išvystyta pramonės šakose, kur dominuoja masiniai surinkimo gamybiniai procesai ir ypač būdinga firmoms, kurios gamina tiek konstruktoriniu, tiek ir technologiniu aspektu sudėtingą produkciją. Savotiška netiesioginio korporacijų stambinimo forma yra taip vadinama “frančizės”sistema, kada stambi korporacija sudaro sutartį apie išskirtinę teisę, realizuoti produkciją ar paslaugas jos vardu nedidelėms kompanijoms (veikiančioms ar naujai įkurtoms). Šis ūkininkavimo metodas paplito 1980-1985m. Šia forma net 1800 stambių Amerikos korporacijų tiekė savo prekes. Be to, jas tuo metu aptarnavo 481 tūkst. smulkių įmonių. Tai reiškia, kad vidutiniškai viena stambi korporacija savo veikloje bendradarbiauja su daugiau kaip 206 smulkių firmų. 1.4 Veiklos internacionalizavimas ir naudojamos organizavimo formos Daugianacionalinėmis korporacijomis, kaip taisyklė suprantama kompanijos, turinčios padalinius (ne tik tiekimo) keliose užsienio šalyse. Pelno dalis, gauta užsienio padalinių sąskaita, palyginti gan didelė ir jos finansinė padėtis daugelį atvejų priklauso nuo užsienio įmonių veiklos. Skiriamos trys pagrindinės užsienyje turinčios padalinius korporacijos formos: tarptautiniai padaliniai, globali organizacinė struktūra, matricinė struktūra. 1. Tarptautiniai padaliniai, poskyriai. Kaip taisyklė, tokie padaliniai sukuriami pirmame užsienio padalinių kūrimo etape, kai kuriamos jų bendros struktūros. Užsienio filialų direktoriai atsiskaito prieš generalinį padalinio direktorių, o jis savo ruožtu prieš firmos direktorių. Šio skyriaus viduje, poskyriai gali būti sukurti tiek regiono, tiek produkto, gaminio, daikto principu. Finansavimo ir kontrolės klausymai turi būti sprendžiami skyriaus lygyje, o už gamybą ir marketingą turi atsakyti patys filialai. 2. Globali organizacinė struktūra. Tai antras užsienio firmų integracijos etapas į vieningą firmų struktūrą. Globali struktūra gali būti sukurta pagal daiktą, produktą, regioną, ar mišrų principą. Esant daiktiniam principui, kuriant skyrius (1.2 pav.) ryšių ir kontrolės sistema prasiskverbia nuo apačios iki viršaus pagal hierarchiją. Atskirų produktų padalinių koordinavimas vykdomas centrinės korporacijos valdymo organų, tuo pat metu, kai kurių šalių regiono viduje, galimi neformalūs padalinių tarpusavio santykiai. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms diversifikuotoms daugianacionalinėms korporacijoms, su išvystytais firmų tarpusavio ryšiais, tiekimais, o taip pat daugianacionalinėmis korporacijomis, išleidžiančiomis mokslui imlią ir aukštos technologijos produkciją. Esant regioniniam sudarymo principui (1.3 pav.) regionų vadovai tampa aukštesnio lygio valdininkais, nes atsako prieš centrinę korporacijos valdžią. Tokia globalios organizacinės struktūros forma būdinga pagrindinėms daugianacionalinės korporacijoms, kurios gamina ribotą produkcijos nomenklatūrą, o ne vieno pavadinimo gaminį. Jos turi nedidelę firmos vidaus tiekinių apimtį. Kaip taisyklė, tokių korporacijų išleidžiama produkcija yra skirta specialiai vietinei rinkai. Ryšium su tuo, ypatingą reikšmę įgyja (regioniniai) gamybos marketingo ir aptarnavimo (įsigijus prekę) valdymo organai. Taikant mišrų padalinių sudarymo principą (1.4 pav.) organizacijos globali struktūra apima abu aukščiau paminėtų struktūrų elementus: vienai produkcijos rūšiai – produkto principas, kitoms – regioninės. 1.4 pav. Mišri divizinė valdymo struktūra. 3. Matricinė struktūra. Ši organizacinė struktūra numato tuo pat metu panaudoti korporacijos valdyme abu principus (produkto ir regioninį). Tokiu būdu, kiekvienas vadovas tampa atsakingas prieš aukštesnio lygio vadovą dviem kryptimis – pagal produkto rūšį ir pagal tą šalį (regioną), kuriame yra ta firma (padalinys). Dėka matricinės struktūros universalumo, ji gali būti naudojama daugianacionalinėse korporacijoje, kurios yra bet kurio specializavimosi lygio. Priklausomai nuo organizacinės struktūros, keičiasi planavimo stilius ir forma, siekiant integruoti įvairių padalinių veiklą į vieningą korporacijos veiklą.Taip, korporacijose su globalia regionine struktūra ilgalaikis planavimas pasižymi dideliu decentralizavimo laipsniu, nacionaline (vietine) orientacija, prognozuojant ekonominius rodiklius. Tai atliekama kaip taisyklė, pradedant nuo apačios (žemutinių padalinių) į viršų (aukštesnio lygio padalinius). Padalinių vadovų paruošti planai perduodami į aukštesnį valdymo lygį, kad būtų pataisomi, patikslinami, atsižvelgiant į strateginius korporacijos siekius ir patvirtinami. Kai kada atskiri planai gali būti ir neapjungiami. Planavimas korporacijose su globalia daiktine struktūra, skiriasi savo centralizavimo lygiu, taip pat: planai, paruošti centriniam valdymo organe, perduodami daiktų padaliniams, kur išplatinami nuo aukščiausio valdymo lygio iki žemiausio su konkrečiomis užduotimis jiems (bet kurio lygio padaliniui). Žemutinės grandys dalyvauja pradiniame planavimo etape, kai renkama informacija apie kiekvieno padalinio galimybes. Matricinė ir mažesniu laipsniu, mišri organizacinė struktūra, charakterizuojama intensyviais tarpusavio veiksmais tarp valdymo grandžių tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Tai padeda tiek pasikeisti informacija, tiek ir koordinuoti visų padalinių veiklą. Galima teigti, kad planavimo procesas tokiose korporacijose vyksta abiem kryptim – tiek iš apačios į viršų, tiek iš viršaus į apačią. Planavimo procese dalyvauja tiek regioninės valdymo struktūros, tiek daiktinės, gaminio valdymo struktūros, o planų paruošimas (o paskui jų integracija) vyksta juos aptariant ir suderinant poskyrių (padalinių, skyrių) vadovų grupėse. Daugianacionalinės korporacijos pavyzdžiu, vykdančios aktyvią savo veiklos internacionalizaciją išlieka japonų “NEC” firma, gaminanti puslaidininkinius prietaisus, sistemas ir ryšio priemones ir elektroninę skaičiavimo technika: • 1970-1980 m. “NEC” internacionalizuoja gamybą pagrinde statydama ir įsigydama gaminių surinkimo įmones užsienyje. Kompanija ženkliai aplenkė kitus Japonijos radioelektronikos koncernus, plečiant gamybą ir organizuojant tiriamųjų darbų centrus arti vietinių rinkų ar jose. Ji dar 1978m. JAV įsigijo puslaidininkinių prietaisų ir integralinių schemų gamybos gamyklą, ir tokiu būdu tapo pirmuoju japonišku šių gaminių gamintoju JAV. (Ankščiau “NEC” kompanija organizavo analogišką gamybą Malaizijoje); • Dabartiniu metu užsienyje lygiagrečiai su pramonės įmonėmis, kompanija turi 18 centrų, kurie vykdo tyrimus puslaidininkinėje elektronikoje. 1988m. JAV įkūrė savo mokslinį-tyrimo institutą, kuris vertinamas kaip svarbus mokslinių-tiriamų ir bandymo konstruktorinių darbų internacionalizavimo veiksnys; • 1990m. užsienyje (25 šalyse), kompanija turėjo daugiau kaip 70 dukterinių įmonių ir 25 atstovybines. Kompanijos bendroje pardavimų apimtyje, užsienio filialų dalis sudarė 26%. Užsienio firmoms teko 39% visos kompanijos metinės gamybos apimties ir jis nuolat auga; • Detalių, mazgų ir medžiagų tiekimas firmos viduje iš vienų užsienio filialų kitiems, reguliuojamas pirkimų strateginio planavimo skyriaus pagalba. • Tobulindama valdymą kompanija organizuoja padalinių vadovams seminarus, vadovų ruošimą filialams, padaliniams kitose šalyse(daug dėmesio skiriant kompanijos valdymo strategijai, kai yra decentralizuota gamyba ir pramonės įmonės yra užsienio šalyse); • Svarbiu veiksniu, išlaikant “NEC” kaip vieningą organizaciją yra informacijos pasikeitimo galimybė (tiek technologijos, tiek ekonomikos ir administravimo srityse) tarp štabo, esančio Tokijuje ir jo filialų užsienio šalyse. Kompanija turi vidaus ryšio tinklą, kuris aptarnauja 71 kontorą Japonijoje ir 29 filialus užsienyje. Štabas pastoviai organizuoja telekonferencijas su savo filialais. 1.5 Transnacionalinių korporacijų formavimas Šiuolaikinės transnacionalinės korporacijos (TNK) žymiai skiriasi nuo daugianacionalinių firmų, kurios pasirodė 1960m. Daugianacionalinės kompanijos, ieškodamos pigios darbo jėgos, už savo šalies ribų atidarinėjo gamybines (pagrinde surinkimo) įmones, o mokslinius tyrimo, bandymo, konstruktorinius darbus ir gatavos produkcijos užbaigimą savo šalyje.Tokioms įmonėms vadovavo vieningas firmos centras. TNK charakterizuojamos tuo, kad kitose šalyse sukuria ne tik gamybines įmones, bet ir mokslinio tyrimo institutus, tiekimo ir marketingo skyrius, o taip pat ir tuo, kad firmos filialų vadovavimui skiriami (pritraukiami) atstovai iš įvairių šalių ir tautybių. Dėl to, labiausiai nuo pažangių technologijų centrų nutolusios šalys tampa lygiavertėmis naujausių mokslo ir technikos pasiekimų srityje, lyginant su labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis. Vis rečiau naudojama matricinė valdymo struktūra, kuriai esant regiono vadovas, vadovaujantis visoms regiono įmonėms ir gamybinės firmos vadovas, visumoje atsiskaito prieš aukštesnio firmos lygio vadovą, už suderintą mokslinio-tiriamojo ir bandymo konstruktorinių darbų, gamybos ir kitų darbų planavimą bei organizavimą. Naujomis sąlygomis tokia valdymo sistema kartais vertinama kaip per daug biurokratinė, lėta ir brangi. Firmos pradėjo dažniau suteikti užsienio filialams didesnį savarankiškumą, palikdami centriniams valdymo organams tik strateginių problemų, kadrų ir finansavimo sprendimą. Transnacionalinių korporacijų vadovų nuomone, jų korporacijų privalumai prieš tradicines firmas yra: • Galimybė įveikti prekybinius barjerus. Pvz., Kanados firma “Hozen Telecom”, išleidžianti ryšio priemones, nebūtų turėjusi galimybės eksportuoti įrenginius į Japoniją, nes pagal galiojančius japonų-amerikiečių prekybinius susitarimus, japonai pirmenybę suteikia tiekėjams iš JAV. Tačiau firmos “Hozen Telecom” filialai Šiaurės Karolinoje ir Kalifornijoje pasirodė kaip savarankiškos amerikiečių firmos ir kontraktai buvo gauti; • Galimybė sumažinti, sušvelninti konfliktines situacijas. TNK turi galimybę perkelti savo įmonę į bet kurį pasaulio tašką, jeigu sukelia neigiamą kai kurių judėjimų, partijų reakciją (pvz., ekologinę); • Galimybė įveikti įvairius valstybinius apribojimus firmų veikloje ( pvz., licencijavimo srityje). Taip, susiliejus europietiškai ir amerikietiškai firmoms, leidžia joms pasinaudoti savo teisėmis ir lengvatomis, numatytomis tiek JAV, tiek Europos Sąjungoje; • Galimybė įtraukti į darbo našumo didinimo programų realizavimą profesines sąjungas. Profesinės sąjungos, sunerimusios dėl to, kad įmonė gali būti iškelta į kitą šalį, ne tik neprieštarauja, bet dažnai ir aktyviai dalyvauja ruošiant naujus normatyvus, darbo sąlygų pakeitimus, įvedant naujas technologijas, realizuojant produkcijos kokybės didinimo programas; • Galimybė optimizuoti išlaidas ir pajamas. Kai kurios korporacijos vos ne kasdien keičia produkcijos išleidimo planus visoms savo įmonėms. Nustatę, kad Europoje krenta konkretus jų firmos išleidžiamo gaminio poreikis, ji sumažina tų gaminių gamybą vienoje kurioje nors įmonėje, esančioje Europos šalyje ir padidina kito gaminio gamybos apimtį, kurį ankščiau įveždavo iš JAV. To pasekoje, kiekviena įmonė dirba optimaliu apkrovimu, kas užtikrina pelno augimą bei kaštų mažėjimą; • Galimybė greitai paskleisti ir diegti naujas technologijas įvairiose šalyse. Pvz., dabartiniu metu “Xerox” firma Amerikos rinkai siūlo apie 80modelių kopijavimo mašinų, kurios buvo sukurtos ir pagamintos bendrose “Fuji Xerox” Japonijos įmonėse. Be to, tarptautinis darbo pasidalijimas leidžia sumažinti naujų gaminių kūrimo ir gamybos laiką bei kaštus. Dabartiniu metu daugiausiai transnacionalinių korporacijų sukurta europietiškų firmų, mažiausia – japonų. Tik pastaraisiais metais japonų firmos pradėjo steigti ne tik įmones už savo šalies ribų, bet ir mokslinius- tyrimo centrus. Daugelio atveju, visi sprendimai (net nereikšmingais klausimais) kaip ir ankščiau, priimami centriniuose valdymo organuose, kurie yra Japonijoje. Dažniausiai minimu pavyzdžiu, kai korporacija išauga iki transnacionalinio lygio yra amerikiečių firma “General Electric”. Nuosekliai vykdydama globalizacijos politiką, ši korporaciją sukūrė 22 šalių teritorijoje (neskaitant JAV) mokslinius-tyrimo, gamybinius, tiekimo skyrius, kuriuose dirba apie 17% visų firmos dirbančiųjų ir korporacijos pardavimai užsieniui sudaro ¼ bendroje pardavimų apimtyje. Be filialų, korporacija visose kontinentuose kuria bendras įmones su užsienio firmomis, sudaro techninio bendradarbiavimo, keitimosi licenzijomis sutartimis.

Ekonomika  Konspektai   (25,38 kB)

Įvadas Europos sąjungos piliečiai jau daugiau kaip penkis metus sėkmingai atsiskaitinėja euro monetomis ir banknotais. Kad tai įvyktų prireikė daug laiko ir pastangų. Beveik pusę amžiaus Europa judėjo bendros valiutos link ir šią idėją įgyvendino kai daugiau nei 300 mln. europiečių nuo 2002 m. sausio 1 d. pradėjo naudotis euru. Vieningos monetos gimimas siejamas su 1970m. Vernerio pranešimu, tačiau pinigų integracija buvo užfiksuota dar Romos sutartyje, kurioje buvo teigiama, kad „Kiekviena valstybė narė savo politiką, susijusią su valiutos kurso keitimu, laiko bendru reikalu“. Savo pranešime apžvelgsime Europos pinigų sąjungos raidą nuo vieno pirmųjų jos kūrimosi etapų – Europos pinigų sistemos iki galutinio tikslo pasiekimo – bendros valiutos įvedimo. Vieningos Europos monetos pradžia 1957m. Romos sutartyje jau buvo užfiksuotas pinigų integracijos poreikis, buvo aišku, kad įsteigus pinigų sąjunga išnyktų valiutų svyravimo rizika, lengviau būtų palyginti kainas, o tai skatintų prekybą. Tačiau įsivesti bendrą valiutą trukdė skirtingas ekonominis išsivystymas bei ekonominių politikų skirtumai, atsisakyti nacionalinių valiutų, kurios buvo laikomos valstybės suverenumo simboliais ir priemonėmis reikėjo laiko ir didelių pastangų. Norint įkurti pinigų sąjungą, prieš tai reikia pereiti keturis etapus – laisvąjį prekių ir paslaugų judėjimą, muitų sąjungą, bendrąją rinką, ekonominę sąjungą, kuri apima rinkos integraciją ir ekonominių politikų koordinavimą ir tik tuomet galima kurti pinigų sąjungą. Pirmas žingsnis buvo žengtas 1969 metais Hagoje, kai buvo svarstytas Ekonominės ir pinigų sąjungos planas. 1970 m. Vernerio pranešimas - finansų specialistų parengtas planas kaip įkurti pinigų sąjungą. Jame buvo numatyta, kad trys sukūrimo etapai bus įgyvendinti iki 1980 metų atliekant tokius veiksmus : • svyravimų skirtumų tarp šalių narių valiutų sumažinimas; • visiškas kapitalo judėjimo liberalizavimas kartu su finansų rinkų, ypatingai bankų sistemos, integravimu; • neatšaukiamas skirtingų valiutų keitimo kursų nustatymas. Pirmas žingsnis buvo 1972 m. nustatytas valiutos žalčio principas, kuriame buvo numatytas valiutų tarpusavio svyravimas +, - 2,25 proc. ribose, atsižvelgiant i JAV dolerį. Tačiau šie pirmieji ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo planai taip ir nebuvo įgyvendinti dėl tarptautiniu mąstu gerokai sumažėjusio valiutos stabilumo ir tarptautinio nuosmukio pirmosios naftos krizės išvakarėse 1973m.

Ekonomika  Referatai   (12,04 kB)

Taigi, Ekonomika kaip mokslas: Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. PAGRINDINĖS EKONOMINĖS SĄVOKOS (Makro ir mikro lygmenyje) Pradžioje trumpai aptarsime pagrindines ekonomines sąvokas, su kuriomis susidursite studijuodami šį dalyką (ekonomiką) Aišku vėliau Jūs susipažinsite su daugybe kitų sąvokų - tačiau pradžiai šios Taigi trumpai apie pagrindines sąvokas Pagrindinės sąvokos: Ištekliai Firma BNP/BVP (bendrasis nacionalinis/vidaus produktas) Infliacija Nedarbas Aišku tai tik kai kurios sąvokos Ištekliai Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Viena iš svarbiausių bendrų išteklių savybių yra tai, kad jie yra riboti. Firma Firma - tai verslo organizacija, gaminanti prekes ir teikianti paslaugas. BNP/BVP (Bendrasis.. BNP/BVP - Viena svarbiausių ekonominių kategorijų, kurią panaudojant galima apibūdinti šalies ekonomikos gamybos apimtį BVP - tai baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Infliacija Infliacija - tai vidutinio (bendrojo) kainų lygio kitimas, dėl kurio krenta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Defliacija - tai vidutinio kainų lygio smukimas. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, kai per metus infliacijos indeksas viršija 1000 procentų Retas reiškinys. Lietuvoje 1992 m. - 1163 proc. (1997 - 8.4, 1998 - 2.4, 1999 ~ 0) Nedarbas Nedarbas - situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Labai supaprastintai - tai nepanaudojami darbo ištekliai. Bedarbiai yra žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo institucijose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis - tai bedarbių santykio su visais darbingais šalies gyventojais procentinė išraiška. 1 -- Ekonomikos tikslai Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų ekonomines problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš ūkinės veiklos. Pagrindiniai ekonomikos tikslai: Žemas nedarbas Kainų stabilumas Veiklos efektyvumas Teisingas pajamų paskirstymas Gamybos augimas Kaip papildomi: Gamtos teršimo mažinimas Ekonominė laisvė Ekonominis socialinis saugumas Žemas nedarbas Žmonės, norintys dirbti, turi turėti darbą, o jo netekę turi greitai jį susirasti. Tam turi būti sukurtos sąlygos ir kiekviena ekonominė sistema (valstybė) to turi siekti (paprastai ir siekia). Nedarbas - tai yra sąlyga, kurios metu prarandama galimybė kurti produktus ir paslaugas, plėtoti ekonomiką. Nedarbas lemia ir moralinius, dvasinius bei kt praradimus. Nedarbas demoralizuoja visuomenę. Todėl vienas pagrindinių ekonomikos tikslų yra nedarbo mažinimas. Kainų stabilumas Kiekviena ekonominė sistema (valstybė) paprastai siekia kainų stabilumo, bando išvengti staigių kainų kilimų ir smukimų. Kainų kilimas lemia dalies visuomenės nuskurdimą, ekonominius nuostolius. Kainų kilimas nuostolingas: žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas; taupantiems (juodai dienai) kainų kilimas gali sukelti didelius nuostolius, klaidas versle, bankrotą Nors svyruojant kainoms dalis visuomenės gali ir laimėti, tačiau galutinis rezultatas visuomenės lygmenyje paprastai būna neigiamas. Kainų svyravimas pasireiškia per infliacijas ir defliacijas (paprastai šie procesai taip vadinami ekonomikoje). Infliacija paprastai būna vystantis gamybai, augant investicijoms (apie tai detaliau kalbėsim vėliau). Tai fundamentalus ek. reiškinys. Manoma, kad nedidelė infliacija (1-3 proc.) yra net teigiamas reiškinys. Tačiau kiekviena visuomenė siekia, kad infliacijos tempai nebūtų dideli. Defliacija būna retai (ar kas nors žino apie tokius atvejus - 1999 pradžia Lietuvoje). Paprastai tai yra ūkio smukimo požymis. Kai infliacija viršija 1000 proc. (retai), tokia ekonominė situacija vadinama hiperinfliacija (ar kas nors žino apie tokią situacija realiame ek. gyvenime Lietuvoje? - 1992 - 1136). Veiklos efektyvumas Produktyvi veikla, leidžia sukuri daugiau produktų ir paslaugų, plėtoti verslą, skatiną gamybos augimą, visuomenės gyvenimo lygio gerėjimą, taupomi ištekliai. Todėl kiekvienos ūkinės veiklos tikslas yra efektyvi gamybinė veikla. Teisingas pajamų paskirstymas Neretai teisingas pajamų paskirstymas suprantamas kaip lygybės siekimas (lygiava). Tačiau tai nėra tas pats. Nors paprastai stengiamasi skurstantiems padėti, tačiau tai nereiškia, kad visi visuomenės nariai turi gauti vienodas ar bent panašias pajamas. Daugiau dirbantys, turintys aukštesnę kvalifikaciją, turi gauti didesnes pajamas. Tačiau dalis visuomenės narių dėl įvairių priežasčių skursta. Sunku apibūdinti skurdo ribą. Tam naudojami įvairūs rodikliai (Čia apie tai nekalbėsim, bet būtų labai sveikintinas referatas šia tema. Literatūros pasiūlyčiau). Paprastai visuomenės (valstybės) tikslas padėti skurstantiems. Žinomi keli keliai siekiant sumažinti skurdą: Pirmas kelias - didinti nacionalines pajamas. Tai yra plėtoti gamybą ir kad visi šalies gyventojai galėtų gyventi geriau (siekti gerovės valstybės būsenos). Gerėjant šalies ekonominei būsenai auga visų gyventojų pajamos, o kartu ir skurstančių. Tai skurdo mažinimas ekonomikos augimo būdu. Antras skurdo mažinimo būdas - pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali didinti mokesčius gaunančių didesnes pajamas, kurti įvairias programas, teikiančias papildomas pajamas skurstantiems: skirti socialines ir pan. pašalpas, teikti specialias paslaugas ir pan. Viena iš skurdo priežasčių - bedarbystė. Todėl svarbu sudaryti sąlygas gauti darbą. Kokios dar skurdo priežastys? Gamybos augimas Tai be abejo vienas pagrindinių ekonomikos tikslų. Gamybos augimas yra sąlyga mažinti nedarbą, mažinti skurdą, gerinti bendrą gyvenimo lygį. Gamybos augimas gali būti siekiamas įvairiais būdais. Tai labai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimtis galima didinti plečiant investicijas, sudarant sąlygas verslo plėtrai, įdarbinant bedarbius. Tokiu būdu mažinamas gamybos sąstingis, geriau panaudojami gamybos pajėgumai. Technologijos tobulinimas taipogi yra vienas iš svarbiausių gamybos pajėgumų didinimo ir ekonomikos augimo veiksnių. Gamtos teršimo mažinimas Šis tikslas dabar tampa ypač aktualus. Tai žmonių gerovės, sveikatos sąlyga. Tam dabar skiriamas didelis dėmesys visose šalyse. O pas mus? Ekonominė laisvė Tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką veiklos sritį, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas. Tai rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga.Tačiau laisvės nereikia painioti su anarchija. Ekonominis socialinis saugumas Visuomenė turi (ir paprastai siekia) sukurti socialinių ekonominių garantijų sistema nelaimės atveju - ligos, finansinių netekčių, avarijų, stichinių nelaimių ir pan. Mikroekonomika - nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas Makroekonomika - tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacija, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto balansas, užsienio prekybos balansas ir kt. 2----3----4 POREIKIAI. IŠTEKLIAI. GAMYBA. GGK (gamybos galimybių kreivė) Ekonomikos teorija yra mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, kuriamas produktai (paslaugos), žmonių poreikiams tenkinti, santykinai ribotų galimybių sąlygomis. Taigi poreikiai, ištekliai, gamyba (ir produktų naudojimas) yra pagrindinės ekonominės sąvokos. 2Pagrindinė ekonominė problema ūkinėje veikloje yra riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai - t.y santykis tarp išteklių trūkumo (stygiaus) ir nuolatos augančių žmonių poreikių. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės (ek, soc., dvasinės, kultūrinės, etinės ir t.t) kilmės reikmės, tenkinamos vartojant gamybos produktus ir paslaugas. Tačiau jų ypatybė yra ta, kad patenkinus vienus poreikius, atsiranda kiti, nauji, sudėtingesni,. Patenkinus gyvybinius poreikius(min. maistas, apranga) , atsiranda aukštesnio lygmens poreikiai. Einant nuo min iki max porikių patenkinimo: galima išsakyti tokį poreikių grandinės variantą: apsirūpinimas maistu, apranga, bustu, švietimo,sveikatos apsaugos, kultūros, poilsio įv. formų poreikiais (nuo poilsio kaime, prie ežero iki kruizų aplik pasaulį ir pan.). Taigi bendra poreikių apimtis nuolatos (permanentiškai) didėja. Tai skatina didinti g-bą, produktų ir paslaugų tiekimą. Ištekliai: Tačiau ištekliai yra riboti. Kas yra ištekliai?- Ištekliai yra tai kas naudojama gamybai ir žmonių poreikiams tenkinti. -------------------------------------------------------------------------------------- Išteklių grupės (pagrindinė/klasikinės yra trys): Darbas Gamtos ištekiai (žemė, vandenys, naudingos iškasenos..) Kapitalas Verslumas/idėjos (tai pastaruoju metu bandoma priskirti prie išteklių). Darbas - tai bet kokia fizinė ar protinė žmogaus veikla, kurianti visuomenei naudingą gėrybę (produktą, paslaugą). Darbas yra ribotas visų pirma todėl, kad yra ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Be to, žmogus gali dirti ribotą valandų skaičių. Ribotumą sąlygoja ir tokios žmonių savybės kaip išsimokslinimas, kvalifikacija, profesionalumas, fizinės ir dvasinės savybės, ir t.t. Gamtos ištekliai - tai natūralus gamybos veiksnys, kurį teikia gamta. Jis nėra žmogaus veiklos produktas. Tai visi gamtos teikiami ištekiai - žemė, vanduo, miškai, iškasenos. Be abejo visi gamtos ištekiai yra riboti. riboti. Tačiau kiekybinis gamtos išteklių ribotumo yra reliatyvus (kinta) - keičiasi kintant technologijai, jų įsisavinimo galimybėms. Kapitalas. Kapitalas gali būti realusis ir finansinis. Realusis kapitalas - tai materialioji gamybos išteklių dalis, sukurta (materializuota) žmogaus ir naudojama kitų prekių gamybai - tai pastatai, įrengimai, įmonės. Tuo kapitalas skiriasi nuo vartojimo prekių (batų, maisto ir pan.), kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius. Finansinis kapitalas - tai piniginiai fondai, skirti realiajam kapitalui įsigyti Verslumas/idėjos/mokslas. Verslumas - specifinis gamybos išteklis. Diskutuotinas. Kartais apibrėžiamas kaip naujos idėjos, kartais, kaip sugebėjimas organizuoti verslą. Tačiau visas šios išteklių rūšies savybės gali būti priskirto prie darbo išteklių, t. y prie žmogiškųjų gamybos išteklių. Ir visdėlto bandoma apibrėžti kas tai yra verslumas kaip gamybos išteklių rūšis. Ši išteklių rūšis bandoma apibrėžti apibūdinant verslininko funkcijas: Verslininkas organizuoja gamybą, jis sujungia gamybos veiksnius (darbą, kapitalą, gamtos išteklius) Tačiau kaip kontrargumentas gali būti tai, kad pats verslininkas yra darbo jėgos - t,y. darbo dalis Daro sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis, specifiką Verslininkas stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, naujas technologijas, naujas verslo organizavimo formas Verslininkas rizikuoja. Rinkos sąlygos ir konkurencija negarantuoja sėkmės. Taigi verslumą galimą apibūdinti kaip naujų verslo galimybių, idėjų paieškas, senų stereotipų įveikimą. -------------------------------------------------------------------------------------- 3 Gamyba - tai ek. išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas, kuriant produktus ir paslaugas žmonių poreikiams tenkinti, t.y. kada ištekliai yra versle. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius santykius tarp gamybos subjektų (žmonių, įmonių, organizacijų), kurie formalizuojami (įforminami) konkrečios visuomenės ekonomikos institucijų ir veiklos formų visuma. Ši ūkinių santykių visuma sudaro visuomenės ekonominę (ūkinę) sistemą. Išskiriami trys ekonominių sistemų (gamybos būdų) tipai (klasikiniai): natūrinis ūkis rinkos ūkis centralizuotai reguliuojamas ūkis Natūrinis ūkis - tai uždaras ūkis: ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, vadų/valdovų nurodymais iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti. Įvairūs ūkio vienetai tarpusavyje nuolatinių ryšių nepalaiko. Rinkos ūkis - tai atviras ūkis: ūkiniai vienetai, skaičiuodami savo naudą rinkos kainomis, iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes rinkai; jas pardavę perkasi produktus savo poreikių tenkinimui. Ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka. Rinkos ūkio raida turėjo keletą pakopų: nuo amatininkų rinkos viduramžiais iki dabarties visuomenėje veikiančios rinkų sistemos (kapitalo, darbo, paslaugų, informacijos, pinigų, vertybinių popierių ir kt.) Centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis - tai ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius. Reikia pastebėti, kad nei vieno iš jų niekada nėra grynu pavidalu. Kiekvieno iš šių gamybos tipų elementų galima aptikti tuo metu dominuojančiame. Dėl išteklių ribotumo kiekvienas ūkio subjektas - verslininkas, valstybė su savo biudžeto lėšomis - priverstas rinktis, kaip naudoti turimus išteklius. Kiekvieną pasirinkimą galima įvertinti alternatyviais kaštais. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra vertės dydis, kuris būtų sukurtas naudojant išteklius kitu nei pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome, naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudotą būdą. Alternatyvūs kaštai, jų buvimo supratimas (įsisąmoninimas) skatina siekti galimos didesnės naudos. Čia iškyla gamybos (verslo) pasirinkimo problema, kuri formuluojama trejopai: Ką gaminti (kas yra gaminama) kaip gaminti (kaip gaminama) Kam gaminti (Kam gaminama Esant neribotiems ištekliams, šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į šiuos verslo klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių kreivė (riba). Tai vienas iš ekonomikos supratimo ir studijų metodų. Realioje situacijoje gamybą veikia daug įvairių sąlygų ir veiksnių, kurių nesutalpintų joks dinozauriškas teorinis modelis. Todėl naudojami supaprastinti modeliai. Ekonominis modelis tai supaprastinto realaus gyvenimo situacijos pavaizdavimas siekiant analizuoti ar prognozuoti veiksnių įtaką ūkiniai veiklai, bei šių veiksnių tarpusavio sąryšiams nustatyti. 4------ Tam kad pasinaudoti GGK metodu, kad suprasti išteklių ribotumo sąlygas poreikių tenkinime daromos prielaidos: pasirenkama tik dviejų prekių gamyba (pvz. A-maisto ir B- drabužių) jų gamybai sunaudojami visi turimi ištekliai išteklių apimtis nekinta technologija nekinta gamybos pajėgumai nekinta 1 pav. (braižyti) Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami A-maisto produktų gamybai, tada galima pagaminti 20 vienetų (kokių nors produktų), o B-drabužių - iš viso nebus pagaminta (taškas F). Priešingu atveju, jei visi ištekliai bus sunaudoti B-drabužių gamybai, jų bus pagaminta 5 vienetai, o A-maisto - nei vieno produkto. Tai kraštutiniai variantai. Galimi variantų deriniai (paveiksle). Sujungę tų variantų derinius gauname kreivę - alternatyvių gamybos galimybių kreivę. Kiekvienas jos taškas rodo kokį maisto ir drabužių kiekį visuomenė gali gaminti, esant priimtoms prielaidoms. Jei atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tada gamybos apimtis bus mažesnė (brėžinyje ją kreivės ribojamo ploto viduje - žemiau GGK atspindės taškas C. Taškas C gali būti bet kurioje uždarosios erdvės vietoje, priklausomai nuo pasirinktų variantų. Mažesnis nei galimas išteklių kiekis gali būti panaudotas 1) vien maisto prekių; 2) vien drabužių; 3) ir maisto ir drabužių gamybai. Galima daugybė pasirinkimo variantų. Tai parodyta brėžinyje rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys maisto ar drabužių gamybos apimtis, kurios esamomis sąlygomis yra neįmanomos. Kreivė gali pasislinkti didėjimo linkme, padidėjus gamybos pajėgumams. Čia vertėtų paminėti pagrindinius gamybos augimo šaltinius. Išskiriami trys pagrindiniai gamybos augimo šaltiniai: Technologinė pažanga, garantuojanti naujus, geresnius, prekių gamybos metodus; Kapitalo kiekio padidėjimas (kaupimas); Darbo išteklių kiekio padidėjimas: dirbančiųjų skaičiaus, taip pat jų kvalifikacijos, įgūdžių, išsimokslinimo lygio augimas. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos ir technologija tobulinama, kreivė slenka į dešinę - Pav. a), t.y. didėja gamybos galimybės. Kreivė pasislenka į dešinę A). Tačiau naujoji gamybos galimybių kreivė nebūtinai bus lygiagreti ankstesniajai. Atvejis a) galimas tik tuo atveju, jei technologijos pažanga yra vienoda abiejose gamybos šakose. Tačiau paprastai taip nebūna. Jei naujos technologijos įdiegiamos nevienodai, mūsų pasirinktu atveju, maisto prekių ir drabužių gamyboje, tuomet nauja gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti buvusiai >: žr. kitas paveikslas. Sekančiame paveikslėlyje sutalpinti du gamybos galimybių poslinkių atvejai: Juoda punktyrinė kreivė pavaizduoja atvejį, kai technologijos pasiekimai įdiegiami į maisto gamybą, žalia punktyrinė kreivė - į drabužių gamybą. (iš esmės čia derėtų pasibraižyti du atskirus brėžinukus, tačiau taupumo sumetimais aš juos sujungiau į vieną). Ir taip turime technologijos pažangos poveikio gamybos galimybių kreivėms išraiškas. Kapitalo kiekio kitimo poveikis gamybos galimybėms: Kaip alternatyva technologijos pažangai, yra antrasis gamybos augimo šaltinis: kapitalo kiekio didėjimas (kapitalo kaupimas). Nors esamu momentu kapitalo kiekis yra ribotas, tačiau kapitalas gali būti sukurtas. Kapitalo kiekis, kurį mes turėsime pvz. 2020 metais, didele dalimi priklausys nuo to, kiek šiuo metu turimų išteklių nuspręsime artimiausiais metais skirti kapitalo kaupimui, o ne plataus vartojimo prekių gamybai. Brež iš WW 34 psl Norėdami geriau išnagrinėti šį pasirinkimą, nubrėšime GGK, vaizduojančią ne maisto ir drabužių gamybą, bet pasirinkimą tarp kapitalo gamybos (įrengimų , g-lų ir pan) ir vartojimo prekių gamybos (maisto drabužių televizorių) (pav. 3). 3 pav. palyginamos dvi hipotetinės šalys. 1990 abi šalys turi vienodas pradines GGK. Šalis A ( a - grafikas) teikia pirmenybę dabartiniam gyvenimui gyvenimo lygio kėlimui, vartojimui. Jie daugiau gamina vartojimo prekes, o kapitalo gamina mažai (šią situaciją vaizduoja taškas C). Šios šalies kapitalo atsargos 2020 matais bus nedaug didesnės už pradines, todėl GGK pasislenka labai mažai. Tuo tarpu B šalis (b) mažina vartojimo prekių gamybą, norėdami pagaminti daugiau kapitalo (šią situaciją vaizduoja taškas F). 2020 m. šios šalies gamybos mastai žymiai išaugs, tai rodo ženklus GGK poslinkis. Kadangi B šalis mažiau vartoja įvairių prekių dabartiniu metu, tai pajamos ir vartojimo galimybės bus didesnės ateityje. Kaip matome kiekviena šalis turi pasirinkti: kokios vartojimo dalies ji atsisako dabar dėl to, kad galėtų daugiau vartoti ateityje. Išvados, pagrindiniai teiginiai Pasirinkimo būtinybė yra fundamentali ekonominė problema, kadangi poreikiai yra beribiai, o ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, tai pastoviai susiduriama su pasirinkimo problema. Visuomenės galimi pasirinkimai vaizduojami GGK. Ji parodo prekės A alternatyvius kaštus, prilygstančius atsisakomų gaminti prekės B vienetų skaičiui. iš W, jei yra laiko ir galima plačiau aptarinėt variantus GGK yra riba parodanti visuomenei galimus pasirinkimo variantus, jeigu pilnai yra panaudojami ištekliai: darbas, žemė, kapitalas (Bet jeigu egzistuoja plataus masto nedarbas, tai gaminamų prekių derinys bus kreivės ribojamo ploto viduje) Ekonomika gali augti, o GGK gali slinkti į dešinę, jeigu: a)tobulėja technologija; b)kaupiamas kapitalas; c)didėja darbo jėgos skaičius Atsisakydama dalies prekių dabar, šalis gali kaupti kapitalą ir tokiu būdu turėti augančią gamybą. Taigi kapitalo kaupimas (investicijos) reiškia pasirinkimą daugiau gaminti vartojimo prekių ateityje, negu vartoti jų dabar. Kaip ir kitos teorinės sąvokos (modeliai) taip ir GGK vaizduoja supaprastintą realybę. Kadangi pasaulis yra labai sudėtingas teorija nepajėgi atspindėti “visos tiesos”. (tai modelis) Taigi, 1) Išsiaiškinome pagrindinę ekonomikos problemą: pasirinkimo būtinybę. Negalime turėti visko, ko panorėsime, nes poreikiai yra iš tiesų begaliniai; ekonominiai ištekliai yra riboti Pagrindinė ekonominė problema - tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi ištekliai. Ekonomikos mokslas yra apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. 4---5---6---7---8---9---10RINKA, JOS FUNKCIJOS. RINKŲ TIPAI. MONOPOLIZACIJOS VEIKSNIAI RINKOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Rinka yra viena iš ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdų. Rinkos pagalba koordinuojama įvairių ekonomikos subjektų veikla ir nukreipiama žmonių poreikiams tenkinti. Rinka yra produktų ir resursų kainų formavimosi mechanizmas, veikiantis per paklausą ir pasiūlą. Tačiau rinka jokiu būdu nesutapatinama su prekyviete - toks požiūris būtų per daug siauras, eklektinis (primityvus). Rinka tai santykių sistema, kuri leidžia vartotojams (pirkėjams) ir gamintojams (pardavėjams) susisiekti vienas su kitu ir konkurencinėmis sąlygomis per pasiūlos ir paklausos atitikimą (pusiausvyrą) nustatyti produkto kainą, informuoti gamintoją apie tai, ką reikia gaminti, kiek reikia gaminti ir kam reikia gaminti. Rinkos funkcijos: Rinkoje susidarančios kainos informuoja išteklių savininkus, kur išteklius geriau panaudoti. Taigi rinkoje vyksta išteklių paskirstymas įvairių produktų gamybai. Tai pasireiškia per rinkos subjektų santykius ir du pagrindinius ekonominius srautus,: viena linkme judančius produktus ir paslaugas, kita linkme - pinigus. Tai schematiškai pavaizduota 4 pav. - dar nepradėti aiškinti ryšių šioje schemoje. Šis pav. taipogi yra ekonominis modelis su daugeliu prielaidų, bet jis padeda supaprastintai suprasti rinkos mechanizmo veikimą, kur atsakoma į svarbiausius gamybos pasirinkimo klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti . Pradžioje apibrėšim kai kurias sąvokas: Produktų rinka (prekių ir paslaugų rinka);būdama kaip tarpininkas tarp vartotojų(namų ūkių) ir gamintojų (įmonių); kainų pagalba (per vartotojų išlaidas ir gamintojų pajamas) informuoja gamintojus, ką perka vartotojai, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Gamintojai, siekdami pelno gamina tokias prekes ir tokį jų kiekį, kokį jam informuoja-sufleruoja produktų rinka ir tai jiems užtikrina didesnes pajamas. Išteklių (darbo ir kitų) rinkoje susidarančios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti ką gaminti, kaip gaminti, kiek ir kokius išteklius naudoti. Geras išteklių pasirinkimas leidžia gamintojams mažinti kaštus. Rinka nurodo ir kam atiteks pagaminti produktai (pvz. kas gali pirkti). Kas gavo daugiau pajamų rinkoje (produktų ir išteklių), tas gali daugiau pirkti produktų ir savo išlaidomis informuoti gamintojus, kokių prekių reikia gaminti daugiau, kokių mažiau. Rinka nukreipia produktų ir išteklių srautus bei ekonominės veiklos subjektus orientuoja kokius produktus ir paslaugas gaminti (teikti). -------------------------------------------------------------------------------------- Komentaras 4 pav.: Rinkos subjektai: Verslo įmonės, kaip gamintojai Vartotojai, kaip žmogus, namų ūkiai Rinkos elementai: Ištekliai: pasireiškiantys rinkos mechanizmo schemoje kaip išteklių rinka Produktai (prekės ir paslaugos) pasireiškiantys kaip produktų rinka Tarp rinkos subjektų (gamintojų ir vartotojų) bei rinkos elementų vyksta tarpusavio ryšiai, kurie schemoje nurodyti rodyklėmis. Gamintojas (įmonė) produktų gamybai už tam tikrą kainą įsigyja išteklių (rodyklė nuo išteklių-resursų rinkos link gamintojo  gamybos ištekliai) ir tai jis vertina kaip gamybos kaštus (rodyklė nuo gamintojo link išteklių rinkos  įmonės išlaidos). Gamintojas (įmonė), pagaminęs produktą jį prekių pavidalu pateikia į produktų (prekių ir paslaugų) rinką (rodyklė nuo gamintojo link produktų rinkos  produktai) ir pardavęs gauna pajamas (grįžtamoji rodyklė iš produktų rinkos link gamintojo įmonių pajamos). Vartotojas (Namų ūkis, žmogus - kitas rinkos subjektas), įsigydamas prekę (rodyklė iš produktų rinkos link vartotojovartojimo prekės ir paslaugos) sumoka tam tikrą sumą pinigų, t.y. turi išlaidų (rodyklė nuo vartotojo link produktų rinkosnamų ūkio išlaidos). Kartu vartotojas (namų ūkis, žmogus) gali tapti ir išteklių rinkos dalimi, tapdamas vienu ir gamybos ištekliu - darbo ištekliu (rodyklė nuo vartotojo link išteklių rinkos darbo ištekliai) ir už tai gauti pajamas atlyginimo forma (rodyklė nuo Darbo ir kt. išteklių link vartotojo  atlyginimas ir kitos pajamos). Tačiau rinkos mechanizmo schemoje- ekonominių srautų judėjime suskirstymas rinkos subjektų į vartotojus ir gamintojus bei išteklių ir produktų rinkas yra sąlyginis. Vienu atveju tas pats rinkos subjektas gali būti vartotoju kitu atveju gamintoju, bei ta pati rinka gali būti produktų ir išteklių rinka (produktas - kaip pardavimui, kapitalas - kaip išteklis). ------------------------------------------------------------------------------ Kaina tai santykinis produkto/išteklių vertinimo matas. --------------------------------------------------------------------------------------------- Visi produktai ir ištekliai rinkoje turi piniginį įvertinimą - kainą. Tai skatina vartotojus taupiai vartoti, o gamintojus taupiai organizuoti gamybą (taupiai vartoti išteklius, racionaliai organizuoti gamybos procesą ir pan.). Dalį rinkos funkcijų gali perimti valstybė. Tai priklauso nuo rinkos modelio - (anglosaksiškas, sociodemokratinis ie pan.) . Tačiau svarbiausi rinkos elementai yra nuosavybės teisė ir konkurencija, be kurių negali funkcionuoti rinka. Jei valstybės kišimasis yra labai didelis ar universalus, tai jau nebėra rinkos ekonomika, tai būdinga centralizuoto valdymo ekonominei sistemai Galima išskirti kelis rinkos tipus: tobula (grynoji) konkurencija monopolinė konkurencija oligopolija duapolija (grynoji) monopolija Kraštutinai iš jų yra: tobula (grynoji) konkurencija (grynoji) monopolija Jų paprastai grynoje formoje nėra, jie yra tik kaip ekonominiai modeliai. Realiame gyvenime yra tarpiniai tipai. Tobulos (grynosios) konkurencijos (rinkos) bruožai (elementai): Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, dėl to kiekviena iš jų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, pardavimo sąlygos it t.t. yra vienodos. Tokiu atveju pardavėjai turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo iš ko ją pirkti; Pirmas ir antras bruožas sąlygoja tai., kad rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios jis turi prisitaikyti ir pakeisti jos negali. Įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos laisvė. Tai reiškia, kad firmos, norinčios įeiti į šaką, gali tai laisvai daryti, jeigu pavyzdžiui, šakoje kyla kainos. Kita vertus, firmos, jau funkcionuojančios tam tikroje sferoje, gali iš jos pasitraukti, jeigu gaminamos produkcijos kainos krenta. Taigi, Tobula (grynoji, laisva) rinka yra ta, kai yra daug pardavėjų ir daug pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos veiklos apimtims ir rinkos kainoms. Tobula konkurencija - tai kraštutinis ir daugiau teorinis rinkos modelis, kuris gryname pavidale neegzistuoja. Tačiau artimų ir panašių yra nemažai: pvz. ž.ū. produktų rinka. Tačiau šis tobulos rinkos modelis turi didelę teorinę prasmę (nes tai yra standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ir realios ekonomikos efektyvumą). Priešingame tobulos (grynosios) rinkos poliuje yra monopolija (grynoji). (Monopolija kilęs iš graikų kalbos: monos - vienas, poleo - parduoti) Kas yra monopolija (ekonominės monopolijos samprata)? Monopolija yra firma, gaminanti tokią didelę kurios nors prekės (paslaugos) dalį, kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Grynosios monopolijos bruožai: Vienintelis produkcijos pardavėjas. Tokiu rinkos atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; Monopolistas gamina unikalų produktą. Produktas yra unikalus ta prasme, kad jis neturi pakaitalų (substitutų). Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi arba pirkti monopolinės firmos produkciją arba visiškai jos atsisakyti; Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja tam tikros produkcijos bendrą pasiūlos kiekį. Taigi monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia vadinamoji monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produkto prieinamumą rinkoje; Įėjimas į monopolinę rinką yra faktiškai neįmanomas. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kitokie barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką. T.Y Monopolija yra situacija, kai vienas gamintojas viešpatauja rinkoje. Jeigu visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vieno gamintojo (įmonės) rankose toks gamintojas tampa monopolija. Jos sprendimai lemia kainų dydį, resursų naudojimą, gamybos apimtį. Grynosios monopolijos egzistavimo sąlyga yra artimų, pakeičiančių produktų (substitutų) nebuvimas, nes labai padidinus kainas (ar sumažinus gamybos apimtis) vartotojai gali pradėti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. PVZ: Vietinio telefono tarnybos Tarp minėtų kraštutinių rinkos struktūrų, tai yra grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos yra du pagrindinės rinkos struktūros: monopolinė konkurencija ir oligopolija (duapolija - kaip jos atmaina) Monopolinė konkurencija. Monopolinė konkurencija - tai tokia rinkos struktūra, kai veikia gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Monopolinės konkurencijos bruožai: Pakankamai didelis firmų skaičius Produktų diferenciacija. Vieno pardavėjo prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; Kuri nors firma turi nežymų poveikį produktų kainai Įėjimo ir išėjimo iš jos žemi barjerai Kalbant apie tobulą konkurenciją, jau minėjau, kad šioje rinkos struktūroje gaminamas homogeniškas produktas. Bet realybėje konkuruojančių firmų produktai nėra standartizuotos prekės. Vieno pardavėjo siūlomos prekės kuo nors visada skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekių. Todėl tokioje rinkoje atskira firma turi nežymų poveikį produkto kainai. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas ar pardavėjas šiuo atveju taptų monopolistu, firmos plačiai naudoja reklamą, įpakavimą, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslauga (garantinis remontas, prekės į namus ir pan.). Tačiau esant dideliam kiekiui konkurentų, kiekvienas pardavėjas tik nežymiai gali konkuruoti kainą, nes parduodamos prekės turi daug substitutų. Monopolinės konkurencijos rinkos pavyzdžiai: mažmeninė prekyba, kavinės, degalinės ir pan. Oligopolija. Oligopolija - tai rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Oligopolijos bruožai: Rinkoje dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų Gaminamas produktas gali būti arba identiškas (aliuminio, plieno gaminiai) arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainą ir pan. (automobilių, kompiuterių, buitinės technikos gamyba) Oligopolinės firmos turi monopolinę galią, tačiau dažniausiai pavienės firmos vengia kainų konkurencijos Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas. Nauja įmonė gali įeiti į oligopolinę rinką tik gamindama didelį produkcijos kiekį, nes tik tai leistų jai sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Paprastai oligopolinės firmos yra gerai žinomos ir turi savo "prekinį ženklą. Klasikiniai oligopolinės rinkos pavyzdžiai "Ford", "General Motors", Chrysler. Jos duoda apie 90 proc. JAV pagamintų automobilių. Oligopolija reiškia, kad gamyba šakoje yra labai sukoncentruota. Egzistuoja dar ir kitos rinkos struktūros, kaip duapolija, monopsonija, oligopsonija, abipusė monopolija. Duapolija - rinka, kurioje yra tik du pardavėjai. Tai oligopolijos atmaina. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas Oligopsonija - rinkos struktūra, kurioje yra keli prikėjai Abipusė monopolija - rinkos struktūra, kai egzistuoja tik vienas pirkėjas (monopsonistas) ir vienas pardavėjas (monopolistas) Monopolizacijos veiksniai: Monopolijos susidaro įvairiais būdais. Aptarsime pagrindinius monopolijų tipus, pagal veiksnius, lemiančius jų susidarymą: Natūrali monopolija: tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz. viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba sutelkta vienose rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas - pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W) Teisinė monopolija. Kartais įstatymine tvarka draudžiama pardavinėti daugiau kaip vienai firmai, t.y. kai vienam pardavėjui suteikiama išimtinė teisė. (pardavinėti alkoholį - valstybės monopolis) Čia monopolija tampa valstybė. Monopolija, atsirandanti susijungus keletui gamintojų. Gamintojai gali susijungti į vieną firmą ir taip pakelti kainą, aišku jei nedraudžia įstatymas. Kiek plačiau apie pastarąsias Firmų susijungimas gali būti: horizontalus ir vertikalus. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje. Monopolistas, naudodamas vertikalią integraciją, gali “suspausti” konkurentus vadinamųjų tarpinių ir galutinių produktų kainų žirklėmis. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, bet kartu mažinti kainas galutinio produkto, kurį gamina pati iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės pirks brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo gaminamus pusfabrikačius. “Suspaudus” konkurentus, galima branginti galutinį produktą ir gauti padidintą pelną. Monopolinė kaina Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog ji gali už prekę (ar paslaugą) imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelną ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo: plėsdamos didelio masto gamybą, gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; maksimaliai mažindamos kaštus - kaštų ekonomijos politika; Be to, kiekvienas monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis skatins: 1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; 2) substitutų sukūrimą ir vartojimą; 3) valstybės įsikišimą. Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas. Labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai. Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam kad gauti didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais: Pirma, parduoti daugiau prekių maža kaina; Antra, parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos pati, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui. Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų, tad ji tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių - didesne kaina. Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa padidės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys praradimą dėl mažesnių kainų. Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Esant substitutams, monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Net jei nėra substitutų, monopolija , nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos - gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Išvada: monopolinė kaina nebūtinai yra didelė. Rinkos mechanizmo vertinimas: privalumai ir trūkumai: Rinkos privalumai: Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojas. Jei norima kurios nors automobilių markės, kaina kyla, gamintojas skatinamas jų gaminti daugiau. Rinka skatina įsigyti reikalingų (paklausių), naujų žinių, įgūdžių - tobulėti (esant paklausai darbuotojams, žinantiems anglų kalba, dirbantiems su kompiuteriais ir pan., tai skatina, einant į darbo rinką, turėti atitinkamas žinias) Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti produktus, ypač retus, sunkiai įgyjamus. Rinka per kainų sistemą skatina gamintojus taupyti išteklius, ypač ribotus (pvz. žemė miesto centre) Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia žmogaus užsiimti vienu ar kitu verslu Rinka, per kainų sistema suteikia informaciją apie gamybos sąlygas Rinkos trūkumai: Nors rinka turi daug privalumų, tačiau yra ir esminių trūkumų: Rinka suteikdama daug laisvių ekonomikos subjektams, tampa pražūtinga sąlyga neveikliems - Rinka žlugdo neveiklius gamybos subjektus - įmones, individus . Wannacot: kartais neryžtingam žmogui negali suteikti nieko daugiau, kaip tik bado laisvę Rinka kai kuriose šakose visai nefunkcionuoja: gynyba Vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus, šalutinio pobūdžio, rezultatus: gamtos užterštumas Rinkos ekonomika gali būti nestabili: ekonominius pakilimus, gali lydėti smukimai, krizės, depresijos. Paprastai sumažinti trūkumus stengiamasi valstybės kišimusi, valstybės reguliavimo sistema (anglosaksiškas - JAV, sociodemokratinis - Europa, ypač Švedija). Plačiau apie valstybės kišimosi į ekonomiką sferas, kalbėsim kitose makro ek temose: monetarinė, fiskalinė politika ir pan. Kai valstybė iš viso ima į savo rankas gamybos reguliavimą - rinkos nebėra, tai jau centralizuoto valdymo ek. sistema PAKLAUSA IR PASIŪLA Ryšys tarp vartotojo ir gamintojo rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą. Pirma aptarsim paklausą, po to pasiūlą ir po to paklausos/pasiūlos pusiausvyrą. PAKLAUSA Kas yra paklausa? Samprata. Paklausos kreivė Paklausa yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama kitoms sąlygoms esant nekintamoms. Svarbios yra abi šio ryšio sąlygos. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jei vartotojas nenori jos pirkti. Kitais žodžiais tariant, paklausa yra poreikiai (prekėms ir paslaugoms), egzistuojantys kartu su pasiruošimu ir galėjimu už jas sumokėti. Paprastai, kintant produkto kainai, kinta ir jo paklausa. Kainos ir perkamo prekių kiekio kitimo ryšys gana pastovus, todėl jis formuluojamas kaip paklausos dėsnis. Ir taip, paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Paklausos dėsnis rodo, kad kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą (aišku ne visada). Tai matyt iš pav. Paklausos kreivė iliustruoja paklausos dėsnį. Į paklausos lentelę įrašytos kelios kainų ir paklausos kiekio reikšmės, atidėtos koordinačių sistemoje (taškai A,B,C,…E) ir sujungtos kreive rodo paklausos ir kainos ryšį: krintant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti daugiau gaminio vienetų, todėl kreivė leidžiasi žemyn (mažėja kaina) į dešinę (didėja perkamų gaminių apimtis). Ši kreivė vadinama paklausos kreive. didėjant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti mažiau gaminio vienetų  todėl kreivė kyla aukštyn (didėja kaina) į kairę (mažėja perkamų gaminių apimtis). T.y. didėjant kainai prekės paklausa mažėja, kainai mažėjant – didėja. Tai reiškia paklausos dėsnį: Paklausos dėsnis - paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Tačiau prekių paklausa priklauso ne tik nuo kainų. Pvz. Benzino. Brangstant benzinui, jo paklausa auga, nes daugėja mašinų. Tačiau tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais, kaina neįvertinamais veiksniais (pvz. mada, augančiu poreikiu toms prekėms – mašina tampa būtinybe, pajamomis, kt.). Tačiau jei visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį. Krentant prekės kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras (paklausa) jau buvo, bet trūko pinigų, kai kaina buvo didelė. Šiuo atveju – bendra paklausa didėja. Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių. Tai gali atsitikti tiek dėl padidėjusio vartojimo, tiek dėl prekių pakeičiamumo, kai vartotojas vartoja daugiau atpigusių prekių vietoj brangesnių. Paklausos kreivės poslinkiai. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina (kaip jau minėjau) yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Paklausos dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Svarbiausios jų (paminėsime kelis): Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Kitų prekių kainos Vartotojų skonis, mados Gyventojų skaičius Vartotojų optimizmas ar pesimizmas Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusiuosius – pastoviais. Paklausos didėjimą arba mažėjimą dėl kurio nors kintamojo poveikio galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę – jai mažėjant. Keletą variantų pavaizduosime paklausos kreivių poslinkiais. Pav. 6: 1) Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Vartotojų pajamų augimas nevienareikšmiai veikia paklausą: (a) Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad tokių prekių paklausos kreivė pasislinks į dešinę. b) Kartu padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę (b). Pajamoms mažėjant, abiem atvejais paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi -- paklausa mažės (nėra pabraižyta, gali patys pabandyt). -------------------------------------------------------------------------------------- Paklausos dydžiui įtakos turi ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių ir išmokų forma išmokant neturtingiems (transferiniai išmokėjimai), pastarųjų paklausa vartojimo prekėms didės, o prekių, daugiau vartojamų dideles pajamas gaunančių žmonių, paklausa mažės. 2. Kitų prekių kainų kitimas taipogi veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas priklausomai ar šios dvi prekės yra substitutai/pakaitalai (pakeičiamos, pvz. arbata ir kava) ar komplementarios/papildančios (vartojamos kartu, pvz. mašina, benzinas, tepalai ir kt.) (©) Jei dvi prekės (A ir B) yra substitutai/pakaitalai, A prekės kainos augimas didina B prekės paklausą, nes vartotojas ima vartoti daugiau tos prekės, kurios kaina nepadidėjo. Tai pavaizduota c) pav. paklausos prekės pasislinkimu į dešinę. (d) Jei A ir B prekės yra papildančios (komplementarios), A prekės kainos augimas sumažins B prekės paklausą, o jos paklausos kreivė pasislinks į kairią pusę. Tai atsitinka todėl, kad pabrangus vienai prekei, vartotojas mažina jos vartojimą, bet kartu jis nebevartos tiek pat ir kitų - komplementarių/papildančių prekių, kurių negali (nereikia) atskirai vartoti nuo pabrangusios prekės. A prekės kainai mažėjant B prekės paklausa keisis priešinga linkme tiek substituto/pakaitalo, tiek komplementaraus/papildančio ryšio atvejais. 3. Kitų sąlygų pasikeitimų, kaip gyventojų skaičiaus, mados ir pan. poveikis paklausos kitimui ir atitinkamas paklausos kreivių pasislinkimas lengvai paaiškinamas (galite patys pasibraižyti). (per egzaminą galite būt paprašyti pabraižyt – patikrinant kaip įsisavinot dalyką. 4. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas dėl galimo kainų pasikeitimo taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojai tikisi kainų augimo, jie stengiasi iš anksto apsirūpinti tomis prekėmis ir tai didina paklausą. Priešingai, jeigu laukiama kainų mažėjimo, paklausa tuo metu sumažėja – vartotojas lūkuriuoja. PASIŪLA Samprata. Pasiūlos kreivė. Pasiūla – yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti ir kainos, už kurią ši prekė perkama, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (laikas taip pat nesikeičia). Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys, kaip ir paklausos atveju, yra pakankamai pastovus, todėl jis dažnai nusakomas kaip pasiūlos dėsnis: prekių pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme: Pasiūlos dėsnis - prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Pav.: 7 Pasiūla didėja, didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl gamintojo, gaminančio tą prekę, intereso gauti kuo didesnį pelną. Didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamintojas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pelno augimą. Pasiūlos kreivės poslinkiai ->>> ET, 21 psl., 17 psl. (5 ) Pasiūlos kiekis priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo kitų veiksnių. Pagrindiniai yra šie: Kitų prekių kainos; Gamybos išteklių kaštai (išteklių kainos); Technologijos pažanga; Gamintojų lūkesčiai Kredito gavimo galimybės ir sąlygos Mokesčiai Gamintojų skaičius ir kt. 1. Kitų prekių kainos kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį jeigu jos yra substitutai/pakaitalai (pvz. žemės plotai) arba komplementarios/papildančios gamybos požiūriu: Jeigu prekės yra substitutai/pakaitalai, tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja resursus, kurie iki tol buvo naudojami substituto - B prekės gamybai. Pastarosios (B prekės) gamyba/pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę (pav.) T.y.: jei substitutai/pakaitalai - A prekės kaina didėja - pasiūla mažėja Komplementarumo (papildymo) atveju ryšys tarp kainos ir komplementarių gamybos atžvilgiu A ir B prekių yra kitoks. Kas yra komplementarios gamybos atžvilgiu prekės? Komplementarios/papildančios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procesas yra susijęs tokiu būdu, kad naudojant tuos pačius resursus vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (išgaunant naftą, išsiskiria dujos). Tokiu atveju, didėjant A prekės kainai didėja jos (A) gamyba/pasiūla, o kartu ir B prekės gamyba/pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę t.y, Jei koplementarios/papildančios --- A prekės kaina didėja B - prekės pasiūla didėja. 2. Gamybos išteklių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojo pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojo interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Ir atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti pasiūlą. 3. Technologijos pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis ir jeigu net šių produktų kainos nekinta, gaunamas gamybos pelnas bus didesnis, lyginant su pelnu, gautu naudojant ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti gamybą/pasiūlą: pasiūlos kreivė slenka į dešinę. RINKOS PUSIAUSVYRA: tai paklausos ir pasiūlos sąveika. RINKOS PUSIAUSVYRA: PAKLAUSOS IR PASIŪLOS SĄVEIKA. Paklausos ir pasiūlos kreivės, nubrėžtos viename grafike (pav. 9), schematiškai atvaizduoja rinkos pusiausvyrą. Kreivių susikirtimo taškas E rodo rinkos pusiausvyros tašką. Šiame grafike pusiausvyros taške E už tam tikro produkto vieno vieneto kaina lygi 6 Lt, o pardavimo apimtis - 200 vnt. Norint suprasti, kodėl taškas E yra pusiausvyros taškas, reikia pasižiūrėti, kas įvyks, jeigu pradžioje rinkos kaina bus kitame lygyje.  Pvz., jei pradinė kaina yra aukštesnė nei pusiausvyros kaina ir lygi 10 Lt ($).  Tada pirkėjai perka tik 50 vnt. produkto (taškas A). Tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 vnt. (taškas F). Vadinasi yra didžiulis produkcijos perteklius (210 vnt). Tokiu atveju, kai kurie pardavėjai, nusivylę parduodamu produkto kiekiu esant 10 lt. kainai ir norėdami produktus realizuoti, pradeda kainą mažinti. Kaina mažinama iki 9 Lt ($), vėliau iki 8 Lt ($). Esant mažesnei produkto kainai, mažėja ir pasiūla/gamyba (mažesnė kaina - mažiau gamina ir teikia į rinką) Gamyba/pasiūla sumažėja iki 240 esant 8 lt už vienetą. Tačiau vis dar yra produktų perteklius ir pasiūla viršija paklausą. Kaina toliau mažėja, o kartu mažėja ir pasiūla/gamyba (norinčių parduoti už šią kainą). Kaina ir pasiūla mažėja tol, kol tarp paklausos ir pasiūlos pasiekiama pusiausvyra (kai jos atitinka viena kitai). Šiuo atveju tai pasiekiama esant 6 Lt ($) kainai, tai ir yra pusiausvyros taškas. Esant šiai kainai, pardavėjai nori parduoti 200 vnt prekių, o pirkėjai nuperka 200 vnt, (t.y tą kiekį, kurį nori parduoti pardavėjai). Kitaip tariant, rinka yra ištuštinta. Dabar pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti parduotų-nupirktų prekių kiekiu, t.y. prekių kiekiu, kurį pirkėjai nupirko, o pardavėjai pardavė esant 6 Lt kainai, t.y. pusiausvyros kainai. Poreikio daugiau keisti kaina jau nebėra. Ir taip: Pusiausvyra yra situacija, kurioje prekės kaina ir jos perkamas ir parduodamas produktų kiekis nekinta. O Perteklius yra, jei pardavėjai nori ir gali parduoti daugiau produktų(F) nei pirkėjai nori ir gali pirkti (9 pav. Violetinė linija) T.y perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina šiuo atveju yra aukščiau pusiausvyros). Mechanizmas: Tada kaina ima mažėti: ->>> Pardavėjai norėdami parduoti prekes, mažina kainą. Einant nuo taško F į tašką G pasiūlos kreivėje , kartu paklausos kreivėje slenka iš A į B tašką, kol linijos susikerta taške E, t.y., kai pasiūla atitinka paklausą. Kita situacija kai nėra rinkos pusiausvyros: Trūkumas --- jei pirkėjai nori ir gali nupirkti daugiau nei pardavėjai nori ir gali parduoti, susidaro trūkumas, t.y . trūkumas yra tada kai paklausa viršija pasiūlą. Kadangi pasiūla yra ribota, tada kyla kaina, mažėja galinčių nupirkti: Pasiūlos kreivė eina nuo K aukštyn į dešinę, o paklausos kreivė - nuo taško D į kairę iki taško F. Pusiausvyros taško poslinkiai: Pusiausvyros taškas, bendras paklausos ir pasiūlos linijų taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant pasiūlos ir paklausos veiksniams. Pusiausvyros taško judėjimo pagrindinės kryptys, kintant pasiūlos ir paklausos veiksniams, nesusijusiems su kaina, yra šios: a) Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja  tiek kaina (P), tiek pardavimo apimtis (Q) didėja.  10 a Pusiausvyros taškas įsigali esant didesnei kainai. Pvz. Kai norima nupirkt daugiau produkto (pvz. benzino), o jo yra ribotas (nekintama) kiekis (ir visi tai žino)  Pirks daugiau to produkto, kartu kils kainos, kadangi benzino kiekis ribotas. b) Kai pasiūla pastovi, o paklausa mažėja, kaina (P) ir parduodama prekių apimtis (Q) mažėja - 10 b Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai. Privaryta mašinų, o moki paklausa mažėja  mažėjant pajamoms, jų pirks mažiau c) Kai pasiūla didėja, o paklausa pastovi, prekės kaina (P) mažėja, pardavimo apimtis (Q) didėja - 10 c Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai d) Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis (Q) mažėja, kaina (P) didėja -- 10 d Pusiausvyros taškas nusistovi esant didesnei kainai Kai paklausa ir pasiūla kinta kartu: e) Kai paklausa ir pasiūla didėja, pardavimo apimtis didėja (Q), o kaina (P) nekinta (esant vienodam pakalusos ir pasiūlos padidėjimui) 10e Pusiausvyros taškas išlieka esant tai pačiai kainai. f) Kai paklausa didėja, o pasiūla tokiu pat dydžiu mažėja: prekės kaina (P) didėja, o pardavimo apimtis nesikeičia (Q) 10f Pusiausvyros taškas nusistovi esant gerokai didesnei kainai. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS Kainos kitimas konkrečių prekių paklausą ir pasiūlą keičia skirtingai (pvz. duonos ir brangenybių). Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti naudojama elastingumo (lankstumo) sąvoka. Paklausos ir pasiūlos elastingumas apibūdina pirkėjų ir pardavėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Elastingumui įvertinti skaičiuojami elastingumo rodikliai. Jie išreiškia paklausos bei pasiūlos kiekio ir kainų procentinių padidėjimų santykį. ED = > D%/>P% Paklausos elastingumas ES = > S%/>P% - Pasiūlos elastingumas Pvz. Duonos kaina padidėjo 50% ir pirkėjai duonos perka 10% mažiau. ED=-10%/50% = -0.2. Matome , kad pirkėjas nežymiai reagavo į kainos padidėjimą. (paklausa mažai elastinga). Tačiau, jeigu, pvz. , 20% pakiltų turistinių kelionių kainos ir pirkėjai šios paslaugos savo paklausą sumažintų 40%, tai paklausos elastingumo rodiklis būtų lygus -2 (40/20). Šiuo atveju pirkėjai žymiai reaguoja į kainos padidėjimą, reiškia elastingumas ženklus. (Minuso ženklas ignoruojamas) Tiek paklausos tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki ∞. Išskiriami keli skirtingi elastingumo dydžiai (formos): Absoliutus elastingumas. Be galo mažas kainų pasikeitimas (nuo P1 iki P2) sąlygoja didelį paklausos ar pasiūlos padidėjimą. Šiuo atveju paklausa/pasiūla yra "be galo" elastinga. Skaitmeninė elastingumo išraiška yra:E∞ Paklausos atvejis. Grafikas rodo, kad esant net nedideliam kainos padidėjimui niuo P1 iki P2 paklausos apimtis sumažės nuo Q1iki Q2, t.y iki nulio - prekė nebus perkama. Tokia situacija įmanoma pvz. tobulos konkurencijos rinkoje, kai firmos gamina homogenišką (standartizuotą) produkciją ir ją parduoda už rinkoje nusistovėjusią kainą. Jeigu kuri nors firma padidintų kainą nuo P1 iki P2, galima tikėtis, kad paklausos apimtis sumažėtų iki nulio. Santykinis elastingumas. Kainų kitimas mažesnis nei paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimas P1P2<Q1Q2 Vieneto elastingumas. Kainų kitimo ir paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimai vienodi (procentaliai) P1P2=Q1Q2 E=1 Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas yra didesnis nei paklausos ir pasiūlos pasikeitimas. P1P2>Q1Q2 E yra mažesnė už vienetą, bet didesnė už 0. 0<E<1 Absoliutus neelastingumas. Kainų kitimas nekeičia paklausos beipasiūlos. P1P2=Q stabilus E=0 Tokia paklausa gali būti tuo atveju, kai prekė yra gyvybiškai svarbi vartotojui (pvz. vaistai silpnam ligoniui). Tačiau ir šiuo atveju paklausa gali būti visiškai neelastinga tol, kol prekės kaina neviršys vartotojo biudžeto (pajamų). Nenagrinėsim : ataskaitos taško (koks kainos ir kieki derinys turi būti bazinis) problema, ryšio tarp kreivės nuolydžio ir elastingumo problema Elastingumą sąlygojantys veiksniai. ELASTINGUMO VEIKSNIAI Paklausos elastingumas: Paklausos elastingumas apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Pagrindiniai paklausos elastingumo veiksniai yra: Pakeičiamumas (substitucija) Laikas Būtinybė ar prabanga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Pakeičiamumas (substitucija): Su substitucijos poveikiu paklausai ir pasiūlai susipažinome ankstesniame rinkos mechanizmo skyrelyje, tik to neįvardijome elastingumo pasireiškimu. Nekartosiu kas buvo pasakyta, tik čia išsakysiu pagrindines išvadas (teiginius): Esant tinkamiems substitutams (pakaitalams) prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Jei nėra tinkamų substitutų (pakaitalų), vartotojai negali reaguoti į kainų kitimą ir perka pradinį prekės kiekį. Paklausa - neelastinga. 2. Laikas: Laikas taipogi didina paklausos elastingumą. Vartotojai, pasikeitus kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas substitutų (pakaitalų) paieškoms. Paklausos elastingumas didėja, ilgėjant laiko tarpui: vartotojas prisitaiko prie naujų kainų. 3. Būtinybė ar prabanga Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apseiti be būtiniausių prekių (maisto, kasdieninių drabužių). Todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą (prabangūs kailiniai ir dar ne pirmi, atostogos į užsienyje). Tokių prekių paklausa yra elastinga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Paklausos elastingumas priklauso nuo prekei įsigyti išleidžiamų lėšų dalies bendrame vartotojo biudžete. Degtukų, druskos pirkimo išlaidos sudaro labai nedidelę vartotojo biudžeto dalį, todėl tokių prekių paklausa labai nesikeičia pakitus kainoms. Šių prekių paklausa yra neelastinga. Tačiau pvz. automobilio, turistinių kelionių kainos pasikeitimas jau veiks į paklausą gana stipriai. Jo paklausa kur kas elastingesnė. Pasiūlos elastingumas Pasiūlos elastingumas apibūdina pardavėjų reakciją į kainų pakitimus. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai (pagrindiniai): Laikas Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kita substitucijos, komplementarumo pakeičiamumo, papildymo efektas) Atsargų sudarymo galimybė 1. Laikas: Kylant kainoms , gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Todėl jis turi padidinti gamybos apimtis. Tam reikalingas papildomas laikas. Todėl elastingumas gali būti didesnis tik praėjus tam tikram laikui. 2. Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kitą  substitucijos, komplementarumo efektas) substitucija gamyboje: Jei prekė turi pakaitalą gamyboje, tai pasiūlos kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį. ( pvz. augant rugių kainoms : ūkininkas plės plotus, krentant: ims augint kviečius). Šiuo atveju pasiūlos elastingumas bus didelis. Jei prekė neturi artimo pakaitalo, pasiūla yra mažiau elastinga kainų pokyčiams (krentant visų javų kainoms, persiorientuot į gyvulininkystę yra gerokai sunkiau). Komplementarumas gamyboje: Jei prekės yra papildančios viena kitą gamyboje, pasiūla neelastinga (mažiau elastinga). (mėsininko sprendimus lemia jautienos kaina, o ne odos kaina. Odos kaina yra neelastinga, nes ji mažiau būtinas produktas). Atsargų sudarymo galimybė Prekių saugojimo galimybė labai veikia pasiūlos elastingumą. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainų mažėjimo, turi būti greitai tiekiamos į rinką (pvz. vaisiai - bananai). Negalima sudaryti ir tokių prekių atsargų kylant kainai. Taigi tokių prekių elastingumas yra mažas. Priešingai, lengvai saugomų prekių atsargomis pardavėjas gali nemažai keisti pasiūlą (išlaukti norimų kainų). Pasiūla tokių prekių yra elastinga. 5 paskaita Praėjusią paskaitą susipažinome su paklausos ir pasiūlos elastingumu priklausomai nuo kainos pasikeitimų. Pateiksiu pora paklausos elastingumo pavyzdžių, priklausomai

Ekonomika  Paruoštukės   (95,51 kB)

Išorinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Technologinės aplinkos analizė. Socialinės-kultūrinės aplinkos analizė. Teisinės-politinės aplinkos analizė. Gamtinės-ekologinės aplinkos analizė. Išorinės artimosios verslo aplinkos analizė. Pirkėjai. Konkurentai. Tiekėjai. Vidinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Personalas. Finansinės lėšos. Verslas – tai veikla, kuria užsidirbama pragyvenimui gaminant tam tikras prekes ar teikiant paslaugas, reikalingas kitiems visuomenės nariams.

Vadyba  Analizės   (27,5 kB)

Daugelis išsivysčiusių šalių išgyvena gimstamumo mažėjimo problemą. Valstybės vis daugiau dėmesio skiria šeimos politikos kūrimui, tikėdamos pagerinti šeimos galimybes derinti profesinę veiklą su vaikų priežiūra, paskatinti moteris dalyvauti darbo rinkoje ir užtikrinti lyčių lygybę. Taip pat tikimasi, kad šeimai palanki politika bent iš dalies prisidės prie gimstamumo didinimo.

Socialinis darbas  Referatai   (12 psl., 25,9 kB)

Pastaruoju metu didėja straipsnių, pranešimų ir net konferencijų skirtų ateities marketingo aptarimui (pvz., Brady ir Davis, 1993; Coopers & Lybrand, 1993; Mitchell, 1994). Iš esmės kalbama apie tai, ar “tradicinis“ marketingas yra tinkamas XX amžiaus pabaigos sąlygoms. Pagrindiniu marketingo principu vis dar išlieka verslo sukoncentravimas ties kliento poreikių patenkinimu, tačiau jis ginčytinas. Marketingo pritaikymas gali pasikeisti iš esmės.

Rinkodara  Namų darbai   (8 psl., 20,3 kB)

Sovietizavus Lietuvos ūkį, buvo siekiama plėsti šalyje komunistinį režimą. Tačiau tam dar reikėjo susovietinti patį lietuvį. Antraip Lietuvos politinė integracija į SSRS bei ūkinė sovietizacija būtų išorinio ir laikino pobūdžio. Tad svarbiausias Maskvos tikslas buvo paversti lietuvių tautą „homo sovietikus“, t.y. ugdyti ištikimybę ir atsidėjimą SSRS ir komunistų partijai, skatinti bendravimą su rusais ir šios tautos aukštinimą, menkinti Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, klastoti Lietuvos istoriją, diegti rusų kalbą visose gyvenimo srityse, tautinius papročius ir tradicijas transformuoti į sovietinius.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,28 kB)

Šiuo metu, palyginus su tarpukario laikotarpiu, yra kur kas daugiau tarptautinių organizacijų. Pirmoji Lietuvos Respublika galėjo būti vos keliolikos įvairių tarpvalstybinių organizacijų partnerė (kadangi daugiau jų nė nebuvo), o dabar tokios bendrijos skaičiuojamos šimtais. Tad atgavusi nepriklausomybę Lietuva ne tik atgaivino savo narystę tose tarptautinėse organizacijose, ryšius su kuriomis nutraukė sovietinė okupacija, bet ir užmezgė ryšius su naujomis.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,16 kB)

Krovinių vežimas reguliariais ir čarteriniais krovinių reisais,kurių skaičius pradedant septintuoju dešintmečiu beveik nepaliaujamai augo,devintojo dešimtmečio pradžioje visame pasaulyje tapo dinamiškiausia transporto šaka. Visą pasaulio oro transporto tinklą sudaro gausybė atskirų susisiekimo linijų tarp oro uostų.Pasaulyje yra daugiau nei 50 oro uostų,kurių kiekvienas kasmet aptarnauja daugiau nei po 10 mln.keleivių.

Mechanika  Referatai   (5,39 kB)

"< … > Žmogus negali pakelti neveikimo, savęs nereiškimo. Šiam veikimui, savęs reiškimui reikalinga bendruo menė, kurioje jis įgytų prasmės." (Juozas Girnius) Žmogus yra ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė. Jis vystosi, kinta priklausomai nuo gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių sąlygų visumos. Socialinė aplinka veikia individą per įvairias institucijas (vaikų darželį, mokyklą ir t.t.) arba tiesiogiai, kryptingai (kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės) arba stichiškai.

Socialinis darbas  Referatai   (15,65 kB)

Komercijos analitinis darbas. Palyginamoji analizė. Darbe yra bandoma atskleisti, ką reikia daryti norint būti pranašesniu nei konkurentas. Yra įmonių aprašymai, palyginimai ir pam. Įvertinimas 10. Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos žemės ūkio politikoje iškelti tokie tikslai, kaip įvykdyti žemės reformas, privatizuoti kolūkių bei tarybinių ūkių turtą ir sukurti naują kainų bei pajamų palaikymo sistemą. Kitaip tariant, žemės ūkio politika siekia sukurti naujesnę, orientuotą žemės ūkio rinką, konkurentabilią, tarptautinio lygio žemės ūkio ir maisto pramonės sektorius Lietuvoje.

Rinkodara  Referatai   (20,19 kB)

Mažoji Aušrelė, kuriai jau šeši mėnesiai, labai prisirišusi prie savo mamos. Tėtis dirba, todėl didesnę laiko dalį, mergaitė praleidžia su mama. Verkianti Aušrelė paimta tėčio ant rankų nenusiramina. Vos tik paėmus ant rankų ją mamai, mergaitės veidukas nušvinta, nustoja verkti, aguoja, guguoja, juokiasi, ir kuo greičiau savo bedante burnyte stengiasi pagriebti mamos žandą, nosį ar ranką ir, čiulpia. Aušrelė visiškai pasitiki tik savo mama.

Psichologija  Kursiniai darbai   (3,46 kB)

Psichologijos samprata. Psichologija – mokslas apie psichiką. (Yra faktų, dėsnių, mechanizmų). Psichika. Reiškiniai: 1. emocijos ir jausmai, tai betarpiški santykiai su tikrove ar jos atspindžiai, pasireiškiantys tam tikrais išgyvenimais. 2. Jutimai (5). 3. Suvokimas (unikalus žmogus). 4. Kalba ir mąstymas. Mąstymas – turimos informacijos pertvarkymas. 5. Vaizduotė.

Psichologija  Konspektai   (14,07 kB)

I PASKAITA. Psichologijos apibrėžimas, šakos, tyrimų sritys, tyrimų metodai. Psichologija - mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie sielą. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Kodėl žmogus taip elgiasi?

Psichologija  Konspektai   (23,92 kB)

Gyvenimo meno visi mes mokomės: gyvendami, dirbdami, mastydami...kiekvienas žmogus gyvena savaip, savaip įprasmina savo buitį, sprendžia problemas, siekia tikslų, gina savo vertybes. Todėl esme skirtingi, unikalus, nepakartojami, turintys galia tobulėti. Tik ar visi ta galia naudojamės?

Pedagogika  Kursiniai darbai   (10,17 kB)

Specifinę mokymosi negalią turintys vaikai priskiriami moksleivių, turinčių mokymosi negalių grupei. Tokie vaikai yra guvūs, supratingi, gerai orientuojasi aplinkoje ir socialinėse situacijose, adekvačiai vertina savo ir kitų elgesį, tačiau sunkiai išmoksta skaityti, rašyti, skaičiuoti ir dar ilgai daro specifines, sunkiai įveikiamas klaidas.

Pedagogika  Namų darbai   (2,55 kB)

Darbe lyginami Lietuvos ir Austrijos švietimo sistemos. Kiekvienos pasaulio šalyje yra skirtinga švietimo sistema. Tad šiame referate stengsiuosi pažvelgti ir įžvelgti tarp Austrijos ir Lietuvos didžiausius skirtumus. Švietimo sistema parodo kiekvienos šalies lygį. Tik nuo švietimo sistemos priklauso šalies ateitis, nes tik nuo to, kokias galimybes jaunuoliai turi mokytis, koks mokymo lygis, priklauso busimų specialistų parengimas, ir kaip jie pabaigę dirbs savo darbą.

Pedagogika  Analizės   (12,48 kB)

Visatoje žvaigždės pasiskirsčiusios netolygiai. Jos sudaro milžiniškas įvairios formos sankaupas - galaktikas. Galaktika (gr. galaktikos – pieniškas, pieninis) yra didžiulė, gravitacija susieta, žvaigždžių, dujų ir kitų materijų...

Astronomija  Referatai   (17,7 kB)

Bostono matrica. Kryptinės politikos matrica. Įmonės stipriųjų pusių/rinkos patrauklumo matrica. SVV pozicijų rinkoje modelio trūkumai. Portfolio naudojimas. Portfolio analizės svarba. Aptariant strateginio verslo vieneto (SVV) poziciją rinkoje, jo padėtį, lyginant su kitais konkuruojančiais SVV, naudojamas Bostono matricos modelis. Šį modelį sudarė Bostono Konsultavimo Grupė (Boston Consulting Group), todėl modelis pavadintas Bostono matrica. Modelio sudarytojai teigė, kad svarbiausi veiksniai, sąlygojantys SVV ilgo laikotarpio pelną, yra rinkos augimo tempai ir SVV užimama padėtis rinkoje.

Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (19 psl., 47,18 kB)

Mokslinio tiriamojo darbo "Lietuvs prekių bei paslaugų eksporto analizė, jos plėtros ir skatinimo strateginių krypčių parengimas" ataskaita

Ekonomika  Ataskaitos   (73 psl., 214,04 kB)

Dabartinė pinigų politika ir jos tobulinimo veiksniai. Pinigų politikos tikslai ir raidos etapai. Pinigų politikos raidos etapai. Lietuvos banko tarpiniai tikslai ir orientyrai. 1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nulėmė Lietuvos banko veiklos pobūdį 1994-1996 metais. Šiuo įstatymu buvo įteisintas specialus pinigų politikos režimas - valiutų valdybos modelis. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1. Lietuvos banko įstatyme suformuluotas pagrindinis banko tikslas - Lietuvos Respublikos pinigų stabilumas - turi du aspektus, t.y. vidinį ir išorinį pinigų stabilumą. Vidinis lito stabilumas reiškia jo perkamosios galios stabilumą arba palyginti pastovias kainas, tuo tarpu išorinis stabilumas yra tvirtas lito kursas stiprių užsienio valiutų (pirmiausia tų šalių, su kuriomis vyksta intensyvi prekyba) atžvilgiu.

Finansai  Pagalbinė medžiaga   (13 psl., 21,59 kB)

Transliavimo tinklai. Video signalų paskirstymas. Televizijos transliavimas. Kabelinė televizija. Palydovinė namų televizija. Duomenų transliavimas. Audio transliavimas. Ryšys taškas–taškas. Skaitmeninių paslaugų kombinavimas. Skaitmeninės telefoninio ryšio paslaugos. Videokonferencinis ryšys. WAN (wide area network) ryšys. Palydovinių tinklų plėtra suteikia galimybę įdiegti naujas paslaugas anksčiau negu analogiškų antžeminių tinklų atveju. Galbūt pats aiškiausias pavyzdys būtų televizijos signalo perdavimas dideliais atstumais, kurio buvo neįmanoma perduoti pirmosios kartos analoginiais transokeaniniais kabeliais.

Elektronika  Referatai   (8 psl., 16,05 kB)

Aprūpinimo sistemos. Kraujas, jo sudėtis, funkcijos ir pokyčiai fizinio krūvio metu. Sveika gyvensena. Hipokinezė ir fizinė treniruotė. Kūno kultūra ir fizinės savybės. Organizmo vystymosi laikas ~20 metų. Po kelių metų jis pradeda senti. 5-6 m. – vikrumas; 7-11 m. – lankstumas; 16-19 m. – ištvermė, jėga. Ištvermė – pagrindinė savybė. Organizmas turi tokią savybę keistis. Jei žmogus nuvargęs, organizmas atsistato šiek tiek aukštesniame lygyje.

Sportas  Konspektai   (8 psl., 20,38 kB)

Visko pradžia - transformacija. Demokratijos tipai. Tiesioginė demokratija. Klasikinė demokratija. Radikalioji vystymosi demokratija. Tiesioginė demokratija. Dalyvaujamoji demokratija. Atstovaujamoji demokratija. Ginamoji demokratija. Pliuralizmas. Teisėta demokratija. Jau daugiau nei trys tūkstančiai metų praėjo nuo tada, kai graikai padovanojo žmonijai demokratiją. Palaimingoji antika, “atradusi” žmogų, suteikusi jam teisę ir laisvę globaliau ir įvairiau mąstyti, sukūrė labiausiai prie idealo priartintą bendruomenės valdymo modelį.

Politologija  Referatai   (17 psl., 21,3 kB)

Įvadas, šalies bendras vidaus produktas, namų ūkiai, prekių kainų lygis (infliacija,)nedarbas, kreditas, išvados.

Rinkodara  Referatai   (38 psl., 82,52 kB)

Informatyvusis referatas. Indikacinis referatas. Šiuo metu jau galima kalbėti apie konceptualų IM pamatą, diskutuoti apie IM plėtotės kryptis ar bent aspektus. IM žymiai aktualesnis ten, kur labai išvystyta ekonomika, karinis kompleksas, ryškūs geopolitiniai interesai ir jų reprezentavimo formos. IM samprata ten orientuota į visų informacijos išteklių ir komunikacijos ryšių visumą ir jų organizavimą skirtingose srityse. IM tampa priemone, leidžiančia integruoti materialius, žmogiškuosius, technologinius, organizacinius, kultūrinius veiksnius, kūrybinius procesus, inovacijas ir kt. bei panaudoti jų visumą organizavimo efektyvumui didinti ir tuo įtvirtinti strategines pozicijas.

Žiniasklaida  Namų darbai   (4 psl., 6,78 kB)

Lietuvos švietimo sistemos struktūra. Ugdymo tikslai. Ugdymo turinys. Ugdymo metodai, jų klasifikacijos problema. Lietuvos švietimo sistema grindžiama šiais principais: humaniškumo, demokratiškumo, nacionalumo ir paslankumo (kaitos) arba atvirumo. Švietimo struktūra apima formalųjį ir neformalųjį valstybinį ir nevalstybinį švietimą. Formalųjį švietimą sudaro: nuosekliojo švietimo sistema ir suaugusiųjų formalaus švietimo sistema.

Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 9,01 kB)

Šiuolaikinėje Europoje, kai dauguma valstybių priklauso Europos Sąjungai, o likusios siekia tapti Europos bendruomenės dalimi, baiminamasi, kad tapimas “šeimos nariu”, gali atimti iš valstybių galimybę išsaugoti savo kultūra, papročius, tradicijas bei kalbą, kurie yra vieni iš pagrindinių atskirų valstybių indentiteto komponentų. Todėl šalys stengiasi kurti mechanizmus, kurie padėtų išsaugoti, skatinti ir populiarintį jų šalies kalbą bei kultūrą. Darbas rašytas 2007 m., MRU, įvertinimas - įskaita.

Kita  Referatai   (5 psl., 15,78 kB)