Gimtieji namai – tai šiluma, prieplauka, kurioje visada esame laukiami, jaučiamės saugūs, sušildyti artimųjų meilės. Visur kitur esame svetimi, tik namuose – savi. Nors gimtinė ir labai svarbi mūsų gyvenimo ir tapatybės dalis, vis daugiau tautiečių, ieškodami ekonominės laimės, geresnės ateities, ryžtasi tėvynę palikti. Netrukus po to prasideda nostalgija, skaudūs pasisakymai. Žmonės pradeda blaškytis tarp gimtojo krašto ir šalies, kurioje pavyko rasti materialinę gerovę ir nepritapimo kartėlį. Panašius, o gal net stipresnius jausmus jautė tie asmenys, kurie per prievartą neteko savo namų. Todėl kyla klausimas, ar visada kenčia žmogus, netekęs gimtinės?

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 8,69 kB)

Anot žemininkų, visavertė egzistencija įmanoma tik gimtinėje, atsidūrus svetur širdį spaudžia nuliūdimas. Egzodo poeto Kazio Bradūno kūryboje žemė reiškia ne tik prarastą Lietuvą, bet yra svarbiausias prasmingo gyvenimo tikslas. Praradęs šį pasaulį žmogus jaučia ilgesį ir skausmą. Visos eilėraščio ,,Svetimas vakaras“ strofos prasideda vaizdu, kurį, neperskaitę kūrinio, galėtume palaikyti vakarėjančio gimtinės kaimo realijomis, tačiau kiekvienąkart dalelyte ,,tik“ mūsų pirminė prielaida paneigiama – pasirodo, tai – svetima žemė, išoriškai panaši į gimtąją, tačiau emociškai negalinti jos atstoti. Finalinės visų strofų eilutės beveik vienodos – skiriasi tik paskutinieji žodžiai – tai poeto gimtųjų vietų pavadinimai: Kiršai, Širvinta, Alvitė. Šios eilutės – atsidūsimas, apgailestavimas, kad tai kas matoma, nėra tai, ką trokštama regėti. Taigi, Kazys Bradūnas, kaip ir kiti žemininkai (Nagys, Nyka – Niliūnas, Mačernis), leidžia suvokti gimtinės svarbą lietuvio širdžiai ir atskleidžia liūdesį praradus svarbiausią vertybę – tėvynę, gimtuosius namus. Dar giliau jaučiama ne į egzilę pasitraukusio, o koncentracijos lageryje kalinamo lietuvio širdgėla. Ši emocija tiesiogiai nenusakoma, tačiau akivaizdžiai nujaučiama Balio Sruogos memuariniame romane ,,Dievų miškas“. Čia lietuvis patenka į absurdo pasaulį, kuriame vertybės ir antivertybės apsiverčia ,,aukštyn kojomis“. Romane pateikiamas prastas knygos vertinimas, paneigiama jos svarba ir būtinumas.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 13,31 kB)

Kiekvienas istorinis laikotarpis mums yra svarbus. Kiekvienoje epochoje susiformuoja naujas požiūris į pasaulį ir į žmogų. Naujoje pasaulėžiūroje visos vertybės pergalvojamos ir atsirenkama tai, kas tuo metu atrodo tikrai vertinga. Vėliau tai tampa tos epochos skiriamaisiais bruožais. Norėčiau aptarti gan plačią temą: valstybės valdovus, karalius ir kunigaikščius. Temą, kuria galima būtų ilgai diskutuoti. Tačiau šiame darbe kalbėsiu remdamasi tik XIII-XVI amžiaus literatūra. Kalbėsiu apie tai, kas yra ir įdomu ir svarbu: kaip valdovai veikė savo valstybes? Kokios buvo to meto vertybės? Kaip jie užsipelnydavo savo tautiečių pagarbą ir meilę? Ir koks gi turėjo būti idealus valdovas.Visą tai stengsiuos aptarti įvairiais aspektais,visų prima išskiriant to meto autoriams labiausiai rūpėjusias temas. Remsiuosi Lietuvos metraščiais, Bychoveco kronika, Mikalojaus Husoviano „Giesme apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“, Mykolo Lietuvio veikalu „ Apie Totorių, Lietuvių ir Maskvėnų papročius“, bei A. Rotundo „Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu“. Kaip žinia, kiekvieno valdovo, karaliaus, kunigaikščio pareiga - apginti šalį, savo tėvynę, savo tautą ir jų laisvę nuo užpuolikų.

Lietuvių kalba  Pristatymas   (4 psl., 13,97 kB)

Dažnai literatūroje kalbama apie meilę. Remdamiesi konkrečiais kūriniais pasvarstykite, kokia meilės samprata dažniausia lietuvių literatūroje.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (3 psl., 11,25 kB)

Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.

Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)

Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI

Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)

Muziejai suteikia galimybę nukeliauti į praeitį, pamatyti sukauptus kultūros turtus: namus, įrankius, paveikslus, keramiką. Tai ne tiesog daiktai, tai paveldas, kurį pažinęs, jaunimas suvoks ir tuometinių žmonių mąstymą, kasdieninio gyvenimo rūpesčius.

Kalbos kultūra  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 11,75 kB)

turėtų praversti tiems, kurie tingi skaityti ilgas ištraukas ar knygas, ši kūrinių santrumpa padės suprasti kūrinio esmę ir labai pagelbės rašant rašinius...

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (23 psl., 42,8 kB)

A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.

Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)

Migracijos politika – tai vyriausybės veiksmai, siekiant reguliuoti gyventojų migraciją sukeliančias priežastis, migracijos procesus ir jų pasekmes. Gyventojų migracijos požiūriu gali būti vykdoma skirtinga politika: migraciją ribojanti, migraciją skatinanti ir nesikišimo (kai vyriausybė nesikiša į migracijos procesus ir leidžia jiems plėtotis natūralia eiga). Migracijos politikos objektas – migracijos procesus formuojančios sąlygos. Migracijos politikos principai atspindi konkrečios šalies išsivystymo lygį, socialinę, ekonominę, politinę situaciją, ideologiją bei kultūrą.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (26 psl., 62,54 kB)

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560–480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia „atbudęs, praregėjęs, nušvitęs“) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.

Filologija  Referatai   (7 psl., 146 kB)

Pirmaisiais automobilių išradėjais laikomi vokiečių inžinieriai Karlas Bencas (Karl Benz) ir Gotlybas Daimleris (Gottlieb Daimler), kurie niekada nebuvo susitikę ir net nebuvo pažįstami, sukonstravo pirmuosius savaeigius ekipažus su vidaus degimo varikliais. K. Benco automobilis buvo triratis su 0.55 kW varikliu, G. Daimlerio – dviem ratais – šiuolaikinio motociklo prototipas. 1886 m. G. Daimleris paties sukonstruotą vidaus degimo variklį pritaikė keturratei karietai. Jie abu laikomi automobilio išradėjais, o automobilio tėvyne – Vokietija. Šiandien pirmieji Benco ir Daimlerio automobiliai mus gerokai stebina: dideli siauri ratai, virbalų storio stipinai, vairas – plieninis iš grindų styrantis strypas su rankena, variklis įtaisytas po vairuotojo sėdyne... Tačiau automobilio išvaizda greitai keitėsi: panašumas į karietą vis mažėjos, variklis buvo perkeltas į priekį, padarytas apvalus vairas. Automobilio tėvynė – Vokietija, tačiau vokiečiai nepripažino šio naujojo išradimo ir nė nemanė naujojo „technikos stebuklo“ pirkti. Bandyti automobilius buvo leidžiama tik naktį, toli už miesto, gatvėse mašinų greitis ribojamas iki 10 km/h Tačiau kitose šalyse, ypač Prancūzijoje, automobiliai plito. Prancūzai ne tik pirko Benco automobilius, bet įsigiję licenziją Daimlerio varikliui sukūrė pirmuosius savo automobilius ir net suorganizavo pirmąsias automobilių lenktynes Paryžius – Ruanas. 1898 m. Įvyko pirmoji automobilių paroda Paryžiuje. Nuo mažens K. Bencas (1844-1929) labai domėjosi varikliais ir galima sakyti, visą gyvenimą atidavė automobiliui. Pirmasis Benco triratis automobilis buvo sukonstruotas iš plieninių vamzdžių, svėrė 263 kg ir turėjo užpakalyje įtaisytą keturtaktį vieno cilindro vandeniu aušinamą benzininį variklį, kuris per diržinę pavarą, diferencialą ir grandines suko ratus. Užpakaliniai ratai buvo labai dideli, priekinis – mažesnis ir tik vienas, kad automobilį būtų lengviau vairuoti. Be to, po grindimis buvo įtaisytas labai didelis smagratis, kuris turėjo saugoti ekipažą nuo vibracijos važiuojant. Dėl aistros automobiliams K. Bencui ne kartą teko patirti finansinių sunkumų, rizikuoti visu savo turtu, kuris, kol jo automobiliai neturėjo paklausos, ir taip buvo nedidelis. 1894 m. Jis pradėjo serijomis gaminti prieš metus sukurtą „Viktoriją“, o 1897 m. sukonstravo dviejų cilindrų „Kontramotorą“. Inžinierius išradėjas G. Daimleris, sulaukęs 48 metų staiga nusprendė visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Nusipirko Bankanštate namą su sodu, o sodo daržinę pavertė dirbtuve – garažu. Į naująją sodybą Daimleris pasikviečia seną savo draugą ir buvusį bendradarbį Vilhelmą Maibachą (Wilhelm Maybach). Abu draugai užsidarę nuo pašalinių akių dienų dienas kažką dirbdavo. Prasidėjo apkalbos, kad Daimleris savo sode įsirengęs nedidelį fabrikėlį ir kala netikras monetas. Vietinė policija surengė pasalą ir nusprendė nusikaltėlius sučiupti. Vėlyvą naktį, kuomet suburzgia Daimlerio variklis, policininkai įsibrauna į dirbtuvę, tačiau išvysta visai ne tai, kas buvo kuriama jų vaizduotėje: du rimti, iš pažiūros visai padorūs žmonės, palinkę prie nematyto griausmingai tratančio aparato. Nors ir kaip stengėsi Daimleris su Maibachu išaiškinti neprašytiems svečiams savo variklio paskirtį ir būsimą panaudojimą, jie nieko nesuprato ir neradę padirbtų pinigų išėjo labai nusivylę. Vėliau tas vidaus degimo variklis Daimlerį iš tikrųjų padarė labai turtingu. Po keliolikos sunkaus darbo mėnesių abu draugai daržinėje pagamina variklį su gulsčiu horizontaliu cilindru. Jis galėjo daryti 250 sūkių per minutę. 1883 m. gauna už jį patentą. Daimleris šiuo varikliu dar nebuvo patenkintas ir ėmėsi vėl ieškoti. Nusprendžiama variklio cilindrą įtaisyti vertikaliai, patobulinama kuro padavimo bei uždegimo sistema. Naujas variklis jau gavosi mažesnis, lengvesnis ir 1885 m. Daimleris įmontuoja savo variklį į dviratį ekipažą, panašų į šiandieninį motociklą. Lapkričio 10 konstruktoriaus sūnus Paulius nuvažiuoja juo 3 km. Pavyko! 1886 m. Daimleris įmontuoja savo variklį į paprastą keturratį arklių vežimą, kurio užpakalinius ratus variklis suka diržine pavara. Norėdamas įsitikinti didelėmis vidaus degimo variklio pritaikymo galimybėmis, Daimleris jį įrengia ir kitose transporto priemonėse: motorinėje valtyje (1886 m.), lunaparko geležinkelyje ir tramvajuje (1888 m.), gaisrininkų vežime (1892 m.) ir kt. Daimleris variklius visą laiką tobulino,kad jie galėtų padaryti daugiau sūkių: nuo 250 sūkių/min jų skaičius padidėjo iki 900. 1889 m. Daimleris gavo dviejų cilindrų 3.75 arklio jėgos galios variklio patentą. Daimlerio varikliai labai išgarsėjo. 1890 m. įkuriama Daimlerio automobilių bendrovė (Daimler Motoren-Gesellschaft), gaminanti automobilius su Daimler varikliais. Daimlerio padėjėjo ir bendraminčio Maibacho indėlis i automobilio sukūrimą ir plėtojimą taip pat yra nemažas. Daimlerio garsas šiek tiek užgožė šio iš prigimties kuklaus žmogaus vardą ir darbus. Tačiau Maibacho techninės pažiūros, konstrukciniai sprendimai buvo tokie tobuli, kad galima drąsiai tvirtinti: jeigu nebūtų buvę Maibacho ir jo darbų, nebūtų ir Daimlerio variklio, nei Daimlerio automobilių. Maibachas dirbo konstruktoriumi. Darbą dirbtuvėse abu išradėjai buvo pasidalinę: Daimleris projektavo ir kūrė viso variklio ar atomobilio apmatus, o Maibachas, pasižymėjęs nepaprastu kruopštumu, ieškojo atskirų detalių ir mazgų konstrukcinių sprendimų. Išradimų patentų Maibachas su daimleriu turi beveik po lygiai, tik Daimleris daugiausia pasiimdavo užbaigtų automobilių ar jų variklių patentus, o Maibachas – atskirų automobilio ar variklio detalių elementų, pavyzdžiui, pavarų dėžės, važiuoklės pakabos, pasiskirstymo mechanizmo ir kt. Daimlerio bendrovė turėjo savo skyrius įvairiose valstybėse. Šios firmos prekybos atstovas Prancūzijoje buvo Emilis Jelinekas (Jellinek) didelis automobilių ir automobilių sporto entuziastas. 1900 m. kai buvo pagamintas Maibacho sukonstruotas naujas Daimlerio automobilio modelis, Jelinekas reklamos sumetimais pasiūlė jį pavadinti „Mercedes“ (vietoje jau šiek tiek atsibodusio „Daimler“). Tai buvo gražuolės Jelineko dukters vardas. Nuo to laiko pagaminta tiek daug mersedesų, kad net pamiršta, jog tai iš tikųjų gyvenusios merginos vardas! 1926 m. Daimlerio automobilių firma susijungė su tokia pat garsia Benco firma ir iki šiol gyvuoja ir gamina mersedesus. Modernesnius automobilius imta gaminti nuo XX a. 7-8 dešimtmečio, juose buvo įtaisyta nepriklausoma priekinių ratų pakaba, automatinė sankaba, šildomas kėbulas, hidrauliniai stabdžiai (be stiprintuvo), antiblokavimo sistema, šviesos signalizacija, radijo ryšys. Didžiausias greitis 100-120 km/h. 9-tame dešimtmetyje ėmė plisti automobiliai su dyzeliniu ir dujiniu varikliu, turintys oro kondicionierių, vairo, stabdžių stiprintuvus, naudojantys bešvinį benziną, atsirado patogių automobilinių traukinių su šaldytuvu, televizoriumi. Nuo 1990-ųjų kito automobilio išvaizda, įtaisomi reguliuojamo įtempimo saugos diržai, oro pagalvės, magnetofonai, pritaikomas kompiuteris benzino įpurškimui į automobilio variklį valdyti, imta naudotis palydoviniu ryšiu. Lietuvoje pirmasis automobilis užregistruotas 1896 m. Daugiau jų imta importuoti nuo 1920–tųjų metų.

Istorija  Referatai   (148,24 kB)

Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį. Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais. Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui... Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”. Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis. I. Napoleono Bonaparto jaunystė “Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...” Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą. Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus. Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams . Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas. Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas . Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno. Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų. Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų. 1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais . Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas. Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais. Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais . Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“ Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija. Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai. Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“ Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai . II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais. Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas. Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis. Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ . Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją. Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.

Istorija  Kursiniai darbai   (250,21 kB)

1.Feodalizmas- tai santvarka, kurioje žemvaldžiai (feodalai) tvarkė kitų žmonių (valstiečių) darbą ir gyvenimą. 2.Kalifas- arabų valdovo titulas 3. Džihadas- šventas karas 4.Drakaras- greitas vikingų laivas 5.Gentis- kelių ar keliolikos giminių kolektyvas, turintis bendrą kalbą, papročius ir tradicijas 6.Žemė- tai teritorinis administracinis vienetas, sudarytas iš kelių ar keliolikos genčių. 7.Religija- tikėjimas sielomis, dvasiomis ir kt antgamtinėmis jėgomis. 8.Abatas- vienuolyno viršininkas 9.Simonija- bažnytinių pareigų pirkimas 10. Celibatas- draudimas kunigams vesti 11. Eretikai- žmonės kritikuojantys bažnyčią 12.Sinjoras- viduramžiais stambus feodalas, ponas savo vasalo atžvilgiu. 13.Feodas- žemės valda duota už karinę tarnybą. 14. Baudžiava- tai tokia santvarka, kai valstietis priklauso ponui, dirba jam lažą, moka duoklę ir neturi teisės išeiti iš dvaro. 15.Lažas- tai visi valstiečiu darbai pono labui 16.Duoklė- valstiečio mokesčiai ponui pinigais, maisto produktais arba savo dirbiniais. 17.Dešimtinė- tai mokestis bažnyčiai, dešimtadalis prieauglio arba kito turto. 18.Dinastija- vienos šeimos atstovo valdymas. 19.Susiskaldžiusi valstybė- tai tokia valstybė, kuri suskilo į atskiras feodalines valdas. 20.Centralizuota valstybė- tai tokia valstybė, kuri yra suvienyta su stipria karaliaus valdžia. 21.Daimiai- stambūs feodalai 22.Dza- amatininkų ir pirklių organizacija 23.Daosizmas-kinų tikėjimas ir mokymas 24.Sintoizmas- senoji japonų religija 25.Ksilografija- medžio graviūros 26.Ikebana- puokščių sudarymo menas 27.Bonsai- medžiai 28.Pogoda- budistų šventyklos 29.Indulgencija- nuodėmių atpirkimo atvejis 30.Reformacija- judėjimas už katalikų bažnyčios pertvarkymą 31.Hugenotai- prancūzų protestantai 32.Kontrreformacija- tai judėjimas prieš reformaciją 33.Absoliutizmas- tai stipri, niekieno nevaržoma monarchų valdžia 34.Kolonizacija- tai svetimų žemių užgrobimas ir apgyvendinimas 35.Puritonai- protestantai kalvinistai 36.Ekspansija- užpuolimas, įsiveržimas. 37.Izoliacija- užsidarymas, atsiribojimas 38.Sultonas- turkų valdovo titulas 39.Janyčiarai- turkų sultono armija 40.Mečetė- švebtovė 41.Konstitucia- pagrindinis šalies įstatymas. 42.Monarchija- tai valdymas, kai šalį valdo vienas žmogus ir jo valdžia paveldima. 43.Respublika- tai valdymo forma, kai šalį valdo tam tikram laikui išrinkti žmonės. 44.Diktatūra- neribota, jokių įstatymų nevaržoma, pagrįsta jėga, vieno asmens ar grupės asmenų valdžia. 45.Dalgininkai- valstiečiai sukilėliai 46.Kontribucija- suma sumokėta pralaimėjus karą. 46.Pramonės perversmas- tai pasikeitimas pramonėje, kai iš rankų darbo manufaktūrose pereinama prie mašinų darbo fabrikuose. Partija- tai politinė organizacija, kuri siekia valdžios. 47.Vygiai- stambių žemvaldžių partija. 48.Toriai- vidutiniai žmonės. 49.Luditai- mašinų laužytojai. 50.Chartistai- Anglijos darbininkų asociacija, kuri kovojo dėl visuotinės rinkimų teisės. 51.Proletariatas – tai darbininkų klasė. 52.Abolicionistai – kovotojai už vergijos panaikinimą. 53.Protekcija- globa. 54.Monopolizacija- susivienijimas. 55.Kreolai- baltieji gimę lotynų Amerikoje. 56.Mulatai- negrų ir baltųjų palikuonys. 57.Metisai- indėnų ir baltųjų palikuonys. 58.Monro doktrina- skelbė, jog į abiejų Amerikos šalių interesus negali kištis vakarų europa. 59.Savimonė- savo esmės, savybių ir vaidmens supratimas. 60.Bolševikai- tai rusų komunistai, kuriems vadovavo Leninas. 61.Palestina- žydų tėvynė 62.Jaruzalė- žydų sostinė 63.Antisemitizmas- žydų persekiojimo politika 64.Getas- miesto rajonas, kuriame gyveno žydai 65.Judaizmas- žydų tikėjimas 66.Jahvė- žydų dievas 67.Sionizmas- žydų judėjimas dėl susivienijimo ir savo valstybės susikūrimo ne Europoje. 68.Holokaustas- masinis žydų naikinimas 69.Daraktorius- slaptos mokyklos mokytojas 70.Pilietinis karas- karas šalies viduje 71.Savanoriai- tai žmonės savo noru einantys į kariuomenę, ginti tėvynę. 72.Bermontininkai- tai rusų baltagvardiečių ir vokiečių savanorių armija kuriai vadovavo Bermontas. 73.Diktatūra- stipri, niekieno nevaržoma vieno žmogaus ar grupės valdžia. 74.Kolektyvizacija- kolūkių kurimasis 75.Buožė- turtingas valstietis 76.Kolūkis- kolektyvinis ūkis

Istorija  Konspektai   (39,6 kB)

Alkoholinės medžiagos. Metanolis. Alkoholis žmogaus organizme. Požymiai, susiję su alkoholio koncentracija kraujyje. Alkoholių žala. Alkoholizmas. Naujas požiūris į alkoholį. Alkoholių nauda ir panaudojimas. Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Padidėjusiam alkoholinių gėrimų vartojimui didelę įtaką turi ir prasta Lietuvos ekonominė padėtis. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui, mato tik momentinius pakitimus - “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”.

Chemija  Referatai   (8 psl., 26,62 kB)

J.Apučio novelistika. Vienos arba kelių novelių analizė pasirinktu aspektu. B. Radzevičiaus “Priešaušrio vieškelių” (1d.) analizė pasirinktu aspektu. A. Škėmos romanas "Balta drobulė" pasirinktu aspektu. Naujausioji poezija. Vieno poeto kūrybos aptarimas. R. Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” analizė pasirinktu aspektu. H. Radausko poezija. Pasirinktų eilėraščių analizė. H. Nagio, A. Nykos – Niliūno, A. Mackaus, L. Sutemos poezija. Vieno autoriaus pasirinktų eilėraščių analizė.

Lietuvių kalba  Analizės   (5 psl., 15,58 kB)

Po reformų ir baudžiavos panaikinimo Lietuvos valstiečiai buvo nepatenkinti. Dvarininkai kaip ir anksčiau išnaudojo mažažemius valstiečius. Valstiečiai buvo nepatenkinti ir valdžios uždėtais dideliais mokesčiais, piketinių laisvių apribojimu, carinės administracijos savivaliavimu. Lietuvių tautos tautiniam atgimimui nemažą įtaką turėjo ir lenkų tautos tautinis- nacionalinis judėjimas. Yra gramatinių klaidų.

Lietuvių kalba  Paruoštukės   (1 psl., 3,24 kB)

A. V. Žukauskas vienas iš įžymiausių lietuvių rašytojų realistų, savo kūriniuose vaizdavęs įvairius gyvenimo reiškinius. Jis ryškiai atskleidė kaimo žmonių psichologiją, rašė kūrinių apie istorinę lietuvių tautos praeitį, nemaža kūrinių paskyrė kitų šalių gyvenimui ir gamtai pavaizduoti, domėjosi tautosaka, jos pagrindu kūrė legendas. Gimė 1882 m. Anykščių valsčiuje: Užuožerių km. valstiečių šeimoje. Yra gramatinių klaidų.

Lietuvių kalba  Konspektai   (1 psl., 4,24 kB)

100 lotynų kalbos sentencijų su vertimu į lietuvių kalbą. Ab imo pectore (Ovidius) – iš visos širdies. A capite ad calcem – nuo galvos iki kulno; nuo galvos iki kojų. Actam rem agis (Plautus) – darai, kas jau padaryta. Alienum fundum arare (Plautus) – užsiimti svetimais reikalais (arti svetimą lauką). Amare juveni fructus est, crimeni seni (Publilius) – jaunam mylėti dera, senam – nusikalstama. A maximis ad minima – nuo didžiausia prie mažiausia.

Kitos kalbos  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 8,88 kB)

29 bilietų konspektas. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Apie graikus. Apie romėnus. Pokyčiai Europoje po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Katalikų bažnyčios įtaka viduramžių kultūrai, politikai, visuomenei. Krėvos ir Liublino unijos. 17a. Anglijos ir 18a. Didžioji revoliucijos. Kas lėmė Lenkijos - Lietuvos valstybių žlugimą. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Civilizacija (civ.) – tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma. Nagrinėdami Senovės Rytų civilizacijas randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos.

Istorija  Konspektai   (13 psl., 36,94 kB)

Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui buvo beveik 10 metų kai mirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio - Johano Nepomuko - namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų į Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į Braunan miestelį.

Istorija  Konspektai   (6 psl., 16,34 kB)

Lietuvos valstybė. Žmogus ir valstybė. Tautos ūkis ir darbas. Seimas. Respublikos Prezidentas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Konstitucinis teismas. Vietos savivalda ir valdymas. Finansai ir valstybės biudžetas. Valstybės kontrolė. Užsienio politika ir valstybės gynimas. Konstitucijos keitimas. Baigiamieji nuostatai.

Teisė  Pagalbinė medžiaga   (23 psl., 38,83 kB)

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso įsigaliojimas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso įgyvendinimo tvarka. Bendrosios nuostatos. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis. Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas. Nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas. Nusikalstamos veikos stadijos ir formos. Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Bausmė. Bausmės skyrimas. Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas. Baudžiamosios atsakomybės senatis. Teistumas. Nusikaltimai žmogaus gyvybei.

Teisė  Pagalbinė medžiaga   (122 psl., 94,85 kB)

Herkus Mantas – prūsų vadas. Svarbiausias jo bruožas yra humanizmas. Šiuo bruožu jis ir skiriasi iš kitų prūsų. Mantas supranta, kad žmonių žudymas yra betikslis. Jis deda visas pastangas, kad ir kiti žmonės tai suprastų. Tačiau tai sukelia jo pavaldinių nepasitikėjimą. Jie mano, kad vadas nori kryžiuočius užstoti, apginti.

Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 5,4 kB)

Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Panevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.

Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 42,21 kB)

Kontekstai. • A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ - vienas iš žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Kūrinyje atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios, humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Ir pro subjektyvias Baranausko nuotaikas, jo idėjinį ribotumą objektyvūs miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 11,96 kB)

Trumpi 11-12 klasių autorių kūrybos bruožai, diktuoti mokytojos ir rinkti internete.

Lietuvių kalba  Konspektai   (6 psl., 13,91 kB)

Justinas Marcinkevičius – vienas žinomiausių Lietuvos poetų ir rašytojų. Jis gimė ir užaugo Važatkiemio kaime ir visuomet gyveno apsuptas Lietuvos gamtos. Galbūt būtent dėl to, o gal dar ir dėl meilės tėvynei, beveik visi jo kūriniai buvo parašyti patriotinėmis temomis. J. Marcinkevičiaus kūriniai šlovina Lietuvą, aprašo jos nuostabią gamtą ir aukština lietuvių kalbą.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,4 kB)

Terminai, sąvokos ir apibrėžimai.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 14,59 kB)

Interpretacijų apie lietuvių rašytojus įžangos: Antanas Škėma, Vincas Krėvė-Mickevičius, Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Vanda Juknaitė, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Granauskas, Balys Sruoga, Kristijonas Donelaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (3 psl., 27,32 kB)