viskas apie simbolizma

Lietuvių kalba  Dokumentai   (21 psl., 42,27 kB)

Filmas – tai vaizdo ir garso kūrinys, kurį sudaro temos susieti vaizdai, užfiksuoti filmo juostoje ar kitoje laikmenoje. Kuo toliau, tuo dažniau ir daugiau žmonėms pateikiama šių įvairiai vertinamų kūrinių – gerų bei prastų. Todėl kyla klausimas – ar visi filmai yra verti dėmesio? Kokio žanro tokie kūriniai ne visada pasiteisina ir kur ieško įkvėpimo gerų filmų kūrėjų autoriai?

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 9,15 kB)

ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)

Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)

Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.

Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)

Šiuo metu Lietuvoje yra 5 Lietuvos nacionaliniai parkai. Keturi išjų buvo įkurti 1991 m. po nepriklausomybės atkūrimo. Šiuo metu visi nacionaliniai parkai užima 2,3 % Lietuvos teritorijos. Nacionalinis parkas – valstybės valdoma teritorija, kurioje saugomos tam kraštui būdingas kraštovaizdis, savitos gyvenvietės, kultūros vertybės. Skatinamas pažintinis turizmas, tikslas – supažindinti lankytojus su gamtos ir kultūros vertybėmis. Žmonių veikla ribojama, derinama su gamtos apsauga. Pirmasis nacionalinis parkas buvo įkurtas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šiaurės Amerikoje, nes čia per kelis šimtus metų nuo pirmųjų europiečių pasirodymo milžiniški miškų plotai buvo iškirsti, išdeginti, o stepės ir pusdykumės išartos. Beatodairiškas gamtos alinimas ir niokojimas padarė didžiulę žalą Šiaurės Amerikos gamtai. Susiklosčiusi padėtis paskatino amerikiečius susirūpinti gamtosauga: priimti įstatymus, draudžiančius arba ribojančius žmonių ūkinę veiklą gražiausiuose gamtos kampeliuose. Iš pradžių priimta įstatymų draudžiančių kai kuriose teritorijose apsigyventi, dirbti arba parduoti žemę. Ilgai rūpintasi išsaugoti tik miškus. Vėliau imta saugoti retas bei nykstančias gyvūnų rūšis, įspūdingus ugnikalnių, ežerų, upių kraštovaizdžius. Pirmas nacionalinis parkas vadinosi Jeloustono Nacionalinis Parkas (Yellowstone National Park), kuris yra daugiause Vajominge, su mažom dalim Montanoje ir Aidahe.

Vadyba  Referatai   (15 psl., 53,69 kB)

Astronomija (gr. astron - žvaigždė, nomos - dėsnis) - mokslas, apimantis reiškinių, esančių už Žemės ir jos atmosferos, stebėjimą ir aiškinimą. Astronomija tiria objektų, kuriuos galime stebėti danguje (ir kurie yra už Žemės ribų), kilmę, vystymąsi, fizikines ir chemines savybes. Visa kas yra plačiose erdvėse - mums atrodo neaprėpiama. Tačiau jau nuo senų laikų tuo buvo domimasi. Pradedant egiptiečiais, babiloniečiais ir majais, o baigiant astronomais ir astronautais, tai astronomijos mokslas su kiekviena diena plėtė savo turimas žinias. Taip pat ir šiuo metu vyksta įvairūs tyrimai, kurių metu vis kas nors nauja atrandama.

Astronomija  Referatai   (28 psl., 173,98 kB)

Epas - plačios apimties, dažniausiai eiliuotas paakojamasis kūrinysapie legendinų ar istorinių herojų žygius. Gali būti mitologinis (aiškina pasaulio sandarą, gamtos reiškinius pagal senovės žmonių supratimą) arba herojinis (vaizduoja tautos istorijai svarbius periodus, aiškina žmonių (ir tik jų), herojų poelgius, nuopelnus, bet ne jausmus). Pvz.: “Iliada”, “Odisėja”, “Kalevala”, “Makabharata”, “Rolando giesmė”, “Beovulfas”, “Hiavatos giesmė”.

Lietuvių kalba  Paruoštukės   (6 psl., 12,91 kB)

Panemunė džiugina lėta ramybe, tarsi sustingusia istorija ir vaikystę primenančiais vaizdais. Šiandien Panemunė tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų, ir tuo pačiu – kitokia. Vaizdingos pilys, ūksmingi parkai, Nemuno terasose nusidriekę miesteliai išsaugojo laikui nepavaldų grožį ir vis labiau dabinasi, laukdami užsienio turistų ar tėviškės nebepažįstančių tautiečių. Panemunė atgimsta. Pasirinkau šį kelionės maršrutą, nes manau, kad jis tiktų užsienio turistams, kuriems įdomu Lietuvos istorija, gamta. Beveik visos kelionės autobusu metu lydi ispūdingi gamtos vaizdai.

Geografija  Projektai   (27 psl., 2,06 MB)

F.Nietzsche’ė ( 1844 - 1900 ) - veinas žymiausių vokiečių filisofų. F.Nietzsche’ė rašė asmeniškai atskleisdamas savo būtį, kaip esantis, gyvenantis joje. Todėl ir kiekvienam esančiam ir gyvenančiam nėra svetimi klausimai, kankinę didįjį filosofą. Skaitant ir priimant asmeniškai, nesunku pasiduoti informuojančiam F.Nietzsche’ės kalbėjimui ir tapti nekritišku. Pasirinkau F.Nietzsche’ės veikalą “Tragedijos gimimas”, kadangi buvo įdomu pažiūrėti, kaip Naujųjų laikų (19a.) mąstytojas žvelgia, kaip interpretuoja neišsemiamus senovės istorijos lobius. “Tragedijos gimimas” - F.Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus, beje ir po jo šis klausimas lieka atviras, tad naujųjų kartų filosofai savo mąstymo lygiu gali plėtoti šią problemą.

Lietuvių kalba  Analizės   (9 psl., 14,11 kB)

Atėjus išvažiavimo dienai, seminarijoj prasidėjo tikras sumišimas. Klierikas Liudas Vasaris, važiuodamas namo iš seminarijos, pirmą kartą savo gyvenime taip stipriai pajuto gamtos visumą ir jos atsiliepimą visame savy.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 4,75 kB)

Lietuvių literatūros interpretacijų įžangos. Bronius Radzevičius. Kazys Bradūnas. Vincas Mykolaitis – Putinas. Juozas Grušas. Just. Marcinkevičius. Balys Sruoga. Vincas Krėvė. Henrikas Radauskas. Vytautas Mačernis. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Antanas Vaičiulaitis. Jonas Biliūnas. Salomėja Nėris. Antanas Škėma. Janina Degutytė. Juozas Aputis. Marija Pečkauskaitė. Romualdas Granauskas.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (4 psl., 15,04 kB)

1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.

Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)

Antanas Škėma – vienas iš talentingiausių, tačiau kartu ir vienas labiausiai netoleruojamų ir nepripažintų savo metu Lietuvos rašytojų. A Škėmos stilius yra originalus,kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės prasiveržimų. Tačiau yra ir stilistinių kontrastų: greta lyrinių estetiškai švelnių atskleidimų staiga parodomi vulgarus, ciniški vaizdai, šiurkštūs žodžiai. Dar vienas ir visai modernistinei literatūrai labai būdingas pasakojimo elementas – ironija.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,97 kB)

Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė. Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė. Šatrijos Raganos apsakymo “Irkos tragedija” Analizė. Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė. Vinco Krėvės apsakymo “Raganius” analizė. Vinco Krėvės dramos “Skirgaila” analizė. Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altorių šešėly” analizė. R. Granausko novelės “Duonos valgytojai” ištraukos analizė. R.Granausko apysakos "Gyvenimas po klevu” analizė. Jono Aisčio eilėraščio analizė. Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė. Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizė. A.Škėmos novelės “Žilvinėėli” analizė. Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė. Juozo Grušo dramos "Herkus Mantas” analizė. Janinos Degutytės eilėraščio“Antigonė” analizė. Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė. Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio “Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizė. Vandos Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizė.

Literatūra  Interpretacijos   (10 psl., 31,16 kB)

Vienintelė stebinanti ir jaudinanti išimtis Čiurlionio kūryba. Čiurlionis nuostabiai sugebėjo įkūnyti savyje tai, kas iki jo, jo laikais ir po jo egzistavo atskirai: dailininką ir kompozitorių. Reikėtų manyti jog, jis girdėjo regimąjį pasaulį, o visa kita kas skambėjo jį supančiame pasaulyje, sugebėjo suvokti vaizdais. Ir pirmiausia jis “išgirdo” nuostabią gimtosios Lietuvos gamtą ir “pamatė” gražiąsias savo tėviškės dainas”. (2;p.12) Garsus “Meno pasaulio” grupės atstovas M.Dobužinis pateikia Čiurlionio kūrybos charakteristiką: Čiurlionis kai kuriuose savo kūriniuose visiškai ne “meisteris”, o kartais nedrąsus ir techniškai bejėgis, tas mūsų akyse nebuvo jo darbų neigiamoji savybė. Priešingai, jo pastelės ir temperos, padarytos lengva ir muziko ranka, kartais lyg vaikiškai naiviai, be kokio nors “recepto” ir be jokio manieriškumo, “kartais nežinia” kaip, lyg pačios savaime gimę savo grakštumu ir trapumu, kolorito gamomis ir kompozicija rodėsi mums kažkokiomis brangenybėmis. Čiurlionis kaip dailininkas reiškėsi vos šešerius metus, bet per tą trumpą kūrybinio gyvenimo atkarpą nutapė kūrinius, kupinus poetinės šviesos, savotiškai aštriai atspindėjusius jo epochą. M.K.Čiurlionio tapytojo kelio pradžia datuojama 1903m. Jo pasukimas į tapybą buvo jau paruoštas jo muzikinės kūrybos. Dailininko kūriniai nuosekliai pratęsė kompozitoriaus kūrybą. Pradedantis tapytojas jau buvo subrendęs kūrėjas, turįs pakankamai aiškius tikslus ir orginalią meninių principų programą.. Čiurlionio dailę galima suskirstyti į du stambesnius meninės raidos periodus: ankstyvąjį, apimantį 1902 -1906 metus ir brandujį - 1906 antroji pusė - 1909 metai. Abiejų tų periodų dailėje nesunkiai išskiriamos kelios vidinės stiliaus fazės. Ankstyvajame: 1) mėgėjiški piešiniai, 2)kietojo stiliaus ciklinės kompozicijos, 3) tamsaus kolorito peizažai ir kompozicijos, 4) realistiniai piešiniai ir etiudai; brandžiajame: 1) simbolinė dekoratyvinė, 2) perspektyvinė, 3) ornamentinė dailė. Iš ankstyvųjų jo darbų išsiskiria ciklinis kūrinys “Laidotuvių simfonija” ( vėliau pavadinta “Laidotuvių ciklu” ) Eidama iš paveikslo į paveikslą, laidotuvių procesija tampa fantastine gedulinga kosminių mastų eisena. Dar 1904m. tapytais reikėtų laikyti “Tvano” ciklą ir triptiką “Rex” paveikslai “Rytas”, “Užburtas miestas” diptikas “Jehova”. Dalies kūrinių siužetiniai motyvai turi sąsajų su Biblijos legendomis. Iš Biblijos Čiurlionis pasiėmė būties lemtingumo, viršgamtinių jėgų viešpatavimo pojūtį. Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąji pradą. Tačiau kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose pasigendame nuoseklios vaizdų sekos. Kitą ankstyvųjų kurinių grupę sudaro paveikslai: “Vakaras” ( šviesi figūra laivelyje), “Naktis - sala” ( mėlynoje tamsoje skandinti sala su rankos pavidalą primenančiais medžiais ), “Profiliai”, “Tiltai”, “Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje ), “Regėjimas” ( žaltys ant kryžiaus ). Šiai grupei artimi ir vadinamasis “Marso pasaulis”, “Debesys”, “Dūdorius”, “Ramybė” (žalsvai oranžinėje vakaro tyloje iš vandens iškilusi sala - būtybė su dviem slėpiningais žiburiais). Visi šie paveikslai buvo sukurti ne vėliau kaip iki 1905m. vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais, bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Šiuose darbuose akcentuojama gamtos slėpingumas, blausios ir nostalgiškos vakaro ir nakties sutemų būsenos. Juose vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos šviesa ir duslūs nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika. Dailininkas išgauna jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose atsiranda dažų nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti balzganos, vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas koloritas ir nauja, jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose “Kompozicija”, “Dūdorius”, “Angelas”. Šiuose paveiksluose atsiranda Čiurlionio dailei būdingos lyriškos, melancholiškos intonacijos, nyksta ankstyvųjų ciklų kolorito aitrumas, jautresnė tampa pastelės technika. Jie šiek tiek primena neoromantikų kompozicijas su mitinėmis figūromis. Čiurlionis nebuvo virtuozas akademine prasme. Tačiau jis anaiptol neniekino techninių įgūdžių, pastoviai ir atkakliai ugdė profesinį meistriškumą. Gal trejų - trejų su puse metų laikotarpį, lankydamas Varšuvos dailės mokyklas, jis stebėtinai sparčiai augo profesiniu ir kūrybiniu požiūriu. Antrajame - individualaus stiliaus formavimosi - laikotarpyje ( 1906 - 1909 ) Čiurlionis intensyviai ieškojo naujų plastinės išraiškos ir kompozicijos priemonių, kuriomis galėtų išreikšti harmoningo, pagal grožio principus sukurto pasaulio supratimą. Mėgindamas suteikti tapybai naujas laiko ir erdvės charakteristikas, išryškinti joje tai, kas artima muzikai, Čiurlionis įvedė dinamiškas vertikalias linijas ir dematerializavo savo paveikslų simboliką, įjungė į paveikslus savotišką kontrapunktą, tuo palaipsniui įvesdamas į tapybą ir laiko charakteristiką. Tuo laikotarpiu dailininkas lygegriačiai dirbo dviem technikom - piešė pastelėmis ir kaskart dažniau pradėjo tapyti tempera arba maišyta temperos ir guašo technika. “Pasaulio sutvėrimas” yra tarsi pereinamoji pakopa iš ankstyvojo periodo į savitą ir brandų kelią. Literatūriniai šio ciklo momentai ir aukštesniųjų jėgų simboliai, kurių daugiausia pirmuose ciklo paveiksluose, priklauso dar ankstyvąjai menininko kūrybos fazei. “Pasaulio sutvėrimo paveiksluose matomas erdvės suplokštinimas ir gamtos motyvų - augalų, medžių gėlių - dekoratyvinė stilizacija, jų formų suritminimas. Šiam kūrybos etapui būdingas laisvas spontaniškas kūrėjo požiūris į ciklo visumą atspindi ir 1905m. rašytame laiške, kuriame Čiurlionis sako: “Paskutinis ciklas “Pasaulio sutvėrimo” tebūnie nebaigtas, turiu sumanymą jį tapyti visą gyvenimą, žinoma, kiek toliau turėsiu minčių.” (;p.180) Čiurlionio pastelėse, sukurtose 1906 -1907m. dažniausiai matome plačių filosofinių ir patriotinių minčių bei išgyvenimų meninius įvaizdžius. Tokios yra “Tiesa”, “Bičiulystė”, “Žinia”, “Praeitis”, “Saulėtekis”, “Laivelis” ir kiti. Palyginus su ankstyvesniais dailiniko darbais, šių paveikslų kompozicijos daug labiau kondensuotos, jų vaizdai sudaryti iš apibendrintų, plačiareikšmių plastinių motyvų ir jų sugertinimų. Ypač būdinga jautrioms šviesumo ir intensyvumo gradacijomis pulsuojantis geltonai žalių, mėlynų ar violetinių tonų koloritas. Savaimingą kolorito įtampą formuoja ryškūs šviesos ir šešėlių kontrastai, jų persiliejimai. Vienur sodriau,kitur lengvais prisilytėjimais nubrukšniuoti pastelių štrichai, persišviesdami vieni pro kitus, virpėdami, kryžiuodamiesi tarnsformuojasi į turtingais šviesos ir šešėlių niuansais pulsuojantį atmosferos toną, kuris suteikia paveikslams patrauklumo, grožio. Brandžiojo periodo Čiurlionio kūryboje žymią vietą užima peizažai ir peizažiniai ciklai. Čiurlionio peizažai labai įvairūs dažnai skiriasi nuo kitų savo menine struktūra, mintimi, nuotaika. Dailininko nedomino peizažų daiktinis ir medžiaginis konkretumas. Jam rūpėjo, jį jaudino gilesnės - tipinės, pasikartojančios gamtos būsenos, jų keliamos mintys ir nuotaikos. Todėl vaizduodamas netgi konkretų ir žinomą gamtovaizdį, tokį, kip Raigardas, menininkas dekoratyviai apibendrino ir stilizavo jo elementų - medžių, krūmų, laukų, rėžių, upokšnio - pavidalus, akcentavo melodingą linijų bangavimą, grakščią stilizuotų medžių ir krūmų ritmiką, tapė paveikslą persišviečiančiais, švelniai laipsniuotais ramios spalvinės gamos tonais. Tokiu būdu jis suteikė kūriniui apibendrintą, muzikaliai dekoratyvią formą, išryškino ne tik konkretaus motyvo požymius, bet visuotenisnius Lietuvos gamtovaizdžio ir jos nuotaikų bruožus. Panašiomis stiliaus ypatybėmis pasižymi daugelis kitų dailininko peizažų, tokie, kaip triptikas “Vasara”, “Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai”. Peizažai “Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai” kaip ir kiti to meto grafikos kūriniai atspindi meninko pastangas gilintis į liaudies meną, norą geriau pažinti šio meno formas ir nuotaiką, siekimą pritaikyti jo elementus kūryboje. Peizaže pavaizdavo prieblanos apgaubtas skarotas pušis ir ritmingai išsirikiavusius koplytstulpius. Subtilus žalsvai pilkų, pilkšvai rausvų ir žalsvai mėlynų tonų koloritas pripildo paveikslą šviesios nakties tylumos, švelnios melancholijos “Čia Čiurlionis pasirodo kaip talentingas piešėjas, jautrus koloristas, sugebąs su dideliu skoniu pateikti mūsų liaudies skulptūros grožį žavaus peizažo fone “Žemaičių kryžiai” pilni švelnios lyrikos, o “Žemaičių kapinėse” daug paslaptingumo, tylos ir liūdesio.” (6;p.66) Kalbant apie peizažus, sukurtus betarpiškai stebint gamtą, reikėtų sustoti ties triptiku “Raigardas”. Jame vaizduojamos Druskininkų apylinkės. Dailininkas peizažą sugebėjo puikiai sukomponuoti trijuose lygiuose. “Raigardas” suprantamas tiek eiliniam žiūrovui, tiek reikliam dailės žinovui. Subtiliomis dekoratyvinėmis priemonėmis dailinikas atkūrė gražų tėviškės vaizdą: lėtai tekančią upę, plačius laukus su tolumoje dunksančiais miškais. Kitokio pobūdžio stambūs meninko ciklai peizažo ir kosmoso temomis. Siekdamas maksimaliai turtingų, raiškių įvaizdžių, dailininkas taikė įvairias meninės išraiškos priemones. Pavyzdžiui “Žiemos” cikle liekni, belapiai kandeliabrų pavidalo medžiai su viršūnėse žibančiomis balzganomis liepsnelėmis byloja apie žiemos šaltį, sustingimą. Kituose stiklo lakštuose tą patį įvaizdį plėtoja žaismingas snaigių šokis arba audringas pūgos siautulys. “Žiemos” ciklas tai fantastiniai žiemos vaizdeliai, kurie veikia mus kaip poetinės metaforos, sniegą ir ledą lyginančios su žvakėmis, arba primena tuos vaizdus , kuriais ne kartą žavėjomis vaikystėje, žiūrėdami į apšalusius lango stiklus. “Meninikas nekuria konkretaus žiemos peizažo, o tik apibendrina jos procesą įtaigiais plastiniais motyvais, jų ritmu ir nuotaika išreiškia šio proceso vidinį judėjimą, pabrėžia jo visuotinumą. Ciklas nutapytas pilkšvų, balzganų, tarsi sidabrinių tonų gama, plačiais potėpiais, drąsiai susintetintomis formomis. Metaforos ir simboliai apibendrina didingą gamtos reiškinį, atskleidžia įvairias jo būsenas, sugestionuoja gamtos proceso gaivališkumo pojūtį.” (7;p.66) “Pavasario” ciklą atveria įspūdinga plastinė metafora - aukšta, liekna varpinė su siūbuojančiais varpais vėjo genamų debesų fone. Debesų plaukimą pabrėžia švelniai palinkę medžiai. Taip puikiai čia forma pajungta turiniu! Tą patį galima pasakyti ir apie kitus šio ciklo paveikslus - vaizdelį su kriokliu ir peizažą su kylančiais iš po sniego medeliais, nors juose jau dagiau jaučiama stilizacija. V. Landsbergis teigia , kad “Pavasario” paveikslų “Čiurlionis netraktavo cikliškai” ir, kad kiekvienas šio pavadinimo kūrinys esąs “savitas užbaigtas vaizdas.” (3;p.199) “Pavasario” cikle vyrauja saikingai apibendrinta bei grafiškumu pasižyminti meno kalba, kuri būdinga ir kitiems žymiems 1907 metų ciklams ( “Vasara”, “Zodiakas” ir kt. ). Kolorito gama neplati, ribojasi prislopintų ir kiek supilkintų šaltų spalvų eile. Tolimesnius planus - žemę, vandenį, dangų - tapo ramiais teptuko prisilytėjimais, švelniai laipsnuodamas tonus sukelia nenutolstančios erdvės įspūdį. “Zodiako ženklų cikle” menininkas tarsi pakilęs į tokią aukštumą, iš kur jau gali matyti impozantišką kosminį reginį - kasmetinį mūsų planetos skrydį per zodiako žvaigždynų erdves. “Ciklo paveikslus vienija ne tik tema, bet ir kompozicinio bei tapybinio sprendimo vientisumas. Beveik visuose vaizduose dominuoja aukštas dangaus skliautas, iškilęs virš fantastinių peizažų su žmonių bei gyvūnų figūromis. Aiški, tik iš būtiniausių elementų formuojama kompozicija, dideli motyvų apibendrinimai ir subtiliai išreikšta erdvės iliuzija netgi kuklaus formato paveikslams teikia momentalumo.” (7;p.69) Atskira labai savaiminga M.K.Čiurlionio - kūrinių grupė - muzikinių pavadinimų ciklai: sonatos, preliudai, fugos. Pritaikęs savo tapyboje naujus, muzikos formų struktūrai analogiškus vaizdų sudarymo ir jų ciklų plėtojimo principus, Čiurlionis labiausiai pakeitė paveikslų ir jų ciklinio plėtojimo principus, jų ciklų kompozicinę sandarą. Susiformavusi nauja stilistika Čiurlionio dailę daro artimą modernui. Menininko kūriniuose vyrauja moderno menui artima tikrovės formų meninė interpretacija. Tokie yra lankstūs, banguojantys medžių, krūmų, upokšnių, debesų, dūmų ir kitų gamtos motyvų siluetai, kuriuos matome beveik visuose tapytose sonatose. Su moderno epocha ir jos menu artimai siejasi ir Čiurlionio dailės ornamentiniai elementai: vingrios linijos ir banguojančios juostos, ilgasparnės kregždės ir plaštakės, žvyneliai ir rutuliukų virtinės. Pritaikęs tapyboje vaizdų komponavimo principus, turinčius tam tikrų sąsajų su muzikos formų ( sonatinio simfoninio ciklo ) sandara, menininkas rado naujų galimybių apibendrinti dinamiškus gamtos ir gyvenimo procesus pastovia dailės kūrinio forma. Sukūre “Žalčio”, “Pavasario”, “Saulės”, “Vasaros”, “Jūros” pilnas sonatas ir “Piramidžių”, “Žvaigždžių” - nepilnas. “Pavasario sonatos” vaizduose hiperboliškai gretimos labai skirtingos erdvės ir laiko proceso atlkarpos, vaizdingos metaforos, pagaliau įjungtos didelės, galima sakyti, kosminės erdvės. Sonatos pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) svarbiausia yra toji sąlyginė poliperspektyva, kurioje susijungia skirtingos erdvės atkarpos bei lako momentai. Daugelį kartų įvairiais variantais pakartodamas sniego, upokšnių, krioklių, vandens užlietų įdubų ir žaliuojančių medžių motyvus, menininkas formuoja savitai apibendrintą ankstyvojo pavasario įvaizdį. Antrasis šios sonatos paveikslas ( “Andante” ) atsiveria ryškiu alegoriniu vaizdu: žydrose padangėse ant sidabrinių debesų skrieja plačiai išskleidę sparnus vėjo malūnai. Tą patį motyvą dailininkas pakartoja daug kartų. Įspūdingas trečias ciklo paveikslas ( “Scherzo” ). Pro fantastiškus vartus matome gėlių žiedus, žalias medžių šakas, kregždžių būrius ir vartuose žibančių žvakių auksines liepsnas. Paskutinis šio ciklo paveikslas ( “Finale” ) labai išblukęs arba nebaigtas. Be abejonės, menininkas čia ketino parodyti triumfališką pvasario žengimą erdvės platybėse. “Saulės sonatos” pirmasis paveikslas ( “Alegro” ) komponuotas vartojant poliperspektyvinę vaizdo sandarą. Negalima neigti šio paveikslo komozicijos ryšio su muzikinės sonatos sandara. Antrąjame paveiksle ( “Andante” ) nėra aiškesnių muzikinės struktūros analogijų. Kompozicija - fantastinė - simbolinė. Svarbiausias paveikslo motyvas - tirštose, gelsvai rusvose erdvėse skendinti planeta, kurią smelkia sunkios beveik statmenai iš viršaus krintančių spindulių juostos. Trečioji ciklo dalis ( “Scherzo” ) - vienas žymiausių dailininko paveikslų. Gelsvai žalsvų ir melsvai violetinių tonų deriniais nutapytas stilizuotas peizažas su grakščiais, fantastiškai ritmingų formų tiltais ir medžių guotai, žaismingais plaštakių spiečiais, didele raudona saule ir mėnuliu horizonte, primena lyrišką, kupiną muzikos šilto, tylaus vakaro vaizdą. Paskutiniame ciklo paveiksle ( “Finale” ) ryškus alegorinis vaizdas. Abi sonatos “Saulės” ir “Pavasario” - tai peizažų ciklai, kuriuose Čiurlionis nauja menine forma apibendrino didelius, pasikartojančius gamtos procesus, atskleidė jų nuotaikų įvairovę, išryškio jų žmogiškąjį ir gyvenimiškąjį prasmingumą. Tapybos sonatų paveiksluose menininkas išplečia vaizdų erdves ir laiko parametrus, suteikia jiems kosminio visuotinumo požymių, pripildo didžios prasmės ir turinio. Čiurlionio Penktoji sonata ( “Jūros sonata” ) nutapyta 1908m. Pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) regime žaismingą jūros bangų šokį, jų viliojančios horizontalės užpildžiusios beveik visą formatą. Jų ritmą kartoja aukštai ties horizontu iškilusios kopos ir grakštūs medeliai jų viršūnėse. Antroji sonatos dalis ( “Andante” ) dvelkia rimtimi, ramybe ir slėpiningumu. Menininko vaizduotė skverbiasi į jūros gelmes, kuriose jau vaidenasi paskendę kalnai, miestai ir laivai. Vaizdo slėpiningumą pabrėžia ir pačiame paveikslo viduryje įkomponuotas burlaivis, kurį tarsi kelia ar laiko žmogaus ranka. Sonatą užbaigia audringos jūros vaizdas ( “Finale” ). Iki pat paveikslo viršaus iškilusi milžiniška banga lūžta, tyška putomis ir purslais, užliedama ir nešdama mažyčius lyg vaikų žaisliukai žvejų laivelius. “ “Jūros sonatoje” meninė kalba dar įtaigesnė: stilizuoti gamtovaizdžio motyvai organiškai jungiasi su fantastinėmis bei simbolinėmis dėtalėmis. Įvairesni dekoratyviniai formos elementai: sonatos pirmame ir trečiajame paveiksle jūros bangos išmargintos smulkiais, tarsi juvelyro ranka nupieštais ir nutapytais ornamentais: perliukų ir žvynelių virtinėmis ir pan. Ornamentais užpyldytos bangų formos dar labiau pabrėžia fantastiškumą ir dekoratyvumą. Kūrinių formos ornamentiškumas - bendresnė M.K.Čiurlionio brandžiosios dailės stilistinė savybė, kurios atsiradimą lėmė platesnė jo epochos meno, ypač moderno, siekimai.” (7;p.77) Dvi paskutinės tapytinės sonatos - “Žvaigždžių” ( “Chaoso”) ir “Piramidžių” - nepilnos. Paveikslų vaizdai leidžia manyti, kad, tapydamas “Žvaiždžių” sonatą Čurlionis mastė apie kosmoso didybę, “Piramidžių” sonatoje ketino išaukštinti senųjų civilizacijų grožį. Visi paveikslų kopozijos elementai dėstomi sudėtingu ritmu, dažnai kartojami įvairūs jų variantai. Vienur jie tarytum “užplaukia” vieni ant kitų,kitur susijungia ir sudaro naujas formų grupes. Sudėtingas linijų judėjimas, komplikuota jų ritmika pilna gaivališkos jėgos, stichijų dinamikos. Paveikslai nutapyti tirštais, vienas kitą dengiančiais temperos sluoksniais, pabrėženčiais vaizduojamųjų motyvų plokštumą, siluetiškumą. Vaizdų ornamentiškumą didina taip pat ryškus grafikos elementų - linijų, taškučių, brukšnių, siluetų - akcentavimas. Muzikinės kompozijos principų transformaciją, jų pavertimą paveikslų plastinės sandaros pagrindu matome taip pat tapybos preliuduose ir fugose. Sukūrė: “Preliudas ir fuga” ( 1 diptiko ), “Preliudas ir fuga” ( 2 diptikų ), “fantazija” ( triptikas ). Paveikslai Čiurlionio pavadinti preliudais - “Angelo preliudas”, “Saulėtekis” neturi jokių specifinių muzikos bruožų. Šiuos kūrinius su muzika sieja vaizdų ritmas, nuotaika. “Fugos” ( “Eglaitės” ) ir “Fantazijos” ( “Senelio kelionės” ) triptikų kompozicija neabejotinai analogiška šio žanro muzikos kūrinių kompozicijai. “Fugos” motyvas - ramus miško ežeras, kurio kalvotuose krantuose matome egles, krūmus, fantastiškus bokštus. Dekoratyvus ir ornamentiškas triptikas “Fantazija”. Visus jo paveikslus ( preliudą, fugą ir finalą jungia didelė fantastiška siena ar užtvara, kurios siluetą puošia rangyti lyg hieroglifai ornamentai. Užtvara tarsi priešinama šviesiems egzotiškų peizažų vaizdams, kurie matyti pro jos angas ir briauną. Staigiai kylanti ir lyg siūbuojanti užtvaros linija asocijuojasi su dainos melodija, o kartu savotiškai rodo veržimąsi į aukštybes, į šviesių svajonių pasaulį. Simboliškuose triptiko vaizduose, jų metaforose išreikšta didelė jausmų įtampa, nepasiekiamų troškimų žavumas ir kartėlis. Tapybos sonatose ir fugose išplėtotą naują meno kalbą Čiurlionis pritaikė ir didžiausioje savo simbolinėje kompozicijoje “Rex”, kurią sukūrė 1909m. pradžioje. Tai tikslios ir kartu sudėtingos sandaros kūrinys. Apačioje pačiame viduryje, pavaizduotas kosminis rutulys, kurio viduje švyti iš jūros iškilęs liepsnojantis aukuras, į tolumas driekiasi kalnų grandinės. Rutulio viršuje - sėdinčios karūnuotos figūros siluetas. Tai visatos valdovo, vadinamojo “Rex”, simbolis. Paveikslo spalvų gama labai kukli. Balzganai geltonų ir pilkšvai violetinių tonų niuansai, švelnūs jų susiliejimai ir plonas labai atskiestų dažų sluoksnis teikia koloritui tauraus, sidabriško tviskesio, sudėtingoje poliperspektyvinėje paveikslo struktūroje dailininkas išreiškė savo filosofinę pasaulėjautą, apdainavo kosmoso didybę ir sudėtingumą Mintimi ir nuotaika su paveikslu “Rex” artimai susiję ir kiti vėlyvieji Čiurlionio kūriniai. Įpač įspūdingi pavikslai “Auka” ir “Angelo preliudas”. Abu nedideli, kvadratiniai, bet juose atskleista fantastiška tiesiog bekraščių kosmoso erdvių panorama. Pačių paveikslų mintis ir nuotaika jau visai kitokia. Jų vaizduose išreikštas veržimasis į aukštybes, į kosminį erdvių pasaulį, kuriame išnyksta ksdienybės bruzdesys ir tuštybė. Čiurlionis sudaro labai tikslius vaizduojamųjų motyvų dydžius, taip juos išdėstė paveikslų plokštumoje, jog atsirado didelės erdvės ir plataus judėjimo iliuzija. Pakilią, tarsi nežemišką paveikslų nuotaiką ryškina šiltas, skambus koloritas, sudarytas iš žalių, rudų, geltonų, oranžinių, rausvų spalvų ir jų niuansų. Čiurlionio sonatose, fugose ir kituose kūriniuose daromi drąsūs įvairiareikšmių plastinių elementų, skirtingų erdvės atkarpų ir laiko momentų gretinimai, sąlyginis, ornamentinis jų jungimas atvėrė naujus kelius plačiam meniniam tikrovės apibendrinimui, išplėtė paveikslų ir ciklų semantikos klodus, tobulino jų dekoratyumą. Geriausiuose šio tipo kūriniuose meninikas išreiškė savo nuostabą ir beribį susižavėjimą gamtos gaivališkumu bei darna, visatos didybės ir žmogaus gyvenimo prasmės apmąstymus. IŠVADOS M.K.Čiurlionio tapyba lietuvių XXa. dailei suteikė ypatingo svorio. Savo visuotinumu ir naujais plastiniais atradimais susilietė su pasaulio meno sfera. Čiurlionis buvo vienintelis tokio lygio lietuvių kūrėjas, kuris ne tik patraukė dėmesį savo individualybės orginalumu, bet padėjo to laiko kontekste įteisinti jauną nacionalinę XXa. lietuvių dailę. Patyręs kai kuriuos impulsus sudėtingai besiformuojančioje XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje neoromantizmo estetikoje , simbolizmo, secesijos meno atmosferoje ir transformavęs juos per savo didžiulio vizionieriško talento prizmę, sulydidamas su su gimtosios kultūros autientiškumu, Čiurlionis atskleidė naujus plastinius horizontus ir prabilo kaip kūrėjas novatorius, telkiąs savyje ne vieną tolimesnėje XXa. raidoje išplėtotą meno parodą. “Čiurlionis įteisino meno kūrinį kaip naujos meninės realybės faktą., praplėsdamas jos realybės supratimą, išreikšdamas beribiškumą. Dailininkas įtvirtino asociatyvų, poetiškai, per subjaktyvią ir lyrinę autotrauką suvokiamo pasaulio įspūdį, naturalizmo ir empyriškumo priešybę. Čiurlionio kūryba išplėtė bendrą dvasinių dimensijų apimtį, aktyviai skatino filosofinės minties augimą, visuotinių kūrybos idėjų reikšmę lietuvių meninės kultūros apyvartoje.

Dailė  Referatai   (19,98 kB)

Nors pirmą teleskopą tikriausiai išrado olandai, Galilėjus pirmasis jį nukreipė į žvaigždes 17-ame amžiuje. Jis naudojo refraktorių (viršutinis), sudarytą iš dviejų lęšių. 18-o amžiaus teleskopu (vidurinis) gauti vaizdai būdavo neryškūs dėl įvairių lęšių neatitikimų. Apatinis teleskopas yra reflektorius, turintis du veidrodžius bei lęšį, kas pagerina spalvų kokybę ir nereikalauja ilgų “vamzdžių”. 2. Refraktorių veikla Teleskopai yra dviejų rūšių - refraktoriai ir reflektoriai. Ir vieni, ir kiti turi savo pranašumų, bet, deja, ir trūkumų. Refraktoriai buvo sukurti XVII a. I dešimtmetyje. Juos naudojo Galilėjas Galilėjus (1564-1642) ir jo amžininkai. Dangaus kūno šviesa krinta į tam tikros formos refraktoriaus lęšį, vadinamą objektyvu; jis fokusuoja šviesos spindulius. Gautas atvaizdas didinamas antruoju lęšiu, kuris vadinamas okuliaru. Kuo didesnis objektyvas, tuo daugiau šviesos surenka teleskopas: 15,2 cm refraktoriaus šviesos galia dukart didesnė negu 7,6 cm refraktoriaus. Objektyvo paskirtis - surinkti kuo daugiau šviesos, o atvaizdą didina okuliaras. Kiekvienas teleskopas turi kelis okuliarus, kuriuos prireikus galima keisti. Kokį okuliarą naudoti, lemia surinktos šviesos kiekis. Pavyzdžiui, 500 kartų didinantis okuliaras netinka 7,6 cm refraktoriui, nes taip smarkiai padidintas vaizdas bus labai blyškus ir neryškus. Toks okuliaras tinka tik tada, kai objektas didelis. Visi refraktoriai turi vieną bendrą trūkumą: jie sukuria netikrom spalvom nuspalvintą atvaizdą. Tai lemia šviesos prigimtis. Baltą šviesą sudaro įvairiausio spektro spalvos. Šviesos pluoštui sklindant pro objektyvą, skirtingo bangos ilgio spinduliai užlinksta nevienodai: ilgabangiai mažiau, trumpabangiai labiau. Dėl to raudonieji spinduliai fokusuojami toliau nei mėlynieji. Taip gaunamas spalvotas šviesulio atvaizdas, gražus pažiūrėti, bet astronomams nepageidautinas. Šio reiškinio išvengiama naudojant sudėtinius objektyvus iš kronstiklo (mažesnio optinio tankio) ir flintstiklo (didesnio optinio tankio), kurie turi skirtingus lūžio rodiklius ir panaikina atsiradusias spalvas. Jų taip pat išvengiama didinant lęšių skaičių (kaip fotoaparatuose), bet dėl to stebėtojo akį pasiekia mažiau šviesos. Ši dilema labai svarbi astronomijoje. 3. Reflektoriai Pirmą veikiantį reflektorių 1671 m. padarė Izaokas Niutonas (1642-1727). Reflektorius veikia visai kitokiu principu. Niutono sistemos teleskope šviesa pro atvirą vamzdį krinta į jo dugne esantį pagrindinį veidrodį. Šio veidrodžio paviršius yra įgaubto paraboloido formos. Nuo jo šviesa atsispindi atgal į pagalbinį plokščią veidrodį, pakreiptą 45 kampu. Pastarasis nukreipia šviesą į vamzdžio šoną; čia ji sufokusuojama, ir okuliare matomas padidintas atvaizdas. Plokščiasis veidrodis vamzdyje šiek tiek susilpnina šviesą, bet nuostolis nedidelis, be to, Niutono sistemos teleskope nėra kaip jo išvengti. Kadangi veidrodis vienodai atspindi visų spalvų spindulius, reflektoriaus objektyvas chromatinės aberacijos neturi: ji šiek tiek pasireiškia nebent okuliare. Šiuolaikiniai veidrodžiai gaminami iš specialaus stiklo ir dengiami plonu, šviesą gerai atspindinčios medžiagos, pavyzdžiui, aliuminio ar sidabro, sluoksniu. Niutono sistema - tik vienas iš reflektorių tipų. Kasegreno ar Gregorio sistemų reflektoriuose pagalbinis veidrodis yra išgaubtas ir surinktą šviesą atspindi atgal pro skylę pagrindiniame veidrodyje. Heršelio reflektoriaus pagrindinis veidrodis pakreiptas į šoną, o pagalbinio išvis nėra. Tačiau dėl to iškraipomas vaizdas (distorsija). Dabar Heršelio reflektoriai nebenaudojami. Ričio ir Kretjeno sistemos reflektoriai neturi sferinės aberacijos, komos, astigmatizmo. 4. HABLO KOSMINIS TELESKOPAS Hablo nuotrauka - Galalktika M100 Hablo kosminis teleskopas, skriejantis Žemės orbita, turi 10 kartų didesnę rezoliuciją nei kuris nors kitas Žemės teleskopas. Kadangi jam vaizdo neužstoja įvairios dujos bei nuolaužos, Hablo teleskopas gali “matyti” objektus nuo 10 iki 15 milijonų šviesmečių tolumos. 4.1 Kaip viskas vyko… 1962 m. - NASA rekomenduoja gaminti didelį kosminį teleskopą. 1972 m. - preliminarus HST darbų pradėjimas, debatai. 1977 m. - kongresas paskyrė lėšų HST projektui 1979 m. - astronautai pradėjo treniruotes su Neutral Buoyancy (neutralaus plūduriavimo) simuliatoriumi. 1981 m. - HST veidrodis užbaigtas. 1986 m. - po kosm. laivo Čallendžer katastrofos HST paleidimas atidėtas. Antžeminiai tyrimai tęsiami. 1990 m. - HST su laivu Discovery išvestas į Žemės orbitą. 1993 m. - HST suremontuotas: pakeista plačiaplotė planetų kamera, įmontuotas COSTAR ir pakeista saulės baterija. 1994 m. - pirmos visiškai tikslios Hablo nuotraukos. Hubble Space Telescope (HST) - pirmoji universali orbitinė observatorija. Pavadintas Amerikos astronomo Edvino P.Hablo vardu, Hablo Kosminis Teleskopas buvo paleistas 1990 metų balandžio 24 dieną. • HST daro nuotraukas matomame bei ultravioletiniame elektromagnetinio spektro dalyse. • Pagrindinis HST vaidrodis yra 240 cm skersmens, o teleskopo optinė sistema yra tokia tiksli, kad, tiriant matomąjį spektrą, jis gali išskirti astronominius objektus 0,05 arksekundžių kampo tikslumu. Tuo tarpu tradiciniai dideli Žemėje esantys teleskopai prie geriausių atmosferos sąlygų pasiekia tik 0,5 arksekundžių vaizdo rezoliuciją. • Iš pradžių HST turėjo penkis detektorius: plačialaukę planetinę kamerą, silpnų objektų kamerą, silpnų objektų spektografą, didelės rezoliucijos spektografą bei didelio greičio fotometrą. Taip pat tris tikslius vadovavimo sensorius, kurie naudojami tiksliems astronominiams matavimams, kaip žviagždžių atstumų nustatymas iš žemės. Kai HST buvo paleistas, mokslininkai atrado, kad jo pagrindinis veidrodis turi sistematinį nukrypimą, gamybos klaidos rezultatą. 1993 metų 12mėn. 02 d. su laivu Endeavor buvo išsiųsta “remonto brigada”. • Tikslus optinis prietaisas, buvo įstatytas į didelio greičio fotometro vietą, kuris buvo išimtas. Prietaisas vadinosi COSTAR - Corrective Optics Space Telescope Axial Replacement. • Taip pat buvo pakeista plačialaukė planetinė kamera, kurioje buvo įtaisytas korektorius dėl nukrypimams pagrindiniame veidrodyje kompensuoti. Taigi, ir dabar HST skrieja su “kreivu” veidrodžiu, kurį kompensuoja kiti prietaisai, taip pat specialiai pagaminti “kreivai”. Planetinę kamerą teko pakeisti todėl, kad ji turėjo atskirą optinį kelią į pagrindinį veidrodį ir vaizdas iš jos negalėjo eiti per COSTAR ir jo būti “sukreivintas”. Remonto misija, kurioje buvo daug sudėtingų procedūrų, buvo sėkmingai baigta. Netgi prieš pataisymą HST siuntė veringas nuotraukas, tokias kaip paslaptingų tamsių struktūrų spiralinėje M51 galaktikoje atvaizdai. Dabar, kai HST turi visą jam suteiktą galingumą, jis pajėgus tokiems darbams, kaip žymiam tempo skaičiavimo, kuriuo galaktikos traukiasi nuo Paukščių Tako, nuotolio funkcijos apskaičiavimo pagerinimui. Šios žinios gali būtip panaudotos visatos amžiui apskaičiuoti. 1994 liepą Amerikos mokslininkų grupė pranešė, kad HST pateikė pirmą patikimą egzistuojančios juodosios skylės įrodymą: dujų pagreitis apie M87 galaktikos centrą rodo objekto buvimą, kurio masė nuo 2,5 iki 3,5 milijonus kartų didesnė nei Saulės masė. Be to, HST pateikė vienus iš geriausių esamų vaizdų jupiterio planetos, kai ją bombardavo Šumecherio-Levio 9 kometos fragmentai 1994 metų liepą. HST detalūs kolizijų (susidūrimų) vaizdai suteikė mokslininkams duomenų spektrinei analizei Jupiterio cheminės atmosferos sudėties. 4.2 Teleskopo dydis ir elementai: HST sveria apie 11 340 kilogramus, yra 13 metrų ilgio ir 4,2 metrų skersmens plačiausioje vietoje. Tai maždaug geležinkelio cisternos dydžio objektas, t.y. du cilindrai, sujungti į vieną bei padengti medžiaga, panašia į aliuminio foliją. Abiejose pusėse yra saulės baterijos, styro antenos. Daugelis teleskopo komponentų yra sukurti kaip atskiri moduliai, juos lengva pakeisti kosmose. Nors ir kiti palydovai buvo aptarnauti erdvėje, HST - pirmasis tam pritaikytas. HST yra sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: energijos sistemos modulio, optinio teleskopo rinkinio ir mokslinių instrumentų. Energijos sistemos modulis: maitina visą teleskopą energija, apsaugo jį nuo aplinkos veiksnių. Visas HST yra padengtas tarsi folija, tai yra multisluoksninė izoliacinė medžiaga, kuri sulaiko karštį, kai HST pasiekia saulės spinduliai. Kai HST atsiduria už žemės, uždengusios saulę, prisireikia ir apšildymo - mažyčių šildytuvų, esančių daugelyje teleskopo komponentų. Energiją HST gauna iš saulės, saulės baterijų pagalba. Šie du “sparnai” susideda iš 48 000 saulės baterijų. Tamsiam periodui energija saugoma šešiuose akumuliatoriuose. Nors teleskopas orbita skrieja apie 27 353 kilometrų per valandą greičiu, tikslų nustatymą į objektą jis gali išlaikyti net 24 valandas, nenukrypstant daugiau nei 0,007 arksekundžių. Tam HST yra sudėtinga “nusitaikymo” ir stabilumo sistema. Taip pat jame yra kompiuteris, valdantis visas funkcijas bei gaunantis ir apdorijantis signalus iš žemės valdymo stoties, tuo pačiu nusiųsdamas atglal į Žemę duomenis.Yra ir apsaugos sistema - tam atvejui, jei nutruktų ryšys su Žeme. Daugelis HST komponentų yra lengvai pakeičiami - tai didelis privalumas ilgalaikiui aparatui, tokiam, kaip HST. Jam užtenka tik “ištraukti” vieną dalį ir “įkišti” kitą, kaip ir buvo padaryta jo remonto darbų metu 1993 bei 1997 metais. 4.3 TYRIMAI HST naudojamas galaktikos tyrimui, tai - geriausias kada nors turėtas teleskopas. Šiuo metu jis turi daug uždavinių. Jo pagalba tiriama, kas sudaro galaktiką - nes juk tik 10% galaktikos masės sudaro matomi šviesuliai, planetos. O kas tie likę 90%? Taip pat didelės reikšmės turi galaktikos susidarymo teorijos tyrinėjimai, naudojant kokybiškas HST nuotraukas. Tai ypač svarbu naujų galaktikų susidarymo tyrimui, kai reikalingi ypač jautrūs teleskopai - tokie, koks yra HST. Tai bene svarbiausias HST uždavinys - galaktikų, nepastebimų iš Žemės, tyrimas. Taip pat HST turi puikią galimybę tirti Saulės sistemos planetas, panaudodamas plačiaplotę planetinę kamerą. Tiriama planeta Vesta - ar tai tikrai buvusi šeštoji planeta, ar tik asterosidų sankaupa? Be to, didelis dėmesys skiriamas Marsui - nustatyta, kad jo klimatas nuo 1970 metų pasikeitė, tiriant ozono kiekį marso atmosferoje. Ištirta, kad temperatūra Marse smarkiai nukrito. Puikūs ir Jupiterio bei jo palydovo Io atvaizdai, padaryti Hablo teleskopu. Nuotrauka daryta 1996-07-24. Matosi Io šešėlis ant jupiterio. Nors Galileo laivo nuotraukos apie Jupiterį yra detalesnės, HST gali stebėtio Io ultravioletinių bangų diapazone, ko negali Galileo. Ši nuotrauka daryta violetinių spindulių siapazone su plačiaplote planetine kamera, PC formoj. Ateities HST planai - Veneros bei Marso stebėjimai. Ypač po to, kai buvo paskelbta apie gyvybę Marse. HST - naujos kartos teleskopas. Tai dar vienas didelis žingsnis, įsisavinant visatos platybes.

Astronomija  Referatai   (12,44 kB)

Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 37,24 kB)

A. V. Žukauskas vienas iš įžymiausių lietuvių rašytojų realistų, savo kūriniuose vaizdavęs įvairius gyvenimo reiškinius. Jis ryškiai atskleidė kaimo žmonių psichologiją, rašė kūrinių apie istorinę lietuvių tautos praeitį, nemaža kūrinių paskyrė kitų šalių gyvenimui ir gamtai pavaizduoti, domėjosi tautosaka, jos pagrindu kūrė legendas. Gimė 1882 m. Anykščių valsčiuje: Užuožerių km. valstiečių šeimoje. Yra gramatinių klaidų.

Lietuvių kalba  Konspektai   (1 psl., 4,24 kB)

Pasaulis, kuriame gyvena A. Škėmos žmogus („Balta drobulė”). Škėmos kūrybos savitumas, poetika. Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu "Balta drobulė", apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių 20A. vidurio veikalų.

Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 21,28 kB)

R.Granauskas parašė romaną "Duburys", Rašytojų sąjungos leidykla išleido. Nuo septinto dešimtmečio (rašytojas debiutavo 1969 m.) jo kūryba buvo lietuvių prozos dėmesio centre. Su pasigėrėjimu skaitėme jo noveles, apysakas, dramą, eseistiką. Šį rašytoją laikėme ir laikome vienu pačių pajėgiausių kelių pastarųjų dešimtmečių prozininku. Romano pratarmėje autorius atsigręžia į labiausiai pamėgtą savo kūrybos herojų - seną, suvargusį kolūkietį. Seni žmonės mėgsta pasiguosti: "Ooo!.. Jeigu kas surašytų mano gyvenimą - į tris knygas nesutilptų!.." Jau beveik patikime, kad ir šis romanas bus apie tokį žmogų. Tačiau greitai tampa akivaizdu, kad ši užuomina - tik rašytojo būdas suformuluoti savo estetines nuostatas, esminį atspirties tašką, nuo kurio bus žengiama į dar neišbandytą prozos žanrą.

Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 10,73 kB)

Antanas Vaičiulaitis gimė 1906m. birželio mėn. 23d. Didžiųjų Šelvių kaime ,netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties ,gausioje šeimoje. Mokslo poreikis Vaičiulaičių šeimoje ruseno visą laiką. 1919 – 1927m. A.Vaičiulaitis mokėsi Vilkaviškio “Žiburio”gimnazijoje. Čia pradėjo rašyti poeziją. 1927m. įstojo į Kauno universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą ,prancūzų literatūrą, pedagogiką ir psichologiją.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 5,73 kB)

Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.

Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)

Nė vieno žmogaus gyvenimo kelias nebūna lygus, vienpusiškas arba nuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia, atnešanti naujų išgyvenimų, naujų jausmų, sąmonę audrina įvairios emocijos, todėl žmogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingose būsenose jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius žmones. Tai atsispindi ne tik mūsų gyvenimuose - poetų kūryboje ypač aiškiai galime pastebėti žmogaus sielos prieštaringumą, požiūrių į daiktus ar reiškinius skirtingumą.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (3 psl., 7,24 kB)

Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos. Žurnalistinių vertybių žlugimas. Didžiulė mulkinimo mašina? Žvilgsnis į nūdienos naująją žiniasklaidą ir jos užuomazgas. Žiniasklaida ir konfliktinė hegemonija. Lietuvos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida fenomenas. Žiniasklaida ir demokratija. Nepilnamečių nusikalstamumas ir žiniasklaida žiniasklaida ir agresija. Psichologinis žiniasklaidos poveikis. Elektroninė žiniasklaida. Internetinė žiniasklaida. Jos galimybės.

Žiniasklaida  Konspektai   (54 psl., 95,73 kB)

Biografija. Kūryba. Asmenybė. Kūrybos ypatybės. Romanas „Balta drobulė". Įžanga. Žanras. Pavadinimas. Moto svarba. Temos ir problemos. Kompozicija. Laikas ir erdvė . Pasakotojas. Pasakojimo būdas. Garšvos charakteristika. Liftininkas. Poetas. Nevykęs šios žemės gyventojas (kalinys keltuve). Įsimylėjęs. Skeveldrų dėliotojas. Egzistencializmo žmogus. Apibendrinimas.

Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 197,53 kB)

Lietuvių liaudies dainų veikėjai. 8 klasės referatas, dar trūksta kokių priedų, pavyzdžiui lietuvių liaudies dainų.

Lietuvių kalba  Referatai   (5 psl., 14,54 kB)

Maždaug dešimtmetį (1765-1775 m.) K.Donelaitis rašė savo pagrindinį kūrinį "Metai", susidedantį iš keturių giesmių, atitinkančių metų laikus. "Metams" įtakos turėjo ir Europos literatūros tradicija, vietinė rytų Prūsijos literatūrinė aplinka. Gamtinė tematika, keturių metų laikų ciklo siužetas, švietėjiška medžiaga bei didaktiniai-moraliniai pamokymai "Metus" sieja su literatūros tradicija.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,46 kB)

Maironis, jo biografija, kūryba, veikla.

Lietuvių kalba  Referatai   (16 psl., 34,38 kB)

Dailės istorijos konspektas nuo impresionizmo iki abstrakcionizmo.

Dailė  Konspektai   (4 psl., 9,55 kB)

Kristijonas Donelaitis – “Metai”, Maironis – “Pavasario balsai”, “Jaunoji Lietuva” fragmentai, Šatrijos Ragana – “Sename dvare”, Vaižgantas – „Pragiedruliai“, Jonas Biliūnas – apsakymai, apysaka “Liūdna pasaka”, Vincas Krėvė – “Skirgaila”, Vincas Mylolaitis Putinas – “Altorių šešėly”, “Tarp dviejų aušrų”, Jurgis Savickis - novelės, Salomėja Nėris – “Diemedžiu žydėsiu”, “Prie didelio kelio”, Henrikas Radauskas – “Fontanas”, “Strėlė danguje”, Antanas Vaičiulaitis - novelės, Balys Sruoga – “Dievų miškas”, Antanas Škėma – “Balta drobulė”, Justinas Marcinkevičius – “Mažvydas”, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Vanda Juknaitė, Saulius Šaltenis, Bitė Vilimaitė, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (7 psl., 17,14 kB)