tai magistrinio darbo teorine dalis.

Komunikacijos  Analizės   (22 psl., 39,39 kB)

Tai pagalbinė medžiaga ruošiantis kalbėjimo įskaitai. Pranešimas „Lietuvos dvarų paveldo apsaugos, atgaivinimo ir integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą problemos“. Dvarų paveldo apsauga ir naudojimas pilniau ar fragmentiškiau apibrėžtas Nacionalinėje darnaus vystymo strategijoje (2003 m.), Želdynų apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo strategijoje (2002), Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonėse (2005 m.) ir kt. Pvz., strateginiame teisės akte -„Ilgalaikėje kultūros vertybių išsaugojimo programoje“ (2002 m. Kultūros ministro įsakymas Nr. 271) yra nustatyta, kad trimetės kultūros vertybių išsaugojimo programos sudaromos išskiriant šiuos prioritetus „7.3. reikšmė valstybės mastu, teikiant pirmenybę dvarams, etnografiniams kaimams bei įvertinant Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatytus vertės arealus ir valstybės gebėjimą rūpintis kultūros paveldu“. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (2004 m.) yra nustatyta, kad „nekilnojamasis kultūros paveldas yra sudėtinė kultūrinio kraštovaizdžio dalis, kurios vertingųjų savybių pobūdis taip pat gali būti pripažintas reikšmingu“ (3 str. 4 d.).

Architektūra ir dizainas  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (10 psl., 26,01 kB)

Daug informacijos, kuri padės pasiruošti kalbėjimo temai: "kaip kinta lietuvių kalba keičiantis komunikacinėms reikšmėms?"

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (10 psl., 33,23 kB)

1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.

Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)

darbas nėra silpnas,kruopsčiai ir puikiai atliktas. įvertinimas buvo nežemas už šį darba.

Ekonomika  Referatai   (30 psl., 56,98 kB)

Tyrulių seniūnija, yra Radviliškio rajono savivaldybės administracinis padalinys, veikiantis tam tikroje Savivaldybės teritorijos dalyje, ir aptarnaujantis kitus jai priskirtus kaimus. Seniūnija neturi juridinio asmens teisių, veikiantis tam tikroje Savivaldybės teritorijos dalyje. Ji nėra juridinis asmuo. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Tyrulių seniūnijos tikslas yra plėtoti vietos savivaldą kaip demokratinės valstybės raidos pagrindą jai priskirtoje teritorijoje bei įgyvendinti pavestas viešojo administravimo funkcijas.

Komunikacijos  Ataskaitos   (19 psl., 79,79 kB)

Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.

Teatras, kinas  Referatai   (12 psl., 29,25 kB)

Žmones valdo aplinka, žmonės – aplinką. Bet jie nėra nei autonomiški, nei nepriklausomi. Žmogus – visuomeniška būtybė. Jis yra socialinis kūrinys, atsirandantis žmonėms sąveikaujant su kitais žmonėmis, su juo supančia gyvenimiška aplinka. Žmogus – tai jo elgesys, jo gyvenimo stilius, jo sveikata, darbingumas, ilgaamžiškumas. Žmogus yra fizinio pasaulio dalis, kadangi jis turi kūną. Žmogus yra dalis aplinkos – natūralios (gamtos) ar žmogaus reikmėms sukurtos. Žmogus, gebantis pažinti jį supančią erdvę, aplinką, turėdamas didžiulę galią – sielą, gali kurti, tobulinti žmogaus gyvenimišką aplinką, prognozuoti ateities viziją, atlikdamas šiandieninę misiją. Dirbti, kurti, gyventi aplinkoje, kurioje nebūtų pažeista žmogaus ir aplinkos, aplinkos ir žmogaus harmonija, siekiant asmeninės naudos. (E. Vitkienė, 2002).

Administravimas  Referatai   (13 psl., 22,5 kB)

Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.

Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)

Apklausa. Fizinis tyrimas. Socialinės būklės vertinimas. Nortono skalė pragulų prognozavimui. Barthel indeksas. Mažasis protinės būklės vertinimas. Mitybos greitojo tyrimo anketa. Senų žmonių gydymosi vaistais įvertinimas.

Medicina  Analizės   (11 psl., 32,55 kB)

"Neįmanoma žodžiais perteikti, ką teko išgyventi, kai praradau regėjimą. Gumbų buvo daug, pirštus nusideginau šimtus kartų, nes kotletus man paprasčiau apversti rankomis..." - pasakoja prieš devynerius metus dėl ligos apakusi moteris. Nors moteris pasakojo besistengianti gyventi visavertį gyvenimą - pati tvarkosi kambarius, verda valgyti, tačiau, pasak jos, kol kas už namų sienų akliesiems sunku jaustis visaverčiais visuomenės nariais.

Socialinis darbas  Analizės   (12 psl., 21,75 kB)

Šiandien lietuviai nebežino kas yra lietuviška garinė pirtis. Nebežino ir žinoti nenori, kad pirtis šešis tūkstančius metų lietuviui buvo sveikatos, atgaivos, jėgų šaltinis, puikiausia gydykla, netgi galima sakyti namų sanatorija. Kažkada pirtis buvo kone vienintelė prieinama prausimosi ir gydymosi vieta. Dabar ji tarnauja intensyviam poilsiui, prasmingam bendravimui, moko sveiko gyvenimo būdo, ir net suteikia paguodą sunkiomis gyvenimo minutėmis.

Etika  Referatai   (22 psl., 35,34 kB)

Socialine rupyba. Socialinis draudimas.Socialines paslaugos.Socialines paslaugos namuose. Dienos centrai. Vaiku globa.Globos istaigos seneliams ir neigaliesiems. Laikino gyvenimo istaigos. Neigaliuju socialine integracija. (APIMTIS 6PSL)

Sociologija  Konspektai   (11,71 kB)

varbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės problema, tiksliau, problemos dėl sąžinės neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšiškai. Paradoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuiminėti priešų skalpus.

Socialinis darbas  Referatai   (25 psl., 62,87 kB)

Dauguma europos miestu atsirado viduramžiais. Jie buvo purvini ,primėtyti šiukšlių. Juose valstiečiai dirbo yvairiausius darbus. Valstiečiai buvo patys neturtingiausi žmonės. Karalius buvo pats turtingiausias žmogus. Jis skirdavo žemę ir tarnyba hercogams,grafams ir vyskupams o jie atsidėkodavo karine tarnyba. Hercogai ,grafai ir vyskupai skirdavo žemę ir tarnyba riteriaims ir vienuoliaims o jie atsidėkodavo karine tarnyba. Riteriai ir vienuoliai skirdavo žeme ir globa valstiečiams o valstiečiai atsidėkodavo darbu. Valstiečiai gyveno skurdžiai jų namai buvo pastatyti iš medžio, šakų, molio, dumblo, mėšlo.ir šiaudų. Karalius, hercogai, grafai, vyskupai, riteriai ir vienuoliai gyveno mūrinėje pilyje. Valtiečiai nemokėjo pasidaryti krosnių. Jie eidavo į mieta prie pagrindinės krosnies ir išsikepdavo duona tik už tai jiems reikėdavo susimokėti. Ir už grudų sumalima ir už vynuogių išspaudimą reikėdavo susimokėti.

Istorija  Rašiniai   (3,26 kB)

Romos c-ja – savarankiška, originali. Atsirado ir gyvavo panašiom sąlygom kaip ir Graikija. Bet ir skyrėsi. Pagrindiniai skirtumai: 1)Graikų poliai nedideli, apsaugoti įvairių gamtinių darinių, Juose gyveno vieningos etninės grupės žmonės, struktūra vienoda. Romoje – atvira vietovė, lyguma, negynė gamtos kliūtys, todėl Roma visąlaik kariavo. 2)Romos valstybė su graikų kultūra susipažimo vėlai: 3 a.pr.Kr. graikų kultūra tuo metu jau buvo helenistinė, susilietusi su rytų kultūra. Visgi Romos vertybių sistema kitokia nei graikų, ją formavo kitokios sąlygos. Čia ypač svarbu patriotizmas. Romos piliečiui keliami aukšti reikalavimai: turi būti orus, didvyriškas, laikytis įstatymų, gerbti Romos, savo giminės, bendruomenės dievus.Gėda meluoti, pataikauti, šie dalykai vergiškos prigimties. Prestižinė veikla – politika, karyba, istoriografija, žemdirbystė. Menai, amatai, pjesių kūrimas – neprestižiniai užsiėmimai. Iš menų tik oratorystės menas garbingas ir populiarus. Oratorystės menas padėdavo siekti karjeros, prasimušti į viršūnę. (Ciceronas). Išliko apie 50 jo kalbų. Tačiau romėnai nebuvo originalūs, jie tik išvystė oratorijos principus. Iškeliama pati tauta ir Romos miestas. Per amžius vertybės keitėsi. Valstybę pildė daug barbarų tautų. Roma prisitaikė prie etninės įvairovės. Sudarė sąjungą su kitomis etninėmis grupėmis. Romos žlugimo išvakarėse gausu karjerizmo, žiaurumo, pilietinių karų, veidmainiškumo. Maža vertybių kur buvo ankščiau, bet jos visiškai neišnyksta. Su Romos miesto įkūrimu siejama c-jos pradžia. (Apeninų pusiasalio centrinėje dalyje – apie 753 m.pr.Kr.). Iki 20 a. pradž. Žinios tik iš antikos autorių darbų, jie laikyti nepatikimais. Po archeologų darbų, lingvistų tyrinėjimų paaiškėjo, kad iš tiesų į Apeninų pusiasalį atsikėlę gyventojai buvo indoeuropiečiai italikai (gal iš M.Azijos, Trojos pusiasalio, gal iš cen. Europos). Jie ne vietiniai, o atvykėliai. Iki 3-iojo a.pr.Kr. nukariavo vietines gentis, ir paplito visame Apeninų pusiasalyje. Pirmosios gyvenvietės atsirado 10-9 a.pr.Kr. ant _______ kalvos. Vėliau buvo apgyvendintos kitos kalvos. Iš viso septynios. Todėl Roma ir yra vadinama miestu ant 7 kalvų. Dviejų kalvų bendruomenių susijungimo data – Romos įkūrimo data. Susijungė lotynai ir sabinai. Toks nepriklausomų bendruomenių jungimosi į vieną politinį vienetą būdas vadinamas sinoikizmu. Tai rodo, kad Roma iš pat pradžių nevienalytis etninis darynis (lotynai, sabinai, gal etruskai). 7-6a.pr.Kr. etruskai įsigalėjo šiaurės ir vidurio Italijoje. Jie buvo sukūrę šiaurės Italijoje aukšto lygio c-ją. Nežinoma, ar vietiniai, ar atsikėlę. Didelė įtaka (ankščiau manyta, kad jų įtaka vienintelė romėnams) dabar nėra taip suabsoliutinama. Etruskų reikšmė išryškėjo pirmuoju Romos istorijos laikotarpiu 8-6 a.pr.Kr. Romą valdė septyni karaliai. Trys paskutinieji buvo etruskai. Romėnai etruskų valdymo metu savo miestą pavertė amatų, prekybos centru, apjuosė sieną, statė tiltus. Tai buvo sėkmingas vystymosi etapas. Iš etruskų perėmė gladiatorių žūdynes. (tai buvo etruskų religinės apeigos). Perėmė karvedžio pergalės pažymėjimą triumfu, įspūdingomis iškilmėmis. Jos Romoje trukdavo net keletą dienų, rengiamos tik senatui leidus, jei kare žudavo ne mažiau kaip 5000 priešo karių. Iš etruskų perimta amatų, statybos technika, variniai pinigai, romėnų laisvųjų žmonių piliečių drabužis – toga; įvairūs būrimai. Iš graikų – mitai ir kultai. Etruskų karaliai - dažnai reformatai. Didžiausi jų: Servijus, Tulijus, kuris suskirstė Romą į tribas.(triba – gentis arba administracinis vienetas) 4 miestų ir 16 kaimo tribų. Įveda teritorinę bendruomenę. Visus galinčius nešioti ginklą laisvus žmones suskirstė į penkias klases pagal turtą. Už klasių ribų beturčiai – proletarai (“palikuonys”). Įvairių klasių teisės nevienodos. Patys turėjo apsirūpinti ginkluote. Pirma – kavalerija, po to pėstininkai. Turtą galima įgyti ir pereiti į kitą klasę. Svarbu ne kilmė, o turtas. Tokiu būdu plebėjai buvo įtraukti į romėnų tautą. Jiems reikėjo suteikti tam tikras politines teises. Tulijus įvedė naują susirinkimo formą – centurinius susirinkimus. (centuria - šimtinė). Viena centurija lygu vienas balsas. Tulijaus reformos nepatiko, jis nužudomas. Po jo valdė vienas iš Tarkvinijų. 510 m.pr.Kr. išvytas iš Romos. Baigiasi ankstyvasis monarchijos laikotarpis. Monarchas – REX, genties vadas. Veikia patariamoji tarnyba. Žlugus monarchijai prasidėjo kitas laikotarpis, nesusijęs su etruskais. Romėnai paliko daug idėjų apie valdžią. Jos panaudotos ir vėliau Europoje. 2 laikotarpiai: Respublika nuo 510-30m.pr.Kr.: a)ankstyvoji (iki 3 a.pr.Kr.pradžia) b)vėlyvoji (nuo 30a.pr.Kr.) Imperija nuo 30pr.Kr.-476 m.e. a)principatas (ankstyvoji imperija iki 3 a.pab) b)dominatas (vėlyvoji imperija). Vadinama vėlyvąja antika. Ankstyvojoje Respublikoje vyko aktyvi kova tarp patricijų ir plebėjų. Plebėjai pasiekė nemažų pergalių: teisė gauti žemę, teisė rašyti įstatymus, rinkti savo atstovus – tautos tribūnus. Susiformavo romėnų piliečių visuomenė. Labai panaši į graikų polį. Sutapo sąvokos žemvaldys ir karys. Viršenybė priklausė tautos susirinkimui. Buvo antikinė nuosavybės forma: ir kolektyvinė ir individuali žemėvalda. Aukštesnė kolektyvinė bendruomenė. “Pater” – tėvas. Patricijais vadinami tie, kurie turėjo teisėtus tėvus, gyveno pagal tėvynę teisę. Turtas paveldimas pagal tėvo liniją. Tėvas – autokratinė figūra, turi dideles teises, net gyvybės ar mirties. Tėvas atsakingas už savo šeimos saugumą ir gerovę. Skirstėsi į gimines. Iš viso apie 300 patricijų giminių. Šios dar skirstėsi (jungėsi) į tribas ir kurijas. Patronatai – patricijaus globa. Klientai – žmonės, kurių ir socialinės, ir ekonominės pozicijos silpnos (svetimšaliai, nesantuokiniai vaikai, atleistiniai, sūnūs netekę tėvo globos). Jie tapo pagrindine patricijų atrama. Plebėjai – liaudis ar masė. Turėjo individualią žemės nuosavybę. Vadovavosi motinos teise (išlikę iš senovės Europos). Turėjo atskiras kulto vietas, šventyklėles (iki 5a.pr.Kr.vid.). Neleidžiama santuoka tarp patricijų ir plebėjų. (Hipotezė: patricijai – vietiniai, plebėjai – susidarę iš atvykusių). Ilgainiui skirtumai nyko. Plebėjai be politinių teisių. Galėjo turėti nuosavybės, verstis amatais. Pagrindinės institucijos: senatas (atstovavo patricijus) ir tautos susirinkimas (plebėjų vieta). Romos pareigūnai – magistrantai (pareigos - magistratūra). Išskyrus diktatorių visos pareigos renkamos ir laikinos, neapmokamos, atsakingos, kolegialios. Pirmą kartą istorijoje buvo atskirtos valdžios tiek instituciniu tiek socialiniu pobūdžiu. Tai susiję su tautos tribūnų atsiradimu. Tautos tribūnų buvo 2, vėliau 5; 10. Jie negalėjo visai dienai išvykti iš miesto, jų dūrys atviros žmonėms. Pirmą kartą realizuotas mišraus valdymo principas, t.y. konsulų valdžia prilyginta karaliaus, senato – aristokratijos, tautos tribūnų – tautos valdžiai. Šios valdžios viena kitą atsvėrė. Romos cenzoriai tikrino ar įstatymai atitinka piliečių visuomenės principus. Ankstyvojoje respublikoje Romos v-bės teritorija užėmė visą Apeninų pusiasalį ir Siciliją. Vėlyvojoje Respublikoje ribos peržengtos – užėmė europą iki Dunojaus, M.Aziją, Siriją, Šiaurės Afriką, (Marokas, Tunisas, Alžyras). Teritorijas už Italijos ribų imta vadinti provincijomis. Jų teritorija nuolat didėjo. Didžiausi nukariavimai 2-1 a.pr.Kr. Tuo metu padidėjo socialiniai prieštaravimai, vyko vergų sukilimai (Spartako). Padėti galėjo tik vienvaldystės įvedimas, bet tai prieštaravo 500 metų tradicijai, todėl einama laipsniškai – iš pradžių įvedamas principatas, vėliau – dominatas. Imperijus – pati aukščiausia valdžia. Jis galėjo būti karinis veikėjas, ar civilis. Nuo įgaliojimų imta vadinti ir teritoriją kurioje veikė imperijus – imperija. Pirmasis asmuo, su kurio pareigom siejame principato valdžią – Julijaus Cezario įsūnys Gajus Julijus Cezaris Oklavijanas. Julijaus Cezario įpėdiniu jis tapo apie 20 m.pr.Kr. Gavo Augusto prievardį. (Princepsas – pirmasis įrašytas senatorių sąraše). Turi teisę kalbėti pirmas. Jo laiku respublikinės institucijos: senatas, magistratūra, tautos susirinkimas. Bet iš tiesų princepsas buvo pirmas asmuo ir jo nuomonė ypač svarbi. Augusto principatas – Romos klestėjimo metas. Daug pasiekta kultūros srityje (Vergilijus, Horacijus). Veikia medcenato būrelis. Išsiplėtė materialinis romėnų pasaulis. Vertino tuos kurie kūrė. Statoma daugybė šventyklų, tiltų, skulptūrų. Įsiviešpatavo amžinojo miesto idėja. 14 m. mirus Augustui prasidėjo prieštaravimai. Ištvirkimai, lėbavimai, veidmainystė. Nesantaika tarp senato ir imperatoriaus (ypač Nerono laikais). 2 a.pr.Kr. laikotarpyje buvo užimta didžiulė teritorija: visa Europa iki Reino, dalis Afrikos, M.Azija, Irakas, Iranas, Afganistanas, dalis Armėnijos, Azerbaidžano. Iš viso 75 mln. gyventojų. Daugiau nesiplėtė, ėmė mažėti. 2 a. valdant Markui Aurelijui prasidėjo krizė. Tai susiję su barbarų užpuldinėjimais. Jie intensyvėjo, sukėlė didelę grėsmę Romai. Reikėjo dar daugiau stiprinti valdžią, todėl prasidėjo dominatas – vienvaldystės epocha. Dominatas – kita epocha, pereinanti prie vienvaldystės. Tautos susirinkimas, senatas prarado reikšmę. Valdžia – viešpaties – “dominus” rankose.Pirmasis – Dokletijanas. Ryškiausias Konstantinas. Jis įteisino Krikščio-nybę kaip valstybinę religiją. 313 m. buvo leista išpažinti bet kurį tikėjimą. Krikščionybė atsirado 1 a. Judėjoje. Iš pradžių plito žydų bendruomenėse, vėliau tapo universalia religija, kuri visus žmones sulygino prieš dievą. Iš pradžių labai sparčiai plito tarp varguomenės. Jėzaus mokymas – pranašo mokymas, skelbiamas evangelijose. Ankstyvoji krikščionybė neturėjo dvasininkų luomo. 4 a. atsirado kunigai. Apeigų centru tampa altorius. Krikščionybė kirtosi su romėnų vertybėmis, ji atsirado tuo metu, kai vyravo romėnų vertybių krizė – tai padėjo išpopuliarėti. Krikščionių patrauklumas – labdara; visi žmonės ir tautos lygios. Jie priėmė esamą pasaulį su viltimi jį pagerinti. Nepriėmė romėnų dievų, imperatoriaus kulto, išdidumo. Jam priešpastatė nuolankumą, pamaldumą. Krikščionys atsisakė eiti į kariuomenę. Neveiklumo principas – meditacija, nesirūpini-mas išoriniu pasauliu. Tai garantavo socialinią taiką. Tai nulėmė imperatorių pasirinkimą pripažinti krikščionybę. 325 m. Nikėjos susirinkimas paskelbė krokščionybę valstybine religija. Nuo to laiko imti persekioti pagonys. Galutinis krikščionybės įtvirtinimas 391 m. Krikščionybės priėmimas sustiprino Romos imperiją (gyvavo nuolankumas, dvasininkų palankumas), tačiau krikščionybė griovė Romos vertybių sistemą, ardė ją iš vidaus. Tai vienas svarbių veiksnių, dėl kurių žlugo Romos i-ja. Priėmus žydų religiją, heleninė c-ja prarado savo unikalumą. Romėnų dievai: Saturnas, Kvirinas ir …. Kiti dievai perimti iš graikų.(romėnų religijos helenizacija). Krikščionybė iš esmės pakeitė asmens santykius su plolitika, valdžia. Klasikinė graikų-romėnų valstybė valdė visą žmogų (pilietis ir karys). Krikščionybė atskyrė žmogaus fizinę ir dvasinę plotmes. Fizinė pusė priklausė valstybei, dvasinės srities jau negalėjo valdyti valstybė pilnai. Iš valstybės atimta moralinė valdžia žmogui. Tai buvo svarbu vakarų idėjų formavimuisi (laisvė ir individualizmas). Romos i-ja toliau silpnėjo, buvo dalijama. Visuotinė krizė (dvasinė, politinė, ekonominė). 330 m. imperijos sostinė perkelta į Konstantinopolį. Romą prarado politinę ir kultūrinę reikšmę. 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo. R.Romos i-ja gyvavo iki 15 a.vid.

Istorija  Konspektai   (9,89 kB)

Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.

Istorija  Referatai   (19,8 kB)

1.Feodalizmas- tai santvarka, kurioje žemvaldžiai (feodalai) tvarkė kitų žmonių (valstiečių) darbą ir gyvenimą. 2.Kalifas- arabų valdovo titulas 3. Džihadas- šventas karas 4.Drakaras- greitas vikingų laivas 5.Gentis- kelių ar keliolikos giminių kolektyvas, turintis bendrą kalbą, papročius ir tradicijas 6.Žemė- tai teritorinis administracinis vienetas, sudarytas iš kelių ar keliolikos genčių. 7.Religija- tikėjimas sielomis, dvasiomis ir kt antgamtinėmis jėgomis. 8.Abatas- vienuolyno viršininkas 9.Simonija- bažnytinių pareigų pirkimas 10. Celibatas- draudimas kunigams vesti 11. Eretikai- žmonės kritikuojantys bažnyčią 12.Sinjoras- viduramžiais stambus feodalas, ponas savo vasalo atžvilgiu. 13.Feodas- žemės valda duota už karinę tarnybą. 14. Baudžiava- tai tokia santvarka, kai valstietis priklauso ponui, dirba jam lažą, moka duoklę ir neturi teisės išeiti iš dvaro. 15.Lažas- tai visi valstiečiu darbai pono labui 16.Duoklė- valstiečio mokesčiai ponui pinigais, maisto produktais arba savo dirbiniais. 17.Dešimtinė- tai mokestis bažnyčiai, dešimtadalis prieauglio arba kito turto. 18.Dinastija- vienos šeimos atstovo valdymas. 19.Susiskaldžiusi valstybė- tai tokia valstybė, kuri suskilo į atskiras feodalines valdas. 20.Centralizuota valstybė- tai tokia valstybė, kuri yra suvienyta su stipria karaliaus valdžia. 21.Daimiai- stambūs feodalai 22.Dza- amatininkų ir pirklių organizacija 23.Daosizmas-kinų tikėjimas ir mokymas 24.Sintoizmas- senoji japonų religija 25.Ksilografija- medžio graviūros 26.Ikebana- puokščių sudarymo menas 27.Bonsai- medžiai 28.Pogoda- budistų šventyklos 29.Indulgencija- nuodėmių atpirkimo atvejis 30.Reformacija- judėjimas už katalikų bažnyčios pertvarkymą 31.Hugenotai- prancūzų protestantai 32.Kontrreformacija- tai judėjimas prieš reformaciją 33.Absoliutizmas- tai stipri, niekieno nevaržoma monarchų valdžia 34.Kolonizacija- tai svetimų žemių užgrobimas ir apgyvendinimas 35.Puritonai- protestantai kalvinistai 36.Ekspansija- užpuolimas, įsiveržimas. 37.Izoliacija- užsidarymas, atsiribojimas 38.Sultonas- turkų valdovo titulas 39.Janyčiarai- turkų sultono armija 40.Mečetė- švebtovė 41.Konstitucia- pagrindinis šalies įstatymas. 42.Monarchija- tai valdymas, kai šalį valdo vienas žmogus ir jo valdžia paveldima. 43.Respublika- tai valdymo forma, kai šalį valdo tam tikram laikui išrinkti žmonės. 44.Diktatūra- neribota, jokių įstatymų nevaržoma, pagrįsta jėga, vieno asmens ar grupės asmenų valdžia. 45.Dalgininkai- valstiečiai sukilėliai 46.Kontribucija- suma sumokėta pralaimėjus karą. 46.Pramonės perversmas- tai pasikeitimas pramonėje, kai iš rankų darbo manufaktūrose pereinama prie mašinų darbo fabrikuose. Partija- tai politinė organizacija, kuri siekia valdžios. 47.Vygiai- stambių žemvaldžių partija. 48.Toriai- vidutiniai žmonės. 49.Luditai- mašinų laužytojai. 50.Chartistai- Anglijos darbininkų asociacija, kuri kovojo dėl visuotinės rinkimų teisės. 51.Proletariatas – tai darbininkų klasė. 52.Abolicionistai – kovotojai už vergijos panaikinimą. 53.Protekcija- globa. 54.Monopolizacija- susivienijimas. 55.Kreolai- baltieji gimę lotynų Amerikoje. 56.Mulatai- negrų ir baltųjų palikuonys. 57.Metisai- indėnų ir baltųjų palikuonys. 58.Monro doktrina- skelbė, jog į abiejų Amerikos šalių interesus negali kištis vakarų europa. 59.Savimonė- savo esmės, savybių ir vaidmens supratimas. 60.Bolševikai- tai rusų komunistai, kuriems vadovavo Leninas. 61.Palestina- žydų tėvynė 62.Jaruzalė- žydų sostinė 63.Antisemitizmas- žydų persekiojimo politika 64.Getas- miesto rajonas, kuriame gyveno žydai 65.Judaizmas- žydų tikėjimas 66.Jahvė- žydų dievas 67.Sionizmas- žydų judėjimas dėl susivienijimo ir savo valstybės susikūrimo ne Europoje. 68.Holokaustas- masinis žydų naikinimas 69.Daraktorius- slaptos mokyklos mokytojas 70.Pilietinis karas- karas šalies viduje 71.Savanoriai- tai žmonės savo noru einantys į kariuomenę, ginti tėvynę. 72.Bermontininkai- tai rusų baltagvardiečių ir vokiečių savanorių armija kuriai vadovavo Bermontas. 73.Diktatūra- stipri, niekieno nevaržoma vieno žmogaus ar grupės valdžia. 74.Kolektyvizacija- kolūkių kurimasis 75.Buožė- turtingas valstietis 76.Kolūkis- kolektyvinis ūkis

Istorija  Konspektai   (39,6 kB)

Romos c-ja – savarankiška, originali. Atsirado ir gyvavo panašiom sąlygom kaip ir Graikija. Bet ir skyrėsi. Pagrindiniai skirtumai: 1)Graikų poliai nedideli, apsaugoti įvairių gamtinių darinių, Juose gyveno vieningos etninės grupės žmonės, struktūra vienoda. Romoje – atvira vietovė, lyguma, negynė gamtos kliūtys, todėl Roma visąlaik kariavo. 2)Romos valstybė su graikų kultūra susipažimo vėlai: 3 a.pr.Kr. graikų kultūra tuo metu jau buvo helenistinė, susilietusi su rytų kultūra. Visgi Romos vertybių sistema kitokia nei graikų, ją formavo kitokios sąlygos. Čia ypač svarbu patriotizmas. Romos piliečiui keliami aukšti reikalavimai: turi būti orus, didvyriškas, laikytis įstatymų, gerbti Romos, savo giminės, bendruomenės dievus.Gėda meluoti, pataikauti, šie dalykai vergiškos prigimties. Prestižinė veikla – politika, karyba, istoriografija, žemdirbystė. Menai, amatai, pjesių kūrimas – neprestižiniai užsiėmimai. Iš menų tik oratorystės menas garbingas ir populiarus. Oratorystės menas padėdavo siekti karjeros, prasimušti į viršūnę. (Ciceronas). Išliko apie 50 jo kalbų. Tačiau romėnai nebuvo originalūs, jie tik išvystė oratorijos principus. Iškeliama pati tauta ir Romos miestas. Per amžius vertybės keitėsi. Valstybę pildė daug barbarų tautų. Roma prisitaikė prie etninės įvairovės. Sudarė sąjungą su kitomis etninėmis grupėmis. Romos žlugimo išvakarėse gausu karjerizmo, žiaurumo, pilietinių karų, veidmainiškumo. Maža vertybių kur buvo ankščiau, bet jos visiškai neišnyksta. Su Romos miesto įkūrimu siejama c-jos pradžia. (Apeninų pusiasalio centrinėje dalyje – apie 753 m.pr.Kr.). Iki 20 a. pradž. Žinios tik iš antikos autorių darbų, jie laikyti nepatikimais. Po archeologų darbų, lingvistų tyrinėjimų paaiškėjo, kad iš tiesų į Apeninų pusiasalį atsikėlę gyventojai buvo indoeuropiečiai italikai (gal iš M.Azijos, Trojos pusiasalio, gal iš cen. Europos). Jie ne vietiniai, o atvykėliai. Iki 3-iojo a.pr.Kr. nukariavo vietines gentis, ir paplito visame Apeninų pusiasalyje. Pirmosios gyvenvietės atsirado 10-9 a.pr.Kr. ant _______ kalvos. Vėliau buvo apgyvendintos kitos kalvos. Iš viso septynios. Todėl Roma ir yra vadinama miestu ant 7 kalvų. Dviejų kalvų bendruomenių susijungimo data – Romos įkūrimo data. Susijungė lotynai ir sabinai. Toks nepriklausomų bendruomenių jungimosi į vieną politinį vienetą būdas vadinamas sinoikizmu. Tai rodo, kad Roma iš pat pradžių nevienalytis etninis darynis (lotynai, sabinai, gal etruskai). 7-6a.pr.Kr. etruskai įsigalėjo šiaurės ir vidurio Italijoje. Jie buvo sukūrę šiaurės Italijoje aukšto lygio c-ją. Nežinoma, ar vietiniai, ar atsikėlę. Didelė įtaka (ankščiau manyta, kad jų įtaka vienintelė romėnams) dabar nėra taip suabsoliutinama. Etruskų reikšmė išryškėjo pirmuoju Romos istorijos laikotarpiu 8-6 a.pr.Kr. Romą valdė septyni karaliai. Trys paskutinieji buvo etruskai. Romėnai etruskų valdymo metu savo miestą pavertė amatų, prekybos centru, apjuosė sieną, statė tiltus. Tai buvo sėkmingas vystymosi etapas. Iš etruskų perėmė gladiatorių žūdynes. (tai buvo etruskų religinės apeigos). Perėmė karvedžio pergalės pažymėjimą triumfu, įspūdingomis iškilmėmis. Jos Romoje trukdavo net keletą dienų, rengiamos tik senatui leidus, jei kare žudavo ne mažiau kaip 5000 priešo karių. Iš etruskų perimta amatų, statybos technika, variniai pinigai, romėnų laisvųjų žmonių piliečių drabužis – toga; įvairūs būrimai. Iš graikų – mitai ir kultai. Etruskų karaliai - dažnai reformatai. Didžiausi jų: Servijus, Tulijus, kuris suskirstė Romą į tribas.(triba – gentis arba administracinis vienetas) 4 miestų ir 16 kaimo tribų. Įveda teritorinę bendruomenę. Visus galinčius nešioti ginklą laisvus žmones suskirstė į penkias klases pagal turtą. Už klasių ribų beturčiai – proletarai (“palikuonys”). Įvairių klasių teisės nevienodos. Patys turėjo apsirūpinti ginkluote. Pirma – kavalerija, po to pėstininkai. Turtą galima įgyti ir pereiti į kitą klasę. Svarbu ne kilmė, o turtas. Tokiu būdu plebėjai buvo įtraukti į romėnų tautą. Jiems reikėjo suteikti tam tikras politines teises. Tulijus įvedė naują susirinkimo formą – centurinius susirinkimus. (centuria - šimtinė). Viena centurija lygu vienas balsas. Tulijaus reformos nepatiko, jis nužudomas. Po jo valdė vienas iš Tarkvinijų. 510 m.pr.Kr. išvytas iš Romos. Baigiasi ankstyvasis monarchijos laikotarpis. Monarchas – REX, genties vadas. Veikia patariamoji tarnyba. Žlugus monarchijai prasidėjo kitas laikotarpis, nesusijęs su etruskais. Romėnai paliko daug idėjų apie valdžią. Jos panaudotos ir vėliau Europoje. 2 laikotarpiai: Respublika nuo 510-30m.pr.Kr.: a)ankstyvoji (iki 3 a.pr.Kr.pradžia) b)vėlyvoji (nuo 30a.pr.Kr.) Imperija nuo 30pr.Kr.-476 m.e. a)principatas (ankstyvoji imperija iki 3 a.pab) b)dominatas (vėlyvoji imperija). Vadinama vėlyvąja antika. Ankstyvojoje Respublikoje vyko aktyvi kova tarp patricijų ir plebėjų. Plebėjai pasiekė nemažų pergalių: teisė gauti žemę, teisė rašyti įstatymus, rinkti savo atstovus – tautos tribūnus. Susiformavo romėnų piliečių visuomenė. Labai panaši į graikų polį. Sutapo sąvokos žemvaldys ir karys. Viršenybė priklausė tautos susirinkimui. Buvo antikinė nuosavybės forma: ir kolektyvinė ir individuali žemėvalda. Aukštesnė kolektyvinė bendruomenė. “Pater” – tėvas. Patricijais vadinami tie, kurie turėjo teisėtus tėvus, gyveno pagal tėvynę teisę. Turtas paveldimas pagal tėvo liniją. Tėvas – autokratinė figūra, turi dideles teises, net gyvybės ar mirties. Tėvas atsakingas už savo šeimos saugumą ir gerovę. Skirstėsi į gimines. Iš viso apie 300 patricijų giminių. Šios dar skirstėsi (jungėsi) į tribas ir kurijas. Patronatai – patricijaus globa. Klientai – žmonės, kurių ir socialinės, ir ekonominės pozicijos silpnos (svetimšaliai, nesantuokiniai vaikai, atleistiniai, sūnūs netekę tėvo globos). Jie tapo pagrindine patricijų atrama. Plebėjai – liaudis ar masė. Turėjo individualią žemės nuosavybę. Vadovavosi motinos teise (išlikę iš senovės Europos). Turėjo atskiras kulto vietas, šventyklėles (iki 5a.pr.Kr.vid.). Neleidžiama santuoka tarp patricijų ir plebėjų. (Hipotezė: patricijai – vietiniai, plebėjai – susidarę iš atvykusių). Ilgainiui skirtumai nyko. Plebėjai be politinių teisių. Galėjo turėti nuosavybės, verstis amatais. Pagrindinės institucijos: senatas (atstovavo patricijus) ir tautos susirinkimas (plebėjų vieta). Romos pareigūnai – magistrantai (pareigos - magistratūra). Išskyrus diktatorių visos pareigos renkamos ir laikinos, neapmokamos, atsakingos, kolegialios. Pirmą kartą istorijoje buvo atskirtos valdžios tiek instituciniu tiek socialiniu pobūdžiu. Tai susiję su tautos tribūnų atsiradimu. Tautos tribūnų buvo 2, vėliau 5; 10. Jie negalėjo visai dienai išvykti iš miesto, jų dūrys atviros žmonėms. Pirmą kartą realizuotas mišraus valdymo principas, t.y. konsulų valdžia prilyginta karaliaus, senato – aristokratijos, tautos tribūnų – tautos valdžiai. Šios valdžios viena kitą atsvėrė. Romos cenzoriai tikrino ar įstatymai atitinka piliečių visuomenės principus. Ankstyvojoje respublikoje Romos v-bės teritorija užėmė visą Apeninų pusiasalį ir Siciliją. Vėlyvojoje Respublikoje ribos peržengtos – užėmė europą iki Dunojaus, M.Aziją, Siriją, Šiaurės Afriką, (Marokas, Tunisas, Alžyras). Teritorijas už Italijos ribų imta vadinti provincijomis. Jų teritorija nuolat didėjo. Didžiausi nukariavimai 2-1 a.pr.Kr. Tuo metu padidėjo socialiniai prieštaravimai, vyko vergų sukilimai (Spartako). Padėti galėjo tik vienvaldystės įvedimas, bet tai prieštaravo 500 metų tradicijai, todėl einama laipsniškai – iš pradžių įvedamas principatas, vėliau – dominatas. Imperijus – pati aukščiausia valdžia. Jis galėjo būti karinis veikėjas, ar civilis. Nuo įgaliojimų imta vadinti ir teritoriją kurioje veikė imperijus – imperija. Pirmasis asmuo, su kurio pareigom siejame principato valdžią – Julijaus Cezario įsūnys Gajus Julijus Cezaris Oklavijanas. Julijaus Cezario įpėdiniu jis tapo apie 20 m.pr.Kr. Gavo Augusto prievardį. (Princepsas – pirmasis įrašytas senatorių sąraše). Turi teisę kalbėti pirmas. Jo laiku respublikinės institucijos: senatas, magistratūra, tautos susirinkimas. Bet iš tiesų princepsas buvo pirmas asmuo ir jo nuomonė ypač svarbi. Augusto principatas – Romos klestėjimo metas. Daug pasiekta kultūros srityje (Vergilijus, Horacijus). Veikia medcenato būrelis. Išsiplėtė materialinis romėnų pasaulis. Vertino tuos kurie kūrė. Statoma daugybė šventyklų, tiltų, skulptūrų. Įsiviešpatavo amžinojo miesto idėja. 14 m. mirus Augustui prasidėjo prieštaravimai. Ištvirkimai, lėbavimai, veidmainystė. Nesantaika tarp senato ir imperatoriaus (ypač Nerono laikais). 2 a.pr.Kr. laikotarpyje buvo užimta didžiulė teritorija: visa Europa iki Reino, dalis Afrikos, M.Azija, Irakas, Iranas, Afganistanas, dalis Armėnijos, Azerbaidžano. Iš viso 75 mln. gyventojų. Daugiau nesiplėtė, ėmė mažėti. 2 a. valdant Markui Aurelijui prasidėjo krizė. Tai susiję su barbarų užpuldinėjimais. Jie intensyvėjo, sukėlė didelę grėsmę Romai. Reikėjo dar daugiau stiprinti valdžią, todėl prasidėjo dominatas – vienvaldystės epocha. Dominatas – kita epocha, pereinanti prie vienvaldystės. Tautos susirinkimas, senatas prarado reikšmę. Valdžia – viešpaties – “dominus” rankose.Pirmasis – Dokletijanas. Ryškiausias Konstantinas. Jis įteisino Krikščio-nybę kaip valstybinę religiją. 313 m. buvo leista išpažinti bet kurį tikėjimą. Krikščionybė atsirado 1 a. Judėjoje. Iš pradžių plito žydų bendruomenėse, vėliau tapo universalia religija, kuri visus žmones sulygino prieš dievą. Iš pradžių labai sparčiai plito tarp varguomenės. Jėzaus mokymas – pranašo mokymas, skelbiamas evangelijose. Ankstyvoji krikščionybė neturėjo dvasininkų luomo. 4 a. atsirado kunigai. Apeigų centru tampa altorius. Krikščionybė kirtosi su romėnų vertybėmis, ji atsirado tuo metu, kai vyravo romėnų vertybių krizė – tai padėjo išpopuliarėti. Krikščionių patrauklumas – labdara; visi žmonės ir tautos lygios. Jie priėmė esamą pasaulį su viltimi jį pagerinti. Nepriėmė romėnų dievų, imperatoriaus kulto, išdidumo. Jam priešpastatė nuolankumą, pamaldumą. Krikščionys atsisakė eiti į kariuomenę. Neveiklumo principas – meditacija, nesirūpini-mas išoriniu pasauliu. Tai garantavo socialinią taiką. Tai nulėmė imperatorių pasirinkimą pripažinti krikščionybę. 325 m. Nikėjos susirinkimas paskelbė krokščionybę valstybine religija. Nuo to laiko imti persekioti pagonys. Galutinis krikščionybės įtvirtinimas 391 m. Krikščionybės priėmimas sustiprino Romos imperiją (gyvavo nuolankumas, dvasininkų palankumas), tačiau krikščionybė griovė Romos vertybių sistemą, ardė ją iš vidaus. Tai vienas svarbių veiksnių, dėl kurių žlugo Romos i-ja. Priėmus žydų religiją, heleninė c-ja prarado savo unikalumą. Romėnų dievai: Saturnas, Kvirinas ir …. Kiti dievai perimti iš graikų.(romėnų religijos helenizacija). Krikščionybė iš esmės pakeitė asmens santykius su plolitika, valdžia. Klasikinė graikų-romėnų valstybė valdė visą žmogų (pilietis ir karys). Krikščionybė atskyrė žmogaus fizinę ir dvasinę plotmes. Fizinė pusė priklausė valstybei, dvasinės srities jau negalėjo valdyti valstybė pilnai. Iš valstybės atimta moralinė valdžia žmogui. Tai buvo svarbu vakarų idėjų formavimuisi (laisvė ir individualizmas). Romos i-ja toliau silpnėjo, buvo dalijama. Visuotinė krizė (dvasinė, politinė, ekonominė). 330 m. imperijos sostinė perkelta į Konstantinopolį. Romą prarado politinę ir kultūrinę reikšmę. 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo. R.Romos i-ja gyvavo iki 15 a.vid.

Istorija  Konspektai   (9,89 kB)

Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.

Istorija  Referatai   (19,8 kB)

1.Feodalizmas- tai santvarka, kurioje žemvaldžiai (feodalai) tvarkė kitų žmonių (valstiečių) darbą ir gyvenimą. 2.Kalifas- arabų valdovo titulas 3. Džihadas- šventas karas 4.Drakaras- greitas vikingų laivas 5.Gentis- kelių ar keliolikos giminių kolektyvas, turintis bendrą kalbą, papročius ir tradicijas 6.Žemė- tai teritorinis administracinis vienetas, sudarytas iš kelių ar keliolikos genčių. 7.Religija- tikėjimas sielomis, dvasiomis ir kt antgamtinėmis jėgomis. 8.Abatas- vienuolyno viršininkas 9.Simonija- bažnytinių pareigų pirkimas 10. Celibatas- draudimas kunigams vesti 11. Eretikai- žmonės kritikuojantys bažnyčią 12.Sinjoras- viduramžiais stambus feodalas, ponas savo vasalo atžvilgiu. 13.Feodas- žemės valda duota už karinę tarnybą. 14. Baudžiava- tai tokia santvarka, kai valstietis priklauso ponui, dirba jam lažą, moka duoklę ir neturi teisės išeiti iš dvaro. 15.Lažas- tai visi valstiečiu darbai pono labui 16.Duoklė- valstiečio mokesčiai ponui pinigais, maisto produktais arba savo dirbiniais. 17.Dešimtinė- tai mokestis bažnyčiai, dešimtadalis prieauglio arba kito turto. 18.Dinastija- vienos šeimos atstovo valdymas. 19.Susiskaldžiusi valstybė- tai tokia valstybė, kuri suskilo į atskiras feodalines valdas. 20.Centralizuota valstybė- tai tokia valstybė, kuri yra suvienyta su stipria karaliaus valdžia. 21.Daimiai- stambūs feodalai 22.Dza- amatininkų ir pirklių organizacija 23.Daosizmas-kinų tikėjimas ir mokymas 24.Sintoizmas- senoji japonų religija 25.Ksilografija- medžio graviūros 26.Ikebana- puokščių sudarymo menas 27.Bonsai- medžiai 28.Pogoda- budistų šventyklos 29.Indulgencija- nuodėmių atpirkimo atvejis 30.Reformacija- judėjimas už katalikų bažnyčios pertvarkymą 31.Hugenotai- prancūzų protestantai 32.Kontrreformacija- tai judėjimas prieš reformaciją 33.Absoliutizmas- tai stipri, niekieno nevaržoma monarchų valdžia 34.Kolonizacija- tai svetimų žemių užgrobimas ir apgyvendinimas 35.Puritonai- protestantai kalvinistai 36.Ekspansija- užpuolimas, įsiveržimas. 37.Izoliacija- užsidarymas, atsiribojimas 38.Sultonas- turkų valdovo titulas 39.Janyčiarai- turkų sultono armija 40.Mečetė- švebtovė 41.Konstitucia- pagrindinis šalies įstatymas. 42.Monarchija- tai valdymas, kai šalį valdo vienas žmogus ir jo valdžia paveldima. 43.Respublika- tai valdymo forma, kai šalį valdo tam tikram laikui išrinkti žmonės. 44.Diktatūra- neribota, jokių įstatymų nevaržoma, pagrįsta jėga, vieno asmens ar grupės asmenų valdžia. 45.Dalgininkai- valstiečiai sukilėliai 46.Kontribucija- suma sumokėta pralaimėjus karą. 46.Pramonės perversmas- tai pasikeitimas pramonėje, kai iš rankų darbo manufaktūrose pereinama prie mašinų darbo fabrikuose. Partija- tai politinė organizacija, kuri siekia valdžios. 47.Vygiai- stambių žemvaldžių partija. 48.Toriai- vidutiniai žmonės. 49.Luditai- mašinų laužytojai. 50.Chartistai- Anglijos darbininkų asociacija, kuri kovojo dėl visuotinės rinkimų teisės. 51.Proletariatas – tai darbininkų klasė. 52.Abolicionistai – kovotojai už vergijos panaikinimą. 53.Protekcija- globa. 54.Monopolizacija- susivienijimas. 55.Kreolai- baltieji gimę lotynų Amerikoje. 56.Mulatai- negrų ir baltųjų palikuonys. 57.Metisai- indėnų ir baltųjų palikuonys. 58.Monro doktrina- skelbė, jog į abiejų Amerikos šalių interesus negali kištis vakarų europa. 59.Savimonė- savo esmės, savybių ir vaidmens supratimas. 60.Bolševikai- tai rusų komunistai, kuriems vadovavo Leninas. 61.Palestina- žydų tėvynė 62.Jaruzalė- žydų sostinė 63.Antisemitizmas- žydų persekiojimo politika 64.Getas- miesto rajonas, kuriame gyveno žydai 65.Judaizmas- žydų tikėjimas 66.Jahvė- žydų dievas 67.Sionizmas- žydų judėjimas dėl susivienijimo ir savo valstybės susikūrimo ne Europoje. 68.Holokaustas- masinis žydų naikinimas 69.Daraktorius- slaptos mokyklos mokytojas 70.Pilietinis karas- karas šalies viduje 71.Savanoriai- tai žmonės savo noru einantys į kariuomenę, ginti tėvynę. 72.Bermontininkai- tai rusų baltagvardiečių ir vokiečių savanorių armija kuriai vadovavo Bermontas. 73.Diktatūra- stipri, niekieno nevaržoma vieno žmogaus ar grupės valdžia. 74.Kolektyvizacija- kolūkių kurimasis 75.Buožė- turtingas valstietis 76.Kolūkis- kolektyvinis ūkis

Istorija  Konspektai   (39,6 kB)

Sėkmingos investicijos į ūkį – tai ne tik investicijos į modernius įrengimus ir statybas – tai pirmiausia investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Žmonės turi būti pasiruošę aptarnauti naujas technologijas, teikti modernius patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina krašto pažangos sąlyga. Kita vertus tai žmogaus egzistencijos ir gero gyvenimo lygio sąlyga. Šis teiginys yra bendras ir Vakarų šalims, ir pokomunistinėms Rytų bei Vidurio Europos šalims. Tačiau pokomunistinėms šalims ši problema yra kur kas sudėtingesnė, nes; iš esmės ūkio sferos perstrūktūrizuojamos (pvz.,iš gamybos į aptarnavimo); vyksta denacionalizavimo procesai – kapitalo perskirstymas, o dėl to keičiasi socialiniai santykiai.

Vadyba  Referatai   (20 psl., 36,1 kB)

Budos gyvavimo laikotarpiu Indijoje buvo vertinamas individualus tiesos ieškojimas. Tai skatino sunkiai suvokiamų dalykų suvokimo trokštančius indus neuždaryti savęs tarp esamų minčių, idėjų, tvirtinimų. Buda, stengdamasis atsakyti į visuotinę kentėjimo ir mirties mįslę, sukūrė mokymą, kuris ilgainiui tapo religija ir filosofija, suvaidinusia svarbia rolę dvasiniame, kultūriniame ir socialiniame Rytų pasaulio gyvenime ir 20a. išplitusia į Vakarus.

Istorija  Referatai   (12 psl., 16,38 kB)

Žmogaus socialinio elgesio motyvai, jo reguliacija visais laikais domino tyrinėtojus praktiniu ir teoriniu požiūriu. Vertybinių orientacijų sistema, atspindinti gyvenimo būdo ypatumus per visuomeninės sąmonės prizmę, yra vienas iš individo pasaulėžiūros komponentų. Bendrąja prasme, yra nustatyta, kad žmogaus elgesį įtakoja asmens vidinės, psichologinės savybės, jo patyrimas, situacinė būsena, bei aplinkos, kurioje vyksta veiksmas, bendravimas sąlygos. Žinoma, kad tarp vidinių, psichologinių asmens savybių elgsenai yra svarbi vertybinių orientacijų sistema.

Socialinis darbas  Referatai   (9 psl., 21,61 kB)

Šią tema pasirinkau neatsitiktinai, mane sudomino tai, kad paklausus „ kas yra feminizmas?“ daugelis negalėjo atsakyti. Nors šiuolaikinėje visuomenėje ši sąvoka, nuolat girdima. Tačiau ją sukonkretinki man sunkiai sekėsi. Pasirinkau feminizmą, nes pati norėjau plačiau sužinoti apie šį judėjimą, jo istoriją, raidą bei kryptis. Bet labiausiai man rūpėjo sužinoti vyrų nuomonę apie moterų feminizmą. Todėl bandžiau plačiau pasidomėti, kokia vyrų nuomonė, ką jie žino apie tai.

Psichologija  Referatai   (11 psl., 84,25 kB)

Demokratinės valstybės ateitis- vaikai, paaugliai ir jaunimas. Paauglys yra vienas iš aktyviausių besikeičiančios visuomenės narių, labai savitai reaguojančių į aplinkos, švietimo ir ugdymo pokyčius, turįs sudėtingą vidinį pasaulį. Perėjimas iš vaiko pasaulio į suaugusiųjų pasaulį yra sunkumų ir išbandymų metas ne tik patiems paaugliams, bet ir jų tėvams bei mokytojams. Pripažindami paauglio individualybę, suaugusieji perduoda visuomenės patirtį ir siekia jaunąją kartą geriau parengti gyvenimui ir darbui.

Socialinis darbas  Referatai   (21 psl., 35,6 kB)

Šeima yra unikali socialinė institucija, nes čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojama gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šeimą įkūnija kultūrinius įsivaizdavimus apie vyro ir moters elgesį. Tradiciškai moters idealas siejamas su rūpinimusi namais ir vaikais. Vyrai, kaip taisyklė, raumeningi, stiprus, darbuotojai. Tiesa, dabar ryškiai vyksta idealų įsivaizdavimų apie moterų ir vyrų paskirtį - pasikeitimas.

Socialinis darbas  Referatai   (9 psl., 13,75 kB)

Klasicizmas, remdamasis garsiais antikos meno bei literatūros kūriniais, siekė meninei kūrybai grąžinti racionalų harmoningą plastinį pavidalą, kuris buvo nustumtas į antrą planą teatrališkos, ekspresyvios ir spalvingos baroko kultūros. Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (7 psl., 7,7 kB)