Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 149 rezultatai

Duobagyviai (Cnidaria): Hidrų (Hydra) biologinė charakteristika Duobagyviuose išsivystė pirma nervinė sistema gyvūnų istorijoje. Hidra. Dydis iki 7 mm. Sudaryta iš dviejų ląstelių sluoksnių – ektodermos ir endodermos. Endoderma sudaryta iš epidermio (išorinio sluoksnio) ir gastrodermio (vidinio sluoksnio). Šie du sluoksniai atskirti mezoglėja. Išoriniame sluoksnyje yra daug dilgiųjų ląstelių, kuriomis hidra paveikia savo auką. Gasatrodermis. Gilavandenes hidros. Paprastoji hidra (Hydra vulgaris) Morfologija. Judėjimas. Kvėpavimas ir šalinimas vyksta difuzijos būdu per epidermį. Dauginimasis. Gonados. Regeneracija.
Biologija  Referatai   (9 psl., 116,28 kB)
Pilates
2011-04-28
TURINYS Pilates istorija 2 Kas yra Pilates? 2 Ka daro Pilates treniruotės? 2 Koks yra esminis Pilates filosofijos principas? 3 Kaip pasiekti kūno ir proto pusiausvyrą? 3 7 pagrindiniai pilates principai 4 7 priežastys, kodėl verta išmėginti pilates 4 Trys Pilateso kryptys: 5 Pilate ir nėštumas 5 7 kūno stiprinimo pratimai pagal J. Pilateso programą 5
Sportas  Referatai   (6 psl., 16,26 kB)
Kraujotakos sistema – viena iš organų sistemų, aprūpinanti organizmo ląsteles maisto medžiagomis ir pašalinanti nenaudingus apykaitos produktus. Šią užduotį vykdo kraujas, nes jis – cirkuliuojantis audinys. Kraujagyslės organuose ir audiniuose sudaro uždarą sistemą, kuriomis kraują varinėja širdis. Per kraujotakos sistemą į ląsteles patenka ir hormonai, ir kitos medžiagos, reikalingos ląstelių veiklai reguliuoti. Tekėdamas kraujas padeda palaikyti įvairių organizmo audinių fizikinių ir cheminių savybių pusiausvyrą, pavyzdžiui, pastovią kūno temperatūrą. Tačiau įvairios maisto medžiagos organizme paskirstomos atsižvelgiant į kiekvieno organo funkcinę būklę.
Biologija  Referatai   (9 psl., 22,05 kB)
nudegimai, jų rūšys, laipsniai ir pirmoji pagalba.
Medicina  Referatai   (8 psl., 20,19 kB)
Statistiniai duomenys liudija, kad per pastaruosius 5 metus narkomanų skaičius Lietuvoje išaugo beveik 10 kartų. Deja, panaši tendencija stebima ir mokyklose. Pedagogikos institutas dalyvauja Europos mokyklų projekte tiriant rūkymo, alkoholio ir narkotikų vartojimo paplitimą tarp moksleivių. 1995 m. tyrimų duomenimis, 3,2% 15-16 metų moksleivių šalyje jau bandė nelegalių narkotikų. 1999m. šis skaičius išaugo iki 15,5% (21% berniukų ir 9,6% mergaičių). Tyrimai parodė, kad net 96,5% šio amžiaus moksleivių jau yra vartoję alkoholį, o 73,6% bent kartą buvo girti (A.G. Davidavičienė, 1999). Taigi vargu ar rasime nors vieną moksleivį, kuris nebūtų girdėjęs apie narkotikus. Beveik kiekvienas jau turi ir savo nuomonę šiuo klausimu, paremtą draugų pasakojimais, matytais filmais, skaitytomis knygomis ar pan. O kai kurie, kaip liudija jau minėtų tyrimų duomenys jau turi ir asmeninę patirtį - yra gėrę alkoholį, rūkę "žolės", bandę ecstasy ar kitų narkotikų. Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus žino daugiau, nei suaugusieji - mokytojai ir tėvai. Moksleiviai domisi šiuo klausimu, žino daug narkotinių medžiagų pavadinimų, turi pažįstamų, vartojančių narkotikus, būna kompanijose, kuriose jie vartojami. Pastaruoju metu narkotikai tapo viena populiariausių moksleivių pokalbių ir diskusijų temų. Deja, jaunimui trūksta tikslios, tikros informacijos. Žinodami apie kai kurias žalingas narkotikų vartojimo pasekmes, jie nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė, abstinencija. Dauguma moksleivių nemano alkoholį ar nikotiną esant narkotikais. Yra paplitę daug mitų, pvz.; "jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi", "keli kartai tikrai nepakenks", "žolė visai nekenkia" ir pan.
Psichologija  Referatai   (12 psl., 35,74 kB)
Streso samprata. Stresas, jo įtaka sveikatai. Stresų priežastys, požymiai, įveikimas. Metodų parinkimas priklausomai nuo temos, besimokančiųjų amžiaus, žinių, gebėjimų, vertybinių nuostatų. Praktikinė pamoka.Pamoka skirta labiau atsipalaidavimui ir streso įveikimui. Kovai su juo.
Etika  Paruoštukės   (6 psl., 28,05 kB)
Elektrosauga
2011-01-19
Tarptautiniuose dokumentuose ir nacionaliniuose teisės šaltiniuose akcentuojama žmogaus teisė į sveikas ir saugias darbo sąlygas. Žmogaus egzistavimo aplinkoje egzistuoja įvairios prigimties pavojingi ir kenksmingi veiksniai, galintys sukelti traumas, sutrikdyti darbingumą arba pakenkti sveikatai. Vienas iš tokių veiksnių – elektra. Todėl elektros inžinerijos ir giminingų specialybių specialistams reikia žinoti apsaugos būdus. Šios disciplinos tikslas supažindinti apsaugos nuo elektros pavojingais ir kenksmingais veiksniais apsaugojimo jų būdais. Pavojingi ir kenksmingi dažniausiai yra elektros įrenginiai ir gamtos reiškiniai.
Darbo ir civilinė sauga  Kita   (31 psl., 108,41 kB)
Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui. Dažnas mato tik momentinius pakitimus - “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”. Tačiau mažai kas susimąsto, kokį iš pat pradžių nematomą, tačiau fatališką poveikį alkoholis daro jo organizmui, kad alkoholio vartojimas gal būt atsilieps senatvėje, sutrumpins gyvenimą.
Biologija  Pateiktys   (20 psl., 94,02 kB)
Aplinkosauga
2011-01-11
Lietuvoje tarp profesinių ligų vyrauja vibracinė liga ir profesinė klausos nervo neuropatija (klausos nervo pažeidimas).Profesinė liga - darbuotojo sveikatos sutrikimas dėl kenksmingo darbo aplinkos poveikio. Yra penkios pagrindines profesinių ligų grupės, skirstomos atsižvelgiant į jas sukeliančius veiksnius: sukeltos cheminių medžiagų, dulkių, biologinių veiksnių, fizikinių veiksnių bei įtampos. Dažniausia profesinių ligų priežastis yra kenksmingi fizikiniai faktoriai (triukšmas, vibracija) 1998 m. 1-mą pusmetį jie sukėlė 90.2 proc. visų nustatytų profesinių ligų. Kita kenksmingų veiksnių, sukėlusių profesines ligas, grupė yra ergonominiai arba įtampos veiksniai. Šios grupės ligas sukelia labai įtemptas fizinis darbas, dažni monotoniški, įtempti judesiai, priverstinė, nepatogi darbo poza, sunkių krovinių kilnojimas ir nešiojimas. Trečia kenksmingų veiksnių grupė - cheminiai veiksniai (1.4 proc.), dulkės - 2.4 proc.
Komunikacijos  Namų darbai   (6 psl., 11,81 kB)
Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.
Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)
Civilinė sauga - civilinė krašto apsaugos funkcija, apimanti valstybės institucijų, vietos savivaldos vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų, visuomeninių organizacijų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai ir veiksmus jai susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (16 psl., 28,07 kB)
Vanduo yra svarbiausia terpė, kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita, mityba, kvėpavimas, virškinimas ir kitos biocheminės reakcijos. Be vandens gyvybė negali egzistuoti. Nors vandens išteklių turime labai daug, net 2/3 planetos paviršiaus, tačiau jo apsaugos klausimai aktualūs. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad Vilniaus gyventojas per parą suvartoja maždaug 350 l vandens. Per užterštą vandenį plinta ligos.
Chemija  Referatai   (8,23 kB)
Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui. Dažnas mato tik momentinius pakitimus - “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”. Tačiau mažai kas susimąsto, kokį iš pat pradžių nematomą, tačiau fatališką poveikį alkoholis daro jo organizmui, kad alkoholio vartojimas gal būt atsilieps senatvėje, sutrumpins gyvenimą.
Maistas, sveikata, higiena  Pateiktys   (20 psl., 66,05 kB)
Šiuolaikinėje gamyboje darbo sąlygos būna labai įvairios ir sudėtingos. Nepaisant darbų saugos bei technologijos reikalavimų, užtikrinančių darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo aplinka neretai būna ne tik nepalanki dirbančiųjų sveikatai, bet kenksminga ir net pavojinga. Pavyzdžiui, darbo vietose išsiskiria daug šilumos, drėgmės, dulkių, kenksmingų ir nuodingų medžiagų, susidaro intensyviai cirkuliuojantys oro srautai, didelį triukšmą sukelia įvairūs mechanizmai, mašinos, staklės, presai, dirbančiuosius gali veikti rentgeno, radioaktyvūs spinduliai, elektromagnetinis, elektrostatinis laukas. Patalpose kartais gali susidaryti sąlygos, keliančios gaisro arba sprogimo pavojų.
Administravimas  Referatai   (28 psl., 116,1 kB)
Žmonija per tūkstančius karų sukūrė labai daug įvairių priemonių bei prietaisų priešams naikinti ar kitaip jiems pakenkti. Juos vadiname ginklais. Jie būna dvejopi: tai naikinimo priemonės bei jų gabenimo iki tikslo priemonės. Pagal naikinimo pobūdį skiriami įprastiniai, įprastiniai padidinto galingumo bei masinio naikinimo ginklai. Pastaraisiais tradiciškai vadinami cheminiai, biologiniai ir branduoliniai ginklai. Padegamieji šaudmenys ir mišiniai naudojami priešo karių ir ugnies priemonių, esančių atviroje vietovėje ir ilgalaikiuose ugnies bei kituose fortifikaciniuose statiniuose, tai pat jo ginkluotės, technikos ir kitų objektų pažeidimui.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (13 psl., 31,22 kB)
Rūkymas
2010-03-13
Rūkymas –labiausiai paplitusi buitinė narkomanija,žalojanti žmonių sveikatą.Cigaretės dūmuose yra apie 4000 cheminių junginių,kurie išsiskiria į aplinką.Iš jų 40-nuodingų,tarp jų ir sukeliančių vėžį koncerageninių medžiagų.
Maistas, sveikata, higiena  Pateiktys   (12 psl., 340,48 kB)
VO2max – tai maksimalus deguonies suvartojimas (MDS) arba didžiausias deguonies suvartojimas (aerobinis pajėgumas). Aerobinis pajėgumas yra didžiausias pajėgumas ir naudojimas deguonies, kuris atspindi asmens fizinę būklę. Pavadinimas kilęs iš tūrio - V, deguonies - O 2, Max - maksimalus.
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (16 psl., 214,33 kB)
Kasdieniniame gyvenime mes dalijamės idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis. Tai yra bendravimas. Komunikacija - tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai.
Komunikacijos  Referatai   (14 psl., 201,13 kB)
Miegas
2010-02-06
Miegas, periodiška ramybės būsena, kurios metu centrinė nervų sistema, ribodama ryšius su aplinka, padeda organizmui atkurti savo jėgas. Raumenys ir judesiai per miega išjungiami. Psichinė veikla išlieka ir iš dalies suvokiama kaip sapnas. Miegant ritmiškai keičiasi smegenų žievės ir požievio branduolių aktyvumas, vidaus organų veikla, kraujotaka. . Miego mechanizmą, ypač lėtojo aktyviojo miego fazių kaitą, reguliuoja smegenų kamieno branduoliai. Per juos miegą veikia signalai iš įvairių smegenų sričių ir viso organizmo. Miegas susijęs su daugeliu fiziologinių procesų, pvz., baltymų biosintezė (ji suaktyvėja aktyviojo miego metu), augimu (prieš užmiegant ir lėtojo miego metu IV stadijoje išsiskiria daugiau somotoropino hormono), įsiminimu (manoma, kad lėtojo miego IV stadijoje, o ypač aktyviojo miego metu, įtvirtinama atmintis). Sapnų turinys ir praėjusios dienos emocinė įtampa yra glaudžiai susiję; tai lyg psichologinė reakcija į emocinį stresą. Miego metu kaitaliojasi alfa, teta ir delta smegenų bangos.
Biologija  Referatai   (10 psl., 20,55 kB)
Stresas darbe
2010-02-01
Tikriausiai ne vienam buvo taip, kad gyvenimas papilkėjo, viskas tapo nemiela. Ar pastebėjote, kad elgiatės ne taip, kaip norėtumėte, pasakote tai, ko visai nenorite pasakyti...? Tokios kitų ir savęs ignoravimo bei pykčio būsenos žalingos savijautai, darbingumui ir net sveikatai.
Psichologija  Kursiniai darbai   (10 psl., 17,15 kB)
Buityje naudojami cheminiai produktai (buitinė chemija), užteršta aplinka daro žmonėms nuolatinį nematomą, tačiau žalojantį poveikį. Matomi, todėl labiau suvokiami pavojai nutinka, kai pavojingos medžiagos patenka į aplinką staiga ir netikėtai: pažeidus jų naudojimo, saugojimo tvarką, įvykus avarijoms pramoniniuose ar komerciniuose objektuose, laboratorijose, transporte, teroro akto metu.
Chemija  Referatai   (7 psl., 18,47 kB)
Alkoholiai
2010-01-04
Alkoholiai (arabiškai al kuhl-stibio milteliai), angliavandenilių dariniai, kurių molekulėje vienas ar keli vandenilio atomai pakeisti hidroksilo grupėmis. Hidroksilo grupė –OH yra alkoholių funkcinė grupė. Pagal hidroksilių skaičių molekulėje alkoholiai skirstomi į monohidroksilius, dihidroksilius (glikolius), trihidroksilius (pvz., glicerinas) ir polihidroksilius (poliolius, pvz., sorbitas).Bendra monohidroksilinių alkoholių formulė CnH2n+1OH. Alkoholių pavadinimai sudaromi iš atitinkamų angliavandenilių pavadinimų pridedant priesagą –ol-. Medicinoje didžiausią reikšmę turi monohidroksiliai alkoholiai. Iš jų dažniausiai vartojamas (kaip dezinfekuojanti medžiaga, kaip tirpiklis įvairioms skystosioms vaistų formoms ir odą dirginantiems linimentams gaminti) etilo alkoholis, arba etanolis. Etilo alkoholis (C2H5OH)su vandeniu maišosi bet kokiais santykiais ir yra geras tirpiklis daugeliui medžiagų. Jis lengvai užsidega ir dega silpnai melsvos spalvos liepsna. Šiuolaikinėje gamyboje etanolis gaunamas etileną hidratuojant vandens garais, taip pat etanolis pradėtas gauti iš krakmolo turinčių medžiagų (grūdų, bulvių), nemaži etanolio kiekiai gaunami iš medienos- hidrolizuojant celiuliozę ir rauginant susidariusią gliukozę. Iš 1 tono sausų medžio pjuvenų galima gauti maždaug 200 litrų etanolio, toks pat jo kiekis gaunamas iš 0,7 tono grūdų arba 1,5 tono bulvių. Etanolį galima paversti drebučiais, kuriuos galima pjaustyti peiliu. Į porcelianinį indelį įpylus 20 mililitrų etanolio ir pridėjus 5 gramus muilo drožlių, susidaro drebučių pavidalo masė, kurią lengvai galima uždegti. Etilo alkoholis naudojamas alkoholinių gėrimų gamybai. Kur kas už etilo alkoholį nuodingesni metilo alkoholis, arba metanolis, ir propilo alkoholis, arba propanolis, vartojami tik techniniams tikslams. Iš kvapo metanolis ir propanolis panašūs į etilo alkoholį, todėl išgėrus vietoj pastarojo, jais kartais apsinuodijama. Metanolis (CH3OH) labai nuodingas! Net nedidėlis jo kiekis gali sukelti apakimą arba būti mirtinas. Metilo alkoholis yra bespalvis skystis. Su vandeniu jis maišosi bet kokiais santykiais, dega silpnai mėlynos spalvos liepsna. Anksčiau jis buvo gaunamas kaip šalutinis produktas, sausai distiliuojant medį, todėl kartais jis vadinamas madžio spiritu. Metilo alkoholis sintetinamas iš anglies monoksido ir vandenilio, dalyvaujant katalizatoriams. Jų mišinys smarkiai šildomas, ir dideliame slėgyje vyksta reakcija. CO+2H2CH3OH Nuodingi aštraus nemalonaus kvapo butilo, amilo ir heksilo alkoholiai naudojami medicinoje, vien techniniams tikslams. Etanolis, metanolis, 1-propanolis turi specifinį alkoholių kvapą, tolesnių jį homologų kvapas stiprus, kai kurių- nemalonus. Aukštesnieji alkoholiai nekvepia. ALKOHOLINĖS MEDŽIAGOS Augalų grūduose, vaisiuose ir uogose susikaupia maistingos medžiagos- krakmolas ir įvairūs cukrūs. Bendra visų cukrinių medžiagų savybė yra tai, kad jos rūgsta ir virsta etilo alkoholiu ir kitomis svarbiomis medžiagomis. Alumi vadinamas gėrimas, gaunamas iš salyklo, apynių ir vandens. Dvieilių miežių salyklas yra tinkamiausias alui gaminti. Orasausuose miežiuose esti daugiau kaip 50% krakmolo, kurį diastazė, kartu su kitais fermentais, ištirpdo ir paverčia cukrūmi. Tokio selyklo tirpalas vadinamas ekstraktu (misa). Kadangi alus yra maistingas ir jo maistingosios medžiagos yra lengvai virškinamos, tai šis gėrimas yra žmogui naudingas. Jame esantis anglies dioksidas (CO2) skatina virškinimą ir sukelia apetitą. Žinoma vartojant saikingai. Vynas gaunamas, rūgstant uogų ir vaisių sultims. Kadangi vynuogių sultys cukringiausios, tai jos yra svarbiausios vyno gamyboje. Iš vynuogių sulčių be jokių priedų gaunamas geras stiprus vynas. Rauginant kitokių uogų ir vaisių sultis, beveik visada pridedama cukraus, todėl tokie vynai laikomi ne natūraliais. Natūralus vynas gaunamas tik iš vynuogių sulčių. Iškasenos rodo, kad vyną mokėta gaminti jau prieš 7000 metų. Vynas geriamas, pripylus ne daugiau kaip pusę stikliuko, nes atsipalaiduojančios kvapniosios medžiagos turi likt stiklelyje. Šampanas pradėtas gaminti Prancūzijoje, Šampanės provincijoje 1718m. tai nestiprus, anglies dioksido turintis vynas, paskanintas likeriu ar saldžiuoju vynu. Šampanas vertinamas dėl anglies dioksido gaivinančio veikimo. Anglies dioksidas lieka šampane dėl savotiško jo rauginimo būdo. Iki 1930metų šampanas būdavo rauginamas atskiruose buteliuose, nupilant jį nuo išsiskyrusių mielių. Dabar rauginama didelėse statinėse. Kadangi šampanas nearomatingas, tai jį galima ir staiga atšaldyti ledu (prieš gėrimą). Vermutas pradėtas gaminti 1786 metais Turine. Jame tik trys ketvirtadaliai vyno, o likusią dalį sudaro priemaišos- citrinos rūgšties, cukraus, alkoholio, pelynų ir kitų žolių ekstraktai, sukeliantieji apetitą. Todėl jis ir geriamas prieš valgį apetitui pagerinti (aperityvas). Svarbių alkoholinių gėrimų tarpesvarbią vietą užima konjakas- išlaikytas ir paskanintas vyno distiliatas. Jo tėvynė- Prancūzijos miestas Konjakas( Cognac, Šarantos depart.). dabar daug kojako gamina visos vynuoges auginančios šalys. Kai kur konjakas vadinamas “brandy”. Išspaustos vynuogių sultys surauginamos mielėmis (šiltai). Gautas vynas distiliuojamas. Distiliatas, laikomas ąžuolinėse statinėse 3-10metų, virsta konjaku. Čia vyksta įvairūs pakitimai: iš ąžuolinių statinių ištraukiamos įvairios medžiagos, dalis alkoholio susijungia su rūgštimis, susidarant kvapniems esteriams, pro statinės šonus iš dalies prasiskverbęs oro deguonis oksiduoja ir pakeičia įvairias medžiagas. Dėl to konjakas nusidažo geltonai raudona spalva. Jo skonis ir kvapnumas priklauso nuo vynuogių, distiliavimo būdo, statinės medžio ir išlaikymo. Kartais į konjaką pridedama įvairių prieskonių. Senas konjakas būna tamsesnis, dargi juosvas. Grūdų konjakas gaminamas iš rūgių, kviečių, miežių ir avižų. Jų miltai paverčiami kleisteriu, maišant su vandeniu ir trupučiu sieros rūgšties. Kleisteris, naudojamas krakmolui sucukrinti, maišomas su salyklo miltais ir šildomas. Gautoji misa rauginama mielėmis ir pakartotinai distiliuojama. Distiliatas turi būdingą grūdų aromatą. Romas (kai kur vadinamas “Ron”) yra konjakas, gaunamas surauginus ir išdistiliavus cukrinių švendrių sultis. Sultys praskiedžiamos vandeniu ir rauginamos mielėmis 5-6 paras. Jų distiliatas laikomas ąžuolinėse statinėse, net iki 10 metų. Romas yra aromatingesnis už kitų rūšių konjaką. Šis gėralas kartais nudažomas degintu cukrumi. Žinomas ir mažai aromatingas (beveik bespalvis) romas, vartojamas vietoje degtinės. Viski yra amerikoje labai plačiai vartojamas išlaikytas grūdų konjakas. Sumaišytas su mineraliniu vandeniu. Viski prieskoniui didelią reikšmę turi pelkių vandens mikroorganizmai. Nesant pelkių vandens, į misą pridedama durpių arba distiliatas laikomas iš vidaus apdegintose statinėse. To paties pasiekiama, džiovinant žaliavą virš degančių durpių. Alkoholis žmogaus organizme.Ir žmogaus, ir gyvūno organizme visada yra alkoholio. Įvairių tyrinėtojų duomenimis, normalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,018 - 0,03%. Jis susidaro vykstant medžiagų apykaitai ir dėl bakterijų sukelto rūgimo žarnyne. Normalus alkoholio kiekis kraujyje padidėja, kai organizmą ištinka deguonies badas. Atsiradęs organizme alkoholis nesukelia girtumo, neskatina piktnaudžiauti alkoholiu, neturi nieko bendra su alkoholizmo plitimu. Girtumas - fiziologinių organizmo funkcijų, ypač centrinės nervų sistemos, sutrikimas nuo alkoholio ar narkotiko. Yra trys girtumo stadijos. 1)Lengvo girtumo stadija būna į organizmą patekus 30 - 40 g alkoholio (gryno spirito); pradedami slopinti elgseną valdantys smegenų centrai (atsiranda be priežasties pakili nuotaika, nedidelis jaudrumas, kūne jaučiama šiluma). 2)Vidutinio girtumo stadija būna į organizmą patekus 50 - 100 g alkoholio. Sujaudinti smegenų žievės neuronai nebereguliuoja žemiau esančių požievio skyrių, pasikeičia emocinis imlumas. Žmogaus elgesys tuo metu priklauso nuo jo charakterio ir temperamento: jis gali būti neramus, pernelyg linksmas, įtarus, irzlus, agresyvus. Dažnai pradedami slopinti judėjimo centrai, žmogus negali koncentruoti savo raumenų veiklos. Blaivėjant atsiranda pagirių požymių: žmogus negaluoja, jam skauda galvą, jį pykina. 3)Sunkaus girtumo stadiją sukelia 100 - 300 g alkoholio; prarandama orientacija, atsiranda mieguistumas, po to - visiška amnezija (žmogus neprisimena, kas buvo išgėrus). Gali sutrikti širdies veikla ir kvėpavimas. Alkoholio koncentracijai kraujyje dar padidėjus, paveikiami gyvybiškai svarbūs centrai, esantys pailgosiose smegenyse; alkoholis užblokuoja kvėpavimo centrus, žmogus praranda sąmonę ir miršta. Mirštama alkoholio dozė suaugusiajam 4 - 8 gramai vienam kilogramui kūno masės, vaikui - 3 gramai vienam kg kūno masės. POŽYMIAI SUSIJĘ SU ALKOHOLIO KONCENTRACIJA KRAUJYJE • 0,02 - 0,03%: dar neprarasta koordinacija, nežymi euforija ir drovumo, bailumo praradimas. Slopinamųjų efektų nėra. • 0,04 - 0,06%: “gero buvimo” jausmas, atsipalaidavimas, šilumos įspūdis. Euforija. Truputį nusilpus atmintis, logika. Sumažėjęs atsargumo jausmas. • 0,07 - 0,09%: silpnas pusiausvyros, kalbos, regos, reakcijos greičio ir klausos nusilpimas. Euforija. Pablogėjusi savikontrolė, atsargumas, atmintis. • 0,10 - 0,125%: žymus sveiko proto bei koordinacijos nusilpimas. Kalba gali kirstis, nusilpęs reakcijos greitis, rega. Euforija. Prie šio intoksikacijos lygio neleidžiama vairuoti transporto priemonių. • 0,13 - 0,15%: judesių nekoordinavimas ir fizinės kontrolės praradimas. Aptemęs regėjimas, prasta pusiausvyra. Euforija išnyksta ir atsiranda disforija. • 0,16 - 0,20%: disforija (susirūpinimas, nerimas) pradeda dominuoti, gali atsirasti šleikštulys. • 0,25%: reikia pagalbos vaikščiojant; visiška proto sumaištis. Disforija, šleikštumas ir vėmimas. • 0,30%: sąmonės netekimas. • 0,40% ir daugiau: koma, galima mirtis dėl kvėpavimo nepakankamumo. ALKOHOLIŲ ŽALA Nesaikingai vartojant alkoholį susergama įvairiomis ligomis tai-alkoholizmas, alkoholinė psichozė, alkoholinis polineuritas. Prancūzų mokslininkai apskaičiavo, kad 95 % alkoholikų serga gastritu, skrandžio opomis, kepenų ciroze, virškinamojo trakto organų vėžiu. Alkoholizmas liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas, reiškiasi liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Dažniausiai serga 20-40 metų vyrai, rečiau, bet sunkiau moterys bei paaugliai. Alkoholizmui turi reikšmės asmenybės psichologinės įpatybės, organizmo medžiagų apykaitos ypatumai, tradicijos, auklėjimas, aplinka, paveldėjimas, psichiką traumuojančios aplinkybės. Kartais alkoholizmas būna kitos ligos simptomas. Prasideda iš lėto, paprastai po 5-10 metų piktnaudžiavimo alkoholiu, kai su potraukiu gerti atsiranda abstinencijos sindromas ir poreikis atsipagirioti. Tada jau ligonis geria vienas, slapta ir bet kokio alkoholio. Sergančiojo organizme vis daugėja liguistų pakitimų. Nuo alkoholizmo gydoma narkologiniame dispanseryje, sunkiais atvejais-norkologiniuose ligoninių skyriuose. Alkoholinė psichozė, psichikos liga kurią sukelia lėtinis alkoholizmas. Prasideda, kai ilgą laiką piktnaudžiaujant alkoholiu, sutrinka medžiagų apykaita, kepenų veikla, alkoholiu pažeidžiamos galvos smegenys ir ypač jų žievė. Dažniausiai pasitaiko baltoji karštligė ir alkoholinė haliucinozė. Sergantis alkoholine psichoze guldomas į narkologinę arba pschiatrinę ligoninę. Po alkoholinės psichozės dar gydoma nuo alkoholizmo, nes svarbu, kad ligonis visiškai liautųsi gerti. Alkoholinis polineuritas išsivysto ilgą laiką vartojant alkoholį, nes tada atsiranda B1 avitaminozė, audiniuose susikaupia daug pieno bei pirovynuogių rūgščių. Šį polineuritą dažniausiai predisponuoja peršalimas, gripas: plaučių uždegimas ir kitos ligos. Ligos pradžioje būna parestezijos, nugaros, galūnių skausmai. Vėliau atsiranda paralyžiai. Pirma nukenčia kojos, po to - rankos. Kartais sutrinka ir jutimas. Dėl gana didelio raumenų ir sąnarių pažeidimo vystosi ataksija. Liga trunka ilgai. Jos prognozė priklauso nuo to, ar sergantysis vartoja alkoholį. Jei taip, liga progresuoja ir jį gali labai suluošinti. Maždaug penktadalis tokių ligonių miršta. Kai sergantieji nustoja vartoti alkoholį, ligos prognozė būna palanki. Alkoholis labai kenkia nėščioms moterims jų vaisiaus vystymuisi, jų kūdikiams. Būdinga moterų alkoholizmo pasekmė yra negalėjimas išmaitinti vaikų krūtimi. Geriančios moterys dažniau gimdo negyvus vaikus, dažniau persileidžia. Jei vaikas būna pradėtas tėvams esant girtiems ar neseniai gėrusiems, yra didelė tikimybė, jog jis gims protiškai apsigimęs, bus protiškai atsilikęs, turės fizinių nepakankamumų. Tačiau alkoholizmas genetiškai nepaveldimas, jį gali sąlygoti tik auklėjimas ir aplinka. NAUJAS POŽIŪRIS Į ALKOHOLĮ Naujausi tyrimai rodo, kad saikingas alkoholio kiekis gali sumažinti širdies smūgio riziką. Nustatyta, kad alkoholis padidina “gerojo” cholesterolio kiekį. “Gerasis” cholesterolis padeda atsikratyti riebalinių arterijų sienelių nuosėdų ir sumažina “blogojo” cholesterolio kiekį organizme. Jis taip pat sumažina širdies smūgio riziką, neleisdamas kraujo dalelėms, atsakingoms už kraujo krešėjimą, sulipti. Bet vartojant alkoholį reikia būti labai atsargiems. Jei truputį padauginsite, jis pradės jums kenkti. Saikingas alkoholio vartojimas sumažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis tik tam tikrai grupei žmonių - vyrams, kurių amžius daugiau kaip 40 metų, moterims po klimakterinio periodo. “Optimalus alkoholio kiekis, galintis duoti naudos sveikatai, yra vienas-du vienetai per dieną, -aiškina Markas Bennetas iš “Alcohol Concern”. - Jei viršysite šią normą, naudos nebus”. Alkoholis nėra vaistai, ir tikriausiai gydytojai nepatars pacientams eiti namo ir išgerti taurelę. Bet jei jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie retkarčiais mėgsta išgerti, žinokite, jog galima tai daryti neviršijant nurodytos dozės. ALKOHOLIŲ NAUDA IR PANAUDOJIMAS Kaip alkoholis pasitarnauja medicinoje? Medicinoje vartojamas etilo alkoholis, arba spiritas. Vietiškai vartojamas odos dezinfekcijai (70%), trynimams ir kompresams, kai reikia sukelti hiperemiją - kraujo priplūdimą į tam tikrą vietą (40 - 70%), džiovinimui arba sutraukimui (96%), tinktūroms ir ekstraktams gaminti (70%). Spiritas įeina ir į prieššokinių skysčių sudėtį. Į vidų spiritas skiriamas labai sušalusiems asmenims, nes jis išplečia kraujagysles, sukelia šilumos jausmą. Į veną jis (30%) kartais leidžiamas kaip narkotikas su kitomis medžiagomis. Spiritas į veną taip pat leidžiamas, esant plaučio abscesui ar gangrenai. Kai alkoholiu stipriai apsinuodijama, nusigeriama, būtina išplauti skrandį, duoti vaistų, jaudinančių centrinę nervų sistemą (kofeino, stiprios arbatos arba kavos, amoniako, kuris refleksiškai sužadina kvėpavimą ir kraujo apytaką), atlikti vandens procedūras. Metilo alkoholis gali būti žmogaus apakimo, kepenų sutrikimų ir net mirties priežastis. Alkoholizacija - spirito įvedimas į audinius su tikslu sukelti nervų laidumo sutrikimą arba kad išsivystytų sklerotinis (nekrotizuojantis) procesas. Naudojama neurochirurgijoje - trišakio, veidinio ir kt. nervų blokadai. Spirito - novokaino blokada naudojama anesteziologijoje nerviniams mazgams paveikti. Alkoholis mediciniškais tikslais taip pat naudojamas chirurgijoje, onkologijoje, kardiologijoje, taip pat - kaip aseptikas ir antiseptikas dezinfekcijoje. Alkoholių panaudojimas. Etilo alkoholis naudojamas žiemą, pilamas į automobilių langų valymo bakelius, nes jis esant minusinei temperatūrai neužšąla.Taip pat spiritas naudojamas: degalinėje užsipilus benzino sumaišyto su vandeniu, automobilis gęsta, tada reikia į automobilio degalų baką įpilti spirito, jis atsiskiedžia su vandeniu ir sudega kartu su benzinu. Dar spiritas naudojamas, jei automobilis senas ir jo variklis susidėvėjęs tai per duslintuvą išmetamas anglies dioksido (CO2) kiekis viršija leistinas normas ir tachnikinės apžiūros praeiti neįmanoma. Todėl vairuotojai prieš važiuojant į technikinių apžiūrų stotį į automobilio degalų baką įpila spirito, kurio pagalba variklyje geriau sudega benzinas ir sumažėja į orą išmetamas anglies dioksido kiekis. Kai kuriose šalyse etanolis naudojamas kaip degalai vidaus degimo varikliams. Technikoje naudojamas denatūruotas alkoholis, t. y. jis paverčiamas netinkamu gėrimui (į jį pridedama nemalonaus skonio medžiagų ir dažų). Dar teko girdėti, kad spiritas būna tarp didėlių lėktuvų(“Buingų”)stiklų, kad jie (stiklai) neužšaltų, nes pasikėlus į tarkim 11 kilometrų aukštį ir vasarą ten būna minusinė temperatūra. Taip pat etilo alkoholis plačiai vartojamas radiotechnikoje, įvairioms schemoms valyti. Metanolis daugiausia naudojamas formaldehido, kai kurių vaistų gamybai, taip pat- kaip lakų ir dažų tirpiklis. Iš pentanolių gaunami esteriai, kurie naudojami parfumerijoje. Aukštesnieji alkoholiai naudojami įvairiose šakose, pavyzdžiui: C14-C20- greitina vulkanizaciją, C18-C20—medicininiai preparatai, C8, C12-C20-parfumerijoje ir kosmetikoje, C16-C20-antikoroziniai tepalai. Taigi alkoholiai naudojami daug kur ir įvairiems tikslams. Alkoholį vartojant kaip svaiginimosi priemonę jo žala žmogaus organizmui yra labai didelė, o kaip medikamentą medicinoje didelė nauda. Nors alkoholis naudojamas ir geriems tikslams, norime mes tai pripažinti ar ne, vyksta vis greitėjanti tautos savižudybė, jos išsigimimas. Girtuokliavimas klupdo tautą prisikėlimo kelyje.
Chemija  Referatai   (14,82 kB)
Fotozintezė
2010-01-04
Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais. Visas fotosintezės procesas susideda iš dviejų fazių: šviesos ir tamsos. Fotosintezės šviesos fazė prasideda apšvietus chloroplastą regimąja šviesa. Šviesos kvantų veikiami chlorofilo molekulės elektronai pereina į aukštesnę orbitalę ir yra sužadinami. Dėl to elektronai lengviau atitrūksta nuo molekulių. Vienas toks sudirgintas elektronas patenka ant molekulės nešiotojų, kurie nuneša jį į kitą membranos pusę. Chlorofilo molekulė vietoj šio elektrono pasiima kitą iš vandens molekulės. Netekusios elektronų, vandens molekulės suyra į deguonies atomus ir protonus. Iš deguonies atomų susidaro molekulinis deguonis, kuris prasiskverbia pro membraną ir išskiriamas į atmosferą. Protonai negali prasiskverbti į atmosferą. Taigi vienoje membranos pusėje susikaupia teigiamai įelektrinti protonai, o kitoje – neigiamai įelektrintos dalelės. Granulių membranose yra įsiterpusių ATP sintetinančių fermentų molekulių. Šiose molekulėse yra kanalas, pro kurį gali praeiti protonai. Kai protonų potencialas pasiekia kritinį tašką, elektrinio lauko jėga stumia juos pro tą kanalą. Tuo metu išsiskirianti energija sunaudojama ATP sintezei. Kitoje membranos pusėje atsidūrę protonai susitinka čia su molekulių nešiotojų atgabentais elektronais ir virsta vandenilio atomais. Šie nunešami į tas chloroplasto vietas, kur sintetinami angliavandeniai. Ten pat patenka ir ATP. Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Kad reakcijos galėtų vykti ir tamsoje, į chloroplastus visą laiką turi būti transportuojamos pradinės medžiagos ir energija. Anglies dioksidas patenka į lapą iš atmosferos, vandenilis susidaro fotosintezės šviesos fazėje, skaidantis vandeniui. Energijos šaltinis yra ATP, kuri susintetinama fotosintezės šviesos fazėje. Kai visos medžiagos patenka į chloroplastą, čia prasideda angliavandenių sintezė. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, oro temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant O2. Atmosferoje O2 susidaro, vykstant fotosintezei ir aukštesniuose atmosferos sluoksniuose fotochemiškai skylant vandens garams. Deguonis jungiasi su visais cheminiais elementais, išskyrus inertines dujas, ir sudaro labai daug cheminių junginių. Todėl jo apytaka biosferoje labai sudėtinga. Deguonies junginių yra vandenyje, uolienose, humuse, gyvuose organizmuose. O2 apytaka biosferoje vyksta tarp atmosferos ir gyvų organizmų. Deguonis naudojamas organizmų kvėpavimui, mineralų oksidacijoje ir degimo reakcijose. Visas atmosferos deguonis atsinaujina per 1000 - 2500 metų. Anglies apytakai svarbūs yra CO2 ir CO junginiai. Anglis labai greit cirkuliuoja tarp įvairių neorganinių junginių. Anglis ir jos gamtiniai junginiai yra svarbus energijos šaltinis ir cheminės pramonės žaliava. Augalų asimiliuota anglis virsta durpėmis, humusu ar kita organine medž. Anglies apytaka biosferoje trunka 300-400 m. Naftos, akmens anglies degimas, kvėpavimas didina CO2 kiekį. Padidėjus CO2 kiekiui atmosferoje susidaro “šiltnamio efektas”.
Biologija  Konspektai   (4,46 kB)
Biokultūra
2010-01-04
Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką “aš” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą. Kurdamas aukštesniąją kultūrą, žmogus sukūrė technologiją ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jų kosmologijas, kurios pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Jos išaugo iš dvejopų biologinių šaknų - noro jaustis saugiam ir noro būti kažkieno globojamam bei iš smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvūnai, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiška arba bent gali būti pakreipta jam draugiška linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plėtojame mokslines - empiriškai ir teoriškai pagrindžiamas kosmologijas. Grynasis mokslas plėtojamas vien iš smalsumo, bet jis greitai keičia technologijas. Ir atvirkščiai, technologijos pokyčiai akina mokslo raidą. Dėl to keičiasi mūsų požiūris, tarp kitko ir religinis, į pasaulį. Atsiradus mūsų protėviui Homo erectus, lemiamu žmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultūra. Tačiau biologija kultūrą supranta kiek plačiau negu humanitariniai mokslai. Informacija iš vieno individo kitam perduodama dviem būdais. Pirmas būdas: tėvai perduoda vaikams informaciją slypinčią DNR. Ši informacija nulemia organizmo sandarą, taigi ir nervų sistemos struktūrą bei daugelį elgsenos ypatybių. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kūno evoliucija). Antrasis būdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mėgdžiojant. Čia informacija perduodama iš vienos nervų sistemos į kitą. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultūra (būtų galima vadinti ir tradicija). Kultūra apima ir naujų materialinių vertybių gamybą, ir nematerialines idėjines vertybes - magiją, religiją, mokslą, meną ir kt. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija už kūno ribų. Kultūros biologinis pamatas yra nervų sistemos tam tikros ypatybės, atsiradusios somatinės evoliucijos metu. Galime skirti šiuos evoliucijos etapus: a) elgsenos valdymą iš senesniųjų nervų sistemos dalių perima naujesnės ir “aukštesnės”; b) aukštesniems centrams ėmus valdyti elgseną, įgimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebėjimo mokytis, todėl jis darosi vis labiau kintamasis; c) glaudžiomis grupėmis gyvenantys gyvūnai prisitaiko prie grupės veiklos. Jaunieji, kad ir nesąmoningai, mokosi to, ką žino senesnieji, labiau patyrę nariai. Taip susikuria tradicijos; d) gyvūnai mokytis pradeda daugiau ar mažiau sąmoningai pamėgdžiodami kitus; e) susiformavus kalbai per ją galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos. Kultūra pasiekia naują lygį. Aukštesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesį Galūnių koordinacijos, šlapinimosi, kraujospūdžio reguliavimo ir kitų refleksų lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todėl atskyrus galvos smegenis nuo nugaros smegenų, šie refleksai turėtų likti kokie buvę. Tačiau tokie “atskirti” refleksai įvairiuose stuburiniuose labai skiriasi. Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvėpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesių. Nebeįmanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu ištinka spinalinis šokas. Šoko metu nebeveikia daugelis refleksų, o likę labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlės sinapsinis šokas trunka tik keletą minučių, šuns ir katės - keletą valandų. Žemesniųjų beždžionių sinapsinis šokas trunka ilgiau, o žmonių ir šimpanzių jis praeina tik po daugelio savaičių. Žmonių sinapsinis šokas pirmą kartą plačiai tirtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet daugybei kareivių nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebūtinai prarasdavo sąmonę, bet jiems staiga prapuldavo apatinės kūno dalies pojūčiai. Atrodydavo, kad nėra pusės kūno. Tinkamos slaugo dėka dauguma tokių sužeistųjų išgyveno, nors jie ir liko visiškai paralyžiuoti žemiau sužeistos vietos. Sinapsinis šokas sutrikdo nemažai funkcijų: susilaiko šlapimas ir išmatos, sausėja ir neretai gangrenuoja oda. Sinapsinio šoko priežastis tokia. Paprastai reflekso lanku nerviniai signalai per sinapses praeina sunkiai; sakoma, kad esti mažas sinapsinis laidumas. Tačiau nerviniai impulsai iš galvos smegenų palengvina impulsams reflekso lanku, t.y didina sinapsinį laidumą. Taip galvos smegenys valdo refleksų lankus. Perkirtus nugaros smegenis, tokių lengvinančių signalų iš galvos smegenų nebeateina, todėl refleksai nuslopinami; ištinka sinapsinis šokas. Tačiau praėjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidėja ir refleksai vėl ima veikti. Didėjanti sinapsinio šoko trukmė, einant nuo varlės prie žmogaus, rodo vis didesnę aukštesniųjų nervinių centų svarbą, valdant elgseną. Stiprėjant tokiam valdymui, gyvūnai gali lanksčiau reaguoti į dirgiklius. Blusa paprastai sukelia šuniui kasymosi refleksą. Tačiau bėgančio šuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti šį dirgiklį, todėl panižus šuo nebūtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebūtų, netgi viena blusa nuolat stabdytų šuns veiksmus. Žmogaus šlapimo pūslė taip pat išsituština refleksiškai, bet ar leisti tai daryti, sprendžia aukštesnieji nerviniai centrai. Dar įdomesnis pavyzdys - kvėpavimas. Žmogus ir daugelis kitų žinduolių kvėpuoja automatiškai (refleksiškai). Aukštesnieji valingi galvos smegenų centrai gali kiek sulaikyti kvėpavimą, bet, kraujyje padaugėjus CO2, mes automatiškai įkvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvėpuoja tik būdami vandens paviršiuje. Įkvėpimas po vandeniu - garantuota mirtis. Todėl delfinai nepakelia bendros narkozės - užmigdytas delfinas nustoja kvėpuoti ir uždūsta, nes nuslopinami valingieji smegenų centrai. Vis didėjančią aukštesniųjų centrų svarbą rodo ir štai kas. Spinalinei varlei (neturinčiai galvos smegenų) užlašinus ant pilvo lašelį rūgšties, ji ima kasytis užpakalinėmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur graužia. Varlės nugaros smegenys pačios gauna ir perduoda informaciją apie dirgiklio vietą. Žmogui ir aukštesniosioms beždžionėms tokią informaciją teikia galvos smegenys. Todėl spinaliniai žmonės ir šimpanzės turi vadinamąjį bendrąjį refleksą, kurio neturi žemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurią kūno dalį, prasideda refleksiniai pilvo raumenų traukuliai, sulenkiamos kojos, ištuštinama šlapimo pūslė. Nugaros smegenys “nebežino”, kur tas įkyrus dirgiklis, todėl reaguoja bendrai. Aukštesniųjų centrų atjungimas Perpjovus smegenis kiek auščiau, virš pailgųjų smegenų, medulla oblongata, gyvūno elgsena lieka sudėtingesnė. Tokie gyvūnai vadinami decerebruotais (be smegenų, iš lot. cerebrum - smegenys). Erzinantis dirgiklis sukelia pykčio ir įniršio požymius - gyvūnai pasišiaušia, kandžiojasi, grumiasi. Tačiau tie veiksmai nesujungti į prasmingą puolimą ar bėgimą. Decerebruoti gyvūnai, kaip ir spinaliniai, nepalaiko pastovios kūno temperatūros. Galima atjungti ir aukštesnes smegenų dalis. Žievė evoliuciniu požiūriu - naujausia smegenų dalis. Dekortikuoti (lot. cortex - žievė) šunys ir katės tupi ar vaikščioja, tvarkosi kailį, ryja maistą, palaiko pastovią kūno temperatūrą. Tačiau jie pamiršta visa, ką išmokę, nebesugeba išmokti ir ko nors iš naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryškesni, kuo tobulesnės smegenys. Triušius ir žiurkes žievės pašalinimas veikia kur kas mažiau negu kates ir šunis. Beždžionei pašalinus tik dalį žievės, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryškesni negu pašalinus visą šuns galvos smegenų žievę. Įgimtas elgesys virsta išmoktu Tirdami žinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jų elgesį vis labiau valdo aukštesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementų, kurie primityvesniems yra įgimti, jiems tenka išmokti. Nelaisvėje išauginta ūdra, patekusi į natūralią aplinką ir pirmą kart pamačiusi žuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusį jauną pavianą gąsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ėda nuodingas uogas, kurių vengia vyresnieji gentainiai. Aišku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis. Jauniklių priežiūra ir rūpinimasis jais yra įgimtas žemesniems gyvūnams, o beždžionėms tai iš dalies įgimta, o iš dalies išmokstama. Pirmagimę šimpanziukę motina prižiūri gana negrabiai, bet antrą augina jau kur kas labiau įgudusiai. Gamtoje jaunos beždžionių ir šimpanzių patelės išmoksta prižiūrėti jauniklius, žaisdamos su vyresniųjų patelių mažyliais. Galbūt todėl ir mergaitės taip žavisi lėlėmis. Atsiradus būtinybei išmokti tai, kas žemesniems gyvūnams įgimta, elgsena tapo gerokai įvairesnė. Mokymasis ir mėgdžiojimas Ankstyvas būdas mokytis - tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambūriniai gyvūnai turi vedlius, būrio vadus, kurie nusprendžia kur ir kada turi eiti būrys. Laukinių arklių vedliu dažnai būna sena kumelė, o pavianų - senas patinas. Patyrę vedliai pažįsta aplinkines vietoves, žino, kur rasti maisto, vandens ir saugų prieglobstį. Jauniems gyvūnams reikia tik sekti paskui vedlį, ir jie greitai išmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinėti vietovės, kas nepatyrusiems būtų labai pavojinga. Mokėti mėgdžioti - sudėtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokęs, kad tas, kurį mėgdžioji, panašus į tave, o tam reikia turėti ir savęs sąvoką. Jei tu matai kitą, naudojantį lazdą, turi suprasti, kad jo ranka panaši į tavo ranką. To nesupratęs, liksi sau nereikšmingo įvykio liudininku. Pamėgdžioti elgseną, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai. Gyvūnai, kurie lengvai išmoksta mėgdžioti, kartais taip išmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdžiui japoniškųjų makakų grupė turi savotiškų kaprizų maistui - vienoks maistas joms yra košeris, kitoks - nekošeris (hebr. kašer - tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti šių taisyklių, ir jų motinos už tai duoda joms pylos. Tačiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupė tą maistą ima pripažinti kaip košerį. Panašiai, viena makaka išrado naują technologiją. Pajūryje ji rado tyrinėtojų ant smėlio išbertus ryžius. Žinoma, valgyti smėlėtus ryžius neparanku. Tad ji ėmė berti juos į vandenį. Smėlis nusėdo, o ryžiai plūduriavo ir taip ji tais išvalytais ryžiais ir papietavo. Tai ėmė mėgdžioti ir kitos makakos, ir netrukus ši technologija tapo visos makakų grupės kultūros dalimi. Aukštesni kultūros lygiai Atsiradus kalbai, pasidarė galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultūra pasiekė nepalyginti aukštesnį lygį. Tokioje aukštesnėje kultūroje galime įžvelgti du komponentus: 1) technologiją, įvairių įrankių kūrybą; 2) tai, ką humanitarai linkę vadinti dvasine kultūra - įvairias sąvokas tokių sričių kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslų. Tos dvi kultūros šakos gana glaudžiai viena su kita susijusios, bet čia paranku, kad ir laikinai, jas išskirti. Technologija daugiausia pagrįsta dvasine kultūra, bet ji gyvenimą keičia ne mažiau, negu mes paprastai manome. Tai todėl, kad naujai sukurtais įrankiais ir technologinėmis koncepcijomis paprastai siekiame tų pačių tikslų, kurių siekia ir neprotingi gyvūnai. Ko anksčiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinėm raketom. Anksčiau susidomėję tiesiog žiūrėdavome, kaip kas bliauna ir šokinėja, o dabar tai stebime per palydovinę televiziją. Dėl tokių tikslų panašumo žmogaus socialinės struktūros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metų pasikeitė mažiau, negu daugelis mano ar norėtų manyti. Tačiau žmogaus kultūriniame bagaže pasirodė ir kai ko iš esmės naujo. Mūsų protėviai australopitekai neturėjo šamanų, kurių sielos skrieja į kitą pasaulį, ar ko nors panašaus į Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinės gėrybės, o abstrakčios koncepcijos. Žinoma, nėra ryškaus skirtumo tarp praktiškos technologijos ir abstrakčių koncepcijų. Abstrakčios koncepcijos sudaro sąlygas kurti technologiją, o technologijos pažanga įgalina formuoti naujas abstrakčias koncepcijas. Žmogaus kultūra - tai sistema. Mūsų pažiūras į pasaulį galėtume pavadinti kosmologijomis. Iki žmogaus kosmologijų nieks nekūrė. Tiesa, mūsų motyvai kosmologijoms kurti kiek panašūs į kitų žinduolių motyvacijas, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. 1. Žmogus trokšta paguodos, užtikrinimo, kad viskas gerai. Tačiau to siekia ir kiti primatai. 2. Žmogus žingeidus, bet smalsios ir žiurkės. Šios dvi biologinės savybės verčia mus ieškoti sau vietos visatoje, aiškintis, kas mes tokie ir kam gyvename. Žmonės nuolat bijo nežinomybės ir nesuvaldomų jėgų, ypač neišvengiamos mirties. Todėl žmogus nori tikėti, kad pasaulis ir prasmingas ir jam draugiškas. Tais motyvais sukurtos pasaulėžiūros vadinamos religijomis. Visokios pastangos atsikratyti religijų visuomet nesėkmingos, nes jausmai visuomet galingesni už logiką ar empirinius duomenis. Žmogus nori netik būti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumą. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinėmis. Žinoma, skirtumas tarp mokslinių ir religinių kosmologijų ne visuomet ryškus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mėgina mokslo priemonėmis parodyti, kad visata turi tikslą ir tas tikslas - žmogus. Čia į mokslinę kosmologiją įsiterpia religinė kosmologija. Dar ryškesnis mokslinių kosmologijų įsiterpimas į religiją. Mintis, kad dangaus kūnai juda pagal racionalias taisykles, paneigė ankstesnes kosmologijas, kurios teigė, kad pasaulis pilnas priešiškų ar palankių dvasių, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovės actekai tikėjo, kad Saulė - ne fizinis kūnas, o dievas, reikalaująs kraujo, kad šviestų. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 žmonių. Mums, tikintiems, kad Saulė - karštas dujų kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinės evoliucijos idėja pakeitė mūsų požiūrį į save ir kitus, o jei mes kada užmegztume ryšius su protingomis būtybėmis kitose planetose, mūsų vertybių samprata pakistų dar labiau.
Biologija  Konspektai   (11,59 kB)
Gerai, kad yra vadinamųjų „žaliukų“, kurie bando apsaugoti nuo masinio gamtos teršimo, gerai, kad yra mokslininkai, kurie ieško būdų, kaip visa tai sustabdyti, bet ar maža saujelė žmonių gali tai išspręsti, kai milijardai žmonių visa ta darbą verčia beveik niekais. Po truputi susikuria vis daugiau gamtos apsaugos institucijų, kurios padeda žmonėms suprasti gamtos taršos svarba visai žmonijai ir ateinančiai kartai, jau nuo pirmų dienų mokykloje yra dėstoma, kokia gamta mums yra gyvybingai svarbi. Viena iš didžiausių gamtos švietimo formų yra ekologija. Ekologija stengiasi kuo daugiau ir kuo aiškiau pateikti žmonijai globalines problemas jos analizes, tačiau dar nepakankamai yra pasakoma ir parodoma, nes nulemia gyventojų pakantumą aplinkos apsaugos pažeidėjams . Būtina formuoti gyventojų ekologinę mąstyseną, pabrėžiant, kad beatodairiškas aplinkos teršimas sukelia ekologines krizes, netgi ekologines katastrofas daugelyje pasaulio regionų. Žmonijai iškilusios svarbiausios globalinės problemos šiai dienai yra trejopos: 1. priežastys. 2. globalinis atšilimas. 3. pasekmės. Šiuo referatu aš pasistengsiu papasakoti apie kiekvieną iš išvardintų problemų. 2. PRIEŽASTYS Nuo šios baisios katastrofos mus saugo juosiantis žemę it skydas – ozonas. Stratosferos ozono (O3) sluoksnis yra susiformavęs maždaug 25 km (15-40 km) aukštyje virš žemės paviršiaus. Jis saugo Žemę nuo biologiškai labai aktyvių 200-400 mm bangos ilgio saulės alfa ir beta ultravioletinės spinduliuotės . Ši spinduliuotė yra žymiai pavojingesnė už gama spinduliuotę (vertinant sugertos energijos vienetui). 1996 metais Nobelio premija buvo paskirta mokslininkams F.Raulandui, N.Mosinai (JAV) P.Krutcenui (VFR), kurie dar 1970 metais paskelbė, kad ozono sluoksnį ardo (plonina) freonai - chloro, fluoro, bromo angliavandeniliai. Tuo metu ši mokslininkų hipotezė susilaukė didžiulės kritikos. Mokslininkus itin puolė, netgi bandė papirkti, gąsdino, šantažavo "Diupon" firma, kuri gamina daugiausiai freonų pasaulyje. Šiandien jau neabejojama, kad ozoną ardo freonai (daugiausia F-11, F-12), t.y. iš freonų išsiskiriantys aktyvūs chloro, fluoro, bromo atomai ozono molekules paverčia deguonies (O2) molekulėmis. Kuo freonai ir jų garai stabilesni atmosferoje, tuo jie pasižymi didesne ozono sluoksnio ardomąja galia. Šiai didžiausiai firmai nepasisekė papirkti ar išgąsdinti mokslininkų ir jai teko priimti sprendimą, kadangi mokslininkai buvo tolerantiški jie suteikė valdžiai du pasiūlymus: 1. arba stabilūs freonai (tetrachloridas, trichloretanas) keičiami mažiau stabiliais (tetrachloretilenas, trichloretilenas); 2. arba freonai keičiami anglies dioksidu bei kai kuriais metaniniais angliavandeniliais (propanu, butanu, propilenu, butilenu). Vienoje 1985 metais buvo pasirašyta tarptautinė konvencija dėl ozono sluoksnio apsaugos, o 1987 metais, Monrealyje priimti papildomi protokolai dėl medžiagų, ardančių ozono sluoksnį gamybos ir naudojimo apribojimo. Pvz., pastaraisiais metais sunaudojamų Lietuvoje freonų kiekis sumažėjo nuo 1.5 iki l kg skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui. Freonai dar plačiai naudojami aerozolių (50 proc. visų pagamintų freonų), šaldytuvų gamyboje (apie 28 proc.), metalinių paviršių nuriebalinimui prieš juos nudažant. Pastarųjų metų tyrimo rezultatai parodė, kad lėktuvų, skrendančių didesniame kaip 10 km aukštyje, išmetamas anglies viendeginis (CO) irgi skaldo (plonina) stratosferos ozono sluoksnį: ozonas (O3) oksidina anglies viendeginį (CO) iki anglies dvideginio (CO2) virsdamas deguonimi (O2), kuris nesulaiko saulės ultravioletinių spindulių. CO+O3→CO2+O2 Apie stratosferos ozono sluoksnio nykimą, kaip apie vieną iš svarbiausių pastarojo laikotarpio ekologinių problemų pradėta kalbėti prieš 15-20 metų. Pvz., 1985 metais buvo konstatuotas ozono sluoksnio nykimas virš Antarkties (nuo 1979 iki 1985 metų ten ozono sumažėjo 40 proc.). Gana ilgą laiką buvo manoma, kad ozono sluoksnio plonėjimas būdingas tik Antarkties regionui, tačiau 1991 metais ozono "skylės" buvo pastebėtos ir Šiaurės pusrutulyje, virš Vakarų Europos ir šiaurinėje Norvegijoje. 1992 m. sausio mėnesį nustatyta, kad ozono sluoksnis virš Lenkijos sumažėjo iki 44 proc.. Panašūs duomenys užfiksuoti virš Archangelsko, Rygos. Dar 1993 metais ozono sluoksnio stebėjimai virš Lietuvos parodė, kad sausio-kovo mėn. ozono sluoksnis virš Vilniaus svyravo apie 300-330 D.v. (1 D.v. - 1/1000 cm storio ozono sluoksnis normaliomis sąlygomis - Dobsono vienetas), ir buvo apie 20-30 proc. mažesnis nei daugiametis vidurkis, būdingas šiam laikotarpiui. 1993 metais maksimalus stebėtas virš Vilniaus ozono sluoksnio storis buvo 380 D.v., minimalus -220 D.v. 1996-1997 metais virš Lietuvos pavasarį ir vasarą buvo užfiksuotas irgi žymus ozono sluoksnio suplonėjimas. Šie tyrimai visi rodo, kad laikas rimtai susimąstyti mums visiems ir imtis priemonių, nes didžiausi ozono sluoksnio teršėjai žmonės. Dabar pamąstykime apie oro teršimą ir jo mažinimo priemones, ką gali paprastas pilietis padaryti, kad neterštų taip stipriai mums gyvybiškai reikalingo oro. Miestuose ir gyvenvietėse nuolat į orą patenka automobilių išmetamos dujos, gamyklų, elektrinių, buitinės atliekos ir t.t. Azoto mažinimas vyksta, pakeičiant pakaitalus į kitas ekologiškai švaresnes medžiagas, bet kol tai nėra įgyvendinama svarbiausia laikytis kenksmingų medžiagų išmetimo normų, mažinti išmetamų dujų koncentracija, t.y. taikyti dujų neutralizatorius, gerinti automobilių srauto judėjimą, sodinti želdinius. Nors iš šalies tai atrodo mažas niekutis, tačiau jei tie milijardai žmonių apie tai susimąstytų, manau, kad pasijaustų oro taršos kiekio mažėjimas. Nors jau didelė žala yra padaryta gamtai ir jau pastebimas klimato globalinis atšilimas, kuris artina mūsų pasaulį link katastrofos. Teko žiūrėti daug dokumentinių filmų ir neseniai pasirodžiusį sukurta vaidybinį filmą, kuris itin tiksliai pagal dokumentika, pagal mokslininkų spėjimus sukurtas siužetas, filmas tikrai sukrečiantis ir po jo lieka baimė, kas bus jei mokslininkai nesugalvos kaip tai sustabdyti, kas bus jei žmonės nesusimąstys ir toliau terš gamta kiekvienais didėjančiais tempais, nejaugi sugrįšime į ledynmečio amžių? Pažiūrėkime kokius duomenis man pavyko rasti apie globalinį atšilimą. 3. GLOBALINIS ATŠILIMAS Daug tūkstančių metų vidutinė planetos temperatūra buvo +15°. Dabar pastebimas planetos atšilimas, kuris aiškinamas taip vadinamu šiltnamio efektu. Mokslininkai prognozavo, kad iki 2000 metų Žemės paviršiaus vidutinė temperatūra gali pakilti 1.5-2.5° C, o po 60-70 metų - net 3-4° C. Kadangi šiltas oras intensyviau srūva į šalto vietą, tai įvairiose Žemės platumose atšiltų netolygiai. Ties pusiauju temperatūrai pakilus 3-4° C, vidutinėse (mūsų) platumose atšiltų 10-15° C, o arktinėse -15-20° C (11 priedas). Tada pradėtų intensyviai tirpti ties poliais esantys ledynai, per kelis dešimtmečius pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 3-4 metrais, o visiškai ištirpus ledynams -68-70 metrų. 1987 metais VFR žurnalas "Spigel" apraše naują pasaulio tvaną, t.y. 2040 metais iš vandens kyšos Niujorko dangoraižiai, o po vandeniu atsidurs tokie miestai kaip Hamburgas, Londonas, Kairas, Kopenhaga, Roma, valstybės - Danija, Belgija, Olandija, Bangladešas, bus prarasta daug ariamų žemių ir ganyklų, Alpių papėdėje augs palmės, kiparisai, prie Viduržemio jūros bus pražūtinga sausra ir t.t. Ši kraupi prognozė pagrįsta reiškinių stebėjimais, moksliniais tyrimais ir hipotezėmis. Mokslininkai teigia, kad per pastaruosius 60-70 metų pasaulinio vandenyno lygis kasmet pakyla po 1.5 mm. Matyt, ledynai jau tirpsta. Žemės atmosferos vidutinei metų temperatūrai pakilus 3-4° C, labai pasikeistų klimatas. Lietuvoje ir net pietų Švedijoje galima būtų auginti apelsinmedžius, persikus, sojas. Pamąstykime, visai gal ir nieko butų, galėtume nepirkti brangių apelsinų ar persikų, juos tiesiog galėtume iš savo prisiskinti ir skaniai mėgautis dar neatsibodusiai, kaip obuoliai ar kriaušės. Tačiau pažvelkime šį faktą iš kitos pusės, ar tas vaisius bus toks sveikas kaip ir dabar? Kasmet didėja CO2, kuris sukelia žemiai šiltnamio efektą. Žemės paviršiaus vidutinės metų temperatūros kylimas aiškinamas taip: atmosferos ore esantys vandens garai, freonai, metanas ir ypač anglies dioksidas (CO2) praleidžia Saulės trumpabangę spinduliuote (šviesą), bet nepraleidžia (sugeria) nuo Žemės paviršiaus kylančią ilgabangę šilumine spinduliuote (ultraraudonąją spinduliuote). Todėl Žemė atsiduria lyg po didelio polietileno plėvele (gaubtu), kuri nuo Saulės sklindančią energiją praleidžia, o Žemės šilumos nepraleidžia, sugeria ją, dėl ko gali pastebimai pakilti atmosferos temperatūra, kaip šiltnamyje. Didžioji Britanija 1995 m. pranešė, kad pastarųjų metų vidutinė metų temperatūra šioje valstybėje yra pati aukščiausia nuo tų laikų, kai ji buvo pradėta fiksuoti, t.y. prieš 100 metų. Didžiausią įtaką šiltnamio efektui turi anglies dioksidas (CO2). Jo koncentracija atmosferoje yra apie 0.033 proc. (pagal tūrį). Per paskutiniuosius 100 metų CO2 kiekis atmosferoje padidėjo 50 proc., iš jų 25 proc. tik per pastaruosius 20 metų. CO2 susidaro deginant iškasamąjį kurą - akmens anglis, naftą, gamtines dujas, degant miškams, veikiančiuose vulkanuose, pūvant organinėms medžiagoms, kvėpuojant gyvūnams ir žmonėms. Svarbiausia priežastis, dėl ko nuolat didėja CO2 emisija į atmosferą - gyventojų prieauglis: šiuo metu pasaulyje gyvena 6 mlrd. žmonių, o po 30 metų prognozuojama net 12 mlrd. žmonių, tada ir energijos išteklių reikės sunaudoti dvigubai daugiau, tuo pačiu du kartus padidės CO2 emisija į atmosferą. Katastrofiškai CO2 kiekis atmosferoje nedidėja dėl to, kad • didelį CO2 kiekį sunaudoja sausumos augalai, planktonas ir vandenynų dumbliai fotosintezės metu, • jis palyginti gerai tirpsta vandenyje (lietaus vandenyje taip pat), todėl didžiausia dalis CO2 ištirpsta paviršinio vandens telkiniuose ir juose CO2 yra 50 kartų daugiau negu atmosferoje. Nežiūrint to, CO2 kiekis atmosferoje nuolat didėja. Viena iš priežasčių miškų, visų pirma, atogrąžų, intensyvus kirtimas. 1955-1987 m. iškirsta beveik 50 proc. atogrąžų miškų. Kasmet iškertamų šių miškų plotas prilygsta Baltijos respublikų plotui. Planetos miškai nesugeba sugerti viso susidarančio ir išmetamo j atmosferą CO2 t.y. mažėja anglies dioksido sunaudojimas fotosintezėje: šviesa CO2+ H2O → cukrus (angliavandeniai) + O2 chlorofilas Šiuo metu atmosferoje yra 0.033 proc. CO2, jei atmosferoje nebūtų CO2, jos vidutinė metinė temperatūra būtų minus 18° C. Kad būtų išvengta 2050-2060 metais prognozuojamų šiltnamio efekto padarinių, kiekvienai pasaulio valstybei reikėtų 50-60 proc. sumažinti CO2 emisiją (išmetimą) į atmosferą, t.y. reikėtų 50-60 proc. mažiau naudoti kuro, deja tam nė viena valstybė nėra pasirengusi. CO2 emisija (išmetimas) į atmosferą nuolat didėja. Jei CO2 emisija į atmosferą JAV ir Kanadoje 1950 m. sudarė 50 proc. viso pasaulio emisijos, tai 2000 m. JAV ir Kanadoje CO2 emisija buvo prognozuojama tokia, kokia ji buvo visame pasaulyje 1994 metais. Šiltnamio efektą sukelia ne tik CO2, bet ir kitos medžiagos, tarp jų metanas, freonai. Tačiau ne visi mokslininkai pritaria šiltnamio efekto hipotezei. Kiti mokslininkai į šiltnamio efekto problemą žiūri skeptiškai, nes jie nepastebi koreliacijos tarp išmetamo į atmosferą CO2 kiekio ir klimato atšilimo. Klimatas kinta ir natūraliai. Daug požymių rodo, jog artėja klimato atšalimas (pvz., stratosferos ozono sluoksnio plonėjimas). Kaip bus iš tikrųjų, sunku pasakyti. Negalima ignoruoti CO2 koncentracijos aplinkoje didėjimo problemos, tačiau tenka susitaikyti su mintimi, kad prognozuoti sunku ir nedėkinga. Štai čia ir sustokime, dabar galime pamąstyti, ar ilgai mes toje Lietuvėlėje skinsime prisisotinusius CO2 apelsinus ar persikus su soja? Kiek laiko tuo galėsime džiaugtis? Dar į šiuos klausimus mokslininkai nutyli, bet faktas kaip blynas, kad nelabai ilgai, oras greit gali atšilti, bet greit gali ir atšalti, ką tada skinsime iš savo sodelio? Faktai dar labiau išryškėja, kaip pamatai oro taršos ir globalinio atšilimo pasekmes. 4. PASEKMĖS Stratosferos ozono sluoksnio plonėjimas labai pavojingas, nes suplonėjęs sluoksnis daugiau praleidžia biologiškai aktyvią saulės alfa ir beta ultravioletinę spinduliuote. Be to, žalingas biologinis poveikis didėja žymiai sparčiau nei plonėja ozono sluoksnis: bendram ozono kiekiui sluoksnyje sumažėjus keliomis dešimt imk procentų, biologinis poveikis padidėja kelis ar net keliasdešimt kartų. Sumažėjus ozono sluoksniui l proc., pavojus susirgti odos vėžiu padidėja 2-3 proc. Todėl žmonės, mėgstantys kaitintis saulėje, turėtų žinoti, kad tai yra pavojinga. Pastaraisiais metais vis daugėja odos vėžio susirgimų, akių tinklainės pažeidimų, silpnėja augalų ir gyvūnų imuninė sistema, nyksta planktonas ir žuvų mailius, mažėja žemės ūkio kultūrų derliai. Visi šie reiškiniai susieti su stratosferos ozono sluoksnio plonėjimu. Ultravioletinė spinduliuote pavojinga organizmui tuo, kad ji, kaip ir jonizuojanti spinduliuote, organizme išlaisvina daug ląstelėms kenkiančių laisvųjų radikalų. Laisvieji radikalai - atomai ar atomų grupės, dėl tam tikrų priežasčių, pvz. ultravioletinės spinduliuotės poveikio, netekę vieno elektrono. Agresyvus laisvasis radikalas yra nestabilus, jis stengiasi sugrąžinti prarastą elektroną ir virsti stabiliu atomu ar grupe. Organizme visada yra tam tikras kiekis laisvų jų radikalų, kurie padeda naikinti bakterijas arba užkirsti kelią uždegimams. Tačiau laisvieji radikalai puola ir sveikas organizmo ląsteles. Kiekvienai ląstelei tenka atlaikyti apie 10000 tokių atakų per parą, todėl organizmas gamina natūralius radikalų naikintojus (antioksidantus), kurie suriša nereikalingus laisvuosius radikalus ir taip apsaugo organizmą. Organizmo natūralią gynybą prieš laisvuosius radikalus galima sustiprinti vadinamaisiais antioksidantais. Vitaminas E, vitaminas C ir beta karotinas (provitaminas A) bei mikroelementas selenas - veiksmingai apsaugo organizmą nuo laisvųjų radikalų poveikio. Kosmetikos firmos taip pat pritaiko šių vitaminų nukenksminamąsias savybes ir deda juos į kremus kaip apsaugą nuo ultravioletinės spinduliuotės ir ankstyvo odos senėjimo. Labai rimtų problemų atsiranda tada, kai agresyvūs radikalai tiesiog užtvindo organizmą, pvz. gavus didelę dozę ultravioletinės ar jonizuojančios spinduliuotės. Tada stipriai žalojami sveiki audiniai. Šiandien manoma, kad laisvieji radikalai turi didelės įtakos kalkėjant kraujagyslių sienelėms (aterosklerozė) ir tuo pačiu vystantis širdies infarktui. Kai kurie laisvieji radikalai gali pakenkti akies lęšiukui, sukelti giedravalkį arba pagreitinti odos senėjimo procesą. Dar didesnis laisvųjų radikalų vaidmuo vystantis vėžiui: jie atakuoja ląstelės branduolį kuriame užkoduota genetinė informacija, ir iš jo atima elektroną. Tokiu būdu ląstelės augimas tampa nekontroliuojamas, išsivysto augliai, ypač odos. Yra 3 skirtingos odos vėžio rūšys: bazalijoma, plokščialąstelinis vėžys, melanoma. Šiuos navikus lengva atskirti tik pažiūrėjus. Bazalijoma: visada primena karpą kietais virš odos pakilusiais kraštais, nelygiu gruoblėtu kontūru. Centre visada būna įdubimas, padengtas šašu. Iš pradžių jis būna mažesnis, vėliau didėja (po truputį). Bazalijoma sergama dažniausiai - 3 kartus dažniau nei plokščialąsteliniu vėžiu. Plokščialąstelinis vėžys dažniausiai atrodo kaip gumbas išopėjusiu paviršiumi arba kaip lėtinė opa. Bazilijoma arba plokščialąstelinis vėžys dažniausiai pasitaiko atvirose kūno vietose. Šie navikai pažeidžia paviršinius odos sluoksnius, todėl jų gydymo rezultatai būna geri. Melanoma iš pradžių plinta odos paviršiumi kaip rašalo dėmė. Tai gali tęstis iki 5-rių metų. Po to melanoma iš plitimo fazės pastebimai pereina į mazgine -susiformuoja mazgas. Tada melanoma pradeda augti gilyn į odą. Melanoma - kilos kilmės liga, nes ji atsiranda iš pigmentinės ląstelės - melanocito. 50 proc. melanomų kyla iš jau esamų apgamų, kita pusė atsiranda visai švarioje odoje. Iš pigmentinės ląstelės formuojasi apgamas, kuris vėliau virsta displastiniu apgamu ir iš jo išsivysto melanoma. Mokslininkai įrodė, kad odos vėžiu dažniau serga tie žmonės, kurie vaikystėje ilgai kaitinosi saulėje. Žmonės, vaikystėje vengę saulės spinduliuotės, 70 proc. rečiau suserga odos vėžiu. Šiuo metu daugiausia melanoma sergama Australijoje, Kvinslendo provincijoje, kur gyventojai pirmieji pradėjo naudoti apsauginius kremus nuo saulės ultravioletinės spinduliuotės. Pasirodo, ten naudoti kremai atspindėjo beta ultravioletinę spinduliuote ir neatspindėjo alfa ultravioletinės spinduliuotės. Reiktų žinoti, kad blokuojantys kremai apsaugo ir nuo alfa, ir nuo beta ultravioletinės spinduliuotės, o ekranuojantys - tik nuo beta ultravioletinės spinduliuotės. Kad žmonės nepiktnaudžiautų per ilgai deginantis saulėje, JAV nuo 1994 m. šalia oro prognozės "New York Times" spausdina tos dienos ultravioleto indeksą, kurio skalė yra nuo O iki 10. Jei ultravioleto indeksas artimas O, žmogus vidurdienį saulėje gali būti l vai., jei 10 - tik 13 min. Be to, pastaraisiais metais užsienyje galima nusipirkti sensometrų - prietaisų, fiksuojančių ultravioletinės spinduliuotės intensyvumą. Sensometras panašus į laikrodį pradedantį cypti (garsinis signalas), kai šio prietaiso savininkui laikas palikti paplūdimį. Ozono sluoksnio plonėjimas iššaukia planktono nykimą, kuris asimiliuoja į atmosferą išmetamą CO2 ir tuo pačiu mažina šiltnamio efektą. Antra vertus, suplonėjęs ozono sluoksnis mažiau sugeria saulės ultravioletinės spinduliuotės: paprastai ozono sluoksnis stratosferoje sugeria 10 kartų daugiau energijos nei išspinduliuoja, todėl 40-45 km aukštyje temperatūra siekia +35° C. Ozono kiekiui čia sumažėjus 50 proc., temperatūra sumažėtų 20° C, o 7-18 km aukštyje - 2°-3° C. Suplonėjęs ozono sluoksnis mažiau sugertų ir iš žemės paviršiaus kylančią infraraudonąją spinduliuote (šilumą). Jei išnyktų ozono sluoksnis - Žemės apsauginis apvalkalas, Žemė atiduotų kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšaltų, o dėl padidėjusios ultravioletinės spinduliuotės skvarbos daugiau žmonių susirgtų vėžiu. Dar daugiau, specialistai šiandien prieina vieningos nuomonės: jei iki 2100 metų ozono stratosferoje vis mažės, tai augalai ir gyvūnai žus, o žmogus bus priverstas slėptis po specialiais gaubtais! Štai čia faktas ir išlenda, kad mes neilgai džiaugsimės šiluma, ar verta nusisukti į mokslininkų spėliojimus ir eiti miegoti ramia sąžine, kad rytoj ir poryt bus gerai, o kas po 100 metų bus, man jau dzin bus… Pasekmės išties yra jau siaubingos, kiek vėžio naujų formų atsirado, kiek taip įvairių negalavimų kas dieną ištinka. Dar vien labai svarbi ir didžiulę įtaka daro gamtos taršai rūgštūs lietūs. Vienas iš sieros junginių šaltinių - sierą turinčio kuro deginimas. Deginant kurą, jame esanti siera reaguoja su ore esančiu deguonimi (20.9 proc.) ir susidaro sieros dioksidas (SO2): S + O2→ SO2 Degimo metu susidarantis SO2 kiekis priklauso nuo deginamame kure esančio sieros kiekio. Deginant kurą (esant aukštai temperatūrai) ore esantis azotas (78 proc.) reaguoja su ore esančiu deguonimi (20.9 proc.) ir susidaro azoto dioksidas (NO2): N2+2O2→ 2NO2 Degimo metu susidarantis NO2 kiekis nepriklauso nuo deginamo kuro rūšies, bet priklauso nuo degimo sąlygų. Sieros ir azoto dioksidai išmetami j orą kartu su kitais degimo produktais. Patekę į orą sieros ir azoto dioksidai, veikiant saulės spinduliuotei, kitoms ore esančioms priemaišoms (oksidatoriams, katalizatoriams) ir drėgmei, per keletą parų fotocheminės reakcijos metu virsta sulfatine (H2SO4) ir nitratine (HNO3) rūgštimis: SO2 + H2O šviesa H2SO4 katalizatoriai NO2+ H2O HNO3 Šios rūgštys patenka į žemės paviršių su krituliais. Taigi, rūgštus lietus yra ne kas kitas, kaip vandeniu stipriai praskiesti sulfatinės ir nitratinės rūgščių tirpalai. Kritulių didžiausias rūgštingumas (mažiausia pH) yra žiemos mėnesiais, kada ore mažiau kalcio (Ca2+) ir amonio (NH+) jonų, kurie galėtų neutralizuoti rūgštis. Įvairiuose Europos rajonuose stebėta netgi juodo sniego danga. 1984 m. vasario 20 dieną Škotijoje iškrito juodas kaip smala ir rūgštus kaip actas sniegas. Paimtuose mėginiuose rasta maždaug 4-5 mėnesių teršalų dozė, beveik 10 kartų viršijanti tą kiekį kuris iškrenta su rūgščiaisiais lietumis. Ir perspektyvos nedžiugina. Prognozuojama, kad 2000 metais atmosferos tarša dujiniais teršalais bus 2.5 karto didesnė negu 1970 m. ir 1.8 karto didesnė negu 1985 m. Rūgštėjimo žala aplinkai trejopa: • rūgštūs lietūs nudegina lapus, žalieji augalai negali pasisavinti reikiamo kiekio energijos iš aplinkos (sutrikdoma fotosintezė ir kvėpavimas) ir jie pradeda nykti; • rūgštėja dirvožemis - mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai; • rūgštėja vandens telkiniai - kinta gėlųjų vandenų organizmai, nyksta žuvys. Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Neretai ant lapų atsiranda rudų dėmių su baltu ar pilku apnašu apatinėje dalyje. Vėliau lapai nuvysta. Rūgštūs lietūs nepaprastai kenkia miškams. 1983 m. buvo pakitę 8 proc. Vokietijos miškų, o 1987 - dauguma; prognozuojama, jog iki 2000 metų žus 90 proc. jos miškų. Šiandien nyksta 1/3 Šveicarijos miškų; vien 1984 metais jų teko iškirsti 14 proc. Olandijoje 1987 metais buvo pažeista 40 proc. miškų. Pakenktų miškų medžiai tampa neatsparūs ligoms, aplinkos cheminiam užterštumui, mediena pasidaro trapi, netinkama baldų pramonei. Sieros dioksidui itin jautrios pušys. Padidėjus dirvos rūgštingumui ištirpsta aliuminio junginiai (neutraliame vandenyje jie netirpsta) ir jie išplaunami į ežerus (viena iš priežasčių, dėl ko mažėja žuvų reprodukcija). Į vandens telkinius sunešama taip pat daug augmenijai reikalingų druskų, todėl greitėja vandens telkinių užpelkėjimas, o dirvožemis pasidaro mažiau derlingas. Dirvožemio derlingumui pakelti jis yra kalkinamas: neutralizuojamos sulfatinė ir nitratinė rūgštys bei susidaro kalcio sulfatas ir nitratas, kurie yra neorganinė trąša. Dirvos kalkinimo metu vyksta rūgščių neutralizavimo reakcijos: H2SO4+Ca (OH)2→CaSO4+2H2O 2HNO3+Ca(OH)2→Ca(NO3)+2H2O Rūgštie ji lietūs teršia paviršinius ir požeminius vandenis. Švedijoje jau užteršta 18000 vandens telkinių: 9000 ežerų (50 proc.) iš dalies išnyko žuvys, 4000 (22 proc.) - visai neliko. Kad būtų neutralizuotas rūgščiųjų lietų poveikis, ežerai kalkinami. Migruojantis rūgščioje dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Kol sieros ir azoto dioksidų emisija į atmosferą nebus sumažinta 80-90 proc., aplinkos rūgštėjimas nuolat didės. Iš visų pagrindinių atmosferos orą teršiančių teršalų žymią dalį sudaro suminė SO2+NO2 emisija: 23 proc. (1995 m.), 24 proc. (1998 m.) k 27 proc. (2003 m.). Norylske, didžiausiame Rusijos užpoliarės mieste, SO2 išmetama į atmosferą 2.5 mln. t/metus, tiek, kiek visoje Kanadoje. Šis pavyzdys rodo, kiek daug išmetama SC>2 metalurgijos įmonėse, išgaunančiose varį ir nikelį iš jų sulfidų. Manoma, kad vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų šių teršalų. Lietuva pasirašė tarptautinę konvenciją dėl SO2 emisijos mažinimo. Pastaraisiais metais SO2 emisija Lietuvoje sumažėjo, deja, daugiausia dėl pramonės nuosmukio. Pagrindiniai visuotinės (globalinės) taršos kaltininkai yra vietiniai teršėjai (pramonės ir energetikos įmonės, transportas), nes oro srautai jų išmetamus teršalus greitai išsklaido didelėje teritorijoje šie tampa visuotiniais (globaliniais) teršalais. Štai toki gan liūdni statisniai duomenys gamtos taršos atveju. Galime atsiversti chemine lentelę ir pažiūrėti kiek cheminių elementų patenka I gamtą ir kiek galėtų gamta išsivalyti iš šių kenksmingų medžiagų, tai mes galime pamatyti iš duotos lentelės: (1) Čia: C1, C2, ..., Cn - faktinės kenksmingųjų medžiagų koncentracijos atmosferos ore, mg/m3; - didžiausios leistinos medžiagų koncentracijos atmosferos ore, mg/m3. 1 lentelė. Kenksmingųjų medžiagų leistinos koncentracijos aplinkos ore Medžiagos pavadinimas Didžiausia leistina koncentracija, mg/m3 maksimali vienkartinė paros Acetonas 035 0,35 Amoniakas 0,2 0,04 CO 5 3 Azoto dioksidas 0,085 0.04 Azoto rūgštis 0,4 0.15 Benzinas 5 1.5 Benzolas 1,5 0,1 Chloras 0.1 0.03 Sieros rūgštis 0,3 0,1 Sieros dioksidas 0.5 0,05 Sieros vandenilis 0,008 - Dujų arba garų koncentracija aplinkos ore nustatoma įvairiais metodais. Nustatymo metodas parenkamas pagal esamų dujų arba garų cheminę sudėtį ir turimas priemones. Pagal užteršto oro analizės prietaisų veikimo principą analizės metodai skirstomi į cheminius ir fizikinius. Pastaruoju metu oro kontrolei taikomi kolorimetrinis, chromatografinis ir indikacinis analizės būdai. Kolorimetrinis būdas pagrįstas indikatoriaus, kurį chemiškai veikia tiriamos dujos arba garai, spalvos pasikeitimu. Analizuojant chromatografiniu būdu specialios medžiagos pripildytoje chromatografinėje kolonėlėje išskiriamos tiriamo mišinio komponentės. Indikacinis būdas pagrįstas tuo, kad kai kurios medžiagos staiga pakeičia spalvą net tuomet, kai ore būna labai mažos nuodingųjų medžiagų koncentracijos. Šias kenksmingas medžiagas galima išvalyti, tačiau čia jau kita tema ir aš neišsiplėsiu, nes apie tarša gamtai medžiagos yra daug ir čia galima apie tai kalbėti ilgai, bet ar nuo to pasikeis gamtos taršos proceso mažinimas? Turbūt, kad ne.
Aplinka  Referatai   (29,79 kB)
Išnaikintos infekcinės ligos. Raupai. Skiepais valdomos infekcinės ligos. LR vaikų profilaktiniai skiepijimai. Hepatitas B. Tuberkuliozė. Kokliušas. B tipo Haemophilus influenze infekcija. Poliomielitas. Tymai. Kiaulytė. Raudonukė. Vėjaraupiai. Skiepai vykstantiems į infekcijų rizikos šalis. Maras. Cholera. Kitos infekcijos. Rekomenduojama skiepytis vaikams ir suaugusiems. Gripas. Skiepais nesuvaldytos infekcijos bei priklausomybės. Maliarija. Žmogaus imunodeficito sindromas (ŽIV). Dramblialigė. Afrikinė miegligė. Šistostomozė. Vakcina prieš priklausomybę nuo kokaino. Kontroversija. Prielaidos suabejoti vienareikšmiu skiepų patikimumu. Prielaidos suabejoti vienareikšmiu skiepų nepatikimumu. LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius Rekomenduojami skiepai prieš keliones Skiepai nuo užkrečiamų ligų vaikams ir suaugusiems.
Medicina  Referatai   (18 psl., 63,32 kB)
Fotosintezė
2009-10-21
otosinteze vadinamas organinių medžiagų susidarymo iš neorganinių junginių procesas, vykstantis šviesoje chlorofilo turinčiuose audiniuose. Organinės medžiagos sintetinamos iš CO2 ir H2O, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenilis gliukozė.
Biologija  Referatai   (1 psl., 4,46 kB)
Paukščiai yra vienintelė stuburinių grupė (išskyrus šikšnosparnius), gebanti ne tik sklandyti. Bet ir skraidyti. Tai plunksnomis apaugę šiltakraujai gyvūnai, išliekantys aktyvūs nepriklausomai nuo aplinkos temperatūros. Priklausomai nuo to, kaip paukščiai reaguoja į metų laikus, skiriamos trys jų pagrindinės grupės: sėslieji paukščiai, klajokliniai paukščiai, keliauninkai paukščiai. Paukščiai žieduojami tam, kad būtų galima sužinoti, kur paukščiai žiemoja. Ant kojos užmaunamas lengvas žiedas su numeriu ir po to jis vėl paleižiamas į laisvę.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 7,11 kB)
Gimdos susitraukimai skatina pasmegeninę liauką (hipofizę) išskirti daugiau hormono oksitocino, kuris dar sustiprina gimdos susitraukimus, stumiančius vaisių link gimdos kaklelio. Nėštumo metu gimdos raumeninės ląstelės padidėja ~40 kartų, tad gimda tampa itin raumeningu organu. Vaismaišis trūksta sąrėmių metu arba jį turi prapjauti pribūvėjai. Paprastai prasidedančio gimdymo ženklas yra arba savaiminis vaisiaus vandenų išbėgimas, arba iš gimdos kaklelio išeinantis gleivių kamštis. Paskutiniu metu vaisius gimdoje paprastai būna galva žemyn, veidu į priekį.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 16,95 kB)