Rašytojos Salomėjos Nėries tikrasis vardas buvo Salomėja Bačinskaitė- Bučienė. Ji gimė 1904 11 17 Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime. 1911 m. pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. išlaikė egzaminus į Marijampolės gimnazijos antrąją klasę. 1921-22 m. mokydamasi Vilkaviškio gimnazijos vyresnėse klasėse, Salomėja Nėris bendradarbiavo šapirografuotame laikraštėlyje ,, Ateities žiedai “. Ten ji spausdinamus savo eilėraščius pasirašinėdavo slapyvardžiais Jūratė ir Liūdytė. Tuo metu ji mokosi skambinti mandolina ir rojaliu, svajojo būti dailininke. 1920 ar 1921 m. birželio mėnesio pabaigoje Salomėja, būdama penktosios klasės gimnazistė, su moksleivių ekskursija nuvyko į Palangą ir pirmą kartą pamatė jūrą, kuri padarė jai didžiulį įspūdį. 1923 m. lapkričio mėnesį Nėris išspausdino pirmąjį savo eilėraštį periodinėje spaudoje. Nuo to laiko, o ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje. 1924-28 m. ji studijavo Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete (lietuvių literatūros istoriją, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogikos specialybes). 1927 m. pavasarį, dar būdama studentė, išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį – ” Anksti rytą “. Tais pačiais metais išleistas antrasis, sterotipinis, rinkinio leidimas. Tų pačių metų vasarą Salomėja Nėris išvyko į Palangą atostogauti.

Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 37,01 kB)

Kristijonas Donelaitis, Maironis, Šatrijos Ragana, Vaižgantas, Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis – Putinas, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Škėma, Justinas Marcinkevičius, Saulius Šaltenis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Vanda Juknaitė, Bitė Vilimaitė, Jurgis Savickis

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (3 psl., 9,65 kB)

Šia tema, būtent Antano Smetonos asmeniu ir jo vykdoma politika valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokinų ar šaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A. Eidinaitį kurio net dvi knygas naudoju rašydamas šį referatą, tai “Antanas Smetona” ir “Lietuvos Respublikos prezidentai”. XIX a. pabaigoje Lietuvos politinė situacija buvo liūdna - pasaulis žinojo Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijas, bet negirdėjo apie lietuvą, lietuvių kalba uždrausta, rašto darbų spausdinimas lotyniškuoju šriftu (lietuvišku raidynu) po pralaimėto 1863 m. sukilimo uždraustas, iš dvarų sklido lenkinimo bangos, iš valdžios, administracijos - rusinimo politika. Atrodė, tauta, spaudžiama kaimynų kultūrinės įtakos, tuoj pat uždus svetimybėse. Tačiau lietuvių kalba dar ruseno daugelyje valstiečių pirkių, ja pradėjo domėtis žymūs pasaulio mokslininkai. Nors ir lėtai, spartėjo kapitalistinių santykių raida žemės ūkyje ir ekonomikoje. Antanui Smetonai buvo septyneri, kai pasirodė J. Šliūpo ir J. Basanavičiaus “Aušra”, penkiolika, kai 1889 m. pradžioje suskambo V. Kudirkos “Varpo” garsai: “Kelkite, kelkite, kelkite …” Iš paprastų valstiečių gryčių kilę negausūs lietuvių inteligentai, neturėdami teisės (išskyrus teisininkus ir kunigus) gauti darbo Lietuvoje, žadino atgimstančią tautą naujam, savitam gyvenimui. Smetona - jau antros kartos lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo atstovas, vienas iš nedaugelio sugebėjęs įgyti aukštąjį išsimokslinimą ir įsidarbinti Vilniuje, Lietuvoje. Kaip ir kiti to meto lietuvių šviesuoliai, ne iš rūmų ar dvaro, o iš paprastos sodžiaus pirkios jis išėjo į gyvenimą. Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai ir, matyt, Smetona, anot M. Biržiškos, bus “iš ten paveldėjęs pagarbos jausmą Radviloms, bet branginęs ir kitus dvarininkus, kiek šie nesikirto su lietuvybe. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugeliu, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktų tvirtumu ir ryžtingumu”. Antano Smetonos senelis Kazimieras turėjo valaką (apie 20 ha.) žemės ir septynetą vaikų. Seneliui mirus, Smetonos tėvas Jonas, kaip vyriausias sūnus, paveldėjo vieną dūminės pirkios galą ir 5 ha žemės. Prieš pat baudžiavos panaikinimą jis vedė iš Kartanų sodžiaus Julijoną Kartanavičiūtę, būsimą Antano Smetonos motiną. Darbšti Smetonų šeima truputį prasigyvenusi pirko dar 3 ha žemės, mirus broliui, prisijungė jo dalį ir jau turėjo 10 ha. Viskas, kas buvo namuose, kaip ir daugumos to meto Lietuvos valstiečių, buvo pelnyta sūriu prakaitu, plušant laukuose. Jonas Smetona buvo raštingas, mėgo skaityti, tiesa, daugiausia religinę literatūrą, o ypač Motiejaus Valančiaus knygas. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė niekur neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą, už 12 kilometrų nuo namų, tačiau piktas mokytojas vaiką nuo mokyklos atbaidė. 1885 m., mirus tėvui, Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, Kartanus, kur vaikus mokė vietos šlėktelė Rapanavičius. Po metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs kitą, entuziastingą ir vaikus mylintį mokytoją Trofimovą, jaunasis Smetona kibo į mokslus ir pirmą kartą tapo šiokiu tokiu viršininku - buvo paskirtas vaikų bendrabučio vyresniuoju. Mokyklą baigė 14 metų. Šeima nutarė Antaną leisti mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją (į ją priimdavo nuo 12 metų). Rengėsi Ukmergėje, čia gerai išmoko lenkų kalbą ir 1892 m. išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos trečiąją klasę. Mokėsi labai gerai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. 1893 m. progimnaziją baigia ir, šeimos patariamas, išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją. Tačiau kunigo luomui Smetona pašaukimo nejautė. Pergalvojęs savo sprendimą, tęsia mokslą Mintaujos gimnazijoje. Gimnazijoje lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, globojęs lietuvių valstiečių vaikus. Gabus lotynų ir graikų kalboms Antanas Smetona patraukė jo dėmesį. Mintaujos gimnazijoje Smetona sueina į pirmą konfliktą su caro administracija, o tiksliau - su biurokratine ir rusifikacine carizmo švietimo sistema. Gimnazijos vadovybė versdavo mokinius katalikus prieš pamoką kalbėti maldą rusiškai. Šiems tai daryti atsisakius, 1896 m. rudenį Smetona ir dar penkiolika mokinių iš gimnazijos pašalinami. Su Jurgiu Šlapeliu ir kitais jis vyksta į Peterburgą, pas Rusijos švietimo ministrą, ir prašo leidimo baigti mokslą.Prašymas buvo patenkintas, ir Smetona 1897 m. baigia Peterburgo IX gimnaziją. Smetoną labiau traukė istorija ar filologija, bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Čia tarp lietuvių studentų jau veikė nemaža lietuviškų draugijų, tad Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja Č. Sasnausko chore, su V. Sirutavičiumi slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių kalbos gramatiką, kurią išdalija norintiems gerai išmokti kalbėti ir rašyti lietuviams studentams. Universitete, matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsisprendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai, pasisakė prieš marksizmą, nors nuo bendrų studentų reikalų neatsiribojo. 1899 m. už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių varžymų (valdžia išvaikė studentų eitynes) buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Tiesa, po mėnesio caro administracija leido jam tęsti mokslus universitete. Dalyvavimą lietuvių nacionaliniame judėjime pastebėjo žandarai. Už lietuviškų knygelių laikymą 1902 m. Antanas Smetona vėl suimamas ir pasodinamas į tvirtovę, tačiau po dviejų savaičių, trūkstant įkalčių bylai sudaryti, paleidžiamas. Tais pačiais metais jis baigia studijas ir, kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių inteligentų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžta į Lietuvą. Vilniuje Smetona, kiek padirbėjęs advokato padėjėju, susiranda ramią, nors menkai (50 rub. Per mėnesį) apmokamą tarnyba Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių visuomeninę veikla; verčia (P. Vileišio paskatintas) knygeles į lietuvių kalbą, dalyvauja lietuvių demokratų partijos (LDP) renginiuose ir keliuose jų suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą. Jų namai tampa daugelio to meto Vilniaus veikėjų susirinkimų, susitikimų vieta. Griežtai atsisakęs dalyvauti socialistiniame judėjime, priešiškai nusiteikęs jo internacionalistinėms idėjoms, Smetona ir Vilniaus lietuvių visuomeniniame judėjime propaguoja “ramią” kultūrinio gyvenimo plėtrą, net Demokratų partijoje užima dešiniąją poziciją. Bręstant visoje Rusijos imperijoje revoliucinei situacijai ir 1905 m. prasidėjus revoliucijai, Smetona iškyla šalia P. Višinskio, J. Vileišio, J. Šaulio, F. Bortkevičienės, J. Bagdono ir K Griniaus kaip vienas žymesniųjų Lietuvos demokratų partijos veikėjų, nors iki tol jo pavardė buvo mažiau Lietuvoje žinoma.1 Išaugusį A. Smetonos autoritetą Lietuvos demokratų partijoje ir apskritai lietuvių visuomeniniame gyvenime rodo ir jo išrinkimas į suvažiavimo prezidiumą. Jį beveik visi siūlė seimo pirmininku. Be LDP atstovavusio A. Smetonos, į suvažiavimo prezidiumą buvo išrinkti: nuo nepartinių - dr. J. Basanavičius, nuo LSDP - S. Kairys, nuo LKDS - prof. Kun. P. Bučys, nuo ūkininkų - J. Stankūnas. Faktiškai Seimui pirmininkavo tik J. Basanavičius, S. kairys ir A. Smetona. Sprendžiant iš glaustų Didžiojo Vilniaus seimo aprašymų, A. Smetona mažai dalyvavo ne visuomet diskretiškuose Seimo dalyvių ginčuose. Tikrai žinoma, kad Seimo metu jis pasakė dvi kalbas, nors galimas dalykas, kad pasakė ir trečią kartą (ne daugiau, nes kalbų trukmė ir skaičius buvo griežtai reglamentuojamas). M. Biržiška teigia, jog A. Smetonos kalbos pasižymėjo “minties nuotakumu ir argumentavimo logika. Savo pasakymuose A. Smetona neakcentavo vien LDP interesų, o daugiau dėmesio skyrė bendriems tautos reikalams. Pirmoje kalboje jis aptarė Lietuvos autonomijos lietuvių etnografinėse ribose reikalą. Konkrečių duomenų, kaip jis tada suprato tas ribas, stokojama, tačiau sprendžiant iš to, kad jam pritarė ir P. Višinskis, reikia manyti, jog A. Smetonos mintys nesiskyrė nuo demokratų partijos programos ir suvažiavime priimtų nutarimų (t.y. Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, su didesne Vilniaus gubernijos dalimi Lietuvai, prie kurios galėjo prisijungti ir to pageidaujančios Gardino gubernijos teritorijos). Antroje Seime A. Smetonos pasakytoje kalboje yra _________________________________________________1 A. Eidinaitis. Antanas Smetona. V., 1990. p 11-16 įdomi detalė. J. Basanavičius nurodė, kad A. Smetona pripažino “apart ginkluotos kovos - kultūriškąją kovą”. P. Višinskis taip pat teigia, jog A. Smetona kalbėjęs, kad “reik ginklų ir pinigų” ir kad “partijos nesipeštų”.2 2 Revoliucijai pralaimėjus, carizmui puolant, A. Smetonai per daug revoliucinga atrodė ir Lietuvos demokratų partija. Jis pasitraukė ir “Lietuvos ūkininko” bendradarbių ir jau 1907 m. kartu su J. Tumu - Vaižgantu ragino plėtoti daugiau kultūrinę veiklą. Tačiau ši grupė prie “Vilniaus žinių “ redakcijos taip ir nesusitelkė, nes laikraščio savininkas P. Vileišis perdavė jį LDP ir socialdemokratų atstovų grupei. Taip nutrūko pirmasis A. Smetonos sumanytas bendradarbiavimas su katalikų kunigais, kuris vėl atgijo 1907 m. spalio mėnesį, pradėjus leisti tris kart per savaitę laikraštį “viltis”. Pagrindinę “Vilties” kryptį nusakė žodžiai “Mūsų viltis vienybėje”. “Nebūdama dvasišku laikraščiu, nors dvasiškai žymiai palaiko, “Viltis” krikščionybę laikė ir laikys stipriausiu lietuvių gyvenimo veikiniu, kuris reikia išnaudoti kultūros ir tautybės sustiprinimui”, - pabrėžta viename vedamųjų straipsnių. Viltininkai teigė dirbantys nepartinį darbą ir, derindami kraštutines sroves, siekė aprėpti bendrus lietuvių tautos reikalus. Tačiau pirmiausia skaitytojų ieškojo tarp pasiturinčių sluoksnių: “Malonėtume, kad nei viena raštinė, mokykla, dvaras nebūtų nesusipažinę su “Viltimi”. “Viltyje” išsiskyrė dvi plunksnos - emocinga ir gyva J. Tumo - Vaižganto bei ramiai polemiška A. Smetonos. Pastarasis stengėsi remti lietuvių katalikų spaudą, gindamas _________________________________________________2 Eidinaitis A. Lietuvos respublikos prezidentai. K., 1991. P 10 nuo kovingos kairiųjų kritikos, aukštino kunigų kultūrinį darbą, kritikavo A. Bulotos aktyvumą Rusijos visuomeniniame - politiniame gyvenime, nurodymams, jog rusų visuomenės problema nėra lietuvių reikalas, todėl nereikia į jas kištis. A. Smetona teigė, jog carinėje Dūmoje caro valdžios atžvilgiu nereikia blokuotis nuo rusų ar lenku politinėmis partijomis, o daugiau domėtis lietuvių reikalais. A. Smetonos straipsniai pamažu telkė inteligentus apie “Viltį”. Taip susidarė tautiškoji srovė, nesitikinti nieko daugiau iš caro valdžios iškovoti, pasitenkinusi tuo, kas jau buvo iškovota (spauda ir mokyklos), vadinamoji vidurio srovė. Antanas Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: “Aušros” knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, “Ryto”, Lietuvių dailės draugijose, “Žiburėlyje” ir kitose, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose Vilniaus gimnazijose, buvo vienas pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų. 1914 m. pradžioje, pasitraukęs iš “Vilties” leidėjų tarpo, A. Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų dvisavaitinį žurnalą “Vairas”, kuris tęsė “Vilties” idėjas, formavo tautiškumo ideologiją, suaugusią su katalikiškojo tikėjimo postulatais: “mus visus jungia tautinės kultūros pagrindas, ant kurio mes stovime ir ant kurio norėtume matyti kitus stovint, bendra sielos kultūra, auklėjama krikščionybės principais”. Kodėl “Vairas”? 1913 m. spalio 2 d. laiške A. Voldemarui A. Smetona aiškino, jog lietuvių inteligentijos kaip ir nėra, “ji klaidžioja po pasaulio jūrą, svetimomis ideologijomis vaduodamos, savo pažiūrą į lietuvių visuomenę ir politiką remdama ant svetimų idėjų skeveldrų”. Nepatenkintas ideologinių lietuvių inteligentijos margumynu, A. Smetona užsimoja sutelkti ją tik tautiniu pagrindu: “Mūsų žurnalo tikslas suburti vienon krūvon viska, ką lietuviai šiuo metu turi geresnio ir sveikesnio, sutelkti vienon draugėn rimtąsias mūsų inteligentų pajėgas. Tada turėsime laivą lietuvių jūroje ir jį ves “Vairas”. Taigi “Vairas” turėjo telkti aktyviausiąją tautinės pakraipos lietuvių inteligentiją, kurios uždavinys - vadovauti tautos gyvenimu, o A. Smetona, be abejo, turėjo būti pačiu vairininku. Įvykdyti tokį planą, žinoma, buvo be galo sunku, tad A. Smetona, jau iš “Vilties” patyrimo pasimokęs, telkia į vieną stovyklą lietuvių krikščionys demokratai (minėtame laiške A. Voldemarui jis rašo, kad žurnalo “Vairas” steigimui pritaria ir šeši kunigai, tik “prašė slaptoje laikyti jų pavardes”). Apskritai Tautininkiškosios ideologijos pagrindu jis 1917 - 120 m. sugebėjo suvienyti katalikų veikėjus ir kitus dešiniuosius ir vykdyti savo politines nuostatas.3 3 Nepriklausomybės, arba Vasario 16 d., aktas atsirado itin sudėtingomis tarptautinėmis ir vidaus sąlygomis. Iki šiol istorikai dokumentaliai šio proceso neaprašė, nes trūko svarbių Lietuvos Valstybės Tarybos protokolų . <…> Tačiau jie mažai kalbėjo apie akto atsiradimo istoriją ir peripetijas arba rašė gana skirtingai. <…> Tokie nesutapimai atsiminimuose yra natūralūs, tačiau, kaip matome, prieštaringi. Lietuvos TSR centriniame valstybiniame archyve saugomi Lietuvos Tarybos protokolai liudija kiek kitaip. Tiesa, rasti protokolai nėra rankraštiniai, sekretoriaus nepasirašyti, kol kas turimos kopijos mašinėle (kai kurių protokolų yra po kelis nuorašus, tačiau jų tekstai sutampa). _________________________________________________3 Eidinaitis A. Lietuvos Respublikos prezidentai. K., 1991. P 11 - 15 Kadangi šalia protokolų įsteigti rankraštiniai Tarybos narių rašyti pareiškimai (su parašais), protokolų tikrumu vargu ar verta abejoti. <…> Taigi būsimo Vasario 16 d. akto autoriai, keturi išstojusieji, pasiūlo savo projektą - deklaruoti Lietuvos nepriklausomybę nuo visų šalių. Rašto originale, šalia praleistos vietos, skliausteliuose paraštėje įrašyta - “Rusijos, Vokietijos”. Kaip matyti, trys asmenys, tarp jų ir Smetona, susilaiko balsuojant - jie už gruodžio 11 d. akto formuluotę, nes bijo, kad vokiečiai neišvaikytų tarybos. Aktą pasirašius, Tarybos pirmininku vėl išrenkamas Smetona. Tarybos dauguma aiškiai neturėjo geresnio kandidato. Keturi kairieji Tarybos nariai pareiškia dėl Smetonos išrinkimo protestą, apkaltina P. Klimą juos apgavus ir atsisako įeiti į Tarybos prezidiumą. Taryboje ir vėl, pasak P. Klimo, “prasidėjo tąsymasis, kuriame realizmas kovėsi su radikalizmu sunkioje karo konjunktūroje”. Vasario 16 d. aktas buvo nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo, išspausdintas vokiečių laikraščiuose “Das Nue Litauen”, “Vosische Zeitung” ir “Tagliche Rundschau”. Tačiau Lietuvoje jis nepasirodo, nes vasario 19 d. “Lietuvos aido” 22 - asis numeris su jo tekstu okupacinės valdžios buvo konfiskuotas. Žinoma, Vasario 16 d. aktas Lietuvos valstybės nesukūrė. Tačiau Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto įgyvendinimo, t.y. deklaruotos Lietuvos valstybės sukūrimo. Net ir tuo atveju, jei šis aktas būtų likęs tik popieriuje, jis būtų svarbus ano meto lietuvių visuomeninės politinės orientacijos dokumentas. Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, tarp jų ir kompromiso verčiamas Smetona, šuo dokumentu išreiškė lietuvių tautos troškimą nutraukti konvencijas ir “amžinus ryšius” su imperalistine Vokietija. Tad Vasario 16 d. aktas buvo nemažas žingsnis į priekį.4 4 1917m. balandžio 4d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko Lietuvos prezidentu. Dienotvarkė buvo griežta: keldavosi 9 val., po valandos pusryčiaudavo, tuo pat metu išklausydamas adjutanto parengtą informaciją.po pusryčių - darbo kabinrtas. Nuo 11 iki 13 val. priiminėdavo lankytojus: ministrus, valdininkus, kaimų ir ūkininkų delegacijas. Po to vykdavo pasivaikščioti į Karmėlavos mišką ar į Aukštąją Panemunę. Po pasivaikščiojimo - pietūs, po kurių kiek numigdavo. Paskui vėl darbo kabinetas. 20 val. paprastai vakarieniaudavo su šeima ir prezidentūros karininkais. Prieš miegą ilgai skaitydavo, daugiausia filosofijos veikalus, versdavo iš lotynų ir graikų kalbų. Pokalbiuose su užsienio atstovais kalbėdavo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų ir lenkų kalbomis, domėjosi ir rūpinosi lietuvių k. reikalais. Priėmimus prezidentūroje rengdavo esant reikalui, tačiau labai taupiai. Iš reprezentacijai skirtų lėšų aukodavo visuomeninėms organizacijoms. žinoma, tarp viso to būdavo šventės, priėmimai, teatras, simfoniniai koncertai. Vasarodavo Palangoje su visa šeima. Švenčiant Smetonos 60 metų jubiliejų tautininkų komitetas nupirko jo tėviškėje Užulėnio palivarką ir jam padovanojo. Tuomet jis atostogaudavo ten. 1926 m. pabaigoje Seime krikščionių demokratų ideologas ir jų atstovas M. Krupavičius sveikino Smetoną, _________________________________________________4 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990. P 56 - 65 išrinktą prezidentu. “Ištiesus jam ranką, ministeris pirmininkas prof. A. Voldemaras juodviejų draugiškai suglaustas rankas spaudė savąja ranka, lyg simboliškai jungdamas didžiam tėvynės darbui jų asmenyse tautininkų ir krikščionių demokratų visuomenes, lyg suburdamas tas dvi tautiškąsias krašto jėgas viename pasiryžime. Tačiau įsitvirtinti valdžioje Smetonai ir tautininkams trukdė Seimas. Todėl jau 1927 m. sausio tautininkų spauda kėlė reikalavimus suteikti Smetonai diktatoriaus teises, buvo rašoma, “jog plačioji visuomenė nori, kad rinkimų visai nebūtų ir kraštą valdytų tautos vadas. Paleidus Seimą, Smetona nebuvo ramus. Smetona toliau aiškino, jog stipri valdžia bus tiktai tada, kai prezidentas turės daugiau galios ir kai bus renkamas ne partijų atstovų Seime, o visuotinių gyventojų balsavimu. 5 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990, p. 107 - 109 1944m. sausio 9d. JAV, Klivlende, medinio namelio rūsyje staiga kilo gaisras. Namo gyventojai iš apatinių aukštų spėjo išbėgti, bet liepsna greitai pasiekė trečiąjį, kuriame gyveno Smetona. žmona išbėgo paskutinę minutę tik su chalatu, o Smetona kiek užtruko ir to užteko, kad žūtų. Jo kūnas rastas virtuvėje - užsidengęs galvą kailiniais, matyt, gelbėjosi nuo troškinančių dūmų. Atvykę į nelaimės vietą gaisrininkai nieko įtartino nerado, tačiau išeivijos spaudoje pasipylė įtarimai, buvo nuomonių, jog Maskvai į karo pabaigą tapo itin nepatogu turėti du Lietuvos prezidentus, kad slaptieji sovietų agentai per name dirbusią tarnaitę specialiai sukėlė gaisrą ir panašiai. Labai gedėjo tautininkai ir jų spauda, ypač “Dirva”. Velionis buvo pašarvotas sausio 13d. šv. Jono katedroje. Palaidotas Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau jo palaikai perkelti į Nolvudo mauzoliejų. Įvertinti Smetonos gyvenimą ir darbus yra gana sunku, bet ne dėl to, kad tai buvo kontroversinė asmenybė. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai smerkė Smetoną už jo autoritarinės diktatūros įvedimą po valstybės perversmo 1926m., jie visi ir dalis tautininkų - už išvykimą į užsienį 1940m. vasarą, už Lietuvos Respublikos žlugimą, socialdemokratai - už darbininkų politinių laisvių ir organizacijų varžymą, valstietijos interesų nepaisymą ir turtingųjų protegavimą, biurokratinę-politinę valdymo sistemą, besiremiančią kariuomene ir saugumu, dešiniąsias politines pažiūras apskritai, ir galop komunistai - už jų persekiojimus, areštus ir administracines nuobaudas, kalėjimus, Varnių ir Dimitravo stovyklas kitaip manantiems, kitaip įsivaizduojantiems Lietuvos politinę ir socialinę sistemą, santvarką. Ir visi kaltino Smetoną pagrįstai - jis nebuvo demokratas. Nors ir buvo siekta, tačiau sukurti Smetonos asmens kultą Lietuvoje nepavyko, jo ir negalėjo būti - per daug sudėtinga buvo ekonominė daugumos krašto gyventojų padėtis, gilėjo socialinė diferenciacija, režimas nieko konkretaus nežadėjo darbininkams, mažažemiams bei bežemiams valstiečiams, nedaug ką dėl jų ir padarė, tiesa, ne todėl, kad paprasčiausiai to nenorėjo. Negarbino aklai Smetonos ir inteligentija, nors jis neprievartavo inteligentų ir meno žmonių kurti tik režimo labui, tenkinti tik tautininkų ideologinius poreikius. Išeivijos atstovai daugiausia kaltina Smetoną, kad jo politika leido sunaikinti Lietuvos Respubliką, dalis jų teigia, jog Smetona turėjo parodyti ryžtingumo ir priešintis Tarybų Sąjungai įvedant jai papildomus neribotus Raudonosios armijos kontingentus 1940m. birželio 15d., kiti, labiau realistai, mano, jog Smetonos pasirinktas neutraliteto kelias sudėtingomis tarptautinėmis 1939-40 m. aplinkybėmis buvo pats teisingiausias. Antano Smetonos visuomeninė-kultūrinė veikla lietuvių tautiniame judėjime vaidino pažangų vaidmenį iki 1917m. revoliucijų Rusijoje, po to jis tampa vienu iš konservatyviausių asmenų Lietuvos Taryboje, kurį laiką pasisakiusiu (taktiniais sumetimais) net prieš Vasario 16d. akto formuluotę, nepriklausomos Lietuvos valstybės šalininku, pagrindusiu ir įdiegusiu Lietuvos Taryboje kardinalų posūkį lietuvių politinėje orientacijoje nuo Peterburgo-Maskvos į Berlyno, o vėliau - Londono ar apskritai Vakarų pusę. Smetona kaip valstybės vadovas ir politikas buvo stiprios, diktatūrinės, vieno asmens valdžios šalininkas, siekęs realizuoti savo politines nuostatas po 1926m. gruodžio 17d. karinio valstybės perversmo. Kaip valstybės vadovas, Smetona galutinai perorientavo Lietuvos kultūrinį, materialinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito Lietuvos gyvenimo, savų politinių tradicijų sukūrimo. Užsienio prekybai praradus imlią Rytų rinką, nedidelei valstybei teko brangiai mokėti už tai, o nepasiturintiems sluoksniams kęsti nemažus materialinius nepriteklius, kai Lietuvos bekonas ir sviestas atsimušdavo į Vokietijos ar Anglijos negatyvią poziciją importo iš Lietuvos atžvilgiu. Smetona vadovavo Lietuvos valstybiniam atgimimui, o vėliau ir įsisvyravusiai reakcijai ir ilgiausiai - nepriklausomai Lietuvai ir todėl pozityvusis šio laikotarpio įnašas yra valstybingumas ir pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Antanas Smetona - pirmasis ir paskutinysis Lietuvos Respublikos prezidentas. Absurdiška būtų priskirti jam visus nepriklausomos valstybės susidarymo nuopelnus arba kaltinti jį tos pačios valstybės žlugimu. Kaip politinis veikėjas, jis rodė nemaža įžvalgumo ir sugebėjimų, laviruodamas tarp opozicinių jėgų krašte ir kaimyninių valstybių interesų užsienio politikoje. Esame negausi tauta nedidelėje teritorijoje, o politiką daro ir lemia didžiosios ir stipriosios. Mažos tautos, kaip jau įprasta, dažniausiai ir lieka tik istoriniame fone, kaip ir visi jų vadovai. Tačiau ir mažųjų valstybių vadovai, jų gyvenimas ir veikla toms mažosioms yra įdomūs ir savaip reikšmingi. Kad ir kokie jie būtų. Nes jie joms yra istorinės asmenybės. “O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? - Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę”.

Istorija  Referatai   (17,46 kB)

Epas - plačios apimties, dažniausiai eiliuotas paakojamasis kūrinysapie legendinų ar istorinių herojų žygius. Gali būti mitologinis (aiškina pasaulio sandarą, gamtos reiškinius pagal senovės žmonių supratimą) arba herojinis (vaizduoja tautos istorijai svarbius periodus, aiškina žmonių (ir tik jų), herojų poelgius, nuopelnus, bet ne jausmus). Pvz.: “Iliada”, “Odisėja”, “Kalevala”, “Makabharata”, “Rolando giesmė”, “Beovulfas”, “Hiavatos giesmė”.

Lietuvių kalba  Paruoštukės   (6 psl., 12,91 kB)

Gimė 1879-04-11 Anykščių rajone. Augo rūpestingų valstiečių Juozo ir Zuzanos Biliūnų šeimoje. Iš prigimties buvo jautrus ir jausmingas, atsiliepdavo į kito žmogaus išgyvenimus. Juos norėjo aprašyti vaikystės atsiminimų knygoje ,,Kūdikystės sapnai”. Nebaigė. Namuose Biliūnai turėjo knygų. Jos buvo slaptai gaunamos iš knygnešių. Tėvai stengėsi vaikus mokslinti, netgi dukterį skatino eiti pas daraktorių, nors mergaičių raštingumu mažai kas domėjosi. Kaimo vaikams pradėjus šaipytis, J. Biliūno sesutė Uliūtė prašė tėvelį nebeleisti mokytis. O vėliau džiaugėsi mokėdama perskaityti brolio parvežtas knygas. Motina mokėjo daug liaudies dainų, dainuodavo dirbdama, meilę muzikai įkvėpė ir sūnui.

Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 45,3 kB)

Eilėraštis „Nuo Birutės kalno“ yra iš romantizmo epochos poeto Maironio eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai“. Tai išpažintinio pobūdžio eilėraštis, kuriame išreikštas žmogaus troškimas būti laimingu. Jame poetas, norėdamas išreikšti savy susikaupusius jausmus, kuria jūros vaizdą, kuris toks ryškus, kad atrodo, jog mes patys stovėtume ant Birutės kalno ir jaustume šio didingo reginio esmę.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,09 kB)

Žmonės mėgsta šventes.Ir ne tik dėl to, kad paprastai jose nereikia dirbti jokių darbų ir galima geriau pavalgyti, bet svarbiausia todėl, kad jos suteikia įvairumo. Čia pridera geresnis arba šventadieniškas apsirengimas, ėjimas į bažnyčią, daugiau mažiau iškilmingos ten atliekamos apeigos, susitikimas su žmonėmis.Be grynai šeimyniškų apeigų, kaip kūčiavimas ir atsigavėjimas Velykų rytą, čia pridera ir bendruomeniškos pramogos, kaip Užgavėnių persirengėlių vaikštynės ir Joninių ugnių deginimas. Švenčių proga vyksta svečiavimasis, suėjimai ir pasilinksminimai, visokios gegužinės, vakaruškos ir pasišokimai. Apie visas šventes žmonės daug kalba, joms iš anksto ruošiasi, jų laukia. Tai malonios prošvaistės monotoniškame kaimo gyvenime.

Etika  Referatai   (13 psl., 17,77 kB)

Mažiausia socialinė bendrija- šeima. Ji yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia yra pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Neabejotinas išskirtinis šeimos vaidmuo ir tautinio identiteto formavimo procese. Antano Maceinos teigimu, ji “palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą; ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus.” Šeimą jungė bendri namai ir visų narių susitelkimo vieta prie ugnies. Ši vieta turėjo ne tik buitinę, bet ir sakralinę reikšmę. Ilgainiui sąvokos šeimos židinys, namų židinys įgijo perkeltinę prasmę ir reiškė glaudžiais dvasiniais bei socialiniais ryšiais susietą žmonių junginį- šeimą. Namų židinio puoselėtoja buvo moteris. Moteriai priklausė sakralinis namų erdvės prioritetas. Psichologų ir sociologų duomenimis, jau nuo vaikystės mergina yra orientuojama į šeimos, o vaikinas- į už jos ribų esančias platesnes socialines sferas.

Etika  Referatai   (12 psl., 44,13 kB)

Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.

Lietuvių kalba  Paruoštukės   (5 psl., 35,62 kB)

Trumpi 16 rašytojų aprašymai ruošiantis rašyti interpretaciją.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 9,56 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

Jonas Biliūnas. Realizmo kūrėjas. Lyrinės psichologinės prozos pradininkas. Būdinga sąžinės, skriaudos, nereikalingumo ... temos. Novelė “Brisiaus galas” pasakojama III asmeniu, vyrauja socialinės problemos (senatvės, laikinumo, nebereikalingumo).

Lietuvių kalba  Pateiktys   (10 psl., 89,99 kB)

Valiuta – yra sutartinis mainų vienetas, skirtas apmokėti už prekes ar paslaugas. Tai viena iš pinigų formų, skirta mainų vykdymui, vertės išsaugojimui ir vertės standarto palaikymui. Valiuta yra dominuojanti prekių ir paslaugų mainymo priemonė. Prekyba tarp skirtingų valiutos zonų vyksta nustatant valiutos kursus - kainas, kuriomis valiutos (taip pat atitinkamų valiutos zonų prekės ir paslaugos) perkamos ar parduodamos. Priklausomai nuo valiutos kurso reguliavimo metodo valiutos klasifikuojamos į kintančias ir fiksuotas.

Ekonomika  Referatai   (10 psl., 26,48 kB)

Šią tema pasirinkau neatsitiktinai, mane sudomino tai, kad paklausus „ kas yra feminizmas?“ daugelis negalėjo atsakyti. Nors šiuolaikinėje visuomenėje ši sąvoka, nuolat girdima. Tačiau ją sukonkretinki man sunkiai sekėsi. Pasirinkau feminizmą, nes pati norėjau plačiau sužinoti apie šį judėjimą, jo istoriją, raidą bei kryptis. Bet labiausiai man rūpėjo sužinoti vyrų nuomonę apie moterų feminizmą. Todėl bandžiau plačiau pasidomėti, kokia vyrų nuomonė, ką jie žino apie tai.

Psichologija  Referatai   (11 psl., 84,25 kB)

Juozas Aputis priklauso 1935-ųjų – 1940-ųjų rašytojų kartai, kurios kūryba dažniausiai būdavo koncentruojama į kaimą. Autorius vienas pirmųjų prabilo apie senosios kartos dvasinius rūpesčius dėl senųjų tradicijų ir vertybių likimo. J. Apučio kūriniuose dažniausiai pabrėžiamas žmogaus jautrumas, dvasingumas, teisingumas bei sąžiningumas. Šios vertybės jam labiausiai rūpėjo. Visa tai atsispindi ir šioje Juozo Apučio novelėje „Nesmagu, kad liekat vienas“.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 9,57 kB)

Vinco Mykolaičio - Putino "Altorių šešėly" ištraukos analizė ir interpretacija. Ištrauka i pirmosios romano dalies" Bandymų dienos".

Literatūra  Interpretacijos   (2 psl., 4,49 kB)

Garsiausiame romane „Ragana ir lietus“ mitologinės, istorinės ir dabarties laiko paralelės išryškina svarbiausių egzistencinių situacijų pastovumą: moteris per meilę ieško savo vietos Dieve, jos teisės į Dievo malonę yra ne mažesnės nei kunigo ar vienuolio, kurie taip pat yra nuodėmingi. Romanas prisodrintas ir posovietinių realijų, ir kūniškumo (net ir homoseksualių santykių). Pateikiamos istorinės variacijos ta pačia meilės tema: dabartyje jauna moteris (Viktorija, toliau Vika), kankinama aistros kunigui Pauliui, kuris ruošiasi duoti vienuolio įžadus, ieško psichoterapeutės Normos pagalbos.

Literatūra  Analizės   (3 psl., 17,76 kB)

Specialiojo pedagogo praktikos ataskaita.

Pedagogika  Ataskaitos   (41 psl., 62 kB)

Justinas Marcinkevičius – vienas ryškiausių XX a. lietuvių literatūros veikėjų. Jo kūryba ir veikla apima gan platų arealą. Jis yra poetas, dramaturgas, vertėjas. Pagrindinė jo kūrybos tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta, kultūra, žmogus, tėvynė. Tai žmogus, nepabūgęs rašyti savo kūrinius, remdamasis nacionalistinėmis vertybėmis, nepaisant to, kad tuo metu buvo lietuvių literatūros sąstingis - „Brežnevinis” laikotarpis.

Literatūra  Analizės   (1 psl., 5,69 kB)

Salomėja Nėris – viena ryškiausių neoromantizmo atstovių Lietuvoje. Daugiausia ji rašė eilėraščius, bet išleido ir keletą poemų. Visą S. Nėries kūrybą galima suskirstyti į tris etapus: Jaunystės, brandžiąją ir karo metų lyriką. Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį, brandžiojoje kūryboje įkūnijo būties trapumo jausmą, o karo metų lyrikoje – gimtinės ilgesį, skausmą ir netektį.

Anglų kalba  Analizės   (1 psl., 4,09 kB)

Samprotavimo temos, literatūra argumentavimui, citatos.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 12,4 kB)

Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė. Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė. Šatrijos Raganos apsakymo “Irkos tragedija” Analizė. Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė. Vinco Krėvės apsakymo “Raganius” analizė. Vinco Krėvės dramos “Skirgaila” analizė. Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altorių šešėly” analizė. R. Granausko novelės “Duonos valgytojai” ištraukos analizė. R.Granausko apysakos "Gyvenimas po klevu” analizė. Jono Aisčio eilėraščio analizė. Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė. Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizė. A.Škėmos novelės “Žilvinėėli” analizė. Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė. Juozo Grušo dramos "Herkus Mantas” analizė. Janinos Degutytės eilėraščio“Antigonė” analizė. Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė. Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio “Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizė. Vandos Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizė.

Literatūra  Interpretacijos   (10 psl., 31,16 kB)

Tikriausiai ne vienam buvo taip, kad gyvenimas papilkėjo, viskas tapo nemiela. Ar pastebėjote, kad elgiatės ne taip, kaip norėtumėte, pasakote tai, ko visai nenorite pasakyti...? Tokios kitų ir savęs ignoravimo bei pykčio būsenos žalingos savijautai, darbingumui ir net sveikatai.

Psichologija  Kursiniai darbai   (10 psl., 17,15 kB)

Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarbiausios humanizmo idėjos – žmogaus vertingumo pripažinimas, tikėjimas jo jėgomis ir protu – lydėjo žmoniją nuo seniausių laikų. Humanistinės minties pradmenys aptinkami jau antikos mąstytojų palikime.

Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 14,09 kB)

Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių.

Aplinka  Referatai   (12 psl., 145,84 kB)

Salomėja Nėris – XIX a.vid. žymiausia lietuvių poetė neoromantikė. Tai didelio talento ir sudėtingo likimo asmenybė, parašiusi penkis eilėraščių rinkinius. Poetės kūriniuose gana dažnai sutinkamas motyvas – karšta meilė tėvynei, gimtajam kraštui, palikęs didelį pėdsaką lietuvių poezijoje.

Literatūra  Interpretacijos   (1 psl., 5,35 kB)

Žmogui visais laikais nedavė ramybės trys klausimai: kas yra jis pats? Kas yra pasaulis? Koks turi būti žmogaus santykis su aplinka, kurioje jis gyvena? Aplinkai įvardyti Žmogus sukūrė nemaža prasmingų terminų: žemė gamta, biosfera, technosfera, ekosistema bei kitų. Tačiau daugiausi rūpesčių dabar kelia pati vidinė aplinkos būklė, kuri labai sutrikdyta, pažeista. Ką daryti, kad sustabdytume gamtinių sistemų degradavimą, išsaugotume ekologiškai pilnavertę, švarią aplinką? Tokie ir panašūs klausimai šiandien tampa vienu svarbiausiu žmogaus filosofinių apmąstymu, jo dorovinės saviraiškos dalykų. Šie klausimai neduoda žmonėms ramybės visuose pasaulio kraštuose , bet dar ne visi Žemės gyventojai, taipogi pas mus, suvokia ekologinės krizės didžiule grėsme žmonijos ateičiai ir dar mažiau yra linkę ką nors daryti, kad padėtis šioje srityje gerėtų. Liūdna, bet reikia konstatuoti, kad beveik kiekviename žingsnyje susiduriame įvairiomis abejingumo gamtai apraiškomis. Tiek žmonių psichologijoje, tiek jų dorovinėje sąmonėje, tiek viešojoje nuomonėje dar daug inercijos, senų mąstymo, vertinimo ir elgsenos stereotipų, kurie nesiderina su įtempta dabartine ekologine situacija. Daugeliui tikresnės atrodo įprastinės pažiūros, ir daugelis nori gyventi taip, kaip gyveno iki šiolei, juolab, kad aplinkosauga kelia naujų sunkumų bei nepatogumų, verčia perkainoti vertybes, riboti poreikius, saikingiau gyventi, žiūrėti toliau ir giliau. Šio darbo tikslas ir uždavinys – susipažinti su šiuo metu labai rimta problema – oro tarša, ir jos mažinimo priemonėmis. 1. ORO TARŠOS MAŽINIMO PRIEMONĖS Oro kokybė ir klimato kaita. Oro kokybė vertinama lyginant išmatuotą teršalų koncentraciją su nustatytomis užterštumo normomis - ribinėmis vertėmis. Miestų ore nuolat matuojama azoto oksidų (NO2, NO ir NOX), sieros dioksido (SO2), kietųjų dalelių (KD10), anglies monoksido (CO), ozono (O3), benzeno, švino koncentracija. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, padidintas oro užterštumas kietosiomis dalelėmis įtakoja sergamumo kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių ligomis padidėjimą. Oro užterštumas smulkiosiomis kietosiomis dalelėmis Europos šalyse kelia didžiausią nerimą. Lietuvoje, nors vidutinė metinė KD10 koncentracija neviršija nustatytos ribinės vertės (RV), tačiau neretai viršijama paros RV (50 μg/m3). Didžiuosiuose miestuose, ypač prie intensyvaus eismo gatvių, KD10 koncentracija viršija RV dažniau nei leidžiama (35 paras per metus). Vidutinis dienų skaičius per metus (paskutiniųjų 3 metų vidurkis) kai buvo viršyta KD10 koncentracijos paros ribinė vertė rodo, kad Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje tokių atvejų buvo daugiau nei 35 paros. Šioms problemoms spręsti visais lygmenimis – valstybės, savivaldybių ir vietiniu (įmonių) – taikomos priemonės oro kokybei gerinti. Valstybės lygiu taikomoms priemonėms priskirtina: LR mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme numatytas mokesčio juridiniams asmenims, naudojantiems biokurą, netaikymas.

Biologija  Referatai   (22,18 kB)

NARKOTIKAI - tai organinės ar neorganinės kilmės vaistinė medžiaga, vartojama gryna ar kaip sudėtinė preparatų dalis. Toks narkotikų apibrėžimas pateikiamas žodyne, tačiau jis dar ne visas. Narkotikai vadinama chemine medžiaga, veikianti jūsų organizmą, galinti keisti nuotaiką, elgesį, klausos ir regos pojūčius bei kitus jutimus. Medžiaga paprasta, bet jos poveikis tikrai nepaprastas! Narkotinės medžiagos – cheminės medžiagos, sukeliančios centrinės nervų sistemos intoksikaciją ar panašų psichinių funkcijų pokytį. Narkotinės medžiagos apima plačią preparatų skalę, įskaitant narkotikus, psichotropines medžiagas, vaistus, anestetikus, lakiuosius tirpiklius, dopingines medžiagas ir priemones, alkoholį ir tabaką. Narkotinių medžiagų sąvoka įvairiose šalyse gali skirtis, priklausomai nuo įstatymų ir profesinių tradicijų. Narkotikais tarptautinėje bendruomenėje apibrėžiamos cheminės medžiagos, kurias kontroliuoja vienintelė Jungtinių Tautų narkotikų konvencija (United Nations Single Convention on Narcotic Drugs), pasirašyta 1961 metais. Visos jos vadinamos narkotikais, nors kai kurios, pavyzdžiui, kanapės ar kokainas, neturi “narkotinio” poveikio, nes nesukelia sąstingio ir mieguistumo. Dėl šios priežasties terminu “narkotikai” tarptautiniuose įstatymuose apibrėžiamos specialiai kontroliuojamos narkotinės medžiagos, nepaisant jų pirminio poveikio psichikai. Pagal šią konvenciją, daugiau nei 100 medžiagų yra priskiriamos narkotikams: kanapės ir kanapių derva, opiumas, morfijus, heroinas ir visa eilė natūralių ir sintetinių opiatų, kokos medžio lapai ir kokainas. Visos narkotinės medžiagos, tarptautinėje bendruomenėje priskiriamos narkotikams, turi būti kontroliuojamos atskirų šalių, ratifikavusių vienintelę Jungtinių Tautų narkotikų konvenciją (t.y. daugumos pasaulio šalių), vyriausybių. Tai kas tada yra narkotikai? Kas jums pirmiausia ateina į galvą, kai pagalvojate apie narkotikus? Heroinas, kokainas, kanapės, "Extasy"? Narkotikų yra įvairiausių pavidalų, formų ir spalvų. Jų tokia daugybė, o kai kurių net neįtartumėt, kad tai narkotikai. Pavyzdžiui, namų vaistinėlėje pilna narkotinių medžiagų: aspirinas ir paracetamolis, mikstūra nuo kosulio ir vaistai nuo peršalimo. Net kavos ar arbatos puodelyje yra narkotinių medžiagų - kofeino, stimuliuojančio nervų sistemą, kad jaustumėtės žvalesni ir energingesni. Alkoholis ir tabakas taip pat yra narkotikai. Medžiagos, kurias vadintumėte tikrais narkotikais - heroiną, kokainą ir "Extasy" - labai skirtingos. Laikydami ar vartodami tokius narkotikus, pažeisite įstatymą, galite net mirti. Prie tokių medžiagų galite priprasti ir be jų negalėsite normaliai jaustis. Jus gali įsukti uždaras ratas: įsigyjate narkotikų, vartojate, valandėlė geros ( ar blogos ) savijautos, pristingate narkotikų, vėl perkate ir šitaip be galo. Narkotikai brangūs, dažnai pinigų jiems tenka prasimanyti nusikalstamais būdais. Jūs rizikuojate dar ir todėl, kad niekada negalite žinoti, kaip tam tikras narkotikas paveiks. Yra žmonių, kuriems pakanka vieno karto. Mirusieji negali kalbėti. Liūdna, b Psichotropinėmis med˛iagomis tarptautinėje bendruomenėje apibrė˛iamos med˛iagos, kurias kontroliuoja 1971 metų Jungtinių Tautų psichotropinių med˛iagų konvencija (United Nations Convention on Psychotropic Substances). Pagal šią konvenciją, psichotropinėms priskiriamos virš 100 med˛iagų: amfetaminas, fenmentrazinas (phenmentrazine) ir panašūs sintetiniai centrinės nervų sistemos stimuliatoriai, barbitūratai, benzodiazepinai (benzodiazepines), ecstasy, LSD ir kiti sintetiniai haliucinogenai, chloro hidratas ir daugelis kitų med˛iagų. Kai naujos narkotinės med˛iagos tampa plačiai naudojamos ne medicinos rinkoje, jos gali būti tarptautiniu mastu kontroliuojamos, įtraukiant į Psichotropinių med˛iagų konvencijos sąrašus. Tokį sprendimą priėmė Jungtinių Tautų narkotikų komisija. Psichotropinių med˛iagų sąrašai yra atnaujinami beveik kiekvienais metais. Visos narkotinės med˛iagos, tarptautinėje bendruomenėje priskiriamos psichotropinėms, turi būti kontroliuojamos atskirų šalių, ratifikavusių Jungtinių Tautų psichotropinių med˛iagų konvenciją (t.y. daugumos pasaulio šalių), vyriausybių. Kitos med˛iagos Medicininiai vaistai yra naudojami ligų profilaktikai, diagnozavimui ir gydymui. Juos gali išrašyti gydytojai specifiniams tikslams, receptų išrašymas yra grie˛tai kontroliuojamas. Sąvoka “tinkamas medicininis gydymas” įvairiose šalyse gali skirtis. Kai kurie medicinoje naudojami vaistai, pavyzd˛iui, morfijus, gali būti kontroliuojami kaip narkotikai; kiti, pavyzd˛iui, amfetaminas, kaip psichotropinės med˛iagos. Sintetinių “sukurtų narkotinių med˛iagų” (“Designer drugs”) poveikis panašus į narkotikų ar psichotropinių med˛iagų. Jos “kuriamos” specialios cheminės struktūros ir daro stiprų poveikį psichikai, nepaisant to, daugelyje šalių yra nekontroliuojamos. Kai šios med˛iagos patenka į rinką, paprastai dar nebūna administracinių ir baud˛iamųjų priemonių, draud˛iančių jų gamybą, platinimą arba vartojimą. Šiai grupei priklauso tūkstančiai med˛iagų. Kai kurios jų ilgainiui gali tapti valstybės kontroliuojamomis. Catha edulis ir kiti intoksikuojančių savybių turintys augalai nekontroliuojami tarptautiniu lygiu, tačiau kontroliuojami kai kuriose valstybėse, pavyzd˛iui, Prancūzijoje ir Švedijoje. Kai kurie grybai, turintys psichotropinių med˛iagų psilocibino (psilocybine) ir psilocino (psilocine) kai kuriose šalyse nekontroliuojami. Tolerancijos išsivystymas – tai apsauginė organizmo reakcija į nuodingą, pakartotinai vartojamą narkotinę medžiagą. Dėl šios priežasties susilpnėja įprastos dozės sukeliamas poveikis. Narkomanas pajunta, kad gali “pakelti” daugiau narkotiko; norėdamas patirti ankstesnį poveikį, jis turi suvartoti daugiau. Abstinencijos ar susilaikymo simptomai – stiprios organizmo ir smegenų adaptacinės reakcijos, narkomanui išblaivėjus po pakartotinio narkotinių medžiagų vartojimo. Jos gali trukti kelias dienas (kai kuriais atvejais net savaites), kartais neapsieinama be gydytojų pagalbos. Kai kuriais atvejais abstinencijos simptomai gali kelti grėsmę gyvybei. Piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis, pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) apibrėžimą, - bet koks kontroliuojamos medžiagos vartojimas ne medicinos tikslais, t.y. ne pagal receptą arba priešingai medicininėms rekomendacijoms. Priklausomybė nuo narkotikų – nekontroliuojamas troškimas patirti narkotinės medžiagos sukeliamą psichinį poveikį. Priklausomybė gali išsivystyti skirtingu greičiui, priklausomai nuo narkomano asmenybės, narkotinės medžiagos poveikio, vartojimo intensyvumo ir kitų veiksnių. Priklausomybė turi didelę įtaką narkomano elgesiui; priklausomą narkomaną sunku gydyti. Medikamentai – sintetinės arba natūralios medžiagos, kuriomis galima gydančiai paveikti žmogaus kūno ar psichikos būsenų savybes, būklę ar funkcijas. Kas medikamentus vartoja priverstinai ir nepaliaujamai, dėl jų psichinio poveikio yra priklausomas. Dažnai su (vėliau tampančia) narkotine medžiaga susipažįstama gydytojui paskyrus, ir vartojimas kad ir savarankiškai tęsiant atrodo „legalus“. Medikamentinė priklausomybė paprastai ilgai lieka negydoma. Kaip priklausomybės potencialas apibūdinama narkotikų savybė palenkti žmogaus elgesį nenorimai dažno vartojimo linkme. Kuo pozityvesnis narkotikų poveikis ir kuo betarpiškiau ir stipriau prasideda svaigulio potyris, tuo stipresnis yra priklausomybės potencialas. Stiprų priklausomybės potencialą turi tokie narkotikai kaip heroinas ir kokainas, labai stiprų – krekas, nikotinas – vidutinį, alkoholis ir kanapės (marihuana, hašišas) – silpnesnį. Sąvoką „įžengimo narkotikai“ išrutuliojo abstinencijos gynėjai, norėdami sulaikyti jaunuolius ir nuo narkotikų su nedideliu priklausomybės potencialu vartojimo. 8-ame dešimtmetyje buvo teigiama, kad hašišas esąs įžengimo narkotikas. Kiekvienas, kuris pradeda kanapėmis, vėliau esą griebiasi ir stiprių narkotikų. Tačiau didelis marihuanos rūkalių skaičius palyginti su santykinai negausiu priklausomų nuo opiatų būreliu nuo pat pradžių padarė šią tezę neįtikimą. Už tos hipotezės glūdi įsitikinimas, kad narkotikų vartotojai negali valdyti savo elgesio; kad pabandę (nelegalių) narkotikų, jie pasmerkti eiti iš anksto nulemtu keliu nuo švelnių prie stipresnių narkotikų. Jei taip būtų, bet koks šviečiamasis darbas, bet kokia terapija būtų beprasmiški. 4 tarpsnių modelis Pasak Wille’o, priklausomybė nuo narkotikų praeina keturias fazes: pradinėje stadijoje dominuoja euforizuojantis poveikis, negatyvūs padariniai neįvertinami. Elgesys remiasi skatinančia vienminčių grupės laikysena. Narkotikų veikiamas asmuo jaučia laisvę nuo baimės ir padidėjusį savigarbos jausmą. Antroje stadijoje, kritinėje pripratimo fazėje, pozityvus narkotikų poveikis iš lėto mažėja, norint pasiekti tą patį poveikį reikia didinti dozę. Aštrėja konfliktai darbe ar mokykloje. Socialiniai kontaktai vis labiau siaurėja ligi kontaktų su kitais priklausomais (nuo narkotikų). Problemos neigiamos ir perkeliamos į išorę. Išryškėja koncentracijos, sugebėjimo reaguoti ir atminties sutrikimai. Trečiąją fazę, vadinamąją priklausomybės stadiją, charakterizuoja smarkus dozės didinimas, kontrolės praradimas, santykių nutraukimas ir profesinio lygio smukimas. Dažnai čia įžengiama į nusikalstamumą arba prostituciją. Dirglumas, agresyvumas ir savigaila yra taip pat tipiški kaip ir fizinio bei dvasinio pajėgumo mažėjimas. Ketvirtoje priklausomybės nuo narkotikų stadijoje, chroniškoje nykimo stadijoje, aiškiai suprastėja narkotikų asimiliavimas. To pagrindas – prasidedantis organų pažeidimas. šioje fazėje narkomanai paprastai tampa benamiai, vieniši ir beglobiai. Vis labiau šlyja kūno funkcijos.

Biologija  Konspektai   (132,23 kB)

Kiekvienas žmogus apie kitą žmogų susikuria savitą įvaizdį. Kartais nustembame, kai apie tą patį žmogų vienas pažįstamas atsiliepia labai teigiamai, kitas - neigiamai; vienas jį laiko patraukliu, kitas - atstumiančiu. Taip yra todėl, kad kiekvienas iš savo patirties, iš tarpusavio santykių pusės žvelgiame. Todėl ir į mane skirtingi žmonės žvelgia ne tomis pačiomis akimis. Pasistengsiu apibūdinti pačių artimiausių ir priešingai – mažai pažįstamų žmonių nuomones apie mane.

Filosofija  Namų darbai   (7 psl., 15,24 kB)

Regionas – teritorija, turinti tam tikrus bendrus bruožus (ūkinius, geografinius, kultūrinius). Skirtingai nuo miestų, valstybių, šalių ir kt. Teritorinių vienetų, kurie turi apibrėžtas ribas, regionas yra apibrėžiamas laisvai. Funkciškai padalinimas į regionus visada yra susijęs su tam tikru tikslu ar pagrindiniu aspektu: lemiantys gali buti gamtiniai-geografiniai, kultūriniai-istoriniai, ekologiniai, socialiniai ir ekonominiai aspektai arba jų kombinacijos. Taip pat regionu siūloma laikyti žemyno teritorijos tam tikrą dalį arba atskirą valstybę.

Ekonomika  Analizės   (40 psl., 199,34 kB)