Augalų maitinimas suprantamas kaip procesas, kurio metu augalai absorbuoja jų medžiagų apykaitai būtinas medžiagas, ir to pasekoje auga ir vystosi. Augalams būdinga savybė yra tai, kad jiems maistui yra reikalingi tik mineralai arba neorganiniai junginiai. Šių junginių cheminiai elementai, ir ypatingai tie, kurie yra būtini augalams savo ciklui užbaigti, yra apibrėžiami kaip maistingosios medžiagos. Skystos trašos aktyvina dirvožemio biologinius ir cheminius procesus,įtakoja augalų atsparumą grybinėms ir virusinėms ligoms bei nepalankioms meteorologinėms sąlygoms,didina derlingumą.Šios trąšos yra efektyvios,nes augalai geriau ir greičiau įsisasina maisto medžiagas. Azoto trąšos: Amonio salietra aprūpina augalą reikiamu azoto kiekiu,kuris yra ypač svarbus intensyvaus augalo augimo periodu.Tręšiant greitai išnyksta augalo „badavimo“ požymiai-spačiau vystosi šaknys,augalas greičiau apsirūpina maisto medžiagomis,paspartėja augallo augimas ir vystymasis,išnyksta lapų geltonavimas.Azotas stimuliuoja ir reguliuoja daugialį augalo gyvybinių ir su augimu susijusių procesų.Patręšti amonio salietra augalai vartoja mažiau vandens,tampa baltymingesni,cukringesni,pailgėja jų vegetacijos periodas. Karbamidas,tai - visame pasaulyje populiari azoto trąša,tinkanti įvairioms lauko,daržo bei sodo kultūroms tręšti.Šia trąša lauko ir sodo augalai tręšiami iki sėjos,žieminiai ir daugiamečiai-vegetacijos pradžioje.Vaismedžiai ir viaskrūmiai iki žydėjimo tręšiami per lapus.Karbamidas priklauso ekologiškai švarių trąšų grupei. Kalcio amonio salietra.Trąšose esantis įsisavinamas greitai ir efektyviai.Kalcis ir magnis ypač reikalingi augalo gyvybinėms funkcijoms.Tręšiant kalcio amonio salietra,augali užaugina didelį lapo paviršių,įgyja augalui būdingą žalią spalvą,subrandina 5-20% gausesnį derlių.Ilgalaikis trąšų naudojimas nesumažina jos biologinio aktyvumo.Augalai patrešiami ne tik azotu,bet ir magniu bei kalciu. Karbamido ir amonio salietros tirpalas.Tai skysta,greitai veikianti azoto trąša,naudojama lauko augalams,daržovėms,vaismedžiams,uogynams,gėlėms tręšti.Ši trąša atitinka pakriko,lokalaus bei papildomo tręšimo per lapus reikalavimus.Tirpalo reakcija yra artima neutraliai,todėl purkšti galima didelės koncentracijos tirpalais. Kalio trąšos: Naudojant kalio trąšas papildomam tręšimui augalai tampa atsparesni stresui, šalnoms, ligoms bei kenkėjams. Tokie produktai geriau laikosi sandėliavimo metu, transportuojant. Tuo pačiu pagerėja išaugintos produkcijos kokybė, perdirbamosios savybės. Kalio trąšos įtakoja derliaus dydį, spalvą, ypač obuolių, aromatines savybes.

Chemija  Rašiniai   (5,82 kB)

Titanas yra devintasis pagal paplitimą cheminis elementas Žemėje (sudaro 0,6% Žemės plutos masės), kurio atominis numeris 22, cheminis simbolis – Ti. Tai lengvas, tvirtas, blizgantis, atsparus korozijai baltai, sidabriškai metalinės spalvos metalas. Titanas yra naudojamas lengvuose, mechaniškai atspariuose lydiniuose (dažniausiai su geležimi ir aliuminiu), o labiausiai paplitęs junginys – titano dioksidas – baltuose pigmentuose. Periodinė grupė 4 Atomo numeris 22 Išvaizda Sidabriškas, žvilgantisAtomo savybės Atominė masė(Molinė masė) 47,867 а.m.v. (g/mol) Atomo spindulys 140 pm Jonizacijos energija (pirmas elektronas)657,8(6,82) kJ/mol (eV) Elektronų konfigūracija[Ar] 3d2 4s2 Cheminės savybės Kovalentinis spindulys 136 pmJono spindulys(+4e)68 (+2e)94 pm Elektroneigiamumas 1,54 (pagal Paulingą) Elektrodo potencialas 0 V Oksidacijos laipsniai 4

Chemija  Pateiktys   (46,44 kB)

KIEKYBINĖ IR KOKYBINĖ ANALIZINĖ CHEMIJA Analizinės chemijos paskirtis yra medžiagos cheminės sudėties tyrimas. Analizė skirstoma i kokybinę ir kiekybinę. Kokybinės analizės uždavinys – aptikti elementus junginiuose ir cheminius junginius – mišiniuose; kiekybinės analizės uždavinys – nustatyti santykinius elementų kiekius junginiuose ir cheminių junginių – mišiniuose. Tirpalo kocentracija vadinami medžiagos kiekį, esantį tam tikrame tirpalo arba tirpiklio masės vienete (masės koncentracija), arba tam tikrame tirpalo tūryje (tūrio koncentracija). Skaičiuojant tirpalo koncetraciją, ištirpusios medžiagos kiekis išreiškiamas įvairiais vienetais: gramais (tam tikrame tripiklio arba tirpalo kiekyje), procentais, grammolekulėmis (moliais), gramekvivalentais. Kiekybine analize vadinama analizinės chemijos dalis, skirta analizuojamos medžiagos kiekybiniai sudėčiai nustatyti. Kiekybiniams nustatymams dažniausiai panaudojamos tos pačios cheminės reakcijos, kaip ir kokybinei analizei. Svorio analizė pagrįsta tuo, kad nustatoma bandinio sudedamoji dalis, išskiriama iš tirpalo žinamos cheminės sudėties nuosėdomis. Žinant gautų nuosėdų masę, apskaičiuojamos tos sudedamosios dalies kiekis. SŪRELIAI IR JŲ RŪŠYS Saldūs tepiamieji lydyti sūriai (sūreliai) gaminami iš katik pagamintos įvairaus riebumo varškės, sviesto ir skoninių priedų: kavos, kakavos, vaisių, sulčių, medaus, riešutų, vanilino ir kt. Norint suteikti pastovią plastišką konsistenciją, karšta sūrio masė homogenizuojama, kartais pridedama stabilizatorių – agaro arba želatinos. Tepiamieji sūriai paprastai būna 20-30 proc. riebumo, gaminamas šokoladinis, „Voveraitė“ (su medumi ir riešutais), kavos, vaisinis, „Birutė“ (su medumi ir razinomis) sūris. Lydyti koncervuoti sūriai yra 45-50 proc. riebumo sūriai. Jie būna pasterizuoti ir sterilizuoti.

Chemija  Analizės   (15,4 kB)

ĮVADAS Polimerų pramonės produktus naudojame kiekvieną dieną, dažniausiai net nesusimąstydami, kaip gaminamos vienos ar kitos medžiagos, polietileninės pakuotės, kurių gausu kiekvienoje parduotuvėje ir kt. Šiandien vis didejant polimerų pramonės produkcijos paklausai, kasdien didinama ir pasiūla. O kada gi buvo pradėtas gaminti šiandien neatsiejamas nuo mūsų buities polietilenas ir jo gaminiai? Polietilenas pirmą kartą buvo susintetintas vokiečių chemiko Hanso fon Pechmano (Hans von Pechmann) 1898 metais, jam kaitinant diazometaną. Pirmasis pramonei pritaikomas polietileno sintezės būdas buvo atsitiktinai atrastas Eriko Foseto (Eric Fawcet) ir Redžinaldo Gibsono (Reginald Gibson) 1933 metais. Jie labai aukštame slėgyje kaitino eteno ir benzaldehido mišinį. Visgi, jų eksperimentą pavyko atkartoti tik 1935 metais, nes polimerizaciją sukėlė atsitiktinai į sistemą pakliuvęs deguonis. Pramoninė polietileno gamyba pradėta 1939 metais. Vėliau polietileno gamyba tobulėjo atrandant vis efektyvesnius katalizatorius polimerizacijai, leidusius gaminti polietileną daug žemesniame slėgyje. POLIMERŲ SANDARA Daugelio vienodų molekulių susijungimas į didesnes vadinamas polimerizacijos reakcija. Stambiamolekulinės medžiagos, iš kurių sintetinami polimerai, vadinami monomerais. Stambiamolekulinių medžiagų molekulės (polimerai) dar vadinami makromolekulėmis (graikiškai žodis ,,makros“ reiškia didelis). Polimeras sudarytas iš daugybės struktūrinių grandinių. Rašant polimero formulę, nurodoma struktūrinė grandinė, o skaičius n rodo, kiek molekulių susijungė vykstant polimerizacijai. Skaičius n, parodantis, kiek monomero molekulių susijungia į makromolekulę, vadinamas polimerizacijos laipsniu. Daug kartų pasikartojančios makromolekulėje atomų grupės vadinamos struktūrinėmis grandimis. Polimerizuojant nesočiuosius junginius, turinčius pakaitų, gautame polimere pastarieji gali būti išsidėstę chaotiškai. Susidaro stereonereguliariosios struktūros polimeras. Stereonereguliarąja ši struktūra vadinama todėl, kad radikalai CH3 – išsidėstę netvarkingai (ir vienoje, ir kitoje grandinės pusėje). Dažniausiai susidaro stereonereguliarūs polimerai. Stereoreguliariosios struktūros polimerų savybės daug geresnės nei stereonereguliariųjų, bet norint gauti tokius polimerus reikia ypatingų sąlygų (katalizatorių, slėgio, temperatūros). Pagal savo geometrinę formą polietileno ir polipropileno polimerai priklauso linijiniams polimerams, nes grandys jų molekulėse nuosekliai sujungtos į grandinę viena paskui kitą. Taip pat susiduriama su šakotais ir erdviniais polimerais; pastariesiems būdinga tai, kad linijinės molekulės juose sujungtos tarpusavyje cheminėmis jungtimis. Linijinės molekulės ilgis tūkstančius kartų didesnis už jos skersmenį. Tokia labai padidinta molekulė atrodytų kaip 1 mm skersmens ir keleto metrų ilgio siūlas. Tik nereikia pamiršti, kad linijinės struktūros molekulės nėra išsidėsčiusios vienoje tiesėje: mes jau žinome, kad anglies atomų grandinė sudaro zigzaginę liniją, be to, molekulės paprastai labai išlenktos įvairiomis kryptimis, kartais net susivijusios į kamuolį. Polimerų molekulinės masės sąvoka turi tam tikrų ypatybių. Polimerizuojantis į makromolekules, susijungia ne griežtai pastovus monomero melekulių skaičius: į vienas grandines susijungia daugiau, į kitas susijungia mažiau molekulių, žiūrint, kada nutrūksta polimero grandinė. Dėl to gaunamos įvairaus dydžio, taigi ir įvairios masės, molekulės. Todėl paprastai nurodoma tokios medžiagos molekulinė masė – tai tik vidutinė molekulinė masė, nuo kurios nukrypsta į vieną ar į kitą pusę atskirų molekulių masė. Pavyzdžiui, jeigu polimero molekulinė masė 28 000, tai jame gali būti molekulių, kurių molekulinė masė 26 000, 28 000, 30 000 ir t.t. Žinodami polimerų molekulinės masės ypatybes, galime pasakyti, ar polimerizacijos laipsnis yra pastovus dydis visoms vieno ar kito polimero molekulėms.

Chemija  Referatai   (17,66 kB)

Didelę reikšmę užtikrinant spaudos leidinių kokybę turi spausdinimo procesas, kurio svarbiausia medžiaga yra spaudos dažai, kadangi pastarieji tiesiogiai dalyvauja formuojant spaudos produkcijos – teksto ar iliustracijų – vaizdą. Todėl spaudos produkcijos kokybė daugiausia priklauso nuo to, ar gerai spaustuvininkas žino spaudos dažų savybes, jų paruošimo spausdinimui taisykles ir nuo to, kaip greitai jis sugeba pašalinti defektus, atsirandančius dėl blogos dažų kokybės arba netinkamo jų paruošimo. Šiame darbe ir bus nagrinėjama spaudos dažų tema. Visų pirma apžvelgsiu dažų fizikinę ir cheminę struktūrą, aprašysiu pigmentus ir dažalus bei riebaluose tirpius dažalus. Vėliau trumpai apibūdinsiu dažų gamybos technologiją, tačiau dėl vietos stokos per daug į cheminę struktūrą bei technologijas ir prietaisus nesigilinsiu. Tuomet panagrinėsiu dažų rūšis bei jiems keliamus bendriausius reikalavimus. Plačiausiai apžvelgsiu dažų savybes (optines, struktūrines bei mechanines, savybes, dažų fisavimąsi ir dažų sluoksnio stabilumą atsapaude), jų nustatymą, tam naudojamus būdus ir prietaisus. 1. Dažų fizikinė ir cheminė struktūra Spaudos dažai – tai koloidinė sistema arba vienalytė masė, susidedanti iš dažančiosios medžiagos arba pigmento (dispersinės fazės), rišiklio (dispersinės terpės) bei tam tikrų priedų. Pigmentas suteikia dažams reikalingą spalvą, o rišiklis užfiksuoja pigmentą popieriaus ar kito posluoksnio paviršiuje ir suteikia dažams spausdinamąsias ypatybes, todėl velenėliais (iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos) dažai plonu sluoksniu paskleidžiami spaudos formos paviršiuje ir, spaudžiant spaudos cilindrui, nuo formos arba ofsetinio cilindo pereina ant popieriaus paviršiaus. Mažo klampumo giliaspaudės dažai sudrėkina spaudos formos paviršių ir gerai užpildo visas, net mažiausias, jos įdubas; plieninis rakelis visiškai nubraukia dažų perteklių nuo spaudos formos tarpinių elementų. Kaip rišikliai naudojami lakai, t.y. dervų tirpalai aliejuose arba organiniuose tirpikliuose. Pigmentas ne tik tolygiai pasiskirstęs rišikyje, bet ir patikimai jame stabilizuotas, t.y. kiekviena pirminė pigmento dalelė apsupta ištiso stipraus apsauginio apvalkalėlio, susidedančio iš aktyvaus paviršiaus medžiagų molekulių, kurių visada yra rišiklyje. Tarp pigmento dalelių, apsuptų apsauginiais apvalkalėliais, yra šiek tiek rišiklio, kuris suteikia dažams reikalingą takumą ir geras spausdinamąsias savybes, nes, velenėliams ištrinant dažus ir jais dengiant, trintis atsiranda ne tarp kietų pigmento dalelių, o tame rišiklio tarpsluoksnyje, t.y. vietoj sausosios trinties yra skysčio trintis. Pigmento dalelės su apsaugniais apvalkalėliais tarsi slysta viena kitos atžvilgiu. Nesant apsauginių apvalkalėlių, pigmento dalelės susijungia į kietus grumstelius. Tuomet dažai prastai voluojasi, gali užkimšti rastrinę klišę su smulkia rastro liniatūra ir net susisluoksniuoti (pigmentas nusėda ant statinių ir bidonų dugno). Į kai kuriuos poligrafinius dažus dedama sikatyvų, kad, veikiant oro deguoniui, sparčiau vyktų plėvėdaros procesas. Spalvotuose dažaluose gali būti užpildų (pvz., bario sulfato ir aliuminio hidroksido), kurie išryškina pigmento spalvą, pagerina spausdinamąsias ypatybes ir atpigina dažus. Į juodus dažus, be pagrindinio pigmento (suodžių), dedama papildomų pigmentų, kad juoda spalva būtų sodresnė ir kad būtų geresnis atspaudo atspalvis. Juodi dažai sodrinami intensyviais mėlynais ir violetiniasi pigmentais, taip pat mažo tirpumo dažalais. Kokį pasirinkti papildomąjį pigmentą, daugiausia priklauso nuo rišiklio. Be to, į dažus galima dėti įvairių pagalbinių medžiagų, pavyzdžiui, pastos, kad sumažėtų lipnumas, kad dažai neteptų popieriaus, kad pagerėtų spausdinamosios ypatybės ir kt. 2. Pigmentai ir dažalai Pigmentai. Tai vandenyje ir organiniuose tirpikliuose netirpūs spalvoti, juodi ar balti labai dispersiški kristalinės struktūros milteliai. Jie gali būti organiniai arba neorganiniai. Pigmentai vartojami poligrafinių, industrinių, statybinių ir meninių dažų, spalvotųjų pieštukų gamybai, taip pat plastmasėms, gumai, sintetiniams pluoštams dažyti. Organinius pigmentus reikia skirti nuo dažalų. Dažalai. Tai sausų dažančių miltelių pavidalo organiniai junginiai. Nuo pigmentų skiriasi tuo, kad tirpsta vandenyje, o kartais ir organiniuose tirpikliuose, aliejuose, ir pasidaro sodrūs spalvoti tirpalai. Dažalais daugiausia dažomi siūlai ir audiniai. Be to, iš kai kurių dažalų gaminamos netirpios spalvotos nuosėdos – lakiniai pigmentai, kurie naudojami kaip pigmentai poligrafinių dažų gamybai. Organiniai pigmentai ir dažalai – arba dažančiosios medžiagos – sudėtingi junginiai, kuriuose aromatiniai radikalai ir jų aksochrominės grupės sujungti chromoformomis (tai gali būti azogrupė, cinoidinis žiedas ir kt.). Pagal vartojimo sąlygas dažančiosios medžiagos skirstomos į technines grupes: organinius pigmentus, dažalus (bazinius, rūgštinius, lakinius, riebaluose tirpstančius ir kt.). Pagal chromoforų cheminę sandarą bei pobūdį dažančiąsias medžiagas galima skirstyti į chemines klases, kurių šiame darbe plačiau nenagrinėsiu. Organinių pigmentų ir dažalų labai daug – keletas tūkstančių. Poligrafiniams pigmentams ir dažalams keliami dideli koloristiniai reikalavimai, jų gamyba turi būti netoksiška ir ekonomiška; be to, jie turi tikti trijų ir keturių spalvų spaudai bei automatizuotiems poligrafiniams procesams. Šiuos reikalavimus atitinka maždaug 15 markių organiniai pigmentai ir dažalai. Dirbtiniai neorganiniai pigmentai – tai labai dispersiškos vandenyje netirpios spalvotos ir baltos kai kurių metalų (geležies, titano, aliuminio, chromo, švino, bario ir kt.) druskos ir oksidai. Iš jų poligrafinių dažų gamybai naudojamas mėlynasis miloris, įvairių rūšių balti pigmentai ir užpildai. Prie neorganinių pigmentų priskiriamas ir juodasis pigmentas – suodžiai, aliuminio ir bronzos pudra bei milteliai. Poligrafiniams pigmentams keliami reikalavimai. Jie ypač dideli, ypač spalvos, dispersiškumo, atsparumo šviesai ir skaidrumo požiūriu. Pageidautina, kad spalvotieji pigmantai būtų artimo spektro spalvoms atspalvio ir kiek galima sodresni. Purpuriniai, žydri ir geltoni pigmentai, skirti dažų triadai, turi būti skaidrūs. Visi pigmentai turi būti atsparūs vandeniui, minkštos struktūros, t.y. lengvai susimaišyti su rišikliais. Pigmentų aliejaus imlumas turi būti ne per daug didelis, nes į dažus bus neįmanoma įdėti reikalingo kiekio pigmento. Taip pat pageidautina, kad pigmentai būtų atsparūs šarmams, rūgštims, alkoholiams, šilumai, dažai greitai džiūtų bei būtų ekonomiški. Lakiniai pigmentai. Tai dvivalenčių ir trivalenčių metalų rūgštinių dažalų netirpios druskos arba kai kurių bazinių dažalų kompleksinės druskos. 3. Riebaluose tirpūs dažalai Bazinių dažalų bazėmis, kurios netirpsta vandenyje, bet tirpsta kaitinamos oleino ir nafteno rūgštyse, sodrinami juodi laikraščių, knygų ir kai kurie kiti iškiliaspaudės dažai, taip pat ofsetiniai dažai, kurie į atspaudą susigeria tik selektyviuoju būdu. Riebaluose tirpūs intensifikatoriai geri tuo, kad nedidina dažų klampumo, todėl nereikia mažinti suodžių dozės. Be to, nuo jų pagerėja spausdinamosios ypatybės. Jie stabilizuoja pigmentus, dėl to dažai geriau fiksuojasi atspauduose. Tačiau esant riebaluose tirpių intensifikatorių pertekliui, dažai gali prasisunkti į kitą atspaudo pusę. 4. Dažų gamybos technologija Gaminant dažus, pigmentai gerai sumaišomi su rišikliu įvairių konstrukcijų maišymo mašinomis, paskui gauta aliejinė pasta pertrinama dažų trynimo veleninėmis mašinomis arba rutuliniais malūnais. Čia pigmentai dezagreguojami, t.y. jų antrinė struktūra suskaidoma į pirmines daleles (kristaliukus), jos stabilizuojamos solvatiniais apvalkalėliais iš aktyvaus paviršiaus medžiagų molekulių. Šių medžiagų visada yra rišiklyje. Pirminės pigmento dalelės turi būti susmulkintos, nes kitaip dažai neteks sodrumo ir pasidarys prastesnės spalvos. Geriausi minkštos struktūros pigmentai, nes, intensyviai ir ilgai trinant kietus pigmentus, dažai pasidaro prastesnės kokybės, sumažėja įrenginių našumas, susidaro elektros energijos nuostoliai. 4.1. Iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos dažai Orasausiai spalvoti pigmentai arba suodžiai kruopščiai sumaišomi su lakais ir kitais rišiklio komponentais galingomis greitaeigėmis maišymo mašinomis. Mišiniai palaikomi tam tikrą laiką, kad pigmentas geriau prisigertų rišiklio, po to pertrinami dažų trintuvėmis. Kaip sutrinti dažai, tikrinama pleišto pavidalo prietaisu. Naujesnėje dažų gamybos technologijoje taikomi rutuliniai malūnai pigmentams rišikliuose dezagreguoti. Pigmentai sumaišomi su rišikliais planetiniais maišytuvais. Po to pasta (mišinys) patenka į rutulinį malūną, paskui pertrinti dažai dar kartą leidžiami pro trivelenę dažų trintuvę, kad taptų vienalytiškesni ir kad iš jų pasišalintų oro burbuliukai, kurių visuomet susidaro trinant dažus rutuliniuose malūnuose. 5. Dažų klasifikavimas ir nomenklatūra Klasifikavimas. Atsižvelgiant į spaudos būdą, dažai skirstomi į penkias svarbiausias klases: skirtus ofsetinei spaudai, iškiliaspaudei, giliaspaudei, fleksografinei spaudai, trafaretinei spaudai. Šių klasių dažai pasižymi skirtingomis ypatybėmis: klampumu, lipnumu, fiksavimosi greičiu ir pobūdžiu, atsparumu drėgmei. Atsižvelgiant į spausdinimo greitį, ofsetiniai dažai skirstomi į dvi grupes: skirti spausdinti ritininiame popieriuje ir skirti spausdinti lakštiniame popieriuje. Iškiliaspaudės dažai, atsižvelgiant į spaudos mašinų konstrukciją ir spausdinimo greitį, taip pat skirstomi į dvi grupes: rotacinius ir plokščiaspaudės dažus. Pagal spaudos formos pobūdį ir paskirtį kiekvienos grupės dažai skirstomi į šias rūšis: lakštinius, knyginius bei žyrnalinius, iliustracinius, triadinius, kartografinius, dažus pakuotėms spausdinti, viršelinius dažus ir kt. Dažai būna spalvoti, juodi ir balti. Makroporingam ir mikroporingam popieriui, polimerinėms plėvelėms, skardai gaminami skirtingi dažai. Nomenklatūra. Dažams žymėti priimta tam tikra indeksavimo (numeracijos) sistema. Dažų indeksas rodo jų paskirtį, spalvą, kartais ir spausdinamąsias savybes. Ofsetinių, iškiliaspaudės ir giliaspaudės dažų indeksą sudaro šešiaženklis skaičius. Pirmasis skaitmuo žymi, kokio būdo spaudai skirti dažai: 1 – iškiliaspaudei; 2 – ofsetinei spaudai; 3 – giliaspaudei. Antrasis skaitmuo rodo spausdinimo mašinos tipą: 1 – laikraštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 20 tūkst. per valandą; 2 – laikraštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 40 tūkst. per valandą; 3 – knyginė bei žurnalinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 9 tūkst. per valandą; 4 - knyginė bei žurnalinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 25 tūkst. per valandą ir kurioje yra džiovinimo įtaisas; 5 – lakštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 7 tūkst. per valandą; 7 – plokščiaspaudė, kurios spausdinimo greitis iki 2 tūkst. ciklų per valandą. Trečiasis skaitmuo reiškia atliekamo darbo pobūdį: 1 – matinis, 2 – blizgus, 3- foninis, 5 – kartografinis. Ketvirtasis skaitmuo rodo rūšį popieriaus, kuriame numatoma spausdinti šiais dažais: 1- laikraštinis, 2 – antrojo numerio spaudos popierius, 3 – pirmojo numerio spaudos popierius, 4 – plonas kreidinis popierius, 5 – įprastinio lygumo kreidinis popierius, 6 – kreidinis superblizgusis popierius. Penktasis ir šeštasis skaitmenys rodo dažų spalvą (jie atskirti nuo pirmųjų keturių skaitmenų brūkšneliu): 1-9 – juodi, 10-19 – oranžiniai, 20-29 – raudoni, 30-39 – mėlyni, 40-49 – žali, 50-59 – geltoni, 60-69 – rudi, 70-79 – violetiniai, 80-89 – balti. Pavyzdžiui, indeksu 2413-26 žymimi raudoni ofsetiniai dažai, skirti ritininėms mašinoms, kuriose yra džiovinimo įtaisai, spausdinama pirmojo numerio popieriuje; indeksu 1313-01 žymimi juodi iliustraciniai dažai, skirti iškiliaspaudei rotacinėms mašinoms, kuriose yra džiovinimo įtaisai, spausdinama nekreidintame popieriuje. 6. Dažams keliami techniniai reikalavimai Ofsetiniams ir iškiliaspaudės dažams keliami šie svarbiausi techniai reikalavimai: 2. Dažai turi būti vienalyčiai, gerai pertrinti, slankios aliejinės pastos pavidalo, kad glaistytuvu nubrauktų dažų paviršius būtų lygus tarsi veidrodis. 3. Klampumas turi atitikti spausdinimo greitį; be to, kuo didesnis spausdinimo greitis, tuo mažiau klampūs ir lipnūs turi būti dažai. 4. Dažai turi laiku ir gerai užsifiksuoti popieriaus arba kito posluoksnio paviršiuje. 5. Dažų spalva ir atspalvis turi atitikti nustatytą etaloną. 6. Juodų dažų optinis tankis turi būti kuo didesnis, bet ne mažesnis kaip 1,6. 7. Dažai turi būti atsparūs šviesai. 8. Triadiniai dažai (dažai, skirti trispalvei ir keturspalvei spaudai) turi būti skaidrūs. 9. Ofsetiniai dažai turi netepti tarpinių (nespausdinamųjų spaudos formos elementų) ir nesudaryti emulsijos su drėkinamuoju skysčiu. Drėkinamasis skystis gali šiek tiek emulguotis dažuose, tačiau neleistina, kad nuo to pablogėtų spausdinamosios ypatybės. 10. Dažų sudėtyje neturi būti toksiškų ir nemalonaus kvapo organinių tirpiklių. 11. Spausdinant dažai turi neišpešioti popieriaus paviršiaus, t.y. jie neturi būti pernelyg lipnūs. 12. Dažai turi gerai maišytis dažų dėžėje tuomet, kai dirba spausdinimo mašina, ir nedulkėti patekę tarp dažų velenėlių. Iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos dažai dažniausiai gaminami kaip greitai užsifiksuojantys. Ofsetiniams dažams vartojami pakankamai sodrūs, vandeniui atsparūs pigmentai ir šiek tiek klampesni bei lipnesni rišikliai, todėl dažai nesudaro emulsijų su drėkinamuoju skysčiu ir netepa spaudos formos tarpinių (nespausdinamųjų) elementų. Tačiau griežtos ribos tarp ofsetinių ir iškiliaspaudės dažų nėra. Pavyzdžiui, bet kurie ofsetiniai dažai tinka analogiškomis sąlygomis ir iškiliaspaudei, bet ne visi iškiliaspaudės dažai tinka ofsetui. Taigi tikslinga į asortimentą įeinančius kai kuriuos iškiliaspaudės dažus pakeisti universaliais, tinkamais spausdinti ne tik ofsetu, bet ir iškiliuoju būdu. 7. Dažų savybės ir jų nustatymas 7.1. Optinės dažų savybės Optinės dažų ypatybės yra šios: spalva, skaidrumas (dengiamoji geba – dydis, atvirkščias skaidrumui) ir atspaudo dažų sluoksnio blizgumas. Dažų spalva. Tai svarbiausia dažų spausdinamoji ypatybė, nes popieriuje ar kitame posluoksnyje turi būti gautas geras spalvotas atspaudas. Spausdinant juodais dažais, svarbiausia, kad atsapudas būtų kuo juodesnis. Objektyviai atspaudo dažų spalvą galima nustatyti prietaisais, t.y. atlikus spektrofometrinius arba kolorimetrinius matavimus. Tačiau visuomet labai svarbus ir vizualinis atspaudų, atspausdintų reprodukcijų spalvų skalės vertinimas, nes sunku įsivaizduoti, kad kas nors tobuliau suvoktų spalvinius pojūčius negu žmogaus akis. Juk ir milijonai skaitytojų tik vizualiai vertina spausdintą produkciją. Spektrofometrais gaunamos spektrofometrinės atspindžio kreivės. Iš šių kreivių galima apskaičiuoti kolorimetrines konstantas. Kolorimetrais (arba densitometrais, turinčiais tris šviesos filtrus) spauda vertinama pagal tai, kiek bandinyje yra standartinių spalvų (mėlynos, žalios ir raudonos), po to jau galima apskaičiuoti kolorimetrines konstantas. Kokią kontrolės sistemą pasirinkti, priklauso nuo jos paskirties ir dažų techninių sąlygų. Poligrafinių dažų gamyklose naudojami laboratoriniai automatiniai spalvos analizatoriai, kuriais, be gana sudėtingų apskaičiavimų, tikrinant atspaudų dažų spalvą, nustatomi visi reikalingi rodikliai, tarp jų ir spalvos nuokrypis nuo standartuose pateiktų normatyvų. Tuomet nebereikia kasdien sistemingai prietaisais tikrinti triadinių dažų optinių konstantų poligrafijos įmonėse, kadangi šiuos duomenis joms pateikia poligrafijos dažų gamyklos. Nustatant triadinių dažų kokybę ir jų tinkamumą atkurti spalvotą originalą, naudojamos triadinių dažų spalvų skalės. Spalvų skalės – tai triadinių dažų atspaudai – individualūs, dvigubi ir trigubi (kartais su ketvirtąja spalva – juoda arba pilka) esant skirtingam spausdinamųjų elementų tankiui, taigi ir skirtingam sodrumui. Keturspalvės spaudos procesui tikrinti naudojamas densitometras “Makbet”, kuriuo išmatuojamas spalvų skalės atspaudų optinis tankis, kurį vėliau galima palyginti su normatyvais. Blizgumas. Dažų blizgumas daugiausia priklauso nuo to, ar lygus, ar šiurkštus atspaudo paviršius. Kuo lygesnis atspaudo paviršius, tuo jis bus blizgesnis ir sodresnis. Taip yra todėl, kad matiniai paviršiai krintančius į juos spindulius ne tik atspindi, bet ir išsklaido, o blizgūs atspindi kaip veidrodis. Atspaudas tuo labiau blizga, kuo lygesnis ir tankesnis popierius, kuo greičiau užsifiksuoja dažai, kuo labiau mikroporingas (kapiliarus) kreidinio popieriaus paviršius. Ofsetiniame nekreidiniame popieriuje atspaudas būna matinis net spausdinant bilzgiaisiais dažais. Atspaudų dažų blizgumas poligrafijos įmonėse nustatomas vizualiai. Atspaudai skirstomi į dvi kategorijas – blizgius ir matinius. Netikslinga čia naudoti gana sudėtingą ir sunkiai eksploatuojamą gonifometrinį blizgomatį ŌĮ. Poligrafinių dažų skaidrumas. Dažų skaidrumas (kaip ir neskaidrumas arba dengiamoji geba) priklauso nuo pigmento ir rišiklio lūžio rodiklių skirtumo. Jeigu šie rodikliai beveik sutampa, tai dažai bus skaidrūs, jeigu jie smarkiai skiriasi – dengiamieji. Dažų skaidrumas žinomas iš anksto ir visų partijų vienodas. Todėl jam nustatyti netikslinga taikyti daug darbo reikalaujančią laboratorinę metodiką pagal standartą. Dažų dažomosios galios bandymas. Tai juose esančios dažomosios medžiagos koncentracijos nustatymas. Atliekant šį bandymą, dažai maišomi su cinko baltalais, nes dviejų vienodos spalvos dažų dažomosios galios skirtumas ypač išryškėja sumaišius juos su cinko balatalais. Todėl bandomieji ir etaloniai dažai sumaišomi su vienodu kiekiu trintų cinko baltalų (1 g dažų, 10 g cinko baltalų), tuomet palyginamas jų spalvos sodrumas bei atspalvis. Etaloninių ir bandomųjų dažų sodrumui suvienodinti į sodresnį pavyzdį pridedama atitinkamai daugiau baltalų. Tuomet dažomąją galią galima išreikšti procentais etalononių dažų atžvilgiu. 7.2. Struktūrinės bei mechaninės dažų ypatybės Dažų struktūrinės bei mechaninės (deformacinės) ypatybės yra šios: klampumas, struktūrinis klampumas, plastiškumas, elastingumas, lipnumas.Ypatybės vadinamos struktūrinėmis mechaninėmis todėl, kad jos priklauso nuo struktūros, kurią sudaro pigmentas, tolygiai pasiskirstęs rišiklyje. Šiai ypatybių grupei priklauso ir sutrynimo laipsnis (dažuose neturi būti rupių dalelių) bei kiekis emulsinio vandens, stabiliai pasiskirsčiusio dažų masėje. Klampumas. Tai vidinė trintis, kuri atsiranda tarp skysčio sluoksnių tuomet, kai jie, atitinkamos mechaninės apkrovos veikiami, slenka vienas kito atžvilgiu. Kuo stambesnės skysčio molekulės, tuo didesnis jų sąlyčio paviršius ir tuo didesnė tarp jų trintis, todėl didesnis ir klampumas. Struktūrinis dažų klampumas. Koloidinės sistemos struktūrinė klampa – nepastovus dydis: ji priklauso nuo mechaninių įtempimų bandant. Kai apkrova nedidelė, tuomet dažų struktūra ?ra labai iš lėto, todėl spėja atsistatyti. Taigi dažų klampumas šiame intervale esti stabilus ir nedidelis. Kai įtempimai labai dideli ir dažų struktūra visiškai suyra, klampumas pasidaro stabilus ir minimalus, nebepriklausantis nuo mechaninių įtempimų. Ištirti struktūrinį dažų klampumą galima specialiais laboratoriniais prietaisais. Tačiau šie prietaisai sudėtingos konstrukcijos, brangūs; be to, juos turi aptarnauti labai kvalifikuoti darbuotojai ir prižiūrėti mechanikas ir elektrikas. Todėl dažų kokybei ir jų tinkamumui spaudai įvertinti kasdieninėje praktikoje naudojamas tik efektyvusis klampumas paprastu ir gana tiksliu Lorėjaus viskozimetru; be to, cechuose vis dar taikomi sąlyginio klampumo bandymų metodai, t.y. stebimas krintantis rutuliukas ir matuojamas dažų sklidumas. Dažų sklidumo bandymas. Nustatytos masės dažų lašas užlašinamas ant stiklinės plokštelės, kurios skersmuo apie 70 mm ir storis 3-5 mm, užklojamas tokia pat antra plokštele, ant jos uždedamas 350g masės pasvaras ir įdedama į termostatą, kuriame palaikoma 30o C temperatūra. Po 5 minučių pasvaras nukeliamas ir išmatuojamas dažų dėmės skersmuo milimetrais. Kuo didesnis dėmės skersmuo, tuo mažesnė dažų struktūrinė klampa, tuo mažiau jie struktūruoti. Iš sklidumo galima apytiksliai nustatyti dažų struktūrines bei mechanines ypatybes – klampumą ir plastiškumą, tinkamumą spaudai atitinkamomis sąlygomis. Dažų lipnumas. Tai dažų adhezinių ir kohezinių savybių derinys. Adhezija, arba prilipimas (paviršiaus ypatybė) – tai jėga, kuria dažų arba klijų sluoksnis prilimpa prie popieriaus, velenėlių, spaudos formos paviršiaus. Kohezija, arba sluoksnio stiprumas (erdvinė ypatybė) – tai medžiagos dalelių sukibimas koloidinės arba polimerinės sistemos sluoksnyje. Lipnūs yra tie dažai ir klijai, kurie gerai sukimba su paviršiumi (adhezija) ir sudaro pakankamai (bet ne per daug) stiprų sluoksnį (kohezija). Lipnumas labai svarbus spausdinimo procese, nes nuo jo priklauso dažų sutrynimo kokybė, jų dengiamoji geba ir geba pereiti nuo formos ant popieriaus. Nelipnūs dažai spaudos mašinos dažų aparate neperkeliami nuo vieno velenėlio ant kito, tiesiog dengia juos kaip plastiškas tepalas. Ofsetinių ir iškiliaspaudės dažų adhezija visada stipresnė negu kohezija. Todėl, pereidami nuo velenėlio ant velenėlio, ant spaudos formos paviršiaus ir ant popieriaus, dažai visada atirtūksa sluoksnio viduje (vadinamasis kohezinis trūkimas). Nuo dažų adhezinių ir kohezinių savybių tinkamo derinio priklauso spausdinimo proceso “drėgnu ant drėgno” kokybė. Dažų adhezija stipresnė tuomet, kai didesnio elastingumo rišiklis, t.y. kai jame gausudervų ir labai klampių alkidų, ir silpnesnė tuomet, kai didesnė pigmentų ir užpildo koncentracija. Dažų kohezija stipresnė tuomet, kai juose yra didesnė pigmentų ir užpildų koncentracija, taip pat kai rišiklyje gausu stambiamolekulinių komponentų. Taig lipnumas tam tikru mastu priklauso ir nuo klampumo. Dažų lipnumas nustatomas dvejopai – lipnumo matuokliu ir įtaisu ???. Dažų lipnumo bandymas įtaisu ??? – tai stebėjimas, kaip dažai išpešioja tiražinio ir etaloninio popieriaus paviršių. Tiražinio ir etaloninio popieriaus stiprumas nevienodas ir žinomas iš anksto. Pertrynimo laipsnis. Ar yra rupių, nesutrintų pigmento dalelių, patikrinama prietaisų su pleištiniu grioveliu. Truputis dažų įpilama į įdubą ir greitai paskirstoma po visą griovelį ta kryptimi, kuria mažėja gylis. Tuomet rupios, nesutrinto pigmento dalelės dažų sluoksnyje paliks pėdsakus, t.y. brūkšnelius. Griovelio gylis mikrometrais tose vietose, kur prasideda brūkšneliai, ir bus dažų pertrynimo laipsnio rodiklis. Vandens kiekio tyrimai. Kiek dažuose yra vandes, tiriama Dino ir Starko metodu. Į specialų prietaisą sudedama 10 g bandomųjų dažų ir 40 ml ksilolio. Pakaitinus šį mišinį, jis ima garuoti. Garai kondensuojasi specialioje gaudyklėje. Vanduo ksilole netirpsta, todėl jis, būdamas sunkesis, susikaupia gaudyklės dugne. Pagal gaudyklės padalas nustatomas išgaravusio iš vandens dažų tūris ir apskaičiuojama, kiek dažų masėje yra vandens (*). 7.3. Dažų fiksavimasis atspaude Dažų fiksavimasis. Tai plėvelės susidarymas atspaudo paviršiuje. Stipri elastinga nenutrinama dažų plėvelė popieriaus paviršiuje susidaro vykstant fizikiniams ir cheminiams reiškiniams. Dažų fiksavimasis tikrinamas jau minėtu įtaisu ??? arba visiško užsifiksavimo užsifiksavimo reguliatoriumi. Bandant įtaisu ???, dažų užsifiksavimo laipsnis nustatomas taip: prie ką tik atspausto bandomųjų dažų atspaudo po 30s, 5 min ir 10 min prispaudžiama švari popieriaus juostelė ir išmatuojamas joje gautas dažų dėmės optinis tankis. Naudojant dviejų rūšių etaloninį popierių – mikroporingą ir makroporingą, nustatoma dažų geba sudaryti plėvelę arba susigerti selektyviuoju būdu. Bandant laboratoriniu fiksavimosi registratoriumi, atspaudas įtvirtinamas ant automatinio reigstratoriaus būgno, kurį suka laikrodžio mechanizmas. Prie atspaudo, kuriame dar nevisiškai užsifiksavo dažai, tam tikra jėga prispaudžiamas nedidelis slenkantis guminis strypelis, paliekantis jo paviršiuje spiralės pavidalo pėdsaką. Pažymimas laikas, kai strypelis nebepalieka pėdsako. Šis laikas ir nustato dažų užsifiksavimo atsapudo paviršiuje greitį. Dažų oksidacinė polimerizacija. Ji nustatoma stebint, ar susidaro stipri nelipni dažų plėvelė nesugeriančiame paviršiuje, pavyzdžiui, stiklo paviršiuje (kambario temperatūroje). Kokiu greičiu vyksta oksidacinės polimerizacijos procesas, nustatoma pagal laiką, per kurį susidaro stipri nelipni plėvelė. Tai nustatoma ridinėjant 10 mm skersmens plieninį rutuliuką dangos paviršiuje 10-15o kampu arba bandant atplėšti plėvelę. Sausos stiprios plėvelės susidarymo greitis stiklo paviršiuje – labai svarbus kokybės rodiklis tų dažų, kurių rišiklyje yra nesočiųjų komponentų. Be to, taikant šį paprastą metodą, galima beveik tiksliai vizualiai patikrinti prieš šviesą dažų spalvą ir atspalvius, nustatyti, ar jie nenukrypsta nuo etalono. 7.4. Dažų sluoksnio stabilumas atspaude Atsparumas šviesai. Tai atspaudo dažų spalvos atsparumas išsklaidytai dienos šviesai ir tiesioginiams saulės spinduliams. Dažų atsparumas šviesai priklauso nuo atsparumo šviesai to pigmento, iš kurio jie pagaminti, ir šiek tiek nuo koncentracijos: kuo didesnė pigmento koncentracija dažuose, tuo jie atsparesni šviesai. Todėl praskiesti dažai visada mažiau atsparūs šviesai negu koncentruoti. Nustatant atsparumą šviesai, dažai veikiami tiesioginės saulės spinduliais arba išsklaidytąja dienos šviesa. Prieš tyrimą atspaudas perpjaunamas pusiau: viena dalis kartu su etalonu pritvirtinama prie planšetės, kurią veikia šviesa, kita laikoma aplanke. Kartkartėmis eksponuojamų atspaudų spalva palyginama su atspariais šviesai etalonais ir aplanke esančio atspaudo spalva. Dažų plėvelės stiprumas. Skiriamas plėvelės trapumas, lankstant atspaudus, ir paviršiaus atsparumas trynimui. Kaip žinoma, ilgai vartojamų leidinių, pavyzdžiui, vaikiškų knygų, žurnalų, albumų ir kt., dažų sluoksnis pamažu nusitrina, tarsi nubyra. Pridėjus alkidinių polimerų ir polimerizuotų aliejų, dažų plėvelės pasidaro stiprios, netrapios. Todėl kietos dervos, sudarančios trapias plėveles, visada derinamos su alkidiniais polimerais ir polimerizuotais aliejais. Yra keli laboratoriniai prietaisai dažų plėvelės atsparumui trinčiai išbandyti. Jie pagrįsti tuo, kad atspaudo paviršius ilgiau ar trumpiau veikiamas trintimi. Standartinėmis sąlygomis jį trina šliaužiklis, slankiojantis į priekį ir atgal arba sukdamasis. Plėvelės atsparumas trinčiai nustatomas pagal tai, kiek jos paviršių pažeis trinantysis šliaužiklis po tam tikro skaičiaus judesių ciklų. Dažų plėvelės netrapumas. Norint nustatyti, ar netrapi dažų plėvelė, atspaudas gerąja puse sulenkiamas 180o kampu ir per sulenktą vietą švelniai pabraukiama lygiu daiktu. Atlenkus atspaudą, toje vietoje, kur buvo sulenkta, turi nebūti įtrūkimų. Atspaudų atsparumas rūgščių ir šarmų poveikiui. Dažų atsparumas šarmams svarbus tuomet, kai spausdinamos šarmingų produktų etiketės: muilo, skalbimo miltelių, tabako gaminių ir kt. Dažai turi būti atsparūs rūgštims tuomet, kai ofsetinėje spaudoje vartojami labai rūgštūs drėkinamieji tirpalai, taip pat kai atspaudus gali veikti rūgštys, pavyzdžiui, konditerijos gaminių pakuotė. Dažų atsparumas rūgštims ir šarmams priklauso nuo pigmentų atsparumo šiems cheminiams reagentams. Atspaudų atsparumas rūgščių ir šarmų poveikiui nustaomas tokiu būdu. 50x50 mm didumo atspaudai 5 minutėms panardinami į 5* šarmų arba rūgščių vandeninius tirpalus. Po to jie išimami iš tirpalo ir nusausinami gabalėliu sugeriamojo popieriaus. Išdžiovinus kambario temperatūroje, atsižvelgiant į tai, kiek pasikeitė bandinio spalva palyginti su ankstense jo išvaizda, nustatomas atsparumas šarmams arba rūgštims. Atspaudo dažų atsparumas alkoholiams, vandeniui ir aliejams. Skiriams dažų atsparumas vandeniui, pavyzdžiui, ofsetinėje spaudoje jis susijęs su pigmento atsparumu vandeniui, ir atspaudų atsparumas vandeniui, daugiausia priklausantis nuo plėvėdario netirpumo vandenyje. Kai užsifiksavę atspaudai dar turi būti nulakuoti spiritiniais lakais, labai svarbus dažų atsparumas alkoholiui, kuris priklauso nuo pigmento atsparumo alkoholiui. Visi svarbiausieji pigmentai neatsparūs alkoholiui, visi kiti - daugiau ar mažiau atsparūs. Pigmentų atsparumas aliejams – tai pigmentų netirpumas aliejuose ir rišikliuose. Atsparumas aliejams svarbus tik tuomet, kai spausdinamos įvairių riebalų ir riebių produktų etiketės. Kitais atvejais pigmentų atsparumas aliejams neturi reikšmės, tuo labiau, kad spalvoti dažai gerinami aliejuose tirpiais intensifikatoriais. Šiems atsparumams nustatyti iš visiškai užsifiksavusių atspaudų išpjaunami 50x50 mm dydžio gabaliukai ir tarp dviejų stikliukų suglaudžiami su keliais filtruojamojo popieriaus lapeliais, suvilgytais alkoholiu, vandeniu arba aliejumi. Ant viršaus uždedamas 100g pasvaras. Po 24 valandų atspaudai išimami. Pagal tai, kiek nusidažė antrasis filtruojamojo popieriaus lapelis, daroma išvada, ar bandomieji dažai atsparūs alkoholiui, vandeniui arba aliejui. Išvados Popierius ir dažai – tai medžiagos, be kurių poligrafijos produkcijos gamyba būtų neįmanoma. Spaudos dažų svarba nenuginčijama, kadangi dažai tiesiogiai dalyvauja formuojant spaudos produkcijos – teksto ar iliustracijų – vaizdą. Šiame darbe ir buvo nagrinėjami spaudos dažai. Kadangi populiariausias, pigiausias ir dažniausiai naudojamas spaudos būdas yra ofsetas (po jo – giliaspaudė), šiame darbe šios spaudos formos dažams buvo teikiamas didesnis dėmesys. Spaudos dažai – tai koloidinė sistema, kurią sudaro pigmentai arba dažalai, dervos ir aliejai bei įvairūs priedai, kurie suteikia dažams pageidaujamą atspalvį, ryškumą ir kitas reikiamas savybes. Spaudos dažai turi daug savybių, kurios yra reglamentuojamos specialiomis instrukcijomis. Specialiais prietaisais galima nustatyti tokias optines dažų savybes, kaip spalva, skaidrumas, blizgumas, dažomoji galia bei mechanines savybes, prie kurių priskiriama klampumas, sklidumas, lipnumas, pertrynimo laipsnis, vandens kiekis, bei ypatybės, svarbios spausdinant ir vartojant: atsparumas šviesai, dažų plėvelės netrapumas, atsparumas vandeniui, aliejams, rūgštims, šarmams, alkoholiams, oksidacinė polimerizacija, dažų fiksavimasis atspaude. Visos šios savybės ir jų normatyvų išmanymas poligrafininko darbe nulemia spaudos kokybę, o tai yra labai svarbu dabartinėmis konkurencinės ekonomikos sąlygomis.

Chemija  Referatai   (24,44 kB)

Gamtoje silikatai yra labiausiai paplitę junginiai. Jie sudaro 97% Žemės plutos.Silikatai, į kurių sudėtį įena Al2O3, vadinami aliumosilikatais. Silikatų formulių pavyzdžiai: Al2O3 ∙ 2SiO2 ∙ 2H2 koalinas, CaO ∙ 3MgO ∙ 4SiO2 asbestas, K2O ∙ Al2O3 ∙ 6SiO2 lauko špatas. Stiklas gaunamas kaitinant iki 1400 oC baltojo smėlio SiO2, sodos Na2CO3 ir klinčių arba kreidos CaCO3 mišinį specialiose krosnyse. Soda pažemina mišinio lydymosi temperatūrą, kreida padidina stiklo tvirtumą ir sumažina tirpumą vandenyje. 6SiO2 + CaCO3+ Na2CO3→ Na2O ∙ CaO ∙ 6SiO2 + 2CO2 . Išlydita masė laikoma, kol visiškai išsiskirs CO2 dujos. Uzrašytoji stiklo formulė yra aptikslė. Ji artima paprastojo, langų, butelių stiklo sudėčiai. Paprastajame stikle būna 60-70 % SiO2, 10-13 % šarminių metalų oksidų, 10-15 % žemės šarminių metalų oksidų. Vandenyje tirpūs tik šarminių metalų silikatai. Na2SiO3 arba K2SiO3 tirpalas vadinamas skystuoju stiklu. Jis gaunamas lydant silicio oksidą su soda arba jį veikiant koncentruotu natrio šarmo tirpalu: nSiO2 + Na2CO3→ Na2O ∙ nSiO2 + CO2. (n=1÷4), SiO2 +2NaOH→ Na2SiO3 + H2O. Sumaišius stiklo pluoštą su sintetinėmis organinėmis dervomis, gaunamos konstrukcinės medžiagos – stikloplastai. Jie 3-4 kartus lengvesni už plieną, bet panašaus tvirtumo. Iš stikloplastų gamina vamzdžius, kurie nekoroduoja ir atlaiko didelį hidraulinį slėgį. Silikatinis arba portlandcementas – viena iš dažniausiai vartojamų cemento rūšių. Portlandcementas gaminamas iš gamtoje plačiai paplitusių klinčių CaCO3 ir molio Al2O3 ∙ 2SiO2 ∙ 2H2, kurie maišomi santykiu 3:1, arba panašios cheminės sudėties gamtinės medžiagos – mergelių. Žaliavų mišinys paruošiamas iš tiksliai dozuotų klinčių ir molio bei papildomai pridedama medžiagų. Paruoštas žaliavų mišinys rūpestingai smulkinamas šlapiuoju būdu į kurį pridedama cheminių medžiagu – malimo aktyvatorių. Po to žaliavų mišinys dedamas lėtai sukamoje cilindro formos krosnyje.Krosnis šiek tiek pasvirus, todėl pakrautas į viršutinę jos dalį žaliavų mišinys iš lėto slenka į apatinį krosnies galą, pro kurį pučiamas kuras, kuris juda priešpriešiais žaliavų mišiniui. Dedamas žaliavų mišinys krosnyje pereina penkias palaipsniui aukštėjančios temperatūros zonas. Iš pradžių išgaruoja drėgmė, išsiskiria chemiškai sujungtas vanduo, paskui gamtiniai mineralai skyla į oksidus, o šie reguoja vieni su kitais. Aukščiausia temperatūra penktoje zonoje apie 1450 oC. Čia vyksta dalies medžiagų lydymasis; apie 1/3 jų yra skystos fazės. Gautoji medžiaga sudaro grūdėtą masę, vadinama cemento klinkeriu. Portlandcemento klinkeris susideda iš keleto dirbtinių mineralų, iš kurių svarbiausi: trikalcio silikatas 3CaO∙ SiO2, dikalcio silikatas 2CaO∙ SiO2, trikalcio aliuminatas 3CaO∙ Al2O3, tetrakalcio 4CaO∙ Al2O3∙ Fe2O3. Be šių mineralų cemento klinkeryje yra dar kitų medžiagų ir žalingų priemaišų, bloginančių cemento savybes, pavyzdžiui, magnio ir šarminių metalų oksidų. Nuo klinkerio minerologinės sudeties labai priklauso cemento savybės. Trikalcio silikatas aktyviai reaguoja su vandeniu ir labai greitai kietėja, įgydamas didelį tvirtumą. Dikalcio silikatas mažai aktyvus, kietėja labai iš lėto. Kietėjimo produktai pirmomis savaitėmis ir mėnesiais nėra stiprūs, per keletą metų jų stiprumas nuolat didėja. Tetrakalcio aliumoferitas kietėja lėtai, bet greičiau negu dikalcio silikatas. Stipresni ir jo kietėjimo produktai. Aktyviausias yra trikalcio aliuminatas.jis labai greitai kietėja, bet kietėjimo produktai nestiprūs. Keramika vadinami įvairūs gaminiai iš molio Al2O3 ∙ 2SiO2 ∙ 2H2O be priedų arba su įvairiais priedais tvirtumui padidinti. Tai plytos, čerpės, atsparios ugniai medžiagos, puodžių dirbiniai, keraminiai vamzdžiais, fajansas, porcelianas, elektroizoliacinė ir puslaidininkų keramika.Pagrindinė reakcija, vykstanti degant moliui: 3[Al2O3 ∙ 2SiO2 ∙ 2H2O]→ 3Al2O3 ∙ 2SiO2 +4SiO2 +6H2O↑. Porceliano dirbiniai formuojami iš švaraus, išvalyto kaolino, sumaišyto apytiksliai su tokiu pat kiekiu kvarco ir lauko špato. Degama apie 1200 oC temperatūroje. Po pirmojo degimo dirbiniai panardinami į tyrės pavidalo smulkiai sumalto lauko špato K2O∙ Al2O3∙ 6SiO2 ir vandens mišinį. Po to jie antra karta talpinami į krosnį ir kaitinami apie 1400 oC temperatūroje. Čia glazūros ir dirbinio masės lauko špatas lydosi ir beveik visiškai užpildo keramikos akutes. Glazūruoti gaminiai gražūs, blizga, geriau apsaugoti nuo užteršimo, atsparūs rūgštims bei šarmams.

Chemija  Konspektai   (6,25 kB)

Sidabro savybės Asirijoje sidabras vadintas šventuoju dievų metalu.Mėnulio pavadinimas iki šiol išlikęs sidabro nitrato(Ag+NO3) preparatui(liapisui),kuris naudojamas gydymui ir anglų kalba vadinamas lunar caustic.Alchemikai šį junginį vadino pragaro akmeniu(lapis infermalis ).Senojoje Graikijoje sidabrą vadino "argyros" nuo žodžio argos(liet.baltas,blizgantis). Senovės Romoje sidabras vadintas "argentum",šis pavadinimas chemijoje išliko iki dabar,o sidabro simbolis ir yra šio žodžio santrumpa Ag. Sidabras (Argentum, Ag), periodinės elementų sistemos 1 grupės cheminis elementas. Metalas. Atomų skaičius 47, atominė masė 107,868. Oksidacijos laipsnis junginiuose +1, labai retai +2 , +3. Gamtoje randama 2 stabilūs sidabro izotopai Ag107 (51,35%) ir Ag109 (48,65%) ; jie sudaro 10-5% Žemės plutos masės. Ag yra baltas (melsvo atspalvio),ypatingo metalinio blizgesio(poliruotas sidabras atspindi 95% krintančios į jį šviesos) metalas.Minkštas (pagal kietumą yra tarp aukso ir vario,kietumas pagal Mokso skalę 2,5-3),labai tąsus,plastiškas,kalus. Sidabras geriausiai iš metalų praleidžia elektros srovę. Chemiškai nelabai aktyvus. Veikiamas halogenų ir sieros, apsitraukia sunkiai tirpstančiu halogenidu (pvz.,sidabro chlorido, sidabro bromido) ir sulfido plėvele. Ore nesioksiduoja (sidabriniai daiktai juoduoja, susidarant juodam sidabro sulfidui Ag2S ).Druskos ir praskiesta sieros rūgštis sidabro neveikia, azoto rūgštis jį tirpina: Ag+2HNO3 = AgNO3 +NO3 +H2 O Į sidabro nitrato tirpalą pridėjus šarmo, susidaro tamsiai rudos sidabro oksido nuosedos: 2AgNO3 +2NaOH= 2NaNO3 +Ag2 O+H2 O Sidabras - grynuolių klasės mineralas. Jame būna aukso, vario, gyvsidabrio, bismuto, stibio priemaišų. Grynuolių kristalai netaisyklingi - susukti, išlenkti, randama ir netaisyklingos formos plokštelių, grūdelių. Sidabras pasižymi antibakterinėmis savybėmis, sidabro jonai valo organizmą. Apie tai pasakoja viena Aleksandro Makedoniečio laikų istorija.Jo kariuomenė,užkariaudama vieną valstybę po kitos,pasiekė Indiją,bet turėjo grįžti atgal,nes pradėjo siausti vidurių ligos.Nesuprantama buvo tai,kad sirgo eiliniai kariai,bet ne viršininkai,nors viršininkų aprūpinimas ir gyvenimo sąlygos buvo tos pačios,kaip ir eilinių karių.Skirtumas buvo tik toks,kad viršininkai naudojo sidabrines,o eiliniai – alavines taures.Sidabrą laikome netirpiu,bet visiškai netirpių medžiagų nėra.Taigi reaguodamas su vandeniu Ag keičiasi su juo jonais ir išnaikina ligų sukėlėjus.Netgi senovės egiptiečiai žaizdas gydė sidabrinėmis plokštelėmis.Vanduo ilgai negenda laikomas sidabriniame inde,taigi sidabras - mikroorganizmų priešas. Beto sidabras pasižymi gydomosiomis savybėmis : neleidžia anksti pasenti,ramina susijaudinimą ir susirūpinimą Sidabras pasižymi nepaprastomis optinėmis savybėmis, jis iš visų žinomų metalų turi didžiausią šviesos atspindžio gebą, todėl naudojamas veidrodžių gamybai.Kvadratiniam metrui veidrodžio reikia 7-10 g. sidabro.Kadaise veidrodžius gamindavo iš poliruoto metalo lakštų, paprastai vario arba bronzos. Atvaizdai tokiuose veidrodžiuose nebūdavo ryškūs, nes nemaža šviesos susigerdavo, o dėl paviršiaus nelygumų atvaizdai būdavo labai iškreipti. Šiais laikais veidrodžiai daromi kitaip. Jie daromi iš poliruoto stiklo, padengiant jo užpakalinį paviršių plonyčiu sidabro arba kartais ir aliuminio sluoksneliu. Taip stiklas apsaugo metalą, o būdamas labai lygaus paviršiaus dar ir neiškraipo vaizdo. Todėl šie veidrodžiai žymiai geresni.

Chemija  Referatai   (29,27 kB)

Sidabras (Argentum),Ag, periodinės elementų sistemos 1 grupės cheminis elementas. Metalas. Savybės: baltas, blizgantis, sunkus, minkštas, kalus, nerūdijantis metalas, pats geriausias elektros ir šilumos laidininkas, chemiškai nelabai aktyvus, gerai atspindi šviesą. Naudojamas: monetoms kalti, juvelyriniams dirbiniams, stalo reikmenims, veidrodžiams gaminti. Taip pat reikalingas fotografijoje, kine, elektroje ir medicinoje. Randamas: grynas ir junginiuose. Gamtoje randama 2 stabilūs sidabro izotopai 107 Ag (51,35%) ir 109 Ag (48,65%); jie sudaro 10-5% Žemės plutos masės. Sidabro lydiniai gaminami: su Cu; Zn; Au; Ni ir kt. Skyla į AgBr; AgCl; AgI. Ag jonai naikina mikrobus. Monetiniai metalai. Visais laikais metaliniai pinigai dažniausiai būdavo gaminami iš Cu, Ag ir Au, nes šie metalai atsparūs korozijai, nesusidėvi. Atsparumą korozijai lemia šių metalų standartiniai potencialai (žr. lentelę). Visų jų redukcijos potencialai teigiami, jų jonai lengvai redukuojasi iki laisvo metalo, o pačius metalus sunku oksiduoti. Atsparumas oksidacijai kitaip gali būti pavadintas taurumu. Taurusis metalas. Sidabras, vienas iš pirmųjų atrastų metalų, vertinami dėl grožio ir dėl retumo. Sidabras ne toks vertingas kaip auksas ar platina. Vienas didžiausių jo trūkumų yra tai, kad jis greitai pajuoduoja. Sidabras – grynuolių klasės mineralas. Būna aukso, stibio, gyvsidabrio, bismuto, vario priemaišų. Kristalai (taisiklingi pasitaiko retai) kubinės singonijos, kubo, oktaedro, dodekaedro formos. Dažniau randamas išlenktų, susuktų kristalų, netaisiklingos formos grudelių, plokštelių, dendritų ir kitos formos agregatų pavidalo. Plokštės pavidalo sidabro grynuolis, rastas Š. Čilėje, svėrė 1420 kg. Ag kaupiasi vid. t-ros hidroterminiuose telkiniuose, kvarco gyslose, sulfidinių švino ir cinko telkinių oksidacijos zonose, rečiau sąnašinuose. Sidabras sulfidų veikiamas pajuoduoja. Veikiamas halogėnų ir sieros, apsitraukia sunkiai tirpstančiu halogenidu (pvz., sidabro chlorido, sidabro bromido) ir sulfido plėvele. Tačiau sidabras ore nesioksiduoja (sidabriniai daiktai juoduoja, susidarant juodam sidabro sulfidui Ag2S). Druskos ir praskiesta sieros rūgštis sidabro neveikia, azoto rūgštis jį tirpina: Ag(k.)+2HNO3(aq)= AgNO3(aq)+NO3(d.)+H2O(s.)

Chemija  Referatai   (240,51 kB)

Tai pilki blizgantys kieti, bet trapūs kristalai SiO2. Sunkiai lydus puslaidininkis, chemiškai patvarus ir įprastose sąlygose reaguoja tik su labai stipriais oksidatoriais Si + 2F2  SiF4 Tirpsta šarmuose Si + 2NaOH + H2O  Na2SiO3 + H2 Taip pat tirpsta mišinyje HF/HNO3 3Si + 4HNO3 + 18HF  3Na[SiF6] + 4NO + 8H2O SiF4 + 2HF  H2 [SiF6] Aukšt. temper, Si reaguoja su nemetalais Si + C  SiC (korborundas) Jungtis Si-Si priešingai jungtims C-C yra silpnos ir aplamai Si ir jo junginiai savybėmis panašūs B ir jo junginiams. Nedideliais kie-kiais elementinis Si naudojamas lydiniuose, pvz.: plienas ir špižius. Junginiai. Su H2 Si tiesiogiai sureaguoja todėl jo vandeniliniai junginiai, kurių bendra formulė yra SinH2n+2 , pvz.: SiH4 , silanai, iš kurių svarbiausias silanas, gaunami metalų silicidus veikiant rūgštimis Mg2Si + 2H2SO4  2MgSO4 + SiH4 Silanai yra lakios, nuodingos, ore užsidegančios medž. SiH4 + 2O2  SiO2 + 2H2O Jie taip pat H2O ir šarmuose hidrolizinasi SiH4 + 3H2O  SiO2 H2O + 3H2 SiH4 + 2NaOH + H2O  Na2SiO3 + 4H2 Binariniai Si junginiai su metalais silicidai gaunami sulydant metalus arba jų oksidus su Si arba metalą sulydant su SiO2 2MgO + 2Si  Mg2Si + SiO2 2Mg + Si  Mg2Si Kai kurie iš jų Mn2Si, Fe3Si yra labai kieti ir ugniai atsparūs. Pramonėje labiausiai pritaikomas SiC, karborundas, kuris gauna-mas kaitinant 2000oC kvarcinį smėlį su C SiO2 + 3C  2CO + SiC Jo kristalo gardelė panaši į deimanto ir jis naudojamas šlifavimui. Su halogenais Si sudaro tetrahalogenidus SiX4. SiF4 gaunamas šil- dant smėlį su CaF2 ir H2SO4 CaF2 + H2SO4  CaSO4 + 2HF SiO2 + 4HF  SiF4 + H2O SiCl4 kaitinant smėlį su C Cl atmosferoje SiO2 + 2C + 2Cl2  2CO + SiCl4 SiF4 – bespalvės, patvarios dujos, o SiCl4 – bespalvis, ore rūgstantis, troškinančio kvapo skystis. Abu hidrolizinasi H2O SiF4 + H2O  SiO2 xH2O + 4HF SiF4 + 2HF  H2[SiF6] Heksafluorsilicio r. H2O patvari ir stipri r., jos druskos, išskyrus šarm. m. ir Ba, yra tirpios vandenyje 2KCl + H2SiF6  K2SiF6 + 2HCl Deguoniniai Si junginiai. Si sudaro SiO ir SiO2 - patvarus ir egzistuoja eilėje modifikacijų. Įprasta k.t. yra  SiO2 - kvarcas. Jeigu išlydytas kvarcas staiga ataušinamas gaunamas kvarcinis stiklas, kuris pasižymi labai mažu terminiu koeficientu, todėl šis stiklas nesutrūksta staiga atšaldant ir jis naudojamas cheminių indų ir aparatūros gamybai, taip pat optikoje. Si atomai kvarce kovalen- tinėmis jungtimis susijungęs su 4 O2 atomais, esančiais tetraedo viršūnėse, o šie tetraedai susijungę viršūnėmis per O2 atomą. Kvarcas yra labai kietas, chemiškai inertiškas, jį veikia tik HF SiO2 + 4HF  SiF6 + 2H2O SiF4 + 2HF  H2SiF6 ir jis tirpsta šarmuose SiO2 + 2NaOH  Na2SiO3 + H2O Paprasčiausi yra meta ir orto silikatai, kurie susidaro sulydant SiO2 su baziniais oksidais. SiO2 + Me2O  Me2SiO3 (meta) SiO2 + 2Me2O  Me4SiO4 (orto) Tik orto silikatai sudaro paprastą tetraedrinį joną SiO44-, o meta yra polimerinės m-gos. Paveikus silikatus r. susidaro įvairios Si r. Paprasčiausia yra orto Si r., piro arba di H6Si2O7, tri H8Si3O13 Na4SiO4 + 2H2SO4  2Na2SO4 + H4SiO4 Meta Si r. (H2SiO3)n yra polimeras ir labai silpna, todėl net pačios silpniausios r. išstumia ją iš jos druskų Na2SiO3 + CO2 + H2O  H2SiO3 + Na2CO3 H2O tirpūs tik š.m. silikatai. Išdžiovintos ir praplautos Si r. nuosėdos gaunamos skaidrių gabaliukų pavidalo SiO2- silikogelis. Labai poringasd, didelio paviršiausir vienas iš plačiausiai naudojamų absorbentų. Silikatų f-lės dažnai užrašomos kaip m-gų sudarytų iš oksidų. Panaudojimas. Keramika - tai molio, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra kaolinas pritaikymas. Statybinė - plytos, drenažo vamzdžiai, čerpės, porcelianas. Cementas gaunamas kaitinant iki sukepimo molį su klintimis, po to sumalus gaunamas cementas. Jį sudaro Ca ir Al silikatai, kurie kietėja dėl hidratacijos ir hidrolizės. Cemente bazinių oksidų suma santykiauja su rūgštinių oksidų suma kaip 2:1. Paprastas stiklas gaminamas iš balto smėlio, sodos ir klinčių. Vietoj sodos naudojant potašą gaunamas kalio stiklas. Jis sunkiau lydosi ir atsparesnis chemikalams, todėl naudojamas elektros lempučių ir specialių indų gamybai. Derinant stiklo pluoštą su plastmasėmis gaunami stiklo plastikai. Jie žymiai lengvesni už plieną ir pasižymi tvirtumu.

Chemija  Konspektai   (6,24 kB)

Mūsų aplinkoje yra daugybė žinomų ir vartojamų rūgščių. Jų yra vaisiuose, daržovėse, pieno produktuose. Tai obuolių, rūgštynių, citrinų, pieno, sviesto, vyno, acto, kavos ir kitos rūgštys. Žmogaus organizme yra askorbo rūgšties (vitamino C), aminorūgščių (įeina į baltymų sudėtį). Žmogaus skrandyje yra druskos rūgšties. Ji padeda virškinti maistą ir naikina bakterijas. Vasarą nesėskite prie skruzdėlyno, nes ilgai jį įsiminsite: skruzdės ne tik įkanda, bet dar ir išvirkščia nuodų, kurių sudėtyje yra skruzdžių rūgšties HCOOH. Tropikų voras, gelbėdamasis nuo priešų, trykšteli skysčio, kuriame yra 84% acto rūgšties CH3COOH. Buityje naudojama daug įvairių rūgštinių valiklių. Lietaus vanduo taip pat truputį rūgštus, nes ore esantis anglies dioksidas tirpsta lietaus lašeliuose ir sudaro tirpalą – silpną anglies rūgštį. Po vasaros griaustinio lietaus vanduo taip pat parūgštėja, nes jame susidaro azoto rūgšties. Dėl žmogaus veiklos susidarę įvairios rūgštys teršia atmosferą, daro žalą gamtai ir statiniams. Taip pat nemažai kasdieninių namų apyvokos priemonių yra bazės, pvz.: soda, potašas, amoniako tirpalas. Nustatyti, ar tirpalas yra rūgštinis ar šarminis, galima, pavyzdžiui, vadinamuoju lakmuso popierėliu – sudrėkinus jį tuo skysčiu. Jei violetinis popierėlis parausta, skystis rūgštus; o jei pamėlynuoja, - šarminis. Daugumos rūgščių skonis esti rūgštus, o bazių dažniausiai “muiliškas”. Vis dėl to ragauti, norint nustatyti, ar medžiaga rūgštis, ar bazė – ne per geriausia išeitis. Mat rūgštys ir bazės gali labai graužti audinius. Bazei ar rūgščiai patekus ant odos gleivinės, reikia tučtuojau nuplauti tą vietą vandeniu. Ypač svarbu ilgai ir kruopščiai skalauti įtiškus į akis, kitaip gali pakenkti regėjimui. Bazės paprastai esti pavojingesnės nei rūgštys. Kai kurios rūgštys ir bazės, leidžiamos naudoti maisto produktų gamyboje – kaip maisto priedai, yra pateiktos sąraše medžiagų, kurias šiandien priimta laikyti saugiomis naudoti. Pavojingos žmonių sveikatai, degios, pavojingos aplinkai medžiagos žymimos specialiais ženklais. Pavojingų medžiagų sąraše yra ir rūgščių, ir bazių. Rūgštieji lietūs kenkia ir gamtai, ir statiniams. Ežerai ir upeliai ilgainiui tampa rūgštūs, t.y.jų vandens pH sumažėja, o tai kenkia žuvims bei augalams. Žuvys geriausiai jaučiasi, kai pH didesnis kaip 5, o nukritus pH vertei žemiau 3, žūsta. Daugumos mokslininkų nuomone, rūgštieji krituliai yra ir vis didėjančio medžių nykimo priežastis. Medžių šaknis, lapus ar spyglius pažeidžia rūgščios iškrintančių teršalų dalelės. Pastaraisiais 10-20 metų buvo rimtai susirūpinta rūgščiųjų lietų problemomis. Visoje Vakarų Europoje kiekvieną sekundę į atmosferą išmetama apie 2 tonas NO2 bei SO2. Oro tarša yra tarptautinė problema, nes teršalai nepaiso valstybinių sienų. Dujiniai teršalai vėjo išnešiojami labai toli – sieros ir azoto dioksidai gali iškristi net už 2000 km atstumu nuo savo “gimtinės”. Tik 4proc. Danijoje kasmet į atmosferą išmetamo NO2 iškrinta pačioje Danijoje. Užtat daug jo gaunama iš Anglijos. Ir kitos šalys “keičiasi” teršalais. Daugiausią rūgščių į Lietuvą atneša pietvakarių vėjai iš Lenkijos, kurioje kurui vartojama akmens anglis. Sieros oksido išmetimą galima apriboti mažinant degaluose esančios sieros kiekį dar prieš sudeginant degalus. Kitas kelias – valyti dūmus jau po degimo. Šis metodas taikomas kūrenamosiose elektrinėse. Dūmai iš elektrinės praleidžiami pro vandeninį kalcio hidroksido tirpalą. Druskos rūgštį žinduolių skrandyje atrado viduramžių alchemikas Žanas Baptista Helmontas. Jis atskleidė skrandžio sulčių rūgštingumo svarbą virškinimui. Druskos rūgštį pramoniniu būdu pradėta gaminti XVI a., vokiečiui chemikui technologui Johanui Glauberiui atradus natrio chlorido ir sieros rūgšties reakciją. Vėliau druskos rūgštį imta gaminti iš vandenilio chlorido, kuris buvo sintetinamas iš vandenilio ir chloro – pašalinių kaustinės sodos gamybos produktų. Anglies rūgštis, arba karbonato (IV) rūgštis, H2CO3 yra be galo nepatvarus junginys. Vandeniniame tirpale ji praktiškai būna tik H3O+ ir HCO3 jonų pavidalo. Anglies (IV) oksido tirpimas – grįžtamoji reakcija. Kambario temperatūroje beveik visa H2CO3 (~99%) yra suskilusi į CO2 ir H2O. Oksonio jonų koncentracija anglies (IV) oksido prisotintame vandenyje yra tokia, kurios pakanka, kad lakmusas nusidažytų raudonai, bet ji yra per maža, kad metilo oranžinis nusidažytų avietine spalva. Beveik visas mineralinis vanduo yra su angliarūgšte (taip buityje vadinamas CO2). Jos pridedama pilstant vandenį versmės vietoje. Angliarūgštė pagerina mineralinio vandens skonį, tiksliau sakant, padeda išlaikyti tokį koks jis buvo vandeniui ištryškus iš žemės. Angliarūgštė dezinfekuoja vandenį (trukdo bakterijoms daugintis), pagerina jo gydomąsias savybes, paspartina medžiagų rezorbciją į kraują,skysčių pašalinimą iš organizmo. Gydoma ir angliarūgštės vandens voniomis. Vartojamas dirbtinis angliarūgštės vanduo – vanduo, prisotintas CO2.

Chemija  Referatai   (18,19 kB)

Periodinė cheminių elementų lentelė. Simbolis. Elementas. Atominis numeris.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (59,28 kB)

1. Baziniai oksidai reaguoja su rūgštimis ir susidaro druska bei vanduo: CuO+H2SO4→CuSO4+H2O 2. Metalų, kurie aktyvumo eilėje yra iki magnio, oksidai reaguoja su vandeniu ir susidaro šarmai: Li2O+H2O→2LiOH 1. Rūgštiniai oksidai reaguoja su tirpiomis bazėmis ir susidaro druska ir vanduo: CO2+Ca(OH)2→CaCO3↓+H2O 2. Dauguma rūgštinių oksidų reaguoja su vandeniu ir susidaro rūgštis: P2O5+3H2O→2H2PO4 Medžiagos, su kuriomis reaguoja rūgštys 1. Su indikatoriais 2. Su metalais. Jei metalas aktyvumo eilėje yra prieš vandenilį, reakcijoje išsiskiria vandenilis ir susidaro druska (išimtis HNO3) 3. Su baziniais oksidais. Reakcijoje susidaro druska ir vanduo 4. Su bazėmis (neutralizacijos reakcija). Susidaro druska ir vanduo 5. Su druskomis. Pagal rūgščių stiprumo eilę kiekviena dešiniau esanti rūgštis gali išstumti kairiau esančią druską:1 H2SO4, HNO3, HCl, H3PO4, H2SiO3, H2CO3, H2S, H2SiO3 6. Kaitinamos kai kurios rūgštys skyla ir susidaro rūgštinis oksidas ir vanduo

Chemija  Konspektai   (12,58 kB)

Osmosas ir difuzija ląstelėje. Vanduo į ląstelę gali patekti dviem būdais: 1. brinkstant biokoloidams, didėjant jų hidratacijos laipsniui; 2. dėl ląstelės osmosinių savybių. Ląstelės osmosinės savybės priklauso nuo ląstelinėse sultyse ištirpusių medžiagų. Sultys pripildo vakuolę ir įgalina ląstelę siurbti vandenį osmoso būdu. Tai pagrindinis gyvosios ląstelės apsirūpinimo vandeniu būdas. Dujose ir skysčiuose molekulės bei jonai nuolat juda dėl kinetinės energijos. Pusiausvyros sąlygomis jų judėjimas chaotiškas. Tačiau jei dujų mišinyje ar tirpale susidaro kažkurios medžiagos koncentracijos gradientas, tai dalelių judėjimas tampa kryptingas (jos juda koncentracijos mažėjimo kryptimi), ir vadinamas difuzija. Dėl difuzijos išsilygina medžiagų koncentracija tam tikroje ertmėje. Difunduoja ne tik ištirpusios medžiagos dalelės, bet ir tirpiklio molekulės. Ten, kur didesnė ištirpusių medžiagų koncentracija, vandens molekulių yra mažiau. Vanduo difunduoja ištirpusių medžiagų koncentracijos didėjimo kryptimi. Jei tirpalą nuo vandens atskirtume pusiau laidžia membrana, tai vanduo difunduos į tirpalą. Pusiau laidžios membranos gali būti gamtinės ir dirbtinės. Vandens difuzija pro pusiau laidžią membraną, sąlygojama koncentracijos gradiento, vadinama osmosu. Difuzija priklauso nuo ištirpusių medžiagų koncentracijos gradiento. Termodinamiškai tiksliau šį gradientą išreikšti cheminiu potencialu. Medžiagos energetinis lygis, atspindimas difuzijos greičio, vadinamas medžiagos cheminiu potencialu. Vandens potencialo komponentas , kurį lemia ištirpusios medžiagos, vadinamas osmosiniu potencialu. Vakuolizuotoje ląstelėje osmosiškai aktyvaus tirpalo funkciją atlieka vakuolėje esančios ląstelinės sultys. Jose visada yra ištirpusių medžiagų: cukrų, organinių rūgščių, druskų. Ląstelės siurbiamas osmoso būdu vanduo patenka į vakuolę. Šiame kelyje vanduo įveikia tris struktūras: plazmolemą, tonoplastą ir citoplazmą. Jėga, kuria apibūdinamas ląstelės geba siurbti vandenį osmoso būdu, vadinama siurbiamąja jėga.

Chemija  Paruoštukės   (3,49 kB)

1. Nuodingieji organiniai junginiai Augantys žmonijos poreikiai, materialinės gerovės kėlimas skatina naujų medžiagų ir technologijų kūrimą, pramonės vystymą. šio beatodairiškai intensyvaus proceso pasekmė - visuotinis žemės užterštumas sintetinėmis cheminėmis medžiagomis. Sintetiniais vadinami tie cheminiai junginiai, kurie neaptinkami gamtoje. Jie gaunami sintezės būdu iš paprastesnių cheminių junginių. Šiame skyriuje aptarsime pasekmes, kurių priežastis - aplinkoje plačiai išplitę sintetiniai organiniai junginiai. Pagrindinį dėmesį skirsime junginiams, keliantiems pavojų žmonių sveikatai ir gyvųjų organizmų išlikimui. Aptarsime problemas, iškylančias naudojant insekticidus, herbicidus ir polichlorintus bifenilus. Nuodingieji organiniai junginiai skirstomi į grupes ir pogrupius: 1. Pesticidai: • Tradiciniai pesticidai. • Insekticidai – chlorintieji angliavandeniliai. • DDT. • Clorintųjų organinių junginių akumuliacija biologinėse sistemose. • DDT dariniai. • Toksafenas. • Chlorciklopentadienai. • Šiuolaikiniai pesticidai. 2. Herbicidai: • Triazinai. • Metolachloras. • Fenoksiacto rūgšties dariniai. 3. Polichlordifenilai: • Polichlordifenilų struktūra. • Polichlordifenilų užterštumas furanu. • Polichlordifenilų, dioksinų ir dibenzofuranų toksiškumas. 4. kondensuotų benzene žiedų arenai. Daug organinių junginių, turinčių chloro, plačiai naudojami kaip pesticidai, plastmasių gamyboje, elektronikos pramonėje ir kitur. Ryšys tarp anglies ir chloro atomų yra patvarus, o chlorinti organiniai junginiai yra mažai reaktyvūs. Kai kuriais atvejais cheminis inertiškumas yra naudinga savybė, tačiau patekę, į aplinką tokie junginiai kaupiasi. Be to, chlororganiniai junginiai pasižymi hidrofobinėmis savybėmis. Vandenyje jie beveik netirpsta, bet gerai tirpsta nepoliniuose tirpikliuose, aliejuose, riebaluose. Del to jie gali kauptis gyvuosiuose organizmuose, žmogaus, žuvų ir kitų gyvūnų riebaliniuose audiniuose. Galima sakyti, kad visa planeta, įskaitant ir gyvuosius organizmus, yra užteršta šiais cheminiais junginiais. Daugelis valstybinių ir visuomeninių organizacijų imasi priemonių, kurios apsaugotų nuo šių junginių didesnio paplitimo aplinkoje.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (3,92 kB)

1. Nuodingieji organiniai junginiai Augantys žmonijos poreikiai, materialinės gerovės kėlimas skatina naujų medžiagų ir technologijų kūrimą, pramonės vystymą. šio beatodairiškai intensyvaus proceso pasekmė - visuotinis žemės užterštumas sintetinėmis cheminėmis medžiagomis. Sintetiniais vadinami tie cheminiai junginiai, kurie neaptinkami gamtoje. Jie gaunami sintezės būdu iš paprastesnių cheminių junginių. Šiame skyriuje aptarsime pasekmes, kurių priežastis - aplinkoje plačiai išplitę sintetiniai organiniai junginiai. Pagrindinį dėmesį skirsime junginiams, keliantiems pavojų žmonių sveikatai ir gyvųjų organizmų išlikimui. Aptarsime problemas, iškylančias naudojant insekticidus, herbicidus ir polichlorintus bifenilus. Nuodingieji organiniai junginiai skirstomi į grupes ir pogrupius: 1. Pesticidai: • Tradiciniai pesticidai. • Insekticidai – chlorintieji angliavandeniliai. • DDT. • Clorintųjų organinių junginių akumuliacija biologinėse sistemose. • DDT dariniai. • Toksafenas. • Chlorciklopentadienai. • Šiuolaikiniai pesticidai. 2. Herbicidai: • Triazinai. • Metolachloras. • Fenoksiacto rūgšties dariniai. 3. Polichlordifenilai: • Polichlordifenilų struktūra. • Polichlordifenilų užterštumas furanu. • Polichlordifenilų, dioksinų ir dibenzofuranų toksiškumas. 4. kondensuotų benzene žiedų arenai. Daug organinių junginių, turinčių chloro, plačiai naudojami kaip pesticidai, plastmasių gamyboje, elektronikos pramonėje ir kitur. Ryšys tarp anglies ir chloro atomų yra patvarus, o chlorinti organiniai junginiai yra mažai reaktyvūs. Kai kuriais atvejais cheminis inertiškumas yra naudinga savybė, tačiau patekę, į aplinką tokie junginiai kaupiasi. Be to, chlororganiniai junginiai pasižymi hidrofobinėmis savybėmis. Vandenyje jie beveik netirpsta, bet gerai tirpsta nepoliniuose tirpikliuose, aliejuose, riebaluose. Del to jie gali kauptis gyvuosiuose organizmuose, žmogaus, žuvų ir kitų gyvūnų riebaliniuose audiniuose. Galima sakyti, kad visa planeta, įskaitant ir gyvuosius organizmus, yra užteršta šiais cheminiais junginiais. Daugelis valstybinių ir visuomeninių organizacijų imasi priemonių, kurios apsaugotų nuo šių junginių didesnio paplitimo aplinkoje.

Chemija  Namų darbai   (29,14 kB)

UAB “Kauno vandenys“ UAB „Kauno vandenys“ yra viena didžiausių šalies vandentvarkos įmonių. Bendrovės prižiūrimi vandentiekio tinklai pagal ilgį yra antri po Vilniaus. Ji eksploatuoja 1105,5 km vandentiekio tinklų, beveik 940 km buitinių, pramoninių ir lietaus nuotekų tinklų. Per parą iš požeminių vandens šaltinių išgaunama daugiau kaip 66 tūkst. m3 vandens. Dauguma bendrovei keliamų tikslų sėkmingai įgyvendinama. Šiandien didžioji dalis Kauno gyventojų geria geros ir labai geros kokybės vandenį, atitinkantį Europos Sąjungos reikalavimus. Po 8 statybos metų 1999 m. užbaigta nuotekų tinklų statyba ir pradėta eksploatuoti Kauno vandenvalos įmonės 1-oji eilė– mechaninio valymo įrenginiai (232 tūkst. m³/d). Pasiektas pirminis tikslas ženkliai sumažinti atvirų vandens telkinių teršimą nevalytomis miesto nuotekomis. Nuotekos šiuo metu yra valomos mechaniniu ir cheminiu būdu. Tokiu būdu nutekamųjų vandenų užterštumas sumažinamas iki 80 mg/l pagal BDS 7 , pagal suspenduotas medžiagas – iki 30 mg/l, fosforą – 1,5 mg/l, t. y. antropogeninis krūvis atviriesiems vandenims sumažėjo apie 2 kartus. Upėse pradėjo ženkliai gausėti vandens gyvūnija. Dar daugiau nuotekos bus išvalomos tik tada, kai bus įgyvendinta antroji projekto dalis – pastatyti biologinio nuotekų valymo įrenginiai. Marvelės nuotekų valykloje biologinio valymo įrenginius planuojama pastatyti iki 2007 metų pabaigos. Pilnai įgyvendinus šį projektą vanduo galės būti išvalomas iki 95 proc., t. y. tiek, kiek numato Europos Sąjungos normatyvai. Dėl to sumažės Nemuno ir Neries upių teršimas nuotekomis, o tai suteiks galimybę atgaivinti ir pritaikyti šių upių pakrantes rekreacijai bei turizmui, sumažins gyventojų sergamumą užkreĿiamomis ligomis, padidins vandenų ir pakrančių faunos bei floros įvairovę ir kiekį. Mechaninis nuotekų valymas Į nuotekų valyklą iš miesto nuotekos atiteka trimis vamzdžiais, kurių skersmuo 1,2 m. Stambūs nešmenys sulaikomi grotose, kurių tankumas 3 mm. Taip prakošus nuotekas sulaikoma apie 0,6 tn/parą įvairių plaukiojančių atliekų, kurios anksčiau patekdavo į Nemuną. Smėlis nusodinamas aeruojamose smėliagaudėse. Nešmenys nusausinami presu, o smėlis separatoriumi ir visos šios atliekos išvežamos specialiomis mašinomis į Lapių sąvartyną. Toliau nuotekos keliauja požeminiu 3x2 m g/b kanalu į paskirstymo kamerą, iš kurios nukreipiamos į pirminius sėsdintuvus Kiekvieno sėsdintuvo pralaidumas valant nuotekas su koaguliantu - 3500 m3/val. Koaguliantu naudojamas bazinio aliuminio sulfato tirpalas, sandėliuojamas reagentų ūkyje. Koaguliantas dozavimo siurbliais įterpiamas į nuotekas prieš pirminius sėsdintuvus. Koaguliantas naudojamas sėsdinimo procesui paintensyvinti ir fosforo pašalinimui. Esant reikalui gali būti atliekamas išvalytų nuotekų dezinfekavimas natrio hipochlorito tirpalu. Iki šiol bendrovėje „Kauno vandenys“ nuotekos valomos mechaniniu būdu. Dėl to į Nemuno vandenis dar patenka apie 25% teršalų.

Chemija  Analizės   (73,6 kB)

Nikelis yra sidabriškai baltas, kietas, kalus, tąsus. Lydymosi temperatūra yra 1453oC, o virimo 2730 oC Metalo tankis yra 8900 kg/m3 .Specifinė šiluminė talpa yra 0,44 kJ. Normaliose sąlygose nikelis atsparus oro, vandens ir šarmų poveikiui. Tirpsta praskiestose oksiduojančiose rūgštyse. Koncentruota azoto rūgštis pasyvina nikelį. Aukštesnėje negu 500 0C temperatūroje reaguoja su deguonimi, sudarydamas oksidą NiO - žalsvus kristalus. Kaitinamas reaguoja su halogenais, siera, selenu, telūru, fosforu. Iš Nikelio junginių praktinę reikšmę turi nikelio sulfatas ir nikelio chloridas, kurie yra svarbūs nikeliuojant. Nikelis gaunamas iš rūdų hidrometalurginiu arba pirometalurginiu būdu. Gryninamas elektrolize. Iš gryno nikelio gaminama tigliai, laboratorinės mentelės, akumuliatorių elektrodai ir t.t. Smulkiadispersis nikelis vartojamas kaip katalizatorius ir antikorozinių dažų pigmentas. Nikelis yra visuose organizmuose: augaluose vidutiniškai 5•10-5% žaliosios masės, sausumos gyvūnuose1•10-6%, jūrų gyvūnuose - 1,6•10-4%. Daugiausia nikelio yra lapinėse daržovėse. Augaluose jo funkcija menkai ištirta. Žmogaus ir gyvūnų organizme nikelis svarbus kraujodarai. Jo perteklius pašaruose sukelia avių ligą keratitą. Nikelio rūdos, mineralų sankaupos, iš kurių gaunamas nikelis. Skiriamos sulfidinės vario-nikelio rūdos ir silikatinės. Sulfidinėse vario-nikelio rūdose svarbiausi mineralai yra pentlanditas, mileritas, kubanitas, pirotinas ir t.t. Jų telkiniai susiformuoja iš bazines magmos. Nikelio kiekis rūdose nuo 0,3% iki 4%. Be nikelio ir vario, iš šių rūdų gaunamas kobaltas, auksas, platina, paladis, rodis, siera. Silikatinių nikelio rūdų telkiniai susidaro iš ultrabazinių uolienų dūlėjimo plutoje. Jų pagrindiniai mineralai (silikatai ir oksidai):nontronitas, kerolitas, serpentinas… Kai kuriose telkiniuose silikatinės nikelio rūdos turi daug geležies 50-60%, o nikelio 1-1,5%. Nikelis yra svarbiausias nikelio lydinių komponentas. Dažniausiai vartojami nikeliniai lydiniai su variu, chromu, molibdenu, kobaltu, aliuminiu, titanu. Jie plastiški, stiprūs, atsparūs korozijai. Skiriami liejamieji ir deformuojamieji nikeliniai lydiniai. Pagal paskirtį ir vieni, ir kiti būna konstrukciniai, elektrotechniniai, kaitrai atsparūs ir specialieji. Būdingiausi konstrukciniai nikelio lydiniai-monelis. Jame yra 68% nikelio, 28% vario, 2,5 % geležies , 1,5% mangano. Iš jo daromos stiprios, atsparios korozijai detalės, vartojamos chemijos, naftos pramonėje medicinos, laivų statyboje. Iš elektrotechninių nikelio lydinių-aliumelio, chromelio, konstanto, kopelio, nichromo gaminamos termoporos, reostatai, varžymų ritės, kaitinimo elementai. Kaitrai atsparūs - nimonikai ir hastelojai. Iš jų daromos durų dujų turbinų ir kitų jėgos įrenginių detalės, kurioms tinka dirbti iki 12500C temperatūros chemiškai agresyvioje aplinkoje. Specialiesiems nikelio lydiniams priklauso ryškių magnetinių savybių lydiniai: perminvaras, vartojami matavimo prietaisų, telefono ir radijo technikos detalėms gaminti; alniai ir alnikai- nuolatiniams magnetams gaminti; invaras, turintis pastovų šiluminio plėtimosi koeficientą, iš jo daromos matavimo ir kitų tiksliųjų prietaisų detalės; elinvaras, jis turi pastovų tamprumo modulį, todėl iš jo galima daryti laikrodžių spyruokles. Nikelis priklauso feromagnetikams. Feromagnetikai, tai kristalinės medžiagos, kurių atomai priešpaskutiniuose elektriniuose sluoksniuose turi nesukompensuotus sakinius. Feromagnetikus sudaro šie elementai:geležis, nikelis, kobaltas, gadolinis, disprozis, erbis, tulis, holmis, terbis. Feromagnetikams būdinga įmagnetėjimo sotis. Kiekvienas feromagnetikas turi Kiuri temperatūrą. Nikelio Kiuri temperatūra yra 3580C. Dažnai mes girdime, kad koks nors daiktas yra nikeliuotas. Nikeliavimas, tai elektrocheminis ir cheminis nikelio nusodinimas ant metalinių ir nemetalinių dirbinių paviršiaus. Būna dviejų rūšių nikeliuojama, elektrolizuojant nikelio sulfato, chlorido ir kitų druskų tirpalus su įvariais priedais, o antras būdas yra redukuojant tuos tirpalus su įvariais reduktoriais, pvz.: natrio hiposfitu. Tačiau dažniausiai nikeliuojam elektrocheminiu būdų.Nikelio danga yra atspari šarmų, neoksiduojančių rūgščių, nekarštų ir neturinčių ištirpusio deguonies druskų tirpalų, halogenų, sieros ir jos dioksido poveikiui.Gaunamos matinės, pusiau blizgios ir blizgiosios, vienasluoksnės, dvisluoksnės ir trisluoksnės nikelio dangos. Visa tai priklauso nuo elektrolizės rėžimo ir elektrolito sudėties. Norint gauti nikelio dangą, atspariasnę korozijai, kaitrai, atmosferos poveikiui, kietesnę už kitas nikelio dangas arba turinčių specifinių savybių, pvz: veliūro tipo arba matinė juoda nikelio danga gaunama į elektrolizuojamą tirpalą pridėjus organinių emulsijų arba neorganinių medžiagų. Dažniausiai nikeliavimas komponuojamas su kitais elektrocheminiais nusodinimais, pvz.:plienas, cinko lydiniai iš pradžių variuojami, o paskui nikeliuojami, aliuminio lydiniai- bronzuojami, nikeliuojami ir chromuojami. Nikeliavimas vartojamas plieno gaminių, cinko, aliuminio, magnio ir kitų lydinių, keramikos, plastikų, stiklo apsaugai nuo korozijos, apdailai, gaminių paviršiaus savybių gerinimui.

Chemija  Konspektai   (8,35 kB)

Anksčiau kartu su nafta išsiskiriančios dujos nebuvo naudojamos ir jas ten pat verslovėje degindavo. Dabar šios dujos surenkamos, nes jos, kaip ir gamtinės dujos, yra puikus kuras ir vertinga cheminė žaliava. Kartu su nafta išsiskiriančių dujų panaudojimo ribos daug platesnės, negu gamtinių, nes jų sudėtis yra įvairesnė. Kartu su nafta išsiskiriančiose dujose yra mažiau metano, negu gamtinėse, todėl jose žymiai daugiau kitų angliavandenių – etano, propano, butano, pentano. Todėl, chemiškai perdirbus dujas, galima gauti daugiau medžiagų, negu iš gamtinių dujų. Kad su nafta išsiskiriančios dujas būtų galima racionaliau panaudoti, jos išskirstomos į paprastesnės sudėties mišinius. Pentano, heksano ir kitų angliavandenių, kurie normaliomis sąlygomis yra skysti (iš dalies jie išgaruoja iš naftos su dujomis), mišinys sudaro vadinamąjį dujinį benziną. Toliau atskiriamas propano ir butano mišinys. Atskyrus dujinį benziną ir propano-butano mišinį, lieka vadinamosios sausosios dujos, kurias sudaro daugiausia metanas su etanu ; kitų angliavandenilių priemaiša nedidelė. Dujinio benzino, kuriame yra labai lakių skysčių angliavandenilių, primaišoma į benzinus, kad jie geriau užsiliepsnotų, paleidžiant variklį. Suskystintas propanas ir butanas naudojamas kaip didelio kaloringumo dujinis kuras. Sausosios dujos, kurių sudėtis panaši į gamtinių dujų, naudojamos acetilenui, vandeniliui ir kitoms medžiagoms gauti, o taip pat kaip kuras. Iš dujų, išsiskiriančių kartu su nafta, cheminiam perdirbimui gaunama ir individualių angliavandenilių – etano, propano, n-butano ir kt. Iš jų gaunami neprisotintieji angliavandeniliai. Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose išmeta daugybę teršalų, nevienodai veikiančių aplinką. Iš šių vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro sieros rūgštis, nuo kurio žūva augalai, genda pastatai. Variklių cilindruose ir pakurose, kai būna labai karšta, susidaro azoto oksidų. Šios dujos vėliau taip pat virsta rūgštimi.

Chemija  Konspektai   (9,33 kB)

Nafta Žemės plutoje susidaręs aliejaus konsistencijos, degus, savito kvapo skystis. Sudėtingas įvairių angliavandenilių, deguonies, sieros ir azoto junginių mišinys. Didžąją dalį (83 – 87%) sudaro skysti, sotieji angliavandeniliai, arba parafinai (nuo C5H12 iki C15H32), cikliniai (naftenai) ir aromatiniai angliavandeniliai, kuriuose būna ištirpusių dujinių (meteno, etano, propano, butano) ir kietų (nuo C16H34 iki C35H72) angliavandenilių. Pagal vyraujančius angliavandenilius nafta skirstįoma į: • Parafininę; • Naftelinę parafininę; • Naftelinę aromatinę; • Parafininę naftelinę aromatinę; Naftoje būna deguonies (nafteninės ir dervinės rūgštys), sieros (merkaptanai, sulfidai, teofenas, policikliniai sieros junginiai), azoto (piridinas, hidropiridino ir hidrochinilino homologai). Naftoje dar būna mineralinių priemaišų ir vandens. Naftos fizikinės savybės priklauso nuo cheminės ir frakcinės sudėties. Spalva – nuo geltonos iki tamsiai rudos. Stingimo temperatūra nuo +30 iki –60 °C (kuo daugaiu naftoje parafino, tou aukštesnė). Tankis 830 – 970 kg/m³. Degimo šiluma 43,7 – 46,2 MJ/kg. Specifinė šiluminė talpa 1,7 – 2,1 J/kg•K. Dielektrinė skvarba 2 – 2,5, specifinis elektrinias laidumas 0,3•10ˉ18 - 2•10ˉ10 S/m. Kinematinė klampa 1,2 •10ˉ6 - 55•10ˉ6 m²/s (50 °C). Užsiliepsnojimo temperatūra nuo –35 iki 120 °C (priklauso nuo naftos frakcinės sudėties ir sočiųjų garų slėgio). Nafta tirpsta organiniuose tirpikliuose, su vandeniu sudaro emulsiją. Skirstymas: pagal sieros kiekį – nesieringa (iki 0,5% sieros), sieringa (0,5 - 2%) ir labai sieringa (>2%); Pagal tankį – lengvoji (tankis iki 870 kg/m³), vidutinė (871 – 910 kg/m³),sunkioji (>910 kg/m³). Naftos perdirbimas būna pirminis ir antrinis. Pirminis perdirbimas yra dviejų etapų distiliacijarektifikacijos kolonose, antrinis (naftos ir jos produktų) – krekingas ir riformingas. Prieš perdirbimą iš naftos pašalinama druskos, vanduo, ji stabilizuojama (tik lengvoji nafta). Druskos pašalinamos vandeniu: jis ištirpina naftoje esenčias druskas, o su nafta sudaro emulsiją. Iš emulsijos vanduo šalinamas taip: pridedama deemulsiklių (pvz., fenolio), kaitinama iki 100 – 140 °C ir el. Dehidratoriuje veikiama elektriniu lauku (150 – 300 kV/m); emulsija suyra ir nuo naftos atsiskiria vanduo. Nafta stabilizuojama, nudistiliuojant propano ir butano, kartais ir pentano frakcijas. Nafta distiliuojama 2 rektifikacijos kolonose; I kolonoje – atmosferos slėgyje, II kolonoje – vakuume (8 – 10,5 kPa). Iš pradžių nafta įkaitinama vamzdinėje krosnyje iki 300 – 350 °C ir distiliuojama rektifikacijos kolonoje. Kolonos viršuje susirenka benzinas, ligroinas, žibalas ir gazolis, apačioje – mazutas (~50% viso naftos kiekio). Mazutas pakaitinamas kitoje vamzdinėje krosnyje iki 400 – 420 °C ir distiliuojamas antroje rektifikacijos kolonoje: išsiskiria alyvos, lieka gudronas (~30% mazuto kiekio). Antiniu naftos ir jos produktų perdirbimu gaunami nesotieji ir aromatiniai angliavandeniliai. Pvz.: krekingu perdirbant naftą, mazutą, sotieji angliavandeniliai dėl slėgio ir temperatūros poveikio skyla į mažesnės molekulinės masės angliavandenilius; riformingu mažaoktanis benzinas ir ligroinas perdirbamas į daugiaoktanį benziną arba aromatinius angliavandenilius; alkilinimu, izomerizacijair kitomis cheminėmis reakcijomis iš naftos angliavandenilių gaunamos pradinės medžiagos alkoholių, cheminio pluošto, sintetinio kaučiuko, organinių rugščių sintezei, dažų, plastikų, ploviklių gamybai. Iš naftos produktų priemaišos (etileniniai angliavandeniliai, sieros junginiai) šalinamos kaitinant vandenilio atmosferoje ir padidintame slėgyje. Daugumos mokslininkų nuomone, nafta susidaro per daugelį milijonų metų Žemės plutoje 1,3 – 6,0 km gylyje, 50 – 140 °C temperatūroje iš planktono, esančio vandenyse ir jų dugno naftos telkinių, tačiau tik 1/6 telkinių geologiniai ištekliai viršija 3 mln. tonų (galima išgauti 25 – 50 % naftos). 27 pramoninių telkinių pirminiai išžvalgyti ištekliai viršija 0,5 mlrd. Tonų išžvalgytų užsienio naftos išteklių ~88% yra maždaug70 didžiųjų telkinių. 55% visų žinimų naftos išteklių yra mezozojaus, 25% - kainozojaus uolienose. Prognoziniai ištekliai (kurie gali būti išgauti šiuolaikiniais metodais) pasaulyje yra iki 500 mlrd tonų (1975), išžvalgyti ištekliai 87,8 mlrd tonų (1977). Užsienyje daugiausia naftos yra (mlrd. t.): Saudo arabijoje 22, Kuveite 12, Jungtinių Arabų Emiratuose 12, Irane 9, JAV ~5, Irake ~5.

Chemija  Referatai   (18,99 kB)

Šiandien maisto gamintojai naudoja apie 3000 įvairių maisto priedų... Kai kurie yra gerai žinomi – druska, cukrus, vanilė, mielės, acto rūgštis... Apie kitus yra girdėję nedaugelis, pvz., apie natrio benzoatą, karageniną, guaro dervą... Jie naudojami siekiant tam tikro tikslo: konservantai pailgina produkto vartojimo trukmę, apsaugo nuo mikroorganizmų sukeliamo gedimo;-      kvapo ir skonio stiprikliai sustiprina produkto kvapą ir (arba) skonį: prieskoniai, saldikliai;-      dažikliai suteikia produktui spalvą ar ją atgaivina;-      maistingosios medžiagos: vitaminai, mineralai;-      medžiagos „patrauklesniam“ produktui pagaminti: emulsikliai, tirštikliai, kietikliai, lipnumą reguliuojančios medžiagos, stabilizatoriai, stingdikliai....

Chemija  Pateiktys   (1,15 MB)

Klausimai 1.Cheminė reakcija, kuri vyksta veikiama šviesos? 2.Kaip vadinamas reiškinys, kai anglies dioksidas virsta deguonimi? 3.Kokios medžiagos daugiausia mūsų kūne? 4.Reiškinys, kai dėl fizinio ar cheminio poveikio pakinta baltymo struktūra? 5.Kas yra pagrindinis angliavandenilių šaltinis? 6.Kaip vadinami junginai, kuriuose yra hidroksilo ir karbonilo grupiu,o jų benroji formulė Cn (H2O)m? 7.Kaip vadinami skistieji riebalai? 8.Cheminis junginys skirtas kovoti su kenkejais? 9.Kokio tipo maistas yra pats kaloringiausias? 10.Žemės rutulį dengiantis sluoksnis?

Chemija  Namų darbai   (17,05 kB)

Įžanga Pomidoras – bulvinių šeimos vienmetis žolinis augalas stačiu, šakotu 40-120 cm aukščio stiebu, neporomis plunksniškais lapais, pailgais plunksniškai karpytais lapeliais, geltonais žiedais, stambiais, sultingais raudonais arba geltonais vaisiais. Dabar auginama keli šimtai raudonvaisių ir geltonvaisių pomidorų veislių. Vaisiuose yra nuo 2,1 iki 6,50 cukrų, azotinių medžiagų, nuo 0,26 iki 1,09 organinių rūgščių (daugiausia citrinos ir obuolių), kalio, fosforo, geležies druskų, 7,62 mg  karotino, nemažai vitaminų, vitamino C pomidorai turi beveik tiek pat, kiek citrinos ir apelsinai. Šia temą pasirinkau norėdama sužinoti kuo daugiau apie pomidorą: kuo jis mums naudingas kaip maisto produktas, kokių mineralinių ir organinių medžiagų jis turi reikalingų mūsų organizmui. Visas chemines medžiagas aprašysiu cheminėje sudėtyje. Bandysiu sužinoti kokiomis cheminėmis reakcijomis jos atpažystamos. Pagrindinė pomidorų maistinė medžiaga – angliavandeniai. Lauke auginami pomidorai angliavandenių sukaupia daugiau negu šiltnamiuose. Pomidorų skonis priklauso nuo cukraus ir rūgščių kiekio bei jų santykio. Kuo daugiau cukraus ir mažiau rūgščių, tuo skonis geresnis. Iš rūgščių daugiausia susikaupia citrinos ir obuolių, o pernokusiouse vaisiuose būna rūgštynių, vyno, pieno ir kt. Spalvą suteikia karotinas, likopinas (7,8 mg %), ksantofilas ( 0,16 mg ). Kintant šių medžiagų kiekiui ir santykiui, pasikeičia ir vaisių spalva. Neprinokusiuose vaisiuose būna tomatino ir solanino, dėl to jie neskanūs. Be lentelėse nurodytų vitaminų, pomidoruose susikaupia vitamino U – 1,1 – 3,2 mg %. Pomidoruose yra obolių, gintaro, skruzdžių ir pieno rūgščių, etilo alkoholio ir gliukozės. Svarbūs yra dehidrazės ir pektolitiniai fermentai (pastarieji reguliuoja pektininių medžiagų kokybinius ir kiekybinius pakitimus). Organizme oksiduojantis 100 gramų pomidorų, išsiskiria 14 – 19 kcal energijos. Pomidorų kokybinis vertinimas Pomidoruose yra pirmos, antros ir trečios grupės katijonų, taip pat antros grupės anijonų. Pirmai analiziniai katijonų grupiai priklauso K, Na, Mg katijonai. Ši grupė neturi grupinio regento,galinčio vienu metu nusodinti šiuos katijonus. Šių katijonų druskos tirpsta vandenyje. Na , K pirmos grupės katijonai įeina į žnyplinių junginių sudėtį ir vis plačiau naudojami stabilizuojant maisto spalvą, aromatą, tekstūrą. Antrai analiziniai katijonų grupiaipagal sulfidinį susiskirstymo metodą priklauso Ca ir kt. katijonai. Rementis katijonų suskirstymu rūgščių ir bazių metodu, šis ir kiti antros grupės katijonai periodinėje elementų sistemoje randasi antros grupės pagrindiniame pogrupyje, tai yra žemės šarminiai metalai. Trečiai analiziniai katijonų grupiai priklauso Fe ir kt. trečios grupės katijonai. Šio katijono grupinis regentas – ( NH)S (amonio sulfidas). Sulfidai, kurious sudaro trečios grupės katijonai, netirpsta vandenyje, bet tirpsta praskiestose stipriose rūgštyse. Cl , S  yra antros grupės anijonai.

Chemija  Namų darbai   (18,3 kB)

Lantanas – La (lot. lanthanum, gr. Lantano – slepiu). Lantanas – D. Mendelejėvo periodinės sistemos 6 periodo III grupės elementas, e.n. 57, atominė masė 138,91, oksidacijos laipsnis +3. Oksido pavidalo lantaną atrado 1839 m. K. Mozanderis. Gamtoje lantanas randamas kaip sudėtingas mineralas – monacitas. Lantanas – kalus ir tąsus metalas. Kambario temperatūroje skaido vandenį. Lengvai tirpsta praskiestose rūgštyse . Ceris – Ce (lot. cerium pagal Cereros planetą, augl.). Ceris – D. Mendelejėvo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, atominė masė 140,12, oksidacijos laipsnis +3 ir +4. Atrado 1803m. M. Klaprotas ir nepriklausomai nuo jo J. Berselijus ir V. Hizingeris. Labiausiai paplitęs ir plačiausiai naudojamas lantanidų grupės elementas. Pagrindinė žaliava – monacitas. Ceris – minkštas, pilkos spalvos metalas, chemiškai aktyvus. Ceris vartojamas specialių (didelio plastiškumo ir atsparumo kaitrai) lydinių gamyboje, veikliosioms radioaktyvaus spinduliavimo netamsėjantiems stiklams, elektros laukų elektrodams, žiebtuvėlių akmenėliams gaminti ir t.t. Cerio (IV) druskos – stiprūs oksidatoriai, vartojami ir kiekybinėje analizėje titrimetriniu metodu (cerimetrija) įvairiems reduktoriams nustatyti. Prazeodimis – Pr (lot. praseodymium, gr. Prasinos – žalias ir gr. didimos – dvynis). Prazeodimis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 59, atominė masė 140,907, oksidacijos laipsnis +3 ir +4. Atrastas 1895m.. Naudojamas stiklo ir porceliano, specialių rūšių plieno ir karščiui atsparių magnio lydinių gamyboje. Neodimis – Nd (lot. neodymium, gr. Neos – naujas ir gr. Didumos – dvigubas). Neodimis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 60, atominė masė 144,24, oksidacijos laipsnis +3. Atrastas 1895 m.. Neodimis – sidabriškai baltas metalas, cheminėmis savybėmis panašus į kitus lantanidus. Neodimio druskos turi violetinį atspalvį. Neodimis naudojamas metalurgijoje, stiklo ir porceliano gamyboje, radioelektronikoje ir kt. Prometis – Pm (lot. prometium). Prometis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės radioaktyvus elementas, e.n. 61. Pirmą kartą chemiškai išskirtas izotopas 147Pm (T ½ = 2,6 m)*¹. 1947m. iš kitų elementų radioaktyvių izotopų mišinio, susidariusio, skylant uranui branduoliniame reaktoriuje. Gamtoje neaptiktas. Pavadintas mitinio dievo Prometėjo vardu. Cheminėmis savybėmis panašus į neodimį ir kitus lantanidus. Izotopas 147Pm – radioaktyvi, nuodinga medžiaga susidaranti, sprogstant atominiai bombai. Samaris – Sm (lot.samarium). Samaris – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 62, atominė masė 150,35, oksidacijos laipsnis +3 ir +2. Samaris pavadintas pagal rūdą samarskitą, kuriame jis pirmą kartą buvo aptiktas (rūda pavadinta pagerbiant rusų inžinierių Samorskį.). Elementą atrado 1879 m. Lekokas de Buabodranas, grynas išskirtas 1901 m.. Sm (II) junginiai – stiprūs reduktoriai. Samaris vartojamas kaip specialus priedas kai kuriuose lydinuose, gaminant lakus, katalizatorius, atominėje technikoje jo oksidų dedama į branduolinių reaktorių apsaugines keramikines dangas. Europis – Eu (lot. europium, pagal Europos pavadinimą). Europis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 63, atominė masė 151,96, oksidacijos laipsnis +2 ir +3. Europis sudarytas iš dviejų stabilių izotopų 151Eu (47,77 %) ir 153 Eu (52,23 %). Europis – metalas. Druskos – rusvos arba šviesiai geltonos spalvos. Gadolinis – Gd (lot. Godolinium, pagal suomių chemiką Gadoliną). Gadolinis ¬– D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 64, atominė masė 157,25, oksidacijos laipsnis +3. 1880m. atrado Ž. Morinjakas. Gadolinis sudaro oksidą Gd2O3. Gadolinio druskos bespalvės. Chloridas, sulfatas, nitratas, acetatas, tirpsta vandenyje. Vartojamas atominėje pramonėje apsaugai nuo neutronų. Terbis – Tb (lot. Terbium). Terbis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 65, atominė masė 158,924, oksidacijos laipsnis +3 ir +4. Kaip ir kiti lantanidai, terbis chemiškai labai aktyvus. Vartojamas kartu su kitais lantanidais įvairiuose lydiniuose, liuminoforuose*², stiklo, lakų, dažų ir kt. gamyboje. Disprozis – Dy (lot. disprosium, gr. disprositas – sunkiai prieinamas). Disprozis – D. Mendelejevo periodinės sistemos 6 periodo, III grupės elementas, e.n. 66, atominė masė 162,50, oksidacijos laipsnis +3. Atrado 1886 m. Tekokas de Buabodranas. Disprozis – stipriausias paramagnetikas iš visų žinomų medžiagų.

Chemija  Rašiniai   (148,5 kB)

Kačiukas – iš kai kurių šiltųjų kraštų augalų, pavyzdžiui kaučiukmedžių, gaunama arba sintetinama derva, gumos žaliava. Kaučiukas patentuotas 1813 m. balandžio 29d. Dažniausiai jis gaunamas iš brazilinio kaučiukmedžio pieno sulčių – latekso (jame kaučiuko yra apie 35%). Pieno sultys gaunamos suraižius augalų žievės pientakius. Pagal vartojimą kaučiukas skirstomas į bendros ir specialios paskirties kaučiuką. Natūraliojo kaučiuko molekulę sudaro susijungusios nesočiojo angliavandenilio izopreno C5H8 molekulės, kurios molinė masė 1,4 – 2,6 mln., o tankis 910 – 920 kg/m3. Natūralusis kaučiukas labai tamprus – santykinis pailgėjimas 700 – 900%. Jis gerai tirpsta benzine, benzole, dichloretane, anglies tetrachloride ir kituose organiniuose tirpikliuose, tačiau netirpsta nei vandenyje, nei alkoholiuose. Kaučiukas lengvai reaguoja su deguonimi, ozonu, halogenais, vandeniliu, sieros junginiais. Sintetinis kaučiukas gaunamas polimerizuojant įvairius monomerus – butadieną, izopreną, izobutileną, etileną, propileną, akrilo nitrilą. Sintetinis kaučiukas pirmą kartą pagamintas 1928 metais. Sintetinio kaučiuko savybes lemia cheminė sudėtis ir gamybos būdas. Kaučiukas gali būti atsparus tempimui ir dilinimui, nelaidus dujoms, atsparus oksidacijai, atsparus tirpalams ir benzinui, atsparus šilumai ir šalčiui. Gumos, pagamintos iš sintetinio kaučiuko, tinkamos vartoti labai plačiame temperatūrų intervale (nuo -150°C iki 250°C). Sintetinis kaučiukas įeina į klijų sudėtį. Jie yra tinkami vartoti temperatūrų intervale nuo -20°C iki +70°C. Iš sintetinio kaučiuko gumos gaminama laidų ir kabelių izoliacija. Skystojo sintetinio kaučiuko yra antikorozinių dangų sudėtyje. Produktas, gaunamas iš kaučiuko, suodžių, kreidos, alyvos, kaolino, cinko ir kitų chemikalų, vadinamas nevulkanizuota guma. Viso egzistuoja apie 200 nevulkanizuotos gumos rūšių, tokių kaip:  butadieninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo kalciui ir trinčiai;  chloropreninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo atmosferai ir tepalams;  etilenpropileninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo šarmams, rūgštims bei atmosferai;  izopreninis kaučiukas, kuris suteikia gumai elastingumo, amortizacinių savybių, atsparumo +70° temperatūrai;  natūralus kaučiukas, kuris suteikia gumai elastingumo, amortizacinių savybių, atsparumo +70° temperatūrai;  nitrilinis butadieninis kaučiukas, kuris suteikia gumai atsparumo tepalams;  stirolinis kaučiukas, kuris naudojamas bendros paskirties gumos gamybai, suteikia atsparumo trinčiai, + 100° temperatūrai; Iš kaučiuko gumos gaminamos padangos: sunkiasvorių sunkvežimių, lenktyninių automobilių, lėktuvų (dažniausiai gaminamos iš natūraliojo kaučiuko gumos). Taip pat avalynė, higienos reikmenys, mašinų detalės, žaislai, sviediniai. Iš natūraliojo kaučiuko gumos gaminami medicinos reikmenys: chirurginės pirštinės, zondai, kateteriai, kraujo perpylimo vamzdeliai. Kaučiukas yra labai populiarus, naudojant jį kaip dangą. Tai viena atspariausių dėvėjimuisi dangų. Įvairiais bandymais buvo įrodyta, kad kaučiukinės dangos atlaiko labai didelius krūvius ir nepakeičia savo pirminių charakteristikų. Kadangi šios dangos yra pagamintos iš natūralių medžiagų jos yra nealergizuojančios ir rekomenduojamos naudoti ligoninėse, virtuvėse, mokymo įstaigose. Paklotų kaučiukinių dangų nebereikia nei vaškuoti, nei kaip nors kitaip apdoroti. Šios dangos taip pat labai atsparios ugniai, degančios cigaretės žymių nelieka visiškai, o gaisro atveju danga neišskiria pavojingų medžiagų. Puikios silikoninio kaučiuko savybės leidžia jį labai plačiai naudoti įvairiose pramonės srityse techninėms detalėms gaminti ar jų paviršiams padengti silikonine danga. Silikonas buvo išrastas šeštajame dešimtmetyje. Silikoninis kaučiukas, arba tiesiog silikonas, cheminiu požiūriu yra labai inertiškas, atsparus aplinkos poveikiui: deguoniui, ozonui, vandeniui ir šviesai, gali būti naudojamas esant ir aukštoms (+260oC), ir žemoms temperatūroms (-70oC). Jis pasižymi puikiomis elektroizoliacinėmis savybėmis, atsparumu trinčiai. Dėl puikių plastinių savybių silikonas leidžia atkartoti įvairiausias formas, pagaminti ar padengti silikonine danga pakankamai sudėtingo reljefo ir dizaino gaminius. Silikoninė danga apsaugo detales nuo korozijos. Tai labai ekologiška medžiaga, todėl neveltui ji naudojama protezų gamybai.

Chemija  Rašiniai   (9,51 kB)

Konditerijos gaminiams naudojamas cukrus, krakmolo sirupas, medus, vaisiai, uogos, riešutai, aliejingos sėklos (pavyzdžiui, sezamas), kakavos pupelės, pienas, kiaušiniai, maistinės rūgštys, miltai, kvapiosios medžiagos, maistiniai dažai. Konditeriniai gaminiai skirstomi į cukrinius (karamelė, saldainiai, šokoladas, irisai, dražė, pastilė, marmelado gaminiai, chalva, Rytų saldumynai) ir miltinius (sausainiai, meduoliai, pyragai, vafliai). Daugumą konditerinių gaminių galima ilgai laikyti, įpakuotus juos lengva transportuoti. Jie tinka vartoti turistams, sportininkams. Dietiniai gaminiai dažnai turi specialių priedų (pavyzdžiui, sergantiems mažakraujyste būna su hematogenu) arba turėti kitokią sudėtį (pavyzdžiui, sergantiems cukralige vietoj cukraus dedamas sorbitas ar ksilitas). Karamelė - konditerinis gaminys, ruošiamas iš karamelinės masės su įdaru arba be jo. Priklausomai nuo receptūros ir paruošimo būdo karamelė būna su įdaru, pieninė, minkšta, pusiau kieta, vitaminizuota ir gydomoji. Yra dvi pagrindinės karamelės grupės: 1. Ledinukai, kurie būna įvairios konfigūracijos bei formos. Ledinukų asortimentas pavaizduotas 2 lentelėje. Įvyniota Neįvyniota 1. Įvairios formos: Diušes Mėtinė Teatrinė 2. Tablečių formos tūtelės: Sportas 3. Figūrinė su pagaliuku: Gaidelis 1. Monpansjė su dailintu paviršiumi: Spalvoti žirneliai Barbarisas 2. Monpansjė sandariose dėžutėse arba paketuose: Avietės Serbentai 2 lentelė. Ledinukų asortimentas. 2. Karamelė su įdaru. Jos įdarai gali būti padaryti iš vaisių, likerio, medaus, pieno, riešutų, marcipano ir šokolado. Be to ji gali būti su vienu, dviem įdarais arba su įdaru, perteptu karameline mase. Iš asortimento geriausiai žinoma “Karvutė”, “Sniegelis:, “Žąsų kojelės”, “Vėžių kakleliai”, “Likerinė”. Pagal paviršiaus apsaugojimo būdą karamelė skirstoma į įvyniotą ir atvirą. Karamelės asortimentas yra gana didelis - virš 200 pavadinimų. Karamelės paruošimo procesas susideda iš šių operacijų: - karamelinio sirupo paruošimas; - karamelinės masės paruošimas ir apdirbimas; - įdarų paruošimas; - karamelinio batono formavimas; - karamelės atšaldymas ir paviršiaus apdirbimas; - įvyniojimas, fasavimas ir pakavimas. 2. KARAMELĖS GAMYBOS TECHNOLOGIJA Karamelinis sirupas yra didelės koncentracijos cukraus ir sirupo tirpalas. Jis gaunamas periodiniu arba nepertraukiamu būdu. Periodinis būdas dar skiriamas į: - sirupo paruošimą, iš anksto ištirpdžius cukrų vandenyje. Cukrus ištirpinamas vandenyje, tada pridedamas sirupas ir verdama iki tam tikro drėgnumo; - sirupo paruošimą, cukrų tirpdant sirupe. Cukrų ištirpinam iš anksto pašildytame sirupe, šiek tiek praskiestame vandeniu. Visas tirpalas virinamas iki tam tikro drėgnumo. Lygiai taip pat skirstomas ir nepertraukiamas būdas. Išnagrinėsime karamelinio sirupo nepertraukiamą paruošimo būdą, ištirpinant cukrų vandens-sirupo tirpale, ir veikiant spaudimui. Šiuo būdu gautas karamelinis sirupas ir masė yra žymiai aukštesnės kokybės nei ruošiant periodiniu būdu. Šiame etape reikalinga sirupo virimo stotis ŠSA-1 (žr. priedą, 1 pav.). Cukraus smėlis, iš anksto persijotas ir išvalytas nuo metalų priemaišų, periodiškai paduodamas į bunkerį 9. Iš ten jis keliauja į maišytuvą 8, kur paduodamas sirupas ir vanduo.Sirupas pašildomas iki 65oC. Spaudimas turi būti 0.20-0.25 MPa. Cukraus smėlio, sirupo ir vandens mišinio santykis, esant vidutinei drėgmei 18%, yra toks: Cukrus 20.3 Sirupas 10.2 Vanduo 3.7 Maišytuve visas mišinys sušildomas iki 70oC. Tada masė keliauja į virimo koloną 6. Čia galutinai ištirpsta cukraus smėlis. Maišytuvas šildomas garais, kurių slėgis 0.5 MPa. Paruoštas karamelinis sirupas ne didesnės nei 16% drėgmės per garų atskirtuvą 4 eina į paruošto sirupo surinktuvą 2. Jį pasiekusio sirupo temperatūra būna 110-115oC. Šio agregato gamybos ciklas neviršija 3.5 min. 2.3. Karamelinės masės paruošimas Karamelinė masė - masė, gaunama virinant karamelinį sirupą. Karamelinio sirupo drėgmė būna 13-16%, o karamelinės masės - 1-3%. Šio etapo esmė yra pašalinti nereikalingą drėgmę iš sirupo. Karamelinės masės gamyboje naudojami nepertraukiamo ir periodinio veikimo vaakuminiai aparatai. Išnagrinėsime gamybą, naudojant nepertraukiamo veikimo gyvatukinį vakuuminį aparatą 33A (žr. priedą, 2 pav.). Jis susideda iš trijų dalių, tarpusavyje sujungtų vamzdžiais: šildančioji I, garinančioji II ir atskiriamoji III. Pirmos dalies (virimo kolonos) viduje yra gyvatukas 3, kuriuo iš apačios į viršų teka sirupas. Iš viršaus į apačią paduodami garai, kurie šildo gyvatuką. Susikondensavę garai pašalinami pro kolonos apačią 10.Tekantis gyvatuku sirupas sušyla, užverda ir, susimaišęs su savo paties garais, patenka į vakuuminės kameros (II) viršutinę dalį. Slėgis kameroje 0.086-0.093 MPa. Veikiant oro išretinimui, iš sirupo toliau šalinama drėgmė. Paruošta karamelinė masė iš viršutinės vakuuminės kameros dalies suteka į apačią ir ten surenkama. Virinimo procesas tuo metu nesustabdomas, nes viršutinė kameros dalis atskiriama nuo apatinės pertvara. Karamelė surenkama kas 1.5-2 minutes. Vakuuminio aparato produktyvumas priklauso nuo šildančių garų spaudimo. Po surinkimo karamelinės masės temperatūra, priklausomai nuo receptūros, būna 106oC-126oC. Šiame gamybos procese vakuuminio aparato viduje susiformuoja karamelinės masės sluoksnis. Todėl darbo pabaigoje jis praplaunamas karštu vandeniu ir garais. Šį vandenį vėliau galima panaudoti įdarų gamyboje. 2.4. Karamelinės masės atšaldymas Iš vakuuminio aparato karamelinė masė paduodama į atšaldymo mašinos piltuvėlį. Atšaldymo mašina NOM-2 (žr. priedą, 3 pav.) yra skirta nepertraukiamam mechanizuotam karamelinės masės atšaldymui. Iš piltuvėlio karamelinė masė patenka tarp dviejų į skirtingas puses besisukančių šaldančių velenų. Po jų visa masė išteka 2-6 mm storio juostos pavidalu. Atšaldančios mašinos viduje teka 3-5oC vanduo, kurio temperatūra po atšaldymo būna ne didesnė nei 35oC. Šaldymo metu į karamelinę masę taip pat dedama kristalinė rūgštis ir dažai, kurie dozuojami specialiu dozatoriumi. Šaldymo procesas trunka 20-25s. Per tą laiką karamelinė masė atšaldoma nuo 105-135 iki 88-92oC. 2.5. Karamelinės masės minkymas Minkymo tikslas - tolygiai paskirstyti visus priedus, pašalinti oro burbuliukus ir suvienodinti temperatūrą visoje masėje. Tam naudojamas minkymo trasporteris (žr. priedą, 4 pav.). Jis susideda iš trijų dantytų velenų (2, 3, 4) virš transporterio juostos. Velenai skiriasi savo dydžiais ir sukasi skirtingais greičiais, todėl masė gerai išmaišoma, o temperatūra suvienodinama. 2.6. Karamelinio batono formavimas Karamelinio batono formavimas vyksta volavimo mašinoje KPN (žr. priedą, 5 pav.). Volavimo mašina skirta formuoti karamelinės masės porcijas kūgio pavidalo batonu. Karamelinė masė paduodama į volavimo mašinos lovį 2, kuriame yra šešios kūginės ašys. Jos periodiškai keičia savo sukimo pusę. Sukantis šioms ašims, karamelinė masė įgauna kūginio batono formą. 2.7. Karamelės formavimas Karamelinių gaminių formavimas - viena iš svarbiausių ir paskutinių karamelės gamybos stadijų. Jos esmė - gauti tam tikros formos ir dydžio gaminius. Tam naudojamos grandininės mašinos. Karamelės formavimo tokių mašinų pagalba principinė schema pavaizduota 1 schemoje. 1 schema. Karamelės formavimo principinė schema Karamelinė masė 1, kurios temperatūra 60-70oC, praėjus paskutinę kalibruojančių ritinėlių porą 3, patenka tarp dviejų specialių besisukančių grandinių 6 ir 13. Grandinių paviršius padengtas peiliais 5 ir 15. Atstumas tarp kaimyninių peilių priklauso nuo to, kokio dydžio norime turėti karamelę. Besisukdamos grandinės artėja viena prie kitos, o peiliai atitinkamai pjausto karamelę. Šiame etape naudojame grandininę linijinę pjaustymo mašiną (žr. priedą, 6 pav.), ir gauname “pagalvėlės” formos karamelinius gaminius. Prieš naudojimą grandinės sutepamos augaliniu aliejumi. Po darbo grandinės nuvalomos, nuplaunamos karštu vandeniu ir iššluostomos. Be to jas reikia periodiškai plauti natrio šarmo tirpalu. Šių mašinų privalumas yra tai, jog palyginus lengvai galima keisti karamelės formą ir dydį, keičiant grandinę. Tai padeda lengvai įvairinti produkcijos asortimentą. 2.8. Karamelės įvyniojimas ir pakavimas Paruošta karamelė yra higroskopinė. Tam, kad ilgai išsilaikytų kokybė, būtina ją įpakuoti. Galima įvynioti karamelę vieną ar po kelias į drėgmę nepraleidžiančius popierėlius arba į hermetinę tarą. Karamelės įvyniojimas. Karamelės vyniojimas į popierėlius apsaugo ją nuo garų, esančių aplinkoje, poveikio ir nuo nešvarumų. Taip pat jis suteikia estetinį vaizdą. Karamelė vyniojama į vieną ar du popierėlius. Išorinis popierėlis vadinamas etikete. Kad karamelė gražiau atrodytų, atskirų rūšių etiketėms naudojama folga. Yra keletas vyniojimo būdų: 1. 1-2 kartus persukant etiketės galus (žr. priedą, 7 pav., a); 2. “Banteliu” (žr. priedą, 7 pav., b); 3. Persukant tik vieną etiketės galą (žr. priedą,7 pav., c); 4. “Spynele” (žr. priedą, 7 pav., d); 5. “Vamzdeliu” (žr. priedą, 7 pav., e). Karamelės įvyniojimas vyksta įvairios struktūros vyniojimo mašinose. Verta tik pažymėti, jog karamelės temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 40oC, patalpoje oro drėgnumas turi neviršyti 60%, o etiketės turi būti aukštos kokybės. Karamelės pakavimas į hermetinę tarą. Karamelė taip pat galima pakuoti į įvairius indelius ir dėžutes. Paprastai indeliai daromi iš nerūdijančio metalo. Jei pakuojama į rūdijančio metalo indelius, būtina viduje patiesti pergamento ar parafinuotą popierių. Taip pat galima vidų tokios dėžutės nulakuoti. Kad indelis būtų dar hermetiškesnis, galima toje vietoje, kur dangtelis liečiasi su pačiu indeliu, užklijuoti banderolę. Karamelės fasavimas. Karamelę iki 500g fasuoja į kartonines dėžes. Įmonėse yra specialūs automatai, kurie iš išanksto paruoštų kartono lapų išlanksto dėžutes, atsveria tam tikro svorio karamelę, pripildo dėžes ir jas užklijuoja. Taip pat gali būti naudojami automatai, pakuojantys į celofaninius maišelius. III. GAMYBOS KONTROLĖ Žaliavos, reikalingos gamybai, bei paruošta produkcija yra kruopščiai kontroliuojamos. Tam įmonėje yra organizuojamos specialios tarnybos. Viso technologinio proceso kontrolę atlieka laboratorija. Dideliuose konditerijos fabrikuose būna bendra ir kiekvieno cecho atskirai laboratorijos, mažuose - tik bendra. Bendros laboratorijos pareigos yra: visų į fabriką pristatomų žaliavų ir pusfabrikačių kontrolė; paruoštos produkcijos kontrolė; vandens, naudojamo gamybai, kokybė; visų į fabriką pristatomų žaliavų ir pusfabrikačių mikrobiologinė kontrolė; broko likvidacija ir atliekų mažinimas; cechų laboratorijų vadovavimas; naujų receptų kūrimas; taros kokybė. Cecho laboratorijos pareigos yra: į cechą patenkančių žaliavų kontrolė; technologinio proceso kontrolė; recepto atitikimo kontrolė; paruoštos produkcijos kontrolė. Kontrolėje naudojami fiziniai ir cheminiai metodai. Taip pat nustatoma ir karamelės spalva, skonis bei kvapas. IV. ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA V. REIKALINGOS PATALPOS Kadangi karamelės gamyboje naudojamos srovinės mechanizuotos linijos, tai joms išdėstyti reikalingos didelės patalpos. Be šių patalpų dar reikia vietos: 1. Valdymo aparatui; 2. Med. punktui; 3. Buitinėms ir pagalbinėms patalpoms; 4. Atliekų sandeliams; 5. Žaliavų sandeliams; 6. Gaminių sandeliams; 7. Ventiliatorinei; 8. Elektros cechui; 9. Kompresorinei. VI. IŠLAIDOS I. Gamybos sąnaudos: 1. žaliavoms: cukrus; krakmolo sirupas; kvapiosios medžiagos; dažai; įdarai (jei yra). 2. pagalbinės medžiagos: etiketės; maišeliai; dėžutės; dėžės. 3. elektros energija; 4. kuras; 5. kitos išlaidos. II. Pridėtinės išlaidos: 1. atlyginimai su soc. draudimu; 2. amortizaciniai atskaitymai; 3. reklama; 4. eksploatacinės išlaidos. VII. IŠVADOS Aprašytas karamelės gamybos technologinis procesas yra gana sudėtingas ir turi būti vykdomas labai tiksliai. Todėl jis yra griežtai kontroliuojamas ir prižiūrimas. Technologinio proceso kontrolę vykdo specialios laboratorijos, taip pat jose daromi įvairūs bandymai. Verta pažymėti, kad karamelės gamyboje naudojamos pažangios mašinos ir įrengimai, todėl gauta karamelė yra labai kokybiška, geros estetinės išvaizdos bei gero skonio ir kvapo. Lietuvoje gaminama karamelė turi labai didelę paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji yra eksportuojama į kaimynines šalis (Latviją, Baltarusiją, Rusiją), taip pat į Estiją, NVS šalis. Todėl pastoviai auga karamelės gamyba. Lietuvoje karamelę gamina AB “Klaipėdos konditerija”, AB ”Vilniaus pergalė”, AB “Naujoji rūta” (Šiauliai).

Chemija  Referatai   (20,78 kB)

Jodą gavo 1811 m. B. Kurtua (Prancūzija). Graikiškai “iodes” reiškia violetinis. Jodo randama mažais kiekiais natrio, kalio ir magnio druskose. Nedaug jo yra jūrų vandenyje 2 mg •1-1), jūrų augalijos pelenuose (0,4%, jūrų kopūstuose – 0,5%),naftingų rajonų gruntiniuose vandenyse. Daug jodo (10-50 mg •1-1) randama požeminiuose vandenyse. Jodas, kaip ir bromas, gaunami oksiduojant vandenilio jodidą HI, pramonėje – jodidus veikiant chloro tirpalu. Kambario temperatūroje jodas yra tamsiai violetiniai etališko blizgesio kristalai. Kaitinimas sublimuojasi – virsta violetiniais garais. Vėsdami jodo garai neskystėdami kristalinasi. Jodas vandenyje tirpsta blogai, geriau – organiniuose tirpikliuose ( benzone, anglies disulfide, alkoholyje, eteryje). Krakmolą jodas nudažo mėlynai. Jodas – chemiškai aktyvus elementas, su daugeliu metalų sudaro druskas – jodidus. Daug jodo suvartoja kino juostų ir fotografinio popieriaus pramonė. Alkoholiniu jodo tirpalu dezinfekuojamos žaizdos, o jodo organiniai junginiai vartojami skydliaukės ligos gydyti. Svarbiausias jodo junginys yra vandenilio jodidas HI. Jis gerai tirpsta vandenyje, - susidaro vandenilio jodido rūgštis, stipriausia iš visų vandenilio halogenidų. HI – bespalvės, aštraus kvapo,nepatvarios dujos. Jodo profilaktiką t.y. skydliaukės įsotinimą stabiliuoju jodu, kad ji negalėtų pasisavinti (asimiliuoti) radioaktyviojo jodo, būtina pradėti kaip galima anksčiau, geriausia tuomet, kai yra paskelbiamas specialus Civilinės saugos departamento nurodymas per informacines priemones (radiją, televiziją ir kt.). Geriausiai skydliaukė apsaugoma, kai stabiliojo jodo preparatai vartojami prieš patenkant (įkvėpiant arba su maistu) radioaktyviajam jodui į žmogaus organizmą.

Chemija  Referatai   (16,89 kB)

Hormonas Hormonas – cheminis junginys gyvame organizme, kuris perneša informaciją (signalus) iš vienos ląstelės į kitą arba į ląstelių grupes. Visi daugialąsčiai organizmai (įskaitant augalus) gamina hormonus. Hormono molekulės yra išskiriamos tiesiai į kraują, kitus kūno skysčius arba gretimus audinius. Pagrindinės hormonų funkcijos: organizmo vystymosi ir elgsenos reguliavimas (pvz., augimas, seksualumas), organizmo prisitaikymas prie besikeičiančių aplinkos sąlygų (pvz., stresas), fiziologinių organizmo reakcijų reguliavimas (pvz., gliukozės kiekis kraujyje)

Chemija  Pateiktys   (252,39 kB)

UAB „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ Rietavo įmonė – specifinės paskirties. Ypač jos reikšmė sustiprėjo 2000-2001 metais, kai pasaulį sukrėtė galvijų spongiforminės encefalopatijos, dar kitaip vadinamos kempinligės, pavojus. 2001 m. vasario 1 d. dėl galvijų spongiforminės encefalopatijos plitimo Europoje buvo uždraustas mėsos – kaulų miltų panaudojimas pašarų gamybai, todėl mėsos – kaulų miltų realizacija ir panaudojimas buvo sustabdyta. Dideli mėsos kaulų miltai buvo kaupiami nuomojamuose sandėliuose, todėl būtinai reikėjo išspręsti mėsos – kaulų miltų sunaikinimą. Lietuvoje gyvūninės kilmės atliekas buvo nuspręsta utilizuoti Rietavo veterinarinėje įmonėje, kurioje bus deginami gyvūninės kilmės miltai. Paprastai katilinė naudojama technologinei garo gamybai, administracinio pastato šildymui, karšto vandens ruošimui, mazuto ūkio poreikiams, tačiau iškilus galvijų spongiforminės encefalopatijos išplitimo grėsmei, buvo būtina deginti pavojingas gyvūninės kilmės atliekas. Reikia įvertinti tai, kad Rietavo įmonėje buvo naudojami 1983 ir 1984 metų Rusijos gamybos katilai, kurie per tiek metų buvo visiškai susidėvėję ir toliau eksploatuoti jų buvo neįmanoma iki 2003 m. pabaigos buvo numatyta rekonstruoti utilizavimo įmonę bei užtikrinti visos sistemos funkcionavimą. Jau ketvirti metai kaip „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ sėmingai utilizuoja gyvūninės kilmės atliekas. Gyvūninės kilmės atliekos dažniau apibrėžiamos kaip gyvūninės kilmės šalutiniai produktai. Šis terminas taip pat vartojamas ir jų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Europos reglamente 1774/2002 tokios atliekos apibrėžiamos kaip visi gyvūnų kūnai, jų dalys ar gyvūninės kilmės produktai, neskirti vartoti žmonėms, įskaitant kiaušinėlius, embrionus ir spermą. Visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, gauti gaminant žmonėms vartoti skirtus produktus, ir buvę gyvūninės kilmės maisto produktai įskaitant pieną ir produktus pieno pagrindu, nebetinkamus vartoti žmonėms, suskirstyti į trijų kategorijų medžiagas: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai keliančios medžiagos, kurioms priskiriama visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kildinami iš gyvūnų, užsikrėtusių užkrečiamosiomis spongiforminėmis encefalopatijomis, išskyrus tas, kuriomis serga žmonės, arba užsikrėtusių kitomis ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės ar kiti gyvūnai. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kuriose yra tam tikrų, reglamento Nr. 1774/2002 penktame straipsnyje reglamentuojamų medžiagų, kurių tarpe yra, pvz. mėšlas ir virškinamojo trakto turinys. 3 kategorijos medžiagos – tai mažiausiai pavojingi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kurie gali būti plačiausiai pakartotinai perdirbami ir panaudojami. Rietavo sanitarinėje įmonėje utilizuojama: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų kelenti kategorija. Pirmos kategorijos dalinyje utilizuojami nugaišia gyvūliai pvz. nugaišusios karvės, kiaulės ir kiti žemės ūkyje auginami naminiai gyvuliai, kurių mėsa vartojama maisto pramonėje. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, tačiau taip pat pavojingi žmogaus sveikatai. Antros kategorijos dalinyje utilizuojamas gyvulių virškinamas traktas, kaulai taip pat kitos perdirbime likusios gyvūninės atliekos.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (6,08 kB)

UAB „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ Rietavo įmonė – specifinės paskirties. Ypač jos reikšmė sustiprėjo 2000-2001 metais, kai pasaulį sukrėtė galvijų spongiforminės encefalopatijos, dar kitaip vadinamos kempinligės, pavojus. 2001 m. vasario 1 d. dėl galvijų spongiforminės encefalopatijos plitimo Europoje buvo uždraustas mėsos – kaulų miltų panaudojimas pašarų gamybai, todėl mėsos – kaulų miltų realizacija ir panaudojimas buvo sustabdyta. Dideli mėsos kaulų miltai buvo kaupiami nuomojamuose sandėliuose, todėl būtinai reikėjo išspręsti mėsos – kaulų miltų sunaikinimą. Lietuvoje gyvūninės kilmės atliekas buvo nuspręsta utilizuoti Rietavo veterinarinėje įmonėje, kurioje bus deginami gyvūninės kilmės miltai. Paprastai katilinė naudojama technologinei garo gamybai, administracinio pastato šildymui, karšto vandens ruošimui, mazuto ūkio poreikiams, tačiau iškilus galvijų spongiforminės encefalopatijos išplitimo grėsmei, buvo būtina deginti pavojingas gyvūninės kilmės atliekas. Reikia įvertinti tai, kad Rietavo įmonėje buvo naudojami 1983 ir 1984 metų Rusijos gamybos katilai, kurie per tiek metų buvo visiškai susidėvėję ir toliau eksploatuoti jų buvo neįmanoma iki 2003 m. pabaigos buvo numatyta rekonstruoti utilizavimo įmonę bei užtikrinti visos sistemos funkcionavimą. Jau ketvirti metai kaip „ Rietavo veterinarinė sanitarija“ sėmingai utilizuoja gyvūninės kilmės atliekas. Gyvūninės kilmės atliekos dažniau apibrėžiamos kaip gyvūninės kilmės šalutiniai produktai. Šis terminas taip pat vartojamas ir jų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Europos reglamente 1774/2002 tokios atliekos apibrėžiamos kaip visi gyvūnų kūnai, jų dalys ar gyvūninės kilmės produktai, neskirti vartoti žmonėms, įskaitant kiaušinėlius, embrionus ir spermą. Visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, gauti gaminant žmonėms vartoti skirtus produktus, ir buvę gyvūninės kilmės maisto produktai įskaitant pieną ir produktus pieno pagrindu, nebetinkamus vartoti žmonėms, suskirstyti į trijų kategorijų medžiagas: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai keliančios medžiagos, kurioms priskiriama visi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kildinami iš gyvūnų, užsikrėtusių užkrečiamosiomis spongiforminėmis encefalopatijomis, išskyrus tas, kuriomis serga žmonės, arba užsikrėtusių kitomis ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės ar kiti gyvūnai. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kuriose yra tam tikrų, reglamento Nr. 1774/2002 penktame straipsnyje reglamentuojamų medžiagų, kurių tarpe yra, pvz. mėšlas ir virškinamojo trakto turinys. 3 kategorijos medžiagos – tai mažiausiai pavojingi gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kurie gali būti plačiausiai pakartotinai perdirbami ir panaudojami. Rietavo sanitarinėje įmonėje utilizuojama: 1 kategorijos medžiagos – tai didžiausią pavojų kelenti kategorija. Pirmos kategorijos dalinyje utilizuojami nugaišia gyvūliai pvz. nugaišusios karvės, kiaulės ir kiti žemės ūkyje auginami naminiai gyvuliai, kurių mėsa vartojama maisto pramonėje. 2 kategorijos medžiagos – tai mažesnį nei pirmos kategorijos pavojų keliantys gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, tačiau taip pat pavojingi žmogaus sveikatai. Antros kategorijos dalinyje utilizuojamas gyvulių virškinamas traktas, kaulai taip pat kitos perdirbime likusios gyvūninės atliekos.

Chemija  Analizės   (10,64 kB)

Geigerio ir Miulerio skaitiklis. Šį 1928 m. Sukonstruotą prietaisą sudaro metalinis plonomis sienelėmis ar iš vidaus metalizuotas stiklinis vamzdelis (katodas). Jo viduje išilgai ašies ištemptas plonas metalinis siūlas (anodas). Vamzdelis pripildytas vandenilio, helio, argono ar kitų dujų. Tarp vamzdelio vidinio paviršiaus ir metalinio siūlo (t.y. tarp katodo ir anodo) įjungiamas aukštosios įtampos srovės šaltinis stipriam elektriniam laukui sukurti. Įskaitilį patekusi elektringoji dalelė,pvz, elektronas,jonizuoja dujas – atplėšia nuo jų atomų elektronus. Susidarę teigiamieji jonai juda katodo link,o elektronai - anodo link. Taigi atsiranda trumpalaikė elektros srovė, kuri sustiprinama ir perduodama į specialų skaičiavimo įrenginį. Tokiu būdu galima tiksliai užregistruoti į skaitiklį patenkančias daleles, kurios gali jonizuoti dujas.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (2,83 kB)