Šiame darbe teorines žinias bandysime pritaikyti analizuodami AB „Umega“ marketingo makroaplinką. Makroaplinkos planas turėtų padėti išspręsti įmonės plėtros ir pelno didinimo problemas. Atsižvelgdami į įmonės specifiką, bandysime analizuoti jos veiklą, tikslus, makro ir mikro aplinkas, atliksime stipriųjų ir silpnųjų pusių analizę, parinksime išvadas ir pasiūlymus.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (20 psl., 79 kB)

Medžiaga kuri padės jums pasiruošti 2011m. įskaitos temos Kalba, 1 potemei "Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais."

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (16 psl., 36,25 kB)

Šalyje trūksta donorų. Žmonės per mažai į tai įsitraukia: bijo, trūksta informacijos, problemos įsigyti donoro kortelei. Nežino mirusiojo valios.

Sociologija  Kursiniai darbai   (23 psl., 263,3 kB)

darbas nėra silpnas,kruopsčiai ir puikiai atliktas. įvertinimas buvo nežemas už šį darba.

Ekonomika  Referatai   (30 psl., 56,98 kB)

1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nulėmė Lietuvos banko veiklos pobūdį 1994-1996 metais. Šiuo įstatymu buvo įteisintas specialus pinigų politikos režimas - valiutų valdybos modelis. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1.

Finansai  Referatai   (13 psl., 16,14 kB)

Baigiamojo darbo objektas - turizmo paslaugų kokybė UAB „Kelvita“. Šio darbo tikslas - remiantis įgytomis teorinėmis žiniomis, išanalizuoti ir įvertinti UAB “Kelvita” turizmo paslaugų kokybę ir nužymėti jos tobulinimo kelius. Pagrindiniai darbo uždaviniai: pateikti atvykstamojo turizmo apžvalgą šalyje ir Vilniaus regione; išanalizuoti turizmo paslaugų kokybės teorinius aspektus; įvertinti esamą turizmo paslaugų būklę turizmo agentūroje „Kelvita“; nužymėti turizmo paslaugų kokybės tobulinimo galimybes UAB „Kelvita”.

Administravimas  Diplominiai darbai   (46 psl., 100,45 kB)

Po ilgo Lietuvos piliečių kovojimo dėl šalies neriklausomybės, vis dėlto patriotai bei visi šalies gyventojai pasiekė puikų rezultatą- 1990m. Lietuva tapo nepriklausoma respublika. Taigi nepriklausomai valstybei atsivėrė galimybės dominuoti ir tapti patrauklia šalimi pasaulyje. Vienas akivaizdžiausių rezultatų yra tai, jog Europos Bendrija (Europos Sąjungos pirmtakė), pripažinusi šalies nepriklausomybę, ėmė vystyti oficialius santykius bei bendradarbiavimą su Lietuva.

Politologija  Referatai   (15 psl., 24,59 kB)

Darbas ekonomikoje – esminis gerovės šaltinis ir konkurencingumo prielaida. Susiformavus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas, tai – pagrindinė įvairių šalių darbo rinkos problema, kuri šiuo metu aktuali ir Lietuvoje. Su nedarbo problema Lietuva susiduria nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pirmosios nedarbo priežastys tuo laikotarpiu buvo intensyviai vykdomos reformos, planinio ūkio transformacija į rinkos ūkį bei užsilikę sovietiniai reliktai. Vienas iš pagrindinių ekonomikos teiginių yra tas, kad bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Naujumas, aktualumas. Šiuo metu dažnai pasaulyje minima problema yra nedarbas. Jis sukelia ne tik ekonominius, bet ir įvairius socialinius neigiamus padarinius. Masinis darbuotojų atleidimas, gyvenimo lygio smukimas, artėjimas prie skurdo ribos, žmonių dvejonės dėl laukiančio rytojaus, nedarbo nulemtų kitų makroekonominių rodiklių blogėjimas – visa tai linksniuojama kiekvieną dieną. Visi supranta šio reiškinio didėjančią grėsmę ir stengiasi ieškoti būdų, kaip užkirsti tam kelią. Šiame darbe bus nagrinėjama situacija Lietuvos darbo rinkoje nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų, bandysime išsiaiškinti, kaip buvo kovojama su nedarbu bei jo sukeltomis pasekmėmis, kas yra daroma dabar ir kokių teigiamų bei neigiamų perspektyvų galima tikėtis.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (71 psl., 898,7 kB)

Apie 400 m. Europoje įvykusios permainos — hunų įsiveržimas, gotų ir Romos imperijų žlugimas bei germanų tautų kraustymasis — negalėjo nepaveikti baltų kultūros, nors tiesiogiai baltų žemių jos nelietė. Sutriko senieji prekybos keliai, smuko bendras Europos kultūros lygis. Baltų kultūra rutuliojasi toliau, bet jau be tokio kūrybinio polėkio, koks buvo jaučiamas iki tol. Nauji šio laikotarpio įvykiai, gerokai atsiliepę baltų tautoms, buvo kovos ir prekyba su skandinavais, taip pat gotų veržimasis. Gotų spaudžiamos baltų gentys iš pietvakarių traukėsi į Lietuvos pietus ir rytus. Jos atsinešė naujus gyvenimo bei laidojimo papročius, o čia gyvavusi brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyksta. Ateiviai kūrėsi neįtvirtintose gyvenvietėse, piliakalnių papėdėse ar toliau nuo jų, mirusiuosius su geležiniais ginklais ir žalvariniais papuošalais laidojo akmenimis apjuostuose pilkapiuose. Maždaug tuo pačiu metu Lietuvoje atsiranda paprotys kartu su žmogumi laidoti ir žirgą.

Istorija  Referatai   (9 psl., 305,72 kB)

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metais. Tai buvo karas tarp dviejų imperialistinių valstybių blokų dėl pasaulio perdalijimo. Šiame kare dalyvavo daugiau kaip 30 valstybių. Iš vienos pusės – tai Vokietija, Austrija – Vengrija, vėliau prisijungusios Turkija, Bulgarija ir kt. valstybės. Iš kitos pusės – Antantės sąjungos, vadovaujamos Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos, šalys: Japonija, Italija, JAV, Graikija, Serbija, Albanija ir kt. valstybės. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 metais lapkričio 11 dieną, kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos. Rusija, sukrėsta Vasario buržuazinės demokratinės revoliucijos ir bolševikų Spalio perversmo, iš karo išstojo dar 1918m. kovo 3d., su Vokietija ir jos sąjungininkėmis Brest Litovske pasirašiusi separatinę taikos sutartį. Po pirmojo pasaulinio karo pasikeitė politinis pasaulio žemėlapis. Nustatyti pasaulio tvarką po karo turėjo Taikos konferencija, prasidėjusi Paryžiuje 1919 metais sausio 18 dieną. Po kelis mėnesius trukusių derybų, įveikus smarkius nesutarimus, konferencija parengė taikos sutartį su Vokietija. Sutartis pasirašyta 1919 metais birželio 18 dieną Versalio rūmuose. Versalio sutartyje aiškiai buvo pasakyta, kurias teritorijas valstybės turi gauti arba prarasti. Ten rašoma, kad Vokietija neteko vakaruose Elzazo, Lotaringijos ir Saaro krašto. Rytuose ji turėjo atiduoti Lenkijai dalį Aukštosios Silezijos, dalį Rytprūsių, Poznanę ir Dancigo koridorių. Klaipėdos kraštas taip pat buvo atskirtas nuo Vokietijos. Suirus Austrijos – Vengrijos imperijai, Vengrija buvo atskirta nuo Austrijos. Galicija buvo prijungta prie Lenkijos. Bochemija, Slovakija ir Moravija sudarė atskirą Čekoslovakijos valstybę. Serbija, Kroatija, Slovėnija ir Juodkalnija buvo sujungta į vieną naują valstybę – Jugoslaviją. Rumunija gavo iš Vengrijos Transilvaniją. Taip pat Rumunija prisijungė Rusijos valdytą Besarabiją (sritį tarp Pruto ir Dniestro upių). Rumunija tapo didžiausia, nors ūkiškai ir kultūriškai labiausiai atsilikusi, Pietryčių Europos valstybė. Vidurio Europoje vyravo atgimusi Lenkijos valstybė, o Baltijos jūros pakrantėje – savo nepriklausomybę atgavusios Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva. Vokietija Versalio taikos sutartimi neteko kolonijų Afrikoje ir Tolimuosiuose Rytuose, o iš Turkijos atimtos arabų šalys. Jos atiteko Prancūzijai, Anglijai, Japonijai, Belgijai. Labai svarbi I–ojo pasaulinio karo išdava– Tautų Sąjungos įkūrimas, kuri pradėjo veikti 1920 metų pradžioje. Į ją stojančios valstybės įsipareigodavo viena kitai padėti užpuolimo atveju. Taikią pagalbą dviem trečdaliais balsų nutardavo visuotinis Tautų Sąjungos susirinkimas ir jos 9 valstybių atstovų Taryba. Penkios didžiosios valstybės: JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija – Taryboje turėjo užimti nuolatines vietas. Tautų Sąjungos tikslas buvo garantuoti pasaulyje taiką, bet jau iš pat pradžių ji susidūrė su sunkumais, nes Versalio sutartimi sienos tarp valstybių buvo nustatytos neatsižvelgiant į kalbinę, kultūrinę, politinę ir ekonominę vienos ar kitos valstybės situaciją, o tai sudarė sąlygas naujiems konfliktams.

Istorija  Rašiniai   (9,45 kB)

Pirmoji didelę reikšmę Lietuva valstybingumo atkūrimui turėjusių priemonių buvo 1917 m. rugsėjo 17 – 23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Ji nutarė atkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuva valstybę. Tam tikslui įgyvendinti rugsėjo 21 d. išrinko specialų organą – Lietuva Tarybą. Ši, veikdama kaip nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo organas, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė pareiškimą dėl Lietuva valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Pareiškimo pirmoje dalyje pasakyta, kad „Lietuva Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17 – 23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuva valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Antroje pareiškimo dalyje pasisakoma už Lietuva valstybės „... nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šis palankus Vokietijai Tarybos pareiškimas sukėlė didelius ginčus bei nesutarimus tarp Lietuva politinių grupuočių ir tapo rimta kliūtimi siekiant tikros nepriklausomybės. Tuo tarpu, kai dešinysis Tarybos sparnas buvo linkęs priimti Vokietijos keliamas sąlygas, kairieji jos nariai, vadovaujami socialdemokrato Stepo Kairio, ryžtingai pasisakė už tikrąją Lietuva nepriklausomybę ir kategoriškai pareikalavo pakeisti kai kuriuos gruodžio 11 d. pareiškimo teiginius. Ilgainiui ir daugumai Tarybos narių pasidarė aišku, kad vokiečiams rūpi ne Lietuva nepriklausomybė, o tik gauti iš Tarybos dokumentą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti derybose su Rusijos delegacija Lietuva Brastoje. Taip besiklostant aplinkybėms, po įvairių politinių srovių atstovų karštų ginčų ir intensyvių derybų buvo pagaliau vieningai priimtas istorinis Stepono Kairio reikalavimų dvasioje patobulintas vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuriuo remiantis Lietuva ir buvo pripažinta tuometinės tarptautinės bendrijos. Nepriklausomybės Akto nuorašai nedelsiant buvo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje ir Vokietijos centrinei Vyriausybei. Greita į šį Tarybos žingsnį buvo ir vokiečių reakcija. 1918 m. vasario 21 d. datuotame rašte Vokietijos kancleris gr. Hertlingas nedviprasmiškai pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas Vokietijai nepriimtinas, nes juo, anot kanclerio, pakertami Lietuva ir Vokietijos santykių pagrindai, numatyti Tarybos gruodžio 11 d. pareiškime. Kartu jis pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms Vokietija negalinti Lietuva pripažinti ir kad ateityje, suteikdama savo pripažinimą, ji atsižvelgs į tai, kiek Lietuva Taryba grįš prie tų principų, kurie užtikrins būsimus naudingus santykius su Vokietija. Tik tada kaizerinė vyriausybė leis, atsižvelgdama į esminiu Vokietijos interesus, pripažinti lietuvių apsisprendimo teisę ir sutikti su savarankiškos valstybės formacijos sukūrimu prie savo rytinės sienos. Faktiškai tai buvo reikalavimas atstatyti visus palankius vokiečiams 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškimo įsipareigojimus. Net ir būdama prie katastrofos slenksčio, Vokietijos vyriausybė negalėjo atsisakyti savo aneksionistinių kėslų. Sudarius numatytas konvencijas jai būtų atsivėrusios plačios galimybės kištis į Lietuva reikalus, diktuoti savo valią. Visiškai atmesti vokiečių reikalavimus ir dėl to dar labiau pabloginti su jais santykius (kurie ir šiaip buvo labai įtempti) to meto sąlygomis buvo labai rizikinga. Todėl imta ieškoti kompromisų, siekta išvengti arba bent sušvelninti pagal gruodžio 11 d. aktą priimtus įsipareigojimus. Kai visos pastangos baigėsi nesėkmingai, buvo nutarta notifikuoti Vokietijai tik vasario 16 d. Aktą be jokių papildymų ar pataisymų. Kartu delegatai buvo įgalioti paaiškinti žodžiu, kad nustatant su Vokietija konkrečius santykius bus laikomasi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Tą ir padarė Tarybos įgaliota delegacija 1918 m. kovo 23 d. Berlyne. Pasirodė, kad toks šio klausimo sprendimo būdas tapo iš esmės vokiečiams priimtinas. Imperatorius Vilhelmas II pasirašė ir tą pačią dieną įteikė Tarybos delegacijai Lietuva pripažinimo Aktą. Tačiau kartu jame apeliuojama į 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškime minimas konvencijas bei būsimas artimas Lietuva ir Vokietijos sąsajas, be to, užsimenama apie vokiečių patirtus karo metu nuostolius, kuriuos atlyginant turėsianti prisidėti ir Lietuva. Taip sudėtingomis krašto okupacijos ir karo sąlygomis per dideles pastangas ir vargus buvo gautas labai svarbus Lietuvai visiškas (de jure) Vokietijos pripažinimas. Iš Vokietijos pusės tai buvo priverstinis, to meto sąlygų padiktuotas, tačiau kartu ir gerai apgalvotas žingsnis. Vokietijos pripažinimo aktas neabejotinai suvaidino didelį vaidmenį tolesnėje Lietuva diplomatijos kovoje dėl tarptautinio teisinio pripažinimo. Jis suteikė Lietuva atstovams moralines bei juridines teises, sudarė jų veiksmingumui būtinas sąlygas, tapo atramos punktas, siekiant kitų valstybių pripažinimo. Nepaisant pasiektos pirmos pergalės vis dėlto po jos buvo ilgas laikas, kai nė viena valstybė nesiryžo suteikti Lietuvai pripažinimo. 2. Nepriklausomybės kovos ir taika su Sovietų Rusija 2.1 Krašto gynimo organizavimas Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuva. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuva. Tuo tarpu ministras pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Šleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams atiteko visi Lietuva rytai. Tokiu būdu Lietuva gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno. 2.2 Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Po apie metus trukusių kovų su bolševikais, šiems pralaimėjus, prasidėjo Lietuva derybos su Sovietų Rusija. Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi ir Gardinu. Lietuva teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, ilton ežero rytų šonu, Narčios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskui Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės. Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoje pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuva. 2.3 Lenkų ir rusų karas, Lenkijos invazija į Lietuva Vykstant lenkų kovoms su rusais ir vejant Raudonąją armiją, lenkų armijos kairysis sparnas priartėjo prie lietuvių teritorijos, kurią gynė apie 7 tūkst. Lietuvos karių. Prasidėjo susirėmimai. Siekiant nutraukti kovas, stebint Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos atstovams, Suvalkuose prasidėjo derybos. Lietuva ir Lenkijos derybininkai sutartį pasirašė 1920 m. spalio 7 d. Susitarta nutraukti karinius veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Dar neišsiskirsčius derybininkams atėjo žinia, kad Vilniaus link žygiuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama armija. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuva dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“. Tik 1920 m. lapkričio 17 – 19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija pareikalavo sustabdyti kovas. Lietuviai turėjo su tuo sutikti, nes nebuvo pajėgūs kovoti su už Želigovskio stovėjusia Lenkija. Želigovskis, užėmęs Rytų Lietuva, paskelbė, kad įkuria naują valstybę – Vidurio Lietuva. Pilsudskis tikėjosi, kad lietuviai bus priversti derėtis su Želigovskiu ir pasiduoti Lenkijos valiai. Lietuvai atsisakius derėtis, „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi Nepriklausomybės kovos. Šiuo atveju Lenkija pasielgė nelabai gražiai Lietuva atžvilgiu nevykdydama Suvalkų sutarties ir besilaikydama Vilniaus konflikte jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, ilgam atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, siena buvo uždaryta. JAV pripažįsta Lietuvą Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walsh‘u. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m., 42 psl. Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę. Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet vis tik Lietuva savo skausmo neparodė. Ji sutiko šį dalyką su garbe ir apsimetė jį ignoruojanti. Anglų atstovas p. Wilton, privačiame pokalbyje labai stebėjosi lietuvių ramumu ir savigarbos pajautimu. Jis pasakė, esą kitoj valstybėj minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėms. O Lietuva šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu. Kad tai buvo padaryta lenkų prancūzų iniciatyva, paaiškėjo kiek vėliau per derybas Briuselyje. Tautų Sąjungos atstovas belgas Hymans privačiai papasakojo, dėl ko Lietuva nebuvo pripažinta drauge su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pridėjo, kad jei tik Lietuva priimtų jo siūlomą susitaikymo su Lenkija projektą, tai tuojau gautų Vilnių, Klaipėdą ir pripažinimą „de jure“. Iš to aiškiai matyti, kad pripažinimas buvo pasiliktas kaip spaudimo priemonė. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas Lietuva ir Lietuva nedavė jokios praktiškos naudos. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė. Jos pripažino tik 1922 m. liepos mėn. 13 d., bet ir tai su sąlyga, jei Lietuva sutinka priimti Nemuno internacionalizaciją. Dėl šito pripažinimo daug prisiginčyta, bet vėliau pamanyta, kad ir pripažinus ir nepripažinus vis tas pat. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m. Išvados Pradžioje paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, niekas neskubėjo jos pripažinti kaip valstybės. Lietuviai, užsibrėžę tikslą išlaikyti suverenią valstybę, žūtbūtinai kovojo dėl jos išlikimo. Pirmasis didžiulis lietuvių diplomatų pasiekimas buvo išsiderėtas visiškas Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos. Antras daug lėmęs įvykis buvo taika su Sovietų Rusija, kuri pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Pirmoji ryški nesėkmė buvo siekiant sudaryti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos, kai lenkai sulaužė jau pasirašytą Suvalkų taikos sutartį. Žinoma, gautas didžiulės valstybės JAV primažinimas taipogi buvo labai vertingas. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Pamažu Lietuvos valstybės egzistavimas pasaulyje tapo aiškus ir neginčijamas faktas. Apie Lietuvą žinojo ir pripažino eilė pasaulio valstybių: Anglija, Airija, Belgija, Portugalija, Japonija, Ispanija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Saudo Arabija, Paragvajus, Venesuela ir kitos.

Istorija  Referatai   (46,86 kB)

Sričių kunigaikščiams priklaususiuose piliakalniuose aikštelių plotai buvo panašūs į žemdirbių bendruomenių piliakalnių slėptuvių, bet ant jų jau nuolat gyveno kunigaikščiai, jų parankiniai ir kariai. Šalia piliakalnių šliejosi ne tik žemdirbių, bet ir amatininkų gyvenvietės. Skaidantis bendruomenėms į klases, klostėsi feodaliniai santykiai, o susidarius teritoriniams junginiams, pradėjo vienodėti atskirų Lietuvos sričių materialinė ir dvasinė kultūra, t.y. pradėjo formuotis lietuvių tautybė. Nedidelių teritorinių vienetų - žemių jungimosi procesas spartino feodalinės valstybės konsolidaciją. XIII a. antrame ketvirtyje atskirus teritorinius vienetus suvienijo Mindaugas (1236 - 1263). Nuo XIII a. pradžios prasidėjo vokiškųjų ordinų - Kalavijuočių (įsikūrė 1202 m. Livonijoje) ir Kryžiuočių (įsikūrė 1230 m. Prūsijoje) agresija į baltų žemes. Kovai su ordinais reikėjo organizuoti vientisą gynybą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Tik vieninga valstybė galėjo veiksmingai tvarkyti bendruosius krašto gynybos reikalus. Itin sparčiai ir įvairiose vietose pradėta statyti pilis, pavaldžias ne vien teritorinių vienetų - žemių vadams, bet ir centrinei valdžiai - didžiajam kunigaikščiui. Centrinės valdžios iniciatyva ir gyventojų pastangomis pilys buvo statomos ant piliakalnių, kurie buvo patogiose vietose gintis ir vadams bei kariams gyventi. Pagal svarbą ir vietą krašto teritorijoje pilys skyrėsi gynybiniais įrenginiais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu bei strategine koordinacija. Lietuvių statydintos pilys paplito ypač tada, kai po mongolų ir totorių antplūdžio nemaži Rusios žemės plotai įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Prijungtos žemės ir gyventojai sustiprino Lietuvos valstybę, padėjo formuotis jos valdymo institucijoms. Prie Baltijos jūros įsikūrusių Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų nuolatiniai antpuoliai vertė krašto gynybą koordinuoti su kitų giminingų Pabaltijo tautų (prūsų, jotvingių, latvių) ir rusų šiaurinių kunigaikštysčių (Novgorodo, Pskovo, Polocko) karinėmis jėgomis. Lietuvoje buvo organizuota sutelkta gynyba nuo Baltijos jūros ir Žemaitijos vidurio iki Lietuvos rytinių aukštumų ir pietinių pakraščių. Susidarė du pagrindiniai gynybos arealai - Žemaitijos ir krašto vidurio arealas. Krašto vidurio areale buvo gerai fortifikuotų medinių pilių (Kernavė, Merkinė ir kt.), pastatytos pirmosios mūrinės pilys (Kauno, Vilniaus, Trakų), kūrėsi svarbiausi politiniai, kariniai, ekonominiai ir administraciniai židiniai. II. Gynybinės pilys. 1. Medinės pilys. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatytos namais ir ūkiniais trobesiais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir sudarė sudėtingus gynybos komponentus. Mažųjų medinių pilių pylimai dažniausiai buvo supilti tik iš žemių, apiplūkti moliu, o didelių ir svarbių pilių pylimai buvo tvirtesnės konstrukcijos - išilgai arba kryžmai suklotų rąstų, apiplūktų žemėmis. Pylimų šlaitai dažnai buvo grįsti akmenimis. Tokios konstrukcijos pylimai buvo pakankamai aukšti ir tvirti. Dažnai pagrindinio pylimo vidinį šlaitą stiprino 0.5 - 0.8 m storio siena, sukrauta iš gulsčių rąstų arba net trijų eilių akmenų siena laikė, kad šlaitas neslinktų į aikštelės pusę. Akmenys sienoje buvo tvirtinami išilginiais rąstais arba moliu. Aikštelėje prie sienos glausdavo ilgą neplatų pastatą, suskirstytą į nedideles patalpas. Pastato sienos būdavo karkasinės pėdinės konstrukcijos iš statmenai poromis sukastų stulpų, tarp kurių lygiai suguldyti rąstai. Pastatai pylimų pakraščiu turėjo ūkinę ir karinę paskirtį. Medinių pilių aikšteles supo tvirtos, aukštos medinės aptvaros. Jų buvo įvairių konstrukcijų ir formų: 1) aštriakuolių; 2)stulpinių, kuriose gulsti rąstai tvirtai suspausti stulpų poromis arba įleisti į šulų išpjovas; 3) rąstinių, padarytų iš kryžmai sunertų kampuose rąstų. Aptvarų būta net po keleta: aukštesnių ir tvirtesnių - aikštelės pakraščiuose, žemesnių ir paprastesnių - šlaitų terasose ir kalnų papėdėse. Labai svarbią reikšmę gynybai ir žvalgybai turėjo aikštelių pakraščiuose, ypač ties posūkiais, pastatyti keturkampiai, rečiau aštuonkampiai bokštai (Bražuolės pilis). Jie galėjo būti panašūs į vėliau statytos rąstinės arba karkasinės konstrukcijos varpines. Cokolius kartais sukraudavo iš akmenų ir sutvirtindavo moliu arba rąstų karkasu (Veliuonos pilis). Bokštai būdavo dengti lentelių stogais. Tiek Lietuvos, tiek vakarinių rusų medinių pilių gynybinių įrenginių kompleksai XIV a. turėjo daug bendrų bruožų (pylimai, medinės aptvaros, perkasų sistemos, pastatų grupavimas aikštelėse ir kt.). Sudėtinė pilių gynybinių įrenginių dalis yra kūlgrindos, aptinkamos vandeninguose slėniuose, sunkiai perbrendamose pelkėtose ir miškingose vietose. Būdingos konstrukcijos kūlgrindų rasta raistuose esančių Padievaičio, Burbiškių ir Medvėgalio (visi Šilalės rajone) piliakalnių papėdėse. Sietuva vadinta kūlgrinda buvo išgrįsta po vandeniu per pelkę, esančią tarp Lūkšto ir Paršo ežerų. Kūlgrindų būta nuo 2.7 iki 4 - 5 m pločio ir iki 500 m ilgio. Grįstų nedideliais lauko akmenimis kūlgrindų pakraščiai paprastai būdavo sutvirtinami įkaltais rąsteliais, išpintais kartimis ir žabais. Tartum gynybos forpostai buvo papiliai. Tai kartu pirmosios didesnės su pilių tarnybomis susijusių žmonių, karių, besiburiančių amatininkų ir pirklių gyvenvietės. Žemdirbių sodybos XIV a. išsidėstė apie pilis didoku spinduliu ir greičiausiai nebuvo įtvirtintos. Pavojų metu žemdirbiai slėpdavosi pilyse, papiliuose arba miškuose, klampių pelkių apsuptose sausumose. Žinoma, kad įtvirtintuose papiliuose buvo slepiamos maisto atsargos, naujas derlius. Prie reikšmingesnių pilių būdavo net po du tris aptvaromis ir vartais, pylimais ir perkasais tvirtinus papilius (Veliuonos pilis). Kai kurie papiliai vėliau virto miesto kvartalinio statymo užuomazga. Patogi kai kurių pilių ir papilių padėtis (prie vandens ir sausumos kelių) sudarė palankias sąlygas amatams ir prekybos ryšiams plėtotis. Nemuno žemupio pilys krašto gynyboje didelę reikšmę įgijo nuo XIII a. pabaigos, kai Kryžiuočių ordinas vėl pradėjo nuolat puldinėti Lietuvą iš vakarų ir pietų, per girias Gardino link, kur XIII a. antroje pusėje - XIV a. buvo lietuvių statyta stipri medinė pilis. Daug medinių pilių XIV a. pradžioje jau buvo apleista arba sunaikinta, bet dalis jų išliko iki XIV a. pabaigos. Iš jų iki 1381 m. kryžiuočių šturmo su bombardomis stūksojo Rudaminos pilis, pastatyta ant pelkių apjuosto piliakalnio (Lazdijo raj.). Visą ovalią aikštę supo 2 - 3 m aukščio (nuo aikštelės) pylimas, sutvirtintas rąstais, akmenimis, moliu. Pylimą nuo aikštelės dar skyrė 3 m gylio ir 20 m pločio perkasas. Manoma, kad Rudaminos pilį 1240 m. pastatęs Ringardas ir kad čia Mindaugas vainikavęsis karaliumi. Kryžiuočiams 1362 m. sugriovus Kauno pilį, 1363 m. Vingalės saloje prie Nevėžio žiočių skubiai buvo pastatyta nauja medinė pilis (Naujasis Kaunas) ir tiltas su dviem gynybiniais bokštais. XIV a. Žemaitijos arealo centrinė dalis buvo itin svarbi viso krašto gynybai. Žemaitijos vidurio medinių pilių sistemoje viena tvirčiausių buvo Medvėgalio pilis (1316 m.), įrengta ant aukšto (25 - 26 m) stačiašlaičio (60 - 70o) piliakalnio (Šilalės raj.), kurio ovali aikštelė užėmė 2400 m2. Vakariniame piliakalnio šlaite buvo įtvirtinta terada. Į pietus nuo piliakalnio pašlaitės driekėsi apie 2 ha papilys. Aplink Medvėgalį pelkėse buvo įrengtos kūlgrindos. Į pietryčius nuo Medvėgalio buvo keletas mažesnių pilių. Nuo XIV a. antrosios pusės ginantis nuo kryžiuočių antpuolių nemažos reikšmės turėjo Nevėžis, kurio pakrantės buvo tankiai gyvenamos. Šiame ruože itin svarbi buvo Upytės pilis, pastatyta dešiniajame Vešetos krante ant vadinamojo “Čičinsko kalno” (Panevėžio raj.), apsupta klampaus raisto, per kurį ėjo 1,5 - 3 m pločio kūlgrinda. 4 - 5 m aukščio kalvos aikštelę supo 1,5 - 2,5 m aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas. Viena tvirčiausių vidurinės krašto dalies pilių buvo Punios pilis (1382 m.). Ji užėmė netaisyklingą trikampę didelę (apie 10000 m2) aikštelę, kurią iš rytų pusės juosė 75 m ilgio , 34 m pločio, 6 m aukščio per tris kartus rekonstruotas pylimas, sutvirtintas originaliu karkasu - ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais. Klojant kryžmai kas 60 cm ąžuolinius rąstus, draugia buvo plūkiamas molis. Panašios sistemos karkasų kitų pilių pylimuose iki šiol neaptikta. Tokios sudėtingos konstrukcijos pylimas buvo labai stiprus. Piliakalnio aikštelėje pastatai statyti iš kryžmai kampuose sunertų rąstų. Aikštelė buvo apsupta tvirta ąžuolinių rąstų aptvara. Prie Merkio ir jo baseine buvo Perlojos (1375 m.), Varėnos, Eišiškių (1384 - 1402 m.) ir trys bevardės Šalčininkų zonos pilys. Originaliausia iš jų aptvarinio tipo Eišiškių pilis, stovėjusi lygumoje, turėjusi stačiakampę aikštę. Iš visų pusių aikštė buvo apjuosta 4 m aukščio pylimu ir 25 m pločio bei 5 m gylio perkasu. Neries pakrantėse taip pat būta nemažai medinių pilių, tai Eigulių (1379 m.), Karmėlavos (XIV a.), Kulvos (XIV a.), Visvaldės (XIV a.) bei Vildėnų (XIV a.) pilys. Apžvelgiant XIV a. medines pilis, atsiskleidžia išaugusi statybos technika, meistriškumas, įrenginių konstrukcijos tvirtumas bei įvairovė. Ryškūs poslinkiai pastebimi ne tik karinių , bet ir buitinių pastatų architektūroje, Tai liudija žemutinės pilies (Vilnius) teritorijos archeologinių kasinėjimų metu rasti medinių pastatų fragmentai. Pavieniai pastatai dažniausiai buvo nedideli, bet tvirtos konstrukcijos. Sienų rąstai buvo jungiami trimis būdais: 1) rentiniu, kryžmiškai suneriant į sąsparas; 2) stulpiniu, suleidžiant kampuose į stulpus; 3) karkasiniu, stulpais remiant tik pamatinį ar pagegninį vainiką, o sienas statant iš rąstų. Daugiausia statyta iš gulsčių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Ne visi pastatai turėjo akmens pamatus., užtat po kampais buvo tašytos vertikalios trinkos. Horizontalius sienojus išilgai jungė išdrožos. Prie pastatų galėjo būti ręstinės arba stulpinės konstrukcijos uždarų prieangių bei prieklėčių su profilizuotais stulpeliais. Tokia medinių pastatų konstrukcija ir statybos technika nebuvo išimtis tik Lietuvoje. Ji buvo žinoma Rygoje, Novgorode ir kituose Šiaurės rytų Europos miestuose. Feodalizmo pradžioje susiformavusi statybos technika ir konstrukcijos plito ir vėlesnių laikų Lietuvos medinėje architektūroje. Pilių fortifikacija ypač XIV a. jau daug kuo skyrėsi nuo piliakalnių gyvenviečių ir piliakalnių slėptuvių gynybinių įrenginių: tobulesnės ir sudėtingesnės pylimų, šlaitų, aptvarų ir vartų konstrukcijos, bokštai ir kt. Naudota žemė, plūktas molis, vis gausiau medis, o ypač akmenys, kuriuos jungdavo moliu, suremdavo medinėmis aptvaromis. Pylimų karkasuose kryžmai kraudavo rąstus. Gynybos sistemai priklausė ir skalavęs piliakalnių pašlaites ežerų, upių bei perkasų vanduo. Daugiausia pilių statyta ant piliakalnių ir vos kelios lygumose. Priklausomai nuo fizinių ir geografinių sąlygų pilys skyrėsi planais, statymo pobūdžiu, tūriu ir formomis, siluetu ir vizualine išraiška kraštovaizdyje. Medinių pilių bruožai pastebimi ir vėliau - mūrinių aptvarinių pilių situacijoje, konstrukcijoje, fortifikacinių įrenginių sistemoje, aptvarinių sienų ir bokštų išdėstyme. 2. Mūrinės gotikos stiliaus pilys. XIV a. vidurio - XV a. pilių formų keitimuisi didelę reikšmę turėjo paraku šaunamojo ginklo atsiradimas. Jo paplitimas turėjo didelę reikšmę fortifikacijos menui. Dėl to sukurtos naujas erdvinis pilių tipas su išsikišusiais už gynybinių sienų bokštais flanginei gynybai. Pradėta daryti dideles tų bokštų šaudymo angas, kad būtų galima pro jas šaudyti iš patrankų. Atitinkamai buvo tvirtinamos ir medinės pilys. Pilių techninės struktūrinės permainos keitė žmonių estetinį suvokimą. Nors žmogui svarbu buvo jų praktiškoji pusė (jose teko kovoti), jį domino ne tik pilies visuma, bet ir detalės. Tai vedė prie aktyvaus formų, matmenų, atskirų dalių, akmens, kalkių skiedinio, plytų faktūros, išorės ir vidaus įrenginių estetinio suvokimo. Mūrinių pilių planas ir kompozicija įkūnijo techninę ir meninę idėją - griežtą tektoniškumą ir gynybinį funkciškumą. Pilių fasadų formas lėmė medžiagų (akmenų ir plytų) savybės. Ilgus amžius mūro technika lietuviams nebuvo žinoma. Ji per Kijevo Rusijos kraštus pateko iš Graikijos, o iš Vakarinės Romos provincijų - į šiaurės Vokietiją ir Lenkiją, I dalies į Latviją ir Estiją. Kai kurių pilių (Trakų) ištisos sienos sumūrytos iš lauko akmenų, kartais perdedant plonu plytų sluoksniu arba dedant vidun skersinius rąstus sutvirtinimui. Rik retais atvejais akmenys buvo tašomi. Seniausių pilių statyboje buvo pritaikytas kiautinis mūrijimo būdas: akmenys buvo įmetami tarp dviejų iš plytų sumūrytų sienelių į kalkių skiedinį. Daug gausiau pradėta naudoti plytos. Jomis buvo mūrijami akmens mūro kampai, bokštai, iš jų mūrijami funkciniai elementai. Nuo XIV a. Lietuvoje paplito aptvarinės mūrinės pilys. Jų buvo keturkampio ir daugiakampio plano. Keturkampės pilys daugiausia buvo statomos žemose pelkėtose lygumose, lėkštose upių santakose, apsupamos pylimais ir perkasais. Tokių pilių svarbiausias elementas - kvadratinė aikštė, aptverta 9 - 15 m aukščio gynybine siena. Iš pradžių šios pilys buvo bebokštės, vėliau imta statyti po du, tris ir daugiau bokštų. Be to, patys pilių bokštai buvo keturkampiai. Didysis gyvenamas 4 - 5 aukštų bokštas būdavo pilies kampe.kartu jis būdavo stebėjimo ir atsparos punktas, kuriame gindavosi priešui įsiveržus į pilies vidų. Seniausia keturkampe aptvarine pilimi laikom Kauno pirmoji pilis, kuri 1362 m. po tris savaites trukusios kryžiuočių apgulties buvo sugriauta. Kauno pilis skyrėsi nuo kitų vėliau statytų aptvarinių keturkampių pilių dvigubomis sienomis, du tris kartus mažesniu kiemu, archaiškesne mūrijimo technika. Būdingas aptvarinės keturkampės pilies pavyzdys - Lydos pilis, pastatyta XIV a. pirmame ketvirtyje, Gedimino valdymo metu. Pilis pastatyta ant nedidelės aukštumėlės, dviejų upelių santakoje. Pilis pritaikyta frontaliai gynybai. Kasinėjant rasta glazūruotų koklių, polichrominių plytelių, o tai liudija, kad čia būta ir gyvenamų patalpų. Originalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų pusapskričių arkelių, kuri juosė rytinės ir šiaurinės sienos parapetus. Kur kas pažangesnė nei Lydos pilis , buvo XIV a. pirmoje pusėje mūryta Krėvos pilis. Nors aplink būta nemažai kalvų, pilis pastatyta lomoje, dviejų nedidelių upelių santakoje. Dalis kiemo ties bokštu paaukštinta ir išgrįsta. Pilis buvo netaisyklingo keturkampio formos ir turėjo du bokštus. Didysis bokštas, mūrytas kartu su sienomis, stovėjo išorinėje aptvaro pusėje ir buvo skirtas flanginei gynybai. Bokšto fasadų apačioje akmens mūras, viršuje plytų apdaras. Bokšto sienas skaidė šaudymo angos, maži langeliai ir dideli gyvenamųjų patalpų smailiaarkiai langai su profiliuotų plytų apvadais. Antrasis bokštas buvo vidiniame aptvaro kampe, greičiausiai irgi buvo keturių aukštų, tačiau mažesnis už pirmąjį. Šiaurinėje sienoje buvę pilies vartai buvo ginami iš flanginio šiaurės vakarų bokšto. Kiti smailėjantys arkiniai vartai buvo vakarinėje sienoje. Aukštų, masyvių, iš lauko akmenų mūrytų aptvaros sienų fasadai viršuje turėjo plytų juostas ir siauras šaudymo angas. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių ir geriausiai pritaikyta flanginei gynybai buvo XIV a. pradžioje pastatyta Medininkų pilis. Pilis turėjo keturis bokštus: didįjį ir tris mažesnius. Didžiojo penkiaaukščio bokšto planas beveik kvadratinis, išsikišęs nuo sienos į išorę. Bokšte buvo ne tik gyvenama, bet ir stebimos apylinkės, koordinuojami gynybos veiksmai, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Bokštas dominavo visoje pilies architektūroje. Visose keturiose pilies sienose buvo vartai, kuriuos gynė aptvaro viduje pastatyti du mažesni bokštai. Sienš fasaduose, kelių metrų aukštyje nuo žemės paviršiaus, išmūrytos 1,5 - 2,5 m pločio plytų apdaro juostos. Kitaip negu Krėvos ir Lydos pilyse, Medininkų pilyje juostos tėra tik dviejuose fasaduose - šiauriniame ir rytiniame. Apdaro juosta - originali puošybos priemonė, skaidžiusi didelę sieną, sumūrytą lygiomis riedulių eilėmis. Tai sudarė kompozicinę jungtį su kitais iš plytų mūrytais elementais: perapetu, šaudymo angomis, sienų kampais ir angokraščiais. Pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. Jų formos kuklios, nesudėtingos, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmenimis. XIV a. pirmoje pusėje dauguma Lietuvos mūrinių pilių buvo statomos lygumose; aukštumose ir toliau statydavo medines pilis. XIV a. antroje pusėje ar XV a. pradžioje vietoje kai kurių medinių buvo pastatytos naujos mūro pilys (Vilniaus, Gardino), kitose pilyse medžių ir žemių įtvirtinimus tik pamažu keitė mūriniais bokštais ir sienomis (Naugarduko pilis). Aptvarinės pilys pastatytos ten, kur teritoriją ribojo sudėtingas reljefas arba vandenys (kalvose, pusiasaliuose, salose), buvo daugiakampio plano. Iš jų viena svarbiausių Lietuvoje buvo Vilniaus pilių kompleksas. Šio komplekso fortifikacijai buvo skiriama ypač daug dėmesio. Aukštutinė pilis, vadinama Gedimino pilimi, dunksojo piliakalnyje, primenančiame įstrižai nupjautą kūgį. XIV a. pirmoje pusėje medinės sienos buvo keičiamos mūrinėmis. Aukštutinėje pilyje iš vidaus prie rytinės sienos glaudėsi gotikiniai trijų aukštų pailgo stačiakampio plano rūmai, išmūryti XIV a. Rūmų pirmojo ir antrojo aukšto sąramos segmentinės, o trečiojo aukšto pusapskritimės. Viršutinių aukštų angokraščiai dekoruoti profilinėmis plytomis. Visą antrąjį rūmų aukštą užėmė menė, perdengta kryžminiais skliautais, kuriuos per vidurį turėjo remti stulpai. Rūmai buvo dengti dvišlaičiu čerpių stogu su laiptuotėm ar trikampiais skydais galuose. Aukštutinė pilis sunyko XVII a. Žemutinė pilis per XIV a. pabaigos kryžiuočių puolimus buvo gerokai apgriauta, vėl atstatyta. Atstatant akmeninė siena bent vietomis buvo puošiama neplačiomis raudonų plytų juostomis. Jų viršuje buvo gynybinės parapetos su šaudymo angomis. Sienoje įvairiai išdėstyta keliolika didesnių ir mažesnių bokštų flanginei gynybai. Bokštai buvo apvalūs, aštuonkampiai ir keturkampiai. Vietoj keturkampio bokšto sumūrytas apvalusis (išlikęs) bokštas. Šiaurės vakarų sienoje buvo pastatytas didelis gotikinis kampinis bokštas su smailėjančiu stogu, dviem plačiomis mūrinėmis aplink einančiomis galerijomis. Žemutinės pilies gynybinės sienos buvo pritaikytos frontaliai gynybai. Vilniaus pilies - krašto gynybos ir valdymo centro didelė teritorija buvo intensyviai užstatyta. Skirtingai negu daugelyje pilių, čia virė gyvenimas ne tik karo , bet ir taikos metu. Gardino pilis iki 1398 m. gaisro turėjo žemės ir medžio įtvirtinimus. Po gaisro kunigaikščio Vytauto iniciatyva ant senųjų pylimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Pilies planas - netaisyklingas trikampis. Aptvarą gynė penki masyvūs nevienodo didumo bokštai. Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais. Po šiuo bokštu buvo kalėjimo rūsys, o priešais vartus - tiltas per gilų gynybinį griovį. Kad vartų apsauga būtų efektingesnė, greta buvo pastatytas gerokai išsikišęs į išorę apskritas bokštas. Likusieji bokštai buvo kvadratiniai. Kieme prie rytinės sienos šliejosi dviaukštis gyvenamųjų rūmų korpusas. Gotikinė pilis buvo iš esmės pakeista paskutiniais XVI a. dešimtmečiais. Tada ji įgijo renesanso bruožų. Vis dėlto gotikos periodas pilies komplekso istorinėje raidoje buvo pats reikšmingiausias. Naugarduko pilies architektūra formavosi ilgą laiką. XIV a. pabaigoje ant senojo bokšto likučių iškilo naujas penkiaaukštis vartų bokštas, kurio formos ir statybos technika būdingos gotikos architektūrai. Rytinėje kalno papėdėje XV a. pradžioje buvo sumūrytas kvadratinis šulinio bokštas. XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje pastatytas galingas, apačioje kvadratinis, viršuje aštuoniakampis bokštas. Tada paskutinė šiaurinėje pusėje buvusi medinė aptvaros dalis pakeista mūrine siena, kuri vientisu žiedu apjuosė pilies teritoriją. Kauno , Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys ir po gotikinės rekonstrukcijos išliko senosios apimties, išlaikė plano kontūrus, bet įgijo naujų fortifikacijos įrenginių: sienas, flanginius bokštus. Kitokia Trakų pilies statybos raida. Iš buvusios nedidelės Pusiasalio pilaitės, gotikos laikotarpiu buvo suformuota visiškai naujo plano ir tūrio pilis. Dėl išimtinės padėties (svarbus prekybos kelių mazgas) pusiasalio teritorijos dalyje galėjo jau XIII a. stovėti medinė pilis. Galimas daiktas, kad kurį laiką egzistavo mišrios konstrukcijos pilis. Todėl medinės pilies statybos metu susiformavusio plano schema vėliau iš esmės nepakito. XIV a. pirmoje pusėje atsitverta nuo sausumos iš pietvakarių, sumūrijus čia buvusio šlaito pakraščiu gynybinę sieną be bokštų. XIV a. antroje pusėje pradėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai. Šiame statybos periode gausiai naudota plytų pleištų akmens mūro eilėms išlyginti. Nors plytų mūras daugiausia gotikinis, tačiau vietomis aiškios rišimo sistemos nėra. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, XV a. pradžioje pradėta statyti grupė gyvenamųjų pastatų Aukų kalne. Šio komplekso atskirų dalių - aptvarinių sienų, spėjamo bokšto ir rūmų išdėstymo schema primena gotikines pilis: Gardino, Vilniaus aukštutinę. Naujos politinės XV a. vidurio sąlygos nebuvo palankios piliai plėsti ar rekonstruoti, ji palengva buvo apleista ir 1655 m. sugriauta. Trakų salos pilis statyta XIV a. - XV a. pradžioje. Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tačiau natūros tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Sudėtingos geologinės sąlygos lėmė pilies plano struktūrą. Pirmame etape, galbūt XIV a. pirmoje pusėje, statyta didžiausioje šiaurinėje saloje. Pilį tada sudarė vienas arba du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Antrasis - gotikinės statybos laikotarpis prasidėjo XV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir danžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys. Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Pagrindinė Salos pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai, patalpų vidus apdailinti plytomis. Plytų rišimas gotikinis (keičiasi viena ilginė su viena rišamąja plyta). Pasitaiko perdengtų tamsios spalvos plytų, įmūrytų galais ir šonais. Kazematuose akmenų eilės išlygintos plytų intarpais, sudarančiais kai kuriose vietose ištisas eiles. Salos pilies rūmai buvo statomi gana ilgai. Statant keitėsi konstrukcijos, technika ir medžiagos. Tačiau tai iš esmės gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui - puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai - didingas architektūros ansamblis - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. III. Vytautas Didysis ir XIV - XVI amžių pilių architektūra Plačiu mastu gotiškąją Vakarų Europos meno kultūrą Lietuvoje įvedė Vytautas Didysis. Gerai susipažinęs su gotiška Vokiečių ordino architektūra, Vytautas kvietėsi iš ten mūrininkų savo gausioms statyboms. Tačiau Vytauto Didžiojo gotika nėra paprastas Vakarų sekimas, bet rodo savarankišką įvairių užsieninių, savo metui modernių, statybinių idėjų atranką, suderinant jas su vietinėmis tradicijomis ir reikalavimais. Senovės aukštumų pilys Vytato buvo atstatytos gotiškų formų su aukštais bokštais ir sienomis, remiamomis kontraforsų, bet prisitaikant prie nereguliaraus žiedinio plano ir paliekant pilies viduje plotą mediniams pastatams. Tokio plano tipo buvo Vytauto pilis Gardine (1398 m.) ir apie 1420 m. atstatyta Gedimino pilis Vilniuje. Vytautas buvo vienas iš didžiųjų pilių statytojų istorijoje. Esant skirtingoms aplinkybėms, jis statė vis kitokio tipo pilis. Kovų srityse jis greitosiomis statė mažas tvirtoves iš medžio, plūktos žemės ir lauko akmenų, svarbesniuose atramos punktuose ir kraštų centruose - mūro pilis; lygumose ir prie vandenų jis įvedė kastelio ir vandenų pilies tipus. Vytauto epocha turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos pilių architektūrai XV, XVI ir net XVII amžiuose. Vytauto išvystytas kastelis ir vandeniu užleistos pilys plačiai paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Jų rūsčios monumentalios formos yra įspūdingoje harmonijoje su kraštovaizdžiu. XVI a. vandens pilių tradiciją tęsė Goštautų Geranainių ir Iliničių Myriaus pilys. Daug pilių per vėlesnius karus sugriauta. Lietuviškojo kastelio - pilies pasisekimas priklausė nuo jos prisitaikymo šaudomųjų ginklų išsivystymui, kuris pareikalavo kitos taktikos, nes dominavimas aukštumose prarado savo reikšmę. Apsaugai nuo patrankų šūvių iškilo reikalas priešą nuo pilies atitolinti užtvindinimu ir storesnėmis ginamosiomis sienomis. Spėjama, kad vytautinė pilis sukėlė perversmą ir maskvinės Rusijos pilių statyboje. 1492 m. statyta Ivangorodo pilis ties Narva savo ketvirtainiu reguliariu planu - pirmoji to tipo pilis Rusijoje ir davusi pavyzdį eilei kitų pilių. Iš kampo išstojantys cilindriniai bokšteliai su šaudomosiomis angomis Lietuvoje ilgai buvo naudojami bajorų pilaičių, rūmų ir dvarelių, pvz. Siesikai, Gaiteniškės (Lydos apskr.), o taip pat vienuolynų ir net bažnyčių gynybai iki XVII a. vidurio ir tapo vienu iš būtiniausių senosios Lietuvos architektūros bruožų. IV. Gotikos stilius įgauna renesanso bruožų. Viduriniams amžiams pereinant į naujuosius, Vakarų Europos mene įvyko perversmas. Tačiau ne iš karto gotiką pakeitė naujas renesanso stilius. Pasikeitimas įvyko keliomis srovėmis ir palaipsniui, joms einant paraleliškai ir veikiant tarpusavy. Todėl meno vystymasis XVI a. visoje Europoje, neišskiriant Lietuvos, sudaro komplikuotą vaizdą. Visoms šio laikotarpio srovėms bendras naujas meno supratimas, kuris nustojo būti vien religijos ir luominės tradicijos apspręstu valios aktu, bet vis labiau tapo laisvos estetinės pažiūros objektu. Visose meno šakose stiprėjo tapybinių ir dekoratyvinių savybių ieškojimas. Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau - ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos. 1. Bastioninės pilys. Ne tik nauji Vilniaus, Klaipėdos, Kauno , Biržų ir kitų miestų gynybiniai įrengimai , bet ir senosios mūrinės bei strateginiu atžvilgiu svarbiose vietose XVI a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti kraštą nuo netikėtų antpuolių. Pilys kartu buvo ir didikų rezidencijos. Bastioninės pilys buvo statomos pagal tikslius trigonometrinius skaičiavimus ir specialiai sukurtas taisykles. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, renesanso meto pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus pylimus - kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus, trikampiais masyvais išsikišusius iš kvadratinės arba penkiakampės pilies. Tačiau pasitaikė bastioninių pilių su šešiakampiais, septyniakampiais ir daugelio kampų įtvirtinimais. Aukšti pylimai - kurtinos, gilūs perkasai (dažniausiai sausi ar su trupučiu vandens), kampiniai bastionai patikimai gynė pilies kieme buvusius rezidencinius rūmų ir kitus pastatus. Kai kurias bastionines pilis kartais dar juosdavo žvaigždiniai pylimai. Praktika parodė, kad ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro sienas darėsi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga, reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima greičiau ir paprasčiau. Kampiniai bastionai, kuriuose sumūrydavo dviejų trijų aukštų kazematus su šaudymo angomis, tiko ir amunicijai laikyti, ir flanginei gynybai. Pylimai ir gilaus perkaso abu šlaitai būdavo apmūryti akmenų ir plytų kiautu. Iš pradžių šių pilių bastionai buvo nedideli, bet nuo XVI a. vidurio pradėta juos gerokai didinti, daugiau iškišti į priekį, o tarp jų esančias kurtinas trumpinti. Tokius struktūrinius pakitimus diktavo gynybos praktika: pasirodė, kad lengviau buvo išardomos kurtinos negu smailėjančių masyvių bastionų kiautai. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje - nuo XVI a. antrosios pusės. XVI a. pradžioje prasidėję Pezekopo totorių antpuoliai vertė organizuoti gynybą valstybės pietryčių zonoje. Vilniaus vaivados V.Goštauto iniciatyva pagal architekto J. Mišelio projektą 1519 - 1529 m. pastatytoje Geranainių pilyje dar buvo taikyta tradicinė, mažai modifikuota gynybinė sistema: keturkampė pilis, apsupta pylimu, supiltu tarp dviejų vandens perkasų. Ant pylimo sumūrytos sienos su išsikišusiais kampuose masyviais bokštais. Kvadratiniame kieme prie gynybinės sienos su kampiniais bokštais buvo prišlieti dviaukščiai rezidenciniai rūmai. Pilies langai buvo su mažo reljefo tinkuotais apvadais. Geranainių pilyje renesanso bruožai dar nežymūs, pastebimos tik pastangos racionalesnės gynybos poreikiams pertvarkyti regionines aptvarinių pilių statybos tradicijas: pylimas su siena, du perkasai, iškišti kampiniai bokštai. Tai jau asocijuojasi su bastioninių pilių struktūra. Klaipėdos pilis, perstatyta XVI a. antroje pusėje - pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje. Nors Kalipėda tuo metu priklausė Prūsijai, tačiau Lietuva, gresiant Švedijos feodalų agresijai, buvo labai suinteresuota šios pilies tvirtumu ir gynybinės sistemos patikimumu. Pilis 1529 - 1559 m. buvo rekonstruota. Pritrūkus statybinių medžiagų, buvo nugriauta viena mūrinė bažnyčia ir jos akmenys bei plytos naudotos pilies statybai. Keturkampiai bokštai buvo pakeisti apvaliais, o aukšti ir siauri smailiaarkiai gotikiniai langai - stačiakampiais. Perstačius pilies korpusus, 1559 m. pagal prancūzo Klaudijaus Dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Sekant italų renesansinių pilių fortifikacine sistema, buvo pastatyti trys dideli kampiniai bastionai ir šalia pagrindinių vartų - vienas mažesnis. Pilių rekonstrukcija užsitęsė ilgai ir neaišku, kada buvo baigta. 1598 m. Klaipėdos plane pilis jau parodyta bastioninė. Pilis buvo rekonstruota pagal naujosios technikos reikmes. Ją supo platus perkasas, per kurį į pietvakarių kampe buvusius vartus vedė medinis tiltas. Pilies išorines sienas supo žemės pylimas. Bastionuose įrengta po tris frontalias ir dvi flangines šaudymo angas, o pačiose sienose tarp bastionų - po 5 apvalias angas patrankoms. Kvadratinio kiemo viduryje stovėjo pastatas su penkiais apskritais bokštais kampuose. To meto Klaipėdos pilies architektūrai būdinga gotikos ir renesanso formų sintezė. Biržų pilis turėjo būti viena didžiausių bastioninio tipo pilių ne tik Lietuvoje, bet ir šiaurės rytų Europoje. Ją statant atlikti didžiuliai teritorijos paruošimo ir pertvarkymo darbai, žemės įtvirtinimai. Ši pilis pastatyta 1586 - 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva italų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilis užėmė net 9 ha. Jos stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas su bastionų aikštelėmis kampuose, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas, kurie drauge su dirbtiniu ežeru kūrė gražų landšaftą. Kai kurie pylimo ir griovio šlaitai iš lauko pusės buvo apmūryti akmenimis ir plytomis. Išsikišusi mūro kiauto viršutinė dalis saugojo gynėjus nuo kulkų. Siauriausiose bastionų vietose išmūryti dviejų ir trijų aukštų kazematai su langais bei šaudymo angomis. Svarbus gynybinis įrenginys ir architektūrinis akcentas - dviaukštis mūrinis vartų bokštas, dengtas keturšlaičiu stogu su smaile, stovėjo palei rytinį pylimą. 3 m pločio kombinuota vartų įvažiuojamoji anga paįvairinta dolomito staktomis. Į vartus vedė medinis tiltas per 30 m pločio gynybinį griovį. Biržų pilis - aukšto inžinerinio lygio ir savitos architektūros statinys. Su ja galėtų lygintis nebent Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus pilis, statyta italo Džovanio Marijos Bernardonio (XVI a. antroji pusė). 2. Rezidentinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui - rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilies aplinką. Nuo XVI a. vidurio kuriami sodai - parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos - atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių. Pilies rytinėje dalyje, netoli Vilnios ir Neries santakos, XVI a. pradžioje pastatytas renesanso stiliaus trijų korpusų su keturkampiu kiemu arsenalas. Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis de Džanotis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei. Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais. 1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdinu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. Prie tokių pilių priskirtina buvusi Ažygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviaisiais žuvų tvenkiniais. Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtos) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausiusi turtingam feodalui, LDK Pajūrio tijūnui Krišpinui Kinšenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio - dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio - triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienos skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimas į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogas sudarė kontrastą su aplinkine gamta. Rezidencinių pilių įtvirtinimai buvo nesudėtingi, daugiau tinkami gintis išplitus feodalų tarpusavio kovoms arba dažnėjant valstiečių bruzdėjimams ir sukilimams. Dauguma gynybinių įrenginių rezidencinėse pilyse ir rūmuose turėjo manieristinį, imitacinį pobūdį. XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško medžiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Kirsdami miškus smulkieji periferijos feodalai labai pralobo ir ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, turėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidencinės pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todėl pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilis. Rezidencines pilis periferijoje statydinosi ne tik pralobę smulkieji feodalai, stengdamiesi architektūros didingumu rodyti savo turtingumą, bet ir krašto didikai: Oginskiai Kuonyje, Krošinskiai Rokiškyje ir kt. Tačiau šių pilių ir rūmų neišliko. XVI a. pabaigoje, blėstant humanizmui ir veikiant reformacijai, tolstama nuo renesanso harmonijos, ieškoma naujų, laisvesnių išraiškos formų. Į renesansą ėmė įsipinti manierizmų elementų, jie stiprėjo ir XVII a. viduryje priartėjo prie baroko. Šio laikotarpio pastatuose atsisakoma kompozicijos tektoniškumo, dekoro dėsningumo, ieškoma dirbtinio efektingumo. V. Pabaiga Referate nagrinėta XIV - XVI amžių Lietuvos pilių architektūros tema svarbi tuo, kad atskleidžia Lietuvos, kaip valstybės, ekonominių bei kultūrinių ryšių stiprėjimą su Vakarų Europa. Iki to laiko pagoniškoji Lietuva bendravo Rytuose su krikščioniškomis rusų kunigaikštijomis, priklausiusiomis Kijevo valstybei kur klestėjo graikiškų pagrindų menas, atėjęs iš Bizantijos (Bizantiškasis stilius). Tačiau, Lietuvos kunigaikščiams plečiant ryšius su Vakarais, Bizantijos kultūros įtaka silpnėjo. Priėmus Romos krikščionybę Lietuvoje, XV a. bizantiškoji architektūra čia negalėjo vystytis. Nagrinėjamame laikotarpyje Lietuvos pilių architektūra įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvių ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose. Tuo tarpu vėlesnio meno (renesansinio , barokinio) propaguotojai jau nėjo į kompromisą su vietine tradicija ir iš esmės Lietuvos architektūra įgijo itališkąjį veidą, įsigali stebinantys teatrališki efektai. Nors XV - XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių pilių statyboje pastebimas rusiškasis santūrumas, fasadų plokštumas, tektoniškumas. Renesanso menas Lietuvą pasiekė XVI a. pradžioje. Šiame laikotarpyje turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius pastatus. Atsirado naujos paskirties privačios pilys - rezidavimui ir gynybai. Rezidencinėse pilyse pastatai turi įvairiopą meninę išraišką, juose daugiau gynybinių įrenginių imitacijos. Šių pilių architektūroje nemažai manierizmo bruožų, plitusių arba tiesiogiai iš Nyderlandų, arba per Lenkiją. Pilyse kaupiamos įvairios kolekcijos (vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, meniškų ginklų), komplektuojamos bibliotekos. Tokiu būdu, nuo gynybinės paskirties pastatų statybos palaipsniui prieinama prie gyvenamųjų rūmų statybos.

Istorija  Referatai   (31,68 kB)

I Tema. 1.II pasaulinio karo priežastys: 1) Versalio sistemos netobulumas 2) Vokietijos siekimas sugriauti šią sistemą ir jos agresyvus veiksmai. 3) Agresyvaus bloko Vokietija- Italija- Japonija susidarymas 4) Anglijos ir Prancūzijos nuolaidziavimas Vokietijai 5) Nesekmingos SSRS ir vakaru saliu derybos 6) Hitlerio isitikinimas kad jam neteks kariauti dviem frontais. 2.Vokietijos sąjungininkai :Japonija, Italija ir Vengrija. SSRS sajungininkai: Prancuzija, Anglija ir JAV. 3.Vokietijos agresijos : 1933m.- Vokietija išstojo iš tautu sajungos. 1935m.-Vokietija sugrazina visuotine karine prievole, atkure avarine aviacija. 1936m.-Vokietija demilitarizavosi sparciai ginklavosi, aktyviai veike tarp vokieciu gyvenusiu kitose salyse. 1938,kovas- Vokietija prijunge austriją (anšliusas) 1938m. Miuncheno samokslas.Užėmė Čekoslovakijos Sudedų sritį. 1939Kovas- Hitleris pareikalauja kad Čekoslovakija pasiduotų. Vokietija užima Klaipėdos kraštą. 4.1939-08-23 Ribentropo – Molotovo paktas ( Ribentropas – Vokietijos užsienio reikalų ministras, Molotovas – Rusijos) susitarė: 1.nepulti viena kitos (vokietija-SSRS),2. Slaptuoju protokolu pasidalijo įtakos sferomis. Vokietijai – Lietuva, SSRS – Lenkija, Latvija, Estija, Suomija. 5.1939-09-01 Vokietija užpuola Lenkiją. II Tema.1.Kaip ruošėsi karui SSRS ir Vokietija? SSRS – pramonė, žemės ūkis, mokslas, propaganda buvo pajungta rengimuisi karui. Vokietija – žaibo karui prieš SSRS parengtas planas ,,Barbarosa“. 2. Karo tarp SSRS ir Vokietijos pradžia, kodėl nesisekė raudonajai armijai ? 1941-06-22(pradžia), nesisekė, nes Vokietija įsiveržė netikėtai, kai raudonoji armija buvo nepasirengusi, sovietiniai lėktuvai buvo nespėję pakilti, raudonoji armija liko be atsargų. 3. Antihitlerinė koalicija (kurios valstybės sudaro sąjųnga?) – JAV, Didž.Britanija, SSRS. 4. Lendlizas? – Amerikiečiai pradėjo teikti pagalbą karo technika, bei žaliavomis, didž.Britanijai ir SSRS. III Tema.II pasaulinio karo pabaiga(kas vyko) 1. Teherano konferencijos (ją sudarė JAV,D.Britanija, SSRS, Vadovai čerčilis,Stalinas, Ruzveltas.) nutarimai 1943m.: nutarta atidaryti antrąjį fronta Vakarų Europoje 1944m.05mėn.; Patvirtinta, kad šios valstybės kovos prieš Vokietiją iki pergalės; 2. Antrojo fronto atidarymas 3. Ginkluotas sukilimas Varšuvoje 1944m. Armija Kravoja. 4. Vokietijos kapituliacija 1945-05-08 ir 1945-09-02 baigėsi II pasaulinis karas pagaliau nx. 5. Jaltos konferencija: a)nutarta panaikinti vokiškąjį militarizmą ir nacizmą; b) Okupuoti Vokietiją ir ją valdyti; c) nustatytos okupacinių zonų ribos. d) Po karo su Vokietija SSRS pradės karą prieš Japoniją. 6. Potsdamo konferencija(Vokietija) – Liepos 17-Rugp.2d.: a) susitarta denicifikuoti ir sudemokratinti Vokietiją. b) Išspręsti teritorines problemas(Lenkijos ir Vokietijos),(Lenkijos ir SSRS) bei kitų sienų klausimus. c) Tęsti karą tolimuosiuose rytuose. 7. Atlanto Chartija? kas ją pasirašė? kokiu tikslu?kodėl jos nesilaikė po karo ? Atlanto Chartija (tarp savoku ats yra). Pasirašė : V.Čerčilis ir Ruzveltas. Norėjo grąžinti nepriklausomybę jos netekusioms tautoms. Nesilaikė, nes įvykdytas naujas rytų ir vakarų europos padalijimas. IV Tema. Karo padariniai ir nusikaltimai 1) Padariniai: a) buvo sunaikintas fašizmas ir nacizmas; b) Vokietija, Japonija ir jų sąjungininkai laikinai buvo okupuoti; c) Sumažėjo Didž.Britanijos ir Prancūzijos įtaka pasaulyje. d)Išaugo JAV ir SSRS sąjungos vaidmuo. e)Atsirado pasaulinė socializmo sistema; f)buvo įkurta JTO(Jungt.Taut.Org) 1945. g)Pradėjo irti kolonijinė sistema h)buvo padaryti teritoriniai pokyčiai SSRS,Lenkijos, Jugoslavijos ir Bulgarijos naudai; i)buvo ištobulinta karinė technika ir sukurtas branduolinis ginklas; 2) Holokaustas 3) SSRS nusikaltimai: a)masiniai trėmimai b) sušaudyta daug lenkų karių nenaudėlių. c) plėšikaujama d) trėmimai į lagerius e) daug žudymų 4) Niurnbergo procesas 1945-1946metai. Buvo bandyta įvykdyti teisingumą.

Istorija  Paruoštukės   (6,27 kB)

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metais. Tai buvo karas tarp dviejų imperialistinių valstybių blokų dėl pasaulio perdalijimo. Šiame kare dalyvavo daugiau kaip 30 valstybių. Iš vienos pusės – tai Vokietija, Austrija – Vengrija, vėliau prisijungusios Turkija, Bulgarija ir kt. valstybės. Iš kitos pusės – Antantės sąjungos, vadovaujamos Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos, šalys: Japonija, Italija, JAV, Graikija, Serbija, Albanija ir kt. valstybės. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 metais lapkričio 11 dieną, kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos. Rusija, sukrėsta Vasario buržuazinės demokratinės revoliucijos ir bolševikų Spalio perversmo, iš karo išstojo dar 1918m. kovo 3d., su Vokietija ir jos sąjungininkėmis Brest Litovske pasirašiusi separatinę taikos sutartį. Po pirmojo pasaulinio karo pasikeitė politinis pasaulio žemėlapis. Nustatyti pasaulio tvarką po karo turėjo Taikos konferencija, prasidėjusi Paryžiuje 1919 metais sausio 18 dieną. Po kelis mėnesius trukusių derybų, įveikus smarkius nesutarimus, konferencija parengė taikos sutartį su Vokietija. Sutartis pasirašyta 1919 metais birželio 18 dieną Versalio rūmuose. Versalio sutartyje aiškiai buvo pasakyta, kurias teritorijas valstybės turi gauti arba prarasti. Ten rašoma, kad Vokietija neteko vakaruose Elzazo, Lotaringijos ir Saaro krašto. Rytuose ji turėjo atiduoti Lenkijai dalį Aukštosios Silezijos, dalį Rytprūsių, Poznanę ir Dancigo koridorių. Klaipėdos kraštas taip pat buvo atskirtas nuo Vokietijos. Suirus Austrijos – Vengrijos imperijai, Vengrija buvo atskirta nuo Austrijos. Galicija buvo prijungta prie Lenkijos. Bochemija, Slovakija ir Moravija sudarė atskirą Čekoslovakijos valstybę. Serbija, Kroatija, Slovėnija ir Juodkalnija buvo sujungta į vieną naują valstybę – Jugoslaviją. Rumunija gavo iš Vengrijos Transilvaniją. Taip pat Rumunija prisijungė Rusijos valdytą Besarabiją (sritį tarp Pruto ir Dniestro upių). Rumunija tapo didžiausia, nors ūkiškai ir kultūriškai labiausiai atsilikusi, Pietryčių Europos valstybė. Vidurio Europoje vyravo atgimusi Lenkijos valstybė, o Baltijos jūros pakrantėje – savo nepriklausomybę atgavusios Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva. Vokietija Versalio taikos sutartimi neteko kolonijų Afrikoje ir Tolimuosiuose Rytuose, o iš Turkijos atimtos arabų šalys. Jos atiteko Prancūzijai, Anglijai, Japonijai, Belgijai. Labai svarbi I–ojo pasaulinio karo išdava– Tautų Sąjungos įkūrimas, kuri pradėjo veikti 1920 metų pradžioje. Į ją stojančios valstybės įsipareigodavo viena kitai padėti užpuolimo atveju. Taikią pagalbą dviem trečdaliais balsų nutardavo visuotinis Tautų Sąjungos susirinkimas ir jos 9 valstybių atstovų Taryba. Penkios didžiosios valstybės: JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija – Taryboje turėjo užimti nuolatines vietas. Tautų Sąjungos tikslas buvo garantuoti pasaulyje taiką, bet jau iš pat pradžių ji susidūrė su sunkumais, nes Versalio sutartimi sienos tarp valstybių buvo nustatytos neatsižvelgiant į kalbinę, kultūrinę, politinę ir ekonominę vienos ar kitos valstybės situaciją, o tai sudarė sąlygas naujiems konfliktams.

Istorija  Rašiniai   (9,45 kB)

Pirmoji didelę reikšmę Lietuva valstybingumo atkūrimui turėjusių priemonių buvo 1917 m. rugsėjo 17 – 23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Ji nutarė atkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuva valstybę. Tam tikslui įgyvendinti rugsėjo 21 d. išrinko specialų organą – Lietuva Tarybą. Ši, veikdama kaip nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo organas, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė pareiškimą dėl Lietuva valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Pareiškimo pirmoje dalyje pasakyta, kad „Lietuva Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17 – 23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuva valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Antroje pareiškimo dalyje pasisakoma už Lietuva valstybės „... nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šis palankus Vokietijai Tarybos pareiškimas sukėlė didelius ginčus bei nesutarimus tarp Lietuva politinių grupuočių ir tapo rimta kliūtimi siekiant tikros nepriklausomybės. Tuo tarpu, kai dešinysis Tarybos sparnas buvo linkęs priimti Vokietijos keliamas sąlygas, kairieji jos nariai, vadovaujami socialdemokrato Stepo Kairio, ryžtingai pasisakė už tikrąją Lietuva nepriklausomybę ir kategoriškai pareikalavo pakeisti kai kuriuos gruodžio 11 d. pareiškimo teiginius. Ilgainiui ir daugumai Tarybos narių pasidarė aišku, kad vokiečiams rūpi ne Lietuva nepriklausomybė, o tik gauti iš Tarybos dokumentą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti derybose su Rusijos delegacija Lietuva Brastoje. Taip besiklostant aplinkybėms, po įvairių politinių srovių atstovų karštų ginčų ir intensyvių derybų buvo pagaliau vieningai priimtas istorinis Stepono Kairio reikalavimų dvasioje patobulintas vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuriuo remiantis Lietuva ir buvo pripažinta tuometinės tarptautinės bendrijos. Nepriklausomybės Akto nuorašai nedelsiant buvo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje ir Vokietijos centrinei Vyriausybei. Greita į šį Tarybos žingsnį buvo ir vokiečių reakcija. 1918 m. vasario 21 d. datuotame rašte Vokietijos kancleris gr. Hertlingas nedviprasmiškai pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas Vokietijai nepriimtinas, nes juo, anot kanclerio, pakertami Lietuva ir Vokietijos santykių pagrindai, numatyti Tarybos gruodžio 11 d. pareiškime. Kartu jis pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms Vokietija negalinti Lietuva pripažinti ir kad ateityje, suteikdama savo pripažinimą, ji atsižvelgs į tai, kiek Lietuva Taryba grįš prie tų principų, kurie užtikrins būsimus naudingus santykius su Vokietija. Tik tada kaizerinė vyriausybė leis, atsižvelgdama į esminiu Vokietijos interesus, pripažinti lietuvių apsisprendimo teisę ir sutikti su savarankiškos valstybės formacijos sukūrimu prie savo rytinės sienos. Faktiškai tai buvo reikalavimas atstatyti visus palankius vokiečiams 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškimo įsipareigojimus. Net ir būdama prie katastrofos slenksčio, Vokietijos vyriausybė negalėjo atsisakyti savo aneksionistinių kėslų. Sudarius numatytas konvencijas jai būtų atsivėrusios plačios galimybės kištis į Lietuva reikalus, diktuoti savo valią. Visiškai atmesti vokiečių reikalavimus ir dėl to dar labiau pabloginti su jais santykius (kurie ir šiaip buvo labai įtempti) to meto sąlygomis buvo labai rizikinga. Todėl imta ieškoti kompromisų, siekta išvengti arba bent sušvelninti pagal gruodžio 11 d. aktą priimtus įsipareigojimus. Kai visos pastangos baigėsi nesėkmingai, buvo nutarta notifikuoti Vokietijai tik vasario 16 d. Aktą be jokių papildymų ar pataisymų. Kartu delegatai buvo įgalioti paaiškinti žodžiu, kad nustatant su Vokietija konkrečius santykius bus laikomasi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Tą ir padarė Tarybos įgaliota delegacija 1918 m. kovo 23 d. Berlyne. Pasirodė, kad toks šio klausimo sprendimo būdas tapo iš esmės vokiečiams priimtinas. Imperatorius Vilhelmas II pasirašė ir tą pačią dieną įteikė Tarybos delegacijai Lietuva pripažinimo Aktą. Tačiau kartu jame apeliuojama į 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškime minimas konvencijas bei būsimas artimas Lietuva ir Vokietijos sąsajas, be to, užsimenama apie vokiečių patirtus karo metu nuostolius, kuriuos atlyginant turėsianti prisidėti ir Lietuva. Taip sudėtingomis krašto okupacijos ir karo sąlygomis per dideles pastangas ir vargus buvo gautas labai svarbus Lietuvai visiškas (de jure) Vokietijos pripažinimas. Iš Vokietijos pusės tai buvo priverstinis, to meto sąlygų padiktuotas, tačiau kartu ir gerai apgalvotas žingsnis. Vokietijos pripažinimo aktas neabejotinai suvaidino didelį vaidmenį tolesnėje Lietuva diplomatijos kovoje dėl tarptautinio teisinio pripažinimo. Jis suteikė Lietuva atstovams moralines bei juridines teises, sudarė jų veiksmingumui būtinas sąlygas, tapo atramos punktas, siekiant kitų valstybių pripažinimo. Nepaisant pasiektos pirmos pergalės vis dėlto po jos buvo ilgas laikas, kai nė viena valstybė nesiryžo suteikti Lietuvai pripažinimo. 2. Nepriklausomybės kovos ir taika su Sovietų Rusija 2.1 Krašto gynimo organizavimas Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuva. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuva. Tuo tarpu ministras pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Šleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams atiteko visi Lietuva rytai. Tokiu būdu Lietuva gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno. 2.2 Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Po apie metus trukusių kovų su bolševikais, šiems pralaimėjus, prasidėjo Lietuva derybos su Sovietų Rusija. Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi ir Gardinu. Lietuva teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, ilton ežero rytų šonu, Narčios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskui Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės. Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoje pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuva. 2.3 Lenkų ir rusų karas, Lenkijos invazija į Lietuva Vykstant lenkų kovoms su rusais ir vejant Raudonąją armiją, lenkų armijos kairysis sparnas priartėjo prie lietuvių teritorijos, kurią gynė apie 7 tūkst. Lietuvos karių. Prasidėjo susirėmimai. Siekiant nutraukti kovas, stebint Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos atstovams, Suvalkuose prasidėjo derybos. Lietuva ir Lenkijos derybininkai sutartį pasirašė 1920 m. spalio 7 d. Susitarta nutraukti karinius veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Dar neišsiskirsčius derybininkams atėjo žinia, kad Vilniaus link žygiuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama armija. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuva dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“. Tik 1920 m. lapkričio 17 – 19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija pareikalavo sustabdyti kovas. Lietuviai turėjo su tuo sutikti, nes nebuvo pajėgūs kovoti su už Želigovskio stovėjusia Lenkija. Želigovskis, užėmęs Rytų Lietuva, paskelbė, kad įkuria naują valstybę – Vidurio Lietuva. Pilsudskis tikėjosi, kad lietuviai bus priversti derėtis su Želigovskiu ir pasiduoti Lenkijos valiai. Lietuvai atsisakius derėtis, „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi Nepriklausomybės kovos. Šiuo atveju Lenkija pasielgė nelabai gražiai Lietuva atžvilgiu nevykdydama Suvalkų sutarties ir besilaikydama Vilniaus konflikte jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, ilgam atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, siena buvo uždaryta. JAV pripažįsta Lietuvą Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walsh‘u. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m., 42 psl. Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę. Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet vis tik Lietuva savo skausmo neparodė. Ji sutiko šį dalyką su garbe ir apsimetė jį ignoruojanti. Anglų atstovas p. Wilton, privačiame pokalbyje labai stebėjosi lietuvių ramumu ir savigarbos pajautimu. Jis pasakė, esą kitoj valstybėj minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėms. O Lietuva šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu. Kad tai buvo padaryta lenkų prancūzų iniciatyva, paaiškėjo kiek vėliau per derybas Briuselyje. Tautų Sąjungos atstovas belgas Hymans privačiai papasakojo, dėl ko Lietuva nebuvo pripažinta drauge su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pridėjo, kad jei tik Lietuva priimtų jo siūlomą susitaikymo su Lenkija projektą, tai tuojau gautų Vilnių, Klaipėdą ir pripažinimą „de jure“. Iš to aiškiai matyti, kad pripažinimas buvo pasiliktas kaip spaudimo priemonė. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas Lietuva ir Lietuva nedavė jokios praktiškos naudos. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė. Jos pripažino tik 1922 m. liepos mėn. 13 d., bet ir tai su sąlyga, jei Lietuva sutinka priimti Nemuno internacionalizaciją. Dėl šito pripažinimo daug prisiginčyta, bet vėliau pamanyta, kad ir pripažinus ir nepripažinus vis tas pat. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m. Išvados Pradžioje paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, niekas neskubėjo jos pripažinti kaip valstybės. Lietuviai, užsibrėžę tikslą išlaikyti suverenią valstybę, žūtbūtinai kovojo dėl jos išlikimo. Pirmasis didžiulis lietuvių diplomatų pasiekimas buvo išsiderėtas visiškas Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos. Antras daug lėmęs įvykis buvo taika su Sovietų Rusija, kuri pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Pirmoji ryški nesėkmė buvo siekiant sudaryti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos, kai lenkai sulaužė jau pasirašytą Suvalkų taikos sutartį. Žinoma, gautas didžiulės valstybės JAV primažinimas taipogi buvo labai vertingas. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Pamažu Lietuvos valstybės egzistavimas pasaulyje tapo aiškus ir neginčijamas faktas. Apie Lietuvą žinojo ir pripažino eilė pasaulio valstybių: Anglija, Airija, Belgija, Portugalija, Japonija, Ispanija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Saudo Arabija, Paragvajus, Venesuela ir kitos.

Istorija  Referatai   (46,86 kB)

Sričių kunigaikščiams priklaususiuose piliakalniuose aikštelių plotai buvo panašūs į žemdirbių bendruomenių piliakalnių slėptuvių, bet ant jų jau nuolat gyveno kunigaikščiai, jų parankiniai ir kariai. Šalia piliakalnių šliejosi ne tik žemdirbių, bet ir amatininkų gyvenvietės. Skaidantis bendruomenėms į klases, klostėsi feodaliniai santykiai, o susidarius teritoriniams junginiams, pradėjo vienodėti atskirų Lietuvos sričių materialinė ir dvasinė kultūra, t.y. pradėjo formuotis lietuvių tautybė. Nedidelių teritorinių vienetų - žemių jungimosi procesas spartino feodalinės valstybės konsolidaciją. XIII a. antrame ketvirtyje atskirus teritorinius vienetus suvienijo Mindaugas (1236 - 1263). Nuo XIII a. pradžios prasidėjo vokiškųjų ordinų - Kalavijuočių (įsikūrė 1202 m. Livonijoje) ir Kryžiuočių (įsikūrė 1230 m. Prūsijoje) agresija į baltų žemes. Kovai su ordinais reikėjo organizuoti vientisą gynybą visoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Tik vieninga valstybė galėjo veiksmingai tvarkyti bendruosius krašto gynybos reikalus. Itin sparčiai ir įvairiose vietose pradėta statyti pilis, pavaldžias ne vien teritorinių vienetų - žemių vadams, bet ir centrinei valdžiai - didžiajam kunigaikščiui. Centrinės valdžios iniciatyva ir gyventojų pastangomis pilys buvo statomos ant piliakalnių, kurie buvo patogiose vietose gintis ir vadams bei kariams gyventi. Pagal svarbą ir vietą krašto teritorijoje pilys skyrėsi gynybiniais įrenginiais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu bei strategine koordinacija. Lietuvių statydintos pilys paplito ypač tada, kai po mongolų ir totorių antplūdžio nemaži Rusios žemės plotai įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Prijungtos žemės ir gyventojai sustiprino Lietuvos valstybę, padėjo formuotis jos valdymo institucijoms. Prie Baltijos jūros įsikūrusių Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų nuolatiniai antpuoliai vertė krašto gynybą koordinuoti su kitų giminingų Pabaltijo tautų (prūsų, jotvingių, latvių) ir rusų šiaurinių kunigaikštysčių (Novgorodo, Pskovo, Polocko) karinėmis jėgomis. Lietuvoje buvo organizuota sutelkta gynyba nuo Baltijos jūros ir Žemaitijos vidurio iki Lietuvos rytinių aukštumų ir pietinių pakraščių. Susidarė du pagrindiniai gynybos arealai - Žemaitijos ir krašto vidurio arealas. Krašto vidurio areale buvo gerai fortifikuotų medinių pilių (Kernavė, Merkinė ir kt.), pastatytos pirmosios mūrinės pilys (Kauno, Vilniaus, Trakų), kūrėsi svarbiausi politiniai, kariniai, ekonominiai ir administraciniai židiniai. II. Gynybinės pilys. 1. Medinės pilys. Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatytos namais ir ūkiniais trobesiais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir sudarė sudėtingus gynybos komponentus. Mažųjų medinių pilių pylimai dažniausiai buvo supilti tik iš žemių, apiplūkti moliu, o didelių ir svarbių pilių pylimai buvo tvirtesnės konstrukcijos - išilgai arba kryžmai suklotų rąstų, apiplūktų žemėmis. Pylimų šlaitai dažnai buvo grįsti akmenimis. Tokios konstrukcijos pylimai buvo pakankamai aukšti ir tvirti. Dažnai pagrindinio pylimo vidinį šlaitą stiprino 0.5 - 0.8 m storio siena, sukrauta iš gulsčių rąstų arba net trijų eilių akmenų siena laikė, kad šlaitas neslinktų į aikštelės pusę. Akmenys sienoje buvo tvirtinami išilginiais rąstais arba moliu. Aikštelėje prie sienos glausdavo ilgą neplatų pastatą, suskirstytą į nedideles patalpas. Pastato sienos būdavo karkasinės pėdinės konstrukcijos iš statmenai poromis sukastų stulpų, tarp kurių lygiai suguldyti rąstai. Pastatai pylimų pakraščiu turėjo ūkinę ir karinę paskirtį. Medinių pilių aikšteles supo tvirtos, aukštos medinės aptvaros. Jų buvo įvairių konstrukcijų ir formų: 1) aštriakuolių; 2)stulpinių, kuriose gulsti rąstai tvirtai suspausti stulpų poromis arba įleisti į šulų išpjovas; 3) rąstinių, padarytų iš kryžmai sunertų kampuose rąstų. Aptvarų būta net po keleta: aukštesnių ir tvirtesnių - aikštelės pakraščiuose, žemesnių ir paprastesnių - šlaitų terasose ir kalnų papėdėse. Labai svarbią reikšmę gynybai ir žvalgybai turėjo aikštelių pakraščiuose, ypač ties posūkiais, pastatyti keturkampiai, rečiau aštuonkampiai bokštai (Bražuolės pilis). Jie galėjo būti panašūs į vėliau statytos rąstinės arba karkasinės konstrukcijos varpines. Cokolius kartais sukraudavo iš akmenų ir sutvirtindavo moliu arba rąstų karkasu (Veliuonos pilis). Bokštai būdavo dengti lentelių stogais. Tiek Lietuvos, tiek vakarinių rusų medinių pilių gynybinių įrenginių kompleksai XIV a. turėjo daug bendrų bruožų (pylimai, medinės aptvaros, perkasų sistemos, pastatų grupavimas aikštelėse ir kt.). Sudėtinė pilių gynybinių įrenginių dalis yra kūlgrindos, aptinkamos vandeninguose slėniuose, sunkiai perbrendamose pelkėtose ir miškingose vietose. Būdingos konstrukcijos kūlgrindų rasta raistuose esančių Padievaičio, Burbiškių ir Medvėgalio (visi Šilalės rajone) piliakalnių papėdėse. Sietuva vadinta kūlgrinda buvo išgrįsta po vandeniu per pelkę, esančią tarp Lūkšto ir Paršo ežerų. Kūlgrindų būta nuo 2.7 iki 4 - 5 m pločio ir iki 500 m ilgio. Grįstų nedideliais lauko akmenimis kūlgrindų pakraščiai paprastai būdavo sutvirtinami įkaltais rąsteliais, išpintais kartimis ir žabais. Tartum gynybos forpostai buvo papiliai. Tai kartu pirmosios didesnės su pilių tarnybomis susijusių žmonių, karių, besiburiančių amatininkų ir pirklių gyvenvietės. Žemdirbių sodybos XIV a. išsidėstė apie pilis didoku spinduliu ir greičiausiai nebuvo įtvirtintos. Pavojų metu žemdirbiai slėpdavosi pilyse, papiliuose arba miškuose, klampių pelkių apsuptose sausumose. Žinoma, kad įtvirtintuose papiliuose buvo slepiamos maisto atsargos, naujas derlius. Prie reikšmingesnių pilių būdavo net po du tris aptvaromis ir vartais, pylimais ir perkasais tvirtinus papilius (Veliuonos pilis). Kai kurie papiliai vėliau virto miesto kvartalinio statymo užuomazga. Patogi kai kurių pilių ir papilių padėtis (prie vandens ir sausumos kelių) sudarė palankias sąlygas amatams ir prekybos ryšiams plėtotis. Nemuno žemupio pilys krašto gynyboje didelę reikšmę įgijo nuo XIII a. pabaigos, kai Kryžiuočių ordinas vėl pradėjo nuolat puldinėti Lietuvą iš vakarų ir pietų, per girias Gardino link, kur XIII a. antroje pusėje - XIV a. buvo lietuvių statyta stipri medinė pilis. Daug medinių pilių XIV a. pradžioje jau buvo apleista arba sunaikinta, bet dalis jų išliko iki XIV a. pabaigos. Iš jų iki 1381 m. kryžiuočių šturmo su bombardomis stūksojo Rudaminos pilis, pastatyta ant pelkių apjuosto piliakalnio (Lazdijo raj.). Visą ovalią aikštę supo 2 - 3 m aukščio (nuo aikštelės) pylimas, sutvirtintas rąstais, akmenimis, moliu. Pylimą nuo aikštelės dar skyrė 3 m gylio ir 20 m pločio perkasas. Manoma, kad Rudaminos pilį 1240 m. pastatęs Ringardas ir kad čia Mindaugas vainikavęsis karaliumi. Kryžiuočiams 1362 m. sugriovus Kauno pilį, 1363 m. Vingalės saloje prie Nevėžio žiočių skubiai buvo pastatyta nauja medinė pilis (Naujasis Kaunas) ir tiltas su dviem gynybiniais bokštais. XIV a. Žemaitijos arealo centrinė dalis buvo itin svarbi viso krašto gynybai. Žemaitijos vidurio medinių pilių sistemoje viena tvirčiausių buvo Medvėgalio pilis (1316 m.), įrengta ant aukšto (25 - 26 m) stačiašlaičio (60 - 70o) piliakalnio (Šilalės raj.), kurio ovali aikštelė užėmė 2400 m2. Vakariniame piliakalnio šlaite buvo įtvirtinta terada. Į pietus nuo piliakalnio pašlaitės driekėsi apie 2 ha papilys. Aplink Medvėgalį pelkėse buvo įrengtos kūlgrindos. Į pietryčius nuo Medvėgalio buvo keletas mažesnių pilių. Nuo XIV a. antrosios pusės ginantis nuo kryžiuočių antpuolių nemažos reikšmės turėjo Nevėžis, kurio pakrantės buvo tankiai gyvenamos. Šiame ruože itin svarbi buvo Upytės pilis, pastatyta dešiniajame Vešetos krante ant vadinamojo “Čičinsko kalno” (Panevėžio raj.), apsupta klampaus raisto, per kurį ėjo 1,5 - 3 m pločio kūlgrinda. 4 - 5 m aukščio kalvos aikštelę supo 1,5 - 2,5 m aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas. Viena tvirčiausių vidurinės krašto dalies pilių buvo Punios pilis (1382 m.). Ji užėmė netaisyklingą trikampę didelę (apie 10000 m2) aikštelę, kurią iš rytų pusės juosė 75 m ilgio , 34 m pločio, 6 m aukščio per tris kartus rekonstruotas pylimas, sutvirtintas originaliu karkasu - ąžuoliniais rąstais, suklotais skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais. Klojant kryžmai kas 60 cm ąžuolinius rąstus, draugia buvo plūkiamas molis. Panašios sistemos karkasų kitų pilių pylimuose iki šiol neaptikta. Tokios sudėtingos konstrukcijos pylimas buvo labai stiprus. Piliakalnio aikštelėje pastatai statyti iš kryžmai kampuose sunertų rąstų. Aikštelė buvo apsupta tvirta ąžuolinių rąstų aptvara. Prie Merkio ir jo baseine buvo Perlojos (1375 m.), Varėnos, Eišiškių (1384 - 1402 m.) ir trys bevardės Šalčininkų zonos pilys. Originaliausia iš jų aptvarinio tipo Eišiškių pilis, stovėjusi lygumoje, turėjusi stačiakampę aikštę. Iš visų pusių aikštė buvo apjuosta 4 m aukščio pylimu ir 25 m pločio bei 5 m gylio perkasu. Neries pakrantėse taip pat būta nemažai medinių pilių, tai Eigulių (1379 m.), Karmėlavos (XIV a.), Kulvos (XIV a.), Visvaldės (XIV a.) bei Vildėnų (XIV a.) pilys. Apžvelgiant XIV a. medines pilis, atsiskleidžia išaugusi statybos technika, meistriškumas, įrenginių konstrukcijos tvirtumas bei įvairovė. Ryškūs poslinkiai pastebimi ne tik karinių , bet ir buitinių pastatų architektūroje, Tai liudija žemutinės pilies (Vilnius) teritorijos archeologinių kasinėjimų metu rasti medinių pastatų fragmentai. Pavieniai pastatai dažniausiai buvo nedideli, bet tvirtos konstrukcijos. Sienų rąstai buvo jungiami trimis būdais: 1) rentiniu, kryžmiškai suneriant į sąsparas; 2) stulpiniu, suleidžiant kampuose į stulpus; 3) karkasiniu, stulpais remiant tik pamatinį ar pagegninį vainiką, o sienas statant iš rąstų. Daugiausia statyta iš gulsčių rąstų, kampuose sunertų į sąsparas. Ne visi pastatai turėjo akmens pamatus., užtat po kampais buvo tašytos vertikalios trinkos. Horizontalius sienojus išilgai jungė išdrožos. Prie pastatų galėjo būti ręstinės arba stulpinės konstrukcijos uždarų prieangių bei prieklėčių su profilizuotais stulpeliais. Tokia medinių pastatų konstrukcija ir statybos technika nebuvo išimtis tik Lietuvoje. Ji buvo žinoma Rygoje, Novgorode ir kituose Šiaurės rytų Europos miestuose. Feodalizmo pradžioje susiformavusi statybos technika ir konstrukcijos plito ir vėlesnių laikų Lietuvos medinėje architektūroje. Pilių fortifikacija ypač XIV a. jau daug kuo skyrėsi nuo piliakalnių gyvenviečių ir piliakalnių slėptuvių gynybinių įrenginių: tobulesnės ir sudėtingesnės pylimų, šlaitų, aptvarų ir vartų konstrukcijos, bokštai ir kt. Naudota žemė, plūktas molis, vis gausiau medis, o ypač akmenys, kuriuos jungdavo moliu, suremdavo medinėmis aptvaromis. Pylimų karkasuose kryžmai kraudavo rąstus. Gynybos sistemai priklausė ir skalavęs piliakalnių pašlaites ežerų, upių bei perkasų vanduo. Daugiausia pilių statyta ant piliakalnių ir vos kelios lygumose. Priklausomai nuo fizinių ir geografinių sąlygų pilys skyrėsi planais, statymo pobūdžiu, tūriu ir formomis, siluetu ir vizualine išraiška kraštovaizdyje. Medinių pilių bruožai pastebimi ir vėliau - mūrinių aptvarinių pilių situacijoje, konstrukcijoje, fortifikacinių įrenginių sistemoje, aptvarinių sienų ir bokštų išdėstyme. 2. Mūrinės gotikos stiliaus pilys. XIV a. vidurio - XV a. pilių formų keitimuisi didelę reikšmę turėjo paraku šaunamojo ginklo atsiradimas. Jo paplitimas turėjo didelę reikšmę fortifikacijos menui. Dėl to sukurtos naujas erdvinis pilių tipas su išsikišusiais už gynybinių sienų bokštais flanginei gynybai. Pradėta daryti dideles tų bokštų šaudymo angas, kad būtų galima pro jas šaudyti iš patrankų. Atitinkamai buvo tvirtinamos ir medinės pilys. Pilių techninės struktūrinės permainos keitė žmonių estetinį suvokimą. Nors žmogui svarbu buvo jų praktiškoji pusė (jose teko kovoti), jį domino ne tik pilies visuma, bet ir detalės. Tai vedė prie aktyvaus formų, matmenų, atskirų dalių, akmens, kalkių skiedinio, plytų faktūros, išorės ir vidaus įrenginių estetinio suvokimo. Mūrinių pilių planas ir kompozicija įkūnijo techninę ir meninę idėją - griežtą tektoniškumą ir gynybinį funkciškumą. Pilių fasadų formas lėmė medžiagų (akmenų ir plytų) savybės. Ilgus amžius mūro technika lietuviams nebuvo žinoma. Ji per Kijevo Rusijos kraštus pateko iš Graikijos, o iš Vakarinės Romos provincijų - į šiaurės Vokietiją ir Lenkiją, I dalies į Latviją ir Estiją. Kai kurių pilių (Trakų) ištisos sienos sumūrytos iš lauko akmenų, kartais perdedant plonu plytų sluoksniu arba dedant vidun skersinius rąstus sutvirtinimui. Rik retais atvejais akmenys buvo tašomi. Seniausių pilių statyboje buvo pritaikytas kiautinis mūrijimo būdas: akmenys buvo įmetami tarp dviejų iš plytų sumūrytų sienelių į kalkių skiedinį. Daug gausiau pradėta naudoti plytos. Jomis buvo mūrijami akmens mūro kampai, bokštai, iš jų mūrijami funkciniai elementai. Nuo XIV a. Lietuvoje paplito aptvarinės mūrinės pilys. Jų buvo keturkampio ir daugiakampio plano. Keturkampės pilys daugiausia buvo statomos žemose pelkėtose lygumose, lėkštose upių santakose, apsupamos pylimais ir perkasais. Tokių pilių svarbiausias elementas - kvadratinė aikštė, aptverta 9 - 15 m aukščio gynybine siena. Iš pradžių šios pilys buvo bebokštės, vėliau imta statyti po du, tris ir daugiau bokštų. Be to, patys pilių bokštai buvo keturkampiai. Didysis gyvenamas 4 - 5 aukštų bokštas būdavo pilies kampe.kartu jis būdavo stebėjimo ir atsparos punktas, kuriame gindavosi priešui įsiveržus į pilies vidų. Seniausia keturkampe aptvarine pilimi laikom Kauno pirmoji pilis, kuri 1362 m. po tris savaites trukusios kryžiuočių apgulties buvo sugriauta. Kauno pilis skyrėsi nuo kitų vėliau statytų aptvarinių keturkampių pilių dvigubomis sienomis, du tris kartus mažesniu kiemu, archaiškesne mūrijimo technika. Būdingas aptvarinės keturkampės pilies pavyzdys - Lydos pilis, pastatyta XIV a. pirmame ketvirtyje, Gedimino valdymo metu. Pilis pastatyta ant nedidelės aukštumėlės, dviejų upelių santakoje. Pilis pritaikyta frontaliai gynybai. Kasinėjant rasta glazūruotų koklių, polichrominių plytelių, o tai liudija, kad čia būta ir gyvenamų patalpų. Originalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų pusapskričių arkelių, kuri juosė rytinės ir šiaurinės sienos parapetus. Kur kas pažangesnė nei Lydos pilis , buvo XIV a. pirmoje pusėje mūryta Krėvos pilis. Nors aplink būta nemažai kalvų, pilis pastatyta lomoje, dviejų nedidelių upelių santakoje. Dalis kiemo ties bokštu paaukštinta ir išgrįsta. Pilis buvo netaisyklingo keturkampio formos ir turėjo du bokštus. Didysis bokštas, mūrytas kartu su sienomis, stovėjo išorinėje aptvaro pusėje ir buvo skirtas flanginei gynybai. Bokšto fasadų apačioje akmens mūras, viršuje plytų apdaras. Bokšto sienas skaidė šaudymo angos, maži langeliai ir dideli gyvenamųjų patalpų smailiaarkiai langai su profiliuotų plytų apvadais. Antrasis bokštas buvo vidiniame aptvaro kampe, greičiausiai irgi buvo keturių aukštų, tačiau mažesnis už pirmąjį. Šiaurinėje sienoje buvę pilies vartai buvo ginami iš flanginio šiaurės vakarų bokšto. Kiti smailėjantys arkiniai vartai buvo vakarinėje sienoje. Aukštų, masyvių, iš lauko akmenų mūrytų aptvaros sienų fasadai viršuje turėjo plytų juostas ir siauras šaudymo angas. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių ir geriausiai pritaikyta flanginei gynybai buvo XIV a. pradžioje pastatyta Medininkų pilis. Pilis turėjo keturis bokštus: didįjį ir tris mažesnius. Didžiojo penkiaaukščio bokšto planas beveik kvadratinis, išsikišęs nuo sienos į išorę. Bokšte buvo ne tik gyvenama, bet ir stebimos apylinkės, koordinuojami gynybos veiksmai, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Bokštas dominavo visoje pilies architektūroje. Visose keturiose pilies sienose buvo vartai, kuriuos gynė aptvaro viduje pastatyti du mažesni bokštai. Sienš fasaduose, kelių metrų aukštyje nuo žemės paviršiaus, išmūrytos 1,5 - 2,5 m pločio plytų apdaro juostos. Kitaip negu Krėvos ir Lydos pilyse, Medininkų pilyje juostos tėra tik dviejuose fasaduose - šiauriniame ir rytiniame. Apdaro juosta - originali puošybos priemonė, skaidžiusi didelę sieną, sumūrytą lygiomis riedulių eilėmis. Tai sudarė kompozicinę jungtį su kitais iš plytų mūrytais elementais: perapetu, šaudymo angomis, sienų kampais ir angokraščiais. Pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. Jų formos kuklios, nesudėtingos, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmenimis. XIV a. pirmoje pusėje dauguma Lietuvos mūrinių pilių buvo statomos lygumose; aukštumose ir toliau statydavo medines pilis. XIV a. antroje pusėje ar XV a. pradžioje vietoje kai kurių medinių buvo pastatytos naujos mūro pilys (Vilniaus, Gardino), kitose pilyse medžių ir žemių įtvirtinimus tik pamažu keitė mūriniais bokštais ir sienomis (Naugarduko pilis). Aptvarinės pilys pastatytos ten, kur teritoriją ribojo sudėtingas reljefas arba vandenys (kalvose, pusiasaliuose, salose), buvo daugiakampio plano. Iš jų viena svarbiausių Lietuvoje buvo Vilniaus pilių kompleksas. Šio komplekso fortifikacijai buvo skiriama ypač daug dėmesio. Aukštutinė pilis, vadinama Gedimino pilimi, dunksojo piliakalnyje, primenančiame įstrižai nupjautą kūgį. XIV a. pirmoje pusėje medinės sienos buvo keičiamos mūrinėmis. Aukštutinėje pilyje iš vidaus prie rytinės sienos glaudėsi gotikiniai trijų aukštų pailgo stačiakampio plano rūmai, išmūryti XIV a. Rūmų pirmojo ir antrojo aukšto sąramos segmentinės, o trečiojo aukšto pusapskritimės. Viršutinių aukštų angokraščiai dekoruoti profilinėmis plytomis. Visą antrąjį rūmų aukštą užėmė menė, perdengta kryžminiais skliautais, kuriuos per vidurį turėjo remti stulpai. Rūmai buvo dengti dvišlaičiu čerpių stogu su laiptuotėm ar trikampiais skydais galuose. Aukštutinė pilis sunyko XVII a. Žemutinė pilis per XIV a. pabaigos kryžiuočių puolimus buvo gerokai apgriauta, vėl atstatyta. Atstatant akmeninė siena bent vietomis buvo puošiama neplačiomis raudonų plytų juostomis. Jų viršuje buvo gynybinės parapetos su šaudymo angomis. Sienoje įvairiai išdėstyta keliolika didesnių ir mažesnių bokštų flanginei gynybai. Bokštai buvo apvalūs, aštuonkampiai ir keturkampiai. Vietoj keturkampio bokšto sumūrytas apvalusis (išlikęs) bokštas. Šiaurės vakarų sienoje buvo pastatytas didelis gotikinis kampinis bokštas su smailėjančiu stogu, dviem plačiomis mūrinėmis aplink einančiomis galerijomis. Žemutinės pilies gynybinės sienos buvo pritaikytos frontaliai gynybai. Vilniaus pilies - krašto gynybos ir valdymo centro didelė teritorija buvo intensyviai užstatyta. Skirtingai negu daugelyje pilių, čia virė gyvenimas ne tik karo , bet ir taikos metu. Gardino pilis iki 1398 m. gaisro turėjo žemės ir medžio įtvirtinimus. Po gaisro kunigaikščio Vytauto iniciatyva ant senųjų pylimų pradėtos mūryti naujos aptvarinės sienos. Pilies planas - netaisyklingas trikampis. Aptvarą gynė penki masyvūs nevienodo didumo bokštai. Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais. Po šiuo bokštu buvo kalėjimo rūsys, o priešais vartus - tiltas per gilų gynybinį griovį. Kad vartų apsauga būtų efektingesnė, greta buvo pastatytas gerokai išsikišęs į išorę apskritas bokštas. Likusieji bokštai buvo kvadratiniai. Kieme prie rytinės sienos šliejosi dviaukštis gyvenamųjų rūmų korpusas. Gotikinė pilis buvo iš esmės pakeista paskutiniais XVI a. dešimtmečiais. Tada ji įgijo renesanso bruožų. Vis dėlto gotikos periodas pilies komplekso istorinėje raidoje buvo pats reikšmingiausias. Naugarduko pilies architektūra formavosi ilgą laiką. XIV a. pabaigoje ant senojo bokšto likučių iškilo naujas penkiaaukštis vartų bokštas, kurio formos ir statybos technika būdingos gotikos architektūrai. Rytinėje kalno papėdėje XV a. pradžioje buvo sumūrytas kvadratinis šulinio bokštas. XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje pastatytas galingas, apačioje kvadratinis, viršuje aštuoniakampis bokštas. Tada paskutinė šiaurinėje pusėje buvusi medinė aptvaros dalis pakeista mūrine siena, kuri vientisu žiedu apjuosė pilies teritoriją. Kauno , Vilniaus, Gardino ir Naugarduko pilys ir po gotikinės rekonstrukcijos išliko senosios apimties, išlaikė plano kontūrus, bet įgijo naujų fortifikacijos įrenginių: sienas, flanginius bokštus. Kitokia Trakų pilies statybos raida. Iš buvusios nedidelės Pusiasalio pilaitės, gotikos laikotarpiu buvo suformuota visiškai naujo plano ir tūrio pilis. Dėl išimtinės padėties (svarbus prekybos kelių mazgas) pusiasalio teritorijos dalyje galėjo jau XIII a. stovėti medinė pilis. Galimas daiktas, kad kurį laiką egzistavo mišrios konstrukcijos pilis. Todėl medinės pilies statybos metu susiformavusio plano schema vėliau iš esmės nepakito. XIV a. pirmoje pusėje atsitverta nuo sausumos iš pietvakarių, sumūrijus čia buvusio šlaito pakraščiu gynybinę sieną be bokštų. XIV a. antroje pusėje pradėti pilies gynybinės sistemos tobulinimo darbai. Šiame statybos periode gausiai naudota plytų pleištų akmens mūro eilėms išlyginti. Nors plytų mūras daugiausia gotikinis, tačiau vietomis aiškios rišimo sistemos nėra. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai, XV a. pradžioje pradėta statyti grupė gyvenamųjų pastatų Aukų kalne. Šio komplekso atskirų dalių - aptvarinių sienų, spėjamo bokšto ir rūmų išdėstymo schema primena gotikines pilis: Gardino, Vilniaus aukštutinę. Naujos politinės XV a. vidurio sąlygos nebuvo palankios piliai plėsti ar rekonstruoti, ji palengva buvo apleista ir 1655 m. sugriauta. Trakų salos pilis statyta XIV a. - XV a. pradžioje. Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tačiau natūros tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Sudėtingos geologinės sąlygos lėmė pilies plano struktūrą. Pirmame etape, galbūt XIV a. pirmoje pusėje, statyta didžiausioje šiaurinėje saloje. Pilį tada sudarė vienas arba du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Antrasis - gotikinės statybos laikotarpis prasidėjo XV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir danžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys. Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Pagrindinė Salos pilies mūro medžiaga - įvairaus didumo lauko akmenys. Akmens mūro paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai, patalpų vidus apdailinti plytomis. Plytų rišimas gotikinis (keičiasi viena ilginė su viena rišamąja plyta). Pasitaiko perdengtų tamsios spalvos plytų, įmūrytų galais ir šonais. Kazematuose akmenų eilės išlygintos plytų intarpais, sudarančiais kai kuriose vietose ištisas eiles. Salos pilies rūmai buvo statomi gana ilgai. Statant keitėsi konstrukcijos, technika ir medžiagos. Tačiau tai iš esmės gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui - puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai - didingas architektūros ansamblis - yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras. III. Vytautas Didysis ir XIV - XVI amžių pilių architektūra Plačiu mastu gotiškąją Vakarų Europos meno kultūrą Lietuvoje įvedė Vytautas Didysis. Gerai susipažinęs su gotiška Vokiečių ordino architektūra, Vytautas kvietėsi iš ten mūrininkų savo gausioms statyboms. Tačiau Vytauto Didžiojo gotika nėra paprastas Vakarų sekimas, bet rodo savarankišką įvairių užsieninių, savo metui modernių, statybinių idėjų atranką, suderinant jas su vietinėmis tradicijomis ir reikalavimais. Senovės aukštumų pilys Vytato buvo atstatytos gotiškų formų su aukštais bokštais ir sienomis, remiamomis kontraforsų, bet prisitaikant prie nereguliaraus žiedinio plano ir paliekant pilies viduje plotą mediniams pastatams. Tokio plano tipo buvo Vytauto pilis Gardine (1398 m.) ir apie 1420 m. atstatyta Gedimino pilis Vilniuje. Vytautas buvo vienas iš didžiųjų pilių statytojų istorijoje. Esant skirtingoms aplinkybėms, jis statė vis kitokio tipo pilis. Kovų srityse jis greitosiomis statė mažas tvirtoves iš medžio, plūktos žemės ir lauko akmenų, svarbesniuose atramos punktuose ir kraštų centruose - mūro pilis; lygumose ir prie vandenų jis įvedė kastelio ir vandenų pilies tipus. Vytauto epocha turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos pilių architektūrai XV, XVI ir net XVII amžiuose. Vytauto išvystytas kastelis ir vandeniu užleistos pilys plačiai paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Jų rūsčios monumentalios formos yra įspūdingoje harmonijoje su kraštovaizdžiu. XVI a. vandens pilių tradiciją tęsė Goštautų Geranainių ir Iliničių Myriaus pilys. Daug pilių per vėlesnius karus sugriauta. Lietuviškojo kastelio - pilies pasisekimas priklausė nuo jos prisitaikymo šaudomųjų ginklų išsivystymui, kuris pareikalavo kitos taktikos, nes dominavimas aukštumose prarado savo reikšmę. Apsaugai nuo patrankų šūvių iškilo reikalas priešą nuo pilies atitolinti užtvindinimu ir storesnėmis ginamosiomis sienomis. Spėjama, kad vytautinė pilis sukėlė perversmą ir maskvinės Rusijos pilių statyboje. 1492 m. statyta Ivangorodo pilis ties Narva savo ketvirtainiu reguliariu planu - pirmoji to tipo pilis Rusijoje ir davusi pavyzdį eilei kitų pilių. Iš kampo išstojantys cilindriniai bokšteliai su šaudomosiomis angomis Lietuvoje ilgai buvo naudojami bajorų pilaičių, rūmų ir dvarelių, pvz. Siesikai, Gaiteniškės (Lydos apskr.), o taip pat vienuolynų ir net bažnyčių gynybai iki XVII a. vidurio ir tapo vienu iš būtiniausių senosios Lietuvos architektūros bruožų. IV. Gotikos stilius įgauna renesanso bruožų. Viduriniams amžiams pereinant į naujuosius, Vakarų Europos mene įvyko perversmas. Tačiau ne iš karto gotiką pakeitė naujas renesanso stilius. Pasikeitimas įvyko keliomis srovėmis ir palaipsniui, joms einant paraleliškai ir veikiant tarpusavy. Todėl meno vystymasis XVI a. visoje Europoje, neišskiriant Lietuvos, sudaro komplikuotą vaizdą. Visoms šio laikotarpio srovėms bendras naujas meno supratimas, kuris nustojo būti vien religijos ir luominės tradicijos apspręstu valios aktu, bet vis labiau tapo laisvos estetinės pažiūros objektu. Visose meno šakose stiprėjo tapybinių ir dekoratyvinių savybių ieškojimas. Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau - ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos. 1. Bastioninės pilys. Ne tik nauji Vilniaus, Klaipėdos, Kauno , Biržų ir kitų miestų gynybiniai įrengimai , bet ir senosios mūrinės bei strateginiu atžvilgiu svarbiose vietose XVI a. pastatytos bastioninės pilys turėjo ginti kraštą nuo netikėtų antpuolių. Pilys kartu buvo ir didikų rezidencijos. Bastioninės pilys buvo statomos pagal tikslius trigonometrinius skaičiavimus ir specialiai sukurtas taisykles. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, renesanso meto pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus pylimus - kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus, trikampiais masyvais išsikišusius iš kvadratinės arba penkiakampės pilies. Tačiau pasitaikė bastioninių pilių su šešiakampiais, septyniakampiais ir daugelio kampų įtvirtinimais. Aukšti pylimai - kurtinos, gilūs perkasai (dažniausiai sausi ar su trupučiu vandens), kampiniai bastionai patikimai gynė pilies kieme buvusius rezidencinius rūmų ir kitus pastatus. Kai kurias bastionines pilis kartais dar juosdavo žvaigždiniai pylimai. Praktika parodė, kad ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro sienas darėsi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga, reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima greičiau ir paprasčiau. Kampiniai bastionai, kuriuose sumūrydavo dviejų trijų aukštų kazematus su šaudymo angomis, tiko ir amunicijai laikyti, ir flanginei gynybai. Pylimai ir gilaus perkaso abu šlaitai būdavo apmūryti akmenų ir plytų kiautu. Iš pradžių šių pilių bastionai buvo nedideli, bet nuo XVI a. vidurio pradėta juos gerokai didinti, daugiau iškišti į priekį, o tarp jų esančias kurtinas trumpinti. Tokius struktūrinius pakitimus diktavo gynybos praktika: pasirodė, kad lengviau buvo išardomos kurtinos negu smailėjančių masyvių bastionų kiautai. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti nuo XV a. antrosios pusės, Lietuvoje - nuo XVI a. antrosios pusės. XVI a. pradžioje prasidėję Pezekopo totorių antpuoliai vertė organizuoti gynybą valstybės pietryčių zonoje. Vilniaus vaivados V.Goštauto iniciatyva pagal architekto J. Mišelio projektą 1519 - 1529 m. pastatytoje Geranainių pilyje dar buvo taikyta tradicinė, mažai modifikuota gynybinė sistema: keturkampė pilis, apsupta pylimu, supiltu tarp dviejų vandens perkasų. Ant pylimo sumūrytos sienos su išsikišusiais kampuose masyviais bokštais. Kvadratiniame kieme prie gynybinės sienos su kampiniais bokštais buvo prišlieti dviaukščiai rezidenciniai rūmai. Pilies langai buvo su mažo reljefo tinkuotais apvadais. Geranainių pilyje renesanso bruožai dar nežymūs, pastebimos tik pastangos racionalesnės gynybos poreikiams pertvarkyti regionines aptvarinių pilių statybos tradicijas: pylimas su siena, du perkasai, iškišti kampiniai bokštai. Tai jau asocijuojasi su bastioninių pilių struktūra. Klaipėdos pilis, perstatyta XVI a. antroje pusėje - pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje. Nors Kalipėda tuo metu priklausė Prūsijai, tačiau Lietuva, gresiant Švedijos feodalų agresijai, buvo labai suinteresuota šios pilies tvirtumu ir gynybinės sistemos patikimumu. Pilis 1529 - 1559 m. buvo rekonstruota. Pritrūkus statybinių medžiagų, buvo nugriauta viena mūrinė bažnyčia ir jos akmenys bei plytos naudotos pilies statybai. Keturkampiai bokštai buvo pakeisti apvaliais, o aukšti ir siauri smailiaarkiai gotikiniai langai - stačiakampiais. Perstačius pilies korpusus, 1559 m. pagal prancūzo Klaudijaus Dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Sekant italų renesansinių pilių fortifikacine sistema, buvo pastatyti trys dideli kampiniai bastionai ir šalia pagrindinių vartų - vienas mažesnis. Pilių rekonstrukcija užsitęsė ilgai ir neaišku, kada buvo baigta. 1598 m. Klaipėdos plane pilis jau parodyta bastioninė. Pilis buvo rekonstruota pagal naujosios technikos reikmes. Ją supo platus perkasas, per kurį į pietvakarių kampe buvusius vartus vedė medinis tiltas. Pilies išorines sienas supo žemės pylimas. Bastionuose įrengta po tris frontalias ir dvi flangines šaudymo angas, o pačiose sienose tarp bastionų - po 5 apvalias angas patrankoms. Kvadratinio kiemo viduryje stovėjo pastatas su penkiais apskritais bokštais kampuose. To meto Klaipėdos pilies architektūrai būdinga gotikos ir renesanso formų sintezė. Biržų pilis turėjo būti viena didžiausių bastioninio tipo pilių ne tik Lietuvoje, bet ir šiaurės rytų Europoje. Ją statant atlikti didžiuliai teritorijos paruošimo ir pertvarkymo darbai, žemės įtvirtinimai. Ši pilis pastatyta 1586 - 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva italų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilis užėmė net 9 ha. Jos stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas su bastionų aikštelėmis kampuose, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas, kurie drauge su dirbtiniu ežeru kūrė gražų landšaftą. Kai kurie pylimo ir griovio šlaitai iš lauko pusės buvo apmūryti akmenimis ir plytomis. Išsikišusi mūro kiauto viršutinė dalis saugojo gynėjus nuo kulkų. Siauriausiose bastionų vietose išmūryti dviejų ir trijų aukštų kazematai su langais bei šaudymo angomis. Svarbus gynybinis įrenginys ir architektūrinis akcentas - dviaukštis mūrinis vartų bokštas, dengtas keturšlaičiu stogu su smaile, stovėjo palei rytinį pylimą. 3 m pločio kombinuota vartų įvažiuojamoji anga paįvairinta dolomito staktomis. Į vartus vedė medinis tiltas per 30 m pločio gynybinį griovį. Biržų pilis - aukšto inžinerinio lygio ir savitos architektūros statinys. Su ja galėtų lygintis nebent Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiaus pilis, statyta italo Džovanio Marijos Bernardonio (XVI a. antroji pusė). 2. Rezidentinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui - rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilies aplinką. Nuo XVI a. vidurio kuriami sodai - parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos - atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis - Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių. Pilies rytinėje dalyje, netoli Vilnios ir Neries santakos, XVI a. pradžioje pastatytas renesanso stiliaus trijų korpusų su keturkampiu kiemu arsenalas. Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis de Džanotis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei. Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais. 1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdinu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. Prie tokių pilių priskirtina buvusi Ažygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviaisiais žuvų tvenkiniais. Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtos) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausiusi turtingam feodalui, LDK Pajūrio tijūnui Krišpinui Kinšenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio - dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio - triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienos skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimas į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogas sudarė kontrastą su aplinkine gamta. Rezidencinių pilių įtvirtinimai buvo nesudėtingi, daugiau tinkami gintis išplitus feodalų tarpusavio kovoms arba dažnėjant valstiečių bruzdėjimams ir sukilimams. Dauguma gynybinių įrenginių rezidencinėse pilyse ir rūmuose turėjo manieristinį, imitacinį pobūdį. XVI a. sparčiai didėjo žemės ūkio produktų, ypač grūdų, miško medžiagų ir gaminių paklausa Vakarų Europos šalių rinkoje. Kirsdami miškus smulkieji periferijos feodalai labai pralobo ir ėmė statydintis didingas renesanso stiliaus pilis, turėjusias kai kurių asociacijų su krašto strateginės reikšmės pilimis. Rezidencinės pilys paprastai buvo statomos kartu su įvairios paskirties pagalbiniais ūkiniais ir gamybiniais trobesiais. Sodyboms buvo parenkamos gražios vietos prie ežerų, upių klonių, todėl pastatų ansambliai darniai įsiterpė į aplinką, buvo apsupti miškų, sodų, parkų. Kraštovaizdyje jie išsiskyrė monumentaliais tūriais, siluetais. Sodybos kompozicijoje dominavo pilis. Rezidencines pilis periferijoje statydinosi ne tik pralobę smulkieji feodalai, stengdamiesi architektūros didingumu rodyti savo turtingumą, bet ir krašto didikai: Oginskiai Kuonyje, Krošinskiai Rokiškyje ir kt. Tačiau šių pilių ir rūmų neišliko. XVI a. pabaigoje, blėstant humanizmui ir veikiant reformacijai, tolstama nuo renesanso harmonijos, ieškoma naujų, laisvesnių išraiškos formų. Į renesansą ėmė įsipinti manierizmų elementų, jie stiprėjo ir XVII a. viduryje priartėjo prie baroko. Šio laikotarpio pastatuose atsisakoma kompozicijos tektoniškumo, dekoro dėsningumo, ieškoma dirbtinio efektingumo. V. Pabaiga Referate nagrinėta XIV - XVI amžių Lietuvos pilių architektūros tema svarbi tuo, kad atskleidžia Lietuvos, kaip valstybės, ekonominių bei kultūrinių ryšių stiprėjimą su Vakarų Europa. Iki to laiko pagoniškoji Lietuva bendravo Rytuose su krikščioniškomis rusų kunigaikštijomis, priklausiusiomis Kijevo valstybei kur klestėjo graikiškų pagrindų menas, atėjęs iš Bizantijos (Bizantiškasis stilius). Tačiau, Lietuvos kunigaikščiams plečiant ryšius su Vakarais, Bizantijos kultūros įtaka silpnėjo. Priėmus Romos krikščionybę Lietuvoje, XV a. bizantiškoji architektūra čia negalėjo vystytis. Nagrinėjamame laikotarpyje Lietuvos pilių architektūra įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvių ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose. Tuo tarpu vėlesnio meno (renesansinio , barokinio) propaguotojai jau nėjo į kompromisą su vietine tradicija ir iš esmės Lietuvos architektūra įgijo itališkąjį veidą, įsigali stebinantys teatrališki efektai. Nors XV - XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių pilių statyboje pastebimas rusiškasis santūrumas, fasadų plokštumas, tektoniškumas. Renesanso menas Lietuvą pasiekė XVI a. pradžioje. Šiame laikotarpyje turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius pastatus. Atsirado naujos paskirties privačios pilys - rezidavimui ir gynybai. Rezidencinėse pilyse pastatai turi įvairiopą meninę išraišką, juose daugiau gynybinių įrenginių imitacijos. Šių pilių architektūroje nemažai manierizmo bruožų, plitusių arba tiesiogiai iš Nyderlandų, arba per Lenkiją. Pilyse kaupiamos įvairios kolekcijos (vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, meniškų ginklų), komplektuojamos bibliotekos. Tokiu būdu, nuo gynybinės paskirties pastatų statybos palaipsniui prieinama prie gyvenamųjų rūmų statybos.

Istorija  Referatai   (31,68 kB)

istorinių santraukų paaiškinimai - būtina žinoti prieš egzaminą.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 11,8 kB)

Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus Lietuvos Respublikai lietuvių kalba pirmą kartą tapo valstybine. Valstybinės kalbos statusas 1922 m. buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Padidėjo jos svarba, funkcijos, įvairėjo vartojimo sritis. Lietuvių kalba imta vartoti administracinėse įstaigose, teismuose, kariuomenėje, įsitvirtino mokyklose. Išryškėjo bendrinės kalbos atmainos: kanceliarinė kalba, mokslo kalba, publicistikos kalba ir kt. Pradedama kurti lietuviška terminija.

Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 13,07 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

Temos aktualumas. AB „Panevėžio statybos trestas“ – tai viena pirmaujančių statybos versle bendrovių, taip pat viena iš didžiausių statybos bendrovių Lietuvoje. Bendrovė atestuota pagal tarptautinius kokybės, aplinkosaugos, darbuotojų saugos ir sveikatos vadybų sistemų reikalavimus. 2007 metais PST buvo skirtas Nacionalinis kokybės prizas už bendrovės politiką ir strategiją, taip pat vadybą, procesų ir išteklių valdymą, visa informacija apie esama padėti vidinėje rinkoje skelbiama viešai, taigi pasiringdamas šia tema nesuklydau, nes visa informacija kokios tik reikia parengti finansinės veiklos analizei galiu rasti lengvai ir greitai.

Finansai  Analizės   (17 psl., 75,1 kB)

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įkurta 1945 m. lapkričio 16 d. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Viena iš pagrindinių penkių UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 11,69 kB)

Aktualumas. Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų: tai – importo ir eksporto. Tarptautinėje prekyboje kiekviena šalis specializuojasi tiekti tą produktą, kurio ji turi absoliutų gamybos pranašumą. Tai tokias prekes, kurias gaminant sunaudojama darbo sąnaudų produkcijos vienetui mažiau, nei tą prekę gaminama kitose šalyse. Tačiau specializaciją lemia ir palyginamasis pranašumas.

Ekonomika  Analizės   (11 psl., 409,95 kB)

Okupacinis Vokietijos valdymas Lietuvoje. 1914 08 01 Vokietija paskelbė karą rusijai-Pirmasis pasaulinis karas į savo sūkurį įtraukė ir Lietuvos gyventojus.Slenkantis frontas, prievartinės evakuacijos ir kontribucijos nusiaubė Lietuvos ūkį. 1915 m. Vokietijos 8-oji armija pradėjo puolimą ir pro Šiaulius prasiveržė iki Liepojos. Viena stipriausių Rusijos imperijos tvirtovių Kaunas dėl rusų kariuomenės vadovybės neveiklumo buvo paimtas rugpjūčio 18 d. 10- osios vokiečių armijos.

Istorija  Referatai   (13 psl., 31,33 kB)

Transportui tenka svarbus vaidmuo pervežant keleivius, kuriant materialines vertybes, tinkamai bei racionaliai išdėstant geografinėse vietovėse gamybines jėgas, įsisavinant gamtos turtus ir stiprinant gamybą. Nemažą vaidmenį pasaulyje vaidina ir oro transportas kuris pastaraisiais dešimtmečiais gana sparčiai vystosi.. Organizaciniams klausimams spręsti ir konkrečioms transporto problemoms nagrinėti sudaryti specializuoti darbo komitetai ir grupės, į kurių sudėtį įeina ekspertai iš visų šalių.

Administravimas  Referatai   (9 psl., 753,57 kB)

Isorija, 10 klasė.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 10,14 kB)

Lietuvoje daugėja pagyvenusių ir senų žmonių. Dažnai tai vadinama visuomenės senėjimo procesu. Visuomenės senėjimo procesas sukelia daug ekonominių, socialinių, psichologinių problemų. Pagyvenusių, senyvo amžiaus žmonių socialinė grupė dažniausiai sutapatinama su senatvės pensijos amžiaus žmonių grupe.

Komunikacijos  Referatai   (7 psl., 22,95 kB)

1255 m. Lietuvos karaliaus Mindaugo aktas. Sienos tarp LDK ir Livonijos ordino nustatymo aktas. Popiežiaus Grigaliaus XIII bulė dėl Vilniaus universiteto steigimo. „Tėvynės sargas“. TSRS ultimatumas Lietuvai. 1255 m. Lietuvos karaliaus Mindaugo aktas. Kitaip vadinamas Sėlos dovanojimo Vokiečių ordinui aktu. Priežastys. Vokiečių ordino agresyvumas. Mindaugo įšventinimas į karalius.

Istorija  Pateiktys   (22 psl., 108,69 kB)

Šiandieninė mokykla, kaip ir visa Lietuva, yra atvira pasauliui. Plūsta gausi informacija iš šalių, į kurias lyg ir pridera lygiuotis. Mokykla privalo ugdyti laisvą ir kūrybingą, orų ir dvasiškai brandų pilietį. Ypatingai didelį dėmesį reikia atkreipti į speciajiųjų poreikių vaikus, jų integraciją į visuomėnę. Šio tikslo siekiame per visą vaiko ugdymo procesą. Specialiosiose mokyklose ugdoma elementari samprata apie žmogų, gamtą, gimtąjį kraštą, tautą, regionų pažinimą.

Geografija  Kursiniai darbai   (19 psl., 125,08 kB)

Pagrindinis užsienio prekybos plėtros aspektas yra eksportas - mažiausiai rizikinga tarptautinio verslo forma (nes rizikuojama mažesnėmis finansinėmis lėšomis). Jis turi daug privalumų ir yra pirmasis svarbus žingsnis vykdant tarptautinę prekybą bei pirmasis žingsnis link firmos plėtimosi ir internacionalizmo. Eksportas kaip tik ir yra paranki ir pakankamai paprasta forma mūsų nedaug patirties tarptautinėje rinkoje turintiems verslininkams. Eksportas- tai prekių ir (ar) paslaugų pardavimas už nacionalinių ribų tiesioginiu ar netiesioginiu metodais. Patekimas į eksporto rinkas dažniausiai prasideda vykdant užsienio klientų užsakymus.

Ekonomika  Referatai   (13 psl., 27,01 kB)

Sostinė: Helsinkis Santvarka: respublika Gyventojų skaičius: 5,1 mln. Plotas: 337 100 km2 Valstybinė kalba: suomių, švedų ir samių ES narė nuo: 1995 m. Valiuta: euras (Suomijos markė iki 2002 m.) Prezidentas: Tarja Halonen Helsinkis - Suomijos sostinė ir didžiausias miestas. Miestas įkurtas 1550 šalia Vantos (Vantaa) upės, o sostine tapo tik 1812, Rusijai okupavus Suomiją ir nusprendus perkelti sostinę iš Turku į arčiau Rusijos esantį miestą. 1952 metais Helsinkyje vyko vasaros olimpinės žaidynės. Miestas išsidėstęs šalia daugybės įlankų ir salų. Žymiausios salos: Seurasaari, Lauttasaari ir Korkeasaari, kurioje yra didžiausias šalies zoologijos sodas, taip pat sala-tvirtovė Suomenlinna (Sveaborg). Miestas savo architektūra labai panašus į Sankt Peterburgą, galbūt todėl, kad abu jie pastatyti Rusijos caro liepimu. Suomio stereotipinis įvaizdis: neskubantis, sąžiningas, patikimas, stiprus, tylus. Suomijos vėliava pradėta naudoti XXa. pradžioje, o sukurta Danijos vėliavos pagrindu. Suomija yra švariausia nepriklausoma valstybė. Suomijos himnas - odė šalies gamtai. Vėliavoje naudojama mėlyna spalva simbolizuoja ežerus ir dangų, o balta - sniegą. Vėliava yra stačiakampė ir vaizduoja mėlyną kryžių baltame fone. Suomijos istorija Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad dabartinės Suomijos teritorija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje apie 8000 m.pr.m.e., kai pasitraukė ledynas. Anksčiausi gyventojai buvo medžiotojai-rinkėjai, gyvenę daugiausia iš to ką galėjo rasti miške ir jūroje. Nuo maždaug 5300 m.pr.m.e. randame keramiką. Archeologiniai radiniai rodo dar geležies amžiuje buvusius Suomijos gyventojų ryšius su kitais Baltijos kraštais, ypač su Estija, taip pat pietų Skandinavija ir Rusija. Senosios skandinavų sagos, taip pat tokie istorikai kaip Saksas Gramatikas ir arabas Al Idrisi teigia, kad dar iki švedų užkariavimo Suomijoje buvo karaliai. Beveik 700 metų trukusios bendros istorijos su Švedijos karalyste pradžia tradiciškai laikomi 1154 m. ir Švedijos karaliaus Eriko vykdytas krikščionybės įvedimas Suomijoje.

Geografija  Referatai   (62,97 kB)