Pristatomasis prekes darbas

Pramonė  Pristatymas   (10 psl., 63,49 kB)

Rinkos apžvalga. Konkurencijos analizė. Pagrindiniai marketingo plano elementai. Naujos prekės (paslaugos) charakteristika. Kainų politika. Prekių paskirstymo politika. Reklama ir rėmimas. Subjektyvūs pardavimo apimčių prognozavimo metodai. Objektyvūs pardavimo apimties prognozavimo metodai. Rizikos įvertinimas. (APIMTIS 11PSL)

Ekonomika  Referatai   (35,29 kB)

Organizacijos veiklos rezultatus lemia tikslai, racionalios ir įvykdomos užduotys, veiksmingas personalas, optimali organizacijos struktūra bei produkcijos gamybai taikoma technologija. Tikslai - tai pirmoji universali organizacijos charakteristika. Orgazacijos vadovybė tikslus nustato planavimo proceso metu ir išdėsto jų esmę darbuotojams. Kai tikslai aiškiai apibrėžti ir suprantami, personalas gali sukoncentruoti savo intelektines ir fizines jėgas jiems įgyvendinti. Organizacijos nariams reikalingi nekintami, aiškūs rėmai, kuriuose jie gali dirbti kartu ir siekti organizacijos tikslų. Labai dažnai manoma, kad svarbiausias organizacijos tikslas - gauti pelną.

Vadyba  Analizės   (8 psl., 78,21 kB)

Vartotojo elgsena yra viena iš marketingo krypčių, kuri padeda pažinti vartotoją, pirkėją, klientą ir tuo pačiu padeda įmonei efektingiau dirbti, ypatingai siekiant paveikti vartotoją arba bandyti jo elgesį keisti įmonės naudai. Vartotojas yra kiekvienos įmonės egzistavimo pagrindas. Todėl moksliniuose vartotojo elgsenos tyrimuose siekiama suprasti ir numatyti vartotojo elgseną. Vartotojo elgsena yra sudedamoji žmogaus elgesio dalis. Priimant visus įmonės sprendimus, pirmiausia reikia galvoti, kaip į tai reaguos jos klientai.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 185,48 kB)

Įmonės vizija: aukščiausia kokybė už žemiausią kainą. Kuriamos įmonės forma – individuali įmonė. Individuali įmonė yra visiška mūsų nuosavybė, mes valdome visą jos turtą ir mums priklausys visos įmonės pajamos. Individuali įmonė – fizinis asmuo, todėl planuojant pajamų ir pinigų srautą naudojama supaprastinta atskaitomybė. Projekto finansavimo poreikis sudaro 22480 Lt.

Vadyba  Namų darbai   (14 psl., 32,23 kB)

Šiame darbe yra nagrinėjamos dvi temos susijusios su vadyba: Pirma tema būtų įmonė kaip socialinė ekonominė sistema. Prie šios temos plačiau yra aptariama įmonė kaip sistema, įmonių tipai, įmonių tikslų sistema, įmonės ekonominė pusiausvyra. Bei antroji tema yra tiesioginio netiesioginio poveikio aplinka. Nagrinėjant šią temą bus aptarta tiesioginio bei netiesioginio poveikio aplinkos elementai.

Vadyba  Referatai   (19 psl., 59,39 kB)

Šiandieną kaip niekad daug yra teikia paslaugų, parduodama prekių. Todėl įmonėm vis sunkiau pasiūlyti vartotojams to, kokie trokštų, bet ir patys vartotojo norai nuolat kinta. Šie keblumai trukdo, jog įmonė sugebėtų ilgą laiką gauti pelną nesugalvojus naujų verslo idėjų, ar pakeičiant kažką specifinio iš jau teikiamų paslaugų, ar parduodamų prekių. Mes siūlome UAB „Gamtos namai“, kuri užsiima maisto produktų vertinimu ir informacijos sklaida Lietuvos gyventojams ir maisto produktų gaminančiom įmonėm. Tai konkurentų neturėsianti įmonė, busianti informacinio – organizacinio arba kitaip dispečerinio – operatyvinio tipo įmonė.

Aplinka  Referatai   (29 psl., 109,33 kB)

Kaip verslas, duodantis pelną, turizmas susikūrė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Visų pirma tai ekonomikos vystymasis, pragyvenimo lygio kilimas. Didėjanti koncentracija miestuose, triukšminga miesto aplinka, spartus gyvenimo ritmas skatina poreikį pabūti gamtoje, pailsėti, atsipalaiduoti nuo nervinės įtampos bei kasdieninių rūpesčių, pataisyti sveikatą, atgauti jėgas ir aplankyti kitas šalis.

Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 37,96 kB)

Mažmeninei prekybai būdinga didžiulė įmonių rūšių įvairovė. Įmonės skiriasi viena nuo kitos dydžiu, realizuojamų prekių asortimentu, pirkėjų aptarnavimu ir kt. Labai dažnai įmonės, vienodos pagal vieną požymį, pavyzdžiui, asortimentą, skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, pirkėjų aptarnavimo forma. Todėl prekybos įmonėms apibūdinti ir nagrinėti neretai taikomas ne klasifikavimo (kai įmonės grupuojamos pagal vieną požymį), o tipologijos (kai įmonės skirstomo remiantis dviem ar daugiau požymių) metodas, vienas ar keli pagrindiniai požymiai derinami su keliais papildomais požymiais. Prekybos įmonių tipai skirstomi remiantis įvairiais požymiais, net antraeiliais. Dažniausi yra šie: prekių asortimentas (papildomi – jo platumas, gilumas), įmonės vieta, aptarnavimo forma, dydis, kainų lygis. Taigi prekybos įmonės tipas apibūdinamas ne tik kiekybiniais (kuriuos galima tiksliai apibrėžti), bet ir kokybiniais požymiais. Todėl kartais neišvengiama subjektyvumo, tam tikrų netikslumų. Nepaisant didžiulės mažmeninės prekybos įmonių rūšių įvairovės, taip pat ir atskirų šalių specifikos, mažmeninės prekybos tinklo struktūra daug kuo panaši, yra bendrų plėtojimosi tendencijų. Bet kurioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje pasitaikančius prekybos įmonių tipus galima sujungti į tokias grupes: 1) mišrių prekių parduotuvės, 2) specializuotos parduotuvės, 3) universalinės parduotuvės ir prekybos namai, 4) supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės, 5) pigesnių prekių parduotuvės, 6) siunčiamosios prekybos įmonės, 7) kilnojamosios prekybos įmonės, 8) filialinės įmonės. Mišrių prekių parduotuvės. Neskaitant išvežiojamosios bei išnešiojamosios prekybos, tai istoriškai anksčiausiai atsiradusios prekybos įmonės. Mišrių prekių parduotuvėse platus, bet negilus kasdieninės bei dažnos paklausos prekių asortimentas (maisto produktai, trikotažas, galanterija, namų apyvokos, ūkinės prekės ir pan.), nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Tokios parduotuvės liko tik kaimuose, taip pat retai gyvenamuose miestų pakraščiuose. Lietuvos kaimuose paplitusi kasdieninės paklausos prekių parduotuvė – būdingas šio tipo įmonės pavyzdys. Šio tipo šiuolaikiniu variantu miestuose galima laikyti JAV paplitusias budinčias (patogias) parduotuves (convienience store). Tai gyventojams patogioje vietoje esanti parduotuvė, kuri prekiauja daugiausia maisto prekėmis 200-300 kv.m prekybos plote. Ji dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Specializuotos parduotuvės atsirado iš mišrių ir pasižymi tuo, kad jų prekių asortimentą sudaro viena ar kelios prekių grupės arba tik dalis tam tikros prekių grupės. Todėl skiriamos siauros specializacijos, specializuotos, kombinuotos, kompleksinės parduotuvės. Specializuojant parduotuves, išryškėjo dvi kryptys: prekinė šakinė ir vartojimo kompleksų. Prekinis šakinis specializavimas remiasi prekių žaliava, jų kilme, gamybos specializavimu, pavyzdžiui, mėsa ir mėsos produktai, audiniai, avalynė, baldai ir t.t. Parduotuvėse, kurios specializuotos pagal vartojimo kompleksus, prekių asortimentas formuojamas remiantis prekių vartojimo, jų paklausos bendrumu, pavyzdžiui, vaikų prekės, kelionės reikmenys, dovanos ir t.t. Nors sparčiai daugėja kitokių prekybos įmonių, specializuotos parduotuvės šiuo metu – labiausiai paplitęs prekybos įmonių tipas. Parduotuvės specializavimas, t.y. jos veiklos apribojimas tam tikros prekių šakos, grupės ar pogrupio prekėmis, leidžia nedideliame prekybos plote pateikti įvairų prekių asortimentą, sudaryti pirkėjui geras prekių pasirinkimo galimybes. Specializuota, ypač siauros specializacijos, parduotuvė gali sėkmingai dirbti tik tada, kai pakankamai didelis jos aptarnavimo rajonas. Kuo asortimentas siauresnis, tuo rajonas turi būti didesnis. Rajono dydis labai priklauso ir nuo parduodamų prekių paklausos dažnumo (pvz., vienodo dydžio duonos ir šilkinių audinių parduotuvių veiklos rajonai labai skirtingi). Parduotuvės asortimentas turi didžiausią įtaką jų išdėstymui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios dažnos paklausos prekėmis, išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, o periodinės ir retos paklausos prekių – centrinėse miestų dalyse, prekybinėse gatvėse, prekybos centruose, t.y. parduotuvių susitelkimo vietose. Specializuotoms parduotuvėms tenka spręsti sudėtingas asortimento formavimo ekonomines problemas. Kuo siauresnis asortimentas, tuo didesnė parduotuvės veiklos rizika, susijusi su galimu paklausos pasikeitimu. Kad būtų įvairus asortimentas, didelės prekių pasirinkimo galimybės specializuotose, ypač siauros specializacijos, parduotuvėse tenka prekiauti ir lėtą apyvartumą turinčiomis prekėmis, o kad jų realizacija nebūtų nuostolinga, reikia didinti antkainį, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus kyla pavojus, kad pirkėją patrauks konkurentas. Todėl, pardavus kai kurias prekes, patiriamas nuostolis, kurį kompensuoti stengiamasi didesniu kitų prekių rentabilumu. Kadangi dauguma specializuotų parduotuvių, ypač nemaisto, taiko tradicinę prekių pardavimo formą, tai labai svarbu konsultuoti pirkėjus, taigi savo ruožtu reikia kvalifikuoto personalo ir nuolat jį mokyti. Prognozuojama, kad tradicinių specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės. Ši prognozė grindžiama tuo, kad tokios didelės prekybos įmonės, kaip prekybos namai, universalinės parduotuvės, supermarketai, pirkėjams sudaro palankesnes sąlygas prekėms įsigyti. Vartotojų apklausa rodo, kad jie labai vertina laisvą prekių pasirinkimą ir savitarną, taip pat tas sąlygas, kurias teikia didelės įmonės, parduodančios daugelį įvairių prekių “po vienu stogu”. Universalinės parduotuvės ir prekybos namai. Universalinės parduotuvės atsirado XIX amžiaus viduryje. Tai pirmosios didelės prekybos įmonės, kuriose pateikiamas platus ir gilus įvairių grupių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys ir paprastai maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, įskaitant kreditą, gausu reklamos. Jos pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu, pirkėjus daugiausia aptarnauja tradicine forma. Pagal Tarptautinės universalinių parduotuvių asociacijos reikalavimus, šių parduotuvių plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,5 tūkst. kv.m. Vidutiniškai jų prekybos plotas JAV – apie 10 tūkst. kv.m., Prancūzijoje – 8 tūkst.kv.m. Tačiau yra parduotuvių, turinčių iki 50 tūkst.kv.m. Didelių universalinių parduotuvių prekių asortimentas – daugiau kaip 2000 tūkst. prekių pavadinimų. Iš pradžių universalinės parduotuvės įsikurdavo miestų centruose, tačiau dėl žemės sklypų stokos ir jų brangumo vėliau joms teko kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, priemiesčių prekybos centruose. Dėl vietų stokos automobilių aikštelėse ir didelės jų sankaupos miestų centruose, čia esančios universalinės parduotuvės ėmė prarasti savo patrauklumą, jų vaidmuo prekių apyvartoje pradėjo mažėti. Pastaraisiais metais universalinės parduotuvės atsisakė pardavinėti labai platų prekių asortimentą ir ėmė tenkintis tokiomis prekių grupėmis, kaip madingi drabužiai, parfumerija, kosmetika, dovanos, poilsio, laisvalaikio prekės. Pirmiausia atsisakoma stambiagabaričių buitinių elektros prietaisų, baldų. Vis plačiau pradedamas taikyti atviras prekių išdėstymas ir savitarna. Šie pakitimai susiję su konkurencija, kurią sukėlė supermarketų atsiradimas ir jų spartus plėtojimasis, nemaisto prekių asortimento plėtimas juose, taip pat atsiradimas tokių supermarketų strategija ir taktika besiremiančių parduotuvių tipų, kaip superparduotuvės, hipermarketai ir kt. Daugelis universalinių parduotuvių atsisakė tradicinio prekinio šakinio skyrių formavimo principo ir perėjo prie asortimento paskirstymo pagal vartojimo kompleksus. Tokia ne tik universalinėms parduotuvėms būdinga asortimento formavimo evoliucija susijusi su pirkėjų elgsenos pasikeitimu: jie pasidarė išrankesni, paklausa – individualesnė. Prie didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių, turinčių senas tradicijas, priklauso ir prekybos namai. Šio tipo parduotuvės prekiauja viena ar keliomis didelėmis prekių grupėmis, daugiausia visomis aprangos prekėmis arba jų dalimi (drabužiais, avalyne), buto apstatymo reikmenimis. Jos skiriasi nuo universalinių parduotuvių tik prekių asortimento platumu. Universalinės parduotuvės pasižymi plačiu ir giliu asortimentu, o prekybos namai – siauru, bet giliu asortimentu. Į prekybos namus galima žiūrėti kaip dideles specializuotas parduotuves (daugiau kaip 1000 kv.m prekybos ploto). Prekybos namai pastaruoju metu susidūrė su panašiomis problemomis, kaip ir universalinės parduotuvės, ir jų veikloje pastebimi panašūs pokyčiai. Supermarketai. Prekybos istorijoje supermarketo, kaip iš principo naujo parduotuvės tipo, atsiradimas itin svarbus. Manoma, kad supermarketai sukėlė prekybos, pirmiausia maisto prekių, revoliuciją. Supermarketas – tai universalaus asortimento maisto prekių ir kasdieninės paklausos nemaisto prekių parduotuvė, turinti ne mažesnį kaip 400 kv.m prekybos plotą ir dirbanti savitarnos principu. Atsiradęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV, jis greit įrodė savo pranašumą, palyginti su kitais maisto prekių parduotuvių tipais, pirmiausia tuo, kad sudarė pirkėjams sąlygas “po vienu stogu”, t.y. vienoje parduotuvėje, įsigyti visas dažniausiai perkamas prekes ir sutaupyti daug laiko. Jis atsirado pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu, todėl jo populiarumui daug reikšmės turėjo mažesnės kainos. Vėliau, kai ekonominė padėtis ir gyvenimas sunormalėjo, gyvenimo lygis pakilo, pasikeitė supermarketų strategija, daugiausia dėmesio skiriam prekių įsigijimo sąlygoms, prekybos procesų modernizavimui. Supermarketus pradėjo steigti didžiosios firmos, kurios ėmė statyti specialius pastatus ir daugiau dėmesio skirti interjerui, reklamai. Tačiau praėjo beveik 20 metų, kol šis pažangus prekybos įmonių tipas atsirado Vakarų Europoje. Pirmieji supermarketai čia pradėjo steigtis tik penktajame dešimtmetyje, o sparčiau – dar po 10 metų, kai buvo sukurtos reikiamos organizacinės-techninės prielaidos ( priekių fasavimas, įpakavimas, specialūs įrengimai ir technika). Šiandien visose Vakarų Europos šalyse supermarketai atlieka svarbų vaidmenį gyventojų aprūpinime maisto prekėmis, nors savo didumu, parametrais ir atsilieka nuo JAV. Pavyzdžiui, JAV vidutinis supermarketo prekybos plotas – 1,7 tūkst.kv.m, o Vakarų Europoje – apie 600 kv.m, vidutinis prekių pavadinimų skaičius – atitinkamai 8 ir 5 tūkst. JAV supermarketuose realizuojama apie 70 proc.visų maistų prekių, o Vakarų Europoje – apie 30 proc. Vakarų Europoje supermarketai iš pradžių atsirado tik didžiuosiuose miestuose, vėliau papilto ir mažesniuose. Jų aptarnavimo spindulys – apie 1000 m, išsidėstę labai įvairiai – pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujuose miestų rajonuose. Daug šio tipo parduotuvių, mūsų krašte vadinamų universaliomis maisto prekių parduotuvėmis (“universamais”), 1971-1990 metais buvo pastatyta ir Lietuvoje, ypač didžiausių miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Visose išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, išryškėjo tendencija supermarketuose vis daugiau pardavinėti nemaisto prekių, universalizuoti jų asortimentą. Tai atvedė prie naujų parduotuvių tipų, įvairiose šalyse pasižyminčių tam tikrais ypatumais, atsiradimo. JAV atsirado superparduotuvės (superstore), Vokietijoje – savitarnos centrai (Verbrauchermarkt) ir savitarnos universalinės parduotuvės (SB-Warenhaus), Prancūzijoje – hipermarketai. Pigesnių prekių parduotuvės (discount stores). Kaip ypatingas prekybos įmonės tipas, šios parduotuvės JAV atsirado ketvirtajame dešimtmetyje. Svarbiausias jose buvo palankių pirkėjams kainų principas – gerai žinomos prekės buvo parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti prekių realizavimo kaštus, o juos sumažinti šioms parduotuvėms padėjo prekybos įmonių steigimas rajonuose, kur nedidelis patalpų nuomos mokestis; paprastas jų interjeras, nebrangių įrengimų panaudojimas; savitarna; pirkėjams teikiamų paslaugų ribojimas; ypatinga asortimento politika, kai į prekių asortimentą įeina tik nebrangios ir greito apyvartumo prekės, ne patys naujausi prekių modeliai, nebemadingos prekės ir pan. Tokia pat kainų politika, kaip šios parduotuvių grupės, ir minėtų savitarnos centrų, savitarnos universalinių parduotuvių ir hipermarketų. Siunčiamosios prekybos įmonės. Šios prekybos įmonės atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Pirmųjų siunčiamos prekybos įmonių asortimentas buvo gana ribotas, paprastai daug mažesnis negu daugelio parduotuvių. Pagrindinis šių įmonių veiklos principas – palengvinti prekių įsigijimą. Pirkėjas turi galimybę namuose, ramioje aplinkoje pasirinkti prekę ir apsispręsti dėl jos pirkimo. Jam nereikia gaišti laiko ir eikvoti pinigų kelionei į parduotuvę. Tačiau šios prekybos trūkumas yra tas, kad pirkėjas prieš pirkdamas negali savo pirkinio apžiūrėti, gauti papildomos informacijos bei konsultacijos. Be to, jam reikia laukti, kol prekę atsiųs. Būtina šios prekybos formos marketingo priemonė yra prekių katalogas, kuriame didelės universalios įmonės nurodo iki 45 tūkst. prekių pavadinimų. Jų spausdinimas, atnaujinimas (paprastai leidžiami du kartus per metus), kainų politika yra specifinės šių įmonių problemos. Jei katalogai siuntinėjami du kartus per metus, tai prekės kainos mažiausiai pusę metų negalima keisti. Neįkalkuliavus kainų padidėjimo, gali atsirasti nuostolių. Šios prekybos įmonės pajamoms nemažos įtakos gali turėti pašto tarifų pasikeitimas. Pastaraisiais metais siunčiamojoje prekyboje aktyvėja naujos ryšių su pirkėjais formos: užuot tradiciškai pateikę užsakymus paštu, pirkėjai paskambina telefonu arba pasinaudoja namuose esančiais personaliniais kompiuteriais. Užsakytas prekes firmos pristato ne paštu, o savo transportu arba per specializuotas transporto firmas. Tokia prekybos forma buvo pavadinta “distancine” prekyba. Prie šios prekybos priskiriama prekyba pagal užsakymus, kai prekės pristatomos į namus, taip pat ir prekyba pagal užsakymus kasdieninės paklausos prekėms – vadinamieji “supermarketai namuose”. Kilnojamoji prekyba. Ji apima įvairius išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos objektus. Tai viena iš ankstyvųjų ir primityviųjų prekybos formų, kurią prieš daugelį metų pradėjo taikyti “kromelnininkai”, arba preknešiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, iš namo į namą. Tačiau ir šiandien ši prekybos forma nepamiršta, ji gerokai modernizuota ir tapo nuolatiniu verslu, kuriuo kai kuriose šalyse verčiasi daug gyventojų. Net JAV yra apie 600 kompanijų, kurios verčiasi vien išnešiojamąja prekyba. Paplitusios ir kitos šios prekybos atmainos. Pavyzdžiui, prekyba gatvėse, kai tam tikroje vietoje, ypač ten, kur didelis pėsčiųjų srautas, tam tikru laiku atvyksta pardavėjai su vežimėliais, prekydėžėmis ir pan. Kita jos atmaina yra vadinamoji skrajojanti prekyba, kuri organizuojama laikinose paklausos susitelkimo vietose, pavyzdžiui, ten, kur vyksta sporto renginiai, masinės šventės ir pan. Filialinės įmonės. Tai vieno tipo parduotuvių (filialų) sistema (grandinė), kuriai vadovaujama iš vieno centro ir todėl ją reikia laikyti viena įmone. Tokias sistemas gali sudaryti įvairaus tipo (specializacijos) parduotuvės (pvz., supermarketai, universalinės parduotuvės). Filialine įmone laikoma tokia, kuri turi ne mažiau kaip 5, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ne mažiau kaip 10 vieno tipo parduotuvių. Yra firmų, kurios turi šimtus parduotuvių. Vakarų Europoje filialinės įmonės daugiausia jungia specializuotas parduotuves. JAV grandininėms (filialinėms) prekybos kompanijoms tenka daugiau kaip vienas trečdalis visos mažmeninės prekių apyvartos. Joms priklauso beveik visos universalinės parduotuvės. Šioms kompanijoms tenka daugiau kaip pusė visos maisto prekių apyvartos, Vokietijoje ši dalis artėja prie trečdalio. Bendras vadovavimas sudaro sąlygas filialinėse įmonėse standartizuoti prekių asortimentą ir technologiją, sudaryti vienodą aprūpinimo prekėmis sistemą, įsigyti pranašumą perkant ir sandėliuojant prekes (pirkti prekes dideliais kiekiais atsieina pigiau, centralizuotas prekių sandėliavimas leidžia optimizuoti prekių atsargas, sumažėja rizika ir prekių laikymo kaštai), efektyviau naudoti reklamą ir skaičiavimo techniką. Be pranašumų, centralizuotas filialų valdymas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, filialas negali greitai prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, nes trukdo griežta valdymo centralizacija. Šį trūkumą mėginama įveikti – filialų vedėjams suteikiam daugiau savarankiškumo. Tačiau tada firmos vadovybei reikia kontroliuoti filialų vadovus. Filialams nustatomi tam tikri planiniai ekonominiai rodikliai – apyvarta, pajamos ir kontroliuojami jų veiklos faktiniai rezultatai. Apžvelgti parduotuvių tipai gali būti savarankiškos, pavienės, nepriklausomos įmonės. Tačiau labi dažnai jos įeina į įvairaus pobūdžio junginius ar susivienijimus. Iš jų paminėtini: • prekybos centrai, • savanoriškos grandys, • jungtinės universalinės parduotuvės, • kooperuotos įmonės (pirkimo kooperatyvai), • frančizų (privilegijų) sistemos. Iš esmės visi šie junginiai yra prekybos įmonių kooperavimosi rezultatas. Prekybos centrai (shopping center). Tai funkciškai ir teritoriškai susijusių prekybos ir paslaugų įmonių kompleksas, išdėstytas viename sklype. Jį reikia skirti nuo natūraliai susiformavusių, miesto centrinėse dalyse iškilusių centrų. Pirmieji prekybos centrai atsirado JAV trečiajame dešimtmetyje. Jie buvo kuriami paprastai už miesto ribų, prie automagistralių susikirtimo, taip pat naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Vakarų Europoje ir kituose žemynuose jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Nors tapo neatskiriamu mažmeninės prekybos tinklo elementu, tačiau nepaplito kaip JAV, kur yra daugiau kaip 28 tūkst. prekybos centrų. Jiems, įvairių autorių duomenimis, tenka nuo trečdalio iki pusės visos mažmeninės prekių apyvartos. Prekybos centras – tai planinga mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonių koncentravimo forma. Atsižvelgiant į aptarnaujamo rajono dydį, paprastai skiriami trijų rangų centrai: vietinis (mikrorajono), kurio dauguma pirkėjų gyvena greta ir jame nusiperka kasdieninės (dažnos) paklausos prekes. Jo aptarnavimo rajone gyvena iki 20 tūkst. žmonių. Tokiame centre yra supermarketas, grupė specializuotų parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis iki 100 tūkst. gyventojų. Jo pagrindas – bent viena universalinė parduotuvė ir supermarketas, kuriuos papildo iki 50 įvairios specializacijos parduotuvių, taip pat grupė paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis teritoriją, kurioje gyvena 100-200 tūkst. žmonių. Iš pradžių pagrindinis objektas būdavo viena didelė universalinė parduotuvė, o vėliau – keletas. Šalia jų – 100 ir daugiau įvairių parduotuvių bei paslaugų įmonių. Didžiuosiuose centruose gali būti nuo kelių iki keliolikos vienodo profilio parduotuvių. Daugelyje tokių centrų parduotuves jungia dengtos galerijos. Atvažiavęs į tokį centrą, pirkėjas praleidžia keletą valandų. Jis gali aplankyti restoraną, kino teatrą, koncertų salę, plaukimo baseiną, dirbtinio ledo čiuožyklą ir pan. Tokiame centre vartotojas gali patenkinti visus prekių ir paslaugų poreikius, įsigyti prekių ir kartu maloniai praleisti laiką. Prekybos centrų statyba rūpinasi didelės nekilnojamojo turto kompanijos, bankai, draudimo firmos, kurios vėliau išnuomoja jų patalpas prekybos įmonėms. JAV prekybos centrų plėtojimasis stabilizavosi, manoma, kad jų skaičius jau pasiekė ribą. Vakarų Europoje prekybos centrai atlieka mažesnį vaidmenį. Jie daugiausia įsikūrė miestų centruose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje 64 proc.visų prekybos centrų yra miestų centruose. Prekybos centrams tenka apie 10 proc.viso parduotuvių prekybos ploto. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ir Lietuvoje didžiųjų miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo pastatyta nemaža vietinės reikšmės prekybos centrų. Prekybos centrai patrauklesni, kai šalia yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios dažniausiai nemokamos. Viena iš prekybos centrų problemų yra prisijungusių prie jo savarankiškų įmonių veiklos koordinavimas. Tuo rūpinasi centro administracija ir nuomininkų sąjunga, kurie organizuoja bendrus renginius – reklamą, parodas, planuoja specialias marketingo priemones, skatinančias prekių realizavimą. Jungtinės universalinės parduotuvės. Tai įvairaus dydžio savarankiškų specializuotų ir siauros specializacijos parduotuvių bei paslaugų įmonių teritorinis ir organizacinis susivienijimas. Tokia parduotuvė, imituojanti universalinę parduotuvę, įsikuria daugeliui parduotuvių susikooperavus į vieną vietą, po vienu stogu, kad galėtų pritraukti pirkėjų ir ekonomiškai efektyviai reikštis rinkoje kaip didelė įmonė. Prekiaujama ir paslaugos teikiamos viename pastate. Kadangi į parduotuves yra bendras įėjimas, tarp atskirų skyrių nėra pertvarų bei atskirų firmų ženklų, lankytojui susidaro vienos įmonės įspūdis. Šios parduotuvės steigiamos paprastai miesto centre, tokioje vietoje, kur galima įrengti pakankamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelę. Brangios statybinės medžiagos, patrauklus išorinis ir vidinis architektūrinis apipavidalinimas, patrauklios reklamos priemonės, patogios poilsio zonos ir pan. sukuria ypatingą atmosferą, tokioje įmonėje lankytis ir įsigyti prekes malonu, įspūdinga, tad pirkėjas tampa nuolatiniu klientu. Šių įmonių sėkmei labai padeda asortimento politika. Sutelkus įvairių šakų prekybos įmones, vartotojui po vienu stogu galima pateikti asortimentą, kuris prilygsta universalinių parduotuvių asortimentui. Įvairus asortimentas būdingas specializuotoms ir siauros specializacijos parduotuvėms, yra šių parduotuvių pranašumas, palyginti su tradicinėmis universalinėmis parduotuvėmis. Specifinė jungtinių universalinių parduotuvių problema – taip suderinti atskirų į ją įeinančių įmonių asortimentą, kad jis atitiktų parduotuvės aptarnaujamo rajono gyventojų paklausos struktūrą ir kartu sudarytų vientisumo įspūdį. Siekiant išsiskirti iš konkuruojančių įmonių, ypač universalinių parduotuvių, taip pat iš kitų kooperuotų prekybos objektų, jungtinėse universalinėse parduotuvėse pirkėjams teikiama labai daug paslaugų (prekės pristatomos į namus, pritaikomi drabužiai, atliekami prekių įrangos ir remonto darbai namuose, prižiūrimi vaikai, yra restoranas ir kt.). Parduotuvė turi savo centrinį valdymo organą, kurio funkcijos yra palaikyti ryšius tarp patalpų nuomininkų, organizuoti įvairias bendras priemones ir pan. Savanoriškos prekybos grandys. Tai vienos ar kelių didmeninės prekybos įmonių bendradarbiavimo su daugeliu mažmeninės prekybos įmonių forma, kuria siekiama bendrai pirkti ir parduoti prekes vartotojams vienos firmos vardu. Toks bendradarbiavimas leidžia didmenininkui užsitikrinti nuolatinius pirkėjus, o mažmenininkams – palankesnėmis kainomis pirkti prekes, gauti pagalbą asortimento formavimo, reklamos, personalo mokymo ir kt. srityse. Šie susivienijimai paprastai kuriami didmeninės prekybos įmonių iniciatyva ir reiškiasi kaip vertikali kooperacija dažniausiai vienoje šakoje (pvz., maisto prekių prekyboje). Tokie susivienijimai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu JAV, o vėliau susikūrė ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Olandijoje). Po Antrojo pasaulinio karo jie paplito ir kitose šalyse, ypač maisto prekių prekyboje. Kooperuotos prekybos įmonės (prekių pirkimo kooperatyvai). Tai mažmeninės prekybos įmonių susivienijimai, kurių tikslas – bendrai pirkti prekes ir kartu plėtoti veiklą. Tokius susivienijimus kuria smulkūs prekybininkai savanoriškais pagrindais, sujungdami dažniausiai vienos specializacijos parduotuves. Jie atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių susikūrę kaip pirkimo kooperatyvai, vėliau jie persitvarkė į vadinamąsias visiško aptarnavimo bendroves (full-service-organization). Šios bendrovės įsteigia centrinį organą, kurio uždavinys – vadovauti visai įmonių grupei. Labai dažnai visos parduotuvės naudojasi vienu firmos vardu. Veiklos planavimas, asortimento politika, prekių pirkimas paprastai pereina centrinio organo žinion, o parduotuvėms lieka tik prekių pardavimo funkcija. Tad išvengiama atsitiktinumo ir stichiškumo, kuris būdingas smulkioms parduotuvėms, suformuojama bendra prekių asortimento politika. Centralizuotas valdymas padeda taupyti išlaidas ir efektyviau ūkininkauti. Pastaruoju metu šalia įprastinių asortimento formavimo ir prekių pirkimo funkcijų centriniai organai imasi ir personalo rengimo bei jo perkvalifikavimo, taip pat įvairių marketingo politiko priemonių įgyvendinimo. Dėl to šie savanoriški susivienijimai vis labiau tampa panašūs į stambias prekybos firmas. Tačiau šis procesas sudėtingas ir prieštaringas. Smulkūs savininkai ne visada linkę lengvai atsisakyti nepriklausomybės, savarankiškumo. Todėl kyla nesutarimų, konfliktų. Kartais tokios įmonės pertvarkomos į akcines bendroves arba pereinama prie frančizo (privilegijų) santykių. Frančizų (privilegijų) sistemos. Tai dviejų juridiškai savarankiškų įmonių bendradarbiavimo kontraktas, kai už tam tikrą atlyginimą viena įmonė perduoda kitai įmonei teisę naudotis savo firmos vardu, realizuoti jos firmines prekes, įsipareigodama teikti pagalbą. Privilegiją teikti gali gamintojas, didmenininkas ir mažmenininkas. Frančizo kontraktai leidžia greitai ir sėkmingai plėtoti įmonės veiklą neįdedant į ją daug kapitalo ir nekuriant filialinės firmos. Frančizo gavėjas tam tikra prasme yra pusiau priklausomas asmuo, kuris į prekybos įmonę įdeda savo kapitalą, už tai frančizo teikėjas perteikia jam savo patirtį ir teikia techninę paramą. Už tai frančizo teikėjas gauna sutartą atlyginimą. Ši bendra schema praktikoje gali būti įvairių formų. Dažnai frančizo teikėjas imasi vadovauti asortimento politikai, prekių aprūpinimui, personalo rengimui ir kt. Kartais frančizo kontraktas labai riboja jos gavėjo teises, tačiau būna ir priešingai – jis gauna didelę autonomiją. Įvairiai gali būti paskirstomas ir gaunamas įmonės pelnas. Praktika rodo, kad įmonės, kurios veikia frančizo pagrindu, rečiau bankrutuoja negu nepriklausomi prekybininkai. Mažos nepriklausomos įmonės paprastai nusigyvena dėl dviejų priežasčių: nepatenkinamo vadovavimo ir finansinių išteklių stokos. Tuo tarpu frančizo teikėjai garantuoja kvalifikuotą vadovavimą, o finansinių išteklių negali stokoti vien dėl to, kad tada su frančizo teikėju niekas nesudarys kontrakto. Frančizo įmonės sėkmė priklauso nuo dviejų veiksnių: pagalbos, kurią teikia frančizo teikėjas, ir iniciatyvumo, gabumų bei suinteresuotumo, kuriuos reiškia jo gavėjas. Žinoma, niekas iš anksto negali garantuoti sėkmės. Tačiau kiekvienu atveju rizika mažesnė, nes frančizo teikėjas yra patyręs verslininkas. Be to, prieš suteikdamas frančizą, jis išsiaiškina, kokie jo gavėjo sugebėjimai.

Ekonomika  Referatai   (18,07 kB)

Tuo tarpu lietuvių kalbos žodynuose tėra vienas terminas – „naujovė“. Vis dėlto būtų tikslinga skirti atskirus terminus, turinčius skirtingas prasmes, nes “inovaciją” reikia suprasti kaip procesą, o “naujovę” – kaip to proceso rezultatą (naujas produktas, nauja technologija, gamybos ar vadybos organizavimo metodas). Mokslinėje literatūroje vieno inovacijų sąvokos apibūdinimo nėra: vieni autoriai pateikia išsamesnius ir apibendrinančius, kiti – gana trumpus apibrėžimus. Pavyzdžiui, mokslininkas W.R.Maclurin(amerikietis) siūlo tokį inovacijų apibūdinimą: „Kai išradimas yra komercializuotas taip, kad produktas yra pradėtas gaminti arba pagerintas, jis tampa inovacija“. Prof P.Kulviecas pateikia tokį apibendrinimą: „Inovacija apskritai reiškai kompleksinį kūrimą, vystymą, visuotinį paplitimą ir efektyvų naujovių naudojimą įvairiose žmonių veiklos sferose“. Jis siūlo inovaciją vertinti dviem aspektais: kaip reiškinį ir procesą. Pirmu atveju inovacija yra bet koks tikslinis pakeitimas, kuriuo siekiama pakeisti tiriamo objekto būklę jį tobulinant. Antru atveju – tai procesas, apimantis tyrimą, rengimą, vadybą ir stabilų funkcionavimą, siekiant gauti tam tikrą efektą. Turint omeny, kad procesas yra veikla, tai inovacinė veikla – tokia veikla, kurios tikslas yra panudoti mokslo tyrimų rezultatus ir išradimus siekiant išplėtoti ir atnaujinti gaminamos produkcijos (paslaugų) nomenklatūrą, tobulinti technologijas ir jų gamybą toliau diegiant vidaus ir užsienio rinkose. Svarbiausias kiekvienos veiklos, taip pat ir inovacinės, subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmpgus su kiekvienu daiktu sąveikauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsisžvelgdamas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis išmoksta valdyti daiktą, padaro jį savo veiklos matu ir objektu, kartu tenkindamas savo ir visuomenės poreikius. O poreikiai savo esme yra savotiškas pažangos katalizatorius, nes žmogus, tenkindamas jous per tikslinę veiklą, pažįsta gamtos paslaptis, daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas materialines ir dvasines vertybes. Pagrindinės sąvokos Inovacija - tai naujų technologijų, idėjų, metodų kūrimas ir komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba patobulintus produktus ir procesus.Inovacijos sąvoka tiesiogiai siejama su veikla. Inovacinė veikla apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, projektavimo, įrangos (kompiuterinės įrangos, licencijų, know-how ir kt.) ar technologijos įdiegimas, naujų gamybos organizavimo metodų taikymas, sudarantis sąlygas gaminti naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus. Inovacinė veikla apima visas stadijas: nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato, bei glaudžią įmonės bei jos makroaplinkos sąveiką. Inovacinė įmonė - įmonė, savo veikloje formuojanti ir įgyvendinanti inovacijas. Inovacijų šaltinis gali būti tiek pati įmonė, tiek išoriniai subjektai (mokslo, tyrimų, konstravimo, technologijų perdavimo tarpininkai bei kitos įmonės ir organizacijos). Įmonės ir išorinių subjektų kooperacija yra neatsiejama inovacinės veiklos dalis. Inovacinis projektas - tai toks projektas, kuriame numatomas mokslo, technikos ar technologinių naujovių realizavimas, kuriantis konkurentabilią produkciją ar gamybą. Paramos inovacijoms paslaugos - tai specializuotos paslaugos įmonėms, vykdančioms inovacinę veiklą, ir (arba) naujovių teikėjams, padedant jiems formuoti ir įgyvendinti inovacijas. Parama inovacijoms pasireiškia inovacijų vadybos konsultacijų, tarpininkavimo perduodant technologijas, informacijos teikimo, inovacijų marketingo, inovacijų finansavimo ir tarpininkavimo, ugdymo, techninės ar verslo infrastruktūros kūrimo ir kitomis panašiomis paslaugomis. Inovacijų valdymas Įmonės vadovų vaidmuo naujo produkto vystyme Nauji produktai yra šviežias kraujas kiekvienai moderniai įmonei, ar tai būtų gamybos, ar paslaugų kompanija. Aukštos kokybės nauji produktai neatsirnda iš niekur. Jų išsivystymui įmonė turi dėti daug pastangų. Įmonės vadovybė atlieka labai svarbų vaidmenį naujo produkto vystymo veikloje. Gero produkto išsivystymas priklauso nuo gerai orkestruotos, kooperatyvios sąveikos tarp įmonės vadovybės ir funkcinių padalinių. Kiekviena darbuotojų grupė turi veikti gerai suplanuotoje naujo produkto vystymo proceso schemoje, jų vaidmenys turi būti aiškiai apibrėžti ir naudingi. Įmonės vizijos paskleidimas Įmonės vadovybė turi numatyti ir vadovauti bendro strateginio verslo plano bei specifinio naujo produkto vystymo plano paruošimui, taip užtikrindamam kad vizija paskleidžiama įmonėje. Be detalaus supratimo, kur įmonės veikla nukreipta ir kaip ji įgyvendins savo tikslus, įmonės darbuotojams bus sudėtinga kurti ir vykdyti idėjas. Aiškus įmonės tikslų suvokimas padeda komandai vystyti produktus, geriausiai atitinkančius įmonės ir jos vartotojų poreikius. Produkto vystymo proceso nustatymas Sėkmingas produkto vystymas nebūna atsitiktinis reiškinys. Idėjų srautas, judantis per vystymo procesą, nuo koncepcijos ir įvertinimo iki galutinio testavimo ir produkto pristatymo rinkai, turi bųti aparatas ir pagal tai nustatytas vaidmuo kiekvienam proceso dalyviui. Idealu, kai procesas pavaizduojamas grafiškai, pridedant formalizuotą kontrolinę dokumentaciją ir procedūras, Koks be būtų numatytas naujo produkto vystymo procesas, jis turi būti lengvai suprantamas ir įvykdomas. Per daug sudėtingas procesas su daugybe kliūčių tik stabdys ir mažins vystymo komandos pajėgumą. Be to, įmonės vadovybė turėtų ir toliau stebėti bei tobulinti naujo produkto vystymo procesą. “Pamokslavimas” apie geičio svarbą Įmonės vadovybė turi įsitikinti, kad kiekvienas įmonėje supranta, jog labai svarbu kuo greičiau įvesti naują produktą į rinką, nes tai būtina užtikrinant įmonės gyvavimą ir ilgalaikį išlikimą. Tačiau, kaip suprato dauguma įmonių, greitis yra svarbus tik tuomet, jei jis padeda įmonei įgauti konkurencinių pranašumų. Kitais atvejais, susikoncentravimas ties greičiu vien dėl greičiu gali paversti įmonę į lenktynininkę, karštligiškai besistengiančią išvystyti vis daugiau ir daugiau produktų, su vis mažesniu pelnu ir vis mažesne svarba bei tinkamumu rinkai. Nepriklausomai nuo išvystymo greičio, kiekvienas naujas produktas privalo: • atitikti ar pralenkti vartotojo reikalavimus; • būti paruoštas masinei gamybai; • turėti apčiopiamą vertę; • būti gero pelningumo ribose; • būti patikimas; • būti pristatyas laiku. Greito produkto vystymo barjerų indentifikavimas ir nugalėjimas Barjerai yra neišvengiami žengiant naujo produkto vystymo keliu. Barjerų pvz: • prasti projektų planai • konfliktai tarp funkcinių sričių • neadekvatus laikas, skirtas darbams atlikti • neužfiksuotos produkto funkijos • prastas žemesnių grandžių vadovų įsipareigojimų vykdymas • per maži ištekliai Įmonės vadovybė turi indentifikuoti šiuos ir kitus efektyaus produkto vystymo barjerus ir kuo skubiau imtis veiksmų jų pašalinimui. Strateginės svarbos projektų funkcinių komandų sukūrimas Funkcinės komandos pagrindiniams projektams padaro įmanomu gritą naujo produkto vystymą. Taip iš visų pagrindinių įmonės funkcinių sričių suburiami darbuotojai, kurių indėlis yra būtinas projekto sėkmės užtikrinimui. Visi komandos nariai įtraukiami į darbą. Nuo pat pradžių, ir jie dirba pagal naujo produkto vystymo planą, patvirtintą įmonės vadovybės. Idealu, jei įmonės vadovybė pasirenka komandos narius, o tada komandos nariai išsirenka savo lyderį. Pagrindiniai tiekėjai dažnai tampa vystymo komandos nariais. Komandų įgalinimas Įgalinimas yra jėga, kuri įgalina komandas eiti pirmyn su entuziazmu ir pačių nusistatytu maršrutu. Komanda be galios nėra komanda; ne tik neorganizuotų periodiškai susitinkančių žmonių rinkinys. Komandos turi būti įgalintos priimti kritinius sprendimus, joms reikia turėti adekvačius išteklius ir paskatinimus. Įmonės vadovybė turi suteikti komandos galią priimti sprendimus ir naudotis įmonės ištekliais, kai joms to reikia. Projektų portfelio valdymas Kriterijai, pagal kuriuos pasirenkami vystymo projektai, turi būti aiškiai nustatyti įmonės vadovybės. Kai nustatomi kriterijai, įmonėsvadovybė turi surūšiuoti projektus pagal jų strateginę svarbą įmonei. Įmonės vadovybė turi įsitikinti, kad projektų skaičius neviršija turimų išteklių. Vadovybė privalo pripažinti, kad daug geriau yra vienu metu įvykdyti mažiau projektų su geriasniais rezultatais, negu daugiau – su vidutiniais arba prastais rezultatais. Įmonės vadovybė taip pat turi užtikrinti, kad portfelyje pakankamas kiekis projektų, kurie užtikrintų pakankamą įtaką įmonės ateities pajamoms. Ankstyvas produkto funkcijų nustatymas Produkto funkcijos – tai sąrašas savybių ir naudingų dalykų, kurios suvokia klientas ir/arba galutinis vartotojas. Produkto funkcijos turi būti nustatytos kuo anksčiau produkto vystymo cikle. Problema susidaro tame, kad daugelis projektų žlunga arba baigiami per vėlai, kadangi naujo produkto funkcijos laiku galutinai nenustatomos ir neužfiksuojamos. Projakto galutinis taškas lieka judančiu taikiniu ir naujas produktas gali papulti į rinką per vėlai, jeigu jis iš viso ten papuls. Pasiūlimai dėl papildomų funkcijų bei naujo produkto modifikacijų nukialiami ateičiai. Idealu kai produkto funkcijos užfiksuojamos, kai tik jos atitinka nustatytus vartotojų poreikius. Nustatytos naujo produkto funkcijos turi būti aiškiai nepakitę. Kūrybingumo skatinimas Kūrybingumas yra būtinas gero produkto išvystymui, tačiau tai yra nenuspėjamas, miglotas ir neaiškus procesas. Rezultatas yra naujo produkto idėja arba naujas būdas daryti kažką originalaus, inovatyvus ir svarbus. Tai intuityvus būdas, kurio pagalba asmuo surūšiuoja abejotinas idėjas bei stebėjimus ir sukuria naują realybę, naują požiūrį. Pagrindinės mintys aplinkos, laidžios kūrybiškumui ir inovacijoms, sukūrimui: • Pamatuotos rizikos skatinimas ir nesėkmių toleravimas • Darbuotojų ir diskusijų ir apsikeitimo idėjomis skatinimas • Konkurencinio lenktyniavimo ir tarpfunkcinių kivirčų minimizavimas • Kūribingų žmonių siekiančių išsiskirti iš kitų, pastebėjimas ir keistenybių toleravimas • Greitas idėjų vertinimas iš priimtų idėjų grąžinimas, duodant darbuotojams laiko toliau jas vystyti • Atvirumas kūrybingoms idėjoms iš išorės, pripažįstant, kad ne viskas išrandama ne įmonės viduje. Biurokratijos minimizavimas Kartais vystymo komandos turi problemų pradėdamos arba veikdamos, kadangi sukuriama tiek daug taisyklių ir nurodymų, kuriuos reikia įvykdyti, norint, kad įvyktų kas nors konstruktyvaus. Įmonės vadovybė turi būti jautri tam faktui, kad biurokratija lėtina naujo produkto vystymo procesą. Vadovybė turi išnagrinėti taisyklių ir nurodymų kiekį įmonėje ir kuo labiau supaprastinti juos vystymo komandoms. Rinkos poreikių identifikavimas Daugelis vadovų apleidžia savo įsipareigojimus padėti identifikuoti rinkos poreikius ir šios uždoties vykdymą palieka marketingo specialistams. Tai gali būti didžiulė klaida, kadangi rinkos poreikių identifikavimas yra labai svarbus įžanginis veiksmas naujo produkto vystyme ir jis yra perdaug svarbus, kad būtų paliktas vien kuriam nors funkciniam padaliniui ar sėkmei. Atsižvelgian į tai, įmonės vadovai galėtų rodyti pavyzdį nagrinėdami rinką bei kalbėdami su vartotojais ir įsitikinti, jog kiti pagrindiniai įmonės darbuotojai dar tą patį. Įmonės vadovybė turi būti užtikrinta, kad įmonė gauna žinių iš vartotojų ir tarpininkų, analizuoja rinkos tendencijas, identifikuoja problemas, iškilusias dabartiniams produktams ir kalbasi su tiekėjais. Įmonės vadovybė turi skatinti techninius darbuotojus praleisti dalį laiko kalbantis su klientais. Jeigu techninis personalas liks izoliuotas, jis nesugebės iškelti idėjų, atitinkančių rinkos poreikius. Išteklių suteikimas Be adekvačių išteklių vystymo kamndoms nepasiseks. Komandoms reikia suteikti tam tikrą kiekį resursų, įskaitant finansavimą, apmokymą, kompiuterius ir programinę įrangą, laboratorinius įrenginius, rinkos tyrimų ataskaitas bei medžiagas. Pagrindinių projektų šalininkų turėjimas Projekto šalininkas reikalingas kiekvienam svarbiam projektui. Kalbant siaurąja prasme, šalininkas – tai asmuo iš įmonės vadovybės, kuris stebi ir remia komandą, taip pat padeda išlaikyti teisingą kryptį projekte. Šalininkas veikia kaip tarpininkas ir nuolat informuotas apie projekto statusą. Be to, šalininkas padeda komandai neatsilikti nuo įmonės vykdomos politikos pasikeitimų ar krypties, kuri gali įtakoti projektą. Šalininkas taip pat suteikia informaciją kitiems vadovams apie komandos progresą. Padalinių vadovų vaidmenys Įmonėse, kurios vykdo gritą naujo produkto vystymo procesą, padalinių vadovai taip pat atlieka svarbų vaidmenį skatinti naujo produkto vystymo procesą. Jie gali kartu su savo padaliniais, esančiomis vystymosi komandose: • suteikdami žinias ir patirtį • padėdami nugalėti sunkumus • suteikdami išteklius • vadovaudami ir mokydami • padėdami išspręsti konfliktus. Inovacijų versle programa Įvadas Šiuo metu Lietuva yra įtraukta į Vidurio ir Rytų Europos šalyse sparčiai vykstančius sudėtingus perėjimo į rinkos ekonomiką bei integracijos į europines erdves procesus bei ekonomikos globalizavimą. Šie procesai sąlygoja būtinybę spręsti daugelį netradicinių uždavinių, tiesiogiai susijusių su inovacijų procesu. Inovacinės veiklos plėtojimas ir aktyvinimas įgalina įvairiapusiškai modernizuoti gamybos bei paslaugų teikimo struktūras, tobulinti kuriamus produktus bei naudojamas technologijas, didinti jų tarptautinį konkurencingumą, kuris yra vienas svarbiausių šalies ekonomikos plėtros veiksnių. Tačiau inovaciniam procesui verslo aplinkoje spartinti, t.y. naujoms technologijoms diegti, naujiems gaminiams kurti ir pateikti į rinką, įmonių ir organizacijų konkurencingumui didinti, labai svarbi valstybės inovacijų rėmimo sistema. Inovacijų padėtis ir jų skatinimas Europoje ir Lietuvoje yra pateiktas priede. Inovacijų versle programa - vienas pradinių ir kertinių nacionalinės inovacijų sistemos elementų. Programos tikslai ir jų įgyvendinimo strategija Tikslai Ilgalaikis programos tikslas - didinti Lietuvos verslo tarptautinį konkurencingumą, skatinant naujų mokslo rezultatų, technologinių sprendimų ir organizacinių iniciatyvų įgyvendinimą versle. 1.Šalinti kliūtis, ribojančias inovacijų plėtotę, ir skatinti Lietuvos mokslo ir ūkio subjektų strateginės partnerystės ryšius inovacijoms įgyvendinti. Šiuo tikslu valstybės valdymo institucijų pastangomis turi būti: • suformuota inovacijų versle plėtros politika, numatanti inovacijų versle plėtojimo kryptis ir užtikrinanti inovacijų sėkme suinteresuotų šalių (valstybės ir savivaldybių institucijų, inovacijų infrastruktūros elementų bei įmonių) glaudų ir efektyvų bendradarbiavimą; • pagerinta teisinė, ekonominė, administracinė inovacijų plėtojimo aplinka, sudaranti sąlygas inovacijoms plėtoti bei inovacinėms įmonėms atsirasti ir funkcionuoti; • aktyvus tarptautinis įmonių bendradarbiavimas, pasireiškiantis tuo, kad Lietuvos ūkis, taip pat ir verslo įmonės, sparčiai įsitraukia į tarptautinius ir europinius ekonomikos integracijos procesus (dalyvavimas tarptautiniuose projektuose ir programose, bendros inovacinės įmonės, tarptautinis darbo ir rinkų pasidalijimas ir t.t); • išplėtotas inovacijų versle finansavimas ir inovacinių projektų rėmimas, sudarantis sąlygas inovacinėms įmonėms naudotis finansinės paramos formomis plėtojant inovacijas. 2. Didinti įmonių pasirengimą priimti, formuoti ir įgyvendinti inovacijas. Šis tikslas suprantamas kaip valstybės valdymo institucijų ir inovacijų infrastruktūros elementų (mokslo, mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt. organizacijų) pastangų rezultatas: • išplėtoti paramos inovacijoms paslaugų teikimo mechanizmai, leidžiantys verslo įmonėms efektyviai naudotis inovacijų infrastruktūros elementų (mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt. institucijų) teikiamomis paramos inovacijoms paslaugomis formuojant ir įgyvendinant inovacijas; • pagerintas informacinis aprūpinimas inovacijų srityje, sudarantis sąlygas verslo įmonėms naudotis informacija, reikalinga plėtojant inovacijas; • išplėtotas inovacijų marketingas ir aktyvus inovacinio išmanymo skleidimas, pasireiškiantis tuo, kad plačiai ir efektyviai taikomos inovacijų marketingo priemonės ir yra sudarytos sąlygos verslininkų išmanymo lygiui kelti; • padidintas mokslo ir gamybos ryšių efektyvumas įmonių poreikiams tenkinti, sudarantis prielaidas sparčiai inovacijų komercijos plėtrai. Įgyvendinimo strategija Programos įgyvendinimo strategija apima ilgalaikį ir vidutinės trukmės tikslus bei jų siekimo mechanizmą, numatantį uždavinių ir jų sprendimo priemonių kompleksą, orientuotą į tris susijusius lygius (terpes): valstybės, organizacijų ir įmonių. Tik lygiagretus programos priemonių įgyvendinimas įgalins sukurti pagrindus nacionalinei inovacijų sistemai, kurios funkcionavimo ir tolesnės plėtros pagrindu gali būti sukurtos ir panaudotos papildomos galimybės, tai yra bendros valstybės valdymo institucijų, paramos inovacijoms paslaugas teikiančių organizacijų bei įmonių pastangos ir galimybės plėtoti inovacijas versle. Programa gali būti skaidoma į du principinius etapus. Pirmame etape būtų sukurti inovacijų versle skatinimo sistemos pagrindai. Kitas etapas, kuris savo ruožtu gali būti skaidomas smulkiau, tai - nacionalinės inovacijų sistemos infrastruktūros plėtojimas. Etapus apibrėžia valstybės lygio sprendimai ir programos įgyvendinimo rezultatai. Programos prioritetai Nustatant programos prioritetus yra atsižvelgiama į inovacijų poreikius įmonėse ir inovacijų plėtojimą stabdančias problemas. Programos prioritetai teikiami atskirai atsižvelgiant į kiekvieną lygį ir į tai, kiek jie turi įtakos inovacijų plėtrai versle. Valstybės lygis: prioritetas - inovacijų sistemos formavimas Programos priemonės nukreipiamos į nacionalinės inovacijų sistemos kūrimą: valstybės institucijų (nacionalinių ir regioninių) veiklos tobulinimą, šių institucijų, verslo asociacijų ir savivaldos institucijų bei jungiančių sistemos grandžių bendradarbiavimą partnerystės pagrindu. Be to, vienijamos valstybės ir savivaldybės institucijų pastangos kurti ir plėtoti palankią inovacijoms teisinę-ekonominę bazę, propaguojamas ir skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas plėtojant inovacijas. Įmonių lygis: prioritetas - inovacinė veikla įmonėse Programos priemonėmis skatinama (remiama): • inovacinių projektų įgyvendinimas įmonėse, komercinis tyrimų rezultatų panaudojimas ir ryšiai su mokslinio tyrimo institucijomis, • verslo internacionalizavimas ir dalyvavimas tarptautinėse programose, • požiūrio į inovacijas keitimas, intelektinių ir kvalifikacinių žinių teikimas verslui. Organizacijų lygis: prioritetas - paramos inovacijoms paslaugos Programos priemonės nukreipiamos į savarankiškos ir aktyvios inovacijų paslaugų infrastruktūros kūrimą ir funkcionavimą. Skatinama ir remiama inovacinių paslaugų teikimas inovacinėms įmonėms. Skatinamos (remiamos) mokslo, ugdymo, konsultavimo, finansų, verslo savivaldos ir kt. institucijų iniciatyvos, nukreiptos į inovacinės veiklos aktyvinimą versle. Programos uždaviniai trejų metų laikotarpiui Inovacijų makroaplinkos vystymas Kuriant inovacijoms palankią makroaplinką, sprendžiamos inovacinės veiklos plėtros problemos. Veiksmų kryptis - sukurti prielaidas nacionalinei inovacijų sistemai, o kartu ir inovacijų šalies įmonėse plėtrai. Ši kryptis apima kompleksinius uždavinius, orientuotus į inovacijų plėtros politikos formavimą, teisinės ekonominės aplinkos ir tarptautinio bendradarbiavimo gerinimą bei inovacijų versle finansavimo užtikrinimą. Išvardinti kompleksiniai uždaviniai savo ruožtu yra skaidomi į smulkesnius uždavinius, kuriuos spręsti numatoma konkrečiomis priemonėmis. Inovacijų plėtros politika Sprendžiami uždaviniai: • Sukurti strateginius pagrindus nacionalinei inovacijų sistemai. • Skatinti valstybės ir savivaldybės institucijas įsitraukti į inovacinius procesus. Valstybės valdymo ir savivaldybių institucijų pastangomis bei įgyvendinamomis priemonėmis siekiama formuoti inovacijų plėtros politiką, numatančią tolesnes inovacijų plėtojimo kryptis ir užtikrinančią inovacijų sėkme suinteresuotų šalių (valstybės ir savivaldybių institucijų, paramos inovacijoms paslaugų organizacijų bei įmonių) glaudų ir efektyvų bendradarbiavimą. Teisinė-ekonominė aplinka Sprendžiamas uždavinys: • Rengti naujus ir tobulinti egzistuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, siekiant aktyvinti inovacinę veiklą. Sprendžiant šį uždavinį siekiama pagerinti teisinę, ekonominę ir administracinę inovacijų plėtojimo aplinką. Sudaryti sąlygas sparčiai inovacinei veiklai, inovacinėms įmonėms plėtoti ir naujoms atsirasti. Tarptautinis bendradarbiavimas Sprendžiamas uždavinys: • Gerinti tarptautinio įmonių bendradarbiavimo ir kooperacijos, įgyvendinant inovacijas, sąlygas. Šio uždavinio sprendimo rezultatas - aktyvus tarptautinis įmonių bendradarbiavimas. Lietuvos ūkis, taip pat ir verslo įmonės, sparčiai įsitraukia į tarptautinius, europinius ir kitus ekonominius integracijos procesus, dalyvauja tarptautinėse programose. Inovacijų versle finansavimas Sprendžiami uždaviniai: • Kurti inovacijų finansavimo mechanizmus. • Skatinti finansų institucijų dalyvavimą diegiant inovacijas. Šių uždavinių sprendimo rezultatas - išplėtotas inovacijų versle finansavimas ir inovacinių projektų rėmimas. Bendros inovacijų versle skatinimo infrastruktūros kūrimas Veiksmų kryptis - aktyvinti paramos inovacijoms infrastruktūros veiklą ir gerinti jos efektyvumą. Ši kryptis apima kompleksinius uždavinius, orientuotus į paramos inovacijoms paslaugų gerinimą, informacinį aprūpinimą, inovacijų marketingą ir vadybos kultūros kėlimą. Programos valdymas Įgyvendinimo principai Programos valdymas remiasi šiais pagrindiniais programos įgyvendinimo principais: susietumo, adekvatumo, kryptingumo, tarptautinės integracijos ir rezultatyvumo, leidžiančiais gauti praktinį efektą ir užtikrinančiais visų suinteresuotų institucijų (valstybės ir savivaldybių valdymo institucijų, inovacijų infrastruktūros elementų bei įmonių) aktyvų dalyvavimą, plėtojant inovacijas versle. Susietumas - reiškia šios programos derinimą su kitomis programomis bei jos plėtojimą, rengiant kitas susijusias programas bei inkorporuojant šią programą į kompleksinę inovacijų programą Lietuvoje. Adekvatumas - reiškia finansinį valstybės palaikymą numatytiems tikslams pasiekti, adekvatų iškeltų uždavinių mastui. Kryptingumas - suprantamas kaip priemonių orientavimas į inovacijų versle paklausos didinimą. Tarptautinė integracija - reiškia programos įgyvendinamą, atsižvelgiant į europinius integracijos procesus nacionaliniu, regioniniu, vietiniu ir įmonės mastu. Rezultatyvumas - reiškia tai, kad visos programoje numatytos priemonės turi būti įgyvendintos per trejus metus ir duoti pamatuojamą rezultatą. Koordinavimas Programos priemonių įgyvendinimą koordinuoja Ūkio ministerija, įkūrus Inovacijų plėtros tarybą (Tarybą), koordinavimą perima Taryba. Taryba sudaroma iš valdymo institucijų, verslo asociatyvinių struktūrų bei paramos inovacijoms organizacijų atstovų. Inovacijų formavimas ir įgyvendinimas Lietuvos statistikos departamento 1998 m. atlikti inovacinės veiklos rezultatai 612-oje įmonių rodo, kad įvairiose pramonės šakose įmonių aktyvumas plėtojant inovacijas yra nevienodas. Aktyviausiai inovacijos įgyvendinamos naftos perdirbimo ir chemijos produktų gamybos įmonėse - 88% apklaustų įmonių, maisto ir gėrimų - 68%, baldų - 62%, mašinų ir prietaisų - 60%, statybinių medžiagų - 59%, lengvosios pramonės - 47%. Naujų ar patobulintų gaminių rinkai daugiausia pateikė maisto ir gėrimų, lengvosios bei mašinų ir prietaisų gamybos pramonės įmonės. Lietuvos inovacijų centro 1997 m. atlikta Vilniaus regiono inovacinių įmonių apklausa rodo, jog įmonėse pagrindinai (apie 76%) formuojami ir įgyvendinami trumpalaikiai (iki 1 metų) inovaciniai projektai, nukreipti į produkciją (gaminį) ir technologijas (atitinkamai 44% ir 25%). Inovacijų marketingas Inovacijų marketingas turi savo specifiką. Jis nuo produkcijos marketingo skiriasi tuo, kad jam reikalingos ne tik vadybinės žinios, bet ir specialios techninės žinios apie atitinkamą inovaciją. Be to, lėšų investavimas į inovacijų marketingą yra brangus ir negreitai atsiperka. Šios specifikos pačios įmonės dažniausiai negali aprėpti (ypač smulkios ir vidutinės įmonės). Tam reikalinga išorinė pagalba. Inovacijų propagavimas ir rėmimas Inovacijų propagavimo ir rėmimo srityje yra pastebimi teigiami poslinkiai. Nuo 1999 m. įmonės, vykdančios inovacinius projektus, gali pasinaudoti Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros bei Eksporto skatinimo fondų parama. Iš šių fondų taip pat teikiama įmonėms finansinė parama dalyvauti parodose ir rengti reklaminius leidinius. Lietuvos inovacijų centras leidžia biuletenį "Inovacijų apžvalga", turi "Interneto" svetainę, organizuoja seminarus. 1998 m. Lietuvos statistikos departamentas, vienas iš nedaugelio Vidurio ir Rytų Europoje, atliko įmonių inovacinės veiklos tyrimus. FEMIRC Lietuvoje - Europos inovacijų perdavimo centrų asocijuotasis narys (Lietuvos inovacijų centras ir Mokslo ir technologijų parkas) propaguoja inovacijas bei ES tyrimų ir plėtros programas, teikia technologijų perdavimo paslaugas. Nėra išplėtoti garantiniai mechanizmai, skatinantys bankus finansuoti inovacinius projektus. Nesukurtos prielaidos ir paskatos rizikos kapitalo įmonėms investuoti į inovacines įmones. Inovacijos versle nepropaguojamos valstybės lygiu. Šiuo metu Lietuvoje egzistuojančios valstybės ir asociatyvios institucijos (LEPA, SVVPA, verslo asociacijos, Pramonės, prekybos ir amatų rūmai ir pan.) tiesiogiai nesprendžia inovacijų propagavimo, skatinimo ir rėmimo uždavinių. Paramos inovacijoms paslaugos Tarp Lietuvoje paramos inovacijoms paslaugas teikiančių organizacijų galima išskirti: • Lietuvos inovacijų centrą, • KTU Inovacijų diegimo centrą su verslo inkubatoriumi, • Mokslo ir technologijų parką, • Mokslo ir technologijų parką "Nova", • LŽŪ Inovacijų centrą. Minėtų organizacijų, kurios veikia dar tik keleri metai, veiklos stiprėjimas ir teikiamų profesionalių paslaugų spektro didėjimas: inovacijų vadybos konsultacijos, technologijų perdavimo tarpininkavimas, technologijų vertinimas, įmonių rengimas specializuotoms parodoms rodo jų reikalingumą. Privataus kapitalo įmonės irgi pradeda teikti kai kurias paslaugas, duodančias netiesioginę naudą įmonių inovacinėje veikloje: rengia verslo plėtros konsultacijas ir planus, ieško užsienio partnerių ir rinkų, ugdo verslininkus, organizuoja jų susitikimus. Tačiau ši šalies ūkiui reikalinga ir, kaip pasaulinė praktika rodo, dažnai finansiškai neapsimokanti veikla nėra valstybės remiama reikiamu mastu. Be to, šių organizacijų teikiamų paramos inovacijoms paslaugų spektras yra labai siauras.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,37 kB)

Šio projekto tikslas – išanalizuoti galimybes steigti dekoratyvinių vejų projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonę Kauno mieste. Pasiteisinus šio projekto analizei, tikimasi, šiame mieste pradėti verslą. Patogi geografinė padėtis ir situacija rinkoje, taip pat žodinė pirkėjų apklausa, išsamiai išanalizuotos įmonės stiprybės sudaro palankias sąlygas šiam verslui plėtoti.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 73,91 kB)

Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 37,24 kB)

Hanibalo Borkos asmenybę lyderio analizei pasirinkau todėl, kad per visą Romos Imperijos istoriją jokio kito karvedžio vadovaujama armija nesugebėjo apsupti jos sostinės, prieš tai sutriuškindama legionus, ir netgi du kartus. Hanibalas Barka - vienas galingiausių senovės karvedžių ir politikų, mirtinas Romos priešas ir paskutinė Kartaginos atrama. Didysis karvedys sugebėdavo taip paveikti žmones, kad šie besąlygiškai jam paklusdavo, o daugiatautė ir daugiakalbė Hanibalo kariuomenė nėra nė karto prieš jį maištavusi netgi pačiais sunkiausiais laikais.

Politologija  Analizės   (15 psl., 28,25 kB)

Prieš aštuoniasdešimt devynerius metus buvo įkurta Pašto valdyba. Šiandien AB „Lietuvos paštas“ yra viena didžiausių įmonių šalyje. Dabar, kai Lietuva gyvena didelių pasikeitimų laikotarpiu, - įstojo į ES, AB „Lietuvos paštas“ taip pat eina permainų keliu. Norėdami ir toliau išlikti pašto paslaugų lyderiu Lietuvoje, bendrovės vadovybė įdiegia šiuolaikinės technologijas, siūlo įvairias naujas paslaugas, didelį dėmesį skirdami klientams. Su kitų šalių paštais aktyviai sprendžia įvairius klausimus, tarp jų ir vieną pagrindinį – kokybės. Šiandien paštas turi būti greitas, labai greitas, klientas turi būti užtikrintas, kad gaus patikimą paslaugą.

Administravimas  Analizės   (27 psl., 102,16 kB)

Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.

Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)

Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.

Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)

Rinkodaros tyrimai – tai sistemingas ir objektyvus informacijos rinkimas, analizė ir panaudojimas tikslu nustatyti ir spręsti rinkodaros problemas. Sistemingas informacijos rinkimas reiškia, kad procesas turi būti planuojamas visuose jo etapuose. Kiekvieno etapo procedūros turi būti metodologiškai pagrįstos ir gerai dokumentuojamos. Objektyvus informacijos rinkimas reiškia, kad procesas neturi būti įtakojamas subjektyvių nuomonių.

Rinkodara  Pateiktys   (23 psl., 15,25 kB)

Rinkodaros tyrimai – tai sistemingas ir objektyvus informacijos rinkimas, analizė ir panaudojimas tikslu nustatyti ir spręsti rinkodaros problemas. Sistemingas informacijos rinkimas reiškia, kad procesas turi būti planuojamas visuose jo etapuose. Kiekvieno etapo procedūros turi būti metodologiškai pagrįstos ir gerai dokumentuojamos.

Rinkodara  Pateiktys   (23 psl., 15,25 kB)

Bendra rinkos charakteristika. Stomatologinių įmonių įvairovė ir jų išsidėstymas. Rinkos veiksniai, formuojantys pasiūlą ir paklausą. Savikaina. Vartotojų pajamos. Sezonas. Kaina. Pasiūlos tyrimas. Stomatologinių paslaugų teikėjų kiekybinis įvertinimas ir jų galimybių analizė. Svarbiausios paslaugų grupės, jų charakteristinė analizė ir kainos. Dantų gydymas. Protezavimas. Chirurginis gydymas. Higienistų paslaugos. Naujos stomatologinės paslaugos, jų perspektyvos. Kainų tyrimas. Paklausos tyrimas. Gyventojų poreikis paslaugai. Paklausos priklausomybė nuo gyventojų perkamosios galios.

Vadyba  Namų darbai   (18 psl., 28,32 kB)

Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiuolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 54,63 kB)

Kultūrinių organizacijų darbo sėkmė labai priklauso nuo visuomenės nuomonės apie ją ir jos veiklą. Jei organizacijai pavyksta visuomenėje ir ypač svarbiose jos grupėse suformuoti teigiamą įvaizdį, jai daug lengviau siekti savo tikslų. Svarbu rūpintis, kad visuomenė tai žinotų ir teisingai suprastų. Visuomenės nuomonei formuoti reikia pastangų, tam tikros veiklos, kuri vadinama darbu arba ryšiais su visuomene.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (4,83 kB)

Per pastarąjį dešimtmetį kardinaliai pakito Lietuvos gyvenimas. Ir tai ne tik Lietuvos nepriklausomybės įtaka. Iš esmės pasikeitė pati visuomenė. Tą pokytį didžia dalimi sąlygojo naujos technologijos, kurios tapo populiarios ir prieinamos: telefonai, radijas, televizija, faksai, kabelinė ir satelitinė televizija, mobilusis telefono ryšys, kompiuteriai, internetas ir kt. Visuomenė nuolatos keičiasi informacija. Informacija supa kiekvieną mūsų. Ji vienaip ar kitaip veikia ir įtakoja mūsų mintis, pažiūras ir pan.

Komunikacijos  Referatai   (4,58 kB)

Šiuolaikinėje rinkoje tikrai gausu įvairių prekių ir paslaugų. Bet augantis vartotojų apetitas, dideliu greičiu besivystanti technologinė pažanga ir auganti konkurencija vis sparčiau skatina įmones kurti naujus produktus bei paslaugas, kad patenkintų vartotojų poreikius. Bet sėkmingai įvedusi naują prekę į rinką, įmonei labai svarbu žinoti jos gyvavimo ciklą, jį sudarančius etapus.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (4,61 kB)

Mobiliųjų telefonų naudojimas pastaraisiais metais sparčiai auga. Šiais laikais tai tapo nebe prabanga, o kasdienybė ir būtinybė. Mobiliųjų telefonų vartotojai turi galimybę rinktis korteles su abonentiniu mokesčiu arba be abonentinio mokesčio, t.y. Omnitel "EXTRA", Bitė GSM "LABAS", TELE-2 "Pildyk", "Ežys" ir "Mažylis" išankstinio mokėjimo korteles. Šiuo metu vyksta arši kova tarp šių mobilaus ryšio operatorių, todėl tapo įdomu sužinoti, kieno paslaugas ir kodėl renkasi vartotojai.

Rinkodara  Analizės   (4,78 kB)

Šiuolaikiniame pasaulyje įmonės ir organizacijos užima vis didesnę reikšmę. Kiekviena jų yra skirtinga ir unikali savo siūlomų gaminių, paslaugų kokybe, ypatybėmis bei savo veiklos būdu. Mokomąją praktika atlikau UAB „Senukų prekybos centre“. UAB „Senukų prekybos centras”- didžiausias statybinių medžiagų ir namų apyvokos reikmenų tinklas Baltijos šalyse, didmenomis ir mažmenomis prekiaujantis statybos, remonto ir buities prekėmis bei teikiantis įvairias paslaugas: stiklo, medienos drožlių ir plaušo plokščių pjaustymo, jų laminavimo, statybinio glaisto, raktų gamybos, įrankių nuomos, kiliminės dangos apsiuvimo ir kt.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,56 kB)

1. Kokie yra išskiriami trys paslaugų ekonomikos raidos etapai ir jų esmė paslaugų teorijoje? 2. Kokia yra paslaugų esmė, pagrindinės paslaugų savybės bei skirtumai nuo materialios prekės? • Paslaugos – dominuojanti veikla visoje ekonomikos struktūroje, sudaranti 60-70 BNP, kurioje dirba 2/3 šalies gyventojų. Lietuvoje tuo tarpu darbuotojų paslaugų sektoriuje skaičius viršija 50 proc., tačiau nesiekia dar 2/3 visų darbo vietų.

Ekonomika  Konspektai   (21,76 kB)

Tyrimo problema. Lietuva šiandien išgyvena europietiškos integracijos laikotarpį. Todėl niekas nesiginčys, kad atgavus nepriklausomybę, šalyje veikiančios įmonės išgyvena sunkų periodą. Po ilgo priklausymo Tarybų Sąjungai reikėjo pereiti nuo centralizuotos ekonomikos prie laisvos rinkos principų. Deja , ne visi sėkmingai perėjo šį etapą – daugelis firmų, netekusios Sąjungos rinkos, į kurią buvo orientuota visa ekonomika, bankrutavo.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (5,42 kB)

Dvarčionyse 1888m. buvo įkurta plytinė. Iki II pasaulinio karo pradžios plytinėje dirbo apie 100 žmonių. Plytinėje per metus pagamindavo apie 2-3 mln. plytų. Su Italijos įmone Nassetti S.p.A. 1994m. įkuriama bendra Lietuvos - Italijos įmonė “Dvarčionių keramika” ir pradedama veikla.

Rinkodara  Analizės   (5,26 kB)

Užduotis. Atlikti pasirinktos įmonės funkcinę-vertinę analizę. Užduoties analizė. Tyrimo objekto parinkimas. Tikslo formulavimas. Objekto funkcinė analizė. Išlaidų analizė. Santykinės vertės rodiklio skaičiavimas ir sprendimo varianto parinkimas.

Finansai  Namų darbai   (4 psl., 11,75 kB)

Organizacijų pirkimai. Patikimumas. Sugebėjimas spręsti problemą. Tiekimo ir terminų laikymasis. Įprastiniai pirkėjai. Pasyvūs pirkėjai. Labiausiai vertinami pirkėjai. Tarptautinė aplinka. Kultūros matrica. Organizacijos perka prekes ir paslaugas, kad šios būtų panaudotos tolimesnėje produktų gamyboje arba užtikrintų organizacijos funkcionavimą. Dažniausiai, nagrinėjant šiuos pirkėjus, turimos galvoje didelės pramonės įmonės, tačiau tai gali būti ir ne pelno organizacijos, smulkūs mažmenininkai, vyriausybinės institucijos.

Vadyba  Ataskaitos   (9 psl., 21,86 kB)