Lietuvos ir Lenkijos santykiai Vytauto ir Jogailos laikais: unija, valstybių struktūra, valdovų santykiai

Istorija  Referatai   (11 psl., 15,87 kB)

Lietuvos ir Lenkijos santykiai Vytauto ir Jogailos laikais: unija, valstybių struktūra, valdovų santykiai

Istorija  Referatai   (11 psl., 15,87 kB)

Darbas apie Nijole Miliauskaitę

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (21 psl., 99,92 kB)

Daug informacijos, kuri padės pasiruošti kalbėjimo temai: "kaip kinta lietuvių kalba keičiantis komunikacinėms reikšmėms?"

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (10 psl., 33,23 kB)

Šia tema, būtent Antano Smetonos asmeniu ir jo vykdoma politika valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokinų ar šaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A. Eidinaitį kurio net dvi knygas naudoju rašydamas šį referatą, tai “Antanas Smetona” ir “Lietuvos Respublikos prezidentai”. XIX a. pabaigoje Lietuvos politinė situacija buvo liūdna - pasaulis žinojo Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijas, bet negirdėjo apie lietuvą, lietuvių kalba uždrausta, rašto darbų spausdinimas lotyniškuoju šriftu (lietuvišku raidynu) po pralaimėto 1863 m. sukilimo uždraustas, iš dvarų sklido lenkinimo bangos, iš valdžios, administracijos - rusinimo politika. Atrodė, tauta, spaudžiama kaimynų kultūrinės įtakos, tuoj pat uždus svetimybėse. Tačiau lietuvių kalba dar ruseno daugelyje valstiečių pirkių, ja pradėjo domėtis žymūs pasaulio mokslininkai. Nors ir lėtai, spartėjo kapitalistinių santykių raida žemės ūkyje ir ekonomikoje. Antanui Smetonai buvo septyneri, kai pasirodė J. Šliūpo ir J. Basanavičiaus “Aušra”, penkiolika, kai 1889 m. pradžioje suskambo V. Kudirkos “Varpo” garsai: “Kelkite, kelkite, kelkite …” Iš paprastų valstiečių gryčių kilę negausūs lietuvių inteligentai, neturėdami teisės (išskyrus teisininkus ir kunigus) gauti darbo Lietuvoje, žadino atgimstančią tautą naujam, savitam gyvenimui. Smetona - jau antros kartos lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo atstovas, vienas iš nedaugelio sugebėjęs įgyti aukštąjį išsimokslinimą ir įsidarbinti Vilniuje, Lietuvoje. Kaip ir kiti to meto lietuvių šviesuoliai, ne iš rūmų ar dvaro, o iš paprastos sodžiaus pirkios jis išėjo į gyvenimą. Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai ir, matyt, Smetona, anot M. Biržiškos, bus “iš ten paveldėjęs pagarbos jausmą Radviloms, bet branginęs ir kitus dvarininkus, kiek šie nesikirto su lietuvybe. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugeliu, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktų tvirtumu ir ryžtingumu”. Antano Smetonos senelis Kazimieras turėjo valaką (apie 20 ha.) žemės ir septynetą vaikų. Seneliui mirus, Smetonos tėvas Jonas, kaip vyriausias sūnus, paveldėjo vieną dūminės pirkios galą ir 5 ha žemės. Prieš pat baudžiavos panaikinimą jis vedė iš Kartanų sodžiaus Julijoną Kartanavičiūtę, būsimą Antano Smetonos motiną. Darbšti Smetonų šeima truputį prasigyvenusi pirko dar 3 ha žemės, mirus broliui, prisijungė jo dalį ir jau turėjo 10 ha. Viskas, kas buvo namuose, kaip ir daugumos to meto Lietuvos valstiečių, buvo pelnyta sūriu prakaitu, plušant laukuose. Jonas Smetona buvo raštingas, mėgo skaityti, tiesa, daugiausia religinę literatūrą, o ypač Motiejaus Valančiaus knygas. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė niekur neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą, už 12 kilometrų nuo namų, tačiau piktas mokytojas vaiką nuo mokyklos atbaidė. 1885 m., mirus tėvui, Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, Kartanus, kur vaikus mokė vietos šlėktelė Rapanavičius. Po metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs kitą, entuziastingą ir vaikus mylintį mokytoją Trofimovą, jaunasis Smetona kibo į mokslus ir pirmą kartą tapo šiokiu tokiu viršininku - buvo paskirtas vaikų bendrabučio vyresniuoju. Mokyklą baigė 14 metų. Šeima nutarė Antaną leisti mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją (į ją priimdavo nuo 12 metų). Rengėsi Ukmergėje, čia gerai išmoko lenkų kalbą ir 1892 m. išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos trečiąją klasę. Mokėsi labai gerai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. 1893 m. progimnaziją baigia ir, šeimos patariamas, išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją. Tačiau kunigo luomui Smetona pašaukimo nejautė. Pergalvojęs savo sprendimą, tęsia mokslą Mintaujos gimnazijoje. Gimnazijoje lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, globojęs lietuvių valstiečių vaikus. Gabus lotynų ir graikų kalboms Antanas Smetona patraukė jo dėmesį. Mintaujos gimnazijoje Smetona sueina į pirmą konfliktą su caro administracija, o tiksliau - su biurokratine ir rusifikacine carizmo švietimo sistema. Gimnazijos vadovybė versdavo mokinius katalikus prieš pamoką kalbėti maldą rusiškai. Šiems tai daryti atsisakius, 1896 m. rudenį Smetona ir dar penkiolika mokinių iš gimnazijos pašalinami. Su Jurgiu Šlapeliu ir kitais jis vyksta į Peterburgą, pas Rusijos švietimo ministrą, ir prašo leidimo baigti mokslą.Prašymas buvo patenkintas, ir Smetona 1897 m. baigia Peterburgo IX gimnaziją. Smetoną labiau traukė istorija ar filologija, bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Čia tarp lietuvių studentų jau veikė nemaža lietuviškų draugijų, tad Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja Č. Sasnausko chore, su V. Sirutavičiumi slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių kalbos gramatiką, kurią išdalija norintiems gerai išmokti kalbėti ir rašyti lietuviams studentams. Universitete, matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsisprendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai, pasisakė prieš marksizmą, nors nuo bendrų studentų reikalų neatsiribojo. 1899 m. už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių varžymų (valdžia išvaikė studentų eitynes) buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Tiesa, po mėnesio caro administracija leido jam tęsti mokslus universitete. Dalyvavimą lietuvių nacionaliniame judėjime pastebėjo žandarai. Už lietuviškų knygelių laikymą 1902 m. Antanas Smetona vėl suimamas ir pasodinamas į tvirtovę, tačiau po dviejų savaičių, trūkstant įkalčių bylai sudaryti, paleidžiamas. Tais pačiais metais jis baigia studijas ir, kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių inteligentų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžta į Lietuvą. Vilniuje Smetona, kiek padirbėjęs advokato padėjėju, susiranda ramią, nors menkai (50 rub. Per mėnesį) apmokamą tarnyba Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių visuomeninę veikla; verčia (P. Vileišio paskatintas) knygeles į lietuvių kalbą, dalyvauja lietuvių demokratų partijos (LDP) renginiuose ir keliuose jų suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą. Jų namai tampa daugelio to meto Vilniaus veikėjų susirinkimų, susitikimų vieta. Griežtai atsisakęs dalyvauti socialistiniame judėjime, priešiškai nusiteikęs jo internacionalistinėms idėjoms, Smetona ir Vilniaus lietuvių visuomeniniame judėjime propaguoja “ramią” kultūrinio gyvenimo plėtrą, net Demokratų partijoje užima dešiniąją poziciją. Bręstant visoje Rusijos imperijoje revoliucinei situacijai ir 1905 m. prasidėjus revoliucijai, Smetona iškyla šalia P. Višinskio, J. Vileišio, J. Šaulio, F. Bortkevičienės, J. Bagdono ir K Griniaus kaip vienas žymesniųjų Lietuvos demokratų partijos veikėjų, nors iki tol jo pavardė buvo mažiau Lietuvoje žinoma.1 Išaugusį A. Smetonos autoritetą Lietuvos demokratų partijoje ir apskritai lietuvių visuomeniniame gyvenime rodo ir jo išrinkimas į suvažiavimo prezidiumą. Jį beveik visi siūlė seimo pirmininku. Be LDP atstovavusio A. Smetonos, į suvažiavimo prezidiumą buvo išrinkti: nuo nepartinių - dr. J. Basanavičius, nuo LSDP - S. Kairys, nuo LKDS - prof. Kun. P. Bučys, nuo ūkininkų - J. Stankūnas. Faktiškai Seimui pirmininkavo tik J. Basanavičius, S. kairys ir A. Smetona. Sprendžiant iš glaustų Didžiojo Vilniaus seimo aprašymų, A. Smetona mažai dalyvavo ne visuomet diskretiškuose Seimo dalyvių ginčuose. Tikrai žinoma, kad Seimo metu jis pasakė dvi kalbas, nors galimas dalykas, kad pasakė ir trečią kartą (ne daugiau, nes kalbų trukmė ir skaičius buvo griežtai reglamentuojamas). M. Biržiška teigia, jog A. Smetonos kalbos pasižymėjo “minties nuotakumu ir argumentavimo logika. Savo pasakymuose A. Smetona neakcentavo vien LDP interesų, o daugiau dėmesio skyrė bendriems tautos reikalams. Pirmoje kalboje jis aptarė Lietuvos autonomijos lietuvių etnografinėse ribose reikalą. Konkrečių duomenų, kaip jis tada suprato tas ribas, stokojama, tačiau sprendžiant iš to, kad jam pritarė ir P. Višinskis, reikia manyti, jog A. Smetonos mintys nesiskyrė nuo demokratų partijos programos ir suvažiavime priimtų nutarimų (t.y. Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, su didesne Vilniaus gubernijos dalimi Lietuvai, prie kurios galėjo prisijungti ir to pageidaujančios Gardino gubernijos teritorijos). Antroje Seime A. Smetonos pasakytoje kalboje yra _________________________________________________1 A. Eidinaitis. Antanas Smetona. V., 1990. p 11-16 įdomi detalė. J. Basanavičius nurodė, kad A. Smetona pripažino “apart ginkluotos kovos - kultūriškąją kovą”. P. Višinskis taip pat teigia, jog A. Smetona kalbėjęs, kad “reik ginklų ir pinigų” ir kad “partijos nesipeštų”.2 2 Revoliucijai pralaimėjus, carizmui puolant, A. Smetonai per daug revoliucinga atrodė ir Lietuvos demokratų partija. Jis pasitraukė ir “Lietuvos ūkininko” bendradarbių ir jau 1907 m. kartu su J. Tumu - Vaižgantu ragino plėtoti daugiau kultūrinę veiklą. Tačiau ši grupė prie “Vilniaus žinių “ redakcijos taip ir nesusitelkė, nes laikraščio savininkas P. Vileišis perdavė jį LDP ir socialdemokratų atstovų grupei. Taip nutrūko pirmasis A. Smetonos sumanytas bendradarbiavimas su katalikų kunigais, kuris vėl atgijo 1907 m. spalio mėnesį, pradėjus leisti tris kart per savaitę laikraštį “viltis”. Pagrindinę “Vilties” kryptį nusakė žodžiai “Mūsų viltis vienybėje”. “Nebūdama dvasišku laikraščiu, nors dvasiškai žymiai palaiko, “Viltis” krikščionybę laikė ir laikys stipriausiu lietuvių gyvenimo veikiniu, kuris reikia išnaudoti kultūros ir tautybės sustiprinimui”, - pabrėžta viename vedamųjų straipsnių. Viltininkai teigė dirbantys nepartinį darbą ir, derindami kraštutines sroves, siekė aprėpti bendrus lietuvių tautos reikalus. Tačiau pirmiausia skaitytojų ieškojo tarp pasiturinčių sluoksnių: “Malonėtume, kad nei viena raštinė, mokykla, dvaras nebūtų nesusipažinę su “Viltimi”. “Viltyje” išsiskyrė dvi plunksnos - emocinga ir gyva J. Tumo - Vaižganto bei ramiai polemiška A. Smetonos. Pastarasis stengėsi remti lietuvių katalikų spaudą, gindamas _________________________________________________2 Eidinaitis A. Lietuvos respublikos prezidentai. K., 1991. P 10 nuo kovingos kairiųjų kritikos, aukštino kunigų kultūrinį darbą, kritikavo A. Bulotos aktyvumą Rusijos visuomeniniame - politiniame gyvenime, nurodymams, jog rusų visuomenės problema nėra lietuvių reikalas, todėl nereikia į jas kištis. A. Smetona teigė, jog carinėje Dūmoje caro valdžios atžvilgiu nereikia blokuotis nuo rusų ar lenku politinėmis partijomis, o daugiau domėtis lietuvių reikalais. A. Smetonos straipsniai pamažu telkė inteligentus apie “Viltį”. Taip susidarė tautiškoji srovė, nesitikinti nieko daugiau iš caro valdžios iškovoti, pasitenkinusi tuo, kas jau buvo iškovota (spauda ir mokyklos), vadinamoji vidurio srovė. Antanas Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: “Aušros” knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, “Ryto”, Lietuvių dailės draugijose, “Žiburėlyje” ir kitose, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose Vilniaus gimnazijose, buvo vienas pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų. 1914 m. pradžioje, pasitraukęs iš “Vilties” leidėjų tarpo, A. Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų dvisavaitinį žurnalą “Vairas”, kuris tęsė “Vilties” idėjas, formavo tautiškumo ideologiją, suaugusią su katalikiškojo tikėjimo postulatais: “mus visus jungia tautinės kultūros pagrindas, ant kurio mes stovime ir ant kurio norėtume matyti kitus stovint, bendra sielos kultūra, auklėjama krikščionybės principais”. Kodėl “Vairas”? 1913 m. spalio 2 d. laiške A. Voldemarui A. Smetona aiškino, jog lietuvių inteligentijos kaip ir nėra, “ji klaidžioja po pasaulio jūrą, svetimomis ideologijomis vaduodamos, savo pažiūrą į lietuvių visuomenę ir politiką remdama ant svetimų idėjų skeveldrų”. Nepatenkintas ideologinių lietuvių inteligentijos margumynu, A. Smetona užsimoja sutelkti ją tik tautiniu pagrindu: “Mūsų žurnalo tikslas suburti vienon krūvon viska, ką lietuviai šiuo metu turi geresnio ir sveikesnio, sutelkti vienon draugėn rimtąsias mūsų inteligentų pajėgas. Tada turėsime laivą lietuvių jūroje ir jį ves “Vairas”. Taigi “Vairas” turėjo telkti aktyviausiąją tautinės pakraipos lietuvių inteligentiją, kurios uždavinys - vadovauti tautos gyvenimu, o A. Smetona, be abejo, turėjo būti pačiu vairininku. Įvykdyti tokį planą, žinoma, buvo be galo sunku, tad A. Smetona, jau iš “Vilties” patyrimo pasimokęs, telkia į vieną stovyklą lietuvių krikščionys demokratai (minėtame laiške A. Voldemarui jis rašo, kad žurnalo “Vairas” steigimui pritaria ir šeši kunigai, tik “prašė slaptoje laikyti jų pavardes”). Apskritai Tautininkiškosios ideologijos pagrindu jis 1917 - 120 m. sugebėjo suvienyti katalikų veikėjus ir kitus dešiniuosius ir vykdyti savo politines nuostatas.3 3 Nepriklausomybės, arba Vasario 16 d., aktas atsirado itin sudėtingomis tarptautinėmis ir vidaus sąlygomis. Iki šiol istorikai dokumentaliai šio proceso neaprašė, nes trūko svarbių Lietuvos Valstybės Tarybos protokolų . <…> Tačiau jie mažai kalbėjo apie akto atsiradimo istoriją ir peripetijas arba rašė gana skirtingai. <…> Tokie nesutapimai atsiminimuose yra natūralūs, tačiau, kaip matome, prieštaringi. Lietuvos TSR centriniame valstybiniame archyve saugomi Lietuvos Tarybos protokolai liudija kiek kitaip. Tiesa, rasti protokolai nėra rankraštiniai, sekretoriaus nepasirašyti, kol kas turimos kopijos mašinėle (kai kurių protokolų yra po kelis nuorašus, tačiau jų tekstai sutampa). _________________________________________________3 Eidinaitis A. Lietuvos Respublikos prezidentai. K., 1991. P 11 - 15 Kadangi šalia protokolų įsteigti rankraštiniai Tarybos narių rašyti pareiškimai (su parašais), protokolų tikrumu vargu ar verta abejoti. <…> Taigi būsimo Vasario 16 d. akto autoriai, keturi išstojusieji, pasiūlo savo projektą - deklaruoti Lietuvos nepriklausomybę nuo visų šalių. Rašto originale, šalia praleistos vietos, skliausteliuose paraštėje įrašyta - “Rusijos, Vokietijos”. Kaip matyti, trys asmenys, tarp jų ir Smetona, susilaiko balsuojant - jie už gruodžio 11 d. akto formuluotę, nes bijo, kad vokiečiai neišvaikytų tarybos. Aktą pasirašius, Tarybos pirmininku vėl išrenkamas Smetona. Tarybos dauguma aiškiai neturėjo geresnio kandidato. Keturi kairieji Tarybos nariai pareiškia dėl Smetonos išrinkimo protestą, apkaltina P. Klimą juos apgavus ir atsisako įeiti į Tarybos prezidiumą. Taryboje ir vėl, pasak P. Klimo, “prasidėjo tąsymasis, kuriame realizmas kovėsi su radikalizmu sunkioje karo konjunktūroje”. Vasario 16 d. aktas buvo nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo, išspausdintas vokiečių laikraščiuose “Das Nue Litauen”, “Vosische Zeitung” ir “Tagliche Rundschau”. Tačiau Lietuvoje jis nepasirodo, nes vasario 19 d. “Lietuvos aido” 22 - asis numeris su jo tekstu okupacinės valdžios buvo konfiskuotas. Žinoma, Vasario 16 d. aktas Lietuvos valstybės nesukūrė. Tačiau Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto įgyvendinimo, t.y. deklaruotos Lietuvos valstybės sukūrimo. Net ir tuo atveju, jei šis aktas būtų likęs tik popieriuje, jis būtų svarbus ano meto lietuvių visuomeninės politinės orientacijos dokumentas. Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, tarp jų ir kompromiso verčiamas Smetona, šuo dokumentu išreiškė lietuvių tautos troškimą nutraukti konvencijas ir “amžinus ryšius” su imperalistine Vokietija. Tad Vasario 16 d. aktas buvo nemažas žingsnis į priekį.4 4 1917m. balandžio 4d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko Lietuvos prezidentu. Dienotvarkė buvo griežta: keldavosi 9 val., po valandos pusryčiaudavo, tuo pat metu išklausydamas adjutanto parengtą informaciją.po pusryčių - darbo kabinrtas. Nuo 11 iki 13 val. priiminėdavo lankytojus: ministrus, valdininkus, kaimų ir ūkininkų delegacijas. Po to vykdavo pasivaikščioti į Karmėlavos mišką ar į Aukštąją Panemunę. Po pasivaikščiojimo - pietūs, po kurių kiek numigdavo. Paskui vėl darbo kabinetas. 20 val. paprastai vakarieniaudavo su šeima ir prezidentūros karininkais. Prieš miegą ilgai skaitydavo, daugiausia filosofijos veikalus, versdavo iš lotynų ir graikų kalbų. Pokalbiuose su užsienio atstovais kalbėdavo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų ir lenkų kalbomis, domėjosi ir rūpinosi lietuvių k. reikalais. Priėmimus prezidentūroje rengdavo esant reikalui, tačiau labai taupiai. Iš reprezentacijai skirtų lėšų aukodavo visuomeninėms organizacijoms. žinoma, tarp viso to būdavo šventės, priėmimai, teatras, simfoniniai koncertai. Vasarodavo Palangoje su visa šeima. Švenčiant Smetonos 60 metų jubiliejų tautininkų komitetas nupirko jo tėviškėje Užulėnio palivarką ir jam padovanojo. Tuomet jis atostogaudavo ten. 1926 m. pabaigoje Seime krikščionių demokratų ideologas ir jų atstovas M. Krupavičius sveikino Smetoną, _________________________________________________4 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990. P 56 - 65 išrinktą prezidentu. “Ištiesus jam ranką, ministeris pirmininkas prof. A. Voldemaras juodviejų draugiškai suglaustas rankas spaudė savąja ranka, lyg simboliškai jungdamas didžiam tėvynės darbui jų asmenyse tautininkų ir krikščionių demokratų visuomenes, lyg suburdamas tas dvi tautiškąsias krašto jėgas viename pasiryžime. Tačiau įsitvirtinti valdžioje Smetonai ir tautininkams trukdė Seimas. Todėl jau 1927 m. sausio tautininkų spauda kėlė reikalavimus suteikti Smetonai diktatoriaus teises, buvo rašoma, “jog plačioji visuomenė nori, kad rinkimų visai nebūtų ir kraštą valdytų tautos vadas. Paleidus Seimą, Smetona nebuvo ramus. Smetona toliau aiškino, jog stipri valdžia bus tiktai tada, kai prezidentas turės daugiau galios ir kai bus renkamas ne partijų atstovų Seime, o visuotinių gyventojų balsavimu. 5 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990, p. 107 - 109 1944m. sausio 9d. JAV, Klivlende, medinio namelio rūsyje staiga kilo gaisras. Namo gyventojai iš apatinių aukštų spėjo išbėgti, bet liepsna greitai pasiekė trečiąjį, kuriame gyveno Smetona. žmona išbėgo paskutinę minutę tik su chalatu, o Smetona kiek užtruko ir to užteko, kad žūtų. Jo kūnas rastas virtuvėje - užsidengęs galvą kailiniais, matyt, gelbėjosi nuo troškinančių dūmų. Atvykę į nelaimės vietą gaisrininkai nieko įtartino nerado, tačiau išeivijos spaudoje pasipylė įtarimai, buvo nuomonių, jog Maskvai į karo pabaigą tapo itin nepatogu turėti du Lietuvos prezidentus, kad slaptieji sovietų agentai per name dirbusią tarnaitę specialiai sukėlė gaisrą ir panašiai. Labai gedėjo tautininkai ir jų spauda, ypač “Dirva”. Velionis buvo pašarvotas sausio 13d. šv. Jono katedroje. Palaidotas Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau jo palaikai perkelti į Nolvudo mauzoliejų. Įvertinti Smetonos gyvenimą ir darbus yra gana sunku, bet ne dėl to, kad tai buvo kontroversinė asmenybė. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai smerkė Smetoną už jo autoritarinės diktatūros įvedimą po valstybės perversmo 1926m., jie visi ir dalis tautininkų - už išvykimą į užsienį 1940m. vasarą, už Lietuvos Respublikos žlugimą, socialdemokratai - už darbininkų politinių laisvių ir organizacijų varžymą, valstietijos interesų nepaisymą ir turtingųjų protegavimą, biurokratinę-politinę valdymo sistemą, besiremiančią kariuomene ir saugumu, dešiniąsias politines pažiūras apskritai, ir galop komunistai - už jų persekiojimus, areštus ir administracines nuobaudas, kalėjimus, Varnių ir Dimitravo stovyklas kitaip manantiems, kitaip įsivaizduojantiems Lietuvos politinę ir socialinę sistemą, santvarką. Ir visi kaltino Smetoną pagrįstai - jis nebuvo demokratas. Nors ir buvo siekta, tačiau sukurti Smetonos asmens kultą Lietuvoje nepavyko, jo ir negalėjo būti - per daug sudėtinga buvo ekonominė daugumos krašto gyventojų padėtis, gilėjo socialinė diferenciacija, režimas nieko konkretaus nežadėjo darbininkams, mažažemiams bei bežemiams valstiečiams, nedaug ką dėl jų ir padarė, tiesa, ne todėl, kad paprasčiausiai to nenorėjo. Negarbino aklai Smetonos ir inteligentija, nors jis neprievartavo inteligentų ir meno žmonių kurti tik režimo labui, tenkinti tik tautininkų ideologinius poreikius. Išeivijos atstovai daugiausia kaltina Smetoną, kad jo politika leido sunaikinti Lietuvos Respubliką, dalis jų teigia, jog Smetona turėjo parodyti ryžtingumo ir priešintis Tarybų Sąjungai įvedant jai papildomus neribotus Raudonosios armijos kontingentus 1940m. birželio 15d., kiti, labiau realistai, mano, jog Smetonos pasirinktas neutraliteto kelias sudėtingomis tarptautinėmis 1939-40 m. aplinkybėmis buvo pats teisingiausias. Antano Smetonos visuomeninė-kultūrinė veikla lietuvių tautiniame judėjime vaidino pažangų vaidmenį iki 1917m. revoliucijų Rusijoje, po to jis tampa vienu iš konservatyviausių asmenų Lietuvos Taryboje, kurį laiką pasisakiusiu (taktiniais sumetimais) net prieš Vasario 16d. akto formuluotę, nepriklausomos Lietuvos valstybės šalininku, pagrindusiu ir įdiegusiu Lietuvos Taryboje kardinalų posūkį lietuvių politinėje orientacijoje nuo Peterburgo-Maskvos į Berlyno, o vėliau - Londono ar apskritai Vakarų pusę. Smetona kaip valstybės vadovas ir politikas buvo stiprios, diktatūrinės, vieno asmens valdžios šalininkas, siekęs realizuoti savo politines nuostatas po 1926m. gruodžio 17d. karinio valstybės perversmo. Kaip valstybės vadovas, Smetona galutinai perorientavo Lietuvos kultūrinį, materialinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito Lietuvos gyvenimo, savų politinių tradicijų sukūrimo. Užsienio prekybai praradus imlią Rytų rinką, nedidelei valstybei teko brangiai mokėti už tai, o nepasiturintiems sluoksniams kęsti nemažus materialinius nepriteklius, kai Lietuvos bekonas ir sviestas atsimušdavo į Vokietijos ar Anglijos negatyvią poziciją importo iš Lietuvos atžvilgiu. Smetona vadovavo Lietuvos valstybiniam atgimimui, o vėliau ir įsisvyravusiai reakcijai ir ilgiausiai - nepriklausomai Lietuvai ir todėl pozityvusis šio laikotarpio įnašas yra valstybingumas ir pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Antanas Smetona - pirmasis ir paskutinysis Lietuvos Respublikos prezidentas. Absurdiška būtų priskirti jam visus nepriklausomos valstybės susidarymo nuopelnus arba kaltinti jį tos pačios valstybės žlugimu. Kaip politinis veikėjas, jis rodė nemaža įžvalgumo ir sugebėjimų, laviruodamas tarp opozicinių jėgų krašte ir kaimyninių valstybių interesų užsienio politikoje. Esame negausi tauta nedidelėje teritorijoje, o politiką daro ir lemia didžiosios ir stipriosios. Mažos tautos, kaip jau įprasta, dažniausiai ir lieka tik istoriniame fone, kaip ir visi jų vadovai. Tačiau ir mažųjų valstybių vadovai, jų gyvenimas ir veikla toms mažosioms yra įdomūs ir savaip reikšmingi. Kad ir kokie jie būtų. Nes jie joms yra istorinės asmenybės. “O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? - Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę”.

Istorija  Referatai   (17,46 kB)

Tyrimo duomenys. Statistinė analizė. Tikimybinių skirstinių charakteristikos. Tikimybiniai skirstiniai. Lognormalinis tikimybinis skirstinys. Geriausiai tikusio skirstinio aprašymas. Weibull‘o tikimybinis skirstinys. Gama tikimybinis skirstinys. Eksponentinis tikimybinis skirstinys.

Vadyba  Analizės   (28 psl., 1,05 MB)

Atsargų apibūdinimas, jų rūšys, vaidmuo įmonėje. Atsargų apskaitos būdai. Periodiškai apskaitomų atsargų būdas. Nuolat apskaitomų atsargų būdas. Atsargų įkainojimo metodų rūšys ir jų taikymo ypatumai. FIFO metodas. LIFO metodas. Vidutinių kainų metodas. Konkrečių kainų metodas. Atsargų apskaitos metodų palyginimas. AB „Vilniaus kailiai“ atsargų apskaitos metodų taikymas. Įmonės aprašymas. Taikomi atsargų apskaitos būdai ir metodai.Išvados ir siūlymai.Literatūros sąrašas.

Finansai  Kursiniai darbai   (29 psl., 61,62 kB)

Lopšelis-darželis “Užupiukas“ savo veiklą grindžia Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymu ir kitais ikimokyklininį, priešmokyklinį ugdymą reglamentuojančiais teisės aktais. Lopšelis – darželis “Užupiukas“ buvo įsteigtas 1969 m. Dabar jame yra vienuolika skirtingų vaikų grupių, kuriose yra ne mažiau dvidešimties vaikų. Kiekviena iš šių grupių dirba pagal induvidualiai jų grupės vaikams paruoštus planus.

Darbo ir civilinė sauga  Ataskaitos   (10 psl., 14,59 kB)

Motiejus Valančius (1801 m. vasario 16 d. – 1875 m. gegužės 17 d.) gimė Nasrėnų kaime (dabar Kretingos raj.), turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje. Jis yra lietuvių grožinės prozos pradininkas, Žemaičių vyskupas (1849-1875 m.).

Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 28,47 kB)

Iš Respublikos sosto pasitraukus Henrikui Valua, prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Rinkimų pradžioje Lenkijoje ir vėl populiariausi buvo Habsburgų ir Maskvos kandidatai. Tuo tarpu Lietuvoje puoselėti planai surengti atskirus rinkimus. Kandidatas – Habsburgų Ernestas – buvo tas pats. Jam keliamos sąlygos – irgi tos pačios. Tuo pat metu LDK didikai visaip trukdė Lenkijos ir Rusijos derybas. 1574 m. pabaigoje ir 1575 m. pradžioje jie net uždarė sieną su Rusija. Sulaikė Ivano Rūsčiojo pasiuntinį su caro sąlygomis. 1575 m. pavasarį paaiškėjo, kad Habsburgai nerems atskirų rinkimų Lietuvoje.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,82 kB)

Dabartinė katedros aikštė, Gedimino kalno aplinka, kur stovėjo didingi Lietuvos valdovų rūmai – Žemutinė pilis – labai skiriasi nuo XIII–XIV a. šioje vietoje buvusio reljefo. XIII a. pilis šioje vietoje pradėta statyti pelkėtame, klampiame Vilnios slėnyje. Ji išaugo ant 160 m ilgio iškyšulio – rago. Jo plotis buvo apie 40 m, o šlaitai iki 6–8 m aukščio. Taigi pilis, o ir iki tol čia nuo VI a. buvusi senovės gyvenvietė kūrėsi labai gerai gamtos apsaugotoje vietoje.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,17 kB)

Karaliaučius. XV–XVI a. iš likusių prūsų, jotvingių, kuršių, čia atsikėlusių žemaičių ir vakarinių lietuvių susidarė lietuvių, vadinusių save lietuvininkais, etninė grupė, gyvenanti vadinamoje Mažojoje Lietuvoje. 1525 m. Mažoji Lietuva tapo pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystės dalimi, o jos svarbiausias miestas Karaliaučius – neoficialia jos sostine. Kai Kryžiuočių Ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis ir daugelis brolių tapo protestantais, Karaliaučius virto svarbiausiu Rytų Europos liuteronizmo centru.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,66 kB)

Renesanso, o ypač reformacijos iškelta kiekvienos tautos gyvosios kalbos reikšmė visuomenės gyvenime, išaugusi etninė LDK inteligentija parengė dirvą lietuviškai raštijai ir lietuviškoms knygoms atsirasti. Stambus XVI amžiaus lietuviškos protestantiškos pakraipos knygos leidybos centras buvo Karaliaučiuje. Čia dirbo lietuvių raštijos pradininkai – išeiviai iš LDK – M. Mažvydas, S. Rapalionis, A. Kulvietis. Per 1547 ir 1600 metus lietuvių kalba buvo išspausdinta 30 knygų. 8 iš jų buvo atspausdintos LDK, o net 22 – Prūsijoje.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,95 kB)

Paskui pirmuosius Rytų Pabaltijyje pasirodžiusius vokiečių pirklius sekė misionieriai ir ginkluoti kariai. Vieni ieškojo ekonominės naudos, kiti – nešė Kristaus mokslą, dažnai į pagalbą pasiimdami ginkluotą riterį. Jų visų santykiai buvo sudėtingi ne tik vienų su kitais, bet ir su vietos gyventojais. Svetimų kraštų pirklys neišvengiamai nešė savojo krašto kultūrą ir net gyvenimo būdą bei jo aplinką.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,6 kB)

Populiarioje literatūroje ir vadovėliuose paplitę teiginiai, kad Rusijos valdžia iš pat pradžių griebėsi rusinimo, yra tam tikra prasme klaidinantys. Juolab, kad dauguma rusinimą supranta kaip siekį visus etninius nerusus paversti rusais. O to dažniausiai tikrai nesiekta, bent jau XIX a. pirmajame dešimtmetyje. Juk tiek Sankt Peterburgo, tiek Vilniaus, tiek Varšuvos aristokratai tuo metu dažniausiai kalbėjo prancūziškai. Kas kita – etnopolitinis nacionalizmas.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,89 kB)

1812 m. vėl ėmė veikti uždaros masonų ložės (Lietuvoje jų atsirado 1776 m., 1789 m. jų veikla buvo nutraukta). Jos įsikūrė Vilniuje, taip pat Raseiniuose bei Ukmergėje. 1818 m. Lietuvoje buvo apie 700 masonų. Įvairioms Lietuvos ložėms, turinčioms ryšių bent su savo pakraipos įvairių šalių aukštesnio rago ložėmis, priklausė žymi dalis universiteto profesorių, aristokratų, inteligentijos, net Katalikų bažnyčios hierarchų (nors masonų doktrina nelabai atitiko bažnyčios kanonus ir religijos dogmas), Rusijos valdžios pareigūnų.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,01 kB)

1906–1915 m. toliau plėtojo veiklą visos iki 1905 m. įsikūrusios lietuvių politinės grupuotės. Tiesa, formaliai kaip partijos veikė tik dvi: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos demokratų partija (LDP). Abidvi buvo nelegalios. Negausios Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP) raiška 1906 m. prislopo. Nerasdami nišos savarankiškai politinei veiklai, šios srovės šalininkai tenkinosi savo laikraščiu.

Politologija  Konspektai   (3 psl., 6,3 kB)

Caro administracija, siekdama rusinti visas imperijoje gyvenusias tautas, daugelį metų varžė jų kultūrinę veiklą. Iki XX a. pradžios lietuviams drausta steigti kultūros draugijas ar ekonominio pobūdžio organizacijas. Carinės administracijos valdininkai neleido įregistruoti jokių draugijų įstatų, o besistengiančius suburti žmones organizuotai veiklai visokeriopai persekiojo ir baudė. Todėl XIX a. pabaigoje lietuviai pradėjo steigti įvairias draugijas ir organizacijas už etnografinės Lietuvos ribų: Rygoje, Paryžiuje, Varšuvoje, Londone, Petrapilyje ir kitur.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 5,84 kB)

Hitleris 1941 m. kovo 3 d. pageidavo, kad SS ir saugumo policijos organai galėtų veikti betarpiškai už fronto linijos ir turėtų galimybę žaibiškai likviduoti sovietų pareigūnus ir komisarus. 1941 m. kovo 13 d., atsižvelgdamas į Hitlerio pageidavimus, Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadovybės viršininkas V.Keitėlis pasirašė instrukciją, papildančią Hitlerio „Barbarosos“ įsakymą ypatingąja veikla („Richtlinien auf Sondergebieten zur Weisung Nr.21 (Fall Barbarossa)). Instrukcija suteikė SS ir policijos vadui Himleriui ypatingus įgaliojimus vermachto operacijų srityse.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 11,32 kB)

Antanas Smetona gimė 1874m. rugpjūčio 10d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, sugebėjimu apie save spiesti žmones, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktu tvirtumu ir ryžtingumu.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 9,63 kB)

Kreditinių kortelių kilmė. Mokėjimo kortelės - sukčiavimo įrankiai. Kreditinių kortelių paslaugų apsauga. Pirmas kreditinės kortelės skaičius. Kreditinių kortelių formatai. Kreditinių kortelių paslaugų apsauga Lietuvoje. Kreditinės kortelės pirmą kartą buvo panaudotos JAV. Jau 1914 metais, kai kurios parduotuvės pradėjo išdavinėti savo pastoviems ir turtingiems klientams specialias korteles, kad “pririšti” juos prie savęs. Dauguma specialistų mano, kad banko kreditinių kortelių įdiegimo pradininkas buvo John S. Biggins, dirbęs Flettbush nacionaliniame banke, Niujorko Bruklino rajone. 1946 m. jis organizavo darbą pagal kreditinę schemą “charge it”.

Informatika  Referatai   (10 psl., 14,94 kB)

Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.

Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)

Spaudos draudimas 1864-1904 metais Lietuvoje – rusinimo politikos ir lietuvių pasipriešinimo kovos laikotarpis, pažymėtas giliu konfliktu dėl RAIDĖS. Caro valdžia visomis priemonėmis mėgino įvesti rusiškuosius spaudmenis į lietuvių raštiją ir persekiojo tradicinio lotyniškojo raidyno vartojimą. Lietuviai griežtai atmetė spaudinius rusiškomis raidėmis, slaptai leido , gabeno ir platino draudžia- muosius raštus ir tokiu būdu sukūrė naują tautinę spaudą.

Istorija  Kursiniai darbai   (5,15 kB)

Muziejai, kultūrinės švietimo įstaigos, saugančios, tiriančios ir eksponuojančios materialines ir dvasines kultūros vertybes. Pagal kaupiamų eksponatų profilį muziejai paprastai yra istorijos (bendrosios istorijos, archeologijos, etnografijos), gamtos mokslų (zoologijos, botanikos), meno (vaizduojamosios dailės, taikomosios dailės, teatro, muzikos), literatūros, kraštotyros, memorialiniai.

Istorija  Referatai   (3,23 kB)

Teisėsauga - tai tam tikrų institucijų, taikančių teisinės prievartos ir teisinės gynybos priemones veikla, kuria siekiama užtikrinti normalų teisinės sistemos funkcionavimą. Teisėsauga- tai specialių valstybės institucijų ir nepriklausomų asmenų, kuriems valstybė patikėjo vykdyti tam tikras jai priklausančias funkcijas, veikla, užtikrinant teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą. Teisėsaugos institucijos yra specialios valstybės institucijos ir nepriklausomi asmenys, užtikrinantys teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyvendinimą.

Teisė  Konspektai   (18,75 kB)

Pilies gatvė – seniausia ir puošniausia Vilniaus senamiestyje. Gatvė susiformavo ten, kur kelias iš Vilniaus pilies vedė į pietus – Lenkijos ir Rusijos link. Tai pagrindinis kelias į pilį, kurio atsišakojimai ilgainiui virto šoninėmis gatvėmis. Pilies gatvės pavadinimas istoriniuose šaltiniuose minimas jau 1530 metais.

Istorija  Konspektai   (1,08 kB)

Istorikas, folkloristas, vertėjas. Mokėsi Kretingos, Ž. Kalvarijos mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, studijavo VU literatūros ir laisvųjų menų, moralinių ir politinių mokslų fakultetuose, įgijo teisių magistro laipsnį. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, Petrapilyje, Rusijos Senate, prie Lietuvos Metrikos. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Varniuose, pas vyskupą M.Valančių.

Istorija  Analizės   (3,7 kB)

Stačiatikiai priklauso vienai iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Pirmoji Stačiatikių bažnyčia (dar vadinama Rytų arba Graikų ortodoksų) atsirado apie VI a. Bizantijoje. Nuo Vakarų (Romos) Bažnyčios ji skyrėsi savo apeigomis, liturgija, kalba. 1054 m. įvyko oficialus Romos (katalikų) ir Bizantijos (Stačiatikių) Bažnyčių išsiskyrimas.

Geologija  Referatai   (5,83 kB)

Kalba ir kilmė. Švietimas. Spauda, spaustuvės, bibliotekos. Architektūra. Dailė. Menas ir teatras. Bajorijos reikšmė pradėjo kilti dar Vytauto laikais. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. Bajorai buvo aukščiausias luomas, turėjęs daugiausia teisių ir mažiausiai pareigų. Iš visų pareigų likusi tik vienintelė karo prievolė. Kai pagaliau išnyko ir ši, bajorai beturėjo tik teises, o pareigų jokių. Mokesčius jie mokėdavo tik tada, kai juos patys seime užsidėdavo.

Istorija  Referatai   (3 psl., 8,2 kB)

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, spaudos raidą daugiausia lėmė socialinės ir politinės sąlygos, bendrasis krašto kultūros lygis. Formuojantis lietuvių nacijai, nacionalinė spauda darėsi vis svarbesnė idėjinio bendravimo priemonė ir idėjinės diferenciacijos, kylančios iš nacijos klasinio susiskaldymo, išraiška. Caro valdžia imperijoje siekė kontroliuoti visą spaudą visomis kalbomis. Dalinį lietuvių spaudos draudimą ėmė vykdyti Vilniaus ir Varšuvos administracija.

Istorija  Referatai   (4 psl., 7,36 kB)