Dvidešimt pirmajame amžiuje atmosfera nuolatos nelauktai reguoja į žmogaus veiklą. Formuojasi katastrofiška situacija. Gresia pražūtingų visai gyvajai gamtai, taip pat ir žmogui, negrįžtamų atmosferos procesų pavojus.

Aplinka  Pristatymas   (3 psl., 152,35 kB)

H. Radausko „Dainos gimimas“ trumpa analizė

Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 11,49 kB)

Rašinys - Gamta - įkvėpimo šaltinis

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 8,91 kB)

ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)

Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)

K. Donelaičio poemos pavadinimas “Metai” kiekvienam asocijuojasi su žmonių buitimi, gyvenimu ir darbais per kalendorinius metus. Tačiau poeto kalendorius neoficialus, pagal kurį XVIII a. tvarkytas visuomenės gyvenimas jo gimtajame krašte, o gamtos pagal kurį gyveno burai sunku, bet tokį įprastą gyvenimą. Metų laikų kaita poetui tarsi auksčiausioji valia, sutvarkyta gamtos permainų grandine, kurioje žmogus jaučiasi esąs tik smulki dalelytė.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 6,25 kB)

Žmonės mėgsta šventes.Ir ne tik dėl to, kad paprastai jose nereikia dirbti jokių darbų ir galima geriau pavalgyti, bet svarbiausia todėl, kad jos suteikia įvairumo. Čia pridera geresnis arba šventadieniškas apsirengimas, ėjimas į bažnyčią, daugiau mažiau iškilmingos ten atliekamos apeigos, susitikimas su žmonėmis.Be grynai šeimyniškų apeigų, kaip kūčiavimas ir atsigavėjimas Velykų rytą, čia pridera ir bendruomeniškos pramogos, kaip Užgavėnių persirengėlių vaikštynės ir Joninių ugnių deginimas. Švenčių proga vyksta svečiavimasis, suėjimai ir pasilinksminimai, visokios gegužinės, vakaruškos ir pasišokimai. Apie visas šventes žmonės daug kalba, joms iš anksto ruošiasi, jų laukia. Tai malonios prošvaistės monotoniškame kaimo gyvenime.

Etika  Referatai   (13 psl., 17,77 kB)

Taigi aplinka sudaryta iš kelių dalių: a) vandens; b) atliekų; c) rūgščiųjų liūčių; d) oro taršos..ir k.t. visos šios pagrindinės dalys įeina į pagrindinę sąvoką – aplinka. Jų gali būti ir daugiau, tačiau šios yra vienos iš svarbiausių, dėl kurių nuknenčia ne tik žmogus, bet ir pati gamta. Jei aplinka yra sveika ir graži, tai žmogus taip pat bus sveikas ir gražus. Kasmet, palaipsniui, dalis sieros oksidų ir azoto oksidų virsta smulkiomis dujų dalelėmis ir iškrinta ant žemės. Taip pat šios dujos iškrenta kartu su lietumi ir sniegu.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 4,55 kB)

Religija – savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas. Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiamos bent penkios versijos. Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.

Kita  Referatai   (14 psl., 115,91 kB)

Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune. Augo žymaus gydytojo šeimoje, buvo supama kultūros. Po tėvo mirties ji, sesuo ir motina gyveno sunkiai, persikėlė į Vilnių. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Taip pat mokėsi dainavimo, turėjo ryškių gabumų. Dirbo „Literatūros ir meno“, „Kalba Vilnius“, „Naujojo dienovidžio“ redakcijose. Užaugino dukrą Ūlą, dailininkę, ir dukraitę Kamilę. 1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (16 psl., 35,26 kB)

Aplinkos tarša – tai šie išorės elementai, su kuriais konkretus organizmas tiesiogiai ar netiesiogiai sąveikauja. Aplinkos tarša – tai cheminių, fizinių ir biologinių teršalų, neigiamai veikiančių žmogų ir kitus gyvuosius aplinkos komponentus, patekimas į aplinką.

Aplinka  Referatai   (15 psl., 19,6 kB)

Mūsų miestelis, Gelgaudiškis, palyginti toli nuo to pasakiško gintarinio Baltijos kranto ir ne kiekvienam mūsų mokyklos mokiniui teko laimė pabuvoti pajūryje. Ypač šiais laikais, kada bedarbių skaičius mūsų miestelyje yra vienas iš didžiausių rajone. Tačiau mes, mokiniai, dažnai girdime apie pajūrį per geografijos, istorijos, lietuvių kalbos, biologijos pamokas. Man ypač patinka skaityti apie pajūrio augalus ir gyvūnus… Šiame savo darbe norėčiau trumpai apžvelgti Baltiją bei jos pajūrį biologine prasme - perteikti savitą augalų ir gyvūnų pasaulį, trumpą jų apibūdinimą. Pajūris - tai nedidelis, apie 20-30 km pločio sausumos ruožas prie pat jūros, kuriame betarpiškai juntamas jūros klimatinis poveikis ir vandenų ruožas palei jūros krantą, su jai priskiriamais gamtiniais kompleksais - įlankomis, nerijomis, mariomis, deltomis - susidariusiais dėl bangų, srovių ir vėjo veikimo… Savo darbe labai trumpai papasakosiu apie svarbiausius pajūrio regionus, pasivaikščiosim po senovinį mišką, liesim saulės akmenį - gintarą, grožėsimės kopomis, braidžiosim po Baltiją ir marias. Pajūrio kopų dirvožemis savitas - prisotintas druskų, kuris tinka tik labiausiai prisitaikiusiems augalams. Dauguma jų turi ilgas šaknis, pasiekiančias giliai esantį vandenį, jų lapai padengti plonu vaško sluoksniu ar, užėjus karščiams, susiglaudžia išilgai, kad sumažėtų garavimo paviršius. Yra tokių, kurie net nesudygs kitoje aplinkoje. Tai įdomūs, saviti augalai, daugiau niekur Lietuvoje neaugantys, kartais reliktiniai, dalis saugomi valstybės. O pajūrio gyvūnija… Kokia ji gausi ir įdomi. Tai ir vabzdžiai, kurie skraido ar ropoja tarp tų keistų - kasdien už savo būvį su vėju ar karščiu kovojančių augalų. Daugumai aprašytų vabzdžių tik pajūris yra vieninteliai ir tikrieji namai, kadangi Lietuvoje daugiau niekur kitur jie negyvena. Pajūrio vandenys neįsivaizduojami be žuvų, kurių nemaža dalis jau nykstanti, saugoma valstybės. Negalima nepaminėti ir jų. Ventės ragas, Nemuno delta, Kuršių marios - rojus paukščiams. Pavasarį ir rudenį jų čia aibės. Praskrendantiems - Kuršių nerija lyg tramplinas. Bet yra ir tokių, kurie čia gyvena, suka lizdus, peri ir augina vaikus. Neišvardinsi visų jų ar aukštesnių gyvūnų rūšių, tačiau pasistengsiu papasakoti apie svarbiausius, būdingiausius pajūriui. Nepamiršiu ir pačių rečiausių pajūrio svečių… …Baltija nėra vien tik kažkoks mūsų poreikiams naudingas objektas. Tai gyvas pasaulis, labai jautrus, greitai pažeidžiamas, reikalaujantis meilės, supratimo ir globos. Trumpas svarbiausių pajūrio regionų apibūdinimas …Sunku įsivaizduoti Baltiją be Lietuvos ir Lietuvą be Baltijos. Tik nedidelis jūros moželis glaudžia Lietuvą - maždaug 99 km. (nors kai kur žymima, jog 94 km ar mažiau). Baltija - negili vidinė jūra, maždaug 48-54 m gylio. Vis dėl to čia yra kelios tikrai gilios daubos, iš kurių giliausia - Landsorto - siekia 459 metrus.Baltijos plotas, neįvardijant salų, yra 422700 km2 , o tūris - 20300 km3 Dugne vyrauja dumblas, smėlis, aleuritas. Yra naudingųjų iškasenų - sunkiųjų mineralų sąnašynų, geležies ir manganų konkrecijų, naftos, gintaro. Baltija - jauna jūra. Jai maždaug 13 tūkstančių metų (pradėjo formuotis devono periode). Anksčiau Baltiją dengė ledynai. Tarpledynmečiais čia taip pat buvo jūra. Jos vandens lygis kelis kartus svyravo.Įvykus didžiulei gamtos katastrofai - ties šiaurės Gotlandu perlūžus sausumos ruožui - vanduo veržliai ištekėjo į vakarus. Atsiradus sąsiauriui, susijungusiam su vandenynu, ėmė plūsti sūrus vanduo. Tai turėjo įtakos jūros augalijai ir gyvūnijai. Kuršių nerija - tai smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos. Dalis Kuršių nerijos priklauso Lietuvai, dalis - Kaliningrado sričiai. Plotas 180 km2, ilgis 98 km.Plačiausia Kuršių nerijos vieta - ties Bulviko ragu - 3,8 km pločio, siauriausia - į šiaurę nuo Lesnajaus - apie 380 metrų pločio. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių nerijos reljefo elementas - Didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km ir yra 300-1000 m pločio. Plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių nerijos viduryje. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet yra nemaža kopų aukštesnių kaip 50-60 m. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, trys mažos lagūnos ir vienas ežeras - Žuvėdrų liūnas, susidaręs iš Kuršių marių įlankos. Kuršių marios - tai lagūna Baltijos pietryčiuose, į pietus nuo Klaipėdos. Plotas 1584 km2, ilgis - 93 km, didžiausias plotis 46 km. Didžiausias gylis - 5,9 m, vidutinis gylis - 3,8 m. Kuršių marių dugne gruntas daugiausia smėlingas. Dumblėtos nuosėdos dengia didžiąją dubens pietinę dalį ir visus marių pailgėjimus. Čionai įteka 25 upės ir upeliai. Marios susidarė prieš 5000 metų. Sparčiai auganti Kuršių nerija atitvėrė nuo Baltijos įlanką, tyvuliavusią dabartinių marių šiaurinėje dalyje. Vėliau, kylant žemės plutai ir kaupiantis upių sąnašoms, dalis tos įlankos virto pamario žemuma, o likusi dalis susiliejo su pietuose buvusiu pajūrio ežeru. Nemuno delta - tai samplovinė žemuma prie Kuršių marių. Nemuno vaga šakojasi į dvi pagrindines šakas: Giliją ir Rusnę, kuri dar persiskiria į Atmatą ir Skirvytę. Deltą raižo daug upelių, jų atšakų, senvagių, kanalų. Nemuno delta -augalų, vandens ir paukščių karalystė. Nemuno deltoje tarp Kintų, Šilutės ir Rusnės įkurtas botaninis zoologinis draustinis. Jis apima Nemuno deltos užliejamas pievas su upėmis, protakomis, žiogiais, Rusnės, Briedžių ir kitas smulkesnes salas, Krokų Lankos ežerą, Kniaupo įlanką, Ventės ragą. Saugoma Nemuno deltai būdinga reta augalija ir gyvūnija. 1800 - 1925 metais Nemuno delta ties Skirvytės žiotimis pasistūmėjo į vakarus apie 2 km, o ties Atmata sąnašos atitvėrė didelę įlanką nuo Kuršių marių - Krokų Lanką. Ežero plotas 793 ha, jame yra 2 ha sala, įteka keli upeliukai. Krokų Lanka - makrofitais užaugantis ežeras. Jo pakraščiais auga beveik ištisinė apie 0,5 km pločio meldų, nendrių, švendrų juosta, viduryje ir gilesnėse vietose plūdės, plunksnalapės, elodėjos ir daugybė kitų augalų Kuršių marių rytiniame krante, prie Atmatos žiočių, yra pusiasalis - Ventės Ragas. Jo ilgis 5 km, didžiausias plotis 2,2 km. Iš rytų nuo sausumos jį skiria Kniaupo įlanka. Pusiasalis susidaręs iš moreninio priemolio, paviršius apklotas jūriniu smėliu. Išilgai eina moreninis gūbrys, kurio aukštis 6,7 m - 10,5 m. Per Ventės ragą eina paukščių migracijos kelias. Ventės kaime yra ornitologijos stotis, kurioje žieduojami paukščiai, stebima jų migracija. Yra ir hidrobiologijos stotis, tirianti Kuršių marių, Nemuno žemupio ir Baltijos pakrančių žuvis. Pajūrio klimatas ir jo įtaka augalijai ir gyvunijai Pagrindinis veiksnys, lemiantis augalijos ir gyvūnijos pasiskirstymą ir įvairovę tiek pajūryje tiek visoje Lietuvoje yra klimatas. Šiuo metu Baltijos pajūryje klimatas - drėgnas jūrinis. Bet ar visą laiką jis buvo toks? Pirmosios žinios apie Lietuvos klimatą siekia paleozojaus erą, prasidėjusią prieš 500 mln. metų. Jos pradžioje vyravo šiltos jūros. Apie tai liudija koralų, kurių kolonijos gali gyventi ne žemesnėje kaip +21-22OC temperatūroje, liekanos. Devono periode, prieš 300 - 350 mln. metų, klimatas buvo sausesnis - apie jį mums pasakoja kserofitinių (dykuminių) augalų liekanos. Mezozojaus eroje (prieš 60-180 mln. metų) klimatas padrėgnėdavo, sušvelnėdavo, tapdavo vėsesnis. Kreidos periode buvo šilčiau ir drėgniau, Baltijoje klestėjo daugybė gyvūnų: moliuskų, žuvų, ryklių ir kt. Paskutiniojo milijono metų periodas, vadinamas kvarteru, pasižymėjo klimato atvėsimu bei ilgai trunkančiais ledynmečiais. Tarp ledynmečių metu klimatas šiltėdavo, augdavo net subtropiniai augalai. Paskutinis, vadinamas Nemuno apledėjimas, baigėsi prieš 13-16 tūkst. metų. Poledynmetyje klimatas irgi keitėsi. Sausesnius periodus keitė drėgnesni, vėsesnius - šiltesni. Mūsų augalija ir gyvūnija patyrė ne tik atšiaurias, dabar tundrai būdingas sąlygas, bet ir žymiai palankesnes. Aplinkos sąlygų keitimasis praeityje ir sudarė galimybę užsilikti mūsų krašte nedaugeliui tokių rūšių, kurioms apskritai mūsų klimatas jau nebetinka. Tai endeminės rūšys paplitusios nedidelėje, griežtai apibrėžtoje teritorijoje. Baltijos pajūrio endeminės rūšys yra baltijinė stoklė, pajūrinė linažolė, baltijinis pūtelis, pajūrinė našlaitė …Ar tik šie augalai mums mena senąjį pajūrį. Sugrįžkime trumpam į praeitį, netolimą … tik 50 mln. metų. Pajūris senovėje …Kažkada seniai seniai, prieš 40-55 mln. metų, Baltijos vietoje ošė tankūs miškai. Ant medžių kamienų ir uolų augo kerpsamanės, kerpės, netgi epifitiniai paparčiai. Čionai tvirtai savo viršūnes aukštyn kėlė plikasėkliai - pušys, tujos, kiparisai, sekvojos, gal būt ir kadagiai. Pamiškėje pasirodydavo žemos krūminės palmės. Nuo medžių šakų vingiavo lianos. Greta spygliuočių ošė ir ąžuolai, bukai, klevai… Miškas augo tropinėmis sąlygomis, o vidutinio klimato augalai buvo tik priemaiša. Miške kūrėsi ne tik augalai. Po medžių žieve, samanose, ant lapų, miško paklotėje laikėsi erkės. Jos ne tik mito žaliadumbliais ar kitais žemesniaisiais augalais, bet ir parazitavo kituose gyviuose. Daug jų gyveno kolonijomis. Vorai gyveno ant augalijos, po žieve ir dažniausiai buvo aktyvūs naktį, nors pasitaikydavo ir mėgstančių karščiausią dienos metą. Daugiausia tokiame miške būdavo šienpjovių, vorų kryžiuočių ir kt. Dirvožemyje, medienos trūnėsiuose, po žieve, samanose, po akmenimis slapstėsi aktyvūs naktį šimtakojai. Didžioji dalis buvo plėšrūnai, tik Julidae šeimos atstovai mito pūvančiomis atliekomis, daugiausia grybais. Samanose slapstėsi visokie gyvūnėliai. Dauguma gerai mokėjo šokinėti. Tarp jų buvo ir labai gležnų padarėlių, vengiančių ryškios šviesos ir sausų vietų. Miške gyveno ir lašalai, žirgeliai, tarakonai, maldininkai, termitai, auslindos, blakės, taip pat tiesiasparniai ir lygiasparniai vabalai, kurie ir dabar, ir anksčiau buvo viena iš gausiausių vabzdžių grupių, blusos, tinklasparniai, plėviasparniai, dvisparniai, drugiai… Tai mažiausi padarėliai. Dauguma jų mito didesni gyviai. Gyveno miške maži - 4,5 cm. ilgio driežiukai, skraidė paukščiai artimi zylėms, bukučiams, geniams… Medžiuose įsikūrė voverės, miegapelės… Tai - tik nedidelė senojo miško gyvūnėlių dalis. Dabar jie išnykę, o buvusią jų gyvenamąją vietą po daugelio tūkstantmečių paslėpė Baltijos vanduo. Tačiau šie gyvūnai ir augalai išliko. Tiesa, ne visi ir ne visiškai. Kai kurie paliko savo kojas, plunksnas žvynus ar plaukų kuokštelius, o augalai pasistengė ir mums padovanojo savo spygliukus, lapus, sporas ir sėklas… Kaip jie sugebėjo prasibrauti iki mūsų dienų? Kaip išliko tokie trapūs organizmai, atlaikę galybės metų puolimus? Kas leido mums išvysti šias fosilijas? Jis - viena iš negausių naudingųjų iškasenų. Dar seniai jis patraukė pirmykščio žmogaus dėmesį savo vaiskumu, spalva ir šiltu vidiniu spindesiu. Degdamas jis skleidžia malonų aromatą, o paimtas visada atrodo šiltas. Tai daugybės legendų ir pasakų šaltinis, įgavęs gydomosios ir saugančios nuo blogio galios… Jis - saulės akmuo, gintaras, kurio daug randama Baltijoje. Taigi, tais senais laikais gintaringieji augalai, pvz. pušys, skyrė sakus. Tekėdami šie sugebėdavo pasičiupti kokią nors liekanėlę, o kartais į juos patekdavo ir smulkūs gyvūnai. Vėliau gintaras stingo, miškai nyko, vieną žemės sluoksnį dengė kitas ir formavosi Baltija. Dabar gintarą jūra ne tik išplauna - jis dar ir kasamas. Yra įrodyta, kad gintaro inkliuzai - ne vien tuštumos. Jose yra chitino, kutikulos ir net raumenų bei kitų vabzdžio (ar kito gyvūno) audinių likučių, išlaikiusių būdingą ląstelių struktūrą. Gintare daugiausia randama vabzdžių (86,7%) ir voragyvių (11,6%). Augalų yra visai mažai - 0,4% (čia neįeina medienos ir žievės likučiai). Baltijos protėvė Joldija buvo arktinė jūra su arktine fauna. Dar ir dabar Baltijos jūroje sutinkami arktinės faunos pėdsakai, pvz. žieduotasis ruonis. Ši ir kitos arktinės rūšys išliko ir prisitaikė. Bet dauguma jų išnyko nutrūkus ryšiui su vandenynu vakaruose. Pajūrio flora Baltijos pajūryje vyrauja augalų rūšys, kurios gali augti nederlinguose sausuose smėlynuose. Šie augalai apsisaugoję nuo per smarkaus garavimo: daugumos lapai siauresni, trumpesni, storesni ir mėsingesni. Baltijos dugne, įvairiame gylyje auga dumbliai. Raudondumbliai dažniausiai aptinkami 20-40 metrų gylyje. Išauga jie iki vieno metro ilgio. Yra apie 10 raudondumblių rūšių. Tai ryškiai raudoni ar gelsvi, siūlo, plokštelės, kaspino , cilindro, žiauberies pavidalo, šakoti, skiautėti augalai. Baltijoje ties Lietuvos krantais daugiausiai pasitaiko raugmaurės, banguolio, kalitamnio rūšių. Rudadumblių yra penkios rūšys. Išauga 1-50 metrų ilgio. Jų būna nuo mažų siūlelio pavidalo iki sudėtingai išsišakojusio kaspino pavidalo, didelių. Gniužulas dažnai būna su oro pūslelėmis. Prie Lietuvos labiausiai paplitęs pūslėtasis guveinis, pasitaiko staceliarijos, stygadumblio, karpasiūlio genčių rūšių. Jų gniužulų dažnai išmeta į krantą bangos. Auga 6-15 metrų gylyje. Pūslėtasis guveinis užauga iki vieno metro ilgio, gniužulas plokščias, išsišakojęs, tamsiai rudas, su vidurine gysla ir oro pūslelėmis. Apatinė gniužulo dalis yra stiebo formos, susiaurėjusi į trumpą kotelį, kuris priauga prie povandeninių uolų. Lietuvos pajūryje guveinį bangos išmeta į krantą iš gilesnių jūros vietų. Smėlėtame jūros dugne neauga. Naudojamas farmacijoje. Žaliadumblių yra apie 90 rūšių. Tai ir vienaląsčiai, ir kolonijiniai, ir daugialąsčiai, siūlo, plokštelės, pūslelės pavidalo, išaugantys iki keliolikos centimetrų ilgio, daugiausia žali, augalai. Jais minta vandens gyvūnai. Žaliadumbliai valo užterštus vandenis. Labiausiai paplitusi jūrose - liūnė, dar vadinama jūrų salota, išvaizda primenanti švelnų grybą, ir ulotriksas. Melsvadumblių yra apie 130 rūšių. Daugelis sudaro kolonijas arba yra daugialąsčių siūlų pavidalo, nedaug - ir pavienių ląstelių. Dažniausiai būna melsvai žali. Dauginasi vegetaciškai arba nejudriomis sporomis. Pirofitinių dumblių arba šarvadumblių yra maždaug 20 rūšių. Jie dažniausiai vienaląsčiai, ląstelės didelės, o jų sienelės sudarytos iš celiuliozinų skydų, sudarančių kiautelį. Gelsvai rudi. …Mūsų pajūryje į akis krinta sausa, aštri, dygliuota pakrančių augalija, kokios niekur kitur nėra. Ji kitokia, nes auga vėjo pustomame ir jūros pasūdytame smėlyje, o giliai nutįsusios šaknys tepasiekia sūrų podirvio vandenį. Todėl tik maža ypatingų augalų grupė yra prisitaikiusi augti druskingose dirvose. Tie augalai vadinami halofitais. Halofitai gerokai skiriasi nuo kitų augalų. Daugumos jų lapai yra smulkūs, daugiau ar mažiau sunykę, kad mažiau garintų vandens. Tokia yra smiltyninė druskė, kuri auga Palangos paplūdimio pakraštyje. Jos lapeliai bekočiai, siauri, trumpi ir dygūs. Kitų halofitų lapai stori ir sultingi. Tai ypač būdinga pajūrinei stoklei ir sultingajai jūrasmiltei. …Pajūrio kopų halofitai, turintieji galingą šaknų sistemą, yra labai geri judraus smėlio sutvirtintojai. Jie pirmieji įsikuria jūros išmestame smėlyje. Smėlis žolėmis apauga palaipsniui. Pirmiausia jūros bangų suklostyto paplūdimio pakraštyje, priešakinių kopų papėdėje ima augti pajūrinė stoklė ir sultingoji jūrasmiltė, kai kur prie jų prisideda ir smiltyninė druskė. Stoklė ir druskė - vienamečiai augalai. Jie niekada nesudaro ištisinės vejos, auga pakrikai. Jūrasmiltė yra daugiametis augalas. Ji, vegetatyviškai daugindamasi sudaro kupstų pavidalo kolonijas. Sulaikydamos smėlį, jos metai po metų didėja. Po kurio laiko į minėtųjų pionierių neužimtus tarpus įsimaišo varpiniai augalai - smiltyninis eraičinas, smiltyninė rugiaveidė ir pajūrinė smiltlendrė. Kai šių augalų padaugėja, vienamečiai bendrijos dalyviai (stoklė ir druskė) pradeda nykti. Tačiau varpinių augalų trijulė geriausiai auga priešakinės kopos vakariniame šlaite. Kopos viršūnėje, kur sunkiau pasiekiamas vanduo, aukštieji varpiniai (rugiaveidė ir smiltlendrė) išretėja, užleidžia vietą mažesniam polesiniam eraičinui ir ilgašakniams dviskilčiams augalams: pajūriniam pelėžirniui, skėtinei vanagei, gauruotajam pūteliui, sultingajai jūrasmiltei ir muilinei gubojai. Prieškopes labai pagyvina rausvažiedis pajūrinis pelėžirnis. Jo žiedynai driekiasi pažeme. Lapai kaip žirnio. Peržydėję sunokina žirnelius. Jei parsivežę į namus pasėsime, nesudygs. Sudygsta tik prieškopėse, kur juos visą rudenį vėjas raičioja po smėlyną ir nuzulina kietą luobelę. Užpakaliniame, į rytus nugręžtame priešakinės kopos šlaite gausiausiai auga smiltyninė viksva. Jos bendrijose kai kur auga aukštas, vešlus ir puošnus dvimetis skėtinių šeimos augalas - pajūrinė zunda. Šis halofitas randamas tik Kuršių nerijos kopose, į pietus nuo Juodkrantės. Šis pajūrio kopų papuošalas - išnykstanti rūšis - sudžiovintas tinka sausoms puokštėms, labai dekoratyvus, būtent todėl ir nyksta, t.y. naikinamas. Pajūrinė zunda - dvimetis ar daugiametis, tvirtas, dygliuotas augalas. Šaknys labai ilgos. Dauginasi tikriausiai sėklomis. Šakotas stiebas užauga iki 70 cm aukščio. Lapai standūs, odiški, dygliuoti, platūs, apatiniai - su kotais, viršutiniai bekočiai, savo pamatais apkabina stiebą. Žiedynas pailgos rutulio formos, skraistlapiai mažai skiriasi nuo stiebo lapų ir net esti tokie pat dygliuoti. Žiedai smulkūs, melsvos spalvos. Ir visas augalas yra melsvai žalias, dargi balsvas nuo vaškinio lapų apnašo. Išlikę tik keli tūkstančiai šių augalų. Į saugomų augalų rūšių sąrašą zunda įrašyta 1962 metais, į Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Pušynuose halofitai jau neauga, nes jiems netinka rūgštus jų dirvožemis. Nėra palankių sąlygų halofitams ir Kuršių marių pakrantėje. Nors smėlis čia savo išvaizda panašus į pajūrinį, bet tirpstančių druskų jame keleriopai mažiau. Tik vienur kitur pasitaiko sultingoji jūrasmiltė, dar rečiau - pajūrinis pelėžirnis… …Persiritę per prieškopes patenkame į užuovėjos sritį, kur beveik nėra pustomo smėlio ir vėjas taip baisiai nesiaučia. Čia gilūs, susigulėję smėlynai, todėl auga didesni gluosnių krūmai. Didokos pušys dėl nuolatinio vėjo beveik visos palikusios į žemyno pusę. Toliau nuo jūros pušys vietomis tankesnės, aukštesnės, tiesesnės. Tarp jų gausu berželių. Kai kur tai jau ne berželiai, o aukštų beržų giraitės. Tarp prieškopių ir miško yra žolinių augalų ruožas. Jame klesti muilinė guboja. Tai savitas, gražus augalas, kilęs iš stepių. Muilinė guboja aukštoka, apie metrą aukščio. Šakutės plonytės, lyg ploniausi siūlai, o jų galuose - maži balti žiedeliai. Vienas žiedelis neišvaizdus, mažytis, bet ant šakutės jų šimtai, o ant augalo - tūkstančiai, todėl atrodo nepaprastai gražiai. Nevysta ir per didžiausius karsčius, nes turi labai ilgas šaknis (iki 7 metrų ir ilgesnes). Dauginasi sėklomis. Dar toliau auga nedidelės pušaitės, ištisi pušaičių guotai. Aikštelėse tarp jų žaliuoja ploteliai viržių. Jie taip pat prisitaikė gyventi smėlynuose. Šaknys lyg voratinklis apraizgo smilteles ir todėl nebijo sausros. Rugpjūčio mėnesį viržynai pasipuošia smulkiais rausvai violetiniais žiedeliais - jų tūkstančiai, todėl atrodo lyg puošnus kilimas. Neringoje išliko senovinis augalas - šilinė erika. Kai nežydi, erika atrodo kaip paprastas viržis. Rožinių žiedelių kekės susitelkusios stiebo viršūnėlėje. Žiedai stamboki - nuostabiai gražus ir mums brangus augalas. Lietuvoje yra tik du šio augalo ploteliai, todėl įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Dar vienas panašus į viržį augalas - varnauogė. Jos šakutės su kiek stambesniais žaliais spygliškais lapeliais, todėl varnauogių ploteliai žalesni negu viržių. Žiedeliai neišvaizdūs, tačiau stambių juodų uogų taip ir maga paragauti. Neskinkime, jos neskanios, nors ir nenuodingos. Jas lesa paukščiai. Atokiau nuo jūros auga aukštesnės pušys. Tarp jų, žemumėlėse, kur negiliai gruntinis vanduo, nemažai lapuočių bei įvairių žolinių augalų. Visų neišvardinsi. Gan įdomus, išlikęs iš senųjų poledynmečio laikų augalas - šiaurinė linėja. Jos stiebelis šliaužia tarp samanų. Kartais palipa net pušies kamienu. Tada apsamanojusio pušies kamieno fone matyti gražūs maži balsvi šiaurinės linėjos varpeliai. Dar toliau nuo jūros už pušynų, tarp Juodkrantės ir Pervalkos, plyti pilkųjų kopų plotai. Tai žemos kopos, gausiai apaugusios žoline augalija. Žemumose pasitaiko neūžaugų berželių. Čia gana daug augalų rūšių, bet augaliukai išsidėstę atokiau vienas nuo kito. Tai ne pieva. Tarp augaliukų ploteliai priaugę kerpių - šiurių. Karštą dieną einant, po kojomis girdėti lūžinėjančių kerpių traškėjimas: “trakšt…trakšt…trakšt”. Dėl šių pilkų šiurių ir kopos pilkosiomis pavadintos. Gausu ir šepetukų. Tai kuokšteliai augalų, kurių ilgi plonyčiai lyg ylos lapeliai ežiuku styro į visas puses. Greta šepetukų kėpso žemutės žalios viksvos. Jų šviesiai žali siauručiai lapeliai gerokai pagyvina pilkąsias kopas. Jas puošia ir stambesnius žiedus turintys augalai. Dėmesį patraukia mėlynžiedės kalninės austėjos žiedynų galvutės. Kalninė austėja paplitusi kalnų pievose, o Lietuvoje - Dzūkijos ir pajūrio smėlynuose. Niekur kitur, tik pajūrio smėlynuose auga gražiais violetiniais žiedeliais pasidabinusi pajūrinė našlaitė. Pažemiu driekiasi čiobrelis, lyg apibertas rausvais žiedeliais. Pilkosiose kopose, kurios palaipsniui vėl pereina į baltąsias pamario kopas, gali pamatyti pelkinių gluosnių krūmelių. Keisti tai gluosniai - žemučiai, siaurais lapeliais apaugę. Pelkinis, o auga smėlynuose. Tačiau ir viržis ir varnauogė taip pat pelkėse auga. Tai savitai prisitaikę augalai. Tačiau tik kai kurie prisitaikė, o kai kurie, deja, nyksta. Pajūrinis sotvaras išnykstanti, reliktinė rūšis, auga žemapelkėse, drėgnose pajūrio pievose. Tai 50-150 cm. aukščio, šakotas krūmas. Šakelės stačios, tamsiai rudos su tankiomis geltonomis liaukelėmis. Lapai lancetiški arba pailgi, kiaušinio formos, pražanginiai, su tamsiai žalia viršutine ir daug šviesesne apatine puse. Žiedai smulkūs, neišvaizdūs, susibūrę stačiuose žirginiuose, pasirodo balandžio - gegužės mėnesį, prieš išsiskleidžiant lapams. Augalas kvapnus, pajūrio aludarių vertinamas kaip apynių pakaitalas. Pajūrinis sotvaras nyksta melioruojant pelkes, eksploatuojant durpynus, ruošiant žaliavą maisto pramonei. Reta, holarktinė rūšis yra šaltininė menuva. Per Lietuvą eina pietinė jos paplitimo arealo riba. Tai daugiametis, 8-25 cm aukščio augalas. Stiebai prigludę arba besidriekiantys žemės paviršiumi, labai retai būna ir statūs, priklausomai nuo ekologines situacijos dar gali būti povandeniniai ar plūduriuojantys. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę į viršūnines kekes. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Menuva labai jautri bet kuriems aplinkos pokyčiams. Auga Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Smulkiažiedė glažutė auga smiltpievėse, smėlėtose pakrantėse. Lietuvoje aptinkama tik Kuršių nerijoje. Tai vienmetis, 7-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais, dauginasi sėklomis. Glažutė - negausus, augantis grupelėmis augalas. Nyksta dėl konkurencijos užželiant smiltpievėms. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Pavasarinis vikis - retas ir sparčiai nykstantis, auga sausose pajūrio pievose. Jis vienmetis arba žiemojantis 5-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl intensyvėjančios rekreacijos, kai mechaniškai pažeidžiamos ir naikinamos augimvietės. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga retas, nepakankamai ištirtas augalas - blizgantysis snaputis. Tai vienmetis, kartais žiemojantis, daugiausiai 30 cm aukščio, raudonais stiebais ir blizgančiais lapais, fakultatyviškai ūksminis augalas. Žydi birželį - liepą, plinta sėklomis, kurias išsvaido staigiai atsiverdama dėžutė. Auga pavieniui arba grupelėmis, bet nepastoviai išnyksta ir vėl pasirodo toje pačioje arba naujoje vietoje. Tyrulinė erika, kai kuriuose lietuviškuose botanikos veikaluose vadinta šiliniu šilžiurkščiu, yra 15-17 cm aukščio krūmokšnis iš viržinių (erikinių) šeimos. Lapai smulkūs, linijiški, žemyn užsirietusiais kraštais. Menturėse augantys po keturis žiedai rožiniai, laibų šakelių viršūnėse telkiasi po 4-12. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Vienintelėje žinomoje teritorijoje erika auga dviejuose ploteliuose. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 1976 m. Pajūrinė pienažolė, išnykstanti rūšis, į saugomų rūšių sąrašą įrašyta 1962 metais, o Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Auga Smeltės botaniniame draustinyje Klaipėdoje ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Augimvietės - tai drėgni, druskingi, smėlingi, akmenuoti jūros ir jūros įlankų pakraščiai. Pajūrinė pienažolė - daugiametis, 5-20 cm aukščio raktažolinių šeimos augalas, prie pamato šakotu stiebu, apatinės šakelės gali net driektis pažeme. Lapai mėsingi, smulkūs, lancetiški, dažniausiai išsidėstę poromis vienas prieš kitą. Lapų pažastyse išauga po vieną smulkų, šviesiai rožine, panašia į varpelį taurele, neturintį vainikėlio, žiedą. Pajūrio smėlynuose, druskingose pievose galima išvysti pavieniui ( o kartais ir grupelėmis ) augančius augalus rausvais, nedideliais žiedeliais. Tai baigianti išnykti rūšis, į saugomų augalų sąrašą įrašyta 1984 m. auganti Kuršių nerijos nacionaliniame parke bei Smeltės botaniniame draustinyje - pajūrinė širdažolė. Ji yra vienmetis dekoratyvus augalas. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl pakrančių tvarkymo darbų, rekreacijos poveikio. Reta rūšis yra gebenlapė veronika, randama Giruliuose, į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Šis augalas yra 8-20-30 cm. aukščio, žolinis ir dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - vienintelis graižažiedžių šeimos augalas, panašus į kai kuriuos gėlynuose auginamus daugiamečius astrus. Jo stiebas yra 15-60 cm. aukščio, prie viršūnės šakotas. Lapai palyginti mėsingi, lancetiški, trispygliai, pamatiniai lapai stambesni ir platesni už aukščiau augančius. Graižai telkiasi stiebo viršūnėje, skėtiškuose žiedynuose; jų liežuviški žiedai melsvai violetiniai, o vamzdiški - geltoni. Žydi liepą - rugpjūtį, dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - išnykstanti rūšis, žinoma tik Kuršių marių pakrantėje ties Klaipėda. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. į Lietuvos raudonąją knygą- 1976 m. Pertvarkant pamario pievas nyksta pajūrinė narytžolė. Tai reta rūšis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. Tai daugiametis druskingų vietų augalas. Žydi birželio - rugpjūčio mėnesį, dauginasi sėklomis. Druskinis vikšris, kaip ir pajūrinė narytžolė, yra druskamėgis augalas. Auga Kuršių marių pakrantėje, uždruskėjusiose pievose. Daugiametis, dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Lietuvoje reta rūšis, nyksta dėl žmogaus veiklos. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1984 m. Kuršių nerijos pilkosiose kopose labai retai aptinkama smulki varpinė žolelė - ankstyvoji smilgenė. Tai vos 4-15 cm. aukščio siaura, glaustašakė, 1,5-3 cm. ilgio šluotele augalas. Lietuvoje aptikta tik pajūryje. Paprastai vienmetė, žydi gegužę - birželį, dauginasi sėklomis. Auga pavieniui ar grupelėmis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Per Lietuvą eina šiaurvakarinė nendrinio lendrūno paplitimo riba. Šis augalas yra daugiametis, 90-150 cm aukščio, šakniastiebinis, šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Augdami sudaro vešlius sąžalynus. Nyksta naikinant augimvietes. Laibastiebė viksva yra neaukšta, 20-30 cm dažniausiai su trimis juosvomis varputėmis stiebo viršūnėje. Žydi gegužę, plinta sėklomis ir šakniastiebiais. Auga smėlynuose, pajūrio kopose nedidelėmis grupėmis mažuose ploteliuose. Nyksta pažeidžiant augimvietes, vykstant smėlynų erozijai, apsodinant mišku smėlynus ir kt. Kai kur lakiame smėlyje įsitvirtina retas Lietuvoje gulsčiasis karklas, išaugantis iki 1 m aukščio jo stiebas yra šliaužiantis, jis lengvai įsišaknija, ir taip iš vieno augalo šakutės susidaro ištisi krūmai. Šakutės geltonos, lapai trumpakočiai, pailgi, kiaušinio formos ar lancetiški, jauni lapai plaukuoti, vėliau viršutinė jų pusė nuplinka. Sparčiai nyksta sūroko vandens augalas lipikinis maurabragis. Jo stiebas 15-30 cm aukščio, tarpubambliai 2-4 cm ilgio. Dygliai įvairūs, viršutinėje dalyje smailesni, tankesni, apatinėje - retesni. Menturiuose yra po 6-8 lapus. …Lietingą vasarą pilkosiomis kopomis vaikščioti sunkoka. Slidinėji, lyg eitum per muiluotą žemę. Prisigėrusios vandens kerpės patęžta lyg seni grybai, todėl ir slidu. Beje, kerpė tai ir yra iš dalies grybas, iš dalies augalas, nes joje grybienos siūleliai persipynę su žaliųjų mikroskopinių dumblių gumulėliais. Jie puikiausiai sugyvena. Grybas dumblį aprūpina vandeniu ir maisto medžiagomis, paimtomis iš dirvos, o dumblis maitina grybą jau sudėtingu maistu. Gerai ir dumbliui, ir grybui. Daug pajūryje randama grybų… Kuršių nerijoje prisodinta nemažai kalninių pušų. Šie tankiaspygliai aukšti krūmai sudaro tokius sąžalynus, kad tik keturpėsčias po jais pralįsi. Beje, taip ir landžioja žmonės, kai čia pradeda dygti tikriniai ar geltonieji baravykai. Tai vertingiausi Kuršių nerijos grybai. Auga ir lepšiukų, ūmėdžių bei kitų šilams būdingų grybų. Pajūryje auga ir tokie grybai, kurie būdingi tik tam kraštui. Smiltyninis ausūnis yra smėlio saprotrofas, druskamėgis grybas. Randamas tarp Pervalkos ir Juodkrantės. Auga pamario kopų smėlyje tarp pajūrinės smiltlendrės ir pajūrinio eraičino. Vaisiakūniai pasirodo rugsėjo - lapkričio mėn. jeigu kopų smėlis pakankamai drėgnas. Auga pavieniui arba grupelėmis. Nyksta dėl kopų ardymo arba apžėlimo. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Kuršių nerijoje prie Juodkrantės aptinkama ir kupstinė šiurė. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Auga ant pūvančios medienos, medžių kamienų pagrindų dirvožemio drėgnuose miškuose ir pelkėse. Gniužulas žvyniškas, žalsvos spalvos. Saugomas valstybės. Reta, nepakankamai ištirta rūšis, auganti pajūrio kopose yra hadriano poniabudė. Auga rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais. Jauni vaisiakūniai rutuliški arba kiaušiniški, suaugę - 8-20 cm. aukščio, nemalonaus kvapo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Vandeninė plaumuonė - išnykstanti rūšis. Auga senvagėse, upių pakrantėse ir žiotyse, marių įlankose. Tai daugiametis vandens augalas su plūduriuojančiais lapais. Žydi geltonais, virš vandens iškilusiais žiedais liepos - rugpjūčio mėnesiais . Nyksta dėl vandens užterštumo, melioravimo. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1962 m. vėliau į Lietuvos raudonąją knygą. Nendrinis lendrūnas - Lietuvoje labai retas augalas. 1988 m. B.Kizienė rado šį augalą Nemuno deltos Rusnės saloje. Tai daugiametis, 90-150 cm. aukščio šakniastiebinis šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Auga smėlėtose pakrantėse, įlomėse, krūmynuose. Tinkamose augti vietose sudaro vešlius sąžalynus. Norint išsaugoti reikia uždrausti melioravimo, statybos darbus. Pievinė paavižė - sparčiai nykstanti rūšis. Auga sausose pievose (užliejamose ir žemyninėse), šlaituose, miško aikštelėse. Prieraišus karbonatinėms priesmėlio, lengvo priemolio dirvoms. Daugiametis, žolinis, tankiakeris, 30-100 cm aukščio ir aukštesnis, augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Auga pavieniui, tik užliejamose Nemuno ir Danės upių pievose gausesnis. Išsaugant būtina užtikrinti augimvietėse savalaikį šienavimą, uždrausti pievų arimą, ganiavą. Rudoji viksvuolė - taip pat sparčiai nykstanti rūšis. Auga upių ir ežerų smėlėtose ir dumblėtose pakrantėse, drėgnose pievose, drėgnuose pievų ir miškų kelkraščiuose, pelkių pakraščiuose. Vienmetis, 5-20 cm. aukščio augalas. Žydi liepos - rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai maži, elipsiški, aštriai tribriauniai, išnešiojami vandens ir vandens paukščių. Dauginasi sėklomis. Augalo gausumo pokyčiai labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, ypač drėgmės bei šilumos režimo. Reikėtų ištirti sėklų gyvybingumą. Nekeisti augimviečių hidrologinio režimo. Nemuno deltoje gausu balinio ajero, šaltekšnio ir kitų vaistinių augalų sąžalynų. Pajūrio gamta yra nepaprastai graži, įdomi ir savita… Tiesa, čia pažymėti tik tie augalai, kurie būdingi pajūriui. O juk yra ir daugybė kitų! Jie gana tolygiai paplitę visoje Lietuvoje, o kiti esti įveisti žmonių, pvz. kalninės pušys, šaltalankiai, kurie pasodinti Nerijos miškuose, arba dekoratyvūs krūmai puošiantys Palangos miestą… Dosni gamtos ranka nepašykštėjo ir padovanojo gausią augalų karalystę, kurią mes privalome branginti ir saugoti. Pajūrio fauna Baltijos jūros organizmai yra artimi ir gėlų vandenų ir vandenyno organizmams. Mat ši jūra yra apysūrė, sūrumu gerokai nusileidžia vandenynui. Apysūriame Baltijos vandenyje prisitaikęs gyventi zooplanktonas. Rūšine sudėtimi jis mažai kuo skiriasi nuo gėlavandenio zooplanktono, bet čionai yra ir specifinių organizmų, tokių kaip sferinukas ar diaptomas. Gyvena Baltijoje 2 cm ilgio šoniplauka. Ji plaukia šonu, nugara pirmyn. Šis padarėlis - mėgstamas daugelio žuvų maistas. Šoniplauka minta daugialąsčiais dumbliais, negyvomis atliekomis. Vėžiukai - šokinėjantys tarp išmestų ant kranto dumblių gniužulų - tai šoniplaukos. Baltijos pakrantėje galima aptikti tuščių piršto dydžio vėžiuko - jūrų tarakono - šarvų. Jis priklauso lygiakojų būriui. Išauga iki 8 cm ilgio. Tipiškas skaidytojas, minta negyvais gyvūnais ir yra vadinamas jūrų sanitaru. Jūrų tarakonas gyvena įsirausęs į dugną didesnėje gelmėje. Šiuo gyvūnu minta menkės ir kitos stambokos Baltijos žuvys. Kartu su jūrų tarakonu gyvena ir kitokie jūrų vėžiagyviai, pvz., mizidės, krevetės. Beje, mizidės giminingos giliųjų ežerų reliktinėms mizidėms. Krevetės paplitusios visose jūrose ir vandenynuose. Skiriasi tik dydžiu (nuo 2-30 cm ilgio). Baltijoje gyvena nedidelės krevetės. Jų kūnas iš šono suplotas. Galvakrūtinė žymiai trumpesnė už pilvelį. Priekinės vaikštomosios kojos su žnyplėmis. Pilvo kojos ir uodegos skiautės naudojamos plaukimui. Turi ilgus ūsus, gerai plaukioja, geba įsirausti į smėlį. Minta dumbliais, smulkiais bestuburiais, pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Krevetėmis minta dauguma žuvų ir jūrų žinduolių. Jas mėgsta ir žmogus. Tačiau Baltijos jūros krevetės tinka tik žuvų maistui. Negalima nepaminėti dar vieno augalėdžio - jūrų gilės. Tai taip pat vėžiagyvis, nors apaugęs kriauklele, kaip ir moliuskai. Jų daug ant medinių polių, akmenų, jie apauga laivų korpusų povandenines dalis, taigi - jūreivių nėra mėgstami. Jūrų gilės, kaip ir dauguma zooplanktono rūšių, minta košdamos vandenį. Po audros pakrantėse galima pamatyti bangų išmestus rudųjų ar raudonųjų dumblių gniužulus, gintaro gabalėlių ir gausiai mažų kriauklyčių. Tai kaušelio formos briaunotos širdutės, kurios Baltijos jūroje būna tik nago dydžio - 1,5 cm, lygiu paviršiumi. Kiek rožiniu vidumi baltiškosios makomos ir truputį didesnės baltos mijidės - 3,6 cm ilgio, taip pat 3-4 cm ilgio midijos. Visos šios dvigeldžių minkštakūnių rūšys gyvena kiek giliau, atokiau nuo kranto, įsirausę į gruntą. Gyvūnėliai turi du vamzdelius: pro vieną traukia vandenį, pro kitą - išleidžia. Minta vandenyje plūduriuojančiu planktonu. Žuvusių minkštakūnių kriauklytes bangos išmeta į krantą. Visi šie moliuskai - telinidai nėra dideli ir tik prie Lietuvos krantų kartais pasitaikanti viena rūšis Macoma baltica siekia 7 cm ilgį. Moliuskai gyvena kolonijomis, bisuso siūlais prisitvirtinę prie substrato. Vasaros pabaigoje Baltijoje galima pamatyti medūzų. Tuo laiku jos užplūsta jūros pakraščius. Tai maži lėkštutės dydžio, gležni, beveik permatomi lyg drebučiai planktoniniai gyvūnai, mintantys smulkiausiu mikroplanktonu. Baltijoje gausu žuvų, tik jų įvairovė nedidelė - randama apie 100 rūšių žuvų, prie Lietuvos krantų maždaug 70 rūšių. Gėlavandenėms žuvims jūros vanduo kiek per sūrus, kad galėtų daugintis. Dėl to gėlavandenės Baltijos žuvys - tai ateivės iš Kuršių marių ar upių. Jūrinėms žuvims Baltijos vanduo turi per mažai druskų, todėl tik nedaugelis tikrų jūrinių žuvų čia prisitaikė gyventi ir daugintis. Pagrindinė Baltijos žuvis yra strimelė - atlantinės silkės porūšis. Atlanto vandenyno silkių giminaitės, tik gerokai mažesnės. Kodėl taip yra? Dėl gėloko vandens sulėtėja jūrinių žuvų medžiagų apykaita. Taigi jūrinės žuvys, ne tik silkės, būna smulkesnės. Strimelės laikosi dideliais būriais, plaukioja netoli paviršiaus ir minta planktonu. Dažniausias jų grobis - jūriniai planktoniniai vėžiukai kalianidai, artimi gėlavandenio ciklopo giminaičiams. Strimelės gerai prisitaikiusios maitintis šiuo smulkiu grobiu. Jų žiauninius plyšius dengia tankus kaulinių ataugėlių tinklas. Todėl smulkūs vėžiukai neišmetami kartu su vandeniu, o keliauja į skrandį. Strimelė žvejų gausiai žvejojama. Kita gausiai Baltijos jūroje gyvenanti žuvis - menkė. Tai gėlavandenės vėgėlės giminaitė. Menkės didelė galva, o burnoje daug dantų. Taigi ši žuvis plėšrūnė, minta smulkesnėmis žuvelėmis, dažniausiai šprotais (bretlingiais). Taip pat dažnas laimikis žvejų tinkluose. Šprotai - strimelių giminaičiai, tik dar mažesni. Gyvena būriais, kaip ir strimelės minta planktonu. Dar gausūs. Sunku atskirti uotą nuo plekšnės, nes šios žuvys labai panašios. Guli jūros dugne ant šono, todėl viena jų pusė balta. Abi akys viename viršutiniame šone. Žiotys plačios, nes minta įvairiais dugniniais gyvūnais, ar smulkesnėmis žuvimis. Guli įsiraususios į smėlį, tik akys kyšo. Jas vartydamos stebi aplinką. Prisiartinusį vėžiuką, jūrinę kirmėlę ar žuvelę staiga puola, net smėlio tumulai debesėliu pakyla. Uotas nuo plekšnės skiriasi tik apvalesniu, margai dėmėtu, kauburiuotu lyg su bukais spygliuotais paviršiumi. Uotas užauga net iki 25 kg. Skani, vertinga žuvis. Plekšnės (net trys rūšys) pailgesnės, viršutinė pusė be dėmių arba tos dėmės mažesnės, sveria tik apie 0,5 kg, kartais kiek daugiau. Jos ne tokios riebios, kaip uotai, todėl ir skonis prastesnis. Plekšnių galima pasimeškerioti net nuo Palangos tilto. Jaukas - vos iki 5 cm ilgio vėžiukas - baltijios krevetė. Lietuvoje tik Kuršių mariose bei Baltijoje sutinkama žuvis - ožka. Ji sidabriškai balta, ilgoka lyg silkė, sveria apie 0,5 kg. Plaukioja arti vandens paviršiaus. Minta vėžiukais. Tokį keistą pavadinimą gavo todėl, kad puikiai šokinėja. Apjuosus žuvų tuntą tinklu, kitos žuvys patenka į tinklą, o ožkos iš jo pabėga, iššokdamos aukštai virš tinklo. Anksčiau į Nemuną iš Baltijos neršti plaukdavo perpelė. Ši žuvis priklauso silkiažuvių būriui. Praeivė. Subręsta 2-3 metų, kai būna 27 cm ilgio ir sveria iki 150 g. Neršia upių žiotyse gegužės - birželio mėn. ant smėlėto grunto, sukeldamos plerpiantį garsą. Į jūrą migruoja pirmaisiais gyvenimo metais. Minta planktonu ir vėžiagyviais, taip pat bretlingių ir strimelių jaunikliais. Užauga iki 60 cm, 1,5 kg. Anksčiau buvo gan gausi. Dabar tai išnykstanti rūšis. Perpelės labai jautrios teršimui, todėl į ankstesnes nerštavietes beveik neplaukia. Būtina mažinti Nemuno žemupio, Kuršių marių ir Klaipėdos sąsiaurio teršimą, steigti perpelių dirbtinio veisimo įmonę. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Suaugusios lašišos lašišiažuvių būrio atstovės, gyvena Baltijoje ir kitose jūrose, o neršti plaukia į upes. Šios žuvys, norėdamos pasiekti savo gimtuosius upelius turi plaukti prieš srovę, įveikti slenksčius. Veisimosi metu pakinta šių žuvų kūno spalva, išlinksta ir užsiriečia žandikauliai, kai kurių rūšių (pvz. kuprės) pakinta kūno forma. Neršia spalio - lapkričio mėnesiais vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Neršdamos nesimaitina. Per gyvenimą neršia 2-3-4 kartus. 10-15 cm. lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg. Nyksta dėl užtvankų be žuvies pralaidų statymo, taršos, brakonieriavimo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Panašiai kaip lašiša gyvena ir dauginasi reta žuvis šlakis. Taip pat saugoma valstybės. Sturys, kitaip vadinamas eršketu dar XIX a. buvo dažna žuvis Baltijos jūros baseine. Tačiau dabar beveik išnykusi rūšis. Įplaukdavo neršti į Nemuną ir jo intakus. Tačiau per paskutinius 30 metų nei Kuršių mariose, nei Nemune sturių niekas neregėjo. Kartais Baltijos jūroje versliniuose laimikiuose retkarčiais pasitaiko. Suaugusios žuvys gyvena jūrose, šelfo zonoje, taip pat upėse per migraciją ir nerstą. Gegužės pabaigoje - birželio pradžioje neršti plaukia į upes. Patinai subręsta 7-9, patelės - 8-14 metų. Neršia giliose ir srauniose upės vietose ant akmeningo ar žvyringo grunto, kai vandens temperatūra pakyla iki 14oC. Išneršusios grįžta į jūrą, o jaunikliai iki 3 metų gyvena upėse. Auga greitai. Suaugusių ilgis 3-5 metrai, svoris 200-400 kg. Minta dugniniais gyvūnais ir smulkiomis žuvimis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Iš karpžuvių būrio reikia paminėti sparį. Tai gal būt jau išnykusi Baltijos žuvis. O dar XIX a. Kuršių mariose sparis buvo verslinė rūšis. Sparis - tipingas didžiųjų upių žemupių, vandens talpyklų, didelių pratakių ežerų, taip pat apysūrių jūros pakraščių žuvis. Subręsta 4-5 gyvenimo metais. Neršia nuo balandžio pabaigos iki birželio vidurio, sekliose vietose ant povandeninių augalų. Lervutės išsirita po 12-13 dienų. Jaunikliai maitinasi zooplanktonu, suaugusios žuvys - taip pat zooplanktonu, o upėse - ir bentosiniais vėžiagyviais. Auga lėtai. Užauga iki 45 cm ilgio. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Labai retai Baltijos jūroje galima išvysti nėgę, kuri yra panaši į ungurį. Praeivė. Subręsta 8-9 metų, nedidelėmis grupėmis migruoja iš jūros, ir pavasarį, kovo - gegužės mėnesiais, neršia upėse ant smėlėto grunto. Vingiliai upių dumble gyvena 4-5 metus. Dažniausiai minta detritu. Po metamorfozės migruoja į jūrą ir pradeda parazituoti, prisisiurbdamos prie įvairių žuvų bei misdamos jų krauju. Nėgė neturi žandikaulių, tik primenančią siurbtuką burną su raginiais dantukais. Dažniausiai puola menkes, lašišas, ungurius ir kitas stambias žuvis. Gali būti iki vieno metro ilgio ir 3 kg svorio. Nėgė turi tik chordą, o jos oda be žvynų. Nėgei Nemuno žemupio, Kuršių marių vandens užterštumas trukdo migruoti ir neršti. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Baltijos vandenyse prie Lietuvos pakrantės retkarčiais pasirodo ir ruonių. Ilgasnukis ruonis - išnykstanti, labai reta rūšis. 1960 - 1990 metais plaukiojantys, gulintys ant kranto bei negyvi ruoniai stebėti netoli Nidos, Juodkrantės, Preilos, Girulių, Šventosios, Melnragėje, Klaipėdoje. Prie Klaipėdos rasti ir mėnesio jaunikliai. Gyvena jūros pakrantės zonoje, uolėtuose salų krantuose Žiemą ir pavasarį jų gulyklos ant ledo. Minta žuvimis, rečiau - moliuskais ir vėžiagyviais. Prieš veisimąsi telkiasi atokiose salų pakrantėse. Vasario pabaigoje - kovo mėnesį atveda vieną, rečiau - du jauniklius. Paskutiniais dešimtmečiais įrašytas į Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Lietuvos raudonąsias knygas, todėl paskutiniu metu nyksta ne dėl medžioklės, o dėl jūros užterštumo chloro junginiais bei sunkiaisiais metalais, kurie kaupiasi žuvyse. Labai reti svečiai iš Baltijos Lietuvos pajūryje yra žieduotasis ruonis ir paprastasis ruonis. Mažai kas matė ruonius jūroje, tačiau, kaip ir dar retesnius delfinus, gali pamatyti Klaipėdoje Jūrų akvariume. Nedidelis delfinas - jūros kiaulė. Sveria 30-90 kg ir siekia 1-1,7 iki 2 metrų ilgį. Patinai šiek tiek trumpesni už pateles. Snukutis bukas, “snapas” beveik nežymus. Kūno viršus tamsus, apatinė pusė šviesiai pilka ar balta. Jūros kiaulės plaukioja nedideliais būreliais, mėgsta seklius pakrančių vandenis. Minta žuvimis, vėžiagyviais, galvakojais moliuskais. Baltijos jūroje poruojasi liepą - rugpjūtį. Nėštumas - 9-10 mėn. Veda vieną, bet stambų (5-8 kg) sveriantį jauniklį. Anksčiau Lietuvos pajūrio žvejai matydavo jūros kiaules, plaukiančias paskui strimelių būrius arba besivaikančias lašišas. Visai retas svečias iš Baltijos - baltasis banginis. Jis Lietuvos vandenyse stebėtas tik keletą kartų. Baltijoje daug įvairių žuvų ir smulkių ropojančių, plaukiojančių gyvūnėlių, kuriais minta žuvys. Bet čia yra ir tokių gyvūnų, kurie gaudo žuvis. Iš tokių paminėtini paukščiai - kirai. Jie dideli, balti, trumpomis lyg skersai nupjautomis uodegomis. Dažni Klaipėdos uosto svečiai, renkantys įvairias atliekas - šviesiai pilki sidabriniai kirai. Jie lydi žvejų laivus ir gaudo iš tinklų iškritusias žuveles. Panašus ir sidabriškai pilkas paprastasis kiras, tik jis gerokai mažesnis už sidabrinį. Silkinis kiras tokio pat dydžio kaip sidabrinis kiras, tik jo sparnai juodi. Didžiausias yra balnotasis kiras. Jis beveik nedidelės žąsies dydžio, juodais sparnais. Be šių keturių jūrinių kirų čia gausu ežerų ar didelių upių rudagalvių kirų. Jie lydi keltą iš Klaipėdos uosto į Smiltynę, gaudydami keleivių išmetamos duonos gabalėlius. Kirinių šeimos dauguma rūšių gerai plaukioja. Skraido lengvai, vikriai. Gyvena pajūryje ir vidaus vandenyse. Veisiasi kolonijomis. Lizdą krauna ant žemės, uolų, plūduriuojančių augalų. Dėtyje 2-3 margi kiaušiniai. Peri 2-4 savaites. Jaunikliai apaugę rusvai pilkais pūkais. Paprastai 1-2 dienų gerai bėgioja ir plaukioja. Skraidyti pradeda po 2-3 savaičių, stambesnių rūšių - 4-6 savaičių amžiaus. Užaugusių paukščių sparnai ilgi, vyrauja balta ir šviesiai pilka spalva. Mažos rūšys minta smulkia žuvimi, vabzdžiais ir kitais bestuburiais, stambios - graužikais, paukščių kiaušiniais, dvėsena, uogomis. Renka maistą sausumoje, seklumose, vandens paviršiuje arba vandenyje. Kai kurios rūšys, pastebėjusios grobį, krinta žemyn ir panyra į vandenį. Baltijos pakrantėse yra paplitusi urvinė antis. Jos plunksnų apdaras ryškių spalvų, baltame fone išsiskiria juoda galva ir rudai rausva juosta, nusidriekusi nuo krūtinės iki pečių. Sveria 500-1520 g. Mėgsta smėlėtus krantus. Žiemoja susitelkusios į būrius jūros įlankose, sekliuose pakraščiuose. Aktyvesnės naktį. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais. Gyvena urvuose. Urvai gilūs, ilgi (3-4 m ilgio). Lizdą krauna viena patelė. Peri 27 - 29 dienas. Dėtyje būna 8-12 kiaušinių. Jauniklius augina abu tėvai. Minta vandens vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiais moliuskais, taip pat vandens augalų sporomis, sėklomis. Labai retai į Lietuvos pakrantę užskrenda ledinis naras. Tai didžiausias iš narų, sveria 3600 - 4480 g. Galva juoda, snapas tamsus. Kūno viršus su pilkomis dėmelėmis. Stebėtas pajūryje - migruojantis. Kyla įsibėgėjęs, visada prieš vėją. Gerai plaukioja ir nardo. Aktyvus visą parą. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Lizdus krauna salelėse ar krante prie vandens. Kiaušiniai gelsvai žali su žalsvu ar rudu atspalviu. Minta žuvimis, varlėmis, moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis. Didysis kormoranas - traukianti rūšis. Labai retai perinti Lietuvos pajūryje. Juodas, žalsvai melsvo atspalvio. Snapas ir kojos juodos. Sveria 2230 - 3600 g. Reguliariai pasirodo per pavasario ir rudens migraciją pajūryje ir Kuršių mariose. Skrenda sunkiai, bet greitai. Lytiškai subręsta 3 metų. Deda 3-5 pilkai melsvus kiaušinius. Minta plekšnėmis, unguriais ir kitomis žuvimis. Kanadinė berniklė - užskrendanti rūšis. Tai didžiausia žąsis Europoje. Kaklas ilgas ir juodas, yra plačios ir baltos dėmės skruostuose. Subręsta 2-3 metų. Lizdą krauna ant žemės. Deda 5-8 gelsvai baltus kiaušinius. Peri patelė, o patinas saugo lizdą. Minta augalinės kilmės maistu, retkarčiais kartu sulesa ir smulkių bestuburių. Gana dažnas paukštis mūsų pajūryje - ledinė antis. Tai nedidelis, maža galva ir trumpu snapu paukštis. Sveria 575 - 910 g. Per migraciją ilsisi jūros pakrantėse. Lizdą įruošia sausoje vietoje netoli vandens. Deda 6-8 gelsvai rudus kiaušinius. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per sezoninę migraciją pajūrį retkarčiais aplanko gaga. Tai stambi antis. Jos kūnas ilgas, o galva pailga. Patiną lengva pažinti iš baltos viršutinės dalies, o patelę - iš rudų dryžių. Sveria 2365 - 2600 g. Veisimosi periodu gyvena ramiuose akmenuotų salelių užtakiuose. Atviruose plotuose peri kolonijomis. Lizdus įruošia po krūmokšniais, sausos žolės priedangoje. Lizdas - tai žemėje išrausta duobutė. Deda 4-6 pilkai žalius kiaušinius. Peri 24 - 27 dienas. Minta jūros moliuskais, vėžiagyviais, aktinidijomis, žuvimis, kartais dumbliais ir kitais vandens augalais. Retai į Lietuvos pajūrį užskrenda skiauterėtoji gaga. Patino priekinė kūno dalis balta, užpakalinė -juoda. Sveria 1400 - 2015 g. Laikosi nedideliais būriais atviroje jūroje. Aktyvi visą parą. Labai puikiai nardo. Pavasarį ir vasarą minta vabzdžių lervomis, vėžiagyviais, jūroje iš dugno renka moliuskus, viršutiniuose vandens sluoksniuose - įvairius jūros bestuburius. Kartais į Baltijos pajūrį Lietuvoje užklysta ir net žiemoja sibirinė gaga. Patinui būdinga ruda kūno apačia ir balta galva. Sveria 500 - 1000 g. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per migraciją pajūrin užklysta nuodėgulė - masyvi, trumpu kaklu, stambiomis kojomis antis. Sveria 1360 - 1980 g. Deda 6-10 gelsvai baltų kiaušinių. Peri 26 - 27 dienas. Jaunikliai vikrūs, gerai plaukioja. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvimis. Traukimo laikotarpiu praskrenda jūrinis sėjikas. Tai maždaug pempės dydžio paukštelis juodomis apatinėmis peties plunksnomis ir balta juosta per sprandą, sveriantis 170 - 224 g. Aktyvus dieną. Lizdą suka ant žemės, deda 4 taškuotus bei dėmėtus kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 dienas. Minta bestuburiais, kartais lesa sėklas ir uogas. Negausiai Lietuvos pajūryje aptinkamas jūrinis kirlikas. Jis didesnis už vieversį. Lizdą - duobutę, įrengia smėlėtose ir akmenuotose pakrantėse. Deda 4 melsvai pilkus, pilkai rusvus su dėmelėmis kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 - 27 dienas. Minta smulkiais bestuburiais. Per pavasarinį traukimą kartais užklysta į Lietuvos pajūrį avocetė. Tai maždaug karvelio dydžio, ilgomis kojomis, ilgu plokščiu, viršun riestu snapu, kontrastingomis - juoda ir balta - spalvomis pasidabinęs paukštis. Sveria 219-311 g. Baikštus, atsargus paukštis. Deda 3-4 dėmėtus kiaušinius. Peri abu tėvai 25 - 26 d. Minta bestuburiais, vandens augalų sėklomis. Retkarčiais praskrenda islandinis bėgikas. Tai 82 - 185 g sveriantis paukštelis. Lizdą krauna akmenuotose, žema žole apaugusiose vietose. Deda 3-4 margus kiaušinius. Peri abu tėvai 21 - 22 d. Minta augalais, smulkiais bestuburiais. Negausiai rudenį pastebimas laplandinis griciukas. Jo uodega dryžuota, pilvas ryškiai rudas. Sveria 160 - 310 g. Lizdas plokščias, peri daugiausiai patinas. Minta vabzdžiais, jų lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, moliuskais. Pajūryje pavasarį galima pastebėti ilgauodegį plėšiką. Sveria 260 - 313 g. Praskrenda silkinis kiras. Tai kranklio dydžio paukštis juoda nugara ir sparnais. Peri kolonijomis. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvimis, paukščių jaunikliais, graužikais, kiaušiniais. Žiemą ir pavasarį Lietuvos pajūryje sutinkama alka - panašus į pingviną paukštis. Sveria 630 - 810 g. Subręsta 2-3 gyvenimo metais. Deda vieną baltą, gelsvą ar rusvą su juodais taškais kiaušinį, kurį peri abu tėvai. Minta jūroje dažniausiai silkėmis, vėžiagyviais ir kt. Puikiai nardo. Pavieniai laibasnapiai narūnėliai retkarčiais žiemoja Baltijos jūroje. Jie panašūs į alkas, tik kaklas laibas, o snapas ilgesnis ir plonesnis. Sveria 820 - 1185 g. Į Lietuvą užklysta laibasnapio narūnėlio porūšis. Peri stačių uolų sunkiai prieinamuose skardžiuose kolonijomis. Padeda vieną 113 g sveriantį kiaušinį, kurį peri abu porelės nariai 35 dienas. Minta jūroje gyvenančiomis smulkiomis žuvimis ir žieduotomis kirmėlėmis. Žuvėdros… Kiek dainų sudėta apie šį paukštį. Ir sparnu moja, ir į tolį vilioja… Tai grakštūs paukščiai, gyvenantys kolonijomis. Minta žuvimis, bestuburiais, maisto atliekomis. Dažnai sukinėjasi apie žvejybos laivus, tykodamos, kada į jūrą bus išmetamos smulkios žuvys. Žuvėdros turi ilgus, smailius sparnus ir puikiai sklando… Mažoji žuvėdra - reta rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Peri salelėje prie Skirvytės. Lizdas - negili duobutė grunte. Dėtis 3-4 kiaušiniai. Minta žuvytėmis, vabalais… …Kuršių marių vanduo gėlas, nes į jas įteka Nemunas. Nemuno vandenys pro Kuršių marių žiotis Klaipėdoje teka į Baltijos jūrą. Vakarų vėjas sūrų Baltijos vandenį varo į Kuršių marias. Sunkesnis druskingas vanduo padugne slenka tolyn, pasiekia net Juodkrantę. Dabar Klaipėdoje pagilinus Kuršių marias, kad galėtų įplaukti ir manevruoti didieji jūrų laivai, sūrus vanduo plūsta stipresniu srautu ir pasiekia net Ventės ragą. Pučiant stipresniam vėjui marių vanduo maišosi iki dugno. Kuršių marių paviršiaus ir gelmės vandens temperatūra beveik nesiskiria. Tam turi įtakos ir tai, kad marios nėra gilios. Nemunas į Kuršių marias prineša augalams reikalingų maisto medžiagų, todėl mariose labai daug mikroskopinių dumblių ir vanduo visą vasarą atrodo žalsvas. Dumbliais minta mikroskopiniai vėžiukai - dafnijos (dar vandens blusomis vadinamos), ciklopai, kirmėlytės - verpetės. Visi šie zooplanktono padarėliai būna nuo soros iki aguonos grūdelio dydžio ar dar net penketą kartų smulkesni. Jie labai svarbūs. Šiais gyvūnėliais maitinasi žuvų jaunikliai - mailius. Kai zooplanktono daug, tai ir žuvų gausu. Įvairi ir gausi Kuršių marių dugno gyvūnija. Čia knibžda iki dviejų centimetrų ilgio, skaisčiai raudonos, žuvų itin mėgiamos uodo trūklio lervos. Daugelis dugninių žuvų, ypač karšiai, labai mėgsta šiuos kirminus. Marių žuvys noriai gaudo vėžiukus šoniplaukas. Čia gyvena ir ežeruose randami vėžiukai - vandens asiliukai. Marių dugne ant akmenų ar geldučių kriauklių ištisais gurvuoliais prisitvirtinusios tūno mažos geldutės - dreisenos. Jas taip pat mėgsta žuvys. Karšiai ir kitos karpinės žuvys ryklėje turi kietus kaulinius rykliadančius, kuriais lengvai sutriuškina mažų dreisenų kriauklytes. Šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių. Baltijoje, prie Lietuvos krantų ir Kuršių mariose paplitusi daugiašerių žieduotųjų kirmėlių klasės bestuburių šeimos atstovė - nereidė. Apskaičiuota, kad Kuršių marių dugno 1 m2 jų būna iki 300 individų ir daugiau. Ji 120 mm ilgio, tarsi jūrų sliekas. Gyvena įsiraususi į urvelius. Minta nereidė negyvomis organinėmis medžiagomis, mažais dugno bestuburiais. Jomis minta žuvys, paukščiai. Iš Baltijos jūros kartu su sūriu vandeniu į marias patenka jūrinių gyvūnų, tarp jų ir žuvų. Taigi šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių ar plokščių žuvų - plekšnių. Kuršių marios žuvingos. Anksčiau jos buvo dar žuvingesnės ir ne taip užterštos. Mariose gyvena visos Lietuvos ežerų žuvys ir dar tokios, kokių mūsų ežeruose nėra. Tai stambios lydekos, didžiuliai sterkai, šamai, karšiai, unguriai. Unguriai - tai panašios į žalčius, labai slidžios, beveik be žvynų žuvys. Išauga iki kelių kilogramų svorio. Iš ežerų jie keliauja neršti į tolimą Atlanto vandenyną. Pakeliui apsistoja Kuršių mariose. Kalbant apie Baltijos jūroje gyvenančias žuvis, jau buvo minėta žuvis - ožka. Ši žuvis gyvena ir Kuršių mariose. Į Kuršių marias atplaukia neršti vertinga reliktinė žuvis - Baltijos sykas. Anksčiau (kai marios nebuvo taip užterštos) neršdavo stambios taškuotos silkės - perpelės. Per Kuršių marias neršti plaukia lašišos, šlakiai, žiobriai. Svarbiausia verslinė Kuršių marių žuvis - didstintė. Tai nedidelė rieboka ir skani žuvelė. Kvepia agurkais. Tai specifinis stintų kvapas. Kuršių marios garsios ne tik žuvimis, bet ir paukščiais. Vasarą daugybė įvairių vandens bei pelkių paukščių peri nendrių, meldų ir švendrų brūzgynuose rytinėje Kuršių marių dalyje. Ten pakraščiuose, ypač Kniaupės įlankoje, šalia pagrindinės Nemuno atšakos - Atmatos žiočių, nendrynų plotis siekia beveik pusę kilometro. Aukštos nendrės taip tankiai suaugusios, kad nei praplauksi, nei pėsčias prasibrausi. Todėl čia nekliudomi peri kragai, antys, laukiai, gulbes. Nendrynai net žvanga nuo nendrinukių, krakšlių, nendrinių žiogelių balsų. Tai tikras vandens ir pelkių paukščių rojus. Labai daug žiemoja atskridusių ančių. Vėlyvą rudenį mariose gali pamatyti didžiulius būrius ančių iš tolimos šiaurės. Jų tūkstančiai. Daugelio rūšių vasarą Lietuvoje nepamatysi, nes tai tolimos tundros gyventojos. Pavasarį, grįždami į šiaurę, šiauriniai vandens paukščiai vėl sustoja mariose pailsėti. Tuomet ypač įspūdingos gulbės giesmininkės. Jos paprastai apsistoja užtvindytuose Nemuno plotuose šalia Kuršių marių. Klykaujantys gulbių pulkai girdėti už daugelio kilometrų. Tačiau įdomiausias ir tik Kuršių mariose gyvenantis paukštis - urvinė žąsis. Ji dar urvine antimi vadinama. Kas tai, žąsis ar antis? Tai paukštis, turintis ir anties, ir žąsies bruožų. Savo išvaizda ir dydžiu - tai graži raudonsnapė antis, sparnuose turinti antims būdingus žvilgančių žalių plunksnų “veidrodėlius”. Tačiau elgsena - tai žąsis. Ančių patinai su patelėmis draugauja tik žiemą ir pavasarį, kol šios padeda kiaušinius. Vėliau gaigalai anteles palieka ir jos pačios rūpinasi ančiukais. Žąsinas šeimos nepalieka. Jis puola šnypšdamas, žnybdamas priešą - taip gina žąsiukus. Urvinės žąsies patinas lieka su šeima tol, kol mažyliai, plaukiodami mariose, išauga. Tai dar reti paukščiai, nes tik prieš 15 metų netoli Juodkrantės pradėjo perėti. Taip pat peri Kintų bei Rusnės tvenkiniuose. Mėgsta smėlėtais krantais vandens telkinius, kopas. Peri giliuose (iki 3-4 m ilgio) apleistuose lapių ar barsukų urvuose. Dėtis iš 8-12 kiaušinių. Minta gyvūniniu bei augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltos draustinyje peri didysis baublys. Jis mėgsta vandens telkinių pakrantes su vešliais nendrynais. Vieno patino teritorijoje gali perėti net keletas (iki 5) patelių. Lizdus suka iš nendrių. Dėtis 4-6 kiaušiniai. Minta žuvimis, vandens bestuburiais, kartais - smulkiais graužikais bei paukščių jaunikliais. Pilkoji žąsis peri kur gausi vandens augalija, nendrynai. Dėtis iš 4-10 kiaušinių. Aštuonių savaičių jaunikliai jau paskrenda. Minta augaliniu maistu, želmenimis. Saugoma Nemuno deltos draustinyje, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkoji antis peri Rusnės tvenkiniuose, su gausia, šiurkščia augalija. Lizdą krauna ant žemės, po krūmais, tarp viksvų, paparčių. Minta vandens augalais, kartais bestuburiais, skrenda maitintis ir į pasėlius. Vengia miškingų vietų. Daug lizdų nukenčia nuo varninių paukščių ir audinių. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Smailiauodegė antis gyvena prie Rusnės didesniuose atviruose vandens telkiniuose, jų salose. Peri tarp retos augalijos, šienaujamose pievose - ant žemės. Dėtis 6-11 kiaušinių. Jaunikliai ritasi birželio pradžioje. Ši antis minta daugiausia augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 1991 m. Nemuno deltos draustinyje perėjo trys poros juodųjų peslių. Sparčiai nykstantys, įrašyti į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Lietuvos raudonąsias knygas. Gyvena brandžiuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, esančiuose šalia ežerų, tvenkinių, užliejamų pievų. Į perėjimo vietas sugrįžta balandžio pradžioje. Lizdą krauna pats ar apsigyvena suopių, kranklių, garnių gūžtose. Tame pačiame lizde gali perėti keletą kartų. Dėtyje 2-3 kiaušiniai. Jaunikliai lizduose išbūna 40-45 dienas. Minta žuvimis, varlėmis, peliniais graužikais, ropliais, paukščių jaunikliais, vabzdžiais ir kitais smulkiais gyvūnais. Neretai lesa dvėseną. Nemuno deltos draustinyje gyvena pievinė lingė. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pievinei lingei patinka klampios, nendrėmis, švendrais, retais berželiais apaugusios pievos, paraistės, užpelkėjusios upių bei ežerų pakrantės. Migrantas. Lizdavietėse pasirodo kovo mėnesį. Apsigyvena ankstesnėse vietose, bet lizdą kaskart krauna naują. Gegužės mėnesį ant žemės esančiame lizde sudeda 4-5 kiaušinius. Peri 27-30 dienų. Jaunikliai lizduose išbūna 35-40 dienų. Minta žvirbliniais paukščiais, peliniais graužikais, rečiau ropliais, varliagyviais, vabzdžiais. Kuršmarių pakrantėje nuolatos veisiasi jūrinis erelis. Jam patinka seni pušynai, mišrieji miškai ties ežerais, tvenkiniais, mariomis. Žiemojantis. Lizdus krauna apie vasario pradžią. Tame pačiame būste gali perėti daugelį metų. Kovo mėnesį deda 2-3 kiaušinius. Peri 35-42 dienas. Dažniausiai išauga 1-2 jaunikliai, kurie gūžtą palieka maždaug po 70 dienų. Minta žuvimis, vandens paukščiais, nedideliais žinduoliais, dvėsena. Įrašytas i Lietuvos raudonąją knygą. Jūrinė šarka Lietuvoje užklysta į daugelį vandens telkinių. Peri Kuršių mariose, prie Kintų tvenkinių, Skirvytėje ir kt. Jai patinka smėlėtos jūros, upių pakrantės, ežerų salos ir dirbami laukai, pievos, ganyklos. Peri ant žemės. Dėtis - 3-4 kiaušiniai. Minta gyvūniniu maistu. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje gyvena raudonkojis tulikas. Gyvena drėgnose atvirose ganyklose, pievose. Dažnai peri bekrūmėse salose ant žemės. Dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Per vasarą veda dvi vadas. Minta bestuburiais. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje peri gaidukas. Jam reikia šlapios pievos, bekrūmės salos. Tuokvietės atvirose, pakilesnėse vietose. Pastovių porų nesudaro. Vos atskridę, patinai renkasi į tuoktuves turnyrams. Peri ant žemės, dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Minta gyvūniniu maistu. Saugomas vals

Aplinka  Kursiniai darbai   (30,88 kB)

Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.

Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)

Sunku rasti žmogų, kuriam Pitagoro vardas nesisietų su Pitagoro teorema. Tikriausiai net tie, kas visam gyvenimui atsisveikino su matematika, pamena “Pitagoro kelnes” – kvadratą, nubrėžtą ant įžambinės, lygų dviems kvadratams, nubrėžtiems ant statinių. Tokio Pitagoro teoremos populiarumo priežastys yra trys: paprastumas, grožis ir reikšmingumas. Iš tikrųjų, Pitagoro teorema paprasta, bet ji nėra akivaizdi. Šių dviejų priešingybių derinys ir suteikia jai žavesio. Be to, Pitagoro teorema turi didžiulę reikšmę: geometrijoje ji naudojama tiesiog kiekviename žingsnyje, ir tas faktas, kad egzistuoja apie 500 skirtingų jos įrodymų (geometrinių, algebrinių, mechaninių ir pan.), liudija apie nesuskaičiuojamą galybę konkrečių Pitagoro teoremos realizacijų.

Matematika  Referatai   (8 psl., 433,48 kB)

XVIIIa. Kristijonas Donelaitis parašė epinę didaktinę poemą "Metai". Šio kūrinio tikslas – pavaizduoti tuometinį būrų gyvenimą, buitį, socialinę padėtį. Keturi metų laikai visa tai leidžia aprėpti, todėl poema skirsto", "Rudenio gėrybės" ir "Žiemos rūpesčiai". Visose dalyse vaizduojama žmogaus ir gamtos paralelė.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (11,24 kB)

Žmogus nuo seno yra priklausomas nuo gamtos. Taip yra todėl, kad žmogaus egzistenciją gamtoje lėmė tik maksimalus žmogaus prisitaikymas prie gamtos t.y. įvairių gyvosios ir negyvosios aplinkos veiksnių. Šiais laikais,dėl įvairių technologijų plėtros, žmogus yra labai atsiribojęs nuo gamtos, tačiau civilizacijos raidai nepažengus tiek, kiek ji yra pažengus dabar žmonės labai darniai sugyveno su gamta. Šių žmonių įtaka gamtai nebuvo didelė, be to ir žmonių buvo labai nedaug.

Biologija  Analizės   (1,98 kB)

Simonas Stanevičius (1799 - 1848) Simonas Stanevičius - vienas iškiliausių XIXa. pradžios lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų, pasakėčios žanro klasikas. S.Stanevičius gimė 1799m. Kanopėnų kaime, Viduklės valsčiuje, Raseinių apskrityje, smulkių žemaičių bajorų šeimoje. Apie Simono vaikystę mažai žinoma. Tikslių žinių, kur jis gavo pradinį išsilavinimą, nėra. Reikia manyti, kad jis 2-3 žiemas mokėsi vienoje seniausių šiame krašte Viduklės parapinėje mokykloje, kurioje gimtąja kalba buvo mokoma skaityti, rašyti, aritmetikos ir tikybos. L. Jucevičiaus tvirtinimu S. Stanevičius mokslus ėjęs Raseiniuose.

Istorija  Namų darbai   (5,47 kB)

Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami norint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas ( visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius, rengti remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos pagrindus. Dažnai rezervatus supa apsauginės zonos, kurios mažina greta esančių ir ūkio reikalams naudojamų plotų įtaką, palaiko natūralius vyksmus.

Geologija  Referatai   (6,76 kB)

"Kas neturi akcijų, kai jų kursas krenta, tas jų neturi ir kai kursas kyla." (André Kostolany 1906-1999). Besidmint šia tema ši frazė man pasirodė tokia tiksli ir teisinga, jog nestsispyriau nepacitavusi. Mano darbo tikslas yra išanalizuoti vertybinių popierių rinką, o tiksliau jos dalį, tai akcijas ir obligacijas. Rasti jų trukumus bei privalumus. Sužinoti daugiau apie įmonę kurioje dirbu kapitalą, akcijas, bei akcininkų isipareigojomus.

Finansai  Namų darbai   (14,01 kB)

V. Mačernis žemaitis, didžiavęsis savo sena žemdirbių gimine, retos, itin jautrios prigimties poetas. Tai žemininkas, likęs savo žemėje. Negausi poeto kūryba, bet įvairi ir turiniu, ir formomis, ir žanrais. Likimas anksti nutraukė jo gyvenimo siūlą ir užbaigtas teliko vienintelis kūrinys "Vizijos".

Lietuvių kalba  Analizės   (2,02 kB)

Valios laisvė - laisvės esmė, bendru požiūriu laisvę galima priskirti gamtos dėsniui, kuris persmelkia visas gyvenimo puses. Mes matome, kad gyvūnai nelaisvėje kenčia. Ir tai liudija, kad gamta nesutinka su jokio sutvėrimo pavergimu. Ir neatsitiktinai žmonija šimtmečius kariavo, kol nepasiekė tam tikro asmens laisvės lygio.

Filosofija  Analizės   (4,28 kB)

Ekologija (terminas sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių:oikos-namai ir logos-mokslas).Šiandien šiuo terminu vis daugiau apibūdinamos ir gamtos užterštumo problemos. Ekologija-mokslas apie gyvų organizmų tarpusavio sąntykius. Ekologinio ugdymo procese,esminiai dalykai yra aplinkosauginių problemų svarstymas, žmogaus elgesio gamtoje vertinimas, praktinių gamtotyros ir aplinkosaugos gebėjimų formavimas.

Biologija  Namų darbai   (3,02 kB)

Žemės planeta daugeliu požiūrių yra unikali. Skirtingai nuo kitų saulės sistemos planetų, žemėje yra vandens, ją gaubia atmosfera, joje gausu gyvųjų organizmų. Ta atmosferos, hidrosferos ir litosferos dalis, kurioje egzistuoja gyvybė yra vadinama biosfera. Fotosinteze vadinamas organinių medžiagų susidarymo iš neorganinių junginių procesas, vykstantis šviesoje chlorofilo turinčiuose audiniuose.

Biologija  Namų darbai   (12,76 kB)

Judėjimas yra gyvybės, veiklumo ir aktyvumo požymis. Nejudrumas – tai žmogaus susitaikymas su egzistencine būsena, vedančia į sunykimą, kūno sugriuvimą ir mirtį. Judėti reikia, kad būtum sveikas ir darbingas. Žmogus turi suprasti, kad jis tobulėja dirbdamas, kurdamas, aktyviai veikdamas, kad nuo nejudraus gyvenimo būdo blogėja sveikata arba rimtai susergama.

Sportas  Referatai   (21,9 kB)

Pesticidai. Herbicidai. Insekticidai. Vandens teršimas. Maisto gamybos didinimas. Žalingi šalutiniai poveikiai. Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės.

Kita  Referatai   (6 psl., 12,25 kB)

Polimerai. Pesticidai. Vandens teršimas. Maisto gamybos didinimas. Žalingi šalutiniai poveikiai. Žodis “polimeras” reiškia “daug dalių”. Šiuo metu polimerai yra viena iš svarbiausių liaudies ūkiui stambiamolekulių junginių klasė. Vandens molekulinė masė 18, benzono – 78, kreidos – 100, polimerų nuo dešimties tūkstančių iki milijonų. Polimerų gigantiškos molekulės sudarytos iš atomų grupių, chemiškai sujungtų į ilgas grandines.

Kita  Referatai   (6 psl., 8,93 kB)

B.Radzevičius – rašytojas, kuris fiksavo akimirkos laikinumą. Jis stengėsi rašyti kasdien, taip į popieriaus lapą perkeldamas savo tos dienos mintis. Jo vaizduojami veikėjai vis atsimena, lygina praeitį su dabartimi. Jo kūryboje, ypač romane „Priešaušrio vieškeliai“, dažnas saulėlydžio įvaizdis, kelio motyvas. Kūrinio veikėjas prisimena vieną savo vaikystės dieną, kuomet jis su savo tėvais nuo ką tik išartų vagų rinko bulves. Tada tėvo pasakytą sakinį „šiąnakt bus šalna“ jis atsimena ir dabar, nes kaimo žmogus jaučia gamtą kitaip, nei miesto.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 4,35 kB)

Svarbiausi biografijos bruožai. Kūryba. Visuomeninė veikla. V.Krėvės apsakymuose žmonės glaudžiai susiję su gamta. Gamta kaimo žmogui atrodė gyvas ir protingai sutvarkytas pasaulis, tik mokėk jį stebėti, mylėti ir juo džiaugtis. Be gamtos, ypač be miško, dzūkas neįsivaizdavo savo gyvenimo. Lapinas stebisi: “Kaip gali būti gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus.” Suskursta jo siela, bunka estetinis jausmas, mažėja jautrumas grožiui. Todėl Lapinas taip dažnai pasakoja vaikams apie senovės miškus, tankius šilus, klampius raistus.

Lietuvių kalba  Konspektai   (4 psl., 11 kB)

Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe, 1749-1832) gimė laisvajame imperijos mieste Frankfurte prie Maino. 1765-1768 metai - teisės studijų Leipcige laikotarpis. Strasburgo periodas (1770-1771 metai). „Jaunojo Verterio kančios". „Egmontas". Veimaro periodas. Gėtė Italijoje. "Torkvatas Tasas". „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai". Filosofinė poema „Faustas".

Lietuvių kalba  Konspektai   (14 psl., 37,23 kB)

Vytauto Mačernio "Antrosios" vizijos analizė

Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 8,45 kB)

Maironio lyrikos branduolį sudaro eilėraščiai apie tėvynę. Jeigu šio poeto kūrybą įsivaizduosime kaip vientisą gyvą organizmą, tai tėvynės meilei jame teks širdies funkcijos. Iš jos sruvens gyvybės gijos į visas kitas Maironio kūrybos skaidulas, kol grįžusios vėl sueis į vieną ir tą patį centrą – Lietuvą tėvynę. Maironio lyrika ne gausi, bet gili.

Lietuvių kalba  Referatai   (6 psl., 12,37 kB)