2011 metu Literatura 11 poteme "seimos problematika" Šia poteme pasirinkau , nes ji itin aktuali siais laikais.Lietuvoje yra susiformaves aiskus tradicinis seimos modelis- tevas-seimos galva,besirupinantis seimos finansine gerove ,motina-namu seimininke ,kurios uzduotis pasirupinti vaikais ,ju ateitimi,buitimi . Mes turime žinoti, kaip jautėsi moterys tada, 20a pradžioje, ir kaip jaučiasi dabar, kad galėtume palyginti ir įvertinti, ką mes turime dabar.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 8,31 kB)

Meile romanuose. Kalbejimo iskaitos tema "Dažnai literatūroje kalbama apie meilę. Remdamiesi konkrečiais kūriniais pasvarstykite, kokia meilės samprata dažniausia lietuvių literatūroje. "

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 9,58 kB)

tema Literatura potemė ''Dažnai literatūroje kalbama apie meilę. Remdamiesi konkrečiais kūriniais pasvarstykite, kokia meilės samprata dažniausia lietuvių literatūroje''.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 8,86 kB)

esu nuobodus tinginys tingintis visko ieskoti :D

Biologija  Pristatymas   (17 psl., 21,4 kB)

Pagalbinė medžiaga 12 kl. kalbėjimo įskaitai. Tema: kalba, potemė NR. 4. Gana daug informacijos apie lietuviu kalbos iskaita: skoliniai, tarptautiniai žodžiai, svetimybės. Tekstas be lietuviškų raidžių!!!

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (5 psl., 14,92 kB)

ŽEMAITIU MUOTRĖŠKU TAUTĖNĒ DRABUŽĒ

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 163,96 kB)

Graikų mitai. Čia rasite aprašymus pagrindinių 12 Olimpo dievų.

Lietuvių kalba  Konspektai   (9 psl., 29,72 kB)

Motinos diena, iškur kilusi, paprociai įvairiose šalyse.

Kita  Pristatymas   (11 psl., 502,42 kB)

recenzijos

Darbo ir civilinė sauga  Dokumentai   (1 psl., 9,52 kB)

SOLIARIUMŲ CENTRO UAB „SAULITA“ VERSLO PLANAS

Vadyba  Kursiniai darbai   (30 psl., 152,49 kB)

Adomas Mickevičius – XVIII a. pabaigos – XX a. vidurio lenkų – lietuvių kilmės poetas, vienas žymiausių romantizmo srovės atstovų visuotinėje lituratūroje. Mokėsi Naugarduko mokykloje, Vilniaus universitete studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą. Baigęs universitetą, buvo paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą

Lietuvių kalba  Pateiktys   (22 psl., 1,05 MB)

“Tik Dievas gali lemti gyvenimą ir mirtį. Todėl abortas - siaubinga nuodėmė. Jūs ne tik atimate gyvybę, bet ir stojate prieš Dievą. Žmogus ima spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti. Jis nori tapti visagaliu Dievu. Jis nori perimti į savo rankas dievo galią. Jis nori pasakyti: “Apsieisiu be Dievo. Pats nuspręsiu”.Tai šėtoniškiausias dalykas, kokį gali padaryti žmogus”. Motina Teresė. Vaikai yra gražiausi Dievo tvariniai. Tačiau ar visos džiaugiasi staiga pajutusios gyvybės pulsą savo kūne? Nėštumas gali būti neplanuotas, nelauktas, netikėtas ir nepageidaujamas. Dauguma moterų šią problemą sprendžia nėštumo nutraukimu. Ir nors žmogaus gyvybė saugoma įstatymų, religijos, moralės ir kitų normų, tai neužkerta kelio abortui, vaiko teisės į gyvybę pažeidimui.

Komunikacijos  Referatai   (9 psl., 22,75 kB)

Antanas Škėma - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką - vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą - suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.

Lietuvių kalba  Referatai   (14 psl., 35,87 kB)

Temos aktualumas ir reikšmingumas. Belgija yra viena iš šalių, su kuriomis Lietuva palaiko tam tikrus verslo ryšius, juos organizuoja, plečia ir kontroliuoja. Kadangi užsienio šalys Lietuvos piliečiams kaskart yra vis aktualesnės ir su jomis dažnai siejama daugelio iš mūsų ateitis, kalbėti apie tiesiogines užsienio investicijas, jų formas ir priežastis yra aktualu ir reikšminga. Verslo ryšių dėka galima pasiekti organizacijos augimo, išsaugoti klientus, užtikrinti galimybę naudoti naujus išteklius, sumažinti konkurenciją. Pradedant galvoti apie verslo ryšius reikia pradėti nuo savęs, kurti ryšių tinklus.

Vadyba  Kursiniai darbai   (21 psl., 27,75 kB)

Homero klausimas. Beveik prieš tris tūkstančius metų gyveno pirmasis Europos poetas Homeras (IX a. Pr. Kr.(?) – VIII a. Pr. Kr.(?), maloningai dievų apdovanotas dainius,pranašas ir išminčius. Kildavo ir griūdavo miestai, atžlegėdavo ir nužlegėdavo karai, augo ir mirė žmonių kartos, o jis buvo ir tebėra epochų kultūros mastas ir rodiklis, pirmasis ir nepralenktas, nes ilgoje šimtmečių grandinėje tėra tik keli jam prilygstantys. Per daugybę metų išsitrynė jo biografijos faktai, išnyko smulkmenos ir jau senai niekas nebegali pasakyti nei iš kur jis kilęs, nei kas jo tėvai, nei kada jis gyveno. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o veliau ir visos žmonijos poetu. Liko tik vardas ir seno neregio mūzų globotinio įvaizdis. Antika šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju,filosofu ir nesvyruodama pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Manoma, kad VI a. Pr. Kr. Išleisti pagal galimybes kanonizuoti poemų tekstai.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 23,89 kB)

Kritikų smekiamas, bet milijonų skaitytojų garbinamas, geriausiai nūnai pasaulyje perkamų knygų rašytojas P.C. tikina, jog šis jo romanas „ minučių“ geriau nei kitos jo knygos atskleidžia žmogaus ir likimo ryšį.. Romanas „ Vienuolika minučių“ iš kitų jo romanų išsiskiria sandara: tai lyg ir įprastas siužetas, susijęs su pagrindinės veikėjos, Marijos apmąstymais ir jos „darbu Šveicarijoje, kuris gretinamas su jos dienoraščiu. Ir prasideda ir baigiasi romanas kiek neįprastai, gerai žinomu pasakos elementu: „ Vieną kartą gyveno...“

Lietuvių kalba  Analizės   (8 psl., 23,65 kB)

Šio referato tema – žmogus ir akmuo. Referatą sudaro trys dalys: Akmens simbolio vertė pasaulio kultūrų istorijoje, Akmuo lietuvių tautosakoje ir Žmogus ir akmuo šiandieniniame pasaulyje. Pirmoje dalyje yra trumpai apžvelgiama seniausia žmonijos epocha – Paleolitas, kur pagrindiniai žmonių darbo įrankiai buvo daromi iš akmens, akmuo siejamas su pirmosiomis žmonijos meno užuomazgomis. Taip pat yra nurodamos šalys, kur akmens kultas buvo populiarus, trumpai apžvelgiami mitai, susiję su akmens garbinimu. Kaip akmuo vaizduojamas lietuvių tautosakoje, yra pasakojama antroje dalyje, taip pat išvardinami didžiausi Lietuvos akmenys.

Istorija  Referatai   (11 psl., 16,19 kB)

Darbo problema - lyderiavimas yra svarbi tema vadovams, nes lyderiai vaidina lemiamą vaidmenį, užtikrindami grupės ir organizacijos darbo efektyvumą. Nemažai mokslinių darbų autorių yra nagrinėję įvairias lyderiavimo teorijas bei bandę sudaryti svarbiausių lyderiams būdingų asmeninių bruožų sąrašą. Tačiau iki šiol vis dar nėra aišku, kokia lyderiavimo teorija yra efektyviausia konkrečioje situacijoje, kokie lyderio asmeniniai bruožai turėtų būti svarbiausi jam vadovaujantis viena ar kita lyderiavimo teorija. Darbo tikslas - nurodyti vadovo lyderystės raiškos sąsajas su organizacijos veiklos kokybe.

Psichologija  Kursiniai darbai   (20 psl., 97,49 kB)

Žemaitė – XIX a. pab. Rašytoja, realizmo pradininkė lietuvių Literatūroje. Ciklo „Laimė nutekėjimo“ apsakymuose analizuojama moters gyvenimo šeimoje bei vedybų iš išskaičiavimo, be meilės problemos. Rašytojai rūpėjo atskleisti moters tragediją, parodyti pražūtingą aplinkos įtaką žmogui. Vienas tokių kūrinių – apsakymas „Marti“, kuriame vaizdžiai ir įtaigiai pasakojama apie jaunos moters Katrės likimą apsileidėlių Vingių šeimoje.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 4,07 kB)

Kristijonas Donelaitis, Maironis, Šatrijos Ragana, Vaižgantas, Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis – Putinas, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Škėma, Justinas Marcinkevičius, Saulius Šaltenis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Vanda Juknaitė, Bitė Vilimaitė, Jurgis Savickis

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (3 psl., 9,65 kB)

Įžanga Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Tai įrodo tas faktas, jog dauguma išlikusių dainų ir papročių yra susiję su vestuvėmis. Jos- naujos šeimos ir visuomenės ląstelės gimimas, o šeima, lietuvių kultūroje, buvo svarbiausia dorovinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Žmogus iki vestuvių- vaikinas ar mergina, po vestuvių tapdavo moterimi ar vyru- visateisiais visuomenės nariais. Santuoką žmonės laikė sakrališku, neliečiamu ir nesugriaunamu įvykiu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir žmonės, ir prosenelių velės, ir namų židinio dievybės. Šiame referate apžvelgsiu svarbiausius papročius susijusius su pasiruošimu vestuvėms, vestuvėmis ir laikotarpiu po vestuvių. Visas referatas ir yra suskirstytas pagal šiuos laikotarpius. I PRELIMINALINIS Jaunuolių susipažinimas Tradicinėje kultūroje jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, įvairiuose pasilinksminimuose. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Nors pačių jaunuolių norai ir simpatijos taip pat buvo svarbūs, bet į vaikų santuokas kišdavosi tėvai kurių žodis, dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, turėjo didelę reikšmę. Neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais taip pat drausti tuoktis galėjo dėl esančių antipatijų konkretaus žmogaus atžvilgiu ar kitokių priežasčių. Lietuvoje visais laikais pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, žuvininkystė bei įvairūs amatai- kitaip tariant tokie verslai kurie reikalauja tęstinumo ir turi būti perduodami iš kartos į kartą. Tai buvo svarbiausias veiksnys, reikalavęs kad tėvai pritartų jaunuolių vedyboms. Jei jungtuvės įvykdavo su tėvų palaiminimu, jaunieji gaudavo kraitį ir galėdavo apsigyventi pas vienus iš tėvų ar net perimti jų ūkį. Tuokiantis be tėvų pritarimo jauna šeima galėjo tapti padieniais darbininkais dvare (kumečiais) ar pas pasiturinčius ūkininkus, bet tai būdavo kraštutinis ir gana retas atvejis. Dabartiniame pasaulyje jaunuoliai taip pat dažnai susipažysta diskotekose, įvairiuose vakarėliuose ar kitokiuose pasilinksminimuose. Dabar norintys susirasti antrąją puse žmogus gali duoti skelbimą į žurnalą, laikraštį ar pasiskelbti internete. Netgi yra pažinčių agentūros kurios padeda žmonėms susirasti draugą ar draugę. Renkantis mylimąjį susižavėjimas ir patrauklumas turi kur kas didesnią reikšmę nei senesniais laikais. Žinoma, kiekvienam žmogui kriterijai pagal kuriuos jis rinksis mylimąjį yra skirtingi. Dėl pasikeitusių socialinių, o visų pirma ekonominių veiksnių tėvų valia yra mažiau svarbi. Piršlybos Tradicinėje kultūroje piršlybų pradžia vadinta atklausais. Nužiūrėjęs merginą, piršlys (Pietryčių Lietuvoje – svotas) kartais siųsdavo vyresnę moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti ar bus šiuose namuose laukiamas. Sužinojęs, kad yra laukiamas vaikinas su piršliu važiuodavo „piršlėmis“. Iš pradžių atvykęs į namus piršlys mėgindavo nuslėpti savo atvykimo motyvus. Piršlys apsimesdavo pirkliu arba medžiotoju, kuris ieško paklydusios avelės, telyčios ir pan. Neužilgo būdavo atvedama išrinktoji mergina, o piršlys sodinamas už stalo. Per pirmąjį susitikimą piršlys bei jaunosios tėvai derėdavosi dėl pasogos, patys jaunieji į derybas paprastai nesikišdavo. Į piršlybų ciklą įėjo visos tos apeigos, kurios buvo susijusios su oficialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Kaip jau minėjau dažnai jaunojo ar jaunosios pasirinkimą lemdavo ne abipusis susižavėjimas, o ekonominiai, ūkiniai sumetimai, tad piršlybose svarbiausi veikėjai buvo piršlys ir nuotakos tėvai. Antrojo piršlio ir jaunikio apsilankymo tikslas buvo galutinai susitarti dėl pasogos (kraičio) bei vestuvių datos. Piršlybų metu šalys tiksliai nustatydavo jaunikio ūkio apžiūrėjimo – „peržiūrų“ arba, kaip buvo sakoma Žemaitijoje, „ūkvaizdžių“ datą. Piršlyboms buvo įprasta joti šeštadienio vakarais. Ūkvaizdžių metu jaunosios pusės atstovai vykdavo apžiūrėti jaunikio ūkio, įsitikinti ar jis tikrai yra toks turtingas kaip apie jį kalbėjo piršlybų metu. Šioje vietoje kartais būdavo apgaulių, kuomet jaunasis iš kaimynų į savo ūkį parsivesdavo svetimų gyvulių, ar į aruodus pridėdavo šiaudų ir uždengęs juos maišu apipildavo grūdais, taip norėdamas sudaryti „pilnų aruodų“ įspūdį. (1; p. 275-277;4) Sužadėtuvės arba žiedynos Likus vienai – dviem savaitėms iki vestuvių, buvo rengiamos sužadėtuvės arba žiedynos. Žiedynų apeigose išsiskiria šie momentai, reiškią jaunųjų susitarimą bendrai gyventi: išgėrimas vyno ar degtinės iš vieno stikliuko, pasikeitimas dovanomis (žiedais, rūtos šakele, skarelėmis) ir viešas pasibučiavimas. Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M.Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!”(www.vestuves.lt) Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Užsakai – tai bažnyčioje po pamokslo skaitomų skelbimų metu paskelbta žinutė apie būsimas jungtuves. Paprastai užsakai būdavo skelbiami 3 sekmadienius iki vestuvių.

Istorija  Referatai   (38,7 kB)

Antikiniai posakiai Kokia prasme šį posakį vartojame šiandien? Posakio mitas Achilo kulnas Šį posakį vartojame kai kalbame apie žmogaus silpniausią ir pažeidžiamiausią vietą. Achilas – graikų mitologijoje Pelėjaus ir jūrų deivės Tetidės sūnus. Kadangi jo tėvas buvo paprastas žmogus, tai ir Achilas buvo mirtingas. Motina Tetidė pamėgino savo sūnų padaryti bent jau nepažeidžiamu ir, laikydama kūdikį už kulno, maudydavo jį Hado karalystės upėje Stikse. Achilo kūnas tapo nepažeidžiamu ir tvirtu kaip geležis tik kulno taip ir nesudrėkino upės vanduo ir ji buvo vienintelė pažeidžiama Achilo vieta. Alfa ir Omega Ankstivojoje krikščionių literatūroje ir mene šis posakis vartotas kalbant apie Kristų. Tačiau šiais laikais šis posakis vartojamas kai norima pasakyti apie pradžią ir pabaigą arba apie nenuginčijamą autoritetą. α (alfa) – pirmoji ir ω(omega) – paskutinioji graikų abecelės raidės. „Aš esu alfa ir omega“, tai yra aš esu pradžia ir pabaiga. Augijo arklidės Vartojame posakį kai norime pasakyti apie tai, kas labai užleista, netvarkinga, užteršta ir labai sunku sutvarkyti. Šis posakis yra kilęs iš mito, kuriame pasakojama apie karalių Augiją, kuris turėjo daug metų nevalytas, purvinas arklides. Dzeuso ir mirtingosios moters sūnus Heraklis jas išvalė per vieną dieną, paleisdamas per jas upės srovę. Aukso amžius Žodžius „aukso amžius“ mes sakome, norėdami išreikšti klestėjimo laikotarpį (kultūros, mokslo, prekybos, verslo ir t.t.).Kai kalbame asmeniškai apie save, šį posakį vartojame norėdami apibūditi savo gražiausius gyvenimo ar jaunystės metus. Graikų mitologijoje Aukso amžius – dievo Krono valdymo laikotarpis. Jo metu vyravo taika ir harmonija. Žmonės nesendavo, mirdavo ramiai, gyveno visko pertekę. Tekėjo begalinis šaltinis, nuo laukinių vaisių gausos linko medžiai ir medus varvėjo nuo medžių. Šie žmonės, gyvenę ir mirę Aukso amžiuje, buvo vadinami Aimonais, kurie vėliau tapo vedliais senovės graikams. Aukso amžiuje gyvenusi rasė išmirė, kai titanas Prometėjas nunešė žmonėms šventą ugnį. Dzeusas nubaudė žmones, leisdamas Pandorai atidaryti skrynią, iš kurios išsilaisvino (beveik) visos mirtingųjų žmonių negandos. Ariadnės siūlas Ariadnės siūlas - taip kartais pavadinama pagalbinė priemonė, padedanti susiorientuoti pakliuvus į sunkią padėtį. Posakis kilo iš mito apie Ariadnę. Ji – karaliaus Minojo duktė, kuri įsimylėjo Tesėją ir padovanojo jam siūlų kamuolį, kad šis užmušęs Minotaurą, rastų kelią iš labirinto.Tesėjas siūlus pasiėmė su savimi, tačiau paskui paliko juos Nakso saloje. Atpirkimo ožys Atpirkimo ožiu perkeltine prasme vadinamas žmogus, kenčiantis už svetimus poelgius, priverstas atsiteisti už kitų nuodėmes. Senovės žydai turėjo religinį paprotį, kuris vadinosi "azazel", arba "atpirkimo ožys". Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi. Šį paprotį žino daugelis tautų. Damoklo kardas Šis posakis reiškia, kad net ir laimingam žmogui nuolat gresia pavojus. Mite rašoma, kad Sirakūzų tironas Dionisijas pasisodino savo numylėtinį Damoklą, pavidejusį jam laimės, per puotą greta vaišintis prie gausiai valgiais nukrauto stalo, o virš jo galvos ant ašuto pakabino aštrų kardą. Ezopo kalba Posakis „Ezopo kalba“ reiškia užmaskuotą minčių reiškimo būdą, alegorinis pasakojimas ar pasakymas. Ezopas buvo senovės graikų pasakėtininkas, kaip ir kiti pasakėtininkai, kalbėdavo ne tiesiogine prasme, o perkeltine, palyginimais. Gausybės ragas Amaltėjos ragas, simbolizuojantis turtą, gausybę. Pripildytas vaisių, kaip palaimos ženklas, yra paskutinė senovęs Egipto ir senovęs kretos jaučio kulto liekana. „Gausybės ragas“. Posakis vartojamas norint pasakyti, kad gėrybės pilasi neužtarnautai, veltui. Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje, kur jį savo pienu išmaitino šventoji ožka Amolfėja. Taip buvo padaryta todėl, kad Dzeuso tėvas Kronas norėjo praryti savo sūnų ir įpėdinį, suėsti jį kaip jau buvo suėdęs kitus savo vaikus. Dėkingas Dzeusas, tapęs svarbiausiu ir vyriausiu dievu, paėmė Amolfėją į dangų. O savo auklėtojoms nimfoms jis padovanojo vieną ožkos ragą: iš to rago byrėjo viskas, ko reikėjo nimfoms. Šis ragas buvo pavadintas "gausybės ragu". Gordijaus mazgas Šį posakį vartojame norėdami apibūdinti labai painią situaciją. Mite pasakojama, kad senojoje Frigijos sostinėje gordijo mieste stovėjo senas karalių kovos vežimas, kurio jungas prie grąžulo buvo pririštas iš ilgo diržo sudėtingai sumegztu mazgu. Jį surišo Frigijos karalius Gordijus. Legenda pasakojo, kad Mažosios Azijos karaliumi galėsiąs tapti tas, kuris atrišiąs mazgą. Aleksandras Makedonietis 334 pr. Kr. perkirto jį kardu. Ikaro skrydis „Ikaro skrydis“ taip mes apibūdiname drąsius, rizikingus ieškojimus. Pasak legendos, Ikaras bėgo iš Mino nelaisvės tėvo Dedalo padarytais iš vaško ir plunksnų sparnais. Iš puikybės pakilo per aukštai į dangų, tai yra arti saulės, todėl vaškas ištirpo, jis nukrito į jūrą ir nuskendo. Namezidės ranka „Nemezidės ranka“.Taip apibūdinamas teisingas atpildas. Nemezidė – teisingumo deivė, atlyginanti teisiesiams ir baudžianti piktadarius už blogus darbus ir ypač už puikybę. Medūzos žvilgsnis „Medūzos žvilksniu“ apibūdinamas toks žvilksnis, kurį pamatęs išsigąsti ar net „suakmenėji“ iš baimės. Medūza arba kitaip Gorgonė yra viena iš trijų baisiųjų seserų. Ji yra pabaisa, vaiduokliška būtybė, nuo kurios žvilgsnio kiekvienas mirtingasis suakmenėdavo. Senovės didvyris Persėjas ją nugalėjo ne jėga, o gudrumu. Žiūrėdamas į variniame skydę atsispindėjusį jos veidą, nukirto jai galvą, kurią paskui Atėnė pritvirtino prie savo šarvų. Nesantaikos obuolys Nesantaikos obuolys - veiksmas, poelgis, dalykas, išprovokuojantis nesantaiką, kiršinantis tarpusavyje Graikų mitologijoje Eridė – nesantaikos ir ginčo deivė. Ją išgarsino auksinis nesantaikos obuolys arba Eridės obuolys. Dzeusas norėjo jūrų dievo Nerėjo dukterį Tetidę, sidabrakoję deivę, paimti už žmoną. Bet Prometėjas jam išpranašavo, kad Tetidės sūnus bus galingesnis už tėvą. Dzeusas išsigando Krono likimo ir su Tetide apvesdino mirtingąjį Pelėją, Tesalijos Fitijos valdovą. Vestuvėse dalyvavo ir dievai, atnešę jaunavedžiams dieviškųjų dovanų. Tik Eridės nepakvietė. Bet Eridė metė Pelėjo ir Tetidės vestuvių metu į svečių – dievų tarpą obuolį. Ant šio obuolio buvo išgraviruota „Gražiausiajai“ („Jį paims gražiausioji“). Ir pradėjo Afroditė, Atėnė ir Hera tarpusavyje ginčytis dėl obuolio. Dzeuso patarimu Hermis trijulę atvedė ant Idos kalno pas Parį, kuris ir turėjo gražiausiai iš trijų deivių atiduoti obuolį. Paris pasirinko Afroditę, kuri jam pažadėjo Eleną – gražiausią pasaulio moterį. O Elenos pagrobimas tapo Trojos karo priežastimi. Pandoros skrynia „Pandoros skrynia“ yra visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų ir nelaimių. Pasak graikų mitologijos Pandora, pirmoji moteris. .Visi dievai apdovanojo ją įvairiais viliojančiais dalykais ir, davę skrynią, kurioje buvo uždaryti vargai ir nelaimės, išsiuntė į žemę. Čia Epimetėjas, nepaisydamas brolio Prometėjo perspėjimų, paėmė ją į žmonas. Iš smalsumo Pandora atidarė skrynią ir paleido į pasaulį nelaimes, skrynioje pasiliko tik viltis. Beja, vadinamoji skrynia buvo iš molio. Paniška baimė „Paniška baimė“ – tai sąmyšis, baimė, siaubas, staiga apimantis žmones. Panas graikų mitologijoje – piemenų ir jų bandų dievas, įvarantis žmonėms baimės . Jis išvaizda atitinka satyrą, vaizduojamas kaip žmogus su ožio ragais ir kanopomis. Prokrusto lova „Prokrusto lova“ suprantame kaip dirbtinus rėmus ar apskritai kaip nemalonią padėtį, į kurią stengiamasi prievarta ką nors įsprausti. Prokrustas – milžinas plėšikas graikų mitologijoje, dievo Poseidono sūnus plėšikaudavo Eleusino apylinkėse. Prokrustas graikų kalboje reiškia kojatempis. Prokrustas priglausdavo nieko bloga nenujaučiančius svetimšalius, visus pas jį atklydusius, tuos, kuriuos pats prisiviliodavo. Bet ne iš gerumo tai darė, o tik norėdmas juos numarinti žiauriai kankindamas. Jis turėjo lovą, kurią pasiūlydavo savo svečiams ir juos ten guldydavo. Jei kas nors netilpdavo į šitą lovą, Prokrustas jam nukapodavo kojas tiek, kiek netilpdavo į lovą. Jei lova būdavo per ilga, plėšikas tempdavo vargšelį, kol jo kojos pasiekdavo atkaltę. Kartą per Eleusino apylinkes keliavo Tesėjas pas savo tėvą karalių Egėją. Pakelyje jis sutiko ne vieną baisūną,tame tarpe Sinį, Skironą, Kerkioną. Visas kliūtis savo kelyje įveikė. Artėdamas prie Defiso upės slėnio, Tesėjas atkeliavo pas plėšiką Prokrustą. Tesėjas parvertė milžiną lovon. Bet lova jam buvo per trumpa, ir Prokrustas savo kailiu patyrė, ką reiškia kankinimas ir luošinimas. Tesėjas užmušė Prokrustą. Sfinkso mįslė Šis posakis reiškia labai sunku uždavinį, galvosukį ar mįslę. Vieną dieną prieš Tebų miesto vartus pasirodė Sfinksė, Tifono ir Echidnos ( pragaro šuns Cerberio sesers) duktė. Sfinksė iš priekio atrodė kaip mergaitė, o iš užpakalio- kaip liūtas. Ji buvo dar ir sparnuota. Ji užsilipo ant uolos ir pradėjo mįslėmis terorizuoti Tebų miesto gyventojus. O mįslių Sfinksė buvo išmokusi iš mūzų. Tą, kuris apsiimdavo įminti mįslę, bet jos neįspėdavo, ji pasmaugdavo ir suėsdavo. Tuo metuTebus valdė Lajaus vietoje Jokastės brolis Kreontas. Jo sūnus pasirįžo vieną dieną išvaduoti Tebus nuo Sfinksės. Deja, mįslės jis neįminė ir sulaukė to paties likimo kaip prieš tai daugelis Tebų narsuolių. Kunigaikštis Kreontas paskelbė, kad tam, kas išvaduos miestą, atiteks visa karalystė ir jis gaus karalienę Jokastę į žmonas. Kaip tik tuo metu į Tebus įžengė Edipas. Jį suintrigavo pavojus ir žadamas atpildas, o narsos jam pakako. Taigi, Edipas nuėjo prie uolos, ant kurios tūnojo Sfinksė, ir pareiškė, kad pasiruošęs įminti mįslę. Pabaisa jam uždavė tikrai labai sunkią mįslę: “Kas ryte keturkojis, vidudieny dvikojis, o vakare trikojis?“ Išgirdo mįslę Edipas ir nusišypsojo, tokia nesunki ji jam pasirodė. Edipas paaiškino, kad tai žmogus, kuris gyvenimo ryte, kūdikystėje, keturiom ropoja, gyvenimo vidurdieny dviem kojom vaikščioja, gyvenimo saulėlydyje, senatvėje, pasiremia lazda, trečia koja. Jis įminė mįslę, o Sfinksei pasidarė gėda ir iš nevilties ji puolė nuo uolos ir užsimušė.

Istorija  Namų darbai   (13,43 kB)

Įžanga Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Tai įrodo tas faktas, jog dauguma išlikusių dainų ir papročių yra susiję su vestuvėmis. Jos- naujos šeimos ir visuomenės ląstelės gimimas, o šeima, lietuvių kultūroje, buvo svarbiausia dorovinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Žmogus iki vestuvių- vaikinas ar mergina, po vestuvių tapdavo moterimi ar vyru- visateisiais visuomenės nariais. Santuoką žmonės laikė sakrališku, neliečiamu ir nesugriaunamu įvykiu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir žmonės, ir prosenelių velės, ir namų židinio dievybės. Šiame referate apžvelgsiu svarbiausius papročius susijusius su pasiruošimu vestuvėms, vestuvėmis ir laikotarpiu po vestuvių. Visas referatas ir yra suskirstytas pagal šiuos laikotarpius. I PRELIMINALINIS Jaunuolių susipažinimas Tradicinėje kultūroje jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, įvairiuose pasilinksminimuose. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Nors pačių jaunuolių norai ir simpatijos taip pat buvo svarbūs, bet į vaikų santuokas kišdavosi tėvai kurių žodis, dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, turėjo didelę reikšmę. Neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais taip pat drausti tuoktis galėjo dėl esančių antipatijų konkretaus žmogaus atžvilgiu ar kitokių priežasčių. Lietuvoje visais laikais pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, žuvininkystė bei įvairūs amatai- kitaip tariant tokie verslai kurie reikalauja tęstinumo ir turi būti perduodami iš kartos į kartą. Tai buvo svarbiausias veiksnys, reikalavęs kad tėvai pritartų jaunuolių vedyboms. Jei jungtuvės įvykdavo su tėvų palaiminimu, jaunieji gaudavo kraitį ir galėdavo apsigyventi pas vienus iš tėvų ar net perimti jų ūkį. Tuokiantis be tėvų pritarimo jauna šeima galėjo tapti padieniais darbininkais dvare (kumečiais) ar pas pasiturinčius ūkininkus, bet tai būdavo kraštutinis ir gana retas atvejis. Dabartiniame pasaulyje jaunuoliai taip pat dažnai susipažysta diskotekose, įvairiuose vakarėliuose ar kitokiuose pasilinksminimuose. Dabar norintys susirasti antrąją puse žmogus gali duoti skelbimą į žurnalą, laikraštį ar pasiskelbti internete. Netgi yra pažinčių agentūros kurios padeda žmonėms susirasti draugą ar draugę. Renkantis mylimąjį susižavėjimas ir patrauklumas turi kur kas didesnią reikšmę nei senesniais laikais. Žinoma, kiekvienam žmogui kriterijai pagal kuriuos jis rinksis mylimąjį yra skirtingi. Dėl pasikeitusių socialinių, o visų pirma ekonominių veiksnių tėvų valia yra mažiau svarbi. Piršlybos Tradicinėje kultūroje piršlybų pradžia vadinta atklausais. Nužiūrėjęs merginą, piršlys (Pietryčių Lietuvoje – svotas) kartais siųsdavo vyresnę moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti ar bus šiuose namuose laukiamas. Sužinojęs, kad yra laukiamas vaikinas su piršliu važiuodavo „piršlėmis“. Iš pradžių atvykęs į namus piršlys mėgindavo nuslėpti savo atvykimo motyvus. Piršlys apsimesdavo pirkliu arba medžiotoju, kuris ieško paklydusios avelės, telyčios ir pan. Neužilgo būdavo atvedama išrinktoji mergina, o piršlys sodinamas už stalo. Per pirmąjį susitikimą piršlys bei jaunosios tėvai derėdavosi dėl pasogos, patys jaunieji į derybas paprastai nesikišdavo. Į piršlybų ciklą įėjo visos tos apeigos, kurios buvo susijusios su oficialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Kaip jau minėjau dažnai jaunojo ar jaunosios pasirinkimą lemdavo ne abipusis susižavėjimas, o ekonominiai, ūkiniai sumetimai, tad piršlybose svarbiausi veikėjai buvo piršlys ir nuotakos tėvai. Antrojo piršlio ir jaunikio apsilankymo tikslas buvo galutinai susitarti dėl pasogos (kraičio) bei vestuvių datos. Piršlybų metu šalys tiksliai nustatydavo jaunikio ūkio apžiūrėjimo – „peržiūrų“ arba, kaip buvo sakoma Žemaitijoje, „ūkvaizdžių“ datą. Piršlyboms buvo įprasta joti šeštadienio vakarais. Ūkvaizdžių metu jaunosios pusės atstovai vykdavo apžiūrėti jaunikio ūkio, įsitikinti ar jis tikrai yra toks turtingas kaip apie jį kalbėjo piršlybų metu. Šioje vietoje kartais būdavo apgaulių, kuomet jaunasis iš kaimynų į savo ūkį parsivesdavo svetimų gyvulių, ar į aruodus pridėdavo šiaudų ir uždengęs juos maišu apipildavo grūdais, taip norėdamas sudaryti „pilnų aruodų“ įspūdį. (1; p. 275-277;4) Sužadėtuvės arba žiedynos Likus vienai – dviem savaitėms iki vestuvių, buvo rengiamos sužadėtuvės arba žiedynos. Žiedynų apeigose išsiskiria šie momentai, reiškią jaunųjų susitarimą bendrai gyventi: išgėrimas vyno ar degtinės iš vieno stikliuko, pasikeitimas dovanomis (žiedais, rūtos šakele, skarelėmis) ir viešas pasibučiavimas. Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M.Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!”(www.vestuves.lt) Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Užsakai – tai bažnyčioje po pamokslo skaitomų skelbimų metu paskelbta žinutė apie būsimas jungtuves. Paprastai užsakai būdavo skelbiami 3 sekmadienius iki vestuvių.

Istorija  Referatai   (38,7 kB)

Mažiausia socialinė bendrija- šeima. Ji yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia yra pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Neabejotinas išskirtinis šeimos vaidmuo ir tautinio identiteto formavimo procese. Antano Maceinos teigimu, ji “palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą; ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus.” Šeimą jungė bendri namai ir visų narių susitelkimo vieta prie ugnies. Ši vieta turėjo ne tik buitinę, bet ir sakralinę reikšmę. Ilgainiui sąvokos šeimos židinys, namų židinys įgijo perkeltinę prasmę ir reiškė glaudžiais dvasiniais bei socialiniais ryšiais susietą žmonių junginį- šeimą. Namų židinio puoselėtoja buvo moteris. Moteriai priklausė sakralinis namų erdvės prioritetas. Psichologų ir sociologų duomenimis, jau nuo vaikystės mergina yra orientuojama į šeimos, o vaikinas- į už jos ribų esančias platesnes socialines sferas.

Etika  Referatai   (12 psl., 44,13 kB)

Balys Sruoga – savita, dramatiško likimo asmenybė, šakoto stiliaus rašytojas. Jis poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, apskritai – šviesus žmogus, skelbęs pozityvistines bendro darbo, tėvynės meilės idėjas. Balys Sruoga rašė įvairaus stiliaus kūrinius, taip pat, dramas. Jo istorinė drama (jam tokia labiausiai rūpėjo) – tradicinė drama: ryškus žmogaus egzistencijos tragizmas. Tokioje dramoje remiamasi tikrais faktais. „Milžino paunksmėje“ viskas tikra: Jogaila iš tiesų buvo ir Lietuvos, ir Lenkijos karalius, tiesa, kad tuomet vyko daug nesutarimų. Balio Sruogos dramų charakteriai realistiniai, natūralūs. Tokia ir jo drama „Milžino paunksmė“.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 5,16 kB)

Chemijos projektas. Esterių panaudojimas: Kvepalų gamybai. Kosmetikos gamybai. Maisto pramonėje. Medicinos preparatų gamybai. Lakų gamyba.

Chemija  Pateiktys   (24 psl., 289,73 kB)

Didžiausia kultūros takoskyra yra ne tautinė, religinė, kolektyvinė ar profesinė, o paremta lytimi. Galimas daiktas, kad italės pasaulėžiūra yra panašesnė į vokietės, negu į italo. Lytis ir giminė. Biologiniai lyčių skirtumai yra interpretuojami visuomeniškai. Lytis yra nulemta biologiškai. Lytis nusako biologinį skirtumą tarp vyro ir moters, o giminė psichologinius ir visuomeninius vyriškumo ir moteriškumo bruožus. Genetika lemia lytį, o vyriškumą ir moteriškumą formuoja visuomenė.

Socialinis darbas  Pateiktys   (48 psl., 1,77 MB)

Žmogus visada norėjo būti gražus ir sveikas. Nuo atsiradimo momento šioje žemėje jis ėmė rūpintis savimi, švarintis, gražinti kūną ir veidą. Skamba keistai, bet dekoratyvinę kosmetiką pirmieji pradėjo naudoti vyrai. Iš pradžių jie puošė ir dažė visą kūną ritualiniais, kariniais ir kitais tikslais, o vėliau jiems buvo atidarytos ir pirmosios kirpyklos. Moterys amžių amžius savo išvaizda rūpinosi tik namuose. Ir tik mūsų dienomis dekoratyvinė kosmetika - moterų prerogatyva. Kosmetika jau antikos laikais ėmė vystytis dviem kryptimis: odos priežiūra ir odos gražinimas, siekiant paslėpti trūkumus ir išryškinti privalumus. Pirmasis takoskyrą pastebėjo senovės Romos gydytojas Galenas, nuspelnęs „grožio mokslui“ ne mažiau, nei filosofijai.

Istorija  Referatai   (13 psl., 23,41 kB)

Biografinis. Studijuodamas 1927 – 1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą “Ateitis”, vėliau dirbo “Eltos” redaktoriumi ir vertėju. 1936 m. Lietuvos katalikų MA buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale “Židinys” pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.

Literatūra  Konspektai   (2 psl., 7,48 kB)

Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune. Augo žymaus gydytojo šeimoje, buvo supama kultūros. Po tėvo mirties ji, sesuo ir motina gyveno sunkiai, persikėlė į Vilnių. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Taip pat mokėsi dainavimo, turėjo ryškių gabumų. Dirbo „Literatūros ir meno“, „Kalba Vilnius“, „Naujojo dienovidžio“ redakcijose. Užaugino dukrą Ūlą, dailininkę, ir dukraitę Kamilę. 1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (16 psl., 35,26 kB)