Įmonės charakteristika. Įmonės situacijos analizė. Įmonės mikroaplinkos analizė. Rinkos segmentavimas. Tiekėjai. Makroaplinkos analizė. SWOT. Tikslų nustatymas. Marketingo strategijų formulavimas. Marketingo veiksmų planas. Išvados ir rekomendacijos.

Vadyba  Analizės   (30 psl., 76,24 kB)

Galime teigti jog teisingumas yra pagrindas valstybėje, o teisė - viena iš svarbiausių priemonių valstybės uždaviniams vykdyti. Teisė susideda iš tam tikrų taisyklių (normų), nustatytų ar sankcionuotų valstybės, ir reguliuojančių visuomenės santykius, siekiant įtvirtinti, apsaugoti bei vystyti visuomeninę tvarką. Šių taisyklių laikymasis, esant reikalui, užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis. Taigi viena iš teisės šakų - administracinė teisė.

Teisė  Referatai   (27 psl., 44,95 kB)

Marketingo samprata ir esmė. Įmonės marketingo aplinka. Įmonės makro aplinka. Įmonės mikro aplinka. Marketingo kompleksas. Darbo metodikos ir priemonių analizė. „Merkys“ charakteristika. „Merkys“ makro aplinka. „Merkys“ mikro aplinka. SSGG analizė.

Administravimas  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,16 kB)

Veislė, tai dirbtiniu būdu sukurta individų visuma (populiacija), kuriai būdingas produktyvumas, morfologiniai ir fiziologiniai požymiai. Kuo įvairesnė pradinė medžiaga naudojama selekcijoje, tuo sėkmingiau ir daugiau galima išvystyti naujų veislių ir tuo efektyvesni jos rezultatai. Pagrindiniai augalų selekcijos metodai yra hibridizacija ir atranka. Paprastai šie metodai taikomi kartu. Yra dvi atrankos formos: masinė ir individualioji. Masine atranka iš pradinės medžiagos atrenkama visa grupė individų, turinčių pageidaujamus pokyčius. Masinė atranaka dažniausiai taikoma kryžmadulkių augalų selekcijoje. Jos metodu negalima gauti genotipiškai vienarūšės medžiagos. Individualiaja atranka atrenkami individai su dominuojančiais požymiais ir išauginami jų palikuonys. Tai labiausiai tinka savidulkiams. Gyvūnų selekcija pagrįsta paveldimuoju kintamumu bei atranka. Tačiau gyvūnų selekcija turi tam tikrų savitumų, priklausančių nuo gyvulių organizmų prigimties: 1. naminiai gyvuliai dauginasi tiktai lytiniu būdu; 2. jų palikuonys nėra gausūs. Gyvūnų selekcijai svarbus eksterjeras – gyvulių išorinių formų suma. Gyvulių prijaukinimas – pirmasis selekcijos etapas. Vieni gyvuliai kilę iš laukinių protėvių. Prijaukinimas gerokai susilpnina natūralios atrankos kintamumą, kurį žmogus panaudojo jam reikalingų požymių dirtiniai atrankai. Vykdant gyvulių selekciją, svarbu žinoti genetinį tikslą. Kryžmadulkių augalų savidulka. Savidulka sustiprina paveldimiąsias savybes. Augalų savidulka ir gyvulių giminingų individų kryžminimas mažina gyvybingumą, o skatina išsigimimą. Viena iš prižasčių, daugelis genų pereina į homozigotinę būklę. Organizmuose nuolat vyksta mutacijos, daugumos jų būna recisyvinės. Jos akivaizdžiai nepasireiškia, nes jos yra heterozigotinės būsenos. Savidulka dažnai sėkmingai taikoma kryžmadulkių augalų selekcijoje. Iš pradžių išvedamos homozigotinės linijos, kuriose įsitvirtina pageidaujami požymiai. Po to kryžmiškai apdulkinamos skirtingos savidulkės linijos. Daugeliu atvejų iš karto gaunami labai derlingi hibridai. Toks metodas vadinamas tarplinijine hibridizacija. Esmė ta, kad pirmoji hibridinė karta yra gyvulingesnė. Todėl efektas mažėja. Kuo įvairesnė pradinė medžiaga, tuo efektyvesnė atranka. Poliploidija. Daugelis kultūrinių augalų poliploidai (kviečiai, bulvės). Tolimoji hibridizacija. Kryžminami tos pačios rasės individai, tačiau galima gauti hibridus sukryžminos vienos genties skirtingų rūšių individus(kvietį su aviža). Tačiau tolimieji hibridai paprastai būna nevaisingi. Pagrindinės nevaisingumo priežastys, kad negali normaliai tęsti tolimųjų hibridų lytines ląsteles. Naujų augalų rušių chromosomos būna nepanašios, nes negali konjuguotis, dėl to sutrinka mejozės procesas. Tada parenkamos skirtingos atrankos kryptys, reproduktoriai, laikomos įvairios kryžminimo sistemos. Parenkant reproduktoriui, svarbu atsižvelgti į jų geneologiją. Pagal pradinius požymius gana tiksliai galima nustatyti reproduktorinį genotipą. Dirbant gyvulių selekcijos darbą, naudojami įvairūs kryžminimo tipai: negiminingas ir giminingas. Negiminingas – tos pačios veislės arba skirtingų veislių gyvulių kryžminimas, darant griežtą atranką, padeda išlaikyti hibridų savybes. Giminingas – kai kryžminamos pradinės formos: broliai su seserimis arba tėvai su jų palikuonimis. Toks kryžminimas taikomas kai reikia paremti daugumą veislės genų į homozigotinę būseną. Taip įtvirtinami vertingi požymiai, kuriuos išsaugo homozigotiniai palikuonys. Tačiau dėl to gyvuliai susilpnėja, pasidaro neatsparūs išoriniams poveikiams. Naminių gyvulių heterozė – padidintas gyvulingumas. Jis pasireiškia, kryžminant skirtingų rūšių individus, pirmosios kartos hibridai gerai vystosi, būna gyvybingi tačiau ši savybė sekančioje kartoje neišlieka. Biotechnologija – vadiname žmogui reikalingų medžiagų gamybą, pagrįstą tobuliausiais biologiniais procesais. Čia kompleksiškai taikomi didžiausi mikrobiologijos, biochemijos, inžinerinių mokslų laimėjimai. Biotechnologiniuose procesuose plačiai naudojami mikroorganizmai (bakterijos, mielės). Bioreaktoriuose maitinamosiose terpėse jie gamina baltymus, fermentus, maisto preperatai ir t.t. svarbus mikroorganizmų indėlis aprūpinant gyvulius pašariniais baltymais. Bakterijos ir mielės pagamina daug baltymų, kurie turi aminorūgšties lizino, todėl naudojami kaip vertingi pašaliniai priedai. Didelę reikšmę biotechnologijai turi metodai, vadinami ląstelės inžinerija. Taikant šį metodą, iš organizmo paimtos ląstelės pernešamos ant specialiai paruoštų maitinamųjų terpių, kurių aplinkoje jos gyvena ir dauginasi. Tokios ląstelinės kultūros naudojamos vertingoms medžiagoms gauti. Ląstelinės kultūros naudojamos ląstelių kryžminimams. Taikant specialius būdus, galima sujungti ląsteles skirtingos kilmės organizmų, kurių kryžminimas lytiniu būdu yra neįmanomas. Ląstelių inžinerijos mokslas – tai visiškai naujas hibridų gavimo būdas, sujungiant į vientisą sistemą ne lytines, o somatines ląsteles. Tad žmogui atsiveria galimybės sukurti naujas kultūrinių augalų formas. Gyvūnų hibridinių ląstelių gavimas atveria naujas perspektyvas, ypač medicinai. Pvz.: taikant ląstelių kultūros metodą, gauti vėžio ląstelių ir kraujo ląstelių – limfocitų hibridai. Panaudojant hibridinias ląsteles galima gauti vertingas vaistinias medžiagas, kurios padidina organizmo atsparumą infekcijoms. Biotechnologijoje plačiai taikomas genų inžinerijos metodas. Jis atlieka genotipo pertvarkymus. Inžinerijos metodai yra sudėtingi. Eksperimentai atliekami su prokariotais ir virusais. Taikant vieną iš metodų, galima į organizmo genotipą įterpti arba pašalinti atskirus genus arba jų grupes. Į genotipą įterpus naują geną, galima ląstelę priversti sintetinti baltymus, kurių anksčiau ji nesintetino. Pvz.: į žarnų lazdelės genotipą pavyko įterpti geną iš žmogaus genotipo. Šis genas kontroliuoja insulino sintezę angliavandenių apykaitoje. Kai kurios bakterijų rūšys pasižymi sugebėjimu paimti iš oro azotą ir padaryti jį prieinamą augalams. Iškilo uždavinys – genus, kurie kontroliuoja oro azoto fiksavimą, įterpti į genotipą tų dirvos bakterijų, kurios neturi šių genų. Išsprendus šį uždavinį bus galima pertvarkyti dirvų teršimą. Biotechnologijos reikšmė yra didžiulė, nes ji padeda žmogui spręsti rimtas problemas. Mikrobiologijos bazėje vystosi ištisa pramonės šaka – mikrobiologijos pramonė. Pradedama gaminti mikrobiologijos augalų apsaugos nuo kenkėjų ir ligų priemonės, bakterinės trąšos, pašariniai preparatai, fermentai.

Biologija  Konspektai   (7,37 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.

Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)

Izaokas Niutonas (1643 – 1727) – anglų mokslininkas. Gimė miestelyje netoli Kembridžo, neturtingo fermerio šeimoje. 12 metų Niutonas buvo pasiųstas į miesto mokyklą, po to į vieną Kembridžo universiteto koledžą, kurį baigė 1665m., įgydamas bakalauro laipsnį (pirmasis žemiausias mokslinis laipsnis Anglijoje).

Fizika  Referatai   (10 psl., 39,98 kB)

Trumpa N įmonės charakteristika (produkcija, siekiai, veiklos principai ir kryptys, konkurentai ir kt.). Išorinė komunikacija N organizacijoje. Ryšiai su žiniasklaida (kas ir kaip komunikuoja su žiniasklaida). Periodinių ryšių su žiniasklaida būdai (išvardinti N įmonėje naudojamus ir/arba siūlomus. Naudoti būdus ir pasirinktinai parašyti vieną iš jų (išskyrus spaudos konferenciją)). Rašytinė išorinė komunikacija (bendravimo raštu formos, normos ir esama padėtis).

Ekonomika  Referatai   (23 psl., 229,85 kB)

Kasdienėje kalboje sąvoka „ komercinė sutartis“ tapatinama su „susitarimu“. Šių sąvokų sutapatinimą galima suprasti – neretai sutartis traktuojama kaip bendras dviejų ar daugiau asmenų susitarimas tam tikru klausimu. Be to, bet kurioje sutartyje galima rasti individualaus susitarimo elementų. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad ne bet kokį susitarimą galima pavadinti komercine sutartimi, nes jam dažnai trūksta specifinių, tik joms būdingų pažymių.

Teisė  Referatai   (23 psl., 32,34 kB)

Socialinio darbo, Globos ir slaugos pagrindų, pristatymas (namų darbas). Įvertintas puikiai (10). Kai šaldytuve atsiduria cukrus, 
kava saldinama druska, 
o mylimas tėvukas staiga dukrą pradeda vadinti gera ponia,
 bet nežino jos vardo, 
į namus ateina bėda – 
Alzheimerio liga.

Socialinis darbas  Pateiktys   (31 psl., 4,5 MB)

Elektroninės komercijos samprata. E-komercijos sąvoka. E-komercijos infrastruktūra. E-komercijos tyrimo modeliai. E-komercijos paslaugų tinklų optimizavimo galimybės SANITEX įmonėje. Optimizavimo tikslas ir objektai. Reikalavimai e- komercijos. Dėl plataus pasiekiamumo ir lankstumo Internetas tapo labai svarbiu pardavimų kanalu šiandieniniame versle. Naudojant elektroninės komercijos taikomąsias programas, organizacijos gali išsiveržti į priekį stiprinant ryšį su klientais, gali sparčiai išsiplėtoti naujose rinkose, sukurti naujus pajamų srautus, ir išauginti pelningumą. Šiandienos elektroninė komercija sukuria virtualią parduotuvę, įgalina kompanijas pristatyti savo produktus ar paslaugas, užpildyti užsakymus ir transakcijų procesus 24 val. per parą. Elektroninės komercijos sprendimai taip pat leidžia organizacijoms pasiekti specialių poreikių auditorijas.

Vadyba  Kursiniai darbai   (22 psl., 135,37 kB)

Kulono dėsnis –sąveikos jėga. Elektrostatinis laukas ir jo stiprumas. Elektrinio lauko stiprio srautas. Gauso teorema. Elektrostatinio lauko stipris medžiagose ir laidininkuose. Elektrinė talpa. Nuolatinės srovė ir svarbiausi (Omo ir Džiaulio) dėsniai. RC - grandinės. Magnetinis laukas, indukcija. Bio – Savaro -Laplaso dėsnis. Pilnutinės srovės dėsnis. Solenoido magnetinis laukas. Solenoido magnetinis laukas. Įelektrintų dalelių greitintuvai, ciklatoriai. Magnetinis laukas medžiagoje. Magnetinis srautas. Gauso teorema. Elektromagnetinės indukcijos dėsniai. Saviindukcija. Magnetinio lauko energija. Slinkties srovė ir jos magnetinis laukas. Maksvelo teorijos elektromagnetiniam laukui pagrindai.

Fizika  Paruoštukės   (6 psl., 129,47 kB)

Europos sąjungos plėtros tikslai. Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. Lietuvos ekonomikos plėtros galimybės. Lietuvos ekonomikos vizija. Strateginiai tiksliai. Kas yra ekonomika? Politinės ekonomikos enciklopedija nurodo pačią bendriausią ekonomikos sąvoką. Taigi “ekonomika” turi trejopą prasmę: pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį (liaudies ūkį ar jo dalį); antra,- tos veiklos aspektą ( gamybinių santykių sistemą); trečia,- mokslą, tiriantį tą veiklą. Ekonomika yra ten, kur vyksta ūkinė veikla, t.y. žmonių veikla, grindžiama plačiai suprantamu ekonominiu skaičiavimu.

Ekonomika  Konspektai   (22 psl., 49,27 kB)

Bausmės. Mokymasis bendradarbiaujant. Tradicinės, aktyviosios ir moderniosios šiuolaikinės mokymosi sistemų lyginamoji analizė. Valdorfo mokyklos pedagoginiai pagrindai ir praktika. Bifrost šiuolaikinės moderniosios mokyklos modelis. Mokytojo darbo kriterijai JAV. Valdorfo mokyklos pedagoginis planas ir psichologinė analizė. Naujosios mokyklos Vokietijoje, jų lyginamoji analizė. Bloomo taksonomija.

Pedagogika  Paruoštukės   (3 psl., 60,92 kB)

Viena naujausių vadybos metodoogijų yra visuotinės kokybės vadybos koncepcija. Visuotinės kokybės vadyba yra nauja sąvoka ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Amerikiečių pramonininkų kokybės ir gamybos efektyvumo gerinimo paieškos nėra paprastas atradimų vartojimas, o kokybiškai naujas požiūris į problemų sprendimą. Nei statistiniai kontrolės metodai, nei kokybės būreliai, nei racionalizacinių pasiūlymų skatinimo sistemos, nei programos ar bet kuri priemoonė, vartojama atskirai neišspręs kokybės ir efektyvumo gerinimo problemų. Šioms problemoms spręsti reikia visų šių priemonių kartu.

Vadyba  Namų darbai   (13 psl., 29,98 kB)

Teistinė žmogaus koncepsija. Menas. Vergovė. Feodalinė visuomenė. Mokslas. Natūralistinė žmogaus koncepsija.Žmogaus visuomeninė aplinka. Istorija. Žmogaus santykiai su gamta. Buržuazinė visuomenė. Žmogaus pasaulio vidinių ryšių prigimtis. Žmogaus techninis pasaulis. Papročiai. Paprotinės. Visuomenė. Tauta. Mitas ir magija. Dialektinė materialistinė žmogaus koncepcija. Žmogaus organizmas. Religija. Klasinė visuomenė. Gamtinė žmogaus aplinka. Techninė žmogaus aplinka. Moralė. Pirmykštės visuomenės anatomija. Žmogaus.

Filosofija  Paruoštukės   (1 psl., 9,83 kB)

DMA (tiesioginių mainų kontrolė). Diskretinis duomenų išvedimas. MCS51 Šeimos mikrovaldikliai. Išorinio valdymo signalai. 8051 programos modelis. Kaip prijungti išorinę atmintį psen. Kaip prijungti išorinę duomenų atmintį (rd, wr). Išvedimas į registrą. Įvedimas: vienkryptis buferis. Struktūrinė schema. Prievadas P0. Prievado P1 struktūra. Skaitikliai taimeriai & jų darbo režimai. Nuoseklios komunikacijos ir jų Programavimas. Pertraukčių sistemos. Pertraukimų schema. Apie sąsajas. RS485 diferencialinė sąsaja. Indikatoriai. LCD – skystųjų kristalų. Klaviatūros prijungimas

Informatika  Paruoštukės   (3 psl., 703,09 kB)

Kompiuterių architektūros. Skaičių vaizdavimo formos kompiuteriuose. Bulio algebros elementai ir De-Morgano dėsniai. MPS struktūra ir jos sudėtinės dalys. Mainų būdai. CPE 8085 struktūra, sudėtinės dalys, išorinio valdymo signalai. Procesoriaus būsenos žodis ir jo bitai. Komandų formatai ir adresacijos metodai. Asemblerio eilutės struktūra ir pseudokomandos. Atminties organizacija. Statinės atminties elementai ir jų darbas. Atminties modeliai, dvimatė AE adresacija. Statinis TTL elementas ir jo darbas. Statinis KMDP elementas ir jo darbas.Dinaminis AE ir jo darbas. DA darbo laiko diagramos. Registrinės atmintys.

Informatika  Paruoštukės   (2 psl., 261,55 kB)

Neverbaliai bendraujame tada, kai nevartojame žodžių, tačiau šypsomės, linkčiojam pritardami, pamojuojam ranka, prisitraukiam kėdę arčiau kažko ir pan., ir kai kažkas šiuos signalus priima. Neverbali žinia yra ta, kuri nei pasakyta, nei parašyta. Šie pranešimai yra spontaniškesni nei verbalūs. Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad neverbaliai mes bendraujame daugiau nei verbaliai. Vadybos guru vadinamas Peter Drucker: “Bendraujant svarbiausia yra išgirsti tai, ko nepasakoma”. Tyrimai parodė, kad žmogus tik 7proc. informacijos siunčia verbaliai, kai 93proc. perduodami neverbaliai.

Komunikacijos  Pateiktys   (29 psl., 60,52 kB)

Filosofija kaip metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Ikisokratikai apie būtį. Žmogaus sąmonė turi daug formų: mokslas, menas, religija. Filosofija - socialinė sąmonė. Sąmonė turėjo sąvoką evoliucija. Evoliucija turi tam tikras pakopas. Žmogus kaip gentinė būtybė, o ne persona. Sąmonės evoliucijos aspektai: pasaulėjauta - pirma pakopa. Žmogus mąsto mitais. Suvokia pasaulį per emocijas. Turi emocinę sąmonę.

Filosofija  Paruoštukės   (5 psl., 40,3 kB)

69 klausimų konspektai. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas). Verslininkystės samprata viduramžiais. ”Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą. Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata. Verslininko apibūdinimas ekonomine, valdymo ir asmens savybių prasme. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka. Verslininkystės būsenos vertinimas tarpukario Lietuvoje.

Vadyba  Konspektai   (25 psl., 58,4 kB)

Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.

Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)

Atėnai buvo valstybės centras, todėl, kaip sakė Periklis jie turėjo tapti nuostabos vertu miestu. Jau 479-431 m. pr. Kr. Atėnuose labai suklestėjo menai ir Atėnai buvo vadinami Graikijos kultūros centru.Po 450 m. pr. Kr. Buvo pastyta daug nuostabių, didingų, puikių statinių.Pvz: Akropolis, Deivės Nikės šventykla, deivės Atėnės šventykla-Partenonas, bet dar atėniečiai pastatė ir odėjoną (koncertų salę) bei keletą stojų. Visuomeniniai pastatai buvo statomi iš baltojo marmuro. Pabaigti statiniai buvo puošiami frizais ir skulptūromis, o paskui nudažomi:dažniausiai jie buvo dažomi auksine, raudona, žalia, mėlyna spalva.

Istorija  Referatai   (9,51 kB)

Finansai - ekonominiai santykiai, kurių pagalba, paskirstant ir perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas, yra sudaromi bei panaudojami centralizuoti ir decentralizuoti pinigų fondai, siekiant vykdyti valstybės funkcijas ir užtikrinti ekonomikos plėtros sąlygas. Finansai skirstomi į centralizuotus (bendravalstybinius) ir decentralizuotus (įmonių, įstaigų, organizacijų).

Finansai  Konspektai   (4,33 kB)

Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (22,02 kB)

Šiandien nerasime nė vienos žmogaus veiklos srities, kur būtų galima apseiti be pinigų. Kiekvienoje ekonominėje sistemoje visos vertės išreiškiamos pinigais. Už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes gautus pinigus keičiame į kitas mums reikalingas prekes ir paslaugas, grąžiname skolas, kaupiame turtą ir t.t. Nė vieno ekonominio reiškinio ar proceso negalima paaiškinti be kainos, o kaina yra ne kas kita kaip pinigų atspindys.

Ekonomika  Referatai   (16,18 kB)

Rinkos ekonomikos sąlygomis didžiąją dalį informacijos pateikia buhalterinė apskaita. Buhalterinė apskaita – tai analizė (interpretacija), klasifikacija ir finansinių operacijų registracija verslo apskaitos knygose. Apskaita, tai viena pirmųjų informacijos gavimo sistemų ūkinei – finansinei veiklai valdyti. Apskaita, tai daugybė sričių, iš jų, mokesčių skaičiavimą, finansinių ataskaitų analizę, valdymo bei finansinę apskaitą apimantis terminas.

Apskaita  Referatai   (5,52 kB)

Kūno kultūra – svarbi asmens ir visuomenės, bendrosios kultūros dalis, glaudžiai susijusi su kitomis kultūros sritimis, ypač su sveikatos stiprinimu ir sportu. Ji padeda siekti fizinės, dvasinės ir psichinės darnos t.y. stiprininama įvairaus amžiaus žmonių sveikata. Ji atveria galimybę patirti sveiko organizmo, kūno ir judesių grožį, keliamą džiaugsmą. Apimdama įvairias fizinio aktyvumo raiškos formas kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save, fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą kritinėse situacijose, individualumą, tikėjimą sėkme siekiant fizinės ir dvasinės sąveikos. Kūno kultūra yra reikšmingas mokinių socialinės, pilietinės kultūros puoselėjimo veiksnys.

Sportas  Referatai   (6,07 kB)

Šiuolaikinėse valstybėse yra politinės partijos, kurios yra svarbios valstybės valdyme. Aktyvi visuomenės dalis dalijasi į grupuotes, kurios apjungia valdančiąją gyventojų dalį su jos pagrindine mase. Visuomenėje yra grupės, kurios susikuria specialiai politiniam veikimui. Mobilizuotos piliečių grupės, kurios nuolat dalyvauja politiniame gyvenime, vadinamos politinėmis partijomis (lot. Partis – dalis).

Politologija  Referatai   (13,74 kB)

Gimimas yra gyvenimo šioje žemėje pradžia, o mirtis – jo pabaiga. Tačiau priešingai negu gimimo atveju, prieš mirtį, jeigu ji nėra netikėta ir nelaukta, vyksta mirimo procesas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Būtent dėl tos priežasties mirimas yra įtrauktas į slaugos modelį. Nors mirties faktas geriausiai žinomas, realiame gyvenime mažai galvojama apie mirtį. Amžių bėgyje keitėsi ne tik mirties samprata, bet ir jos prasmė.

Medicina  Referatai   (16,64 kB)

Jonas Biliūnas – lietuvių realistas, gyvenimo tikroviškumą ir realumą įžvelgęs ne išoriniame pasaulyje ar aplinkoje, o žmogaus viduje, asmenybėje. J. Biliūno apsakymai psichologiniai, nes juose keliami klausimai: ką žmogus jaučia, ką išgyvena? Apsakymuose vaizduojamas kasdieninis, paprastas gyvenimas, tai ir yra rašytojo kūrybos pagrindai.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2,02 kB)