Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a., o nuo XV a. dominavo pilių, bažnyčių ir gyvenamųjų namų architektūroje (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Zapyškio bažnyčia, Perkūno namas Kaune).

Etika  Referatai   (23 psl., 6,23 MB)

Šio darbo tikslas - panagrinėti užimtumo pokyčius Lietuvoje integracijos į Es sąlygomis. Apžvelgti, kaip vykdoma ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinanti politika, kuriamos naujos darbo vietos Lietuvoje bei siekiama visiško užimtumo. Jame aprasyti integracijos samprata, principai, ekonomines integracijos lygiai,darbo rinka ir uzimtumas,nedarbas, visisko uzimtumo siekis.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (35 psl., 74,23 kB)

yra sektiek duomenu apie iskaitos poteme "kaip kinta lietuviu kalba keiciantis visuomenes komunikacines reiksmes" nzn gal pades jums.

Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 26,96 kB)

Tyrulių seniūnija, yra Radviliškio rajono savivaldybės administracinis padalinys, veikiantis tam tikroje Savivaldybės teritorijos dalyje, ir aptarnaujantis kitus jai priskirtus kaimus. Seniūnija neturi juridinio asmens teisių, veikiantis tam tikroje Savivaldybės teritorijos dalyje. Ji nėra juridinis asmuo. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Tyrulių seniūnijos tikslas yra plėtoti vietos savivaldą kaip demokratinės valstybės raidos pagrindą jai priskirtoje teritorijoje bei įgyvendinti pavestas viešojo administravimo funkcijas.

Komunikacijos  Ataskaitos   (19 psl., 79,79 kB)

Šiandieninėje visuomenėje daugelis žmonių turi vienokią ar kitokią nuosavybę. Tad natūralu, kad kiekvienas asmuo nori, jog jo nuosavybės teisė būtų neliečiama ir apsaugota, taip pat, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai, jeigu tokie įsipareigojimai yra numatyti. Tačiau ne visada nuosavybės teisė išlieka nepažeista ir tai visiškai nepriklauso nuo mūsų valios ar norų. Tais atvejais, kai nuosavybės teisė yra pažeidžiama, kiekvienas asmuo turi teisę remdamasis Konstitucija apginti savo pažeistas teises.

Teisė  Kursiniai darbai   (26 psl., 33,36 kB)

Darbas ekonomikoje – esminis gerovės šaltinis ir konkurencingumo prielaida. Susiformavus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas, tai – pagrindinė įvairių šalių darbo rinkos problema, kuri šiuo metu aktuali ir Lietuvoje. Su nedarbo problema Lietuva susiduria nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pirmosios nedarbo priežastys tuo laikotarpiu buvo intensyviai vykdomos reformos, planinio ūkio transformacija į rinkos ūkį bei užsilikę sovietiniai reliktai. Vienas iš pagrindinių ekonomikos teiginių yra tas, kad bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Naujumas, aktualumas. Šiuo metu dažnai pasaulyje minima problema yra nedarbas. Jis sukelia ne tik ekonominius, bet ir įvairius socialinius neigiamus padarinius. Masinis darbuotojų atleidimas, gyvenimo lygio smukimas, artėjimas prie skurdo ribos, žmonių dvejonės dėl laukiančio rytojaus, nedarbo nulemtų kitų makroekonominių rodiklių blogėjimas – visa tai linksniuojama kiekvieną dieną. Visi supranta šio reiškinio didėjančią grėsmę ir stengiasi ieškoti būdų, kaip užkirsti tam kelią. Šiame darbe bus nagrinėjama situacija Lietuvos darbo rinkoje nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų, bandysime išsiaiškinti, kaip buvo kovojama su nedarbu bei jo sukeltomis pasekmėmis, kas yra daroma dabar ir kokių teigiamų bei neigiamų perspektyvų galima tikėtis.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (71 psl., 898,7 kB)

Organizacija (sen. gr. organizō – surengiu, sutvarkau) – žmonių kolektyvas, susidaręs arba sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui. Organizacija dažniausiai turi atskirą turtą bei valdymo organus. Valstybė – ypatingas organizacijos tipas. Paprastai organizacija laikoma įmonė, įstaiga, susivienijimas, visuomeninė organizacija. Organizacija gali būti juridinis asmuo [1]. Konfliktai – priešingų, nesuderinamų požiūrių susidūrimas, keliantis stiprius, neigiamus išgyvenimus [2]. Konfliktams paprastai priskiriami prieštaravimai, atsirandantys susidūrus skirtingiems siekiams, interesams, pažiūroms ir sukeliantys tam tikras emocijas, pavyzdžiui pyktį, nuoskaudą, baimę, neigiamai veikiančios darbo procesą. Konfliktai yra neišvengiami, nes žmonės nuolatos komunikuoja, priima sprendimus, įgyvendina užduotis, tenkina savo arba organizacijos interesus, integruoja į kitus organizacijos padalinius. Konfliktai gali kilti dėl nesutarimų siekiant tikslų, dėl žmonių skirtingų asmeninių savybių, įsitikinimų, nuostatų. Dėl šių skirtumų konfliktai tampa sunkiau išsprendžiami.

Administravimas  Referatai   (20 psl., 510,84 kB)

Temos aktualumas. Pastaruoju metu marketingas arba kitaip rinkodara tapo svarbia bet kurio verslo dalimi, kadangi ji susijusi su vartotojų poreikių tenkinimu ir negailestinga konkurencine kova. Svarbiausias rinkodaros tikslas – maksimaliai patenkinti vartotojų poreikius, taikant rinkodaros priemones sukurti vartotojui tokias sąlygas, kad jis, sykį įsigijęs prekę, panorėtų jos dar daug kartų. Ši tema yra aktuali, nes paskutiniais metais marketingas tapo ypač svarbia verslo dalimi. Mes matome rinkodaros rezultatus kaimynystėje esančiame prekybos centre – tai gausybė lentynose sukrautų prekių. Rinkodara regime reklamoje per televiziją, žurnaluose, laiškų dėžutėse ir interneto tinklalapyje. Su ja susiduriame beveik visose veiklos srityse – namuose, mokykloje, darbe. Tačiau rinkodara yra kur kas daugiau negu tai, ką atsitiktinai pastebi vartotojas.

Rinkodara  Referatai   (15 psl., 23,66 kB)

Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sritį, kurioje galima būtų apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinamos skolos, taupoma ir t.t. Pinigai ir su jais susiję dalykai nuolat nagrinėjami, nes nė vienas ekonomikos reiškinys arba procesas negali būti paaiškintas be kainos, o pastaroji yra pinigų funkcionavimo rezultatas. Pinigai yra ne tik ekonomikos sistemos elementas, bet ir visus ūkio subjektus jungianti grandis, sąlygojanti gamybos plėtrą ir prekių bei paslaugų judėjimą, geresnį gamybos pajėgumų, tarp jų ir darbo jėgos, panaudojimą. Nuo jų priklauso ir šalies ekonominė padėtis. Mokėjimas manevruoti ir disponuoti pinigais, turi padėti pasirinkti optimalias verslo sritis, priimti ekonominius sprendimus.

Ekonomika  Referatai   (18 psl., 46,16 kB)

Problemos aktualumas. Bet koks konfliktas grupėje, nesvarbu, kiek grupės narių tiesiogiai jis paliečia, neigiamai atsiliepia visam grupės darbui. Objektyvias konflikto priežastis (pvz., laiko spaudimo) galima spręsti geriau organizuojant grupės darbą, o konfliktus, sąlygotus grupės narių tarpusavio santykių, spręsti labai sunku, nes būtina išsiaiškinti vieną ar kitą grupės narių elgseną sąlygojančias bendradarbių nuostatas ir interesus. Išsiaiškinus nuostatų ir interesų grupėje nesutapimą, būtina numatyti šių skirtumų pašalinimo galimybę.

Vadyba  Kursiniai darbai   (25 psl., 41,98 kB)

Šeima yra pirmoji socialinė grupė, su kuria vaikas labai glaudžiai susijęs. Pirmiausia šeima nuo pat kūdikystės yra pagrindinis tarpininkas tarp visuomenės bei jos kultūros ir vaiko. Čia vaikas girdi, kas dedasi aplink jį, čia vertinami ir jautriai išgyvenami įvykiai, kuriems nelieka abejingas ir vaikas.

Pedagogika  Projektai   (16 psl., 23,68 kB)

Jie rėmė tik tokius kultūros reiškinius, kurie buvo palankūs buržuazijai, tiko reprezentacijai ar pramogai. Todėl nuo pat pirmuju buržuazinės Lietuvos egzistavimo metu menininkai organizavosi patys, rūpinosi susidaryti geresnes kūrybos sąlygas, susibūræ darbavosi meno baruose. 1920 m. Kaune buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija, į kurią stojo rašytojai, artistai, dailininkai, muzikantai. Ji tvarkė menininkų kūrybinæ ir visuomeninæ veiklą, rūpinosi sudaryti tai veiklai reikiamas sąlygas. 1926 m. A. Žmuidzinavičiaus rūpesčiu buvo atgaivinta Lietuvių dailės draugija. LDD įsteigė Kaune dailės saloną, kuriame rengdavo sezonines apžvalgas, individualias ir kitokias dailės parodas.Tačiau ji nepajėgė tapti Lietuvos dailės gyvenimo centru. Pristigusi lėšų 1928 m. ji uždarė savo veiklą. Nors ir neilgai egzistavusios abi minėtosios organizacijos atliko didelį kultūrinį darbą. Jos skatino dailininkų ir kitų menininku kūrybinį aktyvumą, rūpinosi jų darbo sąlygų gerinimu. Taip pat pažymėtina pirmojo valstybinio dailės muziejaus - M.K. Čiurlionio galerijos veikla. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje dominavo dailininkai, pradėjæ kūrybinæ veiklą jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tai P. Kalpokas, J. Mackevičius, K. Sklėrius, J.Šileika, A.Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius.Taip pat tuo laikotarpiu iškilo ir keletas naujų dailininkų : A. Galdikas, V. Didžiokas, B. Didžiokienė, J. Janulis, J.Mesenbliumas, S. Remerienė - Dembovskytė, K.. Šimonis. Jie visi buvo įvairių meno mokyklų auklėtiniai. Mokyklose gautos žinios ir įgūdžiai daugumą tų dailininkų, kaip ir vyresniuosius kolegas, skatino kūryboje vadovautis realizmo principais.Žinoma, tolesnė jų kūrybos plėtotė daug priklausė nuo buržuazinėje Lietuvoje susiklosčiusių gyvenimo sąlygų ir kultūrinės aplinkos. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapybos ir kitų dailės šakų plėtotæ lėmė ne tik to meto visuomeninės sąlygos. Svarbų vaidmenį vaidino ir vidiniai meno plėtotės stabdžiai ir katalizatoriai. XX a. Lietuvos mene, ypač dailėje, nebuvo chronologiškai nuoseklios, dėsningos įvairių meno srovių bei tendencijų kaitos. Dėl to daugelio dailininkų kūryba neteko meninio - stilistinio vientisumo, jų kūriniuose neretai kryžiavosi ir pynėsi skirtingu stilistikos sistemų išraiškos elementai. Tarp III dešimtmečio lietuvių tapytojų nėra nė vieno žymesnio dailininko, kurio kūrybą galėtume apibūdinti tik vienos meno srovės terminu.P. Kalpokas, A. Galdikas, K. Sklėrius, J. Šileika, A. Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius - visi jie atidavė didesnæ ar mažesnæ duoklæ įvairioms meno srovėms ir tendencijoms. Realistinė tapyba. III deš. lietuvių tapyboje vyravo realizmo srovė, kurios pradų jau matėme XX a. pradžios jaunųjų lietuvių dailininkų kūryboje.III deš.lietuvių dailininkų, ypač tapytojų, realistinė kūryba buvo jau naujo tipo realizmas, kuris savo žanrine sandara ir stilistiniais bruožais gerokai skyrėsi nuo XIV a. realistinės dailės. Tai buvo realizmas, kuris plėtojosi ne tik kitomis istorinėmis sąlygomis, bet ir kitokioje meninio patyrimo bei siekių aplinkoje. III deš. lietuvių realistinei tapybai būdingas savotiškas žanrinis ribotumas. Dailininkai realistai daugiausia tapė portretus ir peizažus, o buitinės ir istorinės kompozicijos jų kūryboje buvo užėmusios gerokai mažesnį plotą, be to, meniškumu toli gražu neprilygo portretams ir peizažams.Rimtesni dailininkai, pvz. P. Kalpokas, A. Varnas, J. Šileika ir kiti, mieliau tapė portretus, peizažus arba romantinio bei alegorinio pobūdžio paveikslus.Šis faktas rodo savotišką dailininkų abejingumą istorinėms - buitinėms kompozicijoms. Realistinės tapybos XX a. dailininkai žmogaus ir gamtos išorines ypatybes stengėsi vaizduoti jau ne tiktai kaip stebėtojai.Tikrovės atspindį, jos meninį modelį jie mėgindavo savotiškai pakylėti virš kasdienybės, supoetinti.Tapybos vaizduose, ypač portretuose, labiau gilindavosi į vidinius išgyvenimus, emocijas, atskleisdavo dvasios polėkius, nerimą.Visa tai skatino ne tik pakitusi dailininkų pasaulėjauta, bet ir naujųjų sąjūdžių išplėtotos išraiškos galimybės. Tuo jie skyrėsi nuo panašių XIX a. dailininkų kūrinių. Ne vieną šios kartos lietuvių dailininką viliojo impresionistų plenerinio metodo galimybės atskleisti tikrovės spalvų gausybæ, jo nuotaikų įvairovæ.Tapydami gamtoje, stebėdami ir fiksuodami vaizduojamų motyvų apšvietimą, lokalių spalvų ir refleksų sąveiką, dailininkai stengdavosi praturtinti paveikslų koloritą, pabrėžti savo emocinį požiūrį į tikrovæ. Kartu jie ryškindavo daiktų ir figūrų apimtis, erdvæ, pabrėždavo vaizdo formų pastovumą, konkretumą. Dailininkų - realistų kūryboje pastebima ir kita meno tendencija - siekimas didesnių apibendrinimų, aiškios formų architektonikos, kontrastingų spalvų plotų ( šiltų ir šaltų, šviesių ir tamsių ) pusiausvyros.Ši kiek racionali, formos dekoratyvumu pasižyminti realizmo atmaina parodė truputį kitokį žmogaus ir gamtos meninį modelį :santūrų ir patriarchališką, aiškiau susijusį su blaivia valstietiška pasaulėjauta.Pirmajai realistinės tapybos tėkmei ryškiausiai atstovauja P. Kalpoko ir K Sklėriaus kūryba. Impresionizmo apraiškos. Impresionizmas lietuvių tapyboje pasireiškė tik trumpalaikiais epizodais kai kurių dailininkų ( P. Kalpoko, K. Sklėriaus, J. Mackevičiaus ir kitų ) kūryboje. Impresionizmo apraiškos Lietuvoje nevirto srove, todėl jas galima apibrėžti tik meno tendencijos terminu. Inpresionizmo tendencijos Lietuvoje buvo ‘’negryno’’ pavidalo, nes į lietuvių tapybą impresionizmas atėjo ne iš savo pirminio šaltinio, ne iš prancūzų dailės, o iš vėlesnių jo atmainų, būtent iš latvių ir vokiečių dailininkų tapybos, o tenai impresionizmas buvo jau gerokai pasikeitæs. Tarp lietuvių dailininkų nebuvo nuoseklių impresionizmo sekėjų. Impresionizmo įtakos paveikti tapytojai ( P. Kalpokas, K. Sklėrius ir kiti ) stengėsi išreikšti ne vien trumpalaikius optinius įspūdžius, o giliau skverbėsi į tikrovæ, ryškino pastovesnius aplinkos bruožus, pabrėždavo vaizduojamųjų daiktų bei figūrų apimtį, siekė vaizdų formos konkretumo.Pasinaudodami kai kuriais impresionistinės tapybos būdais, tai yra ryškindami saulės šviesos ir spalvingu atspindžių sąveiką, jie įvairino ir gyvino paveikslų koloritą, stiprino jo skambesį, atskleidė savąjį emocinį požiūrį į tikrovæ. Romantinės tendencijos. Romantines tendencijas plėtojo kai kurie vyresnieji dailininkai - aktyvūs XX a. pr. lietuvių kultūrinio ir meninio gyvenimo dalyviai : tapytojai A. Žmuidzinavičius, J. Mackevičius, skulptorius P.Rimša. Tam tikrą duoklæ šioms tendencijoms atidavė P. Kalpokas ir J. Šileika, bet ryškiau, savaimingiau jos pasireiškė K. Šimonio kūryboje. Romantinius siekimus puoselėjantys dailininkai neiškėlė aiškesnės teorinės savo kūrybos programos, nesudarė glaudesnės grupės , nesukūrė vientisesnės meninių išraiškos priemonių sistemos. Ano meto autoritetingieji kritikai dažniausiai neigiamai vertino romantizmo bruožų turinčius kūrinius, aptikdavo juose meno ribotumo ir hedonizmo požymių. Į romantizmo tendencijas linkusius dailininkus artino visuomeninės - idėjinės pozicijos. Šie dailininkai sukūrė paveikslų istorinėmis temomis, komponavo patriotinio turinio alegorinius vaizdus, tapė idealizuotus Lietuvos peizažus, vaizdavo liaudies buities ir folkloro motyvus. Kita vertus, jų kūryboje atsispindėjo nepasitenkinimas pilka kasdienybe, aiškėjo veržimasis į poetinių svajonių ir fantazijos pasaulį, pastangos išreikšti dvasios nerimą,, ilgesį, kilnius polėkius ir troškimus. Tačiau kūrinių stilistika labai nevienoda. Pačioje kūryboje romantizmo tendencijos nebuvo pastovios ir vienintelės, jos tik iškildavo greta kitų polinkių. Postimpresionizmo reiškiniai. Žymiausias lietuvių postimpresionizmo tapybos atstovas buvo Justinas Vienožinskis. Postimpresionizmo dailė J. Vienožinskiui buvo artimiausia. Čia jis rado sau artimą meno sampratą, išvydo naujas įspūdingos tikrovės meninio apibendrinimo formas, žavėjosi jo kūrėjų ryškiomis individualybėmis, įspūdingais jų paveikslais. Postimpresionizmas nebuvo vientisa, apibrėžta dailės srovė. Ji apima pirmąsias ekspresionizmo užuomazgas, simbolizmo bei dekoratyvinio sintetizmo išraiškas ir pagaliau koloristinį struktūriškumą bei konstruktyvumą, kurie padarė didelį poveikį XX a. tapybai.Postimpresionizmo grindėjus siejo idėjinės pozicijos, atsiribojimas nuo aktualiu visuomenės gyvenimo reiškinių, gilinimasis į psichologines ir estetines dailės formos problemas. J. Vienožinskio tapybai būdingas formų sintetiškumas, kompozicijos konstruktyvumas ir lyrizmas tik tolimais atskambiais siejasi su postimpresionistine P. Sezano , ankstyvąja P. Gogeno, E. Bernaro ir kitų šio sąjūdžio dailininkų kūryba. Tačiau J. Vienožinskio kūryba nepasižymėjo stiliaus vientisumu. Peizažuose vyrauja sintetizmo bruožai, o kitur galima aptikti tradicinio realizmo, dekoratyvios stilizacijos. Svarbiausi dailininko paveikslų žanrai buvo peizažai ir portretai. Kubizmo ir konstruktyvizmo tendencijos.Mažesnį plotą trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje užima kubizmo bei pokubistinių srovių tendencijos. Tačiau išaugusi nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio aplinkoje ir glaudžiai susijusi su valstiečių kultūros tradicijomis, lietuvių dailė dar nebuvo pasirengusi plačiau absorbuoti tokių sudėtingų, be to, su konkrečiais poreikiais nesusijusių meno problemų, kurias sprendė kubizmo ir pokubistinių srovių dailė. Lietuvių dailėje šias tendencijas pradėjo plėtoti tapytojas V. Kairiūkštis ir jo mokinys V. Drėma. Ankstyvojoje savo kūryboje V. Kairiūkštis perėjo įvairias formas. Nagrinėjo kubizmo problematiką, domėjosi orfizmo ir suprematizmo daile, atidavė duoklæ konstruktyvizmui. Stengėsi savitai plėtoti visų šių srovių siekimus. Orfizmo srovei artima maniera V. Kairiūkštis nutapė keletą peizažų. Būdinga šio tipo kompozicija ‘’Pažaislis’’ (1921 ). Tai nedidelio formato pastelė, kurioje vaizduojamas barokinės Pažaislio bažnyčios fragmentas. Pastato dalys suskaidytos į stambias geometrines plokštumas, išryškintos veržlios kontūrų linijos ir taip suformuota dinamiška paveikslo struktūra. Tą dinamiškumą dar sustiprina balzganos spalvos pluoštai. Konstruktyvizmo bruožai V. Kairiūkščio tapyboje sustiprėjo III dešimtmečio viduryje. Dailininko konstruktyvistiniuose paveiksluose dažniausiai matome tikrovės vaizdus : stilizuotas arba į stambias geometrinių formų spalvines plokštumas suskaidytas figūras. Čia vyrauja šviesių, tarsi pastelinių tonų gama, didelės kontrastingų spalvų plokštumos, dažai tepti plonu ir lygiai suglaistytu sluoksniu. Apskritai dailinikui pirmiausia rūpėjo išdėstyti drobėje įvairių spalvų ir pavidalo abstrakcijas arba pusiau abstrakčias plokštumas, suderinti jų dydžius, kad būtų ritmas, proporcija, kontrastai, pusiausvyra, įtampa. Lietuvių tapyboje neįleido gilesnių šaknų nei kubizmo, nei konstruktyvizmo tendencijos. Jos pasireiškė tik vieno kito dailininko kūryboje, atspindėdamos palyginti trumpą susidomėjimą madingais meno reiškiniais. LIETUVIŲ TAPYBA 1930 - 1940 m. Bendrieji meno gyvenimo bruožai. Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado naujų politinių ir visuomeninių veiksnių, kurie atsiliepė įvairių kultūros šakų, taip pat ir dailės, plėtotei. Paaštrėjus klasių ir ideologijų kovos sąlygoms menininkams iškilo nauji uždaviniai, reikėjo apsispræsti aktyviai reaguoti į komplikuotą gyvenimo tikrovæ. Vyresniųjų dailininkų veikloje staigių lūžių ir poslinkių neįvyko. Tačiau visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo permainos veikė visus. IV dešimtmečio daugelis vyresniųjų tapytojų daugiau dėmesio skyrė portretui. Padidėjæs dailininkų susidomėjimas autoportretu tikriausiai turi ryšio su paaštrėjusiais tikrovės konfliktais, meno estetinių principų nepastovumu. Jų kūrinių forma ir išraiška nevienoda. Reikšmingesni jų kūriniai yra tie, kuriuose matyti pagrindinė - realistinė - šios kūrėjų kaitos kūrybos linkmė. Dailininkai gilinosi į žmogaus dvasinį pasaulį, daug dėmesio skyrė spalvų akordams bei linijų ritmui, nutapė vertingų autoportretų. Peizažuose vyrauja tradiciniai vaizdų tipai : platus panoraminis, ramios nuotaikos, kiek dekoratyvių formų peizažas. Žymesni to meto dailininkai buvo P. Kalpokas, A Varnas, V. Didžiokas, J. Šileika, A. Galdikas. Jaunųjų dailininkų organizacijos ir grupuotės. Tačiau pagrindinė jėga, siekianti pagyvinti įvairių meno šakų plėtotæ, buvo ne vyresnieji dailininkai, o jaunoji dailininkų karta. Baigusieji arba baigiantieji Kauno meno mokyklą, studijavusieji arba tebestudijuojantys užsienyje jaunieji dailininkai bodėjosi Lietuvos meno sušablonėjimu ir stagnacija, siekė įkvėpti jam gyvybės, naujų užmojų. Jaunųjų dailininkų idėjiniai ir estetiniai siekiai toli gražu nebuvo vienalyčiai. Labai veikė moderniojo meno srovės, jų lozungai, visų pirma skatinusieji ieškoti naujų formų. Nors ir skyrėsi idėjinės pozicijos, jaunuosius dailininkus jungė nepasitenkinimas padėtimi Lietuvos mene, noras atsiskirti nuo gerokai sustabarėjusių vyresnės kartos dailininkų, troškimas ieškoti gaivesnių dailės plėtotės kelių. Plėsdami savo veiklą jaunieji dailininkai būrėsi į organizacijas. Pirmoji jaunųjų organizacija - Nepriklausomų dailininkų draugija - susikūrė 1930 metais. Jos nariai buvo Kauno meno mokyklos auklėtiniai. ‘’Nepriklausomieji’’ ketino įvairiapusiškai plėtoti veiklą - organizuoti paskaitas ir disputus meno klausimais, įsteigti menininkų klubą, rengti parodas. Reikšmingiausi organizacijos darbai - 1930 ir 1932 m. dailės parodos. Draugija neturėjo aiškiai suformuotos programos, jos siekiai buvo nekonkretūs, apibrėžti gana abstrakčiomis tautiškumo, modernumo, originalumo sąvokomis. Jų surengtos parodos susilaukė prieštaringų vertinimų. Tačiau draugijos veikla parengė dirvą naujai platesnių užmojų jaunųjų menininku organizacijai. Paryžiuje studijavæ dailininkai A. Gudaitis, J. Mikėnas, V. Vizgirda 1932 m. suorganizavo kitą jaunųjų lietuvių dailininkų grupuotæ ‘’ Ars’’. Joje susibūrė tik 9 dailininkai. Iniciatoriai pakvietė pas save tuos kolegas, kuriuos vertino dėl talento ir artimos meninės pasaulėjautos. ‘’Ars’’ grupuotė nebuvo tikra organizacija. Ji neturėjo įstatų, nebuvo įregistruota valdžios įstaigose. Tai buvo grupė panašios pasaulėžiūros dailininkų, kurie susibūræ ketino rengti parodas, užsibrėžė konkrečius siekius ir kaip galėdami stengėsi juos realizuoti savo kūryboje. ‘’Ars’’ grupuotė surengė dvi parodas. Abiejose dalyvavo tie patys minėtieji dailininkai. Parodose eksponuoti kūriniai išplėtė lietuvių dailės teminį ir žanrinį diapazoną. Greta peizažų ir portretų jose daug daugiau vietos užėmė buitinės bei alegorinės kompozicijos, kuriose jaunieji dailininkai reiškė demokratines nuotaikas. Nemažai buvo natiurmortų, skulptūrų, įvairios grafikos, medžio raižinių. O svarbiausia buvo tai, kad visose dailės šakose ir žanruose ryškėjo pastangos kurti naujo tipo vaizdus, plėtoti naujas išraiškos priemones. Arsininkų parodos turėjo pasisekimą, jas entuziastingai vertino pažangieji menininkai ir kritikai. Tačiau jos susilaukė ir kritikos iš vyresniosios kartos dailininkų. Jie gynė tradicinio realizmo pozicijas, neigė arsininkų kūrybos meninæ vertæ. ‘’Nepriklausomųjų’’ ir ‘’Ars’’ grupuotės gyvavo neilgai. Jos nustojo veikti 1935 metais, kai susidarė galimybė įkurti naują, visus lietuvių dailininkus jungiančią organizaciją - Lietuvos dailininkų sąjungą. Tačiau ir per tokį trumpą laiką abi jaunųjų dailininkų grupuotės , taip pat kiti jaunųjų renginiai, labai išjudini Lietuvos meno gyvenimą, davė naujų impulsų tolesnei lietuvių dailės plėtotei. Arsininkų tapyba. IV dešimtmečio svarbiausias lietuvių tapybos reiškinys buvo ‘’Ars’’ grupuotės dailininkų kūryba. Grupuotės branduolį sudarė jauni tapytijai : A. Gudaitis, A. Samuolis ir V. Vizgirda kartu su skulptoriumi J. Mikėnu, grafikais V. K. Jonynu, J. Steponavičiumi ir T. Kulakausku. ‘’Ars’’ grupuotės dalyviai tikėjo meno ‘’autonomija’’, kėlė meno vertybių reikšmų. Jie pabrėžė, kad reikia modernizuoti dailės formas. Lietuvių dailės atnaujinimo pagrindų ir stimulų arsininkai ieškojo užsienio šalių moderniajame mene, taip pat savojo krašto liaudies mene. Arsininkų programa neteikė pirmenybės jokiai meno srovei. Ji tik atmetė sušablonėjusias meno formas, orientavo dailininkus į gyvenamąją epochą, jos nuotaikas. Į pirmąją vietą ji kėlė menininko dvasinį pasaulį , jo emocijas. Kartu jie akcentavo meninės išraiškos priemonių reikšmæ. Pažymėtinas ir arsininkų požiūris į liaudies meną. Dauguma jaunųjų dailininkų į jį žiūrėjo kaip į vertingiausią lietuvių tautos meninio palikimo klodą. Tačiau pačių ‘’Ars’’ grupuotės narių kūrybinis santykis su liaudies menu buvo gana įvairus. Vieni juo domėjosi labiau, kiti tik pasisemdavo minčių savo kūrybai. ‘’Ars’’ grupuotės dailininkus, ypač tapytojus, siejo pastangos artinti dailæ prie gyvenimo, ieškoti naujų meninės išraiškos formų. Kadangi dauguma menininkų buvo jauni , vos pradėjæ savo kūrybos kelią, jų kūriniuose matome įvairių poveikių, bet jų kūryba tolydžio brendo ir stiprėjo. Daugelio jaunųjų arsininkų talentai įvairiapusiškai atsiskleidė ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, kai grupuotės jau nebuvo, o jos nariai aktyviai darbavosi naujojeorganizacijoje - Lietuvos dailininkų sąjungoje. Tarp realizmo ir impresionizmo. Taip pat veikė dar viena grupė jaunosios kartos dailininkų, kurių menas neturėjo aiškaus veido, savotiškai balansavo tarp įvairių tendencijų, ypač tarp realizmo, impresionizmo ir postimpresionistinio sintetizmo. Šiai grupei skirtini buvusios ‘’ Nepriklausomųjų’’ draugijos nariai ir kai kurie dar jaunesnės kartos tapytojai. Tačiau analogiškoms meno tendencijoms artimi ir kai kurie vyresnieji. Dauguma jų, ypač jaunesnieji, buvo baigæ Kauno meno mokyklą, joje gavæ realistinės kūrybos pagrindus. Tačiau lyginant su vyresniosios kartos kūryba, jaunesnieji linko į modernesnes , labiau apibendrintas išraiškos formas, ir jų tapybą jau galima apibūdinti sintetinio arba dekoratyvinio realizmo terminu. Tokie polinkiai būdingiausi A. Vališkos, P. Kalpoko, Č. Kontrimo kūrybai. Šie tapytojai nesistengė akcentuoti tikrovės reiškinių daiktinio konkretumo, o siekė tam tikro meninio apibendrinimo. Kiek plokštindami daiktų ir figūrų tūrį, aiškiau pabrėždami kontūrus, akcentuodami tam tikrą formų bei linijų ritmiką, jie tapė santūria, pilkokų ir artimų tonų gama, nevengė plokštokų, siluetiškų spalvos plotų. Bræsdami vėliau vieni labiau pakrypo į dekoratyvųjį sintetinį realizmą, kiti - į impresionizmą. Vlado Eidukevičiaus kūryba.Lietuvių dailėje labai savita yra Vlado Eidukevičiaus ( 1891-1941) kūryba. Dailininko kelias į dailæ, jo pasaulėvaizdis klostėsi skirtingai, be glaudesnių kontaktų su Lietuvos gyvenimu ir jo kultūra. V. Eidukevičiaus kūrybai nelengva taikyti tipologinæ analizæ ir apibendrinimus, kadangi iki šiol dar nėra aiškesnio jo dailės raidos vaizdo. Svarbi dailininko brandos ir meistriškumo mokykla buvo muziejai, kuriuose jis praleido daugelį dienų ir mėnesių, nutapė ne vieno šedevro kopiją. Pirmą kartą viešumoje V. Eidukevičius pasirodė 1913 m. Baltijos dailininkų sąjungos parodoje. 1922 m. Rygoje jis surengė savo tapybos ir piešinių parodą. Po šios parodos V. Eidukevičius atkreipė į save, kaip į dailininką, dėmesį. 1931 m. V. Eidukevičius vėl eksponavo savo kūrinius Latvijoje Nepriklausomų dailininkų draugijos parodose. Grįžæs į Lietuvą 1932 m. Kaune surengė individualią dailės parodą, kurioje eksponavo 60 aliejumi tapytų ir kitokių paveikslų. Iš žinių apie ankstyvuosius V. Eidukevičiaus kūrybos žingsniusgalima daryti išvadą, kad iki IV -o dešimtmečio pradžios dailininkas balansavo tarp realizmo tradicijų ir polinkio į impresionizmą. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje V. Eidukevičiaus kūryboje išryškėjo savaimingo impresionizmo bruožai. Dailininkas pradėjo domėtis plenero problemomis, mėgino išreikšti sudėtingą atmosferos dinamiką, šviesos bei refleksų poveikį tikrovės reiškinių lokalioms spalvoms ir formoms. IV dešimtmečio viduryje V.Eidukevičiaus kūryboje buvo ir kitokių tendencijų. Dailininkas siekė formos dekoratyvumo, ekspresijos. Iš pradžių tai pasireiškė kitokia kolorito sandara, pastangomis didinti spalvų įtampą, priešinti ir derinti stambias kontrastiškų spalvų plokštumas. Kita tuo pat metu išryškėjusi tendencija - naujas, ekspresyvesnės faktūros siekimas. Šie naujieji dailininkų kūrybos bruožai IV dešimtmečio antroje pusėje sutvirtėjo, įgavo naujų spalvų. Pakiliau suskambo koloritas, faktūra įgavo jėgos, atsirado spalvų įtampa. Taigi V. Eidukevičiaus kūrybos evoliucija labai sudėtinga. Tačiau dailininkas nenukrypo nuo esminių - realistinių - savo kūrybos pagrindų. Iš įvairių šaltinių pasisemtos žinios ir impulsai jam padėjo tvirtinti savo pasaulėjautą, išsiugdyti aiškią žmogaus ir jo etinės vertės sąmpratą, susikurti raiškią ir savitą tapybos kalbą. V. Eidukevičius praturtino lietuvių tapybą stiprios psichologinės išraiškos ir puikios meninės formos portretais lyriškais ir plataus epinio skambesio peizažais, žavaus kolorito natiurmortais. Savo paveikslų vaizduose dailininkas išreiškė šviesų požiūrį į tirovæ, aiškų jo konkretumo pojūtį, surado ir pritaikė naujus spalvų derinius, sukūrė įvairią tapybos faktūrą. IŠVADOS XX a. pirmoji pusė - svarbus ir savitas lietuvių tapybos raidos etapas. Jaunieji XX amžiaus lietuvių tapytojai iš pradžių rėmėsi kaimyninių tautų - rusų, lenkų, iš dalies vokiečių - dailės tradicijomis, iš kaimynų savinosi profesionalumo pagrindus, taip pat tuo metu labiausiai pasireiškusių srovių teorinius postulatus bei meninės raiškos priemones. Kūrinių motyvus tapytojai dažniausiai ėmė iš savojo krašto, ypač iš jo gamtos, tapė paprastų žmonių ir žymesnių nacionalinės kultūros kūrėjų portretus, stengėsi išreikšti patriotines mintis bei nuotaikas. Ilgainiui skirtingų savybių įgijo ir kūrinių forma : drobėse atsirado lietuviškas tipažas, peizažai sutvisko Lietuvos gamtai būdingais tonais ir jų deriniais, vaizdų nacionalinį savitumą neretai pabrėždavo ramus, lėtas formų bei linijų ritmas, etnografiniai bei liaudies meno motyvai. Be abejo, lietuvių tapybos nacionalinis pobūdis formavosi per visas aptartąsias raidos fazes, pati tapyba nuolatos turtėjo naujais motyvais, stipriau siejosi su etnine pasaulėjauta, stilistiškai įvairėjo kūrinių forma.

Dailė  Referatai   (13,47 kB)

Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį.

Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 21,04 kB)

Pedagogika - ugdymo mokslas ir menas. Svarbiausios sąvokos. Pedagogikos ryšys su kitais mokslais. Pedagogika - žodis kilęs iš graikų kalbos. "Paidos" - vaikas, „agein" - vesti, ty. vaiko vedimas tobulėjimo keliu. Terminu pradėtas naudoti XVII a. pabaigoje kai buvo išleistos pirmosios knygos, pagrindinė iškurių I. Kanto paskaitos „Apie pedagogiką". Tarp pedagogų nuolat vyko ginčai - pedagogika mokslas ar menas.

Pedagogika  Konspektai   (4,92 kB)

Pedagogikos istorija – pedagoginė disciplina, tirianti ugdyme idėjų, mokslų, švietimo ir veikėjų darbo raidą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Padagoginių palikimas vertinamas pagal naujumo, oroginalumo kriterijus. Skiriamos 2 pagrindinės sritys: 1. Lietuvos mokyklos ir ugdymo minties istorija;

Pedagogika  Konspektai   (5,42 kB)

UGDYMO TIKSLŲ PROBLEMA. MŪSŲ UGDYMO TIKSLAS. Ugdymas – tikslinga, sąmoninga veikla, tikslo supratimas yra viena svarbiausių pedagogikos problemų. Tikslas tai norimas pasiekti dalykas, idealas. Ugdymo tikslas yra pedagoginės veiklos rezultato idealus vaizdinys. Vadinasi, pedagogas savo veiklą organizuoja su tikslu. Kuo geriau supranta savo tikslą, tuo geriau vykdo savo pareigą. Ugdymo tikslą teikia visuomenė.

Pedagogika  Konspektai   (4,77 kB)

Estetikos mokslo objektas. Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo tiksliai apibrėžti ir aplinkos vienove, asmens vidiniu pasuliu, dvasiniais išgyvenimais,priešingai Vakarų pasauliui, kuriam labiau rūpėjo realaus pasaulio pažinimas, empiriniai faktai ir jų analizė.

Pedagogika  Konspektai   (4,43 kB)

Vilnius – tai gyvas, skaistus tautos atminimas apie nužygiuotą amžių kelią – tai mūsų autobiografija, išdėstyta meno paminklų kalba. Daugelį amžių Vilnius skaudžiai kentėjo nuo gaisrų, piktų priešų iš rytų, vakarų ir šiaurės. Jie padarė didelę žalą miestui, negailestingai griaudami, degindami ar gadindami mūsų gotikos, baroko ir renesanso paminklus.

Istorija  Kursiniai darbai   (5,02 kB)

Fovizmas [pranc. fauvisme – fauve – laukinis, plėšrūnas], XX a. pr. prancūzų modernistinės tapybos kryptis. Fovistai išgarsėjo ekspozicija, surengta 1905 m. rudens salone Paryžiuje, kurią kritikas Louis Vauxcelles'is pavadino "laukinių žvėrių narvu".

Dailė  Referatai   (14,29 kB)

Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo griežtai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, budimui atviri, priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, estetinius ir meno riškinius, jie pastebimai keitėsi.

Dailė  Konspektai   (23 kB)

Nėra abejonių, jog vienas svarbiausių žmonijos raidos etapų - tai bendruomenės sukūrimas. Šis veiksnys padėjo ženkliai pastūmėti į priekį visą žmonijos evoliuciją. Bendruomenė pasižymi tuo, jog jos narius sieja begalė saitų - pradedant papročiais ir baigiant sutartimis. Kartais yra bandoma šiuos santykius sugrupuoti tam tikra tvarka, nustatyti jų hierarchinius ryšius. Pavyzdžiui, marksistai teigia, jog svarbiausias ir esminis yra “gamybinis ryšys”. Dėl jo atsiranda visi kiti santykiai. Kitos teorijos iškelia ne materialinius, bet psichologinius, dvasinius ar religinius motyvus.

Teisė  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 7,95 kB)

Mokslinio tiriamojo darbo "Lietuvs prekių bei paslaugų eksporto analizė, jos plėtros ir skatinimo strateginių krypčių parengimas" ataskaita

Ekonomika  Ataskaitos   (73 psl., 214,04 kB)

Teisės samprata. Teisės, kaip tautos kultūros, samprata. Teisės, kaip “lašo jūroje”, samprata. Teisės, kaip religijos, samprata. Teisės, kaip nepasiekiamos idėjos, samprata. Teisės, kaip valstybės politikos, samprata. Teisės, kaip “to, ką daro teismai”, samprata. Norint nagrinėti teisės mokslą, kaip ir kiekvieną mokslą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką mes nagrinėsime, kadangi pastangos perprasti objektą, kurio reikšmė nežinoma, yra bevaisės ir betikslės. Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo teisė skiriasi nuo grasinimais paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi; kuo teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės prievolės ir kuo su ja susijusi; kas yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos.

Teisė  Kursiniai darbai   (11 psl., 19,31 kB)

"Valstybės" termino istorija. Valstybės egzistavimo būdai. Valstybė kaip organizuota viešoji valdžia. Valstybė kaip daugiamatė hierarchija. Valstybė kaip teritorinė organizacija. Valstybė kaip suvereni organizacija. Valstybė kaip prievartos organizacija. Dalis valdo visumą. Visuomenės konfliktų rūšys. Visuomeniniai valstybės pagrindai. Individo, gyvenimas bei jo prasmė labai priklauso nuo santvarkos tos valstybės, kurios pilietis jis yra, nuo valdžios struktūrų bei valdymo priklauso ir mūsų visų reikalai. Esame įvairių grupių nariai, o šių grupių veiklumą lemia tiek valstybė, tiek jų tarpusavio santykiai. Politika – teisėta veiklos forma tada, kai kyla iš poreikio siekti tikslų, vertingų visiems. Politika – valstybės valdymo menas – turi savus dėsnius bei principus.

Politologija  Pagalbinė medžiaga   (12 psl., 26,59 kB)

Skaitmenis, aritmetinių veiksmų žymėjimo ženklus ir kitus matematikos simbolius žmonės kūrė pamažu per daugelį amžių, glaudžiai siedami juos su aritmetika. Dauguma jų atsirado iš piešinių, brėžinių, raidžių ir žodžių santrumpų. Tai ilgai trukusios matematikos raidos rezultatas. Kai kurie matematinių sąvokų ženklai atsirado dar senovėje. Tačiau vieningų aritmetinių simbolių nebuvo net iki XV a. Iki šio amžiaus visi dydžiai ir veiksmai, sąlygos bei atsakymai buvo reiškiami tik žodžiais. Todėl tų laikų algebra vadinama retorine, t.y. žodine. Tik antrojoje XV a. pusėje kai kuriose Europos šalyse atsirado pirmieji algebros simboliai ir buvo pradėtos vartoti raidės.

Matematika  Referatai   (7 psl., 10,92 kB)

Informacinių technologijų samprata ir jų raida. Informacinės technologijos – pranašumas ar būtinybė? Jo svarba tarptautiniam verslui. Informacinių technologijų įtaka verslo organizacijoms. Technologijos vystymasis niekada nesustoja. Viena puiki idėja neišvengiamai gimdo kitą. Technologija stumia mus kilti aukštyn Maslow poreikių hierarchijos laipteliais. Ji niekada neprašo leidimo. Ji nežino žodžio “Prašau”. Ji veržiasi pirmyn, visą laiką tik pirmyn. Šiandien žaidžiame atomais kaip “Lego” kubeliais. Po daugiau eina dar daugiau.

Informatika  Pateiktys   (7 psl., 13,54 kB)

H. Radauskas – ypač originalus ir individualus poetas, netelpantis jokiame XX a. lietuvių poezijos raidos laikotarpyje. Be to, jo kūryboje tėra vos keli tiesioginiai atgarsiai tų tragiškų įvykių, užgriuvusių Lietuvą per keletą paskutinių dešimtmečių – poetas panašus į tą neįvardintą esybę, kuri jo eilėraštyje “Trys eilutės” kuria savo eiles žmonėms juokiantis, prekiaujant, pranašams klykaujant apie pražūtį. Jo poezija yra lyg atskirta , ypatinga, daugialypė ir daugiabriaunė visata, sudaryta iš “mūsų” pasaulio daiktų, tačiau vaizduotės pertvarkyta, o kartais ir iš esmės perkurta. “Mūza”. Rinkiniai “Fontanas “ ir “Strėlė danguje“. “Poetai”. Eilėraščio „Lietus“ analizė.

Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 9,28 kB)

Veikėjai. Fabula. Fabulos elementai. Nefabuliniai kūrinio komponentai. Kūrinio kompozicija. Kompozicijos formos. Kūrinio laikas ir erdvė. Loginis kūrinio turinys „įsikūnija" vaizdiniame pasaulyje ir taip konkretėja. Šį sluoksnį sudaro veikėjai, jų veiksmai, fabula, įvairaus turinio aprašomieji vaizdai, pasakotojas, lyrinis „aš", kūrinio erdvė ir laikas. Meninio pasaulio centre yra žmogus - kūrinio veikėjas. Veikėjas gali būti ne tik žmogus, bet ir daiktas, augalas (K. Borutos „Javų varžybos", sakmė „Uosis"), gyvūnas (P. Cvirkos „Šyvio gyvenimas", A. Čechovo „Kaštone"), negyvosios gamtos reiškiniai (K. Ušinskio „Vėjas ir saulė") ir t.t. Tačiau literatūros teorija pirmiausia kreipia dėmesį į veikėją žmogų

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 18,06 kB)

29 bilietų konspektas. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Apie graikus. Apie romėnus. Pokyčiai Europoje po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Katalikų bažnyčios įtaka viduramžių kultūrai, politikai, visuomenei. Krėvos ir Liublino unijos. 17a. Anglijos ir 18a. Didžioji revoliucijos. Kas lėmė Lenkijos - Lietuvos valstybių žlugimą. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Civilizacija (civ.) – tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma. Nagrinėdami Senovės Rytų civilizacijas randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos.

Istorija  Konspektai   (13 psl., 36,94 kB)

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė “Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. Ko šiandien nebėra?. J. Aputis “Horizonte bėga šernai”. J. Baltrušaitis “Būties psalmė”. Žmogus novelėje “Polaidis”. Lietuvių partizanų dainos. A. Škėma “Žilvinėėli”. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane “Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K. Binkis “Atžalynas”. J. Grušas “Herkus Mantas”. J. Aputis “Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme “Marti”. V.Krėvė “Skerdžius” Pagrindinio veikėjo charakteristika. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K. Donelaičio “Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko “Anykščių šilelyje”. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A. Vienuolis “Paskenduolė”. Kūrinio analizė. V. Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė. B. Sruoga “Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas “Altorių šešėly”. Kūrinio analizė. I. Simonaitytės romano “Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B. Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai”. Kūrinio analizė. R. Granausko “Gyvenimas po klevu”. Kūrinio analizė. J. Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė. MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M. Martinaitis “Ašara”. M. Martinaitis “Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. S. Geda.Iš ciklo “6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V. Šekspyras. Sonetas (12). S. Geda “Strazdas “. Dalies “Šungalviai” analizė. S. Geda ” Strazdas”. Dalies” Tardymas” analizė. A. Mačėnas “Pavasario vėjas”. Kūrinio analizė. Meilės tema žemininkų kūryboje. M. Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S. Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. “Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija.

Lietuvių kalba  Analizės   (38 psl., 75,18 kB)