Kaip verslas, duodantis pelną, turizmas susikūrė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Visų pirma tai ekonomikos vystymasis, pragyvenimo lygio kilimas. Didėjanti koncentracija miestuose, triukšminga miesto aplinka, spartus gyvenimo ritmas skatina poreikį pabūti gamtoje, pailsėti, atsipalaiduoti nuo nervinės įtampos bei kasdieninių rūpesčių, pataisyti sveikatą, atgauti jėgas ir aplankyti kitas šalis.

Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 37,96 kB)

Veidas ištepamas pieneliu. Kempinėlių pagalba pienelis nuvalomas. Oda nutonizuojama. Užtepamas kremas, atitinkantis odos tipą. Atliekamas odos pylingavimas. Pagal odos būklę reguliariai atliekamas veido valymas.

Maistas, sveikata, higiena  Pateiktys   (9 psl., 146,84 kB)

Remarkas gimė Osnabriuke (Osnabrück), Vokietijoje, darbininkų, katalikų šeimoje.Erichas Marija (Paulius) Remarkas jaunystėje mėgo skaityti, svajoti apie kitokį gyvenimą, tačiau smulkiųjų biurgerių aplinka varžė jo norus ir galimybes. ''Galėjai tikėtis nebent pašto viršininko, mokytojo ar vaistininko karjeros''. – rašė Remarkas savo prisiminimuose.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (24 psl., 94,62 kB)

„Kaip rodo apskaičiavimai, vien Prancūzijoje, turėjusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventojų, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyčių ir beveik penki šimtai abatijų“ (John W.Baldwin „Viduramžių kultūra“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatinėti bažnyčias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip įsišėlo, kad iki XIII a. pabaigos tai galėjo rimtai pakenkti miestų ekonomikai. Šį XII a. statybos energijos proveržį lydėjo naujas meno stilius, kurį jo priešai vėliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujumą, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytų bažnyčių. Anglijoje neišliko saksų laikotarpių pastatų. Tačiau Anglijoje išsilaipinę normanai atsigabeno ir statybos stilių, kurį jų karta buvo sukūrusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus ėmėsi įtvirtinti savo galią, statydami vienuolynus ir prie jų bažnyčias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakarų Europoje - romaniniu. Klestėjo šis stilius daugiau kaip šimtmetį po normanų užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnyčias, kad jos ilgiau tarnautų. Vietoj medinių, ugniai neatsparių stogų jie statė akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikėjo masyvių mūro sienų. Dėl sienų storio buvo įmanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasienių varpinių lydimos romaninės bažnyčios stūkso lyg tvirtovės prieš Šėtoną ir jo kohortas – toks įvaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvūs romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko jų tikslus. Tvirtos bažnyčios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaubė altorių. Tamsoje vienuoliai, užsižiebę liturgines žvakes, olą primenančius skliautus pripildydavo sakralios giesmių ir maldų muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išorėje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulptūromis. Romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikinės kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio stiliaus bažnyčiose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi į masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių išorė, tiek jų vidus daro didžiulės jėgos įspūdį. Čia mažai puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnyčios - tai galingi, akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat Paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis. Visa, kas priklausė bažnyčiai, turėjo aiškią paskirtį ir reiškė tiksliai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios duktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esnčios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprtūros nė negali būti natūralios, grakčios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmonių sąmonę giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulptūros dera prie pastato didybės. Nors ir turėdamas regioninių bruožų tokiuose kraštuose kaip Šiaurės Italija, Pietų Prancūzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu įsiskvebė beveik į visą Vakarų Europą. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestų suklestėjimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karų laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksčiau, ir daugelis XII a. menininkų bandė imituoti Rytų bažnyčios įtakoje sukurtus didingus šventųjų atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartėjęs prie Rytų meno idealų, kaip tuomet, kai pačioje Europoje klestėte klestėjo romaninis stilius. Griežtai ir iškilmingai surikiuotos skulptūros - ta pati dvasia viešpatauja ir daugelyje rankraščių. Atsisakęs bet kokios erdvės iliuzijos ar dramatiško veiksmo, dailininkas galėjo sukomponuoti figūras grynai pagal ornamento principą. Taigi tapyba ėmė virsti rašymo paveikslėliais sistema, tačiau šis grįžimas prie paprastesnių vaizadavimo būdų suteikė meninkui laisvę eksperimentuoti – bandyti sudėtingus komponavimo (jungimo į visumą) būdus. Jei ne šie nauji metodai, Bažnyčios doktrina niekada nebūtų buvusi perteikta regimais pavidalais. Spalvos irgi buvo tvarkomos pagal tą patį principą kaip ir formos. Menininkai nė nemanė, kad kurdami iliustracijas turėtų studijuoti natūralių gamtoje esančių atspalvių perėjimus – jie laisvai pasirinkdavo spalvas, kurios jiems patiko. Spindinti auksinė ir dangiška mėlyna auksakalių dirbiniuose, intensyvios knygų iliustracijų, liepsningos raudonos ir gilios žalios vitražų spalvos liudija, kad viduramžių menininkai vykusiai pasinaudojo savo nepriklausomybe nuo gamtos. Ne kas kita, tik laisvė neimituoti gamtos pasaulio, suteikė jiems galios reikšti antgamtines jėgas. Romaninis stilius neišbuvo nė šimto metų. Vos spėjo menininkai išmokti skliautu uždengti bažnyčias ir naujai didingai surikiuoti skulptūras, švystelėjo nauja idėja, kurios fone romaninės bažnyčios atrodė grubios, neatitinkačios laiko dvasios. GOTIKA Gotikos stilius prancūziškos kilmės. Jis atsirado XII a. pirmoje pusėje, šimto mylių spinduliu aplink Paryžių regione, iki tol negarsėjusiame meno pasiekimais. Šioje tuštumoje gotika metė iššūkį romaninio stiliaus pirmavimui. Be to, jos pradžią galime susiaurinti iki vieno žmogaus įkvėpimo vienoje bažnyčioje. Nors naujasis stilius pirmąsyk pasirodė vienu metu trijose skirtingose vietose, geriausiai žinoma buvo karališkoji Šv. Dionyzo abatija į šiaurę nuo Paryžiaus. Abatas Sugeras, rūpinęsis bažnyčios vakarų fasado ir choro perstatymu 1137-1144 m., rodė Bažnyčios ir Kapetingų monarchijos bendradarbiavimo politikos pavyzdį. Šv. Dionyzo bei karaliaus sostą siejo glaudus ryšys. Karališkoji abatija buvo ne tik Prancūzijos karūnos saugotoja, bet ir savo bendravardžio šventojo Prancūzijos globėjo šventųjų relikvijų saugojimo vieta. Šv. Dionyzo abatijos vėliava, oriflama, buvo pripažinta visos Prancūzijos karalystės vėliava. Sugeras abatijos užmojus skatino visomis įmanomomis viešumo priemonėmis. Kaip sudėtines savo programos dalis, jis mecenavo epinę poeziją, gaivinusią senovės frankų karalių atgimimą, ir nauju architektūros stiliumi perstatė abatiją. 1144 m. užbaigus naująjį chorą, į jo iškilmingą atidarymą, tapusį nacionaliniu įvykiu, atvyko karaliaus šeima, svarbiausi baronai ir pagaliau devyniolika karalystės arkivyskupų bei vyskupų. Iš esmės Šv. Dionyzo konsekracija reiškė gotikos stiliaus krikštynas. Architektūros istorikai skirsto gotiką į dvi pagrindines fazes. Pradinis laikotarpis, pasibaigęs su XII a., vadinamas ankstyvąja gotika. Šiame tarpsnyje statytojai stengėsi rasti techniškai įvykdomus ir estetiškai patenkinamus sprendimus. Išsprendę šias pirmines problemas, XIII a. architektai pasiekė tobulumą ir meistriškumą; šis tarpsnis vadinamas didžiąja gotika. Gotikos stlius išplito po visą Europą su politiniais Prancūzijos laimėjimais. Gotikos sudėtiniai elementai nebuvo nauji. Tokias priemones, kaip briaunoti skliautai ir smailiosios arkos, laikytas būdingiausiais gotikos bruožais, dabar galime laikyti atėjusiomis iš pimtakų – musulmonų, burgundų ir normandų (romaninis stilius). Šiandien meno istorikai linksta svarbiausiu gotikinės architektūros bruožu laikyti langus. Priešingai negu romaninio pastato statytojas, mėgęs tamsos priedangą, gotikinės architektūros kūrėjęs visus savo techninius įgūdžius skyrė tam, kad bažnyčią užlietų šviesa. Jis lubas kėlė aukštyn. Norėdamas sugauti kiekvieną saulės spindulį, jis kiek įmanoma plonino sienas, atvėrė visą įmanomą erdvę ir ją įstiklino. Kur struktūra reikalavo sieną paremti, jis statė ją su kolonomis ir arkomis, kurdamas nėrinių sluoksnio įspūdį. Priešingai nei masyvus, uždaras ir izoliuotas romaninio sienų įspūdis, gotikos rūbas trapus, peregimas ir šviesus, apgaubiantis bažnyčią nepačiuopiama skraiste. Architektų idealas buvo dabar bažnyčia, statoma panašiai, kaip mes dabar statome šiltnamius. Tik jie neturėjo plieninių rėmų ir geležinių sijų – tekdavo daryti jas akmenines, o tam reikėjo daugybės kruopščių apskaičiavimų. Menininkai stengėsi, kad mes pajustume jų sumanymo drąsą ir džiaugtumės ja. Stovėdami po gotikinės katedros skliautais, privalome suvokti sudėtingą spaudimo ir tempimo sąveiką,, dėl kurios laikosi visas aukštai iškilęs skliautas. Čia nėra plikų sienų nei masyvių kolonų. Visas vidus atrodo iš plonyčių spindulių ir nerviūrų išpintas, jų audinys gaubia skliautą, paskui krinta navos sienomis žemyn, kol susirenka ties kolonomis, primenančiomis akmeninių vytelių ryšulį. Net langai apskleisti susipynusiomis kiauraraščio linijomis, vadinamomis ažūru. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos, nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kotemliaciją paniręs tikintysis pasijusdavo tarytum priartėjęs prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Gotikiniai meistrai kiekvienai skulptūrai įkvėpė gyvybės. Figūros tartum juda, oriai žvelgia viena į kitą, o jų drabužių klostės krinta taip, kad po jomis pajunti esant kūną.Kiekviena figūra buvo išraiškinga, skyrėsi nuo gretimos savo laikysena, savitu grožiu ir tik jai būdingu kilnumu. Visos skultūros, kaip ir anksčiau, reiškė bažnyčios doktriną. Gotikos meistrai norėjo įminti iš antikos paveldėtą drabužiais apgaubtų kūnų vaizdavimo formulę. Ir jie susigrąžino prarastą antikinio meno paslaptį, kaip parodyti po drabužio klostėmis esančio kūno formas. Dailininkai atsigręžė į gamtą – siekdami ne tiek ją pakartoti, kiek pasimokyti, kaip įtikimiau pavaizduoti žmogaus figūrą. Gotikos laikų menininkui šie metodai ir gudrybės buvo tik priemonės, o tikslas - kuo įtaigiau iliustruoti Biblijos pasakojimą, kad šis labiau jaudintų žiūrovą. Jam svarbu atskleisti pasakojimo prasmę, padėti tikinčiajam rasti jame paguodos ir pamokymų. Todėl Kristaus, žvelgiančio į mirštančią Švč. Mergelę, išraiška menininkui buvo neabejotinai daug svarbesnė už meistrišką jo kūno formų pavaizdavimą. XIII a. Šiaurės kraštų skulptoriai daugiausiai dirbo katedroms. To meto tapytojams dažniausiai tekdavo iliustruoti rankraščius, bet jų iliustracijų dvasia labai skyrėsi nuo romaninio stiliaus knygų puslapiuose viešpatavusios rimties. Meninkui svarbu perteikti savo veikėjų jausmus. Gilaus jausmo išraiška ir figūrų išdėstymas lape dailininui buvo svarbiau nei bandymas suteikti savo figūroms panašumo į gyvus žmones ar pavaizduoti tikrovišką sceną. Gotikos architektas už pradinį pasirengimą buvo dėkingas mokyklai. Architektūra neišvengiamai reikalavo mokytis, nes amatas apėmė sudėtingus techninius uždavinius. Akademinėje struktūroje architektūros menas buvo laikomas dalimi geometrijos, kurios taisyklės aprėpė jėgų linijas ir šviesos spindulius. Svarbiausia architekto norma buvo proporcingumo taisyklė, artimai susijusi su muzikos, laisvųjų menų samprata. Viduramžiais žmogų žavėjo skaitmeniniai santykiai, kūrę harmoniją muzikoje ir proporciją architektūroje. Proporcija net skulptūroje buvo svarbiausias gotikos stiliaus principas. Todėl skulptūrų grupės, kuriomis dekoruoti gotikos eksterjerai, teikia ramybės ir pusiausvyros įspūdį. Grožis yra skonio dalykas ir nuo Renesanso iki XIX a. gotikos menas buvo nemadingas (anot paties termino, gotikinis reiškia barbariškas). Dauguma meno kritikų sutinka, kad jai rūpėjo prasmė. Keistos romaninių bažnyčių figūros galėjo būti skulptoriaus užgaida, o gotikos architektas, skulptorius ar stiklius nesitenkindavo tik jausmų žavesiu, bet visada rūpestingai išreikšdavo prasmę ir mokydavo. Gotikos menas buvo mokymo forma. Nuomonės dėl architektūros labai skiriasi, užtat daugiau sutariam dėl skulptūros ir vitražo. Čia sutarimas įgalino Viduramžių ikonografijos, tyrinėjančios meno įvaizdžių prasmes, vystymąsi. Gotikinės bažnyčios išorę puošė stulbinanti skulptūrų gausa, ypač vakarų, šiaurės ir pietų fasadus, kur menininkas eilė po eilės dėstė šventuosius, pranašus, apaštalus, karalius, mergeles, valstiečius, žvėris ir dar daug ką. Bažnyčios viduje vitražai dar labiau gausino figūrų būrius. Pavyzdžiui, Šartro katedrą puošia daugiau negu 1800 skulptūrų ir dar daugiau stiklo atvaizdų, o kitose brandžiosios gotikos katedrose šie skaičiai dar įspūdingesni. Viduramžių dailininkai ir jų patarėjai teologai pervertė Senojo ir Naujojo Testamneto puslapius bei šventųjų gyvenimų aprašymus, ieškodami personažų ir istorijų, kuriuos galėtų atvaizduoti akmenyje ir stikle. Šie Biblijos siužetai ir šventųjų biografijos, papildantys temas iš teologijos, moralės, kasdienybės ir gamtos gyvenimo, suformavo atskirus ciklus ar grupes, paklūstančias savo tradicijoms. Šiuolaikinis meno istorikas gali išskirti vieną šių ciklų, tyrinėti jo įvaizdžius įvairiose bažnyčiose ir įžiūrėti prasmę, ir tai visame bažnytinio meno pasaulyje leido iš naujo atrasti bendrąją ikonografinę kalbą. Tam tikri atributai ir ženklai turėjo specialią prasmę. Pavyzdžiui, kryžius, uždėtas ant nimbo, žymėjo arba Kristų, arba Dievą Tėvą. Basa pėda rodė arba apaštalą, arba vieną iš Dievo asmenų. Apaštalas Petras paprastai vaizduotas tankiais plaukais, trumpa barzda, laikantis keletą raktų, o apaštalas Paulius – praplikęs ilgabarzdis ir paprstai laikantis kalaviją. Beraštis galėjo šiuos ženklus skaityti kaip raštų personažus ir suprasti katedrų skulptūrą bei vitražus. Ikonografija buvo kalba, kuria menininkai lotyniškajame krikščionių pasaulyje mokė žmones. Perteikti tikrąjį tikėjimą ir gerą elgesį buvo pagrindiniai tikslai, dėl kurių Viduramžių dailininkai kūrė savo personažus.Mokydami moralumo, gotikos dailininkai dažnai alegorizuodavo dorybes ir joms priešingas ydas bareljefų figūromis, kurias regime Paryžiaus, Amjeno ir Šartro katedrų vakarų fasaduose. Nugalėtojų dorybės ramiai pozuoja su atitinkamais simboliais, pavaizduotais ant skydų, o žemiau daug įdomesnės ydos vykdo savo vaizdžias piktadarybes. Paryžiuje, pavyzdžiui, šarvuota drąsa pasodinta aukštai su liūtu, išgraviruotu ant skydo, o bailumą vaizduoja riteris, išmetęs kardą bėgdamas nuo kiškio. Ydos buvo nusižiūrimos iš kasdieninio gyvenimo, kurį praeivis galėjo tuoj pat atpažinti. Taip Aistra žavisi savimi veidrodyje, Šykštumas sveria auksą, Nevltis persismeigia kardu, o Nesantaika pavaizduota vyro ir žmonos peštynėmis. Iš visų gotikos meno ciklų labiausiai išplėtota Paskutinio teismo tema. Ši jaudinanti scena, kurią galima rasti kiekvienoje gotikinėje katedroje, taip pat turėjo moralinį tikslą. Tokiomis teismo scenomis kaip Strasbūro katedros pietiniame portale kanonų teisės teisėjai naudodavosi kaip kulisine dekoracija, primenančia žemiškiesiems teisėjams ir priešininkams, kad jų sprendimus vieną dieną gali pakartoti aukščiausiasis Teisėjas. Gotikos mene, be aukštųjų religijos ir moralės temų, buvo vaizduojami ir kasdieninio gyvenimo užsiėmimai bei darbai. Daugelyje žymių bažnyčių galima rasti valstietį, dirbantį laukuose. Savotiškas metų laikų kalendorius pavaizduotas pagal Zodiako ženklus. Žmonių veikla apėmė ne tik rankų darbus, bet ir proto pastangas. Kadangi katedra dažnai buvo ir mokyklos suolas, tokių iškilių mokymo centrų kaip Paryžius, Šartras ir Laonas, katedrose galime tikėtis rasti septynių laisvųjų menų įvaizdžius. Atspindėdami Šartro pirmavimą XII a. pradžioje, dailininkai ten sukūrė pirmuosius ir geriausiai išplėtotus laisvųjų menų ciklus. Tuo pat metu, kai kancleris Teodorikas kūrė septyniųjų laisvųjų menų vadovėlį Heptateuchon, kurį paliko Šartro kapitulai, skulptoriai menus vaizdavo kaip moterų figūras, kurių kiekviena sėdi virš savo pagrindinio autoriteto: Dialektika laiko geliantį skorpioną, Retorika daro oratoriaus gestą, Geometrija brėžia skriestuvu lentelėje aplink savo kelius, Aritmetika skaičiuoja pirštais, Astronomija žvelgia aukštyn, o lengviausiai identifikuojama Muzika skambina varpeliais. Gramatika atvaizduota kaip garbi moteris, vienoje rankoje laikanti knygą, kitoje – legendinę rykštę. Akivaizdu, kad pedagoginė disciplina – amžina problema, nes vienas iš berniukų prie jos kojų peša kitą už plaukų. Autoritetai pavaizduoti kaip raštininkai, dirbantys prie stalų: Donatas po Gramatika, Ciceronas po Retorika, Aristotelis po Dialektika ir kt. Laono ir Paryžiaus dailininkai prie laisvųjų menų dar pridėjo aštuntą figūrą - Filosofiją, kurią pagal VI a. rašytojo Boecijaus pateiktą parašymą reprezentavo moteris. Laisvųjų menų, filosofijos ir Kristaus Mokytojo ciklai sugestijuoja artimus ryšius tarp mokslininkų ir gotikos dailininkų. Viduramžių dėstytojai ir studentai buvo linkę formuoti mąstymo mokyklas, kuriose dažnai sunku atskirti mokytoją nuo būrelio. Panašiai gotikos skultoriai steigdavo dirbtuves, kuriose prižiūrėdavo ir tobulindavo pagalbininkų amatą. Nuo XII a. Šartro skulptūroje, galima išskirti vieną pagrindinį ir keturis antraeilius dailininkus, kiekvieną su asistentais, o XIII a. Reimse vienas nežinomas genialus skultorius paliko žymę daugelio kitų darbuose. Mokyklos galėjo egzistuoti net architektūroje. Vilardo eskizų knyga irgi buvo gotikinės dirbtuvės produktas. Iš pradžių Vilardas nupiešė keletą piešinių iš kelionės į Vengriją, bet vėliau sąsiuvinį pavertė vadovėliu studentams. Jam mirus, eskizai liko atelier, ir juose pastabas ir piešinius padarė dar bent du nežinomi dailininkai. Niekada nerengti publikacijai, atsitiktinai išlikę eskizai teikia retą galimybę pažvelgti į Viduramžių dailininko kasdienybės pasaulį. XII a. daugelis gotikos architektų ir dailininkų liko nežinomi, bet per XIII a., ištobulėjus jų technikai, jie atsiskleidė ryškiau, todėl yra žinoma keleto architektų, dirbusių Reimseir Amjene, vardai. Būdingas šios klasės narys buvo Petras iš Montreuil, kurio svarbiausias darbas – Dievo Motinos katedros pietinis portalas; Petro antkapyje Šv. Germano bažnyčioje įrėžtas akademinis titulas: Mūrininkų magistras. Mokslininkai sprendė savo klausimus ir rezultatus surašinėjo į summae. Tokiu pat būdu gotikos arcitektai bei dailininkai savo meistriškumą tobulino ir įkūnijo bažnyčiose. Tad visai pagrįstai gotikinė katedra dažnai vadinta menine summa. Kaip teisės ir teologijos summa norėta apimti visą atitinkamo pažinimo visumą, taip skulptūroje ir languose Viduramžių dailininkai stengėsi sukurti krikščioniui būtino pažinimo įvaizdžius. Visi tikrojo tikėjimo ir gero elgesio niansai įgijo regimą pavidalą gausiuose ikonografiniuose cikluose, išreiškusiuose ne gryną profesionalaus teologo erudiciją, bet liaudžiai skirtų išsilavinimo pagrindų interpretaciją. Dailininkai ne visuomet dėstė gilius teologijos apmąstymus, daug dažniau – Biblijos ir šventųjų gyvenimų istorijas, šitaip padėdami teologams pasiekti žmones. BAIGIAMASIS ŽODIS Trumpu, bet skvarbiu žvilgsniu galima įžvelgti nesuvokiamą amžiaus temperamentą. Tam tikra prasme menas apčiuopia mūsų atvaizdą, mums patiems to nežinant. Kaip graikų skulptūra atspindi antikinės kultūros bruožus ir vystymąsi, taip gotikos akmuo ir stiklas teikia netiesioginį, bet skvarbų XIII a. vaizdą. Paskutinio teismo Kristaus figūroje ir Beau Dieu ramybėje slypi kai kas, kas atskleidžia savo jėgomis pasitikintį ir stabilumo apsaugotą amžių. Iškiliausioje Reimso skulptūroje šis pasitikėjimas virsta šypsena – tylaus pasitenkinimo šypsena puse lūpų. XIII a. buvo vienas iš retų šypsenos, kurią pateisina žmogaus pasiekimai, amžių. Jis dramatiškai kontrastuoja su deformuotu ateinančių amžių veidu, kai Kristus bus visiškai realistiškai vaizduojamas ant kryžiaus kenčiantis savo žmonijos agoniją ir nelaimes. Perėjimas nuo triumfuojančio Kristaus prie kenčiančio Jėzaus – tik vienas iš daugelio ateinančių vėlyvųjų Viduramžių tamsos ir nevilties ženklų.

Dailė  Referatai   (19,57 kB)

Daugelis, turinčių viršsvorio problemų, dažnai yra pasiruošę griebtis bet kokių būdu atsikratyti nereikalingų kilogramų. Vienas tokių būdu, beje, itin populiarus šiais laikais – įvairios lieknėjimo kapsulės, mikstūros, milteliai, pleistriukas bei panašūs preparatai. Besirenkant sau tinkamiausią variantą, atkreipti dėmesį į šaltinio patikimumą. Be to, atminti, kad norėdami pasiekti gerų rezultatų, turėtume tam skirti tam nemažai laiko ir įdėti pastangų. O svarbiausiai duoti sau laiko. Tai mano planavimo tikslas yra: per 5 dienas atsikratyti 3 – 5 kg. Mano individualios planavimo galimybės vyks 5 dienas pradedant nuo pirmadienio,nes geriausiai laikyti dietos nuo pradžios savaitės ir iki penktadienio atsikratyti užbrėžtus kilogramus. Nusprendus laikytis, svarbiausiai ištverti visą jo kursą. Laikytis dietos ne taip paprasta,nes turi kontroliuoti save, ką tu valgai, kaip vadinama savikontrolė, netgi galima asmeniškai skaičiuoti kalorijas ir taip pat vadovautis sveikos mitybos principais, kurie paskatins įveikti suplanuotą veiklą. Per daug nepasikliauti draugų patarimais ir bet kuriomis dietomis, kurios galėtų pakenkti sveikatai. • Pirmasis sveikos mitybos - nuosaikumas. Tai pagrindinis sveikos mitybos principas. Svarbu žinoti, kad net ir būtina maisto medžiaga, jeigu jos vartojama per daug, gali gerėti neigiama poveikį sveikatai. • Antrasis principas – įvairumas. Su maistu būtina gauti apie 40 maisto medžiagų. Nė vienas maisto produktas neturi absoliučiai visų maisto medžiagų. Jos gaunamos valgant įvairų maistą. Vartojant ir augalinius, ir gyvulinius maisto produktus bus patenkinami organizmo poreikiai šioms medžiagoms. • Trečias principas – balansuotumas. Mitybos subalansavimas – tai tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų,mineralinių medžiagų santykis bei optimalus energijos kiekis maisto produktuose. Masto medžiagų poreikis priklauso nuo žmogaus amžiaus, lyties, atliekamo darbo. Vadovaujantis ne tik savo galimybėmis, bet ir šiais principais pabandysiu pradėti savo numatytą veiklą. Bet jei rimtai apsisprendžiau numesti nereikalingų kilogramų, bet nenorėdama pakenkti savo sveikatai ar net psichinei pusiausvirai, reikėtų įsiklausyti į savo organizmą. Ir turėčiau atsižvelgti į jo bioritmą, nuo kurio priklauso mano savijauta. 2 įvykiai antradieniui: ▲ 1 įvykis: įsirašyti į sporto klubą ▲ 2 įvykis: skaičiuoti kalorijas Antradienis – antroji diena 1 įvykis: įsirašyti į sporto klubą ♠ Svarbios asmeninės vertybės – pastangos atsikratyti numatomais kilogramais. ♠ Vidinės galios – gebėjimas ir noras sportuoti. Žinios apie sportą, sportuojant atsiranda daugiau energijos ir galima greičiau sulieknėti. ♠ Išoriniai sąlygos – gražus žmogus išsiskiria minioje, kartais ne vien protu,bet ir daug dėmesio yra skiriama ir grožiui. Grožis ir sveikata labai suderinami dalykai. ♠ Trukdžiai – (vidiniai) – tingėjimas, išoriniai – tolimas kelias iki sporto klubo ir vėl tingėjimas, ilgas laikas su draugėmis plepėjimas prie kavos puodelio. ♠ Trukdžių įveikimo galimybės – pabandyti atsispirti ilgam pokalbiui, prieš einant į sporto klubą nesusitikinėti su draugėmis.

Biologija  Referatai   (19,11 kB)

Juozas Aputis (g. 1936 m.) - žymiausias 20 a. antrosios pusės moderniosios psichologinės novelės ir apysakos kūrėjas. Jo kūrybos temos ir vertybinės nuostatos artimos Jonui Biliūnui. Savo kūriniuose Juozas Aputis iškelia šias vertybes: žmogaus jautrumą, mokėjimą įsijausti į kito kančią, nenorą jį įskaudinti ar paniekinti.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 1,15 MB)

Turtingiausia, savičiausia(tai yra, nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis-dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestejo XVIa. pab. -XVIIa. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas. Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą-turbūtdaugiausia ją kūrė moterys. Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.

Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 16,64 kB)

Plačiąja prasme liaudies menas apima visus dvasinės kultūros paminklus, pasireiškusius tiek žodine kūryba (tautosaka), tiek muzikos garsais, tiek matomąja, arba vaizdine, vienos ar kitos medžiagos forma – architektūrine, skulptūrine, tapybine, grafine ar ornamentine. Čia neliesdami tautosakos ir liaudies muzikos, sustosime prie trečiosios liaudies meno srities, kur liaudies menininkas savo estetinius polinkius išreiškė realioje medžiagoje, t.y. prie tautodailės.

Istorija  Referatai   (9 psl., 618,63 kB)

Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį.

Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 21,04 kB)

Nemuno kilpų regioninis parkas yra vienas svarbiausių gausiame lietuvos regioninių parkų būryje. Šiame parke yra saugomi unikalūs : skardžiai, atodagos, sengirės, piliakalniai ir pilkapiai, senosios pakrančių gyvenvietės bei savita augmenija bei gyvūnija. Aukščiausiai virš jūros lygio parko teritorija iškilusi Preinų šile, į pietus nuo Drubengio upelio žemupio.Čia žemės paviršius pakyla iki 126 metrų virš jūros lygio.Nemuno paslėniuose vyrauja molingūjų lygumų, prieledyninių marių* (ežerų) suformuotas, vėliau kitų procesų pakeistas, kraštovaizdis. Regioninio parko plotas 250 km2 (25 171 ha).

Kita  Referatai   (14 psl., 8,45 MB)

Romanika – (pranc. Romanesque, it. Romanico,vok. Romanik, lot. Romanum – romėniškas), viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs XI – XII a. (kai kur – ir XIII a.). Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju vientisu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. Darbo tikslas: išsiaiškinti kas yra romaninis stilius.

Istorija  Pateiktys   (26 psl., 403,89 kB)

Leksika (gr. lexikos – žodinis, lexis – žodis )– tai kurios nors kalbos žodžių visuma. Vieni iš kalbą sudarančių žodžių sluoksnių yra: skoliniai, barbarizmai, vertalai ir semantizmai. Leksikos normos nusistovi natūraliai ir aprašomos žodynuose bei specialiuose kalbos kultūros leidiniuose. Didžioji lietuvių kalbos leksikos dalis yra norminė ir vartotina. Nemaža dalis žodžių išlikę net iš indoeuropiečių prokalbės. Skoliniai – žodžiai, pasiskolinti iš kitų kalbų. Išskiriamos dvi skolinių grupės: senieji skoliniai ir tarptautiniai žodžiai. Barbarizmai – neįteisinti bendrinėje kalboje žodžiai.

Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 40,77 kB)

Salomėja Nėris - ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai. Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas).

Lietuvių kalba  Referatai   (12 psl., 25,52 kB)

Pateikiama šių autorių įžangos interpretacijoms: B. Radzevičiaus, Kazio Bradūno, Vinco Mykolaičio Putino, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Balio Sruogos, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Janinos Degutytės, Antano Škėmos, Salomėjos Nėries, Jono Biliūno, Antano Vaičiulaičio, Maironio, Kristijono Donelaičio, Vytauto Mačernio, Henriko Radausko

Lietuvių kalba  Paruoštukės   (1 psl., 12,3 kB)

Pateikiamos tokių terminų reikšmės: alegorija, aliteracija, aliuzija, anotacija, antonomazija, apybraiža, apsakymas, veikėjas, trioletas, tragikomedija, tragedija, toninė eilėdara, tercina, tema, stilius, sonetas, siužetas, sinonimas, silabinė eilėdara, satyra, sarkazmas, sakmė, romansas, romanas, ritmas, rimas, remarka, rauda, prologas, problema, poema, personifikacija, perifrazė, patosas, patetika, pasakėčia, paralelizmas, parafrazė, paradoksas, parodija, paralelizmai, palyginimas, pakartojimas, padavimas, onomatopėja, oksimoronas, odė, nutylėjimas, novelė, nirvana, monologas ir kt.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 24,22 kB)

Geri mokymo būdai ir metodai - mokytojo sėkmė. Sėkmingas darbas mokykloje. Mokytojas – pavyzdys vaikui. Mokytojo dėmesys ir teisingumas kiekvienam vaikui. Koks yra mokytojo vaidmuo mokymo sistemos reformoje? Mokytojas - ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios klasės ar grupelės vadovas. Reiketu pabrėžti, kad ugdymo ir švietimo reformą vykdo ne vadovėliai, programos ar kitos mokymo priemonės, o mokytojai. Norint reformuoti ugdymo sistemą, reikia ,,reformuoti” moktoją. Tik naujai mąstantis mokytojas gali sukurti naujus vadovėlius, naujas programas.

Pedagogika  Referatai   (8 psl., 22,66 kB)

Renesansas – visuomenės ir kultūros istorijos epocha, siekusi atsiriboti nuo viduramžių ir atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasia ir pagal jos tradicijas. Jai būdinga humanistinė pasaulėžiūrą ir antropocentrizmas – žmogaus kaip visų daiktų mato samprata. Manierizmas – vyraujantis XVI a. vidurio ir antrosios pusės bendrasis Europos meno stilius.

Dailė  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,18 kB)

Atskleidė socialinę skriaudą ir nelygybę, kėlė egzistencijos problemas: jaunystės ir senatvės kontrastą, kaltės ir atsakomybės santykį, žmogaus laimės trapumą, pasiaukojimo už kitus rgožį ir prasmę. Ne alegorinės šmėklos, o Rusijos carinė priespauda, nelygybė, žmonių tamsumas ir artimųjų egoizmas pasmerkė žmogų skurdui, ligai, ankstyvai mirčiai.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 13,13 kB)

30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.

Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)

Mūsų elgseną lemia kultūra ir šeima, kurioje mes augome, kurioje vystėsi mūsų jausmai, protas ir pasaulėžiūra. Tai yra mūsų realybė, mes gyvename joje žvelgdami į mus supantį pasaulį, taip kaip buvome išmokyti savo šeimoje ir visuomenėje. Mes pripažįstame tik tokį savąjį “aš”, kurį pažįstame. Kiekviena religija apriboja žmogų. Religija - tai santykis su didžiausią ir stipriausią poveikį turinčiomis vertybėmis, kurios gali būti įsąmonintos arba neįsąmonintos.

Psichologija  Straipsniai   (6 psl., 16,74 kB)

Daugelis lietuvių rašytojų savo kūriniuose stengėsi pavaizduoti senųjų žmonių gyvenimą, pasaulėžiūrą, likimą. Senieji žmonės rašytojams yra įdomūs, nes turi sukaupę gyvenimišką patirtį, turi savitą požiūrį į pasaulį ir gyvena pagal nusistovėjusias moralines normas. Rašytojo V. Krėvės apsakyme “Skerdžius” iškyla XIX - XX a. kaimo žmonių buities paveikslas. Autoriui rūpi žmonių dvasinės vertybės, todėl jis išskiria du seniausius Pagirių sodžiuje: Grainio liepą ir Skerdžių. Lapinas senas, bet “drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs ąžuolas”. Liepas sena, bet stipriausia, aukščiausia, plačiašakė, gyvybinga. Abu žemės vaikai.

Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 7,26 kB)

Senovės Egipto istorija laikomas laikotarpis nuo priešdinastinio laikotarpio (apie 3200 pr. m. e.) iki Egipto įjungimo į Romos imperiją. Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui, žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų.

Istorija  Referatai   (10 psl., 678,84 kB)

Asmenybės problema ir asmenybės mokslas. Asmenybės samprata: Individas. Asmuo. Asmenybė. Prielaidos apie žmogaus prigimtį (dichotomijos). Asmenybės vystymosi supratimas. Asmenybės vystymosi fazės (pagal S.Freud’ą). Asmenybės struktūra pagal K. G. Jung’ą. Kolektyvinė pasąmonė ir archetipai. Mokslo funkcijos: numatymas, kontrolė, valdymas, keitimas. Mokslo paskirtis nustatyti objektą arba tariamą tiesą remiantis objektyvumu. Turi savo teorijas, tyrimo metodus, sąvokas, kategorijas, hipotezes.

Psichologija  Paruoštukės   (2 psl., 27,47 kB)

Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Pran¬cūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių litera¬tūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač - pasau¬lio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. • Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir sim¬bolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės. Simbolistų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas.

Lietuvių kalba  Referatai   (21 psl., 42,27 kB)

Klasicizmo atsiradimas ir bruožai. Kryptys: romėniška ir graikiška. Italų (Romos) mokyklos. Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos. Rusų mokyklos. Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai. Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai). L. S. Gucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas. Paminklai. Kauno rotušė. Paežerių dvaro rūmai. Vėlyvasis klasicizmas (1795 – 1860 metai). Vilniaus katedra. Paminklai. Mielagėnų bažnyčia. Onuškio bažnyčia. Čiobičkio bažnyčia. Leipalingio bažnyčia. Ampyras Lietuvoje. Pamiklai. Chodkevičių rūmai. Vilniaus Tiškevičių rūmai. Jašiūnų dvaro rūmai. Kraštutinis racionalizmas. Ryšys su romatizmu. Lietuviškojo klasicizmo savitumai. Palyginimas su Lenkijos klasicizmu.

Architektūra ir dizainas  Rašiniai   (15 psl., 24,3 kB)

Šekspyro laikų teatras. Vienos V. Šekspyro dramos aptarimas. Aisčio poezija. Pasirinkto eilėraščio analizė. V. Šekspyras - renesanso epochos kūrėjas. Tuo metu Anglijoje gyvuoja rūmų vaidinimai, spektakliai siauram žiūrovų ratui. Mėgstamiausi yra vieši teatrai. Viešas teatras plėtoja liaudies dramos tradicijas. Vaidinama po atviru dangumi ant pakylos. Renesanso teatrui neužteko vien liaudies dramos patyrimo, reikėjo išmoningai rezgamos intrigos, sudėtingesnio vidaus gyvenimo.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 5,8 kB)

Senovės graikų teatras. Vienos tragedijos aptarimas. A.Miškinio arba B.Brazdžionio poezija. Pasirinkto eilėraščio analizė. Senovės Graikija sukaupė milžiniškus kultūros turtus, VllI a. pr. m.e., Graikijoje pasirodo Homeras, kiti kūrėjai, suklesti teatras, architektūra, keramika. Graikų drama atsirado VI a. pr.m.e. iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Jų choro dalyviai giedodavo giesmes apsirengę ožių kailiais. lš to kilo tragedijos pavadinimas (tragedija - ožių daina). lš Dioniso švenčių kilo ir komedija.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 5,64 kB)

Lietuvių liaudies pasakos arba mitologinės sakmės. Vienos pasakos arba sakmės analizė pasirinktu aspektu. V. Mačernio poezija. Pasirinktų eilėraščiu analizė. Pasaka - tai pasakojamosios tautosakos rūšis. Jos pagrindą sudaro pramanyti įvykiai, veikėjai - "gražus melas", kuris patinka ir mažiems, ir dideliems. Lietuvių liaudies pasakos žanriniu atžvilgiu labai įvairios: stebuklų, žvėrių, legendų, kvailo velnio, juokų, melų pasakos. Jos skiriasi veikėjais ir kompozicija, temomis ir stiliumi, bet visas jungia bendra nuostata - tai, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 6,16 kB)

Būtent tik šių poetų eilėraščius gali duoti analizuoti - interpretuoti per lietuvių kalbos valstybinį egzaminą (oficialus sąrašas iš 2009 m. NEC). Įžangos originalios, universalios (tinka bet kuriam poeto eilėraščiui) ir tokio ilgio, kokio ir reikia 400-450 žd. interpretacijai.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 9,92 kB)

Ant kuklaus knygos pavidalo jos antkapio Marijampolės kapinėse iškaltas paprastas, bet labai prasmingas užrašas: ,,Liaudies rašytoja Žemaitė”. Tokiu vardu vadinti Žemaitę turime visišką teisę: ji iš tiesų taip sutapusi su liaudimi, su jos gyvenimu, kasdieniniais rūpesčiais ir kova už šviesesnę ateitį, kaip joks kitas lietuvių rašytojas. Iš jos kūrinių iškyla anuometinis (XIXa. pab. – XXa. pr.) etnografinis kaimas, niūrios tamsos ir giedrios šviesos reiškiniai, išnyra lietuvių – valstiečių tipai su savo rūpesčiais ir lūkesčiais.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 5,44 kB)