Žvelgdami į Europos ir viso pasaulio pirmaujančių šalių patirtį negalime nepastebėti, kad jų rinkos ekonomikos sistemoje konkurencingumą bei su juo susijusį ekonomikos augimą skatina smulkus ir vidutinis verslas (SVV). Žymus ekonomistas Dž. Hornas teigia, kad smulkusis ir vidutinis verslas yra vienas iš aštriausių gyvybingos rinkos ekonomikos ,,kampų”, nes ši veiklos forma sukuria palankesnes sąlygos verslininkystei ir verslo kūrybai. Šis ūkio sektorius sugeba greičiausiai pajusti paklausos – pasiūlos pokyčius rinkoje, prisitaikyti prie jų, kurti naujas darbo vietas tose veiklose, kurių produktai ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą. Kadangi SVV yra pagrindinis naujų darbo vietų kūrėjas, valstybė stengiasi teikti paramą, skatina SVV plėtrą.

Vadyba  Referatai   (7 psl., 30,41 kB)

1953 metais pravėrė duris Duonos kombinatas. Veikusiose kepyklėlėse buvo nesudėtingi įrengimai, mašinos pavaduodavo tik dalį rankų darbo, todėl per parą spėdavo iškepti apie 3 tonas duonos. Simnas, Daugai tuomet duoną kepėsi atskirai savo kepyklose. Netoli Duonos kombinato buvo įrengtas ir vaisvandenių cechas, kuris aprūpino Alytaus miesto ir kaimų gyventojus. Nuo 1953 metų spalio iki 1954 metų rugsėjo kepyklos vedėju dirbo V.Senkus, kuris vėliau 13 metų vadovavo Alytaus miesto vartotojų kooperatyvui, vėliau Duonos kombinatui vadovavo A.Remeikis, J.Lazauskas, nuo 1973 m. liepos 2 d. A.Pugačiauskienė. Dabar įmonei vadovauja direktorius R.Adomavičius. UAB "Alytaus duona" turi senas tradicijas - kepa duoną dideliais kepalais ant ajerų lapų, plikytą, dėl ko ji nesensta. Duonos tešla ruošiama natūraliais raugais. Kad duona būtų aromatingesnė, į ją dedama natūralaus salyklo, kmynų, sėmenų, sėlenų, kalendros, todėl duona skani ir kvapni.

Vadyba  Referatai   (16 psl., 113,6 kB)

UAB „Odena“ įsikūrė gyvenamojo namo pirmojo aukšto dviejuose butuose. Vienas iš jų reorganizuotas į įmonės gamybines patalpas, o kitas į administracines, sandėliavimo ir buitines patalpas. Įmonė užsiima stambiaserijine gamyba. Gaminių nomenklatūra yra ribota, gaminiai gaminami giminingi: natūralios odos rankinės ir dirbtinės odos kuprinės. Gamyba yra siauros specializacijos: darbuotojai darbo vietoje atlieka kelias giminingas operacijas. Medžiagas įmonei tiekia Lietuvos odos pramonės įmonės. Pagal pateiktą užduotį tirsime įmonės veiklą ir darbo pabaigoje, pagal gautus rezultatus pateiksime išvadas ir pasiūlymus.

Ekonomika  Ataskaitos   (42 psl., 98,86 kB)

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai – monopolija. Tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.,,monos“ – „vienintelis“, „poleo“ – „parduoti“). Realiame gyvenime yra labai mažai produktų, kurie neturi pakaitalų. Gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiau energija naudojama įvairiems tikslams, turi pakaitalų (pvz. vienas iš jų – anglis). Taigi galima teigti, kad grynosios monopolijos yra labai retas reiškinys - abstrakcija.

Ekonomika  Referatai   (12 psl., 35,1 kB)

Įmonė buvo įkurta 1948 metais. Tuo metu ji vadinosi Jurbarko kepykla. 1962 metais ji buvo pervadinta į Jurbarko duonos gamyklą. Tuo metu ji priklausė kooperatyvui “Vienybė”. Ir tik 1995m. balandžio 20 d. ji buvo užregistruota kaip UAB “Jurbarko duona”, kadangi įmonė buvo parduota Vilniaus Lietkoopsąjungai. UAB “Jurbarko duona” nuo pat savo veiklos pradžios užsiima kepinių pardavimu. Ji gamina ne tik įvairių rūšių duoną ir batonus, bet taip pat bandeles, pyragus, ragelius bei lazdeles.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (23 psl., 47,76 kB)

Tyrimo objektas - Lietuvos ekonomika, jos makroekonominių rodiklių, darbo rinkos rodiklių, migracijos duomenys, bei valstybės dalyvavimas visoje ekonominėje veikloje.

Rinkodara  Analizės   (14 psl., 474,24 kB)

Darbo tikslas yra atskleisti susikaupusias ūkines problemas, valstybės dalyvavimo ekonomikoje trūkumus, patikslinti vyriausybės vykdomas ekonominės politikos kryptis, formas ir priemones. Žinotina, kad racionaliam ekonomikos funkcionavimui didelę reikšmę turi šalies makroekonominių statistinių rodiklių apskaita ir jų įvertinimas.

Administravimas  Namų darbai   (14 psl., 474,24 kB)

Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (12 psl., 9,59 kB)

Įmonės charakteristika. Įmonės situacijos analizė. Įmonės mikroaplinkos analizė. Rinkos segmentavimas. Tiekėjai. Makroaplinkos analizė. SWOT. Tikslų nustatymas. Marketingo strategijų formulavimas. Marketingo veiksmų planas. Išvados ir rekomendacijos.

Vadyba  Analizės   (30 psl., 76,24 kB)

Darbo tikslas – sudaryti marketingo programą, kuri padėtų UAB „Lino takas“ eksportuojamiems lininiams gaminiams įsiskverbti ir įsitvirtinti Prancūzijos rinkoje. Kad pasiektume nustatytą darbo tikslą iškelėm šiuos uždavinius: Pristatyti įmonę UAB „Lino takas“ ir jos gaminamus lininius gaminius; Sudaryti aplinkos veiksnių paieškos matricą; Išnagrinėti Prancūzijos makroaplinką; Išskirti eksportuojamų lininių gaminių tikslines rinkas; Darbo objektas – UAB „Lino takas“ gaminių Prancūzijos rinkoje marketingo programa.

Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 133,98 kB)

Įvadas Ekonomika - mokslas apie žmonių santykius gamybos sferoje, kuriuos veikia daug veiksnių. Šis mokslas atsiranda ten, kur vyksta produktų gamyba, pirkimas, pardavimas ir vartojimas. Ekonomikoje vienas iš pagrindinių užduodamų klausimų yra, kaip efektyviau paskirstyti ribotus išteklius, kad maksimaliai patenkintų beribius poreikius. Iš čia iškyla trilypis uždavinys: • Ką gaminti? • Kaip gaminti? • Kam gaminti? Šis trilypis uždavinys, jo sprendimo būdai priklauso nuo ekonominės sistemos. Komandinėje ekonomikoje šį trilypį uždavinį spręsdavo vienas centras (plano komitetas), o rinkos ekonomikoje šį klausimą apsprendžia paklausa, pasiūla, kainų mechanizmas. Taigi savo referate bandysiu išnagrinėti paklausą – pasiūlą. Paklausa Paklausa – tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį nori ir gali įsigyti pirkėjai, priklausomybė nuo kainos. Kitaip tariant, paklausa yra realus pirkėjų poreikis. Tačiau jei vartotojas tik nori įsigyti prekę, bet jo pajamų tam nepakanka, tai jo noras nėra paklausa, be to, ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jei vartotojas nenori jos pirkti. Pavyzdžiui, vartotojas (pirkėjas) nori nusipirkti naują butą, nebus paklausa, jei jis neturės tam pakankamai lėšų. Taigi paklausa ir noras nėra tas pats. Kainos kitimo ir perkamo prekių ir paslaugų kiekio kitimo rinkoje ryšys ganėtinai pastovus, todėl jis mikroekonomikoje formuluojamas kaip paklausos dėsnis: prekių paklausos dydis kinta kainų kitimui priešinga linkme. Pavyzdžiui, jei turite automobilį, tikriausiai esate ir benzino rinkos dalyvis. Paprastai vartotojai perka ko nors didesnį kiekį, jeigu tai kainuoja mažiau, ir mažesnį kiekį, jei kainuoja daugiau. Dėsnis teigia, kad vartotojai pirks daugiau, pavyzdžiui, benzino, kai jo kaina mažesnė, ir mažiau, kai jis kainuos brangiau (1 lentelė, 1 grafikas). Tačiau kaina nėra vienintelis perkamą prekės kiekį lemiantis veiksnys. Prekės paklausą rinkoje taip pat sąlygoja kitų prekių kainos, vartotojo pajamos ir jų kitimas, vartotojo poreikiai, numatomas kainų pasikeitimas ir kiti veiksniai Pasiūla Pasiūla – tai prekės kiekio, kurį gamintojas nori ir gali parduoti rinkoje, ryšys su kaina, už kurią prekė parduodama. Kadangi pasiūla yra tiesiogiai susijusi su kaina, todėl pasiūlos dėsnis formuluojamas taip: pasiūla didėja, didėjant prekės kainai, o mažėja, jai mažėjant. Pavyzdžiui, benzino kainoms kylant, jo pasiūla didėja (2 lentelė, 2 grafikas). Visi pardavėjai elgiasi vienodai - jie nori, kad jiems būtų atlyginti visi parduodamos prekės ar paslaugos sumanymo, pagaminimo ir pardavimo kaštai. Todėl, kad ir ką nusipirktume, įsigysime su ta pačia sąlyga – turėsime padengti kaštus (kad ir prikdami benziną). Tačiau kaina nėra vienintelis veiksnys nuo kurio priklauso pasiūlos kiekis, pastarąjį lemia ir kiti veiksniai: kitų prekių kainos, gamybos išteklių kaštai, technologijų kaita ir panašiai.

Ekonomika  Referatai   (33 kB)

Įvadas Nedarbas – bene aktualiausia problema šių dienų žmogui. Daugelio nuomone, nedarbas galbūt ir mažėja, tačiau atlyginimai yra per maži. Bet, jeigu būtų mokamas aukštas užmokestis už darbą, tai įtakotų darbo vietų mažėjimą ir nedarbo lygio kilimą mūsų šalyje. Tačiau nedarbo lygis priklauso ne tik nuo darbo užmokesčio, bet ir nuo kitų daugybės veiksnių, kurie bus ištirti darbe. Norint galutinai išsiaiškinti, kodėl nedarbo lygis didėja arba mažėja, kas jį įtakoja ir kaip tai veikia žmonių gyvenimą, svarbu pateikti ne tik statistinius duomenis, bet ir teorinį pagrindą: kas yra nedarbo lygis, kokių rūšių jis gali būti ir kitus teorinius aspektus, padėsiančius mums giliau susipažinti su nedarbu Lietuvoje. Nedarbas ir jo rūšys Darbo ištekliai yra darbingo amžiaus (nuo 18 metų) dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai , ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės, nors jų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančiu firmose ir įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje. Bedarbiai - tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti. Darbo išteklius sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis = Bedarbių skaičius / Darbo išteklių skaičiaus * 100 % Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis kuri darbo išteklių dalis neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčiu dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais, procentinė išraiška. Taigi nedarbo lygis parodo, koks yra visų darbo išteklių bedarbių procentas. Išskiriamos tokios nedarbo rušys: prislėgtasis nedarbas, tekamasis nedarbas, struktūrinis nedarbas, ciklinis nedarbas. Prislėgtasis nedarbas: Įsivaizduokite, kad jau kurį laiką neturite darbo. Aktyviai jo ieškojote, apėjote visas galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskas veltui. Tada tenka pasikliauti giminių, draugų, darbo biržos globa. Kadangi nuotaika subjurusi, jaučiatės prislėgtas, tai darbo paieškas nutraukiate kaip beviltiškas.Taigi jūs, kaip bedarbis, aktyviai neieškantis darbo, neįsiregistruojate į darbo biržą ir esate nelaikomas bedarbiu. Antra vertus, reikia išlaikyti šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tenka ieškoti bet kokio darbo. Ir tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos nei turima. Toks nedarbas vadinamas paslėptuoju nedarbu. Paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas apima 15 – 20 % ekonomiškai aktyvių Lietuvos gyventojų. Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Terminą „tekamasis“ nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį greitai gauti artimiausioje ateityje. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria „tarp darbų“. Vieni keičia darbo vietas savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos reikalavimų. Terminą „struktūrinis“ ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu keičia visuminės paklausos darbo jėgai sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Antai ilgalaikiai vartotojų pirmenybių pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojanti žmonių migracija, gali sukelti struktūrinį nedarbą. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai.

Ekonomika  Referatai   (27,41 kB)

Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje. Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1999 m. pabaigoje mūsų šalies gyventojų buvo 3700tūkstančių. Žinoma, absoliutus skaičius mažai ką ir tepasako apie tokius darbo jėgos išteklius, nes ne visi žmonės gali ir nori dirbti. Todėl mokslininkai ir praktikai bando smulkiau analizuoti gyventojų skaičių Tarptautinė darbo organizacija gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgius aktyvius ir neaktyvius. Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje. Aktyvūs gyventojai gali būti užimti t,y turėti darbą, ir būti bedarbiai.užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės forma įmonėse, įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys, atliekantys karinę tarnybą bei laikinai nedirbantys. Be darbiai, darbingi asmenys kurie neturi darbo, bei aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais. a) dirbantys už atlyginimą a) neturintys darbo, a) moksleiviai ir studentai, laikantys visą ar ne visą darbo laiką teikiančio pajamų dieninio mokymo įstaigas. b) laikinai nedirbantys dėl b) ieškantys darbo b) asmenys, gaunantys senatvės, ligos, atostogų; dirbantys besikreipiantys į lengvatines ar invalidumo pagal specialų grafiką; įdarbinimo įstaigą, pensijas; besimokantys, streikuojantys. tiesiog į darbdavius. c) namų šeimininkės ir asmenys, c) dirbantys savarankiškai. c) pasiruošę dirbti. prižiūrintys vaikus; d) netekę vilties rasti darbą ir jo nebeieškantys; e) kiti asmenys, kurie nenori dirbti. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo panaudojimo laipsnį. Jį tiesiog išreiškia nedarbo lygis. Norėdami apskaičiuoti nedarbo lygį, patikslinsime darbo jėgos sąvokas, remdamiesi ,pateiktais apibrėžimais ir schema. Taigi bet kurios šalies darbo jėgą galima apibūdinti kaip visų užimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą. Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuo aspektu svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų ekonominis aktyvumo lygis, bei užimtumo lygis. Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis. Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais darbo jėgos tyrimo duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių metodu. Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis. Esant aukštesniam gyventojų ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis. Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio rodiklių tokios priklausomybės nėra. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo: 1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingumo amžiaus ribų; 2) darbo paieškų laiko trukmės; 3) darbo paieškų kriterijaus; 4) nuo) statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos; 5) naujai įeinančių į darbo rinką skaičiaus nustatymo. Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Įtekėjimas: • atleisti iš darbo; • laikinai nedirbantys ( atleisti); • darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų; • naujai tapę darbo jėga. Nuotėkis: • Naujai priimti į darbą; • Grįžę į savo ankstesnes darbo vietas; • Nebepriklausantys darbo jėgai. Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai atleisti, tai pat palikę jį priverstiniai dėl sumažėjusios jų gaminamų priekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys baigę mokslus. Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – naujai priimami į darbą, treti – sulaukia pensijinio amžiaus arba praranda viltį rasti darbą ir paprasčiausiai nebepriklauso darbo jėgai.šių srautų intensyvumas nevienodas. Apibūdinkite tekamąjį, struktūrinį ir ciklinį nedarbo tipus; Nedarbas gali būti laikinasis, struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. Laikinasis nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Struktūrinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausa struktūra neatitinka darbo pasiūlos. Struktūrinį nedarbą sukelia ir anksčiau nagrinėti rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimu stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atliginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios.panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartų, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “ struktūriniai “ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jie tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m.,kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus.pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, kaip jau minėta, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Atžvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių galime apskaičiuoti taip; U=Uf+Us+Uc; U – bedarbių skaičius; Uf – laikinasis nedarbas; Us – struktūrinis nedarbas; Uc – ciklinis nedarbas; Mikroekonominės ir makroekonominės nedarbo pasekmės. Okuno dėsnį; Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąją ir plačiąją prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai. Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą.pirmiausiai darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse mokamos nedarbo pašalpos tik iš dalies kompensuoja šį praradimą, kadangi išmokos niekada neprilygsta turėtoms pajamoms. Prancūzijoje bedarbio pašalpą gauna asmenys, per dvylika paskutiniųjų mėnesių išdirbę 91 dieną. Pašalpos dydis – 57,4 proc. Gauto atlyginimo dydžio. Ši suma mažėja, kol netenkama teisės į pašalpą.jaunesniems kaip 50 metų asmenims pašalpa mokama iki 30 mėnesių, o vyresniems kaip 50 metų – iki 45 mėnesių. Griežta nuostata; bedarbis turi intensyviai ieškoti darbo. Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem ne mažesnį kaip 24 mėn. Socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas ( nuo 1998 05 01 – 135 Lt) ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių ( nuo 1998 05 01 – 250 Lt ). Pašalpa mokama neilgiau kaip 6 mėn. Per 12 mėnesių laikotarpį, o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius.pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus180 dienų viešuosius darbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad bedarbių pašalpa toli gražu negali kompensuoti prarastų pajamų. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Kai kurie ekonomistai mano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas, kadangi laisvalaikis irgi naudingas. Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmonės nesutinka dirbti už esamą pusiausvyros darbo užmokestį. Tokia situacija atitinka natūralųjį nedarbo lygį. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai plačia prasme, kuriuos patiria visa šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kaip bendrasis nedarbo lygis (Ur) itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį ( Un ), šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių gamybinių kreive. Ryšį tarp nedarbo lygio ir bendrojo nacionalinio produkto apimties atsilikimo nuo potencialiojo BNP matematiškai 1960 m. įrodė žymus JAV makroekonomikos tyrinėtojas Arturas Okunas. Jo teorija įvertinta teigiamai ir ekonomikos moksle žinoma kaip Okuno dėsnis. Okuno dėsnis – teigia, yra reguliarus neigiamas ryšys tarp faktiško BNP (Y) ir potencialiojo BNP ( Yp ) procentinio santykio bei skirtumo tarp faktiško ir natūraliojo nedarbo lygio. Okumo dėsnis remiasi trečiuoju – cikliniu nedarbo tipu. Jis nepaaiškina natūraliojo nedarbo ir jo pasekmių, priima tokį koks jis yra. okuno dėsnis išreškia tik ciklinio nedarbo ( Ur- Un) tiesioginį ryšį su produkcijos santykiu (Y/Yp). Todėl formulę galima užrašyti taip: Ur – Un = -h x [ 100 x ( Y/Yp ) – 100] Ur - faktiškas nedarbo lygis Un - Natūralus nedarbo lygis Y - Faktiškas bendrasis nacionalinis produktas; Yp - Potencialusis bendrasis nacionalinis produktas; h - Okuno kreivės nuolydžio koeficientas. Ekonomikos teorijoje šis dėsnis dažniausiai pateikiamas paprasčiau, nurodant kad, jei faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį nedarbo lygį vienu proc., tai BNP atsilikimas nuo potencialiojo BNP sudaro 2,5 procento. Šis santykis 1:2,5 arba 2:5, t.y nedarbo lygio su BNP apimties atsilikimu santykis, leidžia apskaičiuoti produkto nuostolius, esant bet kokiam ciklinio nedarbo lygiui.

Ekonomika  Namų darbai   (17,17 kB)

Oligopolija, tai rinka, kurioje yra keletas stambių firmų teikiančių didžiausią šakos produkcijos dalį ir visos prekės yra indentiškos arba yra artimi substitutai. Pagrindinis bruožas yra gamybos koncentracija ir centralizacija. Kiekvienos firmos sprendimas dėl gamybos apimties veikia kitų firmų gamybos apimtis. Ši rinka yra apsaugota nuo naujų firmų įėjimo į šaką. Natūralūs barjerai, kai oligopolija yra natūrali t.y. priklausomai nuo kaštų formavimosi ypatybių šakoje; didėjant gamybos apimčiai ATC mažėja iki tam tikros ribos, vėliau jie pradeda augti, todėl šakoje susiformuoja keletas firmų gaminančių šakos produkciją su minimaliais kaštais. Pačių firmų sukurti barjerai: diferencijavimas, reklama, kaina. Juridiniai barjerai, juos formuoja vyriausybė. Koncentracijos laipsnis nustatomas keliais būdais: 1) 4 arba 8 firmų koncentracijos koeficientas,kuris nustatomas kaip šakos gamybos dalis, kaip procentinė dalis tenkanti stambiausioms firmoms. 2) Herfindalo, jis skaičiuojamas kaip kiekvienos firmos rinkos dalių procentų kvadratų suma. Kaina skirtingai nustatoma įvairiose rinkose. Monopolinėje rinkoje firma pati renkasi kainą. Oligopolinėje rinkoje firma yra kainos ieškotoja, ji susiduria su konkurentų reakcija į nustatytą kainos lygį. Firma daro poveikį rinkos kainai, bet negali jos taip paprastai nustatyti. Oligopolinės rinkos modelis yra laužtos paklausos kreivės kainų lyderio ir k. Oligopolinės rinkos paklausos kreivė yra laužta. Ji rodo paklausą, kuri susiformuoja esant skirtingai konkurentų reakcijai į kainos pokyčius: jei kaina mažėja, jie taip pat mažina kainą, jei didėja, kainos nedidina.

Ekonomika  Paruoštukės   (289,42 kB)

Ekonomika yra skirstoma į dvi dideles grupes: makroekonomiką ir mikroekonomiką. Makrekonomika tiria ir reguliuoja ekonomiką kaip visumą, dažniausiai valstybiniu lygiu. Ji analizuoja ekonomikos augimo, užimtumo ir infliacijos procesų santykius su žmonių vykdoma veikla. Makroekonomika dažniausiai koncentruojasi į politinius veiksnius, į visuomenės politiką ekonomikos atžvilgiu, užimtumą ir įplaukas, ir skatina socialinę gerovę. Mikroekonomika specializuojasi į smulkesniąją rinkos pusę - į konkrečių gamintojų - vartotojų rinkas. Visa ši sistema yra pagrįsta norų ir poreikių pagrindu. Šie dalykai gali būti tiek visuomeniniai, tiek asmeniniai. Visa ekonomikos sistema neleidžia nei vienai iš jos dalių dirbti atskirai. Visos ir mažiausios dalelytės yra stipriai integruotos į jos veiklą, tad žmonės tampa vienaip ar kitaip vienas nuo kito ekonomiškai priklausomi. Tam, kad geriau vienas kito poreikius suprastų ir galėtų efektyviau panaudoti savo galimybes, atsiranda poreikis tarpusavio bendravimui ir informacijos keitimuisi. Būtent ekonomika, kaip varomoji jėga sukūrė masinių komunikacijų priemones, kurios vėlgi labai stipriai integravosi į tos pačios ekonomikos veiklos sritį. Masinių komunikacijų funkcija ekonomikos sistemoje yra sujungti asmeninius bei asmeninius poreikius ir norus. Ši ekonomikos sritis yra naudinga tuo, kad vysto konkurenciją tarp tos pačios ir skirtingų masinės komunikacijos priemonių rūšių. Ši konkurencinė kova atsiranda ne tik tarp pačių firmų, organizacijų, bet ir tarp konkrečių suinteresuotų grupių. Komunikacijos apima keturių konkrečių grupių poreikius: 1) komunikacinių priemonių savininkus, asmenis ar akcininkus, kurie jas valdo; 2) auditoriją, kuri skaito, žiūri ar klauso jų turinio; 3) reklamos užsakovus, kurie apmoka visas laiko, eterio ir kitas su informacijos perdavimu susijusias išlaidas; 4) komunikacinių priemonių darbuotojus, kurie dirba tose organizacijose. Šių grupių interesai ir jų poreikiai gauti didesnę naudą yra pagrindinis komunikacijų ekonomikos variklis. Taigi aptarsime, kokie ypatumai yra komunikacijų ekonomikoje, kaip jos tarpusavy konkuruoja, kaip reklamdaviai ir vartotojai renkasi informacijos priemo-nes, kokie ekonominiai faktoriai nulemia jų pasirinkimą, kas nulemia produktyvumą, kaip vyriausybė veikia šią rinką, kas įtakoja darbo paklausą ir pasiūlą bei jo kainą. RINKOS VAIDMUO IR KONCEPCIJA Komunikacijų pramonė yra nepaprasta. Ji veikia taip vadinamoje dvigubo produkto rinkoje. Pirma, kurioje veikia ši pramonė, yra komunikacijos produkto rinka. Šios rinkos produktas yra informacija, kuri yra perteikta laikraščio, žurnalo, knygos, radijo, televizijos programų ar filmo pavidalu. Komunikacijos vaidmuo šioje rinkoje yra matuojamas įvairiais būdais. Pavyzdžiui, laikraščių ir žurnalų vaidmuo vertinamas juose spausdinamos informacijos ar parduotų egzempliorių kiekiu. Čia yra vertinamas kliento skiriamas laikas ir/arba pinigai šiam produktui įsigyti. Ne visos komunikacijos formos apsimoka pinigų pavidalų, tačiau visos jos reikalauja dėmesio. Knygos, laikraščiai, filmai, videokasetės reikalauja tiesioginių vartotojų išlaidų. Tačiau televizijos ir radijo transliacijos ir jų teikiamos paslaugos tiesioginių pajamų iš savo klientų dažniausiai negauna. Antroji yra reklamos rinka. Galima taip pat sakyti, kad komunikacijos parduoda reklamos laiką, tačiau tiksliau būtų galima apibūdinti šią rinką, kaip sėkmės į auditoriją pardavimą. Ši rinką apima ne visas komunikacijos formas. Dauguma nepelno siekiančių komunikacijos firmų ir organizacijų yra išlaikomos valstybės, fondų ar kitų labdaringų organizacijų ir reklamos laiko neparduoda, tad šiai rinkai absoliučiai visos komunikacijos priemonės nepriklauso. Visos informacijos priemonės tarpusavyje konkuruoja ir gali būti viena kitos pakaitalu tam tikrame lygyje. Visos jos konkuruoja tiekdamos rinkai informaciją ir pramogas. Taip pat kiekviena komunikacijų rūšis, užimdama savo rinkos dalį, gali visiškai nekonkuruoti su kitomis, nes jos užima auditoriją skirtingais būdais. Jos nėra visiškai pakeičiamos tarpusavyje kaip kad futbolas ir baletas žiūrėjimas, kaip maloni veikla. Tarpusavio skirtumai ir nulemia skirtingų veikimo tipų konkurentabilumą. Laikraščiai ir žurnalai daugiausiai perduoda informaciją, tačiau televizijos ir radijo trūkumas yra tas, kad jie šią informaciją pateikia tik tam tikru laiku, kuris ne visada sutampa su publikos galimybėmis skirti dėmesį. Taip kad televizija, radijas nesikerta su laikraščių ir žurnalų teikiama informacija, nes skiriasi jų naudojami formatai ir dažniai. Keičiantis technologijoms, atsirandant naujiems informacijos perdavimo būdams, žmonių nuostatos informacijos priemonių pasirinkimui labai keičiasi. Atsiradus naujai radijo stočiai, žmonės noriau perka radijo imtuvus, įsikūrus naujai įdomiai televizijai, dažniau įsigyja televizorius ir pan. Skirtingos informacijos priemonės skirtingai ir informaciją perduoda. Pavyzdžiui, audio-video komunikacijos (televizija, radijas) reikalauja pilno dėmesio sutelkimo. Tuo tarpu laikraščiai ir žurnalai nereikalauja priverstinio dėmesio sutelkimo, nes skaitytojas gali bet kuriuo jam tinkamu laiko momentu skirti norimą laiko kiekį informacijai perimti. Tačiau didelį vaidmenį priemonių pasirinkime atlieka finansai. Kuo didesnį konkretų mokestį už informaciją moka klientas, tuo labiau jis bus suinteresuotas šias informacijos priemones išnaudoti. Šie skirtumai lemia ir reklamos rinkos ypatumus. Nėra konkrečios nuomonės, kuri priemonė reklamai yra tinkamiausia. Ir tai nėra vien tik piniginų ir laiko klausimas. Čia didelį vaidmenį atlieka ir psichologiniai, geografiniai, demografiniai rinkos ir produkto ypatumai. Todėl tarp masinės informacijos priemonių reklamos rinkos nepasidalijimo problemų praktiškai nekyla. Didžiausia konkurencinė kova matyt visgi kyla tarp tos pačios rūšies masinės informacijos priemonių. Turėdamos vienodas galimybes ir dirbdamos toje pačioje rinkoje jos “trinasi” viena su kita ir todėl vienaip ar kitaip ieško būdų kaip galima būtų užimti didesnę auditorijos dalį ir kartu labiau pritraukti reklamdavius. Tačiau šioje kovoje kompanijos taip pat gana neblogai randa išeitį. Yra begalė faktorių, kuriuos keičiant ir prisitaikant prie esančių konkurentų galima sėkmingai dirbti toje rinkoje. Pavyzdžiui, auditorijos amžiaus pasirinkimas, programų tinklelio sudarymas, darbo pobūdžio pasirinkimas, darbo laiko ar trans-liavimo dažnio pasirinkimas ir t.t. Labai didelę reikšmę konkurencijai turi leidžiamo leidinio ar transliuojamos programos aprepiamos rinkos dydis. Vieni yra lokalios reikšmės, kiti apima gana didelę teritoriją. Didžiausią konkurenciją tarpusavyje, matyt, turi kasdieniniai laikraščiai ir dideles teritorijas apimančios televizijos ar radijo stotys. Dažniau išeinantys laikraščiai turi didesnę skaitytojų auditoriją, nes iš šių leidinių gaunama informacija yra naujausia ir žinios gaunamos greičiausiai. Tuo pačiu jie gauna didesnę reklamos užsakymų dalį. Transliuojamos priemonės tarpusavyje sudaro dar didesnę konkurenciją. Tarp jų beveik nėra laiko skirtumo, nes dirba tuo pačiu metu, dauguma dengia viena kitos auditoriją. Taip pat reklamos atžvilgiu, jos tampa mažiau skirtingos reklamos rinkai. Priklausomai nuo to, kiek firmų, kiek jų produktų ir kiek pirkėjų yra rinkoje ši yra skirstoma pagal keturis pagrindinius tipus: tikrąją konkurenciją, monopolistinę konkurenciją, oligopoliją ir monopoliją. Kiekviena masinės informacijos priemonė pagal jai charakteringus bruožus yra priskiriama prie vieno iš šių konkurencijos būdų. Praktiškai nei viena iš informacijos priemonių nėra tikrai konkurentabilios. Labiausiai šiai laisviausią konkurencijos formą atitinka televizijos programos, nes atsirado daugybė naujų ir skirtingų televizijos programų, kurios labai stipriai varžosi dėl žiūrovų. Filmų ir žurnalų industrija yra kiek mažiau konkurentabili ir priklauso monopolistinei konkurencijai. Televizija ir radijas yra oligopoliškos, o laikraščiai ir kabelinė televizija yra priskiriamos monopolinėms rūšims. VARTOTOJO PASIRINKIMAI IR RINKOS REAKCIJA Naudojimas ir kaina yra du labai svarbūs aspektai, kurie vienas nuo kito yra priklausomi ir turi didelę reikšmę vartotojų pasirenkamai informacijos priemonei. Tačiau jie nėra tiesiogiai vienas su kitu susiję. Kaina priklauso ne vien tik nuo to, kaip dažnai ta priemonė yra naudojama, bet ir nuo tos priemonės teikiamoms paslaugoms reikalingo darbo. Žmonės, įsigydami vieną ar kitą paslaugą, visada renkasi tarp dviejų ar kelių alternatyvų. Vartotojai kiekvieną dieną blaškosi ir daro sprendimus ką rinktis turėdami tūkstančius alternatyvų. Didėjant įsigijamų produktų kiekiui mažėja jo kaina. Taipogi kainai didelę reikšmę turi pateikiamos informacijos aplinkybės. Kuo didesnį malonumą gauna vartotojas už teikiamą paslaugą ar prekę, tuo jis daugiau gali tam skirti lėšų. Vartotojai visada nori gauti didžiausią naudą ir daugiausiai malonumų už mažiausią kainą. Tačiau sumuojant gaunamus malonumus yra tam tikrų specifinių charakteristikų. Iš esmės sumuojant gaunamą naudą, sudėjus du adekvačius malonumus sumoje turėsime dvigubą naudą, tačiau žvelgiant iš kitos pusės, malonumas, gaunamas iš vienodų malonumo šaltinių, nėra lygiai taip pat vertinamas turint jau vieną tokį. Kitaip sakant, ši didėjimo skalė kinta logaritmiškai. Todėl gaunamo malonumo kaina yra labai abstraktus dalykas ir priklauso nuo kiekvino vartotojų savybių. Paklausa yra apibūdinama kaip vartotojų gebėjimo pirkti atitinkamą kiekį produktų už tam tikrą kainą matmuo. Paklausa informacijos priemonių teikiamoms paslaugoms yra labai specifinė. Dienraščių paklausai, kaip rodo daugelio metų duomenys, beveik neturi įtakos jų kaina. Tačiau filmų demonstravimo industrijai ši taisyklė yra mažiau palanki. Filmų demonstravimo vieta, rodymo laikas, vieta labai veikia paklausą. Televizijos ir kabelinės televizijos paklausa yra priklausoma nuo konkurentų pakeičiamumo. Kuo lygiavertiškiau gali vartotojas pakeisti vieną televiziją kita, tuo sunkiau yra kelti kainas. Taigi atsirasti naujoms masinės informacijos priemonėms ar kelti jų kainas yra labai sudėtinga. Reklamos paklausa rinkoje visiškai nepriklauso nuo joje esančių reklamos galimybių. Atsiradus naujai stočiai, reklamos laiko padaugėja, tačiau besirekla-muojančių firmų ir reklamuojamų produktų nuo to nedaugėja. GAMINTOJO PASIRINKIMAI IR RINKOS REAKCIJA Gamintojai - tai yra tos firmos ar indivualūs žmonės, gaminantys prekes ar paslaugas, kurie nustato jų kainas ir sprendžia su jomis susijusius gamybos, pardavimo, investicijų klausimus. Gamintojų produkcijos procesas nusakomas sąnaudų ir produkcijos persiformavimu. Sąnaudos gali būti fiksuotos ir kintamos. Fiksuotos sąnaudos yra tos, kurių negalima keisti, kad padidinti ar sumažinti produkcijos kiekį, t.y. pastatai, įranga. Kintamų sąnaudų kiekis tiesiogiai nulemia produkciją, t.y. žaliavos, darbas. Masinių informacijos piremonių sąnaudos yra informacija, rankraščiai, videojuostos ir pan. Produkcija yra filmai, laikraščiai, įrašai, žurnalai ir t.t. Vienas didžiausių gamintojams kylančių klausimų yra kiek gaminti. Tai yra, kiek ir kaip reikia pagaminti produkciją, kad ją pilnai galima būtų realizuoti. Didinant kintamąsias sąnaudas didėja produkcijos kiekis. Tačiau, jeigu matuosime pridėtinį sąnaudų ir investicijų kiekį, visada yra aukščiausia šių dydžių santykių riba, ties kuria didinti investicijas tiesiog yra beprasmiška, nes nuo to produkcijos kiekis nedidės. Jei yra kuriama laida, tai nusamdžius daugiau įvairių dar-buotojų, ji bus įdomesnė ir turiningesnė, tačiau jei mes vienai laidai nusamdysime šimtą, tai išlaidos už darbą neatsipirks. Didėjantis Mažejantis Neigiamas pelnas pelnas pelnas VP Produkcija Sąnaudos VFP SFP Pelno kitimas viso produkto, vidutinio fizinio ir santykinio fizinio produktų atžvilgiu. Tolimesni pagrindiniai gamybos aspektas būtų pelnas. Jis yra didžiausias visos ekonomikos variklis. Kiekviena firma ar asmuo savo veikla siekia gauti kuo didesnį pelną. Pelnas - tai yra skirtumas tarp sąnaudų ir kainos. Sąnaudos, reikalingos pagaminti produktą ar paslaugą, yra skirstomos į ilgalaikes ir trumpalaikes. Trumpalaikės išlaidos dažniausiai sudaro didžiąją dalį visų išlaidų. Tai yra investicijos į darbą, žaliavas, laiką ir panašiai. Ilagaleikėmis vadinamos investicijos į nekilnojamą turtą, žemę, įrangą ir t.t., kurios atsiperka ne greitai. Ir vienos ir kitos turi didelę reikšmę gaminio ar paslaugos kainai. Tačiau ilgalaikės nėra tiesiogiai vieno gaminio ar vieno paslaugos kiekio kainos dalis. Jos įskaičuojamos ir dalinamos visoms prekėms ir paslaugoms ir šios lėšos grįžta per atitinkamą laiką, pavyzdžiui keleris metus. Visos išlaidos ir pelnas priklauso ne tik nuo gaminio kainos ir į jį investuotų pinigų kiekio,bet ir nuo produkcijos kiekio. Kainoms, produkcijos kiekiui ir į ją investuojamų pinigų kiekiui didelę reikšmę turi ir įvairios rinkos aplinkybės: gamintojų skaičius rinkoje, prekės ar paslaugos poreikis, technologijų pakitimai ir t.t. Masinių komunikacijos ekonomikoje laikraščiai, žurnalai, knygos, videoįrašai yra gamybinės ekono-mikos sritis, o televizija, radijas yra distributyvinės ekonomikos dalis. Pastaroji yra labiau specifinė. Transliuojome rinkoje dideli pelnai yra galimi tik didinant užimamą auditoriją ir jungiantis į grupes, tinklus. Augant auditorijos skaičiui, mažėja paslaugų kaina vienam žiūrovui. Šioje rinkoje vartotojai yra visuomeniniai, o ne individualūs. Taigi gaunant pelną ne tiesiogiai, o iš reklamos, ši skatina auditorijos plėtimą. Transliacijos kainos vienam žiūrovui yra nulinės. Jei kaina būtų didesnė, būtų prarasta didžioji dalis žiūrovų. Kabelinės televizijos, kinotetruose žiūrovų gerokai mažiau, nes paklausa stipriai reaguoja į tai, kad žiūrovai nori kuo mažesnės paslaugų kainos, kaip ir gamybinėje rinkoje. Kiekviena masinės informacijos priemonių rūšis savitai reaguoja į rinką. Tai priklauso nuo to, iš ko ji gauna pinigus: ar tiesiogiai iš klientų, ar iš reklamos. Gali būti, kad abiejais atvejais kartu. Dėl tos pačios priežasties televizija, transliuojama radijo bangomis, yra labiau mėgiama, negu kabelinė ar satelitinė, nes už jos rodomas programas nereikia mokėti. Taip pat pastebėta, kad laikraščių, kurių pinigų šaltinis yra reklama, kokybė yra prastesnė nei tų, kurie yra priklausomi nuo pirkėjų skaičiaus, mat pastarieji labiau suinteresuoti pirkėjų, nei kad reklamdavių skaičiumi MONOPOLIJA IR KONKURENCIJA Vartotojų pasirinkimas įsigyti vieną ar kitą prekę ar paslaugą nulemia rinkos vystymosi ypatumus. Prekių politika, kurią veda visos be išimties firmos, yra toks valdymo metodas, kai natūralių pasirinkimų keliu vartotojai nulemia prekių kokybę, jų spalvas, formas ir daugelį kitų darbo ir gamybos aspektų. Tai sudaro konkurencijos sąlygas. Firmos stengiasi kainų ar prekių politika nugalėti ir išstumti savo potencialias konkurentes. Tokios sąlygos atsiranda, kai laikraščiai pradeda svarstyti ar reikia platinti nemokamai laikraštį tam, kad neįsileisti į rinką paštu platinamos reklamos, kai video gamintojai spendžia ar pardavinėti aukštesnėmis ar žemesnėmis kainomis, kai žurnalas sprendžia ar reklamuotis televizijoje ir t.t. Esant tikrai konkurencijai, kainos yra nustatomos atsižvelgiant į produkcijos perkamumą, t.y. kainas nustato rinka. Tačiau nei viena komunikacijos pramonės sritis neatitinka tikros konkurencijos normų. Iš kitos konkurencijos spektro pusės yra tikroji monopolija. Tai tokia rinkos sistema, kai visą rinką reguliuoja vienas monopolistinis gamintojas, kai pakliūti į rinką kitiems gamintojams yra daug kliūčių, o šiam gamintojui nėra pakaitalo. Tokių gamintojų produkcijos kainos yra didelės, jų produkcijos gaminama labai daug, darbuotojų algos taip pat yra didelės. Nei viena masinių informacijos priemonių rinka nėra tikrai monopolistinė, tačiau ka kurios yra visai panašios. Galima būtų sakyti, kad kabelinė televizija yra arčiausiai šios konkurencijos formos. Tačiau ne visai, nes yra kai kurių pakaitalų. Jei miestelyje yra vienintelis kinoteatras galima sakyti, kad ir jis atitinka monopolistinę sistemą, tačiau žmonės gali pasirinkti kitą filmo žiūrėjimo būdą, pvz. televiziją. Ologopolija yra tarp šių dviejų rušių, arčiau monopolistinės. Čia rinkoje egzistuoja kelios firmos, kurios atsižvelgia į viena kitos poreikius, visa kita kaip ir monopolijoje. Daugelio masinių informacijos priemonių populia-rumą ir paklausą lemia žurnalistiniai standartai ir profesinės normos, nei kad ekonominiai faktoriai. Ganėtinai keistai rinkoje komunikacijos elgiasi kainų atžvilgiu. Laikraščiai, konkuruojantys tarpusavyje, už reklama yra nustatę didesnius mokesčius, nei kad tie, kurie yra monopolinėje struktūroje. Tai yra patvirtinta daugelio tyrinėtojų. Šiuos ypatumus nulėmė didelės gamybos ir realizacijos kainos, pasipriešinimas kainų augimui, dideli atlyginimai didesniuose miestuose ir kooperacinės oligopolijos struktūra. Taip pat buvo pastebėta, kad restruktūrizuojant nepriklausomus laikraščius ir juos įtraukiant į kokią nors vientisą grupę, kainų lygis gerokai šokteli. Įvairių komunikacijų atstovai labiau linkę dirbti su esamais konkurentais ir visiškai nenori į savo rinką įsileisti naujų varžovų. Tai galima pastebėti, kai televizijos stotys kreipiasi į vyriausybę, kad pastaroji pakeltų reikalavimus duodamiems naujiems dažniams ar kitaip pasunkintų naujų stočių atsiradimą. KOMUNIKACIJŲ VAIDMUO IR KAPITALO RINKA Komunikacijų vaidmuo ir jų galimybė įtraukti fondus į jų vystymąsi bei plėtimąsi yra svarbūs jų veiklos plėtimo faktoriai, tad vadovai turi suprasti kapitalo rinką. Fondai atsirado istoriškai vystantis ekonomikai. Anksčiau visuomenė turtą, kuris buvo nepanaudojamas, investuodavo į katedrų, rūmų statybą. Dabar atskirų individų ar jų grupių surinkti pertekliniai pinigai yra panaudojami daug platesnėms reikmėms. Šie pinigai yra vadinami kapitalu. Mažoms įmonėms, kurios, pavyzdžiui, užsiima smulkia leidybine veikla, lokalaus laikraščio leidimu ar video įrašų platinimu, dideli kapitalai nereikalingi, todėl sėkmingai šį verslą gali pradėti ir plėtoti pavieniai asmenys iš savo asmeninių santaupų. Vidutinės įmonės savo vystymuisi ir augimui reikalauja didesnių kapitalo investicijų, todėl čia gali tikti kelių asmenų ar jų grupės surinktas kapitalas. Tačiau didesnės apimties firmoms kurti, jų įrangai ir žaliavoms pirkti reikalingi gerokai didesni kapitalo kiekiai. Tam kapitalui surinkti istoriškai susiformavo ir įsikūrė kapitalo skolinimo įstaigos: bankai, kredito unijos ir kitos panašaus pobūdžio įstaigos, skolinančios reikiamą kapitalą. Kapitalą galima investuoti skolinantis arba plati-nant akcijas. Akcijas perka asmenys ar firmos, kurios tikisi, atsižvelgdamos į firmos finansinę padėtį ir kitus reikšmingus rinkos ypatumus, gauti daugiau pinigų už šias akcijas vėliau, kai po šio kapitalo investavimo firmos rinkos kaina padidės. Šis kapitalo gavimo būdas iš esmės padidino firmų galimybes. Dabar rinkoje atsirado tikrų kapitalo gigančių, kurios atsirado būtent tokio kapitalo judėjimo dėka. Televizijų ir kabelinių televizijų sistemos anksčiau buvo labai apribotos, kadangi joms plėstis reikia labai didelių investicijų į įrangą, instaliaciją ir kita. Tam reikalinga buvo didelė kapitalo akumuliacija. Taip vystant didelių investicijų programas daugelis masinių komunikacijų firmų tapo tarptautinio-pasaulinio lygio. VYRIAUSYBĖS ĮSIKIŠIMAS Į RINKĄ Vyriausybės įsikišimo tikslai dažniausiai yra socialinio pobūdžio. Ji sprendimais nustato atsa-komybės už padarytus veiksmus lygį, komunikacijos firmų konkurencijos normas, apsaugo jas nuo įvairių galimų ekonominių pasekmių. Vyriausybė taip pat apsaugo vartotojus ir piliečius nuo galimos intervencijos į jų teises. Vyriausybės įsikišimo ar ne politika yra pagrįsta visuomenine ekonomikos gerove. Ekonomikos gerovė orientuota į efektyvumo, tesingumo ir bendro vaizdo formavimo klausimus. Dažniausiai vyriausybiniai įsikišimai vyksta monopolistinėse sferose. Dažniau pasitaikančios kainų piknaudžiavimo problemos ir kitokie monopolistų nukrypimai nuo socialinių normų. Vyriausybė įsikiša, kai akyvaizdžiai yra nepaisoma efektyvumo ekono-mikoje, kai yra švaistomos visuomeninis turtas. Ypač tai yra aktualu masinės komunikacijos priemonėms, nes vyriausybė, esant demokratinei visuomenei, stengiasi kuo mažiau kištis į šią demokratiją simbolizuojančią ir skatinančią ekonomikos dalį, jos pačios taip pat nelabai mėgsta, kai vyriausybė pradeda reguliuoti jų darbą. Jei vyriausybė nutaria įskišti, ji tai dažniausiai daro keturiais būdais: reguliavimu, paramos, subsidijavimo ir apmokestinimo. Reguliavimas vykdomas trim būdais. Pirma, ji gali reguliuoti standartų ir kontrolės sistemas tam, kad užtikrintų konkurencingumą, kokybę ir saugumą. Antra, tai rinkos struktūros reguliavimas. Čia ji kontroliuoja gamintojų kiekį rinkoje išduodama ar ne licencijas. Trečia, ji stabdo įmonės veikla ar baudžia ją už žalingos veiklos visuomenei ar ekonomikai vystymą. Masinių komunikacijos priemonių viekla taip pat yra kontroliuojama vyriausybės sprendimais ir leidžiamais įstatymais. Televizija ir radijas yra apriboti dažnių licencijavimo politika. Ši reguliavimo rūšis yra vykdoma nuo penkto dešimtmečio. Šia politika siekiama reuguliuoti stočių kiekį bei jų lokalizaciją šalyje. Vėliau buvo pradėta ir programų kontrolė. Tai nėra tiesioginis visų laidų cenzūravimas, tačiau etikos sumetimais tai daryti netgi būtina, nors daugelis firmų to labai nemėgsta ir vadina jų demokratijos teisių pažeidimu. Kai kuriose valstybėse laikraščiai kontroliuojami pašto paslaugų kainomis. Už reklamą imami mokesčiai vyriausybės taip yra įvairiai apmokestinami. Dažniausiai mokesčiai yra mažinami siekiant didinti konkurenciją tarp informacijos šaltinių, visuomenei tuo suteikiant galimybę gauti kuo įvairiapusiškesnę informaciją ir kuo prieinamesnėmis kainomis. DARBAS RINKOJE Darbas yra labai svarbus rinkos faktorius. Masinės komunikacijos priemonės yra labai stipriai susijusios su žmonių darbu, todėl turi skirti daug dėmesio. Darbo kiekio poreikis rinkoje, algų dydis, darbo sąlygos, kaip darbas keičia produktyvumą - yra vieni svarbiausių komunikacijų ekonomikos ir menedžmento klausimų. Darbas yra brangiausias komunikacijų ekono-mikos kaštas. Šioje darbo rinkoje firmos tampa vartotojais. Čia, kaip ir kitose rinkose, viskas vyksta pagal ekonomikos dėsnius. Darbo pasiūla priklauso nuo gyventojų skaičiaus, nuo jų amžiaus. Vidutinio gyventojų amžiaus pasikeitimas taip pat sąlygoja darbo pasiūlą. Darbo dienos ilgumas daro įtaką reikalingo darbo kiekiui. Darbo kaina priklauso ne tik nuo pasiūlos, t.y. nuo galinčių dirbti žmonių skaičiaus, bet ir nuo jų sugebėjimų, kitaip sakant, nuo jų profesionalumo. Kad produktyvumas būtų didžiausias, savininkas ieškos darbininko, kuris galės geriausiai jį padidinti. Tačiau motyvacija dirbti gali turėti ir kitų socialinių aspektų. Žmogus visada trokšta gauti prestižinį darbą, kuris teiktų didesnį malonumą, kad jaustųsi darąs visuomenei gerą. Taip pat darbo vieta turi didelę reikšmę, juk darbininkas maloniau pasirinks reporterio darbą sostinėje, nei kad kokiame provincijos miestelyje. Keičiantis produktyvumui, gali keistis ir paklausa darbui. Tačiau atsiradus naujoms techninėms galimy-bėms šis poreikis gali gerokai sumažėti. Taigi darbo kaina tikros konkurencijos rinkoje yra nustatoma rinkos pasiūlos ir paklausos dėsniais. Kai kurios firmos yra linkusios mokėti daugiau, kad pritrauktų kvalifikuotesnius darbuotojus, kitos moka mažiau, nes pirma nori įsitikinti jų kvalifikacija. Taip pat užmokestis priklauso ir nuo darbuotojo patirties. Darbo kaina labai priklauso nuo nedarbo lygio šalyje, nuo tos profesijos darbininkų skaičiaus rinkoje, ar kitų esančių rinkoje darbdavių mokamų atlyginimų. Darbdavių sprendimams didelę įtaką turi ir profesinės sąjungos. Šių organizacijų pagrindinis tikslas yra dabruotojų darbo sąlygos, atlyginimų didinimas. Todėl algos rinkoje yra didesnės, nei kad būtų tik pasiūlos ir paklausos nulemtos. IŠVADOS Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje masinių komunikacijų ekonomika užima vis didesnę vietą. Labai sparčiai tobulėjant technologijoms, kiekvieną dieną mes vis dažniau susiduriame su masinėmis komunikaci-jomis. Civilizacija dabar jau nebeįsivaizduojama be šios rinkos dalies. Komunikacijos preimonės perduoda vis daugiau kasdien reikalingos informacijos, tačiau vienas mažiausiai vartotojus dominantis daugelio komunikacijos priemonių trūkumas yra begalinis reklamos srautas. Tai be abejo yra labai svarbus konkurentabilumo elementas, tačiau dažnai tai būna iškreipta informacija ir todėl klaidina vartotojus. Tai, manyčiau, yra vienas tų nepageidaujamų trūkumų. Mūsų šalyje, perėjus nuo planinės prie rinkos ekonomikos, komunikacijų vaidmuo taip pat tapo labai aktualus ir svarbus visuomenės gyvenimui. Plečiantis šiai rinkai ir vis didėjant konkurencinei kovai tarp komunikacijos priemonių, vartotojai, t.y. mes, Lietuvos piliečiai, gauna daugiau įvairesnės informacijos, pateikiamas platesnis vertinimų spektras. Daugėja masinės komunikacijos priemonių įvairovė. Informacijai perduoti yra sukurtas, mūsų amžiaus stebūklu vadinamas, Internet tinklas. Tai labai praplėtė galimybes keistis informacija. Kiekvieną dieną didėja šios informacijos vartotojų. Tai tikrai pagreitino galimybes vartotojui gauti reikiamą informaciją ir visa kas su ja susiję ne tik mažoje teritorijoje, pvz. mieste ar šalyje, bet ir visame pasaulyje taip pat operatyviai. Šis plėtimasis taipogi labai teigiamai įtakoja darbo vietų augimą, kas, be abejonės, kelia ir mūsų gyvenimo lygį. Todėl mūsų ekonomikos augimui masinių komunikacijų ekonomikos vystymasis yra labai svarbus ir gyvybiškai naudingas.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,31 kB)

KAS SUKELIA INFLIACIJĄ? Mes nuolat pastebime, kad tų ar kitų prekių ir paslaugų kainos pasikeičia. Paprastai jos padidėja. Kodėl tos kainos didėja? Juk prekė išliko tokia pat, ją gamino tie patys žmonės, iš tų pačių išteklių. Ir tada prisimenama infliacija, vienas dažniausiai ekonominiuose tekstuose vartojamų žodžių. Infliacija – tai bendras kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta bendra piniginio vieneto perkamoji galia. Ekonomistai skiria šliaužiančiąją, šuoliuojančią infliacija ir hiperinfliaciją. Šliaužiančioji pasižymi lėtu, tačiau pastoviu kainų didėjimu ir nedideliu tempu – nuo 3 % iki 7 % per metus. Šuoliuojančios infliacijos metu kainos kyla gana staigiai ir turi tendenciją didėti. Hiperinfliacijai būdingas ypač didelis tempas. Svarbu suprasti, kad infliacija nėra bet koks kainų, tam tikrų prekių paslaugų ar jų grupių didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras prekių ir paslaugų kainų lygis, taigi pinga pinigai. Norėdami išmatuoti infliaciją, ekonomistai naudojasi specialiu ekonominiu rodikliu – vartojamų prekių kainų indeksu. Šis rodiklis parado kainų lygio pokyčius ir leidžia palyginti sutarto prekių rinkinio kainas per vienerius su kurio nors ankstesnio laikotarpio (bazinio) kainomis. Pastaraisiais metais pastebima ir infliacijos priešybė – defiliacija, kuri reiškia bendro visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. INFLIACIJA LIETUVOJE (1992-2003 m.) Ypač didelė infliacija Lietuvoje buvo 1992 metais (net 1 163,0 proc.). Mažinant infliaciją Lietuvoje, didžiausią vaidmenį atliko nacionalinių pinigų – litų – įvedimas 1993metų birželio 25 dieną. Prieš tai, 1992 m. spalio 1 d., įvesti tarpiniai pinigai talonai ir Lietuvoje nustojo cirkuliuoti Rusijos rubliai. Nors iki talonų įvedimo infliacija šalyje buvo labai didelė, pati Lietuva negalėjo daryti įtakos kylančioms kainoms, nes rublių emisija priklausė Rusijai. Lietuva tada buvo priversta didinti kainas ir pinigines išmokas. Po lito įvedimo, kainos nuolat mažėjo. AR VISADA INFLIACIJA YRA TIK BLOGIS? Daugelio ekonomistų nuomone, 2-3 % per metus infliacija yra netgi naudinga: mažėja nedarbas, didėja gamybos apimtis, investicinė veikla. Ekonomikos kilimo tempas pradeda mažti, kai infliacijos lygis didesnis kaip 4 %. Didėjant infliacijos tempui, stiprėja neigiamas jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinė infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 %. Savaime suprantama, žmonės stengiasi išvengti infliacijos, nes infliacijos metu pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Vis dėlto neverta pamiršti, kad infliacijos metu yra laimėjusių ir pralaimėjusių‼ Perskaitykite Jums duotas situacija ir pabandykite pasakyti ar infliacija yra naudinga? Kas laimi? O kas pralaimi? KAS PRALAIMI? Infliacijos sąlygomis pralaimime visi, nes dėl infliacijos sutrinka pinigų, kaip vertės mato, funkcija Infliacijos nuostolių patiria dirbantieji, pirmiausia tie, kurie gauna santykinai pastovias pajamas, nes jų realusis darbo užmokestis mažėja. Labiausiai nukenčia tie, kurie gauna pajamas iš biudžeto, nes jų darbo užmokestis ar pajaunamos yra nustatytos ilgesniam laikui. Infliacija daug nuostolių gali padaryti ir tiems, kurie taupo pinigus. Taip atsitinka, kad palūkanos mažesnės negu infliacija. Be to, verslas ir dirbantieji kenčia nuo padidėjusių mokesčių normos. KAS PASIPELNO? Iš infliacijos naudą gauna pati valstybė. Svarbiausia iš jų – senjoražas – skirtumas tarp išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų. Šiuo atveju vyriausybė gali padidinti savas išlaidas nedidindama įprastų mokesčių. Iš infliacijos pasipelno skolininkai. Infliacijai paspartėjus, grąžinti realiai teks mažiau, negu buvo gauta. Verslininkai gali laimėti todėl, kad, spartėjant infliacijai, darbo užmokestis atsilieka nuo kylančių kainų. Taigi net jau laikinai didėja įmonių pelnas Kas lemia infliaciją? Ar galima jos išvengti? KAS LEMIA INFLIACIJĄ? Paklausos arba vartotojų, infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau, negu gamintojai spėja patenkinti poreikius. Paklausa tampa didesnė nei pasiūla, todėl kainos ima kilti. Sąnaudų infliacija atsiranda tada, kai, kylant darbo užmokesčiui ir didėjant kitoms sąnaudoms, prekių pardavimo kainos taip pat didėja. Be šių anksčiau paminėtų tikslų svarbūs gali būti ir kiti verslo ekonominę aplinką apibūdinantys elementai: • Bendros rinkos sukūrimas; • Užsienio ir vidaus prekyba; • Rinkos reguliavimo priemonės 9mokesčiai, kvotos, kainų kontrolė); • Valiutos politika (pvz: euro įvedimas Europos teritorijoje); • BNP (bendrasis nacionalinis produktas). Lietuva – valstybė, turinti 3,5 mln gyventojų. Ji, kaip ir kitos demokratinės šalys, rūpinasi strateginiais bendruomenės reikalais: valstybės ir piliečių saugumu, energetikos politika, transporto ir kita infrastruktūra, švietimu, sveikatos apsauga ir draudimu, valdymu. Dalis mokesčių skiriama socialiniams kontrastams mažinti, socialiniam teisingumui vykdyti. Šiam tikslui Lietuvoje perskirstoma 32% BVP, nors Europos Sąjungoje vidurkis yra per 40%. Įvertinus šalies ekonominę ir socialinę padėtį, dabartinė Vyriausybė ėmėsi planingų, ilgesnei perspektyvai numatytų žingsnių, kaip mažinti nedarbą, skurdą, aktyvinti smulkųjį ir vidutinį verslą, pakelti Lietuvos gamybinį pajėgumą, kurio , kurio prieaugis 20002 metais sudarė 6,7%. Pradėjus taikyti įvairias Vyriausybės priimtas programas, pernai buvo pasiektos tarptautinio lygio gamybos rekordas – 9%. Tokią dinamišką, be kitų faktorių, paskatini ir Vyriausybės prižiūrėtas pelno mokestis. Jis buvo sumažintas beveik dvigubai – nuo 29% iki 15%. Europoje tik airiai turi mažesnį. Nuogąstaudami, kad dėl to valstybė neteks dalies pajamų, nepasitvirtino. Priešingai, 2003 metais sukurtas BVP išaugo 4 mlrd. ir sudarė 54,8 mlrd. litų. AR GALIMA TIKSLIAI SUSKAIČIUOTI BVP ??? Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visiškai tikslūs. Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, nes jais neprekiaujama rinkoje. Pvz., tokios viešosios paslaugos kaip švietimas ar sveikatos apsauga įvertinamos tik apytikriai. Sunku teisingai apskaičiuoti ir pagerėjusią prekių kokybę. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizorių ir automobilių kokybė per paskutiniuosius metus pagerėjo, jų kainos net sumažėjo. Į BVP nepatenka ir visiškai legalus, bet neatlyginami atliekamas namų šeimininkių ir šeimininkų darbas: skalbimas, maisto gaminimas, sergančių namiškių slaugymas. Įskaičiavus šias, ne užmokesčio teikiamas paslaugas, mūsų BVP iš karto gerokai padidėtų (manoma, apie pusantro karto). Kitaip sakant, kuo daugiau prekių ir paslaugų atiduodama, tuo mažesnis tampa oficialusis BVP. AR TIKRAI BVP PARODO, KOKIA TURTINGA YRA VISUOMENĖ? Neretai BVP vienam gyventojui laikomas patikimiausias šalies sėkmės, turto ir ekonomikos pajėgumo rodikliu. Tačiau, tai matyt, tai nėra itin tiksli tiesa. Svarbiausia priežastis labai paprasta: BVP parodo pajamas, bet ne turtą. Kitaip sakant, parodo kiek naujų gėrybių sukuriama per metus, bet nerodo kiek jų jau turime. O juk pajamos ir turtas - skirtingi dalykai. Pvz., dauguma pensininkų turi daug turto, bet mažai pajamų, tuo tarpu dažnas samdomas darbuotojas dali pasigirti didelėmis pajamomis, bet visiškai neturi turto. Taigi pasakyti, kuris iš jų turtingesnis, ne visada paprasta. Kita vertus BVP apima tik dalį šalies ūkyje pagamintų gėrybių ir suteiktų paslaugų – daugiausia tik tokias, už kurias mokama pinigais. Bet jam būdingas ir didelis trūkumas , t.y. į jį neįskaičiuojama visa tai, kas daroma ne už pinigus: ne specialistų, bet jūsų pačių rankomis sutaisytas kompiuteris, pačio klijuoti kambario apmušalai, ar sukastas daržas. Visa tai, ką žmogus pasidaro pats, į BVP neįskaičiuojama. KADA EKONOMIKA AUGA? Ekonomikos augimas- tai pastovus prekių ir paslaugų gamybos didėjimas. Ekonomikos augimą skatina ir technologiniai pokyčiai ir turimų gamybos išteklių – darbo jėgos ir kapitalo tobulinimas. Jei gerėja šalyje savų išteklių – darbo jėgos ir kapitalo – kokybė ir jų tarpusavio sąveika, tai galime kalbėti apie ekonomikos augimą. Valstybės sukuriamas BVP priklauso nuo šalies darbuotojų išsilavinimo, jų darbo kokybės ir kultūros lygio. Išsilavinę darbuotojai visada pagamins daugiau negu mažiau išsilavinę. Kartu mažėja ir investicijų į kapitalą – įrengimus, prietaisus, pastatus – reikšmė. Kuo daugiau kapitalo ir žmogaus išteklių, kuo geresnė jų kokybė, tuo efektyvesnė ekonomika ir didesnis ekonominis augimas. BVP augimas Kaip manote, ar legali veikla turėtų būti įskaičiuojama i BVP, jei taip tai kodėl? Kaip manote, kas sudaro didžiausią BVP dalį? Kaip manote, ar dalyvaujate kurdami Lietuvos BVP, jei taip, tai kokiu būdu? EKSPORTAS IR IMPORTAS Reikia džiaugtis besikeičiančiu importo ir eksporto santykiu, pastarojo naudai. Per trejus metus iš Lietuvos buvo eksportuota 45% šalies, o įvežta 38% daugiau prekių. Pagrindiniu užsienio prekybos partneriu tapo Europos Sąjunga – jai tenka 42% šalies eksporto ir 45% importo. Ir vidaus prekyba nuo 2000 metų padidėjo 46%, taigi kasmet vidutiniškai po 15%. Todėl grįžkime prie pagrindinių ir konkrečių perkamosios galios augimo šaltinių: atlyginimų, jų neapmokestinamo minimumo ir pensijų – kuklaus, tačiau pastovaus augimo. Likvidavus „Sodros“ deficitą ir sėkmingai surenkant įmokas, socialinio draudimo bazinė pensija išaugo nuo 312 litų 2000 metų pradžioje iki 340 litų. Pernai ir šiemet mažesnis negu 325 litų pensijos didintos vidutiniškai po 10,20 litų. Neapmokestinamų pajamų minimumas padidintas nuo 214 iki 290 litų. Šios reformos dėka dirbantiesiems papildomai išmokėta per 320 mln. litų. O padidinus neapmokestinamąjį minimumą, pajamų mokesčio tarifas, esant minimaliai 500 litų algai, sumažėjo nuo 18,5% iki 13,9%. Mokesčio tarifas auga didėjant atlyginimui: nuo 800 lt - 21%, nuo 1000 lt -23,4 %, nuo 1200lt- 25%, nuo 1500-26.6%, o nuo 300lt-29,8% it t.t. EUROPINIŲ FONDŲ PAGALBA Pernai baigta rengti keliolika mėnesių trukusi ekonominės ir socialinės sanglaudos PHARE programa pagal Europos Komisijos ir Lietuvos Vyriausybės 2000 metais pasirašytą memorandumą. Pagal ją trims regionams – Klaipėdos-Tauragės, Marijampolės ir Utenos – buvo suteikta 57 milijonų litų ES parama. Dar apie 20 mln. litų buvo pridėta iš valstybės biudžeto bei įmonių fondų. Pirmojo fondo lėšos buvo skirtos naujų įmonių plėtrai skatinti, verslo konkurencingumui didinti, naujoms darbo vietoms kurti, turizmo infrastruktūrai plėtoti Antrojo fondo lėšos buvo skiriamos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – jaunimo, bedarbių, vienišų motinų, žmonėms mokyti bei perkvalifikuoti. . sukurta 584 naujos darbo vietos, įmonės įsigijo daug modernios technikos, mokyta apie 18 tūkst. žmonių. Nedarbo mažėjimas % Tyrimai rodo, kad 2003 metais vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 lt iki 1055 lt. Vidutinio darbo užmokesčio augimas Išviso 2003 metais gyventojų pajamų didinimui buvo skirta beveik milijardas litų. Iš jų: - 228 mln. litų – socialinio draudimo pensijoms kelti; - 63 mln. – PVM lengvatoms; - 50 mln. – kompensacijoms už turtą; - 35 mln. – valstybės socialiniai paramai; - 320 mln. neapmokestinamam minimumui didinti; - 279 mln. – indėliams gražinti I-as stulpelis – iš viso liko grąžinti. II-as stulpelis – grąžintinų indėlių suma iš viso Padidėjo ir gyventojų indėliai nuo 5 mlrd. iki 8 mlrd. litų REGIONINĖ BRIUSELIO POLITIKA ES siekdama suvienodinti valstybių narių gyvenimo sąlygas, parengė regioninę politiką ir jos finansavimo principus. Remtinu regionu gali tapti visa valstybė arba jos dalys, jeigu jų BVP vienam gyventojui sudaro mažiau negu 0.75% ES vidurkio. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 0,42%, taigi visa šalis kol kas gali būti laikoma vienu regionu, kuris paramą gaus per 2 ES fondus – Sanglaudos ir Struktūrinius. Sanglaudos fondas turi susieti dvi labai svarbias gyvenimo sritis – transportą ir aplinką. Tikimasi, kad Lietuvos geležinkelių rekonstrukcija sulauks pakankamai paramos. Juk vien Rail Baltica projekto realizavimui mūsų šalies teritorijoje prireiks apie 2,76 mlrd. litų. Aplinkosaugos problemų tai pat netrūksta. Turi būti iš esmės sutvarkyti atliekų sąvartynai, nuotėkų vandenys. Struktūriniai fondai – tai socialinės ir ekonominės infrastruktūros, žmogiškųjų išteklių, gamybinio sektoriaus ir paslaugų plėtros, žemės ūkio, žuvininkystės rėmimas. Iš viso Lietuva iš Briuselio gaus 2,67 mlrd. eurų (10mlrd. litų). Tai kasmet sudarys 1-2 % BVP prieaugį. Taigi Europinės organizacijos tikslas kelti visą mūsų šalies ekonomiką, plėtoti atskirus ūkio sektorius. Kas pateiks geresnius veiklos rezultatus, tas p[er atvirus konkursus ir gaus paramą. Tačiau iš Briuselio mes galime patirti spaudimą didinti mokesčius, kad jie būtų suvienodinti visai sandraugai, o Lietuva vis dar yra skolinga užsieniui milijoną litų. KAIMO EKONOMINĖ POLITIKA Kokios Lietuvos kaimo perspektyvos artimiausiam dešimtmečiui? Kokią įtaką tam turės šalies narystė ES? Šiemet jei ūkininkai stropiai pateikė paraiškas apie pasėlius, gyvulius ir pieną, galės gauti per 623 ml. Litų. Tai sudarys tik 55% ES narių senbuvių ūkininkams išmokamų sumų. Numatoma didelė kompensacinė parama pagal Kaimo plėtros planą. 2004-2006 metais ji sudarys 1,1 mlrd. litų, iš kurių, tik 20% skirs Lietuvos biudžetas. Bus remiamos investicijos siekiant pagerinti ūkių struktūrą. Tai investicijos jauniems ūkininkams įsikurti, produkcijos gerinimui ir rinkodarai gerinti, kaimo vietovių ir žemės ūkio valdų pritaikymui ir plėtrai skatinti. Joms šiemet skiriama 87,8 mln. litų. Lietuva iš savo biudžeto kasmet 90 mln. litų skirs bendrosios žemės ūkio politikos priemonėms: • parama nelaimės atveju; • draudimo įmokų, paskolų, palūkanų kompensavimas. Konkurencinė aplinka, didėjantys reikalavimai gamybos našumui ir produkcijos kokybei veda prie to, kad po kurio laiko perspektyvus bus tik stambus ūkis, valdomas vieno savininko ar ūkininkų grupės – vieno savininko kooperatyvo. Tie kaimo gyventojai, kurių ūkiai (prekine prasme) neturi galimybės išlikti ir konkuruoti su kitais žemės ūkio produktų gamintojais, per artimiausius 3-5 metus turės rinktis: juos parduoti, išnuomoti, prisijungti prie kooperatyvo, keisti veiklos pobūdį ar dalyvauti pasitraukimi iš žemės ūkio programoje KAIP KEITĖSI LIETUVA 2001-2004 METAIS EKONOMINIU ATŽVILGIU • sukurta 100 000 naujų darbo vietų; vien šiais metais įdarbinta 64 tūkstančiai žmonių; • minimali alga padidinta nuo 430 lt iki 5000 lt, neapmokestinamasis minimumas – nuo 214 Lt iki 290 Lt, vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 Lt iki 1222 Lt; • bazinė pensija padidinta nuo 147 Lt iki 172 Lt, vidutinė senatvės pensija išaugo nuo 318 Lt iki 4000 Lt; • pelno mokestis sumažintas nuo 29 proc. iki 15 proc.; • PVM mokestis sumažintas nuo 18 proc. iki 5 proc. (gyventojai sutaupė 40 mln. Lt), socialiai remtiniems žmonėms komunalinių mokesčių kompensacijoms skirta 150 mln. Lt; • Kiekvienam vaikui nuo 3 iki 7 metų mokami „vaiko pinigai“ – 50 Lt; • Vyriausybės parama žemės ūkiui padidinta nuo 618,7mln. iki 812,1 mln. Lt (31 proc.), o parama specialiajai kaimo rėmimo programai – nuo 266 mln. lt iki 375,5 mln. Lt (41 proc.) • Žemdirbių kasmetinės realizacijos pajamos išaugo nuo 5200 Lt iki 8000 Lt; • Žemės ūkis ir kaimo plėtra gavo 370 mln. Lt SAPARD lėšų; • Gyventojų indėliai išaugo nuo 5 mlrd. Lt iki 8 mlrd. Lt; • Pasaulio banko duomenimis, Lietuva tapo viena iš 10 labiausiai investicinę aplinką reformavusių pasaulio valstybių.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (43,37 kB)

Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67% visoje šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažoz ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto. Italijoje yra santykiniai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi) ir kt. Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausiai veikiančios taip vadinamuosiuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartojiškas prekes: drabužius, avalinę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orentuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo glogalizaciją ir augancia konkurenciją. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomu vieningu pasaulietinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje). Investavimas. Kodėl turėtumė investuoti? Italija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, o taipogi ir pilnavertė bendrosios rinkos narė. italų požiūris į užzienio investuotojus yra labai palankus, jiems nėra taikomi griežti apribojimai. Italijos rinka pagal bendrąjį vidaus produktą gali būti sulyginama su Didžiąja Britanija. Gyvenimo standartai šiose šalyse yra taipogi panašūs, nors be abejo yra skirtumų tarp atskyrų regionų. Dažniausiai Italijoje steigiamos mažo sir vidutinės įmonės. Pietuose rinka yra mažiau išvystyta, joje yra susidariusios ilgalaikės struktūrinės problemos, tačiau yra pastebimas tamtikrų sektorių greitas plėtojimasis, pavyzdžiui uostai ir elektronika. Atsiranda vis naujų investavimo galimybių tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energijos, vandens, telekomunikacijų ir kituose. Didžioji Britanija jau yra viena iš pagrindinių investuotojų tokiose rinkos srityse kaip farmacija, chemijos pramonė ir inžinerija. Taipogi auga investicijos į aptarnavimo sektorių, į kurį įeina draudimo paslaugos, bankininystė, transportas ir t.t. Kompanijos, planuojančios investuoti Italijoje, turi būtinai gerai išnagrinėti vietinę rinką, atkreipti dėmesį į joje veikiančias firmas ir pasinaudoti gautomis žiniomis, kad suprasti, kaip pasiekti sėkmę. Taipogi versininkai turėtų surasti kuo daugiau medžagos skirtos potencialiems investuotojms Italijoje, kurią teikia firmos siūlančios pagalbą bei informaciją žmonėms ieškantiems jos. Užsienio investicijų reguliavimas Remiantis Italijos įstatymus užsienio investuotojai gali vykdyti Italijoje investicijas liromis ar kita užsienio valiuta. Taip pat užsienio investuotojai gali investuoti į Italijos koorporacijų akcijas, obligacijas išleistas Italijos kompanijų, bankų ir Italijos vyriausybės ir kitus vertybinius popierius. Užsienio investuotojams yra leidžiama eksportuoti investicijos atneštą pelną, tai yra palūkanas. Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Vietinių kompanijų reguliavimas. Kokios yra vietinės ir reguliavimo nuomonės? Kapitalas ir uždarbis gali būti nevaržomai repatrijuojami atsižvelgiant į Europos sąjungos nustatytas taisykles. Italija yra pasirašiusi Dvigubo mokesčio sutarį, kuri apsaugo pajamas ir pelną nuo mokesčių esančių daugiau nei vienoj teritorijoj. Tai reiškia, kad mokesčiai mokami tik toj teritorijoj, kurioje ir yra gaunamas pelnas. Italijoje nėra jokio įstatymo draudžiančio užsienio investicijas, o taipogi nėra ir jokių vietinių industrijų, kurios būtų uždarytos privačioms įmonėms. Firmų rūšys Italijoje: Ribotos atsakomybės bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis kapitalas 20 mln. lyrų. Bendrų akcijų bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Ribotos atsakomybės akcinė bendrovė - aktyvūs partneriai: nerybota atsakomybė; neaktyvūs partneriai: atsakingi tik už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Įmonės teisinės formos parinkimas Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai. Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų. Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu - tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei. Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu. Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį - paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją. Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas. Verslo papročiai Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus i visus paklausimus. Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl timkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams. Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonų, faksu ar elektroninių paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti. Neformaliuose susitikimuose italai įpratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitinės korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba. Verslo aplinkoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais (Dottore, maestro, Avvocato, etc.). visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę. Kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde. Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties. Todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Italijoje tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas ispėja apie susidomėjimo stoką. Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtu pasitarti su partneriu italu, ka pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės. Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italija valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moteris pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška. Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį. Italijoje geros temos pokalbiams yra kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį. Verslo sėkmės faktoriai Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių: • Verslininko gabumai. • Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė. • Vyriausybės skatinimas. • Pakankamas kapitalas. • Verslo galimybės. • Darbuotojų bendradarbiavimas. Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes: • didelis poreikis karjerai; • savarankiškumas; • poreikis būti nepriklausomam; • poreikis naujovėms; • kūrybingumas, • entuziazmas, • darbštumas. Verslo rizikos sėkmė Verslininkystės rizika - tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje: 1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą); 2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje; 3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai; 4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; 5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis. Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai. Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas: • Kriminogeninė rizika. • Politinė rizika. • Finansinė rizika. • Komercinė rizika. Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys - veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką. Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie: • išlaidų tikslingumo analizės; • ekspertinio įvertinimo metodas; • analitinis; • analogų panaudojimo. Verslo planas. Verslo sumanymas Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą - turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus. Kokia jūsų verslo prasmė? Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės. Esamos ir būsimos padėties analizė: 1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius? 2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai? 3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau - realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas. Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai. Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija - tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai - viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų. Trumpai tariant, verslo planas - tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas. Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais. Įmonės tikslai Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai. Įmonės analizė Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis. Prekės ir paslaugos analizė Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas? Rinkos analizė Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos? Išteklių nustatymas Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim. Veiklos programa Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai? Sunkumai ir uždaviniai Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus. Rizikos įvertinimas Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema "kas, jeigu", pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus. Įmonės įkūrimas. Koks yra geriausias būdas tai padaryti? • Naujos įmonės kūrimas yra pagrįstas Civiliniu Kodeksu. Dėl mokesčių palankumo užsienio investuotojai suinteresuoti steigti bendras įmones. Tam, kad susijungti su vietine įmone, turi praeiti mažiausiai 40 dienų laikotarpis, kad inkorporacija butų patvirtinta notaro bei vietinio tribunolo. Minimalus sujungimo mokestis yra 10 milijonų lyrų. • Privalu turėti tvarkaraštį bei planą. Taipogi reikia įsigyti identifikavimo kortelę, kuri bus reikalinga, atidarant bankų sąskaitas, pasirašant kompanijos dokumentus ar naujo skompanijos vardu atliekant tam tikras operacijas. • Sekantis žingsnis yra pasirinkti Įmonės rūšį. Ribotos atsakomybės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti 20 milijonų lyrų. Akcijos gali būti perduotos tik notaro patvirtintu dokumentu. Akcinių bendrovių įstatinis kapitalas yra virš 200 milijonų lyrų. • Priklausydami nuo pradinės investicijos ir reikalavimų dirbančiam kapitalui, daugelis naujų verslininkų pasirenka ribotos atsakomybės bendrovę, su palyginus aukštu įstatiniu kapitalu, virš 200 milijonų lyrų (tokiu atveju, jis turi buti revizuojamas įstatymų nustatyta tvarka). • Patartina būtų neskubėti gavus visa informacija kurti įmonę. Reikėtų pasitarti su profesionalais, kurie įmonės kūrimo metu, galėtų jus atstovauti. Profesionalus ir, be abejo, legalus verslo patarėjas, galės padėti surengti susitikimu ssu reikiamais žmonėmis, galų gale, galės atstovauti kompanijo sinteresams įvairių derybų metu. Verslo įmonių kūrimas. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka. Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą - verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį. Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius - teisinius, socialinius - kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius. Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos. Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos - pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis - tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse). Politiniai - teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį. Reikalavimai įmonės kūrėjams: Įmonės kūrimo etapai yra šie: 1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas; 2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas; 3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas; 4. įmonės juridinės formos parinkimas; 5. verslo organizavimo projekto parengimas; 6. įmonės steigimo dokumentų parengimas; 7. įmonės registravimas. Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos. Idėjos pagrindimas - tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas. Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau - dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau - dėl finansinių problemų. Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi. Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia - ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra - kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia - kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta - kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta - ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja. Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės - sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai. Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos keli dalykai: • asmeninės valdžios siekimo atkaklumas; • materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas; • įmonės pelno paskirstymo būdas; • įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis; • įmonės likimas ateityje. Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą. Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia - už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo - gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva. Smulkių firmų skiriamasis bruožas - jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas - ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis. Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama. Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis - penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų. Naujos įmonės valdymas Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas Išteklių vadybos tikslas - efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas? Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus. Veikla Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas. Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos. Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas. Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt. Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP - stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas. Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros. Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspectors); Pakavimas. Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai. Finansų sritys: Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai. Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė). Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės. Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai. Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema. Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus. Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas. Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus

Ekonomika  Referatai   (34,28 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.

Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)

Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida. Kokios ekonominės jėgos veda prie bedarbystės, kai daugelio žmonių poreikiai nepatenkinami, nereti šeimų skurdo atvejai. Nedarbas veikia įvairius psichinės sveikatos aspektus: mažina savigarbą, didina neviltį ir panašiai. Tad silpnėja nedirbančio asmens ekonominio ir socialinio aktyvumo motyvacija ir, jeigu nedarbo poveikis užsitęsia, žmogui gresia ilgalaikis nedarbas. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių skaičius nustatomas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todėl išskiriamas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis. Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal darbo biržose registruotų bedarbių skaičių ir darbo jėgos santykį. Bedarbio sąvoka yra apibrėžta Bedarbių rėmimo įstatyme: “ Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietovės valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.“ Darbo biržos, įsikūrusios nuo 1991 m., pradėjo registruoti bedarbius. Daugiausia jų buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo mėn. – po 237 tūkst. Bedarbių registruotų darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3% 1991 m. pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo mėn. Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi į Valstybinę darbo birža. Tačiau nemažai bedarbių darbo ieško ir kitais būdais: privačiose darbo biržose, per žiniasklaidos priemone ir internetą, per giminaičius, pažystamus bei darbdavius. Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respondentų tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų. Dirbančių gyventojų skaičius nustatomas remiantis dviem šaltiniais: įmonių pateiktomis ataskaitomis (duomenys apie darbuotojų skaičių įmonėse) ir gyventojų užimtumo tyrimų rezultatais ( apklausiant 15 metų amžiaus ir vyresnius gyventojus pagal specialiai parengtą klausimyną). Lietuvoje užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metų. Juos atlieka Statistikos departamentas. Iki 2000 m. gyventojų užimtumo tyrimuose buvo apklausiami 14 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Nuo 2000 m., laikantis Europos Tarybos reikalavimų, apklausiami 15 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Jie atrenkami iš gyventojų registro paprastosios atsitiktinės imties metodu. Kiekvienam tyrimui atrenkama 3000 namų ūkių. Kiekvieno tyrimo metu keičiama 30% namų ūkių. Taigi atrinktas namų ūkis apklausiamas tris kartus. Ilgainiui buvo tobulinama atranka, klausimynas ir tyrimo duomenų perskaičiavimai visiems gyventojams. Lietuvos gyventojų užimtumo tyrimo klausimyne 2000 m. respondentams pateikiama 90 klausimų. Statistikos departamento atliekamuose užimtumo tyrimuose bedarbiai apibrėžiami pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas. ”Bedarbiai – tiriamojo amžiaus asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu metu pradėti dirbti, įvairiais būdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, pažystamus, gimines, žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo žemės, patalpų ar įrengimų, leidimų, licenzijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti.“ Bedarbių grupei pagal TDO priskiriami ir neaktyvūs gyventojai (moksleiviai, studentai), kurie nori dirbti ir įvairiais būdais aktyviai ieško darbo. Taigi du bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimo būdai remiasi skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos įvertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorinės darbo biržos bei Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbių skaičiaus duomenų skirtumus. Tačiau abu nedarbo situacijos įvertinimo būdai, naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibūdinti bedarbystės situaciją šalyje. Nedarbas gali būti laikinasis, struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. Laikinasis nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Struktūrinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausa struktūra neatitinka darbo pasiūlos. Struktūrinį nedarbą sukelia ir anksčiau nagrinėti rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimu stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atliginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartų, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “ struktūriniai “ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas.Jie tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai. Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausiai darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Tačiau visose šalyse bedarbio pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas, ir ne kiekvienas praradęs darbą, gali ją gauti. Pašalpos dydis sudaro tik dalį užmokesčio, kurį gaudavo darbuotojas paskutinėje darbovietėje. Jos dydis ir mokėjimo trukmė gali priklausyti nuo šeimyninės dalies, amžiaus ir kitų veiksnių. Mokslininkų nuomone, negalima mokėti per didelių pašalpų, nes tai stabdo darbo paieškas. Būtinas kompromisas tarp žmonių skatinimo dirbti ir palengvinimo gyventi nedarbo atveju. Valstybės įstatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina ekonomines nedarbo pasekmes. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem ne mažesnį kaip 24 mėn. Socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Pašalpa mokama neilgiau kaip 6 mėn. Per 12 mėnesių laikotarpį, o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienų viešuosius darbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai plačia prasme, kuriuos patiria visa šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kaip bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį, šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių gamybinių kreive. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Kai kurie ekonomistai mano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas, kadangi laisvalaikis irgi naudingas. Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmonės nesutinka dirbti už esamą pusiausvyros darbo užmokestį. Tokia situacija atitinka natūralųjį nedarbo lygį. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Lietuvoje 2000 metais atlikto jaunų bedarbių tyrimo duomenimis, beveik kas antras respondentas pažymėjo neigiama nedarbo įtaka gyvenimo lygiui, tolesniam mokymuisi (kvalifikacijos tobulinimui), apsisprendimui kurti šeimą ar turėti vaikų ir bendrai emocinei savijautai. Išsamesnė minėto tyrimo rezultatų analizė parodė, kad šalia materialiųjų padarinių išsiskiria dvi pagrindinės socialinių psichologinių padarinių grupės: pirmoji apima tarpasmeninius santykius su bedarbiams artimiausiais žmonėmis (šeima, tėvais, draugais), antroji – tai visų visuomeninio gyvenimo sričių (mokymosi, laisvalaikio leidimo, apsisprendimo dėl šeimos kūrimo ir pan.) pokyčiai. Visa tai tiesiogiai veikia socialinės atskirties atsiradimą, t.y. riboja žmogaus socialinę raidą. Nedarbo problemos veikia ne tik tiesiogiai žmones, kurie nori dirbti, tačiau neturi darbo, bet ir jų šeimas. Įvairiose šeimose skirtingai patiria nedarbą. Galima išskirti tokias grupes: 1. Šeimos, kurių vienas iš narių (ar daugiau – 2001 metų ilgalaikių bedarbių tyrimo duomenimis, net 51 proc. Respondentų nurodė, kad jų sutuoktinis irgi neturi darbo) buvo atleistas iš darbo ir tam tikrą laiką negalėjo įsidarbinti. Tai yra gausiausia šeimų grupė. 2. Šeimos, kurių vienas ar daugiau narių priversti dirbti sutrumpintą darbo laiką, dirba pagal terminuotą sutartį arba laikinus sezoninius darbus ar dirba neoficialiai. Pavyzdžiui, 1994 metų rugsėjį Lietuvoje, remiantis 2500 didesnių įmonių informacija, 23 tūkst. darbuotojų priverstinai atostogavo, o 22,7 tūkst. – dirbo pagal sutrumpintą darbo laiko grafiką. Ekspertiniais vertinimais, 1998 metais Lietuvoje buvo apie 300 tūkst. neoficialiai dirbančių žmonių. 3. Šeimos, kuriose yra abiturientų ar profesinių įstaigų absolventų, kurie baigę negalėjo rasti tinkamo darbo. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2000 metų pabaigoje užregistruota 226 tūkst. bedarbių, iš jų 57 tūkst. – 16-24 metų jaunimas. Lietuvoje jaunimo nedarbo problema sudėtinga tuo, kad didėja ne tik bendras nedirbančio jaunimo skaičius, bet nuolat daugėja jaunų asmenų, neturinčio jokio profesinio pasirengimo. 2000 m. pabaigoje Lietuvoje 44 proc. Jaunų bedarbių neturėjo profesinio pasirengimo. 4. Šeimos, kurių vienas ar daugiau narių gavo pranešimus apie atleidimą iš darbo. Įspėjimo iš darbo gavimas labai neigiamai veikia daugelio žmonių psichiką ir dažnai neigiamai – sveikatos būklę. Ilgėjant nedarbo trukmei ir blogėjant materialiajai šeimos padėčiai deformuojasi ir šeimos socialinė funkcija. Nedarbas skatina ir šeimos uždarumą, t.y. šeimos gyvenimas vis labiau telkiasi aplink savo buto (namo) problemas, todėl didėja visuomeninė šeimos izoliacija. Toks šeimos klimatas neigiamai veikia tarpusavio santykius šeimoje ir jų pasaulėžiūros formavimąsi. Jis neskatina visokeriopos vaikų raidos, neplėtoja jo aktyvios socialinės pozicijos ir tobulėjimo poreikių. Tačiau ypač neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos. Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 mėnesiu. Ilgalaikio nedarbo didėjimą lemia įvairios priežastys, kurias galima suskirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias. • Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padėties šalies ūkyje, darbo rinkoje, nuo užimtumo ir socialinės apsaugos politikos, nuo darbo santykių įmonėse ir socialinio dialogo. • Subjektyvios priežastys labiau priklauso nuo pačių bedarbių kokybinių charakteristikų (sveikatos būklės, išsilavinimo, profesijos, amžiaus, gyvenimo vietos ir pan.) jų įsidarbinimo motyvacijos, šeimos funkcijų vykdymo ir vyraujančių darbdavių nuostatų. Kartu reikia pažymėti, kad ilgalaikis nedarbas lemia didžiausias ekonomines ir socialines išlaidas. Lietuvoje 2001 metais atliktas ilgalaikio nedarbo tyrimas parodė, kad ilgalaikis nedarbas prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus susiduria su darbo rinka ar kreipiasi į darbo biržą. Daugeliui ilgalaikių bedarbių ši problema prasidėjo jau pradinėje mokykloje. Nepakankamas pažangumas bendrojo lavinimo mokykloje riboja jauno žmogaus galimybes siekti kokybiško profesinio pasirengimo ir paklausios profesijos. Tinkamo profesinio pasirengimo trūkumas riboja įsidarbinimo galimybes, ypač kaimo vietovėse ir miesteliuose. Dauguma bedarbių (23 %) neturi profesinio pasirengimo, yra baigę tik vidurinę mokyklą. Asmenys, baigę profesines mokyklas, kuriose įgijo nepaklausias profesijas, ar dėl mažų praktinių įgūdžių sunkiai įsidarbina. Apie penktadalį bedarbių yra baigę technikumus ar aukštesniąsias mokyklas. Bedarbių, turinčių aukštojo mokslo diplomus, būna nedaug, jų skaičius svyruoja nuo 16 iki 20 tūkst. (apie 7 % visų bedarbių). Ilgalaikiam nedarbui įtakos turi ir ūkio raidos struktūros pokyčiai. Nepakankamos investicijos į pramonės, statybos ir paslaugų sektorius, mažėjanti žemės ūkio plėtra sukuria perteklinę darbo jėgą ir didina nedarbą. Ši problema ypač aktuali kaime, kur žemės ūkyje dirba daugiausia gyventojų. Stringant žemės ūkio reformoms, didėja nedarbas kaime, jis nuo 8,2 proc. 1999 m. pakilo iki 14,6 proc. 2000 m. Daug problemų kyla perkvalifikuojant žemės ūkio darbuotojus, suteikiant jiems paklausią kvalifikaciją bei juos įdarbinant. Sėslus gyvenimo būdas, lėšų stoka įsigyti būstą apsunkina šių problemų sprendimą. tai būdinga visoms postkomunistinėms valstybėms. MIESTO IR KAIMO UŽIMTI GYVENTOJAI PAGAL IŠSILAVINIMĄ Apžvelgiant nedarbo situacija Lietuvoje, ryškėja dvi neigiamos tendencijos. Pirma, daugėja bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, o į darbo biržas daugiausia kreipias asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją atitinkančio darbo. Antra, ypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse. Neigiami ilgalaikio nedarbo padariniai dažniausiai yra susiję su šeimos iširimu, nedirbančio asmens hospitalizacija, stacionariu psichiatriniu gydimu, savižudybėmis ar suicidiniais mėginimais, nusikalstama veikla ir vaikų, augančių ilgalaikio bedarbio šeimoje, socialinio kapitalo (išsilavinimo, laisvalaikio, draugų ir pan.) sumažėjimu. Tačiau būtina pažymėti, kad ilgalaikio nedarbo poveikio psichinei sveikatai negalima atskirti nuo pagrindinių neigiamų ekonominių ir socialinių sąlygų, kitaip tariant, nuo ekonominės ir socialinės (išsilavinimo) nelygybės, kuri asmeniui egzistavo iki nedarbo. Apibendrinimas Galima apibendrinti, kad blogiausia įtaką žmogaus socialinei raidai daro ilgalaikis nedarbas ir jo lemiama socialinė atskirtis, t.y. laisvo žmogaus pasirinkimo socialinėje ekonominėje sferoje ribojimas. Socialinė atskirtis dėl mažo ekonominio aktyvumo (nedarbo) – tai nepakankamai veiksmingos švietimo ir ugdymo, profesinio rengimo (plačiuoju požiūriu), socialinės apsaugos, darbo rinkos ir ekonominės rinkos politikos rezultatas. Todėl siekiant ją mažint būtina formuoti lanksčią kompleksinę nedarbo (ypač ilgalaikio) prevencijos sistemą, apimančią visas darbo jėgos formavimo ir jos įtraukimo į darbinę veiklą grandis. Socialinės atskirties mažinimas turi tiesioginę teigiamą įtaką žmogaus socialinei raidai, nes: • Didina profesijų aktyvumą; • Teigiamai veikia gyventojų sveikatą; • Mažina biudžeto paradimus dėl socialinės paramos finansavimo. Atsižvelgiant į Lietuvoje sukauptą medžiagą bei ES šalių patirtį, socialinės atskirties užimtumo srityje mažinimo priemonės pirmiausiai turi būti orientuotos į ilgalaikio nedarbo mažinimą. 2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino pagrindines Vyriausybes 2000-2004 m. programos nuostatas dėl ekonomikos, darbo, socialines, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui. Strateginiai užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslai numato liberalizuoti verslo sąlygas, skatinti ekonomikos plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus bei trukdymus. Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 m. programos strateginiai tikslai: įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai; didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką; prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (164,7 kB)

Konkurencijos samprata. Tobula konkurencija. Netobula konkurencija. Konkurencijos vaidmuo rinkoje. Konkurencijos įstatymas. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas. Konkurencijos teisės objektas rinkos ekonomikos doktrinoje. Konkurencijos įstatymo projektas. Valstybės vykdomas ekonomikos reguliavimas ir konkurencijos iškraipymai. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas. Nesąžininga konkurencija . Konkurencijos institucija. Atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Konkurencijos tarnyba.

Ekonomika  Referatai   (18 psl., 487,83 kB)

Šio projekto tikslas – išanalizuoti galimybes steigti dekoratyvinių vejų projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonę Kauno mieste. Pasiteisinus šio projekto analizei, tikimasi, šiame mieste pradėti verslą. Patogi geografinė padėtis ir situacija rinkoje, taip pat žodinė pirkėjų apklausa, išsamiai išanalizuotos įmonės stiprybės sudaro palankias sąlygas šiam verslui plėtoti.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 73,91 kB)

Kiekvienos įmonės tikslas yra gauti kuo didesnį pelną. Siekiant šio tikslo, įmonei būtinai reikia žinoti vartotojų poreikius bei norus, kad galėtų tinkamai formuoti savo prekių asortimentą, tobulinti vienas ar kitas prekes, neperkamas prekes ir pan. Taip pat naudinga išsiaiškinti ar vartotojai yra patenkinti esamomis prekėmis, jų gausa, sužinoti ar verta įmonei plėsti asortimentą naujomis, patobulintomis prekėmis ir kaip jas geriau pateikti vartotojams.

Vadyba  Kursiniai darbai   (17 psl., 41,88 kB)

Paslaugų sfera yra viena perspektyviausių, sparčiai besiplėtojančių ūkio šakų. Ši sfera yra pakankamai atvira ir patraukli pradedantiems verslininkams. Vakarų šalyse vis daugiau verslininkų įsitraukia į paslaugų sferos veiklą. Formuojantis Lietuvos rinkos ekonomikai, daugėja žmonių, susijusių su komercine veikla. Gausėja smulkių, privačių prekes kuriančių ir paslaugas teikiančių įmonių. Gausioje prekių ir paslaugų rinkoje parduoti savo prekę darosi vis sudėtingiau. Sugebėjimas suprasti ir pakeisti kliento norus, įsiūlyti savo produktą, mokėjimas dirbti rinkai, tampa neatskiriama sėkmingos veiklos sąlyga. Lietuvoje paslaugų sfera plėtojama spartesniu tempu, palyginti su pramonės gamyba, tačiau tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu paslaugų rinkodara tik pradedama plėtoti. Naujos paslaugos plėtojamos priklausomai nuo jų paklausos, steigiamos naujos paslaugų įmonės.

Ekonomika  Referatai   (17 psl., 28,34 kB)

Narkotinės medžiagos egzistavo visais laikais ir visose kultūrose. Deja jų paklausos labai greitai išplito stulbinančiu mokslo ir technikos pasiekimų amžiuje civilizuotase kraštuose. Graikų kalba narkotiko reikšmė yra – „stingdantis, apsvaiginantis“. Tai medžiagos, slopinančios centrinę nervų sistemą ir sukeliančios narkozę. Nedideliais kiekiais naudojamos jos sukelia ypatingą psichinę būseną, vadinamą euforiją.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (11 psl., 21,33 kB)

Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.

Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)

Logistika palyginti su tradicinėmis vadybos mokslo šakomis: finansų, rinkodaros ir gamybos valdymu yra gana nauja mokslo šaka. Šio mokslo naujumas, pasireiškia tuo, kad siekiama valdyti ne atskirai kiekvieną veiklos sritį, o koordinuotai. Pirmoji knyga, kurioje kalbama apie koordinuotos logistikos vadybos privalumus, pasirodė tik 1961 m., ir tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl dar nėra visuotinai priimto logistikos apibrėžimo.

Logistika  Konspektai   (17 psl., 170,19 kB)

Makroekonomikos ir mikroekonomikos teorijos taikymas transporto sektoriuje. Infrastruktūra ir paslaugų taikymas. Paklausa ir pasiūla. Transporto paslaugų konkurencingumas. Geležinkelių transporto ekonomika. Krovinių ir keleivių vežimų planavimas. Geležinkelių transporto eksploatacinės išlaidos. Geležinkelių transporto apyvartinės lėšos. Vandens transporto ekonomika. Jūrų transporto išlaidų elementai. Transportavimo išlaidų koncepcija. Oro transporto ekonomika. Oro transporto išskirtiniai bruožai. Oro transporto išlaidos ir pajamos.

Logistika  Konspektai   (18 psl., 23,17 kB)

Prekių pirkimo (aprūpinimo) samprata, sudėtinės dalys. Prekių atsargų sudarymas ir valdymas. Prekių ir paslaugų realizavimas. Prekių paruošimas parduoti ir pasiruošimas teikti paslaugas. Prekių ir paslaugų pasiūla bei darbas su pirkėjais (klientais). Įmonių ūkinės veiklos procesą sudaro šios sudėtinės dalys: prekių, medžiagų, kuro, įrenginių, atsarginių dalių, komplektuojamų dalių pirkimas (aprūpinimas); atsargų sudarymas ir valdymas; prekių paruošimas parduoti ir pasiruošimas suteikti paslaugas; prekių realizavimas ir paslaugų suteikimas.

Ekonomika  Pateiktys   (53 psl., 42,5 kB)

Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.

Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)

Regioninė politika – teoriniai aspektai. Regiono sąvoka. Regioninės politikos sąvoka. Regioninė plėtra. Ekonominė regionų plėtra. Regionas – vientisa valstybės teritorijos dalis, kurioje įgyvendinama nacionalinė regioninė politika (Regioninės plėtros įstatymas) “APSKRITYS”. Regionų grupavimo kategorijos: Pagal homogeniškumą - regionus suformuoja tam tikros zonos (plotai), pasižyminčios tam tikromis tik joms būdingomis savybėmis (ekonominėmis, socialinėmis ar politinėmis. Pagal centriškumą - populiacija bei ekonominė veikla koncentruojasi ties specifiniais veiklos centrais (miestais, didmiesčiais);Pagal planavimą - nusako regionus administravimo bei politine išraiška.

Ekonomika  Pateiktys   (62 psl., 104,44 kB)