Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Žodžių žaismas K. Binkio poezijoje
2009-06-26
Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. šiauriniame Lietuvos pakrašty – netoli Papilio miestelio esančiame Gudelių sodžiuje. Palei pat jį vinguriavo Rovėjos upeliūkštis, kurio pelkėtomis pakrantėmis driekėsi šilas. Vėliau poetas sakėsi, kad jo vaikystė iki keturiolikos metų prabėgusi parovėjy ir šilely. Naktigonių laužai, spiečiais į juodą nakties dangų lekiančios žerplėjančios kibirkštys, duslus supančiotų arklių šuoliavimas ir prunkštimas, drebulį varantys kaimo bernų pasakojimai apie velnius, raganas ir nutrūktgalviškas numirėlių išdaigas ilgam įsmigo į guvų berniuko protą. Vėliau su ironija poetas pastebėjo, kad vaikystėje “be galo mėgdavau gaisrus ir vaiduoklius”. Slėpininga vasaros naktų vėsa, garsai ir spalvos ryškia gija vėliau nusidriekė per visą K. Binkio lyriką.
H. Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei.
H. Radausko kūryba tarsi atskira srovė, įvairių srovių samplaika. Ne išimtis ir eilėraštis ”Rytas geležinkelio stoty”. Jame naudojant simbolius sukuriama poetui taip artima laisvės dvasia, išreiškiamos H. Radausko idėjos, jo filosofija. Eilėraštyje labai aiškiai jaučiama permainų, naujovių, laisvės dvasia. Vaizduojamas naujos eros, naujo pasaulio gimimas, veržlus naujovių atėjimas.
"Žemininkų" dvasinė patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau išeivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtinės nedaug ką teišsivežė. Jie vadinami "bežemių", kartais ir "neornamentuotos" kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Šie poetai jau nebegali atsiremti nei į namus, nei į gimtąją žemę, nes nebejaučia jų realumo. Suabejojama, ar žmogus apskritai turi kokį nors dvasinės atramos tašką, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybė. Labiausiai Mackaus pasaulėjautą pakeitė staigus besiformuojančio pasaulio sugriuvimas, tėvynės praradimas. Jo pasaulėjauta skaudi, dramatiška, o kartais ir tragiška. Nėra lietuviškų raidžių.
M. Meterlinko "Nekviestoji viešnia"
2009-06-16
M. Meterlinko “Nekviestoji viešnia” – tai bene žymiausias visų laikų simbolistinis dramos kūrinys. Kiekviename reiškinyje, veikėjų veiksmuose, pačiose veikėjų asmenybėse galima įžvelgti simbolinę prasmę. Vienas iš pagrindinių kūrinio personažų yra neįvardintas. Jo niekas nemato, o tik girdi ir jaučia. Jam įžengus į sodybą nustoja čiulbėjusios lakštingalos, pasibaido gulbių pulkas, įsivyrauja visiška tyla. Tai – mirtis, arba giltinė.
Komizmo sukūrimo priemonės
2009-06-16
Komizmas mene ir literatūroje turi daug pavidalų bei pasireiškimo formų. Kanadiečių literatūrologas V. Frajus teigia, kad literatūroje egzistuoja keturi pasakojimą orientuojantys poliai, platesni ir aktyvesni už literatūros žanrus. Kiekvienai literatūros temai ir fabulai galima rasti vietą savotiškame konceptualiniame žemėlapyje, kuriame pažymėtos keturios pagrindinės kompaso kryptys: “romantinė”, “tragiška”, “komiška”, “ironiška” arba “satyrinė”. Bene išsamiausiai komizmą kaip literatūrologinį reiškinį yra tyrinėjęs ir aptaręs A.Kalėda savo studijoje “Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje”. Ši knyga skirta komizmo sampratai, komizmui literatūroje, šio reiškinio raidai lietuvių literatūroje, aptariant konkrečius kūrinius.
Jausmo išaukštinimas romantikų kūryboje
2009-06-15
Daugelis romantikų savo kūriniuose nemažai dėmesio skiria jausmų atskleidimui, išaukštinimui. Tai būdinga Maironio, Simono Daukanto, Adomo Mickevičiaus, Viktoro Hugo, Džordžo Bairono ir kitų autorių kūrybai. Išaukštinami tyri, kilnūs, gražūs jausmai: jautrumas, ilgesys, švelnumas, gerumas. Tačiau daugiausiai dėmesio skiriama meilei. Romantikų kūryboje egzistuoja dvi meilės rūšys. Vieną jų, meilę žmogui, aukština V.Hugo romane “Paryžiaus katedra”. Kitokią meilę savo poezijoje vaizduoja Maironis. Tai- meilė tėvynei. Maironis, būdamas tikras patriotas, savo eilėraščiuose dažnai prisimena didingą Lietuvos praeitį, senovę.
Petro Cvirkos romanas “Meisteris ir sūnūs” puikiai parodo, kokia kūrybinė galia slypi paprastuose kaimo žmonėse. Kaime išugdomi tikri menininkai. Tokiais galima laikyti siuvėją Krizą ir meisterį Deveiką. Tačiau ne vien jie yra liaudies meno atstovai. Kiekvienas liaudies žmogus yra savotiškas menininkas. Juk kaime galima pamatyti tiek nuostabių meno kūrinių. Pavyzdžiui, kiekvienoje kaimo sodyboje seniau galima buvo rasti kryžių su rūpintojėliu. Kryžius išraižytas nuostabiais ornamentais, o rūpintojėlis tarsi gyvas sėdi, parėmęs galvą.Dar ir dabar kai kur tie kryžiai tebestovi.
V. Hugo "Paryžiaus Katedra"
2009-06-15
Viktoras Hugo romane “Paryžiaus Katedra” vaizduoja gyvenimą viduramžių Paryžiuje, jo sunkumus ir, šių laikų žmogaus požiūriu, gana niūrią realybę. Jis sukuria ištisą pasaulį, atskleisdamas pagrindinius gyvenimo principus per romano veikėjus. Norėdamas dar labiau paryškinti didžiausias vertybes, V.Hugo visus personažus kuria kontrasto principu.Turbūt kontrastingiausias yra Kvazimodas - Katedros varpininkas. Autorius nupiešia labai aiškų išorinį jo paveikslą.Jis vaizduojamas bjaurus, išsigimęs. Visi miestiečiai juo bjaurisi. Kvazimodas yra kuprotas, šlubas, kurčias, mato tik viena akimi.
Ernestas Hemingvėjus
2009-06-12
E. Hemingvėjaus gyvenimo istorija prasidėjo ties ženklia riba – baigėsi devynioliktas amžius ir aušo dvidešimtas. Tuomet kaip ir dabar ginčytasi, kada geriau sutikti naująjį amžių – 1899–ųjų gruodžio 31 d. ar 1900–ųjų gruodžio 31 d. Likimo buvo lemta, kad tokiame miestelyje kaimynystėje gyveno, o vėliau susituokė Greisė Hol ir Klarensas Edmundas Hemingvėjus. Tai buvo be galo skirtingi žmonės. Greisė Hol buvo iš turtingos ir labai religingos šeimos, pasižymėjo neeiliniais muzikiniais gabumais ir svajojo tapti dainininke. Klarensas Edmundas Hemingvėjus buvo gydytojas. Meilę medicinai jis derino su meile gamtai, medžioklei ir žvejybai. Jis nemėgo miesto ir svajojo gyventi gamtoje.
Aforizmai apie kalbą
2009-06-12
Aforizmai apie kalbą. Sunaikink ją [kalbą] – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.
Kompiuteris ar gera knyga
2009-06-11
Informacija - tai žinios, kurias galima perduoti, priimti, įsiminti. Pastaruoju metu jos kiekiai smarkiai išaugo, tad nebeužtenka įprastų priemonių jai išsaugoti. Anksčiau ir dabar naudojamos knygos jau prarado dominuojantį vaidmenį duomenų kaupimo technologijose. Jos tapo nebe vienintelis informacijos šaltinis, o laisvalaikio praleidimo būdas. Taip įvyko dėl dviejų priežasčių - knygos turi blogą ypatybę, senti ir informacija jose pateikta nesuklasifikuotai, sunku atsirinkti būtent tai, ko reikia. Nieko panašaus nesutiksite kompiuteryje.
Lietuvių kalbos gramatika
2009-06-11
Daiktavardis. Veiksmažodis. Būdvardis. Skaitvardis. Įvardis. Prieveiksmis. Prielinksnis. Jungtukas. Jaustukas. Ištiktukas. Dalelytė.
Koks tas faustiškojo tipo žmogus
2009-06-11
Kiekviena epocha ir kiekviena tauta turi nuomonę - stereotipus, koks turėtų būti žmogus. Tačiau kiekvienam žmogui būdingi bendri bruožai: jis turi būti gražus ne tik išore, bet ir vidumi, turi turėti gerą širdį. Šis Kalokagatijos idealas seniau buvęs labai aktualus ir dabar nesvetimas. Faustiškojo tipo žmogus labai intelektuali, bet ne mažiau prieštaringa asmenybė. Kiekvieno žmogaus krūtinėje gyvena dvi sielos, kurios viena nuo kitos nori atsiskirti.
A. Škėma "Balta drobulė"
2009-06-11
13-tos dalies analizė. Balta drobulė - tai spalva, simbolizuojanti pasidavimą ir susitaikymą. Šis audeklas artimas žmogui, juo apgobtas žmogus palieka gyvųjų pasaulį. Tad kas gi ta balta drobulė? Gal tai netekusio gyvenimo vilties žmogaus atsidavimas mirčiai? O gal jo pasidavimas gyvenimo upės tėkmei?
Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti aplinką, dirbti. Ji galvoja apie ateitį. O Antanas neturi ateities. Gyvendamas šia diena jis kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis.
Lietuva Prospero Merimee novelėje "Lokys"
2009-06-10
“Lokys” (“Lokis”) – paskutinioji Prospero Merimee novelė, išspausdinta autoriui dar esant gyvam – 1869 metų rugsėjo 15 dieną žurnale Revue des Deux Mondes. Ji sumanyta 1867 metų pavasarį. Imperatorienės Eugenijos, Napaleono III žmonos, salone buvo mėgstama balsu skaityti baisias istorijas. Laiške savo artimai draugei Jenny Dacquin (1868, rugsėjo 2) jis aptaria novelės turinį, aiškiai jį parodijuodamas: veiksmas vyksta Lietuvoje – šalyje, kurią jūs gerai pažįstate. Ten kalbama beveik grynu sanskritu. Vienai įžymiai tos šalies damai medžiojant atsitinka nelaimė – ją sučiupęs nusineša beširdis lokys, ir dėl to ji išeina iš proto; bet vis dėlto ji pagimdo puikaus sudėjimo berniuką, kuris išauga į žavų vyriškį – tik jį kamuoja juodos mintys ir keisti nesuprantami įgeidžiai.
Egzistencinė ir absurdo drama
2009-06-10
Egzistencializmas susiformavo po II pasaulinio karo. Svarbiausia egzistencialistų mintis – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje. Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešingas žmogaus sąmonei. Aplinka žmogui neturi jokios prasmės. Individo likimas ir charakteris priklauso nuo pačio žmogaus, žmogus pats apsisprendžia ir atsako už savo poelgius, tačiau žmogus turi atskomybės ir pareigos jausmą. Žmonių santykiai yra tokie, kad juose nėra tarpusavio supratimo.
H. Hesė - "Stepių vilkas"
2009-06-10
H. Hesė – intelektualiosios prozos kūrėjas. Jo kūriniai rodo, kad intelektuali asmenybė negali išvengti vidinių krizių. Svarbiausi romanai: “Kleinas ir Vagneris”, “Paskutinė Klingzoro vasara”, “Sidharta”, ”Stepių vilkas”, ”Narcizas ir Goldmundas”, ”Žaidimas stikliniais karoliukais”. Autoriaus kūrinių centre – asmenybė, kuri negali pritapti visuomenėje, bet negali gyventi be jos. Taip susidaro psichologinė vidinė drama, kurios pagrindinis teiginys – “Žmogus turi būti savimi”.
Rolando giesmė
2009-06-10
“Rolando giesmėje” pasakojama apie septynerius metus trukusį Karolio Didžiojo žygį į Ispaniją. Jis “Lig jūros šalį užėmė kalnuotą. Neatsilaikė miestai nei tvirtovės, neliko mūrų jo kely nei kuorų.” Persigandęs saracėnų karalius Marsilis nusprendė siūlyti prancūzams taiką, pasiųsti jiems begalę turtų, prisiekti Karoliui draugystę ligi grabo. Tačiau prancūzams pasiuntus vyčiu Ganeloną, jis išdavė savo posūnį Rolandą bei visą Prancūziją.
Tristanas ir Izolda
2009-06-06
Legendoje apie Tristaną ir Izoldą pasakojama, kaip be galo narsus jaunikaitis Tristanas, nukovęs nenugalimąjį Morholtą Airį ir padovanojęs Kornvalio žemėms laisvę, išvykęs ieškoti karaliui Markui auksaplaukės karalaitės, nugalėjęs baisųjį slibiną, įsimyli dieviško grožio Airijos karalaitę Izoldą Auksaplaukę. Jisai buvo prisiekęs savo motinos atminimu, kad be auksaplaukės karalaitės negrįš gyvas į Kornvalio žemes, tačiau tik išvydęs Izoldą Auksaplaukę jisai be galo ją pamilo.
Literatūros rūšys ir žanrai
2009-06-06
Lyriniai kūriniai. Lyrikos žanrai. Lyrikos tipai. Epiniai kūriniai. Epo žanrai. Draminiai kūriniai. Dramos žanrai. Grožinės literatūros kalba. Poetinė leksika. Poetinė sintaksė. Poetinė fonetika. Eilėdara. Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.
Kalbos dalių gramatinio nagrinėjimo planai
2009-06-05
Daiktavardis. Pradinė daiktavardžio forma (vns. vard.). Kalbos dalis (daiktavardis). Skyrius (bendrinis ar tikrinis). Giminė (mot. ar vyr.). Linksniuotė, skaičius, linksnis. Kuo eina sakinyje. Būdvardis. Pradinė forma (vns. vard.). Kalbos dalis (būdvardis). Paprastasis ar Įvardžiuotinis. Linksniuotė. Laipsnis. Giminė, skaičius, linksnis. Kuo eina sakinyje.
V.M. Putino romanas "Altorių šešėly"
2009-05-27
V.M.Putino romanas "Altorių šešėly" yra psichologinio pobūdžio. Čia autorius nagrinėja žmogaus asmeninės laisvės , kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į žmogaus laisvę. Galima išskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, ieškodamas kelio į asmeninę laisvę. Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį - "Bandymų dienos". Joje sužinome, kad Liudas įstojo į seminariją dėl tėvų noro, dėl baimės prarasti religinį tikėjimą ir dėl noro tarnauti Lietuvai.
Poezijos teksto analizė
2009-05-26
Eilėraščio skaitymo planas. Eilėraščio situacija ( erdvė, laikas, vieta). Lyrinis "Aš". Poezija – eiliuotinė, grožinė literatūra (eilėraščiai, baladės, poemos, odės). Lyrika yra poezijos dalis, tai siauresnė sąvoka. Lyrika – poezijos rūšis, kuri betarpiškai išreiškia žmogaus jausmus ir mintis. S. Nėries eilėraščius vadiname lyrika, o K. Donelaičio “Metų” lyrika nepavadinsi. Eilėraštyje dažnai žodis įgyja papildomą reikšmę. Negalima nagrinėti eilėraščio pažodžiui, nes yra daug poetinių figūrų (meninių priemonių), kurias kiekvienas skaitantysis suvokia savaip.
Viena dažniausiai pasitaikančių poezijoje temų yra žmogaus santykis su pasauliu. Poetas, atskleidžiantis šią temą, dažnai apipina ją alegorijomis ar palyginimais, tuo paslėpdamas pagrindinę mintį ir taip dažnai sustiprindamas eilėraščio įspūdį. Eilėraščio mintį slepia ir Justinas Marcinkevičius savo eilėraštyje „Prisipažinimas”, tuo lyg ir skatindamas kuo įvariapusiškiau interpretuoti kūrinį ir kantriau ieškoti tikrosios reikšmės.
J. Biliūno apsakymas "Ubagas"
2009-05-26
Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ pavaizduotas labai svarbios šiuolaikiniam pasauliui būdingos problemos. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Petras Sabaliūnas, savo išgyvenimais ir rūpesčiais panašus į daugelį iš mūsų senos kartos žmonių. Petras Sabaliūnas – žilas, geros širdies senelis, kaip ir daugelis senų žmonių, turintis savo pomėgį – bites. Senelis labai jas mėgo, gerai jomis rūpinosi ir visada kalbėjo, kad bitės geros ir paklusnios tik tada, kai „bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena“. Dėl to jis kiekvienam pasitaikiusiam žmogui nepamiršdavo medaus duoti.
Antanas Škėma - vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jis griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, stengėsi meninį žodį paremti Vakarų mentalitetu, taip išgaudamas radikalių modernumo apraiškų spektrą, nuspalvinusį ir lietuvių literatūros dramą, ir prozą. Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, "sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių.
J. Savickio "Vagis"
2009-05-26
Jurgis Savickis – XX a. epochos europinės kultūros žmogus, siekiantis kūrybinės išraiškos modernumo, originalumo. Jo kūrybos principas – estetiškumas, efekto psichologijos siekimas, perdėta elegancija, subtilus individualizmas. J.Savickio proza yra moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius ir papročius. Todėl dažnas jo kūrinių veikėjas yra vaikas, išlaikęs natūralų pasaulio suvokimą. Kūryba, menas J.Savickiui – saviraiškos priemonė, kaukių teatras, iliuzija.
Mergaitės mintys ir svajonės. Mergaitės ir tėvo santykiai. Nuomininko ir motinos dvasinis pasaulis. Kas lemia žmogaus dvasingumą. Lyrinio pasakojimo impulsyvumas Sauliaus Šaltenio novelių ir apysakų knygose perkoštas ironijos, kuri numuša nusistovėjusią pokario situacijų patetiką ir degraduoja politinės frazeologijos štampus. Tai mes galime pastebėti ir jo novelėje „Amžinai žaliuojantis klevas“.
S. Nėris - "Dainuok, širdie, gyvenimą"
2009-05-26
"Dainuok,širdie,gyvenimą" - jau pavadinimas – raktas į viso kūrinio prasmės suvokimą. Eilėraštis gimė,susimaišius išgyventiems karo įvykiams su Tėvynės ilgesiu. Jis tarsi neturi pradžios, yra tos pačios nuotaikos tąsa, o kartu ir priešprieša. Poetė atveria savo širdį , išlieja susikaupusius jausmus: liūdesį, džiaugsmą. Išgirstame kreipinį, kuriuo pasakoma, kad bus kalbama apie jausmus, kurie žinomi ir suprantami tik pačiam lyriniam subjektui.
Lietuvių autorių kūrinių analizė
2009-05-26
J.Apučio novelistika. Vienos arba kelių novelių analizė pasirinktu aspektu. B. Radzevičiaus “Priešaušrio vieškelių” (1d.) analizė pasirinktu aspektu. A. Škėmos romanas "Balta drobulė" pasirinktu aspektu. Naujausioji poezija. Vieno poeto kūrybos aptarimas. R. Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” analizė pasirinktu aspektu. H. Radausko poezija. Pasirinktų eilėraščių analizė. H. Nagio, A. Nykos – Niliūno, A. Mackaus, L. Sutemos poezija. Vieno autoriaus pasirinktų eilėraščių analizė.
