Tai baigiamasis darbas apie individualią įmonę, kurios veikla - mergvakario organizavimas.

Vadyba  Kursiniai darbai   (19 psl., 61,04 kB)

Šiame darbe aš aptariu alternatyviuosius kaštus. Pirmiausiai apibūdinu, kokia yra ekonominių kaštų samprata ir pelnas. Norint aptarti alternatyviuosius kaštus reikia žinoti, kokie kaštai dar vyrauja, todėl pradedu nuo gamybos kaštų. Rašydama apie gamybos kaštus išskiriu, kur susidaro gamybos kaštai ir su kuo jie asocijuojasi. Toliau aptariu trumpojo laikotarpio bendruosius gamybos kaštus, apibūdinu kaip jie susidaro, kokioms aplinkybėms esant susidaro ir į kokius gamybos veiksnius jie yra skiriami. Po jų seka trumpojo laikotarpio pastovieji gamybos kaštai, kitaip dar vadinami pridėtinėmis išlaidomis. Taip pat šioje temoje aptariu ir trumpojo laikotarpio kintamus gamybos kaštus. Apibūdinusi šiuos kaštus, toliau rašau apie alternatyviuosius kaštus ir aptariu jų sampratos ir su kuo jie asocijuojasi. Norint geriau suprasti alternatyviuosius kaštus būtina aptarti taip pat ir privačius ir visuomeninius kaštus, nes jie siejasi tarpusavyje. Taip pat apibrėžiu ir pelno sąvoką. Paskutinėje potemėje aptariu buhalterinius ir ekonominius kaštus. Čia iškyla palyginimas buhaterinių ir ekonominių kaštų, kad jie nėra tapatūs. Čia pateikiu kaštų ir pajamų lentelę.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (12 psl., 23,36 kB)

Audito darbas apie ilgalaikio materialiojo turto audita.

Finansai  Referatai   (13 psl., 34,34 kB)

Tai UAB “Karys” verslo planas. Įmonė veiklos pobūdis: karate treniruotės. Taip pat klientams bus teikiamos nemokamos konsultacijos mitybos klausimais.

Administravimas  Kita   (28 psl., 72,08 kB)

Referatas darbas tinkantis bakalaurui

Vadyba  Referatai   (11 psl., 24,06 kB)

Lengvųjų automobilių kėbulų restauravimo įmonės šiais laikais turi labai didelę paklausą Lietuvoje ir užsienyje, daugelis automobilių yra senesni nei dešimties metų, todėl kėbulai būna paveikti korozijos, išblunka spalva, kėbulo nelygumų ar pabraižymų. Kaip žinome, avaringumas tik didėja, iš užsienio atvežti automobiliai dauguma yra daužti, o kėbulų remonto įmonėse labai didelės eilės, o ypač trūksta kvalifikuotų darbuotojų, todėl automobilio kėbulams reikalingas restauravimas. Reklamuoti kėbulų remonto paslaugas nėra įprasta. Didelė dalis automobilių į kėbulų remontą atvažiuoja po autoįvykių.

Inžinerija  Kursiniai darbai   (23 psl., 61,56 kB)

Rinka – ekonominė erdvė, kurioje vyksta pirkimo - pardavimo procesas. Tai sąveika tarp prekiaujančių žmonių. Rinka kaip ekonominė kategorija išreiškia santykius tarp gamintojų ir vartotojų prekių, paslaugų, mainų sferoje. Tyrimas šiandien apibrėžiamas kaip atidus, sistemingas nagrinėjimas, kurio tikslas atskleisti faktus - tai yra, sužinoti reikiamą informaciją. Geras rinkos tyrimas suteikia užsakovams pagrindinę informaciją apie rinką, jos dėsnius bei vis labiau sudėtingėjančiame pasaulyje padeda suvokti kiekvieną gyvenimo sritį. Rinkos tyrimų procesas apima: duomenų rinkimą, analizę ir interpretavimą. Ši informacija reikalinga tam, kad būtų numatomi ateities įvykiai, vartotojų elgesys.

Vadyba  Referatai   (16 psl., 188,14 kB)

Paslaugos, kaip ir prekės, paklūsta bendriesiems rinkos dėsniams, o paslaugų organizacijos veiklą galima sėkmingai plėtoti remiantis tradiciniais vadybos, organizavimo ir rinkodaros principais. Draudimo paslaugos esmė – sukauptų lėšų, gautų iš draudimo įmokų, paskirstymas, atlyginant galimus nuostolius skirtingu laiku ir įvairiose vietose. Draudimo paslaugų tendenciją didėti lemia didėjantis gamybos proceso ir išorinės aplinkos sudėtingumas, dėl kurio auga netikrumas ir rizika, taip pat privačios nuosavybės ir nekilnojamojo turto didėjimas.

Vadyba  Referatai   (16 psl., 26,04 kB)

1940 metais Vilniaus miesto energetinį ūkį sudarė keturiasdešimt 6/0.4 įtampos transformatorinių pastočių. Elektros tinklus aptarnavo 30 žmonių. 1957 m., centralizavus energetikos ūkio valdymą, Vilniaus elektros tinklai buvo performuoti į savarankišką įmonę. Oficiali įmonės įkūrimo data - 1957 m. rugpjūčio 1-oji. Šiuo metu įmonėje dirba 1250 žmonių. Įmonės darbuotojai prižiūri 12 tūkst.km oro ir 3.308 km kabelinių elektros linijų, 290 tūkst. apskaitos prietaisų, 56 rajonines pastotes, 4254 transformatorines pastotes ir 9 tūkst. paskirstymo punktų. Vilniaus elektros tinklai yra Akcinės Bendrovės “Lietuvos energija” filialas. Vilniaus elektros tinklai nėra juridinis asmuo ir naudojasi bendrovės, kaip juridinio asmens, vardu. Vilniaus elektros tinklai veikia pagal Bendrovės įstatus ir jos valdybos suteiktus įgaliojimus. Vilniaus elektros tinklų steigėja yra Akcinė Bendrovė “Lietuvos energija”. Vilniaus elektros tinklai pagal bendrovės valdybos įgaliojimą valdo, naudoja ir disponuoja bendrovei priklausančio turto dalį ir kitas apyvartines lėšas, kurios apskaitomos Vilniaus elektros tinklų atskirajame balanse. Vilniaus elektros tinklų veiklos pobūdis: gamina, perduoda, per skirstomuosius elektros tinklus tiekia ir parduoda vartotojams elektros energiją pagal sudarytas sutartis; eksploatuoja, plečia aptarnaujamos Vilniaus zonos 0.38-10 kV įtampos skirstomąjį ir 35-330 kV įtampos perdavimo elektros tinklą; teikia paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims gamybinės bazės laisvų pajėgumų ribose. Bendrovės ilgalaikis turtas sudaro 73 % viso bendrovės turto. Pagrindinę ilgalaikio turto dalį sudaro materialusis turtas. Iš jo: 19% - pastatai; 69% - statiniai ir mašinos; 2% - transporto priemonės; 8% - nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai; 2% kiti įrenginiai, įrankiai ir kitas materialusis turtas. Trumpalaikio turto 62% sudaro per vienerius metus gautinos sumos (daugiausia – pirkėjų įsiskolinimas), 28% - atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, 9% - gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje. Vilniaus elektros tinklai yra pelno siekianti įmonė, tačiau kol kas bendrovės parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina bei kitos išlaidos viršija įmonės pajamas. Taigi, įmonė dirba nuostolingai. 2. Marketingo aplinkos analizė 2.1. Mikroaplinkos analizė Paprastai prie įmonės mikroaplinkos priskiriami pirkėjai (vartotojai), konkurentai, pardavimo tarpininkai, pardavimo pagalbininkai ir tiekėjai. Vilniaus elektros tinklai yra monopolinė įmonė, todėl konkurentai nėra priskiriami prie jos mikroaplinkos, todėl kad įmonė konkurentų paprasčiausiai neturi. Bent jau kol kas. Pirkėjai (vartotojai). Vilniaus elektros tinklai turi 290 tūkst. vartotojų. Iš jų 284 tūkst. vartoja elektros energija buities reikmėms, 6 tūst. – komercinėms, gamybinėms bei žemės ūkio reikmėms. Buitiniai vartotojai suvartoja apie trečdalį Vilniaus elektros tinklų parduodamos elektros energijos. Pardavimo tarpininkai. Pardavimo tarpininkai, perkantys elektros energiją iš Vilniaus elektros tinklų ir per savo balanse esančius elektros tinklus perparduodantys ją subabonentams, paprastai yra traktuojami kaip paprasti vartotojai. Tai specialios paskirties komunalinio ūkio bendrovės, gyvenamųjų namų, butų, garažų bendrijos, kai kurios kitos įmonės, per kurių elektros tinklus dėl techninių galimybių gauna elektros energiją kiti vartotojai. Pardavimo pagalbininkai. Įmonė turi tokių partnerių, kaip Elektros tinklų statybos įmonė ir kt., padedantys užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Tiekėjai. Vilniaus elektros tinklų materialinis aprūpinimas vykdomas rinkos sąlygomis, t.y. per Lietuvos Respublikos komercines tiekimo įmones, įmonę “Tena” bei tiesioginiais ryšiais su Lietuvos ir užsienio šalių gamintojais. Vilniaus elektros tinklai yra labai didele įmonė. Darbui su tiekėjais čia yra sukurtas atskiras Tiekimo skyrius, kurio pagrindinė darbo kryptis – ekonomiškas materialinių vertybių pirkimas ir gavimas. Pagrindinis uždavinys padalinių aprūpinimas medžiagomis, įrengimais, konstrukcijomis, spec. drabužiais ir pan., garantuojant įmonės ūkinę-komercinę veiklą, ekonomiškas medžiagų įsigijimas, gabenimas bei jų apsauga. 2.2. Makroaplinkos analizė Vilniaus elektros tinklai elektros energiją realizuoja tik Lietuvos Respublikoje, o tiksliau – tik Vilniaus regione, į kurį įeina Vilniaus, Trakų, Šalčininkų ir Širvintų rajonai. Įmonės marketingo makroaplinka apsiriboja Lietuvos ekonomine, socialine ir kultūrine, politine ir teisine, moksline ir technologine bei gamtine aplinka. Ekonominė aplinka. Lietuvoje netrukus baigsis ekonominių reformų dešimtmetis, prasidėjęs šalies nepriklausomybės atkūrimu ir visuomenės apsisprendimu įgyvendinti visuotinai priimtą demokratinę tvarką bei rinkos ekonomiką. Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 1999 metais pastebimas nedidelis bendrojo vidaus produkto ir gamintojų kainų indekso augimas. Nedarbo lygis nuo 1999 m. vidurio po truputį auga: 2000 m. viduryje jis sudarė 10.2, 2001 m. viduryje – 11.6, o 2002 m. viduriui prognozuojama 11.8 procento. Vidutinis darbo užmokestis šalyje auga. Laikotarpiui iki 2002 m. vidurio numatomas vos 3 proc. metinis neto darbo užmokesčio augimas, t.y., nuo 984 Lt/mėn. 2000 metų viduryje iki 1015 - 2001 metų viduryje. Namų ūkio pajamos kinta nedaug. Ekspertų nuomone, vidutinės namų ūkių pajamos vienam nariui 2001 metų viduryje sudarė 665, o 2002 metų viduryje sudarys 684 Lt/mėn., taigi, augimas nesiekia 3 procentų. Ekspertų nuomone, įmonių pelningumas bei nuosavybės grąža nuo 1997 m. tolydžio mažėja. Remiantis Vertybinių popierių biržos bei Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo duomenimis apie atskirų įmonių rezultatus šiuo periodu, galima teigti, kad vidutinio įmonių pelningumo mažėjimas yra sąlygotas didelių atskirų įmonių nuostolių. Artimiausių metų laikotarpiui ekspertai prognozuoja nedidelį vidutinio įmonių pelningumo bei nuosavybės grąžos augimą. Tai reiškia, kad rinkoje pradedama tikėtis teigiamų pokyčių. O kol kas, palyginus su praėjusiais metais, debitorinis elektros energijos vartotojų įsiskolinimas ir skolininkų skaičius yra žymiai padidėjęs. Socialinė ir kultūrinė aplinka. Įmonei svarbūs šie demografiniai rodikliai: Šeimų skaičiaus mažėjimas (santuokų skaičius mažėja, ištuokų didėja); ne šeimos pobūdžio namų ūkių didėjimas (vienasmenių namų ūkių – išsiskyrę sutuoktiniai, našliai(ės), atskirai gyvenantys, šeimos nesukūrę vaikai). Tai sąlygoja didesnį elektros energijos sunaudojamą kiekį. Išsilavinimo lygio kilimas ir technologinė pažanga. Namų ūkiuose daugėja įvairių elektros energijos imtuvų, tokių kaip personaliniai kompiuteriai, mikrobanginės krosnelės ir pan. Sumažėjęs gimstamumas, padidėjęs mirtingumas, padidėjusi gyventojų migracija į užsienio šalis. Tai sąlygoja gyventojų skaičiaus mažėjimą ir tuo pačiu elektros energijos vartojimo mažėjimą. Politinė ir teisinė aplinka. Vilniaus elektros tinklus, kaip monopolinę įmonę, be abejo veikia valstybinis reguliavimas. Ne tik įmonės steigimą, jos vidaus veiklą ir jos likvidavimą, įmonės santykius su pirkėjais, partneriais ir konkurentais, bet ir atskiras marketingo sritis reguliuoja įvairūs teisės aktai. Svarbiausi iš jų yra Energetinės veiklos ir išteklių kontrolės komisijos patvirtinti elektros energijos tarifai, Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kiti norminiai aktai, nustatantys atsiskaitymus už vartojamą elektros energiją ir kt. Mokslinė ir technologinė aplinka. Mokslo ir technikos pažanga turi didelės įtakos įmonės veiklai. Nuo 1957 m., kai buvo įkurti Vilniaus elektros tinklai energetikos ūkyje atsirado labai daug techninių naujovių, buvo pastatyta daug naujų pastočių, paskirstymo punktų nutiesta daug elektros energijos tiekimo linijų, medinės atramos keičiamos gelžbetoninėmis, įrengtos naujos dispečerinės su vis tobulesniais valdymo pultais, keičiami tinklai, naudojamos pažangesnės medžiagos ir įrengimai, įdiegiami daugiafunkcijiniai “Elgamos” skaitikliai. Visa tai leidžia sumažinti įmonės nuostolius, užtikrinti patikimesnį elektros energijos tiekimą vartotojams. Daug naujovių į Vilniaus elektros tinklų keturiasdešimties metų veiklos istoriją įnešė paskutinį dešimtmetį sparčiais tempais plintantis kompiuterizavimo procesas. Pirmasis uždavinys “6 ir 10 kV kabelinių linijų paso duomenys” buvo eksploatuojamas Energetikos valdybos skaičiavimo centre didele ESM EC tipo mašina, o elektros energijos realizavimo apskaita bei materialinių vertybių apskaita buvo atliekama centralizuotai. Įmonės kompiuterizavimo procesas pajudėjo į priekį kuomet 1990 m. buvo gauti pirmieji AT-286 personaliniai kompiuteriai. Tai buvo palyginti lėtaeigiai ir praktiškai be programinės įrangos kompiuteriai, todėl pirmoje eilėje buvo perprogramuoti kituose SC jau eksploatuojami uždaviniai. Tada buvo kompiuterizuota elektros energijos realizavimo apskaita, įdiegtos kitos apskaitos programos. Visa tai žymiai paspartino ir patobulino įmonės darbą. Didelių permainų įmonės kompiuterizavime turėtų įnešti platesnis Internetinio tinklo pritaikymas ir pasinaudojimas šio tinklo paslaugomis. Labai pasikeitė ryšių patikimumas. Pirmoji aukšto dažnio, radijo ryšių įrengimo karta buvo tik lempinė. Šiuo metu diegiama penktoji ryšių įrenginių karta – skaitmeninės technologijos įrenginiai, pradėta naudoti šviesolaidžius ir per juos veikiančius įrenginius. Tai atveria galimybes perduoti didelė informacijos kiekį bei panaudoti naujas pastočių valdymo ir kontrolės sistemas. Gamtinė aplinka. Lietuvos klimatinės sąlygos ne visada yra palankios Vilniaus elektros tinklų veiklai. Stiprių vėjų ir audrų kartais neatlaiko elektros energijos perdavimo linijos bei atramos, šaltu metų laiku yra sudėtinga tvarkyti, prižiūrėti bei atnaujinti elektros energijos tiekimo tinklus. 3. Marketingo tikslų nustatymas Vilniaus elektros tinklų misija yra užtikrinti nenutrūkstamą elektros energijos tiekimą vartotojams. Pagrindinis įmonės veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus, kuriems pasiekti nukreipta visa įmonės veikla, taikomos priemonės, yra vartotojai. Įmonės tikslas yra vykdyti energetikos sistemos darbo efektyvumo didinimo ir plėtojimo programas. Šių programų įgyvendinimas atliekamas investicijų, nukreipiamų naujų energetikos objektų statybai arba esamų plėtimui ir modernizacijai, sąskaita. Įmonės marketingo tikslai įmonės tikslams pasiekti yra mažinti nuostolius elektros tinkluose, mažinti skolininkų už suvartotą elektros energiją skaičių ir bendrą debitorinį vartotojų įsiskolinimą. Nuostolių mažinimui dėl pasenusių, netikslių elektros energijos apskaitos prietaisų planuojama kasmet pakeisti 5 procentus apskaitos prietaisų. 4. Tikslinių rinkos segmentų parinkimas bei jų aprėpimo strategijos Vartotojai, kaip rinkos dalyviai, nėra vienalytė masė. Jie skiriasi savo poreikiais, preferencijomis, disponuojamomis piniginėmis pajamomis, įpročiais ir kt. Tačiau elektros energija yra tokia prekė, kurią naudoja praktiškai visi žmonės, tad Vilniaus elektros tinklams atlikti rinkos segmentavimą, norint nuspręsti, kuriuos rinkos segmentus įmonė aptarnaus ir kokią marketingo strategiją taikys, yra netikslinga. Taigi, įmonė naudoja nediferencijuotą marketingą. 5. Marketingo komplekso elementų apibūdinimas Įmonės marketingo kompleksas susideda iš elementų: prekė, kaina, paskirstymas ir rėmimas. 5.1. Prekės (paslaugos) charakteristika Elektros energija, palyginus su kitomis prekėmis, yra gan neįprasta prekė: ji neturi nei formos, nei išvaizdos, nei įpakavimo. Kaip pardavimo vienetai yra naudojami šie: kilovatvalandė (kWh) – aktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti, ir kvarvalandė (kvarh) – reaktyvinės elektros energijos kiekiui skaičiuoti. Elektros energija, skirtingai nei kitos prekės negali turėti asortimento, nei prekių linijos, nei asortimento pločio ar gylio. Pagal prekių klasifikaciją, elektros energija Lietuvoje yra laisvai parduodama prekė (tik ypatingais atvejais – dėl avarijų energetikos sistemoje ar pan. priežasčių elektros energija gali tapti deficitine preke). Elektros energija yra prekė, neturinti daiktinio pavidalo, nesandėliuojama ir netransportuojama. Tai yra tiek vartojimo (skirta asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti), tiek gamybinės paskirties prekė (skirta kitų prekių ar paslaugų gamybai), vienkartinio naudojimo. Skirtingais atvejais elektros energija gali būti ir viešojo naudojimo (tie, kurie nenori mokėti kainos už elektros energijos naudojimą, negali būti išskirti iš naudojimosi, pvz., gatvių, komunalinis bendro naudojimo patalpų apšvietimas). Vienarūšė. Kai kuriais atvejais dalinai pakeičiama (pvz., jei naudojama tik apšvietimui, elektros energiją gali pakeisti žvakės ar žibalinės lempos). Tai yra kasdieninio vartojimo prekė. Šiais laikais turbūt nei vienas iš mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be elektros energijos. Daugumoje sričių elektros energija yra nepakeičiama prekė, jos Vilniaus regione nesiūlo jokios kitos įmonės, tik Vilniaus elektros tinklai, todėl kol neatsiras Prekės gyvavimo ciklas. Elektros energija Vilniaus mieste atsirado tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Iš pradžių jos naudojimas buvo minimalus. Kaip ir kitos prekės, elektros energija praėjo įvedimo ir augimo gyvavimo ciklo stadijas. Kaip matome iš 1 pav. elektros energija yra pakartotinio gyvavimo cikle. 1 paveikslas. Elektros energijos gyvavimo ciklas (gamybos mastas, kWh). 5.2. Numatomos kainos Vilniaus elektros tinklai yra monopolistai. Tie, kurie nori pirkti monopolisto prekę, neturi pasirinkimo: jie arba perka prekę monopolisto diktuojama kaina, arba lieka nepatenkinę savo poreikio. Elektros energijos kainas reguliuoja valstybė. Elektros energijos kainų apskaičiavimo metodika ir elektros energijos kainų bei jų taikymo tvarka yra patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 12 22 nutarimais Nr. 132 ir 133 (1 priedas, 2 priedas). 5.3. Paskirstymo kanalo parinkimas Vilniaus elektros tinklai yra elektros energijos perdavėjai ir skirstytojai. Elektros energija pagaminama elektrinėse, paskui ji paaukštinama iki 330-110 kV ir perduodama į rajonines pastotes, kur pažeminama iki 35-10 kV. Paskui perduodama į paskirstymo tinklą, mažose transformatorinėse pastotėse pažeminama iki 0,4-0,22 kV, atitinkamai 380 V trifaze ar vienfaze 220 V sistema ji patenka į namo paskirstymo skydą, paskui pasiekia skaitiklį ir tik tuomet ją gauna vartotojas. Įmonėje prekės paskirstymas yra tiesioginis. Galutiniam etapui – elektros energijos patekimui į vartotojo elektros tinklus ir pinigų surinkimui kiekviename Vilniaus elektros tinklų rajone realizavimo tarnybos. Jos vykdo elektros energijos realizavimą (pardavimą) vartotojams pagal sudarytas sutartis, jų elektros apskaitos prietaisų veikimo kontrolę, išieško skolas iš suvartotos elektros energijos skolininkų, ieško beapskaitinių elektros energijos vartojimo faktų ir išieško tokio vartojimo pasekoje patirtus nuostolius, ieško sutrikusių elektros energijos apskaitų bei išieško tokiais atvejais patirtus nuostolius, analizuoja komercinių elektros energijos nuostolių 0,4-10 kV tinkle bei įgyvendina priemones jų mažinimui, nagrinėja vartotojų skundus, prašymus, ruošia atsakymus į juos. Pagrindinės realizavimo tarnybų funkcijos: Elektros energijos vartojimo sutarčių tarp Filialo ir vartotojų sudarymas. Atsiskaitymas su vartotojais už suvartotą elektros energiją. Vartotojų elektros energijos apskaitos prietaisų tikrinimas, keitimas ir teisingo jų eksploatacijos bei darbo kontrolė. Nuostolių elektros tinkle analizė ir priemonių nuostoliams mažinti diegimas. Nelegalaus elektros energijos vartojimo išaiškinimas ir įforminimas aktais. Medžiagos dėl žalos atlyginimo paruošimas ir perdavimas teismams kartu su Juridiniu skyriumi. Vartotojų informavimas jiems rūpimais elektros energijos tiekimo, efektyvaus vartojimo, atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, elektros energijos apskaitos prietaisų įsigijimo ir reikalavimo klausimais. Duomenų apie vartotojus, jų atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją , apie apskaitas ir jose sumontuotus prietaisus kaupimas ir saugojimas nustatytą laiką. 5.4. Rėmimo veiksmai Viena svarbiausių rėmimo užduočių – potencialiems pirkėjams perduoti reikalingą informaciją ir paskatinti juos pirkti. Elektros energija yra labai svarbi prekė ir jos praktiškai negalima pakeisti kitomis prekėmis, jos paklausa yra neelastinga, todėl reklama šiai prekei yra netikslinga, išskyrus vieną niuansą. Elektros energijos yra daugiau naudojama darbo dienomis nei savaitgaliais, todėl vartotojai yra skatinami daugiau pirkti poilsio dienomis bei naktimis, sudarant tam palankias sąlygas, t.y. nustatant mažesnę kainą. Vilniaus elektros tinklai, kaip ir visos įmonės stengiasi visuomenėje suformuoti teigiamą įvaizdį. Įmonės darbuotojai savo darbe vadovaujasi Moralės kodeksu: "Vartotojai yra vienintelė priežastis, dėl kurios egzistuoja bendrovės ir mano darbas. Mano pareiga yra greitai ir kvalifikuotai aptarnauti vartotoją, gerbti jo teises. Aš privalau: Greitai ir kvalifikuotai teikti vartotojams man priklausančias paslaugas ir papildomą informaciją. Jei negaliu atsakyti į vartotoją dominančius klausimus, aš jį siunčiu pas tą darbuotoją, kuris gali kompetentingai į jį atsakyti. Domėtis vartotoju ir jo problemomis. nuolatos tobulintis. naudotis bei teikti vartotojams pačią naujausią informaciją, kurią pateikti aiškiai ir suprantamai. Greitai reaguoti į susidariusias problemas, skundus, juos spręsti kūrybiškai, lanksčiai ir iki galo. Su vartotoju visada elgtis mandagiai ir kultūringai. Jei, mano manymu, vartotojas yra neteisus, aš turiu laikytis etikos reikalavimų ir nepažeisti vartotojo teisių. Sudaryti gerą įspūdį vartotojui tiek išvaizda, tiek elgesiu, nes aš esu bendrovės atstovas. Teikti tiktai teisingą ir palankią informaciją apie bendrovę. Savo veiksmus ir darbus derinti su savo skyriaus ir visos bendrovės politika. Nepažeisti Lietuvos Respublikos, bendrovės įstatymų, nedaryti žalos bendrovei."

Ekonomika  Namų darbai   (34,76 kB)

Taigi, Ekonomika kaip mokslas: Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. PAGRINDINĖS EKONOMINĖS SĄVOKOS (Makro ir mikro lygmenyje) Pradžioje trumpai aptarsime pagrindines ekonomines sąvokas, su kuriomis susidursite studijuodami šį dalyką (ekonomiką) Aišku vėliau Jūs susipažinsite su daugybe kitų sąvokų - tačiau pradžiai šios Taigi trumpai apie pagrindines sąvokas Pagrindinės sąvokos: Ištekliai Firma BNP/BVP (bendrasis nacionalinis/vidaus produktas) Infliacija Nedarbas Aišku tai tik kai kurios sąvokos Ištekliai Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Viena iš svarbiausių bendrų išteklių savybių yra tai, kad jie yra riboti. Firma Firma - tai verslo organizacija, gaminanti prekes ir teikianti paslaugas. BNP/BVP (Bendrasis.. BNP/BVP - Viena svarbiausių ekonominių kategorijų, kurią panaudojant galima apibūdinti šalies ekonomikos gamybos apimtį BVP - tai baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Infliacija Infliacija - tai vidutinio (bendrojo) kainų lygio kitimas, dėl kurio krenta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Defliacija - tai vidutinio kainų lygio smukimas. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, kai per metus infliacijos indeksas viršija 1000 procentų Retas reiškinys. Lietuvoje 1992 m. - 1163 proc. (1997 - 8.4, 1998 - 2.4, 1999 ~ 0) Nedarbas Nedarbas - situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Labai supaprastintai - tai nepanaudojami darbo ištekliai. Bedarbiai yra žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo institucijose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis - tai bedarbių santykio su visais darbingais šalies gyventojais procentinė išraiška. 1 -- Ekonomikos tikslai Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų ekonomines problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš ūkinės veiklos. Pagrindiniai ekonomikos tikslai: Žemas nedarbas Kainų stabilumas Veiklos efektyvumas Teisingas pajamų paskirstymas Gamybos augimas Kaip papildomi: Gamtos teršimo mažinimas Ekonominė laisvė Ekonominis socialinis saugumas Žemas nedarbas Žmonės, norintys dirbti, turi turėti darbą, o jo netekę turi greitai jį susirasti. Tam turi būti sukurtos sąlygos ir kiekviena ekonominė sistema (valstybė) to turi siekti (paprastai ir siekia). Nedarbas - tai yra sąlyga, kurios metu prarandama galimybė kurti produktus ir paslaugas, plėtoti ekonomiką. Nedarbas lemia ir moralinius, dvasinius bei kt praradimus. Nedarbas demoralizuoja visuomenę. Todėl vienas pagrindinių ekonomikos tikslų yra nedarbo mažinimas. Kainų stabilumas Kiekviena ekonominė sistema (valstybė) paprastai siekia kainų stabilumo, bando išvengti staigių kainų kilimų ir smukimų. Kainų kilimas lemia dalies visuomenės nuskurdimą, ekonominius nuostolius. Kainų kilimas nuostolingas: žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas; taupantiems (juodai dienai) kainų kilimas gali sukelti didelius nuostolius, klaidas versle, bankrotą Nors svyruojant kainoms dalis visuomenės gali ir laimėti, tačiau galutinis rezultatas visuomenės lygmenyje paprastai būna neigiamas. Kainų svyravimas pasireiškia per infliacijas ir defliacijas (paprastai šie procesai taip vadinami ekonomikoje). Infliacija paprastai būna vystantis gamybai, augant investicijoms (apie tai detaliau kalbėsim vėliau). Tai fundamentalus ek. reiškinys. Manoma, kad nedidelė infliacija (1-3 proc.) yra net teigiamas reiškinys. Tačiau kiekviena visuomenė siekia, kad infliacijos tempai nebūtų dideli. Defliacija būna retai (ar kas nors žino apie tokius atvejus - 1999 pradžia Lietuvoje). Paprastai tai yra ūkio smukimo požymis. Kai infliacija viršija 1000 proc. (retai), tokia ekonominė situacija vadinama hiperinfliacija (ar kas nors žino apie tokią situacija realiame ek. gyvenime Lietuvoje? - 1992 - 1136). Veiklos efektyvumas Produktyvi veikla, leidžia sukuri daugiau produktų ir paslaugų, plėtoti verslą, skatiną gamybos augimą, visuomenės gyvenimo lygio gerėjimą, taupomi ištekliai. Todėl kiekvienos ūkinės veiklos tikslas yra efektyvi gamybinė veikla. Teisingas pajamų paskirstymas Neretai teisingas pajamų paskirstymas suprantamas kaip lygybės siekimas (lygiava). Tačiau tai nėra tas pats. Nors paprastai stengiamasi skurstantiems padėti, tačiau tai nereiškia, kad visi visuomenės nariai turi gauti vienodas ar bent panašias pajamas. Daugiau dirbantys, turintys aukštesnę kvalifikaciją, turi gauti didesnes pajamas. Tačiau dalis visuomenės narių dėl įvairių priežasčių skursta. Sunku apibūdinti skurdo ribą. Tam naudojami įvairūs rodikliai (Čia apie tai nekalbėsim, bet būtų labai sveikintinas referatas šia tema. Literatūros pasiūlyčiau). Paprastai visuomenės (valstybės) tikslas padėti skurstantiems. Žinomi keli keliai siekiant sumažinti skurdą: Pirmas kelias - didinti nacionalines pajamas. Tai yra plėtoti gamybą ir kad visi šalies gyventojai galėtų gyventi geriau (siekti gerovės valstybės būsenos). Gerėjant šalies ekonominei būsenai auga visų gyventojų pajamos, o kartu ir skurstančių. Tai skurdo mažinimas ekonomikos augimo būdu. Antras skurdo mažinimo būdas - pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali didinti mokesčius gaunančių didesnes pajamas, kurti įvairias programas, teikiančias papildomas pajamas skurstantiems: skirti socialines ir pan. pašalpas, teikti specialias paslaugas ir pan. Viena iš skurdo priežasčių - bedarbystė. Todėl svarbu sudaryti sąlygas gauti darbą. Kokios dar skurdo priežastys? Gamybos augimas Tai be abejo vienas pagrindinių ekonomikos tikslų. Gamybos augimas yra sąlyga mažinti nedarbą, mažinti skurdą, gerinti bendrą gyvenimo lygį. Gamybos augimas gali būti siekiamas įvairiais būdais. Tai labai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimtis galima didinti plečiant investicijas, sudarant sąlygas verslo plėtrai, įdarbinant bedarbius. Tokiu būdu mažinamas gamybos sąstingis, geriau panaudojami gamybos pajėgumai. Technologijos tobulinimas taipogi yra vienas iš svarbiausių gamybos pajėgumų didinimo ir ekonomikos augimo veiksnių. Gamtos teršimo mažinimas Šis tikslas dabar tampa ypač aktualus. Tai žmonių gerovės, sveikatos sąlyga. Tam dabar skiriamas didelis dėmesys visose šalyse. O pas mus? Ekonominė laisvė Tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką veiklos sritį, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas. Tai rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga.Tačiau laisvės nereikia painioti su anarchija. Ekonominis socialinis saugumas Visuomenė turi (ir paprastai siekia) sukurti socialinių ekonominių garantijų sistema nelaimės atveju - ligos, finansinių netekčių, avarijų, stichinių nelaimių ir pan. Mikroekonomika - nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas Makroekonomika - tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacija, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto balansas, užsienio prekybos balansas ir kt. 2----3----4 POREIKIAI. IŠTEKLIAI. GAMYBA. GGK (gamybos galimybių kreivė) Ekonomikos teorija yra mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, kuriamas produktai (paslaugos), žmonių poreikiams tenkinti, santykinai ribotų galimybių sąlygomis. Taigi poreikiai, ištekliai, gamyba (ir produktų naudojimas) yra pagrindinės ekonominės sąvokos. 2Pagrindinė ekonominė problema ūkinėje veikloje yra riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai - t.y santykis tarp išteklių trūkumo (stygiaus) ir nuolatos augančių žmonių poreikių. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės (ek, soc., dvasinės, kultūrinės, etinės ir t.t) kilmės reikmės, tenkinamos vartojant gamybos produktus ir paslaugas. Tačiau jų ypatybė yra ta, kad patenkinus vienus poreikius, atsiranda kiti, nauji, sudėtingesni,. Patenkinus gyvybinius poreikius(min. maistas, apranga) , atsiranda aukštesnio lygmens poreikiai. Einant nuo min iki max porikių patenkinimo: galima išsakyti tokį poreikių grandinės variantą: apsirūpinimas maistu, apranga, bustu, švietimo,sveikatos apsaugos, kultūros, poilsio įv. formų poreikiais (nuo poilsio kaime, prie ežero iki kruizų aplik pasaulį ir pan.). Taigi bendra poreikių apimtis nuolatos (permanentiškai) didėja. Tai skatina didinti g-bą, produktų ir paslaugų tiekimą. Ištekliai: Tačiau ištekliai yra riboti. Kas yra ištekliai?- Ištekliai yra tai kas naudojama gamybai ir žmonių poreikiams tenkinti. -------------------------------------------------------------------------------------- Išteklių grupės (pagrindinė/klasikinės yra trys): Darbas Gamtos ištekiai (žemė, vandenys, naudingos iškasenos..) Kapitalas Verslumas/idėjos (tai pastaruoju metu bandoma priskirti prie išteklių). Darbas - tai bet kokia fizinė ar protinė žmogaus veikla, kurianti visuomenei naudingą gėrybę (produktą, paslaugą). Darbas yra ribotas visų pirma todėl, kad yra ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Be to, žmogus gali dirti ribotą valandų skaičių. Ribotumą sąlygoja ir tokios žmonių savybės kaip išsimokslinimas, kvalifikacija, profesionalumas, fizinės ir dvasinės savybės, ir t.t. Gamtos ištekliai - tai natūralus gamybos veiksnys, kurį teikia gamta. Jis nėra žmogaus veiklos produktas. Tai visi gamtos teikiami ištekiai - žemė, vanduo, miškai, iškasenos. Be abejo visi gamtos ištekiai yra riboti. riboti. Tačiau kiekybinis gamtos išteklių ribotumo yra reliatyvus (kinta) - keičiasi kintant technologijai, jų įsisavinimo galimybėms. Kapitalas. Kapitalas gali būti realusis ir finansinis. Realusis kapitalas - tai materialioji gamybos išteklių dalis, sukurta (materializuota) žmogaus ir naudojama kitų prekių gamybai - tai pastatai, įrengimai, įmonės. Tuo kapitalas skiriasi nuo vartojimo prekių (batų, maisto ir pan.), kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius. Finansinis kapitalas - tai piniginiai fondai, skirti realiajam kapitalui įsigyti Verslumas/idėjos/mokslas. Verslumas - specifinis gamybos išteklis. Diskutuotinas. Kartais apibrėžiamas kaip naujos idėjos, kartais, kaip sugebėjimas organizuoti verslą. Tačiau visas šios išteklių rūšies savybės gali būti priskirto prie darbo išteklių, t. y prie žmogiškųjų gamybos išteklių. Ir visdėlto bandoma apibrėžti kas tai yra verslumas kaip gamybos išteklių rūšis. Ši išteklių rūšis bandoma apibrėžti apibūdinant verslininko funkcijas: Verslininkas organizuoja gamybą, jis sujungia gamybos veiksnius (darbą, kapitalą, gamtos išteklius) Tačiau kaip kontrargumentas gali būti tai, kad pats verslininkas yra darbo jėgos - t,y. darbo dalis Daro sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis, specifiką Verslininkas stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, naujas technologijas, naujas verslo organizavimo formas Verslininkas rizikuoja. Rinkos sąlygos ir konkurencija negarantuoja sėkmės. Taigi verslumą galimą apibūdinti kaip naujų verslo galimybių, idėjų paieškas, senų stereotipų įveikimą. -------------------------------------------------------------------------------------- 3 Gamyba - tai ek. išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas, kuriant produktus ir paslaugas žmonių poreikiams tenkinti, t.y. kada ištekliai yra versle. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius santykius tarp gamybos subjektų (žmonių, įmonių, organizacijų), kurie formalizuojami (įforminami) konkrečios visuomenės ekonomikos institucijų ir veiklos formų visuma. Ši ūkinių santykių visuma sudaro visuomenės ekonominę (ūkinę) sistemą. Išskiriami trys ekonominių sistemų (gamybos būdų) tipai (klasikiniai): natūrinis ūkis rinkos ūkis centralizuotai reguliuojamas ūkis Natūrinis ūkis - tai uždaras ūkis: ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, vadų/valdovų nurodymais iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti. Įvairūs ūkio vienetai tarpusavyje nuolatinių ryšių nepalaiko. Rinkos ūkis - tai atviras ūkis: ūkiniai vienetai, skaičiuodami savo naudą rinkos kainomis, iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes rinkai; jas pardavę perkasi produktus savo poreikių tenkinimui. Ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka. Rinkos ūkio raida turėjo keletą pakopų: nuo amatininkų rinkos viduramžiais iki dabarties visuomenėje veikiančios rinkų sistemos (kapitalo, darbo, paslaugų, informacijos, pinigų, vertybinių popierių ir kt.) Centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis - tai ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius. Reikia pastebėti, kad nei vieno iš jų niekada nėra grynu pavidalu. Kiekvieno iš šių gamybos tipų elementų galima aptikti tuo metu dominuojančiame. Dėl išteklių ribotumo kiekvienas ūkio subjektas - verslininkas, valstybė su savo biudžeto lėšomis - priverstas rinktis, kaip naudoti turimus išteklius. Kiekvieną pasirinkimą galima įvertinti alternatyviais kaštais. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra vertės dydis, kuris būtų sukurtas naudojant išteklius kitu nei pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome, naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudotą būdą. Alternatyvūs kaštai, jų buvimo supratimas (įsisąmoninimas) skatina siekti galimos didesnės naudos. Čia iškyla gamybos (verslo) pasirinkimo problema, kuri formuluojama trejopai: Ką gaminti (kas yra gaminama) kaip gaminti (kaip gaminama) Kam gaminti (Kam gaminama Esant neribotiems ištekliams, šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į šiuos verslo klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių kreivė (riba). Tai vienas iš ekonomikos supratimo ir studijų metodų. Realioje situacijoje gamybą veikia daug įvairių sąlygų ir veiksnių, kurių nesutalpintų joks dinozauriškas teorinis modelis. Todėl naudojami supaprastinti modeliai. Ekonominis modelis tai supaprastinto realaus gyvenimo situacijos pavaizdavimas siekiant analizuoti ar prognozuoti veiksnių įtaką ūkiniai veiklai, bei šių veiksnių tarpusavio sąryšiams nustatyti. 4------ Tam kad pasinaudoti GGK metodu, kad suprasti išteklių ribotumo sąlygas poreikių tenkinime daromos prielaidos: pasirenkama tik dviejų prekių gamyba (pvz. A-maisto ir B- drabužių) jų gamybai sunaudojami visi turimi ištekliai išteklių apimtis nekinta technologija nekinta gamybos pajėgumai nekinta 1 pav. (braižyti) Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami A-maisto produktų gamybai, tada galima pagaminti 20 vienetų (kokių nors produktų), o B-drabužių - iš viso nebus pagaminta (taškas F). Priešingu atveju, jei visi ištekliai bus sunaudoti B-drabužių gamybai, jų bus pagaminta 5 vienetai, o A-maisto - nei vieno produkto. Tai kraštutiniai variantai. Galimi variantų deriniai (paveiksle). Sujungę tų variantų derinius gauname kreivę - alternatyvių gamybos galimybių kreivę. Kiekvienas jos taškas rodo kokį maisto ir drabužių kiekį visuomenė gali gaminti, esant priimtoms prielaidoms. Jei atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tada gamybos apimtis bus mažesnė (brėžinyje ją kreivės ribojamo ploto viduje - žemiau GGK atspindės taškas C. Taškas C gali būti bet kurioje uždarosios erdvės vietoje, priklausomai nuo pasirinktų variantų. Mažesnis nei galimas išteklių kiekis gali būti panaudotas 1) vien maisto prekių; 2) vien drabužių; 3) ir maisto ir drabužių gamybai. Galima daugybė pasirinkimo variantų. Tai parodyta brėžinyje rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys maisto ar drabužių gamybos apimtis, kurios esamomis sąlygomis yra neįmanomos. Kreivė gali pasislinkti didėjimo linkme, padidėjus gamybos pajėgumams. Čia vertėtų paminėti pagrindinius gamybos augimo šaltinius. Išskiriami trys pagrindiniai gamybos augimo šaltiniai: Technologinė pažanga, garantuojanti naujus, geresnius, prekių gamybos metodus; Kapitalo kiekio padidėjimas (kaupimas); Darbo išteklių kiekio padidėjimas: dirbančiųjų skaičiaus, taip pat jų kvalifikacijos, įgūdžių, išsimokslinimo lygio augimas. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos ir technologija tobulinama, kreivė slenka į dešinę - Pav. a), t.y. didėja gamybos galimybės. Kreivė pasislenka į dešinę A). Tačiau naujoji gamybos galimybių kreivė nebūtinai bus lygiagreti ankstesniajai. Atvejis a) galimas tik tuo atveju, jei technologijos pažanga yra vienoda abiejose gamybos šakose. Tačiau paprastai taip nebūna. Jei naujos technologijos įdiegiamos nevienodai, mūsų pasirinktu atveju, maisto prekių ir drabužių gamyboje, tuomet nauja gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti buvusiai >: žr. kitas paveikslas. Sekančiame paveikslėlyje sutalpinti du gamybos galimybių poslinkių atvejai: Juoda punktyrinė kreivė pavaizduoja atvejį, kai technologijos pasiekimai įdiegiami į maisto gamybą, žalia punktyrinė kreivė - į drabužių gamybą. (iš esmės čia derėtų pasibraižyti du atskirus brėžinukus, tačiau taupumo sumetimais aš juos sujungiau į vieną). Ir taip turime technologijos pažangos poveikio gamybos galimybių kreivėms išraiškas. Kapitalo kiekio kitimo poveikis gamybos galimybėms: Kaip alternatyva technologijos pažangai, yra antrasis gamybos augimo šaltinis: kapitalo kiekio didėjimas (kapitalo kaupimas). Nors esamu momentu kapitalo kiekis yra ribotas, tačiau kapitalas gali būti sukurtas. Kapitalo kiekis, kurį mes turėsime pvz. 2020 metais, didele dalimi priklausys nuo to, kiek šiuo metu turimų išteklių nuspręsime artimiausiais metais skirti kapitalo kaupimui, o ne plataus vartojimo prekių gamybai. Brež iš WW 34 psl Norėdami geriau išnagrinėti šį pasirinkimą, nubrėšime GGK, vaizduojančią ne maisto ir drabužių gamybą, bet pasirinkimą tarp kapitalo gamybos (įrengimų , g-lų ir pan) ir vartojimo prekių gamybos (maisto drabužių televizorių) (pav. 3). 3 pav. palyginamos dvi hipotetinės šalys. 1990 abi šalys turi vienodas pradines GGK. Šalis A ( a - grafikas) teikia pirmenybę dabartiniam gyvenimui gyvenimo lygio kėlimui, vartojimui. Jie daugiau gamina vartojimo prekes, o kapitalo gamina mažai (šią situaciją vaizduoja taškas C). Šios šalies kapitalo atsargos 2020 matais bus nedaug didesnės už pradines, todėl GGK pasislenka labai mažai. Tuo tarpu B šalis (b) mažina vartojimo prekių gamybą, norėdami pagaminti daugiau kapitalo (šią situaciją vaizduoja taškas F). 2020 m. šios šalies gamybos mastai žymiai išaugs, tai rodo ženklus GGK poslinkis. Kadangi B šalis mažiau vartoja įvairių prekių dabartiniu metu, tai pajamos ir vartojimo galimybės bus didesnės ateityje. Kaip matome kiekviena šalis turi pasirinkti: kokios vartojimo dalies ji atsisako dabar dėl to, kad galėtų daugiau vartoti ateityje. Išvados, pagrindiniai teiginiai Pasirinkimo būtinybė yra fundamentali ekonominė problema, kadangi poreikiai yra beribiai, o ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, tai pastoviai susiduriama su pasirinkimo problema. Visuomenės galimi pasirinkimai vaizduojami GGK. Ji parodo prekės A alternatyvius kaštus, prilygstančius atsisakomų gaminti prekės B vienetų skaičiui. iš W, jei yra laiko ir galima plačiau aptarinėt variantus GGK yra riba parodanti visuomenei galimus pasirinkimo variantus, jeigu pilnai yra panaudojami ištekliai: darbas, žemė, kapitalas (Bet jeigu egzistuoja plataus masto nedarbas, tai gaminamų prekių derinys bus kreivės ribojamo ploto viduje) Ekonomika gali augti, o GGK gali slinkti į dešinę, jeigu: a)tobulėja technologija; b)kaupiamas kapitalas; c)didėja darbo jėgos skaičius Atsisakydama dalies prekių dabar, šalis gali kaupti kapitalą ir tokiu būdu turėti augančią gamybą. Taigi kapitalo kaupimas (investicijos) reiškia pasirinkimą daugiau gaminti vartojimo prekių ateityje, negu vartoti jų dabar. Kaip ir kitos teorinės sąvokos (modeliai) taip ir GGK vaizduoja supaprastintą realybę. Kadangi pasaulis yra labai sudėtingas teorija nepajėgi atspindėti “visos tiesos”. (tai modelis) Taigi, 1) Išsiaiškinome pagrindinę ekonomikos problemą: pasirinkimo būtinybę. Negalime turėti visko, ko panorėsime, nes poreikiai yra iš tiesų begaliniai; ekonominiai ištekliai yra riboti Pagrindinė ekonominė problema - tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi ištekliai. Ekonomikos mokslas yra apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. 4---5---6---7---8---9---10RINKA, JOS FUNKCIJOS. RINKŲ TIPAI. MONOPOLIZACIJOS VEIKSNIAI RINKOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Rinka yra viena iš ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdų. Rinkos pagalba koordinuojama įvairių ekonomikos subjektų veikla ir nukreipiama žmonių poreikiams tenkinti. Rinka yra produktų ir resursų kainų formavimosi mechanizmas, veikiantis per paklausą ir pasiūlą. Tačiau rinka jokiu būdu nesutapatinama su prekyviete - toks požiūris būtų per daug siauras, eklektinis (primityvus). Rinka tai santykių sistema, kuri leidžia vartotojams (pirkėjams) ir gamintojams (pardavėjams) susisiekti vienas su kitu ir konkurencinėmis sąlygomis per pasiūlos ir paklausos atitikimą (pusiausvyrą) nustatyti produkto kainą, informuoti gamintoją apie tai, ką reikia gaminti, kiek reikia gaminti ir kam reikia gaminti. Rinkos funkcijos: Rinkoje susidarančios kainos informuoja išteklių savininkus, kur išteklius geriau panaudoti. Taigi rinkoje vyksta išteklių paskirstymas įvairių produktų gamybai. Tai pasireiškia per rinkos subjektų santykius ir du pagrindinius ekonominius srautus,: viena linkme judančius produktus ir paslaugas, kita linkme - pinigus. Tai schematiškai pavaizduota 4 pav. - dar nepradėti aiškinti ryšių šioje schemoje. Šis pav. taipogi yra ekonominis modelis su daugeliu prielaidų, bet jis padeda supaprastintai suprasti rinkos mechanizmo veikimą, kur atsakoma į svarbiausius gamybos pasirinkimo klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti . Pradžioje apibrėšim kai kurias sąvokas: Produktų rinka (prekių ir paslaugų rinka);būdama kaip tarpininkas tarp vartotojų(namų ūkių) ir gamintojų (įmonių); kainų pagalba (per vartotojų išlaidas ir gamintojų pajamas) informuoja gamintojus, ką perka vartotojai, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Gamintojai, siekdami pelno gamina tokias prekes ir tokį jų kiekį, kokį jam informuoja-sufleruoja produktų rinka ir tai jiems užtikrina didesnes pajamas. Išteklių (darbo ir kitų) rinkoje susidarančios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti ką gaminti, kaip gaminti, kiek ir kokius išteklius naudoti. Geras išteklių pasirinkimas leidžia gamintojams mažinti kaštus. Rinka nurodo ir kam atiteks pagaminti produktai (pvz. kas gali pirkti). Kas gavo daugiau pajamų rinkoje (produktų ir išteklių), tas gali daugiau pirkti produktų ir savo išlaidomis informuoti gamintojus, kokių prekių reikia gaminti daugiau, kokių mažiau. Rinka nukreipia produktų ir išteklių srautus bei ekonominės veiklos subjektus orientuoja kokius produktus ir paslaugas gaminti (teikti). -------------------------------------------------------------------------------------- Komentaras 4 pav.: Rinkos subjektai: Verslo įmonės, kaip gamintojai Vartotojai, kaip žmogus, namų ūkiai Rinkos elementai: Ištekliai: pasireiškiantys rinkos mechanizmo schemoje kaip išteklių rinka Produktai (prekės ir paslaugos) pasireiškiantys kaip produktų rinka Tarp rinkos subjektų (gamintojų ir vartotojų) bei rinkos elementų vyksta tarpusavio ryšiai, kurie schemoje nurodyti rodyklėmis. Gamintojas (įmonė) produktų gamybai už tam tikrą kainą įsigyja išteklių (rodyklė nuo išteklių-resursų rinkos link gamintojo  gamybos ištekliai) ir tai jis vertina kaip gamybos kaštus (rodyklė nuo gamintojo link išteklių rinkos  įmonės išlaidos). Gamintojas (įmonė), pagaminęs produktą jį prekių pavidalu pateikia į produktų (prekių ir paslaugų) rinką (rodyklė nuo gamintojo link produktų rinkos  produktai) ir pardavęs gauna pajamas (grįžtamoji rodyklė iš produktų rinkos link gamintojo įmonių pajamos). Vartotojas (Namų ūkis, žmogus - kitas rinkos subjektas), įsigydamas prekę (rodyklė iš produktų rinkos link vartotojovartojimo prekės ir paslaugos) sumoka tam tikrą sumą pinigų, t.y. turi išlaidų (rodyklė nuo vartotojo link produktų rinkosnamų ūkio išlaidos). Kartu vartotojas (namų ūkis, žmogus) gali tapti ir išteklių rinkos dalimi, tapdamas vienu ir gamybos ištekliu - darbo ištekliu (rodyklė nuo vartotojo link išteklių rinkos darbo ištekliai) ir už tai gauti pajamas atlyginimo forma (rodyklė nuo Darbo ir kt. išteklių link vartotojo  atlyginimas ir kitos pajamos). Tačiau rinkos mechanizmo schemoje- ekonominių srautų judėjime suskirstymas rinkos subjektų į vartotojus ir gamintojus bei išteklių ir produktų rinkas yra sąlyginis. Vienu atveju tas pats rinkos subjektas gali būti vartotoju kitu atveju gamintoju, bei ta pati rinka gali būti produktų ir išteklių rinka (produktas - kaip pardavimui, kapitalas - kaip išteklis). ------------------------------------------------------------------------------ Kaina tai santykinis produkto/išteklių vertinimo matas. --------------------------------------------------------------------------------------------- Visi produktai ir ištekliai rinkoje turi piniginį įvertinimą - kainą. Tai skatina vartotojus taupiai vartoti, o gamintojus taupiai organizuoti gamybą (taupiai vartoti išteklius, racionaliai organizuoti gamybos procesą ir pan.). Dalį rinkos funkcijų gali perimti valstybė. Tai priklauso nuo rinkos modelio - (anglosaksiškas, sociodemokratinis ie pan.) . Tačiau svarbiausi rinkos elementai yra nuosavybės teisė ir konkurencija, be kurių negali funkcionuoti rinka. Jei valstybės kišimasis yra labai didelis ar universalus, tai jau nebėra rinkos ekonomika, tai būdinga centralizuoto valdymo ekonominei sistemai Galima išskirti kelis rinkos tipus: tobula (grynoji) konkurencija monopolinė konkurencija oligopolija duapolija (grynoji) monopolija Kraštutinai iš jų yra: tobula (grynoji) konkurencija (grynoji) monopolija Jų paprastai grynoje formoje nėra, jie yra tik kaip ekonominiai modeliai. Realiame gyvenime yra tarpiniai tipai. Tobulos (grynosios) konkurencijos (rinkos) bruožai (elementai): Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, dėl to kiekviena iš jų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, pardavimo sąlygos it t.t. yra vienodos. Tokiu atveju pardavėjai turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo iš ko ją pirkti; Pirmas ir antras bruožas sąlygoja tai., kad rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios jis turi prisitaikyti ir pakeisti jos negali. Įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos laisvė. Tai reiškia, kad firmos, norinčios įeiti į šaką, gali tai laisvai daryti, jeigu pavyzdžiui, šakoje kyla kainos. Kita vertus, firmos, jau funkcionuojančios tam tikroje sferoje, gali iš jos pasitraukti, jeigu gaminamos produkcijos kainos krenta. Taigi, Tobula (grynoji, laisva) rinka yra ta, kai yra daug pardavėjų ir daug pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos veiklos apimtims ir rinkos kainoms. Tobula konkurencija - tai kraštutinis ir daugiau teorinis rinkos modelis, kuris gryname pavidale neegzistuoja. Tačiau artimų ir panašių yra nemažai: pvz. ž.ū. produktų rinka. Tačiau šis tobulos rinkos modelis turi didelę teorinę prasmę (nes tai yra standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ir realios ekonomikos efektyvumą). Priešingame tobulos (grynosios) rinkos poliuje yra monopolija (grynoji). (Monopolija kilęs iš graikų kalbos: monos - vienas, poleo - parduoti) Kas yra monopolija (ekonominės monopolijos samprata)? Monopolija yra firma, gaminanti tokią didelę kurios nors prekės (paslaugos) dalį, kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Grynosios monopolijos bruožai: Vienintelis produkcijos pardavėjas. Tokiu rinkos atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; Monopolistas gamina unikalų produktą. Produktas yra unikalus ta prasme, kad jis neturi pakaitalų (substitutų). Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi arba pirkti monopolinės firmos produkciją arba visiškai jos atsisakyti; Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja tam tikros produkcijos bendrą pasiūlos kiekį. Taigi monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia vadinamoji monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produkto prieinamumą rinkoje; Įėjimas į monopolinę rinką yra faktiškai neįmanomas. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kitokie barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką. T.Y Monopolija yra situacija, kai vienas gamintojas viešpatauja rinkoje. Jeigu visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vieno gamintojo (įmonės) rankose toks gamintojas tampa monopolija. Jos sprendimai lemia kainų dydį, resursų naudojimą, gamybos apimtį. Grynosios monopolijos egzistavimo sąlyga yra artimų, pakeičiančių produktų (substitutų) nebuvimas, nes labai padidinus kainas (ar sumažinus gamybos apimtis) vartotojai gali pradėti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. PVZ: Vietinio telefono tarnybos Tarp minėtų kraštutinių rinkos struktūrų, tai yra grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos yra du pagrindinės rinkos struktūros: monopolinė konkurencija ir oligopolija (duapolija - kaip jos atmaina) Monopolinė konkurencija. Monopolinė konkurencija - tai tokia rinkos struktūra, kai veikia gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Monopolinės konkurencijos bruožai: Pakankamai didelis firmų skaičius Produktų diferenciacija. Vieno pardavėjo prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; Kuri nors firma turi nežymų poveikį produktų kainai Įėjimo ir išėjimo iš jos žemi barjerai Kalbant apie tobulą konkurenciją, jau minėjau, kad šioje rinkos struktūroje gaminamas homogeniškas produktas. Bet realybėje konkuruojančių firmų produktai nėra standartizuotos prekės. Vieno pardavėjo siūlomos prekės kuo nors visada skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekių. Todėl tokioje rinkoje atskira firma turi nežymų poveikį produkto kainai. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas ar pardavėjas šiuo atveju taptų monopolistu, firmos plačiai naudoja reklamą, įpakavimą, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslauga (garantinis remontas, prekės į namus ir pan.). Tačiau esant dideliam kiekiui konkurentų, kiekvienas pardavėjas tik nežymiai gali konkuruoti kainą, nes parduodamos prekės turi daug substitutų. Monopolinės konkurencijos rinkos pavyzdžiai: mažmeninė prekyba, kavinės, degalinės ir pan. Oligopolija. Oligopolija - tai rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Oligopolijos bruožai: Rinkoje dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų Gaminamas produktas gali būti arba identiškas (aliuminio, plieno gaminiai) arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainą ir pan. (automobilių, kompiuterių, buitinės technikos gamyba) Oligopolinės firmos turi monopolinę galią, tačiau dažniausiai pavienės firmos vengia kainų konkurencijos Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas. Nauja įmonė gali įeiti į oligopolinę rinką tik gamindama didelį produkcijos kiekį, nes tik tai leistų jai sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Paprastai oligopolinės firmos yra gerai žinomos ir turi savo "prekinį ženklą. Klasikiniai oligopolinės rinkos pavyzdžiai "Ford", "General Motors", Chrysler. Jos duoda apie 90 proc. JAV pagamintų automobilių. Oligopolija reiškia, kad gamyba šakoje yra labai sukoncentruota. Egzistuoja dar ir kitos rinkos struktūros, kaip duapolija, monopsonija, oligopsonija, abipusė monopolija. Duapolija - rinka, kurioje yra tik du pardavėjai. Tai oligopolijos atmaina. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas Oligopsonija - rinkos struktūra, kurioje yra keli prikėjai Abipusė monopolija - rinkos struktūra, kai egzistuoja tik vienas pirkėjas (monopsonistas) ir vienas pardavėjas (monopolistas) Monopolizacijos veiksniai: Monopolijos susidaro įvairiais būdais. Aptarsime pagrindinius monopolijų tipus, pagal veiksnius, lemiančius jų susidarymą: Natūrali monopolija: tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz. viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba sutelkta vienose rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas - pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W) Teisinė monopolija. Kartais įstatymine tvarka draudžiama pardavinėti daugiau kaip vienai firmai, t.y. kai vienam pardavėjui suteikiama išimtinė teisė. (pardavinėti alkoholį - valstybės monopolis) Čia monopolija tampa valstybė. Monopolija, atsirandanti susijungus keletui gamintojų. Gamintojai gali susijungti į vieną firmą ir taip pakelti kainą, aišku jei nedraudžia įstatymas. Kiek plačiau apie pastarąsias Firmų susijungimas gali būti: horizontalus ir vertikalus. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje. Monopolistas, naudodamas vertikalią integraciją, gali “suspausti” konkurentus vadinamųjų tarpinių ir galutinių produktų kainų žirklėmis. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, bet kartu mažinti kainas galutinio produkto, kurį gamina pati iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės pirks brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo gaminamus pusfabrikačius. “Suspaudus” konkurentus, galima branginti galutinį produktą ir gauti padidintą pelną. Monopolinė kaina Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog ji gali už prekę (ar paslaugą) imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelną ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo: plėsdamos didelio masto gamybą, gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; maksimaliai mažindamos kaštus - kaštų ekonomijos politika; Be to, kiekvienas monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis skatins: 1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; 2) substitutų sukūrimą ir vartojimą; 3) valstybės įsikišimą. Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas. Labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai. Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam kad gauti didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais: Pirma, parduoti daugiau prekių maža kaina; Antra, parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos pati, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui. Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų, tad ji tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių - didesne kaina. Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa padidės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys praradimą dėl mažesnių kainų. Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Esant substitutams, monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Net jei nėra substitutų, monopolija , nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos - gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Išvada: monopolinė kaina nebūtinai yra didelė. Rinkos mechanizmo vertinimas: privalumai ir trūkumai: Rinkos privalumai: Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojas. Jei norima kurios nors automobilių markės, kaina kyla, gamintojas skatinamas jų gaminti daugiau. Rinka skatina įsigyti reikalingų (paklausių), naujų žinių, įgūdžių - tobulėti (esant paklausai darbuotojams, žinantiems anglų kalba, dirbantiems su kompiuteriais ir pan., tai skatina, einant į darbo rinką, turėti atitinkamas žinias) Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti produktus, ypač retus, sunkiai įgyjamus. Rinka per kainų sistemą skatina gamintojus taupyti išteklius, ypač ribotus (pvz. žemė miesto centre) Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia žmogaus užsiimti vienu ar kitu verslu Rinka, per kainų sistema suteikia informaciją apie gamybos sąlygas Rinkos trūkumai: Nors rinka turi daug privalumų, tačiau yra ir esminių trūkumų: Rinka suteikdama daug laisvių ekonomikos subjektams, tampa pražūtinga sąlyga neveikliems - Rinka žlugdo neveiklius gamybos subjektus - įmones, individus . Wannacot: kartais neryžtingam žmogui negali suteikti nieko daugiau, kaip tik bado laisvę Rinka kai kuriose šakose visai nefunkcionuoja: gynyba Vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus, šalutinio pobūdžio, rezultatus: gamtos užterštumas Rinkos ekonomika gali būti nestabili: ekonominius pakilimus, gali lydėti smukimai, krizės, depresijos. Paprastai sumažinti trūkumus stengiamasi valstybės kišimusi, valstybės reguliavimo sistema (anglosaksiškas - JAV, sociodemokratinis - Europa, ypač Švedija). Plačiau apie valstybės kišimosi į ekonomiką sferas, kalbėsim kitose makro ek temose: monetarinė, fiskalinė politika ir pan. Kai valstybė iš viso ima į savo rankas gamybos reguliavimą - rinkos nebėra, tai jau centralizuoto valdymo ek. sistema PAKLAUSA IR PASIŪLA Ryšys tarp vartotojo ir gamintojo rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą. Pirma aptarsim paklausą, po to pasiūlą ir po to paklausos/pasiūlos pusiausvyrą. PAKLAUSA Kas yra paklausa? Samprata. Paklausos kreivė Paklausa yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama kitoms sąlygoms esant nekintamoms. Svarbios yra abi šio ryšio sąlygos. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jei vartotojas nenori jos pirkti. Kitais žodžiais tariant, paklausa yra poreikiai (prekėms ir paslaugoms), egzistuojantys kartu su pasiruošimu ir galėjimu už jas sumokėti. Paprastai, kintant produkto kainai, kinta ir jo paklausa. Kainos ir perkamo prekių kiekio kitimo ryšys gana pastovus, todėl jis formuluojamas kaip paklausos dėsnis. Ir taip, paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Paklausos dėsnis rodo, kad kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą (aišku ne visada). Tai matyt iš pav. Paklausos kreivė iliustruoja paklausos dėsnį. Į paklausos lentelę įrašytos kelios kainų ir paklausos kiekio reikšmės, atidėtos koordinačių sistemoje (taškai A,B,C,…E) ir sujungtos kreive rodo paklausos ir kainos ryšį: krintant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti daugiau gaminio vienetų, todėl kreivė leidžiasi žemyn (mažėja kaina) į dešinę (didėja perkamų gaminių apimtis). Ši kreivė vadinama paklausos kreive. didėjant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti mažiau gaminio vienetų  todėl kreivė kyla aukštyn (didėja kaina) į kairę (mažėja perkamų gaminių apimtis). T.y. didėjant kainai prekės paklausa mažėja, kainai mažėjant – didėja. Tai reiškia paklausos dėsnį: Paklausos dėsnis - paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Tačiau prekių paklausa priklauso ne tik nuo kainų. Pvz. Benzino. Brangstant benzinui, jo paklausa auga, nes daugėja mašinų. Tačiau tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais, kaina neįvertinamais veiksniais (pvz. mada, augančiu poreikiu toms prekėms – mašina tampa būtinybe, pajamomis, kt.). Tačiau jei visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį. Krentant prekės kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras (paklausa) jau buvo, bet trūko pinigų, kai kaina buvo didelė. Šiuo atveju – bendra paklausa didėja. Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių. Tai gali atsitikti tiek dėl padidėjusio vartojimo, tiek dėl prekių pakeičiamumo, kai vartotojas vartoja daugiau atpigusių prekių vietoj brangesnių. Paklausos kreivės poslinkiai. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina (kaip jau minėjau) yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Paklausos dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Svarbiausios jų (paminėsime kelis): Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Kitų prekių kainos Vartotojų skonis, mados Gyventojų skaičius Vartotojų optimizmas ar pesimizmas Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusiuosius – pastoviais. Paklausos didėjimą arba mažėjimą dėl kurio nors kintamojo poveikio galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę – jai mažėjant. Keletą variantų pavaizduosime paklausos kreivių poslinkiais. Pav. 6: 1) Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Vartotojų pajamų augimas nevienareikšmiai veikia paklausą: (a) Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad tokių prekių paklausos kreivė pasislinks į dešinę. b) Kartu padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę (b). Pajamoms mažėjant, abiem atvejais paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi -- paklausa mažės (nėra pabraižyta, gali patys pabandyt). -------------------------------------------------------------------------------------- Paklausos dydžiui įtakos turi ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių ir išmokų forma išmokant neturtingiems (transferiniai išmokėjimai), pastarųjų paklausa vartojimo prekėms didės, o prekių, daugiau vartojamų dideles pajamas gaunančių žmonių, paklausa mažės. 2. Kitų prekių kainų kitimas taipogi veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas priklausomai ar šios dvi prekės yra substitutai/pakaitalai (pakeičiamos, pvz. arbata ir kava) ar komplementarios/papildančios (vartojamos kartu, pvz. mašina, benzinas, tepalai ir kt.) (©) Jei dvi prekės (A ir B) yra substitutai/pakaitalai, A prekės kainos augimas didina B prekės paklausą, nes vartotojas ima vartoti daugiau tos prekės, kurios kaina nepadidėjo. Tai pavaizduota c) pav. paklausos prekės pasislinkimu į dešinę. (d) Jei A ir B prekės yra papildančios (komplementarios), A prekės kainos augimas sumažins B prekės paklausą, o jos paklausos kreivė pasislinks į kairią pusę. Tai atsitinka todėl, kad pabrangus vienai prekei, vartotojas mažina jos vartojimą, bet kartu jis nebevartos tiek pat ir kitų - komplementarių/papildančių prekių, kurių negali (nereikia) atskirai vartoti nuo pabrangusios prekės. A prekės kainai mažėjant B prekės paklausa keisis priešinga linkme tiek substituto/pakaitalo, tiek komplementaraus/papildančio ryšio atvejais. 3. Kitų sąlygų pasikeitimų, kaip gyventojų skaičiaus, mados ir pan. poveikis paklausos kitimui ir atitinkamas paklausos kreivių pasislinkimas lengvai paaiškinamas (galite patys pasibraižyti). (per egzaminą galite būt paprašyti pabraižyt – patikrinant kaip įsisavinot dalyką. 4. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas dėl galimo kainų pasikeitimo taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojai tikisi kainų augimo, jie stengiasi iš anksto apsirūpinti tomis prekėmis ir tai didina paklausą. Priešingai, jeigu laukiama kainų mažėjimo, paklausa tuo metu sumažėja – vartotojas lūkuriuoja. PASIŪLA Samprata. Pasiūlos kreivė. Pasiūla – yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti ir kainos, už kurią ši prekė perkama, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (laikas taip pat nesikeičia). Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys, kaip ir paklausos atveju, yra pakankamai pastovus, todėl jis dažnai nusakomas kaip pasiūlos dėsnis: prekių pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme: Pasiūlos dėsnis - prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Pav.: 7 Pasiūla didėja, didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl gamintojo, gaminančio tą prekę, intereso gauti kuo didesnį pelną. Didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamintojas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pelno augimą. Pasiūlos kreivės poslinkiai ->>> ET, 21 psl., 17 psl. (5 ) Pasiūlos kiekis priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo kitų veiksnių. Pagrindiniai yra šie: Kitų prekių kainos; Gamybos išteklių kaštai (išteklių kainos); Technologijos pažanga; Gamintojų lūkesčiai Kredito gavimo galimybės ir sąlygos Mokesčiai Gamintojų skaičius ir kt. 1. Kitų prekių kainos kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį jeigu jos yra substitutai/pakaitalai (pvz. žemės plotai) arba komplementarios/papildančios gamybos požiūriu: Jeigu prekės yra substitutai/pakaitalai, tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja resursus, kurie iki tol buvo naudojami substituto - B prekės gamybai. Pastarosios (B prekės) gamyba/pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę (pav.) T.y.: jei substitutai/pakaitalai - A prekės kaina didėja - pasiūla mažėja Komplementarumo (papildymo) atveju ryšys tarp kainos ir komplementarių gamybos atžvilgiu A ir B prekių yra kitoks. Kas yra komplementarios gamybos atžvilgiu prekės? Komplementarios/papildančios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procesas yra susijęs tokiu būdu, kad naudojant tuos pačius resursus vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (išgaunant naftą, išsiskiria dujos). Tokiu atveju, didėjant A prekės kainai didėja jos (A) gamyba/pasiūla, o kartu ir B prekės gamyba/pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę t.y, Jei koplementarios/papildančios --- A prekės kaina didėja B - prekės pasiūla didėja. 2. Gamybos išteklių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojo pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojo interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Ir atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti pasiūlą. 3. Technologijos pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis ir jeigu net šių produktų kainos nekinta, gaunamas gamybos pelnas bus didesnis, lyginant su pelnu, gautu naudojant ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti gamybą/pasiūlą: pasiūlos kreivė slenka į dešinę. RINKOS PUSIAUSVYRA: tai paklausos ir pasiūlos sąveika. RINKOS PUSIAUSVYRA: PAKLAUSOS IR PASIŪLOS SĄVEIKA. Paklausos ir pasiūlos kreivės, nubrėžtos viename grafike (pav. 9), schematiškai atvaizduoja rinkos pusiausvyrą. Kreivių susikirtimo taškas E rodo rinkos pusiausvyros tašką. Šiame grafike pusiausvyros taške E už tam tikro produkto vieno vieneto kaina lygi 6 Lt, o pardavimo apimtis - 200 vnt. Norint suprasti, kodėl taškas E yra pusiausvyros taškas, reikia pasižiūrėti, kas įvyks, jeigu pradžioje rinkos kaina bus kitame lygyje.  Pvz., jei pradinė kaina yra aukštesnė nei pusiausvyros kaina ir lygi 10 Lt ($).  Tada pirkėjai perka tik 50 vnt. produkto (taškas A). Tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 vnt. (taškas F). Vadinasi yra didžiulis produkcijos perteklius (210 vnt). Tokiu atveju, kai kurie pardavėjai, nusivylę parduodamu produkto kiekiu esant 10 lt. kainai ir norėdami produktus realizuoti, pradeda kainą mažinti. Kaina mažinama iki 9 Lt ($), vėliau iki 8 Lt ($). Esant mažesnei produkto kainai, mažėja ir pasiūla/gamyba (mažesnė kaina - mažiau gamina ir teikia į rinką) Gamyba/pasiūla sumažėja iki 240 esant 8 lt už vienetą. Tačiau vis dar yra produktų perteklius ir pasiūla viršija paklausą. Kaina toliau mažėja, o kartu mažėja ir pasiūla/gamyba (norinčių parduoti už šią kainą). Kaina ir pasiūla mažėja tol, kol tarp paklausos ir pasiūlos pasiekiama pusiausvyra (kai jos atitinka viena kitai). Šiuo atveju tai pasiekiama esant 6 Lt ($) kainai, tai ir yra pusiausvyros taškas. Esant šiai kainai, pardavėjai nori parduoti 200 vnt prekių, o pirkėjai nuperka 200 vnt, (t.y tą kiekį, kurį nori parduoti pardavėjai). Kitaip tariant, rinka yra ištuštinta. Dabar pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti parduotų-nupirktų prekių kiekiu, t.y. prekių kiekiu, kurį pirkėjai nupirko, o pardavėjai pardavė esant 6 Lt kainai, t.y. pusiausvyros kainai. Poreikio daugiau keisti kaina jau nebėra. Ir taip: Pusiausvyra yra situacija, kurioje prekės kaina ir jos perkamas ir parduodamas produktų kiekis nekinta. O Perteklius yra, jei pardavėjai nori ir gali parduoti daugiau produktų(F) nei pirkėjai nori ir gali pirkti (9 pav. Violetinė linija) T.y perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina šiuo atveju yra aukščiau pusiausvyros). Mechanizmas: Tada kaina ima mažėti: ->>> Pardavėjai norėdami parduoti prekes, mažina kainą. Einant nuo taško F į tašką G pasiūlos kreivėje , kartu paklausos kreivėje slenka iš A į B tašką, kol linijos susikerta taške E, t.y., kai pasiūla atitinka paklausą. Kita situacija kai nėra rinkos pusiausvyros: Trūkumas --- jei pirkėjai nori ir gali nupirkti daugiau nei pardavėjai nori ir gali parduoti, susidaro trūkumas, t.y . trūkumas yra tada kai paklausa viršija pasiūlą. Kadangi pasiūla yra ribota, tada kyla kaina, mažėja galinčių nupirkti: Pasiūlos kreivė eina nuo K aukštyn į dešinę, o paklausos kreivė - nuo taško D į kairę iki taško F. Pusiausvyros taško poslinkiai: Pusiausvyros taškas, bendras paklausos ir pasiūlos linijų taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant pasiūlos ir paklausos veiksniams. Pusiausvyros taško judėjimo pagrindinės kryptys, kintant pasiūlos ir paklausos veiksniams, nesusijusiems su kaina, yra šios: a) Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja  tiek kaina (P), tiek pardavimo apimtis (Q) didėja.  10 a Pusiausvyros taškas įsigali esant didesnei kainai. Pvz. Kai norima nupirkt daugiau produkto (pvz. benzino), o jo yra ribotas (nekintama) kiekis (ir visi tai žino)  Pirks daugiau to produkto, kartu kils kainos, kadangi benzino kiekis ribotas. b) Kai pasiūla pastovi, o paklausa mažėja, kaina (P) ir parduodama prekių apimtis (Q) mažėja - 10 b Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai. Privaryta mašinų, o moki paklausa mažėja  mažėjant pajamoms, jų pirks mažiau c) Kai pasiūla didėja, o paklausa pastovi, prekės kaina (P) mažėja, pardavimo apimtis (Q) didėja - 10 c Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai d) Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis (Q) mažėja, kaina (P) didėja -- 10 d Pusiausvyros taškas nusistovi esant didesnei kainai Kai paklausa ir pasiūla kinta kartu: e) Kai paklausa ir pasiūla didėja, pardavimo apimtis didėja (Q), o kaina (P) nekinta (esant vienodam pakalusos ir pasiūlos padidėjimui) 10e Pusiausvyros taškas išlieka esant tai pačiai kainai. f) Kai paklausa didėja, o pasiūla tokiu pat dydžiu mažėja: prekės kaina (P) didėja, o pardavimo apimtis nesikeičia (Q) 10f Pusiausvyros taškas nusistovi esant gerokai didesnei kainai. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS Kainos kitimas konkrečių prekių paklausą ir pasiūlą keičia skirtingai (pvz. duonos ir brangenybių). Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti naudojama elastingumo (lankstumo) sąvoka. Paklausos ir pasiūlos elastingumas apibūdina pirkėjų ir pardavėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Elastingumui įvertinti skaičiuojami elastingumo rodikliai. Jie išreiškia paklausos bei pasiūlos kiekio ir kainų procentinių padidėjimų santykį. ED = > D%/>P% Paklausos elastingumas ES = > S%/>P% - Pasiūlos elastingumas Pvz. Duonos kaina padidėjo 50% ir pirkėjai duonos perka 10% mažiau. ED=-10%/50% = -0.2. Matome , kad pirkėjas nežymiai reagavo į kainos padidėjimą. (paklausa mažai elastinga). Tačiau, jeigu, pvz. , 20% pakiltų turistinių kelionių kainos ir pirkėjai šios paslaugos savo paklausą sumažintų 40%, tai paklausos elastingumo rodiklis būtų lygus -2 (40/20). Šiuo atveju pirkėjai žymiai reaguoja į kainos padidėjimą, reiškia elastingumas ženklus. (Minuso ženklas ignoruojamas) Tiek paklausos tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki ∞. Išskiriami keli skirtingi elastingumo dydžiai (formos): Absoliutus elastingumas. Be galo mažas kainų pasikeitimas (nuo P1 iki P2) sąlygoja didelį paklausos ar pasiūlos padidėjimą. Šiuo atveju paklausa/pasiūla yra "be galo" elastinga. Skaitmeninė elastingumo išraiška yra:E∞ Paklausos atvejis. Grafikas rodo, kad esant net nedideliam kainos padidėjimui niuo P1 iki P2 paklausos apimtis sumažės nuo Q1iki Q2, t.y iki nulio - prekė nebus perkama. Tokia situacija įmanoma pvz. tobulos konkurencijos rinkoje, kai firmos gamina homogenišką (standartizuotą) produkciją ir ją parduoda už rinkoje nusistovėjusią kainą. Jeigu kuri nors firma padidintų kainą nuo P1 iki P2, galima tikėtis, kad paklausos apimtis sumažėtų iki nulio. Santykinis elastingumas. Kainų kitimas mažesnis nei paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimas P1P2<Q1Q2 Vieneto elastingumas. Kainų kitimo ir paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimai vienodi (procentaliai) P1P2=Q1Q2 E=1 Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas yra didesnis nei paklausos ir pasiūlos pasikeitimas. P1P2>Q1Q2 E yra mažesnė už vienetą, bet didesnė už 0. 0<E<1 Absoliutus neelastingumas. Kainų kitimas nekeičia paklausos beipasiūlos. P1P2=Q stabilus E=0 Tokia paklausa gali būti tuo atveju, kai prekė yra gyvybiškai svarbi vartotojui (pvz. vaistai silpnam ligoniui). Tačiau ir šiuo atveju paklausa gali būti visiškai neelastinga tol, kol prekės kaina neviršys vartotojo biudžeto (pajamų). Nenagrinėsim : ataskaitos taško (koks kainos ir kieki derinys turi būti bazinis) problema, ryšio tarp kreivės nuolydžio ir elastingumo problema Elastingumą sąlygojantys veiksniai. ELASTINGUMO VEIKSNIAI Paklausos elastingumas: Paklausos elastingumas apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Pagrindiniai paklausos elastingumo veiksniai yra: Pakeičiamumas (substitucija) Laikas Būtinybė ar prabanga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Pakeičiamumas (substitucija): Su substitucijos poveikiu paklausai ir pasiūlai susipažinome ankstesniame rinkos mechanizmo skyrelyje, tik to neįvardijome elastingumo pasireiškimu. Nekartosiu kas buvo pasakyta, tik čia išsakysiu pagrindines išvadas (teiginius): Esant tinkamiems substitutams (pakaitalams) prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Jei nėra tinkamų substitutų (pakaitalų), vartotojai negali reaguoti į kainų kitimą ir perka pradinį prekės kiekį. Paklausa - neelastinga. 2. Laikas: Laikas taipogi didina paklausos elastingumą. Vartotojai, pasikeitus kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas substitutų (pakaitalų) paieškoms. Paklausos elastingumas didėja, ilgėjant laiko tarpui: vartotojas prisitaiko prie naujų kainų. 3. Būtinybė ar prabanga Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apseiti be būtiniausių prekių (maisto, kasdieninių drabužių). Todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą (prabangūs kailiniai ir dar ne pirmi, atostogos į užsienyje). Tokių prekių paklausa yra elastinga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Paklausos elastingumas priklauso nuo prekei įsigyti išleidžiamų lėšų dalies bendrame vartotojo biudžete. Degtukų, druskos pirkimo išlaidos sudaro labai nedidelę vartotojo biudžeto dalį, todėl tokių prekių paklausa labai nesikeičia pakitus kainoms. Šių prekių paklausa yra neelastinga. Tačiau pvz. automobilio, turistinių kelionių kainos pasikeitimas jau veiks į paklausą gana stipriai. Jo paklausa kur kas elastingesnė. Pasiūlos elastingumas Pasiūlos elastingumas apibūdina pardavėjų reakciją į kainų pakitimus. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai (pagrindiniai): Laikas Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kita substitucijos, komplementarumo pakeičiamumo, papildymo efektas) Atsargų sudarymo galimybė 1. Laikas: Kylant kainoms , gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Todėl jis turi padidinti gamybos apimtis. Tam reikalingas papildomas laikas. Todėl elastingumas gali būti didesnis tik praėjus tam tikram laikui. 2. Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kitą  substitucijos, komplementarumo efektas) substitucija gamyboje: Jei prekė turi pakaitalą gamyboje, tai pasiūlos kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį. ( pvz. augant rugių kainoms : ūkininkas plės plotus, krentant: ims augint kviečius). Šiuo atveju pasiūlos elastingumas bus didelis. Jei prekė neturi artimo pakaitalo, pasiūla yra mažiau elastinga kainų pokyčiams (krentant visų javų kainoms, persiorientuot į gyvulininkystę yra gerokai sunkiau). Komplementarumas gamyboje: Jei prekės yra papildančios viena kitą gamyboje, pasiūla neelastinga (mažiau elastinga). (mėsininko sprendimus lemia jautienos kaina, o ne odos kaina. Odos kaina yra neelastinga, nes ji mažiau būtinas produktas). Atsargų sudarymo galimybė Prekių saugojimo galimybė labai veikia pasiūlos elastingumą. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainų mažėjimo, turi būti greitai tiekiamos į rinką (pvz. vaisiai - bananai). Negalima sudaryti ir tokių prekių atsargų kylant kainai. Taigi tokių prekių elastingumas yra mažas. Priešingai, lengvai saugomų prekių atsargomis pardavėjas gali nemažai keisti pasiūlą (išlaukti norimų kainų). Pasiūla tokių prekių yra elastinga. 5 paskaita Praėjusią paskaitą susipažinome su paklausos ir pasiūlos elastingumu priklausomai nuo kainos pasikeitimų. Pateiksiu pora paklausos elastingumo pavyzdžių, priklausomai

Ekonomika  Paruoštukės   (95,51 kB)

Kiekviena įmonė nepriklausomai nuo jos veiklos pobūdžio valdo didesnį ar mažesnį turtą. Efektyvus jo panaudojimas lemia įmonės veiklos sėkmę. Kiekvienos įmonės sėkmingai veiklai reikalingos tam tikros sąlygos, taip pat ir materialinės. Šios sąlygos kiekvienoje įmonėje vis kitokios, ir jos darosi vis įvairesnės, stengiantis atlikti didėjančius rinkos reikalavimus. Teisingai naudojamas, skirstomas, vertinamas ir nudėvimas turtas lemia kiekvienos firmos gyvavimo sekmę. Ilgalaikis turtas dėl jo santykinio brangumo ir didelės reikšmės kiekviename versle turi būti saugomas ir vertinimas. ILGALAIKIO TURTO SKIRSTYMAS Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį per kurį uždirbama pelno. Jeigu turtas per vienų ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jeigu nesunaudojamas, - ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu paprastai laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Pavyzdžiui, jeigu pagrindiniu ataskaitiniu laikotarpiu būtų laikomas mėnuo, ilgalaikiam turtui būtų priskiriamas turtas, naudojamas ilgiau nei vieną mėnesį (kitaip sakant, per vieną mėnesį nesunaudojamas turtas). Todėl toks ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį naudojamas turtas ir vadinamas ilgalaikiu. Priskiriant turtą ilgalaikiam, atsižvelgiama ir į jo vertę. Jeigu turtas naudojamas ir labai ilgai, bet jo vertė įmonei nereikšminga ( arba labai maža ), toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu, nes jo kaip, ilgalaikio turto, apskaita įmonei būtų per brangi; taip darant būtų pažeistas apskaitos optimalumo reikalavimas, kai apskaitos ir atsakomybės duomenų formavimo išlaidos viršytų tos informacijos teikiamą naudą. Daug pigiau yra padaryti prielaidą, kad visas toks turtas iš karto nurašomas į sąnaudas. Be abejo, tas pats turtas vienai įmonei gali būti labai reikšmingas, o kitai – sudaryti tik menką įmonės dalį. Tai priklauso nuo įmonės turto dydžio ir jos veiklos pobūdžio. Vieną ar kitą turto objektą priskiriant ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui, būtina atsižvelgti į jo turto pobūdį, jo naudojimo įmonėje laiką bei to turto vertę. Kokį turtą priskiri ilgalaikiam, kokį – trumpalaikiam, sprendžia įmonės vadovas, kuriam akcininkai suteikia įgaliojimus per jo kadencijos laikotarpį valdyti visą įmonės turtą. Jokiame norminiame akte nėra tiksliai nurodyta, kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu. Šitai daryti nelabai ir logiška, nes toks pats turtas vienai įmonei gali būti ilgalaikis, o kitai – trumpalaikis. Pirmiausia apskaitininkams svarbu nustatyti fizinę ilgalaikio turto substanciją ir pagal tai jį suskirstyti į tris grupes: materialųjį, finansinį ir nematerialųjį. Ilgalaikio turto skirstymo lentelė Nematerialusis Prekių ženklai Patentai, licencijos Autorių teisės Teisė demonstruoti kino filmus Plėtros darbai Kompiuterių programos Prestižas Kitas nematerialusis turtas Materialusis Nekilnojamasis (pasyvus) Žemė Pastatai ir statiniai Gamtiniai ištekliai Kitas nekilnojamasis turtas Kilnojamasis (aktyvus) Įrenginiai Baldai Transporto priemonės Kitas kilnojamasis turtas Finansinis Investicijos Gautinos sumos Nuosavos akcijos Kitos investicijos Nematerialusis turtas apskaitoje išskirtas siekiant parodyti, kiek įmonė turi privilegijų ir teisių. Šis turtas egzistuoja iki tol, kol egzistuoja pati įmonė. Nematerialusis turtas – patentai, licenzijos, autorinės teisės – išduodamos konkrečios įmonės vardu arba konkretaus asmens vardu. Nematerialusis turtas turi vertę tik kartu su įmonės materialiuoju turtu. Ypatinga nematerialiojo turto rūšis yra prestižas. Materialusis turtas turi būti priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka visus šiuos požymius: 1 įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus; 2 įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais; 3 įmonės gali patikimai nustatyti turto įsigijimo savikainą; 4 turto įsigijimo savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą, įmonės nustatytą kiekvienai turto grupei; 5 įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu. Ilgalaikis materialusis turtas skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Kilnojamasis turtas – tai daiktai, kurie gali būti lengvai perkeliami iš vienos vietos į kitą ( baldai transporto priemonės ir kt. ). Nekilnojamasis turtas – tai daiktai, kurie negali būti keliami iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jų paskirties bei esmės ir nesumažinus jų vertės ( žemė, pastatai ir kt. ). Įmonės už nekilnojamąjį turtą privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Finansinis turtas parodo tam tikros įmonės teisias bei privilegijas ir atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Jis teikia įmonei ekonominę naudą arba teisias ir privilegijas ilgesniu kaip vienerių metų laikotarpiu. Ilgalaikis finansinis turtas balanse išskirtas į atskirą grupę. Ji sudaro: investicijos, gautinos sumos, nuosavos akcijos, kitos investicijos. Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse) ilgalaikis turtas suskirstytas į penkias dideles grupes: formavimo savikainą, nematerialųjį turtą, ilgalaikį materialųjį turtą, ilgalaikį finansinį turtą ir po vienerių metų gautinas sumas. Materialusis turtas – laikomas turtas, kuris turi jį nenusakančią materiją, yra pagamintas iš tam tikros medžiagos ir yra apčiuopiamas. Nematerialusis turtas – tai turtas, kurio negalima apčiuopti, todėl kartais jis dar vadinamas neapčiuopiamuoju. Apskaitoje laikomasi nuostatos, kad nematerialusis turtas atsiranda tik tada, jeigu už jį sumokama. Formavimo savikaina įmonėse – reikšminga nematerialiojo turto sudedamoji dalis. Finansinis turtas – tai turto valdymas, jo įsigijimas, bei perleidimas. Finansiniam turtui galima priskirti pirkėjų bei kitų trečiųjų asmenų skolas įmonei. Ilgalaikis finansinis turtas išskiriamas į atskirą grupę todėl, kad atskirai būtų parodytas įmonės turtas, susijęs su jos veikla kitose įmonėse. Po vienerių metų gautinos sumos pateikiamos rodant ilgalaikius trečiųjų asmenų įsiskolinimus įmonei.Pagal nuosavybę turtas skirstomas į visiškai įmonei priklausantį, išnuomotą ir dovanotą jai turtą. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas Įmonės ilgalaikis turtas gali būti įvertintas įsigijimo savikaina arba perkainuota verte. Jei įmonė pasirenka įsigijimo savikainos būdą, ilgalaikis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina, balanse – likutine verte ( įsigijimo savikaina – nusidėvėjimas ). Įskaičiuoti ilgalaikio turto įsigijimo išlaidas į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, tai pat ir į to laikotarpio, per kurį ilgalaikis turtas įsigyjamas, neleidžia tęsiamos veiklos principas: apskaitininkai turi laikytis prielaidos, jog pasibaigus einamajam ataskaitiniam laikotarpiui įmonės veikla nesibaigia o tęsiąsi neribotą laiką. Todėl ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis turi būti pripažinta tik ta išlaidų dalis, kuri buvo skirta to laikotarpio pajamoms uždirbti arba kurios negalima susieti nei su vienu ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu. O išlaidos, kurios turės uždirbti ateityje, turi būti pripažintos turtu, uždirbančiu įmonei pajamų ateityje. Todėl visos išlaidos ( jeigu jas galima atskirti iš bendros įmonės išlaidų sumos ), susijusios su ilgalaikio materialiojo turto įsigijimu, turi būti įtrauktos į šio turto savikainą. Išlaidos sudarančios ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto įsigijimo savikainą: Ilgalaikio turto įsigijimo savikainą ( pradinę vertę ) galima apskaičiuoti taip: PIRKIMO KAINA - PIRKIMO NUOLAIDA + PAPILDOMOS ĮSIGIJIMO IŠLAIDOS = ĮSIGIJIMO SAVIKAINA Papildomos įsigijimo išlaidos – tai visos išlaidos, susijusios su ilgalaikio turto atvežimu į būsimą eksploatavimo vietą, pakrovimo, iškrovimo, transportavimo komisiniai atlyginimai, mokesčiai (akcizai, muitai ) ir kt. Išlaidos, bei visos išlaidos ruošiant naudoti. Jai už tą pačią suma įsigyjami du skirtingi daiktai, juos apskaitoje būtina išskirti. Tarkime, kartu su kompiuteriu įsigyjama ir programinė įranga. Apskaitoje šie objektai turi būti užregistruoti kaip du skirtingi objektai: kompiuteris ( ilgalaikis materialusis turtas ) ir kompiuterių programos ( nematerialusis turtas ). Tokiais atvejais kiekvieną objektą reikia įvertinti rinkos kaina ir nustatyti, kokia bendros įsigijimo savikainos dalis tenka kiekvienam turtui. Į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą neįskaitomas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negražinamas. Jei įmonė pasirenka perkainuotos vertės būdą, ilgalaikis materialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina, vėliau perkainojamas ir apskaitoje registruojamas perkainota verte, o finansinėje atskaitomybėje parodomas perkainuota verte, atėmus sukauptą nusidėvėjimo ir turto vertės sumažėjimą. Jei ilgalaikio turto apskaitos politikoje numatoma atlikti ilgalaikio materialiojo turto perkainojimą, jis turi būti atliekamas periodiškai, nerečiau kaip kas penkerius metus. Ilgalaikio turto vertė po perkainojimo gali didėti arba mažėti. Atskiroms turto grupėms gali būti taikomi skirtingi ilgalaikio turto įvertinimo būdai. Jei ilgalaikio materialiojo turto ( viso ar tam tikros jo grupės ) tikroji vertė nuolat reikšmingai kinta, tokį turtą reikia perkainoti dažniau. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaita Pradinė ilgalaikio turto vertė, kurią sudaro visų išlaidų, padarytų įsigyjant turtą suma ( ilgalaikio turto įsigijimo savikaina ) nesikeičia per visą turto naudojimo savikainą. Todėl ji yra pradinė vertė. Todėl labai svarbu žinoti, ko buvo vertas vienas ar kitas objektas iki pradedant jį naudoti, taigi ir nudėvėti. Be abejo, nudėvėtąja turto dalimi sumažėja paties turto, o ta dalis vadinama ilgalaikio turto nusidėvėjimu. Skaičiuojant nusidėvėjimą, iš turto įsigijimo vertės atimama likvidacinė vertė. Gauta suma yra nudėvimoji ilgalaikio turto vertė, kuri rodo už kokią sumą ilgalaikio turto įmonė turi tam tikru momentu. Šia suma ilgalaikis turtas atspindimas balanse. Likvidacinė vertė – tai suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas. Skaičiuojant ilgalaikio turto nusidėvėjimą, svarbu teisingai pasirinkti įstatymų numatytus nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios ir pabaigos būdus: • Ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmosios dienos, pradėjus turtą naudoti veikloje – tai kito mėnesio būdas; • Ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti, atsižvelgiant į tai, kada – pirmajame ar antrajame mokestinių metų pusmetyje – ilgalaikis turtas pradėtas naudoti – tai pusmečio būdas. Nusidėvėjimas – tai riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamo naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą. Taikant tiesiogiai proporcingą skaičiavimo metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama kaip ilgalaikio turto įsigijimo kainos ir to turto likvidacinės vertės skirtumo bei nusidėvėjimo laiko (metais) santykis: V1 – V2 T N – metinė nusidėvėjimo suma, V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina, V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė, T – naudojimo laikas, išreikštas metais. Mėnesinę ( ketvirčio ) nusidėvėjimo suma skaičiuojama naudojantis formule: K – mėnesio ( ketvirčio) nusidėvėjimo suma, N – metinė ilgalaikio turto nusidėvėjimo suma, A – naudojimo laikas mėnesiais ( ketvirčiais ) suma. Taikant pusmečio būdą, nusidėvėjimo suma, kurią skaičiuojant apmokestinamąjį pelną leidžiama atskaityti, priklauso nuo to kada turtas pradėtas naudot. Jai ilgalaikis turtas pradedamas naudoti iki mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, t.y. pirmajame mokestinių metų pusmetyje, tais mokestiniais metais leidžiama į sąnaudas įtraukti visą metinę to turto nusidėvėjimo sumą. Yra įvairių nusidėvėjimo apskaitos metodų, kurių pasirinkimas priklauso nuo įmonės ekonomikos politikos. Tai reiškia, kad įmonė gali pasirinkti skirtingus nusidėvėjimo skaičiavimo metodus. Dėl pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo to pateis ilgalaikio turto apskaičiuotos nusidėvėjimo sumos gali skirtis per visą to turto naudojimo laikotarpį, o tai veiks ne tik nusidėvėjimo sąnaudas, bet ir apmokestinamojo bei grynojo pelno dydžius. Nustatyti, kokia ilgalaikio turto dalis sunaudojama per ataskaitinį laikotarpį ir kiek jo lieka uždirbti pajamoms ateinančiais laikotarpiais, - svarbi apskaitos problema. Kiekvienas ilgalaikis turtas nudėvimas ir naudojamas įmonėje ribotą metų skaičių. Todėl turto įsigijimo savikaina paskirstoma per visą jo naudojimo laikotarpį ir atitinkamais apskaitos laikotarpiais nurašoma kaip nusidėvėjimo sąnaudos. Ilgalaikio materialiojo nudėvėtosios sumos kaupiamos nusidėvėjimo sąskaitose visa turto naudojimo laiką. Kiekvienai turto rūšiai, netgi kiekvienam objektui, turi būti išskirta atskira sąskaita, nes kiekvienas turtas įgyjamas skirtingu laiku, todėl skirtingai nudėvimas. Kadangi nusidėvėjimo sąskaitos turi neįprasta turto sąskaitoms likutį, jose užfiksuotos sumos mažina ilgalaikio materialiojo turto pradinę vertę. Nudėvėto ilgalaikio turto dalis fiksuojama dar vienoje sąskaitoje – nusidėvėjimo sąnaudos, nes nudėvėta ilgalaikio turto dalis turi būti įskaičiuota į atitinkamo laikotarpio sąnaudas ir palyginta su tuo laikotarpiu uždirbtomis pajamomis, tuo pačiu išvedant ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatą. Nusidėvėjimo sąnaudų sąskaita, kaip ir visos sąnaudų sąskaitos turi debetinį likutį, todėl norint parodyti kiek per ataskaitinį laikotarpį nusidėvėjo tam tikro ilgalaikio turto reikia atlikti tokią sąskaitų korespondenciją: kredituoti atitinkamą ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąskaitą ir debetuoti ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąnaudų sąskaitą. Ilgalaikio turto likutinė vertė yra ateityje nudėvėtina vertė, kuri ateinančiais laikotarpiais mažės didėjant nudėvėtajai sumai, kol galiausiai nusidėvėjimo sąskaitos likutis taps lygus ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainos sąskaitos likučiui. Vadinasi, ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina per visą jo naudojimo laikotarpį bus perkelta į sąnaudų, patirtų gaminant produkciją ar paslaugas, sudėti. IŠVADOS Kiekvienas tvarkingas žmogus savo daiktus atitinkamai suskirsto ir laiko jiems skirtose vietose. Taip elgiasi ir apskaitininkai. Prieš apskaitant kokį nors darbą, iš pradžių reikia žinoti, kas apskaitoma, ir tik tada galima pasirinkti ir atitinkamą to objekto apskaitos būdą. Tai ypač tinka įmonės ilgalaikiam turtui. Todėl labai svarbu šį turtą teisingai įkainoti ir priskirti jį tam tikroms grupėms. Efektyvus ilgalaikio turto naudojimas įmonėje lemia įmonės veiklos sėkmę, todėl įmonėms labai svarbu teisingai suskirstyti ilgalaikį turtą į nematerialųjį, materialųjį ir finansinį. Įmonės veikloje naudojamas ilgalaikis turtas laipsniškai nusidėvi. Tačiau šis procesas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas. Joks materialus daiktas savaime nenusidėvi. PRIEDAS Atkreipiame dėmesį nudėvimas tik eksploatuojamas turtas. Jeigu turtas užkonservuojamas arba nenaudojamas dėl ilgalaikio remonto, nėra jokio pagrindo skaičiuoti nusidėvėjimo, juk toks turtas neuždirba ir pajamų. Kita vertus, remontuojant turtą, jis netik nesusidėvi, bet jo vertė netgi didėja. Kai kurios ilgalaikio turto rūšys apskritai nenudėvimos. Pirmiausia nenudėvima žemė, tačiau yra ir kitokio ilgalaikio turto, kurio vertė metams bėgant netik nemažėja, bet netgi didėja. Todėl būtų neteisinga registruoti tokio turto vertės sumažėjimą dėl nusidėvėjimo. Finansinėje apskaitoje neskaičiuojamas nusidėvėjimas: • Žemės; • Bibliotekų fondų; • Meno kūrinių; • Muziejų eksponatų; • Į kultūros registrą įtraukto materialiojo turto; • užkonservuoto ir nenaudojamo turto; • turto likvidacinės vertės. Juokinga atrodytų Leonardo Davinčio “ Mono Lizos “ nusidėvėjimas!

Apskaita  Referatai   (22,46 kB)

Lietuvoje kokybės užtikrinimo sistemą reglamentuoja standartas, (buvęs LST EN ISO 9001:1995, nebegaliojantis nuo 2003-12-15), pakeistas į naują LST EN ISO 9001:2001 (išleidimo data 2001-02-01). Šiandien nuolat besiplėtojantys globalizacijos procesai tiesiogiai daro įtaką integracijos veiksniams Europoje, todėl šios problemos svarbios visuotinės kokybės raidai Lietuvoje, nes Lietuva jau yra bendroje Europos Sąjungos ir NATO erdvėje.

Vadyba  Analizės   (12 psl., 22,74 kB)

Įmonė savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka, tam tikrai komercinei, ūkinei veiklai. Šiuo metu Lietuvoje daugelis žmonių gali pradėti dirbti sau, kurti savo verslą. Kasdien įsteigiama dešimtys įmonių. Kurti verslą nelengvas dalykas, reikalaujantis esminių permainų žmonių sąmonėje, kruopštaus pasirengimo, pasiryžimo įveikti daug sunkumų.

Ekonomika  Analizės   (5,11 kB)

Valdymo funkcijos - planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė remiasi nenutrūkstamu informacijos srautu apie tai, kas vyksta organizacijoje ir už jos ribų. Tik gaudami laiku ir tikslią informaciją, vadovai gali stebėti, kaip artėja prie tikslo, ir įgyvendinti planus tikrovėje. Tad informacinės sistemos įgalina vadovus kontroliuoti, kaip sekasi jų verslas, nes įvairios, ypač kompiuterinės, informacinės sistemos teikia efektingai veiklai būtinų žinių.

Ekonomika  Analizės   (12,47 kB)

Sąnaudos — ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo arba turto vertės sumažėjimo ar įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą. Šiame darbe tikimasi sužinoti bei atskleisti, kas sudaro sąnaudų struktūra ir kokias funkcijas atlieka sąnaudos. Kokių priemonių imtis, kad būtų sumažintos sąnaudos įmonėje.

Apskaita  Kursiniai darbai   (4,82 kB)

Kiekvieno ūkio subjekto sėkmingo egzistavimo prielaida yra pardavimo pajamų gavimas. Įmonės yra steigiamos tam, kad su mažiausiomis sąnaudomis uždirbtų kuo daugiau pajamų, kas įtakotų didesnį įmonės pelną. Pakankamas grynųjų pajamų, t.y. pelno, perviršis užtikrina ne tik ūkio subjekto darbuotojų, vadovų, akcininkų, bet ir klientų, tiekėjų, valstybės moralinį ir materialinį pasitenkinimą. Darbuotojai yra patenkinti gaudami vis didėjančius atlyginimus, premijas už gerus darbo rezultatus, atstovaudami sėkmingo ūkio subjekto interesams, vadovai taip pat gali didžiuotis savo vadovavimo dėka užtikrinantys įmonės ekonominį klestėjimą.

Apskaita  Kursiniai darbai   (4,49 kB)

Pagrindinis audito tikslas - įvertinti, ar finansinė atskaitomybė parodo tikrąją įmonės veiklos būklę, ar ši atskaitomybė parengta pagal galiojančius buhalterinės apskaitos normatyvinius aktus. Įstatymų numatytais atvejais atliekamas privalomas auditas. Kitais atvejais auditas gali būti atliekamas įmonių iniciatyva. Kad audito infomacijos vartotojai labiau pasitikėtų auditoriumi negu vadovais, vadybininkais ir buhalteriais, sudariusiais atskaitomybę, jis turi būti nepriklausomas nuo užsakovo.

Apskaita  Konspektai   (4,82 kB)

Šiuo metu įstaigų pastatai rekonstruojami, statomi nauji, atsižvelgiant į reikalavimus. Klientai kelia vis didesnius reikalavimus. Įstaigų vadovai, remiantis šiomis nuostatomis, stengiasi sudaryti geras darbo sąlygas, parinkti kvalifikuotą personalą ir sukurti konkurencišką įstaigą. Šiam tikslui reikalingos ir vadybos, ir technikos, ir psichologinės, ir statybinės žinios. Įstaigose žmonės didžiąją dienos dalį praleidžia sėdėdami.

Kita  Referatai   (13,06 kB)

Ryšių su visuomene esmę, reikšme ir naudojimo marketinge tikslus; kokios visuomenės grupės yra svarbios įmonei ir kodėl; koks skirtumas tarp įmonės identiteto ir įmonės įvaizdžio; kas sudaro ryšių su visuomene organizavimo turinį; APIBRĖŽTI: Kas yra ryšiai su visuomene, įmonės identitetas, įmonės įvaizdis,populiarinimas, parama, paroda; PAAIŠKINTI: Kas yra įmonei svarbios visuomenės grupės, įmonės stilius, įmonės organizacinė elgsena, informaciniai biuleteniai, teminiai straipsniai, spaudos konferencijos, reklama „iš lūpų į lūpas", įmonės reklama, netiesioginis demonstravimas;

Rinkodara  Kursiniai darbai   (4,93 kB)

Temos ir tyrimo aktualumas. Pasaulyje spartėjant globalizacijai bei regionalizacijai, šie procesai neaplenkia ir Lietuvos. Bet kokiai kompanijai įsileidžiant užsienio kapitalą iškyla pavadinimo keitimo klausimas. Sociologų teigimu, būtina pasverti, kokį įvaizdį ir įdirbį bendrovė turi savo šalyje, kiek jos vardas žinomas, ar juo pasitikima.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (5,15 kB)

Marketingo tarnybos veikla įmonėje yra labia svarbi, nes pirkėjas yra įmonės šeimininkas. Marketingo uždavinys yra ne tik surasti klientą, bet ir jį išlaikyti. Marketingo tarnybai keliamo reikalavimai- sistemos lankstumas, mobilumas, sugebėjimas greitai prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Rinkos sąlygomis tikslai įmonėse labia greitai kinta, todėl sprendimai turi būti labai operatyvūs, atlikti konkretiems uždaviniams spręsti. Todėl kiekvienas darbuotojas turi savo tarnybines pareigas., kur turi būti reglamentuotos jo teisės.

Rinkodara  Referatai   (5,98 kB)

Paslaugu sfera atvira ir patraukli pradedantiems verslininkams. Čia palyginti su gamybiniais verslais, reikia mažiau pradinio kapitalo. Tačiau norėdamos pelningiau plėtoti savo veiklą paslaugų įmonės privalo taikyti paslaugų marketingą. Paslaugų marketingas – vienas svarbiausių instrumentų, užtikrinančių ilgalaikę įmonės sėkmę rinkoje. Pagrindinis marketingo tikslas – vartotojų poreikių patenkinimas. Klientai – svarbiausia įmonės vertybė. Jų poreikių išaiškinimui, pritraukimui, skatinimui naudotis įmonės paslaugomis turi būti skirta pakankami laiko, pastangų ir lėšų.

Rinkodara  Referatai   (6,08 kB)

Komunikacines priemones nagrinėjantys vokiečių ir amerikiečių mokslininkai: J.Fiske, V.Freyer, pateikia komunikacijos teoriją bei komunikacijos proceso sampratą, kuria Lietuvoje remiasi KTU ir VU mokslininkai V. Baršauskienė, R.Chreptavičienė, nagrinėdamos dalykinės komunikacijos ir verslo plėtojimo problemas. Turizmo specialistai Lietuvoje, I.Svetikienė, V.Ratkevičienė, M.Čeikauskienė, nagrinėja viešbučių paslaugų sektoriaus plėtojimą akcentuodami turizmo marketingo sampratą ir taip nurodydami komunikacinių priemonių panaudojimo galimybes.

Geografija  Kursiniai darbai   (4,75 kB)

Mokėjimo kortelė arba banko kortelė – atsiskaitomoji negrynaisiais pinigais priemonė. Atsiskaitant kortelėmis, už prekes ar paslaugas jų pardavėjui tiesiogiai sumoka kliento bankas. Klientas yra identifikuojamas pagal kortelės magnetinėje juostelėje ar luste esančią informaciją, arba pagal ant kortelės užrašytus duomenis – ją išleidusią organizaciją, numerį, galiojimo laiką, naudotojo vardą ir pavardę, papildomą internetinį kodą. Atsiskaitant kortelėmis, paprastai reikalaujama pasirašyti ant pirkimo čekio ar įvesti kortelės PIN kodą. Kredito kortelių dydį ir formą apibrėžia ISO 7810 standartas.

Ekonomika  Konspektai   (12,25 kB)

Viena iš svarbiausių sėkmingo verslo plėtojimo sąlygų - deramas informacijos, ypač apskaitinės, reikšmės įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Informacija, reikalinga sprendimams priimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu praktiškai neįmanoma suvokti. Laimei, šito nė nereikia, jeigu valdymo aparato darbuotojai racionaliai pasiskirstys pareigomis. Tuomet tik vadovams reikėtų susipažinti su platesnio spektro duomenimis, tačiau jie jau būtų pakankamai apibendrinti, taigi ir jų kiekis taip pat neturėtų būti labai didelis.

Apskaita  Kursiniai darbai   (4,28 kB)

Šiuo konspektu siekiama supažindinti studentus su buhalterinės apskaitos, finansų, mokesčių teoretiniais teiginiais, suvokti apskaitinės informacijos svarbumą, kreditavimo tvarką, mokesčių reikšmę valstybės valdyme. Buhalterinę apskaitą supanti itin sudėtinga ir nuolat kintanti aplinka formuoja poreikius apskaitos informacijai, apskaitai, jos vedimo metodams bei procedūroms. keičiantis apskaitą formuojančiai aplinkai, neišvengiamai turi keistis ir apskaita.

Apskaita  Konspektai   (4,63 kB)

1920 m. gegužės mėn. įkurta Akcinė aliejaus bendrovė “Ringuva”, kuri Lietuvai buvo ypač reikalingas. Mat lietuviai, savo krašte turėdami visų aliejaus gamybai būtinų žaliavų, iki tol neturėjo nei vienos aliejaus gamyklos. Tokia padėtis buvo gana žalinga krašto ekonomikai: tiek ūkininkams, tiek ir kitiems aliejaus vartotojams, nes jų perkamas aliejus buvo arba blogos kokybės, arba labai brangus.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (5,32 kB)

Naujai besisteigdamos įmonės siekia vartotojams suteikti paslaugas, o iš įsigytų lėšų stiprinti savo įmonės įvaizdį ir stabilią poziciją rinkoje. Norėdamos kuo stipriau įsitvirtinti rinkoje, jos privalo sukurti rinkodaros planus, kuriais pasiektų savo užsibrėžtų tikslų. Savo darbe: „ „BALTPARK“ viešbučio rinkodaros planas“ pristatysiu šio viešbučio strateginį rinkodaros planą atsakydama į iškeltą darbo tikslą – parengti rinkodaros planą.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (4,45 kB)

Asortimento formavimas. Drabužių klasifikacija. Prekybinis asortimentas – tai atskirų prekių, jų pavidalų, prekių rinkinių, sugrupuotų pagal tam tikrus požymius, visuma, leidžianti išryškinti asortimento tipiškumo, bendrumo bei išskirtinumo bruožus. Prekybinis asortimentas – tai tam tikras prekių rinkinys, kuris rodo prekybos įmonės prekių pasiūlą. Pagal A. Venckų, asortimentas rodo tam tikro gaminių ar prekių kiekio sudėtį, iškeliant ir išryškinant tai, kas joje yra tipiško, būdingo ar esminio. Platesne prasme prekybos įmonės asortimentas apima ir jos teikiamų paslaugų asortimentą, tačiau šiame darbe analizuosiu tik prekių asortimentą.

Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (15 psl., 21,48 kB)

Pareiginių nuostatų sudarymas – tai svarbus procesas, atliekamas organizuojant personalą bei jo darbą įmonėje. Nuo šio, darbą reglamentuojančio dokumento priklauso, kaip dirbs jūsų pavaldiniai, ar bus pasiekiama optimaliausių darbo rezultatų, tinkamai paskyrus pareigas darbuotojams, įvertinus jų turimą kompetenciją. Taigi pirmajame skyriuje ,,Darbo vietos aprašymo sąvoka“ trumpai supažindinsiu su darbo vietos sąvoka, ką ji reiškia ir kuo ji yra svarbi. Kitame skyriuje kiek plačiau panagrinėsiu darbo vietos aprašymo turinį, t.y. pareiginių nuostatų sudedamąsias dalis, bei palyginsiu šių dokumentų rekomenduojamų dalių išskyrimą skirtingose literatūrose. Trečiajame skyriuje rasite pateiktą biuro darbuotojo – administratoriaus pareiginių instrukcijų pavyzdį.

Vadyba  Referatai   (11 psl., 26,26 kB)