Žinių vadybos įtaka darniam organizacijos vystymuisi

Vadyba, ekonomika, rinkodara  Kursiniai darbai   (23 psl., 55,06 kB)

ĮVADAS I. Aukštojo mokslo bendrosios nuostatos 1.1. Pagrindinės sąvokos 1.2. Japonijos švietimo įstatymas 1.3. Lietuvos švietimo įstatymas II. Aukštasis mokslas Japonijoje ir Lietuvoje 2.1. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo studijų sistema 2.2. Bendrosios žinios: stojamieji egzaminai, studentai 2.3. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo finansavimas, administracinis personalas…… IŠVADOS NAUDOTA LITERATŪRA

Socialinis darbas  Referatai   (13 psl., 35,58 kB)

ĮVADAS I. Aukštojo mokslo bendrosios nuostatos 1.1. Pagrindinės sąvokos 1.2. Japonijos švietimo įstatymas 1.3. Lietuvos švietimo įstatymas II. Aukštasis mokslas Japonijoje ir Lietuvoje 2.1. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo studijų sistema 2.2. Bendrosios žinios: stojamieji egzaminai, studentai 2.3. Japonijos ir Lietuvos aukštojo mokslo finansavimas, administracinis personalas…… IŠVADOS NAUDOTA LITERATŪRA

Komunikacijos  Projektai   (13 psl., 35,57 kB)

Įvade pristatomas Šamano TM autorius Mantas Gimžauskas. Trumpai papasakojama knygos atsiradimo istorija. Apibrėžiamos pagrindinės teksto, vaizdo ir menų sintezės sąvokos. Pirmojoje dėstymo dalyje Umberto Eco Atviro kūrinio koncepcija pateikiama teorinė dalis, o antrojoje Tekstas ir vaizdas Manto Gimžausko poezijos knygoje Šamanas TM pereinama prie knygos analizės. Išvadose išdėstomi darbo rezultatai. Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros sąrašas.

Filologija  Referatai   (13 psl., 26,02 kB)

ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)

Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)

Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?

Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)

Nemažai autorių XX amžių pavadina dvasinės negalios, dvasinio nuosmukio, dvasinio nuogumo ar stingstančių sielų laikotarpiu, o jo žmogų – sušalusios sielos žmogumi. XX amžius vadinamas ir auklėjomo krizės amžiumi. Kasdien yra gaunama vis daugiau pranešimų apie vaikų smurtą, menką savigarbą, psichologinį reiškinį, kuris vadinamas dėmesio stokos sutrikimu. Visa tai rodo augančios kartos dvasinį skurdumą (Aramavičiūtė, 2005).

Socialinis darbas  Referatai   (9 psl., 18,06 kB)

Elgesio sutrikimas tai neadekvatus, socialiai nepriimtinas elgesys. Tačiau dažnai mes net nesusimastom, kad žmogus besielgiantis ne taip kaip visi, turi rimtų problemų, todėl dažnai pradedame jį peikti ir kaltinti, vietoj būtinos pagalbos suteikimo. Ši problema iškyla dažniausiai dėl nežinojimo ar nesuvokimo, kad elgesio sutrikimai yra viena iš negalės formų ir kad žmogus turintis šią negalią reikalauja tokio paties rūpesčio ir pagalbos kaip ir visi neįgalieji.

Socialinis darbas  Referatai   (11 psl., 21,21 kB)

Šiame darbe mes nagrinėsime intelekto ir sugebėjimų santykį, ieškosime skirtumų ir panašumų. Aptarsime intelekto istorinę raidą, jo progresavimą natūraliame gyvenime. Išnagrinėsime intelekto matavimo ir vertinimo galimybes. Sužinosime testų realią naudą ir žąlą, taip pat koeficiento IQ patikimumą . Nagrinėsime intelekto pritaikymo galimybės praktinėje veikloje, jo kintamumo priežastis, atliktų tyrimų ir gautų rezultatų išvadas, taip pat aplinkos ir paveldėjimo įtaką intelektui. Šio darbo tikslas išanalizuoti ir susisteminti intelekto sudėtines dalis, ištirti jų vertinimo ir matavimo ypatumus, įvertinti testų patikimumą. Sužinosime intelekto atsiradimo priežastis, kur naudojama ši sąvoka, kokią įtaką intelektas daro mokymosi, profesinėje asmeninėje srityje. Ar intelektas reikalingas tikslams pasiekti, o gal tai mokslo žinių įvertinimo sąvoka? Išanalizuosime kokią reikšmę intelektui turi gabumai ir talentai.

Psichologija  Referatai   (11 psl., 16,62 kB)

Demokratinės valstybės ateitis- vaikai, paaugliai ir jaunimas. Paauglys yra vienas iš aktyviausių besikeičiančios visuomenės narių, labai savitai reaguojančių į aplinkos, švietimo ir ugdymo pokyčius, turįs sudėtingą vidinį pasaulį. Perėjimas iš vaiko pasaulio į suaugusiųjų pasaulį yra sunkumų ir išbandymų metas ne tik patiems paaugliams, bet ir jų tėvams bei mokytojams. Pripažindami paauglio individualybę, suaugusieji perduoda visuomenės patirtį ir siekia jaunąją kartą geriau parengti gyvenimui ir darbui.

Socialinis darbas  Referatai   (21 psl., 35,6 kB)

Mokslo pažanga vis dažiau ima tenkinti mūsų tuštybę, bet ne realius poreikius. Šiandieniniame pasaulyje mokslas yra be galo pažengęs. Kiekvieną dieną žmogus atranda vis kažką nauja, nuolat tobulina savo išradimus ir trokšta pažinti visatą. Tačiau dažnai gali iškilti klausimas - Vardan ko visa tai daroma?

Lietuvių kalba  Referatai   (17 psl., 35,26 kB)

Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė. Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė. Šatrijos Raganos apsakymo “Irkos tragedija” Analizė. Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė. Vinco Krėvės apsakymo “Raganius” analizė. Vinco Krėvės dramos “Skirgaila” analizė. Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altorių šešėly” analizė. R. Granausko novelės “Duonos valgytojai” ištraukos analizė. R.Granausko apysakos "Gyvenimas po klevu” analizė. Jono Aisčio eilėraščio analizė. Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė. Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizė. A.Škėmos novelės “Žilvinėėli” analizė. Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė. Juozo Grušo dramos "Herkus Mantas” analizė. Janinos Degutytės eilėraščio“Antigonė” analizė. Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė. Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio “Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizė. Vandos Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizė.

Literatūra  Interpretacijos   (10 psl., 31,16 kB)

„Kaip rodo apskaičiavimai, vien Prancūzijoje, turėjusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventojų, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyčių ir beveik penki šimtai abatijų“ (John W.Baldwin „Viduramžių kultūra“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatinėti bažnyčias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip įsišėlo, kad iki XIII a. pabaigos tai galėjo rimtai pakenkti miestų ekonomikai. Šį XII a. statybos energijos proveržį lydėjo naujas meno stilius, kurį jo priešai vėliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujumą, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytų bažnyčių. Anglijoje neišliko saksų laikotarpių pastatų. Tačiau Anglijoje išsilaipinę normanai atsigabeno ir statybos stilių, kurį jų karta buvo sukūrusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus ėmėsi įtvirtinti savo galią, statydami vienuolynus ir prie jų bažnyčias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakarų Europoje - romaniniu. Klestėjo šis stilius daugiau kaip šimtmetį po normanų užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnyčias, kad jos ilgiau tarnautų. Vietoj medinių, ugniai neatsparių stogų jie statė akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikėjo masyvių mūro sienų. Dėl sienų storio buvo įmanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasienių varpinių lydimos romaninės bažnyčios stūkso lyg tvirtovės prieš Šėtoną ir jo kohortas – toks įvaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvūs romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko jų tikslus. Tvirtos bažnyčios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaubė altorių. Tamsoje vienuoliai, užsižiebę liturgines žvakes, olą primenančius skliautus pripildydavo sakralios giesmių ir maldų muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išorėje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulptūromis. Romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikinės kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio stiliaus bažnyčiose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi į masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių išorė, tiek jų vidus daro didžiulės jėgos įspūdį. Čia mažai puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnyčios - tai galingi, akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat Paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis. Visa, kas priklausė bažnyčiai, turėjo aiškią paskirtį ir reiškė tiksliai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios duktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esnčios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprtūros nė negali būti natūralios, grakčios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmonių sąmonę giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulptūros dera prie pastato didybės. Nors ir turėdamas regioninių bruožų tokiuose kraštuose kaip Šiaurės Italija, Pietų Prancūzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu įsiskvebė beveik į visą Vakarų Europą. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestų suklestėjimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karų laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksčiau, ir daugelis XII a. menininkų bandė imituoti Rytų bažnyčios įtakoje sukurtus didingus šventųjų atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartėjęs prie Rytų meno idealų, kaip tuomet, kai pačioje Europoje klestėte klestėjo romaninis stilius. Griežtai ir iškilmingai surikiuotos skulptūros - ta pati dvasia viešpatauja ir daugelyje rankraščių. Atsisakęs bet kokios erdvės iliuzijos ar dramatiško veiksmo, dailininkas galėjo sukomponuoti figūras grynai pagal ornamento principą. Taigi tapyba ėmė virsti rašymo paveikslėliais sistema, tačiau šis grįžimas prie paprastesnių vaizadavimo būdų suteikė meninkui laisvę eksperimentuoti – bandyti sudėtingus komponavimo (jungimo į visumą) būdus. Jei ne šie nauji metodai, Bažnyčios doktrina niekada nebūtų buvusi perteikta regimais pavidalais. Spalvos irgi buvo tvarkomos pagal tą patį principą kaip ir formos. Menininkai nė nemanė, kad kurdami iliustracijas turėtų studijuoti natūralių gamtoje esančių atspalvių perėjimus – jie laisvai pasirinkdavo spalvas, kurios jiems patiko. Spindinti auksinė ir dangiška mėlyna auksakalių dirbiniuose, intensyvios knygų iliustracijų, liepsningos raudonos ir gilios žalios vitražų spalvos liudija, kad viduramžių menininkai vykusiai pasinaudojo savo nepriklausomybe nuo gamtos. Ne kas kita, tik laisvė neimituoti gamtos pasaulio, suteikė jiems galios reikšti antgamtines jėgas. Romaninis stilius neišbuvo nė šimto metų. Vos spėjo menininkai išmokti skliautu uždengti bažnyčias ir naujai didingai surikiuoti skulptūras, švystelėjo nauja idėja, kurios fone romaninės bažnyčios atrodė grubios, neatitinkačios laiko dvasios. GOTIKA Gotikos stilius prancūziškos kilmės. Jis atsirado XII a. pirmoje pusėje, šimto mylių spinduliu aplink Paryžių regione, iki tol negarsėjusiame meno pasiekimais. Šioje tuštumoje gotika metė iššūkį romaninio stiliaus pirmavimui. Be to, jos pradžią galime susiaurinti iki vieno žmogaus įkvėpimo vienoje bažnyčioje. Nors naujasis stilius pirmąsyk pasirodė vienu metu trijose skirtingose vietose, geriausiai žinoma buvo karališkoji Šv. Dionyzo abatija į šiaurę nuo Paryžiaus. Abatas Sugeras, rūpinęsis bažnyčios vakarų fasado ir choro perstatymu 1137-1144 m., rodė Bažnyčios ir Kapetingų monarchijos bendradarbiavimo politikos pavyzdį. Šv. Dionyzo bei karaliaus sostą siejo glaudus ryšys. Karališkoji abatija buvo ne tik Prancūzijos karūnos saugotoja, bet ir savo bendravardžio šventojo Prancūzijos globėjo šventųjų relikvijų saugojimo vieta. Šv. Dionyzo abatijos vėliava, oriflama, buvo pripažinta visos Prancūzijos karalystės vėliava. Sugeras abatijos užmojus skatino visomis įmanomomis viešumo priemonėmis. Kaip sudėtines savo programos dalis, jis mecenavo epinę poeziją, gaivinusią senovės frankų karalių atgimimą, ir nauju architektūros stiliumi perstatė abatiją. 1144 m. užbaigus naująjį chorą, į jo iškilmingą atidarymą, tapusį nacionaliniu įvykiu, atvyko karaliaus šeima, svarbiausi baronai ir pagaliau devyniolika karalystės arkivyskupų bei vyskupų. Iš esmės Šv. Dionyzo konsekracija reiškė gotikos stiliaus krikštynas. Architektūros istorikai skirsto gotiką į dvi pagrindines fazes. Pradinis laikotarpis, pasibaigęs su XII a., vadinamas ankstyvąja gotika. Šiame tarpsnyje statytojai stengėsi rasti techniškai įvykdomus ir estetiškai patenkinamus sprendimus. Išsprendę šias pirmines problemas, XIII a. architektai pasiekė tobulumą ir meistriškumą; šis tarpsnis vadinamas didžiąja gotika. Gotikos stlius išplito po visą Europą su politiniais Prancūzijos laimėjimais. Gotikos sudėtiniai elementai nebuvo nauji. Tokias priemones, kaip briaunoti skliautai ir smailiosios arkos, laikytas būdingiausiais gotikos bruožais, dabar galime laikyti atėjusiomis iš pimtakų – musulmonų, burgundų ir normandų (romaninis stilius). Šiandien meno istorikai linksta svarbiausiu gotikinės architektūros bruožu laikyti langus. Priešingai negu romaninio pastato statytojas, mėgęs tamsos priedangą, gotikinės architektūros kūrėjęs visus savo techninius įgūdžius skyrė tam, kad bažnyčią užlietų šviesa. Jis lubas kėlė aukštyn. Norėdamas sugauti kiekvieną saulės spindulį, jis kiek įmanoma plonino sienas, atvėrė visą įmanomą erdvę ir ją įstiklino. Kur struktūra reikalavo sieną paremti, jis statė ją su kolonomis ir arkomis, kurdamas nėrinių sluoksnio įspūdį. Priešingai nei masyvus, uždaras ir izoliuotas romaninio sienų įspūdis, gotikos rūbas trapus, peregimas ir šviesus, apgaubiantis bažnyčią nepačiuopiama skraiste. Architektų idealas buvo dabar bažnyčia, statoma panašiai, kaip mes dabar statome šiltnamius. Tik jie neturėjo plieninių rėmų ir geležinių sijų – tekdavo daryti jas akmenines, o tam reikėjo daugybės kruopščių apskaičiavimų. Menininkai stengėsi, kad mes pajustume jų sumanymo drąsą ir džiaugtumės ja. Stovėdami po gotikinės katedros skliautais, privalome suvokti sudėtingą spaudimo ir tempimo sąveiką,, dėl kurios laikosi visas aukštai iškilęs skliautas. Čia nėra plikų sienų nei masyvių kolonų. Visas vidus atrodo iš plonyčių spindulių ir nerviūrų išpintas, jų audinys gaubia skliautą, paskui krinta navos sienomis žemyn, kol susirenka ties kolonomis, primenančiomis akmeninių vytelių ryšulį. Net langai apskleisti susipynusiomis kiauraraščio linijomis, vadinamomis ažūru. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos, nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kotemliaciją paniręs tikintysis pasijusdavo tarytum priartėjęs prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Gotikiniai meistrai kiekvienai skulptūrai įkvėpė gyvybės. Figūros tartum juda, oriai žvelgia viena į kitą, o jų drabužių klostės krinta taip, kad po jomis pajunti esant kūną.Kiekviena figūra buvo išraiškinga, skyrėsi nuo gretimos savo laikysena, savitu grožiu ir tik jai būdingu kilnumu. Visos skultūros, kaip ir anksčiau, reiškė bažnyčios doktriną. Gotikos meistrai norėjo įminti iš antikos paveldėtą drabužiais apgaubtų kūnų vaizdavimo formulę. Ir jie susigrąžino prarastą antikinio meno paslaptį, kaip parodyti po drabužio klostėmis esančio kūno formas. Dailininkai atsigręžė į gamtą – siekdami ne tiek ją pakartoti, kiek pasimokyti, kaip įtikimiau pavaizduoti žmogaus figūrą. Gotikos laikų menininkui šie metodai ir gudrybės buvo tik priemonės, o tikslas - kuo įtaigiau iliustruoti Biblijos pasakojimą, kad šis labiau jaudintų žiūrovą. Jam svarbu atskleisti pasakojimo prasmę, padėti tikinčiajam rasti jame paguodos ir pamokymų. Todėl Kristaus, žvelgiančio į mirštančią Švč. Mergelę, išraiška menininkui buvo neabejotinai daug svarbesnė už meistrišką jo kūno formų pavaizdavimą. XIII a. Šiaurės kraštų skulptoriai daugiausiai dirbo katedroms. To meto tapytojams dažniausiai tekdavo iliustruoti rankraščius, bet jų iliustracijų dvasia labai skyrėsi nuo romaninio stiliaus knygų puslapiuose viešpatavusios rimties. Meninkui svarbu perteikti savo veikėjų jausmus. Gilaus jausmo išraiška ir figūrų išdėstymas lape dailininui buvo svarbiau nei bandymas suteikti savo figūroms panašumo į gyvus žmones ar pavaizduoti tikrovišką sceną. Gotikos architektas už pradinį pasirengimą buvo dėkingas mokyklai. Architektūra neišvengiamai reikalavo mokytis, nes amatas apėmė sudėtingus techninius uždavinius. Akademinėje struktūroje architektūros menas buvo laikomas dalimi geometrijos, kurios taisyklės aprėpė jėgų linijas ir šviesos spindulius. Svarbiausia architekto norma buvo proporcingumo taisyklė, artimai susijusi su muzikos, laisvųjų menų samprata. Viduramžiais žmogų žavėjo skaitmeniniai santykiai, kūrę harmoniją muzikoje ir proporciją architektūroje. Proporcija net skulptūroje buvo svarbiausias gotikos stiliaus principas. Todėl skulptūrų grupės, kuriomis dekoruoti gotikos eksterjerai, teikia ramybės ir pusiausvyros įspūdį. Grožis yra skonio dalykas ir nuo Renesanso iki XIX a. gotikos menas buvo nemadingas (anot paties termino, gotikinis reiškia barbariškas). Dauguma meno kritikų sutinka, kad jai rūpėjo prasmė. Keistos romaninių bažnyčių figūros galėjo būti skulptoriaus užgaida, o gotikos architektas, skulptorius ar stiklius nesitenkindavo tik jausmų žavesiu, bet visada rūpestingai išreikšdavo prasmę ir mokydavo. Gotikos menas buvo mokymo forma. Nuomonės dėl architektūros labai skiriasi, užtat daugiau sutariam dėl skulptūros ir vitražo. Čia sutarimas įgalino Viduramžių ikonografijos, tyrinėjančios meno įvaizdžių prasmes, vystymąsi. Gotikinės bažnyčios išorę puošė stulbinanti skulptūrų gausa, ypač vakarų, šiaurės ir pietų fasadus, kur menininkas eilė po eilės dėstė šventuosius, pranašus, apaštalus, karalius, mergeles, valstiečius, žvėris ir dar daug ką. Bažnyčios viduje vitražai dar labiau gausino figūrų būrius. Pavyzdžiui, Šartro katedrą puošia daugiau negu 1800 skulptūrų ir dar daugiau stiklo atvaizdų, o kitose brandžiosios gotikos katedrose šie skaičiai dar įspūdingesni. Viduramžių dailininkai ir jų patarėjai teologai pervertė Senojo ir Naujojo Testamneto puslapius bei šventųjų gyvenimų aprašymus, ieškodami personažų ir istorijų, kuriuos galėtų atvaizduoti akmenyje ir stikle. Šie Biblijos siužetai ir šventųjų biografijos, papildantys temas iš teologijos, moralės, kasdienybės ir gamtos gyvenimo, suformavo atskirus ciklus ar grupes, paklūstančias savo tradicijoms. Šiuolaikinis meno istorikas gali išskirti vieną šių ciklų, tyrinėti jo įvaizdžius įvairiose bažnyčiose ir įžiūrėti prasmę, ir tai visame bažnytinio meno pasaulyje leido iš naujo atrasti bendrąją ikonografinę kalbą. Tam tikri atributai ir ženklai turėjo specialią prasmę. Pavyzdžiui, kryžius, uždėtas ant nimbo, žymėjo arba Kristų, arba Dievą Tėvą. Basa pėda rodė arba apaštalą, arba vieną iš Dievo asmenų. Apaštalas Petras paprastai vaizduotas tankiais plaukais, trumpa barzda, laikantis keletą raktų, o apaštalas Paulius – praplikęs ilgabarzdis ir paprstai laikantis kalaviją. Beraštis galėjo šiuos ženklus skaityti kaip raštų personažus ir suprasti katedrų skulptūrą bei vitražus. Ikonografija buvo kalba, kuria menininkai lotyniškajame krikščionių pasaulyje mokė žmones. Perteikti tikrąjį tikėjimą ir gerą elgesį buvo pagrindiniai tikslai, dėl kurių Viduramžių dailininkai kūrė savo personažus.Mokydami moralumo, gotikos dailininkai dažnai alegorizuodavo dorybes ir joms priešingas ydas bareljefų figūromis, kurias regime Paryžiaus, Amjeno ir Šartro katedrų vakarų fasaduose. Nugalėtojų dorybės ramiai pozuoja su atitinkamais simboliais, pavaizduotais ant skydų, o žemiau daug įdomesnės ydos vykdo savo vaizdžias piktadarybes. Paryžiuje, pavyzdžiui, šarvuota drąsa pasodinta aukštai su liūtu, išgraviruotu ant skydo, o bailumą vaizduoja riteris, išmetęs kardą bėgdamas nuo kiškio. Ydos buvo nusižiūrimos iš kasdieninio gyvenimo, kurį praeivis galėjo tuoj pat atpažinti. Taip Aistra žavisi savimi veidrodyje, Šykštumas sveria auksą, Nevltis persismeigia kardu, o Nesantaika pavaizduota vyro ir žmonos peštynėmis. Iš visų gotikos meno ciklų labiausiai išplėtota Paskutinio teismo tema. Ši jaudinanti scena, kurią galima rasti kiekvienoje gotikinėje katedroje, taip pat turėjo moralinį tikslą. Tokiomis teismo scenomis kaip Strasbūro katedros pietiniame portale kanonų teisės teisėjai naudodavosi kaip kulisine dekoracija, primenančia žemiškiesiems teisėjams ir priešininkams, kad jų sprendimus vieną dieną gali pakartoti aukščiausiasis Teisėjas. Gotikos mene, be aukštųjų religijos ir moralės temų, buvo vaizduojami ir kasdieninio gyvenimo užsiėmimai bei darbai. Daugelyje žymių bažnyčių galima rasti valstietį, dirbantį laukuose. Savotiškas metų laikų kalendorius pavaizduotas pagal Zodiako ženklus. Žmonių veikla apėmė ne tik rankų darbus, bet ir proto pastangas. Kadangi katedra dažnai buvo ir mokyklos suolas, tokių iškilių mokymo centrų kaip Paryžius, Šartras ir Laonas, katedrose galime tikėtis rasti septynių laisvųjų menų įvaizdžius. Atspindėdami Šartro pirmavimą XII a. pradžioje, dailininkai ten sukūrė pirmuosius ir geriausiai išplėtotus laisvųjų menų ciklus. Tuo pat metu, kai kancleris Teodorikas kūrė septyniųjų laisvųjų menų vadovėlį Heptateuchon, kurį paliko Šartro kapitulai, skulptoriai menus vaizdavo kaip moterų figūras, kurių kiekviena sėdi virš savo pagrindinio autoriteto: Dialektika laiko geliantį skorpioną, Retorika daro oratoriaus gestą, Geometrija brėžia skriestuvu lentelėje aplink savo kelius, Aritmetika skaičiuoja pirštais, Astronomija žvelgia aukštyn, o lengviausiai identifikuojama Muzika skambina varpeliais. Gramatika atvaizduota kaip garbi moteris, vienoje rankoje laikanti knygą, kitoje – legendinę rykštę. Akivaizdu, kad pedagoginė disciplina – amžina problema, nes vienas iš berniukų prie jos kojų peša kitą už plaukų. Autoritetai pavaizduoti kaip raštininkai, dirbantys prie stalų: Donatas po Gramatika, Ciceronas po Retorika, Aristotelis po Dialektika ir kt. Laono ir Paryžiaus dailininkai prie laisvųjų menų dar pridėjo aštuntą figūrą - Filosofiją, kurią pagal VI a. rašytojo Boecijaus pateiktą parašymą reprezentavo moteris. Laisvųjų menų, filosofijos ir Kristaus Mokytojo ciklai sugestijuoja artimus ryšius tarp mokslininkų ir gotikos dailininkų. Viduramžių dėstytojai ir studentai buvo linkę formuoti mąstymo mokyklas, kuriose dažnai sunku atskirti mokytoją nuo būrelio. Panašiai gotikos skultoriai steigdavo dirbtuves, kuriose prižiūrėdavo ir tobulindavo pagalbininkų amatą. Nuo XII a. Šartro skulptūroje, galima išskirti vieną pagrindinį ir keturis antraeilius dailininkus, kiekvieną su asistentais, o XIII a. Reimse vienas nežinomas genialus skultorius paliko žymę daugelio kitų darbuose. Mokyklos galėjo egzistuoti net architektūroje. Vilardo eskizų knyga irgi buvo gotikinės dirbtuvės produktas. Iš pradžių Vilardas nupiešė keletą piešinių iš kelionės į Vengriją, bet vėliau sąsiuvinį pavertė vadovėliu studentams. Jam mirus, eskizai liko atelier, ir juose pastabas ir piešinius padarė dar bent du nežinomi dailininkai. Niekada nerengti publikacijai, atsitiktinai išlikę eskizai teikia retą galimybę pažvelgti į Viduramžių dailininko kasdienybės pasaulį. XII a. daugelis gotikos architektų ir dailininkų liko nežinomi, bet per XIII a., ištobulėjus jų technikai, jie atsiskleidė ryškiau, todėl yra žinoma keleto architektų, dirbusių Reimseir Amjene, vardai. Būdingas šios klasės narys buvo Petras iš Montreuil, kurio svarbiausias darbas – Dievo Motinos katedros pietinis portalas; Petro antkapyje Šv. Germano bažnyčioje įrėžtas akademinis titulas: Mūrininkų magistras. Mokslininkai sprendė savo klausimus ir rezultatus surašinėjo į summae. Tokiu pat būdu gotikos arcitektai bei dailininkai savo meistriškumą tobulino ir įkūnijo bažnyčiose. Tad visai pagrįstai gotikinė katedra dažnai vadinta menine summa. Kaip teisės ir teologijos summa norėta apimti visą atitinkamo pažinimo visumą, taip skulptūroje ir languose Viduramžių dailininkai stengėsi sukurti krikščioniui būtino pažinimo įvaizdžius. Visi tikrojo tikėjimo ir gero elgesio niansai įgijo regimą pavidalą gausiuose ikonografiniuose cikluose, išreiškusiuose ne gryną profesionalaus teologo erudiciją, bet liaudžiai skirtų išsilavinimo pagrindų interpretaciją. Dailininkai ne visuomet dėstė gilius teologijos apmąstymus, daug dažniau – Biblijos ir šventųjų gyvenimų istorijas, šitaip padėdami teologams pasiekti žmones. BAIGIAMASIS ŽODIS Trumpu, bet skvarbiu žvilgsniu galima įžvelgti nesuvokiamą amžiaus temperamentą. Tam tikra prasme menas apčiuopia mūsų atvaizdą, mums patiems to nežinant. Kaip graikų skulptūra atspindi antikinės kultūros bruožus ir vystymąsi, taip gotikos akmuo ir stiklas teikia netiesioginį, bet skvarbų XIII a. vaizdą. Paskutinio teismo Kristaus figūroje ir Beau Dieu ramybėje slypi kai kas, kas atskleidžia savo jėgomis pasitikintį ir stabilumo apsaugotą amžių. Iškiliausioje Reimso skulptūroje šis pasitikėjimas virsta šypsena – tylaus pasitenkinimo šypsena puse lūpų. XIII a. buvo vienas iš retų šypsenos, kurią pateisina žmogaus pasiekimai, amžių. Jis dramatiškai kontrastuoja su deformuotu ateinančių amžių veidu, kai Kristus bus visiškai realistiškai vaizduojamas ant kryžiaus kenčiantis savo žmonijos agoniją ir nelaimes. Perėjimas nuo triumfuojančio Kristaus prie kenčiančio Jėzaus – tik vienas iš daugelio ateinančių vėlyvųjų Viduramžių tamsos ir nevilties ženklų.

Dailė  Referatai   (19,57 kB)

Romanika – (pranc. Romanesque, it. Romanico,vok. Romanik, lot. Romanum – romėniškas), viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs XI – XII a. (kai kur – ir XIII a.). Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju vientisu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. Darbo tikslas: išsiaiškinti kas yra romaninis stilius.

Istorija  Pateiktys   (26 psl., 403,89 kB)

Praeities puslapiais. Psichologinės ir fizioliginės moters seksualumo menkinimo šaknys. Senojo Testamento epocha. Naujojo Testamento epocha. Viduramžiai ir Renesansas. ,,Iš purvo ant pjedestalo”. Moters auklėjimas. Kolektyvinė pasąmonė. Sąmonės ir seksualinė revoliucija. Dabartinės Europos kultūros pagrindas – krikščionybė, graikų filosofija, romėnų teisė. Dviejų pastarųjų temų neliesiu. Vienos didžiausios pasaulyje religijos šaknys judėjiškame tikėjime, kuris padarė įtaką vakarietiškojo pasaulio dvasinei ,,kultūrai“.

Psichologija  Referatai   (14 psl., 20 kB)

Archainiu laikotarpiu buvo sukurta daug dainų, kurios pasakojo apie senovės didvyrius ir jų žygius. Tos dainos buvo jungiamos į didesnius vienetus — poemas. Šis literatūrinis žanras buvo vadinamas herojiniu epu. Be herojinių,buvo sukurta ir didaktinių poemų. VII—VI a. pr. m. e. užsimezga ir išauga kitas literatūrinis žanras — lyrika. Joje atsispindėjo besikuriančių miestų reikalai, klasių kovos, atskirų asmenų išgyvenimai. II. Atikiniu (Atiką — šalis vidurinėje Graikijoje, žymiausias jos miestas Atėnai) laikotarpiu, t. y. V—IV a. pr. m. e., suklesti graikų vergoviniai miestai valstybės, ypač Atėnai. Literatūroje pasirodo naujas žanras — drama (tragedija ir komedija).

Istorija  Referatai   (25,06 kB)

Apie dešimtą dalį planetos gyventojų sudaro žmonės, turintys didesnę ar mažesnę fizinę, intelektualinę, sensorinę ar somatinę negalią. Tai nemaža žmonijos dalis, todėl jos problemos nėra mažiau svarbios negu likusiųjų devynių dešimtadalių. Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir vaikus pradėtas nagrinėti tik devintame XX a. dešimtmetyje.

Socialinis darbas  Referatai   (18,83 kB)

Biudžetinė įstaiga yra valstybės arba savivaldybės institucija, steigiama įstatymų nustatyta tvarka, visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto ir taip įvardyta steigimo akte bei nuostatuose. Švietimo finansavimo šaltiniai: Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimai; Kitos lėšos. Finansavimas tai lėšų pervedimas į asignavimų valdytojų vadovaujamų biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų sąskaitas jų programoms vykdyti arba tiesioginis biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų programų išlaidų ir įsigyjamo turto apmokėjimas iš biudžetų (iždo) sąskaitų. Asignavimai tai biudžete nustatyta biudžetinių įstaigų ir kitų biudžetų lėšas gaunančių subjektų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas išlaidoms ir ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui bei strateginėms atsargoms įsigyti skirta lėšų suma, kurią asignavimų valdytojas turi teisę biudžetiniams metams gauti iš biudžete sukauptų lėšų, pateikęs paraišką, Valstybės įždą tvarkančiai institucijai arba savivaldybių administracijai, patvirtintoms programoms finansuoti.

Apskaita  Kursiniai darbai   (17,94 kB)

Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių. Romanas ,,Balta drobulė”- vienas geriausių Škėmos kūryboje, tad nenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama.

Lietuvių kalba  Referatai   (6,73 kB)

Rašto darbo tema yra „Laisvės problema filosofijoje”. Laisvės tema yra viena iš dažniausiai diskutuojamų problemų tiek filosofijoje tiek ir kituose moksluose. Yra daug laisvės apibrėžimų, tačiau kuris jų yra tiksliausias sunku pasakyti. Kiekviename iš jų yra dalele tiesos ir kiekvienas žmogus turi pasirinkti kas jam yra Laisvė, ir kokį jis gyvenimą tūrėtų gyventi, kad būtų laisvas.

Filosofija  Referatai   (8,49 kB)

Filosofas Hansas Jonas sako, kad “apskritai kiekvienas gebėjimas “kaipo toks” arba “pats savaime” yra geras ir tik dėl piktnaudžiavimo tampa blogas”. Filosofas pateikia pavyzdį apie kalbos dovaną. Jis pripažįsta, kad neabejotinai yra puiku turėti šią dovaną. Tačiau kalbos dovana gali būti panaudota ir piktiems kėslams – kalbėdami mes galime meluoti, šmeižti, įtikinti kitus daryti kokius nors blogus dalykus. Lygiai taip pat piktnaudžiaudami technika, galime kenkti sau, kitiems, gamtai.

Filosofija  Referatai   (11,82 kB)

Vaikystė ir paauglystė – tai žmogaus asmenybės, jo gyvenimo nuostatų, santykių su aplinka formavimosi tarpsnis, žinių ir esminių moralinių bei etinių įgūdžių kaupimo metas. Vaikas nuolat formuojasi, o alkoholis, kaip žiauriausias nuodas pažeidžia visa, kas geriausia, tauriausia yra žmoguje, ir palieka tik tai, kas primityviausia ir negarbinga.

Sociologija  Referatai   (13,17 kB)

Visas žmogaus gyvenimas – gimimas, vestuvės, mirtis – lydimas ritualų. Individo perėjimas iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą įtvirtinamas tam tikromis apeigomis bei ritualais. Liaudies sąmonėje vyravo nuomonė, kad laimė ir sėkmė lydi tuos, kurie laikosi iš tėvų paveldėtų papročių. Tradicijų ir papročių ugdytoja, puoselėtoja buvo kaimo bendruomenė, kurios centre – šeimoje - susijungia žmogaus ir etniniai tradicijų pradai, iš kartos į kartą perduodami tikėjimai, tradicinės moralės normos ir vertybės.

Sociologija  Namų darbai   (5,19 kB)

1.Vertybės ir vertybinės orientacijos, jų įtaką žmogaus elgesiui. Vertybių funkcijos ir rūšys. Daiktas, procesas arba reiškinys, kuriam asmenybė teikia didžiausią reikšmę, santykis su kuriuo asmenybės Ego yra svarbus ir kuris lemia asmenybės veiklos kryptingumą, vadinamas vertybine orientacija, arba tiesiog vertybė. Vertybė įeina į asmenybės savęs vaizdo struktūrą.

Psichologija  Namų darbai   (9,69 kB)

Kursinis, pristatytas MRU 2008 m., įvertinimas - 10. “Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą.”

Pedagogika  Kursiniai darbai   (19,98 kB)

T. Parson ir R. Bales (1955) pažymėjo,kad socializacija, prasidėjusi šeimose ir kitose socialinėse grupėse, institucijose ir erdvėse, kiekvieną individą integruoja į visuomenę skirtingai ir drauge sudaro galimybes kurti savo individualybės bruožus ir vertybes. Individo socializacijos procesus visuomenėje veikia ir juos nukreipia įvairūs žmonės ir socialinės struktūros. Tai - tėvai, šeima, mokytojai, draugai, bendraamžiai ir kt.

Pedagogika  Referatai   (9,83 kB)

Italija, saugodama klasikinės senovės tradicijas,Renesanso epochoje tiesė kelius naujam menui. Netgi atsiradęs pavadinimas reiškė antikinės ,tai yra graikų ir romėnų kultūros atgimimą.

Dailė  Referatai   (16,4 kB)

Politinio gyvenimo kryptis 10 - 14a. buvo politinės valdžios monarchistinės centralizacijos tendencija. Brandžiųjų viduramžių laikotarpyje geriausiai centralizaciją sekėsi vykdyti Anglijos karaliams. Didžioji Britanija mažiau nukentėjo nuo normanų, niokojimas buvo mažesnio masto. Užėmus sostą Vilhelmui I, karaliaus žemės buvo išsimėčiusios po visą kraštą, todėl separatizmas čia buvo sunkiai įgyvendinamas. Be to miestai buvo politiškai silpni. Buvo labiau centralizuota negu žemyne vasaliteto sistema.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,54 kB)

Antano Škėmos "Apokaliptinės variacijos" - intertekstualus kūrinys, kurio pagrindinis ir, beje, vienintelis atramos taškas yra Biblija. Jau pats kūrinio pavadinimas istoriškai primena senuosius laikus, kai žydų bendruomenėje buvo paplitusi vadinamoji "apokaliptinė" (iš graikiško žodžio apokalypsis - "apreiškimas") literatūra. Šios literatūros funkcija - "padrąsinti Dievo tautą, tikinti ją, kad Dievas valdo istorijos vyksmą ir kad jo galutinė pergalė neišvengiama. Tuose tekstuose aprašyti visi simbolių ir neįprastų vaizdų regėjimai".

Lietuvių kalba  Analizės   (8 psl., 16,95 kB)

Organizacijų pirkimai. Patikimumas. Sugebėjimas spręsti problemą. Tiekimo ir terminų laikymasis. Įprastiniai pirkėjai. Pasyvūs pirkėjai. Labiausiai vertinami pirkėjai. Tarptautinė aplinka. Kultūros matrica. Organizacijos perka prekes ir paslaugas, kad šios būtų panaudotos tolimesnėje produktų gamyboje arba užtikrintų organizacijos funkcionavimą. Dažniausiai, nagrinėjant šiuos pirkėjus, turimos galvoje didelės pramonės įmonės, tačiau tai gali būti ir ne pelno organizacijos, smulkūs mažmenininkai, vyriausybinės institucijos.

Vadyba  Ataskaitos   (9 psl., 21,86 kB)