Josifas Stalinas gimė 1879-12-21 Gorio mieste Gruzijoje. 1894 m. įstojo į Tbilisio stačiatikių dvasinę seminariją. Paveiktas marksizmo idėjų, 1898 m. įsijungė į RSDDP Tbilisio padalinį. Už tai 1899 m. pašalintas iš seminarijos, pasidarė profesionaliu revoliucionieriumi. 1901 m. išrinktas Tbilisio RSDDP slaptojo komiteto nariu. Kobos ir kitais slapyvardžiais vadovavo nelegaliai Kaukazo organizacijai, 1902 m. suimtas ir ištremtas į Sibirą. Iš ten 1904 m. pabėgo ir grįžo į Kaukazą. 1912 m. išrinktas bloševikų partijos CK nariu. 1913 m. pasivadino Stalinu. 1913-1917 m. ištremtas į Užpoliarę – Turuchano kraštą. Iš viso Stalinas buvo septynis kartus suimtas, aštuonerius metus praleido kalėjimuose ir tremtyje. Po Vasario revoliucijos redagavo laikraštį „Pravda“. Pritarė Lenino Balandžio tezėms. 1917 – 1922 m. ėjo RTFSR tautybių reikalų, 1919 – 1920 m. – valstybės kontrolės, 1920 – 1922 m. – inspekcijos laiudies komisaro pareigas. Dar pilietinio karo metais smarkiai nesutarė su L. Trockiu, kuris jį niekino dėl menko išsilavinimo ir siaurų pažiūrų. 1922 išrinktas partijos CK generaliniu sekretoriumi. Buvo kalbama, kad Leninas priešinosi jo kandidatūrai, bet vis dėlto atvirai nestojo prieš Staliną, nes generalinio sekretoriaus vietai neteikė daug reikšmės. Mat sekretoriatas tiesiogiai netvarkė ekonomikos, gynybos, valstybės aparato, švietimo reikalų. Partinio aparato valdymo mechanizme jo vaidmuo buvo labiau techninis, vykdomasis. Iš tiesų Stalinas savo veikla parodė puikiai suprantąs, kas yra svarbuiausia Lenino paliktoje sistemoje, kurios svarbiausias komponentas yra aparatas, partinis mechanizmas – galingiausias ginklas kovoje dėl valdžios. Pamažu jis pradėjo kištis į partinius ir politinius reikalus. Stalinas keitė pažiūras pagal politinę situaciją, savinosi savo priešininkų šūkius ir primesdavo jiems požiūrį, kurio jie niekad nesilaikė. Šitaip skaldė savo konkurentus, pjudė juos vieną su kitu. Laviruodamas 1928 – 1929 m. atsikratė svarbiausių savo konkurentų: Trockio, Zinovjevo ir Kamenevo. Stalinas ir jo vadovaujama partija sutelkė tarybinę liaudį, kuri įgyvendindavo Lenino planą. Jis taip pat industrializavo šalį (industrializacija pradėta 1927m.,tai daugiausia buvo sunkioji industrializacija), sukolektyvino žemės ūkį, įvykdė kultūrinę revoliuciją bei sukūrė socialinę visuomenę. 1929 m. prasidėjo masinė kolektyvizacija. Vienu metu vyko dvejopas procesas: kuriami kolūkiai ir „išbuožinami“ buožės. Išbuožinimas turėjo suteikti kolūkiams materialinę bazę, kurios negali suteikti valstybė. Išbuožinimas likvidavo aktyviausius, apsukriausius ir labiausiai nepriklausomus valstiečius, taip pakirsdamas jų pasipriešinimo davsią ir palengvindamas kolektyvizaciją. Beatodairiška kolektyvizacija, vykdyta penkmečių planais, šalyje sukėlė badą. Tačiau šį faktą Stalinas traktavo kaip „sunkumus ir trūkumus“, apie kuriuos „neverta netgi rimtai kalbėti“ (taip Stalinas kalbėjo Pirmajame sąjunginiame kolūkiečių spartuolių suvažiavime 1933-02-19). Dėl valdžios kaltės 1932 – 1933 m. badu mirė milijonai žmonių. Nepaklusnieji buvo griežtai baudžiami. 1939 m. Stalinas tampa socialistinio darbo didvyriu. Tais pačiais metais suartėjo su nacių Vokietija ir užgrobė Pabaltijį, dalį Lenkijos, Besarabiją. Tačiau 1941 m. birželio mėn. Vokietija visgi užpuola SSRS. Staigus vokiečių puolimas buvo sustabdytas prie Maskvos ir Leningrado. Sovietų Sąjunga patyrė didžiulių nuostolių: daug buvo žuvusių ir paimtų į nelaisvę, tačiau ji sugebėjo didžiąją karo pramonės dalį perkelti už Uralo kalnų. Stalinas žinojo, kad Japonija nepuls iš rytų, todėl galėjo permesti naujas pajėgas iš Sibiro į gynybą.

Istorija  Rašiniai   (25,51 kB)

Automobilius pradėta gaminti maždaug prieš 110 metų. Tiesa, pirmasis garinis triratis pasirodė šiek tiek anksčiau – 1769 metais. Skystu kuru varomi ratuoti savaeigiai ne tik pakeitė arklių traukiamas karietas bei vežimus, bet ir daugumos žmonių gyvenseną – padidėjo mobilumas, daugiau buvo pervežama krovinių, vyrai ir moterys patyrė vairavimo malonumą, sukurtas auto- ir motosportas.

Logistika  Diplominiai darbai   (45 psl., 59,73 kB)

Vadovams nuo senovės reikėjo efektyvios planavimo, organizavimo, personalo, sprendimų vykdymų ir kontrolės sistemos, bet ilgą laiką nebuvo jokio centralizuoto žinių šaltinio. Nebuvo jokių knygų ar žurnalų apie vadybą, nebuvo profesionalios vadybininkų bendruomenės, nei mokyklų kur vadovas galėtų įgyti teorinių žinių. Per patirtį ir klaidas vadovavimo praktikoje šeimose, gentyse, armijoje, komercinėse organizacijose ir politiniuose vienetuose, žmonės sukaupė žinias apie organizacijas ir vadybą.

Vadyba  Referatai   (14 psl., 421,19 kB)

Kenkėjas (parazitinis organizmas) - organizmas, kurį žmonės laiko žalingu ar nepageidaujamu. Parazitai užkrėčia tiek žmones, tiek augalus. Mes užsikrėčiame įvairiausiomis ligomis, tokiomis kaip amebiazė , bruceliozė, maliarija, kokcidiozė, niežai ir t.t. Jas sukelia parazitai tokie kaip spirochetos, erkės, tripanosoma, balantidija bei žmoginės askaridės ir pan. Augalų ligos tai bakteriozė, grybinės augalų ligos, virusinės ligos... Augalų ligų išoriniai požymiai būna įvairūs: dėmės, puvimas, vytimas, chlorozė, deformacija, išaugos, apnašos, pūslelės, žaizdos. Augalų ligos gali pažeisti visą augalą arba tik atskirus jo organus: lapus, vaisius, šaknis, žiedus, stiebus.Visos ligos yra žalingos ir jų reikia saugotis.

Biologija  Referatai   (14 psl., 42,85 kB)

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įkurta 1945 m. lapkričio 16 d. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Viena iš pagrindinių penkių UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 11,69 kB)

Urbanizacija - socialinis ir kultūrinis procesas - miestų augimas, jų gausėjimas; gyventojų kėlimasis į miestus, virtimas miestiečiais. Pasak archeologų, žmonija šioje planetoje jau gyvena milijonus metų. Palyginti su tuo, miestai, kurie šiandien mums atrodo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, yra gana naujas išradimas – jie atsirado maždaug prieš 7-9 tūkstantmečius. Jų socialinio, ekonominio bei kultūrinio dominavimo žmonijos gyvenime istorija dar trumpesnė. Iš kitos pusės, miestas yra neatskiriama civilizacijos dalis. Karų, architektūros, meno istorija, beveik visi didieji žmonijos triumfai ir tragedijos, pakilimai ir nuosmukiai susiję su miestu bei jame gyvenančiais žmonėmis.

Kalbos kultūra  Kalbėjimo temos   (4 psl., 10,55 kB)

Rūšių išmirimas — gana natūralus pro¬cesas: iškastinės liekanos rodo, kad Žemėje yra gyvenę daug tūkstančių gyvūnų rūšių, kurių dabar nebėra. Žmogus neprisidėjo prie jų išmirimo. Tačiau per paskutinius kelis šimtmečius gyvūnų išmirimas gerokai paspartėjo: nuo 1600 metų išnyko mažiausiai 36 žinduolių rūšys, ir dar 120 rūšių šiuo metu gresia pavojus išnykti.

Biologija  Referatai   (7 psl., 264,31 kB)

XIX a. lietuvių tautiškumą ir tautos savimonę formavo prasidėjęs lituanistinis sąjūdis. Pačiu reikalingiausiu laikotarpiu Žemaitija davė dvi asmenybes - S.Daukantą ir M. Valančių, aplink kurias formavosi tautos išlikimo ir tolesnės raidos klausimas. Esant carinės Rusijos priespaudoje Lietuvos tautai reikėjo tokių aktyvių žmonių. S.Daukantas ir M. Valančius tūrėjo vieną tikslą kuriant Lietuvos ateities planus, tačiau jų požiūriai kai kuriose vietose išsiskiria.

Istorija  Referatai   (11 psl., 16,34 kB)

Kultūrinė Rytų Azija tapatinama su sinosfera, kurią nulėmė tai, kad didelei daliai Azijos tautų ilgą laiką įtakos turėjo Kinijos kultūra, ir čia paplito klasikinė kinų kalba (arba raštas), konfucianizmas arba neokonfucionizmas, kiniškos pakraipos mahajanos budizmas, daosizmas bei kiti elementai. Ši įtaka taip pat pastebima architektūros stiliuje, tradicinėje muzikoje, šventėse, etikoje ir kt. Šis kalbos, politinės filosofijos ir religijos derinys būdingas Kinijai, Korėjai, Japonijai bei Vietnamui.

Geografija  Referatai   (25 psl., 1,11 MB)

Europos Sąjunga - tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.9 mln. kv. kilometrų, vienijanti 27 valstybes ir per 491 milijonus gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerumo užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (24 psl., 101,06 kB)

XX a. paprastai vadinamas moderno amžiumi. XIX ir Xxa. Riboje Vakarų mintis paiekia naują raidos tarpsnį, kurio svarb.požymiai:1. racionalizmo krizė 2. nusivylimas soc. Žmogaus būtimi 3. dėmesio koncentravimas ties individualia egzistencija, psichine patirtimi, sąmonės ir pasąmonės pasauliu. Šopenhaueris buvo vienas pirmųjų mąstytojų, užčiuopusių pagrindines tolesnės Vakarų minties raidos tendencijas- iracionalumą, intuityvumą, krikščioniškos religijos kritiką, orientaciją į Rytų kultūrą ir moralines doktrinas.

Literatūra  Paruoštukės   (13 psl., 52,05 kB)

Sociologija - t.y mokslas, nagrinejantis socialiniu sistemu saveika visuomeneje.Sociologija yra vienintelis is socialiniu ir humanitariniu mokslu, tiriantis visuomene kaip visuma. Visumene - tai visu santykiu egzistuojanciu konkrecioje teritorijoje socialine visuma. Socialine vaizduote - turi buti trimate: istorinis,antropologinis ir kritinis socialines tikroves suvokimas.

Sociologija  Paruoštukės   (6 psl., 28,72 kB)

Visa informacinė infrastruktūra buvo orientuota į industrinius procesus vykstančius visuomenėje, tačiau pakitus jų vystymosi krypčiai, sukurtoji informacinio aprūpinimo sistema atsidūrė aklavietėje. Ši sistema turėjo arba regeneruoti, arba išvis nustoti egzistavusi. Daugeliu atvejų susikūrė naujos informacinės tarnybos, o buvę informacijos centrai tapo verslo informacijos centrais, t.y. ėmė orientuotis į tą sritį, kurios specialistai gali ne tik tinkamai įvertinti informaciją, bet ir ją nupirkti. Šis pavyzdys rodo, kad šalyse, kuriose socialiniai, ekonominiai, istoriniai bei kiti procesai vyko labai skirtingai, informaciniai procesai vis dėl to vystėsi beveik adekvačiai. Skiriasi laikotarpiai, problemos bei jų sprendimo būdai, tačiau patys informacinės raidos principai, idėjos išlieka tapatūs. Plečiantis informacijos srautui, tapo būtina jį apdoroti ir padaryti priimtiną kiekvienam vartotojui. Jei su rašytinių informacijos laikmenų srautu, pasitelkdami įvairias technologijas, šiuo metu dar susidoroja tam paruošti specialistai - bibliotekininkai, tai naujo tipo informacijos laikmenų srautams apdoroti reikalingi kitokio pobūdžio specialistai. Šiems specialistams - informacijos menedžeriams - keliami paqkankamai aukšti reikalavimai. Pagrindinę vietą turi užimti ne techniniai, bet valdymo - organizaciniai įgūdžiai. Informacijos menedžeris yra tarsi tarpinė grandis tarp informacijos vartotojų ir programinės įrangos specialistų - programuotojų. Jis ne tik turi sugebėti išspręti tiek technines, tiek vartotojiškas problemas, bet ir visuomet stengtis jas aplenkti. Informacijos resursų valdymo menas - informacijos menedžmentas - įgalina jį išspręsti ir šį uždavinį. Informacijos menedžeris ne tik renka, saugo analizuoja, vartoja informaciją, organizuoja informacinius resursus, bet, - ir svarbiausia - priima sprendimus, pagrįstus informacija. Vienas iš svarbiausių informacijos menedžerio uždavinių yra ne tik naudotis jau esama informacija, bet ir kurti naują, užtikrinant jos panaudojimą. Tatai parodo, jog informacijos mendžmentas yra socialinio pobūdžio reiškinys. Jis yra orientuotas į visuomenę, jos poreikių tenkinimą. Informacijos laisvė yra viena iš būtiniausių demokratijos sąlygų, jos garantas, o tikslingai orientuota informacijos mendžerių veikla, kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, yra vienas iš šiandienos uždavinių. Šis referatas yra skirtas apžvelgti informacijos mendžmentą, kaip būtiną Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimo sąlygą, bei detalizuoti pačią Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros sampratą. TRUMPA INFORMACIJOS MENEDŽMENTO RAIDOS ISTORIJA Prieš pradedant nagrinėti Pasaulinę Informacinę Infrast-ruktūrą bei jos raidos etapus, norėčiau pateikti glaustą informacijos menedžmento istoriją. Pati informacijos menedžmento sąvoka susiformavo mūsų amžiaus šeštąjame dešimtmetyje. Manoma, jog lūžis įvyko JAV didžiosios krizės metais. Tuo metu prasidėjo nauja era, kurios liudininkais mes šiuo metu ir esame. Pasibaigė industrinė era ir civilizuota visuomenė įžengė į naują raidos etapą - informacinę erą. 1957 metais JAV darbuotojų, dirbančių informacinėje sferoje, skaičius pralenkė dirbančiųjų įvairiose pramonės srityse darbuotojų skaičių. 8-ajame dešimtmetyje darbuotojai, kurių darbas tiesiogiai siejasi su informacija, jos kaupimu, apdorojimu bei panaudojimu, užėmė pusę visų darbo vietų. Šiuo metu išsivysčiusiose pasaulio šalyse šių darbuotojų skaičius sudaro daugiau negu pusę visų dirbančiųjų. Pavyzdžiui, JAV apie 60% dirbančiųjų yra informacinės sferos darbuotojai, 63% viso darbo laiko sunaudojama informacinei veiklai, o informacijos darbuotojų darbo apmokėjimui skiriama net 67% darbo užmokesčio fondų. Šių darbuotojų atlyginimai vidutiniškai 33% didesni negu kitų veiklos sričių darbuotojų. 1961 metais F.Machlup’as savo veikale “Žinių sukūrimas ir platinimas JAV” informaciją pirmą kartą apibūdino kaip prekę. Tačiau sunku būtų teigti, jog šeštojo dešimtmečio pabaigoje septintojo pradžioje egzistavo informacinės technologijos. Informacijos samprata dar tik buvo bepradedanti savo kelią į visuotinį pripažinimą. Vienintele plačiai paplitusia telekomunikacijų priemone buvo telefonas, tačiau ir jis stovėjo toli gražu ne ant kiekvieno stalo. Pasikalbėjimo įkainiai buvo gana dideli, todėl “tolimų distancijų” skambučiai buvo gana reti. Kompiuterių naudojimo sfera taip pat žengė pirmuosius žingsnius, pakeisdama anksčiau egzistavusią skičiavimo mašinų sferą. Ir net tose srityse, kur kompiuteriai būdavo naudojami, jų indėlis į rezultatų pasiekimą buvo gana menkas. McKinsey tyrimai, kuriuos jis atliko 7-ojo dešimtmečio pradžioje parodė, kad tik 9 iš 27 jo išnagrinėtų sistemų dirbo efektyviai, visos kitos paprasčiausiai neatsipirkdavo. Didžioji dalis darbo daugumoje ofisų buvo atliekama su minimalia technikos pagalba. Kopijavimo aparatai vos tik pradėti naudoti. Elektrinės spausdinimo mašinėlės jau egzistavo, tačiau pirmieji procesoriai buvo sukurti tik 1964 metais. Faksmilinis ryšys buvo naudojamas tik išimtiniais atvejais ir daugumoje ofisų tapo įpratas tik 8-ajame dešimtmetyje. Nežiūrint į visą tai, informacijos menedžerio technologinis aprūpinimas atrodė išties palankiai. Beveik visos šiuo metu egzistuojančios informacinės technologijos jau buvo išrastos. Kainos pradėjo kristi ir šis procesas tęsiasi iki šiol. [1]. Tačiau visi šie pasikeitimai negalėjo įvykti taip greitai, kad patenkintų visų vartotojų poreikius. Informacinio sektoriaus dalis nuo 1960 metų ėmė pastoviai augti. Porat’o tyrimai informacinės ekonomikos srityje parodė, kad informacinis sektorius išaugo nuo 17% 1950 iki 58% 19980 metais [2]. Per tą patį laikotarpį industrinio sektoriaus vaidmuo ekonomikoje sumažėjo 38% (nuo 65% iki 27%). Šie duomenys aiškiai parodo strategijos pokytį organizacijose. PASAULINĖS INFORMACINĖS INFRASTRUKTŪROS LINK Devynioliktojo amžiaus viduryje, atsiradus telegrafui, pradėjo kurtis ir Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra. Šiandien, praėjus beveik 150 metų, šis darbas dar nepasiekė galutinės savo stadijos. Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra - tai tinklas informacijos greitkelių, juosiančių visą pasaulį. Šie greitkeliai leis žmonijai dalintis informacija, ją kurti bei bendrauti kaip vienai globalaus kaimo visuomenei. Šis ryšys atneš realią ekonominę naudą, įtvirtins demokratiją, padės kur kas lengviau spręsti iškilusias problemas, pagerins sveikatos apsaugą ir, galiausiai, leis mums visiems pasijusti planetos dalimi. Šios infrastruktūros kūrimas turi remtis bendru pasaulio šalių vyriausybių ir piliečių darbu. Paprastai tariant, Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra bus sudaryta iš vietinių, nacionalinių bei regioninių tinklų, kuriuos sudarantys kompiuteriai veiks ne kaip atskiri vienetai, bet kaip viena visuma. Norint pasiekti tvirtą demokratiją, valstybė privalo leisti kiekvienam savo piliečiui pačiam priimti sprendimus dėl savo asmeninio gyvenimo ar pažiūrų. Tai yra įmanoma suteikiant kiekvienam individui reikiamą informaciją, leidžiant jam pačiam skelbti savo pažiūras ir išreikšti savo valią rinkimų keliu. Būtent tai ir privalo garantuoti sukurtoji Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra. Ji nebus jau funkcionuojančios demokratijos atitikmuo, o pati privalės stiprinti demokratiją, įtraukdama visus piliečius į bendrą sprendimų priėmimą. Tai bus naudinga ne tik vienos šalies piliečiams, bet ir leis skirtingoms tautoms įveikti kalbos, laiko bei atstumo barjerus. Kitaip tariant, kurdama Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, žmonija po truputį vėl grįžta į Atėnų periodo demokratiją. Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra taip pat taps viena iš būtiniausių ekonominio gerbūvio sąlygų. Pažvelgus į JAV ekonominę bei informacinę raidą nuo 20 amžiaus vidurio iki šių dienų, galima teigti, kad informacinės infrastruktūros integracija į ekonomiką leido pramonei dirbti kur kas produktyviau, organizacijos įgijo didesnę kompetenciją ir tapo lengviau prisitaikančiomis besikeičiančios aplinkos sąlygomis. Tų pačių technologijų dėka išaugo ir paslaugų sektorius, padidėjo pasiūla, siūlomos paslaugų produkcijos lygis ir rūšys ėmė atitikti vartotojų poreikius. Gerai ekonomiškai išsivysčiusios pasaulio valstybėse 8 iš 10 naujai sukurtų darbo vietų tenka aktyviai dirbančiam informaciniam sektoriui. Tai gerai apmokami finansinių analistų, programuotojų bei kitų išsilavinusių specialistų darbai [5]. Plečiantis Pasaulinei Informacinei Infrastruktūrai, vis daugiau žmonių supranta, kad informacija yra vertybė tik tuomet, kai ja yra dalijamasi. Šiuo atveju galioja principas: “kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni”. Vienas iš žymiausių amerikos prezidentų Thomas Jefferson yra pasakęs: “Tas, kuris gauna iš manęs idėją, gauna ir naudą, tokią pat, kokią turiu aš, ir tuo pačiu manęs nenuskurdina”. Egzistuojant šiuolaikinėms informacinėms technologijoms toks pasikeitimas idėjomis tampa išties paprastas. Šiuo metu JAV jau pradėta kurti Nacionalinė Informacinė Infrastruktūra, kuri remiasi privačiu sektoriumi. Ji bus sudaryta iš kelių šimtų skirtingų kompiuterinių tinklų, jungs įvairiausias kompanijasir, naudodama skirtingas technologijas, visus sujungs į gigantišką tinklą, kuris paieks praktiškai kiekvieną amerikietį. Šis grandiozinis planas remiasi penkiais principais: • Pirma, privataus kapitalo pritraukimu; • Antra, konkurencijos skatinimu; • Trečia, lanksčios įstatyminės bazės, leidžiančios neatsilikti nuo greitų technologinių bei ekonominių pokyčių, sukūrimu; • Ketvirta, laisvo tinklo naudojimosi visiems informacijos vartotojams užtikrinimu; ir • Penkta, tinklo universalumo garantija. [5] Vienas iš svarbiausių veiksnių, kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą yra privataus kapitalo pritraukimas ir konkurencijos skatinimas. Prieš keletą metų kai kurios Lotynų Amerikos šalys ėmėsi privatizuoti valstybei priklausančias telekomunikacijų kompanijas, siekdamos konkurencijos būdu sumažinti kainas ir atnaujinti senas technologijas. Per labai trumpą laiką šių telekomunikacijų kompanijų pelnas išaugo 35%, buvo atnaujintos senosios technologijos, krito kainos, o pačios kompanijos labai greitai ėmė atitikti joms keliamus reikalavimus. Tačiau, norint pritraukti investuotojus į Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimą, reikia užtikrinti jų investicijų teisinę apsaugą. Siekiant, kad konkurencija būtų sėkminga, reikia sukurti ne tik privataus sektoriaus investicijas ginančią teisinių aktų bazę, bet ir atitinkančią vartotojų reikalavimus juridinė sistemą. Čia galima būtų pasiremti jau esama kai kurių šalių patirtimi. Pavyzdžiui, JAV jau kuris laikas veikia nepriklausoma agentūra, vadinama Federaline Komunikacijų Komisija. Ši komisija, atsižvelgdama į besikeičiančias sąlygas ir bendradarbiaudama su Nacionaline Telekomunikacijų ir Informacijos Valdyba bei Justicijos departamentu, rengia įstatymus, atitinkančius nūdienos pokyčius. Panaši komisija turėtų būti sukurta ir kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, kad, atsižvelgdama į įvairius pokyčius, teisiškai reglamentuotų jos veiklą. Norint užtikrinti tinklo prieinamumą visiems informacijos vartotojams, reikia siekti, kad telekomunikacijų tinklų savininkai garantuotų prieinamas kainas. Šis principas užtikrintų kiekvienam Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros vartotojui naudojimąsi tūkstančiais skirtingų informacijos šaltinių bet kokioje šalyje bet kokia kalba. Šalys ir kompanijos jų viduje nebebus konkurentabilios, jei negalės užtikrinti darbo su duomenimis realaus laiko rėžimu. Ryšys su vartotoju privalo būti palaikomas nuolatos ir visame pasaulyje. Šis aspektas yra labai svarbus ruošiant aukštos kvalifikacijos darbuotojus, kurių pareikalaus ateities ekonomika. Siekiant garantuoti tinklo universalumą, yra privalu įtraukti į jį visas įmanomas paslaugas, kurių kainos būtų prieinamos įvairias pajamas gaunantiems žmonėms. Vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių tinklo universalumą bei prieinamumą, yra vartotojų apmokymo procesas. Norint, Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros neištiktų Internet’o likimas ir ji netaptų “informacijos pelke”, reikia sukurti kiekvienam vartotojui suprantamas ir aiškias įvairių kontekstų instrukcijas, kurių pagalba jis galėtų išnaudoti visas tinklo teikiamas paslaugas bei galimybes. Kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, neužtenka vien bendros šio plano naudingumo ir būtinumo sampratos. Šio plano įgyvendinimas pareikalaus ne vienerių metų darbo, tikslingo žmonių resursų panaudojimo bei milžiniškų investicijų į šią Informacinę Infrastruktūrą, tačiau jau šiandien galima teigti, kad pirmi žingsniai Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros link jau žengti. PASAULINĖS INFORMACINĖS INFRASTRUKTŪROS PERSPEKTYVOS Supergreita technologijų raida, organizacijų strateginė konkurencija bei valdžios instancijų priimami juridiniai aktai jau sukėlė “mažąjį sprogimą” informaciniame pasaulyje. Šiuo metu pagrindinis tikslas yra sukurti galingas sistemas, susidedančias iš naujausių kompiuterinių technologijų, komunikacinių priemonių bei žmonių resursų, kurios sugebėtų sukelti “didįjį sprogima” skaitmeninių informacinių technologijų panaudojime. Tačiau įgyvendinti šį uždavinį nebus lengva. Šiuo metu dar net du trečdaliai šeimų, gyvenenčių visame pasaulyje, neturi netgi telefono ryšio, nekalbant jau apie kitas komunikacines priemones. Viena antroji pasaulio gyventojų, t.y. ~3 mlrd. Žmonių vis dar laukia savo pirmojo telefoninio pokalbio [6]. Taigi Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimas nėra darbas, kurį įmanoma atlikti pavieniui. Skirtingose pasaulio dalyse šio plano įgyvendinimo problemos skiriasi, o ir pats Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros įgyvendinimo planasatrodo skirtingai. Nemažai atsilikusių pasaulio šalių dar net nesvarsto galimybės įsilieti į šį konglomeratą, - tai paprasčiausiai per brangu. Būtent dėl šių preižasčių reikėtų žvelgti labiau realistiškai į Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimą. Šiuo metu minėtasis projektas galėtų garantuoti tik vieną - tvirtą ekonominę, industrinę, informacinę bei finansinę sąjungą tarp didžiųjų gerai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Tuo tarpu trečiojo pasaulio šalys nebus visiškai izoliuotos nuo šio globalaus projekto. Joms bus teikiamos įvairios lengvatos bei technologinė parama, ir jos po kurio laiko įsijungs į šį globalinį tinklą. Visgi nederėtų teigti, kad visos šalys kurdamos Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą startuos vienu metu. Jei šiuo metu JAV pradėtoji kurti Nacionalinė Informacinė Infrastruktūra jau žengė pirmuosius žingsnius tiek juridine, tiek ir technologine prasme, nuo jos neatsilieka ir Japonija, kuri dar 1956 metais įkūrė JICST centrą, koordinuojantį informacinės infrastruktūros kūrimo raidą šalyje, tai ekonomiškai silpnos valstybės tuo pasigirti, toli gražu, negali. Sukurti pasauliniu standartus atitinkančius strateginius šalies informacinės infrastruktūros vystymo planus trukdo kompetencijos stoka. Nors šis reiškinys, be abejo, laikinas, tačiau jis tampa dar vienu vingiu kelyje į Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą. Menkas finansavimas, kompetetingų kadrų stoka, valstybės monopolija telekomunikacinių paslaugų srityje gerokai apsunkina šių šalių dialogą su toli į priekį pažengusiomis valstybėmis. Tačiau jau šiuo metu galima teigti, kad visuomenės informatizavimo procesas tegali vykti tik greičiau arba lėčiau, tai įtakoja aplinkos sąlygos, bet jo neįmanoma visiškai sustabdyti. IŠVADOS Šio šimtmečio viduryje prasidėjusi informacinė revoliucija kardinaliai pakeitė visuomenės gyvenimą. Postindustrinė epocha pirmą sykį žmonijos istorijoje įvardino informaciją kaip didžiausią vertybę, pagrindinį gamybos produktą bei pagrindinę prekę. Per šimtus metų nusistovėję visuomenėje procesai pradėjo radikaliai keistis - jie tapo orientuoti į informaciją, jos gamybą bei tikslingą panaudojimą. Ytin greita informacinių technologijų raida leido žmonijai ne tik bendrauti, siųsti informaciją bei ją gauti šviesos greičiu, bet ir pasijusti viso pasaulio dalimi, viena globalaus kaimo bendruomene. Išnyko tokie informaciniai barjerai kaip laikas, atstumas, iš dalie ir kalba. Visuomenėje lyderių pozicijas pradeda užimti asmenys, kurie valdo ir kuria informaciją. Visi šie vykstantys procesai paskatino žmoniją siekti kokio nors konkretaus užsibrėžto tikslo viso pasaulio mastu. Šiuo tikslu tapo Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimas. Šio projekto įgyvendinimas dar sykį įrodo žmonių norą bendradarbiauti bei komunikuoti nepaisant rasinių bei kitokių skirtumų. Dabartinis informacinių technologijų išsivystymo lygis jau leidžia išspręsti techninę Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimo pusę, tačiau vien to nepakanka. Ši Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra nėra vien tik tai į tinklą sujungti kompiuteriai, bet visų pirma - teisinis, ekonominis, finansinis bei kitoks bendradarbiavimas informacijos pasikeitimo pagalba tarp šalių - Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros narių. Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimas - ne vienerių metų darbas, tačiau jau dabar aišku, kad būtent ji taps ateities visuomenės pamatu. Naujos - informacinės - visuomenės pamatu.

Informatika  Referatai   (13,34 kB)

vadas XX – XXI amžiuje informacijai yra skiriamas ypatingas dėmesys, gal todėl šis laikotarpis dar yra vadinamas „informacijos arba informacinių technologijų amžiumi“. Šį procesą lemia naujos technologijos ir jų sukeltos globalinės inovacijos, kurios tiesiogiai įtakoja tiek individų, tiek pačios visuomenės ir galiausiai pačios valstybės ateities perspektyvas. Jau liko praeityje laikai, kada kompiuterizavimas buvo suprantamas kaip asmeninio kompiuterio įsigijimas. Įmonėse, įstaigose, valstybinėse institucijose sparčiai kyla naujų uždavinių bei auga vartotojų poreikiai. Juos sąlygoja informacijos gausa bei noras ją racionaliai tvarkyti. Pamažu visi pradedame įsisąmoninti, kad „informacinė visuomenė“ ne filosofų prasimanymas. Šiuolaikinė visuomenė tampa nebeįsivaizduojama be modernių informacijos apdorojimo, kaupimo ir perdavimo priemonių. [10] Internetą įvairių valstybių mokslininkai apibrėžia kaip daugybę elektroninio ryšio pagalba sujungtų kompiuterių, kurie gali keistis tarpusavyje duomenimis. Kiekvienas kompiuteris net ir laikinai prisijungęs prie šio tinklo tampa interneto dalimi.[10] Saugumas yra toks dalykas, kurio negalima planuoti post factum. Jis turi būti kiekvieno IT sprendimo dalimi jau nuo pat pradžios. Rinkos tendencijos rodo, kad dabar bendrovės gerai suvokia, kokios jos yra pažeidžiamos, ir sprendžia klausimus, kaip geriausiai apsisaugoti laikui bėgant. Įsilaužimo metodai tobulėja, todėl bendrovės, norėdamos apsiginti, turi būti per vieną žingsnį priekyje. Be to, IT saugumas yra „greitai gendanti prekė“, kuri turi būti nuolat atnaujinama. [23] Informacinio saugumo tikslai (ir bet kurios kitos rūšies saugumo) - žalos minimizavimas esant galimiems poveikiams, o taip pat tokių poveikių numatymas ir išvengimas. Informacinį saugumą sudaro: • objektų, galinčių sulaukti pavojaus, nustatymas; • jau esančių ir galimų pavojų išaiškinimas; • galimų pavojaus šaltinių nustatymas; • rizikos įvertinimas; • neigiamo poveikio šaltinio suradimo metodai ir priemonės; • gynybos nuo žinomų pavojų metodai ir priemonės; • reagavimo į incidentus metodai ir priemonės. [5] 1. Internetas ir pavojai jame Internetas padarė revoliuciją žmonių komunikacijoje. Globalus tinklas suteikia naujas galimybes kiekvienam žmogui, visai ekonomikai ir valstybės valdymui. Informaciniame amžiuje erdvė ir laikas praranda savo principinę reikšmę. Tuo tarpu mobilumas ir informacija tampa ryškiausiais verslo bruožais. Kiekvienas ūkio vienetas, nepriklausomai nuo savo dydžio ir finansinių galimybių, įgyja galimybę tapti „globaliu žaidėju“. Tapę interneto tinklo vartotojais, gauname prieigą prie šimtų tūkstančių kitų kompiuterių, tačiau ir mūsų kompiuteris tampa prieinamas tikrai ne mažesniam kompiuterių vartotojų skaičiui. [1] Internetas - tai vieta kur žmonės dalijasi informacija, dirba darbus, mokosi. Vis dėlto, tai taip pat yra vieta, kur žmonės sukčiauja, apgaudinėja ir vagia. Internete, kaip ir realiame pasaulyje, kyla grėsmė patirti vienokią ar kitokią žalą. Tačiau, čia Jūs galite būti pasiruošęs tokioms atakoms ir apsisaugoti nuo jų. Deja, to negalima padaryti tiesiog vieną kartą - reikia nuolat tobulėti. Nuolatinis mokymasis - pagrindinis informacinės visuomenės skiriamasis bruožas. Jei norime užtikrinti savo saugumą, turime domėtis naujausiomis programinės įrangos spragomis, bei pataisymais

Informatika  Referatai   (656,69 kB)

Įvadas XX amžiuje žodis “informacija” įgijo magišką prasmę. Informacija – tai naujienos iš visų planetos taškų ar vietinio kaimo, artistų fotografijos, dainų žodžiai, valiutų kursų suvestinės, audioįrašai iš parlamento posėdžių. Kiekvieną akimirką žmogus savo jutimo organų pagalba gauna nenutrūkstamą informacijos srautą. Galima būtų net pasakyti, kad visas pasaulis – viena informacija. Todėl šiek tiek stebėtina, kad iki mūsų laikų verslininkai informacijai skyrė tiek nedaug dėmesio – buvo prekiaujama materialiomis apčiuopiamomis prekėmis, kiek rečiau – taip pat beveik pačiuopiamomis paslaugomis, o apie prekybą informacija pagalvodavo nedaug kas. Tačiau mūsų amžiuje tiems laikams atėjo galas, ir galime drąsiai sakyti, kad XI amžius – informacijos amžius. Informacinės priemonės – naujas gyvenimo būdas XX amžiaus pabaiga pažymėta “ informacinės visuomenės kūrimo nerimu” . Kiekvieną dieną per radiją, televiziją, spaudą, paskaitas buvo kartojami šie žodžiai tarytum ritualas, siekiant iškviesti vidines žmogaus galias, kad skatinantys visuomenės pažangą dalykai išsipildytų. Parengtose rekomendacijose “ Europa ir pasaulio informacijos visuomenė” gana išsamiai aprašomi tometinio bendro gyvenimo ir darbo būdai. “Informacijos ir ryšių technologijos sukelia naują pasaulinę pramoninę revoliuciją, kuri atveria milžiniškas galimybes žmogaus protui ir sudaro sąlygas mūsų bendro gyvenimo ir darbo būdams pakeisti.” ( “Europa ir pasaulio informacijos visuomenė”. Rekomendacijos Europos Tarybai.1997 m.) Pagal šiuos žodžius, informacija- žinojimo išraiška. Pasvajojimai apie geresnes darbo vietas, turinčias perspektyvų ( kas liečia kompiuterinius sugebėjimus), geresnes žmonių susisiekimo sąlygas-viskas pasitvirtino... Tačiau ką daryti tiems kurie neturi galimybių siekti naujų informacijos priemonių supratimo? Kaip stebėti mažamečius vaikus, naršančius pasaulinio lygio tinklalapius internete, ir visą parą bendraujančius su draugais nemokamuose pažinčių puslapiuose? Ir čia kertasi dvi priešingos nuomonės apie ateinančias kartas “sėdinčias internete” , kurie neva nieko kito ir neveikia, tik pramogauja, ir nuomonė, kad ateinanti “ informatikų visuomenė” turi perspektyvių gabumų ir yra tinkamai lavinami...

Informatika  Referatai   (7,91 kB)

Istorija Portugalijos istorija - tai tautos iškilimas iki pasaulinės jėgos XV-XVI amžiais, po to sekantis nuosmukis ir vėl atsigavimas. Portugalijos turtai ir galia prarasti XVIII-XIX amžių sandūroje, tam daugiausiai įtakos turėjo 1755 metų žemės drebėjimas, sunaikinęs Lisaboną, okupacija Napoleono karų metu, bei didžiausios kolonijos - Brazilijos nepriklausomybės paskelbimas 1822 metais. 1910 revoliucija panaikino monarchiją, vėliau sekė beveik šeši represinio režimo dešimtmečiai. 1974 pradėtos didelės demokratinės reformos, po kurių suteikta nepriklausomybė visoms Afrikos kolonijoms, o 1986 metais prisijungta prie Europos Bendrijos (dabar ES). Geografija Portugalija - tai labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė. Šiame krašte yra vakariausias Europos taškas - Uolos kyšulys. Šalis užima 1/6 Pirėnų pusiasalio, kaimyninė Ispanija užima likusią dalį. Iš pietų ir vakarų skalauja Atlanto vandenynas, šiame vandenyne yra ir Portugalijai priklausančios Azorų salos. Težo upė pagal gamtines geografijos sąlygas Portugaliją dalina į dvi sritis - šiaurinę ir pietinę. Šiaurės Portugalijai būdinga miškingi kalnai, o Pietų Portugalijai - žemumos ir plynaukštės su kalvomis. Šiaurinėje dalyje vyrauja statūs uolėti krantai, tarp kurių kur ne kur įsiterpia siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Kuo toliau į pietus tuo krantai darosi lėkštesni, smėlingesni kol tampa kopomis. Pietuose yra lagūnų. Pietinėje Portugalijoje tik kur ne kur kyla iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pačiuose pietuose iki 900 m pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Šiaurėje vyrauja kristalinių uolienų kalnai, išraižyti upių slėnių. Šitame krašte yra aukščiausias Portugalijos taškas - Eštrelos viršukalnė (1991 m). Portugalija yra seisminėje zonoje. 1755 metais Lisabonoje įvykęs žemės drebėjimas laikomas vienu stipriausiu per visą žmonijos istoriją. Žuvo per 70 tūkst. žmonių. Vyrauja sodrios rudos spalvos dirvožemiai. Kalnuose - kalnų jauriniai, o šalies centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai. Svarbiausia naudingoji iškasena Portugalijoje yra volframo rūda, kurios didžiausi telkiniai yra Siera da Eštrela kalnagūbryje. Ten pat yra urano rūdos telkiniai, kiek į rytus - alavo. Pietuose yra vario. Taip pat yra akmens anglių, asbesto, aukso. Klimatas - subtropinis. Klimatą labai įtakoja šiltoji Šiaurės Atlanto bei šaltoji Kanarų srovė. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose (1200-2500 mm), Ispanijos pasienyje daug mažiau (400-600 mm), pietuose 400-800 mm. Daugiausia jų iškrinta žiemos metu. Kalnuose pasninga, sneigas išsilaiko kelis mėnesius. Žiemos šiltos, prie jūros sausio vidutinė metinė temperatūra 8-11, tarpukalnėse 3-5 laipsnių šilumos pagal Celcijų. Didžiusios Portugalijos upės išteka iš Ispanijos, tai yra Doras (Portugalijoje 320 km, bendras ilgis 895 km), Težas (Portugalijoje 280 km, bendras ilgis 1007 km). Maitinasi lietaus vandeniu. Patvinsta žiemą, nes tuomet prasideda lietingasis sezonas.

Geografija  Rašiniai   (41,68 kB)

Gyventojų skaičiaus kaita Dabar Žemėje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. žmonių. Kasdien pasaulyje gimsta maždaug 263 tūkst. vaiku, o per metus sis skaičius šokteli net iki 97 mln. Toks gyventoju skaičiaus didėjimas tapo globaline problema. Beveik iki XIX a. pasaulyje gimdavo ir mirdavo apylygiai, todėl gyventoju gausėjo labai lėtai. XVIII ir XIX a. sandūroje prasidėjęs pramones perversmas, mokslo ir technikos atradimai, medicinos laimėjimai, higienos sąlygų pagerinimas labai paveikė žmonijos gyvenimą. Sumažėjo gyventoju, ypač vaiku, mirtingumas, pailgėjo amoniu vidutine gyvenimo trukme. Tai buvo lūžis, lėmęs spartu gyventoju gausėjima Žemėje. Gyventoju gausėjima laikinai sutrikdo karai, gaivalines nelaimes, tačiau šie veiksniai nelemia gyventoju skaičiaus esminiu pokyčių. Šiais laikais gyventoju skaičiaus kaita labai veikia dabarties problemos. Nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų aukomis per metus pasaulyje tampa maždaug teik žmonių, kiek gyventojų yra Lietuvoje. XXI a. pradžioje pasaulyje gyvens per 6 mlrd. žmonių. Mokslininkai prognozuoja, kad gyventoju turėtų daugėti ir XXI a. tačiau prognozės dažnai skiriasi, nes įvairiose šalyse naudojami skirtingi skaičiavimo metodai. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2015 m. pasaulyje turėtų gyventi 7,10-7,83 mlrd. žmonių, o 2050 m. – 7,9-11,9 mlrd. žmonių. Dabar gyventoju sparčiausiai gausėja ekonomiškai silpnose šalyse, kuriose yra 80% visu pasaulio gyventoju. Nors daugelyje siu saliu vykdoma šeimos planavimo (demografine) politika, tačiau jai dideles įtakos turo per amžius nusistovėjusios kultūros ir religijos tradicijos. Todėl iki 2025 m. gyventoju šiose šalyse ir toliau turėtų sparčiai daugeli. Didžiausi gyventoju prieaugio tempai šiuo metu yra Afrikoje ir lotynu Amerikoje. Daugeliu Azijos saliu gyventoju prieaugis yra gerokai sumažėjęs. Nors, pavyzdžiui, Kinijoje (daugiai kaip 1 mlrd. amoniu)yra vykdoma šeimos planavimo politika, tačiau per 35 metus (1990-2025) gyventojų pagausės 371 mln. Tai lygu beveik pusei Afrikos gyventoju. Indijoje per ta pati laikotarpį amoniu pagausės 541 mln. Prognozuojama, jog 2050 m. Indijoje gyvens daugiau nei Kinijoje. Tuo metu abiejose šalyse gali gyventi 3 mlrd. 245 mln. Amoniu-siek tiek daugiau nei puse dabartinio gyventoju skaičiaus. Toks spartus gyventoju gausėjimas kartais vaizdžiai vadinamas <<demografine revoliucija>>, <<demografiniu sprogimu>>, <<žmonijos bomba>>. Kadangi ateityje pasaulyje gyvens gerokai daugiau žmonių nei dabar, todėl nesunku suvokti, jog žmonijos laukia nelengva ateitis. Tačiau kiekgi amoniu gali gyventi Žemėje, kiek gali jų išmaitinti ir koks bus amoniu bendradarbiavimas ateityje? Juk jau dabar daugelyje saliu spartus gyventoju gausėjimas kelia nemažai socialiniu problemų. Tai didėjantis nedarbas, busto ir maisto trukumas, daugėjantys nusikaltimai, plintančios ligos ir kt. Gyventoju reprodukcijos ‹‹žirklės›› Dėl gyventojų reprodukcijos vyksta natūrali žmonių kartų kaita. Gimstamumas, mirtingumas bei natūralusis gyventoju prieauglis yra biologiniai procesai. Jiems labai didelės įtakos turi socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos bei šeimos ir visuomenės santykiai. Gimstamumas yra vienas reprodukcijų rodiklis. Jis skaičiuojamas 1000 gyventoju ir išreiškiamas promilėmis( ‰). Įvairiuose kraštuose gimimu skaičius labai skiriasi. Didžiausias gimstamumas kai kuriose Afrikos šalyse- 40 ‰ ir augiau. Tai beveik biologines galimybes riba. Mažiausias gimstamumas Japonijoje bei Europos šalyse, čia jis retai siekia 15 ‰ . Gimstamumą ypač veikia socialinės ir ekonomines žmonių gyvenimo sąlygos. Ji mažina kylanti seimu, o kartu ir visuomenes gerove, moterų aktyvus dalyvavimas socialinėje bei ekonominėje veikloje ir ‹‹brangstantis›› vaiko išlaikymas. Todėl daugelyje Europos saliu mažėja vaikų ir daugėja pagyvenusių žmonių. Mirtingumas, kaip ir gimstamumas, skaičiuojamas tūkstančiui gyventoju ir išreiškiamas¬ ‰. Jis parodo, kiek amoniu iš 1000 gyventoju miršta per metus. Iki pramones perversmo mirtingumas visame pasaulyje sieke maždaug 40-50 ‰ , po II pasaulinio karo – apie 20‰ , o šiuo metu jis nesiekia ir 10‰ . Didžiausias mirimu skaičius šiuo metu yra labiausiai ekonomiškose atsiliekančiose Afrikos ir Azijos šalyse. Svarbus demografinis rodiklis yra kūdikių mirtingumas. Jis parodo, kiek iš tūkstančio kūdikių miršta iki vienu metu. Prieš 200 metu nesistebėdavo, kad iš 1000 gimusiu 200-300 mirdavo nesulaukę metu. Šiais laikais kūdikių mirtingumas pasaulyje gerokai sumažėjęs. Europos, skares Amerikos šalyse, Japonijoje kūdikių mirtingumas yra 6-10 ‰ , tačiau kai kuriose Afrikos šalyse ( Burundis, Somalis ir kt.) jis labai didelis – 200 ‰ . Mirtingumui dideles įtakos turi šalies gyvenimo lygis, materialines žmonių gyvenimo sąlygos ( mityba, darbo ir buities sanitarijos bei higienos sąlygos, sveikatos apsauga).

Geografija  Referatai   (46,59 kB)

Dar XIX amžiaus viduryje Japonija, spaudžiama JAV is Europos valstybių, atsisakė 300 metų trukusios izoliacijos ir pradėjo energingą modernizaciją, o 60 - aisiais metais buržuazinė “Meidzi revoliucija” palengvino kapitalistinę industrializaciją. Visa tai padėjo pereiti japonų kapitalizmui į imperializmo stadiją. Kaip stimulą vykdant militarizmo ir ekonominės agresijos politiką Japonijos valdantieji sluoksniai traktavo kaimyninių šalių ekonominį ir karinį silpnumą (Kinija, Korėja). Kažkokiu tai laipsniu šis faktorius turi įtakos ir šiandien. Laikotarpyje po antrojo pasaulinio karo eilė unikalių, plankių Japonijai faktorių apsprendė gana sparčius (kapitalizmui) ekonominio vystymosi tempus, žymiai viršijančius JAV ir Vakarų Europos rodiklius - fenomenas, kuris buržuaziniame moksle pavadintas “Japonišku stebūklu”. Gal būt svarbiausias iš šių faktorių - aukštas kaupimo lygis. Jo norma Japonijoje pastaraisiais metais pusantro karto viršija amerikietišką normą, ir tai žymiai pagreitina pagrindinio kapitalo atnaujinimą, ir žinoma gamybos efektyvumo augimą. Savo ruožtu, šis lygis tapo galimas dėka palyginti žemo japonų darbininkų darbo užmokesčio, palyginti nedidelių (iki 80 - ųjų metų) karinių išlaidų dydžių ir bendrai karinio suvartojimo; dėka ypatingai dosnios finansinės paramos bizniui iš valstybės pusės. Tokia parama, nukreipta ilgalaikių technologijų ir struktūrinių programų spreandimui, - tai pagrindinis valstybinio - monopolinio reguliavimo Japonijoje skirtumas nuo tokio reguliavimo kitose šalyse, tai viena iš jos palyginti sėkmingo prisitaikymo prie basikeičiančių pasaulinės rinkos sąlygų paslapčių, svarbi ūkinio stiprėjimo pagreitinimo priemonė. Kitas spartaus Japonijos išsivystymo faktorius - platus įsisavinimas, efektyvus pritaikymas ir esminis tobulinimas užsieninės, pagrindinai amerikietiškos, patirties ir pasiekimų mokslo ir technikos srityje (pastebėta, kad greitas užsieninės patirties įsisavinimas iš viso yra būdingas salų žmonėms). Tai suteikė galimybę Japonijai laimėti nemažai laiko, sutaupyti žaliavas ir jėgas. Tiesa, toks kursas aosprendė šalies priklausomybę nuo technikos ir technologijos importo, ypač iš JAV, tačiau 70 - 80 aisias metais ji ţymiai sumažėjo. Japonija tampa technologijos neto - eksportininkė, ir jos techninės naujovės aktyviai diegiamos Amerikos įmonėse. Dar vienas faktorių kompleksas susijęs su kai kuriais japonų nacionalinio charakterio bruožais, kurie paliko žymų pėdsaką gamybos valdymo ir darbo organizavimo principų formavime ir pokariniame išsivystyme. Jie remiasi visų pirma bendruomenės, grupės sąmoningumu, kurį pastoviai diegia valstybė ir monopolijos kaip alternatyvą klasinei darbo žmonių sąmonei, kaip priemonę paversti juos į paklusnius ir nepavojingus gamybinių užduočių vykdytojus. Bendruomenės dvasia ir konformizmo elementai stiprina darbo drausmę ir tvarką įmonėse ir įstaigose, padedami įskiepyti paternalistinius santykius ir sustiprinti darbo jėgos eksploatavimą. Jais remiasi ir įdiegtas darbuotojų lojalumas savo firmai, jų kolektyvinė atsakomybė už aukštos kokybės produkcijos išleidimą, ir “kokybės būrelių” didelis našumas, ir samdymo ligi gyvos galvos sistema stambiose įmonėse, ir susijęs su ja nedidelis kadrų tekamumas, ir, pagaliau profajungų organizavimas ne pagal šaknį, o pagal firminį požimį. Čia, kaip pastebėjo Vakarų Vokietijos prof. J. Čiršmajeris, kuris buvo išrinktas Nagojos universiteto prezidentu, “neįtikėtinai išvystyta lenktyniavimo dvasia”, kuri užtikrina pastovų našumo padidinimą. Japonas, skirtingai nuo Vakarų Europiečio, niekada nepasiekia ribos, kur jam pradėtų atrodyti, kad “iš jo pakaks”. Pastaruoju metu ant šios specifikos užsideda kai kurie Japonų menedžmento “vesternizacijos”, amerikietiškojo biznio “etikos” ir darbinės praktikos formų elementai. Taks lydinyd si gerai apgalvota šiuolaikine profesinio parengimo ir pastovaus, darbininkų, specialistų, tarnautojų, valdytojų, kvalifikacijos kėlimo sistema padidina darbo našumą ir Japonijos ekonominio vystymosi tempus. Žymiai pakito Japonijos pramonės bruožai. Įpač žymiai ėmė vystytis apdirbimo šakos. Mokslinės - techninės revoliucijos išdavoje ir globojant valstybei išaugo ir sustiprėjo chemija, elektronika, optika, automobilių gamyba. Iš naujo suklestėjo tokios senos šakos, kaip tekstilė, plieno liejimas, laivų statyba. Anksčiau vyravusią lengvąją ir maisto pramonę pakeitė sunkiosios pramonės viešpatavimas, be to, bendroje pramoninės gamybos apimtyje pagrindinę vietą užėmė mašinų gamybos, metalo apdirbimo ir chemijos produkcija, tai yra tų šakų, kurios glaudžiausiai susijusios su moksline technine pažanga. Sukurtos pačios šiuolaikiškiausios kapitalistiniame pasaulyje transporto ir ryšių sistemos. Konkrečiai, telefono ryšys pačiame aukščiausiame laipsnyje aprūpintas video ir atminties atgaminimo įranga. 70 - ųjų metų pabaigoje Japonija turėjo naujesnį gamybinį aparatą su kitomis išsivysčiusiomis kapitalistinėmis šalimis. Vidutinis Japonų gamyklos amžius dabartiniu metu sudaro 10 metų, Vakarų Vokietijos - 12, Amerikos - 16 - 17 metų. Japonijoje maždaug 2/3 visų staklių Jaunesnės negu 10 metų, o JAV - tik apie 1/3. Tokiu būdu Japonija iš kadaise agrarinės - pramoninės šalies pavirto į vieną iš labiausiai išsivysčiusių industrinių valstybių. Dar 70 - ųjų metų pradžioje, aplenkdama VF, ji kapitalistiniame pasaulyje pakilo į 2 - ąją vietą pagal bendrojo nacionalinio produkto apimtį, bendrąją pramoninės gamybos apimtį ir pagal kai kurias jos rūšis aplenkė JAV. Būtent Japonija jau seniai išleidžia didesnę pusę visos kapitalistinio pasaulio laivų statybos produkcijos, o 80 - aisiais metais ji ėmė gaminti palyginti didžiąją dalį plieno liejimo pramonės produkcijos, automobilių gamybos (28% visos gamybos), staklių ir robotų gamybos, kai kurių kitų pagrindinių ir pačių perspektyviausių gamybos šakų. Gerai išvystytoje pramoninėje bazėje ši šalis sukūrė didelio konkurencingumo eksportinę gamybą. Japonijos ekonomikos pokario augimas, ypač prioritetinių šakų, visada didele dalimi buvo nukreiptas į eksportą, kuris augo ir augagreičiau negu bendrasis nacionalinis produktas. Jau 70 - ųjų metų pradžioje į užsienio rinką buvo teikiama 47% viso sintetinio pluošto gamybos, 27% plieno, 18% pramoninės įrangos, 33% automobilių, 61% laivų, 23% spalvoto vaizdo televizorių. Virš 9/10 viso eksporto sudarė apdirbimo pramonės gaminiai, kas liudija aukštą šalies ekonominio ir mokslinio techninio lygį. Šis kursas atitiko Japonų monopolinio kapitalo užsienio ekspancijos interesams, jo “vietos po saule” išplėtimui ir buvo vykdomas pagal šūkį “pirmiausia eksportas”. Pagrindinės eksporto šakos buvo subsidijuojamos iš valstybės biudžeto, ir jų naudai buvo aukojami plačių dirbančiųjų sluoksnių, kuriems labai reikėjo pigesnių importinių maito produktų ir patogių butų, kurie kentėjo dėl masinio nedarbo ir socialinės nelygybės. Tokia kaina Japonija pasiekė labai greitų eksporto padidinimo tempų ir didžiulių, vis augančių prekybos ir mokėjimų balansų aktyvų, o tai jau užtikrino stambių valiutinių rezervų sukaupimą. Be to, eksportas atlieka vieno iš pačių galingiausių lokomotyvų, traukiančių paskui save visą ekonomiką, vaidmenį. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, būtent eksportas (įvertinant jo multiplikacinį efektą) užtikrino visą Japonijos bendrojo vidaus produkto prieauglį 1983 metais ir 2/3 prieauglio 1984 metais. “Prekiauti arba mirti”, taip sako Japonai. 70 - ųjų metų pabaigoje prasidėjo, o 80 - aisiasi metais išsiplėtė nauja struktūrinė Japonijos ekonomikos pertvarka, kurios pagrindą sudarė visų pirma mokslui imlių energijos ir medžiagų taupymo tipo šakų išvystymas, tai yra įvertinant menkus nacionalinius gamtinius resursus ir siekiant sumažinti šalies priklausomybę nuo importo bei intensyvinant gamybą. Pirmenybę įgauna ESM, telekomunikacinės įrangos, programinio valdymo staklių, robotų - manipuliatorių gamyba, ypatingas dėmesys skiriamas aerokosminei pramonei, Pasaulio vandenyno įsisavinimui, genų ižinerijai, atominei bei saulės energetikai, naujų medžiagų sukūrimui (optinės skaidulos, didelio efektyvumo dervos, anglingieji pluoštai, keramika). Būtent šioms, pačioms perspektyviausioms šakoms šiandien ir skiria valstybė (specialių tikslinių programų pagrindu) labiausiai juntamą finansinę ir kitokią paramą, tuo pačiu metu neatsisakydama nuo paramos reorganizuojant senas susiformavusias šakas, ypatingai jos vakarykštes “favoritės”. Šios dvigubos vieningos užduoties sprendimą numatė ekonominė Japonijos vyriausybės programa, kuri buvo numatyta iki 1990 - ųjų metų. Specialistų nuomone, svarbiausią indėlį (56%) užtikrinant bendrojo nacionalinio produkto augimą 80 - aisiais metais turėjo įnešti mokslas ir technika. Tokia pertvarka turėjo užtikrinti ir mokslui imlaus eksporto forsuoto augimo poreikius. Panašiai kaip 60 - 70 aisias metais palyginti nebrangus plienas, ekonomiški automobiliai, techniškai tobula buitinė elektrotechnika užtikrino Japonų monopolijų eksportinį veržimąsi, tai 80 - 90 aisiais metais analogiškas vaidmuo buvo skiriamas pigiai ir aukštos kokybės mikroelektronikai, robotams, programinio valdymo staklėms ir t.t. Japonijos valdantieji sluoksniai tikisi, kad eidama šiuo keliu, šalis pasieks naujų pranašumų tarpimperialistiniame konkuravime, kadangi senieji, susiję su pigia darbo jėga, daliniai prarasti. Nacionalinės ekonomikos instituto ilgalaikėje prognozėje, kurioje 80 - tieji metai buvo paskelbti “Japonijos dešimtmečiui”, kaip eilės naujausių technikos ir technologijos rūšių įdiegimo pionierės, sakoma: “Aukšto investicijų lygio ir priešakinės technologijos pagrindu Japonnijos korporacijos vis didesniu laipsniu ims dominuoti pasulinėje rinkoje. Žinoma, pasaulinėje kapitalistinėje rinkoje svarbiausia jėga iki šiol lieka JAV. Tačiau jau 60 - aisiais, o ypač 70 - aisiais metais daugelis japoniškų prekių sėkmingai konkuravo su amerrikietiškomis, tame tarpe ir pačioje Amerikoje. 70 - ųjų metų pradžioje Japonija tapo trečiąja (po JAV ir VFR) eksportine valstybe, o 80 - aisiais metais faktiškai tapo svarbiausia JAV prekybine konkurente pagal daugelį šiuolaikinių gaminių rūšių. Pagal kai kuriuos įvertinimus, ji užvaldė, pavyzdžiui, jau apie 30% mašinų gamybos produkcijos pasaulinės rinkos, o pagal daugelį gaminių - dar didenę dalį. Tolesnis japonų ekonomikos pertvarkymas priartins jos struktūrą prie amerikietiškos, sumažinus jų savitarpio papildomumą, ir, tokiu būdu sustiprins konkurenciją tarp dviejų šalių. Tokių būdu apie 1990 metus Japonų firmos tikėjosi užvaldyti 30% pasaulinės ESM rinkos, kuri iki 80 - ųjų metų buvo kontroliuojama Amerikos kompanijų. Didėjant Japonijos konkurencingumui paslaugų rinkoje iš čia ima aštrėti jos rungtyniavimas su kitomis ðalimis. Jeigu 60 - aisiais metais Japonų monopolijų svarbiausia kryptimi ir užsienio ekonomikos ekspansijos pagrindu buvo prekių eksportas, skirtingai negu Amerikos ir Vakarų Europos TNK (tradicinėse korporacijose), kurios visada rėmėsi kapitalo išvežimu, tai 70 - aisiais metais Japonų TNK taip pat ėmė orientuotis į jo eksportą. Tokį akcentų pasikeitimą sąlygojo, iš vienos pusės, tai, kad Japonija sukaupė stambius valiutinius išteklius, du kartus buvo atlikta jenos revalvacija, darbo jėgos Japonijoje vertės ir kainos augimas, kada besivystančiose šalyse buvo žymiai pigesnis darbo rankos; buvo ieškoma naujos specializacijos tarptautiniame darbo pasidalijime, sukuriant ‘trečiajame pasaulyje’ pigesnź mazgų ir detalių gamyba, skirtų technikai imlių gatavų gaminių išleidimui pačioje Japonijoje; žymus importuojamų žaliavų pabrangimas davė galimybę sumažinti išlaidas, nukreipiant investicijas jų eksploatavimui užsienyje. Tačiau čia pagrindiniu funkcionuojančio kapitalo išvežimo organizatoriumi ir užsienio gamybos koordinatoriumi tapo tos pačios didžiulės, universalios prekybinės kompanijos , kurių interesams didele dalimi ir pavaldūs Japonijos užsienio investavimai. O pramoninės firmos, esančios jų įtakos orbitoje, pasirinko savo veiklos ‘transnacionalizaciojos’ vakarietišką kelią: pasiekę vienoje ar kitoje srityje priešakinių pozicijų, jos pradeda įtvirtinti šitą monopoliją, kurdamos nuosavas įmones užsienyje, kurios su savo produkcija išeina į pačias masiškiausias rinkas. Tuo pačiu metu japonų prekybinėms kompanijos labiausia būdingas užsienio verslas kartu su priimančių šalių nacionaliniu kapitalu (80% visų objektų)-prisitaiko form¹ anti imperializmo stiprėjimui daugumoje besivystančiųjų šalių. Svarbi kapitalo išvežimo ir japonų monopolijų galingumo augimo sfera-bankininkystė. Japonijos virtimas į vieną iš svarbiausių prekių ir kapitalo eksportuotojų, o dabar ir į stambiausių tarptautinį kreditorių sustiprina jos padėtį kaip vienos iš pagrindinių imperializmo centrų ir jos konkuravimą su kitais centrais pakelia į naują aukštą. Tačiau spartūs Japonijos ekonomikos ir užsienio ekonominių ryšių vystymosi tempai iššaukė arba užaštrino daug problemų ir prieštaravimų. Pirma, žymus ypač aktyvi prekyboje su Jav ir vakarų Europa, sukūrė vieną iš aštrių konfliktinių situacijų kapitalizmo tarptautiniuose, ekonominiuose ir politiniuose santykiuose. Antra, pokario laikotarpyje visumoje žymiai išaugo Japonijos žaliavų ir kuro poreikiai, konkrečiai naftos, gamtinių dujų, spalvotų metalų ir daugialio svarbių žemės ūkio produkcijos rūšių. Tokia padėtis esant labai ribotam dirbamos žemės plotui, padarė šalį beveik pilnai priklausomą nuo šių prekių importo. Ši priklausomybė buvo ypač sunki ryšium su jų pasaulinių kainų kilimu 70- aisiais metais. Tiesa 80- aisiais metais, dėka kai kuriam kuro ir žaliavų lyginamojo suvartojimo sumažėjimui, Japonija galėjo truputį sumažinti jų importą, tačiau bendroji priklausomybė išlaikant padidintą kainų lygį pasiliko, darydama japonų ekonomiką ypatingai jautria nuolatiniams konjunktūros svyravimas pasauliniame kapitalistiniame ūkyje Šis ekonomikos pažeidžiamumas stipriau ją sieja su JAV, kurių monopolijos vadina dominuojantį vaidmenį jos aprūpinime žaliavomis. Jos tiesiogiai iš JAV į Japoniją 2/3 visos jos importuojamos koksinė anglies, 2/3, didelę dalį importo eilės kitų svarbių žaliavų rūšių. Teikiant naftą iš Artimųjų šalių į Japoniją, amerikietiškoms korporacijoms tenka virš 2/5, o iš Indonezijos jos teikia beveik visą naftą ir t.t.. Kas liečia agrarinę produkciją, tai iš Amerikos teikiama maždaug 4/5 viso kukurūzų importo į Japonij¹ (čia jos gamyba netgi mažėja), pusė kviečių, 4/5 sojos pupelių ir t.t.. Tokia rimta priklausomybė nuo Amerikos dėl jos teikiamų naftos ir maisto produktų, valdančiuose Japonijos sluoksniuose traktuojama, kaip grėsmė jos nacionaliniam saugumui. Tokiu žymus, energetinių ir žaliavų problemų paaštrėjimas kapitalistiniame pasaulyje ir pačioje Jeponijoje, jos sudėtinga padėtis dėl maisto produktų susilpnina jos pozicijas tarp imperialistiniame konkuravime ir santykiai sustiprina JAV padėtį. Tuo pat metu prekyba žaliavomis ir maisto produktais- tai rimtų prieštaravimų ir kovos tarp jų sritis. Kitas labai svarbus Japonijos palyginamojo silpnumo faktorius- karinis. Jis susijęs su jos pralaimėjimu antrajame pasauliniame kare, priverstiniu konstituciniu atsisakymu nuo karo ir ginklavimosi ‘visiems laikams’, priėmimu trijų nebranduolinių principų, su japonų- amerikiečių 1960 metų sutartimi ‘Dėl tarpusavio bendradarbiavimo ir saugumo garantijų. 60- aisiais ypač 70 – aisiais metais kartu su savo ekonominių galimybių didėjimu japonija ėmė stipriau priešintis JAV reikalavimams ne tik ekonominėje, bet ir karinėje sferoje. Buvo pilnai akivaizdūs jos bandymai rasti labiau savarankišką kursą tarptautiniuose santykiuose, iðsaugojant tuo pat metu lojalumą ‘vyriasniajam partneriui’. 80 – aisiais metais padėtis iš esmės pakito, visų pirma ryšium su atėjimu į valdžią abiejose labiau reakcingesnių, atvirai militaristinių jėgų. Premjeras J. Nakasonė tiesiai pareiškė, kad ‘saugumo sutartis‘ yra ‘japonų užsienio politikos kertinis akmuo’ ir jo vyriausybė stengsis paversti šalį į ‘nenuskandinamą lėktuvnešį, stiprinti jos karinę galią sąjungoje su Amerika’. Plečiasi ir tiesioginis, karinis – strateginis ir karinis- promaninis Japonijos bendradarbiavimas su jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkais Europojeir Azijoje, vyksta jos suartėjimas su NATO, įtraukimas į Amerikiečių planus dėl susivienijimo į vien karinę – strateginę sistemą (vadovaujant JAV) – NATO bloką ir ‘saugumo sutartį’. Tokiu būdu žymiai sustiprėjo japonų imperializmo realios ir potencialios jėgos. Tačiau Japonijos virtimui į pirmojo rango imperialistinę valstybę kaip ir anksčiau trukdo jos karinio – politinio statuso ribotumas stiprios demokratinės opozicijos buvimas šalyje, ţaliavų bazės silpnumas ir ypatinga priklausomybė nuo užsienio ekonominių ryšių, pagaliau, pagaliau, nepalankios geografinės padėties ypatybes ir maža teritorijos apimtis. Tokijo strategija yra tame, kad tokiu tai būdu konpensuoti šį ‘nepilnavertiškumą’, padidinti savo savarankiškumą ir įtaką tarptautinių ir regioninių problemų sprendimui. Tokia politika Japonijos ekonominės galios stiprėjimo aktyvios užsienio ekspansijos sąlygomis iššaukia naujus ir užtrina senus prieštaravimus su jungtinėmis Amerikos valstijomis, kitomis kapitalistinio pasaulio šalimis ir tuo pačiu metu stimuliuoja jos bendradarbiavimo su jomis išplėtimą. Ruošdami naujus ekonominius įstatymus, žvilgsnius dažniausiai kreipime į Vakarus. Ir tai natūralu: Amerikoje gyvena daug mums padėti pasiryšusiu tėvynainių, o į išsivysčiusę europą dar ir patys pretenduojame įsilieti. Tačiau iki šiol nesidomima, kaip pritaikyti Japonijos ekonominę sistemą. O vertėtų. Staigus Japonijos suklestėjimas, tai sugebėjimo suvokti šiuolaikinę ekonomikos evoliuciją ir iš anksto įteisinti ją įstatymais rezultatas. Japonų ekonomistai laiku suprato, jog toks ekonomikos modelis, kuriame dominuoja prekinis ūkis, pas mus populiariai vadinamas laisv¹ja rinka, jau išsisėmė ir atėjo metas kokybiniam šuoliui į kitą lygį. Padedant teisininkams, jie ėmėsi kurti naują ekonominę sistemą, vyraujantį vaidmenį, joje suteikdami finansų- kredito ūkiui. Tai leido jiems nuo dvimačio, plokštuminio požiūrio į valstybės ūkio veiklą pereiti prie trimačio, erdvinio ekonomikos supratimo. Štai keletas japonų papildomai įvesto trečiojo ekonominės veiklos matmens pavyzdžių. Japonai nedvejodami įvedė į savo civilinį kodeksą trijų rūšių teisinius subjektus: fizinius asmenis, juridinius asmenis ir financimius juridinius asmenis. Fiziniu asmeniu čia vadinamas vienas atskiras žmogus, juridiniu asmeniu- žmonių, susijungusių į kolektyvą kokiam nors bendram tikslui siekti, grupė, o finansiniu juridiniu asmeniu- įstaiga, įkurta tam, kad paskirto kapitalo pagrindu siektų konkrečių iš anksto apibrėžtų tikslų. Steigiant paprastą juridinį asmenį, pagrindinį vaidmenį atlieka žmonių organizacija, o steigiant finansinį juridinį asmenį, svarbiausia- kapitalų sujungimas. Finansiniai juridiniai asmenys dažniausiai kuriami tenkinti visuomeniniams interesams. Tai įvairūs labdaros, skatinimo ir premijavimo fondai, padedantys spręsti socialines ir kultūrines problemas. Tuo pačiu principu steigiamos ir valstybinės įstaigos, bei įmonės. Finansinio juridinio asmens turtas nuo jo įsteigimo momento steigėjui nebepriklauso ir jo likvidavimo atveju paprastai perduodamas panašaus tipo labdaringai organizacijai arba valstybės biudžetui. Tuo tarpu paprasto juridinio asmens turas yra jo narių nuosavybė ir likvidavimo atveju yra padalijamas tarp narių įstatuose numatyta tvarka. Tokia teisinių subjektų grupavimo tvarka labai aiškiai apibrėžia savininkų teises į turtą, kas ypač svarbu likvidacijos atveju. Manyčiau, kad jeigu mūsų teisininkai pasistengtų kuo skubiau įdiegti šią sistemą Lietuvoje, galėtume išspręsti daug problemų. Iðsivaduotume nuo dabartinio chaoso, apibrėžiant įmonių ir organizacijų statutą, surastume paprastus ir logiškus sprendimus šiandien tokiems aktualiems įvairiausių sovietinių ir bankrutavusių organizacijų turto dalybų klausimams spręsti. Norint valdyti ūkį finansinėmis- kreditinėmis priemonėmis, tenka visas ekonomines kategorijas klasifikuoti per nuosavybės santykių, o ne per nuosavybės objekto prizmę. Pvz., vis mažiau dėmesio skiriamo turto skirstymui į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, nes, dominuojant finansų- kredito ūkiui, nuosavybė vis dažniau matuojama, vertybiniais popieriais, o ne natūra. Nuosavybės teisė vertybinių popierių pavidalu gali pereiti iš vieno savininko kitam be registracijos. Be to, daugelį šiandieninių kilnojamojo turto rūšių galima individualizuoti registracijos pagalba (pvz., mašinas, laivus, lėktuvus, įrenginius ir pan.). Taigi dingsta esminiai nekilnojamo turto išskirtinumo požymiai, ir ši klasifikacija vis labiau praranda savo ankstesnį reikšmingumą. Nuosavybės objekto klasifikavimo į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį atmetimas leido japonams susisteminti ir patobulinti kai kuriuos skolinių įsipareigojimų būdus. Imkime, kad ir ipoteką. Japonai ją apibūdina, kaip paskolos apsaugojo turtu sistemą. Europiečiai iki šiol charakterizuoja ipotek¹ kaip nekilnojamojo turto įkeitimo už suteiktą paskolą būdą. Amerikiečiai jau pripažįsta ir kilnojamojo turto įpotekavimą, o Japonai nuėjo dar toliau- vis dažniau už paskol¹ įkeičiama visa įmonė, kaip kapitalas. Šiandieninėje ekonomikoje, kai vis populiaresnis tampa neatskirų prekių, bet jau sėkmingai veikiančio biznio pardavinėjimas, toks užstatas yra labai patrauklus bankininkams.Patogu ir įmonei- įkeisdama ipotekoje neatskirus įrenginius ar pastatus, bet visą kapitalą, jį gali pretenduoti į daug didesnę paskolą. Tokį kredito gavimo būdą vis dažniau renkasi stambios įmonės įkeisdamos savo filialus. Net jei ir nepavyktų grąžinti skolos, įmonės filialo praradimas nebūtų labai skausmingas bendrai įmonės veiklai ir nesužlugdytų pagrindinio verslo. Japonijos ekonomika valdoma per finansų- kredito mechanizmą, aiškiai rodo ir tai, kokios naivios ir suprimityvintos kai kurios visiškos ūkinių subjektų laisvės idėjos. Japonų patyrimas moko nebijoti hierarchijos ir įtikinamai rodo, kad daug daugiau laimi tas, kuris s¹moningai renkasi kam jis bus pavaldus, nelaukdamas, kol jį kas nors pavergs prievarta. Sėkmingai Japonijos ūkio veiklai labai daug įtakos turi griežta ir tiksliai įstatymais reglamentuota ūkinių subjektų hierarchijos sistema. Įpatingas dėmesys kreipiamas į kreditorių, bei kitų ekonominiais santykiais su ūkiniu subjektu susijusių asmenų teisių patenkinimo eiliškumo ir subordinacijos nustatymui, jei į tą patį turtą pretenduoja keli asmenys. Numatant artimoje ateityje daugybę smulkiasnių ir stambesnių bankrotų, Lietuvoje ypač svarbu kuo greičiau sukurti ir įsteigti panašų teisių pirmumo institutų. Antraip, net ir turint savo valiutų, galima prognozuoti nuolatinius mokėjimų sutrikimus. Juk užtenka vienai stambiai įmonei tapti nemokia, kad piniginių atsiskaitymų sustabdymas iškarto grandinine reakcija persiduotų kitų, su ja susijusių įmonių mokėjimams. O jei bankrotai bus dažni? Gal jau gana žiūrėti tik į Vakarus ir gėrėtis besileidžiančia saule? Pradėdami naują Lietuvos kūrimo etapą, atsisukime į Rytus ir atidžiau pažvelkime į tekančios saulės šalį. Nauja diena prasideda ten.

Geografija  Referatai   (14,93 kB)

Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.

Geografija  Referatai   (30,07 kB)

Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros bei skulptūros detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis. Atsirado vertikalus erdvės skirstymas, smailios arkos. Svarbiausias elementas - vadinamoji gotikinė oginų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminės arkos, kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pastatas darosi lengvesnis ir auga į viršų. Iš pradžių dar inkrustuotos viena puse į skliauto masę arkos vėliau darosi beveik nepriklausomos. Jau žinomas arabams ir romaninei architektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkose, tribūnose, languose ir net skliautuose bei oginose. Brandžios gotikos laikotarpiu (XIIIa. vid. - XIVa.) pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, bokštų viršūnės baigiasi pinakliais. Fasaduose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Prancūzijoje buvo pastatyta sudėtingos kompozicijos, turtingo skulptūros dekoro kulto pastatų (Buržo Šv. Stepono katedra, Šventoji koplyčia Paryžiuje), pilių. Šiuo laikotarpiu gotika suklesti ir kitose Vakarų Europos šalyse. Vokietijoje kulto pastatams (halinei Šv. Elžbietos bažnyčiai Marburge, Kelno katedrai, Marijos bažnyčiai Liūbeke) būdingi aukšti fasadų bokštai, architektūros ir skulptūros dekoras. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų (Liūbeko, Braunšveigo rotušės). Anglijoje statomos ilgos lotyniško kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Velso katedros, Vestminsterio abatijos bažnyčia Londone). Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasade ir virš transepto. Savita Italijos gotika plito daugiausia jos šiaurėje (Lombardijoje, Venecijoje, Toskanoje). Italijos kulto architektūroje (Florencijos, Orvjetos katedros) romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikos elementais. Toskanos visuomeniniai pastatai (Sienos Florencijos rotušė) masyvių formų, rūstūs, Venecijos (Dožų rūmai) - azūriški, puošnūs. Vėlyvosios gotikos architektūroje (XIVa. pab. - XVIa. pr.) atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios, koplyčios, rotušės, rūmai, gyvenamieji namai. Sienas ir bokštus puošė dekoruoti langai, nišos. Vėlyvoji gotika labiausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (Šv. Maklu Ruane), rotušių (Sen Kantene), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone). Visų Vakarų menų raidoje gotinis pastatas vaidina išimtinai svarią rolę. Jei romaninė bažnyčia palyginus kuklus kaimiškas abatijos namas, tai gotinė šventovė atranda naujas proporcijas. Iškyla didžiausios Vakarų pasaulio katedros (Prancūzijoje - Lano, Šartro, Paryžiaus katedros, Sen Deni vienuolyno bazilika, Vokietijoje - Magdeburgo katedra, Anglijoje - Solsberio katedra). Naujai architektūrai reikalinga ir nauja dekoracija. Laužydamas romaninį mūrą, architektas laužo ir romaninę skulptūrą. Dideli reljefai užsiliko tik ant portalų ir kitose aukštose dalyse. Ant baliustradų ir aukštų galerijų statomi taip pat dideli reljefai. Visi jie yra naujo būdo. Atsimaino ornamentinė gama. Vietoj sausos geometrijos pasirodo gyvi lapai, augalai ir gėlės. Žmogaus vaizdas įgyja naują reikšmę. Jis turi savo kanoną ir savo nepriklausomą formą. Keičiasi mimika. Kūnas turi savo vidaus pusiausvyrą. Italų skulptūra eina dvejopa kryptimi. Iš vienos pusės ji nevengia gotinės įtakos, iš kitos - pasirodo iš naujo atbudinta senoji klasikinė romėninė plastika. Niccolo Pisano genijus formuojasi būtent šiame dvejopame judėjime. Jo šedevras yra Pizos baptisterio ambonas. Romėninės formos pasirodo nuolatinėje kompozicijoje, vaizdų kaukėse, visų figūrų siluetuose. Gotika duoda jam daugiau švelnaus lyrizmo. Panašus dviveidis menas išsivysto ir Sienos katedros ambone, kur figūrų judesys drauge reiškia antikinę stiprybę ir prancūzišką graciją. Bet jei pirmieji paminklai ir rodo dviejų priešingų gaivalų sintezes, tai Italijos skulptūros tolesnis vystymasis juos atskiria. Pizos mokykla išplėtė ypač helenistinį klasicizmą, o Florencija ir Italijos šiaurė prisiartino prie gotikos. Vokietijos skulptūrai taip pat būdingi anachronizmai. Čia gotikinis reljefas jungiasi su pusiau romaniniais, pernelyg pilnais otonų ir karolingų elementais (Andlau ir Regensburgo Šv. Jokūbas, Miunsterio Šv. Paulius). Bet nauja nepriklausoma gotika gimsta Anglijoje, kur romaninė skulptūra nėra turtinga ir kur užsilieka ne tik bendri karolingų, bet ir keli vietiniai, saksoniški ir airiški elementai. Fasado architektūra apibūdina net tiktai skulptūros paskirstymą, bet ir formą. Vietoje nepertrauktų kompozicijų atsiranda senieji "žmonės už arkos". Apkabinti nišomis, jie yra monumentalių statulų (Wells, Exeter) atskiri izoliuoti paminklai, kurie statomi vienas greta kito ir vienas ant kito, nesudarydami bendros scenos. Gotikinė skulptūra nėra architektūros neatskiriama dalis. Ji - pastato palydovė. Forma padidinta, supaprastinta, bet visiškai neapibūdinta. Tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje, Ispanijoje, Flandrijoje ir net Italijoje gimsta nauja monumentali, idealistinė žmonija. Kaip architektūrai, taip ir dailei gotika atnešė daug naujovių. Gotikinė ikonografija išsižada vizijų, epopėjų, rytų baidyklių. Ji evangelinė, žmogiška, natūrali. Kristus netenka savo antžmogiško didumo ir eina artyn prie žmogaus. Šv. Marija nėra jau iškilminga azijatinė karalienė, bet kūdikio motina. Vietoj nesuprantamo dievo kulto čia atsiranda ir išsivysto nauja žmogiška religija. Dailininkas atranda gilią ir paprastą taikos ir tvarkos pasaulį. Kalendorius jau atvaizduojamas ne tiktai zodiako kabalistiniais ženklais, bet ir mėnesių darbų lyriniais paveikslais. Tai nauja pasaulio apžvalga, nauja formų koncepcija, kur viskas darosi aišku, suprantama ir gražu. Menas darosi gamtos, mokslo, moralės ir isorijos veidrodžiu. Gotikinė tapyba neturi romaninio stiliaus vienybės. Jei skulptūrai gotikinė katedra ir palieka palyginus gerą vietą, tai beveik išstumia tapybą. Romaninio mūro panaikinimas laužo ne tik reljefą, bet ir freską, kurių vietą užima langų vitražas. Bet pietuose, kur XIIa. pastatas dar nesugriautas, pasireiškia tikras freskų renesansas. Naujasis menas čia vystosi senuose griežtuose romaniniuose rūmuose. Pagrindinis elementas - vitražas. Įvairios scenos pasirodo medaljonuose, kvadratuose ir kitose ornamentinėse figūrose. Vitražo dailė be improvizacijos. Viskas čia išskaičiuota iš anksto, nes menininkas paruošia kompozicijos kartoną, išpjausto įvairias dalis ir jungia švino šakomis. XIVa. atsiranda nauja miniatūra. Raidės darosi ilgesnės, piešinys atsišakoja ir užpildo visą puslapį gražių gėlių ir lapų figūromis. Visas tekstas apsijuosia gyvos floros ornamentais, tarp kurių laksto paukščiai ir drugiai. Nauja tapyba atsiranda XIIIa. gale ir išsivysto Giotto ir Sienos mokyklomis. Giotto kūryba reiškia tikrą revoliuciją. Jis išvaduoja kompoziciją iš ornamentinių ir sausų formulių, randa tikrą tapybos reljefą. Vietoj plokščių, išrašytų ant mūro figūrų pasireiškia tankios ir pilnos kūnų masės. Išsivysto plastiniai elementai. Tačiau Giotto kūryba galutinai nenaikina senosios dailės. Įsiverždamas į užsienio šalis, gotikinis stilius pamažu keičiasi. Jis steigia naujas mokyklas. Prancūzijoje gotika išsivysto eidama nuo klasicizmo į baroko romantiką. Vokietijoje jis prasideda sausu akademizmu. Anglijoje visa evoliucija veda į priešingą kryptį. Ji prasideda baroko ir baigiasi akademinėmis sausomis formomis.

Dailė  Referatai   (10,67 kB)

Žodis ,,pakanka’’ yra santykinis, paskutinius dvidešimt trisdešimt metų imta nerimauti dėl nekontroliuojamo gyvūnijos ir augalijos naikinimo, kuris grėsmingas ir mums patiems: suardžius nusistovėjusią gamtoje pusiausvyrą, išmiršta ištisos rūšys, o nuo jų išsaugojimo priklauso, ar išliks pats žmogus. Gali atsitikti taip, kaip toje senoje pasakoje apie karalystę, kuri sugriuvo, kai joje nebeliko vinies. Žmogus, kaip ir bet kuris kitas individas, dauginasi, kvėpuoja, maitinasi ir užima tam tikrą erdvę, yra glaudžiai susijęs su gyvąja ir negyvąja gamta. Žmogaus santykiai su išoriniu pasauliu yra įvairūs ir sudėtingi. Žmogui gamta yra gyvenamoji aplinka ir vienintelis materialinių bei dvasinių išteklių šaltinis – be gamybinės aplinkos žmonių bendrija negalėtų egzistuoti Žemėje. Žmogus – gamtos dalis ir kaip gyva būtybė savo egzistavimu daro tam tikrą įtaką gamtinei aplinkai. Tačiau šitoks žmogaus poveikis gamtai yra nedidelis, lyginant su tokiomis aplinkybėmis, kuriomis žmogus savo darbu veikia gamtinę aplinką. Žmogus keičia gamtą priklausomai nuo socialinės santvarkos ir gamybinių jėgų išsivystymo lygio. Pirminėje žmonių bedruomenėje, kuomet pagrindiniu žmonių egzistavimo šaltiniu buvo augalų, jų vaisių ir uogų rinkimas, medžioklė ir žūklė, žmogus priklausė nuo jį supančios gamtinių sąlygų ir tuo metu poveikis gamtai buvo nežymus. Bėgant laikui žmogaus poveikis gamtai kinta. Kas laimės – žmogus griovėjas ar žmogus kūrėjas, rūpi mums visiems. Vargu, ar gamta sugebės pati užsigydyti jai žmogaus padarytas žaizdas. Šiandien žmogus vis labiau pajunta savo darbų pasekmes: užterštas vanduo, oras,žemė.Vis dažniau pradeda lyti rūgštūs lietūs, didėja ozono skylė. Visa tai yra žmogaus veiklos pasekmės.Dėl padidėjusio CO2 kiekio atmosferoje netrukus galime pajusti šiltnamio efekto padarinius. Gamta – mūsų namai. Žmogus visuomet buvo ir bus priklausomas nuo gamtos. Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos pastaruoju metu tapo itin ryškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo, neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmės juntamos visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač tapo aktuali mus supančios aplinkos apsauga. Žmogus ne visada taip teršė kaip dabar. Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs -- ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė. Poveikio gamtai beveik nebuvo. Su žemdirbystės pradžia susiję pirmieji dirvos erozijos reiškiniai. Kuo intensyviau buvo naudojama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama.Išdeginus miškus po kurio laiko ten atsirasdavo dykumos. Vėliau, atsiradus pramonei, gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žemė, vanduo, oras, miškai – buvo naudojami tiek, kiek įstengta perdirbti.Į pasekmes nežiūrėta tol, kol jos pradėjo trukdyti civilizacijos progresui ir žmonijos egzistencijai žemėje. Pokyčiai biosferoje, pernelyg užterštas oras, vanduo, dirva ,juodosios audros ir erozija žemės ūkio teritorijose, senkantys naudingųjų iškasenų šaltiniai verčia peržiūrėti pasenusius naudotojo kėslus. Gyventojų skaičius planetoje nuolat auga ir augimo tempai didėja. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga pati tampa savo raidos stabdžiu. Nešvarus oras didmiesčiuose sumažina darbingumą 15%, nekalbant jau apie žalą gyventojų sveikatai. Biosferos ištekliai nėra neišsenkami. Dalis jų yra atkuriami, kiti iš dalies kinta, bet yra ir tokių, kurių atkurti neįmanoma.Kuo intensyviau naudojami gamtos ištekliai neatsižvelgiant į jų regeneraciją, tuo pražūtingesnės gali būti tokio ūkininkavimo priežastys. Užterštas oras iš lėto veikia žmogaus organizmą. Netgi nežymios pašalinių medžiagų, ypač sunkiųjų metalų, priemaišos ore kenkia normaliam organizmų funkcionavimui. Pastebėta, kad atmosferos užterštumas yra viena iš priežasčių, sukeliančių įvairias plaučių ligas, ypač plaučių vėžį. Didėjant aplinkos užterštumui, mirtingumas nuo šios ligos labai plinta. Miestuose, kuriuose labai išplitusi automobilizacija, svarbiausias oro tešėjas yra automobilių vidaus degimo varikliai. Šie varikliai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač pavojingi žmonių sveikatai švino junginiai. Radikaliausia oro taršos mažinimo priemonė yra pakeisti šiuos variklius elektriniais varikliais. Taip pat daugelyje užsienio šalių mašinos parduodamos su katalizatoriais (katalitiniais konvektoriais), kurie 90% sumažina išmetamo CO kiekį , sumažina azoto oksidų ir angliavandenilių kiekį. Taip pat reikia naudoti benziną be švino priemaišų. Nuo oro taršos nukenčia augalija ir gyvūnija. Ypač pavojingas SO2, nes jis susijungia su vandens garais ir virsta sieros rūgštimi. Yra žinoma, kad medžiai gerai valo orą. Amazonės miškai net vadinami planetos plaučiais. Tačiau jie yra negailestingai kertami norint gauti kuo daugiau materialinės naudos. Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja. Žmonės, atgavę savo tėvams priklausiusius miškus, juos negailestingai kerta. Jie nekreipia dėmesio ar medis yra ligotas, ar sveikas, mat jiems rūpi uždirbti kuo daugiau pinigų. Nuo to oras Lietuvoje švaresnis nebus. Reikalinga kardinaliai keisti požiūrį į miškų naudojimą ir apsaugą. Turėtų būti kertami tik ligoti medžiai, užsodinami tušti, nederlingi žemės plotai. Tai galima taikyti ir miestuose – reikia plėsti parkus, žaliuosius plotus. Miškai mūsų planetoje sudaro 29% žemės paviršiaus. Žinome, kad miškai reguliuoja vandens apykaitą, stabdo dirvos eroziją, apsaugo nuo vėjo, teikia prieglobstį guvūnams, poilsį žmogui. Augalija fotosintezės pagalba gamina ne tik biomasę, reikalingą aukštesnės pakopos gyvųjų organizmų mitybai, bet ir deguonį, suvartodama atmosferoje esntį anglies dioksidą. Gyvūnai ir žmonės sunaudoja tiek deguonies, kiek jo išskiria augmenija, o pastaroji ,,perdirba” tiek CO2, kiek jo pasipildo kvėpuojant gyvūnams ir vykstant kitiems natūralaus degimo procesams. Pusiausvyra išlieka, kol nepažeidžiamos nusistovėjusios naudojimo proporcijos. O augmenijos, ypač miškų, ne daugėja, bet mažėja, kartu mažėja galimybė, kad išliktų pastovus CO2 ir O2 santykinis kiekis atmosferoje. Sunku iš anksto tiksliai prognozuoti, kokios būtų pasekmės, pakitus atmosferos oro sudėčiai, bet, kad jos būtų žalingos žmonijai, tai galima tvirtai pasakyti. Sekantis biosferos elementas yra H2O. Gamybai ir buičiai naudojamas tik gėlas vanduo, o jo atsargos yra labai mažos. Žmogus be vandens, kaip ir be oro, gyventi negali. Tačiau žmogaus veikla ir čia palieka savo pėdsakus. Vandenį daugiausia teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla. Žalingiausi teršalai yra nafta ir jos produktai, mineraliniai aliejai. Ne mažiau vandenį teršia ir buitinės atliekos. Ypač pavojingos yra cheminės skalbimo priemonės, nes jų nesulaiko valymo įrengimai. Ne mažiau vandenį teršia netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Pavyzdžiui amoniakiniam vandeniui patekus į vandens telkinį, žūsta žuvys ir kiti vandens gyvūnai. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis ir juose padidėja nitratų kiekis. Vandenį teršia ir netvarkingai įrengtos, arti vandens telkinių pastatytos gyvulių fermos. Pramonės įmonės savo technologinėms reikmėms taip pat naudoja vandenį. Kartu su nutekamaisiais vandenimis iš įmonių į upes patenka daug nuodingų medžiagų: rūgščių, šarmų, druskų, fenolių, chromo ir kt.. Šie teršalai sukelia vandens gyvūnų mutacijas, o taip pat ir kelia grėsmę jų išnykimui. Norint sumažinti vandens užterštumą, reikia racionaliau išdėstyti taršos židinius, statyti valymo įrengimus, įmonėse įrengti uždaras ir apytakines vandens naudojimo sistemas. Chemijos revoliucija žemės ūkyje gerokai padidino derlių, tačiau galiausiai gali jį ir pražudyti.Negana to, kad kenksmingi vabzdžiai tampa atsparūs pesticidams, nuo chemikalų dar žūva ir natūralūs kenkėjų priešai. Dabartinis žemės ūkis remiasi mechanizavimu ir chemizavimu. Bet cheminizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti. Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybos grandine patenka į žmogaus organizmą. Netiesioginis nuodingųjų chemikalų veikimas yra pavojingas ne tik sveikatai, bet svarbiausia, veikia vaisių nėštumo metu (daugiausia naujagimių su defektais pastebėta regionuose, kur intensyviai naudojami pesticidai).Taigi žmogaus naudojami ginklai atsisuka prieš jį patį. Stebėjimai parodė, kad labai stambūs mechanizmai suslegia dirvą, ji netenka purumo, pablogėja sąlygos dirvos mikroorganizmams ir bestuburiams. Norint išsaugoti dirvožemį, reikia naudoti priemones, grindžiamas ekologiniais metodais, o ne bet kokiais būdais siekti trumpalaikės naudos. Veltui galima pamokslauti apie įvairias sudėtingas ir brangias apsaugos technologijas, įrenginius -- visų pirma reikia išugdyti aukštą žmonių sąmoningumą, kuris leistų išsaugoti gamtą ir išlikti patiems. Jeigu anksčiau būdavo kalbama apie žmogaus apsaugą nuo gamtos, apie jos gėrybių naudojimą, ,,gamtos užkariavimą”, tai dabar – kaip apginti gamtą nuo žmogaus, nes, ardydama nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą, žmonija kerta šaką, ant kurios ji pati sėdi.

Biologija  Referatai   (9,32 kB)

18.Žemės ūkio tipai ir ūkinikavimo formos. 1)Klajoklinė medžioklė ir rankiojimas-ši ūkininkavimo forma mažai kur dar išlikusi.Tuo daugiausiai vertėsi ankstyvosos bendruomenės,rinko uogas,riešutus,vaisius,medžiojo gyvūnus ir paukščius.2)Ekstensyvi klajoklinė gyvulininkystė-ja verčiamasi dėl nepalkių klimato sąlygų.Klajokliai gali neturėti pastovių maršrutų,taip pat gali neturėti pastovios gyvenamos vietos o tik laikiną.Gyvūliai yra klajoklių pragyvenimo šaltinis.3)Klajoklinė žemdirbystė-ši ūkininkavimo forma išlikusi silpnuose regionuose,šiam ūkiui naudojamos sąnaudos minimalios,o pinigai iš vis nanaudojami,produkcijos gaunama labai nedaug.4)Prekinis plantacijų ūkis-čia auginami veinos rūšies augalai, jų daugiausia tropinio klimato šalyse.Beveik visa plantacijų produkcija eksportuojama,todėl gaunama nemažai lėšų.5)Ekstensyvi prekinė gyvulininkystė-mažai pelninga,plėtojama mažai gyvenamuose rajonuose.6)Ekstensyvi prekinė laukininkystė-tai javų auginimas,grūdų paklausa yra labai jidelė,ji sąlygojo spartų gyventojų gausėjimą.7)Intensyvus prekinis įv žemės ūkis-į jį ekonomiškai stipriose šalyse labai daug investuojama,ypač į naujas technologijas.8)Įvairiašakis žemės ūkis mediterarinio klimato šalyse-jis būdingas viduržemio jūros regionui,svelnio drėgnos žiemos tinka javams ir ankstyvosioms daržovėms auginti,o karštos vasaros tinkamos sodininkystei..Čia pagaminma nemažai prekinės produkcijos.Čia labai svarbi vyndarystė.9)Drėkinamoji žemdirbystė. 19.Ūkio tipų paplitimas pasaulyje.Klajoklinė medžioklė paplitusi-kalahario dykumoj,c afrikoj,Brazilijos džiunglėse,truputį australijoje.Ekstensyvi klajoklinė gyvulininkystė paplitusiSacharoje,Kenijoje,skandinavijoje,V.Afrikoje.Įvairiašakis žemės ūkis būdingas vidržemio regionui.Intensyvus prekinis įv žemės ūkis būdingas Rytinej JAV ir šiaurės vakarų Europai. 20.ES bendroji žemės ūkio politika. ES žemės ūkio našumui padinti mokėjo subsidijas ir nustatė garantutas supirkimo kainas.Nuo Xxa.Es bando mažinti vidaus kainas,priartinti jas prie pasaulinių,ES išleido daugiausia pinigų pieno produktams.1988 m Es dėmesys nukrypo į javus:buvo susitarta mokėti javų augintojams po 200 svarų už ha neužsėtos žemės.Jautienos kalnų ir vyno upių eilė atėjo po 1989 metų.XX a pask dešimt pab ES,bandydama išlaikyti žemėnaudos ir ūkininkų užimtumo lygį nedidinant maisto produktų pertekliaus,skatino auginti ne maistines kultūras. ES bendrąja žemės ūkio polotika siekiama:1)didinti žemės ūkio našumą ir ekonominę nepriklausomybę,2)išlaikyti kaime darbo vienas3)kelti darbininkų gyvenimo lygį;4)stabilizuoti rinkas;5)išlaikyti pastovias maisto produktų kainas.. 21.Serviso revoliucija.Paslaugų apibūdinimas ir strūktūra Jav pavyzdžiu. Paslaugų struktūra:1)Bendrosios ūkinės paslaugos;2)Asmeninės paslaugos-teikiamos konkrečiam asmeniui.3)Dalykinės paslaugos;4)socialinės paslaugos. 23.Globalizacijos samprata ir ekonominiai aspektai. Globalizacija tai procesas reiškinys kuris nusako pokyčius pasaulio ir regionų ekonomikoje,kylančius dėl laisvojo kapitalo judėjimo.Rodikliai:1)ekonominiai-tarptautinė prekyba,užsienio investicijos ir migracija.2)technologijų sklaida-transporto kaštų mažėjimas,komunikacijų plėtra ir lengvėjantis prieinamumas.3)Įv narystės politinėse organizacijose. Globalizacijos pasekmės:Teigiamos:mažėja prekių kainos,prekybos racionalizavimas,produktų įv didėjimas,poreikis plėsti socialines,švietimo,sveikatos apsaugos paslaugas.Neigiamos:žmonių susvetimėjimas,nyksta tradicinės verslo šakos,vyksta ekologinių problemų aštrėjimas,tautų suvienodėjimas.Globalizacijos veiksniai-1)tarptautinis konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties augimas;2)inovacijų kaupimas,vis didesnę reikšmę įgauna paslaugų kūrimas.3)Transnacionalizacija,kuri suteikia galimybę valstybei plėsti savo gamybą,kuriamas naujas darbo pasidalijimas.Globalumas-visa apimantis, pasaulinis.

Ekonomika  Paruoštukės   (4,83 kB)

Galima būtų palikti visą riziką verslininkui, tačiau bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis neša naudą abiems šalims, todėl ir valstybė yra suinteresuota verslo plėtojimu užsienyje. Siekiant paskatinti verslininkus plėtoti rinką ir apsaugoti juos nuo pernelyg didelės rizikos, egzistuoja verslo draudimas. Tokiu atveju verslininkas sumokėjęs tam tikrą draudimo premiją yra garantuotas, kad nesekmės atveju jam bus kompensuota numatytoji dalis kontrakto sumos. Šiame referate apžvelgsiu Šveicarijos verslo draudimo sistemą (eksporto kreditų ir investicijų draudimai). Kaip atskirą pavyzdį pabaigoje panagrinėsime eksporto draudimo sistyemą Vokietijoje. EKSPORTO IR INVESTICIJŲ DRAUDIMAS ŠVEICARIJOJE Eksporto kreditų draudimas Eksporto draudimas Šveicarijoje yra viena svarbiausių priemonių, skatinančių šalies ekonominę vbeiklą su užsienio šalimis. Ypač svarbu yra apdrausti eksportą ir investicijas naudojamas naujų rinkų įsisavinimui, kapitalą dedant į rizikingas veiklos sferas, priklausančias nuo šalies politikos pasikeitimų. Šveicarijos konfederacija, remdamasi federaliniu įstatymu, apdraudžia rizikingas eksporto įplaukas. Ypatingai rizikingomis laikomos įplaukos, gaunamos už ilgalaikius kontraktus iš šalių importuotojų, kuriose nepastovi politinė ar ekonominė situacija. Draudimo procedūra ir sąlygos Eksporto kreditus šveicarijoje draudžia Eksporto rizikos garantijų valdyba. Ji tiesiogiai pavaldi Užsienio prekybos federalinei žinybai. Garantijas išduoda šešių, vyriausybės paskirtų asmenų, komisija. Patenkintas prašymas perduodamas atitinkamai žinybai, atsižvelgiant į garantijos dydį. Jeigu garantija yra mažesnė nei 1 mln. Šveicariškų frankų, sprendimą priima Užsienio prekybos federalinė žinyba, jeigu nuo 1 iki 2 mln. -- Ekonomikos federalinis departamentas, o per 2 mln. -- Ekonomikos federalinis departamentas, Finansų federaliniam departamentui pritarus. Labai svarbiais atvejais klausimą gali spręsti Federalinė taryba. Garantijoms pateikti yra paruošti unifikuoti dokumentai ir formuliarai. Eksporto garantijų valdyba savo išlaidas padengia draudimo premijomis, gaunamomis iš klientų. Valstybė teikia garantijas visų pirma rizikai, susijusiai su politine situacija. Jeigu prekiaujama su valstybine organizacija, tai garantuojama ir komercinio pobūdžio rizika. Kai privačios draudimo bendrovės atsisako garantuoti eksporto riziką, tai daro valstybė, pavyzdžiui šiais atvejais: • dėl politinių arba kitokių ypatingų įvykių importuojančioje šalyje, kai pirkėjas nebegali vykdyti sutarties; • kai yra transfero rizika, susijusi su sunkumais ir kitais valiutiniais apribojimais importuojančioje šalyje; • dėl nemokumo arba atsisakymo mokėti (delkrederė), jeigu importuotojas yra valstybinė organizacija arba valstybė yra garantuojantis subjektas. Tokio pobūdžio rizika privatiems asmenims neapdraudžiama; • kai pristatymo rizika (gamubos paskirtis) yra susijusi su politine situacija, transferu arba delkredere. Valiutinė rizika gali būti apdraudžiama padidintomis normomis ir su tam tikromis išlygomis šiais atvejais: • kai valiutinio kurso pasikeitimas apdraudžiamas anksčiau negu prieš metus iki produkcijos pristatymo tik tokiuose sandoriuose, kuriuose pirkėjas neprašo kredito, o pristatymo terminai neviršija metų. Garantijos teikaimos santykinai pastovioms valiutoms; • verslai, kurių produkcijos pristatymo trukmė yra santykinai trumpa (vartojimo reikmenys) -- 13-18 mėnesių nuo užsakymo datos. Apmokama šalies, importuojančios prekes, valiuta. Už garantijas imama draudimo premija, kurios dydis priklauso nuo apdraustos sumos ir draudimo terminų. Teisė gauti draudimą įsigalioja nuo premijos apmokėjimo momento. Draudžiamoji kontrakto dalis Valstybės garantijas gauna tik firmos eksportininkės esančios šveicarijoje ir įtrauktos į prekybos rejestrą. Apdraustos gali būti tik šveicarų gamybos prekės ir paslaugos. Užsienio tiekimu (jeigu Šveicarijs prekių nėra) gali būti apdrausta 10-20%, o šalims įsipareigojusioms priimti Šveicarijos subtiekimus, iki 30%. Šveicarija (kaip ir kitos šalys) eksporto rizikos atvejais nepadengia visos kontrakto vertės. Didžiausia apdraudžiama dalis -- 95%, tačiau tik tais atvejais, kai finansuojami vystymo projektai. Įprasta drausti (šalyse, kur rizika -- normali) nuo 70% iki 90% kontrakto vertės. Pastaraisiais metais valstybė apdrausdavo apie 1/5 viso Šveicarijos eksporto. Rizikingų kontraktų, kurių neapdrauedžia valstybė, atvejais yra daroma šitaip: bankai iš dalies apdraudžia politinę situaciją, transfero ir delkrederės rizikos atvejus (jeigu užsakovas yraįmonė), atsižvelgiant į padėtį kuri yra pirkėjo šalyje; naudojama delkrederės rizika (jeigu pirkėjas yra privati įmonė), kai bankai apdraudžia, jeigu skolininko reputacija gera arba už jį garantuoja patikimas bankas. Visais kitais atvejais eksportuotojas rizikuoja pats. Šveicarijoje veikia ir privačios kompanijos, kurios apdraudžia eksporto kreditus. Investicijų draudimas Investavimo projektų draudimo sąlygos ir garantijų teikimas nedaug skiriasi nuo įprastinio eksporto kredito draudimo. Investavimo projektų garantijoms išduoti yra atskira komisija. Investavimo kreditai apdraudžiami remiantis specialiu federaliniu įstatymu. Jame numatyta, kad investicijos apdraudžiamos tose besivystančiose šalyse, kurios artimai bendradarbiauja su Šveicarija, ir su kuriomis sudaryta investicijų saugos sutartis. Šis reikalavimas gali būti taikomas ir santykinai išsivysčiusių šalių atsilikusiems rajonams. EKSPORTO KREDITŲ DRAUDIMAS VOKIETIJOJE Remiantis 1949 metų įstatymu draudimo kompanija “Hermis” drauge su kompanija “Deutsche revisnons und Treuhand A.G.” buvo pavesta valstybės vardu garantuoti eksporto kreditus. Vadovaujant “Hermiui” , šios dvi organizacijos sukūrė koncerną. Visas paraiškas draudimui nagrinėja specialus tarpžinybinis komitetas, į kurį įeina finansų, užsienio reikalų ministerijų atstovai, taip pat “Bundesbank” ir kitų organizacijų atstovai. Šis komitetas dirba glaudžiai bendradarbiaudamas su pramonės ir bankų monopolijomis, kurios užsiima užsienio prekyba. Draudimo lėšas “Hermiui” teikia valstybė. Vyriausybė padengia visus “Hermio” nuostolius susijusius su draudimo organizacijomis. Kita vertus. “Hermio” gaunamos pajamos kaip draudimo premijos, patenka į valstybės iždą. “Hermis” apdraudžia kreditus išduodamas garantijas (kai užsienio pirkėjas yra privati kompanija), arba laidavimus (kai pirkėjas yra vyriausybė, municipalitetas, ar kitos valstybinės organizacijos). Abiem atvejais apdraustasis yra vokiečių eksportuotojas, kuris tam tikrą riziką, siejama su eksporto sandoriu, prisiima sau. Valstybinės garantijos teikiamos gamybinei ir eksporto rizikoms: • gamybinė rizika -- rizika, esanti iki eksportuojamų gaminių pakrovimo; • eksporto rizika -- rizika, susidaranti po gaminių pakrovimo. Vokietijos valstybės organai padengia eksportuotojo nuostolius minėtais dviem atvejais, išskyrus tą dalį, kurią privalo padengti pats eksportuotojas. Ši dalis aptariama specialiame garantiniame dokumente. Nuostoliai padengiami dažniausiai per 3-6 mėnesius. Eksportuotojo dalis padengiant būna 15% (eksporto rizika) arba 10% (esant gamybinei arba politinio pobūdžio rizikai). Esant gamybinei rizikai garantinis momentas konstatuojamas tada, kai eksportuotojas, gaunantis valstybinį rizikos padengimą, praranda galimybę arba būtinumą gaminti eksportuojamas prekes dėl to, kad užsienio privatus partneris subankrutavo arba, jeigu užsienio importuotojas -- valstybinė organizacija neapmokėjo avanso per 6 mėnesius pagal numatytą terminą. Garantinis momentas konstatuojamas ir tada, kai eksportuotojas praranda būtinybę gaminti prekes ir jas eksportuoti dėl politinės situacijos pasikeitimo importuotojo šalyje. Politinės situacijos pasikeitimu suprantama: kariniai veiksmai, sukilimas arba revoliucija šalyje, diskriminaciniai veiksmai toje šalyje: embargo, importo licencijų anuliavimas ir pan. Garantinis momentas yra ir tada, kai importuotojas tapo nemokiu ir atsisako vykdyti eksportuotojo finansinius reikalavimus. Taipogi, kai importuotojo šalis imasi bendrų finansinių ekonominių priemonių, kaip moratoriumo įvedimas, draudimas apmokėti ar pervesti pinigines lėšas. Tam pačiam atvejui priskiriamas prekių konfiskavimas, atliekamas šalies importuotojos valdžios organų, prekių sunaikinimas, sugadinimas jas transportuojant arba politinių įvykių metu (dėl karinių veiksmų ir pan.). “Hermis” apdraudžia ir nuo valiutinių svyravimų rizikos. Jis apdraudžia tvirta valiuta sandorius, kurių trukmė ne mažesnė kaip dveji metai. Paraiškos draudimui priimamos iki prekybinio sandorio sudarymo. Valstybinė organizacija nepadengia valiutinių kursų pasikeitimo per dvejus metus, nes tuo metu eksportuotojas gali padengti nuostolius dėl valiutos kurso pasikeitimo operacijomis valiutos rinkose. Draudimas pradeda galioti praėjus dvejiems metams. Eksportuotojui padengiami nuostoliai dėl kursų svyravimo, kurie apskaičiuojami pagal dviejų metų laikotarpio paskutinės dienos kursą. IŠVADA Verslo draudimas yra svarbus remiant verlo plėtotę. Verslinikui yra labai svarbu turėti garantiją, kad nesekmės atveju, sandorio dalis bus kompensuota. Tai ypač svarbu, kai vykdomi stambūs sandoriai su rizikingomis valstybėmis, kartais sandorio rezultatas gali nulemti tolimesnį įmonės egzistavimą. Valstybė yra suinteresuota savo šalies verslo plėtote, todėl jos vaidmuo verslo draudime itin ryškus -- didžioji dalis verslo draudimų yra organizuojami valstybės parama.

Ekonomika  Referatai   (10,27 kB)

Mažmeninei prekybai būdinga didžiulė įmonių rūšių įvairovė. Įmonės skiriasi viena nuo kitos dydžiu, realizuojamų prekių asortimentu, pirkėjų aptarnavimu ir kt. Labai dažnai įmonės, vienodos pagal vieną požymį, pavyzdžiui, asortimentą, skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, pirkėjų aptarnavimo forma. Todėl prekybos įmonėms apibūdinti ir nagrinėti neretai taikomas ne klasifikavimo (kai įmonės grupuojamos pagal vieną požymį), o tipologijos (kai įmonės skirstomo remiantis dviem ar daugiau požymių) metodas, vienas ar keli pagrindiniai požymiai derinami su keliais papildomais požymiais. Prekybos įmonių tipai skirstomi remiantis įvairiais požymiais, net antraeiliais. Dažniausi yra šie: prekių asortimentas (papildomi – jo platumas, gilumas), įmonės vieta, aptarnavimo forma, dydis, kainų lygis. Taigi prekybos įmonės tipas apibūdinamas ne tik kiekybiniais (kuriuos galima tiksliai apibrėžti), bet ir kokybiniais požymiais. Todėl kartais neišvengiama subjektyvumo, tam tikrų netikslumų. Nepaisant didžiulės mažmeninės prekybos įmonių rūšių įvairovės, taip pat ir atskirų šalių specifikos, mažmeninės prekybos tinklo struktūra daug kuo panaši, yra bendrų plėtojimosi tendencijų. Bet kurioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje pasitaikančius prekybos įmonių tipus galima sujungti į tokias grupes: 1) mišrių prekių parduotuvės, 2) specializuotos parduotuvės, 3) universalinės parduotuvės ir prekybos namai, 4) supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės, 5) pigesnių prekių parduotuvės, 6) siunčiamosios prekybos įmonės, 7) kilnojamosios prekybos įmonės, 8) filialinės įmonės. Mišrių prekių parduotuvės. Neskaitant išvežiojamosios bei išnešiojamosios prekybos, tai istoriškai anksčiausiai atsiradusios prekybos įmonės. Mišrių prekių parduotuvėse platus, bet negilus kasdieninės bei dažnos paklausos prekių asortimentas (maisto produktai, trikotažas, galanterija, namų apyvokos, ūkinės prekės ir pan.), nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Tokios parduotuvės liko tik kaimuose, taip pat retai gyvenamuose miestų pakraščiuose. Lietuvos kaimuose paplitusi kasdieninės paklausos prekių parduotuvė – būdingas šio tipo įmonės pavyzdys. Šio tipo šiuolaikiniu variantu miestuose galima laikyti JAV paplitusias budinčias (patogias) parduotuves (convienience store). Tai gyventojams patogioje vietoje esanti parduotuvė, kuri prekiauja daugiausia maisto prekėmis 200-300 kv.m prekybos plote. Ji dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Specializuotos parduotuvės atsirado iš mišrių ir pasižymi tuo, kad jų prekių asortimentą sudaro viena ar kelios prekių grupės arba tik dalis tam tikros prekių grupės. Todėl skiriamos siauros specializacijos, specializuotos, kombinuotos, kompleksinės parduotuvės. Specializuojant parduotuves, išryškėjo dvi kryptys: prekinė šakinė ir vartojimo kompleksų. Prekinis šakinis specializavimas remiasi prekių žaliava, jų kilme, gamybos specializavimu, pavyzdžiui, mėsa ir mėsos produktai, audiniai, avalynė, baldai ir t.t. Parduotuvėse, kurios specializuotos pagal vartojimo kompleksus, prekių asortimentas formuojamas remiantis prekių vartojimo, jų paklausos bendrumu, pavyzdžiui, vaikų prekės, kelionės reikmenys, dovanos ir t.t. Nors sparčiai daugėja kitokių prekybos įmonių, specializuotos parduotuvės šiuo metu – labiausiai paplitęs prekybos įmonių tipas. Parduotuvės specializavimas, t.y. jos veiklos apribojimas tam tikros prekių šakos, grupės ar pogrupio prekėmis, leidžia nedideliame prekybos plote pateikti įvairų prekių asortimentą, sudaryti pirkėjui geras prekių pasirinkimo galimybes. Specializuota, ypač siauros specializacijos, parduotuvė gali sėkmingai dirbti tik tada, kai pakankamai didelis jos aptarnavimo rajonas. Kuo asortimentas siauresnis, tuo rajonas turi būti didesnis. Rajono dydis labai priklauso ir nuo parduodamų prekių paklausos dažnumo (pvz., vienodo dydžio duonos ir šilkinių audinių parduotuvių veiklos rajonai labai skirtingi). Parduotuvės asortimentas turi didžiausią įtaką jų išdėstymui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios dažnos paklausos prekėmis, išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, o periodinės ir retos paklausos prekių – centrinėse miestų dalyse, prekybinėse gatvėse, prekybos centruose, t.y. parduotuvių susitelkimo vietose. Specializuotoms parduotuvėms tenka spręsti sudėtingas asortimento formavimo ekonomines problemas. Kuo siauresnis asortimentas, tuo didesnė parduotuvės veiklos rizika, susijusi su galimu paklausos pasikeitimu. Kad būtų įvairus asortimentas, didelės prekių pasirinkimo galimybės specializuotose, ypač siauros specializacijos, parduotuvėse tenka prekiauti ir lėtą apyvartumą turinčiomis prekėmis, o kad jų realizacija nebūtų nuostolinga, reikia didinti antkainį, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus kyla pavojus, kad pirkėją patrauks konkurentas. Todėl, pardavus kai kurias prekes, patiriamas nuostolis, kurį kompensuoti stengiamasi didesniu kitų prekių rentabilumu. Kadangi dauguma specializuotų parduotuvių, ypač nemaisto, taiko tradicinę prekių pardavimo formą, tai labai svarbu konsultuoti pirkėjus, taigi savo ruožtu reikia kvalifikuoto personalo ir nuolat jį mokyti. Prognozuojama, kad tradicinių specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės. Ši prognozė grindžiama tuo, kad tokios didelės prekybos įmonės, kaip prekybos namai, universalinės parduotuvės, supermarketai, pirkėjams sudaro palankesnes sąlygas prekėms įsigyti. Vartotojų apklausa rodo, kad jie labai vertina laisvą prekių pasirinkimą ir savitarną, taip pat tas sąlygas, kurias teikia didelės įmonės, parduodančios daugelį įvairių prekių “po vienu stogu”. Universalinės parduotuvės ir prekybos namai. Universalinės parduotuvės atsirado XIX amžiaus viduryje. Tai pirmosios didelės prekybos įmonės, kuriose pateikiamas platus ir gilus įvairių grupių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys ir paprastai maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, įskaitant kreditą, gausu reklamos. Jos pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu, pirkėjus daugiausia aptarnauja tradicine forma. Pagal Tarptautinės universalinių parduotuvių asociacijos reikalavimus, šių parduotuvių plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,5 tūkst. kv.m. Vidutiniškai jų prekybos plotas JAV – apie 10 tūkst. kv.m., Prancūzijoje – 8 tūkst.kv.m. Tačiau yra parduotuvių, turinčių iki 50 tūkst.kv.m. Didelių universalinių parduotuvių prekių asortimentas – daugiau kaip 2000 tūkst. prekių pavadinimų. Iš pradžių universalinės parduotuvės įsikurdavo miestų centruose, tačiau dėl žemės sklypų stokos ir jų brangumo vėliau joms teko kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, priemiesčių prekybos centruose. Dėl vietų stokos automobilių aikštelėse ir didelės jų sankaupos miestų centruose, čia esančios universalinės parduotuvės ėmė prarasti savo patrauklumą, jų vaidmuo prekių apyvartoje pradėjo mažėti. Pastaraisiais metais universalinės parduotuvės atsisakė pardavinėti labai platų prekių asortimentą ir ėmė tenkintis tokiomis prekių grupėmis, kaip madingi drabužiai, parfumerija, kosmetika, dovanos, poilsio, laisvalaikio prekės. Pirmiausia atsisakoma stambiagabaričių buitinių elektros prietaisų, baldų. Vis plačiau pradedamas taikyti atviras prekių išdėstymas ir savitarna. Šie pakitimai susiję su konkurencija, kurią sukėlė supermarketų atsiradimas ir jų spartus plėtojimasis, nemaisto prekių asortimento plėtimas juose, taip pat atsiradimas tokių supermarketų strategija ir taktika besiremiančių parduotuvių tipų, kaip superparduotuvės, hipermarketai ir kt. Daugelis universalinių parduotuvių atsisakė tradicinio prekinio šakinio skyrių formavimo principo ir perėjo prie asortimento paskirstymo pagal vartojimo kompleksus. Tokia ne tik universalinėms parduotuvėms būdinga asortimento formavimo evoliucija susijusi su pirkėjų elgsenos pasikeitimu: jie pasidarė išrankesni, paklausa – individualesnė. Prie didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių, turinčių senas tradicijas, priklauso ir prekybos namai. Šio tipo parduotuvės prekiauja viena ar keliomis didelėmis prekių grupėmis, daugiausia visomis aprangos prekėmis arba jų dalimi (drabužiais, avalyne), buto apstatymo reikmenimis. Jos skiriasi nuo universalinių parduotuvių tik prekių asortimento platumu. Universalinės parduotuvės pasižymi plačiu ir giliu asortimentu, o prekybos namai – siauru, bet giliu asortimentu. Į prekybos namus galima žiūrėti kaip dideles specializuotas parduotuves (daugiau kaip 1000 kv.m prekybos ploto). Prekybos namai pastaruoju metu susidūrė su panašiomis problemomis, kaip ir universalinės parduotuvės, ir jų veikloje pastebimi panašūs pokyčiai. Supermarketai. Prekybos istorijoje supermarketo, kaip iš principo naujo parduotuvės tipo, atsiradimas itin svarbus. Manoma, kad supermarketai sukėlė prekybos, pirmiausia maisto prekių, revoliuciją. Supermarketas – tai universalaus asortimento maisto prekių ir kasdieninės paklausos nemaisto prekių parduotuvė, turinti ne mažesnį kaip 400 kv.m prekybos plotą ir dirbanti savitarnos principu. Atsiradęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV, jis greit įrodė savo pranašumą, palyginti su kitais maisto prekių parduotuvių tipais, pirmiausia tuo, kad sudarė pirkėjams sąlygas “po vienu stogu”, t.y. vienoje parduotuvėje, įsigyti visas dažniausiai perkamas prekes ir sutaupyti daug laiko. Jis atsirado pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu, todėl jo populiarumui daug reikšmės turėjo mažesnės kainos. Vėliau, kai ekonominė padėtis ir gyvenimas sunormalėjo, gyvenimo lygis pakilo, pasikeitė supermarketų strategija, daugiausia dėmesio skiriam prekių įsigijimo sąlygoms, prekybos procesų modernizavimui. Supermarketus pradėjo steigti didžiosios firmos, kurios ėmė statyti specialius pastatus ir daugiau dėmesio skirti interjerui, reklamai. Tačiau praėjo beveik 20 metų, kol šis pažangus prekybos įmonių tipas atsirado Vakarų Europoje. Pirmieji supermarketai čia pradėjo steigtis tik penktajame dešimtmetyje, o sparčiau – dar po 10 metų, kai buvo sukurtos reikiamos organizacinės-techninės prielaidos ( priekių fasavimas, įpakavimas, specialūs įrengimai ir technika). Šiandien visose Vakarų Europos šalyse supermarketai atlieka svarbų vaidmenį gyventojų aprūpinime maisto prekėmis, nors savo didumu, parametrais ir atsilieka nuo JAV. Pavyzdžiui, JAV vidutinis supermarketo prekybos plotas – 1,7 tūkst.kv.m, o Vakarų Europoje – apie 600 kv.m, vidutinis prekių pavadinimų skaičius – atitinkamai 8 ir 5 tūkst. JAV supermarketuose realizuojama apie 70 proc.visų maistų prekių, o Vakarų Europoje – apie 30 proc. Vakarų Europoje supermarketai iš pradžių atsirado tik didžiuosiuose miestuose, vėliau papilto ir mažesniuose. Jų aptarnavimo spindulys – apie 1000 m, išsidėstę labai įvairiai – pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujuose miestų rajonuose. Daug šio tipo parduotuvių, mūsų krašte vadinamų universaliomis maisto prekių parduotuvėmis (“universamais”), 1971-1990 metais buvo pastatyta ir Lietuvoje, ypač didžiausių miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Visose išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, išryškėjo tendencija supermarketuose vis daugiau pardavinėti nemaisto prekių, universalizuoti jų asortimentą. Tai atvedė prie naujų parduotuvių tipų, įvairiose šalyse pasižyminčių tam tikrais ypatumais, atsiradimo. JAV atsirado superparduotuvės (superstore), Vokietijoje – savitarnos centrai (Verbrauchermarkt) ir savitarnos universalinės parduotuvės (SB-Warenhaus), Prancūzijoje – hipermarketai. Pigesnių prekių parduotuvės (discount stores). Kaip ypatingas prekybos įmonės tipas, šios parduotuvės JAV atsirado ketvirtajame dešimtmetyje. Svarbiausias jose buvo palankių pirkėjams kainų principas – gerai žinomos prekės buvo parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti prekių realizavimo kaštus, o juos sumažinti šioms parduotuvėms padėjo prekybos įmonių steigimas rajonuose, kur nedidelis patalpų nuomos mokestis; paprastas jų interjeras, nebrangių įrengimų panaudojimas; savitarna; pirkėjams teikiamų paslaugų ribojimas; ypatinga asortimento politika, kai į prekių asortimentą įeina tik nebrangios ir greito apyvartumo prekės, ne patys naujausi prekių modeliai, nebemadingos prekės ir pan. Tokia pat kainų politika, kaip šios parduotuvių grupės, ir minėtų savitarnos centrų, savitarnos universalinių parduotuvių ir hipermarketų. Siunčiamosios prekybos įmonės. Šios prekybos įmonės atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Pirmųjų siunčiamos prekybos įmonių asortimentas buvo gana ribotas, paprastai daug mažesnis negu daugelio parduotuvių. Pagrindinis šių įmonių veiklos principas – palengvinti prekių įsigijimą. Pirkėjas turi galimybę namuose, ramioje aplinkoje pasirinkti prekę ir apsispręsti dėl jos pirkimo. Jam nereikia gaišti laiko ir eikvoti pinigų kelionei į parduotuvę. Tačiau šios prekybos trūkumas yra tas, kad pirkėjas prieš pirkdamas negali savo pirkinio apžiūrėti, gauti papildomos informacijos bei konsultacijos. Be to, jam reikia laukti, kol prekę atsiųs. Būtina šios prekybos formos marketingo priemonė yra prekių katalogas, kuriame didelės universalios įmonės nurodo iki 45 tūkst. prekių pavadinimų. Jų spausdinimas, atnaujinimas (paprastai leidžiami du kartus per metus), kainų politika yra specifinės šių įmonių problemos. Jei katalogai siuntinėjami du kartus per metus, tai prekės kainos mažiausiai pusę metų negalima keisti. Neįkalkuliavus kainų padidėjimo, gali atsirasti nuostolių. Šios prekybos įmonės pajamoms nemažos įtakos gali turėti pašto tarifų pasikeitimas. Pastaraisiais metais siunčiamojoje prekyboje aktyvėja naujos ryšių su pirkėjais formos: užuot tradiciškai pateikę užsakymus paštu, pirkėjai paskambina telefonu arba pasinaudoja namuose esančiais personaliniais kompiuteriais. Užsakytas prekes firmos pristato ne paštu, o savo transportu arba per specializuotas transporto firmas. Tokia prekybos forma buvo pavadinta “distancine” prekyba. Prie šios prekybos priskiriama prekyba pagal užsakymus, kai prekės pristatomos į namus, taip pat ir prekyba pagal užsakymus kasdieninės paklausos prekėms – vadinamieji “supermarketai namuose”. Kilnojamoji prekyba. Ji apima įvairius išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos objektus. Tai viena iš ankstyvųjų ir primityviųjų prekybos formų, kurią prieš daugelį metų pradėjo taikyti “kromelnininkai”, arba preknešiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, iš namo į namą. Tačiau ir šiandien ši prekybos forma nepamiršta, ji gerokai modernizuota ir tapo nuolatiniu verslu, kuriuo kai kuriose šalyse verčiasi daug gyventojų. Net JAV yra apie 600 kompanijų, kurios verčiasi vien išnešiojamąja prekyba. Paplitusios ir kitos šios prekybos atmainos. Pavyzdžiui, prekyba gatvėse, kai tam tikroje vietoje, ypač ten, kur didelis pėsčiųjų srautas, tam tikru laiku atvyksta pardavėjai su vežimėliais, prekydėžėmis ir pan. Kita jos atmaina yra vadinamoji skrajojanti prekyba, kuri organizuojama laikinose paklausos susitelkimo vietose, pavyzdžiui, ten, kur vyksta sporto renginiai, masinės šventės ir pan. Filialinės įmonės. Tai vieno tipo parduotuvių (filialų) sistema (grandinė), kuriai vadovaujama iš vieno centro ir todėl ją reikia laikyti viena įmone. Tokias sistemas gali sudaryti įvairaus tipo (specializacijos) parduotuvės (pvz., supermarketai, universalinės parduotuvės). Filialine įmone laikoma tokia, kuri turi ne mažiau kaip 5, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ne mažiau kaip 10 vieno tipo parduotuvių. Yra firmų, kurios turi šimtus parduotuvių. Vakarų Europoje filialinės įmonės daugiausia jungia specializuotas parduotuves. JAV grandininėms (filialinėms) prekybos kompanijoms tenka daugiau kaip vienas trečdalis visos mažmeninės prekių apyvartos. Joms priklauso beveik visos universalinės parduotuvės. Šioms kompanijoms tenka daugiau kaip pusė visos maisto prekių apyvartos, Vokietijoje ši dalis artėja prie trečdalio. Bendras vadovavimas sudaro sąlygas filialinėse įmonėse standartizuoti prekių asortimentą ir technologiją, sudaryti vienodą aprūpinimo prekėmis sistemą, įsigyti pranašumą perkant ir sandėliuojant prekes (pirkti prekes dideliais kiekiais atsieina pigiau, centralizuotas prekių sandėliavimas leidžia optimizuoti prekių atsargas, sumažėja rizika ir prekių laikymo kaštai), efektyviau naudoti reklamą ir skaičiavimo techniką. Be pranašumų, centralizuotas filialų valdymas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, filialas negali greitai prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, nes trukdo griežta valdymo centralizacija. Šį trūkumą mėginama įveikti – filialų vedėjams suteikiam daugiau savarankiškumo. Tačiau tada firmos vadovybei reikia kontroliuoti filialų vadovus. Filialams nustatomi tam tikri planiniai ekonominiai rodikliai – apyvarta, pajamos ir kontroliuojami jų veiklos faktiniai rezultatai. Apžvelgti parduotuvių tipai gali būti savarankiškos, pavienės, nepriklausomos įmonės. Tačiau labi dažnai jos įeina į įvairaus pobūdžio junginius ar susivienijimus. Iš jų paminėtini: • prekybos centrai, • savanoriškos grandys, • jungtinės universalinės parduotuvės, • kooperuotos įmonės (pirkimo kooperatyvai), • frančizų (privilegijų) sistemos. Iš esmės visi šie junginiai yra prekybos įmonių kooperavimosi rezultatas. Prekybos centrai (shopping center). Tai funkciškai ir teritoriškai susijusių prekybos ir paslaugų įmonių kompleksas, išdėstytas viename sklype. Jį reikia skirti nuo natūraliai susiformavusių, miesto centrinėse dalyse iškilusių centrų. Pirmieji prekybos centrai atsirado JAV trečiajame dešimtmetyje. Jie buvo kuriami paprastai už miesto ribų, prie automagistralių susikirtimo, taip pat naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Vakarų Europoje ir kituose žemynuose jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Nors tapo neatskiriamu mažmeninės prekybos tinklo elementu, tačiau nepaplito kaip JAV, kur yra daugiau kaip 28 tūkst. prekybos centrų. Jiems, įvairių autorių duomenimis, tenka nuo trečdalio iki pusės visos mažmeninės prekių apyvartos. Prekybos centras – tai planinga mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonių koncentravimo forma. Atsižvelgiant į aptarnaujamo rajono dydį, paprastai skiriami trijų rangų centrai: vietinis (mikrorajono), kurio dauguma pirkėjų gyvena greta ir jame nusiperka kasdieninės (dažnos) paklausos prekes. Jo aptarnavimo rajone gyvena iki 20 tūkst. žmonių. Tokiame centre yra supermarketas, grupė specializuotų parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis iki 100 tūkst. gyventojų. Jo pagrindas – bent viena universalinė parduotuvė ir supermarketas, kuriuos papildo iki 50 įvairios specializacijos parduotuvių, taip pat grupė paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis teritoriją, kurioje gyvena 100-200 tūkst. žmonių. Iš pradžių pagrindinis objektas būdavo viena didelė universalinė parduotuvė, o vėliau – keletas. Šalia jų – 100 ir daugiau įvairių parduotuvių bei paslaugų įmonių. Didžiuosiuose centruose gali būti nuo kelių iki keliolikos vienodo profilio parduotuvių. Daugelyje tokių centrų parduotuves jungia dengtos galerijos. Atvažiavęs į tokį centrą, pirkėjas praleidžia keletą valandų. Jis gali aplankyti restoraną, kino teatrą, koncertų salę, plaukimo baseiną, dirbtinio ledo čiuožyklą ir pan. Tokiame centre vartotojas gali patenkinti visus prekių ir paslaugų poreikius, įsigyti prekių ir kartu maloniai praleisti laiką. Prekybos centrų statyba rūpinasi didelės nekilnojamojo turto kompanijos, bankai, draudimo firmos, kurios vėliau išnuomoja jų patalpas prekybos įmonėms. JAV prekybos centrų plėtojimasis stabilizavosi, manoma, kad jų skaičius jau pasiekė ribą. Vakarų Europoje prekybos centrai atlieka mažesnį vaidmenį. Jie daugiausia įsikūrė miestų centruose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje 64 proc.visų prekybos centrų yra miestų centruose. Prekybos centrams tenka apie 10 proc.viso parduotuvių prekybos ploto. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ir Lietuvoje didžiųjų miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo pastatyta nemaža vietinės reikšmės prekybos centrų. Prekybos centrai patrauklesni, kai šalia yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios dažniausiai nemokamos. Viena iš prekybos centrų problemų yra prisijungusių prie jo savarankiškų įmonių veiklos koordinavimas. Tuo rūpinasi centro administracija ir nuomininkų sąjunga, kurie organizuoja bendrus renginius – reklamą, parodas, planuoja specialias marketingo priemones, skatinančias prekių realizavimą. Jungtinės universalinės parduotuvės. Tai įvairaus dydžio savarankiškų specializuotų ir siauros specializacijos parduotuvių bei paslaugų įmonių teritorinis ir organizacinis susivienijimas. Tokia parduotuvė, imituojanti universalinę parduotuvę, įsikuria daugeliui parduotuvių susikooperavus į vieną vietą, po vienu stogu, kad galėtų pritraukti pirkėjų ir ekonomiškai efektyviai reikštis rinkoje kaip didelė įmonė. Prekiaujama ir paslaugos teikiamos viename pastate. Kadangi į parduotuves yra bendras įėjimas, tarp atskirų skyrių nėra pertvarų bei atskirų firmų ženklų, lankytojui susidaro vienos įmonės įspūdis. Šios parduotuvės steigiamos paprastai miesto centre, tokioje vietoje, kur galima įrengti pakankamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelę. Brangios statybinės medžiagos, patrauklus išorinis ir vidinis architektūrinis apipavidalinimas, patrauklios reklamos priemonės, patogios poilsio zonos ir pan. sukuria ypatingą atmosferą, tokioje įmonėje lankytis ir įsigyti prekes malonu, įspūdinga, tad pirkėjas tampa nuolatiniu klientu. Šių įmonių sėkmei labai padeda asortimento politika. Sutelkus įvairių šakų prekybos įmones, vartotojui po vienu stogu galima pateikti asortimentą, kuris prilygsta universalinių parduotuvių asortimentui. Įvairus asortimentas būdingas specializuotoms ir siauros specializacijos parduotuvėms, yra šių parduotuvių pranašumas, palyginti su tradicinėmis universalinėmis parduotuvėmis. Specifinė jungtinių universalinių parduotuvių problema – taip suderinti atskirų į ją įeinančių įmonių asortimentą, kad jis atitiktų parduotuvės aptarnaujamo rajono gyventojų paklausos struktūrą ir kartu sudarytų vientisumo įspūdį. Siekiant išsiskirti iš konkuruojančių įmonių, ypač universalinių parduotuvių, taip pat iš kitų kooperuotų prekybos objektų, jungtinėse universalinėse parduotuvėse pirkėjams teikiama labai daug paslaugų (prekės pristatomos į namus, pritaikomi drabužiai, atliekami prekių įrangos ir remonto darbai namuose, prižiūrimi vaikai, yra restoranas ir kt.). Parduotuvė turi savo centrinį valdymo organą, kurio funkcijos yra palaikyti ryšius tarp patalpų nuomininkų, organizuoti įvairias bendras priemones ir pan. Savanoriškos prekybos grandys. Tai vienos ar kelių didmeninės prekybos įmonių bendradarbiavimo su daugeliu mažmeninės prekybos įmonių forma, kuria siekiama bendrai pirkti ir parduoti prekes vartotojams vienos firmos vardu. Toks bendradarbiavimas leidžia didmenininkui užsitikrinti nuolatinius pirkėjus, o mažmenininkams – palankesnėmis kainomis pirkti prekes, gauti pagalbą asortimento formavimo, reklamos, personalo mokymo ir kt. srityse. Šie susivienijimai paprastai kuriami didmeninės prekybos įmonių iniciatyva ir reiškiasi kaip vertikali kooperacija dažniausiai vienoje šakoje (pvz., maisto prekių prekyboje). Tokie susivienijimai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu JAV, o vėliau susikūrė ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Olandijoje). Po Antrojo pasaulinio karo jie paplito ir kitose šalyse, ypač maisto prekių prekyboje. Kooperuotos prekybos įmonės (prekių pirkimo kooperatyvai). Tai mažmeninės prekybos įmonių susivienijimai, kurių tikslas – bendrai pirkti prekes ir kartu plėtoti veiklą. Tokius susivienijimus kuria smulkūs prekybininkai savanoriškais pagrindais, sujungdami dažniausiai vienos specializacijos parduotuves. Jie atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių susikūrę kaip pirkimo kooperatyvai, vėliau jie persitvarkė į vadinamąsias visiško aptarnavimo bendroves (full-service-organization). Šios bendrovės įsteigia centrinį organą, kurio uždavinys – vadovauti visai įmonių grupei. Labai dažnai visos parduotuvės naudojasi vienu firmos vardu. Veiklos planavimas, asortimento politika, prekių pirkimas paprastai pereina centrinio organo žinion, o parduotuvėms lieka tik prekių pardavimo funkcija. Tad išvengiama atsitiktinumo ir stichiškumo, kuris būdingas smulkioms parduotuvėms, suformuojama bendra prekių asortimento politika. Centralizuotas valdymas padeda taupyti išlaidas ir efektyviau ūkininkauti. Pastaruoju metu šalia įprastinių asortimento formavimo ir prekių pirkimo funkcijų centriniai organai imasi ir personalo rengimo bei jo perkvalifikavimo, taip pat įvairių marketingo politiko priemonių įgyvendinimo. Dėl to šie savanoriški susivienijimai vis labiau tampa panašūs į stambias prekybos firmas. Tačiau šis procesas sudėtingas ir prieštaringas. Smulkūs savininkai ne visada linkę lengvai atsisakyti nepriklausomybės, savarankiškumo. Todėl kyla nesutarimų, konfliktų. Kartais tokios įmonės pertvarkomos į akcines bendroves arba pereinama prie frančizo (privilegijų) santykių. Frančizų (privilegijų) sistemos. Tai dviejų juridiškai savarankiškų įmonių bendradarbiavimo kontraktas, kai už tam tikrą atlyginimą viena įmonė perduoda kitai įmonei teisę naudotis savo firmos vardu, realizuoti jos firmines prekes, įsipareigodama teikti pagalbą. Privilegiją teikti gali gamintojas, didmenininkas ir mažmenininkas. Frančizo kontraktai leidžia greitai ir sėkmingai plėtoti įmonės veiklą neįdedant į ją daug kapitalo ir nekuriant filialinės firmos. Frančizo gavėjas tam tikra prasme yra pusiau priklausomas asmuo, kuris į prekybos įmonę įdeda savo kapitalą, už tai frančizo teikėjas perteikia jam savo patirtį ir teikia techninę paramą. Už tai frančizo teikėjas gauna sutartą atlyginimą. Ši bendra schema praktikoje gali būti įvairių formų. Dažnai frančizo teikėjas imasi vadovauti asortimento politikai, prekių aprūpinimui, personalo rengimui ir kt. Kartais frančizo kontraktas labai riboja jos gavėjo teises, tačiau būna ir priešingai – jis gauna didelę autonomiją. Įvairiai gali būti paskirstomas ir gaunamas įmonės pelnas. Praktika rodo, kad įmonės, kurios veikia frančizo pagrindu, rečiau bankrutuoja negu nepriklausomi prekybininkai. Mažos nepriklausomos įmonės paprastai nusigyvena dėl dviejų priežasčių: nepatenkinamo vadovavimo ir finansinių išteklių stokos. Tuo tarpu frančizo teikėjai garantuoja kvalifikuotą vadovavimą, o finansinių išteklių negali stokoti vien dėl to, kad tada su frančizo teikėju niekas nesudarys kontrakto. Frančizo įmonės sėkmė priklauso nuo dviejų veiksnių: pagalbos, kurią teikia frančizo teikėjas, ir iniciatyvumo, gabumų bei suinteresuotumo, kuriuos reiškia jo gavėjas. Žinoma, niekas iš anksto negali garantuoti sėkmės. Tačiau kiekvienu atveju rizika mažesnė, nes frančizo teikėjas yra patyręs verslininkas. Be to, prieš suteikdamas frančizą, jis išsiaiškina, kokie jo gavėjo sugebėjimai.

Ekonomika  Referatai   (18,07 kB)

Pagal ją klientai vietinėse parduotuvėse už smulkius pirkinius atsiskaitydavo kreditiniais rašteliais, kuriuos parduotuvė pateikdavo bankui, o pastarasis apmokėdavo juos iš pirkėjų sąskaitų. Tai pirmoji klasikinė kreditinų kortelių veikimo sistema, kurios principai išliko iki šių dienų. Kiek vėliau tarp kliento ir komercinės kompanijos siūlančios ne tik prekes bet ir paslaugas atsiranda organizacija tarpininkė, kuri imasi tvarkyti atsiskaitymo reikalus. Klasikinis pavyzdys yra “Diners Club” atsiradęs JAV apie 1949m. Alfred Bliumingdeil stambių univermagų tinnlo įkūrėjo anūkas ir Frencis Maknamara, vienos financinės kompanijos vadovas iškėlė idėją, kad galima sukurti kompaniją, kuri už tam tikrą mokestį, galėtų kredituoti smulkius pirkimus bei paslaugas tam tikrame Niujorko rajone. Jie paklausė vieno restorano savininko kiek jis mokėtų už naujų klientų pritraukimą, jei kitais keliais jis pats šių klientų neprisiviliotų, jis atsakė: 7 procentai. Ir šis skaičius apie 2 dešimtmečius dominavo kreditinių kortelių rinkoje. Žymiai vėliau restorano savininkas buvo paklaustas iš kur jis ištraukė šį skaičių. Jis paaiškino: kelionų agentūros agentas už naujų klientų priviliojimą būtų paprašęs 10. Prie šių žmonių prisijungė Maknamaros juristas Sneiders, ir kadangi jų ofisas buvo Empire State Bilding jie pradėjo platinti reklaminius lapelius aplinkiniuose ofisuose, kviesdami su jų kreditinėmis kortelėmis papietauti aplinkiniuose 10-12 restoranų. Mokestis už kreditinę kortelę nebuvo imamas, o klientų finansinę būklė nebuvo tikrinama. Užteko padoriai atrodyti ir patvirtinti, kad jis dirba šitame pastate. Per pirmą mėnesį apyvarta pasiekė 2000 dolerių, o pelnas 140 dolerių. Vėliau apyvarta pradėjo sparčiai augti todėl Bliumingdeil Los Angele pradėjo tokia pat veiklą pagal analogišką schemą, pavadintą “Dine and Sign”, jam pavyko pritraukti 25 restoranus ir mėnesio apyvartą padidinti iki 150 tukstančių, o jo kompanionai Niujorke pasiekė 250 tukst. men. apyvartą. Vėliau apjungus Los Angelo ir Niujorko padalinių veiklą atsirado nauja kompanija pavadinta “Diners Club”. Po metų ši kompanija turėjo kontraktus su 285 komerciniais taškais ir buvo išleidusi 35 tukst. kreditinių kortelių. Kiekvienas kortelės turėtojas klubui per metus mokėjo 3 dolerius. 1951 m. “Diners Club” apyvarta siekė 6,2 mljn. dolerių, o grynas pelnas 61 tukstantį. Ilgus metus “Diners Club” buvo monopolistas šioje kreditinų kortelių rinkoje. 1958 metais buvo sukurta Kart Blanš sistema kuri prieš tai buvo Hilton viešbučių korporacijos privati kortelė. 1958 metų spalio 1 dieną buvo išleista pirmoji “American Express”. Po metų ji įsigijo “Universal Travel Card”, kurias leido JAV viešbučių asociacija. Dėl išvystyto tarptautinio kortelių aptarnavimo tinklo ir didelių finansinių išteklių, skirtų klientų kreditavimui, jau 1960 metų pradžioje “American Express” turėjo sudariusi sutartis su 32 000 komercinių taškų ir išleidusi virš 475 000 kortelių. Tuo pat metu daugiau kaip 100 JAV bankų pradėjo realizuoti savas kreditinių kortelių programas. Tačiau greitai bankai susidūrė su problema - per siauros savų kortelių aptarnavimo rinkos. Todėl 1966 metais Bank of America, kuris leido BankAmericCard korteles pradėjo išdavinėti licenzijas kitiems bankams, šių kortelių leidimui. Bank of America konkurentai 1969 metais susijungė į asocijaciją ICA (Interbank Card Association) ir nusipirko teisę iš vakarinių valstijų bankų leisti “Master Charge” korteles. Bankai kurie leido “BankAmericCard” 1970 metais susijungė į NBI (National BankAmericCard Incorporation). Tuo būdu 1970 metų pradžioje universalių banko kortelių rinkoje atsirado 2 stambūs konkurentai. Tuo pat metu universaliosios kortelės buvo skirstomos į korteles skirtas kelionėms ir pramogoms (Travel & Entertainment) kurias leido “Diners Club”, “American Express”, ”Cart Blansh” ir kurios buvo skirtos apmokėti už paslaugas viešbučiuose, restoranuose ir grynai bankines korteles. Dabartiniu metu šis skirtumas beveik išnykęs ir šis suskirstymas yra gana sąliginis. Apie 1976 metus prasidėjo atskirų NBI ir ICA padalinių susijungimas. Apie 1951 metus Britanijos viešbučių ir restoranų asociacija pradėjo leisti Europoje universalias BHR kreditines korteles. 1965 metais ji susijungė su savo Švedijos konkurentu “Rikskort”, kurios savininkai buvo Valenbergų šeima, ir įkūrė kompaniją “Eurocard International”. Septinto dešimtmečio pradžioje ICA ir NBI pradėjo skverbtis į Europos rinką, dėl šios priežasties 1976 metais NBI pakeitė savo kortelės “BankAmericard” pavadinimą į europiečiams labiau priimtiną “Visa”, o ICA į “Master Charge” į “Master Card”. 1992 metais susiliejo Eurocard International su mokėjimų sistema Euro Check, ko pasekoje gimė “Europay International”. Japonijos rinkoje dominuoja JCB kortelės. Funkcionavimo principai. Pats paprasčiausias kreditinės kortelės funkcionavimo pavyzdys yra kai ją išleidžia 1 firma. Tokioje sistemoje atsiskaitymas negrynais vyksta tarp 3 dalyvių: kortelės eminento, kortelės savininko ir aptarnavimo punkto. Aptarnavimo punktu gali būti ne tik viešbutis ir parduotuvė, bet ir banko skyrius išduodantis kortelės sąvininkui pinigus grynais. Klientas pateikęs kortelę gauna prekę arba paslaugą, mainais į kvitą vadinamą slipu. Kuriame fiksuojamas kortelės numeris aptarnavimo punkto kodas ir koordinatės, paslaugos arba prekės suma, operacijos data. Slipą pasirašo kortelės sąvininkas bei pardavėjas. Aptarnavimo punktas slipą pateikia kortelės eminentui, o pastarasis perveda pinigus į nurodytą sąskaitą. Eminetas pateikia kortelės sąvininkui sąskaitą ir jį kredituoja, po kurio laiko gaudamas šias lėšas atgal iš kortelės savininko. Daugelyje apmokėjimo schemų eminentas automatiškai nurašo nuo kortelės savininko sąskaitos reikalingą sumą, pagal išankstinį susitarimą. Tačiau šiuolaikinėje kreditinių kortelių sistemoje visas mechanizmas veikia žymiai sudėtingiau, dėl sekančių priežasčių: 1.Kortelių biznis susideda iš 2 tarpusavyje susietų dalių: kortelių savininkų ir komercinio tinklo, kuriame šios kortelės funkcionuoja. Šioje situacijoje naudingesnėje padėtyje atsiduria bankai, kurie turi ir viena ir kitą. 2.Net ir labai stambūs bankai nepajėgūs sukurti didelės konkurentiškos sistemos. Todėl jiem naudingiau jungtis tarpusavyje. Šitoje bankų asociacijoje atsiranda reikalas turėti jungiamąją grandį, kuri atliktų atsiskaitymus tarp atskirų eminentų, nes vieno banko klientas su kreditine kortele gali ateiti į parduotuvę, kurią aptarnauja kitas bankas. Todėl ir reikalingas centras apdorojantis operacijas, t. y. atliekantis procesingą. Šita centrinė procesinginė kompanija gali atlikti ir kitas funkcijas: autorizacija (aptarnavimo punktas gali užklausti ar klientas yra pajėgus apsimokėti už paslaugas arba prekes). Paprastai autorizacijos centras patvirtina arba nepatvirtina kliento mokumą, nenurodydamas jo sąskaitos dydžio, kliento pavardės. Tuo būdu šiuolaikinę atsiskaitymų sistemą sudaro: 1. Kortelių bankai - eminentai; 2. Bankai - ekvaireriai (bankai valdantys komercinį tinklą, t. y. tiesiogiai aptarnaujantys viešbučius parduotuves ir panašiai); 3. Parduotuvės ir kiti komerciniai taškai; 4. Atsiskaitomieji bankai; 5. Procesingo kompanijos, kurios apdoroja finansines operacijas; Kortelės savininkas iš parduotuvės ar kito komercinio taško gauna prekę arba paslaugą kreditan, komercinis taškas pateikęs slipą gauna nuo savo banko ekvairerio piniginę kompensaciją už kortelės savininko pirkinį. Bankas ekvaireris šiuos pinigus atsiima kreipdamasis į banką eminentą, tiesiogiai arba per tarpinį atsiskaitomąji banką. Ir pagaliau bankas eminentas atsiskaito su klientu per jo saskaitą. Praktikoje bankas ekvaireris gauto iš komercinio taško slipo duomenis paverčia į elektroninę formą (failą) kuris siunčiamas į procesingo kompaniją. Ši kompanija per dieną gautus failus kaupia, rūšiuoja ir persiunčia bankui eminentui. Šitas sumarinis dokumentas yra pagrindas bankui ekvaireriui gauti iš banko eminento išeikvotas lėšas, o pastarasis šių elektroninių duomenų pagrindu vykdo kortelės savininko sąskaitos kreditavimą arba debitavimą. Pagal šitą schemą vyksta netik kliento lėšų judėjimas bet juda ir komisiniai pinigai, kuriuos išsidalina šioje grandinėlėje dalyvaujančios įstaigos, nes jų darbas paremtas komercijos pagrindais. Komisinių pinigų išskaičiavimas yra visiškai skirtingas kai kortelės savininkas perka prekę parduotuvėje ir kai jis nori paimti pinigus grynais jį aptarnaujančiame banke. Bankas išduodantis kortelės savininkui grynus pinigus faktiškai jį kredituoja, ir tarptautinėse sistemose ši operacija vadinama”kasos avansu”. Todėl kortelės savininkas gaudamas pinigus grynais turi papildomai apmokėti komisinius už kreditavimą (Lentelė Nr.2). Jei kortelės savininkas perka prekę, į šią parduotuvėję atliekamą operaciją įtraukiamas mokestis už mainus (Interchange fee). Jos tikslas kompensuoti bankui eminentui išlaidas, kol iš kortelės savininko kreditinės sąskaitos pervesti pinigai į parduotuvę sugrįš atgal bankui eminentui. Šiuo atveju komisinius apmoka parduotuvė. Kai kuriuose Rytų Europos šalyse tame tarpe ir Lietuvoje gali būti nukrypimų nuo šitos pasaulyje pripažintos schemos (Lentelė Nr.3). Smart cart Viskas kas buvo paminėta tinka kortelėms su magnetine juosta, kurios sudaro daugumą kortelių funkcionuojančių šiandieną pasaulio rinkoje. Kortelėms su įmontuotomis mikroschemomis arba Smart-kortelėmis taikomi kitokie funkcionavimo principai. Patentą išleisti pirmas korteles su mikroschema 1974 metais gavo prancūzų inžinierius Rolan Moreno, tam tikslui sukūręs firmą “INNOVATRON INGENIERIE”. Pagrindinis smart kortelių pranašumas lyginant su kortelėmis magnetinės juostos pagrindu yra jų daugiafunkcionalumas, saugumas ir patikimumas, o taip pat ir autorizacijos galimybė režime Off-line. Dažniausia smart kortelės panaudojamos organizacijoms atsiskaitymui negrynais, telefonų kortelėms, korporacijoms ir įstaigoms, atsiskaitymams konkretaus subjekto viduje. Visos Smart kortelės yra apsaugotos PIN-kodu (personal indentification number). Šios kortelės turi dvigubą apsaugos sistemą: kiekvienoje atsiskaitymų negrynais sistemoje dalyvauja 3 subjektai-kortelės savininkas, bankas išdavęs kortelę ir komercinis taškas. Informaciją kortelėje gali keisti arba banko tarnautojas arba prekybos taško darbuotojas. T.y. kredito srytyje turi dirbti banko atstovas, o debito prekybininkas, jei kortelė turi tik 1 atminties apsaugos zoną su debito ir kredito srytimis gali dirbti tiek prekybininkas tiek bankininkas, o tai sudaro sąlygas nesąžiningumui ir sukčiavimui. Smart - kortelėse yra 2 atminties apsaugos lygiai ir joje realizuojamos specialio komandos tokios kaip “atidaryti sąskaitą”, “kredituoti sąskaitą”, “nuskaityti likutį” ir pan. Pvz.: prekybininkui prieinama tik komanda debituoti saskaitą. Priimant mokėjimus pagal smart korteles naudojami 2 tipų įrenginiai: mokėjimo terminalai arba kasos registratoriai. Mokėjimo terminalas tai specilizuotas mikrokompiuteris. Dėl nedidelės operatyvinės atminties, šitie terminalai negali sukaupti daug informacijos ir dažniausia naudojami vieno eminento klientams aptarnauti. Kasos registratoriai sukurti ir dirba IBM PC bazėje. Jie leidžia priimti visas mokėjimo rūšis ir turi visus kasos aparato atributus. Programinės įrangos išplėtimo galimybė leidžia sukurti daugiaeminentines sistemas, šitos kasos yra aprūpintos Cart reader su PIN klaviatūra. Universali elektroninė mokėjimo sistema (U.E.P.S.). Ji skirta atlikti atsiskaitymus ne grynais pagal mikroprocesorines korteles U.E.P.S. Ji sukurta pranzūzų firmos NET1 International ir nuo 1991 metų įdiegta eilėje šalių. (jau taikoma ir Vilniaus banke). Pagrindinis šios sistemos privalumas yra tas, kad visas mokėjimos TRANZAKCIJAS galima atlikti režime Off-line betarpiškai bendraujant 2 kortelėm, daugialaipsnė kortelių emisijos sistema ir visiškai nėra slaptos informacijos prekybinių terminalų atmintyje. Kortelės savininko gauti pinigai randasi banke atskiroje sąskaitoje (Holding Account) ir banko panaudojami kaip laisvos kreditinės lėšos. Parduotuvės terminalas turi 2 readerius smart kortelėms. Darbo pradžioje į vieną iš jų įstatoma parduotuvės kortelė. Į laisva readerį įstatoma pirkėjo smart kortelė atsiskaitant už prekes. Tuo metu pirkinio kaina nuskaitoma nuo kliento kortelės į parduotuvės kortelę, kartu su kortelės numeriu, data ir kita reikalinga informacija. Visa šita informacija užrašoma į terminalo atmintį. Pasibaigus darbui parduotuvės terminalas inkasuojamas ir duomenis pervedami į banko eminento einamąją sąskaitą. Panašiai darbas vyksta jei kortelės savininkas nori gauti grynus pinigus bankomate. Vykstant dialogui tarp 2 kortelių visa informacija yra šifruojama specialiais raktais ir yra unikali kiekvienam ryšio seansui. Bankas eminentas gavęs informaciją iš komercinio taško dešifruoja informaciją savais raktais. Jeigu klientas kortelę gavęs šiame banke nuo jo sąskaitos nurašoma reikiama suma ir atitinkama suma pervedama į parduotuvės sąskaitą. Jeigu klientas gavo kortelę kitame banke formuojamas mokėjimo pranešimas ir siunčiamas per emisijos centrą reikąlingam bankui. Šis bankas gavęs pranešimą atlieka ankščiau minėtas operacijas. Kortelių rūšys Egzistuoja daug kortelių klasifikavimo rūšių: 1. Pagal medžiagą iš kurios ji padaryta: a)popierinės, b)plastikinės, c)metalinės. Pastaruoju metu daugiausia naudojama plastikinės kortelės. Kai kur dar naudojamos popierinės (kartoninės) laminuotos kortelės, kurios yra pigios tačiau nepatikimos padirbimo požiūriu. 2. Pagal informacijos užrašymo pobūdį a)grafinis užrašas, b)embosiravimas (įspaudimas), c)šrich-kodavimas, d)kodavimas magnetinėje juostoje, e)kodavimas čipsuose, f)lazeriniai įrašai. Grafiniai užrašai buvo naudojami pirmosiose kortelėse, tačiau ir dabar kiekviena kortelė turi grafinius vaizdus pagal kuriuos identifikuojamas bankas ar kompanija išleidusi konkrečią kortelę. Kartais kreditinėse kortelėse yra įspaudžiami (embosiruojami) kortelės sąvininko duomenys (vardas, pavardė). Štrich kodavimas buvo naudojamas iki tol, kol neatsirado įrašai magnetinėse juostose. Štrich kodai buvo panašūs į tuos kurie yra ant prekių. Jie buvo populiarūs dėl savo pigumo, kiek vėliau štrich kodai buvo dengiami nepermatomo plastiko sluoksniu ir nuskaitomi infra raudonaisiais spinduliais. Kredito kortelių sistemoje įvyko revoliucija 6 dešimtmetyje, kai ant kortelės pradėta klijuoti magnetinė juosta ir joje užkoduotu būdu buvo įrašomas kortelės numeris jos galiojimo laikas ir kita informacija. Šios kortelės ir šiandien yra pačios populiariausios pasaulyje, bet praėjus 20 metų nuo jų panaudojimo pradžios tapo aišku, kad jos negali užtikrinti pakankamos informacijos apsaugos. Todėl 1974 Moreno pasiūlė tam tikslui panaudoti čipą arba mikroschemą. O tokias korteles pavadino Smart - card. Kortelės paplito Prancūzijoje, PAR ir kitose šalyse, tačiau pilną išplitimą pasaulyję stabdo palyginti aukšta šių kortelių gamybos kaina. Tik paskutiniais metais, kai pasaulinėje atsiskaitymų sistemoje kortelėmis su magnetine juosta pastebima vis daugiau sukčiavimo atvejų, Smart kortelės pradėtos dažniau diegti į praktiką. 1981 metais John Dreksler išrado optinę kortelę kur įrašas lazeriniu prietaisu daroma į specialų lazerinį diską, įlietą į kortelę ir atitinkamai lazerio pagalba jis nuskaitomas. Šių kortelių privalumas tas, kad galima įrašyti didelės apimties informaciją. Nežiūrint to bankiniuose atsiskaitymuose šios kortelės nėra plačiai taikomos. 3. Pagal eminentus a)bankines(universalios) kortelės, kurias leidžia bankai ir finansinės kompanijos; b)kortelės, kurias išleidžia komercinės kompanijos atsiskaitymams šios kompanijos tinkle; 4. Pagal aptarnaujamų klientų kategoriją: a)paprasta kortelė; b)sidabrinė kortelė; c)auksinė kortelė; d)elektroninė kortelė. Paprasta kortelė yra skirta eiliniam klientui. Tai “Classic Visa” ir “Mass (Standard) Eurocard / Master Card”. Sidabrinė kortelė, dar vadinama “Busisness Card” skirta organizacijų, kompanijų darbuotojams, kurie yra įgalioti tam tikrose ribose naudotis savo kompanijos lėšomis. Auksinė kortelė skirta garbingiems ir labai turtingiems klientams. Be viso to “Visa” ir “Europay” turi korteles, kurios skirtos tik bankomatams, gauti grynus pinigus specialiuose elektroniniuose terminaluose “Electron Visa”, “Cirrus / Maestro”. 5. Pagal mokėjimo schemą: a)kreditinės, b)atsiskaitomosios, c)debitinės. Kreditinė schema numato nulinį išeitinį likutį kredito sąskaitoje. Visos operacijos užrašomos kreditan, o kortelės savininkas privalo atsiskaityti pagal aptartas sąlygas. Pateikiama pavyzdinė vakaruose priimta schema. Pirmų 25 kalendorinių dienų laikotarpyje, nuo kredito sumos bankai neskaičiuoja procentų, bet kortelės savininkas turi sumokėti 10 procentų skolos. Praėjus šiam laikotarpiui nuo likusios neapmokėtos skolos dalies bankai kiekvieną dieną skaičiuoja 20 procentų metinių palūkanų. Apmokant prekių ir paslaugų kainą, kortelės sąvininkas komisinių nemoka. Išimant grynus pinigus klientas moka 2 procentus nuo išgrynintos sumos. Už pačią kortelę klientas moka 25 dolerių metinį mokestį. Paprastai kredito dydis yra limituojamas atsižvelgiant į kliento turtingumą, jo kasmėnesinių pajamų dydį. JAV “Visa” ir”Master Card” dirba pagal kreditinę schemą ir procentai gaunami už kreditavimą sudaro didžiausią pajamų dalį. Kaip rašo spec. leidiniai nemažai klientų stengiasi atsiskaityti per 25 dienas su banku. Ir pastarasis negauna numatytų pajamų. Tuo būdu mes turime reikalą faktiškai su atsiskaitomąja schema, kuri numato atsiskaityti per mėnesį visą išleistą pinigų sumą per numatytą laikotarpį. Todėl “American Express” korteles, kurios turi vieną emitentą, daug kas vadina atsiskaitomosiomis. Principiniai nuo kreditinių skiriasi debitinės kortelės. Atsiskaitant pagal debitines kortele nurodyta suma tą pačią dieną nurašoma (debetuojama) nuo kliento banko sąskaitos. Jeigu suma viršija kliento saskaitos likutį tai atsiskaitymo operacija blokuojama. Debitinėm kortelėm reikalinga autorizacija atliekant kiekvieną operaciją. Paprastai siekiant apsaugoti kliento kortelę nuo vagystės pametimo atveju, klientas gauna PIN kodą, kurį žino jis vienas. Tam pačiam tikslui skirtas ir susitarimas tarp kliento ir banko, kuris limituoja panaudojamų pinigų sumą per dieną.

Ekonomika  Konspektai   (15,01 kB)

Įmonės teisinė forma. Konkurencija. Darbo užmokesčio diferenciacija. Aktyvų rinkos aspektai. Ekonominiai prioriteta. Regioninės politikos įtaką įmonėi. LR įstatymai reglamentuojančius įmonės veiklą. Įmonės veiklos organizavimo dokumentai. Įmonės veiklos organizavimo technologijos. Bendradarbiavimas su kolegomis. Įmonės ekonominis padėtis. Išvados.

Ekonomika  Referatai   (14 psl., 155,93 kB)

Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 37,24 kB)

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos istorija Ankstyvoji Portugalijos istorija neatsiejama nuo bendros Iberijos pusiasalio istorijos iki 1128m. susikūrė Portugalijos valstybė. XV-XVI amžiais Portugalijos valstybė iškilo į pasaulines galybes, po to sekė ilgas politinis, socialinis, ekonominis chaosas ir vėl atsigavimas.

Geografija  Referatai   (12 psl., 87,66 kB)

Daugelis išsivysčiusių šalių išgyvena gimstamumo mažėjimo problemą. Valstybės vis daugiau dėmesio skiria šeimos politikos kūrimui, tikėdamos pagerinti šeimos galimybes derinti profesinę veiklą su vaikų priežiūra, paskatinti moteris dalyvauti darbo rinkoje ir užtikrinti lyčių lygybę. Taip pat tikimasi, kad šeimai palanki politika bent iš dalies prisidės prie gimstamumo didinimo.

Socialinis darbas  Referatai   (12 psl., 25,9 kB)

Teorijos - tai žinių visuma, su kurių pagalba žmonių pasaulio suvokimo patirtis įgyja prasmės. Formaliai teorija - nuosekli teiginių visuma, pateikta taip, kad paaiškintų ryšius tarp dviejų ar daugiau tiriamų faktų. Johnas Clancy tokias žinias vadina "nematomomis galiomis", kad pabrėžtų keletą esminių teorijų panaudojimo atvejų, tų "neapčiuopiamų" būdų, kuriais mes suprantame pasaulį. Pirma, teorijos suteikia stabilumo mūsų patirties suvokimui.

Vadyba  Referatai   (11 psl., 16,29 kB)