Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz. : Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).

Literatūra  Konspektai   (12 psl., 26,14 kB)

Poindustrinė epocha pirmą sykį informaciją įvardijo kaip vieną iš svarbiausių išteklių, pagrindinį gamybos produktą ir pagrindinę prekę. Per šimtmečius nusistovėję visuomenėje procesai radikaliai kinta – jie tapo orientuoti į informaciją, jos panaudojimą. Žmonija įžengė į informacini amžių kuriame žinios darys vis didesnę įtaką visoms gyvenimo sritims. Sparčiai plečiantis informacinių sistemų kūrimo galimybėms keičiasi daugelio žmogaus veiklos sričių darbo aplinka. Technologijų plėtra turi įtakos programinės įrangos kūrimo procesams, naujų metodų paieškai, skirtai informacijai ir žinioms kaupti, skleisti, valdyti. Informacijos supratimas siejamas su veiklos kompiuterizavimo procesais, naujomis technikos rūšimis, informacijos apdorojimo, saugojimo ir perdavimo technologijomis. Tačiau norint suprasti ir išsiaiškinti informacinių technologijų svarbą reikia suprasti paties apibrėžimo reikšmę ir informacinių technologijų evoliuciją. Būtent šiuos klausimus aš ir bandysiu apžvelgti savo darbe. Informacinių technologijų samprata Nėra universalaus informacinių technologijų apibrėžimo, nes jų turinys ir netgi esmė nuolat kinta priklausomai nuo epochos ir pačios ir pačios technologijos ar technologijų sudedamųjų dalių. Informacinės technologijos apima įrangą bei taisykles, kuriomis remiantis informacija gaunama, apdorojama, saugoma bei perduodama. Trumpai galima apibrėžti, jog IT yra informacijos įrašymo, saugojimo bei pateikimo techninės galimybės bei tvarka. IT neišvengiamai taikomos vykdant sandėrius, aprūpinant vadovus informacija, fiksuojant duomenis, darant sprendimus ir atliekant vis daugiau įvairių užduočių biuruose, gamyklose, bankuose, prekybos centruose, namuose ir daugelyje kitų vietų. Tačiau šiais laikais informacijos apdorojimo neįsivaizduojame be kompiuterių, taigi kalbant apie šiuolaikines IT paprastai turima omenyje kompiuterines informacines technologijas Informacinių technologijų raida Informacija – tai žinios, kurias galima perduoti, priimti ir įsiminti. Jutimo organai (regos, klausos, lytėjimo ir kiti) informaciją iš aplinkos perduoda į smegenis , o šios ją apdoroja ir kontroliuoja tolesnius mūsų veiksmus. Taip mes suvokiame aplinką, kurioje gyvename, įgyjame įgūdžių ir patirties. Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją. štai paukščiai, pastebėję vanago šešėlį, tuojau sprunka į krūmus, voverės rudenį paslepia maistą ir žiemą, bado metu, jį atsikasa. Tai padeda išgyventi gamtoje. Kai kuriuos gyvūnus įmanoma išmokyti apdoroti ir dar sudėtingesnę informaciją: išdresiravus šunį jis gali lengvai atlikti įvairias komandas, beždžionės išmoksta naudotis įvairiais įrankiais ir t.t. O žmogus, kitaip negu kitos būtybės, dar ir sąmoningai mąsto. Tačiau ir jis netapo toks iš karto. Per ilgą evoliucijos raidą ištobulėjo jo smegenys, todėl apdorojo daugiau informacijos. Taip žmogus pradėjo vartoti primityviausius įrankius, palaipsniui perėjo prie sudėtingesnių ir sudėtingesnių ir pagaliau tapo tokiu, kokį mes dabar visi matome. Pirmykštės bendruomenės nariai dar neturėjo savo kalbos. Jie buvo tarsi izoliuoti vieni nuo kitų. Savo nuotaiką, idėjas perduodavo sutartiniais judesiais ir riksmais. Tačiau, vis dėlto, tai buvo jau protaujanti asmenybė. Eidami į medžioklę jie suplanuodavo kaip greičiau ir saugiau pagauti žvėrį, nepasiklysti miškuose. Ilgainiui žmonės pradėjo tarti vis ilgesnius skiemenis ir taip atsirado kalba. Tai labai pakeitė jų gyvenimą. Žodžiais buvo galima išreikšti viską: savo būseną, jausmus, mintis ir t.t. Žmonės turimą informaciją perduodavo draugams, vaikams, anūkams. Taip žinios keliavo iš vieno pasaulio krašto į kitą, iš kartos į kartą, tačiau kada nors vis tiek užsimiršdavo. Todėl pirmykščiai žmonės pradėjo informaciją užrašinėti molinėse plytelėse, iškalti akmenyse. Tada raštas dar nebuvo toks tobulas kaip dabar. Buvo piešiami įvairūs simboliai ir gyvūnai. Vėliau simboliai tapo vis įvairesni ir sudėtingesni – taip atsirado raštas. Sparčiausiai jis tobulėjo išsivysčiusiose civilizacijose. Maždaug prieš 4000m. egiptiečiai tekstus pradėjo rašyti ant papiruso. Tačiau tuo metu juos galėjo įsigyti tik turtingiausi žmonės, nors ir patys dar nelabai mokėjo skaityti. Atsiradus vis daugiau raštingų žmonių, knygų skaičius ėmė didėti. Maždaug III a. pr. Kr. Aleksandrijoje (Egipte) buvo įkurta viena pirmųjų pasaulio bibliotekų. Pasiuntiniai keliaudavo po pasaulio kraštus ir supirkinėdavo pergamento ritinius ir rankraščius. Prasidėjo didelių informacijos kiekių kaupimas ir saugojimas. Vėliau įvairiose šalyse buvo išrastas būdas popieriui gaminti. Kinijoje jį pradėta naudoti apie 105m., Japonijoje 610 m., Arabijoje 701 m. Popierius tapo patogiausia ir pigiausia priemonė ant ko rašyti, todėl greitai išplito. O knygų paklausa ir toliau kilo, todėl J. Gutenbergas 1438m. išrado spausdinimo mašiną, kuri paskatino raštingumo plitimą ir mokslo pažangą. Buvo galima pigiai ir greitai spausdinti raštus. Knygos tapo prieinamos visiems. Pradėjo eiti spauda. Bet šis informacijos perdavimo būdas buvo lėtas, nes reikėjo gabenti (pervežti) patį informacijos užrašą. Žmonės gaudavo pasenusią informaciją. Norint skubiai pranešti apie pavojų dar buvo kuriami laužai arba vykstama į kitą gyvenvietę, nes mokslas dar nebuvo tiek pažengęs, kad būtų galima labai greitai pasiųsti žinutę. Informacijos perteikimo greitis ir tikslumas įvairiais atstumais iš esmės labiausiai pasikeitė XIX a. 1837m. amerikietis S. Morzė išrado telegrafo aparatą. Juo buvo galima greitai pasiųsti informaciją įvairiais atstumais. Telegrafo kabeliai buvo nutiesti tarp didžiųjų pasaulio miestų. O 1839m. atsirado ir Vilniuje. Tačiau norint juo naudotis reikėjo mokėti Morzės abėcėlę, kuri sudaryta iš taškų ir brūkšnių. Šis būdas yra gana keblus, nes galima greitai susipainioti. Norėdamas to išvengti amerikietis A.G.Belas 1837m. išrado telefoną. Juo buvo galima greitai perduoti garsą iš vieno telefono aparato į kitą. Visa tai labai pagreitino informacijos perdavimą, nes nebereikėjo rašyti laiškų ir laukti kol jie pasieks adresatą , tapo įmanoma labai greitai susisiekti su tolimomis gyvenvietėmis. Vėliau pradėta ieškoti būdų kaip informaciją perduoti be telefono ar telegrafo laidų. Informacijos mainai ir toliau tobulėjo. mainų kanalas 1895 m. rusų mokslininkas A.Popovas sukūrė pirmąjį radijo imtuvą. O 1901 m. perduotas signalas iš Europos į Ameriką. Radijo bangos galėjo sklisti erdvėje, joms nebereikėjo kabelių kaip telefonui ar telegrafui. Iš radijo stoties transliuojamų laidų galėjo klausytis daug gyventojų. Sekantis tobulėjimo etapas buvo ieškoti būdų kaip perduoti vaizdą. Teoriškai ši galimybė jau buvo pagrįsta XIX amžiaus 8 – 9 dešimtmetyje, bet niekaip nerasta būdų kaip tai padaryti. Pirmuosius optinius mechaninius prietaisus vaizdui suskaidyti elementais 1884 m. sukūrė P. Nipkovas (Vokietija). 1907 m. B. Rozingas (Rusija) sukūrė prietaisų kurie tapo dabartinės televizorių sistemos pagrindu. Maždaug po 30 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse pradėtos transliuoti reguliarios televizijos laidos. Gyventojai galėjo ne tik girdėti garsą, kaip per radiją, bet ir matyti vaizdą. Prasidėjo filmų, televizijos laidų kūrimas. Informacijos perdavimas toli pažengė į priekį. Tačiau žmogus stengėsi automatizuoti ne tik fizikinį bet ir protinį darbą – informacijos apdorojimą. Šiam tikslui ir buvo pradėta kurti elektronines skaičiavimo mašinas. Pirmuosius mechaninius skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai, inžinieriai bei prekeiviai. Kinijoje ir Japonijoje prieš keletą metų iki Kristaus gimimo jau buvo naudojami skaičiuotuvai, padarytiiš karoliukų, pritvirtintų prie specialaus rėmo (karoliukai vadinosi kalkulėmis). Ant siūlo suvertų kalkulių pozicijaatitkdavo tam tikrą skaičių. Vienas iš tobulesnių mechaninių kalkuliatorių 1642 metais sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis. Šį įrenginį, pavadintą”Paskalina”, sudarė ratukai,ant kurių buvo užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaičių.Paskalio taikytas surištųjų ratukų metodas tapo beveik visų mechaninių skaičiuotuvų, sukurtų per vėlesnius 3 šimtmečius pagrindu . Pagrindinė “Paskalinos” yda – labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėti, atlikimas. Pirmąją mašiną, kuria lengvai atliekami visi keturi aritmetikos veiksmai, 1673 metais sukūrė vokietis G.V.Leibnicas . Šis mechaninis kalkuliatorius sudėtį atlikdavo kaip ir “Paskalina”, tačiau jo konstrukcijoje Leibnicas pirmą kartą pritaikė judančią dalį (karunėlę). Vis dėlto jį išgarsino ne jo sukurtas kalkuliatorius, o diferencialinis ir integralinis skaičiavimas. Leibnicas taip pat ištyrė dvejetainę skaičiavimo sistemą, plačiai taikomą ir šiuolaikiniuose kompiuteriuose. Anglų matematikas Č.Babidžas, sugalvojęs 2 reikšmingiausias mechanines skaičiavimo mašinas. Pirmąją mašiną , skirtą matematinių lentelių sudarimui ir tikrinimui (skaičiuojant skaičių skirtumą), sukūrė 1822m.Ji vadinosi skirtumine mašina. 1830m. pradžioje Babidžas atskleidė didiulį šios mašinos trūkumą:mašina atlikdavo tik vieną užduotį. Jei reikėdavo atlikti kitokią skaičiavimo operaciją, tekdavo keisti visą mechanizmą. Todėl 1833m. jis nutarė sukurti universalią skaičiavimo mašiną ir pavadino ją “analizine mašina”. tai būtų buvusi pirmoji programuojama skaičiavimo mašina . Ją turėjo sudaryti aritmetinis įrenginys ir atmintis, tačiau realizuoti analizinę mašiną buvo labai problematiška – galiausiai ji būtų buvusi ne mažesnė už garvežį. Babidžo nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis suprato, kad skaičiavimo mašiną turi sudaryti 5 pagrindiniai komponentai: 1) įvesties įrenginys informacijai įvesti; 2) atmintis skaičiams ir programinėms komandoms saugoti ; 3) aritmetinis įrenginys,vykdantis skaičiavimo procesą; 4) valdymo įrenginys programos vykdymui kontroliuoti ; 5) išvesties įrenginys skaičiavimo rezultatams išvesti . Holeritas 1890 metais laimėjęs efektyvaus gyventojų surašymo duomenų apdorojimo konkursą. Jis naudojo perfokortas . Kiekvienos jų dvylikoje eilių buvo galima pramušti po 20 skylučių , apibūdinančių tam tikrus asmens duomenis . Skaitant perfokortas ,pro jos skylutes pralysdavo metaliniai strypeliai, kurie liesdavo į vonelę supiltą gyvsidabrį . Strypeliams kaskart prisilietus, buvo sužadinama elektros srovė ir atitinkamas skaitiklis padidinamas vienetu . Holerito tabuliatorius tapo pirmąja skaičiavimo mašina, veikiančia ne mechaniniu procesų pagrindu. Ji pasirodė esanti labai efektyvi, ir tai leido įsteigti firmą, gaminančią tokius tabuliatorius . Nuo 1924 metų iki dabar ji vadinasi IBM (Internacional Business Machines) . 1934 metais Cūzė ėmė kurti universalią skaičiavimo mašiną . Paeksperimentavęs su dešimtaine skaičiavimo sistema, Cūzė vis dėlto pasirinko dvejetainę. 1936m. sukūrė skaičiavimo mašiną Z-1, kurioje buvo pritaikyti Bulio algebros principai (leidžią atlikti elementarius veiksmus su dvejetainiais skaičiais). Vėlesniame modelyje Z-2 vietoj mechaninių jungiklių jis panaudojo elektromechanines rėles, o informacijai įvesti pritaikė fotojuostą . 1944m. IBM firma pagamino gana galingą kompiuterį “Mark-1”, turintį apie 750 tukst.detalių . 1943m. pab. Anglijoje ėmė veikti didelė skaičiavimo mašina “Colossus-1”, skirta vokiečių šifrogramoms dešifruoti. 1945m. Amerikiečių inžinierius Džonas Moučlis ( Mauchly ) ir fizikas Prosperas Ekertas ( Eckert ) Pensilvanijos universitete sukonstravo elektroninę mašiną, skirtą balistikos (artilerijos) uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC – Elektronic Numerical Intergrator, Analyser and Calculator (elektroninis skaitmeninis intergratorius, analizatorius ir skaičiuoklis). 1947m. Pirmą kartą panaudota operacinė sistema ( OS ) – programų rinkinys, leidžiantis automatiškai valdyti skaičiavimo procesą. 1948m. Amerikiečių inžinierius K. Šenonas išleido knygą “Informacijos perdavimo matematinė teorija”. 1952m. Matematikė G. Hoper ( Hopper ) sukūrė pirmąjį kompiliatorių, verčiantį simboline kalba parašytas programas į kompiuterio dvejetainius kodus. 1965m. T. Kurcas ( Kurtz ) ir Džonas Kemenis ( Kemeny) sukūrė paprastą programavimo kalbą Beisiką ( BASIC – Begginer’s All – purpose Symbolic Instruction Code ). 1976m. JAV sukurtas pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. Japonijoje ir JAV pradėti kurti elektroniniai žodynai. 1979– 1980 m. IBM firma pagamino pirmąjį asmeninį kompiuterį IBM PC. Kompiuterių tobulėjimo procesus galima būtų suskirstyti į kartas: 1 karta (1950m. ENIAC , EDSAC )-didelių matmenų ,menko patikimumo, galingų aušinimo įrenginių reikalaujančios ,todėl neekonomiškos lempinės mašinos. Jose pradėta naudoti programinė įranga ,saugoma mašinos atmintyje,pvz:operacinė sistema. Programuojama mašininiais kodais. Darbo greitis iki kelių dešimčių tūkst. operacijų per sekundę (op./s.) . 2 karta (1960m. IBM 1401)-tranzistorinės, patikimos, ekonomiškos, nedidelės mašinos. Išorinė atmintis realizuota magnetiniuose diskuose, informacijai išvesti panaudoti displėjai. Programuojama algoritminėmis kalbomis. Darbo greitis –iki 1 milij. Op./s. 3 karta (1964-1965m. IBM S/360 ,B2500)-mašinos , kuriose naudojamos mikroschemos, sukurtas pirmasis mikroprocesorius “Intel 4004” ,mikrokompiuteris PDP-8 ,pirmasis asmeninis kompiuteris "K“nbak" ” Buvo sukurtas grafinis manipuliatorius – pelė, darbo greitis-iki šimtų milij. op./s. 4 karta (1980m. CRAY1)- kompiuteriuose naudojamos didžiosios ir superdidžiosios integrinės mikroschemos, atsiranda globalieji telefoniniai ir kosminio ryšio kompiuterių tinklai, kompiuteriuose naudojami optiniai kompaktiniai diskai (CD-ROM) bei jų pagrindu sukurtos daugialypėsterpės –multimedija . 5karta (1990m. bendras JAV ir Japonijos projektas)-nauja architektūra, kuri pereina prie duomenų srauto principo ,manipuliuojančio su daugiau nei 500 lygiagrečiai veikiančių procesorių;labai aukšto lygio programavimo kalbų naudojimas; bendravimas operatoriaus kalba, darbo greitis didesnis nei 1 mlrd. op./s. Pramoninių asmeninių kompiuterių istorija prasidėjo 1971m. , kai du amerikieciai Džobsas ir Vozniakas garaže surinko kompiuterį , kurį pavadino “Apple” .Vaikinai įkūrė firmą , ir jau 1976m. rinkoje pasirodė pirmasis pramoninis asmeninio kompiuterio variantas “Apple-2” . populiariausi yra IBM Pcasmeniniai kompiuteriai .1981m. išleido asmeninį kompiuterį IBM PC ,kuris ir tapo pirmuoju populiariausiu profesiniu asmeniniu kompiuteriu . Pletojantis mokslui ir technikai , firmos IBM pirmtaką PC keitė kiti , tobulesni , modeliai:IBM PC/XT ,kuriame pirmą kartą įmontuotas kietasis 10MB atminties diskas ;IBM PC/AT, PS/2serijos modeliai 30 , 60 , 70 , 80 . Nuo 1993m. gaminamas kompiuteris su “Pentium”procesoriumi (AT/586).Pentiumsugeba vienu metu vykdyti keletą instrukcijų . Juos lengva sujungti lygiagrečiam darbui . 1995m.INTEL jau gamino Pentium ir Pentium Pro ,sudarytą iš maždaug 5,5 milijono tranzistorių ir turintįdviejų lugių vidinę spartinančiąją atmintį . Lietuvoje kompiuteriai pasirodė baigiantis šeštąjam dešimtmečiui . Jie buvolempiniai labai dideli ,nepatikimi ,be to sudėtinga ir brangi jų eksplotacija . 1954-1958m. Vilniauselektros skaitiklių gamykla gamino pirmąsias skaičiavimo mašinėles “Vilnius” su elektromagnetinėmis rėlėmis , 1963m. Vilniaus universitete ir Kauno politechnikos institute ėmė veikti kompiuteriai “Minsk-14” ,o nuo 1971m. –“Minsk-22” . 1964 Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla pradėjo gaminti pirmuosius lietuviškus kompiuterius “Rūta” . Vieni pirmųjų kompiuterius pradėjo naudoti mokymo tikslams 13 Šiaulių vidurinės mokytojai . 1986m. “Nuklonas “ pradėjo gaminti buitinius ir mokyklinius mikrokompiuterius BK 0010Š.Tais pačiais metais Kauno politechnikos institute kartu su Kauno radijo matavimų technikos MTI mokslininkais sukurtas pirmasis originalus lietuviškas asmeninis kompiuteris “Santaka” . Šiuo metu galima nusipirkti įvairių kompiuterių .Pagal dydį kompiuteriai skirstomi į kišeninius , nešiojamuosius ir stalinius arba kabinetinius . Kišeniniaikompiuteriai paprastai naudojami kokiai nors vienai programai vykdyti . Pvz. ,vieni kišeniniai kompiuteriai turi skaičiuotuvus su grafikų braižymo primonėmis ,kiti užrašų knygutės ar žodynelis . Nešiojamieji ir staliniai kompiuteriai išesmės skirisi vieni nuo kitų kaina ir displėjais (nešiojamųjų –plokščias , stalinių – vamzdinis ). Tobulinant dizainą , pastarasis skirtumas nyksta , tik lieka kainos skirtumas. Tačiau didžiausią perversmą ryšių technologijose padarė Interneto atsiradimas. Kad ir kaip keista, bet jis buvo kurtas ne tokiems tikslams kaip dabar naudojamas. JAV reikėjo patikimos kompiuterinės sistemos, kuri išliktų gyvybinga net branduolinio smūgio atveju, kai sunaikinus vieną valdymo centrą, jo valdymą perimtų kitas ir t.t. Tokia sistema įgavo pirmąjį veikiantį pavidalą 1969 m. ir vadinosi Arpanetas. 1971 m. per kompiuterių tinklą buvo pasiųsta pirmoji elektroninio pašto žinutė. Po poros metų R. Metkalfas sukūrė technologiją Elthernet, skirtą palaikyti ryšiui tarp atskirų kompiuterių, ir sukonstravo pirmąsias tinklo kortas. Vėliau, praėjus didžiausiam karo pavojui, rinkos jėgos išstūmė šią sistemą iš vyriausybės glėbio. Tačiau ji, kaip pagrindinis Interneto kamienas, veikė tik iki 1990m. Specialaus tinklinio protokolo TCP/IP sukūrimas žymi, jog atsirado Internetas. Tais pačiais 1990m. Šveicarijoje buvo sukurtas WWW (pasaulinio voratinklio) prototipas. Prasidėjo masinis Interneto serverių augimas. WWW dokumentai gali būti įvairiausių formų: tekstas, grafika, vaizdas (video), garsas (audio). Internetas stumia gyvenimą už senų fizikinių laiko ir erdvės ribų, įgalina klajoti po pasaulį neišeinant iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis, keistis mokslinių tyrimų rezultatais su kolegomis visame pasaulyje, skaityti ką tik pasirodžiusius straipsnius ir t.t. Dešimtys milijardų skaičiais užkoduotų žodžių kasdien cirkuliuoja Internete. Informacinės technologijos plinta ir tobulėja neregėtu greičiu. Bet kokią informaciją galima paskleisti po pasaulį per dieną. Niekas nežino kokie ryšių tinklai seks po Interneto. Kiekvieną šimtmetį žmonės gaudavo vis daugiau informacijos. Prieš atsirandant raštui, žmonės pasitikėjo tik atmintimi. Prieš atsirandant telefonui, žmonės jautė malonumą rašyti laiškus ir juos gauti. Prieš atsirandant televizoriams ir kompiuteriams, žmonės daugiau bendravo, buvo glaudesni šeimos ir kaimynų santykiai. Televizija pririšo žmones prie namų, izoliavo vienus nuo kitų. . Jau dabar kai kurie geriau pažįsta televizijos serialų žvaigždes nei savo kaimynus. Užuot tiesiogiai pareiškę užuojautą nelaimės atveju, žmonės tai daro per laikraščius, o kitose šalyse – elektroniniu paštu ar faksu. Išvados Taigi visi matome kaip sparčiai šiuo metu plinta informacinės technologijos. Nuo pirmųjų raštų, rašytų ant papiruso, iki spausdinimo mašinos išradimo praėjo net 3400 metų. O dabar viskas tobulėja milžinišku greičiu. Todėl XXI amžius tikriausiai bus kompiuterių ir ryšių, informacinių technologijų revoliucijų amžius. Mes prie to artėjame ir sunku įsivaizduoti, kur ateinančios informacinės technologijos mus nuves.

Informatika  Referatai   (16,64 kB)

Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją. Štai paukščiai, pastebėję vanago šešėlį, tuojau sprunka į krūmus, voverės rudenį paslepia maistą ir žiemą, bado metu, jį atsikasa. Tai padeda išgyventi gamtoje. Kai kuriuos gyvūnus įmanoma išmokyti apdoroti ir dar sudėtingesnę informaciją: išdresiravus šunį jis gali lengvai atlikti įvairias komandas, beždžionės išmoksta naudotis įvairiais įrankiais ir t.t. O žmogus, kitaip negu kitos būtybės, dar ir sąmoningai mąsto. Tačiau ir jis netapo toks iš karto. Per ilgą evoliucijos raidą ištobulėjo jo smegenys, todėl apdorojo daugiau informacijos. Taip žmogus pradėjo vartoti primityviausius įrankius, palaipsniui perėjo prie sudėtingesnių ir sudėtingesnių ir pagaliau tapo tokiu, kokį mes dabar visi matome. Pirmykštės bendruomenės nariai dar neturėjo savo kalbos. Jie buvo tarsi izoliuoti vieni nuo kitų. Savo nuotaiką, idėjas perduodavo sutartiniais judesiais ir riksmais. Tačiau, vis dėlto, tai buvo jau protaujanti asmenybė. Eidami į medžioklę jie suplanuodavo kaip greičiau ir saugiau pagauti žvėrį, nepasiklysti miškuose. Ilgainiui žmonės pradėjo tarti vis ilgesnius skiemenis ir taip atsirado kalba. Tai labai pakeitė jų gyvenimą. Žodžiais buvo galima išreikšti viską: savo būseną, jausmus, mintis ir t.t. Žmonės turimą informaciją perduodavo draugams, vaikams, anūkams. Taip žinios keliavo iš vieno pasaulio krašto į kitą, iš kartos į kartą, tačiau kada nors vis tiek užsimiršdavo. Todėl pirmykščiai žmonės pradėjo informaciją užrašinėti molinėse plytelėse, iškalti akmenyse. Tada raštas dar nebuvo toks tobulas kaip dabar. Buvo piešiami įvairūs simboliai ir gyvūnai. Uoloje iškalta piramidės statyba: 1 Vėliau simboliai tapo vis įvairesni ir sudėtingesni – taip atsirado raštas. Sparčiausiai jis tobulėjo išsivysčiusiose civilizacijose. Maždaug prieš 4000m. egiptiečiai tekstus pradėjo rašyti ant papiruso. Tačiau tuo metu juos galėjo įsigyti tik turtingiausi žmonės, nors ir patys dar nelabai mokėjo skaityti. Atsiradus vis daugiau raštingų žmonių, knygų skaičius ėmė didėti. Maždaug III a. pr. Kr. Aleksandrijoje (Egipte) buvo įkurta viena pirmųjų pasaulio bibliotekų. Pasiuntiniai keliaudavo po pasaulio kraštus ir supirkinėdavo pergamento ritinius ir rankraščius. Prasidėjo didelių informacijos kiekių kaupimas ir saugojimas. Vėliau įvairiose šalyse buvo išrastas būdas popieriui gaminti. Kinijoje jį pradėta naudoti apie 105m., Japonijoje 610 m., Arabijoje 701 m. Popierius tapo patogiausia ir pigiausia priemonė ant ko rašyti, todėl greitai išplito. O knygų paklausa ir toliau kilo, todėl J. Gutenbergas 1438m. išrado spausdinimo mašiną, kuri paskatino raštingumo plitimą ir mokslo pažangą. Buvo galima pigiai ir greitai spausdinti raštus. Knygos tapo prieinamos visiems. Pradėjo eiti spauda. Bet šis informacijos perdavimo būdas buvo lėtas, nes reikėjo gabenti (pervežti) patį informacijos užrašą. Žmonės gaudavo pasenusią informaciją. Norint skubiai pranešti apie pavojų dar buvo kuriami laužai arba vykstama į kitą gyvenvietę, nes mokslas dar nebuvo tiek pažengęs, kad būtų galima labai greitai pasiųsti žinutę. Informacijos perteikimo greitis ir tikslumas įvairiais atstumais iš esmės labiausiai pasikeitė XIX a. 1837m. amerikietis S. Morzė išrado telegrafo aparatą. Juo buvo galima greitai pasiųsti informaciją įvairiais atstumais. Telegrafo kabeliai buvo nutiesti tarp didžiųjų pasaulio miestų. O 1839m. atsirado ir Vilniuje. Tačiau norint juo naudotis reikėjo mokėti Morzės abėcėlę, kuri sudaryta iš taškų ir brūkšnių. Šis būdas yra gana kėblus, nes galima greitai susipainioti. Norėdamas to išvengti amerikietis A.G.Belas 1837m. išrado telefoną. Juo buvo galima greitai perduoti garsą iš vieno telefono aparato į kitą. Visa tai labai pagreitino informacijos perdavimą, nes nebereikėjo rašyti laiškų ir laukti kol jie pasieks adresatą , tapo įmanoma labai greitai susisiekti su tolimomis gyvenvietėmis. Vėliau pradėta ieškoti būdų kaip informaciją perduoti be telefono ar telegrafo laidų. Informacijos mainai ir toliau tobulėjo. Priėmėjas Siuntėjas mainų kanalas 1895 m. rusų mokslininkas A.Popovas sukūrė pirmąjį radijo imtuvą. O 1901 m. perduotas signalas iš Europos į Ameriką. Radijo bangos galėjo sklisti erdvėje, joms nebereikėjo kabelių kaip telefonui ar telegrafui. Iš radijo stoties transliuojamų laidų galėjo klausytis daug gyventojų. Sekantis tobulėjimo etapas buvo ieškoti būdų kaip perduoti vaizdą. Teoriškai ši galimybė jau buvo pagrįsta XIX amžiaus 8 – 9 dešimtmetyje, bet niekaip nerasta būdų kaip tai padaryti. Pirmuosius optinius mechaninius prietaisus vaizdui suskaidyti elementais 1884 m. sukūrė P. Nipkovas (Vokietija). 1907 m. B. Rozingas (Rusija) sukūrė prietaisų kurie tapo dabartinės televizorių sistemos pagrindu. Maždaug po 30 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse pradėtos transliuoti reguliarios televizijos laidos. Gyventojai galėjo ne tik girdėti garsą, kaip per radiją, bet ir matyti vaizdą. Prasidėjo filmų, televizijos laidų kūrimas. Informacijos perdavimas toli pažengė į priekį. Tačiau žmogus stengėsi automatizuoti ne tik fizikinį bet ir protinį darbą – informacijos apdorojimą. Šiam tikslui ir buvo pradėta kurti elektronines skaičiavimo mašinas. 1945 m. JAV sukurta pirmoji elektroninė mašina, skirta balistikos (artilerijos) uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC. Ilgainiui tokio tipo mašinos tobulėjo, jų taikymo sritis nuolat plėtėsi, jos pradėjo apdoroti vis įvairesnę ir įvairesnę informaciją. O 1976 m. JAV buvo sukurtas ir pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. Iš pradžių jie buvo labai brangūs, griozdiški, dažnai gesdavo. Dėl to juos naudojo daugiausia mokslininkai. Ištobulėjus elektronikai kompiuteriai labai atpigo ir smarkiai padidėjo jų galimybės. Šiuo metu jie gali apdoroti tekstinę, vaizdinę, grafinę, garsinę ir kitą informaciją. Jie įsikišo į viso pasaulio žmonių gyvenimą. Didžiųjų pasaulio bankų, gamyklų darbą iš dalies valdo kompiuteriai. Jie patys gali kontroliuoja kitų įrenginių darbą, parduotuvėse skaičiuoja pirkinių kainas. Taigi daug darbo iš žmonių perima kompiuteris. Mes jau nebegalime savo rankomis padaryti tokių kokybiškų daiktų, kuriuos padaro kompiuterinės technologijos. Žmonės ir kompiuteriai bendrauja skirtingai: kalba ir daina sklinda garso bangomis, kurių kiekvienas tonas kompiuteryje virsta 1 ir 0 rinkiniu, vaizdas ir kita informacija taip pat perteikiama dvejetaine sistema. Kad ir ką galvotume – elektroninė kompiuterių kalba yra ateities kalba. Ateityje juo naudotis reikės išmokti taip kaip skaityti ar rašyti. Tačiau didžiausią perversmą ryšių technologijose padarė Interneto atsiradimas. Kad ir kaip keista, bet jis buvo kurtas ne tokiems tikslams kaip dabar naudojamas. JAV reikėjo patikimos kompiuterinės sistemos, kuri išliktų gyvybinga net branduolinio smūgio atveju, kai sunaikinus vieną valdymo centrą, jo valdymą perimtų kitas ir t.t. Tokia sistema įgavo pirmąjį veikiantį pavidalą 1969 m. ir vadinosi Arpanetas. 1971 m. per kompiuterių tinklą buvo pasiųsta pirmoji elektroninio pašto žinutė. Po poros metų R. Metkalfas sukūrė technologiją Elthernet, skirtą palaikyti ryšiui tarp atskirų kompiuterių, ir sukonstravo pirmąsias tinklo kortas. Vėliau, praėjus didžiausiam karo pavojui, rinkos jėgos išstūmė šią sistemą iš vyriausybės glėbio. Tačiau ji, kaip pagrindinis Interneto kamienas, veikė tik iki 1990m. Specialaus tinklinio protokolo TCP/IP sukūrimas žymi, jog atsirado Internetas. Tais pačiais 1990m. Šveicarijoje buvo sukurtas WWW (“pasaulinio voratinklio”) prototipas. Prasidėjo masinis Interneto serverių augimas. WWW dokumentai gali būti įvairiausių formų: tekstas, grafika, vaizdas (video), garsas (audio). Internetas stumia gyvenimą už senų fizikinių laiko ir erdvės ribų, įgalina klajoti po pasaulį neišeinant iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis, keistis mokslinių tyrimų rezultatais su kolegomis visame pasaulyje, skaityti ką tik pasirodžiusius straipsnius ir t.t. Dešimtys milijardų skaičiais užkoduotų žodžių kasdien cirkuliuoja Internete. Informacinės technologijos plinta ir tobulėja neregėtu greičiu. Bet kokią informaciją galima paskleisti po pasaulį per dieną. Niekas nežino kokie ryšių tinklai seks po Interneto. Kiekvieną šimtmetį žmonės gaudavo vis daugiau informacijos. Prieš atsirandant raštui, žmonės pasitikėjo tik atmintimi. Prieš atsirandant telefonui, žmonės jautė malonumą rašyti laiškus ir juos gauti. Prieš atsirandant televizoriams ir kompiuteriams, žmonės daugiau bendravo, buvo glaudesni šeimos ir kaimynų santykiai. Televizija pririšo žmones prie namų, izoliavo vienus nuo kitų. Jau dabar, kai kurie geriau pažįsta televizijos serialų žvaigždes nei savo kaimynus. Užuot tiesiogiai pareiškę užuojautą nelaimės atveju, žmonės tai daro per laikraščius, o kitose šalyse – elektroniniu paštu ar faksu. Išvada Taigi visi matome kaip sparčiai šiuo metu plinta informacinės technologijos. Nuo pirmųjų raštų, rašytų ant papiruso, iki spausdinimo mašinos išradimo praėjo net 3400 metų. O dabar viskas tobulėja milžinišku greičiu. Todėl XXI amžius tikriausiai bus kompiuterių ir ryšių, informacinių technologijų revoliucijų amžius. Mes prie to artėjame ir sunku įsivaizduoti, kur ateinančios informacinės technologijos mus nuves.

Informatika  Referatai   (32,84 kB)

Velykų simbolika ir reikšmė. Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės”, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsū protįvių buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė. 2. Kiaušinio simbolika. Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad padaužius kiaušinį iš jo išlenda gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas. Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia bundančią augmeniją, geltona – priderusius javus. 3. Velykė. Vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Iš ryto kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du Velykės kiaušinius. 4. Velykų eglutė. Ko gero, mažai kas žino, kad per Velykas buvo puošiama Velykų eglutė. Prie vienos tiesios medžio šakos buvo rišamos eglės šakelės, taip dirbtinai sukuriant eglės formos medelį. Šiame medelyje būdavo padaromi lizdeliai, į kuriuos įstatomi kiaušiniai. Paprastai buvo įstatomi 9 ar 12 kiaušinių, mat šia skaičiai laikyti magiškais, nešančiais laimę. Toks medelis dar buvo puošiamas išsprogusios žilvičio kačiukais, popierinėmis gėlėmis, paukštelių formos sausainiais. Tikėta, kad kiaušiniai nuo šio medelio neša laimę ir sėkmę. 4. Velykų apeigos. • Kaip jau minėta, per Velykas buvo einama bukynių. Dauždavo kiaušinius dažniausiai vyrai. Tas, kurio kiaušinis buvo stipriausias, garsėdavo per kelis kaimus. • Ridinėjami kiaušiniai buvo per specialų lovelį. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausia, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi. • Velykų dieną vaikai, dažniausia iki 8 metų, eidavo kiaušiniauti. Atėjęs į trobą vaikas sudainuodavo nedidelį posmelį, pvz.: „aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis...” ir įsikišdavo piršta į burną – tai buvo ženklas, kad jis prašo kiaušinio. Įkišti du pirštai reiškė, kad vaikas prašo dviejų kiaušinių. • Vaikinai per velykas eidavo dėdinėti. Ta, kuri neturėdavo kiaušinių, buvo prievarta nuvedama į vištidę ir sodinama į vištos gūžtą perėti. • Suaugusieji eidavo lalauti. Pasiėmę barškučius jie eidavo į laukus ir laimino jų šeimininkus dainomis. Lalavimu ši apseiga vadinama todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai: „ai lalu lalu”, „ei lalo” ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas daivės Lelos garbei.

Dailė  Referatai   (6,25 kB)

Yra žinomos dvi dauginimosi formos: lytinis ir nelytinis dauginimasis. Nelytinis dauginimasis. Vykstant nelytiniam dauginimuisi dalyvauja tik viena motininė būtybė, kuri dalijasi, pumpuruojasi arba išaugina sporas. Nelytinis dauginimasis paplitęs augalų tarpe ir žymiai rečiau sutinkamas gyvūnų gyvenime. Dauginantis nelytiniu būdu susiformuoja dvi ar daugiau dukterinių būtybių, kurių paveldimosios savybės panašios į motininės būtybės. Nelytiniu būdu dauginasi bakterijos ir melsvadumbliai. Jų kūnas dalijasi pusiau ir susidaro du atskiri savarankiški organizmai. Dalydamiesi į dvi ar daugiau dalių dauginasi pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai. Pumpuruodamiesi dalijasi mieliniai organizmai, hidros, hidroidiniai ir koraliniai polipai ir kt. bestuburiai. Ant motininio kūno atsiranda pumpurėlis, kuris auga. Atsiskyręs nuo motininio kūno jis tampa savarankišku organizmu. Daugelio rūšių plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės gali dalintis į kelias dalis, kiekviena iš šių dalių ataugina trūkstamus organus ir virsta savarankišku organizmu. Dauguma augalų dauginasi nelytiniu būdu, sporomis - haploidinėmis ląstelėmis, padengtomis standžiu apvalkalėliu ir atspariomis nepalankioms gyvenimo sąlygoms. Sporas daugiausia augina sausumos augalai. Dumbliai ir kai kurie vandenyje augantys augalai dauginasi zoosporomis, turinčiomis žiuželius ir galinčiomis judėti vandenyje. Sausumos augalų sporos negali judėti, ir jas išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai. Viena iš dažniausiai sutinkamų augalų nelytinio dauginimosi formų yra vegetatyvinis dauginimasis. Daugelis medžių ir krūmų dauginasi atlankomis (vynuogės, serbentai), ūsais (žemuogės, braškės), šaknų atžalomis (daugelis žolių, lapuočiai ir spygliuočiai medžiai), ataugomis (nuo medžių, šakų ar kelmų), svogūnais (tulpės, narcizai), stiebagumbiais (bulvės), šakniastiebiais (mėtos), auginiais (medžiai, krūmai), lapais (begonijos). Vaismedžiai dauginami skiepijimu. Augalai, kurie dauginasi vegetatyviniu būdu, paveldi motininio augalo požymius. Ši savybė taikoma žemės ūkyje, siekiant greitai gauti gausų derlių (pvz. bulvių) ir išsaugoti vertingas kultūrinių augalų veisles. Vegetatyvinis dauginimasis taikomas sodininkystėje, daržininkystėje, gėlininkystėje ir kt. Lytinis dauginimasis. Augalams ir gyvūnams dauginantis lytiniu būdu, turi dalyvauti dvi būtybės: vyriškoji ir moteriškoji. Įvairių rūšių bestuburių ir stuburinių lytinės ląstelės skiriasi dydžiu ir forma. Moteriškos būtybės lytiniuose organuose susidaro kiaušialąstės arba kiaušinėliai, vyriškosios būtybės - spermiai arba spermatozoidai. Moteriškoji ir vyriškoji gameta susilieja, ir susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas organizmas. Kiaušialąstės dažniausiai būna apskritos, jų citoplazmoje - trynys, kuriame sukauptos atsarginės maisto medžiagos. Kiaušialąstės yra nejudrios. Daugumos stuburinių kiaušinėliai yra maži. Žuvų, varliagyvių, roplių ir paukščių kiaušinėliai dideli, juose yra daug trynio. Vyriškosios lytinės ląstelės - spermatozoidai yra daug mažesni už kiaušinėlius. Jie yra judrūs. Spermatozoidas turi galvutę, kurioje yra branduolys, kaklelį, uodegėlę, ji padeda spermatozoidui judėti. Lytiniu būdu dauginasi dauguma stuburinių gyvūnų. Tačiau stuburinių gyvūnų lytinis dauginimasis daugybe aspektų skiriasi. Stuburinių evoliucijoje galime pastebėti jų laipsnišką prisitaikymą gyventi sausumoje. Vienas iš svarbiausių sunkumų, kurį būtina nugalėti, pereinant iš vandens į sausumą buvo dauginimasis. Dauguma žuvų savo gametas išleidžia tiesiai į vandenį, jų apsivaisinimas - išorinis. Daugumai rūšių būdinga lervos stadija, rūpinimasis palikuonimis - retas reiškinys. Varliagyvių gyvenime yra daugybė pavyzdžių, kaip jie prisitaikė gyventi sausumoje, tačiau tik nedaugelis jų susijęs su dauginimusi. Kad varliagyviai galėtų daugintis, jei turi sugrįžti į vandenį, ir ankstyvosios jų vystymosi stadijos taip pat praeina vandenyje. Ropliai yra pirmieji stuburiniai, kurie pilnai dauginasi ir vystosi sausumoje. Aišku, kad sausumoje negalima “išmėtyti” gametų į supančią aplinką. Todėl pirmoji būtina sąlyga perėjimo gyventi į sausumą buvo vyriškų lytinių ląstelių patekimas į patelės kūną, t.y. vidinis apsivaisinimas. Būtent toks apsivaisinimas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams.Vykstant vidiniam apsivaisinimui gametų susiliejimo tikimybė išaugo, todėl jų skaičius sumažėjo. Daugumos augalų gyvenime pastebima lytinė ir nelytinė kartų kaita. Ji būdinga samanoms, paparčiams, pataisams, asiūkliams. Viena iš šio proceso priežasčių yra organizmų nesugebėjimas judėti, ir todėl sumažėja tikimybė susilieti gametoms, todėl daugelis augalų dauginasi nelytiniu būdu. Visiems sausumos augalams ir kai kuriems dumbliams būdingas lytinis dauginimasis. Kad samanos ir sporiniai induočiai galėtų apsivaisinti būtinas vanduo, nes spermatozoidai žiuželių pagalba turi susirasti kiaušialąstę ir veikiami specialių cheminių dirgiklių ją apvaisinti. Tačiau evoliucijos procese kai kurie augalai užėmė sausumos plotus, kurie yra toli nuo vandens. Dėl to keitėsi lytinio dauginimosi būdas. Gametofitai (lytinė karta) redukavosi, prisitaikė gyventi sporofito kūne (nelytinė karta) ir maitintis jo pagamintu maistu. Mikrosporos virto žiedadulkėmis. Jos, patekusios ant sėslaus, suaugusio su sporofitu, redukuoto gametofito, dygo, dulkiadaigyje formavosi vyriškos lytinės gametos, kurios sporofite apvaisindavo kiaušialąstę. Taip atsirado sėklos. Sausumos augalai perėjo iš dauginimosi sporomis į dauginimąsi sėklomis. Sausumos augalų vyriškos lytinės ląstelės vadinamos spermiais. Spermiai yra plikos, be žiuželių ląstelės. Spermius turi plikasėkliai ir gaubtasėkliai. Tokiu būdu yra garantuojamas palikuonių aprūpinimas maistu ir apsauga, taip pat paplitimas. Lytinis dauginimasis pranašesnis už nelytinį dauginimąsi tuo, kad sudaro galimybę atsirasti įvairioms abiejų tėvų paveldimųjų požymių kombinacijoms. Todėl palikuonys gali būti gyvybingesni už abu savo tėvus.

Biologija  Konspektai   (7,35 kB)

Papraščiausią gyvą organizmą sudaro vienintelis struktūrinis vienetas - ląstelė. Sudėtingesnius organizmus - gyvūnus ir augalus - sudaro šimtai, net milijonai ląstelių; visi organizmai turi daug bendrų požymių, bet svarbiausias jų yra dauginimasis. Kiti požymiai yra judėjimas, reagavimas į aplinką, gebėjimas panaudoti sau aplinkos energijos šaltinius; tai priklauso nuo tam tikrų ląstelės molekulių - fermentų veiklos. Nors iš pažiūros gyvųnai ir augalai yra labai skirtingi, iš esmės jie skiriasi tik būdais, kuriais reiškiasi jų pagrindinė gyvybinė veikla. Gyvūnų judeėjimas akivaizdus, o augalų judėjimas reiškiasi tik jų ląstelių viduje. Gyvūnai turi sudėtingą nervų sistemą, kuri padeda orientuotis aplinkoje; augalai jautrūs šviesos ir sunkio poveikiui. Daugybės cheminių elementų sintezei augalai naudoja Saulės energiją; gyvūnų energijos šaltinis yra augalai, kuriais jie minta tiesiogiai arba medžiodami augalėdžius gyvūnus. Gyvybei palaikyti būtina pusiasvira tarp organizmo gebėjimo gamintis energiją ir visų energiją eikvojančių funkcijų - augimo, judėjimo ir ląstelės atgaminimo. Kiekviena augalo ar gyvūno fermentų sistema, gaminanti naujas molekules organizme, turi būti suderinta su molekules skaidančia ie energiją išskiriančia sistema. Organizmo medžiagų apykaita yra šių dviejų sistemų veiklos išdava. Nors formų ir sudėties įvairovė yra didelė, visi gyvi organizmai susideda iš tų pačių molekulių gaminimo blokų: baltymų, angliavandenių, nukleininių rūgščių ir riebalų. Nukleininės rūgštys saugo ir perduoda iš tėvų vaikams genetinę informaciją; baltymai yra svarbiausi organizmų struktūriniai elementai, be to, jie veikia ir kaip katalizatoriai (fermentai), spartinantys nesuskaičiuojamą daugybę cheminių reakcijų, būtinų gyvybei palaikyti; angliavandeniai ir riebalai yra energijos šaltiniai, be to, visų rūšių organizmų statybiniai blokai. Kokia buvo gyvybės pradžia ? Kad suprastume, kaip atsirado gyvybė, turime suvokti, kaip atsirado cheminiai elementai. Kosmose susidariusioje Žemėje iš pradžių gyvybės nebuvo. Nuodinga atmosfera ir nepaprastai aukšta temperatūra neleido organizmams gyvuoti. Net ir papraščiausioms gyvybės formoms įsitvirtinti besiformuojančioje Žemėje buvo būtinas vienas svarbiausias žingsnis - cheminių gyvybės elementų raida. Šis žingsnis ar greičiau nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe. Šioje terpėje jau buvo deguonies, anglies dioksido ir azoto. Angliavandeniai, baltymai, nukleininės rūgštys ir riebalai, matyt, susidarė pirmykštėje Žemėje įsivyravus palankioms cheminėms sąlygoms. Beveik tikra, kad šie junginiai negalėjo patekti į Žemę jau galutinai susidarę, kaip manė kai kurie Karalienės Viktorijos laikų mokslininkai; yra pakankamai įrodmų, kad pirmykštės Žemės atmosferoje buvo visos sudedamosios dalys, būtinos sudetingesnėms gyvų organizmų molekulės susidaryti. Mokslininkams pavyko laboratorijoje sudaryti sąlygas, kurios jų manymu, buvo pirmykštėje Žemėje. Pirmuosius svarbesnius bandymus 1953 metais Čikagos universitete atliko Stenlis Mileris (Miller; gimė 1930) ir Haroldas Jurėjus (Urey; gimė 1893). Savaitę jie ledo elektros išlydžius per “pirmykštę atmosferą”. Ištyrę gautą “sriubą”, atrdo gyvybės molekulių: keturias aminorūgštis, kurių visada yra baltymuose, keletą riebiųjų rūgščių ir dar vieną biologiškai svarbią molekulę - karbamidą. Vėliau ir visų kitų su gyvybe susijusių molekulių buvo rasta panašiuose mišiniuose, gaunamuose imituojant pirmykštes mūsų planetos sąlygas. Cheminę sintezę besiformuojančioje Žemėje lėmė natūralus energijos šaltinis - Saulės ultravioletinia spinduliavimas ir šiluma, žaibai, Pav. 1. veikiančių vulkanų karštis, radio-aktyvumas, didžiulis slėgis ir šiluma, išsiskyrusi milžiniškiems meteoritams sudužus į Žemės paviršių. Pav. 1: JAV mokslininkai Mileris ir Jurėjus imitavo pirmykštes Žemės sąlygas. Jie sumaišė vandenilio, amoniako ir metano dujas (1). Po to jas sumaišė su vandens garais (2) ir leido jas per elektros išlydį (3); susidaręs skystys (4) buvo kondensuojamas ir gražinamas į apatinę kolbą. Šiame skystyje rastos keturios amino rūgštys . dalyvaujančios visų baltymų sintezėje, keletas riebalų ir kitos gyvybės molekulės. Pirmykštė “sriuba” Daugelį milijonų metų pamažu gaminosi gyvybiškai svarbios medžiagos - riebalai, angliavandeniai, nukleininės rūgštys ir amino rūgštys. Šios medžiagos ir sudarė “pirmykštę sriubą”. Kad gyvybė galėtų atsirasti, jos dar turėjo turėjo tarp savęs susijungti. Gyvybės cheminės evoliucijos svarbiausias momentas buvo nukleininių rūgščių susidarymas, kadangi kaip tik šios molekulės geba dvigubėti. Šis gebėjimas lemiamas, be jo nebūtų gyvybės. Pav. 2: Pirmieji sudetingesni vienaląsčiai organizmai tikriausiai susidarė susijungus paprastesnėms struktūroms. Baltyminiam sferoidui atsitiktinai prarijus nukleino rūgščių ir fermenų (baltymų), galėjo susidaryti normalios ląstelės užuomazga. Tokioje paprastoje ląstelės užuomazgoje, matyt, galėjo vykti svarbiausios cheminės reakcijos, panašios į vykstančias gyvose ląstelėse. Didelį poslinkį turbūt sukėlė tai, kad šios pirminės ląstelės (2) gebėjo praryti kitas smulkesnes ląsteles ar jų užuomazgas, panašias į pirmykštes bakterijas (1) ar dumblius (3). Kai kurių mokslininkų nuomone, dešrelių pavidalo ląstelės struktūros - mitochondrijos (5), kurios dalyvauja daugelyje energiją atpalaiduojančių reakcijų, yra prarytų pirmykščių bakterijų palikuonės. Analogiškai augalų ląstelių žalieji chloroplastai (4) galėjo kadaise gyvuoti kaip dumbliai. Religinis požiūris : Pasaulio sutvėrimas. Visi mes žinome, kad asavaime niekas nesusikuria. Mus supantis pasaulis, sklidinas harmonijos ir grožio, byloja apie didį ir išminingą Kūrėją. <…> “Dievas tarė : “ Tegulžemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rušį ! ” Ir taipįvyko. Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą ir medžius, nešančius vaisių pagal jų rušį, kuriuose yra jų sėkla. Dievas matė, kad tai buvogera. Tai buvovakaras ir rytas - trečioji diena.” <…> “Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus erdvėje dienas nuo nakties atskirti, ir tebūnie jos ženklais pažymėti laikas, dienos ir metai. Jos težiba dangaus erdvėje ir apšviečia žemę !” Ir taip įvyko. Dievas padarė du didelius šviesulius: diddesnįjį - dienai ir mažesnįjį nakčiai valdyti ir žvaigždes. Dievas joms paskyrė vieta dangaus erdvėje, kad šviestų žemei, valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Dievas matė, kad tai buvo gera. Tai buvo vakaras ir rytas - ketvirtoji diena. Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais, ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!” Taip Dievas ir sutvėrė milžiniškus jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie gyveno vandenyse, ir visus paukščius. Ir Dievas pamtė, kad tai buvo gera. Dievas juos palkaimino: “Veiskitės, dauginkitės ir pripildykite vandenys jūrose, o paukščiai žemę”. Tai buvo vakaras ir rytas - penktoji diena Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų veislę: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris!” Ir taip įvyko. “ Dviejų požiūrių apibendrinimas Kaip atsirado gyvybė mokslininkai įrodė teoriškai ir eksperimentiškai. Deja, krikščionybės teigimas gyvybės atsiradimas yra tik spelionė. Bet ši spelione yra pagrįsta žmonių įsitikinimu ir tikėjimu Dievu. Jį labai sunku paneigti ar patvirtinti. Žinoma, teigimas, kad gyvybė atsirado iš Dievo malonės, labai prieštarauja mokslui. Tačiau, mokslininkai taip pat negali pasigirti, kad jų teigiama gyvybės atsiradimo hipotezė yra šimtaprocentinė, nes ji išdalies yra tokia pati paslaptinga, kaip ir Bažnyčios skelbiamas gyvybės atsiradimas. Mokslas negali tikslai atsakyti, kaip susidarė gyvybinės ląstelės, teigiama, kad tai buvo atsitiktinumas: “nesuskaičiuojamų atsitiktinių įvykių seka pradėjo procesą, kurio metu atšiauri pirmykštė atmosfera, susidedanti iš vandenilio, metano, amoniako ir vandens garų, virto gyvybei atsirasti palankia terpe”. Tuo tarpu Bažnyčia šį “atsitiktinumą” paaiškina labai lengvai - tokia buvo Dievo valia. Čia ir susiduria mokslas ir religija. Tampa labai paprasta paaiškinti “tikrąjį gyvybės atsiradimą” - kartą Dievas nusprendė, kad laikas sukurti gyvybę ir jis suveda visus pagrindinius gyvybės cheminius elementus į vieną krūvą, kaip teigiama Bažnyčios - įvyko stebuklas, o toliau viskas vystėsi kaip ir teigia mokslininkai.Tačiau nejaugi viskas taip lengvai paaiškinama? Vis dėlto, priimta laikytis kokios nors vienos nuomonės, o tuo tarpu mokslo ir religijos skelbiamos nuomonės yra visiškai priešingos, ir viena kitai prieštarauja. Bet yra ir vienas panašumas - nei religija, nei mokslas nesugeba paaiškinti iki galo savo teiginių apie religijos atsiradimą.

Biologija  Referatai   (176,61 kB)

AUGIMO: auga ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi (dalijimosi tipas interfazė), susidaro I eilės spermotocitas (2n) BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: iš I eilės spermatocitų susidaro II eilės spermotocitai, turintys haploidinį chromosomų rinkinį (n). Ekvatorinis dalijimasis: iš II eilės spermotocitų susidaro keturi spermatidai, su hapl. rink. (n). FORMAVIMOSI: spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo organoidai, subresta ląstelės ir vadinamos spermatozoidais. OVOGENEZĖ Vystymosi fazės: DAUGINIMOSI: Mitozė: kariokinezė ir citokinezė. Ovogonijos atsiranda trečią embriono formavimosi mėnesį. Po gimimo naujų ovogonijų nesusidaro. Susidaro ovogonijos (2n). AUGIMO: auga, susiformuoja I eilės ovocitai, apupti folikulų. pasiruošia redukciniam dalijimuisi. BRENDIMO: dalijimosi tipas mejozė. Redukcinis dalijimasis: I eilės ovocitas praeina redukcinį dalij. ir susiformuoja II eilės ovocitas ir polinis (redukcinis) kūnelis. turi haploidinį (n) chrom. rinkinį. Ekvatorinis dalijimasis: iš II elės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir 3 poliniai kūneliai. Haploidinis chromosomų rinkinys (n) Subrendusi kiaušialąstė turi spermatozoido branduolį ir (2n) MITOZĖ Branduolio ir ląstelės dalijimosi būdas. Chromosomų rinkinys nepakinta 2n*2:2=2n Mitozė susideda iš : KARIOKINEZĖS (branduolio dalijimosi) ir CITOKNEZĖS (citoplazmos dalijimosi) INTERFAZĖ. G1 Ląstelė auga intensyvūs biosintezės procesai. formuojasi organoidai, branduolys sintetina RNR, formuojasi ribosomos, sintetinami baltymai. S Dvigubėja DNR G2 Dalijasi mitochondrijos ir chloroplastai kaupiasi ATP. PROFAZĖ. branduolyje chromosomos sukasi spirale. Centriolės išsiskiria į priešingus polius ir tarp jų susidaro dalijimosi verpstė, ištirpsta branduolio apvalkalėlis, chrom. išsidėsto citoplazmoj, branduolėliai išnyksta. METAFAZĖ. Baigia susidaryti dalijimosi verpstė. Chromatidės juda prie verpstės ir centromera prisitvirtina prie jos. Antriniai siūlai - tai prie kurių nėra chrom. prisitvirt. ANAFAZĖ. Pradeda chromatidės viena kitą stumti ir traukia jas verpstės siūlai į priešingus polius. Naudojama ATF energija. Chromatides vadinam chrom. TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė suyra, centriolės replikuojasi, susidaro branduolio apvalkalėlis, dalijasi citoplazma - viena nuo kitos atsiskiria dukterinės ląstelės, formuojasi branduolėliai. MEJOZĖ REDUKCINIS DALIJIMASIS I INTERFAZĖ. Replikuojasi ląstel. organoidai, ląstelė auga, replikuojasi DNR, sintetinami baltymai histonai. I PROFAZĖ. Chromosomos spiralizuojasi, homologinės chrom.(tėvo ir mamos) suartėja ir konjuguojasi. Homologinių chrom. pora - bivalentas. Bivalentai trumpėja ir storėja. Vėliau homologinės chrom. sudarančios bivalentus pradeda viena kitą stumti, išskyrus homologinių chromosomų susikryžiavimus. Susikryžiavimuose chromatidės gali nutrūkti ir tada genai pasikeičia - vyksta krosingoveris. Homologinės chromosomos pradeda viena nuo kitos tolti. Centriolės jei yra slenka į priešingus polius, suyra branduolėliai ir apvalkalas. Formuojasi verpstė. I METAFAZĖ. Chromosomos atsiskiria. Atsiranda dalijimosi verpstė, verpstės siūlai prisitvirtina prie centromerų bivalentų, pusiaujyje. Homologinės chrom. susikibusios galais, dukterinės chromatidės lieka sujungtos bendromis centromeromis. I ANAFAZĖ. Į priešingus polius slenka sveikos chrom. Centromeros nesidalija, chrom. dalijasi į haploidinius rinkinius I TELOFAZĖ. Kiekvienam poliui chrom. perpus mažiau (n), formuojasi branduolio membrana. Gyvūnų ląstelėje dalijasi citoplazma, augalų formuojasi ląst. sienelė EKVATORINIS DALIJIMASIS II INTERFAZĖ nėra. II PROFAZĖ. Nyksta branduolėliai, yra branduolio membrana, chromosomos spiralizuojasi, centriolės, jei yra, juda į polius, formuojasi verpstė. II METAFAZĖ. Centriolės formuoja verpstės siūlus, ląstelės ekvatoriuj išsidėsto chrom. , prie chromatidžių centomerų prisitvirtina siūlai II ANAFAZĖ. Dalijasi centromeros. Verpstės siūlai traukia chromatides į priešingus polius. II TELOFAZĖ. Chromosomos išsivynioja, verpstė išnyksta, centriolės dvigubėja, formuojasi haploidinis branduolys (n), Įvyksta citokinezė. Augalinėj susidaro dvi dukterinės ląstelės, gyvūninėj įsmauga didėja. NELYTINIS DAUGINIMASIS Nelytiniu būdu dauginasi viena atskira motininė būtybė. DALIJASI: Organizmas dalijasi pusiau ir susidaro du organizmai. Taip dauginasi: prakariotai (bakterijos), pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai (jie mitozės būdu). PUMPURAVIMASIS: Pumpuruojantis atsiskiria nedidelė motininės būtybės dalis ir tampa nauja būtybe. Tai: mieliniai organizmai, hidros, daug bestuburių. Kai kurie organizmai dauginasi dalydamiesi į kelias dalis. Kiekviena atsiaugina trūkstamus organus. Tai: plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės. SPOROMIS: Sporos - haploidinės ląstelės, atsparios nepalankioms sąlygoms. Tai daugiausiai sausumos augalai. Sporas išnešioja vėjas, gyvūnai, vanduo. Tai sporiniai induočiai, grybai, samanos. Zoosporos - kur turi žiuželius. Tai dumbliai, vandenyje augantys grybai. Jos gali pačios plisti. VEGETATYVINIS Atlankomis (vynuogės) Ūsais (braškės) Šaknų atžalomis (lapuočiai medžiai) Ataugomis (nuo kelmų) Svogūnais (tulpė) Stiebagumbiais (bulvės) Šakniastiebiais (daug. laukinės žolės) Auginiais (medžiai) Lapais Skiepijimais LYTINIS DAUGINIMASIS TIPIŠKAS Autbrydingas - susilieja dviejų individų lytinės ląstelės. Inbrydingas - susilieja to paties individo lytinės ląstelės (augalų savidulka). Dalyvauja vyriškoji ir moteriškoji būtybė. Susidaro jų lytinės ląstelės - gametos. susiliejus gametoms susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas org.. Kiaušinėliai ir spermatozoidai vystosi lytinėse liaukose - sėklidise ir kiaušidėse. (sporiniai induočiai,samanos) NETIPIŠKAS PARTENOGENEZĖ gemalo vystymasis iš neapvaisintos kiaušialąstės: (vėžiagyviai, bitės) GINOGENZĖ kiaušinėlis neapvaisinamas, spermatozoidas tik sužadina jį, kad jis dalintųsi: (apvalios kirmėlės, karosas) ANDROGENEZĖ žūva kiaušinėlio branduolys ir jį pakeičia spermatozoido branduolys. Nelytinio ir lytinnio dauginimosi palyginimas: Nelytinis dauginimasis : Dalyvauja vienas organizmas ir gametos nesusidaro, nevyksta mejozė, po nelytinio dauginimosi gaunami identiški individai. Jų pakiyimus sukelia tik mutacijos ir modifikacijos.Nevyksta apsivaisinimas. Nelytinio dauginimosi būdu gaunami identiški organizmai, paliakantys tą patį prisitaikymo lygį kaip ir tėvinės formos. Šis dauginimosi būdas yra ekonomiškas. Lytinis dauginimasis : Dalyvauja dvi tėvinės formos, kuriose susiformuoja gametos su haploidiniu chromosomų skaičiumi. Viename iš gyvenimo ciklų vyksta mejozė. Dėl jos po apsivaisinimo chromosomų nepadvigubėja. Mejozės metu, atsitiktinai atsiskiriant homologinėms chromosomoms ir jose vykstant susikryžiavimui, susidaro nauji genų dariniai, kurie padidina genetinę įvarovę. Vykstant redukciniam mejozės dalijimuisi, sutikus chromosomų konjugacijai arba jų pasiskirstymui, homologinės chromosomos gali neatsiskirti. Tada vietoje dviejų ląstelių su haploidiniu rinkiniu redukcinio dalijimosi pabaigoje susidaro tik viena ląstelė su diploidiniu rinkinių. Iš jos formuojasi diploidinės (neredukuotos) gametos. Susiliejus Vyr. ir Mot. neredukuotom gametom, gaunamos poliploidinės zigotos. Susiliejus gametų branduoliams susidaro zigota. Joje yra sąlygos reikštis tėvinei ir motininei genetinei informacijai. Vyksta apsivaisinimas, jo metu atsistato diploidinis chromosomų rinkinys, būdingas kiekvienos rūšies somatinėms ląstelėms. Jei mejozės redukcinio dalijimosi metu chromosomos neatsiskyrė, po apsivaisinimo vystosi poliploidas. Palikuonys genetiškai skiriasi. Jie yra medžiaga natūraliai atrankai. Prisitaikoma prie aplinkos sąlygų. Neekonomiškas dauginimosi būdas. MEJOZĖS IR MITOZĖS PANAŠUMAI 1. Prieš redukcinį dalijimąsi replikuojasi DNR, sintetinami struktūriniai ir funkciniai baltymai. Replikuojasi ląstelės organoidai. Sintetinama ATP. 2. Praeinamos tos pačios fazės. 3. Panašus citokinezės mechanizmas. 4. Profazėje ir I profazėje išnyksta branduolėliai, branduolio apvalkalėlis, formuojasi verpstė. 5. Naudojama ATP energija. MITOZĖS IR MEJOZĖS SKIRTUMAI Profazė: mitozė chromosomų nesimato. Homologinės chromosomos nesikonjuguoja. Susikryžiavimai nesusidaro. Nevyksta krosingoveris. Mejozė: I profazėje matosi chromomeros, homologinės chromosomos konjuguojasi, susidaro susikryžiavimai, vyksta krosingoveris. Metafazė: mitozė Chromotidžių poros išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje. Centromeros būna vienoje plokštumoje. Mejozė : I metafazėje homologinės chromosomos išsidėsto ekvatoriaus plokštumoje pora prieš porą. Dalijimosi verpstės siūlai prisitvirtina prie šalia pusiaujo pusiaujo plokštumos susirinkusių bivalentų centromerų. Anafazė: mitozė Dalijasi centromeros, identiškos chromatidės išsiskiria. Mejozė I anafazėje centromeros nesidalina. Į l!stelės polius nueina chromosomos, sudarytos iš dviejų chromatidžių. Išsiskyrusios chromatidės II anafazėje dėl konjugacijos gali būti nevienodos. Telofazė : Mitozė Susidaro dvi dukterinės ląstelės, kurios turi homologines chromosomas. Chromosomų skaičius jose toks pat kaip ir motininėje (2n). Dukterinės ląstelės genetiškai tokios pat kaip ir motininė ląstelė. Mejozė II telofazėje chromosomų dvigubai mažiau negu motininėje ląstelėje: dukterinės ląstelės turi tik vieną chromosomą iš homologinės chromosomų poros. Dėl įvykusio krosingoverio, genetinė informacija ląstelėje yra nepįakitusi. Mejozės metu susiformuoja viena kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai arba keturi spermatidai. Susiformavusios ląstelės turi (n) chromosomų rinkinį. Dalijimosi vieta :Mitozė Gali vykti diploiduose ir poliploiduose. Vyksta formuojantis somatinėms ląstelėms, kai kurioms sporoms. Mejozė Diploiduose, haploiduose ir poliploiduose. Vykstant gametogenezei ir sporogenezei. Spermatogenezės ir ovogenezės palyginimas: Dauginimosi zona Mitozė: Spermatogenezė: pirminės embrioninės ląstelės dalijasimitozės būdu ir susiformuoja spermatogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Šis procesas vyksta tik lytiškai subrendusiame organizme. Ovogenezė Pirminės embrioninės ląstelės dalijasi mitozės būdu ir susiformuoja ovogonijos, turinčios (2n) chromosomų rinkinį. Ovogonijos susiformuoja trečią embriono vystymosi mėnesį. Augimo zona Interfazė: Spermatogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir pasiruošia redukciniam dalijimuisi. Augimo pabaigoje turime pirmos eilės spermatocidus. Ovogenezė Kiekviena ląstelė auga iki reikiamo dydžio ir susiformuoja pirmos elės ovocitai, apsupti pirminių folikulų. Šios ląstelės būna pasiruošusios redukciniam dalijimuisi. Brendimo zona Mejozė Redukcinis dalijimasis Spermatogenezė Pirmos eilės spermatocitai praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės spermotocitai. Jie turi haploidinį hromosomų rinkinį. Ovogenezė Pirmos eilės ovocitas praeina redukcinį dalijimąsi ir susiformuoja antros eilės ovocitas ir polinis kūnelis, abu turi po haploidinį hromosomų rinkinį.Ekvatorinis dalijimasis Spermatogenezė Iš antros eilės spermatocitų susiformuoja keturi spermatidai su haploidiniu hromosomų rinkiniu (n) Ovogenezė Iš antros eilės ovocito susiformuoja kiaušialąstė ir trys poliniai kūneliai, jų visų chromosomų rinkinys haploidinis (n). Formavimosi zona Būdinga tik spermatogenezei. Spermatidų branduolys sumažėja ir virsta galvute. Citoplazmoje susidaro judėjimo bei bei įsiskverbimo į kiaušialąstę organoidai. Po šių pakitimų ląstelės vadinamos spermatozoidais

Biologija  Konspektai   (5,71 kB)

Pradžioje Žemė buvo plokščia. Bet tada ji kažkur turėjo baigtis, nebent manytume ją nusitęsusią iki begalybės. Tačiau begalybė yra dar neaiškesnė koncepcija – ir iki pat Viduramžių žmonės baiminosi, kad Žemės pakraščiai gali nukristi. Kas yra už tų pakraščių, buvo nežinoma. Dangus stebino ir įkvėpdavo. Žydų, krikščionių ir islamo religijos laikosi požiūrio, kad Visata gana jauna. Vyskupas Usher paskaičiavo Visatos amžių esant 4004 m. pr.m.e. - sudėdamas ST žmonių metus. Šį požiūrį palaiko ir tai, kad žmonijos kultūra ir technologija tebesivysto (ir gana sparčiai). Jei pradžia būtų anksčiau, mes būtume daug labiau išsivystę. Prieš 6 tūkst. metų šumerai Žemę padėjo Visatos centre. Vėliau šį Visatos įvaizdį perėmė babiloniečiai ir graikai. Bet graikai buvo pirmieji, išsakė mintį, kad Žemė yra rutulys. Apie 340 m.pr.m.e. Aristotelis (Apie dangaus kūnus) aprašė, kaip iš tolumos atplaukia laivai. Be to jis nustatė, kad Mėnulio užtemimus sukelia Žemės šešėlis. Trečia, keliautojai liudijo, kad šiauresniuose kraštuose Šiaurinė yra pakilusi aukščiau. Graikų filosofai, kaip Aristotelis, laikė Visatą neturint pradžios. Ji buvo, yra ir bus amžinai. Va tik katastrofos nuolat nubloškia žmoniją į jos pradžią... Pitagoriečiai ir Aristarchas iš Samos (apie 270 m.pr.m.e.) buvo pasiūlę heliocentrinį Visatos modelį. Apie 150 m. Klaudijus Ptolomėjus (Ptolomaeus) pasiūlė savo geocentrinės Visatos (panašios į svogūną) modelį. Planetų orbitų nuokrypius bandė paaiškinti jų sukimusi apie savo centrus. Ši sistema dominavo iki pat 16 a. Tačiau 1514 m. lenkų astronomas N.Kopernikas vėl pasiūlė heliocentrinį modelį. Saulė juda dangumi dėl Žemės sukimosi apie savo ašį. Vėliau G.Galilėjus (1564-1642) sukūrė teleskopą ir atrado 4 Jupiterio palydovus. 1594 m. vokiečių astronomas Johanas Kepleris nurodė, kad planetos juda ne apskritimais, o elipsėmis. Vokiečių fizikas Boltzmann atrado dėsnį, vadinamą Antruoju termodinamikos - entropijos kiekis Visatoje nuolat didėja. Tai veda prie išvados, kad Visata turi pradžią, nes kitaip joje tvyrotų visiškas chaosas. Keplerio modelis įsigalėjo 17 a. Niutonas nustatė gravitacijos dėsnius. Bet, pagal visuotinį traukos dėsnį, žvaigždės traukia viena kitą ir visos turėtų sukristi į vieną tašką. Todėl visata buvo laikoma begaline su tolygiai pasiskirsčiusiomis žvaigždėmis. Tačiau stebėjimai tai neigė, nes egzistuoja galaktikos ir žvaigždžių spiečiai. Tad Einšteinas specialiojoje reliatyvumo teorijoje įvedė "kosmologinę konstantą", anuliuojančią tą trauką. Bet vėliau jis sakė, kad tai buvo jo didžiausia gyvenimo klaida. Ptolomėjaus Visata Koperniko sistema Ar Visata begalinė? Kas už jos ribų? Kas buvo iki jos? Ar tada buvo laikas ir erdvė? Šiuos klausimus kėlė ir svarstė I.Kantas (1724-1804), padaręs išvadą, kad atsakymai yra anapus žmogiškojo pažinimo. Šiuolaikinėje astronomijoje stebima Visata yra baigtinė, susikūrusi kažkur prieš 12-15 mlrd. Metų "Didžiojo sprogimo" metu, kai ji pradėjo plėstis (tai 3-me dešimtmetyje nustatė E.Hubble (1889-1953), atradęs raudonąjį poslinkį). Tolimos galaktikos tolsta nuo mūsų - kuo tolimesnės, tuo greičiau. Atstumas tarp galaktikų didėja. Iki sprogimo, erdvės ir laiko sąvokos yra beprasmės.

Astronomija  Rašiniai   (65,37 kB)

Nors pirmą teleskopą tikriausiai išrado olandai, Galilėjus pirmasis jį nukreipė į žvaigždes 17-ame amžiuje. Jis naudojo refraktorių (viršutinis), sudarytą iš dviejų lęšių. 18-o amžiaus teleskopu (vidurinis) gauti vaizdai būdavo neryškūs dėl įvairių lęšių neatitikimų. Apatinis teleskopas yra reflektorius, turintis du veidrodžius bei lęšį, kas pagerina spalvų kokybę ir nereikalauja ilgų “vamzdžių”. 2. Refraktorių veikla Teleskopai yra dviejų rūšių - refraktoriai ir reflektoriai. Ir vieni, ir kiti turi savo pranašumų, bet, deja, ir trūkumų. Refraktoriai buvo sukurti XVII a. I dešimtmetyje. Juos naudojo Galilėjas Galilėjus (1564-1642) ir jo amžininkai. Dangaus kūno šviesa krinta į tam tikros formos refraktoriaus lęšį, vadinamą objektyvu; jis fokusuoja šviesos spindulius. Gautas atvaizdas didinamas antruoju lęšiu, kuris vadinamas okuliaru. Kuo didesnis objektyvas, tuo daugiau šviesos surenka teleskopas: 15,2 cm refraktoriaus šviesos galia dukart didesnė negu 7,6 cm refraktoriaus. Objektyvo paskirtis - surinkti kuo daugiau šviesos, o atvaizdą didina okuliaras. Kiekvienas teleskopas turi kelis okuliarus, kuriuos prireikus galima keisti. Kokį okuliarą naudoti, lemia surinktos šviesos kiekis. Pavyzdžiui, 500 kartų didinantis okuliaras netinka 7,6 cm refraktoriui, nes taip smarkiai padidintas vaizdas bus labai blyškus ir neryškus. Toks okuliaras tinka tik tada, kai objektas didelis. Visi refraktoriai turi vieną bendrą trūkumą: jie sukuria netikrom spalvom nuspalvintą atvaizdą. Tai lemia šviesos prigimtis. Baltą šviesą sudaro įvairiausio spektro spalvos. Šviesos pluoštui sklindant pro objektyvą, skirtingo bangos ilgio spinduliai užlinksta nevienodai: ilgabangiai mažiau, trumpabangiai labiau. Dėl to raudonieji spinduliai fokusuojami toliau nei mėlynieji. Taip gaunamas spalvotas šviesulio atvaizdas, gražus pažiūrėti, bet astronomams nepageidautinas. Šio reiškinio išvengiama naudojant sudėtinius objektyvus iš kronstiklo (mažesnio optinio tankio) ir flintstiklo (didesnio optinio tankio), kurie turi skirtingus lūžio rodiklius ir panaikina atsiradusias spalvas. Jų taip pat išvengiama didinant lęšių skaičių (kaip fotoaparatuose), bet dėl to stebėtojo akį pasiekia mažiau šviesos. Ši dilema labai svarbi astronomijoje. 3. Reflektoriai Pirmą veikiantį reflektorių 1671 m. padarė Izaokas Niutonas (1642-1727). Reflektorius veikia visai kitokiu principu. Niutono sistemos teleskope šviesa pro atvirą vamzdį krinta į jo dugne esantį pagrindinį veidrodį. Šio veidrodžio paviršius yra įgaubto paraboloido formos. Nuo jo šviesa atsispindi atgal į pagalbinį plokščią veidrodį, pakreiptą 45 kampu. Pastarasis nukreipia šviesą į vamzdžio šoną; čia ji sufokusuojama, ir okuliare matomas padidintas atvaizdas. Plokščiasis veidrodis vamzdyje šiek tiek susilpnina šviesą, bet nuostolis nedidelis, be to, Niutono sistemos teleskope nėra kaip jo išvengti. Kadangi veidrodis vienodai atspindi visų spalvų spindulius, reflektoriaus objektyvas chromatinės aberacijos neturi: ji šiek tiek pasireiškia nebent okuliare. Šiuolaikiniai veidrodžiai gaminami iš specialaus stiklo ir dengiami plonu, šviesą gerai atspindinčios medžiagos, pavyzdžiui, aliuminio ar sidabro, sluoksniu. Niutono sistema - tik vienas iš reflektorių tipų. Kasegreno ar Gregorio sistemų reflektoriuose pagalbinis veidrodis yra išgaubtas ir surinktą šviesą atspindi atgal pro skylę pagrindiniame veidrodyje. Heršelio reflektoriaus pagrindinis veidrodis pakreiptas į šoną, o pagalbinio išvis nėra. Tačiau dėl to iškraipomas vaizdas (distorsija). Dabar Heršelio reflektoriai nebenaudojami. Ričio ir Kretjeno sistemos reflektoriai neturi sferinės aberacijos, komos, astigmatizmo. 4. HABLO KOSMINIS TELESKOPAS Hablo nuotrauka - Galalktika M100 Hablo kosminis teleskopas, skriejantis Žemės orbita, turi 10 kartų didesnę rezoliuciją nei kuris nors kitas Žemės teleskopas. Kadangi jam vaizdo neužstoja įvairios dujos bei nuolaužos, Hablo teleskopas gali “matyti” objektus nuo 10 iki 15 milijonų šviesmečių tolumos. 4.1 Kaip viskas vyko… 1962 m. - NASA rekomenduoja gaminti didelį kosminį teleskopą. 1972 m. - preliminarus HST darbų pradėjimas, debatai. 1977 m. - kongresas paskyrė lėšų HST projektui 1979 m. - astronautai pradėjo treniruotes su Neutral Buoyancy (neutralaus plūduriavimo) simuliatoriumi. 1981 m. - HST veidrodis užbaigtas. 1986 m. - po kosm. laivo Čallendžer katastrofos HST paleidimas atidėtas. Antžeminiai tyrimai tęsiami. 1990 m. - HST su laivu Discovery išvestas į Žemės orbitą. 1993 m. - HST suremontuotas: pakeista plačiaplotė planetų kamera, įmontuotas COSTAR ir pakeista saulės baterija. 1994 m. - pirmos visiškai tikslios Hablo nuotraukos. Hubble Space Telescope (HST) - pirmoji universali orbitinė observatorija. Pavadintas Amerikos astronomo Edvino P.Hablo vardu, Hablo Kosminis Teleskopas buvo paleistas 1990 metų balandžio 24 dieną. • HST daro nuotraukas matomame bei ultravioletiniame elektromagnetinio spektro dalyse. • Pagrindinis HST vaidrodis yra 240 cm skersmens, o teleskopo optinė sistema yra tokia tiksli, kad, tiriant matomąjį spektrą, jis gali išskirti astronominius objektus 0,05 arksekundžių kampo tikslumu. Tuo tarpu tradiciniai dideli Žemėje esantys teleskopai prie geriausių atmosferos sąlygų pasiekia tik 0,5 arksekundžių vaizdo rezoliuciją. • Iš pradžių HST turėjo penkis detektorius: plačialaukę planetinę kamerą, silpnų objektų kamerą, silpnų objektų spektografą, didelės rezoliucijos spektografą bei didelio greičio fotometrą. Taip pat tris tikslius vadovavimo sensorius, kurie naudojami tiksliems astronominiams matavimams, kaip žviagždžių atstumų nustatymas iš žemės. Kai HST buvo paleistas, mokslininkai atrado, kad jo pagrindinis veidrodis turi sistematinį nukrypimą, gamybos klaidos rezultatą. 1993 metų 12mėn. 02 d. su laivu Endeavor buvo išsiųsta “remonto brigada”. • Tikslus optinis prietaisas, buvo įstatytas į didelio greičio fotometro vietą, kuris buvo išimtas. Prietaisas vadinosi COSTAR - Corrective Optics Space Telescope Axial Replacement. • Taip pat buvo pakeista plačialaukė planetinė kamera, kurioje buvo įtaisytas korektorius dėl nukrypimams pagrindiniame veidrodyje kompensuoti. Taigi, ir dabar HST skrieja su “kreivu” veidrodžiu, kurį kompensuoja kiti prietaisai, taip pat specialiai pagaminti “kreivai”. Planetinę kamerą teko pakeisti todėl, kad ji turėjo atskirą optinį kelią į pagrindinį veidrodį ir vaizdas iš jos negalėjo eiti per COSTAR ir jo būti “sukreivintas”. Remonto misija, kurioje buvo daug sudėtingų procedūrų, buvo sėkmingai baigta. Netgi prieš pataisymą HST siuntė veringas nuotraukas, tokias kaip paslaptingų tamsių struktūrų spiralinėje M51 galaktikoje atvaizdai. Dabar, kai HST turi visą jam suteiktą galingumą, jis pajėgus tokiems darbams, kaip žymiam tempo skaičiavimo, kuriuo galaktikos traukiasi nuo Paukščių Tako, nuotolio funkcijos apskaičiavimo pagerinimui. Šios žinios gali būtip panaudotos visatos amžiui apskaičiuoti. 1994 liepą Amerikos mokslininkų grupė pranešė, kad HST pateikė pirmą patikimą egzistuojančios juodosios skylės įrodymą: dujų pagreitis apie M87 galaktikos centrą rodo objekto buvimą, kurio masė nuo 2,5 iki 3,5 milijonus kartų didesnė nei Saulės masė. Be to, HST pateikė vienus iš geriausių esamų vaizdų jupiterio planetos, kai ją bombardavo Šumecherio-Levio 9 kometos fragmentai 1994 metų liepą. HST detalūs kolizijų (susidūrimų) vaizdai suteikė mokslininkams duomenų spektrinei analizei Jupiterio cheminės atmosferos sudėties. 4.2 Teleskopo dydis ir elementai: HST sveria apie 11 340 kilogramus, yra 13 metrų ilgio ir 4,2 metrų skersmens plačiausioje vietoje. Tai maždaug geležinkelio cisternos dydžio objektas, t.y. du cilindrai, sujungti į vieną bei padengti medžiaga, panašia į aliuminio foliją. Abiejose pusėse yra saulės baterijos, styro antenos. Daugelis teleskopo komponentų yra sukurti kaip atskiri moduliai, juos lengva pakeisti kosmose. Nors ir kiti palydovai buvo aptarnauti erdvėje, HST - pirmasis tam pritaikytas. HST yra sudarytas iš trijų pagrindinių elementų: energijos sistemos modulio, optinio teleskopo rinkinio ir mokslinių instrumentų. Energijos sistemos modulis: maitina visą teleskopą energija, apsaugo jį nuo aplinkos veiksnių. Visas HST yra padengtas tarsi folija, tai yra multisluoksninė izoliacinė medžiaga, kuri sulaiko karštį, kai HST pasiekia saulės spinduliai. Kai HST atsiduria už žemės, uždengusios saulę, prisireikia ir apšildymo - mažyčių šildytuvų, esančių daugelyje teleskopo komponentų. Energiją HST gauna iš saulės, saulės baterijų pagalba. Šie du “sparnai” susideda iš 48 000 saulės baterijų. Tamsiam periodui energija saugoma šešiuose akumuliatoriuose. Nors teleskopas orbita skrieja apie 27 353 kilometrų per valandą greičiu, tikslų nustatymą į objektą jis gali išlaikyti net 24 valandas, nenukrypstant daugiau nei 0,007 arksekundžių. Tam HST yra sudėtinga “nusitaikymo” ir stabilumo sistema. Taip pat jame yra kompiuteris, valdantis visas funkcijas bei gaunantis ir apdorijantis signalus iš žemės valdymo stoties, tuo pačiu nusiųsdamas atglal į Žemę duomenis.Yra ir apsaugos sistema - tam atvejui, jei nutruktų ryšys su Žeme. Daugelis HST komponentų yra lengvai pakeičiami - tai didelis privalumas ilgalaikiui aparatui, tokiam, kaip HST. Jam užtenka tik “ištraukti” vieną dalį ir “įkišti” kitą, kaip ir buvo padaryta jo remonto darbų metu 1993 bei 1997 metais. 4.3 TYRIMAI HST naudojamas galaktikos tyrimui, tai - geriausias kada nors turėtas teleskopas. Šiuo metu jis turi daug uždavinių. Jo pagalba tiriama, kas sudaro galaktiką - nes juk tik 10% galaktikos masės sudaro matomi šviesuliai, planetos. O kas tie likę 90%? Taip pat didelės reikšmės turi galaktikos susidarymo teorijos tyrinėjimai, naudojant kokybiškas HST nuotraukas. Tai ypač svarbu naujų galaktikų susidarymo tyrimui, kai reikalingi ypač jautrūs teleskopai - tokie, koks yra HST. Tai bene svarbiausias HST uždavinys - galaktikų, nepastebimų iš Žemės, tyrimas. Taip pat HST turi puikią galimybę tirti Saulės sistemos planetas, panaudodamas plačiaplotę planetinę kamerą. Tiriama planeta Vesta - ar tai tikrai buvusi šeštoji planeta, ar tik asterosidų sankaupa? Be to, didelis dėmesys skiriamas Marsui - nustatyta, kad jo klimatas nuo 1970 metų pasikeitė, tiriant ozono kiekį marso atmosferoje. Ištirta, kad temperatūra Marse smarkiai nukrito. Puikūs ir Jupiterio bei jo palydovo Io atvaizdai, padaryti Hablo teleskopu. Nuotrauka daryta 1996-07-24. Matosi Io šešėlis ant jupiterio. Nors Galileo laivo nuotraukos apie Jupiterį yra detalesnės, HST gali stebėtio Io ultravioletinių bangų diapazone, ko negali Galileo. Ši nuotrauka daryta violetinių spindulių siapazone su plačiaplote planetine kamera, PC formoj. Ateities HST planai - Veneros bei Marso stebėjimai. Ypač po to, kai buvo paskelbta apie gyvybę Marse. HST - naujos kartos teleskopas. Tai dar vienas didelis žingsnis, įsisavinant visatos platybes.

Astronomija  Referatai   (12,44 kB)

Paukščių Tako susidarymas Paukščių Takas susidarė, po Didžiojo Sprogimo praėjus kokiems 5 milijardams metų. Didžiulis vandenilio ir helio debesis dėl traukos jėgos poveikio pradėjo spaustis. Dujos centre telkėsi krūvon, kol sutankėjo tiek, kad galėjo pradėti formuotis žvaigždės. Ši proto galaktika pradėjo suktis, greičiui didėjant, išorinė zona susiplojo ir įgijo disko formą. Palaipsniui susiformavo pagrindinai Paukščių Tako dariniai, kaip antai kuokštuotos, į sruogas panašios vijos. Mokslininkai, tyrinėjantys kitų galaktikų atsiradimą, mano, kad tos kurios formuodamosi sukasi lėtai, tampa netaisyklingomis arba elipsinėmis galaktikomis. Paukščių Tako struktūra Giedrą naktį galima stebėti per visą dangų nusidriekusią blyškiai švytinčią juostą, vadinamą Paukščių Taku. Įvairiais metų laikais jo padėtis dangaus skliaute kinta, pavyzdžiui, žiemos danguje jis driekiasi per Kasiopėją, Persėją, Vežėją, tarp Dvynių ir Oriono Vienaragio ir Laivagalio link. Ši juosta buvo pavadinta Paukščių Taku dėl to, kad rudens ir pavasario vakarais driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius — maždaug sutampa su kryptimi, kuria rudenį išskrenda, o pavasarį parskrenda paukščiai. Tarptautinis Paukščių Tako pavadinimas yra Pieno Kelias (Milky Way). Pasak graikų mito, iš deivės Heros, nesutikusios maitinti Heraklio, krūtų ištryškęs pienas nusidriekė išilgai dangaus skliauto. Kas gi iš tikrųjų yra Paukščių Takas? Jo prigimtį mėginta paaiškinti dar senovės Graikijoje, tačiau VI a. pr. Kr. pirmasis teisingai ją suprato Pitagoras (Pythagoras). Jis tvirtino, kad tai yra labai gausus silpnai šviečiančių žvaigždžių telkinys. 1609 m. išradęs teleskopą, G. Galilėjus patvirtino, kad Paukščių Takas sudarytas iš žvaigždžių. Galiausiai jo sandara buvo paaiškinta tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. Paukščių Takas — tai ne tik milžiniškos žvaigždžių sankaupos vaizdas iš šios sankaupos vidaus. Kartu jis yra daugelio žvaigždžių projekcija dangaus sferoje. Erdvinė tų žvaigždžių sistema vadinama Galaktika (gr. galaktikos — pieniškas, pieninis). Ją sudaro apie 300 milijardų žvaigždžių. Panašių tolimesnių galaktikų, pasklidusių Visatoje įvairiomis kryptimis nuo jos, yra ir daugiau. Jei pasisektų į mūsų Galaktiką žvilgtelėti iš šalies dideliu atstumu, tai ji atrodytų kaip didžiulis iškilas plonais pakraščiais lęšis, nuo kurio vieno krašto iki kito yra apie 120 000 šviesmečių. Pakraščiuose jo storis siekia vos kelis šimtus šviesmečių. Arti centro toks „lęšis“ sustorėja, virsta dideliu 3000—6000 šviesmečių spindulio kamuoliu. Visą Galaktikos „lęšį“ gaubia apie 80 000 šviesmečių spindulio sferoidas — suplotas rutulys, kuriame susispietę tik 5 % visų Galaktikos žvaigždžių. Už šio sferoido dar yra 700 000 šviesmečių spindulio Galaktikos vainikas, sudarytas iš tolimų žvaigždžių sankaupų ir neišaiškintos kilmės nematomos medžiagos. Kaip atrodytų mūsų Galaktikos nuotrauka iš išorės, galbūt galima įsivaizduoti pagal kaimyninių galaktikų nuotraukas. 28 000 šviesmečių atstumu nuo Galaktikos centro yra Saulė, kuri su visa savo sistema aplink šį centrą skrieja 220 km/s greičiu. Vieną ratą aplink Galaktikos centrą, esantį Šaulio žvaigždyno kryptimis, Saulė padaro per 230 milijonų žemiškųjų metų. Tiek trunka galaktiniai metai. Per savo gyvavimo 4.7 milijardo metų laikotarpį ji apskriejo Galaktikos centrą tik 20 kartų. Tuo laikotarpiu formavosi ir visa Saulės sistema. Taigi ir ji yra vos 4,7 galaktinių metų amžiaus. Visos galaktikos, kurių struktūrą galima įžiūrėti, susideda iš žvaigždžių: tai liudija, kad žvaigždžių susidarymas dujų debesyje, medžiagai pasiekus tam tikrą tankį, yra labai tikėtinas. Jį, matyt, lemia smūginių bangų sukeliami sutankėjimai, kurie, tarsi nuo kalno besiritanti sniego gniūžtė, sužadina grandininį medžiagos sulipimo procesą - kuo labiau auga kosminio gniužulo masė, tuo stipresnė darosi jo trauka ir tuo daugiau jis pritraukia naujos aplinkinės medžiagos. O slegiamai medžiagai gniužulo centre smarkiai įkaitus, prasideda branduolinės reakcijos - žvaigždė įsižiebia.

Astronomija  Referatai   (590,63 kB)

PowerPoint prezentacija. Tikslas. Šviesos greitis. Kreivaeigis judėjimas saulės sistemoje. Planetų judėjimas. Keplerio dėsniai. Saulės greitis. Regimasis mėnulio judėjimas. Regimasis planetų judėjimas. Merkurijus. Venera. Žemė. Marsas. Jupiteris. Saturnas. Uranas. Neptūnas. Plutonas. Atsteroidai. Kometos. Išvados. Dirbtiniai žemės palydovai. Pirmas kosminis greitis. Žmogus veržiasi link žvaigždžių. Žvaigždės toli. Bilietas į vieną pusę. Nemechaninė kelionė. Kam to reikia.

Astronomija  Pateiktys   (419,89 kB)

Pro teleskopą Fobas ir Deimas atrodo kaip maži, į žvaigždes panašūs taškai; priš prasidedant kosminiaims skrydžiams, didelį susidomėjimą kėlė jų orbitos. Fobas skrieja aplink Marsą nutolęs vidutiniškai 9380 km nuo planetos centro, taigi atstumas tarp Fobo ir Marso paviršiaus yra maždaug toks pat kaip ir tarp Londono ir Adeno. Fobo skriejimo aplink Marsą pariodas 24h 37 min, Fobo mėnuo trumpesnis negu Marso diena. Marso danguje Fobas pateka vakaruose ir leidžiasi rytuose. Virš horizonto jis išbūna tik 4,5 h; per tą laiką praeina daugiau negu pusė jo fazių ciklo. Nuo vieno Fobo patekėjimo iki kito praeina truputį daugiau kaip 11h. Regimas Fobo skersmuo niekad neviršija 12,3`, t.y. jis mažesnis negu pusės iš Žemės matomo Mėnulio skersmens. Šviesos kiekis, kuris atsispindėjęs nuo Fobo krinta į Marso paviršių maždaug toks, kokį Žemei siunčia Venera. Per metus Fobas 1300 kartų kerta Saulės skritulį, nuo vieno jo krašto iki kito pereidams per 19 s. Netgi būdamas aukščiau Marso horizonto, Fobas ilgai skendi planetos šešėlyje, o didesnėje negu 69o platumose jo išvis nesimato. Fobo orbita beveik apskrita, į Marso pusiaujo plokštumaą pasvirusi daugiau nei 1o. Deimas – mažesnis ir labiau nutolęs (23500 km) nuo Marso centro negu Fobas; Marsą apskrieja per 30 h 14 min, virš Marso horizonto išbūna 2.5 paros. Nuo jo į Marso paviršių krinta mažiau šviesos, negu Sirijus atsiunčia Žemei. Marse esantis stebėtojas vargiai galėtų ižiūrėti Deimo fazes. Deimo skersmuo maždaug 12 km. Dėl Marso palydovų kilmės tebesigičijama. Tai gali būti asteroidai, iš asteroidų žiedo patekę į Marso traukos lauką. 1945 m. nustatyta, kad Fobas po truputi spirale artėja prie Marso ir kada nors nukris į planetą. Manyta, kad Fobą stabdo labai reta Marso atmosfera. Tokiu atveju Fobo masė turėtu būti labai maža, o iš to būtų galima daryti išvadą , kad Fobas, ko gero, yra marsiečių įrenkta tuščiavidurė kosminė stotis. Tokią hipotezę pateikė žymus tarybinis astronautas Josifas Šklovskis (1916-85). Hipotezė platesnio pripažinimo nesusilaukė; kosminiai skrydžiai į Marsą ją galutinai paneigė. “Marinerio-9” atradimai Pirmąją tikslią informaciją apie Marso palydovus perdavė “Marineris-9”, kuris priartėjo prie Marso 1971 m. pabaigoje ir tapo jo dirbtiniu palydovu. Artėdamas prie Marso, “Marineris-9” nufotografavo Fobą ir Deimą. Paaiškėjo, kad abu jie yra netaisiklingos formos. Fobas primena milžinišką bulvę, kurios matmenys 28x18 km; jo paviršius nustas kraterių, kurių didžiausias yra 6.5 km skersmens ir vadinamas Stikini vardu. Fobo žemėlapyje pažymėta daugiau kaip 50 darinių, iš kurių 7 turi oficialius pavadinimus: tai Rošo, Vendelio, Todo, Šarlpso, D’Aresto, Stikini krateriai ir Keplerio kalnagūbris. Reljefas nelygus – aukščio skirtumas siekia 20 % Fobo spindulio. Fobas sukasi sinchroniškai, atsisukęs į Marsą ta pačia puse; į Marsą nukreipta ilgoji Fobo ašis. Paslaptingi krateriai Fobo kraterių kilmė kolkas tiksliai nenustatyta. Buvo pasiūlita meteoritų smūgių hipotezė. Japonų astronomo S. Mijamotos nuomone, krateriai yra įgriuvos, atsiradusios obui vėstant. Laikantis smūgių hipotezės reikėtų pripažinti, kad Fobas yra smarkiai nukentėjęs: Stikini kraterio skersmuo beveik prilygsta ketvirtadaliui Fobo skermens. “Vikingo-2” orbitinis modulis 1976 m. rugsėjo mėn. praskriejo 880 km nuotoliu nuo Fobo ir nufotografavo 40 m dydžio paviršiaus darinius. Jų pobūdis leidžia manyti, kad Fobas panašus į kietą uolą; pagrindinė medžiaga, iš kurios jis sudarytas, - bazaltai. Pabėgimo nuo Fobo greitis lygus vos 20 km/h, jame neaptikta jokių atmosferos pėdsakų. Mažasais palydovas, kaip ir tikėtasi, nusėstas kraterių; steigmena buvo keisti rėžiai ir mažų kraterių virtinės. Panašios kraterių virtinės yra Mėnulyje, Marse ir Merkurijuje; taip pat yra antrinių kraterių , susidariusių po smarkių smūgių, tačiau ne taip paprasta paaiškinti, kodėl atsiranda antriniai krateriai mažame kūne, kurio trauka labai silpna. Deimas panašus į Fobą, tiktai mažesnis. Jame tai pat yra kraterių, du didžiausi pavadinti Svifto ir Volterio vardais; šie rašytojai XVIII a. teisingai spėjo, kad Marsas turi du palydovus. Abi didžiosios planetos turi gausias palydovų šeimynas: Jupiterį lydi 16, Saturną – 17 palydovų. Jų yra didelių ir mažų. Keturi iš jų – Jupiterio palydovai Ijo, Ganimedas ir Kalista bei Saturno palydovas Titanas – yra didesni už Mėnulį. Jupiterio palydovai Keturis didžiausius Jupiterio palydovus – Ijo, Europą, Ganimedą ir Kalistą 1609-10 m. žiemą pro vieną pirmųjų savo teleskopų pastebėjo Galilėjas Galilėjus (1564-1642). Visus juos būtų galima žiūrėti plika akimi, jeigu jų nenustelbtų Jupiterio spindesys. Beveik tuo pačiu metu juos pastebėjo Simonas Marjius (1570-1624), tad kurį laiką buvo diskutuojama dėl atradėjo prioriteto. Galbūt dėl šios priežasties Marijaus duoto palydovų pavadinimai ilgai nebuvo vartojami. Galilėjaus atrastus palydovus galima pamatyti pro bet kurį teleskopą ar net žiūroną. Kadangi jų orbitos yra Jupiterio pusiaujo plokštumoje, jie rikiuojasi eilute. Šių palydovų judėjimą lengva stebėti. Palydovas gali slinkti Jupiterio skrituliu, atsidurti anapus planetos ir pasislėpti už jos, jį gali užtemdyti Jupiterio šešėlis. Taip pat nesunkiai pastebimi palydovų šešėlių transitai. Minėtieji palydovai pro teleskopus matomi kaip mžai skrituliukai; pro didelius teleskopus galima pamatyti didžiausias jų paviršiaus deteles. 1973-74 m. juos iš arti nufotografavo “Pionieriai”, o 1979 m. – “Vojadžeriai”. Ganimedas – didžiausias ir ryškiausias iš Galilėjaus palydovų; jo skersmuo 5260 km, taigi jis didesnis už Merkurijų. Beveik tokio pat dydžio yra Kalista, bet jos masė daug mažesnė. Taigi daug mažesnis ir juo vidutinis tankis. Ijo ir Europa yra panašaus dydžio kaip Mėnulis. “Pionierius-10” atrado plonytę Ijo atmosferą bei jonosferą, kuriai sąveikaujant su Jupiterio magnosfera, sukeliami papildomi radiotriukšmai. Kiti Jupiterio palydovai yra daug mažesni. Penktasis palydovas, kurį 1892 m. atrado Edvardas Barnardas (1857-1923), skrieja skrieja arčiau planetos negu Ijo; jo vidutinis nuotolis nuo Jupiterio centro yra vos 181300 km, o apskriejimo periodas 11 h 57 min. Šio palydovo skersmuo maždaug 200 km, taigi pro mažus teleskopus jo pamatyti neįmanoma. Jis vadinamas Amaltėja. Dar arčiau Jupiterio skrieja Metija ir Adrastėja, kurias 1979 m. atrado “Vojadžeriai”, Jie tai pat atrado maždaug 100 km skersmens Tebę, skriejančią tarp Amaltėjos ir Ijo, Kiti 8 į asteroidus panašūs Jupiterio palydovai skrieja labiau nutolę nuo planetos negu Kalista, keturi iš jų – ir priešinga kryptimi. Tai verčia manyti, kad šie kūnai buvo pagauti iš asteriodų žiedo. Be to, jie yra labai toli nuo Jupiterio (išorinis net 23.7 mln. km), juos stipriai veikia Saulės trauka, todėl jų orbitos labai ištęstos (ekcentrinės). Saturno palydovai Saturno palydovų šeimyna kitokia negu Jupiterio. Joje tik vienas palydovas Titanas yra planetos dydžio ir tik vienas Febė – panašus į asteroidą. Kiti palydovai yra vidutinio dydžio. Titaną 1655 m. atrado olandų astronomas Kristianas Heigensas (1629-1665). Jį galima pamatyti pro nedidelį teleskopą. Titanas skrieja aplink Saturną beveik apskrita 1.22 mln. km spindulio orbita, pasvirusia 0.5o į planetos pusiaujo ir jos žiedų plokštumą. Apskriejimo pariodas lygus 15 d 22 h ir 41 min. Titano skersmuo 5150 km, taigi jis didesnis už Mėnulį, ir už Merkurijų. Totanas – unikalus, nes vienintelis iš planetų playdovų turi atmosferą. Jos pagrindinis sandas – azotas. Atmosfers slėgis ties tiano paviršiumi didesnis už mums įprasą. Nepaisasnt žemos temperatūros, dujos iš Titano atmosferos palangva nuteka į aplinkinę erdvę, o pati atmosfera atsinaujina. Dujų molekulės negali ištrūkti iš Saturno tarukos lauko ir veikiausiai pasilieka titano orbitoje; galimas dalykas, kad skriedams aplink Saturną, Titanas surenka neekėjusias dujas, todėl jo atmosfera tankis beveik nekinta. Titano atmosfera, kaip irVeneros, nepermatoma, todėl 1980-81 m.prei Titano lankęsi “Vojadžeriai” negalėjo nufotografuoti jo paviršiaus. Kiti Saturno palyovai Trys vidiniai palydovai – Atlantas, Prometėjas ir Pandora, kurios 1980 m. atrado “Vojadžeris-1”, yra 40-100 km skersmens.Epimetėjo, Jano, Mimo, Encelado, tetijos ir Dionės paviršiuje daug ledo. Iš jų didžiausia Tetija (skersmuo 1060 km) ir Dionė (skersmuo 1120 km). Kiek didesnė už Titaną kaimynė Rėja, bet ji perpus mažesnė už Mėnulį. Toliau už Titaną skrieja nedidukas (apie 300 km) Hiperionas, dar toliau – Japetas (1460 km); pastarasis spindi ryškiau būdamas į vakarus nuo Saturno. Išorinis Saturno palydovas Febė skrieja beveik 13 mln. km nuotoliu nuo Saturnoir yra vos 220 km skersmens. Jos skriejimo kryptis priešinga planetos sukimosi krypčiai, taigi Febė, matyt, yra pagautas asteroidas. Urano palydovai Žinių apie Urana pagausėjo po “Vojadžerio-2” vizito prie šios planetos. 1986 m. sausio mėnesį ši stotis perdavė Urano ir jo didžiųjų palydovų nutrauka. Iki šiol buvo žinomi 5 Urano palydovai; “Vojadžeris-2” atrado dar 10, taigi kolkas žinoma, kad Uranas turi 15 palydovų. Iš jų didžiausias yra Titanija (skersmuo 1590 km), po jo eina Oberonas (1550 km), Umbrielis (1190 km), Arielis (1160 km) ir Miranda (485 km). Najai atrasti palydovai yra maži, vos 40-160 km skersmens. “Vojadžeris-2” atrado ir tyrė Urano magnetinį lauką, fotografavo jo žiedus, atrastus 1977 m. iš Žemės. Neptūno palydovai Neptūnas turi 8 palydovus. Palydovas Nereidė skrieja labai ištęsta orbita, jo skersmuo 340 km. “Vojadžeris-2” atrado dar 6 palydovus, kurių didžiausias - Protėjas – yra 420 km skersmens. Kiti penki palydovai netaisiklingos formos, jų matmenys nuo 200 iki 50 km. Atrasti taip pat trys Neptūno žiedai, kurių nuotolis nuo planetos centro nuo 42000 km iki 63000 km. Įdomu, kad žieduose medžiagos tankis nevienodas, todėl kaikur yra tirštesni segmentai.

Astronomija  Referatai   (10,48 kB)

Išorinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Technologinės aplinkos analizė. Socialinės-kultūrinės aplinkos analizė. Teisinės-politinės aplinkos analizė. Gamtinės-ekologinės aplinkos analizė. Išorinės artimosios verslo aplinkos analizė. Pirkėjai. Konkurentai. Tiekėjai. Vidinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Personalas. Finansinės lėšos. Verslas – tai veikla, kuria užsidirbama pragyvenimui gaminant tam tikras prekes ar teikiant paslaugas, reikalingas kitiems visuomenės nariams.

Vadyba  Analizės   (27,5 kB)

Verslo pasaulis yra labai įvairus bei sudėtingas. Siekiant ilgalaikės sėkmės būtina stebėti konkurentų veiksmus, vartotojų poreikius, analizuoti galimus asortimento praplėtimo veiksmus, marketingo planus, kurie atitiktų įmonės galimybes. Pirkėjas rinkdamasis prekę ar paslaugą analizuoja daugelio pardavėjų pateiktą informaciją, kainą, kokybę, todėl būtina parengti prekės ar paslaugos marketingo planą. Esant didelei, aukštos kokybės prekių pasiūlai, pirkėjai vadovaujasi tokiais kriterijais, kurie nėra apčiuopiami- papildoma nauda, kurią galima gauti įsigijus prekę ar paslaugą, tos prekės ar paslaugos prekinis įvaizdis rinkoje ir kt.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (37,46 kB)

Vincas Mykolaitis Putinas – XX amžiaus pradžios lietuvių poetas ir prozininkas. Labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu „Altorių šešėly“. Simbolizmas Putinui didžiausią įtaką padarė jam studijuojant Rusijoje bei Vakarų universitetuose.

Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 7,27 kB)

Šis konspektas apie civilizacijų istoriją: Egiptas, Mesopotamija, Finikija, Senovės Roma ir kt.

Istorija  Konspektai   (24 psl., 41,73 kB)

Aplink Saulę skrieja daugybė mažųjų planetų, kitaip dar vadinamų asteroidais (gr. aster — žvaigždė, eidos — pavidalas). Plika akimi jie nematomi, o žiūrint pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai. Net 95 % mažųjų planetų skrieja elipsinėmis orbitomis aplink Saulę tarp Marso ir Jupiterio, vadinamame asteroidų žiede. Kai kurie asteroidai pralekia netoli Žemės, kartais net arčiau negu Mėnulis.

Astronomija  Pateiktys   (35 psl., 3,6 MB)

Tipas chordata (chordiniai). Potipis akrania (bekaukuoliai). Klasė galvachordžiai. Potipis vertebrata (stuburiniai). Klasė kremzlinės žuvys (chondrichthyes). Klasė kaulinės žuvys (osteichthyes). Sausumos stuburiniai – keturkojai – tetrapoda. Klasė varliagyviai amphibia. Tikrieji sausumos stuburiniai amniotai (ropliai, paukščiai, žinduoliai). Klasė reptilia (ropliai). Klasė aves (paukščiai). Klasė mamalia (žinduoliai). Žemesnieji žinduoliai.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 37,13 kB)

Nukleorūgščių makromolekulės yra informacijos nešikliai - jose saugoma genetinė informacija, jos padeda genetinę informaciją realizuoti bei perduoti ją palikuonims. Jas sudaro monomerai nukleotidai. Nukleotidai. Nukleotidas - tai molekulė, sudaryta iš trijų medžiagų - azotinės bazės, monosacharido (ribozės ar dezoksiribozės) ir fosforo rūgšties - molekulių liekanų. Nukleorūgščių azotinės bazės yra purinai (adeninas ir guaninas, jų molekulės dvižiedės) ir pirimidinai (citozinas, timinas, uracilas, jų molekulės pagrindas vienžiedis).

Biologija  Konspektai   (7 psl., 21,21 kB)

I.Šeiniaus talentas labiausiai atsiskleidė romanuose. Juose randame skvarbaus analitiko žvilgsnį į žmogų, savitą pasaulio sampratą, žodžio kultūrą. Romano "Kuprelis" pirmasis leidimas pasirodė 1913m. Antrasis variantas pakeistas, išleistas 1932m. Kuprelis. - pirmas modernus lietuvių romanas, kurio centre - žmogaus drama. Kūrinio pagrindas yra Kuprelio meilės - vienintelės, lemtingos ir nelaimingas - istorija. Ją Kuprelis pasakoja jaunam studentui, tai jo išpažintis. Kuprelio meilė Gundei - viso pasakojimo centras.

Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 10,78 kB)

Pateikiamos tokių terminų reikšmės: alegorija, aliteracija, aliuzija, anotacija, antonomazija, apybraiža, apsakymas, veikėjas, trioletas, tragikomedija, tragedija, toninė eilėdara, tercina, tema, stilius, sonetas, siužetas, sinonimas, silabinė eilėdara, satyra, sarkazmas, sakmė, romansas, romanas, ritmas, rimas, remarka, rauda, prologas, problema, poema, personifikacija, perifrazė, patosas, patetika, pasakėčia, paralelizmas, parafrazė, paradoksas, parodija, paralelizmai, palyginimas, pakartojimas, padavimas, onomatopėja, oksimoronas, odė, nutylėjimas, novelė, nirvana, monologas ir kt.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 24,22 kB)

Nuolatinės srovės grandinės: pagrindinės sąvokos, dėsniai, elementų jungimo budai, grandinių darbo rėžimai, energetiniai grandinių rodikliai. Nuolatinės srovės grandinių skaičiavimo metodai: ekvivalentinių pakeitimų, Kirchhofo desniu. Kintamosios srovės grandinės: pagrindinės sąvokos ir žymėjimai. Aktyvioji, induktyvioji, ir talpinė apkrova kintamosios srovės grandineje. Nuoseklus R,L,C jungimas kintamosios srovės grandinėje. Lygegretus R,L,C jungimas kintamosios srovės grandinėje. Srovių rezonansas. Kintamosios srovės grandines galios.

Elektronika  Paruoštukės   (3 psl., 137,87 kB)

Liaudies menas – tai valstiečių ir jiems artimų socialinių grupių: kaimo dailidžių, kalvių, stalių, puodžių ir audėjų meninė kūryba. Ji pagrįsta tradicijomis ir prigimtiniu originaliu kūrėjų grožio pajautimu (šiuo terminu ne tik apibrėžiami plastiniai menai, bet ir įvardijama liaudies muzika bei šokis). Liaudies meno kūrėjas yra savamokslis, neturintis meninio išsilavinimo, tačiau pasižymintis savita individualia pasaulėjauta ir mąstysena. Lietuvių liaudies menas vystėsi kartu su tauta.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,05 kB)

Pirmųjų žmonijos istorijoje kalendorių pagrindą sudarė Mėnulio ciklas. Jį imta skaičiuoti dar paleolito medžiotojų bendruomenėse. Gamta žmogui dovanojo patogų laiko matuoklį. Kas kelios paros kintanti Mėnulio išvaizda buvo labai patogi laiko atskaitai. Žvelgdamas į Mėnulio atmainas pirmykštis žmogus pajuto laiko tėkmę ir išmoko jį skaičiuoti. Todėl ir sudievino blyškiaveidį Žemės palydovą, manydamas esant jį kas mėnesį mirštančiu ir vėl po trijų naktų prisikeliančiu laiko dievaičiu.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,67 kB)

Gimimas ir mirtis – bene svarbiausia prieštara, o kartu ir jungtis bet kurioje religinėje ar filosofinėje sistemoje. Baltų genčių laidosenoje atsispindi sudėtinga daugiasluoksnė senųjų žmonių pasaulėžiūra ir jos raida. Laidojimo apeiga byloja apie žmogaus būties žemėje tikslą, apie tai, kad gentainius prie mirusiojo kapo atlydi dvejopi jausmai. Velionio gailimasi, jo gedima, bet kartu mirusiajam jaučiama prietaringa baimė

Kita  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,6 kB)

Viešųjų informacinių kalbų pristatymas bei problemos. Geriausios informacinės kalbos: tikslios, aiškios, prasmingos, įsimenančios. Pasiruošimas viešai kalbėti prasideda nuo tikslo nustatymo bei iš to išplaukiančių bendrų ir specifinių tikslų išsikėlimas. Bendri tikslai apima informavimą, svarstymą, įtikinimą. Nustatant specifinius tikslus, reikėtų atsakyti į tokį klausimą: kokių aš tikiuosi rezultatų po viešo bendravimo? ko tikiuosi iš savo pasisakymo?

Sociologija  Pateiktys   (24 psl., 16,13 kB)

V.M.P. romanas "Altorių šešėly" yra psichologinio pobūdžio. Čia autorius nagrinėja žmogaus asmeninės laisvės , kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į žmogaus laisvę. Galima išskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, ieškodamas kelio į asmeninę laisvę. Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį - "Bandymų dienos". Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano dalis "gyvenimas eina". Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis "Išsivadavimas"

Lietuvių kalba  Analizės   (6 psl., 25,05 kB)

Buriavimo terminų žodynas su paaiškinimais angliškai ir lietuviškai. Longitude - Ilguma - viso 180 laipsnių į rytus ir 180 laipsnių į vakarus nuo Grinvičo meridiano. Meridian - Meridianas - menama linija, einanti nuo vieno žemės poliaus į kitą. Latitude - Platuma - viso 90 laipsnių į šiaurę ir 90 laipsnių į pietus nuo pusiaujo. Colregs - Regulations for Preventing Collisions at Sea.

Sportas  Pagalbinė medžiaga   (15 psl., 29,03 kB)

Senovės Egipto istorija laikomas laikotarpis nuo priešdinastinio laikotarpio (apie 3200 pr. m. e.) iki Egipto įjungimo į Romos imperiją. Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui, žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų.

Istorija  Referatai   (10 psl., 678,84 kB)

Talis Miletietis buvo antikinės ir kartu Europos filosofijos ir mokslo pradininkas, vienas iš Mileto mokyklos įkūrėjų. Mileto mokykla buvo pati pirmoji graikų filosofijos mokykla. Talis dalyvavo Mileto politinėje ir ūkinėje veikloje, daug keliavo, buvo susipažinęs Egipto, Babilonijos, Finikijos mokslu, ypač matematika ir astronomija. Remdamasis šešėliu išmatavo piramidžių aukštį. Talis pirmasis mėgino paaiškinti gamtą ne mitologiškai, bet remdamasis ja pačia. Jis teigė, kad visa tikrovės įvairovė turi vieną pradą – vandenį, todėl visa, kas egzistuoja, yra tarp savęs susiję. Talis filosofiškai aiškino, kad pasaulio reiškiniai nėra atsitiktiniai, kad pasaulis ne chaotiškas, o dėsningas.

Matematika  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,75 kB)