Naujai besisteigdamos įmonės siekia vartotojams suteikti paslaugas, o iš įsigytų lėšų stiprinti savo įmonės įvaizdį ir stabilią poziciją rinkoje. Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Įmonės marketingo veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti skiriamos visos įmonės pastangos. Jos įgyvendinamos remiantis tam tikrais sprendimais ir veiksmais, kurie susiję su vartotojams pagaminta preke, jos kaina, paskirstymu ir rėmimu.

Administravimas  Kursiniai darbai   (27 psl., 39,24 kB)

Tikriausiai ne vienam buvo taip, kad gyvenimas papilkėjo, viskas tapo nemiela. Ar pastebėjote, kad elgiatės ne taip, kaip norėtumėte, pasakote tai, ko visai nenorite pasakyti...? Tokios kitų ir savęs ignoravimo bei pykčio būsenos žalingos savijautai, darbingumui ir net sveikatai.

Psichologija  Kursiniai darbai   (10 psl., 17,15 kB)

XX a. paprastai vadinamas moderno amžiumi. XIX ir Xxa. Riboje Vakarų mintis paiekia naują raidos tarpsnį, kurio svarb.požymiai:1. racionalizmo krizė 2. nusivylimas soc. Žmogaus būtimi 3. dėmesio koncentravimas ties individualia egzistencija, psichine patirtimi, sąmonės ir pasąmonės pasauliu. Šopenhaueris buvo vienas pirmųjų mąstytojų, užčiuopusių pagrindines tolesnės Vakarų minties raidos tendencijas- iracionalumą, intuityvumą, krikščioniškos religijos kritiką, orientaciją į Rytų kultūrą ir moralines doktrinas.

Literatūra  Paruoštukės   (13 psl., 52,05 kB)

Žmonės - tai svarbiausioji informacinės sistemos dalis. Nors šis faktas turėtų būti akivaizdus, tačiau jis dažnai nepakankamai vertinamas. Išvardinsime keletą būdų, kuriais žmonės valdo kompiuterines sistemas: • kompiuterių profesionalai kuria techninę ir programinę kompiuterių įrangą; • profesionalūs kompiuterių operatoriai prižiūri ir valdo kompiuterinių sistemų veiklą; • profesionalūs kompiuterių tarnautojai ir vartotojai kiekvieną dieną įveda didžiulius kiekius duomenų, kurie vėliau bus apdorojami ir paverčiami informacija; • vartotojai kuria savo specializuotą programinę įrangą; • vartotojai analizuoja informaciją, gautą kompiuteriu, kad galėtų priimti efektyvius verslo sprendimus; • vartotojai ir kompiuterių profesionalai priima sprendimus, naudoja ir valdo kompiuterines sistemas, kurios gali turėti įtaką mūsų saugumui ir sėkmingam gyvenimui. 3. INFORMACINIŲ SISTEMŲ PASKIRTIS Informacinėje sistemoje yra vykdomos 4 pagrindinės procedūros: • duomenų įvedimas; • duomenų apdorojimas; • informacijos išvedimas; • informacijos saugojimas. Įvesdami duomenis žmonės atlieka tokius veiksmus: • surenka duomenis; • nurodo kompiuteriui, kad jis pradėtų įvedimą; • įveda duomenis į kompiuterį, kuris juos konvertuoja į jam tinkamą formą; • prižiūri duomenų surinkimo ir įvedimo procesą. Neautomatizuotas žmonių atliekamas procedūras dalinai "prižiūri" kompiuteris. Jis nurodo, ką, kada ir kaip daryti. Visi dokumentai, iš kurių vyko įvedimas, turi būti saugomi, kad būtų galima patikrinti, ar visi duomenys yra įvesti. Kompiuterizuotos procedūros yra reikalingos, norint: • koordinuoti duomenų įvedimą ir apdorojimą sistemoje; • tikrinti įvedamų duomenų teisingumą; • saugoti duomenis kompiuterine forma; • formuoti įvestų duomenų kontrolines ataskaitas. Duomenų įvedimui dažniausiai naudojama klaviatūra ir pelė. Pats įvedimo procesas stebimas monitoriuje. Naudojama programinė įranga priklauso nuo organizacijos poreikių. Apdorojimo fazės metu duomenys paverčiami informacija. Pagrindinį darbą atlieka kompiuteris, o žmogus tik koordinuoja jo veiklą, nurodydamas, kokias procedūras reikia atlikti. Dažniausiai naudojama techninė įranga yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis. Išvedimo procedūros pateikia vartotojui visą norimą informaciją, kuri gali būti skirta tiesioginiam panaudojimui arba tolimesniam saugojimui informacinėje sistemoje. Informacijos pateikimo forma priklauso nuo poreikių. Ji gali būti pateikta popieriuje, kompiuterio ekrane ir kt. Pirmoji forma yra naudojama ataskaitose. Informacinė sistema saugo ir atnaujina duomenis, informaciją ir programas. Žmonių dalyvavimas šioje fazėje yra minimalus. Jie nustato, kaip dažnai reikia daryti esamų duomenų kopijas, kada galima pašalinti senus duomenis iš sistemos. Duomenys ir informacija. Duomenys tėra "žali", neįvertinti faktai. Kiekvieną dieną mes gauname didžiulius kiekius duomenų. Informacija gaunama surinkus duomenis ir juos prasmingai apdorojus. Kompiuteriai yra puiki priemonė duomenų įsisavinimui, rūšiavimui ir naudingos informacijos pateikimui. Pavyzdžiui, kai jums trūksta grynųjų pinigų ir jūs sustojate prie bankomato, visus duomenis, kuriuos įvedate, tiesiogiai apdoroja banko kompiuterinė sistema. Ši sistema manipuliuoja įvestais ir saugomais joje duomenimis ir pateikia jums norimą informaciją. Tradiciškai mes pirmiausia galvojame apie skaitinius ir tekstinius duomenis (pinigų sumos, pavardės ir pan.). Informacinių technologijų pažanga atvėrė duris į kitus duomenų formatus ir naujas jų apdorojimo formas (pvz., vaizdų ir garsų atpažinimas, distancinis mokymas ir pan.). Kompiuterių skaičius pasaulyje sparčiai didėja. Kartu auga jų galimybės. Sunku net įsivaizduoti, kokių naujų programų bus sukurta netolimoje ateityje. 4. INFORMACINIŲ SISTEMŲ TIPAI Informacinių sistemų tikslas-užtikrinti efektyvų inf-jos panaudojimą organizacijoje, aprūpinti ją tikslia ir pilna informacija, užtikrinančia įmonės reikmes priimant valdymo sprendimus. Galima išskirti kelis informacinių sistemų tipus, priklausomai nuo jų įtakos (teikiamos pagalbos), įmonės funkcionavimo: 1. Duomenų apdorojimo sistema (DAS). DAS- tai informacijos sistema, apdorojanti didelius informacijos kiekius, atspindinčius elementarius organizacijoje vykstančius procesus. 2. Informacinė valdymo sistema (IVS). IVS-išplėsta DAS. Jos tikslas ne tik registruoti ir kaupti informaciją, bet ir aprūpinti reikiama informacija vadybininkus bei kitus tam tikrų procesų valdymą užtikrinančius asmenis. Ši informacija dažniausiai būna labiau struktūrizuota, apibendrinta, pateikiama abstraktesnėje formoje. Pvz.: elementari pagamintos produkcijos apskaita (DAS). Jei DAS atlieka elementarią atlyginimų apskaitą, tai IVS pateikia statistinę informaciją apie vidutinį atlyginimo per laikotarpį, kvalifikacijos kėlimo rezultatus ir pan. IVS turi pateikti informaciją apie organizacijos veiklos vystymosi tendencijos nukrypimus nuo siekiamų tikslų. 3. Sprendimų priėmimo sistema (SPS). SPS-tai išplėsta IVS. Ji turi išvystytas analizės ir sprendimų priėmimo priemones. Pvz.: SPS gali turėti optimizavimo priemones priimant tam tikrus sprendimus, tačiau ir visais atvejais galutinį sprendimą priima žmogus. 5. INFORMACIIŲ SISTEMŲ FUNKCINĖ STRUKTŪRA Funkciniu požiūriu IS yra veiklos valdymo proceso grandis, kurią galima pavaizduoti tokia blokinė schema: 6. ĮMONĖS INFORMACINĖ SISTEMA Įmonės darbe naudojami tiek vidiniai, tiek ir išoriniai informacijos šaltiniai. Dažnai būna sunku nubrėžti ribą tarp vidinės ir išorinės aplinkos, o tuo pačiu ir tarp vidinių bei išorinių informacijos šaltinių. Formuluojant organizacijos strategiją ar veiklos perspektyvas yra labai svarbu nuspręsti, kas egzistuoja organizacijos viduje, o kas už jos ribų. Kadangi vidinė organizacijos aplinka yra neatskiriama išorinės aplinkos dalis, todėl pokyčiai pastarojoje beveik visuomet įgauna atgarsį organizacijos viduje. Esant greitiems išornės aplinkos pokyčiams (pvz., perėjimas nuo planinės prie laisvos rinkos sąlygų, rinkos poreikių pasikeitimas ir t.t..) kartais tampa sunku efektyviai organizuoti informacinį aprūpinimą. 7. INFORMACINIO APRŪPINIMO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE Kiekvienas informacijos poreikis yra patenkinamas informacijos šaltiniu- vidiniu ar išoriniu. Šio darbo tikslas- išorinės informacijos patekimo ir pasklidimo įmonėje analizė, todėl toliau bus nagrinėjami tik tie išoriniai informacijos šaltiniai ir jų resursai. Pagrindinis būdas, kuriuo išoriniai informacijos šaltiniai pasiekia įmonę- prenumerata. Be visų prenumeruojamų leidinių įmonės savo veikloje dažnai naudoja informaciją apie standartus bei patentus, įvairias technologinio pobūdžio knygas, žinynus bei informaciją gaunamą iš kitų įmonių. 7.1. Teisinės informacijos šaltiniai Informaciniai šaltiniai pirmiausia patenka sekretorei. Ji, priklausomai nuo tame leidinio numeryje esančios informacijos turinio, gali pasielgti dvejopai: 1) pranešti apie informaciją konkretiems vartotojams (paprastai- padalinių viršininkams, įmonės vadovui; šie apie tai informuoja savo pavaldinius; kai kada net pasirašytinai 2) jei leidinio informacija naudinga tik kažkuriam vienam darbuotojui ar padaliniui- perduoti jį tam žmogui ar padalinio viršininkui. Pavyzdžiui, jei leidinyje pateikiama svarbi mokesčių informacija, leidinys perduodamas vyr. finansininkui. Vėliau leidinys grąžinamas sekretorei saugoti (patenka į archyvą). 7.2. Kiti šaltiniai Yra resursai, skirti ne visiems įmonės darbuotojams. Tai spaudos leidiniai (katalogai, specializuoti laikraščiai, žurnalai) bei informacija iš kitų įmonių. Kaip matyti, informacija darbuotojus pasiekia per sekretorę 7.3. Įmonės informacinio aprūpinimo schema 1 priede pateikiama daugelio įmonių informacinio aprūpinimo schema. Kaip matyti šioje schemoje, į įmonę patenkantys informacijos šaltiniai sugrupuoti į dvi dalis- spaudą ir pirminius dokumentus. Spauda čia suprantama kaip visa spausdintinė informacija- Vyriausybės, Seimo, ministerijų ir pan. įstatymai, nutarimai bei potvarkiai, žiniasklaidos leidiniai (laikraščiai, žurnalai), spausdintinės reklamos priemonės (direct mail), informaciniai leidiniai (katalogai, telefonų knygos) bei technologiniai reikalavimai (standartai, patentai ir pan.). Pirminiai dokumentai- įvairūs įmonių veikloje naudojami verslo dokumentai, jie atsiranda veiklos procese. Kaip matyti šioje schemoje, informacijos paieškos priežastimi yra abonento pateikta užklausa. Paieška atliekama panaudojant įmonėje bei kitose įstaigose esančią informaciją. Po to seka atrinktos informacijos įvertinimas bei dokumentų įforminimas. Informacija abonentams dažnai pateikiama be papildomos užklausos. Tai pirmiausia įvairūs įstatymai, nutarimai bei taisyklės, apie kuriuos informuojami bemaž visi įmonės darbuotojai. Dažniausiai įmonėse funkcionuoja du informacinio aprūpinimo tipai: einamasis ir diferencijuotas. Einamasis informacinis aprūpinimas apima visus įmonės darbuotojus. Pagal šį modelį jiems suteikiama visa kasdieniniam darbui reikalinga informacija- planai, užsakymai, ataskaitos ir pan. Diferencijuotas inf. aprūpinimas apima tik vadovaujančius asmenis. Darbuotojai žino abonentų informacinius poreikius ir pagal tai siunčia jiems informaciją. Abonentai savo ruožtu kreipiasi į juos su savo užklausomis. INFORMACINĖS SISTEMOS KŪRIMO GALIMUBIŲ ANALIZĖS REZULTATAI IR JŲ PANAUDOJIMAS PROJEKTO PLANAVIMUI. Sistemos kūrimo galimybių analizės rezultatai. Šis etapas sudėtingas todėl, kad dauguma klausimų negali būti tiksliai atsakyti dėl nepakankamo probleminės srities žinojimo. Vienas iš faktorių, lemiančių IS kūrimo sekmę yra informacinės sistemos projektuotojų komandos pasiruošimas darbui. Jis nėra analizuojamas pakankamai. Šio etapo metu tyrimas atliekamas apytiksliai ir greitai, atmetant pasiūlymus, neatitinkančius organizacijos vystymosi strategijos, techniniu požiūriu neįmanomus, duodama nauda nepateikiant išlaidų, bei vartotojui nesant pasiruošiusiam (nusiteikusiam) naudoti šios sistemos. Šį etapą vykdo sistemos analitikai, diskutuojantys su vartotojais bei analizuojantys dokumentaciją. Jie paruošia ataskaitą, kurioje pateikiama: 1 .bendri funkciniai reikalavimai; 2. svarbiausi nefunkciniai reikalavimai (pvz.: saugumas); Ataskaitoje turi būti apžvelgti visi 4 informacinės sistemos kūrimo galimumo aspektai. Taip pat gali būti priimtas vienas iš sistemos kūrimo variantų: 1. Sistema kūriama savo jėgomis. 2. Sistema užsakoma kitoje organizacijoje. 3. Perkamas jau sukurtas paketas. Sistemos kūrimu gali būti išskirti keli etapai: sukūriamas pilotinis projektas, kuris paskui išplėčiamas, išvystant funkcines galimybes. Projekto planavimas. Atlikus sistemos kūrimo galimumo analizę, galima sudaryti informacinės sistemos kūrimo planą. Jis apima finansavimo poreikius, laiko ir projektuotojų poreikius. Projekto planas yra hierarchijos struktūros, kuriame sistemos kūrimo etapai detalizuojami, numatant jų turinį ir atliekamus darbus, gaunamus rezultatus, reikalavimus kokybei ir būdus (taškus). 9. INFORMACINĖS SISTEMOS REIKALAVIMŲ ĮGIJIMO PASKIRTIS IR METODAI. Reikalavimų įgijimas. Patvirtinus sistemos kūrimo galimumą, toliau detalizuojami vartotojo poreikiai. Nustatomi naudojant: 1. Stebėjimą. Jo metu stebimas tam tikro probleminės srities aktoriaus elgesys darbo metu ir jo darbo aplinka. Stebint jo vietą nustatoma: a) jo funkcijos ir vieta sistemoje; b) pagrindiniai naudojami informacijos šaltiniai, pateikiami rezultatai ir informacijos pobūdis. Stebint aktoriaus darbo aplinką nustatomi jo poreikiai informacijai bei galimybės išplėsti jo veiklą, pagerinant darbo aplinkos informacinę infrastruktūrą. Šis metodas naudojamas tuomet, kai kitų poreikių šaltiniai duoda prieštaringus rezultatus arba kitų šaltinių nėra. Stebėjimas gali būti atliekamas betarpiškai, dalyvaujant ar jam nedalyvaujant. 2. Esamo sistemos dokumentacijos (informacijos srautų) analizę. Ji atliekama tiriant esamoje sistemoje naudojamus duomenis : kiekybinio ir kokybinio tipo. Kiekybiniai- ataskaitų formos, pirminiai dokumentai, veiklos instrukcijos ir t.t. Kokybiniai (jie leičia organizacijos veiklos kultūrą)- reklama, skelbimų lentos pranešimai, atmintinės. Papildomai galima nustatyti: pvz.: organizacija, turinti daug dokumentų, pasirašytų vadovaujančio personalo ir reglamentuojanti veiklos taisykles yra daugiau centralizuota negu organizacijos, kuriose paplitę pranešimai skelbimų lentoje ar kiti laisvo pobūdžio dokumentai. Tai leidžia nuspręsti ar kuriamos IS ataskaitos apie organizacinę veiklą, reikia orientuoti vadovams ar daugiau žemesniam personalui. 3. Kūriamosios sistemos dokumentacijos analizę. Tai pastabos apie vartotojo poreikius ir apribojimus kuriamai sistemai, pateiktos ankstesniu naujosios sistemos kūrimo etapo metu. Tai daugiausia bendri reikalavimai, pateikti organizacijų strateginiame plane, problemos apibrėžimo ataskaitoje bei sistemos kūrimo galimumo pagrindime. 4. Interviu ir anketavimą. Dažniausiai naudojamas poreikių įgyjimo metodas-interviu. Jis leidžia vartotojui savarankiškai ir betarpiškai pareikšti pageidavimus sistemai. Interviu reikia pasiruošti. Išskiriami žingsniai: a) susipažinti su bazine informacija; b) pagrįsti interviu tikslus; c) pasirinkti tinkamą probleminės srities specialistą; d) sudaryti interviu struktūrą; e) numatyti klausimų tipus ir sudėtį. 9.1. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai Kyla dėl prielaidos, kad reikalavimai-tai objektyvus faktų rinkinys, jie gerai žinomi nuo informacinių sistemų kūrimo pradžios, jie nekinta. Kita prielaida, kad projektavimo resursai gali būti įvertinti iš anksto, pakankamai tiksliai. Poreikiai kinta dėl šių priežasčių: 1. Vartotojai keičia savo nuomonę dėl: a) įsigilinimo į problemą, informinių technologijų galimybes, plečiant sistemos galimybes; b) vartotojų tarpusavio prieštaravimų, ypač projektavimo pradžioje, didelio suinteresuotų probleminės srities specialistų skaičiaus; vyraujanti nuomonė gali pasikeisti likvidavus prieštaravimus. 2. Išorės faktoriai gali įtakoti pokyčius (organizaci. gali pakeisti veiklos pobūdį, atsirasti modeernistinė įranga, pasikeisti įstatymais). 3. Diegimas neįvedus pakeitimų gali būti neįmanomas (jo metu gali paaiškėti, kad tam tikri nefunkciniai reikalavimai netenkinami, pvz.: sistemos realizacijos greitis. Tuomet gali tekti grįžti į reiklavimų nustatymo fazę). 4. Komplikuotas ir nepakankamas projekto valdymas (sudėtinga įvertinti projektavimui reikalingus resursus: projektavimo kaina, programinės ir techninės įrangos įsigyjimo kaina, projektuotojų kiekį ir kvalifikaviją, projektavimo trukmę). Projekto valdymas remiasi personalo patirtimi ir intuicija. Užsakovai siekia trumpinti projektavimo trukmę ir mažinti kainą. Dėl to dažnai resursų įvertinimas yra optimistinis. Poreikių nustatymas yra reliatyvus procesas ir tai padidina projekto kainą. Kokybės sunkumai: 5. Analizės metodai neįvertina specifinių žinių apie probleminę sritį, kurios reikalingos nustatyti poreikius. 6. Analizės metodai remiasi netinkamais metodais ir priemonėmis inf-os poreikiams specifikuoti. Dažnai pasikliaunama vien tik analitikų intuicija. Kuo didesnė sistema, tuo daugiau šansų, kad poreikių specifikacijoje bus daug klaidų, ypač naudojant vientik intuityvų metodą.

Informatika  Referatai   (17,5 kB)

Gyventojų skaičiaus kaita Dabar Žemėje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. žmonių. Kasdien pasaulyje gimsta maždaug 263 tūkst. vaiku, o per metus sis skaičius šokteli net iki 97 mln. Toks gyventoju skaičiaus didėjimas tapo globaline problema. Beveik iki XIX a. pasaulyje gimdavo ir mirdavo apylygiai, todėl gyventoju gausėjo labai lėtai. XVIII ir XIX a. sandūroje prasidėjęs pramones perversmas, mokslo ir technikos atradimai, medicinos laimėjimai, higienos sąlygų pagerinimas labai paveikė žmonijos gyvenimą. Sumažėjo gyventoju, ypač vaiku, mirtingumas, pailgėjo amoniu vidutine gyvenimo trukme. Tai buvo lūžis, lėmęs spartu gyventoju gausėjima Žemėje. Gyventoju gausėjima laikinai sutrikdo karai, gaivalines nelaimes, tačiau šie veiksniai nelemia gyventoju skaičiaus esminiu pokyčių. Šiais laikais gyventoju skaičiaus kaita labai veikia dabarties problemos. Nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų aukomis per metus pasaulyje tampa maždaug teik žmonių, kiek gyventojų yra Lietuvoje. XXI a. pradžioje pasaulyje gyvens per 6 mlrd. žmonių. Mokslininkai prognozuoja, kad gyventoju turėtų daugėti ir XXI a. tačiau prognozės dažnai skiriasi, nes įvairiose šalyse naudojami skirtingi skaičiavimo metodai. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2015 m. pasaulyje turėtų gyventi 7,10-7,83 mlrd. žmonių, o 2050 m. – 7,9-11,9 mlrd. žmonių. Dabar gyventoju sparčiausiai gausėja ekonomiškai silpnose šalyse, kuriose yra 80% visu pasaulio gyventoju. Nors daugelyje siu saliu vykdoma šeimos planavimo (demografine) politika, tačiau jai dideles įtakos turo per amžius nusistovėjusios kultūros ir religijos tradicijos. Todėl iki 2025 m. gyventoju šiose šalyse ir toliau turėtų sparčiai daugeli. Didžiausi gyventoju prieaugio tempai šiuo metu yra Afrikoje ir lotynu Amerikoje. Daugeliu Azijos saliu gyventoju prieaugis yra gerokai sumažėjęs. Nors, pavyzdžiui, Kinijoje (daugiai kaip 1 mlrd. amoniu)yra vykdoma šeimos planavimo politika, tačiau per 35 metus (1990-2025) gyventojų pagausės 371 mln. Tai lygu beveik pusei Afrikos gyventoju. Indijoje per ta pati laikotarpį amoniu pagausės 541 mln. Prognozuojama, jog 2050 m. Indijoje gyvens daugiau nei Kinijoje. Tuo metu abiejose šalyse gali gyventi 3 mlrd. 245 mln. Amoniu-siek tiek daugiau nei puse dabartinio gyventoju skaičiaus. Toks spartus gyventoju gausėjimas kartais vaizdžiai vadinamas <<demografine revoliucija>>, <<demografiniu sprogimu>>, <<žmonijos bomba>>. Kadangi ateityje pasaulyje gyvens gerokai daugiau žmonių nei dabar, todėl nesunku suvokti, jog žmonijos laukia nelengva ateitis. Tačiau kiekgi amoniu gali gyventi Žemėje, kiek gali jų išmaitinti ir koks bus amoniu bendradarbiavimas ateityje? Juk jau dabar daugelyje saliu spartus gyventoju gausėjimas kelia nemažai socialiniu problemų. Tai didėjantis nedarbas, busto ir maisto trukumas, daugėjantys nusikaltimai, plintančios ligos ir kt. Gyventoju reprodukcijos ‹‹žirklės›› Dėl gyventojų reprodukcijos vyksta natūrali žmonių kartų kaita. Gimstamumas, mirtingumas bei natūralusis gyventoju prieauglis yra biologiniai procesai. Jiems labai didelės įtakos turi socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos bei šeimos ir visuomenės santykiai. Gimstamumas yra vienas reprodukcijų rodiklis. Jis skaičiuojamas 1000 gyventoju ir išreiškiamas promilėmis( ‰). Įvairiuose kraštuose gimimu skaičius labai skiriasi. Didžiausias gimstamumas kai kuriose Afrikos šalyse- 40 ‰ ir augiau. Tai beveik biologines galimybes riba. Mažiausias gimstamumas Japonijoje bei Europos šalyse, čia jis retai siekia 15 ‰ . Gimstamumą ypač veikia socialinės ir ekonomines žmonių gyvenimo sąlygos. Ji mažina kylanti seimu, o kartu ir visuomenes gerove, moterų aktyvus dalyvavimas socialinėje bei ekonominėje veikloje ir ‹‹brangstantis›› vaiko išlaikymas. Todėl daugelyje Europos saliu mažėja vaikų ir daugėja pagyvenusių žmonių. Mirtingumas, kaip ir gimstamumas, skaičiuojamas tūkstančiui gyventoju ir išreiškiamas¬ ‰. Jis parodo, kiek amoniu iš 1000 gyventoju miršta per metus. Iki pramones perversmo mirtingumas visame pasaulyje sieke maždaug 40-50 ‰ , po II pasaulinio karo – apie 20‰ , o šiuo metu jis nesiekia ir 10‰ . Didžiausias mirimu skaičius šiuo metu yra labiausiai ekonomiškose atsiliekančiose Afrikos ir Azijos šalyse. Svarbus demografinis rodiklis yra kūdikių mirtingumas. Jis parodo, kiek iš tūkstančio kūdikių miršta iki vienu metu. Prieš 200 metu nesistebėdavo, kad iš 1000 gimusiu 200-300 mirdavo nesulaukę metu. Šiais laikais kūdikių mirtingumas pasaulyje gerokai sumažėjęs. Europos, skares Amerikos šalyse, Japonijoje kūdikių mirtingumas yra 6-10 ‰ , tačiau kai kuriose Afrikos šalyse ( Burundis, Somalis ir kt.) jis labai didelis – 200 ‰ . Mirtingumui dideles įtakos turi šalies gyvenimo lygis, materialines žmonių gyvenimo sąlygos ( mityba, darbo ir buities sanitarijos bei higienos sąlygos, sveikatos apsauga).

Geografija  Referatai   (46,59 kB)

Įmonės charakteristika. Įmonės situacijos analizė. Įmonės mikroaplinkos analizė. Rinkos segmentavimas. Tiekėjai. Makroaplinkos analizė. SWOT. Tikslų nustatymas. Marketingo strategijų formulavimas. Marketingo veiksmų planas. Išvados ir rekomendacijos.

Vadyba  Analizės   (30 psl., 76,24 kB)

Situacija Lietuvoje. Aplinkos ministerijos duomenimis (www.am.lt), atvejų, kai planuojama ūkinė veikla gali daryti žymų poveikį aplinkai ir kurioms pagal LR Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą taikomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, kasmet daugėja.

Aplinka  Paruoštukės   (3 psl., 70,99 kB)

Dmitrijus Mendelejevas gimė-1834.11.08 Tobolske.Buvo Peterburgo universiteto, kuriame dėstė iki 1890m. chemijos profesorius.Mirė-1907.11.02 Peterburge,rusų chemikas. Periodinės elementų lentelės kūrėjas.Ji buvo sukurta 1869m. Periodinio dėsnio sukūrimas buvo svarbus teorinis atradimas, kuris leido suklasifikuoti elementus ir numatyti nežinomų cheminių elementų savybes.Mendelejevas-Peterburgo MA narys korespondentas (1876),Londono Karališkosios dinastijos,kitų užsienio šalių mokslų akademijų narys.1855m. baigė Peterburgo vyriausiąjį pedagogikos institutą,1857-59m. dėstė Peterburgo universitete.1859-61m. tobulinosi Heilberge.1864-66m.dėstė Peterburgo technologijos universitete;profesorius (1865m.),1866-90m.Peterburgo universitete.1890-92m. dirbo Jūrų m-joje,nuo 1892m.-Pavyzdinių matų ir svarsčių depe,kuris D.Mendelejevo iniciatyva 1893m. buvo perorganizuotas į Vyriausiuosius matų ir svarsčių rūmus (nuo 1934m.Metrologijos institutas). Septintas ir vėlesnieji dešimtmečiai –tai spartaus rusų fabrikinės pramonės vystimosi metas.Pramoninio ir visuomeninio pakilimo sąlygose vystėsi ir rusų gamtos mokslas.Stambiausia ir kartu būdingiausia gamtos mokslo figūra poreforminiame periode-tai D.I.Mendelejevas.Mendelejevo veikla atitiko naujuosius pramonės paklausus.Mokslinė naftos gavimo ir perdirbimo,anglies gavimo ir jos ekspotacijos organizacija,Uralo industrijos studijavimas,metrologija,kova dėl naujos specialistų paruošimo sistemos veikla,Rusų chemijos draugijos ir mokslinio žurnalo dalyvavimas kuriant rusų chemikų mokyklą-visa tai buvo būtina poreforminės pramonės techniniam augimui ir jos kiekybiniam vystimuisi.Tačiau Mendelejevo kūryba praaugo kapitalistinio ūkio paklausus ir galimybes.Iš esmės,čia ir įsikūnijo mokslo vystimosi prieštaravimai kapitalizmo sistemoje.Didysis mokslininkas,apibendrindamas ir vystidamas tas potencijas tokia jėga,kuri dera tik genijui,neišvengiamai išeina už siaurų savojo laiko ir net savo paties visuomeninės pasaulėžiūros rėmų. Mendelejevas sprendė rusų kapitalistinės pramonės uždavinius tokiu genialiu gilumu, platumu ir užsimojimu,kurios kapitalizmui neįkandamos.Mendelejevo kūrybos užsimojimai ypatingai ryškiai prieštaravo priešrevoliucinės Rusijos sąlygoms. Mendelejevas rašė apie požeminė gazifikacijatoje šalyje,kurioje atsilikusi pramonė buvo baudžiavinės santvarkos liekanų supančiota.Jis stengėsi pakelti dėstymą universitete į pirmaujančiųjų mokslo laimėjimo lygį, tačiau universitetas pasirodo buvo Delianovo policinės veiklos arena ir vadai jo neįsileido į Akademiją. Moksliniuose Mendelejevo veikaluose yra labai daug subjektyvinių,netgi autobiografinių dalykų. “Vandeninių tirpalų tyrinėjimas”padedamas darbo didikacijos motinai.Ta didikacija labai jausminga ir trumpai pasakoja apie jo gyvenimą.Kituose fizikos chemijos veikaluose nuolat pasitaiko nukrypimų ,subjektyvinių vertinimų,autobiografinių žinučių.Dar daugiau tokių tokių autobiografinių fragmentų turi Mendelejevo publicistinis palikimas.Fabrikinės pramonės apologija sustiprinama gamykloje praleistos vaikystėjes atsiminimai. Absoliutinis nuoširdumas, kraštutinis betarpiškumas,ryški individualinė maniera,bagalinė daugybė asmeniškų dalykųtokie neatskiriami Mendelejevo darbų bruožai.

Chemija  Referatai   (106,61 kB)

Ląstelės yra išsidėsčiusios tarpląstelinėje medžiagoje, kuri joms teikia mechaninio tvirtumo. Visų vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų ląstelės yra panašios savo sandara, chemine sudėtimi, svarbiausiais gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymiais. Pagal sandarą jos yra skirstomos į dvi grupes: tai ikibranduolinės ląstelės (prokariotai) ir branduolinės ląstelės (eukariotai). Kiekvieno organizmo ląstelė yra vieninga gyva sistema. Kiekvienos ląstelės pagrindinės dalys yra šios: apvalkalėlis, citoplazma ir branduolys. Citoplazmoje – pusiau skystoje vidinėje ląstelės terpėje – išsidėsčiusios smulkiausios struktūros – organoidai. Ląstelės pagrindiniai organoidai:  Endoplazminis tinklas  Ribosomos  Mitochondrijos  Lizosomos  Goldžio kompleksas  Ląstelės centras  Membrana Šie pagrindiniai ląstelių organoidai, panašiai kaip ir kūno organai, atlieka tam tikras gyvybinės veikos funkcijas. Be šių organoidų yra dar ir kiti, kurie yra tik gyvūninėse ar augalinėse ląstelėse. Ląstelių apvalkalėlis yra sudėtingos sandaros. Jį sudaro išorinis sluoksnis ir po juo esanti plazminė membrana. Gyvūnų ir augalų ląstelės skiriasi išorinio sluoksnio sandara. Augalų, taip pat bakterijų, melsvadumblių ir grybų ląstelių paviršių dengia standus apvalkalėlis. Daugumos augalų ją sudaro ląsteliena. Ląstelės sienelė labai svarbi: ji yra išorinis karkasas, apsauginis apvalkalėlis, suteikiantis augalinėms ląstelėms stangrumą. Pro sienelę į ląstelės vidų gali patekti vanduo, druskos, daugelio organinių medžiagų molekulės. Gyvūnų ląstelių paviršiaus sluoksnis, skirtingai negu augalų ląstelių, labai plonas ir elastingas. Šį sluoksnį sudaro polisacharidai ir baltymai. Viršutinis gyvūnų ląstelių sluoksnis vadinamas glikokaliksu. Jis pirmiausiai atlieka gyvūnų ląstelės tiesioginio kontakto su aplinka, su visomis ją supančiomis medžiagomis funkciją, bet jis nėra apsauginis, kaip augalų ląstelių. Po glikokaliksu ir ląstelės sienele yra plazminė membrana, kuri gaubia citoplazmą ir kurią sudaro baltymai ir lipidai. Jie tvarkingai išsidėstę ir tarp jų vyksta cheminės reakcijos. Plazminė membrana atlieka daug svarbių funkcijų, nuo kurių priklauso ląstelių gyvybinė veikla. Ji sudaro užtvarą tarp ląstelės terpės ir aplinkos. Pro plazminės membranos kalanalus į ląstelę patenka vanduo, atskirų jonų pavidalo druskos, neorganinės ir organinės molekulės. Taip pat pro ją pašalinami į aplinką susidarę produktai. Medžiagų transportavimas – viena svarbiausių plazminio tinklo funkcijų. Ši membrana jungia ląsteles, sudarančias daugialąsčių gyvūnų audinius. O augalų ląstelės susijungia kanalais, pripildytais citoplazmos ir apsuptais plazmine membrana. Citoplazma, kurią nuo aplinkos skiria plazminė membrana, yra pusiau skysta vidinė ląstelių terpė. Eukariotinių ląstelių citoplazmoje glūdi branduolys ir įvairūs organoidai. Branduolys yra citoplazmos centre. Čia pat glūdi įvairūs intarpai – ląstelės veiklos produktai, vakuolės, smulkučiai vamzdeliai ir siūleliai. Čia vyksta svarbiausi medžiagų apykaitos procesai, ji jungia branduolį ir visus organoidus į bendrą visumą ir užtikrina jų sąveiką kaip vieningos gyvos sistemos veiklą. Kiekvienoje vienaląsčių ir daugialąsčių gyvūnų bei augalų ląstelėje yra branduolys. Jo dydis ir forma priklauso nuo ląstelės dydžio. Dauguma ląstelių turi vieną branduolį, todėl jos vadinamos vienbranduolinėmis. Bet yra ir daugiabranduolinių ląstelių (kepenų, raumenų, pirmuonių). Branduolio sandara ir funkcijos įvairiais ląstelės gyvenimo periodais nevienodos. Nesidalijančios ląstelės branduolį sudaro: a) branduolio sultys b) branduolio apvalkalėlis c) branduolėlis d) chromosomos. Branduolio apvalkalėlis skiria branduolį nuo citoplazmos. Jis susideda iš išorinės ir vidinės membranų (atitinka plazminės membranos sudėtį), tarp kurių yra pusiau skystos medžiagos pripildyta ertmė. Apvalkalėlyje yra daugybė smulkių porų. Branduolio sultys – pusiau skysta medžiaga – vidinė branduolio terpė. Čia yra branduolėliai ir chromosomos. Branduolėlis – standus apvalus kūnelis, kurio dydis gali kisti. Jų skaičius įvairiais ląstelės bei organizmų gyvybinės veiklos periodais irgi kinta. Jame yra RNR ir baltymų. Taip pat branduolėliai susiję su chromosomomis; juose sintetinamos RNR. Chromosomos – svarbiausia brnaduolio sudėtinė dalis. Jos išsidėsčiusios branduolio sultyse ir susipynusios tarpusavyje. Itin svarbus procesas, susijęs su chromosomomis, vykstantis interfazės metu - DNR sintezė, kuomet kiekviena chromosoma padvigubėja. Visą vidinę citoplazmos zoną užpildo smulkūs kanalai ir ertmės. Šie kanalai šakojasi, jungiasi vienas su kitu ir sudaro tinklą, vadinamą endoplazminiu tinklu. Endoplazminis tinklas būna dviejų tipų – grūdėtasis ir lygusis. Ant membranų kanalų ir grūdėtojo tinklo ertmėse yra daugybė mažų apvalių kūnelių ribosomų, kurios suteikia membranoms gruoblėta vaizdą. Lygiojo endoplazminio tinklo membranos neperneša ribosomų savo paviršiumi. Endoplazminis tinklas atlieka daugelį įvairių funkcijų. Svarbiausioji grūdėtojo endoplazminio tinklo funkcija – dalyvavimas baltymų sintezėje, kuri vyksta ribosomose. Ant lygiojo endoplazminio tinklo membranų sintetinami lipidai ir angliavandeniai. Visi šie sintezės produktai kaupiasi kanaluose ir ertmėse, o paskui transportuojami į įvairius ląstelės organoidus, kur jie naudojami arba kaupiasi citoplazmoje kaip ląstelių intarpai. Endoplazminis tinklas susieja visus pagrindinius ląstelės organoidus. Ribosomos aptiktos visų organizmų ląstelėse. Tai maži kūneliai, sudaryti iš mažos ir didesnės dalies. Jų vienoje ląstelėje būna daug tūkstančių, išsidėsčiusių ant grūdėtojo endoplazminio tinklo membranų ar citoplazmoje. Ribosomų funkcija – baltymų sintetinimas. Tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ne viena ribosoma, o jų grupė. Tokia grupė vadinama polisoma. Endoplazminis tinklas ir ribosomos, esančios ant jo membranų, yra vieningas baltymų biosintezės ir transportavimo aparatas. Daugumos gyvūnų ir augalų ląstelių citoplazmoje yra smulkių kūnelių – mitochondrijų, kurių vidinė sandara yra ištyrinėta elektroniniu mikroskopu. Mitochondrijos apvalkalėlį sudaro dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, neturi jokių raukšlių, nukreiptų į mitochondrijos ertmę. Vidinės membranos raukšlės vadinamos kristomis. Įvairių ląstelių mitochondrijos turi nevienodą kristų kiekį. Jų gali būti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Mitochondrijų svarbiausia atliekama funkcija – adenozintrifosforo (ATF) sintezė. ATF sintetinama visų organizmų ląstelių mitochondrijose ir yra universalus energijos šaltinis, palaikantis ląstelės ir viso organizmo gyvybinę veiklą. Naujos mitochondrijos susidaro dalijantis ląstelėje jau esančioms mitochondrijoms. Goldžio aparatas yra ir augalų, ir gyvūnų ląstelėse, jo sandara panaši, nors skirtingos formos. Goldžio aparatą sudaro: membranų atskirtos ir grupėmis išsidėsčiusios ertmės, stambios ir smulkios pūslelės, esančios ertmių galuose. Visi šie elementai sudaro vieningą aparatą. Goldžio aparatas atlieka daug svarbių funkcijų. Į jį transportuojami ląstelės susintetinti produktai – baltymai, riebalai, angliavandeniai. Šios medžiagos iš pradžių kaupiasi, paskui patenka į citoplazmą, kur jų turinys arba sunaudojamas, arba pašalinamas. Ant goldžio aparato membranų sintetinami riebalai ir angliavandeniai, kurie sunaudojami ląstelėje ir kurie įeina į membranos sudėtį. Goldžio aparato dėka atsinaujina ir auga plazminė membrana. Plastidžių yra visų augalų ląstelių citoplazmoje. Gyvūnų ląstelėse jų nėra. Plastidės būna trijų pagrindinių tipų: žalios – chloroplastai, raudonos, rausvos ir geltonos – chromoplastai, bespalvės – leukoplastai. Chloroplastų yra augalų lapų ir kitų žalių organų ląstelėse, taip pat dumbliuose. Jie dažniausiai būna ovalūs. Žalia jų spalva priklauso nuo juose esančio chlorofilo. Chloroplastas – svarbiausias augalų ląstelių organoidas, kuriame vyksta fotosintezė. Chloroplastų sandara panaši į mitochondrijų. Nuo citoplazmos chloroplastą skiria dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, o vidinėje yra daug raukšlėtų išaugų, nukreiptų į chloroplasto vidų. Todėl chloroplaste labai daug membranų, kurios sudaro atskiras struktūras – granules. Granulių membranose yra išsidėsčiusios chlorofilo molekulės, todėl kaip tik čia vyksta fotosintezė. Chloroplastuose sintetinama ir ATF. Tarp vidinių jo sienelių glūdi DNR, RNR ir ribosomos. Chromoplastų būna įvairių augalų dalių – žiedų, vaisių, stiebų ląstelių citolpazmoje. Jie nudažo lapus, žiedus, vaisius. Leukoplastų, kurių forma įvairi, būna stiebų, šaknų, stiebagumbių citoplamoje. Chloroplastai, chromoplastai ir leukoplastai gali virsti vieni kitais. Pvz.: nokstant rudenį vaisiams chloroplastai virsta chromoplastais. Lizosomos nuo citoplasmos atskirtos membranomis. Jose yra fermentų, kurie gali skaidyti baltymus, riebalus, angliavandenius, nukleino rūgštis. Prie maisto dalelės, patekusios į citoplazmą, prisiartina lizosoma ir susilieja su ja; susidaro virškinamoji vakuolė. Virškinant maisto dalelę, susidariusios medžiagos patenka į citoplazmą ir yra ląstelės sunaudojamos. Lizosomos aktyviai virškina maisto medžiagas, dalyvauja šalinant gyvybinės veikos procese nunykstančias ląstelių dalis, visas ląsteles ir organus. Naujos lizosomos nuolat susidaro ląstelėje. Gyvūnų ląstelėse netoli branduolio yra organoidas, vadinamas ląstelės centru. Pagrindinę ląstelės centro dalį sudaro du maži kūneliai – centriolės, esančios sutirštėjusios citoplazmos dalelėje. Centriolės turi didelę reikšmę ląstelės dalinimuisi, jos padeda susidaryti dalinimosi verpstei. Ląstelės turi ir judėjimo organoidus. Pirmiausia tai blakstienėlės (infuzorijų judėjimo organai) ir žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai). Daugelis vienaląsčių organizmų ir gyvūnų ląstelių juda pseudopodijomis (amebos, leukocitai). Dar ląstelės turi ir intarpus – angliavandenius, riebalus ir baltymus. Visos šios medžiagos kaupiasi ląstelės citoplazmoje kaip įvairaus dydžio ir formos lašeliai bei grūdeliai. Jie periodiškai sintetinami ląstelėje ir suvartojami gyvybinėje veikloje. Taigi galima matyti, jog ląstelė yra sudėtingai sudaryta. Atrodytų, tokia maža dalelytė, bet kokia reikšminga. Kiekviena jos dalelė atlieka skirtingas funkcijas, o jos visos kartu leidžia laisvai funkcionuoti organizmams.

Biologija  Konspektai   (9,34 kB)

KAIP TEISINGAI MAITINTIS (tradicinės kinų medicinos patarimai) Ar kiekvieną dieną valgote tuos pačius ar panašius maisto produktus? O gal, suvalgę tam tikro maisto, jaučiatės pernelyg pavargę ar atvirkščiai - energingi? Ar kada nors nustebę svarstėte kodėl, suvalgius vos keletą kalorijų, jums vis viena sunkiai pavyksta numesti svorio ar netgi dar blogiau - jūs ir toliau sėkmingai pilnėjate? TCM požiūris į maistą yra unikalus, jis labai skiriasi nuo mūsų standartinės vakarietiškos mitybos koncepcijos. Be mums žinomų maistinių medžiagų (angliavandenių, baltymų, vitaminų ir mineralų, ir pan.), maistas dar pasižymi ir energetinėmis savybėmis, kurios priklauso nuo augimo sezono, spalvos, struktūros, skonio, ir stimuliuojančiai veikia įgimtas organines funkcijas. Tradicinė kinų medicina (TKM) - mokslas, gyvuojantis jau apie 4000 metų, ji efektyviai ir sėkmingai pritaikoma visame pasaulyje. Tai ne tik akupunktūra, moksa (karščio terapija), herbologija ir Qigong (čigun), jos sudėtinė dalis yra ir maisto terapija. Senais laikais Kinijoje akupunktūristai (TKM gydytojai) turėjo rūpintis gera pacientų sveikata. Jei jų pacientai susirgdavo, jie negaudavo atlyginimo, taigi mokymas ir aktyvus dalyvavimas visapusiškame paciento sveikatos palaikyme buvo ypatingai svarbūs dalykai, o maistas buvo ir tebėra viena pagrindinių sveikatos palaikymo išlygų. Daugelį pacientų vargina alergija, migrena, pripratimas prie kavos, cigarečių, cukraus, nuovargis, stresas ir daugelis kitų negalavimų. Dažnai norėtųsi jų paklausti: "Ką jūs valgote? Kaip dažnai valgote? Kada valgote?" ir t.t. Neretai daugelis žmonių valgo tik du kartus per dieną - paprastai nevalgydami pusryčių, ar tik išgerdami porą puodelių kavos priešpiečio valandomis. Galbūt jie dar sukremta kokį saldumyną ir salotų porciją. Visa tai popietinėmis valandomis apvainikuojama ledo šaltumo gazuotais gėrimais, kava, ir dar, galbūt jau vakare, pora taurių vyno ar alaus bokalu. Jie tikriausiai mano, kad maitinosi gerai ir sveikai, nes valgė salotų. Kai kurie iš jų, paklausti, ar jų maistas buvo baltymingas, atsakytų: "valgiau makaronų ar avižinių dribsnių", o juk tai iš tiesų nėra baltymai. Jei mes iš tikrųjų paisome Hipokrato nuomonės, kad vaistai turėtų būti mums kaip maistas, o maistas turėtų būti vaistas, tai dauguma iš mūsų nuskriaudžiame save, nevalgydami tokio mums labai svarbaus, gydančio, sveiko maisto. Be to, mūsų kūnui reikia pakelti didelį emocinį ir fizinį krūvį (dirbame 50, 60, 70 valandų per savaitę be gyvybinio pastiprinimo sveiku maistu). Žmonės nebejaučia, kaip turėtų suderinti mitybą, atsižvelgdami į sezono ypatumus. Prieš tai, kai buvo išrastas šaldytuvas, tam tikri maisto produktai buvo valgomi atitinkamo sezono metu, o dabar gi mes net nežinome, ką tai reiškia. Mūsų senovės protėviai, tame tarpe ir kinai, skrupulingai stebėjo ir studijavo gamtą, jos poveikį mūsų sveikatai. Rezultatas - visas senovės medicinos mokslas byloja apie gyvenimą harmonijoje su gamta, ir apie tai, kad harmoningai sugyvendami su gamta būsime sveiki ir ilgai gyvensime. Penki elementai Senaisiais laikais kinai sukūrė penkių elementų teoriją. Šie elementai sąveikauja tarpusavyje sukūrimo cikle, iš jų susidaro visos kitos substancijos. Tie elementai yra: ugnis, vanduo, žemė, metalas, medis. Visi jie pasižymi skirtingomis savybėmis. Kiekvienas elementas yra siejamas su kuriuo nors organu, spalva, planeta, pasaulio kryptimi, sezonu ir t.t. sudėtingame atitikmenų derinyje, kuris tarnauja kinams kaip patogi įsiminimo priemonė (žr.lentelę).

Biologija  Referatai   (45 kB)

Dažniausiai politinis rėžimas yra apibūdinamas kaip valstybinio vadovavimo bei valdymo pagrindinių metodų visuma. Politiniai rėžimai nusako daug daugiau nei valstybės valdymo forma, todėl svarbiau yra išsiaiškinti, koks yra valstybės politinis rėžimas nei valstybės valdymo forma. Taigi, mano darbo tikslas ištirti bei aprašyti politinius rėžimus, susisteminant mokslinę literatūrą bei panaudoti straipsnių analizę.

Politologija  Referatai   (11 psl., 12,84 kB)

Amerikiečių privataus ir korporacinio verslo sistemos pagrindas yra kapitalo rinkos. Verslininkai ieško investitorių tarp asmenų, turinčių atliekamų finansinių išteklių ir siekiančių juos investuoti netgi į rizikos elementų turintį verslą. Tam JAV egzistuoja fondų biržos. Išvystytos biržų sistemos sąlygomis laisvas trumpalaikis kapitalas gali būti investuotas į ilgalaikius objektus. Tuo pat metu VP turėtojai gali parduoti juos už pinigus arba gauti bankuose palūkanas. Pastovus kapitalo judėjimas ir VP savininkų kaitaliojimasis sąlygoja investicijų skirstymą ir perskirstymą tarp atskirų ekonomikos šakų ir sferų. JAV fondų biržos ir jose vykdomos operacijos Fondų rinkos struktūra Fondų birža - reguliariai funkcionuojanti finansų rinka, kur VP savininkai per tarpininkus (jų vaidmenį atlieka biržos nariai) sudaro pirkimo-pardavimo sandorius. Operacijos biržoje atliekamos su ribotu VP kiekiu. Kotiruotis leidžiama tik toms kompanijoms, kurios patenkina nustatytus reikalavimus. Biržoje nekotiruoti popieriai cirkuliuoja neužregistruotų VP rinkose. Ryšiams su jomis palaikyti naudojami informacijos kanalai ir komunikacijos sistemos. Šiuo metu JAV aktyviai funkcionuoja 9 užregistruotos nacionalinės fondų biržos (žr. 1 pav.). Stambiausia iš jų - Niujorko fondų birža (NYSE - New York Stock Exchange). Jai priklauso daugiau kaip 80% biržų apyvartos. Dauguma jos narių sudaro firmos - NYSE narės. Išskyrus keliasdešimt aktyviai cirkuliuojančių labai vertingų rinkos akcijų, Amerikos fondų biržoje iš esmės prekiaujama nedidelių kompanijų VP, kurie pagal rinkos vertę ir dienos apyvartą žymiai nusileidžia NYSE kotiruojamiems VP. Akcijų vertė Amerikos fondų biržoje vidutiniškai 20 dolerių (NYSE - 32 doleriai). Kitos biržos priklauso vadinamosioms regioninėms biržoms, kurios atsirado susijungus viename ekonominiame rajone išsidėsčiusioms vietos biržoms. Apie Spokano biržą, kurioje cirkuliuoja daugiausia vietos kompanijų akcijos, paprastai neužsimenama dėl labai nežymios metinės apyvartos, o Čikagos biržoje dabar prekiaujama tik opcionais. 1 pav. Amerikos fondų biržos Iš pradžių regioninės biržos atrodė kaip dviejų tipų fondų rinkos. Jos buvo svarbiausios smulkių, dažniausiai vietos kompanijų išleidžiamų VP rinkos, o kartu vaidino vaidmenį pagalbinių, papildomų rinkų stambių kompanijų akcijoms, kotiruojamoms NYSE ir Amerikos fondų biržoje. Bet šitą vaidmenį regioninės biržos prarado aštuntojo dešimtmečio pradžioje, atsiradus NASDAQ (National Association Of Securities Dealers Automated Quotation - dilerių nacionalinės asociacijos automatinio VP kotiravimo sistema) sistemai, kuri sudaro nebiržinės apyvartos pagrindą. Nebiržinė rinka įeina į JAV stambiausių fondų rinkų trejetą (drauge su Niujorko ir Amerikos fondų biržomis) ir yra trečioji pagal dydį fondų rinka pasaulyje. 1986 m. pagal metinę apyvartą (378,2 mlrd. dolerių) NASDAQ pralenkė tik Niujorko ir Tokijo fondų biržos (atitinkamai 1388,8 ir 1000,5 mlrd. dolerių). Dabar NASDAQ yra nedidelių, taip pat augančių kompanijų vertybinių popierių stambiausia rinka. NASDAQ sistemoje cirkuliuojančių akcijų vidutinė kaina - 10 dolerių. Tuo būdu didelę dalį apyvartos regioninėse biržose sudaro Niujorko ir Amerikos fondų biržose kotiruojami VP. 1978 m. visos JAV biržos (išskyrus Čikagos ir Spokano), taip pat ir NASDAQ, sujungtos į vieningą komunikacijų sistemą ITS (International Trading System). Tai buvo svarbus žingsnis kuriant JAV nacionalinę rinkų sistemą.  Fondų biržos organizavimas Fondų biržos JAV kuriamos ir funkcionuoja kaip korporacijos su ribotu narių skaičiumi. Jos turi taip vadinamus Įstatus, kuriais apibrėžiamos biržos narių sudėtis ir jų priėmimo sąlygos, kurimo ir valdymo tvarka, biržos ir jos narių funkcijos. Biržos nariais paprastai tampa brokerinės kompanijos. Jos atstovauja savo klientų interesus perkant ir parduodant VP, bet taip pat gali atlikti biržų operacijas savo sąskaita. Brokerinės kompanijos atlieka operacijas tiek savo tarnautojų ( brokerių ) pagalba, tiek padedant nepriklausomiems, akredituotiems biržoje brokeriams. Dalyvavimas biržoje suteikia galimybę pirkti ir parduoti, vietos biržoje kainą lemia paklausos ir pasiūlos santykis. Taisyklės, reguliuojančios vietų pirkimą ir pardavimą biržoje, skirtingose biržose yra skirtingos. Pavyzdžiui, kandidatas į NYSE narius privalo turėti dviejų biržos bendrasavininkių rekomendacijas. Be to, jis privalo valdyti kapitalą, kurio pakaktų pirkti vietą iš nutarusio ją parduoti biržos nario. Pretendento kandidatūrą ( jo finansinę padėtį ir asmenines savybes ) svarsto naujų narių priėmimo komitetas. Priimtas į biržą naujas narys gali pasirinkti bet kurią biržų veiklos sritį. Pirkdami vietą, biržos nariai įgyja teisę sudarinėti VP sandorius biržos operacijų salėje. Pašaliniai asmenys į biržą prekiauti neįleidžiami. Įvairios brokerinės firmos biržoje turi nevienodą vietų skaičių. Įgyjamų vietų kiekis priklauso nuo to, kokio didumo vienoje ar kitoje brokerinėje firmoje prekybos VP apimtys. Firmos gali pirkti vietas ne tik vienoje, o iš karto keliose biržose, taip pat kitų šalių biržose. Vietos kaina kinta sutinkamai su ekonomine konjunktūra - aktyvios fondinės prekybos laikotarpiais kainos kyla, silpnos prekybos laikotarpiu - smunka. Ši kaina priklauso ir nuo biržos dydžio. Pavyzdžiui, Čikagos fondų biržos narystė 1996 m. birželį kainavo 28000 dolerių, o didžiausios JAV biržos NYSE narystės kaina siekė 1 mln. dolerių. Dar išskiriamas ir metinis biržos nario mokestis, taip pat priklausantis nuo ekonominės būklės ir biržos apyvartos. Fondų biržos nariai ir jų funkcijos Fondų rinkose veikia dviejų tipų tarpininkai: brokeriai ir dileriai. Tačiau Vakarų literatūroje tarpininkams priskiriami tik dileriai; brokeriai vadinami agentais, nes jie veikia ne savo vardu, o tik sutinkamai su gautomis instrukcijomis vykdo individualių arba institucinių investuotojų užsakymus. Beje, jie nerizikuoja ir už savo veiklą gauna komisinių. Kitaip negu brikeriai, dileriai veikia savo vardu, perka ir parduoda VP savo sąskaita: įsigyja akcijų arba obligacijų viena kaina, o parduoda kita. Skirtumas tarp kainų sudaro pelną arba nuostolį. Dilerio veiklą lydi dvejopa rizika: ar pavyks parduoti pirktų popierių, o jeigu pavyks, tai kokia kaina. Brokeris gali vykdyti operacijas taip vadinamų specialistų pagalba. Brokeriai vykdo brokerinių firmų klientų užsakymus, o tiksliau, jie perduoda specialistams iš brokerinių firmų biuro į biržos operacijų salę suplaukusius klientų įpareigojimus pirkti ( parduoti ) vienokius ar kitokius VP. Biržoje galima sutikti įvairių brokerių (žr. 2 pav.). “Flor brokeriai” - biržos firmų-dalyvių tarnautojai, kurie operacijų salėje vykdo užsakymus, gautus biuruose iš firmų ir perduotus vykdyti. “Bond-flor” brokeriai specializuojasi obligacijų operacijose. Nepriklausomi brokeriai vykdo užsakymus kitų brokerių, kai tie patys nepajėgia atlikti per didelės apimties darbų, ir firmų, kurios neturi tarnautojų - biržos narių. Specialistas - dar vienas biržos nario tipas. Jis specializuojasi operacijose su tam tikru VP (dažniau vienu, kartais keliais). Stambiose biržose kiekvienas VP priskirtas kokiam nors specialistui, kuris turi monopolinę teisę sudarinėti sandorius šioje biržoje. Specialistas vykdo dvejopą funkciją: brokerio ir dilerio. Kaip brokeris specialistas yra agentas, priimantis ir vykdantis užsakymus pirkti (parduoti) tam tikrus VP. Dalis komisinių, kuriuos brokeriai gauna iš klientų, perduodama specialistams kaip užmokesti už suteiktas paslaugas. Antrasis specialisto vaidmuo, kurį atliekant jam tenka būti dileriu, daug sudėtingesnis. Specialistui-dileriui reikia siekti, kad jam priskirtu VP būtų prekiaujama, kiek tai įmanoma, sąžiningai ir eisingai. Iš specialisto reikalaujama pirkti (parduoti) savo sąskaita taip, kad laikinos pasiūlos ir paklausos “jo” VP disbalanso pasekmės būtų minimalios. Visais kitais atvejais jam draudžiama prekiauti savo sąskaita. Specialistai perka savo sąskaita, kai “jų” VP kaina pradeda smarkiai kristi, ir parduoda, kada kaina pradeda netikėtai kilti. Tačiau iš specialistų nerikalaujama priešintis kainų kritimui ar kilimui, jų funkcija yra tik sušvelninti netikėtą kainų pokytį ir palaikyti tolygų jų judėjimą. Kai to neįmanoma padaryti dėl labai didelio gautų užsakymų disbalanso, birža gali sustabdyti prekybą tuo (tais) vertybiniu popieriu (popieriais) arba atidėti rinkos atidarymą. Taigi vieno ar kito VP kainų judėjimą biržoje turi lemti ne specialisto prekyba, o tam popieriui gaunamų užsakymų judėjimas, t.y. santykis tarp pasiūlos ir paklausos. Biržose specialistai paprastai būna susivieniję į padalinius. Padaliniai gali susidėti iš atskirų asmenų ( vieno ar keleto žmonių ), partnerių, korporacijų “bendrų sąskaitų” ( joint accounts ), “suvienytų knygučių” ( combined books ). “Bendroji sąskaita” paprastai reiškia bendrą įmonę, į kurią gali įeiti atskiri asmenys ( du ar daugiau ), partneriai arba korporacijos. Dalyviai įrašo gaunamus užsakymus atskirose “knygutėse”, bet turi bendrą sąskaitą ( trading account ). “Suvienyta knygutė” - atvirkščiai: dalyviai turi savo atskiras sąskaitas, bet vieną bendrą “knygutę”. Šalia specialistų ir brokerių funkcionuoja dar keletas atmainų jos narių, kurie vykdo operacijas savo sąskaita ir panašiai kaip specialistai yra įpareigoti biržos taisyklių numatytais atvejais “uždaryti atotrūkį tarp kainų”. Biržose atliekamos operacijos Paprastai brokeriui pavedama įvykdyti užsakymą palankiausia kaina, kuri gali būti pasiekta pateikus užsakymą “prekybinėje minioje”, kur prekiaujama dominančiu VP. Tokie užsakymai vadinami “market” (rinkos) užsakymais. Be to išskiriami “limit” ir “stop” užsakymai. “Limit” užsakymas pateikiamas rinkoje tada, kai klientas nurodo užsakymo įvykdymo kainą. Iš brokerio reikalaujama įvykdyti sandorį šita užsakovo nustatyta kaina arba palankesne, jeigu tai bus įmanoma. Gali atsitikti, kad kliento perduotas užsakymas tuo momentu yra neįvykdomas. Tokiu atveju užsakovui teks laukti tol, kol rinkoje nusistovės jo nurodyta kaina (arba artima jai). Tačiau brokeris nepasilieka poste šito laukti, jis palieka užsakymą specialistui. “Stop” užsakymai pateikiami siekiant apriboti galimus nuostolius. Pavyzdžiui, jeigu klientas bando pakelti kainą, bet bijo nuostolių dėl netikėto kainų smukimo, jis pateikia užsakymą parduoti kaina, keliais punktais žemesne už einamąją rinkos kainą. Jeigu jo nuogastavimai pasitvirtins, tai pasiekus šią kainą užsakymas turi būti nedelsiant įvykdytas. Tačiau nėra visiškos garantijos, kad “stop” užsakymas bus įvykdytas nurodyta kaina, nes tam gali sutrukdyti specialisto anksčiau gauti analogiški užsakymai. Neįmanoma bus įvykdyti “stop” užsakymo tuo atveju, jei kainos staigiai kris. Be anksčiau minėtų būna mišraus, hibridinio tipo užsakymų. Į biržą patenkantys “market” užsakymai paprastai įvykdomi labai greitai, skirtingai nuo “limit” ir “stop” užsakymų, kuriuos brokeriai dažnai perduoda specialistams. Dažniausiai JAV fondų biržose atliekamų sandorių tipai: Opcionas. Tai sandorius, suteikiantis teisę (bet ne įsipareigojimą) investoriui parduoti arba pirkti VP iš anksto nustatyta kaina kontrakte nurodytu laiku. Pirkėjas šiuo atveju laukia kontrakte nurodytų VP kainų pakilimo ir tikisi gauti pelną dėl kurso pasikeitimo. Tuo tarpu pardavėjas laukia šių VP kainų kritimo. Jis gali gauti pelną dėl kursų numatyto sutartyje ir sutarties įsigaliojimo momento skirtumo. Šie sandoriai paprastai sudaromi siekiant gauti kursų pasikeitimo sumą arba apdrausti biržos klientus nuo materialinių nuostolių, esant staigiems akcijų kursų svyravimams. Fjučerinis sandoris. Tai atitinkamų VP pirkimo-pardavimo susitarimas tarp pirkėjo ir pardavėjo tiksliai nustatytu laiku ateityje. Fondų biržose fjučeriniai sandoriai baigiasi kursų skirtumo nuo susitarimo sudarymo momento iki nustatytos sandoryje datos išmokėjimo. Jeigu VP kursas pakyla - tai išlošia pirkėjas, nukritus kursui pelną gauna pardavėjas. Arbitražiniai sandoriai. Jie susiję su pelno gavimu dėl kurso skirtumo skirtingose biržose. Pirkėjas įsigyja VP biržoje, kurioje jų kursas žemesnis, ir parduoda biržose, kuriose šių VP kursas yra didesnis. Fondo arbitražas didina VP paklausą biržose su žymiai žemesniu kursu ir didina jų pasiūlą biržose su žymiai didesniu kursu. Rezultate gaunamas VP kursų skirtingose biržose suvienodėjimas. Paketiniai sandoriai. Kai kuriose biržose, būtent Niujorko fondų biržoje, numatoma galimybė sudaryti sandorių dėl VP paketo, sudaryto iš 500 pavadinimų VP - 126000 akcijų. Jų kaina nustatoma pagal kiekvieno VP pardavimo dienos kursą. Tokie paketai skirti dideliems pirkėjams ir ilgalaikėms investicijoms. Paketo pirkėjai įgyja teisę gauti dividentus ir balso teisę, numatytą akcininkams. Viena iš svarbiausių sąvokų, atliekant operacijas, yra VP kursas. VP kursas - tai kaina, kuria sudaromas VP sandoris. Jų pirkimas-pardavimas iš tikrųjų yra operacija, suteikianti teisę gauti pelną, duodamą šių VP. Todėl VP kursas tiesiogiai priklauso nuo VP pelningumo. Nevertinant konjunktūrinių faktorių, VP kaina paprastai tiesiogiai proporcinga VP pelnui ir atvirkščiai proporcinga diskonto tarifui. Reikia įvertinti ir tai, jog paprastųjų akcijų kursas gali labiau svyruoti, tuo tarpu kai priveligijuotų akcijų ir obligacijų, turinčių fiksuotą pelną, kursas yra labiau stabilus. Operacijų vykdymo schema Atliekant operacijas fondų biržoje dalyvauja įvairūs rinkos dalyviai: Centrinis depozitoriumas - institucija, kurios paskirtis organizuoti, vykdyti bei kontroliuoti dematerializuotą VP judėjimo apskaitą. Klizingo bankas - institucija, kurios paskirtis vykdyti piniginius atsiskaitymus pagal biržoje sudarytų sandorių tarp brokerinių kompanijų (BK) rezultatus. Garantinis fondas - iš biržoje veikiančių BK įnašų suformuotas piniginis fondas, kurio pagrindinis tikslas - užtikrinti, kad visi biržoje sudaryti sandoriai būtų įvykdyti, t.y. pirkėjas gautų jiems priklausančius VP (ar atitinkamą kompensaciją), o pardavėjas - atitinkamas pinigines lėšas. Operacijų su VP kontrolės komisija (SEC) - institucija, ginanti investorių interesus ir užtikrinanti tinkamą VP rinkos funkcionavimą. Klientas - pirkėjas arba pardavėjas, kuris naudojasi brokerio paslaugomis perkant-parduodant VP. Brokerinė kompanija - specializuota įmonė, kurios veikla yra operacijos su VP bei konsultavimas VP emisijos ir apyvartos klausimais. Brokeriu vadinamas BK įgaliotą asmenį, išlaikiusį SEC organizuotus kvalifikacinius egzaminus ir atstovaujantį BK perkant-parduodant VP. 3 pav. Operacijų vykdymo schema Biržų veiklos reguliavimas Fondų rinkų veiklą reguliuoja valstybė ir pačios rinkos, kadangi visos biržos yra savivaldiškos organizacijos. Kiekvienoje biržoje yra savikontrolės sistema, kuri kuri apima stebėjimą, pasirinktinius patikrinimus, ataskaitų sudarymą. Pagrindinis dėmesys skiriamas specialistų veiklos kontrolei. Kadangi specialistai turi monopolinę teisę į jų “knygutėse” esančią informaciją ir teisę sudaryti sandorius savo sąskaita, dažnai iškyla jų objektyvumo ir bešališkumo klausimas. Todėl biržos nustato atitinkamus reikalavimus, susijusius su specialistų dilerine funkcija. Antai specialistai neturi pirkti (parduoti) kokia nors nustatyta kaina savo sąskaita, kol jie neįvykdys visų iš klientų gautų analogiškų užsakymų ta pačia kaina. Specialistų prekybinė praktika kruopščiai kontroliuojama. NYSE kasdien skaičiuojama, kokį VP dienos visuminės apyvartos procentą sudaro specialistų įvykdyti sandoriai, fiksuojami absoliutūs VP kainos pokyčiai, atotrūkiai tarp pirkėjo ir pardavėjo kainos. Kas ketvirtį kiekvienas NYSE užregistruotas specialistas privalo pateikti finansinę ataskaitą. Bloga ataskaita, išaiškinti taisyklių pažeidimai gali būti pretekstas VP tarp specialistų perskirstyti. Pelningiausios, aktyviausios akcijos bus pasiūlytos specialistams, pateikusiems išsamias, detalias ataskaitas, patvirtinančias, kad šie specialistai sąžiningai vykdo savo įsipareigojimus biržai. Kartą per metus tikrinamos “knygutės”. Tačiau kai rinkoje išryškėja nerimą keliantys simptomai, kontrolė sugriežtinama. Antai vienu laikotarpiu NYSE kasdien tikrino kapitalo lygį kiekviename specialistų padalinyje. Biržos nariai, užregistruoti kaip specialistai, turi būti pajėgūs vienu laiku pirkti savo sąskaita 5000 įprastų akcijų kiekvienoje laidoje, kurioje jie specializuojasi. Minimalus kiekvieno specialisto kapitalas turi 25% viršyti tokiam pirkimui būtiną sumą. Visose rinkose nuolat stebimas indeksų judėjimas. 1989 m. Dou-Džonso indekso lygis krito 190 punktų. Investuotojams tai reiškė maždaug 180 mlrd. Dolerių praradimą. To, žinoma, nepalyginsi su akcijų kurso kritimu 1987 m. spalio 19 d., kuris sukėlė jų nuvertėjimą 500 mlrd. dolerių. Dou-Džonso indeksas tą dieną krito 508 punktais. Bet tokio kritimo, koks pažymėtas “juodąjį pirmadienį”, jau negalės būti, nes NYSE labai operatyviai reagavo į 1987 m. spalio įvykius ir įdiegė mechanizmą, kuris automatiškai nutraukia visas biržos operacijas, jeigu Dou-Džonso indeksas krinta daugiau kaip 250 punktų. Biržų veiklą kontroliuoja operacijų su VP kontrolės komisija (SEC), kuri įpareigoja biržas registruotis. Registruojantis biržos turėjo pateikti komisijai žinias apie savo organizacinę struktūrą, priėmimo į narius tvarką, savireguliavimo sistemą. Norint gauti leidimą leisti į apyvartą, visi VP (išskyrus tuos, kuriuos išleidžia federalinė vyriausybė, vietinės valdžios organai, valstybės remiamos korporacijos) turi būti registruojami SEC. Komisijai pateikiami duomenys apie kompanijos šakinę priklausomybę, organizacinę struktūrą, finansinę būklę, apie VP ankstesnes laidas, apie šios laidos ir trejų artimiausių metų laidų sąlygas, apie direktorių tarybos nariams, vadūnams, stambaus masto akcininkams priklausančių akcijų paketų apimtį. JAV gali būti išleisti bet kokie VP, jeigu žinios pateiktos SEC, nes komisija neturi įgaliojimų uždrausti popierių leidybą. Jos uždavinys yra tik rinkti informaciją ir tikrinti, ar kompanijos pateikti duomenys yra išsamūs ir patikimi. Tačiau į biržą VP priimami tik iš tų kompanijų, kurios atitinka kotiruotės reikalavimus. NYSE tokius reikalavimus pirmąkart paskelbė dar 1869 m. Dabar šioje biržoje kotiruojamos akcijos žinomų, pirmaujančių savo šakoje kompanijų, turinčių ne mažesnį kaip 16 mln. dolerių aktyvą, ne mažiau kaip 1 mln. išleistų į apyvartą akcijų, yra 2000 žmonių, įsigijusių 1000 ir daugiau akcijų. Kompanijos pajamos (prieš sumokant mokesčius) už paskutinius metus turi sudaryti mažiausiai 2,5 mln. dolerių. Tokius griežtus reikalavimus atitinka tik nedaugelis kompanijų. 1987 m. NYSE kotiravosi 1647 kompanijų akcijos, tuo tarpu šalyje yra daugiau kaip 3 mln. akcinių įmonių. JAV biržos akcentuoja techninę-informacinę reikalo pusę, sudarymą patikimesnių informacinių sistemų, įgalinančių operatyviai reaguoti į biržų konjunktūros svyravimus. Išvados Šiame referate, remiantis JAV pavyzdžiu, apžvelgėme VP rinkos centrinės dalies- fondų biržos- veiklą. Fondų birža yra vienas svarbiausių mechanizmų, kuris rinkos ekonomikoje suvienuja investicinių fondų pasiūlą ir paklausą, o santaupas paverčia investicijomis. Fondų birža apsaugo VP rinką nuo nesąžiningų operacijų, suteikia garantijas visiems šios rinkos dalyviams. Tai reiškia, kad įvykdžius sandorį biržoje pirkėjas visada gaus VP, o pardavėjas- pinigus.

Ekonomika  Referatai   (18,26 kB)

Šiandien pragyvenimo standartai vakarų pasaulio šalyse ir Rytų Europoje vis dar smarkiai skiriasi. Ir tai, kaip greitai Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys integruosis į Europos ekonomines (o tai pat ir politines) struktūras, didele dalimi priklauso nuo to, kaip greitai atsigaus jų ekonomika ir verslas. Todėl natūralu, kad būtent ekonomikai ir verslui šiandien turi būti skiriamas didžiulis dėmesys. Mūsų valstybei vos atgavus nepriklausomybę (ir net šiek tiek prieš tai), savo verslo ėmėsi daugelis Lietuvos gyventojų. Tuo metu daugelis dar nesuprato, kad norint sėkmingai organizuoti ir plėtoti verslą, neužtenka būti gydytoju, techniku ar žurnalistu, negana turėti bet kokį aukštojo mokslo baigimo diplomą, nepakanka vien entuziazmo. Galbūt todėl labai didelė naujai iškeptų verslininkų dalis patyrė nesėkmes, nemaža jų visiškai bankrutavo - ir tai palietė visą verslo spektrą, nuo smulkių gamybininkų ir krautuvininkų iki didžiausių šalies bankų. Dabar požiūris į verslą pasikeitė. Jau niekam nekelia abejonių, kad rimtu verslu užsiimti galima tik turint didžiulį bagažą teorinių ir praktinių ekonomikos bei verslo žinių. Šios žinios reikalingos tiek sprendžiant, kokį verslą ir kaip organizuoti, tiek ir plėtojant jau pradėtą verslą. Su kokiais klausimais susiduria pradedantis verslininkas? Pirmiausia, jis turi nuspręsti, ką ir kaip gaminti, kokias paslaugas teikti. Tai labai sunkus uždavinys, ir padarius klaidingą sprendimą verslas beveik visada iš anksto pasmerktas žlugti. Po to, kai verslininkas priima sprendimą, ką gaminti, jo laukia kita ne mažiau svarbi problema - kaip gaminti ir kokiu būdu realizuoti prekę ar paslaugą. Kitaip tariant, tenka nuspręsti, kaip organizuoti verslą, kad gauti geriausius rezultatus? Kokią verslo organizavimo formą pasirinkti? Neabejotina, kad padarius klaidą, verslui tai gali brangiai kainuoti. Todėl bet kuris pradedantis verslininkas turi būti gerai susipažinęs su verslo organizavimo formomis - tik tada jis galės teisingai nuspręsti, kokią iš jų rinktis savo verslui. Todėl kaip tik verslo organizavimo formoms bei jų pasirinkimo klausimui ir paskirta didžioji šio darbo dalis. Pirmoje darbo dalyje pabandysime išsiaiškinti, kas gi apskritai yra verslas ir kokie jo ekonominiai principai. Antrojoje dalyje trumpai apžvelgsime verslo organizavimo formų įvairovę, kiekvienai verslo organizavimo formai būdingus bruožus, įvairių verslo organizavimo formų juridinį statusą. Po to pereisime prie trečiosios dalies - verslo valdymo principų kiekvienoje verslo formoje, ir pagaliau ketvirtojoje išnagrinėsime tai, kas svarbiausia verslo formos pasirinkimo problemą sprendžiančiam verslininkui - atskirų verslo organizavimo formų privalumus ir trūkumus. I. Verslas ir jo ekonominiai principai Verslas yra žaidimas - didžiausias žaidimas pasaulyje, jeigu žinote, kaip jį žaisti. Thomas J. Watson Vyresnysis IBM kompanija Prieš pradedant gilintis į verslo ekonominius principus ir jo organizavimo formas, verta išsiaiškinti, kas gi apskritai yra verslas. Tai nėra toks paprastas klausimas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Verslas - tai prekių ir paslaugų šaltinis. Anot “Ekonomikos terminų žodyno” autorių, ekonomikos teorijos kontekste verslą vertinti galima dvejopai: viena, jis įeina į rinką kaip prekių ir paslaugų tiekėjas jas perkantiems namų ūkiams; antra, jis perka iš namų ūkių gamybos išteklius, kad gamintų tas prekes ir teiktų paslaugas. Kiek kitaip verslą apibrėžia V.Gronskas savo knygoje “Verslo ekonomika”. Jis lygina verslą su dvisparniu paukščiu, kurio vienas sparnas - produktų bei paslaugų gamyba, o kitas - komercija. Iš tiesų, jei bent vienas iš šių “sparnų” nedirba tolygiai ir užtikrintai, jei “sparnai” neatitinka vienas kito - verslas negali normaliai funkcionuoti ir yra pasmerktas žlugti. Taigi nuo šių “sparnų” - sudedamųjų ekonominės verslo struktūros dalių - bei jų saveikos labai priklauso verslo funkcionavimas ir jo efektyvumas. Tad kokia gi verslo esmė? Remiantis aukščiau išdėstytais požiūriais galima būtų sakyti, kad ji susideda iš dviejų pagrindinių punktų: pirma, verslo “gamybinis sparnas” kuria produktus - nebūtinai vien materialias prekes, tai gali būti ir paslaugos ar informacija; antra - verslo “komercinis sparnas” yra kaip būdas, kuriuo rinkoje keičiasi “gamybinio sparno” pagaminto produkto savininkai. Savininkų pasikeitimas vyksta savanoriškai, taigi šis procesas yra naudingas tiek produkto pardavėjui, kuris netekdamas produkto gauna už jį pinigus arba kitas vertybes, tiek ir pirkėjui, kuris sumoka pinigus, kad galėtų pasinaudoti produkto teikiama nauda. Taip atrodo verslas “iš išorės”. Jei pažvelgti į jo struktūrą iš vidaus, atsiveria gerokai sudėtingesnis paveikslas. Kaip jau minėjome, verslas - tai ūkinė veikla, apimanti prekių bei paslaugų gamybą ir komerciją, o taip pat jų tarpusavio sąveiką. Savo ruožtu komercija įmonėje apima įmonei reikalingų išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimą atitinkamoje rinkoje ir pagamintų prekių bei paslaugų pardavimą prekių rinkoje. Taigi komercija apima ne vien prekybą pagamintais produktais, bet ir kitas prekybos formas: prekybą gamybos įrengimais, žaliavomis bei medžiagomis, komercinę bankininkystę, susijusią su finansinio kapitalo skolinimu, pirkimu ir pardavimu, įmonei reikalingų darbuotojų samdymą, žemės pirkimą arba nuomą, komercinį draudimą. [1,10] Negalima pamiršti ir marketingo bei reklamos, be kurių daugeliu atveju verslas negalėtų funkcionuoti. Taigi matome, kad po paprasta verslo savoka slepiasi nepaprastai sudėtinga struktūra. Kiekvienas verslininkas siekia gauti didžiausią pelną mažiausiomis sąnaudomis. Kad jam tai pavyktų, jis turi sėkmingai suderinti begales pačių įvairiausių veiksnių, kurie beveik visada nenoriai leidžiasi suderinami. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinių išteklių derinį bei gaminamos produkcijos kiekį, sujungti atskirus gamybinius išteklius, numatyti visus galimus sunkumus ir jų apėjimo ar pašalinimo būdus, kūrybiškai organizuoti gamybinę-komercinę veiklą ekonominės rizikos sąlygomis. Verslo pasaulis dinamiškas, todėl verslininkas privalo sugebėti veikti greitai ir nedvejodamas, tačiau tuo pat metu šaltai ir apgalvotai.Kad tai įgyvendinti,pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas labiausia trukdo verslo pletrą. Atskleidus verslo ekonominę struktūrą, tampa aišku, kad versle negali būti vieno kelio, vieno sėkmės recepto. Nežiūrint to, kad visų verslininkų tikslas vienas, jie siekia jo pačiais įvairiausiais metodais, kurie priklauso nuo verslo tipo. Todėl itin didelę reikšmę pradedant verslą ir siekiant jį sėkmingai plėtoti turi tinkamos verslo organizavimo formos pasirinkimas. Čia nėra paprastų taisyklių, todėl siekiant išsiaiškinti, kokią verslo formą pasirinkti vienam ar kitam tikslui, būtina gerai susipažinti tiek su visų verslo formų veikimo principais, tiek su jų pliusais ir minusais. Tik tada galima daryti sprendimą. II. Verslo organizavimo formos Nors daugelyje pasaulio šalių verslo organizavimo formos iš esmės panašios, kai kurie jų niuansai daugiau ar mažiau skiriasi. Todėl, kad išvengti painiavos ir nesileisti į pernelyg platų nagrinėjimą, šiame darbe apsiribosime verslo formomis, veikiančiomis Lietuvos Respublikoje. Pagal 1990 m. gegužės 8 d. priimto Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikoje gali veikti šių rūšių įmonės: • individualios (personalinės); • tikrosios ūkinės bendrijos; • komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos; • akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės; • valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės. Trumpai susipažinsime su kiekviena įmonių rūšimi. Individualiosios įmonės teisiniu požiūriu yra fiziniai asmenys, vykdantys įvairias ūkines operacijas. Sandėrius jie sudaro savo vardu. Už firmos įsipareigojimus jos savininkas visiškai atsako visu savo asmeniniu turtu, t.y. firmos ir jos savininko turtas yra neatsiejami. (Kai kuriose valstybėse turtinė atsakomybė apima ne tik savininko, bet ir jo šeimos narių asmeninį turtą). Paprastai privačių firmų apskaitos knygos yra nepasiekiamos asmenims, nesusijusiems su firmos veikla. Todėl ne visada įmanoma gauti objektyvią ir tikslią informaciją apie jų veiklą ir finansinę padėtį. Privačių firmų skiriamasis požymis yra tai, kad pagal Lietuvos (taip pat ir daugelio kitų šalių) įstatymus firmos pavadinimu turi būti įvardytas firmos savininkas. Individuali įmonė dažniausiai priklauso šeimai arba atskiram asmeniui Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bendru atveju individualios įmonės neturi juridinio asmens teisių, pagal Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 7 straipsnį negamybinių organizacijų individualioms įmonėms jų steigėjo prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali suteikti juridinio asmens teises. Tokioms įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinių įmonių veiklą. Visgi tokių įmonių Lietuvoje yra palyginti nedaug . Individualios įmonės - paplitusi verslo organizavimo forma rinkos ekonomikos šakose. Tokios įmonės pagal skaičių vyrauja daugelyje šalių, nors jų gaminama produkcija sudaro tik nedidelę nacionalinio produkto dalį. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1994 metais kiekybiniu požiūriu individualios įmonės (pavieniai savininkai) smarkiai lenkė kitas verslo formas, tačiau stambioms akcinėms bendrovėms (korporacijoms) teko didžioji visų pardavimų, taigi ir pelno, dalis (žr. 1, 2 grafikus). Šaltinis: Statistikos departamentas prie LRV. Įmonių finansiniai rodikliai 1994 metais. Kita įmonių rūšis - ūkinės bendrijos - dar vadinamos partnerystės firmomis. Tikroji ūkinė bendrija yra neribotos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę verslui organizuoti. Fiziniai asmenys patys dalyvauja firmos valdyme ir atsako ne tik įdėtu kapitalu, bet ir visu savo turtu, taigi, bendrijai tapus nemokiai, jos nariai gali prarasti asmeninį turtą, kuris bus panaudotas padengti skoloms. Jei bendrijos įstatuose nėra numatyta kitaip, visi bendrijos nariai turi teisę atstovauti bendriją sudarydami sandėrius, todėl jų atsakomybė dar didesnė, nei personalinės įmonės savininko - klaidingo sprendimo ar nepasisekimo atveju ūkinės bendrijos narys rizikuoja ne tik savo, bet ir savo partnerių asmeniniu turtu. Taigi natūralu, kad ūkinė bendrija remiasi visišku jos narių tarpusavio pasitikėjimu. Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų. Kita ūkinių bendrijų rūšis - komanditinės ūkinės bendrijos. Tai yra dviejų ar daugiau asmenų susivienijimas, kurį sudaro tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Už jo įsipareigojimus tikrieji nariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai - tik savo įnašu. Tokios firmos vardu sandėrius gali sudaryti tik jos tikrieji nariai, iš kitos pusės, tik jos tikrieji nariai rizikuoja visu savo turtu. Vokietijoje tokios bendrijos vadinamos Kommanditgesselschaft, Prancūzijoje - Societe en commandite simple, JAV ir Didžiojoje Britanijoje - Limited partnership. Tiek tikriosios, tiek ir komandinės ūkinės bendrijos narių skaičius yra ribotas. Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymo 2 straipsnį, bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Bendrijos narystė taip pat ribota - bendrijos nariu negali būti valstybinės valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, išskyrus tuos atvejus, kai jos yra konsorciumų, steigiamų kaip tikrosios ūkinės bendrijos, nariai. Bendrija neturi teisės išleisti vertybinių popierių. Toliau pereisime prie stambiausių įmonių - akcinių bendrovių. Akcinės bendrovės yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises. Jų kapitalas padalytas į akcijas. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, tampa jos akcininkais. Bendrovės akcininkai yra jos kolektyviniai savininkai. Už bendrovės prievoles prieš kreditorius akcininkai savo turtu neatsako. Lietuvoje akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymas. Jis apibrėžia akcinę bendrovę taip: “Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Ji gali būti įsteigta bet kokiai Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiamai ūkinei veiklai. Bendrovė yra juridinis asmuo. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.” Skiriamos uždarosios akcinės bendrovės ir atviros (viešos) akcinės bendrovės. Lietuvoje uždarų akcinių bendrovių skaičius viršija atvirų (viešų) akcinių bendrovių skaičių beveik 15 kartų . Įvairiose šalyse atviros ir uždaros akcinės bendrovės apibrėžiamos nevienodai. Daugumoje šalių atviros akcinės bendrovės akcininkų skaičius nėra ribojamas ir jos akcijos gali būti platinamos viešai, parduodamos biržoje; tuo tarpu uždaros akcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas ir ribojamas viešas jos akcijų platinimas ir jų pardavimas biržoje. Taip yra ir Lietuvoje: pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymą akcinės bendrovės “akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai.”; tuo tarpu uždarojoje akcinėje bendrovėje “negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei valstybinio turto (akcijų) pardavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitaip.” Praktikoje tai reiškia, kad uždarosios akcinės bendrovės steigėjai gali pasiūlyti įsigyti bendrovės akcijų savo pažįstamiems, draugams ir t.t., neskelbdami apie akcijų pardavimą per masinės informacijos priemones. Atvira akcinė bendrovė, išleisdama akcijas į rinką, turi didesnes galimybes negu uždara bendrovė panaudoti išorinius finansavimo šaltinius - juk apie jos akcijas per spaudą, radiją, televiziją ir kitas masinės informacijos priemones gali sužinoti kur kas daugiau žmonių, be to, akcinių bendrovių akcininkų skaičius gali būti labai didelis, tuo tarpu uždaroje akcinėje bendrovė negali viršyti 50 akcininkų limito, kas daugeliu atveju riboja galimo sukaupti kapitalo dydį. Anksčiau Lietuvoje akcinės bendrovės įstatinis kapitalas buvo neribojamas, t.y. galėjo būti kiek norima mažas (faktiškai buvo galima kurti uždarąją akcinę bendrovę su 200 rublių, o akcinę bendrovę - su 500 rublių įstatiniu kapitalu). Tačiau 1994 m. liepos 5 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo redakcijoje įvesti tokie apribojimai: “Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100000 litų. (…) Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų.” (Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo 2 straipsnis). Šia įstatymo pataisa bandoma sukurti įėjimo barjerą, kad bent dalinai išvengti “nerimtų” akcinių bendrovių, iš karto pasmerktų bankrotui (kartais net steigėjų valia), kūrimosi, kartu apsaugant potencialius akcinių bendrovių kreditorius. Akcinė bendrovė yra bendra akcininkų, įnešusių savo pajų į bendrovės kapitalą, įmonė, t.y. akcininkai yra kolektyviniai akcinės bendrovės turto savininkai. Akcinės bendrovės akcijos perkamos, mokant už jas pinigais arba kitu turtu - fiziniu arba ne fiziniu, pavyzdžiui, darbu ar paslaugomis, kurios buvo suteiktos ar atliktos bendrovės labui. Taip pat galimas kombinuotas (mišrus) apmokėjimo būdas. Tačiau negalima akcijų apmokėti įsipareigojimais ateičiai. Akcinės bendrovės pelnas panaudojamas tolesniam bendrovės plėtojimui, valdytojų premijavimui, dividendų mokėjimui ir kitiems bendrovės tikslams. Bendrovės akcininkai gauna pajamas už akcijas dividendų pavidalu. Kaip juridinis asmuo, priešingai nei individualios įmonės ar dauguma ūkinių bendrijų, akcinė bendrovė savo vardu gali įsigyti turtines ir neturtines teises, sudaryti sutartis, vykdyti importo-eksporto operacijas, įsigyti kilnojamą ir nekilnojamą turtą, būti ieškovu ir atsakovu teisme, arbitraže ar trečiųjų teisme. Pagaliau pereisime prie paskutinės įmonių rūšies - valstybinių (arba vietos savivaldybės) įmonių. Valstybinė (arba vietos savivaldybės) įmonė - tai įmonė, įsteigta iš valstybės arba vietos savivaldybės lėšų arba perduota valstybės (vietos savivaldybės) nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka. Visas tokios įmonės turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (arba savivaldybei), o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis. Tokia įmonė turi juridinio asmens teises ir yra ribotos turtinės atsakomybės, t.y. valstybė (vietos savivaldybė) neatsako pagal įmonės prievoles, o įmonė neatsako pagal valstybės (vietos savivaldybės) prievoles. Kaip nurodo Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybės įmonių Įstatymas, priimtas 1994 m. gruodžio 21 d., valstybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos pavedimu - įgaliotos vyriausybinės institucijos; o savivaldybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas savivaldybės tarybos. Institucija, priėmusi sprendimą įsteigti įmonę, yra tos įmonės steigėjas. Steigėjas turi teisę nustatyti įmonei privalomus darbus (užduotis); prekių (paslaugų) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles; taip pat administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas, pareigybes. Vykstant privatizacijai, valstybinių įmonių skaičius Lietuvoje smarkiai sumažėjo. Duomenys apie dabartinį valstybinių įmonių skaičių Lietuvoje pateikti . Šiame darbe neskirsime daug dėmesio valstybinėms ir savivaldybės įmonėms, nes jos iš principo skiriasi nuo kitų verslo organizavimo formų - tokias įmones gali steigti tik valstybinės instancijos ar savivaldybės, jos negali būti laisvai kuriamos pavienių verslininkų ar organizacijų. III. Verslo valdymo principai Praėjusioje dalyje trumpai apžvelgėme verslo organizavimo formų įvairovę. Tačiau norint susidaryti pilną vaizdą apie kiekvieną formą, reikia išnagrinėti vieną svarbiausių kiekvienos įmonių rūšies charakteristikų - kaip ta verslo forma valdoma.Tą galėsime lengviau padaryti išanalizavę kaip pavyzdį EUROPOS verslo tobulumo(Business Excellnce) modelį. EUROPOS verslo tobulinimo modelis Žmonių vadyba Žmonių pasitenki- Vadova- 90 balų nimas 90 balų vimas ( 9 proc. ) ( 9 proc. ) Pro- Verslo Politika ir stra- cesai Vartotojų patenki- rezult. 100 balų tegija 80 balų 140 nimas ,200 balų (10proc.) ( 8 proc. ) balų ( 20 proc. ) 150 balų Ištekliai 14 Poveikis visuome- 15 90 balų proc. nei , 60 balų proc. ( 9 proc. ) ( 6 proc. ) Galimybės 500 balų ( 50 proc.) Rezultatai 500 balų (50 pr.) Pradėsime nuo paprasčiausios verslo organizavimo formos - individualios įmonės. Nenuostabu, kad paprasčiausios verslo formos ir valdymo principai yra patys paprasčiausi. Vienintelis valdytojas tokioje įmonėje yra pats jos savininkas. Jis pats sprendžia, kur ir kokius išteklius pirkti, koki personalą samdyti, kokias paskolas imti, kur ir kaip pardavinėti savo produktą, pats nustato savo produkcijos kainas. Verslo pajamos taip pat priklauso tik įmonės savininkui ir jis su niekuo jomis nesidalija - išskyrus, žinoma, valdžią, kuriai sumoka pajamų mokestį už gaunamas asmenines grynąsias įplaukas. Individualios įmonės savininkui mirus, paprastai likviduojasi ir jo verslas (nors turto paveldėtojai gali ir perimti jo įmonę, tai jau bus nauja verslo organizacija, kitas savininkas, kiti siekiai). Kiek sudėtingesni yra ūkinių bendrijų valdymo principai. Ūkinės bendrijos valdymo taisyklės turi būti apibrėžtos bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, kuri yra bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas. Nepaisant to, kad kiekviena bendrija gali įsivesti kitokias valdymo taisykles, pagrindiniai principai paprastai išlaikomi: sprendimai priimami balsuojant (balsavimo tvarka taip pat turi būti aprašyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje), kai kurie itin svarbūs nutarimai gali būti priimami tik sutinkant visiems bendrijos nariams (t.y. balsuojant vienbalsiai). Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymą, kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę kartu su kitais spręsti bendrijos turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bei kitus bendrijos veiklos klausimus. Priimant nutarimus kiekvienas tikrasis narys turi vieną balsą nepriklausomai nuo jo dalies bendrosios nuosavybės teisėje dydžio (pažymėsime, kad tuo ūkinės bendrijos skiriasi nuo akcinių bendrovių, kur akcininko valdomas balsų skaičius tiesiogiai priklauso nuo jo įnešto pajaus). Jeigu šiame įstatyme ar bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitokia taisyklė, tai nutarimai priimami paprasta balsų dauguma. Šio įstatymo ar bendrosios jungtinės veiklos sutarties numatytais atvejais teisę balsuoti priimant nutarimus turi ir komanditoriai. Bendrijos narys neturi teisės balsuoti, jeigu priimamas nutarimas dėl jo pašalinimo ar išstojimo iš bendrijos. Kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę atstovauti bendrijai, jeigu bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kas kita. Komanditoriai neturi teisės atstovauti bendrijai. Jeigu komanditorius, nesilaikydamas šio reikalavimo, sudaro bendrijos vardu sandorį, tai jis atsako solidariai su tikraisiais nariais pagal prievoles, kurios atsirado iš tokio sandorio, visu savo turtu. Kadangi tikrieji bendrijos nariai dalijasi bendra iš valdymo kylančia atsakomybe ir bendra rizika, suprantama, kad pelnas taip pat paskirstomas tarp visų tikrųjų bendrijos narių. Pasibaigus ūkiniams metams sudaromas bendrijos buhalterinis balansas ir jos pajamos paskirstomos bendrijos nariams proporcingai jų dalims. Nustatant pajamų dalį, tenkančią tikrajam bendrijos nariui, neatsižvelgiama į tai, kad jis nėra įnešęs viso įnašo (velgi esminis skirtumas nuo akcinių bendrovių pelno dalybų). Tuo tarpu komanditoriui tenkanti pajamų dalis nustatoma proporcingai jo faktinio įnašo dydžiui. Pajamų dalis, kuria padidinami bendrijos narių pradiniai įnašai proporcingai jų dalims, gali būti paliekama bendrijoje. Bendrosios jungtinės veiklos sutartyje gali būti numatytos ir kitokios pajamų paskirstymo taisyklės. Bendrijos pajamų paskirstymas nustatomas visų tikrųjų narių nutarimu, priimtu vienbalsiai. Pagaliau pereiname prie trečio įmonių tipo. Akcinė bendrovė yra stambiausia įmonių rūšis, taigi ir jos valdymo organų struktūra yra sudėtingiausia ir labiausiai komplikuota. Ši struktūra nėra vienoda įvairiose šalyse. Mes apsiribosime aptardami Lietuvoje priimtą akcinių bendrovių valdymo organų struktūrą. Pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo 18 straipsnį akcinės bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracija. Akcininkų susirinkimas - aukščiausias akcinės bendrovės valdymo organas. Valstybės mastu jo analogu iš dalies galėtu būti referendumas arba visuotiniai rinkimai: kaip pastarųjų metu visi valstybės piliečiai (taigi ir jos savininkai) gali pareikšti savo nuomonę gyvybiškai svarbiais valstybei reikalais ir, tegu netiesiogiai, nulemti jos vykdomą politiką, taip ir akcininkų susirinkimo metu bendrovės akcininkai (taigi jos kolektyviniai savininkai) gali išreikšti savo nuomonę bendrovės valdymo klausimais ir nulemti bendrovės vykdomą politiką. Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę dalyvauti visi jos akcininkai, nesvarbu, kiek ir kokios klasės akcijų jie turi. Be jų, dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime su patariamojo balso teise gali valdybos ir stebėtojų tarybos nariai bei administracijos vadovas, jeigu jie ir nėra akcininkai. Kadangi akcininkai yra kolektyviniai bendrovės turto savininkai, tai akcininkų susirinkimas sprendžia svarbiausius jų nuosavybę liečiančius klausimus. Pavyzdžiui, jis priima sprendimus dėl akcinio kapitalo didinimo ar mažinimo, skiria ir atleidžia bendrovės valdymo organų narius, tvirtina bendrovės metinį balansą ir pelno paskirstymo schemą, keičia ir papildo bendrovės įstatus, sprendžia bendrovės reorganizavimo ar likvidavimo bei kitus bendrovės veiklos klausimus. Panagrinėkime, kaip yra priimami sprendimai akcininkų susirinkimo eigoje. Kaip žinome, viena turima akcija suteikia jos savininkui vieną balsą. Todėl akivaizdu, kad daugiau akcijų turintys bendrovės nariai gali labiau paveikti bendrovės valdymą ir netgi diktuoti sąlygas mažiau akcijų turintiems akcininkams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą akcininkų susirinkimo kvorumą sudaro jame dalyvaujantys akcininkai, turintys daugiau kaip pusę visų akcijų balsų skaičiaus. Nors susirinkimo nutarimai priimami paprasta balsų dauguma, Įstatymas išskiria akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus, kuriems spręsti reikalinga kvalifikuota 2/3 balsų dauguma. Nors svarbiausius bendrovei klausimus sprendžia akcininkų susirinkimas, tokiu būdu spręsti visus klausimus būtų ne tik neefektyvu, bet ir pavojinga, ypač susidūrus su problemomis, kurių sprendimas reikalauja specialių žinių tam tikrose srityse. Kaip valstybės mastu labai retai sprendimai priiminėjami referendumo būdu (nors tie sprendimai paprastai būna labai svarbūs), taip ir akcinėje bendrovėje akcininkų susirinkimai paprastai šaukiami tik kartą per metus spręsti svarbiausiems uždaviniams. Visuotinis akcininkų susirinkimas renka kitus organus, dalyvaujančius bendrovės valdyme - stebėtojų tarybą ir bendrovės operatyvaus valdymo organą - valdybą. Stebėtojų tarybos nariai yra akcininkai ir dažnai bendrovės darbuotojai. Pastariesiems dalyvavimas stebėtojų taryboje suteikia galimybę daryti įtaką valdybos darbui ir ginti savo teises bendrovėje. Pagrindinė stebėtojų tarybos funkcija - valdybos, vykdomojo bendrovės valdymo organo, kontroliavimas. Be to, stebėtojų taryba tarp akcininkų susirinkimų vykdo susirinkimo įgaliojimus ir gali, pavyzdžiui, atleisti valdybos narį bei išrinkti į jo vietą naują narį. Stebėtojų taryba yra kolegialus organas, visi jos nariai turi lygias teises, priimant sprendimus. Vienintelė išimtis - tarybos pirmininkas, kurio balsas, kitiems balsas pasiskirsčius po lygiai, yra lemiamas. Stebėtojų tarybos nariai negali būti bendrovės valdybos nariai, išskyrus atvejus, kai stebėtojų tarybos narys laikinai dirba valdyboje, tam laikotarpiui atleidžiant jį iš stebėtojų tarybos nario pareigų. Stebėtojų tarybos nariams atlyginimas nemokamas, tačiau jie gali gauti premijas iš pelno (tantjemas) už metinius bendrovės darbo rezultatus (aišku, jeigu bendrovė sėkmingai dirbo). Akcinės bendrovės valdyba yra operatyvaus bendrovės valdymo organas. Jos nariais gali būti akcininkai ir nesusiję su bendrove asmenys - samdomi įvairių sričių specialistai. Akcinės bendrovės valdybą skiria stebėtojų taryba (pagal LR įstatymus - ne ilgiau kaip 4 metams) arba, jei jos nėra, renka visuotinis akcininkų susirinkimas. Valdybos nariai priima sprendimus kolegialiai, bet yra tarpusavyje pasiskirstę pareigas (valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir kt.). Valdyba savo nuožiūra formuoja bendrovės personalą, su kiekvienu darbuotoju sudarydama darbo sutartį. Reikia pažymėti, kad ir čia išsaugoma tam tikra analogija su valstybės valdymo organais - stebėtojų tarybos vaidmuo bendrovėje panašus į Seimo vaidmenį valstybėje, o bendrovės valdyba yra artimas savo funkcijomis šalies vyriausybės atitikmuo. Kaip matome, akcinės bendrovės valdymo struktūra gan sudėtinga. Neišvengiamai kyla klausimas, ar visada akcininkams būtina valdyti bendrovę pasitelkiant tokį platų valdymo aparatą? Kaip rodo patirtis, ne. Todėl įstatymas numato atvejus, kai bendrovės valdymo struktūra gali būti supaprastinta. Pavyzdžiui, jei bendrovė turi 50 ar mažiau akcininkų ir joje dirba ne daugiau kaip 200 darbuotojų, stebėtojų taryba gali būti nesudaroma. Steigiant uždarą akcinę bendrovę akcininkų susirinkimo sprendimu joje gali būti nesudaroma ir valdyba. Kitaip sakant, uždarose akcinėse bendrovėse, kuriose yra ne daugiau kaip 50 akcininkų ir ne daugiau kaip 200 darbuotojų, gali nebūti nei stebėtojų tarybos, nei valdybos. Nesant bendrovėje valdybos, jos funkcijas vykdo bendrovės administracijos vadovas ir visuotinis akcininkų susirinkimas. Dėl jau anksčiau minėtos priežasties mes nenagrinėsime valstybės ir savivaldybės įmonių valdymo principų ir iš karto pereisime prie verslo organizavimo formų privalumų ir trūkumų apžvalgos. IV. Verslo organizavimo formų privalumai ir trūkumai Apžvelgus visą verslo organizavimo formų įvairovę, jų valdymo principus ir juridinį statusą, kyla natūralus klausimas - kodėl vienu atveju pasirenkama vienokia, o kitu - kitokia verslo forma, kokios verslo formos yra tinkamesnės vienam ar kitam tikslui siekti? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išnagrinėti atskirų verslo organizavimo formų teigiamus ir neigiamus bruožus.Tačiau prieš tai pateikiu keletą lentelių, kuriose atsispindės verslininkų ir su verslu nesusijusių žmonių nuomonė įvairiais verslo klausimais.

Ekonomika  Referatai   (40,32 kB)

Tiesioginės investicijos yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių, nes atsiranda galimybė diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas. Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai. Pagrindinės sąvokos Investicijos - piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Investuotojai – Lietuvos Respublika bei užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka investuoja nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą bei naudojamą turtą. Strateginis investuotojas - investuotojas, su kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija šio įstatymo nustatyta tvarka sudaro investicijų sutartį. Tiesioginės investicijos - investicijos ūkio subjektui steigti bei įregistruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui; užsienio investicijos - užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje. kapitalo investicijos - investicijos ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui sukurti, įsigyti arba jo vertei padidinti; finansinės investicijos - visos investicijos, išskyrus: 1) steigdami ūkio subjektą, įsigydami Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalą ar jo dalį; 2) įsigydami visų rūšių vertybinius popierius; 3) sukurdami, įsigydami ilgalaikį turtą arba didindami jo vertę; 4) skolindami lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui; 5) vykdydami koncesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis. Investuotojų teisės 1. Lietuvos ir užsienio investuotojams pagal šį ir kitus įstatymus užtikrinamos vienodos veiklos sąlygos. Investuotojų teises ir teisėtus interesus gina Lietuvos Respublikos įstatymai. 2. Investuotojas turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti investavimo objektu Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais. 3. Investuotojas turi teisę jam nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas), Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka sumokėjęs mokesčius, konvertuoti į užsienio valiutą ir (ar) pervesti į užsienį be apribojimų. 4. Užsienio investuotojas piniginį įnašą į formuojamą ūkio subjekto kapitalą gali įnešti tiek užsienio, tiek Lietuvos nacionaline valiuta. Investuotojų teisių garantijos 1. Valstybės ir savivaldos institucijos ir pareigūnai neturi teisės trukdyti investuotojams įstatymų nustatyta tvarka valdyti ir naudoti investavimo objektą ir juo disponuoti. Žala, padaryta investuotojui neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų bei jų pareigūnų veiksmais, atlyginama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 2. Ginčai dėl investuotojo (investuotojų) teisių ir teisėtų interesų pažeidimo sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ginčus tarp užsienio investuotojo (investuotojų) ir Lietuvos Respublikos dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (investicinius ginčus) šalių susitarimu nagrinėja Lietuvos Respublikos teismai, tarptautiniai arbitražai ar kitos institucijos. 3. Investiciniai ginčai taip pat sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Užsienio investuotojas (investuotojai) investicinių ginčų atvejais turi teisę tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą. Investavimo sritys 1. Investicijos Lietuvos Respublikoje leidžiamos į visas teisėtas komercines-ūkines veiklas, atsižvelgiant į šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus apribojimus. 1) valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba); 2) loterijų organizavimo. 2 dalies redakcija nuo 2004 m. sausio 1 d.: 2. Užsienio investicijos neleidžiamos į valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo veiklą (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių ūkio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba). 3. Investuojant į steigiamą ūkio subjektą, kurio veikla pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą ir kitus tą veiklos sritį reglamentuojančius įstatymus yra licencijuojama, ūkio subjektas savo veiklai privalo įsigyti licenciją įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tarptautinės sutartys 1. Užsienio investicijas Lietuvos Respublikoje ir Lietuvos Respublikos investuotojų investicijas užsienyje taip pat reglamentuoja dvišalės ir daugiašalės Lietuvos Respublikos sutartys dėl investicijų skatinimo ir apsaugos bei kitos tarptautinės sutartys. 2. Jeigu Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje sąlygas negu šis įstatymas, taikomos tarptautinės sutarties normos. Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima: • kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio teises; • akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas dalyvavimo bendrovėse formas; • pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip pat su investicija susijusias paskolas; • intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises; • koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksplotavimui, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu. Pajamos reiškia iš investicijų gautas sumas, o ypač, bet ne visada, apima: pelną, palūkanas, kapitalo apyvartos pajamas, dividendus, autorinius honorarus ir kitus mokėjimus. Investitorius LR atžvilgiu apima: • fizinius asmenis, kurie yra LR piliečiai pagal LR įstaymus, asmenis be pilietybės, nuolat gyvenančius LR teritorijoje; • bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą pagal LR įstatymus bei įregistruotą LR teritorijoje pagal galiojančius įstatymus; • bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą bet kurios trečios šalies pagal tos šalies įstatymus, kontroliuojamą tiesiogiai ar ne LR piliečio ar LR ūkio subjekto, turinčio atstovybę Lietuvoje. Investitorius kitos šalies atžvilgiu apima: • fizinius asmenis, turinčius tos šalies pilietybę pagal tos šalies įstatymus; • juridinius asmenis, įsteigtus pagal tos šalies įstatymus. Investicijų ekonominė esmė Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis. Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai. Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai - kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais. Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių investicinių procesų ypatybių. Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas, kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savo ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo tikslas yra pardavimas. Dažna klaida yra terimino “investicijos” sutapatinimas su terminu “kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lė?oms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how). Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas. Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.). Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.). Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais. Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai “bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”. Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigyjimą bei prekinių-materialinių atsargų augimą. Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta amortizacinių suma per atitinkamą laikotarpį. Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra mažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialo smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Ši situacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančiasavo turtą”. Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka nepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimas vienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir kitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip “besivystančios ekonomikos šalis”. Grynųjų investicijų kiekio padidėjimas skatina pajamų didėjimą. Esant tokiai situacijai, pajamų sumos augimo tempai žymiai viršija investicijų apimties augimo tempus. Pavyzdys. Diegiant naują technologiją, įsigyta naujų įrengimų už 100 000 lt., tai leido gauti statybininkams ir mašinų gamintojams tokio pat dydžio pajamas. Jeigu jie pusę savo pajamų išleis vartojimui, tai tų vartojamųjų prekių ir paslaugų gamintojai gaus 50 000 lt. pajamų. Jei ir šie pusę pajamų išleis vartojimui, tai kiti prekių ir paslaugų gamintojai gaus 25 000 lt. pajamų. Tokiu būdu šis procesas vyksta iki pat galo, t.y. iki 1 lt. Vadinasi, iš kiekvieno lito investicijų pavyksta gauti 2 – 3 lt. pajamų. Ekonomikos teorijoje šis procesas – pajamų augimas didesniu kiekiu nei investicijos į ekonomiką – vadinamas multiplikatoriaus efektu. Pats terminas multiplikatorius (lotyniškai “multiplikator” reiškia daugintojas arba daugiklis). Tai ekonominis dydis, rodantis vieno kintamojo generuojamo dydžio priklausomybę kitimą sužadinusiojo kintamojo poveikio. Taigi šis dydis charakterizuojamas kaip koeficientas pajamų augimo nuo grynųjų investicijų apimties augimo. (Pagal pavyzdį m=2,5). Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių. Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijų resursas. Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę. Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis. Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis. Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui, reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis faktorius turi ilgalaikėms investicijoms). Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esant vidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų gali skirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popierių įsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant, draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t. Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms arba padidinti dividendų procentą, kuris atilieps teigiamai akcininkų pajamoms. Investicijų formos Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius. Pagal investicijų objektus investijos būna: • daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis. • nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama. • finasinės investicijos – tai investicijos į įvairius finasinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius. Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna: • tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą. • netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finasines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra. Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investitoriams. Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna: • trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. • ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) virš 5 metų. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas. Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna: • privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo. • valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis. • užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų. • bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių tos ar kitos šalies subjektų. Pagal teritoriją investicijos būna: • investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje. • investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų. Pastaba: tai negalutinė ir nevienintelė galima investicijų klasifikacija. Investicinės veiklos teisinis reguliavimas: Palankus investicinio klimato kūrimas šalyje susijęs su tiksliu teisiniu investicinės veiklos reguliavimu. Šiuo atžvilgiu investicinė veikla yra fizinių ar juridinių asmenų bei šalies praktinių veiksmų atsipirkimas realizuojant investicijas. Šiuo metu Lietuvos teisinė sistema susideda iš daugiau kaip 50 įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių investicinę veiklą. Jie sukuria investicinės veiklos teisinio reguliavimo pagrindą. Įstatyminė bazė nustato investitorių, t.y. investicinės veiklos subjektų, kurie priima sprendimus įdėti savas, skolintas ir pritrauktas turtines ir intelektualines vertybes į investavimo objektus, teisinį statusą. Įstatyminė bazė deklaruoja, kad visi investicinės veiklos subjektai nepriklausomai nuo nuosavybės ir veiklos formų turi vienodas teises vykdant šią veiklą. Jie taip pat savarankiškai nusistato investicijų tikslus, kryptis ir apimtis. Jie sutarčių pagrindu, tame skaičiuje organizuojant konkursus ir prekybas, pritraukia investicijų realizavimui bet kurios investicinės veiklos dalyvius. Investitorius turi teisę valdyti, naudoti ar kitaip disponuoti investiciniais objektais bei investicijų rezultatais, tame tarpe investicines ir prekybines operacijas Lietuvos teritorijoje. Lietuvoje galiojantys teisės aktai kartu su investitorių teisėmis nustato ir tam tikras jų pareigas. Investitorius privalo: • teikti finansiniams organams deklaracijas apie vykdomų investicijų apimtis ir šaltinius; • gauti būtiną leidimą ar suderinimą norint atlikti statybą (plačiaja prasme) iš atitinkamų valstybinių organų ir tarnybų (siekiama proporcingai skatinti visų ūkio šakų plėtojimą); • gauti investicinių objektų dalies, kurioje numatomas technologinių, sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių ir architektūrinių reikalavimų atlikimas, normas bei ekspertizių išvadas; • gauti lizenziją specialių rūšių darbams, kurie reikalauja atitinkamos vykdytojo atestacijos, atlikti. Be to, investicinės veiklos subjektai privalo laikytis nustatytų valstybinių normų ir standartų, teikti nustatyta tvarka buhalterinę ir statistinę atskaitomybę, neleisti nesąžiningos konkurencijos bei vykdyti antimonopolinio reguliavimo reikalavimus. Įstatymų ir kitų norminių aktų, reguliuojančių investicinę politiką, leidimas yra viena svarbiausių sąlygų realizuojant valstybės investicinę politiką. Investicinės veiklos valstybinio reguliavimo normos: 1. Investicinių objektų ir sferų reguliavimas apsprendžia bendrus jų parinkimo reikalavimus, taip pat formuoja prioritetines investavimo kryptis. Veikianti įstatyminė bazė nustato, kad investicinės veiklos objektais gali būti bet kuris turtas, tame tarpe visų ekonomikos šakų ir sferų pagrindiniai fondai ir apyvartinės lėšos, taip pat vertybiniai popieriai, piniginiai indėliai, intelektualinės vertybės ir kiti nuosavybės objektai, o taip pat ir turtinės teisės. Niekas neturi teisės apriboti investitorių pasirenkant investicinį objektą, išskyrus atvejus, numatytus įstatymuose. Tokiu būdu yra uždraudžiamas investavimas į objektus, kurių kūrimas ir panaudojimas neatitinka sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių, architektūrinių ir kitų normų, nustatytų įstatymais ir poįstatyminiais aktais, o taip pat pažeidžia fizinių ar juridinių asmenų bei valstybės teises ir interesus, kurie yra ginami įstatymais. Valstybė užsienio kapitalo pritraukimo programoje, skatindama investavimą visose ekonomikos sferose ir šakose, išskyrė prioritetinius šio investavimo objektus. Lietuvoje šios programos prioritetinėmis investavimo sferomis nustatytos šių šakų įmonės: • žemės ūkio; • kuro ir energetinio komplekso; • ryšių; • lengvosios pramonės; • mašinų gamybos; • medicinos pramonės; • transporto infrastruktūros; • chemijos pramonės; • socialinės infrastruktūros. Toks selektyvus užsienio investicijų pritraukimas leidžia aktyviai veikti investicinėms kompanijoms svarbiausiose Lietuvos ekonomikos srityse. Atskiriems instituciniams investitoriams (dabar vadinamiems strateginiams investitoriams) nustatytas tam tikras objektų sąrašas. 2. Investicinės veiklos mokesčių reguliavimas nukreipia investicijas į prioritetines ekonomikos sferas remdamasis atitinkamų mokesčių dydžiu ir jų lengvatų nustatymu. Efektyvesnis investicinės veiklos reguliavimas vykdomas suteikiant atitinkamas mokesčių lengvatas. Tokiu būdu kompanija, kurios įstatiniame kapitale yra investicija (užsienio), neapmokestinama atitinkamais mokesčiais. Mokesčių lengvatos yra taikomos investiciniams subjektams, kuriant LEZ Lietuvoje. 3. Investicinės veiklos reguliavimas suteikiant finansinę pagalbą kol kas deklaruotinas tik teisiniais aktais ir neturi plataus pritaikymo praktikoje. Finansinės pagalbos suteikimas kiekvienais metais yra svarstomas tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą ir paparastai ši suma nebūna didelė ir su kiekvienais metais mažėja. Net ir išskiriamos tokio pobūdžio lėšos dažniausiai atitenka valstybiniam sektoriui, naudojant atitinkamą kredito politiką. Paskutiniais metais ji buvo pritaikyta tik žemės ūkiui subsidijuoti bei socialiai remtinoms ir jaunoms šeimoms būstui įsigyti. 4. Investicinės veiklos reguliavimas taikant tam tikrą amortizacinę politiką duoda neprastų rezultatų, kadangi pagrindinių fondų ir kitų materialinių vertybių nusidėvėjimas (amortizacija) yra įskaitoma į produkcijos savikainą. Tokiu būdu naudojant pageidautinas (šias normas nusistato pati įmonė, tačiau jos turi būti ne didesnės negu valstybinės) amortizacines normas, galima iš vienos pusės sumažinti apmokestinamąjį pelną, o iš kitos pusės – didelėmis apimtimis formuoti amortizacinio fondo lėšas, kurios vėliau gali būti panaudotos tolimesniam investavimui. 5. Investitorių dalyvavimo privatizacijoje reguliavimas vykdomas pagal LR įstatymus pritaikant tam tikrus “filtrus”. Reikia pabrėžti, kad privatizacijos pagreitinimas iš esmės suaktyvina investicinius procesus. Čia situacija yra proporcinga: kuo toliau šalis yra pažengusi privatizacijos keliu, tuo labiau užsienio ir vietiniai investitoriai investuoja savo lėšas į privatizuojamus objektus. 6. Finansinių investicijų reguliavimas skirtingai nuo realių investicijų turi tam tikrų ypatybių. Šio reguliavimo teisinį pagrindą sudaro lietuvos įstatymai ir norminiai aktai, kurie nustato: • vertybinių popierių, išleidžiamų Lietuvoje, rūšis, jų apyvartos tvarką bei reikalavimus emitentams; • atskirų finansinių instrumentų realizavimo formas ir būdus pirminėje ir antrinėje fondų rinkoje; • valstybės kontrolės tvarką, kontroliuojant vertybinių popierių išleidimą, apyvartą bei finansinių tarpininkų veiklą. 7. Investicinių projektų ekspertizė yra viena iš pagrindinių investicinės veiklos valstybinio reguliavimo pusių. Pagal galiojančius LR įstatymus bei norminius aktus valstybiniai, tarpvalstybiniai bei regioniniai investiciniai projektai bei programos, vykdomos iš biudžetinių ir nebiudžetinių valstybinių lėšų, turi praeiti privalomą investicinių projektų ekspertizę. Investicijoms, vykdomoms iš kitų šaltinių, ekspertizė reikalinga tik tiek, kad atitiktų ekologinius bei sanitarinius-higieninius reikalavimus. Ypatingi reikalavimai taikomi investicinių projektų, kuriems vykdyti pritraukiami užsienio investuotojai, ekspertizei ir tiktai tada, kai investitoriai pretenduoja gauti papildomas mokesčių bei muitų lengvatas. Tokie investiciniai projektai turi priklausyti ne tik prioritetinėms ūkio sferoms, bet ir jose turi būti numatyta naujų darbo vietų steigimas, šiuolaikinių arba perspektyvių, resursus taupančių ir ekologiškai švarių technologijų įdiegimas, energetinių išteklių vienam produkcijos vienetui mažinimas, orientacija į racionalų Lietuvos žaliavų naudojimą ir konkurentabilumas tarptautinėje rinkoje. 8. Investicijų apsaugos užtikrinimą valstybiniai organai vykdo įvairiomis formomis. Pirmiausia valstybė garantuoja tokią apsaugą nepriklausomai nuo investicijos nuosavybės formų. Visiems investitoriams nepriklausomai nuo jų pobūdžio užtikrinamas lygiateisis investicinės veiklos teisinis pagrindas. Jis užtikrina, kad nebus taikomos diskriminacinio pobūdžio priemonės, draudžiančios investicijų valdymą, jų panaudojimą bei likvidavimą. Tam tikrais teisės aktais yra reglamentuota įdėtų investicijų ir jų rezultatų išvežimo sąlygos ir tvarka. Tam tikros investicijos gauna ypatingą apsaugą, kuri pasižymi valstybės garantija. 9. Investicijų, vykdomų už šalies ribų, sąlygų reguliavimo funkcija yra paskirta Lietuvos Bankui, taip pat šią veiklą reglamentuoja sudarytos tarpvalstybinės sutartys (investicijų skatinimo). Atsižvelgiant į priimtus norminius aktus, kartais yra išduodamos individualios licenzijos vykdyti investicijas užsienyje. Pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys investicijas: LR Investicijų įstatymas LR Investicinių bendrovių įstatymas LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas Tiesioginės užsienio investicijos 1 dalis Lietuvoje yra keli užsienio kapitalo investavimo būdai: tiesioginės investicijos steigiant įmones, perkant veikiančių įmonių akcijas bei suteikiant šioms įmonėms ilgalaikes ar trumpalaikes paskolas ir netiesioginės investicijos – teikiant kreditus bei paskolas Lietuvos ekonomikos restruktūrizacijai bei gamybos modernizavimui. Esant ribotiems kapitalo ištekliams Lietuvoje, užsienio investicijos yra labai efektyvios, skatinant gamybos augimą, eksportą, keliant prekių ir paslaugų kokybę, kuriant naujas darbo vietas ir padedant įmonėms sėkmingiau konkuruoti laisvosios rinkos sąlygomis. Tiesioginės investicijos yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių, nes atsiranda galimybė diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas. Tiesioginės užsienio investicijos Kauno mieste. Kauno mieste veikia bendros su užsienio kompanijomis įmonės bei užsienio kapitalo įmonės. 2003 01 01 duomenimis didžiausias investicijas Kaune pritraukė apdirbamoji pramonė (49,2 %) ir didmeninė, mažmeninė prekyba (34,1 %). Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investuota lengvojoje pramonėje (40,2 %) ir maisto produktų bei gėrimų gamyboje (38,9 %). Į Kauno miesto ekonominę veiklą daugiausiai investavo JAV, Suomija ir Vokietija, jų investicijos 2003 metų pradžioje atitinkamai sudarė 24 %, 15,2 % ir 12,4 % visų tiesioginių užsienio investicijų Kauno mieste.

Ekonomika  Referatai   (270,03 kB)

Švedija-viena iš seniausių Šiaurės Europos valstybių(susikūrė VI m. e. a.).Kadaise ji valdė visą Skandinavijos pusiasalį.Norvegija Švedijai priklausė nuo 1814m. iki 1905m.,o Suomija-nuo XI a. iki 1809m.Patogi ir saugi geografinė padėtis turėjo nemažą reikšmę jos politinei ir ekonominei istorijai.Livonijos,taip pat Šiaurės karų laikotarpiu(1700-1721m.)Švedija buvo užėmusi Estiją,Latviją ir Lietuvą.Švedija nuo XIX a. pradžios nedalyvavo karuose.Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu buvo paskelbusi neutralitetą. Valdymo sistema Švedijoje-konstitucinė monarchija,parlamentinė demokratija.Pagal 1974m. Konstituciją karalius dalyvauja įvairiose ceremonijose ir atlieka atstovavimo šaliai funkcijas.1979m. buvo pataisytas Įpėdinystės įstatymas,suteikiantis vyriškos ir moteriškos lyties karaliaus šeimos nariams lygias teises į sostą. Pagal statistikos duomenis Švedija yra iš tų pasaulio šalių,kurios skaito daugiausia laikraščių.Kiekvienas švedas reguliariai skaito daugiau negu 3 periodikos leidinius. Šiandien iš 8,8 mln.Švedijos gyventojų beveik 1 mln.sudaro imigrantai arba bent vienas iš jų tėvų yra imigrantas. Šiuolaikinę Švedijos geopolitinę padėtį lemia patogi jūrinė transporto padėtis,tai,kad ji yra Šiaurės Europos Tarybos narė,nedalyvauja jokiose karinėse organizacijose.Be to,ji kaip stambiausia Baltijos valstybė,suinteresuota turėti gerus kaimyninius,politinius,ekonominius,kultūrinius ryšius ir su vakarinių Baltijos jūros krantų valstybėmis-buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis bei su Lietuva,Latvija ir Estija.Švedija turi nemažą ekonominę ir politinę reikšmę Baltijos regionui.Jai tenka 12,1% viso Baltijos regiono gaminamo visuminio vidinio produkto kiekio. Švedijos dalis pasaulyje: pagal gyventojų skaičių-0,16%,pagal teritorijos dydį-0.30%,pagal bendrąjį produktą-1,01%,pagal eksportą-1.54%. BENDRA ŪKIO APŽVALGA Švedija-viena iš šiuolaikinių industrinių pasaulio ir Vakarų Europos šalių. Šiandien Švedijos žemės ūkyje dirba mažiau nei 3% visų dirbančiųjų,nors prieš 100m. Ši šalis buvo beveik agrarinė.Pagal pasaulio visuminio produkto gamybos vertę užima 30-ą ,o pagal jo dalį,tenkančią vienam gyventojui-12-ą vietą pasaulyje.Virš 80% Švedijos pramonės įmonių priklauso privačiam sektoriui.Likusios įmonės-valstybės ar kooperatyvų.Valstybinis sektorius tiekia socialinę infrastruktūrą,iš dalies infrastruktūrą pramonei,didžiają energijos ir komunikacijų dalį.Bendras vidaus produktas 1993m. Buvo 216 mlrd. JAV dolerių,o nacionalinis produktas vienam gyventojui-24800 JAV dolerių(6-a vieta pasaulyje,5-a vieta Europoje).Švedija turi didžiausią ekonominį potencialą tarp Šiaurės Europos šalių.Tai lemia tai,kad šalis nedalyvauja karuose,turi pakankamai gamtinių,mineralinių,o taip pat kvalifikuotų darbo resursų,gamyboje efektyviai panaudojamos mokslo ir technikos naujovės,patogi geografinė padėtis. Kai XIX a. Europoje sparčiai vystėsi industrializacija,Švedija buvo pajėgi tiekti geležies rūdą,medieną ir kitas žaliavas,mašinų gamybai bei fabrikų ir gyvenamųjų namų statybai.Švedijos ketaus ir miško pramonei buvo labai paranki pigi šalies vandens energija.Vėliau patobulinta ketaus ir plieno gamybos technologija ir įsisavinti nauji cheminiai procesai medieną paversti celiulioze sudarė geras sąlygas šios pramonės šakoms sparčiai augti.Daugelį metų ši pramonė vyravo šalies ūkyje.Švedijoje didelis dėmesys visuose ekonomikos sektoriuose skiriamas nuolatiniam metodų tobulinimui ir produktų kokybės gerinimui.Maždaug 3% BNP išleidžiama moksliniams tyrinėjimams ir vystymo programoms.Daugiausia lėšų skiriama mašinų konstravimo ir telekomunikacijų srityse. Švedija pagal elektros energijos ir popieriaus gamybą(1 gyv.) užima 2-ą vietą, automobilių gamybą(1000 gyv.)-4-ą vietą,celiuliozės ir kartono gamybą-5-ą vietą,pramoninių robotų-7-ą vietą pasaulyje.Švedijai yra būdingi gana pastovūs ekonominio augimo tempai.Dėl didelių atsiskaitymų iš įmonių pelno socialiniam fondui,gyventojų reikmėms tenkinti ir padidėjusių Švedijos kapitalinių investicijų užsienyje pastebima lėtėjimo tendencija. Švedijos BVP 1997m. sudarė 1.739mlrd.kronų ir išaugo 1,8%.,palyginti su 1996m. 1997m. BVP vienam gyventojui sudarė 25,626 JAV dolerių. DARBO RESURSAI. DARBO RINKA Pagal 1999m. duomenis Švedijoje dabar gyvena 8.86mln. gyventojų.Gyventojų tankis: 20žm./km2.Geri rezultatai yra socialinėje sferoje:vidutinė gyvenimo trukmė vyrų-77,1metai,moterų-81,9metai,mažas vaikų mirtingumas(2-a vieta pasaulyje),geras aprūpinimas butais,pensijomis. Iš 8,86mln. Švedijos gyventojų 4,3mln. Yra dirbantys,iš jų 50% yra moterys.Profsąjungos narių skaičius didelis,nors nuo 1986m. jis sumažėjo iki 81%.Dauguma privačių darbdavių priklauso Švedų darbdavių konfederacijai(SAF).Dėl darbo užmokesčio tarpusavyje tariasi darbdavių konfederacijos ir profsąjungos arba kompanijos administracijos su dirbančiųjų atstovais.Profsąjungos ir darbdaviai itin stengiasi pagerinti darbo saugumą ir aplinką. Siekdama garantuoti darbą visiems žmonėms,Švedijos vyriausybė jau seniai aktyviai rūpinasi darbo rinkos klausimais.Bedarbių skaičius Švedijoje palyginti su kitomis šalimis yra mažas,nors nuo 1990m. bedarbystė šiek tiek padidėjo. Nedidelis vidutinis metinis gyventojų prieaugis.Tai galima paaiškinti tu,kad Švedijoje yra mažas natūralus gyventojų prieaugis bei pastebimas gyventojų senėjimas(didžiausia pasaulyje senų žmonių dalis,neskaitant mikrovalstybių-per 60metų-22,5% gyventojų)Gimstamumo rodiklis 1000 gyventojų(1999m.):gimė-10,0,mirė-10,7,metinis prieaugis- -0,7,suminis gimstamumo rodiklis-1,50.Vis mažiau gyventojų kuria šeimas(vedybų koeficientas 1980m.-2,4, 1987m.-2,2).Vidutinis šeimos dydis Švedijoje-2,2 žmogaus(mažiausios šeimos pasaulyje).Susidarė gana kebli demografinė situacija,sumažėjo jaunų, padaugėjo pensijinio amžiaus žmonių,daug nesantuokinių vaikų.Ne santuokoje gimę kūdikiai 1991m. sudarė 48% visų gimusių kūdikių(pasaulyje daugiau tik Islandijoje).Valstybė buvo priversta leisti dirbti daugeliui užsieniečių(pramonėje apie 10%). 4/5 gyventojų gyvena miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse.Didžiausi miestai yra Stokholmas(685 tūkst.žmonių),Geteborgas(434 tūkst. žmonių) ir Malmė(237 tūkst. žmonių).Didžiausios miestų aglomeracijos:Stokholmo-1,67mln. žmonių,Geteborgo-0,78mln. žmonių ir Malmės-0,48mln. žmonių.Šios trys aglomeracijos sudaro 1/3 visų šalies gyventojų.Iš visų aktyvių žmonių pramonėje dirba maždaug 29%,žemės ir miškų ūkyje-4%,prekyboje,transporte ir kitose paslaugų sferos šakose-67%. GAMTINIAI IR MINERALINIAI RESURSAI Svarbiausi Švedijos gamtiniai resursai- tai dideli miškų masyvai, hidroenergetiniai ištekliai(beveik 100 000 ežerų), durpės. Miškai užima apie 55% šalies teritorijos.Iš Europos šalių tik Suomijoje jų yra daugiau. Spygliuočių miškai sudaro 9/10 visų medienos išteklių,o lapuočiai auga tik šiaurinėje dalyje.Vidaus vandenys (ežerai,upės,bet ne pelkės) sudaro 9% visos teritorijos.Upės Švedijoje yra trumpos, vandeningos ir gana slenkstėtos. Per metus galima pagaminti maždaug 85mlrd. KW/h elektros energijos.4/5 visų šalies vandens išteklių yra šiaurinėje dalyje.1996m. Švedija pagamino vidutiniškai elektros energijos vienam gyventojui 15850 kilovatvalandžių. Ji buvo 4-oje vietoje tarp 25 daugiausia elektros energijos pagaminančių valstybių. Švedija yra turtinga metalų rūdų, bet beveik neturi mineralinio kuro išteklių. Švedija yra viena iš tų valstybių, kurios daugiausia išgauna geležies rūdos.1996m. Švedija išgavo 21 milijoną tonų geležies rūdos. Geležies rūdos gavyba ir atsargomis Vakarų Europoje Švedija užima 2-ąją vietą (po Prancūzijos). Svarbiausi rūdynai-Kirūnos (50% visų išteklių), Jelivarės(Gallivare). Svarbiausi tarptautiniai geležies rūdos srautai yra iš Švedijos (taip pat ir Brazilijos) į Vakarų Europą. Per 1996m. Švedija išeksportavo 15 milijonų tonų geležies rūdos.XVII a. 40% pasaulio geležies gamino Švedija. 1995m. Švedija užėmė 8-ą vietą tarp daugiausia nerūdijančio plieno gaminančių valstybių (0,6 milijonų tonų). Švedija turtinga ir spalvotųjų metalų rūdos. Pagal vario gavybą ji užima 2-ąją,o pagal švino-3-ąją vietą Vakarų Europoje.Pagal rafinuoto vario vartojimą vienam gyventojui (kilogramais) 1995m. pirmavo ir Švedija.1996m. Švedija pateko į daugiausia švino rūdos išgaunančių valstybių sąrašą. Ji išgavo 99 tūkst. tonų ir sudarė 33% pasaulio dalies.1996m. Švedija išgavo 161 tūkst. tonų cinko rūdos ir sudarė 2,2% pasaulio dalies. Europos valstybėms tenka tik vienas procentas pasaulio aukso gavybos.Daugiausia aukso Europoje išgaunama Švedijoje,Prancūzijoje ir Ispanijoje. 1997m. Švedija išgavo 0,29 tūkst. tonų sidabro ir sudarė 1,8%dalį pasaulyje. Be metalų rūdų, Švedija turi degiųjų skalūnų, gausius durpių ir nedidelius akmens anglies ir naftos išteklius.Be to, Švedijoje yra nemažai urano rūdos. PRAMONĖ Pramonė- svarbiausia Švedijos ekonomikos šaka.Jai tenka apie 21% šalies visuminio produkto gamybos vertės.Eksportuojama maždaug 45% bendros pramonės produkcijos. Šiame amžiuje,remiantis švedų mokslo išradimais ir patobulinimais, panaudojant pažangiausią technologiją,sukurta daug naujų pramonės šakų.Paskutiniu metu labai suklestėjo farmacijos įmonės.Didesnės investicijos buvo skiriamos mašinų, chemijos,metalurgijos bei paslaugų sferos šakoms.Todėl pramonės struktūroje vyrauja dvi pramonės šakų grupės- mašinų ir kalnakasyba su metalurgija bei medžio apdirbimo,celiuliozės ir popieriaus.Joms tenka 65% bendros pramonės gamybos vertės,2/3 visos pramonės darbuotojų ir 80% šalies industrijos eksporto vertės. Šiuo metu svarbiausia pramonės šaka- mašinų gamyba,kuriai tenka daugiau kaip 45% visų pramonės darbuotojų ir 37% metinių kapitalinių įdėjimų..Šalies mašinų pramonė labiausiai sukoncentruota Vidurio Švedijoje.Stambiausi centrai-Stokholmas,Geteborgas, Malmė, priemiesčiai Sedertelė ir Niuneshamnas, Šiovolė,o didžiausi automobilių gamintojai- “Volvo” ir “Saab – Scania”.1929m. buvo įkurta bendrovė “Volvo”.Švedija yra viena iš tradicinių lengvųjų automobilių pardavėjų(taip pat Italija, D.Britanija, Ispanija),tenkinanti Europos rinką( gamina 5% Vakarų Europos mašinų praminės kiekio)..1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių sunkvežimių gamintojų pasaulyje(65 tūkst.vienetų “Volvo” sunkvežimių).Nors pagal 2001m. “Volvo” pelnas sumažėjo:sunkvežimius ir statybų įrangą gaminanti Švedijos bendrovė “Volvo” pranešė pernai iš pagrindinės veiklos gavusi 6,154 mlrd. SEK pelno- 1,572 mlrd. SEK mažiau nei 1999m.(“Verslo žinios” vasario 2d.,2001m.).Mašinų pramonės vaidmuo pasaulio laivų statyboje smarkiai sumažėjo, tačiau ji ir toliau lieka svarbiu vidutinių tanklaivių, ryšių priemonių ( ypač telefonų), elektroninių skaičiavimo mašinų, navigacinių įrengimų, elektros generatorių, įrengimų celiuliozės ir popieriaus pramonei, guolių gamintoju.Mašinų pramonė ir metalo gaminiai duoda 40% eksporto vertės, 50% pagamintos produkcijos eksportuojama. Keleiviniai ir karo lėktuvai gaminami Linčiopinge, Malmėje, Trolhetane, o didžiausias lėktuvų gamintojas- “Saab- Scania” ( konsorciumas JAS ). Tradicinės Švedijos pramonės sritys – prietaisų, instrumentų, įrankių, metalo gaminių – guolių ( SKF – didžiausias guolių gamintojas pasaulyje) gamyba, staklės ( “Sandvik”), įrenginiai pieno pramonei ( “Alfa – Laval” – vienas didžiausių pieno separatorių gamintojų pasaulyje), įvairūs prietaisai ir automatai( “Atlas Corco” – didžiausias pasaulyje rotacinių kompresorių gamintojas, pneumatika; “Gambro” – instrumentai, kontrolės ir matavimo prietaisai; “Arenco AB” – didžiausias pasaulyje įrangos degtukų pramonei gamintojas). Švedijos naujosios elektronikos ir elektrotechnikos šakos – tai buitiniai elektros prietaisai ( “Elektrolux”- didžiausia Europos buitinės technikos gamintoja, ypač dulkių siurblių ir viryklių,kuriai tenka apie ketvirtadalis jos rinkos Švedijoje su savo didžiausiais padaliniais “AEG Hausgerate” ir “Juno”( Vokietija ), “Fridgidaire” ( JAV), “Zanussi” ( Italija), “Lehel” ( Olandija), “Corbero” ( Ispanija)), telekomunikacijos ( “Ericson” – vienas didžiausių pasaulyje mobiliojo ryšio sistemų gamintojų,kuri 1995m. sudarė 8% dalį pasaulio ryšių priemonių rinkoje), elektrotechnologijos ir įrenginiai atominei energetikai ( “Asea”- 50% Švedijos ir Šveicarijos koncerno “ABB Asea Brown Boveri” akcijų); ginklų gamyba ( “Bofors”).Viena žymiausių robotus gaminančių bendrovių Švedijos ir Šveicarijos “ABB Robotics”. Švedijos ir Šveicarijos technologijų grupė ABB pranešė savo grynąjį pelną padidinusi 6%, nors pardavimai tiek pat procentų sumažėjo. Įplaukų sumažėjimą ABB aiškino vangia paklausa kai kuriose pagrindinėse rinkose, tačiau pabrėžė, kad užsakymų apimtys didėjo visuose sektoriuose ir per metus išaugo 6%, iki 25,440 mlrd. USD. ABB prognozuoja , kad įplaukos augs po 6% per metus, o pajamos, neišskaičius palūkanų ir mokesčių, - 15% per metus iki 2005-ųjų. 1995m.personalinių kompiuterių tankumas Švedijoje kiekvienam 1000 gyventojų – 193. Švedija yra pripažinta informacinių technologijų lydere, ypač bevielių komunikacijų, elektroninės komercijos, specializuotos programinės įrangos, interneto bei naujųjų komunikacijų srityse. Remiantis pasauliniu indeksu, skirtu informacinėms visuomenėms vertinti ( ISI ), 2001m. Švedija toliau išlieka pasaulio informacinių visuomenių lydere. ISI indeksas atspindi šalių sugebėjimą gauti ir įsisavinti informaciją bei informacines technologijas. Indeksas taip pat įvertina šalies technologinę pažangą ir kaip šios technologijos naudojamos visuomeniniame gyvenime. ISI sudaromas remiantis keturiomis kategorijomis: kompiuteriais, informacija, internetu ir visuomenine infrastruktūra. 1997m. Švedija priklausė Europos staklių gamintojų asociacijų komitetui ( ESGAK). Neturėdama pakankamai savo kuro išteklių(nors nemažai Švedijos kapitalo investuota į Norvegijos naftos pramonę),šalis kuro išteklius importuoja iš užsienio( apie 24 mln.t naftos ir 3,5 mln. t akmens anglies). Švedija garsėja pasaulyje gerai išvystyta elektroenergetika.Šiame sektoriuje pirmauja šiluminės elektrinės,kurenamose naftos produktais(tenka 9%),nors hidroelektrinėms( kaskadai Lulelveno, Ongermahelveno, Indalselveno upėse) tenka apie 39%, o atominėms( Ringhalsas, Oskarshamnas, Forsmarkas)-52% visos šalyje gaminamos elektros energijos.1996m. Švedijoje vidutiniškai energijos suvartota vienam gyventojui- 15850 kilovatvalandžių.1995 m.Švedijoje elektros energijos pagaminta 148 milijardai kilovatvalandžių ir tai sudarė 1,1% dalį pasaulio elektros energijos gamyboje(Švedija buvo 18-oje vietoje tarp 20-ties pasaulio šalių.O 1996m. Švedija atsidūrė 19-oje vietoje pagal elektros energijos gamybą pasaulyje:140 milijardų kilovatvalandžių elektros energijos ir 1,1% dalis pasaulio elektros energijos gamyboje.1998m. Švedijoje buvo 12 veikiančių branduolinių reaktorių, iš kurių 10,5 galia yra 1000 megavatų(pagal IAEA).Šalyje naujų atomonių elektrinių daugiau nestatoma. Kalnakasybos pramonė kasa ir sodrina geležies( apie 20 mln. tonų), cinko( apie 346 tūkst. tonų),vario(235 tūkst. tonų) ir švino rūdas.Šiaurinėje Švedijos dalyje (Kirūnos baseine) gaunama ¾ visos geležies rūdos,o spalvotųjų metalų rūdų daugiausia vidurinėje Švedijoje. Švedija dabar gamina aukštos kokybės nerūdijantį, karščiui ir rūdims atsparų plieną.Iš svetur atvežamas metalo laužas.Plieno lydymui naudojamos šiuolaikinės, švarios technologijos.Elektrokrosnyse yra gaunama 2/3 visos produkcijos.Vidurio Švedijoje yra pagrindinės juodosios metalurgijos gamyklos- Avesta,Hagforsas, Hoforsas, Sanavikenas.Juodoji metalurgija specializuota lydyti ne ketų, bet specialų plieną.Spalvotoji metalurgija tenkina tik vietinės rinkos poreikius, lydo šviną, varį (Šaleftijas), aliuminį ( Sundsvalis).Švedija užima 1-ą vietą pasaulyje pagal arseno gamybą, 2-ą vietą Europoje pagal aukso (Bolidenas) ir sidabro gavybą. Tradicinė Švedijos pramonės šaka – miško, medžio apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės pramonė.Pagal joje dirbančiųjų skaičių ( 14% ) ir gaminamos produkcijos mąstą ( 14,3%) ji užima antrąją vietą pramonės struktūroje.Švedija tapo stambiausiu šios pramonės produkcijos tiekėju Vakarų Europoje.Miško pramonė sudaro 25% šalies eksporto vertės.Kasmet Švedijoje iškertama ir išvežama apie 54 mln. kietmetrių medienos ( 8-oji vieta pasaulyje ir 1-oji – Vakarų Europoje).Pusė šio kiekio yra sunaudojama medienos masės ir celiuliozės gamybai.Devintajame dešimtmetyje pagerėjo medienos panaudojimo struktūra.Daugiau gaminama ne medienos masės, kartono ir vyniojamo popieriaus, o celiuliozės, geros kokybės rašomojo ir poligrafinio popieriaus.Švedija pagal popieriaus gamybą užima 8-ą vietą pasaulyje ( 3% pasaulio), pagal popieriaus ir kartono eksportą – 2-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio), pagal laikraštinio popieriaus gamybą – 4-ą vietą pasaulyje, o pagal eksportą – 2-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio).Didelė dalis pjautos medienos, medžio drožlių, medžio plaušo plokščių bei baldų produkcijos eksportuojama.Švedijoje kasmet pagaminama apie 53 mln. kub.m. medienos.Pagal tai šalis užima 9-ą vietą pasaulyje ( 1,5% pasaulio).Pagal miško produkcijos eksporto vertę užima 1-ą vietą Europoje ir 3-ią vietą pasaulyje ( 9% pasaulio), pagal celiuliozės gamybą – 1-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 6% pasaulio), o pagal celiuliozės eksportą – 1-ą vietą Europoje ir 3-ą vietą pasaulyje ( 10% pasaulio).Švedija yra pirmoje vietoje pasaulyje pagal degtukų, kurie gaminami iš importuojamos drebulės medienos, gamybą.Miško pramonės rajonai daugiausiai susiformavo Šiaurės, o celiuliozės ir popieriaus bei medžio apdirbimo pramonė – Vidurio ir Pietų Švedijoje.Svarbiausi popieriaus ir celiuliozės gamybos centrai yra Botnijos įlankos pakrantėje ir prie upių: Sundsvalis, Ernšioldsvikas, Burlengė, Jelvė.Šalies pietuose Klipane ( Klippan) yra seniausias pasaulyje veikiantis popieriaus fabrikas,pastatytas 1573m.Svarbiausios miško pramonės bendrovės: “Svenska Cellulosa”, “Stora”, “MoDo”, “Korsnas”, “AssiDoman”. Chemijos pramonė orientuota vietinei rinkai tenkinti.Ji gamina produkciją celiuliozės ir popieriaus pramonei bei žemės ūkio reikmėms tenkinti – sieros rūgštį, natrio šarmą, mineralines trąšas. Vystoma organinės chemijos pramonė – plastikų, sintetinio ir dirbtinio pluošto bei naftos chemija. Švedijoje taip pat yra ir keletas didžiausių vaistų gamintojų pasaulyje: “Astra” (1996m. – 4,7 mlj. JAV dolerių ), “Pharmacia and Upjohn” (1996m. – 4,0 mlj. JAV dolerių).1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių vaistų eksportuotojų – 3,0 milijardai JAV dolerių. Lengvoji pramonė – tekstilės, siuvimo, odų, avalynės – dirba tenkindama vietinę rinką.Eksportuojama dalis kailių pramonės produkcijos.Didžiausias Švedijos drabužių gamintojas yra “Hennes & Mauritz”. 1998m. kompanijos III finansinių metų ketvirčio pelnas išaugo 71%, nes padidėjo įmonės pardavimai visose rinkose. Dėl šaltos tų metų vasaros visi šalies drabužių pardavimai per rugpjūčio mėnesį išaugo 43%, palyginti su 1997m. tuo pačiu metu. Kompanija taip pat plėtė savo tinklą Europoje. Stambiausios maisto pramonės šakos – pieno ir mėsos. Eksportuojama dalis sūrių ir sviesto. Švedijos pramonės produkcija ŽEMĖS ŪKIS Švedijoje vyrauja vidutinių platumų jūrinis klimatas su švelnia žiema ir vėsia vasara pietuose ir pereinantis iš jūrinio į žemyninį viduryje bei subarktikos šiaurėje. Drėkinimas yra perteklinis, o švelninančiai klimatą veikia Baltijos ir Golfo srovės. Sniego danga būna 5-7 mėnesius per metus, o vidutinis sniego dangos storis 40-60 cm. Švedija yra produktyvaus žemės ūkio šalis. Žemės ūkyje dirba 4% ekonomiškai aktyvių gyventojų. Šalies žemės ūkis pagamina 3% BVP vertės. Nors sąlygos nėra palankios, tačiau padidėjus žemės ūkio produktyvumui ir parlamentui priėmus palankius sprendimus, Švedija sugeba pasigaminti daugiau kaip 80% jai reikalingų maisto produktų. Žemės ūkio naudmenos sudaro 8% šalies teritorijos ir yra sukoncentruotos pietinėje dalyje, kur gamtinės sąlygos ir klimatas labai panašus į Lietuvos. Žemės ūkyje smarkiai mažėja nedideli ūkiai ( iki 10 ha), o daugėja vidutinių ir stambių ( iki 50 ha). Vidutiniai ūkiai ( iki 20 ha) dabar valdo 2/3 dirbamos žemės ir pagamina 2/3 prekinės žemės ūkio produkcijos. Geri gamybos rodikliai pasiekiami dėl to, kad žemės ūkis yra gerai mechanizuotas, naudojama nemažai trąšų, naudojamos pažangios intensyvios agrotechninės priemonės. Svarbiausia žemės ūkio šaka – pieno ir mėsinė gyvulininkystė. 31% pasėlių plotų užsėjama pašarinėmis žolėmis, o iš auginamų grūdinių kultūrų – 42% tenka miežių ir 27,5% - avižų pasėliams. Pagal avižų eksportą Švedija užima 3-ią vietą pasaulyje ( 18% pasaulio). Koncentruotus pašarus šalis importuoja iš kitų šalių.Vidutinis grūdinių kultūrų derlingumas Švedijoje yra mažesnis nei Vakarų Europoje. Skonės pusiasalyje auginami cukriniai runkeliai, Smolando aukštumoje – bulvės. Norlando plynaukštėje yra brangiakailių žvėrelių fermos, šiaurėje auginami elniai. Gyvulininkystėje vyrauja pieno ūkis. Laikoma nemažai galvijų ir bekoninių kiaulių. Švedijoje kasmet sugaunama apie 250 tūkst. tonų žuvų. Daugiausia žvejojama Baltijos jūroje. RYŠIAI SU PASAULIU UŽSIENIO POLITIKA Pasibaigus šaltajam karui ir politiniam Europos susiskaldymui, Švedijos užsienio politikai atsivėrė naujos perspektyvos, atsirado naujų galimybių dalyvauti Vakarų Europos vienijimosi procese. Tuojau po dramatiškų pasikeitimų – subyrėjus Rytų Europos struktūroms – Švedija užėmė aktyvią poziciją Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje ir Europos Taryboje, kurios stengiasi užtikrinti viso kontinento demokratijos procesus ir naujas saugumo struktūras. Švedija į Europos Sąjungą įstojo 1995m. sausio 1d. Kaip pilnateisė šios organizacijos narė, Švedija dalyvauja ES sprendimų priėmimo procese ir gali daryti didesnę įtaką bei prisidėti prie tolesnės Europos integracijos plėtros. Po dramatiškų permainų Centrinėje ir Rytų Europoje, Švedija aktyviai dalyvavo įtvirtinant demokratiją ir naujas saugumo struktūras visame žemyne. Be to, stebėtojo teisėmis ji dalyvauja ir Vakarų Europos Sąjungoje ( angl. WEU). Švedija taip pat dalyvauja programoje “Partnerystė taikos labui” bei yra prisidėjusi prie IT taikdariškos misijos (UNPROFOR) ir Tarptautinių taikos įgyvendinimo pajėgų (IFOR) buvusioje Jugoslavijoje. Švedija aktyviai įsijungusi ir į regioninio bendradarbiavimo skatinimą, pvz., Baltijos jūros šalių taryboje ir Barenco jūros Euro-Arkties taryboje. Švedijos politinė nuostata nesijungti į karines sąjungas išlieka nepakitusi. Švedijos strateginė padėtis tarp Šiaurės Atlanto bloko šalių ir Šiaurės Vakarų Rusijos – vienas iš faktorių, apsprendžiančių Švedijos saugumo politiką. Stipri ir savarankiška nacionalinė gynyba laikoma pagrindine Švedijos saugumo politikos dalimi. Gynybai iš biudžeto skiriama apie 3% BNP. Švedija aktyviai dalyvauja tarptautiniame politiniame gyvenime. Stipri parama Jungtinėms Tautoms – jos užsienio politikos kertinis akmuo. Kiti esminiai dalykai yra žmonių teisių gynimas, tarptautinio nusiginklavimo siekimas ir geresnis aplinkos kūrimas. Švedija garsėja savo pasiekimais aplinkosaugos technologijų srityje. Švedijos įmonės pelnė tarptautinį pripažinimą atliekų perdirbimo, vandenvalos, pramoninės taršos kontrolės ir oro valymo srityse. Švedijos pramonės įmonėse įgyvendinamuose aplinkosaugos projektuose plačiai taikomi naujausi produktai ir technologijos. Švedija skiria 1% savo nacionalinių pajamų besivystančioms pasaulio šalims remti. Švedija yra ir daugelio kitų tarptautinių organizacijų, kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos ( OECO), ir Pasaulio banko, narė. Baltijos milijardo fondai – tai svarbi Švedijos politikos Baltijos jūros regione dalis. Projektą sudaro Pirmasis ir Antrasis fondai ( viso 2 mlrd. SEK ), skirti Švedijos ekonomikos augimo, užimtumo bei užsienio prekybos skatinimui. Pagrindinis projekto tikslas – stiprinti Švedijos įmonių pozicijas Baltijos jūros regione bei skatinti jas kartu su partneriais dalyvauti regioninės plėtros programose. RYŠIAI TARP ŠVEDIJOS IR PABALTIJO Kontaktai su pabaltiečiais buvo svarbūs per visą Švedijos istoriją. Formalus Baltijos valstybių atsiskyrimas nuo Tarybų Sąjungos ir nepriklausomų respublikų atkūrimas 1991m. sudarė visiškai naujas sąlygas santykiams tarp Švedijos ir Baltijos šalių plėtotės. Tais pačiais metais Švedija pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Prasidėjo bendradarbiavimas daugelyje sferų, į kurį įsijungė ir valstybė, ir municipalitetai, ir pramonininkai ir visuomenės organizacijos. Švedų ir suomių koncernui “Stora Enso” priklausanti Kauno įmonė UAB “Stora Enso Packaging” pirmąjį 2001m. mėnesį beveik dvigubai padidino pardavimus. Augimą įmonės vadovai aiškina išaugusia naujo dizaino kartono pakuotės paklausa. Įmonė sausio mėn. pardavė produkcijos už 1,22 mln.Lt., arba 96% daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, tada įmonės apyvarta siekė 0,62 mln. Lt. Švedijos bankas “Skandinaviska Enskilda Banken” ( SEB ) pareiškė manąs, jog 2001m. Baltijos valstybių regiono ūkio plėtrą lems Estijos ir Latvijos ekonomikos raida, tuo tarpu Lietuvos ekonomika augs lėčiau. 2000m. SEB įsigijo po beveik 100% Estijos “Uhispank”, Latvijos “Unibanka” ir Lietuvos Vilniaus banko akcijų. Keletą metų Lietuva iš Švedijos pirko daugiau negu pardavė, tačiau 2000m. Švedijos ir Lietuvos prekybos balansas išsilygino. Per paskutinius 4-5 m. Lietuvos ir Švedijos prekybos balansas buvo neigiamas, bet pernai jis išsilygino. Į Švedija daugiausia parduodama tekstilės gaminių ( 31% viso eksporto ), popieriaus ( 16% ), mašinų įrenginių ( 9% ), įvairios medienos žaliavų ( 38% ). 2000m. rugsėjo mėn. Lietuvos ekonominės plėtros agentūros duomenimis, Švedija – didžiausia užsienio investuotoja Lietuvoje ( užregistruota per 130 įmonių). UŽSIENIO PREKYBA Švedijos ekonomika daug priklauso nuo užsienio prekybos, o jos pramonė labai susijusi su pasauline pramone. Prekių ir paslaugų eksportas sudaro apie 1/3 šalies bendrojo nacionalinio produkto. Šiandien Švedija daugiausia eksportuoja pagamintas prekes.Per XX a. 9-ąjį dešimtmetį eksporto struktūra gerokai kito: mašinos ir įrengimai sudaro apie 40%, miško pramonės produkcija – 20%, metalai – 6% viso eksporto vertės.Svarbiausios eksportuojamos prekės – įvairi pramonės produkcija (ESM, navigaciniai prietaisai), transporto priemonės (automobiliai, laivai), celiuliozė, medienos masė, popierius, metalai.Importuojama nafta, medvilnė, mašinų pramonės produkcija. Patrauklus švedų eksporto produktas – švedų technologijos žinios, ypač aplinkos apsaugos srityje. Švedijoje veikia Švedijos eksporto taryba. Pagrindiniai šios tarybos uždaviniai yra skatinti ir plėtoti Švedijos prekybą bei investicijas. Švedijos eksporto taryba yra Švedijos vyriausybinė institucija, pavaldi Švedijos Užsienio reikalų ministerijai. Biuras Vilniuje veikia nuo 1993m. Daugiausia Švedija prekiauja su Vakarų Europos šalimis. Joms tenka daugiau nei 73% eksporto ir 77% importo. Didžiausia prekių apyvarta su Vokietija, D.Britanija, Šiaurės Europos šalimis. Eksporto struktūra pagal šalis procentais yra tokia: Vokietija 15, D.Britanija 10, Norvegija 8, JAV 8, Prancūzija 6; o importo – Vokietija 20, JAV 9, D.Britanija 9, Danija 8, Norvegija 7. Pagrindinis Švedijos tarptautinės ekonominės politikos bruožas yra parama laisvajai prekybai. Siekdama stiprinti ir plėtoti laisvosios daugiašalės prekybos sistemą, Švedijos vyriausybė aktyviai skatina prekybos liberalizaciją tarp GATT/TWO narių. Švedijos užsienio politikos ir prekybos pagrindinis bruožas – laisvoji prekyba ir dar didesnė ekonomikos integracija į Europą. Būdama Europos Sąjungos narė Švedija prisijungė ir prie ES muitų sąjungos. Pagal naujas taisykles prekės, pervežamos per Švedijos ir kitų ES narių valstybių sienas, nebetikrinamos pasienio muitinėse. Švedija turi laisvosios prekybos statusą su Baltijos šalimis. PASKUTINIO DEŠIMTMEČIO POKYČIAI ŠVEDIJOS EKONOMIKOJE Paskutinio XXa. amžiaus dešimtmečio pradžioje Švedijos ekonomikos padėtis buvo sunki. 1991 – 1992 m. pramonės gamyba buvo nukritusi beveik 10%, o bendras vidaus produktas buvo sumažėjęs 5%. Labai ženkliai, labiausiai per paskutinę pusę amžiaus, išaugo nedarbo lygis. 1993 m. pabaigoje Švedijos ekonomikoje buvo pastebėtas pagyvėjimas. Pirmą kartą nuo 1990 m., 1994 m. pradėjo augti bendri kapitalo įdėjimai. Tačiau vidaus paklausa vystėsi vangiai. Pagrindiniu augimo veiksniu buvo eksportas. Nors 1997 m. pirmąjį pusmetį pastebėtas nedidelis nuosmūkis, ekonomikos augimas tęsėsi jau ketverius metus. Nuosmūkio priežastis – vyriausybės taikytos priemonės valstybinio sektoriaus deficito sumažinimui. Tuo pačiu metu privačiame sektoriuje tęsėsi augimas. Pagrindinis augimo veiksnys buvo prekių ir paslaugų eksporto padidėjimas. 1997m. jis išaugo beveik 11%. Tačiau, skirtingai nuo ankstesnių metų, importas aplenkė eksportą. Todėl eksporto indėlis į ekonomikos tempus pradėjo mažėti. Po vangaus vystymosi pirmaisiais praeito dešimtmečio metais pradėjo augti pramonės gamybos tempai. Ypač greitai išsiplėtė telekomunikacijos priemonių gamyba, kuriai tenka 14% visos apdirbimo pramonės pridėtinės vertės. Didesni negu vidutiniai buvo transporto mašinų gamybos, miško ir farmacijos pramonės vystymosi tempai. Gamybos galingumo panaudojimo laipsnis 1997m. birželį išaugo iki 88,5% ir priartėjo iki rekordinio lygio – 90,4%, kuris buvo pasiektas 1995m. birželio mėnesį. Rudenį šis rodiklis vis augo ir tai liudijo, kad gamybos augimo rezervai beveik išeikvoti. Ekonomikos augimą sąlygojo ne tik eksportas, bet ir vidaus paklausa. Bendrai per metus asmeninis suvartojimas padidėjo 2%. Išaugo ilgalaikio naudojimo prekių paklausa. Ypač pastebimai, 25%, išaugo naujų automobilių pardavimas, o taip pat išvykos į užsienį – 10%. Toliau augo darbo užmokestis. Tačiau , didėjant mokesčiams, realios turimos pajamos sumažėjo. Todėl asmeninis suvartojimas augo, mažėjant gyventojų santaupoms. Greitai išaugo nekilnojamojo turto kainos. Asmeninio suvartojimo augimą stabdo taip pat ir aukštas nedarbo lygis. Paskutiniame XX a. dešimtmečio viduryje svarbiu ekonominio augimo veiksniu buvo investicijų paklausa. Tačiau 1996m. kapitalo įdėjimų apimtis vis dar neviršijo to dešimtmečio pradžios lygio. 1997m. pasikeitė paskutinių metų tendencija ir bendri kapitalo įdėjimai sumažėjo 1,6%, iš kurių pramonės – 4,7%. Ypač pastebimai sumažėjo investicijos į pastatus ir statinius. Gyvenamųjų namų statyba per metus sumažėjo 20-25%. Iš teigiamų reiškinių galima paminėti įmonių kapitalo įdėjimus į mašinų ir įrengimų gamybą: po buvusio įmonių atsargų sumažėjimo 1996m., 1997m. jie šiek tiek išaugo. Per paskutinius dešimtmečius kainų kilimas 1996 – 1997m. buvo pats mažiausias. Mažus infliacijos tempus 1997m. lėmė staigus procentinių kvotų sumažėjimas. Nežiūrint į 1997m. pabaigos finansinę Azijos krizę, Stokholmo fondų birža per metus pasiekė didelių laimėjimų: jos akcijų vertė išaugo 26%. Kiekvienais metais brangstant akcijoms, per penkerius metus bendras augimas sudarė 229%. Neaukšti ekonominio augimo tempai 1997m. sąlygojo užimtumo sumažėjimą 1,1% arba maždaug 50 tūkst. žmonių. Dėl besitęsiančio valstybės išlaidų mažėjimo sumažėjo gyventojų, dirbančių švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose, skaičius. Taip pat darbo vietų sumažėjo ir statybose ir pramonėje. Darbo jėgos paklausa išaugo tik privačiame paslaugų sektoriuje. Nedarbas buvo neįprastai aukštame Švedijai lygyje ir viršijo 8% ( dvigubai aukštesnis palyginus su bet kuriais metais nuo pokario iki praeito dešimtmečio pradžios ), o neoficialus nedarbo lygis sudarė dar 4,5%. 1997m. užimtumas apdirbimo pramonėje sumažėjo beveik 1%. Todėl, dėl ženklaus išleidžiamos produkcijos kiekio padidėjimo, pakilo darbo našumas. Švedijos bendrame vidaus produkte labai didelę dalį sudaro valstybės išlaidos ir pajamos:1996m. atitinkamai 68% ir 53%. 1993-1994m. daugelis ekonomistų pranašavo šaliai greitą valstybės finansų žlugimą. 1994m. rudenį netikėtai atsirado perspektyvų sumažinti biudžeto deficitą. Taip atsitiko dėl konjunktūros kilimo ir po 1994m. įvykusių rinkimų vyriausybės priimtos griežtos finansų stabilizavimo programos. Kartu, pagerėjus konjunktūrai, pradėjo mažėti valstybės skolinimosi poreikis. 1996m. rugsėjo mėn. Finansų ministras pareiškė, kad vyriausybė išsprendė pačią sudėtingiausią paskutinių metų problemą – valstybės finansų restruktūrizaciją. 1995m. vyriausybė pristatė vadinamą “konvergencijos programą”, kurioje buvo kalbama apie vykdymą sąlygų, būtinų narystei Europos valiutų sąjungoje. 1997m. valstybinio sektoriaus santykinis deficitas sumažėjo iki 1,2%, kas atitinka Mastrichto sutarties kriterijus. Tačiau Švedijos valstybės skola prieštarauja šiems kriterijams – 60% bendrojo vidaus produkto. 1994m. skola pasiekė maksimalų lygį – 79% BVP ir iki 1997m. sumažėjo iki 75%. 2000m. Švedijos valstybės skola sudarė 64%. 1997m. buvo sumažintas procentinių kvotų lygis. 1998m. sausį ji sudarė: 10 metų laikotarpio obligacijoms – 5,5% ( per 1997m. vidutiniškai – 6,64%), o 3 metų laikotarpiui – 4,4%( per 1997m. vidutiniškai – 4,12%). Ekonomistai manė, kad procentinės kvotos sumažėjimas susijęs su Azijos finansų krize. Dėl to investitoriai perėjo nuo akcijų prie paskolų obligacijų. Todėl obligacijų kainos pakilo, o procentinės kvotos nukrito. 1997m. gruodį Riks bankas pirmą kartą per paskutinius dvejus metus pakėlė refinansavimo kvotą, kad sulaikytų infliacijos poveikį ekonomikai. Vienas pagrindinių ekonominės politikos aspektų – Švedijos galimybė dalyvauti EVS ir jos dalyvavimas, palaikant valiutų kursus ES nustatytuose rėmuose. 1997m. tapo konsolidacijos metais finansiniame Švedijos gyvenime. Kontroliuojamas Valenbergų šeimos “Skandinaviska enšilda banken” bankas rudenį paskelbė apie susiliejimą su antrąja pagal dydį Švedijos draudimo kompanija “Trieg – Hanza”, prisiėmęs sau jos įsiskolinimus 17 mlrd. Kronų. Naujoji kompanija, turinti 12,7 tūkst. darbuotojų, vertinama daugiau nei 8 mlrd. Kronų ir tapo vienu stambiausių tokio tipo susivienijimų Skandinavijoje. 1997m. pradžioje įvyko “Svenska sparbanken” ir “Fefeningsbanken” susijungimas. Naujame banke dirba 13 tūkst. žmonių. O tų pačių metų pabaigoje buvo paskelbta, kad jungiasi ketvirtas pagal dydį Švedijos bankas “Nordbanken” ir stambus suomių bankas “Merita”. Pirmas pilnavertis tarptautinis bankų susivienijimas Š.Europoje pavadinimu “Nordbanken – Merita” tapo antru pagal dydį regione. “Nordbanken” veiksmai užbaigė stambiausių bankų susivienijimų susidarymą Švedijoje ir atspindėjo bendraeuropietiškas finansinių institucijų tendencijas. Švedijos pramonę apėmė pesimizmas.Švedijos pirkimo vadybininkų indeksas (PMI ) 2000m. gruodį sumažėjo dar 2,9 punkto, iki 50 punktų, pranešė indeksą skaičiuojanti bendrovė I&L ir bankas “ForeningsSparbanken”. Indekso vertė mažiausia nuo 1999m. vasario mėn., tačiau, I&L ir “ForeningsSparbanken” teigimu, smukimui nemažai įtakos turėjo sezoniniai pokyčiai. Mažesnė nei 50 punktų indekso vertė reiškia, jog aktyvumas apdirbamojoje pramonėje mažėja, o didesnė nei 50 punktų – liudija aktyvumo didėjimą. Infliaciją atspindintis kainų subindeksas gruodį smuko net 7,9 punkto, iki 63,5 punkto. Švedų mažmeninė prekyba 2000m. gruodį išaugo 0,7%.Atsižvelgiant į kalendorinius ir sezoninius veiksnius, Švedijos mažmeninės prekybos apimtys gruodžio mėn. išaugo 0,7% ir buvo 3,7% didesnis nei prieš metus, pranešė Švedijos statistikos biuras. Augimas buvo 0,4 punkto mažesnis nei vidutinė rinkos prognozė. Nespecializuotų parduotuvių ir specializuotų maisto parduotuvių pardavimai, palyginti su 1999m. lapkričiu, išaugo 0,4% ir buvo 1%didesnė nei prieš metus, o kitų specializuotų parduotuvių pardavimai per mėnesį sumažėjo 0,3% ir buvo 4,2% didesnė nei prieš metus.Mažmeniniai pardavimai, palyginti su spaliu, išaugo 0,2%.( Bridge News – BNS ) SEB įsteigė naują investicinį fondą. Švedų finansinė grupė “Skandinaviska Enkskilda Banken” (SEB), viena iš didžiausių Skandinavijoje, plečia investicinę veiklą ir įsteigė fondą “SEB Lux Equity Fund – Global Chance/ Risk”. Fondas investuoja į akcijas visame pasaulyje. Numatoma, kad investicijos bus nukreiptos į 20-40 bendrovių, tai yra maždaug perpus mažiau nei paprastai tokie fondai investuoja. Mažesnis investavimo objektų skaičius atskleidžia, kad šio SEB fondo investicijos bus aukštesnės rizikos, o potencialus uždarbis didesnis. Fondas galės investuoti į įvairiausių pramonės sektorių įmonių VP, taip pat jam nebus apribojimų dėl pasirinktų bendrovių geografinės padėties. Vienas stambiausių SEB strateginių prioritetų – elektroninė bankininkystė. Šiandien tokias paslaugas internetu SEB teikia 740 tūkst. savo klientų šešiose Europos valstybėse: Švedijoje – 500 tūkst., Vokietijoje – 130 tūkst., Danijoje – 5 tūkst., Estijoje – 72 tūkst., Latvijoje – 23 tūkst., Lietuvoje ( Vilniaus bankas ) – 11 tūkst. Be to, 2000m. pabaigoje SEB Švedijoje pristatė banko paslaugas mobiliuoju telefono ryšiu ( WAP ), kuriuo naudojantis galima tvarkyti investicijas, atlikti atsiskaitymus ir gauti naujienas. Šiandien Baltijos valstybių regione konkuruoja dviejų didelių Švedijos bankų grupės – SEB ir Swedbank. Šiuo metu SEB užima stipriausią padėtį Lietuvos rinkoje ( sausio 24d. ). “Ericsson” atsisako mobiliųjų telefonų gamybos. Trečia pagal dydį pasaulyje mobiliųjų telefonų gamintoja Švedijos kompanija “Ericsson” pareiškė perduodanti mobiliųjų telefonų gamybą JAV bendrovei “Flextronics International”. Taip pasielgti “Ericsson” pastūmėjo nuostoliai iš prekybos mobiliaisiais telefonais. Jie pernai sudarė 1,68 mlrd. USD. Švedija neskatina verslo. Ištyrus dešimt išsivysčiusių pasaulio šalių, paaiškėjo, kad Švedija yra mažiausiai palanki verslui šalis. Iš dešimties tirtų pasaulio šalių Švedija buvo įvertinta nepalankiausiai, kai buvo nagrinėjamos verslo plėtros ir darbo vietų kūrimo sąlygos konkrečioje šalyje. Švedija atsidūrė sąrašo pabaigoje, gavusi 34 balus – kaip nepalankiausias Vakarų pasaulio kraštas verslui. EKONOMINIAI GEOGRAFINIAI RAJONAI Švedija skirstoma į tris tradicines istorines geografines dalis. Vidurio Švedija. Tai stambiausias šalies ekonominis rajonas. Čia gyvena 2/3 šalies gyventojų, gaminama apie 2/3 mašinų ir 4/5 plieno pramonės produkcijos. Stambiausias šio rajono centras – sostinė Stokholmas. Tai stambiausias visos Švedijos mokslo, kultūros, taip pat pramonės centras. Pietų Švedija ( teritorija į pietus nuo Veterno ežero). Tai svarbiausias žemės ūkio rajonas (jam tenka 1/3 šalies dirbamos žemės, 2/3 gaminamos žemės ūkio produkcijos). Sukoncentruota apie ¼ pramonės produkcijos ( laivų statyba, popieriaus ir celiuliozės, rutulinių guolių gamyba, tekstilė). Svarbiausi rajono centrai – uostai Geteborgas ir Malmė. Šiaurės Švedija. Nors šis rajonas ir užima 2/3 šalies teritorijos, čia gyvena tik 1/7 šalies gyventojų. Svarbiausia šios šalies dalies ūkinė funkcija – hidroenergetika, kalnakasyba, medienos paruošos bei šių žaliavų ir pusfabrikačių transportavimas. Čia sukoncentruota apie 90% valstybės hidroelektroenergijos, 4/5 geležies rūdos gavybos ir ½ medienos paruošų. Todėl svarbiausi šio regiono socialinės ir gamybinės traukos centrai susikūrė kalnakasybos rajonuose (Kirūna), prie geležinkelių ir Baltijos pajūryje ( Lulėjas, Šeleftėjas).

Ekonomika  Referatai   (42,95 kB)

Aukštasis mokslas daugelyje skyrių vaidina lemiamą vaidmenį. Jis dar labiau tobulina aukšto intelekto žmonių mąstymą ir proto išteklius, įgalina paskleisti naujus mokslinius atradimus ir žinias, kurie tobulina ir palengvina mūsų gyvenimą, užtikrina būsimųjų kartų švietimą europiniame kontekste. Tokios funkcijos gyvybingai svarbios tolesnei Europos plėtrai, prie kurios prisideda kiekviena Europos valstybė. Šiuo metu galime pastebėti tendenciją, kaip didėja aukštojo mokslo tempai ir poreikiai, kaip žinios tampa lemiamomis, o pasikeitimai vyksta labai sparčiai. Be to, jie reikalauja, kad aukštojo mokslo sritis pasitelktų naujus metodus ir integruotųsi į mokymą ištisą gyvenimą, sugebėtų sudominti vis daugiau jaunų žmonių siekti aukštojo mokslo ir turėtų pripažinimą ne tik šalyje, kurioje gyvena, tačiau ir visoje Europoje bei už jos ribų. Šiame darbe išsiaiškinsime, ką reiškia integracijos sąvoka, kokį vaidmenį ji vaidina Lietuvos gyvenime ir Lietuvos aukštajam mokslui, kokios integracijos į Europos Sąjungą priežastys ir pasekmės. Taip pat čia trumpai apžvelgsime Europos Sąjungos programas, skirtas Europos Sąjungos valstybių - būsimų ir esamų narių – aukštosioms mokykloms, europines studijų institucijas, Lietuvos studentų galimybes studijuoti užsienyje, Lietuvos universitetų perspektyvas, organizuojant tarptautines studijas, tarptautinių ryšių plėtros perspektyvas, Europos Sąjungos bei Lietuvos mokslo, studijų, švietimo politiką bei Lietuvos universitetų integraciją į vieningą Europos aukštojo mokslo erdvę. Darbas apima puslapių 1. INTEGRACIJOS SĄVOKA Prieš pradedami kalbėti apie integracijos procesą, jo ypatumus, priežastis, priemones ir reikšmę, pirmiausiai turėtume apibrėžti pačią integracijos sąvoką. Integracija - procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Šis terminas plačiai taikomas beveik visose valstybės gyvenimo srityse nuo XX amžiaus vidurio, kai pradėjo veikti Europos Bendrija. Šio proceso esmė ta, kad valstybės savanoriškai keičia įprastinį tarptautinės teisės principais grindžiamą tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju yra sutariama ne tik dėl to, kokie bus valstybių tarpusavio santykiai, bet ir dėl to, kad kai kurie valstybių vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tam tikslui valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms padeda tvarkyti tuos reikalus, susitaria ir pačios tiesiogiai arba per tas institucijas leidžia bendrus teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse. Galutiniu integracijos proceso rezultatu galima laikyti atsiradimą naujos valstybės, kuri susiformuoja iš kelių atskirų valstybių. Kaip pavyzdį paimkime Europos Sąjunga, kuri yra dar nebaigtos (dalinės), tačiau labai ryškios integracijos pavyzdys. Svarbi integracijos proceso sąlyga – savanoriškas valstybių apsisprendimas dalyvauti joje, nes čia valstybių vyriausybės turi pasiryžti priimti ypatingą politinį sprendimą (tam tikra prasme, įveikti savo egoizmą) ir kai kuriuos savo tvarkytus reikalus perduoti tarptautinės institucijos žinion. Perduoti ne todėl, kad pačios nepajėgia tinkamai susitvarkyti, bet todėl, kad yra priežasčių manyti, jog taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. Pačios valstybės ne tik neišnyksta, bet, priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, konsoliduojasi, lengviau prisitaiko prie sparčiai besikeičiančios aplinkos. Integraciją lemia daugybė įvairiausių priežasčių ir veiksnių, joje dalyvauja daugybė veikėjų, pagaliau, ji plėtojasi daugelyje žmonių veiklos sričių ir kiekvienoje iš jų įgyja tam tikrą specifiką. Lietuvos bendradarbiavimo su Europos Sąjunga švietimo ir mokymo srityje tikslas – yra harmoningai plėtoti žmogiškuosius resursus ir kelti bendrą lavinimo, aukštojo ir profesinės kvalifikacijos lygį Lietuvoje tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, atsižvelgiant į Lietuvos prioritetus. Dėl to bandoma suvienodinti mokymo institucijų struktūras ir mokymo planus, atsižvelgiant į Europos mokymo fondą ir TEMPUS programą (plačiau apie ją žr. psl.). Bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skiriamas šioms sritims: švietimo ir mokymo sistemos reformai Lietuvoje; dėstytojų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui; universitetų bendradarbiavimui, universitetų ir firmų bendradarbiavimui; dėstytojų, studentų, pareigūnų bei jaunų žmonių judėjimui; mokymo atitinkamose Europos studijų institucijose rėmimui; studijų trukmės ir diplomų abipusiam pripažinimui; kalbų mokymosi Lietuvoje rėmimui, ypač gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms; distancinio mokymo bei naujų mokymo technologijų plėtojimui; aprūpinimui mokymo priemonėmis ir įranga. Integracijos į Europos Sąjungą sutartyje buvo numatytos tam tikros priemonės, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos, studentų, dėstytojų judėjimui, įtvirtinančios teisę gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat buvo sutarta dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, tačiau nėra sukurta mokyklų, akademijų ir universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. 2. ŠVIETIMO, MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA 2.1. LIETUVOS MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA Mokslo ir studijų sistemą, kaip ir bet kurią kitą sistemą, apibūdina šie pagrindiniai faktoriai: jai keliami tikslai; ekonominis jos veikimo pagrindas (finansavimas); valdymas ir savireguliacija; teisinė bazė; organizacinė struktūra. Naujosios mokslo ir studijų valstybinės politikos tikslas – iš esmės pakeisti šalies mokslo sistemos veiklos kokybę: padidinti mokslo ir studijų veiklos efektyvumą ir aktualumą, sudaryti sąlygas, kad mokslo potencialas kuo racionaliau būtų panaudojamas šalies ūkio, švietimo, kultūros bei socialinių reikmių tenkinimui, t.y. didinti mokslo ir studijų, mokslo ir ūkio (plačiąja prasme) integraciją. Siekiant išvardintų mokslo ir studijų politikos tikslų, numatoma vykdyti esminius pertvarkymus visomis kryptimis: tobulinti sistemos finansavimą; tikslinti teisinę bazę; optimizuoti organizacinę struktūrą; mokslo ir studijų politikos įgyvendinimui pasitelkti daugiau žmonių iš ne akademinės visuomenės (t.y. verslo, gamybos, kultūros ir kitų sričių). Šie pertvarkymai įvardijami mokslo ir studijų sistemos reforma. Ši sistema turi labai svarbių, sudėtingų ir esminių problemų, kurios trukdo jos optimaliam įgyvendinimui. 2.1.1. MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMOS PROBLEMOS Svarbiausios mokslo ir studijų sistemos problemos mokslo srityje: mokslas nedirba pramonei ir verslui, o dažnai atlieka tik sau svarbius, paties iškeltus uždavinius; nėra optimali institucinė struktūra; finansavimas menkai siejamas su veiklos efektyvumu; nėra parengta mokslo plėtros strategija; vis dar menka mokslo ir studijų integracija; menkas dalyvavimas tarptautinėse programose; praktiškai nevyksta bazės atnaujinimas. Svarbiausios mokslo ir studijų problemos aukštojo mokslo srityje: neužtikrinamas geras aukštojo mokslo prieinamumas; nestabilus aukštojo mokslo sistemos finansavimas; aukštojo mokslo finansavimas menkai siejamas su studijų ir mokslinių tyrimų kokybe; neefektyvi studijų kokybės užtikrinimo sistema; nėra įgyvendinama dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistema, blogai sprendžiamas kadrų ugdymas; nėra atnaujinamas dėstytojų personalas; vyksta „protų nutekėjimas“; dar nepakankamai stiprūs tarptautiniai studentų ir dėstytojų mainai; sukurta, tačiau nepakankamai gerai funkcionuoja „mokymosi visą gyvenimą“ sistema; praktiškai nevyksta studijų ir mokslinės bazės atnaujinimas; studijos neretai nėra grindžiamos geros kokybės moksliniais tyrimais; vyksta studijų programų smulkėjimas; studentai blogai parengiami praktikai; kai kurios studijos programos nesiūlo ir neorganizuoja studentams praktikos; vyksta bakalauro kvalifikacinio laipsnio devalvacija (vertės sumažėjimas, sumenkinimas); Problemų egzistuoja ir finansavimo srityje. Nors BVP (bendrasis vidaus produktas) nuolat didėjo, jo prieaugis mokslui ir studijoms buvo skiriamas nevienodai. Nuo 1999 metų valstybės skiriamų lėšų mokslui ir studijoms iš valstybės biudžeto ėmė mažėti. Be to, nors didėjo valstybės finansuojamų vietų skaičius, vieningo požiūrio į studentų, siekiančių aukštojo mokslo išsilavinimo Lietuvos universitetuose, skaičiaus augimą iki šiol nebuvo. Tokias tendencijas galime matyti iš, kitame puslapyje, pateiktų diagramų (žr. 1 ir 2 pav.) 1 pav. Valstybės skiriamos lėšos mokslui ir studijoms 2 pav. Studentų skaičiaus kaita 1970 – 2000 m. Siekiama, kad aukštasis mokslas būtų labiau prieinamas. Nors ir buvo laikomasi tendencijos, kasmet į valstybės finansuojamas vietas priimti po 5 proc. studentų daugiau negu prieš tai buvusiai metais, tačiau studentų skaičius augo neproporcingai. 1998 metais tokių studentų priimta 8 proc. daugiau negu 1997 metais, o 1999 metais priimta (19218 studentų), t.y. 10 proc. daugiau negu 1998 metais, o 2000 metais studentų į valstybės finansuojamas vietas priimta 3 proc. mažiau – 18700. (žr. 3 pav.). 3 pav. Studentų priėmimas į valstybės finansuojamas vietas 1996 – 2000 m. Be to, studentų skaičiaus augimas nebuvo siejamas su finansavimo kitimu, nes nuo 1998 metų jis sumažėjo. 2.2. EUROPOS SĄJUNGOS ŠVIETIMO POLITIKA Europos Sąjunga turi susikūrusi ne tik savo vieningą pinigų ar bendrosios rinkos sąjungą, tačiau ir savo vieningą švietimo politiką (angl. Education policy). Europos Sąjungos švietimo politika – tai Europos Sąjungos vykdomų priemonių, skatinančių Europos Sąjungos valstybes bendradarbiauti švietimo srityje, visuma. Nors švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė, Europos Sąjungos švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai. Švietimo sritis dar 1957 metais nebuvo įtraukta į Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartį. Vėliau su švietimo politika susijusios nuostatos buvo priimamos neprivalomų reglamentų arba išvadų forma. Vienas iš svarbesnių nutarimų – 1976 m. Švietimo ministrų tarybos patvirtinta rezoliucija dėl veiksmų švietimo srityje programos, kuri padėjo pamatus valstybių narių bendradarbiavimui šioje srityje. Bendradarbiauti švietimo srityje paskatino bendrosios rinkos programos nuostatų, susijusių su abipusiu aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, įgyvendinimas. Švietimo politikos nuostatos įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnyje. Čia teigiama, kad „Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir, prireikus, paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.“ Taigi matome, jog Europos Sąjungos švietimo politikos kūrimas prasidėjo dar Europos Bendrijos sutartimi, kurioje atsispindi atsargus Europos Sąjungos valstybių požiūris į galimybes švietimo reikalus perduoti Europos Sąjungos kompetencijai. Tame pačiame (149 str.) straipsnyje nurodyti švietimo politikos tikslai apriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis tuo metu buvo tik teikti rekomendacijas. Pasirašius Europos Sąjungos sutartį, komisijos paskirtis pasikeitė, nes šioje sutartyje nurodyti švietimo politikos tikslai skatina keitimuisi specialistais, dėstytojais, studentais, informacija, remiamas švietimo institucijų bendravimas, bandoma panaikinti kliūtis, trukdančias žmonėms, atvykusiems su mokslo tikslais, gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. 3. LIETUVOS STUDENTŲ GALIMYBĖS STUDIJUOTI UŽSIENYJE Vis daugiau studentų ir moksleivių mąsto apie galimas Europos studija. Besikeičianti Europos aplinka skatina ir naujų akademinių tyrimų bei studijų krypčių kūrimą. Į specializuotas Europos studijų kryptis senuosiuose Europos universitetuose studentai priimami daugiau nei dešimtmetį. Studentai dažnai ir patys susiranda universitetą pageidaujamojoje šalyje bei lėšų susimokėti už mokslą ir gyvenimo išlaidas. Paprastai tai vadinama laisvu studentų judėjimu. Vis daugiau ir daugiau studentų išvykta studijuoti savo lėšomis ir savo jėgomis. Svarbu pasirinkti akredituotą universitetą, t.y. tokį, kurio programos pripažintos. Įvertinimo procedūrą atlieka įvairios asociacijos. Finansinės paramos individualioms studijoms galima kreiptis į patį universitetą arba į įvairius vyriausybinius ir nevyriausybinius fondus. Renkantis universitetą, reikia pirmiausiai išsiaiškinti universitetų pavadinimus, struktūrą, įvertinti daugelį kitų svarbių faktorių arba dalyvauti universitetų pasikeitimų programose. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su daug Europos bei Amerikos universitetų. Glaudūs ryšiai sieja su Švedijos Lundo, Linčiopingo, Stokholmo, Giotenburgo universitetais, Vokietijos Karlsruhe ir Fraiburgo universitetais, Norvegijos Trondheimo universitetu, Prancūzijos D‘Anžero, Strasbūro, Savojos, Artois universitetais, Suomijos Mikelli politechnikos institutu, Danijos technikos universitetu, Roskildo, Aarhus universitetais. Jau keletą metų organizuojama atranka Džonsono fondo (Johson Foundation) stipendijai gauti. Stipendija, kurią skiria Švedijos Karališkasis technologijos institutas Stokholme (KTH), dengia kelionės, draudimo ir gyvenimo išlaidas. Pastaraisiais metais ji būdavo skiriama magistrantams ir doktorantams, vykstantiems dirbti mokslinio darbo. Gražios tradicijos sieja Mikelli Polytechnic ir Kauno technologijos universitetą. Ketverių metų telekomunikacijų, tarptautinės gamybos vadybos, aplinkotyros bakalauro programose mokėsi keletas Kauno technologijos universiteto studentų. Jų studijos ir gyvenimas Suomijoje finansuojami minėtos institucijos lėšomis. Trumpiems vasaros kursams kasmet išvažiuoja per 4-5 studentus. Pajutę tokių kursų naudą bei norą pabuvoti ir studijuoti užsienyje studentai patys užsimoka kelionės ir gyvenimo išlaidas. Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU – Norwegian University of Science and Technology) kviečia Kauno technologijos universiteto magistrantus ir būsimuosius diplomuotus inžinierius parengti jų magistro tezes arba diplominį darbą. Šią iniciatyvą remia Norvegijos Karališkosios švietimo ministerijos finansinės paramos programa Rytų ir Centrinės Europos šalių studentams. Studentams stipendija suteikiama penkiems mokslo metų mėnesiams. Bene efektyviausias ir šiuo metu plačiausiai naudojamas bei lengviausiai prieinamas būdamas tęsti studijas užsienyje yra Lietuvos ir kitų užsienio šalių vyriausybinių ir nevyriausybinių fondų finansinė parama. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra pasirašiusi kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Europos šalių. Remiantis šiomis sutartimis, Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę studijuoti bei stažuotis Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Olandijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos bei kai kurių kitų užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Šiuose konkursuose, kuriuos, gavus atitinkamos valstybės vyriausybės siūlymus, skelbia ir administruoja Švietimo ir Mokslo Ministerijos Mokslo ir studijų departamento Studijų skyriaus Tarptautinių studijų grupė, gali dalyvauti visų mokslo šakų Lietuvos aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentai bei absolventai. Pirmenybė teikiama tiems, kurie turi užmezgę ryšius su pasiūlymą pateikusios šalies mokslo ir studijų institucija. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra numačiusi atitinkamą finansinės paramos suteikimo tvarką šalies piliečiams, kurie, įgiję platesnį išsilavinimo laipsnį, grįžtų dirbti į Lietuvos mokslų ir studijų institucijas, arba į įstaigas ir organizacijas. Valstybinės stipendijos podiplominėms studijoms užsienyje gali būti skiriamos studijuoti tik į tas užsienio valstybių aukštąsias mokyklas vykstantiems, kurių diplomai yra pripažįstami Lietuvoje. Konkursai skelbiami kiekvienais metais viešai. Lietuvoje gerai žinomas Atviros Lietuvos fondas , įkurtas 1990 metais G. Sorošo. Viena iš įvairiapusės fondo veiklos sričių yra parama moksliniams tyrimams, grantai mokslininkams, dėstytojams, studentams, vykstantiems į tarptautines konferencijas ir pan. Didesnes galimybes studijuoti užsienyje turi pirmojo laipsnio (bakalauro) diplomą turintys studentai. 4. LIETUVOS UNIVERSITETŲ PERSPEKTYVOS ORGANIZUOJANT TARPTAUTINES STUDIJAS Europos Sąjunga, stengdamasi padėti mums parengti gerų vadybos, socialinių mokslų ir teisės sričių specialistų, įkūrė Eurofakulteto padalinį Vilniaus universitete. Norint plėtoti ryšius inžinerinėse studijose Kauno technologijos universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, šių universitetų rektoratų iniciatyva 1991 m. Kaune ir 1992 m. Vilniuje buvo įkurti Tarptautinių studijų centrai (TSC). Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinių studijų centre paskaitos skaitomos anglų kalba, o Kauno technologijos – anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Vilniečiai gali pasigirti didesniu specialybių, kur skaitomos paskaitos užsienio kalba, skaičiumi, o kauniečiai – užsienio kalbų, kuriomis skaitomos paskaitos, skaičiumi. Marketingo prasme TSC užėmė tas Lietuvos visuomenės poreikių studijoms tenkinimo nišas, kurios buvo arba visiškai tuščios, arba ne visai užimtos, tai yra: praplėtė vidurines mokyklas baigiančių moksleivių galimybes studijuoti užsienio kalba; sudarė sąlygas universiteto darbuotojams tobulinti užsienio kalbos žinias ir panaudoti užsienyje leistų vadovėlių žinias tiek užsienio kalba, tiek lietuviškai skaitomuose paskaitų kursuose; sudarė sąlygas priimti studijuoti užsienio šalių studentus, pakviesti dėstytojus iš užsienio; sukūrė prielaidas universitetui dalyvauti SOCRATES programose; galimybė studijuoti keliomis užsienio kalbomis pakėlė tarptautinį universitetų prestižą. Taip organizuoti studijas privertė gyvenimas, Lietuvos pramonės sunkumai, kadangi buvome įsitikinę, kad mūsų pramonę prikelti galės tik specialistai, laisvi nuo rytietiškų mąstymo stereotipų, gerai mokantys užsienio kalbas, studijuojantys iš vadovėlių, išleistų ten, kur tobula technika ir technologijos, galintys pasimokyti Vakarų Europos universitetuose anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Nemažą vaidmenį, organizuojant studijas užsienio kalbomis, suvaidino Prancūzijos ir Vokietijos ambasados Vilniuje, padėjusios įsigyti pirmuosius vadovėlius užsienio kalbomis. 4.1. DĖMESYS UŽSIENIO LIETUVIAMS Kultūriniai renginiai, organizuojami Lietuvoje, privertė susimąstyti ir apie ryšių su išeivija perspektyvą. Jau ir anksčiau ne kartą buvo kalbama, kad reikėtų skatinti bendrauti Lietuvos ir išeivijos jaunimą. Šiuo metu jau galime pakviesti studijuoti pas mus išeivijos jaunimą. Ir ne tik todėl, kad jauni žmonės, atvykę į Lietuvą, gali studijuoti TSC anglų, vokiečių arba kuria kita kalba ir mokytis lietuviškai, bet ir dėl to, kad išspręsti pilietybės klausimai, taip pat kad tebegalioja prieš keletą metų priimtas Lietuvos vyriausybės nutarimas dėl nemokamų išeivijos studijų. Didelį vaidmenį atlieka ir JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo bendroji komisija, kuriai pradėjus veikti, žymiai padaugėjo grįžtančiųjų į Lietuvą. Grįžusius neabejotinai retkarčiais aplankys ir anūkai, o nenorėdami prarasti laiko, pareikš norą vieną ar kelis semestrus pastudijuoti pas mus, juolab, kad Lietuva pasirašiusi visus dokumentus dėl išklausytų kreditų ar įgytų kvalifikacijų pripažinimo Europoje, kas leidžia užsienio universitetuose pripažinti pas mus įgytą išsilavinimą. Bus nemažai ir tokių, kurie norės pasimokyti tik lietuvių kalbos, o tokias galimybes ir patyrimą, naudojant šiuolaikinę kompiuterizuotą techniką, mes jau turime. Esame įsitikinę, kad, pramokę lietuvių kalbos, „atradę“ savo protėvių gimtinę, daugelis supras, kad erdvės ir perspektyvos veiklai Lietuvoje yra kur kas daugiau, negu išvystytose šalyse. Reikšmingesnėmis tampa ir studijos rusų kalba. Jos būtinos ne tik dėl to, kad Lietuva yra dviejų sistemų kryžkelėje, bet ir todėl, kad šiose grupėse yra studentų iš Lietuvos tremtinių šeimų. Gimę svetur, lankę nelietuviškas mokyklas, TSC jie per porą metų pramoksta lietuvių kalbos ir po to, trečiame kurse sėkmingai tęsia studijas lietuviškose grupėse. 4.2. TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS Atėjo laikas Lietuvos universitetams įsijungti į Europos Sąjungos institucijoms skirtas SOCRATES programas. Tuo tikslu Lietuvoje kuriamas SOCRATES biuras, kuris turėtų koordinuoti universitetų žingsnius, einant į šią programą. Kadangi SOCRATES – tai visų pirma abipusiai mainai, tad reikia įsidėmėti, kad kiek studentų ar moksleivių pasiųsime į Europos Sąjungos institucijas, tiek ir pas mus atvyks. Todėl manome, kad TSC yra ta vieta, kur galima priimti ir mokyti atvykusius vieną ar keletą semestrų. Tačiau šiaip ar taip reikia sudominti užsienio studentus studijų pas mus galimybe ir šalia specialybių mokumo programose numatytų kursų pasiūlyti specifinius, būdingus mūsų regionui. Pravartu būti daugelio universitetų partneriu. Kolegos iš Europos Sąjungos įsitikinę, kad pirmieji studentai SOCRATES programoje pas mus atvyks atlikti baigiamojo darbo, todėl turime stiprinti ir mokslinių tyrimų bazę jiems priimti, ir ryšius su pramone, mokslo tyrimo institutais. 4.3. EUROPINĖS STUDIJŲ INSTITUCIJOS Šiuo metu, integruojantis į Europos erdvę ir didėjant kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių poreikiui, sukuriamos Europinės studijų institucijos. Keletą jų trumpai aptarsime. 4.3.1. EUROPOS KOLEDŽAS Europos Koledžo pagrindinis tikslas – mokyti jaunus profesionalus tokiu būdu, kuris juos įgalintų išnagrinėti Europos integraciją visais atžvilgiais. Koledžas ruošia specialistus, kurie darbuosis Europos civilizacijos ir dinamiškumo vardan, vertins jos kultūros įvairialypiškumą. Studijų Koledže kokybė priklauso nuo intelektualinio atvirumo ir kiekvienos specifinės disciplinos supratimo. Tai susiję su Europos geografinio, kultūrinio ir filosofinio vystymosi visuma. Europos Koledžas – tai naujas Europos studijų antrosios pakopos (magistro ir tolimesnių studijų) institutas. Jis buvo sukurtas 1949 metais Belgijos mieste Brizgėje ir gali būti laikomas seniausia europinių studijų institucija ir profesionalų ruošimo vieta. Koledžas yra dviejų iniciatyvų, užsimezgusių tuojau po 1948 metų Hagos kongreso, rezultatas. Prie to prisidėjo Salvador de Madariaga – Kongreso kultūros komiteto prezidentas, Ispanijos valstybės žmogus, mąstytojas ir rašytojas, tremtyje daugelį metų svajojęs įsteigti Koledžą, kuriame iš skirtingų šalių universitetų absolventai galėtų studijuoti ir gyventi kartu. Dar Koledžo veiklos pradžioje buvo pasiūlyti kursai, artimai susiję su Europos integracija ir keliantys žmonių, dirbančių toje srityje, profesionalumą. Iš pradžių Koledžui svarbiausias buvo civilizacijos mokslas – sritis, kuri parodė Europos idealizmo ženklus. Koledžui būdingos unikalios savybės, susijusios su nepriklausomybe, dvikalbyste, mokymo personalo įvairumu, savo artumu kitoms Europos institucijoms. Kita Koledžo teigiamybė ta, kad studentai gali įsigyti patirties ir išbandyti save daugiakultūrinėje aplinkoje. Dėl greitai augančios Europos studijų paklausos Koledžas nusprendė 1990 metais išplėsti savo veiklą Rytų ir Centrinėje Europoje. Antroji Europos Koledžo stovykla įsteigta, Lenkijos vyriausybės kvietimu Varšuvos pietiniame pakraštyje Matoliu vietovėje. Ši aplinka yra palanki studentų gyvenimui. Nauja Koledžo programa pritraukia ir žmones iš Vakarų Europos, susidomėjusius Centrinės ir Rytų Europos studijomis, ir žmones iš Rytų Europos, norinčius specializuotis Europos studijose. 4.3.2. CENTRINĖS EUROPOS UNIVERSITETAS Centrinės Europos universitetas (CEU) pradėjo veikti, perversmų bangai 1989 m. praūžus per Centrinę ir Rytų Europą. Pati idėja suformuluota seminaruose rengtuose Sorošo fondo tinklo tarpuniversitetiniame centre Dubrovnike 1989 balandžio mėnesį. Įvairių tautybių mokslininkai, patyrę sovietinę sistemą, pajuto didelį norą dirbti kartu ir plėtoti naują sampratą, mokyti naują elitą, kuris būtų atsparus komunizmo ir nacionalizmo apraiškoms. Penkerių metų laikotarpis buvo numatytas įvesti tvarkai, kad po to Universitetas būtų pasiruošęs nuolatiniam studijų procesui. Jau po ketverių metų ši institucija įgavo vardą. Įsikūrimo laikotarpis, kartu su prezidento ir administracijos paskyrimu pranoko visus lūkesčius. Pagrindinėje Universiteto teritorijoje Budapešte ir kitose Universiteto dalyse Prahoje ir Varšuvoje studentai ir dėstytojai iš kitų šalių studijuoja ir atlieka mokslo tiriamuosius darbus anglų kalba. CEU šiuo metu siūlo ekonomikos, aplinkos mokslų, politikos mokslų ir sociologijos sričių programas. Dėstytojai daugiausia yra įgiję išsimokslinimą Vakaruose, bet yra ir vietinius universitetus baigusių mokslininkų. Studentai – talentingas, regioną plėtoti pasirengęs jaunimas. Universitetas greitai tapo kritiškos galvosenos ir pažangių studijų centru. Greta studijų programos, įkurti įvairūs tyrimų institutai, siekiantys išplėsti sampratą, apie unikalias šio regiono aplinkybes. Projektuose numatyti centrai, tiriantys privatizacijos procesą (nagrinėjantys tai kartu su krašto vyriausybėmis), nacionalizmą ir etninę priklausomybę ir aplinką (kartu su krašto politikais). Studijos CEU papildomos studijomis arba tiriamuoju darbu Vakarų universitetuose. Itin talentingi studentai iš Centrinės Europos (tame tarpe ir Lietuvos) ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kviečiami dalyvauti daugelyje CEU ir Vakarų institucijų jungtinių programų, arba jie nepriklausomai gali dalyvauti programose, kur galima tikėtis gauti stipendiją. Šiuo metu studentai turi galimybes tęsti mokslus Oksforde, Kembridže, Londono, Čikagos, Kolumbijos ir daugelyje kitų universitetų.

Ekonomika  Referatai   (290,18 kB)

Vadovavimo stiliaus įvertinimas Šiuolaikiniai vadybos mokslų tyrimai parodo, kad vadovavimo samprata kinta. Nėra vieno teisingo vadovavimo stiliaus, jis priklauso nuo pavaldinių ypatybių ir situacijos. Vadovai dabar yra laikomi ta grandimi, kuri ne tik generuoja viziją, misiją, rūpinasi harmonija ir organizacijos augimu, bet ir padeda atlikti darbuotojams patikėtas užduotis. Norint įvertinti vadovavimo stilių, reikia ir asmenybės, ir vadovo praktinės veiklos analizės. Mūsų naudojama metodika leidžia nustatyti šiuos vadovavimo stilius: • autokratinį; • konsultuojantį; • dalyvaujantį; • deleguojantį. Personalo įvertinimą atlieka psichologė – konsultantė Nomeda Ausmanienė. 1992 m. baigtas Vilniaus Universitetas, suteikta psichologo, psichologijos dėstytojo kvalifikacija. Nuo 1998 m. – VDU socialinių mokslų fakulteto doktorantė, Lietuvos psichologų sаjungos narė, vadovėlių „Psichologija studentui“, „Bendravimo psichologija“ bendraautorė. Nuo 1996 m. dirba personalo atrankos ir įvertinimo srityje. Per penkerius sėkmingos veiklos metus įgijome didelę patirtį ir daugelio firmų pasitikėjimą, surandant ir atrenkant darbuotojus. Jei ieškote darbo arba norite jį pakeisti, kviečiame kreiptis į Noriu personalo sprendimų grupės narį „Noriu darbo“. Taip pat mes padedame surasti darbą studentams, auklėms (namų šeimininkėms). Turėdami Jūsų anketinius duomenis, teiksime darbo pasiūlymus, atitinkančius Jūsų pageidaujamas sаlygas. Ieškantiems darbo siūloma: 1. Nemokamas dalyvavimas viešose atrankose. Skiltyje "viešos atrankos" rasite informaciją apie šiuo metu vykdomas atrankas Kaune ir Vilniuje: skelbiamas pareigas, darbo pobūdį, kandidatams keliamus reikalavimus ir kt. Norinčius dalyvauti ir atitinkančius pozicijai keliamus reikalavimus, prašome siųsti gyvenimo aprašymą (CV) atrankos skelbime nurodytais kontaktais bei nuorodą, į kurias pareigas pretenduojate. Neradus Jums tinkamos darbo vietos skelbiamose atrankose siųskite mums gyvenimo aprašymą, nurodykite pageidaujamas veiklas ir būsite pakviesti dalyvauti tolimesnėse atrankose. 2. Aktyvi darbo paieška - tai galimybė išgirsti kur kas daugiau ir įvairesnių darbo pasiūlymų nei skelbiama viešose atrankose. Ši paslauga skirta tiek bedarbiams, tiek dirbantiesiems, ieškantiems perspektyvesnio darbo. Darbo paieškos sąlygos: • atvykus, sudarius sutartį ir sumokėjus registracijos mokestį, darbo pasiūlymai teikiami 4 mėn., o neįsidarbinus šiuo laikotarpiu, darbo paieškos sutartis nemokamai tęsiama dar 2 mėnesiams; • neribotas darbo pasiūlymų skaičius. Informacija studentams: • nemokama registracija noriu darbo duomenų bazėje aukštojo mokslo absolventams nuo gegužės 1 d. iki birželio 30 d., magistratūros studentams – visus metus; • pastovaus, sezoninio ir dalinio užimtumo darbo pasiūlymai. Informaciją apie laisvas darbo vietas, rasite skiltyje "darbo pasiūlymai" . • Detalesni duomenys teikiami tik užsiregistravus PASIRUOŠIMAS POKALBIUI SU DARBDAVIU Bet kokio, net pirmo pokalbio privalote išmanyti apie organizacijos veiklą. Pasidomėkite apie organizaciją internete, įmonių, paslaugų kataloguose ir žinynuose, sužinokite apie jos finansinę padėtį, produkciją, paslaugas ir veiklos kryptis. Įsigilinkite į organizacijos ar pramonės šakos perspektyvas ir problemas. Pamėginkite išsiaiškinti, ar konkrečiai organizacijai negresia susijungimas arba pardavimas. Turėtumėte žinoti šios organizacijos ar įmonės ir konkurentų pelningiausius gaminius ir paslaugas. Daug ką galite sužinoti iš laikraščių ir žurnalų verslo skilčių. Praverstų išmanyti organizacijos hierarchiją ir skyriaus, kuriame pretenduojate dirbti, sudėtį. Neapsiribokite vien spaudiniais. Pakalbėkite su žmonėmis, kurie dirba jus dominančioje srityje. Kuo daugiau per pokalbį žinosite apie organizaciją, tuo didesnį įspūdį padarysite pašnekovui. Kuo įdomesnis ir sėkmingesnis bus pirmasis pokalbis, tuo daugiau galimybių, kad jums pasiūlys darbą. Iš anksto paruošti atsakymai į labiausiai tikėtinus klausimus padės atskleisti jūsų sugebėjimus, kvalifikaciją ir patirtį. Dažniausiai pateikiami klausimai Nors kiekvienas darbas ir darbdavio stilius skiriasi, pokalbio klausimai būna neįtikėtinai panašūs. “Papasakokit apie save” arba “Kaip jūs save apibūdintumėt?” Atminkite, kad darbdaviui neįdomu, ar jūs save laikot linksmu žmogumi, ar mėgstate sportuoti (nebent darbas susijęs su sportu). Jam terūpi, ar jūs tinkamas kandidatas tam tikram darbui. Pasinaudokite proga ir apibendrinkite savo sugebėjimus ir ankstesnio darbo patirtį. “Kokias darote klaidas? Ar turite silpnybių?” Į šį klausimą atsakykite truputį linksmiau, išryškindamas paskutinę silpnybę, kurią jau įveikėte. “Kodėl norite šio darbo?” Pašnekovas nori sužinoti, ar jūs rimtai nusprendėte ir organizacija turės naudos, jus pasamdžius. Dabar jums pravers surinkta informacija apie organizaciją. Atsakymą kuo išsamiau pagrįskite skaičiais, faktais. Savo kvalifikaciją susiekite su konkrečia organizacija ir konkrečiu darbu. Niekuomet nesakykite, kad domitės dideliu atlyginimu arba jums galima mažiau mokėti. Užsiminkite, kad jums paliko didelį įspūdį tai, ką skaitėte ir girdėjote organizaciją: jos vystymasis, darbo aplinka, vadovų savybės, įdarbinimo politika, moderni produkcija ar darbo stilius. “Kodėl turėčiau jus samdyti?” Darbdaviai dažnai taip paklausia, tikrindami jūsų reakciją į užduodamą klausimą. Stenkitės kalbėti apie savo įgūdžius pasitikėdamas savimi. Tokioje situacijoje nedera save nuvertinti, bet ir girtis nebūtina. Pavyzdžiui, paminėkite, kad esate laikomas patikimu darbuotoju, puikiai sugebate parduoti produkciją, kaip kiti darbuotojai įvertino jūsų sugebėjimą vadovauti. Tai palanki proga įterpti tokiа informaciją, kuri nebuvo paminėta jūsų gyvenimo aprašyme. “Kodėl jūs išėjote (kodėl jūs norite išeiti) iš dabartinio darbo?” arba “Už ką jus atleido?” Sakykite tiesą ir nekritikuokite buvusio ar dabartinio darbdavio. Jei jus atleido, nereikia teisintis. Jei tebedirbate, prisipažinkite pašnekovui, kad jūsų dabartinis vadovas ar darbdavys nieko nežino apie ieškomą darbą ir paprašykite, kad neprasitartų jūsų darbovietei anksčiau už jus pačius. Jei jus atleido ekonominiais sumetimais, užsiminkite, ką dar atleido ir kodėl, jei tai bus jums naudinga. Pavyzdžiui, kai kurios organizacijos pirmiausia atleidžia vėliausiai priimtus darbuotojus arba dėl biudžeto apribojimų mažina etatus. ”Kiek jūs uždirbdavote?” Sakykite atvirai. Pripažinkite, kad tikitės didesnio atlyginimo. “Kokio pageidautumėte atlyginimo?” Pokalbį apie užmokestį patartume atidėti, kol pasiūlys darbą. Derybos dėl atlyginimo - paskutinė ir bene sunkiausia užduotis, ieškant naujo darbo, tačiau yra būdų ją palengvinti. Įsidėmėkite pagrindinę derybų taisyklę: tegul darbdavys pirmas pasiūlo atlyginimą. Taip jis parodys, kad nori jus įdarbinti. Taip pat jūs sužinosite, ką organizacija galvoja apie pareigas, į kurias jūs pretenduojate. Niekada nediskutuokite apie pinigus, kol organizacija neįvardijo pirminės sumos. Jei pokalbis apie pinigus užsimegs prieš tai, pasakykite, kad jūs vis dar bandote išsiaiškinti, ką tiksliai jums reikės daryti, ir neapsisprendėte, kiek jūsų paslaugos galėtų būti vertos. Jeigu jie paklaus: ”O kiek jūs norėtumėte uždirbti?”, atsakykite klausimu: “Ar jūs man siūlote darbą?” Jeigu jie atsakys “Taip”, tada paklauskite, kiek sutiktų jums mokėti. Jeigu jie mėgintų išsisukinėti sakydami: “Jeigu mes pasiūlytume jums darbą, už kokį atlyginimą jūs sutinkate dirbti?, atsakykite: “Jeigu jūs siūlote man darbą, mes diskutuosime dėl atlyginimo”. Tuomet geriausia paklausti, kokį atlyginimą jums galėtų pasiūlyti. Išgirdę apytikslį dydį, pasiprašykite didžiausios siūlomos sumos. KAIP PARUOŠTI GYVENIMO APRAРYMĄ Gyvenimo aprašymas yra vienas iš svarbių dalykų, prisistatant darbdaviui. Gyvenimo aprašymą pradėkite nuo to, kas esate, koks jūsų išsilavinimas ir patirtis bei kokį darbą norėtumėte dirbti. Apibūdinkite savo ankstesnį darbą, pažymėkite, kas labiausiai ir mažiausiai patiko. Trumpai pristatykite, kokių įgijote žinių ir įgūdžių, pagalvokite, koks darbas jums idealiai tiktų, kokioje organizacijoje jums labiau patiktų dirbti - didelėje ar mažoje. Ruošdamiesi prisistatymui pamąstykite, kodėl siekiate karjeros, ką labiausiai norėtumėte veikti, kokie Jūsų planai po vienerių, dviejų, trejų ar net po penkerių metų? Gyvenimo aprašymas skirstomas į kelias dalis: biografinius duomenis, buvusios darbinės veiklos, įgytos patirties ir išsilavinimo apraрymą. Svarbiausia dalis yra Jūsų profesinio gyvenimo santrauka. BIOGRAFINIAI DUOMENYS Tai Jūsų vardas, pavardė, namų adresas ir telefonas. Net jeigu Jūsų dabartinis darbdavys žino, kad ieškote darbo, geriau nurodyti namų, o ne darbo telefono numerį. Jei namuose neturite autoatsakiklio, vertėtų jį įsigyti, kad siūlantys darbą galėtų palikti praneрimą. Nenurodykite savo fizinių duomenų: amžiaus, ūgio ar svorio. Jie nėra nereikalingi. Jei auginote vaikus ir dėl to buvo pertraukų Jūsų karjeroje, parašykite apie tai atskirai. TARNYBA IR PATIRTIS Ankstesnes darbovietes surašykite chronologine tvarka. Sаrašą pradėkite nuo paskutinės savo darbo vietos. Nurodykite įstaigų pavadinimus, adresus, pareigas ir įsidarbinimo laiką. Apibūdinkite savo veiklos sritį ir pasiekimus. Reikėtų nurodyti savanoriškus darbus ir kito pobūdžio veiklą. Nepamirškite parašyti, kokios užsienio kalbų žinios, ar dirbate kompiuteriu ir kontoros įranga. Nors dirbti su kompiuteriu privalo net ir aukščiausio rango tarnautojai, nurodykite šiuos įgūdžius tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai susiję su Jūsų darbu. Jeigu Jūsų darbas nebus susijęs su raštine, neminėkite sekretorei reikalingų įgūdžių, pavyzdžiui, kad mokate spausdinti mašinėle. Amerikiečiai mėgdavo kaitalioti darbus karjeros sumetimais. Tačiau dažnai darbus keičiantį žmogų gali palaikyti nepastoviu ar nekompetentingu darbuotoju. Jei Jūsų gyvenimo aprašyme darbo vietų sаrašas neįprastai ilgas, būkite pasiruošęs tai paaiškinti. Darbdaviai nelabai mėgsta darbuotojus, keičiančius darbą, kai kiti pasiūlo didesnį atlyginimą. Būtinai paaiškinkite, kad darbą keitėte karjeros ar asmeniniais, bet ne finansiniais sumetimais. IŠSILAVINIMAS Jei esate baigęs vidurinę mokyklа, nurodykite jos pavadinimą ir adresą. Jei turite aukštąjį išsilavinimą, nerašykit apie vidurinę, bet pradėkit nuo mokslinio laipsnio bei vardo ar mokslinio darbo. Į sаrašą galite įtraukti po aukštojo mokslo įgytas žinias ir laipsnius. Datas galite rašyti arba ne. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nuogąstauja, kad datos pabrėš jų amžių ir pakenks per pokalbį. Jeigu ką tik baigėte mokyklą, galite plačiau apžvelgti savo išsilavinimą: pažymių vidurkį (jei jis geras), dėstytas disciplinas, apdovanojimus ir pagyrimus bei papildomo ugdymo veiklą. Jei Jūs ką tik baigėte universitetą ir pakeitėte tik vienа ar dvi darbovietes, pirmiausia apibūdinkite savo išsilavinimą. KARJEROS TIKSLAI Jei turite konkrečių karjeros tikslų, gyvenimo aprašymo pradžioje apibūdinkite juos vienu-dviem sakiniais. Kita vertus, karjeros tikslų galite ir nenurodyti, nes tai gali Jus varžyti. Svarbiausia, niekuomet apie tikslus nekalbėkite miglotai, pavyzdžiui: “Pritaikyti vadybininko sugebėjimus” arba “Gilinti savo žinias (…) ir (…)”. REKOMENDACIJOS Jei Jūsų darbdavys sutinka parašyti rekomendaciją, nedvejodami sutikite. Kitais atvejais rekomendaciją gali parašyti žmogus, kuris puikiai Jus pažįsta: buvęs dėstytojas, kolega arba advokatas. Kaip ieškoti darbo Nors darbo ieškojimas galėtų būti nuostabus, nuotykių kupinas laikas, daugeliui šis procesas sukelia nemažą nervinę įtampą. Baisiausia, kad jus tirs ir vertins, gal net pripažins esant netinkamą, nesvarbu, ar praradote senаjį darbа, ar ką tik baigėte universitetą, ar tik ieškote naujų išmėginimų. Nerimas sumažės, jei rūpestingai suplanuosite savo veiksmus ir blaiviai vertinsit situaciją. Žinokite, svarbiausia - gerai save pažinti. Pamąstykite, kokių turite ypatingų gabumų, ką mėgstate veikti, kuo jūs rimčiausiai domitės ir, žinoma, ką geriausiai mokate. Susidarykite savo privalumų sаrašą ir tuomet ieškokite tokio darbo, kurį dirbdamas tuos gabumus galėtumėt pritaikyti. Dar labai daug žmonių jaučiasi nelaimingi dėl savo darbo, nes niekuomet nesusimąsto, ką jie norėtų veikti. Didelė klaida yra tapti teisininku vien todėl, kad tai jūsų tėvo profesija, arba viešbučio vadybininku, nes šias pareigas jums pasiūlė. Ieškodami darbo žinokite, kad jums reikės varžytis su kitais. Ne kiekvienas mėgsta konkurenciją ar protingai reaguoja. Užsitęsę ieškojimai įbaugina net labiausiai savimi pasitikinčius. Jeigu jūs organizuotas ir informuotas žmogus ir į šį procesą žiūrite kaip į kasdieninio gyvenimo dalį, mažiau bijosite konkurentų ir padidinsite galimybes gauti norimą vietą. Kai kurie žmonės mano, kad verslo pasaulis yra džiunglės, todėl keliа į virрūnę reikia išsiplėšti iltimis. Jiems atrodo, kad malonūs ir geraširdžiai nieko nepasieks. Tačiau draugiški ir jautrūs kolegoms žmonės moka puikiai bendrauti ir dirbti. Dažniausiai laimi principingi, ryžtingi ir darbštūs. Taigi darbo ieškojimą vertinkite ne kaip mūšį, bet kaip nuoseklias pastangas susirasti užsiėmimą, labiausiai atitinkantį jūsų gebėjimus ir patirtį. Sistemingos pastangos, išsamus gyvenimo aprašymas ir teigiamas požiūris į ateitį padės kalbėtis su bet kokiu darbdaviu. Šiandien darbdaviams rasti gerą darbuotoją taip pat sudėtinga, kaip ir žmogui – gerą darbą. Jei prieš dvejus metus darbo vietų paklausa stipriai viršijo pasiūlą, tai šiandien stebima atvirkštinė situacija: per dieną gaunama beveik dvigubai daugiau darbdavių užsakymų negu užsiregistruoja ieškančiųjų darbo. Šaltinis: Noriu personalo sprendimų grupė Norėdami rasti gerus darbuotojus laisvoms darbo vietoms užimti darbdaviai turi parodyti vis daugiau iniciatyvos ir išradingumo. Nors oficiali bedarbystė Lietuvoje gana didelė (12,6 %), tačiau reali situacija kiek kitokia, kadangi šį skaičių daugiausiai sudaro žemos kvalifikacijos darbininkai, tuo tarpu specialistų trūksta. Todėl vykdant aukštos kvalifikacijos darbuotojo paiešką, dažnai nepakanka pasinaudoti darbo biržos ir net įdarbinimo agentūros paslaugomis, o tenka kreiptis į specialistus, atliekančius profesionalią darbuotojų atranką bei turinčius informacijos apie kvalifikuotus įvairių sričių specialistus. 1 NORIU DARBO duomenų bazę sudaro užsiregistravę klientai, o ja naudotis darbdaviai gali nemokamai 2 CV duomenų bazė formuojama iš gaunamų gyvenimo aprašymų, o jos resursais darbdaviai gali pasinaudoti vykdant atranką. Vadybininkų paklausa rinkoje jau dabar viršija pasiūlą, o buhalterių, vadovų, kvalifikuotų darbininkų reikia daugmaž tiek, kiek ir yra ieškančiųjų tokio darbo. Bet tikriausiai kiekvienam susidūrusiam su personalo paieška aišku, jog iš vieno ar dviejų kandidatų atsirinkti tinkamą darbuotoją beveik neįmanoma...

Ekonomika  Referatai   (161,16 kB)

Ekspertų nuomone, amerikiečių automobilių pramonės atsilikimą lėmė ne žemas gamybos organizavimo lygis ar produkcijos kokybė, o tai, kad jų automobiliams trūksta kai kurių vartotojiškų charakteristikų, kurias turi jų konkurentų mašinos. Ypač ryškus atsilikimas išryškėjo kuriant ateities automobilį. Jo konstravime žymiai daugiau nei ankščiau dalyvauja radioelektronikos pramonė. Pvz., iš japoniško automobilio galima palaikyti ryšį tiek su vairuotojo namais, tiek ir su ofisu. Radioelektroniniai prietaisai nustato automobilio buvimo vietą, leidžia iš automobilio valdyti elektroninius įrengimus namuose: reguliuoti patalpų temperatūrą, įjungti ar išjungti pavojaus signalizaciją, vartus, turėti mašinoje videomagnetofoną ir t.t. Japonijoje šių radioelektroninių priemonių sukomplektavimas automobilyje nesudaro sunkumų dėl to, kad kompanijos tampriai bendrauja tarpusavyje stambiuose firmų susivienijimuose, vadinamuose “kairietsu”, kurie grindžiami bendradarbiavimo susitarimais. Amerikoje įgyvendinti tokią komplektaciją praktiškai neįmanoma, nes pagrindinė firma radioelektroninės aparatūros paprasčiausiai negamina. Japonai savo ruožtu nesuinteresuoti pateikti konkurentabilią elektroninę aparatūrą, nes jie žymiu laipsniu integruoti su nacionalinėmis automobilių kompanijomis. Taip, aukštą japoniškų kompanijų konkurentabilumą, daugelį atvejų, apsprendžia jų kompanijų tarpusavio ryšiai. Šie ryšiai yra ilgalaikio pobūdžio todėl susikuria kompanijų grupės, pavadintos kairietsu. Iš 100 stambių Japonijos firmų net 70 yra vieno ar kito kairietsu nariu. 2. Kaitietsu atsiradimo istorija Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos Japonijos pramonės vystymasis buvo grindžiamas ne laisva konkurencija, o valstybiniais užsakymais. Imperatoriaus Meiji vyriausybė pardavė valstybines įmones kelių stambių verslininkų ir feodalu šeimoms žemiausiomis kainomis. Korporacijos, pavaldžios šioms šeimoms buvo pavadintos zaibatsu. Iš pradžių Japonijoje buvo tik 4 zaibatsu, kurios tapusios holdingo kompanijomis, kontroliavo visą Japonijos ekonomiką, nes turėjo kontrolinį akcijų paketą ar žymią dalį kitų kompanijos akcijų dalį. Zaibatsu priklausantis bankas finansavo šias kompanijas, o zaibatsu prekybos kompanija realizuodavo jo produkciją. Iki 1945 m. 4 stambiausios zaibatsu (Mitsui, Mitsubishi, Sumitomo ir Yassuda) dominavo Japonijos ekonomikoje. Po antrojo pasaulinio karo zaibatsu buvo sunaikinta ir jų nuosavybė buvo perduota daugeliui naujų kompanijų. Taip, pvz., zaibatsu Mitsui nuosavybė buvo paskirstyta tarp 180 kompanijų. Buvo uždrausta holdingo kompanijų veikla, valdyti kitų kompanijų akcijas ir dalyvauti kitos kompanijos direktorių tarybose. Tokiu būdu, buvo paskelbtas neteisėtu zaibatsu pagrindinis veikimo mechanizmas (jis kaip tik tokia forma ir veikė kitas priklausomas kompanijas). Tačiau zaibatsu bankai nebuvo reorganizuoti ir jie tapo atskirų kairietsu pagrindu. Kairietsu yra šiuolaikiniai japonų firmų susivienijimai, turintys daug zaibatsu bruožų. Firmos, įeinančios į kairietsu sudėtį, priklauso įvairioms pramonės šakoms. Tarp jų palaikomi tamprūs ryšiai, kurie pasižymi: * Akcijų valdymas tarpusavyje ( vieni-kitų); * Nuosava finansų sistema ir tarpusavio finansinių santykių įsipareigojimai, bendras stambių projektų finansavimas; * Kairietsų firmų-narių apjungimas realizuojant stambius ir perspektyvius projektus; * Tarpusavio įsipareigojimai tarp kompanijų, kairietsų narių medžiagų ir komplektuojamų gaminių bendram tiekimui; * Bendros universalios prekybos firmos organizavimas; * Pastovus kompanijų įeinančių į kaireitsų sudėtį, prezidentų pasitarimų pravedimas; * Darbuotojų tarpusavio pasikeitimas (taip pat ir įvairaus lygio vadovais); * Bendras kompanijos atstovų dalyvavimas kitų kompanijų-kairietsų narių direktorių tarybose. Kairietsu pradėjo kurtis, kai baigėsi pokariniai draudimai zaibatsu. Dalis kairietsu įsikūrė senųjų zaibatsų pagrindu, kurie buvo likviduoti 1945 m. Likviduojant zaibatsu, jų savininkai-šeimyniniai klanai buvo išvaikyti, tačiau ekonominiai ryšiai tarp firmų liko išsaugoti. Naujomis sąlygomis veiklą pradėjo kontroliuoti stipriausieji iš jų, kaip taisyklė tai buvo bankai ir prekybos firmos. Be šių kairietsų, sukurtų zaibatsų bazėje, pasirodė ir nauji kairietsu, kurių amžius skaičiuojamas apie 40-50 metų. Tai po 1945 m. iškilusios nepriklausomos firmos, pradėjusios kurti tradicines pramonės grupes iš firmų-bendraminčių, apjungdamos savo tiesioginius tiekėjus, subrangovus, bankus, prekybos firmas, mažmeninius prekybos tinklus. Šios firmų grupės taip pat įgijo kairietsų pavadinimą. 3. Kairietsu rinkos monopolizavimo įrankis Visuose kairietsu susivienijimuose yra branduolys – keletas stambiausių firmų, kurias firmos tiekėjos aprūpina medžiagomis ir komplektuojamais dirbiniais, kurių kainas nustato stambiosios firmos. Firmos, įeinančios į kairietsu tiekimo tinklą, privalo prekiauti firmos gamintojos produkcija jos nustatytomis kainomis, o tai padeda išlaikyti jos monopolinę padėti rinkoje. Skirtingai nei zaibatsu, kuriose holdingo kompanija tiesiogiai kontroliavo ar valdė priklausomas kompanijas, kairietsu kontrolė ir valdymas yra decentralizuotas. Kairietsu nėra matomo valdymo centro, kas neleidžia jų apkaltinti pažeidžiant antimonopolinius įstatymus. Kairietsu egzistuoja kaip tinklas tarpusavyje susijusių kompanijų, kurių centre yra bankas, prekybos kompanija ar didelė pramonės firma. Iš šalies ryšiai tarp kaireitsų kompanijų-narių yra labai silpni. Praktiškai, kompanijų veikla ženkliai koordinuojama grupinio konsensiumo dėka, o ne tiesiog kontroliuojant savininkus kaip buvo zaibatsu. Faktiškai kairietsu yra kompanijų susivienijimas, kai jame nėra holdingo kompanijos. Skirtingai nuo holdingo kompanijos, kuri kontroliuoja ir koordinuoja valdydama didžiąją dalį akcijų, kairietsu holdingo kompanija pakeičiama į kompanijų-dalyvių prezidentų tarybą, kuri ir vykdo kontrolę ir koordinavimą, dažnai nesiskaitydama su akcininkų nuomone, nes didžioji akcijų dalis priklauso smulkiems akcininkams. Finansinė ir techninė-ekonominė kompanijų, įeinančių į kairietsų, tarpusavio priklausomybė šią kontrolę ir koordinaciją padaro ypač būtina norint efektyviai veikti. Kairietsu kompanijos-nariai retai valdo kompanijų, įeinančių į jų sudėtį akcijų paketą. Kompanijų tarpusavio priklausomybė atsiranda tik dėl to, kad jos turi viena kitos akcijų (nors ir ne lemiamą kiekį). Kairietsu akcinės kompanijos-nariai faktiškai yra privačios, nes jų akcijos nepatenka į laisvą pardavimą, o keičiamos tarp kairietsu kompanijų-narių tarpusavyje. Praktiškai akcijos tampa ne kapitalo mobilizavimo įrankiu, o politinėm akcijom, kurios yra kaip priemonė kontroliuoti kitų kairietsu kompanijų-narių veiklą. Tuo atveju, jei daugiau kaip puse kompanijos akcijų apsikeista, pašalinis akcijų pirkėjas negali įsigyti kontrolinį akcijų paketą. Tai ir užtikrina kairietsu sudėties dalyvių ir jų veiklos stabilumą. Tokią veiklą draudžia JAV ir Vakarų Europos šalių įstatymai. Apie akcijų tarpusavio pasikeitimo apimtį rodo ir tai, kad apie 70% visų akcijų priklauso kompanijoms, o tik 30% – fiziniams asmenims. JAV įstatymai draudžia komerciniams bankams valdyti korporacijų akcijas. Japonijos bankai, kurie įeina į kairietsu sudėtį turi tokią teisę, jie suinteresuoti suteikti kreditus kairietsu nariams-kompanijoms. Tai jiems padeda koordinuoti jų finansinę veiklą. Kairietsu ribose keičiamasi finansine ir ekonomine informacija. Kompanijos-nariai jungiasi apie banką, kuris yra jų pagrindinis kreditorius. Kairietsu prezidentų tarybos nariai susitinka reguliariai, kad aptarti: * ekonominę ir finansinę padėtį; * vystymosi perspektyvas; * mokslinių – tiriamųjų ir konstruktorinių – bandymo darbų padėtį; * kaip padėti kompanijoms-nariams, kurios yra sunkioje finansinėje padėtyje; * suderinti aukštesnio lygio tarnautojų paskyrimą; * išspręsti darbo konfliktus. Šiuo metu daugelis kairietsu kuria savo filialus už Japonijos ribų. Tačiau ir jose filialai jungiami į susivienijimus, dirbančius pagal kairietsu principą. Kairietsu privalumai akivaizdūs: * firmų, įeinančių į jį tarpusavio palaikymas ir sustiprinimas, o tai didina jų ekonominį pajėgumą; * kairietsu struktūra, jos vertikali ir horizontali integracija padaro beveik nekonkurencingomis pašalines firmas, lyginant jas su kairietsu firmomis-nariais; * kairietsu žymiai skaitlingesnės, nei ikikarinės zaibatsu. Žymiai didesnis jų diversifikacijos laipsnis ir jų integravimasis į palankesnę ekonominę sistemą; * kairietsu yra galingas rinkos monopolizavimo įrankis. Jų veikla blokuoja užsienio kapitalo skverbimąsi į Japoniją ir apriboja konkurenciją užsienio rinkose, kur prasiskverbia japoniškas kapitalas. 4 Horizontaliai ir vertikaliai integruoti kairietsu Kairietsu egzistuoja tiek horizontaliai integruotose konglomeratuose, tiek vertikaliai integruotose susivienijimuose. Į konglomerato sudėtį įeina kompanijos, funkcionuojančios skirtingose ekonomikos srityse, o jų veiklą koordinuoja bankai ar prekybos kompanijos. Taip pvz., plačiai žinoma konglomerato grupė “Mitsubishi Group”yra koordinuojama prekybos kompanijos “Mitsubishi Corporation”ir “Mitsubishi Bank”. Į grupės sudėtį įeina 35 kompanijos, veikiančios draudimo, statybos, maisto pramonės, mašinų gamybos, elektroninės pramonės, transporto mašinų, optinių prietaisų, laivų statybos, nekilnojamo turto ir sandelių ūkio srityje. Ryšys tarp kompanijų, įeinančių į konglomeratą “Mitsubishi”, palaikomas: * bendru tarpusavio akcijų valdymu. Bendrai valdomų akcijų dalis sudaro nuo 14% iki 22% kompanijos kapitalo vertės; * bendru vieno banko kairietsu dalyvių-narių finansavimu; * bendra kairietsu prakybos kompanija, kuri padeda realizuoti visų dalyvių-narių marketinginius tikslus; * bendru projektų vykdymu; * bendrais kapitalo indėliais į naujas technologijas. Japonijoje vidutiniškai apie 60% viso šalies akcinio kapitalo priklauso kairietsu. Bankas – koordinatorius kairietsu kompanijoms-nariams suteikia iki 30% joms būtinų mainų, o krizių laikotarpiu suteikia lengvatinį kreditą.Savo ruožtu, kompanijos savo laisvas lėšas laiko šiame banke ir visas operacijas vykdo tik per šį banką-koordinatorių. Kairietsu turi dideles galimybes finansuoti mokslinius-tiriamuosius ir bandymo konstruktorinius (MTBK) darbus ir tose kompanijose, kurios duotu momentu atsiliko nuo konkurentų.Šių kompanijų mokslininkams sudaroma galimybė gauti informaciją apie mokslininkus, dirbančius kitose kairietsu kompanijose-narėse. Vertikaliai integruotos kairietsu turi aiškų pirmumą prieš kitas kompanijas, kai kalbama apie MTBK darbus ir jų realizavimą. Taip, pvz., “Sony” kompanijos prezidento nuomone, naujos integralinės schemos suprojektavimas ir pagaminimas nedidelėms pavienėms kompanijoms-projektuotojoms yra labai brangus dalykas, nuo kurio priklauso jos likimas. Vertikaliai integruotos kompanijos, panašios į “Sony” firmą gali skirti milžiniškas lėšas į schemų projektavimą, nes parduoda ne projektinę schemų dokumentaciją, o pagal jas (naujai suprojektuotas schemas) gamina ir parduoda įvairią buitinę ir radioelektroninę aparatūrą. Schemos suprojektavimas kainuoja 50 mln. dolerių, o nauda, pardavus pagal jas pagamintus magnetofonus, sudaro, 100mln. ir daugiau. Sąlyginai kairietsu skirstomi į 3 pagrindinius tipus: * finansiniai; * gamybiniai; * prekybiniai. Pažymėtina, kad jų daugiaprofiliškumas dažnai neleidžia nustatyti griežtas ribas tarp jų. 5 Gamybiniai ir prekybiniai kairietsu Gamybiniams kairietsu būdinga vertikali stambių pramonės firmų su firmomis tiekėjomis integracija. Be to, kaip ir pagrindiniai tiekėjai, tiek ir jų subnariai įtraukiami į pagrindinės firmos gamybinį procesą (nes jos gauna konkrečias užduotis tiekimų apimčiai, terminams ir užsakomų komplektuojamų gaminių kiekiams). Tuo pat metu centrinė firma palaiko tiekėjus finansiškai, padeda jiems sprendžiant organizacines ir technines problemas. Šio tipo kairietsu labiausiai paplitę automobilių pramonėje. Taip “Toyota Motors” bendradarbiauja su 178 komplektuojamų gaminių tiekėjais, valdo 14 iš jų akcijomis (o tos akcijos jose sudaro nuo 10% iki 49% ). Prekybiniai kairietsu – vienas iš pagrindinių japonų firmų susivienijimų tipų į pastovias pramonės-finansų grupes. Prekybiniams kairietsu būdinga vertikalioji kokios nors produkcijos firmų-gamintojų su tiekimo firmomis kvazintegracija. Kvazintegracija – tai negamybinė integracija, kai nepriklausomos firmos integruotoje firmų grupėje kontroliuojamos vedančiosios firmos. Vedančiosios kompanijos gamybos skyrius suteikia eilę paslaugų, perduoda technologiją, valdymo metodus ir gamybos organizavimo patirtį integruojamom firmom. Tiekimo skyrius tą patį daro prekybos firmom. Paslaugų ir patirties perdavimas yra vedančiosios kompanijos valdžios šaltinis. Valdžia pasireiškia kontroliuojant resursus ir nevienodomis sąlygomis jais naudojantis (sau palankesnėm). Ilgalaikių prekybinių susitarimų užtikrinimas ir valdymo patyrimo perdavimas – du pagrindiniai valdžios šaltiniai. Akcijų valdymas ir komandavimas savo direktoriams, kurie vadovauja integruotose firmose, yra kontrolės sustiprinimo priemonė integruotose firmose. Integruotoji kompanija gali gauti iš kontroliuojančios firmos daugelį paslaugų, gerindamos kokybę ir mažindamos savo gamybos kaštus gaminant gaminius, kurie vedančiajai firmai pateikiami kaip komplektuojamos detalės ar mazgai. Daugelis prekybinių kairietsu yra kito tipo kairietsu sudėtine dalimi, bet pirmiausiai aptarnauja tą grupę firmų, kurios formuoja prekybinę kairietsu. Taip finansinėse kairietsu “Mitsubishi”, “Mitsui” ir “Sumitomo” parduodamos produkcijos apimtis, realizuojama per savo prekybos firmas, sudaro apie 30% visos kairietsu pardavimo apimties, o kitoje finansinėje kairietsu “Matsushita” – siekia 60% . Būdamos dalimi kairietsu, prekybos firmos vykdo komercines operacijas pagal gan plačią gaminių nomenklatūrą, gali išlaikyti daug marketingo specialistų, o esant reikalui – tikėtis centrinės firmos finansinio palaikymo. Plačiausiai paplitę yra prekybos kairietsu buitinės radioelektronikos srityje. Jie kontroliuoja apie 50% visos šios japonų aparatūros rinkos. Į prekybinę kairietsu “Matsushita” priskaičiuojama apie 25 tūkst. mažmeninės prekybos parduotuvių, “Toshiba”- 12,5 tūkst., “Hitachi” – 10 tūkst., “Sanyo” – 6 tūkst. Konkuruodamos tarp savęs, šios kairietsu pateikia gan aukštos kokybės gaminius ir paslaugas. Be to, monopolinė padėtis rinkoje, leidžia joms nustatyti ir palaikyti kažkiek padidintas kainas. 6 Kai kurių kairietsu principų panaudojimas Amerikos pramonėje Pastaruoju metu Amerikos pramonės įmonių veikloje pastebimi bendri bruožai su japonišku požiūriu, kuris vadinamas kairietsu - firmų apjungimas į patvarias pramonės finansų grupes. Taip daugelis firmų (pradedant IBM gigantu, baigiant mažomis firmomis) nusprendė sudaryti kooperatyvinius ryšius tiek: * vertikaliai su savo tiekėjais ir vartotojais; * tiek ir horizontaliai su universitetais, tyrimo laboratorijomis, kitomis firmomis, kurios gali būti ir tiesioginiais konkurentais. Japonijoje skiriami horizontalaus ir vertikalaus tipo kairietsu: * horizontalus kairietsu – tai kelių pramonės šakų dešimčių stambių kompanijų susivienijimas, susijęs bendru kapitalo valdymu bei bendrais tarpusavio tiekimais. Tokio horizontalaus tipo kairietsu priekyje yra bankai,kurie garantuoja savo kairietsu firmoms mažiausius paskolų procentus; * vertikalus kairietsu – tai firmų grupė, kuri aptarnauja vieną stambų gamintoją. Šis gamintojas diktuoja šimtui tiekėjų tiekimo sąlygas ir komplektuojamų gaminių kainas.Šis kairietsu draudžia jos dalyviams tiekti savo paslaugas už jos ribų be jo žinios. Ne vienas iš šių kairietsu tipo (horizontalaus ir vertikalaus) gryna išraiška nepriimtinas Amerikos pramonei. Tačiau daug ką iš japoniško kairietsu perima Amerikos pramonės firmos, nes tai pažangi organizavimo forma. Iš tikrųjų, horizontali kairietsu forma, užtikrina pastovumą ir stabilumą, kuris būtinas ir ilgalaikėms investicijoms. Susijungus tyrimo laboratorijoms ir gamybinėms įmonėms į kairietsu , kairietsu nariai žymiai greičiau pateikia produkciją vartotojui, nei pavienės firmos. Pvz., “Tojota Motors” firma, viena iš 24 firmų, kurios įeina į “Mitsui” grupę, suprojektuoja ir pagamina naują automobilio modelį per 4 metus, kai tuo tarpu stambiausios Amerikos ir Europos automobilių firmos tam sugaišta 5-7 metus. Daugelis JAV gamybininkų (tame tarpe ir “Fordo” firma) kaip ir ankščiau, siekdami sumažinti tiekinių kaštus, pastoviai keičia tiekėjus. Tokia politika tiesiogiai finansiškai veikia tiekėjus, nes jie negali modernizuoti savo gamybos. To pasekoje, JAV pramonės įmonėse dominuoja žymiai senesni technologiniai įrengimai, nei kitose išsivysčiusiose šalyse. Skaitoma, kad vidutinis JAV technologinių įrengimų amžius dabar sudaro 14 metų, o Japonijoje ir išsivysčiusiose Europos šalyse – perpus trumpesnis. Kairietsu patirtį JAV pirmiausiai perima IBM firma. Daugelis JAV specialistų ir kompanijų gan skeptiškai vertina kairietsu patirtį. Tačiau JAV IBM firma neignoruoja šios patirties, ji aiškiai jaučia konkurenciją iš Japonijos firmų pusės, jaučia baimę netekti tiekėjų ir būtinybę padengti didėjančias tyrimų išlaidas. Partnerystė su IBM firma garantuoja sėkmę pradedančioms firmoms. Skirtingai nuo kitų rizikos fondų, IBM firma nereikalauja skubaus įdėto kapitalo grąžinimo. Perėjimas prie partneriškų tarpusavio santykių su tiekėjais neišvengiamai mažina jų skaičių. Taip, radioelektroninių sistemų “Harris” firmos skyriai sumažino savo tiekėjų skaičių nuo 2500 1989 metais iki 270 tiekėjų 1990 metais. Sumažinus tiekėjų skaičių, o su jais sudarius ilgalaikes sutartis, firma išleidžia nemažai pinigų, tų likusių tiekėjų apmokymui, kad jie tiektų tik kokybišką produkciją, “tiksliai laiku” ir panašiai.Tarp firmos ir jos tiekėjų pastoviai keičiamasi informacija, išauga tarpusavio pasitikėjimas. Nors firma-užsakovas yra pagrindinė santykiuose su tiekėju, tačiau padidėjusi jos priklausomybė nuo tiekėjų, verčia ją su tiekėjais elgtis kaip su partneriais ir sąjungininkais. Už ilgalaikės tiekimo sutarties garantiją firma-užsakovas pasilieka sau teisę kontroliuoti tiekėjų pajamas. Esant tokiems tarpusavio ryšiams laimi abi pusės. Visumoje, JAV pramonėje galima pastebėti visą eilę organizacinių priemonių, perimtų iš japoniškų kairietsu: * Tyrimų srityje, pradedant 1980 metais, daugelyje pramonės šakų tarpusavyje konkuruojančios firmos pradėjo bendrai finansuoti tiriamuosius darbus. Buvo įkurta daugiau kaip 250 mokslinio tyrimo konsorciumų; * Projektuojant, kuriant naujus gaminius, gamintojai į naujos savo produkcijos kūrimo grupes įjungia ir pagrindinius savo tiekėjus. Toks projektavimo principas JAV pavadintas lygiagrečiu projektavimu, nes jis trumpina visą naujo gaminio kūrimo ir įsisavinimo laikotarpi; * Labiausiai patikimi tiekėjai, turi teisę savarankiškai projektuoti ir gaminti detales ir posistemes; * Finansų srityje, dažnai firmos (pvz., Novelus) suteikia tiekėjams kreditus, norint įsigyti įrengimus, ar net juos nuperka jiems; * Kartais firmos tiekėjams moka į priekį (pvz., firma IBM), o ne pagal faktiškus tiekimus. Tokiu būdu finansuojami vykdomi tiriamieji darbai; * Gamybos srityje, galutinės produkcijos gamintojai ir jos tiekėjai tampa partneriais. Daugelis gamintojų sudaro sutartis su vienu strategiškai pasirinktu tiekėju. Tokioje sutartyje aptariama tiekiamos produkcijos kokybė, jos vertė, tiekimo sąlygos (nepamirštant “tiksliai laiku” principo).

Ekonomika  Konspektai   (8,04 kB)

Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67% visoje šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažoz ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto. Italijoje yra santykiniai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi) ir kt. Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausiai veikiančios taip vadinamuosiuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartojiškas prekes: drabužius, avalinę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orentuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo glogalizaciją ir augancia konkurenciją. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomu vieningu pasaulietinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje). Investavimas. Kodėl turėtumė investuoti? Italija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, o taipogi ir pilnavertė bendrosios rinkos narė. italų požiūris į užzienio investuotojus yra labai palankus, jiems nėra taikomi griežti apribojimai. Italijos rinka pagal bendrąjį vidaus produktą gali būti sulyginama su Didžiąja Britanija. Gyvenimo standartai šiose šalyse yra taipogi panašūs, nors be abejo yra skirtumų tarp atskyrų regionų. Dažniausiai Italijoje steigiamos mažo sir vidutinės įmonės. Pietuose rinka yra mažiau išvystyta, joje yra susidariusios ilgalaikės struktūrinės problemos, tačiau yra pastebimas tamtikrų sektorių greitas plėtojimasis, pavyzdžiui uostai ir elektronika. Atsiranda vis naujų investavimo galimybių tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energijos, vandens, telekomunikacijų ir kituose. Didžioji Britanija jau yra viena iš pagrindinių investuotojų tokiose rinkos srityse kaip farmacija, chemijos pramonė ir inžinerija. Taipogi auga investicijos į aptarnavimo sektorių, į kurį įeina draudimo paslaugos, bankininystė, transportas ir t.t. Kompanijos, planuojančios investuoti Italijoje, turi būtinai gerai išnagrinėti vietinę rinką, atkreipti dėmesį į joje veikiančias firmas ir pasinaudoti gautomis žiniomis, kad suprasti, kaip pasiekti sėkmę. Taipogi versininkai turėtų surasti kuo daugiau medžagos skirtos potencialiems investuotojms Italijoje, kurią teikia firmos siūlančios pagalbą bei informaciją žmonėms ieškantiems jos. Užsienio investicijų reguliavimas Remiantis Italijos įstatymus užsienio investuotojai gali vykdyti Italijoje investicijas liromis ar kita užsienio valiuta. Taip pat užsienio investuotojai gali investuoti į Italijos koorporacijų akcijas, obligacijas išleistas Italijos kompanijų, bankų ir Italijos vyriausybės ir kitus vertybinius popierius. Užsienio investuotojams yra leidžiama eksportuoti investicijos atneštą pelną, tai yra palūkanas. Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Vietinių kompanijų reguliavimas. Kokios yra vietinės ir reguliavimo nuomonės? Kapitalas ir uždarbis gali būti nevaržomai repatrijuojami atsižvelgiant į Europos sąjungos nustatytas taisykles. Italija yra pasirašiusi Dvigubo mokesčio sutarį, kuri apsaugo pajamas ir pelną nuo mokesčių esančių daugiau nei vienoj teritorijoj. Tai reiškia, kad mokesčiai mokami tik toj teritorijoj, kurioje ir yra gaunamas pelnas. Italijoje nėra jokio įstatymo draudžiančio užsienio investicijas, o taipogi nėra ir jokių vietinių industrijų, kurios būtų uždarytos privačioms įmonėms. Firmų rūšys Italijoje: Ribotos atsakomybės bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis kapitalas 20 mln. lyrų. Bendrų akcijų bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Ribotos atsakomybės akcinė bendrovė - aktyvūs partneriai: nerybota atsakomybė; neaktyvūs partneriai: atsakingi tik už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Įmonės teisinės formos parinkimas Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai. Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų. Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu - tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei. Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu. Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį - paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją. Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas. Verslo papročiai Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus i visus paklausimus. Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl timkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams. Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonų, faksu ar elektroninių paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti. Neformaliuose susitikimuose italai įpratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitinės korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba. Verslo aplinkoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais (Dottore, maestro, Avvocato, etc.). visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę. Kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde. Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties. Todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Italijoje tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas ispėja apie susidomėjimo stoką. Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtu pasitarti su partneriu italu, ka pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės. Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italija valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moteris pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška. Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį. Italijoje geros temos pokalbiams yra kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį. Verslo sėkmės faktoriai Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių: • Verslininko gabumai. • Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė. • Vyriausybės skatinimas. • Pakankamas kapitalas. • Verslo galimybės. • Darbuotojų bendradarbiavimas. Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes: • didelis poreikis karjerai; • savarankiškumas; • poreikis būti nepriklausomam; • poreikis naujovėms; • kūrybingumas, • entuziazmas, • darbštumas. Verslo rizikos sėkmė Verslininkystės rizika - tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje: 1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą); 2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje; 3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai; 4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; 5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis. Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai. Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas: • Kriminogeninė rizika. • Politinė rizika. • Finansinė rizika. • Komercinė rizika. Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys - veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką. Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie: • išlaidų tikslingumo analizės; • ekspertinio įvertinimo metodas; • analitinis; • analogų panaudojimo. Verslo planas. Verslo sumanymas Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą - turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus. Kokia jūsų verslo prasmė? Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės. Esamos ir būsimos padėties analizė: 1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius? 2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai? 3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau - realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas. Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai. Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija - tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai - viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų. Trumpai tariant, verslo planas - tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas. Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais. Įmonės tikslai Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai. Įmonės analizė Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis. Prekės ir paslaugos analizė Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas? Rinkos analizė Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos? Išteklių nustatymas Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim. Veiklos programa Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai? Sunkumai ir uždaviniai Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus. Rizikos įvertinimas Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema "kas, jeigu", pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus. Įmonės įkūrimas. Koks yra geriausias būdas tai padaryti? • Naujos įmonės kūrimas yra pagrįstas Civiliniu Kodeksu. Dėl mokesčių palankumo užsienio investuotojai suinteresuoti steigti bendras įmones. Tam, kad susijungti su vietine įmone, turi praeiti mažiausiai 40 dienų laikotarpis, kad inkorporacija butų patvirtinta notaro bei vietinio tribunolo. Minimalus sujungimo mokestis yra 10 milijonų lyrų. • Privalu turėti tvarkaraštį bei planą. Taipogi reikia įsigyti identifikavimo kortelę, kuri bus reikalinga, atidarant bankų sąskaitas, pasirašant kompanijos dokumentus ar naujo skompanijos vardu atliekant tam tikras operacijas. • Sekantis žingsnis yra pasirinkti Įmonės rūšį. Ribotos atsakomybės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti 20 milijonų lyrų. Akcijos gali būti perduotos tik notaro patvirtintu dokumentu. Akcinių bendrovių įstatinis kapitalas yra virš 200 milijonų lyrų. • Priklausydami nuo pradinės investicijos ir reikalavimų dirbančiam kapitalui, daugelis naujų verslininkų pasirenka ribotos atsakomybės bendrovę, su palyginus aukštu įstatiniu kapitalu, virš 200 milijonų lyrų (tokiu atveju, jis turi buti revizuojamas įstatymų nustatyta tvarka). • Patartina būtų neskubėti gavus visa informacija kurti įmonę. Reikėtų pasitarti su profesionalais, kurie įmonės kūrimo metu, galėtų jus atstovauti. Profesionalus ir, be abejo, legalus verslo patarėjas, galės padėti surengti susitikimu ssu reikiamais žmonėmis, galų gale, galės atstovauti kompanijo sinteresams įvairių derybų metu. Verslo įmonių kūrimas. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka. Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą - verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį. Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius - teisinius, socialinius - kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius. Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos. Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos - pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis - tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse). Politiniai - teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį. Reikalavimai įmonės kūrėjams: Įmonės kūrimo etapai yra šie: 1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas; 2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas; 3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas; 4. įmonės juridinės formos parinkimas; 5. verslo organizavimo projekto parengimas; 6. įmonės steigimo dokumentų parengimas; 7. įmonės registravimas. Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos. Idėjos pagrindimas - tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas. Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau - dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau - dėl finansinių problemų. Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi. Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia - ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra - kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia - kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta - kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta - ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja. Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės - sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai. Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos keli dalykai: • asmeninės valdžios siekimo atkaklumas; • materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas; • įmonės pelno paskirstymo būdas; • įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis; • įmonės likimas ateityje. Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą. Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia - už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo - gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva. Smulkių firmų skiriamasis bruožas - jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas - ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis. Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama. Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis - penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų. Naujos įmonės valdymas Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas Išteklių vadybos tikslas - efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas? Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus. Veikla Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas. Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos. Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas. Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt. Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP - stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas. Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros. Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspectors); Pakavimas. Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai. Finansų sritys: Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai. Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė). Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės. Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai. Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema. Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus. Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas. Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus

Ekonomika  Referatai   (34,28 kB)

Klasikinės administracinės valdymo mokyklos (1920-1950) būdingas bruožas – organizavimo problemų tyrimas. Jos pradininkai prancūzų mokslininkas Anri Fajola. Jis pirmasis universalų valdymo procesą suskaldė į atskiras funkcijas: planavimą, koordinavimą ir kontrolę. A. Fajola sukūrė ir administravimo doktriną, kurios principai yra aktualūs ir šiandien. Žmogiškų santykių mokykla (1930-1950m). Vienas šios mokyklos kūrėjų: Harvardo universiteto profesorius Eltonas Meijo. Jis įrodė, kad žmogaus poelgius gamyboje nulemia ne tik ekonominiai svertai, pinigai, bet ir moraliniai: tarpusavio santykiai, aplinka, vadovų požiūris į dirbantįjį, psichologinis klimatas ir kt. Po 1950m. pradėjo formuotis naujoji valdymo mokykla (NVK) arba kiekybinių metodų mokykla. Ši mokykla remiasi taikomosios matematikos teikiamomis galimybėmis rengiant vadybos sprendimus. Pirmasis Lietuvoje vietoj sąvokos „menedžmentas” pradėjo naudoti žodį „vadyba” V.A.Graičiūnas (1889 – 1952) gimęs JAV, Čikagoje, lietuvių šeimoje. JAV įsigijo specialybę, pradėjo domėtis verslo organizavimu, vadyba. Jis pirmasis pasaulyje matematiškai įrodė optimalų vadovo pavaldinių skaičių. Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis Lietuvai ypač reikšmingas tiek politiniu, tiek visuomeniniu, tiek ekonominiu požiūriu. Lietuva pasuko visuomenės demokratizavimo keliu, tvirtai orientuojasi į rinkos ekonomiką. Todėl reikia esminės politinio, visuomeninio ir ekonominio gyvenimo pertvarkos. Turi būti derinamas pažangus Vakarų šalių patyrimas su Lietuvoje susiformavusiomis tradicijomis ir aplinka. Tai verčia ieškoti naujų šaltinių efektyvumui didinti visose srityse: kuriant naujus gaminius, diegiant pažangią techniką, technologiją, organizuojant darbą ir valdymą. 1. Vadybos specialistų kvalifikacinė charakteristika, darbo sritys ir rizika Vadyba suprantama kaip nepertraukiamas procesas, nes darbas, kuris atliekamas siekiant iškeltų tikslų, yra visuma veiksmų, pasirinktų remiantis informacija apie objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba pagerinti jo funkcionavimą, atsižvelgiant į esamą padėtį. Vadybininkas – žmogus, kuris organizuoja konkretų darbą, vadovaujantis šiuolaikiniais metodais. Jo darbo objektas yra informacija apie organizacijos aplinką, veiklą, organizacijos narių sugebėjimus ir norus, o jo darbo produktas yra vadybos sprendimas, nurodantis ir norimą rezultatą – tikslą ir priemones tam tikslui pasiekti, ir būdus sužadinti pavaldinių aktyviai veiklai to tikslo siekti. Vadybos sprendimas yra ta pagrindinė vadybos specialisto darbo dalis, iš kurios susidaro visa daugiakryptė ir įvairiapusė vadybos veikla. Vadybos specialistai turi gerai suvokti vadybos sprendimo esmę bei įvaldyti racionalius jų sprendimo būdus. Kuo toliau, tuo labiau didėja vadybos sprendimų reikšmė, kartu ir atsakomybė už jiems patikėtų žmonių veiklos rezultatus bei vis didėjančių materialinių vertybių panaudojimą. Kiekviena organizacija, pradėdama veiklą, užsibrėžia tikslą, t.y. konkretų, galutinį organizacijos būvį arba siekiamą rezultatą ir paprastai jų būna ne vienas. Taigi visų organizacijos tikslų viršūnėje atsiranda paskirtis – misija. Turint paskirtį, remiantis smulkesniais marketingo tyrimais ir savo galimybių analize, numatomi ilgalaikiai, arba strateginiai, tikslai. Pagal tikslus sukuriama organizacinė struktūra, nustatomos užduotys ir uždaviniai, o jų vykdymui numatomos konkrečios technologijos, kurios maksimaliai turi padėti organizacijai siekti nustatytų tikslų. Vadovavimą būtina traktuoti kaip ciklą, susidedantį iš konkrečių vadybinio darbo sričių, vadinamų valdymo funkcijomis, kurios sudaro vieningą bendrą procesą, tai: planavimas, organizavimas, motyvacija ir kontrolė. 1 pav. Valdymo funkcijos Vadybininkas privalo atsižvelgti į susidariusią padėtį ir veikti prognozuodamas įvykius. Prognozavimo tikslas – sumažinti situacijas, kurioje yra arba gali atsidurti organizacija, neapibrėžtumą, kurį didele dalimi lemia išorinės aplinkos veiksniai. Prognozavimo darbas brangus “malonumas”, bet be prognozavimo ateityje nebus galima išsiversti, nes jo rezultatai yra svarbiausieji duomenys kitai vadybos funkcijai – planavimui vykdyti. Planavimas yra nepertraukiamas ir nuolat kintantis procesas – vieną ciklą keičia kitas ir juo rūpintis reikia pastoviai. Planavimas formuoja bazę tam, kad būtų realizuoti organizacijos planai (organizuoja sistemos struktūrą, sukuria aparatą, kuris dirbs šitoje bazėje), o organizavimas, kaip valdymo funkcija, formuoja darbinę struktūrą, kurio pagrindinis komponentas yra žmogus. Ilgalaikiai planai apima visus įmonės veiklos aspektus, kurie įvertina ir esamus, ir būsimus (numatomus), ekonominius, socialinius ir techninius faktorius. Tai yra nenutrūkstamo planavimo procesas ir jis atspindi naują mąstymą apie ateitį. Tai yra daugiau negu komercinės veiklos prognozė išaiškinant vystymosi tendencijas ir kryptis. Nuo vadybininko kvalifikacijos didele dalimi priklausys organizavimo funkcijų vykdymas ir pagrindinių jų principų: perskirstyti išteklius ir žmones darbo procese, numatyti jų funkcijas, konkrečias užduotis, aprūpinti juos viskuo, ko reikia darbui, pasirūpinti savalaikiu paruošiamųjų darbų atlikimu, darbų kokybės užtikrinimu; darbų saugos garantavimo, laikymosi. Į vadybininko funkcijas įeina kontrolės funkcija, kurios tikslas – nustatyti, kaip laikomasi sudarytų veiklos planų ir organizacinių sprendimų. Kontrolės metu nustatomi nukrypimai nuo pasirinkto organizacinio modelio, analizuojami nukrypimų priežastys ir rengiami pasiūlymai nukrypimams pašalinti. Svarbu, kad laiku būtų sužinota apie esamus nukrypimus. Labai svarbu, kaip objektyviai bus įvertinti tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai ir kaip priimti sprendimai paveiks visą organizaciją. Vidinės aplinkos veiksniai – tai strategijos tikslai, struktūra, uždaviniai, technologija, procesai, kultūra ir dirbantieji žmonės. Prie išorinės aplinkos veiksnių priskiriama: ekonominė, politinė šalies padėtis, visuomenės, mokslo išsivystymo lygio. Vadybos specialisto veiklą įtakojantys veiksniai pavaizduoti 2 paveiksle. 2 pav. Vadybos specialisto veiklą įtakojantys veiksniai Galima išskirti specifines vadybinio darbo ypatybes: 1. Valdymo aparato darbuotojų protinis darbas, kurį sudaro trys veiklos rūšys: • Organizacinė-administracinė ir auklėjamoji (informacijos priėmimas bei perdavimas, sprendimų perdavimas vykdytojams, vykdymo kontrolė), • analitinė ir konstruktyvi (informacijos suvokimas ir reikalingų sprendimų priėmimas), • informacinė-techninė (mokymo, apskaitos ir dokumentuotos formaliai loginės operacijos); 1. dalyvavimas kuriant materialines vertybes tarpininkavimo pagalba (naudojant kitų žmonių darbą); 2. veiklos objektas – informacija; 3. darbo priemonės – organizacinė ir skaičiavimo technika; 4. darbo rezultatas – vadybiniai sprendimai. Atsižvelgiant į funkcinį vaidmenį valdymo procese išskiriami vadovai, specialistai ir pagalbinis personalas. Vadovai priima svarbiausius organizacinės veiklos sprendimus, nukreipia ir koordinuoja žemesniųjų grandžių darbą. Specialistai atlieka vadybinių sprendimų priėmimo ir realizavimo funkcijas. Pagalbinis personalas (techniniai darbuotojai) teikia informaciją valdymo aparatui. Vadybininkai klasifikuojami ir pagal kitus požymius, taip pat iš dalies pagal jų vadovaujamų kolektyvų sudėtį bei profilį, pagal valdymo sistemoje užimamą vietą ir lygį. Šie požymiai nustato, ar vadovas gali būti aukščiausiojo, vidutiniojo ar žemiausiojo lygio. Atsakomybė už svarbų organizacinį sprendimų priėmimą sunki našta. Sprendimo priėmimas psichologinis procesas ir pagrysti tam tikrais vertinimais, tai pasirinkimas kurį lemia žinios ar sukaupta patirtis. Svarbu organizaciją nagrinėti sistemiškai ir nustatyti sprendimo pasekmes visoms jos dalims. Kad iš galutinio tikslo jis būtų geriausias, sprendimų priėmimo situacijas skirstomos pagal skalę, nuo tikrumo iki netikrumo. Tikrumas, kai žinomas tikslas, tiksli, įvertinama ir patikima informacija apie visų svarstomų alternatyvų rezultatus. Rizikuojama tuomet, kai negalima numatyti alternatyvaus rezultato, bet turima pakankamai informacijos nuspręsti tikimybei. Netikrumas yra tada, kai mažai arba nieko nežinoma apie alternatyvas ar jų pasekmes. Pagal tai kokia rizika būdinga vadybos darbuotojui jie skirstomi: atsargios, drąsios ir tarpinės rizikos. Išskiriamos tokios rizikos rūšys: • Pagal atsiradimo šaltinį susijusį su ekonomine – ūkine veikla, su konkrečiu asmeniu, gamtos reiškiniais, politiniais motyvais ir t. t; • Pagal netikėtumą reklamacija, baudos, technologijų gedimai, informacijos nutekėjimai, vadovo pasikeitimas, konkurentų atsiradimas ir t. t.. Rizika mažinama šiomis kryptimis: • Nustatant rizikos atsiradimo vietas, priežastis ir šaltinį; • Iš anksto numatant nepageidaujamų reiškinių atsiradimą ir jų įtaką firmos veiklai; • Bet kuriuo metu turint parengtas priemones rizikai sumažinti; • Sudarant rizikos mažinimo veiksmų planą. 2. Vadovų darbo stilius, reikalavimai vadovams Spręsdamas gamybinius ekonominius ir organizacinius valdymo uždavinius, vadovas veikia kaip valdomosios ir valdančiosios sistemos organizatorius. Dirbti minėtąja kryptimi reikia atitinkamos vadovo kvalifikacijos: šiuolaikinėmis sąlygomis vadovas ne tik pareigybė – tai ypatinga profesija. Dėl informacijos gausos, daugybės sprendimų variantų reikia perprasti šiuolaikinę skaičiavimo techniką, išmanyti matematinius metodus, valdymo sprendimų priėmimo procedūras. Vadovas – tai žmogus, galintis priimti sprendimus pagal savo kompetenciją įvairiose jam patikėto kolektyvo veiklos srityse, atsakingas už valdomo padalinio veiklos rezultatus,veikiantis jam patikėtą kolektyvą specifinėmis vadovavimo priemonėmis. Ūkiniai vadovai skiriasi pagal darbų sudėtį. Jie skirstomi į linijinius ir funkcinius. Linijiniai vadovai atsakingi už gamybinių padalinių veiklą, funkciniai – tik už tam tikros valdymo funkcijos vykdymą. Vadovų klasifikavimo pagal darbo profilį kriterijus yra konkrečios valdymo funkcijos: paruošimo, gamybos, tyrimų ir plėtros, realizavimo, finansų, apskaitos, personalo ir kitų sričių valdymas. Toliau vadovai skirstomi pagal valdymo lygį – rangą. Priimta skirti žemutiniojo valdymo lygio,vidutinio, aukštesniojo ir aukščiausiojo lygio vadovus. Valdymo lygiai ir jiems priklausančių darbuotojų kompetencija pavaizduota 3 paveksle. Konkrečių darbų mastas priklauso nuo valdomo objekto dydžio, specializacijos lygio, o ypač nuo vadovo hierarchinio lygio. Galima teigti, kad aukščiausiojo lygio vadovai, ypač linijiniai, daugiau vadovauja, o žemesniojo lygio vadovai, ypač funkciniai, daugiau dirba kaip specialistai. Be to, kuo aukštesnis lygis, tuo dažniau reikia spręsti perspektyvines, raidos problemas, o ne operatyvinius klausimus.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (36,5 kB)

2004 metais, priėmus 10 naujų narių: Čekiją, Estiją, Kiprą, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Maltą, Slovakiją, Slovėniją ir Vengriją, baigėsi Centrinės Europos integracija į Europos sąjungą. Valstybės, kurių vystymasis dar labai atsilieka – pavyzdžiui Bulgarija, Kroatija ir Rumunija, taip pat kaip ir visi Balkanai bei Turkija – siekia narystės. Tačiau ES išsiplėtė priimtose šalyse dar nesukūrus stabilių socialinės apsaugos sistemų ir gamybinių santykių. Tai kelia sunkumų socialiniams tarpininkams, pirmiausia Vakarų ir Centrinės Europos profesinėms sąjungoms, kadangi socialinio dialogo mechanizmas, nors ir pakankamai išplėtotas, tačiau neatspindi naujosios tikrovės - darbo užmokesčio sumažinimo bei socialinio dempingo, ir, atrodo, nepadės išspręsti šių problemų. Toliau apibūdinsime Vakarų Europos socialinio modelio kilmę ir socialinės politikos tikrovę Centrinėje Europoje. Numatysime profesinių sąjungų perspektyvą ir aiškiai pasakysime, kad jei profesinės sąjungos ir gamybiniai santykiai nepasieks europietiško ir tarptautinio lygio, unikalus Europos socialinės politikos modelis tuoj gali tapti praeitimi. Pasiekimai 1989-1990 metų politiniai įvykiai Centrinėje ir Rytų Europoje buvo plačiai suvokiami kaip “grįžimas į Europą”: atgal į teisės viešpatavimą ir pliuralistinę demokratiją; tolyn nuo Maskvos įtakos sferos. Sprendžiamoji dauguma Europos Sąjungos referendumuose, balsavimas už narystę NATO - tai neabejotinas pasisakymas už taikią ir klestinčią Europą. Dėl to 2004-jų gegužės 1-ąją sąlyginai baigėsi procesas, sugrąžinęs Centrinę Europą atgal į Europos politikos širdį. Tačiau kritikai teigia, jog stojimas yra nebaigtas, o jo socialinė kaina labai didelė. Menkas naujų ES piliečių dalyvavimas Europos Parlamento rinkimuose – tik apie 26 procentus – nėra labai stebinantis, nes stojimo metu iliuzijos pradėjo sklaidytis. Centrinės Europos šalių noras prisijungti kildavo daugiau dėl puikiai suprantamų nacionalinių interesų, o ne dėl Euro-euforijos. Iš kur gi tai galėjo atsirasti? Stojimo proceso mastą ir spartą apsprendė greičiausiai vykstanti ir visaapimanti privatizacija bei valstybinio reguliavimo panaikinimas, kiek tik tai buvo įmanoma padaryti. Socialinių institucijų įkūrimą, socialinės apsaugos teikimą ir gamybinius santykius užgožė visuotinai plintantis turbo-kapitalizmas bei nepasotinamų užsienio investuotojų įsigijimai. Kol kvapą gniaužiančiu greičiu visai nesenai iš komandinės ekonomikos buvo pereita į rinkos ekonomiką, o Centrinės Europos visuomenės stengiasi organizuotis politiškai ir socialiai, jie stebisi, kad Vakarų Europos visuomenė, sugriaudama socialinės apsaugos sistemas, užleidžia vietą individualizmui ir postmaterializmui. Vos tik 75 milijonai naujųjų ES piliečių spėjo pabėgti nuo Tikrojo socializmo ir priartėti prie alternatyvos – daug žadančio rinkos ekonomikos modelio - kai socialinė valstybė ėmė nykti jų pačių akyse. Jie tikėjosi ne to. Pilietinės visuomenės šalininkai Centrinėje Europoje stebi socialinio modelio valstybės nykimą ir Vakarų Europos visuomenės pastangas tuo pat metu apsiginti nuo kelių grėsmių. Visų pirma tai globalizacija, kurios siekis pavergti visą pasaulį ekonominiam viešpatavimui ir paversti socialinius standartus kliūtimis, trukdančiomis mažinti gamybos išlaidas ir rinktis gamybos vietą, atrodo, yra nesustabdomas. Antra, Europos Sąjunga, skatinama gamybinių interesų, pradžioje sukūrė didžiausią pasaulyje vidaus rinką, o vėliau įsteigė Europos pinigų sąjungą. Dar blogiau, Europos Sąjungos plėtra rytų kryptimi taip pat skatina vidinius nuogąstavimus bei galimas grėsmes, kuriomis nesąžiningai piktnaudžiauja bulvarinė spauda: čia migracijos grėsmė; ten “protų nutekėjimas”. Dėl Centrinės Europos atlyginimų bei darbo užmokesčių, kurie daugiau negu dviem trečdaliais mažesni už esančius vakaruose, auga socialinio dempingo bei gamybos persikėlimo į šalis, kuriose mokesčiai bei neužmokestinės darbo išlaidos mažesnės, grėsmė. Tai paskutinę minutę paskatino nesuvaldomo vietinio patriotizmo protrūkius ir neįvykdomus reikalavimams suderinti Europos mokesčius, kad būtų sukurtos teisingos minimalios mokesčių normos. Šiuo kolektyvinio Europos socialinio darvinizmo protrūkio laikotarpiu ignoruojami net patys paprasčiausi ekonomikos faktai. Pavyzdžiui, faktas, kad produktyvumas Centrinėje Europoje kyla apie 4% per metus, kas atspindi pozityvų vystymąsi, jei tik grėsmingai migracijos bangai bus užbėgta už akių. Nepaisant šios tendencijos, produktyvumo lygis naujai priimtose šalyse – 14.50 USD per valandą – vis dar labai atsilieka nuo penkiolikos senbuvių valstybių – 36.20 USD per valandą. Taip pat mažai kas atkreipia dėmesį į tą faktą, kad didžiulis pelnas, gaunamas iš eksporto prekybos su įstojusiomis šalimis kuria darbo vietas vakaruose.

Ekonomika  Straipsniai   (61,59 kB)

Religija, daugelio supratimu, yra bendravimas su pačia giliausia ir paskutiniąja tikrove. Religija nėra žmogaus sudedamoji dalis, kurios jis galėtų atsisakyti; religija yra tai - iš ko jis kyla. Žmogus gali atsisakyti nebent religingumo, tačiau ne religijos. Įvairių religijų pasekėjai periodiškai švenčia su tikėjimu susijusius įvykius (šventes), studijuoja, gilinasi ir skaito šventuosius raštus, meldžiasi ir teikia vieni kitiems dvasinę bei kitokią pagalbą.

Psichologija  Referatai   (12 psl., 23,35 kB)

Nuo senų senovės pažanga ir vystymasis buvo viso pasaulio varikliai, noras siekti tobūlybės leido žmogui tapti tuo, kuo jis yra dabar. Akivaizdu, kad mūsų dienų pažangos sparta skiriasi nuo ankstesnės, tempai yra tokie, kad praėjus dešimtmečiui galima bus ir nebeatpažinti aplinkos kurioje gyvename. XXI amžiuje negalime nepastebeti milžiniško technologijų vystymosi, jis tiesiogiai arba ne visai tiesiogiai daro įtaka kiekvieno žmogaus gyvenimui. Taipogi kiekvena socialinė terpė negali likti nuošalėje ir išsaugoti pirminės būsenos.

Politologija  Referatai   (8 psl., 16,71 kB)

Šiame darbe rašydama apie graikų dievus visų pirma paminėjau mitologijos sąvoką, nes mitai yra dievų istorija ir svarbu yra tai, jog mitologijos klestėjimo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Darbe paminėjau daugelį dievų ,jų atliekamas funkcijas, taip pat dievų santykį su paprastais žmonėmis. Paminėjau ir senovės graikų religiją kuri buvo grindžiama kulto ir apeigų sistema, nes aukų aukojimas dievams ir jiems skirtos apeigos taip pat vaidino didelį vaidmenį Homero epuose.

Filologija  Referatai   (9 psl., 1004,16 kB)

Išorinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Technologinės aplinkos analizė. Socialinės-kultūrinės aplinkos analizė. Teisinės-politinės aplinkos analizė. Gamtinės-ekologinės aplinkos analizė. Išorinės artimosios verslo aplinkos analizė. Pirkėjai. Konkurentai. Tiekėjai. Vidinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Personalas. Finansinės lėšos. Verslas – tai veikla, kuria užsidirbama pragyvenimui gaminant tam tikras prekes ar teikiant paslaugas, reikalingas kitiems visuomenės nariams.

Vadyba  Analizės   (27,5 kB)

Hanibalo Borkos asmenybę lyderio analizei pasirinkau todėl, kad per visą Romos Imperijos istoriją jokio kito karvedžio vadovaujama armija nesugebėjo apsupti jos sostinės, prieš tai sutriuškindama legionus, ir netgi du kartus. Hanibalas Barka - vienas galingiausių senovės karvedžių ir politikų, mirtinas Romos priešas ir paskutinė Kartaginos atrama. Didysis karvedys sugebėdavo taip paveikti žmones, kad šie besąlygiškai jam paklusdavo, o daugiatautė ir daugiakalbė Hanibalo kariuomenė nėra nė karto prieš jį maištavusi netgi pačiais sunkiausiais laikais.

Politologija  Analizės   (15 psl., 28,25 kB)

Lopšelis-darželis “Užupiukas“ savo veiklą grindžia Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymu ir kitais ikimokyklininį, priešmokyklinį ugdymą reglamentuojančiais teisės aktais. Lopšelis – darželis “Užupiukas“ buvo įsteigtas 1969 m. Dabar jame yra vienuolika skirtingų vaikų grupių, kuriose yra ne mažiau dvidešimties vaikų. Kiekviena iš šių grupių dirba pagal induvidualiai jų grupės vaikams paruoštus planus.

Darbo ir civilinė sauga  Ataskaitos   (10 psl., 14,59 kB)

Finansinės analizės reikšmė, tikslai ir uždaviniai. Finansinės analizės būdai. Finansų analizės šaltiniai ir jų rūšys. Finansiniai koeficientai. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius? Finansinių koeficientų naudojimas. Pelningumo rodikliai. Mokumo rodikliai. Veiklos efektyvumo rodikliai. Kapitalo rinkos rodikliai. Finansinės analizės organizavimas. Trumpa įmonės charakteristika. UAB „Pušelė“ finansinė situacija. Įmonės balanso vertikalioji ir horizontalioji analizė. Įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos vertikalioji ir horizontalioji analizė. Pelningumo rodikliai. Apyvartumo rodikliai. Likvidumo rodikliai. Įmonės bankroto tikimybės analizė.

Finansai  Analizės   (57 psl., 147,45 kB)

Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.

Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.

Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)