Audito darbas apie ilgalaikio materialiojo turto audita.

Finansai  Referatai   (13 psl., 34,34 kB)

Siekdama produktyvumo, organizacija turi sukurti ir išlaikyti griežtą vidinę dermę ir sanderme su aplinka. Tai gali būti pasiekiama veiksmingu strateginiu planavimu, pagrįstu aplinkos veiksnių kitimo krypties ir laiko bei pačios organizacijos elgesio aiškiu supratimu. Verslo organizacija, siekdama sėkmės, turi sugebėti nuolat atsižvelgti į besikeičiančią aplinką. Ji privalo numatyti išorinių veiksnių poveikį ir užimti tokią pozicija, kad palankių galimybių dėka įgautų pranašumą ir išvengtų grėsmių, susijusių su aplinkos permainomis.

Administravimas  Kursiniai darbai   (34 psl., 57,33 kB)

Elektroninis pašas – viena seniausių ir populiariausių interneto paslaugų. Mokslininkai, verslininkai, vadybininkai, politikai jau nebeįsivaizduoja savo veiklos be kasdien gaunamų ir siunčiamų po visą pasaulį. Elektroninius laiškus skaityti, rašyti, siųsti gana paprasta. Su tuo jau susipažinome pagrindinės mokyklos informacinių technologijų kurse, žinote svarbiausias sąvokas, elektroninio pašto galimybes.

Informatika  Pateiktys   (10 psl., 28,26 kB)

Astronomija (gr. astron - žvaigždė, nomos - dėsnis) - mokslas, apimantis reiškinių, esančių už Žemės ir jos atmosferos, stebėjimą ir aiškinimą. Astronomija tiria objektų, kuriuos galime stebėti danguje (ir kurie yra už Žemės ribų), kilmę, vystymąsi, fizikines ir chemines savybes. Visa kas yra plačiose erdvėse - mums atrodo neaprėpiama. Tačiau jau nuo senų laikų tuo buvo domimasi. Pradedant egiptiečiais, babiloniečiais ir majais, o baigiant astronomais ir astronautais, tai astronomijos mokslas su kiekviena diena plėtė savo turimas žinias. Taip pat ir šiuo metu vyksta įvairūs tyrimai, kurių metu vis kas nors nauja atrandama.

Astronomija  Referatai   (28 psl., 173,98 kB)

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560–480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia „atbudęs, praregėjęs, nušvitęs“) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.

Etika  Referatai   (17 psl., 154,35 kB)

Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.

Istorija  Referatai   (94,08 kB)

Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.

Istorija  Referatai   (94,08 kB)

Kiekviena organizacija funkcionuoja kaip atvira sistema plėtodama ryšius ne tik įmonės viduje, bet ir su išorine aplinka. Organizacijos gyvavimas priklauso nuo komunikacijos joje išsivystymo lygio. Komunikacija pagyvina organizacijos struktūrą, prasiskverbia į visas organizacijos veiklos sritis. Darbuotojai yra komunikacijos dalyviai ir tai, kaip jie sugeba dirbti drauge, dalintis informacija, lemia organizacijos stabilumą ir sėkmę. Laikui bėgant organizacijos tampa sudėtingesnės struktūriniu ir technologiniu požiūriu, auga jų vidaus ir išorės informacijos srautai. Besikeičianti aplinka reikalauja iš organizacijų greitų pokyčių, kurie neįmanomi be efektyvios komunikacijos. Organizaciją AB “Mažeikių nafta” pasirinkome todėl, kad tai moderni, besivystanti, lanksčiai į aplinkos pokyčius reaguojanti įmonė.

Komunikacijos  Referatai   (27 psl., 190,99 kB)

Darbuotojų paieška – procesas, kurio metu randami į laisvas darbo vietas tinkami kandidatai. Darbuotojų paieškos procesas įmonėse turėtų būti planuojamas. Planavimas leidžia iš anksto numatyti poreikius, reikalingus paieškos būdus, išaiškinti ir tinkamai suformuluoti reikalavimus būsimiems kandidatams. Išankstinis pranašumas paprastai leidžia sumažinti išlaidas darbuotojo paieškai.

Vadyba  Referatai   (28 psl., 45,09 kB)

Įmonės vizija: aukščiausia kokybė už žemiausią kainą. Kuriamos įmonės forma – individuali įmonė. Individuali įmonė yra visiška mūsų nuosavybė, mes valdome visą jos turtą ir mums priklausys visos įmonės pajamos. Individuali įmonė – fizinis asmuo, todėl planuojant pajamų ir pinigų srautą naudojama supaprastinta atskaitomybė. Projekto finansavimo poreikis sudaro 22480 Lt.

Vadyba  Namų darbai   (14 psl., 32,23 kB)

Ekonominiai pastarųjų metų pokyčiai skatina naujų komercinės veiklos sričių iškilimą ir plėtrą. Viena tokių sričių - draudimas. Buvęs valstybės monopoliu, dabar jis vis labiau tampa privačių bendrovių, dirbančių draudimo rinkoje, sėkmingos veiklos sritimi (Girdzijauskas S. 2002, p. 5). Dar ne taip seniai, vos prieš 16 metų, draudimo verslas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Šiandien galima teigti, kad Lietuvoje yra moderniais principais veikianti, sparčiai besivystanti draudimo rinka bei pažangius tarptautinius standartus atitinkanti draudimo priežiūros sistema (Draudimas Lietuvoje 2006, p. 5).

Finansai  Diplominiai darbai   (33 psl., 188,08 kB)

Šiandieninė mokykla, kaip ir visa Lietuva, yra atvira pasauliui. Plūsta gausi informacija iš šalių, į kurias lyg ir pridera lygiuotis. Mokykla privalo ugdyti laisvą ir kūrybingą, orų ir dvasiškai brandų pilietį. Ypatingai didelį dėmesį reikia atkreipti į speciajiųjų poreikių vaikus, jų integraciją į visuomėnę. Šio tikslo siekiame per visą vaiko ugdymo procesą. Specialiosiose mokyklose ugdoma elementari samprata apie žmogų, gamtą, gimtąjį kraštą, tautą, regionų pažinimą.

Geografija  Kursiniai darbai   (19 psl., 125,08 kB)

Viena iš akivaizdžių tendencijų - informacijos technologijų ir telekomunikacijų susiliejimas. Anksčiau būdavo aiškiau, kas skirta kompiuterių, o kas telekomnikacijų sritims. Pastaruoju metu ribos nebe tokios aiškios. Paprastame telefono aparate atsiranda vartotojo sąsaja, labiau panaši į ,,Windows” darbalaukį. O naujieji rankiniai kompiuteriai dažnai turi nebe klaviatūrą, o tik kelis mygtukus ir įprastinį pieštuką. Organizacijos telefono skambučių komutavimas bei faksų siuntimas ,,Intranetu” jau nėra naujovė. Integracija vyksta ir kitose įrangos srityse. Vienas iš dažniau pasitaikančių derinių - mažam namų biurui (SOHO) skirtas kopijavimo aparatas (jame ir skeneris, ir spausdintuvas, ir faksas). Informacijos technologijos ir telekomunikacijos (ITT) jau pradedamos vadinti informacijos ir komunikacijos technologijomis (ICT - Information and Communication Technologies). Tai natūralu, nes kompiuteriai paskutiniu metu sunkiai beįsivaizduojami be telekomunikacijų teikiamų galimybių. Vienas iš pavyzdžių - ,,Interneto” telefonija.(3) Asmeniniai kompiuteriai Istorija Dabar retas kuris prisimena, kaip atrodė pirmieji kompiuteriai ir kokie jie buvo dideli, kad užimdavo visą didelį kambarį. Vėliau atsirado ,,mini” kompiuteriai - sulig didele spinta. O prieš keliolika metų sukurti pirmieji AK atrodė tikras pasaulio stebuklas - tokie kompaktiški ir galingi. Nors AK buvo pradėti konstruoti dar 1973 metais, dauguma autorių linkę pirmuoju laikyti firmos MITS (Model Instrumentation Telemetry Systems) sukurtą kompiuterį ,,Altair 8000”. Taip yra, nes tai buvo pirmasis AK kurio nuotrauka buvo įdėta į žurnalo viršelį(1975metais). Šis kompiuteris neturėjo nei klaviatūros, nei ekrano. Informacija buvo įvedama jungikliais, o išvedama į spinduolių (LED) skydelį. ,,Altair 8000” kompiuteriui buvo sukurta pirmoji ,,Basic” programavimo sistema. Tikroji aštuonių bitų buitinių kompiuterių era prasidėjo tik 1977 metais, kai firma ,,Tandy” pagamino AK ,,TRS-80”. Pirmasis ,,TSR-80” modelis turėjo pastoviąją atmintį (ROM) su firmos ,,Microsoft” Beisiku ir RAM, kurią galima buvo išplėsti iki 16KB. Visa tai, kartu su klaviatūra buvo viename bloke, prie kurio buvo galima prijungti nespalvinį displėjų, du magnetofonus, diskelių kaupiklį ir spausdintuvą.(6;7) Asmeniniai kompiuteriai dabar Vis daugiau žmonių įsigyja kompiuterį namams. Kompiuteris namuose dažnai naudojamas įvairiems raštams parengti, žaidimams ir darbui ,,Internete”. Tačiau ne visi žino, kad be šių darbų, turint kompiuterį, atsiveria daug kitų galimybių. Bazinėje kompiuterio namams konfigūracijoje turėtų būti audio-adapteris ir akustinė sistema - tai nedaug padidina kompiuterio kainą, tačiau išplečia jo galimybes. Įsigijus bazinės konfigūracijos kompiuterį, galima juo išmokti dirbti, žaisti, rengti įvairius raštus. Tačiau nepatogu iš diskelių įrašinėti naujus žaidimus ir programas - trūksta kompaktinių diskų įrenginio CD ROM, daug vargo sukelia ieškojimai kur atsispausdinti parengtus kompiuteriu raštus - trūksta spausdinimo įrenginio, norėtųsi susirasti draugų ,,Internete” ir susirašinėti su jais elektroniniu paštu - trūksta fakso-modemo. Šiuos kompiuterio priedus geriausia įsigyti iš karto su kompiuteriu.(8) Asmeninio kompiuterio priedai CD ROM įrenginys Įsigijus kompaktinių diskų įrenginį (CD ROM) atsiveria dar viena galimybė - kompiuteris gali tapti aukštos klasės muzikiniu centru. Galima klausytis muzikinių kompaktinių diskų, įsirašyti mėgiamas dainas į kompiuterio atmintį. Taip pat kompiuteris pavirsta į videomagnetofoną - įsigijus kinofilmų kompaktiniuose diskuose galima juos matyti kompiuterio ekrane.(8) Vaizdo plokštė Dabar galima įsigyti vaizdo plokštę, kuri šiuolaikinį AK paverčia tikra videofilmų montažine, galinčia apdoroti visą ekraną užimančius S-VHS ar Hi8 kokybės vaizdus. Sumontuotą ir įgarsintą filmą galima įsirašyti vaizdo juostoje, o atskirus jo kadrus atspausdinti fotospausdintuvu. Vaizdo kameros ar vaizdo magnetofono videosignalas yra analoginis ir perduoda labai daug informacijos. Kompiuteriu šią informaciją galima apdoroti tik pavertus ją skaitmenine, suglaudinus ir įrašius į diskinį kaupiklį.(9) Spausdintuvas Spausdintuvas tampa būtinas, jei kompiuterį norite naudoti vietoj spausdinimo mašinėlės. Tačiau kai kurie spausdintuvai jau gali atlikti ir kitų informacijos technologijų funkcijas (kartais pagrindinė to įrenginio funkcija net nėra spausdinimas). Naujasis kompanijos ,,Hewlett Packard” daugiafunkcinis įrenginys ,,HP LaserJet 3100” atlieka lazerinio spausdintuvo, fakso, kopijavimo aparato ir skenerio funkcijas. Fotoskeneris Turint kokybišką spausdintuvą galima įsirengti namuose kompiuterinę fotolabaratoriją. Tam reikia įsigyti fotoskenerį (jei turimas spausdintuvas neatlieka fotoskenerio funkcijos). Jo pagalba iš turimų skaidrių ir nuotraukų galite atspausdinti ant specialaus popieriaus nuotraukų albumą kartu su šių nuotraukų aprašymais. (8) Radijo imtuvas-adapteris Dirbti kompiuteriu - pavyzdžiui, rašyti laiškus, linksmiau, jei groja muzika. Įsigijus radijo adapterį AK pavirsta radijo imtuvu. Muzikos ir žinių galima klausytis tiek dirbant kitus darbus su AK, tiek ilsintis.(8) Televizinis imtuvas-adapteris Televizija - vaizdo perdavimas per nuotolį. Viena svarbiausių masinės informacijos ir propagandos priemonių, perduoti informaciją audiovizualinėmis priemonėmis. Jei AK galima klausytis muzikos, tai kodėl jo nepavertus ir televizoriumi? Tai bus nesunku padaryti, jei įsigijus televizinį adapterį. Daugelis mano, kad TV tiuneris tinka tik naujienų stebėjimui, bet tai nėra tiesa. AK tampa ir videomedžiagos redagavimo įrankiu. Telefonai Visi žinome, kas yra telefonas. (Jį 1874 metais išrado Aleksandras Gremas Belas (Alexander Graham Bell). Telefonas - prietaisas siunčiantis ir priimantis balso žinutes, o kitais žodžiais - nedidelio galingumo radijo siųstuvas-imtuvas, kuris informaciją perduoda ir priima elektromagnetinėmis bangomis. Atsižvelgiant į paskirtį telefonus galima skirstyti į laidinius, stacionariuosius, automobilinius ir nešiojamuosius. Nešiojamieji vadinami tiesiog mobiliaisiais telefonais. Mobiliųjų telefonų pasiūla yra gana didelė. Didėjant konkurencijai, gamintojai siūlo mažesnius, lengvesnius, turinčius daugiau funkcijų telefonų aparatus. Jau atsirado ir mobiliųjų telefonų mados. Telefonus namuose turi apie 94% JAV gyventojų. Laidinių telefonų būna atliekančių įvairias papildomas funkcijas: autoatsakovų, atpažįstančių skambinančiųjų numerius, juos įsimenančių ir kt. Bet kai buvo sugalvotas skaitmeninis duomenų užrašymo ir perdavimo būdas, jį tuojau pat imta taikyti ir telefonui, tuo išplečiant šio išradimo galimybes iki protu sunkiai besuvokiamos ribos. Jeigu nėra laidinio telefono, arba jį įsivesti labai brangu, patogu naudoti stacionarųjį telefoną. Pagrindiniai tokio telefono privalumai - greitas įrengimas, paslaugų įkainiai mažesni nei mobiliojo ryšio, aukšta pokalbių kokybė.(13;4) Videotelefonai Tai tokie telelefonai, kurie perduoda pašnekovo atvaizdą taip pat kaip ir jo balsą. Jau senai apie juos kalbama, bet jie dar nėra labai populiarūs. Kolkas tai brangus telefonas.(4) Videokonferencijų įranga Videokonferensijų įranga, tai nedidelė videokamera, adapteris, mikrofonas ir programos. Įsigiję videokonferencijų įrangą galėsite ne tik kalbėtis ,,Internetu” kaip telefonu, bet ir matyti pašnekovą, kur jis bebūtų.(8) Telefono pokalbių registravimo priemonė Telefono pokalbių registravimo priemonė ,,Teltonika TN-1057” skirta telefono numeriui, pokalbio trukmei, laikui ir datai registruoti. Prijungus prie laidinio telefono, galima kaupti informaciją apie pokalbių trukmę, o LCD ekrane - peržiūrėti visą telefono skambučių sąrašą.(14) Radijo ieška Radijo ieška (,,paging”) - naujas terminas lietuvių kalboje. Radijo ieška (RI) -informacijos perdavimas radijo bangomis į specialius radijo imtuvus - pranešimų gaviklius. Tai mobilus ryšys, skirtas žmonėms, kuriems svarbu gauti pranešimą bet kur ir bet kada. Pirmieji pranešimų gavikliai buvo didžiuliai radijo imtuvai, naudojantys daug elektros energijos. Jie buvo montuojami tik automobiliuose ar kitose transporto priemonėse. Atsižvelgiant į priimamų pranešimų tipą, pranešimų gavikliai skirstomi į toninius, balso, numerinius ir tekstinius. Toninis gaviklis Gali priimti vieną arba kelis toninius signalus. Juos išgirdęs, abonentas žino, kokį veiksmą reikia atlikti (paskambinti į darbą, važiuoti į namus ir t.t.). Balso gaviklis Veikia panašiai kaip vienpusio bevielio ryšio telefonas. Prieš gaudamas pranešimą abonentas išgirsta signalą. Po to - trumpas, iki 20 sekundžių, balsinis pranešimas. Numerinis gaviklis Turi skystųjų kristalų ekraną. Į gaviklį gali būti perduota iki 20 simbolių skaitmeninės informacijos (telefono numeris, susitikimo laikas ir kt.). Šios rūšies gavikliai prisimena iki 20 paskutiniųjų pranešimų. Tekstinis gaviklis Turi matricinį skystųjų kristalų ekraną. Jo atmintyje yra iš anksto užprogramuoti simboliai, kurie pagal gautą kodą tam tikra tvarka surikiuojami ekrane. Taip gaunamas pranešimo tekstas. Naujausi tekstinių gaviklių modeliai gali prisiminti iki 250 pranešimų, saugoti iki 1000 vieno pranešimo ženklų. Radijo ieškos sistema Ją sudaro operatorių centras, terminalas, kodavimo, kontrolės ir siuntimo įrenginiai ir pranešimų gavikliai. Toniniu telefonu, kompiuteriu per modemą arba telefonu per operatorių centrą perdavus pranešimą jis patenka į radijo ieškos terminalą. Čia patikrinamas abonento numerio galiojimas bei veikimo zona, o duomenų bazėje surandamas gaviklio adresas (,,cap code”), šis adresas yra unikalus, leidžiantis nusiųsti pranešimą tik vienam konkrečiam gavikliui. Toliau gaviklio adresas ir pranešimas yra verčiami į tam tikro protokolo signalą. Užkoduotas signalas per paskirstymo sistemą yra perduodamas į bazines stotis. Kontroleriai atskiria tarnybinę informaciją nuo tos, kurią reikia išsiųsti, o siųstuvai nustatyto dažnio moduliuotą signalą per anteną perduoda į eterį. Visi pranešimų gavikliai, kurie veikia bazinės stoties dažniu ir yra siųstuvo veikimo zonoje, gauna radijo signalą. Gaviklis, kuris dekoduoja savo adresą, priima pranešimą ir signalizuoja apie jo gavimą. Pranešimų gaviklis - tai dažninės moduliacijos (FM) radijo imtuvas, suderintas tokiam pačiam dažniui, kaip ir bazinės stoties siųstuvas. Radijo ieškos sistemose pranešimai gali būti siunčiami per operatorių centrą arba automatiškai.(15) Skeneriai Padorų skeneri šiandien galima įsigyti už 500-700 litų. Anksčiau skenerio reikalingu namie ar kontoroje galima buvo smarkiai abejoti, o dabar atsirado dešimtys veiklos sričių, kur jį galima pritaikyti. Nežinote, kada gali prireikti spalvotos iliustracijos pačių sukurtam šventiniam sveikimui, firmos blankui, vizitinei kortelei ar kuriam tinklapiui. Jei skeneriai prie sistemos jungiami paraleline (LPT) jungtimi, tai parsinešus pirkinį namo net kompiuterio korpuso nereikia atidaryti. Rankinių skenerių kategorija, nuolat pingant planšetiniems stalo skeneriams, beveik baigia išnykti, tačiau ir jiems dar randamas koks pritaikymas. Įdomybės iš skenerių ,,gyvenimo” Skenerio "Primax MusicReader" koncepcija labai įdomi - šis mažylis yra skirtas skenuoti natas popieriuje ir paversti jas skaitmenine muzika. JAV firmos ,,Storm Technology Inc” skeneris ,,ImageStudio VF” - ko gero, pirmasis turintis integruotą televizinio vaizdo digitalizavimo modulį. Prie jo galima prijungti televizijos kamerą ar vaizdo magnetofoną, įrašyti į diską pavienius kadrus ar ištisus vaizdo siužetus. Prie kompiuterio lygiagretaus (LPT) arba USB prievado jungiamą skenerį galima naudoti ir vaizdo konferencijoms. ,,Protingesni” skeneriai Įsivaizduokite, kad visą knygą reikia perkelti į ,,Internetą” ar norite kompiuteriu analizuoti keliolikos puslapių duomenų lentelę, kurią gavote atspausdintą rašomąja mašinėle. Tikriausiai teks daugelį valandų barbenti klaviatūra svajojant, kad AK galėtų skaityti. Tačiau jūsų svajonė gali kaipmat išsipildyti, jei įsigysite skenerį ir OCR (Optical Character Recognition) programą, kuri sugebėtų skeneriu perskaitytą dokumento tekstą paversti redaguoti tinkamu formatu. Jau yra tokių OCR, kurios ,,supranta” ir lietuvių kalbą. Skaičiams nustatytas atskiras atpažinimo režimas. Galima nurodyti, kad būtų išsaugota atpažinto teksto skirsnių struktūra ir eilučių atitraukimai. Deje, tinkamai apdorojami tik nesudėtingi puslapiai. Programa daro klaidas, kurių kiekis priklauso nuo originalo kokybės ir šrifto tipo. Tačiau klaidų skaičius nebūna didesnis, negu skubiai įvedinėjant tekstą klaviatūra.(16) Modemai Žodis ,,modemas” yra jo dviejų pagrindinių funkcijų sutraukimas: ,,modiliacija” ir ,,demoduliacija”. Modemas (moduliatorius-demoduliatorius) - įtaisas informacijos pavidalui keisti, tinkantis konkrečiai ryšio linijai; signalus moduliuojantis ir demoduliuojantis funkcinis įtaisas. Plačiajuostinis modemas – tai plataus dažnių intervalo, leidžiančio perduoti duomenis ryšio linijomis dideliu greičiu (nuo 40 iki 230.4 KB/s) modemas. Toninis modemas - sąsajos su telefoninio ryšio linija modemas, formuojantis garsinio dažnių intervalo signalus. Įprastinis modemas persiunčia dokumentą garsinio signalo pavidalu. Galima sakyti, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau modemų funkcijų, jų vaidmuo kompiuterių pasaulyje vis didėja. Modemai apima vis daugiau veiklos sričių, informacijos perdavimo greitis vis didėja. Modemų suteikimos galimybės Kiek informacijos jūs būtumėte sukaupę (AK ir įvairiose informacijos laikmenose), jos niekad nebus per daug (kalbama apie naudingą informaciją), reikia ir kai ko daugiau. O senas kaip pasaulis failų pernešimo disketėse būdas labai nepatogus ir pasenęs. Lakstymo su disketėmis išvengimas - tai tik maža dalis to, ką suteikia modemas. Daugybė žmonių iš viso pasaulio, didžiausi informacijos lobynai, nerealus greitis ir komunikacijos patogumas, naujienos, istorija, mitai ir literatūra - visa tai tinklas. Modemas pastaruoju metu tampa neatsiejama kompiuterio dalimi. Įsigiję ir prisijungę modemą jūs tarsi atrandate naują pasaulį. Modemas suteikia galimybę jums neišeinant iš namų prieiti bazes duomenų, kurios gali būti labai toli, galite patalpinti skelbimą elektroninėje skelbimų lentoje pasiekiamoje ir kitiem vartotojam, galite iš tos pačios skelbimų lentos atsisiųsti jums reikiamus failus. Taip pat galima integruoti namų kompiuterį į savo biuro tinklą ir taip atsiranda galimybė dirbti biuro tinkle, galima naudotis elektroniniu paštu, globaliaisiais tinklais. Globaliuosiuose tinkluose jūs galite ne tik naudotis elektroniniu paštu, bet ir dalyvauti konferencijose, rasti žinias, naujienas bet kuria jums rūpima tema. Jei modemas turi galimybę dirbti ir ,,balso modemo” (voice modem) režimu, tai dirbdamas tokiu režimu jis, turi ir paprasto telefono funkcijų.(2;4) Faksas-modemas Šiais laikais modemų būna pačių įvairiausių: nuo paprasčiausio 300bit/sek informacijos perdavimo greičio iki sudėtingų faksų-modemų, įgalinančių jus siųsti iš savo kompiuterio faksą ar garsinį laišką į bet kurią pasaulio vietą. Faksas-modemas ne tik leis naudotis visomis nuostabiomis ,,Internet” paslaugomis. Jis suteiks ir kitų galimybių - pavers kompiuterį telefoniniu autoatsakovu ir fakso aparatu. Taip pat galite jį išbandyti telefoniniams pokalbiams ,,Internete”. Tai žymiai pigiau nors ryšio kokybė kol kas ne tokia gera. Faksai-modemai gali padėti tada, kai jums skubiai reikia perduoti dalykinį laišką ar kitą dokumentą tam, kas turi faksimilinį aparatą. Gavus faksimilę galimą ją peržiūrėti vaizduoklio ekrane ar atsispausdinti spausdintuvu. Bet dirbti su tokiu tekstu jūs neįmanoma, nes tai tik atvaizdas. Bet jau yra ir tokių faksų-modemų kurie gali faksimilę paversti į duomenis su kuriais galima dirbti. MP3 grotuvai Visi seniai įprato prie nešiojamų kasetinių ir kompaktinių diskų grotuvų, tačiau tarp jų turėtų atsirasti dar vienas grojantis kišeninis įtaisas - nešiojamasis MP3 formato muzikos rinkmenų grotuvas. Bendrovė ,,Saehan Information Systems” šį, jos teigimu, pirmąjį pasaulyje tokio tipo gaminį pristatė šių metų pavasarį vykusioje parodoje ,,CeBIT`98”. Į šį delne telpantį įtaisą iš kompiuterio galima įrašyti iki 64MB įvairių melodijų. Jį taip pat galima naudoti didelės apimties byloms pernešti, o prie vienos šio produkto versijos galima prijungti 2-2,5 GB talpos diskinį kaupiklį. Iš kompiuterio bylos į grotuvą perkeliamos 500 KB/s sparta. Kompanijos teigimu, vienas iš šio įtaiso privalumų yra tas, kad jame nėra judančių ar besisukančių dalių. Todėl jis nebijo vibracijos ar panašių trikdžių.(17) Skaitmeniai fotoaparatai Sparčiais tempais besivystanti skaitmeninė technika palietė ir tradicinę cheminę fotografiją, egzistuojančią jau daugiau kaip 150 metų. 1981 metais buvo pagamintas pirmas elektroninis fotoaparatas. Tačiau jie kolkas yra brangūs. Bet vis plintant kompiuteriams daugelis jų vartotojų suvokia skaitmeninių fotoaparatų privalumus. Skaitmeninės vaizdo kameros Skaitmeninė vaizdo kamera judančius vaizdus fiksuoja apie 25 kadrų per sekundę greičiu. Kiekvieną kadrą sustabdžius, gaunamas aiškus vaizdas, todėl kamerą galima naudoti kaip skaitmeninį fotoaparatą. Garsas įrašomas skaitmenine forma 16 bitų ilgio žodžiais. Įrašytą vaizdą galima peržiūrėt kompiuteryje.(14) ,,Keli viename” ,,Interneto” telefonija Viena iš parodos ,,CeBIT`98” naujovių buvo - interfonai (,,Screen Phones”) tai telefono aparatas, atliekantis ir ,,Interneto” terminalo funkcijas. Kai kuriuose iš jų yra ištraukiama klaviatūra ir elektroninės kortelės (,,smart card”) skaitymo įtaisas. Taigi šiuo įtaisu galima ne tik pasiekti ,,Internetą”, peržiūrėti svetaines 7,6 colio įstrižainės ekrane, bet ir kortele užmokėti už paslaugą. Interfono ekranas reaguoja į prisilietimą, todėl naršyklę galima valdyti ir klaviatūra, ir bakstelėjimais į ekraną. Interfono atmintinėje galima saugoti per tūkstantį telefono numerių. Toks interfonas jau turėtų pasirodyti prekyboje. Kai kurių firmų interfonams pagaminta nuotolinio ryšio klaviatūra.(5) Mažieji kompiuteriai Žmonės vis daugiau keliauja, o laikas darosi vis brangesnis ir brangesnis. Nebegalima veltui leisti minučių ir valandų sėdint automobilyje ar lėktuve. Kaip prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių situacijų, vis spartėjančio gyvenimo tempo ir būtinybės visur suspėti? Dabar, kai visi duomenys - tiek oficialūs dokumentai, tiek ir asmeniniai užrašai - saugomi kompiuteriuose, atsiranda būtinybė pasiekti ir naudoti tuos duomenis bet kuriuo metu iš bet kurios pasaulio vietos. Tam jau nebereikia su savimi nešiotis puse lagamino užimančio ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterio. Tiesiog greta mėgiamo parkerio į švarko kišenę įsimeskite naująją ,,Casio Cassiopeia” - ir visas pasaulis kišenėje (jis keletą kartų mažesnis ir lengvesnis už įprastinius ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterius)! ,,Laptop”, ,,notebook”, ,,palmPc” - kompiuteriai vis mažėja, o ankstesnis vartotojų nepasitikėjimas šiais ,,žaisliniais” kompiuteriais nyksta.(6) Skaitmeninė užrašų knygelė Jos idėja sena kaip kaliukuliatorius. Dar visai nesenai, atrodė, kišeninės užrašų knygelės buvo tik pasiturinčių elektronikos entuziastų žaislai, o šiandien šiuos prietaisėlus parduoda milijonais. Priešingai nei ankstesnės užrašų knygelės, kišeniniai kompiuteriukai (KK) nelaikytini atskirais, nepriklausomais prietaisais. KK yra tarsi paprasto AK atskiriama ir nešiojama dalis su šiek tiek savo proto ir kai kuriais unikaliais sugebėjimais. Idėja tokia: kol dirbate prie kompiuterio, KK tupi prie jo prijungtame lopšelyje ir ilsisi: išeidami iš darbo ar namų, kišeninį pagalbininką sinchronizuojate su AK ir, išėmę iš lopšio, pasiimate su savimi. Sinchronizacija yra paprasčiausias duomenų ir/ar programų perkėlimas iš AK į KK ar atvirkščiai. Programinė įranga pati atsirenka, kur ir kokių duomenų trūksta, ir papildo failus AK duomenimis, kuriuos įvedėte į kišeninį pagalbininką kelionėje, arba į KK perkelia kompiuteryje įvestus adresus, telefonus ir t.t. Nebeturėtų atsitikti taip, kad namie aptikote darbe ant stalo palikę lapuką su svarbiu šiam vakarui telefonu. Visa informacija visada bus šalia jūsų. Kišeniniai kompiuteriukai dar tik pradeda savo gyvenimą, todėl, žinia, serga visomis būdingomis vaikystės ligomis: funkcionalumas ribotas, ekranai nespalvoti ir nelabai įskaitomi, rašto atpažinimas ne tobulas, atmintis sekli ir pan. Žinoma visa tai keisis.(10) Telekompiuteris KK ir mobilieji telefonai jau pradėti jungti į vieną įrenginį. ,,Hibridui” pavadinti vartojami įvairūs terminai - ,,smartphone”, ,,telecomputer” ir kt. Tai kišeninių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų simbiozės rezultatas. Tokį įrenginį turėdami, bet kur ir bet kada galėtume gauti faksą, peržiūrėti jį, ir, paskambinę telefonu, baigti tvarkyti reikalą. Galėtume gauti ir išsiųsti elektroninį paštą, naršyti po ,,Internetą”, duoti nurodymus tinklo serveriui - naudojimo sritys išties yra neribotos. Jau ir Lietuvoje pasirodė naujas mobiliojo ryšio įtaisas ,,NOKIA 9000 Communicator”. Šį kišeninį aparatą sudaro telefonas ir komunikatorius. Šis įrenginys panašus į kitus nešiojamuosius įtaisus, tik mikrofonas ir garsintuvas yra kitoje negu įprasta pusėje. Klavišais galima pasirinkti įvairias funkcijas, perjungti į raidžių arba skaičių režimą, reguliuoti garso stiprumą. Atidarius aparato dangtelį, automatiškai įsijungia komunikatorius, turintis savo klaviatūrą ir displėjų, kuriame rodomos darbinės (aktyvios) programos ir kita informacija. Per GSM ryšio korinį tinklą komunikatoriumi galima siųsti trumpas žinutes, faksogramas, elektroninius laiškus, naudotis ,,Internetu” ar užmegzti ryšį su toli esančiu kompiuteriu. Kai dangtelis uždaromas, komunikatorius išjungia displėjų, įsimena duomenis ir sustabdo visas programas. Taip pat jame yra skaičiuotuvas, laikrodis, rodantis vartotojo šalies laiką ir datą. Komunikatoriaus atmintis - keturi megabaitai. Joje saugomos programos ir dokumentai. "NOKIA 9000 Communicator" matmenys yra 173 x 64 x 38 mm, svoris - 397 gramai. ,,NOKIA” jau pristatė ir ,,NOKIA Communicator 9110”. Komunikatorius prilygsta mobiliam biurui kišenėje, nes yra mobiliojo telefono ,,Nokia 2110” dydžio ir atlieka daug funkcijų: siunčia faksus, elektroninius laiškus, "naršo” "Internetą", iš skaitmeninės kameros perduoda vaizdus. Naujoji ,,komunikatoriaus” versija sustiprinta daugeliu naujų funkcijųjų. GSM mobilųjį telefoną, nedidelį asmeninį kompiuterį ir ryšio su ,,Internetu” įtaisą ,,Alcatel” kompanija sudėjo į vieną 230 gramų sveriantį įrenginį ,,One Touch COM”. Klaviatūra arba rašikliu jautriame ekrane galima užsirašyti pastabas, žinutes, kompiuteryje yra laikrodis, adresų knygelė, tekstų tvarkymo priemonės.(11;12) Skirtumas tarp mažesnių ir didesnių nešiojamų kompiuterių Vis dar aiškus skirtumas tarp kišeninių (,,handheld”, ,,palmtop”) ir knygos dydžio (,,notebook”) kompiuterių. Pastarieji pasižymi dviem akivaizdžiais pranašumais - didesniu ekranu ir ,,normalaus” dydžio klaviatūra. Kišeninis kompiuteris (,,palmtop”) daugeliui vartotojų gali būti patogesnis už nešiojamąjį (,,laptop”, ,,notebook”). Abiejų tipų kompiuterių parametrai nedaug tesiskiria. Mažesnį nešiotis patogiau, bet rašyti maža klaviatūra reikia įprasti iš naujo. Tai suprasdami mažųjų įtaisų gamintojai stengiasi parengti alternatyvius duomenų įvedimo būdus: padiktuoti balsu, užrašyti jautriame ekrane pieštuku, perkelti inf, iš stacionariųjų komp.(13;5) Informacijos technologijų naujovės ,,C Technologies AB” neseniai pradėjo pardavinėti ,,C Pen” - storoko žymeklio dydžio aparačiuką, talpinantį visą kompiuterijos arsenalą: miniatiūrinę vaizdo kamerą, mažytį kompiuterį su optiniu teksto atpažinimo (OCR) programa bei skystųjų kristalų ekranėliu ir infraraudonųjų spindulių sąsaja. Šiuo ,,tušinuku” braukomos teksto eilutės tuojau pat konvertuojamos iš grafinio į tekstinį pavidalą ir gali būti kaupiamos ,,C Pen” atmintyje arba perduodamos į kompiuterį arba mobilųjį telefoną. Suradai knygoje ar laikraštyje nežinomą anglų kalbos žodį, brūkštelėjai per jį ,,Ouicktionary” įtaiso galu su dviem ratukais ir po kelių sekundžių skystųjų kristalų ekrane perskaitai žodžio vertimą į, pavyzdžiui, rusų kalbą. Nereikia nei elekrtos tinklo, nei kompiuterio, nei kokių nors priedų. ,,Ouicktionary” atmintinėje įrašyta apie pusės milijono žodžių vertimai, o šiek tiek brangiasneme trikalbiame žodyne netrukus bus sutalpinta per milijoną žodžių. Jau pagaminti dešimties kalbų porų įtaisai.(5) Penktojoje informacijos technologijų , telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių parodoje ,,Infobalt`98” UAB ,,Ericsson Lietuva” pristatė dviejų diapazono dažnių mobilųjį telefoną ,,SH 888”, kuris turi įmontuotą modeminę plokštę ir gali perduoti duomenis infraraudonaisiais spinduliais. Bet kur atidarius nešiojamąjį kompiuterį užtenka padėti šalia ,,SH 888” aparatą ir trumpos žinutės, faksogramos ar elektroninis laiškas bemat pasieks adresatą ,,Internetu”.(11;12) Norvegijos firma ,,Animax” jau gamina asmeniniams kompiuteriams skirtą nuotolinio (distancinio) valdymo pultą ,,Multimedia Magic”. Jis yra puikiai pritaikytas valdyti kompiuterinius televizijos ir radijo tiunerius, CD-ROM bei DVD įrenginius, modemus, ,,Interneto” naršykles ar prezentacijai skirtas programas.

Informatika  Referatai   (26,49 kB)

Elektroninis paštas. Elektroninis paštas yra seniausia ir populiariausia interneto paslauga. Jis buvo pradėtas naudoti nuo pat kompiuterio tinklų atsiradimo ir tebėra paklausus šiandien. Didžiausiais jo privalumas – greitis. Pasiųsta žinutė greitai pasiekia adresatą, kad ir kurioje Žemės rutulio vietoje jis būtų. Naudotis elektroninio pašto programomis gana paprasta, tad atkreipsime dėmesį į pačių elektroninių laiškų rašymą, jų apipavidalinimą. Elektroninius laiskus skaityti, rašyti, siųsti gana paprasta. Su tuo jau susipazinome pagrindines mokyklos informacinių technologijų kurse, žinote svarbiausias sąvokas, elektroninio pašto galimybes.Darbui su elektroniniais laiškais sukurta daugybe elektroninio pašto programų. Vienos jų prastesnes, atliekančios tik pagrindines laiškų siuntimo ir rašymo funkcijas, kitos – sudetingesnės, turinčios daug įvairiausių galimybių. Renkantis elektroninio pašto programą, pirmiausiai reiketų pasidomėti, ar joje galima naudotis lietuviškais rašmenimis. Tam reikia išsiaiskinti, ar konkrečioje pašto programoje yra galimybė nustatyti tokia kodų lentelę, kurioje būtų lietuvių kalbos abecelė. Kodų lentelės elektroniniame pašte. Būtų nuostabu, jei valstybių raidžių kodai būtų vienoje kodų lentelėje. Jau pradėta taip daryti (prisiminkime Unikoda), tačiau kol kas tik nedaugelis programų geba visus kodus aprėpti. Todėl naudojamos ivairios kodų lentelės ir reikia bent šį tą žinoti apie simbolių kodavimą, tinkamą rašmenų elektroniniame pašte. Kompiuterių tinkluose susitarta vartoti tarptautinius kodų lentelių standartus – ISO. Dažniausiai vartojama ISO 8859 standartų seriją. Lietuvos standartas yra tryliktoji šios serijos dalis, vadinama LST ISO/OEC 8859-13:2000. Ši kodavimo lentelė yra pagrindinė, nepriklausoma nuo operacinės sistemos, todėl vartotina telekomunikacijoje keistis duomenimis tarp kompiuterių su įvairiomis operacinėmis sistemomis. Lietuvoje dauguma vartotojų dirba su Windows operacine sistema, todel ir aptarsime joje vartojamos kodų lenteles. ISO 8859-13 kodų lentelės artimiausiasatitikmuo Windows terpėje yra Windows-1257 lentelėje. Ji nuo tarptautinio standarto skiriasi tik keliais ženklu kodais, kurie rašant laiskus nėra esminiai. Savitosios lietuviškos raidės, kurių nėra lotyniškoje abecelėje, pateiktos pilkame fone, saviti simboliai yra užbruksniuotuose langeliuose. Be to, Windows-1257 lentelėje yra daugiau specialiųjų simbolių. ISO 8859-13 lentelėje yra vokiškos, suomiškos bei švediskos raidės, o ju kodai sutampa su tose valstybėse vartojamos kodų lentelės ISO 8859-1 kodai. Todėl galima drasiai rašyti laiškus ir I šias valstybes jų kalbomis. Vadinasi, jei norite siųsti ir gauti lietuvių kalba parašytus laiškus, turite pasirūpinti, kad pašto programoje būtų nustatyta ISO 8859-13 kodų lentelė. Dėje, ne visos elektroninio pašto programos turi šia galimybę. Jei naudojama elektroninio pašto programa negali siųsti laiskų ISO 8859-13 lentelė, tuomet reikia pasirūpinti, kad laiškai būtų siunčiami Window- 1257 koduote. Windows-1257 lentelė įvairiose programose neretai vadinama skirtingai, dažniausiai Baltic arba Baltic Alphabet Windows. Taigi Lietuvoje visiškai gerai galime rašyti nustatę elektroniniame pašte koduote Windows-1257 – tik nepatartina vartoti tų keleto nesutampancių simbolių. Kodų lentelės pavadinimas nurodomas laiško antraštes vienoje iš eilučių, ji galima vienaip ar kitaip pastebeti gautame laiške. Turėtų būti viena is eilučių: Content-Type: text/plain; charset = iso-8859-13. Content-Type: text/plain; charset = windows-1257. Laiškų, parašytu įvairiomis kalbomis, siunčiama elektroniniu paštu reguliuoja MIME protokolas. MIME – tai rinkinys taisyklių, kurių laikydamiesi galite būti tikri, kad išsiustas laiškas tikrai pasieks adresatą toks, koks buvo išsiustas, y.y. jeigu buvo išsiustas lietuviu kalba parašytas laiškas, tai nebus sugadinta ne viena lietuviška raidė. Apie tai, kad elektroninio pašto laiškas atitinka MIME reikalavimus, galima spręsti iš šitokio užrašo laiško antrasteje: MIME-Version 1.0.

Informatika  Referatai   (13,1 kB)

Marketingo tyrimai padeda organizacijai pažinti aplinką, surasti tinkamą regavimo į šią aplinką derinį, parengti sprendimų, priemonių ir veiklos variantų kompleksą. Atliekant marketingo tyrimus gaunama informacija padeda nustatyti veiklos rinkoje galimybes, strategijas ir problemas, ja remdamasi įmonė ne tik kuria, tobulina ir vertina marketingo programas, kontroliuoja marketingo veiklą, bet taip pat sprendžia investicijų, personalą, mokslinių tyrimų bei projektavimo klausimus.

Vadyba  Tyrimai   (13 psl., 230,19 kB)

Biržos organizacinė˜struktūra. Rinkos institucijos ir reguliavimas. Listingo reikalavimai. Prekyba vertybiniais popieriais. Specialios procedūros. Atsiskaitymai už sandorius. Narystė biržoje. Biržos įmokos. Rinkos priežiūra. Nauja prekybos sistema. Indeksai. Baltijos šalių vertybinių popierių biržų bendradarbiavimas. Informacija apie rinkąˆ ir biržos leidiniai. Biržos nariai.

Finansai  Pagalbinė medžiaga   (22 psl., 625,8 kB)

Mikroprocesoriaus architektūrą sudaro tos jo savybės, kurios naudojamos programavime. Mikroprocesoriaus Intel 8088 architektūrą sudaro aparatūros ir mikroprogramų visuma. Pakeitus mikroprogramų rinkinį, gautume nebe mikroprocesorių Intel 8088, o kažką kito. Mikroprocesoriaus Intel 8088 architektūra realizuojama viena mikroschema su 40 išvadų. Mikroprocesoriaus Intel 8088 architektūra apibrėžiama jo vidinėmis savybėmis ir sąveika su išorinėmis mikroprocesoriaus atžvilgiu komponentėmis.

Informatika  Konspektai   (28 psl., 296,61 kB)

Skiriamos pozicinės ir nepozicinės skaičiavimo sistemos. Mes kasdieną susiduriame su dešimtaine skaičiavimo sistema, kuri yra pozicinė skaičiavimo sistema. Pozicinėje skaičiavimo sistemoje simbolio, reiškiančio skaitmenį, prasmė priklauso nuo jo vietos skaičiuje. Nepozicinėje skaičiavimo sistemoje tokio simbolio prasmė nepriklauso nuo jo vietos skaičiuje.

Informatika  Konspektai   (62 psl., 616,55 kB)

Jungtinės Amerikos valstijos (JAV) – dar vadinamos Jungtinėmis Valstijomis arba Amerika, yra federalinė respublika, išsidėsčiusi Šiaurės Amerikos žemyne. JAV plotas (įskaitant Kolumbijos apygardą) yra 9,629,047 km2. Bendras šalies žemės plotas yra 9,158,918 km2. Vidaus vandenys, pakrančių vandenys ir Didieji Ežerai užima 470,129 km2 šalies bendro ploto. Pagal plotą ir gyventojų skaičių užima 3 vietą pasaulyje. Valstybinė kalba – anglų. Sostinė – Vašingtonas. Administraciniu požiūriu JAV suskirstytos į 50 valstijų ir Kolumbijos apygardą.

Geografija  Referatai   (10 psl., 18,59 kB)

Lotynų Amerika – vienas didžiausių pasaulio regionų Vakarų pusrutulyje. Jį sudaro šalys ir teritorijos, esančios Šiaurės Amerikos pietinėje dalyje, į pietus nuo Rio Grandi dėl Nortė upės, taip pat pietų Amerikoje (Argentina, Brazilija, Čilė, Kosta Rika, Kuba, Gvatemala, Bolivija, Dominikos respublika, Peru ir kt.). Šiuo metu Lotynų Amerikoje yra 30 politiškai savarankiškų valstybių ir 15 priklausomu teritorijų. Iš visų Lotynų Amerikos valstybių savo dydžiu išsiskiria milžiniška šalis Brazilija.

Pedagogika  Referatai   (4,78 kB)

"< … > Žmogus negali pakelti neveikimo, savęs nereiškimo. Šiam veikimui, savęs reiškimui reikalinga bendruo menė, kurioje jis įgytų prasmės." (Juozas Girnius) Žmogus yra ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė. Jis vystosi, kinta priklausomai nuo gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių sąlygų visumos. Socialinė aplinka veikia individą per įvairias institucijas (vaikų darželį, mokyklą ir t.t.) arba tiesiogiai, kryptingai (kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės) arba stichiškai.

Socialinis darbas  Referatai   (15,65 kB)

Šiame darbe jūs rasite informacijos apie matematikos istoriją, matematinių terminų kilmę. Taip pat pateikėme šešių žymiausių matematikų trumpas biografijas, nuotraukas. Ar žinote, kad didelė dalis geometrijos terminų atsirado senovės Graikijoje. Štai keletas terminų. Planimetrija - matuoju plokštumą. Diametras - skersmuo, kiaurai matuojantis. O dabar pateiksime truputi informacijos apie žymiausius matematikus. Archimedas- jis buvo žymiausias senovės matematikas ir fizikas.

Matematika  Referatai   (5,09 kB)

Apie hiperaktyvumu vadinamą vaikų sutrikimą vis dar žinome tiek mažai, kad dažnas jį palaikome komplimentu, nors iš tiesų tai – diagnozė. Psichologijos žodynas hiperaktyvumą apibūdina kaip emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba turinčių centrinės nervų sistemos pažeidimų vaikų padidėjusį judrumą, neramumą. Tokie vaikai nuolat imasi vis naujos ir naujos veiklos, yra neatidūs, blogai miega, jiems sunku mokytis. Hiperaktyvus elgesys paprastai būna tikslingas..

Pedagogika  Referatai   (12,61 kB)

Architektūra (iš graikų: αρχη = vyriausiasis, vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas, dailidė) - pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.

Dailė  Referatai   (22,59 kB)

Manoma, kad Pietų Amerika pirmiausia buvo apgyvendinta žmonių atvykusių į Ameriką per Beringo sąsiaurio vietoje buvusią sausumą. Per ilgą laiko tarpą žmonės pasklido po visą žemyną. Nors dauguma archeologų seniausia žmonių kultūra Amerikoje laiko Clovis kultūrą paplitusią prieš 13 000 metų, kai kurie tyrinėtojai tuo abejoja. Taip Tom Dillehay radinius iš Čilės kapinyno Monte Verde datuoja mažiausiai 14 000 metų.

Geografija  Referatai   (6,07 kB)

Svarbiausia buhalterinės apskaitos priedermė: padėti pažinti realų mus supantį pasaulį ir jį atspindėti universalia verslo kalba. Viena iš sėkmingų verslo plėtojimo sąlygų – deramas informacijos, ypač apskaitinės reikšmės, įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Pirmiausia reikėtų žinoti apskaitos objektus. Todėl šio darbo tikslas - išsiaiškinti, kas yra apskaitos objektai ir kokios yra verslo organizavimo formos.

Apskaita  Referatai   (7,34 kB)

Dažnai pasaulio spaudoje juntamas nepasitikėjimas mokslu. Dėl to mokslininkai nėra vertinami, jie net kaltinami dėl visų negerovių. XIX a. žmonija tikėjosi, kad mokslas išgelbės žmones nuo visokių negerovių ir kad XX a. žmonija pasieks visokeriopą gerovę. Tačiau šis šimtmetis atnešė du pasaulinius karus, sunaikinusius kone visą Vakarų Europą, Japoniją ir dalį Ramiojo vandenyno šalių, pražudžiusius milijonus žmonių. Šis šimtmetis pasižymėjo masinėmis žmonių žudynėmis: apie 13 milijonų žmonių nužudyta Hitlerio koncentracijos stovyklose, apie 19 milijonų - Stalino gulaguose ir NKVD kalėjimuose, milijonai žmonių žuvo Pietryčių Azijoje, vienas milijonas - genčių žudynėse Afrikoje.

Lietuvių kalba  Analizės   (23,91 kB)

Psichologijos darbas pristatytas Utenos kolegijoje. Už darbą gavau 10. Darbe visur tekste parašyta iš kur kokia informacija imta. Šiandiena pasaulio mokslininkų dėmesys nukreiptas į žmonijos gamtinių sąlygų išsaugojimą. Ši problema vis dažniau siejama su asmenybės dorovine raida, todėl yra labai aktuali ir susijusi su ugdymo fenomenu. Ugdymu siekiama augančiajai kartai perduoti socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės. Ugdymu siekiama plėtoti vaiko protą, jausmus, fizines galias.

Psichologija  Kursiniai darbai   (20,74 kB)

Organizmo judesiai ir veiksmai, atsakant į įvairių dirgiklių poveikius, nėra chaotiški. Jie nuosekliai, tam tikru dėsningumu seka vieni paskui kitus. Nervų sistema atrenka ir filtruoja tai, kas individui reikšminga, slopina reakcijas į nereikšmingus įvykius. Atrankos, filtracijos, susitelkimo funkcijas vykdo dėmesys – savitas individo nervų sistemos mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą.

Psichologija  Laboratoriniai darbai   (7,44 kB)

Darbas įvertintas 10 balų, rašytas 2006 metais. Mūsų dabarties visuomenės gyvenimas kinta ypač sparčiai. Globalizacijos, informacinių technologijų amžiuje švietimas išgyvena esmines permainas. Pasak M.Lukošienės “šiandien vertinimo klausimas itin aktualus ir kartu opus[...]kokybiškas, giluminis ir humaniškas vertinimas, nestabdantis žmogaus plėtotės, orientuojantis pozityvia, konstruktyvia linkme, yra sudėtingas šiandieninio ugdymo klausimas“ (M.Lukšienė, 2000, 387).

Anglų kalba  Kursiniai darbai   (15,14 kB)