KLAIPĖDOS VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ KOLEGIJA-KRETINGOS SKYRIUS-Studijų programa: PREKYBOS VADYBA Naujausias prekybinis inventorius Prekybos įrengimų ir sanitarija PREKYBOS INVENTORIUS. Tai instrumentai, prietaisai, įrankiai, naudojami įmonės prekybos procese. (APIMTIS 13PSL)

Vadyba  Pateiktys   (579,09 kB)

Lietuvos užsienio prekybos krypčių kaitos tendencijos 1990 - 1997m. Bendri Lietuvos tarptautinės prekybos pokyčiai. Eksporto kryptys ir jų kaita. Importo kryptys ir jų kaitos tendencijos. (APIMTIS 10PSL)

Ekonomika  Straipsniai   (69,77 kB)

Lietuvos užsienio prekybos krypčių kaitos tendencijos 1990 - 1997m. Bendri Lietuvos tarptautinės prekybos pokyčiai. Eksporto kryptys ir jų kaita. Importo kryptys ir jų kaitos tendencijos. (APIMTIS 10PSL)

Ekonomika  Straipsniai   (69,77 kB)

Energetikos valdymas. Energetikos valdymo sistema. Energetikos valdymo institucijos, jų uždaviniai, funkcijos. Energetikos įmonės, jų rūšys. Nacionalinės energetikos strategijos pagrindinės nuostatos. Administraciniai teisiniai legitimus režimai energetikoje. ES vaidmuo objektyvuojant energetikos teisę.

Pramonė  Pateiktys   (108 psl., 2,2 MB)

Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.

Istorija  Referatai   (22,5 kB)

Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.

Istorija  Referatai   (94,08 kB)

Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.

Istorija  Referatai   (22,5 kB)

Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.

Istorija  Referatai   (94,08 kB)

Automobilius pradėta gaminti maždaug prieš 110 metų. Tiesa, pirmasis garinis triratis pasirodė šiek tiek anksčiau – 1769 metais. Skystu kuru varomi ratuoti savaeigiai ne tik pakeitė arklių traukiamas karietas bei vežimus, bet ir daugumos žmonių gyvenseną – padidėjo mobilumas, daugiau buvo pervežama krovinių, vyrai ir moterys patyrė vairavimo malonumą, sukurtas auto- ir motosportas.

Logistika  Diplominiai darbai   (45 psl., 59,73 kB)

Kiekviena organizacija funkcionuoja kaip atvira sistema plėtodama ryšius ne tik įmonės viduje, bet ir su išorine aplinka. Organizacijos gyvavimas priklauso nuo komunikacijos joje išsivystymo lygio. Komunikacija pagyvina organizacijos struktūrą, prasiskverbia į visas organizacijos veiklos sritis. Darbuotojai yra komunikacijos dalyviai ir tai, kaip jie sugeba dirbti drauge, dalintis informacija, lemia organizacijos stabilumą ir sėkmę. Laikui bėgant organizacijos tampa sudėtingesnės struktūriniu ir technologiniu požiūriu, auga jų vidaus ir išorės informacijos srautai. Besikeičianti aplinka reikalauja iš organizacijų greitų pokyčių, kurie neįmanomi be efektyvios komunikacijos. Organizaciją AB “Mažeikių nafta” pasirinkome todėl, kad tai moderni, besivystanti, lanksčiai į aplinkos pokyčius reaguojanti įmonė.

Komunikacijos  Referatai   (27 psl., 190,99 kB)

Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago.Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 2000 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1999 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1998 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1999 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1997 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1998 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 2000 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. 3.5 Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 2000 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1998 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1998 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Užsienio paskolų paskirstymas (proc.) 1. Investiciniams projektams (51.9) 2. Kurui ir energetiniams ištekliams (21.1) 3. Žemės ūkiui (3.7) 4. Valiutai stabilizuoti (8.4) 5. Biudžeto deficitui padengti (12) 6. Smulkiam ir vidutiniam verslui (2.9) 3.6 Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: • neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; • užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; • jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; • teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; • užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; • užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; • užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; • užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; • įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1999 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 2000 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. 3.7 Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. 4. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ 4.1Naftos pramonė AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1995 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Kompanija Degalinių skaičius 1997 07 Planuojama atidaryti iki 1998 01 UAB “Lukoil Baltija” 24 3-5 UKĮ “Lietuva Statoil” 14 6 UKĮ “Shell Lietuva UAB” 10 4 AB “Lietuvos kuras” 10 3 UAB “Dega” 10 n.d. UKĮ “Neste Oil LT” 7 0 AB “Mažeikių nafta” 7 n.d. UKĮ “Hydro Texaco” 4 n.d. UAB “Uotas” 4 n.d. 4.2 Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 2000 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 6 mln. tonų perkrauti 10 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. Terminalas veikia nuo 1998 m. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 8 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. LISCO finansiniai rodikliai (mln. Lt): Pajamos Grynasis pelnas 1994 m. 319.8 100.9 1995 m. 307.9 67.7 1996 m. 325.5 45.1 1997 m. 327.0 48.0 Per pastaruosius tris metus LISCO dirbo stabiliai ir per metus gavo daugiau nei 355 mln. litų pajamų, o grynasis pelnas sparčiai mažėjo. Įmonė neturi skolų biudžetui ir “Sodrai”. LISCO turi atstovus šiuose uostuose ir miestuose: • Mukrano uoste (Vokietija) • Huelvoje (Ispanija) • Maskvoje (Rusija) LISCO registruotas akcinis kapitalas šiuo metu sudaro 526 mln. litų. 80 procentų akcijų priklauso valstybei ir 20 proc. privatiems asmenims. Akcijomis, priklausančiomis privatiems asmenims, prekiaujama Lietuvos nacionalinėje vertybinių biržoje. Tarpžinybinė viešo konkurso komisija transporto įmonėms privatizuoti, susumavusi tarptautinio konkurso rezultatus, Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimo konsultantais paskelbė Jungtinės Karalystėsc kompaniją “Coopers & Lybrand” su keliais partneriais. Beje, ši kompanija užėmė 2-ą vietą tarp KLASCO privatizavimo konsultantų. LISCO privatizavimo konsultantų konkurse antrąja tapo taip pat Jungtinės Karalystės firma MOORE STEPHENS. Atrenkant kandidatus privatizavimo programai parengti, buvo įvertinta firmų patirtis privatizuojant jūrų kompanijas, darbo patirtis Rytų ir Vidurio Europoje bei kompetencija finansinėje ir juridinėje srityse. Pasirašius sutartį su konsultantais, LISCO privatizavimo programa nuo sutarties dienos turi būti parengta per 4 mėn. 4.3Investicijos į alaus gamybą Lietuvoje alaus gamyba 2000 m. 1 ketvirtį % (dal) alaus: Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kaunio alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1999 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1998 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1999 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. 4.4 Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. Visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. Visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV. Šiame savo rašinyje smulkiau papasakojau tik apie keletą stambiausių užsienio investicijų į Lietuvą. O kur dar investicijos į tabako, konditerijos, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų, pieno ir apskritai į visą maisto gamybos pramonę? Kur investicijos į tekstilės, elektronikos, mašinų gamybos, popieriaus ir farmacijos pramonę, bei apdailos medžiagų, tepalų ir kitas gamybines sritis? Kur investicijos į didmeninę ir mažmeninę prekybą, aptarnavimo sferas, poilsį ir turizmą, viešbučius, restoranus, visuomenės informavimo priemones ir t.t.? O kur dar tokių gigantų, kaip “Coca-Cola”, “Pepsi”, “Philip Morris”, “Kraft Jacobs Suchard”, “Samsung” ir kitų investicijos. Norint smulkiai išnagrinėti užsienio investicijas į Lietuvą reikėtų atskiro kurso. Lietuvai žengiant į pasaulį, kiekvieną dieną investicijų fronte kažkas vis keičiasi, vyksta, verda gyvenimas. Lietuva tiesiog reikalinga investicijų savo ūkiui pakelti į naują gyvenimą. Pritraukiant ir panaudojantinvesticijas lietuvoje vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis šalies ūkio plėtojimo prioritetinėmis kryptimis, pirmiausia nukreipiant lėšas gamybinei infrastruktūrai plėtoti: energetikai, transportui, telekomunikacijoms, gamtosaugai, pažangioms užsienio technologijoms diegti, eksportabiliai produkcijai gaminti, smulkiajam irvidutiniam verslui plėtoti bei būtiniausioms socialinėms reikmėms tenkinti. Neabejotina, kad be užsienio pažangių technologijų ar vadybos patirties ir investicijų Lietuva nepajėgi nei restruktūrizuoti ūkio, nei integruotis į Vakarų rinką, nei ekonominį nuosmukį įveikti. Vertinant Lietuvos ūkio investicinį procesą, pastebima irpozityvių reiškinių, ir esminių darbo trūkumų, stabdančių ūkio restruktūrizavimą, o kartu ir ekonominę bei socialinę pažangą. Kaip rodo valstybių, transformuojančių komandinės (planinės) ekonomikos ūkį į rinkos sąlygas, patirtis, gerų rezultatų pasiekiama ten, kur sudaromos palankios sąlygos užsienio investicijoms pritraukti. Pasiskirstant rinkas vienu iš lemiamų veiksnių turi gūti efektyvios investicijos- jų pritraukimas, skatinimas ir racionalus paskirstymas. Šioje srityje Lietuvoje yra pasiekta tam tikrų rezultatų.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (49,51 kB)

Keičiantis rinkos sąlygoms, prekių ir žaliavų kainos nuolat keičiasi. Vienos ir tos pačios prekės gali būti perkamos skirtingomis kainomis vienu metu. Įmonė dažniausiai nežino, kiek pati sumokėjo už vieną ar kitą parduotą prekę. Todėl svarbus įmonės uždavinys - kiek įmanoma tiksliau nustatyti parduotų prekių savikainą ir sandėlyje likusių prekių vertę. Tam reikia nustatyti, kokia tvarka (eiliškumu) buvo parduotos tos skirtingų kainų prekės, o priklausomai nuo įmonės veikos pobūdžio ir nuo turimų atsargų specifikacijos yra nustatomas atsargų apskaitos metodas - nuolat arba periodiškai.

Administravimas  Kursiniai darbai   (27 psl., 45,39 kB)

Faktoringas – tokia finansinė operacija, kai tiekėjas perleidžia arba įsipareigoja perleisti bankui (faktoriui) savo piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu pirkėjui už faktoringo sutartyje nustatytą atlyginimą, o bankas (faktorius) mainais už piniginį reikalavimą perduoda arba įsipareigoja perduoti tiekėjui pinigus.

Finansai  Pateiktys   (15 psl., 139,81 kB)

Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.

Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)

Paklausos ir pasiūlos modelis. Paklausa. Pasiūla . Rinkos pusiausvyra . Vyriausybės įtaka rinkos pusiausvyrai. Paklausos ir pasiūlos elastingumas. Paklausos elastingumą kainai lemiantys veiksniai. Kryžminis paklausos elastingumas. Vartotojo elgesio modeliavimas. Gamybos teorija. Pelno maksimizavimas. Kaštu teorija. Konkurencines rinkos modelis. Monopolines rinkos modelis. Oligopolines rinkos modelis. Gamybos veiksniu rinkos. Pusiausvyra mainuose.

Ekonomika  Konspektai   (129 psl., 1,92 MB)

Logistika palyginti su tradicinėmis vadybos mokslo šakomis: finansų, rinkodaros ir gamybos valdymu yra gana nauja mokslo šaka. Šio mokslo naujumas, pasireiškia tuo, kad siekiama valdyti ne atskirai kiekvieną veiklos sritį, o koordinuotai. Pirmoji knyga, kurioje kalbama apie koordinuotos logistikos vadybos privalumus, pasirodė tik 1961 m., ir tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl dar nėra visuotinai priimto logistikos apibrėžimo.

Logistika  Konspektai   (17 psl., 170,19 kB)

Dar Pirmojo pasaulinio karo metais gana glaudžiai užsimezgė ryšiai tarp Lietuvos ir išeivijos politinių organizacijų ir srovių. Ne tik JAV išeivija, bet ir D. Britanijos bei Rusijos lietuviai daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos gyventojų šelpimui. Patį didžiausią indėlį, šelpiant ir remiant Lietuvą, įnešė skaitlingiausia ir turtingiausia išeivijos dalis – JAV lietuviai. Jie buvo suorganizavę šalpos fondus, rinko aukas. Išeivijos organizacijos pasirūpino, kad JAV prezidentas W. Wilsonas 1916 m. lapkričio 1 d. paskelbtų „Lietuvių dieną“.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,99 kB)

Svarbi grandis žemės ūkio politikoje buvo kooperatyvai arba jų sąjungos. Tai buvo konkrečios ekonominės veiklos organizacijos, užsiimančios prekyba, gamyba arba kreditinėmis operacijomis. Lietuvoje kooperatyvų ir valstybės tikslai dažnai sutapdavo – ekonominės organizacijos daugiausia siūlydavo įvairias žemės ūkio politikos priemones, o valstybė tas priemones paversdavo valdžios nutarimais ar įstatymais.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,41 kB)

Lietuvos ekonomika 1918–1940 m. lygiavosi į Vakarų Europą. Tad ir Lietuvos pramonė savo technika bei technologija, įmonių organizacijos bei valdymo formomis, kai kurių žaliavų bei pusfabrikačių importu ir pagamintos produkcijos eksportu orientavosi į Vakarus. Vakarų pramonė tuo metu buvo toli pralenkusi Lietuvos pramonę pagal visus rodiklius. Ji jau buvo įveikusi tam tikrus vystymosi etapus ir pasiekusi vadinamojo „moderniojo industrializmo“ pakopą. Ši pramonė ir sudarė tam tikrą pavyzdį Lietuvai, į kurį lygiuodamasi ji turėjo vystyti savo pramonę.

Istorija  Interpretacijos   (2 psl., 5,6 kB)

Prekių pirkimo (aprūpinimo) samprata, sudėtinės dalys. Prekių atsargų sudarymas ir valdymas. Prekių ir paslaugų realizavimas. Prekių paruošimas parduoti ir pasiruošimas teikti paslaugas. Prekių ir paslaugų pasiūla bei darbas su pirkėjais (klientais). Įmonių ūkinės veiklos procesą sudaro šios sudėtinės dalys: prekių, medžiagų, kuro, įrenginių, atsarginių dalių, komplektuojamų dalių pirkimas (aprūpinimas); atsargų sudarymas ir valdymas; prekių paruošimas parduoti ir pasiruošimas suteikti paslaugas; prekių realizavimas ir paslaugų suteikimas.

Ekonomika  Pateiktys   (53 psl., 42,5 kB)

Veiklos analizės rūšys: vidinė veiklos analizė, išorinė arba tarpįmoninė analizė. Tarpįmoninis lyginimas: vykdant tarpįmoninį lyginimą tiriama: rodiklių dinamika (kai gretinami dviejų ar daugiau skirtingo laiko momentų arba periodų rodikliai) ir vertinamas plano vykdymas; vidutiniai ir geriausi rodikliai. Tarpįmoninis rodiklių lyginimas: Lyginamoji analizė - tai tam tikras kelių įmonių rodiklių gretinimas. Lyginamosios analizės tikslas - atskleisti ir parodyti lyginamųjų įmonių vadovybei, dėl kokių priežasčių vienų įmonių komerciniai rezultatai yra geresni, kitų – blogesni.

Ekonomika  Pateiktys   (32 psl., 37,57 kB)

Paslaugų įmonių veiklos sritys ir rūšys: įmonės procesai. Veiklos sritys: įmonių klasifikavimas ir tipizavimas. Įmonių rūšys. Įmonėje vykstantys procesai. Pirma grupė – pagrindiniai procesai, tiesiogiai susiję su produktu/paslauga. Tai projektavimas (paslaugos teikimo proceso sudarymas, prekės dizainas), paslaugos teikimas, gamyba, pardavimas. Antra grupė – verslo valdymo procesai, susiję su išteklių valdymu. Tai strateginis planavimas, finansų valdymas, žmogiškųjų išteklių valdymas. Trečia grupė – aptarnaujantys procesai, skirti aptarnauti pagrindinius ir verslo valdymo procesus. Tai patalpų apsauga, patalpų valymas ir pan.

Ekonomika  Pateiktys   (64 psl., 101,56 kB)

Terminas tyrimai reiškia kantrius, objektyvius ir kruopščius ieškojimus. Bet kurių tyrimų metodologija - tai bendrų tam tikro objekto tyrimo principų ir metodų visuma, kurios pagrindu nustatoma dabartinė objekto būklė ir prognozuojama jo ateities būklė. MT-ų atveju ji apima konkrečių būdų, veiksmų visumą, reikalingą tam tikriems tyrimams, apskaičiavimams atlikti, pagrįsti, rinkos veiklą apibūdinantiems rodikliams paruošti, juos susieti. Marketingo tyrimų metodologija apima tyrimų stadijas, etapus, jų eiliškumą ir nuoseklumą, tyrimų logiką.

Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 54,79 kB)

Kelias į valdžią. Napoleono politikos specifika. Kontinentinė sistema. Dauguma istorikų Napoleoną Bonapartą laiko viena didžiausių pasaulio istorijos legendų. Šaltakraujiškas strategas, naktis triūsiantis prie naujų užkariavimų planų, nenuilstantis karvedys, kovojantis kariuomenės priešakyje ir savo asmenybės galia suteikiantis kariams nenumaldomą fanatizmą ir pasitikėjimą visu tuo ką valdovas sako ir daro. Napoleonas yra nuolat lyginamas su Aleksandru Makedoniečiu, Gajumi Julijumi Cezariu, net Adolfu Hitleriu, tačiau nė vienas iš šių karvedžių nebuvo toks didingas kaip Napoleonas.

Politologija  Referatai   (11 psl., 14,6 kB)

Elektroninė komercija Internete. Bankų vaidmuo elektroniniams atsikaitymams. Atsiskaitymo būdai ir modeliai. Lietuvos elektroninė komercija. 1998 m. rugsėjo 3 d. Airijos sostinėje Dubline įvyko unikalus tarpvalstybinio komunikato aktas, kuriame dalyvavo JAV prezidentas Billas Clintonas ir Airijos premjeras Bertie Ahernas. Priešingai nei kiti JAV prezidento pasirašyti aktai, šis turės simbolinę reikšmę elektroninės komercijos istorijoje, kadangi minėtasis dokumentas Dubline buvo pasirašytas elektroniniu būdu – naudojant “Smart Card” korteles su specialiu elektroniniu kodu. Abu šalių vadovai turėjo įdėti korteles su specialiai jose išsaugotu elektroniniu kodu.

Informatika  Referatai   (9 psl., 13,57 kB)

Londonas, D.Britanijos sostinė. Jame gyvena 7,4 mln gyventojų. Miestas įsikūręs Anglijos pietryčiuose, lygumoje, abipusTemzės estuarijos, 75km nuo žiočių ( š. J.). Londonas su priemiesčiais sudaro D.Londono metropolinę grafystę (1800km2). Tai miesto centras (Sitis) ir 32 sostinės apygardos. D.Londone susitelkę apie 1/8 visų, apie 1/6 ekonomiškai aktyvių D. Britanijos gyventojų, gyvena apie 0,5 mln imigrantų. Londonas - didelis transporto mazgas. 2 tarptautiniai ir 1 vietinių oro linijų aerouostas.

Geografija  Rašiniai   (4,82 kB)

Pinigai nėra prekybos ratai: jie yra tepalas, kuriuo tepami tie ratai sukasi sklandžiau ir lengviau.David Hume, XVIII a. filosofas. Pinigai yra vienas nuostabiausių žmogaus sukurtų istorinių išradimų. Pinigų kūrimo istorijoje atsispindi tautų istorija ir žmonijos kultūra. Pinigai yra svarbiausias mainų matas. Mūsų laikais prekės ir paslaugos mainomos į pinigus, o už juos gaunama kitų reikalingų prekių bei paslaugų.

Finansai  Konspektai   (5,25 kB)

Šiame darbe nagrinėjamos UAB "Prie Luksto" marketingo plano dalys. Šiandieninėje verslo literatūroje vis daugiau kalbama apie paslaugų marketingą, kadangi paslaugų sfera yra viena perspektyviausių, sparčiai besiplėtojančių ūkio sferų. Tokią tendenciją nulėmė daugelis priežasčių. Paslauga yra specifinė prekė, nors ir turi daugelį paprastos prekės požymių. Ji nėra pirmo būtinumo prekė – poreikių tenkinimo piramidėje yra aukštesniame lygmenyje nei maistas, būstas ar drabužiai.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (14,98 kB)

Šimtai tūkstančių pasaulio įmonių, sudarydamos pirkimo - pardavimo sandorius, naudojasi faktoringo kompanijų paslaugomis. Faktoringas leidžia pritraukti papildomų lėšų prekybai finansuoti, užtikrina stabilius pinigų srautus bei palengvina jų planavimą, sumažina valdymo ir administracines sąnaudas, gali eliminuoti riziką, susijusią su blogais debitoriniais įsiskolinimais, todėl įmonės daugiau išteklių gali skirti savo pagrindinei veiklai.

Ekonomika  Referatai   (11,27 kB)

Nuo 1945 m. tarp JAV ir SSRS išaugo nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947 m. šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio politikoje. Įtampa truko iki 1989 m. ir vadinama šaltuoju karu. Šios dvi šalys skyrėsi ir ekonomika, ir politika. JAV veikė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika. SSRS buvo komunistinė vienpartinė diktatūra, valstybės reguliuojama planinė ekonomika.

Politologija  Referatai   (16,73 kB)