Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Microsoft Office Word pagrindai
2010-01-19
3. Teksto procesoriai
Leidyba, raštvedyba ir kompiuteris
Programos, skirtos teksto rašymui ir taisymui pradėjo sparčiai plisti kartu su asmeniniais kompiuteriais. Pirmos iš jų leido rašyti tekstą, o taisymai buvo atliekami papildomomis komandomis, vėliau atsirado programos, leidžiančios tą daryti ekrane. Dar vėliau - leidžiančios keisti raidžių formas, įterpti iliustracijas. Pagal savo paskirtį ir galimybes teksto apdorojimo programos skirstomos į tris grupes: teksto redaktoriai, teksto procesoriai, maketavimo sistemos.
Knygos paruošimas leidybai dažnai sudarytas iš dviejų etapų: teksto rinkimo ir teksto maketavimo.
Šriftai
Teksto ženklų pavidalą nusako panaudotas šriftas. Vienodos formos raidžių, skaičių, skyrybos ženklų ir kitokių simbolių rinkinys vadinamas - šriftu. Kadangi kodavimui priimtas 8 bitų ASCII standartas tai vienodos formos simbolių gali būti ne daugiau kaip 256.
Šriftų yra daugybė, juos galima skirstyti į grupes pagal įvairius požymius.
Pagal kūrimo technologiją šriftai gali būti:
• taškiniai (Bitmap), simboliai sudaryti iš taškų ir juos didinant išryškėja laiptuota raidžių forma.
• TrueType šriftai aprašyti formulėmis, simbolių vaizdas nepriklauso nuo jų dydžio.
Pagal simbolių išvaizdą visi šriftai gali būti suskistyti į tokias grupes (šriftų pavyzdžiai lentelėje):
• Times arba Serif. Šie šriftai linijų galuose turi pagražinimus t. y. statmenus brūkšnelius vadinamus serifais (serif).
• Helvetica arba San Serif. Tai modernūs (atsiradę XX a. pradžioje) šriftai, neturintys serifų.
• Script . Tai rašytiniai, gotiškieji, egzotiniai, brūkšninių kodų šriftai.
Times grupės šriftai naudojami didžiausiai teksto daliai rašyti. Helvetica grupės šriftai naudojami pavadinimams, faksimilinių pranešimų siuntimui, „griežtam“ techniniam ar moksliniam tekstui ir labai mažoms raidėms.
Dauguma šiuolaikinių šriftų yra proporcingieji: simbolių užimamas plotis eilutėje priklauso nuo jo grafinės formos. Pirmieji kompiuteriniai šriftai buvo lygiapločiai: kiekvienam simboliui skiriamas vienodas plotis. Pvz.:
Rašant ilgus tekstus, nepatartina viename puslapyje naudoti daugiau kaip 2-3 skirtingų šriftų. Tame pačiame šrifte raidės gali būti šiek tiek paįvairintos, iš esmės nekeičiant jų formos. Simboliai gali būti pastorinti, pakreipti, pabraukti, kitos spalvos, dydžio, paversti indeksais ir pan. Šrifto dydis ir simbolių spalva laikomi nepriklausomomis šrifto savybėmis. Visos kitos savybės apibendrintai vadinamos šrifto stiliaus efektais.
Mac operacinė sistema
2010-01-19
Šiuolaikiniame pasaulyje, šalia visiems gerai žinomos “Windows” operacinių sistemų šeimos, šalia daug girdėtų, tačiau reto žmogaus išbandytų “Linux” operacinių sistemų, egzistuoja ir neįprastas Lietuvos žmonėms „Apple“ kompiuterių ir „Mac OS X“ operacinės sistemos pasaulis.
Mac OS X buvo sukurta norint pakeisti ankščiau „Apple“ firmos kompiuteriuose naudotą Mac OS sistemą, kadangi ši jau nebetenkino to meto reikalavimų operacinėms sistemoms. Mac OS X buvo kuriama „Unix“ operacinės sistemos pagrindu ir joje buvo įdiegta keletas svarbių naujovių, tokių kaip kitoks, patikimesnis daugelio užduočių valdymas, nauja atminties valdymo sistema, leidžianti išvengti sistemos „lūžių“, „Aqua“ grafinė vartotojo terpės.
Ši sistema pristatyta 1999 metais, pasaulyje pasirodė 2000-aisiais kaip Beta versija, ir 2001 metų kovo mėnesį buvo išleista oficiali „MacOsX“ 10.0 versija pavadinimu „Cheetah“.
Tačiau pirmoji versija pasirodė besanti gana lėta, nestabili, nepalaikanti net visų ankstesnės operacinės sistemos galimybių. Taip pat jai buvo sukurta labai nedaug taikomųjų programų, ypač iš nepriklausomų programinės įrangos kūrėjų. Po keleto klaidų ištaisymų Mac OS X ėmė dirbti gerokai stabiliau ir ja vėl ėmė girti kaip ypač stabilią sistemą.
Antroji Mac OS X (v10.1) pavadinimu „Puma“ išleista 2001 metų rugsėjo mėnesį, joje buvo gerokai padidintas našumas, įdiegtos trūkstamos funkcijos, tokios kaip DVD diskų peržiūra, CD įrašymas.
Trečioji versija, (v10.2) pavadinta „Jaguar“ išleista 2002 metais, rugpjūčio mėnesį ir daugelis ją laikė „pirmąja gerai veikiančia laida“. Šioje Mac OS X, pasak „Apple“ , buvo įdiegta daugiau nei 150 patobulinimų, pagerintas suderinamumas su „Microsoft Windows“ tinklais, įdiegta „Quartz extreme“ grafikos atvaizdavimo posistemė, leidžianti greičiau atvaizduoti ekrane programų langus.
Ketvirtojoje versijoje (10.3 - „Panther“) buvo atsisakyta senesnių „Apple“ kompiuteriuose naudotų G3 procesorių palaikymo, įdiegta daug naujų galimybių, keletas iš jų: „fast user switching“ – leidžia keletui vartotojų naudotis kompiuteriu, neatjungiant (logout) kito vartotojo, padidintas suderinamumas su „Microsoft Windows“, iChat AV - vaizdo funkcija iChat programoje, „Safari“ interneto naršyklė, aktyvus vartotojo katalogų šifravimas.
2005 metų balandžio mėnesį buvo išleista ir šiuo metu paskutinis kačių šeimos atstovas – „Tiger“ (v10.4). Greta visų naujų funkcijų tai yra ir pirmoji versija palaikanti Intel firmos procesorius nors dėl to ir teko atsisakyti keletas senesniu „Mac“ kompiuterių modelių palaikymo. Keletas naujų funkcijų: Voice Over – gali skaityti tekstą žmonėms su regėjimo negalia, Core Image ir Core Video dėka paveikslėlių ir judančio vaizdo efektai gali būti atliekami realiuoju laiku, nauja interneto naršyklės versija – „Safari2“.
Sekančią „Mac OS X“ versiją, „Leopard“ planuojama išleisti 2006 metų pabaigoje arba 2007 metų pradžioje, maždaug tuo pat metu kaip ir „Windows Vista“. Ji taip pat turėtų palaikyti tiek PowerPC tiek ir Intel x86 procesorius.
Mac OS X kūrėjai nuolat stengiasi sukurti savo sistemą patogią vartotojui, greitą, malonios išvaizdos , tačiau šiuo metu konkuruoti su „Microsoft“ produktais gana sunku, nors ši sistema ir garsėja tuo jog retai „lūžta“, į ją retai įsilaužiama, jai beveik nekuriama kenkėjiškų programų, virusų.
Visų pirma „Mac OS X“ trukdo plisti prisirišimas prie vieno procesorių gamintojo ir gerokai didesnė įrangos kaina, nei „Windows“ + „Intel“ sistemose. Tačiau dabar, išleidus su „Intel“ procesoriais suderinamą versiją, gali įvykti taip, jog „Mac OS X“ atsikovos sau šiek tiek didesnę rinkos dalį.
O taip pat yra dėl didelio papildomos programinės įrangos kiekio, dirbančio tik „Windows“ operacinėse sistemose. Juk namų kompiuteris šiuo metu įsivaizduojamas kaip įvairiapusis pramogų įrenginys, o ne vien darbui skirtas daiktas. Tuo tarpu „Mac OS X“ negalėtų pasigirti dideliu jam skirtų žaidimų kiekiu, vaizdo ir garso apdirbimo , bei atkūrimo programų gausybe.
Vis tiek yra, kuo galėtų pasigirti „Mac OS“, - tai esamų programų kokybė, bei beveik visiškas piratavimo nebuvimas.
Mac OS X
Mac OS X 10.4v. darbalaukis
Kūrėjas Apple kompiuteriai
OS šeima BSD
Kodo modelis Uždaras kodas, tačiau Darwin yra atviro kodo
Paskutinė versija 10.4.5 / 2006, Vasario 14d.
Branduolio tipas Hibridinis branduolys
Licencija
APSL ir Apple EULA
Svetainė
www.apple.com/macosx
Mac OS X
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mac OS X yra operacinė sistema (OS), skirta Apple Computer firmos gaminamiems kompiuteriams, vadinamiems Macintosh (Mac). Tai vieninteliai kompiuteriai, kuriuose naudojama ši operacinė sistema, nors sistemos branduolys - Darwin dirba ir kitokią architektūrą mašinose (pvz., i386).
Mac OS X išleista 2001 m., kai Apple, nusipirkusi NeXT įmonę, jos gamintų Next Step ir Open Step sistemų pagrindu sukūrė iš principo naują operacinę sistemą savo kompiuteriams. Ši operacinė sistema pakeitė ankstesnes Mac operacines sistemas (9-os ir ankstesnių versijų Mac OS). Mac OS X sukurta UNIX, visų pirma - FreeBSD pagrindu. Grafinė aplinka sukurta, remiantis PostScript ir Open Step. Mac OS X yra daugiafunkcinė OS, kitaip tariant, palaiko daugelio programų ir vartotojų bendrą darbą, tinka ir asmeniniams kompiuteriams, ir darbo stotims ir serveriams.
Lietuvos startas į Informacinę visuomenę
2010-01-19
1.1 Centrinės ir Rytų Europos apžvalga
Iki 1999 m. pabaigos Centinės ir Rytų Europos šalyse personalinių kompiuterių skaičius išaugo iki 11,9 mln. vienetų. Įvertinus tai, kad 1996 m. pabaigoje šiose šalyse buvo apie 6,6 mln. personalinių kompiuterių, galima daryti išvadą, kad kiekvienais metais (tarp 1996 ir 1999) šis skaičius vidutiniškai didėjo 22% .
Lietuviška standartinė kompiuterio klaviatūra
Klaviatūra yra svarbiausias įrankis, kuriuo manipuliuodami bendraujame su kompiuteriu. Geras įrankis yra toks, kai darbas su juo aiškus ir natūralus. Tada jo tarsi nepastebime. Kokia turi būti kompiuterio klaviatūra, kad ji nekeltų papildomų rūpesčių, neblaškytų dėmesio?
• Klaviatūra turi būti galima surinkti visus kasdieniniam darbui reikalingus ženklus.
• Užrašai ant klavišų turi vienareikšmiškai pasakyti, kokį ženklą gausime paspaudę tą klavišą (galioja principas „ką matau, tą gaunu“).
Šiuos reikalavimus tenkina lietuviška kompiuterio klaviatūra, atitinkanti 2000 m. priimtą Lietuvos standartą LST 1582:2000.
Klaviatūros ženklų dalis (kairė pusė)
Klaviatūros skaitmeninė dalis (dešinė pusė)
Standartine klaviatūra galima surinkti:
• visus ASCII ženklus,
• visas lietuviškos abėcėlės raides,
• kitus lietuviško rašto ženklus (kabutes, brūkšnį, paragrafo ženklą),
• dešininį kirčio ženklą (reikalingas kirčiuotoms raidėms rinkti),
• jungiamąjį tarpą (gaunamas kartu paspaudus trečiojo lygio klavišą Lyg3 ir tarpo klavišą),
• euro ženklą.
Trečiasis lygis
Esame įpratę su vienu klavišu gauti du ženklus: vieną (užrašytą apačioje arba mažąją raidę) paspaudę tik ženklo klavišą, kitą (užrašytą viršuje arba didžiąją raidę) -- kartu paspaudę ir antrojo lygio (registro) klavišą. Naujoje klaviatūroje ant kai kurių klavišų dešinėje apačioje yra užrašytas dar ir trečias ženklas. Tai trečio lygio ženklas, gaunamas kartu su ženklo klavišu paspaudus trečiojo lygio klavišą Lyg3 (jį atitinka daugelio užsieninių klaviatūrų dešinėje pusėje esantis klavišas su užrašu Alt ).
Trečiasis lygis įgalina klaviatūroje realizuoti du aukščiau minėtus reikalavimus, nes nedidinant klavišų skaičiaus galima sutalpinti visus reikalingas ženklus ir įgyvendinti principą „gaunu tą, ką matau“, t.y. paspaudęs klavišą visada gausiu tokį ženklą, koks ant jo užrašytas.
Trijų lygių klaviatūra mums dar neįprasta. Tuo tarpu visose Europos valstybėse, kurių kalbos turi lotyniškąją abėcėlę, jau senai (dar nuo DOS laikų) vartojamos vien tik trijų lygių klaviatūros.
Suderinamumas su tarptautiniais standartais
Lietuviškos kompiuterio klaviatūros standartas LST 1582 parengtas remiantis tarptautiniu standartu ISO/IEC 9995 ir yra suderintas su jo nuostatomis, reglamentuojančiomis nacionalinių kalbų, vartojančių lotyniškąją abėcėlę, kompiuterio klaviatūras.
LCD prieš CRT monitorius
2010-01-19
Rašinyje apžvelgiami senesni LCD monitoriai. Dabartiniai LCD leidžia kokybiškai žiūrėti filmus bei žaisti žaidimus, tačiau gerų patarimų čia taip pat rasite („Elektronika.lt“ red. pastaba).
Rinkoje siūlomi monitoriai yra dviejų tipų: CRT monitoriai (mūsų akiai įprasti monitoriai su elektroninių spindulių vamzdžiu - kineskopu) ir LCD (su skystų kristalų skaitmeniniu ekranu). LCD monitoriai yra palyginti naujas produktas, kuris monitorių rinkoje vis populiarėja, po truputį užimdamas CRT monitorių rinką. Šie du monitorių tipai tarpusavyje stipriai skiriasi, tiek technologiniu pagrindu, tiek vartojimo savybėmis. Dažną pirkėją apima abejonės, kurio tipo monitorių pirkti.
Šioje apžvalgoje glaustai ir populiariai palyginami LCD ir CRT monitoriai. Tikimės, kad šis straipsnelis Jums daugiau padės, negu galutinai supainios :-)
LCD prieš CRT monitorius
1. Gabaritai. Visų pirmą į akis krenta monitorių gabaritų skirtumas. LCD monitoriai yra ploni, kai kurie modeliai yra net pritaikyti kabinti ant sienos. LCD monitorius - idealus sprendimas taupant vietą. CRT monitorius yra didelis ir griozdiškas.
2. Dizainas. CRT monitoriai lyginant su LCD monitorių išvaizda atrodo kaip dinozaurai. LCD monitorių yra įvairių spalvų ir subtilių formų. Jie puikiai tinka į modernaus dizaino patalpas. Prestižinis biuras renkasi LCD.
3. Vaizdo kokybė. Vaizdas LCD monitorių ekrane išsiskiria savo ryškumu ir tikslumu. Labai tiksliai atvaizduojamos linijos, įvairios detalės, tekstai. Brėžinai atrodo puikiai - visos linijos ryškios ir tiesios net ekrano pakraščiuose. CRT monitorių pakraščiuose iškraipymų dažniausiai nepavyksta išvengti, nors kai kuriuose brangesniuose modeliuose būna įdiegtos sudėtingos koregavimo sistemos, kurios ištaiso iškraipymus.
4. Akių varginimas. Be pertraukos dirbant su CRT monitoriumi, jau po dviejų valandų pavargsta ir įskausta akys, ko neatsitinka dirbant su LCD monitoriumi. CRT monitorius mažiau vargina akis, kai vertikalios skleistinės dažnis yra ne mažesnis kaip 85 Hz.
5. Energijos suvartojimas. LCD monitorius suvartoja 2-3 kartus mažiau elektros energijos, negu CRT.
6. Spalvų gama. Geras LCD monitorius gali atvaizduoti iki 24 bitų spalvų. Tačiau kelių atspalvių spalvos būna keičiamos viena ir vaizdas yra grūdėtas. CRT monitoriai atvaizduoja 32 bitus spalvų ir vaizdas - tolygus.
7. Vėlinimo laikas. Vienas iš esminių LCD monitorių trūkumų - vaizdo kitimo inercija. Vaizdo inerciją apsprendžia laikas, per kurį vienas ekrano taškelis (pikselis) užsidega ir užgesta. Šio laiko žymėjimas nėra standartizuotas, todėl skirtingi gamintojai skirtingai nustato ir žymi šį parametrą. Vieni gamintojai nurodo tik taškelio užsidegimo laiką, kiti - užsidegimo ir užgesimo laikų vidurkį, treti - abiejų laikų sumą. Dėl to nevisuomet galima tikėti tuo, kas parašyta LCD monitoriaus aprašyme. CRT monitoriai šios problemos iš viso neturi.
8. Taškai ekrane. Kita rimta LCD monitorių problema - neaktyvūs taškeliai ekrane. Gamintojas tam tikrą jų skaičių toleruoja ir nelaiko broku. Atskirų gamintojų leistinas neaktyvių taškų normas žiūrėkite lentelėje. CRT monitoriai šios problemos neturi.
9. Kaina. LCD monitoriai maždaug 2 kartus brangesni už CRT monitorius.
LCD ir CRT monitoriai
2010-01-19
LCD monitorius
Skystųjų kristalų monitoriaus struktūrinė schema.
1. Vertikalus įeinančios šviesos poliarizatorius.
2. Plonas stiklo sluoksnis padengtas indžio oksidu (elektrodas).
3. Susuktas nematinis skystasis kristalas
4. Plonas stiklo sluoksnis padengtas indžio oksidu (elektrodas).
5. Horizontalus filtras skirtas šviesai praleisti arba ne.
6. Atspindintis paviršius skirtas pasiūsti šviesą atgal - stebėtojui.
Skystųjų kristalų monitorius (ang. Liquid Crystal Display) arba skystųjų kristalų vaizduoklis yra plonas, lygus monitorius, sudarytas iš daugybės spalvotų arba vienspalvių taškų, išdėstytų prieš šviesos šaltinį. Skystųjų kristalų monitoriai populiarūs nešiojamuose įrenginiuose dėl mažo elektros energijos vartojimo kiekio.
Spalvoti LCD monitoriai
Spalvotuose monitoriuose kiekvienas taškas yra padalintas į tris ląsteles (papildomus taškus), kurios, pasitelkiant filtrus virš jų, yra paverčiamos raudona, žalia ir mėlyna. Taškai gali būti kontroliuojami nepriklausomai, tokiu būdu perteikiant milijonus skirtingų atspalvių kiekviename iš jų. Senesni CRT monitoriai naudoja tokį patį metodą spalvom vaizduoti.
CRT monitorius
CRT. 1 – elektronų šaltinis, 2 – elektronų srautai (po vieną kiekvienai pagrindinei spalvai), 3 – elektronų pluoštelis, 4 – fluorescuojantis ekranas, 5 – fluorescuojančių taškų matrica spalvoto ekrano paviršiuje.
CRT (Cathode Ray Tube) monitoriai – monitoriaus tipas, kuriame fosforescuojančiame ekrane vaizdą kuria elektronų pluoštelis (elektronus anksčiau vadindavo katodiniais spinduliais – cathode ray).
Tokį monitorių sudaro didelė vakuuminė kolba, kurios gale yra elektronų šaltinis (srovės kaitinamas siūlas). Kolboje sukuriami elektriniai ir magnetiniai laukai elektronus įgreitina ir sufokusuoja į pluoštelį, kuris greitai „bėga“ kitoje kolbos pusėje esančiu ekrano paviršiumi. Ekrano paviršius iš vidaus padengtas medžiaga, kuri švyti į ją atsitrenkiant pagreitintiems elektronams.
Privalumai
• Tokį prietaisą palyginti nesunku pagaminti – jie buvo plačiai naudojami dar prieš pasirodant plokštiesiems LCD monitoriams.
• Gerai atkuria spalvas ir atspalvius.
• Šviečia gana ryškiai (LCD monitoriai paprastai šviečia silpniau).
• Turi platų apžvalgos kampą.
Trūkumai
Kompiuterių virusai
2010-01-19
ĮVADAS
Kompiuterių virusai - viena įdomesnių, ypač jaunimui, pokalbių temų. Jei bent kiek praktiškai naudojaties kompiuterių, tai tikrai esate apie juos girdėję ar net patekę bėdon, kai negalėjote toliau dirbti su kuria nors viruso pakenkta programa.
Kompiuterių virusai - specialios kompiuterinės programos, sukurtos stengiantis sutrikdyti kompiuterio darbą arba bent iškrėsti kokį pokštą. Virusų yra daug ir visokiausių, jie klasifikuojami, registruojami, aprašomi jų veikimo padariniai. Kuriamos virusų veikimą blokuojančios priemonės - antivirusinės programos. Virusai gali pridaryti didelių rūpesčių, todėl reikia nuolat būti budriems ir taikyti apsaugos nuo virusų priemones.
I. KOMPIUTERIŲ VIRUSAI
Nuo 2006 m. sausio mėnesio pradėti skaičiuoti dvidešimt pirmieji metai, kai atsirado kompiuteriniai virusai. Statistiniais Panda Software pateikiamais duomenimis rodoma, kad jau 2006 metų pradžioje jų skaičius viršija milijoną, o padaroma žala skaičiuojama milijardais. Tai reiškia, kad šiuo metu praktiškai kiekvienas interneto vartotojas, deja, neišvengiamai susiduria su kompiuteriniais virusais.
Deja, prieš porą dienų „F-Secure Asia Pacific“ viceprezidentas Jari Heinonen teigė, kad iki 2008 metų virusų sąrašas peraugs milijoną įrašų – ir jis buvo teisus – „Symantec“ kaspusmetinėje saugumo ataskaitoje „Internet Security Threat Report“ teigia, kad per antrą 2007 metų pusę kompanija aptiko 499811 naujus virusus (136 procentų augimas nuo 2007 pirmos pusės), per visus 2007 metus buvo aptikta 711912 virusų, o iš viso „Symantec“ antivirusinės programos duomenų bazėje – 1122311 virusų.
Ataskaita taip pat teigia, kad „beveik du trečdaliai kenksmingo kodo grėsmių buvo sukurti per 2007 metus“. Didžioji dauguma virusų skirti asmeniniams kompiuteriams su „Microsoft Windows“ operacine sistema ir yra jau „pasitvirtinusių“ virusų atmainos. „Symantec“ teigia, kad dėl tokio virusų kiekio augimo prisidėjo piktavališkas „trojos arklių“ naudojimas kompiuterio užvaldymui ir kitų kenksmingų programų įdiegimui – tokių kaip „klaviatūros sekliai“, įsijungiantys, kai vartotojas užeina į tam tikrus interneto puslapius ar įjungia specifines programas, pavyzdžiui, internetinius žaidimus. Ataskaitoje sakoma, kad kompiuterinis „pogrindis“ kuo toliau, tuo labiau profesionalėja – grupuotės samdo patyrusius programuotojus, kad šie sukurtų naujus virusų variantus. Tai, kad programuotojai už savo darbą tikisi užmokesčio, verčia kompiuterinius nusikaltėlius siekti „išmelžti“ kuo daugiau pinigų iš informacijos, kurią pavagia iš savo aukų. Anot ataskaitos, „Dėl šių faktorių kombinacijos randasi daug naujų kenksmingo kodo atmainų, kurios kelia pavojų interneto vartotojui“.
Nustatyta, kad dažniausiai virusai plinta per šiuos šaltinius, žmogaus veiksmų pagalba:
Kompiuterių tinklai
2010-01-19
KOMPIUTERIŲ TINKLAI
Nuo senovės laikų žmonės keitėsi informacija. Jiems visuomet rūpėjo, kaip ją efektyviai perduoti, ypač kai didelis atstumas tarp siuntėjo ir priėmėjo.
Šiuolaikiniu ryšio linijų pirmtaku galima laikyti signalizavimą laužais, įvairiais optikais ir garsinais signalais. Vėliau bokštuose ir kalvose buvo pastatytas informacijos perdavimo stotys.
Laikui bėgant žmonės išrado telefoną, radiją, o paskui žmonija žingsnis po žingsnio artėjo prie kompiuterio tinklų atsiradimo.
Taigi kompiuterinė technika sparčiai vystėsi, išorinėje kompiuterių atmintyje pradėta saugoti daugiau informacijos, kurią neretai tekdavo perkelti iš vieno kompiuterio į kitą. Todėl imta svarstyti, kaip palengvinti tokį informacijos perdavimą. Nuo 1960 metų mokslinių tyrimų laboratorijose, universitetuose bandyta jungti kompiuterius panaudojant telefono linijas. Du ar keli tarpusavyje sujungti kompiuteriai jau sudarė kompiuteriu tinklą. Tai buvo pradžia tinklų, be kurių dabar sunku įsivaizduoti mūsų pasaulį.
Šiuo metu kompiuteriu tinklai sąlygiškai skirstomi į vietinius (LAN, iš angl. k. Local Area Networks), t. y. įstaigos, mokyklos, universiteto ir pan., ir globaliuosius, arba pasaulinius (WAN, iš angl. k. Wide Area Networks) — Iš angl. k. Metropolitan Area Networks), jungiantis kurio nors reginio, miesto kompiuterius. Į vietinį tinklą sujungiami viename ar keliuose pastatuose esantys kompiuteriai. Į globaliuosius tinklus gali būti įjungti bet kuris pasaulyje esantis kompiuteris. Tam naudojamos telefono linijos, optiniai kabeliai, dirbtiniai žemes palydovai.
KOMPIUTERIŲ TINKLAS — ŠIUOLAIKINĖ RYŠIO PRIEMONĖ
Kompiuterių tinklas — tai kompiuteriai, sujungti tarpusavyje per ryšio priemones (optinius bei telefono kabelius, radijo ryšį, palydovinį ryšį).
Pagrindinis kompiuterių jungimo tikslas — pasikeisti informacija. Informacijos mainais tarp kompiuterių pagrįsta daugybė kompiuterių paslaugų. Tai ir bilietų pardavimo agentūros, ir kompiuterinis paštas, ir bendro naudojimo duomenų bazės, ir tinklų tinklo „Internet“ paslaugos, ir kosminių laivų valdymas. Į tinklą sujungti kompiuteriai įgyja daug pranašumų, palyginti su pavieniais.
Šiuolaikinių organizmų įstaigos dažnai yra išsibarsčiusios vienos šalies teritorijoje arba visame pasaulyje. Kompiuterių tinklas suteikia šių įstaigų darbuotojams galimybę operatyviai, keletą kartų per dieną (netgi per valandą!) keistis informacija ir duomenimis, taip pat naudotis visų įstaigų kompiuterinėmis programomis.
Sujungus kompiuterius į tinklą, atsiranda galimybė taikyti vadinamąjį kompiuterių rezervavimą: sugedus vienam kompiuteriui, jo funkcijos perduodamos kitam.
Kompiuterių tinklai sukuria labai lanksčią įstaigos darbo terpę. Darbuotojai, naudodami nešiojamus kompiuterius bei ryšių linijas, gali prisijungti prie įstaigos kompiuterio,
būdami tarnyboje ar komandiruotėje, ir remtis komercine ar moksline įstaigos informacija, operatyviai persiųsti reikiamus duomenis.
Kompiuterių įmonės organizacinis modelis
2010-01-19
Organizacinis modelis
Įmonės, prekiaujančios kompiuterine įranga organizacinį modelį nubraižiau veiksmams susijusiems su komp. Įranga ir jų egzemplioriais. Diagramoje atspindimi šie veiksmai: naujos komp. įrangos ir/arba egzempliorių registravimas, senos komp. įrangos ir/arba egzempliorių pašalinimas, egzempliorių pardavimas.
Kompiuterių architektūra
2010-01-19
Mokymo priemonė “Kompiuterių architektūra” yra skirta Informatikos ir Programų sistemų studijų programų studentams privalomo dalyko “Kompiuterių architektūra” studijoms. Mokymo priemonė susideda iš penkių temų: pozicinės skaičiavimo sistemos, mikroprogramavimas, mikroprocesoriaus Intel 8088 architektūra, komandų sistema, koprocesoriaus Intel 8087 architektūra. Mokymo priemonės tikslas - supažindinti studentus su kompiuterių architektūra, tame tarpe su mikroprocesorių architektūra, įskaitant duomenų formatus, komandų sistemą,
pertraukimų sistemą, atminties organizavimą, asemblerio notacijos sistema. Šioje mokymo priemonėje yra nagrinėjami kompiuterių architektūros klausimai, remiantis Intel tipo mikroprocesoriaus architektūra. Įvadinėje kurso dalyje yra
apžvelgiamos pozicinės skaičiavimo sistemos. Yra nagrinėjami CISC architektūroje taikomi mikroprogramavimo pagrindai.
Pagrindinėje kurso dalyje yra apžvelgiamos bendrosios Intel mikroprocesoriaus komponentės ir savybės, tokios kaip: duomenų registrai, duomenų formatai, adresų registrai, vykdomojo adreso formavimo aparatas, adresavimo režimai, pertraukimų mechanizmas, portų sistema, operatyvi atmintis, absoliutaus adreso formavimo aparatas, komandų sistema, o taip pat koprocesoriaus architektūra, duomenų formatai,
komandų sistema. Mokymo priemonė remiasi mikroprocesoriaus Intel 8088 koprocesoriaus Intel 8087 architektūromis. Pasirinkimas yra apspręstas šiais motyvais: Žinių įsisavinimo gilumui yra tikslinga neapsiriboti principiniu lygmeniu, o išnagrinėti išbaigtą sistemą; Siekiant turėti galimybę praktiškai išbandyti architektūros elementus, yra svarbų turėti ne modelinę architektūrą, o realią, paplitusią ir visiems prieinama; Siekiant turėti realią, kartu yra svarbu, kad architektūra būtų kiek įmanoma paprasta. Mokymo priemonėje yra akcentuojamos sąvokos, jų plotmės, bendrieji principai, siekiama suformuoti kompiuterio, kaip algoritmų vykdytojo, vizija. Akcentuojama,
kad kompiuteris architektūriniame nagrinėjimo lygmenyje nieko kito nedaro, išskyrus komandų vykdymą viena po kitos.
Kompiuterių architektūra
2010-01-19
Pirmąją tokių pasikeitimų bangą sukėlė kompiuterių, galinčių efektyviau apdoroti didelį informacijos kiekį sukūrimas. Pirmieji kompiuteriai buvo galingos elektroninės skaičiavimo mašinos, naudojusios specialiai joms sukurtas programas. Pirmųjų kompiuterių eksploatavimas, priežiūra ir patys kompiuteriai buvo ypatingai brangūs. Juos naudojo tik didelės valstybinės organizacijos ir pajėgiausios privačios firmos. Tačiau techninės kompiuterių įrangos tobulinimas sukėlė kitą technikos revoliucijos bangą. Atsiradus asmeniniams kompiuteriams, jų galingumas nuolat auga beveik proporcingai mažėjant jų kainai. Todėl ir pasaulyje naudojamų kompiuterių skaičius išaugo iki daugelio milijonų. Pasaulis sparčiai keičiasi. Vyksta permainos rinkose, darbo vietų, namų ūkio, laisvalaikio aplinkoje. Žmonių veiklą vis mažiau riboja atstumas ir laikas. Veikla globalėja, auga specializacija. Didėja bendradarbiavimo konkuruojant atvirosios rinkos ekonomikos aplinkoje, svarba. Atsiranda naujos verslo, viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūros plėtros galimybės. Ypatingą reikšmę įgyja informacija, žinios, kompetencija, gyventojų, verslininkų bei valdžios sugebėjimas naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis.
Kompiuteriai ir skaitmeninės ryšio priemonės darosi vis mobilesni, mažesni ir galingesni (pradėta kalbėti apie „nykstantį kompiuterį“), jie integruojami praktiškai į visus įrenginius, naudojamus tiek pramonėje, tiek ir buityje, plinta biometriniai įrenginiai ir pritaikymai. Kadangi Moore dėsnis vis dar galioja tai iki 2010 metų procesorių greitis turėtų išaugti 6 kartus. Vyrauja nuomonė, kad 2010-2012 m. tradicinė miniatiūrizacija pasieks savo galimybių ribas ir mikroelementinę sistemų bazę ims keisti nauja, pvz.: nanoelementinė arba kvantinė bazė. Toliau didėja interneto, kompiuterių ir mobilių telefonų skverbtis pasaulyje. 2001 metais interneto vartotojų pasaulyje buvo (kompanijos eMarketer duomenys, http://www.emarketer.com) 445.9 milijonų, planuojama kad 2004 metais šis skaičius pasieks 709.1 milijonų. ES šalyse internetu naudojosi 40 % gyventojų, prognozuojama, kad 2010 m. šis skaičius išaugs iki 70 %. Išsivysčiusiose šalyse jau pastebimos prisisotinimo tendencijos, ir ši skverbtis kai kuriose šalyse jau didėja „skaitmeninės atskirties“ mažėjimo sąskaita (pvz.: JAV vis labiau internetą naudoja ir mažas pajamas turintys gyventojai). Prisisotinimo tendencijos ir skverbties sulėtėjimas pastebimi ir tose ES valstybėse, kuriose namų ūkio „įtinklinimas” jau pasiekė 60 %. Tačiau iki įsisotinimo tendencijų dar toli Azijoje, Pietų Amerikoje, Rytų ir Centrinėje Europoje, Afrikoje, taip pat ir Lietuvoje. Lietuvoje kompiuterius namie turi 22 proc. namų ūkių, o ES kandidatėse šis rodiklis siekia vidutiniškai 34 procentus. Kompiuterių, prijungtų prie interneto, kiekis 2001 m. liepos mėn. (kompanijos Network Wizards duomenys, http://www.nw.com), buvo 126 milijonai ir paaugo per metus 35 %. Kompanijos Yankee Group (http://www.yankeegroup.com) atliktos analizės duomenimis per ateinančius 5 metus interneto skvarba Centrinės ir Rytų Europos namų ūkiuose sparčiai augs – prognozuojamas jos padidėjimas nuo dabartinių 5 % iki 21 % 2005 m., tačiau liks gerokai mažesnė, nei Vakarų Europoje. Palyginimui - ES šalyse 2001 m. gruodį prie interneto buvo prisijungę 38 % namų ūkių (Europos Komisijos ataskaita). Pereinama prie plačiajuosčių skaitmeninių kanalų ir plačiajuosčio interneto. JAV per metus plačiajuosčio interneto skverbtis padidėjo nuo 9 % iki 20 % visų JAV interneto vartotojų (JAV Prekybos departamentas). Kai kurios šalys, pvz. Didžioji Britanija jau ruošia plačiajuosčio interneto plėtros strategijas valstybiniu mastu. Toliau aktyviai plečiamos ir gerinamos palydovinio interneto ryšio paslaugos. Nors šiuo metu palydovinis interneto ryšys nėra dar pakankamai pigus ir kokybiškas, jis gali šiame dešimtmetyje tapti gera alternatyva antžeminiam ryšiui. Taip pat sparčiai plinta bevielis ryšys, ypač pastatų viduje.
Sparčiai plinta ir vis didesnę svarbą įgyja ne tiek skaitmeninė įranga, kiek elektroninės media produktai ir paslaugos. Prognozuojama, kad dėl plačiajuosčio interneto plėtros, paplis kol kas mažai naudojami interneto nenutrūkstamo duomenų srauto (stream line) taikymai, kaip pavyzdžiui norimos muzikos arba video užsakymai į namus (music on demand, video on demand), konferencijos, paskaitos ir konsultacijos internetu, taip pat numatoma greita internetinės filmų mainų rinkos plėtra. Vis daugiau įvairios informacijos ir paslaugų bus teikiama per mobilius telefonus, kurie aprūpinami vis galingesne kompiuterine įranga. Numatomas spartus šnekos technologijų plitimas kompiuteriuose. Bus galima gauti informaciją iš interneto teikiant užklausas balsu (voice web). Dėl spartaus informacijos kiekio didėjimo internete didelę perspektyvą turi interneto „pakavimo“ paslaugos, pateikiančios klientui koncentruotą informaciją pagal jo pageidavimus. Toliau vyksta media įskaitmeninimo ir konvergencijos procesai. Radijas ir televizija pereina prie skaitmeninių laidų paruošimo ir transliavimo būdų, laidų transliavimo žiūrovams sąveikaujant su transliuotojais per kompiuterių tinklus. Prekyba per internetą, nepaisant pastarojo meto krizių ir nors netolygiai, plinta. Per visus 2000 m. JAV interneto parduotuvėse parduota prekių už 42.4 mlrd. USD, per 2001 m. – už 47.6 mlrd. USD. Kaip prognozuoja kompanija IDC (http://www.idc.com ), komercijos internete Europoje apimtys turėtų išaugti nuo 154 milijardų 2001 m. iki 1518 milijardų 2005 m. Informacinės technologijos ir telekomunikacijos vis labiau naudojamas ne tik prekybai, bet ir ryšiui su klientais palaikyti.
Vis labiau vertinamas ir reikalingas žinojimas, kaip panaudojant informacines technologijas (IT) galima pagerinti informacijos surinkimą, apdorojimą ir panaudojimą, ir tuo pačiu padaryti efektyvesnę organizacijų (verslo, valdžios bei visuomeninių) veiklą. Specialistų šioje srityje poreikis labai didelis ir artimiausiu metu prognozuojamas šio poreikio tolesnis didėjimas. Kaip rodo Amerikos informacinių technologijų asociacijos tyrimas, atliktas JAV 2001 metų pradžioje, Interneto verslo įmonių krizė 2000-2001 m. specialistų trūkumo problemą sušvelnino tik laikinai ir padidino reikalavimus jų kvalifikacijai.
Informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektorius užima dominuojančią vietą Lietuvos ūkio struktūroje ir aktyviai stimuliuoja kitų Lietuvos ekonomikos šakų plėtrą. Sektoriaus produktų (prekių ir paslaugų) gamyba ir pardavimai sudaro 25 procentus Lietuvos BVP ir ne mažiau kaip 50 procentų šios produkcijos eksportuojama. Telekomunikacijų ir kompiuterių tinklai vystosi laisvos ir atviros rinkos sąlygomis, o šalies gyventojų ir organizacijų poreikiai veiklai skaitmeninėje erdvėje yra visiškai patenkinti. Įteisintos bepopierinės informacijos technologijos (elektroniniai dokumentai, elektroniniai atsiskaitymai) valstybės valdymo, verslo, prekybos, paslaugų, finansų ir kitose sferose (švietime, sveikatos apsaugoje, socialiniame draudime). Informacinės technologijos plačiai taikomos siekiant realiai sumažinti socialinius bei demografinius netolygumus, įgyvendinti lygiavertį visų šalies piliečių (miesto ir provincijos) informacinį aprūpinimą. Valstybinis reguliavimas užtikrina saugų duomenų naudojimą, o šalies informacinis ūkis (registrai, kadastrai, informacinės sistemos) yra integralus ir atviras. Informacijos privatumą ir konfidencialumą efektyviai gina šalies įstatymai.
Nuo XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje prasidėjusio spartaus kompiuterinės įrangos ir paslaugų plitimo ir populiarėjimo pradėjo augti ir informacijos apsaugos poreikis. To pasekoje paplito informacijos apsaugos sistemos, kurias pradėjo naudoti tiek profesionalai, tiek ir eiliniai vartotojai savo vienai ar kitai bylai užkoduoti. Visa to priežastis yra viena – vis didėjanti informacijos reikšmė šiandieniniame gyvenime. Nuolat tobulėjant informacijos apdorojimo ir perdavimo priemonėms, kiekvienos organizacijos ar įmonės veikla vis labiau priklauso nuo informacijos saugumo. Informacijai gali kilti įvairaus pobūdžio grėsmė – svarbi informacija gali patekti konkurentams, ji gali būti nepageidaujamai modifikuota arba tiesiog sunaikinta. Visa tai gali sutrikdyti organizacijos veiklą ir pridaryti nemažų nuostolių. XXI amžiuje sparčiai didėja įsilaužimų į kompiuterines sistemas per internetą skaičius. Organizacija CERT/CC (http://www.cert.org) 2000 m. užregistravo 21756 incidentų (įsilaužimai arba rimtos klaidos). 2001 m. tokių incidentų jau užregistruota 52658, t.y. 2,4 kartų daugiau. Taigi informacija yra tokia materialinė vertybė, kuri gali būti lengvai perduodama ir gaunama. Dėl to ir atsirado didesnis poreikis apsaugoti informaciją nuo nesankcionuoto priėjimo, panaudojimo, peržiūrėjimo ir platinimo.
Kompiuteriniai virusai
2010-01-19
Tai ypač gera dirva kompiuterio virusams. Todėl mokyklose, įvairiose įstaigose užkratas yra kasdieninis reiškinys. Toks aplaidumas gali baigtis labai liūdnai jei pasitaikys pavojingo viruso egzempliorius. Taigi ne tik nuo techninių ir programinių priemonių priklauso kompiuterio saugumas, o ir nuo pačių vartotojų, požiūrio ir nuostatų .
2. Virusų veikimo principai, rūšiavimas ir klasifikacija.
Virusų, skirtų tik lengvai trikdyti kompiuterio darbą požymiai ir padariniai yra lengvai pastebimi, t.y. įvairūs vaizdai ar garsai, užrašai ar pan. Tokie virusai nedaro daug žalos. Kitų rimtesnių virusų dažniausiai pasitaikantys požymiai yra:
pasikeičia command. com ir kitų sisteminių bylų dydis bei data;
lėčiau nei įprasta programa įrašoma į atmintį, neaiškus kreipimasis į diską;
neveikia kai kurios rezidentinės programos bei tvarkyklės;
anksčiau normaliai dirbusi programa nustoja veikti;
staiga sumažėja tiesioginės kreipties atmintis (RAM) dydis bei disko talpa ir t. t.
Visus virusus galima suskirstyti į kelias grupes pagal šiuos požymius:
veikimo terpę;
veikimo terpės užkrėtimo būdą;
poveikio pavojingumą
Pagal pirmąjį požymį virusai dar skirstomi į tinklo, bylų ir įkėlos. Tinklo virusai plinta kompiuterių tinklais, bylų - įsiterpia į vykdomas bylas, įkėlos - į pirmąjį diskelio ar kietojo disko sektorių. Galimi mišrūs variantai, be to, tinklais gali plisti visų tipų virusai.
Pagal veikimo terpės užkrėtimo būdą virusai skirstomi į rezidentinius ir nerezidentinius. Rezidentinis virusas užkrėtimo metu tiesioginės kreipties atmintyje palieka savo rezidentinę dalį, kuri po to perima operacinės sistemos kreipimąsi į užkrečiamus objektus ir įsiterpia į juos. Rezidentiniai virusai yra kompiuterio atmintyje ir lieka aktyvūs, kol kompiuteris išjungiamas. Nerezidentinis virusas neužkrečia kompiuterio atminties ir yra aktyvus tik tam tikrą laiką.
Pagal padarytą žalą virusai būna:
Neveiksmingi, nedarantys įtakos kompiuterio darbui, tačiau sumažinantys jo atmintį dėl viruso plitimo;
nepavojingi, tačiau sumažinantys atmintį bei pasireiškiantys grafiniais, garsiniais ar kitokiais efektais;
pavojingi, trikdantys kompiuterio darbą;
labai pavojingi, naikinantys programas, duomenis, kompiuterio darbui reikalingą informaciją, įrašytą į sisteminės atminties sritį.
3. Apsauga nuo virusų
Tam kad apsisaugotumėte nuo virusų:
įsigykite naujausias antivirusines programas ir periodiškai jas atnaujinkite (update).
periodiškai tikrinkite diskus ir darbe naudojamas disketes naujausiomis antivirusų programomis, nes naujų virusų atsiranda kasdien;
originalias disketes laikykite uždaras (write-protected) informacijai įrašyti. Tuomet virusas negalės patekti į jose esančias programas ir visuomet galėsite užkrėstąją programą pakeisti gera;
periodiškai perrašykite į disketes, magnetooptinius diskelius ar kompaktinius diskus svarbius duomenų failus tam, kad galėtumėte juos pakeisti gerais.
Pakankamai patikimas sprendimas nuo virusų yra antivirusinės programos (Symantec Norton Antivirus 2002, McAfee Antivirus), kurios sužadintos ieško kompiuteryje jau žinomų kompiuterinių virusų kodų ir pagal juos nustato viruso tipą, veikimo principą ir sunaikina jį. Tokių programų trūkumas yra tas, kad jas reikia kas dieną atnaujinti naujai atrastų virusų kodais. Kitos antivirusinės programos (Doctor Web) ieško virusų pagal jų veikimo požymius, t.y. tikrina bylas ir programų sistemines bylas, jų parametrus ir lygina juos su duomenimis esančiais ROM. Tokiu būdu sukaupiama labai įvairiapusiška virusų veikimo principų duomenų bazė. Ši programa gali surasti naujus virusus jei jų veikimo principas nedaug kuo skiriasi nuo kokių nors anksčiau kurtų, taip pat lengvai randami patobulinti virusai. Tokių antivirusinių programų trūkumas yra tas, kad tokios programos gali tik atpažinti virusą ir pranešti apie tai vartotojui, tačiau negali to viruso pašalinti.
Labai populiarus yra apsauginių sistemų rinkiniai (Symantec Antivirus Solution 7.5, Norton Internet Security 2001). Juose yra įtrauktos ir antivirusinės programos ir IDS (intrusion detection system, t.y. programos, kurios ieško įsilaužimų į sistemą ir paraneša apie tai vartotojui), ugniasienės ( firewall t.y. programos, kurios seka visus žmones, kurie yra prisijungę prie tam tikro kompiuterio ir siunčia užklausimą vartotojui ar leisti jiems būti prisijungus), taip pat tuose rinkiniuose yra ir įvairių sprendimų paramos sistemų (programų, kurios remiasi jau įvykusiais įsilaužimų atvejais ir konsultuoja vartotoją kaip elgtis vienu ar kitu atveju).
4. Dviejų pakopų virusas
Ne vienas yra gavęs „Klez“ virusą ar vieną jo atžalų – „Klez.A“, „Klez.E“, „Klez.F“ ar „Klez.H“. Yra keletas įdomių aspektų. Pirma, virusas išsiunčia daugybę įvairiausių laiškų. Jis pasiima adresus iš adresų knygutės ir dažniausiai turi idiotišką temos pavadinimą, pvz., „Japanese girl versus Playboy“, „Look, my beautiful girlfriend“ ar tiesiog „FW“. Laiško tekstas būna parašytas žargonu, o kartais jame kalbama apie patį „Klez“ virusą (kartu prisegama ir „pataisa“).
Dar painiau tai, kad virusą dažnai atsiunčia gerą vardą turinčios antivirusinės kompanijos (jei norite būti saugūs, niekada nesinaudokite pataisomis ar atnaujinimais, gautais elektroniniu paštu,- juos geriau pasiimti iš interneto svetainių). „Klez“ virusas yra be galo pavojingas, nes tai – dar vienas virusų technologijos evoliucijos žingsnis. Piktybinis „Klez“ srautas turi daugybę vardų ir plėtinių. Tačiau labiausiai nerimą kelia tai, jog net viena viruso versija ieško vartotojo kompiuteryje antivirusinės programinės įrangos ir sugadina ją taip, kad pašalinus pavojų antivirusinė kompanija rekomenduos visiškai perinstaliuoti programinę įrangą. Šio viruso kūrėjai greičiausiai tiria aplinką sudėtingoms dviejų pakopų virusų atakoms ateityje, kurios gali būti surengtos pasinaudojant dvigubu virusu – supinančiu dvi iš pažiūros nekaltas gijas į kažką itin žalingo.
Galimybės yra neribotos. Tačiau pagrindinės žiniasklaidos priemonės „Klez“ skiria mažai dėmesio ir „nurašo“ jį, lyg šis būtų tiesiog įkyrus nepatogumas. Nesigirdėjo, kad kas nors tirtų „Klez“ atsiradimo šaltinį. Galima tik teigti, jog virusą galėjo finansuoti vyriausybės. Anot Rusijos antivirusinės kompanijos „Kaspersky Lab“, naujausias „Klez“ variantas H labiausiai paplito Austrijoje, Kinijoje, Čekijoje ir Japonijoje. Tiesa, dviejų pakopų koncepcija įsilaužėliams – nenauja. Tokiu būdu veikia daugelis Trojos arklių rengiamų atsisakymo aptarnauti (DoS) atakų. Kompiuteris apkrečiamas kuo nors iš pažiūros nekaltu, o paskui staiga tas „kažkas nekaltas“ gauna nurodymą iš centro vykdyti „DoS“ ataką. Šis variantas gali būti tiesiog testas.
Faktas, kad virusas kėsinasi į antivirusinę programinę įrangą, labiausiai kelia nerimą – norima pašalinti gynybą prieš tikrąją ataką. Vartotojai privalo turėti galvoje, kad jie yra pažeidžiami nepaisant to, ką sako antivirusinė programa.
5. Virusas “NIMDA”
Pavadinimas “Nimda” sudarytas iš žodžio administratorius pradžios, parašius ją atvirkštine tvarka (Admin - Nimda). Šis virusas taip pavadintas dėl to, kad sugeba atlikti tam tikras administratoriaus funkcijas. “Nimda”, patekęs į pagrindinį tinklo kompiuterį, ne gadina jame esančių programų ir informacijos, o intensyviai siųsdamas užkrėstus laiškus, lėtina tinklo darbą. Firma “Symantec” šį virusą priskiria pačiai aukščiausiai — ketvirtai pavojingumo kategorijai. Jis puola neapsaugotus pagrindinius interneto tinklo kompiuterius (Web IIS) ir asmeninius kompiuterius, į kuriuos įdiegta “Internet Explorer” (5.0 ir 5.01), “Outlook” ar “Outlook Express” programa. Puldamas pagrindinį tinklo kompiuterį, virusas prisitaiko vienaip, o darbo stotį — kitaip. Patekęs į IIS pagrindinį tinklo kompiuterį, “Nimda” pakeičia bylų tipą į .htm, .html arba .asp. Tinklalapio lankytojams jis įteikia “dovanėlę” — viruso kopiją, pavadintą readme.eml, kuri lengvai užkrečia kompiuterį, nes *.eml bylas “Outlook” atverčia automatiškai. Kompiuterį virusu “Nimda” taip pat galima užkrėsti sužadinus elektroniniu paštu gaunamas bylas readme.exe (.com,. wav). Adresatą “Nimda” randa “Outlook” adresų knygelėje. Virusas “Nimda” labiausiai paplitęs Azijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje.
Kompiuteriniai tinklai 2
2010-01-19
Kai dauguma tinklo mazgų yra terminalai, centrinis greitaeigis didysis kompiuteris (mainframe), vadinamas valdančiuoju kompiuteriu (host computer). Kai tinklo mazgai yra asmeniniai kompiuteriai, centrinis kompiuteris paprastai esti mikrokompiuteris, turintis didelės talpos diskus, kurie naudojami mazgų informacijai saugoti. Tokio tipo centrinį kompiuterį galima vadinti bylų baze (file server).
Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai vienu metu gali naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jeigu jo darbas dėl kurių nors priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes tinklos mazgai tiesiogiai tarpusavyje sujungti.
Iš kelių pavienių žvaigždinių tinklų sudarius vieną kelių lygių sistemą, gaunamas vadinamasis hierarchinis tinklas (hierarchical network). Tokiom tinklo aukštesniojo lygio mazgai yra žemesniojo lygio kompiuteriai.
Magistralinis tinklas
dauguma vietinių tinklų yra magistraliniai arba žiediniai. Visi magistralinio tinklo kompiuteriai sujungiami viena magistrale - susuktų laidų pora, koaksialiniu arba optiniu kabeliu. Magistralėje vienu metu gali būti tik vieno kompiuterio siunčiama informacija. Galimi du kompiuterio prijungimo prie magidtralės būdai: centralizuotas ir laisvas.
Pirmuoju būdu, kuris yra tipiškas vietiniams tinklams, vienas tinklo kompiuteris išskiriamas kaip vedantysis (boss computer), kuris pagal nustatytą algoritmą sprendžia ir duoda nurodymus, kada ir kas gali jungtis prie magistralės.
Antrojo, dar vadinamo “tuščio lango” jungimo būdo (CSMA/CD - Carrier Sense Multiple Access with Colosion Detection) esmė yra tokia:
1) kiekvianas kompiuteris per magistralę gali “girdėti” visus kitus tinklo kompiuterius.
2) jeigu magistralėje yra “tuščias langas”, t.y. niekas nesiunčia informacijos, galima pradėti siųsti savąją. Jeigu magistralė užimta, reikia laukti, kol “tuščias langas” atsiras.
3) vienu metu “tuščią langą” gali užfiksuoti keli kompiuteriai, todėl tuo pačiu metu magistralėje gali atsirasti duomenys, keliaujantys iš kelių šaltinių.
4) informacija siunčiama porcijomis, po kiekvienos jų “išklausant” magistralę: jeigu joje yra tik siunčiama informacija, galimasiųsti sekančią porciją, jeigu magistralėje informacijos yra daugiau, negu buvo išsiųsta, vadinasi, tuo pačiu metu dirbo ne vienas siuntėjas, ir anksčiau siųstą porciją reikės pakartoti užfiksavus kitą “tuščią langą”.
Vienas iš plačiau naudojamų magistralinių tinklų yra Ethernet. Tai JAV kompanijų Dec, Intel ir Xerox idėjų, paiūlytų dar 1974 m., relizacija, kuriai labai artimas ISO DIS 8802.3 standartas, nustatantis mechanines ir elektrines fizinio informacijos perdavimo charakteristikas. Kad įvairių gamintojų sukurti įrenginiai galėtų dirbti drauge Ethernet tinkle, jiems nustatyti gana griežti reikalavimai ir apribojimai:
1) perdavimo greitis - 10 Mbps
2) kompiuteriai nuo magistralės gali būti ne toliau, kaip už 50 metrų.
3) magistralė gali būti sudaryta iš atskirų segmentų, kurių kiekvieno ilgis neviršija 2500 metrų.
4) tarp bet kurių tinklo kompiuterių gali būti ne daugiau 5 magistralės segmentų.
5) viename tinkle gali būti iki 1024 kompiuterių.
6) tinkle galima naudoti vieną iki 1000 metrų ilgio ryšio liniją su signalų stiprintuvais abiejuose galuose, jeigu bendras šios linijos ir prijungtos magistralės ilgis neviršija 2500 metrų.
Žiedinis tinklas
Tokio tinklo magistralėje kiekvienas kompiuteris yra įjungtas taip, kad galėtų ne tik siųsti ir priimti jam skirtą informaciją, bet ir retransliuoti toliau tą jos dalį, kuri adresuota ne jam. Tam, kad, dugedus kuriam nors kompiuteriui, žiedinis ryšys nenutrūktų, retranslaivimo stiprintuvai paprastai atskiriami nuo paties kompiuterio. Paprasčiausiu atveju žiediniame tinkle būtų galima dirbti “tuščio lango” būdu. Tačiau tik tol, kol kuris nors siuntėjas apsirikęs nurodys tinkle nesančio gavėjo adresą. Tuomet informacija keliaus ratu - kiekvienas kompiuteris ją vis perdavinės sekančiam. Šis atvejis rodo, kad tokiame tinkle reikalingas tam tikras centralizuotas valdymas - kažkas turi sekti ir pašalinti “niekieno” informaciją ir pranešti apie tai siuntėjui.
Praktikoje naudojami keli žiedinio tinklo variantai. Populiariausieji jų - tai Kembridžo žiedas (Cambridge ring) ir žymėtasis žiedas (Token ring).
Kembridžo žiedo esmė yra ta, kad tinkle keliauja tik vienas fiksuoto dydžio informacijos minipaketas, atliekantis voko vaidmenį. Kiekvienas žiedo kompiuteris, gavęs tokį voką, patikrina nurodytą gavėjo adresą. Jeigu informacija adresuota jam, ji perskaitoma. Jeigu tas kompiuteris turi siunčiamos informacijos, ji “įdedama” į voką ir “užrašomas” naujas gavėjo adresas, jeigu ne - žiedo kaimynui perduodamas tuščias vokas. Visais atvejais informaciją galima persiųsti tik turint tuščią voką. Voko judėjimą kontroliuoja specialus kompiuteris, vadinamas monitoriumi, kuris ir pašalina “niekieno” laiškus, informuodamas apie tai siuntėjus.
Žymėtasis žiedas sukurtas apie 1986 metais IBM kompanijoje ir skirtas asmeniniams kompiuteriams. Tokiame žiede keliauja ne vokas, o žymė - leidimas perduoiti informaciją. Tik gavus šią žymę, informacija gali būti siunčiama gavėjui. Aišku, kad siunčiant “nesiklausom” magistralės, nes žiede yra tik viena žymė, o tai reiškia, kad tuo pačiu metu informaciją gali siųsti ttik vienas tinklo abonentas. Perdavus visus duomenis, žymė siunčiama žiedo kaimynui. Panašiai kaip Kembridžo žiede, vienas kompiuteris čia seka žymės judėjimą bei naikina nesančių adresatų informaciją.
Kadangi žiediniuose tinkluose vienas kompiuteris turi atlikti centralizuoto valdymo funkcijas, tinklų darbo patikimumą lemia monitorių darbas.
Globalinis tinklas
Šį tinklą sudaro mažesnių (vietinių) tinklų visuma. Vietiniai tinklai (toliau jie vadinami globaliojo tinlko sistemomis) tarpusavyje gali skirtis technine bei programine įranga. Todėl labai svarbu užtikrinti vienodą informacijos supratimą visose tinklo sistemose.
Du nutolę vartotojai gali bendrauti dviem būdais: persiųsti informaciją tiesiogiai sujungtomis fizinio ryšio grandinėmis arba perduodami ją atskiromis porcijomis per tarpines tinklo sistemas. Pagal tai globalieji tinklai skirstomi į komutuojamųjų grandinių tinklus (Circuit Switched Networks) ir komutuojamųjų paketų tinklus (Packet Switched Networks).
Ryšio seansas komutuojamųjų grandinių tinkle yra tapatus telefoniniam dviejų abonentų pokalbiui. Linijos naudojimo intensyvumas ir ja perduodamos informacijos turinys priklauso tik nuo dialogo dalyvių. Aišku, kad abiejų galų siuntimo ir priėmimo įranga turi būti suderinta, o abonentai turi abiem suprantama kalba. Didžiausias tokio tinklo privalumas yra duomenų perdavimo operatyvumas, nes nėra informacijos keitimų. Trūkumai yra šie: gali bendrauti tik identiškų tinklo sistemų abonentai, ryšio linija gali būti neefektyviai naudojama.
Ryšį komutuojamųjų paketų tinklu galima palyginti su abipusiu telegramų siuntinėjimu. Perduodant duomenis turi būti žinomas gavėjo adresas. Skirtingos tinklo sistemos gali naudoti skirtingas adresavimo formas ir duomenų vaizdavimo pavidalus. Tačiau kiekvienoje sistemoje tai turi būti suderinta, pakeičiant gaunamą informaciją į sistemoje priimtą išraišką. Šias funkcijas atlieka tarp skirtingų sistemų esančios sąsajos (gateway). Visa perduodama informacija yra skaidoma į atskirus blokus, vadinamus paketais (iš čia kilęs ir tinklo pavadinimas). Kiekviename jų yra gavėjo adresas ir suomenys. Visuose tinklo mazguose tikrinami paketų adresai, pagal kuriuos nustatoma, kuris paketas į kurį mazgą turi būti perduotas. Tokiu būdu paketai gali keliauti per sistemas tol, kol pasieks adresatą. Pagrindinis komutuojamųjų paketų tinklo privalumas yra tas, kad jame gali bendrauti visiškai skirtingų tinklo sistemų abonentai. Be to, tinklo įranga užtikrina efektyvų ryšio kanalo naudojimą, nes jis užimamas tik tuomet, kai perduodami duomenys. Natūralu, kad informacija tokiame tinkle bus perduodama lėčiau negu komutuojamųjų grandinių tinkle, nes, persiunčiant per skirtingas tinklo sistemas, ją reikia transformuoti.
Komutuojamųjų paketų tinklai yra paplitę visame pasaulyje: JAV - tinklai Telenet, Tymnet; Europos Sąjungoje - tinklas Euronet; Skandinavijoje - tinklai Datapak, Telepak, Finnpak. 1992 metais. Šioje srityje lietuviai neatsiliko - 1992 metais buvo pradėtas kurti akademinių organizacijų tinklas Litnet, metų pabaigoje jungęs tris vietinius tinklus - Mokslų Akademijos, Kauno technologijos universiteto ir Vilniaus universiteto. Kaip taisyklė, tokie tinklai turi sąsajas su kitais globaliniais tinklais.
Internet
Absoliučiai didžiausias pasaulyje kompiuterinis tinklas yra Internet, kurio abonentais yra per 50 milijonų abonentų visame pasaulyje. Lietuvoje 10000 gyventojų tenka 5 kompiuteriai, prijungti prie Internet’o. Latvijoje šis skaičius yra 23, Estijoje - 55. Kalbant apie Internet’ą, dažniausiai turimi galvoje ne visi kompiuteriniai tinklai. Tačiau Internet’o apibrėžimas yra ne vienareikšmis. Pvz. Internet’ui paprastai nepriskiroiami komerciniai tinklai, t.y. ta dalis pasaulio kompiuterių tinklo, kurioje informacija ir kitos paslaugos perkamos ir pasrduodamos. Tai lyg ir biblioteka, kurioje skaitytojo mokestis priklauso nuo perskaitytų (arba pasineštų namo) knygų skaičiaus ir laiko, praleisto bibliotekoje. Tačiau komercinių tinklų vartotojai gali patekti į Internet’ą ir tapti jo vartotojais. Ir priešingai, Internet’o vartotojas, sumokėjęs uč komercinio tinklo paslaugas, gali iš Internet’o patekti į komercinį tinklą.
Į Internet’ą įsijungęs kompiuterių tinklas arba tiesiog atskiro kompiuterio šeimininkas kuria savo bibliotekas ir kitas paslaugas, jas dalija savo ir apskritai viso Internet’o vartotojams. Savo ruožtu šio tinklo (ar pavienio kompiuterio) vartotojai nemokamainaudojasi kituose tinkluose sukaupta informacija. Tiesa, reikia mokėti už naudojimąsi telefono linijomis, taip pat - už kompiuterių tinklą aptarnaujančios organizacijos darbą. Tačiau pati informacija, kaip ir jos apdorojimo bei paieškos sistemos, yra nemokama.
Internet’as - tai beveik visas pasaulio šalis apimantis reiškinys, turintis tik sąlyginį vadovavimą. Lietuvoje taip pat yra tarnybinės stotys - Internet’o paslaugų tiekėjai. Tai “Aiva sistema”, “Elneta”, “Omnitel”, “Nerisena”, “Penki kontinentai” ir kt.
Kompiuteriniai tinklai
2010-01-19
Vykę IBM serverių techniniai sprendimai ir LOTUS NOTES įvairiapusiškos galimybės grupinio darbo organizavimo ir duomenų bazių pateikimo srityje leidžia nesunkiai realizuoti pagrindinius įmonės darbo automatizavimo uždavinius. Nuotolinio administravimo funkcija realizuota panaudojant Netfinity Manager programinę įrangą (vėlgi ši programinė įranga, kaip ir LOTUS NOTES pateikiama nemokamai kartu su IBM Netfinity serveriais). Serveryje esančių duomenų apsaugą užtikrina dubliuojantis diskų masyvas, nepertraukiamo maitinimo šaltinis įgalina išvengti atsitiktinių maitinimo įtampos sutrikimų (kaip žinia, tai viena iš dažniausiai pasitaikančių kompiuterių gedimų priežasčių). DLT tipo rezervinio kopijavimo įrenginys leidžia archyvuoti visą informaciją į vieną kasetę. Rezervinės kopijos saugomos už įmonės ribų. Šioje sistemoje panaudota MS Proxy Server programinė įranga atskiria vidinį įmonės tinklą nuo išorinio Internet tinklo,blokuodama galimybę įsiskverbti pašaliniams.
Dažnai kyla klausimas kokį ryšio kanalą ir Interneto paslaugų tiekėją pasirinkti. Čia reikia įvertinti keletą dalykų. Kam bus naudojamas Interneto ryšys, kiek žmonių naudosis vienu metu, ar bus reikalinga visą laiką būti prisijungus ar pakankama tik tada, kada reikia? Jei reikia ištisinio ryšio, teks pasirinkti ryšį per skirtąsias linijas. Šiuo atveju galime turėti iki 2Mbps pralaidumą, jeigu tik Interneto paslaugų tiekėjas sugeba realiai tokį užtikrinti. Dažnai užtenka ir mažesnio greičio 64 Kbps arba tik 38.8 Kbps. Jeigu veiklos specifika nereikalauja ištisinio ryšio, patogu pasinaudoti ISDN ryšio sprendimais. ISDN ryšys užtikrins nepriekaištingą Internet ryšio kokybę bei suteiks papildomų galimybių (vaizdo konferencijos, skambinančiojo numerio atpažinimas, keletas vartotojo numerių, skambučio peradresavimas, pranešimas pokalbio metu, duomenų srauto siuntimas ir pokalbis vienu metu ir kt.). Nenagrinėdami visų techninių niuansų, tiesiog paminėsime, kad pasirinkus bazinės spartos ISDN ryšio kanalą turėsime du 64 Kbps greičio kanalus, kurie gali būti naudojami tiek kartu, sukuriant 128 Kbps pralaidumo ryšio kanalą, tiek ir kiekvienas atskirai.
Apžvelgtos lokalinio tinklo topologijos yra pagrindinės. Jų pagrindu formuojama konkreti realaus tinklo struktūra, kuri dažniausiai būna apjungtos pagrindinės topologijos. Optimali tinklo struktūra bus tokia, kuri geriausiai atitiks organizacijos, kurioje įrengtas tinklas, poreikius ir galimybes. Todėl įrenginius gaminančios firmos gamina tokius įtaisus, kad lengvai galima būtų apjungti skirtingų topologijų tinklus.
Lokaliniam tinklui būdingi požymiai:
-lengvas tinklo konfigūravimas;
-greitaeigių skaitmeninių duomenų perdavimo kanalų naudojimas;
-aukštas tinklo vartotojų tarpusavio sąveikos lygis;
-tinklo išdėstymas organizacijos teritorijoje, kurioje yra visi informaciniai srautai;
-tinklinių įrenginių nedidelė kaina.
Šynos topologija dažniausiai instaliuojama nedideliuose, paprastuose arba laikinuose tinkluose. Tokia topologija gerai dirba nedideliuose tinkluose. Šyna reikalauja mažiau kabelio kompiuterių sujungimui ir todėl pigesnė. Šynos topologiją lengva išplėsti. Trūkumai: intensyvus tinklinis trafikas žymiai sumažina tokio tinklo našumą. Tinklą su šynos topologija sunku tikrinti.
Žvaigždinis sujungimas naudojamas sutelktuose tinkluose, kuriuose galiniai taškai pasiekiami iš centrinio mazgo. Tai neblogai tinka tais atvejais, kai numatytas tinklų plėtimas ir reikalingas aukštas patikimumas. Tokio tinklo labai paprasta modifikacija ir lengvai prijungiami papildomi kompiuteriai, nepažeidžiant likusio tinklo. Vieno kompiuterio sugedimas nebūtinai daro įtaką visam tinklui. Trūkumai: sugedus centriniam koncentratoriui visas tinklas tampa nedarbingu.
Žiediniame tinkle kiekvienas kompiuteris sujungtas su sekančiu, o paskutinis su pirmu. Kadangi visi kompiuteriai gali vienodai prieiti prie markerio, todėl nei vienas iš jų negali monopolizuoti tinklo. Trūkumai: sugedus vienam kompiuteriui tinkle, tai gali įtakoti viso tinklo darbingumui. Žiedinės topologijos tinklą sunku diagnozuoti. Norint prijungti arba pašalinti kompiuterius iš tinklo reikia išardyti tinklą.
Kadangi vienas iš linijos trūkumų tas, kad sugedus vienam kompiuteriui, gali nutrūkti viso tinklo darbas, todėl daromas dvigubas žiedas.
Medžio topologija charakterizuojama daugybe ryšių tarp įtaisų. Dauguma medžio topologijos tinklų nėra tikroji medžio struktūra, o yra hibridiniai medžio topologijos tinklai.
Medžio topologijos tinklus paprasta diagnozuoti ir jie ypatingai patvarūs. Gausybė jungčių leidžia perduoti informaciją skirtingais maršrutais. Pagrindinis medžio tipo tinklo struktūros privalumas yra patikimumas. Ryšio kanalo pralaidumas. Trūkumai: padidėjus įrenginių skaičiui, medžio topologijos tinklo instaliavimas tampa sunkus.
Šiandien galime sutikti tinklų,, kuriuose derinami šinos, žvaigždinė ir žiedinė topologijos.
Kompiuteriai Lietuvoje
2010-01-19
Aplink mus gausybė informacijos.Moksleiviui,
norinčiam viską žinoti,bankininkui,atliekančiam
operacijas su pinigais,policininkui,ieškančiam
nusikaltėlio,kitų profesijų žmonėms reikia
apdoroti,perduoti,saugoti informaciją.Todėl žmonės ieško būdų,kaip geriau ją surasti,
apdoroti išsaugoti.Vienas iš paieškos rezultatų,
užvaldęs pasaulį,yra kompiuteris.
Asmeninio kompiuterio gebėjimas automatizuoti ne tik staklių,bet ir protinį žmogaus darbą,palyginti nedidelė kaina šiandien pasaulyje sukėlė tikrą jų pirkimo bumą.
Kompiuterių sparčiai daugėja,juos įsigija ne tik
įstaigos ar mokyklos,bet ir daugelis šeimų.
Asmeninis kompiuteris tampa svarbiu požymiu,
apibūdijančiu visuomenės išsivystymo lygį.
Pirmieji elektroniniai skaičiavimo aparatai
buvo sukurti penktojo dešimtmečio pradžioje.
Jie buvo didžiuliai,dirbo lėtai ir nenašiai.
Dabartiniais laikais kompiuteriai priskiriami buitiniams daiktams.Šiandien kompiuteriai yra
žmogaus pagalbininkai visose gyvenimo srityse.
Lietuvoje kompiuteriai pasirodė baigiantis
šeštajam dešimtmečiui.Jie buvo lempiniai,labai dideli ir nepatikimi,be to,sudėtinga ir brangi jų
eksplotacija.1954-1958 metais Vilniaus elektros
skaitiklių gamykla gamino pirmąsias skaičiaviavimo mašinėles „Vilnius“ su elektromagnetinėmis relėmis,1960m.pirmąjį kompiuterį įsigijo Mokslų AkademijosFizikos ir matiamatikos institutas.1961m. jis buvo pradėtas eksplotuoti:atliko10000 aritmetinių veiksmų per sekundę .1963m. Vilniaus universitete ir Kauno politechnikos institute
(dabartiniame Kauno technologijos universitete)
ėmė veikti kompiuteriai „Minsk-14“,o nuo 1971m. – „Minsk-22“.
1964m.Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla pradėjo gaminti pirmuosius lietuviškus kompiuterius „Rūta“.
Vieni pirmųjų kompiuterius DVK mokymo tikslams ėmė naudoti Šiaulių 13-osios vidurinės
mokyklos mokytojai (šiuos kompiuterius mokyklai padovanojo „Nuklono“ gamykla).
1986 metais „Nuklonas“ pradėjo gaminti buitinius ir mokyklinius mikrokompiuterius
BK 0010Š.Tais pačiais metais Kauno politechnikos institute kartu su Kauno radijo
matavimų technikos MTI mokslininkais pirmasis
orginalus lietuviškas asmeninis komiuteris.
Klaviatūra (2)
2010-01-19
Rašomoji klaviatūra, tastatūra (liet. mygtukynas, spaudyklė) – įrenginys, skirtas duomenims į kompiuterį ar kitą įrenginį įvesti. Sudaryta iš mygtukų ir (dažniausiai) kontrolerio.
Muzikinė klaviatūra – kai kurių muzikinių instrumentų dalis, skirta garso išgavimui, pavyzdžiui, klavišiniai instrumentai (pianinas, fortepionas, klavesinas).
Spausdinimo klaviatūros istorija
Pirmosios klaviatūros atsirado kartu su rašomosiomis mašinėlėmis ir buvo neatskiriama jų dalis. Klavišai būdavo mechaniškai sujungiami su raidžių spausdinimo mechanizmu. Vėliau sukurtų kompiuterių klaviatūrų mygtukai veikia kaip elektros grandinių jungikliai, kurių būseną keliasdešimt ar kelis šimtus kartų per sekundę patikrina klaviatūros kontroleris. Pastarasis, nustatęs, kad tam tikras klavišas yra nuspaustas (įjungtas), pasiunčia į kompiuterį nuspausto mygtuko kodą.
„Halfkeyboard“ klaviatūra.
Klaviatūras, daugiausiai naudojamas kartu su kišeniniais kompiuteriais arba kitais nešiojamaisiais prietaisais, galima išskirti į atskirą grupę. Pagrindinės tokio tipo klaviatūrų tobulinimo kryptys - tai matmenų bei svorio mažinimas. Visa tai daroma įvairiais būdais.
Klaviatūra
2010-01-19
RTY klaviatūros išdėstymas yra artimas rašomosios mašinėlės klaviatūros išdėstymui. Ji, kaip ir rašomosios mašinėlės klaviatūra, turi tik du lygius. Dėl to į ją nepateko daugelis kompiuterio vartotojui reikalingų ženklų: raidės Q, W ir X, ženklas @ ir kt. Dėl to ši klaviatūra yra nepilnavertė ir gali būti vartojama tik kaip papildoma priemonė lietuviškiems rašto ženklams surinkti greta kurios nors kitos valstybės klaviatūros.
Ergonominėje klaviatūroje raidės išdėstytos atsižvelgiant į jų dažnius bei gretimumus lietuviškame tekste. Tačiau ji turi taip pat tik du lygius ir dėl to joje nėra daugelio kompiuterio vartotojui reikalingų ženklų. Ji praktiškai nenaudojama.
Ženklų aibė
Svarbiausi skyrybos ženklai dėstomi viršutinės eilės pirmajame lygyje.
Daugelis kompiuterio klaviatūrų turi skaitmenų sritį, esančią dešinėje pusėje .Ši dalis imituoja skaičiuotuvo klaviatūrą, kuria galima rinkti skaičius ir aritmetinių operacijų su jais ženklus.
Vadinamąjį QWERTY klaviatūros klavišų išsidėstymą pasaulis pirmąkart išvydo prieš daugiau nei 130 metų - 1873 metais pagamintoje pirmojoje spausdinimo mašinėlėje. Įdomu, kad po šitiek laiko mygtukų išsidėstymas pasikeitė minimaliai - atsirado keliolika klavišų specifinėms kompiuterio funkcijoms valdyti.
Originalioji QWERTY klaviatūra buvo tyčia sukurta taip, jog prilėtintų teksto rinkimą. Šios savybės dėka spausdinimo mašinėle dirbančiam žmogui mažėjo grėsmė padaryti klaidų, kurias ištaisyti - sudėtingiau, nei dabartinių kompiuterių klaviatūroje spustelėti "Backspace".
5 Ženklų sritis
5.1 Ženklų sritį sudaro pagrindinė klaviatūros dalis ir valdymo klavišai.
5.2 Pagrindinėje klaviatūros dalyje grafiniams ženklams įvesti skirti 47 klavišai, o tarpo ženklui – vienas klavišas.
5.3 Klavišų išdėstymo ir identifikavimo schema pateikta paveiksle. Klavišų eilės žymimos iš apačios į viršų – A eilė, B eilė, C eilė, D eilė ir E eilė, o klavišai eilėse – nuo 00 iki 12. Klavišo padėtį klaviatūroje apibūdina eilės ir stulpelio, kurių sankirtoje yra klavišas, žymenys. Šie du žymenys yra klavišo identifikatorius.
PASTABA. Klavišas B00 gali būti E13 pozicijoje.
Kas yra informacija
2010-01-19
Informacijoje susideda iš:
Žinių.
Duomenyų.
Komunikacijos.
Informacijos vertės.
Informacijos kiekio augimo.
Informacijos senėjimo.
Informacijos sklaidos.
Informacija
Informacija – objektyviai egzistuojantis pasaulio reiškinys.
Informacija daro įtaką žmonių santykiams, visuomenės gyvenimui, ji pasireiškia žmonių bendravime – komunikacijoje.
JAVA programavimo kalba
2010-01-19
Objektų saugyklos
Pagrindinės informacijos saugyklos yra:
1. Registrai. Jie yra procesoriaus viduje, todėl tai pats sparčiausias išrinkimo tipas. Deja, registrų skaičius labai ribotas. Jais pagal poreikius manipuliuoja tik pats kompiliatorius.
2. Stekas. Yra RAM’e (tiesioginės kreipties atmintyje). Procesorius saugo nuorodą į šį steką, ir, vaikštant “aukštyn”/”žemyn”, informacija įrašoma ir paimama. Gana greitas būdas (antras po registrų). Šiaip jau Java pačių objektų steke nesaugo, nes reikėtų nuolat perskaičiuoti objektų dydžius, perstumiant steko nuorodą „aukštyn”/„žemyn”. C++ tai galima.
3. Krūva (heap - „netvarkusis masyvas”). Yra RAM’e. Tai ir yra ta vieta, kur saugomi visi Java programos objektai. Pagrindinis privalumas tas, kad kompiliatoriui nereikia žinoti kiek kiekvienas objektas užima vietos. Su new sakiniu sukurtas objektas vykdymo metu automatiškai pateks į „krūvą”. Aišku, operacijos sulėtės.
4. Statinė atmintis. Ji taip pat yra RAM’e, tik specialiai tam skirtoje vietoje. „Krūvoje” esantys tuo momentu nebereikalingi objektai gali būti šiukšlių rinktuvo automatiškai pašalinti, o statiniai objektų elementai išlieka iki programos darbo pabaigos. Tokie elementai sukuriami naudojant atributą static.
Paprastieji tipai. Vis dėlto elementariems aritmetiniems veiksmams paspartinti Java turi ir paprastų duomenų tipų (byte, int, double, ...). Tai nėra objektai, todėl jiems sukurti nereikia new sakinio. Jų įvedimo priežastis ta, kad tokiems elementariems objektams sukurti ir padėti į „krūvą” būtų sugaištama per daug laiko. Paprastųjų tipų kintamieji saugomi steke.
Kiekvienam procesui Java turi atskirą steką.
Nepriklausymas nuo asmeninio kompiuterio (PC) architektūros
Daugumos programavimo kalbų galutinis produktas yra vykdomasis (.exe tipo) modulis, susidedantis iš konkrečių instrukcijų PC procesoriui. Tačiau Windows sistemos dažniausiai naudoja Intel firmos procesorius, Macintosh sistema naudoja Motorola arba PowerPC procesorius ir t.t. Be to, kiekviena sistema (Windows,Unix, Linux) naudoja savas papildomas bibliotekas. Todėl klasikinė schema
Kodas Kompiliatorius Redaktorius vykdomasis failas (*.exe) PC
turi vieną gana didelį trūkumą – vienos sistemos produktas dažnai neveikia kitoje sistemoje.
Šio trūkumo neturi programa, parašyta Java kalba. Esmė ta, kad čia negeneruojamos instrukcijos procesoriui, bet programos tekstas (kodas) kompiliuojamas į specialų objektinį kodą, vadinamą baitkodu. Šį kodą toliau skaito ir vykdo Java abstrakti virtualioji mašina (JVM), kurią turi kiekviena kompiuterinė sistema. Taigi turime tokią schemą:
Kodas Kompiliatorius bait-kodas JVM
Java abstrakti virtualioji mašina JVM
JVM – tai speciali Sun Microsystems firmos programa (bait-kodo interpretatorius), parašyta kiekvienai operacinei sistemai atskirai. Tai JRE (Java Runtime Environment). Ji itraukta į populiariausių naršyklių sudėtį (Microsoft Internet Explorer, Netscape Navigator, Opera), į JDK (Java Development Kit ). Ją galima įdiegti ir atskirai.
JVM jau gaminama ir atskiromis mikroshemomis. Taigi ją galima įdėti ne tik į PC, bet ir į TV stotis, o ateityje ir į buitinius prietaisus.
Daugiaprocesė
Programa tuo pat metu gali vykdyti keletą procesų (thread). Daugiaprocesiškumas yra organizuotas objektų lygmeniu – kiekvienas procesas yra atskiras objektas. Panaudojant synchronized modifikatorių resursai „užrakinami” (būtų blogai, jei keli procesai vienu metu rašytų informaciją į tą patį failą).
Programų saugumas
Saugumas užtikrinamas keliais lygiais. Tai ypač svarbu apletams (specialaus tipo taikomoji programa), nes jie plačiai naudojami interneto puslapiuose. Tam yra net speciali klasė java.lang.SecurityManager su eile metodų.
Programinis lygis:
- kadangi nėra adresų aritmetikos, tai neįmanoma programiškai sugadinti atminties;
- neįmanoma perpildyti masyvo;
- negalima ne tik rašyti, bet ir skaityti informacijos už masyvo ir eilutės ribų (todėl Java kalboje eilutė String nemodifikuojama).
Baitkodo tikrintojas patikrina:
- ar neperpildytas stekas;
- ar su objektais neatliekamos draudžiamos operacijos;
- ar tinkamai naudojami registrai;
- ar teisingai keičiami kintamųjų tipai.
„Smėlio dėžės” principas apletui: „įtartina” (neturinti skaitmeninio parašo)
programa kaip vaikas įkeliama į smėlio dėžę ir negali :
- skaityti/rašyti failo iš/į jūsų (kliento) PC;
- išmesti, pervardyti, kurti naujų failų ir t.t. kliento PC.
Vykdant apletą ne per tinklą, bet vietinėje failų sistemoje, didesnė dalis šių apribojimų netaikoma. Dar didesnes teises turi apletų paleidimo programa appletviewer.exe.
Situacijų valdymas (exception)
Nepageidautina situacija (klaida) – tai Java objektas, kuris sužadinamas klaidos vietoje ir vėliau gali būti „pagautas” ir apdorotas programoje. Taigi susidarius nepageidaujamai situacijai, pavyzdžiui, kai indeksas yra už masyvo ribų, galima ją „sugauti”, apdoroti ir tolesnius veiksmus jau nukreipti norima linkme. Tai nėra tas pats kaip tokių situacijų „gaudymas” naudojantis grąžinamomis reikšmėmis ar papildomais požymiais-kintamaisiais, kai galima tiesiog patingėti tai atlikti (arba blogai atlikti). Privalumas tas, kad kai kurių situacijų Java praleisti neleis – jas privalu kažkur apdoroti.
Objektinis programavimas Java kalba
Dar pačiai pirmajai objektinio programavimo kalbai Smalltalk Alan Kay suformulavo šiuos penkis objektinio programavimo (OP) principus:
1. Viskas yra objektas. Objektas ir saugo duomenis, ir atlieka operacijas su jais (duomenų ir metodų sujungimas į visumą).
2. Programa – tai grupė objektų, bendraujančių per pranešimus (pranešimu galima laikyti ir objekto metodo iškvietimą).
3. Kiekvienas objektas turi savąją atmintį, susidedančią iš kitų objektų (kompozicija - objekto viduje naudojami prieš tai sukurti objektai).
4. Kiekvienas objektas yra kurio nors tipo (klasės).
5. Tam tikros grupės objektai gali priimti tuos pačius pranešimus (paveldėjimas).
Pabandykime perfrazuoti šiuos OP principus Java kalbos požiūriu.
Duomenų ir metodų sujungimas į visumą (encapsulation)
Duomenų ir jų apdorojimo metodų sujungimas į visumą Java kalboje atliekamas naudojant klasę. Taigi klasė yra tipas arba objekto šablonas, kurį sudaro duomenys ir metodai. Objektas jau yra realus klasės egzempliorius kompiuterio atmintyje. Objekto modelį galime pavaizduoti kaip kapsulę:
Taigi sudarius A klasę, joks realus objektas atmintyje dar nesukuriamas:
class A {
// klasės turinys
}
Objekto dar nėra ir paskelbus A klasės tipo kintamąjį x:
A x;
Objektas gali būt sukurtas ir sakiniu new:
x = new A(); //Objektas sukurtas!
// arba iš karto:
A x = new A();
Taigi objektas sukuriamas dinamiškai programos vykdymo metu sakiniu new:
KlasėsVardas objektoVardas = new KlasėsVardas();
Arba dviem etapais :
KlasėsVardas objektoVardas;
ObjektoVardas = new KlasėsVardas();
Klasei galima sukurti neribotą skaičių objektų.
Grižkime prie kapsulės. Jis turi būti uždaras. Pirma, tai užtikrina duomenų apsaugą, nes vartotojas gali atlikti su duomenimis tik tas operacijas, kurias jam leidžia tam skirti metodai. Antra, programuotojas-vartotojas gali rašyti programas „aukštesniu” lygiu, t.y. jis visiškai pasitiki esamais metodais ir jam nebereikia leistis į smulkmenas ir jų tikrinti. Ir trečia, programų (metodų) pakeitimai ir atnaujinimai programuotojui-vartotojui visai neturi reikšmės.
Paveldėjimas (inheritance) ir kompozicija
Tai klasės sugebėjimas paveldėti protėvių klasės duomenis ir metodus. Literatūroje vartojama daug skirtingų terminų. Pagrindinė klasė vadinama paveldimąja klase, superklase, protėvių klase, bazine arbs tėvo klase. Analogiškai naujoji klasė vadinama paveldinčiąja klase, subklase, palikuonių klase, išvestine arba vaiko klase. Mes vartosime terminus tėvo klasė ir vaiko klasė.
Taigi vaiko klasė paveldi visus matomus (ne private tipo) tėvo klasės metodus ir kintamuosius. Visos Java klasės yra kilusios iš java.lang.Object klasės ir automatiškai palaiko visus jos metodus. Java neturi daugialypio paveldėjimo (netiesiogiai tai galima išspręsti naudojant interfeisus).
Nereikia painioti sąvokų „kompozicija” ir „paveldėjimas”. Kompozicija – tai kitos klasės objekto panaudojimas naujai projektuojamoje klasėje. Kompozicija naudojama tada, kai kuriama nauja klasė tiesiog naudoja kitos klasės metodus. Paveldėjimas naudojamas tada, kai nauja klasė naudoja kitos klasės struktūra (interfeisą).
Plačiau apie paveldėjimą aprašoma ketvirtame skyriuje.
Polimorfizmas (polymorphism)
Galime skirti dvi polimorfizmo rūšis. Tai metodų perkrova ir metodų užklotis.
Metodų perkrova (overloading). Klasėje naudojama keletas metodų tuo pačiu vardu. Būtina sąlyga – metodai turi skirtis savo antraštėmis (parametrų skaičiumi arba parametrų tipais). Grąžinamos reikšmės tipas čia įtakos neturi.
Metodo pasirinkimą nusako jo iškvietimo formatas. Tai atliekama jau kompiliavimo metu (tai dar vadinama „ankstyvuoju susiejimu”).
Plačiau apie metodų perkrovą rašoma 3.5. skyrelyje „Metodų perkrova”.
Metodų užklotis (overriding). Tėvo ir vaiko klasės turi vienodus metodus. Būtinos sąlygos: turi sutapti ne tik šių metodų vardai, bet ir jų antraštes bei grąžinamų reikšmių tipai. Taigi vaiko klasės metodas gali pakeisti (užkloti) tėvo klasės metodą.
Metodo pasirinkimą lemia objekto, kuriam šis metodas kviečiamas, tipas (jei objektas yra tėvo klasės tipo, tai bus kviečiamas jos metodas, priešingu atveju – vaiko).
Metodas parenkamas vykdymo metu (tai dar vadinama „susiejimu vykdant”).
Plačiau apie metodų užklotį rašoma 4.2. skyrelyje “Metodų užklotis”.
1.3. Trys Java programų tipai
Pirmas. Taikomoji programa (application) su komandų eilutės sąsaja
Tai pats paprasčiausias ir kartu nevaizdžiausias programos tipas. Programa paleidžiama main metodu. Taigi bent viena programos klasė privalo turėti main metodą. Šiaip jau kiekviena klasė gali turėti po vieną main metodą (tai patogu testuojant klases), tačiau vienu metu galima naudoti tiktai vieną main metodą. Pasibaigus visiems main metodo sakiniams, programa baigia darbą.
Parašykime tradicinę pirmąją Java programėlę, kuri juodame Command Prompt (arba FAR Manager) lange išveda tekstą „Labas, Java”.
ETAPAI:
1. Bet kuriuo redaktoriumi (kad ir NotePad) parašome pirmosios programos tekstą (visi Java kalbos žodžiai pajuodinti):
// Pirmoji Java programa
public class Labas {
public static void main(String args[]) {
System.out.println("Labas, Java");
}
}
ir įrašome į diską vardu „KlasėsVardas.java” (šiuo atveju vardu „Labas.java”).
2. Kviečiame kompiliatorių javac.exe, kuris patikrina programos sintaksę, perkoduoja jos tekstą į bait-kodą ir įrašo jį į diską vardu „KlasėsVardas.class” (šiuo atveju vardu „Labas.class”):
>javac Labas.java
P.S. Jei jūsų kompiuteryje nėra nustatyto kelio į katalogą, kur yra kompiliatorius javac.exe, tai reikia nurodyti visą kelią iki jo. Pvz.:
>D:\jdk1.3\bin\javac Labas.java
Jei nėra klaidų, tai kompiliatorius paprastai jokių pranešimų ir neišveda. Taip po kompiliacijos atrodo Far Manager langas (šiuo atveju failas Labas.java įrašytas į katalogą D:\Java\Pavyzdziai\labas):
3. Kviečiama JVM java.exe vykdyti programą (failo tipas class nenurodomas):
>java Labas
Naudojant vizualias aplinkas (JBuilder, Visual Studio J++, VisualCafe ar kitas), vykdymo scenarijus keičiasi.
Antras. Taikomoji programa su vartotojo sąsaja
Programa čia taip pat paleidžiama main metodu. Tačiau paleidimo tikslas dažniausiai yra tik vienas – sukurti vartotojo sąsajos langą ir perduoti jam visą valdymą. Toliau jau sąsajos elementais (meniu, mygtukais, teksto laukais ir t.t.) atliekami norimi veiksmai ir programa veiks tol, kol uždarysime šios sąsajos langą.
Vėlgi parašykime tą pačią programą, išvedančią tekstą „Labas, Java”. Programos rašymo ir paleidimo scenarijus visiškai toks pat kaip ir pirmojo tipo programos. Tiesa, programos tekstas atrodys truputėlį kitoks:
// Pirmoji Java programa su vartotojo sąsaja.
import javax.swing.*;
import java.awt.*;
public class LabasSuSasaja extends JFrame {
public void paint(Graphics g) {
g.drawString("Labas, Java", 50, 60);
}
public static void main(String[] args) {
LabasSuSasaja langas = new LabasSuSasaja();
langas.setDefaultCloseOperation
(JFrame.EXIT_ON_CLOSE);
langas.setSize(200, 100);
langas.setTitle("Programa su sasaja");
langas.setVisible(true);
}
}
Vėl kompiliuojame ir vykdome programą:
>D:\jdk1.3\bin\javac LabasSuSasaja.java
>java LabasSuSasaja
Tačiau dabar ekrane pamatysime tokį vaizdą:
Trečias. Apletas (applet)
Šio tipo taikomąją programą turi tiktai Java. Apletas – tai programa, klaidžiojanti internete ir vykdoma „kliento” kompiuteryje. Ji nenaudoja main metodo. Tačiau kaip ir taikomojoje programoje su vartotojo sąsaja, apleto vykdymas paremtas įvykių apdorojimu. Naršyklė pati rūpinasi apleto veikimu: stabdo jį pereinant į kitą langą, perpiešia keičiant lango dydį ir t.t.
Parašykime tą pačią tradicinę programą, bet jau kaip apletą.
ETAPAI:
1. Naudodamiesi bet kuriuo redaktoriumi parašome programos-apleto tekstą:
// Pirmasis Java apletas
import java.applet.*;
import java.awt.*;
public class LabasApletas extends Applet {
public void paint(Graphics g) {
g.drawString("Labas, Java", 50, 60);
}
}
ir įrašome į diską vardu „LabasApletas.java”.
2. Šis etapas analogiškas - kviečiame kompiliatorių javac, ir šis gautą baitkodą įrašo į diską vardu „LabasApletas.class”:
>javac LabasApletas.java
3. Tačiau jis vykdomas visiškai kitaip negu taikomoji programa. Apletas vykdomas naršykle (galima ir su appletviewer.exe), todėl bet kuriuo redaktoriumi sukuriamas nedidelis HTML failas. Šį failą bet kuriuo vardu įrašome ten pat, kur yra mūsų gautas LabasApletas.class failas:
<HTML>
<applet CODE = "LabasApletas.class"
width = 200 height = 100>
</applet>
</HTML>
P.S. a) Kabutės nebūtinos;
b) CODE = „tik paprastas failo vardas, be kelio!”;
c) Norint nurodyti kelią, naudojamas CODEBASE = URL.
4. Atidarome šį HTML failą bet kuria naršykle (Explorer, Netscape ar Opera) arba pasinaudojame SDK sudėtyje esančia appletviewer programa (appletviewer xxx.html). Prisiminkime, jog naršyklė savo viduje turi JVM, todėl ji pati ir vykdo šį apletą:
Kai kurios vizualios aplinkos HTML failą generuoja automatiškai.
Naudojant aplete Swing elementus (pirmųjų sąsajų elementai buvo vadinami AWT), anksčiau minėtos struktūros HTML failas kai kurioms naršyklėms nebetinka (appletviewer niekas nepasikeitė). Esmė ta, kad Java 2 versijos nuorodos applet html faile buvo atsisakyta. Apletai dabar paleidžiami naršyklių papildymo programomis Java Plug-in.
Interneto tinklo valdymo platforma
2010-01-19
Tinklo valdymo sistemos komponentai:
Interneto tinklo valdymo sistema daugeliu aspektu atkartoja valdymo struktūrą, kurią mes galime pamatyti darbe: yra direktorius ir grupė dirbančiųjų, atsiskaitančių jam. Yra tam tikros taisyklės ir normos, valdančios ryšį tarp direktoriaus ir jo darbuotojų. Tinklo valdymo sistemą taipogi sudaro menedžeris (manager), grupė agentų (agents), valdymo protokolas menedžeriui “bendrauti “ su agentais ir valdymo informacinė bazė (MIB), kurioje saugoma informacija apie valdomus tinklo elementus.
Tinklo valdymo procesai: tinklo valdymo procesas gali būti inicijuotas tiek menedžerio, tiek agento, tačiau jis gali būti užbaigtas tik dalyvaujant tiek menedžeriui, tiek agentui. Visi SNMP valdymo procesai gali būti suskirstyti į tris bendras kategorijas:
• Užklausimo procesas: menedžeris užklausia agentą informacijos apie tinklo elemento būklę.
• Nustatymo procesas: menedžeris pareikalauja, kad agentas pakeistų informaciją savo MIB bazėje apie to tinklo elemento būseną.
• Pranešimas apie įvykį: agentas praneša menedžeriui apie įvykusį “nenormalų” (abnormal) įvykį.
Interneto valdymo informacijos bazė (MIB):
MIB tikslas yra programiškai atvaizduoti valdomus tinklo elementus, tokius kaip maršrutizatorius, darbo stotis ir pan. Tinklo valdymo stotis tiesiogiai nesąveikauja su valdomais tinklo elementais, o sąveikauja netiesiogiai per valdomus objektus.
MIB pateikia žodyną menedžerio ir agento ryšiui. Tad tiek menedžeris, tiek agentas turi turėti MIB. Menedžerio ir agento MIB yra dinaminiai. Teoriškai, menedžerio MIB turėtų apjungti visų agentų, su kuriais susiriša menedžeris, MIB, kadangi menedžeris privalo žinoti visų agentų žodynus, kad galėtų su jais komunikuoti. Tačiau dažniausiai menedžerio MIB sudaro tik dalies agentų MIB, t.y. tų agentų MIB, su kuriais tuo metu yra “dirbama”.
Interneto tinklo valdymo protokolai:
Tinklo valdymo protokolai nusako būdą kaip pasiekti ir gauti standarto nustatytas reikšmes iš skirtingų gamintojų pagamintų įrenginių, ir kaip jas panaudoti tinklo valdyme.
Valdymo protokolai teikė priemones informacijos iš tinklo įrenginių gavimui, instrukcijų šiems įrenginiams perdavimui, bei surinktos informacijos panaudojimui.
SNMP tinklo valdymo protokolas:
SNMP protokolas naudojamas pranešimams perduoti iš vieno objekto į kitą. Protokoliniai duomenys (PDU) formuojami pagal ASN.1 struktūrą ir tada perduodami autentifikatoriui kartu su vartotojų grupės vardu bei siuntėjo ir gavėjo adresais. Autentifikatorius patikrina, ar siuntėjas bei gavėjas gali apsikeisti pranešimais. Tokio patikrinimo rezultatas - autentifikavimo neįvykimas arba ASN.1 objektas yra išsiunčiamas atgal į PE (Protocol Entity). Jei pranešimo autentifikavimas įvyko, formuojamas pranešimas naudojant BER (Basic Encoding Rules) ir jis išsiunčiamas gavėjui. SNMP protokolas reikalauja transportinio ir tinklo lygmenų. Transporto lygmuo atlieka multipleksavimo ir demultipleksavimo paslaugas. Tai leidžia sudaryti visi-visi ryšius tarp SNMP objektų. Taipogi transportinis protokolas numato kontrolinę sumą, taip užtikrinant perduodamų duomenų patikimumą. Tinklo lygmuo numato maršrutizavimo tarp tinklų galimybes. Be to šis lygmuo numato skirtingo dydžio paketų, perduodamų per tinklą, fragmentavimą ir surinkimą.
SNMPv2 tinklo valdymo protokolas:
SNMP nebuvo išvystyta informacijos apsauga. Dėl šio trūkumo buvo išleista SNMP antroji versija (SNMPv2). Išleidus ją, kilo daug diskusijų dėl administravimo ir saugumo schemos. Vienas iš pirmųjų nusiskundimų - sudėtingumas; tinklo administratoriams tapo sunku naudoti administravimo ir apsaugos schemą.
SNMPv3 tinklo valdymo protokolas:
SNMPv3 yra SNMPv2 struktūros išplėtimas. Jį sudaro naujas SNMP pranešimo formatas, saugumo pranešimai ir prieigos kontrolė. Pirminiai SNMPv3 tikslai buvo saugumo ir valdymo struktūros formavimas, panaudojant kiek galima daugiau idėjų ir darbų iš SNMPv2. SNMPv3 standartai apima RFC 2271 - 2275.
CMIS/CMIP tinklo valdymo protokolas:
CMIS/CMIP (Common Management Information Services/Common Management Information Protocol). Tai OSI tinklo valdymo protokolas, apibrėžiantis pagrindines priemones, teikiamas kiekvienos tinklo komponentės valdymui. Lyginant su SNMP, nurodo valdomam įrenginiui atlikti daug daugiau užduočių. CMIS/CMIP paskirsto valdymą gan tolygiai visiems įrenginiams.
ICMP tinklo valdymo protokolas:
Interneto darbą stebi maršrutizatoriai. Kai tik atsitinka kas nors neįprasta, apie tai pranešama pagal ICMP (Internet Control Message Protocol). Jis naudojamas ir Interneto testavimui. ICMP protokolas nusako >20 pranešimų tipų. Svarbiausi pateikti lentelėje. Kiekvienas pranešimas patalpinamas IP pakete.
Internetas ir apsauga
2010-01-19
vadas
XX – XXI amžiuje informacijai yra skiriamas ypatingas dėmesys, gal todėl šis laikotarpis
dar yra vadinamas „informacijos arba informacinių technologijų amžiumi“. Šį procesą lemia naujos
technologijos ir jų sukeltos globalinės inovacijos, kurios tiesiogiai įtakoja tiek individų, tiek pačios
visuomenės ir galiausiai pačios valstybės ateities perspektyvas. Jau liko praeityje laikai, kada
kompiuterizavimas buvo suprantamas kaip asmeninio kompiuterio įsigijimas. Įmonėse, įstaigose,
valstybinėse institucijose sparčiai kyla naujų uždavinių bei auga vartotojų poreikiai. Juos sąlygoja
informacijos gausa bei noras ją racionaliai tvarkyti. Pamažu visi pradedame įsisąmoninti, kad
„informacinė
visuomenė“ ne
filosofų prasimanymas. Šiuolaikinė visuomenė tampa
nebeįsivaizduojama be modernių informacijos apdorojimo, kaupimo ir perdavimo priemonių. [10]
Internetą įvairių valstybių mokslininkai apibrėžia kaip daugybę elektroninio ryšio pagalba
sujungtų kompiuterių, kurie gali keistis tarpusavyje duomenimis. Kiekvienas kompiuteris net ir
laikinai prisijungęs prie šio tinklo tampa interneto dalimi.[10]
Saugumas yra toks dalykas, kurio negalima planuoti post factum. Jis turi būti kiekvieno IT
sprendimo dalimi jau nuo pat pradžios. Rinkos tendencijos rodo, kad dabar bendrovės gerai suvokia,
kokios jos yra pažeidžiamos, ir sprendžia klausimus, kaip geriausiai apsisaugoti laikui bėgant.
Įsilaužimo metodai tobulėja, todėl bendrovės, norėdamos apsiginti, turi būti per vieną žingsnį
priekyje. Be to, IT saugumas yra „greitai gendanti prekė“, kuri turi būti nuolat atnaujinama. [23]
Informacinio saugumo tikslai (ir bet kurios kitos rūšies saugumo) - žalos minimizavimas
esant galimiems poveikiams, o taip pat tokių poveikių numatymas ir išvengimas.
Informacinį saugumą sudaro:
• objektų, galinčių sulaukti pavojaus, nustatymas;
• jau esančių ir galimų pavojų išaiškinimas;
• galimų pavojaus šaltinių nustatymas;
• rizikos įvertinimas;
• neigiamo poveikio šaltinio suradimo metodai ir priemonės;
• gynybos nuo žinomų pavojų metodai ir priemonės;
• reagavimo į incidentus metodai ir priemonės. [5]
1. Internetas ir pavojai jame
Internetas padarė revoliuciją žmonių komunikacijoje. Globalus tinklas suteikia naujas
galimybes kiekvienam žmogui, visai ekonomikai ir valstybės valdymui. Informaciniame amžiuje
erdvė ir laikas praranda savo principinę reikšmę. Tuo tarpu mobilumas ir informacija tampa
ryškiausiais verslo bruožais. Kiekvienas ūkio vienetas, nepriklausomai nuo savo dydžio ir finansinių
galimybių, įgyja galimybę tapti „globaliu žaidėju“.
Tapę interneto tinklo vartotojais, gauname prieigą prie šimtų tūkstančių kitų kompiuterių,
tačiau ir mūsų kompiuteris tampa prieinamas tikrai ne mažesniam kompiuterių vartotojų skaičiui. [1]
Internetas - tai vieta kur žmonės dalijasi informacija, dirba darbus, mokosi. Vis dėlto, tai
taip pat yra vieta, kur žmonės sukčiauja, apgaudinėja ir vagia. Internete, kaip ir realiame pasaulyje,
kyla grėsmė patirti vienokią ar kitokią žalą. Tačiau, čia Jūs galite būti pasiruošęs tokioms atakoms ir
apsisaugoti nuo jų. Deja, to negalima padaryti tiesiog vieną kartą - reikia nuolat tobulėti. Nuolatinis
mokymasis - pagrindinis informacinės visuomenės skiriamasis bruožas. Jei norime užtikrinti savo
saugumą, turime domėtis naujausiomis programinės įrangos spragomis, bei pataisymais
Informatikų magistrų tezės
2010-01-19
Informatikos magistro tezių tema ir esmė turi būti orientuotos iškeltos problemos tyrimui, bet ne būtinai problemos realizacijai, pavyzdžiui:
• žinomų metodų ar modelių analizei, palyginimui, modifikavimui ar eksperimento su jais rezultatų įvertinimui;
• naujo metodo ar modelio sukūrimui, jo panaudojimo ir galimybių analizei ir įvertinimui;
• metodų ar modelių naujų panaudojimo sričių analizei bei rezultatų įvertinimui;
• idėjos ar hipotezės formulavimui ir patvirtinimui (arba paneigimui);
• žinomų problemų naujų ar modifikuotų sprendimų paieškai bei eksperimentiniam įvertinimui ir palyginimui.
Informatikos magistro tyrimo kryptys gali būti, pavyzdžiui:
1. Modelių, metodų ir algoritmų tyrimai.
2. Informacijos sistemų ir infrastruktūrų projektavimo ir diegimo tyrimai.
3. Programų inžinerijos krypties tyrimai.
4. Techninių infrastruktūrų ir įdiegtos aparatūros tyrimai.
5. Informatikos verslo, ekonomikos, teisinių, socialinių, psichologinių, mokymo aspektų tyrimai.
6. Kiti informatikos srities tyrimai.
Informatikos namų darbas 2
2010-01-19
Norint išgauti didžiausią centrinio procesoriaus darbo našumo našumą, reikia minimizuoti išorinių perdavimų kiekį. Tuo tikslu naudojamas specialus vidinės atminties tipas, vadinamas kešu, kaip laikinoji saugykla. Tokią atmintį kompanija Intel pirmą kartą panaudojo 80486 procesoriui. Pradedant Pentium procesoriais, atsirado 2 kešo sluoksniai: greičiausias kešas L1 centrinio procesoriaus kristalo viduje ir antrasis, ne toks greitas kešas, L2 kristalo išorėje.
Informatikos namu darbas
2010-01-19
Centrinis procesorius atlieka dvi pagrindines funkcijas: koordinuoja visų kompiuterio komponentų darbą ir atlieka logines bei aritmetines operacijas su duomenimis. Procesoriaus darbą valdo kompiuterinės programos. Norint vykdyti programą, procesorius ją ikrauna į operatyviąją atmintį. Po to jis dešifruoja kiekvieną programos komandą ir ją vykdo. Kompiuterinės programos nustato, kokios ir kokia tvarka turi būti atliktos operacijos, iš kur reikia paimti duomenis. Procesorius atlieka visas operacijas su duomenimis. Jis gali sudėti, atimti, sudauginti, padalyti ir daugelį kitų operacijų.
Informatikos atsiradimas
2010-01-19
Informatikos atsiradimas. Informatika – mokslas apie informaciją, jos perdavimą, kaupimą, saugojimą, apdorojimą.
Taip pat informatika yra mokslas apie informacijos apdorojimą kompiuteriu, taikant modernias informacines priemones.
Kibernetika
Kibertetika – tai mokslas apie valdymo procesus, vykstančius tiek gyvuose organizmuose, tiek mechanizmuose.
Informatika
2010-01-19
Visuma programų, naudojamų kompiuteriui valdyti bei jame esančiai informacijai apdoroti, vadinama programine įranga.
Programinė įranga skirstoma į dvi grupes: operacinę programinę įrangą ir taikomąją programinę įrangą.
Programos, tiesiogiai valdančios kompiuterio veiksmus ir susiejančios žmogaus darbą su kompiuterio veiksmais, sudaro darnią visumą, vadinamą operacine sistema.
Pagal svarbumą ir vartojimo dažnį išskiriama didelė grupė, kuri dažnai vadinama bendrosiomis taikomosiomis programomis. Šiai grupei reikėtų priskirti teksto, grafikos, muzikos rengykles, skaičiuokles, el. pašto, interneto peržiūros programas ir pan. Taikomosiomis programomis vadinamos tokios, kurios padeda vartotojui atlikti reikiamus veiksmus: rašyti tekstus, piešti piešinius, kurti muziką, sudaryti įvairių duomenų lenteles, braižyti grafikus ir pan.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Procesorius – pagrindinis kompiuterio įtaisas, atliekantis įvairius veiksmus bei apdorojantis duomenis.
Pagrindinė atmintinė – svarbiausia vidinės atmintinės dalis, kurioje laikoma informacija, su kuria dirba centrinis procesorius.
Pastoviojoje atmintinėje saugoma būtiniausia informacija, iš jos galima tik skaityti, bet ne įrašyti (ROM). Joje esti ir BIOS, t.y. pagrindinė įvesties ir išvesties sistema.
Kompiuteris – elektroninis įrenginys, galintis apdoroti duomenis ir valdyti kitus įrenginius bei procesus.
Piktograma – darbalaukyje matomas sutartinis mažytis paveikslėlis programai valdyti.
Byla/rinkmena – autonominė duomenų grupė, pavadinta vienu vardu ir laikoma kompiuterio atmintinėje ar kurioje nors laikmenoje.
Aplankalas – tai atminties dalis, kurioje saugoma panašios paskirties informacija.
Aplankalų medis – tai struktūra, parodanti visus kompiuterio atmintyje esančius aplankalus ir išorines atmintines.
Informacinių technologijų samprata
2010-01-19
Poindustrinė epocha pirmą sykį informaciją įvardijo kaip vieną iš svarbiausių išteklių, pagrindinį gamybos produktą ir pagrindinę prekę. Per šimtmečius nusistovėję visuomenėje procesai radikaliai kinta – jie tapo orientuoti į informaciją, jos panaudojimą. Žmonija įžengė į informacini amžių kuriame žinios darys vis didesnę įtaką visoms gyvenimo sritims. Sparčiai plečiantis informacinių sistemų kūrimo galimybėms keičiasi daugelio žmogaus veiklos sričių darbo aplinka. Technologijų plėtra turi įtakos programinės įrangos kūrimo procesams, naujų metodų paieškai, skirtai informacijai ir žinioms kaupti, skleisti, valdyti. Informacijos supratimas siejamas su veiklos kompiuterizavimo procesais, naujomis technikos rūšimis, informacijos apdorojimo, saugojimo ir perdavimo technologijomis. Tačiau norint suprasti ir išsiaiškinti informacinių technologijų svarbą reikia suprasti paties apibrėžimo reikšmę ir informacinių technologijų evoliuciją. Būtent šiuos klausimus aš ir bandysiu apžvelgti savo darbe.
Informacinių technologijų samprata
Nėra universalaus informacinių technologijų apibrėžimo, nes jų turinys ir netgi esmė nuolat kinta priklausomai nuo epochos ir pačios ir pačios technologijos ar technologijų sudedamųjų dalių. Informacinės technologijos apima įrangą bei taisykles, kuriomis remiantis informacija gaunama, apdorojama, saugoma bei perduodama. Trumpai galima apibrėžti, jog IT yra informacijos įrašymo, saugojimo bei pateikimo techninės galimybės bei tvarka. IT neišvengiamai taikomos vykdant sandėrius, aprūpinant vadovus informacija, fiksuojant duomenis, darant sprendimus ir atliekant vis daugiau įvairių užduočių biuruose, gamyklose, bankuose, prekybos centruose, namuose ir daugelyje kitų vietų. Tačiau šiais laikais informacijos apdorojimo neįsivaizduojame be kompiuterių, taigi kalbant apie šiuolaikines IT paprastai turima omenyje kompiuterines informacines technologijas
Informacinių technologijų raida
Informacija – tai žinios, kurias galima perduoti, priimti ir įsiminti. Jutimo organai (regos, klausos, lytėjimo ir kiti) informaciją iš aplinkos perduoda į smegenis , o šios ją apdoroja ir kontroliuoja tolesnius mūsų veiksmus. Taip mes suvokiame aplinką, kurioje gyvename, įgyjame įgūdžių ir patirties.
Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją. štai paukščiai, pastebėję vanago šešėlį, tuojau sprunka į krūmus, voverės rudenį paslepia maistą ir žiemą, bado metu, jį atsikasa. Tai padeda išgyventi gamtoje. Kai kuriuos gyvūnus įmanoma išmokyti apdoroti ir dar sudėtingesnę informaciją: išdresiravus šunį jis gali lengvai atlikti įvairias komandas, beždžionės išmoksta naudotis įvairiais įrankiais ir t.t.
O žmogus, kitaip negu kitos būtybės, dar ir sąmoningai mąsto. Tačiau ir jis netapo toks iš karto. Per ilgą evoliucijos raidą ištobulėjo jo smegenys, todėl apdorojo daugiau informacijos. Taip žmogus pradėjo vartoti primityviausius įrankius, palaipsniui perėjo prie sudėtingesnių ir sudėtingesnių ir pagaliau tapo tokiu, kokį mes dabar visi matome.
Pirmykštės bendruomenės nariai dar neturėjo savo kalbos. Jie buvo tarsi izoliuoti vieni nuo kitų. Savo nuotaiką, idėjas perduodavo sutartiniais judesiais ir riksmais. Tačiau, vis dėlto, tai buvo jau protaujanti asmenybė. Eidami į medžioklę jie suplanuodavo kaip greičiau ir saugiau pagauti žvėrį, nepasiklysti miškuose. Ilgainiui žmonės pradėjo tarti vis ilgesnius skiemenis ir taip atsirado kalba. Tai labai pakeitė jų gyvenimą. Žodžiais buvo galima išreikšti viską: savo būseną, jausmus, mintis ir t.t. Žmonės turimą informaciją perduodavo draugams, vaikams, anūkams. Taip žinios keliavo iš vieno pasaulio krašto į kitą, iš kartos į kartą, tačiau kada nors vis tiek užsimiršdavo. Todėl pirmykščiai žmonės pradėjo informaciją užrašinėti molinėse plytelėse, iškalti akmenyse. Tada raštas dar nebuvo toks tobulas kaip dabar. Buvo piešiami įvairūs simboliai ir gyvūnai.
Vėliau simboliai tapo vis įvairesni ir sudėtingesni – taip atsirado raštas. Sparčiausiai jis tobulėjo išsivysčiusiose civilizacijose. Maždaug prieš 4000m. egiptiečiai tekstus pradėjo rašyti ant papiruso. Tačiau tuo metu juos galėjo įsigyti tik turtingiausi žmonės, nors ir patys dar nelabai mokėjo skaityti. Atsiradus vis daugiau raštingų žmonių, knygų skaičius ėmė didėti. Maždaug III a. pr. Kr. Aleksandrijoje (Egipte) buvo įkurta viena pirmųjų pasaulio bibliotekų. Pasiuntiniai keliaudavo po pasaulio kraštus ir supirkinėdavo pergamento ritinius ir rankraščius. Prasidėjo didelių informacijos kiekių kaupimas ir saugojimas. Vėliau įvairiose šalyse buvo išrastas būdas popieriui gaminti. Kinijoje jį pradėta naudoti apie 105m., Japonijoje 610 m., Arabijoje 701 m. Popierius tapo patogiausia ir pigiausia priemonė ant ko rašyti, todėl greitai išplito. O knygų paklausa ir toliau kilo, todėl J. Gutenbergas 1438m. išrado spausdinimo mašiną, kuri paskatino raštingumo plitimą ir mokslo pažangą. Buvo galima pigiai ir greitai spausdinti raštus. Knygos tapo prieinamos visiems. Pradėjo eiti spauda. Bet šis informacijos perdavimo būdas buvo lėtas, nes reikėjo gabenti (pervežti) patį informacijos užrašą. Žmonės gaudavo pasenusią informaciją. Norint skubiai pranešti apie pavojų dar buvo kuriami laužai arba vykstama į kitą gyvenvietę, nes mokslas dar nebuvo tiek pažengęs, kad būtų galima labai greitai pasiųsti žinutę. Informacijos perteikimo greitis ir tikslumas įvairiais atstumais iš esmės labiausiai pasikeitė XIX a. 1837m. amerikietis S. Morzė išrado telegrafo aparatą. Juo buvo galima greitai pasiųsti informaciją įvairiais atstumais. Telegrafo kabeliai buvo nutiesti tarp didžiųjų pasaulio miestų. O 1839m. atsirado ir Vilniuje. Tačiau norint juo naudotis reikėjo mokėti Morzės abėcėlę, kuri sudaryta iš taškų ir brūkšnių. Šis būdas yra gana keblus, nes galima greitai susipainioti. Norėdamas to išvengti amerikietis A.G.Belas 1837m. išrado telefoną. Juo buvo galima greitai perduoti garsą iš vieno telefono aparato į kitą. Visa tai labai pagreitino informacijos perdavimą, nes nebereikėjo rašyti laiškų ir laukti kol jie pasieks adresatą , tapo įmanoma labai greitai susisiekti su tolimomis gyvenvietėmis. Vėliau pradėta ieškoti būdų kaip informaciją perduoti be telefono ar telegrafo laidų. Informacijos mainai ir toliau tobulėjo.
mainų kanalas
1895 m. rusų mokslininkas A.Popovas sukūrė pirmąjį radijo imtuvą. O 1901 m. perduotas signalas iš Europos į Ameriką. Radijo bangos galėjo sklisti erdvėje, joms nebereikėjo kabelių kaip telefonui ar telegrafui. Iš radijo stoties transliuojamų laidų galėjo klausytis daug gyventojų.
Sekantis tobulėjimo etapas buvo ieškoti būdų kaip perduoti vaizdą. Teoriškai ši galimybė jau buvo pagrįsta XIX amžiaus 8 – 9 dešimtmetyje, bet niekaip nerasta būdų kaip tai padaryti. Pirmuosius optinius mechaninius prietaisus vaizdui suskaidyti elementais 1884 m. sukūrė P. Nipkovas (Vokietija). 1907 m. B. Rozingas (Rusija) sukūrė prietaisų kurie tapo dabartinės televizorių sistemos pagrindu. Maždaug po 30 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse pradėtos transliuoti reguliarios televizijos laidos. Gyventojai galėjo ne tik girdėti garsą, kaip per radiją, bet ir matyti vaizdą. Prasidėjo filmų, televizijos laidų kūrimas. Informacijos perdavimas toli pažengė į priekį.
Tačiau žmogus stengėsi automatizuoti ne tik fizikinį bet ir protinį darbą – informacijos apdorojimą. Šiam tikslui ir buvo pradėta kurti elektronines skaičiavimo mašinas. Pirmuosius mechaninius skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai, inžinieriai bei prekeiviai. Kinijoje ir Japonijoje prieš keletą metų iki Kristaus gimimo jau buvo naudojami skaičiuotuvai, padarytiiš karoliukų, pritvirtintų prie specialaus rėmo (karoliukai vadinosi kalkulėmis). Ant siūlo suvertų kalkulių pozicijaatitkdavo tam tikrą skaičių. Vienas iš tobulesnių mechaninių kalkuliatorių 1642 metais sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis. Šį įrenginį, pavadintą”Paskalina”, sudarė ratukai,ant kurių buvo užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaičių.Paskalio taikytas surištųjų ratukų metodas tapo beveik visų mechaninių skaičiuotuvų, sukurtų per vėlesnius 3 šimtmečius pagrindu . Pagrindinė “Paskalinos” yda – labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėti, atlikimas. Pirmąją mašiną, kuria lengvai atliekami visi keturi aritmetikos veiksmai, 1673 metais sukūrė vokietis G.V.Leibnicas . Šis mechaninis kalkuliatorius sudėtį atlikdavo kaip ir “Paskalina”, tačiau jo konstrukcijoje Leibnicas pirmą kartą pritaikė judančią dalį (karunėlę). Vis dėlto jį išgarsino ne jo sukurtas kalkuliatorius, o diferencialinis ir integralinis skaičiavimas. Leibnicas taip pat ištyrė dvejetainę skaičiavimo sistemą, plačiai taikomą ir šiuolaikiniuose kompiuteriuose. Anglų matematikas Č.Babidžas, sugalvojęs 2 reikšmingiausias mechanines skaičiavimo mašinas. Pirmąją mašiną , skirtą matematinių lentelių sudarimui ir tikrinimui (skaičiuojant skaičių skirtumą), sukūrė 1822m.Ji vadinosi skirtumine mašina. 1830m. pradžioje Babidžas atskleidė didiulį šios mašinos trūkumą:mašina atlikdavo tik vieną užduotį. Jei reikėdavo atlikti kitokią skaičiavimo operaciją, tekdavo keisti visą mechanizmą. Todėl 1833m. jis nutarė sukurti universalią skaičiavimo mašiną ir pavadino ją “analizine mašina”. tai būtų buvusi pirmoji programuojama skaičiavimo mašina . Ją turėjo sudaryti aritmetinis įrenginys ir atmintis, tačiau realizuoti analizinę mašiną buvo labai problematiška – galiausiai ji būtų buvusi ne mažesnė už garvežį. Babidžo nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis suprato, kad skaičiavimo mašiną turi sudaryti 5 pagrindiniai komponentai:
1) įvesties įrenginys informacijai įvesti;
2) atmintis skaičiams ir programinėms komandoms saugoti ;
3) aritmetinis įrenginys,vykdantis skaičiavimo procesą;
4) valdymo įrenginys programos vykdymui kontroliuoti ;
5) išvesties įrenginys skaičiavimo rezultatams išvesti .
Holeritas 1890 metais laimėjęs efektyvaus gyventojų surašymo duomenų apdorojimo konkursą. Jis naudojo perfokortas . Kiekvienos jų dvylikoje eilių buvo galima pramušti po 20 skylučių , apibūdinančių tam tikrus asmens duomenis . Skaitant perfokortas ,pro jos skylutes pralysdavo metaliniai strypeliai, kurie liesdavo į vonelę supiltą gyvsidabrį . Strypeliams kaskart prisilietus, buvo sužadinama elektros srovė ir atitinkamas skaitiklis padidinamas vienetu . Holerito tabuliatorius tapo pirmąja skaičiavimo mašina, veikiančia ne mechaniniu procesų pagrindu. Ji pasirodė esanti labai efektyvi, ir tai leido įsteigti firmą, gaminančią tokius tabuliatorius . Nuo 1924 metų iki dabar ji vadinasi IBM (Internacional Business Machines) .
1934 metais Cūzė ėmė kurti universalią skaičiavimo mašiną . Paeksperimentavęs su dešimtaine skaičiavimo sistema, Cūzė vis dėlto pasirinko dvejetainę. 1936m. sukūrė skaičiavimo mašiną Z-1, kurioje buvo pritaikyti Bulio algebros principai (leidžią atlikti elementarius veiksmus su dvejetainiais skaičiais). Vėlesniame modelyje Z-2 vietoj mechaninių jungiklių jis panaudojo elektromechanines rėles, o informacijai įvesti pritaikė fotojuostą .
1944m. IBM firma pagamino gana galingą kompiuterį “Mark-1”, turintį apie 750 tukst.detalių . 1943m. pab. Anglijoje ėmė veikti didelė skaičiavimo mašina “Colossus-1”, skirta vokiečių šifrogramoms dešifruoti.
1945m. Amerikiečių inžinierius Džonas Moučlis ( Mauchly ) ir fizikas Prosperas Ekertas ( Eckert ) Pensilvanijos universitete sukonstravo elektroninę mašiną, skirtą balistikos (artilerijos) uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC – Elektronic Numerical Intergrator, Analyser and Calculator (elektroninis skaitmeninis intergratorius, analizatorius ir skaičiuoklis).
1947m. Pirmą kartą panaudota operacinė sistema ( OS ) – programų rinkinys, leidžiantis automatiškai valdyti skaičiavimo procesą.
1948m. Amerikiečių inžinierius K. Šenonas išleido knygą “Informacijos perdavimo matematinė teorija”.
1952m. Matematikė G. Hoper ( Hopper ) sukūrė pirmąjį kompiliatorių, verčiantį simboline kalba parašytas programas į kompiuterio dvejetainius kodus.
1965m. T. Kurcas ( Kurtz ) ir Džonas Kemenis ( Kemeny) sukūrė paprastą programavimo kalbą Beisiką ( BASIC – Begginer’s All – purpose Symbolic Instruction Code ).
1976m. JAV sukurtas pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. Japonijoje ir JAV pradėti kurti elektroniniai žodynai.
1979– 1980 m. IBM firma pagamino pirmąjį asmeninį kompiuterį IBM PC.
Kompiuterių tobulėjimo procesus galima būtų suskirstyti į kartas:
1 karta (1950m. ENIAC , EDSAC )-didelių matmenų ,menko patikimumo, galingų aušinimo įrenginių reikalaujančios ,todėl neekonomiškos lempinės mašinos. Jose pradėta naudoti programinė įranga ,saugoma mašinos atmintyje,pvz:operacinė sistema. Programuojama mašininiais kodais. Darbo greitis iki kelių dešimčių tūkst. operacijų per sekundę (op./s.) .
2 karta (1960m. IBM 1401)-tranzistorinės, patikimos, ekonomiškos, nedidelės mašinos. Išorinė atmintis realizuota magnetiniuose diskuose, informacijai išvesti panaudoti displėjai. Programuojama algoritminėmis kalbomis. Darbo greitis –iki 1 milij. Op./s.
3 karta (1964-1965m. IBM S/360 ,B2500)-mašinos , kuriose naudojamos mikroschemos, sukurtas pirmasis mikroprocesorius “Intel 4004” ,mikrokompiuteris PDP-8 ,pirmasis asmeninis kompiuteris "K“nbak" ” Buvo sukurtas grafinis manipuliatorius – pelė, darbo greitis-iki šimtų milij. op./s.
4 karta (1980m. CRAY1)- kompiuteriuose naudojamos didžiosios ir superdidžiosios integrinės mikroschemos, atsiranda globalieji telefoniniai ir kosminio ryšio kompiuterių tinklai, kompiuteriuose naudojami optiniai kompaktiniai diskai (CD-ROM) bei jų pagrindu sukurtos daugialypėsterpės –multimedija .
5karta (1990m. bendras JAV ir Japonijos projektas)-nauja architektūra, kuri pereina prie duomenų srauto principo ,manipuliuojančio su daugiau nei 500 lygiagrečiai veikiančių procesorių;labai aukšto lygio programavimo kalbų naudojimas; bendravimas operatoriaus kalba, darbo greitis didesnis nei 1 mlrd. op./s.
Pramoninių asmeninių kompiuterių istorija prasidėjo 1971m. , kai du amerikieciai Džobsas ir Vozniakas garaže surinko kompiuterį , kurį pavadino “Apple” .Vaikinai įkūrė firmą , ir jau 1976m. rinkoje pasirodė pirmasis pramoninis asmeninio kompiuterio variantas “Apple-2” .
populiariausi yra IBM Pcasmeniniai kompiuteriai .1981m. išleido asmeninį kompiuterį IBM PC ,kuris ir tapo pirmuoju populiariausiu profesiniu asmeniniu kompiuteriu . Pletojantis mokslui ir technikai , firmos IBM pirmtaką PC keitė kiti , tobulesni , modeliai:IBM PC/XT ,kuriame pirmą kartą įmontuotas kietasis 10MB atminties diskas ;IBM PC/AT, PS/2serijos modeliai 30 , 60 , 70 , 80 . Nuo 1993m. gaminamas kompiuteris su “Pentium”procesoriumi (AT/586).Pentiumsugeba vienu metu vykdyti keletą instrukcijų . Juos lengva sujungti lygiagrečiam darbui . 1995m.INTEL jau gamino Pentium ir Pentium Pro ,sudarytą iš maždaug 5,5 milijono tranzistorių ir turintįdviejų lugių vidinę spartinančiąją atmintį .
Lietuvoje kompiuteriai pasirodė baigiantis šeštąjam dešimtmečiui . Jie buvolempiniai labai dideli ,nepatikimi ,be to sudėtinga ir brangi jų eksplotacija . 1954-1958m. Vilniauselektros skaitiklių gamykla gamino pirmąsias skaičiavimo mašinėles “Vilnius” su elektromagnetinėmis rėlėmis , 1963m. Vilniaus universitete ir Kauno politechnikos institute ėmė veikti kompiuteriai “Minsk-14” ,o nuo 1971m. –“Minsk-22” . 1964 Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla pradėjo gaminti pirmuosius lietuviškus kompiuterius “Rūta” .
Vieni pirmųjų kompiuterius pradėjo naudoti mokymo tikslams 13 Šiaulių vidurinės mokytojai . 1986m. “Nuklonas “ pradėjo gaminti buitinius ir mokyklinius mikrokompiuterius BK 0010Š.Tais pačiais metais Kauno politechnikos institute kartu su Kauno radijo matavimų technikos MTI mokslininkais sukurtas pirmasis originalus lietuviškas asmeninis kompiuteris “Santaka” .
Šiuo metu galima nusipirkti įvairių kompiuterių .Pagal dydį kompiuteriai skirstomi į kišeninius , nešiojamuosius ir stalinius arba kabinetinius .
Kišeniniaikompiuteriai paprastai naudojami kokiai nors vienai programai vykdyti . Pvz. ,vieni kišeniniai kompiuteriai turi skaičiuotuvus su grafikų braižymo primonėmis ,kiti užrašų knygutės ar žodynelis .
Nešiojamieji ir staliniai kompiuteriai išesmės skirisi vieni nuo kitų kaina ir displėjais (nešiojamųjų –plokščias , stalinių – vamzdinis ). Tobulinant dizainą , pastarasis skirtumas nyksta , tik lieka kainos skirtumas.
Tačiau didžiausią perversmą ryšių technologijose padarė Interneto atsiradimas. Kad ir kaip keista, bet jis buvo kurtas ne tokiems tikslams kaip dabar naudojamas. JAV reikėjo patikimos kompiuterinės sistemos, kuri išliktų gyvybinga net branduolinio smūgio atveju, kai sunaikinus vieną valdymo centrą, jo valdymą perimtų kitas ir t.t. Tokia sistema įgavo pirmąjį veikiantį pavidalą 1969 m. ir vadinosi Arpanetas. 1971 m. per kompiuterių tinklą buvo pasiųsta pirmoji elektroninio pašto žinutė. Po poros metų R. Metkalfas sukūrė technologiją Elthernet, skirtą palaikyti ryšiui tarp atskirų kompiuterių, ir sukonstravo pirmąsias tinklo kortas. Vėliau, praėjus didžiausiam karo pavojui, rinkos jėgos išstūmė šią sistemą iš vyriausybės glėbio. Tačiau ji, kaip pagrindinis Interneto kamienas, veikė tik iki 1990m. Specialaus tinklinio protokolo TCP/IP sukūrimas žymi, jog atsirado Internetas. Tais pačiais 1990m. Šveicarijoje buvo sukurtas WWW (pasaulinio voratinklio) prototipas. Prasidėjo masinis Interneto serverių augimas. WWW dokumentai gali būti įvairiausių formų: tekstas, grafika, vaizdas (video), garsas (audio). Internetas stumia gyvenimą už senų fizikinių laiko ir erdvės ribų, įgalina klajoti po pasaulį neišeinant iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis, keistis mokslinių tyrimų rezultatais su kolegomis visame pasaulyje, skaityti ką tik pasirodžiusius straipsnius ir t.t. Dešimtys milijardų skaičiais užkoduotų žodžių kasdien cirkuliuoja Internete. Informacinės technologijos plinta ir tobulėja neregėtu greičiu. Bet kokią informaciją galima paskleisti po pasaulį per dieną. Niekas nežino kokie ryšių tinklai seks po Interneto.
Kiekvieną šimtmetį žmonės gaudavo vis daugiau informacijos. Prieš atsirandant raštui, žmonės pasitikėjo tik atmintimi. Prieš atsirandant telefonui, žmonės jautė malonumą rašyti laiškus ir juos gauti. Prieš atsirandant televizoriams ir kompiuteriams, žmonės daugiau bendravo, buvo glaudesni šeimos ir kaimynų santykiai. Televizija pririšo žmones prie namų, izoliavo vienus nuo kitų. . Jau dabar kai kurie geriau pažįsta televizijos serialų žvaigždes nei savo kaimynus. Užuot tiesiogiai pareiškę užuojautą nelaimės atveju, žmonės tai daro per laikraščius, o kitose šalyse – elektroniniu paštu ar faksu.
Išvados
Taigi visi matome kaip sparčiai šiuo metu plinta informacinės technologijos. Nuo pirmųjų raštų, rašytų ant papiruso, iki spausdinimo mašinos išradimo praėjo net 3400 metų. O dabar viskas tobulėja milžinišku greičiu. Todėl XXI amžius tikriausiai bus kompiuterių ir ryšių, informacinių technologijų revoliucijų amžius. Mes prie to artėjame ir sunku įsivaizduoti, kur ateinančios informacinės technologijos mus nuves.
Informacinių technologijų raida
2010-01-19
Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją. Štai paukščiai, pastebėję vanago šešėlį, tuojau sprunka į krūmus, voverės rudenį paslepia maistą ir žiemą, bado metu, jį atsikasa. Tai padeda išgyventi gamtoje. Kai kuriuos gyvūnus įmanoma išmokyti apdoroti ir dar sudėtingesnę informaciją: išdresiravus šunį jis gali lengvai atlikti įvairias komandas, beždžionės išmoksta naudotis įvairiais įrankiais ir t.t.
O žmogus, kitaip negu kitos būtybės, dar ir sąmoningai mąsto. Tačiau ir jis netapo toks iš karto. Per ilgą evoliucijos raidą ištobulėjo jo smegenys, todėl apdorojo daugiau informacijos. Taip žmogus pradėjo vartoti primityviausius įrankius, palaipsniui perėjo prie sudėtingesnių ir sudėtingesnių ir pagaliau tapo tokiu, kokį mes dabar visi matome.
Pirmykštės bendruomenės nariai dar neturėjo savo kalbos. Jie buvo tarsi izoliuoti vieni nuo kitų. Savo nuotaiką, idėjas perduodavo sutartiniais judesiais ir riksmais. Tačiau, vis dėlto, tai buvo jau protaujanti asmenybė. Eidami į medžioklę jie suplanuodavo kaip greičiau ir saugiau pagauti žvėrį, nepasiklysti miškuose. Ilgainiui žmonės pradėjo tarti vis ilgesnius skiemenis ir taip atsirado kalba. Tai labai pakeitė jų gyvenimą. Žodžiais buvo galima išreikšti viską: savo būseną, jausmus, mintis ir t.t. Žmonės turimą informaciją perduodavo draugams, vaikams, anūkams. Taip žinios keliavo iš vieno pasaulio krašto į kitą, iš kartos į kartą, tačiau kada nors vis tiek užsimiršdavo. Todėl pirmykščiai žmonės pradėjo informaciją užrašinėti molinėse plytelėse, iškalti akmenyse. Tada raštas dar nebuvo toks tobulas kaip dabar. Buvo piešiami įvairūs simboliai ir gyvūnai.
Uoloje iškalta piramidės statyba: 1
Vėliau simboliai tapo vis įvairesni ir sudėtingesni – taip atsirado raštas. Sparčiausiai jis tobulėjo išsivysčiusiose civilizacijose. Maždaug prieš 4000m. egiptiečiai tekstus pradėjo rašyti ant papiruso. Tačiau tuo metu juos galėjo įsigyti tik turtingiausi žmonės, nors ir patys dar nelabai mokėjo skaityti. Atsiradus vis daugiau raštingų žmonių, knygų skaičius ėmė didėti. Maždaug III a. pr. Kr. Aleksandrijoje (Egipte) buvo įkurta viena pirmųjų pasaulio bibliotekų. Pasiuntiniai keliaudavo po pasaulio kraštus ir supirkinėdavo pergamento ritinius ir rankraščius. Prasidėjo didelių informacijos kiekių kaupimas ir saugojimas. Vėliau įvairiose šalyse buvo išrastas būdas popieriui gaminti. Kinijoje jį pradėta naudoti apie 105m., Japonijoje 610 m., Arabijoje 701 m. Popierius tapo patogiausia ir pigiausia priemonė ant ko rašyti, todėl greitai išplito. O knygų paklausa ir toliau kilo, todėl J. Gutenbergas 1438m. išrado spausdinimo mašiną, kuri paskatino raštingumo plitimą ir mokslo pažangą. Buvo galima pigiai ir greitai spausdinti raštus. Knygos tapo prieinamos visiems. Pradėjo eiti spauda. Bet šis informacijos perdavimo būdas buvo lėtas, nes reikėjo gabenti (pervežti) patį informacijos užrašą. Žmonės gaudavo pasenusią informaciją. Norint skubiai pranešti apie pavojų dar buvo kuriami laužai arba vykstama į kitą gyvenvietę, nes mokslas dar nebuvo tiek pažengęs, kad būtų galima labai greitai pasiųsti žinutę. Informacijos perteikimo greitis ir tikslumas įvairiais atstumais iš esmės labiausiai pasikeitė XIX a. 1837m. amerikietis S. Morzė išrado telegrafo aparatą. Juo buvo galima greitai pasiųsti informaciją įvairiais atstumais. Telegrafo kabeliai buvo nutiesti tarp didžiųjų pasaulio miestų. O 1839m. atsirado ir Vilniuje. Tačiau norint juo naudotis reikėjo mokėti Morzės abėcėlę, kuri sudaryta iš taškų ir brūkšnių. Šis būdas yra gana kėblus, nes galima greitai susipainioti. Norėdamas to išvengti amerikietis A.G.Belas 1837m. išrado telefoną. Juo buvo galima greitai perduoti garsą iš vieno telefono aparato į kitą. Visa tai labai pagreitino informacijos perdavimą, nes nebereikėjo rašyti laiškų ir laukti kol jie pasieks adresatą , tapo įmanoma labai greitai susisiekti su tolimomis gyvenvietėmis. Vėliau pradėta ieškoti būdų kaip informaciją perduoti be telefono ar telegrafo laidų. Informacijos mainai ir toliau tobulėjo.
Priėmėjas
Siuntėjas
mainų kanalas
1895 m. rusų mokslininkas A.Popovas sukūrė pirmąjį radijo imtuvą. O 1901 m. perduotas signalas iš Europos į Ameriką. Radijo bangos galėjo sklisti erdvėje, joms nebereikėjo kabelių kaip telefonui ar telegrafui. Iš radijo stoties transliuojamų laidų galėjo klausytis daug gyventojų.
Sekantis tobulėjimo etapas buvo ieškoti būdų kaip perduoti vaizdą. Teoriškai ši galimybė jau buvo pagrįsta XIX amžiaus 8 – 9 dešimtmetyje, bet niekaip nerasta būdų kaip tai padaryti. Pirmuosius optinius mechaninius prietaisus vaizdui suskaidyti elementais 1884 m. sukūrė P. Nipkovas (Vokietija). 1907 m. B. Rozingas (Rusija) sukūrė prietaisų kurie tapo dabartinės televizorių sistemos pagrindu. Maždaug po 30 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse pradėtos transliuoti reguliarios televizijos laidos. Gyventojai galėjo ne tik girdėti garsą, kaip per radiją, bet ir matyti vaizdą. Prasidėjo filmų, televizijos laidų kūrimas. Informacijos perdavimas toli pažengė į priekį.
Tačiau žmogus stengėsi automatizuoti ne tik fizikinį bet ir protinį darbą – informacijos apdorojimą. Šiam tikslui ir buvo pradėta kurti elektronines skaičiavimo mašinas. 1945 m. JAV sukurta pirmoji elektroninė mašina, skirta balistikos (artilerijos) uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC. Ilgainiui tokio tipo mašinos tobulėjo, jų taikymo sritis nuolat plėtėsi, jos pradėjo apdoroti vis įvairesnę ir įvairesnę informaciją. O 1976 m. JAV buvo sukurtas ir pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. Iš pradžių jie buvo labai brangūs, griozdiški, dažnai gesdavo. Dėl to juos naudojo daugiausia mokslininkai.
Ištobulėjus elektronikai kompiuteriai labai atpigo ir smarkiai padidėjo jų galimybės. Šiuo metu jie gali apdoroti tekstinę, vaizdinę, grafinę, garsinę ir kitą informaciją. Jie įsikišo į viso pasaulio žmonių gyvenimą. Didžiųjų pasaulio bankų, gamyklų darbą iš dalies valdo kompiuteriai. Jie patys gali kontroliuoja kitų įrenginių darbą, parduotuvėse skaičiuoja pirkinių kainas. Taigi daug darbo iš žmonių perima kompiuteris. Mes jau nebegalime savo rankomis padaryti tokių kokybiškų daiktų, kuriuos padaro kompiuterinės technologijos. Žmonės ir kompiuteriai bendrauja skirtingai: kalba ir daina sklinda garso bangomis, kurių kiekvienas tonas kompiuteryje virsta 1 ir 0 rinkiniu, vaizdas ir kita informacija taip pat perteikiama dvejetaine sistema. Kad ir ką galvotume – elektroninė kompiuterių kalba yra ateities kalba. Ateityje juo naudotis reikės išmokti taip kaip skaityti ar rašyti.
Tačiau didžiausią perversmą ryšių technologijose padarė Interneto atsiradimas. Kad ir kaip keista, bet jis buvo kurtas ne tokiems tikslams kaip dabar naudojamas. JAV reikėjo patikimos kompiuterinės sistemos, kuri išliktų gyvybinga net branduolinio smūgio atveju, kai sunaikinus vieną valdymo centrą, jo valdymą perimtų kitas ir t.t. Tokia sistema įgavo pirmąjį veikiantį pavidalą 1969 m. ir vadinosi Arpanetas. 1971 m. per kompiuterių tinklą buvo pasiųsta pirmoji elektroninio pašto žinutė. Po poros metų R. Metkalfas sukūrė technologiją Elthernet, skirtą palaikyti ryšiui tarp atskirų kompiuterių, ir sukonstravo pirmąsias tinklo kortas. Vėliau, praėjus didžiausiam karo pavojui, rinkos jėgos išstūmė šią sistemą iš vyriausybės glėbio. Tačiau ji, kaip pagrindinis Interneto kamienas, veikė tik iki 1990m. Specialaus tinklinio protokolo TCP/IP sukūrimas žymi, jog atsirado Internetas. Tais pačiais 1990m. Šveicarijoje buvo sukurtas WWW (“pasaulinio voratinklio”) prototipas. Prasidėjo masinis Interneto serverių augimas. WWW dokumentai gali būti įvairiausių formų: tekstas, grafika, vaizdas (video), garsas (audio). Internetas stumia gyvenimą už senų fizikinių laiko ir erdvės ribų, įgalina klajoti po pasaulį neišeinant iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis, keistis mokslinių tyrimų rezultatais su kolegomis visame pasaulyje, skaityti ką tik pasirodžiusius straipsnius ir t.t. Dešimtys milijardų skaičiais užkoduotų žodžių kasdien cirkuliuoja Internete. Informacinės technologijos plinta ir tobulėja neregėtu greičiu. Bet kokią informaciją galima paskleisti po pasaulį per dieną. Niekas nežino kokie ryšių tinklai seks po Interneto.
Kiekvieną šimtmetį žmonės gaudavo vis daugiau informacijos. Prieš atsirandant raštui, žmonės pasitikėjo tik atmintimi. Prieš atsirandant telefonui, žmonės jautė malonumą rašyti laiškus ir juos gauti. Prieš atsirandant televizoriams ir kompiuteriams, žmonės daugiau bendravo, buvo glaudesni šeimos ir kaimynų santykiai. Televizija pririšo žmones prie namų, izoliavo vienus nuo kitų. Jau dabar, kai kurie geriau pažįsta televizijos serialų žvaigždes nei savo kaimynus. Užuot tiesiogiai pareiškę užuojautą nelaimės atveju, žmonės tai daro per laikraščius, o kitose šalyse – elektroniniu paštu ar faksu.
Išvada
Taigi visi matome kaip sparčiai šiuo metu plinta informacinės technologijos. Nuo pirmųjų raštų, rašytų ant papiruso, iki spausdinimo mašinos išradimo praėjo net 3400 metų. O dabar viskas tobulėja milžinišku greičiu. Todėl XXI amžius tikriausiai bus kompiuterių ir ryšių, informacinių technologijų revoliucijų amžius. Mes prie to artėjame ir sunku įsivaizduoti, kur ateinančios informacinės technologijos mus nuves.
Informacinės sistemos
2010-01-19
Žmonės - tai svarbiausioji informacinės sistemos dalis. Nors šis faktas turėtų būti akivaizdus, tačiau jis dažnai nepakankamai vertinamas. Išvardinsime keletą būdų, kuriais žmonės valdo kompiuterines sistemas:
• kompiuterių profesionalai kuria techninę ir programinę kompiuterių įrangą;
• profesionalūs kompiuterių operatoriai prižiūri ir valdo kompiuterinių sistemų veiklą;
• profesionalūs kompiuterių tarnautojai ir vartotojai kiekvieną dieną įveda didžiulius kiekius duomenų, kurie vėliau bus apdorojami ir paverčiami informacija;
• vartotojai kuria savo specializuotą programinę įrangą;
• vartotojai analizuoja informaciją, gautą kompiuteriu, kad galėtų priimti efektyvius verslo sprendimus;
• vartotojai ir kompiuterių profesionalai priima sprendimus, naudoja ir valdo kompiuterines sistemas, kurios gali turėti įtaką mūsų saugumui ir sėkmingam gyvenimui.
3. INFORMACINIŲ SISTEMŲ PASKIRTIS
Informacinėje sistemoje yra vykdomos 4 pagrindinės procedūros:
• duomenų įvedimas;
• duomenų apdorojimas;
• informacijos išvedimas;
• informacijos saugojimas.
Įvesdami duomenis žmonės atlieka tokius veiksmus:
• surenka duomenis;
• nurodo kompiuteriui, kad jis pradėtų įvedimą;
• įveda duomenis į kompiuterį, kuris juos konvertuoja į jam tinkamą formą;
• prižiūri duomenų surinkimo ir įvedimo procesą.
Neautomatizuotas žmonių atliekamas procedūras dalinai "prižiūri" kompiuteris. Jis nurodo, ką, kada ir kaip daryti. Visi dokumentai, iš kurių vyko įvedimas, turi būti saugomi, kad būtų galima patikrinti, ar visi duomenys yra įvesti. Kompiuterizuotos procedūros yra reikalingos, norint:
• koordinuoti duomenų įvedimą ir apdorojimą sistemoje;
• tikrinti įvedamų duomenų teisingumą;
• saugoti duomenis kompiuterine forma;
• formuoti įvestų duomenų kontrolines ataskaitas.
Duomenų įvedimui dažniausiai naudojama klaviatūra ir pelė. Pats įvedimo procesas stebimas monitoriuje. Naudojama programinė įranga priklauso nuo organizacijos poreikių.
Apdorojimo fazės metu duomenys paverčiami informacija. Pagrindinį darbą atlieka kompiuteris, o žmogus tik koordinuoja jo veiklą, nurodydamas, kokias procedūras reikia atlikti. Dažniausiai naudojama techninė įranga yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis.
Išvedimo procedūros pateikia vartotojui visą norimą informaciją, kuri gali būti skirta tiesioginiam panaudojimui arba tolimesniam saugojimui informacinėje sistemoje. Informacijos pateikimo forma priklauso nuo poreikių. Ji gali būti pateikta popieriuje, kompiuterio ekrane ir kt. Pirmoji forma yra naudojama ataskaitose.
Informacinė sistema saugo ir atnaujina duomenis, informaciją ir programas. Žmonių dalyvavimas šioje fazėje yra minimalus. Jie nustato, kaip dažnai reikia daryti esamų duomenų kopijas, kada galima pašalinti senus duomenis iš sistemos.
Duomenys ir informacija. Duomenys tėra "žali", neįvertinti faktai. Kiekvieną dieną mes gauname didžiulius kiekius duomenų. Informacija gaunama surinkus duomenis ir juos prasmingai apdorojus. Kompiuteriai yra puiki priemonė duomenų įsisavinimui, rūšiavimui ir naudingos informacijos pateikimui. Pavyzdžiui, kai jums trūksta grynųjų pinigų ir jūs sustojate prie bankomato, visus duomenis, kuriuos įvedate, tiesiogiai apdoroja banko kompiuterinė sistema. Ši sistema manipuliuoja įvestais ir saugomais joje duomenimis ir pateikia jums norimą informaciją.
Tradiciškai mes pirmiausia galvojame apie skaitinius ir tekstinius duomenis (pinigų sumos, pavardės ir pan.). Informacinių technologijų pažanga atvėrė duris į kitus duomenų formatus ir naujas jų apdorojimo formas (pvz., vaizdų ir garsų atpažinimas, distancinis mokymas ir pan.). Kompiuterių skaičius pasaulyje sparčiai didėja. Kartu auga jų galimybės. Sunku net įsivaizduoti, kokių naujų programų bus sukurta netolimoje ateityje.
4. INFORMACINIŲ SISTEMŲ TIPAI
Informacinių sistemų tikslas-užtikrinti efektyvų inf-jos panaudojimą organizacijoje, aprūpinti ją tikslia ir pilna informacija, užtikrinančia įmonės reikmes priimant valdymo sprendimus. Galima išskirti kelis informacinių sistemų tipus, priklausomai nuo jų įtakos (teikiamos pagalbos), įmonės funkcionavimo:
1. Duomenų apdorojimo sistema (DAS). DAS- tai informacijos sistema, apdorojanti didelius informacijos kiekius, atspindinčius elementarius organizacijoje vykstančius procesus.
2. Informacinė valdymo sistema (IVS). IVS-išplėsta DAS. Jos tikslas ne tik registruoti ir kaupti informaciją, bet ir aprūpinti reikiama informacija vadybininkus bei kitus tam tikrų procesų valdymą užtikrinančius asmenis. Ši informacija dažniausiai būna labiau struktūrizuota, apibendrinta, pateikiama abstraktesnėje formoje. Pvz.: elementari pagamintos produkcijos apskaita (DAS).
Jei DAS atlieka elementarią atlyginimų apskaitą, tai IVS pateikia statistinę informaciją apie vidutinį atlyginimo per laikotarpį, kvalifikacijos kėlimo rezultatus ir pan. IVS turi pateikti informaciją apie organizacijos veiklos vystymosi tendencijos nukrypimus nuo siekiamų tikslų.
3. Sprendimų priėmimo sistema (SPS). SPS-tai išplėsta IVS. Ji turi išvystytas analizės ir sprendimų priėmimo priemones. Pvz.: SPS gali turėti optimizavimo priemones priimant tam tikrus sprendimus, tačiau ir visais atvejais galutinį sprendimą priima žmogus.
5. INFORMACIIŲ SISTEMŲ FUNKCINĖ STRUKTŪRA
Funkciniu požiūriu IS yra veiklos valdymo proceso grandis, kurią galima pavaizduoti tokia blokinė schema:
6. ĮMONĖS INFORMACINĖ SISTEMA
Įmonės darbe naudojami tiek vidiniai, tiek ir išoriniai informacijos šaltiniai. Dažnai būna sunku nubrėžti ribą tarp vidinės ir išorinės aplinkos, o tuo pačiu ir tarp vidinių bei išorinių informacijos šaltinių. Formuluojant organizacijos strategiją ar veiklos perspektyvas yra labai svarbu nuspręsti, kas egzistuoja organizacijos viduje, o kas už jos ribų. Kadangi vidinė organizacijos aplinka yra neatskiriama išorinės aplinkos dalis, todėl pokyčiai pastarojoje beveik visuomet įgauna atgarsį organizacijos viduje. Esant greitiems išornės aplinkos pokyčiams (pvz., perėjimas nuo planinės prie laisvos rinkos sąlygų, rinkos poreikių pasikeitimas ir t.t..) kartais tampa sunku efektyviai organizuoti informacinį aprūpinimą.
7. INFORMACINIO APRŪPINIMO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE
Kiekvienas informacijos poreikis yra patenkinamas informacijos šaltiniu- vidiniu ar išoriniu. Šio darbo tikslas- išorinės informacijos patekimo ir pasklidimo įmonėje analizė, todėl toliau bus nagrinėjami tik tie išoriniai informacijos šaltiniai ir jų resursai.
Pagrindinis būdas, kuriuo išoriniai informacijos šaltiniai pasiekia įmonę- prenumerata. Be visų prenumeruojamų leidinių įmonės savo veikloje dažnai naudoja informaciją apie standartus bei patentus, įvairias technologinio pobūdžio knygas, žinynus bei informaciją gaunamą iš kitų įmonių.
7.1. Teisinės informacijos šaltiniai
Informaciniai šaltiniai pirmiausia patenka sekretorei. Ji, priklausomai nuo tame leidinio numeryje esančios informacijos turinio, gali pasielgti dvejopai:
1) pranešti apie informaciją konkretiems vartotojams (paprastai- padalinių viršininkams, įmonės vadovui; šie apie tai informuoja savo pavaldinius; kai kada net pasirašytinai
2) jei leidinio informacija naudinga tik kažkuriam vienam darbuotojui ar padaliniui- perduoti jį tam žmogui ar padalinio viršininkui. Pavyzdžiui, jei leidinyje pateikiama svarbi mokesčių informacija, leidinys perduodamas vyr. finansininkui. Vėliau leidinys grąžinamas sekretorei saugoti (patenka į archyvą).
7.2. Kiti šaltiniai
Yra resursai, skirti ne visiems įmonės darbuotojams. Tai spaudos leidiniai (katalogai, specializuoti laikraščiai, žurnalai) bei informacija iš kitų įmonių. Kaip matyti, informacija darbuotojus pasiekia per sekretorę
7.3. Įmonės informacinio aprūpinimo schema
1 priede pateikiama daugelio įmonių informacinio aprūpinimo schema. Kaip matyti šioje schemoje, į įmonę patenkantys informacijos šaltiniai sugrupuoti į dvi dalis- spaudą ir pirminius dokumentus.
Spauda čia suprantama kaip visa spausdintinė informacija- Vyriausybės, Seimo, ministerijų ir pan. įstatymai, nutarimai bei potvarkiai, žiniasklaidos leidiniai (laikraščiai, žurnalai), spausdintinės reklamos priemonės (direct mail), informaciniai leidiniai (katalogai, telefonų knygos) bei technologiniai reikalavimai (standartai, patentai ir pan.).
Pirminiai dokumentai- įvairūs įmonių veikloje naudojami verslo dokumentai, jie atsiranda veiklos procese.
Kaip matyti šioje schemoje, informacijos paieškos priežastimi yra abonento pateikta užklausa. Paieška atliekama panaudojant įmonėje bei kitose įstaigose esančią informaciją. Po to seka atrinktos informacijos įvertinimas bei dokumentų įforminimas.
Informacija abonentams dažnai pateikiama be papildomos užklausos. Tai pirmiausia įvairūs įstatymai, nutarimai bei taisyklės, apie kuriuos informuojami bemaž visi įmonės darbuotojai.
Dažniausiai įmonėse funkcionuoja du informacinio aprūpinimo tipai: einamasis ir diferencijuotas. Einamasis informacinis aprūpinimas apima visus įmonės darbuotojus. Pagal šį modelį jiems suteikiama visa kasdieniniam darbui reikalinga informacija- planai, užsakymai, ataskaitos ir pan. Diferencijuotas inf. aprūpinimas apima tik vadovaujančius asmenis. Darbuotojai žino abonentų informacinius poreikius ir pagal tai siunčia jiems informaciją. Abonentai savo ruožtu kreipiasi į juos su savo užklausomis.
INFORMACINĖS SISTEMOS KŪRIMO GALIMUBIŲ ANALIZĖS REZULTATAI IR JŲ PANAUDOJIMAS PROJEKTO PLANAVIMUI.
Sistemos kūrimo galimybių analizės rezultatai. Šis etapas sudėtingas todėl, kad dauguma klausimų negali būti tiksliai atsakyti dėl nepakankamo probleminės srities žinojimo. Vienas iš faktorių, lemiančių IS kūrimo sekmę yra informacinės sistemos projektuotojų komandos pasiruošimas darbui. Jis nėra analizuojamas pakankamai. Šio etapo metu tyrimas atliekamas apytiksliai ir greitai, atmetant pasiūlymus, neatitinkančius organizacijos vystymosi strategijos, techniniu požiūriu neįmanomus, duodama nauda nepateikiant išlaidų, bei vartotojui nesant pasiruošiusiam (nusiteikusiam) naudoti šios sistemos. Šį etapą vykdo sistemos analitikai, diskutuojantys su vartotojais bei analizuojantys dokumentaciją. Jie paruošia ataskaitą, kurioje pateikiama:
1 .bendri funkciniai reikalavimai;
2. svarbiausi nefunkciniai reikalavimai (pvz.: saugumas);
Ataskaitoje turi būti apžvelgti visi 4 informacinės sistemos kūrimo galimumo aspektai. Taip pat gali būti priimtas vienas iš sistemos kūrimo variantų:
1. Sistema kūriama savo jėgomis.
2. Sistema užsakoma kitoje organizacijoje.
3. Perkamas jau sukurtas paketas.
Sistemos kūrimu gali būti išskirti keli etapai: sukūriamas pilotinis projektas, kuris paskui išplėčiamas, išvystant funkcines galimybes.
Projekto planavimas. Atlikus sistemos kūrimo galimumo analizę, galima sudaryti informacinės sistemos kūrimo planą. Jis apima finansavimo poreikius, laiko ir projektuotojų poreikius. Projekto planas yra hierarchijos struktūros, kuriame sistemos kūrimo etapai detalizuojami, numatant jų turinį ir atliekamus darbus, gaunamus rezultatus, reikalavimus kokybei ir būdus (taškus).
9. INFORMACINĖS SISTEMOS REIKALAVIMŲ ĮGIJIMO PASKIRTIS IR METODAI.
Reikalavimų įgijimas. Patvirtinus sistemos kūrimo galimumą, toliau detalizuojami vartotojo poreikiai. Nustatomi naudojant:
1. Stebėjimą. Jo metu stebimas tam tikro probleminės srities aktoriaus elgesys darbo metu ir jo darbo aplinka. Stebint jo vietą nustatoma:
a) jo funkcijos ir vieta sistemoje;
b) pagrindiniai naudojami informacijos šaltiniai, pateikiami rezultatai ir informacijos pobūdis.
Stebint aktoriaus darbo aplinką nustatomi jo poreikiai informacijai bei galimybės išplėsti jo veiklą, pagerinant darbo aplinkos informacinę infrastruktūrą. Šis metodas naudojamas tuomet, kai kitų poreikių šaltiniai duoda prieštaringus rezultatus arba kitų šaltinių nėra. Stebėjimas gali būti atliekamas betarpiškai, dalyvaujant ar jam nedalyvaujant.
2. Esamo sistemos dokumentacijos (informacijos srautų) analizę. Ji atliekama tiriant esamoje sistemoje naudojamus duomenis : kiekybinio ir kokybinio tipo. Kiekybiniai- ataskaitų formos, pirminiai dokumentai, veiklos instrukcijos ir t.t. Kokybiniai (jie leičia organizacijos veiklos kultūrą)- reklama, skelbimų lentos pranešimai, atmintinės. Papildomai galima nustatyti: pvz.: organizacija, turinti daug dokumentų, pasirašytų vadovaujančio personalo ir reglamentuojanti veiklos taisykles yra daugiau centralizuota negu organizacijos, kuriose paplitę pranešimai skelbimų lentoje ar kiti laisvo pobūdžio dokumentai. Tai leidžia nuspręsti ar kuriamos IS ataskaitos apie organizacinę veiklą, reikia orientuoti vadovams ar daugiau žemesniam personalui.
3. Kūriamosios sistemos dokumentacijos analizę. Tai pastabos apie vartotojo poreikius ir apribojimus kuriamai sistemai, pateiktos ankstesniu naujosios sistemos kūrimo etapo metu. Tai daugiausia bendri reikalavimai, pateikti organizacijų strateginiame plane, problemos apibrėžimo ataskaitoje bei sistemos kūrimo galimumo pagrindime.
4. Interviu ir anketavimą. Dažniausiai naudojamas poreikių įgyjimo metodas-interviu. Jis leidžia vartotojui savarankiškai ir betarpiškai pareikšti pageidavimus sistemai. Interviu reikia pasiruošti. Išskiriami žingsniai:
a) susipažinti su bazine informacija;
b) pagrįsti interviu tikslus;
c) pasirinkti tinkamą probleminės srities specialistą;
d) sudaryti interviu struktūrą;
e) numatyti klausimų tipus ir sudėtį.
9.1. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai.
Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai Kyla dėl prielaidos, kad reikalavimai-tai objektyvus faktų rinkinys, jie gerai žinomi nuo informacinių sistemų kūrimo pradžios, jie nekinta. Kita prielaida, kad projektavimo resursai gali būti įvertinti iš anksto, pakankamai tiksliai. Poreikiai kinta dėl šių priežasčių:
1. Vartotojai keičia savo nuomonę dėl:
a) įsigilinimo į problemą, informinių technologijų galimybes, plečiant sistemos galimybes;
b) vartotojų tarpusavio prieštaravimų, ypač projektavimo pradžioje, didelio suinteresuotų probleminės srities specialistų skaičiaus; vyraujanti nuomonė gali pasikeisti likvidavus prieštaravimus.
2. Išorės faktoriai gali įtakoti pokyčius (organizaci. gali pakeisti veiklos pobūdį, atsirasti modeernistinė įranga, pasikeisti įstatymais).
3. Diegimas neįvedus pakeitimų gali būti neįmanomas (jo metu gali paaiškėti, kad tam tikri nefunkciniai reikalavimai netenkinami, pvz.: sistemos realizacijos greitis. Tuomet gali tekti grįžti į reiklavimų nustatymo fazę).
4. Komplikuotas ir nepakankamas projekto valdymas (sudėtinga įvertinti projektavimui reikalingus resursus: projektavimo kaina, programinės ir techninės įrangos įsigyjimo kaina, projektuotojų kiekį ir kvalifikaviją, projektavimo trukmę). Projekto valdymas remiasi personalo patirtimi ir intuicija. Užsakovai siekia trumpinti projektavimo trukmę ir mažinti kainą. Dėl to dažnai resursų įvertinimas yra optimistinis. Poreikių nustatymas yra reliatyvus procesas ir tai padidina projekto kainą.
Kokybės sunkumai:
5. Analizės metodai neįvertina specifinių žinių apie probleminę sritį, kurios reikalingos nustatyti poreikius.
6. Analizės metodai remiasi netinkamais metodais ir priemonėmis inf-os poreikiams specifikuoti. Dažnai pasikliaunama vien tik analitikų intuicija. Kuo didesnė sistema, tuo daugiau šansų, kad poreikių specifikacijoje bus daug klaidų, ypač naudojant vientik intuityvų metodą.
Informacijos technologijos buityje
2010-01-19
Viena iš akivaizdžių tendencijų - informacijos technologijų ir telekomunikacijų susiliejimas. Anksčiau būdavo aiškiau, kas skirta kompiuterių, o kas telekomnikacijų sritims. Pastaruoju metu ribos nebe tokios aiškios. Paprastame telefono aparate atsiranda vartotojo sąsaja, labiau panaši į ,,Windows” darbalaukį. O naujieji rankiniai kompiuteriai dažnai turi nebe klaviatūrą, o tik kelis mygtukus ir įprastinį pieštuką. Organizacijos telefono skambučių komutavimas bei faksų siuntimas ,,Intranetu” jau nėra naujovė. Integracija vyksta ir kitose įrangos srityse. Vienas iš dažniau pasitaikančių derinių - mažam namų biurui (SOHO) skirtas kopijavimo aparatas (jame ir skeneris, ir spausdintuvas, ir faksas). Informacijos technologijos ir telekomunikacijos (ITT) jau pradedamos vadinti informacijos ir komunikacijos technologijomis (ICT - Information and Communication Technologies). Tai natūralu, nes kompiuteriai paskutiniu metu sunkiai beįsivaizduojami be telekomunikacijų teikiamų galimybių. Vienas iš pavyzdžių - ,,Interneto” telefonija.(3)
Asmeniniai kompiuteriai
Istorija
Dabar retas kuris prisimena, kaip atrodė pirmieji kompiuteriai ir kokie jie buvo dideli, kad užimdavo visą didelį kambarį. Vėliau atsirado ,,mini” kompiuteriai - sulig didele spinta. O prieš keliolika metų sukurti pirmieji AK atrodė tikras pasaulio stebuklas - tokie kompaktiški ir galingi. Nors AK buvo pradėti konstruoti dar 1973 metais, dauguma autorių linkę pirmuoju laikyti firmos MITS (Model Instrumentation Telemetry Systems) sukurtą kompiuterį ,,Altair 8000”. Taip yra, nes tai buvo pirmasis AK kurio nuotrauka buvo įdėta į žurnalo viršelį(1975metais). Šis kompiuteris neturėjo nei klaviatūros, nei ekrano. Informacija buvo įvedama jungikliais, o išvedama į spinduolių (LED) skydelį. ,,Altair 8000” kompiuteriui buvo sukurta pirmoji ,,Basic” programavimo sistema. Tikroji aštuonių bitų buitinių kompiuterių era prasidėjo tik 1977 metais, kai firma ,,Tandy” pagamino AK ,,TRS-80”. Pirmasis ,,TSR-80” modelis turėjo pastoviąją atmintį (ROM) su firmos ,,Microsoft” Beisiku ir RAM, kurią galima buvo išplėsti iki 16KB. Visa tai, kartu su klaviatūra buvo viename bloke, prie kurio buvo galima prijungti nespalvinį displėjų, du magnetofonus, diskelių kaupiklį ir spausdintuvą.(6;7)
Asmeniniai kompiuteriai dabar
Vis daugiau žmonių įsigyja kompiuterį namams. Kompiuteris namuose dažnai naudojamas įvairiems raštams parengti, žaidimams ir darbui ,,Internete”. Tačiau ne visi žino, kad be šių darbų, turint kompiuterį, atsiveria daug kitų galimybių. Bazinėje kompiuterio namams konfigūracijoje turėtų būti audio-adapteris ir akustinė sistema - tai nedaug padidina kompiuterio kainą, tačiau išplečia jo galimybes. Įsigijus bazinės konfigūracijos kompiuterį, galima juo išmokti dirbti, žaisti, rengti įvairius raštus. Tačiau nepatogu iš diskelių įrašinėti naujus žaidimus ir programas - trūksta kompaktinių diskų įrenginio CD ROM, daug vargo sukelia ieškojimai kur atsispausdinti parengtus kompiuteriu raštus - trūksta spausdinimo įrenginio, norėtųsi susirasti draugų ,,Internete” ir susirašinėti su jais elektroniniu paštu - trūksta fakso-modemo. Šiuos kompiuterio priedus geriausia įsigyti iš karto su kompiuteriu.(8)
Asmeninio kompiuterio priedai
CD ROM įrenginys
Įsigijus kompaktinių diskų įrenginį (CD ROM) atsiveria dar viena galimybė - kompiuteris gali tapti aukštos klasės muzikiniu centru. Galima klausytis muzikinių kompaktinių diskų, įsirašyti mėgiamas dainas į kompiuterio atmintį. Taip pat kompiuteris pavirsta į videomagnetofoną - įsigijus kinofilmų kompaktiniuose diskuose galima juos matyti kompiuterio ekrane.(8)
Vaizdo plokštė
Dabar galima įsigyti vaizdo plokštę, kuri šiuolaikinį AK paverčia tikra videofilmų montažine, galinčia apdoroti visą ekraną užimančius S-VHS ar Hi8 kokybės vaizdus. Sumontuotą ir įgarsintą filmą galima įsirašyti vaizdo juostoje, o atskirus jo kadrus atspausdinti fotospausdintuvu. Vaizdo kameros ar vaizdo magnetofono videosignalas yra analoginis ir perduoda labai daug informacijos. Kompiuteriu šią informaciją galima apdoroti tik pavertus ją skaitmenine, suglaudinus ir įrašius į diskinį kaupiklį.(9)
Spausdintuvas
Spausdintuvas tampa būtinas, jei kompiuterį norite naudoti vietoj spausdinimo mašinėlės. Tačiau kai kurie spausdintuvai jau gali atlikti ir kitų informacijos technologijų funkcijas (kartais pagrindinė to įrenginio funkcija net nėra spausdinimas). Naujasis kompanijos ,,Hewlett Packard” daugiafunkcinis įrenginys ,,HP LaserJet 3100” atlieka lazerinio spausdintuvo, fakso, kopijavimo aparato ir skenerio funkcijas.
Fotoskeneris
Turint kokybišką spausdintuvą galima įsirengti namuose kompiuterinę fotolabaratoriją. Tam reikia įsigyti fotoskenerį (jei turimas spausdintuvas neatlieka fotoskenerio funkcijos). Jo pagalba iš turimų skaidrių ir nuotraukų galite atspausdinti ant specialaus popieriaus nuotraukų albumą kartu su šių nuotraukų aprašymais. (8)
Radijo imtuvas-adapteris
Dirbti kompiuteriu - pavyzdžiui, rašyti laiškus, linksmiau, jei groja muzika. Įsigijus radijo adapterį AK pavirsta radijo imtuvu. Muzikos ir žinių galima klausytis tiek dirbant kitus darbus su AK, tiek ilsintis.(8)
Televizinis imtuvas-adapteris
Televizija - vaizdo perdavimas per nuotolį. Viena svarbiausių masinės informacijos ir propagandos priemonių, perduoti informaciją audiovizualinėmis priemonėmis. Jei AK galima klausytis muzikos, tai kodėl jo nepavertus ir televizoriumi? Tai bus nesunku padaryti, jei įsigijus televizinį adapterį. Daugelis mano, kad TV tiuneris tinka tik naujienų stebėjimui, bet tai nėra tiesa. AK tampa ir videomedžiagos redagavimo įrankiu.
Telefonai
Visi žinome, kas yra telefonas. (Jį 1874 metais išrado Aleksandras Gremas Belas (Alexander Graham Bell). Telefonas - prietaisas siunčiantis ir priimantis balso žinutes, o kitais žodžiais - nedidelio galingumo radijo siųstuvas-imtuvas, kuris informaciją perduoda ir priima elektromagnetinėmis bangomis. Atsižvelgiant į paskirtį telefonus galima skirstyti į laidinius, stacionariuosius, automobilinius ir nešiojamuosius. Nešiojamieji vadinami tiesiog mobiliaisiais telefonais. Mobiliųjų telefonų pasiūla yra gana didelė. Didėjant konkurencijai, gamintojai siūlo mažesnius, lengvesnius, turinčius daugiau funkcijų telefonų aparatus. Jau atsirado ir mobiliųjų telefonų mados. Telefonus namuose turi apie 94% JAV gyventojų. Laidinių telefonų būna atliekančių įvairias papildomas funkcijas: autoatsakovų, atpažįstančių skambinančiųjų numerius, juos įsimenančių ir kt. Bet kai buvo sugalvotas skaitmeninis duomenų užrašymo ir perdavimo būdas, jį tuojau pat imta taikyti ir telefonui, tuo išplečiant šio išradimo galimybes iki protu sunkiai besuvokiamos ribos. Jeigu nėra laidinio telefono, arba jį įsivesti labai brangu, patogu naudoti stacionarųjį telefoną. Pagrindiniai tokio telefono privalumai - greitas įrengimas, paslaugų įkainiai mažesni nei mobiliojo ryšio, aukšta pokalbių kokybė.(13;4)
Videotelefonai
Tai tokie telelefonai, kurie perduoda pašnekovo atvaizdą taip pat kaip ir jo balsą. Jau senai apie juos kalbama, bet jie dar nėra labai populiarūs. Kolkas tai brangus telefonas.(4)
Videokonferencijų įranga
Videokonferensijų įranga, tai nedidelė videokamera, adapteris, mikrofonas ir programos. Įsigiję videokonferencijų įrangą galėsite ne tik kalbėtis ,,Internetu” kaip telefonu, bet ir matyti pašnekovą, kur jis bebūtų.(8)
Telefono pokalbių registravimo priemonė
Telefono pokalbių registravimo priemonė ,,Teltonika TN-1057” skirta telefono numeriui, pokalbio trukmei, laikui ir datai registruoti. Prijungus prie laidinio telefono, galima kaupti informaciją apie pokalbių trukmę, o LCD ekrane - peržiūrėti visą telefono skambučių sąrašą.(14)
Radijo ieška
Radijo ieška (,,paging”) - naujas terminas lietuvių kalboje. Radijo ieška (RI) -informacijos perdavimas radijo bangomis į specialius radijo imtuvus - pranešimų gaviklius. Tai mobilus ryšys, skirtas žmonėms, kuriems svarbu gauti pranešimą bet kur ir bet kada. Pirmieji pranešimų gavikliai buvo didžiuliai radijo imtuvai, naudojantys daug elektros energijos. Jie buvo montuojami tik automobiliuose ar kitose transporto priemonėse. Atsižvelgiant į priimamų pranešimų tipą, pranešimų gavikliai skirstomi į toninius, balso, numerinius ir tekstinius.
Toninis gaviklis
Gali priimti vieną arba kelis toninius signalus. Juos išgirdęs, abonentas žino, kokį veiksmą reikia atlikti (paskambinti į darbą, važiuoti į namus ir t.t.).
Balso gaviklis
Veikia panašiai kaip vienpusio bevielio ryšio telefonas. Prieš gaudamas pranešimą abonentas išgirsta signalą. Po to - trumpas, iki 20 sekundžių, balsinis pranešimas.
Numerinis gaviklis
Turi skystųjų kristalų ekraną. Į gaviklį gali būti perduota iki 20 simbolių skaitmeninės informacijos (telefono numeris, susitikimo laikas ir kt.). Šios rūšies gavikliai prisimena iki 20 paskutiniųjų pranešimų.
Tekstinis gaviklis
Turi matricinį skystųjų kristalų ekraną. Jo atmintyje yra iš anksto užprogramuoti simboliai, kurie pagal gautą kodą tam tikra tvarka surikiuojami ekrane. Taip gaunamas pranešimo tekstas. Naujausi tekstinių gaviklių modeliai gali prisiminti iki 250 pranešimų, saugoti iki 1000 vieno pranešimo ženklų.
Radijo ieškos sistema
Ją sudaro operatorių centras, terminalas, kodavimo, kontrolės ir siuntimo įrenginiai ir pranešimų gavikliai. Toniniu telefonu, kompiuteriu per modemą arba telefonu per operatorių centrą perdavus pranešimą jis patenka į radijo ieškos terminalą. Čia patikrinamas abonento numerio galiojimas bei veikimo zona, o duomenų bazėje surandamas gaviklio adresas (,,cap code”), šis adresas yra unikalus, leidžiantis nusiųsti pranešimą tik vienam konkrečiam gavikliui. Toliau gaviklio adresas ir pranešimas yra verčiami į tam tikro protokolo signalą. Užkoduotas signalas per paskirstymo sistemą yra perduodamas į bazines stotis. Kontroleriai atskiria tarnybinę informaciją nuo tos, kurią reikia išsiųsti, o siųstuvai nustatyto dažnio moduliuotą signalą per anteną perduoda į eterį. Visi pranešimų gavikliai, kurie veikia bazinės stoties dažniu ir yra siųstuvo veikimo zonoje, gauna radijo signalą. Gaviklis, kuris dekoduoja savo adresą, priima pranešimą ir signalizuoja apie jo gavimą. Pranešimų gaviklis - tai dažninės moduliacijos (FM) radijo imtuvas, suderintas tokiam pačiam dažniui, kaip ir bazinės stoties siųstuvas. Radijo ieškos sistemose pranešimai gali būti siunčiami per operatorių centrą arba automatiškai.(15)
Skeneriai
Padorų skeneri šiandien galima įsigyti už 500-700 litų. Anksčiau skenerio reikalingu namie ar kontoroje galima buvo smarkiai abejoti, o dabar atsirado dešimtys veiklos sričių, kur jį galima pritaikyti. Nežinote, kada gali prireikti spalvotos iliustracijos pačių sukurtam šventiniam sveikimui, firmos blankui, vizitinei kortelei ar kuriam tinklapiui. Jei skeneriai prie sistemos jungiami paraleline (LPT) jungtimi, tai parsinešus pirkinį namo net kompiuterio korpuso nereikia atidaryti. Rankinių skenerių kategorija, nuolat pingant planšetiniems stalo skeneriams, beveik baigia išnykti, tačiau ir jiems dar randamas koks pritaikymas.
Įdomybės iš skenerių ,,gyvenimo”
Skenerio "Primax MusicReader" koncepcija labai įdomi - šis mažylis yra skirtas skenuoti natas popieriuje ir paversti jas skaitmenine muzika.
JAV firmos ,,Storm Technology Inc” skeneris ,,ImageStudio VF” - ko gero, pirmasis turintis integruotą televizinio vaizdo digitalizavimo modulį. Prie jo galima prijungti televizijos kamerą ar vaizdo magnetofoną, įrašyti į diską pavienius kadrus ar ištisus vaizdo siužetus. Prie kompiuterio lygiagretaus (LPT) arba USB prievado jungiamą skenerį galima naudoti ir vaizdo konferencijoms.
,,Protingesni” skeneriai
Įsivaizduokite, kad visą knygą reikia perkelti į ,,Internetą” ar norite kompiuteriu analizuoti keliolikos puslapių duomenų lentelę, kurią gavote atspausdintą rašomąja mašinėle. Tikriausiai teks daugelį valandų barbenti klaviatūra svajojant, kad AK galėtų skaityti. Tačiau jūsų svajonė gali kaipmat išsipildyti, jei įsigysite skenerį ir OCR (Optical Character Recognition) programą, kuri sugebėtų skeneriu perskaitytą dokumento tekstą paversti redaguoti tinkamu formatu. Jau yra tokių OCR, kurios ,,supranta” ir lietuvių kalbą. Skaičiams nustatytas atskiras atpažinimo režimas. Galima nurodyti, kad būtų išsaugota atpažinto teksto skirsnių struktūra ir eilučių atitraukimai. Deje, tinkamai apdorojami tik nesudėtingi puslapiai. Programa daro klaidas, kurių kiekis priklauso nuo originalo kokybės ir šrifto tipo. Tačiau klaidų skaičius nebūna didesnis, negu skubiai įvedinėjant tekstą klaviatūra.(16)
Modemai
Žodis ,,modemas” yra jo dviejų pagrindinių funkcijų sutraukimas: ,,modiliacija” ir ,,demoduliacija”. Modemas (moduliatorius-demoduliatorius) - įtaisas informacijos pavidalui keisti, tinkantis konkrečiai ryšio linijai; signalus moduliuojantis ir demoduliuojantis funkcinis įtaisas. Plačiajuostinis modemas – tai plataus dažnių intervalo, leidžiančio perduoti duomenis ryšio linijomis dideliu greičiu (nuo 40 iki 230.4 KB/s) modemas. Toninis modemas - sąsajos su telefoninio ryšio linija modemas, formuojantis garsinio dažnių intervalo signalus. Įprastinis modemas persiunčia dokumentą garsinio signalo pavidalu. Galima sakyti, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau modemų funkcijų, jų vaidmuo kompiuterių pasaulyje vis didėja. Modemai apima vis daugiau veiklos sričių, informacijos perdavimo greitis vis didėja.
Modemų suteikimos galimybės
Kiek informacijos jūs būtumėte sukaupę (AK ir įvairiose informacijos laikmenose), jos niekad nebus per daug (kalbama apie naudingą informaciją), reikia ir kai ko daugiau. O senas kaip pasaulis failų pernešimo disketėse būdas labai nepatogus ir pasenęs. Lakstymo su disketėmis išvengimas - tai tik maža dalis to, ką suteikia modemas. Daugybė žmonių iš viso pasaulio, didžiausi informacijos lobynai, nerealus greitis ir komunikacijos patogumas, naujienos, istorija, mitai ir literatūra - visa tai tinklas. Modemas pastaruoju metu tampa neatsiejama kompiuterio dalimi. Įsigiję ir prisijungę modemą jūs tarsi atrandate naują pasaulį. Modemas suteikia galimybę jums neišeinant iš namų prieiti bazes duomenų, kurios gali būti labai toli, galite patalpinti skelbimą elektroninėje skelbimų lentoje pasiekiamoje ir kitiem vartotojam, galite iš tos pačios skelbimų lentos atsisiųsti jums reikiamus failus. Taip pat galima integruoti namų kompiuterį į savo biuro tinklą ir taip atsiranda galimybė dirbti biuro tinkle, galima naudotis elektroniniu paštu, globaliaisiais tinklais. Globaliuosiuose tinkluose jūs galite ne tik naudotis elektroniniu paštu, bet ir dalyvauti konferencijose, rasti žinias, naujienas bet kuria jums rūpima tema. Jei modemas turi galimybę dirbti ir ,,balso modemo” (voice modem) režimu, tai dirbdamas tokiu režimu jis, turi ir paprasto telefono funkcijų.(2;4)
Faksas-modemas
Šiais laikais modemų būna pačių įvairiausių: nuo paprasčiausio 300bit/sek informacijos perdavimo greičio iki sudėtingų faksų-modemų, įgalinančių jus siųsti iš savo kompiuterio faksą ar garsinį laišką į bet kurią pasaulio vietą. Faksas-modemas ne tik leis naudotis visomis nuostabiomis ,,Internet” paslaugomis. Jis suteiks ir kitų galimybių - pavers kompiuterį telefoniniu autoatsakovu ir fakso aparatu. Taip pat galite jį išbandyti telefoniniams pokalbiams ,,Internete”. Tai žymiai pigiau nors ryšio kokybė kol kas ne tokia gera. Faksai-modemai gali padėti tada, kai jums skubiai reikia perduoti dalykinį laišką ar kitą dokumentą tam, kas turi faksimilinį aparatą. Gavus faksimilę galimą ją peržiūrėti vaizduoklio ekrane ar atsispausdinti spausdintuvu. Bet dirbti su tokiu tekstu jūs neįmanoma, nes tai tik atvaizdas. Bet jau yra ir tokių faksų-modemų kurie gali faksimilę paversti į duomenis su kuriais galima dirbti.
MP3 grotuvai
Visi seniai įprato prie nešiojamų kasetinių ir kompaktinių diskų grotuvų, tačiau tarp jų turėtų atsirasti dar vienas grojantis kišeninis įtaisas - nešiojamasis MP3 formato muzikos rinkmenų grotuvas. Bendrovė ,,Saehan Information Systems” šį, jos teigimu, pirmąjį pasaulyje tokio tipo gaminį pristatė šių metų pavasarį vykusioje parodoje ,,CeBIT`98”. Į šį delne telpantį įtaisą iš kompiuterio galima įrašyti iki 64MB įvairių melodijų. Jį taip pat galima naudoti didelės apimties byloms pernešti, o prie vienos šio produkto versijos galima prijungti 2-2,5 GB talpos diskinį kaupiklį. Iš kompiuterio bylos į grotuvą perkeliamos 500 KB/s sparta. Kompanijos teigimu, vienas iš šio įtaiso privalumų yra tas, kad jame nėra judančių ar besisukančių dalių. Todėl jis nebijo vibracijos ar panašių trikdžių.(17)
Skaitmeniai fotoaparatai
Sparčiais tempais besivystanti skaitmeninė technika palietė ir tradicinę cheminę fotografiją, egzistuojančią jau daugiau kaip 150 metų. 1981 metais buvo pagamintas pirmas elektroninis fotoaparatas. Tačiau jie kolkas yra brangūs. Bet vis plintant kompiuteriams daugelis jų vartotojų suvokia skaitmeninių fotoaparatų privalumus.
Skaitmeninės vaizdo kameros
Skaitmeninė vaizdo kamera judančius vaizdus fiksuoja apie 25 kadrų per sekundę greičiu. Kiekvieną kadrą sustabdžius, gaunamas aiškus vaizdas, todėl kamerą galima naudoti kaip skaitmeninį fotoaparatą. Garsas įrašomas skaitmenine forma 16 bitų ilgio žodžiais. Įrašytą vaizdą galima peržiūrėt kompiuteryje.(14)
,,Keli viename”
,,Interneto” telefonija
Viena iš parodos ,,CeBIT`98” naujovių buvo - interfonai (,,Screen Phones”) tai telefono aparatas, atliekantis ir ,,Interneto” terminalo funkcijas. Kai kuriuose iš jų yra ištraukiama klaviatūra ir elektroninės kortelės (,,smart card”) skaitymo įtaisas. Taigi šiuo įtaisu galima ne tik pasiekti ,,Internetą”, peržiūrėti svetaines 7,6 colio įstrižainės ekrane, bet ir kortele užmokėti už paslaugą. Interfono ekranas reaguoja į prisilietimą, todėl naršyklę galima valdyti ir klaviatūra, ir bakstelėjimais į ekraną. Interfono atmintinėje galima saugoti per tūkstantį telefono numerių. Toks interfonas jau turėtų pasirodyti prekyboje. Kai kurių firmų interfonams pagaminta nuotolinio ryšio klaviatūra.(5)
Mažieji kompiuteriai
Žmonės vis daugiau keliauja, o laikas darosi vis brangesnis ir brangesnis. Nebegalima veltui leisti minučių ir valandų sėdint automobilyje ar lėktuve. Kaip prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių situacijų, vis spartėjančio gyvenimo tempo ir būtinybės visur suspėti? Dabar, kai visi duomenys - tiek oficialūs dokumentai, tiek ir asmeniniai užrašai - saugomi kompiuteriuose, atsiranda būtinybė pasiekti ir naudoti tuos duomenis bet kuriuo metu iš bet kurios pasaulio vietos. Tam jau nebereikia su savimi nešiotis puse lagamino užimančio ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterio. Tiesiog greta mėgiamo parkerio į švarko kišenę įsimeskite naująją ,,Casio Cassiopeia” - ir visas pasaulis kišenėje (jis keletą kartų mažesnis ir lengvesnis už įprastinius ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterius)! ,,Laptop”, ,,notebook”, ,,palmPc” - kompiuteriai vis mažėja, o ankstesnis vartotojų nepasitikėjimas šiais ,,žaisliniais” kompiuteriais nyksta.(6)
Skaitmeninė užrašų knygelė
Jos idėja sena kaip kaliukuliatorius. Dar visai nesenai, atrodė, kišeninės užrašų knygelės buvo tik pasiturinčių elektronikos entuziastų žaislai, o šiandien šiuos prietaisėlus parduoda milijonais. Priešingai nei ankstesnės užrašų knygelės, kišeniniai kompiuteriukai (KK) nelaikytini atskirais, nepriklausomais prietaisais. KK yra tarsi paprasto AK atskiriama ir nešiojama dalis su šiek tiek savo proto ir kai kuriais unikaliais sugebėjimais. Idėja tokia: kol dirbate prie kompiuterio, KK tupi prie jo prijungtame lopšelyje ir ilsisi: išeidami iš darbo ar namų, kišeninį pagalbininką sinchronizuojate su AK ir, išėmę iš lopšio, pasiimate su savimi. Sinchronizacija yra paprasčiausias duomenų ir/ar programų perkėlimas iš AK į KK ar atvirkščiai. Programinė įranga pati atsirenka, kur ir kokių duomenų trūksta, ir papildo failus AK duomenimis, kuriuos įvedėte į kišeninį pagalbininką kelionėje, arba į KK perkelia kompiuteryje įvestus adresus, telefonus ir t.t. Nebeturėtų atsitikti taip, kad namie aptikote darbe ant stalo palikę lapuką su svarbiu šiam vakarui telefonu. Visa informacija visada bus šalia jūsų. Kišeniniai kompiuteriukai dar tik pradeda savo gyvenimą, todėl, žinia, serga visomis būdingomis vaikystės ligomis: funkcionalumas ribotas, ekranai nespalvoti ir nelabai įskaitomi, rašto atpažinimas ne tobulas, atmintis sekli ir pan. Žinoma visa tai keisis.(10)
Telekompiuteris
KK ir mobilieji telefonai jau pradėti jungti į vieną įrenginį. ,,Hibridui” pavadinti vartojami įvairūs terminai - ,,smartphone”, ,,telecomputer” ir kt. Tai kišeninių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų simbiozės rezultatas. Tokį įrenginį turėdami, bet kur ir bet kada galėtume gauti faksą, peržiūrėti jį, ir, paskambinę telefonu, baigti tvarkyti reikalą. Galėtume gauti ir išsiųsti elektroninį paštą, naršyti po ,,Internetą”, duoti nurodymus tinklo serveriui - naudojimo sritys išties yra neribotos. Jau ir Lietuvoje pasirodė naujas mobiliojo ryšio įtaisas ,,NOKIA 9000 Communicator”. Šį kišeninį aparatą sudaro telefonas ir komunikatorius. Šis įrenginys panašus į kitus nešiojamuosius įtaisus, tik mikrofonas ir garsintuvas yra kitoje negu įprasta pusėje. Klavišais galima pasirinkti įvairias funkcijas, perjungti į raidžių arba skaičių režimą, reguliuoti garso stiprumą. Atidarius aparato dangtelį, automatiškai įsijungia komunikatorius, turintis savo klaviatūrą ir displėjų, kuriame rodomos darbinės (aktyvios) programos ir kita informacija. Per GSM ryšio korinį tinklą komunikatoriumi galima siųsti trumpas žinutes, faksogramas, elektroninius laiškus, naudotis ,,Internetu” ar užmegzti ryšį su toli esančiu kompiuteriu. Kai dangtelis uždaromas, komunikatorius išjungia displėjų, įsimena duomenis ir sustabdo visas programas. Taip pat jame yra skaičiuotuvas, laikrodis, rodantis vartotojo šalies laiką ir datą. Komunikatoriaus atmintis - keturi megabaitai. Joje saugomos programos ir dokumentai. "NOKIA 9000 Communicator" matmenys yra 173 x 64 x 38 mm, svoris - 397 gramai. ,,NOKIA” jau pristatė ir ,,NOKIA Communicator 9110”. Komunikatorius prilygsta mobiliam biurui kišenėje, nes yra mobiliojo telefono ,,Nokia 2110” dydžio ir atlieka daug funkcijų: siunčia faksus, elektroninius laiškus, "naršo” "Internetą", iš skaitmeninės kameros perduoda vaizdus. Naujoji ,,komunikatoriaus” versija sustiprinta daugeliu naujų funkcijųjų. GSM mobilųjį telefoną, nedidelį asmeninį kompiuterį ir ryšio su ,,Internetu” įtaisą ,,Alcatel” kompanija sudėjo į vieną 230 gramų sveriantį įrenginį ,,One Touch COM”. Klaviatūra arba rašikliu jautriame ekrane galima užsirašyti pastabas, žinutes, kompiuteryje yra laikrodis, adresų knygelė, tekstų tvarkymo priemonės.(11;12)
Skirtumas tarp mažesnių ir didesnių nešiojamų kompiuterių
Vis dar aiškus skirtumas tarp kišeninių (,,handheld”, ,,palmtop”) ir knygos dydžio (,,notebook”) kompiuterių. Pastarieji pasižymi dviem akivaizdžiais pranašumais - didesniu ekranu ir ,,normalaus” dydžio klaviatūra. Kišeninis kompiuteris (,,palmtop”) daugeliui vartotojų gali būti patogesnis už nešiojamąjį (,,laptop”, ,,notebook”). Abiejų tipų kompiuterių parametrai nedaug tesiskiria. Mažesnį nešiotis patogiau, bet rašyti maža klaviatūra reikia įprasti iš naujo. Tai suprasdami mažųjų įtaisų gamintojai stengiasi parengti alternatyvius duomenų įvedimo būdus: padiktuoti balsu, užrašyti jautriame ekrane pieštuku, perkelti inf, iš stacionariųjų komp.(13;5)
Informacijos technologijų naujovės
,,C Technologies AB” neseniai pradėjo pardavinėti ,,C Pen” - storoko žymeklio dydžio aparačiuką, talpinantį visą kompiuterijos arsenalą: miniatiūrinę vaizdo kamerą, mažytį kompiuterį su optiniu teksto atpažinimo (OCR) programa bei skystųjų kristalų ekranėliu ir infraraudonųjų spindulių sąsaja. Šiuo ,,tušinuku” braukomos teksto eilutės tuojau pat konvertuojamos iš grafinio į tekstinį pavidalą ir gali būti kaupiamos ,,C Pen” atmintyje arba perduodamos į kompiuterį arba mobilųjį telefoną.
Suradai knygoje ar laikraštyje nežinomą anglų kalbos žodį, brūkštelėjai per jį ,,Ouicktionary” įtaiso galu su dviem ratukais ir po kelių sekundžių skystųjų kristalų ekrane perskaitai žodžio vertimą į, pavyzdžiui, rusų kalbą. Nereikia nei elekrtos tinklo, nei kompiuterio, nei kokių nors priedų. ,,Ouicktionary” atmintinėje įrašyta apie pusės milijono žodžių vertimai, o šiek tiek brangiasneme trikalbiame žodyne netrukus bus sutalpinta per milijoną žodžių. Jau pagaminti dešimties kalbų porų įtaisai.(5)
Penktojoje informacijos technologijų , telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių parodoje ,,Infobalt`98” UAB ,,Ericsson Lietuva” pristatė dviejų diapazono dažnių mobilųjį telefoną ,,SH 888”, kuris turi įmontuotą modeminę plokštę ir gali perduoti duomenis infraraudonaisiais spinduliais. Bet kur atidarius nešiojamąjį kompiuterį užtenka padėti šalia ,,SH 888” aparatą ir trumpos žinutės, faksogramos ar elektroninis laiškas bemat pasieks adresatą ,,Internetu”.(11;12)
Norvegijos firma ,,Animax” jau gamina asmeniniams kompiuteriams skirtą nuotolinio (distancinio) valdymo pultą ,,Multimedia Magic”. Jis yra puikiai pritaikytas valdyti kompiuterinius televizijos ir radijo tiunerius, CD-ROM bei DVD įrenginius, modemus, ,,Interneto” naršykles ar prezentacijai skirtas programas.