Vos prieš savaitę visus besimokančiuosius universitetuose, kolegijose ir kitose šalies mokslo įstaigose sveikinome su lapkričio 17–ąja – Tarptautine studentų diena. Šia proga, kaip niekada, atsirado poreikis pakalbėti apie aukštąjį mokslą, neseniai praūžusią jo reformą ir, aišku, jos labiausiai paliestą visuomenės grupę – studentus, kurie dar visai neseniai vieningai Lietuvos valdančiųjų klausė – ar vis dar reikalingas Lietuvai aukštasis mokslas?

Apie visa tai diskutuota „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo“ apskritojo stalo diskusijoje. Joje dalyvavo Mykolo Romerio universiteto profesorius ir Lietuvos aukštojo mokslo tarybos pirmininkas Vytautas Pakalniškis, Lietuvos Respublikos Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Vydas Gedvilas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Nerijus Pačėsa, Lietuvos studentų atstovybių sąjungos socialinių klausimų ir akademinio proceso reikalų koordinatorė Ieva Dičmonaitė ir filosofas Vytautas Rubavičius. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G. Jakavonis: Iš pradžių pasakysiu savo pastebėjimą. Nepaisant daugelio vidurinio mokslo reformų, praradome tokią tautinės mokyklos idėją, kokią atgimimo metais labai plačiai propagavo profesorė Meilė Lukšienė. Šiandien turime tai, ką turime: net ir baigusieji aukštąsias lietuviškas mokyklas jau nebekalba gerai lietuviškai, o pesimistai baiminasi, kad auga beraščių karta. Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka pareiškė, kad Lietuvoje į aukštąsias mokyklas gali įstoti, jo žodžiais, beveik „debilai“. Dabar priimtas naujas aukštojo mokslo įstatymas, vadinamas reforma. Ar neatsitiks taip, kad norėjome kaip geriau, bet išėjo kaip visada?

V. Gedvilas: Šiame pokalbyje dalyvauja žmonės, kurie geriausiai išmano aukštojo mokslo problemas. Kiekvienas iš mūsų turime, savaime suprantama, savo nuomonę, savo požiūrį į aukštąjį mokslą, bet, vienaip ar kitaip, mes norime, kad aukštasis mokslas būtų geros kokybės, kad jis būtų viena iš svarbiausių švietimo krypčių, kad mūsų piliečiai būtų išsilavinę, inteligentiški, dori. Ir tik ta tauta, kuri turi didelį potencialą, gali pasiekti labai gerus rezultatus. Manau, nė vienas iš čia esančiųjų nesakys, kad aukštasis mokslas nereikalingas. Mes dvidešimt metų esame nepriklausomi. Mūsų aukštasis mokslas turi savo tradicijas. Ir visų valstybinių universitetų tradicijos yra ne dvidešimties metų, o daug senesnės. Per dvidešimt metų ką nors pakeisti, kai iš inercijos mokslas juda į priekį, labai sudėtinga. Bet pastaruoju metu politikai, ypač naujoji dauguma, turi savo matymą. Jie pradėjo reformuoti aukštąjį mokslą, bet to aš nepavadinčiau reforma. Nenorėčiau šiandien diskusijoje nuodugniau komentuoti būtent šio Mokslo ir studijų įstatymo. Apie tai buvo daug kalbama. Mes poziciją oponavome. Bet yra taip, kaip yra. Mes turime gerbti daugumos nuomonę. Dauguma nutarė, kad strateginis tikslas – gerinti aukštojo mokslo kokybę – turi būti pasiektas dviem pagrindinėmis priemonėmis: keičiant finansavimo modelį ir keičiant valdymo modelį. Sveikinu, kad privačias aukštąsias mokyklas šis įstatymas įpareigojo remti mūsų valstybę. Atsirado vadinamoji studijų krepšelių sistema, pagal ją vyksta konkurencija tarp aukštųjų mokyklų, tarp universitetų. Tartum aktyvinamas aukštųjų mokyklų tinklas. Kitas dalykas – valdymas. Nenoriu labai gilintis, bet, manau, jis yra šiek tiek politizuotas.

G. Jakavonis: Profesoriau, kaip jūs vertinate? Kaip supratau iš gerbiamo Vydo, mūsų visuomenė yra nykstanti, mažas gimstamumas, būtent emigracija lyg ir neįvertinta šiame įstatyme. Kur jūs matote pliusų ar minusų?

V. Pakalniškis: Įstatymas – tik instrumentas. Jis negali pakeisti turinio, aplinkybių, kuriomis mes gyvename. O tų aplinkybių yra vidinių ir išorinių. Mes visą laiką šiek tiek neįvertiname to, kad mūsų aukštasis mokslas yra ne Lietuvos aukštasis, jis turi būti traktuojamas kaip Europos aukštasis mokslas, netgi pasaulio. Reikia atkreipti dėmesį į Amerikoje neseniai pasakytą Didžiosios Britanijos premjero Deivido Kamerono (David Cameron) kalbą. Jis pareiškė: mes mažiname savo aukštojo mokslo santykį apie 10 procentų. Tačiau pas mus nėra įvertinta viena tos kalbos dalis. D.Kameronas pasakė, kad tas mažinimas neliečia socialinės ir humanitarinės srities dalykų. Kai mes strateguojame savo ateitį, kartais neskiriame socialinių ir humanitarinių mokslų nuo technologinių. Ilgą laiką mes kūrėme darbo jėgą darbo vietose. Manau, tai strateginė klaida. Apie darbo vietas mes galime šiek tiek galvoti profesinio mokymo, kolegijų lygiu. Bet aukštojo mokslo misija yra lavinti visuomenę. Ypač tai svarbu socialinių ir humanitarinių mokslų srityje. Jeigu mes turime tokią misiją, tai po kiek laiko turėsime ir kitokį šalies gyvenimą. Premjeras sakė, kad socialinių ir humanitarinių mokslų sklaidos mažinimas visuomenę daro mažai reiklią kultūrai, politikai, tokiu atveju ji neformuoja sau ilgalaikių interesų, gyvena tik šia diena, o visa tai jau yra vartotojiškos visuomenės apraiškos. Todėl reikia labai susirūpinti visuomenės lavinimu. Informacinės technologijos skleidžia informaciją apie viską, ir reikalingas labai kritiškai mąstantis žmogus, sugebantis informaciją atsirinkti ir ją vertinti, pasiruošęs priimti iššūkius. Kai mes kuriame žmogų darbo vietoje, mes užmirštame, kad turime žmogų, kuris kuria. Jei išvažiuoja mūsų abiturientai, mes prarandame visą savo sektorių. Nėra studentų – nėra profesūros – nėra mokslininkų. Jeigu mes stipriai remiame savo aukštąjį mokslą, tai gali išvažiuoti mūsų absolventai. Reikia pasirinkti iš tų dviejų blogybių. Kalbant apie konkurenciją reikia pasakyti, kad įstatymas lauktų rezultatų nedavė. Buvo manoma, kad studijų krepšelis seka paskui studentą, tačiau tai neįvyko. Tuos krepšelius paskirstė ministerija, spaudžiama įvairių studijų programų. Ir abiturientas, labai gerai baigęs mokslus, pagal studijų krepšelių sistemą to krepšelio neturi. Tarkim, labai gerai baigęs gimnaziją, jis nori pasirinkti tam tikrą studijų programą, bet ten krepšelio nėra. Tokiu atveju jis už mokslą turi mokėti pats. O jei jis randa, kur tokią programą galima gauti nemokamą užsienyje, ten ir išvažiuoja. Taigi sistema iš dalies pasiteisino – konkurencija tarp studijų programų yra. Tačiau tarp universitetų rimtesnės konkurencijos nėra.

G. Jakavonis: Nerijau, jūs, kaip privačios aukštosios mokyklos rektorius, kokius matote šio įstatymo pliusus ir minusus?

N. Pačėsa: Be abejonės, laikas parodys, ar ši reforma duoda rezultatų, kurių mes tikimės, ar ne. Pačią sistemą reformuoti reikėjo. Prisimenu diskusiją Seime prieš patvirtinant įstatymą. Tuo metu į tą diskusiją buvo įsitraukęs ir parlamentaras Vytautas Landsbergis, kad ir jo nuomonė būtų išgirsta. Buvo daug svarių argumentų ir „už“, ir „prieš“. Bet visi, ir kurie oponavo, ir kurie pritarė, iš esmės sutarė, kad tokia sistema, kuri egzistuoja, egzistuoti negali. Dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų ta, kad matome prastą demografinę situaciją. Šiemet mes turėjome apie 50 tūkst. aštuoniolikmečių, o koreliacija tokia, kad į aukštąsias mokyklas įstojo apie 30 tūkst. Tai reiškia, kad stoja ne visi aštuoniolikmečiai, baigę vidurines mokyklas. Apie 35 tūkst. baigia vidurines mokyklas ir beveik apie 30 tūkst. įstoja į aukštąsias. Procentas vis dar yra labai didelis, pernai buvo dar didesnis. Atsižvelgiant į tai, kiek dabar yra septynmečių, aštuonmečių, galima spėti, kad po dešimties metų bus maždaug 28 tūkst. aštuoniolikmečių. Reikia turėti omeny, kad dalis jų per tuos dešimt metų išvažiuos, dalis, deja, mirs. Vadinasi, aštuoniolikmečių nebus tiek, kiek dabar matome septynmečių. Natūralu, kad valstybė negali išlaikyti tokios sistemos, visų programų, kiek egzistuoja universitetų. Ar šita reforma yra tinkama? Iš esmės galėjo būti du keliai. Vienu keliu buvo bandyta eiti – reakredituoti programas, siekiant sumažinti programų skaičių ir taip sumažinti studijų valstybės finansuojamų vietų skaičių. Deja, tas procesas nepavyko. Visi universitetai, ir ne tik jie, bet ir kolegijos, sugebėjo įrodyti, kad jų programos pagrįstos. Iš šimtų buvo atsisakyta vienetai programų. Kažin ar dabar turime labai gerą situaciją, kai visos aukštosios mokyklos, galbūt išskyrus mediciną ir meną, Lietuvos karo akademiją, turi absoliučiai visų sričių programas. Kaip vienas iš reformos atgarsių yra tai, kad universitetai dabar jau linkę specializuotis. Kalbama apie kokybės gerinimą. Dabar imta galvoti, kaip pasikviesti studentų iš užsienio. Čia jie taip pat mielai važiuotų. Ir tarptautinė aplinka tikrai duos labai daug naudos ir valstybei, nes ji dar yra gana uždara. Visuomenė vis dar sunkiai toleruoja kitataučius ir kitaip mąstančiuosius, o tai yra blogai. Kuo visuomenė yra labiau skirtinga, tuo mąstymo kokybė labiau auga. Tai nereiškia, kad aš skatinu emigracinę politiką. Pagal išvažiavusiųjų studijuoti į užsienį skaičių Lietuva yra maždaug sąrašo apačioje tarp Europos valstybių. Be to, tik labai nedidelė dalis studijuojančiųjų svetur pasilieka ten gyventi ir dirbti. Jie mielai grįžta į savo šalį. Bet turi atsirasti abi kryptys. Studentai važiavo ir važiuos, ir išvažiuojančiųjų bus dar daugiau. Bet jeigu čia niekas neatvažiuos, tai mes jau kalbėsime, kaip vienas gerai vertinamas gimnazijos direktorius pasakė, apie vieną gerą universitetą Lietuvoje. Ne daugiau.

G. Jakavonis: Ieva, kokia jūsų, kaip eilinės studentės ir kartu užimančios aukštą vietą studentų asociacijos hierarchijoje, nuomonė? Koks studentijos požiūris į šį naują įstatymą?

I. Dičmonaitė: Prieš priimant įstatymą buvo žadami du dalykai: aukštojo mokslo prieinamumas ir geresnė studijų kokybė. Ką matome šiuo metu? Prieinamumas nėra padidėjęs, studentai, kurie negauna valstybės finansavimo, turi imti dideles paskolas ir mokėti dideles palūkanas, kurios nėra fiksuotos. Tai reiškia, kad viskas priklauso nuo ekonominės situacijos – jos gali tiek mažėti, tiek didėti. Asmenims, atėjusiems iš prasčiau besiverčiančių šeimų, iškyla problemų dėl mokėjimo už mokslą, bendrabutį ir t.t. Prieš reformą buvo kalbama, kad gerės studijų kokybė, tačiau šiuo metu matome tą patį rezultatą, kuris buvo ir prieš tai. Buvo argumentuojama, kad didės kainos, studentai daugiau mokės, valstybė daugiau finansuos, ir automatiškai gerės kokybė. Studijų proceso keitimasis vyksta tik kai kuriose aukštosiose mokyklose, tokių yra labai labai nedaug. Į tas aukštąsias mokyklas, kuriose pradėta orientuotis ne tik kaip pritraukti studentus, bet ir kaip gerinti visą jų padėtį – tiek socialine, tiek akademine prasme, studentai nori eiti. Jie girdi, kad ten gerai, kad ten gaus pageidaujamą išsilavinimą, kad paskui jie galės įsilieti į darbo rinką. Iš universitetų girdėti kalbų, kad demografinė padėtis smarkiai kinta. Per artimiausius dešimt metų bus dar mažiau studentų. Sprendimas, ko gero, yra vienas – gerinti kokybę ir gerinti prieinamumą, kad neišvažiuotų tie, kurie bus potencialūs studentai, ir kad atvažiuotų tie, kurie gali atvažiuoti. Tačiau jei nebus studijų kokybės, prieinamumo, vieną kartą atvažiavęs koks žmogus grįžęs kitiems pasakys, kad niekas ten daugiau nevažiuotų.

V. Gedvilas: Truputį papildysiu dėl prieinamumo. Anksčiau studentui reikėjo kur kas mažiau mokėti už mokamą mokslą. Norint studijuoti, buvo galima apie 2 tūkst. litų sumokėti kiekvienais metais ir įgyti tam tikrą išsilavinimą. Dabartinės kainos yra nuo 4 iki 19 tūkst. litų. Socialiniai mokslai įkainoti gerokai mažiau – apie 4–6 tūkst., o technologijos mokslai kainuoja apie 11–12 tūkst. Piloto ar konservatorijos studento parengimas kainuoja apie 19 tūkst. Tai yra kainos, viršijančios visus lūkesčius. Tie moksleiviai, kurie turi galimybes sumokėti, renkasi, kur mokytis. Bet yra socialinis sluoksnis, kuris neturi galimybės sumokėti, ir, kaip Ieva sakė, prieinamumas jau sumažėjo iki minimumo.

V. Pakalniškis: Minėjote pilotų rengimą. Žinau, Kanadoje ir kitur tą specialybę renkasi žmogus, kuris tikrai dirbs pilotu, ir jis pats moka už tą mokslą. Valstybė jo niekada nefinansuos.

G. Jakavonis: Tai dabar, Vytautai, jūsų verdiktas išklausius, ką pasakė mūsų kolegos.

V. Rubavičius: Man verdiktą sunku sakyti. Paminėsiu tiktai keletą dalykų, kurie man pačiam yra ganėtinai aiškūs. Visa tai yra gražu – pasirinkimas, konkurencija ir t.t. Tačiau valstybės politikoje svarbiausias dalykas – tam tikras finansinis stuburas. Ar Lietuva į mokslą, švietimą apskritai turi bendrą požiūrį, dėl kurio sutartų politinis, ekonominis ir akademinis elitas? Mes matome daugybę besitęsiančių reformų. Atrodo, tarsi tam tikrų įstatymų pataisos nieko neduoda, bet jos nepaprastai sujaukia bendrą gyvenimą. Visa politika – kad aukštosios mokyklos kuo daugiau pačios uždirbtų pinigų. Kokios šios nuostatos pasekmės? Iš esmės aukštosios mokyklos verčiamos pardavinėti diplomus. Ta tendencija labai aiški. Iš kur visa tai kilo? Po įvairių reformatorių žingsnių atsiranda vis daugiau tam tikrų neigiamų padarinių. Ir vis reikia ieškoti naujų sprendimų, tokių kaip studijų krepšelis ar dar kas nors panašaus. Man atrodo, viena iš esminių blogybių atsirado tais metais, kai aukštosios mokyklos ėmė virsti universitetais. Čia nebuvo valstybės požiūrio. Kiek Lietuvoje galėtų būti tikrų universitetų? Įvairiais skaičiavimais, 3–4. Nes tik tiek buvo profesūros, dėstytojų, kurie galėtų laiduoti bendrą vidutinį universitetinį išsilavinimą. Tuomet pradėta kurti fiktyvias programas, kad jos kaip nors atitiktų bendrą universitetinį standartą. Kas atsitiko akademiniam elitui? Žmonės, kurie sureagavo, tapo labai paklausūs – jie įsirašydavo į kelias aukštąsias mokyklas, kad politikams būtų įrodyta, jog ir ta mokykla yra aukštoji. Tai tęsėsi kurį laiką ir buvo naudinga naujiesiems universitetams, nes buvo galima reikalauti universitetinio finansavimo. Daug galima būtų apie tai kalbėti. Padariniai buvo tokie, kad valstybė tapo nepajėgi mokėti. Gerai, jūs norite būti universitetais – tai jūs ir užsidirbkite. Tai įskiepijo labai aiškų pragmatinį požiūrį, kad dalį diplomų, daugiau ar mažiau, reikia pagaminti.

G. Jakavonis: Dėl valstybės strategijos. Kartą girdėjau mintį, kad išstodami iš Sovietų Sąjungos buvome viena turtingiausių valstybių pasaulyje. Mes turėjome savo laivyną, „Mažeikių naftą“, atominę elektrinę. Ir štai, vadovaujami Lietuvos laisvosios rinkos instituto, sugebėjome viską išparceliuoti, sugadinti visą savo ekonomiką, bankų sistemą. Dabar švietimo sistemai vėl vadovauja ministras, atėjęs iš Liberalų sąjūdžio. Ar neatrodo jums, kad tai didžiausia klaida? Kai liberalios pakraipos politikai pradeda kištis į švietimo sistemą, tuomet ir išeina taip, kad valstybė ir jos piliečiai atsiduria lyg ir antroje vietoje.

V. Gedvilas: Daug metų dirbau akademinėje visuomenėje, būdamas politiku visada kalbėjau, kad reikalingas ilgalaikis strateginis dokumentas, nurodantis, koks turėtų būti aukštasis mokslas mūsų valstybėje. Mes negalime šiuo metu nustatyti, kiek mums reikia universitetų – trijų, keturių, penkių. Laikas parodys, kiek mums jų reikės. Dabar mes dalyvaujame bendroje konkurencinėje kovoje su viso pasaulio universitetais. Mes galime turėti mažai universitetų. Mes galime turėti gerus universitetus. Mes turime žinoti, kur einame. Nemanau, kad laisvoji rinka išspręstų visus klausimus. O labiausiai man nepatiko vienas dalykas Mokslo ir studijų įstatyme, dėl jo aš ir toliau kovosiu, – tai aukštųjų mokyklų autonomijos suvaržymas. Politikai pradeda kištis į universiteto valdymą, o tai nieko gero neduos. Ir dar vienas labai svarbus dalykas: Konstitucijoje dėl finansavimo modelio parašyta, kad gerai, labai gerai besimokančiam studentui garantuojamas nemokamas mokslas valstybinėse aukštosiose mokyklose. Aukštosios mokyklos, švietimas yra mūsų valstybės pagrindas. Nebus švietimo – mūsų valstybė negalės būti konkurencinga.

G. Jakavonis: Buvo minėtos globalizacijos problemos. Sovietiniais laikais mes didžiavomės, kad turime vieną seniausių Sovietų Sąjungoje ir apskritai Europoje universitetą, kad esame išsilavinusi tauta. O dabar išparceliavome viską. Ar tik nebus taip, kad nebūsime nei ekonomiškai stiprūs, nei ypač išsilavinę. Panašu, kad globalizacija mūsų mažai valstybei neduos nieko gero. Juk net Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompejis (Herman Van Rompuy) jau ne kartą pareiškė, kad nacionalines vertybes laikas išmesti į šiukšlyną. Ar dabar nedarome to paties ir su savo aukštuoju mokslu?

V. Pakalniškis: Jis pasakė, kad gali iširti ir Europos Sąjunga. Niekur mes nedingsime iš tos europietiškos aplinkos, reikės gyventi. Bet savo pinigus, kuriuos skiriame mokslui, mes turime skaičiuoti. Iš tikrųjų niekas netrukdo to daryti. Svarbus yra dar vienas dalykas, kurį užmirštame, – aukštojo mokslo pamatas yra mokslas. Reikia ne tik rūpintis studijų finansavimu, bet ir žiūrėti, kiek skiriame biudžetui. Mūsų rektorius ką tik grįžo iš konferencijos Seule. Pietų Korėja skiria per penkis procentus nacionalinio produkto. Šis regionas yra labai rimtai susirūpinęs aukštojo mokslo plėtra, galvoja apie savo mokslo ir studijų institucijų vietą pasaulyje. Strategiją Seimui numatyti labai sunku, nes ten vadovaujamasi trumpalaikiais interesais. Vadinasi, labiau ilgalaikius interesus turi partijos, kurios galvoja apie kitus rinkimus. Bet, pasirodo, jos yra silpnokos, tad jos ir numoja ranka į tuos ilgalaikius interesus. Tai ir yra didžiausia problema, turėsime gerokai plūktis su tais ilgalaikiais projektais. Tik patys universitetai geriausiai gali pasirūpinti savimi. Mokslo prieinamumas nėra gana geras. Antra, gyvenimas parodė, kad reikia fundamentalių, visuomenei labai reikšmingų dalykų, – tai humanitarinių ir socialinių mokslų palaikymas, nes šioje srityje negalima visiškai panaudoti komercinės vadybos instrumentų. O technologijų srityje reikia kur kas daugiau verslo. Deja, mes neišvengsime tos konkurencijos, kurios taip nemėgsta gerbiamas V. Rubavičius.

G. Jakavonis: Nerijau, ar galima apskritai kalbėti apie švietimo strategiją? Ar galime kalbėti apie šalies švietimo strategiją, jei net pati mūsų valstybė neturi ilgalaikės strategijos šiame globaliame pasaulyje, kur mums pagal vienodas taisykles tenka žaisti su didžiosiomis valstybėmis. Ar tik nekalbame tuščiai, diskutuodami apie aukštojo mokslo strategiją ir nematydami visos valstybės perspektyvos?

N. Pačėsa: Aišku, kad tuščiai. Tie dalykai tarpusavyje labai susiję. Aukštasis mokslas yra tik dalis visos sistemos. Žmonės, ypač jauni, išvažiuoja tikrai ne vien dėl siekio kitur gauti geresnį aukštąjį išsilavinimą. Tų siekių yra daug. Šeimoje atsiranda lūkesčių, kad kur nors užsienyje yra geriau. Šeimoje galbūt kas nors yra praradęs darbą arba patyręs kitų negandų, sakykime, sumažėja meilė arba kyla nemeilė valstybei. Kas nors kur nors susidūrė su neteisybe, pamatė, kad sveikatos ar policijos sistema neveikia idealiai. Tad negalima išskirti vien aukštojo mokslo. Visur reikia tam tikrų reformuojančių žingsnių. O jeigu mes gyvename tokioje visuomenėje, kur pasiekti kokių nors nacionalinių susitarimų iš esmės neįmanoma, bent kiek sureguliuoti gali rinka. Be abejonės, ne visiškai laisva. Aukštasis mokslas nėra laisvoji rinka. Krepšeliai sudėlioti į lentynėles. Visiškai pritariu prof. V.Pakalniškiui, kad sudėliojimo tendencija yra ydinga. Mes mažiname studijų krepšelius socialiniuose, humanitariniuose ir technologiniuose moksluose, kai išsivysčiusiose šalyse viskas vyksta atvirkščiai. Reikia proveržio sričių, stiprinti bazes ir didinti ten investicijas. Kas iš to, jei duosi studentui 19 tūkstančių litų, o laboratorijoje stovi 50 metų senumo staklės. Vis tiek bus beldžiamasi į įmonės duris: įsileiskite, parodykite, kokias jūs stakles nusipirkote. Sprendimas remtis vien tik studento pasirinkimu nėra visiškai geras. Viskas turi būti strategiškai orientuota. Studentas gali rinktis, bet dar neturi iš ko. Be to, nepritariu, kad ši reforma remia privačias mokymo įstaigas. Kaip mes puikiai laikėmės be šio rėmimo, galime puikiai laikytis ir toliau.

V. Rubavičius: Aš neneigiu konkurencijos. Tik neigiu tokį vienpusišką konkurencijos supratimą, kokio šiaip jau pasaulyje nėra. Konkurencija palikta tam tikriems žemesniesiems socialiniams sluoksniams. Kaip matome, aukštesniuose sluoksniuose vyksta susiliejimas, persiliejimas, rinkos padalijamos, jos yra labai aiškiai kontroliuojamos. Kad visos rinkos būtų laisvos, taip nėra, nes yra akcizas. Kita vertus, manau, daugelis sutiks, kad pačioje Lietuvoje trūksta demokratijos. Ji valdoma tam tikrų politinių sluoksnių. Mano galva, mums reikia demokratizuoti visuomenę ir valstybę, tai būtų pirmas uždavinys, kuris padėtų ir švietimo sistemai. Jeigu pažiūrėsime į tendencijas, kurios vyko ir aukštajame moksle, ir akademiniuose sluoksniuose, tai dalis akademinio sluoksnio, įsteigus dabar naują Lietuvos mokslo tarybos modelį, neteko savarankiškumo, neteko tiesioginio atstovavimo, tapo valstybiniu biurokratiniu mechanizmu, kuris priklauso nuo Švietimo ir mokslo ministerijos. Jau buvo minėta, kaip sudėliojami krepšeliai ir t.t. Šiais pavyzdžiais noriu pasakyti, kad ir šioje srityje mes neiname demokratizavimo keliu.

G. Jakavonis: Ieva, jums baigiamasis kausimas. Ką daryti, kad jaunas žmogus, baigęs vidurinę mokyklą, studijuotų Lietuvoje, liktų čia dirbti arba studijuotų užsienyje ir gavęs gerą išsilavinimą grįžtų į Lietuvą? Arba kad ten padirbėjęs grįžtų atgal į Lietuvą? Kad mes neišsibarstytume.

I. Dičmonaitė: Visų pirma valstybė turėtų pradėti žiūrėti į jauną žmogų kaip į asmenį, kuris, baigęs studijas Lietuvoje ar užsienyje, kurs produktą čia, gyvens čia, bus žmogus, kuris dirbs dėl Lietuvos. Tam, kad valstybė apskritai egzistuotų, kad būtų konkurencinga visoje pasaulio rinkoje, reikalingos socialinės garantijos, tai yra galimybė susirasti darbą, galimybė kurti šeimą, galimybė įsitvirtinti visuomenėje. To šiuo metu nelabai matome, bent jau žvelgiant iš studentų pozicijos. Aukštasis mokslas sunkiai prieinamas. Darbo rinka užpildyta. Studentai, baigę studijas, arba bėga į užsienį, arba eina ieškoti prasčiau mokamo, ne visada legalaus darbo. Kitaip jo neįmanoma susirasti. Pavasarį buvome atlikę tyrimą, kodėl studentai, baigę studijas didžiuosiuose miestuose, negrįžta į savo mažesnius miestelius. Atsakymai buvo paprasti: ten tiesiog nėra ką daryti, ten nėra galimybių, ten nėra darbo, ten apskritai nėra iš ko gyventi.

Parengė Janina GRIGAITYTĖ